2012-11-09 Santaka

1

Penktadienis, lapkričio 9, 2012

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 65

santaka

Algirdas Pakeliūnas. Tu, pavasari, laimingas. 1981. 33x44,5

Romualdas Čarna. Gervių šokis. 2011. Mišri technika

Kau­nie­čiai iš Šiau­rės Lie­tu­vos

Ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjūvis“ eks­po­nuo­ja­ma dvie­jų itin ryš­kių Kau­no gra­fi­kų – Ro­mual­ do Čar­nos ir a. a. Al­gir­do Pa­ke­liū­no pa­ ro­da. Gra­fi­kų due­tas nė­ra at­si­tik­ti­nis: iš Šiau­rės Lie­tu­vos kai­me­lių ki­lę me­ni­nin­kai daž­nai su­si­tik­da­vo pa­ro­do­se, ver­ti­no vie­ nas ki­tą.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Nuo­šir­dus ir at­vi­ras

Kar­tą gra­fi­ką R.Čar­ną te­ko su­tik­ ti po­že­mi­nė­je pe­rė­jo­je, ker­tan­ čio­je Birš­to­no gat­vę. Dai­li­nin­kas ėjo Lais­vės alė­jos link, aš, prie­ šin­gai, – į Ro­tu­šės aikš­tę. Ir taip jau išė­jo, kad grįž­da­mi vėl su­si­ti­ ko­me to­je pa­čio­je pe­rė­jo­je. Dai­li­ nin­kas su pil­nu pir­ki­nių mai­še­liu iš­kart pa­ste­bė­jo, kad ei­nu tuš­čio­ mis. „Pa­lauk, imk sly­vų, sa­ko, la­

bai ska­nios, aš, ma­tai, vis­ko kiek daug tu­riu“, – ir jau de­da į sau­ją gel­to­nas sly­vas, ku­rias vos išei­na ap­glėb­ti.

Tie­są sa­kant, ne­la­bai jis ma­ne ir pa­ži­no­jo. Kai pa­si­pra­šiau pa­kal­bė­ ti ga­le­ri­jo­je, pa­klau­sė ma­no var­ do – ir ne to­dėl, kad bū­tų pa­mir­ šęs. To­kie jau tie aukš­tai­čiai: ga­li pra­kal­bė­ti va­lan­dų va­lan­das ir nė ne­ži­no­ti su kuo. „Ar­gi svar­bu“, – sa­ky­da­vo ma­no se­ne­lis.

R.Čar­na – ti­piš­kas Šiau­rės Lie­ tu­vos aukš­tai­tis: ne­sku­ban­tis, ly­

riš­kas, nuo­šir­dus ir at­vi­ras, bet pa­sta­ro­ji sa­vy­bė gal gry­nai „čar­niš­ ka“, jo vai­kiš­kas at­vi­ru­mas vi­sa­da tei­sin­gas ir, svar­biau­sia, skaid­rus, to­dėl nie­ko neuž­gau­na, jei ir pa­ko­ men­tuo­ja ka­da gar­siai, kai vi­si rim­ tais vei­dais su­sė­dę.

Bet jau kai už­trauks ko­kį liau­dies dai­nos po­smą, tai, žiū­rėk, vi­sa­da ra­sis kas pri­si­jun­gia. Ir gan daž­ nai ko­kia­me pa­ro­dos ati­da­ry­me ar sma­gia­me su­siė­ji­me už­dai­nuo­ja, nes sun­ku pa­ma­ty­ti R.Čar­ną su­ rū­gu­sį ar pik­tą – gelbs­ti tas vai­kiš­ kas at­vi­ru­mas, ėji­mas per gy­ve­ni­ mą sma­giais kai­miš­kais žings­niais lyg per ko­kią di­džiu­lę ne­nup­jau­tą pie­vą neat­sis­te­bint, neat­si­gė­rint tuo, ką Die­vas su­tvė­rė.

kia nie­ko slėp­ti, jis vis­ką kaip­mat pa­ste­bės. „Kur ta­vo­ji pa­gal­bi­nin­ kė liūd­no­mis aki­mis? – krei­pia­si į „Auk­so pjū­vio“ va­do­vę me­ni­nin­ kas. – Rei­kia jai pail­sė­ti. Da­bar vi­ si dir­ba, dir­ba lyg pa­mi­šę“, – sa­ko lyg mums ir tar­si lyg sau.

Sa­vy­je tal­pi­nan­tis gim­ti­nę

Sun­ku šio­mis die­no­mis su­tik­ ti žmo­gų, o ypač did­mies­ty­je, ku­ ris sa­vy­je ne­šio­tų­si vi­są sa­vo kai­ mą, jos apy­lin­kes, pa­pro­čius ir, re­gis, vi­sus ta­me kai­me gy­ve­nan­ čius žmo­nes. Jų kal­bą, bend­ra­vi­mą, at­vi­ru­mą, jaut­ru­mą žmo­gui ir su­ pan­čiai ap­lin­kai.

„Auk­so pjū­vio“ va­do­vė Lo­li­ta Vy­ žin­tie­nė pa­kvie­čia mus į gre­ta esan­čią ka­vi­nu­kę. Ar­ba­tos. „Nu jau, ar­ba­tos, – nu­si­ste­bi R.Čar­ na, – čier­ke­lę rei­kia iš­lenk­ti.“ Kad ge­riau kal­bė­tų­si. Nors su R.Čar­ na vi­sa­da ge­rai kal­ba­si, nes ne­rei­

Bū­ti­na iš­leis­ti A.Pa­ ke­liū­no gra­viū­rų al­bu­mą su Kau­no vaiz­dais, – juk tai bū­tų ir ge­riau­sias su­ve­ny­ras Kau­no sve­čiams.

„Sa­vo gra­fi­kos dar­buo­se sten­ giuo­si, kad bū­tų to­ji gim­ti­nės erd­ vė. Ten dan­gus taip aukš­tai ir ma­ to­si ši­tiek to­li, oooi, kaip to­li“, – me­ni­nin­kas taip įtai­giai pa­sa­ko­ ja, kad imi ma­ty­ti tas pie­vas ir kaž­ kur to­li to­li mels­vė­jan­čius miš­kus.

Ir iš­ties – miš­ria tech­ni­ka su­kur­ ti gra­fi­kos dar­bai sta­čiai hip­no­ti­ zuo­ja spal­vų har­mo­ni­ja, čiur­lio­ niš­ku idea­liz­mu ir poe­zi­ja – vi­si jie lyg ei­lė­raš­čiai. „O ži­nai, ma­ne la­ bai trau­kė li­te­ra­tū­ra, – pri­si­pa­žįs­ta dai­li­nin­kas, – no­rė­jau bū­ti ra­šy­to­ ju ar žur­na­lis­tu, taip pat ra­šiau ei­ lė­raš­čius.“ Bet vis­ką pa­kei­tė į ma­žą Ro­za­li­mo baž­nyt­kai­mį at­va­žia­vęs dai­lės mo­ky­to­jas Jo­nas Švėgž­da.

Pir­mą kar­tą į tuo­me­tį Dai­lės ins­ ti­tu­tą nei R.Čar­na, nei A.Pa­ke­liū­nas neįs­to­jo. „Na, kur ten mums, kai­mo vai­kams, – šyp­so­si gra­fi­kas. – Mes juk nei tų spal­vų mo­kė­mės, nei tų gip­sų mo­kė­jom pieš­ti.“ Įs­to­jo abu ki­tą­met, prieš tai jau Vil­niu­je pa­si­mo­kę prieš eg­za­mi­ nus. Abu po moks­lų ga­vo pa­sky­ri­mus į Kau­ną.

2

2

Penktadienis, lapkričio 9, 2012

santaka /teatras

Pra­žiop­so­ta gel­bė­ji­mo ope­ra­ Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė Teat­ro­lo­gė

I

šp­lėš­ti iš sa­vo kas­die­nės ap­ lin­kos, pa­lik­ti be suau­gu­sių­jų prie­žiū­ros ma­ži vai­kai ar­ba dar vos pra­dė­ję bręs­ti paaug­liu­kai pa­ti­ria žvė­riš­ką bai­mę. Ne­ma­ty­da­ mi iš­si­gel­bė­ji­mo, o juo­lab išei­ties, ne­gy­ve­na­mo­je sa­lo­je šie ne­sub­ren­ dę žmo­nės tam­pa ma­žais su­gy­vu­ lė­ju­siais pa­da­rė­liais, ku­rie su­ge­ba įves­ti vie­ną žiau­riau­sių dik­ta­tū­rų sa­va­me pa­sau­lė­ly­je. Tai – ne Ro­ bin­zo­no Kru­zo is­to­ri­ja su drau­giš­ ku Penk­ta­die­niu ir įvai­riais, vie­nais pa­vo­jin­ges­niais, ki­tais – ne, ta­čiau vie­naip ar ki­taip ge­rai be­si­bai­gian­ čiais nuo­ty­kiais pa­grin­di­niam he­ ro­jui. Tai – pra­ra­di­mų is­to­ri­ja, kai kaž­kas iš vai­kų pra­ran­da gy­vy­bę, o ki­tiems į at­min­tį įsi­rė­žia jų pa­čių vyk­dy­tos eg­ze­ku­ci­jos ir at­min­ty­je ke­lio at­gal ne­bė­ra. To­kiu at­ve­ju iš­ gel­bė­ji­mo džiaugs­mą už­go­žia su­vo­ ki­mo bai­mė, grį­ži­mas į vi­suo­me­nę tik dar la­biau pri­mins vi­sas at­lik­ tas eg­ze­ku­ci­jas, be­pro­tiš­ką šėls­mą, pir­mą­jį pra­lie­tą krau­jo la­šą. Iš­gy­ve­ nu­sį­jį to­kią trans­for­ma­ci­ją vi­są gy­ ve­ni­mą per­se­kios pū­van­ti ant kuo­ lo šer­no gal­va, kol ga­lų ga­le, kaip Fran­zo Kaf­kos „Me­ta­mor­fo­zė­se“ pa­ts pa­tirs virs­mą į vie­ną iš tų va­ ba­lų ir ga­lės su­kti ra­tus ap­link dvo­ kian­čią mė­są.

XX a. vi­du­ry­je, ne­praė­jus nė de­ šim­čiai me­tų po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, Wil­lia­mas Gol­din­gas iš­lei­do kū­ri­nį pa­va­di­ni­mu „Mu­sių val­do­ vas“. Kny­ga, ku­rio­je jau­ni, la­biau net tin­kan­tis žo­dis ma­ži, žmo­nės iš­gy­ve­na sa­vo pa­ties su­kur­to ka­ ro siau­bus. De­mok­ra­ti­ja lau­ki­nė­ mis są­ly­go­mis pra­lai­mi ir val­džia ati­ten­ka vy­res­niam, stip­res­niam, žiau­res­niam. Sa­la, ku­rio­je at­si­ran­ da vai­kai, ne­bu­vo pa­ža­dė­ta­sis ro­ jus, bet vis dėl­to, pra­džio­je spin­ dė­ju­si ir ža­vė­ju­si sa­vo ne­re­gė­tu

ža­ve­siu, bal­to smė­lio pa­plū­di­miais, noks­tan­čiais mar­giau­siais vai­siais, pa­bai­go­je ši že­mė tam­pa „ap­svi­lu­ si lyg nuo­dė­gu­lys“ („Mu­sių val­ do­vas“). Pra­žū­tin­gas gro­žis, ku­ris su­nio­ko­tas sa­vo ran­ko­mis, apim­ to­mis be­pro­tiš­ko šėls­mo. Iš­gel­bė­ ti ma­žie­ji ver­kia, nes juos įskau­di­ no jų pa­čių šir­džių žiau­ru­mas – jie rau­da prie pra­ras­tos sa­vo ty­ros vai­ kys­tės ka­po.

To­kia yra kny­ga „Mu­sių val­do­ vas“ – at­sklei­džian­ti, ko­kia ga­li bū­ ti pra­žū­tin­ga izo­lia­ci­ja, kaip ga­li net ty­riau­sios vai­kiš­kos šir­dys, pa­ra­ga­ vu­sios pra­lie­to karš­to krau­jo, tap­ ti žiau­ru­mo ma­ši­no­mis. Svai­gu­lys, į ku­rį įsu­ka ne al­ko­ho­lis ar nar­ko­ti­ kai, ta­čiau ski­li­mo jaus­mas, vi­suo­ me­nės, so­cia­li­nio „aš“ pra­ra­di­mas, vi­sų įma­no­mų ri­bų iš­try­ni­mas. Ir nie­kas čia ne­gal­vo­ja apie mei­lę, nie­ kas neap­siims jos gel­bė­ti, ka­dan­gi ši se­niai mi­rė, vos tik ant kuo­lo at­si­ dū­rė pū­van­ti šer­no gal­va.

Taip, tai iš­ties ge­ra kny­ga, skai­ ty­to­ją įtrau­kian­ti į pra­žu­dan­tį sa­los gy­ve­ni­mą, ma­tant ir gir­dint vai­kų me­ta­mor­fo­zes, siau­tu­lį ir pra­žū­ tin­gą šėls­mą. Akis­ta­ta su gy­vu­liš­ ką­ja žmo­gaus pu­se, pra­ra­di­mais ir aša­ro­mis ne tik dėl mi­ru­sių­jų, bet ir dėl li­ku­sių gy­vų­jų. Vi­so to ne­ ga­lė­tum pa­sa­ky­ti apie re­ži­sie­ riaus Ag­niaus Jan­ke­vi­čiaus spek­ tak­lį „Gel­bė­ki­me mei­lę“. Čia taip pat su­si­du­ria­ma su sa­los gy­ve­ni­ mu. Nors ši yra gy­ve­na­ma, lan­ko­ ma tu­ris­tų, ta­čiau vie­ti­niai, ypač paaug­liai, jau­čia­si vie­ni­ši ir at­ skir­ti nuo li­ku­sio pa­sau­lio. Įka­ lin­ti ir ne­ga­lin­tis pa(si)keis­ti kaip stūk­san­čios uo­los. Taip mėgs­ta­ma ak­me­nų te­ma ir šį­kart pra­si­ver­žia Da­nie­lio Da­nis „Ak­me­ni­nių šu­nų bu­či­niais“ į re­ži­sie­riaus ir atė­ju­sių žiū­ro­vų aki­ra­tį.

Spek­tak­lį pa­gir­ti sun­ku. Pag­rin­ di­nė­je ašy­je – du jau­ni ak­to­riai – Alek­sand­ras Klei­nas ir Gab­rie­lė

Eks­pe­ri­men­tas: dau­gu­ma spek­tak­lio ak­to­rių – pir­muo­sius žings­nius sce­no­je žen­gian­tys VDU vai­dy­bos stu­de

Ani­čai­tė bei bū­rys dar jau­nes­nių VDU vai­dy­bos stu­den­tų. Šį­kart gal re­ži­sie­rius už­si­mo­jo pa­mė­gin­ti pe­ da­go­gi­nio dar­bo ir jau da­bar į Na­ cio­na­li­nio teat­ro Rū­tos sa­lę su­tel­kė gau­sų pir­ma­kur­sių skai­čių. Ne­ga­ li šių vai­dy­bos nei peik­ti, nei gir­ ti, kai ži­nai, kad, te­pa­si­mo­kius ke­ lis mė­ne­sius, pa­si­reiš­kia pir­ma­sis kiek pre­ten­zin­gas ban­dy­mas ra­ gau­ti ak­to­rių duo­nos. Gal­būt tai tu­rė­tų dvelk­ti nai­viu vai­kiš­ku na­ tū­ra­lu­mu, ta­čiau la­biau akį rė­žia ne­tiks­lu­mai, už­si­ker­tan­tys žo­džiai ar­ba vie­to­mis ne lai­ku at­lie­ka­mi ges­tai. Gal čia ne­rei­kė­tų la­bai kri­ ti­kuo­ti, o tie­siog pa­lauk­ti, kol šie jau­nuo­liai iš­la­vės ak­to­ri­nio meist­ riškumo sri­ty­je.

Spek­tak­ly­je ga­li­ma ir ne­sup­ras­ti, ar ta mei­lė gel­bė­ja­ma, ar au­ko­ja­ma ra­tu su­dė­tų ak­me­nų au­ku­re. At­ro­ do, čia kaip „Mu­sių val­do­ve“, kai ap­rau­da­ma pra­ras­ta ty­ra vai­kys­tė, ima­ma paau­ko­ti mei­lė, nes tuo­ met bus ga­li­ma už­siim­ti šios at­gi­ mi­mu. Ir vi­sa tai, gro­tes­kiš­kai ste­ bint ty­lia­jam vei­kė­jui – mil­ži­niš­kai klou­no gal­vai, ka­ban­čiai virš žiū­ro­ vų gal­vų. No­rint rea­li­zuo­ti šį ne­ paaiš­ki­na­mą veiks­mą-au­ką, nau­ do­ja­mos vai­dy­bos trans­for­ma­ci­jos: kal­bė­ji­mas grei­ta­kal­be ir daž­nai vi­ siems kar­tu žiū­ro­vą įme­ta į chao­so si­tua­ci­ją. Toks el­ge­sys yra var­gi­na­ mas, ta­čiau įtrau­kian­tis į spek­tak­ lio vyks­mą, ka­dan­gi ban­dai iš­girs­ ti ir su­pras­ti ta­ria­mus žo­džius. Šis

chao­sas pa­si­tvir­tin­tų, jei ne­bū­ tų ban­do­ma jo su­val­dy­ti. Ka­dan­gi chao­sui rims­tant, veiks­mus skai­ čiuo­jant ban­gom, ga­li pra­dė­ti snū­ du­riuo­ti, nes pa­si­kar­to­ji­mai ne­ža­ da nie­kuo nu­ste­bin­ti.

Vis dėl­to šėls­mo puo­ta – vie­na la­biau­siai vy­ku­sių spek­tak­lio sce­ nų, kai A.Klei­nas pri­si­jun­gia prie gy­vai spek­tak­ly­je gro­jan­čios gru­ pės ir at­lie­ka vie­ną dai­ną. Nors klau­sant pra­ktiš­kai te­ga­li iš­skir­ ti žo­džius: „run with me“ (bėk su ma­ni­mi), ta­čiau ma­siš­ka be­pro­ty­ bė įtrau­kia, ypač kai sce­nos „au­ ku­re“ jau­nie­ji VDU stu­den­tai at­ si­duo­da gai­va­liš­kam šėls­mui ir į šį įtrau­kia­ma net pia­ni­nu gro­jan­ti mu­zi­kan­tė. Gal­būt to­kios ir ti­kė­tu­

Kau­nie­čiai iš Šiau­rės L 1 A.Pa­ke­liū­nas pa­sky­ri­ mo vie­to­je neužt­ru­ko. „Jis ne­ga­ Gra­viū­ros apie Kau­ną

Štrichai: Vytauto bažnyčia, įamžinta A.Pakeliūno grafikos lakšte.

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

lė­jo dirb­ti val­diš­ko dar­bo, – apie jau mi­ru­sį drau­gą pa­sa­ko­ja R.Čar­ na. – Pa­ban­dė dirb­ti ir „Ne­mu­no“ re­dak­ci­jo­je, bet ir ten pa­reiš­kė, kad „to jū­sų „Ne­mu­no“ pa­ro­do­je ne­pa­ka­bin­si“. Tai bu­vo vie­ni­šius, vien kū­ry­bai at­si­da­vęs žmo­gus.

Nors, kaip per pa­ro­dos ati­da­ ry­mą mi­nė­jo gra­fi­ko drau­gai, pa­ sku­ti­niai­siais me­tais A.Pa­ke­liū­nas nei­gė ir kū­ry­bą, ne­be­da­ly­va­vo pa­ ro­do­se, pa­nė­rė į ry­tie­tiš­kus dva­sios ieš­ko­ji­mus.

Kad ir kaip ten bū­tų, tai iš­skir­ ti­nis Kau­no me­ni­nin­kas, jo ta­len­ to ne­ga­lė­jo ne­pri­pa­žin­ti ir tuo­me­tė val­džia, ir nie­kas tiek ne­su­kū­rė kū­ ri­nių su Kau­no vaiz­dais, dau­giau­ sia Se­na­mies­čiu ir jo baž­ny­čio­mis, kiek A.Pa­ke­liū­nas. „Rei­kia įti­kin­ ti Kau­no val­džią, kad tie­siog bū­ti­ na iš­leis­ti A.Pa­ke­liū­no gra­viū­rų al­ bu­mą su Kau­no vaiz­dais, – juk tai bū­tų ir ge­riau­sias su­ve­ny­ras Kau­ no sve­čiams; to­kį dar­bą ga­li­ma net įsi­rė­min­ti, pa­žiū­rėk“, – ima vie­ną po ki­to ir gro­ži­si R.Čar­na.

A.Pa­ke­liū­nas dau­gu­mai, ku­rie do­mi­si XX a. ant­ro­sios pu­sės dai­ le, ži­no­mas kaip tarp rea­ly­bės ir fan­ta­zi­jos pa­kly­du­sio Kau­no se­ na­mies­čio ty­ri­nė­to­jas me­džio rai­ ži­niuo­se. At­pa­žįs­ta­mos Kau­no gat­ ve­lės ša­lia pla­čių erd­vių, Ro­tu­šės aikš­tės ir di­din­gi ar­chi­tek­tū­ri­niai pa­sta­tai, baž­ny­čios gra­viū­ro­se at­ si­sklei­džia kaip dar ne­sup­ras­to, dar neat­ras­to mies­to vi­zi­jos.

Nie­kas tiek ne­su­ kū­rė kū­ri­nių su Kau­no vaiz­dais, dau­giau­sia Se­na­ mies­čiu ir jo baž­ ny­čio­mis, kiek A.Pa­ke­liū­nas.

O štai A.Pa­ke­liū­no pie­ši­niai, ku­riuos šiuo me­tu ga­li­ma pa­ ma­ty­ti „Auk­so pjū­vio“ ga­le­ri­jo­ je, bu­vo re­tai eks­po­nuo­ja­mi, per pa­sku­ti­nį­ de­šimt­me­tį (dai­li­nin­

kas mi­rė 2003 m.) ir ge­ro­kai pri­ mirš­ti. Tu­šu ant po­pie­riaus pie­ ši­niuo­se, at­ro­dy­tų, pa­pras­tuo­se lie­tu­viš­kų ly­gu­mų ir žy­din­čios gam­tos pei­za­žuo­se, ap­stu švie­ sos, mir­gu­liuo­jan­čios or­na­men­ti­ kos ir gied­ros. „Due­tų“ pa­ro­do­je iš­sa­mi A.Pa­ke­liū­no pie­ši­nių tu­šu ko­lek­ci­ja, sau­go­ma jo duk­te­rė­čios Eu­ge­ni­jos, yra pir­ma­sis vie­šas po au­to­riaus mir­ties to­kio ti­po gra­fi­ kos pri­sta­ty­mas.

Ra­my­bė ir har­mo­ni­ja

R.Čar­nos gra­fi­kos kū­ri­niai pa­trau­ kia dė­me­sį to­bu­lai at­lik­tos miš­rios tech­ni­kos su­bti­ly­bė­mis, poe­tiš­ kais vaiz­dais, erd­ve ir sklin­dan­čia ra­my­be bei har­mo­ni­ja. „Vie­ni­šo žmo­gaus še­šė­lis“, – me­ni­nin­kas pa­sa­ko pa­va­di­ni­mą rau­do­nu gai­ su žai­ža­ruo­jan­čio kū­ri­nio, ku­ria­ me nuo ma­žo vie­ni­šo žmo­gaus fi­ gū­ros sklin­da di­džiu­lis še­šė­lis. „Kad jis ži­no­tų, kad bū­da­mas vie­ ni­šas me­ta ši­to­kį di­de­lį še­šė­lį?“ – į ko­men­ta­rą gra­fi­kas at­sa­ko at­vi­ ra ir nuo­šir­džia šyp­se­na. „Ger­vių šo­kis“, – net ne mė­liu ir žals­vu­mu už­bu­ria kū­ri­nys, o to­

3

Penktadienis, lapkričio 9, 2012

santaka/atodangos kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

­ci­ja

Sve­čiuo­se pas tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos in­te­li­gen­tų šei­mas Ki­tą­met lie­pą, Vals­ty­bės die­nos iš­va­ka­rė­se, Is­to­ri­nė­je pre­zi­den­ tū­ro­je Kau­ne bus ati­da­ry­ta pa­ro­ da „In­te­li­gen­tų šei­ma Pir­mo­jo­je Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je: tarp tra­di­ ci­jos ir mo­der­nu­mo“. Pre­zi­den­tū­ ros dar­buo­to­jai kvie­čia eks­po­zi­ci­ jos au­to­riais tap­ti ir kau­nie­čius.

Iš­šū­kis pre­zi­den­tū­ros is­to­ri­kams

en­tai.

kė­tu­mei­si mei­lės gel­bė­ji­mo ope­ ra­ci­jos. Bet kaip pra­si­dė­jo vis­kas ke­ba­bais, taip šiais ir bai­gė­si. Tad žiū­ro­vas ga­li da­ly­vau­ti kon­cer­tespek­tak­ly­je, pa­si­džiaug­ti gy­va mu­ zi­ka, jau­nuo­lių ban­dy­mais sce­no­je, ne­blo­ga A.Klei­no vai­dy­ba ir šėls­ tan­čia pia­nis­te. Jei šis spek­tak­lis bū­tų ro­do­mas „Teat­ro klu­bo“ pa­ tal­po­se, kai žiū­ro­vai pri­me­nan­ čiu ka­ba­re­tą prin­ci­pu ga­lė­tų sė­dė­ ti prie ap­va­lių sta­liu­kų, gurkš­no­ti vy­ną, alų ar ki­tus gai­viuo­sius gė­ ri­mus, tuo­met ga­li­ma bū­tų sa­ky­ ti, kad va­ka­ras pra­leis­tas ma­lo­niai ir kul­tū­rin­gai. Teat­rui duok­lė ati­ duo­ta ir mei­lė iš­gel­bė­ta.

Kol taip nė­ra, ver­čiau pa­skai­ty­ ki­me „Mu­sių val­do­vą“.

Lie­tu­vos mis ger­vė­mis, tuo kaž­kuo, ką ga­li per­duo­ti tik me­nas. O gal at­liep­ ti tai, ką nė pa­ts sau ne­si įvar­di­ jęs, bet at­pa­žįs­ti kaip dva­si­nį ko­ dą, pa­slap­tį, il­ge­sį. Be žo­džių ir di­de­lių sam­pro­ta­vi­mų, gel­bė­jan­ tis pa­pras­tu­mu, kad vi­sa ne­nus­ vir­tų vien į efe­me­riš­ką­ją pu­sę. „Čia, ži­nai, pas poe­tą Ro­ber­tą Ke­tu­ra­kį, ge­rą ma­no drau­gą, atė­ jo toks Alek­no­nis ir at­si­ne­šė kny­gą apie ger­ves, jo­je – dau­gy­bė nuo­ trau­kų su ger­vė­mis, šo­kan­čio­mis sa­vo mei­lės šo­kius, – pa­sa­ko­ja R.Čar­na, – jis gal tris­de­šimt me­tų ty­ri­nė­ja ger­ves, tas Alek­no­nis, pa­ts jau be­veik kaip ger­vė, sė­di miš­ kuo­se toks su­ger­vė­jęs“, – ne tik kū­ri­nio kom­po­zi­ci­ja ar spal­vo­mis, bet ir sa­vo at­vi­ra na­tū­ra R.Čar­na at­ku­ria min­čių, po­jū­čių, įspū­džių har­mo­ni­ją. Be­pi­gu jam, su­ge­ban­ čiam su sa­vi­mi ne­šio­tis vi­są gim­ti­ nę, ku­ri nu­gu­la, ap­si­gy­ve­na ir švy­ ti me­ni­nin­ko kū­ri­niuo­se. kas: R.Čar­nos ir A.Pa­ke­liū­no dar­bų pa­ro­da iš ci­kLo „Due­tai“. kur: Ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“. kada: Vei­kia iki gruo­džio 3 d.

Min­tis su­reng­ti pa­ro­dą bū­tent to­kia te­ma pre­zi­den­tū­ros dar­ buo­to­jams ki­lo ruo­šiant šie­me­ tei Vals­ty­bės die­nai skir­tą pa­ro­dą „Vals­ty­bės mo­te­rys: ar­ti­mui ir Tė­ vy­nei“, skir­tą Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos mo­te­rų vi­suo­me­ni­nei veik­lai at­skleis­ti ir įpras­min­ti. „Reng­da­mi mi­nė­tą pa­ro­dą pa­ ste­bė­jo­me, kad šian­die­nei vi­suo­ me­nei la­bai trūks­ta tar­pu­ka­rio kas­die­ny­bės pa­ži­ni­mo ir lie­tu­ vių in­te­li­gen­ti­jos puo­se­lė­tų ver­ ty­bių su­vo­ki­mo, – sa­ko Is­to­ri­nės pre­zi­den­tū­ros va­do­vė Re­na­ta Mi­ ka­la­jū­nai­tė. – Tuo me­tu vals­ty­ bė la­bai aiš­kiai pa­si­sa­kė už tvir­tą, tau­ti­niais idea­lais be­si­re­mian­čią šei­mą. Šei­ma – tai tau­tos mi­nia­ tiū­ra. Šei­ma – žmo­ni­jos mo­ky­to­ja ir auk­lė­to­ja, – kal­bė­jo pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na.“ Tar­pu­ka­riu šei­ma kaip ver­ty­bė nea­be­jo­ti­nai bu­vo lie­tu­vių in­te­ li­gen­tų kel­ro­dė žvaigž­dė, ta­čiau, anot is­to­ri­kės, ir tuo me­tu bu­vo ne ką ma­žiau dis­ku­si­jų nei da­bar, ko­kia ta šei­ma tu­rė­tų bū­ti. Ar mo­ te­ris in­te­li­gen­tė po ves­tu­vių tu­ ri at­si­sa­ky­ti sa­vo in­te­lek­tua­li­nio dar­bo ir vi­siš­kai at­si­duo­ti šei­mai?

Jei baž­ny­ti­nė san­tuo­ka yra vie­ nin­te­lis ke­lias į šei­mą, tai ką da­ry­ ti ne­ti­kin­tie­siems? Kaip su­de­rin­ ti mei­lę, šei­mą, kū­ry­bi­nę lais­vę ir pa­rei­gą Tė­vy­nei? O kaip tai se­kė­si pa­da­ry­ti vi­sų tri­jų tar­pu­ka­rio pre­ zi­den­tų šei­moms?

Tai ga­na sun­kūs klau­si­mai, rei­ ka­lau­jan­tys il­go ir kruopš­taus is­to­ ri­kų ty­ri­mo. Pa­si­rem­da­mi moks­ li­ne li­te­ra­tū­ra, pri­si­mi­ni­mais, to me­to spau­dos ap­žval­ga, as­me­ni­ nė­mis žy­mių žmo­nių ko­lek­ci­jo­mis ir laiš­kais bei iš­li­ku­sio­mis re­lik­vi­ jo­mis Is­to­ri­nės pre­zi­den­tū­ros mu­ zie­ji­nin­kai ban­dys at­kur­ti tar­pu­ ka­rio in­te­li­gen­tų šei­mos bū­tį, bui­tį ir kas­die­ny­bę, pa­žvelgs iš ar­čiau į to lai­ko šei­mos sam­pra­tą, pro­ble­ mas ir Vals­ty­bės ke­lia­mus už­da­vi­ nius šei­mai.

Vie­nin­te­lis pre­zi­den­tū­ros kū­di­kis

Jau nuo va­sa­ros pra­dė­ję ak­ty­viai do­mė­tis Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­ pub­li­kos in­te­li­gen­tų šei­mų gy­ ve­ni­mu, Is­to­ri­nės pre­zi­den­tū­ros mu­zie­ji­nin­kai su­lau­kė pir­mo­sios ge­ros ži­nios – do­va­nų iš pre­zi­den­ to Alek­sand­ro Stul­gins­kio duk­ros Al­do­nos Juo­ze­vi­čie­nės. Ke­le­tą šei­ mos nuo­trau­kų, tarp jų ir ves­tu­vi­ nę Alek­sand­ro Stul­gins­kio ir Onos Ma­tu­lai­ty­tės, mu­zie­jui at­ve­žė pre­ zi­den­to anū­kas Jo­nas Juo­ze­vi­čius.

Jis mie­lai su­ti­ko ir to­liau pa­gel­bė­ ti pa­ro­dos ren­gė­jams.

Vė­liau su­lauk­ta uni­ka­laus gar­ so įra­šo – šių me­tų spa­lio 7 d.

Me­di­so­ne, Vis­kon­si­no vals­ti­jo­je, pre­zi­den­to anū­ko J.Juo­ze­vi­čiaus po­kal­bio su sa­vo ma­ma Al­do­na

Stul­gins­kai­te-Juo­ze­vi­čie­ne apie jos vai­kys­tę, šei­mą ir tė­vus.

1920-ie­ji tik­riau­siai bu­vo pa­ tys įspū­din­giau­si me­tai jau­no, 35erių me­tų, ag­ro­no­mo, po­li­ti­ko, Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro A.Stul­gins­kio gy­ve­ni­me. Va­sa­rio 26-ąją at­šven­tęs ju­bi­lie­ji­nį gim­ ta­die­nį, tų pa­čių me­tų ba­lan­džio 24 d. prie al­to­riaus ve­dė Oną Ma­ tu­lai­ty­tę, o ma­žiau nei po mė­ne­ sio, ge­gu­žės 15 d., iš­rink­tas Stei­ gia­mo­jo Sei­mo pir­mi­nin­ku. Nuo bir­že­lio 19 d. jis jau ėjo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pre­zi­den­to pa­rei­gas.

1921 m. ba­lan­džio 28 d. gi­mė vien­ tur­tė pir­mo­sios ša­lies po­ros duk­ ra Al­do­na.

Pa­si­rem­da­mi moks­li­ne li­te­ra­tū­ ra, pri­si­mi­ni­mais, iš­li­ku­sio­mis re­lik­ vi­jo­mis mu­zie­ji­nin­ kai ban­dys at­kur­ ti tar­pu­ka­rio in­te­li­ gen­tų šei­mos bū­tį.

Is­to­ri­nės pre­zi­den­tū­ros mu­zie­ ji­nin­kai juo­kau­da­mi va­di­na pre­ zi­den­to A.Stul­gins­kio duk­rą vie­ nin­te­liu pre­zi­den­tū­ros kū­di­kiu.

Sme­to­nų vai­kai bu­vo gi­mę jau iki ne­prik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­ mo, Ka­zio Gri­niaus ir pir­mo­sios jos žmo­nos vai­kai – taip pat, o su ant­rą­ja žmo­na sū­naus Liū­to pre­ zi­den­tas Gri­nius su­si­lau­kė jau po 1926 m. per­vers­mo.

Pre­zi­den­to A.Stul­gins­kio duk­ ra la­bai frag­men­tiš­kai pri­si­me­na gy­ve­ni­mą pre­zi­den­tū­ro­je, dau­ giau iš tė­vų pa­sa­ko­ji­mų, ka­dan­gi čia ji pra­lei­do kū­di­kys­tę ir anks­ty­ vą­ją vai­kys­tę, kol tė­vas ėjo pre­zi­ den­to pa­rei­gas (iki 1926 m.).

Pre­zi­den­to duk­ra ir poe­to aša­ros

Tik­riau­siai ne­daug kas ži­no, kad vien­tur­tė pre­zi­den­to A.Stul­gins­ kio duk­ra yra pra­virk­džiu­si Mai­ ro­nį.

Va­sa­ros Jo­kū­ba­vo dva­re, į ku­rį šei­ma per­si­kė­lė gy­ven­ti, kai tė­vas bai­gė ei­ti Pre­zi­den­to pa­rei­gas, bū­ da­vo ypač links­mos. Šei­ma au­gi­ no du di­de­lius šu­nis, Do­gą ir Dži­ mą, ku­rie drau­giš­kai pa­lai­ky­da­vo kom­pa­ni­ją šei­mi­nin­kams ir gau­ siems jų sve­čiams.

Pre­zi­den­to duk­ra pri­si­me­na, kad ypa­tin­gai šven­čia­mos bu­vo Oni­nės – ma­mos var­di­nės. Ta­da dva­ras su­lauk­da­vo gau­sy­bės svar­ bių sve­čių, tarp jų – Mai­ro­nio, ar­ ki­vys­ku­po Me­čis­lo­vo Rei­nio, Šal­ kaus­kų, Kli­mų ir kt. Is­to­ri­ja su Mai­ro­niu kaip tik ir nu­ti­ko vie­ną gra­žų va­sa­ros va­ka­rą.

Dva­ro so­de bu­vo vai­kų mėgs­ta­ mos sū­puok­lės. Ant jų ir pri­sė­do Al­du­tė su drau­gė­mis. Mer­gai­tės ėmė dai­nuo­ti lie­tu­vių liau­dies dai­ nas. Užt­rau­kė ir „Lie­tu­va bran­gi“.

Dai­nuo­da­mos mer­gai­tės pa­ste­bė­jo vy­rą, sto­vin­tį po me­džiais. Jo vei­ du ri­to­si aša­ros. Tai bu­vo Mai­ro­ nis. Al­du­tė at­si­me­na, kad la­bai su­ si­krim­to nu­liū­di­nu­si tė­vų sve­čią.

Sut­ri­ku­siai mer­gai­tei tė­vai vė­liau

Ver­ty­bė: A.Stul­gins­kio ir O.Ma­tu­lai­ty­tės ves­tu­vių nuo­trau­ka, ku­rią Is­

to­ri­nei pre­zi­den­tū­rai pa­do­va­no­jo pre­zi­den­to anū­kas J.Juo­ze­vi­čius.

paaiš­ki­no poe­to aša­rų prie­žas­tį, ta­čiau šis epi­zo­das il­gam įstri­go pre­zi­den­to duk­rai į at­min­tį.

Be­veik 40 mi­nu­čių pre­zi­den­ to duk­ros ir anū­ko po­kal­bio gar­ so įra­še – daug šil­tų ir au­ten­tiš­ kų aki­mir­kų iš Stul­gins­kių šei­mos gy­ve­ni­mo. 91-ąjį gim­ta­die­nį at­ šven­tu­sios Al­du­tės bal­sas – švie­ sus, gy­vas ir tik­ras. Pa­ro­dos ren­ gė­jai pla­nuo­ja, kad lan­ky­to­jai ga­lės iš­girs­ti šį au­ten­tiš­ką in­ter­viu nau­ jo­jo­je pa­ro­do­je.

Fo­tog­ra­fi­jos ir pri­si­mi­ni­mai

Nau­jo­ji pa­ro­da „In­te­li­gen­tų šei­ma Pir­mo­jo­je Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je: tarp tra­di­ci­jos ir mo­der­nu­mo“ pa­ sa­kos ne tik apie tar­pu­ka­rio žy­mių vi­suo­me­nės vei­kė­jų, in­te­lek­tua­lų, me­no ir kul­tū­ros, po­li­ti­kos ir vers­ lo eli­to šei­mų gy­ve­ni­mus, bet ir pa­teiks mo­ky­to­jų, gy­dy­to­jų, ka­ri­ nin­kų ir vals­ty­bės tar­nau­to­jų šei­ mų is­to­ri­jų.

1940 m. bir­že­lį so­vie­tams oku­ pa­vus Lie­tu­vą, in­te­li­gen­ti­ja ta­po oku­pan­tams pa­vo­jin­giau­siu ele­ men­tu, ku­rį bu­vo sie­kia­ma įvai­ riais bū­dais eli­mi­nuo­ti ne tik iš ša­ lies vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo, bet ir su­nai­kin­ti fi­ziš­kai. „In­te­li­gen­ti­ja vi­sa­da bu­vo ir yra vi­suo­me­nės žie­das, ge­riau­siai ma­ to­mas ir gir­di­mas, to­dėl šios gru­ pės pa­si­rin­ki­mai ir el­ge­sys daž­ niau­siai ver­ti­na­mi kaip sek­ti­nas pa­vyz­dys. Nau­ją­ja eks­po­zi­ci­ja mes teig­si­me, kad bū­tent Lie­tu­vos in­ te­li­gen­tų šei­ma tar­pu­ka­riu iš­gy­ ve­no tam tik­rą virs­mą rink­da­ma­si sa­vo ke­lią tarp tau­tiš­ku­mo, tra­di­ ci­jų ir iš Va­ka­rų Eu­ro­pos atė­ju­sio

Kvie­čia da­ly­tis nuo­trau­ko­mis Pa­ro­dos apie šei­mą ren­gė­jai taip pat kvie­čia vi­sus Lie­tu­vos žmo­nes įam­ž in­t i sa­vo šei­mas ren­g ia­mo­je pa­ro­do­je. Jei­g u tu­r i­te šei­mos nuo­ trau­k ų, ku­r ios pa­da­r y­tos Pir­mo­ sios Lie­t u­vos Res­pub­l i­kos lai­ko­ tar­piu (1918–1940), Is­to­r i­nės pre­z i­ den­t ū­ros dar­buo­to­jai kvie­čia siųs­ ti jų skait­me­n i­nę ko­pi­ją e. pa­š tu info@istorineprezidentura.lt , nu­ ro­dant šei­mos pa­var­dę, vie­to­vę ir da­tą. Nuot­rau­kos bus ro­do­mos pa­ ro­do­je, pro­jek­to­riaus ek­ra­ne.

mo­der­nu­mo“, – sa­ko R.Mi­ka­la­ jū­nai­tė.

Lan­ky­to­jai su­pa­žins su XX a. pra­džio­je tarp in­te­li­gen­tų su­si­ for­ma­vu­siais nau­jais tau­tiš­kos šei­mos idea­lais, jų priim­tais nau­ jais el­ge­sio mo­de­liais, pa­ki­tu­sia pa­žiū­ra į tra­di­ci­nę šei­mą ir at­si­ra­ du­sia su­tuok­ti­nių-par­tne­rių šei­ ma. Lan­ky­to­jams bus pri­sta­ty­ta ne tik pa­pli­tu­si pa­pro­ti­nė šei­mos tei­sė, bet ir tuo­me­tė vals­ty­bės nu­ ma­ty­ta šei­mos tei­si­nė ba­zė ir so­ cia­li­nė ap­sau­ga šei­mai.

Pa­ro­do­je bus at­skleis­ta vai­ kų te­ma, pri­sta­tant gims­ta­mu­mo pro­ble­mas, vai­kų auk­lė­ji­mo me­ to­dus, kin­tan­tį mo­ti­nos ir tė­vo vaid­me­nį. Tuo pat me­tu šio­je pa­ ro­do­je bus ban­do­ma su­pa­žin­din­ ti ne tik su šei­mos kas­die­ny­be, bet ir mo­der­nio­mis pra­mo­go­mis, lais­ va­lai­kiu.

4

penktadienis, lapkričio 9, 2012

santaka /tavo krantas

Slap­tie­ji „Pa­sau­lio ku­rio nė­ra“ ko­dai „Mes mirš­ta­me kiek­vie­ną se­kun­dę ir iš­ lie­ka­me gy­vi tik dė­ka to, kad kas se­kun­ dę iš­spin­du­liuo­ja­me po švie­sos fo­to­ ną, ge­ru­mo ato­mą, gy­vy­bės la­še­lį, pa­ga­ min­tą sa­vo mil­ži­niš­ka­me kū­no mik­ro­ kos­mo­so fab­ri­ke.“

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Šie žo­džiai iš nau­jau­sios poe­to Gin­ta­ro Pa­tac­ko ir dai­li­nin­ko Ar­ vy­do Pa­le­vi­čiaus kny­gos „Pa­sau­ lis ku­rio nė­ra“ prieš­la­py­je ir ty­čia ne­klau­siu, kie­no au­to­rys­tei rei­kė­ tų pri­skir­ti šį teks­tą.

At­ro­dy­tų, lyg nė­ra ko abe­jo­ti, kad tai pa­ra­šė poe­tas G.Pa­tac­kas – ei­ lė­raš­čių, teks­tų, žo­džio meist­ras, ta­čiau iš­tar­mės au­to­rius vi­sai ga­

lė­tų bū­ti ir A.Pa­le­vi­čius, nes dai­li­ nin­kas yra pro­fe­so­rius, ha­bi­li­tuo­ tas dak­ta­ras ir, kiek te­ko bend­rau­ti, api­man­tis min­tį pla­čiai. Šis įva­das į bend­rą poe­to ir dai­ li­nin­ko kū­ri­nį – pa­sau­lį, ku­rio nė­ ra, ga­lė­tų bū­ti ir Kau­no tech­no­ lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių stu­di­jų cent­ro di­rek­to­riaus A.Pa­ le­vi­čiaus min­tis. O gal me­ni­nin­ kų due­tas, mu­zi­kuo­jan­tis skir­tin­ gais inst­ru­men­tais, gro­ja vie­ną ir tą pa­tį kū­ri­nį?

Rei­kia kny­gą at­si­vers­ti, bet prieš tai min­tį de­rė­tų pa­baig­ti: „Pa­sau­ lis, ku­rį re­gi­me, ne­beg­rįž­ta, bet mes ga­li­me ten pa­tek­ti bent da­li­ nai dė­ka rai­džių, spal­vų, skai­čių.

Slap­tin­gų pin­ko­dų bei vaiz­duo­tės fe­no­me­no, ku­ri kaip die­vo dva­sia virš nuo­lat ku­ria­mo pa­sau­lio van­ de­nų ple­ve­na, su­griu­vus šiam fab­ ri­kui.“ Tai­gi pa­čio­je kny­gos pra­džio­je pa­tei­kia­mi PIN ko­dai (koks neat­ sar­gu­mas!), te­rei­kia pa­žiū­rė­ti, ar jie vei­kia, t. y. ar ga­li­ma šio to sa­vo reik­mėms iš­si­gry­nin­ti.

Ir ei­lė­raš­čių, ir ta­py­bos dar­bų pa­ va­di­ni­mai – vie­no­di ir vėl ty­čia ne­ klau­siu, ku­ris pa­gal ku­rį, t. y. ku­ ris ku­rį iliust­ra­vo, o gal įkvė­pė. Vis dėl­to, nors pa­va­di­ni­mai ir vie­no­di, kai kur kū­ri­niai ne itin su­si­lie­čia, eg­zis­tuo­ja, skam­ba ga­na sa­va­ran­ kiš­kai, bet gal tai ir lo­giš­ka pa­sau­ ly­je, ku­rio nė­ra – ku­ria­mas ne jo vien­ti­su­mas, o dest­ruk­ci­jos žais­ mė. Vis dėl­to tei­sin­giau­sia tur­būt ma­ny­ti, kad pa­sau­lis, ku­rio nė­ ra, ap­skri­tai nė­ra ku­ria­mas – at­si­

me­na­mos tik jo de­ta­lės, nuo­jau­tos, nuo­lau­žos, spal­vos, švie­sa: „tam­ sus yra per­da­žy­tų že­mės spal­vom akių tylėjimas/šitaip už­ge­su­si jū­ ra šiurkš­čiai at­stu­mia saulę/ ši­taip pa­sku­ti­niai troš­ki­mai išei­na iš iš­ klaipytų/ skaus­mui delnų/ taip uo­la pa­si­tin­ka vienatvę/ tam­sūs yra la­bi­rin­tai la­va de­gan­čių skers­

A.Pa­le­vi­čiaus abst­ rak­ci­jos, daž­nai pa­ ste­li­nių, že­mės spal­ vų, kny­go­je tar­si vys­to­si ašt­rių spal­vų ir for­mų link. gatvių/ sun­kūs ir liūd­ni ai­di mū­ sų žings­niai miestuose/ kuriuose/ mes klai­džio­jam mi­rę (G.Pa­tac­kas, A.Pa­le­vi­čius „Pa­sau­lis ku­rio nė­ra“ 42 psl.). „Pa­sau­lis ku­rio nė­ra“ – tre­čia­sis ta­py­to­jo ir poe­to su­si­ta­pa­ti­ni­mas,

dar vi­sai ne­se­niai abu me­ni­nin­kai ban­dė at­spė­ti „Kur pa­kas­tas šuo“, nors į šį klau­si­mą no­rė­tų­si jiems at­sa­ky­ti poe­to Jau­niaus Če­mo­ lons­ko ei­lė­raš­čio ei­lu­tė­mis: „mes ne­ži­nom, kur už­kas­tas šuo/ ir už­ ka­sę tur­būt ne­be­ži­no“, o dar prieš tai jie tvir­ti­no, kad „Šir­dies aikš­tėj jų ke­no­ta­fas“.

Kad ir kaip ten bū­tų, at­ro­do, kad abu me­ni­nin­kai su­si­kal­ba, ir ga­na pro­duk­ty­viai. A.Pa­le­vi­čiaus abst­ rak­ci­jos, daž­nai pa­ste­li­nių, že­mės spal­vų, kny­go­je tar­si vys­to­si ašt­ rių spal­vų ir for­mų link, ta­čiau lyg iš­si­gąs­ta, o gal są­mo­nin­gai ven­gia spal­vi­nės dra­mos ir vėl su­švel­nė­ja.

G.Pa­tac­kas lie­ka iš­ti­ki­mas sau ir ne­ven­gia šiurkš­tu­mo, ty­čia teks­ to au­di­nį su­šiau­šia, gal­būt to­dėl, kad ge­riau kib­tų spal­va, o gal to­ dėl, kad pa­ma­ty­tu­me, kad vi­si PIN ko­dai, ku­riuos uo­liai sten­gia­mės at­si­min­ti ar vir­pan­čia ran­ka už­si­ ra­šo­me slap­tuo­se už­ka­bo­riuo­se ir taip nuo­lat ple­ve­na virš kiek­vie­ną se­kun­dę ku­ria­mo pa­sau­lio. Pa­sau­ lio, ku­rio, de­ja, nė­ra.

Gin­ta­ras Pa­tac­kas

*** De­miur­gas tę­sia sa­vo dar­bą kil­nų, Si­mur­gas ry­ja mė­są iš šlau­nies, o Mor­go gat­vėj žmog­žu­dys­tė vyks­ta, jau­nuo­lis iš Eše­rų gi­mi­nės Fa­ta­mor­ga­nai lie­pia at­ke­rė­ti jaus­mus, ku­rie už­ša­lo kris­ta­le, nespė­jau sa­vo kur­pių su­dė­vė­ti, grin­dis su­lin­kęs plaunu pra­ga­re, nuo žyd­ro ža­lio ne­ski­riu, die­nos anei nak­ties, nar­ve­ly­je krū­ti­nės pra­virks­ta paukš­tė nuo kait­rios lieps­nos po ka­ti­lu, nuo lem­pos elekt­rinės, – kiek pur­vo, se­se, pri­neš­ta čio­nai, kas pirmas ke­lią į tam­sas pra­sky­bė? Nut­rauk­tas Ariadnės siū­las din­go, ta­čiau gir­džiu aš ra­di­jo bal­sus, kad ten, aukš­tai, virš lu­bų pa­slap­tin­gų, į sto­gą beldžia pa­pras­tas lie­tus.

Ar­vy­das Pa­le­vi­čius. Demiurgas

Ar­vy­das Pa­le­vi­čius. Teismo diena

Teis­mo die­na Iš ža­lio ir ne­gy­vo jū­ros šla­me­sio Ši­ta die­na. Mes jos neį­si­gy­si­me Kaip gat­vės merg­šės už su­trin­tus pi­ni­gus, Neį­si­pil­si­me iš ža­lio bu­te­lio, Ne­temp­si­me gir­tos per kie­tus ak­me­nis, Nes ši die­na, pa­de­gu­si šiukš­ly­nus, Kaip si­re­na tar­pu­var­tėj už­staugs.

Se­nos pa­slap­tys

Die­na, gry­na kaip są­ži­nė ar le­das, Žvilgs­niu rau­do­nu at­ra­kins alė­jas, Ant suo­lo at­si­bus ru­dens šla­vė­jas, Paž­velgs į laik­ro­dį. Ir val­džiai lei­dus Aš­tun­tą ry­to at­ra­kin­tas kios­kas Suk­vies mus gert pu­to­jan­čio alaus, – Tik­tai die­na ši mū­sų ne­be­lauks.

Se­nos pa­slap­tys kei­čia­mos nau­jom, Se­nos aiš­kios ir bai­gia už­gui­ti.

Jei atei­ti, tai su do­va­nom, Per­žengt Bū­tį ir per­žeg­not Bui­tį.

Su­ži­bėt va­sa­ri­nėm var­som, At­sis­to­ti prieš Die­vo iko­ną ir pa­kil­ti su­plas­no­jus vir­šun, – Taip dru­ge­lis pa­lie­ka ko­ko­ną.

Ar­vy­das Pa­le­vi­čius. Senos paslaptys

Ji kaip žmo­na, pri­tvin­ku­si pro­tes­to, Pa­liks ci­ro­zės iš­kan­kin­tas sie­las, Vai­kus de­bi­lų aki­mis. Jie steng­sis Ją su­lai­kyt už spin­din­čių dra­bu­žių, Bet nuai­dė­jus pa­sku­ti­niam dū­žiui, Ji juos ap­leis.

Mes lik­sim lauk­ti teis­mo, O mies­tus van­de­ny­nai nu­ska­laus.