Durys 2022 11 1 dalis

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 LAPKRITIS / Nr. 11(107)

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ akimirka. Martyno Aleksos nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 lapkritis / Nr. 11 (107) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

Rita Bočiulytė

Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES

SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA

TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija Nastopkienė

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA

Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS © 2022 UAB „Ilada“

SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2022.

4 psl. – Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Tunelis“ (rež. M. Golobas) scena. Kristijono Lučinsko nuotr.

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų nansinę paramą

ŽURNALĄ REMIA

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

R. vienasPelakauskas: iš būdų g

Su Rimantu Pelakausku susitinkame tarp dviejų spektaklių. Ką tik įvyko antrą kartą Klaipėdos dramos teatre dirbusios lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklio „Meilė“ premjera, o priešakyje – kito lenkų režisieriaus Michało Borczucho premjera „Lost Lost Lost“. Atrodo, kad aktoriaus nevargina intensyvus profesinio gyvenimo ritmas, net mėgaujasi juo ir sako, kad labai svarbu nuolat išlikti „šviežiam“ – nesustabarėti, neapaugti klišėmis. Net ir po keturių dešimtmečių scenoje jis jaudinasi dėl būsimų spektaklių. Pavyzdžiui, M. Borczucho spektaklyje R. Pelakauskui teks kalbėti angliškai – tai tam tikras nervus kutenantis iššūkis, mat aktorius įsitikinęs, kad žiūrovai spektaklyje neturi matyti, jog kažkas aktoriui kliūna. Laukdami naujausios premjeros su R. Pelakausku kalbėjomės apie teatrą ir jame vykusius didžiulius poslinkius, aktorystės prasmę ir įkvepiančią, pasaulyje šviesos ieškančią teatro bendruomenę. ►

Aktoriaus R. Pelakausko teigimu, teatre be komandos nieko nenuveiksi, svarbu bendrystė, partnerystė ir siekis

teatras yra gydyti sielas

siekis kurti.

Domo Rimeikos nuotr.

Kristina SADAUSKIENĖ

Pasikliauti intuicija

◄ – Ar prisimenate pačią pradžią –pirmąjį savo vaidmenį Klaipėdos dramos teatre? Kaip laiko tėkmėje matote save, ar labai pasikeitėte?

– Nemanau, kad pasikeičiau. Tas pats jaudulys ir drebulys einant į sceną, tas pats noras žinoti. Manau, kad to ir nereikia prarasti –aktorius turi išlikti „šviežias“, neapaugti rūdimis, štampais ir klišėmis.

Patį pirmąjį vaidmenį sukūriau spektaklyje „Princas ir elgeta“, bet vaidmuo, kurį išskirčiau ir po kurio mane pradėjo pastebėti teatre, buvo Kolenka 1982 m. Reginos Steponavičiūtės režisuotame spektaklyje

„Ir sidabro gija nutrūks“ (pagal Aleksandrą Kazancevą). Tai buvo epizodinis vaidmuo, bet labai gerai parašytas. Vaidinau 16-metį berniuką, sergantį Dauno sindromu, ir spektaklio pasaulyje jis buvo skaudžiai jautrus ir teisus, kaip įtempta styga, kaip žmonių santykių, gyvenimo kamertonas. Tais laikais žmonės su negaliomis vis dar buvo nereikalingi, su jais mažai skaitytasi –dabar mūsų visuomenė brandesnė ir jautresnė, jau supranta, kad tie žmonės kartais

daug giliau ir jautriau priima pasaulį. Taigi šis Kolenkos vaidmuo man buvo svarbus taškas, nuo kuriuo pradėjau savo gyvenimą teatre. Dar paminėčiau 1999 m. Arvydo Lebeliūno režisuotą spektaklį pagal Saulių

Tomą Kondrotą „Prieš išskrendant į rojų“, po jo su režisieriumi tapome gerais bičiuliais. Tai buvo pirmas spektaklis, kuriame poroje vaidinau su Dariumi Meškausku –buvome broliai. „Prieš išskrendant į rojų“ turėjo nemažą rezonansą Lietuvoje ir tai buvo vienas labiausiai pavykusių mano vaidmenų, nors pamenu, kad iki pat paskutinės savaitės prieš premjerą ėjosi labai

sunkiai. Paskui Arvydas sakė: „Kas tu per aktorius – nieko, nieko ir štai – yra. Kaip tau pavyko?“

Atėjęs į teatrą mano kursas, skirtingai nei Irenos Vaišytės mokiniai, tarp kurių buvo D. Meškauskas, R. Šaltenytė, buvo daugiau mokytas pasikliauti intuicija. Mano kurso vadovas buvo Povilas Gaidys, bet taip pat teko daug mokytis iš Elenos Savukynaitės. Kartais laukdavome, kad maestro P. Gaidys ateis – viską sustatys į vietas, sumizanscenuos ir viskas paaiškės, o E. Savukynaitė mus vedė taip, kad patys ieškotume, galvotume, klystume, bet

R. Pelakauskas – Filosofas, arba ponas Kapininis vyresnysis spektaklyje „Meilė“ (rež. A. Duda-Gracz, 2022). Przemyslawo Jendroskos nuotr.

atrastume. Pas P. Gaidį nebuvo tiek daug medžiagos analizės, situacija paaiškėdavo proceso metu.

Dabar, kai žiūriu atgal, – į teatrą atėjome kaip akli kačiukai – išplauksime arba ne.

Buvimo šventovėje jausmas

– Sunku suvokti, kad Klaipėdos dramos teatre vaidinate daugiau nei keturis dešimtmečius – per tą laiką nutiko labai daug, keitėsi santvarkos, žmonės. Smalsu, kaip apibūdintumėte visą tą laikotarpį, kurio liudininku tapote, kaip keitėsi teatras ir ką tie pokyčiai, jūsų nuomone,

sufleruoja apie mus, jo žiūrovus, visuomenę apskritai?

– Kai atėjau, teatras buvo ant bangos, dar mums besimokant buvo sukurtas „Mažvydas“ (režisierius P. Gaidys, pagal Justiną Marcinkevičių). Nepraleisdavau nė vieno spektaklio – tai buvo šventas dalykas. Tai buvo tikra rezistencija, teatras buvo vieta, kurioje jusdavaisi svarbus. Sunku apibūdinti tą jausmą, bet buvo juntama didžiulė bendrystė tarp žiūrovų ir teatro bendruomenės, visi suprato, kad tai, kas vyksta, yra labai reikšminga, teatras buvo tiesos bastionas. Tai buvo vieta, kur buvo galima apsivalyti nuo kasdien supančio melo ir veidmainystės. Bijau to skambaus žodžio, bet teatras buvo šventykla. ►

ViziTinė koRTElė

Rimantas Pelakauskas gimė 1957 m. Suginčių kaime Molėtų rajone.

1975–1976 m. studijavo matematiką Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – lietuvos edukologijos universitetas) Fizikosmatematikos fakultete.

1976–1980 m. lietuvos valstybinės konservatorijos klaipėdos fakultete įgijo dramos teatro ir kino aktoriaus specialybę. nuo 1980 m. – klaipėdos dramos teatro aktorius.

Šiame teatre sukūrė daugiau nei 40 vaidmenų, taip pat yra sukūręs vaidmenų lietuvos kine ir televizijoje.

2000 m. apdovanotas respublikinio teatrų festivalio „Vaidiname darbininkams“ prizu. 2010 m. apdovanotas klaipėdos miesto „Padėkos kauke“ nominacijoje „Metų aktorius“.

2021 m. jam įteiktas teatro mecenatės klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Bega“ įsteigtas „Mūzos“ apdovanojimas ir premija.

Amadėjus – spektaklyje „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. A. Duda-Gracz, 2021).

◄ Tuo metu čia dirbo labai spalvinga trupė – Vytautas Kancleris, Vytautas Paukštė, Romualdas Grincevičius, Aleksandras Žadeikis, Algirdas Venskūnas, Henrikas Andriukonis, Povilas Stankus, Marija Černiauskaitė. Suprantate, tai buvo nepaprastos figūros, jos išsiskyrė visoje Lietuvos teatro bendruomenėje, buvo sakoma, kad mūsų teatre dirba stipriausia trupė šalyje.

Teatras taip pat buvo labai bohemiškas, gal čia jau senatvės požiūris, bet atrodo, kad būdavo tiek daug pokštų ir nuotykių, juos malonu prisiminti. Buvo ir tamsioji bohemos pusė – kartais jos buvo per daug, kartais ir spektakliai būdavo ne visai blaivūs.

Po to įdomaus laikotarpio atėjo nuopuolio metai, tad dabar nepaprastai smagu, kad susirinkus dabartinei teatro komandai, tiek Tomui Juočiui su Gintaru Grajausku, tiek visai naujai vadybos grupei, teatre vėl prasidėjo judėjimas. Man vėl grįžta buvimo šventovėje jausmas.

– Noriu pasitikslinti, kai minite nuopuolį, –kalbate apie ilgai užsitęsusį rekonstrukcijos laikotarpį?

– Taip, tuo metu neturėjome namų, o tai labai svarbu. Taip pat po Sovietų Sąjungos subyrėjimo mums visiems, taip pat ir teatrui, reikėjo perkainoti vertybes, savo misiją. Sovietinės okupacijos laikotarpiu teatras buvo tiesos bastionas. O po jo prasidėjo laisvės metai – viskas galima, apie viską galima kalbėti atvirai. Tarsi išnyko politinės rezistencijos būtinybė. Po nepriklausomybės atgavimo teatrui reikėjo iš naujo surasti savo vietą visuomenėje. Taigi šios dvi priežastys lėmė, kad kurį laiką teatras buvo tarsi stovintis vanduo, gal net visus 15 metų.

Gaila tų metų. Žinoma, buvo ir gražių momentų, bet tuo metu iš tiesų ėjome į niekur.

Tad labai gerai, kad į karjeros pabaigą vėl dirbu teatre, kuris turi ką pasakyti, kuriame jaučiuosi esąs europinio teatro dalimi.

Dialogo forma

– Sovietmečiu buvęs tiesos erdve, rezistencijos vieta, kas, jūsų nuomone, teatras yra šiandien?

– Svarbu pabrėžti, kad teatras gali būti labai įvairus. Netrūksta komercinių projektų, kur svarbiausia suteikti pramogą publikai ir užsidirbti pinigų. Bet tai – daugiau saviraiška, ne toks teatras man įdomus. Man teatras pirmiausia yra provokacija, protestas, galbūt skaudus protestas – dabar kalbu savo būsimo vaidmens monologo fragmentais. Ten kalbama apie tai, kad teatras, kaip ir kitos meno formos, negali būti neapykantos išraiška. Nesvarbu, kaip stipriai nepritariama dalykui prieš kurį protestuojama, mat kartu su protestu teatras yra ir dialogo forma.

Sutinku su A. Duda-Gracz, kuri susitikime su publika po „Meilės“ premjeros sakė, kad teatras neduoda atsakymų, kaip gyventi ir kodėl gyventi. Jis gali tik klausti, tad žiūrovai teatre visada yra dalyviai, dialogo dalis. Žiūrovai turi būti įsitraukę į tai, kas vyksta scenoje, ir gyventi tame dialoge. Žmonija turi labai daug bėdų, vis labiau apleidžiamas dvasinis gyvenimas, o teatre vyksta tam tikra žmogaus sielos terapija, tai svarbu. Teatre pamedituoji, pagalvoji, kaip gyveni, kodėl, kam, kokia tavo asmeninė misija.

Po to stovinčio vandens etapo teatre esame perėję į kokybiškai naują laiką. Mes kalbame apie žmogų, žmoniją, mūsų misiją čia, šiame pasaulyje. Teatras tapo kur kas globalesnis ir gilesnis. Ir teatras tikrai nėra pramoga – kaip einame gydyti savo kūnų, taip teatras yra vienas iš būdų gydyti savo sielas. Taigi gal dėl to man labai nepriimtina, jei pamatau į salę ateinantį žmogų su vyno taure. O taip būna. Atsipalaiduoti su spragėsiais galima ir namuose prie televizoriaus – reikia ir to, bet ne teatre. Teatre turi pasiruošti būti išmuštas iš komforto zonos, iš sotumo, iš pertekliaus.

Sunki misija

– Šiuolaikinis teatras, kaip, beje, ir kitos meno formos, ne visada pasiekia plačiąją publiką. Kokia jūsų nuomonė apie šią „nesupratau, ką čia norėjo pasakyti“ reakciją?

– Matai, manau, kad viena iš teatro misijų yra būti priekyje, ir nieko tokio, jei žiūrovai

turi pabėgėti teatro link, jį pasivyti. Visais laikais menas yra dotuojamas. Kaip medicinai skiriama lėšų, taip jų turi būti skiriama ir menui – jis pats savęs neišlaikys niekada. Jis privalo būti priekyje, klupti, susižeisti, net susinaikinti ir vėl prasidėti iš naujo, jis negali laukti tų, kas nespėja. Žmogus turi justi poreikį pasivyti, suprasti.

Būna, kad nesilankantis teatre žmogus ateina į spektaklį ir išeina sukrėstas –vaikšto visą savaitę galvodamas, ką jis matė, kas jam nutiko, ir vėl grįžta. Taip ir turi būti. Kaip minėjau, teatras ne anestetikas. Jo reikia, kad žmogaus siela apsivalytų ir augtų. Ir tai nėra kažkas būdinga tik mums, mūsų laikams. Nuo istorijos pradžios mes nuolat siekėme kažko daugiau, pirmykščio žmogaus gyvenimas buvo labai sudėtingas, bet jis paliko įspūdingus piešinius olose ir ant uolų. Jis jau kažkuo tikėjo, kažkur tiesėsi, jam nepakako gyventi rutinoje ir buityje, nepakako vien egzistuoti.

Taigi nereikia pasiduoti aptingimui, kad jei nesupratau, tai ir nereikia. Jei žiūrint spektaklį kažkas viduje sukyla, net jei tai nerimas, irzulys, – reikia tai priimti, neatmesti, apgalvoti.

Tai žinant lengviau suprasti tikrąją aktoriaus prigimtį – jo darbas nėra vien saviraiška, populiarumo ieškojimas, tai sunki misija. Dėl to žiūrovai su vyno taure arba naršantys telefonuose yra skaudu. Kaip aktorius ruošiasi susitikimui su žiūrovais, taip ir žiūrovai turi susikaupti ir pasiruošti susitikimui su teatru.

– Kalbėjomės apie teatrą ir poslinkius jame apskritai. Norisi grįžti prie asmeninio lygmens. Kaip sau apsibrėžiate, kas yra aktorystė?

– Kai buvau jaunas, visi norėjome būti labai įžymūs, norėjome kažkokio pripažinimo. Visi norėjome būti žvaigždėmis.

Pasiekti žiūrovų širdis

– Akcentas – „aš“?

– Be abejo, labai rūpėjo išreikšti save. Bet dabar galvoju, o kas gi yra ta žvaigždė? Iš tiesų tai labai sunkiai dirbantis žmogus. Aktoriaus profesija yra tokia pat, kaip ir visos kitos. Jei jauti tam pašaukimą, kaip bet kokios kitos profesijos atstovas, – jausi

malonumą gerai darydamas savo darbą, džiaugsiesi būdamas reikalingas. Svarbiausia būti reikalingam, pasiekti žiūrovų širdis. Sakoma, kad gražiausias momentas teatre – aplodismentai ir gėlės, bet jie tik rutina. Gražiausias momentas spektaklio metu būna tada, kai kalbant mano personažui jaučiu, kad tiek aš, tiek scenos kolegos, šviesų ir garso operatoriai – visi esame kartu, tobulai savo laiku ir vietoje, kad kvėpuojame kartu ir kartu su mumis kvėpuoja žiūrovai. Tai didžiausios pilnatvės akimirkos.

– Ar dažnai teatre pajuntate tokias pilnatvės akimirkas?

– Kad jos nutiktų, turi susiklostyti labai daug aplinkybių: turi būti geras režisierius, gera medžiaga, tau pačiam svarbus personažas, gera komanda. Čia sunku apibūdinti, bet net kai ateinu prieš spektaklį ir matau, su kokia meile sudėti, gražiai išlyginti rūbai – net tai yra labai svarbu. Ne dėl to, kad labai mane gerbia, bet dėl to, kad visi stengiamės kuo geriausiai atlikti savo darbą, kad mylime ir saugome vieni kitus. Tada jaučiu didžiulę bendrystę ir palaikymą, jaučiu, kad galime pasiekti puikių rezultatų.

– Buvote minėjęs, kad žiūrovai neturi bijoti teatre jaustis nepatogiai. O kaip aktoriai –ar dažnai jaučiatės atsidūręs už komforto zonos ribų?

– Svarbiausias dalykas komanda – jei jauti jos palaikymą, viskas įmanoma. Man asmeniškai yra pasitaikę, kad jaučiau partnerių nepasitikėjimą, tuomet buvo sunku. Teatras tam tikru požiūriu yra šeima, ir geri santykiai joje labai svarbu.

Kalbant apie komfortą – kiekvienas naujas vaidmuo yra išėjimas iš komforto zonos. Gal ir atrodo, kad esi labai patyręs, bet kaskart vis tiek ateini kaip į pirmą klasę. Svarstau, kad komforto zona net nepadėtų aktoriaus profesijoje, tai ne ta būsena, kurią turi jausti aktorius. Jei jis pradeda jausti, kad viskas labai lengva, gali būti, kad atėjo laikas pradėti galvoti apie karjeros pabaigą. ►

Dirbu teatre, kuris turi ką pasakyti, kuriame jaučiuosi esąs europinio teatro dalimi.

Algirdo Kubaičio ir Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Gera pamoka

◄ – Kalbant apie aktorystę, vyrauja individo kultas, bet jūs labai akcentuojate bendruomeninį šios profesijos aspektą. – Aktorius be žiūrovų – narcizas, jei nėra dialogo, kontakto, jis niekam nereikalingas. Teatras ne tapyba, kur medituoji vienas prie drobės, bet juk ir dailininkai taip pat tapo dėl to, kad kažkas pamatytų. Menas yra dialogas. Menininkas negali

pats sau vienas burbuliuoti savo terpėje. Iš menininko turi eiti bangos, paliesti ir paveikti aplinkinius. Na, o teatre be komandos nieko nenuveiksi. Mes esame didelio ir įdomaus tinklo dalis.

– Pastarieji metai jums buvo labai intensyvūs. Vaidinate veik visuose naujausiuose spektakliuose, taip pat ir paskutiniuose teatre kūrusių užsienio režisierių pastatymuose. Viešojoje erdvėje buvo pasirodę ir kritikos dėl Lietuvos teatrų scenas esą užimančių lenkų režisierių.

Kokį įspūdį jums paliko darbas su svečiais iš užsienio?

– Nesureikšminu režisierių tautybės, svarbu bendrystė, partnerystė ir siekis kurti. Jei režisierius mane pasirenka, jei randame bendrą kalbą, viskas gerai. O dėl to, kad čia per daug atvykstančiųjų iš užsienio – tam visai nepritariu. Mes dirbome ir tebedirbame su įdomiais lietuvių režisieriais, bet mūsų laukas plečiasi ir tai yra nuostabu, mes augame.

Lenkų teatras turi gilias ir stiprias tradicijas, jame daug išskirtinių asmenybių, tai vienas stipriausių Europos teatro reiškinių. Duok Dieve daugiau tokių svečių.

– Vaidinote abiejuose Klaipėdos dramos teatre kurtuose A. Dudos-Gracz spektakliuose, vaidinote ir J. Klatos spektaklyje. Ką pasiėmėte sau iš darbinės patirties su šiomis šiuolaikinio Lenkijos teatro žvaigždėmis?

– J. Klata davė labai gerą, žemišką pamoką. Per repeticiją patyriau sunkią traumą ir gydytojai pasakė, kad jei dar norėsiu vaikščioti, reikia du ar tris mėnesius nedirbti. J. Klata suburbėjo, kad „ką tie gydytojai...“, pasiėmė dublerį, bet po kurio laiko vėl grįžo pas mane – jam reikia, kad vaidinčiau ir tiek. O koks tas mano vaidmuo – nedidelis, epizodukai, bet jis užsispyręs kviečia. Taigi su kančiomis, su fiziniu skausmu ėjau, dariau ir padariau. Kai po premjeros apsikabinome, sakė, kad gerbia mane, o aš jam sakiau, kad labai dėkoju, kad privertė. Juk kitu atveju būčiau tuos mėnesius gulėjęs iškėlęs koją ir depresavęs. O dabar ir turiu vaidmenį, ir įveikiau nemažą iššūkį. Iš J. Klatos pasimokiau nepasiduoti ir ryžtingai siekti tikslo. Prisipažinsiu, kad proceso metu mintyse režisieriui turėjau visokių replikų, bet dabar esu tikrai nuoširdžiai jam dėkingas ir labai patenkintas su juo susidūręs.

Apsivalyti vidines rūdis

– Patirta trauma šiek tiek transformavo jūsų personažą, J. Klatos spektaklyje „Borisas Godunovas“ jis sėdi vežimėlyje. Ir ta neįprasta detalė scenoje jam suteikia papildomą reikšmės atspalvį. – Tikrai taip. Ir tai rodo J. Klatos kaip režisieriaus talento dydį – jis iš nelaimės padarė

Vorotynskis, Varlaamas, Mnišekas – A. Puškino dramoje „Borisas Godunovas“ (rež. J. Klata, 2021) Domo Rimeikos nuotr.

privalumą. O apie A. Dudą-Gracz jau esu sakęs, kad ji man sugrąžino pasitikėjimą ir tikėjimą teatru. Tam tikru požiūriu ji grąžino mane į šventovę. Darbas su ja apvalė susikaupusias profesines rūdis. Tokios patirtys reikalingos. Vienas iš pavojų aktoriaus darbe – apaugti štampais, pajusti, kas veikia, ir tuo naudotis.

Prieš interviu dalyvavau mokinių skaitovų konkurse, buvau komisijos narys. Labiausiai mėgavausi pirmokėliais – jie turi organišką ryšį su tekstu. Vyresnių klasių mokiniai jau būna paveikti mokytojų. Vienas iš tų pirmokėlių net nemokėjo teksto iki galo, vis dairėsi į mamytę, bet jo santykis su tekstu buvo nuostabus, natūralus ir tikras. Nors buvo daug ginčų, pasiekiau, kad jis taptų vienu iš laureatų. Tokie grynuoliai traukia. Tas pats ir su aktoriais, mes turime nuolat nusimesti susikaupusį bagažą, nes kitaip pradėsime kartotis, pasidarysime neįdomūs. Aišku, nuo savęs nepabėgsiu – esu, koks esu, ilganosis plikšis, bet vidines rūdis stengiuosi nuolat apsivalyti.

– Apibendrinant, A. Duda-Gracz grąžino tikėjimą teatru ir buvo savotiškas profesinio atsinaujinimo šaltinis?

– Be abejo. Labai svarbu, kad, dirbdami su A. Duda-Gracz, mes prisiminėme savo misiją, grįžome prie teatro esmės, ją atradome ir supratome iš naujo. Laikui einant atsiranda automatizmas, darai ir nebelabai pagalvoji, ką darai. O ji privertė mus susimąstyti ir apie tai pagalvoti. Tokie susitikimai palieka labai gilų pėdsaką. Gal jau nebeteks su ja dirbti, bet tai, ką iš jos gavau aš ir kolegos, – labai prasminga.

Einant kitu keliu

– Šiuo metu dirbate su dar vienu svečiu iš Lenkijos – M. Borczuchu. Jis kuria spektaklį, įkvėptą Jono ir Adolfo Mekų biografijos ir jau gruodžio 9-ąją vyks jo premjera. Kuo išsiskiria šis režisierius?

– M. Borczuchas atsivežė labai aiškią viziją, įsivaizdavimą, kaip viskas turės būti. Kaip per J. Meko ir kitų to laikotarpio žymių žmonių asmenybes kalbėti apie meno paskirtį. Tai bus labai intelektualus spektaklis, ir negaliu jo įvardyti nei kaip labai lietuviško, nei kaip labai lenkiško. J. Mekas buvo lietuvis, bet taip pat jis buvo pasaulio

žmogus. Lygiai taip pat mes esame žmonijos dalis. Spektaklyje matysime postapokaliptinį pasaulį, žmones, bandančius jo griuvėsiuose surankioti savo žmogiškosios tapatybės nuolaužas ir jas rekonstruoti. Tai labai artima, juk dabar visi juntame apokaliptines nuotaikas. Man imponuoja, kad šiame spektaklyje kalbėsime ne apie savo kiemo problemas, o apie žmoniją.

„Lost Lost Lost“ bus labai žodinis, daugiau skleisis per kalbą nei per veiksmą. Man kaip aktoriui tai labai įdomi darbinė patirtis – ką tik buvo A. Duda-Gracz, ji labai vizuali, o čia viskas visai kitaip. Labai įdomu eiti visai kitu keliu, išbandyti kitokį darbo stilių.

– J. Mekas – ikoninė asmenybė. Šie metai Lietuvoje jam skirti. Ruošdamiesi spektakliui, kartu su komanda net vykote į Biržus, lankėtės Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centre, taip pat jų tėvonijoje Semeniškėse. Atliksite A. Meko vaidmenį – kaip sekasi jį kurti?

– Mes ne tiek vaidiname, kiek bandome rekonstruoti spektaklyje figūruojančių asmenybių pasaulėjautą, jų mąstymą, pažiūras. Mes nesusitapatinsime su jomis. Esame tarsi postapokaliptinio pasaulio tyrėjai, bandantys atkurti, rekonstruoti tai, kas buvo, atsekti žmonijos dvasios esmę. Atvirai parodysime, kad nepretenduojame suvaidinti J. ar A. Mekus, Vytautą Landsbergį ar Susaną Sontag. Mes bandysime suprasti jų būsenas, jų mintis, jų kelią.

– Kas šio spektaklio kūrimo procese iš jūsų reikalauja daugiausia jėgų?

– Man reikės kalbėtis angliškai, ir su mano anglų kalbos žiniomis tai vienas didžiausių sunkumų. Kaip pas J. Klatą vargau su ta sužalota koja, taip čia dar kitas diskomforto lygmuo. Bet toks mano darbas. Iššūkį reikia priimti, perprasti ir įveikti. Teatras tokia vieta, kur nėra nieko neįmanomo.

Aišku, žiūrovams nei šilta, nei šalta mano anglų kalbos žinios. Ir jei jausis, kad dėl to vargau, bus blogai. Jei žiūrovai mato, kaip sunku aktoriui, tai yra blogai, ne apie tai jie turi galvoti žiūrėdami spektaklį.

Visada būti procese

– Minite, kad spektaklis kurs postapokaliptinio pasaulio erdvę ir kad mes patys gyvename pasaulio pabaigos nuojautomis. Tai bendras fonas tiek kūrėjams, tiek teatro žiūrovams. Kaip tas visa smelkiantis jausmas jus veikia?

– Be abejo, aplinka kažkiek veikia, liečia, ir rezonuoji su tuo. Bet taip pat gali būti, kad ji išjudina, padeda sufokusuoti mintis, kad galėtum tiksliau ir aiškiau kalbėti apie tai, kas svarbu. Tai motyvuoja. Galima kalbėti apie globalius dalykus, bet, jei neturėsi vidinės motyvacijos, tai nebus svarbu. Dabar viskas aštru ir gyva. ►

Chirurgas – G. Grajausko pjesėje „Tinklas“ (rež. A. Leontjeva, 2020). Kęstučio Meliausko nuotr.

◄ – Kiekvienas vaidmuo reikalauja nemažai jėgų, o teatro scenoje jūs būnate tikrai dažnai – nebijote perdegti?

– Anksčiau pagalvodavau, kad gal naudinga padaryti pauzes, susikaupti, bet tos pauzės, kai jų prireikia gyvenime, atsiranda savaime, pereinant nuo vieno vaidmens prie kito.

Tikiu, kad aktorius visada turi būti procese, tai savotiškas gyvenimo būdas. Reikia nuolat gyventi teatru, kenti ir nerandi sau vietos, jei iškrenti ilgesniam laikui.

Gal dėl to kai kurie menininkai, turėdami per daug laisvo laiko, ima piktnaudžiauti alkoholiu.

Žinoma, bohema ne visada blogai, pamenu, per pasisėdėjimus prie vyno po premjerų yra kilę daug idėjų, arba eini per visą miestą, užsuki į dailininko dirbtuvę ir, žiūrėk, namo grįžti su kokiu nors kūriniu po pažastimi. Kartais pasiilgstu to, bet teatras yra labai pasikeitęs. Šiandien mes visi, dirbantys teatre, esame kur kas labiau susikoncentravę į savo darbą. Ateini ne darbo dieną į teatrą

ir matai, kad net ir mūsų garso, šviesų operatoriai čia trinasi. Sako, kad ką ten namuose, atėjo, nes teatre visada ras, ką veikti. Man tai žavu. Žavu, kad teatras

yra gyvenimo būdas, žavu, kad teatras yra bendruomenė.

O kur įkvepianti bendruomenė – ten ir gyvenimas.

Redaktorius – G. Grajausko pjesėje „Pašaliniams draudžiama“ (rež. O. Koršunovas, 2016). Algirdo Kubaičio ir Ruslano Bolgovo nuotr.

„Tunelis“: magiški eksperimentai su šviesa ir tamsa

Paskutinėmis spalio dienomis, kai anksti temsta ir vėlai švinta, kai visi laukia sugrįžtančios šviesos, Klaipėdos lėlių teatre pasirodžiusi premjera „Tunelis“ tarsi savotiškai atliepė būtent šio metų laiko nuotaiką ir šviesos ilgesį.

Žaismingų etiudų principu

Šviesos ir materijų spektaklis „Tunelis“ – tai Klaipėdos ir Liublianos lėlių teatrų bendra produkcija. Prieš kelerius metus festivalio „Materia Magica“ metu užsimezgusi pažintis su slovėnų režisieriumi, dailininku ir scenografu Miha Golobu išaugo į kūrybinį bendradarbiavimą, kuris šiame spektaklyje gražiai suvienijo skirtingų teatrinių mokyklų patirtis ir idėjas bendram tikslui. Režisieriui talkino didelė jungtinė slovėnų ir lietuvių kūrybinė komanda: dramaturgė Mojca Redjko, kostiumų dailininkė Dajana Ljubičić, kompozitorius, garso įrašų ir montažo režisierius Andrius Šiurys, prodiuserės Alja Cerar Mihajlović ir Agnė Pulokaitė.

Nuo pat pradžių supranti, kad šis spektaklis gimė bendrų kūrybinių ieškojimų

ir atradimų keliu, iš teatrinių žaidimų, etiudų ir eksperimentų su šviesa ir tamsa. Pradžioje šviesą ir tamsą siekiama pažinti, patirti ir prisijaukinti labai paprastai –pliaukštelėjus delnais, išjungiant ir vėl įjungiant prožektorių, svaidant šviesos šaltinį kaip sviedinuką vienas kitam. Susispietę į vieno prožektoriaus spindulio apšviestą ratą, aktoriai džiūgauja ir mėgaujasi šviesos teikiama šiluma ir palai-

ma. Spektaklyje ryški šviesos ir tamsos takoskyra įgauna kone magiškų galių. Mažieji žiūrovai greitai supranta ne tik kaip gimsta šviesa ir tamsa, bet ir akivaizdžiai pajunta šių priešybių skirtumus. Šviesų ir materijų spektaklis „Tunelis“ atsiskleidžia kaip pašlovinimo odė šviesai, nepamirštant tamsoje slypinčių paslapčių. Nes, jeigu nebūtų tamsos, ir šviesa netektų savo stebuklingų galių. ►

Jūratė GRIGAITIENĖ

Spektaklyje ryški šviesos ir tamsos takoskyra įgauna kone magiškų galių.

Scenos iš Klaipėdos lėlių teatro premjerinio spektaklio „Tunelis“ (rež. M. Golobas).

Kristijono Lučinsko nuotr.

◄ Tokiu žaismingų etiudų principu kuria keturi Klaipėdos lėlių teatro aktoriai –Kęstutis Bručkus, Vytautas Kairys, Renata Kutaitė-Raudonienė ir Kamilė Andriuškaitė. Šiame spektaklyje kūrėjai išbando daug šiuolaikinių šviesą skleidžiančių įrenginių

(įvairūs prožektoriai, LED švieselės, lemputės, žibintai ir kt.) techninių galimybių ir mažų gudrybių (šviesos dailininkai –Gregoras Kuharas ir Tomas Zinkus, šviesų ir garso operatoriai – Mantvydas Poškus ir Paulius Vendelis).

Iškyla techninių iššūkių

Tačiau techniniai formos dalykai neužgožia turinio, pasilikdami antrame plane tik kaip priemonė spektaklio idėjai sustiprinti. Pavyzdžiui, mažų švieselių žaismas sukuria įstabų paukščių taką danguje žvaigždėtą naktį, suformuoja įvairiausius šviesų ornamentus, primenančius nėrinius, vitražus ar mozaikas. Neretai vaizdas nedidelėje lėlių teatro erdvėje tiesiog užburia, tarsi pro žiūroną stebėtum besikeičiančių spalvotų stiklo šukių žaismą. Nes įvairaus intensyvumo šviesos, švieselės, švieselytės, tarsi kokie padykę vaikai, ne tik spindi tamsoje, bet ir išdykauja, šnabžda, šoka, dainuoja, draugauja, pykstasi, kvailioja ir pan.

Keturiems aktoriams iškyla nemažai techninių iššūkių, tad visą spektaklį tenka dirbti labai susitelkus, įsiklausant į scenos partnerius ir auditoriją. Atrodo, kad išsemiamos kone visos švieselių galimybės, judant skirtingomis trajektorijomis –aukštyn, žemyn, pirmyn, atgal, ratu, spirale, suktuku, zigzagu ir kt. Tuomet scena paskęsta tirštų dūmų migloje. Gerai, kad jie buvo bekvapiai, ir niekas salėje nepradėjo

kosėti ar čiaudėti. Vaizdai ir aktorių veidai pro šviesų ir dūmų šydą išsikreipia tarsi kreivame veidrodyje. Keturių prožektorių šviesos stulpų apšviesti ir dūmuose paskendę aktoriai rodo įvairias grimasas, siekdami išbaidyti, o gal prisijaukinti tamsoje tūnančias savo baimes.

Šviesos ir dūmų magija suveikia. Netikėtai erdvėje atsiranda popierinis takas, vedantis viename scenos kampe esančio paslaptingo, apšarmojusio veidrodžio link. Stebuklingas tiltelis, jungiantis šiapus ir anapus, paskatina aktorius žaisti naują žaidimą – kardinaliai priešingais pojūčiais ir būsenomis. Šiuolaikinėmis videotechnologijomis (vaizdo projekcijų autorius – Borutas Kumperščakas) takas virsta skilinėjančio ledo sukaustyta upe, kuria aktoriai atsargiai juda, saugodamiesi, kad neįlūžtų. Vėliau ledas pradeda liepsnoti, virsdamas karštų žarijų ruožu, o aktoriai šokinėja nuo vienos ant kitos kojos, stengdamiesi nenudegti pėdų. Pabaigoje takas virsta žalia pieva, kuria palaimingai šypsodamiesi žengia aktoriai, įveikę visus dažnai pasakose pasitaikančius išbandymus.

Edukacija ir terapija

Stebuklingas takelis padalijamas į keturias dalis, ir aktoriai žiūrovų akivaizdoje piešia įsivaizduojamus savo baimių pavidalus. Suglamžę popierių, jie suformuoja į keistus gyvius panašius padarus ir iškelia į viršų. Kartu su žiūrovais ilgai juos stebi ir stebisi. Šioje vietoje teatrinis žaidimas pasibaigia ir prasideda savotiška vaikų (ir ne tik jų) baimių ir tamsos edukacija arba meno terapija. Seniai įrodyta, kad laiku atpažinta ir garsiai įvardyta bet kuri baimės atmaina netenka dalies savo galių ir subliūkšta kaip tie suglamžyti popieriniai tumulai. Kartu su aktoriais, stebėdami aukštai kabančias baimes ir baimeles, išgirstame Klaipėdos lėlių teatro direktorės Aušros Juknevičienės pakalbintų vaikų minčių garso įrašą. Vaikai nuoširdžiai atsiveria. Vieni bijo tamsos, kiti aukščio, treti skrydžio lėktuvu, tėvų barnių, išsiskyrimo, vienatvės ir kt. Aukštai kabančių baimių akivaizdoje vaikai ne tik atskleidžia savo baimių baimes, bet ir ieško konkrečių būdų kaip jas būtų galima įveikti. Žiūrovus prajuokino vienos mergaitės siūlymas naktį surengti diskoteką su trankia muzika ir šokiais ir tokiu būdu išvyti visus

tamsumus ir blogumus. Išradingas teatrinis žaidimas su šviesa spektaklio pabaigoje įgauna aiškų edukacinį-terapinį aspektą.

Šviesa Biblijoje ir daugelio pasaulio šalių kultūrose bei religijose yra vienas svarbiausių motyvų, simbolizuojantis meilę, viltį ir tikėjimą. Tačiau dažnai užmirštama,

kad šviesa išryškėja tik todėl, kad greta yra tamsa. Taigi kūrybinė grupė iškalbingame spektaklyje „Tunelis“ be žodžių ir didelių moralų, o tik šviesų ir materijų kalba vaikams paaiškina, kad visos baimės įveikiamos, o šviesa negali egzistuoti be tamsos ir atvirkščiai.

Šokio spektaklių tript ikas novatoriška

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupė, choreografai (lietuvė, du ukrainiečiai, slovėnas ir kiti kūrėjai) publikai pristatė naujai gimusį kūrinį. Lapkričio 11 ir 12 d. Žvejų rūmų Didžiojoje salėje įvyko šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ premjera.

Kardinaliai kitaip

Kad nesusidarytų išankstinis asmeninis požiūris į naują kūrybinį darbą, šįkart ban-

Violeta MILVYDIENĖ

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ akimirkos.

ikas „Dona Kichotė“:

traktuotė

džiau susilaikyti nuo pažintinės informacijos apie jo procesą, vengiau skaityti pačių kūrėjų pateiktas koncepcijas ir sentencijas (su jomis susipažinau kiek vėliau, nuslūgus pirmajam įspūdžiui).

Tad belaukiant premjeros, natūralu, užgimė įvairūs pasvarstymai, spėlionės ir net abejonės. Galbūt labiausiai suglumino pavadinimas. Ar ši „Dona Kichotė“ – nauja

tradicinio baleto „Don Kichotas“ versija, o gal visai kita – novatoriška, šiuolaikinė traktuotė? KVMT būta panašių modernių interpretacijų (turiu omenyje Marijos Simonos Šimulynaitės sukomponuotą „Spragtuką“, Aušros Krasauskaitės „Karmen“, Manto Černiausko ir Donato Bakėjaus „Žizel“ ir kt.). Tiesa, jose naudota ta pati – klasikinio, romantinio ar demi-charakterinio – baleto

muzika, neretai išlaikyta ir siužetinė pasakojamos istorijos linija, ir gana nuosekliai rutuliota pagrindinė mintis. Dažnu atveju pakitusi šokio stilistika ir leksika, scenografija ir kostiumai, veiksmo laikas bei vieta. Šiuokart – viskas kardinaliai kitaip.

Kaip pasaulinės baleto praktikos pavyzdį pateikčiau dar vieną paralelę: anglų choreografas seras Matthew Bourne’as savo kūriniui ►

Martyno Aleksos nuotr.

◄ suteikė modernią traktuotę, „perdirbęs“ „Karmen“ pavadinimą į „Car man“ (2015 m.). Jame dramatiškoji korida vyksta mašinų dirbtuvėse, toreodorai virsta šaltkalviais, o gatvės šokėjos – laisvo elgesio merginomis. Įvykus meilės trikampio tragedijai, scenoje taškomasi krauju tikrąja to žodžio prasme. Taigi jau niekas nebestebina.

Raidos peripetijos

Pradžiai maga nors trumpam apžvelgti tradicinio baleto gimimo ir raidos peripetijas, pateikti kelis svarbiausius jo kūrybinio kelio faktus.

Pirmasis, bent jau baleto istorijoje užfiksuotas, „Don Kichotas“ priklauso XIX a. pabaigoje ilgai Rusijoje dirbusiam ir joje įgyvendinusiam apie 50 grand baletų prancūzų kilmės baletmeisteriui Marijui Petipa. Jis sukurtas pagal Ludwigo Minkaus muziką ir Miguelio de Cervanteso romaną, kuriame vaizduojamas išsipustęs aristokratas – liūdnas naivuolis, kovojantis su vėjo malūnais. Tačiau keturių veiksmų klasikinio / demi-charakterinio baleto spektaklio centre – Kitri ir Bazilio meilės istorija, kuri remiasi klasikinio šokio ir ispaniškos stilistikos choreografija. Gi aukštas, sulysęs žilabarzdis Don Kichotas, kartais pasirodantis su ilga ietimi ir išdidžiai vaikščiojantis avanscenoje, lydimas ginklanešio Sančos Pansos, – tik spalvingų, romantiškų masinių, duetinių ir solinių spektaklio scenų jungiamoji grandis.

1869-ųjų premjera per įvairias redakcijas pasiekė šių dienų pasaulio teatrų scenas (Lietuvoje, Operos ir baleto teatre Vilniuje, baletas pasirodė 1968 m., choreografija –Vytauto Grivicko).

Žinoma, gyvuoja ir šiuolaikinės spektaklio versijos. Per beveik pusantro amžiaus baletas įgavo tokius epitetus kaip „nuotaikingas, žavus“, „užkrečiantis šokio ritmais“, „kupinas gyvenimo džiaugsmo“, „persmelktas lengvo sarkazmo ir humoro“ etc.

Akivaizdu, naujasis KVMT šokio spektaklių triptikas – ne apie tai.

Pastatymo ypatybės

Pirma, kas krenta į akis, – pavadinimo skolinys. Išties gana keistas pasirinkimas, juolab kad išreikštos ►

◄ kūrėjų mintys, atrodo, prieštarauja viena kitai. Vienur rašoma apie „šiuolaikinę kovotoją, idealistę, dėl kitų žmonių besiaukojančią mergelę ar madoną“. Kitur teigiama, kad pagrindinė herojė „nekovos su vėjo malūnais“ arba „kovos ne su vėjo malūnais“(?), tačiau neva pateikia „keistuolio idalgo, visur ir visada kovojančio su blogiu bei gyvenimo negerovėmis simbolio – moteriškąją versiją“. Pasak vyriausiojo teatro choreografo Aurelijaus Liškausko, „neverta aklai sekti pavadinimu ir prisirišti prie visiems žinomo literatūrinio herojaus. Visi kažkam priešinamės, kovojame su savais „malūnais“ arba tiesiog einame prieš vėją.“ Sutikčiau su tokia pozicija, jeigu tai būtų ryškiau įprasminta scenoje šokio kalba ir (arba) nebūtų vien moteriškai išreikšta versija.

Antra, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, – pasirinkti muzikos kūriniai. Dabar tapo ypač madinga choreografijai naudoti muziką su dainuojamuoju tekstu. Analogijų apstu, bet geriausiai pamenu KVMT pastatymą „Carmina Burana“ (1996 m., choreografija –Jurijaus Smorigino) su aktyviai dalyvaujančiu teatro choru ant pakylos. Dar maždaug prieš 15 metų ypač imponavo interneto erdvėje matytas šiuolaikinio ispanų choreografo Nacho Duato „Arenal“ – spektaklis, pagrįstas klasikinio šokio, šiuolaikinio baleto ir dainų iš folklorinio lobyno junginiu.

Triptike „Dona Kichotė“ skambanti to paties laikotarpio – baroko – muzika, pripildyta choro atliekamų dainų ir solinių arijų (išskyrus Johanno Sebastiano Bacho šokius, skirtus violončelei), – išties galingas derinys. Tačiau... Kartais atrodė, kad muzikinis akompanimentas užgožia pačią choreografiją, t. y. kai kurie akcentai ir niuansai buvo stipresni už judesį.

Trečia, analizuojami ir galimai diskutuotini triptiko ypatumai – dominuojančios kostiumų (kostiumų dailininkė – Jelena Lebedeva) ir apšvietimo (šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis) spalvos. Nuo pilkos per auksinę iki juodos – tarsi iš pilkumos per saulės spindulio nušvitimą – į tamsą. ►

Kiekvieno šokio spektaklio kokybės ženklas –visų komponentų sąsaja įgyvendinant koncepciją.

◄ Per vilties prizmę – iki nerimo, skausmo, desperacijos – į šviesą.

Ir ketvirtas faktorius – spektaklius jungianti scenografija (scenografė – Sigita Šimkūnaitė). Šio komponento leitmotyvas gana ryškus – riedlenčių kalneliai funkcionaliai panaudojami įvairiomis formomis.

Leksika ir stilistika

Galvos posūkis, rankos mostas, kojos judesys... Į dešinę, į kairę, galva, ranka, koja...

Subėgimas į grupę, abi rankos ištiesiamos aukštyn. Pauzė. Sukinys, pasilenkimas pirmyn, išsitiesimas. Juda pečiai, klubai, galva, žaidžia plaukai. Posūkis... ir t. t.

Keistokas šokio leksikos pateikimas, argi ne? Tačiau šįkart pasiremsiu būtent tokiu judesių eigos aprašymu, kurį išgirdau vieno šokio spektaklio metu (Crystal Pite „Body and Soul“ / „Kūnas ir siela“, 2020 m.). Jame nuolat atsainiu balsu skelbiamas pas, atitinkantis kiekvieną muzikinę frazę.

Triptiko pradžioje parodytos trupės narių – ukrainiečių Darios Verovkos ir Yano Malaki’o – kompozicijos skirtingos

ir reiškiama mintimi, ir atlikėjų skaičiumi. Vienintelė vienijanti aplinkybė – judėjimas riedlenčių kalneliais: jais lakstoma aukštyn žemyn, grupele, po du, po vieną, užšokama ant briaunos ir pan.

Pirmojoje kompozicijoje (pagal Georgo Friedricho Händelio ir Henry Purcello muziką) iš pilkos visuomenės išsiskiriančiai vienai moteriai – herojei, besielgiančiai savaip, kitaip nei visi, atrodo, skirta savotiška misija – nešti šviesą. Tačiau, anot pačios choreografės D. Verovkos, „gaila, bet jai tai nepavyksta... Dona Kichotė nusprendžia sekti Kristaus pavyzdžiu: išeiti į tamsą ir

tokiu būdu apšviesti kitų žmonių gyvenimus.“ Taigi kovoje ji pralaimi ar apskritai nekovoja?

Y. Malaki’o sukomponuotą duetą lengvai atliko pats kūrėjas su partnere D. Verovka. Jaunuolis savo brendimo ir vietos gyvenime paieškų metu sutikęs moterį gelbėtoją (motiną, mylimąją ar draugę) nebesijaučia vienišas, ir dėl jos elgesio bei patirties atgimsta. Simpatiška, bet kartu tipiška šiuolaikinio baleto leksika: viena figūra sustoja pozoje, antroji juda į dešinę, į kairę, rankos apkabina, liečia kaklą, juosmenį, pirmoji figūra sugriebia antrąją ir laiko, prisitraukia, ir jie atsiduria galva į galvą, pauzė. Mergina pakelia vaikiną, priglaudžia, apsuka... Netrukus veiksmai – analogiškai priešingi.

Išskirtinė šio dueto ypatybė – violončele (atlikėjas – Aliaksandras Serdziukou) atliekama senovinių šokių muzika (sarabanda ir alemanda iš Johanno Sebastiano Bacho siuitų).

Įprasminta koncepcija

Tai, ką intuityviai pajutau, bei to, ko įjungus racionalų mąstymą, logišką seką ir vidinį detektorių, ir tikėjausi, pamačiau kitoje dalyje.

2-asis triptiko spektaklis – anksčiau minėtos „Karmen“ kūrėjos A. Krasauskaitės (už baleto choreografiją laimėtas Auksinis scenos kryžius, gauta Klaipėdos „Padėkos kaukė“), šiuo metu dirbančios sostinėje

„Lietuvos“ ansamblio baletmeistere, kūrybinis darbas. Pasitelkus ukrainiečių kompozitoriaus Maksymo Berezovskio koncertą chorui a capella „Neatstumk manęs senatvėje“ (įžanga, fonas ir postliudija – Silvijos Miliūnaitės, birbynė – Arvydas Jankus, sopranas –Rita Petrauskaitė), pasakojama apie „vidines moters prieštaras“. Pasak choreografės, „įkvėpimu šiam kūriniui tapo stačiatikių cerkvėse matytos ikonos (...), gilų pėdsaką palikę stiprūs įvaizdžiai ir simbolinės moters figūros – šventoji, puolusioji, eretikė, skausmingoji ir gailestingoji motina. Šiomis dienomis moteris susiduria tiek su gausybe išorinių lūkesčių, tiek su galybe sau pačiai keliamų reikalavimų, siekių, vaidmenų, kurie aprėpia visą šią skalę.“ Taip, sutinku.

Lėtas, ramus, bet ritmingas ėjimas ratu palaipsniui išauga iki intensyvesnio, tačiau santūraus bėgimo, kiek vėliau – šuoliavimo, sukimosi, parterinių persivertimų ar suktukų nesustojant. Pasitelkus polifonijos principą, judama įvairiai: visa grupele sinchroniškai, pakaitomis, išsiskiriant po vieną, atkartojant kitą, keičiant trajektorijas. Neryškiai, lyg nejučia suformuojami keturi merginų trejetukai sukasi tarytum malūno sparnai. Lengvai ir harmoningai hipnotizuojantis procesas prilygsta nuolat pasikartojančiai mantrai. Prabangiai atrodančios auksaspalvės ilgos suknios vizualiai papildo ir (ar) pratęsia kiekvieną judesį (sakyčiau, optinės apgaulės būdu sudaromas vėlavimo įspūdis). ►

◄ Belieka tik apgailestauti – stingant ryškesnio apšvietimo (natūralu, sielos klaidžioja patamsiuose), be to, vyksmą stebint iš 19-os eilės šono, gana sudėtinga įžvelgti visų 12-os atlikėjų veidų mimikas – įsikūnijimui būdingą emocijų raišką, atliepiančią visą kūno kalbą. O dešiniajame avanscenos kampe įkomponuota teatro solistė R. Petrauskaitė akimirksniu įtraukia sodraus soprano galia ir spindinčių akių šviesa. Kiek jautrumo ir jausmingumo balse, kiek kūniškosios elegancijos reveranse – įstabu!

Ši miniatiūra man atrodė dvasiškai priimtiniausia, artimiausia sielai ir pati stilingiausia iš visų tą vakarą matytų. Be to,

manau, ji labiausiai įprasmina sumąstytą koncepciją ir nors kažkiek atitinka triptiko pavadinimą.

Savarankiškas kūrinys

Choreografą Gajų Žmavcą iš Slovėnijos Klaipėdos publika jau pažįsta kaip asistentą, anų metų vasarą kuriant KVMT trupei du vienaveiksmius baleto spektaklius „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“.

Naująją kompoziciją, anot paties kūrėjo, inspiravo jį pakerėjusi Baltijos pajūrio gam-

ta (matyt, todėl ant scenos parketo – smėlis), o kovos tema joje tapatinama su trupės narių išgyvenimais.

Kompozicinė visuma – neabejotinai suaižėjusi, susmulkinta – ji sudėliota iš etiudų, epizodų, fragmentų: masuotė, duetas, trio, pas de quatre, vėl duetas, masuotė, solo, duetas... Gana pretenzinga struktūra, atsižvelgiant į bendrą temą.

Masinis epilogo etiudas priminė Alvino Eilio „trikampį“ iš garsiųjų afroamerikiečių trupės „Apsireiškimų“ (tiesa, vėliau ir kitur matytą „madingą“ piešinį), atliekant tiek vienodas pozas, tiek judant pavieniui ir (ar) atkartojant tą patį judesį. Toliau, individualiai judant pavieniui ir užvaldant visą scenos erdvę, tarsi mechaniškai atliekama šiuolaikinio šokio elementų gausybė. Kitame fragmente, regis, pristigo muzikinio akompanimento – judama visiškoje tyloje.

Tiek vyriškame duete, tiek vaikinų trejete ryški dinamika, vyrauja tarpusavio kovos, lyderystės momentai (kaip čia įmanoma įžvelgti Doną Kichotę?..). Atviru intymumu padvelkia poros – Kirstinos Annos Zachradnick ir Romano Budko – šokis. Jame demonstruojama stipri duetinė technika – įmantrūs pakėlimai, netikėti nuleidimai. Ir pauzės, bent kartais sekundei sustabdžiusios pulsą.

Platūs fiziniai pajėgumai, lankstumas, šoklumas – atrodė, kad solistės Annos Chekmarovos potencialas – beribis.

Na, jeigu soliniame etiude dar įmanoma šiek tiek improvizuoti, tai duete būtinas ne vien tarpusavio pasitikėjimas, bet ir

preciziškas rankų, kojų, apskritai viso kūno įvaldymas. Stiprus stuburas, ištreniruoti nugaros raumenys, koordinacija etc. – faktoriai, reikalingi tvirtam ir įtaigiam atlikimui. Toks ir buvo. Nenuostabu – dauguma trupės artistų yra baigę baleto mokyklas.

Šią triptiko dalį vertinčiau kaip savarankišką šokio spektaklį – ir dėl ilgesnės trukmės, ir dėl įvairesnių režisūrinių sprendimų, atliepiančių kiekvieną Alessandro Scarlati sukurtą ariją iš Sonatos a quatro d-moll I d.

Allegro

Manyčiau, rodomas atskirai, jis jaukiau ir įdėmiau būtų žiūrimas. Nes, kai atmosfera kaista, atbunka dėmesys. Kad ir kaip stipriai mylėčiau baletą, tolerantiškai priimčiau įvairias jo formas, vis dėlto kiek prailgo apnuoginta (ir perkeltine, ir tiesiogine to žodžio prasme) choreografija, pasikartojantys „pasažai“ su atokvėpiui skirtomis

pauzėmis tarp skirtingų scenelių. Laipsniškas nusirenginėjimas, neabejotinai jau tapęs kliše, kaip ir ilgesingi atlikėjų žvilgsniai

į žiūrovų salę – regis, šiuolaikinio šokio momentai, kažkodėl ir vėl kaip pantomimos žanro elementai atkeliavę į baleto sceną.

Kita vertus, aktyviai dirbanti, perspektyvi ir techniškai tobulėjanti baleto trupė verta pačių nuoširdžiausių pagyrų.

Gi patirtis ir išmintis byloja: svarbiausia –ne preciziška šokio technika – judesių, žingsnių, šuolių, pozų, gimnastinių triukų etc. atlikimas, bet stilinga jų jungtis, dermė, tąsa, skirta savitos idėjos įprasminimui, o kiekvieno šokio spektaklio kokybės ženklas – visų komponentų sąsaja įgyvendinant koncepciją.

P. S. Specialus linkėjimas čihuahua (pokštas / „meilybė“ ant spektaklio programėlės viršelio).

Lapkričio 23 d. Poznanės publika susipažino su vienu sėkmingiausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) pastatymų – šokio spektakliu „Eglė žalčių karalienė“, sukurtu choreografo Martyno Rimeikio.

S. Moniuškos didžiojo teatro „Aula Artis“ scenoje pasirodė ne vieną pagrindinį vaidmenį atlikę KVMT baleto trupės artistai Iryna Suslo (Eglė) ir Yanas Malaki’s (Žilvinas), Eglės seserimis tapusios Anna Chekmarova ir Daria Verovka, Eglės dukra Drebule – Oleksandra Borodina, o sūnumi Ąžuolu – Mykhailo Mordasovas, taip pat šoko Viktorija Galvanauskienė (Motina), Paulius Jonikas (Tėvas), Simonas Laukaitis (Žaltys) ir kiti. Spektaklis Poznanėje buvo atliekamas pagal garso įrašą, kuriame skamba Modesto Barkausko diriguojamas KVMT orkestras.

Dviem Auksiniais scenos kryžiais apdovanotas ir Klaipėdos miesto „Padėkos kaukę“ pelnęs, LRT įrašytas ir transliuotas bei prancūzų kultūros kanale „Mezzo TV“ rodytas pagal Eduardo Balsio muziką sukurtas šokio spektaklis į Lenkiją vyko kaip KVMT ir S. Moniuškos didžiojo teatro Poznanėje kūrybinių mainų „Krypčių dialogai“ dalyvis.

Kūrybinių mainų metu teatrai apsikeis ryškiausiais savo repertuaro šokio spektakliais. „Krypčių dialogai“ 2023 m. pavasarį Lietuvos publikai pristatys S. Moniuškos didžiojo teatro Poznanėje šiuolaikinio šokio spektaklių triptiką BER (choreografai Robertas Bondara, Alexanderis Ekmanas, M. Rimeikis).

„Eglė žalčių karalienė“ parodyta Poznanėje

Scena iš KVMT šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“. KVMT archyvo nuotr.

„Liūdesio trikampis“ –

Kaip pasakojo kino kūrėjas

Rubenas Östlundas apie savo filmą „Liūdesio trikampis“ („Triangle of Sadness“, 2022 m.), jo pavadinimas paimtas iš mados industrijos. Tai erdvė ant žmogaus veido tarp abiejų antakių, kur senstant gyvenimo traumos pasireiškia raukšlėmis. Tai yra ta vieta, kurią žmonės, turintys pinigų ir privilegijų, stengiasi kuo greičiau išlyginti brangiomis procedūromis.

Svarbiau, kaip atrodys

Kai švedų režisierius vedė savo partnerę mados fotografę Siną, jam taip pat teko pasižvalgyti po mados pasaulį, apie kurį jis nieko nežinojo. Pasaulį, kuriame vakar niekam nežinomas automobilių mechanikas kitą dieną gali tapti daugiausiai uždirbančiu pasaulio modeliu. Jį sužavėjo mados pasaulio vidinių jėgų dinamika ir vyraujanti grožio – kaip valiutos – samprata. Tad neatsitiktinai jis pasirinko terminą „liūdesio trikampis“, kaip idealų pavadinimą socialinei satyrai, kuri susideda iš trijų dalių. Satyra susilaukė pagrindinio Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakelės apdovanojimo ir 8 minučių trunkančių ovacijų po premjeros. Taigi apie ką visa tai?

Kai pasakoji kitiems ar rašai apie filmą, visada galvoji, kiek gali papasakoti apie istoriją, kad sudomintum potencialius žiūrovus. Stengiesi neatskleisti per daug, kad nematęs filmo žmogus taip pat patirtų netikėtumo ir atradimo džiaugsmą. „Liūdesio trikampis“ buvo tas filmas, apie kurį nieko nežinojau ir specialiai nesidomėjau prieš seansą. Ir jis nustebino savo įvykių seka ir struktūra. Dėl nekonvencinio pasakojimo stiliaus nuo pat pradžių buvo smalsu ir sunku nuspėti, apie ką filmas, kur link jis eina ir kuo baigsis. Tad ar turi teisę recenzentas atskleisti visas kortas? Pasirodo, turi. Šiais laikais, kai kūrėjai ir prodiuseriai iki premjeros stengiasi kuo ilgiau nuslėpti filmo siužetą, režisierius R. Östlundas turi priešingą nuomonę nei daugelis jo industrijos kolegų. Jis savo būsimo filmo scenarijų su visomis smulkmenomis atskleidžia dar net nepradėjus filmuoti. Kaip pats sakė: „Galbūt vienos stipriausių video- žiūrėjimo patirčių man yra „YouTube“ platformoje. Ten yra tiek daug klipų,

kurių antraštėse iš anksto parašyta, kas bus rodoma. Pavyzdžiui: „Bizonų ir liūtų kova Krugerio nacionaliniame parke“. Aš dažnai žinau, kas nutiks, žiūrėdamas vien į klipo antraštę ar pavadinimą. Man žymiai įdomiau, jei kas nors apie mano filmą pasakys: „Tu būtinai turi pamatyti tą vėmimo sceną filme.“ Nes aš iš anksto daviau žiūrovams pažadą: „Aš jus nustebinsiu. Sukursiu blogiausią vėmimo sceną visoje kino istorijoje.“ Tada tikiuosi iš žiūrovų išgirsti: „Gerai, aš noriu pažiūrėti! Ar jam pavyko, ar ne?“ Mane ne itin domina filmų su netikėtais scenarijaus vingiais kūrimas. Man kur kas svarbiau, kaip visa tai atrodys. Kai statau filmą, nusprendžiu, kaip noriu, kad žiūrovai jaustųsi. Kai tai žinau, man aišku, kaip aš jį režisuosiu.“

Įsimintiniausia scena

Modeliai ir socialinių tinklų influenceriai Karlas ir Jaja mėgaujasi populiarumu. Nors jie artimai draugauja, atrodo, kad jų bendravimas labiau paremtas praktišku išskaičiavimu. Būdami pora jie yra labiau populiaresni internete nei būdami atskirai. Pora dažnai reklamuoja produktus, tad už atlygį jie dažnai gauna nemokamų dalykų. Kartą jie pakviečiami paplaukioti į prabangų kruizą. Čia jų laukia marga itin turtingų asmenų kompanija: rusų oligarchas su išlepinta žmona ir vaikais, porelė pensininkų

Andrius RAMANAUSKAS

Kadrai iš filmo „Liūdesio trikampis“ (rež. R. Östlundas, 2022).

aštri ir linksma satyra

ginklų prekeivių, viengungis milijonierius. Visam paradui vadovauja K. Marksą cituojantis alkoholikas kruizo kapitonas, kuris tiek girtas, kad retai išeina iš savo kajutės. Be turtingų kruizo keleivių, laive knibžda didžiulis aptarnaujantis personalas, kuriam vadovauja pedantiška ir smulkiausiomis detalėmis besirūpinanti Paula. Jos darbas –išpildyti kiekvieną kliento pageidavimą ir padaryti kelionę nepamirštamą. Ji reikli savo kolektyvui, tačiau, jei darbą padarys gerai, jos darbuotojų laukia dideli milijonierių arbatpinigiai. Taip pat laive yra trečioji ir beveik nematoma darbuotojų klasė – tai valytojai, indų plovėjai ir virtuvės darbuotojai.

Rubenas Östlundas:

Iš pradžių kelionė vyksta sklandžiai. Tačiau per ypatingą septynių patiekalų kapitono vakarienę jūroje pakyla bangos ir keleivius užklumpa sunki jūros liga. Nuo čia, ties filmo viduriu prasideda įsimintiniausia scena, apie kurią kalba kiekvienas žiūrovas, pamatęs šį filmą. Masinė kruizo keleivių vėmimo scena, o gal net labiau tiktų ją pavadinti vėmimo opera, trunka apie

20 minučių. Nesinori išduoti visų detalių ir atimti džiaugsmo nemačiusiems „Liūdesio trikampio“. Galiausiai kruizas baigiasi katastrofiškai. Karlas ir Jaja atsiduria negyvenamoje saloje kartu su grupe milijonierių ir laivo aptarnaujančio personalo darbuotojų. Laukinėje gamtoje auksiniai roleksai ir silikoninės lūpos netenka prasmės. Pasikeitus aplinkybėms, pasikeičia ir nusistovėjusi socialinė hierarchija. Staiga kruizinio laivo tualetų valytoja Abigailė tampa išgyvenusiųjų lydere, nes ji vienintelė moka užkurti ugnį ir pagauti žuvies.

Galios piramidė

„Liūdesio trikampis“ – pasakojimas apie tai, kaip keičiantis aplinkybėms keičiasi socialinis statusas. Juokinga ir įtraukianti, pilna metaforų istorija. Tokia ir turėtų būti satyra. Dažnai psichologiškai nepatogi gerąja to žodžio prasme. Filmas ne tiek kritikuoja turtingus ir privilegijuotus, kiek apskritai šmaikščiai analizuoja galios poziciją ir ką ji daro su žmogaus elgesiu.

Režisierius R. Östlundas sukūrė nuoseklią istoriją, kuri gal šiek tiek per ilga, bet ne dėl ištęstų scenų, o dėl daugybės paliečiamų temų. Tačiau režisierius pasakoja nepamokslaudamas ir nepritardamas nei vienai socialinės nelygybės konflikto pusei. Kiekvienas personažas čia yra su trūkumais ir turi bruožų, kurie jį daro mėgstamu.

NAUJAS FILMAS

Pavadinimas: „Liūdesio trikampis“ / „Triangle of Sadness“.

Žanras: komiška drama.

Sukurta: 2022 m. Jungtinė Karalystė, Vokietija, Turkija, Graikija, Švedija, Prancūzija. Režisierius ir scenarijaus autorius: Rubenas Östlundas.

Aktoriai: Woody’s Harrelsonas, Harris Dickinsonas, Charlbi Dean, Dolly de Leon, Zlatko Burićius, Henrikas Dorsinas, Vicki Berlin.

Operatorius: Fredrikas Wenzelis.

Dailininkai: Daphnė Koutra, Gabrielė de Knoop.

Kompozitoriai: Mikkelis Maltha, Leslie Ming.

Trukmė: 2 val. 27 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.

Kai apsiverčia galios piramidė, dėmesys sutelkiamas į žmogaus prigimtį. Klausiama, kas nutiktų, jei personažai apsikeistų socialiniais vaidmenimis. Aktoriai įtikinamai vaidina jiems priskiriamus ir atpažįstamus tipažus. Yra tiek daug visko, ką galima būtų parašyti apie filmo subtilybes ir jo temą, bet geriausia, jei nustosite skaityti šią apžvalgą ir tiesiog eisite patys į šį filmą. „Liūdesio trikampis“ – reto kalibro kūrinys, nes ne kiekvienas režisierius sugeba suvaldyti satyros žanrą, ir net jį suvaldžius dažniausiai filmas būna greitai pamirštas. Šis filmas turi kabliukų, kurie turi potencialo įsirėžti į atmintį.

Kai statau filmą, nusprendžiu, kaip noriu, kad žiūrovai jaustųsi. Kai tai žinau, man aišku, kaip aš jį režisuosiu.

L. Spurga: kaligra fija nebuvo tokia pop uliari

Kaligrafo L. Spurgos (jaun.) teigimu, kuo rašymas ranka labiau apleidžiamas, tuo labiau skaitmeninės eros amžiuje dailyraštis klesti kaip hobis ir menas. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

fija dar niekada

uliari kaip dabar

„Kaligrafiją suvokiu dvilypiškai: viena vertus, ji gali būti tiesiog dar viena priemonė meninei koncepcijai išreikšti, kita vertus, ji gali būti tikslas pats savaime“, – teigė kaligrafas Linas Spurga (jaunesnysis), kurio kūrinių paroda „Raidės forma“ nuo spalio 27-osios iki lapkričio 26-osios eksponuojama Klaipėdos galerijoje.

Atgal nesidairė

Linas Spurga (jaunesnysis), gim. 1992 m., yra kaligrafas, grafikos dizaineris ir dėstytojas, mokslus baigęs VDA Grafikos katedroje. Kaligrafijos kūrybinėje praktikoje užsiima netradiciniu, eksperimentiniu rašymu, neįprastų įrankių naudojimu, domisi kaligrafijos istorija ir filosofija. Klaipėdos kaligrafijos entuziastams jis turėtų būti puikiai pažįstamas iš jau ne kartą vestų kaligrafijos užsiėmimų, organizuojamų Prof. A. Kliševičiaus kaligrafijos ir rašto meno mokyklos.

Šnekučiavomės apie naujausią parodą, kruopštumo reikalaujančią kaligrafo profesiją, laipsniškai populiarėjantį kaligrafijos meną ir dvi sekundes eterio HBO seriale.

–

Kaip kaligrafija atsirado jūsų gyvenime?

Ar visada traukė vizualieji menai?

– Vis dar gerai nesuprantu, kaip taip atsitiko, kad pasirinkau būtent kaligrafo kelią, bet šiose vėžėse jaučiuosi labai natūraliai. Apie kaligrafiją sužinojau studijų VDA Grafikos katedroje metu. Iki tol, tiesą pasakius, net neįtariau, kad egzistuoja tokia dailės

šaka. Iš vaikystės ir paauglystės miglotai atsimenu įvairius animacinių serialų, vaidybinių filmų ar riedlenčių kompanijų logotipų užrašus, kurie paliko ryškų įspūdį, bet visada labiau save įsivaizdavau kaip iliustruotoją. Nuo penktos klasės lankiau J. Vienožinskio dailės mokyklą, nemažai piešiau savarankiškai, įstojęs į Dailės akademiją daug daugiau dėmesio skyriau piešimui ir iliustracijai nei kaligrafijai ar tipografijai. Lūžis įvyko trečiame kurse, pasirinkus kaligrafijos dalyką. Šiek tiek sužinojau apie šiuolaikinę kaligrafiją, atrodo, sėkmingai išbandžiau joje jėgas, be to, kaligrafiją dėstė ir mano bakalauro bei magistro baigiamųjų darbų vadovas prof. Rimvydas Kepežinskas, tad įsikvėpiau kaip reikiant ir vėliau nutariau kaligrafijai paskirti magistro studijas. Po jų atgal nesidairiau.

Peržiūrint, kas nuveikta

– Kaligrafų parodos nėra dažnai pasitaikantis, todėl tik dar labiau laukiamas renginys. Papasakokite apie savo naujausią parodą „Raidės forma“ Klaipėdos galerijoje.

– „Raidės forma“ yra ilgų svarstymų apie tai, kas yra kaligrafija, kokia ji turėtų būti,

kokią parodą norėčiau atidaryti, kaip apskritai turėtų atrodyti šiuolaikinė kaligrafijos paroda ir neapsisprendimo, ar išvis noriu parodos, rezultatas. Paroda yra savotiška šių mano pamąstymų retrospektyva – įvairių rašymo būdų, kaligrafijos technikų ir stilių apžvalga, siekiant su savimi išsiaiškinti, koks toliau turėtų būti mano kaip kaligrafo kelias, kurį stilių ar techniką noriu vystyti toliau. Čia mano pirma tikra personalinė paroda (be mažytės parodėlės Kirtimų kultūros centre Vilniuje) ir ją instaliuodamas, t. y. komponuodamas kūrinius ant sienos, juos kabindamas ir perkabindamas, derindamas erdvėje, supratau, kad paroda yra geriausias būdas save ir savo kūrybinius sprendimus pamatyti iš šalies. Galima sakyti, kad „Raidės forma“, kaip pirmoji paroda, yra stotelė kūrybiniame procese, peržiūrint, kas nuveikta.

Parodoje taip pat svarbus formos aspektas. Neatsitiktinai jis atsidūręs parodos pavadinime. Kaligrafiją suvokiu dvilypiškai: viena vertus, ji gali būti tiesiog dar viena priemonė meninei koncepcijai išreikšti, kita vertus, ji gali būti tikslas pats savaime. Pastarąjį aspektą parodoje ir tyrinėju – čia kaligrafijos kūriniai, mano manymu, neturi gilesnės už kaligrafinę formą potekstės ar koncepcijos. Raidės forma čia ir yra tikslas. Tai svarbu, nes raidė, visų pirma, yra piešinys, kuriam galima suteikti išvaizdą. Ji skirta ne tik skaitymui, bet ir matymui, o kai į raidę žiūrime, ji transliuoja mums ką kita nei tekstas. Su tuo parodoje ir žaidžiu: su teksto perskaitomumu, svarstau kiek galiu pakeisti raidę, kad ji dar būtų į save panaši, paverčiu raides į ornamentus, verčiu žiūrovus vargti skaitant ir kviečiu pamąstyti, ar raidės gali būti menas, ar raidės turi būti skaitomos ir kodėl, koks skirtumas tarp kaligrafinės abstrakcijos ir tapybinės abstrakcijos, kokius jausmus viena ar kita ►

Rosana LUKAUSKAITĖ

◄ teksto kompozicija sukelia ir kas kaligrafijai, kaip gražaus rašymo menui, svarbiau – grožis ar rašymas.

Apskritai tai paroda-procesas. Tiek ją kuriant, kai ieškojau raidės formų kūrybinio proceso metu, nieko iš anksto neplanuodamas, tik tyrinėdamas. Tiek jau eksponuojamų darbų parodoje, kurioje kyla daugybė klausimų, į kuriuos pats dažnai nežinau atsakymo ar tebeieškau jo. Tai tokia burbuliuojanti pirmykštė juodo tušo ir balto popieriaus kaligrafijos sriuba, kurios nei receptas, nei skonis dar nėra aiškūs.

Iššūkis – ar prasminga?

– Kokius iššūkius šiais laikais patiria kaligrafija? Ar sunku šiuolaikinį žmogų paskatinti kompiuterį išmainyti į plunksną ir rašalą? Kaip vertinate kaligrafijos galimybes skaitmeniniame amžiuje?

– Manau, kad kompiuterio į rašalą tikrai nebeišmainysime, bet turbūt ir nėra reikalo. Senovės Egipte buvo teigusiųjų, kad žmonės neturėtų informacijos užrašyti hieroglifais ir privalo remtis tik savo atmintimi. O

šiandien mes šiurpstame, kad vaikai moka tik spausdinti kompiuterio klaviatūra ir nebemoka rašyti ranka. Bet rašymo istorijoje nuolat vyko pokyčiai, nepaisydami jokio pasipriešinimo. Sakyčiau, kaligrafija nuo to

L. Spurgos parodos „Raidės forma“ ekspozicijos Klaipėdos galerijoje fragmentai.