2012-10 370

2012 spalis #30

NemiNėk Lietuvos vardo be reikaLo

„desigN Lab 2012“: ateities pradžia prasideda čia OperOs pranašas žemu balsu K.smOriginas jaunesnysis

Kaip suKurti tObulą miestą? veNecija be goNdoLų

37O.diena.lt 370_030.indd 1

2012.09.27 16:41:39

370_030.indd 2

2012.09.27 16:41:45

37o

#30 Numerio beNdradarbiai: TauTė berNoTaiTė atsakomybė raŠyti smaLsiam skaitytojui – ir pavojiNgiausias žarstekLis, ir saLdžiausias zeFyras

domaNTas razauskas muzikaLus poetas arba poetiŠkas muzikaNtas

NemiNėk Lietuvos vardo be reikaLo a.t.: neseniai žiūrėdama vieną amerikietišką kanalą lyg tarp kitko išgirdau lietuvos vardą. buvau maloniai nustebinta, viduje sukirbėjo malonus pasididžiavimo kirminukas. tikriausiai todėl, kad tą kartą lietuva buvo paminėta ne kriminalinėse kronikose. tuomet prisiminiau ir kitus atvejus, kai buvo paminėta lietuva, ir susimąsčiau: ar tai dėl to, kad esame žinomi, ar dėl to, kad kūrybinėse komandose dirba sumanūs lietuvaičiai, nepamirštantys pasitaikius progai papijarinti tėvų ar senelių gimtinės. o buvo taip: amerikiečių komikė joan rivers, savo aštriais teiginiais nuspalvinanti laidą „Fashion police“, aptardama vienos aktorės stilių pasakė: „she looks like the saddest boy at the Lithuanian gay pride parade“ („ji atrodo kaip liūdniausias berniukas iš lietuviško gėjų parado“ – angl.). kartu studijoje sėdintys kiti laidos vedėjai, tarp jų ir kelly osbourne, juokėsi, o tarp žiūrovų nuvilnijo aplodismentai. ar tai reiškia, kad jie žino, kas ta Lietuva? ar tik mandagiai neparodo savo neišprusimo? o galbūt pati komikė žino apie gėjų padėtį Lietuvoje ir garsiai apie tai gali diskutuoti. galbūt ši jos eilutė buvo ir surežisuota, tačiau tuomet reikėtų pasidomėti, kas rašo tekstus šiai laidai. aišku, labai didžiuotis dėl to sakinio taip pat negalime, nes patys puikiai žinome, kaip mes „mylime“ gėjus, bet tai geriau nei aštriadančių lietuvių, ginkluotų beisbolo lazdomis, kontekstas. kitą malonią staigmeną dar prieš gerus metus pateikė vieno populiariausių amerikietiškų serialų „csi: Niujorkas“ kūrėjai. gal pamenate, kai vienas serialo personažų ne tik paminėjo savo močiutę, neva kilusią iš Lietuvos, bet ir prabilo lietuviškai (ir ne bet kaip, o tarmiškai). kiti aktoriai, kurie vaidino šiame epizode, pagal scenarijų nė kiek nenustebo ir nepuolė klausti, kur tokia šalis yra. tai turbūt turėtų reikšti, kad Niujorko policininkai žino, kur yra Lietuva. ir vėl peršasi mintis, kad prie scenarijaus rankas prikišo kas nors, susijęs su Lietuva.

Goda dapšyTė tamsta dėstytoja, jauNosios kartos teatro kritikė rašė: agnė tuskevičiūtė pridėjo: jurgita kviliūnaitė

Negaliu nepaminėti ir tos kultinio serialo „draugai“ serijos, kur viena herojų Fibi vilki jau klasika tapusius Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėlius su griaučiais, kurių istoriją visi puikiai žinote. ekrane širdžiai mielos spalvos šmėžuoja vos minutę kitą, tačiau kiek tai pasitenkinimo mums visiems suteikia! j.k.: jeigu jau prakalbome apie tuos marškinėlius ir krepšininkų triumfą barselonoje, būtinai nueikite į filmą „kita svajonių komanda“. pažadame ne vieną ašarą, net jei 1992-aisiais dar nebuvote gimęs. savo šalį galime garsinti įvairiais būdais, ne tik olimpiadose ir čempionatuose. turime puikių dainininkų ir muzikantų (čia ne apie tuos, kurie tą veiksmą tik imituoja), kurie dalyvauja savo srities čempionatuose ir olimpiadose, kur taip pat pelno medalius, kitaip tariant, gauna laureatų diplomus. Šiame numeryje siūlome jums pažintį net su dviem žiauriai talentingais tautiečiais – operos solistu kostu smoriginu jaunesniuoju ir pianistu Luku geniušu. garsių tėvų atžalos skina laurus įvairiuose pasaulinio garso konkursuose, koncertuoja įžymiausiose pasaulio scenose, tačiau Lietuvoje juos retas atpažįsta iš veido.

Na, aišku, kur ten mūsų šalyje klasikinės muzikos atlikėjams lygintis su krepšininkais ar naujais sporto pranašais, šiemet iš Londono atvežusiais penkis medalius... bet tenedrįsta kas nors aiškinti, kad sportininkų duona yra sunkesnė už muzikantų. muzikantai lygiai kaip ir sportininkai neturi normalios vaikystės, o ir vėliau, užlipę į didžiąją sceną, nesėdi rankų sudėję, kaip daug kam gali atrodyti.

Labai tikimės, kad Lietuvos vardą daug sykių kartoti užsieniečius privers ir kiti du mūsų šio numerio herojai – barbora adamonytė ir vilius dringelis. jie, įveikę šimtus konkurentų, pateko į „design Lab 2012“ finalinį etapą, kuriame varžysis 30 jaunųjų dizainerių. kuo jie sužavėjo konkurso komisiją, sužinosite perskaitę straipsnį.

Nedaug ką mums dar sako ir vardas 96 wrld, bet labai tikėtina, kad po juo pasislėpęs miša skalskis pasieks aukštumų arba muzikos srityje, arba filosofijoje, arba ir ten, ir ten. juk ne kiekvieno moksleivio sukurta elektroninė muzika užkabina daug girdėjusių prodiuserių iš užsienio ausis.

O mūsų bendros pasakėčios moralas būtų toks: jei ką nors darysi nuoširdžiai, visada iš to kas nors išeis. gal net tai, kuo norės didžiuotis visa tauta. šilto, darbingo ir tiesiog gražaus rudens jums, mielieji!

žiūrėk čia! puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? bilietas į arthausinį kiną? kažkoks

geriau riNkis „37o“ į Namus!



dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

370_030.indd 3

aGNė TuskevičiūTė pareigos ir atsakomybės žiNomos tik redakcijai

marius burokas Laisvai samdomas raŠytojų skaitytojas

saNdra kliukaiTė aLisos stebukLų LeNtyNos turiNio ekspertė

aura mykolaiTyTė ji gyveNa FiLme, ir tai yra komedija

JurGa TumasoNyTė gaudo istorijas, kurios gaLi pasirodyti įdomios smaLsiems protams

erNesTas zacharevičius smaLsaus virŠeLio autorius

37o

37o 37O.diena.lt redaktorė jurgita kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas tomas mozūra tmozura@gmail.com reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, vilniuje leidėjas uab „diena media News“ spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė tiražas 26 000 egz. už reklamos turinį „37o“ neatsako #30, spalis, 2012

2012.09.27 16:41:49

>> žirklės Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos: Gedimino Bartuškos ir asmeninio archyvo

Operos pranašas žemu balsu Sakoma, savame krašte pranašu nebūsi. Šis posakis ypač tinka operos solistui Kostui Smoriginui jaunesniajam, kurį gimtajame Vilniuje atpažįsta retas praeivis, o užtat garsiausiuose pasaulio operos teatruose jam ploja ne tik klasikinės muzikos gerbėjai, bet ir tokios garsenybės kaip Plácido Domingo. „Gaila, kad mūsų, užsienyje dainuojančių ar grojančių, lietuviai nepripažįsta. Mieliau kviečiasi koncertuoti niekam nežinomus svečius iš užsienio“, – girdžiu šiokį tokį kartėlį ne viename tarptautiniame konkurse Lietuvą garsinusio boso, žinomų Lietuvos aktorių Kosto Smorigino ir Dalios Brenciūtės sūnaus, balse.

4 // © 370 370_030.indd 4

Lietuvoje neatpažįstamas Tačiau tas „ne pranašo“ statusas turi ir pliusų – 32-ejų Kostas gali netrukdomas vaikščioti gimtojo miesto gatvėmis, o ir parduotuvėje jo krepšelio turinio neskenuoja kieno nors smalsios akys.

Nenuostabu, kad neseniai jo neatpažino net ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) apsaugininkas. „Be jokio beldimo atsidaro durys ir toks pavalgęs dėdė ima rėkti: „Kas čia per tenoras? Juk įsakyta svetimų žmonių čia nesivesti!“ Pianistė puola aiškinti, kad aš ne svetimas. Gal jis pamanė, kad tiesiog noriu prasmukti į koncertą? Matyt, reiks teatro vadovų prašyti, kad kokį specialų leidimą išrašytų“, – šypsosi incidentą prisiminęs visai ne tenoras, o bosas.

Paklaustas, ar tik ne Eugenijų Oneginą repetavo, kurį rudens pabaigoje pristatys kartu su bohemiečiais, dainininkas paaiškina, kad kartojosi Mazeto partiją (Wolfgango Amadeus Mozarto opera „Don Žuanas“), kurią neseniai dainavo Maskvos didžiajame teatre su legendinio Milano teatro „La Scala“ trupe. Tačiau prisipažįsta nekantriai laukiantis ir Onegino repeticijų, nes pagrindinį vaidmenį šioje Piotro Čaikovskio operoje jam teks atlikti pirmąsyk. Be to, tai puiki proga pagaliau padainuoti lietuviškai publikai.

Tai bus jau antras dainininko darbas su Dalia Ibelhauptaite. Kostas ilgai ir atsakingai repetavo Stepheno Sondheimo „Svynį Todą“, tačiau scenoje jo tuomet taip ir neišvydome. Kas gi nutiko? „Tiesiog persitempiau. Per

dešimt dienų iš naujo pastatėme „Svynį Todą“, o dar tuo pat metu repetavau ir „Figaro vedybas“ (W.A.Mozartas) LNOBT. Supratau, kad maišyti miuziklo žanro su W.A.Mozartu jokiu būdu negalima. Ta Svynio Todo partija sunki, o bet kaip dainuot nesinorėjo. Negalėjau plėšytis, nes taip galima ir visai likti be balso. Niekam nieko nemelavau, pasakiau, kaip yra. Vieni mane suprato, kiti – ne. Man labai patinka šie Anthony Hopkinso žodžiai: „Man visiškai nesvarbu, ką žmonės apie mane mano. Esu toks, koks esu. Aš nieko gyvenime nesitikiu, bet viską priimu. Ir man taip yra daug lengviau gyventi.“ Džiaugiuosi, kad turiu savo artimus žmones, kurie mane visada palaiko ir už mane serga“, – paaiškina operos solistas.

Dainininkas nesiryžta prognozuoti, kaip jam seksis įkūnyti Oneginą, nors ši opera laikoma „studentiška“. „Viskas priklauso nuo to, kaip tu pats ją perteiksi, įprasminsi. Be to, ji sunki psichologiškai“, – paaiškina. „O rusų kalbą dar atsimeni?“ – klausiu. „Kalbėti sekasi geriau nei dainuoti. Kažkodėl būtent dainuojant išlenda akcentas“, – juokiasi dainininkas.

Gyvenimas ant lagaminų Dainuoti jam dažniausiai tenka itališkai ir prancūziškai. Šnekamają italų jau neblogai moka, o štai prancūzų kalbos dar neprisijaukino. „Be galo sudėtinga dainuoti anglų kalba. Teko dainuoti anglakalbei publikai Williamo Waltono operos „Meška“ pastatyme, ir tai buvo didelis iššūkis. Laimė, su juo susitvarkiau“, – pasakoja „Royal College of Music & Benjamin Britten Opera School“

studijavęs ir keletą metų garsiajame „Covent Garden“ teatre dirbęs bosas.

Jau keletą metų su šeima – žmona smuikininke Dainora, sūnumis Kostu (įdomu, kaip reikės jį pristatinėti, jei taip pat pasirinks artisto kelią, – aut. past.) ir Mykolu (dainininkas dar turi dukrą Godą iš pirmos santuokos – aut. past.) – dabar oficialiai gyvena gimtajame Vilniuje, bet darbas jį svaido po visą pasaulį (be jau minėto Londono, dainininkas kūrė vaidmenis San Fransisko, Vašingtono, Milano, Bordo, Rygos ir kitų miestų teatruose). Jeigu darbo sutartis ilgesnė, į užsienį Kostas keliauja su visa šeima.

Vasaros pabaigoje K.Smoriginas grįžo iš Zalcburgo (Austrija), kur kelis kartus dainavo Eskamilją (Georges’o Bizet „Karmen“) šiame mieste vykstančiame didžiuliame operos meno festivalyje.

Tiesa, pastarosios gastrolės neapsiėjo be nemalonaus nuotykio – Kostą prieš pat premjerą užpuolė ūmus virusas. „Pats dėl to esu kaltas, nes atsigėriau labai šalto vandens. Per generalinę repeticiją dar viskas buvo gerai, o pasirodymo dieną ryte pradėjo peršėti gerklę, vakare ėmiau kosėti. Raminau save, maniau, kaip nors „išplauksiu“ – juk likus 5 minutėms iki pasirodymo nepasakysi, kad atsiprašau, negaliu dainuoti ir neisiu į sceną. Jau po pirmojo kupleto supratau, kad kankintis

2012.09.27 16:41:54

ne da se do no ne gą kių

pe da tų ne op

lab ja dm G kin

tur si sa tik

Le G Ko ten ne na tų

Co-

oosjei ut. duut. tapo o, isir arvi-

grįus ariu-

jo eš ats alar ną au ors panepo tis

„Kartą skambina mano dėstytojas Vladimiras Prudnikovas. Sako, atvažiuok į operos teatrą, čia atvažiavęs Anthony Minghellos (jis statė Lietuvoje „Madam Baterflai“) žmogus rengia perklausą. Atvažiavau. Sėdėjo dėdė toks su barzda.

Liepė dainuoti. Dainavau tą pačią ariją gal aštuonis kartus – ir stovėdamas, ir sėdėdamas, ir gulėdamas. Išklausęs sako: „Aš noriu, kad tu išvažiuotum.“ Klausiu, kaip, kur, kodėl? O jis: „Į Londoną.“ Gal po trijų dienų man buvo suorganizuoti skrydžiai, bilietai – viskas sumokėta. Nuvažiavau ir įstojau į „Royal College of Music & Benjamin Britten Opera School“, besimokydamas ten buvau pakviestas dainuoti į „Covent Garden“, o šiame teatre atsivėrė vartai į visą pasaulį. O įdomiausia, kad su tuo žmogumi kartais pabendraudavau, jis man perduodavo linkėjimų, bet po to karto Lietuvoje daugiau nesame susitikę“, – filmo scenarijaus vertą istoriją pasakoja dainininkas. Žinoma, artistas nenuvertina ir lietuviškos dainavimo mokyklos bei tėvų indėlio. „Nebuvau pavyzdingas mokinys, esu labai dėkingas už kantrybę savo tėvams ir dėstytojams. Jeigu ne jie, dabar kokiame kaime karpius šerčiau“, – juokiasi atlikėjas.

Tačiau būtent Londono „Covent Garden“ Kostas sako išmokęs disciplinos ir kitų dalykų, be kurių būtų vargiai pasiekęs tokių aukštumų. „Ten reikėjo išmokti paskirstyti savo laiką. Iki tol net nemokėjau savarankiškai mokytis, greit įsisavinti medžiagos. Perklausa po perklausos, vis kitos arijos... Reikėjo labai save sukoncentruoti, kad viską spėčiau. Tu privalai eiti į priekį, nes už nugaros stovi kitas – gal net geresniu balsu, talentingesnis ir t. t.“, – prisimena atlikėjas.

Pavydas... Žinia, jo tarp dainininkų, kaip ir operų siužetuose, netrūksta. „Niekada nėjau per galvas – visada stengiuosi tik patarti, padėti. Bet pavydžių žmonių daug. Tokių, kurie tik ir laukia, kad paslystum, kad tau nepasisektų. Neabejoju, kad buvo tokių, kurie tik pasidžiaugė ir tuo nutikimu Zalcburge“, – atvirai kalba jis.

Laimė, pačiam stumdytis dėl vietos po saule (tiksliau, po rampų šviesa) Kostui netenka. Tai už jį daro agentas. „Čia, Lietuvoje, kitokia sistema – turiu galvoje etatus, sutartis, mokėjimus. O užsienyje gavęs sutartį esi ramus, niekas tavęs niekur nepastums“, – pasakoja Kostas.

Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, lietuviai Kosto dėmesiu nelepina, o štai užsienyje jam komplimentų ar patarimų negaili net ir didžiausios operos garsenybės.

Solistui ypač malonu, kad jį iki šiol puikiai prisimena pats P.Domingo, kurio rengiamame tarptautiniame konkurse lietuvis prieš keletą metų pelnė trečią vietą. Tuo jis įsitikino tame pačiame Zalcburge: „Dainuoju ir matau pažįstamą veidą – ogi pats Plácido su žmona manęs klausosi. Po pasirodymo prieinu, o jis man: „O, Kostai, kur dingo tavo plaukai?.“ neverta, nes balsas tiesiog „neatsako“. Antrąjį kupletą jau dainavau oktava žemiau, o pabaigęs sceną užkulisiuose pasakiau, kad nebegaliu dainuoti. Laimė, greit surado šią partiją mokantį baritoną, kuris dainavo šalia scenos, o aš likusią operos dalį atvaikščiojau“, – dabar jau nebepanikuoja Kostas. Stiprūs antibiotikai greit pakirto ligą, tad likusius kelis spektaklius bosas atidainavo be jokių nesklandumų.

Beje, ne kartą ir jam pačiam teko „koverinti“ – t. y. repetuoti vaidmenį, kad galėtų scenoje pakeisti pagrindinį dainininką, jei jis dėl vienų ar kitų priežasčių pats negalėtų dainuoti. Londone Kostas dirbo paties René Pape – bene garsiausio šių laikų boso – dubleriu Charles’io Gounod operos „Faustas“ pastatyme.

O koks yra šio boso svajonių vaidmuo? „Tų vaidmenų labai daug, jeigu juos pradėčiau visus vardyti... Galbūt jau minėtas Mefistofelis iš „Fausto“... Bet iš tiesų šis vaidmuo man dar per anksti. Įdomu būtų išmėginti ir Borisą Godunovą, bet mano amžiaus Godunovas turbūt būtų juokingas“, – šypteli dainininkas.

Vadinasi, tiesa, kad boso balsas subręsta maždaug keturiasdešimties? „Taip, tai visiška tiesa. Boso karjera vystosi gerokai lėčiau nei tenoro. Kažkaip pasikeičia pats balsas, stygos. Tik tam tikram laikui atėjus gali dainuoti tam tikrus vaidmenis“, – paaiškina K.Smoriginas.

Lemtingas atsitiktinumas Garsūs operos teatrai, dideli honorarai, įžymūs draugai...

Kostas neslepia, kad įgyvendinant svajones kartais neužtenka vien talento ir pastangų, bet prireikia ir sėkmės, ir net avantiūrizmo. Jeigu ne lemtinga pažintis su vienu britų nacionalinės operos vadų, kažin ar lietuvis dabar dainuotų garsiausiose pasaulio scenose.

370_030.indd 5

Kadangi jau prakalbome apie įvaizdį, klausiu, kiek jis svarbus dabartinėje operoje – juk nei amžiną atilsį Luciano Pavarotti, nei Montserrat Caballé apkūnumas netrukdė gauti pagrindinius vaidmenis. „Dabar viskas kitaip. Pastaruoju metu operas stato teatro režisieriai, kurie artistams neleidžia tiesiog vaikščioti po sceną. Tenka ir kūlvirsčius daryti, ir peršokti nuo vieno stalo ant kito, ir ant aukščiausios rampos užšokti. Tad palaikyti gerą fizinę formą tiesiog privaloma. Žinoma, norisi ir vakarienę sočią suvalgyti, o prie jos ir vyno skanaus išgerti ar desertą suvalgyti, bet privalai saugotis. Anksčiau užsiėmiau joga, bet dabar tam neturiu laiko. Kilnoju svarmenis, kuriuos draugas iš Austrijos padovanojo“, – savo aksominiu bosu dėsto K.Smoriginas.

Apie gerbėjus ir premijas „Ko gero, operos gerbėjai nėra tokie įkyrūs kaip roko ar popmuzikos žvaigždžių?“ – provokuoju Kostą. „Patikėk, tarp operos gerbėjų yra tokių fanatikų, – juokiasi dainininkas. – Tame pačiame Zalcburge vienas japonas mane atpažino gatvėje, nors buvau su šortais ir tamsiais akiniais. Daviau autografą, nusifotografavau su juo. Su tėčiu užėjom į parduotuvę, o jis tuo momenMan nereitu prisivijo mano žmoną bei mamą ir kia jokių dar su jomis nusifotografavo!.. O ir po spektaklių būna minios laukiančių autoįvertinimų grafo ar bendros nuotraukos.“ – jokių naLabiausiai Kostą džiugina, kad pacionalinių klausyti jo atliekamų arijų į operos premijų, joteatrus užsienyje užsuka tautiečiai: kių ordinų, „Štai pastarajame „Karmen“ spektaman nereiklyje Zalcburge buvo dvi lietuvių poros – specialiai atskrido. Milane sutikia visų šitų kau lietuvius, kurie slidinėjo Alpėse, nesąmonių.

Aš tik noriu, bet kartu užsuko į „La Scalą“ specialiai manęs paklausyti. Buvo be galo kad žmonės malonu tai išgirsti. Gal ir daugiau jų žinotų, kas būna, bet kuklūs tie lietuviai, gal biyra kas. jo prieiti.“ Dainininkas pasidžiaugia ir retais, bet nuoširdžiais susitikimais su kolegomis dainininkais iš Lietuvos.

Vienas toks buvo visai neseniai – K.Smoriginas, Justina Gringytė ir Edgaras Montvidas kiek daugiau nei prieš mėnesį dainavo Gioachino Rossini operos „Kelionė į Reimsą“ arijas „Covent Garden“ scenoje. „Labai džiaugiuosi, kad patekome į tą pačią programą. Smagiai pabendravome, kelis vakarus kartu praleidome“, – prisimena Kostas.

Dainininkui liūdna, kad Lietuvoje tokių koncertų niekas nerengia, o ir į festivalius mieliau kviečiami nežinomi užsieniečiai nei kur kas daugiau pasiekę lietuviai: „Kada nors apie tai rėksiu garsiai, nes man rūpi, kodėl taip yra?“ Operos dainininkas svajoja, kad kada nors kas nors surengs didžiulį koncertą ir pakvies visus geriausius lietuvių dainininkus bei muzikantus, dirbančius užsienyje. Galbūt net ir pats ryšis tokiam renginiui. Nes, jo nuomone, Lietuvą užsienyje garsinantiems muzikantams dėmesio skiriama gerokai per mažai. „Džiaugiuosi mūsų sportininkų laimėjimais olimpiadoje, linkiu jiems stiprybės eiti tuo keliu toliau. Bet mes lygiai taip pat kaip sportininkai garsinam Lietuvos vardą, tačiau tai nelabai kam rūpi. Man nereikia jokių įvertinimų – jokių nacionalinių premijų, jokių ordinų, man nereikia visų šitų nesąmonių. Aš tik noriu, kad žmonės žinotų, kas yra kas“, – kalba dainininkas. Vis dėlto savo šalies jis išduoti neketina: „Net kalbos būti negali – juk čia gimiau, čia užaugau. Aš myliu šį kraštą, čia mano namai.“

2012.09.27 16:41:59

>> žirklės

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotrauka: asmeninio archyvo

„Neklausau muzikos, nes jos jau pakankamai yra mano viduje“ Raidės ne natos. Bet net natos dar ne muzika. Ypač, jei nemoki jų skaityti. Kaip raidėmis pristatyti žmogų, kurio viduje nuolat skamba muzika, kad ir mes nors dalį jos išgirstume? Gal prie muzikalumo temos mus privestų bandymas viename daikte įsivaizduoti Luką Geniušą formavusias skambias asmenybes: Luko tėtį pianistą Petrą Geniušą, mamą Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijos profesorę Kseniją Knorre, senelį dirigentą Rimą Geniušą, močiutę žymią pasaulinio garso pianistę Verą Gornostajevą. Nors Lukui – tik 22-eji, pianinu jis skambina jau septyniolika metų, nuo penkerių. Bet muzikos klauso, kaip matome, turbūt nuo pat užgimimo.

V

6 // © 370 370_030.indd 6

alstybinės Maskvos konservatorijos studentas dabartinį profesinį etapą vadina atokvėpiu. Tik ne nuo darbo, o nuo įprasto repertuaro. Kitaip – nuo „everestų“. Tokį vardą Lukas duoda pastaraisiais metais grotiems daugybei monumentalių dramatinių ciklų. Dabar muzikantas krypsta kamerinės muzikos link.

Taip sutapo, kad ir susitikome labai kameriškai – mažame Luko seneliui priklausiusiame kambarėlyje šeimos namuose, tarp senelio knygų, varpų ir kitų autentiškų reliktų. Prieš pat Luko ir jo tėvo repeticiją, kuri turėjo vykti tiesiog kitoje namų patalpoje. Matyt, tai net ne muzikų, o pačios muzikos namai.

– Įsivaizduokime skaitytoją, kuris nėra didelis klasikinės muzikos žinovas, bet yra atidėjęs vietos kada nors ją pažinti giliau. Galėtum nusakyti, su kokiu emociniu krūviu ši muzika susijusi, į kokį pasaulį įtraukia?

– Priklauso, nuo kokio repertuaro žmogus pradės klausyti. Vienaip ar kitaip – ši muzika reikalauja šiek tiek tylos.

Vidinės tylos, koncentracijos.

Bet jei ją pradedi mylėti, vėliau ji atiduoda daug daugiau energijos, negu įdėjai stengdamasis ją pažinti.

– Kokia tai energija?

– Gyvybės, laimės, džiaugsmo, šypsenos – visko, ką galime įsivaizduoti gero. Aiš-

ku, ne visa muzika yra tik apie džiaugsmą, bet pati energija yra duodanti. Tik reikia tą žingsnį žengti, išmokti ją mylėti ir skirti šiek tiek dėmesio. Nereikia verstis klausyti to, kas nepatinka. Jei nepatinka operinė muzika, nereikia. Paieškok, kas vibruoja su tavimi. O vėliau vienas žanras ves prie kito, ir suprasi, kad tai vienas bendras klasikinės muzikos pasaulis, kuris neįtikimai turtingas ir didžiulis. Jo horizontų neaprėpsi niekada. Bet tiesa, kad reikia šiek tiek padirbėti šioje srityje.

– Viename interviu sakei, kad sunkiausia rasti savas interpretacijas ir požiūrį į grojamą muziką. Kaip vysta paieškos?

– Tai mūsų kasdienis darbas. Jo transformuoti į žodžius beveik visai neįmanoma.

Bet interpretacija nėra galutinis muzikanto tikslas, švyturys, prie kurio reikėtų žūtbūt nukakti, kad išsiskirtum. Toks rezultatas bus nenatūralus, o muzika pavirs šou.

Jei turi talentą ir individualybę, nepaslėpsi. O jei neturi – tai ir nerasi. Aišku, čia aš labai apibendrinau, nes ieškojimas vyksta kasdien. O svarbiausia – abejojimas.

– Ypatinga klasikinės muzikos pasaulio savybė – kartojami tie patys kūriniai. Kyla klausimas, kam reikia tiek skirtingų atlikimų, interpretacijų?

– Taip, kartais ir man tenka sau užduoti šį klausimą. Nes kai pagalvoji, kiek kartų vienas kuris nors populiarus kūrinys jau yra grotas... Bet stengiuosi ieškoti rečiau grojamų kūrinių – tai naudingiau ir man, ir publikai. Tačiau esama standartų, kuriuos beveik visi koncertuojantys pianistai tiesiog turi groti. Ir tu galvoji: na, gerai, šio kūrinio jau yra trys šimtai šešiasdešimt tūkstančių atlikimų, sugrota milijoną kartų, ką tu dar čia pridėsi.

Bet visos šios koncepcijos, šio pianizmo projekto esmė – kiekvieną kartą tu sukuri muziką gyvai tai publikai, kuri atėjo tą vakarą. Joks įrašas negali pakeisti šio momento, todėl žmonės ir eina į koncertus. Būtent tą akimirką įvyksta kūrybos stebuklas. Todėl interpretacija ir nėra pagrindinis dalykas, visa esmė – muzikos, kuri gimsta tavo akivaizdoje, gyvybė.

– Tyrimai rodo, kad muzikantų smegenys kitokios. Ar pats

2012.09.27 16:42:01

es zik – Je m ir pr šif pr m ti, fra dė są Vė ta m

– va ne ki

didelių pokyčių, neracionaliai didelės atlikėjų iš Azijos persvaros?

– Yra tokių baimių. Panašiai ir vyksta. Bet Europos kultūra kol kas vis tiek užima vietą, kurios Rytų tautos taip greitai neperpras. Europos civilizacija amžius ugdė rezultatą, kurį dabar turime muzikoje, literatūroje, visur. To neįmanoma Azijai sugerti – nuo kada jie atsivėrę pasauliui?

Nuo XX a.? Neįmanoma, turi nueiti didžiulį kelią. Lygiai taip pat mes negalime sugerti jų kultūros. Tačiau jie nėra kvaili, jie mokosi, bet suvokia, kad negali taip greitai patekti į Europos padangę. Žinoma, yra išskirtinių individualybių, genijų – Kinijoje, Korėjoje. Beje, yra fantastiškai gerų dainininkų iš Korėjos. Bet aš visada jaučiu, kai kinas ar japonas groja, pavyzdžiui, klasikinę vokiečių XVIII a. muziką.

Net nematydamas, iš įrašo gali pasakyti, kad tai truputį plastikas. Tai ne medis, ne auksas – tai yra plastikas.

– Viena komentatorė apie tavo į „Youtube“ įkeltą pasirodymą parašė, jog atrodo, kad tavo pirštai plauko, neliečia klavišų. Pastaba poetiška, bet noriu paklausti gana kvailo klausimo – kokie tavo santykiai su savo pirštais, ar yra paranoja juos saugoti?

– Yra. Yra baimės, paranojos, klausimų, kas įvyktų, jei staiga susilaužyčiau pirštą, baisu dėl sąnarių. Žodžiu, yra tokių hiperbolizuotų baimių, nes rankos mums tikrai intymiausia kūno dalis.

ir ta

mi gų

para uos alkssi. ekvair kmė

ats

esi pastebėjęs tiesioginį ryšį tarp muzikos ir intelekto?

– Taip. Šis procesas subtilus ir įdomus.

Jei esi muzikantas, pradedi gyventi ir mąstyti kitaip. Juk kasdien klausai įrašų ir palengva supranti, kad muzika tikrai pradeda kalbėti tau savo kalba, ten užšifruota informacija. Aš palengva ją jau pradedu atpažinti. Bet to niekaip neįmanoma suspausti iki žodžių, paaiškinti, nes krūvio yra kiekvienoje muzikinėje frazėje, todėl jei paklausai kūrinio atsidėjęs, visą dieną gali apie jį galvoti, jis visą laiką tavyje skamba ir kalba tą žinią.

Vėliau su muzikinėmis frazėmis imi sieti tam tikras vietas ir mąstyti jomis. Todėl manau, kad tokie tyrimai tikėtini.

– Skaičiau, kad Kinijoje kiekvienam vaikui išmokti groti pianinu jau tapo nekvestionuojama būtinybe. Ar klasikinės muzikos padangėje nesibijoma

370_030.indd 7

– Kas vyksta pianisto sistemoje, kai jis groja?

– Oi, geriau nežinoti. Išėjimas į sceną prieš publiką yra vienas sunkiausių psichofizinių procesų. Kasdienis pianisto darbas ir yra bandymas susidoroti su spaudimu, kuris pradeda eiNereikia ti iš vidaus, priarverstis klau- tėjus koncerto akisyti to, kas mirkai. O tuo metu nepatinka. dar reikia meną demonstruoti! Tad Jei nepatinkas ten vyksta? Na, ka operinė ko ten tik nevyksmuzika, neta... Sakykime, karreikia. Paieš- tą pietaudamas kok, kas su žmonėmis pavibruoja miršau žodį, kuriuo norėjau tikssu tavimi. liau išreikšti mintį.

Ir tą vakarą grodamas koncertą, per kažkurią Fryderyko Chopino sonatos dalį, aš pradedu galvoti, koks gi tas žodis. Tačiau manau, jog tai tiesiog kabliukas, už kurio kabinuosi, kad pamirščiau baimę, kuri lydi scenoje.

O pažvelgus šiek tiek plačiau, pianistas transformuojasi į muziką, pradeda kalbėti muzikos kalba, atsitraukia nuo realybės. Yra pianistų, kurie groja 250 koncertų per metus. Jie tiesiog groja. O reikia au-

kotis – kiekvieną kartą pasiaukoti, kad gimtų tas stebuklas, apie kurį kalbėjome.

– Tėvo, kuris yra didelė asmenybė, ir sūnaus, kuris renkasi tą patį kelią, santykiai yra tiesiog atskiras žanras. Koks jūsų su tėčiu saitas?

– Mūsų santykiuose dominuoja muzika. Visada šnekame apie įrašus, muzikiniais įspūdžiais, kuriuos patyrėme būdami atskirai, pasidalijame pirmiausia vienas su kitu. Visa mano vaikystė praėjo tokiame fone.

Tėvas padarė daug įtakos tiesiog grodamas namuose.

Aš mačiau, kad jis kiekvieną dieną prisėda prie fortepijono ir atiduoda instrumentui daug širdies ir daug valandų. Tai buvo geriausias pavyzdys. Kartu pasąmonėje įsigėrė ir daug muzikos garsų. Kūriniai, kuriuos girdėjau tėvą skambinant dažniausiai, dabar manyje atgimsta visiškai naujai. Be šito būčiau kitas žmogus.

Net ir būdamas muzikas.

– Kokiems signalams, be muzikinių, tavo kūrybinė natūra imliausia?

– Neseniai priėjau nuomonę, kad kurdamas daug meno priverstinai – nes tai mano darbas – neturiu vietos kitiems menams sugerti. Kad ir kas tai būtų – dailė, literatūra, kinas, – mano viduje tam rezervuota labai mažai erdvės. Norėčiau daugiau žinoti ir daugiau įsileisti, bet vidus tiesiog per daug užpildytas mano menu. Kai buvau keturiolikos–šešiolikos, emocinė būklė buvo kitokia, tada iš išorės ėmiau labai daug. O dabar procentas smarkiai pasikeitė. Kartais galvoju, kodėl aš neklausau muzikos? Neklausau muzikos, nes jau nemažai jos turiu viduje. Kitas labai svarbus aspektas norint paaiškinti, kodėl ne per daug domiuosi kitomis sritimis, – įspūdis, padaromas menu, man yra daug didesnis negu kitiems žmonėms. Kai perskaitau vieną knygą ir ji palieka man didelį įspūdį, kurį prisiimu į vidų, jis užkloja mane ilgam, ir kurį laiką nieko kito negaliu skaityti. Na, ir dar – kartais esu toks pavargęs, kad daug geriau užeiti į feisbuką. Išsivalyti smegenų nuo spaudimo. Nes mene spaudimo yra.

– Ar ieškai retų pjesių?

– Taip, ieškau kasdien. Esu visa širdimi linkęs atrasti, groti ir platinti tą repertuarą, kuris nėra standartinis ir retai skamba. Naujausias atradimas – čekų kompozitorius Antoninas Reicha. Jis gyveno XVIII a., buvo svarbus savo meto muzikos teoretikas, bet kaip kompozitorius jis primirštas. Atradęs jo polifoninę muziką fortepijonui, tiesiog pasinėriau. Dar vienas kompozitorių, kuriuos bandau propaguoti, yra Paulis Hindemithas. Jo polifoninis ciklas „Ludus Tonalis“ mane labai traukia. Galima šio ciklo klausyti dešimt kartų, kol pradedi ką nors suprasti. Aš visada buvau XX a. muzikos gerbėjas, nors šiai muzikai mūsų laikų konvejeryje ir sunku.

– Kas yra tavo širdies kompozitorius?

– Pastaruoju laiku tai – Robertas Schumannas. Kadangi turiu groti jo repertuarą, ėmiau atidarinėti jį kaip atlikėjas. Kaip klausytojas, aišku, jau turėjau romaną su R.Schumannu, bet kaip atlikėjas – tik dabar.

Ir negalėčiau tik paimti poros kūrinių, turiu iš karto atidaryti visą jo kūrybą, visą sugroti. Ar bent jau visas natas perskaityti. R.Schumannas dabar yra mano artimiausias draugas.

Keletas Luko Geniušo įvertinimų

Pirmoji premija tarptautiniame konkurse „Laiptai į meistriškumą“ Sankt Peterburge (pelnė 12-os metų) Antra vieta prestižiškajame tarptautiniame Fryderyko Chopino jaunųjų pianistų konkurse Maskvoje (14-os metų) Sidabro medalis Ginos Bachauer tarptautiniame jaunųjų pianistų konkurse Solt Leik Sityje (15-os metų) Aukso medalis konkurse „Rusijos Delfų žaidynės“ ir antra vieta tarptautiniame pianistų konkurse „Musica Vive“ Italijoje (18-os metų) Pirma vieta tarptautiniame pianistų konkurse „Musica della Val Tidone“ Italijoje (19-os metų) Aukso medalis Ginos Bachauer tarptautiniame pianistų konkurse Solt Leik Sityje ir antra vieta tarptautiniame F.Chopino pianistų konkurse Varšuvoje (20-ies metų)

2012.09.27 16:42:05

>> dizainas

Rašė: Sandra Kliukaitė Herojų nuotrauka: Lauryno Komžos

„Design LAB 2012“: ATEITIES PRADŽIA PRASIDEDA Čia nekalbėsime apie daiktus, kurie kasdien maišosi mums po kojomis bei rankomis ir reguliariai už dyką mums vergauja, skalbdami mūsų drabužius ar virdami mums valgyti. Čia kalbėsime apie daiktus, kurių dar net nėra.

T

arptautinio buitinių prietaisų koncepcijų dizaino konkurso „Design LAB“ paštą „užspaudė“ 1200 projektų iš viso pasaulio su keisčiausių daiktų koncepcijomis. Šių metų konkurso tema buvo jutiklinis, arba patyrimo, dizainas, todėl studentai iš visų klimato juostų pusę metų suko galvas, kaip sukurti ateities prietaisus, kurie mums visiems dar pagerintų gyvenimą.

Atvirai šnekant, daugelis dizainerių kuria nelabai įdomius, niekuo neišsiskiriančius daiktus, kurie nebūna nei labai gražūs, nei funkcionalūs, nei dar kuo nors ypatingi. Tačiau kai iš 1200 projektų atrenkami tik 30 pačių geriausių, sutikite, tokie daiktai negali būti blogi ar neįdomus, net jei ir visiškai nieko neišmanai nei apie dizainą, nei apie buitį.

Taigi, gera naujiena ta, kad tarp tų 30-ies geriausių šiemet atsidūrė net du lietuviai! Tai Vilniaus dailės akademijoje suolus trečius metus trinantys dizaineriai Barbora Adamonytė ir Vilius Dringelis. Neturėdami kantrybės laukti, kol įvyks konkurso finalas, susitinkame su jais Šiuolaikinio meno centro kavinėje aptarti tolesnio jų likimo.

JIE Barbora yra barbė devyndarbė iš Užupio, visur važinėjanti dviračiu. Ji ne tik kremta dizaino mokslus akademijoje, bet dar ir fotografuoja, dirba viename butikėlyje ir turi savo DIY (do-ityourself) rubriką gražiame žurnale „Lamų slėnis“. Siūlymui dalyvauti šiame konkurse labai nesipriešino, nes ji natūraliai dalyvauja visur, kur yra įdomu. Tiesa, iki šiol apie „Electrolux“ žinojo tik iš pavadinimo ant savo kavos aparato namie...

Vilius, kuris teigia esantis namisėda, frilancina nuo neatmena-

8 // © 370 370_030.indd 8

2012.09.27 16:42:16

mų da ap mu „E ne ry nių

“: PRASIDEDA ČIA

mų laikų ir jau yra sukūręs įvairių plakatų, be to, norėdamas tobulėti pakeitė ne vieną mokslo įstaigą. Dabar apsistojo prie industrinio dizaino ir yra dvejų metų atstumu iki jį pabaigs. Be to, jis prisipažįsta, kad iš pradžių „Electrolux“ pasiūlymas jam neatrodė labai įdomus, nes nenorėjo kurti tų 3D prietaisų... Tačiau pradėjus tai daryti, jo nuomonė apie šį projektą apsivertė 370 laipsnių kampu.

Išmanusis šaukštas ir šaldytuvo nosis Konkursui „Design LAB“ Barbora sukūrė ypatingą, beveik išmanųjį šaukštą – „Salt Spoon“. Lietuviai jį pavadino druskinančiu šaukštu, tačiau jis gali kur kas daugiau, nei tik druskinti. Tai šaukštas, sprendžiantis valgytojų problemas, kurių iškyla bevalgant patiekalą, kuriame ko nors trūksta arba yra per daug. Pavyzdžiui, jei sriuboje kam nors trūksta druskos, o kam nors jos yra per daug arba dar norisi kokių pipirų, konceptualus šaukštas gali šią problemą paprastai išspręsti, nes jo korpusas užpildytas kapsulėmis, kurios suteikia galimybę individualiai dozuoti įvairius skystos konsistencijos pagardus – druską, aliejų, prieskonius ir t. t.

Tereikia jutikliniame ekrane paspausti pliuso arba minuso ženklą, ir šaukštas automatiškai nustatys norimą sudedamųjų dalių išpurškimo lygį bei smulkiais lašeliais išpurkš juos į tavo sriubos lėkštę. Taip vienas valgytojas nebambės, kad per sūru, o kitas nesiskųs, jog trūksta druskos. Kadangi anksčiau toks scenarijus Barboros gyvenime dažnai kartodavosi, ji nusprendė sukurti prietaisą, darantį galą sriubos skonio problemoms.

O Vilių kankino kita problema... Jis pernelyg dažnai susidurdavo su maisto produktais, kurie iš pirmo žvilgsnio lyg ir yra švieži, tačiau iš tikrųjų jų galiojimo laikas jau eina į pabaigą. Tik gerai juos apuostęs supranti, kad produktams laikas keliauti į šiukšliadėžę. Kadangi Viliaus, kaip ir visų žmonių, uoslė neprilygsta, tarkim, šuns, jis nusprendė pada-

Taigi, aprūpinęs savo šaldytuvą šaldytuvo nosimi, jo turėtojas daugiau galės nebesukti galvos dėl kumpio, sūrio ar kito iš turgelio parsinešto kietos konsistencijos maisto produkto galiojimo datos. Už jį galvos šaldytuvo nosis.

370_030.indd 9

ryti taip, kad pats šaldytuvas „užuostų“, ar jo turinys šviežias. Taip atsirado konceptualus prietaisas „Fridge Nose“, tiesiog – šaldytuvo nosis.

Tarsi šaldytuvo nosis veikiantis tikriklis, sudarytas iš vyro delno dydžio pagrindinio prietaiso, tvirtinamo prie šaldytuvo durelių, ir 15 specialių pagaliukų, kuriuos reikia susmeigti į šaldytuve laikomus produktus. Kiekvienas jų, analizuodamas produkto molekules, pagrindiniam prietaisui duoda signalą, kad konkretus produktas jau pradėjo gesti ir vartotojui laikas jo atsikratyti. Taigi, aprūpinęs savo šaldytuvą šaldytuvo nosimi, jo turėtojas daugiau galės nebesukti galvos dėl kumpio, sūrio ar kito iš turgelio parsinešto kietos konsistencijos maisto produkto galiojimo datos. Už jį galvos šaldytuvo nosis.

Kas jų laukia? Jei Barbora ar Vilius patektų į konkurso finalą, kuris vyks spalio 25 d. Milane (Italijoje), t. y. į geriausiųjų dešimtuką arba net į pirmąjį trejetą, jų ateityje lauktų daugiau nei užtarnauta garbė, malonus žiniasklaidos dėmesys ir plojimai. Mat pirmosios vietos nugalėtojas gautų 5000 eurų prizą ir 6 mėnesių apmokamą stažuotę „Electrolux“ dizaino centre Stokholme, antrosios vietos laimėtojo laukia 3000 eurų, o trečiosios – 2000 eurų sumelė. Visai neblogai kaip studentams...

Beje, anksčiau lietuvių studentų laimėjimai šiame konkurse irgi buvo neblogi. 2009 m. Vilniaus dailės akademijos studentės Inesos Malafej daugiafunkcė dušo kabina „Smart Space“ pateko tarp 25 geriausių, o bakalaurės Tomos Brundzaitės indaplovė „Bifoliate“ su kitais septyniais geriausiais varžėsi finale. Taigi, tiems, kurie mano, kad lietuvių dizainas neperspektyvus ir lievas, dabar teks prikąsti liežuvį. Na, o kol kas laikome kumščius už Barborą bei Vilių... Valgome savo per sūrią sriubą ir laukiame, kol šaldytuve vėl kas nors suges, mums to nė neįtariant...

KONKURENTAI Dauguma į geriausių trisdešimtuką atrinktų koncepcinių prietaisų yra skirti naudoti virtuvėje ir ne vienas jų papildytas garso technologijomis. Pavyzdžiui, gėrimų matuoklis „Melodi“ (aut. Elena Sitnikova iš Kanados) išpiltą skysčio kiekį leidžia įvertinti ne po fakto, o vykstant procesui skleisdamas atitinkamus garsus; išmanusis plaktuvas (aut. HwaJin Ock, Pietų Korėja) per garsą leidžia pajusti plakinio faktūrą – nuo grubios iki vienalytės; o kitas plaktuvas „Tempo“ parenka ir groja tokios trukmės muzikos kūrinį, kiek reikia laiko kokteiliui, sriubai arba padažui išplakti ar sutrinti. „Tide“ maišymo įrankiai (aut.

Anne Berit Kigen Bjering, Norvegija) taip pat maisto konsistenciją ir temperatūrą paverčia atitinkamais garsais. Panašiai „elgiasi“ ir išmanioji lėkštė „SmartPlate“ (aut. Julian Karaulani, Didžioji Britanija, Rumunija), kuri identifikuoja sudedamąsias dalis, parenka natas, harmoniją ir ritmą, pamalonindama ne tik patiekalo ragautojo akis, bet ir ausis.

Taip pat šių metų buitinių prietaisų koncepcijų kūrėjus jaudino ne tik maisto gaminimo proceso („Sensual control“, „Julienne“), bet ir produktų šviežumo bei galiojimo trukmės kontrolės problema. Ją sprendžia ir Viliaus „FridgeNose“, ir šaldytuvas su į išorę išlendančiomis lentynomis „Impress“ (aut. Ben de la Roche, Naujoji Zelandija), į stilizuotą medį transformuotas šaldytuvas „Treat“ (aut. Amy Mon-Chu Liu, Australija), kuris siūlo maistą laikyti specialiuose rutuliuose, kurie, pasibaigus produkto galiojimo laikui, tiesiog nukrenta. Įvairių šalių studentams rūpėjo  .   .   sustiprinti įvairiausius maisto gaminimo ir mėgavimosi juo įspūdžius: pavyzdžiui, prietaisas „Spummy“ (aut. Alexandre de Bastian, Brazilija) gamina ispanų šefo Ferrano Adrià sugalvotas įvairių skonių ir aromatų valgomąsias putas; aromatizatorius „Airomes“ (aut. Mylene Manon Baillet, Prancūzija) kuria ir maišo įvairiausius aromatus; skaidrus Flambė indas „Fiery“ (aut. Karen I Man Cheong, Italija, Taivanas) leidžia mėgautis ugnies vaizdu; projektorius „Be there“ (aut. Mikus Vanags, Latvija) padeda namuose susikurti norimo restorano ar kitos vietos atmosferą; interaktyvi lempa „Ice“ (aut. Julen Pejenaute, Ispanija) reaguoja į judesius ir sukuria dinaminius ryšius tarp ant stalo esančių objektų, pataria, ką galima pagaminti iš turimų sudedamųjų dalių, ir padeda šeimininkui gaminant; originalios formos kavos aparatą „Memory“ (aut. Wen Yao Cai, Kinija) galima užprogramuoti taip, kad jis kiekvienam šeimos nariui pagamintų mėgstamiausią kavą atpažindamas jį iš rankos atspaudo.

Taip pat pusfinalininkai sukūrė keletą drabužių priežiūros prietaisų, pavyzdžiui, skalbyklę-lanką „Hula Washer“ (aut.

Sang-soon Lee, Pietų Korėja), nešiojamąjį lygintuvą „Touch“, kuriuo galima lyginti apsivilktus drabužius (aut. Markus Marks, Estija), ir ergonomišką lyginimo lentą su belaidžiu lygintuvu „AhrmaDilo“ (aut. Christopher Carpenter, JAV).

2012.09.27 16:42:18

>> blizgė

Rašė: Rūta Kazlauskaitė Nuotraukos: Rūtos Kazlauskaitės

6809 kilometrai autostopu Klausiate, kaip ir kodėl kilo ta beprotiška mintis autostopu trenktis tiek kilometrų? Atsakymas labai paprastas.

Keletą metų gyvenant ganėtinai ramiame Lietuvos mieste (Klaipėdoje), nuolat galvojant apie nemėgstamas studijas ir dirbant grašius mokančioje darbovietėje, turbūt kiekvienam sveikam ir energingam jaunuoliui kiltų mintis žengti drąsų žingsnį tokios neįdomios kasdienybės numarinimo link.

Maršrutas. Pavasarį sugalvojome maršrutą, bet jį pailginome iki pat karštosios Sicilijos: aš labai norėjau pamatyti Etną, o Vaida griežtai užsibrėžė tikslą pasideginti tuose nerealaus grožio paplūdimiuose. Maršrutą planavome įveikti per mėnesį, o keliauti nusprendėme taip: Kaunas–Varšuva–Berlynas–Paryžius–Genuja–Piza–Roma–Neapolis–Katanija (Sicilija). Vis dėlto maršrutas dėl įvairių objektyvių (ir nelabai) priežasčių kiek pasikeitė: Kaunas–Varšuva–Berlynas–Frankfurtas–Paryžius–Marselis–Genuja–Piza–Katanija (Sicilija)–Genuja–ligoninė prie Venecijos–Berlynas–Kupiškis (ten mano kaimas ir draugės Vaidos gimtinė). Bet apie ligonines ir kitus nuotykius – vėliau.

10 // © 370 370_030.indd 10

Stogas virš galvos. Birželio viduryje pradėjome intensyvias paieškas tinklalapyje couchsurfing.org (vienas iš tų tinklalapių, kuriame registruojasi keliautojai, vieni kitiems siūlantys nemokamas nakvynes įvairiauosiuose pasaulio miestuose – red. past.). Benaršydamos pamanėme, kad tas žmogus, kuris sugalvojo šitą reikalą, vertas kokios nors premijos. Gal net ir Nobelio. Nes mes be jokio vargo radome prieglobstį keletui naktų visuose taškuose, kuriuose ketinome apsistoti, taip pat po vieną arba du papildomus geradarius. Įdomi tendencija:

visi mus priglaudę, galėję priglausti ar bent jau atrašę buvo vyriškos giminės.

Bet mūsų tai nė kiek negąsdino.

Daiktai. Masinį apsipirkimą įvykdėme paskutinį savaitgalį prieš kelionę.

Laimė, užteko proto, kad milžiniškas pirminis pirkinių ir paslaugų sąrašas, kurį sudarė ne tik svarbiausi daiktai, bet ir nauji drabužiai, brangi ir kokybiška avalynė, permanentinis manikiūras ir pedikiūras, sutrumpėtų iki dujų balionėlio, pigių patogių medžiaginių batukų, keleto naujų palaidinių ir Europos kelių atlaso. Na, aš dar susigundžiau italų kalbos pradžiamoksliu, kurio, anot aplinkinių, per kelionę turėjau nė neatversti. Vis dėlto jis pravertė: ilgomis važiavimo valandomis iš miesto A į miestą B su angliškai nekalbančiu italu fūristu čia rasdavome, kaip pasakyti bent porą elementarių frazių.

Dovanos. Be jau išvardytų pirkinių ir kitų kelionei mirtinai reikalingų daiktų, mūsų kuprinėse nemažai vietos užėmė dovanos geradariams: maži butelaičiai lietuviškos degtinės, midaus ar trauktinės, mūsų nuotraukos rėmeliuose, maži suvenyrai, lietuviški saldainiai, šokoladai, kuriuos įdėjome į kietą plastikinę dėžę, kad saulei pakaitinus jie nevirstų vienu saldžiu gumulu. Dovanų tikrai nebuvo gaila, nes svetingieji couchsurferiai mums ne tik suteikė stogą virš galvos bei leido nusiprausti, bet ir maitino, girdė, aprodė miestus, supažindino mus su savo draugais ir vedėsi į vakarėlius.

Maistas. Į greitąjį maistą nespjovėme: pradedant keptais sumuštiniais prie Kauno „Megos“, baigiant tirpiomis sriubytėmis Varšuvoje, jau pakeliui namo. O ir vaikštinėdamos po įvairius miestus nesigėdijome lankytis greitojo maisto restoranuose: juk ir pigu, ir skanu. Ir apskritai maisto nesureikšminome: juk vis tiek liksime gyvos – ar sočiais pietumis kasdien besidžiaugdamos, ar tik plytelę šokolado į skrandį įsimetusios. Sočiausiai puotaudavome pas couchsurferius: Varšuvoje valgėme naminių picų, Berlyne mus priėmęs afrikietis kone visą šaldytuvo turinį ant

2012.09.27 16:42:23

sta vis tie si gy su mą to nio 5

M vo vo ne sin au mi bu toj toj sn

Keletą kartų miegojome prie kelio arba ant kelio. Buvo ir bemiegių naktų. Kartą, pakeliui į Paryžių, lenkas vairuotojas užmokėjo už nakvynę viename Frankfurto viešbučių.

Užteko vienintelės tokios sėkmingos nakties, kad kitomis bemiegėmis naktimis pavargusios ir alkanos kurtume ilgas pasakas apie kitą turtingą lenką ir jo neišsenkantį dovanų krepšį nusikamavusioms keliautojoms...

Juk ne kiekvienas fūristas – prievartautojas, o tie, kurių playlistą sudaro tokie kūrinukai kaip „Blood bath“ ar „Suck and kill“, nebūtinai galvažudžiai ar vampyrai.

stalo padėdavo ir pasakydavo, kad, jei nesuvalgysim visko, jis supyks; Paryžiuje toks pedantas Tristanas vištieną, makaronus gamindavo labai skaniai; Italijoje visi couchsurferiai mums makaronus ruošdavo. Sicilijoje gyvenome šeimoje, tai namų šeimininkė vakarienę net su desertais gamindavo. Taupymo sumetimais vėliau sumąstėme iš anksto pasiruošti ir maisto kelionei iš miesto į miestą. Pavyzdžiui, kalną makaronų su sūriu suvyniodavome į foliją ir vėliau sukirsdavome skaniau nei 5 ir daugiau eurų kainuojantį sumuštinį.

Miegas. Šioje kelionėje miegas, kaip ir maistas, buvo sotus ir saldus tik couchsurferių namuose, kur pūsdavome į akį kone po dešimt valandų pernakt. Juk niekur neskubėjome, tikslaus plano neturėjome, o kojas pailsinti būtina. Kur kas prastesnės sąlygos laukė keliaujant autostopu: kadangi neturėjome palapinės, dažniausiai miegodavome mašinose. Kelionės pradžioje metėme burtus, kuri pirma sės ant priekinės sėdynės prie vairuotojo, o vėliau keitėmės. Žinia, sėdinčiai šalia vairuotojo tenka daugiau bendrauti, o kita tuo metu gali pasnausti, paskaityti ar muzikos pasiklausyti.

370_030.indd 11

Biudžetas. Mes su Vaida buvome girdėjusios nemažai istorijų apie drąsuolius, kurie keliavo po Europą su keliais eurais kišenėje. Jie pasakodavo, kaip maitindavosi nuo medžio ar krūmo nuskabytomis uogomis, iš vietos ūkininkų daržų „pasiskolintomis“ bulvėmis, apkramtytais, bet dar šiltais mėsainiais iš šiukšliadėžės. O pinigų prasimanydavo muzikuodami, elgetaudami, dirbdami smulkius darbelius ar pardavę bloką cigarečių, atsivežtų iš Tėvynės.

Mūsų tokios perspektyvos neviliojo, tad bandėme užsikalti kelionei Lietuvoje. Mūsų bendras biudžetas buvo apie 500 eurų (apie 1700 litų). Keliaujant dar parėmė artimieji – atsiuntė maždaug po 150 eurų (apie 500 litų). Taigi, bendrai išleidome apie 800 eurų (apie 2700 litų). Kadangi keliavome nemokamai, už viešąjį transportą (vienos prancūzaitės pamokytos) nemokėjome, už nakvynę, žinia, taip pat, tad pačioms kilo klausimas, kur mes tiek pinigų dėjome? Betgi teko ir tą sumuštinį už 5 eurus pirkti, ir degalinės duše praustis, ir suknelę Eliziejaus laukuose įsigyti, ir Pigalle papramogauti...

Nesklandumai. Stengėmės nepasiduoti negeroms mintims, tačiau vis dėlto turėjome po dujų balionėlį ir peilį. Tai suteikė mums daugiau drąsos baisiausiomis akimirkomis: visą naktį klajojant po naktinį Marselį, vakarojant ne itin jaukiame Pigalle rajone, kuriame įsikūrusios kone visos Paryžiaus sekso prekių parduotuvės, o ant kiekvieno kampo (nemeluoju!) kažką prancūziškai burbuliuoja narkotikų prekeiviai, sąvadautojai ar vagys (bent jau taip atrodė).

Nejauku buvo ir važiuojant su iš pažiūros nepatikimais vairuotojais. Nepatikimas – toks, kuris nekalba angliškai, sako komplimentus, daug šypsosi ir nuolat kalba telefonu, todėl atrodo, kad skambina kokiam sąvadautojui. Patikimas vairuotojas – turtingas, kalbus, jaunas, neperdėtai rūpestingas ir vaišingas, turintis panašios keliavimo patirties. Su tokiu nors ir aplink pasaulį.

Ypač nepatikimi mums atrodė sunkvežimių vairuotojai italai. Pavyzdžiui, Vaidai du kartus Prancūzijos pietuose pasitaikė atsisėsti prie tokių, kurie glostė jai žandą ir sakė: „Bella, bella...“ Kartą man neaiškios pilietybės vairuotojas, kai Vaida miegojo ant sėdynės, pasiūlė prigulti su juo. O kai važiavom į Siciliją ir miegojom fūroje, net košmarą sapnavau: neva atsibundu sunkvežimy tarp tamsaus gymio nepažįstamų žmonių. Vaidos klausiu, ar aš sapnuoju. O jinai man: „Ne, Rūta, nesapnuoji.“ Tada mes pabėgam iš tos fūros, tačiau aš vėl neva atsibundu tame sunkvežimy. Paskui sapnuoju, kad sėdžiu ant priekinės sėdynės ir glostau šuniuką, o jis beglostomas plinka... Paskui iš tikrųjų atsibudau. Kai miegantis vairuotojas ranką man ant liemens uždėjo, atrodė, kad širdis iš krūtinės iššoks iš baimės. Susigūžiau, apsigaubiau miegmaišiu ir laukiau kokią valandą, kol jis atsikels ir toliau keliausim Sicilijos link.

Ligoninė. Mano draugei teko išmėginti Italijos medikų profesionalumą, nes ji sugebėjo „pasigauti“ ausies uždegimą. Ji yra iš tų žmonių, kurie nesiskundžia, jei jiems bloga. Surakino jai pusę veido, net iš ausies skystis pradėjo bėgti. O mums juk keliaut

reikėjo. Pakeliui į Veroną sugalvojau mamai paskambinti ir papasakoti apie iškilusią bėdą. Ši prigąsdino, kad tai ne juokas. Taigi sunerimom abi ir nutarėm važiuoti į Veneciją. Juolab kad tai netoli nuo Veronos. Ten nueitume į ligoninę, išrašytų vaistų, sugirdytų dar kokią tabletę nuo skausmo, o paskui galėtume Venecijoj naktį praleisti – juk ten saugu ir be galo gražu. Tačiau vaikinukas, kurį susistabdėme, nuvežė į netoli Venecijos esančią milžinišką ligoninę. Tiesa, priėmimo pas specialistą Vaidai teko laukti iki ryto, tad idėjos paslampinėti po naktinę Veneciją teko atsisakyti.

Patarimai. Jei ir patys planuojate keliauti autostopu, rinkitės tokį kompanioną, su kuriuo, kaip sakoma, eitumėte į žvalgybą.

Kitu atveju, tokia kelionė taps derlinga terpe nesutarimams. Taip pat svarbu pasitikėti ne tik bičiuliu, bet ir nepažįstamaisiais. Juk ne kiekvienas fūristas – prievartautojas, o tie, kurių playlistą sudaro tokie kūrinukai kaip „Blood bath“ ar „Suck and kill“, nebūtinai galvažudžiai ar vampyrai.

Patarčiau visą kelionę būti draugiškiems, bendraujantiems, šypsotis ir dėkoti už kiekvieną smulkmeną, nes taip pritrauksite sė mę. Nepamirškite, kas yra humoro jausmas, nesigėdykite savo laužytos užsienio kalbos, būkite atviri pasiūlymams, taupykite, nepameskite galvos, gerbkite kompanioną...

2012.09.27 16:42:39

>> scena

T

tu filo ni m lis da o de tuv kis bu m

Ka sta pa jo

1

96 wrld

mu

2

sv na ga ko no Ši nė tin pa mo be

3

lat tes ton

4

pažinimo tezės 12 // © 370 370_030.indd 12

cu ti: ka išl ją jo ji ja ka rė

5

ka ne ta pa mo siu iš Ka ta be sp po po tyb er ga už gi

Neaišku, ar draugai, buvę choro „Ąžuoliukas“ kolegos ar vis dėlto gausūs gerbėjai tai darė, bet taip buvo – elektroninės muzikos kūrėjui Mišai (96wrld) grojant su Marku Palubenka šiųmečiame festivalyje „Satta Outside“ buvo skanduojama „Miša, Miša!“.

Tačiau vasaros galiojimo laikas baigėsi, ir Miša jau sėdo į abituriento kėdę Vilniaus licėjuje. Toje mokykloje, kur auginami kiečiausi riešutėliai. Tai įrodo daug prašmatnių jų auklėtinių laimėjimų, o vieną jų šiemet gavo ir Miša. ........... . ................... ...... .....

2012.09.27 16:42:48

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotraukos: Linos Brazau

T

arptautinėje filosofijos olimpiadoje Norvegijoje vienuoliktokas buvo apdovanotas pagyrimo raštu už rašinį epistemologine tema. Tai filosofijos šaka, tirianti žinių ir pažinimo principus, visai ne elektroninės muzikos žanras. Tai koks čia jaunuolis Miša stovi prie 96wrld pulto, būdamas šešiolikos laimi „Ritmo kovas“, o pagrojęs festivalyje „Satta Outside“ derasi su leidybos bendrovėmis iš Lietuvos, Italijos ir Anglijos? Miša Skalskis. Skalskis, nes skalsaus proto ir gabumų? Nes dar paskaldys muzikinių malkų?

6

Į savo muziką planuoja įtraukti daugiau tikrų instrumentų: „Dažnai pianiną įrašinėju, vasarą įrašiau daug kanklių. Tai labai įdomaus skambesio instrumentas – toks „ne gitara“, šaltesnis, specifinis. Kai kursiu solo albumą, planuoju naudoti liaudies dainas. Dažnai įrašau ne tiek instrumentus, kiek garsus – muzikinę dėžutę, miesto bildesius, raktų pakabuko žvangėjimą.“

7

Devintoje klasėje, t. y. penkiolikos metų, patyrė daug gyvenimo išpuolių – užklupo noras kurti muziką ir skaityti filosofijos knygas. Tada pradėjo kurti kompozicijas, siųsti jas keliomis kryptimis. Viena jų buvo „Renegades of Bump“. „Nusiunčiau jiems demo kompiliacijai. Jiems patiko, tad pagalvojau, gal bus galima ką nors rimčiau daryti.“

Šią vasarą planavo daug skaityti, bet užsigrojo. Užtat sulaukė solidžių muzikinių pasiūlymų.

2

Nors po festivalio „Satta Outside“ teritoriją plaikstėsi su mados ikonos svajonių paltu ir turi žavingas garbanas, nuverstas ant vieno šono, kurias gali manieringai taisytis grodamas, sako, kad mados neperkanda visai. „Mano drabužiai – sėkmingi atsitiktinumai. Šias kelnes pirkti pasiūlė mama, marškinėlius gavau nemokamai, mano megztinis su meškiukais – iš draugės, o tą paltą radau pas močiutę. Kiek žinau, jį močiutė dėvėjo laukdamasi.“ Effortless beauty, kaip sakoma.

5

Apie filosofijos olimpiados užduotį prabyla išsamiau, nors pats mano, kad kaip tik turėtų gauti per pirštus už neišsamumą: „Mums davė keturias citatas, iš kurių reikėjo išsirinkti vieną. Aš pasirinkau Seksto Empiriko citatą epistemologine tematika. Ji buvo apie senuosius skeptikus. Citatos nepamenu, bet iš esmės buvo kalbama apie realybę.

Kad skeptikai neneigia, – pavadinkime taip, – kantiškosios noumenų realybės, bet neigia savybes. Kad, pavyzdžiui, spalva nepriklauso daiktui. Aš rašiau iš postmodernistinio kalbos posūkio kampo, kad mes, būdami žmogiškos būtybės ir gyvendami fenomenologinėje erdvėje, kalbėdami apie patyrimą negalime kalbėti apie ką nors, kas yra už patyrimo ribų. Galima sakyti, neigiau metafiziką.“

370_030.indd 13

12

Mano, kad jau vėlu keisti sceninį vardą, nors jį sukūrė paskubomis, kai reikėjo pasivadinti dalyvaujant „Ritmo kovose“. Slapyvardis 96wrld kurtas pasaulio skirtingumui, įvairumui, neaprėpiamumui parodyti.

14

Pažada dueto su M.Palubenka geresnį ir didesnį tęsinį. Dūzgės juk dažnai geresnės už vakarėlį.

15

Su Laimonu Zaku šimtadieniui licėjuje sukūrė audiovizualinį projektą „Voxels“. Jis, beje, ir patraukė M.Palubenkos ausį. Dar atnešė Laimonui darbo pasiūlymų, susijusių su 3D žemėlapių kūrimu, ir šiaip pelnė dėmesio už mokyklos ribų.

3

4

Jei būtų su kepure, ją nukeltų tokiems muzikantams kaip Johnas Coltrane’as, „Dimlite“, „Mount Kimbie“, „Flying Lotus“, Nicolas Jaaras.

Mišai laimėjus „Ritmo kovas“, rengėjai buvo pamiršę įsigyti prizą, todėl buvo įteiktas butelis viskio. „Kai tau šešiolika, butelis viskio šį tą reiškia“, – sako Miša. Nujausdama pašnekovo rūpestį dėl šios tezės viešumo, teksto autorė užstoja, kad, kai tau šešiolika, tavo butelis viskio atitenka tikrai ne tau vienam.

1

Mano, kad mokantis licėjuje ne per daugiausia galimybių pasijusti cukruotu avinėliu, o tai ir verčia tobulėti: „Jei nori rinktis filologiją, apsidairai, kad klasės draugė būdama penkiolikos išleido romaną. Jei nori pasukti į filosofiją – prisimeni, kad tavo draugas laimėjo auksą filosofijos olimpiadoje. Galvoji apie ekonomiką, žiūri – bendraklasis jau turi savo verslą. Net jei norėtum į kariuomenę – vienas vaikinas jau nuvarė į karo tarnybą JAV.“

11

13

Kaip dera mokslo diskursui, herojų pristatome pateikdami tezes. Aišku – kiek pašlakstytas gyvenimiškos prozos losjonu.

Prabilus stiliaus tema, sumano, kad kada nors reikės pagroti vilkint chalatu ir apsiavus baltas kojines ir basutes. Nepatiki, kad dizaineris Louis Vuittonas šiemet propagavo tokį ansamblį.

filosofija domėtis stipriai paskatino jis.“

16 Tada nustojau skaityti grožinę literatūrą, nes nebekabliuoja. Negaliu pasakyti, kad jos nemėgstu, bet nebėra pasitikėjimo autoriumi.

8

Kai nuėjo į biblioteką ieškoti filosofijos, pradėjo nuo Evaldo Nekrašo „Filosofijos įvado“, jį perskaitė ir pamiršo. „Tada vis atsirasdavo tų knygų, pamenu, paėmiau Arno Aizenbacherio įvadą. Ten jau viskas rimčiau, sistemiškiau. Tada nustojau skaityti grožinę literatūrą, nes nebekabliuoja. Negaliu pasakyti, kad jos nemėgstu, bet nebėra pasitikėjimo autoriumi. Jei, pavyzdžiui, prie kokio Paulo Coelho parašyta, kad tai filosofinis romanas, tai gal jau pagalvoji, kad ne.“ Šio teksto autorė dar prideda, kad portugalų kalba „coelho“ reiškia „triušis“.

9

Nelabai mėgsta Platoną, užtat pasiskonėdamas užtrunka pasakoti, kaip įsigijo ir skaitė Jacques’o Derrida knygą „Apie gramatologiją“, bet rūpestingai pabrėžia, kad šio autoriaus vardo minėjimas nėra, kaip, tikėtina, galėtų būti pamanyta, pagyros. Ar pagirios.

Dar labai mėgsta ir Ludwigą Wittgensteiną.

10

Mišos kelio pradžioje aptiktume jį kartu su Donatu Tubučiu (Brolis), Tomu Narkevičiumi (Fingalick).

Trijų bičiulių kompanija ir kūrė, ir mąstė. „Donatas dabar įstojo į filosofiją.

Dar yra toks Gediminas Žygus (Jacques Gaspard Biberkopf) – jis turi didelę biblioteką, apsiskaitęs, galima sakyti,

Apsilankęs Filosofijos studentų mokslinės draugijos organizuojamoje renginių savaitėje „Filosofijos trupiniai’12“, Miša sumišo pastebėjęs, kad viena aktualiausių frazių toje bendruomenėje – „filosofams reikia nusileisti iš dramblio kaulo bokšto“.

17

Didžiausiais ir galutiniais tikslais Miša laiko savo vinilinį albumą ir savo knygą. „Tada galėsiu numirti.“

18

Savo santykių su licėjaus muzikos mokytoju plačiai nusakyti negali, nes yra nuo muzikos pamokų atleistas: vienuolika metų groja fortepijonu B.Dvariono mokykloje. Apie to paties mokytojo vaidmenį jau kaip Mišos etikos mokytojo teksto autorės paklaustas nebuvo. Bet akivaizdu, kad darbą pedagogas atliko – Miša atrodo doros kely. Be pozos ir grynas.

19

Studijuos galbūt filosofiją, gal netgi mediciną, nes licėjuje yra pasirinkęs biochemijos pakraipą, bet labiausiai norėtų muzikos technologijas.

20

Letters“.

Pastaruosius metus koncertuoja su grupe „Without

2012.09.27 16:42:58

Kaip sukurti tobulą miestą? „Kur gyveni?“ – „Santariškėse.“ – „Kur eini pasivaikščioti?“ – „Į mišką.“ – „O mieste?“ – „Centre, po darbo.“ – „Kaip manai, kodėl?“ Dalia Čiupailaitė priverčia suglumti. Kuo man neįtinka Santariškės? Kol mąstau, ji pati pradeda atsakymą: „Centre nuolat kas nors keičiasi, transformuojasi...“

Č iu pa ila itė

Rašė: Eglė Juocevičiūtė Nuotraukos: Dariaus Petrulaičio ir Dalios Čiupailaitės

Da lia

>> ŪSAI

R

t. y. iš viršaus nupaišo, koks miestas bus.

Tačiau žmonės savo veikla jį įprasmina, kuria miestą savo kasdienėmis praktikomis, atsitiktiniais susidūrimais.

– Tavo vestas pokalbis vadinosi „Socialinė įvairovė neoliberaliame mieste: architektūros vaidmuo“. Kodėl ėmeisi šios temos?

– Kaip sociologė apie architektūrą galvoju kaip apie tam tikras sąlygas atsirasti socialiniam santykiui. Architektūra sudaro sąlygas jam atsirasti ar ne? Jei sudaro, kokį santykį sukuria?

Kodėl kalbu apie neoliberalų miestą? Todėl, kad miestai visame pasaulyje tampa neoliberalūs, o posocialistiniai miestai, tokie kaip Vilnius, transformuojasi labai spėriai, tiesiog peršoka į neoliberalų kapitalizmą. Šis šuolis įvyksta tarsi gamtos dėsnis.

Nors iš tiesų tai yra susitarimas ir sprendimas, kaip mes norime vystyti savo miestą. Tad paskaita ir buvo apie tai, kaip socialinė įvairovė neoliberaliuose miestuose kinta ir kiek prie to prisideda architektūra bei planavimas. Norėjau paskatinti mąstyti ir kelti klausimus, ką architektas ar planuotojas gali padaryti, kad pakeistų besiformuojančius socialinius santykius mieste, ar jis iš viso gali ir ar turėtų ką nors daryti.

Tai, ar turėtų ką nors daryti, yra svarbus klausimas. Miesto planuotojai, politikai, architektai kuria erdvės reprezentacijas,

– Kodėl kalbi apie neoliberalų miestą?

– Neoliberaliame mieste valstybė atsitraukia nuo būsto klausimo ir perleidžia jį rinkai. Kalbu apie visus erdvės gamybos būdus: projektavimą, statybą ir paskirstymą. Taip mieste formuojamos vienafunkcės erdvės, jų pavyzdžiai gali būti nauji miegamieji daugiaaukščių kvartalai Vilniuje, aptverti individualių namų ar kotedžų kvartalai, aptverti mažaaukštės statybos kvartalėliai. Reklama pateikia juos kaip „jaukius saugomus kaimelius“, atribotus nuo miesto, garantuojančius privatumą ir saugumą. Žmonių grupės pasiskirsto pagal pajamas į skirtingas miesto dalis. Taip miestas plečiasi kaip fizinė teritorija, bet ne kaip miestas, kuriame gali vykti miesto gyvenimas. Kuo toliau, tuo daugiau naujų būsto projektų aptveriami, ribojami vartais, stebimi vaizdo kameromis. Tai didina miesto uždarumą, kuria miestą kaip nesaugią erdvę, perkrauna miesto centrą, nes tik jis yra įdomus ir daugiau mažiau pralaidus.

ugsėjo 20 d. šios jaunos miesto sociologės vestas pokalbis pradėjo aštuntą Architektūros [pokalbių] fondo ciklą, skirtą vietoms ir erdvių antropologijai. Iki lapkričio nusitęsiančiame cikle Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje bus kalbama apie tai, ar architektūra gali kovoti su nusikalstamumu, ar miestas gali būti patogus bei saugus vaikams ir kaip architektūra atrodo mūsų vaizduotėje. Dalia buvo pakviesta pakalbėti savo tyrimo tema: apie tai, kaip mieste valdomi, įgyvendinami ar naikinami socialiniai skirtumai ir koks miesto planuotojų bei architektų vaidmuo šiuose procesuose. Kodėl reikia apie tai kalbėti – šiame interviu specialiai 370.

– Apie kokią įvairovę kalbi?

– Įvairovė – tai galimybė įvairiems, skirtingiems žmonėms būti mieste ir jį kurti. Be to, tai ir veiklos paskirčių įvairovė, ir skirtingas miesto dalių tankumas, skirtingi miesto dalių tapatumai. Svarbu, apie kokią įvairovę kalbama, tačiau taip pat labai svarbu, kaip kalbama apie įvairovę. Įvairovė – tai ne estetinė kategorija, kurią galima tiesiog sukonstruoti sukėlus skirtingos socialinės kilmės žmones į vieną pastato bloką. Šalyse, kuriose esama gilios rasinės, klasinės segregacijos, bandoma kurti įvairovę sukeliant vienus žmones greta kitų, kurie ilgą laiką buvo atskirti. Tokios praktikos dažniausiai būna nesėkmingos. Jeigu vidury Šnipiškių, nesigilindami į tai, kaip jose gyvena žmonės ir kaip jie įsivaizduoja savo rajono galimus pokyčius, pastatysime prabangų daugiabutį, kurį dėl visa ko aptversime aukšta tvora, – tai nebus sėkmingos įvairovės pavyzdys.

Todėl savo paskaitoje siūliau svarstyti, ar verta tokias atskirtis apskritai kurti. Įvairovę vertėtų ne tiek formuoti, kiek jos nenaikinti ir leisti jai skleistis. Mūsų turimas palikimas Vilniuje

KNYGOS Ewa Solarz DIZAINAS

PIEŠĖ ALEKSANDRA MIZIELIŃSKA IR DANIELIS MIZIELIŃSKIs. VERTĖ IRENA ALEKSAITĖ. VILNIUS, MODERNAUS MENO CENTRAS, 2012 M.

14 // © 370 370_030.indd 14

Ši spalvinga ir graži knyga šiaip yra skirta vaikams. Ir pasakoja ji apie įvairių buities daiktų, baldų ir reikmenų kūrimą.

Bet ją vartydamas labai smagiai praleidau laiką, tad drįstu rekomenduoti.

Knygoje pateikiama septyniasdešimt daiktų, kuriuos sukūrė talentingiausi ir garsiausi pasaulio projektuotojai. Knygoje pristatomi tik su namais susiję daiktai, jie surikiuoti chronologine tvarka: nuo seniausio iki naujausio. Laikotarpis apima 150 metų.

Vaikams, žinoma, patiks piešiniai, įvairiausi įdomūs daiktai ir jų atsiradimo istorija. Tas pats patiks ir suaugusiajam. Žinoma, pasidomėti, kas išrado „stiklo balą“ ar sofą lūpas galima ir suvedus paiešką į „Google“, bet perskaityti apie tai žaismingoje knygoje daug įdomiau. „Beveik visi daiktai, aprašyti šioje knygoje, yra gaminami ir juos galima nusipirkti. Deja, dauguma jų labai bran-

gūs. Juos suprojektavo geriausi pasaulio dizaineriai, o jie, kaip ir geriausi aktoriai ar mados kūrėjai, už savo darbą gauna didelius pinigus. Tai, ką jie suprojektuoja, dažniausiai kainuoja daug brangiau nei daiktai, sukurti jų ne tokių žinomų kolegų. Laimė, kainos mums nerūpi. Nes jei norite pasigėrėti didžių dizainerių darbais, nebūtina jų pirkti, užteks atsiversti šią knygą. Skaitydami ją suprasite, kad kiekvieną daiktą galima suprojektuoti tūkstančiais skirtingų būdų. Įsitikinsite, kad dizainerių vaizduotė yra beribė. Ir sužinosite, koks nuostabus dalykas yra projektavimas“, – rašoma knygos įvade.

Knyga parašyta lenkų autorių, tad lenkų dizainui joje skirta nemažai vietos.

Beje, šioje knygoje būtų puikiai tikę ir naujausi smagūs bei išradingi šiuolaikinių lietuvių dizainerių darbai.

Zadie Smith BALTI DANTYS

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ GABRIELĖ GAILIŪTĖ. VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2012 M.

Retas debiutinis romanas sulaukia tokios milžiniškos sėkmės, kaip „Balti dantys“. Jamaikietės ir brito šeimoje gimusios rašytojos romanas pelnė daugybę premijų ir buvo įtrauktas į geriausių per pastaruosius aštuoniasdešimt metų anglų kalba parašytų knygų šimtuką.

Zadie Smith iš tiesų pavyko sukurti didžiulį ir margą kaip pats Londonas romaną, perteikti šios tautų ir rasių maišalynės, kur žmones vienija tik veide spindintys balti dantys, bėdas, džiaugsmus bei rūpesčius.

Romano veiksmas sukasi apie dviejų gerų draugų, Antrojo pasaulinio karo veteranų, brito Arčio Džounso, vedusio jamaikietę Klarą, ir musulmono bengalo Samado Ikbalio šeimas. Tai šiuolaikinė šeimyninė saga, apimanti kelias šeimas, tris kultūras ir tris kartas. Meilė, draugystė, karas, tėvų ir vaikų santykiai, kultūrų skirtumai, emigrantų bandymai įsišaknyti Londone – visas šias rimtas ir amžinas temas rašytojai pavyksta pateikti įdomiai, patraukliai ir su gera humoro bei ironijos doze. Šis romanas aktualus mums, lietuviams,

kaip niekad. Juk prieš keletą ar keliolika metų į Didžiąją Britaniją ar Airiją emigravusių lietuvių šeimose jau auga vaikai, ir jie bus ne tik kita karta, kelianti tėvams įprastų rūpesčių, bet ir kita kitoje šalyje užaugusi karta, kuriai tėvų jausmai, sentimentai, kalba, gyvenimo būdas ir kultūriniai įpročiai pasirodys esantys svetimi.

Tiesa, gaila, kad puikiai išleistame lietuviškame romano vertime nepavyko perteikti ir tos kvapnios, sodrios kalbų bei tarmių maišalynės, kuria parašyti „Balti dantys“, nes šiame romane kiekvienas kalba ta kalba, kuri atitinka jo etninę kilmę ir socialinę padėtį. Tačiau vertėja stengėsi garbingai išsisukti iš esamos padėties ir tam tikras gaideles mes galime pajusti.

Gera knyga ilgiems gražiems rudens vakarams.

2012.09.27 16:43:03

to

–K –S pa są dė čiu ra įva

ro ti

eta umi rauos

irneuje

– nedidelis miesto centras ir daug nusidėvėjusių tiek namų, tiek rajonų struktūros požiūriu sovietinių būstų. Tačiau kaip miestas plėtojasi toliau?

– Kokį vaidmenį šioje situacijoje gali prisiimti architektas?

– Sociologai ar filosofai negali architektui pasakyti, kokį namą pastatyti, jie gali tik analizuoti, kada sukurta struktūra sudarys sąlygas būti žmonėms šalia, o kada – ne. Galimybė laisvai judėti mieste, susidurti skirtumams ir spręsti iš skirtumų kylančius nesutarimus yra demokratiško, atviro miesto vizija. Natūrali miesto būsena yra konfliktas, juk mieste gyvena skirtingi, įvairūs žmonės, turintys skirtingus interesus.

Pagrindinis klausimas yra, ką su tuo konfliktu miestas daro. Funkcionalistinio urbanizmo tikslas buvo taip integruoti skirtumus, kad konfliktas būtų kuo labiau suvaldytas. Neo-

liberalizmui būdingas konflikto slėpimas, maskavimas, perkeliant jį į kitas miesto dalis. Konflikto nebus, jeigu apsitversime tvoromis panašių į mus kompanijoje ir nereikės susidurti su „negerais“ žmonėmis. Bet kuo mažiau susiduriame su tais trukdančiais žmonėmis (o trukdyti gali bet kas – vaikas, dviratininkas, pensininkas, menininkas, auginantis morkas balkone), tuo mažiau sugebame susidoroti su konfliktais ir atvirai mąstyti.

Neoliberaliame mieste architektai veikia didelių apribojimų terpėje. Jie pirmiausia vykdo užsakymus, gauna žemės plotą, kur turi pristatyti namų. Antra, jie gauna tam tikrus reikalavimus iš valstybės, kurie nurodo, kaip jie turi statyti.

Trečias apribojimas yra vidiniai profesijos apribojimai, kaip architektai paruo-

Įvairovė – tai galimybė įvairiems, skirtingiems žmonėms būti mieste ir jį kurti. Be to, tai ir veiklos paskirčių įvairovė, ir skirtingas miesto dalių tankumas, skirtingi miesto dalių tapatumai.

šiami: ar jie paruošiami suvokti, kaip žmonės priima ir transformuoja architektų kuriamą erdvę, pritaikydami ją sau, kaip žmonės juda erdvėje, kokius padarinius kuria atviros susidūrimų erdvės ir ribojančios erdvės. Žinoma, yra manančių, kad architektas šioje situacijoje nieko negali pakeisti.

Tačiau yra ir kitų perspektyvų, vystomos atviro miesto urbanizmo idėjos, kurios kalba apie atvirų erdvių kūrimą siekiant pozityvaus konflikto. Tačiau miesto pokyčiai nuo architektų priklauso tik nedidele dalimi. Architektas negali „sukurti įvairovės“ ar atviresnių erdvių, jeigu nėra valdžios supratimo ir gyventojų diskusijos dėl to, kokio miesto norime. Galbūt architektai gali tapti viešaisiais intelektualais ir pradėti diskutuoti, ar dabartinės miesto kūrimo praktikos yra geriausios iš galimų? Tokios diskusijos pradžia galima pavadinti neseniai išleistą Tomo Grunskio ir Julijos Reklaitės knygą „Laisvės architektūra“.

Ra­šė: mb

Michio Kaku NEĮMANOMYBIŲ FIZIKA

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ JELENA KOROLEVIČ IR GINTARAS KAMINSKAS. VILNIUS, „METODIKA“, 2012 M.

Šiais laikais kiekvienas žino, kas yra teleportacija, jėgos laukai ar psichokinezė, žino, kaip atrodo tarpžvaigždinis erdvėlaivis ar ateivis iš kosmoso, ir yra viena ausimi girdėjęs apie lygiagrečias visatas.

Tuo mūsų sąmonę užvertė gausybė Holivudo filmų ir mokslinės fantastikos kūrinių.

Tačiau ar dažnai susimąstėme, kiek realūs šie dalykai, kokios technologijos už jų gali slypėti ir kada jie galėtų būti įgyvendinti? Garsus JAV fizikas teoretikas, mokslo populiarintojas ir ateities prognozių specialistas Michio Kaku stengiasi į šiuos klausimus atsakyti, pasitelkdamas naujausius mokslo atradimus bei savo ateities spėjiko talentą. Šioje knygoje aprašomas neįmanomybes mokslininkas suskirstė į tris grupes. Pirmai klasei priklauso neįmanomybės, kurios neįmanomos šiandien, bet nepažeidžia šiuo metu žinomų fizikos dėsnių. Tai teleportacija, psichokinezė, nematomumas, antimedžiagos varikliai. Tokius dalykus mokslininkai galbūt galės sukurti jau šiame ar kitame amžiuje. Antrai klasei priklauso technologijos, esančios ties fizinio pasaulio suvo-

370_030.indd 15

kimo riba, kurios galbūt bus įgyvendintos tik po tūkstančių metų. Tai laiko mašinos ar galimybė keliauti per hipererdvę. O trečiai klasei priklauso technologijos, pažeidžiančios žinomus fizikos dėsnius. Pavyzdžiui, amžinasis variklis.

Michio Kaku moka pasakoti lengvai, įdomiai, pagauliai, jis pasitelkia pavyzdžių tiek iš mokslo, tiek iš populiariosios kultūros. Skaitydami šią knygą galime sužinoti apie naujausius fizikos ir kitų mokslų atradimus, kaip jie pritaikomi šiuolaikiniame pasaulyje, kaip galbūt bus plėtojama ta arba ana mokslo šaka, kokie laukia atradimai. Žinoma, prognozės lieka prognozėmis, daug kas šioje knygoje tik spėlionės ar baltais siūlais siūti teiginiai. Tačiau paskaityti apie robotų sąmonę, nanoerdvėlaivius, antivisatas, metamedžiagas ir kosminius liftus – labai įdomu.

Knyga tiks ir mokslinės fantastikos, ir mokslo gerbėjams ar tiesiog panorusiems pasmalsauti, kaip neįmanomi dalykai galėtų tapti įmanomi.

Lukas Devita GARSO GĖLĖS

HIPIŠKOS MUZIKOS IR LAISVŲ MENO STUDIJŲ KALEIDOSKOPAS. VILNIUS, „MINTIS“, 2012 M.

Ši knyga – gana asmeniška duoklė ankstyvojo ir psichodelinio roko muzikai. Kaip sako pats autorius, tai „mėginimas savitai pažvelgti į roko muzikos kūrybingumą“. Knyga sudaryta iš spaudoje skelbtų straipsnių, todėl ji marga ir nevienalytė. Čia rasime pasakojimų apie tam tikras roko muzikos kryptis, istorinių muzikos įvykių apžvalgų, pasakojimų apie bitnikus rašytojus, tekstą apie Andy Warholą ir daug kitokių įvairenybių.

Autorius bando sulydyti roką ir jį supusią tuometę kultūrą bei kontrkultūrą į vieną visumą.

Jis imasi gana ambicingos užduoties: „Roko kūrybiškumo potencialas galėtų būti rimčiau pripažintas, bandant analizuoti bei tyrinėti šią muziką įvairiapusiškai, nesilaikant siaurų nuostatų, bet žvelgiant kaip į ilgaamžį meną, padariusį įtaką ištisoms kartoms, visiems planetos

žemynams, prisidėjusį prie barjerų griovimo tarp valstybių, prietarų demaskavimo tarp tautų, lygybės įkūnijimo tarp lyčių ir pagaliau muzikinės kūrybos privilegijas atėmusį iš siauros nomenklatūrinės „klasikos“ rankų.“ Geriausius roko muzikos tekstus Lukas Devita laiko poezija. Ir tai tikrai teisingas požiūris. Todėl mieliausi ir įdomiausi tie skyriai, kuriuose jis nagrinėja vienos ar kitos grupės ar atlikėjo tekstus.

Dailiai išleista knyga su gana ilgu papildomos literatūros sąrašu – puikus tramplinas jaunoms maištingoms sieloms, norinčioms šį tą sužinoti apie roko ištakas, roko poeziją, bitnikus, hipius ir tai, į ką pavirto ir kaip šiais laikais priimama jų pradėta psichodelinė revoliucija.

2012.09.27 16:43:26

>> išklotinė

Rašė: Simona Žemaitytė Nuotraukos: Simonos Žemaitytės

Venecija be gondolų

T D

Įsi Iz fe fil

Kažkada kažkas neatsargiai ir ilgam sugadino visas mano būsimas atostogas garsiai samprotaudamas, kad kino festivaliai, kaip netradicinė poilsio forma, galėtų būti įtraukti į kelionių agentūrų pasiūlymus. Nuo tada tikrų atostogų išvykusi nebuvau. Naujausias sąraše – neseniai praūžęs 69-asis Venecijos tarptautinis filmų festivalis. ........... . ................... ...........

16 // © 370 370_030.indd 16

Apie festivalį kaip atostogų paketą Tarkime, Venecijos tarptautinis filmų festivalis būtų reklamuojamas lyg atostogos Antalijoje. Pasiūlymas („all inclusive“) tikriausiai skambėtų taip: tvarkaraštyje – filmų žiūrėjimas, nesveikas, bet skanus maistas (dažniausiai – prancūziški rageliai ir espresas), o sutemus – itališkasis oranžinis „Spritz“ bei vakarėlių (jei aktualu – ir žvaigždžių) medžioklė. Lieka įkvėpti, iškvėpti ir pasinerti į visiškai kitokį gyvenimo ritmą. Bent savaitei.

Venecijos filmų miestelis vietomis šiek tiek priminė universitetą. Tarsi studentai prieš egzaminą kinomanai ir filmų pramonės profesionalai analizavo festivalio programą, kažką braukė užrašuose ir diskutavo po medžiais įrengtame bufete. Tačiau tai – tik viena festivalio miestelio pusė. Apėjus pirmą apžvalginį ratą paaiškėja, kad vos už kampo galima susidurti su keistai inkščiančia minia, atkakliai į kažką tiesiančia mobiliuosius telefonus su kameromis arba senoviškai – pieštuką ir užrašus. Tas kažkas – Pierce’as Brosnanas, atvykęs pristatyti naujausio savo filmo „Reikia tik meilės“ („All You Need is Love“). Toliau vis didesnė minia, prie kino salių besirikiuojantys festivalio svečiai, pirmą kartą festivalyje vykusi kino mugė ir, žinoma, raudonas kilimas. Vieną paskutinių vakarų įspūdžiais ilgai dalijomės

Tarsi studentai prieš egzaminą kinomanai ir filmų pramonės profesionalai analizavo festivalio programą, kažką braukė užrašuose bei diskutavo po medžiais įrengtame bufete.

su „Associated Press“ operatoriumi X. Jis vykstant festivaliui sakė nematęs nė vieno filmo, tačiau nufilmavęs visas festivalį aplankiusias žvaigždes nuo Roberto Redfordo, pristačiusio filmą „Tavo draugija“ („The Company You Keep“), iki Selenos Gomez. Bet kas ta Selena?

Pradžioje nei aš, nei operatorius to nežinojome. Iš proto besikraustanti minia privertė pasidomėti: Selena – dainininko Justino Bieberio mergina ir juostos „Atostogautojai“ („Spring Breakers“) žvaigždė.

Apie festivalį kaip reginį Naujasis Venecijos tarptautinio filmų festivalio vadovas Alberto Barbera (trejus metus vadovavęs aštuntajame dešimtmetyje) renginį lygino su sena ledi, kuriai reikia „pasipudruoti nosytę“. A.Barbera žadėjo mažiau blizgučių, daugiau prasmės ir dėmesio naujiems talentams.

Atrodo, kad pažadą tesėjo, nors, palyginti su praėjusiais metais, festivalio programa ir sutrumpėjo. Įžymybių 69-ojo Venecijos tarptautinio filmų festivalio svečių ir komisijos sąraše buvo visas pulkas – nuo jau minėto aktoriaus P.Brosnano, režisierių R.Redfordo, Spike’o Lee, aktorių Willemo Dafoe ir Salmos Hayek, menininkės Marinos Abramovic bei modelio Laetitios Castos, iki japonų mafijos dramų meistro Takeshi Kitano. Filmai, kurių labiausiai laukė kino kritikai ir kinomanai, – Terrence’o Malicko „Į Stebuklą“ („To The Wonder“), Izraelio režisierės Ramos Burshtein „Užpildyk Tuštumą“ („Fill the Void“), Paulo Thomo Andersono „Meistras“ („The Master“), Pietų Korėjos autorinio kino guru Kim Kiduko „Pieta“, Takeshi Kitano yakuza dramos „Užribis“ („Outrage Beyond“), austrų režisieriaus Ulricho Seidlo religinės dramos „Rojus: tikėjimas“ („Paradise: Faith“) ir kiti. Vienos juostos nustebino, kitos, pavyzdžiui, naujausias T.Malicko filmas, – nuvylė. Atvykusius į šio reži-

–K to m ta – jan Įt be no iš ka ba tin

sieriaus, pernykščio Kanų festivalio laureato, filmą net apsaugos darbuotojai perspėjo: kritikų atsiliepimai – labai blogi.

Apie laimingus ir nelaimingus nesusipratimus Pagrindiniu festivalio prizu žiuri nusprendė apdovanoti Korėjos režisieriaus Kim Ki-duko filmą „Pieta“. Drama pasakoja apie žiaurų vienišių, skolų išmušinėtoją, prie kurio durų vieną dieną pasirodo prieš metų metus dingusi motina.

Sklinda kalbos, kad festivalio žiuri, vadovaujamas amerikiečių režisieriaus Michaelo Manno, „Auksinį liūtą“ turėjo įteikti P.Th.Andersono režisuotam filmui „Meistras“. Tačiau scientologijos kilmės pasakojimu paremta drama tebuvo įvertinta apdovanojimais už geriausią režisūrą bei vaidybą. Neva todėl, kad pagal festivalio taisykles vienas filmas negali pelnyti daugiau nei dviejų pagrindinių prizų. Bet P.Th.Andersonas dėl nepelnyto festivalio prizo ašarų neliejo: „Džiaugiuosi bet kuo, ką jie man duoda.“ Nesusipratimai ir paskutinės minutės pokyčiai žiuri priimant sprendimus Venecijos tarptautinio filmų festivalio istorijoje nėra naujas reiškinys.

2010-aisiais žiuri prezidentas Quentinas Tarantino buvo kritikuojamas už tai, kad daugumą festivalio prizų skyrė pažįstamiems režisieriams, tarp jų ir buvusiai merginai – Sofiai Coppolai.

Panaši istorija nuskambėjo ir 2008-aisiais, kai dėl taisyklių žiuri „Auksiniu liūtu“ negalėjo apdovanoti Darreno Aronofsky „Imtynininko“ („The Wrestler“) ir kartu – pagrindinio filmo aktoriaus Mickey Rourke’o.

Kh pa vo ša po

gy vis na re ap ap su au ki nu no vo

–M sk – ėm na rą to na tin

2012.09.27 16:43:52

Trys filmai Dženino kinui

Rašė: Mantas Balčiūnas Nuotraukos: organizatorių archyvo

Įsišaknijusi neapykanta ir konfliktas, kurio sprendimo nėra, – tokie daugeliui atrodo Palestinos ir Izraelio santykiai. Situacija Vidurio Rytuose šiemet yra šeštą kartą vyksiančio dokumentinių filmų festivalio „Ad Hoc: nepatogus kinas“ dėmesio centre. Vienas iš gausaus būrio festivalio svečių – filmo „Dženino miesto kinas“ („Cinema Jenin“) režisierius Marcusas Vetteris.

– Kas jus paskatino įsitraukti į sugriauto Dženino miesto kino teatro atstatymo projektą ir kodėl nusprendėte apie tai kurti filmą?

– Be jokios abejonės, potyriai filmuojant „Dženino širdį“ („Heart of Jenin“). Į tą projektą buvau įtrauktas prodiuserių bendrovės. Apie Dženino miestą Palestinoje mažai žinojau – tik nuogirdas, kad iš čia kilę 30 proc. savižudžių teroristų, kad mieste daug smurto ir pan. Vien darbas su izraeliečiu režisieriumi prie Palestinos istorijos buvo išskirtinė patirtis.

Tačiau pagrindinio herojaus Ismaelio Khatibo istorija mane labai sukrėtė. Kai palestinietis nusprendžia padovanoti savo atsitiktinai Izraelio kariuomenės nušauto sūnaus organus žydų vaikams... Tai poelgis, kuriam negali likti abejingas.

Filmas sulaukė sėkmės, apkeliavo daugybę festivalių, sujaudino daugelį širdžių visame pasaulyje. Tačiau iš patirties žinau, kad ir koks puikus būtų filmas, jam retai pakanka energijos ką nors gera ir apčiuopiama atnešti tiems žmonėms, apie kuriuos jis pastatytas. Todėl kartu su Ismaeliu ir kitais nusprendėme, kad jo auka ir filmo sėkmė gali būti postūmis kitiems konkretiems žingsniams. Taip nusprendėme atstatyti sugriautą Dženino miesto kino teatrą, o procesą filmavome.

– Manote, kad kinas gali keisti žmones, skatinti tarpusavio supratimą?

– Tikrai taip. Žinoma, pradžioje, kai ėmiausi šios idėjos, buvau idealistiškai naivus. Tikėjau, kad, jei pastatytume tikrą, veikiantį ir visiems atvirą kino teatrą tokios reputacijos mieste kaip Dženinas (dar vadinamame rezistencijos sostine, teroristų miestu ir panašiai), galė-

370_030.indd 17

tume pakeisti požiūrį ne tik į miestą, bet ir į visą šalį. Iš dalies būtent taip ir atsitiko – Dženinas iš nurašyto miesto tapo vilties simboliu. Žinoma, tai tebėra komplikuota vieta, iki tikros, tvarios taikos dar laukia ilgas kelias. Tai patyrėme atstatydami kino teatrą ir, manau, tai gerai atsiskleidžia filme.

– Ar apskritai įmanoma taika šiame konflikte?

Kokia jūsų ateities vizija?

– Mano manymu yra tik du keliai: tęsti viską taip, kaip yra dabar, arba eiti tuo keliu, kuriuo pasuko I.Khatibas. Palestiniečiai turi rasti alternatyvių būdų pasakoti apie save pasauliui, užkariauti pasaulio žmonių simpatijas ir palaikymą.

Ismaelio žingsnis atnešė tiek daug pozityvios energijos ir sulaukė tiek daug palaikymo, kad tapo teigiamu postūmiu Palestinos valdžiai plėtoti taikią viziją. Žinoma, šiandien tebevyksta diskusijos, kuriuo keliu reikia sukti, ir yra daug skirtingų, radikalių nuomonių. Tačiau svarbiausia, kad Dženino kino teatras tapo ta vieta, kur mezgasi dialogas, kur ieškoma išeičių, ir aš tikiuosi, kad bus rasti kompromisai.

– Markusai, kas šiandien vyksta Dženino kino teatre? Ar jis veikia kaip normalus kino teatras ir kasdien rodo kiną?

– Deja, dėl nuolatinio lėšų trūkumo negalime kasdien rodyti kino iš juostų. Tačiau veikla nenutrūksta, rengiame nemažai dramos, improvizacijos užsiėmimų vaikams, veikia kino klubas, kur paprasčiau ir gerokai pigiau išsinuomoti DVD filmus. Bet abejoju – norėtume rodyti filmus apie pastarųjų metų įvykius arabų šalyse, bet jie mums per brangiai kainuotų.

jonės, parodyčiau „5 sudužusias kameras“, kurį mačiau Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje, jei kalbame apie dokumentiką. Vienas ryškiausių pastarųjų metų dokumentinių filmų. Įtariu šis filmas yra ir jūsų festivalio programoje?

– Taip, be abejonės.

– Iš vaidybinių labai norėčiau parodyti „Hugo“. Ne dėl to, kad jis pirmasis Martino Scorsese 3D darbas. Tai puikus filmas apie svajones ir kiną. Jame daug paralelių su Dženino kino istorija. O trečias filmas galėtų būti Clinto Eastwoodo „Nenugalimas“ apie susiskaldžiusią šalį, neapykantą ir atleidimą. Turbūt nereikia daugiau aiškinti kodėl.

– Dėkui už pokalbį.

– Ačiū, iki susitikimo Vilniuje.

Filmo „Dženino miesto kinas“ („Cinema Jenin“) peržiūros ir susitikimas su režisieriumi vyks Vilniuje, kino teatruose „Multikino“ (spalio 20 d.) ir „Skalvija“ (spalio 21 d.). Dokumentinių filmų festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“ vyks Vilniuje (spalio 17– 24 d.), Kaune (spalio 25–30 d.), o lapkritį keliaus po kitus Lietuvos miestus. Daugiau informacijos svetainėje www.nepatoguskinas.lt.

– O jeigu turėtumėte pakankamai pinigų ir galėtumėte laisvai rinktis, kuriuos tris filmus pasirinktumėte būtinai parodyti Dženino kino teatro žiūrovams?

– Geras klausimas... Reiktų pagalvoti. Be abe-

2012.09.27 16:44:06

teatras

>> išklotinė

Rašė: Goda Dapšytė Nuotraukos: Godos Dapšytės

kalbis prie puodelio kavos gali atverti daug platesnes galimybes nei įmantraus dizaino leidiniai, vaizdo įrašai ir šimtai laiškų.

Kaip parduoti šokį?

Lietuviškas hiphopas Tačiau, be daugybės susitikimų ir pristatymų stenduose, mugės dalyvių ir svečių dar laukė ir spektaklių programa.

Devyniose scenose per keturias šokio mugės dienas buvo pristatyta apie 80 šokio spektaklių, eskizų ir laboratorinių pristatymų. O spektaklių žanrų ir stilių įvairovė puikiai atspindėjo globalėjantį pasaulį. Pagal Piotro Čaikovskio muziką čia šokio mechaninės ir tikros gyvos gulbės, filmo „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ kostiumų autorių kurtais apdarais pasipuošusi Taivano trupė „Legend Lin Dance Theatre“ ekstremaliai lėtais judesiais, regis, buvo sustabdžiusi laiką, o Honkonge gimęs, Berlyne augęs hiphopo šokėjas Raphaelis Hillebrandas pasakojo apie senelį vokietį Antrojo pasaulinio karo metais karo belaisvio dalią patyrusį ne kur kitur, o Lietuvoje.

Tiesa, meninėje šokio mugės programoje Lietuvai taip pat atstovavo būtent hiphopas. Itin atidžiai spektaklius atrenkantys mugės organizatoriai šįkart pasirinko Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus Menų spaustuvėje sukurtą duetą „Feel Link“. Kaip ir kokius ryšius pavyko užmegzti šio spektaklio kūrėjams bei Lietuvos šokio informacijos centro suvienytiems „Auros“, „Dansemos“, Vyčio Jankausko šokio teatrams, Gyčio Ivananausko teatrui, menininkų grupei „Žuvies akis“, Baltijos baleto grupei BBG ir Nacionaliniam operos ir baleto teatrui, bus matyti iš šių trupių gastrolių planų per artimiausius porą metų. O mugės meninės programos atspindžius, tikėtina, galėsime išvysti Lietuvoje vykstančių tarptautinių festivalių programose. Kaip teigia festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovas Audronis Imbrasas, dalyvavimas šokio mugėje svarbus ne tik siekiant lietuvių šokio sklaidos, bet ir smarkiai prisideda prie šio festivalio programos formavimo – būtent per „Internationale Tanzmesse NRW“ buvo atrasta ne viena trupė, su kuria vėliau susipažino ir Vilniaus publika.

Taigi šokį parduoti galima, tačiau tik tiesiogiai ir sklandžiai bendraujant, o tai, turint omenyje nacionalinius komunikacijos ypatumus, vis dėlto yra iššūkis.

Trumpas atsakymas į šį daugeliui tikriausiai keistą klausimą – bendraujant. Bet pradėkime iš pradžių. Be daugybės aukštųjų vertybių, žmogaus ugdymo ir sielos taurinimo, vienas meno vadybininkų tikslų – pardavimas. Perkame bilietus į muziejus, galerijas ir spektaklius, galų gale mokame už įsigytas knygas, taigi dalyvaujame meno rinkoje. Meno rinka skirstosi į sritis, tarp kurių – ir šokis. Taip, nors Lietuvoje tai gali sukelti šypseną, čia yra ir šokio rinka. O vienas iš būdų skatinti pardavimą – dalyvauti tarptautinėse mugėse.

P

agrindinė prestižinė šokio mugė „Internationale Tanzmesse NRW“ kas dvejus metus paskutinį vasaros savaitgalį vyksta Vokietijoje, mugių miestu pramintame Diuseldorfe, ir sutraukia apie 10 tūkst. žmonių. Šiemet mugė išaugo kone dvigubai, tad 130 stendų prisistatė apie 500 trupių ir organizacijų iš 50 pasaulio šalių. Taigi paskutinėmis rugpjūčio dienomis Diuseldorfas buvo tapęs pasauline šokio sostine.

18 // © 370 370_030.indd 18

Šokama visur Nuo ryto iki vėlyvos popietės NWR Kultūros ir ekonomikos forume išradingai papuoštuose stenduose šurmuliavo šokio trupėms, mokykloms, informacijos centrams ir kitoms organizacijoms atstovaujantys profesionalūs šokio kūrėjai bei atlikėjai, vadybininkai, agentai ir prodiuseriai, specializuotos avalynės, scenos dangos ir kostiumų gamintojai, pedagogai bei kiti specialistai iš viso pasaulio. Kiekvieno stendo atstovai, stengdamiesi pritraukti kuo daugiau lankytojų, kaskart varžosi išmone juos puošdami ir siūlo įvairiaspalvių firminių krepšių, DVD ar USB laikmenų su šokio įrašais, kalnus bukletų, brošiūrų ir lankstinukų, kviečia į priėmimus (panorėjęs visą dieną gali mėgautis įvairių šalių vynais, ekologiškais limonadais ir kitais gėrimais), o bene originaliausias šiemet buvo Lenkų muzikos ir šokio institutas, dalijęs pedometrus – kiekvieną žingsnį skaičiuojančius ap-

aratus. Kaip įprasta tokiems renginiams, vyko diskusijos, susitikimai su menininkais, įvairiausi pristatymai. Visa tai daugiau ar mažiau būdinga daugeliui tokių mugių. Tačiau tik šiai būdinga tai, kad šokis gali ištikti faktiškai bet kur: spektaklio viduryje galima atsidurti lipant laiptais, improvizacija gali pasitikti kavinėje, o performansas – kieme ar net ant aplinkinių pastatų sienų. Visa tai kuria neformalią, jaukią ir žaismingą atmosferą. „Internationale Tanzmesse NRW“ rengėjai daugiau nei pusę milijono eurų kainuojančią mugę suvokia kaip pasaulinę šokio bendruomenę vienijantį susitikimą. Ir jau devintą kartą, taigi aštuonioliktus metus iš eilės, jiems puikiai sekasi įgyvendinti šią idėją. Pagrindiniai sandoriai ir susitikimai, taigi ir „pardavimai“, čia vyksta neformaliai – per privačius susitikimus su jau patikrintais ar dar tik potencialiais partneriais. Vienoje iš mugėje vykusių diskusijų pagrindinių tarptautinių festivalių ir scenų vadovai atvirai kalbėjo apie asmeniško bendravimo svarbą tarptautinio bendradarbiavimo projektuose, o finansavimo ir reprezentatyvaus įvaizdžio klausimams paliko antraeilį vaidmenį. Pasak jų, vertinant partnerių patikimumą, svarbiausia sklandus bendravimas, aiškios vertybės ir tikėjimas atstovaujamais menininkais. Taigi, po-

2012.09.27 16:44:28

Recenzavo: Goda Dapšytė Nuotraukos: Kamilės Žičkytės ir Dmitrijaus Matvejevo

„JULIJUS CEZARIS“

LAPKRIČIO 3, 4 D. OKT STUDIJOJE (Vilniuje, Ašmenos g. 8)

„DIEVIŠKOJI KOMEDIJA“ GRUODŽIO 5 D.

LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Vilniuje, Gedimino pr. 4)

Kaip byloja jau pats pjesės pavadinimas, Williamo Shakespeare’o „Julijus Cezaris“ pasakoja apie Romos imperijos įvykius, susijusius su sąmokslu prieš garsųjį diktatorių ir jo nužudymu. Režisieriaus Artūro Areimos ir jo bendraminčių spektaklis vargu ar ką nors iš viso nuosekliai pasakoja. Jaunieji kūrėjai nedidukėje OKT studijoje pateikia W.Shakespeare’o pjesės linijų, šiuolaikinių Lietuvos ir pasaulio politinių aktualijų, savo požiūrio į jas, autobiografinių detalių ir kartais kiek pakvaišusių pokštų koliažą. Kostiumuočiai romėnai Tomas Rinkūnas, Tadas Gryn ir Daumantas Ciunis tarsi biuro intrigą aptarinėja imperatoriaus nužudymą, gladiatorių ringu tampa amerikietiškų imtynių parodija, o Pauliaus Ignatavičiaus Oktavijus žada įsikurti Valdovų rūmuose, iš kurių mojuos mūsų Prezidentei ir pakeliui visus, kas pakliūva, siųs ant trijų raidžių. Drąsos spektaklio kūrėjams tikrai netrūksta, bet būtų galima palinkėti saiko ir šiek tiek savitvardos.

Spektaklis rekomenduojamas besidomintiems, kaip jaunoji teatro kūrėjų karta žvelgia į šiandienos politines, visuomenines ir teatro aktualijas, turintiems humoro jausmą ir neprieštaraujantiems tapti sceninio šėlsmo dalimi. Spektaklis nerekomenduojamas besitikintiems išvysti klasikinę W.Shakespeare’o tragediją, scenoje nepakenčiantiems keiksmažodžių ir nusistačiusiems prieš tos pačios lyties asmenų meilės scenas.

Eimunto Nekrošiaus premjeros kas kartą tampa teatriniu įvykiu ir vienu metu traukia bei baugina žiūrovus. Traukia išvysti pasaulyje pripažinto lietuvių kūrėjo darbus, bet, pripažinkime, dalis eina ir dėl to, kad apsilankyti jo spektaklyje – prestižas. Baugina, nes režisieriaus spektakliai itin ilgi (vidutiniškai apie penkias valandas), o kritikai juos pristato kaip labai sudėtingus. Naujausias E.Nekrošiaus spektaklis „Dieviškoji komedija“ neturėtų bauginti.

Taip, jis trunka keturias su puse valandos, tačiau neprailgsta, o spektaklio sudėtingumas priklauso nuo žiūrovo pozicijos. Žinoma, skaitę Dante’s šedevrą (o su juo daugiau ar mažiau mokyklos suole susipažinome visi), mėgindami atsekti kūrinio ištraukas ir kiekvienos scenos ar ženklo reikšmes, gali nemenkai pasiklysti. Tačiau pasiduodant režisieriaus siūlomam sceniniam žaismui, nesunku pasinerti į kelionę per pragaro ratus, skaistyklą ir dangų kartu su Rolando Kazlo Dante ir Vaido Viliaus Vergilijumi. Scenoje vienas kitą keičia impresionistiniai, gyvi, keliolikos jaunų aktorių kuriami paveikslai, įkvėpti „atsiminimų“ apie žmogiškąją būtį, kančią ir laimę – taip E.Nekrošius kuria savitą pasaulį. Režisierius suteikia galimybę atsirinkti prasmes scenų neperkraudamas tekstu, kuris čia veikia daugiau kaip nuorodos. Tai šviesus, gal kiek liūdnas ir ironiškas spektaklis, kaip ir vyro kelionė į moterį, kūrėjo – į tobulybę, žmogaus – į laimę.

Rašė: Jurga Tumasonytė Nuotraukos: organizatorių archyvo

Kokiuose tarpuose bus festivalis „Tarp“ šiais metais? Šiais metais festivalis „Tarp“ vyks spalio 24–28 d. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Ankstesniais metais daug dėmesio buvo skiriama muzikiniam festivalio repertuarui, o šiemet festivalio organizatoriai ne tik ištemps ausis, bet ir dar labiau išplės akis, nes festivalis ypač propaguos vizualumą. Šiųmetė renginio tema – be-tono spalvos, pagal kurią bus demonstruojama įvairiausia poezija, vaizdai ir garsai.

Svarbu paminėti ir tai, kad visą spalį „Tarp“ sekėjai bei smalsuoliai galės lankytis Venclovų muziejuje – čia nutūps festivalio komanda, kuri ne tik dirbs darbelius arba suksis suktines, bet vietoje organizuos įvairias dirbtuves, smagų žmonių šurmulį, pokalbius apie poeziją ir ne tik.

Jau septintajame festivalyje „Tarp“ žadama ir naujovių, ir senų tradicijų. Spalio 24 ir 28 d. festivalio atidarymo ir uždarymo datas apjuos šviežios festivalio „Zebra“ trumpametražės juostos.

Kaip ir kasmet, festivalio lankytojams „Tarp“ atskleis daug rinktinių užsienio menininkų ir atlikėjų pasirodymų. Iš Norvegijos atvyks ir konceptualų koncertą Vilniuje surengs menininkė Jenny Hval, už kurį „tarpininkai“ dėkingi Norvegijos karalystės ambasadai. Britų menininkas, savo šalyje kuruojantis daugybę svarbių tarpdisciplininių menų reiškinių ir renginių, Stevenas Fowleris iš Londono atgabens daugiau kaip dvidešimties britų autorių vizualinės poezijos parodą. Neįprastais skambesiais nustebins iš Liuksemburgo atvykstantys muzikos kūrėjai „Sun Glitters“. Prancūzų institutas Lietuvoje festivaliui padovanos prancūziškos poezijos ir muzikos kokteilio virtuozus „Saint Octobre“. Festivalio programa vis dar pildoma –

370_030.indd 19

laukiama daugiau išskirtinių užsienio svečių ir jų staigmenų.

Lietuvių poetai turės galimybę poeziją sujungti su dar daugiau įvairių menų šakų. Tradiciškai festivalis „Tarp“ atidarys poezijos fotografijų parodą, šiais metais pavadintą „Be-tono“, kuruojamą menininko Dariaus Jurevičiaus. Spalio 19–21 d. Lietuvos komiksų piešėjai ir visi norintys prisijungti pieš komiksus pagal poeziją. Bus kuriamas poezijos šokis.

Kūrybiškai siaus ir gyvus poetinius pasirodymus bei grafikos darbus pristatys įvairūs lietuvių, prancūzų, islandų ir britų poetai, dailininkai, grafikos kūrėjai. Taip pat pasirodys unikalus lietuvių muzikinis-poetinis projektas „Driezhas“.

Nuolat atnaujinama bei pildoma festivalio programa ir išsami informacija apie atvykstančius atlikėjus internete www.tarpfest.lt.

2012.09.27 16:44:48

>> išklotinė

Rašė: Inga Norkė Nuotraukos: organizatorių archyvo

Austras Parov Stelar grįžta į „Loftą“ Ekscentriškasis muzikantas ir jo grupės nariai į Vilnių savo specialiu turo autobusu atriedės jau lapkričio 18 d., išsikraus šou įrangą ir vakare surengs pasiutusį svingo pasirodymą. Prieš atvykdamas į Lietuvą, jis mielai sutiko trumpai pasikalbėti su kiek daugiau nei prieš metus jį jau sykį svetingai priėmusio menų fabriko „Loftas“ atstovais.

M

arcusas Fürenderis, visam pasauliui žinomas kaip Parov Stelar, yra kilęs iš Linco Austrijoje, vedęs kylančią dainininkę Lilją Bloom, augina mažą vaikutį, penkias kates ir… muzikos įmonę „Etage Noir Recordings“.

– Daug visko įvyko nuo to karto, kai lankeisi „Lofte“, – koks svarbiausias pokytis?

– Visai neseniai tapau tėvu! Taigi dabar labai intensyvus metas, nes reikia ir groti, ir keliauti, ir, svarbiausia, rūpintis mažyliu.

– Sveikinu! Tėvystė, kai tėvas yra tarsi devintam danguj, man kelia susižavėjimą.

– Ačiū! Taip, man tėvystė labai patinka. Žinoma, kitas svarbus dalykas, įvykęs nuo 2011-ųjų, – naujas mūsų albumas „The Princess“, išleistas šių metų pavasarį. Jo ir atvažiuojame jums pristatyti. Aišku, skambės ir ankstesnė kūryba.

Registruokis

cgin.lt,

praleisk laisvą laiką turiningai,

laimėk prizų!

Konkurso tema: LIETUVIŲ DIEVYBĖS IR KITOS MITOLOGINĖS BŪTYBĖS Data: 2012 09 14 – 2012 11 14 Kategorijos: 2D 3D 2D ar 3D judesyje Taisyklės Darbai turi būti originalūs ir nepanašūs į jokius senesnius ar svetimus darbus.

Konkursui pateiktas darbas turi būti jūsų asmeninis, o ne grupinis ar komandinis produktas.

Vienas menininkas gali įkelti tik vieną darbą vienoje kategorijoje.

Galima dalyvauti iškart keliose kategorijose.

Bent tris tarpinius piešinius, parodančius progresą, privaloma įkelti į forumą.

Darbai turi būti pateikti laiku, pavėlavę nebus priimami. Suplanuokite savo laiką taip, kad nereikėtų visko daryti paskutinę dieną.

370_030.indd 20

– O kas apskritai didelio ir svarbaus šiuo metu vyksta Austrijoje?

– Dažniau būnu ne Austrijoje, todėl apie šios šalies aktualijas man sunku ką nors pasakyti. (Juokiasi.) Vis dėlto manau, kad visoje ES žmonėm labiausiai rūpi ekonomikos vystymosi klausimai. O ši tema labai sudėtinga – gal dabar nesigilinkime į tai? (Juokiasi.)

– Gerai, tada pakalbėkime apie artėjantį šaltąjį sezoną – tau patinka žiema? O žiemos sporto šakos?

– O taip, man labai patinka žiema, tačiau vasara dar labiau patinka.(Juokiasi.) Žiemą žmonės sulėtina tempą, daugiau laiko leidžia namuose. Man tai tobulas metas užsidaryti studijoje ir kurti naujas dainas. Todėl esu turbūt vienas iš nedaugelio austrų, kuris žiemą neslidinėja.

– Jūs po Europą keliaujate savo specialiu grupės autobusu. Kodėl?

Nepatinka skristi lėktuvu? O gal kas nors iš jūsų bijo?

– Taip, iš tiesų vengiame skraidyti lėktuvais, tačiau ne dėl to, kad kas nors iš mūsų to bijo. Juk daug patogiau nepriklausyti nuo jokių grafikų, nereikia laukti eilėse prie check-in, atskridus nereikia vėl laukti, kol tau grąžins lagaminus (o daiktų mes turime daug), be to, nebūtina grūsti tų daiktų į kelis mažus lagaminus – juos tiesiog galime laisvai sudėti į autobusą. Ir, žinoma, didžiausias keliavimo autobusu pranašumas – važiuodami mes galime puikiai išsimiegoti, nes ten sumontuotos lovos.

– Tada gero kelio per Lenkiją link Lietuvos ir pasimatysime jau kiek daugiau nei už mėnesio.

– Ačiū tau ir „Loftui“ už palaikymą – labai tai vertinu. Iki!

LOFTAS DANCE O! DANCE: STEREO MCs (DJ set) SPALIO 12 D. ŠVITRIGAILOS G. 29, VILNIUJE

Viena žinomiausių gyvos šokių muzikos grupių „Stereo MCs“ diskotekose karaliauja jau daugiau nei 20 metų. Šie šokių aikštelių užkariautojai yra susirinkę daug „Brit awards“ statulėlių, pardavę milijonus albumų, nominuoti prestižiniam „Mercury“ apdovanojimui, o dabar atvyksta į Lietuvą pristatyti savo DJ pasirodymo ir atpalaiduoti mūsų išvargintų galvų bei kūnų.

Lyg to būtų maža, „Stereo MCs“ vokalistą Robą Birchą į menų fabriką „Loftas“ atlydės geras jo draugas „Jungle Brothers“ narys Afrika Baby Bam. Šokių bateliai privalomi.

– Ekstremalus sportas – tau ne prie širdies?

– Šiais metais labai daug keliavome ir koncertavome – tai turbūt yra netgi labiau nei ekstremalu. Užteko ir adrenalino, ir aštrių pojūčių. Be to, muzikantams nepatartina užsiimti ekstremaliu sportu. Kai kuriems pagal sutartį tai yra netgi uždrausta. Juk jei susilaužytum koją, ranką, o gal tik vieną pirštą – negalėtum nei normaliai keliauti, nei groti.

2012.09.27 16:45:08

370_030.indd 21

2012.09.27 16:45:20

>> muzika

DAVID BYRNE & ST.VINCENT

ANIMAL COLLECTIVE

4AD, Todo Mundo

Domino

Kuo toliau klausau, tuo labiau patinka. Nors pirmas įspūdis buvo labai keistas, miglotas... Kas čia? Ką vėl išdarinėja Davidas Byrne’as? Kita vertus, amžini buvusios „Talking Heads“ sielos eksperimentai ir yra tai, kuo galima žavėtis. Kai koks nors Bryanas Ferry stulbina savo nuspėjamumu (bent jau porą pastarųjų dešimtmečių), tai iš D.Byrne’o, žiūrėk, gali sulaukti smūgio žemiau juostos, bučinio, paglostymo, vėl spyrio... Šio albumo negalėjau klausyti, neturėdamas mintyse praeito genialaus 2008 m. D.Byrne’o darbo su Brianu Eno – „Everything That Happens Will Happen Today“. Natūraliai lyginau. Aranžuotės ir instrumentuotės – puikios. Daugybė netradiciškai panaudotų varinių pučiamųjų, dalyvauja legendiniai „Antibalas Afrobeat Orchestra“... Ir visa tai sumaišyta su labai skaniais ir žaismingais „popsiniais“ ritmais. Nepaisant to, „popsu“ tai nevirsta dėl dažnai sudėtingų ir keistų, „bairniškų“ harmonijų. Bet ką čia veikia St. Vincent? Atrodytų, jei viską dainuotų pats D.Byrne’as, viskas būtų puiku. Bet ne, daina jo, daina merginos, kelios dainos jo, vėl kelios merginos, rodos, be tvarkos... Aš neginčiju St. Vincent kaip kūrėjos ir multiinstrumentalistės talento. Bet man atrodo, viskas būtų kur kas geriau, jei tai būtų du atskiri albumai – jos ir D.Byrne’o. O dabar... Yra labai gerų dainų, labai užkabinančio pop-art-rock (pats sugalvojau), bet iki to jau minėto darbo su B.Eno, deja, netempia.

Viena keisčiausių, išradingiausių pastarojo dešimtmečio grupių. Kartais pagalvoju, kad jei „Pink Floyd“ nebūtų išmetę šviesaus atminimo Sydo Barretto iš grupės, XXI a. ši grupė būtų kūrusi ką nors panašaus į „Animal Collective“ muziką. Pasakiškai plati stilistika, kurios nusakyti neįmanoma. Paprasčiausia būtų galima apibūdinti sąvokomis „eksperimentinė muzika“ ar „neopsichodelinis indirokas“, bet tai būtų tik labai maža dalis to, ką kuria ir groja „Animall Collective“. Kritikai ir gerbėjai senokai laukė naujo albumo „Centipede Hz“. Po labai įdėmios (o kitaip šios grupės klausyti ir neįmanoma) perklausos galiu pasakyti, kad albumą geriausiai nusako jo pavadinimas: „centipede“ angliškai reiškia „šimtakojis“. Taip pat vadinasi ir 1980 m. sukurtas garsus vaizdo žaidimas... Įsivaizduokite šimtakojį sename monitoriuje, visą „išėjusį“ kvadratėliais, ir šis vaizdas, ko gero, atitiktų „Centipede Hz“ muziką. Geras albumas. Labai intensyvus, greitas (ne tempo požiūriu), staigus, čia primenantis „Broken Social Scene“, čia „Architecture in Helsinki“, bet kartu visiškai unikalus. Tačiau jo reikia klausytis nieko kito nedarant. Ir pageidautina ne vieną kartą. Beje, šiame albume į grupę grįžta prieš tai buvusį darbą praleidęs svarbus grupės narys Deakinas (Joshas Dibbas). Jo sugrįžimas juntamas. Šis albumas pilnesnis, ryškesnis, tačiau kartu ir chaotiškesnis dėl savo intensyvumo. Šimtakojis su reaktyviniu varikliu.

Love This Giant

Centipede Hz

2012-09-10

2012-09-04

75

100

MARK KNOPFLER

Privateering Mercury

2012-09-03

22 // © 370 370_030.indd 22

Štai jums gyvas įrodymas, kad B.Dylanas turi garsių sekėjų. Markas Knopfleris, kažkada išgarsėjęs su „Dire Straits“, formavosi ir augo ne tik veikiamas B.Dylano, bet ir jo grupėje – kurį laiką jis buvo Bobo grupės gitaristas.

Dabar tai viena ryškiausių roko muzikos figūrų, visuotinai pripažintas gitaristas ir dainų autorius. Prisipažinsiu, senokai nesekiau, ką veikia M.Knopfleris, todėl paleidau naują albumą „Privateering“ groti be jokios išankstinės nuomonės, neklausęs prieš tai buvusių (o jų buvo). Pirmas įspūdis... Hm... Be pretenzijos. Tai gerai. Amerikietiškos muzikos tradiciją tęsiantis britas nesiūlo jokių eksperimentų. M.Knopfleris siūlo taikias ir ramias (kaip ir jo balsas) balades, kurios, ačiū Dievui, nepretenduoja tapti naujomis „Brothers in Arms“. Taip pat šiek tiek airiškos folk muzikos aranžuočių, bliuzo, „Dire Straits“ stiliaus roko ir tradicinėje Guthrie, Dylano ir visos Amerikos liaudies muzikoje užgimusių dainų, kurios papuoštų kokį nors dainuojamosios poezijos festivalį Lietuvoje. Ramu, paprasta, gražu.

Akustinė gitara, retkarčiais, bet ne per dažnai išlendanti M.Knopflerio firminė elektrinė... Ir nieko daugiau. Rašyčiau tikrai aukštą balą, nes ši muzika gali skambėti bet kokioje aplinkoje ir neerzinti nė vieno klausančio, o tai būna labai retai. Tačiau yra vienas minusas: albumas „Privateering“ yra dvigubas. O būtų užtekę iš 20 dainų palikti 12... Mokytojas, tai yra B.Dylanas, šiuo atveju savo mokinį „nunešė“.

70

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

BOBAS DYLANAS

Tempest Columbia

2012-09-10 Didysis Bobas ateina! Aukštyn kepures! Ši recenzija bus absoliučiai subjektyvi (jei kitokių būna). Bobas yra ne tik, ko gero, pati svarbiausia figūra XX a. muzikos istorijoje, bet vienas svarbiausių kūrėjų man pačiam. Tie, kas lengva ranka numoja į begalinę ir neišsenkančią B.Dylano kūrybą, neišmano muzikos istorijos, jos kontekstų ir įtakų.

Užtenka pasakyti, kad, jei ne ji, vargu ar būtume turėję tokius „The Beatles“, „The Rolling Stones“, kokius dabar žinome. Na, bet ką aš čia... Užtenka pasakyti, kad Bobas yra vienintelis muzikantas istorijoje, nominuotas Nobelio literatūros premijai. Nes žinantys nebežino, kaip kitaip įvertint tai, ką šis didis Dainius pradėjo. Tai yra tikroji dainuojamoji poezija, tai yra tikrosios šaknys, tai yra muzika par excellence. Nors B.Dylanas, kaip pats neseniai prisipažino, vienu metu specialiai įrašinėjo ir leido nekokybiškus albumus, apima jausmas, kad dabar 71-ų kūrėjas tiesiog mėgaujasi tuo, ką geriausiai moka, – rašo dainas. Jau atrodė, kad 2006 m. „Modern Times“ bus ta gulbės giesmė, paskutinis senuko pasispardymas... Bet „Tempest“... Begalė aliuzijų, meistriškas žaidimas intertekstais, galinga poezija, pasakiškos aranžuotės... Pats Bobas ginasi, kad pavadinimas netyčia sutapo su paskutine Williamo Shakespeare’o pjese „Audra“ („The Tempest“), nes baigti dainuoti (nors balsas vis labiau primena Tomą Waitsą) jis neketina. Duok Dieve.

90

100

75

100

THE ORB FEAT. LEE „SCRATCH“ PERRY

The Orbserver in the Star House Cooking Vinyl

2012-09-01

Ko galima tikėtis, kai susitinka vienas dub muzikos pradininkų, regio veteranas, gyva legenda Lee „Scratch“ Perry (kuriam jau 76 metai) ir britų elektroninės muzikos grupė „The Orb“? Šedevro arba nesėkmės, nes aukso vidurio čia būti negali. Todėl kad Lee „Scratch“ Perry muziką, balsą labai lengva sugadinti. Arba padaryti ką nors, ką elektroninės muzikos kūrėjai sėkmingai darė su Bobo Marley dainomis – t. y. „popsinius“ diskotekų kūrinius. Apskritai „The Orb“, atrodo, trūksta drąsos ką nors daryti vieniems, nes pastaruoju metu prie jų albumų visada limpa trumpinys „feat.“ Visai neseniai pasirodė įdomus darbas „Metallic Spheres“ su Davidu Gilmouru („Pink Floyd“ gitaristu), dabar „The Orbserver in the Star House“ su Lee „Scratch“ Perry. Ir, mano galva, tai nesėkmė. Nesėkmė todėl, kad „The Orb“ elektronika nė kiek neįtikino, kad su jais klasikinis dub skamba geriau, sodriau, išradingiau. Ne. Priešingai – vietomis norisi pašalinti visą elektroniką ir palikti dainuoti Lee „Scratch“ Perry vieną. Nors yra išimčių. Pavyzdžiui, kūrinys „Golden Clouds“ tikrai hipnotizuoja. Bet ir vėl, ar jis mažiau hipnotizuotų, jei vietoj „The Orb“ grotų paprastas diskžokėjas ar gyva regio grupė? Galbūt ir ne. Tačiau susidaro įspūdis, kad tai ne „The Orb“ sustiprina Lee „Scratch“ Perry skambesį, o būtent legendinis rastamanas gelbsti „The Orb“ nuo absoliučios idėjų stokos, nuo niūraus vienodumo. Gal Lee nepasiūlė britams kartu parūkyti?

60

100

2012.09.27 16:45:30

370_030.indd 23

2012.09.27 16:45:35

Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

Alisos stebuklų lentynoje – Vilnių savyje sutalpinantys stebuklingi krepšiai, pavydą sukeliantys danų dizainerio Henriko Vibskovo kvepalai, britišku juoduoju humoru „praskiesti“ kabliukai ir pakabos, beprotiška „Moooi“ spinta už beprotišką kainą ir erotinio turinio frigidiška pagalvėlė, atspindinti lietuviško flirto paveldą. ...... ..................... .. .

.....

H.VIBSKOVO KVEPALŲ KOLEKCIJA „TYPE“ DANIJA

KAINA 299 LITAI Naujausias kultinio danų dizainerio Henriko Vibskovo kūrinys – „Type“ kvepalai – atkeliavo į „V2 Concept Store“. Tai trys unisex kvapai, skirti vyrams ir moterims, kurių kiekvienas atspindi tam tikrą momentą laike skirtinguose pasaulio miestuose – Berlyne, Kopenhagoje ir Damaske. Tai ne šiaip kokie parfumai, pigus odekolonas ar nuobodus „Chanel nº 5“ kvapas... Šituos palikite spintoje, o „Type“ pasiimkite su savim.

„LT IDENTITY“ PAGALVĖLĖ LIETUVA

KAINA 17,50 EURO (APIE 60 LITŲ) Prieš kelerius metus lietuviško flirto ir etnoerotikos pradmenis pradėjęs nagrinėti dizainerių Ievos Ševiakovaitės ir Jolantos Rimkutės kombinatas verčia jau kažkelintą skyrių... Kryželiu siuvinėta frigidiško turinio („aš nenoriu, man nereikia, aš neduosiu, man nesveika“) pagalvėlė patobulėjo – dabar ji jau turi ir intymią kišenėlę knygai...

v2-online.com

Eglės Jočiūtės („Pix“ studija) nuotr.

studijalt.eu

„THELERMONT HUPTON“ KABLIUKAI IR PAKABOS DIDŽIOJI BRITANIJA

KAINA 90 SVARŲ sterlingų (APIE 395 LITUS) Dizaineriai Davidas Huptonas ir Yve Thelermont pavarė kaip reikiant, kurdami elementarius kabliukus ar pakabas, skirtas rankšluosčiams, paltams ir kitiems drabužiams kabinti. Galite išsirinkti kabliuką iš vieno piršto kombinacijos, liaudyje geriau žinomos itin daugiareikšmiu „Fuck“ pavadinimu, arba etiškesnę – dviejų pirštų kombinacija puoštą pakabą „Viva“, reiškiančią pergalę. Abiem atvejais nustebinsit savo svečius, o močiutei įvarysit infarktą.

KAINA 63 LITAI Ne tik vilniečio kortelė paverčia jus tikru vilniečiu. Vilniečiu jus gali paversti ir šis krepšys! „Prim Prim“ studijos dizainerių komanda su Vilniaus turizmo informacijos centru pristato unikalių suvenyrinių Vilniaus krepšių kolekciją „Vilnius Inside“. Dirstelėję vidun išvysite troleibusą, spaudos kioską, Gedimino pilį, blokinio namo buto ar turgaus interjerą. Pasiimk Vilnių su savimi! Krepšiai parduodami Vilniaus turizmo informacijos centre (Vilniaus g. 22).

thelermonthupton.com

primprim.lt

KREPŠIŲ KOLEKCIJA „VILNIUS INSIDE“ LIETUVA

„MOOOI“ SPINTA „ALTDEUTSCHE MöBEL“ NYDERLANDAI

KAINA 5059 SVARAI sterlingų (APIE 22 195 LITUS) Na, kas daugiau, jei ne „Moooi“, kuriantys beprotišką dizainą už beprotišką kainą, galėtų šitaip išsityčioti iš baldų ir dar pardavinėti juos už naujo automobilio kainą... Tik Caspero Visserso ir Marcelo Wanderso įkurtos studijos dizaineriai gali sau leisti kurti stalą paršą, šviestuvą arklį ir kitus „išėjusius“ baldus. O štai šią rankomis ištapytą spintų, komodų ir laikrodžių kolekciją specialiai „Moooi“ ženklui sukūrė jų jaunieji bendradarbiai iš „Studio Job“ (Antverpenas). moooi.com

370_030.indd 24

ELEGANTIŠKA „FĖJŲ DULKIŲ“ JUVELYRIKA KAINA: 99, 55 IR 149 litai Vertini kokybę, išskirtinį dizainą ir uni-

kalų stilių? Aplankyk „Fėjų dulkes“. Čia papuošalai išsiskiria netradicinėmis formomis, elegantišku ir subtiliu dizainu. ­­Papuošalai padengti 24 karatų auksu ar sidabru, gaminami tik iš antialerginio metalo, neturi nikelio, todėl alergijos tikimybė labai maža. Ko norėti daugiau?

FejuDulkes.lt

2012.09.27 16:45:57