Citadele nr. 11 by Citadelė

Filologijos fakulteto bendruomenÄ&#x2014;s leidinys

â&#x201E;&#x2013; 11

Nuotr. Gintė Marija Gilytė

Goda Zovaitė Rūta Norkuvienė Augustinas Skirsgilas Artūras Dijakovskis, Monika Stasytytė Vilius Jakubčionis, Rugilė Matusevičiūtė, Goda Zovaitė, Greta Tikužytė, Monika Triaušytė, Ina Girulskaja Julija Daugėlaitė, Vilius Jakubčionis, Ieva Mačiukaitytė Justė Urbonavičiūtė

Prakalba į malonųjį skaitytoją Jūsų rankose jau vienuoliktas Citadelės numeris. Šį kartą – su širdyje užsilikusios vasaros dvelksmu ir įkvėpimu ateities darbams. Ačiū Vilniaus universiteto bendruomenei bei visiems prisidėjusiems prie naujojo „Citadelės“ numerio. Nuotr. Augustinas Skirsgilas

c itad e l ė

Turinys Literatūriniai dialogai: Giwato

Įspūdis: Kelionė į Beirut

| 10

Apžvalga: ¿Cómo podemos reconocer la influencia del árabe en la lengua española? | 13 Susitikimas: Tarp čia ir ten arba rašytojo-kritiko-skaitytojo trikampis

| 15

Pamąstymai: Sabaliauskaitė & kitos istorijos

| 19

Literatūriniai dialogai: Dagnė Beržaitė

| 21

Kūryba

| 25

Komiksas

| 31

l it e rat ū riniai dia l o gai

gi wato GODA ZOVAITĖ žodžiai + vaizdas

* pr. gyvatà, gyvenimo būdas

Vilniaus universiteto filologijos fakulteto palanges jau nugulė pirmasis rudens semestro „Universitas Vilnensis“ laikraštis, kuriame puikuojasi antraštė „Profesorius Jonas Kazlauskas ir jo premija“ (doc. Regina Venckutė). Šiemet ši premija už ilgametę baltistinę veiklą ir du neseniai pasirodžiusius nepaprastai prasmingus veikalus – ,,Baltų ir slavų kalbų kirčiavimo istorija“ ir „Prūsistikos pagrindai“ – atiteko Vytautui Rinkevičiui – Vilniaus universiteto lektoriui, mokslo darbuotojui, muzikantui ir trijų vaikų tėvui. Apie tai, kaip neįmanomi dalykai virsta įmanomais.

l it e rat ū riniai dia l o gai

Pirmas ir pats elementariausias klausimas – kodėl latvių kalba? Juk Vilniaus universitete kalbų pasiūla iš tiesų nemenka. Per ketverius metus galima išmokti netgi kinų ar japonų kalbos!

Latvių kalba – tai pats tiesiausias kelias ir į geresnį lietuvių kalbos pažinimą.

Kalbų mokymosi pagrindinė nauda yra pati pažintis su kitokia kultūra ir kitokiu mąstymo būdu.

Kodėl latvių kalba? Na, pirmiausia turbūt dėl to, kad ją lengva išmokti. Iš visų pasaulio kalbų ji juk panašiausia į lietuvių kalbą. Mums – kalbantiems lietuvių kalba kaip gimtąja ar šiaip ją mokantiems – norint suprasti latviškai, tikrai nereikia tam skirti ypač daug laiko ir dėti pernelyg didelių pastangų. Mokydamiesi nesunkiai atpažįstame daugumą žodžių bei formų ir lengvai įsikertame į tai, kuo ši kalba vis dėlto skiriasi nuo lietuvių. Antra, latvių kalba – tai pats tiesiausias kelias ir į geresnį lietuvių kalbos pažinimą. Pvz., nuo lyginimo su latvių kalba prasideda lietuvių kalbos istorijos studijos: atradę įvairius kalbų panašumus, matome, kas yra paveldėta iš bendro šaltinio, t. y. prokalbės. Kita vertus, matydami kalbų skirtumus, galime lengviau suvokti kalbos kaip tokios funkcionavimo esmę, išskirti kiekvienoje atskiroje kalboje universalius ir unikalius dalykus. Tuos skirtumus pirmiausia pastebėję panašiose kalbose, galime nuosekliai žengti toliau ir lengviau juos identifikuoti bei analizuoti labiau viena nuo kitos nutolusiose kalbose. Trečia, apskritai bet kokių kalbų mokymasis yra labai naudingas dalykas žmogui. Gal skambės ir paradoksaliai, tačiau mano supratimu, kalbų mokymosi pagrindinė nauda yra ne atsirandanti galimybė susišnekėti su užsieniečiais (tikrai nesakau, kad tai nėra svarbu), bet pati pažintis su kitokia kultūra ir kitokiu mąstymo būdu. Bet kokios kalbos mokydamiesi, gerokai išplečiame savo akiratį, pamatome, kad pasaulį suprasti ir vertinti galima ir kitaip, nei iki šiol buvome įpratę (kartais netgi kardinaliai kitaip). Minėtosios japonų ir kinų kal̃bos – iš principo kitõs struktūros ir kitõs kilmės kal̃bos nei lietuvių – šiuo požiūriu yra ypač naudingos, tačiau jei prieš stverdamiesi mokytis jų, pirmiau susipažįstame su mažiau šokiruojančia kalba, tampame labiau pasiruošę pažinčiai su naujomis gramatinės išraiškos priemonėmis ir iki tol nežinotais pasaulio suvokimo modeliais. Kaip prasidėjo Jūsų mokslininko, kalbos tyrinėtojo kelias?

Tiesą sakant, negaliu tiksliai pasakyti, kaip ir kada jis prasidėjo. Priklauso nuo to, kaip tą mokslą suprantame. Mano gyvenime mokslinė veikla pernelyg nenutolusi nuo kasdieninio gyvenimo, laisvalaikio ir pan. Tyrinėju tai, kas man išties įdomu ir kuo vis tiek domėčiausi bei kuo gyvenčiau, net jei ir neturėčiau ryšių su universitetu ar kokia kita akademine institucija. Kiek save pamenu, tuo visada ir domėjausi. Dar vaikystėje, t. y. gerokai prieš pasirenkant būsimą profesiją, labai žavėjo istorija, žmonijos praeities studijos ir panašūs dalykai. Ypač paslaptinga ir nepažinta rodėsi kalbõs – visų pirma gimtosios lietuvių – istorija, jos kilmė ir raida, norėjosi išsiaiškinti, kaip žmonių kalbėta praeityje: prieš šimtus ar tūkstančius metų. Jau tada į rankas pateko pirmieji senųjų kalbų vadovėliai, istorinės gramatikos, etimologijos žodynai ir kitokia pažintinė bei mokslinė literatūra. Galbūt tai ir reikėtų laikyti mokslinio kelio pradžia? Tuo metu gal tik siauro vingiuoto takelio, neaišku kur nuvesiančio, tačiau bent jau turinčio šiokią tokią kryptį (tada gal net ir nebuvo svarbu, kur jis nuves – svarbiausia, kad apskritai toks buvo ir kažkur viliojo)? Vėlesni studijų ir darbo metai tą takelį kiek patiesino, išvedė į platesnius vieškelius, padrąsino ne tik domėtis tuo, kas jau žinoma ir kitų tyrėjų atrasta, bet ir pačiam nebijoti ieškoti to, kas dar nežinoma, siekti naujų atradimų.

l it e rat ū riniai dia l o gai Prūsų kalba – dabar jau ,,paminklinė“ kalba. Iš kur atėjo toks susidomėjimas? Net Jūsų disertacija buvo „Prūsų kalbos kirčiavimo sistema“?

Prūsų kalba – po latvių, antra pagal artimumą lietuvių kalbai. Kitaip nei latvių, ji yra išnykusi ir mums žinoma tik iš negausių keleto šimtmečių senumo tekstų. Į Latviją galima bet kada nuvažiuoti, pasiklausyti, kaip kalba gimtakalbiai, visada turėti objektyvius duomenis tyrimams. Su prūsų kalba to padaryti neįmanoma. Vìsa, ką mes apie ją žinome, yra tik spėjimai (kartais labiau, kartais mažiau patikimi), mokslinės rekonstrukcijos, kurių nė viena nėra ir niekada negalės būti visiškai galutinai įrodyta, kadangi nėra galimybių išgirsti ir tiesiogiai patikrinti, kaip kalbėjo patys prūsai. Aplinkybė, kad prūsų kalba yra mirusi ir ne iki galo pažinta, apgaubia ją tam tikra paslapties ir mistikos skraiste, be galo viliojusia mane – kaip minėjau, nuo seno besidomėjusį kalbų praeitimi. Viena iš pirmųjų minėtų baltistinių knygų, pasiekusių mane dar mokyklos metais, beje, buvo VU profesoriaus Vytauto Mažiulio (bene žymiausio visų laikų prūsisto) tuo metu ką tik pasirodęs Prūsų kalbos etimologijos žodyno 3 tomas. Tada nė pagalvoti nebūčiau galėjęs, kad po keliolikos metų pačiam teks rengti spaudai antrąjį – pataisytą ir papildytą – šio žodyno leidimą ir elektroninę versiją… Dažnas studentas galvoja, jog per keturis metus kalbos išmokti neįmanoma, o ką jau kalbėti apie vertėjo darbą ir ateities perspektyvas, o štai Jūs mokate ne vieną ir tikrai jau ne dvi. Kokios tos kalbos? Ar galite save vadinti poliglotu?

Nelaikau savęs nei poliglotu, nei apskritai daug kalbų mokančiu. Apskritai „kalbos mokėjimo“ sąvoka yra labai subjektyvi. Net nežinau, kur yra ta riba, kai jau galima būtų pasakyti, kad moki kalbą, o ne tik šiaip paviršutiniškai ką nors apie ją žinai. Jei laisvai susišneki su užsieniečiu gatvėje, tave supranta, tačiau iš tiesų kalbi su grubiomis gramatikos klaidomis, kurių pats nepastebi, – ar tai reiškia, kad moki kalbą? Ir atvirkščiai: jei puikiai išmanai gramatiką, o vidury nakties pažadintas galėtum akimirksniu kuo taisyklingiausiai išlinksniuoti bet kurį duotą daiktavardį, tačiau neturėdamas po ranka žodyno nesugebi nė kelio pasiklausti svetimame mieste – ar tai irgi reiškia, kad moki? Griežtai vertinant, nesijaučiu apskritai mokąs (bent jau taip, kaip norėčiau mokėti) nė vienos kalbos, išskyrus gimtąją. Tačiau vienaip ar kitaip susipažinęs, pastudijavęs gramatiką ar gyvai pasimokęs esu daugelio kalbų ir tikrai seniai jau esu pametęs jų skaičių. Iš kiekvienos indoeuropiečių kalbų grupės mažiausiai po vieną kalbą esu kažkiek paknebinėjęs (bent jau tiek, kiek to reikia domintis kalbos istorija), į vienas kalbas esu įsigilinęs labiau, į kitas – mažiau; vienas pažįstu daugiau teoriškai, kitomis galiu bandyt ir ką nors pasakyti: vienomis laisvai, kitomis laužytai. Turbūt kaip ir dauguma kitų lingvistų… Todėl man kaskart būna labai sunku atsakyti, kai kas klausia, kiek ar kokias kalbas moku. Pildydamas kalbų skiltį savo CV visad susiduriu su dideliais sunkumais: vadovaudamasis sąžine, nenorėčiau ten rašyti nė vienos užsienio kalbos, tačiau jei jau pradedu vardinti, nebežinau, kur sustoti, nes neaišku, ką potencialus skaitytojas laikys kalbos mokėjimu. Tad gal ir dabar geriau nė nepradėsiu vardinti, kol dar nespėjau įsivažiuoti… Tam, kad išmoktum daug kalbų, reikia turėti ypatingų gebėjimų? O gal tai nuolatinis, kruopštus ir nuoširdus darbas?

Ko gero, priklauso nuo žmogaus. Vieni turi gabumų išmokti kalbą, savaitę pasiklausę radijo ta kalba ir neįdėję jokių sąmoningų pastangų. Kitiems – tokių gabumų neturintiems – reikia keleto metų nuoseklaus ir dis-

Vieni turi gabumų išmokti kalbą, savaitę pasiklausę radijo ta kalba ir neįdėję jokių sąmoningų pastangų.

l it e rat ū riniai dia l o gai

5 atsitiktiniai klausimai

Vytautui Rinkevičiui Gražiausias Lietuvos kampelis: Mirties slėnis (GPS 55.287835, 20.988781).

Šauniausias laisvalaikio praleidimo būdas: Neseniai atradau, kad elektros instaliacijos darbai yra be galo įdomus užsiėmimas. Jei tik turėčiau laiko, nuo ryto iki vakaro galėčiau junginėti laidus…

Labiausiai erzinantis dalykas: Biurokratai.

Klausomiausia muzika: Latviška.

Geriausias vakaro ritualas: Gal knyga prieš miegą?

ciplinuoto darbo. Tretiems nepadės nei viena, nei kita. Kaip kalbų dėstytojas, ko gero, turėčiau sakyti, kad visi mokiniai yra lygūs, jiems tereikia tik kruopščiai dirbti ir visi turi vienodus šansus gerai išmokti. Tačiau iš tiesų juk taip nėra: žmonių yra visokių, o įgimtas gabumas kalboms vis dėlto daug lemia. Ginkdie nesakau, kad apdovanotieji šiuo gabumu yra kuo nors ypatingi. Kiekvienas turime savų pranašumų. Be jokios abejonės, tam, kuriam mažiau sekasi kalbos, labiau sekasi kitos veiklos: galbūt jis greičiau bėga, gal gražiau dainuoja ar piešia, o gal šiaip labiau žmonių mylimas yra. Kartą su kolegomis esu diskutavęs, ar reikia mokant užsienio kalbos studentus sąmoningai mokyti tarties ir, maža to, dar ją vertinti. Kitais žodžiais tariant: ar reikia studentams, kalbantiems su ryškiu akcentu, prievarta brukti taisyklingą užsienio kalbos tartį ir dirbtinai reikalauti teisingai ištarti garsus, kurių nėra jų gimtojoje kalboje. Mano manymu, ne. Kaip nereikia ir per fizinės kultūros pamokas iš ne paties atletiškiausio kūno sudėjimo mokinių reikalauti vykdyti aukščiausius normatyvus, o per muzikos pamokas neturintiesiems klausos numušinėti balus už netinkamai intonuotą kiekvieną solfedžio natelę. Jei besimokant kalbõs gir̃dima pakankamai daug taisyklingos tarties (iš dėstytojo, garso įrašų, filmų, radijo, gimtakalbių draugų etc.), turintieji įgimtą gabumą kalboms net nesistengdami tą tartį automatiškai perims, tuo tarpu šiuo gabumu neapdovanotieji, kad ir kiek juos verstum, greičiausiai vis tiek akcento nepames. Kita vertus, pastarieji galbūt bus pajėgūs geriau įsisavinti gramatinę sistemą, nes turės, pvz., įgimtą gerą racionalų mąstymą ir pan. O šiaip, nesvarbu kokių gabumų bebūtum, jei reikia patarimo, kaip geriau išmokti kalbą, galėčiau duoti du. Pirma, labai rekomenduočiau kiek galima ilgiau pagyventi aplinkoje, kur ta kalba nuolat skamba (filologijos studentams, sakyčiau, netgi būtina bent semestrą būti pastudijavus šalyje, kurioje vartojama studijuojamoji kalba), kuo daugiau vartoti kalbą bendraujant su gimtakalbiais, nebijoti daryti klaidų (laikui bėgant jos vis tiek išnyks). Antra, tikrai verta yra mokytis daug skirtingų kalbų, nes elementari tiesa ta, kad kuo daugiau kalbų mokaisi, tuo lengviau kiekviena naujai besimokoma kalba einasi. Tą patvirtintų bet kuris poliglotas. Grojate grupėje „Spanxti“ (išvertus iš prūsų kalbos – kibirkštis). Įdomu, kad dainos skamba ne tik lietuvių, bet ir latvių, prūsų, netgi hetitų kalbomis. Ar didelis yra klausytojų ratas? Ir apskritai, ar šiais laikais yra daug žmonių, kurie domisi senovės kalbomis?

Spanxti – tai terpė, kur galima menine forma realizuoti idėjas, gimstančias benaršant mokslinius kalbų istorijos įdomybių puslapius. Projektas užgimė dar studentaujant ir tuomet tai buvo viena iš daugelio lygiaverčių mano veiklos sričių, kuriai skirdavau ne mažiau dėmesio nei kalbos istorijos studijoms ar kitiems kūrybiniams projektams. Šiuo metu jį gal labiau derėtų laikyti laisvalaikio užsiėmimu, kuriam laiko rasti kaskart vis sunkiau. Džiaugiuosi, kad per keliolika metų asmeninis projektas virto grupe su nuolatine sudėtimi ir šiandien kūrybinėmis kančiomis bei džiaugsmais galiu pasidalinti su būreliu išties šaunių žmonių, kurių kiekvienas įnešame labai skirtingą indėlį į galutinį rezultatą. Šiaip jau nesame profesionaliais pagrindais grojanti grupė, nesistengiame iš muzikinės veiklos užsidirbti pragyvenimui, bet kuria kaina groti kiek įmanoma didesniame skaičiuje koncertų ar aktyviai save reklamuoti. Todėl dideliu klausytojų ratu negalime pasididžiuoti (jei tokį turėtume, turbūt būtume priversti dažniau koncertuoti ir nebeturėtume laiko kitoms veikloms). Kita vertus, tokia padėtis turi savų privalumų. Mūsų klausytojai

l it e rat ū riniai dia l o gai

paprastai būna tie, kurie patys ieško ir patys mus susiranda, tad nors jų ir nėra labai daug, mus labai džiugina jų neapsimestinai nuoširdus dėmesys. Kokia situacija yra dabartinių studentų tarpe? Ar yra tokių, kurie entuziastingai gilinasi į latvių, prūsų, baltų kalbų istorijos dalykus? Galbūt kituose pastebite ir save?

Studentų visada buvo ir bus visokių. Kiekvienas su savo pomėgiais, interesais ir požiūriu į studijas. Tikrai būtų keista, – gal net įtartina, – jei visi iki vieno pultų gilintis į baltų kalbų istorijos subtilybes. Didžioji dauguma baltistinių dalykų šiandienos studijų programose nėra privalomi, tad išties džiugu, kad kiekvienais metais randasi norinčių gilintis į juos. Pirmakursiai, atėję į pirmąją latvių kalbos paskaitą (nuo kurios šiaip jau prasideda lituanistų pažintis su baltistika), dažnai įtartinai žvalgosi ir ne visi iškart supranta, kodėl jie čia ir kam jiems ta latvių kalba reikalinga. Kad latvių kalbos mokymasis „veža“, kai kurie pajunta jau praėjus vos porai užsiėmimų, kitiems prireikia daugiau laiko, o kai kurių tas dalykas, žinoma, ir visai neužkabina. Labai džiugu, kad nuolatos susidaro norinčiųjų latvių kalbos mokytis ir toliau (t. y. ilgiau nei vieną pusiau privalomą semestrą), taip pat labai malonu vėliau matyti tuos pačius veidus kitų neprivalomų baltistinių dalykų – prūsų kalbos, baltų kalbų istorijos, latvių kalbos gramatikos – paskaitose ir kitoje akademinėje veikloje: moksliniuose projektuose, organizuojant renginius ir pan. Tai rodo, kad baltistika Vilniaus universitete vis dar gyva ir studentams įdomi. Savęs ar kieno nors kito kopijų tarp šių studentų ieškoti tikrai nesistengiu. Maloniau yra matyti kiekvieno jų savitumą ir nuoširdų domėjimąsi konkrečia sau aktualia sritimi.

Studijos tik tada bus naudingos ir turės prasmę, jei žinosi, ko nori, ir kryptingai to sieksi.

Jūs esate parašęs šitiek publikacijų, išvertėte įvairių veikalų, į pasaulį išleidote dvi knygas, grojate grupėje ir dar turite tris vaikus. Ko reikia, kad šitiek daug šaunių dalykų žmogus padarytum? Disciplinos? Kantrybės? Meilės?

Nežinau. Gal tiesiog daryti tai, kas įdomu, ir viskas eisis savaime? Šiaip jau nesijaučiu nuveikęs baisiai daug (ar bent jau tiek, kiek norėčiau būti iki šios dienos nuveikęs). Norėčiau turėti daugiau laiko ir galimybių suspėt padaryti daugiau. Ką galėtumėte palinkėti šiandieniniam studentui, kuris vaikšto pasiklydęs universiteto mūruose ir vis nesupranta, už kurio kampo čia stvertis?

Susirasti sau jaukų kampą ir suvokti, kas jam išties įdomu. Tai būtina. Studijos tik tada bus naudingos ir turės prasmę, jei žinosi, ko nori, ir kryptingai to sieksi.

vytautas rinkevičius rekomenduoja Jurgis Pakerys, Kalbos konstruktorius (gaila, mano studijų metais nebuvo tokios). Knyga, kurią reikia perskaityti

Rīgas sargi (oficialus lietuviškas vertimas: „Rygos kariai“) Filmas, kurį reikia pamatyti

Fränkische Schweiz Vieta, kurią reikia aplankyti

į s p ū dis

Kelionė į Beirut arba k aip aš pamiršau, k ad Frankfurtas prie Maino yra kitoje Vokie tijos pusėje

greta tikužytė žodžiai + vaizdas

Man atrodo, kad mokykloje per mažai mokiausi geografijos. Bet apie viską nuo pradžių. Kurį laiką buvau aktyvi festivalininkė, prisikraudavau pilną krepšį ekscentriškų rūbų ir dardėdavau mašina/ autobusu/ kitu transportu į kaimyninėje valstybėje esančią muzikos meką. Užpildžiusi savo sielą muzika būdavau pasiruošusi išgyventi rudenį. Galiausiai visa tai baigėsi. Pomėgius ir poelgius išaugame tarsi rūbus, nes tai susiję su asmenybės virsmais, kurie keičia žmogaus požiūrį bei lūkesčius. Tikiuosi, kad taip nutiko ir man. Arba tiesiog įgijau daugiau smegenų ir patirties. Arba man nusibodo. Gerbiu tuos, kurie vis dar gali važiuoti į tą patį muzikos festivalį dešimt metų iš eilės ir rašyti recenzijas, bet vieną dieną suvokiau, kad norint išgirsti, reikia klausytis. Teko mokytis iš naujo atrasti tai, kas pavergtų mano klausos receptorius. Muziką, kuri ne tik liūliuotų, bet ir žavėtų. Ir nenusibostų. Buvau smalsi septyniolikmetė, kuri sėdėdavo prie savo garsiai burzgiančio kompiuterio ir dalindavosi muzikinėmis rekomendacijomis su draugais. Kartą netikėtai savo fonotekoje radusi grupės „Beirut“* dainą „Elephant gun“, bandžiau iškvosti didžiumą savo bičiulių, kas gi man atsiuntė tokį gėrį. Vėliau ėmiau domėtis grupe ir jos kūryba, kuri iškart mane pavergė. Sėdėdama su kakavos puodeliu ant stalo lyg juokais, lyg rimtai mintyse sau leptelėjau: „Klausysiuos jų [Beirut], kai įsimylėsiu.“ Šios grupės muzikinį stilių sunku apibūdinti dėl jo nevienalytiškumo. Beirut kūryboje persipina Balkanų muzikos ritmai bei indierokas, tačiau pučiamųjų variacijos ir lyrinės melodijos leidžia apčiuopti prancūziško šansono ypatumus. Pradžioje buvęs grupės lyderio, Zach‘o Condon‘o, solo projektas, pavirto kelių talentingų žmonių tandemu, savo muzika pasakojančiu istorijas. Praėjus daugiau nei šešeriems metams supratau, kaip norėčiau išgirsti gyvai tai, kas iki tol buvo prieinama tik įrašuose. Tikrinau grupės tinklalapį su naivia viltimi, kad jos įkūrėjas atsigavo po išsekimo, dėl kurio nutraukė savo paskutinįjį turą. Mano intensyvus gūglinimas nenuėjo veltui – 2015-ųjų vasarą Beirut paskelbė apie naują albumą pavadinimu „No no no“ ir pasaulines gastroles. Supratau, kad trūks plyš turiu būti viename iš koncertų. Susitelkiau ties keturiais turo miestais – Briuseliu, Amsterdamu, Berlynu ir Paryžiumi. Labiausiai norėjosi nusipirkti bilietus į koncertą, vystantį Briuselyje, „Ancienne Belgique“ koncertų salėje; sakoma, kad tai geriausia akustika pasižyminti salė Belgijoje. Vienas Beirut gyvo garso pasirodymas buvo filmuotas būtent * Toliau tiesiog Beirut.

11 ten. Sąžiningai atsidėjau bilietui reikiamą sumą, įkalbinau draugą vykti kartu (tiksliau išsiunčiau jam žinutę: „AAAAA, Beirut koncertuos Europoje“, o jo atsakymas buvo: „Mes ten būsim“) ir supratau, kad pirma pradžia – pusė darbo. Mėgaudamasi pirmosiomis post-bakalauro vasaros savaitėmis, visai pamiršau bilietus. Nuo koncerto paskelbimo praėjus keletai savaičių susizgribau, kad galiu likti ant ledo. Atsidarius oficialių tinklalapį mane pasitinka didžiosiomis raidėmis parašyti žodžiai SOLD OUT (išparduota – aut. past.). Tuo metu nuoširdžiai gailėjausi, kad namie neturiu bokso kriaušės, nes buto draugų skriausti nenorėjau. Mano super-turbo-mega-fantastisch planas neišdegė, teko ieškoti alternatyvos. Amsterdamą atmečiau dėl nepatogaus skrydžio, Paryžių – dėl sėdimų bilietų. Liko... Berlynas. Taigi mano draugė J., išvykusi į Frankfurtą pagal mainų programą, sakė, kad iki Berlyno kelionė traukiniu trunka apie valandą. Apsvarstę, ar geriau medžioti bilietus į koncertą Briuselyje, ar likti prie vokiškojo varianto, pasirinkome pastarąjį, nes gi Berlynas. Kas čia tėra nuo Frankfurto oro uosto iki Vokietijos sostinės. Kai jau, rodos, tiek koncerto, tiek lėktuvo bilietai nupirkti ir būtų galima atsipalaiduoti, buto bičiulis Ž. man sako: – O kaip jūs važiuosit tuos šešis šimtus kilometrų iki Berlyno? – Kokius dar šešis šimtus??? – Taigi yra du Frankfurtai – vienas prie Oderio, kitas prie Maino. Tas, kuris arčiau jūsų oro uosto, yra pastarasis. Še, žiūrėk [parodo žemėlapį]. Man atrodė, kad prasmegsiu skradžiai sofą ir pateksiu pas piktus kaimynus, kuriuos kadaise apliejom vandeniu, ir nebematysiu jokio koncerto. Draugas mane nuramino, sukurpėm keletą atsarginių maršruto variantų traukiniais ir autobusais,

į s p ū dis tačiau nusprendėm, kad keliavimui Vokietijos teritorijoje patogiausia išsinuomoti automobilį, juolab kad norėjosi spėti į atgalinį skrydį ir po jo laukiančias paskaitas.

Įpusėjus rugsėjui, regis, reikalai susitvarkė – mašinos nuomos rezervacija įvykdyta, nakvynė Berlyne rasta ir dienotvarkė suplanuota. Gyvenau kelionės laukimu, kol kartą,

į s p ū dis grįžus iš paskaitų ir besibėdavojant apie kažkokias dienos bereikšmybes, draugas man sako: – Houston, we have a problem. Aišku, jis taip nesakė, bet jo žodžiai prilygo mano galvoje inscenizuotam tragiškam scenarijui (asmeniniam Hamleto tragizmui, jei taip). Liko dvi dienos iki koncerto, o nė viena iš mūsų turimų kortelių netinka sumokėti automobilio nuomą. Žodis „kreditinė“ staiga man tapo keiksmažodžiu. Po šešių valandų intensyvaus naršymo internete, skambučių į Vokietiją, rašymo Hano oro uosto administracijai, jau norėjosi nuleisti rankas. Paklausus patarimo keliautojus gelbstinčiame tinklalapyje www.tripadvisor.com, sulaukėme pasiūlymo kažką aukoti – arba skrydį, arba koncertą. Ir staiga toptelėjo, kad draugo mašina neseniai suremontuota ir galime vykti ja. Apskaičiavę kuro sąnaudas, kelionės trukmę ir nuovargio koeficientą supratome, kad tai pigiausias ir labiausiai apsimokėsiąs kelionės variantas, net ir aukojant skrydį. Juk koncerto aukoti nesinorėjo. Rugsėjo 19 d. Po trylikos valandų kelionės ir vieno sustojimo kažkokiame Lenkijos miške sukirsti sumuštinių galiausiai pasiekėme Berlyną. Vokietijoje apsistojome

pas vaikiną pavarde Kafka (aš visiškai rimtai). Buvome įspėti, kad jo ir Franco Kafkos nesieja jokie giminystės ryšiai, tačiau filosofinių panašumų būta. Radome jį kepant duoną vidurnaktį, o vėliau, geriant arbatą, klausėmės kontempliatyvių gyvenimo istorijų. Miegojome viename iš kambarių, kuriame stovi didžiulė knygų lentyna, o sienos nukabinėtos Benjamino (taip, mūsų Kafka turi vardą) sesės bei mamos paveikslais. Puiki filologiška įžanga koncertui. Rugsėjo 20, koncerto diena. Turėjome jam pasiruošti – draugui nusprendus, kad jo muilinei reikia geresnės juostelės, neliko nieko kito kaip tik jos ieškoti. Kafka su didžiuliu nerimu į mus pažiūrėjo ir tarė: Hmm... Na, žinote, šiandien sekmadienis, Vokietijoje nedirba jokie prekybos centrai. Palaukite pažiūrėsiu. Bendromis pastangomis internete suradome veikiančios foto prekių parduotuvės adresą ir išlėkėme apžiūrėti vietos įžymybių su drauge J. Kadangi neturėjome daug laiko, supratome, kad reikia įvykdyti kitą savo tikslą – paragauti geriausiais Berlyne tituluojamų kebabų „Mustafa‘s Gemüse Kebap“. Eilė tokia tarsi stovėtume prie tarybinės giros cisternos. Galiu pasakyti, kad

buvo verta laukti 1 val. 40 min., nes nesinorėjo koncerto pasiekti tuščiu skrandžiu, o patys kebabai labiau priminė restorano nei greito maisto versiją. Miestas apžiūrėtas, kebabai skrandyje, juostelę nupirkome palydėję draugę ir štai mes pagaliau pakeliui į „Columbiahalle“, kurioje vyks koncertas. Beirut apšildė brazilų muzikantas bei poetas Tiganá Santana, dainuojantis keliomis Afrikos kalbomis, taip pat portugalų bei anglų, lyriškai virkdantis savo paties sukonstruotą gitarą. Po jo pasirodymo sekė pusvalandžio pertrauka ir tada į sceną žengė publikos pasiilgti Beirut, koncertą pradėję su „Scenic world“, daina iš debiutinio grupės albumo „Gulag orkestar“. Muzikantų pasirodymą papildė besikeičiantis apšvietimas, jokios pompastikos ar griozdiškų scenos projekcijų. Jokių ilgų įžangų kiekvienos dainos pradžioje, tik keletas „Ačiū“. Šiek tiek labiau elektroninės naujojo albumo dainos puikiai derėjo su Balkanų ritmais iš ankstesnio Beirut kūrybos periodo. Atrodė, kad išnyksta visos ribos, grupė kviečia įsiklausyti į savo muzikines istorijas – kartais džiugias, kartais minorines, tačiau visais atvejais tikras ir iki skausmo artimas kiekvienam publikoje esančiam klausytojui. Muzika apie žmones, muzika žmonėms. Sugrojusi apytiksliai dvidešimties dainų setlist‘ą grupė paliko sceną, tačiau kaip dažnai būna, žiūrovų ovacijos privertė ją sugrįžti. Paskutinieji akordai, nusilenkimas ir scena aptemsta. Dvi valandos praėjo kaip sapnas, fantasmagorija, kaip sakytų Walteris Benjaminas. Tikrumas paliečia kiekvieną, kai jam atsiveri, nes juk norint išgirsti, reikia klausytis. Naktis, Berlynas ir vėl viskas nuo pradžių. Tik jaukiau.

¿Cómo podemos reconocer la influencia del árabe en la lengua española?

a p ž va l ga

monika triaušytė

La entrada de los árabes en la Península Ibérica es un asunto inolvidable en la historia de España. El período que se inicia en el año 711 y que dura 8 siglos es conocido como un largo período de dominación árabe en la Península que terminó en el año 1492, cuando el último rey nazarí rindió Granada a los Reyes Católicos. Todo el territorio se había transformado en parte del Imperio árabe y la España musulmana, provincia de este Imperio, era conocida como Al-Ándalus en el mundo islámico. Sólo quedó una pequeña franja no conquistada en el norte de la Península, donde estaban los núcleos de resistencia de los reinos cristianos, que poco a poco intentaban reconquistar España y expulsar a los invasores. La presencia de árabe es una etapa larga que dejó marcas en la historia hispánica. España se islamizó, adoptó en gran parte las costumbres, la cultura y la lengua del invasor. La cultura arábica tuvo una gran influencia en varios ámbitos de la vida; pero lo mas interesante para nosotros, como filólogos, es cómo el arabe afectó durante siglos a la lengua espanola. Lo más importante es que hay signos muy claros que se puede reconocer y distinguir. Los pasos básicos que podemos seguir en el conocimiento de la influencia del árabe empiezan por el nivel morfológico y el nivel léxico. Nivel morfológico La influencia del artículo /al / an-

tepuesto a los sustantivos fue patente y reconocible. Los nombres procedentes del árabe han incorporado a sus respectivos lexemas este elemento /al/ sin valor morfológico y pueden ir acompañados sin ningún problema de los artículos romances. Por ejemplo: Almohada/al-muxadda/

‫ةدخملا‬

Almacén/al-maxzan/

‫نزخملا‬

Alquimia/al-kimj:a/

‫ءايميكلا‬

Pero hay que tener cuidado ya que el artículo /al/ no es un rasgo distintivo del árabe. Hay también palabras que empiezan por el mismo artículo y son de orígen latino. Por ejemplo: ‘almendra’, ’albedrío’. Tambien el árabe dejó el sufijo / -í/ para formar gentilícios y adjetivos. Por ejemplo: andalusí

‫يسلدنأ‬ muladi

‫يدلم‬

Las interjecciones hala, ojalá, guay y la antigua ya «Oh» también son voces árabes. Según Rafael LAPESA “El elemento árabe fue, después del latino, el más importante del vocabulario español hasta el siglo XVI. Sumando el léxico propiamente dicho y los topónimos”.

Ibérica la toponimia de origen árabe es abundante. Muchos topónimos de origen árabe se pueden encontrar en las zonas de dominio musulmán. Además, aunque con menor intensidad, hay topónimos árabes en la Meseta y también en el noroeste. El significado de los topónimos puede ser descriptivo, otros son formas compuestas amalgamadas. También se encuentra formas híbridas arábigo-romances. Ejemplos: Andalucía: La más poblada y meridional de las comunidades autónomas españolas. Deriva de Al Ándalus (‫ )سلدنألا‬el nombre árabe de la península ibérica bajo la ocupación musulmana. Guadalquivir (Río): deriva del árabe al-wādĩ al-kabir (‫)ريبكلايداولا‬, ‘el gran río’. Albacete: ciudad y provincia de la región de Castilla-La Mancha. Su nombre proviene del árabe Al Basit (‫)طيسبلا‬, ‘la planicie, la llanura’. Algunos casos curiosos de palabras Jabalcón: monte ubicado en Zújar árabes en español son los numer- (provincia de Granada). Del árabe osos dobletes en los que encon- Yabal Al Kuhl, ‘montaña de antitramos parejas de palabras, una de monio’. origen árabe y otra latino, para designar la misma cosa: ‘aceituna’ y ‘ol- Aunque la influencia de la lengua iva’, ‘alacrán’ y ‘escorpión’, ‘aceite’ y árabe no es tan notable como la del latín, es un campo muy interesante ‘óleo’, ‘jaqueca’ y ‘migraña’. También hay algunos arabismos que para los estudiantes de español. La tienen orígenes diferentes del pro- lengua es el espejo de la historia, la pio árabe: así del sánscrito al espa- cultura y la vida y no cabe duda de ñol llegó ‘ajedrez’ y ‘alcanfor’, del que el árabe marcó esa lengua con persa, ‘jazmín’, ‘azul’, ‘naranja’, ‘es- signos muy claros. Y lo que hemos carlata’ y del griego llegaron voces señalado en el artículo es solo una como ‘arroz’, ‘alambique’, ‘acelga’, parte pequeña de toda la influencia ‘alquimia’… En estos casos los ára- del árabe, ya que la presencia musulbes fueron transmisores de otras cul- mana marcó no solo el nivel léxico y morfológico, sino también otros turas. niveles de la lengua (el nivel sintácOtro de los campos en los que la tico y el nivel fonológico) y taminfluencia árabe se deja notar es en bién de la cultura. Os invito a que el de la toponimia. En la Península lo descubráis. La influencia del árabe es muy notable en el campo del léxico. Los arabismos del español suponen aproximadamente el 8% del vocabulario total y se calcula que son unas 4000 palabras. Hay diferentes campos de la actividad humana que eran afectados lexicamente introduciendo nuevas palabras. Agricultura: acequía, zanahoria, alcachofa, albóndiga, etc. Guerra: alcalde, rebato, almófar, etc. El campo de la vivienda: alfombra, alacena, alcuzcuz, aldea etc. Ciencias: alcohol, almanaque, alquimia, jaqueca, cifra, álgebra, etc. Música: guitarra, etc. Construcción: alquería, etc. Comercio: almacén, ceca, etc. Animales y plantas: jabalí, berenjena, algodón, azúcar, aceite, azucena, etc.

¿Cómo podemos reconocer la influencia del árabe en la lengua española?

a p ž va l ga

susitikimas

Tarp čia ir ten

arba

Rašytojo–kritiko–skaitytojo trikampis

GODA ZOVAITĖ žodžiai + vaizdas

Vėlyvo rudens popietę Antakalnyje, Rašytojų namuose, susitikome su Petru Bražėnu – literatūros kritiku, buvusiu Vilniaus edukologijos universiteto profesoriumi bei lituanistikos fakulteto dekanu ir kelių literatūrologinių monografijų autoriumi. Beje, prieš penkiasdešimt metų P. Bražėnas baigė mūsų filologijos fakultetą. Platūs klausimai siaurai – apie kritiką ir likimą.

susitikimas

16 1965 metais baigėte Vilniaus universitetą. Kaip per 50 metų susiklostė jūsų ir jūsų kurso draugų likimai?

Jau daugiau nei porą dešimtmečių būrelis Vilniuje gyvenančių bendrakursių susitinkame po keletą kartų per metus per vieno ar kito gimtadienį. Be didelių dovanų, be šventinių iškilmių – paprasčiausiai pabūti kartu, bent valandai kitai nusimesti prabėgusių metų naštą, pasidalinti neišsenkančiais prisiminimais.

Atsakymas, miela Goda, galėtų būti nemažas romanas ar didelė apysaka. Reikėtų surinkti per tris dešimtis biografijų, surasti kokią nors siužeto šerdį (būta literatūroje pavyzdžių, kai tokia šerdimi tapdavo, pavyzdžiui, susitikimas po penkiasdešimties metų) ir bandyti papasakoti likimą kurso, prieš pusę amžiaus išsiskirsčiusio prie senojo, Justino Marcinkevičiaus apdainuoto Filologijos berželio ir šiandien susitikusio prie gražiai jo vietoje augančio naujojo. Daug „Citadelės“ numerių tektų paaukoti tokiam pasakojimui... O ką iš to virtualaus pasakojimo galėčiau atrinkti trejetui žurnalo puslapių? Pradėsiu nuo poros liūdnų motyvų. Daugelio kurso draugų likimų nežinau: per tą pusę amžiaus nebuvau su jais nė karto susitikęs. Ir nesu šiuo atžvilgiu originalus: tą patį, deja, pasakytų kiekvienas. Antras liūdnas motyvas yra tai, kad kas trečias ketvirtas mūsiškių jau iškeliavę Anapilin. Prieš kelis, keliolika ar net keliasdešimt metų. Mintyse nulenkiu galvą jų šviesiam atminimui ir ieškau ko nors optimistiškesnio mūsų pokalbiui. Šviesų kai kurių pažįstamų pavydą dažnai sukeliu pasidalindamas džiaugsmu, kad jau daugiau nei porą dešimtmečių būrelis Vilniuje gyvenančių bendrakursių susitinkame po keletą kartų per metus per vieno ar kito gimtadienį. Be didelių dovanų, be šventinių iškilmių – paprasčiausiai pabūti kartu, bent valandai kitai nusimesti prabėgusių metų naštą, pasidalinti neišsenkančiais prisiminimais, anksčiau – darbo rūpesčiais, dabar vis dažniau – senelių ir močiučių džiaugsmais. Visi juk esam jau priartėję ar net peržengę aštunto dešimtmečio vidurį. Padaugink, miela Goda, savo dvidešimtmetį iš keturių, kad geriau įsivaizduotum, kas tai yra. Klausei apie kurso draugų likimus. Kai ką jau pasakiau. Po sakinį pridėsiu apie tuos, su kuriais reguliariai susitinkame. Lilija Kudirkienė – autoritetinga redaktorė, mokslininkė, smulkiosios tautosakos tyrinėtoja; Elvyra Jocienė – žurnalistė, ilgametė „Moksleivio“ bendradarbė; Rasa Gudelytė – mokytoja, vis besididžiuojant savo daug pasiekusiais auklėtiniais, keletą metų net verslą sėkmingai išbandžiusi; Antanas Gudelis – dramaturgas, teatrologas, visuomenininkas, nenuilstantis Tautos namų idėjos puoselėtojas; Vacys Bagdonavičius – filosofas, žymiausias Vydūno kūrybos tyrinėtojas, Vydūno draugijos garbės pirmininkas, J.Basanavičiaus premijos laureatas; Romas Gudaitis – rašytojas, kelių romanų autorius, Nepriklausomybės akto signataras. (Negaliu juokais neatkreipti dėmesio: septynios pavardės ir trys iš jų – „gudai“. O kurse buvo net penki: Gudaitė, Gudaitis, Gudelis, Gudelytė, Gudonytė. Ir visi – ne giminės, susirinkę iš skirtingų Lietuvos pakraščių. Prieš pusantrų metų netekome šviesaus mūsų „klubo“ nario, plataus akiračio kultūrininko, senosios religijos tyrinėtojo, Vyriausiojo Lietuvos krivio Jono Trinkūno. Skaudu, kai virš galvų sublykčioja Nelauktosios Damos dalgis. Smagiau, kai klubą pasiekia gera žinia. Štai gegužę į susitikimą visus pakviečia kurso draugė Silvija Peleckytė, Šiauliuose atgaivinto istorinio almanacho „Varpai“ redaktorė; štai išgirstam malonią žinią, kad šv. Jeronimo premija apdovanota tyliai, bet intensyviai Kaune dirbanti bendrakursė vertėja ( žymiausia vertėja iš latvių literatūros) Renata Zajančkauskaitė; štai iš Valkininkų kurso draugus pasiekia daug metų brandintas Dalios Leleikaitės poezijos rinkinys. Gražius gyvybingumo ir kūrybiškumo ženklus rodo mano kurso draugai. Žinau ir apie daugelio jų išgyventas netektis bei kitus išbandymus. Daug ko, kaip pradžioje prisipažinau, ir nežinau. Tebus tad šie žodžiai paties likimo apgraužta pastraipa apie kurso draugų ar kartos likimą. O apie manąjį Jūs pati jau pasakėte...

susitikimas Ar jaunystėje rašėte? Ką? Kas pastūmėjo į kritiką?

Kas jaunystėje nerašė? Ypač iš būsimų filologų. Rašinėjau ir aš. Eilėraščius. Rajono laikraštyje spausdino. Kartą net per radiją kažką perskaitė, „Moksleivis“ eilėraštį įdėjo. Nedrįsčiau šiandien ta kūryba girtis. Padėjau tašką joje dar prieš studijas. O į kritiką pastūmėjo Universitetas. Gal tada, kai profesorius J. Lebedys palankiai įvertino seminarinį darbą apie Slunkiaus paveikslą, gal tada, kai diplominio darbo vadovė P. Česnulevičiūtė pasiūlė įsitraukti į tuo metu periodinėje spaudoje vykusią diskusiją apie dramaturgiją, gal skatinanti reakcija į pirmąsias publikacijas, gal kritiškas santykis su aplinka apskritai... Kaip apibūdintumėte kritikos būklę istorinio lūžio laikotarpiu? Kuo šiandieninė kritika skiriasi nuo sovietmečio?

Jūsų klausimas vėl vertas visos mokslinės studijos. Net ne vienos. Nes vienas požiūris esmės neatskleis. Galite išgirsti nuomonių, kad sovietmečio kritika buvo įklimpusi ideologinės konjunktūros liūne. Kiti pasakys, kad kritika, kaip ir literatūra, gana sėkmingai įveikė daugelį ideologinių ir cenzūros kliūčių bei barjerų. Abi pusės turės įtikinančių argumentų. O teisingesnio ar tikslesnio atsakymo ar vertinimo vis dėlto teks ieškoti jums patiems. Tiems, kuriems toks klausimas bus svarbus. Prie skiriamųjų sovietmečio ir šiandieninės kritikos bruožų pirmiausia priskirčiau nepalyginamai platesnę teorinę literatūrologijos bazę, daug turtingesnę pasaulinės literatūros panoramą, išaugusias komparatyvistikos galimybes, išankstinių konvencijų nevaržomą, laisvesnę kritiko asmenybės raišką. Laisvesnė asmenybės raiška? O kaip vertintinas objektyvumas ir subjektyvumas kritikoje?

Sunku atsakyti į tokį klausimą be konkrečių pavyzdžių. Abstrakčiai kalbant, galima pasakyti, kad kritikai reikia ir vieno, ir kito. Analizuodamas ir vertindamas literatūros kūrinį ar reiškinį, kritikas paprastai siekia (tegu ir nevienodu mastu kiekvienu atveju) ir meninį kūrinio lygį, formos novatoriškumą, estetinio poveikio jėgą aptarti, ir idėjų aktualumą, humanistinę problematiką išryškinti, ir kūrinio vietą platesniame literatūros kontekste parodyti. Tai, be abejo, laikytina teigiamu autoriaus objektyvumo siekiu. Bet kaip skiriasi šaltas, racionalus, „moksliškas“ kritiko darbas nuo darbo, kuris peršviestas, sušildytas kritiko aistros, jo empatijos, neslepiamo subjektyvumo. Niekas dar nenustatė (bent man neteko matyti) išganingos objektyvumo ir subjektyvumo santykio kritikoje formulės. Manau, kad niekas jos ir nenustatys. Juk ji priklauso ne tik nuo kritiko asmenybės, jo individualybės, jo talento pobūdžio, bet ir nuo skaitytojo savybių ar poreikių. Galima nebent pridurti, kad pačių menininkų žodis kritikoje paprastai būna subjektyvesnis, išraiškingesnis, emocingesnis. Gal ta įvairove ir įdomus kritikos pasaulis? O kaip kritiką vertina rašytojai?

Jeigu visus skaitytus, girdėtus, numanomus vertinimus pabandytume surašyti į klavišų formos juosteles, tai surinkta „klaviatūra“ netilptų į jokio fortepijono rėmą. Pabersiu saują vienu užgriebimu į ją patekusių „klavišų“: rimtai, įdėmiai, dėkingai, pagarbiai, kritiškai, skeptiškai, atlaidžiai, abejingai, įtariai, ironiškai, piktai, smerkiančiai, paniekinančiai ir t.t. ir t.t. Dabar iššifruosiu kai kuriuos iš tų vertinimų, remdamasis asmenine patirtimi – ir man pačiam, ir kitiems plunksnos broliams taikytais žodžiais. Ačiū, man labai svarbi tavo nuomonė. Tu taip išnarstei tą vietą, kad, prisipažinsiu, nė pats

Bet kaip skiriasi šaltas, racionalus, „moksliškas“ kritiko darbas nuo darbo, kuris peršviestas, sušildytas kritiko aistros, jo empatijos, neslepiamo subjektyvumo.

susitikimas

Įdomiausias rašytojas tada, kai jį skaitai, analizuoji, interpretuoji, vertini, bandai pats sau atskleisti iš pirmo žvilgsnio gal net neįvardijamas kūrinio meninės sugestijos paslaptis...

nebuvau taip pagalvojęs. Apie tai aš kiek kitaip galvoju, bet iš šalies geriau matyt. Kritiką aš skaitau kritiškai: įdomu, bet nebūtina su viskuo sutikti. Kritikos aš iš viso neskaitau (netikiu tokiais teiginiais – P. B.) – tegu rašo, ką nori. Atsirado, mat, išminčiai – patys parašytų... Ką jis išmano?.. Moka tik priekabiauti... Ir t. t. Labai dažnai tavo, kaip kritiko „kvalifikacija“ ir to paties rašytojo lūpomis įvertinama labai skirtingai. Iš vieno gyvo klasiko esu girdėjęs tokius prieštaringus vertinimus. Smagu autoriui skaityti tokius žodžius, bet, objektyviai žiūrint, šita tavo recenzija yra tikra profesionalumo aukštuma. Nenoriu su tavim ginčytis, bet, objektyviai žiūrint, ši kartą tavo analizei ir vertinimui trūksta... profesionalumo. Dvi klasiko reakcijas skiria gal poros metų tarpas. „Objektyviai žiūrint“, kritiko kvalifikacija per tuos porą metų gerokai kritusi, subjektyviai – kritikas pateikė skirtingus dviejų rašytojo kūrinių vertinimus. Žinoma, būna visko: tai ne tuo raktu kritikas pabandė atrakinti kūrinį, tai subjektyvumo dozę didesnę nei įprastai šliūkštelėjo, tai pats autorius pasirodė pernelyg įtikėjęs anksčiau jam skirtomis pagyromis. Bet gal tuo ir įdomus tas neramus verpetas rašytojo–kritiko– skaitytojo trikampyje... Kokie autoriai ir kokie žanrai Jums įdomiausi?

Literatūros kritikui, o kartu dar literatūros mokytojui ar dėstytojui tenka skaityti įvairių autorių ir visų žanrų kūrinių. Visur aptinki ir labai įdomių, ir ... Na, suprantat... Specializacijos tendencijų veikiamas, jaunystėje, kaip sakiau, pradėjęs nuo dramos kritikos, trumpam buvau pasukęs prie poezijos, bet daugiausia savo kuklių sugebėjimų skyriau prozos žanrams: novelei, apysakai, romanui. O autoriai? Paminėsiu tik išėjusiuosius, prie kurių kūrybos praleista daugiausia valandų: P. Cvirka, J. Baltušis, J. Avyžius, J. Mikelinskas, M.Sluckis, M. Katiliškis, A. Škėma, J. Aputis, R. Granauskas, B. Radzevičius, R. Gavelis... Įdomiausias rašytojas tada, kai jį skaitai, analizuoji, interpretuoji, vertini, bandai pats sau atskleisti iš pirmo žvilgsnio gal net neįvardijamas kūrinio meninės sugestijos paslaptis...

p am ą st y mai

Sabaliauskaitė & kitos istorijos Rugilė Matusevičiūtė žodžiai

Pamenu pirmąjį kartą, kai išgirdau šios autorės pavardę. Nuskambėjo ji lietuvių kalbos kabinete. Mylima literatūros mokytoja entuziastingai rekomendavo man perskaityti autorės knygą „Silva rerum“, kartojo, kad man labai patiks. Seniau mokytoja niekada neklysdavo. Pasakiusi, kad Justinas Marcinkevičius yra absoliutus mano skonio poetas, ji šovė tiesiai į giliausias pasąmonės erdves ir iki šių dienų lenkiu prieš šį poetinį tautos didvyrį galvą. Tačiau dėl ,,Silva rerum” aš suabejojau. Tuo metu autorės pavardė dar nebuvo itin žinoma, bent ne tiek, kad atgarsiai nukeliautų iki pat Maironio universitetinės gimnazijos pirmojo aukšto kabineto, esančio koridoriaus gale, kairėje pusėje, priešais valgyklą. Todėl pasiėmiau mokytojos įduotą knygą su pažadu perskaityti, bet po mėnesio atnešiau ją atsakydama, kad „neužkabino ir tiek“. Po kiek laiko su autore susitikau gyvai. Visai netyčiomis. 2013-ųjų lapkričio 29-ą dieną. Mamos nuvesta į VDU teatro salę, nepatogiai sėdėjau ant taburetės ir nužiūrinėjau savo paltus besikabinančius, jau po truputį susėdančius, kitus apšnekančius, vienišus ir rimtus, savimi nepasitikinčius, didelėje kompanijoje įsisukusius ir viską išmanančius svečius. Sėdėjau ir tiek, nežinojau nei kodėl aš čia atvesta, nei kas iš paslaptingosios teatrinės tamsos širmos išlys. O po kiek laiko, mano nuostabai, paslapties šydui nukritus, tamsoje išryškėjo niekieno kito, kaip pačios Kristinos Sabaliauskaitės siluetas. – O viešpatie... – pagalvojau. – Čia dar vieni iš tų populiariųjų „pasišnekėjimų“. Ir visai pirmoji mano nuomonė manęs nenuvylė. Nuvylė tik pati autorė. Leonido Donskio klausinėjama ji retkarčiais pasirodė vulgari, kartais pasipūtus, o kartais – visai neįdomi. Nusivyliau tuo pasišnekėjimu, pasiplepėjimu, pasiburbėjimu ir išvažiavau namo. Jau maniau, kad niekada gyvenime aš šios autorės nesutiksiu. Ji buvo, o dabar dar net labiau yra, viena iš tų autorių, kurios šešėlis mane seka ir kartoja „perskaityk mane“. O aš lyg užsispyrusi jos neskaičiau ir labai rimtai laikiausi savo dar tuomet nelabai tikslios, nepatvirtintos nuomonės. Tačiau prieš mėnesį nutiko labai keistas dalykas. Įstojusi į gretutines lietuvių literatūros studijas, nusprendžiau vasaros skaitinius padalinti šitaip: prancūzų literatūros kūrinys, lietuvių literatūros kūrinys, ir taip daug kartų. Atėjus lietuvių autorių kūrybai, atsistojau prie namuose esančios knygų lentynos ir atidžiai žvelgiau per pavadinimus. Keistos formos knygų lentyna už pirmosios kūrinių juostos slėpė antrąją, mane labiau viliojančią, senesnę, nuoširdesnę, jautresnę literatūrą, kuri nuo seniausių laikų keliauja per giminaičių rankas. Tarp šių knygų, kaip svetimšalis buvo įsiraičiusi Sabaliauskaitės knyga „Danielius Dalba & kitos istori-

Pam ą st y mai jos“. Nežinau, kodėl net nesuabejojusi pagriebiau ją ir palikau sau už nugaros lietuvių literatūrinį paveldą. Dabar galiu drąsiai teigti, kad tai būsimoji klasika. Dar laiko nenutalžyta, bet jau tvirta, mūrinė it angelai ant ,,Silva rerum” viršelio, literatūra, kurios kiekvieną puslapį išbučiavau akimis, o po savaitės, turbūt, susigundžiusi sugrįšiu vėl. Pirmuosius puslapius pradėjau autobuse Kaunas-Vilnius. Po Edith Piaf autobiografijos likęs susižavėjimas nežadėjo nieko gero. Juk visi žino prakeiksmą, kad dvi geros knygos iš eilės nepasitaiko. Ir aš buvau teisi – iš tiesų, dvi geros knygos iš eilės nepasitaiko, nes lyginant Sabaliauskaitės tekstus, Edith Piaf autobiografija buvo tik murmėjimas apie „La vie en rose“ ar „Au bal de la chance“, vienu žodžiu, romantiniai, destrukciniai paistalai. Jau pirmame apsakyme nukeliavau į karo metus, kai kiekviena plunksna yra povo, o kiekvienas akmenėlis – perlas. Vis apkabindavau visas nemylimas, išnaudotas, išsigandusias, bet vis tiek beprotiškai meilės beieškančias gimnazijos moksleives. Kiekviena iš jų slepia po nedidelę paslaptį, ne todėl, kad ji gyvybiškai būtina, o todėl, kad paslaptis gyvenimą daro spalvingesnį, Nuotr. Augustinas Skirsgilas

unikalesnį, apakina nuo baimės ir vienatvės, leidžia kurti istorijas, kurios vėliau pasiekia kitų moksleivių ausis jau su visai kitokia potekste. O taip juk dar geriau, tada paslapčių atsiranda daugiau, jos pradeda plisti, deformuotis. Slapta rūkomos cigaretės „Femina“ tampa šydu, po kuriuo kiekviena išdrįsta išsipasakoti ir į istorijų puodą įmesti po naują perlą, kad ir koks juodas jis kartais būtų. Kartais teksto genialumas mane išgąsdindavo, pati pradėjau jaustis kaip viena iš apsakymų veikėjų. Rašyti mėgstanti studentė, studijuojanti prancūzų, dirbanti kavinėje padavėja ir slapta svajojanti aprašyti sutiktus klientus, jų elgesį, valgomą maistą, draugus ir aprangą. Pagalvokit, kokiu stiprumu daužėsi mano širdis, atsivertus apsakymą „Žeismastis“ ir išvydus pagrindinę veikėją Ramutę, gyvenančią Paryžiuje, slapta besiklausančią banalių Amelijos iš Montmartro melodijų, baigusią lietuvių filologiją, svajojančią tapti rašytoja, kartais išgėrus surinkančią „Je ne regrette rien“ ir diena iš dienos stebinčią viešbučio, kuriame dirba, klientus ir slapta aprašančią jų gyvenimus. Skaitydama maniau, kad galbūt autorė iš manęs šitaip juokiasi, tokiu banaliu ir tiesioginiu būdu parodydama, kad kiekvienas iš mūsų slepiasi jos apsakymuose, mūsų paslaptys žinomos, galiausiai – visi mes vienodi, bjaurūs, dažnai pikti ir su daug daug paslapčių. Ramutė tikrai buvo viena iš jų, o Rugilė taip pat. Mes tokie, ir nors tai puikiai žinome, Sabaliauskaitė tai paaiškina subtiliau, bet skaudžiau, paliesdama giliausius sopulius ir priversdama mėgautis viduje slypinčia kančia. Ir štai, galiausiai vieną popietę, aš susipažinau su Danieliumi Dalba. Visai netikėtai, prieš darbą. Ketinau šiek tiek paskaityti, eiti pasidažyti, išgerti kavos ir per aušros vartus keliauti iki miesto centro. Tačiau jis taip netikėtai iššoko man prieš akis,

savo paslaptinga istorija, akivaizdžiu fiziniu grožiu ir lovelaso gyvenimu, kad pakerėta pakeičiau popietės planus ir sutikau su juo geriau susipažinti. Jis man papasakojo apie savo neįtikėtino grožio žmoną, žinoma, modelį, apie stulbinančiai sėkmingą rašytojo karjerą, didelius pinigus, sarkazmą, abejingumą, absoliučią nepriklausomybę nuo kitų, vienišumą, pasimetimą, o kartais, net norą pabėgti. Lydėjau jo unikalią kelionę, per surrealias vietas ir susitapatinau su Danieliumi Dalba, jo istorija tapo manąja. Būtent šitaip autorė pavergė mane savo tekstu. Pamanykit, kokia buvau nustebusi, kai mane vieną dieną paėmė ir nužudė. Užverčiau paskutinįjį knygos puslapį ir teksto nebebuvo, neliko nei Karalienės Jadvygos mergaičių gimnazijos, nei legendinio techninio aptarnavimo viršininko ir jo meilės istorijų, atsisveikinau su Londone ir jo įvaizdžiuose pasiklydusia Filomena, kurią taip norėjau palydėti gražiausiomis šio miesto gatvėmis, palikau Ramutę, kurios panašumas į mane išgąsdino net ją pačią, su mano sentimentus atskleidusiu Vilneriu ir su pačia savimi, jau pavirtusia Danieliumi Dalba. Ironiška, kad visi jie mirė, bet iš tiesų visi liko gyvuoti manyje. Autorė skrupulingai parodė mūsų kovą už būvį ir, kad bet kokiame lygmenyje ši kova mums visiems tokia pat. Visi mes moksleiviai, viršininkai, pasimetę keliauninkai, keršto ir nuoskaudų kupini apsimetėliai optimistai, sentimentais turtingi emigrantai, ir visi mes tik autoriaus ginklas, smogiamas mums patiems. Galbūt Sabaliauskaitei tik netyčia pasisekė sužeisti giliausias pasąmonės erdves, visai taip pat, kaip tada literatūros mokytojai, pasakiusiai, kad Marcinkevičius – mano poetas. Vis dar negaliu atsakyti į šį klausimą, galbūt tai knyga tik apie mane, o jūsiškė kažkur pasislėpusi antrame knygų lentynos sluoksnyje. Tačiau ieškoti privalu, o dar svarbiau – nebijoti sugrįžti atgal.

p am ą st y mai

Apie viršvalandžius ir likusį laiką

Rugilė Matusevičiūtė žodžiai

„Senatvė jaunystės kulto epochoje yra tokia pat gėdinga, kaip liga ar mirtis.“ Jurga Ivanauskaitė, „Viršvalandžiai“.

Perskaičius šiuos žodžius minčių srautas tarsi sustojo, galvoje susiraitę mazgai įsitempė ir likau sustingusi, akys žvelgė į priekį, bet nieko neregėjau, viskas, tarsi, aptemo. Frazės kartumas užspaudė gerklę. Tiesos žodžiuose būta daug, bet dar daugiau juose buvo neteisybės, keistinų visuotinių normų ir skausmo. Buvo pirmoji saulėta pavasario popietė, gulėjau atsisukusi į saulę ir jaučiau, kaip ji šildo apnuogintas rankas ir nuo žiemos sušalusį kūną. Atrodė, kad nuo akių vokų teka tirpstantis ledas, o rankose po truputį pradeda lakstyti kraujas. Jaučiausi, lyg atsiveriu gamtai ir gimstu iš naujo. Neapsakomai malonus jausmas būti jaunam ir mėgautis pasauliu, jausti, kaip jis glosto visą esybę ir esi kaip niekada gyvas. Gyvas ne todėl, kad esi dar beprotiškai jaunas, bet todėl, kad apie mirtį dar net nepagalvoji. Nustumi tas mintis į tolimą ateitį, į senatvę, į tai, ką laikai gyvenimo pabaiga. Manai, kad tada negalėsi mėgautis pavasarine saule ir turėsi daug laiko galvoti apie ateinančią mirtį, kad tada jos nebijosi ir nesvajosi, kad pasaulis dar kartą primintų tau, kad gyveni ir kaip tai beprotiškai gera. Mano pavasarines kontempliacijas nutraukė pokalbis šalimais: – Jam jau senatvė. – Jis juk visai ne senas, jam tik 84-eri.

„Kad ir kas būtų tas paslaptingasis vyras, jis tikrai labai senas“, – pagalvojau ir menkai šyptelėjau, tik sau po nosimi, nes supratau savo žodžių galią. Ir štai, po kelių valandų, saulei jau leidžiantis horizonte, man apsigaubus rankas megztiniu, sėdžiu terasoje ir skaitau Ivanauskaitės žodžius: „Senatvė – gėdinga, kaip liga ar mirtis.“ Skaitau ir liūdžiu, nes žinau, kad taip nėra, suvokiu, kad tai žinojo ir autorė, kuriai šios gyvenimo stadijos, nepasisekė išgyventi.

Senas žmogus taip pat dažnai atrodo silpnas ir vis dažniau prie jo pasijauti galingas. Visas jo kūnas šaukia „apdenk, apsaugok ir tausok mane“. Tačiau tuo pačiu tas pats suglebęs kūnas man dažnai primena medį, – ramumu, kantrybe, tobula vidine darna. Tai – ne gyvenimo etapas, tai – jau praeitų etapų pasėkmė, žmogaus gyvenimo paveikslas. Tik dabar gali šnekėti apie save, nes tik dabar esi rezultatas, o ne procesas ir šis suformuotas kūrinys yra mažų mažiausiai Dieviškas.

Tad visgi, kas yra tas „senas žmogus“? Kodėl lygiai taip pat drąsiai pasitinku savyje slypintį vidinį senolį, kaip ir gerbiu paauglystės, vaikystės ir dabartinės jaunystės išgyvenimus?

Tad jei senatvė ne kas kita, kaip neišvengiamas stebuklas, kodėl vis dažniau guodžiame vienas kitą, kad dar nepasenome, kad dar turime laiko? Kodėl visus tikslus užsibrėžiame įgyvendinti iki jai parodant pirmuosius savo ženklus? Kodėl vis dažniau tuos ženklus slepiame? Bijodamas senatvės ir palikdamas jai tik menkiausius tikslus, žmogus jau yra pradėjęs stagarėti. Viduje visi žinome, kad šį etapą siejame su amžina tyla, mintyse tai tampa mirties sinonimu. Tai tampa gyvenimo dalimi, kurios bijome labiau už sekundes, kai nustoja plakti širdis.

Tai žmogus, kurio kūną margina raukšlės ir randai, kaip vaško potepiai ant velykų kiaušinio. Jo eisenoje užkoduota istorija, jo lazda rankoje prilaiko ne tik suglebusį kūną, bet ir sunkią praeities naštą, kurios kartais nepasiseka išlaikyti vienam. Seno žmogaus rankų pirštai švelnūs ir banguoti, kaip audringa jūra. Kiekvienas kaulelis kasdien vis labiau išryškėja, vis per tą kabinimąsi į laimę, sėkmę, pilnatvę. Nuo nuolatinės kovos jo dilbiuose kraujagyslės išsiraičiusios tarsi kaimo keliukai, kuriuose išsibarstę jaunystės atsminimai.

Mano senelė buvo sena, jos plaukai nebuvo vešlūs, dantys sveiki, o stotas tviras. Ji negalėjo ilgai vaikščioti, jos rega buvo prasta ir ją vis lengviau pažeisdavo menkiausi įvykiai. Ji buvo trapi ir dėl to jai reikėjo

Pam ą st y mai

Nuotr. Goda Zovaitė

nuolatinės senelio globos, tai po truputį tapo jos esybe. Dažnai eidama vesdavau ją už rankos ir stebėdavau jos žingsnelius. Vis dėlto mirti senelei buvo per anksti. Jos gyvenime senatvė buvo grožio, ramybės, gėrio atmaina, mirtis buvo jos istorijos, bet ne senatvės dalis. Galbūt dėl to apie paskutiniąją dieną ji šnekėdavo retai, o kai prabildavo, visada būdavo rami. Ji žinojo, kad tai nutiks, bet žinojo tiek pat, kiek žinau aš, nors esu veik trigubai už ją jaunesnė. Dėl šių priežasčių, apie senelės mirtį čia nešnekėsiu, nepaisant to, kokia tyra ji buvo ir kaip jautriai ji palietė visus. Mirtis yra laisva. Jurga Ivanauskaitė paskutinėmis dienomis jautė savo paskutiniąją visai šalia, greičiausiai, ją prisijaukino, nes kito pasirinkimo nebūta. Gal dėl jos šaltakraujiškumo šia tema, o galbūt dėl paprasčiausio racionalumo, ji mirtį matė ne tik li-

svaja egzistuoja. Mes atimame iš seno žmogaus ne tik svajones, bet ir visas jėgas, jausmus ir norą pasimėgauti pirmąja pavasario saule. Mums vis dažniau atrodo, kad jis jau miręs, kad jo dienos vis trumpėja ir susilieja viena su kita, neturėdamos jokios svarbos. Kad jo siela per silpna čia dar ilgai išbūti. Bet būtent tokiu tampa žmogus, bijantis pamatyti save veidrodyje silpną, raukšlėtą ir seną, šis žmogus bijo realybės, bijo Dievo galios, bijo pasikeisti. Ir kasdien keisdamas save, kartodamas sau „aš dar jaunas“ jis vis greičiau artėja prie tuščios esybės, kurios nebegali atverti net didžiausi pasaulio stebuO galiausiai, koks nihilistas žmo- klai. Būtent tada mes mirštame, jau gus turi būti, kad vieną dieną nie- nebekvėpuojame, o dūsaujame, neko nebetrokštų? Juk gyvenime esi šnekame, o kažką niurzgame. Tamvedinas vienos didelės svajonės po pame pasiklydusia siela, tarp dankitos. Nesvarbu, kad jų reikšmė gal- gaus ir žemės ieškančia savo vietos, būt kartais neproporcingai mažai, bet bijančia, kad jos vieta kūne, kuo kartais – neįgyvendinama, tačiau rio rankos nusėtos raukšlėmis. gonyje ir sename žmoguje, ji matė ją kiekviename mūsų. Šiurpiausia, kad tai yra mūsų esybės dalis ir ji gali išlysti bet kada. O kaip dažnai tai būna visai ne senatvė. „Dar keli internautai burblena, kad vėžiu suserga tik tie, kurie neteisingai gyvena. Šie teisuoliai kažkodėl pamiršta, kad nėra apdrausti nuo likomo smūgių, o bent kelios vėžinės ląstelės snūduriuoja kiekvieno žmogaus organizme.“ Vis dažniau primirštame, kad kasdien išenančios gyvybės dažnai būna jauname pavidale, kartais, dar visai gležname, net nespėjusiame ištarti pirmųjų savo žodžių.

l it e rat ū riniai dia l o gai

Dialogas su Dagne beržaite ina girulskaja žodžiai

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Dagnė Beržaitė – Vilniaus universiteto rusų filologijos katedros docentė, literatūrologė, XIX a. rusų literatūros žinovė. Dėstytojos paskaitose vyrauja ypatinga, subtili, harmoninga atmosfera, kurią sugeba sukurti tik ši nepaprastai išmintinga moteris. Puikiai savąjį darbą išmananti D. Beržaitė studentus žavi savo meile literatūrai, teisingumu, išsakytų minčių energija ir, be abejo, elegantiškumu. Su pedagoge asikalbėjome apie vaikystės prisiminimus, literatūros mokslo ypatybes ir dėstytojo darbo sunkumus.

l it e rat ū riniai dia l o gai

– Papasakokite, kada ir kodėl gimė noras gilintis į rusų literatūros gelmes? Kas pirmasis įskiepijo tikrąją meilę žodžiui?

3 atsitiktiniai

faktai

Mėgstamiausia daina

Daug jų. Įvairių. Nė vienos nesinori „įžeisti“.

Sėkmės receptas Jeigu aš jį žinočiau...

Geriausia ir blogiausia žmogaus savybė

O, jų taip pat labai daug. Ir ta, ir ta, ir šita. Nors, pirma mintis, kuri šauna į galvą, – viskas, kas susiję su empatija ar jos nebuvimu. Bet prisiminiau, kad vakar (spalio 21 d.) neleidau pirmą kartą šį semestrą į auditoriją užėjusiai studentei užsirašyti į jau įpusėjusį pasirenkamo dalyko kursą. Gal toks mano elgesys susijęs su empatijos nebuvimu? Studentė, matyt, turėjo rimtų priežasčių taip vėluoti. Dar prisiminiau, kaip sakė F. Dostojevskio „Juokingas žmogus“: „viskas prasideda nuo melo“. O L. Tolstojus labai nemėgo visko, kas netikra, dirbtina, apsimesta, suvaidinta. Pridurčiau, dar ir prastai suvaidinta. Savuoju L. Tolstojumi pasitikiu lig šiol.

– �� Kada gimė nepasakysiu, bet kur prasidėjo čia taip gražiai suformuluoti dalykai žinau –namuose. O kur kitur? Mama dirbo ir žurnaliste, ir dėstytoja. Vakarais, savaitgaliais rašydavo namie. Namuose nebuvo daug vietos. Turėdavome su vyresne seserimi laikytis tylos. Rašymą ir parašytą tekstą, matyt, suvokėme kaip kažką labai svarbaus, kaip tikrą darbą. Ir dar – kaip discipliną. Pamenu vieną ankstyvoje vaikystėje mane labai dominusį klausimą: kur įsidarbinti, kad grįžus iš darbo nebereikėtų dirbti namuose? Mano visažinė sesuo (ji tuo metu jau buvo pradėjusi lankyti mokyklą) įtikino, kad jei nenoriu po darbo dar dirbti namuose, teks eiti į gamyklą. Gamykloje dirbti nenorėjau. Beliko vienas pasirinkimas – jau pačiai grįžus iš darbo toliau dirbti namuose. O apie rusų literatūrą žinojau dar iki mokyklos. Iš artimųjų girdėjau, kad, pavyzdžiui, „Karas ir taika“ – labai įdomi knyga. Taip pat, kad Nataša Rostova išsiskiria ne grožiu, o žavesiu. Tarsi laukiau, kada pati galėsiu tuo įsitikinti. Labai mėgau knygas su iliustracijomis, gal todėl ilgai nemokėjau skaityti. Pamenu įspūdį, kurį paliko D. Šmarinovo (pavardę, aišku, sužinojau jau daug vėliau) „Karo ir taikos“ iliustracijos: vaikystė sutapo su Pasaulinės literatūros serijos leidimu rusų kalba. Knygos buvo labai gražios, vis kitokios spalvos, iliustruotos, kiekvieną mamos atneštą tomą atidžiai apžiūrėdavome, o apie ką ten rašoma – papasakodavo mama. Dar pamenu, kaip grįžusi iš mokyklos sesuo įdomiai pasakojo apie „Eugenijų Oneginą“. O ir mano labai geroje mokykloje literatūros mokytojos nenuvylė, priešingaias – literatūros pamokos buvo pačios įdomiausios. Ir antras „Karo ir taikos“ tomas (ne trečias ar ketvirtas – ten labai daug apie karą), rodos, 9 klasėje buvo pati įdomiausia tuo metu perskaityta knyga. Pasakoti apie vaikystę, pasirodo, labai malonu. Gal tai jau simptomas? – Ar prisimenate savo pirmąją dieną Vilniaus universitete? Ar bijojote pirmosios paskaitos?

– Prisimenu pirmąją rugsėjo 1-osios šventę fakultete, kaip tuometinį dekaną Joną Balkevičių studentai krėsle nešė per fontaną. Spektaklis buvo nuostabus. Labai nuoširdžiai juokėmės. Iš karto susidraugavome grupėje. Beje, iki šiol geriausios draugės – tos pačios grupiokės ir bendramokslės iš studijų filologijos fakultete laikų. Pamenu, kad tą rugsėjo dieną buvo labai gera, jaučiausi patekusi į ypatingą vietą. Visada prisimenu įspūdį. Pamenu ir pirmąją paskaitą, ir antrąją. Ir pirmuosius dėstytojus. Bijoti tikrai nebijojau. Ko ten bijoti? Niekas nieko neklausinėjo, daug mūsų buvo. Jautėmės kolektyvu: buvome jau „užgrūdinti“ ne tik bendru darbu bulvių lauke, bet ir rimta avarija, į kurią pateko mūsų autobusas, vežęs mus paskutinį šeštadienį iš to bulvių lauko į bendrabutį. O per pirmąsias paskaitas bandėme mokytis susikaupti. Tik, rodės, tos dvi akademinės valandos niekada nesibaigs. Sustojusio laiko įspūdis. Dabar mielai klausyčiau ir klausyčiau tų dėstytojų. Ne viskas gyvenime būna per vėlu. Kartais kai kas nutinka ir per anksti. – Kokios profesijos Jus žavi? Kuo norėjote būti vaikystėje?

– Puikiai žinojau, kuo nenorėjau būti. Vaikystėje žavėjo, kaip, matyt, ir daugelį filologijos fakultete, visokios meniškos profesijos: dailininkų, aktorių. Tačiau realistišku, aiškiu ir prasmingu (dėl ko ir kaip reikia dirbti) atrodė mokytojo darbas. Na, o bėgant metams pradedi suprasti, kodėl visi tėvai nori, kad jų vaikai studijuotų mediciną.

l it e rat ū riniai dia l o gai – �� Ar Jūs, būdama Fiodoro Dostojevskio kūrybos tyrinėtoja, galėtumėte išskirti vieną šio autoriaus kūrinį, kuris sugebėjo pavergti Jūsų sielą ir mintis?

– �� Kaip keistai skamba. Tarsi kreiptumėtės ne į mane... Man F. Dostojevskio kūrybos tyrinėtojai – tai D. Merežkovskis, K. Močiulskis, M. Bachtinas, J. Frank, iš dabartinių – I. Volginas, M. V. Jonesas, T. Kasatkina, L. Saraskina... O išskirti vieną F. Dostojevskio tekstą dabar jau būtų labai sunku. Kažkada neišdildomą įspūdį paliko „Idiotas“. Kaip tada docentė Birutė Baltrušaitytė-Masionienė mums apie pasakojo apie F. Dostojevskį! Tiesa, tas įspūdis „neišdildomai“ sustiprėjo, nes pirmą kartą skaitydama „Idiotą“ trečiame kurse dar ir kursinį darbą rašiau apie jį. – �� Jeigu žmonės galėtų keliauti laiku, kokiame amžiuje norėtumėte atsidurti/su kokiais autoriais norėtumėte susipažinti? Jei būtų galimybė, kokį vieną klausimą užduotumėte Fiodorui Michailovičiui?

– Niekada apie tai negalvojau. Galėčiau, aišku, „ištraukti“ kokią nors užmirštą literatūros istorijoje pavardę ir pasakyti, kad norėčiau pasikalbėti su tuo žmogumi. Nežinau. Matyt, lįsčiau į „savąjį“ XIX amžių. Ten būtų šiek tiek lengviau orientuotis. Gal Michailo Lermontovo tiesiai šviesiai paklausčiau, kas ten vis dėlto nutiko tos lemtingos dvikovos išvakarėse, dėl ko jis tada, 1841 metų vasarą, susipyko su Nikolajumi Martynovu? Na, o ko klausčiau F. Dostojevskio? Gal kuri apie jį parašyta monografija, kuri jo biografija jam artimesnė? Ar ir jam patinka paskutinė Liudmilos Saraskinos knyga? Ir apskritai, ką jis mano apie visą tą pasaulinę jo kūrybos tyrinėtojų armiją? Taip pat norėčiau jam papasakoti savo įspūdžius apie dostojevistų (jo kūrybos tyrinėtojų) kastas. Gal ir jam būtų įdomu? O apie gyvenimą apskritai, jei jau reikėtų rinktis iš rusų literatų, labiausiai norėčiau pasikalbėti su Levu Tolstojumi. Ir nebūčiau originali. Visi norėdavo su juo kalbėtis. Į jo dvarą Jasnoje Polianoje žmonės traukdavo lyg į Meką. Mums, jo skaitytojams, visais laikais atrodo, kad apie mus jis žino viską ir net daugiau. Gal ką patartų. Na, o jei jau ir L. Tolstojus nežinotų... – Keliais žodžiai apibūdinkite dėstytojo darbą. Kaip manote, kas yra sunkiausia: dėstyti paskaitą ar rašyti mokslinį darbą?

– Dėstytojo darbas man atrodo vienas geriausių. Manau, kad ir dauguma kitų dėstytojų atsakytų taip pat. Kitaip jo nedirbtų, nes yra ir keletas rimtų minusų – vieną jų paminėjau, atsakydama į pirmą klausimą: reikia visą laiką dirbti, beje, kuo toliau, tuo daugiau. Vis daugiau nežinai. Nėra galo krašto. Bet vis tiek dėstytojo darbas puikus – juk tenka bendrauti su geriausia visuomenės dalimi – protingu jaunimu, kuris dar ir mokytis nori. Gydytojams, pavyzdžiui, tenka dirbti su kenčiančiais, ligoniais, žaizdos, operacijos, kartais ir mirtys; teisininkams su nusikaltėliais ar šiaip prasižengusiais. O mums – su gražiausiu visuomenės žiedu. O kas sunkiau: dėstyti ar rašyti mokslinį darbą? Čia jau kaip kam, kam kas geriau sekasi. Kaip sakė vienas išgalvotas „genialiai bukas“ rusų rašytojas, kartu ir labai savimi patenkintas valstybės tarnautojas Kozma Prutkovas, „kiekvienam geriausiu atrodo tai, kas jam patinka“ („Лучшим каждому кажется то, к чему он имеет охоту“). Man sunkiausia yra „persijungti“ iš vienos veiklos į kitą. Kiekvienai veiklai reikalinga tam tikra erdvė. O jos kartais labai trūksta. Kas labiau patinka? Viskas priklauso nuo to, koks tavo auditorinis krūvis, iš ko jis susideda, kartojasi paskaitos ar ne, ar turi kas savaitę ruoštis penkioms skirtingoms paskaitoms, ar vos vienai ar dviem; ką dėstysi, kokie žmonės tavęs klausys,

Dagnė Beržaitė rekomenduoja: Knyga, kurią reikia perskaityti Reikia perskaityti tas knygas, kurios įtrauktos į dėstomų kursų sąrašus. Na, gal dar dešimčia daugiau, nes tos dešimt (o gal ir dvidešimt) dėl vieningos kreditų sistemos „nebetelpa“ į valandomis/ puslapiais suskaičiuotus literatūros sąrašus. O puikių knygų labai daug. Čia jau kiekvienam savo „reikia“. Mano sąrašas, kaip ir visų, būtų gana ilgas. Eilės sustatyti negalėčiau. Skirtingais gyvenimo metais patiko tai vienos, tai kitos knygos: nuo Eno Raudo „Cypliuko“ ar E. Kestnerio „Dvynukių“ iki... Bet vieną knygą vis dėlto drįsčiau rekomenduoti. Tai – W. Styrono. „Sofi pasirinkimas“.

l it e rat ū riniai dia l o gai

ar bus tarp jų tas vienas „sunkus“ žmogus, pagaliau, ar patogi pati auditorija, ar joje labai šalta, o kitoje dar šalčiau... Su rašymu taip pat susiję daug visokių sąlygų ir aplinkybių: apie ką rašai, kam, kiek laiko turi ir t.t. – Šventasis Augustinas yra pasakęs: „Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį.“ Kuri vieta Jums paliko didžiausią įspūdį? Ar daug keliaujate?

– Norėčiau keliauti daugiau. Visi to norėtų. Gal ir galėčiau, bet taip jau išeina. Sunku pasakyti, kuri šalis paliko didžiausią įspūdį. Labiausiai patinka tos šalys, tie miestai, kurie susiję su brangiais ir artimais žmonėmis. Jų nebelieka ir, žiūrėk, miestas keičia spalvą, tampa jau visiškai kitokiu. Patinka tos vietos, kur išgyvenai kažką gražaus ir svarbaus, kur tiesiog buvo gera. Nors akimirką. Pavyzdžiui, kaip gali nepatikti Londonas, kur su tavimi gatvėje pasisveikina policininkas? Vien dėl to nepamiršiu pirmo vizito į Londoną prieš dvidešimt metų. Mes juk čia, net universitete, pripratę, kad žmonės, dirbantys ne vienerius metus viename pastate, kartais vieni su kitais nesisveikina.

Dagnė Beržaitė rekomenduoja: Filmas, kurį reikia pamatyti ir vieta, kurią reikia aplankyti Nepavyks man į šituos du klausimus atsakyti. Ir taip jau atsakinėdama labai įsijaučiau. Atsakysiu labai trumpai ir „originaliai“: yra labai daug puikių filmų, dar daugiau pasaulyje nuostabių vietų. O aš tikrai ne viską mačiau.

– „Knyga po pagalve“ ar „sausas informacijos kalimas“? Pasiūlykite studentams efektyvų mokymosi metodą. Kaip palengvinti mokslo kančias?

– Patarinėti, manau, beprasmiška. Tačiau iš savo patirties pasakyčiau – susidomėkite tuo, ką studijuojate. Net ir tuo kursu, kuris dabar atrodo visiškai nereikalingas. O norint susidomėti, reikia pradėti dirbti pačiam. Susidomėjimas atsiranda tik asmeninių pastangų, laiko ir kitokių „aukų“ dėka. O kai mokytis tampa įdomu, tada ir sunkumai nebaisūs. – Ką manote apie knygynus Lietuvoje? Ar ateityje elektroninės knygos sudarys konkurenciją popierinėms knygoms?

– Knygynai Lietuvoje? Apie visą Lietuvą nežinau. O Vilniuje man knygynai asocijuojasi dažniausiai su smagia ir jaukia, aišku, labai gražia (nes knygos – tai iš tiesų labai gražus daiktas!) vieta... kavai gerti. Na, gal dar vieta geram ir gražiam kompiuteriui parodyti. O jei rimtai, pirma mintis, kuri ateina į galvą apsilankius eiliniame mūsų knygyne: kaip atrenkamos visos tos taip gražiai ir, svarbiausia, taip brangiai lietuvių kalba leidžiamos knygos? Knygų mugė būtų atskira tema. Kai staiga visi vienu metu puola domėtis knygomis, įtariems žmonėms gali kilti visokių minčių. Juk knygynuose, kur neįrengtos kavinės, žmonių ne tiek daug sutiksi. O dėl elektroninių knygų... Nežinau. Gal ir sudarys konkurenciją (jei jau dabar nesudaro), nes elektroniniu būdu reikiamą knygą kartais gali lengviau ir greičiau gauti. – Ar skaitote šiuolaikinių autorių kūrinius?

– Skaitau. Nors gal ir ne taip dažnai, kaip norėčiau ar galėčiau. Kodėl, nekomentuosiu. Kaip siūlė vienas protingas žmogus: neatsakinėk į klausimus, kurių niekas tavęs neklausė. O aš jau ir taip to gero patarimo nepaklausiau.

Kūryba Nuotr. Viltė Visockaitė

 Julija Daugėlaitė  Vilius JakUbčionis  Ieva Mačiukaitytė

kūryba

 Julija Daugėlaitė

vienas plius vienas nelygu dviems

įsiveržus į mano galvą išeitų neblogas filmas. atplaišos liūdno gyvenimo ir sauja nesuvaidintų vaidmenų. kažkuriame vaidmeny užstrigau ciklas užsidaro nesibaigia ir nesitęsia užstrigusi patefono adatėlė sugrodama natą tą pačią

duria ir traukies, lėtai, gilyn purvinu delnu anglėtu dangstausi tipinis scenarijus buitinio kino atsukus juostą dešimt sekundžių atgal nesikartoju išgyventą momentą jaučiu iš naujo kitaip filmas neprailgsta scenos vienodos ir suvaidintos išsiskiria

Vesperum Išvažiuoti Pabėgti Įsėsti ne į tą autobusą O gal, Priešingai Pataikyti į reikiama kryptimi važiuojantį. Suprasti Kad prieš tai važiavau Ne ten. Sušalti Drebėti Prisiminimus šildančius rankose laikyti Nusišypsoti galvojant apie šiltą arbatą Kurios nėra Kurios neužkaitei Kurios nėra kur užkaisti Kai nėra kur sugrįžti Kai niekas nelaukia

kūryba

100/100

Ilgiuosi iliuzijos. To, ko niekados nebuvo niekas užsigeidęs. Kažko, dėl taip ilga vakarais ir siela kaukia. Mintys šokinėja tarsi pirštai, Juodai baltais klavišais pianino, Tik nesukuria gražios melodijos, vien į tuštumą atsitrenkia padriki akordai. Išėjimo nerandu; Kojomis piešiu idealų apskritimą, Vedžiuoju kontūrus akių, Kurių įrėžių, neprisnigus, deja, aš neišvysiu. O termometras paišaipiai vis laikos pliuso. Tu – Mano mylimiausias neparašytas eilėraštis, Kurio žodžius nuolat perrinkinėju ir nesuteikiu raštiško pavidalo. Mano mėgstamiausia nemigos priežastis, Kuomet mėnulis supratingai linkčioja, kai prašau leisti miegoti. Bet neužmiegu. Bet nesninga. Bet... Dar daugybė neištartų, nepasakytų, nesugalvotų priežasčių. Bet lapas pasibaigia. Rašalas pasibaigia. Žodžių nebetęsiu.

ir mažutė rudenio refleksija: Matydama, kad gyvenu tarp atstumo nuo namų ir stotelės, kur trypčiodama stoviu kasryt ir laukiu to paties vėluojančio, perpildyto autobuso, jaučiu, jog savęs nejaučiu. Susilieju su grindiniu ir ant jo gulinčiais klevų lapais, nuskalbtais lietaus ir numindžiotais praeivių žingsnių, nespėjusiais pranešti taip staiga atėjusio rudens, likusiais su vienintele išeitimi, nebyliai gulėti kaip po truputį naikinamas margas takas, kuomet liūdnas šlavėjas, nespėjęs ryte išgerti kavos, surenka ir išmeta rudenį. Ant medžių tebesisupantys ryškiai geltoni gamtos kaitą signalizuojantieji supanašėja su vis rečiau rytą auksu nudažančiu spinduliu, tačiau aš jiems nepriklausau. Esu dešimt minučių prieš lietų, slegiantį ir pilką orą, kuomet kaip niekada aiškiai jaučiu spalvą siela, ne regėjimo dovana - o gal, greičiau - prakeiksmu, kuomet atmerkdami akis, užmerkiame sielą. Kur dingsta diena, nežinau, žinau tik tiek, jog ryte gulėjusio, naujai nusileidusio žemėn lapo, popiet, deja, neberasiu, ir žinau, jog iš dalies esu personifikuotasis lapas, tiksliau, tai dalelė manęs, kurias nebyliai išmėtau ir išdalinu. Medžiai žiemą nusirengia, palieka tik nuogas kamienas, apsirengęs, išties, daugiau, nei bet kada. Ir jam nešalta, nešalu ir aš, pasiruošiu, apnuoginu sielą žiemai, ilgam išalui, kurį, neaišku, ar pavasaris vėlei atėjęs, ištirpdys.

kūryba

 vilius jakUbčionis elena launikonytė vaizdas

Pliuškening in a telk of uater On an aukšt mauntein dėre stud a lounsam wulf. His vard uas Wulfens. Uit nuožm aks hy žvelgd byjond de horaizon. Nouuan in de mišk kniū uat Wulfens uas galvojing, eksept perheps uan nuostab litl paukštain, uič uent bai de vard of Paukštain. Sadenly – būm! – dis very paukštain būmted into Wulfens end ol of his rimt end susikaupeišion venišd in a gesp of nuostab end dyp džiaugsm. In en instant dei uere bouf ouverkom uit ridikiuleišion end started žaiding uailst ridening deun de mauntein. Dis uould hepen al tiu often, bat uas alueis a uelkom spektakl tiu de aks of oder mišk gyvūnešions.

Uan laik Wulfens end Paukštain faund a telk of uater. – Wulfens, ai ken sy maiself in dis telk of uater. Luk, jū ken diū it tiū! – džiaugsmingly sed Paukštain. – Jū ar rait, Paukštain! – replaid Wulfens uailst šieping his dants et his oun atvaizd. Dei šypsojd and maivd et demselves for a uail uen sadenly Wulfens pastėbeited dat Paukštain luks pasimeteited. – Uat‘s rong, Paukštain? – hy klausd. – Dis iz ekstrymli keist, Wulfens, – sed Paukštain, – Luk et us. Ue ar sou skirteišion end jet hev sou mač bendr. – Uat do jū myn? – Uel, lu et jū – jū sou big end stipr, pilk end juod, uit dants end ilts, end letens uit nags tiu medžioj zuikeišions end galvojing on maunteins – tikr wulfens, jū knou. End Aim a petyt, putlutation litl paukštain, uit orendž end bliū... – Paukštain... – End juod, end balt... – Paukštain! – Uat iz it, Wulfens? – Mor svarbly, uat diū ue have in komen? – klausd Wulfens. – Ou... Paukštain galvojd for a moument end den čypučirypud. – Ekšiuli Ai dount knou!.. – juokešion Paukštain end den sed: – Ai myl jū, Wulfens. Wulfens šypsojd – hy myled Paukštain tiū, end den dei pradėjd pliuškening end žaiding in de telk of uater, end deir atvaizds hed susimaišeited. Uen Wulfens end Paukštain žaided, dėre was nou Wulfens end Paukštain – ounly nuošird myl end šilum for uič nou priežast uas nyded.

On an aukšt mauntein dėre stud Wulfens. Uit nuožm aks hy žvelgd byjond de horaizon. Nouuan in de mišk kniū uat Wulfens uas galvojing, eksept perheps his best draug – Paukštain. Paukštain atskrideited nekst tiu Wulfens end dei sėdėjd dėre, žvelging et de grož of de gamt dei uere gyvening in, žvelging et Grož herself end jauting meil end laim overflou dėir širds.

kūryba

Wulfens pasisukeited tiu Paukštain end was nustebeited tiu sy det Paukštain‘s aks uere drėgn. – Wulfens... – graudily sed Paukštain. Wulfens pažiūrėjed et Paukštain aneibl tiu suprateit uat has atsitikeited. Den sadenly – būm! – Hū, hū, – juokd end čirypud Paukštain, – Ai prigaveited jū, me me me! Nydles tiu sei, a mesiv ridikiūl hed ištikeited dem end dei pradėjd silying end žaiding, end, evenčiuali, ridening deun de mauntein.

kūryba

 ieva mačiukaitytė DEPRESYVUSIS TRIPTIKAS

NOKTIURNAI

*** Norėjau būti kairiarankė, Norėjau būti nebylė, Troškau gyvent trumpai ir trankiai Ir niekad nieko nemylėt. Norėjau pasinert į gelmę, Kur aiškiai matės sekluma, Ir negiedot tuštybėi psalmių, Bet visa tai, deja, ne man.

Memento mori Pajūrio smėly pagaliu rašau Savo testamentą. O sveikas prote, apleisk mane prašau,Tobulesnės tu vertas. O ko nebėgt gyvenimui į glėbį? Kam glamonėtis su šalta nakltim? Ant taburetės tu po kilpa sėdi, Tau kiekvienoj baloj vaidenasi SITRIM.

Jūra Šalta ir mėlyna, Ji atgaivina bedvasę išorę, Nuplauna beformę esybę, Užtvindo keistomis mintimis, Užpildo tuštumą širdy ir plaučiuos... Ir pradedi galvoti, Justi aštriau nei jutai Prieš dvidešimt sekundžių – Jūra tavęs nenori. Bet ji negali rinktis. Žuvimi išlydėjusi į gyvenimą, Iš jo susigrąžina beždžione. Jūra ošia, ošia, ošia...

Žiema Neužmigsiu, tikrai neužmigsiu, Kai taip dvelkia cinamonu ir vanile. Neužmigsiu, kai žvakės liepsnelės plazdenimas Bus vienintelis garsas apgaubęs mane. Tai – tyla. Tyloje atgimstu iš savų pelenų. Tyloje ritualinį šokį aš šoku Su plastiškais šešėliais. Su jais kaip indėnė, lietaus trokšdama, Prisišaukiu pūgą, mainais paaukodama Savo jaunystę. Neužmigsiu, kai karštas alsavimas Garu aptrauks mano akinių stiklą. Neužmigsiu, nes lauksiu Kalėdų ir Apokalipsės, dvelkiančios cinamonu ir vanile...

Žaidžia tamsoje Žaidžia žiežirbos tamsoje, tačiau istorija nutyli Apie ašarų tekėjimą ir nemigos sapnus. Žaidžia ašarų tekėjimą akys ir virpesį lūpos. Suprantingai žvelgia šventa Panelė nuo sienos. Žaidžia tamsoje Pietą sielvarto prislėgtas Su šventa Panele, žvelgiančia nuo sienos. Žaidžia tamsoje įsimylėjėliai kaip žiežirbos, Skambant švelniems Čiurlionio preliudams. Žaidžia tamsoje Pietą įsimylėjėliai. Žaidžia elektros iškrovos manam megztiny. Purviną žaidimą žaidžia tamsoje Čiurlionis. Ašarų tekėjimą žaidžiu aš tamsoje.

k o miksas

į s p ū dis

Filologijos fakulteto bendruomenės leidinys

Norite prisijungti prie „Citadelės“ laikraščio kūrimo? Ateikite pas mus į VU SA FilF arba tiesiog rašykite el. paštu citadeleflf@gmail.com!

Lauksime Jūsų!