370_nr28_web

2012 rugpjūtis #28

KITA BIPLANO OLEGO PUSE KINO NETYČIUKĖ KRISTINA BUOŽYTĖ

MALAIZIJA VIJOSI LIETUVIO MENĄ „LABÀDIENÀ“ – GRAFIKOS DIZAINERIAI PRIEŠ NEGATRONUS

KAIP GYVENA

LIETUVOS ANARCHISTAI? 37O.DIENA.LT 370_028.indd 1

2012.08.03 15:15:46

370_028.indd 2

2012.08.02 20:58:37

37O Rašė: Jurgita Kviliūnaitė

KAIP TOLERANCIJA GIMDO ANARCHIJĄ E

su gana tolerantiškas žmogus. Nesu rasistė, homofobė, antisemitė, myliu gyvūnus, net mėsos nevalgau... Tik vieno negaliu pakęsti – blogos muzikos. O ypač jei ji skamba labai garsiai.

Aišku, muzika – skonio reikalas. Vieniems patinka rokenrolas, kitiems popmuzika, tretiems klasika. Ir negali pykti, ir aš visokios klausausi.

Bet kaip reiktų įvardyti tą muziką, kurią atlieka kaimynas man virš galvos? Suku galvą jau pusantrų metų (tiek laiko po juo gyvenu).

Negaliu tiksliai įvardyti, nes dažniausiai girdžiu tik aiškiai išreikštą boso liniją. Iš jos sprendžiu, kad daina visada ta pati. Kad tai daina, taip pat supratau ne iš karto – tik po kokio mėnesio išgirdusi jį kažką mekenantį savo baritonu. Na, iš to chaoso, kuris persisunkė per mano lubas, nusprendžiau, kad tai kažkokia rusiška estrada. Tiksliau, pats blogiausias jos pavyzdys.

Kai namie patyliukais mokydavausi solfedį, tėvas sakydavo, kad su tokiu balsu kaip mano tik sėdėti tulike ir rėkti, kad užimta. Nežinau, kur norėčiau pasiūlyti dainuoti tam kaimynui... Gal kokiame lietuvininkų sąskrydyje, kur jį užmėtytų kokiomis nors molinėmis švilpynėmis?

Kad virš manęs gyvena baisiai „muzikalus“ kaimynas, supratau vos atsikrausčiusi. Tris dienas, tris naktis garsiai plyšojo jo klavišinis instrumentas. Netekusi kantrybės namo komendante prisistačiusios kaimynės paklausiau, ar tai normalu? „Ai, jo gimtadienis, pakentėk truputį“, – bandė apginti kaimyną ji. Tačiau gimtadieniui pasibaigus muzika ir toliau liejosi kaip iš gausybės rago.

Jo namų slenkstį mindžioju dažnai. Visada sulaukiu to paties atsakymo: „Kas ne taip? Juk normalus laikas, darbo diena, aš dirbu.“ Vėliau išgirdau legendas, kad jis iš tiesų yra profesionalus muzikantas, kadaise buvo garsios dainininkės žentas. Dabar esą truputį su galva negerai, o ir šiaip gyvenimas sunkus, tik iš pašalpos gyvena.

Bet man nuo to lengviau gyventi turint tokį kaimyną virš galvos nepasidarė. Kai tingiu lipti jo sudrausminti (pasikalbėjimas šiek tiek padeda, jis pritildo savo š... muzikos mašiną), beldžiu į radiatorių plastikiniu mineralinio vandens buteliu. Arba garsiai garsiai paleidžiu klasiką ir džiazą transliuojantį „Mezzo“ kanalą. Ši priemonė padeda mažiausiai, nes neturiu namų kino sistemos. Tad mano mėgstamas kanalas, net visu garsu klykdamas Ludwigo van Beethoveno V simfoniją, to šūdo virš galvos nepermuša.

Kai pasiskundžiu savo kaimynu į svečius užsukusiems bičiuliams, jie vadina mane netolerantiška – esą muzika ne taip garsiai ir skamba.

Be to, padoriu laiku. Vienas bičiulis pasakojo turįs kaimyną, kuris nuo 8 ryto iki 22 val. vaka-

ro (irgi padorus laikas, todėl nėra kaip pasiskųsti mentams) džyrina elektrine gitara. Ir, anot jo, nors tai daro kelerius metus, pažangos nepadarė.

Bet aš draugeliui atkirtau: „Gitara – tai ne koks lievas klavišas. Čia bent jau rokenrolas!“ Beje, pačiam klavišiniam instrumentui nesu alergiška. Ir pati tokį turiu, kartais išsitraukiu ir mėginu prisiminti, ko buvau mokyta. Tiesa, groju su ausinėmis. Ne tiek dėl to, kad netrukdyčiau, kiek dėl to, kad truputį gėda: natas dar atsimenu, bet vat pirštai laiku nesusilenkia.

Beje, net nesugalvočiau eiti drausminti kaimynų vaiko, kuris mokosi groti pianinu. Kartais girdžiu, kaip jis groja etiudus ir gamas, bet manęs tai visiškai neužknisa.

Savo netoleranciją šūdinai muzikai kartais parodau ir už savo tvirtovės ribų. Kartą su drauge nusprendėme prie Neries pasideginti. Birželio pradžia, pagaliau šiek tiek šilta, tad nenuostabu, kad paplūdimyje žmonių vis daugėjo. Buvo tylu ir ramu, kol atėjo dvi rusaitės ir pasileido savo gavarilką – telefoną. Aišku, muzika atitinkama – kažkas iš „Russkoje radio“ repertuaro. Kentėjau lygiai 20 minučių. Svarsčiau, ką daryt – aprėkt ar tiesiog gražiai paprašyt išjungti savo grojančią mobilką. Pasirinkau antrą variantą. Neprašoviau. Ta šūdmuzikė nutilo ir mes su drauge vėl galėjome klausytis vandens ir medžių ošimo, pagardinto paukščiukų giesmėmis. Šią vasarą kartą pašiurpinau ir nedideliame Aukštaitijos miestelyje gyvenančios mamos kaimynus. Ne pirmą kartą pastebėjau, kad jie labai mėgsta kieme garsiai leisti muziką. Na, kokią nors radijo stotį. Tik visada patylėdavau, o tąkart pratrūkau – nuėjau ir gana griežtu tonu paprašiau išjungti savo muziką, motyvuodama tuo, kad retai grįžtu ir noriu paklausyti nuosavame miške (tėvas gal prieš 20 metų prisodino daug eglių ir jos, žinoma, užaugo) prie namų čiulbančių paukščiukų. Mama, aišku, susinervino. Sako, mane su kaimynais supykdysi. O aš mamai atsakiau, kad tai, ką daro jos kaimynai, jau beveik anarchija, nors jie ir toli gražu ne pankroką klauso...

Beje, šiame numeryje kalbame apie tikruosius anarchistus – tuos baisiai nepatogius piliečius, kurie niekada netyli, idealistiškai ieško teisybės. Mūsų nauja bendraautorė Jurga Tumasonytė mėgino pasiaiškinti, kiek ir ko turime šioje srityje.

Paskaitykite, gal prisijungsite prie vienos ar kitos anarchistų grupuotės. Jie nėra blogi, tik apsėsti. Juokauju, žinoma.

Ką gi dar rasite šiame numeryje? Ogi interviu su biplanu Olegu Aleksejevu, kuriame atsiskleidžia kita jo pusė. Pasirodo, muzikantas laisvalaikiu rašo savotiškas noveles ir užsiima lomografija (kas tai per dalykas, sužinosite pasigūglinę, mes neturim vietos ilgiems aiškinimams). Režisierė Kristina Buožytė atskleidė savo naujo filmo (beje, tai pirmasis mokslinės fantastikos filmas Lietuvoje) „Aurora“ sukūrimo aplinkybes. Beje, labai džiaugiamės, kad juosta jau sukosi ir dar suksis užsienio festivaliuose!

Dar pasitūsinome madinguose kurortuose ir išsiaiškinome, kuriuose baruose madinga leisti laiką vadinantiems save miestiečiais. Su „labàdienà“ ženklu pažymėtų drabužių kūrėjais daugiau juokėmės nei kalbėjome, bet šį tą sužinojome. Džiaugiamės susisiekę su Malaizijoje gyvenančiu Ernestu Zacharevičiumi, kuris per mėnesį perdažė šios šalies kultūrinį veidą.

Daugiau nevardysiu – tiesiog imkit ir skaitykit. Šis numeris subalansuotas ir paplūdimiui, į kurį keliausim, kai tik baigsim numerį. Gero skaitymo ir geros likusios vasaros!

ŽIŪRĖK ČIA! Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

GERIAU RINKIS „37O“ Į NAMUS!



Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

370_028.indd 3

#28 NUMERIO BENDRADARBIAI: TAUTĖ BERNOTAITĖ ATSAKOMYBĖ RAŠYTI SMALSIAM SKAITYTOJUI – IR PAVOJINGIAUSIAS ŽARSTEKLIS, IR SALDŽIAUSIAS ZEFYRAS

DOMANTAS RAZAUSKAS MUZIKALUS POETAS ARBA POETIŠKAS MUZIKANTAS

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DĖSTYTOJA, JAUNOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

AGNĖ TUSKEVIČIŪTĖ PAREIGOS IR ATSAKOMYBĖS ŽINOMOS TIK REDAKCIJAI

MARIUS BUROKAS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

AURA MYKOLAITYTĖ JI GYVENA FILME, IR TAI YRA KOMEDIJA

JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS

37O

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 15 000 egz.

Už reklamos turinį „37O“ neatsako #28, rugpjūtis, 2012

2012.08.02 20:58:57

>> žirklės Rašė: Aura Mykolaitytė Nuotraukos: Margaritos Vorobjovaitės ir herojės archyvo

KINO NETYČIUKĖ

„Aurora“ – tai filmas, dėl kurio aktorės Jurgos Jutaitės galva tapo plika. Paaukoti ilgus banguotus plaukus vaidmeniui ją įtikino režisierė Kristina Buožytė, kuri iš solidarumo taip pat nusiskuto galvą. Ko tik ji dar nedarė, kad pirmasis Lietuvoje mokslinės fantastikos žanro filmas pavyktų: važiavo į laboratoriją Prancūzijoje, o Lietuvoje net išprašė medikų leisti stebėti smegenų operaciją!

4 // © 370 370_028.indd 4

29-erių K.Buožytė į pasaulį jau yra paleidusi du vaidybinius filmus. Debiutantė iš karto peršoko kelis laiptelius į šlovę – pirmas filmas – „Kolekcionierė“ – į jaunosios kūrėjos rankas patupdė „Sidabrinę gervę“, o ką tik į ekranus patekusi „Aurora“ pelnė tarptautinio Karlovi Varų (Čekija) ir dar kelių kitų kino festivalių prizus.

Ironiška, tačiau režisierė kine atsidūrė visai netyčia.

Paauglystėje manė, kad dirbs teatre. Taigi, ji – talentingas žmogus iš Lietuvos, kurį netikėtai atrado pašaukimas. Apie tokius visada norisi skaityti ir rašyti. Todėl pasikviečiau kūrėją kavos į vieno Vilniaus senamiesčio viešbučių holą. Simboliška – artimiausiu metu jai teks dažnai skraidyti į užsienį, nes filmas „Aurora“ pakviestas į festivalius, vyksiančius Paryžiuje, Švedijoje ir net tolimajame Taivane bei Pietų Korėjoje.

– Neseniai Karlovi Varų festivalyje tavo filmas laimėjo specialų apdovanojimą „East of the West“ kategorijoje. Kokie filmai joje rungėsi?

– Šiame festivalyje „East of the West“ kategorija yra lygiavertė pagrindinei konkursinei programai. Joje dalyvauja filmai iš Vidurio ir Rytų Europos šalių, ir tai turi būti arba debiutinis, arba antras režisieriaus darbas. Šiais metais iš viso konkuravo 12 filmų.

– Po šio festivalio pasipylė ir daugiau „Auroros“ apdovanojimų: tarptautiniame fantastinių filmų festivalyje „Neuchatel“ Šveicarijoje ji gavo prizą už originalumą, Serbijos „Palic“ filmų festivalyje – specialų prizą už meninės vizijos įgyvendinimą. Paklausiu gal kiek banaliai – ar tikėjaisi tokio įvertinimo?

– Žinoma, tikėjausi. (Juokiasi.) Jaučiau, kad šis filmas bus pastebėtas, nes yra keisto formato.

– Kodėl?

– Sunku paaiškint, reikia pamatyti. Lietuvoje filmas į kino teatrus atkeliaus rugsėjį arba sausį. O užsienyje filmo platinimo teises nusipirko švedai, amerikiečiai ir čekai.

– Lietuvoje niekas nekūrė mokslinės fantastikos filmų. Būti pirmai originalu, bet taip pat sudėtinga ir rizikinga. Kodėl to ėmeisi?

– Aš visada šoku į ten, kur man sunku, nelabai aišku, bet todėl ir įdomu. O ir šiaip man mokslinė fantastika labai patinka. Šis žanras tinkamas, nes per jį galima perteikti įvairias koncepcijas, galima fantazuoti, kurti kokius tik nori pasaulius.

– Mokslinės fantastikos žanras asocijuojasi su daugybe technikos, laidų, mygtukų, keistų aparatų. Filme tokių detalių bus?

– Filmas nėra hi-end. Kai rašėme scenarijų su Bruno Samperiu (scenarijaus bendraautoriumi ir kūrybos režisieriumi – red. past.) iš karto galvojome, kokias vizijas galėsime sau leisti įgyvendinti. Vaizduoti tolimai ateičiai neturėjome pinigų. Pasirinkome filmo istoriją vystyti šiomis dienomis, tik truputį kitoje realybėje. Filmavome smėlio karjere, o mokslinę laboratoriją įkūrėme neveikiančioje alaus darykloje.

– Šiame filme yra tikroviškumo?

– Daug. Kurdama jį dažnai lankiausi Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Neurobiologijos laboratorijoje. Domėjausi ten atliekamais kamieninių ląstelių tyrimais. Iš pradžių nesuprasdavau, kas vyksta, – sėdi darbuotojas prie kompiuterio visą valandą, žiūri į kokią nors kreivę ir dar ką nors ten mato. (Juokiasi.) Paskui buvome su Bruno nuvažiavę į Prancūziją, į „Sophia Antipolis“ mokslo tyrimų centrą, kuriame daromi smegenų tyrimai, specialistai Vaizduoti to- vizualizuoja neuronus 3D vaizde. Labai gražu. (Šypsosi.) limai ateičiai neturėjome – Į Prancūziją važiavote, nes ten bupinigų. Pasivo kietesnė laboratorija? rinkome fil– Taip. Įsivaizduok, ten yra visas mažas miestelis, į kurį suvažiuoja mokslininkai mo istoriją iš viso pasaulio ir jame praleidžia ne vievystyti šionus metus – dirba, gyvena toje gražioje mis dienovietoje. Beje, Lietuvoje susitariau su memis, tik trudikais, kad leistų stebėti smegenų opeputį kitoje raciją, taip pat lankiausi komos ištiktų realybėje. Fil- žmonių palatoje. Stebėjau, kokie medimavome smė- cininiai aparatai ten stovi, kas tose palatose vyksta. lio karjere, o mokslinę – „Aurora“ asocijuojasi su Spalio revolaboratoriją liucijos simboliu – tokio paties pavadiįkūrėme nenimo rusų laivu. Taip pat vieno filmo veikiančioje herojaus vardas yra Stalkeris (rusų realaus daryžisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmo pavadinimas – red. past.). Ar tave žavi kloje.

Rusijos kultūra?

– Aš esu labai į Vakarus pakrypusi (šypsosi). A.Tarkovskis žavi. Tačiau yra daugiau režisierių, kurie man labai patinka.

Pavyzdžiui, filmą „Aurora“ inspiravo Michelangelo Antonioni. Žaviuosi, kaip jis geba sukurti tokius personažus ir filmo atmosferą, kuri gyvuoja net filmui pasibaigus. Ir mes savo filme stengėmės pridėti prasmių, prisluoksniuoti. Aurora – tai pagrindinės veikėjos vardas, kilęs iš aušros deivės vardo.

– Filmas pasakoja romantinę meilės istoriją, kaip po automobilio avarijos komos ištikta moteris (akt.

J.Jutaitė) yra įtraukiama į mokslinius bandymus – į jos pasąmonę patenka jaunas vaikinas informatikas (akt. Marius Jampolskis). Kas įkvėpė tokį filmo siužetą?

– Šiuolaikinis gyvenimas, jo problematika. Dabar mums įtaką daro internetas, mobiliosios technologijos. Nebereikia kūniško bendravimo, galima tai daryti per atstumą. Iškilo klausimų, kokią įtaką tai daro aistrai, jos prigimčiai. Be to, po „Kolekcionierės“ norėjau padaryti labai

2012.08.02 21:00:52

– Bet vis tiek juk galvoji apie kitą filmą. Nešauna minčių keisti sritį ir pradėti dirbti laboratorijoje?

– Žinoma, noriu imtis kito filmo. Jei pavyks. Nes kuo toliau, tuo labiau suku galvą, kaip kuriant filmus reikia išgyventi toje Lietuvoje...

Kai pakalbi su užsieniečiais, supranti, kad mes čia kiną darome iš idėjos, sukišame į jį net savo asmeninius finansus, kad tik galėtume įgyvendinti tai, ką sumanėme. O ar atneš filmas pajamų, niekada negali žinoti. Aš finansiškai visada gana saugiai jaučiausi, bet dabar pagalvoju – reiktų vaikus išlaikyti, tai sunku būtų. Nežinau, ar leisčiau sau tada tokią prabangą kurti kiną.

emo

ūo-

dėl Šis ci-

– O kaip žiūri į komercinius projektus, į reklamas?

– Kodėl gi ne. Kūrėjai juk vien menu negali gyvi būti. Bet, aišku, priklauso nuo to, kokia reklama.

be e-

– Alų reklamuotum?

– Reklamuočiau (šypsosi). Bet manau, pirmiausia reikia daryti tai, kas atneša džiaugsmą. Man kinas yra trapus ir šventas dalykas. Tai ne darbas, o gyvenimo būdas.

peed. ynoje iją Kadrai iš filmo

to oramors su hia iatai bai

Nesu žmogus, kuris greitai mezga kontaktus. Jau greičiau sugalvosiu, koks to nepažįstamojo pasaulis, nei prieisiu ir paklausiu.

u-

as kai ieoje meetų dila-

odimo emo avi

puka.

Mijis mo siri– iš

eiio kt. liaas ė-

maas, kia yti ką po bai

– Kiekvienas režisierius savo filmais žmonėms nori suteikti skirtingų dalykų. Vienas nori dovanoti 1,5 valandos pramogą, kitas – iškelti sau aktualias problemas, išryškinti vertybes. O ką tu savo filmais nori pasakyti?

– Aš dabar bandau surasti viduriuką tarp pramogos ir tarp rimtų idėjų. Elitinis kinas domina labai nedidelę grupę žmonių. O grynai komercinis kinas dažniausiai yra nuobodus – padaryti įdomų daugiasluoksnį komercinį kiną labai sudėtinga. Tačiau aš stengiuosi, kad man tai pavyktų. Noriu, kad į mano filmo seansą ateitų tūkstantis žmonių, o ne šimtas.

atvirą, intymų filmą, kad jame kas nors keista būtų daroma su kūnu. Mintyse sklandė abstrakčios idėjos, kurios vėliau nusėdo į šią istoriją. Taip ir atsirado šis sci–fi romance. (Šypsosi.)

mintis pasitikrini. Be to, man labiau patinka dirbti su vyriškos lyties partneriu, nes tada visas idėjas gali iš lyčių pozicijų perskenuoti. Labai ilgai tokio partnerio kaip Bruno ieškojau.

– M.Jampolskis vaidina jau antrame tavo filme. Jis – tavo favoritas?

– Jis – geras aktorius. Be to, mes jau pažįstami, nereikia bendravimo kalbos iš naujo kurti, buitiškai susišnekam (šypsosi).

– Bruno yra ir tavo gyvenimo draugas?

– Ne, mes kūrybiniai partneriai. Draugo dabar neturiu – filmas pasiglemžė visus laiko išteklius. Prieš mėnesį pagaliau įvyko premjera, tad galiu šiek tiek atsikvėpti. Bandau prisijungti atgal prie visuomenės. 2,5 metų visai buvau iš jos iškritusi, net draugus pamiršusi.

– O J.Jutaitė?

– Ji man – atradimas. Su ja buvo labai įdomu dirbti – Jurga ne vaidina, bet įeina į vaidmenį ir jame gyvena. Be to, ji turi labai nestandartinį, tinkamą kinui veidą. Tai kažkas tarp aukštuomenės damos ir paprastos mergiotės. Be to, ji sutiko filmuotis, o mūsų filmas labai sunkus aktoriams – tiek emociniu, tiek vaidybiniu, tiek ir žmoniškuoju požiūriu. Be to, jame reikėjo apsinuoginti. Kai dariau atranką, susidūriau su aktorių baimėmis rodyti savo kūną.

– Filmuodama solidarizavaisi su dėl vaidmens plaukus nusiskutusia J.Jutaite – plikagalve tapai ir tu. Neseniai įvyko filmo premjera, o tavo plaukai jau iki pečių. Ilgokai filmas keliavo iki ekranų...

– Ketverius metus. Vienus metus rašėme scenarijų, paskui užtruko, kol finansavimą gavome. Postprodukciją ilgai darė – metus. Tai jau nebe studentiškas filmas kaip „Kolekcionierė“.

Norėjosi jį padaryti kuo profesionaliau. Kokybe labai rūpinosi Bruno, man nereikėjo būti tuo blogu policininku.

– Kaip atradai Bruno?

– Susitikome workshope. Kartu kūrėme ir „Kolekcionierę“.

– Dviese lengviau kurti nei vienai?

– Taip, dviese geriau. Man reikia to pingpongo. Tada savo

370_028.indd 5

– O jie pamiršo tave?

– Na, ne. (Šypsosi.) Bet būdavo sunku susitikti. Paskambina, kviečia kur nors, o aš užsiėmus – reikia, pavyzdžiui, scenarijų iki dedlaino parašyti. Dabar iš naujo visiems dėmesį rodau ir tai labai malonu.

– Menininkai žiūri į pasaulį kiek kitaip, jautriau nei visi likę žmonės. Tu – taip pat?

– Gal. Sunku man kalbėti apie menininkus. Nežinau, kas jie yra. (Šypsosi.)

– Nesijauti esanti menininkė?

– Ne, nesijaučiu.

– Tai kinas – ne menas?

– O, tai logiškumo, racionalumo viršūnė!

– Tai kaip kiną vadinti?

– Meno šakų miksu. (Šypsosi.)

– Ar žinai, ką darysi toliau?

– Po kiekvieno projekto jaučiuosi visiškai sutrikusi. Filmo kūrybai atiduodu visą save ir tampu vakuumu.

– Gal iš tų žmonių semiesi ir įkvėpimo. Ar mėgsti mieste stebėti praeivius, kavinėje – lankytojus?

– Specialiai nestebiu. Manęs išorė nedomina tiek, kiek vidus. Jei pastebiu kokį žmogų, tai man įdomu su juo susipažinti, sužinoti, kokioje aplinkoje jis gyvena. Bet nesu žmogus, kuris greitai mezga kontaktus. Jau greičiau sugalvosiu, koks to nepažįstamojo pasaulis, nei prieisiu ir paklausiu. Šiaip nuo vaikystės domėjausi psichologija. Daug ligoninėje laiko praleisdavau, nes mano mama – vidaus ligų gydytoja (gimtajame mieste Klaipėdoje – red. past.).

– Domėjaisi psichologija, o kodėl suplanavai stoti į režisūrą?

– Neplanavau. Su kinu nieko bendra neturėjau.

Galvojau apie teatro režisūrą, bet Lietuvos muzikos ir teatro akademija nerinko kurso tada, kai stojau. Įstojau į kiną. Ir jis mane užvaldė. Paauglystėje svajodavau turėti tokią specialybę, kuri leistų prie įvairių sričių prisiliesti, nereikėtų zulinti vienos iki gyvenimo galo. Kinas šiuo atžvilgiu tai suteikia.

– Ar laikai save iš tų laimingųjų, kurie gyvenime rado savo pašaukimą?

– Gal. Aš stengiuosi gyventi taip, kad paskui nereikėtų grįžti mintimis atgal ir apverkti praleistų progų.

– Esi abejojanti?

– Aš pagal Zodiaką esu Svarstyklės. (Juokiasi.)

– Filmavimo aikštelėje esi aprėkusi komandos narius?

– Protrūkių nebuvo. Gal reikia išmokti pykti?

(Juokiasi.)

– Manai, kad esi per švelni?

– Taip, kartais per daug. Aišku, nenoriu pradėti šaukti. Bet kartais būna situacijų, kai reikia padaryti sprogimą, kad labiau klausytų. Reikia šito išmokti.

– Ką tik pabaigei ir į kino teatrus išleidai „Aurorą“. Gal dabar ilsėsiesi?

– Kad nėra kada, nes kinas reikalauja labai daug laiko. Kai pradėjau „Aurorą“ man buvo 26-eri.

O dabar tuoj bus 30. Laikas bėga ir norisi save realizuoti, kuo greičiau išbandyti naujus sumanymus. Jau dabar skaitau knygas ir ieškau temos kitam filmui.

2012.08.02 21:01:13

>> žirklės Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos: herojaus archyvo

Tik sutapimas, kad iš „Biplan“ gitaristo Olego Aleksejevo interviu imame iš karto, vos išleistas naujas albumas „Meilė“. Keletą mėnesių spaudėme Olegą, kad šis duotų viešai paskaityti vieną savo novelių (tenesupyksta literatūros specialistai už tokį įvardijimą), kurias kartkartėmis jis „išmesdavo“ paskaityti savo feisbuko draugams. Ir kai pagaliau TA diena atėjo, pasirodė ir albumas. Taigi, neišvengėme klausimų apie muziką, tačiau pasikalbėjome ir apie kitus jo pomėgius – rašymą bei fotografiją, kurie užima vis daugiau laiko. Kas žino, gal visa tai kada nors virs kūnu – smagia knyga ar įdomiu fotografijų albumu?

Kita biplano Olego pusė

Są pa – m ir

6 //

– m gr ra ka – tu na kl ul da m be m

© 370 370_028.indd 6

2012.08.02 21:01:53

– Turbūt interviu daliji ne taip dažnai kaip tavo pusbrolis Maksas Melmanas (jaučiu, kad ne visi žino šį faktą – aut. past.), nors, jei neklystu, tavo indėlis į grupės kūrybą taip pat nemenkas?

– Ir ačiū Dievui, kad nedaliju taip dažnai kaip Maksas. Tai ne pats įdomiausias užsiėmimas, be to, atima nemažai laiko. Kadangi Maksas yra pagrindinis grupės veidas, tas „malonumas“ atitenka dažniausiai jam. O dėl indėlio – dainas kuriame trise: Maksas, Seržas (bosine gitara grojantis Seržas Grėjus) ir aš. Mes su Maksu kuriame dainų tekstus, kartais – kartu su muzika, kartais – be. Seržas rašo muziką, daugiausia prisideda prie aranžuočių.

– O tu pats niekada nenorėjai būti frontmenu? Na, turiu omenyje, ar nenorėjai atimti iš Makso mikrofono?

– Jei būčiau norėjęs, būtinai tai būčiau padaręs. Būti frontmenu – sunkus darbas. (Šypsosi.) Be to, dar ir nemoku dainuoti.

– Albumas „Meilė“, bent jau sprendžiant iš titulinės dainos (kitų dar negirdėjau), savo skambesiu primena „Braškes“.

– O svetima muzika? Ar ji kaip nors veikia jūsų kūrybą? Juk turbūt žinai legendą apie legendinę Enya, kuri sėdi užsidariusi savo bokšte Pietų Dubline ir stengiasi neklausyti jokios muzikos, kad ši nedarytų įtakos.

– Aišku, kad svetima muzika veikia mūsų kūrybą. Maža to, mes praktikuojame labai dažnas svetimos muzikos perklausas, nes manome, kad tai labai svarbu. Kuo įvairesnės – tuo geriau. O Enya atvejis, mano galva, tiesiog graži legenda. (Šypsosi.)

– O ko klausote per tas perklausas?

– Labai įvairios muzikos. Kas nors atneša patinkančios muzikos, ir kol judame savuoju koncertiniu autobusiuku iš taško A į tašką B, klausomės, klausomės, klausomės. Jei labai nepatinka, metame tą CD lauk. (Juokiasi.)

– Esi šioks toks melomanas – mėgsti festivalius, klausai daug muzikos. Ar kada nors mėginai įsivaizduoti „Biplan“ pasauliniame kontekste?

– Nemanau, jog mes esame labai išskirtiniai, kad galėtume la-

Dar visai neseniai maniau, kad lietuviškai muzikai ateina paskutinioji.

Radijas krušo smegenis kuo toliau, tuo pigesne muzika.

Apie teliką išvis tyliu. Ir tada atėjo internetas, ir parodė jiems vidurinį pirštą.

Sąmoningai grįžote prie tokio skambesio? Juk niekam ne paslaptis, kad tas albumas buvo pats populiariausias.

– Oi ne, tikrai nesąmoningai. Tiesą sakant, man ir skambėjimas nepanašus. Grįžti 15 metų atgal būtų tikra savižudybė. O ir nemanau, kad sugebėtume atkartoti.

– Tam tikra prasme esate profesionalai – nors nesate baigę muzikos mokslų, bet iš to gyvenate. Kaip manai, ar tai, kad grojimas tapo darbu, nulemia muzikos kokybę? Juk nebėra to jaunatviško maksimalizmo, kai grojote tiesiog dėl to, kad to norėjote?

– Taip, be abejo, šiek tiek nulemia. Bet aš džiaugiuosi, kad neturime jokių kitų rimtų darbų. Visų pirma, neaišku, ar tas jaunatviškas maksimalizmas išliktų, jei gyventume iš kitos veiklos. Tiesiog vieną dieną užsiėmimas, kuris maitina, pateiktų ultimatumą – arba aš, arba muzika. Ir viskas baigtųsi. O antras dalykas – mūsų visų svajonė dirbti mylimą darbą išsipildė. Ir mes nekuriame dainų, kurios patiktų tautai. Gal ir kurtume, bet, deja, nežinome tokių dainų recepto. Ir mes iki šiol grojame dėl to, kad to norime.

370_028.indd 7

bai sudominti Vakarus, todėl mes ten ir nekišame nosies. Jei kada nors manysime kitaip – būtinai pabandysime. Kitaip yra su Rytais, todėl ta linkme ir vėl dirbame.

– O ar yra tokių grupių Lietuvoje, kurios galėtų būti įdomios pasauliui?

– Aš ne pasaulis, man sunku pasakyti. Gal ir yra. Žinau viena – yra nemažai tokių grupių, kurios nepadarytų Lietuvai gėdos, tarp jų, aišku, ir „Biplan“.

– Kaip apskritai vertini lietuviškos muzikos situaciją? Ar ji keičiasi į gera?

– Ačiū Dievui, atsirado internetas. Visai neseniai maniau, kad lietuviškai muzikai ateina paskutinioji. Radijas krušo smegenis kuo toliau, tuo pigesne muzika. Apie teliką išvis tyliu. Ir tada atėjo internetas, ir parodė jiems vidurinį pirštą. (Šypsosi.) Be abejo, su jo atėjimu prasidėjo kitos bėdos. Bet šiam pasaulyje kitaip ir būti negali. Mane labiausiai džiugina, kad internetas neturi sienų, todėl jei kokioje mažoje šalyje, tokioje kaip mūsų, atsiras kas nors itin vertingo, visas pasaulis tai netrukus būtinai pastebės.

– Gerai, užteks apie muziką. Šiame numeryje spausdinsime tavo prozą (nežinau, kaip tiksliai įvardyti tai, ką man atsiuntei). Iki šiol tavo kūrybą matė tik feisbuko draugai. Jaudiniesi?

– Ne, nesijaudinu. Visiems niekada neįtiksi, visada bus žmonių, kuriems tu būsi šūdo vertas, bet atsiras tokių, kuriems patiks tai, ką darai. O pastarųjų susikaupė jau nemažas būrelis. Būtų smagu tą ratelį praplėsti. (Šypsosi.)

– Nuo ko viskas prasidėjo? Pajutai nenumaldomą norą? O gal genuose tai užkoduota – kas nors iš giminės puikiai rašo?

– Prasidėjo viskas, matyt, dar ankstyvoje vaikystėje. Visada mėgdavau fantazuoti, ir dažniausiai, kai pasakodavau kokį man nutikusį dalyką, suteikdavau jam kiek kitokių spalvų, kai kurias vietas pagražindavau tokiu gerietišku melu.

Taip darau iki šiol, nes manau, kad nieko nėra blogiau už nuobodžiaujantį pašnekovą.

O jei apie genus... Žinau, kad mano Sibire gyvenantis senelis neblogai rašo. Deja, neteko skaityti. Mano tėvukas rašė puikius dienoraščius.

Bet tai žino tik jis ir aš. Bet jam atrodo, kad žino tik jis, nes būdamas vaikas jo dienoraščius skaitydavau paslapčiomis. Skaičiau gan ilgą laiką.

Bet vieną dieną perskaičiau tai, ko neturėjau ir nenorėjau žinot, ir lioviausi tai daręs. Galbūt tėvas tai parašė, kažkaip sužinojęs apie slaptą skaitytoją. O gal ir ne. (Šypsosi.)

– Muzikinis talentas, beje, irgi yra paveldimas. Ar jūsų su Maksu giminėje buvo muzikantų?

– Na, lyg ir nebuvo... Nors ne, meluoju. Mūsų močiutė skambino gitara. Tik, deja, man neteko to išgirsti.

– Pastebėjau, kad tavo kūryboje gausu aliuzijų į vaikystę. Kiek ten tikrų dalykų, kiek fantazijos?

– Taip, rašydamas dažnai grįžtu į vaikystę. Man ten iki šiol yra gražu, ir daug kas nenuveikta, taip aš galiu užpildyti tas spragas. Rašydamas, kaip ir kalbėdamas su pašnekovu, sakau beveik vien tiesą, tik suteikiu jai kiek kitokių spalvų su nepiktu melu.

– Pats daug skaitai. Neklausiu, kokie rašytojai tavo mėgstamiausi. Geriau pasakyk, ką iš perskaitytų knygų pavadintum tikru mėšlu.

Ir ar pajutęs, kad knyga bloga, meti ją į šalį, ar skaitai iki galo?

– Tiesą sakant, pastaruoju metu skaitau nedaug, visą savo laisvą laiką stengiuos paskirti kitiems mėgstamiems užsiėmimams – fotografijai, muzikai, galų gale rašymui. Jei knyga man nepatinka, jos ir neskaitau. Anksčiau kažkada kankindavausi iki galo, bet dabar gaila laiko. Tačiau jei man nepatinka knyga, niekada nemanau, kad tai mėšlas, suprantu, kad kas nors ją įvertins tinkamai. Apskritai, pastaruoju metu stengiuosi nesidrabstyti mėšlais. Tai neteisinga.

– Gal ir pats kada išleisi knygą?

– Manau, kad tam ateis laikas.

– Kiek žinau, užsiimi lomografija. Nuo ko viskas prasidėjo?

– Lomografija užsikrėčiau prieš metus, tuo pat metu kaip ir fotografija. Tiesiog pas vieną draugę pasiskolinau „Zenit“ – šiaip papyškinti, prisiminti, kaip elgtis su juostiniu aparatu. Ir užsikabinau. Pradėjau domėtis kitais senais rusiškais aparatais, nemažai jų prisipirkau. Fotografavau į kairę ir dešinę. O vieną dieną internete sužinojau apie lomografiją. Iškart supratau, kad tai yra mano. Man patinka, kad lomografijoje nereikia laikytis jokių taisyklių. Ne tai, kad man patinka jas laužyti, ne... Tiesiog patinka nekreipti į jas dėmėsio.

2012.08.02 21:02:13

>> žirklės

– Tau svarbu objektas (ką fotografuoti), pats procesas ar rezultatas?

– Ir svarbu, ir nesvarbu. Jei objektas nepatraukia mano dėmesio, aš jo ir nefotkinu. Bet tai nereiškia, kad kitą dieną aš to objekto nepamatysiu kitu kampu, patrauklesniu, ir neimsiu jo pyškinti. Išties, fotografijoje labiausiai mane žavi tai, kad ji leido man bent pirštuku prisiliesti prie vaizduojamojo meno. Man visuomet jis patiko, bet Dievulis neapdovanojo.

– Sutik, žodis „menininkas“ labai slidus. Ar pats drįstum save taip apibūdinti?

– Dažnam lietuviui šis žodis skamba beveik kaip įžeidimas. Menininkas – valkata. Menininkas – alkoholikas. Menininkas – psichiškai nesveikas. Menininkas – tinginys. Aš nežinau, kur šaknys. Gal tai palikimas iš sovietinių laikų. Taip, drįsčiau save pavadinti menininku. Visą gyvenimą gyvenu, dirbdamas kūrybinį darbą.

Vargu ar galėčiau gyventi nekurdamas. Tai skamba banaliai, bet taip yra.

– Kas, tavo nuomone, yra tikras menininkas?

– Kaip skelbė užrašas ant šemeco sienos, „Menininkai yra visi, tik ne visi tai žino“.

Olegas Aleksejevas

„Apie mane ir Mulkį.

Paauglystė“ N

emėgstu paauglių. Nemėgstu prisiminti savo paauglystės. Iš tikrųjų, tai mažai ką ir atsimenu. Kartais išplaukia kokių prisiminimų, užrašau juos.

Kaip ir dauguma, paauglystėje turėjau begalę draugų. Bet su Mulkiu kurį laiką bendravome daugiausia. Nežinau, kas mus siejo, mes buvome visiškai skirtingi, iš priešingų pasaulių.

Jis – vienturtis, aš iš daugiavaikės šeimos. Jis – neišvaizdus vaikis, ūgio vos daugiau nei metras, o mane bendraklasės išrinko „misteriu“ man net nepasirodžius tame jų surengtame kvailame konkurse. Mulkį kamavo begalė kompleksų, o aš jų beveik neturėjau arba labai gerai buvau juos užmaskavęs.

Namuose Mulkį supo tik moterys, jis buvo vienintelis vyras toje šeimoje, net ir šuo, ir tas buvo moteriškos giminės.

O mano namuose gyveno labiau vyriška kompanija.

Nepaisant viso to, mus kažkas siejo.

Mulkis keliais mėnesiais buvo vyresnis, bet jis nuolat manęs visko klausinėdavo, lyg aš būčiau visažinis. Klausinėdavo apie viską: apie jam nežinomų žodžių reikšmę, apie moterų ir vyrų anatomiją, apie karą, apie gyvūnus, apie žinomus žmones, apie pasaulio sostines. O aš į kiekvieną jo klausimą turėjau atsakymą. Na, beveik į kiekvieną. Kartais man atrodydavo, kad Mulkis nesugeba įsiminti informacijos, nes, būdavo, tą patį klausimą jis užduodavo antrą, o kartais ir trečią kartą. Bet aš kaskart tenkindavau jo smalsumą. Buvo smagu jaustis visažiniu, juolab kad taip jaučiausi tik jo kompanijoje. Matyt, tai ir buvo mūsų bendravimo pamatai – aš su juo jaučiausi geresnis, viršesnis, protingesnis ir visokesnis. O jis... Jis tiesiog neturėjo draugų...

8 // © 370 370_028.indd 8

Bet mums abiem buvo linksma. Ir tai svarbiausia. Linksminomės ne itin padoriai – vagiliaudavome parduotuvėse, nuo Pedagoginio universiteto bendrabučių pirmame aukšte esančių prausyklų langų nulupdavome dažus ir vakare stebėdavome čia atėjusias pasipliuškenti studentes, perlipdavome per aukštą pieno kombinato tvorą, įsliūkindavome patyliukais į ledų cechą ir išnešdavome pilnus maišus ledų – to plombyro po penkiasdešimt kapeikų.

Suvalgydavome tų ledų po vieną dešrą, visa kita bombomis skrisdavo nuo mano penkiaaukščio namo stogo, o kartais iš pieno kombinato pasisekdavo išnešti pilnus maišus glaistytų sūrelių – anuos itin mėgome. Ko nesuvalgydavome, sumaitindavome benamiams šunims. Labai greitai tų šunų aplink mus sukiodavosi vis daugiau, kol galų gale jų kompanija mums gerokai įgriso

ir mes nustojome jiems rengti labdaringus pietus.

protingų dėdžių sugalvota technika.

Šiaip fantazijos mums netrūko – jei ne tėvai, mes namo visai nebūtume grįždavę, būtume turėję ir naktį kuo užsiimti.

Tiesa, ir tėvai ne visuomet buvo kliūtis mūsų linksmybėms. Kartą tarpmiestiniais autobusais nusigavome velniai žino kur, laukais ir miškais pražygiavome pusę dienos ir atsidūrėme ten, iš kur kelio atgal atrasti jau nesugebėjome.

Į kepyklą mes įsliūkinome sau priimtinu būdu – per tvorą. Galėjome tai padaryti kaip visi žmonės, bet ši mintis mums į galvą kažkodėl neatėjo. Mulkis žinojo visus šios kepyklos koridorius, tad lengvai suradome tą didžiulį katilą ir jo prižiūrėtoją – Mulkio senelę. Įėję radome ją persisvėrusią per aukštus katilo kraštus su ilgu basliu rankose. Ji įnirtingai kažką darė, net nepastebėjo nelauktų svečių. O kai pamatė mus – vos neįkrito į tą katilą. Mulkis juokėsi. Juokinga buvo ir man, bet mane kitaip auklėjo, tad aš neišsidaviau.

– Matyt, ne tuo keliu nuėjome, – teisinosi Mulkis. – Tiesiog kelerius metus nebuvau savo kaime, bet tu nepergyvenk, tuoj rasime.

Neradome. Dabar tai aš jau suprantu, kad jokio kaimo nebuvo. Mulkis viską išgalvojo. Na, kad linksmiau būtų. Ir buvo linksma. Pirmą kartą gyvenime paragavau varlių šlaunelių. Į kelionę Mulkis buvo pasiėmęs dėžutę šprotų (rimtai pasiruošė nuotykiams), tad juos mes labai greitai sutvarkėme. Vėliau, kai išalkome, prisigaudėme varlių, Mulkis nudyrė joms odą, o aš kepiau jų šlauneles ant laužo toje šprotų dėžutėje. Skonis buvo fantastiškas. Tikriausiai dėl to aliejaus, kuriame mirko vargšės žuvytės. Į vakarą, kai jau pradėjo temti, man pasidarė kiek baugu. Mes nežinojome, nei kurioje pusėje Vilnius, nei kiek kilometrų mes nuo jo esame. Mes net nežinojome, kur miegosime. Beveik sutemus priėjome kažkokį ežerą. Kitame jo krante žmonės degino laužą. Po valandėlės su tais žmonėmis laužą deginome ir mes. Mus vaišino maistu, alumi ir cigaretėmis. Aš rodžiau savo triuką – basomis vaikščiojau stiklo šukėmis. Visiems patiko. Šis triukas visada visiems patiko. Miegojome palapinėse.

Kitą dieną tie žmonės mus nuvežė į artimiausią autobusų stotį ir įsodino į autobusą, važiuojantį į Vilnių.

Nujaučiau, kad namiškiai manęs pasigedo, žinojau, kas laukia manęs namuose, tad namo sugrįžti visai neskubėjau. Tuo metu labai pavydėjau Mulkiui, jo niekas nepasigedo – nei mama, nei senelė, tik kalė lojo ir ilgesingai inkštė kitapus namų durų. Be jos, namuose daugiau nieko nebuvo. O Mulkis ir toliau maigė skambučio mygtuką – gal tikėjosi, kad ji susipras pasukti spynos užraktą ir įleis mus į vidų. Galiausiai jis suprato, kad stebuklas neįvyks, spyrė kiek turi jėgų į duris ir pasiūlė keliauti pas jo senelę darban.

Senelė dirbo duonos kepykloje – toje, kur kepa tas baltas plytas. Tai pati bjauriausia mano ragauta duona, jos negelbėja net tirštai užpiltas kondensuotas pienas. Senelė dirbo prie didžiulio katilo. Minkė kelias tonas tešlos. Tiksliau, stebėjo, kaip tai daro sudėtinga

– Ir kas čia tau taip juokinga? – įsižeidė senoji. – Ko atėjote?

– Pamaniau, jei tu įkristumei į šį katilą, gal pagaliau ta nelemta duona įgautų truputį geresnį skonį. Kokį velnią tu ten darei tam katile, ir kur tavo akiniai?

Senelės akiniai buvo tam katile. Prieš mums ateinant jie nukrito senolei nuo žilos galvos. Tėškėsi tiesiai į tešlą. Į kelias tonas velniai žino kam skirtos duonos tešlos.

Mes su Mulkiu gan greitai įtikinome senelę, jog tokia čia ir bėda, kad keliose šio plytgalio riekėse kas nors ras mažą akinių fragmentą.

– Juk ne žiurkės uodega, senele! – ramino ją anūkas.

Galų gale senelė įdavė Mulkiui raktus ir kiekvienam po dvi plytas šiltos, ką tik iš krosnies ištrauktos duonos. Kol ėjome namo, džiuginome visus pakeliui sutiktus sparnuočius – balandžius, žvirblius ir kitus, kurių pavadinimus žino ne kiekvienas miesto vaikis.

Kad kas žinotų, kaip aš tuomet pavydėjau Mulkiui.

Būčiau viską atidavęs už tokius nerūpestingus tėvus. Šis kalės vaikas nesulaukė nė vienintelio priekaišto. O manęs namie laukė tikra pirtelė. Bent jau turėjo laukti.

Tiesą sakant, šito aš neatsimenu...

2012.08.02 21:02:41

370_028.indd 9

2012.08.02 21:02:57

>> menas

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotraukos: herojaus archyvo

Malaizija vijosi lietu

„Manau, ir koja tapyt galėčiau, jei reikalas prispirtų“, – sako Ernestas Zacharevičius, per mėnesį perdažęs Malaizijos kultūrinį veidą. Nepasakyta per riebiai, nes Malaizijoje yra Penangas, o Penango sostinė Džordžtaunas nuo birželio vidurio mėnesį pulsavo festivaliu „Georgetown festival 2012“, kurį savo projektu „Atspindint Džordžtauną“ garsino ir Ernestas. .........

Tarptautinis dviratis Džordžtaunas yra antras pagal populiaciją Malaizijos metropolis su daugiau nei dviem milijonais akių. Vadinasi, ir meno tiekai akių reikia atitinkamo didumo – Ernesto darbai Penango gatvėse savo masteliu buvo kolosalūs. Tiesioginiu ir garso požiūriu. Nesinori saldžialiežuvauti, tačiau net „The Wall Street Journal“ kalbino Ernestą ir lietuvį pavadino naujuoju Banksy, jo darbais dalijosi tokie prašmatnūs meno tinklaraščiai kaip „Fubiz“, „This is Colossal“, „iGnant“, „Street Art Utopia“, „Demilked“ ir daug kitų.

Neką riebiau pasakyta ir dėl tapymo kojomis, nes tam tikra prasme ir Malaizijos atveju Ernestui reikėjo papildomų galūnių, beveik makluhaniškų kūno tęsinių, kad nutapytų šešių–penkiolikos metrų aukščio darbus: tai buvo ilgi teptukai lyg ant meškerių, didžiulės pastolių konstrukcijos, kranai.

Pirmasis kūrinys, kuris malaiziečius privertė subruzti, buvo interaktyvus darbas, vaizduojantis du vaikus, nutrūktgalviškai važiuojančius dviračiu. Dviratį prie sienos Ernestas pritvirtino tikrą ir pakvietė vietos gyventojus fotografuotis prie darbo. Azijiečiai mėgsta fotografuotis: jie vijosi dviratį, tampė vaikus už ausų, šokinėjo ore aplinkui, inscenizavo kitas gyvas situacijas. Nuotraukų į Ernesto feisbuko puslapį, turintį dešimt tūkstančių gerbėjų, buvo atsiųsta arti dviejų šimtų ir taip interaktyvus dviratis įrodė savo gyvybingumą ir prasmę – juo galima nukeliauti net už Azijos ribų, iki „The Wall Street Journal“.

Būtent straipsnis šiame portale padėjo pamatus tarptautiniam šuoliui. Po jo žinia apie Malaizijos gatvėse dūkstantį talentingą menininką pasklido masiškai. Kitas Ernesto kūrinys beveik simboliškai parodė tokį projekto atsispyrimą. Tai buvo aštuonių metrų aukščio mergaitė tradiciniu kostiumu, pasirėmusi į pastato langų stogelius lyg tuoj startuosianti bėgikė. Maždaug tada, birželio viduryje, Ernestui prasidėjo mėnesį trukęs maratonas. „Ne. Nemanau, kad galima fiziškai būti labiau užsiėmusiam, nei esu dabar. Nors taip manau kiekvienąkart, kai imuosi naujo projekto, parodos, užsakymo“, – apie naująjį laiką sako Ernestas.

10 // © 370 370_028.indd 10

Diabolo pelno ringitų Į Malaiziją Ernestas su drauge Gabija Grušaite pirmą kartą atvyko 2009 m. po studijų Middlesex universitete Londone. Praeitais metais juodu nusprendė kraustytis į Penangą – turbūt nugalėjo abiejų menininkų (Gabija yra rašytoja, knygos „Neišsipildymas“ autorė) godumas pasauliui, trauka naujiems dalykams. Bet naujų dalykų Malaizijai pasiūlė ir jie: namo, kuriame įsikūrė, pirmame aukšte atidarė galeriją-kavinę „Fork Mee“, kur Gabija ruošė maistą, Ernestas plakė gėrimus.

O kartais niekas nieko neruošė. Kartais čia buvo galima mokytis piešti, pavartyti

knygų, pažiūrėti meno – „Fork Mee“ veikė laisvės bei pasirinkimo, kada kurti ir būti, principu.

Dar Ernestas vietos žmones gatvėse stulbino žongliruodamas ir vartydamas ore diabolo, kurį valdo ne blogiau nei teptuką. Penangiečiai apsupdavo užsienietį fokusininką gatvėje, dažnai net įmesdavo Malaizijos ringitų. Vietos vaikai tiesiog įsimylėjo lietuvį, galbūt todėl jo projektas „Atspindint Džordžtauną“ vaizdavo daugiausia vaikus. Visi nutapytieji yra jo mokiniai (Ernestas Penange turi savo studiją, kur moko vaikus ir suaugusiuosius dailės – aut. past.), kuriuos jis pats ir fotografavo.

Spontaniškas žaidimas, atitraukiantis nuo kasdienės rutinos, yra būtent tai, ką labiausiai vertinu kurdamas.

Meninės dinozaurų lenktynės „Prie vieno iš mano piešinių, kur nutapytas berniukas, važiuojantis motociklu „Minsk“, nežinomas menininkas nupaišė dinozaurą, besivejantį motociklą. Negalėjau žiūrėti į tokį įžūlų vandalizmą pro pirštus ir tą pačią naktį nutapiau kitą vaikį – laikantį dinozaurą už pavadėlio. Nepraėjus kelioms dienoms atsirado dar vienas dinozauras – pasislėpęs už kampo ir labai išsigandęs... Spontaniškas žaidimas, atitraukiantis nuo kasdienės rutinos, yra būtent tai, ką labiausiai vertinu kurdamas“, – dar vieno savo kūrinio gyvenimą pasakoja Ernestas.

Darbų Malaizijos atvirose erdvėse pradžia buvo didžiulis senyvo azijiečio, paskutinio žmogaus mieste, užsiimančio tradicine kinų kaligrafija ir akmens graviūra, veidas. Jį Ernestas nutapė dar pernai. Dabar šis kūrinys jau blunka dėl nepalankių dažams oro sąlygų. „Niežti pirštai pirmąjį darbą pataisyti naujais dažais, bet kažkaip vis atkalbinėja mane visi, sako, nublukęs įdomiau“, – kalba Ernestas. Vykdant projektą miesto pažiba tapęs menininkas sulaukė dažų įmonės paramos ir, tikėtina, kiti darbai dar ilgam Džordžtaune leis vaikščioti po taškus, kur yra lietuviškojo Banksy, tik geresnio, darbų.

Salierai, mangai ir direktorius Liepos viduryje Ernestas nutapė paskutinį projekto „Atspindint Džordžtauną“ darbą – milžiniško dydžio (15 x 15) triratyje, vadinamajame trisho, sėdintį atsipūtusį senioką. „Toks vežimas yra viena pagrindinių turistų transportavimo priemonių mieste. Siena yra toje gatvėje, kur visi trisho vairuotojai per pietų karštymetį atvažiuoja pailsėti“, – Azijos gyvenimo būdas Ernestui negailėjo idėjų piešiniams. Šį finalinį projekto kūrinį „37O“ priėmė kaip ženklą, kad menininkas atgauna kvapą ir jau galima sau leisti jį pašnekinti ir keliais potėpiais pažinti.

2012.08.02 21:03:35

– –Ž m di dž sa po ats sk hu

–K pa –V ter bi is let

– M – vie čia nė M

– – ta lab ta

– išm –

tuvio meną

– Ką manai apie Banksy?

– Žaviuosi ne tiek jo meniniais gabumais, kiek jo gebėjimu labai paprastomis meninėmis priemonėmis sukelti didelius socialinius padarinius. Daug menininkų pavydžiai kritikuoja Banksy dėl jo šlovės, ir jie turbūt teisūs sakydami, kad jo darbai prastai atlikti, paviršutiniški popkultūros pavyzdžiai. Tačiau kiekvienas jo kūrinys atsitinka tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, kabinant skaudžiausias socialines temas, naudojant labai taiklų humoro jausmą, ir tai tik sveikintina.  – Kurie atsiliepimai apie projektą Malaizijoje tau pačiam buvo reikšmingi?

– Vienas pirmųjų straipsnių už Malaizijos ribų buvo interviu „The Wall Street Journal“. Labai maloniai nustebintas buvau, kai pamačiau savo darbus „Fubiz“ ir „This is Calossal“ bloguose, kuriuos pats  seku jau keletą metų.

– Kokiomis aplinkybėmis atsidūrei Penange, Malaizijos kultūros sostinėje?

– Atsitiktinumas, trumpa kelionė po Aziją virto ilga viešnage Malaizijoje. Smagu tai, kad kai aš čia atsikrausčiau, Penangas dar nebuvo Malaizijos kultūros sostinė. Dabar iš spaudos atrodo, kad tai yra Azijos meno Meka.

– Kuo tapai didžiules sienas?

– Esu pripratęs prie tradicinės tapybos ir sienas tapau taip pat kaip drobes: didelė siena – didelis teptukas. Tai labai paprastas įrankis sienom dažyti ir labai nepaprastas jo panaudojimas.

– „Fork Mee“ buvai atsakingas už gėrimus? Kur išmokai plakti kokteilius?

– Kokteilius plakti išmokau dar gyvendamas Lietu-

370_028.indd 11

voje, dirbdamas klube „Intro“, tačiau „Fork Mee“ buvo labiau galerija-kavinė nei kokteilių baras. Azijoje žmonės labiau mėgsta skaniai pavalgyti nei išgerti. Nors savaitgaliais užmaišius kibirą sangrijos svečių niekada netrūkdavo.

– Ką darei projekto   parodoje „Rescube“?

– Buvau parodos dalyvis ir kuratorius, „Rescube“ idėja gimė susibėgus grupei jaunų menininkų, kurie šiuo metu gyvena ir kuria Džordžtaune. Šeši menininkai, šešios nuomonės, viena vizija. Smagu buvo, kad ir paroda pavyko, ir atidarymo tūsą padarėm tokį, kokio Džordžtaunas nebuvo matęs.

– Yra privisę įvairių menininko įvaizdžių. Kokį tu matai šių dienų menininką?

– Stengiuosi neskirstyti žmonių į kategorijas ar pagal stereotipus. Vienaip ar kitaip, tai tik pavadinimai, priklijuojami medijos ir visuomenės. Menininkai nelabai ką turi bendra su tuo.

– Net vengiant menininkams klijuojamų klišių, vis tiek turbūt yra kas nors, kas yra bendra kiekvienam   menininkui?

– Jei menininkas turi ką nors, ką turi visi kiti menininkai, tada jis labai neįdomus menininkas.

– Kokių pokyčių matai šiandieniame mene?

– Bandau pokyčius kurti, ne juos stebėti. Manau, tai menotyrininkų darbas.

– Koks tavo ryškiausias prisiminimas iš Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos?

– Pabundu savo bendrabučio kambaryje. Jokių prisiminimų iš praeitos nakties. O direktorius sėdi ant kėdės šalia mano lovos ir tyliai repetuoja moralizuojančią kalbą.

– Kas yra tavo Didysis Judintojas?

– Gabija. Jei ne ji, aš iš lovos nesikelčiau ir maisto telefonu užsisakyčiau.

– Ar yra kokių nors dalykų, kurių europietis tiesiog negali įsisąmoninti, kalbant apie Aziją?

– Pasaulyje, kuriame ekonomika stabili, mums, vakariečiams, labai sunku apsiprasti su depresuotų cinikų trūkumu.

– Kokių originalių alergijų turi?

– Turiu alergiją salierams, mangams ir kvailiems žmonėms.

Nors trečioji ne tokia jau originali.

2012.08.02 21:04:06

>> mada Rašė: Sandra Kliukaitė Nuotraukos: Karolio Milaševičiaus

„labàdienà“ – grafikos dizaineriai prieš negatronus Jie: Petras Navickas ir Rapolas Vosylius – grafikos dizaineriai.

Gyvena: Vilniuje.

Baigė: grafinį dizainą Vilniaus dailės akademijoje.

Pradėjo: kurti dizaino ženklą „labàdienà“.

Emigruotų į: Naująją Zelandiją arba Marsą.

Knygos: varto, bet neskaito.

Filmai: viskas iš sci-fi žanro – „Odisėja“, „Terminatorius“, „Robokopas“... Įkvėpimas: gamta, vaikystė, žaislai...

Kolekcionuoja: transformerius.

Mėgstamos vietos: neturi mėgstamiausių vietų, eina ten, kur būna smagu, ir ten, kur eina draugai.

„Labà dienà“, – su jumis sveikinasi du šviežiai iškepti grafikos dizaineriai. Šie dizaineriai nekuria grafinės revoliucijos, niekam nesistengia įtikti ar ko nors kopijuoti. Jie tiesiog kuria tai, kas jiems patinka, ir net neįsivaizduoja, kuo visa tai baigsis... ............ . ............... ........... ..... .

....

Petras grafinį dizainą baigė tik šiemet ir už savo sukurtą interneto programėlę, su kuria galima pačiam pasidaryti herbą, buvo apdovanotas Jaunojo dizainerio prizu. Rapolas grafinio dizaino studijas baigė pernai ir iki šiol dirbo vienoje garsioje reklamos agentūroje, bet nusprendė darbą mesti tam, kad galėtų daugiau laiko skirti „labadienai“. Jis sako, kad tai daug įdomiau, negu sėdėti visą dieną darbe ir laukti, kol galėsi eiti namo.

Taigi, jums prieš akis interviu apie tai, kaip gimsta ir vystosi naujas lietuviškas dizaino ženklas, ką skaito ir žiūri dizaineriai, šiek tiek svaiginantys pasakojimai nuo Odisėjos iki Marso, nuo miško iki gobeleno, nuo transformerių iki negatronų...

12 // © 370 370_028.indd 12

– Rapolai, Petrai, kaip jūsų gyvenime atsirado „labàdienà“?

Rapolas: – Svarstėme, kad būtų neblogai ką nors daryti, ir atsirado toks teigiamas žodis „laba diena“. Labai gražus, lietuviškas žodis – pasisveikinimas, visų pažinčių užmezgimas. Nuo to žodžio tikriausiai ir prasidėjo tai, ką dabar darom. Dabar, kai eini su marškinėliais, pažymėtais à raide, žmonės netgi sveikinasi (šypsosi).

– Žmonės gatvėse jau atpažįsta jūsų sukurtus daiktus?

Rapolas: – Labai smagu, kad užtenka tokio paprasto dalyko kaip marškinėliai, kad žmonės gražiai pasisveikintų ir tau nusišypsotų. Vadinasi, žmones tai veikia. Ir veikia teigiamai, o tai svarbiausias dalykas.

Iš tiesų, mus visi labai promina. Kasos čekiuose rašoma „laba diena“, įjungi žinias ir sako: „Laba diena“, – nemokama reklama (juokiasi), tik Čekuolis nesako „laba diena“. Peržiūrėjom visas jo laidas, ir nė karto jis nepasakė „laba diena“ (šypsosi). Visada jis pasisveikina kaip nors kitaip...

– Kodėl pirmiausia atsirado būtent riboto tiražo marškinėliai ir kepuraitės, o ne kas kita?

Petras: – Buvome įpratę prie tokios medijos, kai viskas spausdinama. Viską matai per kompiuterį, o čia atsiranda tikri daiktai. Iniciatyva, kai mūsų daiktai atsiduria ant kitų žmonių, yra labai smagi. Labai smagu, kai pamatai kitą žmogų, kuriam patinka tai, ką darai, patinka teigiamos žmonių reakcijos.

Rapolas: – Kai nuperka tavo daiktą ir jį nešioja kiekvieną dieną, ateina toks vidinis džiaugsmas, skatinimas toliau kurti ir daryti, plėstis. Taigi, po truputį ramiai ir natūraliai bandome kurti. Bet vien drabužiais nenorim apsibrėžti. Tačiau kas bus toliau, nežinom. Stengiamės nieko neforsuoti per daug, viską darom laisvai.

– Dabar jūsų drabužių galima nusipirkti tik internete?

Rapolas: – Ne, jau turime keliose parduotuvėse savo stendukus, bandysime ir į užsienį kaip nors  prasibraut... Šiaip mums sudėtinga su komerciniais dalykais, kai nelabai abu

tai išmanom, bet gal su laiku perprasim...

(Juokiasi.) Mums reikia vadybininko, bet paprasti vadybininkai nieko nesupranta, nes čia reikia žinoti daug pašalinių dalykų. Gal Vilniaus dailės akademija dabar užaugins naują kartą gerų vadybininkų, nes atsirado nauja magistro specialybė – dizaino vadyba. Na, o mes darysime tai, kas mums įdomu, ir žiūrėsime, kas išeis  . .

– Jūsų kuriamuose darbuose labai daug lietuviško miško motyvų, malkų ir net močiutiškų gobelenų... Iš kur visa tai atsirado?

Petras: – Gilioji mūsų kūrybos pusė – lietuviški motyvai, tai yra „labàdienà“ dizaino ašis.

Rapolas: – Pamatėme, kad kiti ką nors kuria, bet kažkodėl bando slėptis po visokiom anglų kalbom, bando suvaidinti užsieniečius, tai mes darome priešingai.

O gobelenai atsirado (šypsosi) iš močiutės sodybų ir sodų, kur kabėdavo ant sie-

2012.08.02 21:04:36

nų va



– Ra nė vis Ta už si, ta ne Pe ne kl

–K Pe ša

–B Ra pa

m... bet ta, lyar ų, ė– ai, eis

ai kų vi-

– di-

ors vinti ai. uie-

– Ir be kompiuterio? Juk be kompų šiuolaikiniame pasaulyje beveik nieko nebūtų...

Rapolas: – Reiktų ir išgyventum. Žiūriu į jį kaip į darbo įrankį – ateini, padirbi ir nueini nuo jo. Galėčiau be jo gyventi, bet tada nedirbčiau. Geriau būtų klausti – be ko nesinorėtų gyventi? Be kompiuterio, be hobių tikriausiai labai sunku gyventi...

Be Grybauskaitės. (Kikena.)

– Kodėl? (Šypsausi.)

Rapolas: – Kas išgelbėtų mergaitę?! (Juokiasi.)

Petras: – O aš neišgyvenčiau be dviračio. Visur dviračiu važiuoju. Negalėčiau turbūt be jo. Nesinorėtų gyventi, jeigu dviračių nebūtų.

– O galėtumėt be feisbuko gyventi?

Rapolas: – Aš labai norėčiau, bet vis nesiryžtu tam. (Juokiasi.)

– Kur daugiausia važiuojat?

Rapolas: – Važiuojam su šeimom į kalnus kiekvienais metais.

Vasarą mokėmės erasmusuose abu. Iš tikrųjų prioritetinis mūsų pinigų leidimas – kelionėms.

Petras: – Kelionės yra tas dalykas, be kurio nesinorėtų gyventi.

Rapolas: – Tada kompą išmetam. (Juokiasi.)

– Į kurį miestą ar šalį emigruotumėte savo noru?

Rapolas: – Į Naująją Zelandiją labai norėčiau nuvažiuoti. Barselonoje šiek tiek pagyventi būtų neblogai...

Petras: – Aš taip pat turbūt norėčiau į Naująją Zelandiją, nes ten susikerta visi keturi metų laikai. Kadangi užsiimam dviračių ir snieglenčių sportu, ten būtų labai gerai – visos stichijos vienoje vietoje. Šiaip norėtųsi kur nors toliau pabūti. Į Marsą būtų neblogai! (Juokiasi.) Savaitę pagyvenčiau kapsulėje Marse, bet ne tame, kuris yra Islandijos gatvėje... („Marsas“ – baras Islandijos g., Vilniuje, – aut. past.). (Juokiamės visi.)

– Domitės mada?

Petras: – Nesam mados maniakai.

– O ką manote apie hipsterius?

Petras: – Nieko nemanau. Subkultūra, ir tiek. Visada kas nors būdavo – reiveriai, pankai, dabar hipsteriai...

– Ar jie dar madingi?

Petras: – Man keistas toks jų prieštaravimas: mada būti nemadingiems. Juos pakeis kokia nors kita subkultūra. Viskas sukasi ratu. Kaip buvo reivas, greitai atsiras kas nors kitas.

Atsiras kokie nors postreiveriai?..

“sojickejni sodaM„ ,ajeD -ielunen uaičat ,ojėmialen ųiledom įlad ri ųknar uad

– Turite autoritetų?

Rapolas: – Tikriausiai neturiu vienetinių pavyzdžių. Asmeninį autoritetą formuoja tai, kas patinka ir nepatinka, visuma.

Petras: – Yra asmenų, kuriuos gerbi tam tikrose srityse – muzikos, dizaino. Anksčiau žavėjo Paulas Randas (amerikiečių grafi kos dizaineris – aut. past.), dabar įkvėpimas ateina iš gamtos, iš neapčiuopiamų vertybių, įkvepia net Lietuvos grožis, natūralumas. Nebūtinai žmogaus darbai.

Rapolas: – Mane, iš tiesų, įkvepia vaikystė – tai aukščiausias

fantazijos taškas. Kuo nori – tuo gali būti, ką sugalvoji – tai gali daryti. Vaikystė labai svarbu. Visą laiką norėčiau žaisti. Labai supykau ant tėvų, kai sužinojau, kad mano visus žaislus kažkur nukišo. Bet čia nesvarbu... (Juokiasi.)

Petras: – Turėjai transformerių? Aš su lego žaisdavau...

Rapolas: – Transformerius dabar perku. Arba gaunu dovanų, nes iš visų visą laiką dovanų prašau transformerių. Man jie patinka.

– Geriausi filmai jums yra...

Petras: – Sunku įvardyti vieną, bet mėgstamiausias žanras tai tikrai sci-fi.

Rapolas: – „Terminatorius“, „Robokopas“, „Šnipų vaikučiai“ su Banderasu, „Nuogas ginklas“ (juokiasi abu) – tai tokia labai lieva parodija...

Petras: – O jei rimčiau šnekant, man patinka tie seni fi lmai, platūs kadrai, didelės erdvės, pavyzdžiui, Stanley Kubricko visi fi lmai patinka. „Švytėjimas“ buvo visiška jėga, taip pat „Odisėja“.

Dar „Taksi vairuotojas“ labai krūtas fi lmas, visiškai sužavėjo...

Man patinka seni retro fi lmai, nes ten yra praeities požiūris į dabartį. O dabar naujuose fi lmuose viskas labai sukomercinta ir pateikta ant lėkštutės, nieko nereikia galvoti.

Rapolas: – Čia gal durnėja rinka? (Šypsosi.) Galbūt žmonės bunka – pradeda žiūrėti vienodus fi lmus, valgyti vienodą maistą... O galbūt jie tokie jau gimsta? (Juokiasi.)

– Kokia muzika sukasi jūsų grotuvuose pastaruoju metu?

Rapolas: – Abu klausom elektroninę muziką, bet kartais paklausom ir, pavyzdžiui, džiazo. Vyksta naujos paieškos nuo hiphopo iki elektronikos, labai įdomu stebėti, kaip viskas keičiasi ir kaip vystosi naujoji muzika.

Petras: – Lietuvos elektroninės muzikos kultūra puiki, tarkim, emigravusi lietuvaitė Mamiko Motto, kuri iš Amsterdamo transliuodavo savo muziką. Yra muzikoje jaunų genijų, su kuriais net teko kolaboruoti.

– Skaitote knygas?

Petras: – Aš truputį stengiuosi skaityti.

Rapolas: – Aš nelabai. Petrai, tai kokia naujausia knyga, kurią perskaitei nuo pradžių iki galo? (Visi juokiamės...)

Petras: – Draugas padovanojo fi losofijos knygą, bandžiau skaityt, įveikiau 30 puslapių.

Rapolas: – Aš knygas vartau ir žiūriu. Ar galima tai traktuoti kaip skaitymą?

– Vadinasi, tu esi knygų vartytojas, o ne skaitytojas...

Rapolas: – Bet paveiksliukus galima irgi skaityti, kaip ir raideles, ten ieškau žinių ir t. t. Pavyzdžiui, dizaino knygų juk neskaitai, bet prie jų gali praleisti tiek pat laiko, kaip ir prie kokios nors istorijos.

– Na, ir pabaigoje – ką darysit po penkerių metų?

Rapolas: – Mes to dar patys nežinome. Norime daryti ir žiūrėti, kas iš to išeis, aišku, planuojame siūti daugiau drabužių, tęsti savo kolekciją. Improvizuosim. Pastaroji kolekcija jau beveik visa parduota. Yra visai nemažai gerų atsiliepimų ir reakcijų, o tai užveda kurti toliau!

nų. Malonus prisiminimas iš vaikystės, iš .   .   .  vasaros    .  . .. .

– Kas Lietuvoje jus nervina?

Rapolas: – Nervina neigiamumas žmonėse. Mane labai nervina, kai žmonėms viskas nepatinka. Nervina verkšlenimas.

Tai labiausiai galima pajusti, kai grįžti iš užsienio, kur žmonės gatvėje tau šypsosi, o grįžti į Lietuvą ir to visą laiką trūksta. Labiausiai nervina, kai žmonės būna negatronai.

Petras: – Nervina, kai viskas yra blogai net be priežasties. Nors čia viskas priklauso ir nuo to, kokia erdvė tave supa.

– Ką dabar darote?

Petras: – Dabar rengiame studiją lofte, šalia buvusios „Pet Punk“ studijos.

– Be ko negalėtume išgyventi?

Rapolas: – Be tokių dalykų kaip maistas ir pan., o be daiktų taigi galima išgyventi.

370_028.indd 13

2012.08.02 21:05:15

>> BLIZGĖ

Rašė: Jurga Tumasonytė Nuotrauka: „Shutterstock“

KUO GYVENA LIETUVOS ANARCHISTAI Net ir nemaištaujantis, bet uoliai dirbantis žmogus kiekvieną rytą pradeda nuo maišto prieš ilgesnį miegą. Tasai žmogus gali maištauti ir nenešiodamas kailinių arba dirbdamas mėgstamą, tačiau prasčiau mokamą darbą. Prancūzų egzistencialistas Albert’as Camus mokė visus sizifus išgyventi absurdo jausmą maištaujant. O kartais sąmoningu maištininku tapusiam žmogui taip patinka protestuoti bei priešintis, kad jis ima ir tampa anarchistu. ........... . ................... ...........

KAS JIE TOKIE? Jeigu būčiau mokytoja Valentina, kuriai šiais metais sukaks šešiasdešimt, manyčiau, kad anarchistai yra tokie chuliganai, kurie (gyvatės) rūko ir geria alų viešose vietose. Tų ištvirkėlių galvose – vien maištas prieš sistemą, darbą ir mokyklą. Tokių gatvėje reikia vengti, nes užpuls ir atims rankinuką arba apkrės kokia nors liga.

Jeigu būčiau dvyliktokas Ugnius, o mano planuose būtų įrašytos filosofijos studijos Londone, manyčiau, kad anarchistai yra jėga. Kolekcionuočiau „Kitų knygų“ leidyklos knygas, domėčiausi ekologija ir protestuočiau dėl žmonių nelygybės.

Prieš neturtingesnius bendraklasius gėdyčiausi savo naujo BMW, kurį dar vasarą man padovanojo tėvas.

Jeigu būčiau Egidijus, turintis nuosavą grūdų įmonę, manyčiau, kad anarchistai yra durniai. Rėkia, kiša pagalius į ratus ir yra nemalonūs nevykėliai. Kapitalizmas niekada negrius, bent jau ne dėl jų.

Jeigu būčiau plikas patriotas ir turėčiau miniatiūrinę trispalvę ant bicepso ir šaldytuvo, manyčiau, kad Vytauto Didžiojo rūstybė dėl tokių išsidirbinėjimų kris ant anarchistų ir ant jų vaikaičių... Išankstinių nuomonių apie Lietuvos anarchistus yra panašiai tiek, kiek vabalų rūšių, – jų daug ir jos vis dar atrandamos. Taigi šio straipsnio tikslas – atrasti dar vieną tokią naują rūšį.

14 // © 370 370_028.indd 14

NUO POLITIKOS IKI MAISTO Žodis „anarchija“ senolių graikų buvo suprantamas kaip bevaldystė ir valdžios nebuvimas. Šiuolaikiniai žodynai byloja, kad anarchizmas – politinė teorija, kuri teigia, kad visa vyriausybės valdžia nereikalinga ir nepageidaujama, ir gina visuomenę, paremtą savanorišku individų ir jų grupių bendradarbiavimu.

Jeigu apžvelgtume XX a. Lietuvoje, savotiškų anarchistų taip pat surastume. Pradedant Kazio Binkio keturvėjininkų šutve, protestavusia prieš saldžias romantizmo tradicijas literatūroje, baigiant sovietmečio pogrindininkais, kurie tyliai priešinosi esamai sistemai ir ją apgaudinėjo. Atgavus nepriklausomybę anarchistinė lietuvių bendruomenė susiformavo palyginti vėlai. 2005 m. atsirado pirmasis Vilniaus kairiųjų klubo manifestas, kuriame teigta, kad visomis įmanomomis priemonėmis bus stengiamasi įgyvendinti demokratijos, laisvės ir žmogiško bendrabūvio idėjas. Po metų įkurtas portalas anarchija.lt, kuriame dabar buriasi įvairiausio plauko ir pakraipų maištautojai – kairiųjų pakraipų intelektualai, žaliavalgiai, radikaliai nusiteikę pankai (kita jų buveinė – hardcore.lt), feministės.

KAM REIKALINGI PLAKATAI? Nors dažnai vyrauja nuomonė, kad anarchistai yra juodais gobtuvais galvas dengiantys vandalai, paprastai jie tėra geros širdies ir didelės atjautos socialinei nelygybei žmogeliai.

Jiems nepatinka valdžia ir hierarchija, todėl jie tiki utopija,

kad kada nors ta valdžia su visu kapitalistiniu aparatu žlugs, o piliečiai jungsis į grupeles ir atstovaus vienas kitam tiesioginės demokratijos būdu. Kitaip tariant, įvyks revoliucija.

Tie anarchistai yra baisiai nepatogūs piliečiai – niekada netylės, idealistiškai ieškos teisybės. Išsitrauks ruporą ir rėks, jeigu jaus, kad valdžia lipa ant kulnų, skanduos skanduotes už žmogaus teises ir teigs, kad visiems individams galima turėti tokias pačias galimybes.

Jeigu kada nors ėjote Gedimino prospektu ir matėte saujelę piliečių su protesto žaisliukų amunicija, kurie maištavo prieš kokią nors daugumą, tikriausiai buvote susidūrę su anarchistais. Paprastai jų skaičius būna menkas, o gerklės skardžios. Kartais kiti, normalieji, piktinasi, kad pasaulio tie keli išėjimai su aplytu plakatu nepakeis, tačiau vien pats faktas, jog žmonės nebijo viešai išreikšti savo pozicijos ir skatina tai padaryti kitus, yra sveikintinas. Nebent jūs esate tas, prieš kurį protestuojama, arba tas, po kurio langais rėkiama.

REIKALINGAS IŠSILAVINIMAS Vieniems anarchizmas yra sielos būsena, kai taikstytis su esama tvarka tiesiog neišeina iš prigimties. Kitiems tai kairiųjų literatūros skaitymo ir atsidūrimo tam tikroje bendruomenėje padarinys. Manydamas, kad valdžia gadina žmones, o visos hierarchijos ir konkurencija yra tik akių dūmimas, anarchistas ne kažin kaip palengvina sau gyvenimą. Taigi ir gyvena nelengvai, tačiau gyvena.

Negalima sakyti, kad visi anarchistai, protestuojantys prieš tradicijas ir religiją, yra bedieviai – net ir nedidelėje lietuviškoje gaujelėje galima rasti katalikų ar tradicinėmis šeimos vertybėmis besivadovaujančių žmonių. Viename anarchija.lt esančiame straipsnyje teigiama, kad dėmesingumas kitiems, tolerancija ir pagarba yra vieni anarchisto principų. Netgi darbo pasidalijimas, kai susitari su draugu, kuris iš jūsų plaus indus, jau irgi yra savotiška anarchija.

Tiesa, kartais anarchistai susipyksta, nes net ir nedidelėje bendruomenėje vyrauja skirtingi interesai. Pavyzdžiui, dažniausiai anarchistai yra aukštąjį išsilavinimą įgiję, apsiskaitę inteligentai, jie šneka tokiais kalbos kodais, kurie orientuoti irgi į tokius pačius išsilavinusius asmenis. Taigi ignoruojamos masės ir paprasti žmonės, kurie tą utopinę revoliuciją nuverčiant valdžią bei kapitalizmą ir turėtų įgyvendinti. Taip pat kartais anarchistai persistengia kiekviename gyvenimo žingsnyje kišdami savo politines pažiūras ir moralizuodami kitokiomis trajektorijomis judančius žmones.

Ar šis judėjimas turi ateitį ir ar revoliucija įvyks, spręsti palieku jums. O juk dažnai net nereikia nieko įvardyti, kad vieną dieną imtum ir pasielgtum, tavo galva, teisingai.

2012.08.02 21:05:40

Tie anarchistai yra baisiai nepatogūs piliečiai – niekada netylės, idealistiškai ieškos teisybės.

Žymiausi Lietuvos anarchistai

Darius Pocevičius. Lietuviškosios anarchijos tėvelis, prisidedantis prie įvairių kairiųjų judėjimo iniciatyvų, Laisvojo universiteto ir anarchija.lt įkūrėjas. Žinomas ir kaip rašytojas bei gimtosios literatūros „žagintojas“, drebinęs kultūrinę spaudą chuliganiškomis knygų apžvalgomis.

Kasparas Pocius. Tradicines šeimos vertybes išpažįstantis istorikas ir filosofas, taip pat Laisvojo universiteto įkūrėjas bei anarchija.lt iniciatorius, vertėjas. Priklauso kairiesiems intelektualams, tačiau puikiai įsipaišo ir į ne tokių intelektualių žmonių grupeles.

Fiokla Kiurė. Rytietiškoji Frida Kahlo. Negali pakęsti patriarchato gniaužtų ir homofobijos, todėl dažnai surengia spalvingas performansus primenančias protesto akcijas. Vis nupiešia kokį ateivį ir yra išleidusi neblogai atrodančią poezijos knygelę.

Kęstutis Bacevičius-Bacevyčia.

Ekscentriškasis filosofas. Bacevyčia gali vidury dienos pražygiuoti prospektu nuogas, rėkti kompromituojančias skanduotes per valstybines šventes ir kitaip erzinti pareigūnus bei inertišką minią.

Mėgsta dėmesį ir jaunas mergaites.

Žymiausios iniciatyvos

Laisvasis universitetas – „luni.lt“.

Universitetas, kuriame nėra valdžios. Alternatyviajame tinkle siekiama suburti įvairius žmones ir jų grupes, dalytis skirtinga patirtimi bei žiniomis. Įkurtas 2008 m.

Portalas „anarchija.lt“. Tinklalapis, kuriame dalijamasi įvairiais kairiųjų pakraipos straipsniais ir vertimais, vedamos diskusijos. Įkurtas 2006 m. „Juodraštis“. Periodinis radikaliosios kairės minties leidinys. Pradėtas leisti 2008 m. „Occupy Vilnius“. 2011 m. pradėtas judėjimas, inspiruotas pasaulinių „Occupy X“ akcijų. Juo siekiama skatinti piliečius veikti tiesioginės demokratijos būdu.

Feministinis frontas. Aktyvistų grupė, kovojanti už moterų teises.

Tinklaraštis „antifa.lt“. Blogas, siekiantis užkirsti kelią lietuviškojo neonacizmo užuomazgoms.

Leidykla „Kitos knygos“. Nestandartinių, radikalių ir maištingų knygų leidykla. Įkurta 2004 m.

370_028.indd 15

2012.08.02 21:06:04

>> išklotinė

teatras Rašė: Goda Dapšytė. Nuotrauka: organizatorių archyvo

Kalbėjosi: Šarūnas Kalpokas Nuotraukos: Christiano Barteloto

Perteikti poez kasdienyb

PLArTFORMA

Tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis ŽIŪRĖKITE: RUGPJŪČIO 23–26 D. ŠVYTURIO MENŲ DOKE (Klaipėdoje, Naujoji Uosto g. 3)

16 // © 370 370_028.indd 16

Baigiantis vasarai ir dar neprasidėjus teatro sezonui, klaipėdiečius ir pajūrio svečius kviečia menininkų grupės „Žuvies akis“ rengiamas Tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA“. Įvairių meno sričių kūrėjus suburti siekiantis festivalis siūlo intriguojančią programą: nuo muzikos ir vaizdo projektų iki šiuolaikinio šokio, teatro spektaklių bei performansų.

Užsienio programoje šiemet bus kaip reta daug vyrų. Čekų trupė „Wariot Ideal“ pristatys industrinį trilerį „Platforma – pamirštas sektorius“. Tai fizinio teatro spektaklis apie savimi nustojusių rūpintis vyrų kovas ir išgyvenimus nuo civilizacijos atskirtoje, toksiškoje ir tamsioje erdvėje.

O bene garsiausio danų choreografo Palle Granhøjaus naujausio šokio spektaklio „Vyrai ir Mahleris“ premjeroje išvysime aštuonis šokėjus vyrus iš skirtingų Europos šalių, tarp jų ir lietuvis – Petras Lisauskas. Tarptautinės publikos ir kritikų pripažinimą choreografas pelnė savo spektakliais kurdamas unikalų pasaulį, kuriame, atrodo, įmanoma viskas, o jo kūryba apibūdinama kaip žibanti humoru, netikėtais veiksmo posūkiais bei dinamika ir garantuojanti puikų šokį.

Festivalyje gausu ir lietuvių kūrėjų. Šokio programoje bus galima išvysti sušoktą krepšinį naujajame Ingos Kuznecovos spektaklyje „Kamuolys krepšyje“, vyrų tapatybės klausimus gvildens Agnijos Šeiko „Aikštelėje laisvų vietų nėra“, o gatvės šokio ir lyrikos derinį pateiks Airidos Gudaitės bei Lauryno Žakevičiaus duetas „Feel Link“. Teatro programoje išskirtinis dėmesys jaunųjų režisierių darbams: Mariaus Pažerecko spektakliui „Globotinis nori būti globėju“ pagal Peterio Handke’s pjesę, šiuo metu Maskvoje studijuojančios Loretos Vaskovos „Valentinų dienai“ pagal populiaraus rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę, sukurtam Šiaulių dramos teatre, ir Karinos Novikovos spektakliui „Karalius miršta“ pagal Eugene’o Ionesco pjesę.

O kur dar muzikinis projektas „Driezhas“, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos rezidentų vaizdo darbų programa ir Redos bei Arūno Uogintų performansai.

Taigi, tą vasaros savaitgalį vienareikšmiškai verta apsilankyti pajūryje ir savo vakarus praturtinti netikėtais ir naujais meniniais potyriais.

Daugiau apie festivalį – www.zuviesakis.lt.

Spalio 4 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susirinkusių ištikimų Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos“ žiūrovų laukia intriguojantis sugrįžimas. Prieš septynerius metus kontroversišku spektakliu apie „McDonald’s“ klouną Ronaldą Lietuvos teatro publiką sukrėtęs ir įaudrinęs režisierius Rodrigo García pristatys vieną naujausių savo darbų – spektaklį „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“, už kurį menininkui 2009 m. įteiktas prestižinis Europos naujosios teatrinės realybės prizas.

Argentinoje gimęs R.García (48-erių) rašo ir spektaklius kuria Ispanijoje bei Prancūzijoje. 1989 m.

Madride įkūręs bendrovę „La Carnicería teatro“ („Skerdyklos teatras“ – isp.), režisierius ironiškai primena vieną pirmųjų savo profesijų ir iš anksto nuteikia aštriai, lyg skalpeliu naujojo pasaulio realybę rėžiančiai teatrinei patirčiai.

– Savo teatro bendrovę pavadinote „Skerdykla“. Jūsų tėvas dirba mėsininku. Ar čia yra koks nors psichologinis ryšys?

– O, ne! Veikiau priešingai: aš pats kurį laiką dirbau tėvo mėsinėje ir negalėjau šio darbo pakęsti! Ironiška, bet savo bendrovę pavadinau „La Carnicería“ (ispaniškai „skerdykla“ – aut. past) . Ir tai – jokia metafora.

– Jūsų spektakliai itin dažnai sulaukia audringos konservatyvesnių pažiūrų publikos reakcijos. Ir šiemečių „Sirenų“ reklamos šūkiai skelbia: „Šiuolaikinio Europos teatro vizionieriai ir eretikai.“ Ar šie epitetai gana tiksliai nusako jūsų kūrybos esmę?

– Kaip tik manęs nėra vadinę: eretikas, vandalas, skandalistas, ikonoklastas... Jei sakydami, pvz., „ikonoklastas“, turite omeny žmogų, kuris niekino šventųjų paveikslų garbintojus viduramžiais, arba kūrėją, besipriešinantį savo mokytojų estetinėms ir etinėms pažiūroms, tuomet tai nėra tikslu. Mano kūryboje dažnai pasirodo ikonografija, nurodanti italų Renesanso dailę arba ispanų religinę tapybą, o spektakliuose apstu nuorodų į įvairiausius dailės,

muzikos, kino ir teatro kūrinius. Tikiu, kad kiekvienas galime plėtoti naują, individualią meninę kalbą, bet man svarbu atrodo ir griauti tam tikrus meninius, socialinius tabu, kurti naują išraiškos formą, kuri gali (bet neprivalo) prieštarauti pripažintai ir nusistovėjusiai ekspresijai.

Bet niekada nešvaistau laiko ir mokesčių mokėtojų pinigų tik tam, kad ką nors sugriaučiau. Ir dar viešai. Kaip menininkas pirmiausia stengiuosi kurti. O kurdamas atsispiriu nuo to, kas visada buvo ir bus mūsų civilizacijos ir gyvenimo būdo pagrindas, – nuo visa užvaldančios kasdienybės. Daugelio mano spektaklių pabaigoje scenoje matote chaosą. Bet tai chaosas, kuris sceninę materiją padaro plastišką ir poetišką. Vadinasi, mes ne tik naikiname, bet ir kuriame, statome naują realybę ant mūsų visuomenės griuvėsių.

– Minėjote, kad domitės religiniu menu. Kokią vietą jūsų kūryboje užima sakralumas?

– Jį galime vadinti įvairiai: sakralinis, poetinis, antgamtinis, katarsinis ir t. t. Man rodos, kad kiekvienas žmogus jaučia dvasinių dalykų poreikį, nori patirti tai, kas jį gali pakylėti virš to, kas žemiška, fiziška, kasdieniška. Teatre neieškau meditacinės, ritualinės būsenos, bet jaučiu, kad kai kurie mano aktoriai tam tikrais momentais ją pasiekia. Tyčia sakau „jaučiu“, nes tokių dalykų verbalizuoti neįmanoma – paslaptį pažįstame tik tyloje.

– Esate ne tik teatro režisierius, bet ir rašytojas, dramaturgas. Kaip tokią estetinę pasaulėžiūrą perkeliate į dvimatį popieriaus lapą?

– Rašydamas pjeses nekeliu sau tikslo sumenkinti, devalvuoti ar sunaikinti kalbą, tekstą, taigi nesu joks ikonoklastas ir šiuo atžvilgiu. Aš tiesiog ieškau kūrybinių priemonių, ir kai matau, kad konvencinė, nusistovėjusi ekspresija nepakankama, norint

2012.08.02 21:06:42

Ta už iš su o pa di ta n re n jo

kinas

poeziją, kurios kasdienybEje nėra

me oupa-

gų nto, pano as, si, bę

Rašė: Šiaudinė Kaliausė

– Gimėte Argentinoje, gyvenate ir dirbate Ispanijoje... Manote, kad kultūrų, patirčių skirtumai netrukdys rasti bendrą kalbą su Lietuvos teatro publika?

– Bet juk mes ne tokie ir skirtingi! Visi naršome internete, žiūrime futbolą, skaitome klasikinę literatūrą, vaikštome į teatrą...

Rodrigo García

Taip, scenoje užmušame, išverdame ir suvalgome omarą. Tas pats juk kasdieną vyksta restoranuose. Bet restorane nėra poezijos.

ū-

išreikšti turinį, ieškau naujų, autentiškų įrankių, stiliaus. Rašto kultūroje tai pasiekiama sunkiau, nes knygų parašyta be galo daug, o aš net ir tų, kurias esu užsibrėžęs įveikti, perskaityti dar nespėjau.

Bet tikiuosi kada nors tai padaryti. Rašydamas siekiu sukurti tobulą melą, kad skaitytojas patikėtų, jog sakau absoliučią tiesą. Tik pasiekę tokį neformalų „susitarimą“ galime pradėti kalbėti apie bendrą minties kultūrą.

– Ar sunku rašyti pjeses?

– Sunku save išreikšti ir pasiekti tam tikrą poetinę kokybę. Ką galiu pasakyti – stengiuosi. Jau daugiau nei du dešimtmečius mėginu kurti savo kalbą, kuri nuolat keičiasi, nes keičiuosi ne tik aš pats, teatras, bet ir visas pasaulis. Yra milijonai dramaturgų, kuriuos laikau geresniais, talentingesniais už save. Bet aš turiu savo balsą ir norėčiau, kad jį išgirstų. Su visomis jame užkoduotomis abejonėmis ir silpnybėmis, kuriomis ir siekiu pasidalyti su žmonėmis.

– Koks vaidmuo jūsų teatre tenka aktoriams?

– Nėra jokių abejonių: aktoriai – svarbiausias mano kuriamo teatro elementas.

Tik dėl jų aš dirbu! Aš atsinešu idėjų, mes repetuojame, ieškome sprendimų, dirbame. Radus bendrą kalbą ir sutarimą, aktoriai su mano idėjomis gali pasiekti tokius tolius ir gylius, kad tos idėjos tampa jau nebe mano mintimis, o įsikūnija juose pačiuose. Bet jei mano pasiūlymai jiems pasirodo svetimi, niekuomet jų per prievartą neprimetu. Kūryba – nuolatinis kolektyvinis mąstymo procesas. Tik paskutiniame etape mėginame viską surinkti ir sulipdyti į vientisą kūrinį.

kasias ritidae.

avi-

oti uo au, nt

370_028.indd 17

– Jūsų spektakliai balansuoja ties plonyte riba, skiriančia teatrą ir performansą. O jūs pats save laikote teatro režisieriumi ar performanso menininku?

– Taip, mano spektakliuose yra tam tikrų performanso elementų, bet jie nustoja būti tokie, susidūrę su teatro materija. Nenoriu, kad aktorius vaidintų, jog yra pervargęs. Liepiu jam bėgioti, kol pasieks fizinio išsekimo ribą. Tada keliu sau uždavinį suteikti fiziniam aktoriaus buvimui tam tikro poetiškumo – užpildyti erdvę žodžiais arba sukurti aplink visa tai kokią nors bendrą situaciją. Tai nėra performansas. Galiausiai, ar išvis svarbu: teatras ar performansas?! Svarbiausia – poezija.

– O kankinimo, žiaurumo aktas apskritai gali būti poetiškas?

– Be abejo. Bet savaiminio žiaurumo teatras, mano nuomone, visų pirma skirtas žiūrovams linksminti. Savo spektakliuose kalbu apie žiaurumą, nes tokią patirtį atsinešiau iš savo praeities Argentinoje. Žiaurumas man tėra priemonė, leidžianti realizuoti tam tikrą idėją, sumanymą ir perteikti užsibrėžtą temą.

– Viename jūsų spektaklių matome, kaip aktorius scenoje nukankina ir verda omarą. Girdėjau, kad kažkur žiūrovai net policiją yra iškvietę...

– Taip, scenoje užmušame, išverdame ir suvalgome omarą. Tas pats juk kasdieną vyksta restoranuose. Bet restorane nėra poezijos. O tai, ką matome scenoje, yra poetinis gestas. Ir apskritai, manau, kad žiūrovai, kurie skundžiasi dėl tokių dalykų, yra veidmainiai.

Bet „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ – visai kitoks spektaklis. Kur kas niūresnis ir intymesnis nei ankstesni mano darbai... Čia du aktoriai pasakoja istoriją apie reklamos pasaulį, prasiskverbusį į kiekvieną mūsų egzistencijos užkampį, keičiantį politiką ir vyriausybes. Ir nubloškia į giliausius vertybių krizės ir jos padarinių užkaborius, esančius visai čia pat patogios, bet kartu tragiškos ir groteskiškos mūsų egzistencijos.

– Norite pasakyti, kad savo spektakliais nesiekiate provokuoti ir sukurti skandalo?

– Ne! Skandalas kyla ten, kur veikia politika, kai dalijamasi galios, turto institucijomis, kai stiprieji išnaudoja silpnuosius. Meno kūrinys, o šiuo atveju teatro spektaklis, yra visai kitokio pobūdžio kultūrinis darinys. Vienintelis tikslas, kurį sau keliu, – perteikti žiūrovui poeziją, kurios jam trūksta kasdieniame gyvenime.

Vasara baigiasi su Irano kinu „Vasara baigiasi rudenį“ prieš 30 metų pasakė Gytis Lukšas, sukūręs dramą su Vaiva Mainelyte ir Valentinu Masalskiu. Rudenį ji pasibaigs ir šiemet, tačiau šįkart ją išlydės Irano kinas, kiek neprognozuojamas ir ne itin vasariškas, bet vis dar gana egzotiškas mūsų platumose. Paskutinę rugpjūčio savaitę (24–30 d.) „Skalvijos“ kino centras rengia pirmąją Irano kino savaitę.

Visą savaitę kasdien bus galima pažiūrėti vis kitą Irano kino kūrėjų darbą, nes atrinkti septyni filmai – kiekvienai dienai po naują.

Savaitę pradės iš trijų alegorinių pasakojimų supinta juosta „Drugelio gimimas“ (rež. Mojtaba Raie, „Birth of a Butterfly“, 1998 m.).

Visuose pasakojimuose išnyrantys drugeliai tarsi įspėja, kad gyvenimas ne tik gražus – skrisdamas į liepsną gali bet kada sudegti.

Taip ir pasakojimų herojai – antros sutuoktinės netekęs vyras, nuo gimimo šlubas berniukas, į gimtąjį kaimą mokytojauti sugrįžęs vyras – yra išbandomi. Išbandomas ir kunigu planuojantis tapti kiek naivokas seminarijos auklėtinis „Mėnesienoje“ (rež. Seyedas Reza Mirkarimi, „Under The Moonlight“, 2000 m.). Jį metro apvagia berniukas. Šis, rodos, ne itin reikšmingas įvykis, seminaristą priverčia išeiti iš savo komforto zonos ir permąstyti vertybes.

Kitos Irano kino savaitės istorijos įsuks į iranietiškos šeimos santykių raizgalynę. Dramoje „Vardan Tėvo“ (rež. Ebrahimas Hatamikia, „In the Name of the Father“, 2006 m.) išryškėja tėvo ir dukters konfrontacija – puikūs jų santykiai netikėtai susvyruoja: mergina sužino, kad jos tėvas dirbo išminuotoju Irano ir Irako kare. O filme „Aga Josefas“ (rež. Ali Rafii, „Agha Yousef“, 2011 m.) tėvo ir dukters santykių idilę griauna tėvo dvejonė dėl dukters moralės – šis įtaria ją tapus laisvo elgesio moterim.

Pastaruoju metu populiarių filmų-dėlionių žanrui, kurio žymiausias atstovas – meksikietis Alejandro Gonzálezas Iñárritu, tradicijai neatsispyrė ir Irano režisierius Mohammadas Ahmadas. Filme „Prarasta tiesa“ („The Lost Truth“, 2008 m.) sujungiami ir kaip mozaika dėliojami trijų šeimų gyvenimai po avarijos.

Nesusipratimai ir nesutarimai lydi gimines po mįslingos poeto mirties filme „Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo“ (rež. Hadi Karimi, „Snow on a Hot Tin Roof“, 2011 m.). Šie šifruoja paskutinę mirusiojo poemą ir ginčijasi, išsiduoda, įtarinėja.

Na, ir pasigardžiuoti į septintuką įtraukta dramaturgo Tennessee Williamso pjesės „Stiklinis žvėrynas“ ekranizacija. Verčiau ją vadinti laisva interpretacija, nes režisierius Bahramas Tavakoli („Čia be manęs“, „Here Without Me“, 2011 m. ) šiai pjesei sukūrė savo pabaigą. Kaip ji dera, įvertinti bus galima jau netrukus.

2012.08.02 21:07:41

Rašė: ?????????

Nuotraukos: ???????????

>> IŠKLOTINĖ

TRIENALĖ APIE MINDAUGĄ

Rašė: Virginija Januškevičiūtė Nuotraukos: ŠMC archyvo

Šiemetė, 11-oji, Baltijos tarptautinio meno trienalė skirta vien kinui ir performansui. Jos kuratoriai – Roterdamo Witte’o de Witho meno centro direktorė Defne Ayas ir Londono LUX organizacijos direktorius Benjaminas Cookas. D.Ayas kvietimu prie komandos prisijungė ir Niujorke gyvenantys menininkai Michaelas Portnoy bei Ieva Misevičiūtė. Kuratoriai nutarė pristatyti trienalės menininkų kūrybą per radikaliai mažą tūrį – vieną vienintelį žmogų. Specialiai „37O“ – interviu su renginio kuratoriais. ................... .

– Iš kur kilo šiemetės trienalės koncepcija? Kodėl ji išskirtinai orientuota į performansą ir kiną?

D.Ayas: – B.Cooką ir mane suvedė rizikuoti nebijantis ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas, nutaręs patikėti trienalę mūsų bendrai vizijai. Daug metų dirbau su gyvais menininkų pasirodymais, performansais ir su jais susijusiomis parodomis, bendradarbiavimo platformomis. Su Kęstučiu susipažinau tuomet, kai jis, ieškodamas autorių ankstesniajai Baltijos tarptautinio meno trienalei, lankėsi Šanchajuje. O B.Cookas jau ilgą laiką buvo visa galva paniręs į menininkų fi lmus, be to, jis puikiai išmano meno istoriją. Kęstutis kviesdamas mus jau tikėjosi trienalę skirti būtent kinui ir performansui, tad iš tiesų tai nebuvo mūsų sprendimas. Kai pagaliau susitikome, mus su Benjaminu ši idėja suintrigavo. Pirmiausia nutarėme, kad, ypač meno istorijos fone, šių dviejų meno sričių neįmanoma atskirti, todėl nebandysime daryti dviejų tarpusavy mažai kuo susijusių programų.

Defne Ayas

18 // © 370 370_028.indd 18

Rimas Šapauskas

Darius Gumauskas

– Kaip sukūrėte renginio struktūrą?

D.Ayas: – Susitikome Lietuvoje, kartu turėjome progą apsižvalgyti Vilniuje. Domėjomės ne tik trienalės istorija, šiuolaikinio meno scena, jos veikėjais, bet ir pačiu miestu, jo aktualijomis, krizės padariniais, santykio su komunizmu ir krikščionybe istorija, kitomis tradicijomis ir judėjimais. Vos pradėję dirbti turėjome atsižvelgti ir į ribotas renginiui skirtas lėšas. Ilgai vaikštinėjome sniege, vėliau užkopėme į kalvą pažiūrėti miesto panoramos ir ten nusprendėme trienalę... sumažinti. Iš dalies dėl riboto biudžeto, iš dalies ir dėl eksperimentinės šios trienalės prigimties. Buvome tikri, kad ir nedidelis renginys gali plačiai nuskambėti, sukelti minčių, sulaukti atgarsio ir t. t.

Tad biudžeto apribojimus pavertėme galimybe. Jau tuo metu diskutavome apie tai, kad norėtume iškelti labai paprastus žmogiškus elementus ir dirbti atsižvelgdami į dabartinę medijų kultūrą. Taip pat žinojome, kad norime dekonstruoti ir demokratizuoti įžymybės kultą. Svarstėme, kaip galėtume dirbti su žiniasklaida ir kitais viešinimo kanalais tiesiogiai, kaip įtraukti didesnę miesto dalį į pokalbį su menu. Juk šiandien, be žiniasklaidos, beveik nebėra kultūros. Netrukome apsispręsti ir dėl to, kad į komandą įsijungtų M.Portnoy ir I.Misevičiūtė.

– O kas jie ir kaip sugalvojote juos pakviesti?

D.Ayas: – Su M.Portnoy jau buvome ne kartą dirbę „Performoje“ (Niujorko performanso bienalė – aut. past.), todėl visiškai pasitikėjau juo ir kaip organizatoriumi, ir kaip menininku.

Jis vadino save elgesio režisieriumi ir meistriškai organizavo varjetė tipo renginius. Ieva – taip pat menininkė ir mąstytoja – gerai žino ne tik Lietuvos kontekstą, bet ir moka performanso meno kalbą, todėl pamaniau, kad galėtume susiburti į šaunią komandą. Kartu diskutavome apie tai, kaip būtų galima kalbėti apie galybę Lietuvos istorijų, patirčių ir tikrovių performanso ir kino priemonėmis. Taip sugalvojome Mindaugą. Idėja perteikti maksimumą sumanymų per vieną vienintelį žmogų, tokia artima Ievos ir Michaelo kūrybai, suformavo mūsų programos branduolį. Ji mane labai žavi ir intriguoja, be to, atrodo itin šviežia meno pasaulyje.

NORĖJOME PASIRINKTI KIEK GALIMA „TUŠTESNĮ“ ŽMOGŲ-ERDVĘ. MANĖME, KAD TAI TURĖTŲ BŪTI TAM TIKRAS STEREOTIPAS, KURĮ TARSI IŠKART ATPAŽĮSTI, TAČIAU ĮSIGILINĘS SUPRANTI, KAD IŠ TIESŲ JIS NETURI BEMAŽ JOKIŲ SAVYBIŲ AR CHARAKTERIO IR YRA ATVIRAS BET KOKIEMS POKYČIAMS.

– Ieva, Michaelai, kas yra Mindaugas? Kodėl Mindaugo trienalė?

I.Misevičiūtė ir M.Portnoy: – Kai mus pakvietė ir supažindino su trienalės ištekliais, pamanėme, kad verčiau net nebandyti surengti daugiaplatformės, pliuralistinės parodos. Priešingai, labai produktyvu būtų ją kuo labiau sumažinti ir pabandyti suorganizuoti taip, kad visa trienalės erdvė būtų tiesiog vienas žmogus. Taip gimė Mindaugo trienalės idėja. Norėjome pasirinkti kiek galima „tuštesnį“ žmogų-erdvę. Manėme, kad tai turėtų būti tam tikras stereotipas, kurį tarsi iškart atpažįsti, tačiau įsigilinęs supranti, kad iš tiesų jis neturi bemaž jokių savybių ar charakterio ir yra atviras bet kokiems pokyčiams. Todėl galvojome apie ką nors, ką lietuviai galėtų lengvai atpažinti, – o juk Mindaugas čia yra vienas populiariausių vardų. Kiekvienas pažįsta mažiausiai po vieną Mindaugą ir visi savaip įsivaizduoja, kas yra Mindaugas. Tad Mindaugas savaime yra tarsi vaizdų ir įvaizdžių talpykla. Pats vardas reiškia „daugiamintis“. „Min“ yra žodžio „mintis“ šaknis, o „daug“... Vienas žmogus, daug minčių ir idėjų – čia iškyla ir žmogaus įvairiapusiškumo tema ir klausimas, kaip jį galima perteikti, komunikuoti. Galima sakyti, kad viena svarbiausių medžiagų kūrybai šiuo atveju yra charizma. Todėl vakarinė trienalės programa yra skirta charizmos studijoms.

– Benjaminai, ar papasakotume apie trienalės kino programą „Cinema of The Self“?

B.Cookas: – Programą „Cinema of The Self “ sudaro šių dienų menininkų fi lmai, kurių temos sukasi aplink tapatybės sąvoką ir savęs konstravimo idėją. Ją kuriant buvo labai svarbus šioje programoje rodomas škotų menininko Luke’o Fowlerio fi lmas „Visos pasidalijusios asmenybės“ („All Divided Selves“) ir jame portretuojamo mokslininko idėjos. Filmas skirtas Ronaldui Davidui Laingui – radikalių pažiūrų psichiatrui, kuris septintajame dešimtmetyje metė iššūkį tuometei medicinai.

Jis iškėlė idėją, kad visi žmonės iš esmės yra psichiškai sveiki, o žmonės, sergantys vadinamąja protine liga, tiesiog bando grįžti į natūralią būseną. R.D.Laingas kalbėjo apie tai, kad kiekvienas iš mūsų pasaulyje egzistuoja kaip būtybė, kurią apibūdina, apibrėžia modeliai, įsitvirtinę kitų sąmonėse; o mūsų sąmonėje formuojasi modeliai, nulemiantys tai, kas yra tie kiti. Ši mintis ir yra konceptualioji programos „Cinema of the Self “ ašis. Nors fi lmai apima labai platų temų spektrą – yra juostų ir apie japonų raudonosios armijos frakciją, ir apie André Bretono butą, ir apie Egipto kino pramonę – fi lmų programa yra apie egzistencinę patirtį, mūsų santykį su ja, jos santykį su mumis ir galiausiai apie kūrėjo santykį su publika ir atvirkščiai.

2012.08.02 21:08:30

orišu. vo a– so nią ėso erorain

e-

Mada ir didysis sportas Rašė: Aura Mykolaitytė

Ar atsimenate tokius marškinėlius su į krepšį dedančiu skeletu Lietuvos vėliavos spalvų fone? Jais pasipuošusi pirmoji mūsų krepšinio rinktinė su Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu ir kitomis krepšinio žvaigždėmis 1992-aisiais Barselonos olimpiadoje užsikabino ant kaklo bronzos medalius. .................................

Tąkart iš žemėlapyje nematytos šalies atkeliavusių vyrų pergalė padarė įspūdį pasauliui, o marškinėliai su užrašu „Lithuania.

Grateful Dead.“ pelnė simpatijas – vėliau juos apsivilko net populiaraus serialo „Draugai“ nučiuožusi herojė Fibi. .................................... . ........... . ................... ........... ..... .

nnnyti as sitai taydėl – ieizrsi s“. us, mo liveta

– Kodėl rėmėte mūsų komandą?

– Visada manau, kad pinigai turi būti naudojami geriems tikslams. Man buvo malonu juos remti – tai, ką padarė ši komanda, būna tik vieną kartą istorijoje.

– Ar ir dabar domitės lietuvių krepšiniu?

– Taip, seku Lietuvos krepšinio naujienas.

a-

iesąus io s“) oris ai. ,o įžiena, ėje tis ors oir nu-

– Kas jus įkvėpė sukurti tuos marškinėlius 1992-aisiais?

– Įkvėpė ypatinga lietuvių komandos kovos dvasia. Atrodo, jie atsirado iš niekur – pakilo tarsi iš pelenų ir pasiekė neįtikimą pergalę Barselonos olimpiadoje. Skeleto atvaizdas būtent tai ir simbolizuoja.

T

ie marškinėliai ne tik buvo panaudoti kaip Lietuvos reklama, bet ir atskraidino tuomet dar vargingos Lietuvos krepšinio komandą į olimpiadą. Juos sukūręs JAV dizaineris Gregas Speirsas susižavėjo mintimi, kad ką tik nepriklausomybę atgavę lietuviai pirmą kartą olimpiadoje kovos už savo valstybę, o ne už Sovietų Sąjungą. Įkvėptas to jausmo jis visą už parduotus marškinėlius gautą pelną skyrė būtent jiems. Ir dar – Lietuvos vaikams. Iš viso jam pavyko surinkti net 450 tūkst. dolerių.

Dar ir dabar G.Speirsas pelnosi iš marškinėlių su skeletu pardavimo internete – šiemet, jų sukūrimo 20-mečio proga, išleido specialaus jubiliejinio dizaino marškinėlius.

Ir dar nusifilmavo filme apie mūsų legendinę 1992-ųjų rinktinę „Kita svajonių komanda“, kurį rugsėjį rodys kino teatrai ir Amerikoje, ir Lietuvoje. Iš už Atlanto – trumpas amerikiečio interviu.

370_028.indd 19

– Ką dar kuriate, be marškinėlių?

– Jau kelis dešimtmečius kuriu sportui: tai ir Amerikos regbio lygos uniformos, Monako princo Alberto olimpinių bobslėjaus rogučių apipavidalinimas bei komandos marškinėliai. Buvau meno redaktorius įvairiuose žurnaluose, tokiuose kaip „Grooves Music Magazine“, „Sesame Street“ ir kt. Su skeletu esu dar sukūręs kaklaraiščių, lipdukų.

– Ar norėtumėt aplankyti Lietuvą?

– Mielai. Žinau, kad lietuviai tikrai supranta, kas yra laisvė, ir ją vertina. Matyti, kad didžiuojatės savo šalimi.

– Ar labdarai aukojate ir dabar?

– Šiuo metu esu įsitraukęs į kovą už humanišką elgesį su gyvūnais. Aukoju katėms ir šunims.

2012.08.02 21:09:11

barai

>> išklotinė

Rašė: Agnė Tuskevičiūtė. Nuotraukos: Garry Crossley ir barų šeimininkų archyvo

Barų liūtų atostogų Liepos numerį išleidusi „37O“ komanda nusibraižė turistinį maršrutą ir pakeliavo po Lietuvos kurortus, ir dar galutinai įvairiausių skysčių nenuplautus įspūdžius surašė čia.

Nida

Barų liūtams ši atostogų kryptis tinkama todėl, kad net ir juodžiausią naktį švyturys parodys kelią namo.

Sezono naujiena:

Paįvairinti:

Kaip ir kiekvieną sezoną:

Surengti ekskursiją po sovietinį restorano pastatą verta dėl dviejų priežasčių.

Nepriklausomybės laikotarpiu gimusiems jaunuoliams patariame apžiūrėti posovietinius eksponatus dar nerekonstruotame antrame pastato aukšte, kur rasite išlikusius sienų ir lubų dekoravimo elementus bei kažkada prašmatniu galėjusio vadintis restorano baldus, rodos, dar menančius, kaip ant jų sėdėjo kokiostais partijos komiteto pirmininkas su drauge. Jeigu esate vyresni ir sovietinis interjeras jūsų nedomina, tiesiog užsukite į pirmame aukšte įsikūrusį barą ir pasimokykite, ką galima padaryti su „Ikeos“ baldais (ačiū Dievui, jau greit visi ten pirksim kėdes ir sofas). Šviesus ir gaivus interjeras gąsdina vokiečių turistus modernumu – šie nė nežvilgtelėję pro didžiulius langus traukia link žuvinių. Sostinės gyventojai restoraną pamatys iš toli, atpažinę vilnietiškojo „Kitchen“ braižą. Didžiuliais laiptais lipkite tiesiai į trečią aukštą, kuriame įrengta „Kitchen“ terasa. Vakarėjant virš jūsų galvų sužibs girlianda, ant stalų žvakės, vienoje pusėje marios, kitoje – kopos. Tiesa, reikia pridurti, kad terasa atveriama pavakarę, tad jums užsukus keliomis minutėmis anksčiau nei 16 val., padavėja gali būti tuo ne vi-

Jeigu jaučiatės turį ką parodyti arba tiesiog norite pažiūrėti į tuos, kurie mėgsta pasirodyti, užsukite į šį paplūdimio barą, kurio baltą kupolą pamatysite iš toli. Mažas paplūdimio lopinėlis, kurį mėginta paversti Sen Tropezu: čia šaldytuve šaldomas ne mineralinis vanduo, o „Moët“, įdegusios tobulos figūros ryškiais bikiniais jaukiai įsitaisiusios gultuose, o ant nosies pūpsantys dideli akiniai nuo saulės slepia priklijuotas blakstienas. Visai šalia raumeningi (ir nelabai) vyrukai demonstruoja paplūdimio tinklinio sugebėjimus ir akies krašteliu dar sugeba nužiūrėti (vau, čia tai talentas!) pro šalį plaukiančias gulbes. Čia lounge muzikos fone ilsisi vietos reikšmės žvaigždutės, o aplink stambius verslininkus, bene prie pat jūros privažiuojančius savo naujutėliais ir viens už kitą didesniais automobiliais, šokinėja laibos

Per atostogas nekelkite savo organizmui šoko ir užpildykite jį tuo, kuo esate įpratę, – t. y. vynu. Vienas pirmųjų ir bene žinomiausias sostinės akcentas Nidoje – vyninė „In Vino“. Ši vieta jau tapo klasika, tad čia nesivarginama dėl didesnių iškabų ar nuorodų. Nebuvę ten neišsigąskite pamatę apleistus poilsio namus, primenančius atostogas už kelialapį, drąsiai eikite pro duris, ant kurių kabo nedidelis lapelis su užrašu „Kūrybingi svečių namai „Plunksna“, ir kilkite laiptais, kurie pažymėti senų filmų plakatais, į viršutinį aukštą. Ir čia priešais jūsų akis senas geras „In Vino“ stilius – neįpareigojanti aplinka, kreida ant sienos užrašyti įvairūs šūkiai ir

„Kitchen“ (Pamario g. 1 / Naglių g. 31)

sai patenkinta (iš jos burbėjimo tai puikiai suprasite). Valgiaraštyje rasite visus Vilniuje pamėgtus patiekalus, tik jų kainos, kaip ir įprasta kurorte, bent keliais litais didesnės nei sostinėje (bet tai ne stabdis, jei turite priklausomybę nuo sočiųjų tartų). Ko gero, kurorte norėsite pademonstruoti vasaros sezono madas („Kitchen“ galima sutikti pusę Vilniaus trendsetterių), tačiau draugiškai patariame prašmatniausių drabužių nesirengti, nes padavėjoms neretai (tyrimas patvirtintas ne vienu ir ne dviem empiriniais eksperimentais) dreba rankos ir padažų indeliai gali kristi ant jūsų baltų kelnių. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – tokiu atveju galite tikėtis nuolaidos gėrimams, kurie padės pamiršti skriaudą ir toliau mėgautis užburiančiais Nidos vaizdais, skoniais ir garsais.

„Švyturys beach baras“ (I įvažiavimas į Nidą)

„In Vino“ (Taikos g. 32)

„In Vino Nida“ prašė jūsų paprašyti pasitelkti vaizduotę...

padavėjos. Na, supratote, kokia čia atmosfera. Vienintelė priežastis užsukti į šią vietą – pajusti ore tvyrantį rodymosi jausmą ir priminti sau, kaip lengva ir gera būti paprastu mirtinguoju.

KNYGOS Tea Obreht TIGRO ŽMONA

Iš anglų kalbos vertė Vidas Morkūnas. Vilnius, „Baltos lankos“, 2012 m.

20 // © 370 370_028.indd 20

Lietuvą gana operatyviai pasiekė mažytė 2011 m. literatūrinė sensacija – 26 metų serbų kilmės rašytojos Teos Obreht romanas „Tigro žmona“. Už šį romaną autorė pernai pelnė prestižinį Jungtinės Karalystės literatūros apdovanojimą „Orange Prize for Fiction“. Romanas jau išverstas į daugybę kalbų. „Tigro žmonos“ veiksmas vyksta neįvardytoje po karo atsigaunančioje Balkanų šalyje. Romano pradžioje jauna gydytoja Natalija sužino, kad paslaptingomis aplinkybėmis mirė jos senelis ir siekdama išsiaiškinti jo mirties paslaptį mergina prisimena senelio jai pasakotas istorijas: apie „bemirtį“, apie „tigro žmoną“. Šie magiški pasakojimai padeda jai suvokti ir priimti senelio mirtį, parodo praeities ir dabarties sąsajas.

Juk pasaka, istorija, mitas, fantazija visada padėdavo žmogui susitaikyti su neišvengiamos mirties, netekties ir išnykimo siaubu.

Autorė pina keletą stebuklinių istorijų ir jos kūrinį būtų galima pavadinti magiškuoju realizmu: čia esama ir šeimos kronikos, ir stebuklų, ir mitinių būty-

bių, ir politikos bei istorijos. Tiesa, T.Obreht magiškasis realizmas nėra toks gaivališkas, margas ir epinis kaip Lotynų Amerikos klasikų kūriniuose. Jos magija – prislopinta, melancholiška, gaubiama rūko, sniego, lietaus.

Tai Rytų ir Vidurio Europos magija.

Autorė moka pasakoti istorijas, ji puikiai sugeba perkelti skaitytoją į atkampų Balkanų kaimelį, į karo nusiaubtą kraštovaizdį, sugeba sukurti paslaptingą atmosferą. Žinoma, jai šiek tiek pritrūksta gebėjimo supinti visus pasakojimus į visiškai darnią visumą, o ir pati knyga atrodo itin kruopščiai ir stropiai parašyta, lyg visi reikiami elementai būtų nuosekliai sudėlioti į visus reikiamus stalčiukus (galbūt tai ir ilgo redaktorių darbo pasekmė). Tačiau tai tik smulkios pretenzijos neabejotinai talentingai rašytojai. Tai knyga pasiilgusiems paprastos skaitymo magijos ir gražių istorijų.

Ota Pavel PUIKIŲJŲ STIRNINŲ MIRTIS / KAIP AŠ SUTIKAU ŽUVIS Iš čekų kalbos vertė Vytautas Dekšnys. Vilnius, „Tyto Alba“, 2012 m.

Vos atsivertęs ir pradėjęs skaityti supratau, kad tai viena iš TŲ knygų. Tokias knygas visados prisimeni, kai liūdna, bloga, nyku ar šiaip negera. Jos kaip vaistas, atostogos ar mielo bičiulio vizitas. Tai knyga, kuri padeda gyventi. Viena iš TŲ knygų, kurias vis iš naujo skaitai visą gyvenimą.

Ota Pavelas – lietuvių skaitytojui dar nepažįstamas čekų rašytojas, kurio likimas vertas atskiro romano ir galbūt ne vieno. Vienas garsiausių čekų sporto žurnalistų, kilęs iš Čekijos žydų, išgyvenęs koncentracijos stovykloje, gyvenimo pabaigoje kovojęs su sunkia maniakine depresija. Šiuose pasakojimuose rasite viską, kuo garsėja geriausi čekų literatūros pavyzdžiai: šiltą humorą, skaidrų liūdesį, tą ypatingą sąmojo ir tragizmo samplaiką, primenančią geriausius Jaroslavo Hašeko kūrinių epizodus.

O.Pavelas pasakoja apie savo tėvą, prekiautoją dulkių siurbliais, mokantį parduoti juos netgi ten, kur nėra elektros; apie mamos aistrą Italijai, kurioje ji niekuomet nebuvo; apie girtą karpį ir tėvo meilę poniai Irmai. Žuvys yra pagrindinė rašytojo tėvo aistra: jis sugeba nusipirkti karpių tvenkinį, su jame gyvenančiu... vie-

nu vieninteliu nusenusiu karpiu.

Tačiau tėvas niekuomet nepasiduoda – net vokiečiams užėmus Čekiją, jis prieš pat deportaciją jiems įžūliai nušluosto nosį. Ir grįžta iš koncentracijos stovyklos kaip nugalėtojas. Humoras trykšta iš kiekvienos eilutės – tačiau jis sumišęs su grėsme ir karo nuojauta, persmelkiančia rašytojo vaikystės pasaulį prieškarinėje Čekijoje.

Knygoje tiesiog knibžda komiškų personažų: paprastų žmogelių, kuriems, pasak senovinio kinų prakeiksmo, likimas lėmė gyventi įdomiais laikais. Ir jie sukasi kaip išmano, stengiasi išlikti žmonėmis. Tiesa, šiuos pasakojimus į vientisą visumą jungia dar pora puikiai aprašytų dalykų: Čekijos gamta ir žvejyba. Niekur nesu skaitęs taip meistriškai ir su tokia meile aprašytos žvejybos, žuvų ir žvejo gyvenimo. Panūsti tučtuojau griebtis meškerės ir ieškoti, kur ją įmerkti. Jei kada kils noras skųstis gyvenimu, pasauliu, Lietuva – gal geriau atsiverskit O.Pavelo pasakojimus.

2012.08.02 21:09:58

dra nos (sia vie sės ver ram kop kai ma Kur ger šus trių Tie tūs cuk į jū už rio gęs ką čia ple kan pat visu der gia nin tum

gų maršrutai Druskininkai

Jei ne grybai ir ne uogos, tai nebūtų ir naujų puikių vietų (jeigu ką, mes čia ne apie „Sniego“ areną).

ną:

2)

u. sius ciIr os kšau ro šyari-

komonio mė sukti ojiar ų: ieai jyPaės da pasi-

Sezono naujiena:

Sezono atradimas:

Vienoje pagrindinių Druskininkų gatvių, prie pat Druskonio ežero, stūkso baltas (kaip druska) namas. Per jo didelius langus šviečia baltas interjeras, o šaltas baltas kviečia prisėsti po baltais skėčiais. Ši baltumu ir šviežumu dvelkianti vieta šiek tiek primena vilnietiškuosius „The Room“ ir „The Kitchen“ ir, be abejonės, tai yra dar viena puiki iliustracija, ką galima padaryti su „Ikeos“ baldais (jau laikas iš šios švedų bendrovės reikalauti pinigų už reklamą). Pasirodo, puikiam interjerui sukurti reikia tiek nedaug – keleto ne pigiausios linijos šviesių, medžiu dekoruotų baldų ir prie jų priderintų detalių – šviestuvų, druskinių, pledukų. Žinoma, po to, kai jau ne viena vieta panaudojo šį interjero receptą, iš toli pradedi atpažinti braižą. Tačiau tai nebūtinai yra trūkumas, ypač kai atsiduri nepažįstamame mieste – tai, kas primena jaukius namus (šiuo atveju – puikiai pažįstamas, per žiemą nusėdėtas vietas), taip ir traukia užsukti. Na, o bendrame Druskininkų peizaže „The House“ kol kas atrodo kaip daug žadanti moderni ir išskirtinė vieta.

Baro šeimininkas pats darbuojasi virtuvėje, tad tiek komplimentus, tiek pastabas šefui galite išsakyti asmeniškai. Ir nors „The House“ atidaryta dar visai neseniai, padavėjos sukasi taip šauniai, kad sun-

Vieciniai šią vietą puikiai žino ir pažįsta (nes ir juos ten atpažįsta). Na, o atostogaujantiems tai gali tapti sezono atradimu.

Vyno baras „Senfortis“ – viena tų vietų, į kurią reikia eiti iš jos daug nesitikint (kaip į kokį „Tappo d’oro“). Čia barmenai (padavėjų nėra – reikia patiems keliauti prie baro) iškart tampa jūsų draugais. Laisvą minutę jie patys lyg niekur nieko sėdi prie gretimo staliuko. Gėrimai čia pilami tuomet, kai yra švarių stiklinių (gal už išsiplovimą būtų pasiūlyta nuolaida?), o virtuvė čia gali būti uždaryta jums prieš pat nosį (alkaniems geriau neiti). Ir sėdėsite čia jūs ne ant kėdės su pagalvėle (kaip esame įpratę), bet ant medinių suolų. Va, kiek trūkumų prirašėme. Ir vis dėlto ši vieta kažkuo visus traukia. Todėl ir pačiam norisi pamatyti, kodėl šis baras pilnas, net jei prisėsti nėra kur. Tai vadinama baro aura. Arba šio baro šeimininkės aura. Nes ji sukiojasi čia pat, tarp svečių – spėja su visais pabendrauti, išgerti ir pašokti. Žmonių daug ir kuo vė-

„The House“ (M.K.Čiurlionio g. 61) draugiškos padavėjų šypsenos. Nebijantiems aukščio (siauras kabantis tiltukas ne vieną išgąsdino) būtina prisėsti terasoje, iš kurios atsiveria nuostabi Nidos panorama (vaizdas į marias ir kopas, matyt, įskaičiuotas į kainą). Valgiaraštis pradedamas trumpa informacija apie Kuršių neriją, kuri, žinoma, gerokai trumpesnė už aprašus, pateikiamus prie įmantrių patiekalų pavadinimų.

Tie aprašymai tokie šmaikštūs ir simboliški (pavyzdžiui, cukinijos laivelis, plaukiantis į jūsų burnelę, aplietas ilgai už jūrų marių brandinto sūrio kriokleliu...), kad pabaigęs skaityti jau neprisimeni, ką ketinai valgyti. Ko gero, čia į darbą priimamos tik itin plepios padavėjos, turinčios kantrybės papasakoti apie patiekalus ir prisimenančios visus siūlomus gėrimus bei jų derinius. Tiesa, gėrimų valgiaraščio nėra – gal šeimininkams nebeužteko šmaikštumo?

„Senfortis“ (Laisvės al. 11)

ku įtarti, jog dirba vos kelias dienas. Liūtams (na, čia mes taip skambiai pasivadinome) labiausiai patiko sėdėti lauko terasoje ir pro didžiulius langus stebėti, kaip prie baro pilamas jų užsakytas šaltas baltas. Iš tiesų, stiklu atverdami erdvę, kurioje dirba barmenai, šeimininkai šiek tiek rizikavo – juk dabar klientai galės stebėti, ar šie nenusuka. Šefas Linas mums pažadėjo, kad visuomet stengsis nustebinti užsukusius lankytojus, o rudeniop bus pradėtas įrengti antras Namo aukštas, tad barų liūtai bus laukiami ir žiemos sezonu.

lesnis vakaras, tuo, rodos, jų daugėja.

Matyt, tai vieta, kuri pradeda šurmuliuoti, kai visos kitos vietos kurorte jau būna uždarytos. Šis baras – laisvo bendravimo (ir elgesio) pavyzdys. Tarp viecinių, vis dar gyvenančių Druskininkuose, ir parvykstančių iš sostinės jokios trinties (vis tiek visi jie iš vienos mokyklos). Čia pat sėdi ir didmiesčių bohemos veidai, kurių rugpjūtį, prasidėjus Druskininkų teatro festivaliui, turėtų tik daugėti (puiki vieta išgirsti pliotkams apie naujausias premjeras).

Jūsų nuvarginti kūnai ir išsekusios sielos nusipelnė gyventi geriau. „37O“ linki gerų atostogų!

Ra­šė: mb

Vaiva Grainytė PEKINO DIENORAŠČIAI

Leonidas Donskis MAŽOJI EUROPA.Esteto žemėlapis

Vilnius, „Vaga“, 2012 m.

Kokias kelionių knygas rašo lietuvių autoriai? Dauguma jų – išplėstiniai kelionių vadovai, kuriuose sausa informacija atmiešiama keletu padrikų asmeninių pastabų. Esama ir kitokių „rašytojų“ – šie, pagyvenę kur nors keletą metų, manosi perpratę tos šalies būdą ir papročius ir imasi šviesti tamsuolius lietuvius, kaip iš tikrųjų tose anglijose, honkonguose ar amerikose yra.

Vyrauja pamokomas ar nuolaidus tonas ir nuotraukos iš serijos „čia aš ir Egipto piramidės“...

Vaivos Grainytės knyga – maloni išimtis. Ji bando perteikti patį buvimą kitur.

Sąžiningai stebi save ir aprašo, kaip buvimas kitur keičia ją pačią. „Pekino dienoraščiai“ – bandymas suprasti, aprašyti ir paliudyti. Skaitant šią knygą Kinija prieš akis iškyla visa savo sunkiai suvokiama didybe ir bjaurumu, svetimumu ir grožiu, kultūra ir apleistimi.

Autorės pasakojimas prasideda avantiūra – išvažiuoti metams į Pekiną mokytis kinų kalbos, ir tęsiasi kaip avantiūra: kelionė į Vidinę Mongoliją, troškimas iš-

370_028.indd 21

Vilnius, „Versus Aureus“, 2012 m.

tyrinėti net ir atgrasiausius užkampius ir savo kailiu išbandyti tai, kas vietiniams atrodo savaime suprantama, o atvykėliui kelia nuostabą, pasibjaurėjimą ar tiesiog siaubą.

Dienoraščių autorė smalsi ir vengianti išankstinių nuostatų – o juk to ir reikia gerai kelionių knygai parašyti. Žinoma, dar reikia ir mokėti rašyti. Pasakojimo kalba gyva, humoras nenuvalkiotas, vietoje ir laiku, ironijos esama, bet ja nepiktnaudžiaujama, vakarietiško snobizmo taip pat nerasta. Paperka ir tai, kad autorė nepamiršta stebėti ir aprašyti savęs.

Mes galime įsijausti į jos metus Kinijoje: sėkmę ir nesėkmes, dvejones ir ligas, ilgesį ir atradimo džiaugsmą.

Negana to, knyga pradžiugins ir kinomanus: į ją įterptos kelios svarbių kino filmų recenzijos.

Perskaičius taip ir norisi, kad autorė nemestų savo avantiūriškos veiklos ir iškeliautų dar kur nors. O paskui aprašytų. Gal ir mes pagaliau turėtume Pauliui Theroux, Billui Brysonui, Jonui Krakaueriui ar Freyai Stark prilygstančių rašytojų keliautojų.

Ši knyga – dar vienas tikrai nestandartinis bandymas atverti mums platesnį pasaulį. Šį kartą esame supažindinami su Europa, kuriai, regis, priklausome, bet taip ir neįpratome savęs laikyti jos dalimi ar bent kiek intensyviau pasinaudoti jos siūlomais kultūriniais lobiais ar patirtimi.

Tai šviečiamoji knyga, neįkyriai ir įdomiai pasakojanti apie mažuosius istorinius Europos miestus, jų kultūrą ir istoriją. Viename interviu autorius yra sakęs, apie ką galvojo, rašydamas šią knygą: „apie šviesius žmones: protingus moksleivius ir studentus, mokytojus, dėstytojus, inteligentiją, jaunesnius inteligentiškus žmones, kurie jau yra pakeliavę, matę pasaulio, žinantys, kad Europa yra, be kita ko, nuostabiai susijusi: ne tik todėl, kad gali iš baskų virtuvės pereiti prie italų, o paskui prancūzų, bet greičiau dėl nuostabaus jausmo, kad yra kažkokia besidriekianti gija, lyg ant siūlo sunerianti Europą – nepaisant gilių kultūrinių ir kalbinių skirtumų. Galima tai vadinti kaip no-

ri: kai kam tai – krikščionybė, kai kam – moderniojo gyvenimo patirtis ir jautrumo formos.

Bet aišku viena – Europa galų gale „susiveria“. Man atrodo, žmogui, kuris tai yra išgyvenęs savo įspūdžiuose, nereikia didelių mano deklaracijų – jis pajus, kad tai yra europiečio knyga europiečiui.“ Knygos skaitytojas galės pabūti mažuosiuose Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos miestuose, sužinos, kokiais tapytojais, meno ir kultūros žmonėmis jie garsėjo. Perskaitys, kaip šių menininkų kūriniai praturtino Europos kultūrą. Knyga gausiai iliustruota paveikslų reprodukcijomis, pasakojamos ir jų pačių atsiradimo istorijos.

Visa tai parašyta pagauliai, įdomiai, faktai pateikiami glaustai, bet ne sausai. Skaityti tikras malonumas. Autorius probėgšmais užsimena ir apie gražius mažuosius Lietuvos miestus: Kėdainius, Rusnę, Šilutę. Galbūt kada nors pasirodys ir jiems skirta knyga?

2012.08.02 21:10:31

>> muzika

VAN DER GRAAF GENERATOR

FAMILY BAND

Esoteric Recordings

No Quarter

Geriausia pasaulio muzika buvo sukurta 1966–1973 m.

Tokia mano nuomonė. Dažniausiai gerai susipažinę su šio auksinio periodo muzika su tokia nuomone sutinka. Su šiuo periodu siejasi ir legendinė britų progresyviojo roko grupė „Vand Der Graaf Generator“. Vyresnio amžiaus roko mėgėjams jos nereikia pristatyti. Vokalistas, gitaristas, klavišininkas, kompozitorius, grupės lyderis Peteris Hammilas yra (kaip dabar madinga sakyti) kultinė asmenybė Didžiojoje Britanijoje. Garsus dėl savo vokalinių gebėjimų, P.Hammilas išleido ne vieną dešimtį solinių albumų. Ir tai keista. Nes su savo grupe „Van Der Graaf Generator“ jis įrašė tik (!) 13 albumų. Grupė susikūrė 1967 m., pirmas albumas išėjo 1969-aisiais, o 1977 m. kolektyvas iširo. 1982 m. grupė atsikūrė, įrašė poprastį albumą „Time Vaults“ ir vėl sėkmingai numirė. Ir staiga 2005-aisiais įvyko mažas stebuklas – „Van Der Graaf Generator“ atsikūrė dar kartą ir įrašė 4 galingus albumus. Naujausias jų – „ALT“ – pasirodė ką tik. Tiesa, čia P.Hammilo vokalo neišgirsite – visas albumas instrumentinis. Tačiau dėl to jis ne prastesnis. Priešingai, „ALT“ klausosi taip skaniai, kad kartais klausydamas negali patikėti, kad čia tie patys išsibezdėję senukai iš 1973-iųjų. Neįtikimai gyvo įrašo skambesio pavydėti galėtų ne viena jauna džiazo, progresyviojo arba avangardinio roko grupė.

Nesileiskite apmulkinami šios grupės pavadinimo. Ji neturi nieko bendra su romantiškomis, religingomis, skystomis šeimyninėmis grupėmis. Iš Niujorko kilęs kolektyvas „Family Band“ groja elegantišką popmuziką, kurią būtų galima pavadinti gotikiniu country. Grupę sudaro pora – Kim Krans ir Jonny Ollsinas. Sunku patikėti, tačiau iki susikuriant „Family Band“ K.Krans nebuvo parašiusi nė dainos ir niekada niekur dainavusi. Ji – talentinga dailininkė, kuriai tiesiog pasirodė, kad tai, ką ji dainuoja duše, gali būti įdomu ne tik jai. J.Ollsinas – ilgametis trash metal stiliaus gitaristas, kuris galų gale pavargo nuo triukšmo.

Kartu šis keistas, bet labai melodingas bei elegantiškas duetas kuria muziką, kurios pagrindas – gitara ir balsas.

Tiesa, kartais prie dueto prisijungia bosistas Scottas Hirschas (nepainioti su žinomu JAV verslininku). Bet tai nėra tokia folk muzika, kurią skautai dainuoja aplink laužą stovykloje. Tai negailestingai graudžios, kartais net žiaurios dainos, pilnos biblinių kančių, eschatologinių nuojautų, bet kartu žaviai jaudinančios. Ir sunku pasakyti, ar ši pilkuma ir tamsa ateina iš juodai muzikai visą gyvenimą atidavusio gitaristo J.Ollsino ar labiau iš dailininkės K.Krans.

Kad ir kaip būtų, jei ieškote elegantiškų, liūdnų baladžių su ne itin įdomiu ar išskirtiniu, bet tiesiog šiltai žaviu moterišku vokalu, „Šeimyninė grupė“ kaip tik jums.

ALT

Grace & Lies

2012-06-25

2012-07-24

80

100

SERJAS TANKIANAS

Harakiri

Reprise, Serjical Strike

2012-07-10

22 // © 370 370_028.indd 22

Esu „System of a Down“ gerbėjas. Bet iki tam tikros ribos. Kur bet koks žodis, bet kokia nata tampa politika – ten muzika baigiasi. Atrodo, armėnų kilmės amerikiečių grupės vokalistas, lyderis Serjas Tankianas nelabai tai supranta, nejaučia ribos tarp socialinio protesto ir kūrybos.

Kiekviena naujo albumo „Harakiri“ tema yra lyg visiems puikiai matomos žaizdos krapštymas: „banginiai miršta“, „žemė skęsta fabrikų dūmuose“, „kada mes atsimerksime“ ir panašiai. Gaila. Nes kaip vokalistas ir kompozitorius S.Tankianas yra viena įdomiausių asmenybių šiuolaikinėje roko muzikoje. Tai jau trečias solinis jo albumas.

Ir klausydamas šio albumo pamaniau, kad kartais labai norėčiau nemokėti anglų kalbos. Arba Serjas galėtų uždainuoti armėniškai. Albumo idėja (apie tai kalba ir pats pavadinimas) – gyvūnų, neištvėrusių žmonių darbelių, savižudybė. Daugybė „System of a Down“ gerbėjų jau dabar prašo S.Tankiano balotiruotis JAV prezidento rinkimuose. Sprendžiant iš absoliučiai perdėtai „svarbių“ tekstų, kurių socialumas daro juos absoliučiai neįdomius, net atstumiančius, vokalistas yra arti rinkimų. Ir čia aš stoju „Radiohead“ lyderio Thomo Yorke‘o pusėn, kuris irgi mėgsta dainose žaisti politinėmis, socialinėmis temomis, bet bent jau daro tai skoningai ir ne taip atvirai kaip S.Tankianas.

Bet kokiu atveju, muzika gera ir angliškai nemokančių bei vaizdo klipų nežiūrinčių „System of a Down“ gerbėjų neturėtų nuvilti.

50

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

ARIEL PINK’S HAUNTED GRAFFITI

Mature Themes 4AD

2012-08-20 „Garsiškai ankstesnis mūsų darbas ir naujas albumas yra nepalyginami. Naujame albume išties neliko jokių sąsajų su mano lo-fi stiliaus muzikine praeitimi. Kūrinys toks įvairiapusis... Visiškai skirtingas darbas nei tai, ką esu kada nors gyvenime daręs. Šiaip jau visada svajojau įrašyti būtent tokį albumą. Net tais laikais, kai išėjo mūsų „Before Today“. Bet negalėjau... Buvo per daug spaudimo, per daug pašalinių veiksnių. Pagaliau atsipalaidavau, su grupe ramiai išbandėme tai, ko muzikoje nesame darę, ir štai jums „Mature Themes“, – pasakojo vienas keisčiausių ir talentingiausių JAV nepriklausomos muzikos kūrėjų Arielis Pinkas. To, ką šis vyrukas daro, apibrėžti keliais žodžiais neįmanoma. Galima būtų sakyti psychedelic pop, noise pop, lo-fi, outsider music, freak folk, avant-garde music, bet net ir tiek žanrų išvardijęs apie A.Pinką nieko nepasakiau. Jį reikia pažinti iš jo įrašų. Kartais, kaip ir šiuo atveju, jo grupė vadinasi „Ariel Pink‘s Haunted Graffiti“, kartais jis dirba su kitais kūrėjais, tokiais kaip Johnas Mausas). Susumuoti visus A.Pinko įrašus būtų beveik neįmanoma, nors nuolat vietoje nenustygstančiam kūrėjui vos 34-eri. „Iš esmės naują albumą sukūriau ne aš, o mano „Android“ tipo išmanusis telefonas. Jis apvertė visą mano gyvenimą. Visa muzika, visi naujo albumo žodžiai yra iš pradžių įniūniuoti į mano išmanųjį“, – pasakojo menininkas. Stipriai rekomenduojama.

85

100

75

100

FLEA

Helen Burns Warner Bros

2012-07-19 Nė žodžio apie „Red Hot Chilli Peppers“ (toliau RHCP).

Nė žodžio apie jų koncertą Lietuvoje. Toks jausmas, kad naujausias „Flea“ albumas, o jei tiksliau 6 dainų EP, neturi nieko bendra su tuo bosistu, grojančiu RHCP. Greičiau jau galima supainioti su kita boso legenda – Billu Laswellu, nuolat balansuojančiu ties dub ir avangardo riba. Arba su kai kuriais Johno Zorno albumais, prie kurių, kaip jau tampa įprasta, pats Zornas menkai teprisideda.

Kad ir kaip būtų, „Helen Burns“ turi savo istoriją. Pavadinimas paimtas iš gerai žinomos ir jau gerokai nuvalkiotos Charlotte’s Brontë’s knygos „Džeinė Eir“. Helena knygoje yra geriausia Džeinės draugė. Kaip sunkdamas ašarą sakė nuožmus tatuiruotas Flea, „Helena yra toks šiltas ir ištikimas charakteris, kad aš kartais jaučiu ją įsimylįs.

Ji įkūnija viską, ko aš ilgiuosi žmonėse. Kalbu ir apie save patį. Helena Burns visada su manimi.“ Kad ir kaip ironiškai kikentume, ši meilė literatūriniam personažui tikrai davė vaisių: jau dabar kai kurie rimti kritikai EP „Helen Burns“ vadina metų staigmena. Staigmena, kurioje vienas geriausių pasaulio bosistų groja ir trimitu! Dar gražiau tai, kad „Helen Burns“ galite visiškai legaliai ir nemokamai atsisiųsti iš oficialios Flea svetainės. Tiesa, jei sumokėsite bent centą, jis nukeliaus Los Andželo Silver Leiko konservatorijai, kurią Flea įkūrė kartu su kolega iš RHCP – lietuviškų šaknų turinčiu Anthony Kiedžiu.

80

100

2012.08.02 21:10:59

370_028.indd 23

2012.08.02 21:11:20

Rašė: Sandra Kliukaitė

Šį mėnesį Alisa pasimaišiusi ne tik dėl naujų rankinių, bet ir dėl futbolo (nors Europos čempionatas jau baigėsi) bei dviračių: nuo vintažinio rankų darbo dailaus „niujorkiečio“ iki lietuviško ekologiško elektrinio paspirtuko ateities kartoms. Taip pat į lentyną gula dar viena „Woodsy“ miškinių drabužių ir aksesuarų serija vyrams ir linki geros likusios lietuviškos vasaros. ...... ..................... .. .

..... .

NAUJA A.NESTEROVAITĖS KREPŠIŲ KOLEKCIJA LIETUVA

KAINA 140, 160, 220 LITŲ (S, M, L dydžiai)

Nuo šiol kultinis „Daiktų viešbučio“ juodasis miesto krepšys, į kurį tilpdavo net patys sunkiausi daiktai, nudažytas keturiomis skirtingomis spalvomis: ruda, mėlyna, chaki ir smėline. Supinti iš labai ilgos ir tvirtos juostos, šie krepšiai beveik neturi šansų suplyšti (jau išbandyti). Užsegami magnetais, su vidinėmis kišenėmis, puikiai tinka kasdieniams daiktams nešiotis.

FUTBOLO ŽVAKĖ „KICK IT!“ IŠ KOLEKCIJOS „KERZE TO GO“ VOKIETIJA

KAINA 7,95 EURO (APIE 28 LITUS)

Dizainerių kolektyvas iš Berlyno „Donkey Creative Lab“ su Stelli Banana priešakyje ėmė ir sukūrė įvairių modelių kišeninių žvakių kolekciją. Kadangi sportas nuo futbolo čempionato iki Londono olimpinių žaidynių beveik tapo mūsų DNR, tokios kišeninės žvakės mums tikrai prireiks (ypač žaibuojant naktį...).

www.daiktuviesbutis.lt

www.donkey-products.com

EKOLOGIŠKAS ELEKTRINIS PASPIRTUKAS LIETUVA

DVIRATIS „KATE SPADE NEW YORK“ JAV

KAINA 1100 DOLERIŲ (APIE 3150 LITŲ)

Vintažinis rankų darbo dviratis iš Niujorko... Dėl tokio ir numirt galima, na, bent jau jam betaupant... Šis dviratukas kainuoja 1100 dolerių, tačiau jis vertas kiekvieno už jį sumokėto dolerio, nes jis pagamintas rankomis Italijoje, o dekoruotas Kate Spade Niujorke. Viską vainikuoja klasikinė angliškos odos sėdynė. Tik sėsk ir mink! www.adelineadeline.com

„WOODSY“ VASARA LIETUVA

Miškiniai grįžta! Tik šį kartą jau su vasariniu garderobu. Miškinių barzdočių grupuotės vadės dizainerės Marina Žuravliova ir Donata Maldonytė siūlo nesiblaškyti tarp įvairių mados tendencijų ir toliau nešioti barzdą bei medžio rievių aplikacijomis dekoruotus šiuolaikinius drabužius, papildytus dailiais miškiniais aksesuarais – medžiaginiais krepšiais. Miškas eina į miestą.

VDA dizaino studentė Ainė Petrulaitytė sukonstravo ekologišką elektrinį paspirtuką su įkraunama baterija ir sėdyne, todėl juo riedėti būtų galima net ir nepasispiriant – kaip motoroleriu. Kuriant ekologišką transporto priemonę siekta, kad joje derėtų sėdėjimo važiuojant motoroleriu patogumas, lakoniška dviračio konstrukcija ir galimybė naudoti jį net neįjungus variklio, nes elektrinis paspirtukas turi pasispyrimo funkciją. Taigi, jis tiktų ir tinginiams, ir tiems, kurie nori ne tik pavažiuoti, bet ir pasportuoti.

www.tribe.lt Nuotraukos Dano Macijausko

IŠMANUSIS TELEFONAS „NOKIA 808 PUREVIEW“ SUOMIJA

KAINA 1899 LITAI

Nuo šiol darykite pačias geriausias nuotraukas išmaniuoju telefonu „Nokia 808 Pureview“, naudodami „Carl Zeiss“ objektyvą ir absoliučiai naują „Pureview“ technologiją. Tai vienintelis pasaulyje telefonas su 41 megapikselio fotoaparatu. Jame taip pat yra „Full HD“ vaizdo kamera, ekrano technologija „Amoled“ („ClearBlack“), „Corning® Gorilla®“ stiklas.

16 GB įrengtoji atmintis gali būti išplečiama iki 32 GB arba 48 GB. Šis telefonas jau „Skytech.lt“ sandėlyje! www.skytech.lt

370_028.indd 24

NAUJOS „DAILI“ RANKINĖS LIETUVA

KAINA 700 LITŲ

Turime dar daugiau dizainerės Lauros Dailidėnienės sukurtų rankinių. Ant lentynų rikiuojasi šeši nauji spalvingi modeliai iš natūralios odos su natūralaus lino pamušalu ir, žinoma, papuošti vienetinėmis stiklo sagtimis. www.daili.lt

2012.08.02 21:12:27