Citadelė nr. 7

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto laikraštis

Nr. 7

2012 metų pavasario semestras

ŠIAME NUMERYJE SKAITYKITE „Filologų naktys“. Mistiškasis fakultetas >> 2 psl. Žmonės kvailėja (?) >> 3 psl.

Geltonas automobilis arba apie pradžias be pabaigos >> 4 psl.

2012 >> 5 psl.

Elsa Schiaparelli >> 7 psl.

Redakcijos žodis Ar mes dar pratę kvestionuoti? Ar tvirti klasicizmo mūrai nesumenkino prigimtinės savybės – abejoti? Ir ne tik valdančiosios partijos teisingumu, prezidento skaidrumu, bet pirmosiomis mūsų civilizacijos dogmomis. Sakot, amoralu, šventvagiška, post-postpostmodernu? Bet gal tai labai pirmapradiška, o dabar tik esame vedžiojami Sėlintojo? (Suabejok!) Juk graikai, kurdami savą kultūrą, ne ėmė kitų kultūrų sugalvotas tiesas, bet sukūrė savas. Žydai savo laiku – taip pat. Ar mes – jų palikuonys? Jei taip – ar ne per toli atitrūkę? Ar mes tik absorbuojanti kultūra?

(Suabejok!) Todėl „Citadelė“ šįkart siūlo pažvelgti į kai kuriuos dalykus kitaip. Bet suabejok ir tuo! Tik – suabejok!

Tarp nuoširdumo ir veidmainystės >> 8 psl.

Recenzijos >> 9, 10 psl.

Kūryba >> 11, 13, 14, 15 psl.

Ką sapnuoja filologai? >> 12 psl.

CITADELĖ

„Filologų naktys“. Mistiškasis fakultetas Julija Lekavičiūtė

Balandžiui įpusėjus nė nemirktelėjome, kaip iš visų kampų mus apsupo mistika. Pavasariniai vėjai ir lietūs neišgąsdino nei dėstytojų, nei studentų – renginiuose dalyvių buvo tikrai gausu. Ir nors kartais ankštoje auditorijoje sėdima vieta teko dalintis su draugu, susirinkusieji tikrai nesigailėjo atvykę į „Filologų naktų“ renginius.

Pirmasis apie mistiką prabilo dėst.

K. Sabolius paskaitoje „Mistika ir egoizmas“. Čia atskleistas žodžio „mistika“ dvilypiškumas: tai ne tik išskirtinio slaptumo reikalaujantis ritualas, bet ir paslaptinga „savęs paties“ transformacija.

Tačiau kaip tai susiję su egoizmu?

Mistikai, o dažnai ir menininkai, teigdami, kad vaizduotė yra vienintelė tikra žinojimo forma, siekia išsilaisvinti iš savasties, kuri suvokiama jau ankstyvoje vaikystėje, pradėjus atpažinti savo atvaizdą veidrodyje. Remdamasis A. Jodorowsky 1973 m. filmu „Šventasis kalnas“, W. Blake darbais bei jo meno ir vaizduotės miesto idėja – Golgonooza, dėstytojas pabrėžė, jog norint tapti mistikais, pirmiausia reikia išmokti įsivaizduoti.

Perpus trumpesnėje nei planuota paskaitoje „Mistika filosofijoje“ dėst. J. Čiurlionis dalinosi asmeniniais patyrimais, ir, siedamas mistiką su stebuklais, teigė, jog filosofijoje stebuklas – tai pasaulis, todėl nederėtų apsriboti empiriniu jo suvokimu bei atmesti transcendentinių, metafizinių reiškinių. O jais persmelktas buvo ir filmų vakaras – vaišindamiesi arbata žiūrovai mėgavosi J. Cocteau kūriniu „Poeto kraujas“ («Le sang d'un poète») ir A. Hitchcock filmu „Paukščiai“ (“The Birds”). Ir nors šiais laikais nebemokame žiūrėti siaubo filmų, nes daugelis vaizdų vistik kelia šypsnį, kai kuriems žiūrovams vėlyvą vakarą grįžti namo nebuvo itin jauku.

Antradienio popietę maloniai nustebino poezijos ir džiazo sintezė.

Programą „Mistika ir šiuolaikiniai rugiai“ smagiai žemaičiuodamas pristatė klarnetininkas K. Rušinskas, o poeto S. Jonausko eiles skaičiusi Šiaulių dramos teatro aktorė N. Bėčiūtė cituodama

autorių palinkėjo niekada nenurimti ir neprarasti krypties. Kiek vėliau teatro salėje galėjome stebėti klasikinės filologijos pirmakursio T. Rikliaus režisuotą spektaklį „Antigonė“, kuriame subtiliai buvo atskleista antikinė drama.

Trečiadienis nudžiugino „Alias“ žaidimo mėgėjus – net 16 žaidėjų rungėsi trijų etapų turnyre. Kadangi komandos buvo sudaromos atsitiktinai, dalyviai ne tik smagiai praleido laiką, bet ir susirado naujų draugų. Finaliniame – magiškajame – etape prizines vietas iškovojo T. Bernotaitė, V. Žalytė, A, Dvinelis, G. B l a ž e v i č i u s , K . Š u m s k a s b e i V. Gostevičius. Na, o saulėtą vakarą muzikos mylėtojai galėjo pasidžiaugti G. Dragūnaitės, G. Amrazevičiaus bei Liudo gyvo garso koncertu A. Mickevičiaus k i e m e l y j e.

M u z i k a n t ų neišgąsdino šaltis, o susirinkę ž i ū r ova i n o r i a i būrėsi į ratelius šokti.

Ketvirtadienį

CITADELĖ | 2 |

pertraukų metu Sarbievijaus kiemelyje vykusioje kalbų mugėje, fakulteto pirmakursiai stengėsi kuo smagiau reprezentuoti savo mylimas kalbas ir kultūras. Anglistai vaišino juoda arbata su pienu, šiuolaikiškai atvaizdavo Šekspyro k ū r i n i o i š t r a u k a s. R o m a n t i š k i e j i prancūzai, lydimi fleitos garsų, praeiviams dalino žavius ūsiukus. Italai surengė mini viktoriną, o atsakiusius teisingai, vaišino t r a d i c i n i a i s s a l d u m y n a i s. L a t v i a i nustebino savo dainingumu, bei surengė latviško kino vakarą. Prie santūriųjų skandinavų stendo užsukti kvietė plakate pavaizduotas vikingas. Na, o karingieji klasikai klajojo po kiemelį, stengdamiesi užkariauti tai vieną, tai kitą stendą ir surengė gladiatorių kautynes improvizuotame amfiteatre – Sarbievijaus kiemelio fontane.

Filologų Naktis vainikavo naktinės orientacinės varžybos po fakultetą. Žaidime varžėsi 10 komandų, neišsigandusių nei pliaupiančio lietaus, n e i ke i s t ų j ų l a u k u s i ų u ž d u o č i ų .

Didžiausią įspūdį daugeliui paliko fizikų užduotis, Sfingės mįslė bei Kruvinosios Merės ir vargšo Vitoldo kompanija.

Varžybas pirmosios įveikė komandos „Kumštis“, „Nestumk tanko“, „Arklys ir mergaitė apgavikė“ – su užduotimis dalyviai susidorojo beveik be vargo. Žaidimui pasibaigus, visi kartu keliavome pasisėdėti, apšilti ir pasidalinti įspūdžiais.

Nors „Filologų naktys“ baigėsi, jų mistika mus dar lydės ištisus metus. Iki kito pavasario!

CITADELĖ

Žmonės kvailėja (?)

Vilija Balaševičiūtė

Dažnai pagalvoju, kad mane iš visų pusių supa idiotai. Iš karto atsiprašau už tokią mintį. Gali atrodyti, kad bandau labai nevienareikšmiškai pasakyti, jog manau esanti protingesnė/geresnė/išmintingesnė už aplinkinius. Iš tikrųjų, nebandau, ir sveiko proto dar pakanka suprasti, kad tokiems pareiškimams toli iki tiesos. Bet, žinau – panašios mintys aplanko kas antrą. Ir kas antras yra įsitikinęs, jog visas pasaulis pasmerktas kvailėti. Palaipsniui.

Karta po kartos.

Galbūt iš tiesų – žmogaus sugebėjimai laikui bėgant menkėja. Nebepamename pirmoje klasėje išmokto eilėraščio, nors Smetonos laikus menantys seneliukai gali, rodos, be didesnių problemų. Nereikia nė ypatingų matematinių žinių, kad suvoktume, kokiu mastu mūsų atminties pajėgumas nuo jų atsilieka. Tik vargu ar problema slypi būtent atmintyje. Naujosios technologijos leidžia be vargo gauti rūpimą informaciją per sekundės dalį.

Nebereikia perkaitinti pilkųjų smegenų

ląstelių apkraunant jas dideliais kiekiais nepanaudojamos informacijos. Tereikia žinoti, kaip ieškoti ir rasti reikiamus dalykus. Iš esmės, tam pakanka mokėti įrašyti žodžius į paieškos langelį ir voilà – visos pasaulio žinios mūsų paslaugoms.

Kokia tuomet prasmė mintinai mokytis tai, ką galima bet kuriuo metu surasti ir

perskaityti/peržiūrėti/išklausyti dar ir dar kartą?

Yra ir kažkas daugiau nei nenoras mokytis šimtų poemos eilučių ar tikslios skaičiaus π reikšmės. Tai žmogaus prigimtyje slypintis poreikis pritapti, neišsiskirti iš minios. Ji, kaip žinia, nemėgsta išsišokėlių (buvau berašanti „baltų varnų“, bet juk kaimynystėje – visas baltų varnų fakultetas). Štai vienas toks šaunus vyrukas Karlas Jaspersas rašo, kad „už minios žmogų pasirinkimą daro kiti“.

Naivu būtų tikėtis, jog tie pasirinkimai logiškai pagrįsti. Norint pritapti prie pilkosios populiacijos masės visai nebūtina verstis per galvą bandant parodyti savo intelektą. Priešingai – kuo mažiau jo rodoma, tuo daugiau šansų pritapti. Mąstydamas klišėmis ir talpindamas save į visuomenės jam paruoštus rėmus, žmogus išvengia nemalonaus visuomenės ir individo konflikto. Jo esminės funkcijos – pirkti, vartoti ir negalvoti. Minioje ne tik ištirpsta asmens unikalumas, bet kartu yra sukuriamas, švelniai tariant, kvailumo etalonas.

teisiantys už kvailumą. Kokį kvailumą?

Tikėtina, kad tas pačias ar bent jau panašias klaidas daro kiekviena karta. Iš klaidų mokomės. Vieni – iš savų, kiti – iš svetimų. Ir visais laikais gyvuoja toks pat nenoras jas pripažinti. Bemiela teisti kitus už tai, ko jie dar nežino ir nėra patyrę. Be to, kai kurių poelgių kvailumą galima suprasti tik iš laiko perspektyvos. Taigi po kaltinimais idiotizmu slypi paprasčiausias aklumas, atsisakymas matyti tai, kas nemalonu, vengimas prisiminti savo klaidas. Sutinku, jog kažkur prieš penkiasdešimt metų jaunatvinis maištas būdavo reiškiamas ne kategorišku atsisakymu būti mokomam, o kitokiomis priemonėmis, tačiau arši diskusija su tradicija gaji visais laikais. Neverta imti į galvą susirūpinimo tuo, kur ritasi jaunimas, nes didžioji dalis tų būgštavimų yra padiktuota pamiršus savo paties jaunatvišką maksimalizmą.

Realus susidūrimas su neigiamu požiūriu į mane, kaip (ne)mąstančią būtybę, vis dėlto skiriasi nuo teorinių išvedžiojimų apie kartas ir tradicijos laužymą. Netrukus po atsikraustymo į

Tikriausiai reikėjo pradėti nuo ko kito.

Nuo vieno paprasto fakto konstatavimo – aplinkinių kvailinimas nėra vienpusis reiškinys, pagrįstas atitinkamų žmonių intelektiniu nepajėgumu. Dažnai tai tėra reliatyvus vertintojo nuosprendis. Kalbai pasisukus apie kartas ir jų konfliktą, vertintojais tampa vyresnieji, jaunimą

naują kaimynystę ant laiptinės durų atsirado lapelis su švelniai grėsmingu paaiškinimu, kuria durų puse galima naudotis, o kuria – ne. Ilgai galvojau, kur čia šuo pakastas. Atrodytų, durys kaip durys, bet ne!

CITADELĖ | 3 |

>> 3 psl.

CITADELĖ << 2 psl.

Dar gerai, kad jų paskirtį galima suprasti be papildomo paaiškinimo, jog duris reikia naudoti tik įėjimui ir išėjimui. Ši situacija man priminė vieną mokslininkų atliktą e k s p e r i m e n t ą s u p e n k i o m i s n a r ve uždarytomis beždžionėmis ir ant kopėčių viršaus padėta bananų keke. Kai tik kuri iš beždžionių imdavo lipti kopėčiomis, visos likusios būdavo apliejamos šaltu vandeniu. Po kurio laiko vos kuri nors pabandydavo artintis prie kopėčių, kitos ją sumušdavo. Tuomet į narvą buvo įleista nauja beždžionė, kuri visų pirma, aišku, pabandė paimti bananus nuo kopėčių viršaus, tačiau senbuvės tą idėją išmušė jai iš galvos tikrąją to žodžio prasme. Daugiau ji savo žygio nebekartojo. Tas pats atsitiko ir antrai, ir trečiai, ir visoms kitoms vėliau į narvą įleistoms beždžionėms. Kai senbuvės buvo išleistos iš narvo, viduje liko beždžionės, kurios, pačios nežinodamos ko d ė l , n e s i a r t i n o p r i e ko p ė č i ų , o bandančias lipti viršun sumušdavo.

Panašiai ir su mano laiptinės durimis – leidžiama naudotis tik viena jų puse, nors nežinau kodėl. Matyt, tai savotiška iš kartos į kartą perduodama ir jokių abejonių netoleruojanti taisyklė. Gerai, kad bent jau nebūnu apliejama šaltu vandeniu (nebent

pagieža), kai (ne)tyčia nusižengiu laiptinės įstatymams.

Tiesa, tokios ir panašios situacijos žmonėms su tarybų socialistinės respublikos patirtimi neretai sužadina nostalgiją praėjusiems laikams, kai gyvenimas buvo gražus ir teisingas, kai visi be paaiškinimų suprasdavo, kaip atidaryti ir uždaryti duris. Nežinau, ar tikrai taip.

Tiesiog tas pats daug kartų girdėtas „prie ruso buvo geriau“ verčia daryti savas išvadas. Vargu, ar tie, kurie be jokios ironijos naudoja šitą frazę, iš tikrųjų ilgisi ruso. Kaip prisiekę romantikai jie idealizuoja tai, kam nelemta sugrįžti. Žmonės, vietos, spalvos, kvapai – viskas keičiasi ir stumia metus užmarštin. Patys stropiausi prisiminimų puoselėtojai tvarkingai rūšiuoja savo sukauptas patirtis.

Pildo jomis albumus, apklijuoja sienas, užrašo jas į sąsiuvinius gražiais viršeliais, kartais sudeda į dėžutę ar stiklainį ir palieka. Metams, dvejiems. Daugybei metų.

Visa energija iššvaistoma prisiminimų saugojimui.

Gyvenimas praeitimi savotiškai žavus, bet kenkia sveikatai. Ypač nervų sistemai. Juk ne taip lengva susitaikyti su vis besikeičiančia realybe, kuri kasdien tolsta nuo idealiojo praeities atskaitos taško.

Gerai pagalvojus apie laiką ir kartų

konfliktą (patogumo dėlei galima jį pavadinti jaunesnės kartos kvailinimu), tai nesunkiai redukuojasi į atskaitos sistemų nesuderinamumo problemą. Mažų mažiausiai neprasminga šiandien taikyti tokius pačius vertinimo kriterijus, kokie buvo taikomi prieš keliasdešimt metų.

Pavyzdžiui, Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Kiekvienas yra genijus. Bet jei apie žuvį spręsite pagal jos gebėjimą įlipti į medį, ji visą gyvenimą galvos esanti kvaila.“ Žinoma, galima lengvai ginčyti bent jau pirmąją citatos dalį, tačiau svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad dažnam kvailio etiketė prilipdoma būtent dėl tokių absurdiškų matavimų. Gyvenant prisiminimais apie tariamai senus gerus laikus, dabartis nė iš tolo neatitinka jai taikomų standartų. Taip ir žmogus, kurio l a i k a s y r a d a b a r t i s, m a t u o j a m a s atgyvenusiais matais tampa žuvėdros kakučiu ant smėlio.

Nemanau, kad kvailėjimas yra reali tendencija. Tiesiog keičiasi laikai, standartai ir suvokimas apie tai, kas kvaila, o kas ne. Akimirksnio, net ir paties žaviausio, sustojimas nebūtų normalu – laikas turi tekėti. Ir velniop, kokios naujo laiko šmėklos kam vaidenasi.

Geltonas automobilis arba apie pradžias be pabaigos Dr. Rūta Šlapkauskaitė

Yra tokia teorija, kurioje sakoma, kad jeigu kas nors atras, kam egzistuoja visata ir kodėl ji čia yra, ji tą pačią akimirką išnyks ir vietoj jos atsiras kas nors dar keistesnio ir labiau nepaaiškinamo.

Ir yra kita teorija, kurioje sakoma, kad visa tai jau atsitiko.

Douglas Adams, Keliautojo kosmostopu vadovas po Galaktiką Kaip mes įsivaizduojame pradžią ir pabaigą? Michelis Foucault Diskurso tvarkoje svajoja apie galimybę išvengti

pradžios, būti anapus kalbinės logikos dėsnių, išsilaisvinti iš priklausomybės nuo diskurso. Stephane Mallarme tikina, jog „Pasaulis buvo sukurtas, kad pasibaigtų gražioje knygoje.“ Flaubertas prieštarauja – jam pabaigos troškimas yra kvailumo matas. Velso poetas Dylanas Thomas mirštantį tėvą eilėraštyje ragina nepasiduoti, sukilti prieš „gęstančią šviesą“, atiduoti mirčiai savo įtūžį. Pradžia ir pabaiga kaupia tą pačią baimę, tą pačią svajonę. Abi stiebiasi į eschatologinę nerimastį, kurią Dantė įamžina užrašu ant Pragaro vartų: „Palikite viltį visi, kurie čia įeinate!“ Pradžia ir pabaiga – paradoksalios, nes supina ontologinę neišvengiamybę ir epistemologinį netikrumą. Mūsų pasaulis yra baigtinis: jame viskas kada nors prasideda ir baigiasi. Tačiau mes neturime

CITADELĖ | 4 |

atminties nei savo pačių pradžiai, nei pabaigai. Esame pasmerkti būti in medias res – nelyginant Dantės poetas: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio“. Todėl esame pasmerkti kūrybai, menui ir jų paradoksams. Juos literatai sutelkia ant rašytojo plunksnos galiuko. Iš čia Marguerite Duras meilė Hirosimoje, astmatiškieji Prousto sakiniai, Kafkos labirintai, Borgeso bibliotekos ir Becketto apokaliptiniai peizažai.

Apokalipsės pranašystės išsprūsta iš istorinio laiko: tai pradžios neturintis kalbėjimas apie pabaigą. Čia glūdi jo galia modeliuoti istoriją, teikti jai metafizinę reikšmę. Viduramžiai pasikliovė Biblija, XXI-as amžius atsigręžia į majų kalendorių. >> 5 psl.

CITADELĖ << 4 psl.

Kaip ten bebūtų, mes neišvengiamai sugrįžtame prie pasakojimų. Taip yra todėl, kad mirtis, kaip ir gyvenimas, mus pasitinka įtarpinta meninės vaizduotės.

Kitaip tariant, pabaiga – tai Kito diskursas.

Pastarasis apeliuoja į mūsų gebėjimą užjausti, empatizuoti, būti su Kitu. Drauge jis tikrina mūsų galimybes įveikti pabaigą, nugalėti savo pačių baigtinumą.

Prisiminkime Šechrezados kalbines g u d r y b e s, B o c c a c c i o D e k a m e r o n o pasakotojus maro kamuojamoje Florencijoje ar Douglas Couplando veikėjų postmodernią ironiją romane Karta X.

Pasakojimai – matmenys, kuriais matuojame savo laiką. Anglų literatūrologas Frankas Kermode studijoje Pabaigos reikšmė taikliai nusako mūsų laikinės patirties trejybę: chronos – žemiškąjį, laukimo laiką, kairos – laiką, reflektuojantį pabaigos nuojautą ir aevum – meno kūrinio laiką, grąžinantį prie gnostikų aion – pirmapradės būties laiko.

Meno kūriniai mus įlaikina, pasiimdami laikrodžio monotoniją ir grąžindami savimonę, džoisišką epifaniją, Prousto moment bienheureux.

Kaip sako Johnny Deppo personažas sugestyviu vardu Mort (pranc. la mort – „mirtis“) filme Paslaptingas langas,

„Svarbiausia – pabaiga.“ Tik rašydama apie ją, suprantu, jog norėčiau jos išvengti.

Nebaigti esė – sustoti vidury sakinio, kaip Kafka Pilyje. Arba šaukti kaip Dylan Thomas eilėraštyje – „Ir nebus mirties karalijos“. Anglų komiko Johno Finnemore’o radijo pjesėje veikėjai žaidžia žaidimą, kurio metu reikia šaukti „Geltonas automobilis!“, kuomet akiratyje pasirodo geltonas automobilis. Šis žaidimas, kaip ir pasaulis, visuomet jau prasidėjęs ir niekuomet nesibaigiąs.

Pa b a i g a , k a i p i r p r a d ž i a , y r a įsivaizduojama. Tačiau todėl ir reikšminga.

Geltonas automobilis!

2012 Erika Urbelevič

Apie pasaulio pabaigą jau buvo kalbėta. Ir ne kartą. Žmonijai buvo grasinama būti išnaikintai įvairiausiais būdais – ugnimi, vandeniu, žemės drebėjimais, uraganais, demonų apsėdimu, o gal ir viskuo iškart. Kai kuriose religijose artimiausia nuspėjama 2012-ųjų pasaulio pabaiga nebus pirma.

Juk net Biblija rašo apie kažkada buvusį tvaną, kurį Dievas užleido norėdamas išvalyti žemę nuo palaidūnų ir netikinčių Dievu žmonių, išgelbėdamas tik tiek, kiek būtų reikalinga naujai pradžiai. Patys majai, paskelbę naują Pasaulio Pabaigos datą, ja netikėjo ir sakė, kad turi rimtesnių rūpesčių – sausrą ir badą, – nei visa ko baigtis. O mes tikime ir visada ruošiamės tam, kas blogiausia. O jeigu šį kartą pranašystė būtų tikra? Jei žinotumėte, kad RYTOJ tikrai viskas pasibaigs, nebus svarbu nei studijos, nei egzaminai, sugriūtų visos sistemos, istorija netektų prasmės, išsitrintų ribos žemėlapyje ir pasibaigtų visa, kas kada nors buvo pradėta. Kaip elgtumėtės jūs? „Tai neišvengiama.“ – tokius žodžius 2012-ųjų žiemą išgirstų įsivaizduojamas ponas Tadas. Tai galėtų būti smulkus valdininkas su akiniais ant pakumpusios nosies, slepiančiais apsiblaususių mėlynų akių žvilgsnį, vidutinio ūgio, gabumų, pilkšvų plaukų ir sudėjimo. Jis niekada

nesijaudintų, visą savo gyvenimą būtų dirbęs ramiai, sąžiningai, niekada nereikalaudamas pakelti atlyginimo ar jį patį perkelti į geresnį kabinetą.

Nesijaudintų jis ir tada, kai per televizorių ar radiją išgirstų panašius žodžius. „Vistiek kada nors visa pasibaigtų“ – pamanytų jis ir užsikaistų arbatos. Tada grįžtų į kambarį. Už lango užsidegtų kaimyno namas, o jis pykteltų, kad paskutinė jo d i e n a g a d i n a m a t o k i a i s v a i z d a i s.

Užsitrauktų užuolaidą. Atsiverstų vakarykštį laikraštį, permestų akimis „rėkiančias“ antraštes ir pamanytų, kad nors ir pasaulio pabaiga, redakcijos galėjo pasistengti ir paskutinei dienai išspausdinti ką įdomesnio, nei mirties grasinimais mirgantį dviejų puslapių „laikraštį“. Tada nuo lentynos jis pasiimtų mėgstamą knygą, pavyzdžiui, Karlo Markso „Kapitalą“. Atsiverstų ir tyliai pats sau nusišypsotų – „štai, kas stipru ir nesugriaunama“, pamanytų. Įniktų skaityti, bet greitai jį nutrauktų kažkoks jaunuolis, po langais šaukiantis „ar jau šiandien pagaliau gyvensite?!“. Kažkas keisto šmėstelėtų pono Tado akyse, vienas jausmas, bet galbūt pernelyg neįskaitomas, ir jis vėl palinktų prie knygos. „Tai neišvengiama.“ – tokius žodžius 2012-ųjų žiemą išgirstų įsivaizduojamas ponas Ričardas ir įsikibtų rankomis į jau spėjusius pražilti plaukus, kas mėnesį taip kruopščiai kerpamus asmeninio kirpėjo.

CITADELĖ | 5 |

Ponas Ričardas būtų stambaus banko vadovas, galbūt tironiškas, ryžtingas, nelinkęs atleisti prasižengusiems darbuotojams, niekada netikėjęs Dievu ir laikantis jį visuomenės priešu. Jo r a u k š l ė t a s ve i d a s i r p l o n o s l ū p o s išsikreiptų, pamačius gatvėje garsiai besijuokiančius ir gitara grojančius studentus, susėdusius tiesiog ant žemės.

Jei jis būtų tokių metų, jis jau būtų dirbęs.

Drausmė, atsakomybė, susivaldymas, šaltas protas – štai kas reikalinga geram gyvenimui, manytų jis ir džiaugtųsi savo nupiepėliu sūnum, vaikštančiu į privačią mokyklą, o iš tikrųjų kartais pasislepiančiu nuo tėvo akių ir patraukiančiu žolę. Vienas savo kabinete ponas Ričardas jaustų, kaip griūva visa, kuo tikėjo. Pašoktų iš odinės kėdės ir pribėgtų prie lango. Matytų degančias gatves, bėgančius žmones, fejerverkus, daužomas mašinas. Gatvės gale jis pastebėtų kunigą, laiminantį suklaupusius žmones. Kai kurie iš jų klyktų ir verktų, kai kurie būtų lyg transe ir nieko nematančiomis akimis kartotų tą pačią maldą. Ponas Ričardas jau seniai būtų supratęs, kad nei jo pinigai, nei autoritetas nieko nepakeis. Jis, bandydamas mąstyti logiškai, surastų išeitį. Prisimintų, kaip palikdavo arbatpinigių kavinėse, kaip rūpinosi sergančia žmona, atidavęs ją į geriausią ligoninę. >> 6 psl.

CITADELĖ << 5 psl.

Daugiau panašių dalykų neprisimintų, bet ne tai svarbu, pagalvotų jis. „O jeigu...“ lyg klaustukas užsidegtų jo galvoje ir niekada netikėjęs Dievu ponas Ričardas, genamas tos minties, atsidarytų prabangaus kabineto duris ir pasileistų per koridorių į gatvę ten, kur stovėtų kunigas. „Tai neišvengiama.“ – tokius žodžius 2012-ųjų žiemą išgirstų įsivaizduojama antrakursė Agnė. Jos galvoje pralėktų mintis apie būtas dienas, trumpesnes nei naktys, užpilamas alumi, pradainuotas prie laužų, netikėtus išvažiavimus, padarytas kvailystes – viską, kas buvo. Galbūt sekundei jos mintys jau būtų pakrypusios link to, kas galėtų būti, jei tik ne... Ne. Agnė suskubtų, suprasdama, kad turi mažai laiko. „Visi po vieną, visi po vieną, visi po vieną, visi po vieną“ – suktųsi jos

gatvėje atlapotomis durelėmis. Įsėstų mašinon ir lengvai pasuktų raktelius, tyliai suburgztų variklis. Ji važiuotų keistomis savo miesto gatvėmis, nebepanašiomis į kažkada buvusias. Išsukusi iš miesto į autostradą, ji spustelėtų greičio pedalą ir tamsiai raudonas taškas greitai nulėktų tuščiomis asfalto plokštėmis.

Išlipusią iš mašinos ją pasitiktų ošimas. Jūros spalva būtų visai kitokia, prilaikoma kruvinų debesų į rašalo juodumo jūrą leistųsi saulė. Agnė nusiautų batus ir basomis nubėgtų į paplūdimį. „Tai neišvengiama.“ – tokius žodžius 2012-ųjų žiemą išgirstų įsivaizduojama ponia Anelė, kuri gyventų mažo miestelio gatvės gale. Ponia Anelė būtų jau visiškai pražilusi moteris, likusi viena pasaulyje su savo keturiomis katėmis, tikinti Dievu pamaldi moterėlė, palaidojusi ir vyrą, ir sūnų. Bet jos geros akys visada švytėtų,

galvoje. Susiradusi kišenėje telefoną, ji surinktų Pauliaus numerį. Telefonas neveiktų, o ji neturėtų laiko nukeliauti iki jo namų, juolab, kad liko tiek mažai.

Aplinkui griūtų namai, žmonės slankiotų gatvėmis – jiems jau nieko nereikėtų, jau viskas būtų buvę, jau viskas praėję. Agnė pribėgtų prie raudono Citroën‘o, stovinčio

nesvarbu, ką bedarytų – ravėtų daržą, rinktų bulves ar pasiramsčiuodama lazdele eitų į bažnyčią. Kai išgirstų tuos žodžius, ponia Anelė atsisėstų ant savo geležinės lovos ir raukšlėtomis rankomis užsidengtų akis. Viena jos katė susirangytų ant kelių, o kitos trys miauksėdamos sutūptų prie kojų. Ji glostytų visas iš eilės, nežinia ką

CITADELĖ | 6 |

pati sau šnibždėdama, galbūt maldelę Dievui, galbūt užkalbėjimą katėms nuraminti. Sunkiai atsistojusi ji nueitų į podėlį ir atsineštų molinį dubenėlį su pienu. Pastatytų jį ant stalo ir pabartų katinus, bandančius ant jo užlipti. Po to viską prisimintų ir numotų ranka. Visi keturi katinai sušokę ant stalo laistydami laktų pieną. Ponia Anelė pakeltų pagalvę ir pasiimtų rožančių. Atsisėdusi ant lovos a t s i s u k t ų t a i p, k a d m a t y t ų š ve n t ą paveikslą, vaizduojantį Jėzaus nuėmimą nuo kryžiaus, ir pradėtų melstis. Po jos kojomis lengvai virptelėtų žemė ir jos išsigandę katinai suspruktų po lova.

Moteriškaitės rankos, tarp pirštų leidusios karoliuką po karoliuko, sustingtų. Senos, pavargusios, užgęsusios akys pakiltų į paveikslą. Anelė iškeltų rožančių ir, negarsiai riktelėjusi, numestų jį ant grindų.

Mes galime tik įsivaizduoti, kokia būtų mūsų paskutinė diena. Kaip atrodytų mūsų gatvės, miestas, kaip elgtųsi mūsų žmonės, jei atsitiktų tai, ko taip „nekantriai laukia“ visas p a s a u l i s . Šokinėjantys nuo tiltų ž m o n ė s , norintys patys pasirinkti mirties datą, žmonės įtikintys Dievu ir jo išsižadantys, bandantys išsigelbėti nuo ugnies ir v a n d e n s , statantys vienadienius bokštus, renkantys maisto atsargas. Niekas nežinome, kaip elgtumėmės iš tikrųjų. Bet galime būti tikri, kad pasaulio pabaiga – ne „eventas“ facebook‘e, kuris ateitų prieš tai apie save pranešęs.

CITADELĖ

Elsa Schiaparelli Tomas Riklius

„Rožinei aš suteikiau truputėlį raudonos įžūlumo ir ji tapo gyva – šokiruojanti rožinė“ – tai turbūt patys į s i m i n t i n i a u s i E l s o s S ch i a p a r e l l i žodžiai. Ir ne dėl to, kad ji neturėjo, ką pasakyti, tiesiog, iš tikrųjų, ji sukūrė šią pulsuojančią spalvą, naudojo ją kuriant savo įsimintinas sukneles ir drabužius, kuriuos galėtume lyginti su geriausiais to meto dailės kūriniais.

Elsa Schiaparelli gimė Romos aristokratų šeimoje, tačiau greitai suprato, jog prabanga ir tėvų turtai lėtai naikina jos potraukį menui ir kūrybiškumui, todėl, kai tik pasitaikė proga, paliko tėvų namus – išvyko į Niujorką, kur susituokė ir susilaukė dukters, o galiausiai, susipažinusi su keliais garsiais Amerikos menininkais, kurie ketino vykti į Paryžių, ilgai nesvarstė ir patraukė ten. Tačiau tikroji istorija prasidėjo būtent Prancūzijos sostinėje – Paryžiuje.

Viskas vyko tarpukario metu.

Elsa, paskatinta kelių draugų, atidarė savo saloną, kuris iš pradžių, nors ir susilaukė palankių atsiliepimų, bet toli gražu n e k l e s t ė j o. Ta č i a u p o k e l i ų eksperimentų viskas pasikeitė – Elsa Schiaparelli buvo mados pionierė sintetinių audinių, sportinių drabužių, matomų užtrauktukų naudojimo srityse. Ir viskas nebuvo taip banalu – nors ir sportiniai, maudymosi kostiumėliai ar apranga slidinėjimui, bet jie visi buvo rafinuoti, moterims teikiantys daug žavesio ir prideramo tiems laikams seksualumo, kuris – pripažinkime – visada buvo ir bus svarbi moters aprangos detalė.

Tiems, kas nežino, plačiai paplitęs pasaulyje teniso sijonėlis moterims buvo būtent Elsos Sciaparelli kūrinys, padėjęs jai sėkmingai įsibėgėti mados pasaulio versle ir patekti į „Vogue“ žurnalo puslapius, apie kuriuos svajoja dauguma kūrėjų.

Nors Schiaparelli vardas nebuvo toks garsus kaip įžymiosios jos konkurentės

Coco Chanel, tačiau daugybė amerikiečių merginų nuo rytų iki vakarų pakrančių dėvėjo jos drabužius, net nežinodamos apie Elsą – jos maudymosi ir sportiniai kostiumėliai buvo plačiai plagijuojami, nes kopijavimas būtų netinkamas žodis šioje vietoje. Plačiai nežinoma ir šiandien, Schiaparelli buvo viena pirmųjų meistrų, kurie priartino drabužių kūrimą, ilgai laikytą tik amatu, prie aukštojo meno tiesiogine šių žodžių prasme. Elsa ilgai bendradarbiavo su siurrealizmo judėjimo aktyvistais, ypač Salvadoru Dali. Bene žymiausias jų bendradarbiavimo kūrinys – suknelė su omaru, ašarų, skeleto suknios, apverstą aukštakulnį batelį primenanti skrybėlė. Sciaparelli tiesiog eksperimentuodavo, nesilaikydama jokių „mados vėjų“, kurdavo, ką ji norėdavo – dėl to ji laikoma anything goes filosofijos drabužių spintoje kūrėja.

Dar vienaa išskirtiniė Elsos

dar anksčiau. Neoniniai atspalviai audiniuose buvo retenybė, tad tokia spalva gretai tapo Schiaparelli vizitine kortele. Derėtų paminėti ir tai, jog Elsa labai išradingai žaidė audiniais: kaip jau minėjome, naudojo sintetinį šilką aukštojoje madoje, meistriškai naudojo kontrastą: juoda – balta, žalia – raudona, matiniai – blizgūs audiniai. Elsa save laikė menininke, o savo rūbus – menu, todėl leido sau eksperimentuoti, provokuoti, netgi truputėlį pasišaipyti. Įspūdinga, bet ne visiems žinoma istorija baigėsi ganėtinai greitai – vos po Antrojo pasaulinio karo. Grįžusi į mados verslą Elsa nebesugebėjo konkuruoti su naujomis idėjomis ir įvaizdžiu – tiems, kas nori žinoti tiksliau – su Christian’o Dior’o New look. Keista, tačiau nors po karo pramonė atsigavo per gana ilgą laiką ir nebuvo pakankamai audinių, tačiau Dior’o suknelės, kurioms pagaminti

Schiaparelli kūrybos detalė – jau minėta šokiruojanti rožinė. Kuo ji ypatinga?

A n u o m e t i n ė j e m a d o j e, n e k a i p šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje gatvės stilius demonstruojamas visomis įmanomomis spalvomis paletėje ir jau nieko nestebina, ryškios spalvos nebuvo dažnai naudojamos praeitame amžiuje ar

prireikdavo iki kelių šimtų metrų medžiagos, netrukus nukonkuravo buvusius couturier – tarp jų ir praktiškumo atstovę Elsą Sciaparelli, kuri dar prieš mūsų laikų dizainerius Issey Miyake ar Diane von Furstenberg sukūrė tai, dėl ko išgarsėjo jie.

CITADELĖ | 7 |

CITADELĖ

Tarp nuoširdumo ir veidmainystės Matas Grubliauskas

Šauniai naujai visuomenei (pa) tinka post-inti ir de-inti. Gal jau reiktų pradėt melstis kokiam tai dievukui, kad nebebūtų ko? Galbūt – greit ir nebebus: jau pradedam užsidarinėti. Literatūriniai kūriniai skaitomi tylomis mintyse, muzika – vis dažniau sukišta ausinukų pagalba individualiai į kiekvieno ausis, kino filmai – kompiuteriuose ir žiūrimi pavieniui.

Rodos, liko vienintelė meno sritis, kuri vis dar negali kiekvieno iš mūsų palikti nuošaly vieno – teatras.

žiūrovams rodyti mirties, žudymo, labai stiprių jausmiškai scenų – jos likdavo už orchestros, o nupasakotos būdavo šauklių ar pasiuntinių. Helėnams pakako žodžio, kad juos tai sujaudintų, kad jie įsikūnytų į herojaus kančias ir patys jas išgyventų.

Taip pat ir komedijoje: juoko forma parodančiame – sukarikatūrintame – pačių helėnų gyvenimą spektaklyje žiūrovams atpažįstant save, politikos ir kultūros veikėjus, jie patirdavo tam tikrą nušvitimą, perkainodavo savo nusiteikimus ir pažiūras.

Romėniškasis amfiteatras, vis labiau atsisakydamas teatro, įvedė į areną

Helėnų teatras.

Romėnų amfiteatras. Šiandieninis teatras.

Katarsis skirtingais vakarų kultūros etapais buvo pasiekiamas vis kitomis priemonėmis. Helėnams, kad pasiektų jausmų ap/nusivalymą, tiko teatras, dutrys aktoriai, pasislėpę po kaukėmis, su choro pagalba suvaidindavo vienas didžiausių žmogaus gyvenimo tragedijų.

Jų etikos ir estetikos suvokimas neleido

gladiatorius – mirties ironija ir sarkazmu suteptą gyvą vaidinimą. Tai, ko labiausiai vengė helėnai, jie išvedė viešumon – mirties sceną. Rodos, romėnams, kad pasiektų katarsį, reikėjo jau ne vien tik žodžių, bet ir veiksmų ir ne bet kokių – o tikrų, nesuvaidintų, nepaslėtų po kaukėmis: tikri žmonės pastatyti akis į akį su mirtimi. Kraujo ir mirties vaizdavimas tapo ta scena, kuri pamalodindavo romėną. Kardų skambesys, prakaitas,

CITADELĖ | 8 |

kraujas, nežinomybė – o kas toliau? – sukeldavo jiems tankesnį širdies virpėjimą. Šiandieninis teatras, paveiktas šių dviejų tautų katarsio sampratos, yra tarytum šizofrenikas. Kas visgi ap/nuvalys žiūrovą nuo jausmų, kuriuos jis, kuo toliau, tuo labiau slepia savy, bijo iškelti į dienos šviesą. Režisieriui vadovautis nuoširdumu: atidirbta vaidyba, giliomis interpretacijomis, antipopsiškumu ar stengtis išjudinti bet kokiais įmanomais būdais: garsais, aktorių perdėta vaidyba, šviesomis žiūrovo jausmus? Ar gera vaidyba paveikia žiūrovą labiau nei trenksmai, a k t o r i ų nuogumas, išsišokėliškas elgesys, kurį kasdieniniame gyvenime retai k a d a p a m a t y s i m e, tačiau kuris yra g i l i a i užrakintas mūsų troškimų ir geismų skryniose, nuo kurių – gink Die! – jokiu būdu negalime pasigaminti rakto, nes... Nes ką pagalvos visuomenė, jei pradėsim elgtis ne pagal etiketą ir rodyti atvirai savo išgyvenimus?

Taigi etika ir estetika jau nebe drauge, jau pavieniui, etika lieka už teatro salės durų. Kaip ir romėnų amfiteatre taip ir dabar etikos normos lieka nuošaly, prasiskleidus uždangai, o mūsų estetika įgauna purvo, žiaurumo ir netikėtumo modelį. Bet po spektaklio išeiname nu/apsivalę nuo jausmų, geresnės nuotaikos, gal kiek sutrikdyti, tačiau patyrę savo troškimus.

CITADELĖ

Visai ne pasaka prieš miegą, arba „Pagalvinis“ Diana Jablonskaja

Pagalvinis yra 9 pėdų vyras, padarytas iš rausvų pūkinių pagalvių. Jo burna visada šypsosi. Pagalviniui tenka dirbti lūdną darbą – kai žmogaus gyvenimas tapdavo nepakenčiamas (jis norėdavo nusižudyti), pas jį ateidavo Pa g a l v i n i s , p a s a k y d a v o „palūkėk“ ir jie kartu nukeliaudavo į praeitį, kur Pagalvinis priversdavo vaiką nusižudyti, pasiūlydamas tokį būdą, kuris atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas tam, kad žmogui nereikėtų nugyventi gyvenimo veltui.

Martin McDonagh‘o pjesė „Pagalvinis“, mano nuomone, yra apie rašymą.

Apie išėjimą iš proto. Apie tai, kokia galinga gali būti rašytojo fantazija ir kaip stipriai ji gali paveikti publiką.

Ta publika prasideda nuo namų – erdvės, kurioje egzistuoja intymiausi ryšiai, kur gyvena pirmieji kūrinio teisėjai.

Kaip ir šiame J. Vaitkaus režisuotame spektaklyje – visą laiką kalėjimo kameroje yra bandomi išpainioti sudėtingi rašytojo Katurjano (aktorius Sergejus Ivanovas), nesveiko brolio Michalo (aktoriai Arnoldas

Jalianiauskas arba Remigijus Bilinskas) ir tėvų santykiai bei jų ryšys su Katurjano a p s a ky m a i s. T ą b a n d o i š s i a i š k i n t i policininkai Tupolskis (aktorius Vidas Petkevičius) ir Arijelis (aktorius Aleksas Kazanavičius), mat kažkas mieste realizuoja rašytojo kūrinius, kurie visada primena kruvinus košmarus. Ar jiems

istorijos nutiko iš tikrųjų, ar Pagalvinis egzistuoja, ar būtent dėl to Katurjanas dabar areštinėje? Tiesa, spektaklio jaunesniems žiūrovams nerekomenduoju.

Kažin, ar dvylikos metų vaikams reikėtų žinoti apie obuolinukus (iš obuolių išskaptuotus žmogeliukus), kuriuose yra po skutimosi peiliuką ir kurie naktį įropoja tau tiesiai į gerklę…

Martin McDonagh rašo apie viską, kas neteisinga šiame pasaulyje. „Užuojauta gimdo prievartą, grynas menas verčia žudyti, šizofrenija – viena iš grynojo proto formų.

Vienintelė panacėja šiam pasauliui – juokas, ironiškas, nuoširdus, graudus, visas pasaulio spalvas talpinantis juokas – gimstantis viso pasaulio teatro scenose“, sako jis, todėl „Pagalvinis“ man – cituoju patį Katurjaną – „galvosūkis be sprendimo“. © jaunimoteatras.lt Pas Michalą vaikystėje buvo pavyko viską suprasti taip, kaip reikėtų, apsilankęs Pagalvinis. Bet Michalas tada spręsti belieka mums, žiūrovams. atsisakė mirti, nes tuomet Katurjanas Apie požiūrį į rašytoją bei rašytojo ir nebūtų nieko parašęs... kūrinio santykį yra begalė teorijų ir P.S. Jeigu norite kažko įdomaus – filosofijų. Kalbant apie tai, spektaklyje nusipirkite bilietus, prieš spektaklį svarbiausia ir yra santykis tarp rašytojo ir atsisėskite į laisvas vietas scenoje ir kūrinio. Ar rašytojas turi pasiteisinti? Ar pažvelkite į viską kitu kampu... tai, ką jis rašė, yra tiesa? Ar tos baisios

Paskutinė Pompėjų diena Rasa Račiukaitytė

Greičiausiai visi yra girdėję apie legendinį ugnikalnio išsiveržimą Pompėjuose 79 m. pr. Kr., tapusį žiauriausia Antikos pasaulio tragedija.

2003 m. BBC sukūrė filmą, kuriame atkurti tos dienos įvykiai. Filmo kūrėjai rėmėsi archeologų turima informacija. Visa tai atlikti būtų buvę, turbūt, neįmanoma, jeigu Plinijus Jaunesnysis – žmogus stebėjęs visą procesą iš kaimyninio miesto, nebūtų smulkiai aprašęs tos dienos įvykių ir šie įrašai nebūtų išlikę. Jo garbei

tokie išsiveržimai kaip Pompėjų ugnikalnio dabar vadinami Plinijaus vardu.

Beveik 51 min. trukmės filmas, sukurtas kaip vaidybinė drama, pasakoja apie grupelės žmonių iš skirtingų socialinių sluoksnių veiksmus tą dieną, kai jų gyvenimai buvo pasmerkti baigtis.

Aprėpiami visi – nuo pasimetusio šuns, k ū d i k i o m o t i n o s r a n k o s e, v e r g ų , skalbiančių šlapime, iki turtingųjų, kurie net lemtingu momentu kaip įmanydami stengiasi išsaugoti savo turtus. Įvykiai atkurti taip tiksliai, kad net pateikiamos valandos bei ugnikalnio išmestų medžiagų kiekis. BBC įterpė ir paaiškinimus, kas vyksta ugnikalnio viduje, kol Pompėjų

CITADELĖ | 9 |

žmonės nieko nenutuokdami tęsia savo kasdienius darbus ar stebisi gamtos išdaigomis. Tiek anų laikų Pompėjai, tiek pats ugnikalnio išsiveržimas atkurti pakankamai tikroviškai, tad akies nerėžia nevykę specialieji efektai. Filmas, galbūt, nelabai tiktų jautresniems žmonėms, mat rodomi Pompėjuose rasti žmonių palaikai, kurie yra virtę tikrų tikriausiomis skulptūromis. Šis filmas leidžia aiškiau suprasti kokio masto tragedija buvo sukrėtusi Antikos pasaulį. Įdomūs kultūriniai faktai, žmonių istorijos ir visa tiesa apie tikslią 5000 Pompėjų miesto gyventojų mirtį.

CITADELĖ

Įvairiapusiškas pažiūrėjimas į žmogaus kūną Akvilė Gelmanaitė

Žmogaus kūnas. Ar žinojote, kad žmogus – vienintelis gyvūnijos pasaulio atstovas, sugebantis piešti tiesias linijas?

Kad kiekvienas žmogaus pirštas per gyvenimą susilenkia maždaug 25 milijonus kartų? Kad nusičiaudėti atsimerkus yra neįmanoma? Kad dešinysis žmogaus plautis talpina daugiau oro negu kairysis?

Visa tai atrodo kaip neįprasti ir įdomūs faktai. Bet juk tai – kasdienybė. Kiekvienas turime po kūną, visi vis kitokį ir savitą, bet turime jau taip seniai, kad turbūt pripratome ir nė nesusimąstome koks jis vis dėlto ypatingas. Atliekame kasdienes funkcijas, kvėpuojame, vaikštome ir mirksime, jeigu susergame – gydomės, kartais palepiname šokoladu, bet atrodo, kad apie kūną nereikia galvoti, jis yra ir bus visada.

O jeigu atsikvėptume akimirką ir pažiūrėtume į kūną kaip į dovaną? Kaip į

mažą fabriką, kuris per gyvenimą užaugina 725 kilometrus plaukų? Kaip į stebuklingą fotoaparatą, galintį atskirti 10 milijonų atspalvių? Kūną gimdami gavome kiekvienas. Kas atsakys, kodėl visi jie tokie skirtingi, maži, dideli, ilgi, trumpi, kodėl taip sunku rasti du panašius? Ir kaip sunku pasidaro pradėjus galvoti, kokia visgi yra tikroji jo paskirtis. Keliauti per gyvenimą? Atrodo, kad to neužtenka. Ir visgi be kūno būtume ne kas kita, kaip debesys (o visi žino, kad debesų gyvenimas nėra per daug įdomus).

Arba pažvelkime į žmogaus kūną kaip į dėžutę. Vietą, kur kaupiasi visos mintys, prisiminimai, tiesos. Randas ant kojos byloja apie nesėkmingus bandymus mokintis važiuoti dviračiu. Raukšlės lūpų kampučiuose mena linksmus jaunystės draugus. Čiaudulys – šaltą pavasarį.

Norime ar ne, visą savo gyvenimo įstoriją paišome būtent kūnuose. O ką jau bekalbėti apie visą tą daugybę minčių, nugalvojamų tūkstančiais kasdien, viskas

Nemigos Diana Jablonskaja *** Esu Diana Jablonskaja, užaugau Vilniuje, dabar Vilniaus universitete studijuoju anglų filologiją. Įkvėpta žmonių, muzikos ar tiesiog gyvenimo, rašau. To rašymo (kartu su mano aistra portugalų kalbai ir kultūrai) rezultatas – knyga „Nemigos/Insónias“, išleista dviem kalbomis... atiduok man klausimus, žodžiai atves tave namo kai juodas mėnulis išbėga iš mūsų pokalbių ir stiklinių ir akys ieško kitų, tai pasiimi viską, kad prisimintum pats to net nežinodamas. ir su patrankomis užpulsime pilis, kurios skiria ir užpilsime vandeniu kapus tų, kurie žus mūsų saldžiame mūšyje, kuriame ieškosime savęs

praradai mane, pažadėtą varduose, pavardėse pavadinimuose, mituose pasakose, istorijose paskendau veiksmažodžių, būdvardžių, daiktavardžių juoduose vandenyse ir amžinajame raidžių spinduliavime dingau actekų, majų civilizacijose pabėgau nuo nenusisekusių sakinių, semantinių beprasmybių ir dabar egzistuoju tik būtojo laiko jūrose

CITADELĖ | 10 |

atsispindi mūsų veiduose. Sako – kūnas i š d a v i k a s. I š t i e s ų , k ū n a s n u o l a t bendrauja. Su aplinkiniais, su mumis pačiais. Galbūt kartais pykstame ant prieš egzaminą drebančių rankų ar ant skiepų adatos keliamo skausmo, bet reikia suprasti, kaip visa tai reikalinga, kad yra dėl mūsų ir mums. Mūsų kūnas – tai mes.

Džiugu, kad susidomėjimas žmogaus kūnu vis auga. Milijonus lankytojų visame pasaulyje sutraukianti paroda „The Human Body Exhibition“ nuo vasario 17 dienos veikia ir Lietuvoje. Šioje parodoje pristatoma beveik 200 eksponatų – svarbiausių anatominių žmogaus kūno dalių, o jos tikslas – kaip įmanoma tiksliau parodyti žmonėms jų kūno sandarą, kaip jis veikia ir tuo pačiu skatinti rūpintis savo sveikata, įvertinti kūną kaip stebuklą, unikalią dovaną. Taigi jei dar nebuvote, nueikite ir nepamirškite rūpintis savo kūnu, nes jis toks – vienintelis.

CITADELĖ

Artūras Cimbalistas. „Kosminiai skaičiai“ Prisimindamas šią istoriją aš visų pirma prisimenu lietų. Lietus tądien buvo itin smarkus.

Kažkurio darganoto rudens pavakarę, susidėjęs rankas už nugaros, vaikščiojau miesto parke. Vaikščiojau pirmyn ir atgal, b e v e i k n i e k o n e g a l v o d a m a s. Vi e n tik glostomas nuojautos ir padrikų minčių žiežirbų.

Atsimenu, prieš eidamas į parką pajutau kažką nepaaiškinamo. Tai nebuvo tapybiškas ateities beldimas, nors ir blankiai matomas, tačiau kone visad aiškiai suvokiamas. Nuojauta retai kada ateina su vaizdu.

Taigi aš vaikščiojau jau visai pamiršęs, kad dar prieš keturiasdešimt ar penkiasdešimt minučių laužiau galvą dėl ūmai pasireiškusios intuicijos. Parkas buvo bemaž tuščias, ir visai suprantama kodėl.

Sliūkinau vien aš. Tiesa, dar priekyje ant suolelio sėdėjo porelė, tačiau ruošėsi kilti ir bėgti namo. Ir aš būčiau pasilikęs absoliučiai vienas. Bet taip nebuvo.

Man už nugaros pasigirdo galingų batų, taškančių balas, trinksėjimas.

Atsisukau ir pastebėjau šypsantį keistuolį, k u r į , r o d o s, m a č i a u p i r m ą k a r t ą .

Nužiūrėjau: apiplyšę džinsai, purvina kareiviška striukė... Žodžiu, nepaisant to, jis vis viena man padarė gerą įspūdį.

– Ar tik nepažįstate jūs kosminių skaičių, a? – paklausė staiga jis mane, ūmai perverdamas sąmonę kalba.

– Ne, – buvau priverstas atsakyti, –

nežinau, apie ką jūs kalbate.

Ir tikrai, aš nė nenumaniau, ką šis ponas, stovįs prieš mane, turi galvoje. Man stačiai pasirodė, kad jis alkoholikas ar gal net valkata ir tenori vien išmaldos, tačiau, išgirdęs pirmąjį klausimą, aš pradėjau abejoti. Keista, jis neprisistatė, net nepasisveikino, toks elgesys stačiai nemandagus ir gali būti net įžeidžiantis.

– Sakot, apie ką kalbu nežinot? O gal žinote net labai gerai? Chi chi... – tęsė kalbą keistuolis.

– Matot, – kiek patylėjęs prabilo, – kosminiai skaičiai patys pasirenka žmogų. Žmogus neturi valios pasirinkti kosminių skaičių. Būtent kosminiai skaičiai savyje turi Paslaptį. Aš turiu keistą įtarimą, taip sakant, nuojautą, pone, jog tikrai jūs esate kitas kosminių skaičių atstovas, jie pasirinko jus.

Aš nieko nebesakiau. Daugiau nieko pasakyti negalėjau, bet užtat susimąsčiau: gal aš tikrai esu kosminių skaičių valdytojas? Tai dideli turtai. Keistuolis, ko gero, ne veltui šitoks sutrikęs. Tačiau, kad ir kaip yra, trūksta įrodymų. Įrodymų, štai ko reikia! Nusprendžiau prakalbėti: – O kodėl jūs taip manote? Kokie motyvai paremia jūsų nuojautą?

– Ponuli, o jums neatrodo, kad labai kvailai paklausėte? Labai kvailai paklausėte, šito nesu girdėjęs nė iš vieno ankstesnio

kosminių skaičių savininko. Chi chi.

– Gerai, – suirzęs tariau aš, – aš kosminių skaičių savininkas. Tuoj pat perduosiu šituos kosminius skaičius jums. Galėsite keliauti sau sveikas kur tik akys mato!

Nepažįstamasis ūmai išsprogdino akis, taip tik dar labiau sustiprindamas mano pyktį. Abu keletą minučių išstovėjom bežadžiai. Aš tvardžiausi, betgi galiausiai turėjau tarti žodį: – Kosminiai skaičiai jūsų, – sunkiai iškošiau pro dantis.

Sunkiai iškošiau pro dantis paskutinį sakinį ir, smarkiai užsimojęs, smogiau keistuoliui į snukį. Kosminių skaičių t e o r e t i k a s k a i p m a t s u k n i u b o, t a d neatsispyriau jį dar patvatinti kojomis.

Po akimirkos naujasis savininkas gulėjo nesąmoningas. Kartais didelė laimė aplanko, pareikalaudama trumpos kančios m a i n a i s į a m ž i n ą G ė r į , G r o ž į i r, svarbiausia, Paslaptį. Kosminiai skaičiai dabar ne mano bėda.

Taip nežinomas kosminių skaičių filosofas gulėjo kažkuriame Lietuvos parke apsipylęs krauju. Kituose Lietuvos parkuose tuo tarpu pasirodė antpuolis naujų skaičių žinovų, savo išvaizda nėmaž nepanašių į mums jau gerai pažįstamą keistuolį. Visi jie darė daugmaž tą patį, ką i r p a s t a r a s i s. S a v o m i s i j ą v y k d ė , nepaisydami to, jog žliaugė lietus. O lietus tądien buvo itin smarkus.

Julija Lekavičiūtė. Eksperimentai Nr.1; Vaitojimai jeigu kitam pasaulio krašte tylų žemuoginį juoką pakeis tavo nerimas aš užsirišiu akis ir nušoksiu nuo olos į sūrų drumzliną vandenį kur jūržolės per liemenį apkabinę vaitos Nr.2; Prisilietimai tu lietei mano kaulus;

ir pirštais šaltais sužymėjai kur rasos ryte nukris ant blakstienų. o gal lūpų kampučiuos kodus palikai vėsios ūkanos – apgaubsi pečius ja sugrįžęs. ir šnarant išskris mano mintys, ir vėl liesi kaulus manus.

Nr.6; Pavasariui Pavasari, pagauk mane.

Partrenk ant žemės. Kvepiančia žole sudyk į plaukus.

Ir snieguoles daigink tarp pirštų.

CITADELĖ | 11 |

Aš noriu jaust tave, kvėpuot tavim.

Prakalbint vėjus.

Suleist šaknis į drėgną, vis dar šaltą žemę.

Tylėt. Jaust kandžiojant ausis.

Klausyt kaip šnabžda.

Stiebias. Žydi. Pina naują kelią.

Atgimsta. Šoka miglos. Paslaptis kaip skleidžias.

Pavasari, pagauk mane.

Partrenk ant žemės. Kvepiančia žole sudyk į plaukus..

CITADELĖ

Ką sapnuoja filologai?

Niekada nesugebėsime iki galo suprasti savo sąmonės. Tiek daug atradimų kosmose, dar mažiau jų vandenynuose, o pati didžiausia paslaptis žmogui lieka žmogus. Sapnai – mūsų sąmonės signalai, atgarsiai to, ką norėtume patys sau pasakyti. Sapnuoja visi, nesvarbu, kas jie būtų – karaliai, prezidentai, valytojai, mokiniai, pareigūnai, ar FILOLOGAI. Pristatau jums visiškai naują ir iki šiol niekur nepublikuotą dalyką – ką sapnuoja filologai ir kaip jų kolegos aiškina šiuos sapnus?

Raudonkepuraitis ir kitos vaikystės pasakos Šiąnakt sapnavau, jog einu per ypatingai tankų mišką – medžiai ploni ir auga greta vienas kito. Tolumoje pamačiau lėtai slenkančią švieselę, tarytum kas sliūkintų su žibintu. Pradėjau greičiau irtis per tą tankumyną net nepagalvodamas, jog ten gali būti kažkokia grėsmė. Kūnas braižėsi į medžius ir pamažu jį ėmė dilgčioti nuo nubrozdinimų – tačiau ėjau.

Kai pasiekiau švieselę, pamačiau mažą žmogystą nešančią žalią žibintą, o kai palengva prie jos priėjau, ji sustojo, atsisuko, pakėlė žibintą sau prie veido. Ir aš pamačiau save, kai man buvo 12 metų, o žmogystai nuleidus žibintą, mačiau kaip jos veidas sensta, raukšlėjasi ir akimirksniu apsitraukia žila barzda. (Justas Jonas Mockus) Išaiškinimas: Sapnas – tai savirefleksija arba momentiškai sukurta pasaka. Šiuo atveju priešais skaitytoją išdygtų Raudonkepuraitės portretas. Medžiai ploni, tačiau vienas šalia kito vis vien suformuoja tankaus miško vaizdą, tolumoje šviečiantis žibintas sukuria mistišką, vaikystės pasakų atmosferą. Na, o tai, kad sapnuotojas atpažįsta save 12 metų ir akimirksniu įvyksta transformacija, leidžia daryti (tik) prielaidą, jog tai – neišsipildžiusi vaikystės svajonė tapti vienu iš tų pasakų personažų. Šiuo atveju – Raudonkepuraičiu. Nors dar kartelį pasvarsčius – gal tai visgi Kalėdų Senelis (tolima raudonos spalvos asociacija)?

(Edgaras Baumila) Arabiškų motyvų esė ir karas Bagdade

Gyvenu erdviame bute miesto centre.

Pro didelį langą iš tolo matau centrinę miesto gatvę. Sapne Bagdadas primena Vilnių. Centrinė miesto gatvė primena Gedimino prospektą, kuriame sproginėja bombos, o mano langas išeina į Vilniaus gatvės padirbinį. Karas ir dažni išpuoliai žaloja gražų miestą. Iš tolo girdžiu paniką ir sumaištį. Tačiau mano langas į pasaulį gina ir saugo. Netrukus karo vaizdus pakeičia didelė audra. Miesto horizontu atsirita juodi besiraizgantys debesys. Jie vis artėja prie lango, matau kaip jų liežuviai laižo skaidrų stiklą. Debesims besiritant atgal išgirstu skambutį į duris. Pro akutę pamatau du didelius šunis – auksinį ir juodą. Išsigąstu. Praveriu savo didžiulį langą ir pakylu į orą. Skrendu ir kalbuosi su paukščiais. Arabiškai... Po savo plasnojančiais sparnais palieku namų ir mečečių stogus. Grįžtu namo. Į Lietuvą...

(Darius Zibalas) Išaiškinimas: Nekantraudamas permetu pateiktą sapną akimis ir mikliai uždengiu veidą delnu, tarsi bandydamas pasislėpti.

Banalu... Kaip man iš jo kažką išspausti?

Išbandęs dar keletą skirtingų būdų, pagaliau apsisprendžiu – pasakysiu taip kaip yra: Šis sapnas yra pyrago, pagaminto iš p a r d u o t u v i n i o m i š i n i o, a t i t i k m u o.

Pasirenki kokią nors aktualybę, ją padarai kažkokiu mistiniu reiškiniu, kuris vyksta netoliese, taip bandydamas šokiruoti skaitytoją, apibarstai rinktiniais banaliais ir dažnai neaiškiais vaizdiniais (Juodas ir auksinis šuo? Skrajojanti lietuvė, kalbanti arabiškai?), pašaukite į orkaitę ir, kai pabaiga jau atrodo pernelyg meniška, galite traukti ir dalintis savo Sapnu Express! Gal ir skanu, bet tikrai neprilygsta tikram sapnui.

Bet kalbant rimtai – netikiu, jog tai nėra kažkieno parašyta proza, o jeigu tai išties yra sapnas, tai nepavydžiu šiam žmogui – jis niekad nepajaus tikro sapno džiaugsmo. Nepažins jis to neapsakomo jausmo, kai banginio dydžio ropė, skrajojanti virš laukų, ant tavęs rėkia giliu it perkūno balsu, nes tavo ūsai kvepia braškėmis, o ne cinamonu, kaip buvo

įsakyta. Visa tai vyksta tau vilkint mėlyna mokyklinukės uniformą. (Jurgis Jatautas) Aš laukiuosi Lennono vaiko!

Kai buvau maždaug 16-os metų, sapnavau, kad laukiuosi Johno Lennono vaiko. Sapnas prasideda miške, kur esame šešiese: aš (matau savo diiidelį pilvą), Johnas, Polas, Harrisonas, Ringo ir dar kažkokia šviesiaplaukė mergina. Vyksta kažkoks konfliktas, kaip vėliau paaiškėja – Lennonas nori mane palikti dėl tos šviesiaplaukės merginos! Visi kiti „bitlai“ jį atkalbinėja ir sako, kad taip elgtis nedora.

Lennonas stovi visas susikrimtęs, tyli, rūko... Staiga išsitraukia iš kažkur pjūkliuką ir kažkaip atsiduria kitame upės, tekančios šalia, krante. Jis įbrenda į upę ir pradeda pjaut kažkokius krūmokšnius.

Tu o m e t p r a d e d u g i r d ė t i P o l o balsą: ,,Pažiūrėk, koks jis trenktas. Jei įrodysi, kad tu tokia pat keista, jis iškart atsipeikės“. Tuomet Polas paima mane už rankos ir mes brendame upe link Lennono. (Mykolė Kasperavičiūtė) Išaiškinimas: Tegul sapnuotoja neįsižeidžia, bet sapną pavadinsiu paauglišku: ne dėl jo turinio, bet jau vien, natūraliai, dėl to, kad susapnuotas buvo šešiolikmetės mergaitės. O kas svarbiausia tokio amžiaus paauglei? Išsiskirti iš minios, būti kitokiai – „tokiai pat keistai“ kaip ir pats Džonas Lenonas, keisčiausias iš keistuolių. Tuo tarpu visa bitlinė psichodelinė tematika yra, ko gero, išpuoselėto merginos muzikinio skonio ir to meto pomėgių atspindys, pasireiškiantis pasąmonėje miegant. Ką reiškia pjūkliukas ir upėje pjaunami krūmokšniai? Galbūt tai tiesiog keistumą įrodantis ir jį padiktavęs veiksmas, o gal ir lemties, pokyčių ženklas – bandymas iš tekančios laiko upės išrauti joje sustabarėjusius ir užsilikusius dalykus, kurie seniai turėjo būti jo n u p l a u t i . Vi s a t a i a p i p i n t a g i l i o s nežinomybės ir bridime glūdinčio laukimo, nesibaigiančio sapne, bet, galbūt, virtusio realaus gyvenimo tęsiniu. (Tomas Morisonas (slapyvardis)) >> 13 psl.

CITADELĖ | 12 |

CITADELĖ << 12 psl.

Apie tai, kaip apgavau kovinį šunį Tai sapnas iš vaikystės.

Atėjau pas savo močiutę prie laiptinės, o šalia jos stovėjo didelis kovinis šuo.

Jis bandė mane pulti, bet aš jį nusivedžiau prie kitos laiptinės ir mes susitarėm, kad jis užsimerks ir skaičiuos iki dešimt. Tada aš greit nubėgau atgal prie savo močiutės laiptinės ir ant suolelio pamačiau gitaros dėklą. Pamaniau, kad viduje bus medžioklinis ginklas, kaip filmuose apie mafiją, o atidariusi pamačiau krūvą flomasterių. Puolusi į paniką, ėmiau spaudinėti d u r ų ko d ą . Ta č i a u u ž nugaros jau buvo šuo, kuris šaukė, jog norėjau jį apgauti. Tuomet aš jam trenkiau, nes jis norėjo įkąsti, ir pamaniau, kad užmušiau, bet jis vėl atsikėlė ir norėjo mane sukandžioti.

(Rūta Murinaitė ) Išaiškinimas: Šunis arba kates dažniausiai sapnuoja Biliūno prisiskaičiusieji. Beribio liūdesio apimti miegantys ima konvertuoti apysakų „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“ fabulą į sapno koncepciją. Pakelti ranką prieš

stiklinėmis akimis į tave žiūrinį gyvūną jau pernelyg drastiška, vertėtų sunerimti apie

šuns sapne likimo galėtų padėti Šekspyro sonetai arba Maironio lyrika – vis

fizinės jėgos pertekliaus panaudojimą buityje, pvz. skaldant malkas pas tą pačią močiutę kaime. Regėti sapne flomasterius, pieštukus ar vaškines kreideles byloja apie paslėptą meninį talentą (reikėtų susimąstyti, ar nereikėtų perstoti į VDA).

Patartina daugiau nebežiūrėti mafijos filmų, nes kitąkart vietoj naiviųjų flomasterių gitaros dėkle atsiras katapulta, giljotina ar tonos trotilo. Šiuo atveju, išsilaisvinti iš kamuojančio nerimo dėl

nesisapnuos trilerių šaudo-gaudo siužetai.

(Igoris Zujevas) Filologų sapnai spalvoti, bet ne visų aprašytų sapnų galima pavydėti. Sapnai, nors ir atvaizduoja realybę, tačiau negali ja būti.

Tikiuosi, kad besisukdami tarp kursinių, bakalaurinių, renginių ir užduodamų darbų būsime pajėgūs atskirti realybės ir sąmonės krečiamas išdaigas. Miegokite ir likite budrūs :)

Rasa Jakubonytė. Kūryba.

Neleidi miegot, vis įkiši žodį į lūpas Ir lupasi žvaigždės Iš švytinčio plastiko Krisdamos šliūžę palieka

Plunksnomis laužą kūrensim Jų akys man bus kaip karoliai – Už viską labiau man patinka Tas žvilgsnis toks paukštiškai juodas.

Žiūrėk – rugių laukas užsidega Ir šalto virpulio bangos nubėga Per nugarą ritasi adatom – Šitaip čia pateka saulė.

Sergu laukimu, ta ramybė – Tik išorės sluoksnis.

Ši naktis niekada nesibaigia, ištįsta Dienomis išgirsti gali, kaip kvėpuoja Į nugarą, laukia. Šalna lyg daužytum Taures ir vis tryptum jas kojom.

Kalbėjom, kaip skyli viduj ir Kaip dienos užpildo tuos tarpus, O miegant į kūną sudyla paklodės Stebuklai įvyksta tik naktį.

Iššaudėm paukščius ir parkas nurimo Jokio šnarėjimo medžiuos Tik vėjo sujudintos šakos vis trinas Rankas sakytumei šildos.

***

CITADELĖ | 13 |

Išalkę vis griaužiam, kas trupa – Prisirpęs mėnulio minkštimas, nuo jo Kreida apsivelia pirštai Ir kaulus kutena jaukumas

CITADELĖ

Vilius Barauskas. Kūryba. kai įsipjovei, man klaikiai susopo – – – paikas varputis. aš vaikas, šylantis Tau ant krūtinės. traškančios barzdos virpulys, jaukus patefonas... adatėlė glamonėja vinilą. valiūkiškai iškeli pirštą, žiba boružės sparnas, smiliuje skęsta lėktuvai. ir visa tai melas. nejaukus, be traškesio – – – tiesa – man nežmoniškai sopa. *** Meldžiu

pampstančią tešlą, rūgštoką raugą... nesiraukydavo, tik ritmingai linguodavo pritardami rateliui. mano tikėjimas drebulingam duonos kryžely, jaukiam šešėlių čepsėjime sijomis,

mano tikėjimas kasdieninėj, pritariant perštintiems. mano maldelė ––– *** žžž sąstatas kala į galvą vakar irgi kaliau pradžioje skaidrią pamaž susidrumstė kažikur dvelkia tepalu vėliau į pabėgius į bėgius kaliau

melžiamas Dieve man truputį šilto man pieno truputį ––– tai milžk svolačiau kol rankų neatėmiau

visa nušilo tikrai... tikrai kaip šilta kai vagonai kala į galvą

ūūū Šventos karvės! velnių velnių velnių velenos veliasi girnose, dulka apvaizdomis neskiesti dulka apvaizdomis, o mes, šventos karvės mes skiedžiame vynu lengvose dulkėse – dažnai dulkia Dievas, dažnai su lietum, ne, anaiptol, sausos jų burnos tad gyviems nesimeldžiama su jais gyvenama, geriama kaltukais kaltose luobelėse, nedulkama, mes vienas tirštis nesu kaltas nei šventas nesu kaltas nei šventas nesu kaltas nei šventas esu kaltas gyventi duokdie, laimės dulkti *** patepti medumi mūsų lietūs

*** Katekizmas Mano tikėjimas špulėje. verpiu jį sugrubusiais pirštais. pirma skaudėjo. nemokėjau, per stipriai suspausdavau laumių sruogeles – žiū tai trūks kuri, tai įpjaus... lino ašakėles rankiojau naktimis, balanos šviesoje, boružių lietaus rinkdavos pažiūrėti šešėliai, boluodavo ir tykiai uosdavo kylančius nuo pelenų,

kryželius, kryželius kala vargonai pamaž smelkiasi į lentutes pamaž šyla žvakutės kvepia pabėgiais pabėgiais netyčia už netyčia miriau ***

CITADELĖ | 14 |

taip gera matyti rankose skėtį jei ūmai iš dangaus nusiritęs pamiršti šventą dūzgesį bičių ir ryte į sodų sodrumą pakviestas pabusti šypsai matąs Motinėlę matąs kaip laiku prapliumpa pienėmis lyti

CITADELĖ

CITADELĖ | 15 |

Redaktorius Matas Grubliauskas Maketas ir išvaizda Mindaugas Brazaitis Kalbos redaktoriai Rasa Račiukaitytė, Diana Jablonskaja, Justina Golumbeckaitė, Igoris Zujevas, Mindaugas Brazaitis Straipsnių autoriai Julija Lekavičiūtė, Vilija Balaševičiūtė, Erika Urbelevič, dėst. dr. Rūta Šlapkauskaitė, Diana Jablonskaja, Matas Grubliauskas, Tomas Riklius, Rasa Račiukaitytė, Akvilė Gelmanaitė Kūryba Artūras Cimbalistas, Vilius Barauskas, Julija Lekavičiūtė Nuotraukos Akvilė Gelmanaitė Komiksas Vilija Balaševičiūtė © „Citadelė“ 2012

C IT A D E L Ė V IL N IA U S U N IV E R S IT E T O F IL O L O G IJ O S F A K L A IK R A Š U L T E T O T IS

