2012-08-24 Santaka

1

Penktadienis, rugpjūčio 24, 2012

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 54

„Dai­li­nin­kai, be Ka­ lė­dų ir Ve­ly­kų, tu­ ri dar vie­ną šven­tę – ple­ne­rą“, – šmaikš­ta­ vo vie­nas tarp­tau­ti­ nio ta­py­bos ple­ne­ ro „Du­by­sa 2012“ da­ ly­vių per pa­ro­dos ati­da­ry­mą Za­len­sų so­dy­bo­je, kur me­ ni­nin­kai su­si­ren­ka jau dvi­de­šimt me­tų.

santaka Žan­ras: ple­ne­ro pri­va­lu­mas – gam­tos prie­globs­ty­je kur­ti dar­bai eks­po­nuo­ja­mi ten pat, kur bu­vo su­kur­ti, čia pat ir ap­ta­ria­mi.

Dai­li­nin­kų va­sa­ros at­lai­dai En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Rei­ka­lin­gas sie­lai

Pir­muo­sius me­tus rin­ko­si me­džio dro­žė­jai, skulp­to­riai, ta­čiau vė­liau kau­nie­tis ar­chi­tek­tas Fe­lik­sas Jac­ ke­vi­čius so­dy­bos šei­mi­nin­kams pa­ siū­lė su­reng­ti ple­ne­rą dai­li­nin­kams. „Taip ir pra­si­dė­jo“, – šyp­so­jo­si Ei­ man­tas Za­len­sas, o pa­klaus­tas ko­ dėl už­si­kro­vė pa­pil­do­mų rū­pes­čių, tik gūž­te­lė­jo pe­čiais. Kiek pa­mas­tęs at­sa­kė: „Ke­le­tą me­tų ple­ne­re da­ly­ vau­da­vo lat­vis res­tau­ra­to­rius, dar­ ba­vę­sis Kau­no pi­ly­je, – jis at­lėk­da­ vo į ple­ne­rą vos ne vis­ką me­tęs, jam to rei­kė­da­vo, kaip sa­ky­da­vo, „dlia du­šy“ (šir­džiai, sie­lai – aut. pa­st.).

Tai ir mū­sų šei­mai taip pat – to rei­ kia „dlia du­šy“. Šį­met iš­skir­ti­nia­me gam­tos kam­ pe­ly­je įsi­kū­ru­sio­je Za­len­sų so­dy­bo­ je su­si­rin­ko me­ni­nin­kai: kau­nie­tė

Aus­ma Ban­kaus­kai­tė, F.Jac­ke­vi­ čius, Jus­ti­na Pui­do­kai­tė, fo­tog­ra­fė Vil­ma Ski­bi­niaus­kai­tė, Ri­ta Spei­ čie­nė, Bro­nius Uo­gin­tas, Ilo­na Žvi­ na­kie­nė, Juo­zas Pranc­ke­vi­čius, Di­ na Bud­gi­nas, Ma­rius Min­dau­gas Da­nys (ple­ne­ro ku­ra­to­rius), Edi­ ta Ma­liš­kie­nė, Liu­ci­ja Be­re­žans­ky­ tė, Ar­vy­das Ka­šaus­kas, gra­fi­kas Jo­ nas Če­pas. „Bu­vau šia­me ple­ne­re prieš ket­ ve­rius me­tus, – kal­bė­jo dai­li­nin­kė iš Ka­li­for­ni­jos D.Bud­gi­nas, – ir vi­ sus tuos ket­ve­rius me­tus lau­kiau, ka­da vėl ga­lė­siu čia at­vyk­ti. Ga­ liau­siai pa­ti pa­si­skam­bi­nau Za­ len­sams, o jie da­vė ple­ne­ro ku­ra­to­ riaus Ma­riaus elekt­ro­ni­nį ad­re­są.“ Me­nas – kaip plau­ki­mas

„Lie­tu­vo­je me­nas – kaip plau­ki­ mas: ba­sei­nų nė­ra, bet re­zul­ta­tai pa­sie­kia­mi ryš­kūs, – vi­sus kva­to­tis per ple­ne­ro pa­ro­dos ati­da­ry­mą pri­

ver­tė ta­py­to­jas J.Pranc­ke­vi­čius. – Vals­ty­bė me­ni­nin­kų ne­re­mia, bet vis tiek tu­ri­me jų pui­kių, pa­sau­ ly­je pri­pa­žin­tų ir la­bai ver­ti­na­mų.

To­dėl ypač bran­gus dė­me­sys, ku­ rio me­ni­nin­kas kar­tais su­lau­kia iš vers­li­nin­kų.“ Ple­ne­ro da­ly­viai pa­brė­žė, kad dai­li­nin­kui la­bai svar­bu pa­bū­ti gam­to­je, nes vi­sai ki­taip pa­ma­tai ry­tą ir va­ka­rą, spal­vą ir na­tū­ra­liai be­si­kei­čian­čius jos niuan­sus – paašt­rė­ja akis ir emo­ci­ja, ku­rią dar pa­pil­do drau­ge dir­ban­tys tos pa­ čios pro­fe­si­jos bi­čiu­liai. „Kiek­vie­ną ry­tą nuo Du­by­sos, ku­ri yra gan šal­ta upė, ky­la rū­kas“, – anks­ti kel­da­vo­si kau­nie­tė ta­py­ to­ja A.Ban­kaus­kai­tė, ku­riai la­bai svar­bus van­duo, jo ener­gi­ja, gal­būt to­dėl jos nu­ta­py­ti pa­veiks­lai sklei­ džia sod­rią ir drau­ge su­bti­lią, pa­ slap­tin­gą įvai­rių niuan­sų pri­pil­dy­ tą mė­ly­nos spal­vos eksp­re­si­ją.

Vie­no­vė: ant ak­me­ni­nės sie­nos fak­tū­riš­kas A.Ka­šaus­ko dar­bas at­si­

ve­ria nau­ju ra­kur­su.

„Kaip ge­rai, kad bu­vo ga­li­my­bė pa­bėg­ti nuo vi­sų tų mies­to ne­są­ mo­nių. Vi­sai ge­rai pa­dir­bė­jau, nes man at­ro­do, kad per ma­žai už­sii­ mu, kai kur gal imu kar­to­tis“, – sa­vik­ri­tiš­kai sa­ve ver­ti­no J.Če­pas, nors kaip tik jo mo­der­nūs gra­fi­kos dar­bai, kai ku­rie – ant nuo­trau­kų, la­biau­siai pa­trau­kė pro­fe­sio­na­lus. „Mėgs­tu ieš­ko­ti vie­ni­jan­čio dė­ mens, ju­de­sio, įdo­mu, kai su­si­jun­ gia, tar­kim, net kaž­ko­kie po­li­ti­niai da­ly­kai ir as­me­ni­nės imp­re­si­jos“, – mąs­lu­mu iš­si­sky­rė dar vi­sai jau­nas me­ni­nin­kas J.Če­pas.

Iš ple­ne­ro į ple­ne­rą

Lais­vė: į sto­vyk­lą Za­len­sų so­dy­bo­je kū­rė­jai at­va­žiuo­ja ir su at­ža­lo­mis, ku­rie sun­kiai at­si­svei­ki­na su vaiz­din­

go­mis apy­lin­kė­mis.

Rė­jaus Če­mo­lons­ko nuo­tr.

Ple­ne­ro ku­ra­to­rius M.M.Da­nys pa­ sa­ko­jo, kad į Za­len­sų so­dy­bą su ta­ py­to­jais už­su­ka ir žie­mą. „Kad čia vi­si, ku­rie pa­bū­na ple­ne­re, tam­pa pui­kiais drau­gais, su­si­tin­ka vie­ ni su ki­tais ar tie­siog vėl da­ly­vau­ja ple­ne­re. Tar­kim, dai­li­nin­kas A.Ka­ šaus­kas per­nai bu­vo at­va­žia­vęs su vai­kais, tai kai rei­kė­jo at­si­svei­kin­ ti, ma­žą­jį vos bu­vo ga­li­ma įpra­šy­

ti į ma­ši­ną – vai­kas ap­si­ver­kė, nes ne­no­rė­jo iš­va­žiuo­ti“, – pri­si­mi­nė M.M.Da­nys, ku­rio dar­bai, eks­po­ nuo­ti ple­ne­ro pa­ro­do­je, iš­si­sky­rė spal­vin­gu­mu, gy­vy­biš­ka, gy­ve­ni­ mą tei­gian­čia ener­gi­ja. Šiuo me­tu M.M.Da­nys jau da­ly­ vau­ja ki­ta­me ple­ne­re, ku­rį taip pat pa­ts ir suor­ga­ni­za­vo. „At­va­žiuo­ki­ te į Ne­ma­jū­nus (Birš­to­no r.) – čia vyks­ta la­bai įdo­mus ple­ne­ras, ku­rį re­mia ku­ni­gas. Jis sky­rė mums au­ to­bu­siu­ką, ku­riuo va­ži­nė­ja­mės po apy­lin­kes, – en­tu­zias­tin­gai pa­sa­ ko­jo įspū­džius jau pri­pa­žin­tas pa­ ro­dų ku­ra­to­rius. – Sus­to­ja mū­sų au­to­bu­siu­kas prie ko­kios nors vie­ ti­nės baž­ny­tė­lės, iš­virs­ta koks de­ šimt ta­py­to­jų ir ima­me ta­py­ti. Ki­ tą die­ną va­žiuo­ja­me jau prie ki­tos baž­ny­čios.“ Ir Za­len­sų so­dy­bo­je, ir va­sa­ros pra­džio­je Birš­to­ne vy­ku­sia­me, ir šiuo me­tu kun­ku­liuo­jan­čia­me Ne­ma­jū­nų ple­ne­re su­kur­tų dar­bų pa­ro­dą rug­ sė­jo pra­džio­je bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti Kau­no ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“.

2

Penktadienis, rugpjūčio 24, 2012

santaka /portretas

At­ras­ti ir įsi­kū­ni­ję švie­sos an Pa­dė­ko­ju Die­vui ir už ge­rus, ir už blo­gus da­ly­kus, ku­rie nu­tin­ka, mė­gi­nu iš­lauk­ ti ir pa­ma­ty­ti, kad tie, iš pir­mo žvilgs­nio, skau­ dūs nu­ti­ki­mai yra kaip tik ge­ri, tai, ko la­biau­siai rei­kia.

Liud­vi­kas Ivaškevičius. Šv. Petras.

Liud­vi­kas Ivaškevičius. Šv. Pranciškus.

Liud­vi­kas Ivaškevičius. Dievo rankose.

„No­rė­čiau, kad ma­no an­ge­lai vis ke­liau­tų, ne­nu­sės­tų vie­no­je vie­to­je, – su­si­mąs­tęs kal­ba kau­nie­tis skulp­to­rius Liud­vi­kas Ivaš­ ke­vi­čius. – Juk to­kia ir yra an­ge­lų mi­si­ja – ap­lan­ky­ti kiek­vie­ną.“ Kol kas me­ni­nin­ko „Švie­sos an­ge­lams“ tai pa­vyks­ta.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Arčiau dangaus

Per­nai jie bu­vo „nu­skri­dę“ į Lat­vi­ ją, rea­bi­li­ta­ci­jos nuo pri­klau­so­my­ bių cent­rą, prieš šv. Ka­lė­das lan­ kė­si Sei­nuo­se – L.Ivaš­ke­vi­čiaus me­džio skulp­tū­rų pa­ro­da „Švie­sos an­ge­lai“, pa­reng­ta ga­le­ri­jos „Auk­so pjū­vis“, bu­vo eks­po­nuo­ta Lie­tu­vių na­muo­se. Šį­met iki Žo­li­nės jie lan­ kė­si Ši­lu­vo­je, Pi­lig­ri­mų in­for­ma­ci­ jos cent­re, da­bar jie nu­ke­lia­vę į itin jiems eg­zo­tiš­ką, o gal ir jau­kiau­sią vie­tą – Et­no­kos­mo­lo­gi­jos mu­zie­ jų Mo­lė­tuo­se. „Pa­žiū­rės į žvaigž­ des, – juo­kia­si skulp­to­rius, – šio­je vie­to­je jiems tu­rė­tų la­bai pa­tik­ti.“ O gal an­ge­las ir yra iš žvaigž­dės?

Klau­si­mas ky­la, kai žvel­gi į dva­ sin­gu­mu, skaid­ria min­ti­mi ir šva­ra spin­du­liuo­jan­čius L.Ivaš­ke­vi­čiaus an­ge­lus.

Et­no­kos­mo­lo­gi­jos mu­zie­jaus va­ do­vas Gu­na­ras Ka­ka­ras nu­lei­džia ant že­mės, o gal kaip tik pa­ke­lia į ži­nių sfe­rą: „Žvaigž­dė yra di­de­lės ma­sės švie­čian­ti du­jų sfe­ra“, pri­ me­na ast­ro­no­mas, ta­čiau čia pat pa­brė­žia, kad žvaigž­dės yra dan­ gu­je, o dan­gus įkū­ni­ja to­li gra­žu ne vien moks­li­nę žo­džio reikš­mę. To­ dėl na­tū­ra­lu, kad mu­zie­ju­je nuo­lat vei­kia me­ni­nin­kų pa­ro­dos. Šį­kart mu­zie­ju­je ypač daž­nai ta­ria­mus ir ap­mąs­to­mus žo­džius „dan­gus“, „sau­lė“, „žvaigž­dės“, „kos­mo­sas“ pa­pil­dys švie­sos an­ge­lai.

Pra­džia – rū­pin­to­jė­lis

Pa­sak me­no­ty­ri­nin­kės Ug­nės Krau­ lai­dy­tės, L.Ivaš­ke­vi­čius daž­niau­ siai ir pa­va­di­na­mas an­ge­lų meist­ ru. Jo ran­ko­se se­no me­džio ga­ba­lai įgau­na nau­ją gy­vy­bę tap­da­mi an­ ge­lų ir šven­tų­jų fi­gū­ro­mis, ba­rel­je­ fais, kry­žiais ir kop­lyts­tul­piais.

O pra­si­dė­jo vis­kas prieš dau­ge­ lį me­tų nuo me­di­nio rū­pin­to­jė­lio. „Vai­kys­tė­je pa­slap­čia pieš­da­vau tė­vų sve­čius, užau­gęs ko­pi­juo­ da­vau dai­li­nin­kų kū­ri­nius, ta­čiau apie ta­pi­mą me­ni­nin­ku, o juo la­ biau skulp­to­riu­mi, ne­gal­vo­jau, – pri­si­pa­žįs­ta L.Ivaš­ke­vi­čius. – Kar­ tą su­ma­niau nu­si­drož­ti rū­pin­to­jė­lį.

Nuė­jau į miš­ką, iš­si­pjo­viau su­džiū­ vu­sią ber­žo ša­ką ir pa­da­riau skulp­ tū­rą. Gal ir ne­bu­vo la­bai vy­ku­si, bet pa­ju­tau, kad ga­liu drož­ti.“

Svar­biau­sia šio me­ni­nin­ko už­duo­ tis – iš­lik­ti ki­to­niš­ kam, nuo­lat ieš­ko­ ti nau­jų kū­ry­bi­nių spren­di­mų.

To­liau dro­žė ant­rą, tre­čią, ket­ vir­tą. „Kol ga­liau­siai nu­spren­džiau at­si­dė­ti vien šiai veik­lai. Tei­gia­mas pro­fe­sio­na­lių me­ni­nin­kų įver­ti­ni­ mas dar la­biau pa­drą­si­no“, – pri­ si­pa­žįs­ta skulp­to­rius.

1996-ai­siais Ar­chy­vo ga­le­ri­jo­je Kau­ne me­no my­lė­to­jams bu­vo pir­ mą­syk pri­sta­ty­ti L.Ivaš­ke­vi­čiaus dar­bai. Po dve­jų me­tų Pa­ne­vė­žy­je įvy­ko pir­mo­ji per­so­na­li­nė skulp­to­ riaus pa­ro­da. Šiuo me­tu jo pa­ro­dų krai­tė­je – maž­daug še­šios de­šim­tys eks­po­zi­ci­jų Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je (iš ku­rių svar­bes­nės 2010 m. Lat­vi­jo­ je vei­ku­si pa­ro­da „Švie­sa, ku­ri nu­ švie­čia kiek­vie­ną sie­lą“ ir 2006 m. ka­lė­di­nė pa­ro­da Da­ni­jo­je).

Pa­lauk­ti, kol pra­bils

L.Ivaš­ke­vi­čius be­veik me­tus gy­ve­no Da­ni­jo­je, ten kū­rė, mo­kė­si ir ren­gė pa­ro­das. „Į Da­ni­ją man nuo­lat no­ ri­si su­grįž­ti, ten tu­riu daug drau­ gų, – sa­ko me­ni­nin­kas ir Lie­tu­vo­je ne­sto­ko­jan­tis bi­čiu­lių, gy­ve­nan­ tis be­veik kaip dan­gaus spar­nuo­ tis, ne­la­bai rū­pin­da­ma­sis ryt­die­na ar bui­ties rū­pes­čiais: „Kaip nors, nie­ko ne­rei­kia sku­bin­ti.“ Skulp­to­rius yra me­ni­nin­kų gru­ pės „Ar­chy­vas“ na­rys. Šią gru­pę su­da­ro skir­tin­gų sri­čių (skulp­tū­ros, ke­ra­mi­kos ir fo­tog­ra­fi­jos) me­no at­ sto­vai, ku­riuos vie­ni­ja do­mė­ji­ma­ sis bal­tiš­ką­ja kul­tū­ra, et­no­lo­gi­ja ir krikš­čio­niš­ko­sio­mis ver­ty­bė­mis.

Taip pat L.Ivaš­ke­vi­čius jau ke­le­ rius me­tus ak­ty­viai da­ly­vau­ja ka­ ta­li­kų dai­li­nin­kų pa­ro­do­je „Glo­ ria Deo“.

Me­no­ty­ri­nin­kė U.Krau­lai­dy­tė pa­ste­bi, kad svar­biau­sia šio me­ ni­nin­ko už­duo­tis – iš­lik­ti ki­to­niš­ kam, nuo­lat ieš­ko­ti nau­jų kū­ry­bi­

Sie­la: L.Ivaš­ke­vi­čiaus ran­ko­se se­no me­džio ga­ba­lai įgau­na nau­ją gy­vy­bę.

nių spren­di­mų. To­dėl kiek­vie­na jo skulp­tū­ra yra uni­ka­li ir tu­ri in­di­vi­ dua­lią is­to­ri­ją. Skulp­to­rius jaut­rus ir pa­si­rink­tiems mo­ty­vams, ir me­ džia­gai. Jis ne­lin­kęs sku­bė­ti – lau­ kia, kol tu­ri­mas me­džio ga­ba­las pa­ts pra­kal­bės, kuo ga­lįs bū­ti.

Me­ni­nin­kas ypač ver­ti­na se­ną me­dį, ati­džiai ap­žiū­ri įtrū­ki­mus, na­tū­ra­lią fak­tū­rą, už­si­li­ku­sias vi­ nis ir gran­di­nes ir pa­nau­do­ja šias žy­mes kaip iš­raiš­kos prie­mo­nę. Jo dar­buo­se or­ga­niš­kai su­si­pi­na žmo­ gaus ran­kų dar­bas ir gam­tos au­ten­ ti­ka – su­trū­kęs ka­mie­nas pe­rau­ga į lie­me­nį, skulp­to­riaus ran­kos ap­ nuo­gi­na spar­nus ir taip iš­si­ri­ta se­ nos kop­ly­čios an­ge­las. O pa­skui – dar ir dar vie­nas, tik jau skelbiantis sa­vą­ją ži­nią. „Jie turi ateiti“

Skulp­to­rius nie­ka­da spe­cia­liai ne­ per­ka me­džio bū­si­miems an­ge­ lams. „Jie tu­ri atei­ti: ir me­dis, ir an­ge­lai“, – pa­tvir­ti­na L.Ivaš­ke­vi­

čius. Me­ni­nin­kui me­džio pa­do­va­ no­ja drau­gai, pa­žįs­ta­mi, kū­ry­bos ger­bė­jai. Bū­na ir taip, kad bū­si­mie­ ji an­ge­lai pa­tys at­ve­da prie me­džio pliaus­kos, ša­kos, nu­kirs­to ka­mie­ no – ap­lin­kos ženk­lus jaut­riai ana­ li­zuo­jan­tis skulp­to­rius va­do­vau­ja­si in­tui­ci­ja ir Die­vo rū­pes­čiu. „Pa­dė­ko­ju Die­vui ir už ge­rus, ir už blo­gus da­ly­kus, ku­rie nu­tin­ka, mė­gi­nu iš­lauk­ti ir pa­ma­ty­ti, kad tie iš pir­mo žvilgs­nio skau­dūs nu­ ti­ki­mai yra kaip tik ge­ri, tai, ko la­ biau­siai rei­kia“, – įsi­ti­ki­nęs an­ge­ lų meist­ras.

Kur­da­mas an­ge­lą L.Ivaš­ke­vi­čius dir­ba su kal­te­liu ir me­di­niu ar­ba gu­mi­niu plak­tu­ku, nors su įpras­ tu, ge­le­ži­niu, dar­bas ei­tų­si kur kas spar­čiau. „Su ge­le­ži­niu plak­tu­ ku ga­li­ma dar­buo­tis no­rint įsta­ty­ti du­ry­se spy­ną, bet ne ku­riant iš me­ džio, – tvir­ti­na me­ni­nin­kas, – kiek ši­lu­mos ir šir­dies drož­da­mas įdė­ si, tiek tas kū­ri­nys tu­rės ir ki­tiems per­duos.“

3

Penktadienis, rugpjūčio 24, 2012

santaka/atodangos kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

n­ge­lai Apie A.Kups­to pro­vo­ka­ci­ją, švar­ką ir akor­deo­ną

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Iš­raiš­kos šo­kio pra­di­nin­kė Lie­ tu­vo­je Ki­ra Dau­jo­tai­tė ir ak­to­rius An­ta­nas Že­kas iki šiol at­si­me­na kai ku­rias Lie­tu­vos teat­ro pa­triar­ cho Alek­sand­ro Kups­to gy­ve­ni­mo smulk­me­nas, ku­rios su­tei­kia nau­ jų spal­vų ofi­cia­liam jo po­rtre­tui.

Neat­si­sa­kė pa­dė­ti

Pa­si­bai­gus ka­rui, K.Dau­jo­tai­tei anuo­me­čiuo­se Kau­no pro­fsą­jun­ gų rū­muo­se pa­vy­ko įkur­ti iš­raiš­ kos šo­kio ko­lek­ty­vą „So­na­ta“. „Pa­vy­ko to­dėl, kad tam ne­ prieš­ta­ra­vo rū­mų va­do­vas Al­ber­ tas Mar­ko­vi­čius Klei­nas. Kai šį žy­ dų tau­ty­bės va­do­vą pa­kei­tė ki­tas, rei­ka­la­vęs, kad sta­ty­čiau „nor­ma­ lius“, o ne iš­raiš­kos šo­kius, man te­ko ieš­ko­tis dar­bo ki­tur. Išsp­ręs­ti šį už­da­vi­nį pa­dė­jo tas pa­ts A.Klei­ nas“, – pri­si­mi­nė K.Dau­jo­tai­tė.

Dar­bą ji ga­vo Jau­no­jo žiū­ro­ vo teat­re (da­bar Lė­lių teat­ras) – ten dir­bęs re­ži­sie­rius Alek­sand­ras Kups­tas su­ti­ko ją priim­ti. „Tu­rė­jau mo­ky­ti ak­to­rius sce­ni­nio ju­de­sio, tai ne­blo­gai iš­ma­niau“, – pri­si­mi­ nė kau­nie­tė.

Jau­na pe­da­go­gė atė­jo į teat­rą, pa­čios tei­gi­mu, at­ro­do, 1949 m.

Tuo lai­ku teat­re dir­bo jau­ni ak­to­ riai: An­ta­nas Že­kas, An­ta­nas Ta­ra­ se­vi­čius, Ma­ri­ja Po­lo­zo­vai­tė, Teo­ do­ra Liau­gau­dai­tė ir ki­ti. Teat­ro re­ži­sie­rius su­da­rė są­ly­gas K.Dau­ jo­tai­tei dirb­ti ir su „So­na­ta“, pa­ rū­pin­da­vo šo­kė­joms ap­ran­gos ir net sky­rė akom­pa­nia­to­rių.

Pro­vo­ka­ci­ja Lais­vės alė­jo­je

. And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

Neat­si­tik­ti­nai skulp­to­riaus an­ ge­lai lyg pa­tys me­dy­je įsi­kū­ni­ ję – švie­sūs ir kaž­kaip šva­rūs, tik­ri, spin­du­liuo­jan­tys su­kaup­tas ži­nias, ku­rių L.Ivaš­ke­vi­čius, vi­di­niu ry­šiu su žmo­nė­mis bend­rau­jan­tis, įsi­ klau­san­tis į siun­čia­mus ženk­lus, net vi­zi­jas, stu­di­juo­jan­tis įvai­rių tau­tų, o ypač da­nų, mi­to­lo­gi­ją, tu­ri daug. „Dar la­bai mėgs­tu var­ty­ti įvai­rių kal­bų žo­dy­nus, – pa­sa­ko­ja da­nų kal­ bą pui­kiai iš­mo­kęs me­ni­nin­kas. – Kal­bo­je la­bai daug in­for­ma­ci­jos ir, be­je, mis­ti­kos, mi­to­lo­gi­jos.“ Nes­ku­bė­ti, pa­si­ti­kė­ti Die­vu, įsi­ klau­sy­ti – tai be­ne pa­grin­di­niai L.Ivaš­ke­vi­čiaus inst­ru­men­tai ku­ riant, o gal at­ran­dant sa­vuo­sius an­ ge­lus. Ke­liau­jan­ti pa­ro­da „Švie­sos an­ge­lai“ nuo­lat mai­no­si, yra pa­pil­ do­ma, nes kai ku­rie ge­ro­sios ži­nios ne­šė­jai kur nors vis nu­tū­pia. „La­ bai no­rė­jo, – paaiš­ki­na, kai vie­nas ar ki­tas an­ge­las į ki­tą pa­ro­dą ne­nu­ ke­liau­ja ir šyp­so­si: – Tai ką aš ga­lė­ jau pa­da­ry­ti.“

„Nep­ri­si­me­nu, ko­kia pje­sė bu­vo re­ pe­tuo­ja­ma ta­da teat­re, bet A.Kups­ tas pa­pra­šė ma­nęs pa­mo­ky­ti ak­ to­rius ka­rių ri­kiuo­tės ju­de­sių. Tai man bu­vo pir­ma šio įdo­maus re­ ži­sie­riaus ir žmo­gaus už­duo­tis“, – pri­si­mi­nė K.Dau­jo­tai­tė.

Re­ži­sie­riu­mi ta­pęs ak­to­rius gar­ sė­jo tuo, kad mė­go pa­brėž­ti esąs mer­gi­šius, nors iš tie­sų toks ne­ bu­vo. „Kar­tą pa­ma­tęs ma­ne Lais­ vės alė­jo­je iš to­lo pra­dė­jo gar­siai šauk­ti: „Ne­pyk, bran­gio­ji, bet ne­ ga­liu da­bar ta­vęs reng­ti kaip anks­ čiau!“ Na, nors skra­džiai že­mę pra­smek – praei­viai juk ne­ži­no­ jo, kad A.Kups­tas tu­rė­jo gal­vo­je ma­no „So­na­tos“ šo­kė­jų dra­bu­ žius“, – pri­si­mi­nė K.Dau­jo­tai­tė.

Paš­ne­ko­vė, kaip ir dau­ge­lis pa­ ži­no­ju­siųjų anuo­me­tės Lie­tu­vos vy­riau­sią­jį fi­nan­si­nin­ką Alek­sand­ rą Drob­nį, pa­tvir­ti­no, kad tai bu­vo neį­ti­ki­mai są­ži­nin­gas mi­nist­ras.

K.Dau­jo­tai­tė pri­si­mi­nė fi­nan­ sų mi­nist­rą to­dėl, kad A.Drob­nys bu­vo ve­dęs A.Kups­to duk­rą Li­di­ ją – ži­no­mą teat­ro ak­to­rę ir re­ži­ sie­rę. Kau­niš­kių teat­rui pa­te­kus į sun­kią fi­nan­si­nę pa­dė­tį, A.Kups­ tas pa­pra­šė žen­to pa­dė­ti, ta­čiau šis pa­sa­kė ne­ga­lįs nau­do­tis tar­ny­bi­ne pa­dė­ti­mi.

Grą­žin­da­vo sko­las

Kai pi­n i­g ų pri­s tig­d a­vo pa­č iam A.Kups­tui, pa­gel­bė­da­vo K.Dau­

Bi­čiu­liai: 1956 m. Ma­ri­jam­po­lės teat­re Ru­dol­fo Blau­ma­nio spek­tak­lio „Ind­ra­nai“ re­ži­sie­rius A.Kups­tas

(kai­rė­je) su Ind­ra­nų šei­mos tė­vo vaid­mens at­li­kė­ju A.Že­ku.

jo­tai­tė: pa­sko­lin­da­vo akor­deo­ną, ku­rį re­ži­sie­rius tuoj pat už­sta­ ty­da­vo lom­bar­de. Ga­vęs pi­ni­gų, inst­ru­men­tą iš­syk iš­pirk­da­vo ir grą­žin­da­vo K.Dau­jo­tai­tei.

To­kios akor­deo­no kla­jo­nės pa­ te­ko į ak­la­vie­tę, kai K.Dau­jo­tai­ tė nu­s pren­d ė va­ž iuo­t i pas vy­ rą Pet­rą Pa­liu­lį į No­rils­ko la­ge­rį.

Cho­reog­ra­fė jį ke­ti­no vež­tis kar­ tu, nes su­tuok­ti­nis tu­rė­jo tei­sę išei­t i už la­ge­r io ri­b ų ir mo­k y­t i mu­zi­kos mo­kyk­lo­je.

Ka­d an­g i prieš ke­l io­n ę akor­ deo­nas kaip tik buvo už­sta­ty­tas lom­bar­de, o A.Kups­tas ne­tu­rė­jo pi­ni­gų jam iš­pirk­ti, K.Dau­jo­tai­ tė pa­si­sko­li­no rei­kia­mą su­mą iš ar­ti­mai pa­ži­no­tos gar­sio­sios ak­ to­rės Unės Ba­bic­kai­tės.

A.Kups­tas pra­d ė­jo ma­ž o­m is da­l i­m is mo­k ė­t i K.Dau­j o­tai­tei akor­d eo­n o iš­p ir­kos sko­l ą – tai jam bu­vo sun­k i už­d uo­t is. „Ta­ čiau A.Kups­tas bu­vo są­ži­nin­gas ir jaut­rus žmo­gus – kai nie­kaip ne­ga­lė­jau gau­ti su­si­rgu­siai sa­vo se­se­riai rei­kia­mų vais­tų, jis, tu­ rė­jęs daug pa­žįs­ta­mų vais­ti­nin­ kų, ne­tru­kus tų vais­tų at­ne­šė. Ta pro­ga aš jam „nu­ra­šiau“ li­ku­sią už akor­deo­no iš­pir­ką sko­lą“, – pa­sa­ko­jo K.Dau­jo­tai­tė. Ūki­nin­ku ne­ta­po

Ne vie­n us me­t us su A.Kups­t u įvai­r iuo­se teat­r uo­se dir­b ęs ak­ to­r ius A.Že­kas pri­s i­m i­n ė il­g us pa­si­vaikš­čio­ji­mus su re­ži­sie­riu­

mi Ma­ri­jam­po­lė­je, kai abu dir­bo to mies­to teat­re. Vaikš­čio­da­mas re­ž i­s ie­r ius pa­sa­ko­d a­vo įvai­r ių is­to­ri­jų.

Ki­tais me­tais pa­ sė­jo ra­mu­nė­lių, ta­ čiau iš­lai­dos sal­dai­ niams, ku­riais at­ si­ly­gi­no vai­kams, sky­nu­siems žie­dus, bu­vo di­des­nės nei pa­ja­mos už vais­tų ža­lia­vą. „A.Kups­tas pa­sa­ko­jo, kad Žel­ vos vals­čiu­je jis val­dė še­šis hek­ ta­rus že­mės ir mė­gi­no iš­peš­ti iš to tur­to nau­dos. Tad vie­ną pa­ va­sa­rį ap­sė­jo vi­sus hek­ta­rus va­ le­ri­jo­nais, ta­čiau jau­nus jų dai­ ge­l ius su­n ai­k i­n o ka­t ės. Ki­tais me­tais pa­s ė­j o ra­m u­n ė­l ių, ta­ čiau iš­l ai­d os sal­d ai­n iams, ku­ riais at­si­ly­gi­no vai­kams, sky­nu­ siems žie­dus, bu­vo di­des­nės nei pa­ja­mos už vais­tų ža­lia­vą. Tre­ čiai­s iais me­tais ap­s ė­jo lau­k us ta­ba­ku, ta­čiau nuim­ti der­lių su­ truk­dė atė­ję bol­še­vi­kai“, – pa­sa­ ko­jo A.Že­kas.

Paš­n e­ko­vas pri­s i­m i­n ė, kaip vie­no A.Kups­to re­ži­suo­to spek­ tak­l io prem­j e­ros pro­ga ak­to­ riai pri­ver­tė re­ži­sie­rių ap­si­vilk­

An­ta­no Že­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

ti nau­ją ma­din­gą kos­tiu­mą, ku­rį jam nu­p ir­ko vie­toj jo se­n a­m a­ diš­ko ir su­dė­vė­to. De­ja, pa­čia­me vai­šių po prem­je­ros įkarš­ty­je re­ ži­sie­rius din­go ir ne­tru­kus grį­žo vil­kė­da­mas se­ną­jį kos­tiu­mą.

Re­ž i­s ie­r ius su­d ė­t in­g es­n es min­t is re­p e­t uo­jant daž­n iau­s iai per­teik­da­vo ru­sų kal­ba – ma­tyt, lė­mė jo jau­nys­tės me­tai, pra­leis­ ti Sankt Pe­ter­b ur­ge. Grei­č iau­ siai to­dėl ak­to­riai jį va­di­no „dė­ de Sa­ša“. Įdo­m u tai, kad P.Pa­l iu­l is anuo­met dai­na­vo su ne­pap­ras­ tai iš­gar­sė­ju­sio vi­so­je SSRS uk­ rai­n ie­č ių vo­ka­l i­n io an­s amb­l io „Trem­b i­ta“ na­r iais. Šis ko­l ek­ ty­vas, užim­d a­v ęs aukš­č iau­s ias vie­tas po­ka­riu Mask­vo­je reng­to­ se So­vie­tų Są­jun­gos res­pub­li­kų vo­ka­li­nių an­samb­lių ap­žiū­ro­se, į No­rils­ką at­va­žia­vo ne sa­vo no­ ru – kar­tą jų kon­cer­tas Mask­vo­je bai­gė­si tuo, kad vi­si dai­ni­nin­kai bu­vo suim­ti ir iš­vež­ti į la­ge­rį.

Kai jo vir­š i­n in­kas pa­var­d e Zve­re­vas su­gal­vo­jo įkur­t i ka­l i­ nių sa­v i­veik­l i­n į teat­r ą, į ka­l i­ nių cho­r ą, ku­r io pa­g rin­d ą su­ da­r ė „Trem­b i­tos“ an­s amb­l io na­riai, bu­vo pa­kvies­tas ir P.Pa­ liu­lis. Čia pra­ver­tė ne tik jo bal­ sas, bet ir akor­d eo­n as. Kai po Sta­li­no mir­ties la­ge­riai pra­dė­jo tuš­tė­ti, „Trem­bi­tos“ an­samb­lio na­riai ne kar­tą bu­vo at­va­žia­vę į Lie­tu­vą, lan­kė­si Pa­liu­lių na­muo­ se Kau­ne.

4

Penktadienis, rugpjūčio 24, 2012

santaka /tavo krantas

Ry­tas prie An­ge­lų sta­lo Lau­ra Bakš­ty­tė

Drau­ge ma­no, Aš pa­bu­dau, o Pa­ber­žė – ne. Dan­ gaus pa­kraš­tys tik vos rau­do­nas, aš sė­džiu prie An­ge­lų sta­lo (taip čia va­di­na su­mau­tai ma­žą kel­mą, įkas­tą ne­to­li tua­le­to bei obe­lų), ra­šau Tau ir rū­kau vyš­nių ta­ba­ ką. Ge­rai, kad Pa­ber­žė dar mie­ga; nuo ra­sos ge­lia ko­jas ir jau pra­de­da var­vė­ti no­sis, ry­to vė­so­je čia vis­ kas at­ro­do dar slap­tin­giau, tru­ pu­tį pa­ti­kiu, jog čia dar gy­va Tė­ vo Sta­nis­lo­vo dū­šia. Tu ne­si­juok.

Aš ti­kiu rein­kar­na­ci­ja. Juk rei­kia kaž­kuo ti­kė­ti. O tams­ta per daug ra­cio­na­lus. Nu­si­keik­čiau, bet kaip čia at­ro­dys laiš­kas su keiks­ma­žo­ džiais? Ži­nai ma­ne, dar ap­ve­džio­ čiau juos, kad akis ba­dy­tų. Bet ne, šį­syk aš man­da­gus.

Tu pa­žįs­ti paukš­čius iš bal­sų?

Da­bar čia čiul­ba kaž­koks ma­žas su­tvė­ri­mas, o aš neįs­pė­ju kas. Tik­ tai var­ną pa­žin­čiau, mir­ties paukš­ tį. Tik kas jai tą mir­tį pri­pai­šė, už ko­kius nuo­pel­nus, nuo­dė­mes ko­ kias? Kad jau juo­da – tai mir­tis.

Bet, pa­ts ži­nai, kad bū­na daug juo­ des­nių da­ly­kų ši­ta­me svie­te. Nak­ tis, kai mes ėjo­me iš Ro­ko – ne­ no­riu apie ją dau­giau su nie­kuo šne­kė­ti – šla­pios aguo­nos, či­go­ nės plau­kai, Vi­li­jos na­gų la­kas, ser­ben­tai...

Aš ra­šau nei šį, nei tą, do­va­nok.

Ir dar at­si­pra­šau, jei kan­ca­ro pe­ le­nų nu­kris ir po­pie­rius to­se vie­ to­se leng­vai pa­ru­duos, nees­te­tiš­ kai at­ro­dys.

Ge­rai, kad Vir­gi­li­jus ir­gi dar mie­ ga, o tai sto­vė­tų kaž­kur ša­lia, ger­tų sa­vo mė­miš­ką pie­ną ir prie­kaiš­tau­ tų, bam­bė­tų, ne­pa­liau­ja­mai niurz­ gė­tų, kad rū­kau ir dar jo bran­giuo­ sius plau­čius ga­di­nu. Aš jam vis at­šau­nu, jog šiaip ar taip jis vie­ną die­ną už­vers ka­no­pas, bet vi­są­laik su­lau­kiu ati­ta­ri­mo: – No­riu il­gai gy­ven­ti. Tu su sa­ vo kvai­lais (jis nie­ka­da ne­sa­ko su­ šik­tais ar dar rie­biau) cy­zais prie to nė kiek ne­pri­si­de­di.

Na ir ką aš? Nu­mo­ju ran­ka, tik gi­liau už­si­trau­kiu ir vis­kas vėl pra­si­de­da iš nau­jo, iki ta­ba­kas su­ tirps­ta, o oran­ži­nė švie­se­lė už­gęs­ ta po ba­tu.

Mat tas Vir­gis! Ži­nai jį? Kur­gi Tu ne­ži­no­si? Mo­ko­mės su juo pa­ ra­le­li­nė­se kla­sė­se. Stam­bus ber­ nas, kumš­čiais žmo­gų už­muš­ti ga­lė­tų, tik vei­das kaip še­šia­me­čio – kas to­kio iš­si­gąs? Ir dar su­mau­ tas pir­mū­nas, lyg taip bū­tų ma­ža.

Ke­lia­si ir už­mie­ga su va­do­vė­liais, iš vi­sų da­ly­kų kiau­ras de­šimt. Bet jis gal­vą tu­ri. Nu­si­ra­šy­ti ma­te­ma­ ti­ką duo­da, daug ne­si­mai­vo ir, ki­ tų nuo­mo­ne, rū­pi­na­si ne dau­giau nei šuns eksk­re­men­tais pa­tvo­ry.

Tik jau bai­siai nu­si­da­vęs į re­li­gi­ją.

Pas mo­čiu­tę au­go, ro­ži­nį kal­bė­jo, baž­ny­čion laks­tė daž­niau nei ku­ ni­gas, tai ir išau­go toks juo­kin­gai dva­sin­gas. Į ši­tą Pa­ber­žę ir­gi Vir­ gi­li­jus ma­ne at­si­ve­žė. Nie­ka­da ne­ bu­vo­me di­de­li drau­gai. Bet ži­nai, koks jis – nai­vus, už­gui­tas, ty­kus; pa­gai­lo man jo tru­pu­tį, sa­kau, nu­ va­žiuo­siu, jei jau ši­taip siū­lo. Be to, tei­ses ne­se­niai iš­si­lai­kė, įdo­mu bu­ vo, gal duos ir man prie vai­ro pa­ sė­dė­ti, pa­noms kai­mo pa­si­ro­dy­ti.

Kur tau! Vi­są tą va­lan­dą ke­lio pra­ si­klau­siau mo­no­to­niš­ko jo pa­sa­ko­

Liud­vi­kas Ivaškevičius. Senos koplyčios angelas.

ji­mo apie Tė­vą Sta­nis­lo­vą ir kar­ tą, ka­da Vir­gi­li­jus čia vie­šė­jo. O kai man­da­giai pa­si­siū­liau pa­vai­ruo­ti, at­šo­vė: – Tei­ses tu­ri?

Su­si­ner­vi­nau. Na ir trauk jį de­ vy­nios. Tei­sių mat! Aš juk tik tais kai­mo vieš­ke­liais! Ne, ką tu, va ką reiš­kia pra­si­dė­ti su to­kiu šven­tei­ va. Kad ma­ne kur per­kū­nai...

Ki­ta ver­tus, Vir­gis ne­pa­mai­no­ mai ver­tin­gas vir­tu­vė­je. O Tu juk ži­nai, kad aš pa­stip­čiau iš ba­do, jei lik­čiau vie­nui vie­nas, ži­nai, kad ne­mo­ku nei kvai­lo kiau­ši­nio į du­ be­nį įdauž­ti. Tai jis ir ga­mi­na, ter­ lio­ja­si su mil­tais, ke­pi­na, ver­da, čirš­ki­na... Aš tik van­de­nį iš šu­ li­nio ne­šio­ju. Taip tat gy­ve­na­me čia jau ko­ne sa­vai­tę. Grei­tai rei­ kės va­žiuo­ti na­mo. O dar taip ge­ rai čia bū­tų pa­si­sve­čiuo­ti – pa­kil­ti anks­ti iš pa­ta­lų, vir­tis žo­le­lių ar­ba­ tą, skai­ty­ti ge­ras kny­gas, ku­rių čia gy­vas vel­nias (tik imk ir švies­kis), mau­dy­tis upe­liūkš­ty­je, iš­si­ruoš­ti į Ži­bar­to­nius, par­duo­tu­vę, kai­mo ke­liu­ku tarp lau­kų ir na­mų, kau­ly­ ti iš ves­tu­vi­nin­kų sal­dai­nių, va­ka­ rais klau­sy­tis, kaip Vir­gi­li­jus gro­ja pia­ni­nu, ir tar­tis, jog ne­gir­di, su­ te­mus nu­slink­ti su juo į kle­bo­ni­ją, kur ku­ni­gas pa­si­so­di­na mu­du te­ra­ so­je po dan­gu­mi žvaigž­dė­tu, įpi­la vy­no ir šne­ka apie... da­ly­kus. Taip, da­ly­kus. To­kius, ku­rie tie­siog yra.

Tie­sa, aš tams­tai ne­pa­ra­šiau vis­ ko, ne­pa­ra­šiau svar­biau­sio. Ir pra­ šau už tai do­va­no­ti. Ne­ži­nau, ar no­rė­jau tai nu­slėp­ti, ar ne, bet da­ bar jau pra­dė­jau ir ne­ža­du liau­tis.

Pa­sa­ky­čiau, jog tai iš­pa­žin­tis, bet aš iš­pa­žin­čių ne­mėgs­tu; Tu ne­pri­ va­lai apie ma­ne vis­ko ži­no­ti, ypač to­kių da­ly­kų, ku­rių vis vien ne­ pa­kei­si ir ne­pa­dė­si su jais gy­ven­ ti, ta­čiau ma­ne smau­gia vi­du­jai ši­to kva­pas ir jė­ga – tu­riu pa­ra­šy­ ti. Tad skai­tyk ir ne­si­vai­pyk. Ga­ li ka­vos iš­si­vir­ti. Nors ne, ne­virk, po to dar ran­kos ims dre­bė­ti, neįs­ kai­ty­si ir taip bjau­raus ma­no raš­to.

Bet, ži­nai, aš Tau ra­šy­siu, pa­sa­ko­

siu nuo­sai­kiai, ge­rai? Nuo Ado­mo ir Ie­vos, kaip sa­ko­ma...

Ką pir­miau­siai no­ri iš­girs­ti? Kaip at­va­žia­vo­me? Ko­dėl at­va­žia­vo­me?

Ne, ši­tą jau ra­šiau – tru­pu­tį iš gai­ les­čio, tru­pu­tį iš no­ro pra­si­blai­vy­ ti nuo ši­to karš­čiu svai­gi­nan­čios va­sa­ros du­su­lio. Taip ir ne­pa­ju­ tau, kaip ati­dū­riau Vir­gi­li­jaus ma­ ši­no­je su ati­da­ry­tu lan­gu, ku­rį jis mel­dė už­da­ry­ti (kad ne­per­pūs­tų).

Dar pri­si­me­nu, ką pa­ma­čiau įva­ žia­vęs Pa­ber­žėn: ža­lią kle­bo­ni­ jos sto­gą bei baž­ny­tė­lę. Ta­da ma­ niau, jog čia bus ny­ku. Kaip kly­dau, mie­las, o kaip aš kly­dau! Bet skai­ tyk to­liau.

Pir­ma die­na. Kai at­vy­ko­me, sau­ lė jau bu­vo gan sma­giai nu­slin­ku­ si į va­ka­rų pu­sę. Vir­gi­li­jus drą­ siai, lyg grį­žęs į tik­riau­sius na­mus, ėmė­si la­ga­mi­nų (jis juos va­di­no če­ mo­da­nais), na, ko­kių ten la­ga­mi­nų – po­ros spor­ti­nių krep­šių, už­se­ ga­mų dau­gy­be už­trauk­tu­kų, į ku­ riuos pri­si­kro­vė­me mais­to ir šva­rių ko­ji­nių, ne­šė juos vi­dun ir nu­drė­ bė ant lo­vų di­džia­ja­me kam­ba­ry­ je, pro ku­rio lan­gus ma­tė­si šlai­tas ir prie jo pri­si­spau­dęs upe­lis. Be mū­siš­kių čia dar bu­vo bent aš­tuo­ nios ki­tos ge­le­ži­nės lo­vos su čiu­ži­ nu­kais, ap­klo­tais skiau­ti­nė­mis lo­ va­tie­sė­mis.

Lyg iš nie­kur at­si­ra­do mo­te­riš­kė, ma­tyt, ūk­ve­dė, šei­mi­nin­kė ar šiaip ko­kia vie­ti­nė, ant ku­rios pe­čių gu­la vi­sos ši­tos pi­lig­ri­mys­tės. Vir­gi­li­jus nie­kaip neįs­ten­gė tvar­kin­gai įkiš­ ti ant­klo­dės į už­val­ka­lą, net ma­ nęs pa­pra­šė kam­pus pa­lai­ky­ti, kol jis kui­tė­si iki juos­mens su­lin­dęs pa­ta­ly­nė­je, bet čia pat iš­gir­dęs jos žings­nius, me­tė vis­ką (ma­ne taip pat, vis dar lai­kan­tį tuos pra­keik­ tus kam­pus) ir puo­lė svei­kin­tis kaip pa­dū­kęs. Pa­la­bi­no, pri­sta­tė ma­ne, pri­mi­nė apie sa­vo praė­ju­sią vieš­ na­gę, pa­si­tei­ra­vo apie svei­ka­tą bei anū­kus, iš­gy­rė jo­sios iš­vaiz­dą ir dar su­rie­tė pa­sa­kė­lę, kaip ge­ra grįž­ti Pa­ber­žėn. Sto­vė­jau sau ir klau­siau­ si. Ne­ži­nau kas, gal tas Vir­gio bal­so sal­du­mas, va­rė man leng­vą šleikš­ tu­lį. Ta mo­te­riš­kė, tie­sa, iš­ties bu­ vo ūk­ve­dė ar pa­na­šiai, tai pa­ro­dė mums, kur ras­ti pa­ta­ly­nę, kaip at­ si­suk­ti du­jas, kur ka­bin­ti rak­tą, o ta­da išė­jo į Mi­šias.

Li­ko­me dvie­se. Vir­gis sa­va­ran­ kiš­kai man ap­ro­dė na­mą: ve­ran­dą, pen­kis mie­ga­muo­sius kam­ba­rius, sa­lę. No­rė­jo įves­ti ir ce­lėn, bet ne­ tu­rė­jo rak­to.

Ne­si­gai­lė­jau, kad čia at­vy­kau, tik ne­ri­ma­vau, kaip rei­kės vi­są sa­vai­tę elg­tis su Vir­gi­li­ju­mi. Vie­na yra su­ si­tik­ti po­rą sy­kių per sa­vai­tę bio­ lo­gi­jos pa­mo­ko­je, o vi­sai ki­ta klau­ sy­tis nak­ti­nio knar­ki­mo ir da­ly­tis vie­na dan­tų pa­sta.

Su­kir­tę po ke­le­tą su­muš­ti­nių, išė­jo­me pa­si­dai­ry­ti po apy­lin­kes.

Vir­gis pa­ro­dė du tua­le­tus. Vie­ nas bu­vo man įpras­tas, kuk­liai, bet pra­ktiš­kai įreng­tas, su kab­liu­ku, o ki­tas, nors ir tvar­kin­ga, ta­čiau tik­ rų tik­riau­sia iš­vie­tė, knibž­dan­ti kir­mė­lių dzi­kų.

– Ro­man­ti­ka, ką? – links­mai nu­ si­šyp­so­jo Vir­gi­li­jus.

Jis dar nu­si­ve­dė ma­ne prie upe­ lio. Nu­si­mo­vė ba­tus ir įsi­bri­do. Pa­ se­kiau pa­skui. Van­duo bu­vo ma­lo­ niai vė­sus, tin­ka­mas mau­dy­nėms.

Ap­si­dai­riau ap­lin­kui ir nu­ta­riau, jog man čia iš­ties pa­tiks.

Grįž­tant at­ga­lios, mus pa­si­ti­ko kle­bo­nas. Jis dar vil­kė­jo su­ta­ną.

Iš pir­mo žvilgs­nio pa­si­ro­dė eg­ zal­tuo­tas, ta­čiau ty­ra­šir­dis, ge­rų akių vy­ras.

– Svei­ki, jau­nuo­liai.

– Ge­rą va­ka­rą, – at­sa­kiau.

– Kas bū­si­te?

– Aš Ka­ro­lis, o jis Vir­gi­li­jus.

– Iš kur?

– Kau­no.

– Aš ir­gi iš Kau­no, tik da­bar gy­ ve­nu Pa­ber­žė­je, – nu­si­šyp­so­jo ku­ ni­gas. – Ma­no var­das, tie­sa, Dai­ nius. Ko čia at­vy­ko­te?

Tai pa­nė­šė­jo į leng­vą bei ma­lo­nų po­kal­bį, ta­čiau vis vien jau­čiau­si lyg kal­bė­čiau su ins­tink­ty­viai ger­ bia­mu vy­res­niu vy­ru. Į už­duo­tą klau­si­mą ti­ra­da at­sa­ kė Vir­gis. Vėl pri­mi­nė tą sa­vo pa­ sku­ti­nį ap­si­lan­ky­mą, o vis­ką bai­ gė kiek­vie­no Pa­ber­žės cen­ti­met­ro iš­liaup­si­ni­mu. Po to Dai­nius pa­ siū­lė va­ka­re pas jį užei­ti. Esą jam nuo­bo­do­ka vie­nam, no­ri pa­si­kal­ bė­ti su jau­nais žmo­nė­mis. Man čia iš­syk pa­kvi­po pe­do­fi­li­ja, bet vė­ liau, pra­si­ta­rus kam­ba­rio­kui, ga­ vau silp­ną niuk­są į dil­bį už to­kias ne­są­mo­nes.

– Sup­ran­ti, Ka­ro­li, ta­vo vaiz­ duo­tė su­terš­ta, ta­ve ga­di­na šiuo­ lai­ki­nė po­pkul­tū­ra, ži­nios ga­di­na.

Kai ko žmo­nėms rei­kia tie­siog ne­ ži­no­ti, ne­gu pri­kimš­ti gal­vą bjau­ rių is­to­ri­jų ir po to įta­ri­nė­ti kiek­ vie­ną, drį­su­sį pa­žvelg­ti į akis, – vėl jis pra­kal­bo tuo sa­vo „Štai aš, Vir­gi­li­jus, nu­si­lei­dau į jū­sų nie­kin­gą že­mę iš sa­vo Olim­po kal­ no“ bal­su.

Tu­rė­jau at­sa­ky­mą, bet grei­to­ sio­mis ap­si­spren­džiau nu­si­leis­ti.

Ga­lė­čiau Tau pa­ra­šy­ti, kaip no­ rė­čiau rep­li­kuo­ti to­kius pa­si­sa­ky­ mus, bet vėl­gi bus daug keiks­ma­ žo­džių, ku­riuos ne­gra­žu skai­ty­ti.

Pa­miršk.

Su­te­mus su­si­ruo­šė­me į kle­bo­ ni­ją. Ne­no­rė­jau puoš­tis, bet per­ si­vil­kau gra­žes­nius marš­ki­nius, Vir­gi­li­jus iš krep­šio iš­krapš­tė šo­ ko­la­di­nių sal­dai­nių dė­žę. Tru­pu­tį troš­kau, kad tas na­mas bū­tų to­lė­ liau, ne ta­me pa­čia­me kie­me, juk dar rei­kė­jo su­si­pla­nuo­ti, ką de­rės sa­ky­ti, ko klaus­ti. Ži­no­ma, nie­ko to­kio aš ne­spė­jau ir šit mu­du jau sto­vi­me tarp­du­ry­je, au­na­mės ba­ tus. Dai­nius ir­gi ba­sas, per­si­vil­kęs pa­sau­lie­tiš­kais dra­bu­žiais, ve­da­si mus ne į ko­kią naf­ta­li­nu at­si­duo­ dan­čią sa­lę, ap­sta­ty­tą gre­mėz­diš­ ko­mis sek­ci­jo­mis, pri­grūs­to­mis ne­nau­do­ja­mo po­rce­lia­no ir ap­ ka­bi­nė­tą kry­žiais, o į te­ra­są vi­di­ nia­me kie­me. Čia sto­vi sta­las, du suo­lai. Šmurkš­te­li­me į vie­ną ir ty­li­me kaip pra­si­kal­tę. O šei­mi­ nin­kas dar ne­sku­ba, žings­niuo­ja vi­dun, ne­ša ant sta­lo tau­res, rau­ do­ną vy­ną, lėkš­te­lę šo­ko­la­di­niams sal­dai­niams su­dė­ti. Pats dar kam­ ba­ry­je už­si­de­ga pyp­kę ir grįž­ta pas mus pup­sė­da­mas vyš­nių kva­ po dū­mus. Tie dū­mai len­da man į šner­ves, svai­gi­na gal­vą, ne­ša už ho­ri­zon­tų, prie Bal­ti­jos, kur pa­ts ka­dais trūk­te­lė­jau ta­ba­ko, o po to dus­liai su­ko­sė­jęs vi­są nak­tį grau­ žiau­si lyg bū­čiau kam ką pik­to pa­ da­ręs.

– Tai iš Kau­no, sa­kot? Kaip ten da­bar?

Ir ką gi sa­ky­si? Gūž­te­lė­ju pe­ čiais.

– Po se­no­vei.

Dai­nius nu­si­juo­kia ty­liai ir kar­ to­kai. Pra­de­da lė­tai kal­bė­ti ne­pak­ laus­tas.

– Se­mi­na­ri­ja... O tai lai­kai! Jau­ ni, neiš­si­dū­kę, pri­si­gau­dę sve­ti­mų šne­kų, pra­smių, idė­jų. Ku­ris net kerš­tin­gas. Sau ir ki­tiems. Ne­va nu­ baus, ne­va bus jai... Net juo­kin­ga.

– Pa­šau­ki­mo, ma­tyt, nė­ra, – ne­ drą­siai įsi­ter­pia Vir­gis.

– Pa­šau­ki­mo! – be­veik iš­spjau­ na ku­ni­gas. – Pa­ma­tuok jį! Kuo? Li­niuo­tė­mis, svars­tyk­lė­mis, volt­ met­rais? Bai­siai nu­val­kio­tas žo­dis, vy­ru­čiai, – pai­ma tau­rę vy­no, pa­te­ liūs­kuo­ja, iš­ge­ria. – Ger­kit, ger­kit ir jūs. Aš pa­šau­ki­mo, pa­vyz­džiui, ir­gi nie­kad ne­tu­rė­jau. Da­bar ne­tu­riu...

Kas aš esu, jūs, aiš­ku, ne­ži­no­te.

Pa­pur­to­me gal­vas, aš įsi­pi­lu vy­ no, ge­riu ma­žais gurkš­ne­liais, va­ di­na­si, de­gus­tuo­ju.

– Aš ka­ri­nin­kas bu­vęs. Tar­na­vau ne­ma­žai me­tų. Ne­si­gi­lin­siu, vy­ru­ čiai, bet bu­vau aš šen bei ten, mi­si­ jo­se Pie­tų kraš­tuo­se, – nu­ty­la aki­ mir­ką, žiū­ri į to­lį mums už pe­čių, mąs­to. – Bet, kai gu­li smė­ly­ne ir jau sirps­ta bal­ta švie­sa, pro mig­ lą gir­dė­ti var­pai... – jis vėl nu­ty­ la, sve­ria kiek­vie­ną žo­dį lyg ne­ži­ no­da­mas, ar ver­ta at­vi­rau­ti. – Ta­da prie ma­nęs priė­jo jų dva­si­nin­kas, po­pas. Ėjo jis per vi­sus pa­la­toj ir tei­kė pa­sku­ti­nį pa­te­pi­mą. Sus­to­jo prie ma­nęs, mur­mė­jo sve­ti­ma kal­ ba, at­li­ko, kas rei­kia, per­žeg­no­jo, o aš iš pa­sku­ti­nių įsi­ka­bi­nau jo ran­ kos... – dar­kart ty­la. – Tas pri­sė­do ša­lia ir žiū­rė­jo. Aš lai­kiau jo del­ną ir pra­dė­jau mels­tis. Greit su­tir­po dar ka­dais mo­čiu­tės iš­mo­ky­tos „Svei­ka Ma­ri­ja“, „Tė­ve mū­sų“, po­pas iš­si­ trau­kė iko­ną su paauk­suo­ta Ma­do­ na ir da­vė pa­bu­čiuo­ti.

Klau­sė­me iš­si­žio­ję. Ne­si­no­rė­jo nei vy­no, nei sal­dai­nių. Stai­ga jis man ne­beat­ro­dė eg­zal­tuo­tas, vei­ kiau su­ram­bė­jęs, su­kre­šė­jęs, su­ dir­žęs.

Ap­link mus kon­cent­ra­vo­si įtam­ pos pil­na ty­la, tik pie­vo­je čir­pė svirp­liai.

– Ir? – neiš­ken­tė Vir­gis.

– Aš gy­vas. Ma­tot juk.

Pa­ju­tau, koks gai­viai vė­sus vė­ jas. Vi­su kū­nu pa­ju­tau. No­rė­jo­ si įsi­sup­ti į šil­tes­nius ap­rė­dus. Po pau­zės vėl pra­bi­lo Dai­nius.

– Klau­sy­kit, aš tie­siog ti­kė­jau Die­vu. Nuo ma­žu­mės. Ne­bū­ta jo­ kio iš­ga­nin­go at­si­ver­ti­mo, ma­ne to­kį išauk­lė­jo. Bet... Jums taip, tik­ riau­siai, ne­bu­vo; bū­na per gy­ve­ni­ mą to­kių bai­siai re­tų aki­mir­kų, se­ kun­džių, kai pa­jun­ti Jį. Nie­kaip to ne­ga­liu įro­dy­ti, ap­ra­šy­ti, net pa­pa­ sa­ko­ti sun­ku. Tai jaus­mai ir nie­ko dau­giau. Yra to­kių da­ly­kų pa­sau­ly­ je, ku­rie pa­pras­čiau­siai yra, ne­de­ ra jų ana­li­zuo­ti, nars­ty­ti po siū­lą...

Tai ir tą­syk aš pa­ju­tau Jį aiš­kiai kaip nie­kad. Švie­su pa­si­da­rė jau ne­be aky­se, o čia, – jis švel­niai pa­lie­tė sa­vo kai­rę krū­ti­nės pu­sę.

– Ir nu­ta­rėt tap­ti ku­ni­gu? – pa­ klau­siau.

– Taip, vy­ru­čiai. Tu­rė­jau kaž­ kaip at­si­ly­gin­ti už tą sun­kų pa­gi­ ji­mą. Ne­bu­vau jau ir pie­muo, iš­ si­dū­kau ka­ruo­se, – jis vėl mąs­liai su­žiu­ro mums už pe­čių, – kol ki­ti su pa­nom po šo­kius, aš su šau­tu­ vu – į sve­ti­mą kraš­tą.

Tę­si­nys – www.kau­no­die­na.lt/ nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka