370

2012 liepa #27

DiZaiNo KaRai PAMPERSŲ PasaulYJe FILMAI PAGAL UŽSAKYMĄ?

KODĖL NE!

tRoliai (Ne mumiai) iR Kiti iNteRNeto PeRsoNaŽai

(Ne)Regėtas

rimas Valeikis 37o.diena.lt 370_028.indd 1

2012.06.29 16:45:48

370_028.indd 2

2012.06.29 16:45:51

37O

#27 numerio benDraDarbiai: tautė bernotaitė atsaKomYBė RaŠYti smalsiam sKaitYtoJui – iR PaVoJiNgiausias ŽaRsteKlis, iR salDŽiausias ZeFYRas

iR DaR ŠieK tieK aPie iNteRNeto DŽiuNgles

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė

K

ol normalūs žmonės džiaugėsi pirmuoju vasaros (kol kas nelabai vykusios) mėnesiu (kepė šašlykus, plaukiojo baidarėmis, ilsėjosi kaimo sodybose ar tiesiog kasėsi tam tikras vietas), mes dirbome viršvalandžius, kad atnaujintume savo interneto tinklalapį 37O.diena.lt ir taptume visateisiais interneto džiunglių gyventojais.

Paklausite, kodėl anksčiau nesijautėme visateisiai? tiesiog iki pilnos internautų laimės trūko daugybės dalykų. atnaujintame mūsų tinklalapyje atsirado rubrikos ir subrubrikos, 37o tV, feisbuko, tviterio įskiepiai ir kt. normaliam, šiuolaikiškam tinklalapiui būdingi dalykai.

Kad būtų lengviau susigaudyti, dauguma rubrikų turi aiškius ir paprastus pavadinimus: Muzika, Teatras, Literatūra, Kinas, Dizainas, Kiti menai. Dvi kiek sudėtingesnės: Vakaro aktualijos (apie barus, naktinius klubus ir kt., klubinėtojų nuotykius, vakaro renginių fotogalerijos ir pan.) ir 37O+ (čia pateks straipsniai, netinkantys į kitas kategorijas).

Pagal rubrikas surūšiavome ir sukėlėme beveik visus „37o“ žurnale spausdintus straipsnius. Netgi gaires sudėjome – ačiū mūsų web dizaineriui Petrui, kad paaiškino, kas tai yra, ir apskritai negailėjo patarimų, kurie padėjo mums iš paprastų žurnalistų persikvalifikuoti į web žurnalistus. atnaujintoje svetainėje rasite elektroninių žurnalo kopijų archyvą – jeigu kartais kurio numerio nespėjote nučiupti savo mieste.

Nors elektroninis žurnalas ne tas pats kas popierinis (tas malonus popieriaus šiugždėjimas!), jis puikiai vartosi išmaniuosiuose tapšnokliuose. taigi, dabar nebeturime jokių ribų, nes, kaip visi žinote, internetas yra begalinis kaip visata. mėgstate ir mokate rašyti, bet neturite kur viešinti savo kūrybos? siųskite savo raidžių dėliones mums – jeigu netilps į žurnalą, tai tikrai tilps į internetą.

Be to, labai rekomenduojame mūsų tinklalapyje komentuoti, tvitinti, feisbukinti, laikinti, šierinti ir daryti beveik viską, ko tik geidauja jūsų širdis. Nepakęsime tik akivaizdaus ir neigiamas emocijas keliančio trolinimo – nesąmoningus komentarus žymėsime kaip brukalą ir be jokios sąžinės graužaties trinsime lauk. Beje, troliais mes šį kartą šiek tiek pasidomėjome – aiškinomės, kur ir kaip šie interneto personažai dauginasi, kokių kovos priemonių imtis.

Pašmaikštavome, kaip su kino guru pagalba galėtume į lietuvą pritraukti daugiau užsieniečių – tam užtektų metinio turizmo departamento biudžeto. mūsų paruošta prezentacija – 18 puslapyje.

Rubrikoje „Žirklės“ šį kartą pateikiame interviu su ne tik meniniais sugebėjimais, bet ir išskirtiniu humoro jausmu pasižyminčiais vyrais mūrais ąžuolais – pagaliau savo tapybos darbus pasiryžusiu visuomenei parodyti Rimu Valeikiu (visiems geriau žinomu kaip tV laidų personažu) ir režisieriumi Ričardu marcinkumi, rudenį pristatysiančiu savo trumpo metražo filmą „ekspermenas“, kuriame kartu su įvairiais apdovanojimais įvertintais aktoriais vaidina muzikos žvaigždės marijus mikutavičius ir mantas Jankavičius. taip pat kalbinome londone gyvenančią ir scenografijos paslapčių besimokančią menininkę Neli ivančik, drabužių ir aksesuarų linijos mamoms „No shampagne“ kūrėjas Rūtą Banytę ir laurą Šiugždinienę, vėl klausėmės muzikos, ėjome į paskutines teatro sezono premjeras ir t. t., ir pan. gal užteks apie turinį, grįžkime prie esmės. mieli skaitytojai! Nors ir vasara, jūs mums reikalingi kaip oras. labai tikimės, kad mes jums reikalingi taip pat. Nedrįskite net paplūdimyje skaityti greit suvalgomo turinio leidinių! Juolab kad vasarą mus galima rasti ir pajūrio kurortuose (37O.diena.lt/kur-rasti). Ok, pajuokavom – darykite, ką norite, juk demokratiškoje šalyje gyvename.

P. S. Geros likusios vasaros skaitant mus popieriuje ir iki susitikimo interneto džiunglėse.

ŽiūRėK Čia!

Puodas kavos kofišope? ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

geRiau RiNKis 37o į Namus!



Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

370_028.indd 3

DomantaS razauSkaS muZiKalus Poetas aRBa PoetiŠKas muZiKaNtas

goDa Dapšytė tamsta DėstYtoJa, JauNosios KaRtos teatRo KRitiKė

agnė tuSkeviČiūtė PaReigos iR atsaKomYBės ŽiNomos tiK ReDaKCiJai

mariuS burokaS laisVai samDomas RaŠYtoJų sKaitYtoJas

SanDra kliukaitė alisos steBuKlų leNtYNos tuRiNio eKsPeRtė

aura mykolaitytė Ji gYVeNa Filme, iR tai YRa KomeDiJa

DovyDaS kiauleikiS iDėJų VaDYBiNiNKas, BuVĘs emigRaNtas, VilNietis, mYli BLOGUS iR KNYgas

37O

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas tomas mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame labdarių g. 8, Vilniuje Leidėjas uaB „Diena media News“ Spaudė „lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 15 000 egz. už reklamos turinį „37o“ neatsako #27, liepa, 2012

2012.06.29 16:45:57

>> žirklės Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos: asmeninio archyvo

lės akademijoje, – tie platūs ekspresionistiniai žemės spalvos potėpiai.

– Apšviesk mus, daile taip labai nesidominčius, – kokie tai metodai?

– Dabartiniai dažai tūbelėse atsirado impresionizmo laikotarpiu, maždaug XIX a. antroje pusėje, kai menininkai pradėjo neštis molbertus į lauką ir tapyti gamtą.

Prieš tai buvo tapoma iš pigmentų (metalo oksidų, mineralų) pagamintais dažais – įsivaizduok įvairių spalvų miltelius, į kuriuos pats pili aliejaus, dervų, kad dažas liptų sluoksniais. Į tuos dažus tūbelėse dar prideda parafino, kad tūrį padidintų, jie džiūsta labai lėtai, iš esmės tai vienasluoksnė tapyba, kai drobę gali naudoti ir kaip paletę. O čia visai kitoks principas: pirmiausia atsiranda piešinys umbra, paskui po truputį spalvos. Plona lasiruotė – dedi kone perregimą dažo sluoksnį. Kartais žaidžiu, tiesiog eskizuoju.

(Ne) regėtas Rimas Valeikis

Viena jo pusė regėta mums šimtus kartų: ilgą laiką jis vaidenosi toje dėžėje, vadinamoje teliku, kiek rečiau – blizgiuose žurnaluose. Šį kartą atskleidžiame Rimo „dark side“, nes tam yra puiki proga. R.Valeikis pagaliau ryžosi pademonstruoti 2006–2012 m. sukurtus savo tapybos darbus, kurie maždaug iki liepos vidurio bus demonstruojami Pilies galerijoje Vilniuje. Bene didžiausia parodos staigmena – aktai, kuriuose galima atpažinti dainininkę Migloko. Taip, taip, nemeluojame!

4 // © 370 370_028.indd 4

– Kad dailininkas esi, tai visi žinome, tačiau kodėl bene pirmoji tavo personalinė tapybos paroda surengta tik dabar?

– Ne, ne pirmoji – turėjau porą puikių personalinių parodų Stokholme ir Vilniuje, bet tai buvo gal prieš 12 ar 14 metų. Vėliau, dirbant kitus darbus, žodis „dailininkas“ tarnavo kaip užuovėja.

Pavyzdžiui, nesiseka vesti laidą, guodi save: „Na, bet aš juk dailininkas.“ Ir kai ateina laikas būti dailininku, parodyti baisu – juk kai kritikuoja tave kaip dailininką, tada jau tikrai kritikuoja tave. Nes tai didžioji tavo identiteto dalis. Taigi, tas baisumas yra ne tai, kad basas, o kad pėdas bado.

Reikėjo sukaupti drąsą parodyti savo darbus. (Juokiasi .) Čia kaip pirmą kartą vasarą nušokti nuo tiltelio į dar šaltą ežerą – baisu, bet paskui norisi padaryti tai antrąkart. Gal dabar įsivažiuosiu kaip nors?

– Kaip susidomėjai senoviniais tapybos metodais, kurie, švelniai tariant, nelabai patogūs?

– Daugelis esame pasimetę tame šiuolaikiniame subjektyvizme, kriterijų paieškose, nežinome į ką atsiremti – ar tik į tai, kad aš menininkas, ir tai, ką aš darau, yra menas. Man gal neužtenka savitaigos ir pasitikėjimo savimi. Todėl visąlaik ieškau, į ką kūrinys galėtų atsiremti – dėl ko jis galėtų būti prasmingas, ne tik todėl, kad aš taip manau. Norisi to platesnio subjektyvumo, socialinio. Tas senasis tapybos metodas turi senas tradicijas, ir kai pradedi domėtis, pradedi abejoti, ar vienintelis būdas tapyti yra tas, kurio mokė Dai-

kai kritikuoja tave kaip dailininką, tada jau tikrai kritikuoja tave.

Nes tai didžioji tavo identiteto dalis.

– Kitaip tariant, nauja – tai užmiršta sena?

– Nemanau, kad vienintelis menininko kelias – pasiekti dar nepaliestus horizontus, peržengti kokią nors ribą. Šiuolaikinis menas pats save jau du kartus peržengė. Aš nežinau, ar to naujumo paieškos yra tai, ko man reikia. Kitoniškumas, savitumas – galbūt.

– Galbūt tie senoviniai tapymo metodai suteikia tau galimybę išsiskirti iš kitų  ?

– Nemanau, kad vienas toks esu. Yra ir daugiau taip tapančių. Be to, paprasta akim nelengva pastebėti, kaip nutapyta.

Per parodos atidarymą sulaukiau klausimo, ar čia ne „printas“, su fotošopu padarytas... O aš sėdėjau porą mėnesių prie to darbo, krapščiausi, dėjau sluoksnį po sluoksnio.

– Kuriuo savo darbu labiausiai didžiuojiesi?

– Kaip kada, gal nuo Mėnulio fazės ar savaitės dienos priklauso. Patinka tiesiog pats procesas – darai ir žiūri į darbą, kol jis pradeda žiūrėti į tave. Gerai, kai kūrinys pasako tai, ko dar nežinojai, o gal nedrįsai pagalvoti ir tik vaizdais užrašei.

Smagu, kai pats gali jį interpretuoti. Taip nutinka, kai naudoji neverbalizuotą idėją – tiesiog susidėlioji kokius nors vaizdinius ir tapai. Tokie darbai stumteli ten, kur dar nebuvai.

– Tavo darbų tematika labai įvairi: karikatūriškas Iggy Popas, hiperbolizuotos morkos, moterų aktai...

– Nes skirtingais gyvenimo etapais galvoji apie skirtingus dalykus. Tiesą sakant, Iggy Popo (pavadinkime jį secesiniu) visai neturėjo būti šitoje parodoje, jis turėjo būti demonstruojamas kitoje parodoje, kurią ketiname rengti kartu su Algiu Kriščiūnu. Bet jis taip keistai šalia tų didelių morkų atrodė! (Šypsosi.) Šie darbai tarsi papildo vienas kitą kontrasto principu. Perkarusi, tokia narkotinė juodai balta žvaigždė ikona ir tos ryškios, didelės į tave lipančios morkos. Ir šie paveikslai gražiai pasakoja apie šiuos laikus – apie vertybes, kuriomis dabar gyvename. Apie maistą, kurį valgome, – jis tarsi kosminis kūnas artėja link mūsų – vis didesnis, vis labiau modifikuotas.

Apie žvaigždes, kurios vis labiau sudžiūvusios. Žiūriu į šiuos paveikslus ir interpretuoju, nors autoriaus interpretacijos – ydingas dalykas. Žinoma, turi darbui duoti pavadinimą, kad žmogui būtų aiš-

2012.06.29 16:46:13

dantis ne tik savo žmoną, bet ir tėvynę.

(Juokiasi.) O dabar gyvename šiltai, jaukiai ir nebe taip dramatiškai kaip 1942aisiais, kad būtų galima kalbėti apie išdavystę.

– Kodėl rinkaisi nepatogų didelį formatą?

– Nes tai žvėriškai smagu. Didelis formatas veikia kitaip. Jei natiurmortai būtų mažiukai, tai jie ir išlaikytų tas proporcijas. Bet didelio formato paveiksle daiktai išdidėja ir pakeičia savo prasmę. Keičiasi daikto semantika – morka tampa rąstu vandenyje. O tu pats, galima sakyti, sumažėji. Juk yra toks dalykas kaip žiūrovo ir darbo formato santykis. Šituo atveju man patinka, kaip tai veikia.

„Murakami“

– Kur dažniausiai tapai?

– Anksčiau namie piešdavau, dabar mokyklėlėje (Rimas dėsto akademinį piešimą HMM „Baltas lapas“ – aut. past.).

Dar ir mokiniai ateina pažiūrėti.

„Sieliai“

„Kelias“

„Ikona Nr.01“

„Balkone“

Dailėtyrininkė Nika Žlabytė: Nuo 2006 m. Rimas susidomėjo senosiomis tapybos technologijomis, ėmė tapyti. Apie tai iki šiol žinojo tik artimieji, draugai, mokiniai (Rimas dėsto akademinį piešimą HMM „Baltas lapas“).

Figuratyvinė kryptis Rimo Valeikio tapyboje prasideda renesansinės technologijos studijomis, sudėtingais eksperimentais maišant pigmentus ir tepant daugiasluoksnes lasiruotes („Veronika“, 2008 m.). Tik siurrealistinis siužetas perkelia į šiuos laikus, tuomet autorius įsibėgėja ir kartu tarsi atsipalaiduoja.

Potėpis išlaisvėja ir virtuoziškas piešinys umbra išsilukštena iš formą konstruojančių dažų sluoksnių. Ekspresyviai interpretuojamos piešiamo objekto proporcijos, o ne paviršius – akivaizdu, kad autorius nesinaudoja šiuolaikinių tapytojų pamėgta technologija – projektuoti nuotrauką ant drobės.

Nostalgišku XX a. modernizmu ir Egono Schielle’s įkvėpta estetika alsuoja nuogalių siluetai (serija „Natūra“ 2009–2011 m.), o milžiniškas nespalvotas Iggy Popas („Ikona Nr. 01“, 2012 m.) autoriaus tapybiniame žygyje per epochas

atstovauja dabarčiai. Žymių meno ir kultūros objektų citavimas ir transformavimas kuriant naujus semantinius laukus yra vienas iš šiuolaikiniam menui būdingų bruožų. Kiekvienas autorius cituoja savaip. Rimo būdas paprastas, bet kartu ir išskirtinis – jis tiesiog moka piešti. Kalbu ne apie kruopštų realybės atkūrimą, paviršiaus „fotografavimą“, o apie sugebėjimą pamatyti ir įtikinamai manipuliuoti tūriu, forma, perspektyvos dėsniais ir žmogaus anatomija. Toks įspūdis, kad Rimas mėgaujasi transformuodamas Iggy figūrą, bet kartu ne tik kad nepraranda panašumo, o jį tik sustiprina.

Kita darbų serija, natiurmortai ir peizažai nuveda į mikro- ir makro- pasaulių žaidimą. Tikriausiai kiekvienas yra patyręs (bent jau vaikystėje) meditatyvinį malonumą pyrago trupiniuose ant staltiesės įžvelgti žvaigždes, žolėje – mišką, ar sriubos lėkštėje – vandenyną. Tereikia pažvelgti įdėmiai ir iš arčiau.

Rimas tokį absoliučiai fiziologinį malonumą siūlo išdidindamas morkas („Sieliai“, 2012 m.), šakutę ir keletą alyvuogių („Kelias“, 2012 m.) ar stiklinę pieno („Audra“, 2012 m.).

kiau. Bet iš tiesų yra taip: kuo įvairiau išeina darbą išgvildenti, tuo jis vertingesnis. Kelionės kryptį pasiūlau – arba leidiesi į ją kartu, arba tik pasižiūri tarpduryje, jau tavo reikalas.

žmona man pernelyg artima, kad ją pieščiau. Aktų piešimas yra tam tikras santykis su modeliu, akimirkos susižavėjimo sublimacija. Tas santykis suteikia   paveikslams nuotaiką, kuria  siužetus.

– Paaiškink, ką tavo pieštuose   aktuose veikia dainininkė Migloko?

– Miglė yra mano žmonos Agnės sesers dukra. Miglės veidas labai charakteringas, charizmatiškas. Paprašiau, kad papozuotų, ji turėjo laisvo laiko ir sutiko. Kodėl ne? Be to, vieną piešinį ji panaudojo savo pirmojo albumo viršelyje.

– Bet kodėl ne žmoną, kuri visada tau po ranka?

– Žmoną irgi esu piešęs, tačiau seniai... Gal ir paradoksalu, bet

370_028.indd 5

– Piešdamas nuogą svetimą moterį (o dar gerokai jaunesnę) nesijauti išduodantis savo žmoną? O jeigu dar prisimintume pikantiškas istorijas apie dailininkus ir jų modelius...

– Jei ji būtų jaunutė Trečiojo Reicho leitenantė 1942-ųjų vasarą Paryžiuje savo kūno grožiu ir šaunamuoju ginklu verčianti mane, badaujantį dailininką, vis ją piešti, o mano gyvenimo moteris, prancūzų rezistencinio judėjimo mūza ir ryšininkė, tuo metu raudotų Liono girios samanose, va tada jausčiausi išduo-

Anksčiau tapydamas klausiausi Amy Winehouse, kol ji numirė. Dabar klausau Ninos Simone. Ji jau seniai mirusi, tai nebebaisu, kad numirs.

– Ar tau būtinas ypatingas nusiteikimas, kad paimtum teptuką į rankas?

– Aš piešiu kasdien, bet tas šiuolaikinis multitaskingas kiša pagalius į ratus. Turi kur nors nuvažiuoti, ką nors padaryti, tada pamokos. Ir tapybai lieka dvi valandos.

O juk bent pusvalandžio reikia, kad susikauptum. Geriausia tapyti ryte, kai niekas tau neknisa smegenų.

– O muzikos klausaisi tapydamas?

– Anksčiau tapydamas klausiausi Amy Winehouse, kol ji numirė. Dabar klausau Ninos Simone. Ji jau seniai mirusi, tai nebebaisu, kad numirs.

– Kiek  laiko užtrunki prie vieno darbo?

– Na, užtrunka. Kartais ir ne mėnesį. Tokį darbą kaip Iggy Popo, žinoma, greičiau nutapau. Bet tokie „greiti“ darbai reikalauja didelio susikaupimo ir meistriškumo. Čia kaip su dainavimu – viena nata pro šalį, ir šakės. Dėl šios priežasties man jie yra brangūs.

– Beje, o kokie tavo santykiai su dailininkų bendruomene?

– Tiesą pasakius, ir nežinau. (Šypsosi.)

Esu dėkingas Linui Cicėnui – jis buvo ir į mano parodos atidarymą atėjęs. Taip pat dėkingas Agnės šeimai. Džiaugiuosi, kad į mano parodos atidarymą atėjo daug menininkų, kuriuos gerbiu. Nespjaudė į akis, tai ir gerai.

Taigi, tam tikra prasme esu toje bendrijoje ir su tais žmonėmis bendrauju. Tiesa, kai kurie nustemba sužinoję, kad aš dailininkas. (Šypsosi.) Tai, žinoma, šiek tiek mandražas. O jeigu kalbėtume rimtai, tai manau, kad ir meno pasaulyje reikalingi „antpečiai“, todėl ateityje tikrai įstosiu į Dailininkų sąjungą.

– O ar esi pardavęs bent vieną   savo darbą?

– Mano pragyvenimo šaltinis – portretai pagal užsakymą. Jie irgi mano darbai. Beje, pardaviau ir vieną iš tų, kurie eksponuojami parodoje. Anksčiau parduodavau savo skulptūras. Nuo to ir pradėjau.

– Beje, o kaip parodą susiorganizavai?

– Per feisbuką. (Šypsosi.) Žinai, ten tūkstančiai draugų. Susirašėm su Danguole (Stachura – aut. past.) ir štai, paroda.

Ji galėjo jau seniai įvykti, bet aš užstabdžiau, norėjau kai kuriuos darbus pabaigti.

2012.06.29 16:46:41

>> žirklės Rašė: Aura Mykolaitytė Nuotraukos: Dano Macijausko, Tomo Kaunecko, Renato Ignatavičiaus ir Petro Pienausko

Pažįstantys Ričardą Marcinkų pirmiausia apibūdins jį kaip neieškantį žodžio kišenėje. Paauglystėje išgąsdinęs tėvus, kai metė mokyklą dėl esą pelningo karstadirbio darbo, šiandien jis atstovauja jaunųjų Lietuvos kino režisierių kartai ir turi savo verslą. Beje, jaunuoliu nebelabai jį pavadinsi – Ričardas jau Kristaus amžiaus.

R

ičardas juokauja, kad gerai žino, kokių filmų kurti nenori, – apie lauke augančią vienišą pušį. Taip jis vadina visas nuobodžias ekrano istorijas. Jis renkasi šmaikštų pasakojimo būdą, o tai patinka žiūrovams. Du kartus iš eilės šio režisieriaus trumpo metro filmai – „Pravalas“ ir „Game over“ – rodyti tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“. Neseniai jis baigė filmuoti dar vieną trumpo metro filmą „Expermenas“ir juo jau domisi keli festivaliai.

– Naujausiame tavo režisuotame kūrinyje „Expermenas“ vaidina žinomi dainininkai Mantas Jankavičius ir Marijonas Mikutavičius. Kaip prikalbinai juos filmuotis?

– Abu jie yra geri mano bičiuliai. Žiemą kartu slidinėjome kalnuose, tada ir pasiūliau. Matyt, draugai tiki manimi. Taip pat džiaugiuosi, kad sutiko nusifilmuoti ir šiemet „Sidabrinę gervę“ laimėjęs aktorius Marius Repšys, Auksinio scenos kryžiaus savininkė Toma Vaškevičiūtė, taip pat puikus vyresnės kartos aktorius Šarūnas Puidokas ir atradimas man – Severija Janušauskaitė („Anarchija Žirmūnuose“ – red. past.) bei Josifas Baliukevičius.

Visi aktoriai dirbo be atlygio.

(Ne) menininkas, bet režisierius

– Išties tau sekasi – esi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursis, o jau dvejus metus iš eilės tavo trumpo metro filmai buvo rodomi tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“. Kurso draugai nepavydi?

– Nemanau, jų filmai irgi dalyvauja festivaliuose. Žinoma, mano situacija kitokia – jau turiu gyvenimo patirties, kuri režisūroje svarbu. Taip pat užsidirbu pinigų, kuriuos galiu investuoti į filmų kūrimą, pažįstu daug kino pasaulio profesionalų, kurie man nemokamai padeda filmavimo aikštelėje. Juk studentų filmai gauna menką finansavimą, jie daromi iš idėjos. Beje, esu dėkingas prodiuseriui Žilvinui Naujokui („Tadas Blinda. Pradžia“ – red. past.), kuris simboliškai parėmė mano filmą.

6 // © 370 370_028.indd 6

Manto vaizdo klipo „Vienišų namų tyla“ filmavimas

Juostos „Ekspermenas“ filmavimas

R.Marcinkus

– Kodėl filmavote kino kamera? Juk filmuojant vaizdo kamera galima pataupyti!

– Taip, filmavome 16 mm kino juosta, kurią man padovanojo bendrakursis, laimėjęs ją viename vorkšope. Nufilmuoti į kino juostą yra kiekvieno jauno kūrėjo svajonė. Dabar ji nebenaudojama – dažniausiai filmuojama skaitmeninėmis vaizdo kameromis, kuriomis galima padaryti kad ir 10 dublių, filmuoti net repeticijas. O juostą reikia taupyti. Ir kai girdi kameros sukimo garsą, sekundė – 24 kadrai, tada pradedi galvoti, kada pasakyti „stop“. Beje, turėjome streso ryškindami juostą. Operatorius vežė ją į Maskvą, į VGIK institutą, kuriame studentams taikomos nuolaidos. Baltarusijos ir Rusijos pasienyje iš karto prisistatė muitininkai. Kai paklausė „Što v karobačkie?“ („Kas dėžutėje?“

2012.06.29 16:46:57

– rus.), teko duoti 100 dolerių kyšį, kad tik neprašytų atidaryti. Juk juostą apšviesi, ir filmui – viso gero. Grįždamas dar 100 dolerių davė dėl šventos ramybės. (Šypsosi.)

– Kur semiesi įkvėpimo filmuojamoms istorijoms?

– Iš gyvenimo, kuris labai margas. Daug istorijų išgirstu bendraudamas su žmonėmis. Pavyzdžiui, debiutiniame trumpo metro filme „Pravalas“ pasakoju, kaip vaikinas ir jo mergina slapta vienas nuo kito svetimais vardais užsiregistruoja pažinčių portale. Ir nieko neįtardami susitaria dėl pasimatymo. Šios istorijos neišgalvojau – panašiai nutiko mano draugams.

– Kiek žinau, tavo gyvenimas taip pat nenuobodus – į nuotykius ir azartą esi linkęs nuo vaikystės.

– Taip. Dar ketvirtoje klasėje eidavau žaisti ką tik Lietuvoje atsiradusiais lošimo automatais, kur reikėdavo išsukti tris vienodus paveiksliukus, kad laimėtum. Leisdavau tėvų pietums duotus pinigus, nes norėdavau sumą pasidvigubinti, kad galėčiau nusipirkti tuo metu populiarios „Donald“ gumos. O paaugęs buvau sugalvojęs dar geresnį būdą užsidirbti pinigų.

Vienuoliktoje klasėje vietinėje Kelmės (gimtojo miesto – red. past.) įmonėje man pasiūlė kalti karstus, už vieną dieną – 50 litų. Dar nepradėjęs dirbti svajojau, kaip įsigysiu automobilį. Pasakiau mamai, kad mokykloje lietuvių kalbos mokytoja ant manęs užsisėdo, tad greičiausiai negausiu trimestre gero pažymio ir negalėsiu stoti į savo norimą fotografiją. Todėl atidaviau visus vadovėlius ir iš vidurinės mokyklos išėjau į vakarinę, kurioje neva daugiau šansų Nuotraubaigti geresniais pažymiais, o dienomis ką padaryplanavau dirbti. Deja, tie, kurie siūlė kalti karstus, pasirodo, buvo aferistai, tenorė- ti kainuoję už tarpininkavimą įdarbinant gauti iš davo litą, o manęs 100 dolerių. Sužinojo mama, te- parduodako grįžti į įprastą mokyklą ir atsiprašyti vau už tris. visų mokytojų, nes išėjau negailėdamas 200 proc. keiksmažodžių... pelnas. Ga– Kaip suprantu, nuo vaikystės la- lėdavau nusipirkti kebai troškai užsidirbti.

– Ir užsidirbdavau. Nuo septintos kla- dus, kurie sės buvau mokyklos fotografas. Vėliau būdavo pavestuves fotografuodavau. Čia buvo tys madinmano aukso gysla. Nuotrauką padaryti giausi, pūskainuodavo litą, o parduodavau už tris.

200 proc. pelnas. Galėdavau nusipirkti tą striukę, kedus, kurie būdavo patys madingiausi, brangiaupūstą striukę, brangiausius džinsus. Da- sius džinbar tiek neturiu pinigų, kiek tada turė- sus. davau.

– Manei, kad fotografija ir toliau bus ta aukso gysla, todėl įstojai mokytis šios specialybės?

– Taip, įstojau į tuometę Vilniaus aukštesniąją technologijos mokyklą. Baigiau, bet fotografu netapau.

tuvos muzikos ir teatro akademijoje?

– Taip, ir aš taip pamaniau, kai atėjau į stojamuosius ir man vienas komisijos narių, teatro režisierius Valentinas Masalskis, pasakė: „Nusirenk ir vaidink kultūristą.“ Galvoju, kaip čia jie daro – iškėliau rankas į viršų ir pradėjau riaumoti. Sako: „Blogai. Vaidink sumo imtynininką.“ Tada dar baleto artistą pavaizduoti teko. Atsimenu, trypčioju kaip balerūnas ir galvoju: jei jau tai darau, niekas man nebebaisu. Beje, V.Masalskis iki šiol autoritetas yra ir man, ir mano kurso draugams.

– Vis dėlto kaip atsidūrei tuose stojamuosiuose į režisūrą?

– 2008 m., kai prasidėjo krizė, bankrutavo mano įmonė, kuri užsiimdavo ma-

Juostos „Ekspermenas“ filmavimas

– Bet vis tiek atsibodo ir šis įdomus darbas...

– Po kelerių metų supratau, kad nenoriu dirbti už fiksuotą atlyginimą, ir įkūriau savo videopaslaugų įmonę, kuri veikia iki šiol.

Beje, vėliau Šiaulių universitete dėl šios įmonės baigiau verslo administravimą – pamaniau, kad direktoriui reikia turėti aukštąjį išsilavinimą. Iki šiol nesuvokiu, kam man to reikėjo.

– Tai gal ir suprantama, bet žmonėms sunkiau tikriausiai suvokti tai, kam tau, suaugusiam vyrui, turinčiam savo verslą ir jau baigusiam dvi specialybes, dar reikėjo vieno vargo – įstoti mokytis režisūros Lie-

– Mėgsti keliauti vienas, o namie – irgi vienas būni?

– Taip, net gyvūnėlių neturiu. Anksčiau auginau dvi juodas kates vardu

370_028.indd 7

– Tu visada linksmas, o kada liūdi?

– Kartais liūdžiu, bet tada einu su žmonėmis susitikti arba filmus žiūriu, apie darbus galvoju.

Noriu sukurti ilgo metro vaidybinį filmą. Ir dokumentika įdomu. Dabar galvoju filmuoti beveik visuose mano filmuose vaidinantį Povilą Marcinkų – vienakojį su neįgaliojo vežimėliu, kurį daugelis vilniečių tikriausiai matė elgetaujantį prie senamiesčio kavinių. Su juo susipažinau senelių namuose, Kelmėje, iš kurios esu kilęs.

– Kaip tuose senelių namuose atsidūrei?

– Buvau nuvykęs filmuoti dokumentinio filmo. Norėjau parodyti, kaip seneliai ateina į globos namus laukti paskutinės savo dienos tarsi drambliai į mirties slėnį. Iš pradžių abejojau, atrodė, kad bus nuobodi tema. Tačiau nustebau, kad taip blogai, kaip daugelis įsivaizduojame, tuose senelių namuose nėra. 80 proc. jų kalbų apie seksą, alkoholį ir kitus žemiškus malonumus. Jau vien ką pasako jų kieme auginamo šuns vardas – Kileris.

– Kuo tave patraukė būtent Povilas, kad tu jį dabar visada imi filmuotis. Beje, jo pavardė tokia pat kaip tavo. Ne giminaitis?

– Ne, jis nėra mano giminaitis. Nors tokia pat pavardė, neslėpsiu, atkreipė dėmesį. Įdomus jis. Senelių namuose Povilas buvo vadinamasis vierchas, šešėlinis šios įstaigos vadovas. Tai žmogus, buvęs narkomanas, 28 metus prasėdėjęs kalėjime, žinantis, kaip paimti žmones psichologiškai. Jis pats sako, kad sėdėjo už plėšimus ir vagystes, bet seneliai šnibždėdavosi, kad už žmogžudystes. Labai įdomus pašnekovas – savo kambaryje jis augino kelias kates, nuolat filosofavo apie gyvenimą. Dabar jo gyvenimas pasisuko netikėtai – susirado moterį, kuri vėl jį įtraukė į narkotikų liūną.

žo tiražo CD ir DVD viršelių spausdinimu. Į ją dėjau daug vilčių, tad po bankroto teko galvoti, ką toliau daryti gyvenime. Nusprendžiau pamąstyti kelionėje ir vieną vakarą internetu nusipirkau bilietą į Izraelį. Kadangi kelionę rinkausi labai pavargęs, vietoj dviejų savaičių netyčia pažymėjau tris. Na, ką darysi – išvažiavau. Mano užsisakytas pigiausias viešbutis, pasirodo, buvo palapinių miestelis kažkur prie Jordanijos pasienio, kur, kaip vėliau sužinojau, pervežama kontrabanda. Tuo metu ten nebuvo jokio kito poilsiautojo. Administratorius padavė pagaliuką – sako, užkišk juo vartus, ir išvažiavo. Guliu naktį palapinėj, girdžiu – kažkur šaudo. Daug galvojau toj kelionėj, nes, patikėk, trys savaitės vienam prailgo. Tada ir nusprendžiau stoti į režisūrą.

– Kodėl?

– Nes nuėjau dirbti operatoriumi į Lietuvos televizijos naujienų tarnybą. Tas darbas mane žavėjo nuo vaikystės. Pamenu, kai per „Žinias“ rodydavo kokius 20 operatorių, besigrumdančių alkūnėmis dėl geresnio kadro. Norėjau būti tarp jų, man tai atrodė dinamiška ir įdomu. Ir išties tas darbas buvo toks: pirmą valandą dienos filmuoji, kaip prezidentas Valdas Adamkus spaudžia ranką į svečius atvykusiam užsienio prezidentui, o paskui važiuoji į Šalčininkų rajoną, kur policija rado jau 2 savaites prabuvusius negyvus žmones. Be to, kadangi buvau jaunas ir entuziastingas, mane imdavo į komandiruotes – esu išvažinėjęs visą Europą.

CD ir DVD – čia to, dabar jau žlugusio verslo garbei pavadinau. DVD teko atiduoti kitiems žmonėm, nes ji kakodavo ir siusiodavo, kur papuola. CD su manim gyveno ilgiau, bet vieną dieną iššoko iš penkto aukšto pro langą ir užsimušė. Nežinau, kodėl ji taip padarė, gal paukščiu norėjo būt?

– Nebaisu tau su tokiais žmonėmis bendrauti?

– Ne. Man visada buvo įdomūs dramatiškieji gyvenimo aspektai, kontrastai. Ir filmus noriu tokius kurti, kad nebūtų taip: stovi medis, eina žmogus, stambus planas – žmogaus žvilgsnis į tolį ir jis sako: „Mirė Antanas.“ Tiesa, kino profesionalai sako, kad pramoginiai filmai yra lengvas opiumas liaudžiai, bet aš nesutinku su tuo. Manau, kad kinas neturi būti kuriamas tiems keliems žmonėms, kurie prie jo dirba. Kinas turi būti skirtas žiūrovams.

Man visada buvo įdomūs dramatiškieji gyvenimo aspektai, kontrastai.

Ir filmus noriu tokius kurti, kad nebūtų taip: stovi medis, eina žmogus, stambus planas – žmogaus žvilgsnis į tolį ir jis sako: „Mirė Antanas.“

– Ar tu – menininkas?

– Nelaikau savęs menininku. Man į šią sąvoką įeina fundamentalūs menai, tokie kaip teatras, dailė, literatūra. Bet dabar, kai žmogus nusiperka fotoaparatą už 4 tūkst. litų ir mano – dabar aš fotografuosiu ir būsiu menininkas, man atrodo, tai yra nesąmonė. Žodis „menininkas“ šiais laikais tapo kliše, iškreipta sąvoka, todėl aš nenoriu būti juo vadinamas, nors kinas yra viena meno rūšių.

– O kada tavo naujausią režisūrinį darbą „Expermenas“ galės pamatyti žiūrovai ir apie ką jis yra?

– „Expermeno“ premjera numatoma rudenį.

Filmas pasakoja apie žmogų, kuris, kaip ir milijonai kitų pasaulyje, gyvena vidinėje nelaisvėje, kasdien keliasi ir tarnauja kieno nors kito svajonėms, pamiršęs savas. Mano herojus patenka į keblią situaciją, kuri duoda jam progą pakeisti įsisenėjusį gyvenimą.

2012.06.29 16:46:59

>> receptoriai Rašė: Sandra Kliukaitė Nuotraukos: Jurgitos Mižutavičiūtės, Vytenio Kriščiūno ir redakcijos archyvo

Pietūs danguje: įspūdžių ekonomika Ar kada pagalvojai, kad vieno geriausių pasaulyje virėjų pagamintą šedevrą galėtum sukirsti tiesiog danguje?! Taip, kabėdamas pusšimčio metrų aukštyje virš Londono, Paryžiaus, Briuselio ir net... virš Vilniaus senamiesčio! ................. .... .

LAIKAS.

Iš pradžių kyli lėtai, o viso miesto architektūra gula tau po kojomis.

Kojos iš baimės kai kam šiek tiek virpa, bet tai smulkmena, palyginti su tuo, kas laukia pasiekus 50 metrų ribą danguje. „Dangaus restoranas“ turi 22 kėdes su saugos diržais, o viduryje šeimininkauja virtuvės šefas, someljė bei asistentas, tad danguje bent jau būsi ne vienas.

Manai, kybant ore virš miesto dings apetitas? Visai ne. Pietaujant danguje, laikas, atrodo, bėga daug greičiau, nei tą patį darant ant žemės. Tačiau adrenalino potyris ir danguje paragauto maisto skonis išlieka gerokai ilgiau, nei tą patį degustuojant nuobodžiame žemiškame restorane. Apie nuobodulį dangaus restorane gali paprasčiausiai pamiršti. Žiovauti čia tikrai neteks. Nespėsi pagalvoti net apie savo aukščio fobiją, kai danguje pokštelės tikru kardu atkimštas butelis šampano...

VEGETARŲ SIAUBAS. Jei įsivaiz-

8 // © 370 370_028.indd 8

duojate, kad valgant iš dangaus žemyn viena po kitos byra svečių nenulaikytos šakutės ar maisto likučiai, turime nuvilti. Tiesa, viso šio nuotykio organizatorių ir rėmėjų bendrovės „Electrolux“ atstovė sakė, kad paskutinę dieną vėjas iš tiesų nupūtė porą taurių iš restorano danguje... Bet tai ne pačios blogiausios žinios. Tikrai blogų žinių čia pietaudami sulaukia vegetarai. Mat „Dinner In The Sky“ šefai mėgsta mėsą ir priešpiečiams danguje patiekia ją žalią! Taip, taip, vos spėjus pakilti, prieš tave atsiduria lėkštė su gaubtu, po kuriuo – stilingai patiektas žalias prancūziškos jautienos kapotinis su aukšlių ikrais, rūkytų ungurių mėsa, pagardinta tiršta grietine, traškiais svogūnais ir pelenais. Vegetarai, deja, taip ir liko nevalgę...

Pagrindiniam patiekalui dangaus šefas paruošė lėtai keptą žuvį – jūrų velnią su artišokų tyre, kurią patiekė su dilgėlių (!) ir jaunų česnakų užpilu bei voveraitėmis. Kiek egzotiška, tačiau skanu.

Ir pagaliau desertas. Tada, kai aukščio baimė beveik pranyksta, ant stalo pasirodo raudonosios ulongo arbatos putėsiai su šviežiomis braškėmis ir klevų sirupe marinuotais... pomidorais. Pomidorai su uogomis – sakote, nesąmonė?

Prieš tai paragaukite. Beje, tokį valgiaraštį sudarė šių metų geriausio Švedijos

restorano „Frantzén/Lindeberg“ (užimančio 20-ą vietą 2012 m. geriausių pasaulio restoranų 50-uke) vyriausiasis virėjas Björnas Frantzénas.

ORGAZMAS IR PINIGAI. Kai kurios ponios pabuvimą danguje vadino orgazmu, o feisbukas iki šiol mirga nuotraukomis iš restorano danguje. Šią pramogą išbandė ne tik visokio plauko žvaigždės, bet ir nemažai aukščio bijančių žmonių – jie buvo ypač laimingi nugalėję savo baimę. Žemyn nuleisti teko tik vieną ponią.

Tai įvyko per vakarienę danguje, o kadangi per vakarienes restoranas leisdavosi žemyn paimti deserto ir vėl kildavo, ponia pasinaudojo proga ir išlipo... Populiariausi tarp lietuvių buvo priešpiečiai danguje – jie buvo išpirkti pirmiausia. Nemažiau dėmesio sulaukė „Šampanas danguje“ – tai buvo trumpiausias ir pigiausias pakilimas.

Išgerti šampano danguje per 20 minučių buvo galima tik už 99 litus. Didžiulės sėkmės sulaukė niekur neskelbtas „Vidurnakčio šampanas“ šeštadienį, kai vyko „Kultūros naktis“. O štai už valandą trunkančią keturių patiekalų vakarienę su gėrimais vienam žmogui tekdavo pakloti apie 339 litus. Per savaitę restoranas Vilniuje į dangų kilo apie 90 kartų, tad kiek buvo išleista pinigų, suskaičiuokite, patys... ĮSPŪDŽIŲ EKONOMIKA. Ko gero, kilo klausimas, ar gali būti kas geriau už pietus danguje? Mes sakome, kad gali. Golfas danguje! Tokią pramogą užsienyje jau siūlo ta pati bendrovė „Events in the Sky“.

O pakvaišusiems dėl gero maisto ir didelio aukščio primename, kad po Europą ir toliau keliauja dar vienas „pop-up“ kultūros fenomenas – restoranai-kubai („The Cube“), statomi ant įspūdingiausių didmiesčių pastatų stogų, siūlantys ne tik geriausių pasaulio šefų pagamintus patiekalus, bet ir atveriantys iki šiol neregėtus miestų vaizdus iš viršaus. Vienas kubų visai neseniai buvo užkeltas ant Londono karališkosios koncertų salės, o kitas – ant Stokholmo karališkosios operos rūmų stogo. Tiesa, gurmaniškas nuotykis kube kainuoja dar brangiau nei pietūs danguje. Už priešpiečius teks pakloti apie 200 eurų (apie 690 litų), o štai vakarienė, įskaitant gėrimus, kainuos 250 eurų (apie 865 litus)... Atrodo, lietuvių patarlės autoriai, sakydami, kad danguje už pinigus nieko nenusipirksi, gerokai klydo.

2012.06.29 16:47:32

370_028.indd 9

2012.06.29 16:47:37

>> ŪSAI

Troliai (ne mumiai) interneto persona Interneto džiunglėse tarp daugybės gyventojų, veikėjų ir personažų pasitaiko tokių, kurie labai sparčiai dauginasi, plinta ir kartais pradeda gąsdinti kitus internautus. Šįkart „37O“ pasidomėjo vienos tokių interneto bendruomenių – vadinamųjų trolių (ne mumių – aut. past.) – fenomenu: kas jie, kur gyvena, kuo maitinasi ir, svarbiausia, kaip nuo jų apsiginti? ......... .. ............................................. ................. ........

Personažai

Kas gali paneigti, kad internete negyvena ir kitų personažų?

.... . .

Nuo supermamų iki L.Stankūnaitės Anot „Vikipedijos“, internete troliu vadinamas asmuo, kuris prisijungia prie susiformavusios bendruomenės, pavyzdžiui, naujienų grupės, ir skelbia nesantaiką kurstančias, šiurkščias arba įžeidžiančias žinutes, siekdamas išprovokuoti kitus bendruomenės narius ir nutraukti normalią diskusijų eigą, sąmoningai sutrikdyti bendruomenės veiklą, sukiršinti jos narius.

Tokios kalbos, pranešimai dar kitaip vadinami troll, troll-post arba troll-posting.

Jeigu kalbėtume labai RIMTAI, troliai yra labai RIMTA problema. Jie trukdo NORMALIEMS žmonėms NORMALIAI diskutuoti svarbiomis NORMALIEMS žmonėms temomis, nes rašo ir komentuoja ne į temą. Dabar norėčiau sustoti ir užduoti retorinį klausimą: ar reikia RIMTOMIS temomis diskutuoti interneto forumuose? „Be abejo, reikia“, – pasakys populiarių mamų forumų dalyvės, nes kitaip juk „nežinosime, koks vežimukiukas / sauskelniukas / mišinukas mums tinka“.

Troliai ypač mėgsta įsisukti, kai naujienų portaluose skaitytojai kviečiami užduoti klausimą kokiam nors svetainės svečiui. Jų darbas – pateikti kuo daugiau klausimų ne į temą.

Geriausias to pavyzdys – vieno portalo pasiūlymas užduoti klausimus Laimutei Stankūnaitei (manau, plačiau pristatyti ją tikrai nebūtina – aut. past.). Nors mes su violetiniais neturime nieko bendra, į šią akciją įsisukusius trolius tikrai galima pagirti už humoro jausmą. Ko tik jie neklausinėjo L.Stankūnaitės: ar jai patinka kotletai, ar eis į Lady Gagos koncertą, kas laimės UEFA finalą ir pan. Aišku, buvo ir nemažai su vadinamosios pedofilijos bylos kontekstu susijusių klausimų, ir šiaip visokių šlykštynių.

10 // © 370 370_028.indd 10

„Draugiškųjų“ komentarai Dabar norisi užduoti antrą retorinį klausimą: ar nepastebėjote, kad tinklalapio redaktorius visada kreipia temą ta linkme, kuria nori, ir nepateikia jūsų klausimo, jei pats nenori. Tiek jūsų, tiek trolio klausimai jam yra vienodai nesvarbūs.

Bet retorinius ir kitus klausimus palikime kitam kartui. Geriau visi kartu pabarkime interneto trolius, kad šie šitaip pykdo draugiškus interneto vartotojus.

Na, „draugiškieji“ yra tie aktyvūs visuomenės piliečiai, kurie aktyvumą reiškia sėdėdami prie savo kompiuterių, skaitydami naujienas, komentuodami, kad visi yra „vagys“, „griaunantys Lietuvą“ ir reikia „greičiau emigruoti“, nes dėl visko „kaltas premjeras“. Jie labai draugiški ir mieli, nes domisi kultūra: „ta tai su tuo tik dėl pinigų“ ir „papais dainuoja“. Ir sportu draugiškai domisi, nes „pralošė gaidžiai“.

Taigi, čia, interneto komentaruose, net nereikia trolių, kad

Miegančioji gražuolė, kuri dalijasi pasenusiais juokeliais, jau seniai visų peržiūrėtais, pakomentuotais, išsiųstais draugams ir pamirštais.

Jeigu jus vilioja trolio „profesija“, atminkite, kad konkurencija šioje srityje labai didelė, jums gali tekti mesti darbą ir visą laiką skirti geriems juokeliams gaminti ir viešinti.

Piktoji pamotė išlenda tuomet, kai jums atrodo, kad tai, kas įvyko sodyboje, festivalyje, pajūryje, jau visi pamiršo. Jos darbas – įkelti vaizdo medžiagą. Itin pikta pamotė ją būtinai įkels ant jūsų socialinio tinklalapio sienos.

būtų pradėta svaidytis pykčio žaibais.

Kartais po straipsniu užverda tokios diskusijos, kad perskaitęs vien komentarus net nesuprastumėte, apie ką buvo rašoma tekste. Ach, ta žodžio laisvė.

Beje, troliai nebūtinai rašo ką nors įžeidžiamo ar nepadoraus, kad diskusija įsiliepsnotų. Pavyzdžiui: vyksta diskusija apie Dievą ir pasaulio pabaigą, kurioje diskusijos dalyviai prieina prie išvados, kad pasaulis baigiasi 6 val.

Trolis paklaus: o kas, jei jūs nuolat keliausite laiko juostomis, ir visada būsite 5 valandoje? Klausimas gana logiškas, tačiau ten, kur esama fanatizmo, logikai vietos nėra.

Paskutiniai Brėmeno muzikantai daugiau nei puse etato dirba youtube.com kanale – dainuoja, kuria filmukus, klipukus ir dalijasi buitiniais vaizdeliais a la „Linkėjimai iš Sen Tropezo“.

Trolinti – sunkus darbas Trolis – užsiėmęs žmogus. Įsivaizduokite, kaip gerai, kad ne jums reikia dienų dienas mirkti prie kompo, kad surastumėte, sumaketuotumėte, suinstaliuotumėte gerą pokštą. Jums lieka tik laikinti ir šierinti. Taip pat nereikia dienų dienas skaityti įvairių forumų bei diskusijų ir laukti tinkamo momento, kada bus galima pradėti trolinti. Man net baisu pagalvoti, ko tie vargšeliai prisiskaito...

Jeigu jus vilioja trolio „profesija“, atminkite, kad konkurencija šioje srityje labai didelė, jums gali tekti mesti darbą ir visą laiką skirti geriems juokeliams gaminti ir viešinti. Jūs turėsite būti

2012.06.29 16:47:37

i) ir kiti nažai

Rašė: Agnė Tuskevičiūtė Iliustracijos: „Shutterstock“

Orų mergaitės ir berniukai, kurie greičiau nei jūs pažiūri pro langą ir praneša, koks lauke oras. Auksinė Mikės Pūkuotuko frazė „Atrodo, lietus kaupiasi“ jų dėka transformavosi į „Saulytė šviečia – visai nesidirba“, „Pagaliau sulaukėme tikros žiemužės, ach, och kaip gražiai sninga“, „Kaip melancholiškai nuteikia tie lietaus lašeliai“.

Liūtas karalius – vieno miesto vienas meras, interneto karalius, visų tinklų ir tinklalapių virtuozas, kuris su savo karalystės gyventojais žaidžia demokratiją ir žodžio laisvę.

P. S. Visi personažai išgalvoti, bet koks sutapimas yra tik jūsų lakios fantazijos vaisius. Galbūt pratęsime pažintį su interneto herojais, jei iki jų prisikasime interneto platybėse!

Mitinguotojai – tai keistuoliai, kurie netingi prisipiešti juokingų plakatų ir pasirodyti nešini jais bene visuose mitinguose. Tai bene gyviausi ir fainiausi interneto personažai, netingintys išlysti iš interneto ir pašmaikštauti tiesiog tavo miesto aikštėje ar gatvėje.

šmaikštesnis, gudresnis ir greitesnis už kitus trolius.

Galbūt jūs ir pats jau šiek tiek sutrolėjote? Vienas požymių, kai girdėdamas ar skaitydamas absurdiškas ir bereikšmes diskusijas norite garsiai rėkti tiems žmonėms, kad jie atsitokėtų.

Kaip kovoti su troliais? Tiesiog jų neskatinti, ignoruoti jų rašliavas. Yra net specialus šūkis „Nemaitinkite trolių“ (angl. – „Please do not feed the troll“).

Tačiau paprasčiausias būdas kovoti su troliais arba nesutrolėti pačiam – tiesiog mažiau laiko praleisti prie kompo.

Geriau dažniau išeikite į lauką – juk vasara!

370_028.indd 11

„Be abejo, reikia“, – pasakys populiarių mamų forumų dalyvės, nes kitaip juk „nežinosime, koks vežimukiukas / sauskelniukas / mišinukas mums tinka“.

Trolių irštvos „4chan“ – juodoji interneto pusė. Intelektualiems žmonėms geriau neužklysti, o jeigu smalsumas nugalės, tuomet naudokite svetimą kompiuterį. Ten rasite visko – nuo pornografijos iki išmintingų kalbų visais gyvenimo klausimais. „4chan“ turinys labai greitai keičiasi, ten sunku rasti archyvus, tad turėsite tapti nuolatiniu nariu, kad nepraleistumėte naujienų. Čia besirenkanti bendruomenė yra itin aktyvi, šmaikšti ir gudri. „Reddit“ – teigiamo ir pozityvaus trolinimo pavyzdys. Ši svetainė taip pat paremta bendruomeniniu principu, todėl ir čia trolinama tarpusavyje, neliečiant kitų, niekuo nenusikaltusių žmonių.

Dar turiu paminėti visiems labai gerai žinomą ir neseniai išpopuliarėjusį „9gag“, kuris yra „Reddit“ ir „4chan“ pozityvusis atspindys. Čia sukonspektuojami interneto memai (apie tai galbūt – kitame numeryje) ir troliai.

2012.06.29 16:47:39

>> menas

Tu tarnauji sau

Fotografė paprašė Neli nusisegti laikrodį, o vėliau paaiškėjo, kad tai kolegų dovana, kuri simbolizuoja bene svarbiausią Neli pamoką Londone. Ten mūsų herojė prieš metus baigė scenografijos studijas senoje teatro mokykloje ir atrado kitokį teatrą, negu studijuodama režisūrą Rimo Tumino kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Jūsų akiai – scenografė ir režisierė Neli Ivančik, kuri viską daro intuityviai ir nepateikia racionalių priežasčių sąrašo, kodėl eina vienu ar kitu keliu. Tai jai netrukdo dirbti su Londono simfoniniu orkestru prie projekto, kuriam „The Times“ skyrė penkių žvaigždučių atsiliepimą.

Rašė: Tautė Bernotaitė Fotografavo: Milda Vyšniauskaitė

– Po to, kai baigei režisūros studijas R.Tumino vadovaujamame kurse LMTA, kur tęsėsi tavo kelias?

– Vienus metus studijavau scenografiją Dailės akademijoje, bet dairiausi kitur. Bendrakursės draugė mokėsi scenografijos Londone, senas tradicijas turinčioje mokykloje Central School of Speech and Drama (Centrinė kalbos ir dramos mokykla – angl.). Nusprendžiau stoti ten. Ir visai netikėtai sau – įstojau!

Londone visi ateina pasiruošę, žino savo užduotis ir sutartu laiku prasideda darbas. Kai tik nuvykau ten, kaip buvau įpratusi, irgi vėluodavau. Kol gavau įskaitą.

– O kodėl po režisūros pasirinkai scenografiją?

– Kad aš ir režisūrą buvau pasirinkusi atsitiktinai. Ją studijuojant man labai patiko vizualusis teatras. Smarkiai paveikė Romeo Castellucci, parodęs, kaip galima veikti per vizualųjį pasaulį, o ne būtinai per literatūrinį, kalbos. Dar viliojo technikos išmanymas.

Techninė bazė dabar Lietuvoje jau stiprėja, o kai mes studijavom, buvome net mokomi „niekada nepasitikėti technika“. Taip ir išmokom: juoda dėžė, du stovai. O juk teatras gali būti balta dėžė, gali būti už stalo, po juo – kur nori. Tai taip nauja ir įdomu, todėl traukė. Būtent erdvės žinių labai trūko.

– Kuo ypatinga Londono teatro mokykla?

– Ji labiau performatyvi. Orientuojasi į darbą grupėje, spektaklio kūrimą improvizuojant, mėgsta socialinį teatrą. Neinama nuo teksto prie teatro, bet praktikuojamas devised theatre: kai pjesė kuriama kolaboruojant ir improvizuojant grupėje. Nuo idėjos einama į tekstą. Pavyzdžiui, kartą reikėjo, atsispiriant nuo idėjos pažiūrėjus filmą, sukurti penkiolikos minučių instaliaciją. Kitas atvejis buvo verbatim teatras – kai kurti reikia žodis žodin pagal politinius tekstus, interviu. Tai buvo labai sunku. Tačiau šie metodai stimuliuoja visai kitokį istorijos pasakojimo būdą.

12 // © 370 370_028.indd 12

– Kaip tada dirbai su temomis, kurios tau tolimos?

– Anglams irgi buvo dėl ko stebėtis, dirbant su manimi. Nes aš vis tiek visur ieškodavau žmogaus. Gavome temą „Amerikos sveikatos draudimo problema“. Ganėtinai tolima (ironiškai – aut. past.). Bet pradėjus kapstyti pacientų istorijas, atsirado žmogiškoji drama. Taip ir dirbdavau. Intuityviai. Reikėjo atsipalaiduoti. Ėjau per jutiminius kanalus, ieškojau, ką ta tema man duoda, iš pasąmonės išplaukė žydra spalva, kažkokios lengvos drobės, nes istorija buvo apie dailininkę. Tada tikrinomės, ką mano režisierius. O ten režisierius visada atviras idėjoms. Taip gimsta spektaklis, sukurtas bendros masės, o ne iš atskirų vaidmenų. Manau, juos atskyrus, jis net negalėtų egzistuoti.

Teatro užduoties pagal temą „Amerikos sveikatos apsaugos sistema“ eskizas „Verbatim“

Eskizai iš planuoto projekto muziejuje „Tate Modern“ pagal Jeano Anouilh’o absurdo dramą „Orkestras“

2012.06.29 16:47:46

– Kaip veikia Londono teatras kaip organizacija?

– Tai irgi buvo labai gera mokykla. Lietuvoje visi visą laiką vėluoja, nesiskaito su kitais. Kai dabar grįžus teko dirbti Lietuvos teatre, net technikos darbuotojai, kurie turėtų ateiti bent pusvalandžiu anksčiau už scenografą, vėluoja. Tai kažkoks absurdas. Londone visi ateina pasiruošę, žino savo užduotis ir sutartu laiku prasideda darbas. Kai tik nuvykau ten, kaip buvau įpratusi, irgi vėluodavau. Kol gavau įskaitą. Tai buvo viena pagrindinių pamokų. Didmiestyje penkios minutės reiškia labai daug. Vėliau trupė, su kuria dirbau, man padovanojo šį laikrodį.

– Grįžusi paviešėti Lietuvoje, su buvusia bendrakurse Gabriele Tuminaite dirbote prie Teklės Kavtaradzės pjesės „Namisėda“ Nacionaliniame dramos teatre. Ar kas nors pasikeitė Lietuvos teatre nuo to laiko, kai studijavai?

– Niekas. Tik techninė bazė gerėja po truputį. Bet procesas niekuo nepasikeitė. Labai daug kalbama apie eksperimentus, performansus, naujas idėjas. Bet jų nėra. Vis tiek dirbama pagal klasikinį sukirpimą, tik turint mažesnį biudžetą.

Nebent tai ir yra eksperimentas. Aktorių, kurie galėtų dirbti kaip anglų aktoriai, Lietuvoje labai mažai. Nes, pavyzdžiui, devised teatre tu pradedi nuo idėjos ir niekas nežino, kuo tai pasibaigs. Ne visi drąsūs taip dirbti. Ypač būtų šokas Kultūros ministerijai, jei tektų prašyti pinigų tokiam projektui: apie ką, kodėl, kas?

– Ar Londone tikrai sunku?

– Taip, tikrai labai sunku. Meno srityje – itin. Bet! Tu išmoksti labai daug, susipažįsti su daugybe įdomių žmonių iš viso pasaulio. Turbūt ir nuostabiausia, kad vieną dieną susipažįsti su Jude’u Law, kitą dieną sėdi be pinigų maistui – toks yra Londonas. Sūkurys visko ir būrys žmonių, kurie viską daro labai gerai.

– Kokį savo projektą išskirtum kaip grandioziškiausią?

– Darbas su Londono simfoniniu orkestru. Kūriau knygų dizainą bendrame projekte su jais. Kiti mažesni projektai man gali būti brangesni, bet šitas tikrai didžiausias, kur galiu pasakyti: „O, aš turiu 5 stars review“ (penkių žvaigždučių atsiliepimą – aut. past).

– Mačiau, kad tau teko kurti projektą garsiajam Londono teatrui „Old Vic“. Bet projektas nebuvo įgyvendintas?

– Būna tokių projektų. Prie jų dirbi su profesionalia komanda, siūlai savo idėją, tada režisierius renkasi. Tąkart idėjai įgyvendinti reikėjo labai daug pinigų. Taip nutiko ir su mano projektu „Tate Modern“ muziejuje. Tačiau vėliau, eksponuodama šio projekto eskizus, sulaukiau daug komplimentų iš vizualiųjų menų atstovų. Tada supratau, kad galėčiau ir tapyti. Supratau, kad tarnauju ne teatrui, bet sau. Viskas įmanoma, kaip sakydavo mano dėstytojas, tik dar ne laikas.

Tai irgi Londono bruožas.

– Tai su Kevinu Spacey – „Old Vic“ teatro meno vadovu – nesusipažinai?

– Ne. Bet teko susipažinti su Simonu McBurney, trupės „Complicite“ vadovu. Jis vedė dviejų dienų kūrybines dirbtuves, o tai visiškai nuostabu. Bet teisingai sakė mano dėstytojas: „Nepamiršk, Neli, kad tai paprasti žmonės.“ Taip ir yra – po darbo jie nueina su tavimi išgerti pintos alaus.

sus ir geras jausmas – dėl jo verta kurti.

– Scenografija – kas tai?

– Tai sudėtingas klausimas. Vienas žmogus gerai yra pasakęs, bet būtų per ilga citata. Tai filosofija ir idėja per erdvę, per daiktą erdvėje, per spalvą. Tai nebūtinai susiję su teatru. Scenografija gali būti interjero, parodos, madų pasirodymo. Nuo scenografijos žmogus pradeda suvokti, kur jis yra. Kalbant apie teatrą, tai pats pirmasis taškas, todėl ji labai svarbi. Tai tas pats istorijos pasakojimas, tik per erdvę.

– Kokia scenografija tave yra pribloškusi?

– Pirmą kartą nubloškė R.Castellucci su savo „Tragedia Endogonidia“. Čia buvo „vėjo nublokšti 1“. „Vėjo nublokšti 2“ buvo Sergejaus Diagilevo „Ballet Russes“ spektakliai, atkurti šokio teatre „Saddler’s Wells“. Buvo ir filmų.

Pavyzdžiui, Peterio Greenaway „Virėjas, vagis, žmona ir jos meilužis“. Kai sužinojom apie Matthew Barney, irgi nubloškė neblogai. Londone turėjome vieną teorinę tarpdisciplininių studijų paskaitą. Tai kaip tik penktadienis, taip ir nublokšdavo!

– Koks estetinis bruožas galėtų būti laikomas tavo skiriamuoju?

– Ryškumas. Aš labai mėgstu spalvas ir jų nebijau. Londone mano stilių vadino bold – ryškus, įžūlus.

– Tau teko artimai pažinti nemažai sostinių, dar metus pagal Erasmus programą studijavai Sofijoje. Ar gali sudėti įspūdžius apie kiekvieną miestą į vieną žodį?

– Londonas yra gyvybė, Maskva yra darbas ir agresija, Sofija – chaosas, makalynė, Berlynas yra jaunas ir energingas, o Vilnius – gimtas.

– Lietuvoje, man rodos, ne tokie paprasti?

– Man atrodo, kad būtų sudėtinga. Nemanau, kad tiesiog sutikusi žmogų galėčiau prieiti, pasidžiaugti, nesukeldama papildomų prasmių. Pavyzdžiui, su Maiklu Fassbenderiu (aktorius, vaidinęs tokiuose filmuose kaip „Negarbingi šunsnukiai“, „Iksmenai“, „Pavojingas metodas“ – aut. past.) mes mėgstame tą pačią kavinę „Off Broadway“, ir gali ten pasakyti jam „ačiū“, o jis visiškai normaliai tai priima. Tai neįtikima – tu tirpsti, o jis toks paprastas.

– Koks tavo kūrybinis procesas – kaip atveri kanalus?

– Aš labai daug galvoju. Galvoju, galvoju, galvoju, kol prikaupiu aplanką kažko. Tada labai pastumia, kai kas nors klausia „Neli, kur eskizas, kur?“, nes aš pati nežinau, kada jau reikia pradėt piešt, iškrapštyti praktinį rezultatą, nes godumas kaupti nežmoniškas. Baisiausia yra atiduoti maketą gamybai ir laukti savo premjeros. Mano premjera įvyksta tada, kai dekoracijas atneša į sceną, nes aktoriai turi apsigyventi scenografijoje. Tada lauki režisieriaus reakcijos ir bijai. Tai bai-

estras“

370_028.indd 13

Aš labai daug galvoju. Galvoju, galvoju, galvoju, kol prikaupiu aplanką kažko.

2012.06.29 16:47:53

>> mada Rašė: Sandra Kliukaitė Nuotraukos: Tomo Vyšniausko („Creep“)

Jei jau kartą tapai mama, atrodo, tavęs laukia tikras pragaras dėl stiliaus ir dizaino – rankinės su meškiukais, suknelės bulvių maišai, savo dėklo nerandančios sauskelnės ir kiti nemalonumai. Beveik visi mamoms skirtų prekės ženklų kūrėjai siūlo daiktus, kurie niekuo neišsiskiria arba, priešingai, rėkte rėkia apie save rožine ar melsva spalva arba dar blogiau – infantiliais meškiukų formos raštais. Tai nei gražu, nei logiška.

Juk šiuos daiktus turės nešioti suaugęs žmogus!

. ........... . ................... ........... ..... .

Dizaino karai pampersų pasaulyje

Gyvenimas pampersų pasaulyje labai gražus ir prasmingas, bet aš noriu turėti savo identitetą.

Apie meškiukinį dizainą Apie blogą dizainą mamoms kalbamės su dviem šviežiai iškeptomis, bet apie stilių nepamiršusiomis mamomis – Rūta Banyte ir Laura Šiugždiniene. Vos prieš kelis mėnesius jos paskelbė dizaino karą meškiukiniams daiktams ir įkūrė naują mados ženklą mamoms „NO Champagne“, prieštaraujantį infantiliam ir nelogiškam mamų daiktų dizainui. Rūta sako, kad pirma mintis kurti stilingus daiktus mamoms jai kilo tada, kai gavo dovaną – rankinę kūdikio daiktams, dekoruotą meškiukais. „Galvojau, kaip čia dabar išeina?.. Juk ją nešioti turiu aš. Ir taip atrodo daugybė daiktų, skirtų mamoms, ką ir kalbėti apie tai, kaip sunku buvo rasti tiesiog gražių suknelių su sagutėmis priekyje“, – pasakoja ji.

Rūtos kolegė Laura pritaria, kad naujo mamoms skirto mados ženklo idėja kilo po daugybės nesėkmingų stiliaus paieškų – jai norisi būti stilinga mama, o ne bulvių maišu: „Jei jau drabužis pritaikytas maitinti, jis kažkodėl būtinai toks, kurio dėvėti nesinori. O kokius kryžiaus kelius reikia nueiti, kad rastum padorią rankinę prie vežimėlio! Tokią, kuri nebūtų apipaišyta vaikiškais piešiniais ir turėtų mamai reikalingas funkcijas! Delninė sauskelnėms, esu tikra, yra kiekvienos mamos svajonė, nes nebuvau anksčiau mačiusi tokio daikto, kuris kaip oras reikalingas kiekvienai mamai.“ Nervų mamoms prigadinę prekybininkai pasirodė esą niekam tikę, o pačios geriausios „NO Champagne“ daiktų ir drabužių kūrėjos, atrodo, yra pačios mamos. Rūta ir Laura daugiausia su jomis ir konsultuojasi. Taip pat joms padeda profesionalūs dizaineriai, kurie negaili gerų techninių patarimų. „Trumpai tariant, – sako Laura, – jungiame jų patirtį su jaunų miesto mamų pageidavimais. Be to, mus įkvepia kasdienybė, tačiau, be abejo, mes stebime mados tendencijas ir panaudojame jas savo kūryboje.“ Arba gerai, arba nieko Iš tiesų keista, Lietuvoje yra tiek daug dizainerių, kuriančių įvairiausius drabužius ir aksesuarus, tačiau iki šiol beveik nepasitaikė auksarankių, kuriančių nišinį dizainą mamoms. Išskirti galime nebent „LT identity“ dizainerius, pastaraisiais metais sukūrusius gana padoraus dizaino kūdikių nešykles su prasmę turinčiais ornamentais, o ne kokiais infantiliais meškiukais...

Dar galima paminėti dizainerės Ritos Kazokaitės konceptualius dizaino eksperimentus su drabužiais besilaukiančioms

14 // © 370 370_028.indd 14

2012.06.29 16:48:03

ką taip, kad norėjosi rėkti iš laimės, – prisimena Rūta.

– Tomas sugalvojo šiuolaikinės Rafaelio Madonos idėją. Gal tokia ir yra „NO Champagne“ moteris“. „Šio ženklo drabužius perka tokios mamos, kurios atiduoda labai daug savo kūdikiui, bet niekada nepamiršta savęs kaip asmenybės, – pasakoja Laura.

– Tokios, kurios gyvena aktyvų gyvenimą mieste, todėl joms reikia prisitaikyti prie įvairių sąlygų.“ mamoms. Jos kolekcija „Adjust2U“ 2010 m. net buvo apdovanota prestižiniu „Red dot“ dizaino prizu. Lietuviams pasaulyje tai didelis pasiekimas, bet tuo šią istoriją galime ir baigti. Naują istoriją pradeda „NO Champagne“. „NO Champagne“ netaps žinomas per vieną dieną ir tai mes puikiai suprantame, – sako Rūta. – Su Laura susitarėm, kad arba darom gerai, arba nieko. Jei fotosesija, tai tik su pačiais geriausiais, taip pat renkamės natūralius audinius ir taip toliau. Norėčiau, kad „NO Champagne“ visų pirma būtų nerealiai madingas.“ Dabar „NO Champagne“ drabužių ir aksesuarų galima rasti butike „Decolte“ Vilniuje, tačiau jau labai greitai jų išvysime ir keliose lietuviškose interneto parduotuvėse. Bet tai tik pradžia.

Atrodo, šios moterys nusiteikusios taip rimtai, kad sieks puošti mamas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. „NO Champagne“ jau visai netrukus keliaus į keletą mažų butikų užsienyje. Šiuo metu dar derinamos paskutinės detalės, tad joms nesinori pirma laiko apie tai plepėti. „Bet lašas po lašo ir akmenį pratašo, – priduria Laura. – Esu tikra, kad vieną dieną papuošime ir paryžietę!“ Kartais viskas prasideda nuo geros fotosesijos. O kai fotosesiją daro „Creep“ – lauk paties geriausio rezultato. „Creep“ fotografai su Tomu Vyšniausku ir modelis Smiltė Bagdžiūnė padarė vis-

370_028.indd 15

Be šampano – laikinai Paklausta, ar būti stilinga mama, brangu, Laura atsako: „Brangumas toks velniškai subjektyvus dalykas. Tai, kas atrodo brangu vienam, kitam gali atrodyti labai pigu ir atvirkščiai. „NO Champagne“ suknelė kainuoja 299 litus, kelnės – 249 litus. Manau, ne viena moteris gali sau tai leisti.“ Taigi, viskas lyg ir išsprendžiama, tačiau kaip gyvenant pampersų pasaulyje, atrasti laiko sau? Rūta ir Laura dėl to nė kiek nesutrikusios. „Reikia norėti rasti laiko sau ir mylėti save. Tai tikrai nereiškia, kad dėl to mažiau mylėsime savo vaikus. Graži ir veikli mama, net neabejoju, labiau patiks savo vaikui“, – nedvejoja Laura. „Vaiko atsiradimas keičia tikrai daug, bet visada patys sprendžiame, kaip dalyti laiką, – pritaria Rūta. – Man patinka buitis, kai gali išeiti iš namų ir grįžti visai kitoks.

Gyvenimas pampersų pasaulyje labai gražus ir prasmingas, bet aš noriu turėti savo identitetą. Ir tikiu, kad tuomet galiu duoti daug daugiau šeimai.“ Filmai, muzika, knygos, spinta, gražūs namai, virtuvė... Be kokių dar dalykų negalėtų išgyventi „NO Champagne“ mama? Laura sako, kad šį sąrašą galima tęsti iki begalybės. „Viskas tinka, kas patinka. Aišku, nepamirščiau vyro šiame sąraše. Kraštutinumai niekur nėra gerai, tad ir čia tas pats tinka: nestovėk nuolat prie puodų, neskaityk nuolat knygų, netriūsk be paliovos virtuvėje – visur geriausia harmonija. O išgyventi galima be daugelio dalykų – sunku ir įsivaizduoti.“ Tai kodėl sakot NE šampanui, klausiu jų. „Naujai iškeptos mamos negeria šampano, bet tik laikinai, – paaiškina Rūta ir Laura. – Tai puikus apibūdinimas tam laikinumui, kurį patiriame visos, kai susilaukiame vaikų. „NO Champagne“ – tai simbolinė išraiška to gražaus laiko, kai mama susipažįsta su vaikeliu.“ Na, ir pabaigoje šios dvi kūrybingos mamos priduria: „Mes nesustosime, prisiūsime kalnus suknelių ir aksesuarų, kuriais galės puoštis visos Lietuvos mamos.“

ŽURNALAS SMALSIEMS PROTAMS

Kas mėnesį ieškok mieste, prenumeruok į namus arba skaityk internete

37O.diena.lt

Nestovėk nuolat prie puodų, neskaityk nuolat knygų, netriūsk be paliovos virtuvėje – visur geriausia harmonija.

2012.06.29 16:48:14

>> muzika

„SIGUR RÓS“

„LAST COIN“

Parlophone

Last Coin

„Sigur Rós“, matyt, pristatyti nereikia. Lietuvoje pilna šių islandų gerbėjų, žinovų ir net tokių, kurie bando pakartoti ką nors panašaus gyvai. Mano santykis su „Sigur Rós“ rezervuotas. Ji nėra mano mėgstamiausia islandų grupė, tačiau kai kurie kūriniai tikrai nuostabūs. O kai kadaise Rygoje pabuvau jų koncerte, supratau, kad tai aukščiausio meistriškumo muzikantai. Retas gerai geba groti gyvai tokio tipo muziką. Tad kodėl atsargiai stebiu ir vertinu „Sigur Rós“? Todėl, kad, mano galva, ši grupė muzikoje žaidžia tokiais dalykais, kurie pasmerkti būti populiarūs tarp jautrių ir romantiškų sielų. Turiu galvoje vadinamuosius kosminius tembrus, ilgus, plačius, erdvinius garsus, tam būdingas ritmines figūras ir harmoninius sprendimus. Mažiau muzikos srityje apsišvietusiems net ima atrodyti, kad būtent „Sigur Rós“ sukūrė tokį stilių. Žiū, ima kas ir pagroja kokį space organ tembrą sintezatoriumi ir tai tuoj pat pakrikštijama „Sigur Rós“. Nors neišrado šie islandai nei ambient, nei post-rock, o labai panašaus skambesio būta ir auksiniame psichodelikos amžiuje (tarp 1966 ir 1969 m.), ypač Europoje. Ko tikėtis iš ilgai laukto šeštojo „Sigur Rós“ albumo „Valtari“? Galbūt vos labiau elektroninio skambesio. Nors iš esmės – nieko nauja. Tai ir gerai, ir blogai. Blogai, nes grupės diskografija ima panėšėti į vieną nesibaigiantį albumą. Ir gerai dėl tos pačios priežasties. Gerai, nes tai atpažįstama, pažįstama ir, po galais, gražu.

Štai jums ypač kokybiškas lietuvių roko albumas. Taip, ši grupė ir jos lyderis Kreivas (Jonas Krivickas) yra geri mano bičiuliai, tačiau Dievas mato, nerašyčiau apie jų pirmą albumą, jei tai išties nebūtų išskirtinai kokybiškas darbas.

Kas slypi po tuo „kokybiškas“? Pirma, įrašas, suvedimas ir masteringas, kurį darė ilgą laiką su grupe „Skamp“ dirbantis Šarūnas Tamulaitis-Omenas. Antra, tai pačios dainos. Kreivas muzikos srityje jau labai seniai. Kažkada, gal prieš 15 metų, Vilniuje gyvavo tokia grupė „Tarantula“, vėliau buvo įvairių projektų su lietuviškomis J.Krivicko dainomis. Galiausiai Kreivas padėjo akustinę gitarą, pradėjo elektrine solo gitara groti „Skylėje“. Jam susidėjus su puikiu bosininku Pauliumi Ruku ir būgnininku Mariumi Leiburu (su jais didelė garbė groti tenka ir šių eilučių autoriui) gimė „Last Coin“. Tiesą sakant, grupės pavadinimas (lietuviškai „Paskutinė moneta“) daug pasako ir apie pačią muziką. Joje nemažai melancholijos, rezignacijos, net liūdesio. Paprasto ir nesumeluoto, poetiško. „Last Coin“ nepavadinsi bet kuria kaina į šlovės olimpą norinčiais užsikarti jaunuoliais. Atrodo, kad ši jau brandi grupė lygiai taip pat smagiai sau grotų kur nors nedidelėje scenoje, Lietuvos kaime ir milžiniškoje scenoje tarptautiniame festivalyje. Būtent toks dzenbudistinis požiūris užkabina. Jei reikėtų ieškoti minusų, kibčiau prie vis dėlto girdimo akcento, prie ignoruojamų puikių lietuviškų dainų, tačiau aranžuočių ir grojimo kokybė visa tai atperka.

Valtari

Before My Eyes

2012-05-23

2012-05-25

75

100

„EDWARD SHARPE AND THE MAGNETIC ZEROS“

Here

Vagrant Records; Rough Trade Records

2012-05-29

16 // © 370 370_028.indd 16

Prisipažinsiu, „Edward Sharpe and the Magnetic Zeros“ (toliau ESMZ) kūrinys „Home“ iš jų pirmojo albumo mane tiesiog užkniso dar net nespėjęs pradėti patikti. Ko gera, dauguma jį esate girdėję. Jei ne, pasigaukite bet kurį intelektualesnį paauglį su gitara ir jis jums jį pagros. Aišku, tai mano problema, bet ESMZ man kažkodėl asocijuojasi su infantiliška kairuolių hipių šeimynėle, sėdinčia prie laužo, besišypsančia, linguojančia ir traukiančia dainas apie tyriausią meilę planetoje. Taip, sakau tai su kandžiu sarkazmu. Galbūt todėl, kad augau su visai kitokia muzika ir šviesą bei švelnumą muzikoje suprantu kiek kitaip. Galbūt todėl, kad indie-folk grupių priviso tiek daug, kad neišvengiamai reikia kalbėti apie šio žanro popsą.

ESMZ ir galėtų būti šis indie-folk popsas. Tai nėra blogai. Kaip tam tikru metu paauglystėje nėra blogai Ericho Marios Remarque‘o, Jacko Kerouaco, Oscaro Wilde‘o romanai. Bėda ta, kad kai kuriems ta paauglystė užsitęsia labai ilgai. Tad iš antro ESMZ albumo tikėjausi šiokios tokios brandos, bent jau tekstinės. Tikėjausi, kad jie bus išlipę iš tų šeimyninių pantalonų muzikoje. Deja. Yra albume tokių mielų melodijų, kaip „Mayla“, primenančių Keistuolių teatro stilistiką. Tačiau „Keistuoliai“ tai dainuoja bent jau su gilios ironijos doze. O geriausia daina mano skoniui yra harmonija ankstyvuosius („Meddle“ ir „Atom Heart Mother“ laikų) „Pink Floyd“ kiek primenanti „Dear Believer“. Beje, albumo viršelis taip pat pabrėžtinai pinkfloidiškas.

60

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

„THE SMASHING PUMPKINS“

Oceania

EMI; Martha‘s Music

2012-06-19

Nors pačios pirmos albumo „Oceania“ sekundės kažkodėl labai primena „Red Hot Chilli Peppers“ ir priverčia mane susiraukti, užtenka Billy Corganui uždainuoti „God, ride on!“ ir suprantu, kad tai bus geras albumas. Iškart. „The Smashing Pumpkins“ turi keistą bruožą – jie nieko nedaro pusiau: jau pirmi akordai, pirma daina išduoda, tai vykęs albumas ar ne. Ir jei jis vykęs, tai niekas jame jo nesugadins, jei blogas – niekas nepataisys. Atrodo, „The Smashing Pumpkins“ (tiksliau, B.Corganas) pagaliau rado optimalią sudėtį, nes prieš tai buvęs albumas „Teargarden by Kaleidyscope“ (2009 m.), kuriame grojo tie patys muzikantai, taip pat buvo puikus. O štai 2007 m. „Zeitgeist“, mano galva, nebuvo vykęs, nes B.Corganas vis dar blaškėsi ieškodamas, kuo pakeisti senuosius grupės narius. Taigi, lieka džiaugtis, kad tokia svarbi ir unikali roko istorijoje grupė įgavo naują kvėpavimą, kurio, duokdie, užteks dar keliems geriems albumams. Taip pat verta paminėti, kad prie albumo dirbo, mano manymu, vienas geriausių pastarųjų dešimtmečių roko muzikos suvedimo inžinierių, trijų „Grammy“ laureatas Davidas Botrillas ir absoliuti mastering legenda Bobas Ludwigas. Be naujiems ir seniems gerbėjams atpažįstamo skambesio, šių ponų darbas taip pat yra didelė šio kokybiško albumo dalis. Beje, sunkesnė albumo pradžia neturėtų suklaidinti, „Oceanią“ vis dėlto pavadinčiau ramiu ir romantišku albumu. Aišku, „The Smashing Pumpkins“ kontekste.

85

100

75

100

„NEIL YOUNG & CRAZY HORSE“

Americana Reprise

2012-06-05 Klausant gyvos legendos senuko Neilo Youngo albumo „Americana“ susidaro įspūdis, kad viskas studijoje įrašyta vienu vieninteliu bandymu, visiškai nesigraužiant dėl klaidelių ar švaraus garso. Lyg būtų gyvas albumas. Ir reikia pasakyti, kad tai daugiau, nei pasiteisina. „Americana“ skamba lyg būtų išleistas kokiais 1969-aisiais. Kita vertus, tai nėra visai autorinis N.Youngo darbas. „Americana“ – tai, kaip šis kanadietis suvokia Jungtines Valstijas, jų tradiciją, tai jo įspūdis, kas jam yra Amerika, ką jis norėtų pagroti kitiems. Čia yra ir liaudies dainų, ir puikiai visą XX a. atspindinčių Woody Guthrie ar Stepheno Fosterio kūrinių. Tačiau kai viskas lyg sniegu pasidengia sodria ir purvina, su niekuo nesupainiojama N.Youngo elektrine gitara, skamba kaip autorinė kūryba. Pats N.Youngas taip sakė apie šio albumo turinį: „Yra senų ir tamsių dainų, kurios mano kartai reiškia daugiau nei tiesiog protestą. Kai jas dainuoja vaikų darželis, jis nesupranta, kur dėti akcentus, kur slypi šių dainų tamsa. O aš, man atrodo, pagaliau subrendau, kad jas sudainuočiau.“ Ir dainų tematika – skurdas, vienišumas, sunki buitis, net kartuvės – tai įrodo. Apskritai atrodo, kad N.Youngas išgyvena ypač kūrybingus laikus. 2010 m. pasirodęs solinis albumas „Le Noise“ buvo tiesiog šedevras. Klausant „Americanos“ susidaro įspūdis, kad šis albumas galėtų būti puikus tamsaus, groteskiško, net gotiško vesterno garso takelis.

80

100

2012.06.29 16:48:22

370_028.indd 17

2012.06.29 16:48:30

>> blizgė Rašė: Dovydas Kiauleikis Nuotraukos: „Scnpix“ ir redakcijos archyvo

Filmai pagal užsakymą?

Kodėl ne!

Kaip Lietuvoje sukurti gerą filmą, uždirbti krūvą pinigų ir prisivilioti milijonus turistų?

Paprasta – reikia daryti tai, ką daro Paryžius, Niujorkas, Londonas, Roma ir kiti gudručiai. Visi šitie miestai investuoja babkes į filmus apie save. moa su dei ž d l Juostas režisuoja puikūs režisieriai ir vaidina geidžiami aktoriai. i a ač d os v elon igus, yp s filmas s r Visas pasaulis pažiūrės, sužinos apie Marijos žemę ir a isa , B ž pin imis u ą. V men dar ysi to vard užsimanys atvažiuoti pas mus. o nėu a s meti sd

si mie nep liai veni ap ficia ste. Ko audojo o ilniu ūtų įgy e V e n N i , ) a s b m “. p uda me rijus lona me as H s scena arse ūtent šia avadini n B i b a o b p in tė R eikta ktas Krist et ir siau ūsų pat Viki ūtų susu , bet n a „ k i s a m ę filma vo š as b . nas ostin ija – kad film alonų s dolerių je su sa bent vie sticija! c a r t ve mln. iliust kurio kad į ka erių, a in lano JAV dol eiksmą iai 100 (giria, i. Tam, eriausi p o ą l g v s d m vers lijoną filmo žiau pati savi ervu tokio enui mi erkėlė irbo ma ms – Š as būti ai būtų a i s t iau dy All e tik p o užd , miška u. Laik eto. Ir r Puik o n ž rą ių, Wo mpū nas Sibi oler biud kėjo W.Alle . JAV d aidinti vala La etinio m ln – sv –K lius, o 15 m laukam parkui tamento v r s a o a i o n kai etuv o Ving mo dep ks Li z u, Užte terdam eks Turi t s ž m u ti A tikrai s, dinta

18 // © 370 370_028.indd 18

tis e“ iuj rėtų suk ų n l i u rituk sV s t rio eiksma aunių b auja i g „Pa lmo v pelė š es keli o į fi v i Šio je. Gru io vestu rnvakar nt l e iu da e n b n l g i e i u V ra ęst ą. Skr iversd v š š t e a r g pri ngai r Ry ra p sui“ udri Prahą a as ir y l filmą uka fia m v rou a a o t ą t i i g k n ( n , je a kok nda lė lniuje “ os artame viešr i i s a i rb z o p suge utūpti V ti „Wiz uvą – a kur ent mo de rigold“ inkai v t Š n o k i iz tas „Ma ensin ieji etur ransu ir“ lė s tur ų fin „Ryana iukai n avaitga tišk š Indijo otiškas inavų p aros į a o t k o i t z z s i č r s i e a d g g i o a t B e n p e m e s v ai lei os oytu čiai). tum usias ska leisti si g a g d g r u : n n i i o t p r a l a a v y ki si uo ri ik ria ud rkš pra s Pal atvi kaip t ėje ir a idinti R lai šimt venu „Ge arijų pa o „Ge įsivaizd žiuoja i e s d u a , e s m n id dėti sų sostin galėtų v lmą mi anSce uoto fil inkime ir atva Nusile aždaug siame Š – su fi g a u ū s . į r m ė s š į p e mn k i ū m s i o o n i m a j a a a į š i o u n t e s l r n ž s u u ir r Pa bro užsi e“ dito . Ja pas as – ena ls ve muk s“. tai i šėlti osling inės au buti i gražia inomą ksi juo dar ne ose na , pro si jie aun olerių, kime fi K us l ž G i y ų u a s t k r i d si ve ži nu ini ilnia nas tų ir tiks pati bet ne birželį akt ilijoną ei pada ęsinį. Į s ezo legend ir virtu Iš prad truputų V giu ir s n o , ė u r a i r m t s t ų ą n i b . u st ie ą žiū usės. reklam kiu pi tim indi leta e“ uose dais ank , po ody jei erik uje“ „Vid stume t i p ste apnakv . Taip, t ietei tua ais bal storijos „Titanik is Wo Par yži jų: am nfereno a tros da: išs nebe to lumi, o ‘ą r į u t i i i a r i v v e i , n r j Je p o i k s s s a y l i a e u k a ų l t e b ė ė u r s k n ę en pa me ak Na i su ja uvišku okį ge ros met mieste i stovy ir tar y si meil kavi , kadruo anas, dyki „Vidurn tokį sc rptautin minarų po t k s o u ū a r a a e j t o r i l s i i g l a e i ė i p u v ta i ba tinai tos rais v mez tris ir se atsid randa čiu mo uokime ksta į ek k škyt y ap inio y aitų asibla ptinga ebū ide-stor šiek ti d end i košian etrukus stingio, enos g uojanti ji auks ir v k n z t b i s a a a p n r d v s s la i sc kad t tie ra iz są yje laiina Po p pas toja būtų ją, tai odyti. orime, iskiau oti, be nda iš ietuvos ula, va ) ir pla stę šird rašy aune. ėjas iše sustoja ukario ę, r u t ė L n y ų r u K sišla k in rp veik ume pa tikrai šoki ntoji b certuoti ros (sta rįžtanči a jaun ess be intųsi ciją inis vei . Prie jo jį į ta do kav aii r t e d v k e ė v g a n k u n v l t p a d d ą a a ga ojai: tį Š eda ko vejo d jūros ai atra ožiu. iei šla io g ikėtų grin į Kaun igaben o Konr mūsų vėav amiesč eniečia ? ad ioja Ž rnų, iš sinink rio gr ždę re mas į v ei k u r in s t s P š n p o k i a a l ą , ir n en žsi ros be ai. Pen s pajū žvaig ugrįži i aktor kšč s ap kūr yb risivirka ina po s s girti u zidentū šmė nčias imi Lietuvo filmo ethos s pačia inavų maš Rašytoja apie Petru C soties p os a d i y e t ū r k l n d p n i ja ta lau o pap iaugti indinę . Agn ne tik laūsų skan kus. iskutuo inkiu ir rane ik uo sce išėli n nt m idž B agr ABBA piarą siburtų atrodo u to d m s i a s t k s p k i r u e t a s i r u l z k ą “ su iš ai rą ali aip i Do Anolio su k s Ka neg da: k ltskog uotų ge link ją et veid vis niai Metrop upniko anielium artistę ip ä p t b u F n A , a bet ę a a – „ r . r o ą D i k , k N n h a u u s ą t i u , s a g n m ta ę li a nk film ą než gne s hi tiksli šnoj nom ą da ia – inini ti A yvenim , bet ir niekas utini ktume . gurk usiu da nti žavi urią, ži esuvok tura t g i p e į ų e r j s i k i n k šą ininin pas vard lis ta nulip užkalb naitę, nda ir as toks altijo da i, kurių u dide lab kad tapus B a ū t m i r i . b i s č į ų s n u i t r a n e ū a i d n i.

V k b ria uo gyv sap Ryte neliną akto ažįstam lmas ne tektų? J ynus iš tani simyli. ultūrinis gražus seniai sip ž fi m i i u u į : a k a s u k s o b mat s mūsų tebuvo joje ja d filmu ali oju ms t sius i g lė Pav gal mu rtinguo ar ta s, ar ta isvės a sios, ta niečiai tu o a a a dėlt oriją – ting ojus: L iškos dv kę užsie s it ė d v u y s m v i a Pa s bohe uną atv ine. , La t lmą a ko to ję ir į K ąja sos tokį fi s n žavė ilti Laiki l sukūru tų? v a u i g s a : nu sig uda p tik at a i N a ka alėj

2012.06.29 16:48:45

KNYGOS

Ra­šė: mb

Johnas Burdettas BANKOKO TATUIRUOTĖ

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ DARIUS KAUNELIS. VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2012 M.

Regis, tampu tikru Johno Burdetto netradicinių detektyvų gerbėju. Jau esu pristatęs pirmąjį lietuviškai išleistą jo romaną „Bankoko 8“, o dabar pasirodė ir antrasis. Šio romano receptas toks pats: Tailando karališkosios policijos detektyvas Sončajus Džitpličipas gauna naują bylą – viename iš Bankoko viešnamių, kuris priklauso Sončajaus motinai ir jo viršininkui pulkininkui Vikornui, nužudomas svetimšalis. Paaiškėja, kad tai CŽV agentas. Į vis sudėtingėjančią bylą įsipainioja daugiausia pelno duodanti viešnamio mergina Čanija, JAV šnipai, musulmonų fundamentalistai ir narkotikų mafija.

Paprastam detektyvų rašytojui pakaktų ir šios intrigos, tačiau J.Burdettui to maža. Jis stačia galva įmurdo skaitytoją į spalvingą, tirštą ir mįslingą tajų gyvenimo ir mąstymo būdą. Sunku suvokti, kaip britui pavyksta sukurti tokią autentišką atmosferą, bet už tai jam galima tik paploti ar nusilenkti.

Pagal žanrą J.Burdetto romanai būtų artimi noir detektyvams: kekšės, gangsteriai, fatališkos moterys ir dūžtantys likimai. Bet skaitant neapleidžia įspūdis, kad patekai į misteriją. Juk Sončajus –

praktikuojantis budistas ir jo akimis visi nusikaltimai bei žmogiškosios dramos įgyja daug gilesnį matmenį. Religija padeda išsiaiškinti nusikaltimo priežastis, nustatyti žmonių elgesio motyvus, o pats nusikaltimo tyrimas – išsivalyti karmą arba ją dar labiau užteršti. Nelygu kaip pasielgsi.

Detektyvo Sončajaus žavesiui sunku atsispirti – jis nepraleidžia progos su kandžia ironija įkąsti vakariečiams ir jų gyvenimo būdui, bet nepamiršta su kiek švelnesniu humoru krimstelėti ir saviesiems tajams. Jis filosofuoja, įsitraukia į amžiną dviejų civilizacijų – Rytų ir Vakarų – gretinimo bei lyginimo žaidimą. Ir nuolaidų nedaro nei saviems, nei vakariečiams.

Visa tai kilsteli šį trilerį į gerokai aukštesnį lygmenį – ant tos kartelės, kur tupi didieji noir meistrai Paulas Austeris, Paulis Theroux. Siurrealistiniai J.Burdetto personažai tikrai peržengia žanro ribas. Protingas, šmaikštus, intriguojantis ir netradicinis romanas.

Johnas Dos Passosas MANHATANO STOTIS

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ POVILAS GASIULIS. VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2012 M.

Teneatbaido jūsų žodžiai „modernizmo klasika“. Kartu su Ernestu Hemingway ir F.Scottu Fitzgeraldu vienu svarbiausių prarastosios kartos autorių laikomo Johno Dos Passoso romanas tiesiog kunkuliuoja gyvybe. Ši knyga – tarsi simfoninio orkestro atliekamas kūrinys arba audringa, vingri džiazo improvizacija. O gal didžiulė, marga, įvairialypė freska. Romanas nukelia į praėjusio amžiaus pradžios Niujorką. J.Dos Passosas užsimoja plačiai – jis stengiasi parodyti visą milžiniško miesto socialinį ir kultūrinį skerspjūvį.

Skaitytojas apsilanko ir prašmatniuose apartamentuose, spindinčiuose dangoraižiuose, puošniose gatvėse ir dvokiančiuose skersgatviuose, dokuose ir landynėse, teatruose ir prastos reputacijos užeigose. Jis stebi bohemos ir anarchistų, imigrantų ir turčių, maklerių ir stalių, valkatų ir advokatų bei politikų gyvenimą.

Personažų šiame romane – pusė miesto: vieni jų trumpai šmėsteli ir dingsta, kitų gyvenimą sekame kurį laiką, trečių – iki liūdno ar linksmo, bet neišvengiamo galo. Į jų gyvenimus įterpiamos

370_028.indd 19

dainų nuotrupos, vidiniai monologai, laikraščių straipsniai ir antraštės. Tad nieko nuostabaus, kad romanas retkarčiais palyginamas su Jameso Joyce’o „Ulisu“. Tiesa, tai dinamiškesnis ir paprastesnis variantas.

J.Dos Passosas sukūrė himną Niujorkui, miestui, kuriuo galima arba žavėtis, arba jo neapkęsti. Tai jis visų veikėjų gyvenimo centras, prasmė ir tikslas.

Vienus Niujorkas praryja ir sutriuškina savo žabtais nė nemirktelėjęs, kiti pasiekia šlovę, prasimuša į viršų, bet visų sielose ir protuose šis miestas palieka neišdildomą žymę. „Manhatano stotis“ – sudėtingas kūrinys, todėl ypač džiugu skaitant matyti puikų vertėjo darbą. Jis beveik idealus. Apie retą verstinę knygą šiais laikais galima pasakyti, kad skaityti ją „skanu“. Šiuo romanu tikrai galima skonėtis – tiek vertėjo atskleista turtinga kalba, tiek autoriaus virtuoziškai pinamais likimais. Labai gerai išversta XX a. klasika.

Eowyn Ivey SNIEGO VAIKAS

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ AUDRONĖ JONIKIENĖ. VILNIUS, „METODIKA“, 2012 M.

Pastaruoju metu tiek kine, tiek televizijoje, tiek literatūroje pastebimas tradicinių pasakų perrašymo, permąstymo ir perkūrimo bumas. Postmodernizmas (kad ir kas jis būtų), regis, baigėsi, ir pasakos tampa nebe koliažo objektu, o būdu šiuolaikiniam pasauliui suvokti. Juk pamatiniai egzistencijos dalykai nesikeičia.

Jaunos Aliaskoje gyvenančios autorės debiutinis romanas „Sniego vaikas“ skaitytojų ir kritikų buvo sutiktas tikra susižavėjimo audra, paskelbtas viena įdomiausių 2012 m. knygų. Ta proga derėtų pridurti, kad „Metodika“ pastaruoju metu džiugina operatyviai ir gerai išleidžiamomis įdomiomis anglų ir amerikiečių literatūros naujienomis. „Sniego vaikas“ perpasakoja seną legendą apie bevaikės poros iš sniego nulipdytą mergaitę Snieguolę, paslaptingai atgijusią ir tapusią bevaikei šeimai tikra dukra.

E.Ivey romanas nukelia į 1920-ųjų Aliaską.

Vaikų neturintys sutuoktiniai Džekas ir Meibelė gyvena atokiame ūkyje, atšiaurios Aliaskos gamtos apsuptyje ir dirba sekinantį darbą. Juos slegia vienatvė, jie ima tolti vienas nuo kito, bet kartą, iškritus pirmajam sniegui, apimti nežaboto šėlsmo, jie iš sniego nulipdo mergaitę. Kitą rytą vaiko nebėra, bet sutuoktiniai vis dažniau miške

susiduria su paslaptinga, kartu su lape medžiojančia šviesiaplauke mergaite.

Romane kalbama apie dviejų pusamžių žmonių bandymą prisijaukinti laukinę Aliaskos gamtą, apie netektį, meilę, skausmą ir laimės paieškas. Tai amžinas pasakojimas apie civilizacijos ir gamtos susidūrimą, jų kovą.

E.Ivey puikiai pavyksta pasakoti jautriai, bet nesentimentaliai, ji nenusirita į banalybes.

Bet nepateikia ir aiškių atsakymų. Skaitytojui knietintis klausimas, ar mergaitė tikra, ar į jų gyvenimą įžengė pasaka ir stebuklas, taip ir lieka neatsakytas.

Tačiau tikrasis šios knygos veikėjas – Aliaskos gamta. Ji aprašyta meistriškai, puikiai perteiktas Aliaskos atšiaurumas, didybė, gamtos įvairovė. Nenuostabu. Juk autorė pati ten užaugusi, jos vyras – jūrų biologas. Jie patys gyvena gamtos prieglobstyje, žvejoja lašišas, renka uogas, medžioja elnius, briedžius ir lokius. Tad, jei apie Aliaską esate skaitę tik romantiškose ten trumpai apsilankiusio Jacko Londono knygose, jums derėtų atsiversti E.Ivey „Sniego vaiką“.

Peteris Høegas DRAMBLIŲ PRIŽIŪRĖTOJŲ VAIKAI

IŠ DANŲ KALBOS VERTĖ RŪTA POŠKUTĖ-ANDREIKIENĖ. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2012 M.

Pastaruoju metu lietuvių skaitytojai dažnai penimi niūriais skandinavų trileriais, tarsi pamirštant, kad šių šalių literatūros tradicijoje (ypač vaikų literatūros) esama daug džiugių, šviesių, sąmojingų, rimtus dalykus gvildenančių knygų.

Viena tokių – mums visiems puikiai pažįstamo danų rašytojo Peterio Høego naujas romanas.

Tai savotiška Pepė Ilgakojinė suaugusiesiems arba, tiksliau, suaugusiems, bet iš vaikystės neišaugusiems. Čia rašytojas ėmėsi tikrai rimtos temos – mūsų vidinių dramblių, t. y. ilgesio to, kas yra daug didesnis už mus.

O kas tai gali būti? Gyvenimo prasmė. Dievas.

Laimė. Tikėjimas.

Romane aprašoma tokių dramblių tiesiog apsėsta pakrikusi genijų Finų šeima: tėvas pastorius, motina vargonininkė ir trys jų vaikai.

P.Høegas šįkart pataikė į pasaulinę tiek kino (prisiminkime Wessą Andersoną), tiek literatūros madą – rašyti ekscentriškos šeimos gyvenimo sagą. Dera pripažinti, kad jis tai daro labai elegantiškai, išradingai, šmaikščiai (juoksitės ne kartą ir garsiai) ir žaviai.

Taigi, vieną gražią dieną tėvai paslaptingai dingsta. Žinodami, kad šie jau buvo įsivėlę į nemalonumus su policija dėl abejotinos kilmės stebuklų (pvz., sudegintų daugiau nei dvidešimties milijonų kronų, kuriuos išradingieji tėveliai plana-

vo stebuklingu būdu atkurti, bet jiems nepavyko), vaikai leidžiasi jų pėdomis.

Keturiolikmetis Pėteris ir jo šešiolikmetė nepaprastai protinga sesuo Tiltė per šias paieškas susidurs su netikrais pranašais, pamišėliais (ko vertas vien grafas narkomanas, kuriam mėlynieji nykštukai Danijos miškuose renka haliucinogeninius grybukus), ezoterikais, Interpolu ir teroristais.

Turiu dar pridurti, kad sveiko proto personažų šioje knygoje neradau nė vieno. Išskyrus Finų šeimos šunį Baksterį ir jo šeimininką keturiolikmetį Pėterį, kuriam visoje šioje beprotybėje pavyksta subręsti ir daug ką suprasti.

P.Høegas sukūrė išdykėlišką avantiūrinį romaną su trilerio prieskoniu. Jame vieni įvykiai veja kitus, o nuo personažų margumo ir ekscentrikos raibsta akys. Kartais ima atrodyti, kad autorius jau perlenkė lazdą, bet jis moka laiku surimtėti ar papokštauti ir pasakojimas, šaudydamas fejerverkus, vėl smagiai rieda tolyn.

Linksma, pilna šviesos, o kartais ir skaidraus liūdesio knyga.

Kaip tik vasarai.

2012.06.29 16:48:46

>> išklotinė

teatras

Rašė: Goda Dapšytė Nuotraukos: „Meno forto“ archyvo

Kai visas Gaublys skanduoja „ačiū“ Londonas – miestas, kuris gali užlieti, pakerėti, išgąsdinti, atstumti, sužavėti. Miestas, pažįstamas iš knygų, filmų, serialų, reklamų ir atvirukų. Regis, apie jį jau visi viską žino.

Ypač lietuviai. Nes kai londoniečiai sužino, kad esi lietuvis, iš karto klausia, ar seniai čia dirbi, o išgirdę, jog nedirbi, tuojau klausia, kur planuoji; atsakymas, kad neplanuoji, suglumina, o jei dar pasakai, kad atvažiavai žiūrėti lietuviško spektaklio, pokalbis trumpai nutrūksta. .......... .

Lietingame ir šventiškame Londone Savaitgalį, kai karalienė Elžbieta II šventė deimantinį valdymo jubiliejų, klaikiai lijo, tad radijas su angliška ironija trimitavo, kad tokia proga tiesiog kitaip ir būti negalėjo – kitaip pasaulis būtų išvydęs neįprastą vaizdą: sausus, saule besimėgaujančius britus. O pažįstami tuo metu svarstė, kodėl oras iškilmingomis progomis „taisomas“ tik Maskvoje ir kas sutrukdė Elžbietai II pasiskolinti atitinkamą įrangą iš Vladimiro Putino.

Taigi, iškilmių proga begėdiškai lijo. Tačiau gatvėmis plaukė ne tik lietaus upeliai, bet ir neaprėpiamos žmonių masės, panūdusios išvysti, nežinia kada ir ar pasikartosiantį laivų paradą Temzėje su pačia karaliene priešakyje (teko girdėti, kad vargšė monarchė kaip reikiant sušalo...), juk pastarąjį kartą tai buvo galima išvysti tik valdant karalienei Viktorijai, o tai buvo jau labai seniai.

Tačiau čia pat, upės pakrantėje, buvo galima prisiminti ir kitą Elžbietą – pirmąją. Tą patį savaitgalį pietiniame krante įsikūrusiame Williamo Shakespeare’o „Gaublio“ teatre baigėsi tarptautinis festivalis „Globe to Globe“ („Gaublys pasauliui“ – angl., bet skamba ne taip gerai). Per jį šiame Renesanso genijų menančiame teatre buvo suvaidintos 37 jo pjesės 37 kalbomis. Garbė baigti festivalį buvo patikėta Eimunto Nekrošiaus teatrui „Meno fortas“ su „Hamletu“.

Festivalis „Globe to Globe“ tapo kalbų puota, priminusia londoniečiams, kad Shakespeare’as jau nebepriklauso vien savo tėvynei. Pasak festivalio rengėjų, Shakespeare’o kalba žmones jungia geriau nei bet kuri kita ir kartu ji primena begalinius tautų skirtumus bei stebėtinus panašumus. Programoje buvo pateiktas tikras istorijų karnavalas, aprėpęs kone visus žemynus, skirtingiausias tautas, kalbas ir teatro estetikas: nuo afrikietiškų ritmų iki prancūzų rafinuotumo, nuo britiškų iki indiškų tradicijų, nuo rusų ir baltarusių politiškumo iki apolitiškos lietuvių pagonybės. Festivalyje pasirodė pasauliui dar ne itin žinomos ir pripažinimą jau pelniusios, andergraundinės ir karo zonose kuriančios trupės bei pres-

tižiniai, nacionaliniai teatrai. Visiems žinoma garsioji Renesanso bardo frazė „Visas pasaulis – scena“. Šią metaforą „Gaublio“ teatras, galima sakyti, įgyvendino atvirkščiai – jo scena tapo pasauliu.

Teko sutrumpinti Tačiau kokia ta scena? Dabartinis teatras – tiksli dažnai W.Shakespeare’o teatru vadinamo „Gaublio“ teatro kopija (taigi savotiški „valdovų rūmai“) – amerikiečių aktoriaus ir režisieriaus Samo Wanamakerio iniciatyva buvo pastatyta 1997 m. Kaip ir originalusis „Gaublys“, tai yra teatras po atviru dangumi (anais laikais statytas pagal smuklės modelį), kuriame pusė publikos stovi, o likusi sėdi dengtose galerijose, apsupančiose sceną. Dabartinis teatras stovi už kelių šimtų metrų nuo vietos, kur 1599 m. buvo pastatytas pirmasis „Gaublys“.

Po keturiolikos metų, kai buvo suvaidintos garsiausios vieno teatro dalininkų – W.Shakespeare’o – pjesės, teatras sudegė.

Skubiai atstatytas „Gaublys“ klestėjo iki 1642 m., kol Oliverio Cromwellio pastangomis teatras buvo uždraustas visoje Anglijoje, o garsusis teatro pastatas – nugriautas.

Taigi šioje istorinėje scenoje (na ir kas, kad replikoje) išgirsti lietuvių kalbą – įdomus jausmas. Tiesa, reikia paminėti, kad festivalyje dalyvavusioms trupėms ir jų spektakliams buvo iškelti gana sudėtingi reikalavimai: spektaklis su pertrauka negalėjo viršyti dviejų su puse valandos, apšvietimas – tik bendras, jokių garso įrašų, ugnies efektų ir panašiai. Taip festivalio rengėjai siekė maksimaliai priartėti prie Elžbietos I

Recenzavo: Goda Dapšytė Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo ir Kamilės Žičkytės

„LIETUVA BRANGI“ ŽIŪRĖKITE KITĄ SEZONĄ

MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 6) Nors teatrų repertuaruose pagaliau daugėja spektaklių, nagrinėjančių mūsų tautai ir šaliai aktualias ir skaudžias problemas, kartu susidaro įspūdis, kad daugelis kūrėjų, nors ir imasi šių temų, vis dėlto dar nėra pasiruošę apie jas kalbėti. Štai kad ir naujausia Menų spaustuvės premjera – debiutuojančios šokio kūrėjos Austėjos Vilkaitytės „Lietuva brangi“. Šokio spektaklyje, atsispyrus nuo antrojo Lietuvos himno ir jo teksto autoriaus, tautos dainiaus įvaizdžio, siekiama gvildenti patriotizmo problemą. Įvairiausiose šokio studijose ir mokyklose ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje, Austrijoje bei Islandijoje studijavusi A.Vilkaitytė pasirinko mūsų scenoje itin retą konceptualaus šokio (kai šokis derinamas su teatro ir medijų elementais) formą. Tai, deja, vienintelis spektaklio pranašumas.

20 // © 370 370_028.indd 20

Regis, debiutinį spektaklį pristačiusiai kūrėjai ir atlikėjai trūksta visų tokios formos spektakliui būtinų įgūdžių: čia gausu elementarių dramaturginių klaidų, šokio epizodai monotoniški ir vargiai tekuria naujas prasmes, judesiai, nors ir nesudėtingi, – netikslūs, o svarbiausia – itin sunkiai artikuliuojama spektaklio tema. Iš pirmo žvilgsnio sumanymas viename spektaklyje pateikti Charles’io Baudelaire’o, Maironio, Fryderyko Chopino, Juozo Naujalio, Egidijaus Aleksandravičiaus ir minios šūkių koliažą atrodo intriguojantis ir įdomus. Tačiau tam reikia labai tikslios dramaturgijos, aiškaus apsisprendimo ir tvirtos, aiškios menininko pozicijos. Tačiau kokias patriotizmo perspektyvas mato spektaklio „Lietuva brangi“ kūrėja, lieka tik spėlioti, nes atlikėja vienodai pabrėžia ir Maironio romantizuotą meilę tėvynei, ir čia pat pasiduoda skanduotei „kas nešokinės, tas p...“, o visa tai komentuoti palieka profesoriui E.Aleksandravičiui, bylojančiam iš televizoriaus ekrano.

2012.06.29 16:49:08

laikų teatro, kuriame svarbiausia buvo aktorius ir jo balsas pustuštėje, iš trijų pusių žiūrovų apsuptoje scenoje. Taigi E.Nekrošiaus „Hamletas“ sutrumpėjo kone perpus, o greitesnis spektaklio tempas tarsi bylojo „kad tik suspėtume“. Bendroje šviesoje kiek išblanko įprasta nekrošiška atmosfera ir privertė susimąstyti, kiek šiandieniame teatre vis dėlto lemia apšvietimas ir kiti, kad ir nesudėtingi techniniai sprendimai. Tačiau vos Džuljetos balkone pasirodė Viktorijos Kuodytės Ofelija, viskas, regis, stojo į savo vietas. Gimtojoje „Hamleto“ scenoje vaidintas E.Nekrošiaus spektaklis įgijo naujų spalvų, išryškėjo naujos temos. Pirmą kartą šiame spektaklyje skambėjo gyva muzika: Tadas Šumskas, galima sakyti, įgyvendino stebuklą, „gyvai“ įgarsindamas visą spektaklį, o aktorių kurti triukšmo garsai iš tiesų priartino prie originalios Elžbietos teatro atmosferos. Žinoma, labiausiai gausiai susirinkusi publika domėjosi ir žavėjosi Andriaus Mamontovo Hamletu, kuris, pasibaigus spektakliui, nusilenkdamas jį pratęsė dar viena mizanscena: išsitraukęs iš krūtinės dar plakančią širdį, ją švystelėjo publikai taip jai atsidėkodamas.

Lietuvių Hamletas – per senas? Šveicarų gydytojas Thomas Platteris, 1599 m.

apsilankęs viename iš W.Shakespeare’o spektaklių, teigė: „Anglai daug nekeliauja, jie mieliau domisi užsienio reikalais mėgaudamiesi malonumais namie.“ Atrodo, ši frazė visiškai tinka ir šiandienos britams apibūdinti. Bent jau toks įspūdis susidarė pervertus britų žiniasklaidoje pasirodžiusias lietuviškojo „Hamleto“ recenzijas. Britų teatro tradicija pasižymi perdėta pagarba autoriui, todėl ir pjesių, ypač W.Shakespeare’o, pastatymuose itin nepalankiai žiūrima į pas mus labai įprastas teksto kupiūras ar drąsesnes jo interpretacijas. Taigi, britų kritikai priekaištavo lietuviškajam „Hamletui“ dėl būtent tokių netikslumų.

Išeivijos veikėjas, lingvistas Romas Kinka net pareiškė, kad A.Mamontovas jau per senas vaidinti Hamletą – atsižvelgiant į lietuvių vyrų gyvenimo trukmę, jis jau seniai peržengė vidutinį amžių. Tokios ir panašios pastabos byloja ne spektaklio, o recenzentų nenaudai.

Kad toks požiūris – britų problema, pripažino ir mano kalbintas teatro kritikas Andrew Haydonas: „Spektakliui dėl to, kad jis lietuviškas, britų kritika „leido“ būti kitokiam. Įtariu, kad jei bet kuris britų režisierius pabandytų pateikti tokią tragedijos interpretaciją, jis būtų atvirai pasmerktas už „netinkamą“ pjesės pastatymą. Tačiau tai įsisenėjusi Anglijos problema, ne jūsų...“ Pasak jo, mėgautis spektakliu nesutrukdė nei nuolat pliaupiantis lietus, nei tai, kad lietuviškai nesuprato nė žodžio. O apgailestaudamas, kad neteko pamatyti viso E.Nekrošiaus spektaklio šiuolaikinėje scenoje, A.Haydonas teigė: „Akivaizdu, kad Didžiojoje Britanijoje matome daugybę „Hamleto“ interpretacijų ir dažnai panašių: arba moderniais kostiumais (tarp jų ir tas, kuriame vaidina Jude’as Law), arba atitinkančiais Elžbietos periodą. Taigi, galbūt labiausiai gaivinantis E.Nekrošiaus spektaklio aspektas – absoliučiai kitoks estetinis pasaulis.“ Neretai sakoma, kad geriausias teatro teisėjas – publika. O Elžbietos I teatre Elžbietos II jubiliejaus iškilmių fone sausakimšas „Gaublys“ pagaliau į tėvynę sugrįžusiam E.Nekrošiaus „Hamletui“ skandavo „ačiū“.

„BRANGIOJI MOKYTOJA“ ŽIŪRĖKITE KITĄ SEZONĄ

MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 6) Į jaunąją auditoriją orientuotas teatras „Atviras ratas“ neseniai pristatė spektaklį, skirtą vyresniųjų klasių moksleiviams „Brangioji mokytoja“. Jaunos aktorės ir režisierės Ievos Studžytės spektaklis, sukurtas pagal rusų dramaturgės Liudmilos Razumovskajos 1980 m. pjesę, kurioje pateikiamas šiurpokas keturių dvyliktokų vizitas pas matematikos mokytoją. Taigi iš esmės čia nagrinėjamas jaunuolių žiaurumas, pateikiamas kraštutinis posakio „tikslas pateisina priemones“ variantas – psichologinio ir fizinio smurto scenos.

Būtų sunku nesutikti, kad moksleivių elgesys, pagarbos aplinkiniams stoka ir mėginimai eiti lengviausiu keliu yra aktualios šiandienos visuomenės ir mokyklos problemos. Tačiau joms nagrinėti pasirinkta sovietinė pjesė, ir tai lengvai juntama. Žinoma, spektaklio kūrėjai adaptavo tekstą, išvalė iš jo laikotarpio dulkes. Tačiau pjesės sovietiškumas ir senatis slypi ne teksto nuorodose, o iškyla per aklą idealizmą, kuriuo persisunkusi Vestos Šumilovaitės kuriama Mokytoja ir kuris spektaklyje virsta buku moralizavimu. Todėl keturių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrakursių, įkūnijančių moksleivius, ir aktorės V.Šumilovaitės kuriamas sceninis veiksmas itin vienkryptis, o stokojant drąsesnių režisūrinių sprendimų, spektaklis ima priminti pamokomą situaciją iš kadaise LTV rodytos laidos „Gimnazistai“.

370_028.indd 21

2012.06.29 16:49:31

KINAS

>> išklotinė Rašė: Jurga Tumasonytė

Filmai ne tik a Vasaromis galima irtis per naktinį ežerą. Arba žygiuoti žiogais nusagstyta pieva. Berti smėlį ant mylimojo ar mylimosios pilvo. Iškeliauti pakeleivinėmis mašinomis į pasaulio kraštą. Užsidaryti vienuolyno celėje. Dar galima dainuoti ir šokti lietuje – bet tai jau primena filmą. O filmai – rimta priežastis susirangyti prieš ekraną ir, pasirodžius titrams, pasinerti į svetimą vasarą. Ta proga rekomenduoju keletą subjektyvių šedevrų tiems, kuriems patinka geri filmai.

Romano Polanskio „Kartus mėnuo“ („Bitter Moon“), 1992 m.

Nesibaigianti kelionė jūra į Indiją, nuobodoka jauna anglų porelė ir netikėta pažintis su bekoju vyriškiu bei jo gražuole žmona. Daug kritikos sulaukęs filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka dar jaunutė R.Polanskio žmona Seigner, kaltintas nenatūralia vaidyba, nenatūraliomis situacijomis ir pornografija. Nesistebiu, jeigu jums, kaip ir man, filmas vis tiek patiks. Filme daugybė jaudinančiu kadrų (pvz., pusryčių su pienu ir nuogomis krūtimis scena), todėl atidžiai pasirinkite, su kuo norėtumėte šią juostą žiūrėti.

Panašūs filmai: „Last Tango in Paris“ (rež. Bernardo Bertolucci, 1972 m.), „The Night Porter“ (rež. Liliana Cavani, 1974 m.), „The Piano Teacher“ (rež.

Michaelis Haneke, 2001 m.)

Joelo Coeno „Bartonas Finkas“ („Barton Fink“), 1991 m. Įsivaizduokite save rašytojo kailyje – esate gabus, iš jūsų daug tikimasi. Gaunate viešbutį, pinigų ir laiko. Tereikia rašyti ir parašyti bestselerį. O ką daryti, jeigu kaip tyčia nėra įkvėpimo? Su tokiais sunkumais ir susiduria scenaristas Bartonas Finkas. Gabus vyrutis gauna pasiūlymą rašyti scenarijus Holivudui. Artėja sutarto termino pabaiga, o Bartonas vis dar neturi parašęs nė eilutės. Laimė ar nelaimė, jo viešbučio kaimynas yra prekiautojas, nieko bendro su literatūra neturintis Čarlis. Netikėtos filmo situacijos, simbolizmas ir pabaiga patiks tiems, kurie mėgsta juostas apie kūrybą, myli brolius Coenus ir nenori lengvai sukramtomo kąsnelio.

Nežiūrėkite šio filmo pavargę.

Panašūs filmai: „Adaptation“ (rež. Spike’as Jonze, 2002 m.), „Naked Lunch“ (rež.

Davidas Cronenbergas, 1991 m.), „Reprise“ (rež. Joachimas Trieras, 2006 m.)

22 // © 370 370_028.indd 22

Kiros Muratovos „Asteninis sindromas“ („Астенический синдром“), 1989 m.

Viena įtakingiausių ir laisviausių šiuolaikinio „rusakalbio“ kino režisierių Kira Muratova Sovietų Sąjungos saulėlydyje sukūrė ekscentrišką, sovietinio žmogaus realybę pašiepiantį filmą „Asteninis sindromas“. Filmas susideda iš dviejų dalių – pirmoje matome radikaliai agresyvią moterį, kuri palaidoja savo mylimą vyrą ir pradeda siautėti po miestą (po premjeros juosta iškart sulaukė cenzūros dėmesio dėl nešvankios veikėjos kalbos). Antroje filmo dalyje vaizduojamas radikaliai pasyvus mokytojas, kuris serga nevalingu miego sindromu. Filme daug sovietinės agresyvios realybės metaforų, ironijos. „Asteninį sindromą“ žiūrėti verta, jeigu norite grįžti kelis dešimtmečius atgal į praeitį, patirti atpažinimo momentą, nustebti. Šio filmo neįmanoma žiūrėti tiesiog.

Panašūs filmai: „The Dekalogue“ (rež. Krzysztofas Kieslowskis, 1989 m.)

Catherine Breillat „Mėlynbarzdis“ („Le Barbe bleue“), 2009 m.

XVII a. liaudies pasaka apie baisųjį Mėlynbarzdį ir krauju suteptą raktelį atgyja prancūzų režisierės Catherine Breillat filme „Mėlynbarzdis“. Kas būtų, jeigu į pasaką pažvelgtume realistiškiau? Pavyzdžiui, kaip jautėsi jaunoji nuotaka, patekusi pas daug vyresnį ir bjaurios išvaizdos jaunikį? Kaip atrodė mergaitės ir senio pirmoji naktis? Ar Mėlynbarzdis mylėjo savo jaunąją žmoną? Į panašius klausimus mėgina atsakyti režisierė, kuri garsėja giliais moteriškų personažų psichologiniais pjūviais. Filmą žiūrėti verta išsiilgusiems kostiuminių dramų, feministėms, pasakų mėgėjams.

Panašūs filmai: „Sleeping Beauty“ (rež. Julia Leigh, 2011m.), „Fat girl“ (rež.

C.Breillat, 2001 m.), „Beauty and the Beast“ (rež. Jeanas Cocteau, 1946 m.)

2012.06.29 16:49:49

atostogoms Volkerio Schlöndorffo „Skardinis būgnelis“ („The Tin Drum“), 1978 m.

Günterio Grasso romano ekranizacija apie vaikiškumą. Mažasis Oskaras jau nuo gimimo turi nuomonę apie ydingą suaugusiųjų gyvenimą. Protestuodamas jis nusprendžia nebeaugti, tad, gavęs trečiojo gimtadienio proga skardinį būgnelį, nutaria toks ir likti – amžinai mažas. Filmas vyksta nacių okupacijos laikais, scenos šokiruojančios ir kartais šlykščios, tačiau neprarandančios savo meninio įtaigumo. Nepaprastai keista amžina vaikystė, nekliudanti įsimylėti, pačiam tapti tėvu ar dalyvauti lemiamuose suaugėlių sprendimuose. Nežiūrėkite šio filmo valgydami, nes galite pasijusti kaip viena iš filmo personažių, turinčių suvalgyti iš arklio galvos ištrauktą ungurį.

Panašūs filmai: „La Strada“ (rež. Frederico Fellini, 1954 m.), „Tommy“ (rež. Kenas Russellas, 1975 m.)

Wernerio Herzogo „Žmogus grizlis“ („Grizzly Man“), 2005 m.

Dokumentinių filmų meistras Herzogas keliavo į Aliaską ir kalbino žmones, pažinojusius grizlių ir laukinės gamtos išsaugojimo aktyvistą Timothy Treadwellą. Vaikinas net 13 vasarų praleido vienas tarp meškų, kurias fiksavo rankine kamera. Timothy norėjo įrodyti žmonėms, kad laukiniai meškinai nėra tokie pavojingi, kaip atrodo. Jis sakė, kad jaučiasi priimtas į grizlių gaują, o kartais ir pats patikėdavo esąs grizlis. Tryliktąją vasarą su savimi į negyvenamą Aliaską jis pasiėmė ir mylimąją. Kamera užfiksavo jų paskutinius klyksmus, kai porelę užpuolė ir suėdė grizlis. Įtaigus ir liūdnas filmas apie žmogų, kuris pasiaukojo dėl savo idėjos.

Panašūs filmai: „The Wild Parrots of Telegraph Hill“ (rež.

Judy Irving, 2003 m.), „Never Cry Wolf“ (rež. Carrollas Ballardas, 1983 m.), „Into the Wild“ (rež. Seanas Pennas, 2007 m.)

Johno Waterso „Moters bėda“ („Female Trouble“), 1974 m.

Jeigu pasiilgote aštrių, andergraundinių filmų, režisierius J.Watersas ir jo mūza Divine bus pats tas. Filmas apie labai gražią-negražią moterį, kuri netgi nėra moteris. J.Watersas garsėjo savo pomėgiu pasirinkti tik labai kitoniškus, standartų neatitinkančius žmones. Taip pasaulyje atsirado H.G.Milsteado vaidinamas Divine personažas – itin ekscentriška moteris, turinti įrodyti pasauliui, kad būtent ji yra gražuolė. Iškrypėliai, orgijos ir absurdas – neįtikima, kad tai dalykai, kuriuos jie išdarinėjo prieš keturis dešimtmečius!

Panašūs filmai: „Pink Flamingos“ (rež. J.Watersas, 1972 m.), „Bad Boy Bubby“ (rež. Rolfas de Heeras, 1993 m.), „Visitor Q“ (rež. Takashi Miike, 2001 m.)

370_028.indd 23

Emiro Kusturicos „Pogrindis“ („Underground“), 1995 m.

Puiki komedija, kurią galima žiūrėti tikrai ne vieną kartą. Traktatas buvusiai Jugoslavijai, tikrų draugų išdavystės ir meilės istorija, kuri prasideda per Antrąjį pasaulinį karą ir baigiasi kapitalistinio pasaulio aušroje.

Komiškas siužetas atskleidžia skaudžius Balkanų istorijos užkaborius. Pavyzdžiui, bombarduojamą zoologijos sodą ir laisvėje tursenančius dramblius bei liūtus. Charizmatiški veikėjai, puiki Gorano Bregovičiaus muzika ir su niekuo nesupainiojamas E.Kusturicos pasakojimo stilius prasmingai okupuos kelias jūsų gyvenimo valandas.

Panašūs filmai: „A Serbian Film“ (rež. Srdjanas Spasojevičius, 2010 m.), „Here and There“ (rež. Florinas Antonas, 2009 m.)

Antono Corbijno „Kontrolė“ („Control“), 2007 m.

Filmas apie praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtojo britų roko grupės „Joy Division“ vokalisto Iano Curtiso gyvenimą. Juosta prasideda nuo muzikanto paauglystės ir baigiasi savižudybe. Nuostabi aktoriaus Samo Riley vaidyba leidžia besąlygiškai suprasti vargšą genijų I.Curtisą, kurio gyvenimą slėgė epilepsijos priepuoliai, nesėkminga santuoka ir depresija. Patiks visiems „Joy Division“ gerbėjams ir tiems, kurie vis dar šios grupės neatrado.

Panašūs filmai: „Ray“ (rež. Tayloras Hackfordas, 2004 m.), „The Doors“ (rež. Oliveris Stone’as, 1991 m.), „La vie en rose“ (rež. Olivier Dahanas, 2007 m.), „The Buddy Holly Story“ (rež. Steve’as Rashas, 1978 m.)

2012.06.29 16:50:09

Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

Atrodo, Alisos lentyna apaugo mišku, o ji pati pradėjo pankuoti... Ant pakabų pakibo miškinė „Tribe“ kolekcija barzdočiams, girios ir gatvių kultūros įkvėpti naujo ženklo „labàdienà“ marškinėliai ir kepurės, krepšys su pelėdomis, nedievobaimingos A&V biblijos bei romanai ir Nemo grafika „atskiesti“ marškinėliai, dar truputis anarchijos iš lietuviško „Freak Factory“ fabriko ir šis tas iš medžio su X ženklu... Miškas mums padėkos! ...... ..................... .. .

..... .

„FREAK FACTORY“ DRABUŽIAI LIETUVA

Dizainerė Jeva Bartusevičiūtė („Freak Factory“) savo taką į mados pramonę pradėjo Ciuricho (Šveicarija) menų universitete. Vėliau nepriklausomą, anarchišką ir siurrealistišką Jevos darbų kryptį suformavo Niujorko kultūra ir bendradarbiavimas su amerikiečių mados panke – kultine dizainere Betsey Johnson. Taigi dabar Jevos darbuose atsispindi aistra iliustracijai, lietuvių ir rusų šaknys bei ironiška šiuolaikinės popkultūros interpretacija. Naujausia jos kolekcija „Boy‘s Toy“, klausia, kas su kuo žaidžia? Kieno valdžia? Kokia etiketė užklijuojama ant dėžės, į kurią įspraudžiamos šiuolaikinės moterys? Mama, meilužė, verslininkė, šventoji ar kekšė?! www.freakfactoryshop.eu

A&V RANKINĖS-KNYGOS LIETUVA

KAINA 390 EURŲ (APIE 1350 LITŲ)

Tampytis su savimi biblijas, romanus ir apsakymus po vakarėlius ar miesto gatves gal ir ne pats geriausias sumanymas, bet tik ne tada, kai kalbame apie A&V knygas-rankines... Biblija, Shakespeare’as, o gal Dumas?.. www.aandv.lt Nuotraukos „PIX studijos“

RANKINĖ-KELIONINIS KREPŠYS „SEPIA“ „TRIBE“ KOLEKCIJA „WOODSY“ („MIŠKINIS“) Jaunosios dizainerės Marina Žuravliova ir Donata Maldonytė („Tribe“), įnešusios dosnų indėlį į barzdų mados populiarinimą Lietuvoje, neseniai sukūrė ir savo vyriškos kolekcijos „lookbooką“. Dar pernai gavusios „Injekcijos“ dozę, o šiemet pasirodžiusios ant „Mados infekcijos“ podiumo, dizainerės sako, kad jų kolekciją įkvėpė Skandinavijos šalių gamta, natūralumas, kalnai, medžio gyvumas, ornamentas, faktūra, žmonės ir barzdoti vyriškiai. Barzd-On! www.tribe.lt Nuotraukos Marijaus Seibak, grimas Vytautės Bukauskaitės

LIETUVA

KAINA 950 LITŲ

Dizainerė Laura Dailidėnienė („Daili“) pristato ypatingą kelioninį krepšį iš naujausios 2012– 2013 m. rudens-žiemos kolekcijos. Oda, spalvingos rankenos, dugnas su origamio pelėdžiukais ir didysis geometrinės pelėdos įspaudas rankinės šone. Tikrai patogus daiktas ir atrodo įspūdingai. www.daili.lt

A&V, DENIO NEMO KUCHTOS IR „AUDIMO“ DRABUŽIAI LIETUVA

Kas atsitiko, kai į vieną gaują suėjo Aleksandras Pogrebnojus, Vida Simanavičiūtė, grafikos dizaineris Denis Kuchta, o viską užbaigė lietuviškas prekės ženklas „Audimas“? Taip gimė projektas, tapęs reikšminga A&V 2010–2011 m. rudens-žiemos drabužių kolekcijos dalimi. Tą kartą ribotu tiražu dizainerių sukurti marškinėliai pagaliau tapo įperkami net paprastam mirtingajam. Dabar puikiai tiktų į Londono olimpines žaidynes važiuojantiems pasipuošti... www.aandv.lt www.deniskuchta.com

370_028.indd 24

MARŠKINĖLIAI IR KEPURAITĖS „LABÀDIENÀ“ LIETUVA

KAINA NUO 23 EURŲ (APIE 80 LITŲ)

Naujas dizainas gatvės neformalams: riedlentininkams, dviratininkams, riedutininkams ir panašiems teigiamiems gatvės chuliganams. Lietuviško miško motyvais bei grafika iliustruotos kepuraitės ir marškinėliai, apie kuriuos dar išgirsite ne kartą... www.labadiena.eu

KĖDĖ „X“ LIETUVA

Lietuvos dizaino tėvo Naurio Kalinausko kėdė iš naujos kolekcijos „X“. Tinka visokioms erdvėms ir atskleidžia naujas faneros, kaip baldinės medžiagos, pritaikymo galimybes. www.contraforma.com

2012.06.29 16:50:24