Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto laikraštis
Nr.3
2010 metų pavasario semestras
ŠIĄ SAVAITĘ FILOLOGŲ NAKTYS’10 ŠIAME NUMERYJE SKAITYKITE Kaip tapti pasaulinio lygio biblioteka? >> 2 psl. Dėstytojų kelioninės patirtys arba „Tu tik keliauk, jaunasis žmogau!“ >> 2,3,4 psl. Magyarország >> 4 psl.
If you enjoyed wasting your time, then it was not wasted. Mieli Filologijos fakulteto Studentai! Gegužės 4 d. 17 val. SP 2 auditorijoje vyks studentų atstovų rinkimai. Rinksime FilF SA pirmininką, valdybą, atstovus į fakulteto tarybą, taip pat delegatus į VU SA rinkiminę konferenciją. Nelikite abejingi, – išrinkti studentai Jums atstovaus visus ateinančius metus! FilF SA pirmininkas Antanas Keturakis
Senasis Cezario „batas“ >> 5 psl. -26°C. O JIE – kelyje. >> 6 psl. Visiškai netipiškas autobusas >> 7 psl.
VERTA ŽINOTI
Kaip tapti pasaulinio lygio biblioteka? Justina Golumbeckaitė Monika Panumytė
„Citadelė“ supažindins su gal šiek tiek jau girdėtu bibliotekų rekonstrukcijos projektu, apie kurį kalbėjosi su VU Filologijos fakulteto dekanu doc. dr. Antanu Smetona ir VU bibliotekos Informacijos paslaugų centro vedėja Elona Varnauskiene. Bibliotekininkė – tai ne knygos perdavimo mechanizmas E.Varnauskienė pasakojo, jog investicinis projektas „Senosios VU bibliotekos rekonstrukcija“ pradėtas 2006 metais, nors problema su visų fakultetų bibliotekomis ir skaityklomis sena kaip pasaulis. Kaip optimizuoti skaityklas, bibliotekas ir tapti pasaulinio lygio biblioteka? Didžiausia problema ta, kad fondai nėra atviri, todėl bibliotekininkės virsta mechanizmais, perduodančiais knygas iš saugyklų studentams. Humanitarams ypatingai svarbi galimybė matyti visą knygų spektrą, o ne aklai prašyti knygų iš sąrašo. Kelias pasirodė teisingas – žengiama atviros bibliotekos idėjos link. Senoji VU centrinė biblioteka ilgainiui turėtų tapti Humanitarinių mokslų
centru, o Saulėtekio slėnyje, esanti „tiksliukų“ bibliotekos fondų sala, – Mokslinės komunikacijos ir informacijos centru (MKIC). Trumpai apie centrinę biblioteką Greičiausiai centrinė biblioteka atrodo šiek tiek bauginanti ar per didelė, tačiau ją pažinti VU studentui – būtina. Bibliotekoje jau įrengtos modernios ir labai patogios darbo bei poilsio vietos. Deja, studentai pamiršta, kad visos centrinės bibliotekos erdvės yra skirtos būtent jiems, – jei nori ramiai dirbti tyloje, gali pasirinkti Baltąją salę ar Profesorių skaityklą, jei dirbti su grupe, gali rezervuotis auditoriją. Taip pat čia vyksta filmų peržiūros, įvairios parodos, paskaitos. Balandžio 23-30 dienomis vyks bibliotekų savaitė, kurios devizas: „Biblioteka yra Tavo!“. Pradžių pradžia Prof. Audronės Glosienės iniciatyva buvo sukurtas pirmasis Humanistikos informacijos centras (sutrumpintai – HIC, lot. hic – „čia“). Jame yra tai, kas netelpa kitur – viskas, kas keisčiausia ir netikėčiausia. Pirmieji iš savo patalpų kėlėsi filosofai. Iš pradžių jie nelabai džiaugėsi persikėlimu, tačiau, kaip
patikino filosofų bibliotekos darbuotojos, dabar studentai labai patenkinti ir stebisi, kad turi tiek daug knygų. Šiandien jie turi laisvę ir skaityklą, kurios ankščiau neturėjo, o ne eiles prie pavargusios bibliotekininkės. Beje, balandžio 14 dieną duris atvėrė naujai suremontuota Laikraščių skaitykla. Kuo naudinga rekonstrukcija Filologijos fakultetui? Dekanas doc. dr. Antanas Smetona įvardijo pagrindines priežastis, kodėl bibliotekų reforma yra būtina mūsų fakultetui. Pirma, trūksta auditorijų, o antra, skaityklų darbo laikas – nepatogus. Studentai iškėlė dar vieną problemą – trūksta poilsio vietų. Galbūt tokias būtų galima įrengti vietoj skaityklų? Taip pat žinoma, jog ne visas fondas keliaus į naująją biblioteką. Dalį jo planuojama palikti Filologijos fakulteto Užsienio kalbų skaitykloje. Ką palikti dar nėra tiksliai sutarta, bet bus atsižvelgta į studentų poreikius. VU elektroninio pašto konferencijoje bus atliekama apklausa, kuri dalis turėtų būti palikta mūsų fakultete. Kol kas nėra tikslios datos, kada atvers duris naujoji Filologijos skaitykla, tačiau planuojama, jog šių metų pabaigoje.
Dėstytojų kelioninės patirtys arba „Tu tik keliauk, jaunasis žmogau!“ Elena Gasiulytė
Marta Plaza Velasco, ispanų kalbos dėstytoja Labai įsiminė pirmoji kelionė į Lietuvą – atskridau lietingą 2008-ųjų metų rugpjūčio 26-ąją. Apie Lietuvą žinojau, kad ji – prie Baltijos jūros, buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir kad prieš keletą metų įstojo į ES. Pirmiausia į akį krito dalykai, labiausiai besiskiriantys nuo kasdienybės Ispanijoje: labai šviesūs žmonių plaukai ir oda, aukštas lietuvių ūgis, visiškai kitoks rengimosi stilius. Įdomu tai, kad restoranai čia dirba visą dieną (Ispanijoje karšti patiekalai patiekiami 13-16 bei 20-23 valandomis), barų terasose vasarą būna daug ryškiaspalvių pledų, jei vėsoka. Keista, jog kaimynai susitikę rytais dažnai
nepasisveikina, o ir pats lietuvių kalbos skambesys ilgą laiką buvo neįprastas. Puikiai prisimenu, jog pirmą kartą būnant Lietuvoje, pasnigo lapkričio 17 dieną. Iškart puoliau rašyti elektroninius laiškus draugams! Toji žiema buvo pirmoji tikra žiema mano gyvenime, nes gimtajame mieste esant 8°C jau yra beprotiškai šalta! Taigi stiprus šaltis man padarė didelį įspūdį – maudytis pirtelėje viduryje miško, o po to įšokti į ledinį ežero vandenį! Pavasarį šalis visiškai pasikeitė – aplinkui padaugėjo spalvų, žmonės gatvėse ėmė šypsotis. Saulė švietė daug dažniau, dienos vis ilgėjo, gamta tapo nuostabiai graži. Žinoma, Lietuvoje, kaip ir Ispanijoje, yra ir gerų dalykų, ir trūkumų, todėl galiu pasakyti tik tiek, kad ši kelionė itin praturtino mano gyvenimą ir padarė jį daug įdomesnį. Be jokių abejonių, gyvendama čia nuolat patiriu ką nors
CITADELĖ | 2 |
nepamirštamo, o Lietuva vis sparčiau tampa mano antraisiais namais. Beata Zaleskaja, ispanų kalbos dėstytojos asistentė Viena įsimintiniausių gyvenimo kelionių – išvyka į Meksiką. Aplankyti ją buvo labai sena mano svajonė, kurią įgyvendinti pavyko prieš šiek tiek daugiau nei 1,5 metų, kai skridau ten studijuoti. Kas yra Meksika? Tai kvapų, skonių, vaizdų ir garsų mišinys, verdantis katilas su daugybe gyvenimo prieskonių. O meksikiečiai solidarūs, nuoširdūs, šilti, komunikabilūs, nuolat besišypsantys ir smalsūs. Tiesa. Meksika – viena pavojingiausių pasaulio šalių, bet, ačiū Dievui, per tą laiką, kol ten svečiavausi, man nieko nenutiko. Gerai sako patys meksikiečiai – kas save saugo, tą ir Dievas apsaugo. >> 3 psl.
JUODRA(I)ŠČIAI << 2 psl. Šioje Lotynų Amerikos šalyje turtingesnis nežemins jam dirbančio darbininko vien dėl to, kad šis turi mažiau pinigų, ir visada padėkos už atliktą darbą. Beje, kalbant apie darbą. „Mañana“ (isp. „rytoj“) taisyklė galioja ir Meksikoje. Nors žmonės dirba tikrai daug (turi tik savaitę atostogų per metus!), tačiau, manau, nemažai laiko sugaišta nieko neveikdami, atidėliodami. O po darbų dažnas atsipalaiduoja žiūrėdamas žymiąsias „muilo operas“ arba serialus, kuriuos mėgsta ir vyrai! Meksika turtinga nepakartojamų paplūdimių, džiunglių ir, žinoma, kultūrinių paminklų – įspūdingų pokolumbinių miestelių bei statinių, kuriuose susipina ispaniška architektūra ir indėnų menas. Aplankiau Akapulką, kuris pribloškė karščiu, triukšmu ir neramiu Ramiuoju vandenynu. Pamačiau Teotihuakaną, kuriame gyveno indėnai ir buvo pastatytos piramidės-šventyklos. Lankiausi tarp kalnų įsikūrusiame mieste – Gvanachuate. Jis ypatingas tuo, kad teturi vieną įvažiavimą, padarytą išsprogdinus angą kalne. Įspūdingo dydžio Mergelės Gvadalupės bažnyčia, ir Metropoliteno katedra, ir meksikietiška Venecija – Sočimilko rajonas... Galėčiau pasakoti nesustodama, bet gal geriau pasiliksiu šį tą sau, kad ir kiti apsispręstų aplankyti tą nepakartojamą šalį. Linara Bartkuvienė, anglų kalbos dėstytoja Nesu keliautoja, bet šiek tiek pažįstu pietinę Angliją. Esu mačiusi Vokietiją, Šveicariją, Kanadą. Sovietmečiu važiuodavau į Rusiją – tuomet būdami studentai eidavome į kalnus. Tie žygiai, pavyzdžiui, į Fanus (Tadžikija) ar į Elbrusą (Kaukazas), ir įsiminė. Galbūt todėl, kad jie buvo pirmieji, o galbūt todėl, jog juose keldavome tuo metu mums visiems svarbius filosofinius egzistencinius klausimus, į kuriuos atsakymų ieškojome kiekvienas sau ir visi sykiu. Būdavo ir tokių bendražygių, kurie kuprinėje nešdavosi Šekspyrą. Kalnuose šviečiant saulei nerasdavome žodžių ežerų spalvai nusakyti, bet jų labai ir neprireikdavo – tiesiog maudydavomės. Tiesa, vanduo būdavo šaltas kaip žiemą, bet kam tuomet rūpėjo tokie dalykai! Perėjos viršūnėje – debesys ranka pasiekiami. Ten visada darydavomės ledų, nes sniegas labai švarus, tad reikėdavo tik kakavos, šokolado, razinų ir riešutų – kiekvienam pagal skonį. Žinoma, kalnuose išmoksti ne tik ledų pasigaminti. Virvė ir ledkirtis tampa daugiau nei metafora. Kažkodėl staiga prisiminiau, kaip gėrėme arbatą Elbruse. Ji ten buvo dieviško skonio.
„Kalnuose jautiesi laisvas“ (T.S.Eliot „Bevaisė žemė“)! Jonas Čiurlionis, filosofijos dėstytojas Daugybė aplankytų valstybių man patiko: JAV, Prancūzija, į kurią pirmąkart tranzavau būdamas 19 metų, Slovakija, Rusija... Vis dėlto labiausiai įsiminė turbūt Amerika. Buvau išvažiavęs ten studijuoti ir apkeliavau beveik visą šalį – nuo Niujorko iki San Diego ir Floridos. Amerika – kontrastų šalis, skiriasi ne tik Rytai nuo Vakarų, bet ir valstijos yra visiškai nepanašios: pietūs, kad ir koks Kanzasas, kaubojiški, Niujorkas vėl visai kitoks, Kalifornija holivudinė... Apskritai kelionės žmogui duoda labai daug – jos plečia akiratį, konstruoja pasaulėžiūrą. Man patinka keliauti ir tikrai nesutinku su žmonėmis, kurie sako, kad nereikia važiuoti į užsienį iki galo nepažinus Lietuvos. Nematau čia jokios problemos, mano manymu, puikiai galima suderinti abu dalykus – keliauti reikia visur. Dar nesu buvęs Pietų Amerikoje, todėl norėčiau išvysti Čilę, Braziliją, taip pat įdomu būtų pamatyti Afriką, Šveicariją. Man labai patinka Viduržemio jūros regionas, todėl gerai būtų aplankyti Ispaniją, Portugaliją. Iš esmės norėčiau nuvažiuoti visur, tik va Skandinavija netraukia. Per metus būtinai nors kartą kur nors išvažiuoju, todėl manęs negąsdina kultūrų skirtumai. Prie naujos aplinkos p r i s i t a i k a u pakankamai lengvai, bet JAV vis dėlto esu patyręs kultūrinį šoką. Kai tu, dvidešimtmetis, po 9 valandų skrydžio atsiduri pačiame Čikagos centre – tai joo... Aplink dangoraižiai, žmonių maišalynė, bildesys... Maždaug po mėnesio pripratau ir viskas buvo gerai, tačiau pažinojau nemažai žmonių, kurie visus metus depresavo, negalėjo gyventi Amerikoje. Aš galėčiau gyventi bet kur. Žmogaus laimė tikrai nepriklauso nuo šalies, kurioje jis gyvena, tik nuo paties žmogaus. Koks nors papuasas gali būti pats laimingiausias pasaulyje. Man labai gerai ir čia, Lietuvoje, bet galėčiau gyventi Niujorke, Paryžiuje ar Karibų jūros saloje. Svarbu, kad nebūtų šalta. Kosmopolitizmas mano pažiūrose puikiai dera su patriotizmu, todėl manau, kad
CITADELĖ | 3 |
išlaikyti savo identitetą nesunku ir gyvenant svetur. Kita vertus, nesu aš koks nors būras lietuvis, kuris toliau savo žagrės nemato. O pamatyti daugiau ypač lengva dabar, kai pasaulyje visi keliai atviri. Todėl ir reikia keliauti, pažinti ne tik kitokius žmones, bet ir kitokius mąstymo būdus. Faina yra ir pats buvimas kelyje, ypač tranzuojant. Žinoma, kelionėse visada pasitaiko įdomių įvykių. Štai manęs Amerikoje vos nenuskalpavo indėnai. Daug keliavau po rezervatus ir patekau į tokį, kuriame vietiniai navahai nemėgsta baltųjų. Yra visokių genčių, net ir labai draugiškų, tačiau šie nenorėjo, kad baltaodis šuva keltų koją į jų žemę. Įsiutusių indėnų gaują nubaidė tik vietinis šerifas. Tačiau kad ir kas benutiktų, keliauti visada tikrai verta! Nijolė Juchnevičienė, klasikinės filologijos katedros vedėja Per metus išvažiuoju iš Lietuvos bent porą kartų, bet dauguma mano kelionių susijusios su darbu – moksline ir akademine veikla. Iš pastarųjų metų kelionių, ko gero, labiausiai įsiminė d a l y v a v i m a s pasauliniame Euroclassica kongrese Academia Homerica, kuris vyko 2009 metų liepos 11-19 dienomis Chijo saloje, Graikijoje. Šioje saloje dar buvau nesilankiusi, tačiau nemažai informacijos apie jos archajinę istoriją ir kultūrą turėjau iš klasikinių tekstų, ypač daug įdomių faktų apie Chijo praeitį pateikia Herodotas, ir, be abejo, visi humanitarai žino, kad jau Antikoje Chijas buvo siejamas su Homeru. Ši tradicija saloje gyva ir dabar – nemažai salos vietovių pavadintos pagal Homerą, viena iš žymiausių salos archeologinių vietų – Daskalopetra. Teko apsilankyti ir nedidukėje negausiai apgyvendintoje Psaros saloje, garsioje Neolito ir Bronzos amžiaus archeologinėmis zonomis. Sala yra pirmą kartą paminėta Homero Odisėjoje, aprašyta Demosteno, Strabono, Eustatijaus. Tačiau ji labiausiai žinoma kaip nacionalinio pasipriešinimo Otomanų imperijai simbolis ir kaip įspūdingų vienuolynų ir bažnyčių vieta. >> 4 psl.
JUODRA(I)ŠČIAI << 3 psl. Ypač garsi yra Agios Nikolaos bažnyčia, pastatyta aukščiausioje salos vietoje, joje 1821 metais įsipliekė
pasipriešinimo judėjimas. Dėl jo metu atsiskleidusio salos gyventojų patriotizmo ir heroizmo Psarai šiais laikais yra suteiktas privilegijuotos savivaldybės
statusas. Salos gamtos grožis ir unikali jos aura daro didžiulį įspūdį.
Magyarország Mindaugas Brazaitis
— Tu manai, kad mes baigsime gyvenimą kaip valkatos? — Kodėl ne? Žinoma, taip ir bus, jei panorėsime. O kas čia blogo? Gyveni sau, dėmesio nekreipdamas į kitų norus, — nei į politikierių, nei į turtuolių — o ir tau niekas nesuka galvos, ir droži savo keliu, ir esi pats sau ponas. Visi šaltąjį laiką kaupęsi kasdienybės nuoboduliai paruošė puikią pavasarinę dirvą gimti naujoms mintims – kelionės. Kovo vidury ekspromtu gimusi idėja vykti Vengrijon buvo relizuota per Velykų atostogas. Keliavome dviese, pasirinkę patį pigiausią, tačiau daugiausia nuotykių žadantį keliavimo būdą, – tranzavimą. O ideali nakvynė – amžinai piniginių rūpesčių kamuojamiems studentams – couchsurfing.
kelionės tikslą – Budapeštą. Per ilgai užsimiegoję, tranzuoti pradėjome tik įdienojus. Kelias. Vis kalnuočiau ir vingiuočiau. Galingo automobilio vairuotojas, nuolat lenkdavęs kitas jo kelyje pasitaikydavusias transporto priemones bei važiuojantis gerokai greičiau nei leistina, senukų pora ir du keisti slovakai su senutėle „Lada“. Tranzuotojai tranzuoja, o ne eina pėsčiomis Vargais negalais pasiekę Žiliną, supratome, jog tądien į Budapeštą tikrai nenuvyksime, tačiau pasiekti Bratislavą buvo būtina. Skaudančioms kojoms jaučiant pakelės akmenis, nusigavome iki miesto pakraščio, tačiau vieta tranzavimui
„Mango“ ir lenkiški psichologai Kelionė prasidėjo penktadienį 6.30 val. pakeliui į Kauną. Nuo ten – kelyje iškeltu nykščiu. Paskutinįsyk keliaujant į Varšuvą, nereikėjo laukti ilgiau nei 5 min. Šįkart kelionė nevyko taip sparčiai, tačiau pamažu, vis lipdami į kitą automobilį, pasiekėme Lenkiją. Vairuotojo, vežusio iki Augustavo, autobusiuke įrengtas vaizdo ekranas ir galingos garso kolonėlės didžiuliu garsu skleidė lietuviškos, rusiškos pop scenos hitus. Pasiekę Lenkiją, mūsų kelionės atkarpos tapo ilgesnės ir labiau varginančios, nes pėsčiomis teko įveikti nemažą kiekį kilometrų, norint pasiekti tinkamą vietą tranzuoti. Varšuvą pasiekėme tik 23 val., todėl džiaugėmės, jog mūsų vis dar laukė būsimos nakvynės šeimininkas – jaunas psichologas violetinėmis kelnėmis. Doors’ai, nuoširdus jaunojo psichologo dėmesys, iki ryto prašnekėta naktis, vynas – geros emocijos pradėjo kitos dienos kelionę, kurios tikslas buvo Krokuva. Joje – dar viena nauja pažintis, tačiau kiek vangesnė dėl nuovargio. Trečiąją dieną buvome nutarę anksti išvykti, mat turėjome pasiekti galutinį
buvo visiškai netinkama, tad nusprendėme susirasti geležinkelio stotį. Tai buvo tikras išbandymas. „Nokia“, kuri GPS pagalba rodė kelią ne tik šįkart, padėjo visos kelionės metu. Menka pilnaties šviesa, apleisti namai, lojantys šunys, vieno namo kiemo statinėje liepsnojantis laužas kūrė bauginančią atmosferą, kertant rajoną link stoties. Visgi sėkmingai ją pasiekę, sėdome į traukinį. Bratislavoje pamatėme, jog artimiausias traukinys į Budapeštą bus tik ryte. Teko greitai mąstyti, kur praleisti naktį. Paskutiniu autobusu nuvykome į oro uostą. Ten ir praleidome naktį, o anksti ryte grįžome į stotį. Dundėjome miegodami ir pabudome tik Vengrijos sostinėje.
CITADELĖ | 4 |
It is Hungary Susisiekėme su islandais, pas kuriuos turėjome apsistoti, tad netrukus mus pasitiko jaunas menų studentas. Tarę islandiškąjį sæll, sėdome į metro ir pajudėjome jo namų link. Visą dieną praleidome islandų draugijoje, vaikščiojome po miestą ir klausėmės vengriško gyvenimo ypatumų. Sužinojome, jog mūsų islandas neseniai lankėsi Lietuvoje. Tai buvo netikėta, kaip ir jam išgirsti, jog pradėjome mokytis jų kalbą – itin kietą riešutėlį. Kitą rytą savarankiškai mėgavomės į Budapeštą jau atėjusiu pavasariu. Vakarop grįžę namo gavome paragauti „Trakų“ midaus, kurį buvome įteikę lauktuvių. Išvykę iš Budapešto, pajudėjome Slovakijos link. Pasiekti greitkelį pasirodė kaip iššūkis – pereiti nemažą lauką, persiropšti per tvorą. Laimei, po šitokių išbandymų greitai susistabdėme sunkvežimį. Deja, vėliau tranzuoti sekėsi prasčiau. Galų gale, prie mūsų sustojo Vengrijos policininkai, mažai kalbantys angliškai. Supratome tiek, jog šioje vietoje negalime tranzuoti. Buvome įsodinti į policininkų automobilį ir, tiesą sakant, net nežinojome, kur tiksliai jie mus vežė. O nugabeno iki kito miestelio, kur mums patarė palaukti autobuso. Bandėme paklausti, kur yra bankomatas, tačiau mums atsakė, jog čia tokio nėra. Paklausus, ką tokiu atveju daryti, gavome atsakymą: I don’t know. It‘s Hungary. Grynųjų neturėjome. Visgi atvažiavusio autobuso vairuotojas, nors ir nekalbantis jokia užsienio kalba, buvo geraširdis ir sutiko pavežti iki reikiamo miesto. Bemiegis valkatavimas Toliau mūsų kelionė vėl lėtai, bet vedė link Slovakijos. Šiaip ne taip apie vidurnaktį nuvykome į Banska Bystricą. Didžiąją nakties dalį praleidome snausdami vietiniame bare, viena akimi stebėdami besilinksminančius slovakus, kita – žiūrėdami VH1. >> 5 psl.
JUODRA(I)ŠČIAI << 4 psl. Ankstų rytą palikome Banska Bystricą ir išvykome į Žiliną. Būtinai turėjome pasiekti Varšuvą. Kiek sunkiau buvo išvykti iš Slovakijos, tačiau jau Lenkijoje sėkmingai pagautas automobilis vežė link mūsų tikslo. Vakare Warszawa Centralna stoty mūsų laukė belgas – paskutinis užsienietis, mielai pasiūlęs savo nakvynę. Pavalgę jo ruoštų risotto, nuėjome ilsėtis.
Rytą išvykome iš Varšuvos ir vėlai vakare parvykome namo. Buvo šeštadienis prieš Velykas. Post Tik po kelių dienų grįžo laiko ir erdvės suvokimas, kuris buvo ištrintas visos kelionės metu. Pastaroji paliko ne tik neišdildomų įspūdžių bei nuotykių,
tačiau suteikė ir puikios patirties. Nesuvokdamas laiko ir erdvės, keliaudamas, klajodamas, ugdai savo ištvermę ir valią, pamiršti savo tikrąjį gyvenimą, klajoji ne tik pats, bet ir tavo mintys. Susipažįsti su naujais žmonėmis, pamatai iš arti įvairias kitos valstybės, kitos tautos puses. Suvoki, jog keliauti – tai būti nepriklausomam.
Senasis Cezario „batas“ Matas Grubliauskas
Dėkingas esu už vienos daugiausiai antikinių paminklų išlaikiusių šalių pažinimą, naujai atsivėrusį požiūrį į etruskų, lotynų, sabinų tėvynę ( k e l i o n ė s i š v a k a r ė s e svarsčiau, ar teisingai pasirinkau praleisti Velykų atostogas; nežinau, iš kur tas n e p a l a n k u s i š a n k s t i n i s nusistatymas prieš italų žemes) ir patirtus nuotykius bei įspūdžius savo lotynų kalbos dėstytojai Audronei Kučinskienei. Jau dvejus metus iš eilės leidausi į keliones laiku, kad bent giliausioje širdies kertelėje galėčiau susilieti su tose vietose išlikusia antikine dvasia, bent akies krašteliu pamatyčiau žygiuojančius Aleksandrą, Cezarį, Pompėjų, bent silpnu aidu išgirsčiau išminties ieškančio Sokrato pokalbius, Cicerono kalbas forume. Taigi – kelionė prasideda! Sperlonga „Visi keliai veda į Romą“ – maloniai prisiminiau šį posakį, mat iš Italijos sostinės oro uosto patraukėme Apijo keliu, kuris buvo nutiestas nuo pat didžiojo miesto iki Brundisio, kone per visą Italijos „batą“. Vis nutoldami ir priartėdami prie Apeninų kalnų, pasiekėme pirmąją Antikos užuovėją – Sperlongą. Čia aplankėme Tiberijaus grotą, kuri buvo apstatyta daugybe statulų, vaizduojančių Odisėjo žygius. Iš grotos – jūros vaizdas su skardinga pakrante. Apeiti neužtenka – atsisėdęs ant žemės, mintyse bandau susitelkti į
didžią filosofinę mintį, pasijausti vienu iš kažkada čia pietavusių romėnų.
kad iš čia galima nusileisti į požemio karalystę. Kad ir kiek stengėmės surasti bent mažiausią plyšelį, deja, pastangos nuėjo perniek: vartai į slėpiningiausią graikų-romėnų religijos vietą užsidarė kartu su sakralia Sibilės mirtimi. Neišgirdę pranašystės, jog įkursime garsų šiuolaikinį miestą, kuriame apsigyvenę žmonės gaus didžiausią garbę per visą žmonijos istoriją, palaipiojome po Apolono šventyklos griuvėsius. Neapolis
Kapuja Miestas, kuriame kilo Spartako vadovaujamas vergų sukilimas. Čia pat – neblogai šimtmečių išbandymus atlaikęs amfiteatras. Gladiatorių vienutės, plėšrių žvėrių patalpos, kraujo prisigėrusi žemė, tūkstančiai vietų žiaurumo ištroškusiems cirko stebėtojams – gladiatorių antrieji namai ir kapavietė. Kaip paradoksalus šio sukilimo paminklas liko amfiteatras, skelbdamas, kad vergija išgyveno ir išgyvens dar 2000 metų. Kumės I t a l i j o j e susiduriame su seniausia graikų gyvenviete šiame krašte – Sibilės, Apolono pranašės, uola. Vergilijus „Eneidoje“ aprašo,
CITADELĖ | 5 |
Šiame mieste praleidome keturias naktis, todėl vakariniam šio miesto tyrinėjimui buvo skirta daug laiko. Tai Miestas iš didžiosios raidės. Jo negalėčiau palyginti su nė vienu Lietuvos miestu. Siaurose gatvelėse ir skersgatviuose stovintys aukšti daugiabučiai su ištemptomis ir skalbiniais apkabinėtomis virvėmis, ne pagal eismo taisykles važinėjančios mašinos, milijonas gyventojų ir šiukšlės... Tarp daugiau nei dviejų šimtų bažnyčių, krikščionių katakombų dabartinis uostamiesčio gyvenimas verda pasiutusiu greičiu. >> 6 psl.
NEVERTA ŽINOTI << 5 psl.
supažindina su romėnų miestų ypatybėmis. Išties visai kitokios mintys užplūsta, kai galiu vaikščioti dar Antikoje grįstais takais, matyti realaus aukščio gyvenamuosius namus, juose freskomis išpuoštas sienas, o ne vien tik pamatus ar suverstas į krūvą kolonas.
Pompėjai (Pompei) Iš gyvybės kupino Neapolio – į vis dar mirtimi ir ugnikalnio lava alsuojančius Pompėjus. Miestas tarsi buvo paaukotas dėl pažinimo ateities kartoms. Anuomet po stora lavos pluta palaidoti žmonės ir pastatai, dabar yra vienas didžiausių tyrinėtojų objektas, kuris puikiai
Kaprio sala
Paskutinei dienai – sala, esanti tarp Neapolio ir Sorento įlankų, išsaugojusi Tiberijaus vilą ir natūraliai susiformavusią arką. Pirmasis įspūdis – siaučiant vėjams plaukimas laivu į salą. Antrasis – vingiuotais serpentininiais keliukais kopiant į salos viršūnes. Leidimasis. Vėl kopimas. Karštis, skubėjimas į išplauksiantį laivą – tai gera nuotaika ir vieni įsimintiniausių įspūdžių.
-26°C. O JIE – kelyje Elena Gasiulytė
Studentai – Justė, Monika, Matas ir Mindaugas – dalinasi žiemos kelionės į Palangą įspūdžiais. Kaip kilo idėja žiemą tranzuoti prie jūros? Matas: Pirma, aš nebuvau matęs jūros žiemą, todėl buvo labai įdomu. Antra, tranzuoti esant -26°C yra kažkas TOKIO. Norėjosi pažiūrėti, ar tai įmanoma. Ką reiškia tranzuoti, kai yra taip šalta? Negi šitoks speigas Jūsų neatbaidė? Matas: Manęs tokie dalykai neatbaido. Man norisi daug visko patirti, todėl stengiuosi imti iš gyvenimo kuo daugiau. Manau, ši patirtis buvo labai cool. Mindaugas: Aš norėčiau pridurti, kad man ši kelionė buvo puiki praktika, nes maždaug po dviejų savaičių tranzavau į Varšuvą. Turbūt jau nebebuvo -26°C? Mindaugas: Buvo -20°C. 6 laipsniais šilčiau. (Juokiasi) Kaip sekėsi tranzuoti į Palangą? Ar greitai sustodavo vairuotojai, pasiryžę Jus pavežti? Matas: Prie Panevėžio buvome įstrigę. Gal kokį pusvalandį stovėjome. Tiksliau ne stovėjome, o ėjome, kad nebūtų taip šalta. Mindaugas: Nors saulėje šalta ir nebuvo... Matas: Galų gale, mes buvome žiauriai daug prisirengę. Mindaugas: Būtent. Taigi pirmiausia sustojo tokia moteriškė... Matas: ...ir nuvežė mus į tokią vietą, iš kurios patogiau tranzuoti iš Šiaulių, nors ir nepakeliui jai buvo.
Mindaugas: Paskui Lexus‘u važiavome, kieta mašina. Matas: Kuri mus pavežė 10 km. (Juokiasi) Mindaugas: Lexus‘ą vairavo stambus darbininkas juodomis panagėmis. Toks su treningu. Matas: Po jo gavome busiuką, kurio gale net nebuvo sėdimų vietų. Mindaugas: Aha, aš sėdėjau ant kažkokios kolonkės. Vėliau važiavome fūra, kurios vairuotojas mus apgavo! Sakė, kad važiuos iki pat Klaipėdos, bet sustojo kažkokioje sankryžoje ir sako: „Lipkit!“. Justė: Mes su Monika labai sėkmingai susitranzavome traukinį, kuris mus nuvežė
tiesiai į Klaipėdą. (Šypsosi) Monika: O Klaipėdoje pasivaikščiojome po I.Kanto gatvę. Tai buvo toks didžiulis įvykis. (Juokiasi)
CITADELĖ | 6 |
Justė: Aš taip pat nebuvau mačiusi jūros žiemą, todėl tai buvo didžiulis stimulas važiuoti. Buvo visiškai nesvarbu, kad šalta ir baisu... Monika: Nors važiuoti traukiniu ir nebuvo labai baisu... (Juokiasi) Justė: Na, taip. (Šypsosi). Kai pamačiau jūrą, buvo kažkas TOKIO, iki dabar dar atsimenu. Tokia M.K.Čiurlionio akvarelių jūra. Įsivaizduoju Čiurlionį būtent ten. Monika: Ir dar paukščiukų buvo! Ką galėtumėte patarti pradedantiesiems tranzuotojams? Monika: Pirma, nebūk mergina! (Juokiasi) Mitas ar tiesa, kad vairuotojai greičiau sustoja, kai tranzuoja merginos? Justė: Mums traukinys tikrai greitai sustojo. (Šypsosi) Matas: Kai kartą tranzavau su drauge, mes įlipome į mašiną ir vairuotojas manęs paklausė: „Panelę pasiėmei tam, kad greičiau vežėjai sustotų?“. Taigi tai nėra mitas. Čia labai subjektyvu, bet aš manau, jei tranzuoja vaikinas, sustos tas žmogus, kuris tikrai nori pavežti. Jei tranzuoja mergina, sustos bet kas. Net tas, kuris niekada nėra paėmęs tranzuotojo. Mindaugas: Kita vertus, kai tranzavau iš Varšuvos, ilgiausiai laukiau 5 min! Ar svarbu žinoti vietas, kuriose reikėtų tranzuoti? Matas: Taip. Štai vienąkart tranzuojant iš Panevėžio į Vilnių mus paėmusi moteris paklausė: „Ar žinote, kad šitoje vietoje negalima stoti mašinoms?“. Mindaugas: O man pasitaikė, jog stovėjau vietoje, kur išvis negalima tranzuoti. Tada farai mane pasodino…
☺
NEVERTA ŽINOTI
Visiškai netipiškas autobusas Elena Gasiulytė Justina Golumbeckaitė
tokio pobūdžio transporto priemonės eskizus. Vėliau daugelis kompanijų bandė
Spalvingoji 1969m. vasara ir vienos išskirtiniausių bei lengviausiai atpažįstamų transporto priemonių – hipių autobusiuko – istorija. Hipiai ir kelionės XX a. 7-ajame dešimtmetyje susiformavo hipių, arba gėlių vaikų, subkultūra. Daugybę dalykų ji pasiskolino iš vadinamosios bytnikų kartos, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvavusios dešimtmečiu anksčiau. Bytnikai maištavo prieš tradicines visuomenės nuostatas, klausėsi džiazo ir daug keliavo (užtenka vien prisiminti jų „šventąjį raštą“ – J.Kerouac‘o knygą „Kelyje“). Ilgam laikui užtrukti vienoje vietoje nemėgo ir hipiai – nuolatinis judėjimas jiems buvo ne mažiau svarbus nei taika, meilė ir psichodelinis rokas. Kelionės – tiek netolimos išvykos, tiek važiavimas į kitą Žemės pakraštį – buvo neatsiejama šios subkultūros atstovų gyvensenos dalis ir, pačių hipių nuomone, suteikdavo nepamainomą galimybę susipažinti su naujais žmonėmis ir skleisti vienybės idėjas. O kaipgi kitaip, jei ne mokyklinių autobusiukų tipo furgonu, daug draugų galėjo keliauti kartu ir pigiai? Puikus tokio automobilio pavyzdys yra garsusis „Skrydžio virš gegutės lizdo“ autoriaus Ken‘o Kesey‘io autobusiukas „Further“, pabuvojęs (tiesa, be savo šeimininko) ir legendiniame Woodstock‘o festivalyje. You‘re either on the bus or off the bus… „Tu esi arba autobusiuke, arba ne“, yra pasakęs Ken‘as Kesey‘is. Tačiau apie kokį būtent autobusiuką jis kalbėjo? Hipių autobusiuku, arba furgonėliu, gali būti vadinamas bet kuris Volkswagen Type 2 modelis iš 1960-1980 metų. Type 2 buvo antroji automobilių rūšis, pagaminta vokiečių kompanijos „Volkswagen“. Šis modelis buvo sugalvotas remiantis pirmojo „Volkswagen“ automobilio, dar žinomo kaip „vabalas“ (angl. beetle), brėžiniais. Furgonėlio idėja kilo olandui Ben‘ui Pon‘ui jo išvykos į Vokietijos miestą Wolfsburg‘ą metu. 1947 m. balandį šis žmogus nupiešė pirmuosius
imituoti šį modelį – buvo sukurti Ford Econoline, Dodge A100, Corvair 95 Corvan, tačiau tik Volkswagen markės gaminys įėjo į istoriją tikrojo hipių autobusiuko vardu. Spalvos, spalvos, spalvos… „Jei važiuosi į San Franciską, būtinai apsikaišyk plaukus gėlėmis...“, dainavo Scott‘as McKenzie‘is. O hipiai taip ir darė – nė vienas jų neapsieidavo be gėlių, ryškiaspalvių audinių ir rytietiškų ornamentų. Panaši atributika paprastą Volkswagen automobilį ir pavertė hipišku. Svarbiausia autobusiukų dizaino dalis buvo tapyba ant jų – jie mirgėte mirgėjo kontrastingomis psichodelinėmis spalvomis, taikos reikalaujančiais šūkiais bei tokių to meto muzikos legendų kaip Janis Joplin ar Jimi Hendrix nuotraukomis. Viskas čia priklausė tik nuo automobilio savininko fantazijos, o vienintelė taisyklė buvo: „Kuo įdomiau ir originaliau, tuo geriau“. Beje, žymusis taikos ženklas (angl. peace sign) dažnai pakeisdavo įprastą Volkswagen logotipą. Kur įamžinti legendiniai autobusiukai? Žavieji furgonėliai gyvi ne tik žmonių prisiminimuose ir nuotraukose. Kartas
CITADELĖ | 7 |
nuo karto nuorodos į juos aptinkamos visoje kultūrinėje aplinkoje – kad ir bet kokiose afišose, knygose ar albumuose apie 1969 m. rugpjūtį vykusį Woodstock‘o festivalį, hipių judėjimo kulminaciją, sutraukusią apie pusę milijono žmonių. Daugelis jų, žinoma, į šį taikos ir muzikos spektaklį atvyko hipiškais autobusiukais. Tokius automobilius galima išvysti ir kine, pavyzdžiui, dar 1967m. pasirodžiusiame grupės „The Beatles“ filme „Magical Mystery Tour“ garsioji Liverpulio ketveriukė važinėja spalvingu autobusu. 2007 m. amerikiečių filme „Across The Universe“ vienas iš personažų Daktaras Robertas, kurio prototipas yra K.Kesey‘is, taip pat turi tokią transporto priemonę. Na, o 2009 m. sukurta juosta „Taking Woodstock“, ekranizuojanti legendomis apipintą festivalį, niekaip negalėjo apsieiti be scenų, kurių fone matosi šimtai ryškių autobusiukų. Be abejo, šie Volkswagen Type 2 įamžinti ir muzikoje – viena garsiausių britų roko grupių „The Who“ dainą pavadinimu „Magic Bus“ įrašė 1968m. (ir visiškai nesunku atspėti, kas gi puikuojasi ant vieno šių muzikantų albumo viršelio!).
„Citadelė“ tikisi, kad hipiški autobusiukai visada neišvengiamai trauks vis naujų ir naujų kartų atstovų dėmesį. „Volkswagen buses forever, peace everybody!“.
Redaktorius Matas Grubliauskas Maketuotojas, dizaineris Mindaugas Brazaitis Kalbos redaktorė Gabija Kiaušaitė Straipsnių autoriai: Elena Gasiulytė, Mindaugas Brazaitis, Matas Grubliauskas, Justina Golumbeckaitė, Monika Panumytė
C IT A D E L
Ė V IL N IA U S F IL O L O G U N IV E R S IT E T O IJ O S F A K L A IK R A Š U L T E T O T IS