2012-11-30 Santaka

1

penktadienis, lapkričio 30, 2012

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka Ke­lio­nė į sve­čią REMIA

Nr. 68

ša­lį ir į sa­ve

Lapk­ri­čio vi­du­ry­je ga­le­ri­jos „Auk­so pjū­vis“ eks­po­ zi­ci­nę sa­lę už­tvin­dė emo­cio­na­lūs, ža­di­nan­tys vaiz­duo­tę ke­ra­mi­kos kū­ri­niai. Čia ati­da­ry­ta dai­li­nin­kės Jo­lan­tos Kva­šy­tės pa­ro­da „Ki­ ni­ja – Azi­jos tig­ras“, ku­rios at­si­ra­di­mą įkvė­pė me­ni­nin­kės kū­ry­bi­nė vieš­na­gė Ki­ni­jo­je ir šio­je ša­ly­je iš­gy­ven­ti įspū­džiai.

Jo­lan­ta Kva­šy­tė. Šokėja su vėduokle.

Rū­ta Ma­ri­ja Pur­vi­nai­tė Me­no­ty­r i­n in­kė

paukš­tį, me­ni­nin­kė su­si­kū­rė iš­ skir­ti­nį, tik jai bū­din­gą kū­ry­bos sti­lių. Iš kie­to­jo po­rce­lia­no ji lip­ do iš­raiš­kin­gas, plas­tiš­kas kom­ po­zi­ci­jas, ne­sto­ko­jan­čias gro­tes­ ko, iro­ni­jos, švie­sių­jų ir tam­sių­jų jė­gų prieš­prie­šos.

Dai­li­nin­kės kū­ri­niai jau bu­vo pri­ sta­ty­ti Va­ka­rų Eu­ro­pos, JAV, Di­ džio­sios Bri­ta­ni­jos, Ki­ni­jos, Ru­si­ jos, Nor­ve­gi­jos, Bal­ti­jos ša­lims ir pel­nė pa­lan­kius ver­ti­ni­mus.

Pa­ro­da „Ki­ni­ja – Azi­jos tig­ras“ Kau­ne, skir­tin­gai nei prieš tai šia te­m a eks­p o­ nuo­tos ko­ lek­ci­jos Pa­ n e ­v ė ­ž i o m i e s t­ o

Prieš be­veik dve­jus me­tus J.Kva­šy­ tė su žy­miau­siais Ry­tų Eu­ro­pos ke­ ra­mi­kais bu­vo pa­kvies­ta į tarp­tau­ ti­nį Ki­ni­jos ke­ra­mi­kos cent­rą „Fu Ping“. Me­ni­nin­kai tu­rė­jo pa­pil­dy­ ti nuo­la­ti­nę cent­ro eks­po­zi­ci­ją sa­ vo su­kur­tais kū­ri­niais. Taip pra­si­ dė­jo J.Kva­šy­tės pa­žin­tis su Ki­ni­jos kul­tū­ra, me­nu, šur­mu­lin­gu, spal­ vin­gu vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mu, ku­ris dai­li­nin­kei pa­li­ko neiš­dil­do­mų pri­ si­mi­ni­mų, su­ža­di­no kū­ry­bi­nę vaiz­ duo­tę.

Grį­žu­si į Lie­tu­vą, ly­d i­m a to­l i­m o­s ios ša­lies vaiz­dų, spal­ vų, kva­pų, su­kū­ rė plas­ti­kos dar­bų ko­lek­ci­ją, ku­rio­je jai bū­din­ga me­ni­ ne kal­ba įtvir­ti­no sa­vo pa­tir­tis.

Me­no pa­sau­ ly­je J.Kva­šy­ tė ver­ti­na­ma kaip sa­vi­to brai­ žo, ori­gi­na­lių me­ ni­nių spren­di­mų au­to­rė. Jos kū­ry­ bi­n ia­m e ba­ga­ž e yra su­kaup­ta gau­ sy­bė te­mi­nių kom­ po­zi­ci­jų, pa­si­žy­min­ čių ori­gi­na­liu te­mos in­terp­re­ta­vi­mu, plas­ ti­kos raiš­ka.

Ne­ti­kė­tai at­ra­du­ Jo­lan­ta Kva­šy­tė. Siamo dvyniai. si sa­vo ti­pa­žą – žmo­gų

dai­lės ga­le­ri­jo­je ir Klai­pė­dos „Ba­ ro­ti“ ga­le­ri­jo­je, at­rin­kus ti­piš­kiau­ sius, la­biau­siai ke­lio­nės įspū­džius at­spin­din­čius dar­bus, su­skam­bė­ jo tar­si su­stab­dy­ta To­li­mų­jų Ry­tų ša­lies aki­mir­ka, ku­pi­na eks­ta­zės ir mįs­lin­gu­mo.

De­ko­ra­ty­vi­niai pa­no ir skulp­tū­ ri­nės kom­po­zi­ci­jos trau­kia žvilgs­nį plas­ti­ne raiš­ka, spal­vos jė­ga. Su­si­ kau­pę įspū­džiai, iš­gy­ven­tos pa­tir­ tys, at­si­ra­du­sios pri­si­lie­tus prie tūks­tant­me­tes tra­di­ci­jas iš­sau­ go­ju­sios ša­lies fi­zi­nio ir men­ta­li­ nio pa­li­ki­mo, kū­ri­niuo­se iš­sa­ko­mi to­kia įtai­gia me­ni­ne kal­ba, kad nė aki­mir­kai nea­be­jo­ji me­no ga­lia. Į so­cia­li­nio tink­lo „Fa­ce­book“ pus­la­pį įkė­lus pa­ro­dos ati­da­ry­mo

nuo­trau­kų, pran­cū­zas, me­no ty­ri­ nė­to­jas ne­slė­pė su­si­ža­vė­ji­mo „Tres beau“ (la­bai gra­žu), „Bel­le cou­leur“ (pui­kios spal­vos), jam pri­ta­rė ir lie­ tu­vių me­ni­nin­kai – „Nuos­ta­bi ko­ lek­ci­ja“.

Kū­ry­bo­je pa­mė­gu­si kie­tą­jį po­r­ ce­lia­ną, ji iš­ple­čia šios me­džia­gos plas­ti­nes sa­vy­bes, lip­dy­da­ma vien­ fi­gū­res ir dau­gia­fi­gū­res kom­po­zi­ ci­jas. Iš tie­sų kū­ri­niuo­se iš­reikš­tos vi­sos kie­to­jo po­rce­lia­no, kaip me­ džia­gos, ga­li­my­bės – tiek plas­ti­kos, tiek de­ko­ro pra­sme.

Skulp­tū­ri­nes kom­po­zi­ci­jas „Ki­ niš­kas ma­sa­žas“, „Šo­kiai su vė­ duok­lė­mis“, „Sia­mo dvy­niai“ dai­ li­nin­kė sie­ja su in­dais – va­zo­mis.

Ki­nų ke­ra­mi­kos for­mos, kaip va­za

Jo­lan­ta Kva­šy­tė. Kiniški grybai.

am­fo­ra, iš­li­ko gy­vy­bin­gos nuo se­ niau­sių lai­kų ir yra neat­sie­ja­ma jų kul­tū­ros da­lis. J.Kva­šy­tės kom­po­ zi­ci­jo­se jos virs­ta su­de­da­mą­ja pa­ sa­ko­ja­mo­jo siu­že­to da­li­mi. Žmo­ gaus paukš­čio vaiz­di­nį ku­rian­čios fi­gū­ros il­gais kak­lais, at­loš­to­mis gal­vo­mis, že­mėn be­si­drie­kian­ čiais plau­kais, di­džiu­lė­mis aki­mis ir rau­do­niu de­gan­čio­mis lū­po­mis, ku­pi­nos vi­di­nės di­na­mi­kos. Kū­ri­ niuo­se „Im­pe­ra­to­rius“ ir „Im­pe­ ra­to­rie­nė“ – sche­ma­ti­zuo­ta­me vi­ sa­ga­lio val­do­vo po­rtre­te – ga­li­ma įžvelg­ti du sluoks­nius – re­gi­mą­ jį ir gi­lu­mi­nį. Ne ma­žiau įtai­gūs ir eks­po­nuo­ja­mi pa­no „Lie­tus“, „Sau­lės lie­tus“, „Ki­niš­ki gry­bai“, pa­si­žy­min­tys pie­ši­nio ir spal­vos raiš­ka.

J.Kva­š y­t ė do­m i­s i ir lie­t u­v ių me­ni­niu pa­vel­du, stu­di­juo­da­ma teks­ti­lės pa­li­ki­mą ji at­krei­pė dė­ me­sį į au­di­nių, dra­bu­žių spal­vin­ gu­mą. Dai­li­nin­kės kū­ry­bo­je yra ypač svar­bi spal­va, ji mėgs­ta sod­ rius, drą­sius jų de­ri­nius, ne­ven­ gia de­ko­ro gau­sos. Pa­sak Mar­ti­no Hei­deg­ge­rio, „spal­va, kaip uni­ka­ lus ne­pa­kar­to­ja­mas reiš­ki­nys, at­ si­sklei­džia tik me­no kū­ri­ny­je ir jos neį­ma­no­ma paaiš­kin­ti ra­cio­ na­liai“. Ši pa­ro­da pa­gy­vi­na niū­rų ru­dens me­tą, į kas­die­ny­bę įneš­da­ma pla­ tes­nio pa­sau­lio su­vo­ki­mą. kas: J.Kva­šy­tės per­so­na­li­nė pa­ro­da „Ki­ni­ja – Azi­jos tig­ras“. kur: ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“. kada: vei­kia iki gruo­džio 14 d.

2

penktadienis, lapkričio 30, 2012

santaka /atodangos

Tū­be­lių šei­mos met­raš­čio pus­la­p 130-osios gi­mi­mo me­ti­nės – pro­ga pri­ si­min­ti Juo­zą Tū­ be­lį. Ne tik kaip mi­ nist­rą, po­li­ti­ką, eko­ no­mis­tą, bet ir kaip švie­sią as­me­ny­bę, ku­rios ryš­kūs bruo­ žai at­si­sklei­džia pa­ var­čius Tū­be­lių šei­ mos met­raš­tį.

Ma­ma, bū­ da­ma „Mo­ ti­nos ir vai­ ko“ or­ga­ni­ za­ci­jos, ku­ ri rū­pi­no­si kū­di­kių na­ mais va­do­ vė, ska­ti­no duk­rą ir jos pa­žįs­ta­mas mer­gai­tes at­jaus­ti ne­ lai­min­gus ma­žy­lius.

Atos­to­gos: Tū­be­lių šei­ma, kaip ir dau­gu­ma Lie­tu­vos vals­ty­bės vei­kė­jų, ato­sto­gau­da­vo Pa­lan­go­je. Iš kai­rės: J.Tū­be­lie­nė,

L.Ša­raus­kai­tė, ne­ži­no­ma mer­gai­tė, M.Tū­be­ly­tė. Pa­lan­ga, 1937 m.

Ing­ri­da Ja­ku­ba­vi­čie­nė Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­rė, Is­to­ri­nė LR pre­zi­den­tū­ra Kau­ne

Pa­vyz­dys – se­suo So­fi­ja

Jad­vy­gai sek­ti­ną pa­vyz­dį ro­dė aš­ tuo­ne­riais me­tais už ją vy­res­nė se­suo So­fi­ja, nuo jau­nys­tės sim­ pa­ti­za­vu­si lie­tu­vių tau­ti­niam ju­ dė­ji­mui, no­riai bend­rau­jan­ti, tik­ ra kom­pa­ni­jos sie­la. Vis dėl­to de­vy­nio­lik­me­tės So­fi­jos ve­dy­bos su A.Sme­to­na, tuo­met dar tik ak­ ty­viu lie­tu­vių vi­suo­me­ni­nin­ku, ku­ riam lai­kui iš­sky­rė jų ke­lius.

Jad­vy­ga iš­vy­ko mo­ky­tis į Min­ tau­jos gim­na­zi­ją, o So­fi­ja su vy­ru 1905 m. iš­va­žia­vo į Vil­nių. Abie­jų se­sių ke­liai vėl su­si­ti­ko, kai Jad­vy­ga už tau­ti­nę veik­lą bu­vo pa­ša­lin­ta iš Min­tau­jos gim­na­zi­jos. Tuo­met tė­ vai nu­ta­rė Jad­vy­gą leis­ti mo­ky­tis į Vil­nių, kur ją glo­bo­tų se­sers šei­ma.

1909 m. pri­va­čią Vil­niaus V.Pro­zo­ ro­vie­nės gim­na­zi­ją ji bai­gė auk­so me­da­liu. Aš­tuo­nio­lik­me­tė tu­rė­jo di­de­lių am­bi­ci­jų, troš­ko pa­ma­ty­ti pa­sau­lio ir siek­ti aukš­to­jo moks­lo.

1915 m. Pe­ter­bur­ge ji bai­gė Bes­ tu­že­vo aukš­tuo­sius kur­sus. Dar po po­ros me­tų, bū­da­ma 26-erių, ji iš­ lai­kė Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­to vals­ ty­bi­nius eg­za­mi­nus ir ta­po pir­mą­ja lie­tu­ve dės­ty­to­ja Pe­ter­bur­go mo­ te­rų uni­ver­si­te­te. Gre­ta stu­di­jų ji ke­le­tą me­tų dir­bo lie­tu­vių laik­ raš­čio „Lie­tu­vos bal­sas“ re­dak­ ci­jo­je, su­bren­do kaip pro­fe­sio­na­ li žur­na­lis­tė.

Lie­tu­vos Ta­ry­bai 1917 m. vis ak­ ty­viau sie­kiant ša­lies ne­prik­lau­so­ my­bės, Jad­vy­gai bu­vo pa­skir­ta su­ dė­tin­ga mi­si­ja – vyk­ti į Ber­ly­ną ir ten vo­kie­čių kal­ba leis­ti laik­raš­tį „Das Neue Li­tauen“ (Nau­jo­ji Lie­ tu­va), ku­ria­me bū­tų sklei­džia­mos Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės idė­ jos. Jad­vy­gai bu­vo bū­din­gas tam tik­ras avan­tiū­riz­mas ir drą­sa. 1918 m. pa­skel­bus Lie­tu­vos ne­prik­lau­ so­my­bę, ji įstei­gė Lie­tu­vos in­for­ ma­ci­jos biu­rus Ber­ne ir Pa­ry­žiu­je, ku­rių tiks­las bu­vo skleis­ti pa­sau­liui ži­nias apie nau­ją vals­ty­bę. Šia­me dar­be jai pra­ver­tė pui­kus ru­sų, len­ kų, vo­kie­čių ir pran­cū­zų kal­bų mo­ kė­ji­mas. Mi­si­jai pa­si­bai­gus, ji grį­žo į Lie­tu­vą ir bū­da­ma 28-erių nu­ta­rė at­si­dė­ti šei­mos kū­ri­mui.

Ak­ty­vi ūki­nė veik­la

1919 m. va­sa­rio 7 d. Jad­vy­ga ir Juo­ zas Tū­be­liai su­si­tuo­kė. Ves­tu­vės do­mi­no vi­suo­me­nę, ka­dan­gi J.Tū­ be­lis bu­vo ži­no­mas vals­ty­bės ir vi­ suo­me­nės vei­kė­jas, o Jad­vy­ga bu­vo Lie­tu­vos pre­zi­den­to A.Sme­to­nos svai­nė. Vis dėl­to to­kio ažio­ta­žo, kaip šian­dien su­lau­kia įžy­mios ša­ lies po­ros, tik­rai ne­bu­vo.

Vals­ty­bė dar tik kū­rė­si, vy­ ko ne­prik­lau­so­my­bės ko­vos, to­dėl žmo­nėms la­biau rū­pė­jo po­li­ti­niai spren­di­mai, o ne po­li­ti­kų as­me­ni­ nis gy­ve­ni­mas.

San­tuo­ka nė kiek ne­sus­tab­dė ak­ ty­vios vi­suo­me­ni­nės Juo­zo ir Jad­ vy­gos veik­los. J.Tū­be­lie­nė dir­bo Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ ri­jo­je In­for­ma­ci­jos de­par­ta­men­to di­rek­to­re. Tuo me­tu J.Tū­be­lis pa­si­ nė­rė į ūki­nę veik­lą: drau­ge su ki­tais or­ga­ni­za­vo stam­biau­sias Lie­tu­ vos ak­ci­nes bend­ro­ves „Mais­tas“, „Lie­tū­kis“ ir „Pie­no­cent­ras“, ak­ ty­viai rū­pi­no­si že­mės ūkio mo­der­ ni­za­vi­mu ir koo­pe­ra­ci­ja. Į po­li­ti­ką J.Tū­be­lis grį­žo tik 1927 m. ge­gu­žę, kai jam bu­vo pa­siū­ly­tas fi­nan­sų mi­nist­ro po­rtfe­lis. Po po­ ros me­tų ta­pęs mi­nist­ru pir­mi­nin­ ku J.Tū­be­lis šio po­rtfe­lio iš ran­kų ne­pa­lei­do be­veik 11 me­tų.

J.Tū­be­lie­nei vi­są lai­ką pa­vyz­džiu bu­vo se­sers S.Sme­to­nie­nės rūpini­ masis šei­mos ge­ro­ve, jos dė­me­sys vy­ro po­li­ti­nei veik­lai, su­pra­tin­gu­ mas ir kant­ru­mas dir­bant lie­tu­ vių pa­trio­tų ra­te. Jad­vy­ga taip pat sten­gė­si pa­lai­ky­ti la­bai ak­ty­viai dir­ban­tį vy­rą, pa­si­rū­pin­ti jo poil­ siu na­muo­se. Šei­mos na­riai ži­no­ jo, kad J.Tū­be­lis dir­bo ne­pap­ras­tai daug, mie­go­da­vo tik po 4 va­lan­das per pa­rą ir su­rū­ky­da­vo gal 100 ci­ ga­re­čių per die­ną, vi­sai ne­kreip­ da­mas dė­me­sio į gy­dy­to­jų pa­ta­ri­ mus.

Rū­pi­no­si na­mais ir at­ža­la

Di­džiau­sias šei­mos džiaugs­mas bu­vo duk­ros Ma­ry­tės gi­mi­mas 1923 m. lapk­ri­čio 5 d. Nors mer­ gai­tė gi­mė silp­na ir dėl gim­dy­mo trau­mos bu­vo iš da­lies pa­ra­ly­žiuo­ ti jos pe­tu­kai, tė­vai džiau­gė­si, kad kū­di­kis iš­gy­ve­no. Jad­vy­gai te­ko pa­ lik­ti vals­ty­bės tar­ny­bą, ke­le­tą me­ tų pri­ti­lo jos vi­suo­me­ni­nė veik­la,

nes jai te­ko nuo­lat rū­pin­tis duk­re­ lės svei­ka­ta. Vis dėl­to gi­mu­si silp­ nos svei­ka­tos vi­sai ne­se­niai Ma­ry­ tė Tū­be­ly­tė-Kuhl­mann, šiuo me­tu gy­ve­nan­ti JAV, Flo­ri­do­je, su­lau­kė 89-ojo gim­ta­die­nio.

Gra­žiau­sias šei­mos gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pis pra­si­dė­jo 1934 m., kai Tū­be­liai per­si­kraus­tė į 1-uo­ju Dai­ na­vos gat­vės nu­me­riu pa­ženk­lin­ tą na­mą.

Stai­ga blo­gai pa­si­ ju­tęs, stab­te­lė­jo ties lan­gu, pa­sa­kė bi­jan­ tis, kad Lie­tu­vai ima grės­ti di­de­li pa­vo­ jai. At­gu­lė ant lo­vos ir mi­rė.

Anuo­met mo­der­nų ir erd­vų na­ mą 1932–1933 m. su­pro­jek­ta­vo ir pa­sta­tė ar­chi­tek­tas Fe­lik­sas Viz­ba­ ras. Na­mo sta­ty­bos dar­bais rū­pi­no­ si J.Tū­be­lie­nė, nuo­lat tar­da­ma­si su ar­chi­tek­tu. Per vi­są sta­ty­bos lai­ko­ tar­pį J.Tū­be­lis ne­pa­si­ro­dė nė kar­to, ka­dan­gi bu­vo užim­tas kur kas svar­ bes­niais vals­ty­bės rei­ka­lais.

Iki įsi­kū­rė nau­ja­me na­me, Tū­ be­liai gy­ve­no nuo­mo­ja­ma­me bu­te Kęs­tu­čio gat­vė­je. Kaip pri­si­me­na Ma­ry­tė Tū­be­ly­tė, na­me Kęs­tu­ čio gat­vė­je gy­ve­no daug vals­ty­ bės tar­nau­to­jų šei­mų, to­dėl bu­vo ankš­to­ka, o jai ne­leis­da­vo bė­gio­ ti po na­mus, rei­ka­lau­da­vo man­da­ giai elg­tis.

Nau­jie­ji šei­mos na­mai bu­vo įreng­ti sko­nin­gai, bet neiš­tai­gin­ gai. Di­de­les erd­ves puo­šė va­zo­ni­ nės gė­lės. Bal­dų ne­bu­vo per daug.

Kau­ne pa­gar­sė­jęs ap­žel­di­ni­mo spe­cia­lis­tas My­ko­las Itom­lens­kis Tū­be­lių kie­me įren­gė gra­žų so­dą, pa­so­di­no vais­me­džių ir de­ko­ra­ty­ vi­nių au­ga­lų. Vi­su na­mų ūkiu rū­ pi­no­si žmo­na Jad­vy­ga. Na­muo­se jai pa­gel­bė­da­vo vi­rė­ja, kam­ba­ri­nė ir sar­gas. Šei­mi­nin­kei daž­nai pa­dė­da­vo as­ me­ni­nis J.Tū­be­lio vai­ruo­to­jas, ku­ris daž­nai pa­vež­da­vo žmo­ną su duk­ ra, jei­gu bū­da­vo rei­ka­lų. Su Tū­be­

lių šei­ma gy­ve­no ir Ma­ry­tės auk­lė, vo­kie­tė gu­ver­nan­tė, su ku­ria mer­ gai­tė bend­rau­da­vo vo­kiš­kai. Šei­mos žie­das – duk­ra

Ma­ry­tė Tū­be­ly­tė ne­lan­kė mo­kyk­ los, ka­dan­gi tu­rė­jo įgim­tą trau­mą, dėl ku­rios ne­ga­lė­jo pa­kel­ti ran­kų.

Vai­kys­tė­je jos ran­kos bu­vo ope­ ruo­tos Švei­ca­ri­jo­je, ta­čiau ne­sėk­ min­gai. Vis dėl­to Ma­ry­tė grei­tai su­si­gy­ve­no su sa­vo ne­ga­lia ir ne­tgi iš­mo­ko žais­ti sta­lo te­ni­są kai­re ran­ ka. Kai mer­gai­tei su­ka­ko sep­ty­ne­ri me­tai, gu­ver­nan­tę pa­kei­tė mo­ky­ to­ja, ku­ri gy­ven­da­ma Tū­be­lių šei­ mo­je mo­kė įvai­rių da­ly­kų.

Bend­raam­žių trū­ku­mą Ma­ry­ tei kom­pen­suo­da­vo kie­mo drau­ gai. Sma­giau­sia jai bū­da­vo, kai po pie­tų atei­da­vo pa­žais­ti tre­jais me­ tais jau­nes­nė kai­my­no Ge­ne­ra­li­nio šta­bo pul­ki­nin­ko Juo­zo Ša­raus­ ko duk­ra Lai­mu­tė ir sū­nus Al­gir­ das. Vai­kai daž­nai žais­da­vo Tū­ be­lių kie­me su triu­šiais, vilk­šu­niu Liuk­su ir Ma­ry­tės au­gin­ti­niu foks­ ter­je­rų veis­lės šu­ne­liu Mar­giu, ku­ ris la­bai kant­riai ken­tė įvai­rias vai­ kų iš­dai­gas.

Ka­dan­gi Tū­be­liai au­gi­no vien­ tur­tę duk­rą, vi­sas šei­mos gy­ve­ni­ mas su­ko­si bū­tent apie ją. Tė­vai, kaip ir dau­ge­lis ano me­to in­te­li­ gen­tų, do­mė­jo­si mo­der­niu vai­ kų auk­lė­ji­mu, duk­rą ap­rū­pin­da­vo va­ka­rie­tiš­kais žais­lais, žai­di­mais, vai­kiš­ko­mis kny­ge­lė­mis.

Ma­ry­tė mė­go skai­ty­ti ir mie­lai nau­do­jo­si tur­tin­ga tė­čio bib­lio­te­ ka. Ma­ma, mė­gu­si mu­zi­ką ir teat­rą, sten­gė­si tai per­teik­ti duk­rai, to­dėl daž­nai Ma­ry­tę su drau­ge Lai­mu­ te nu­si­vež­da­vo į Vals­ty­bės teat­rą žiū­rė­ti nau­jau­sių ope­rų ir kon­cer­ tų. J.Tū­be­lie­nė mė­go gam­tą, to­dėl kar­tais pa­pra­šy­da­vo vai­ruo­to­jo ją su duk­ra nu­vež­ti pa­si­vaikš­čio­ti Ne­ ries ar Ne­mu­no pa­kran­tė­mis.

Nors Ma­ry­tė bu­vo vis­kuo ap­ rū­pin­ta, ta­čiau ma­ma, bū­da­ma „Mo­ti­nos ir vai­ko“ or­ga­ni­za­ci­jos, ku­ri rū­pi­no­si kū­di­kių na­mais, va­ do­vė, ska­ti­no duk­rą ir jos pa­žįs­ta­ mas mer­gai­tes at­jaus­ti ne­lai­min­gus ma­žy­lius. Paaug­lė su drau­gė­mis iš įvai­rių siū­lų li­ku­čių megz­da­vo naš­ lai­čiams megz­tu­kus, o Ka­lė­dų pro­ ga pa­da­ry­da­vo gra­žių do­va­nė­lių.

„Tė­tė – Lie­tu­vai“

Ma­ry­tės drau­gės L.Ša­raus­kai­tės at­si­mi­ni­muo­se iš­li­ko šil­ta ir sve­tin­ ga Tū­be­lių šei­mos at­mos­fe­ra. J.Tū­ be­lie­nė su Ma­ry­tės drau­gais daž­nai kie­me žais­da­vo kri­ke­tą, o J.Tū­be­ lis, jei­gu tik bū­da­vo na­muo­se, vi­ sa­da mie­lai pa­kal­bin­da­vo vai­kus.

Ma­ry­tės drau­gai vi­sa­da bū­da­vo pa­ kvies­ti prie Tū­be­lių val­go­mo­jo sta­ lo val­gy­ti pa­va­ka­rių.

Va­sa­rą šei­ma sa­vai­tei va­žiuo­ da­vo ato­sto­gau­ti į Pa­lan­gą. Pre­zi­ den­to A.Sme­to­nos šei­ma Pa­lan­ go­je tu­rė­jo at­ski­rą vi­lą, o Tū­be­liai nuo­mo­jo­si apar­ta­men­tus ne­to­lie­ se. Prie jū­ros va­žiuo­da­mi Tū­be­liai pa­siim­da­vo ir Ma­ry­tės drau­gių, kad duk­rai bū­tų sma­giau. Duk­ros Ma­ ry­tės at­si­mi­ni­muo­se tė­vas – tik­ ras darbš­tuo­lis, nie­ka­da ne­mo­kė­ jęs il­sė­tis. Jis net iš­vy­kęs su šei­ma į Pa­lan­gą bū­ti­nai ap­va­žiuo­da­vo pa­ jū­rio ūki­nin­kus ir taip leis­da­vo ato­ sto­gas.

Dau­ge­liui as­me­niš­kai pa­ži­no­ju­ sių­jų J.Tū­be­lį la­biau­siai įstri­go ra­ mus ir tai­kus bū­das, ne­pa­vy­du­mas, at­lai­du­mas jo opo­nen­tams.

Ki­ta ver­tus, kiek­vie­nas žmo­gus ne be ydų: J.Tū­be­lis ga­lė­jo bū­ti la­ bai už­si­spy­ręs, ypač as­me­ni­niuo­se rei­ka­luo­se, vi­siš­kai ne­klau­sė ar­ti­ mų­jų, drau­gų ra­gi­ni­mų dau­giau il­ sė­tis, ma­žiau rū­ky­ti, dau­giau pra­ leis­ti lai­ko su šei­ma. Jau pen­ke­rių Ma­ry­tė su­vo­kė, kad „pas mus yra ši­tai­pos: ma­ma – man, o tė­tė – Lie­tu­vai“.

J.Tū­be­lie­nė sa­vo anū­kui yra pa­ sa­ko­ju­si is­to­ri­ją, ku­ri ge­riau­siai at­sklei­džia J.Tū­be­lio gy­ve­ni­mo es­ mę. Kar­tą pas mi­nist­rą pir­mi­nin­ ką tu­rė­jo at­vyk­ti ūki­nin­kų de­le­ga­ ci­ja. J.Tū­be­lis šiam su­si­ti­ki­mui iš anks­to su­pla­na­vo dvi va­lan­das ir ne­kant­riai lau­kė ūki­nin­kų, nes iš jų su­ži­no­da­vo apie tai, kas vyks­ ta ša­ly­je.

Vi­są die­ną vie­nas po ki­to pas J.Tū­be­lį su rei­ka­lais ėjo mi­nist­rai, to­dėl ūki­nin­kams te­ko pa­lauk­ti.

Ga­liau­siai ūki­nin­kų at­sto­vai bu­vo pa­ly­dė­ti pas mi­nist­rą pir­mi­nin­ ką, ta­čiau po ke­lių mi­nu­čių jie išė­ jo iš ka­bi­ne­to. Sek­re­to­rė pa­klau­sė, ar kas nors at­si­ti­ko, kad taip grei­ tai bai­gė­si jų po­kal­bis. Ūki­nin­kai at­sa­kė: „Mes ne­tu­rė­jo­me ką jam

3

penktadienis, lapkričio 30, 2012

santaka/teatras kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

piai (II) D.Danis: ki­to­kio pa­sau­lio vi­zi­ja pa­sa­ky­ti. Jis ži­no apie vi­sas mū­sų pro­ble­mas ge­riau nei mes pa­tys.

Jis ži­no mū­sų pa­var­des, ku­ris ūki­ nin­kas tu­ri dau­giau že­mės, o ku­ris ma­žiau, jis ži­no, ką jie au­gi­na sa­ vo že­mė­je. Mes pra­dė­jo­me kal­bė­ ti apie sa­vo pro­ble­mą, bet jis ži­no apie dar ge­riau nei mes.“ „Štai toks bu­vo ma­no vy­ras. Gy­ ve­ni­me jis la­biau­siai my­lė­jo ūki­ nin­kus ir ša­lies eko­no­mi­ką“, – šiais žo­džiais pa­sa­ko­ji­mą pa­ly­dė­jo J.Tū­be­lie­nė.

Mi­rė su min­ti­mis apie vals­ty­bę

1938 m. vi­du­ry­je šei­mos gy­ve­ni­mą su­jau­kė pa­blo­gė­ju­si J.Tū­be­lio svei­ ka­ta. 1939 m. rug­sė­jo 1 d. šei­mą su­ krė­tė ži­nia apie Eu­ro­po­je pra­si­dė­ ju­sį ka­rą, o rug­sė­jo 30 d. su­sto­jo įtam­pos neat­lai­kiu­si J.Tū­be­lio šir­ dis. Stai­ga blo­gai pa­si­ju­tęs, stab­te­ lė­jo ties lan­gu, pa­sa­kė bi­jan­tis, kad Lie­tu­vai ima grės­ti di­de­li pa­vo­jai.

At­gu­lė ant lo­vos ir mi­rė.

J.Tū­be­lie­nė su­si­dū­rė su lem­tin­ gais gy­ve­ni­mo spren­di­mais. Nep­ raė­jus nė me­tams po vy­ro mir­ties, Lie­tu­vą už­griu­vo dar vie­na ne­ lai­mė – so­vie­tų oku­pa­ci­ja. 1940 m. bir­že­lio 15 d. nak­tį pre­zi­den­ to A.Sme­to­nos šei­ma pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos.

Bai­min­da­ma­sis so­vie­tų rep­re­si­ jų il­ga­me­tis J.Tū­be­lio sek­re­to­rius, ku­ris bu­vo ar­ti­mas šei­mos bi­čiu­ lis, už­su­ko pas naš­lę ir pa­pa­sa­ko­ jo apie ki­lu­sią grės­mę jos ir duk­ros sau­gu­mui. J.Tū­be­lie­nė sa­kė, kad nė­ra nu­si­kal­tu­si, to­dėl nė ne­ma­no bėg­ti iš Lie­tu­vos. Vis dėl­to, pa­ma­ čiu­si, kad ir se­suo So­fi­ja Sme­to­nie­ nė su vi­sa šei­ma jau pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos, nu­spren­dė iš­vyk­ti ir lai­ ky­tis ar­čiau se­sers.

Iš Vo­kie­ti­jos pa­siun­ti­nio Lie­tu­ vo­je Eri­cho Cech­li­no J.Tū­be­lie­ nė ga­vo dip­lo­ma­ti­nę vi­zą, ku­rio­je ne­bu­vo nu­ro­dy­ta grį­ži­mo į Lie­tu­ vą da­ta.

Ga­vu­si vi­zą Jad­vy­ga su duk­ ra Ma­ry­te, pa­siė­mu­sios tik po ne­ di­de­lį ke­lio­ni­nį la­ga­mi­ną, sė­do į trau­ki­nį, vyks­tan­tį į Ber­ly­ną, ir nie­kie­no ne­su­lai­ky­tos kir­to Lie­tu­ vos sie­ną. Vo­kie­ti­jos pa­sie­ny­je bu­ vo il­gam įstri­gu­sios, ka­dan­gi pa­ sie­nio tar­ny­boms bu­vo ofi­cia­liai pra­neš­ta apie Lie­tu­vo­je pra­si­dė­ju­ sią so­vie­tų oku­pa­ci­ją.

Po ku­rio lai­ko vo­kie­čiai grą­ži­no joms pa­sus pa­sa­kę: „Ach, jau pa­ si­ro­dė pa­bė­gė­liai.“ Vo­kie­ti­jo­je J.Tū­be­lie­nė su duk­ ra pir­miau­sia ap­si­sto­jo pas Sme­ to­nas, ku­rie gy­ve­no ku­ror­ti­nia­me vieš­bu­ty­je, sau­go­ma­me po­li­ci­jos agen­tų. Tai te­bu­vo tik tar­pi­nė sto­ te­lė įvai­rių ne­ti­kė­tu­mų pil­no­je ke­ lio­nės į nau­jai­siais na­mais ta­pu­sią ša­lį is­to­ri­jo­je.

Gy­vy­bė – bran­giau­sia, to­dėl iš­ vyk­da­ma iš Lie­tu­vos J.Tū­be­lie­nė pa­li­ko vi­są sa­vo tur­tą li­ki­mo va­ liai. Tū­be­lių na­muo­se grei­tai ėmė šei­m i­n in­kau­t i sve­t i­m i žmo­n ės, šei­mos tur­tas bu­vo iš­blaš­ky­tas, o nuo 1945 m. Tū­be­lių na­muo­se ėmė veik­ti me­no mo­kyk­la. J.Tū­ be­lie­nė ir jos duk­ra ga­lė­jo pa­siim­ti tik bū­ti­niau­sius daik­tus, as­me­ni­ nes re­lik­vi­jas. Pa­sak M.Tū­be­ly­ tės sū­naus P.Kuhl­man­no, dau­ge­lį Tū­be­lių šei­mos nuo­trau­kų Jad­vy­ ga ir Ma­ry­tė vė­liau iš pa­žįs­ta­mų emig­ran­tų lie­tu­vių su­si­rin­ko gy­ ven­da­mos Ame­ri­ko­je.

ve­nęs D.Da­nis tei­gė, kad kū­no bū­ tis jam yra la­bai įvai­ri: „Il­gą lai­ką gy­ve­nau Šiau­rės Kve­be­ke at­skir­tas nuo vi­sų žmo­nių. Nak­tį at­merk­to­ mis aki­mis re­gė­da­vau įvai­rių dy­ džių žmo­nes, ku­rie ei­da­vo per ma­ ne. Ar tai, ką mes ma­to­me, yra tai, kas mes esa­me? Jei­gu aš sap­nuo­ ju upę, aš esu upė, jei­gu aš ma­tau gy­vū­ną, aš esu gy­vū­nas.“

Lau­ra Ud­rie­nė

P

as­ku­ti­ny­sis lapk­ri­čio sa­ vait­ga­lis Na­cio­na­li­niam Kau­no dra­mos teat­rui bu­ vo ypa­tin­gas – teat­re lan­ kė­si vi­sa­me pa­sau­ly­je žy­mus ka­ na­die­čių dra­ma­tur­gas Da­nie­lis Da­nis. Šio ra­šy­to­jo pa­var­dė iš­ti­ki­ miems re­ži­sie­riaus Ag­niaus Jan­ke­ vi­čiaus spek­tak­lių ger­bė­jams ge­rai pa­žįs­ta­ma nuo 2009 m. pri­sta­ty­to spek­tak­lio „Pas­ku­tė Diu­ra­nų dai­ na“. Vė­liau sce­no­je už­gi­mė „Ak­ me­nų pe­le­nai“, o šių me­tų lapk­ ri­čio pa­bai­go­je – ma­ni­fes­ta­ci­ja „Gel­bė­ki­me mei­lę“ pa­gal pje­sę „Ak­me­ni­nių šu­nų bu­či­niai“. Bū­ tent iš­ti­sa Ag­niaus Jan­ke­vi­čiaus re­ži­suo­tų spek­tak­lių tri­lo­gi­ja pa­ gal D.Da­nis dra­ma­tur­gi­ją at­vi­lio­ jo au­to­rių į Lie­tu­vą – jis ne­slė­pė ne­kant­ra­vęs iš­vys­ti „tuos be­pro­ čius“, ku­rie yra to­kie ap­sės­ti jo kū­ry­bos.

Spek­tak­lių ener­gi­ja

Pir­ma­sis su­si­ti­ki­mas

Sve­čių iš sve­tur pa­si­ti­ki­mas vi­suo­ met yra jau­di­nan­tis. Juk tuo­met pa­ga­liau pra­sklei­džia­mas iš pri­va­ lo­mu eti­ke­tu pa­žy­mė­tų elekt­ro­ni­ nių laiš­kų su­da­ry­tas man­da­gu­mo šy­das. Koks šios neįp­ras­tos kū­ ry­bos au­to­rius rea­ly­bė­je? Kaip jis bend­rau­ja? Kas jam įdo­mu? Me­ ni­nin­ko, ku­rian­čio mis­ti­niu rea­ liz­mu, ne­tgi ša­ma­niz­mu al­suo­jan­ čią dra­ma­tur­gi­ją, po­rtre­tas ne­ju­čia su­si­ku­ria ypač mis­ti­fi­kuo­tas, ne­ tgi su­die­vin­tas. At­ro­dy­tų, jo ne­ lie­čia že­miš­kos pro­ble­mos, gal­būt ne­tgi ne­jau­di­na įpras­tas bend­ra­ vi­mas...

Jau oro uos­to lau­ki­mo sa­lė­je pa­ si­ro­dęs smul­kus vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­gus nu­ra­mi­no sa­vo ma­lo­nia šyp­se­na ir at­vi­ru žvilgs­niu. Sun­ ku pa­ti­kė­ti, kad šis pa­pras­tu­mu ir ele­gan­ci­ja iš­si­ski­rian­tis žmo­ gus – tai ra­šy­to­jas, ap­do­va­no­tas Ka­na­dos vy­riau­sy­bės ir ki­to­mis pre­mi­jo­mis, pa­skelb­tas Pran­cū­zi­ jos Me­no ir li­te­ra­tū­ros ri­te­riu, o jo pje­sės pla­čiai sta­to­mos įvai­riuo­ se už­sie­nio teat­ruo­se. „Kai pa­ra­ šiau sa­vo pir­mą­ją pje­sę, nie­kas ja ne­si­do­mė­jo. Tik vė­liau, kai ga­vau svar­bų li­te­ra­tū­ros ap­do­va­no­ji­mą, ma­no kū­ry­ba bu­vo vi­suo­ti­nai pri­ pa­žin­ta. Nuo ta­da rim­tai pa­ni­rau į dra­ma­tur­gi­ją“, – pa­ke­liui į Vil­ niaus se­na­mies­tį, ku­ria­me ke­ti­no­ me pie­tau­ti, be nuo­skau­dos tars­ te­lė­jo D.Da­nis.

Pir­mie­ji li­te­ra­tū­ri­niai ban­dy­ mai ku­riant poe­zi­ją, vė­liau vai­ dy­ba, šo­kis, skulp­tū­ra, nau­jų­jų me­di­jų me­nas – vi­sos šios me­no sri­tys bu­vo pa­žin­tos pa­ties me­ ni­nin­ko, be­lau­kiant sa­vo dra­ma­ tur­gi­jos di­džio­jo įver­ti­ni­mo. Nors tei­sy­bės dė­lei ver­tė­tų pa­brėž­ti, kad pri­pa­ži­ni­mas ir ap­do­va­no­ji­ mai to­li gra­žu ne­bu­vo pa­grin­di­ nė pa­ska­ta kur­ti. „Pra­dė­jau ra­šy­ ti, kai pa­ju­tau vi­su sa­vo kū­nu, jog pri­va­lau tai da­ry­ti“, – vė­liau pa­ sa­ko­jo jis.

Sap­nai ir rea­ly­bė

Dar skai­tant Na­cio­na­li­nia­me Kau­ no dra­mos teat­re sta­to­mas D.Da­ nis pje­ses, kir­bė­jo klau­si­mas, kaip gims­ta į nie­ką ki­tą ne­pa­na­ši šio au­to­riaus kū­ry­ba, ku­rio­je sim­bo­ li­niai įvaiz­džiai, jaut­riai su­si­py­nę su kas­die­ny­be, ku­ria sa­vo ma­gi­ ja ir jus­liš­ku­mu už­bu­rian­tį ki­to­kį

Vaidmuo: „Ak­to­riai tam­pa tais tar­pi­nin­kais, ku­rie ma­no vaiz­dus per­

duo­da žiū­ro­vams“, – sako D.Danis.

pa­sau­lį. Gurkš­no­da­mas rau­do­ną­jį vy­ną ir ret­kar­čiais įdė­miau žvelg­ da­mas į praei­vius pro ka­vi­nės lan­ gą, ra­šy­to­jas kal­bė­jo apie jo gal­vo­ je gims­tan­čias vi­zi­jas: „Kai bu­vau ma­žas, aš daž­nai sap­nuo­da­vau.

Jau tuo­met jau­čiau, jog ma­no sap­ nai tu­ri virs­ti rea­ly­be, įgau­ti pa­vi­ da­lą. Ir vė­liau bu­vau ne­pa­liau­ja­ mai bom­bar­duo­ja­mas per sap­nus ma­ne ap­lan­kan­čių vaiz­di­nių.“ Iki de­šim­ties me­tų ne­tur­tin­ga­ me, skur­džia aug­me­ni­ja iš­si­ski­ rian­čia­me Kve­be­ko ang­lia­ka­sių mies­te­ly­je au­gęs ra­šy­to­jas vė­liau at­ra­do gam­tą kaip vie­ną svar­ biau­sių sa­vo įkvė­pi­mo šal­ti­nių: „Kai pir­mą kar­tą pa­ju­tau, kas yra gam­ta, aš at­si­vė­riau gy­ve­ni­mui.

Gam­tos ele­men­tai, kaip van­duo ar oras, tar­si kiau­rai per­smel­kė ma­no kū­ną. Vi­so­se ma­no pje­sė­ se svar­bi gam­ta, ne­tgi jei­gu ra­šau apie mies­tą.“ Vi­zi­jų bei rea­ly­bės san­ty­kis per­ teik­tas ir per D.Da­nis pje­sių he­ ro­jus, iš­si­ski­rian­čius sa­vo tra­giš­ ku­mu, – vi­si jie tar­si ne­ga­lin­tys pri­gy­ti au­ga­lai, dėl iš­li­ki­mo des­ pe­ra­tiš­kai ieš­kan­tys har­mo­ni­jos su sve­ti­ma, at­gra­sia ap­lin­ka. Ra­ šy­to­jas tei­gė nie­kuo­met ne­ma­tąs ku­ria­mų per­so­na­žų vei­dų. Kū­ry­ba jam grei­čiau al­che­mi­jos pro­ce­sas, kai vaiz­di­niuo­se jun­gia­si skir­tin­ gos že­mės ma­te­ri­jos, o tik pa­skui jos įgau­na žo­džių, sa­ki­nių, at­ski­ rų sce­nų pa­vi­da­lą. „Esu tiek pri­ si­kro­vęs vaiz­dų, kad jau­čiuo­si tar­si suak­me­nė­jęs. Tik ra­šant tai ma­ ny­je at­si­pa­lai­duo­ja. Aš ra­šau la­bai il­gai – tai tar­si vaiz­dų dė­lio­ji­mas di­de­lia­me pa­sau­lio že­mė­la­py­je į vie­ną vi­su­mą“, – su­si­ti­ki­me su žiū­ro­vais pa­sa­ko­jo au­to­rius.

Re­li­gi­ja ir kū­nas

Sve­čiams vi­suo­met sten­gia­mės pa­ro­dy­ti, ką sa­vo mies­te tu­ri­me gra­žiau­sio. Tur­būt nie­ko ste­bi­nan­ čio, jog lais­vą šeš­ta­die­nio po­pie­ tę dra­ma­tur­gui pa­siū­liau pra­leis­ti

be­si­gro­žint Pa­žais­lio vie­nuo­ly­nu.

Tik vė­liau su­pra­tau, ko­dėl šis vi­ zi­tas bu­vo pa­žy­mė­tas ypa­tin­gu su­si­kau­pi­mu. At­ro­dė, kad D.Da­ nis ma­žiau­siai jau­di­no ar­chi­tek­ tū­ros is­to­ri­ja, pa­sa­ko­ji­mai apie ga­lbūt pa­slėp­tus Na­po­leo­no lo­ bius ar fres­kas kū­ru­sius me­ni­nin­ kus. Jis žval­gė­si kur kas įdė­miau, tar­si ieš­ko­tų kaž­ko sva­res­nio tvy­ rant erd­vė­je.

Kuo di­des­nė­je tai­ ko­je su sa­vi­mi mes gy­ve­na­me, tuo la­ biau my­li­me sa­ve ir sa­vo ar­ti­mą.

Po eks­kur­si­jos pri­sė­do­me pa­ pie­tau­ti vie­na­me Kau­no se­na­ mies­čio res­to­ra­nų. Ten ne­ti­kė­tai iš­gir­dau at­sa­ky­mą. Bu­vu­sios vie­ nuo­lės ir ypa­tin­gai ti­kin­čio tė­vo šei­mo­je au­gu­siam D.Da­nis re­li­gi­ja nuo ma­žens bu­vo to­kia pat svar­ bi kaip sap­nai. Svar­biau­sias rea­ly­ bės ir re­li­gi­jos su­si­dū­ri­mas įvy­ko jau­nys­tė­je, at­lie­kant sa­va­no­riš­ką mi­si­ją Hai­čio vai­kų na­muo­se. Ten jis pir­mą kar­tą pa­ju­to tar­si kal­bė­ tų­si su dva­sio­mis. Vė­liau šią sa­vo pa­tir­tį per­kė­lė į vie­ną per­so­na­ žų pje­sė­je „Ak­me­ni­nių šu­nų bu­ či­niai“ (Na­cio­na­li­nio Kau­no dra­ mos teat­ro spek­tak­lis „Gel­bė­ki­me mei­lę“).

Il­gai­niui gi­lus ry­šys su re­li­gi­ja nu­trū­ko, D.Da­nis pa­ni­ro į J.Gro­ tows­kio bei A.Ar­taud raš­tus, ėmė­ si sa­vo kū­no la­vi­ni­mo, šo­kio. Bū­ tent per kū­ną bu­vo at­ras­ta kal­bos raiš­ka – tuo­met sap­nas, šven­tu­ mas ir rea­ly­bė su­si­jun­gė į vie­ną vaiz­di­nį.

Be­je, dra­ma­tur­gas pri­si­pa­ži­no, kad anks­čiau ne­ga­lė­jo su­vok­ti, ką žmo­nės tu­ri gal­vo­je, sa­ky­da­mi, kad jie tu­ri vie­ną kū­ną. Daug įvai­ riau­sių pa­tir­čių su sa­vo kū­nu iš­gy­

Svar­biau­sias D.Da­nis vi­zi­to tiks­las vis­ dėlto bu­vo iš­vys­ti sa­vo pje­sių pa­sta­ty­mus. Per sa­vait­ga­lį pa­ma­ tęs vi­są pa­gal sa­vo dra­ma­tur­gi­ją A.Jan­ke­vi­čiaus re­ži­suo­tą tri­lo­gi­ją, ra­šy­to­jas ne­slė­pė, kad ši pa­tir­tis jį įkve­pia to­les­nei kū­ry­bai. Net­gi už­ si­mi­nė, kad bū­tų įdo­mu pa­ra­šy­ti bend­rą pje­sę su re­ži­sie­riu­mi. Ži­no­da­ma įpras­tą dra­ma­tur­ gų skru­pu­lin­gu­mą sa­vam žo­džiui, iš­drį­sau pa­si­tei­rau­ti, kaip jau­čia­si ma­ty­da­mas, kad kai ku­rios jo pje­ sių da­lys ku­piū­ruo­tos ar­ba sce­no­ je yra pa­ty­ru­sios ra­di­ka­lių trans­ for­ma­ci­jų. „Iš pra­džių ma­no pa­tir­tys dė­ lio­ja­si į teks­tą. Po to jos ma­ne pa­lie­ka ir virs­ta ki­to žmo­gaus – re­ž i­s ie­r iaus, ak­to­r iaus, žiū­ro­ vo – pa­tir­ti­mi, pra­de­da gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. Nes­var­bu, kad ir kas bū­tų, pje­sės teks­tas vi­suo­met yra ša­lia sce­nos ir spin­du­liuo­ ja sa­vo ener­gi­ją. O ak­to­riai tam­ pa tais tar­pi­nin­kais, ku­rie ma­no vaiz­dus per­duo­da žiū­ro­vams ir bū­tent per ak­to­rius at­si­sklei­džia tai, ką iš tik­rų­jų no­riu pa­sa­ky­ti“, – šyp­so­da­ma­sis at­sa­kė D.Da­nis, ku­ris pa­brė­žė, kad jam ypač svar­ bu pa­lik­ti erd­vės spek­tak­lio kū­ rė­jams.

La­biau­siai ši re­ži­sie­riaus A.Jan­ ke­vi­čiaus tri­lo­gi­ja au­to­rių su­ža­ vė­jo ak­to­rių sklei­džia­ma ener­ gi­ja: „Kiek­vie­na­me spek­tak­ly­je, kai ak­to­rius per­duo­da teks­tą sa­ vo kū­nu ir bal­su, mes pa­mirš­ta­ me, kur iš tik­rų­jų esa­me, – nu­si­ ke­lia­me į tą vaiz­dą ir gar­są, ku­ris yra ku­ria­mas.“ Iki tol nie­kur anks­čiau ne­re­gė­ tas pa­na­šus pje­sės „Ak­me­ni­nių šu­nų bu­či­nių“ va­rian­tas spek­tak­ ly­je „Gel­bė­ki­me mei­lę“ su­lau­kė iš­skir­ti­nio pa­mi­nė­ji­mo – dra­ma­ tur­gas pa­žy­mė­jo ypa­tin­gą re­ži­ sie­riaus A.Jan­ke­vi­čiaus jaut­ru­mą kal­bos poe­ti­kai, erd­vės pa­ju­ti­mą lai­ke ir rit­me.

Ar mei­lė bus iš­gel­bė­ta?

Vie­ša­me su­si­ti­ki­me su žiū­ro­vais iš sa­lės pa­si­gir­do klau­si­mas, ar D.Da­nis sa­vo vaiz­di­niuo­se re­gi, kad mei­lė dar ga­li bū­ti iš­gel­bė­ta.

Po trum­pos pau­zės ra­šy­to­jas at­sa­ kė: „Mei­lė yra tai, kas mus su­jun­ gia. Ne­pai­sant ap­link vy­rau­jan­čio chao­so, sa­vo pje­sė­se sten­giuo­si kur­ti har­mo­ni­ją, kad įvyk­tų me­ta­ mor­fo­zė – žmo­gus tu­ri ją pa­tir­ti, kad ga­lė­tų ei­ti to­lyn... Kuo di­des­ nė­je tai­ko­je su sa­vi­mi mes gy­ve­ na­me, tuo la­biau my­li­me sa­ve ir sa­vo ar­ti­mą.“ D.Da­nis iš­vy­ko lapk­ri­čio 26 d. po­pie­tę. Ta­čiau spek­tak­lių kū­ry­ bi­nei gru­pei ir tu­rė­ju­sie­siems ga­li­ my­bę su juo pa­bend­rau­ti bent aki­ mir­ką pa­li­ko ne tik teat­ro sce­no­je at­gims­tan­čius teks­tus, bet ir gy­ ve­ni­mo įkvė­pi­mą, vil­tį, kad har­ mo­ni­ja ir be­tar­piš­kas at­si­vė­ri­mas pa­sau­liui dar įma­no­mi.

4

penktadienis, lapkričio 30, 2012

santaka /tavo krantas kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Kny­gų žiur­kės kam­pe­lis

Gy­ve­ni­mų ap­ra­šy­mai

P A.Žmui­dzi­na­vi­čius. „Skau­tų sto­vyk­la“, 1927 m.

Skau­tai ieš­ko pa­veiks­lo Gied­rius Ži­do­nis Skau­tai, rink­da­mi me­džia­gą lei­ di­niui apie tar­pu­ka­rio skau­tų is­ to­ri­ją, at­ra­do įdo­mių fak­tų apie dai­li­nin­ko An­ta­no Žmui­dzi­na­vi­ čiaus skau­tiš­ką veik­lą. To me­to skau­tiš­ko­je spau­do­je daž­nai bu­ vo per­spaus­di­na­mas jo pa­veiks­ las „Skau­tų sto­vyk­la“.

1928 m. Skau­tiš­kų reik­me­nų tie­ ki­mo sky­riaus kai­no­raš­ty­je įra­šy­ tas 0,75 ct kai­na­vęs iš­spaus­din­ tas mi­nė­tas A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus pa­veiks­lė­lis: „daug spal­vų, g-ras po­pie­ris, 15x18 cm“. 1931 m. jis vėl lei­džia­mas, skau­tiš­ko­je spau­ do­je rek­la­muo­ja­ma, kad tai pui­ kus kam­ba­rio ar skau­tų būk­lo pa­ puo­ši­mas.

Ta­py­bos dar­bų re­gist­rų kny­ go­je dai­li­nin­kas yra įra­šęs, kad 40 x 50 cm alie­ju­mi ant dro­bės 1927 m. ta­py­tas pa­veiks­las par­ duo­tas Lie­tu­vos ban­kui. Šia­me ban­ke iki šiol sau­go­ma ne­ma­žai

lie­tu­vių dai­li­nin­kų dar­bų, ta­čiau apie A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus pa­ veiks­lą nie­ko ne­ži­no­ma.

A.Žmui­d zi­n a­v i­č ius dve­j us me­tus, nuo 1926 m. spa­lio iki 1928 m. spa­lio, bu­vo Kau­no tun­ to tun­ti­nin­kas. Jis pa­siū­lė su­tau­ tin­ti bro­li­jos ženk­lą, su­ti­ko per­ žiū­rė­ti skau­tų uni­for­mą, vė­lia­vą ir gar­bės ženk­lus. Už nuo­pel­nus skau­ti­jai jis ap­do­va­no­tas Svas­ ti­kos gar­bės ženk­lu, ku­ris da­bar sau­go­mas An­ta­no Žmui­dzi­na­ vi­čiaus kū­ri­nių ir rin­ki­nių mu­ zie­ju­je. Šven­ti­nė­je Kau­no tun­to suei­go­je jis at­si­svei­ki­no su skau­ tais, šie at­si­dė­ko­da­mi sa­vo bu­vu­ sį va­dą iš sa­lės iš­ne­šė ant ran­kų.

Dai­li­nin­kas ir to­liau li­ko skau­ tų drau­gu, da­ly­va­vo šven­ti­niuo­ se ren­gi­niuo­se, kar­tu ke­lia­vo po Lie­tu­vą.

Jei ką nors ži­no­te apie A.Žmui­ dzi­na­vi­čiaus ta­py­bos dar­bą „Skau­ tų sto­vyk­la“ ar ki­tus jo dar­bus skau­tiš­ka te­ma, pa­ra­šy­ki­te e. pa­š­to ad­re­su 30vietu@gmail.com.

Aud­ro­nė Po­ciū­tė

Kai ly­ja vie­nat­vė į ma­no del­nus, Pa­žiū­riu į dan­gų, ran­du švie­sos siū­le­lį, mez­gu iš jo gied­rą, ku­ri ne­ži­nia ka­da, bet bū­ti­nai bus.

Kai ly­ja vie­nat­vė į ma­no lan­gus tuš­čius, Pa­žiū­riu pro jį, pa­klau­sau se­na­mies­čio mu­zi­kos, pa­si­slė­pu­sios ma­ny­je ir at­si­ve­rian­čios ta­da, kai ly­ja vie­nat­vė ma­no del­nus.

To­li to­li aš nuo se­nų siau­rų gat­ve­lių, Lan­gų švie­sos – tar­tum žva­ke­lių, su­šil­dan­čių ta­da, kai brau­nas vie­nu­ma į ma­no del­nus.

Sus­kam­ba vėl jau­nų žmo­nių jau­ni vei­dai Ir vėl švie­sos siū­le­lį su­ra­dai, ži­nai tvir­tai, ateis gied­ra, nors ly­ja, nors nak­tis juo­da.

Išauš die­na, lyg ro­žė pra­si­skleis vil­tis ma­na, jei tu at­spė­si, ko ly­ja vie­nu­ma į ma­no del­nus.

„San­ta­ka“ – Ta­vo kran­tas „San­ta­ka“ kvie­čia skai­ty­to­jus da­ly­tis sa­vo kū­ry­ba – poe­zi­ja, pro­za, me­ni­nės fo­tog­ra­fi­jos pa­vyz­džiais.

Au­ten­tiš­ki as­me­ni­niai ar ar­ti­mų­jų iš­gy­ve­ni­mai, pa­tir­ti tar­pu­ka­riu, po­ka­riu, so­vie­tų oku­pa­ci­jos me­tais, – skil­ty­je „Ma­no is­to­ri­ja“ lau­kia­ma kiek­vie­no jū­sų is­to­ri­ja, nes Lie­tu­vos is­to­ri­ja yra kiek­vie­no iš mū­sų is­to­ri­ja.

Kū­ry­bos pa­vyz­džius, ra­ši­nius, nuo­trau­kas siųs­ki­te e. pa­štu santaka@kaunodiena.lt ar­ba „Kau­no die­na“ („San­ta­ka“), Kęs­tu­čio g. 86, Kau­nas.

Nuot­rau­kas vė­liau bus ga­li­ma at­siim­ti re­dak­ci­jo­je.

o kiek­vie­nu pa­mink­li­niu ak­me­niu gu­li pa­sau­lio is­to­ ri­ja, ra­šė Hein­ri­chas Hei­ne.

Iš tie­sų kiek­vie­nas mū­sų yra uni­ka­lus, kiek­vie­nas mū­sų yra pa­sau­lis, tad ir už žmo­gaus gy­ve­ni­ mą var­gu ar yra kas įdo­miau. Žmo­ gaus gy­ve­ni­mas tiek pat įvai­rus ir dau­giap­la­nis, kiek ir pa­sa­ko­ji­mo apie jį bū­dai, ne­bū­ti­nai tu­rė­ki­me gal­vo­je epi­nį ar mo­nog­ra­fi­nį už­ mo­jį pa­pa­sa­ko­ti vi­są žmo­gaus gy­ ve­ni­mą. Išo­ri­nius to gy­ve­ni­mo fak­ tus – įma­no­ma, tik ką jie sa­kys apie pa­tį žmo­gų? Ta­len­tin­gai pa­pa­sa­ko­ ta vie­na žmo­gaus die­na sa­kys dau­ giau. O kai žmo­gus pa­ts ima apie sa­ve pa­sa­ko­ti, daž­niau­siai tam­pa dar įdo­miau. Ta­čiau vi­sais at­ve­jais de­ra pa­si­rink­ti pa­sa­ko­ji­mo me­to­dą. Štai ke­le­tas šio po­bū­džio kny­gų.

„Pa­sau­lis pa­gal Ba­rą“ (su­dar. Ge­di­mi­nas Ka­jė­nas), Ki­tos kny­gos, 296 p.

Kny­ga apie tik­rai ori­gi­na­lią as­me­ ny­bę – avan­gar­di­nių fil­mų ir mu­ zi­kos kū­rė­ją Ar­tū­rą Ba­ry­są-Ba­rą.

Ba­ras bu­vo ab­so­liu­tus non­kon­for­ mis­tas, ta­čiau, kaip ra­šo­ma, „tu­rė­jo sto­gą“ – aukš­tas pa­rei­gas uži­man­tį pa­tė­vį. To­dėl ne­bu­vo už­tą­sy­tas po nuo­va­das, ga­lė­jo kur­ti la­bai drą­sius fil­mus, elg­tis itin ekst­ra­va­gan­tiš­kai ir gy­ven­ti, kaip į gal­vą šau­na.

Ba­rą pa­ži­no­ję žmo­nės čia apie jį ir pa­sa­ko­ja, o pa­sa­ko­ti tik­rai yra ką, Ba­ras bu­vęs itin di­de­lis ori­gi­ na­las, pa­čiu sa­vo as­me­niu ir lai­ky­ se­na tei­gęs tuo­met slo­pin­tą lais­vę. Įdo­mu, kad, atė­jus ne­prik­lau­so­ my­bei, nau­jo­jo­je san­tvar­ko­je Ba­ ras ir­gi li­ko aut­sai­de­ris, ne­pri­ta­po.

Maiš­tin­gos as­me­ny­bės nie­kur ne­ pri­taps, nes bet ku­ri san­tvar­ka yra sis­te­ma, o maiš­ti­nin­kas an­ti­sis­te­ miš­kas iš prin­ci­po.

Lais­vė Ba­rui bu­vo keis­tas iš­ban­ dy­mas. Pa­ju­tęs, kad da­bar ga­li da­ ry­ti ką tik no­ri ir nie­kas už tai ne­ baus, jis aki­vaiz­džiai su­tri­ko. Net į jo iš­sva­jo­tą Lon­do­ną Ba­rą te­ko vež­ ti be­veik su­riš­tą – lais­vė kaip na­ tū­ra­li vi­suo­me­nės bū­se­na jam bu­ vo vi­siš­kai neįp­ras­ta, tar­si ne­be­li­ko prieš ką maiš­tau­ti.

Pri­si­mi­ni­mų kny­gos daž­niau­ siai bū­na la­bai ek­lek­tiš­kos. Pas­ ta­ro­ji kaip re­ta vien­ti­sa ir vie­na iš

tų, ku­rias no­ri­si skai­ty­ti neat­sit­ rau­kiant.

Al­bi­nas Ber­no­tas „Kaus­ty­tos žą­sys“, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­ gos lei­dyk­la, 288 p.

Tra­di­ci­nė au­to­biog­ra­fi­nė pro­za, prie to­kios ka­dai­se bu­vo­me įpra­ tę. Šiais me­tais mi­ręs ge­ras poe­tas ir sim­pa­tiš­kas žmo­gus A.Ber­no­tas pri­si­me­na sa­vo jau­nys­tę, ka­rą ir po­ka­rį, taip pat li­te­ra­tū­ri­nius rei­ ka­lus ir ko­le­gas.

Au­to­rius tei­gia, kad Eins­tei­ no re­lia­ty­vu­mo teo­ri­ja nie­kur ki­ tur taip aki­vaiz­džiai ne­pa­sit­vir­ti­na kaip at­si­mi­ni­muo­se: „Čia de­šimt­ me­čiai kar­tais ima ir taip su­si­trau­ kia, kad su­tel­pa į vie­ną pus­die­nį, o pus­die­nis, žiū­rėk, iš­tįs­ta į de­šimt­ me­čius.“ Ma­lo­ni, etiš­kai orien­tuo­ta, kiek per žo­din­ga kny­ga. Au­to­rius daž­ nai no­ri ne pa­pa­sa­ko­ti, o pa­si­kal­ bė­ti, tad ir skai­tant ne­rei­kia tau­py­ti lai­ko, tie­siog pa­bū­ti su au­to­riu­mi.

Po­li­fo­niš­kas ir pa­tik­lus pa­sa­ko­ji­ mo to­nas, švel­nus hu­mo­ras, op­ti­ miz­mas net tra­giš­ko­mis ap­lin­ky­ bė­mis („Ak, ko­kie ma­lo­nūs, šir­dį glos­tan­tys anie­ji di­džių­jų trė­mi­ mų lai­kai...“) lei­džia pa­si­bū­ti šil­ tai ir jau­kiai.

In­ga Liut­ke­vi­čie­nė „Déjà vu.

Vil­nius 1974–1990“, lei­do au­to­rė, 256 p.

Tai ir­gi gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mas, tik mies­to. O mies­tas liu­di­ja žmo­

gų ir žmo­gaus gy­ve­ni­mą. Šiuo at­ ve­ju kal­ban­tis žmo­gus tik vie­nas – bu­vęs Vil­niaus vyk­do­mo­jo ko­ mi­te­to pir­mi­nin­kas (da­bar tai va­ di­na­ma me­ru) Al­gir­das Vi­lei­kis.

Jis čia vis­ką ir pa­sa­ko­ja, au­to­rė tik už­ra­šo.

Vie­na ver­tus, mies­tas pro ka­ bi­ne­to lan­gą at­ro­do ne taip kaip iš Gor­kio gat­vės tar­pu­var­tės, ki­ ta ver­tus, itin įdo­mu skai­ty­ti, kaip vis­kas vy­ko ir tuo­se ka­bi­ne­tuo­se.

Kaip bu­vo kom­bi­nuo­ja­ma ir gud­ rau­ja­ma, no­rint ką nors pa­sta­ty­ ti ar pra­muš­ti, kaip į Mask­vą bu­vo ve­ža­mi ša­ko­čiai ir su­kti­niai, ko­ kie skan­da­lai ly­dė­jo vie­ną ar ki­ tą veiks­mą, ko­kios kal­bos sklan­dė aukš­čiau­siuo­se par­ti­niuo­se eše­lo­ nuo­se.

Vi­sų tų da­ly­kų kny­go­je ap­stu.

Tad ir kny­ga – kiek vie­nap­la­nė, bet nea­pei­ti­na.

Vla­di­mir Na­bo­kov „Žvelk į ar­le­ki­ nus“ (ver­tė Ra­sa Draz­daus­kie­nė), Bal­tos lan­kos, 266 p.

Nea­be­jo­ti­nai ge­riau­sia iš pri­sta­to­ mų kny­gų, pui­kiai iš­vers­ta. Di­dy­sis sti­liaus meist­ras čia žai­džia sa­vo pa­ties biog­ra­fi­jos fak­tais ir konst­ ruo­ja ne­va sa­vo, bet ne vi­sai sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. Kai kas iš ap­ra­ šo­mų da­ly­kų yra nu­ti­kę ir jam, kai kas tik pa­na­šu, o kai kas vi­siš­kai ne, nors gal au­to­rius no­rė­jo, kad taip jam bū­tų nu­ti­kę.

Jau­no ra­šy­to­jo, ru­sų emig­ran­ to is­to­ri­ja, vyks­tan­ti „už­sie­niuo­ se“, pa­pa­sa­ko­ta Na­bo­ko­vui bū­din­ gu itin niuan­suo­tu, me­ta­fo­riš­ku ir ra­fi­nuo­tu sti­liu­mi. Aps­tu int­ras­ pek­ci­jos, nie­kaip neiš­si­pil­dan­čių ro­ma­nų su mo­te­ri­mis, eks­kur­sų į emig­ra­ci­nės lei­dy­bos ar dva­ri­nin­ kiš­kos vai­kys­tės da­ly­kus. Na­bo­ko­ vo at­ve­ju vi­siš­kai ne­svar­bu, apie ką jis ra­šo, svar­bu – kaip. Nep­ra­noks­ ta­mai. Žo­džio „teks­tas“ kil­mė ta pa­ti, kaip ir žo­džio „teks­ti­lė“. Ir šis ro­ ma­nas teks­ti­lės po­žiū­riu ly­gin­ti­nas su fla­man­diš­ku go­be­le­nu, ku­ria­me „ir pa­ne­lė, ir po­vai, ir vie­na­ra­giai“.

Be to tai – neei­li­nis skai­ty­mo ma­ lo­nu­mas.

Tau­to­dai­li­nin­kams

Pa­ren­gė poe­tas Kęs­tu­tis Na­va­kas

Kau­no vie­šo­sio­se erd­vė­se gar­siems as­me­nims ar­ba svar­biems is­to­ri­niams įvy­kiams pa­žy­mė­ti pa­sta­ty­ta apie 60 de­ko­ra­ty­vi­nių kry­žių, kop­lyts­tul­pių ar ki­to­kių kryž­dir­bys­tės pa­vyz­džių. La­bai ap­mau­du, kad ant dau­ge­lio jų ne­nu­ro­dy­tos au­to­rių pa­var­dės, pa­sta­ty­mo da­ta, o kar­tais net neaiš­ku, ko­kiai pa­skir­čiai kū­ri­nys pa­sta­ty­tas.

Pra­šom tau­to­dai­li­nin­kų apie sa­ve ir sa­vo kū­ri­nius in­for­muo­ti Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos pir­mi­nin­ką Va­len­ti­ną Ja­zers­kį tel. 8 699 04 992 ar­ba tau­to­dai­li­nin­ką Jo­ną Luk­šę tel. 8 604 48 150.