Citadelė nr. 14 by Citadelė

nr. 14

„CITADELĖ“ nr. 14 Pavasario Semestras, 2017

Įžanga

Keturioliktas* „Citadelės“ numeris ir dešimtieji jos metai. Keturiolika, tai jau du septynmečiai – tikra paauglystė žmogui, o štai laikraščiui – graži vaikystė. Ką daryti, kad vaikystė nesitęstų dar vieną dešimtmetį? Kaip filologijos fakulteto laikraštį užauginti iki brandos? Šie klausimai kirbėjo jau daugelį metų, tačiau tik dabar pagaliau radau atsakymą: studentų laikraštis niekada netaps brandus senelis, nes jį kuria studentai – nuolatinės tėkmės ir gyvybės versmė. Pasidžiaukime tuo, ką pavyko sukurti, o kitame numeryje atšvęskime vaikišką dešimtąjį „Citadelės“ gimtadienį. - Goda *Tryliktasis numeris praleistas dėl laikraščio numeracijos netikslumų!

Turinys

Žvilgsnis atgal | Filologijos ruduo

Autorius: Ieva Tomaševičiūtė

Nuo paskutiniojo „Filologijos rudens“, dar meiliai „Rudenėliu“ vadinamo, spėjo prabėgti ketvirtis metų. Tačiau įspūdžiai, nors ir aprimę, dar gyvi. Vilniui sparčiai pavasarėjant, su šiųmete renginio siela Lina Poškute susitikome vidury Rotušės aikštės, kur švilpiant vėjui ir automobiliams, arbatai šąlant puodeliuose, o rankose nykstant bandelėms kalbėjomės apie „Rudenį“. Kaip „Rudenėlis“ atsirado tavo gyvenime? Aš buvau pirmame kurse, pamačiau skelbimą, tada profesorius Subačius pasakė, kad jei galit nerašyti, tai nerašykit (puiki reklama, už kurią jį visuomet gerbiau), o tuomet Gintė, organizavusi „Filologijos rudenį“ tais metais, kažkokiu būdu kažkur parašė, kad ieško garsisto. Turėjau pažįstamą, bet jis negalėjo, tačiau tuomet kažkaip ėmiau ir užsikabinau. Susirinkimų lankyti negalėjau, bet sekiau naujienas ir prisidėjau prie organizavimo paties renginio metu. Tai va taip ir atsitiko, visiškai netikėtai, natūraliai. Geriausi dalykai atsitinka natūraliai. O toliau? Taip kaip rudenėlis ateina, taip ir atsitinka „Rudenėlis“. Kai buvau antram kurse, organizavo Monika Puočiauskaitė, pati tuomet buvusi ketvirtakursė. Buvau pati labai darbais užsikrovusi, tad nelabai ką padėjau. Dėl to šiek tiek gėda ir gaila, bet stengiausi visuomet palaikyti emociškai. Tai va, taip ir buvo. „Rudenėlio“ branduolys buvo Monika, Gintė, ir jų nebeliko, o šiemet nebeliko kam daryti. Ir tada pasakė: „Daryk tu“. Tai ir gerai, ir darau. Toks gal banalus, bet vis tiek aktualus klausimas. Su kokiais organizaciniais iššūkiais teko susidurti? Didžiausias iššūkis buvo suorganizuoti „Rudenėlį“ (juokiasi). Reikėjo susirasti komandą, ir, aišku, susivokti, nes nelabai žinojau, kas ir kaip vyksta. Anksčiau tiesiog 4

man duodavo užduotį, o aš ją atlikdavau, bet niekada nedalyvavau nuo iki. Pokalbis su Monika labai padėjo, išaiškino pačius svarbiausius dalykus. Pavyzdžiui, atrodo, niekad nesusimąstai, kad yra toks dalykas kaip padėkos, jos tiesiog būna. O dabar reikėjo pačiai sužiūrėti, kad jos atsirastų. Tiesiog buvo tokių dalykų, iki kurių nenubėgdavo mintys, o jais reikėdavo pasirūpinti. Ir šiaip jaučiau šiokį tokį diskomfortą, nes esu skandinavistikos studentė, o „Rudenėlis“ man yra labai lituanistinis renginys. Mes, skandinavistai, esam gana atskirti, ir dėl to taip gerai nepažįstam fakulteto dėstytojų. Na, prof. Subačius, aišku, yra žvaigždelė, bet jis yra viso fakulteto žvaigždelė, ne tik mano gyvenimo (juokiasi). Procese kito suvokimas. Iš pradžių tai tiesiog buvo renginys, kurį reikia suorganizuoti, bet, kadangi be manęs nelabai daug kas prie to prisidėjo, stengiausi, kad jis eitų iš širdies. Klaidos yra klaidos, bet mes visi žmonės. Tas žmogiškumo faktorius, organiškumas buvo svarbus. Viskas yra iššūkis, nežinau, kuris didžiausias. Galbūt pamėginti vesti taip gerai, kaip Rokas vedė? Išėjo kaip išėjo. Iš pradžių gal maniau, kad ai, suorganizuosim ir bus, bet paskutinę savaitę įsijungė perfekcionizmas, norėjosi, kad bent puse kojos būtų taip, kaip turi būti, o ne taip, kad geriausias variantas iš blogų. Tam tikras naujoves, kurias norėjau, kad „Rudenėlis“ įgautų, įvedžiau, ir tai visai suveikė. Nuo „Filologijos rudenų“ prabėgo šiek tiek laiko, mintys, jausmai, adrenalinas, sukilę renginio metu ir po jo, daugmaž nusistovėjo. Kaip dabar įvertintum savo organizuotąjį „Rudenėlį“? Manau, kad puse kojos tikrai atsistojome į istorijos perspektyvą, kad skaitymai buvo geresni nei pernai ir galbūt nei užpernai, erdvės, kuriose vyko skaitymai ir „Bardų vakaras“ buvo tikrai tam tinkamos. Ir scenografija vienos lempos ir žvakių stiklainiuose ant palangės labai gerai suveikė (juokiasi). Puiki scenografija. Norėjosi kamerinės auditorijos, kad aplinka būtų kuo intymesnė, kad susirinktų žmonių. Ir kad renginio vedimas... Kad jis būtų... Na, ne tai, kad vedėjas palinksmintų publiką, nes antraip ji užmigs,

o kad visi miegotų kartu. Man to norėjosi. Ir, nežinau, rodos, visai pavyko. O bardai... Na, bardai kaip bardai. Norėjau, kad jie taptu užbaigiamuoju viso ciklo renginiu, kad viskas eitų į kažkokį augimą. Poezijos skaitymai buvo ramūs. Nebuvo nepasisekę, bet ramūs. O mes, būdami jauni, norime vulkanu išsilieti, ir dėl to norėjosi užbaigti bardais. Buvo problemų dėl erdvių, bet galiausiai viskas susidėliojo taip, kaip turėjo būti. Gal turi kokių pastebėjimų ateičiai? Kaip įsivaizduoji tolesnį „Rudenėlio“ vystymąsi, ar vertėtų koreguoti renginio koncepciją? Pamenu, kadaise kalbėjom, kad norėtum grįžti prie „Filologijos rudens“ ištakų, kur jie „prasidėjo prie vyno taurės“, atgaivinti savaimingo, paties iš savęs kylančio renginio idėją. Vyno taurė yra būtina (juokiasi). Palinkėjimas... reikėtų pabrėžti, kad tai yra mano asmeninė nuomonė ir kad žmonių įsivaizdavimai gali būti labai skirtingi. Norėtųsi, kad jis būtų pagrindinis mūsų fakulteto renginys. Ne rėksmingai pagrindinis, bet kad daugiau žmonių apie jį išgirstų, kad daugiau jų pasiektume. Čia, aišku, yra darbo strategija: reikia jį plačiau ir garsiau viešinti. Mes auditoriją pasiekiame, susirenkame žmones, bet norėtųsi plačiau. Norėtųsi (ir labai linkiu, kad taip būtų), kad „Rudenėlio“ organizatoriai daugiau galvotų apie kūrėjus. Kad negalvotų, kaip jiems lengviau ir smagiau, tačiau pirmiausia atsisukti į kūrėjus ir patiems pasižiūrėti į save kaip į kūrėjus. Norėtųsi, kad „Rudenėlis“ taptų šviesos, kultūros renginiu, kaip kad „Vilniaus knygų mugė“ yra šviesos mugė. Kad nebūtų universitetinis, tiesiog šiaip kultūrinis, labiau visuomeninis, netgi įtraukti moksleivius, nes reikia ugdyti jų meilę literatūrai ir kultūrai. Tačiau nekviesti tiesiogiai: „ateikit“, reikia, kad jie įsilietų natūraliai. Ir norėtųsi, kad patys filologai aktyviau dalyvautų ir lankytųsi. Su mažu finansavimu ir ribotais žmogiškaisiais ištekliais suorganizuoti gerą renginį yra didelis iššūkis, o lūkesčiai yra labai dideli, dėl to nuolat jauti spaudimą už nugaros. Kartais būna, kad koks žmogus gal ir neateis į

tą renginį, bet pakalbėt tai tikrai pakalbės: „kodėl tas, o kodėl anas, kodėl to nėra“ ir panašiai. Ir tada idėjų nebelieka. Tačiau reikia atsiriboti, antraip renginio (ir organizavimo) dvasia nukentės. Kai organizuoji renginį, turi rasti jam didžiulį pateisinimą, jis turi tau pačiam būti svarbus. Organizuodamas renginį žinai, kad bus tokių akimirkų, kai atrodys, kad viskas blogai. Ir tuomet reikia rasti savy kažką, kas privers atsikelti penktą valandą ryto ir dirbti. Sąžinė, atsakomybė, kirbesys širdy, kad ta kūryba neišsiųsta, kad komisijos nėra ar pan., rodo, kad tau vis dėlto nėra vienodai, kad tau tas renginys svarbus. Kad ne tik iš pareigos jausmo tai darai, bet ir dėl savęs kaip žmogaus. Jei jau ką organizuoji, tai turi eiti iš vidaus, kitaip iš viso neverta nieko daryti. Ačiū už pokalbį! Įspūdžiais sutiko pasidalyti ir kiti studentai. Šaltą ir tamsų rudens vakarą ėjau į Mažvydo biblioteką klausyti Filologijos Rudens skaitymų. Sušutęs, nes skubėjau, atėjau į pilna nedidelę salytę. Jauni žmonės skaitė jauną poeziją ir prozą. Vienas kūrinys buvo įrašytas iš anksto. Jutau aplinkinių linksmumą, kai tekstai buvo juokingi, ir dvasinę gelmę, kai jie buvo gilūs. Vakaro vedėja pasakojo istorijas iš gyvenimo. Skaudesnes, bet ir juokingas, apie mirtį, ir šaltas rudens naktis. Turbūt improvizuota Pauliaus Vaidoto Subačiaus kalba uždarė šį vakarą, ir išeinant pavyko nugvelbt neprižiūrimų prabangių gretimoje salėje vykusios parodos skanėstų. Taisoma Vilniaus gatve klampojau į Bardų Vakarą, kuris vyko House of Puglu. Vietą rasti buvo sunku, nors Bardų Vakaras ten vyko ir praeitais metais. Atsirado vedlių. Viduje atsirado vyno, kėdžių, ir gyvos (net labai gyvos) muzikos. Buvo šilta, kai kurie drąsūs žmonės lingavo

pagal muziką. Atlikėjai prieš lipdami priešais publiką buvo pristatomi beveik stand-up’o formatu. Pasimiršo rudeninė bjaurastis, ir džiaugiausi, kad Filologijos Ruduo tebeegzistuoja. – Antanas Bulota, anglų filologija Antrus metus iš eilės dalyvavau renginių cikle „Filologijos ruduo“, tačiau šį kartą pamatyti renginį labiau teko ir iš tos techninės pusės. Dalyvavau visuose organizuotuose renginiuose, tad trumpai apibūdinsiu kiekvieno įspūdžius.

Antradienis:

vyko „Poezija – kaip asmeninis patyrimas“ su poete Vitalija Pilipauskaite – Butkiene. Įdomus, kitoks, asmeninius prisiminimus ir problemas įprasminančios pusantros valandos. Ateityje drąsiai galima kartoti tokį užsiėmimą. Taip pat tą dieną prekiavo knygynas „Eureka“ savo knygomis, kurios jau ne pirmą kartą sulaukia didelio pasisekimo, o ir Beną matyti universitete visada smagu.

Ketvirtadienis:

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko jaunų žmonių kūrybos skaitymai. Praeitų metų skaitymuose nebuvau, tačiau girdėjau, kad buvo ganėtinai prasti. Šių metų – visiškai priešingai. Mane žavėjo drąsūs balsai, savitų potėpių kupina kūryba, prietema jaukiame kambarėlyje ir ryžtinga vakaro vedėja Lina. O be to, ten buvo Paulius Vaidotas Subačius. Jau vien todėl buvo verta eiti.

Penktadienis:

Kulminacija ir be jokių abejonių sėkmingiausias ciklo renginys – „Bardų vakaras“. Bardus įsimylėjau dar praeitais metais, todėl žinojau, kad verta tikėtis gerai ir tik gerai. Neklydau. Ateina žmonės, kurie išties moka ne tik kurti, bet ir dainuoti, groti. Kaip visada puikią atmosferą kūrė vynas, „House of puglu“ salė ir šįkart ypač mane sužavėjusiu vakaro vedėja – vėlgi, ta pati Lina.

Esu įsitikinus, kad „Filologijos ruduo“ su metais tik stiprės ir kvies ne tik į tradicinius, bet ir naujus renginius. Tai viena mėgstamiausių mano savaičių universitete! – Gabrielė Majauskaitė, vertimas.

Literatūriniai dialogai | Apie knygas ir kalbas

Autorius : Ieva Vinkšnelytė

1. Kokia buvo jūsų pirma perskaityta

knyga, kurią atsimenate iki dabar?

Kažkodėl pagalvojau apie Alexandre’o Dumas „Trys muškietininkai“...

Kaip užsimezgė jūsų artimas santykis su knygomis? Nebuvau didelis knygų mėgėjas, skaičiau vidutiniškai. Manau, įprotis skaityti atsirado natūraliai, iš smalsumo, tačiau ir dabar vertinu save kritiškai ir manau, kad nesu didelis skaitytojas, deja. Daug skaityti tenka dirbant mokslo darbą, tačiau straipsnių, o ne knygų. Kartais pasvajoju turėti laiko ir ramiai paskaityti. Neretai būna, kad įsigyju knygą ir skaitau ją lėtai, po truputį, kai randu laiko. Dabar skaitau Noros Ikstenos „Mātes piens“. Dažniausiai skaitau knygas lietuviškai, o mokslo straipsnius – angliškai, kartais rusiškai, vokiškai, latviškai.

Jūsų tėvai taip pat yra baigę filologijos studijas. Ar mintis baigti tokias pat studijas visada buvo miela, ar vis dėlto buvo paaugliško maišto, noro rinktis ką nors kita? Maišto šiek tiek buvo, „na ne, tai ne man“ – galvojau. Bet ilgainiui nuomonė keitėsi ir pasvarsčiau: „O kodėl ne?“ Mane sudomino tuo metu atsiradę pasirenkamieji dalykai, tad kiek buvo laisvės, bandžiau klausyti kuo įvairesnių kursų. Būtent baltistika sudomino gan vėlai, tikrai ne pirmame kurse. Antrais studijų metais buvo prof. Alberto Rosino dėstomas Baltų filologijos įvadas, kuris mane sudomino istorine kalbotyra. Atsimenu, kaip kalbėdamas apie rekonstrukciją profesorius lentoje užrašė tris formas: (lietuviškai) ranką, (latviškai) roku, (prūsiškai) rānkan. „Man tai įdomu“ – tada pagalvojau ir pradėjau domėtis. Vėliau mane patraukė latvių kalba, tai rinkausi ją ir papildomai mokiausi magistrantūroje bei doktorantūroje, pradėjau po truputį latviškai kalbėti.

4. Kodėl pasirinkote būtent dėstytojauti,

o ne dirbti kitokio pobūžio darbą? Ar jis jums patinka? Kuo?

Tai nebuvo planuota. Baigus doktorantūrą viena iš darbo galimybių – dėstytojauti. Tuo metu negalvojau, kad norėčiau dėstyti, mintys sukosi apie disertacijos rašymą. Baigdamas doktorantūrą gavau pasiūlymą dėstyti ir sutikau. Patinka dirbti dėstytoju, nes darbas universitete – dėstymas ir moksliniai tyrimai – lyg svyruoja. Kartais nusveria vienas, kartais kitas, bet abi dalys man įdomios, svarbios. Iš mokslo darbo turiu ką papasakoti studentams, o dėstydamas, kalbėdamas su studentais gaunu impulsų tyrimams. Tai yra judėjimo, keliavimo komponentas.

Kuo skiriasi universitetas nuo tada, kai studijavote jūs? Sunku pasakyti, nes dabar matau viską dėstytojo akimis. Bet man atrodo, kad turėjome kiekvieno dalyko profesorių, kuris aiškiai buvo specializavęsis tam tikroje srityje, dabar to mažiau. Taip pat mūsų buvo gerokai daugiau, lituanistų būrys šiais metais – kone dvigubai mažesnis palyginus su mano studijų laikais. Kitas skirtumas – studijos užsienyje. Žinoma, anksčiau irgi buvo galimybių išvykti, bet mažiau nei dabar. Skatinu visus studentus kuo daugiau keliauti, judėti, suprasti tai kaip natūralią studijų dalį. Be abejo, skiriasi ir informacijos kiekis, jos prieinamumas. Dabar kur kas daugiau savišvietos galimybių – internetinė erdvė ir joje esanti informacija, atviri kursai. Kas turi noro, tai tikrai gali daug ką nuveikti. Svarbu studentams būti neramiems, ieškoti atsakymų į klausimus ir turėti valios – ši kombinacija turėtų atnešti įdomių rezultatų.

Jurgis Pakerys ir jo studentai

6. Kokias kalbas mokate? Pagrindinės, kuriomis kalbu, tai anglų, rusų, latvių, galiu skaityti vokiškai.

Kaip kilo mintis parašyti „Kalbos konstruktorių“? Ar ateityje planuojate išleisti daugiau knygų? Galvojau, kaip dėstyti Kalbotyros įvado kursą ir susidėliojo tokia (dabar man jau įprasta) tvarka. Ji kitokia nei įprastinėje gramatikoje – ten viskas prasideda nuo fonetikos, tada eina morfologija, sintaksė. Bet man atrodo, kad galima geriau paaiškinti, kaip kalba veikia, jei pradedame nuo sintaksės. Kartu man labai svarbu parodyti, kad kalbotyra yra mokslas, kuris nesireimia nuojautomis. Mes sprendžiame mokslines užduotis, renkame faktus, keliame hipotezes. Kalbant apie knygų leidimą, manau, „Kalbos konstruktorių“ reikėtų praplėsti, pridėti kelis skyrius, kai kuriuos atnaujinti, tad tikiuosi, kad ateityje jį patobulinsiu. Mokslinės knygos parengęs nesu, rašau straipsnius ir jei pajausiu, kad reikia apibendrinti – tuomet gal ir pasirodys knyga.

8. Kokias knygas skaitote laisvalaikiu?

Mėgstamą žanrą apibūdinti sunku, gal romanas?

Dėstytojas Jurgis Pakerys rekomenduoja: 1. Knyga, kurią reikia perskaityti: Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ 2. Filmas, kurį reikia pažiūrėti: Jimo Jarmuscho „Kontrolės ribos“ 3. Vieta, kurią reikia aplankyti: Kolkos ragas Latvijoje

5 atsitiktiniai faktai apie Jurgį Pakerį: 1. Mėgstamiausias metų laikas: Žiema 2. Veikla, kuria užsiimti niekada neatsibosta: Bėgimas 3. Dažniausiai vartojamas žodis: „gerai“ (seminarų metu) 4. Ilgiausias laikas, kurį teko išbūti nemiegojus: parą (ruošiantis konferencijai) 5. Skaniausia arbata: labiau nei arbatą mėgstu espreso kavą.

Įspūdis | Eglių karalienė Suomijoje

Autorius: Simona Petrauskaitė Vykti studijuoti į Suomiją, Turku universitetą pagal ERASMUS + mainų programą buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Nauji draugai, potyriai, kelionės, žinios, „stereotipų laužymas“ ir dar daugiau patyriau per pusmetį pirmą kartą, bet ne paskutinį svečiuojantis Suomijoje. Sunku, o galbūt ir neįmanoma nupasakoti visko – geriausia, tai patirti!

I stereotipas: šalčio ir tamsos karalystė.

Visgi orai Suomijoje labai panašūs kaip ir Lietuvoje. Aš gyvenau Turku uostamiestyje, tad teko susidraugauti su ponu vėju, tačiau šalčiai prasidėjo tik spalio pabaigoje. Šalčiausia būna sausį ir vasarį, o pavasaris Suomijoje ateina lėtai ir neužsibūna ilgai. Nustebino orai ir Laplandijoje, teko patirti ekstremalią pramogą, bet ne šaltį. Viešint Norvegijos šiaurėje po saunos atsigaivinome Arkties vandenyne. Vasaromis Suomijoje naktys trumpos, o visus kitus metų laikus ilgos ir tamsios. Gyvenau su kitais Erasmus + programos studentais, tad mūsų vakarai nebuvo niūrūs. Mūsų tradicija tapo sekmadieniais vakarieniauti kartu ir gaminti nacionalinius patiekalus. Savo vakarienės metu gavau karūną iš eglės šakų… taip ir praminė mane Eglių karaliene.

II: finansai

Suomijoje ne tik aušktas pragyvenimo lygis, bet ir kainos, tačiau aš visada stengiuosi įžvelgti teigiamus dalykus. Keliauti Suomijoje buvo nebrangu dėl jos strateginės vietos. Tarpmiestinių autobusų kainos dažnai prilygdavo kavos puodelio kainai, tad pasinaudodama šia galimybe, aplankiau sostinę Helsinkį, Porvoo ir Rauma, kuriuose yra jaukūs senamiesčiai, Naantali – Trolių Mumių žemę, Ruissalo, kur atsiveria nuostabi gamta, Tamperę, kuri nei kiek nenusileidžia Helsinkiui. Suomija – jūrinė valstybė, todėl pigiai galima rasti keltų bilietų į Stokholmą ir Sankt Peterburgą. Teko ir ten paviešėti. Taip pat išsipildė dvi mano vaikystės svajonės: pamatyti Kalėdų senelį ir aplankyti Ermitažą Sankt Peterburge. Laplandijos regiono ramybė ir „nepaliesta“ gamta tiesiog užbūrė! Tikiuosi vieną dieną ten sugrįžti…

III: šalti žmonės be šypsenų

Iš prigimties visi žmonės yra šilti, nes jei žmogus šaltas, tai jo popieriai prasti, taip sakant jis miręs. Tad Suomija – ne numirėlių šalis. Universitete sutikau santūrę pietietę ir nuolatos besišypsančią suomę. Supratau, kad nereikia žmonėms priskirti jų charakterio bruožų pagal geografinę padėtį, jog šiauriečiai – niūrūs ir susiraukę, o pietiečiai linksmi ir besišypsantys. Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir tuo žavus. Suomijoje žmonės labai paslaugūs, mandagūs ir bendraujantys. Kartą suskaičiavau, jog vieno apsipirkinėjimo metu „ačiū“ ir „atsiprašau“ išgirdau 10 kartų. Suomiams pasakyti „ačiū“, „labas“, „atsiprašau“, tai tarsi kvėpavimas. Dažniau, o gal ir giliau, mums Lietuvoje reikėtų kvėpuoti.

IV: trečias kartas nemeluoja

Studentai iš viso pasaulio mielai renkasi studijas Suomijoje. 2012 metais „The Economist“ paskelbė, jog Suomijoje teikiamas išsilavinimo lygis yra numeris vienas. Labiausiai patikę dalykai, kurių Lietuvos universitetuose nėra, buvo dažnesnė egzaminų perlaikymo galimybė ir internetinė duomenų bazė. Suomijos aukštosiose mokyklose egzaminus nemokamai laikyti galima tris kartus per metus, pavyzdžiui: gali ateiti antrą kartą į tą patį egzaminą, jei neišlaikei pirmąjį kartą arba tavęs netenkina pažymys. Kai laikai egzaminą pirmąjį kartą, nejauti jokio spaudimo, nes suveikia savisaugos instinktas: jei nepasiseks, galėsi ateiti dar ir perlaikyti, todėl dažniausiai dauguma studentų sėkmingai išlaiko pirmąjį kartą. Internetinės duomenų bazės labai pasigesiu sugrįžus į Lietuvą, nes vienas iš dažniausiai, o kai kurių grupiokų ir vienintelis, Lietuvoje būnant kurso seniūne, užduodamas klausimas būdavo: „kas namų darbų?“. Joje galima rasti visą informacija apie kursą: laiką, kur vyks paskaita, namų darbus, skaitinius, vaizdinę ar garsinę medžiagą. Taip pat galima laikyti „knygos egzaminą“, kai perskaitai duotą literatūrą, pats pasiruoši ir ateini tik laikyti egzamino. Man šios naujovės neteko išbandyti, bet aš visuomet teikiu prioritetą bendravimui, juk dėstytojo perduodama informacija dažnai būna vertingesnė, įdomenė ir patrauklesnė nei vadovėlio. 9

Įspūdis | Ieva Tomkutė

Iš vienos pilkos ir slogios erdvės išėjau į dar tamsesnę ir labiau ūkanotą erdvę, – taip jaučiausi po Giedrės Kriaučionytės režisuoto spektaklio „Bestuburiada“. Vienas iš sielos organų ėmė veikti stipriau. Penki biuro darbuotojai besikaunantys prieš nematomą boso monstrą ir kiekvienas prieš savo demonus ir kompleksus. Galbūt demonai yra per ryškus žodis, kai kalbam apie pilkas, tikrąja to žodžio prasme, ofiso peles. Manęs nesukrėtė jokia vidinė ar išorinė herojų kova, nors jos būta. Mane paveikė tai, ką išvydau scenoje – tai buvo mano ir mane supančių žmonių atspindys, mūsų nuostatos prieš vadovus, kolegas ir save pačius. Tai buvo atspindys nesikaunančių, nuolankių, pataikaujančių žmonių. Ko gero baisiausia tai, kad tas vaizdas nesupykdė, nesukėlė noro prieštarauti ar ką nors keisti, norėjosi tik nunarinus galvą tykiai pritarti ir persikelti į visa girdėtas, matytas ir patirtas situacijas, kuriose vienintelis atliktas judesys buvo tas pats galvos nunarinimas. Atrodo, jog universitetas turėtų būti laisvų minčių ir laisvo mąstymo erdvė, bet kiek kartų kiekvienam iš dabar skaitančių teko susidurti su nusižeminimu prieš kitą? Todėl, kad esi per jaunas suprasti. Todėl, kad esi mergina kurse, kuriame visi kiti yra vaikinai, ar todėl, kad esi vaikinas, pasirinkęs tokį „moterišką kursą“ – o tokių apskritai būna? Todėl, kad negali kritikuoti to, kas yra užkelta ant pjedestalo ir aklai garbinama. Bendro pasipriešinimo ir veikimo drauge taip pat vargu ar galima sulaukti, kai keliami klausimai: „Ar aš savo atsakymais patenkinsiu klausiančiojo lūkesčius?“, kadangi diskusijos ir nuomonių įvairovės poreikis mąžta. Vertingu išlieka tik noras gauti pakankamai aukštą įvertinimą, nesvarbu, kad jo kaina gali būti vertybių ir pasaulėvokos paminimas. Taip susikuria šilta ir drėgna vieta gyvuoti pelėsiui, sėdėti ir kvėpuoti priplėkusiu oru, nes viskas ko reikia, tai sėdėti saugiai, kartais patenkinti kažkieno lūkesčius taip išsaugant sėdėjimo vietą. Vietos mąstymui, juolab mąstymo laisvei, čia nėra. Koks jausmas rašyti šį tekstą? Baisu, kad liks nepatenkinti kieno nors lūkesčiai.

Susitikimas | Pokalbis su trečios kartos klasike1 apie šeimą, kartas ir mokslus Autorius : Ginte Marija Gylytė Praėjusį rudenį VU centrinių rūmų bibliotekoje buvo surengta paroda „Non multa, sed multum2“, skirta paminėti profesoriaus Vytauto Juozapo Mažiulio 90-mečiui. Šis akademikas buvo pasaulinio garso baltistas, labiausiai domėjęsis prūsų kalba, etimologija, senaisiais baltų ir slavų kalbų santykiais bei baltų prokalbės formų rekonstrukcija. Filologijos fakultete, klasikinės filologijos katedroje, galima buvo sutikti ir jo žmoną, lotynų kalbos dėstytoją – Janiną Mažiulienę. Be to, tą pačią specialybę studijavo ir jų dukra Daiva, o dabar šių studijų bakalaurą bebaigia ir anūkė – Miglė Stasiulionytė. Laikai šiek tiek pasikeitė, nes 1926 metais Zarasų rajone gimęs Miglės senelis lotynų kalbą, kaip pridera tarpukariu, mokėsi jau gimnazijoje. Miglė tuo tarpu su Antikos kalbomis plačiau susipažino tik universitete. Apie šeimą, kartas, mokslą kalbamės su trečios kartos klasike. Statistiškai paskaičiavus, yra išties labai maža tikimybė, kad tu gimsi lietuviu, vaikystėje kalbėsi lietuviškai. Bet kokia neįtikėtino tmažumo tikimybė gimti lietuviu ir dar klasiko šeimoje?! O čia dar ne tik du seneliai klasikai, bet ir mama. Tikimybė – nulis kablelis nulis nulis nulis... Išties! Tai tiesiog labai juokinga. Na, matai, senelis baigė klasikinės filologijos bakalaurą, o po to perėjo į platesnius vandenis – lyginamąją kalbotyrą ir panašiai. Klasika jam buvo labiau kaip pagrindas. Iš tikrųjų jau ir mokykloje jam šį dalyką siūlė studijuoti. Pats rinkosi tarp kalbų ir matematikos... Koks buvo tavo santykis su seneliu? Iš tiesų su juo neturėjau stipraus ryšio. Kartais pas jį nuvažiuodavome ir kartą jis buvo atvykęs į mūsų sodybą prie Stelmužės. Kažkur ten vienas sėdėdavo. Man jis buvo visiška mįslė. Buvau vaikas, tai negi eisi kalbinti. Tokia 1. Klasikas – žmogus, studijuojantis klasikinę (lotynų ir senovės graikų k.) filologiją. 2. Ne daug, bet gerai.

savotiška baimė, kita vertus, nebuvo reikalo. Ir pamenu, kad senelis beveik verkė, kai pravežėme pro Antazavę – jo gimtąsias vietas. Ten labai gražu, tikrai. Senelis po to Zarasų gimnazijoje mokėsi, kurios langai atsiveria į ežerą... Turėjo būt fantastiška ten mokytis. Ar Jūsų šeimoje buvo įprasta šnekėtis antikinėmis temomis? Aš labiau krikščioniškoje dvasioje užaugau. Kadangi antika pagoniška (konkrečiai graikai ir romėnai), ji truputį buvo antrame plane. Bet vis tiek kažkiek... Na, biblioteka buvo nemaža. Tai ką gi skaitei iš tų knygų? Platoną (juokiasi), bet čia turbūt visi pypliukai skaitė. Na, aš neskaičiau... Na, filosofiją... Nebūtinai būtent klasikus. Taip pat į Graikiją važiavome su tėvais. Bet negalėčiau ypatingai išskirti kažkokių dalykų. Pamenu, kaip bičiulis J. Čiurlionis, kai jo paklausė apie ypatingos jo šeimos įtaką vaikystėje, atsakė: „Na ką ten tie vaikai – sėdi, žaidi ir viskas.“ Tai nežaidei Trojos karo, kaip doc. D. Dilytės vaikai? Ir antikinių mitų prieš miegą nepasakodavo? Ne. O Naujojo testamento graikiškai? Mama tik vertė tuo metu, bet originalu man neskaitydavo, tik lietuviškai. Jums keliaujant į Graikiją, buvai visai mažutė. Koks kelionės įspūdis išliko? Taip, buvau visai vaikas, bet tikrai paliko didelį įspūdį. Pačios kelionės buvo toks kasmetinis reikalas, nes kiekvienais metais važiuodavome kur nors, tėvai taupydavo tam pinigus. Tad ir ši kelionė liko visų kitų kelionių

kontekste. Pamenu, kad Graikija buvo man kažkas tokio vien dėl to, kad tokia tolima. Tikrai labai labai toli tada atrodė, o dar mašina važiuoti su trimis vaikais per visas rumunijas su visokiais čigonėliais prie langų – tai visiškas ekstrymas. Tėvai buvo primokę, kad mes būtume geri. Grįžtant prie tavųjų senelių, V. J. Mažiulis kai kuriems mūsų dėstytojams dėstė istorinę gramatiką – vieną sudėtingiausių klasikinės filologijos kursų. Ar aplankė koks keistas jausmas, (kad ir mokantis tą pačią istorinę gramatiką), jog šitą dalyką mokėsi ir tavo mama ir tavo seneliai, o paskui net ir dėstė... Nežinau, iš kur aš tokia, nes nejaučiu didelio įkvėpimo šitiems dalykams. Nors yra viena istorija. Čia viskas taip susiję. Prof. B. Stundžia buvo mylimas senelio studentas. Buvo taip, kad aš lankiau pas jį lietuvių kalbotyros įvado kursą. Man iš tikrųjų labai patiko paskaitos, bet po to reikėjo rašto darbą ar egzaminą rašyti ir man nuoširdžiai atrodė, kad jau taip blogai viskas, nieko nesuprantu, semestro gale net bijojau tikrinti pažymius VU sistemoje, galų gale pažiūrėjau; gavau 10. Nežinia, iš kur. Labai keista. Galvojau, kad tikrai mano senelio dvasia padėjo, ne kitaip.

Tai nuo pat mažumės tavo mama nežinojo, kad eis tėčio keliu? Ne, tikrai ne. Netgi nenorėjo stoti ten ir dėl to nedarė mokslinės karjeros, nes suvokė, kad niekada nepasieks tiek, kiek tėvas. Taigi jis mamą kaip tik savotiškai atbaidė nuo tokio gyvenimo. O kokia tavo istorija? Juk ne iškart įstojai į klasikinę filologiją, pirmiausia pasimokei metus su puse TSPMI. Nežinau, kodėl ten pirmiausia įstojau. Visada galvojau stoti į filosofiją arba klasikinę filologiją, bet paskutiniais metais mokykloje persigalvojau. Dabar džiaugiuosi, kad išstojusi nepasirinkau filosofijos. Man ten būtų užsiknisimas. Filologijoje mokaisi kažką konkretesnio – duotas tekstas, gramatika, kalba. Įrankį kažkokį gavau. Tas pats nepatiko ir TSPMI – persiskaitai daug visko ir galvoj tarsi nieko nepasilieka. Tavo močiutė, žinau, buvo lotynistė, išvertė Svetonijaus „Dvylika cezarių gyvenimų“. Manau, kad geri jos vertimai. Ji pati sakė, kad ten yra ir visokių pletkelių.

O tavo senelis buvo rimtas ar ne? Jis sakydavo, kad reikia pakvailioti. Mano močiutė dėl to pykdavo. Tai įdomu, nes jis buvo tikras mokslininkas, bet kita vertus, labai mylėjo gamtą: pasiimdavo baklaškę3, kirvuką ir tiesiog iškeliaudavo į žygį. Sakydavo, jei pavargsti nuo protinio darbo, tai reikia bent 30 km paeiti, kad nuovargis praeitų. Buvo atletiškas. Ne vien tik sėdėdavo.

O ką tu manai apie senelio darbus? Prūsų kalba... Jei atvirai, tai jo darbų nesu skaičiusi, bet bendrai paėmus, tai kietai jis ten pavarė. Jis buvo labai kruopštus, labai darbštus, užmigdavo su tušinuku rankoje. Tiesiog tam žmogus gimęs. Aš nežinau į ką atsigimiau, nes mėtausi ir noriu mėgautis gyvenimu, o čia žmonės dirba, pluša.

Kaip kreipdavaisi į močiutę ir senelį? „Tu“ ar „Jūs“? Į senelį „Jūs“, tikrai „Jūs“. Tuo tarpu į močiutę visada „tu“. Aš pamenu, jam mirus, man pasidarė gaila, kad neturėjau su juo gilesnio santykio. Turbūt tada atėjo sąmoningas metas, tiesiog prieš tai nelabai galvojau apie tai. Prasilenkė kartos.

Užbaigiant... Paroda, skirta tavo seneliui, vadinosi „non multa, sed multum“ – jo mėgstamu posakiu. Ar tau ši frazė tinka? Kokia tavo mėgstamiausia? Taip, per parodos atidarymą prof. B. Stundžia ir pasakė, kad iš tiesų jis ir daug, ir gerai padarė. Iš dalies aš irgi vadovaujuosi tuo, bet kita vertus – ne. Ką nors pradėjusi ne visada pabaigiu. Todėl turbūt klasikinė filologija netiktų man kaip viso gyvenimo perspektyva. Aišku, gal dar neatradau sau artimiausios srities, į kurią norėčiau investuoti daug energijos, tad sunku pasakyti, kaip yra. Mano brolis šiuo požiūriu panašus į senelį, labai daug dirba, yra be galo atkaklus.

Kokia senelio įtaka buvo tavo mamai? Kodėl ji įstojo į tą pačią specialybę? Ji labai gerai sutarė su tėvu. Mano teta ne tiek daug, o mama visada su juo bendravo, palaikė. Ji yra jaunesnė, gal buvo labiau jo numylėtinė. Mama galėjo visur įstoti, nes mokėsi labai gerai. Mąstė apie mediciną, bet po to suvokė, kad bijo kraujo ir nestojo. Vėliau svarstė apie filologiją ir tada jau jos tėtis pasakė, kad geriausia iš filologijų yra klasikinė – studijos, kuriose susidaro bendriausias vaizdas.

O mano frazė... monumentalų klausimą uždavei. Gal Sokrato ἓν οἶδα ὅτι οὐδὲν οἶδα?4

3. Gertuvę 4. Žinau, kad nieko nežinau

Pamąstymai | Džiaugsmo buvimo liudijimas.

Autorius: Deivydas Jonelis Nuo pat vaikystės žinojau, kad gamta yra graži. Juk apie tai skaičiau knygose, o aplink nesigirdėjo, kad kas nors antraip kalbėtų... Galbūt pirmaisiais gyvenimo metais ir pats tą grožį mačiau. Dėl to savaime buvo aišku, kad kitaip nė nereikia galvoti. Tačiau vis dažniau save pagaudavau dirbtinai besišypsantį, bebandantį imituoti džiaugsmą, gerą emociją būdamas ten, kur žinojau, kad yra gražu. Ant kompiuterio ekrano dėdavausi kalnų, samanotų miškų nuotraukas, kurios tikrai buvo įspūdingos. Tačiau įspūdžio sukelto “oho!” ieškojimas, nuolatinis bandymas suvaidinti meilę gamtai kėlė vis daugiau nerimo, kurį net nuo savęs bandžiau nuslėpti. Imitavimo situacijos, lyg rudeniniai lapai, gulė ant širdies ilgus metus. Luobas susidarė visas. Medžiai, paukščiai, upės, akmenys ir pievos rasoje saulei tekant... Akis vaizdas pasiekia, bet širdies - ne. O numoti ranka neišeina, nes rūpi. Rūpi, kad tikra būtų. Gyvenau Pajūrio miestelyje, kuomet dešimtoje klasėje sudalyvavau akcijoje “Darom”. Važiavome į laukus ir miškus rinkti šiukšlių, kurių buvo stebėtinai daug. Tuomet ėjau žvyrkelio pakele, dėjau į maišą įvairiausius radinius ir staiga pamačiau 100Lt. vertės kupiūrą. Buvau šventai įsitikinęs, kad tai pačios gamtos man įteiktas atlygis už darbą, ženklas, kad to tikrai reikia. Suma buvo nemaža, ir įvykis neeilinis, bet ramybės į širdį neatnešė... Praėjo ne vieni metai iki kol apsigyvenau Vilniuje. Atsikrausčiau kartu su tuo netikrumo dangalu lyg kuprelis su kupra. Radau draugų, su kuriais kartas nuo karto eidavome parinkti šiukšlių tai viename, tai kitame žaliame Vilniaus plote. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų keistas hobis, bet tiems, kurie tai daro klausimų “kodėl?” nekeliantis. Susikaupę visi rankioja - šaknis miškelį apdengusias švarina. Ir facebook’e žygdarbio nuotraukomis neįrodinėja.

Tekste yra sąmoningai pavartotų tarmiškų formų. Pvz.: besisukinėdams.

Šitaip begyvenant vieną pavasarį išvydau tarp pernykščių lapų saulės atokaitoje besižvalgantį paukštį. Lapai braška jam bešokinėjant, daigai iš po žemių lenda žali - nieko įspūdingo. Tokių reginių galima išvysti kone prie kiekvieno Vilniaus daugiabučio. Ir kas tada užėjo, kad šalia buvusiai bendražygei pasakiau: “Žiūrėk, kaip gražu!”. Reiškia iš tikrųjų taip būna... Pamanyk! Nors visada juk tikėjau... Tas paukštis visai jaukus, kiek toliau pašokinėjęs žiūri į mumis pasikreipęs. Ir didelis koksai! Spalvotų plunksnų beturįs. Ar žino jis, ką man iškrėtė šiaip sau ant dirvono besisukinėdams? Gyvenimo įvykis. Išgyvenau aš tą įvykį ir ilgai mąsčiau, kas nutiko. Juk daugiau nei dešimtmetį trukę dalykai keitėsi. Kaip tas paukštis širdį dengiančius lapus prakapstyti galėjo? Vaikščiojau po sumiškėjusį parkelį prie namų, radau medžių senolių, radau sergančių, radau ir nuo žmonių kvailysčių nukentėjusių... Lyg pro nuvalytą langą ėmiau kitaip matyti gamtos karaliją. Pamažu atėjo supratimas - turėjau gamtai pirma kažką duoti, kad galėčiau gauti. Prisiminiau ir tai, kad iš jos ir taip nuolatos kažką gaunu, tik ne džiaugsmo pavidalu. Šitokių nuotykių paakintas liudyju: likimo broliai ir sesers, žinau, kad baisiai nemalonus daiktas yra, kai neišeina džiugesio širdyje rasti su stačiai džiaugsmo kupinais dalykais susidūrus. Ar tuos dalykus menkinsi, ar pamėginsi suvaidinti kaip džiaugiesi, ar perdėtai save dėl to į tamsų kampą išsitrempsi - nebus širdžiai tikrosios atgaivos. Tam gali tekti ir ne vieną kartą stipriai pasistengti, iš tikro atraitot rankoves dėlei motinos gamtos.

Minutė prieš kūrybą | Galvokragštis

Nuotrauka - Viktorija Pranaitytė 16

Kūryba | Apie angluvių kalbą ir panašius dalykus Autorius: Vilius Jakubčionis Gerai pamenu tą lemtingą vakarą, kai netyčia nuo stalo nustūmęs sviesto kaladę žiūrėjau, kaip ji krenta ir tėškiasi į grindis. Viskas nutiko taip greitai... Kai supratau, kad turėsiu eiti į parduotuvę, mano buitiniam tragizmui imlus protas iš nevilties ir juoko suplakė gimtuosius žodžius su forma, kurią girdėdamas pirma pažinau anglofonišką humorą, ir aš atsidusęs tariau: „de krit of de sviest“. Suprantu, „sviesto krytis“ irgi skamba absurdiškai, bet ir per daug abstrakčiai. Tai akimirkai nusakyti lietuvių kalbai neužteko vien absurdiškumo – aš norėjau savo žodžiuose girdėti ir liūdesį, juk tai buvo nelaimė. Trūksta kažkokios gramatinės kategorijos! „The fall of butter“ – ne, nevisai. „The Fall of the Butter“ – jau arčiau – dabar bent aišku, kad tai nebuvo šiaip sau sviestas, o kažkoks ypatingas sviestas. Sviestas iš didžiosios raidės, ilgai ir taupiai teptas, savo nelaimingoje baigtyje tragiškai praradęs skonį. Kaip kad mano ausyse skonį prarasti imantys angliški skoliniai ir įterpiniai, tiesiog casually vartojami kur papuola (randomiškai). Bet aš ne-judgeinsiu, nes pats taip kalbu. Dabar daug kas minta britiška-angliška medija: netflixuose binge-ina žiūrėdami serialus ir filmus, žaidžia videožaidimus arba stebi, kaip juos žaidžia kiti, ir, aišku, kopijuoja formas (formatus). Taip atsirado šie lietuviški jūtūbo kanalai (atsiprašau, už reklamą, bet pažiūrėkite, kaip jie vadinasi): WhyDotas, The3dvinas, MrSigitasVlog, ScrepisLTU. Neužtenka, kad būtų tiesiog Vaidotas, neužtenka, kad būtų Edvinas – ne, turi būti The3dvinas, nes dėl – todėl... Panašiai ir Andriaus Tapino „Laikykitės ten“ – kur? Skamba kaip vertinys iš angliško „hold on there“. Sąmoningas. Taigi kopijuojamos ne tik medijos formos, bet ir kalbos formos. Galbūt matant atitinkamas kalbos formas lengviau pažinti ir medijos formą, kuriai ji taikoma, ypač jeigu Lietuvoje teturime atitikmenį?

Kaip bebūtų, pasakyti dalykus ir kalbėti apie dalykus, kurie kilę iš anglosferos, pirma lengviau angliškai, nes jiems anglų kalboje jau atriektas ir prigijęs žodynas. Vis dar įprasčiau pasakyti, kad instaliuoji naują Word‘o programą, nes senoji kažkodėl nebetikrina rašybos klaidų, negu pasakyti, kad ją diegi (ne taip seniai diegdavo tiktai pieninius dantis!). Manau, kad jaukinames anglicizmus, ir skolinius apskritai (kurių, beje, galybę rasite sociolingvistika.lt puslapyje), ne tik dėl to, kad nenorime atsilikti, ar dėl to, kad nerandame žodžių (dūzgės, asmenukė) bet ir todėl, kad galime, o galėjime, kaip ir sąmojų arba kalambūrų galvojime, daug išmanymo nereikia – tiktai šmaikštumo ir gudros. Visos kalbos mėgsta šmaikštybes. Jeigu kas šmaikštu – tai galima paversti žaidimu, o ką galima žaisti, galima ir suprasti, o kur galima ką nors suprasti, galima ir kažko išmokti. Sykiu visos kalbos, na, arba visų kalbų atstovai prispausti būtinybės (tarkim, žūtbūt reikia menkės) suvokia savo kalbų lankstumą ir svetingumą. (Tiesa, kartais šis svetingumas pasirodo esąs šalutiniu kolonializmo požymiu...). Turiu omenyje tarpkalbes, arba tarpukalbes (interlanguages), kurių ypač daug atsirado per sąlytį su anglų kalba. Ar esate girdėję apie Spanglish, Runglish, Denglisch, Engrish, Franglais? Girdėjau, kad ypač lengvai angliškus žodžius įsisavina rusakalbiai, kurių tarpkalbė su anglų kalba vadinama Runglish (Russian + English). Suprantama, kartais lengviau pasakyti айс крим (ice cream) nei мороженое (morozhenoe). Turbūt daug ką pasakyti lengviau nei morozhenoe... Mums taip pat: 1) man patinka spragėsiai, bet kai einu į kiną, noriu popcornų; 2) bet nėr(a) kad jau kalbu netaisyklingai (but it‘s not like I‘m...). Aš tokius „nusižengimus“ laikau šmaikštybėmis, žaidimais, kartais sąmoningais, kartais nevisai. Neseniai sužinojau, kad yra poezijos, parašytos keliomis kalbomis, pavyzdžiui, šis pusiau nešvankus eilėraštis, kurį radau straipsnyje Are we different people in different languages? (Jums išmes jo nuorodą, jeigu įrašysite pavadinimą į gūgl):

You say tomato, I say tu madre; You say potato, I say Pototo. Let’s call the hole un hueco, the thing a cosa, and if the cosa goes into the hueco, consider yourself en casa, consider yourself part of the family. Kai pirma ėmiau vapėti ir rašyti angluviškai apie visa tai negalvojau, bet supratau kalbos žaidybiškumą. Rašydamas angluviškai turbūt neišmoksi anglų kalbos. Angluviškai skaityti gali tiktai mokėdamas abi kalbas. Angluvių kalba neturi griežtos gramatikos. Ar derėtų vartoti anglišką ar lietuvišką žodį, priklauso nuo to, kas juokingiau skamba, o tai, akivaizdu, labai negriežta taisyklė. Galų gale, nors nelaikau angluvių kokia nors anglų kalbos reforma, bet pasirodo, kad savaip supaprastinti jos rašybą jau yra bandę daugelis ir, akivaizdu, tam daugeliui nelabai kas išėjo: pavyzdžiui, 1912 m. Didžiojoje Britanijoje angliškos rašybos entuziastų leistas laikraštukas, kuris vadinosi „The Pioneer ov Simplified Speling“ (jį taip pat galima rasti ir pavartyti paieškojus gūgl arba puslapyje publicdomainreview.org paieškos laukelyje, kur ir šiaip apstu visokių įdomybių), mat jo autoriams anglų kalbos rašyba atrodė nelogiška ir perdėm apsunkinantį kalbos besimokantį jaunimą. Vienas jų priekaištų skamba taip: kodėl žodžius dead ir bed tariame vienodai, bet rašome skirtingai? Kodėl nerašome bead? Jų vietoje aš taip pat rašyčiau ded ir bed, na, arba ded ir lov. Mūsų vietoje

aš rašyčiau šeip vietoje šiaip, bet fonetinis užrašymas pastaruoju metu kažkodėl atrodo nekultūringai, kad ir savai (žr. Rimanto Kmitos „Pietinia Kronikas“). Šiaip ar taip, minėtasis leidinys buvo populiarus, tačiau įsigaliojo tik keletas jų siūlytų pakeitimų (amerikiečiai rašo mold (pelėsis), anglai, berods, vartoja senąjį mould). Noriu pasakyti, kad tokie (ir duokdie ne kitokie!) „žaidimai“ ar viena kita atsitiktinė svetimybė grėsmės nekelia, todėl raginu žaisti su lietuvių kalba, o ypač – turtinti lietuvišką prozą naujoviškais, skolintais ir išgalvotais, griežtais ir kalambūriškais, trumpais ir priesagingais posakiais, žodžiais, naujomis patarlėmis ir mįslėmis ir t.t. ir pan. ir visaip tenai! Šia proga, paskutinįsyk brangioje Citadelėje dalinuosi trumpu, angluvišku pasakojimu, kuris vadinasi „De buitiš advenčiur of šun šun“ ir tikiuosi, kad jis Jus pralinksmins. Vien sauliš dien, byhaind de soufa, miegojed a miel šun šun bai de vard of Auksius. Auksius hed auks kail, bat hy olsou hed ilg auses, end dets uai hy galvojed dat her ouninink hed kold her Ausis. Alsou meibi bekaz šun šuns kent gird de raid k, Ai dount knou... Enyuei, sač ilg auses did hy hev, det uen hy ėjed hy jauted karališly, yven dou dei olueis šluod de dulks araund him. It uas nou bėd tiu šun šun – his ouninink, a sen meil tet, uold plau his auses evrylaik. Hy myled de tet and de tet myled him, for ounly him šy hed tiu myl. Sou dis very sauliš dien de šun šun tingily buded end rąžd from his miegs. Hy sapneited abeut louk end heu fentsy hy luked tiu oder šun šuns. „Ai uil žaid end bėg end žaid“, galvojed šun šun, bat pirm hy hed tiu lak sam vandeneišions. De moument hy got ap dou, hy suprateited det samting uas not kuait rait – uere uas his ouninink, his sen meil tet? End sou aur puik šun šun nusprendeited det it uas taim for a nuotykeišion. „Ai uil rand mai tet end šy uil myl my end ved my tiu de lauk uere Ai uil rod evryuan mai kingiš auses“, galvojed šun šun. Linksmly hy pradėjed uostineiting – de nam uas did end it uas not lengv tiu rand enydaikt in dis viet. Hy uosted de soufa bat dėre uas nou kvap – ounly soufa kvap, uič uas a gud kvap, bat not his sen meil tet kvap. Hy ėjed tiu de kičen end lakd sam vanden, bat dėre uas jet agen nou sen meil tet kvap – ounly kičen kvap, uič is en ekstrymly gud kvap, bat not his sen meil tet kvap. Hy den ėjed tiu de tuolet kambar, uere hy got stak in de tuolet for a‘uail. „Dis is not kūl“, pagalvojed šun šun, end ėjed tiu anoder kambar. Hy žiūrd evryuere, bat kud not rand his sen meil tet, dėre uas absoliuteišiasly nou kvap of hers end

šun šun uas pradėjing tiu panik. Bat den hy veidpalmd uen hy prisimineited: „Ou mai diev, Ai em a šun šun end Ai hev puik, ilg auses!..“. End sou hy klausd uit mač susikaupeišion end suprateited det his ouninink uas apstėrs. „Ech“, eched šun šun – hy did not laik apstėrs – his kojs uere kaind of trump. Bat it atroded tiu him det his sen meil tet hed byn verking. Uat has atsitikeited? Hy skubed ap de stėrs end uen hy bėgėd tiu de lovkambar de pirm daikt hy mated uas a hiūdž krūv of šlap nosineišions. „Ou nou, it is a bol of krai“, galvojed šun šun. End byhaind de bol of krai, sėdėjed his sen meil tet. In her uan rank uas a telefoun, in de oder – a laišk of sam kaind. It uas gail for šun šun tiu sy his ouninink verk sou mač, sou hy ėjed tiu her end yven dou hy did not suprateit uai šy verkd, hy verkd uit her tiū, švelnly glosting her pėd end tyl‘ly amsing. „Tuoj, tuoj, šuniuk“, sed de sen meil tet in a kalb uič šun šun dit not suprateit. „It is oukei, tet, Ai em hyr“, amsd de šun šun. „Tuoj, tuoj, Auksiuk“, šy sed end šun šun suprateited det šy verkd bekaz of his auses. Hy užlipeited on her kels end glauded tiu her, seiing: „Aim sory det Ai olueis trauk mai auses frū de dulks, Ai uild žad det Ai uil nevar diu det a‘vėl, bat dei ar sou ilg...“, verkd de šun šun. And den dei verkd tiugeda.

Kūryba | Poezija

Autorius: Julija Daugėlaitė

ACD Toks artimas retas labas Nematyt Bet kas kartą truputį pakylu Gaudžiant skliautui ir freskoms atgyjant Ar štai taip sutapimai žaidžia Bet nebūnam dėl to nusivylę Jei paklaustum kodėl (paklaustum - žinau) Stovėtume šitaip tyloj, kaip teko stovėt jau daug kartų Ir kažkur ramumoj, kiekvienas rastų atsakymo glėbį Ilgu Žiūrėt ir matyti, Jog į tavo klausimus Nebeatsakau Atleiskite, atsiprašau, noriu praeiti Noriu spėti parodyti Kiek akimirkų suskaičiavau, kiek jų mažai Ir kiek daug praėję dienų, stebinančiai vienodų, kai pagalvoju Kai ne - visad viskas atrodė kitaip Ir niekad neskaičiavau pasisveikinimų Gaila Tik kiekvieną sudie Bet slapčiomis man džiugu Jog nei vienas jų paskutiniu nebuvo

Atsakiklis Slėptis drąsu už Nebylių procesijos Jie pasako Kas vaišto mintim, kas Vietos dažnai neranda nakvynei, kas Palenda po atbulu sakiniu, kas Atsiliepia, kai skambinu dievui, kas Atsiliepia Kai stoviu prie krašto kanono, kai Braidžioju sekluma, kai Valgai ne tu, o kai Valgo tave, kai Iškvepi tu, kai Įkvepiu aš, kai Kvėpuojam, kai Kilpas atlaisvinu Kas Kur Ieškai grožio akimirkos, kur Gera sugrįžti, kur Siekia ribos komforto, kur Prasideda pabaigos, kur Tikėjimą, kur Surandi Kada po nakties Tik perdegęs rytas Vietinės reikšmės pripažinti Poetai kelias, važiuoja Į darbą, mojuoja Po kasdien pirmyn ir atgal Kursuojančio autobuso ratais Trūksta sąžinės, trūksta Absurdo, trūksta Valios išlįsti iš Dvasinio skurdo Atleiskit, ne šiandien Po signalo Palikit žinutę 22

tyliai nebyliai, ir viskas, kas telpa tarp jų norėjau kad būtum tyla ir ramybė vieta, kur galėtų ateiti rytojus bet buvai nieko panašaus ir esu vis lengvai kontuzita tavo tylos, pasaulyje, kuris niekuomet nenustoja kalbėti išeiti iš komforto zonos reiškia žengti žingsnį atgal ir atsitraukiant šitaip judėti į priekį turėjau nustoti tau labos nakties linkėti kad galėčiau pradėti linkėti jos sau

force majeure lūpų kampučius griaudžiant nulyja nurieda gama ir paletė tavimi, kampučiais sutinku tu teisus, bet klysti spėju gurkštelėti kavos bet niekada išgerti visą puodelį iki kol tu sugrįžti mūsų ginčai - garsūs jų niekas negirdi 23

netreksiu durimis taupydama vyrius atleiskite, ne ten pataikiau mano batai nauji bet sieloj - skylė

ar galima? aš šiandieną truputį nedaug, neįdomiai mano norai - mažučiai mūsų tapatybėms sutapti

Kūryba | Poezija

Autorius: Ieva Mačiukaitytė

Gilmuriškas Naktis. Jau mėlos bliuzo dermės Akis aptraukia plazmine migla, It užliūliuoja vaiką lopšyje. Ir jau tolu. toliau. toliausia... Irtis ant debesies skliautų upe, Didingai almančia į amžinybės jūrą. Iš plokštumos pavirsti į figūrą. Ir mano sąmonę užlieja spektras...

Rīga Miestas, nuogas nuo juosmens Žemyn. Matyti liūdnai karančios Miesto grožybės. Tik kad man tos grožybės Nerūpi. Palįsti po antklode noriu ir, Praskleidusi miglą, atidengti miesto Akis, – tegu keliasi jau.

Noriu suptis ant tavo blakstienų, O ne kad tu suptumeis ant manųjų!

Tapatybės krizė Aš esu Obelis, Ant kurios Auga Vienas Obuolys. Aš esu Obelis – Obuolys, Atėjus Rudeniui, Nukris. Aš buvau Obelis, Ant kurios Augo Vienas Obuolys. O Dabar Aš Kelmas Su po– tenacialu.

Hit&Run

Taip liūdėjau visą dieną, Kai priekinis mano dviračio ratas Užriedėjo ant benamės sraigės, Kuriai iki kito tako krašto Buvo likę dar tiek daug. O tada ir antras. Užriedėjo. Ir prisiminimo šleifas Nusidriekė nuo tos sraigės palaikų Iki pat mano namų laiptinės, 26

Kaip sraigės išskyros trinčiai sumažint Nusidriekia. (Jų žymės kirto vos ketvirtąją dalį Dviračių tako. Nutrūko man po ratais – Pirmu, o tada antru.) Iki pat vakaro sunku man buvo vaikščiot Tiltais ir krantinėm... Man buvo dvidešimt, ir niekam nerūpėjo.

Ligos Visą gyvenimą simuliavau: Simuliavau poetą, dailininką, Simuliavau ir bardą, roko žvaigždę. Simuliavau, kad mama leistų Neit į pamokas. Bet mama žino, kada jos Vaikas simuliuoja... Dažnai geriau negu pats simuliantas. Reikėjo stot į mediciną. ...ech, bent jau durnumo nesimuliavau.

2016 12 24 Kažkada aš švytėjau Kaip švyti saulė tą dieną, Kai vyrui gimsta pirmasis sūnus, Kai išlaikai gyvenimo egzaminą Ir esi pasiruošęs viską pakeisti. Dabar esu viena Iš tų surūgusių žmonių, Kurių blogiausias bruožas tas, Kad jie nėra pieno pakeliai. Ir jie nėra varvantis čiaupas. Ir jie nėra Užkalnio straipsnis. Ir popierinis taikinys šaudykloj jie Nėra. Ir tu su jais užstrigęs. Arba ne.

Nuotrauka - Viktorija PranaitytÄ&#x2014;