2012-06-22 Santaka

1

penktadienis, birželio 22, 2012

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 46

santaka

Šei­mos ver­ty­bės: kri­zės ana­li­zė Ne­ti­kė­tą kū­ry­bi­nę staig­me­ną teat­ri­nio se­zo­no pa­bai­gai pa­tei­kė Kau­no ma­ža­sis teat­ras, pa­kvie­tęs į gar­saus ame­ri­kie­čių dra­ma­tur­go Ed­war­do Al­bee’o pje­sės „Sil­ vi­ja“ (ori­gi­na­lus pa­va­di­ni­mas „Ož­ka, ar­ba Kas yra Sil­vi­ja“) prem­je­rą.

Ge­di­mi­nas Jan­kus

Re­ži­sie­rius Vy­tau­tas Bal­sys, pa­si­ rin­kęs šį pa­ra­dok­sa­lių si­tua­ci­jų pri­ sod­rin­tą, ab­sur­do es­te­ti­ka pa­grįs­tą kū­ri­nį, ėmė­si iš­ties ne­leng­vo dar­ bo, rei­ka­lau­jan­čio ypa­tin­go dė­me­ sio su­bti­liai po­teks­tei, iš­mo­nės ir meist­riš­ku­mo, at­sklei­džiant dau­ gy­bę už­slėp­tų, tik pa­žy­mė­tų siu­že­ ti­nių li­ni­jų ir fi­lo­so­fi­nių klo­dų.

Tie­są sa­kant, V.Bal­sio re­ži­sū­ra, jo kū­ry­bi­nis me­to­das vi­sa ga­lia at­ si­sklei­dė šia­me spek­tak­ly­je. Bū­tent su­ge­bė­ta itin tau­pio­mis, kon­cent­ ruo­to­mis prie­mo­nė­mis at­skleis­ ti šiuo­lai­ki­nės, res­pek­ta­bi­lios šei­ mos dra­mą, pa­ky­lė­ti pje­sės idė­ją į aukš­tes­nį, api­bend­ri­nan­tį lyg­me­ nį. Re­ži­sie­rius su­ge­bė­jo už­čiuop­ ti tą už­slėp­tą pje­sės per­so­na­žų vi­ di­nį ne­ri­mą ir karšt­li­giš­ką tie­sos paieš­ką.

Sus­ve­ti­mė­ji­mas ir vie­nat­vė

Ši 74-erių E.Al­bee’o 2002-ai­siais pa­ra­šy­ta ir ne­tru­kus pres­ti­ži­nes Pu­lit­ze­rio bei „To­ny“ pre­mi­jas pel­ niu­si pje­sė pel­ny­tai va­di­na­ma pro­ vo­ka­ci­ne, ga­lin­čia glu­min­ti ir žeis­ti.

Au­to­rius ne­gai­les­tin­gai ap­nuo­gi­ na iš pa­žiū­ros itin dar­nios šei­mos san­ty­kių tra­pu­mą, vis­ką žlug­dan­ tį ne­pa­si­ti­kė­ji­mą, pe­rau­gan­tį į nea­ py­kan­tą ir vi­siš­ką griū­tį.

Gar­sus ar­chi­tek­tas Mar­ti­nas Grė­jus, šven­čian­tis sa­vo 50-me­tį, tik lai­mė­jęs pres­ti­ži­nę ar­chi­tek­tū­ ros Pritz­ke­rio pre­mi­ją bei 27 mln. do­le­rių ver­tės kon­kur­są Ame­ri­kos sva­jo­nių mies­tui kur­ti, ne­lauk­tai pa­ten­ka į ab­sur­diš­ką si­tua­ci­ją, ku­ rio­je aki­mo­ju iš­ky­la grės­mė ne tik jo ge­ro­vei, kar­je­rai, bet ir šei­mai.

Nu­vai­n i­k uo­d a­m as mies­č io­ niš­kos šei­mos ver­ty­bes, ku­rio­se dau­giau­sia vie­tos ski­ria­ma pa­ro­ do­ma­jam bliz­ge­siui, au­to­rius at­ sklei­džia, kad bet ko­kia pa­skleis­ ta pro­vo­kuo­jan­ti ne­są­mo­nė to­kio­je dirb­ti­nių jaus­mų ap­lin­ko­je tam­pa ne­pa­nei­gia­ma tie­sa ir luo­ši­na vi­ sus, pa­kliu­vu­sius į to­kių sen­sa­ci­ jų iš­troš­ku­siųjų ap­lin­ką. Šiuo at­ve­ju to­kia sen­sa­ci­ja tam­ pa pa­ties nuo­bo­džiau­jan­čio ju­ bi­lia­to Mar­ti­no pa­šmaikš­ta­vi­mai sa­vo ge­riau­siam drau­gui apie ne­va

my­li­mą... ož­ką, var­du Sil­vi­ją. Ži­nia ne­tru­kus to drau­go dė­ka pa­plin­ ta, tam­pa ži­no­ma ir res­pek­ta­bi­liai eli­ti­nei bend­ruo­me­nei, ir Mar­ti­no šei­mai. Aki­vaiz­du, kad per­so­na­ žai vi­sus tuos me­tus gy­ve­no sa­vo kiau­tuo­se, su­sve­ti­mė­ję ir vie­ni­ši.

To­kio­je su­sve­ti­mė­ji­mo ir me­lo at­ mos­fe­ro­je ir jų vie­nin­te­lio sū­naus Bi­lio ho­mo­sek­sua­li­niai po­lin­kiai ne­sun­kiai paaiš­ki­na­mi. Veid­mai­ nys­tės ir itin ašt­ri bei at­vi­ra to­kios vi­suo­me­nės, to­kios šei­mos mo­de­ lio kri­ti­ka – be­ne svar­biau­sias pje­ sės leit­mo­ty­vas.

Meist­riš­ka ak­to­rių vai­dy­ba

Re­ži­sie­rius su­bū­rė an­samb­lį ta­len­ tin­gų vien­min­čių, ne tik pa­ju­tu­sių pje­sės po­teks­tes, bet ir su­ge­bė­ju­ sių per­teik­ti itin raiš­kius ir įsi­me­ namus sa­vo per­so­na­žų cha­rak­te­ rius. V.Bal­sys, vi­są dė­me­sį su­tel­kęs į ak­to­ri­nę iš­raiš­ką, per vei­kė­jų siu­ že­ti­nes ir psi­cho­lo­gi­nes li­ni­jas pa­ laips­niui at­vė­rė ap­gau­lin­gų iliu­zi­ jų kra­chą, o iš­veng­da­mas bet ko­kio su­bui­ti­ni­mo ar rea­lis­ti­nių de­ta­ lių su­ge­bė­jo pa­siek­ti eg­zis­ten­ci­nės kri­ti­kos aukš­tu­mų. Ži­no­ma, tas eg­zis­ten­ci­nis pa­ky­ lė­ji­mas įma­no­mas bū­tent ak­to­rių dė­ka. Ne­di­de­lis ke­tu­rių ak­to­rių an­ samb­lis sce­no­je vei­kia, re­gis, vie­nu rit­mu. Ra­mū­no Ši­mu­kaus­ko Mar­ ti­nas – įsi­min­ti­nas dar­bas ak­to­ riaus kū­ry­bo­je. To­kio įtai­gaus per­ si­kū­ni­ji­mo, to­kio itin meist­riš­kai ku­ria­mo žmo­gaus – kau­kės, dvi­ ly­pės ar su­si­dve­ji­nu­sios as­me­ny­ bės – se­no­kai ne­te­ko ma­ty­ti.

Pui­ki plas­ti­ka, cha­me­leo­niš­kas pri­si­tai­ky­mas prie ap­lin­kos, ner­ vin­gai karšt­li­giš­ki ran­kų pirš­tų ju­ de­siai, mik­liai kei­čia­ma ne tik vei­ do mi­mi­ka, bet ir bal­so temb­ras – vi­sa tai R.Ši­mu­kaus­ko Mar­ti­nui su­tei­kia ypa­tin­gos svar­bos bruo­žų vi­sa­me spek­tak­ly­je. Jis tam­pa tik­ ru mies­čio­niš­kų ver­ty­bių kri­ti­ku ir nei­gė­ju.

Ma­lo­niai nu­ste­bi­no ir mū­sų Vals­ty­bi­nio mu­zi­ki­nio teat­ro pri­ ma­do­nos Kris­ti­nos Siur­by­tės at­ lik­tas Mar­ti­no žmo­nos Sti­vi vaid­ muo. Ak­to­rė pir­mo­se sce­no­se su vy­ru – žai­ža­ruo­jan­ti ele­gan­ci­ja, leng­va iro­ni­ja ir glo­bė­jiš­ka in­to­na­

Re­ži­sie­ rius su­ bū­rė an­ samb­lį ta­len­tin­ gų vien­ min­čių, su­ge­bė­ ju­sių per­ teik­ti itin raiš­kius per­so­na­ žų cha­ rak­te­rius.

Po­sū­kis: ne­kal­tas Mar­ti­no (R.Ši­mu­kaus­kas) po­kštas su­griau­na Sti­vi (K.Siur­by­tė) ir vi­

sos šei­mos gy­ve­ni­mą.

ci­ja. Kas sly­pi už šio išo­ri­nio gro­ žio, ko­kių iš­ban­dy­mų naš­ta jai pa­ ke­lia­ma, ar šei­mi­niai san­ty­kiai ir de­monst­ruo­ja­ma mei­lė vy­rui ga­li iš­lai­ky­ti iš­ban­dy­mus?

K.Siur­by­tė meist­riš­kai at­sklei­ džia sa­vo he­ro­jės jaus­mų pro­trū­kį.

Neiš­ti­ki­my­bės, ap­gau­lės, tik­ro­sios mei­lės te­mos – be­ne pa­grin­di­nės Sti­vi mo­no­lo­gų te­mos, ku­rias ak­ to­rė per­tei­kia itin įti­ki­na­mai. Be to, sai­kin­gai pa­nau­do­tos ir vo­ka­li­ nės K.Siur­by­tės ga­li­my­bės.

Ro­sas (Re­mi­gi­jus End­riu­kai­ tis) – ti­pi­nis tos mies­čio­niš­kos vi­ suo­me­nės at­sto­vas, toks sen­sa­ci­jų kū­rė­jas, sklei­dė­jas, po­pu­lia­rios te­ le­vi­zi­jos lai­dos ve­dė­jas, nuo­lat pa­ me­tan­tis vis­kuo per­si­so­ti­nu­siems, nuo­bo­džiau­jan­tiems sno­bams ko­ kią nors nau­jie­ną. Lyg ir ge­riau­sias Mar­ti­no drau­gas, o su­ži­no­jęs ne­ va pi­kan­tiš­ką skan­da­lin­gą ži­nią, pir­ma­sis ją pa­sklei­džia vi­siems.

R.End­riu­kai­tis su­kū­rė sli­daus, un­ gu­riš­ko pri­si­tai­kė­lio ir tuš­čia­gar­ bio pa­vy­duo­lio pa­veiks­lą, ku­riam neeg­zis­tuo­ja jo­kios ver­ty­bės.

Min­dau­gas An­ce­vi­čius, ku­rian­tis Mar­ti­no ir Sti­vi sū­naus Bi­lio vaid­ me­nį, tu­rė­jo ne kar­tą at­skleis­ti sa­vo per­so­na­žo prieš­ta­rin­gą vi­dų, su­dė­ tin­gus san­ty­kius su tė­vais, ypač su Mar­ti­nu. Tai pa­vy­ko, ak­to­rius įti­ ki­nan­tis ir ne­vie­nap­la­nis. M.An­ ce­vi­čius la­biau or­ga­niš­kas sce­no­se su tė­vu, kai ga­lų ga­le tas tar­pu­sa­ vio su­sve­ti­mė­ji­mo luo­bas ai­žė­ja ir jie ap­si­ka­bi­na.

Kū­ry­bi­nės gru­pės pa­stan­gos

Ma­žy­tė­je teat­ro sce­no­je dai­li­nin­kė In­ga Ka­že­mė­kie­nė-Žu­kaus­kie­nė ven­gė bet ko­kių bui­ties de­ta­lių, jo­je – tik sti­li­zuo­tas me­ta­lo konst­ruk­ ci­jų krės­las su ož­kos ko­je­lė­mis ir sti­li­zuo­ta Ro­so fil­ma­vi­mo ka­me­ra.

Vyks­mas ak­cen­tuo­tas per ak­to­rių at­si­vė­ri­mus, dai­li­nin­kė dau­giau­sia

dė­me­sio ir sky­rė jų ypač iš­raiš­kin­ giems ir puoš­niems dra­bu­žiams.

Kos­tiu­mai la­bai vy­kę, ir bū­tent to­ ji cha­rak­te­rių prieš­ta­ra ir skir­tin­gi po­žiū­riai vi­sų pir­ma at­si­sklei­džia per ap­ran­gos de­ta­les. Spek­tak­lio idė­jai, pa­ky­lė­ji­mui ir kul­mi­na­ci­ nėms sce­noms jie ypač pa­dė­jo.

Spek­tak­lio kom­po­zi­to­rius Vid­ man­tas Bar­tu­lis, at­ro­do, tą ne­ pre­ten­zin­gą gar­si­nį fo­ną, nuo­lat skam­ban­tį vi­siš­kai neį­si­me­na­mu leit­mo­ty­vu, ga­lė­jo ret­sy­kiais ir su­ dra­ma­tin­ti, ir pa­nau­do­ti kai ku­rias pa­raf­ra­zes, daug­maž ži­no­mas, ar­ ba sun­kiai at­pa­žįs­ta­mas.

Pa­vyz­džiui, kad ir Fran­zo Schu­ ber­to dai­ną Sil­vi­jai, su­kur­tą Wil­ lia­mo Sha­kes­pea­re’o ko­me­di­jai „Du po­nai iš Ve­ro­nos“. Juk pje­sės au­to­rius E.Al­bee’s, pa­sak jo pa­ties, Sil­vi­jos var­dą pa­nau­do­jo bū­tent iš šios ko­me­di­jos. Ta­da at­si­ras­tų daug dau­giau ga­li­my­bių ir K.Siur­ by­tės vo­ka­li­niam ta­len­tui, be to, paaiš­kė­tų kai ku­rių dia­lo­gų tik­ro­ji pra­smė, už­slėp­ti niuan­sai ir kla­si­ kos iro­niš­kos pa­raf­ra­zės. Ta­čiau ir be įmant­res­nės mu­zi­kos spek­tak­ lio au­di­nys ne­nu­ken­tė­jo.

Au­ka die­vams ar vi­suo­me­nei?

Veiks­mas plė­to­ja­si grei­tai, ir aki­ vaiz­džiai ma­to­me, ko­kią sa­vo gy­ ve­ni­mo griū­tį pa­ts su­kė­lė Mar­ ti­nas, taip pa­pokš­tau­da­mas ir no­rė­jęs tik paer­zin­ti am­ži­nai vi­sur šmi­ži­nė­jan­tį ir smal­sią no­sį kai­šio­ jan­tį drau­gą Ro­są.

R.Ši­mu­kaus­kas meist­riš­kai pa­ ro­do ne tik Mar­ti­no no­rą po­kštau­ti ir vai­din­ti (toks sa­vo­tiš­kas „gy­ve­ ni­mo ar­tis­tas“), bet ir iš tie­sų ja­me sly­pin­čią aist­rą kaž­kam ne­nu­sa­ko­ mam, tam, kas ne­ga­li bū­ti kont­ro­ liuo­ja­ma. Ta­sai nea­pib­rėž­tu­mas ir ho­mo dup­lex sind­ro­mas taip įsu­ka he­ro­jų, kad jis ne­su­ge­ba įti­ki­na­mai paaiš­kin­ti sa­vo ar­ti­mie­siems, kas gi

iš tie­sų at­si­ti­ko. Bū­tent tai ak­cen­ tuo­ja ak­to­rių an­samb­lis ir re­ži­sū­ra, ir ta­sai pje­sė­je pa­brėž­tas tar­pu­sa­vio vie­ni­šu­mas, izo­lia­ci­ja nu­blanks­ta, at­si­trau­kia į to­les­nį pla­ną. Kaž­kas sun­kiai paaiš­ki­na­mo val­do Mar­ti­ ną – val­do ret­sy­kiais, tik tam tik­ rais mo­men­tais, kaip sa­ko­ma, it vel­niui ap­sė­dus. Ta­sai ap­sė­di­mas ir im­pul­sy­vūs pra­re­gė­ji­mai ypač įti­ki­nami sce­no­se su Sti­vi, štai ta­ da K.Siur­by­tė to­kia­me kon­teks­ te ir ga­li dar gi­liau pa­ro­dy­ti my­lin­ čios mo­ters, ap­gau­tos ir iš­duo­tos, dra­ma­tiz­mą. Bū­tent ta­da vi­sa jė­ga ir nu­skam­ba jos mo­no­lo­gas, ku­pi­ nas tei­sė­to pa­si­pik­ti­ni­mo, sar­kaz­ mo ir pa­nie­kos.

Vel­tui Mar­ti­nas, tam ap­sė­di­mui praė­jus, nu­si­trau­kęs kau­ke tam­ pan­čią be­si­ran­gan­čią ke­pu­ry­tę, ban­do įti­kin­ti Sti­vi, kad tik ją vie­ nin­te­lę my­lė­jęs ir my­lįs vi­sus tuos 22 me­tus, vel­tui jis aiš­ki­na sū­nui ir jai, kad tik pa­juo­ka­vo.

Fik­ci­ja ir po­kštas tam­pa rea­ lia, ne­gai­les­tin­ga tik­ro­ve. Žlun­ga ne tik Mar­ti­no kar­je­ra, žlun­ga vi­sa tiek me­tų puo­se­lė­ta šei­mos ge­ro­ vė. Jo be­vil­tiš­kas šauks­mas spek­ tak­lio pa­bai­go­je „Aš tik pa­juo­ka­ vau...“ nie­ko neį­ti­ki­na.

Fi­na­las iš­spręs­tas itin pui­kiai.

Efek­tin­gai pa­si­ro­do K.Siur­by­tės Sti­vi, pa­si­puo­šu­si aki­namo bal­tu­ mo ož­kos sti­li­zuo­tu ap­daru. Ji pa­ ti­kė­jo pa­skleis­ta sen­sa­ci­ja, su­si­ra­do var­žo­ve ta­pu­sią ož­ką, ir ją pa­pjo­ vė. Sil­vi­jos nė­ra, Sti­vi ga­li trium­ fuo­ti, ji ir trium­fuo­ja, paau­ko­ju­si au­ką. Tik kam? Ar die­vams, mel­ džiant ra­my­bės ir švie­su­mos Mar­ ti­nui ir vi­sai šei­mai? Ar kon­ser­va­ ty­via­jai vi­suo­me­nei, ku­ri neat­leis ir ne­priims to­kių kaip Mar­ti­nas? Su­ sid­ve­ji­nu­sių ir sa­vo sa­vas­tį pra­ra­ du­sių, es­mės ne­ran­dan­čių in­di­vi­dų res­pek­ta­bi­liai žmo­nių vi­suo­me­nei ne­rei­kia.

2

penktadienis, birželio 22, 2012

santaka /atodangos

Mo­der­nu: as­falt­be­to­nio grin­di­nys K.Do­ne­lai­čio ir Mai­ro­nio g. san­kry­žo­je apie 1935 m.

Nuotr. iš fo­toal­bu­mo „Au­to­mo­bi­lis Lie­tu­vo­je: 1918–1940 me­tai“

Praei­tis: pri­mi­ty­vus lau­ko ak­me­nų grin­di­nys Lais­vės al. apie 1923–1925 m.

Nuotr. iš kny­gos „Kau­nas. Lais­vės alė­ja“

Pas­lėp­ti tar­pu­ka­rio Kau­no grin­di­niai Da­bar­ti­nė cent­ ri­nių Kau­no gat­ vių dan­ga sle­pia tar­pu­ka­rio dan­ gų įvai­ro­vę, jų kai­ tą ir anuo­me­tės lai­ ki­no­sios sos­ti­nės val­džios po­žiū­rį į mies­to inf­rast­ruk­ tū­rą.

Triukš­min­ga: važiuojant lau­ko ak­me­ni­mis ­grįs­ta Gai­lu­tės gat­ve kil­da­

Iš­lais­vi­no: re­konst­ruo­jant A.Juo­za­pa­vi­čiaus pro­spek­tą, die­nos švie­są

Ka­zi­mie­ro Du­dė­no asmeninio ar­chy­vo nuo­tr.

Min­dau­go Bal­kaus nuo­tr.

vo daug triukš­mo. Apie 1936–1939 m.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Re­mon­ta­vo sa­vi­nin­kai

Ne­se­niai ne­sėk­min­gai ban­dy­ta nu­ gvelb­ti ta­šy­tus lau­ko ak­me­nis, ras­ tus po as­fal­tu re­konst­ruo­ja­ma­me A.Juo­za­pa­vi­čiaus pro­spek­te. Il­ga­ pirš­čiai ži­no­jo jų ver­tę – tai tar­pu­ ka­rio lai­kų grin­di­nys.

Anot is­to­ri­ko Min­dau­go Bal­kaus, XX a. 3-io­jo de­šimt­me­čio pra­džio­ je tik ke­lio­li­ka Kau­no Se­na­mies­čio ir Nau­ja­mies­čio gat­vių bu­vo grįs­tos ne­ta­šy­tais lau­ko ak­me­ni­mis, o ki­tos iš vi­so bu­vo ne­grįs­tos. Ta­šy­tais ak­ me­ni­mis im­ta grįs­ti ge­ro­kai vė­liau. „Da­bar­ti­nė V.Put­vins­kio gat­vė pa­pras­tų lau­ko ak­me­nų grin­di­nio su­lau­kė tik 1923 m. Ir grįs­tų gat­ vių būk­lė daž­niau­siai bū­da­vo pra­ sta, nes grin­di­nius tu­rė­jo pri­žiū­rė­ ti ir re­mon­tuo­ti pa­tys na­mų val­dų sa­vi­nin­kai. Šios prie­vo­lės dau­ge­lis ven­gė ar­ba sam­dė pi­giau­sius dar­ bi­nin­kus, ku­rie, su­pran­ta­ma, dar­ bą at­lik­da­vo pra­stai“, – sa­kė Kau­no gat­vių grin­di­nių is­to­ri­ja be­si­do­ min­tis M.Bal­kus.

Me­di­niai ša­li­gat­viai

Ki­ta anuo­me­čių Kau­no gat­vių pro­ ble­ma – ša­li­gat­vių sto­ka. To me­to ša­li­gat­viai – iš me­di­nių len­tų su­ kal­ti ta­ke­liai pa­lei gat­ves. To­kius ša­li­gat­vius ir gat­ves jun­gė me­di­ niai til­tu­kai, nu­ties­ti virš grio­vių, skir­tų van­de­niui nu­bėg­ti nuo va­ žiuo­ja­mo­sios gat­vės da­lies. „Mi­nė­tus grio­vius rei­kė­jo nuo­

lat va­ly­ti, nes nuo ne­šva­ru­mų jie grei­tai užak­da­vo, pra­dė­da­vo dvok­ ti juo­se su­si­kau­pęs van­duo. Kau­ nui ta­pus lai­ki­ną­ja sos­ti­ne, pra­ dė­jo dau­gė­ti au­to­mo­bi­lių, 1924 m. mies­te pa­si­ro­dė pir­mie­ji au­to­bu­sai – rei­kė­jo tin­ka­mai su­tvar­ky­ti bent pa­grin­di­nes mies­to gat­ves“, – pa­ sa­ko­jo M.Bal­kus.

Tad Kau­no sa­vi­val­dy­bė jau nuo XX a. tre­čio­jo de­šimt­me­čio vi­du­rio su­ sku­bo ge­rin­ti gat­vių inf­rast­ruk­tū­rą.

Bū­ti­na pri­si­min­ti, kad šio­je sri­ty­je dau­giau­siai nu­vei­kė Kau­no bur­mist­ ras Jo­nas Vi­lei­šis (1921–1931 m.).

Ak­me­nys triukš­ma­vo

Jau 1925 m. bu­vo nu­tar­ta Kau­no gat­vė­se klo­ti tik be­to­ni­nių ply­te­lių ša­li­gat­vius, o me­di­nius – prie­mies­ čiuo­se ir tik prie me­di­nių na­mų. Po po­ros me­tų mies­to sa­vi­val­dy­bė įve­ dė pri­va­lo­mą Kau­no gat­vių grin­di­ mo mo­kes­tį, ku­rį tu­rė­jo mo­kė­ti na­ mų val­dų sa­vi­nin­kai.

Su­rink­tos lė­šos bu­vo nau­do­ja­ mos Kau­no gat­vėms mo­der­ni­zuo­ti, nes pa­pras­tų lau­ko ak­me­nų grin­di­ nys lai­ki­no­sios sos­ti­nės pa­grin­di­ nė­se gat­vė­se anuo­met at­ro­dė tik­ra at­gy­ve­na ir bu­vo itin ne­prak­tiš­kas.

Esant in­ten­sy­viam eis­mui, ak­me­ ni­mis grįs­to­se gat­vė­se kil­da­vo di­ de­lis triukš­mas, sklis­da­vo dul­kių de­be­sys. Be to, į tar­pus tarp ak­me­ nų sunk­da­vo­si ark­lių mėš­las, dėl to gat­vės dvok­da­vo net ir pa­ša­li­nus ne­šva­ru­mus nuo grin­di­nio. Tad nu­ tar­ta bent rep­re­zen­ta­ci­nė­se mies­to gat­vė­se, kur bu­vo įsi­kū­ru­sios mi­

nis­te­ri­jos, dip­lo­ma­ti­nės at­sto­vy­bės, įreng­ti nau­jo­viš­kas gat­vių dan­gas.

Pir­mo­sios Kau­no gat­vės 1928 m. su­lau­kė bi­tu­mi­nio pa­grin­do gat­vių dan­gų: as­falt­be­to­niu bu­vo iš­klo­ tos Mai­ro­nio ir K.Do­ne­lai­čio gat­vių at­kar­pos ties tuo­me­te Fi­nan­sų mi­ nis­te­ri­ja (da­bar ta­me pa­sta­te įsi­kū­ ręs M.Ro­me­rio uni­ver­si­te­to Vie­šo­ jo sau­gu­mo fa­kul­te­tas) ir Lie­tu­vos ban­ku. Dar­bai bu­vo at­lie­ka­mi iš JAV at­si­vež­ta tech­ni­ka ir me­džia­go­mis.

Dėl mo­der­nių dan­ gų bran­gu­mo bu­vo grin­džia­mos tik rep­ re­zen­ta­ci­nės ir ma­ gist­ra­li­nės mies­to gat­vės.

Lais­vės alė­jos dra­bu­žis

Tuo­me­tės P.Luk­šio gat­vės (da­bar Šv.Gert­rū­dos) dan­gai 1929 m. pir­ mą kar­tą Kau­ne pa­nau­do­ti ta­šy­ ti ak­me­nys. „Mo­der­nūs grin­di­niai to me­to Lie­tu­vo­je bu­vo nau­jo­vė.

Ypač jie ste­bi­no į Kau­no tur­gus at­ va­žia­vu­sius ūki­nin­kus. Pa­si­tai­ky­da­ vo, kai blo­gai pa­kaus­ty­ti jų ark­liu­kai pa­slys­da­vo ant as­falt­be­to­nio dan­gos ir nu­griū­da­vo“, – ti­ki­no is­to­ri­kas.

Di­džiau­sios pa­žan­gos Kau­no mies­to gat­vių inf­rast­ruk­tū­ro­je bu­ vo pa­siek­ta XX a. ket­vir­ta­ja­me de­ šimt­me­ty­je: ka­pi­ta­liš­kai su­tvar­ky­

vėl iš­vy­do se­na­sis ta­šy­tų ak­me­nų grin­di­nys.

tos be­maž vi­sos Nau­ja­mies­čio ir dau­gu­ma ma­gist­ra­li­nių mies­to gat­ vių. 1930–1932 m. Kau­no sim­bo­lis – Lais­vės alė­ja iš­si­va­da­vo nuo neiš­ vaiz­daus lau­ko ak­me­nų grin­di­nio – jis bu­vo pa­deng­tas as­falt­be­to­niu. O štai 1931 m. šve­dų fir­ma iš­klo­jo Vy­ tau­to pro­spek­to vi­du­rį ame­zi­tu (bi­ tu­mi­nio pa­grin­do gat­vių dan­gos rū­ šis), o gat­vės va­žiuo­ja­mo­sios da­lies kraš­tus pa­den­gė lau­ko ak­me­ni­mis. „Toks spren­di­mas ne­bu­vo itin vy­ kęs – dau­gu­ma eis­mo da­ly­vių no­rė­ da­vo va­žiuo­ti gat­vės vi­du­riu, nes ly­ gia dan­ga va­žiuo­ti pa­to­giau, o esant in­ten­sy­viam ju­dė­ji­mui toks sam­ bū­ris kel­da­vo pa­vo­jų eis­mo da­ly­vių sau­gu­mui“, – tei­gė M.Bal­kus.

tas (da­bar Sa­va­no­rių pro­spek­tas), 1938 m. – K.Pet­raus­ko gat­vė. „Šio­se gat­vė­se esan­tys gra­ni­ti­ niai ša­li­gat­vių bor­te­liai iš­li­ko bū­ tent iš tų lai­kų, o da­lis se­no­jo grin­ di­nio vis dar sle­pia­si po as­fal­tu. Dėl mo­der­nių dan­gų bran­gu­mo bu­vo grin­džia­mos tik rep­re­zen­ta­ci­nės ir ma­gist­ra­li­nės mies­to gat­vės. Dau­ ge­lis ša­lu­ti­nių mies­to gat­vių te­ be­bu­vo ­klo­ja­mos pa­pras­tais lau­ko ak­me­ni­mis, ku­rie daž­niau­siai bu­vo at­ve­ža­mi iš tų mies­to gat­vių, ku­rios bu­vo grin­džia­mos mo­der­niu grin­ di­niu“, – aiš­ki­no M.Bal­kus.

Pu­sė gat­vių – grįs­tos

Gat­vių grin­di­mo met­ri­ka

Ma­žai kau­nie­čių ži­no, kad tirš­tai žy­dų anks­čiau ap­gy­ven­ta I.Kan­to gat­vė 1933 m. eks­pe­ri­men­to tvar­ka bu­vo iš­grįs­ta me­di­nė­mis imp­reg­ nuo­to­mis trin­ke­lė­mis. De­ja, eks­ pe­ri­men­tas ne­pa­sit­vir­ti­no – pa­li­ jus to­kia dan­ga tap­da­vo itin sli­di.

Pa­sak M.Bal­kaus, XX a. ket­vir­ ta­ja­me de­šimt­me­ty­je ne­ma­ža da­lis Kau­no gat­vių bu­vo iš­grįs­tos bal­to­ mis So­lo­mo­no Gu­dins­ko ply­tų fab­ ri­ke Pet­ra­šiū­nuo­se pa­ga­min­to­mis smė­lio, as­bes­to, ce­men­to ir krei­dos si­li­ka­to mi­ši­nio (bi­tu­ko) ply­to­mis.

To­kio­mis ply­to­mis ir ta­šy­tais ak­ me­ni­mis 1936 m. bu­vo iš­grįs­ta di­ džio­ji A.Juo­za­pa­vi­čiaus pro­spek­to da­lis (da­bar su­ras­ti ta­šy­ti ak­me­ nys klo­ti bū­tent 1936 m.), 1937 m.

– Vei­ve­rių gat­vė ir Uk­mer­gės plen­

1918–1940 m. lai­ko­t ar­piu Kau­no mies­to plo­tas išau­go be­veik aš­tuo­ nis kar­tus – nuo 557 iki 3 983 ha, ta­ čiau dau­g u­ma gat­v ių nau­jai pri­ jung­to­se mies­to da­ly­se bu­vo vi­siš­ kai ne­g rįs­tos.

Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bei rei­kė­jo daug lai­ko ir lė­šų no­r int tin­ka­mai su­t var­k y­t i gat­ves, ta­č iau, ne­pai­ sant to, tar­pu­ka­r iu bu­vo pa­siek­ta aki­vaiz­di pa­žan­ga: 1938 m. Kau­ne įvai­r io­m is dan­go­ mis bu­vo iš­g rįs­ta be­veik 50 pro­c. (apie 100 km) bend­ro mies­to gat­ vių il­g io.

Dau­giau­sia iš­grįs­tų gat­vių bu­vo Se­ na­mies­ty­je, Nau­ja­mies­ty­je ir Ža­lia­ kal­ny­je, o ma­žiau­siai – Vi­li­jam­po­lė­ je ir Šan­čiuo­se.

3

penktadienis, birželio 22, 2012

santaka/dailė

Tėvo ir dukters potėpių šokis Ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“ pri­sta­to­ma nau­ja cik­lo „Due­ tai“ pa­ro­da. Šį­kart ji skir­ta tė­vui ir duk­rai Kęs­tu­čiui Pa­lio­kui ir In­gai Za­muls­kie­nei.

Kris­ti­na Bud­ry­tė-Ge­ne­vi­čė Menotyrininkė

Dra­ma­tiš­ki po­rtre­tai

Pa­ro­do­je pri­sta­to­ma ta­py­ba api­ma du vi­sai skir­tin­gus Lie­tu­vos lai­ko­ tar­pius. K.Pa­lio­ko (1933–1978) dar­ bai su­kur­ti XX a. septintajame–aš­ tuntajame de­šimt­me­čiais – jie dar va­di­na­mi prie so­viet­me­čio ne­pri­ si­tai­kiu­siais kū­ri­niais. Jo duk­ros I.Za­muls­kie­nės ta­py­bos pa­grin­ dai iš­si­sklei­dė jau ne­prik­lau­so­mo­ je Lie­tu­vo­je.

Tai – tik de­ta­lės, lai­ko tarps­niai ir praei­nan­čios po­li­ti­nės san­tvar­ kos, bet jos no­rom ne­no­rom at­si­ sklei­džia tiek dai­li­nin­ko gy­ve­ni­mo dra­mo­je, tiek jo kū­ry­bo­je. K.Pa­lio­ko nu­ta­py­tuo­se po­rtre­tuo­se at­si­spin­ di vie­ni­šu­mo, už­si­sklen­di­mo nuo vi­sų jaus­mas, kaž­ko­kia prieš­prie­ša po­mpas­tiš­kam so­viet­me­čiui.

Ne­ma­ty­ti jo dar­buo­se links­mų ar šė­lio­jan­čių iš džiaugs­mo žmo­nių vei­dų, – tai vei­kiau su­si­mas­tę, su­ si­kau­pę ir į sa­ve nu­grimz­dę as­me­ nys. Ir nors jie drą­siai žiū­ri į prie­kį, šie žmo­nės – int­ra­ver­tai, tar­si žai­ džian­tys Ezo­po kal­bos žai­di­mus.

K.Pa­lio­kas, kaip apie jį 1985 m. ra­šė ko­le­ga ta­py­to­jas Vin­cas Ki­ sa­raus­kas, „di­de­lio ta­len­to ir sun­ kaus li­ki­mo dai­li­nin­kas“, su­ge­bė­jo po­rtre­tuo­se per­teik­ti tą dvi­gu­bos gy­ven­se­nos so­viet­me­čiu met­raš­ tį, pa­si­telk­da­mas vien tik žvilgs­ nio skvar­bą ar liūd­nai su­dė­tų lū­ pų iš­raiš­ką.

Jo au­to­port­re­tas („Au­to­port­re­tas su pyp­ke“, 1974 m.) pa­si­žy­mi ypač tam­sio­mis, pus­to­nių įvai­ro­vės ne­ bi­jan­čio­mis spal­vo­mis; aukš­tos švie­sios kak­tos plo­tas konf­ron­ tuo­ja su gi­lio­mis iš­raiš­kin­go­mis aki­mis, per­kreip­ta lū­pų li­ni­ja tar­si ban­do imi­tuo­ti šyps­nį ar tar­ti ke­ lis žo­džius.

Pyp­kė ši­ta­me pa­veiks­le yra kaip ga­lin­gas me­ni­nin­ko at­ri­bu­tas, kiek ne­ti­kė­tas džio­va sir­gu­siam dai­li­ nin­kui, jau­nys­tė­je sva­jo­ju­siam tap­ ti pro­fe­sio­na­liu spor­ti­nin­ku. Tai ir prieš­gy­nia­vi­mas, ir ga­ly­nė­ji­ma­sis su li­ki­mu, ir sa­vo va­lios rep­re­zen­ ta­vi­mas.

Pei­za­žų spal­vų ma­gi­ja

Ne vien tik po­rtre­tai pri­kaus­to žiū­ ro­vo žvilgs­nį il­giau su­si­mąs­ty­ti – dai­li­nin­ko pei­za­žuo­se la­bai at­vi­rai at­si­sklei­džia vi­sos įma­no­mos jau­ se­nos. Nuo rea­lis­ti­nio, dai­li­nin­ko imp­re­si­jas per­duo­dan­čio pei­za­žo pamažu pe­rei­na­ma iki drą­sių po­tė­ pių eksp­re­sy­vios kom­po­zi­ci­jos. Šį me­ni­nių ma­nie­rų pe­rė­ji­mą ge­ rai iliust­ruo­ja du pei­za­žai: „Ky­bar­ tų pei­za­žas“ (1961 m.) ir „Ne­baig­ tas pei­za­žas“ (me­tai ne­ži­no­mi, apie 8 dešimt.).

Kęs­tu­tis Pa­lio­kas. Autoportretas su pypke.

Kęs­tu­tis Pa­lio­kas. Nebaigtas peizažas.

In­ga Za­muls­kie­nė. Tėvo portretas.

Nors vi­si pei­za­žų mo­ty­vai tar­ si pri­me­na se­niai ma­ty­tus vaiz­dus, tar­si tai bū­tų už­ko­duo­ti ko­lek­ty­vi­ nės pa­są­mo­nės ženk­lai ta­py­bo­je, ta­čiau „Ky­bar­tų pei­za­žas“ iš­si­ski­ria sa­vo nuo­tai­ka. Įsi­žiū­rė­jus, sim­bo­ li­niais ga­li­ma pa­va­din­ti K.Pa­lio­ko re­tais tar­pais pa­skli­du­sius me­džių vaiz­di­nius. Jų pie­ši­nio konst­ruk­ci­ ja ir spal­vų žais­mas yra konk­re­čios vie­tos ypa­tin­gas de­ri­nys. Kar­tu tai švie­sos ir še­šė­lio pu­siaus­vy­ros per­ mai­nos ir ko­vos. Per juos at­skleis­ tos tos die­nos ar die­nos tarps­nio, va­ka­ro ar tik už­slin­ku­sio de­be­sies ant me­džių imp­re­si­jos.

K.Pa­lio­ko „Ne­baig­tas pei­za­žas“ sim­bo­li­zuo­ja vi­są jo kū­ry­bos tarps­ nį: trum­pą, žai­biš­ką it ko­me­ta sa­ vęs ir ki­tų su­vo­ki­mą ir drą­sų vi­so to per­tei­ki­mą. Daug erd­vės šia­me dar­be, daug la­bai mėgs­ta­mų ryš­ kių ru­dos, ža­lios, oran­ži­nės spalvų niuan­sų, ir daug per­spek­ty­vi­nių pla­nų, tar­si bū­tų tal­pi­na­ma vi­sa pa­sau­lio hie­rar­chi­ja: apa­čia, iš­si­ ten­kan­ti tarp ru­de­niš­kų la­puo­čių, cent­ras – ant ža­lios kal­vos ir vir­ šus, iš­si­sklei­dęs di­džiu­liu (kaž­ko­

kiu šven­ty­be dvel­kian­čiu) me­džio pa­vi­da­lu, ku­rio la­pi­ja sie­kia dan­ gaus kraš­tą. „Ne­baig­tas pei­za­žas“ dar vi­lio­ja sa­vo fan­ta­zi­jos ga­lia – juk ne­daž­ nai ga­li­ma pa­ma­ty­ti dai­li­nin­ko kū­ ry­bos pro­ce­so užuo­maz­gą, o to­kią ypa­tin­gą pro­gą su­tei­kia šis pa­slap­ tin­gas pa­veiks­las.

Neap­rė­pia­mas kū­rė­jos kos­mo­sas

I.Pa­lio­kai­tės-Za­muls­kie­nės ta­py­ bo­je ne­ra­si­me tiek daug tik­ro­vės frag­men­tų, o pa­veiks­lų pa­va­di­ni­ mai ne­pa­suf­le­ruo­ja nei po­rtre­ti­nių užuo­mi­nų, nei pei­za­žo de­ta­lių.

Dai­li­nin­kė ta­py­bos iš­raiš­kos prie­ mo­nė­mis kon­temp­liuo­ja gy­ve­ni­mo nu­ti­ki­mus, spren­di­mus ar pa­si­rin­ ki­mus. To­dėl ir spal­vos, ir pa­vi­da­lai ne­tu­ri aiš­kių įvar­di­ji­mų, ri­bų: ryš­ kios spal­vos mir­gu­liuo­ja kaip kos­ mi­nis pa­sau­lis, o pa­vi­da­lai, su­si­lie­ jan­tys ir iš­si­sklai­dan­tys, pe­rei­na iš vie­no į ki­tą ir į įvai­rius bū­vius, abst­ rak­čiai su­pran­ta­mus da­ly­kus. Šio­je ta­py­bo­je gau­su sim­bo­lių ir for­mų, pri­me­nan­čių kos­mi­nių ele­ men­tų ženk­lus. Net ir ta­da, kai pa­

Ta­py­to­ jai tė­vas ir duk­ ra pir­mą kar­tą su­ si­tin­ka pa­ro­dų erd­vė­je.

To­dėl tik­ rai ver­ta pa­ma­ty­ti juos kar­ tu: dar kar­tą įsi­ klau­sy­ti į šiuos kū­ ri­nius, į jų spal­vų der­mę ir pa­sa­ko­ji­ mo įvai­ ro­vę.

In­ga Za­muls­kie­nė. Ten ir čia.

va­di­ni­mas aiš­kiai že­miš­kas, kaip „Bi­ti­nin­ko ke­lias“, „Tė­vo po­rtre­ tas“ ar „Kry­žiaus kal­ba“, įsi­vaiz­ duo­ja­mi pa­grin­di­nai ele­men­tai: sau­lė, že­mė, ug­nis, van­duo ir oras daug dau­giau pa­sa­ko nei rea­lus pa­ vi­da­lo at­vaiz­das.

To­dėl ga­li­ma sa­ky­ti, kad šios ta­py­ to­jos ku­ria­mas pa­sau­lis sun­kiai nu­ sa­ko­mas. Jis nei že­miš­kas, nei dan­ giš­kas, bet su že­mės spal­vų pa­le­te; nei tik­ras, nei įsi­vaiz­duo­ja­mas, bet su abst­rak­čiai įvar­di­ja­mo­mis duo­ ty­bė­mis, to­kio­mis kaip to­lių mė­ly­ nu­mai, de­gi­nan­ti ar­tu­ma, pa­sau­ lio gel­mės ar smar­kūs vė­jo gū­siai, lais­vai bloš­kian­tys sker­sai pa­veiks­lą spal­vas ir po­tė­pių kryp­tį.

Su­si­py­nu­sios ly­giag­re­tės, chao­ tiš­kos li­ni­jos, jų raiz­gi­niai tar­si for­ muo­ja nau­ją pa­sau­lio vaiz­dą – to­ kį, ku­ria­me nė­ra ly­gių, ho­ri­zon­ta­lių li­ni­jų, vis­ką pa­si­glem­žia di­na­miš­ kos rau­do­nos, juo­dos ban­gos ir ju­ da pa­veiks­lo kraš­tų link. Šiuo­se pa­veiks­luo­se daug emo­ ci­jų, o jos api­brė­žia­mos pa­gal svar­bu­mą. Kar­tais pa­sa­ko­ji­mo gi­ ja nu­si­drie­kia iki bib­li­nių („Ap­reiš­

ki­mas“) ar ro­man­ti­nių („Jo mū­za“) de­ta­lių, bet ne­tgi skir­tin­gas is­to­ri­ jas vie­ni­ja, pa­vyz­džiui, kai­rė­je vir­ šu­je at­si­ran­dan­tis švie­su­lys ir iš ten rai­bu­liuo­jan­čios juo­dos, rau­do­nos, mė­ly­nos, ža­lios vil­nys.

Ma­tyt, tie pa­tys ko­dai-ženk­ lai reiš­kia ne at­si­tik­ti­nes, o nuo­ sek­liai su­si­jun­gian­čias is­to­ri­jas. Ir nors jos ži­no­mos tik dar­bų au­to­rei, mums, žiū­ro­vams, įdo­mu, kiek ga­ li spal­vos ir skir­tin­gos li­ni­jos per­ teik­ti bend­raž­mo­giš­kų aiš­kiai su­ pran­ta­mų ženk­lų.

Nors ir la­bai re­tos yra tiek tė­vo, tiek duk­ros per­so­na­li­nės pa­ro­dos, kai ku­rie jų pa­veiks­lai jau bu­vo eks­ po­nuo­ti anks­čiau. Bet ta­py­to­jai tė­ vas ir duk­ra pir­mą kar­tą su­si­tin­ka pa­ro­dų erd­vė­je. To­dėl tik­rai ver­ta pa­ma­ty­ti juos kar­tu: dar kar­tą įsi­ klau­sy­ti į šiuos kū­ri­nus, į jų spal­vų der­mę ir pa­sa­ko­ji­mo įvai­ro­vę. kas: pa­ro­da iš cik­lo „Due­tai“.

K.Pa­lio­ko (1933–1978) ir jo­ duk­ros I.Za­muls­kie­nės ta­py­ba.­ kur: ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“. kada: iki lie­pos 16 d.

4

penktadienis, birželio 22, 2012

santaka /tavo krantas

Garš­vos Ri­ta Vin­ciū­nie­nė

Tik da­bar su­pra­tau, kad iš­ro­ vus vie­ną gys­lo­čio kups­te­lį, da­ lis šak­ne­lių lie­ka že­mė­je ir iš jų išau­ga jau vi­sas glė­be­lis kups­ te­lių. Va­di­na­si, ma­no ko­va su ve­jo­je be­si­sė­jan­čiais gys­lo­čių kups­te­liais be­vil­tiš­ka. Ab­so­liu­ čiai. Tai jau ir pa­si­duo­siu. Kas be­lie­ka?

Bet gir­džiu: pra­dė­jus val­gy­ ti garš­vų la­pus, jos sa­vai­me iš­ nyks­ta iš pa­tvo­rių. Tie­siog pa­ jun­ti, kad jų ne­bė­ra, nes jos sa­vo ruož­tu pa­jun­ta, kad yra kram­to­ mos žmo­gaus. O tai joms ne­pa­ tin­ka, – ti­ki­na ma­ne so­do kai­ my­nė. Ji džiū­gau­ja: nei ra­vė­ti, nei dras­ky­ti, nei pa­va­sa­rį, nei va­sa­ros vi­du­ry, nei įky­riai pil­ ko garš­vų žy­dė­ji­mo, nei vai­kys­ tės var­gų kva­po jo­se, to­se garš­ vo­se, už­si­li­ku­sio iki šių dienų.

La­bai nuo­šir­džiai įti­ki­nė­ja ma­ ne kai­my­nė Aha, ma­nau sau, tai gal ir gys­ lo­čius rei­kia im­ti krams­no­ti, a?

Sa­vai­me iš­nyks. Tik jus­te pa­ ju­siu, ko­kia šva­ri, švel­ni, jau­ ki svid­rės ir rau­do­no­jo erei­čy­ no ki­li­mi­nė dan­ga. Glos­to ba­sos ko­jos pė­dą, glos­to ir ran­kas, pa­ var­gu­sias nuo ko­vos su pie­nė­mis (jas juk jau val­gau...) bei­gi vi­so­ kio­mis ki­to­kio­mis si­dab­ro žo­lė­ mis, ku­rios tin­ka mais­tui. Dar gy­dy­mui tin­ka. Bet tik ne ve­jai ir ba­sų ko­jų pė­doms... O juk ir pen­si­nin­ko pi­ni­gi­nei leng­viau, ar ne taip? Leng­viau at­si­dus ir ji juk?..

Da­bar vi­sa tai per­kel­kim į žmo­nių erd­vę. Pro­ga pui­ki – trem­čių pra­džios sep­ty­nias­de­ šimt­me­tis. Ve­žė šei­mo­mis, ve­žė po vie­ną, ve­žė vai­kus, se­ne­lius ly­giai kaip suau­gu­sius. Bet neiš­ ny­kom. Prie­šin­gai – iš­li­kom dar tvir­tes­ni. O štai XX am­žiaus pra­džio­je pra­dė­jo mus val­gy­ ti. Tie pa­tys – mū­siš­kiai. Var­ dan val­džios ir mi­li­jo­nų. Val­go, žiau­mo­ja, čep­si – ska­nu ir svei­ ka. Ir mes pra­dė­jom nyk­ti. Į už­ sie­nius ir į Lo­pe­tins­ko pa­ra­pi­ jas. Nyks­tam, iš­vyks­tam, gu­lam į že­me­lę, ba­dau­jam ir – ty­lim.

De­ga že­mai­čių dur­py­nai? Kas man? Bel­gi­ja net me­tus gy­ve­no be vy­riau­sy­bės, bet jie ne­nyks­ ta juk, ane? Grai­kai triukš­mau­ja, strei­kuo­ja, dau­žo stik­lus ir au­ to­mo­bi­lius, de­gi­na, svi­li­na, ver­ čia val­džią po val­džios, o mes?

At­si­dus­tam ir ty­lim.

Ty­lė­ti juk mes mo­kam, ane?

Kaip tos garš­vos iš vai­kys­tės pa­ tvo­rių.

Bū­kim garš­vos. Žy­dė­kim pil­ kai. Kol kaž­kas mus su­val­gys.

Kas be­lie­ka?

Robertas Kanys. Ištroškusį pagirdyk

Kie­ta­sis de­tek­ty­vas: pra­džia Prieš 90 me­tų, 1922 m. bir­že­lio 1 d., žurnalas „Juo­do­ji kau­kė“ iš­spaus­di­no Car­ro­lio Joh­ no Da­ly ap­sa­ky­mą „The Knights of the Open Palm“. Ja­me au­to­rius su­kū­rė pir­mą­jį kie­to­jo de­tek­ty­vo he­ro­jų – pri­va­tų sek­lį Rei­są Vil­jam­są. ne­dau­ge­lio žmo­nių, su ku­riuo jis jau­tė­si ge­rai, bend­ra­vi­mas su juo jam bu­vo rei­ka­lin­gas – tik­ras drau­ gas. Bet ro­ma­no pa­bai­go­je, įsi­ti­ki­ nęs, kad dėl Le­nok­so kal­tės žu­vo ge­ras žmo­gus, Mar­lou at­si­sa­ko at­ nau­jin­ti drau­gys­tę, nors pa­ts ir pa­ ti­ria ne­tek­ties jaus­mą.

Spręs­da­mas kiek­vie­ną kri­mi­na­ li­nę pro­ble­mą, ne­svar­bu, ar pra­šo­ mas klien­to, ar vei­kia­mas pro­fe­si­ nės nuo­jau­tos ir po­trau­kio, Mar­lou atei­na į pa­si­kar­to­jan­tį vi­so­se is­to­ ri­jo­se apie šį sek­lį fi­na­lą: ro­man­ti­ nę vie­nat­vę.

Fi­li­po Mar­lou pa­veiks­las, tur­ tin­gas to­kių cha­rak­te­rio sa­vy­bių ir neei­li­nių ga­bu­mų, – pa­ts ge­ riau­sias kie­to­jo de­tek­ty­vo žan­re.

Su­kur­tas tik­ro­jo ta­len­to ra­šy­to­ jo, jis iš­si­ple­čia už žan­ro rė­mų, sa­ vo vaiz­din­gu­mu ga­li kon­ku­ruo­ti su vi­sos gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros pa­grin­di­ niais he­ro­jais, o svar­biau­sia – Mar­ lou gy­ve­na.

Je­ro­ni­mas Bra­zai­tis Vertėjas

Tik­ro­vės įkvėp­ti

Dėl spar­taus eko­no­mi­kos au­gi­ mo, di­de­lės pro­fsą­jun­gų įta­kos, ne­ža­bo­to po­ka­rio me­tų cha­rak­te­ rio Ame­ri­kos mies­tų kul­tū­ra ta­po chao­tiš­kes­nė, la­biau kon­ku­ruo­ jan­ti, įnir­tin­ga ir in­ten­sy­vi. Tai­gi ir kie­to­jo de­tek­ty­vo au­to­riai priar­ ti­no sa­vo kū­ri­nius prie gy­ve­ni­mo ne tik pa­teik­da­mi skai­ty­to­jui in­te­ lek­ti­nę pa­slap­tį, bet ir pa­ro­dy­da­mi rea­lią tik­ro­vę, vi­suo­me­nės ir in­di­ vi­do san­ty­kius.

Per vie­ną de­šimt­me­tį, ži­no­mą aud­rin­go tre­čio­jo de­šimt­me­čio var­du, va­di­na­mo­ji Aš­tuo­nio­lik­to­ ji pa­tai­sa mi­li­jo­nus ei­li­nių pi­lie­čių pa­da­rė pra­mo­ni­niais kri­mi­na­lis­ tais. Pro­hi­bi­ci­ja bu­vo tik ta­ria­mas da­ly­kas, slap­ti ne­le­ga­lūs ba­rai vei­ kė vi­su tem­pu, al­ko­ho­lio ga­my­bos kie­kiai po nu­ta­ri­mo nė kiek ne­su­ ma­žė­jo, rea­li pa­dė­tis sky­rė­si tik tuo, kad ga­min­to­jais vie­toj ka­pi­ta­ lis­tų ta­po kri­mi­na­lis­tai.

Su­kū­ręs be­bai­mio vie­ni­šo sek­lio mo­de­lį, C.J.Da­ly ne­si­sky­rė su juo be­veik tris de­šimt­me­čius ir ta­po ži­no­miau­siu ir ge­riau­siai ap­mo­ka­ mu bulvarinio žurnalo ra­šy­to­ju. Per tą lai­ką apie Rei­so Vil­jam­so vers­lą (pa­sta­ra­sis žo­dis mi­ni­mas maž­daug du kar­tus per šim­tą žo­džių, pa­brė­ žiant pa­grin­di­nį skir­tu­mą tarp kla­ si­ki­nio ir kie­to­jo de­tek­ty­vo) jis pa­ ra­šė dau­gy­bę ap­sa­ky­mų.

C.J.Da­ly, kaip ra­šy­to­jo, kar­je­ra bai­gė­si, nu­sto­jus leis­ti bulvarinius žur­na­lus, ta­čiau jo in­dė­lis į Ame­ ri­kos kie­to­jo de­tek­ty­vo kū­ri­mą yra ne­gin­či­ja­mas: nors ir ne­pa­ki­lęs virš bulvarinių istorijų rašytojo ly­gio, jis pa­da­rė kryp­tin­gą įta­ką Ho­ra­ce’o Mac­Coy, Er­le’o Stan­ley Gard­ne­rio, Das­hiel­lio Ham­met­to ir Ray­mon­do Chand­le­rio kū­ry­bai.

Pas­ta­rie­ji du pa­ra­šė ge­riau­sius kie­to­jo de­tek­ty­vo ro­ma­nus (juos ir kri­ti­kai, ir skai­ty­to­jai lai­ko pa­grin­ di­niais šio žan­ro kū­ri­niais, kuriuos net ir kon­ser­va­ty­viau­si li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jai priė­mė į gro­ži­nę li­te­ra­ tū­rą, kny­gos api­bū­di­na­mos ne vie­ nu žo­džiu cri­me ar­ba mys­te­ry, bet crime/fiction – tai di­de­lis įver­ti­ni­ mas), iš jų kū­ri­nių uni­ver­si­te­tų stu­ den­tai ra­šo dip­lo­mi­nius dar­bus.

D.Ham­me­tto mo­ra­lės ko­dek­sas

Das­hiel­las Ham­met­tas (1894– 1961) – pa­grin­di­nių he­ro­jaus mo­ ra­li­nių prin­ci­pų kū­rė­jas.

Ra­šy­to­jas su­kū­rė vie­ną iš pa­ čių ryš­kiau­sių ir pro­fe­sio­na­liau­sių pri­va­čių sek­lių pa­veiks­lų – Se­mą Spei­dą. D.Ham­met­tas pui­kiai ži­ no­jo ap­ra­šo­mą­jį ob­jek­tą, nes pa­ts tre­jus me­tus dir­bo pri­va­čių sek­lių Pin­ker­to­nų agen­tū­ro­je. Vie­nas iš pir­mų­jų jo at­lik­tų dar­bų bu­vo sėk­ min­gas din­gu­sio Fe­rio žie­do ieš­ ko­ji­mas, o pa­sku­ti­nis – 200 tūkst. do­le­rių ver­tės pa­vog­to auk­so ra­di­ mas lai­vo, iš­plau­kian­čio į Aust­ra­ li­ją, ka­mi­ne.

D.Ham­met­tas kū­rė iš pa­ty­ri­mo, rea­laus sa­vo dar­bo mo­men­tus pa­

Įti­kina­mas he­ro­jus

Sim­bo­lis: kie­ta­sis de­tek­ty­vas pir­miau­sia aso­ci­juo­ja­si su H.Bo­gar­tu,

ku­rio įkū­ny­ti sek­lių pa­veiks­lai ta­po ki­no kla­si­ka.

nau­do­da­mas Se­mo Spei­do veiks­ mams ap­ra­šy­ti. Konk­re­taus sek­lio dar­bas pa­dė­jo jam pa­siek­ti sa­vo kū­ ri­niuo­se ypa­tin­go pro­fe­sio­na­lu­mo ir tik­ru­mo. Jau ta­pęs žy­miu ra­šy­to­ ju ir va­do­vau­da­mas žur­na­lo re­cen­ zi­jų sky­riui, jis tei­kė di­de­lę pa­gal­bą jau­niems ra­šy­to­jams, nu­ro­dy­da­mas iš sa­vo pa­tir­ties jų klai­das – sten­ gė­si pa­siek­ti, kad ap­ra­šo­mi įvy­kiai ir po­jū­čiai bū­tų kuo tiks­les­ni.

D.Ham­met­to he­ro­jus – Že­my­no ope­ra­ty­vi­nin­kas, pa­si­ro­dęs „Juo­ do­sios kau­kės“ žur­na­le tik 4 mė­ ne­siais vė­liau už Rei­są Vil­jam­są, – ar­ti­mes­nis pa­pras­tam žmo­gui ne­gu su­per­me­nas. Kad jo ko­va su tam­ sio­sio­mis vi­suo­me­nės jė­go­mis bū­ tų sėk­min­ga, jam su­tei­kia­ma pa­čių ver­tin­giau­sių sa­vy­bių: ne­pap­ras­ ti ga­bu­mai ir tvir­tas mo­ra­li­nis ko­ dek­sas. Jis ta­po vi­sų vė­les­nių pri­ va­čių sek­lių eti­niu mo­de­liu.

H.Bo­gar­tas – to­bu­las sek­lys

In­ten­sy­vi D.Ham­met­to li­te­ra­tū­ ri­nė veik­la tru­ko 12 me­tų; 1929– 1934 m. jis pa­ra­šė pen­kis ro­ma­ nus, trys iš jų bu­vo ek­ra­ni­zuo­ti, „Mal­tos sa­ka­las“ – net tris kar­tus.

Ja­me pir­mą kar­tą pa­si­ro­dė Se­mas Spei­das. Pas­ku­ti­nė fil­mo ver­si­ja, 1941 m. re­ži­suo­ta Joh­no Hus­to­no, yra pri­pa­žin­ta ge­riau­siu vi­sų lai­kų de­tek­ty­vi­niu fil­mu, o Se­mo Spei­do vaid­me­nį at­li­ko Humph­rey Bo­gar­ tas, ge­riau­sias pa­sau­ly­je kie­to sek­ lio pa­veiks­lo kū­rė­jas.

Spei­das yra tvir­tas, ci­niš­kas, vi­ siš­kai sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tis, be sen­ti­ men­tų, net ga­lin­tis tu­rė­ti mei­lės ry­ šių su sa­vo kom­pa­nio­no žmo­na, bet taip pat sėk­min­gai, ne­sua­be­jo­jęs nie­kuo, ra­mia šir­di­mi ga­lin­tis suim­ ti mo­te­rį, ku­rią tik­rų tik­riau­siai my­ li, su­ži­no­jęs, kad ji yra žu­di­kė.

Mo­ra­li­nis ko­dek­sas, ku­rį jis pa­ si­rin­ko, ne­pri­pa­žįs­ta jo­kių dvip­ ras­my­bių: sek­lys, no­rė­da­mas pa­ dė­ti vi­suo­me­nei, tu­ri kai ką atim­ti

iš sa­vęs. Ir vi­sa tai at­lie­ka­ma šal­tai, ne­ro­dant jo­kių emo­ci­jų. „Kie­tu­mas – tai ne sek­lio po­žiū­ rio į prie­var­tą api­brė­ži­mas, bet žo­ dis, api­bū­di­nan­tis jo reak­ci­ją į vi­ suo­me­nę. Šir­dies gi­lu­mo­je kie­tas sek­lys yra ro­man­ti­kas: jis ir tu­ri toks bū­ti, ka­dan­gi jį val­dan­ti op­ti­ mis­ti­nė min­tis, kad jis, dirb­da­mas vie­nas, ga­li pa­lai­ky­ti tvar­ką vi­suo­ me­nė­je, nuo­lat gau­na spy­rį į dan­ tis“, – ra­šė an­to­lo­gi­jos „The Great Ame­ri­can De­tec­ti­ve“ au­to­riai.

R.Chand­le­rio vie­ni­šius

Ray­mon­das Chand­le­ris (1888– 1959) – tur­tin­gos sek­lio as­me­ny­ bės kū­rė­jas.

Fi­li­pas Mar­lou – olim­piš­kai šal­ tak­rau­jis ro­man­ti­kas ir aist­rin­ ga pri­va­ti akis – vei­kia vi­suo­se R.Chand­le­rio ro­ma­nuo­se. Jo rea­ga­ vi­mo į ap­lin­ky­bes ska­lė la­bai pla­ti: nuo bru­ta­lu­mo, ci­niz­mo ir šal­tu­ mo iki sen­ti­men­ta­lu­mo ir net lai­ ki­no nu­kry­pi­mo nuo sa­vo prin­ci­pų (dėl drau­gys­tės ar stip­raus jaus­mo).

Toks cha­rak­te­rio pla­tu­mas yra es­ mi­nis Mar­lou bruo­žas.

Jis nuo­lat pa­ten­ka į dvi­gu­bą ar tri­gu­bą „ma­lū­ną“, nes jam, dir­ ban­čiam sa­vo dar­bą, ten­ka su­ktis tarp vi­suo­ti­nai priim­tų ir ne­pa­ju­ di­na­mų nor­mų, klien­tų pa­gei­da­vi­ mų ir po­li­ci­jos val­džios.

Pas­ta­ro­ji itin daž­nai „rū­pi­na­ si“ Mar­lou, jai be­veik vi­sa­da at­ro­ do, kad mū­sų sek­lio ali­bi „yra toks tvir­tas, kad net įtar­ti­na“, to­dėl dau­ge­liu at­ve­jų jam ten­ka sau­go­ ti ne tik pri­va­čius as­me­nis ar inst­ ruk­ci­jas, bet ir sa­ve.

Prieš­pas­ku­ti­nia­me ir la­biau­siai iš­ru­tu­lio­ta­me ro­ma­ne „Il­gas at­ si­svei­ki­ni­mas“ trum­pam nu­kryp­ ti nuo aiš­kios vei­ki­mo li­ni­jos sek­ lį pa­ska­ti­na drau­giš­ku­mo jaus­mas Te­riui Le­nok­sui. Mar­lou ri­zi­kuo­ja sa­vo dar­bu ir net gy­vy­be, kad pa­ dė­tų jam, nes Te­ris bu­vo vie­nas iš

Di­džiu­lis R.Chand­le­rio nuo­pel­nas kal­bai – slen­go var­to­ji­mas li­te­ra­tū­ ros kū­ri­ny­je. Tai pa­ro­do, kad au­to­ rius ger­bė žmo­nių, ku­riems nor­mi­ nė kal­ba bu­vo per sek­li, ga­bu­mus, fan­ta­zi­ją, vaiz­duo­tę, nes slen­gas – tam tik­ra ne­prik­lau­so­ma at­ski­ rų in­di­vi­dų, pro­fe­si­nių gru­pių ir so­cia­li­nių sluoks­nių kū­ry­ba. Iš jos gims­ta žo­džiai, pa­lai­kan­tys kal­bos gy­vy­bin­gu­mą, ją at­nau­ji­nan­tys ir nu­spal­vi­nan­tys.

Iš sep­ty­nių R.Chand­le­rio ro­ma­ nų, pa­ra­šy­tų nuo 1939 iki 1958 m., ek­ra­ni­zuo­ti še­ši; pir­mas ir ant­ras, „The Big Sleep“ ir „Fa­re­well“, „My Lo­ve­ly“, – po du kar­tus.

Pir­ma­ja­me, ku­rį 1946 m. pa­sta­tė Ho­war­das Hawk­sas, Fi­li­po Mar­lou vaid­me­nį su­kū­rė H.Bo­gar­tas, ja­me sėk­min­gai pa­si­ro­dė ir jo ket­vir­ to­ji žmo­na Lau­ren Ba­call. Ši po­ra praė­ju­sio am­žiaus aš­tun­ta­ja­me de­ šimt­me­ty­je įvy­ku­sio­je pa­sau­lio ki­ no kri­ti­kų ap­klau­so­je bu­vo pri­pa­ žin­ta ge­riau­sia kri­mi­na­li­nių he­ro­jų po­ra per vi­są ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos me­ no is­to­ri­ją, o H.Bo­gar­tas – ge­riau­ siu Mar­lou vaid­mens at­li­kė­ju.

Ant­ras pa­gal įtai­gu­mą ir meist­ riš­ku­mą yra Ro­ber­tas Mit­chu­mas, su­kū­ręs Mar­lou vaid­me­nį 1975 ir 1978 m., ati­tin­ka­mai ant­ro­jo ir pir­ mo­jo ro­ma­no ek­ra­ni­za­ci­jo­se.

H.Bogar­to su­kur­tas he­ro­jus bu­ vo toks tik­ro­viš­kas, jog vi­si iden­ti­ fi­ka­vo jį su Mar­lou. Dėl to Bou­giui nuo­lat tek­da­vo da­ly­vau­ti įvai­rio­se var­žy­bo­se-dvi­ko­vo­se, jo­se ki­ti ak­ to­riai steng­da­vo­si įro­dy­ti, kad nors vie­nu po­žiū­riu jie yra ge­res­ni. Var­ žo­vai rei­ka­la­vo, kad sa­vo kie­tu­mą, ži­no­mą iš ki­no ek­ra­no, jis įro­dy­tų ir gy­ve­ni­me. Ak­to­rius ne­ven­gė tų ko­vų – ma­nė, kad sa­vo vaid­mens gar­bę tu­ri gin­ti vi­sur ir vi­sa­da. O tiems, ku­rie ban­dy­da­vo kuo nors jį vir­šy­ti, pa­vyz­džiui, nu­si­pirk­da­mi daik­tą, ku­rio kai­na jam bu­vo ne­ priei­na­ma, H.Bo­gar­tas at­sa­ky­da­ vo, kad „vie­no da­ly­ko – ge­ros pri­ gim­ties – jie ne­ga­lės nu­si­pirk­ti už jo­kius pi­ni­gus“.