Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto laikraštis
Rudens semestras Ketvirtas aukštas
Jau šią savaitę Filologijos Ruduo! šiame numeryje...
Balkonas 2 psl. Stogas 3psl.
Virtuvė 4psl. Kregždžių lizdas virš durų 5psl.
Nuo rūsio iki palėpės 7psl.
“If you enjoyed wasting your time, then it was not wasted. - John Lennon”
Vytautas Varanius
Balkonas
Žmonių telkimosi ir susitelkimo vietų ir anksčiau buvo, ir šiandien yra apstu. Kolektyviniam buvimui tarnauja barai, kavinės, kino teatrai, pokylių salės ar vieši renginiai bei mugės. Lygiai taip pat ieškantis vienumos dažnai renkasi parkus, suolelius prie upės, miškus, pamiškes ir kt. Tačiau tarp šių susitelkimo vietų pasigendama visiems tikrai gerai pažįstamos vietos – balkono. Šiuo tekstu nebandysiu išsiaiškinti „Kodėl?“, o tik pamėginsiu nusakyti „Kuo?“ ši dažniausiai atvira arba įstiklinta patalpa su virvėmis skalbiniams džiauti yra ypatinga. Pirmiausia, siekdamas kontrasto, visgi norėčiau įvardyti visiems artimus, bendrus balkono privalumus ir paskirtį. Kaip jau sakiau, tai gali būti įstiklinta arba neįstiklinta erdvė, nesvarbu, kuriame aukšte, iš kurios atsiveria vaizdas į kiemą ar už to kiemo esantį miestą – kuo aukščiau kybo balkonas, tuo toliau mes matome ir tuo vaizdingesnė yra panorama. Kaip jau minėta, viena iš balkono paskirčių yra tinkama vieta džiauti skalbiniams, antra – vieta rūkyklai įrengti, tačiau būtų kiek nesąžininga ar net banalu nepastebėti ir trečiosios paskirties - tai yra puikus telkimosi ir susitelkimo taškas – telkimosi todėl, kad vakarėlių ar kitokio pobūdžio susitikimų balkonas paklūsta bendriems rūkymo ar diskusijų interesams, o susitelkimo – kad tai yra puiki terpė apmąstymams ar kūrybinėms idėjoms gimti ir plėtotis taip pat ir ramybei rasti. Pastaroji (susitelkimo) paskirtis mane labiausiai ir domina. (Balkone) Ar kada atkreipėte dėmesį, kokios mintys užplūsta sėdint vienumoje ir žvelgiant į raustantį dangų, aptrauktą pūkiniais debesimis? Ar pastebėjote, kodėl tylite lyjant lietui naktį? Ką galvojote, įsistebeiliję į sidabrinę mėnesieną, kai jūsų cigaretė nepastebimai susmilksta? Turbūt niekada ir nepaklausėte, kodėl visa tai vyksta balkone, o tiesiog kažko stumiami ar traukiami išsitraukėte bloknotą ir pradėjote rašyti ar bent sėdėjote, leisdami sau trumpam „išnykti“. Tačiau visgi visa tai vyksta čia, šioje erdvėje, skirtingai nei tualete ar virtuvėje.
Visą kaltę čia turbūt galima suversti aukščiui, individualiems žmogaus jausmams ir aplinkai. Norint tai pailiustruoti, viską reikia žingsnis po žingsnio išdėstyti ir eilės tvarka surikiuoti. Tad pirmiausia pradėkime nuo žmogaus, turinčio butą, tarkime, septintame aukšte su balkonu. Antra, paverskime jį poetu, dailininku arba tiesiog intuityvia asmenybe. Trečia, prisodinkime medžių aplink jo namą, paleiskime tekėti upę, mestelkime pora barokinės architektūros paminklų, fabrikų kaminų ir kitų miesto ypatumų. Tai gan paprastas ir nesunkus suvokti pavyzdys. Poetas, žinoma, turi turėti jausmus, antraip nesugebėtų semtis įkvėpimo iš jį supančios aplinkos, taip pat ir dailininkui ar tiesiog intuityviai asmenybei ją juosiantis peizažas nekeltų jokių emocijų. Vadinasi, iš aukštai matomas pasaulis, jei į jį žiūrima per jausmų prizmę, teikia įkvėpimo kūrybai, nes tai, kas ant žemės randasi - plačiai matoma, pasiduoda analizei ir svarstymams, o tiesiog intuityvi asmenybė čia randa ramybę, mąsto ir gėrisi panorama.
Turbūt nesunkiai pastebėjote mano pateiktų argumentų nekonkretumą ir esate pasiruošę paklausti: „O kodėl būtent balkonas yra ta erdvė? Kodėl to negalima patirti tiesiog stovint prie lango virtuvėje ar tualete?“. Jums atsakyčiau visgi taip pat nekonkrečiai: „Čia ir slypi visa balkono paslaptis: niekas (niekas iš tiesiog intuityvių asmenybių, dailininkų, poetų ir kt.) nežino ir turbūt negalėtų imti ir paprastai nusakyti, kodėl turėdami galimybę rinktis – ar mąstyti ir rūkyti balkone, ar užsiimti tuo virtuvėje ar tualete – patalpose, kurios taip pat turi langus, nukreiptus taipogi ten pat, renkasi balkoną”. Taigi šiuo trumpu tekstu, pasitelkęs „turbūt“, „galbūt“ įrankius, bandžiau parodyti balkono ne vien tik kaip patalpos skalbiniams džiauti paskirtį. Visas nekonkretumas, argumentų stoka ir esamų įtikinamumas tik parodo, kaip sunku šią erdvę apibrėžti (nors, žinoma, galima teigti, jog tai tėra tik įstiklinta patalpa skalbiniams džiauti, tačiau tai bus tik viena ir ne visiškai teisinga versija), todėl manau, jog, norint išsaugoti šį žavų kampelį nesuspaustą į sąvokų ir konkrečių atsakymų rėmus, to daryti ir nereikėtų.
Karina Čereškevičiūtė Balkonai, balkonai, balkonai... Balkonai yra dalykas geras. Sėdint balkone galima pastebėti daug keistenybių. Štai su amunicija (kėdės, laikraščiai, krepšiai su obuoliais ir t.t.) išlenda močiučių batalionas. Kovinė parengtis. Pasiruošt (išsirenkama geriausia vieta kieme – po medžiais, pavėsyje), dėmesio (sudedamos kėdės, atsisėdama į kovinę poziciją), UGNIS (prasideda kiemo, politikos, pensijos ir šiaip pasaulio įvykių klausimų aptarimas). Manau, tokių balkonų yra visur. Na, skiriasi kraštovaizdis, balkono dydis, kalba, kuria šneka močiutės, irgi skiriasi, bet pačios močiutės, bėdos ir jų amunicija visada ta pati. Savotiškai malonu – savo balkone gali pasijusti tarsi būtum bet kur – Vilniuje, Afrikoje ar Prienuose!
CITADELĖ 2
Stogas ANT STOGO ČIUOŽIA STOGAS
<...>atostogos su šokiais ir ambrozija<...> Matas Grubliauskas Viktė Tamošaitytė Dažnas iš mūsų, išgirdęs žodį stogas, pagalvoja apie namo konstrukcijos pabaigą, tačiau retam kyla mintis, kad virš stogo atsiveria visiškai nauja erdvė, daug įdomesnė už gyvenimą čia, apačioje. Įpratę matyti tik pastoges, kur kregždės suka lizdus, užustoges, prasidedančias kaminais ir pasibaigiančias beribiais žvaigždžių plotais, patys sau prieš nosį užsklendžiame Petro vartus. Juk stogas – tokia mistiška, išsvajota ir stebuklų pilna vieta: besileidžiančios saulės paskutinieji spinduliai bei pakylančios pirmieji stogus apšviečia. Todėl rytais ant jų žvaigždės nusileidžia, o vakarais – pakyla. Jei Lewis Carroll būtų sumąstęs tęsti Alisos nuotykius po nukritimo į Stebuklų šalį ir perėjimo į Veidrodžių Karalystę, tai Alisa būtų užsilipusi ant stogų ir atradusi Stoginėtojų salas. Alisa, kaip ten, kas ten? „Ten visą valdžią turi Sniego Karalius, žiemomis sėdintis ant stogo krašto ir barstantis mums, žemiečiams, snaiges. Yra dar tokia Sauluterė su milžiniška saulėgrąža rankoje, kurios spinduliai netirpdo Sniego Karaliaus širdies. Ant didžiausio stogo kamino užsiropštęs Mojūnas, be atokvėpio mojuojantis jo niekada nepastebintiems žmonėms. Netrūksta Stoginėtojų salose ir muzikos – Rerediziejukas nuolat derina gitarą ir kuria smagią atmosferą. Jei jau patekai ant stogo, nepamiršk žiūrėti po kojomis, nes užkliuvęs už vienos iš tūkstančių ten besiritinėjančių šaškių, suklupsi ir nugarmėsi. Kaip ir ant žemės, taip ir ant stogo netrūksta neblaivias giesmes traukiančių gyventojų, kaip antai vyno butelį nusitvėręs ir jo iš sparno nepaleidžiantis balandis Baltazaras:
Girtas rūkas spiegia savo pamotei po langais keistus žodžius, kad primadona stebisi šachtoje, jog nindzė šoka nuoplovose! Yra dar ten Atvirkšti, kuri kiekvieną dieną prieš eidama miegoti susigalvoja, ką veiks rytoj, o nubudusi ryte viską daro atvirkščiai: ryto planus atlieka vakare, vakaro – ryte arba suplanuotą rytinę kavą tiesiog išpila. Migdolžvilgsnė stovi ant stogo krašto ir žvelgia į pasaulį giliu, susimąsčiusiu žvilgsniu, netardama nė žodžio ir nepastebėdama, kaip karts nuo karto jai ilgesingai moja Mojūnas. Užsimanę pakeliauti dangumi, Stoginėtojai kreipiasi pagalbos į Šniūrių, kuris įsibėgėjęs metasi ant artimiausio debesies, apglėbia jį savo vijomis ir pritraukia prie stogo krašto.“ Juk neįmanomų dalykų nėra, tereikia jais patikėti, o jeigu netikite, neverta buvo ir skaityti. Tad tikėkite, net jei jau pamirštate prieš pusryčius patikėti šešiais neįmanomais dalykais. Toks buvo Alisos žodis.
„Klausyk, žmogau, klausyk - nenusisuk. Ko ieškai čia? Vaikystė baigės juk...“
CITADELĖ 3
Virtuvė Blevyzgos ŠMC bare arba nevykęs klausimas
Gintaras Dautartas
Tą popietę susiskambinau su senais draugais Kristijonu ir Laurynu, nes ketinau iš jų paimti interviu. Apie ką - nežinojau, bet tai nebuvo svarbu. Eidamas susitikti su jais įtemptai kontempliavau KLAUSIMĄ. „Kadangi laikraščio tema – balkonas, paklausiu ko nors apie balkoną. Elementaru, tarkim: „Kas yra balkonas?“ arba „Ko tik nebūna balkone?“ ar kažką panašaus...“ Taip mąstydamas priėjau ŠMC barą. Laurynas sėdėjo lauke, šalia jo - Domas (vienas čelistas iš čiurlionkės). Kristijono nebuvo matyti. Pasirodo, jis ateis vėliau, nes „užtruko su reikalais“. Įjungiau mobiliojo diktofoną ir padėjau ant staliuko. Neperspėjau jų dėl įrašinėjimo, nes tikėjausi sulaukti neformalaus ir laisvo pokalbio... Savo nelaimei, sulaukiau. Užsisakėme arbatos ir aš ryžausi paklausti.
Na, Lauri, kas tau yra balkonas? Koks tavo ir balkono santykis? Laurynas (toliau L): Aš pirmam aukšte gyvenu, tad neturiu tokio. Turiu tik terasą. Bet tai juk panašūs dalykai. L: Na, jo, galbūt. Ką aš žinau... Išgeriu kavos... Ką dar... Daugiau nieko. O šiaip kuriasi balkone? L: Na, man tai tik MARLBORO kuriasi. Užkuriu prie progos. O šiaip tai nemanau, kad čia kokia nors taisyklė kūrėjui, kad vat balkone būtinai turi vykti kūrybinis procesas. Čia subjektyvus dalykas. Kam balkone, kam kambary, kam virtuvėj, kam tualete. Čia nuo žmogaus priklauso, kur jis gali realizuoti save ir kokiais būdais. Aš juk klepo neatsitempsiu į balkoną, be jo ne kažin ką ir pakursiu. O ką Kristis taip ilgai veikia? Domas (toliau D): Valgo. Jis jau tris valandas valgo. Sakė: „Einu valgyt, greit prisijungsiu...“ L: Kaip tau šiaip sekasi? Seniai nemačiau. Ai, nieko, iki ryt turiu Platono „Puotą“ baigt skaityti. L: Tas geras. D: Gal ir tą vaikystėj vogdavai iš knygynų? L: Ne, vaikystėj tik Seneką vogdavau. Draugai saldainius iš parduotuvių, o aš – Seneką. Aišku, neskaitydavau, šiaip... Užtat vėliau pravertė... Kaip tik tą akimirką (pagaliau) atėjo Kristijonas.
Kristi, ko nebūna balkone? K: Mums dabar pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra balkonas. Supranti, mes negalime pradėti kažkokios diskusijos, kai nežinom, apie ką kalbam. Nes tau balkonas gali būti vienas dalykas, o man – visiškai kitas. Visų pirma, mums reikia išsiaiškinti sąvokos traktavimo pobūdį kiekvieno žmogaus subjektyvioje mąstysenoje. Todėl tu negali tikėtis objektyvaus interviu apie tokį subjektyvų dalyką. Mes NEGALIME veltis į diletantišką pokalbį, jei jis po to bus įamžintas rašytiniu žodžiu. Supranti? Kas yra laikraštis? Laikraštis – tai KNYGOS eskizas, jos atmaina. Ar ne, kolega? Laurynas linkteli galva. K: Vat kolega man pritaria, nes kolega yra mąstantis žmogus, kolega supranta, kas yra balkonas, o tu... TU negali suprasti KAS yra balkonas, nes TU NESUPRANTI! Supranti? L: Kulminacija! K: Taip, kur mes baigėm?.. Tu klausei, kas yra balkone? Ko tik nebūna balkone. K: Ko tik nebūna... Tu... Tu išvis galvoji ką nors prieš klausdamas? Bet gerai, pabandysiu atsakyt. Supranti, iš esmės balkone gali tilpti viskas, visas pasaulis, kaip ir degtukų dėžutėje, bet kartu jame gali neišsitekti niekas ir dėl to jis gali būti tuščias. Tai tavo vaizduotės reikalas, kaip tu įsivaizduoji erdvę ir panašiai. Nuo to priklauso viskas. Todėl tau atsakau tik taip, kad balkone gali būti viskas, o kartu ir nieko.
Na gerai, o kas tada yra balkonas? K: Balkonas yra niekas, išskyrus tai, kas yra balkonas. Čia išvis reikėtų klausti filologų ar lingvistų, ar kaip ten jie... Nes jei jau taip gilinamės, tai išvis toks dalykas, kaip žodis „balkonas“, neegzistuoja gamtoje, supranti? Jo realiai nėra. Yra tik daiktai, kuriems mes sukuriame pavadinimus. Tarkim, jei šis bokalas neturėtų savo pavadinimo, tu jį pavadintum balkonu ir būtum visiškai teisus. Tu atrandi naują drugelių rūšį ir pavadini ją balkonu ir štai prieš mus skraido Balconus Unicumus. Ir išvis kam aš čia kalbu, tu juk iškraipysi mano žodžius, viską cenzūruosi (deja, taip ir padariau) ir nebeliks jokios emocijos, nieko. Jei taip nepadarysiu aš, tada kiti padarys. K: Kokia gali būti kalba apie cenzūrą? LAISVĖ RAŠYTAM ŽODŽIUI! D: O viskas prasidėjo nuo balkono... Štai taip mes blevyzgojom dar pora valandų, kol viskas baigėsi kaip toje Platono „Puotoje“. Tik tai – jau kita istorija...
CITADELĖ 4
Kregždžių lizdas virš durų
Kregždžių lizdas Mantas Joneikis Kartą grįždamos iš tolimųjų kelionių dvi kregždės atsiskyrė nuo būrio ir sumanė apleisti savo gimtuosius namus – molingą upės krantą, ir persikelti į miestą. Įsitikinusios, kad jų niekas neseka, abidvi meistriškai atliko mirties kilpą ir pasuko į pirmą pasitaikiusį miestą. Pasitaikė gi toks nedidelis ir niekuo nepasižymėjęs miestelis pavadinimu „Vieta Ir Laikas Nesvarbu. Ir Užsimerkę Susitiktume“. Kregždės sutūpė ant laidų ir apsižvalgė. Miestas, nors ir nedidelis, virte virė gyvenimu. Ryškiai švietė reklamos, visur zujo žmonės, važinėjo automobiliai. Čia galėjai tikėtis išvysti, išgirsti ar susitikti bet ką. Viena gatvė buvo žalia nuo gausybės medžių, ką tik išskleidusių skaisčius pavasarinius lapus, kita priminė šiukšlyną, vienoje susispietusios kepyklos gardžiais kvapais, sklindančiais pro pravirus langus, kvietė užeiti vidun, kitoje, priešingai, pajuodusios nuo smalkių sienos ir grindinys, tvankus ir sunkus oras bylojo apie čia esančius pramoninius įrengimus ir tarsi šaukė: „Laikykitės nuo mūsų atokiau!“.
Aigustė Tavoraitė
Oi, tu kregždele, mėlyna paukštele, oi ko išlėkei iš žalios girelės, iš šilkų lizdelio?
Vieni žmonės nuolatos skubėdami kažkur lėkė, apsidairydami aplink gal tik tuomet, kai eidavo per gatvę, kiti svajingai stebėdavo miesto gyvenimą pamiršę bet kokius rūpesčius ar reikalus. Kažkas lėtai riedėdamas pagrindine gatve puikavosi savo nauju automobiliu, kažkas tiesė drebančią ranką į praeivius prašydamas išmaldos. Kažkur kieme spardydami kamuolį krykštavo vaikai, kažkur paskutinį kartą į savo butą penktame aukšte vos gaudydamas orą sunkiai kilo sulinkęs seneliukas. Tą pačią akimirką mieste galėjai išgirsti tylų užgimstančios meilės lūpų pakštelėjimą ir išsiskyrimo plaštakos pliaukštelėjimą. Čia ašaros nuolatos plovė juoką, o juokas džiovino ašaras, senatvė drausmino pašėlusią jaunystę, o ši pritariamai linksėdama krizeno širdyje jau kurdama naują nutrūktgalvišką nuotykį. Miestas alsavo ir tvinksėjo, jis buvo gyvas, nes jame gyveno gyvenimas.
– Ką darysime dabar? – paklausė jaunesnioji kregždė. – Esu girdėjusi, jog kiekviename mieste gyvena vilkas, kuris kartais siautėja ir, jei užklumpa ką nepasiruošusį, tuojau pat suėda. Turime įsirengti tvirtą ir saugų būstą. – Netikiu aš vilkais, – suprunkštė jaunesnioji. – Tu, jei nori, statykis, aš popieriaus ir šakelių prisirinksiu, sukabinsiu kokiame balkone – bus gerai. – Kaip sau nori, – atsakė vyresnioji. Jaunesnioji, kaip sakė, taip ir padarė – per kelias valandas prisirinko šapų ir popieriaus ir susisuko lizdą balkone, o tuomet laisvai sklandė po miestą, grožėjosi ir tyrinėjo viską, ką atnešdavo nauja diena. Tuo tarpu kita kregždė ilgai ir nuobodžiai klijavo didelį, tvirtą ir prabangų lizdą iš įvairiausių akmenėlių ir purvo, taip užtrukdama kone iki pat vasaros galo. Vis dėlto jaunoji kregždė klydo dėl vilko. Jis tikrai atėjo. Pastovėjo, pasisukinėjo, sukaukė kelis kartus ir išėjo. Juk kregždžių lizdai balkonuose, o vilkas neskraido...
durys [of perception]
„Jis spustelėjo rankeną, ir durys prasivėrė. Ir už durų buvo kitos durys. Jis spustelėjo rankeną, ir kitos durys prasivėrė. Šitaip jis atidarė šimtą dvidešimt keturias duris. Tada jis pavargo ir sukrito. Už šimtas dvidešimt ketvirtųjų durų yra sodas, jame ką tik išsiskleidė rožės – galvojo jis, snaudulingai mirdamas. Už durų buvo durys.“ (A.Škėma, Melas, 3)
Galbūt kartais pavargsti lyg Sizifas varstyt tas duris, žinodamas, kad už jų laukia dar kitos durys. Atidaryti, užeiti, užverti, išeiti... Ir taip kartojantis, kas kartą trikdyti erdvę, kelti dulkių sūkurius ir žadinti durų vyrius. Kad ir negirdimus. Juk sielos durys, matyt, girgždėtų gailiausiai, sunkiai įsileisdamos naują žvilgsnį ar saulės blyksnį.
Kaži kiek durų mes atveriame kasdieną? Kiek jų pastebime, kiek net nepajaučiame. Ar išvis atkreipiame dėmesį – lyg tai būtų svarbu. O juk į bet kokią patalpą ar sielos buveinę dažniausiai patenkama būtent pro jas – kokias tik nori: šarvuotas, dygliuotas, senas kinivarpų suėstas ar kur medy pasislėpusias (juk dar pameni stebuklingą Alisos kelionę...). >> 6 psl. CITADELĖ 5
Nuo rūsio iki palėpės Jei pasidomėtume, rastume begalę įdomybių paprasčiausių durų gaminimo srityje, tiek medžiagų, formų, linijų (kurios išties įgalios sukurti ypatingų, magiškų estetizmo apraiškų). Aišku, gal kartais ir liūdnoka, kad dažniausiai mūsų dienų žmogui durys asocijuojasi tiktai su tomis plokštėmis, skirtomis atlikti įėjimo/išėjimo veiksmą (neneigiame, kad tai labai svarbu – juk kaip kitaip pateksi į idėjų generacijos erdvę – balkoną?). Tačiau paleiskim fantaziją vėjais ir pamąstykim ir apie kitokias duris: stebuklingas, nukeliančias į kitus
pasaulius, leidžiančias keliauti laiku, atidarančias kelią muzikai į sielos gelmes ar kitas meno koncepcijas. Tokias, kurios leidžia nukeliauti į žymiai tolimesnių pasaulių kambarius taip artėjant savosios rožės kambario link. ...Durininkas laukė jau valandą. Jie negrįžo. Pranyko duryse nespėję net kvėptelti. Šešėliai ėmė pamažu užkariauti salę. Tykiai tykiai. Ir ša. Tuk tuk tuk. Jis atidarė. Pro durų plyšį išlindo mažas raudonnosis batukas. Ir iššiepęs savo aštrius dantukus pasiprašė būti užsiūtas.
Kaip tik tuo metu kažkur tamsoje dunkstelėjo. Voratinklyje įstrigo šikšnosparnis. Kažkas riktelėjo. Rakto skylutė užsivėrė ir daugiau nieko nebemačiau...
Rūsys
Rasa Račiukaitytė Prieš porą savaičių tėtis man atvežė konservų. Aviečių, braškių uogienių, vyšnių kompoto...Trumpai tariant – gėrio. Vakar pamaniau, kad jau metas tą turtą išnešti į rūsį, nes nebėra kur kojos virtuvėje pastatyti. Nusileidau į apačią ir, o vargeli, kaip ten nieko gero! Stovi bulvių dėžė (be bulvių, bet užtat voratinkliams vieta – kaip tik), prigrūsta senų medinių langų (kuriuos jau prieš dešimtį metų reikėjo sunaikinti), aprūdijusios rogutės, menančios ne vieną skausmingą nusileidimą gretimam miškely, pusė grindų užversta mokyklos laikų makulatūra, ant istorijos konspektų nudrengti nereikalingi papūgų narveliai, pažinę beveik dešimt įvairių snapų... Pamačius, kad manoji buveinė nieko gero nežada, atgimė prisiminimai apie senąjį močiutės rūsį.
Geriausi dalykai jame – tai didžiulis senovinis pečius (nes šiluma kaulų niekada nelaužo), atskiras konservų kambariukas (nes uogienės visada praverčia ir jų niekada nebūna per daug) ir įranga šakočiui kepti. Kiek močiučių gali tuo pasigirti?
Visada atrasdavau šakotį ryte. Ir tai būdavo nuostabiausi rytai, kuomet atsikėlus virtuvėj ant languota staltiese apkloto stalo randi didžiulį geltoną spygliuotą šakotį... Tuomet nekildavo jokių klausimų, ką valgyti pusryčiams. Močiutės šakotis ir kakava. Arba mėtų arbata, kurios pagrindas – močiutės darže išaugintos mėtos. Tačiau tokie stebuklingi rytai nebūdavo labai dažnas reiškinys, tik kai močiutės vištos parūpindavo gausų kokybiškų naminių kiaušinių derlių. Turbūt dėl to tas rytinis šakočio atradimas ir būdavo toks nepakartojamas. Tačiau atėjo laikas, kai visos močiutės vištos paslaptingai dingo, o kartu su jomis ir gausus naminių kiaušinių derlius bei nepakartojami vaikystės šakočiai... Ir sugrįžtu iš močiutės rūsio į savąjį, kur retkarčiais vis dar apsilanko gyventojai mėlynom nosim, ieškantys šilto kampo prie mano konservų. Ogi visai gerai būtų, jei kas paskolintų laiko atsuktuvą, kad vėl sugrįžtų tie įstabūs rytai su šakočiu, didesniu už mane...
Močiutės šakotis yra, turbūt, vienas geriausių prisiminimų, likusių iš vaikystės. Net nepamenu, kiek kartų jos rūsyje iki paryčių dėdės su tetomis suko aparačiuką, formuodami nuostabiausius šakočius, ir kiek kartų vis mėgindavau jų sulaukti, bet niekada nepavykdavo. CITADELĖ 6
Nuo rūsio iki palėpės Palėpė Aistė Varvuolytė ir Mariana Vasiljeva Mano name, kaip ir daugelyje, yra palėpė. Ji visuomet būdavo viena iš paslaptingiausių vietų name. Gal dėl to, kad joje sudėti seni daiktai. Kiekvienas jų turi savo istoriją. Tačiau užlipus senais girgždančiais laiptais žvilgsnį patraukia ne senas apdulkėjęs patefonas ar voratinkliais pasipuošusi medinė močiutės skrynia, o vienišas modernaus pasaulio atstovas, žvelgiantis pro langą, – teleskopas. Nėra jam ko lygintis su Molėtų observatorijos gigantu – skersmuo viso labo 0,2m. O kiek vakarų ir nuobodžių sekmadienių praleisdavau prie jo... Kartais viena, o kartais su drauge. Tąkart lipdama į palėpę jutau kažkokį keistą virpėjimą krūtinėje. Nesuvokiau, kas tai ir dėl ko tai kyla. Tik užlipusi į viršų, aš nepamačiau įprastų akiai daiktų. Palėpė buvo neįprastai aukšta ir tamsi, tik langas, prie kurio stovėdavo teleskopas, atrodė kaip visą reginti akis, net grindys buvo pasikeitusios. Nei voratinklių, nei dulkių kamuolių, tik juodas plastikas. Nieko nebesuprantu. Chaosas. Kur aš atsidūriau? Teleskope? Ar taip gali būti? Na, jei jau taip atsitiko, reikėtų prieiti ir apsidairyti. Vis dar atpažįstu tas pačias Vilniaus gatves ir įžymias vietas. O! Ką aš ten matau ant grindų? Valdymo pultelis! Hmm, du mygtukai: ,,zoom+’’ ir ,,zoom-”. Absurdas, tačiau šiandien ir taip keista diena, kas galėtų būti keisčiau? Taigi, spaudžiu ,,zoom+’’. Matau vaikiną, sustojusį prie ,,Maximos”. Ko gero, nusipirkti pieno. Ak, koks žavus jo motociklas! Vaikinas išnyko! ,,Zoom+”, negaliu patikėti, jis tapo tik mano valdymo pultelio pagalba pastebima dalelė; jį įsiurbė motociklas! Argi tai realus pasaulis? Gerai, pakaks šios beprotybės!,,Zoom-”. Ką aš ten matau? A! Taip! Girtas menininkas Užupyje. Vyno butelaitis rankoje. Svirduliuoja iki Bernardinų bažnyčios sienos ir kažką žaliais dažais teplioja. ,,Zoom+’’- THULLA. Jam tai turbūt reikšmingas žodis, o gal vardas? Na, paliksiu jį su savo vidiniais demonais. Tegu kovoja. ,,Zoom-”. Dega! Kažkas dega! Ant Bekešo kalno kažkoks idiotas padegė lauko teatro sieną! Su žmonėmis! Kodėl niekas nekviečia policijos? ,,Zoom-”. Tikiuosi, niekas nenukentėjo. Siaubinga diena ne man vienai. Gal šiandien vyksta kas linksmesnio? ,,Zoom +”. Sporto rūmai, tiltas, žmonių grūstis. Gal kur vyksta šventė? Abejoju, kad tas pontoninis tiltelis išlaikys tokią grūstį. Va, jau siūbuoja. ,,Zoom+”, ne ne! Negaliu žiūrėti! Žmonės nuo tilto krenta vienas po kito, atrodo, lyg obuoliai, iškritę iš pintinės, ridentųsi nuo kalno.
Bandau nukreipti žvilgsnį į šoną, o čia – vyras, besikalbantis su jaunuoliu. ,,Zoom+”. Nebuvo jokio tilto, jokių lavonų. Iš kur šitie žodžiai mano galvoje? Vis garsėja: NEBUVO JOKIO TILTO, JOKIŲ LAVONŲ, JOKIO TILTO, JOKIŲ LAVONŲ! Galvoje ūžia. BUM! Atsimerkiu. Mano stalas. Kambarys. Pažįstama aplinka. Kur dingo pultelis, juodos grindys ir didelis apvalus langas? Įdomu, kiek valandų? O NE! Po 5 minučių Š.L.L.T. EGZAMINAS!
CITADELĖ 7
Skalbimas
Straipsnių autoriai: Karina Čereškevičiūtė, Gintaras Dautartas, Matas Grubliauskas, Mantas Joneikis, Rasa Račiukaitytė,Viktė Tamošaitytė, Aigustė Tavoraitė, Vytautas Varanius, Aistė Varvuolytė, Mariana Vasiljeva Kalbos redaktorės: Elena Gasiulytė ir Aigustė Tavoraitė Maketavimas: Justė Pavasarytė Nuotraukos: Akvilė Gelmanaitė Balkono bildukas: Justė Golumbeckaitė
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto laikraštis