2012-11-02 Santaka

1

penktadienis, lapkričio 2, 2012

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka „Čia tu ma­ne bau­di.

REMIA

Nr. 64

Už tai, kad aš py­de­ras.“

Ci­ta­ta iš spek­tak­lio „Tik­sin­ti bom­ba“. Rež. Gin­ta­ras Var­nas Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė

K

e­lio­nės pra­džia – „To­li­ma ša­lis“. Dau­giau nei prieš de­šimt­me­tį apie ją kuž­dė­ ta­si, kal­bė­ta, ap­ta­ri­nė­ta.

Vie­nas iš ver­dik­tų – su­si­ža­vė­ji­mas.

Vis­kas pra­si­dė­jo kiek me­lan­cho­liš­ kai ir pa­sa­ko­jo apie dvie­jų žmo­nių mei­lę ir dėl to pa­tir­tus iš­gy­ve­ni­mus.

Vie­nas Mei­lu­žis Mi­ręs, ki­tas ban­do at­ras­ti ke­lią na­mų šir­dies link. Re­ cen­zi­jo­se bu­vo ga­li­ma ap­tik­ti to­kių nuo­mo­nių kaip: „Iki „To­li­mos ša­ lies“ prem­je­ros bu­vo šnabž­da­ma, kad tai spek­tak­lis „apie ho­mo­sek­ sua­lus“, po prem­je­ros – „ne, ne – tai apie žmo­gų ap­skri­tai“ (iš Ra­sos Paukš­ty­tės straips­nio „Tu pa­ts – to­li­ma ša­lis“/Literatūra ir me­nas, 2001 m. spa­lio 12 d.). Kū­ri­nys bu­vo iš­tei­sin­tas – tai vi­suo­ti­na, ak­tua­lu, tai apie ŽMO­GŲ. Na, o šį­kart teat­ rą su­dre­bi­no bom­bos spro­gi­mas.

Sce­no­je iš­rėk­ti vi­si skau­du­liai, vi­ sos epi­de­mi­jos, li­gos is­to­ri­jos, vi­si ho­mo­sek­sua­lu­mą gau­bian­tys ste­ reo­ti­pai ir vie­nas skau­dus mei­lės iš­gy­ve­ni­mas. Sup­ran­ta­ma, maž­ daug po 11 me­tų te­zę ga­li­ma for­ mu­luo­ti ne tiek „ne, ne – tai apie žmo­gų ap­skri­tai“, kiek: „Taip – tai apie gė­jus ir jie ap­skri­tai yra to­kie pa­tys žmo­nės.“ Gal to­dėl spek­tak­ lio pra­džio­je, dar ne­pra­sis­ky­rus ta­ ria­mai už­dan­gai, žiū­ro­vai iš­vys­ta še­šė­liais mo­de­liuo­ja­mą pro­jek­ci­ ją, ku­rio­je mo­ters klu­bai trans­for­ muo­ja­si į du vy­rus, o vė­liau – tie­ siog į žmo­gaus ko­jas ir į pa­tį žmo­gų.

Vis­kas pra­si­de­da ir bai­gia­si žmo­gu­ mi, ir ne­svar­bu jo ly­tis, orien­ta­ci­ ja ir li­gos.

Ga­li­ma pa­svars­ty­ti, kad Gin­ta­ ras Var­nas yra vie­nas iš ne­dau­ge­lio re­ži­sie­rių, ku­rie try­pia ho­mo­fo­bi­ jos še­šė­lį teat­ro sce­no­je. „Tik­sin­ ti bom­ba“ – tar­si bib­li­nės is­to­ri­jos trans­for­ma­ci­ja, tik šį­kart tai – ne apie Ie­vą ir Ado­mą, o apie Ado­mą ir Ado­mą. Jie taip pat nu­si­pel­nė sa­ vo is­to­ri­jos, tik­tai pa­ži­ni­mo vai­sius bu­vo kur kas kar­tes­nis – tai ne tik iš­va­ry­mas iš ro­jaus, tai am­ži­nas pra­keiks­mas: at­sky­ri­mas nuo šei­ mos, bė­gi­mas ir ta­vo pa­ties krau­ jo su­ge­bė­ji­mas žu­dy­ti. Juk vie­nas iš Ado­mų, spek­tak­ly­je tai – Sa­ša (vai­di­na – Ma­rius Či­žaus­kas), vos pa­ra­ga­vęs šio vai­siaus, ka­pi­tu­liuo­ja – jis „nor­ma­lus“, jam pa­tin­ka mo­ te­rys, jis ve­dė. Jis toks pat kaip „vi­ si“. Ie­va neiš­da­vė Ado­mo, o kaip

Per­so­na­žas: tar­si bib­li­nis Ado­mas, spek­tak­lio he­ro­jus Ada­mas (akt. E.Kvoš­čiaus­kas),

Ar žmo­ gus, tu­rin­ tis imu­ no­de­fi­ci­ to vi­ru­ są, da­bar­ ti­nė­je vi­ suo­me­ nė­je yra toks pat at­stum­ ta­sis kaip XIII a. ser­ gan­ty­sis rau­pais?

ra­gau­ja vi­suo­ti­nai ig­no­ruo­ja­mus, drau­džia­mus gy­ve­ni­mo vai­sius.

iš­gy­ven­ti, kai ta­vo­ji mei­lė iš­vis nu­ nei­gia ta­vo eg­zis­ten­ci­ją? O ko­dėl gi neuž­siim­ti lė­tu sa­vi­žu­dy­bės ak­tu – ne­sau­gūs ly­ti­niai san­ty­kiai su ser­ gan­čiais vy­rais, kas aš­tuo­nias sa­ vai­tes mirš­tan­tys drau­gai, ži­nai, kad tai žai­di­mas ru­siš­ka ru­le­te ir ga­lų ga­le vis tiek su­tik­si kul­ką.

Gal to­d ėl spek­tak­ly­je su­s i­p i­ na skir­tin­gos li­gos is­to­ri­jos, kai, iš­girs­tant šios ap­ra­šy­mą, vis at­ ro­do, kad taip, tai bus AIDS, bet paaiš­kė­ja, kad tai ma­lia­ri­ja ar­ ba rau­pai. Ta­da ky­la klau­si­mas, ar žmo­gus, tu­rin­tis imu­no­de­fi­

ci­to vi­r u­s ą, da­bar­t i­n ė­je vi­s uo­ me­nė­je yra toks pat at­stum­ta­sis kaip XIII a. ser­gan­ty­sis rau­pais?

Ne­nuos­ta­bu, kad tarp pir­mo­jo ir ant­ro­jo veiks­mo ma­to­me pro­jek­ ci­jas iš skir­t in­g ų vi­s uo­m e­n i­n ių ju­dė­ji­mų, su­si­ju­sių su šiuo nū­ die­nos ma­ru. Ir, kaip tei­gia ju­dė­ ji­mas „Act Up“, ty­lė­ji­mas to­ly­gus mir­čiai. To­dėl teat­ro sce­no­je pra­ bil­ta. Ir ne tik ra­miai pa­si­kal­bė­ta, bet iš­rėk­ta: „Aš esu py­de­ras, Ma­ ma! Ir tuo di­džiuo­juo­si.“ Pag­rin­di­nis vei­kė­jas Ada­mas (akt. Ei­mu­tis Kvoš­čiaus­kas) – kaip

še­šė­lis, jun­gian­tis vi­sų pa­žįs­ta­mų ir šei­mos na­rių gy­ve­ni­mus. Jis bū­ na sce­no­je ir ta­da, kai Sa­ša skai­to pa­skai­tas, jis ne­dings­ta ir tuo­met, kai Mo­ti­na (akt. Da­lia Ove­rai­tė) su At­min­ti­mi (akt. Vik­to­ri­ja Kuo­dy­tė) žai­džia kor­to­mis. Jis pa­li­ko pėd­sa­ ką vi­suo­se gy­ve­ni­muo­se, kaip kad ir šie pa­žy­mė­jo Ada­mo esa­tį. Vi­si ken­čia, la­biau­siai ken­čia dėl nuo­ la­ti­nio nei­gi­mo ir bė­gi­mo nuo tik­ ro­vės. Mo­ti­na – vie­nin­te­lė, ku­ri ban­do sa­vy­je at­ras­ti ke­lią sū­naus link, to­dėl, jai su­ge­bė­jus pri­pa­žin­ti, kad šis yra ho­mo­sek­sua­lus ir ser­ga

AIDS, vi­si drau­ge pa­ke­lia tau­rę vy­ no. Vis dėl­to spek­tak­lio ri­tmas yra itin lė­tas, ak­to­riai sce­no­je pa­klūs­ta pje­sės teks­tui, ku­rį pra­ktiš­kai vi­są iš­sa­ko. Tad čia jau pra­si­de­da žai­di­ mas su žiū­ro­vu – ar už­teks kant­ry­ bės iš­klau­sy­ti vi­są iš­ta­ria­mą tie­są, kai nie­kur ne­sku­ba­ma, tik kart­kar­ tė­mis mo­no­to­niš­kas rit­mas pa­žei­ džia­mas smui­kų mu­zi­kos in­ter­ ven­ci­jo­mis.

Prie lė­to rit­mo, ta­čiau tra­giš­kos eg­zis­ten­ci­jos pri­si­de­da ir at­min­tis.

Pri­si­mi­ni­mai ga­li nu­ves­ti į ne­ti­kė­ čiau­sius už­ka­bo­rius, gal to­dėl ir at­ min­tis pra­de­da spek­tak­lį nuo svars­ ty­mų apie šir­dį, jos pa­na­šu­mus ir skir­tu­mus su kumš­čiu ir da­bar su­ ge­ban­tį žu­dy­ti krau­ją. Mo­no­lo­gai vi­so vyks­mo me­tu ga­na il­gi ir iš­sa­ mūs. Vis dėl­to no­ras per­duo­ti idė­ją žiū­ro­vams tam­pa ga­na komp­li­kuo­ tas, kai kal­ban­čio­ji kar­tais, at­ro­do, net des­pe­ra­tiš­kai grie­bia­si be­sai­kio dra­ma­tiz­mo. O juk žmo­nių at­min­ tis, kad ir ko­kia siau­bin­gai dras­kan­ tį vi­dų bū­tų, daž­niau­siai už­glais­to­ ma ge­res­niais pri­si­mi­ni­mais, ku­rie ne­lei­džia pra­si­verž­ti per­for­ma­ ty­viam dra­ma­tiš­ku­mui. Vis dėl­ to šia­me spek­tak­ly­je ga­li­ma pa­tei­ sin­ti sce­no­je be­si­vel­kan­tį kar­tais ir hi­pert­ro­fuo­tą dra­ma­tiš­kos vai­dy­ bos šlei­fą, nes te­ma nė­ra pa­pras­ta, o ir spek­tak­lis dar dvel­kian­tis nau­ ju­mu, tad vi­sa tai, jei rei­kės, lai­kui bė­gant, šiek tiek pa­si­keis.

Sup­ran­ta­ma, kai iš­ky­la ku­rį lai­ ką skau­džiai iš­gy­ven­ta ir kaž­ko­dėl Lie­tu­vo­je ig­no­ruo­ja­ma te­ma, emo­ ci­jas su­lai­ky­ti sun­ku. At­ro­do, vi­sai ne­se­niai pas mus reng­tos ei­ty­nės, prie ku­rių nei­gi­mo, rė­kian­čios ho­ mo­fo­bi­jos pri­si­dė­jo ir val­džios at­ sto­vai. Ne vie­nam he­te­ro­sek­sua­lui ho­mo­sek­sua­lus žmo­gus ga­li iš­tar­ ti spek­tak­ly­je nu­skam­ban­čius žo­ džius: „Tu ma­ne bau­di. Už tai, kad aš py­de­ras!“ O gal ga­lų ga­le, juos iš­gir­dus, baus­mė liau­tų­si ir pra­si­ dė­tų gy­ve­ni­mas. „Tik­sin­ti bom­ba“ spro­go, tik kiek to­li šis spro­gi­mas nu­vil­nys?

Jei ty­lė­ji­mas to­ly­gus mir­čiai – rei­ kia kal­bė­ti. Vis dėl­to kar­tais kal­ bė­ji­mas ga­li virs­ti pa­moks­la­vi­mu.

Jei kol kas tu­ri­me ta­ria­mą dip­ti­ ką nuo „To­li­mos ša­lies“ iki „Tik­ sin­čios bom­bos“, ti­kė­ki­mės, kad jis taps trip­ti­ku ir dar po kiek lai­ ko ga­lė­si­me šyp­te­lė­ti: „Ko­kie keis­ti ga­li bū­ti žmo­nės ir ka­da tie ho­mo­ fo­bai gy­ve­no?“

2

Penktadienis, lapkričio 2, 2012

santaka /atodangos

Kons­ti­tu­ci­jos iš­ta­kos: dis­ku­si­jos tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je ka­dan­gi tai, jog kiek­vie­nas pa­si­ ra­šo­mas ak­tas rei­ka­lau­ja vi­sų tri­ jų Pre­zi­diu­mo na­rių pa­ra­šų, bu­vo pra­ktiš­kai neį­gy­ven­di­na­ma.

Ką tik pa­žy­mė­jo­me 1992-ai­siais priim­ tos Lie­tu­vos Res­ pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­ jos dvi­de­šimt­me­tį.

Pir­mo­jo­je Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je per tą pa­tį lai­ką bu­vo priim­ti Pa­ma­ti­niai Lai­ki­no­sios Kons­ ti­tu­ci­jos dės­niai su ke­liais pa­pil­dy­mais, Lai­ki­no­ji Kons­ti­tu­ci­ ja ir trys nuo­la­ti­nės Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ ci­jos. O pro­jek­tų bū­ ta ir dau­giau.

Is­to­r i­kė, Is­to­r i­nės LR pre­z i­den­t ū­ros mu­z ie­ji­n in­kė

Pra­džių pra­džia

Nes­kai­tant smul­kes­nių nuo­mo­nių iš­si­sky­ri­mų Kons­ti­tu­ci­jų ren­gi­mo klau­si­mais, di­džiau­sios dis­ku­si­jos šiuo lai­ko­tar­piu ki­lo dėl vals­ty­bės val­dy­mo for­mos, vals­ty­bės va­do­vo ins­ti­tu­ci­jos ir ga­lių nu­sta­ty­mo.

Dar 1916 m. gru­pe­lė in­te­li­gen­tų su Pet­ru Leo­nu prie­ša­ky­je pa­siū­ lė Au­to­no­mi­nio Lie­tu­vos su­tvar­ ky­mo pa­grin­di­nius dės­nius, ku­ rių pa­grin­di­nė min­tis bu­vo ta, kad Lie­tu­vai tu­rė­tų bū­ti su­teik­ta au­to­ no­mi­ja Ru­si­jos im­pe­ri­jos su­dė­ty­ je. Šiuo pro­jek­tu no­rė­ta gau­ti bent da­li­nį sa­va­ran­kiš­ku­mą, o vi­siš­kos ne­prik­lau­so­my­bės rei­ka­la­vi­mai tuo me­tu at­ro­dė per­ne­lyg uto­piš­ ki. Ru­si­jo­je pra­si­dė­jus Va­sa­rio re­ vo­liu­ci­jai, pro­jek­to svars­ty­mas nu­ trū­ko. Ly­giag­re­čiai šiam pro­jek­tui bu­vo kel­ti ir ki­to­kie ne­prik­lau­so­ my­bės rei­ka­la­vi­mai.

Sa­l ia­m o­n o Ba­n ai­č io su­telk­ ti Kau­no in­te­li­gen­tai, pa­si­va­di­ nę Vy­riau­siuo­ju Lie­tu­vos tau­tos ko­mi­te­tu, priė­mė Sa­vi­val­dės Di­ džio­sios Lie­tu­vos Ku­ni­gaikš­tys­ tės kons­ti­tu­ci­jos pa­ma­tus. Kons­ ti­tu­ci­jos pro­jek­tas skel­bė, kad ji iš­reiš­kia lie­tu­vių ir lat­vių tau­tų va­lią, pa­rem­tą is­to­ri­ne tra­di­ci­ja jung­tis į vie­ną Ku­ni­gaikš­čio val­do­ mą „sa­vi­val­dę kons­ti­tu­ci­nę vals­ti­

De­ši­nių­jų per­sva­ra

Mo­te­rų bal­sas

Pre­zi­den­to ins­ti­tu­ci­jos link

Po 1926 m. gruo­džio 17 d. per­vers­mo bu­vo at­si­sa­ko­ma de­mok­ra­ti­nio val­dy­mo prin­ci­pų.

Ka­ri­ka­tū­ra „Ma­ri­nuo­ti kiau­ši­niai“, Ait­va­ras, Nr. 6, Kau­nas, 1928.

Jo­vi­ta Jan­kaus­kie­nė

Ren­giant Lai­ki­ną­ją Lie­tu­vos Res­ pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­ją di­džiau­ si ne­su­ta­ri­mai ki­lo dėl Pre­zi­den­ to ins­ti­tu­ci­jos. Ste­po­nas Kai­rys su so­cial­de­mok­ra­tais pa­si­sa­kė prieš to­kią ins­ti­tu­ci­ją, pir­miau­sia mo­ty­ vuo­da­mas tuo, kad ji vals­ty­bei per bran­giai kai­nuo­tų, be to, tei­gė, kad Krikš­čio­nys de­mok­ra­tai šią ins­ti­ tu­ci­ją iš­nau­do­tų kaip įran­kį ves­ti sa­vo po­li­ti­ką. Šiuo klau­si­mu ne­su­ta­po ir liau­ di­nin­kų at­sto­vų Ka­zio Gri­niaus ir My­ko­lo Sle­že­vi­čiaus nuo­mo­nės, iš ku­rių pir­ma­sis tei­gė, kad nu­si­sta­ ty­mas prieš Pre­zi­den­to ins­ti­tu­ci­ją yra nulemtas ne­pa­si­ten­ki­ni­mo An­ ta­nu Sme­to­na, o M.Sle­že­vi­čius pa­ si­sa­kė prieš ins­ti­tu­ci­ją ap­skri­tai.

Vis dėl­to, 1919 ba­lan­džio 4 d. prii­mant Kons­ti­tu­ci­ją, bal­sų per­ sva­ra nu­lė­mė, kad Pre­zi­den­to ins­ ti­tu­ci­ja bu­vo įsteig­ta.

ky­ti Pre­zi­den­to ins­ti­tu­ci­jos, įves­ ti tei­sė­jų ren­ka­mu­mą, už­tik­rin­ti strei­kų lais­vę ir pan. De­ši­nie­ji, at­ sto­vau­ja­mi Krikš­čio­nių de­mok­ra­tų blo­ko, pa­si­sa­kė už kon­ser­va­ty­ves­ nę Kons­ti­tu­ci­ją, rei­ka­la­vo pri­vi­le­ gi­juo­tos pa­dė­ties Baž­ny­čiai, pa­ si­sa­kė prieš tei­sė­jų ren­ka­mu­mą ir ki­tas li­be­ra­les­nes prie­mo­nes.

Svars­tant Kons­ti­tu­ci­jos pro­jek­ tą Krikš­čio­nys de­mok­ra­tai vals­tie­ čiams liau­di­nin­kams ža­dė­jo at­si­ žvelg­ti į jų pa­siū­ly­mus, ta­čiau 1922 m. pra­džio­je, svars­ty­mo dar­bams pe­rė­jus į pa­sku­ti­nį eta­pą, par­ti­jos na­riai ry­žo­si paau­ko­ti koa­li­ci­ją ir vien sa­vo jė­go­mis ko­mi­si­jos var­du ko­re­ga­vo kons­ti­tu­ci­nes nuo­sta­tas, dėl to bu­vę par­tne­riai tri­bū­no­se ne­pa­gai­lė­jo jiems rie­bių žo­džių.

Le­m ia­m ą po­vei­k į Kons­t i­t u­ ci­jos kū­ri­mui tu­rė­jo Krikš­čio­ nių de­mok­ra­tų par­ti­ja, Stei­gia­ ma­ja­me Sei­me tu­rė­ju­si ab­so­liu­čią bal­sų dau­gu­mą. Po tre­jų me­tų ir maž­daug 90 svars­ty­mo ko­mi­si­ jos po­sė­džių, 1922 m. rugp­jū­čio 1 d. Lie­tu­vos Vals­ty­bės Kons­ti­tu­ci­ja bu­vo priim­ta tik šio blo­ko bal­sais.

ją“, pa­va­din­tą Di­džio­sios Lie­tu­vos Ku­ni­gaikš­ti­ja, į ku­rią kaip tre­čia­jai su­dė­ti­nei da­liai bu­vo pa­lik­ta tei­sė įsi­jung­ti ir bal­ta­ru­siams. Lie­tu­vai šio­je Ku­ni­gaikš­ti­jo­je bu­vo nu­ma­ ty­ta va­do­vau­jama pa­dė­tis, o lat­ viams ir bal­ta­ru­siams – au­to­no­ mi­ja jos su­dė­ty­je. Žvilgs­niai į mo­nar­chi­ją

1918 m. va­sa­rio 16 d. pa­skelb­tas Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­tas taip pat bu­vo vie­nas iš kons­ti­tu­ci­ nės reikš­mės do­ku­men­tų, ka­dan­gi iš­reiš­kė lais­vą lie­tu­vių tau­tos ap­si­ spren­di­mą at­kur­ti sa­vo ne­prik­lau­ so­mą vals­ty­bę. Lie­tu­vos Ta­ry­ba ga­lu­ti­nę Lie­tu­vos val­dy­mo for­ mą pa­li­ko nu­spręs­ti Stei­gia­ma­jam Sei­mui, ta­čiau for­ma­liai svars­ty­ mai pra­si­dė­jo anks­čiau.

Vie­nas to­kių svars­ty­mų bu­vo Ta­ry­bos na­rių dis­ku­si­jas su­kė­lęs Viur­ten­ber­go her­co­go Wil­hel­mo von Ura­cho iš­rin­ki­mas Lie­tu­vos ka­ra­liu­mi 1918 m. lie­pos 11 d. Šį spren­di­mą tu­rė­jo ly­dė­ti tei­si­nis ak­tas – Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­ja, įtvir­ti­nan­ti Lie­tu­vą kaip de­mok­ ra­ti­niais dės­niais val­do­mą Kons­ ti­tu­ci­nę mo­nar­chi­ją.

Lai­ki­ni pa­ma­ti­niai įsta­ty­mai, ku­rie atei­ty­je su­si­ta­rus su mo­ nar­chu bū­tų įga­vę kons­ti­tu­ci­ nę reikš­mę, dėl ke­le­to prie­žas­čių, to­kių kaip Vals­ty­bės Ta­ry­bos ne­ su­ta­ri­mai, W. von Ura­cho ne­ryž­

tin­gu­mas užim­ti Lie­tu­vos sos­tą ir Vo­kie­ti­jos ne­pri­ta­ri­mas, priim­ ti ne­bu­vo.

Dis­ku­si­jos dėl va­do­vo

Su­ta­ri­mo ne­bu­vo ir ren­giant Lie­ tu­vos Vals­ty­bės Lai­ki­no­sios Kons­ ti­t u­c i­jos pa­m a­t i­n ius dės­n ius.

Dar ga­lio­jant Kons­ti­tu­ci­nės mo­ nar­chi­jos Lie­tu­vo­je pa­skel­bi­mui, Vals­ty­bės Ta­ry­bos na­riai iš es­mės su­ti­ko, kad su­ve­re­nios tau­tos tei­ sės pri­klau­so tau­tai ir tu­rė­tų bū­ti įgy­ven­di­na­mos per Sei­mą, ta­čiau gin­čy­ta­si dėl ki­tų klau­si­mų. Ypač ne­su­tar­ta, kam tu­rė­tų pri­klau­sy­ ti aukš­čiau­sia vyk­do­mo­ji val­džia.

Kai­rio­ji Ta­ry­bos na­rių da­lis pa­si­ sa­kė už nau­jos ins­ti­tu­ci­jos (di­rek­ to­ri­jos, va­dy­bos ar pan.) stei­gi­mą, o kon­ser­va­ty­vio­ji tam prie­ši­no­si, rei­ka­lau­da­ma to­kios ins­ti­tu­ci­jos ne­kur­ti ir siū­lė jos funk­ci­jas pa­ves­ti Vals­ty­bės Ta­ry­bos Pre­zi­diu­mui. Įdo­miau­sia tai, kad nie­kas neuž­ si­mi­nė apie ga­li­my­bes įgy­ven­din­ ti W. von Ura­cho pa­kvie­ti­mą tap­ti Lie­tu­vos ka­ra­liu­mi. 1918 m. lapk­ ri­čio 2-osios nak­tį priim­ti la­ko­niš­ ki Lie­tu­vos Vals­ty­bės Lai­ki­no­sios Kons­ti­tu­ci­jos pa­ma­ti­niai dės­niai, ne­pai­sant kai ku­rių Ta­ry­bos na­rių ne­pri­ta­ri­mo, pa­grin­di­ne Vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­ja pa­skel­bė Vals­ty­bės Ta­ ry­bą, o ko­le­gia­liu vals­ty­bės va­do­ vu – Pre­zi­diu­mą. Grei­tai su­vok­ ta, kad šis ins­ti­tu­tas ne­pa­si­tei­si­na,

Apie bū­si­mą nuo­la­ti­nę Kons­ti­tu­ci­ ją im­ta gal­vo­ti jau 1919 m. Dis­ku­ si­jos dėl jos pra­si­dė­jo nuo pro­jek­to ren­gi­mo ko­mi­si­jos su­dė­ties svars­ ty­mo. Vie­ni pa­si­sa­kė už par­ti­nę, ki­ti – už neut­ra­lią ko­mi­si­ją, gin­ čy­ta­si dėl jos na­rių kom­pe­ten­ci­jų.

Stei­gia­ma­ja­me Sei­me Vals­ty­bės val­dy­mo for­mos klau­si­mu vy­ra­ vo par­la­men­ti­nės res­pub­li­kos ša­ li­nin­kai. Tau­tos pa­žan­gos par­ti­ja, Sei­me ne­tu­rė­ju­si nė vie­no at­sto­vo, pa­si­sa­kė už ki­to­kią jos konst­ruk­ci­ ją – už Pre­zi­den­ti­nę Res­pub­li­ką, tai yra pla­tes­nių tei­sių su­tei­ki­mą Pre­ zi­den­tui. Tei­si­nin­kas Au­gus­ti­nas Ja­nu­lai­tis, My­ko­lo Rio­me­rio tei­gi­ mu, ra­di­ka­liau­sias kai­rių­jų frak­ci­ jos at­sto­vas, siū­lė at­si­sa­ky­ti ne tik Pre­zi­den­to ins­ti­tu­ci­jos, bet ir Pre­ zi­den­tū­ros, o vi­są vyk­do­mą­ją val­ džią per­duo­ti Sei­mui at­sa­kin­gai vy­riau­sy­bei.

Mo­te­rys 1922 m.

Kons­ti­tu­ci­jo­je pa­ si­ge­do šei­mos ins­ ti­tu­to api­brė­ži­mo, konk­re­tes­nės mo­ te­rų ly­gy­bės už­tik­ ri­ni­mo ir so­cia­li­nių klau­si­mų spren­di­ mo nu­ma­ty­mo.

Jei­gu bū­tų bu­vę pa­si­rink­tas toks Kons­ti­tu­ci­jos ren­gi­mo va­rian­tas, M.Rio­me­rio nuo­mo­ne, bū­tų bu­vę grįž­ta prie mo­nar­chi­jos idė­jų, tik kiek ki­to­kių ne­gu 1918 m. – mo­ nar­cho vaid­me­nį bū­tų at­li­kęs ab­ so­liu­tus Sei­mas.

Sky­rė­si nuo­mo­nės ir spren­ džiant konk­re­čius klau­si­mus. Kai­ ry­sis spar­nas – so­cial­de­mok­ra­tai ir liau­di­nin­kai – rei­ka­la­vo Baž­ny­ čią at­skir­ti nuo vals­ty­bės, at­si­sa­

Tei­sės is­to­ri­ko Min­dau­go Mak­si­ mai­čio tei­gi­mu, nors Kons­ti­tu­ci­ja bu­vo reng­ta itin kruopš­čiai, ta­čiau jo­je at­si­ra­do neaiš­ku­mų, tarp ku­rių bu­vo ir neaiš­ki Pre­zi­den­to rin­ki­mų tvar­kos tai­syk­lių for­mu­luo­tė.

Mo­te­rys 1922 m. Kons­ti­tu­ci­jo­ je pa­si­ge­do šei­mos ins­ti­tu­to api­ brė­ž i­m o, konk­re­tes­n ės mo­te­r ų ly­gy­bės už­tik­ri­ni­mo ir so­cia­li­nių klau­si­mų spren­di­mo nu­ma­ty­mo.

Sei­mo na­rė Mag­da­le­na Drau­ge­ ly­t ė-Gal­d i­k ie­n ė dar svars­tant Kons­ti­tu­ci­ją tei­gė: „Man, kai­ po mo­te­riai, la­biau­sia at­jau­čia­ma spra­ga, tai ne­ga­nė­ti­nas iš­vys­ty­ mas pi­lie­čių sky­riaus. Pa­tiek­ta­ me pro­jek­te kal­ba­ma apie luo­mus ir ti­tu­las, ku­rie mū­sų de­mok­ra­tin­ go­je vals­ty­bė­je ne­tu­ri jo­kio pa­ma­ to ir reikš­mės, o už­mirš­ta­ma apie bran­duo­lį vals­ty­bės, apie tą ce­ lę, iš ku­rios iš­si­vys­to vi­sa vals­ ty­bė, t y. šei­mą. [...] Mū­sų vals­ ty­bė ne tik kad šei­mos ne­glo­bo­ja, bet sta­čiai ig­no­ruo­ja. Ig­no­ra­vi­mo dva­sia pe­rim­ta pas mus vi­sa tvar­ ka. Jau ne­kar­tą bu­vo skun­džia­ ma­si, kad šian­dien šei­mai gy­ven­ ti la­bai sun­ku, jo­kio at­si­žvel­gi­mo ne­ma­to­me į ją nei al­gų mo­kė­ji­me, nei bu­tų su­tvar­ky­me, nei ap­švie­ tos tie­ki­me... Ypač toks ne­bo­ji­mas skau­džiai at­si­lie­pia į šei­mas skait­ lin­gas vai­kais. Jų pa­dė­tis sta­čiai es­ti ne­pa­ken­čia­ma. [...] Taip pat kons­ti­tu­ci­jos pro­jek­te nė­ra už­tek­ ti­nai konk­re­ti­zuo­ta mo­te­rų ly­gy­ bes tei­sių, tie­sa, 9 § yra pa­mi­nė­ta, kad vi­si Lie­tu­vos pi­lie­čiai, vy­rai ir mo­te­rys, yra ly­gūs prieš įsta­ ty­mus, bet ši­to­kį pa­sa­ky­mą mes ma­tė­me ir Lie­tu­vos Vals­ty­bės lai­ ki­no­joj Kons­ti­tu­ci­joj priim­toj Lie­ tu­vos Vals­ty­bės Ta­ry­bos 1919 m. ba­lan­džio 4 die­ną, taip pat ir Lie­ tu­vos Vals­ty­bės lai­ki­no­joj Kons­ti­ tu­ci­joj priim­toj St. Sei­mo 1920 m. bir­že­lio 7 d., ir jau tu­rė­jo­me pro­ gos įsi­ti­kin­ti, kad juo­mi mes dar ly­gių tei­sių neį­gi­jo­me.“

3

Penktadienis, lapkričio 2, 2012

santaka/dailė kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Ke­ra­mi­ka, kvie­čian­ti dia­lo­gui Rū­ta Ma­ri­ja Pur­vi­nai­tė Me­no­t y­r i­n in­kė

Ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“ ati­da­ ry­ta ke­ra­mi­ko Val­do Kurk­lie­čio per­so­na­li­nė pa­ro­da „Už­bur­tas ra­ tas“ int­ri­guo­ja ori­gi­na­lia kū­ri­nių me­ni­ne raiš­ka, te­ma­ti­kos ak­tua­ lu­mu.

Lai­ki­no­ji Lie­tu­vos Vals­ty­bės Kons­ti­tu­ci­ja, Lai­ki­no­sios Vy­riau­sy­bės ži­nios, Nr. 37, Kau­nas, 1920.

10 me­tų tru­kęs lai­ki­nu­mas

Lie­tu­vo­je kons­ti­tu­ciš­kai įtvir­ti­nus Sei­mo val­dy­mą ga­na grei­tai iš­ryš­ kė­jo di­dė­jan­tis vi­suo­me­nės su­si­ skal­dy­mas, dėl ko koa­li­ci­jos Sei­me bu­vo trum­pa­lai­kės, daž­nai kei­tė­si mi­nist­rų ka­bi­ne­tų su­dė­tis. Dėl ne­ sta­bi­lu­mo ša­ly­je ėmė stip­rė­ti kon­ ser­va­ty­vio­s nuo­tai­kos.

Po vals­ty­bės per­vers­mo, 1927 m. ba­lan­džio 12 d., ki­lus konf­lik­tui tarp opo­zi­ci­nės Sei­mo dau­gu­mos ir Vy­riau­sy­bės, par­la­men­tas bu­vo pa­leis­tas, ne­pas­ki­riant, kaip to rei­ ka­la­vo Kons­ti­tu­ci­ja, nau­jų jo rin­ ki­mų, o 1922 m. Kons­ti­tu­ci­ja fak­ tiš­kai sa­vo ga­lios nu­sto­jo jau per per­vers­mą.

Val­džio­je li­ku­si Lie­tu­vos tau­ti­ nin­kų są­jun­ga (bu­vu­si Tau­tos pa­ žan­gos par­ti­ja) nei­gia­mai žiū­rė­jo į par­la­men­ta­riz­mą, to­dėl ėmė kal­ bė­ti apie bū­ti­nu­mą keis­ti Kons­ti­ tu­ci­ją. Apie tei­sė­tą jos kei­ti­mo bū­ dą, pa­nau­do­jant tam Sei­mą, kal­bos ne­bu­vo, bu­vo ti­ki­ma­si tai pa­da­ry­ti re­fe­ren­du­mu. Vis dėl­to Vy­riau­sy­ bė priė­mė vi­suo­me­nei ga­na ne­ti­ kė­tą spren­di­mą – 1928 m. ge­gu­žės 25 d. ofi­cia­liai pa­skel­bė pre­zi­den­to dek­re­tu nustatytą ir pre­zi­den­ti­nę val­dy­mo for­mą įtvir­ti­nan­tį do­ku­ men­tą, pa­va­din­tą Lie­tu­vos Vals­ty­ bės Kons­ti­tu­ci­ja.

Bu­vo nu­ma­ty­ta, kad ši Kons­ti­tu­ ci­ja ne vė­liau kaip per 10 me­tų tu­ ri bū­ti pa­tik­rin­ta „tau­tos at­si­klau­ si­mo“ – re­fe­ren­du­mo bū­du. Dėl to ši Kons­ti­tu­ci­ja da­lies vi­suo­me­nės bu­vo ver­ti­na­ma kaip lai­ki­nas ak­ tas. M.Rio­me­ris tei­gė, kad tai ne­ bu­vo vi­sa­ver­tis kons­ti­tu­ci­nis ak­ tas, o tik kons­ti­tu­ci­nis pa­siū­ly­mas tau­tai.

Taip pat ir An­ta­nas Tu­mė­nas, vie­nas ak­ty­viau­sių 1922 m. Kons­ ti­tu­ci­jos kū­rė­jų, tei­sės pa­skai­to­ se Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te po 1928 m. rė­mė­si tik Stei­gia­mo­ jo Sei­mo priim­tos Kons­ti­tu­ci­jos teks­tu ir iš stu­den­tų rei­ka­la­vo ži­

nių tik apie pa­sta­rą­ją, taip ne tik kves­tio­nuo­da­mas 1928 m. Kons­ti­ tu­ci­jos tei­sė­tu­mą, bet ir de­monst­ ra­ty­viai ją ig­no­ruo­da­mas kaip tei­ si­nį ak­tą.

Priim­ta be dis­ku­si­jų

Ren­giant 1938 m. Kons­ti­tu­ci­ją vis la­biau bu­vo at­si­žvel­gia­ma į Eu­ro­ pos po­li­ti­nes ten­den­ci­jas, vis daž­ niau bu­vo dek­la­ruo­ja­ma, kad tau­ tos in­te­re­sai ga­li bū­ti su­de­ri­na­mi tik ta­da, kai in­di­vi­dai pa­klūs­ta vie­ nam va­dui. Tai tu­rė­jo įta­kos ir Lie­ tu­vos val­dan­čių­jų po­li­ti­nėms pa­ žiū­roms.

A.Sme­to­na dar 1933 m. tei­gė: „Lais­va par­la­men­to tri­bū­na bu­vo ge­riau­sia vie­ta įvai­rias­pal­viui so­ cia­liz­mui teig­ti mi­nioms iš­sva­jo­ tą ry­to­jų že­mė­je, o li­be­ra­liš­ki įsta­ ty­mai da­vė pa­to­giau­sių są­ly­gų jam įsi­ga­lė­ti mi­nio­se. Par­la­men­te par­ ti­jos gin­či­jo­si, o ša­ly­je siau­tė anar­ ki­ja, ne­tvar­ka, ga­lu­ti­nai že­mi­nu­si li­be­ra­li­nę val­džią. [...] Tvir­ta vie­ nin­ga val­džia tu­ri ram­dy­ti iš­ju­din­ tas mi­nias.“ Jo nuo­mo­ne, 1928 m. Kons­ti­tu­ ci­ja nau­jų­jų po­li­ti­nių pa­žiū­rų fo­ ne at­ro­dė be­vil­tiš­kai pa­se­nu­si, be to, ar­tė­jo 10 me­tų ter­mi­no, per ku­rį jos lei­dė­jai bu­vo įsi­pa­rei­go­ję ją pa­tik­rin­ti re­fe­ren­du­mu, pa­bai­ ga. 1936 m. pra­dė­ta ruoš­tis nau­jos pa­ren­gi­mui.

Nau­jos Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­jos pro­jek­tas bu­vo ren­gia­mas sku­biai ir ne­bu­vo pla­čiai afi­šuo­ja­mas. Tik M.Rio­me­ris die­no­raš­ty­je iš­reiš­ kė sa­vo nuo­mo­nę, ku­ri dau­giau­ sia su­si­dė­jo iš as­me­ni­nių kai ku­rių ko­mi­si­jos na­rių an­ti­pa­ti­jų. Užuot ren­gus re­fe­ren­du­mą, vi­suo­me­nei bu­vo pa­teik­ta Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ ci­ja, priim­ta 1938 m. va­sa­rio 11 d. Ši Kons­ti­tu­ci­ja ati­ti­ko to lai­ko­tar­ pio po­li­ti­nes ak­tua­li­jas, bu­vo at­ vi­rai au­to­ri­ta­ri­nė ir jo­kios dis­ku­ si­jos dėl jos priė­mi­mo reikš­mės ne­tu­rė­jo.

Eg­zis­ten­ci­nė te­ma itin gy­vy­bin­ ga šiuo­lai­ki­nio me­no pa­no­ra­mo­ je. Me­ni­nin­kus įkve­pia dau­gy­ bi­niai reikš­mių ko­dai, ga­li­my­bė sa­vaip iš­ru­tu­lio­ti rū­pi­mą te­mą, at­skleis­ti sa­vo po­zi­ci­ją įval­dy­ to­mis raiš­kos prie­mo­nė­mis. Ko­ va už žmo­gaus iš­li­ki­mą glo­ba­li­ nių pro­ble­mų fo­ne, gy­ve­na­mo­jo me­to pa­dik­tuo­tos per­mai­nos, in­ di­vi­dua­lūs iš­gy­ve­ni­mai at­ve­ria­mi per kū­ri­nius.

Sie­kia­my­bė iš­sa­ky­ti sa­vo kaip me­ni­nin­ko ir pi­lie­čio po­zi­ci­ ją ženk­li­na vi­są V.Kurk­lie­čio kū­ ry­bos ke­lią. 2002 m. bai­gęs Vil­ niaus dai­lės aka­de­mi­jos Kau­no dai­lės ins­ti­tu­to tai­ko­mo­sios ke­ ra­mi­kos ma­gist­ro stu­di­jas, jis ak­ty­viai da­ly­vau­ja kon­cep­tua­ laus me­no pro­jek­tuo­se. Dai­li­nin­ kas yra pel­nęs ne vie­ną ap­do­va­ no­ji­mą tarp­tau­ti­niuo­se Bal­ti­jos ša­lių žie­di­mo kon­kur­suo­se, da­ly­ va­vęs tarp­tau­ti­niuo­se sim­po­ziu­ muo­se, te­mi­nė­se pa­ro­do­se Lie­tu­ vos ir už­sie­nio ša­ly­se.

Pa­ro­dų lan­ky­to­jai, re­gis, dar ne­pa­mir­šo šį pa­va­sa­rį vy­ku­sio­je tra­di­ci­nė­je Bal­ti­jos ša­lių ke­ra­mi­ kos pa­ro­do­je eks­po­nuo­tų me­ni­ nin­ko kū­ri­nių „Gy­vy­biš­kai svar­bi ar­te­ri­ja“, „Gri­fas“, ku­rie pa­si­žy­ mė­jo te­ma­ti­kos gi­lia­min­tiš­ku­mu, įtai­gia idė­jos ir plas­ti­nės for­mos vie­no­ve.

Pa­ro­do­je „Už­bur­tas ra­tas“ dai­ li­nin­kas pa­su­ko nau­ju ieš­ko­ji­mų ke­liu, šiuo­kart jį su­do­mi­no mak­ ro- ir mik­ro­pa­sau­ly­je vyks­tan­tys reiš­ki­niai kaip plin­tan­tis var­to­to­ jiš­ku­mo vi­ru­sas, jo pa­sek­mė gy­ vy­biš­kai svar­biems žmo­ni­jai re­ sur­sams. „Mes var­to­ja­me dau­giau, nei ga­li­me įsi­sa­vin­ti, mes dau­giau at­si­kan­da­me, nei ga­li­me su­ kram­ty­t i“, – tei­g ia dai­l i­ nin­kas ir sa­vo tei­g i­n ius įpras­m i­n o ori­g i­n a­l iuo­ se kū­ri­niuo­se. Pro­ce­ sai, ža­di­nan­tys įtam­pą šiuo­lai­ki­nia­me gy­ve­ ni­me, jam sie­ja­si su ląs­te­lės struk­tū­ra.

Ty­r ė­j o žvilgs­n iu ste­b ė­d a­m as ląs­ te­lę, jos san­da­rą, jos sa­vy­bę aug­ti, dau­gin­tis, kū­ri­ niuo­se įvai­rio­mis for­mos va­ri­ja­ci­ jo­m is per­tei­k ia jos sa­vy­bes.

Pa­ro­d o­je eks­ pon ­ u o ­j a ­m u o ­ se kū­ri­niuo­se vy­ rau­ja ru­tu­lio for­ma, me­ni­nin­ko nuo­mo­ ne, ar­ti­miau­sia ląs­ te­lei. Eks­po­zi­ci­jo­je ke­ liau­jant nuo vie­no dar­bo prie ki­to, at­si­ve­ria ląs­te­ lės, to uni­ver­sa­laus sim­bo­ lio – ru­tu­lio, ra­to, ap­skri­ti­ mo – pra­smi­niai ko­dai.

Tar­si šiuo­lai­ki­nio gy­ve­ni­mo met­raš­ti­nin­kas V.Kurk­lie­tis at­

ve­ria glo­ba­li­nės kul­tū­ros skau­du­ lius, įtai­gio­mis me­ni­nės raiš­kos prie­mo­nė­mis pri­ver­čia pa­ti­kė­ti išo­ri­nia­me (ma­to­ma­me) ir vi­di­ nia­me (ne­ma­to­ma­me) pa­sau­ly­ je vyks­tan­čiais pro­ce­sais. Jo su­ kur­tos for­mos dau­gias­luoks­nės, vi­di­nio vaiz­do įtai­gu­mą su­stip­ ri­na at­ve­ria­mos ert­mės.

Kū­ri­nių „Juo­da ląs­te­lė“, „Bal­ ta ląs­te­lė“ svar­bi tiek išo­ri­nė, tiek vi­di­nė san­da­ra. Kū­ri­nių vi­daus

ert­mė už­pil­dy­ta lip­dy­ti­nė­mis de­ ta­lė­mis, de­ko­ruo­ta žvil­gan­čio­mis gla­zū­ro­mis, su­dė­tin­gą struk­tū­rų ir gla­zū­rų žais­mą su­stip­ri­na švie­ sos efek­tai.

Ki­t uo­se ob­jek­t uo­se ru­t u­l i­ nė for­ma pe­rau­ga į akies vaiz­di­ nį ir dai­li­nin­ko ku­ria­ma ma­to­mo ir ne­ma­to­mo pa­sau­lio vi­zi­ja pra­ ple­čia įpras­ti­nį ma­ty­mo lau­ką.

Akies vaiz­di­nys – tai ga­li­my­bė pa­žvelg­ti į vyks­tan­čius pro­ce­sus rea­liai ne­ma­to­mo­je zo­no­je. Kū­ri­ niuo­se „Iš­tek­liai“, „Iš­tek­lių aša­ ros“ de­ri­na­mos skir­tin­gos me­ džia­gos, me­ta­li­niai, kas­die­nia­me gy­ve­ni­me nau­do­ja­mi čiau­pai at­ sto­vau­ja rea­lis­ti­niam tik­ro­vės pa­ sau­liui, o dau­gias­luoks­nė ląs­te­ lė, su­ta­pa­ti­na­ma su struk­tū­ri­niu akies vaiz­di­niu, ku­ria ma­to­mo ir ne­ma­to­mo pa­sau­lio vi­zi­ją.

Mes var­to­ja­me dau­giau, nei ga­li­ me įsi­sa­vin­ti, mes at­si­kan­da­me dau­ giau, nei ga­li­me su­ kram­ty­ti.

Dai­li­nin­ko ku­ria­muo­se dar­ buo­se ne­trūks­ta iro­ni­jos, ori­gi­na­ lios in­terp­re­ta­ci­jos, in­di­vi­dua­liai iš­gy­ven­tų emo­ci­jų. Kū­ri­niuo­se „Ener­ge­ti­nis“, „So­tus“, „Mo­di­fi­ kuo­tas pa­tie­ka­las“ plas­ti­nė raiš­ka to­kia pa­ga­vi, kad be­ma­tant įtrau­ kia žiū­ro­vą į ste­bė­ji­mo, ty­ri­nė­ji­ mo pro­ce­są ir do­va­no­ja ma­lo­nių at­ra­di­mų aki­mir­kų.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi kū­ri­ niai pa­si­žy­mi pre­ci­ziš­ku at­li­ ki­mu, meist­riš­kai įval­dy­to­mis tech­ni­ko­mis ir tech­no­lo­gi­ jo­mis. Ori­gi­na­lus me­ni­nis brai­žas, tech­ni­nio at­li­ ki­mo to­bu­lu­mas by­lo­ja, kad Lie­tu­vos ke­ra­mi­kų gre­tas pa­pil­dė ta­len­ tin­gas kū­rė­jas.

4

penktadienis, lapkričio 2, 2012

santaka /tavo krantas

Po­kal­biai su Gėt­e Do­nal­das Bart­hel­me’as 1823 me­tų lapk­ri­čio 13

Aš ėjau su Gė­te iš teat­ro na­mo, kai mes pa­ma­tė­me ne­di­de­lį ber­niu­ką tam­siai vio­le­ti­nės spal­vos lie­me­ne.

Jau­nys­tė, pa­sa­kė Gė­tė, yra lipš­nus obuo­lių svies­tas ant gra­žios ru­dos ga­li­mu­mo duo­nos.

1823 me­tų gruo­džio 9

Gė­tė at­siun­tė man pa­kvie­ti­mą pie­ tums. Kai įžen­giau į jo sve­tai­nę, ra­ dau be­šil­dan­tį ran­kas prie­šais ma­ lo­nią ug­nį. Mes ap­ta­rė­me val­gį, ku­rį ne­tru­kus tu­rė­jo pa­tiek­ti. Pla­nuo­ti me­niu jam bu­vo ge­ra pro­ga rim­tai pa­mąs­ty­ti, to­dėl jis bu­vo la­bai ge­rai nu­si­tei­kęs, ži­no­da­mas, kad, be ki­ta ko, jo lau­kia ėriu­ko ka­sa, pa­ruoš­ta pran­cū­ziš­ku bū­du su sa­lie­ro šak­ni­ mi ir pa­pri­ka. Mais­tas, pa­sa­kė Gė­tė, yra pa­ts svar­biau­sias deg­tu­vas ant auk­si­nio gy­ve­ni­mo kan­de­liab­ro.

1824 me­tų sau­sio 11

Va­ka­rie­nia­vom su Gėte vie­nu du.

Gėtė ta­rė: „Da­bar aš pa­ti­kė­siu jums ke­lias sa­vo min­tis apie mu­zi­ ką, to­kį da­ly­ką, apie ku­rį aš svars­ tau daug me­tų. Jūs at­kreip­si­te dė­ me­sį, kad nors tam tik­ri gy­vū­nų ka­ra­lys­tės na­riai su­ke­lia kaž­ką pa­ na­šaus į mu­zi­ką – žmo­nės kal­ba apie paukš­čių „gies­mes“, ar ne? – nė vie­nas mums ži­no­mas gy­vū­nas ne­da­ly­vau­ja to­kia­me pro­ce­se, ku­ris ga­li bū­ti api­bū­din­tas kaip or­ga­ni­ zuo­tas mu­zi­ki­nis at­li­ki­mas. Žmo­ gus vie­nin­te­lis tai da­ro. Aš klau­siau sa­vęs apie svirp­lius – ar, at­si­žvel­ giant į tai, jų va­ka­ri­nė ka­ko­fo­ni­ ja ga­li bū­ti lai­ko­ma vie­na at­li­ki­mo rū­ši­mi, kad ir to­kia, ku­riai mū­ sų au­sys tei­kia ne­di­de­lę reikš­mę.

Pa­si­tei­ra­vau apie tai Hum­bol­to, ir Hum­bol­tas at­sa­kė, – ne, iš svirp­ lių pu­sės tai yra tik­tai kaž­kas pa­na­ šaus į ti­ką. Di­džiu­lės svar­bos da­ly­ kas čia – toks da­ly­kas, ku­rį aš ga­liu pa­si­rink­ti plė­to­ji­mui ko­kia­me nors ki­ta­me kū­ri­ny­je – yra ne tai, kad gy­vū­nų ka­ra­lys­tės na­riai vi­siš­kai nė­ra vie­nin­gi šio­je mu­zi­ko­je, bet kad žmo­gus tai da­ro am­ži­nam sa­ vo sie­los nu­ra­mi­ni­mui ir gar­bei.

Mu­zi­ka, pa­sa­kė Gėtė, yra su­ša­ lu­si tapijoka1 le­di­nė­je Is­to­ri­jos krū­ ti­nė­je.

1824 me­tų ko­vo 22

Gė­tė la­bai troš­ko su­si­pa­žin­ti su jau­nu ang­lu, lei­te­nan­tu Vit­biu, at­vy­ku­siu tą­dien į Vei­ma­rą vers­

Apie ra­šy­to­ją Do­nal­das Bart­hel­me’as (1936–1989) – vie­nas ryš­kiau­sių JAV po­stmo­der­ niz­mo ra­šy­to­jų.

Pa­ra­šė ke­tu­ris ro­ma­nus ir dau­giau kaip 100 ap­sa­ky­mų bei vie­ną kny­ gą vai­kams, už ku­rią lai­mė­jo Na­cio­ na­li­nę kny­gos pre­mi­ją.

Iš žo­džių ir vaiz­do ko­lia­žus lip­dęs ra­šy­to­jas mė­go fan­tas­t i­n ius ele­ men­tus, vei­kė­jus jis per­kel­da­vo iš vie­nos epo­chos ir si­tua­ci­jos į vi­sai ki­tą, ga­liau­siai su­kur­da­mas me­lan­ cho­l iš­ko links­mu­mo pa­sau­l į, kur žai­d žia­ma pra­smė­mis, aso­cia­ci­jo­ mis ir sim­bo­liais.

Valdas Kurklietis. Užburtas ratas

lo rei­ka­lais. Nu­ve­džiau tą džen­ tel­me­ną į Gė­tės na­mus, kur Gė­tė ne­pap­ras­tai šir­din­gai pa­svei­ki­no mus ir pa­siū­lė vy­no bei sau­sai­nių.

Ang­lų kal­ba, pa­sa­kė jis, yra ab­ so­liu­čiai pui­ki, ji daug me­tų tei­ kė jam gi­liau­sią ma­lo­nu­mą. Įval­ dė ją anks­ti, sa­kė jis, kad su­ge­bė­tų mė­gau­tis Šeks­py­ru, su ku­riuo nė vie­nas au­to­rius pa­sau­ly­je – prieš ir po – ne­ga­li bū­ti tei­sė­tai ly­gi­na­ mas pa­sa­ky­mų taik­lu­mu ir tra­giš­ ko­mis gel­mė­mis. Bu­vo­me ne­pap­ ras­tai ma­lo­nios nuo­tai­kos ir iki pat vė­lu­mos tę­sė­me po­kal­bį apie jau­ no­jo ang­lo tė­vy­nai­nių tei­gia­mas sa­vy­bes. Ang­lai, pa­sa­kė Gė­tė iš­si­ ski­riant, yra spin­din­ti ru­da po­li­tū­ ra ant ap­gai­lė­ti­nos ci­vi­li­za­ci­jos ši­ fonjerės2. Lei­te­nan­tas Vit­bis la­bai pa­ste­bi­mai pa­rau­do.

1824 me­tų ba­lan­džio 7

Kai vi­dur­die­nį įė­jau į Gė­tės na­ mą, prieš­kam­ba­ry­je sto­vė­jo su­ vy­nio­tas siun­ti­nys. „Ir kas, kaip jūs įsi­vaiz­duo­ja­te, čia ga­li bū­ti?“ – šyp­so­da­ma­sis pa­klau­sė Gėtė.

Nors už­mušk, ne­ga­lė­jau su­vok­ti, kas ta­me siun­ti­ny­je ga­lė­tų tilp­ ti, ka­dan­gi jis bu­vo la­bai sa­vi­tos for­mos. Gė­tė paaiš­ki­no, kad tai skulp­tū­ra, do­va­na nuo jo drau­go Van de Broo­to, olan­dų me­ni­nin­

ko. Jis la­bai ati­džiai at­vy­nio­jo ry­ šu­lį ir ma­ne apė­mė su­si­ža­vė­ji­mas iš­vy­dus tą la­bai gra­žią skulp­tū­rą vi­du­je: bron­zi­nis jau­nos mo­ters, ap­si­ren­gu­sios kaip Dia­na, at­vaiz­ das; sa­vo lan­ką lai­ko nu­leis­tą, bu­ kas strė­lės ga­las re­mia­si į temp­lę.

Mes kar­tu ža­vė­jo­mės fi­gū­ros to­ bu­ly­be ir de­ta­lių su­bti­lu­mu, o la­ biau­siai iš vi­sų – ta nea­pi­bū­di­na­ ma dva­sin­gu­mo at­mos­fe­ra, ku­ri spin­du­lia­vo iš vi­so kū­ri­nio. „Tik­ rai nuo­sta­bus!“ – šūk­te­lė­jo Gė­tė, ir aš pa­sku­bė­jau su­tik­ti. Me­nas, pa­sa­kė Gė­tė, yra vi­suo­me­ni­nės gy­ve­ni­mo ob­li­ga­ci­jos ke­tu­rių pro­ cen­tų da­lis. Jis bu­vo la­bai pa­ten­ kin­tas ta pa­sta­ba ir pa­kar­to­jo ją ke­lis kar­tus.

1824 me­tų bir­že­lio 24

Gėtė tu­rė­jo di­de­lių ne­ma­lo­nu­mų su vie­na sa­vo­tiš­ka teat­ro ak­to­re, to­kia per­so­na, ku­ri įsi­vaiz­da­vo, kad jos pa­čios su­pra­ti­mas apie tai, kaip tu­ri bū­ti at­lie­ka­mas jos vaid­muo, yra vir­šes­nis už Gė­tės. „Ne­ga­na, – kal­bė­jo jis dū­sau­da­mas, kad aš... tai pa­si­gai­lė­ti­nai bū­ty­bei... iš­reiš­ kiau ju­de­siais ir mi­mi­ka kiek­vie­ną ges­tą... kad pa­žy­mė­jau... jog ne­li­ko nie­ko neaiš­kaus – iš­ty­riau vis­ką... ta­me per­so­na­že... ku­rį aš pa­ts su­ kū­riau... va­lios jė­ga pri­ver­čiau gy­

ven­ti... Ji at­kak­liai lai­ko­si to... ką api­brė­žia kaip... „sa­vo in­terp­re­ta­ ci­ja“, ku­ri... žlug­do pje­sę!“ Jis to­ liau ap­ta­ri­nė­jo rū­pes­čius, ky­lan­ čius va­do­vau­jant teat­rui, net ir pui­kiau­siam, ir tas jė­gas iš­se­mian­ čias smulk­me­nas, ku­rios tu­ri bū­ti sy­kiu, kiek­vie­ną pa­sta­bė­lę ir da­ le­ly­tę, kad spek­tak­lis įtik­tų iš­ma­ nan­čiai pub­li­kai. Ak­to­riai, pa­sa­kė jis, yra ško­tiš­ki straub­liu­kai są­ži­ nin­gų pa­stan­gų sū­dy­to­je kiau­lie­ no­je. Tą die­ną my­lė­jau jį la­biau nei bet ka­da, ir mes iš­si­sky­rėm švel­niai pa­spau­dę ran­kas.

1824 me­tų rug­sė­jo 1

Šian­dien Gė­tė smar­kiai plū­do kai ku­riuos kri­ti­kus, ku­rie – jis pa­sa­ kė kal­ti­ni­mą – vi­siš­kai ne­sup­ran­ ta Le­sin­go. Jis jau­di­nan­čiai kal­bė­jo apie tai, kaip to­kie bu­kap­ro­čiai pa­ sta­rai­siais me­tais iš da­lies pa­skel­bė Le­sin­go dar­bus di­de­liai ne­drau­giš­ kais, ir spė­lio­jo, kad taip tik­riau­siai įvy­ko dėl to, jog Le­sin­gas yra ir kri­ ti­kas, ir dra­ma­tur­gas, gal­vo­jo, kad tie už­si­puo­li­mai bu­vo nuo­žmes­ ni ne­gu pa­pras­tai. Kri­ti­kai, pa­sa­kė Gėtė, yra ta­sai įski­lęs veid­ro­dis di­ džio­jo­je kū­ry­bi­nės dva­sios po­ky­lių sa­lė­je. Ne, pa­sa­kiau aš, grei­čiau jie bu­vo pa­pil­do­mas ba­ga­žas di­džia­ ja­me kon­cep­tua­laus pro­gre­so kab­

rio­le­te. „Ekermanai3, – ta­rė Gėtė, – pri­tu­rėk lie­žu­vį.“ – ...tapijokà... – orig. tapioca (Brazilijos indėnų tupių tipioca) – maisto produktas, gaminamas iš manioko šakniavaisių (atogrąžose atstoja bulves) miltų, taip pat va­ dinamų tipioca. ² – ...šifonjerės... – orig. shiffonier (pranc. chiffonier chiffon – skudu­ ras) – aukšta komoda su stalčiais baltiniams ir smulkiems daiktams laikyti. ³ – ...Ekermanai... – pasakotoju sa­ vo „Pokalbiuose su Goethe“ auto­ rius pasirinko Johanną Peterį Ec­ kermanną (1792–1854), vokiečių literatūros tyrinėtoją, o nuo 1823 metų asmeninį Goethe’s sekreto­ rių. Naudodamasis F.J.Soret už­ rašais parengė savo pokalbius su J.W.Goethe (Gespräche mit Goet­ he in den letzten Jahren seines Le­ bens 3 t. 1836-48 / Pokalbiai su Goethe: paskutiniaisiais jo gyve­ nimo metais, 1999). Sudarė ir su­ redagavo J.W. Goethe‘s raštus (40 t. 1839-40).

1

Ver­tė Je­ro­ni­mas Bra­zai­tis.

Donald Barthelme. Forty Stories.

New York: Penguin Books, 1989 Pirmas leidimas – New York: G.P. Putnam‘s Sons, 1987