370 birželis Nr. 26

2012 birželis #26

PENKERI METAI ROKENROLO PAGALĄSTAS TEPTUKO ŽVILGSNIS (TEATRINĖS) KAITOS TAŠKAS PASIENYJE

KUR AUGA ŠIUOLAIKINĖ BARZDA?

VASAROS FESTIVALIŲ APŽVALGA: KODĖL KAIMYNO ŽOLĖ ŽALESNĖ?

37O.diena.lt

37o

#26 NUMERIO BENDRADARBIAI ŠIAUDINĖ KALIAUSĖ ŽINO, KUR, KAS IR KADA DOMANTAS RAZAUSKAS POETIŠKAS MUZIKANTAS ARBA MUZIKALUS POETAS VLADA KALPOKAITĖ MENŲ SPAUSTUVĖS „SANDĖLININKĖ“

Kodėl kaimyno žolė žalesnė?

Ra­šė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustracija: „Shutterstock“

K

ą gi, vasara jau ne tik širdy ar už lango, bet ir kalendoriuje, tad pats laikas apsidairyti, kur ir kada galima smagiai pavasarot. Suprantama, šiame numeryje ne kurortų ar kaimo turizmo sodybų asortimentą nusprendėme panagrinėti. Apsižiūrėjome, kad pats laikas pristatyti Marijos žemėje ir aplink ją vykstančius muzikos festivalius. Rengdami medžiagą (panašią apžvalgą darėme ir pernai) net patys nustebome – festivalių ne mažėja, o daugėja!

Vis dėlto, esame tikri lietuviai, tad nepaniurzgėti negalime. Mus sunervino, kad Lietuvoje festivalių daug, o garsių (pelnytai, žinoma) pavadinimų ir vardų dalyvių sąrašuose – mažai. (Suprantama, kad savo kritikos strėles taikome į meinstryminius, o ne į atskiras subkultūras „aptarnaujančius“ festivalius. Šių mums, lietuviams, galbūt net galima pavydėti.)

Peržiūrėjęs lietuviškų festivalių line-up’us ir palyginęs juos su Lenkijos „Heineken Open’er“ ir Latvijos „Positivus“ svečių sąrašais, nori nenori supranti, kad kaimyno žolė net ne šiek tiek, o gerokai žalesnė... Ok, dėl lenkų tai pykti negali – jų gi dešimt kartų daugiau nei mūsų. Kitaip sakant, visai kita rinka... Bet kad mus šioje srityje lenkia ir broliai latviai, kurių, kaip žinote, yra kone perpus mažiau nei mūsų... O juk kai kurie mūsų festivaliai jau turi gana senas tradicijas, tačiau net ir iki tokio lygio kaip „Positivus“ taip ir neišaugo, nors latviai už mus nei turtingesni, nei ką.

Pirmajame kaimynų festivalyje 2007-aisiais viešėję bičiuliai su nostalgija prisimena, kaip

klausėsi legendinių „James“ nesigramdydami alkūnėmis su kitais festivalio lankytojais, kurių iš viso buvo duokdie tūkstantis. Taigi, matematika paprasta – latviai tuokart gerokai sėdo į minusą, tačiau festivalis ne tik nemirė, bet ilgainiui tapo didžiausiu meinstryminiu festivaliu visose trijose Baltijos šalyse. Velniai žino, gal latviai kokį pinigų medį ten kur nors pajūryje užsiaugino?

Ech, kur mums gauti tokį?.. O gal užtektų to, kad lietuviškų festivalių rengėjai tiesiog susivienytų ir vietoj kelių šiaip sau padarytų vieną super festivalį kaip tie patys latviai ar lenkai? Dabar vieni kitiems tik kaišioja pagalius į ratus, dalydamiesi tomis pačiomis lietuviškomis megažvaigždėmis arba kviesdamiesi nouneimus iš užsienio.

Na, bet yra kaip yra. Ne mūsų reikalas festivalius organizuoti. Mūsų reikalas – į juos važiuoti arba ne ir, žinoma, paniurzgėti, jei norisi.

Daugiau apie vasaros festivalius paskaitysite 8–11 p., o dabar pristatysiu kitas numerio temas. Mūsų teatro specialistė Goda neseniai svečiavosi Sovetske ir po spektaklio premjeros pakalbino šiame mieste nuo rudens dirbantį, o balandį vyriausiuoju „Tilsit teatro“ režisieriumi oficialiai paskirtą Vilių Malinauską.

Kita mūsų autorė Tautė su jauna dailininke Agne Kišonaite aiškinosi, ar dera šalia viena kitos raudona ir mėlyna spalvos, o su neseniai į klubą (ne politinį) susivienijusiais barzdočiais diskutavo apie barzdų reikšmes ir prasmes. Naujas mūsų bendradarbis Karolis beveik pabuvo Liverpulyje – kalbėjosi su vyrukais ir merginomis, prieš penkerius metus pradėjusiais organizuoti roko diskotekas, pavadintas „Liverpool party“. „370“ Kaune atstovaujanti Lina pasidomėjo socialine fotografija ir apie ją diskutavo su kauniečiu fotomenininku Donatu Stankevičiumi. Štai beveik viską ir išvardijau. Gero jums skaitymo, o mes krauname į pintinę užkandžius ir einame ieškoti pievos, kur žolė žaliausia. Šiltos ir gražios vasaros!

žiūrėk čia!

Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

Geriau rinkis „37O“ į namus!

  

Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

TAUTĖ BERNOTAITĖ BARZDŲ IR SPALVŲ SPECIALISTĖ KAROLIS VYŠNIAUSKAS INDIE MUZIKOS TYRINĖTOJAS GODA DAPŠYTĖ NEPIKTŲ TEATRO RECENZIJŲ AUTORĖ TEATROMETRAS.LT SIMONAS ŠVITRA (NE)BARZDOTAS FOTOGRAFAS KĘSTUTIS NEVERAUSKAS ŠIEK TIEK SPORTininkas, ŠIEK TIEK MUZikantas LINA SABAITYTĖ „37O“ REZIDENTĖ KAUNE AGNĖ KIŠONAITĖ NEREALAUS GROŽIO DAILININKĖ, VIRŠELIO AUTORĖ AGNEART.COM

37o

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 15 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #26, birželis, 2012

>> žirklės Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė Nuot­rau­kos: Ok­sa­nos To­čis­ka­jos (OK­TO)

Pa­ga­ląs­tas tep­tu­ko žvilgs­nis

s v­ o ­re­ u t ­ p Lie eks u­ į ­s ­m ų ė­ju ­duo­t s Ra ­ v o i ė k­ t­s i­st u­s o a ­ri­nin n al ai, ė­ty a­g ­tua­li dai­l P . k ­jos ­te­le o­ma o t ­ ­š in y a­p int­i ip ra t ž ­ – a a ­nė us p i.“ T . g “ a ­ti A en­ i­m ­na pa ­no­m roš­k ėl­y t em ip fe ka ­lio ­nai, n , u a m ­ o a­sa sap ­do­n i ­ t p u s, ra u­p šio ­bi­jo „Ra s s fo ­dą ­ru ­bo e­no ai, ­ro y a­p a, n eis­m ą pa t ­j i­j ių g u­v ­tuic­ in­ti ir­mą ­ t e li p in ­p ės au­ti ž­slo ­nės n ­ i u Ag li s, ­di­c ­si­k tra i pa ­ci­jo oj­os o a ­ka y­t ­tin i­riš­k s em ta­p i ­ t ea ­da ­go os i n a­to a­lin jau­n a e­v e be iš­k vi­s ­rė­tų ž­tų n ­čioj­ a n y­b s) tu ­siv­ er ta­ta ­ p ta iš (-a ri­s ės ­to­ja kad e, p t ­ i ­na ­py i, ­joj­ iš­ o ą ta iš­ka ­ta­ci K ­n o s ra ­nė kan­ o os s an g b­ ė „A i­lės ­py i­čiū­t a t a ­ v d iai h­le v­ sy Rac tės

B

ai­gu­si gra­fin­ io ir in­ter­je­ro di­zai­no spe­cia­ly­bes Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je, Ag­nė da­bar gy­ve­na ir ku­ria Užu­py­je. Ten sa­vo na­muo­se įkū­rė ma­žą ga­le­ri­ją „Ag­neArt“ (ag­neart.com), kur mai­šo sa­vo my­li­miau­sias spal­vas, prii­ma sve­čius / pir­kė­jus, ieš­ko ter­mi­no, ku­riuo ga­lė­tų pa­va­din­ti sa­vo iš­skir­ ti­nį brai­žą ir – rei­kia pa­sa­ky­ti – la­bai gra­žiai at­ro­do. Ki­tu me­tu ste­bi pa­sau­lį, ypač – mo­te­ris. Tie re­gi­ niai vė­liau pra­sliuo­gia per Ag­nės pri­zmę, iš­si­mau­do da­žuo­se ir tam­pa akį trau­kian­čiais sim­bo­li­niais, kar­tais ir su­bti­liai iro­niš­kais, šiuo­lai­ki­nės mo­ters ko­men­ta­rais.

4 //

– Ko­dėl neat­ro­dai kaip pa­dri­ka me­ni­nin­kė, plau­kus su­ka­bi­nu­si pieš­tu­ku ir dek­la­ruo­jan­ ti at­sai­nu­mą iš­vaiz­dai, nes „svar­biau­sia – kū­ ry­ba“?

– Aš nie­ka­da apie tai ne­gal­vo­jau, spe­cia­liai įvaiz­ džio ne­ku­r iu – tie­siog sten­g iuo­si at­ro­dy­ti taip, kaip man gra­žu ma­t y­ti ir ki­tas mo­te­ris. Kar­tais su­si­da­ro įspū­dis, kad me­ni­nin­kai par­da­v i­nė­ja sa­ vo įvaiz­dį, o man pa­tin­ka, kad ma­no dar­bai kal­ba už ma­ne ir aš tam­pu ant­rap­la­ne vei­kė­ja.

© 370

– Jei bū­tum Ag­nės Ki­šo­nai­tės va­dy­bi­nin­kė ir su­tik­tum ko­kį Char­le­są Saat­chi ar ki­tą me­no

ko­lek­cio­nie­rių, kaip ją pri­sta­ty­tum?

– Mo­der­n i šiuo­lai­k iš­ka ta­py­to­ja, aiš­k iais tep­t u­ko po­tė­piais konst­r uo­jan­ ti fi­g ū­rą, ku­rian­ti vaiz­dą ryš­k io­m is spal­vo­m is. Ji la­biau­siai mėgs­ta mo­te­ riš­k ą te­ma­ti­k ą. Pa­si­rin­ku­si mo­ters at­ri­bu­tus (lūp­da­žius, ba­te­lius, ra­k i­nę...), sim­bo­liš­kai vaiz­duo­ja šiuo­lai­k i­nę mo­te­r į – veik­lią, links­mą. Pa­veiks­luo­se yra daug pa­čios Ag­nės. Nors pa­veiks­lų siu­že­tai, vi­zi­jos jai ky­la pa­ma­čius ką nors ki­ta, bet juk tur­būt ir pa­ma­tai daž­niau­siai tai, kas at­spin­di ta­ve pa­t į ar­ ba ko­k iu no­rė­tum tap­ti.

– Ko­kios pa­sau­lio mo­te­rys ar iš­gal­vo­tos he­ro­jės tau ir­gi ke­lia no­rą bū­ti he­ro­jiš­kai, įkve­pia mo­te­riš­ku­mo?

– „Pus­r y­čių pas Ti­fa­n i“ pa­g rin­d i­n io vaid­mens kū­rė­ja Aud­rey Hep­burn.

Daph­ne Guin­ness – dėl ne­ti­kė­t ų sti­liaus de­ta­lių. Ar­ba, pa­v yz­džiui, Al­ma

Adam­k ie­nė – gar­baus am­žiaus mo­te­ris, o iš­lie­ka da­ma da­ma. To­k ios da­mos ma­ ne la­bai ža­v i.

– Kaip priė­jai iki rau­do­nos ir mė­ly­ nos? Juk ne vi­sa­da ta­vo sti­lis­ti­ka bu­ vo to­kia?

– Ka­dan­g i mo­k iau­si gra­fi ­n io di­zai­no, ži­nau, kad šių spal­v ų dėl to­k io ryš­ku­mo ne­re­ko­men­duo­ja­ma de­r in­t i tar­pu­sa­v y.

Bet aš kaip tik ieš­kau kont­ras­tin­g ų spal­ vų są­sa­jų – ir, ma­nau, man pa­v yks­ta. O, pa­si­ro­do, ir ki­tiems pa­tin­ka. (Juo­kia­si.)

dan­g i esu bai­g u­si in­ter­je­ro di­zai­no spe­cia­ly­bę, mie­lai pa­ta­riu.

Bet įdo­mu, kad daž­nai žmo­nių iš­si­rink­ti dar­bai taip tin­ka jų na­ muo­se, jog at­ro­do, kad bū­čiau ta­piu­si tai erd­vei. Ne­se­niai vie­na šei­ma pa­siė­mė tris dar­bus, nu­va­žia­vo­me į jų mo­der­nius švie­sius na­mus, kad jie ap­si­spręs­t ų, ku­r į dar­bą pa­si­liks. De­ta­lės taip su­ ta­po, kad jie nu­si­pir­ko vi­sus tris. Tai yra ma­lo­nu­mas!

– Kaip ug­dai sa­vo as­me­ny­bę?

– Or­ga­ni­zuo­ju me­no is­to­ri­jos pa­skai­tas. Kaž­ka­da su drau­ge be­ va­sa­ro­da­mos pa­si­kal­bė­jom, kad bū­t ų ge­rai at­gai­v in­ti me­no is­ to­ri­jos ži­nias. Bet šios sri­ties kny­gos bū­na la­bai nuo­bo­džios ir su­gal­vo­ja­me ge­riau da­r y­tis pa­skai­tas. Ra­dau dės­t y­to­ją aka­de­ mi­jo­je, R.Rach­le­v i­čiū­tę, ku­ri be ga­lo įdo­miai pa­sa­ko­ja apie XX a. me­no is­to­ri­ją. Iš pra­džių ma­nė­me, kad tai bus ka­me­ri­niai su­si­ ti­k i­mai, bet vė­liau atei­da­vo ne ma­žiau kaip 10–20 žmo­nių. Dar lan­kau ku­bie­tiš­kos sal­sos pa­mo­kas, skai­tau ir, aiš­ku, lan­kau sa­ vo ta­py­bos bū­re­l į! (Juo­kia­si.)

– Ar ta­py­da­ma klau­sai mu­zi­kos?

– Fo­ne lei­džiu se­ria­lus ar­ba fil­mus. Ma­t yt, rei­k ia, kad bū­t ų kur nu­k reip­ti žvilgs­n į, nes taip, vėl pa­žiū­rė­ju­si į dar­bą, pa­ma­tau jį ki­taip, pa­ste­biu klai­das.

– Iš ki­tų me­no rū­šių, su ku­ria ta­vo san­ty­kiai ge­riau­si?

– Be ga­lo mėgs­tu ei­ti į spek­tak­lius, ba­le­tus, ope­ras, ope­re­tes, kon­cer­tus, da­ly­vau­ti fes­ti­va­liuo­se, ke­liau­ti – tai iš tik­r ų­jų duo­ da daug nau­jų kū­r y­bi­nių min­čių.

– Jei į ta­vo dar­bų pa­ro­dą įsi­verž­tų keis­ti me­no va­gys ir leis­tų tau pa­si­lik­ti vie­ną sa­vo dar­bą, ku­rį gel­bė­tum?

– Ko ge­ro, tai bū­t ų „Ma­no my­li­miau­si ba­te­liai“. Tai pir­mas ma­ no ant dro­bės ta­py­tas dar­bas, to­dėl ar­ti­mas.

– Ko­kią sa­vo idė­ją no­rė­tum pa­ten­tuo­ti?

– Pa­ten­tuo­ti no­rė­čiau sa­vo ta­py­bos bū­dą: tiks­lio­mis plokš­tu­ mo­mis for­muo­ja­mą tū­r į. Kad ir kas ką sa­k y­t ų, aš ne­ži­nau, kas dar ta­po to­k iais ašt­riais po­tė­piais. Bū­t ų ge­rai tam su­gal­vo­ti ter­ mi­ną. Kad ne­bū­t ų, kaip mi­nė­to­ji Ra­mu­tė pa­sa­ko­jo, kaip vie­ nam dai­li­nin­kui, ku­ris su­gal­vo­jo kaž­k ą nau­jo, bet ne­pa­va­di­no, o vė­liau tai pe­rė­mė ki­tas me­ni­nin­kas, pri­tai­kė ter­mi­ną ir bu­vo mi­ni­mas kaip pir­ma­sis.

Pasislėpęs

– Su ko­kiu praei­ties me­ni­nin­ku no­rė­tum iš širdies pa­si­kal­ bė­ti? Ko pa­klaus­tum?

– Ma­ne, aiš­ku, la­bai ža­v i kla­si­kai. Ga­li nuo­bo­džiai skam­bė­ti, bet jie bu­vo ge­ni­jai. Tur­būt jų klaus­čiau, kaip jie tam tik­r us da­ žų at­spal­v ius su­mai­šė. Nes, pa­v yz­džiui, Mi­che­lan­gelo (man ro­ dos, jis) net ne­pa­si­ti­kė­jo pa­meist­riais ir pa­ts mai­šy­da­vo spal­vas.

Pi­cas­so ke­lias įdo­mus – bū­da­mas dvi­de­šim­ties jis jau to­bu­lai ta­ pė rea­lis­tiš­kai, vė­liau de­for­muo­da­mas for­mas ir jas nau­jai lip­ dy­da­mas, pra­dė­jo nau­ją kryp­t į. Dar yra įdo­mus kū­rė­jas di­zai­ no sri­t y­je – Pie­ro For­na­set­ti. Iš mo­te­r ų įdo­mi Ta­ma­ros de Lem­ pic­kos is­to­ri­ja ir kū­r y­ba. Įdo­mu, kaip anks­čiau žmo­nės kū­rė vos ne iš ba­do, iš skur­do. Ma­no is­to­ri­ja to­k iu at­ve­ju vi­sai ne­liūd­na, bet sa­vo kū­r y­ba no­rė­čiau jiems pri­lyg­ti.

Iš rau­do­nos ir mė­ly­nos gy­ve­ni­mo • Dėl sa­vo akip­lė­šiš­ku­mo tai daž­niau­sios rek­la­mo­se nau­do­ja­mos spal­vos.

• Ke­lios ga­li­my­bės suas­me­nin­ti rau­do­nas: Ci­no­be­ris – gam­to­je ran­da­ma ma­ti­nė oran­žiš­ka rau­do­na, Kar­mi­nas – gi­li gi­li ru­bi­no rau­do­na, Ve­ne­ci­jie­tiš­ka Rau­do­na – rud­rau­do­nė ply­tos spal­va.

• Tai ne skrais­tės rau­do­nis er­zi­na bu­lius – jie ne­ski­ria spal­vų.

• Esa­ma ty­ri­mų, ku­rie sa­ko, kad bet ko­kia rau­do­nos spal­vos užuo­mi­na ga­li su­trik­dy­ti lai­kant eg­za­mi­ną. Tai sie­ja­ ma su tuo, kad klai­dos mo­kyk­lo­se žy­mi­mos rau­do­nu ra­šik­liu.

• IKB – me­ni­nin­ko Yve­so Klei­no pa­ten­tuo­ta mė­ly­na spal­va, ku­ria jis da­rė vis­ką – nuo mė­ly­no kvad­ra­to iki ta­py­mo ant mo­ters kū­no. Ji va­di­na­ma ult­ra­ma­ri­nu – maž­daug, už­jū­riš­ka.

• Se­no­vės Ro­mo­je tar­nai vil­kė­jo mė­ly­nais ap­da­rais. Spė­ja­ma, kad iš ten ki­lo po­li­ci­nin­kų uni­for­mų spal­va.

• Anks­čiau mė­ly­na bu­vo mer­gai­čių spal­va. Pri­si­me­nat Mer­ge­lės Ma­ri­jos įvaiz­dį? Tai iš ten.

– Ar ne­te­ko už to­kį sti­lių stu­di­juo­jant pa­ko­vo­ti?

– Aka­de­mi­jo­je ne­ta­py­da­vau. Tie­siog at­lik­da­vau už­duo­tis, ku­ rias rei­ka­la­vo at­lik­ti taip, kaip man at­ro­dė ge­riau­sia. Ta­py­ti pra­ dė­jau jau vė­liau, bai­g u­si moks­lus. Ge­g u­ž ės mė­ne­sį ma­no ta­py­ bai kaip tik suė­jo dve­ji me­tai. Sa­ky­čiau, kad kū­r y­bi­nis ke­lias da­ bar tik pra­si­de­da, nes moks­lai ir yra moks­lai. Nors yra sa­kan­čių, kad tik­ras me­ni­nin­kas ga­li bū­ti tik ne­si­mo­kęs aka­de­mi­nių rei­ ka­la­v i­mų, man at­ro­do ki­taip. Nes kar­tais su­gal­vo­ji, ką no­ri pa­ da­r y­ti, o ran­ka ne­k lau­so. Man ir­g i iš pra­džių nei­šei­da­vo nu­ta­ py­ti vis­ko, ką su­gal­vo­da­vau. Bet dėl to bu­vo la­bai įdo­mu!

– Rau­do­na ir mė­ly­na yra vie­nos pa­grin­di­nių spal­vų. Jų bū­na įvai­rių at­spal­vių ir po­bū­džių. Gal ir tu sa­vo rau­do­ną ir mė­ly­

Žuvų taukai

Taškuota suknelė

Nepatogus oficialumas

Ritualas

ną kaip nors iden­ti­fik­ uo­ji?

– Ne, jų nie­kaip ne­va­di­nu – man svar­biau­sia, kaip tas spal­vas iš­gau­ti! Ka­dan­gi ta­pau ga­na di­de­lio for­ma­to dro­bes, be to – ak­ ri­lu, dėl spal­vos ten­ka pa­si­steng­ti. Džiū­da­mas ak­ri­las net ke­liais to­nais pa­kei­čia sa­vo at­spal­v į, to­dėl tu­riu su­žiū­rė­ti: kad da­žai neuž­džiū­t ų, kad jie vie­no­dai su­g ul­t ų, kad ne­bū­t ų ne­dai­lių pe­ rė­ji­mų. Nes su­mai­šius spal­va ga­li at­ro­dy­ti tin­ka­ma, o iš­džiū­ vu­si jau ne­be ta. Ta­da vėl iš nau­jo mai­šai...

– Kas per­ka ta­vo dar­bus?

– Daž­niau­siai tai jau­nos šei­mos. Žmo­nės at­v yks­ta pa­si­sve­čiuo­ti į ma­no ga­le­ri­ją, iš­si­ren­ka­me ke­lis dar­bus, kad, nu­v y­kę pas juos, ga­lė­tu­me pa­žiū­rė­ti, ku­ris la­biau­siai tiks na­mų in­ter­je­r ui. Ka­

>> žirklės Ra­šė: Go­da Dap­šy­tė Nuot­rau­kos: Ka­mi­lės Žič­ky­tės

T

eat­ras įsi­kū­ręs pui­kia­me dar vo­kie­čių sta­ty­ta­me pa­sta­ te, tu­ri prieš­gais­ri­nę už­dan­gą ir vie­ną pir­mų­jų Eu­ro­po­ je su­ka­mų­jų sce­nos ra­tų. Ta­čiau šiuo me­tu pa­sta­tas re­ mon­tuo­ja­mas, tad spek­tak­lius tru­pė ro­do gy­ve­na­mų­jų na­mų ap­sup­ty­je, bu­vu­sio­je ka­ti­li­nė­je. Į spek­tak­lius čia ren­ka­si pa­si­ puo­šu­si, in­te­li­gen­tiš­ka ir teat­rą mėgs­tan­ti pub­li­ka, ku­riai ne­ truk­do ap­link laks­tan­tys ber­niūkš­čiai, su plas­ti­ki­niais ka­laš­ ni­ko­vais žai­džian­tys ka­rą. To­kio­je žais­min­go­je ap­lin­ko­je ir kal­bi­nu Vi­lių.

– Pa­pil­dei emig­ran­tų gre­tas – ta­pai iš­va­ry­tuo­ju?

– Čia vie­ti­niai juo­kau­ja, kad nerei­k ia pai­nio­ti tu­riz­mo su emig­ ra­ci­ja. O jei rim­tai, kol kas esu čia lai­k i­nai ir vi­sam lai­kui lik­ti ne­pla­nuo­ju. Su pa­ga­liu nie­kas ne­va­rė. Tu­rė­jau ga­li­my­bę rink­ tis ir pa­si­rin­kau.

Ke­lio­nė au­to­bu­su vaiz­din­gą­ja Pa­ne­mu­ne, dar šiek tiek pės­čio­mis Ka­ra­lie­nės Lui­zos til­tu ir at­si­du­riu pil­ka­me po­so­vie­ti­ne rea­ly­be al­suo­jan­čia­me So­vets­ke, ku­ris iš mo­kyk­ li­nių va­do­vė­lių įsi­mi­nė kaip Til­žė. Ir nors te­le­fo­nas to­liau gau­do lie­tu­vių ope­ra­to­rių tink­lus, vis dėl­to tai jau Ru­si­ja. Griež­tas pa­sie­nie­tis pa­si­tei­rau­ja, koks ke­lio­nės tiks­ las. Iš­gir­dęs, jog spek­tak­lio prem­je­ra, nu­stem­ba, kad jų mies­te yra teat­ras. O teat­ras iš tie­sų yra. Pri­si­den­gęs bent tri­mis pa­va­di­ni­mais, bet la­biau­siai mėgs­tan­tis pri­si­sta­ty­ ti kaip „Til­zit teat­ras“. Šio teat­ro vy­riau­siuo­ju re­ži­sie­riu­mi ba­lan­dį ta­po jau­nas lie­tu­ vių re­ži­sie­rius Vi­lius Ma­li­naus­kas, čia dirbti pradėjęs dar rudenį.

6 // © 370

(Teat­ri­nės) kai­tos taš­kas pa­sie­ny­je

– Esi jau­nas re­ži­sie­rius, bet So­vets­ke ta­pai vy­riau­siuo­ju teat­ ro re­ži­sie­riu­mi. Kaip se­ka­si va­do­vau­ti teat­rui?

– Ką čia pro­tin­ga pa­sa­k ius? Tie­siog čia man – ge­ra gy­ve­ni­mo, teat­ro ir va­do­va­ vi­mo mo­k yk­la. Ir „Til­zit teat­ro“ tru­pė, ir vi­sas ko­lek­t y­vas pa­sa­k iš­k ai drau­g iš­k i.

Jiems bū­din­ga se­na ge­ra ru­sų teat­ro dis­ cip­li­na ir dar­bo san­t y­k iai. Ži­no­ma, kaip ir kiek­v ie­na­me teat­re ky­la bui­ti­nių pro­ ble­mų, at­si­ran­da int­ri­gė­lių, san­t y­kė­lių.

Kuo ski­ria­si „Til­zit teat­ras“ So­vets­ke nuo Vach­tan­go­vo teat­ro Mask­vo­je? Nie­ kuo. Tie pa­t ys san­t y­k iai, int­ri­gos, pro­ble­ Ži­no­ma, er­ mos, ski­r ia­si tik biu­d že­ti­n io fi­nan­sa­v i­ zi­na, kai mo srau­tai. Ži­no­ma, ski­ria­si ir šių teat­r ų par­da­vė­jos mas­te­liai, bet juk man ir me­t ų dar nė­ra vis dar rė­ daug, tad vis­kas – pa­gal pro­por­ci­jas. kia ant ta­ vęs kaip so­ – Ne­si­jau­ti per jau­nas va­do­vau­ti?

– Čia mes vi­si sie­k ia­me bend­ro tiks­lo, viet­me­čiu, ir o va­do­va­v i­mas sa­vai­me nė­ra toks svar­ jau­tie­si kal­ bus. Ži­no­ma, tu­riu priim­ti spren­di­mus, tas, kad no­ at­r ink­t i spek­tak­l ius, ak­to­r ius, pla­nuo­ ti re­per­tua­rą. At­sa­ko­my­bės yra. Ta­čiau ri nu­si­pirk­ tai nė­ra ma­no vie­no rei­ka­las. Pats žo­dis ti miš­rai­nės. „va­do­va­v i­mas“ skam­ba taip, lyg bū­t ų su Ta­čiau tai šauk­t u­kais. Nors šia­me teat­re pai­so­ma nė­ra svar­ hie­rar­chi­jos ir ji itin ger­bia­ma, tru­pė vie­ biau­sia. nin­ga, tad tiks­lų sie­k ia­me vi­si drau­ge.

Ka­ra­l ie­nės Lui­zos til­tas, ve­dan­t is iš Lie­tu­vos į Ru­si­ją, yra maž­daug ke­tu­rių šim­t ų met­r ų il­g io. Ta­čiau jo pa­bai­go­je, pe­rė­jęs mui­t i­nę, tam­pi ir gra­ž es­n is, ir pro­tin­ges­nis, ir ta­len­tin­ges­nis. Čia ne­ži­ no ma­no gy­ve­ni­mo smulk­me­nų, ne­tu­ ri išanks­ti­nės nuo­mo­nės, ne­ži­no plet­kų.

Lie­t u­vo­je ko­k ius sep­t y­n ias­de­šimt pro­ cen­t ų lai­ko, skir­to spek­tak­l iui su­kur­ti, ten­k a iš­nau­do­t i or­ga­n i­zuo­jant dar­bą, aiš­k i­nan­tis san­t y­k ius, įtvir­ti­nant au­to­ri­ te­tą. Čia to­k ių pro­ble­mų ne­ky­la, ir vi­są lai­ką ga­li­ma skir­ti kū­r y­ bai. Nie­kas ne­si­lanks­to prieš re­ži­sie­rių, bet ir ne­truk­do.

– Tai at­va­žia­vęs į Ru­si­ją tar­si at­ver­tei ta­bu­la ra­sa (šva­rų la­ pą – lot.)?

– Iš da­l ies taip. Ži­no­ma, pa­de­da tai, kad esu Ri­mo Tu­m i­no mo­k i­nys. Ta­čiau tu­riu pui­k ias ga­l i­my­bes įsi­t vir­tin­ti sa­vo pa­ ties dar­bais.

– Ta­čiau ne vie­nas ko­le­ga lie­tu­vis iš­gir­dęs, kad dir­bi So­vets­ ke, grei­čiau­siai nu­mos ran­ka: „Ai, pro­vin­ci­ja...“ – O va, ir nė vel­nio. Jei pa­ž velg­tu­me į teat­ri­n į Ru­si­jos že­mė­la­ pį, tai „Til­zit teat­ras“ su bu­v u­siu vy­riau­siuo­ju re­ži­sie­riu­mi Jev­ ge­ni­ju­mi Mar­cel­li prieš de­šimt­me­tį bu­vo vie­nas reikš­min­giau­ sių pro­v in­ci­jos teat­r ų. Teat­ras gast­ro­lia­vo vi­so­je „pla­čio­jo­je tė­ vy­nė­je“ ir dau­ge­ly­je ki­t ų pa­sau­lio ša­lių, da­ly­va­vo ne vie­na­me tarp­tau­ti­nia­me fes­ti­va­ly­je, pel­nė dau­g y­bę ap­do­va­no­ji­mų. Be­ je, pro­v in­ci­ją daž­nai su­vo­k ia­me nei­gia­mai, ta­čiau tai tie­siog nė­ ra cent­ras, ir tiek. „Til­zit teat­ro“ tru­pė pui­k i, pro­fe­sio­na­li, o šio mies­to pub­li­ka la­bai iš­la­v in­ta. Ži­no­ma, per pa­sta­r uo­sius še­še­rius me­t us, kol teat­ras vei­kė be vy­riau­sio­jo re­ži­sie­riaus, daug kas iš­k li­bo. Ta­ čiau pa­tir­tis ir pro­fe­sio­na­lu­mas nie­kur ne­din­go, rei­k ia tik at­ gai­v in­ti, at­nau­jin­ti, pra­tęs­ti.

– So­vets­kas su­da­ro ga­na at­šiau­raus mies­to įspū­dį...

– Išei­nu de­šim­tą ry­to, grįž­tu de­šim­tą va­ka­ro. Teat­re la­bai griež­

tas re­pe­ti­ci­jų gra­fi ­kas – po dvi per die­ ną – ir jis ne­si­kei­čia. Mū­sų teat­ro ak­to­ riai dir­ba tik čia: jie ne­si­fi l­muo­ja rek­la­ mo­se, se­r ia­luo­se, ne­da­ly­vau­ja chal­tū­ro­ se. Jie gy­ve­na vos ne ko­mu­nos prin­ci­pu.

To­dėl man ne­ten­ka gal­vo­ti, ar gat­vės per pil­kos – ne­tu­riu tam lai­ko. Ži­no­ma, er­zi­ na, kai par­da­vė­jos vis dar rė­k ia ant ta­vęs kaip so­v iet­me­čiu, ir jau­tie­si kal­tas, kad no­ri nu­si­pirk­ti miš­rai­nės. Ta­čiau tai nė­ ra svar­biau­sia.

Tarp re­pe­ti­ci­jų tu­r iu dau­g y­bę ad­m i­ nist­ra­ci­n ių rei­k a­lų: ieš­k au nau­jų ak­to­ rių, pla­nuo­ju re­per­tua­rą, ren­gia­mės teat­ ro ati­da­r y­mui po ka­pi­ta­l i­n io re­mon­to.

Net­r u­kus pa­ju­dė­si­me į gast­ro­les po ato­ mi­nius Ru­si­jos mies­t us, lau­k ia Ma­ž ų­jų Ru­si­jos mies­t ų fes­ti­va­lio ren­g i­niai ir la­

nizatorių skam­bu­čių, ta­čiau po de­v y­ne­rių me­t ų pir­ mą kar­tą te­ko at­si­sa­k y­t i. Man tai bu­vo vie­nas įdo­ miau­sių ren­g i­nių, ku­ria­me kas kar­tą da­ly­vau­da­vau su azar­tu. Dau­ge­l į me­t ų pa­si­vaikš­čio­ji­mas „Ma­dos in­fek­ ci­jos“ po­diu­mu bu­vo „as a must“. Ma­nau, taip yra dau­ ge­liui nuo­la­ti­nių jos da­ly­v ių. Kas­met su­tin­k i tuos pa­ čius žmo­nes, ži­nai, kad bus daug lau­k i­mo, bus žvė­riš­ kai sun­ku, bet čia pri­va­lo­ma da­ly­vau­ti ir ki­taip ne­ga­ li­ma. Tai­g i, bu­vo be ga­lo ap­mau­du, kad šie­met ne­ga­ lė­jau da­ly­vau­ti.

– Re­ži­sie­rius-mo­de­lis. Skam­ba kaž­kaip ne­rim­tai...

– Ne­g i dėl to, kad And­re­jaus Bar­te­ne­vo per­for­man­se pa­si­ro­dau vil­kė­da­mas ekst­ra­va­gan­tiš­k ą kos­tiu­mą, ta­ pau kvai­les­n is? Kiek­v ie­na pa­tir­tis yra svar­bi ir ver­tin­ ga. Vie­no­je iš „Ma­dos in­jek­ci­jų“ bu­vo ko­lek­ci­ja „Ku­ piš­kė­nų ves­t u­vės“. Tai bu­vo idea­l iai su­de­r in­to ki­čo pa­v yz­dys. Bū­t ų la­bai sma­g u tai ka­da nors pa­nau­do­ ti spek­tak­ly­je. „Ma­dos in­fek­ci­ja“ man su­tei­k ia įvai­r iau­sių pa­t ir­č ių lau­k ą, o kū­rė­jui tai svar­bu.

– O tė­vy­nės ne­siil­gi?

– Tė­v y­nė už ke­l ių šim­t ų met­r ų – ga­l iu pės­č io­m is pa­rei­t i. Ma­no nuo­la­t i­nė bend­ra­dar­bė ku­r iant spek­tak­l ius, Jo­lan­ta Rim­ku­tė, sa­ ko, kad di­džiau­sia at­rak­ci­ja – pės­ čio­mis pa­rei­ti į Lie­tu­vą. Žmo­n ių iš tie­sų pa­siil­gau. Jau­ čiu men­ta­l i­te­t ų skir­t u­mą. Ėmiau ver­tin­ti kai ku­r ias lie­t u­v iš­kas sa­ vy­bes, ku­r ių anks­č iau ne­mė­gau. Čia šiek tiek keis­ta vie­ta. Di­džio­ji da­lis tru­pės ki­lę ne iš Ka­li­ning­ra­ do, to­dėl su­si­da­ro tar­si vi­sos Ru­ si­jos miš­rai­nė. Va­di­na­mo­ji rus­ka­ ja du­ša čia la­bai su­tram­dy­ta. Jie ki­ to­k ie nei sta­tis­ti­niai ru­sai.

Lie­tu­vo­je esa­me lin­kę slėp­tis, o čia jaus­mai ir emo­ci­jos iš­ke­lia­mi į pa­v ir­šių. Tai tam­pa teat­ro tra­di­ ci­jos bruo­žu. Ži­no­ma, kar­tais šie skir­t u­mai ke­l ia keb­lu­mų. Ta­čiau kar­t u su ak­to­r iais tu­r i­me bend­ rą tiks­lą – spek­tak­l į. Tai re­ta pra­ ban­ga. Bet tuo­met vis­kas sto­ja į sa­ vo vie­tas.

bo­ra­to­ri­jos, taip pat gast­ro­lės Vo­k ie­ti­ jo­je. O iki Nau­jų­jų me­tų dar lau­k ia trys nau­ji spek­tak­liai. Tad pa­ts mies­tas nė­ ra toks svar­bus.

– Esi ap­si­kro­vęs pla­nais.

– Taip, bet esu vis­kam at­v i­ras.

– Be vi­so to, ką iš­var­di­jai, dar lau­ki nau­jų pa­siū­ly­mų?

– Kad ir kaip bū­t ų ma­lo­nu ir ge­ra dirb­ ti vie­no­je vie­to­je, esu įsi­t i­k i­nęs, jog bet koks ap­l in­kos pa­kei­t i­mas yra la­ bai svei­ka. Tai su­tei­k ia ga­li­my­bę nau­ jam po­žiū­riui. Sa­vo da­bar­ti­n į dar­bą ir po­zi­ci­ją su­vo­k iu kaip eta­pą, kaip tam tik­rą mi­si­ją. Sup­ran­tu, kad tai lai­k i­na.

Kaip by­lo­ja teat­ro is­to­ri­ja, teat­ras gy­ vy­bin­gas iš­l ie­k a penkerius–septyne­ rius me­tus. Bet ne­sa­k y­siu, kiek esu nu­ ma­tęs čia lik­ti...

– Dėl nau­jų­jų pa­rei­gų šie­met be­ne pir­mą kar­tą ta­vęs ne­bu­vo ant „Ma­ dos in­fek­ci­jos“ po­diu­mo...

– Taip, de­ja. Ta­čiau lai­k iau kumš­čius ir sir­gau už šį ren­g i­n į. Su­lau­k iau orga­

– Po ta­vo spek­tak­lio „Bjau­ru­sis“ prem­je­ros pri­šo­kęs vie­nas tru­pės ve­te­ra­nų man tvir­ti­no, kad anks­ čiau, dirb­da­mi su Mar­cel­li (bu­ vęs teat­ro tru­pės va­do­vas – aut. pa­st.), jie mo­kė­si ita­lų, o da­bar bū­ti­nai iš­moks lie­tu­vių kal­bą.

– Lie­tu­v iš­kai jie ne­si­mo­ko, bet ma­no ru­sų kal­bos ži­ nios tik­rai pa­di­dė­jo. Tie­sa, ak­to­riai la­bai mėgs­ta lie­tu­ viš­kai svei­k in­tis, jiems tai la­bai įdo­mu ir sma­g u. Dar mo­ka „kur va­žiuo­ji?“, „vis­kas ge­rai“. Maž­daug tiek. Gal dar iš­moks.

– Ar Lie­tu­vo­je tu­ri pla­nų?

– Kol kas esu at­v i­ras. Ne­ži­nau, tai bus „iš­va­r y­mas“ ar kas ki­ta. Kol kas pa­siū­ly­mų nė­ra.

– Kol Lie­tu­vo­je nie­ko ne­siū­lo, kur­pi vis nau­jus pla­ nus Ru­si­jo­je. Lie­tu­vių re­ži­sie­riai oku­puo­ja Ru­si­jos teat­rus?

– Ci­t uo­jant Ma­r iaus Ivaš­ke­v i­č iaus „Ma­da­gas­k a­rą“, „jes­li ana nas, tak my je­jo“. Per ki­tą pu­sę, taip sa­kant.

Su teat­ro di­rek­to­re juo­ka­vom, kad jie ban­do bū­ti ma­ din­gi, sek­ti Mask­vos, kur teat­rams jau va­do­vau­ja Min­ dau­gas Kar­baus­k is ir R.Tu­mi­nas, ten­den­ci­jo­mis.

O jei rim­tai, tai bet ko­k ia pa­tir­tis nau­din­ga. Nes­var­ bu, kur ji – ar Lie­t u­vo­je, ar Ru­si­jo­je. Ge­r iau ei­ti į prie­ kį at­v i­ra šir­d i­m i, nei zirz­ti, kad nie­kas ne­duo­da dar­ bo, kad neį­ver­ti­na. Gal pa­ts esi ne to­je vie­to­je? Juk ap­ lin­ka ne­kal­ta, kad esi ne ten, kur rei­kė­t ų. Jei ne­ga­l i pa­ keis­ti si­tua­ci­jos – keisk po­žiū­r į. Vis­kas iš tie­sų pa­pras­ ta. Jei ne­t u­r iu pa­siū­ly­mų Lie­t u­vo­je – tu­r iu čia. At­si­ ras Lie­t u­vo­je – grį­šiu. Nie­ko nė­ra am­ži­na. Kai­ta yra nor­ma­lu.

>> scena Rašė: Jurgita Kviliūnaitė ir Kęstutis Neverauskas Nuotraukos: organizatorių archyvo, „Scanpix“, BFL

Vasaros festivalių Taupydami vietą savo subjektyvią nuomonę apie lietuviškus festivalius išliejome redakcijos skiltyje, tad dabar tiesiog pamėginsime apžvelgti daugiau mažiau dėmesio vertus vasaros renginius. Pasistengėme neapsiriboti meinstryminiais festivaliais, nepamiršome senų gerų, pasidairėme ir pas kaimynus, o kad būtų patogiau, visus juos sudėliojome pagal datas. Šis mūsų kalendorius pagelbės, jei dar neapsisprendėte, kur geriau PAVASAROOT. Tik netempkite gumos, nes ne tik traukiniai, bet ir festivaliai š... (na, žinote, apie ką mes čia) nelaukia, o bilietai turi įprotį brangti.

BIRŽELIS

22–24 d. „Kilkim žaibu“ Lūksto ežero pakrantė, Varniai (Telšių r.)

Kaina: 93 litai

Bruno Pronsato (Vokietija, JAV)

Jau trečius metus prie Lūksto, antrą kartą per pačias Jonines ir tryliktą kartą apskritai draugėn pažaibuoti susirinks metalo ir folkloro gerbėjai iš visos Lietuvos. Renginio organizatoriai teigia, kad tai – didžiausias folkloro ir metalo festivalis ne tik Baltijos šalyse, bet ir visoje Rytų Europoje. Kadangi neįsivaizduojame, kaip tą informaciją patikrinti, telieka patikėti.

Velnio tuzinu pažymėtame festivalyje dalyvaus rekordinis skaičius atlikėjų ir grupių – apie 30 kolektyvų iš 10 šalių, jie pasirodys dviejose skirtingose scenose – „Žaibo“ (metalo) ir „Rasų su žaibais“ (folkloro).

Ir nors bus nemažai svečių iš užsienio, kažkodėl neabejojame, kad renginio ašimi turėtų tapti „Katedros“ pasirodymas, nes po 21 metų pertraukos (?!) kartu į sceną lips kažkada jos nepasidaliję grupės lyderiai Ričardas Laginauskas ir Povilas Meškėla. Per festivalį nuolat degs laužai, savo sugebėjimus demonstruos amatininkai, žvangės senoviniai ginklai.

Daugiau informacijos: kilkimzaibu.com.

15–17 d. „Sūpynės“ Pakretuonės stovyklavietė (Švenčionių r.)

Kaina: 80 litų

Šiemet elektroninės muzikos fanatikai jau septintą kartą rinksis pasisupti. Vėl miške, vėl prie ežero. „Ant miško paklodžių, po medžių debesimis“, – sako organizatoriai.

Lietuvos elektroninis elitas. Ir beveik visas. Tokia lietuvių atlikėjų gausa, ko gero, negali pasigirti joks kitas elektroninės muzikos festivalis Lietuvoje. Apie 60 atlikėjų, tarp kurių – ir rimti svečiai iš užsienio.

Keturios scenos: „Daugiau“, „Aukščiau“, „Mažiau“, „Žemiau“. Kiekvienos – atskira specifika, paskirtis ir žanrai. Nuo house, techno, minimal iki įvairių eksperimentų, žemų gilių boso linijų ir laužytų ritmų.

Bijai vilko savyje? Nepas(ik)lysk miške. Kad nepasiklystumėt tarp vardų, kelis paminėsime: Bruno Pronsato (Vokietija, JAV), André Lodemannas (Vokietija), Demdike Stare (Jungtinė Karalystė). Visą atlikėjų sąrašą rasite „Sūpynių“ feisbuke.

„Melechesh“ (Olandija)

22–24 d. „Loftas Fest“

Švitrigailos g. 29, šalia menų fabriko „Loftas“ (Vilnius) Kaina: 68 litai

8 // „Hercules & Love Affair“ (JAV)

© 370

Ekologiškas, madingas, fenomenalus, patogus, modernus – šių penkių žodžių visiškai užtenka muzikanto, „Lofto“ šeimininko Viktoro Diawaros sumanymui apibūdinti. Ir mes nė kiek neabejojame, kad šie žodžiai neliks tik reklaminiu šūkiu, nes viskas, ko imasi Viktoras, paprastai virsta kūnu.

Festivalio mieste idėja ypač turėtų patikti tiems, kurie nemėgsta maitinti uodų miegodami palapinėse, todėl į tokius renginius niekada ir neužklysta. Ekologiškas jis todėl, kad galima atvažiuoti net ir dviračiu. Na, o žodis „madingas“ vartojamas festivalio repertuarui apibūdinti – renginyje dalyvaujančių grupių muzika tikrai nedvelkia naftalinu.

Be to, festivalis atliks ir švietėjišką misiją, kad pateisintų pasirinktą šūkį „open ear“ (atvira ausis – liet.).

Programa subalansuota visų skoniui – ir dubstep muzikos gerbėjams, ir hiphopo, ir jungle, ir roko, ir subtilesnių žanrų – džiazo bei soulo – mėgėjams.

O tiems, kam rūpi pavadinimai, pasakysime, kad jų festivalyje yra per 40, tad dėl vietos stokos išvardysime tik keletą: „Hercules & Love Affair“ (JAV), „Looptroop Rockers“ (Švedija), „Gabin“ (Italija), „Low Roar“ (Islandija). Lietuvių scenai atstovaus „G&G Sindikatas“, „Empti“, Alina Orlova ir kt.

3 scenos: viena – didžioji – lauke, antra menų fabrike „Loftas“, trečioji – „Concept Lofts Future Project“ patalpose. Bus ir kempingas po stogu, ir menų zona, ir BMX rampa, ir kino teatras, ir aukcionas, ir Europos futbolo čempionato peržiūros dideliame ekrane ir galbūt net baseinas.

Daugiau informacijos: loftasfest.lt.

kalendorius liepa

6 ir 7 d. „Bliuzo naktys“ Lūksto ežero pakrantė, Varniai (Telšių r.)

Kaina: 53 litai

„Franz Ferdinand“ (Škotija)

4–7 d. „Heineken Open’er“ Gdynė (Lenkija) Kaina: apie 300 litų

Pernykščiame festivalyje patirti įspūdžiai dar nespėjo išblėsti (ypač įsiminė šokiai lietuje per „Pulp“, keikiant ant galvos lipančius lenkus), tačiau jau nedaug liko ir iki būsimojo „Heineken“, tad laikas dairytis chebros, kuriai būtų pakeliui. (Pasinaudosiu tarnybine padėtim ir padėkosiu feisbuke surastai nepažįstamųjų kompanijai, kuri pernai nuvežė į festivalį ir iš jo parvežė. Gal ir šiemet paimsit, jei ką? – J.K. past.)

Iš pirmo žvilgsnio šiemetis line-up atrodo lyg ir prastesnis už pernykštį. Žinoma, tai labai subjektyvu. Be to, pavadinimai dar ne viskas. Juk niekada nežinai, kas tavęs laukia – pradedant oru, baigiant kitais šalutiniais veiksniais. Be to, net ir mėgstama grupė gali nuvilti (man taip nutiko su „Coldplay“ – J.K. past.), tačiau visada turi šansų atrasti ką nors nauja.

Turbūt didžiausios šio festivalio žvaigždės be didelių komentarų – „Franz Ferdinand“ ir Björk. (Dėl šios buvo abejonių, nes ji šiek tiek negaluoja, tačiau iš dalyvių sąrašų ji neišbraukta.) Dar būtina paminėti „Bon Iver“, „Orbital“, „New Order“ (jie dar gyvi!), „Bloc Party“, „Gogol Bordello“. Likusius (maždaug 40) pavadinimus galite rasti ir išnagrinėti opener.pl.

Tiems, kurie dar nebuvote, – jūra ten ranka pasiekiama. Tik ji ne visada yra privalumas – galit prapliuškenti tai, dėl ko atvažiavote.

„20 metų – tai visai mažai“, – galės visa gerkle traukti festivalio „Bliuzo naktys“ organizatoriai ir gerbėjai nuo scenos nulipus paskutiniam renginio atlikėjui. Tai vienas seniausių Lietuvos festivalių, kuris niekada nekeitė savo vietos, muzikinės krypties ir tradicijų. Net neabejojame, kad tarp gerbėjų yra tokių, kurie nėra praleidę nė vieno festivalio. O tokių lietuvių (žinoma, atsižvelgiant į amžių), kurie nėra bent kartą klausęsi bliuzo ant Lūksto ežero kranto, irgi turbūt reikėtų su žiburiu ieškoti. (Aš irgi buvau, alų midų gėriau, lietuje mirkau – J.K. past.)

Kadangi jau pradėjome operuoti skaičiais, tai būtų netgi įdomu sužinoti statistiką, kiek sykių festivalio scenoje dainavo bliuzo karaliene tituluojama Arina?

Beje, jos savitą vokalą išgirsime ir šį kartą. Lietuviškai scenai šiemet festivalyje atstovaus ir ne vieną kartą čia jau groję „The Road Band“, o jiems talkins viešnia iš JAV Yolanda Bush. Didžiausiomis festivalio žvaigždėmis šiemet reikėtų vadinti „Boney Fields & the Bone’s Project“, JAV gitaristą ir vokalistą Johną Mooney su Naujojo Orleano komanda „Bluesiana“, „Krissy Matthews Band“ (Didžioji Britanija, Lenkija).

Daugiau informacijos: bliuzonaktys.lt.

„Boney Fields & the Bone’s Project“ (JAV)

5–7 d. „Tundra“

Dūburio ežero pusiasalis (Zarasų r.)

Kaina: 88 litai

Steve‘as Rachmadas (Olandija)

Techno, IDM, psy trance gerbėjai nekantriai laukia liepos pradžios. Lietuvoje šios muzikos mėgėjus vienijantis festivalis „Tundra“ devintą sykį sukvies vasarotojus į Zarasų rajoną.

Ilgametės tradicijos ir ištikimų gerbėjų būrys šį renginį ryškiomis raidėmis jau senokai įrašė į šalies elektroninės muzikos kalendorių.

Didžioji Britanija, Suomija, Italija, Argentina – nors festivalio svečiai ne geografijos mokyti atvyksta, bet muzikinė įvairovė tikrai neturėtų būti skurdi. „Bass“ scenoje pasirodys vienas breakcore stiliaus pradininkų olandas Bong-Ra. „Techno“ scenos gerbėjus pradžiugins Steve’as Rachmadas, o į „Psy Trance“ sceną net tris kartus lips Shotu iš Prancūzijos. Daugiau apie dalyvius rasi „Tundros“ feisbuko puslapyje.

Nuo masinės hipnozės muzikos garsais iki įvairių pasirodymų, spalvų magijos ir astralinių kelionių klajonių. Jau liepą. Prie ežero.

SAM SPARRO (AU) BRAZILIAN GIRLS (JAV) ELECTRIC WIRE HUSTLE (NZ) ANDRIUS MAMONTOVAS LEON SOMOV & JAZZU G&G SINDIKATAS

MANTAS ANTIS ....

TAMSTAMUZIKA.LT

>> scena

„Anathema“ (Didžioji Britanija)

„Messer Chups“ (Rusija)

„Keane“ (Didžioji Britanija)

12–15 d. „Velnio akmuo“

19–23 d. „Yaga“

21 ir 22 d. „Positivus“

Vietos verslininkai jau skaičiuoja būsimą pelną, o vietos davatkos festivalio datas savo kalendoriuose apsibraukia raudonai – tomis dienomis po Anykščius geriau nevaikščiot.

Tik Puntukui – tam Velnio neštam ir pamestam akmeniui – nė motais nei trankus metalas, nei jo garbintojai. Būtent jo garbei festivalis ir pavadintas „Velnio akmeniu“.

Beje, mus žavi ir renginio apibūdinimas – „ekstremalios muzikos festivalis“. Taikliau nesugalvosi. Ypač ekstremalu buvo pernai – kalbame apie švedų grupės „Ondskapt“ pasirodymą, kai vienas narių scenoje pasirodė nuogas ir išsitepęs krauju. Na, bent jau švedų žurnalistas tvirtino, kad nuo muzikanto sklido ne dažų, o kraujo kvapas. Įdomu, kokių staigmenų pateiks ketvirtasis „Velnio akmuo“?

Metalo scenos atlikėjų sąrašo viršuje besipuikuojančios britų komandos „Anathema“ pasirodymas greičiausiai nebus toks ekstremalus. Šioje scenoje gros ir norvegai „Aura Noir“, egiptiečiai „Scarab“ (kaip egzotiška!). Roko scenos pažiba – grupė „Truckfighters“. Išbandėme, rekomenduojame. Jos ir kitų toje scenoje grosiančių kolektyvų atliekama muzika nesvetima ir metalo muzikos neužgrūdintoms ausims.

Daugiau informacijos apie festivalį: devilstone.net.

Mistiškiausias festivalis Lietuvoje. Lietuviai nuo seno miškus mėgo. Suprasdavo juos kaip gyvą organizmą. Priskirdavo stebuklingų galių. Tai va, „Yagoje“ vyksta kažkas panašaus. Ritualai kažkur Dzūkijoje. Psichodelinės kelionės po erdvę, į save ir į muziką. Elektronika, regis, veržiasi iš medžių kamienų ir šakų į plaukus, per padus ir visaip kaip tik gali ar negali. Šiemet organizatoriai gali didžiuotis prisikvietę legendinius „Messer Chups“ iš Sankt Peterburgo. Kiti dalyviai – gausus atlikėjų būrys iš visos Europos.

Festivalis potyris, o ne festivalis koncertas ar festivalis vakarėlis. Balažin kur esi. Balažin kas esi. Balažin kodėl. O ir šiaip – koks skirtumas ir kam tai rūpi?

Plačiau skaityk – yaga.lt

Kelelis iki to dieviško kampelio ant Baltijos jūros kranto gana tolimas, bet jį sukarti ir vėl verta. Tiesą pasakius, latviai nepaliauja stebinti nuo pirmojo savo festivalio, tad nenuostabu, kad į Salacgryvą suvažiuoja būriai lietuvių. Nepamiršta jie dėmesio skirti ir mums – ne tik lietuviškai informaciją savo tinklalapyje pateikia, bet ir mūsų atlikėjų pasikviečia. Šiemet mums ten atstovaus Markas Palubenka.

Latviai skirtingai nei lenkai neįperka krūvos žvaigždžių, bet kasmet nustebina bent keliais dėmesio vertais pavadinimais. Šiemet latviai irgi sublizgėjo – pasikvietė grupę „Keane“, kuri neseniai išleido penktą kompaktinę plokštelę „Strangeland“, kuri kaip ir ankstesnės iš karto pateko į perkamiausių plokštelių sąrašo viršūnę – talentingiesiems poprokeriams pavyko pakartoti tėvynainių „The Beatles“ rekordą. O jeigu dar paminėsime, kad bus taip pat ant bangos esantys „Friendly Fires“? O kur dar „The Vaccines“, „Manic Street Preachers“, Damienas Rice’as?

Ko gero, po šių sakinių jau karštligiškai siekiate savo laptopo.

Pagelbėsime: positivusfestival.com

Anykščiai Kaina: 90 litų

Ežeraičio miškas (Varėnos r.)

Kaina: 93 litai

Salacgryva (Latvija) Kaina: apie 166 litus

RUGPJŪTIS

„Chase & Status“ (Didžioji Britanija)

3 ir 4 d. „Galapagai / Roko naktys“ Zaraso sala (Zarasai) Kaina: 83 litai

10 // © 370

Yra Galapagai Ramiajame vandenyne, o mes turime savus. Jau antrus metus iš eilės Galapagais tampa Zaraso ežero sala, kurioje rugpjūčio pradžioje susirenka roko muzikos gerbėjai. Iš tiesų festivalis „Roko naktys“ gyvuoja gerokai ilgiau (šiemet vyks jau 10-ą kartą – ta proga „Ilgiausių metų ilgiausiųųų“), tačiau tik pernai prie senojo vardo atsirado ir egzotiškos salos pavadinimas.

Mūsiškiai „Galapagai“ turi ir savo talismaną. Tai geriausia visų laikų lietuvių roko grupė „Bix“ (tenesupyksta kiti lietuviško roko atstovai), kuri nepraleido nė vienų „Roko naktų“.

Nesunku suskaičiuoti, kad jubiliejiniame festivalyje „Bix“ pasirodys jau 10-ą kartą.

Jiems kompaniją šiemet palaikys dar vienas lietuviškos scenos minotauras Andrius Mamontovas, kuris šią vasarą itin dažnai lips ant lietuviškų festivalių scenos. Labiausiai laukiamų žvaigždžių statusas šiemet priklauso britų duetui „Chase & Status“. Nors jie atstovauja ne roko, o elektroninės muzikos scenai, jų pasirodymus mėgsta ir roko gerbėjai, todėl jų pavadinimą galima pamatyti ir kultinio vokiečių festivalio „Rock am Ring“ plakatuose.

Daugiau dalyvių – galapagai.lt.

Dorian Concept (Austrija)

10–12 d. „Satta Outside“ Vasaros estrada (Šventoji) Kaina: 69–89 litai

Šeštus metus vyksiantis festivalis grasina dar labiau išsipūsti. Pirmuosius trejus metus išsitekę Smiltynės jachtklubo teritorijoje, „satiečiai“ dauginosi ir augo. 2010-aisiais užėmę upės vingius ir viename jų stovinčią postapokaliptinę estradą, jie į Lietuvos šeimyninį minikurortą sugrįš ir šiemet. Šiemet Vilniuje uždarytas penkerius metus veikęs baras „Satta“. Todėl apimti nostalgijos alternatyvaus kurorto lankytojai, vietinių švelniai praminti satanistais, šiemet turėtų dar gausiau apgulti kičinius vietos suvenyrų kios-

kus ir paplūdimius. Baigdami rengti numerį, lyg nujausdami, kad mums tai rūpi, festivalio „Satta Outside“ organizatoriai paskelbė pirmuosius atvykstančių grupių ir atlikėjų vardus.

Pasirodo, į Šventąją pagaliau atidundės prieš porą metų neatvykęs austras Dorian Concept. Taip pat festivalyje pasirodys esminių naktinio Amsterdamo įvykių „Colors“ virėjas Cinnaman ir dubstep / grime kūrėjas, prodiuseris MRK1. Daugiau apie dalyvius sužinosi sekdamas informaciją „Sattos“ feisbuke.

20–22 d. „Tamsta muzika“ Varėna Kaina: 99 litai

Nicolas Jaaras (JAV)

27–29 d. „Audioriver“ Plockas (Lenkija) Kaina: apie 120 litų

Į šimtų tūkstančių žiūrovų srautus bent jau kol kas nepretenduojantis, tačiau visomis prasmėmis jaukus meinstryminis festivalis. Ypač patrauklus jis dėl savo vietos: ežeras, miškas – viskas čia pat. Pavargęs nuo muzikos gali ir nusimaudyti, ir pagrybauti (jei ne grybai ir ne uogos...).

Tiesa, muzika čia nebūna ir labai varginanti.

Anksčiau daugiausia į lietuvių atlikėjus ir grupes orientavęsis festivalis šiemet stebina gana egzotišku pasirinkimu. Festivalyje laukiama svečio iš Australijos – charizmatiško atlikėjo Samo Sparro, kurio dainas yra perdainavę ir garsiosios Adele bei Katy Perry. Iš Australijos kilusio dainininko muzika skamba įvairiuose filmuose, serialuose, o 2008 m. jis gavo „Grammy“ apdovanojimą (!). Grupėje „Brazilian girls“ iš Niujorko nėra nė vienos brazilės, o vienintelė mergina čia yra pati dainininkė. Grupės muzikoje skamba tango, regio, hauso, chanson, lounge ritmai. „Electric wire hustle“ iš tolimosios Naujausios Zelandijos atskraidins geros elektronikos, kuri skambėjo net ir garsiajame Glastonberio festivalyje Jungtinėje Karalystėje.

Surinktas puikus lietuvių desantas: Andrius Mamontovas, Leon Somov & Jazzu, Mantas, „Lemon Joy“, „Antis“, „G&G Sindikatas“ (jau darosi sunku įsivaizduoti lietuvišką festivalį be jų), „The Ball & Chain“, Migloko ir t. t.

Gero tūso svetingoje Dzūkijoje – tamstamuzika.lt.

Negalima įsivaizduoti įstabesnės vietos vasaros festivaliui: jo teritorija driekiasi palei upę, o visa tai vyksta pašlaitėj pačiame miesto centre. Kitaip tariant, palypėjęs laiptais (nusiteik – jų daug), ateini į miesto centrą, nusileidi – vėl tavo elektronika. Labai patariame pasinaudoti lietuvių organizuojama kelione autobusu, nes patogu, visi traukia į vieną (bent panašų) tikslą ir galėsi atsiremti į ką nors, kai nebeapsikęsi lenkų sekundiškai tiksimo „kurrrrva“. Visiškai nesiūlome mokėti už kempingą, o verčiau įsikurti šalia link kempingo einant randamo ežero (upė ir ežeras miesto centre – jauti?). Galėsi maudytis ir valgyt smėlį. Muzikos pasiūla šiemet tikrai nekeikiama – Nicolas Jaaras, „Röyksopp“, „Black Sun Empire“, „Modeselector“, Luciano, Kavinsky, „Plaid“, todėl reikia eit, kol prieinama.

Jei kokia grupė nepatiks, atsuk tam armonikieriui nugarą ir pakelk akis į lenkų pilis, kurios pritemus apšviestos pasirūpina, kad atsimintum „Audioriver“.

Apie jį skaityk – audioriver.pl.

Vasaros festivalių kalendorius

Andrius Mamontovas (Lietuva)

„Mumij Troll“ (Rusija)

17–19 d. „Karklė“

24–26 d. „Mėnuo juodaragis“

Karklė Kaina: 80 litų

Vienintelį pajūryje vykstantį festivalį drąsiai galima vadinti šeimyniniu, o jo sėkmė (kalbame apie žiūrovų skaičių) bene labiausiai priklauso nuo gero oro. Juk trenktis į pajūrį, tarkim, iš Vilniaus, susigundys nedaug kas, jei sinoptikai pranašaus lietingus orus.

Ir dalyvių sąrašas sufleruoja, kad festivalio rengėjai taikosi į plačias mases. Jame praktiškai nėra pavardžių, kurios domintų pažengusius melomanus. Dauguma atlikėjų – lietuvių muzikantai, į savo solinius

„Dakha Brakha“ (Ukraina)

Zaraso sala (Zarasai) Kaina: 85 litai koncertus sutraukiantys žiūrovų minias. Andrius Mamontovas, Marijus Mikutavičius, Mantas, Leon Somov ir Jazzu, Alina Orlova – vien šie vardai garantuoja didelius srautus.

Užsieniečių vis dar nedaug, tačiau galima įžvelgti ir pastangas tobulėti. Plojame katučių, kad prisikvietė vieną garsiausių Rusijos poproko grupių „Mumij Troll“.

Nepriklausomas post-folk, alternatyvios muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalis šiemet irgi turi teisę būti ypatingas, nes vyks jau penkioliktą kartą. Nors (tiesą sakant) ypatingas jis nuo pat pradžių – ir dėl propaguojamos muzikos, ir dėl pažiūrų.

Pažiūros gana pagoniškos, tačiau dėl jų festivalio organizatoriams netenka aiškintis nei kunigams, nei valdžios atstovams. Norimus dalykus jie pasakoja aiškiai, bet subtiliai.

Teminiame MJR vainike šiemet nutūps paukščiai, – margaplunksniai sakmių pranašai, virtę šimtais totemų ir folkloro simbolių, užburiantys pačiais įvairiausiais balsais ir spalvomis. Skrydžiui įkvėps

ir kita festivalio tema – Lietuvos aviacijos istorija.

Na, bet ne paukštelių giesmių klausytis žmonės rinksis. MJR dalyvių sąraše kaip visada netrūksta egzotikos: Ataraxia (Italija), „Cruachan“ (Airija), „Dakha Brakha“ (Ukraina), „Troum“ (Vokietija), „Svjata Vatra“ (Ukraina – Estija), „Theodor Bastard“ (Rusija).

Atvyksta kolektyvai iš Italijos, Vokietijos, Airijos, Rusijos, Lenkijos. Lietuviškų grupių ir atlikėjų sąrašas irgi netrumpas, o jo viršuje – Andrius Mamontovas. Tikėtina, kad šiame festivalyje jis su savo grupe atliks kitokią programą nei kitų festivalių scenose.

Daugiau apie festivalį – mjr.lt

Tai ne mada, ne politika, ne socialinė pozicija, ne plaukuotumas, tai tiesiog barzda – vyro sąmoningai priimtas gamtos pasiūlymas turėti plaukų ir ant veido. Kaip pradėta auginti barzda iš karto neišsiduoda, kas iš to išeis, taip ir šviežiai susikūrusi bendruomenė Barzdų klubas nekuria sau rėmų ar įsipareigojimų. Pats augimas parodys, kokiu vešlumu ir kokiomis kryptimis jie plis.

Drąsa modernumo girioj „Dizainerių duetas „Tribe“ savo kolekcijos pristatymui „Mados infekcijoje“ surinko vien vyrus su barzdom. Mes žiūrim, kad labai išsiskiriam iš kitų modelių – jie aukštais skruostikauliais, dailiais smakrais. O mes tokie labiau giriniai: kai rūkom ar kuris vėluodamas ateina – iškart matyti, kad mūsiškis. Pagalvojom, kad gerai būtų ir toliau bendrauti“, – idėjos ištakas prisimena Aivaras Ventis, Barzdų klubo narys. Dabar barzdočiai jau siekia nukirpti bambagyslę ir nebebūti siejami su mada. Sako mamai „Tribe“ „ačiū“ ir narsiai išeina į pasaulį ieškoti savo kelio.

Kur jis nuves, nė vienas draugijos atstovas nežino, bet, aišku, kad sparčiai besikerojantis Barzdų klubas telkia vyrus, kurie gali būti patys skirtingiausi, tačiau vienijami drąsaus sprendimo: „Aš auginsiu barzdą.“ Kodėl tai drąsu? „Mes bandome paneigti senuosius barzdos įvaizdžius: barzda nebėra kirmėlės, maisto trupiniai, nebėra „ZZ top“, popai, bomžai, rokeriai. Dabartiniai barzdočiai yra savo jėgomis ką nors sukūrę vyrai. Nes jie ėjo nepaisydami masės, nesitraukė atgal. Iš dvidešimties buvau kone vienintelis, kuris augino barzdą.

Vadinasi, tu turi atlaikyti devyniolikos žmonių spaudimą“, – klubą jungiančias vertybes pristato kitas narys Valdas Samkus. Jie nori panaikinti ir kitą gają nuomonę – kad barzdoti vyrai negražūs moterims ir jų neturi. Nieko panašaus! Pasitarę pašnekovai džiugiai susumavo, kad dauguma jų kaip tik turi nuolatinius santykius ir būtent todėl jiems nereikia įtikti šiek tiek kitokių vertybių „aukštakulnėms pempėms, kiaunėms ar žuvims“, bet pripažino, kad „jei vis dėlto nori būti lovelasas, barzdos geriau nesirink“.

12 // © 370

Ar barzda padaro filosofu?

Viskas skamba gana rimtai. Bet galima sakyti, kad ir barzdos filosofija yra ne juokas. Nors senovėje buvo juokaujama, jog barzda dar nepadaro filosofu, ši patarlė išduoda, kad barzda nuo seno sieta su išmintimi, patirtimi. Modernūs barzdylos tam pritaria. „Barzda tave padaro pastebimą visuomenėje, padaro vyrišką. Juk net jei berniukas užsiaugina barzdą, jis tampa vyru. Ji verčia mąstyti, nes tu turi papildomą dalyką, kuriuo turi rūpintis. Čia jau prasideda barzdos filosofija: arba tu ją labai prižiūri, arba labai neprižiūri, bet visada turi žinoti, kodėl ją pasirinkai. Tai papildoma sritis pamąstymams“, – dėsto Barzdų klubo narys Dima Radinas. Aivaras jam pritaria ir primena linksmą studentų prietarą, kad prieš egzaminus nevalia nusiskusti barzdos – neva ten sukauptos visos žinios!

jiems nerei­ kia įtikti šiek tiek kito­ kių vertybių „aukštakul­ nėms pem­ pėms, kiau­ nėms ar žu­ vims“.

>> ŪSAI Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotrauka: Simono Švitros

Fantazijos skulptoriai Tai kaip tą barzdą prižiūrėti? Barzdą apsisprendęs auginti vyras tampa beveik skulptoriumi. „Reikia karpyti ir prižiūrėti formą, kad ji netaptų nevaldoma. Pavyzdžiui, mano barzda dabar jau gyvena savo gyvenimą ir daro, ką ji nori. Tai medžiaga, kuri leidžia pasireikšti ir rodo asmenybės tipažą.

Vienam svarbu, kad ji būtų tvarkinga – toks papildomas aksesuaras. Kitas maištauja prieš visuomenę ir jo pozicija – kaip tik barzdos neprižiūrėti. Bet reikia suprasti, kad tai yra kaip galvos plaukai, kuriuos turi plauti, šukuoti ir formuoti“, – vonios duris praveria Dima. Barzda vyrui yra kažkas panašaus kaip moteriai makiažas, apranga. Vieną dieną tu diva, o kitą – raganauji. „Tai gali būti fantazija“, kaip sako vieno filmo apie barzdočius herojus.

žmonių su barzdom vienoje socialinėje erdvėje. Tam, kad joje patogiai jaustųsi ir „koks furistas iš Pasvalio, kuris nenaudoja „Facebooko“, buvo sukurtas kuo paprastesnis būdas prisijungti prie klubo – užtenka turėti elektroninio pašto prieigą. „Kitur aš su tuo furistu gal daug ir nebendrausiu, bet klubo susitikime labai gerai tiesiog pabarzdoti prie alaus su ne savo srities žmogum, o, sutikus jį kur nors Klaipėdoje, pasisveikinti. Nes smagu, tiesiog“, – klubo atviras pažiūras barzdina Aivaras. Dima pritaria sakydamas, kad „klubas skleidžia žinią į išorę apie savo buvimą, o viduje yra toks namelis, tarsi čiurikai, kuriame susitinki su žmonėmis ne dėl jų pažiūrų“.

Savo lengvumu lietuviškas Barzdų klubas skiriasi nuo panašių barzdočių judėjimų pasaulyje. Daugumoje jų pastebimos senojo barzdos įvaizdžio apraiškos. O Australijoje susikūrusi grupė „The Beards“ fanatiškai propaguoja šiuos plaukus. Jų visos dainos vien apie barzdas, savo juodojo humoro tekstais ir akcijomis jie įžūliai sako: „Nėra barzdos, nėra nieko gero.“ Keletas jų ideologijos aspektų: „Jei tavo tėtis neturi barzdos, tu turi dvi mamas“, „Tu turėtum apgalvoti sekso galimybę su barzdotu vyru“, „Turėti barzdą“ yra naujas „neturėti barzdos“, „Buvo tokia grupė „Kings of Leon“. Jie nusiskuto barzdas, ir dabar groja šūdą.“

Lietuviškos barzdos namelis Mūsiškiai barzdočiai pabrėžia, kad jų klubas neįpareigojantis. Tiesiog barzda plius barzda plius barzda. „Pradžioje buvo chaosas. Nežinojome, ar, pavyzdžiui, Petruškevičius gali priklausyti Barzdų klubui, o, sakykim, Šustauskas – negali? Bet ilgainiui linkstam manyti, kad barzda yra barzda, o kiekvienas barzdočius yra tavo brolis, o tu juk negali pasirinkti savo brolio, negali valdyti jo veiksmų, bet jūs kažkodėl abu iš barzdų giminės“, – besiformuojančius klubo principus aptaria Valdas. Įstoti į klubą gali bet kuris norintis. Tai nėra sekta, nėra diktuojančių lyderių, tiesiog daug

Barzdos augs Klubo nariai mato nemažai erdvės plėstis. Dalis to – minčių lietus, dalis – rimti ketinimai. Jie numato padaryti klubo vizitines korteles, kurios galėtų būti įteikiamos gatvėje sutiktam nežinomam barzdočiui. Jie gali padėti ir jau padeda reklamos agentūroms rasti kokio tik nori plauko modelių. Jie netgi galėtų kada nors surinkti gerą būrį saviškių, nusidažyti barzdas baltai, rasti rėmėjų ir, pavyzdžiui, dalyti jų dovanas vaikų namuose Kalėdų laikotarpiu. Ir nors jie nenori absoliučiai nieko pešti iš šio klubo (matyt, žino, kaip skauda ką nors pešti), būtų visai įmanoma sukurti klubo nariams šiokią tokią pridėtinę vertę. Vyrai jau gavo draugiškų pasiūlymų būti prižiūrimi vienos kirpėjos, gerti alų viename bare ir panašiai. Manau, neverta bijoti, kad jie užklos barzdom visą šalį, kaip ta manų košė iš pasakos, o tiesiog stebėti šio naujo socialinio vieneto linksmybes. Arba užsiauginti barzdą ir jomis tapti.

Keli plaukai iš Barzdos gyvenimo

Tavo mėgstamiausias barzdotas herojus

Senovės Graikijoje barzda reiškė išmintį. Aleksandras Didysis buvo labai įžūlus liepdamas visiems kariams nusiskusti barzdas, kad priešai negalėtų už jų sugriebti.

Apskritai senosiose kultūrose barzda turėjo šlovę! Spartoje nuskusta barzda reiškė bausmę už nedrąsą.

Visai tikėtina, kad bet kokie plaukai, įskaitant ir barzdą, iš tiesų suteikia galių, nes yra nervų sistemos pratęsimas. Esama tyrimų, kad indėnai, kurie buvo samdyti kaip ypatingą pojūtį užuosti priešą turintys kariai, privalomai nusikirpę plaukus, netekdavo ir reikalingų gebėjimų.

Vienintelis grupės „ZZ Top“ narys neturėjo barzdos. Paradoksalu, bet jo vardas – Frank Lee Beard (barzda – angl.).

Tas mažas plaukų lopinėlis tarp smakro ir apatinės lūpos vadinamas sielos skiaute. Pavadinta dėl džiazo ir soulo muzikantų, kurie šeštajame dešimtmetyje ją mėgo nešioti.

Dima: – Gnomas iš „Žiedų valdovo“. Žiauriai kietas. Įdomiau­ sia, kad jis galėjo pereiti tiek pat, kiek ir elfas. Ir jis sėdėjo ant aukso! Dar mane labai žavi Džekas Piratas.

Aivaras: – Pagrindinis herojus iš Filmo „300“ (akt. Gerardas Butleris – red. past.). Koks jis romus! Pavyzdžiui, išsiskiria su savo moterimi, bet nepasako, kad ją myli, ne, jis jai duoda kaž­ kokį pakabuką ir miršta. Ta meilė visada suvokiama, bet nie­ kad nepasakoma. Jis myli ir tą spartiečių būrį, bet nesako. Bet visi supranta. Jis vyras, tikras vyras.

Valdas: – Odisėjas. Kai buvo jaunas, buvo ambicingas, šūka­ liojo, turėjo daug nuotykių. Ir buvo prakeiktas. Išvyko be barz­ dos, o grįžo namo jau su. Su barzda bei patirtimi pas savo mo­ terį ir vaikus.

Tavo padėka, palinkėjimas savo barzdai

Valdas: – Aš laukiu, kol ji bus žila. Nesakau, kad tai turi įvyk­ ti kuo greičiau dėl mano gyvenimo būdo. Kalbu apie ateitį, nes manau, kad ji bus įspūdinga, ir tikrai manau, kad ji bus visada!

Tuo labiau kad manęs niekas neatsimena be barzdos, bet neat­ simena ir su barzda: kai paauginu ilgesnę, sako: „Ko čia su ta barzda vaikštai?“, o aš jau nuo šešiolikos metų su trumpesne ar ilgesne barzda esu.

Dima: – Aš noriu jai padėkoti, kad padeda būti savimi ir išsi­ skirti. Darbe ji yra daug kartų padėjusi, kai turiu tik kelis žo­ džius prisistatyti telefonu. Sakau: „Aš, Dima su barzda.“ O pa­ linkėti jai norėčiau, kad ji gyventų su manimi simbiozėje.

Aivaras: – Man ji padėjo atsikratyti to „baby face“. Esu gan pa­ trakęs, o sulig metais pokalbiai juk rimtėja. Jei dar ir veidas bus tuščias, tai kaip atrodysiu? Todėl noriu padėkoti barzdai už vy­ riškumą. O palinkėti norėčiau, kad ji labiau augtų nuo nosies iki smakro, nes man, pavyzdžiui, nepavyko užsiauginti furisto ūsų. Barzda, būk vešlesnė!

>> blizgė Ra­šė: Li­na Sa­bai­ty­tė Nuot­rau­kos: he­ro­jaus ar­chy­vo

So­cia­li­nė fo­tog­ra­fij­a įvai­riais lai­ko­tar­piais kal­bė­jo ir ne­šė ži­ nią – kar­tais su­si­mu­liuo­tą, kar­tais itin rea­lis­tiš­ką. Apie ko­kią gy­ve­ni­mo tik­ro­vę pa­sa­ko­ja jau­no­sios kar­tos lie­tu­vių so­cia­li­ nės fo­tog­ra­fi­jos kū­rė­jai? Apie tai kal­ba­mės su jau­nu kau­nie­ čiu fo­tog­ra­fu Do­na­tu Stan­ke­vi­čiu­mi. .................................... . ........... . ................... ........... ..... .

K

au­ne gy­ve­nan­čio ir ku­rian­čio fo­to­me­ni­nin­ko nuo­trau­ kos, fo­tog­ra­fi­jų cik­lai be­veik vi­sa­da tu­ri so­cia­li­nę po­ teks­tę. Jis vie­nas iš tų, ku­rie iš­drįs­ta su­si­rem­ti su kar­ tais ne­ma­lo­nia tik­ro­vės pu­se, ne­bi­jo ir apie ją pa­pa­sa­ko­ti ki­tiems: „So­cia­li­nė fo­tog­ra­fi­ja iš prin­ci­po yra tam tik­ra ži­ nu­tė pa­sau­liui. Kal­bi apie tai, kas tau rū­pi, dėl ko tau skau­da – kad ki­ti žmo­nės pa­ma­ty­tų ir gal kas nors im­tų ir pa­si­keis­tų. Tai­gi, šis me­ni­nės fo­tog­ra­fi­jos žan­ras yra pui­ ki ga­li­my­bė pa­ro­dy­ti ar iš­sa­ky­ti sa­vo po­zi­ci­ją.“

14 //

Skait­me­ni­nės fo­tog­ra­fi­jos era lei­do leng­vai į šią sri­tį įsi­lie­ ti bet kam, nes šios rūšies menas ta­po leng­vai priei­na­mas, daug kas da­ro­ma grei­to­jo mais­to res­to­ra­nų prin­ci­pu. Do­na­ tas ne­pa­si­duo­da to­kioms pa­gun­doms. Jo ma­ny­mu, vis­kam, kas tik­ra ir pro­fe­sio­na­lu, rei­kia lai­ko: „Kur­da­mas fo­tog­ra­fij­as so­cia­li­ne te­ma daž­niau­siai ne­puo­lu sta­čia gal­va, pir­miau­ sia iša­na­li­zuo­ju si­tua­ci­ją. Kar­tais va­žiuo­da­mas ap­lan­ky­ti ko­ kios bend­ruo­me­nės ne­pa­da­rau nė vie­no kad­ro, tie­siog ten pa­bū­nu, kol su­vo­kiu, ar iš vis to rei­kia ir ar tai vi­zua­liai kal­ bės. Taip iš lė­to gims­ta tam tik­ra dar­bų se­ri­ja. Ži­no­ma, bū­ na ir pa­vie­nių kad­rų, bet iš es­mės jie vis tiek su­gu­la į se­ri­ją, sa­vo­tiš­ką se­ką, nes tai ne kas ki­ta, kaip au­to­riaus po­žiū­ris į jį su­pan­čią ap­lin­ką.“

© 370

Spe­ku­liuo­ti ne­ga­li­ma Anot Do­na­to, šia­me žan­re spe­ku­lia­ci­jai tie­siog nė­ra vie­tos: „Ne­ga­li sis­te­min­gai rink­tis te­mų, ku­rios šiaip kam nors įdo­ mios. Ge­riau­siai nu­fo­tog­ra­fuo­si tik tai, ką tu pa­ts su­vo­ki, kas rū­pi. Ne­ga­li nu­va­žiuo­ti į se­ne­lių na­mus vien dėl to, kad tai

Tur­būt tai pir­mas at­ve­ jis Lie­tu­vo­ je, kai jau sa­vo gy­ve­ ni­mą gy­ ve­nan­tis pro­jek­tas trans­for­ ma­vo­si į so­ cia­li­nę rek­ la­mą.

bus skau­di ir įtai­gi te­ma. Tai da­ry­ta šim­ tus kar­tų. Jei­gu ne­tu­ri ko pa­pa­sa­ko­ti, tai neaiš­ku, ar ta­vęs ten iš vi­so rei­kia. Ma­ no ma­ny­mu, me­ne spor­ti­nio azar­to ne­ tu­rė­tų bū­ti.“ Kaip ir dau­ge­lio rū­šių me­nas, šio žan­ro fo­tog­ra­fi­ja nė­ra skir­ta ma­sėms, ji ski­ria­si nuo so­cia­li­nės do­ku­men­ti­kos ar spau­dos fo­tog­ra­fi­jos. O ir pa­ts kū­ ry­bi­nis pro­ce­sas tu­ri sa­vo su­bti­ly­bių. „Tai nė­ra tas žan­ras, kur tu­rė­tum įtik­ ti vi­siems. Ga­li bū­ti, kad tu kal­bi tik tam tik­rai au­di­to­ri­jai, siau­rai ka­te­go­ri­jai žmo­nių su ati­tin­ka­mu iš­si­la­vi­ni­mu, men­ ta­li­te­tu“, – įsi­ti­ki­nęs fo­tog­ra­fas.

Anks­čiau ar vė­liau, vie­no fo­tog­ra­fo dar­bai daž­niau­siai su­kren­ta į sa­vo­tiš­kas te­mų dė­žu­tes – iš to gims­ta fo­tog­ra­fi­jų se­ri­jos, me­džia­ga pa­ro­doms. „Kar­tais pa­si­ren­ku ga­na siau­rą te­mą, ku­rią pa­ dik­tuo­ja ko­kia nors si­tua­ci­ja ar pa­žin­tis.

Pa­vyz­džiui, cik­las „So­cia­li­nė at­skir­tis: be­dar­biai“ gi­mė per bend­ras kū­ry­bi­ nes dirb­tu­ves su bal­ta­ru­siais stu­den­tais.

Ta­da Lie­tu­vo­je bu­vo di­de­lis ne­dar­bas, taip pat tarp jau­nų žmo­nių. Nusp­ren­ džiau tai pa­vaiz­duo­ti. Da­bar ši pa­ro­ da trans­for­ma­vo­si – ša­lia se­nų nuo­trau­ kų pa­tei­kiu tų žmo­nių da­bar­tį, pa­ra­šau,

ką jie da­bar vei­kia (pa­vyz­džiui, kad yra emig­ra­vę). Taip se­ no­sios fo­tog­ra­fi­jos at­gi­mė, o ša­lia jų pa­si­ro­dė nau­jas kon­ teks­tas, pa­sa­ko­jan­tis apie emig­ra­ci­jos pro­ble­mą“, – kal­bė­ jo fo­tog­ra­fas.

Mies­tą at­sklei­džia spal­vo­mis Ku­riant so­cia­li­nę fo­tog­ra­fi­ją kar­tais rei­kia su­ge­bė­ti su­si­lie­ti su mi­nia, su mies­tu, tap­ti slap­tu ste­bė­to­ju, kri­ti­ku ir ver­tin­to­ju. Do­ na­to fo­tog­ra­fi­jų se­ri­jo­je „Wel­co­me In“ pa­grin­di­niu ob­jek­tu tam­pa mies­tas: „Ši se­ri­ja – tai dau­giau so­cia­li­niai pei­za­žai, kur ne­bū­ti­nai do­mi­nuo­ja žmo­gus. Mies­tų vaiz­duo­se kal­ba de­ ta­lės. Jo­se ma­to­ma be­pras­my­bė, leng­vi ir šmaikš­tūs su­gre­ti­ni­ mai. Yra daug bū­dų pa­pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją pa­si­tel­kiant fo­tog­ra­ fi­ją, o kri­ti­ka kar­tais su­tei­kia sa­vo­tiš­kos jė­gos tai pa­ste­bė­ti.“ Nors lie­tu­viš­ko­je so­cia­li­nę po­teks­tę tu­rin­čio­je fo­tog­ra­fi­jo­je esa­me pri­pra­tę ma­ty­ti dau­giau ne­spal­vo­tų vaiz­dų, vis dėl­to Do­na­to se­ri­jo­je „Wel­co­me In“, pa­sa­ko­jan­čio­je apie už­sie­ nio mies­tus, vaiz­dai at­si­ve­ria įvai­riau­sio­mis spal­vo­mis. Pa­sak jo, toks skir­tu­mas at­si­ran­da tie­siog dėl te­mų skir­tu­mo: „Mies­te spal­vos kal­ba. Nes­pal­vo­ta fo­tog­ra­fi­ja mies­tą su­ni­ve­liuo­tum.

Kai kal­ba­ma apie žmo­gų, as­me­ny­bę ar bend­ruo­me­nę, ga­li bū­ti ne­spal­vo­ta – taip at­ski­ria­mi es­mi­niai da­ly­kai.“ Vi­sai ne­se­niai Do­na­to fo­tog­ra­fi­jų cik­las „Nie­kie­no šuo“ (angl. – „No­bo­dy‘s dog“) pa­bi­ro po vi­są Kau­no mies­tą lau­ ko rek­la­mų sten­duo­se. Pa­sak fo­tog­ra­fo, tai ga­na nau­jas da­ ly­kas: „Tur­būt tai pir­mas at­ve­jis Lie­tu­vo­je, kai jau sa­vo gy­ve­ ni­mą gy­ve­nan­tis pro­jek­tas trans­for­ma­vo­si į so­cia­li­nę rek­la­mą.

Daž­niau­siai so­cia­li­nei rek­la­mai bū­na da­ro­mos spe­cia­lios fo­ to­se­si­jos.“

To­kios rek­la­mos mies­te tam­pa ne tik di­džiu­le eks­po­zi­ci­jų erd­ve fo­tog­ra­ fi­jos me­nui, bet sa­vo ne­ša­mą ži­nu­tę pa­sklei­džia ge­ro­kai pla­čiau: „So­cia­li­ ne rek­la­ma vir­tu­sio pro­jek­to „Nie­kie­no šuo“ te­ma nė­ra la­bai pa­trauk­li ar ma­ lo­ni, bet ji įtai­gi. Jo­je kal­ba­ma apie ver­ty­bes pla­čią­ja pra­sme – ne tik apie šu­nų prie­glau­dą ir ska­ti­ni­mą kiek­vie­ nam pa­siim­ti po šu­niu­ką. Kal­ba­ma apie sa­vi­nin­kiš­ku­mą, var­to­to­jiš­ku­mą, žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kius, at­sa­ko­ my­bę. Vi­siems ge­rai ži­no­ma fra­zė „Esi at­sa­kin­gas už tuos, ku­riuos pri­ si­jau­ki­ni“ (ci­ta­ta iš An­toi­ne de SaintExupé­ry kny­gos „Ma­ža­sis prin­cas“ – aut. pa­st.) iš prin­ci­po kal­ba apie mus pa­čius“.

Nuo žmo­nių iki šu­nų Pro­jek­to „Nie­kie­no šuo“ te­ma fo­tog­ra­ fą su­ra­do pa­ti – Do­na­tas ša­lia sa­vo na­mų ra­do ka­ly­tę su še­šiais ką tik gi­ mu­siais šu­niu­kais: „Taip su­si­dū­riau su be­glo­bių šu­nų kas­die­ny­be, daž­nai lan­ kiau­si prie­glau­do­je, pra­dė­jau vi­sai ki­ taip ma­ty­ti ten gy­ve­nan­čius gy­vū­nus.

Sup­ra­tau, kad vi­sa tai la­bai stip­riai su­si­ję su žmo­nė­mis, tad ir sa­vo nuo­

So­cia­li­nė fo­ tog­ra­fi­ja iš prin­ci­po yra tam tik­ ra ži­nu­tė pa­ sau­liui. Kal­ bi apie tai, kas tau rū­ pi, dėl ko tau skau­da – kad ki­ti žmo­ nės pa­ma­ty­ tų ir gal kas nors im­tų ir pa­si­keis­tų.

trau­ko­mis kal­bu gal net la­biau apie žmo­nes nei apie šu­nis.“ Bū­tent dėl šios prie­žas­ties se­ri­jo­je „Nie­kie­no šuo“ Do­na­tas be­glo­bius šu­nis pa­mė­gi­no su­ta­pa­ tin­ti su žmo­nė­mis: „Ne­bu­vo leng­va, bet, ma­nau, pa­vy­ko. Šuo čia vaiz­duo­ja­mas kaip ka­li­nys, ku­ris ne­ži­no, ką pa­da­rė ir ko­dėl jį vi­si pa­mir­šo.“ Skur­das ar skaus­mas so­cia­li­nė­je fo­tog­ra­fi­jo­je nė­ra vie­nin­te­lis aki­ra­čio lau­kas, jo­je pra­kal­bi­na­ma ir pra­ban­ga. Čia pra­ver­čia šioks toks sar­kaz­mas, kri­ti­ka, ki­čo su­vo­ki­mas. „Ne­ma­žai pra­ban­gos kon­ teks­to yra se­ri­jo­je „Wel­co­me In“, kur ro­dau žmo­ nes, ku­rie tu­ri ga­li­my­bių, bet ne­tu­ri sko­nio. Ži­no­ ma, vis­kas pa­sa­ky­ta per ma­no pa­ties pri­zmę ir yra la­bai su­bjek­ty­vu“, – kal­ba me­ni­nin­kas.

O kaip ša­lia už­sie­nio so­cia­li­nės fo­tog­ra­fi­jos au­ to­rių at­ro­do mū­siš­kiai, klau­siu fo­tog­ra­fo. Do­na­to ma­ny­mu, už­sie­ny­je šis žan­ras įvai­res­nis nei Lie­ tu­vo­je: „Mū­sų žmo­nių pa­tir­tis ki­to­kia. Se­niau gy­ ve­nę prie­spau­do­je, iki šiol leng­viau su­pran­ta­me da­ly­kus, ku­rie pa­teik­ti per ne­ga­ty­vu­mo pri­zmę.

Ki­to­se ša­ly­se šis žan­ras įvai­res­nis. Esu ma­tęs fo­ tog­ra­fij­ų se­ri­jas, ku­rio­se vaiz­duo­ja­mi ir aukš­čiau­ si so­cia­li­niai sluoks­niai, ir tai ne ­ma­žiau įtrau­ kia, nei jau ma­no mi­nė­ta ne­spal­vo­ta ken­čian­čio žmo­gaus kas­die­ny­bė. Tik­riau­siai čia tai­syk­lių nė­ ra. Svar­biau­sia yra no­ras įdo­miai pa­pa­sa­ko­ti tai, ką jau­ti pa­ts. Ne­ga­ty­vu tai ar po­zi­ty­vu – gal ne taip svar­bu.“

Ka žk­ si­v de a­da sis a­d b­ iu ta ra “ v in­ ę t­av­ rp „B l­ys­t is d ne o k 200 ga ra­v ės ar ­sup e­tur­ 4va ­lu­t o“ to­p bu r­an i va ųjų i či k­ a i­na ap uos­ v­ o t­am ­ ik­ i r 2 či as d ­rą d i įg ­do­v e, k kar u ­nai 00 ai id­ ri­so a­n ai ­tu i „Ar au 6-ų po ui, n­ a žė , o­j „G r s k­t kš jų j i o e ni ai l“ v pr s. ­jus kad i­mu ra kyn­ i­nių t­ai , k u a at ar ad­ Kur­ pa „ o­s v­ e ė Bi e, l“ pi bež­ žk­ e i pa š­ v d­ u ė­j į l ­ e x l o en d a i­d l s­ d d rm ­ ­tę ir r ren i­ką žia “ a vie au ąs­ žio ­tom ­ aul­ r at­ s ž ­ i n ­ ja as gt­i mą ge „B m V ė g ias ių s g io r “ u o r pe pra sav­ st­ę, r­iau od il­ni i­tar­ vie­t va i­tar­ ­ko v ­ o a a rd­ a nk d­ ė o v d s­ i ė­j ­m sce i t­ą j­o a er­i u a au us b s p s Ju u, n­ o k ­ a j­į k s, n­ n s gi su­k a­rė ę i tv­ e­j “ k a­rų s­ ku gt­i ai pa ­ ­ m „ r n­ t­a tis. ­lius rin u tr lu­bu lan ­tin­ i ės Oa uo K d­ i Te , p k­ ę is k ­ ­ o a­ en­ ­s y­t j ­s b­ a į. e­s k­ ri hi­tu iem e p o­ja e i­su kš e m s s ­ka ­tij­o gr pa r vi s lig ju oj­a t­in­k ­są šio os ­raš an­ l, „Li­v ­ ne e s­ e r­ ­

>> muzika

V

Pe ri n ro m ­k ro ­k e e ­ ­ t ­lo en a i ­

je

Ra­šė: Ka­ro­lis Vyš­niaus­kas Nuot­rau­kos: Ri­tos Pui­do­kai­tės, Jo­ri­gės Kuz­mai­tės ir „Li­ver­pool“ ar­chy­vo

a­ka­rė­liai ir dar­bas dvie­se bu­vo tik pra­džia. Nuo pat 2007-ųjų pa­va­sa­rio, kai bu­vo su­reng­tas pir­ma­sis „Li­ ver­pool Par­ty“, iš vi­so prie ju­dė­ji­mo or­ga­ni­za­vi­mo pri­si­jun­gė ma­žiau­siai 25 žmo­nės (ome­ny­je tu­riu tik or­ga­ ni­za­to­rius). Šian­dien or­ga­ni­zuo­jan­čių veik­lą – nuo 10 iki 15, ne­ly­gu, kaip skai­čiuo­si. Jie vi­si kar­tu su­ren­gė per 60 įvai­rių ren­gi­nių Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je, Šiau­liuo­se.

Ro­ko­te­kos, vie­tos gru­pių kon­cer­tai „Li­ver­pool Li­ve“, akus­ti­ nės mu­zi­kos mi­ni­fes­ti­va­liai „Li­ver­pool Li­ve Camp“, be­ne vie­ nin­te­lė ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos mu­zi­kos is­to­ri­jo­je ro­ko kon­fe­ ren­ci­ja, laik­raš­tis – vi­sa tai yra „Li­ver­pool“ ko­man­dos dar­bo vai­siai.

Sa­vo pro­pa­guo­ja­mą mu­zi­ką jie api­brė­žia kaip in­die, al­ ter­na­ti­ve, rock, brit­pop. Tai itin pla­tūs rė­mai, su­tei­kian­tys ne­ daug aiš­ku­mo, bet nuė­jęs į „Li­ver­pool Par­ty“ grei­tai su­pran­ ti, kas bū­tent tu­ri­ma ome­ny­je. „Kings of Leon“, „Coldp­lay“, „The Stro­kes“, „Franz Fer­di­nand“, „The Kil­lers“ ir be­ga­lė ki­ tų – vi­sų jų įra­šams už­ten­ka vie­tos iki pa­ry­čių kas­kart už­si­ tę­sian­čiuo­se šo­kiuo­se. Ša­ly­je, kur ro­kas vis dar daž­nai su­ vo­kia­mas kaip AC/DC ar ki­tų tė­vų gru­pių mu­zi­ka, gro­ja­ma pur­vi­nų il­gap­lau­kių odi­nė­mis kel­nė­mis, „Li­ver­pool“ veik­la pri­ lygs­ta švie­tė­jiš­kai mi­si­jai.

16 // © 370

Sub­ti­lus bri­tiš­ku­mas Mi­nė­ti ba­rų lan­ky­to­jai – „Li­ver­pool“ „tė­ve­liai“ Lau­ry­nas ir Eval­ das. Gy­vai pa­si­kal­bė­ti pa­vy­ko tik su vie­nu iš jų – Lau­ry­nu, nes apie Eval­do ke­lio­nes ga­li­ma pa­reng­ti at­ski­rą straips­nį. Šiuo me­tu jis ar­ba Švei­ca­ri­jo­je, ar­ba Bel­gi­jo­je, ar­ba JAV rū­ pi­na­si tarp­tau­ti­nių bend­ro­vių kom­piu­te­rių sis­te­mo­mis ir fo­ne grei­čiau­siai klau­so nau­jo „The Hi­ves“ al­bu­mo. Bet esant svar­ biam rei­ka­lui – o už „Li­ver­pool“ ren­gi­nius nie­ko nė­ra svar­ biau – jis sė­da į lėk­tu­vą ir ke­liau­ja na­mo. Jei ky­la ne­nu­ma­ty­ tų kliū­čių, pa­vyz­džiui, dėl ug­ni­kal­nio Is­lan­di­jo­je iš­si­ver­ži­mo at­šau­kia­mas skry­dis, Eval­das sė­da į trau­ki­nį ir per po­rą die­ nų grį­žęs iš Ciu­ri­cho jau žen­gia Vil­niu­mi. Drau­gai, šo­kiai, „Oa­sis“ džiaugs­mo him­nas „Don‘t Look Back in An­ger“ va­ ka­rė­lio pa­bai­gai – ir vėl at­gal į dar­bą.

Su Lau­ry­nu su­si­tin­ka­me vie­na­me sos­ti­nės res­to­ra­nų, ry­te, pra­bė­gus ke­lioms die­noms po „Li­ver­pool“ penk­to­jo gim­ta­die­ nio šven­tės „Lof­te“. Ta­da ju­dė­ji­mo na­rius svei­ki­no ir po tri­jų dai­nų pro­gra­mą at­li­ko net aš­tuo­nios vie­tos gru­pės, dau­gu­mos jų kū­ri­niai įtrauk­ti į pir­mą­ją „Li­ver­pool“ kom­pak­ti­nę plokš­te­lę, pa­si­ro­džiu­sią praė­ju­sį mė­ne­sį.

Pa­da­vė­jai pa­klau­sus, ko­kių pus­ry­čių – ang­liš­kų, ame­ri­kie­tiš­ kų ar lie­tu­viš­kų – pa­šne­ko­vas no­rė­tų, jis ne­dve­jo­jo: ang­liš­kų.

Vis­kas, kas su­si­ję su „Li­ver­pool“, pra­de­dant ju­dė­ji­mo pa­va­ di­ni­mu, bai­giant aist­ra fut­bo­lui, yra ar­ti­ma Jung­ti­nei Ka­ra­lys­ tei ir ypač „The Beat­les“ gim­ti­nei Li­ver­pu­liui. „Kai dar prieš vis­ką pra­dė­da­mi su Eval­du nu­vy­ko­me į Li­ver­ pu­lį, ap­lan­kė­me pa­grin­di­nes mu­zi­kos vie­tas, tarp jų ir „The Ca­vern Club“ – klu­bą, ku­ria­me bit­lai gro­jo apie 200 kar­ tų. Be­si­dai­ry­da­mas ant vie­nų du­rų pa­ma­čiau už­ra­šą: LI­VER­ POOL. Pa­ro­džiau Eval­dui ir pa­sa­kiau: „Štai taip mes pa­ va­din­sim tą da­ly­ką, apie ku­rį gal­vo­jo­me.“ Jis pri­ta­rė. Dar ne­ži­no­jo­me, kaip vi­sa tai at­ro­dys, bet jau ži­no­jo­me, kaip va­din­sis“, – pri­si­me­na Lau­ry­nas.

Užau­gi­no vie­tos gru­pes Ką jie iš tik­rų­jų da­ro, pa­tys „Li­ver­pool“ na­riai su­for­mu­la­vo tik per­nai. Nu­si­pie­ šė na­me­lį su mi­si­ja, vi­zi­ja ir tiks­lais ir jo pa­ma­tuo­se pa­ra­šė: „At­vi­ras bend­ra­ min­čių ju­dė­ji­mas, rea­li­zuo­jan­tis in­die, rock, al­ter­na­ti­ve, brit­pop mu­zi­kos idė­ jas bei pa­lai­kan­tis at­li­kė­jų ir klau­sy­to­jų ini­cia­ty­vas.“ „Apsk­ri­tai vis­kas su­si­ve­da į du da­ly­ kus: mu­zi­ką ir drau­gus. Tai yra pa­grin­ das, ant ku­rio vi­sa mū­sų veik­la pa­sta­ty­ ta“, – pa­ti­ki­na Lau­ry­nas.

Nie­kam iš „Li­ver­pool“ or­ga­ni­za­to­rių ši veik­la nė­ra pa­grin­di­nė. Tarp jų ap­ stu nie­ko bend­ra su mu­zi­ka ne­tu­rin­čio­se dar­bo­vie­tė­se die­nas lei­džian­čių žmo­ nių. Bio­lo­gi­jos la­bo­ra­to­ri­ja, vals­ty­bės tar­ny­ba, fut­bo­lo fe­de­ra­ci­ja, ne­tgi „Ka­ ta­li­kų pa­sau­lio“ lei­dyk­la – „Li­ver­pool“ or­ga­ni­za­to­riai iš­si­bars­tę keis­čiau­sio­se ter­pė­se. Ta­čiau vi­siems jiems rei­kia do­ zės ro­ken­ro­lo, kad ju­dė­tų į prie­kį. „Ši veik­la yra va­rik­lis, kom­pen­suo­jan­ tis vi­są for­ma­lų, sau­są dar­bą ki­to­se sri­ ty­se. Ži­no­ma, ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mas ati­ma daug lai­ko ir jė­gų. Per pa­čius ren­gi­nius or­ga­ni­za­ci­niu po­žiū­riu bū­na tik­ra mės­ma­lė. Bet ta­da su­sto­ji, ap­si­dai­ rai, gir­di skam­bant pa­tin­kan­čią dai­ną, ma­tai žmo­nes, my­lin­čius tą mu­zi­ką. Ta­ da su­pran­ti, kad tai rei­ka­lin­ga“, – nea­ be­jo­ja prie po­kal­bio pri­si­jun­gu­si ki­ta „li­ ver­pu­lie­tė“ Ka­mi­lė.

Kad to­kia veik­la rei­ka­lin­ga, ro­do ne tik gau­siai ren­gi­nius lan­kan­ti pub­li­ka, ku­riai tai be­ne vie­nin­te­lis šan­sas Lie­tu­ vo­je pa­šok­ti pa­gal rink­ti­nę ro­ko mu­zi­ ką, bet ir mu­zi­kan­tai. Nors dau­gu­ma va­ka­rė­liuo­se skam­ban­čių dai­nų yra už­ sie­nio he­ro­jų, „Li­ver­pool“ in­dė­lis į Lie­tu­ vos ro­ko sce­nos rai­dą yra ženk­lus. „Co­

lours of Bubb­les“, „Gar­ba­no­tas bo­ sis­tas“, „Wit­hout Let­ ters“, „Dee­per Up­per“ ir dau­ge­lis ki­tų – be­veik vi­soms jau pa­ki­lu­sioms ar dar pa­kil­sian­ čioms Lie­tu­vos in­die gru­pėms „Li­ver­ pool“ yra ta­pę na­mais. Čia vi­si or­ga­ni­za­to­riai – drau­gai, dau­gu­ma klau­sy­to­jų – neat­si­tik­ti­niai.

Pra­ša­lai­čių vis dar pa­si­tai­ko, ta­čiau per il­gus veik­los me­tus pub­li­ka iš­si­kris­ ta­li­za­vo. Da­bar va­ka­rė­lių lan­ky­to­jų ne­ bė­ra tiek daug kaip pra­džio­je, kai į tuo me­tu di­džiau­sią sos­ti­nės klu­bą „Ha­va­ na So­cial Club“ ne­tilp­da­vo vi­si no­rin­ tys, ta­čiau šian­dien į „Li­ver­pool“ ren­gi­ nius atei­na tie, ku­riems ši mu­zi­ka tik­rai rū­pi. Vie­tos gru­pėms tai pui­kiau­sia ter­ pė su­ras­ti klau­sy­to­jų. „La­bai sma­gu ma­ty­ti, kaip gru­pės užau­go. At­si­me­nu, kai or­ga­ni­za­vo­me pa­tį pir­mą­jį kon­cer­tą, il­gai gal­vo­jo­me, ką pa­kvies­ti gro­ti. O da­bar tu­ri­me il­ gą są­ra­šą gru­pių, te­rei­kia at­si­rink­ti tas, ku­rios ne­tu­ri tą sa­vait­ga­lį kon­cer­tų“, – apie po­ky­čius kal­ba prie dis­ku­si­jos pri­ si­jun­gu­si Si­mo­na, ku­ri „Li­ver­pool“ veik­ lo­je da­ly­vau­ja jau ket­vir­tus me­tus.

Neat­lai­kė 5 kom­piu­te­riai Be­ne pa­grin­di­nė ri­zi­ka, ga­lin­ti su­truk­ dy­ti to­les­nę „Li­ver­pool“ veik­lą, – mo­ no­to­ni­ja. Lie­tu­vo­je nau­jos in­die gru­pės ne­gims­ta taip grei­tai, kad kas mė­ne­sį ga­lė­tum su­kvies­ti tris dar ne­gir­dė­tas į kon­cer­tą. Dau­gu­ma kul­ti­nių žan­ro dai­ nų jau su­kur­tos, nau­jos pa­mėgs­ta­mos sun­kiai, jų ne tiek daug ir yra – vi­sa­

Kai mes vis­ ką pra­dė­jo­ me 2007 m., da­lis žmo­ nių ne­ga­lė­ jo įei­ti į klu­ bą, nes dar bu­vo ne­ pil­na­me­ čiai. Da­bar jiems per 20 ir jie pa­kei­ čia tuos, ku­ rie jau su­kū­ rė šei­mas ir ne­bė­ra to­kie ak­ty­vūs.

me pa­sau­ly­je jau ku­rį lai­ką at­vi­ rai kal­ba­ma apie ro­ko kri­zę. „Li­ver­pool“ na­riai į tai žiū­ri ra­miai. „Ro­ko klau­sy­to­jų ni­ša tik­rai yra. Ne­ži­nau, ko­kio dy­džio, bet yra. Ir ji iš­liks, nes au­di­to­ ri­ja nuo­lat at­si­nau­ji­na. Kai mes vis­ką pra­dė­jo­ me 2007 m., da­lis žmo­nių net ne­ga­lė­da­vo atei­ ti į klu­bą, nes dar bu­vo ne­pil­na­me­čiai. Da­bar jiems per 20 ir jie pa­kei­čia tuos, ku­rie jau su­kū­rė šei­mas ir ne­ bė­ra to­kie ak­ty­vūs, – įsi­ti­ki­nęs Lau­ry­nas. – O kal­bant apie mus pa­čius, tai sten­gia­mės ge­ne­ruo­ti nau­jas idė­jas, kad pa­ tiems ne­bū­tų nuo­bo­du.“ Da­bar di­džio­sios idė­jos yra dvi. Pir­mo­ji – jau ke­le­rius me­ tus bran­di­na­ma, bet dėl lai­ko sto­kos kol kas neį­gy­ven­din­ta sva­jo­nė – „Li­ver­pool“ var­du pa­va­din­tas ba­ras Vil­niu­je. Ant­ro­ ji – „Li­ver­pool“ gi­ta­rų mo­kyk­la. „Da­bar mes pa­de­da­me mu­ zi­kan­tams, ku­rie jau užau­gę. Bet juk ga­lė­tu­me au­gin­ti nau­ją kar­tą. No­ri­me, kad bū­tų kuo dau­giau vai­kų, gro­jan­čių gi­ta­ ro­mis“, – šyp­so­si Lau­ry­nas.

Jis pa­ts ne­gro­ja gi­ta­ra ir ne­tgi ne­lai­ko sa­vęs di­džė­ju­mi. Juo­ du su Eval­du vi­so la­bo yra žmo­nės, va­ka­rė­liuo­se įjun­gian­tys tin­ka­mą dai­ną tin­ka­mu me­tu sa­vo ne­šio­ja­muo­siuo­se kom­piu­ te­riuo­se. Pa­lin­ku­sius prie kom­piu­te­rių ne­re­tai ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir ki­tus ju­dė­ji­mo na­rius ar jų drau­gus – vi­sa „Li­ver­pool“ veik­la grin­džia­ma at­vi­ru­mu. Čia nė­ra hie­rar­chi­nės struk­tū­ros, va­dų ir pa­val­di­nių. Kiek­vie­nas ga­li bet ka­da pri­si­jung­ti prie ko­man­ dos ir bet ka­da išei­ti. Lau­ry­nas su Eval­du jau pa­tys ruo­šia­si per­duo­ti „Li­ver­pool Par­ty“ vai­rą į nau­jas ran­kas. Po­ten­cia­lių di­džė­jų paieš­kos vyks­ta cent­ri­nių va­ka­rė­lių ma­žes­niuo­se bro­ liuo­se – „Li­ver­pool Labs“. Kiek­vie­nas be­si­do­min­tis „Li­ver­pool“ pro­pa­guo­ja­ma mu­zi­ka ir tu­rin­tis ką pa­siū­ly­ti ga­li pra­neš­ti apie sa­vo eg­zis­ta­vi­mą, atei­ti su dvie­jų va­lan­dų dai­nų se­tu ir pri­ sta­ty­ti jį „Ca­fe de Pa­ri“ sve­čiams – rei­kia tik sek­ti in­for­ma­ci­ ją ir ne­pra­leis­ti ar­ti­miau­sio „Labs“ ren­gi­nio.

Tik, kaip juo­kau­ja pa­tys or­ga­ni­za­to­riai, bū­ki­te nu­si­tei­kę blo­ giau­siam: lap­to­pai lūž­ta. Juos ar­ba ap­lie­ja alu­mi, ar­ba nu­ me­ta, ar­ba jie tie­siog per­de­ga. Per vi­są „Li­ver­pool“ is­to­ri­ją to­kių a. a. kom­piu­te­rių – bent pen­ki.

Be „Labs“, ar­ti­miau­siuo­se „Li­ver­pool“ pla­nuo­se – sa­vo var­ di­nės sce­nos koor­di­na­vi­mas fes­ti­va­ly­je „Lof­tas Fest‘12“ (bir­že­ lio 22–24 d.) ir tre­čio­ji akus­ti­nių gi­ta­rų sto­vyk­la „Li­ve Camp“

(lie­pos 13–15 d.), vyks­tan­ti 30 km nuo Vil­niaus, Bra­žuo­lės sto­vyk­la­vie­tė­je. „Vi­sa „Li­ver­pool“ veik­la vyk­do­ma pa­si­tel­kiant vi­zi­ją, kad in­die, al­ter­na­ti­ve, rock, brit­pop mu­zi­kos kul­tū­ra Lie­tu­vo­je bū­tų įsi­tvir­ti­nu­si ir tin­ka­mai iš­plė­to­ta, o „Li­ver­pool“ bū­ tų ge­riau­siai at­pa­žįs­ta­ma šios mu­zi­kos kryp­ties vys­ ty­to­ja“, – na­mu­ką vėl ro­do Lau­ry­nas. Prie pir­mo­sios da­lies dar yra ką pa­dir­bė­ti, bet dėl ant­ro­sios „Li­ver­pool“ na­riai ga­li jaus­tis ra­mūs – la­biau prie šios mu­zi­kos vys­ty­mo Lie­tu­vo­je ne­pri­si­de­da nie­kas.

ACIU TAU

ISLANDIJA TAKK, ISLAND ATEIK PASAKYTI AČIŪ ISLANDIJAI, KURI PIRMOJI PASAULYJE PRIPAŽINO ATKURTOS LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ !

Padėkos Islandijai šventė Islandijos gatvėje ir baruose jau birželio 16-17 dienomis, Vilniuje.

Vi­sa in­for­ma­ci­ja apie „Li­ver­pool“ veik­lą – www.li­ver­pool.lt

Projekto globėjas:

Idėja ir įgyvendinimas:

EMBASSY OF ICELAND

Pilietinė komunikacija

Pagrindinis rėmėjas:

Informaciniai rėmėjai:

Rėmėjai:

>> išklotinė

koncertai

Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė ir Ka­ro­lis Vyš­niaus­kas Nuot­rau­kos: or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo

DE­NIS JO­NE­SAS IR PAU­LIUS KIL­BAUS­KAS BIR­ŽE­LIO 14 D. „RY­ŠIŲ KIE­ME­LIS 837“ (Kau­ne, Ro­tu­šės a. 20) BIR­ŽE­LIO 15 D. „VA­SA­ROS TE­RA­SA“ (Vil­niu­je, Vil­niaus g. 39) Mu­zi­kos su­megz­ta drau­gys­tė tę­sia­si. Pa­va­sa­rį į Vil­nių už­su­kęs De­nis Jo­ne­sas neap­len­kė ir se­no bi­čiu­lio Pau­liaus Kil­baus­ko stu­di­jos, o da­bar – jau ket­vir­tą­ kart – at­vyks­ta tam, kad bend­rą kū­ry­bos ir dar­bo erd­vę tan­de­mas įsi­reng­tų tie­ siog sce­no­je.

Jau­kus elekt­roa­kus­ti­nis eks­pe­ri­men­tas Vil­niu­je ir Kau­ne vyks vi­siš­kai imp­ro­vi­zuo­tai, be išanks­ti­nio dvie­jų mu­zi­kan­tų su­si­ta­ri­mo ar pa­si­ta­ri­mo. Be­je, tu­ri­me staig­me­ną ir sa­vo skai­ty­to­jams – due­to mu­zi­ką jie ga­lės pa­gar­din­ti ir spe­cia­liu „37O“ kok­tei­liu, ku­rį ga­li­ma ras­ti tiek „Ry­šių kie­me­lio 837“, tiek „Va­sa­ros te­ra­sos“ val­gia­raš­čiuo­se.

D.Jo­ne­sas – atei­ties folk mu­zi­kos, kaip tai įvar­di­jo vie­nas kri­ti­kas, kū­rė­jas iš Di­ džio­sios Bri­ta­ni­jos. Lie­tu­vo­je pir­mą­kart lan­kę­sis kaip fes­ti­va­lio „One Man Band“ da­ly­vis, sa­va­moks­lis mu­zi­kan­tas akus­ti­nės gi­ta­ros gar­sus trans­for­muo­ja į elekt­ro­ni­

nį mies­to mu­zi­kos ta­ke­liu ga­lin­tį bū­ti gar­sų miš­ką. Jo ko­le­ga, taip pat jo­kių pro­fe­si­nių moks­lų ne­bai­gęs, P.Kil­baus­kas į Lie­tu­vos mu­zi­kos is­to­ri­ją jau įra­šy­ tas už „Emp­ti“, „Dub­li­ca­te“, „Over­to­ne“, „Ban­go Col­lec­ti­ve“ pro­jek­tus ir ne­ sus­kai­čiuo­ja­mą skaičių me­lo­di­jų, kas­dien gims­tan­čių vie­no­je sos­ti­nės Nau­ ja­mies­čio pa­sto­gių.

Dar vie­nas da­ly­kas, jun­gian­tis Pau­lių ir De­nį, – tai, kad Vil­nius ir gim­ta­ sis sve­čio Li­ver­pu­lis yra bu­vę Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė­mis. Ką ga­li ži­no­ti, gal dvie­jų kū­rė­jų su­si­ti­ki­mas po bir­že­lio dan­gu­mi taps tarp­tau­ti­nio mas­to mu­zi­ki­ nio pro­jek­to apie tai, kas įvai­riuo­se mies­tuo­se li­ko po kul­tū­ros sos­ti­nės me­ tų, pra­džia?

Kon­cer­tai Vil­niu­je ir Kau­ne – ne vie­nin­te­lė pro­ga du me­ni­nin­kus iš­girs­ti vie­ no­je sce­no­je. D.Jo­ne­sas ir P.Kil­baus­kas vė­liau ke­liaus į fes­ti­va­lį „Sū­py­nės“.

Taip pat jau su­pla­nuo­ti bend­ri va­ka­rai gar­so įra­šų stu­di­jo­je, ta­ria­ma­si dėl kon­cer­tų už­sie­nio ša­ly­se.

MA­RI­LYN MAN­SON BIR­ŽE­LIO 12 D.

KON­CER­TŲ SE­RI­JA „JACK DANIEL’S STU­DIO NO.7“

BIR­ŽE­LIO 16 D. MAR­KAS PA­LU­BEN­KA BIR­ŽE­LIO 26 D. „GAR­BA­NO­TAS BO­SIS­TAS“ LIE­POS 3 D. „REED NO BRASS“ VIE­NUO­LY­NO KIE­MAS (Vil­niu­je, Tra­kų g. 9 / 1)

18 // © 370

Kul­ti­nio vis­kio gar­bei pa­va­din­to­je ne­mo­ka­mų kon­cer­tų se­ri­jo­je pa­si­ro­dys be­ne ge­ riau­si sep­ty­ni ša­lies in­die sce­nos ko­lek­ty­vai ir at­li­kė­jai. Pris­ta­to­me tuos, ku­rie kon­ cer­tuos bir­že­lį ir lie­pos pra­džio­je, su li­ku­siais su­pa­žin­din­si­me ki­tuo­se nu­me­riuo­se.

Vos per dau­giau nei me­tus trun­kan­čią so­lo kar­je­rą Mar­kas Pa­lu­ben­ka nu­vei­kė dau­giau nei dau­gu­ma Lie­tu­vos mu­zi­kan­tų per vi­są gy­ve­ni­mą. Meist­riš­kai akus­ti­nę gi­ta­rą val­dan­tis ir jos skam­be­sį „Mac­boo­ko“ gar­sais sai­kin­gai pa­gar­di­nan­tis Pi­lai­ tės vai­ki­nas jau yra kon­cer­ta­vęs Mask­vo­je ir Sankt Pe­ter­bur­ge, at­sto­va­vęs Lie­tu­vai Ta­li­no mu­zi­kos sa­vai­tė­je, o šią va­sa­rą gros di­džiau­sia­me Bal­ti­jos ša­ly­se mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je „Po­si­ti­vus“. Mar­ko de­biu­ti­nis al­bu­mas „no fun in 101“ avan­su va­di­na­ mas vie­nu ge­riau­sių Lie­tu­vos įra­šų 2012-ai­siais, o pa­ts mu­zi­kan­tas – ana­lo­gų ša­ lies mu­zi­kos is­to­ri­jo­je ne­tu­rin­čia as­me­ny­be. O jam dar tik 23-eji! „Gar­ba­no­to bo­sis­to“ na­riai užau­gę čia pat, XXI a. Vil­niu­je, bet gro­ja taip, tar­si bū­tų ką tik at­ke­lia­vę iš 7-ojo de­šimt­me­čio pa­bai­gos, kai pa­sau­lis klau­sė Ji­mi Hend­ ri­xo, „Led Zep­pe­lin“, au­gi­no ka­sas ir kro­vė­si la­ga­mi­nus į Vuds­to­ką. Ne­pai­sant mu­ zi­kos spe­ci­fiš­ku­mo, „Li­ver­pool“ bend­ruo­me­nės at­ras­tas ir pro­jek­to „Vil­nius Tem­pe­ ra­tu­re“ ko­man­dos užau­gin­tas „Gar­ba­no­to bo­sis­tas“ ta­po vie­na la­biau­siai pub­li­kos my­li­mų ir ge­riau­siai gy­vai gro­jan­čių jau­nų ša­lies gru­pių.

Tik praė­ju­siais me­tais su­si­bū­ru­sią ko­man­dą „Reed No Brass“ ir­gi ga­li­ma drą­ siai va­din­ti lie­tu­viš­kos al­ter­na­ty­vio­sios sce­nos at­ra­di­mu. Sa­vo sti­lių jie pa­tys įvar­di­ ja kaip in­die / pump, o įkvė­pė­jais va­di­na to­kias gru­pes kaip „Cold War Kids“, „Lo­cal Na­ti­ves“, „Fleet Fo­xes“, „Coldp­lay“. Vai­ki­nai da­ly­va­vo to­kiuo­se ren­gi­niuo­ se kaip „Prav­da nau­jo­kų ap­do­va­no­ji­mai 2011“, T.Ė.T.Ė., ta­čiau be­ne ge­riau­siai pa­si­ro­dė per ne­se­niai vy­ku­sią Gat­vės mu­zi­kos die­ną. Prie „Soul Box“ gro­jęs ko­ lek­ty­vas žiū­ro­vų nuo sce­nos bu­vo pa­ly­dė­tas pra­šy­mais pa­kar­to­ti.

„ŽAL­GI­RIO“ ARE­NO­JE (Kau­ne, Ka­ra­liaus Min­dau­go pr. 50)

Kai 2003m. pir­mą kar­tą Mar­lyn Man­son vie­šė­ da­mas Lie­tu­vo­je ne­pa­si­di­džia­vo ir su­ren­gė spau­ dos kon­fe­ren­ci­ją, pa­ti­kė­ki­te, sė­dė­ti su juo vie­no­ je erd­vė­je jau­ku ne­bu­vo. Ne man vie­nai. Tas jo gri­mas net ir iš ar­ti at­ro­do la­bai rea­lis­tiš­kai ir ge­ ro­kai bau­gi­na, to­dėl žiū­rė­ti jam į akis vi­sai ne­si­ no­ri, nors ir la­bai smal­su. Pa­me­nu, su ko­le­go­mis žur­na­lis­tais dar pa­juo­ka­vo­me, kad ne­no­rė­tu­me su­tik­ti jo nak­tį tam­sia­me skers­gat­vy­je.

Bu­vęs mu­zi­kos žur­na­lis­tas Bria­nas War­ne­ris (to­ kia tik­ro­ji dai­ni­nin­ko pa­var­dė) svar­biau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo vaid­me­nį vai­di­na nuo 1989 m. Monst­ ras, pa­bai­sa, sek­so ma­nia­kas, sa­ta­nis­tas – kaip tik jo ne­va­di­na. Kai ku­rie ne­tgi ti­ki, kad jis toks iš tie­sų ir yra (net mū­siš­kis ku­ni­gas As­ti­jus Kun­gys prieš pir­mą­jį pa­si­ro­dy­mą Lie­tu­vo­je ra­gi­no ei­ti į kon­cer­tą). Vis dėl­to reiš­ki­nys, ku­rio pa­va­di­ni­mas „Ma­ri­lyn Man­son“, tė­ra tik vy­kęs (ir pel­ną ne­šan­ tis) fan­tas­ma­go­riš­kas spek­tak­lis, ku­rio pa­grin­di­ nis re­ži­sie­rius – jau mi­nė­tas B.War­ne­ris. Tad jei­ gu esa­te suau­gę, bet vis dar ti­ki­te pa­sa­ko­mis, šis kon­cer­tas kaip tik jums.

Nau­ja­sis tu­ras „Hey Cruel World...Tour“ yra jau 13-asis per Ma­ri­lyn Man­so­no ir jo gru­pės is­to­ri­ją. Šį­syk kon­cer­tai skir­ti nau­ja­jam al­bu­mui „Born Vil­lain“ („Gi­męs niek­šu“ – angl.) rek­la­muo­ ti. Apie šį al­bu­mą galite paskaityti 22 psl., to­ dėl ne­be­si­kar­to­si­me. Kon­cer­to ren­gė­jai iš bend­ ro­vės BDG ti­ki­na, kad skam­bės ir to­kie hi­tai kaip „Sweet Dreams (Are Ma­de of This)“, „The Beau­ ti­ful Peop­le“, „The Do­pe Show“, „Rock Is Dead“, „Dis­po­sab­le Teens“, „mOBS­CE­NE“ ar „Per­so­nal Je­sus“.

>> išklotinė

teatras

Rašė: Vlada kalpokaitė Nuotraukos: organizatorių archyvo

„TAVO MERGINA“

„DŽOZEFAS“

ŽIŪRĖKITE BIRŽELIO 10 D.

ŽIŪRĖKITE BIRŽELIO 10 D.

MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 6)

MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 6)

Pasak kūrėjų, šis performansas yra ypatinga patirtis, išgyvenama dviejų asmenų scenoje ir daugybės asmenų žiūrovų salėje. Asmenų – iš kūnų ir sielų (tai šiuo atveju norėtųsi pabrėžti). Vienas kūnų – netobulas, neįgalus, bet jis vis dėlto nesutrukdo nepaprastai galingai sielai išlaisvinti ir kitame tobulame kūne susigūžusią aistringą esybę.

Aktorė Chiara Bersani savo drabužius po vieną „atiduoda“ vakuuminiam siurbliui ir lieka visiškai nuoga prieš publiką. Apsinuogina ir jos scenos partneris. Kas tai – bandymas šokiruoti ar raginimas priimti kitokį fiziškumą?

Kas jaučiasi nuogesnis – aktorius ar žiūrovas, išgyvenantis fizinį ir dvasinį susitikimą su Kitu? Dviejų už rankų susiėmusių žmonių akys – ramios, stiprios, užtikrintos ir tyros. Kokios bus tavo? Abejoju, ar įmanoma tą žvilgsnį sumodeliuoti iš anksto. Atrodo, „Tavo mergina“ – visai neprasta kaukių mankšta...

Birželinę eksperimentinio Europos teatro seriją Menų spaustuvėje pratęs italų kompanija labai skambiu ir konceptualiu pavadinimu „Corpoceleste_C.C.00#“. Šią kultūrinę asociaciją įkūręs italų menininkas Alessandro Sciarroni pristato publikai vizualiai ir idėjiškai labai aktyvius performansus – provokuojančius, bet sykiu labai jautrius (už tai prieš keletą metų gavo apdovanojimą „Nuove Sensibilità“). Menų spaustuvėje bus pristatomi du jo kūriniai per vieną vakarą.

Judesio spektaklio „Džozefas“ scenoje – vienas žmogus, per visą veiksmą nugara į žiūrovus ieškantis savo atvaizdo visur, kur tik siekia jo akys. „Ši vienatvė atveria mistinį susidūrimą su būtimi ir per savo di-

naminius bei simbolinius įvaizdžius generuoja energijos apytaką tarp vyksmo ir tų, kurie atsidūrė šio susitikimo su savimi akivaizdoje, kurie tampa nuostabaus kitoniškumo pašlovinimo liudininkais“ (Martina Oddi, „Džozefas, į ir iš begalybės“). Štai italų recenzentai akivaizdžiai apimti ekstatinių būsenų, bet spektaklis iš tiesų yra vizualiai įdomus. O jau vaizdų pripildymas prasmėmis – kiekvieno (netingaus) žiūrovo reikalas. Beje – kas tas Džozefas? Nuoširdžiai sakau – nežinia. Nežinia, ar tai jis yra scenoje, o gal jo veidas kartais šmėsteli projekcijoje. Nežinia, kas ten per kaubojai, kodėl jie šaudosi ir kur plaukia gulbės. Bet kūno šokis su vaizdo kamera ir judesį vedančia muzika pritrenkiamai gražus.

Recenzavo: Goda Dapšytė Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo ir Simono Švitros

„RAUDONI BATRAIŠČIAI“

„Lietuva lietuviams“, „white power“, „imkit vaikai pagaliuką...“, „baltoji rasė nyksta“ ir panašiais šaižiais šūkiais perpildyta naujausia Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera „Raudoni batraiščiai“. Gabrielės Labanauskaitės pjesėje fragmentuotai pasakojama brolžudystės istorija, kurioje artimųjų priešpriešą įskelia radikaliai priešingi brolių keliai: vyresnysis – gėjus, jaunesnysis – nacionalsocialistas.

Teatro dekoracijų dirbtuvėse vykstantį spektaklį režisierė Yana Ross išradingai skaido į keletą veiksmo aikštelių, dalį jų itin sėkmingai perkelia į vaizdo ekraną. O spektaklyje vaidinantys jaunosios kartos aktoriai (Jono Vaitkaus vadovaujami Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantai) scena tapusią netradicinę erdvę pripildo pulsuojančios energijos. Politinių, socialinių ar net fundamentalistinių deklaracijų perpildytame spektaklyje itin gražiai suskamba meilės tema, nuosaikiai ir subtiliai perteikiama Juliaus Paškevičiaus ir Martyno Vaidoto (pagaliau ir mūsų teatre tai įmanoma!). Žinoma, dramaturgę būtų galima kaltinti tiesmukumu ar net naivumu, ypač dėl vienspalvių skinų portretų, ar netyčiomis kur nors tarp minėtų deklaracijų pamesto žmogžudystės tragizmo. Tačiau, kita vertus, gal „patriotinių“ eitynių, skandalų „dėl mergaitės“ ir erzelio dėl vaivorykštinių vėliavų kontekste mums reikia būtent tokio nosies pamirkymo į balutę.

„JŪRA“

20 // © 370

Viena stipriausių Lietuvos šokio trupių – Kauno šokio teatras „Aura“ – sezoną baigė naujausio choreografės Birutės Letukaitės spektaklio „Jūra“ premjera. Pagal nacionaline legenda tapusią Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą sukurto spektaklio užmojai itin platūs. Choreografė teigė norėjusi kalbėti apie pakitusį šiuolaikinio žmogaus ir gamtos santykį – užterštą Baltijos jūrą ir visuomenę. Šioms problemoms atskleisti ji pasitelkė ne tik klasikinį kūrinį, bet ir gausias vaizdo projekcijas, itin didelį būrį šokėjų ir per visą spektaklį gąsdinantį bei nuolat besileidžiantį grėsmės debesį.

Spektaklyje bene stipriausi solo ir nedidelių ansamblių epizodai, dar kartą įrodantys „Auros“ šokėjų techninį pasirengimą. Tačiau visa tai nustelbia gremėzdiškos masinės scenos ir žuvų skerdimo bei naikinimo scenos projekcijose. Tad M.K.Čiurlionio muzika lieka tik fonas masinei, tiesmukai manifestacijai, o visuomenės problemų gvildenimas – pasakojimu apie žuvų konservų fabriką, jo gyventojus ir žiaurų jų likimą.

„PROLOGAS“ ŽIŪRĖKITE BIRŽELIO 7 ir 8 D. (po kelis kartus per dieną, lenkų ir anglų kalbomis) MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 6)

Ar dažnai vėluoji į spektaklį?

Ar dažnai teatre prisimeni, kad namie palikai įjungtą lygintuvą ar neuždarei lango?

Ar sėdėdamas salėje įsivaizdavai, kad visi aplinkui yra nuogi?

Ar norėjai kada nutraukti spektaklį ir sudeginti teatrą?

Ar kada rašei SMS per spektaklį?

Tai ne kokia žiūrovų anketa, padedanti išsiaiškinti, kas pagaliau yra tie, kurie sutinka skirti dvidešimtį litų ir kelias savo gyvenimo valandas pabūti teatre.

Priešingai – susirinkę į lenkų spektaklį „Prologas“, žmonės savo ausinėse išgirs šiuos klausimus kaip nurodymus veikti – t. y. instrukciją, kuria sekdami iš žiūrovų, stebėtojų, „pabuvėjų“ (ar pamiegotojų) teatro kėdėse jie virs dalyviais. Ne atsietai vertins veiksmą, o patys jį kurs, bus veiksmu, virs spektaklio kūnu. Tie, kurie prisibijo aktyvesnio teatro kišimosi į asmeninę erdvę, nemėgsta suplanuotų provokacijų nuo scenos, galite būti visiškai ramūs – čia vienu metu būsite tarsi bendruomenėje, bet savo buvimą joje išgyvensite labai individualiai, net intymiai. Juk savo atsakymus žinosite tik jūs pats.

Pernai šio spektaklio režisierius Wojtekas Ziemilskis savo spektakliu-paskaita-išpažintimi „Mažasis pasakojimas“ gerokai nustebino „Naujosios dramos akcijos“ žiūrovus. Šiemet Menų spaustuvė nusprendė supažindinti publiką su jo eksperimentais, kuriuos „Prologo“ kūrėjas vadina socialine choreografija. Spektaklis vaidinamas 4 ar 5 kartus per dieną nedidelėms grupelėms po 15 žmonių. Ateikite išgyventi labai asmeniško spektaklio, kuris trunka 45 minutes. Tiksliau, ateikite jo sukurti.

kinas

KI­NAS PO ŽVAIGŽ­DĖ­MIS NUO BIR­ŽE­LIO 7 D. Net­ru­kus Vil­niu­je at­si­vers Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­ro (ŠMC) kie­mo var­tai. Tai reiš­kia tik du da­ly­kus: ar­ba ro­dys fut­bo­lą, ar­ba pra­si­de­da „Ki­nas po žvaigž­dė­mis“. Tei­sin­gas ant­ra­sis va­rian­tas. Vėl ga­lė­si­me pa­kliū­ti tar­si į ki­tą di­men­si­ją, ku­rio­je kas­die­ny­bę pa­mirš­ti pa­dės spal­vin­gi ek­ra­no he­ro­jų gy­ve­ni­mai. Ar­ba ne. „Mel­džia­me Die­vo, kad sau­lė­tų die­nų bū­tų dau­giau“, – jau­čiu, kaip į te­le­fo­ną šyp­so­si Dai­va Ru­dy­tė, pa­ klaus­ta, ar do­mė­jo­si šios va­sa­ros orų pro­gno­zė­mis. Kol ki­no teat­ro „Pa­sa­ka“ idė­ji­nė va­dė Gre­ta Ak­ci­jo­nai­tė mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se, pro­gra­mos su­da­ry­to­jai Dai­vai ten­ka rū­pin­tis, kad 400 vie­tų ŠMC kie­me­ly­je šur­mu­liuo­ tų žiū­ro­vai. Oras – vie­nas svar­biau­sių veiks­nių pro­jek­to „Ki­nas po žvaigž­dė­mis“ sėk­mei. Nes, kad ir koks at­ si­da­vęs ki­no my­lė­to­jas bū­tum, pa­si­gau­ti slo­gos žvar­bia­me kie­me­ly­je ne­si­no­ri.

Gir­dė­jau pro­gno­zes, kad va­sa­ra bus apy­vė­sė. Lin­kė­da­ma Dai­vai sėk­mės mal­do­se, at­si­da­rau elekt­ro­ni­nį pa­štą pa­žiū­rė­ti, ko­kį bū­si­mą re­per­tua­rą ji man at­siun­tė. Kaip ir ti­kė­jau­si, jis la­bai „ki­no­pa­sa­kiš­kas“. Nors ki­no teat­ro nu­my­lė­ti­nio Woo­dy Al­le­no var­do ne­pas­te­biu: sa­ko, dėl jo nau­jau­sio fil­mo dar vyks­ta de­ry­bos. Bet yra ki­ta as­me­ny­bė, ne ma­žiau krin­tan­ti į akis ir džiu­gi­nan­ti. Tai – Ju­lie Del­py. Švie­siap­lau­kė pran­cū­zai­tė dau­ge­ liui įstri­go iš fil­mo „Prieš sau­lė­te­kį“, ku­ria­me su sim­pa­tiš­kuo­ju Et­ha­nu Hawke’u klai­džio­jo po nak­ti­nį Pa­ry­žių.

Da­bar ak­to­rė ki­bo į re­ži­sū­rą ir, nors nu­fil­ma­vo dar tik ket­vir­tą sa­vo fil­mą, tai da­ro ne pra­sčiau nei mi­nė­ta­sis ki­no maest­ro. Nau­jau­sias re­ži­sie­rės dar­bas „Dvi die­nos Niu­jor­ke“ bū­tent ir at­vers var­tus į „Ki­no po žvaigž­ dė­mis“ se­zo­ną.

Ko­me­di­jos „Dvi die­nos Pa­ry­žiu­je“ tę­si­nys, kaip ir pri­klau­so, žiū­ro­vus to­liau links­mi­na ne­val­do­mu chao­su, spal­vin­gais per­so­na­žais ir leng­vu hu­mo­ru. J.Del­py ir šį­kart sa­vo fil­me vai­di­na pa­grin­di­nę vei­kė­ją – fo­tog­ra­ fę Ma­rion. Man­ha­ta­ne lai­min­gai ir ra­miai su ra­di­jo lai­dų ve­dė­ju gy­ve­nan­ti Ma­rion vie­ną die­ną sau pa­da­ ro meš­kos pa­slau­gą – į pa­ro­dos ati­da­ry­mą pa­kvie­čia šei­mą iš Pran­cū­zi­jos. Ta­da ir įsi­su­ka veiks­mas, nes vė­ ja­vai­kiš­kas tė­vas, nim­fo­ma­nė se­suo ir jos su­ža­dė­ti­nis, ka­dai­se in­ty­miai glam­žęs pa­čią Ma­rion, yra tri­gu­ba vaikš­čio­jan­ti bė­da. Įk­vė­pi­mo iš sa­vo pa­čios gy­ve­ni­mo be­si­se­mian­ti J.Del­py šia­me fil­me ne­vaiz­duo­ja mo­ti­nos. Neat­si­tik­ti­nai. Ak­ to­rės ir re­ži­sie­rės ma­ma prieš ke­le­rius me­tus mi­rė nuo vė­žio. Jai duk­ra de­di­ka­vo ki­tą sa­vo ko­me­di­ją – „Skai­la­ bas“ („Le Sky­lab“ ), ku­ri 2011 m. San­dan­so ki­no fes­ti­va­ly­je (JAV) pel­nė žiu­ri pri­zą, o ru­de­nė­jant už­da­rys „Ki­ no po žvaigž­dė­mis“ se­zo­ną.

Dar re­per­tua­re į akis kren­ta daug is­pa­niš­kų ir lie­tu­viš­kų fil­mų pa­va­di­ni­mų, ki­no le­gen­dų And­re­jaus Tar­kovs­ kio, Alf­re­do Hitch­coc­ko var­dai. Daug fil­mų kar­to­ja­si iš „Ki­no pa­sa­kos“ pro­gra­mos, kaip Chris­top­he‘o Ho­noré „My­li­mie­ji“ ar Nan­ni Mor­ret­ti „Tu­ri­me po­pie­žių“. Gal ir ge­rai – ma­nau, tik­rai at­si­ras to­kių kaip aš, per dar­ bus ne­spė­ju­sių jų pa­žiū­rė­ti. Va­sa­rą, ti­kiuo­si, vi­si tam at­ra­si­me dau­giau lai­ko. O jei gam­ta trauks la­biau už ki­ no ek­ra­ną, pa­si­sten­ki­me, kad į nuo­tai­kin­gą fil­mą bū­tų pa­na­šus pa­ts gy­ve­ni­mas.

>> muzika

DA­MO­NAS AL­BAR­NAS

„MA­RI­LYN MAN­SON“

Par­lop­ho­ne

Coo­king Vi­nyl, Hell

Dr Dee

Born Vil­lain

2012-05-07 Be jo­kios abe­jo­nės, vie­nas kū­ry­bin­giau­sių, ta­len­tin­giau­ sių, iš­ra­din­giau­sių ir (et, kad ir kaip ne­mėg­čiau šio api­bū­ di­ni­mo) įdo­miau­sių pa­sta­rų­jų po­ros de­šimt­me­čių mu­zi­kos kū­rė­jų yra Da­mo­nas Al­bar­nas. Jo pri­sta­ty­ti, ma­nau, ne­rei­ kia. Ir jis ne tik „Blur“, „Go­ril­laz“, „The Good, the Bad & the Queen“ va­rik­lis. Pro­jek­tus ir dar­bus, prie ku­rių jis pri­ki­ šo na­gus, sun­ku ir su­skai­čiuo­ti. Šį kar­tą tai... ope­ra! Tiks­ liau, ope­ros gar­sas CD pa­vi­da­lu, nes pa­ti prem­je­ra bu­vo dar per­nai. Ji va­di­na­si „Dr Dee“. Afi­šo­se taip pat pa­brė­ žia­ma, kad tai ang­liš­ka ope­ra. Ir iš­ties, ją per­pras­ti, iš­ko­ duo­ti ga­li, ko ge­ro, tik ne­blo­gai su bri­tų kul­tū­ra su­si­pa­ži­nu­si as­me­ny­bė. Kaip sa­kė pa­ts D.Al­bar­nas, ope­rą įkvė­pė ang­ lų ra­šy­to­jas, ko­mik­sų suau­gu­sie­siems kū­rė­jas Ala­nas Moo­ re‘as. Jei ne­sa­te skai­tę jo še­dev­riu­kų, to­kių kaip „Watch­ men“, „V for Ven­det­ta“ ar „From Hell“, pa­ti­kė­ki­te, ver­ta.

Taip pat svar­bu pa­mi­nė­ti, kad „Dr Dee“ yra su­kur­ta pa­gal gar­sio­jo Joh­no Dee, XVI–XVII a. okul­tis­to, moks­li­nin­ko ir ka­ ra­lie­nės Elž­bie­tos I kon­sul­tan­to, gy­ve­ni­mą. Kaip sie­ja­si ko­ mik­sai ir okul­tiz­mas? Tai klau­si­mas įspū­din­gai la­kiai D.Al­ bar­no fan­ta­zi­jai ir ne­blės­tan­čiai kū­ry­bi­nei ener­gi­jai. Ope­rą pa­sta­tė bri­tų teat­ro re­ži­sie­rius Ru­fu­sas Nor­ri­sas. Tie­sa, rei­ kia pa­mi­nė­ti, kad D.Al­bar­nas jau yra pa­ra­šęs mu­zi­ką po­ rai teat­ro pa­sta­ty­mų: „Mon­key: Jour­ney to the West“ ir „It Felt Li­ke a Kiss“.

70

100

RI­CHARD HAW­LEY

Stan­ding At The Sky’s Ed­ge Par­lop­ho­ne

22 //

2012-05-07 Ri­char­das Haw­ley yra kaž­kas tarp Roy Or­bi­so­no ir „Pulp“.

Ir tas „kaž­kas“ kar­tu yra la­bai sa­vi­tas. Ypač me­lan­cho­liš­ kas, ta­čiau švie­sus. Pir­ma dai­na al­bu­me taip ir va­di­na­si – „She Brings The Light“ („Ji at­ne­ša švie­są“). Ji iš­ties at­ne­ šė švie­są į vi­są šį pui­kų R.Haw­ley al­bu­mą „Stan­ding At The Sky’s Ed­ge“. Al­bu­mas – la­bai lauk­tas, nes pa­sta­ra­ sis 2009 m. dar­bas „True­lo­ve‘s Gut­ter“ bu­vo iš­liaup­sin­ tas ne tik kri­ti­kų, bet ir go­džiai pra­ry­tas ger­bė­jų, ku­rių vis dau­gė­ja ir dau­gė­ja. Ne­nuos­ta­bu, nes R.Haw­ley mu­zi­ka už­kre­čia. Ji lyg įve­da į kaž­ko­kią be­lai­kę erd­vę. Ne­sup­ ra­si, ar tai est­ra­di­nis šeš­ta­sis de­šimt­me­tis, ar ro­ken­ro­li­nis sep­tin­ta­sis, ar brit­po­pi­nis de­šim­ta­sis de­šimt­me­tis. Bū­tent iš brit­pop ban­gos kū­rė­jas ir ki­lo. Iš pra­džių kaip „Long­ pigs“ gi­ta­ris­tas, vė­liau sa­vo ge­ro drau­go Jar­vi­so Coc­ke­rio trum­pam pri­glaus­tas į „Pulp“. Ta­čiau – vėl kaip gi­ta­ris­tas.

Ma­tyt, nu­liū­dęs, kad nie­kas ne­pri­pa­žįs­ta jo ban­guo­jan­ čio vo­ka­lo, R.Haw­ley nu­spren­dė vis­ką to­liau da­ry­ti pa­ts.

Ir ne­pra­šo­vė. „Stan­ding At The Sky’s Ed­ge“ – jau de­vin­ ta­sis ma­lo­niai ste­bi­nan­tis so­li­nis jo al­bu­mas. Vi­siš­kai ki­ toks nei prieš tai bu­vęs. Vie­na­me tink­la­la­py­je net už­ti­kau verkš­le­nan­čių ger­bė­jų ko­men­ta­rus, kad R.Haw­ley iš­da­vė sa­vo sti­lių. Ne­są­mo­nė. Tai kū­ry­ba, ji vys­to­si, ji ne­ga­li sto­ vė­ti vie­to­je. Al­bu­mas iš­ties yra la­bai... vi­sų pir­ma gra­žus.

Lyg „Hab­lo“ pa­da­ry­ta kos­mo­so nuo­trau­ka.

85

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

LOUI­SAS ARMST­RON­GAS

Satch­mo at the Na­tio­nal Press Club: Red Beans and Ri­ce-ly Yours Smith­so­nian Folk­ways Spe­cial Se­ries

2012-04-24 Il­ga is­to­ri­ja trum­pai: rei­kė­jo lauk­ti 41 me­tus, kol pa­sau­ lis iš­vys šį uni­ka­lų vie­no ge­riau­sių vi­sų lai­kų tri­mi­ti­nin­kų ir įsi­min­ti­niau­sio iš bal­sų įra­šą. 41 me­tai ne­bū­ties ir ne­ži­ nios... Vi­sa tai įvy­ko 1971-ųjų va­sa­rio 29 d. „Na­tio­nal Press“ klu­be. Loui­sas Armst­ron­gas tuo me­tu jau bu­vo pa­ si­li­go­jęs. Tie­są sa­kant, jo svei­ka­ta bu­vo to­kia pra­sta, kad vi­sus 1970-uo­sius jis ne­ga­lė­jo gro­ti tri­mi­tu, tik dai­nuo­ti.

Ta­čiau šis įra­šas yra uni­ka­lus bū­tent tuo, kad čia vie­ną iš pa­sku­ti­nių kar­tų gy­ve­ni­me le­gen­di­nis L.Armst­ron­gas gro­ ja tri­mi­tu... Ir kaip gro­ja... Ge­riau­sius sa­vo kū­ri­nius („Hel­ lo Dol­ly“, „Mack the Kni­fe“ ir ki­tus). Apsk­ri­tai tai vie­nas pa­sku­ti­nių jo pa­si­ro­dy­mų. Ko­dėl iki šiol šis įra­šas ne­bu­ vo iš­leis­tas? Tie­są sa­kant, bu­vo. 1972-ai­siais. Bet tai bu­ vo vos 300 plokš­te­lių, ku­rias lei­dė­jas iš­da­li­jo drau­gams.

Ką tik bend­ro­vės „Smith­so­nian Folk­ways“ pa­ga­liau iš­leis­ ta plokš­te­lė tu­ri il­gą ir keis­tą pa­va­di­ni­mą: čia yra žo­džiai „Red Beans and Ri­ce-ly Yours“. Tai sa­ki­nys (su nuo­ro­da į mėgs­ta­mą pa­tie­ka­lą), ku­riuo ge­nia­lu­sis džia­zo mu­zi­kan­ tas pa­si­ra­ši­nė­da­vo laiš­kus. O štai „Satch­mo“ – jo pra­ var­dės „Sat­chel­mouth“, pa­šie­pian­čios di­de­lę mu­zi­kan­to bur­ną, trum­pi­nys. L.Armst­ron­gas mi­rė 1971 m. lie­pos 6 d. mie­go­da­mas. Ne­ži­no­da­mas, kad jo pa­si­ro­dy­mas va­ sa­rį bu­vo įra­ši­nė­ja­mas ir pla­tų­jį pa­sau­lį pa­ma­tys po 41 me­tų. Šlo­vė jam.

100

2012-05-01 Neb­lo­gas al­bu­mas. Nie­kam ne­rei­kia pa­sa­ko­ti, kas yra „Ma­ri­lyn Man­son“, ta­čiau, net jei ne­sa­te jų (jų, nes vis­gi šiuo at­ve­ju tai gru­pė, o ne vie­nas Bria­nas War­ne­ris) ger­ bė­jas, pa­klau­sy­ki­te. Smar­vės ir pa­ra­ko čia yra dau­giau nei pa­kan­ka­mai. Gru­pės ly­de­ris (ku­rio vei­dą la­bai pri­me­ na La­dy Ga­gos pla­ka­tai tro­lei­bu­sų sto­te­lėse) dar prieš pa­ si­ro­dant „Born Vil­lain“ sa­kė, kad al­bu­mas bus sun­kes­nis nei prieš tai bu­vęs ir api­bū­di­no jį kaip „sui­ci­de death me­ tal“. Na, death me­tal čia be­veik nė­ra (gal iš­sky­rus „Mur­ de­rers Are Get­ting Pret­tier Eve­ry Day“), bet al­bu­mas, rei­kia pri­pa­žin­ti, sun­kes­nis. Ne tik gi­ta­ro­mis ir rit­mais, bet ir vi­su tuo, kas lie­ka jį per­klau­sius. Dar dau­giau, al­bu­mas tie­siog pul­suo­ja „grū­vu“ nuo pra­džios iki pa­bai­gos, lyg koks funk mu­zi­kos dar­bas. Rit­mas ja­me uži­ma ko­ne svar­biau­sią vie­ tą ir mu­ša­mie­ji al­bu­me yra „pa­da­ry­ti“ ne­prie­kaiš­tin­gai. Sa­ kau „pa­da­ry­ti“, nes da­lis gy­vų mu­ša­mų­jų ap­žais­ta ne­gir­ di­ma, vei­kiau jun­ta­ma elekt­ro­ni­ka. Ir tai pa­vy­ko, nors per pa­tį įra­šų se­si­jos įkarš­tį gru­pę pa­li­ko il­ga­me­tis būg­ni­nin­ kas Gin­ge­ris Fis­has. Ta­čiau... Ne­pai­sant vi­sų al­bu­mą rek­ la­muo­jan­čių pseu­doin­te­lek­tua­lių fil­mų ir kny­gų, vi­sų teks­tų ir „Ma­ri­lyn Man­son“ kal­bų, tai yra ko­mer­ci­nė mu­zi­ka. Su­ kur­ta ir at­lik­ta kaip ko­mer­ci­nė mu­zi­ka (ne­sa­ky­ki­te, kad ne dėl to čia pa­si­ro­do ir John­ny Dep­pas). To­dėl kad ir koks sun­kus bū­tų šis al­bu­mas, klau­sant ret­kar­čiais ky­la šyp­se­nė­ lė: tai juk ne­tik­ra, tik dar vie­nas su­re­ži­suo­tas ir su­vai­din­tas „Ma­ri­lyn Man­son“ spek­tak­lis. Tie­sa, vy­kęs.

70

100

„GUIL­LE­MOTS“

Hel­lo Land!

The state51 Cons­pi­ra­cy

2012-05-08 Jau imu bi­jo­ti gru­pių, prie ku­rių pa­va­di­ni­mų pui­kuo­ja­si už­ ra­šai „in­die rock“ ar „al­ter­na­ti­ve rock“. Ne dėl to, kad šie ter­mi­nai nie­ko ne­pa­sa­ko apie mu­zi­ką. At­virkš­čiai, jie ima pa­sa­ky­ti net per daug... Jie sa­ko, kad tai bus dar vie­na koldp­lė­jiš­ka nuo­bo­dy­bė. Ne ne, aš ne­nie­ki­nu „Coldp­lay“, tie­siog nu­si­bo­do tų kos­mi­nių gi­ta­rų ir fal­ce­ti­nių vo­ka­lų vir­ ti­nė, ku­ri nu­si­drie­kė pa­skui šią gru­pę. Nors tie­sa, vis­ką už­vi­rė čia ne „Coldp­lay“. Jie ir pa­tys kaž­ka­da bu­vo „Ra­ dio­head“ ko­pi­ja. Bet ge­ros gru­pės (ko­kia, be abe­jo­nės, yra „Ra­dio­head“) vi­sa­da mo­kė­jo ne­si­kar­to­ti ir už­leis­ti ke­ lią tiems, ku­rie no­ri juo ke­liau­ti su sve­ti­ma vė­lia­va. Bri­tai „Guil­le­mots“ nė­ra to­kia gru­pė. Kaž­ka­da bu­vo, bet su nau­ ju al­bu­mu, at­ro­do, pe­rė­jo į kiek aukš­tes­nį ly­gį. Ne, ypa­tin­ gu sa­vi­tu­mu, ko­kį tu­ri vis­kas, prie ko pri­si­lie­čia Da­mo­nas Al­bar­nas, dar ne­kve­pia, bet „Guil­le­mots“ dar jau­na gru­ pė ir tai tik ket­vir­tas jų al­bu­mas. Jei to­kiais žings­niais bus ei­na­ma į prie­kį, ga­liau­siai su­si­for­muos la­bai sa­vi­tas skam­ be­sys. Juo­ba kad jo užuo­mi­nos gir­di­mos jau da­bar. Tai švie­sus al­bu­mas, ku­ria­me ba­lan­suo­ja­ma ties per­si­žai­di­mo „re­verb“ efek­tu ri­ba. Bet ta ri­ba ne­per­žen­gia­ma. Tad klau­ so­si vis­kas ma­lo­niai. Ypač ge­rai kur nors va­žiuo­jant, žings­ niuo­jant. Tai to­kia mu­zi­ka, ku­ri ne­pri­vers ieš­ko­ti kny­go­se in­ ter­teks­tų, kul­tū­ri­nių ko­dų. Mu­zi­ka, ku­rios klau­sant ne­rei­kia il­gai su­kti gal­vos, kas da­rė įta­ką „Guil­le­mots“.

© 370

70

100

Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

Šį mė­ne­sį Ali­sa į ste­buk­lų len­ty­ną at­si­ne­šė hy­per dy­džio del­ni­nę var­du „Lo­li­ta“, spal­vin­gą lo­mo fo­toa­pa­ra­tą iš Sen Tro­pe­zo, su­bti­lų lie­ tu­viš­ką jo­gos kos­tiu­mą iš „Le­Mu­se“, pro­vo­kuo­jan­čius De­nio Kuch­tos marš­ki­nė­lius su kil­pa, dė­me­sį at­krei­pian­čius WS ba­tus ir dar ke­le­tą hu­ma­niš­ko di­zai­no ob­jek­tų: tai iš pa­nau­do­tų skė­čių Mi­la­ne pa­siū­ta ryš­kias­pal­vė striu­kė dvi­ra­ti­nin­kui ar­ba drą­siam hips­te­riui ir ori­gi­na­lūs dir­žai iš... pa­nau­do­tų dvi­ra­čių pa­dan­gų! ...... ..................... .. .

..... .

DEL­NI­NĖ „LO­LI­TA“ LIE­TU­VA

Ko ge­ro, tai vie­nas gra­žiau­sių „tas­he tas­he“ kū­ri­nių. Vo­ko for­mos, ran­kų dar­ bo, pa­siū­ta iš na­tū­ra­lios odos. Ji ver­ta pa­gar­bos ir už tai, kad yra ten­den­cin­ ga. Di­džiu­lės del­ni­nės vis dar ma­din­ gos, be to, į jas tel­pa dau­giau nei rak­ tai ir mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas.

MARŠ­KI­NĖ­LIAI „KIL­PA“

www.tas­he-tas­he.com

LIE­TU­VA

KAI­NA 25 EU­RAI (APIE 86 LI­TUS)

Įk­vėp­tas praė­ju­sios pa­sau­li­nės fi­nan­sų kri­zės, vil­nie­tis di­zai­ne­ris De­nis Kuch­ta nu­spren­dė pa­ si­ruoš­ti ki­tai kri­zei... Štai taip jo ko­lek­ci­jo­je at­ si­ra­do marš­ki­nė­liai su kil­pa. In­terp­re­tuok, kaip no­ri, vil­kėk, kaip no­ri, vis tiek at­ro­dy­si ori­gi­ na­liai. www.de­nis­kuch­ta.com „Two­dicks“ nuo­tr.

FO­TOA­PA­RA­TAS „LA SAR­DI­NA - ST.TRO­PEZ“ AUST­RI­JA

KAI­NA 59 EU­RAI (APIE 204 LI­TUS)

Lin­kė­ji­mai iš Sen Tro­pe­zo! Kas ga­li bū­ti ge­riau va­sa­rą nei ato­sto­gos pran­cū­zų Riv­je­ro­je? O jei­gu dar kup­ri­nė­je vo­lio­ ja­si ką tik iš­leis­tas lo­mog­ra­fi­jos še­dev­ ras, su­kur­tas spe­cia­liai ato­sto­goms pa­ plū­di­my­je... Lie­ka tik su­lauk­ti ge­riau­sio kad­ro.

DIR­ŽAI „GU­MI­NIAI MIES­TO ŽAL­ČIAI“

www.lo­mog­rap­hy.com

LIE­TU­VA

Dir­žai pa­ga­min­ti iš ne­be­nau­do­ja­mų dvi­ra­čių pa­dan­gų. Pa­lai­ko si­jo­ną, kel­nes ir sti­lių. Pir­mą kar­tą jie pri­sta­ty­ti dar 2010 m., pro­jek­te [ri:saikl], kai di­zai­no stu­den­tai pa­si­ry­žo rea­bi­li­tuo­ti są­var­ty­nų „klien­tus“ – t. y. šiukš­les pa­vers­ti di­zai­ no ob­jek­tais. Joris Kat­ke­vi­čius ėmė­si ne­rei­ka­lin­gų dvi­ra­čio pa­dan­gų ir su­kū­rė vi­są ko­lek­ci­ją neįp­ras­tų dir­žų – „Gu­mi­nių mies­to žal­čių“. www.jo­ris­kat­ke­vi­cius.com

V.STA­SIU­LY­TĖS (WS) BA­TAI LIE­TU­VA

KAI­NA 599 LI­TAI

Jau­na di­zai­ne­rė Vid­mi­na Sta­siu­ly­tė su­kū­rė ba­ tų ko­lek­ci­ją, į ku­rią neatk­reip­ti dė­me­sio ne­bu­vo jo­kių šan­sų. Oda, šiek tiek knie­džių, ir tu jau pa­si­ruo­šu­si ženg­ti gat­vės ma­dos po­diu­mu.

Ras­ti ga­li­ma par­duo­tu­vė­je „De­col­te“ (Sa­vi­čiaus g.

12, Vil­nius)

„LE MU­SE“ JO­GOS KOS­TIU­MAS

J.KAT­KE­VI­ČIAUS IR O.MO­LA­TO­RE STRIU­KĖ

LIE­TU­VA

LIE­TU­VA, ITA­LI­JA

KAI­NA 100 EU­RŲ (APIE 340 LI­TŲ)

Lie­tu­viš­kas jo­gos kos­tiu­mas! Kai dė­vi „Le­Mu­se“ jo­gos kos­tiu­mą, jau­tie­si jau­ kiai ir pa­to­giai. Jis ga­li bū­ti sa­ma­ni­nės, tam­siai pil­kos, švie­siai pil­kos ar tam­siai mė­ly­nos spal­vos. Pra­nešk, ko­kios spal­ vos jo­gos kos­tiu­mo no­ri, ir už­si­sa­kyk tie­ siog in­ter­ne­te.

Mi­la­ne gy­ve­nan­tis ar­chi­tek­tas Jo­ris Kat­ke­vi­čius kar­tu su Ot­ta­via Mo­la­to­re su­kū­rė nau­jos kar­tos striu­kę (par­ką). Ji pa­siū­ta iš au­di­nių, ku­rie nuim­ti nuo pa­nau­do­tų skė­čių.

Hu­ma­nis­ti­nis di­zai­no kū­ri­nys, sie­kian­tis at­kreip­ti dė­me­sį į be­sai­kį var­to­ji­mą ir ant­ri­nio per­dir­bi­mo ga­li­my­bes. Spal­ vin­ga striu­kė pui­kiai tin­ka dvi­ra­ti­nin­kams: ne­perš­lam­pa, tu­ri pla­čias ran­ko­ves, di­de­lį gobtuvą ir gi­lias ki­še­nes. Kol kas tai tik kon­cep­tas, bet po ke­lių mė­ne­sių šios striu­kės grei­čiau­siai pa­si­ro­dys ir pre­ky­bo­je.

www.le­mu­se.eu

www.jo­ris­kat­ke­vi­cius.com