2012-12 370 by Diena Media News

2012 gruodis #32

Nepaprastai paprasta A.Orlova

Mada yra mada Naktys su R.Zabarausku

Kai visa muzika sugrota

Apie kompiuterines pikt탑oles mene 37O.diena.lt

37o Kai visa muzika sugrota... P

#32

eržiūrėjęs pastarojo meto renginių tvarkaraštį, gali netekti žado nuo pasaulinio garso žvaigždžių vardų gausos: Eltonas Johnas, „Queen“, Tina Turner, „Red Hot Chili Peppers“, Whitney Houston, „Roxette“, Céline Dion, Norah Jones, Fergie, U2. Kalėdos – stebuklų metas, ne kitaip. Net mirusieji prisikelia, kad galėtų atvažiuoti pagroti į Lietuvą!

Numerio bendradarbiai:

Ne, ne Kalėdos čia kaltos: prie tų skambių vardų būtinai rasi kodinius žodžius „tribute“, „project“ „Tabami goes“, „show“ ir, žinoma, fotografijas, kurios, laimė, išduoda, kad tai – tik lietuviška kokio nors garsaus atlikėjo ar grupės versija. Beje, nebūtinai lietuviška. Visai neseniai vienuose sostinės lošimo namuose koncertavo čekiška „Roxette“ versija. Tiesa, žmonių susirinko ne prūdai, gal mažai reklamos buvo, bet čekė vokalistė iš tiesų beliakaip panaši į Marie Fredriksson. Būna, kad ir žodis „tribute“ negelbėja. Vienas taupus bičiulis kažkada seniai nusipirko ABBA kompaktinę plokštelę. Ne iš kokių piratų, o prekybcentry. Paleido automobilyje, pradėjom klausytis – kažkas ne taip. Apžiūrim CD, o ten tokiomis mažytėmis mažytėmis raidelėmis parašyta: „tribute“. Nuo to laiko žodis „tribute“ mums visiems nekelia pasitikėjimo. Vienas feisbuko draugas ir žinomas dainininkas veidaknygėje nusistebėjo, kad pastaruoju metu stebėtinai padaugėjo visokių tribute: „Kadaise vykdavo tokie konkursėliai moksleiviams ir vaikams Beždžioniukų diskoteka, kur reikdavo imituoti savo mėgstamą atlikėją... Dabar atrodo, tas konkursėlis egzistuoja visur aplink: tribute, muzikinės kaukės ir kita muzikinė beprotystė... Juk Mantas niekada nebus Frankas Sinatra ar juolab Freddie Mercury, Mia niekada nebus Sinead O‘Conor, Erica Jennings niekada nebus Madonna. Su visa pagarba atlikėjams, kolegoms. Nenoriu piktintis ir skleisti demagogijos, na, bet taip norisi tikrumo, tikros nuoširdžios kūrybos.“ Norėčiau pabrėžti, kad feisbuke prakalbęs muzikantas yra tas vienas iš nedaugelio, kurie panašiuose projektuose nedalyvauja, bet badu nemiršta ir, manau, visai neblogai gyvena iš savo kūrybos. Buvo laikai, kai daugelis save gerbiančių muzikantų netgi nevengdavo pasišaipyti iš sostinės „Brodvėjaus“ klubo publiką koveriais maitindavusių „The Road Band“ ir „4Fun“. Paskui atsirado „AC/DC project“, koncertai „Metamorfozės“ ir „Diversijos“, kuriuose svetimas dainas atliko netgi tokie scenos vilkai kaip Andrius Mamontovas ir Marijus Mikutavičius. Na, bet šių atlikėjų tikrai nereikėtų užmėtyti akmenimis, nes tai buvo vienkartiniai projektai, nepadarę pernelyg daug žalos. Ypač liūdina, kad net jauni, vos kojas sceno-

Domantas Razauskas

Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Goda Dapšytė Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

Marius Burokas Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Sandra Kliukaitė se apšilę muzikantai irgi mėgina išjoti ant svetimo gero, teisindamiesi, kad taip pat nori gyventi iš muzikos. Deja, iš svetimos. Mano vienas bičiulis sako, kad tai elementari vagystė. Net nesvarbu, kad panašių projektų rengėjai moka pinigus autorių teisių agentūroms. Nesakau, kad jam nepritariu. Pakrypus kalbai apie tribute, visada prisimenu, rodos, amžinatilsį kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio pasakytą mintį: „Visa muzika sugrota, tik ne visi pinigai paimti.“ Nesinori su tuo sutikti, nors tu ką... Mūsų šio numerio herojė dainininkė Alina Orlova irgi taip nemano: „Tas noras prisitaikyti, įtikti kasdieniame gyvenime yra sveikintinas, nes turime kaip nors sutarti visi, negali vien savo tiesų vanoti. Bet kūryboje tie dalykai neveda į gera. Atsiranda kiti motyvai, kurie jau ne visai susiję su kūryba, greičiau su kokiais nors materialiais dalykais.“ Kita jauna dainininkė Milda Arčikauskaitė „37O“ prisipažįsta dar tik ieškanti savęs: „Kiek mano pačios kuriama muzika gali būti įdomi kitiems – man dar atviras klausimas.“ Gana pranešimų spaudai tipo žinių apie madą, gana mados žurnalistikos lyg tai būtų buhalterijos išrašai, kaip sako mados ir stiliaus dienoraščio FMAG redaktorė. Per pastaruosius trejus ketverius metus tokių tinklalapių, – besilaikančių panašių maksimų, artimesnių gatvės madistei, jaukių ir savų lyg boyfriend shirt, – sėkmingai prisistatė net keli. Su trimis jų supažindiname: tai internetinis FMAG ir įvairiais pavidalais pasirodantys „SwO“ bei Infashion.lt. Šiame numeryje taip pat žvalgomės po Romo Zabarausko filmo „Streikas“ filmavimo užkulisius, be to, rasite ekskursiją į ateitį su Modernaus meno centro darbuotojais, įspūdžių iš Paryžiuje vykusio „Hewlett Packard“ (HP) naujų produktų ir projekto „HP Connected Music“ pristatymo. Netgi į „Katedros“ premjerą spėjome nueiti ir jums čia savo nuomonę apie ją surašyti. Tai tiek šį kartą. Gerų Kalėdų, kurios jau visai ne už kalnų. Ta proga visiems linkime kitąmet pamatyti kuo daugiau tikrų žvaigždžių, o ne jų klonų. Iki pasimatymo kitais metais!

žiūrėk čia! Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

Geriau rinkis „37O“ į namus!

Tautė Bernotaitė

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustracija: „Shutterstock“



Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

Vilius Petrauskas mistiškai tautiško viršelio autorius

37o

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 26 000 egz. Už reklamos turinį „37O“ neatsako #32, gruodis, 2012

>> žirklės Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotrauka: Igno Maldžiūno

Nepaprastai paprasta A.Orlova

Gali mėgti jos kūrybą, gali nemėgti, bet abejingas jai būti negali. Iš Visagino kilusi Alina Orlova kuria savitą muziką, kurios skambesį anglų kritikai pavadino unikaliu tamsiu baltišku folk pop. Jos gyslomis teka lenkiškas ir rusiškas kraujas, tačiau, kitaip nei nemažai grynakraujų jaunųjų tautiečių, dainų tekstus ji dėlioja lietuviškai. Lietuviškus jos albumus leidžia ir į koncertus jau kurį laiką kviečiasi rusai bei prancūzai, bet emigruoti iš mažo ir jaukaus Vilniaus ji niekur neketina. Argi ji ne nacionalinė vertybė?

nalumą, o kūrybiškumą. Kartais profesionalumas trukdo būti lanksčiam. Tokiu atveju reiktų vadovauti kiekviename žingsnyje, o aš to nei moku, nei noriu daryti. Laimė, tiek mano grupėje, tiek apskritai Lietuvoje kūrybiškumo yra gana daug, nes mūsų muzikantų mąstymas nestandartinis. O grįžtant prie profesionalumo, tai ką ten kalbėti – juk pati tikrai nesu virtuozė. (Šypsosi.) Kalbant apie santykius grupėje, tai jie tiesiog žmogiški – jei nori gerai sutarti, tai ir sutari.

4 //

– Žinau, kad neseniai grįžai iš turo po Europą, kur kartu su kitais atlikėjais pristatei filmą „Russian Winter“ apie amerikiečio muzikanto Johno Forté (su „The Fugees“, Fat Joe, Tricky, Herbie Hancocku bendradarbiavęs prodiuseris, kalėjęs už narkotikų platinimą, – red. past.) koncertinę kelionę po Rusiją, kurioje dalyvavai ir tu. Būtent šis filmas pavasarį buvo parodytas ir Niujorko Tribekos filmų festivalio publikai. – Ši patirtis įdomi, nes pirmąsyk leidausi į turą ne su savo grupės muzikantais. Keliavome tuo didžiuliu gastrolių autobusu, tai buvo labiau linksmybės nei darbas. Kartu su manimi keliavo SunSay (ukrainiečių atlikėjas – red. past.) ir dar keli muzikantai iš Niujorko. Susipažinau su jais jau anksčiau, bet dabar turėjau progą pabendrauti daugiau.

– O kokia atmosfera vyrauja tavo grupėje? Kas tau svarbiau: muzikantų profesionalumas ar geri santykiai? – Būtų smagu, jei būtų galima suderinti šiuos abu dalykus. Bet aš labiau akcentuočiau ne profesio-

– Vis dėlto tavo grupėje muzikantai keitėsi gana dažnai... – Bet ne todėl, kad pykdavomės... Tiesiog vieni sugalvoja pakeliauti, kiti nusprendžia mokytis arba dirbti, todėl nebeturi laiko groti. Tada esi priverstas ką nors keisti, iš naujo lipdyti. Ir tai gana sudėtingas procesas. Užtrunka laiko paruošti programą iš naujo, be to, ir muzika pasikeičia – su nauju muzikantu tos pačios dainos skamba kitaip. Kai kurios dainos per tuos kelerius metus tiek transformacijų patyrė!.. Kita vertus, tai nėra blogai, jos nesustabarėjo. Aišku, yra dainų, kurias atlieku viena pati ir jos nesikeičia metų metus. Pavyzdžiui, „Mėnulis“. Ta dainuška tokia yra ir tokia turi likti... – Ar kas nors keičiasi tavo repertuare, atsižvelgiant į šalį ar miestą, kuriame koncertuoji? – Absoliučiai ne, visur atliekame tą pačią programą. Aišku, yra kalbos klausimas. Bet manau, kad mano muzikos atveju jis nelabai svarbus. – Koncertuoji Prancūzijoje, Rusijoje ir tau net nekyla minčių savo dainas išversti į tas kalbas, kad žmonės suprastų, apie ką dainuoji? Na, kaip tai daro latvių grupė „Brainstorm“... – Tas noras prisitaikyti, įtikti kasdieniame gyvenime yra sveikintinas, nes turime kaip nors sutarti visi, negali vien savo tiesų vanoti. Bet kūryboje tie dalykai neveda į gera. Atsiranda kiti motyvai, kurie jau ne visai susiję su kūryba, greičiau su kokiais nors materialiais dalykais. Taip, aš ir pati neišvengiamai su tuo susiduriu, juk gyvenu iš muzikos. Vis dėlto manau, kad to prisitaikėliškumo galima išvengti. Galbūt tai ir yra viena priežasčių, kodėl turiu galimybę būti išgirsta – kad darau taip, kaip darau.

– Beje, pastebėjai, kad Lietuvoje dainuoti lietuviškai darosi nebemadinga? – Ir man labai liūdna dėl to, nes nebelieka muzikinės poezijos. Parašyti anglišką tekstą nelabai sunku, net jei jos ir nemoki. Netgi atrodo, kad tas tekstas skamba, nes anglų kalba neva labiau tinka, yra melodingesnė. Žinau, nes ir pati keletą tekstų esu parašiusi. Bet iš tiesų taip tik išsisuki nuo pagrindinės teksto funkcijos ir juo nieko nepasakai. Aišku, būtų kitaip, jei tu tą kalbą labai gerai mokėtum. Sukurti lietuvišką tekstą gerokai sunkiau, nes bijai suklysti, tekstas atrodo tarsi pernelyg nuogas, atviras. Angliškame tekste viską gali užglaistyti, „sustandartinti“. Tada tampa saugu, bet prarandi vieną pagrindinių dalykų. Ir tie žodžiai gali būti visai paprasti, bet juos girdėdamas žmogus turi jausti, kad tu žinai, ką kalbi. Beje, kalba – tai ne tik Lietuvos problema. Toje pačioje Prancūzijoje yra daug angliškai dainuojančių grupių, netgi Rusijoje festivaliuose teko tokių girdėti.  – Rudenį vykusioje pirmojoje Vilniaus muzikos savaitėje viešėję žinomi užsienio muzikos prodiuseriai pabrėžė, kad mūsiškiams muzikantams trūksta originalumo. Tave apkaltinti neoriginalumu būtų sunku. Kaip manai, kodėl tau pavyko atrasti savo stilių? – Nemanau, kad man pavyko ką nors atrasti. Tai, ką groju, nėra kas nors nauja, tai gana sena. Bet galbūt ir nereikia bijoti to, kas paprasta. Kad ir kaip banaliai skambėtų, reikia nebijoti būti tuo, kas esi. Nes tai yra labai DAUG. Reikia nustoti norėti būti kuo nors, projektuoti sėkmę. Man keista, kad žmonės, ką tik subūrę grupę ir parašę kelias dainas angliškai, jau kalba apie plačius vandenis. Pradžioje reikėtų labiau galvoti apie patį procesą, o ne apie rezultatą. Mūsų muzikoje pilna pozos, imitacijos, noro būti labai krūtu, o visai tai ir nužudo ją – muziką.

lymų įrašinėti albumą su prodiuseriais užsienyje, bet pirmenybę teiki Aurelijui Sirgedui, su kuriuo iki šiol viską ir įrašei. Bijai, kad kiti prodiuseriai sugadins tavo idėjas? – Gal šiek tiek ir bijau. Nes dažnai pagaunu save, kad sutinku net su tuo, kas man nepatinka, kitaip sakant, esu labai paveikiama. Taigi, ko gero, būtų sunku ir studijoje pasipriešinti. Be to, nesitikiu ten kokių nors stebuklų. Man atrodo, kad čia užčiuopsime daugiau ir kitokios metafizikos. Užsienyje, ypač Amerikoje, viskas labai aišku – prodiuseris tiksliai žino kur, kaip ir kokiomis priemonėmis užkabinti žmogų. Ir tai ten netgi vadinama talentu. Tai tas pats kaip Holivudo filmai, kuriuos žiūrėdamas aiškiai supranti, kur tave norėjo sujaudinti, kur reikia juoktis, o kur verkti. Visa tai – tik noras parduoti, įtikti visiems. Ir tai neskatina vystytis nei tavęs kaip menininko, nei tavo žiūrovo, klausytojo. Dėl to, manau, geriau albumą įrašinėti patiems. – Ar tiesa, kad koncertuoti Prancūzijoje tau labiau patinka nei Rusijoje? – Taip, nes ten lengviau ir patogiau groti, keliauti, būti... Tai Vakarai, ten viskas gerai. Repeticijos, koncertai – viskas laiku ir vietoje. Neskuba, bet viską spėja. O to nesugebame čia, posovietinėje erdvėje. Mūsų festivalių organizatoriai nemiega tris naktis ir vis tiek nieko nespėja, rankos dreba. Prancūzijoje nieko TOKIO neatsitinka. Viskas yra net truputį per gerai. Kalbant apie Rusiją, ten nuotykių tikrai netrūksta: ko nors nėra, tas sugedęs, kas nors nepaskaitė raiderio... Nustemba: „O jūs grojat pianinu?“ Paskui per Maskvą kas nors lekia (o ten tokie dideli atstumai ir spūstys), bando surasti tą pianiną, o likę sėdi ir nežino, kaip bus. Taigi, visada yra šioks toks rizikos veiksnys. Visa šalis tokia    . – Nenorėtum gyventi toje pačioje Rusijoje ar Prancūzijoje? – Mūsų mažame Vilniuje nebūna visada smagu, bet niekur nebūna visada smagu. Ir aš niekur kitur ir nebandžiau gyventi. Tie dideli miestai, pavyzdžiui, Maskva, man sunkiai pakeliami – negalėčiau ten gyventi. – Niekada nesinori kalbėti apie pinigus, bet, tarkim, ar galėtum jau sau leisti nusipirkti butą Maskvoje arba Paryžiuje? – Pirmiausia reikėjo paklausti, ar galėčiau sau leisti nusipirkti butą Vilniuje! Deja, netgi čia negalėčiau. (Juokiasi.) O apie Maskvą tai net nėra ką kalbėti, apie Paryžių – taip pat. Aš ir neturiu tokio siekio. – Dienraštis „Time Out“ prieš keletą metų rašė: „Jei ne „MySpace“, dabar neturėtume A.Orlovos, devyniolikmetės iš Lietuvos, stebinančios savo įspūdingu balsu ir unikaliu tamsiu baltišku folk pop skambesiu... – Na, kritikų darbas yra išvartyti ką nors tokio... (Juokiasi.) – O kaip tu manai, jie dar reikalingi šiais interneto laikais? – Rusijoje ypač daug tokių teko sutikti, jie irgi visokiais terminais mėgino apibūdinti mano muziką, klausinėjo įvairiausių dalykų... Toks jų hobis. Jie kaip vyno žinovai, kurie žino, kuriame regione, kuriais metais vynas buvo geriausias. Manau, kritikai šiais laikais ypač reikalingi, nes padeda susigaudyti toje beprotiškoje muzikos gausybėje. – O tau svarbūs tie įrėminimai: indie, folk, pop ir t. t.? – Na, tos muzikos, kurios klausausi, niekada nemėginau skirstyti. Savo muzikos – taip pat. – Žodis „pop“ pas mus jau savaime reiškia nekokybę. Tavęs jis negąsdina? – Puikiai suprantu, kodėl tas žodis gąsdina. Turime labai daug to pop, kurio muzika net nereikėtų vadinti. – Netrukus surengsi keletą didesnių koncertų Lietuvoje. Ar gerbėjai gali tikėtis naujų dainų? – Keletą tikrai pagrosime. Naujų dainų yra nemažai, bet tik niekaip neįrašome. (Šypsosi.) Na, bet gerbėjai visada reikalauja naujų dainų, bet labiausiai paprastai džiaugiasi senomis. Tai bus koncertai kaip koncertai – nei ypatingos naujos programos, nei akrobatinių triukų, nei fejerverkų nebus. (Kvatojasi.) Juk ir be visų šių dalykų kiekvienas koncertas savaime yra kitoks. – Užsiminei apie naujus įrašus. Girdėjau, kad turėjai pasiū-

Tai, ką groju, nėra kas nors nauja, tai gana sena. Bet galbūt ir nereikia bijoti to, kas paprasta. Kad ir kaip banaliai skambėtų, reikia nebijoti būti tuo, kas esi.

– Lietuvoje visi kažkodėl mano, kad uždirbi milijonus. Galbūt todėl, kad visi žino, kokie honorarai yra pas mus, bet nežino, kokie – ten. – Kuriama mano sėkmės istorija, iliuzija. Faktas yra tai, kad tu važiuoji, gali groti. Sėkmė, kad žmonės ateina paklausyti. Bet visas tas burbulas, kuris yra kuriamas, visa ta medija...    – Populiarioji žiniasklaida labai mėgsta kurti sėkmės istorijas... – Arba nesėkmės. Bet tai baisu. Žmogus pats tame dažnai net nedalyvauja, bet yra priverstas neštis tą žurnalistų užkrautą naštą, nes žmonės susieja jį su kokiu nors... ne visai žmogumi. Tos didžiosios žvaigždės a la Madonna... Ar jie apskritai turi bent laisvą valandėlę pabūti tokie, kokie yra? Jie net negali tiesiog eiti gatve. Manau, jie labai nelaimingi žmonės. – Ar kartais nejauti išlendančio lietuviško pavydo gaidelių? – Pavydas yra natūrali žmogaus reakcija, net nekalbant apie sėkmės istorijas. Jei tu rodai turtus, aišku, kad kitame žmoguje pagimdysi siekį to, ko jis niekada net gal nebūtų norėjęs. Tiesiog jis tai pamato ir pradeda to norėti, tau pavydėt, dėl to man ir nepatinka kalbėti su žurnalistais. Laimė, mane jie jau paliko ramybėje, ir aš tuo džiaugiuosi. Pačioje pradžioje, kai tik išleidome pirmą albumą, buvo daug šnekų, pagyrimų, liaupsių, ir tai sukėlė neigiamą reakciją. Parašo kas nors kitas, bet visąlaik tu esi tas, į kurį mes akmenį: „Kodėl ji yra visur? Ji mane užkniso, ji nemoka dainuoti.“ Taip atsiranda žmonių, kurie tavęs nekenčia, nors jie tavęs nei matė, nei girdėjo... Jie nekenčia tik todėl, kad tave visur bruka. Šiaip buvo gana baisu, nes aš dar labai jauna buvau.

AMŽIUS: birželio 28-ąją suėjo 24 metai. TAUTYBĖ: aš maišyta. Tėvas yra Lietuvos lenkas iš Pabradės, o mama yra rusė iš Rusijos, bet mes užaugom Visagine. Toks miksas dažnas, ir tikrai čia nieko ypatinga, ypač Vilniuje. IŠSILAVINIMAS: baigiau vidurinę, dailės ir muzikos mokyklas. Po vidurinės mėginau stoti į VDA, tačiau neįstojau. Regis, jau pribrendau mokslams, trūksta veiklos smegenims. Studijuoti muzikos niekada neketinau, bet gal būtų verta? Rėmai ir taisyklės, kam jos reikalingos? Kad jas laužytum. Kai tikrai žinai, kaip veikia sistema, tada daug daugiau gali nuveikti. KAI NEGROJA PATI, KLAUSOSI: yra tokia grupė „Cocteau Twins“. Klausiau jos nuo tada, kai pirmą kartą išgirdau, ir visą gyvenimą jos klausysiu, nes LABAI patinka. Pastaruoju metu klausausi daug instrumentinės muzikos. Pavyzdžiui, trimitininko Johno Hasselo. Ir Lietuvos radijo klasikinės muzikos programų patinka klausytis. Dar yra rusų grupė „Aukcyon“, baigiu susipažinti su visa jų kūryba. Aišku, Thomas Yorkas labai išradingas, žavus. Dar „Joy Division“ man patinka. Anksčiau klausydavau roko, popmuzikos. Dabar šiek tiek tolstu nuo tokios muzikos. Tas veikia ir kūrybą, nes kitaip žiūri į garsą, išmoksti ką nors naujo. Labiau brangini garsą, pačią natą, nes ji pati labai turtinga. LITERATŪRA, KURI VEŽA: labai myliu Antoną

Čechovą. Man patinka jo apysakos – absoliučiai tobulos. Tokia meilė žmogui jaučiasi... Ir tas jo humoras patinka, toks graudžiai gražus... Dar mėgstu Gabrielį García Márquezą, Williamą Faulknerį, Trumaną Capote.

(NE)PAMĖGTAS TEATRAS: aš labai mažai su-

siduriu su teatru. Gal tiesiog nepataikau. Gal ko nors kito tikiuosi. Gal per daug kritiškai žiūriu.

(NE)MATYTA TELEVIZIJA: nuo tada, kai gyvenu Vilniuje, niekada neturėjau televizoriaus. Visagine buvo, bet gal dėl to aš ir neturiu įpročio, nes tėtis ir brolis jį daugiausia žiūrėdavo: tai futbolą, tai žinias, tai dar ką nors. Įdomių dalykų galima pažiūrėti internete, bet televizoriaus turėti nebūtina. KOMPIUTERINIS RAŠTINGUMAS: paauglystė-

je daug laiko leisdavau prie kompiuterio. Visi mano draugai, pažįstami Vilniuje per internetą atsirado. „Skype“ naudoju, feisbuke turiu tik savo kaip muzikantės profilį. Bet kartais prisijungiu susigalvojusi kokį nesąmoningą vardą ir pažiūriu, ką draugai pripostino, nes man tai šiek tiek žavu, juokinga, įdomu. Žiūrėjau vakar bendraklasių profilius: vestuvės, vaikai, nuotraukose visi laimingi, šypsosi. Ir man buvo labai gera, nes atrodo, kad visiems sekasi. Vis dėlto turiu savo teoriją, kad ekranas įtraukia žmones, ir tai negerai. Jau nebegalime apsieiti be kompiuterio niekur, net ramiai pasėdėti kokioje kavinėje ar pas draugus negali – būtinai kas nors kokią jutubę įkiš pažiūrėti.

ALINOS GRUPĖJE GROJA: Aurimas Driukas (gitara), Paulius Vaškas (boso gitara), Jonas Narbutas (perkusijos). ARTIMIAUSI KONCERTAI: gruodžio 13 d. Klai-

pėdoje, „Švyturio menų doke“; gruodžio 14 d. Panevėžyje, „Tauros lofte“; gruodžio 20 d. Vilniuje, menų fabrike „Loftas“; gruodžio 22 d. Kaune, lofte „Gargaras“; gruodžio 28 d. Palangoje, kultūros centre „Ramybė“.

>> žirklės

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotraukos: Linos Japertaitės

„Milda Arčikauskaitė užbūrė ir nunešė… Dieviška moteris – ir graži, ir balsas eina kiaurai per širdį. Visi liko sužavėti muzikinės Mildos interpretacijos“, – rašė viena tinklaraštininkė (ashtroka.wordpress.com) apie Mildos pasirodymą šiųmetėje konferencijoje „TEDx Vilnius“. Ten Milda, apsirengusi skaisčiai mėlyna suknele, visa ryški, bet paprasta, sužavėjo daug ką.

Personažas – dainininkė 6 // © 370

Vėliau Mildą teko išgirsti menų fabrike „Loftas“, kur sutikta kita dainininkė irgi nesusiturėdama sakė, kad Milda – kerinti. Padainuoti „Lofte“, pasirodo, buvo viena Mildos svajonių. Jos dainininkei pastaruoju metu pildosi kaip reikiant. „Norėčiau, kad pradėtų pildytis dar viena – kuo daugiau komponuoti muzikos ir jos atlikti žmonėms“, – meta burtą Milda. Sutikta gyvenime ji atrodo labiau butaforinė nei tikra: bruožai nematyti, balsas vyniojasi aplink, manieros neįprastos. Tikrai nenustebina, kad pusę laiko ji kalba apie teatrą ir jo įtaką savo asmenybei. Keramikės ir scenos dailininko šeimoje augusiai Mildai tapimas menininke buvo labiau užkoduota nei atrasta. Bet vis dėlto atrasti save kaip dainininkę

Buvo sūpynės ir storas oranžinis Valentinas.

jai prireikė laiko. Dvarionkėje kanklių klasę keitė klasikinės gitaros, čiurlionkę („piešdavau kaip išprotėjusi“) keitė Antakalnio vidurinė („ten stipriau mokoma kalbų, o kalbos – jau muzika“), vėliau kolegiją keitė Muzikos ir teatro akademija. Šių pokyčių sūkuryje liko vienas svarbus dalykas. Kaip Mildai pasakė tėvas: „Bent vienas menas turi likti – visu tempu!“

Kaip Milda susipažino su dainininke savy Būdama trejų Milda tvirtai norėjo būti astronome. „Paslaptingas, neaprėpiamas dangaus kūnų ir šviesulių pasaulis mane jaudina, žavi, net baugina iki šiol“, – sako ji. Bet mokykla, kuri pristatė nedangišką dalyką – matematiką, – pagadino reikalus. Penktoje klasėje – jau žurnalistikos geismas. Jis buvo aktualizuojamas laikraščiu „Tanga“, skirtu šeimos nariams ir pagrindiniam leidinio herojui – Mildos šuniui. Kadangi herojus buvo neprakalbinamas, visų interviu tekstus Milda sukurdavo pati. Po keleto metų pagalvojo, kad nebus žurnalistė, nes nori, kad interviu būtų imami iš jos.

Ten galėjau suprasti, koks menas yra geras.

Būdama dvylikos, pamačiusi spektaklį „Karalius Ūbas“, Milda apsisprendė būti aktore. Į teatrą ji pradėjo eiti vos išmokusi vaikščioti. „Mano atmintis siekia nuo trejų metų. Pamenu, teatras darė didžiulį įspūdį. Sakykime, Nacionaliniame dramos teatre matyta „Merė Popins“, kurioje Valentinas Masalskis vaidina kažką, panašų į apelsiną. Buvo tokia sūpynių dekoracija ir storas oranžinis Valentinas, kuris, jei juokiasi, kyla sūpynėmis aukštyn, o jei verkia – leidžiasi. Ir apelsinas labai daug juokėsi ir labai daug verkė“, – ankstyvą teatro patirtį ji gerai atsimena. Bet teatras nelaukė, kol Milda parodys suaugusiojo dokumentą – ji anksti pradėjo stebėti ir nevaikiškus spektaklius.

„Kai man buvo ketveri, pamačiau Jono Vaitkaus „Vėlines“. Labai netrukus buvo ir jo „Dievo avinėlis“. Tai buvo absoliučiai rimti spektakliai, bet man buvo žiauriai įdomu. Kadangi mano tėvams teatras buvo labai svarbus, aš irgi perėmiau jų požiūrį bei pojūtį, kad tai yra rimta ir kad spektaklį reikia žiūrėti atsakingai“, – sako Milda ir linksminasi prisiminusi, kokiu veidu ji stebėdavusi spektaklius. Pasak giminaičių – raiškiai rimtu. Įsivaizduojat. „Nenorėdavau net eiti miegoti pietų miego, kaip degdavau. Kaip gali miegoti, jeigu vakare eisi į teatrą? Teatre buvo gyvenimas! Vieną spektaklį žiūrėdavau kokius dešimt kartų. Esu labai dėkinga už tokią galimybę, nes ten vyko didžiulis mokymasis. Stebėdavau aktorius per repeticijas, o vėliau – rezultatą spektaklyje. Taip galėjau suprasti, kaip daryti reiškia daryti gerai ir koks menas teisingas“, – sako Milda. Dar vieno vaikystės spektaklio epizodas rodo brendusį Mildos pagaulumą muzikai. Po Vidmanto Bartulio operos „Pamoka“ (pagal Eugene’ą Ionesco) ji namuose kartodavo visus aktorių rečituotus tekstus tiksliai tokiomis intonacijomis, kokias girdėjo. Mildos klausos sraigteliai visą laiką veikė. Teatrališkas žodžių tarimas, skirtingi tembrai, reikalingi personažams, net skirtingos kalbos visada kuteno pojūčius. Aštuoniolikos metų Milda įstojo į Vilniaus kolegiją studijuoti džiazo vokalo. Po poros metų maršrutas nuvedė šią specialybę pabaigti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Voice fever, arba balso karštis Pirmą sykį apie Mildą teko išgirsti tokiame kontekste: festivalyje „Naujasis Baltijos šokis’12“ buvo pristatytas Algimanto Mikutėno režisūrinis debiutas – filmas „Lora“ apie šokėją Loretą Juodkaitę. Pokalbyje po premjeros režisierius paminėjo M.Arčikauskaitę ir Rūtą Dirsytę, kurios „žino, ką daro, ir eis toli“. Ką Milda turi bendra su šiuo šokio filmu? „Mikas, pirmiausia, yra mano tėvo, taigi ir mano, mylimas draugas iki mirties. Kai aš kur nors dainuoju, jis būna paparacas, filmuoja mane, sako: „Svarbiausia – voisas! Mildute, varyk!“ Kūrybos laikotarpiu jis daug šnekėjo apie būsimą filmą, mano tėvas buvo filmo dailininkas, jie dalijosi idėjomis, ir taip išėjo, kad su Rūta įrašėme filmui dvi dainas – „Fever“ ir „Beat Goes On“. Tai standartai, ne mūsų kūryba, bet Mikui labai tiko. „Fever“ skamba vienoje ryškiausių filmo scenų, kur Lora šoka lietuje. Šoka labai seksualiai – tikrai fantastika. Ir daina aistringa, man viena nuostabiausių“, – užsidegusi pasakoja Milda. Baigusi džiazo vokalo mokslus, Milda improvizuoja: pati organizuoja koncertus įvairiose Lietuvos salėse, jau nuo studijų laikų moko vokalo, o nuo šių metų rugsėjo pradėjo dirbti tiesioginiame nacionalinio transliuotojo radijo eteryje. Anksčiau – laidoje „Muzikinis pastišas“, dabar – „Muzikinis vidudienis“. „Darbas radijuje – kaip ėjimas į sceną, tik tavęs nemato. Net labiau nei scenoje, radijuje turi išmokti jausti laiką. Tiesiog skaičiuoti (matematika prunkščia į mokyklinį kumštuką – aut. past.). Kompiuteris rodo, kiek laiko liko, o tu turi „montuoti“ čia ir dabar. Tai labai įdomu“, – sako Milda. Išbandyti radiją ją paragino bičiulis, įvertinęs švarią atlikėjos dikciją ir radijui tinkamą balsą. Žemas balsas ten, žinia, geistinas. „Nežinau, kiek esu apdovanota ryškiu balsu. Per tam tikrą laiką supratau, kad svarbiau ne balso dydis, galybė, bet jo savita spalva, tembras, ir žinoma, tai, apie ką tu pasakoji dainuodamas. Man prireikė šiek tiek laiko, ir aš supratau, kad reikia jausti, kokia muzika tave labiausiai jaudina, kokios muzikos klausydamas suvoki, jog ji tave taip maitina, kad galėtum ir pats tokią atlikti, kad muzika tau duoda idėjų“, – prisipažįsta Milda. Pastaruoju metu Mildą maitina Maroko ir Paryžiaus dainininkė Hindi Zahra. Įvairiose scenose ji pristato programą, skirtą šiai atlikėjai. „Atradusi Hindi, apsidžiaugiau, kad man patiko tai, kas nėra laisvasis džiazas ar avangardas, kurie mane paprastai traukia daug giliau nei tradicinis džiazas. Pajutau, kad galiu dainuoti jos dainas. Ir kad tai muzika, kuri gali būti įdomi kitiems. Nes kiek mano pačios kuriama muzika gali būti įdomi kitiems – man dar atviras klausimas. Mums su Rūta buvo labai įdomu ieškoti jos muzikos interpretacijų. Taip H.Zahra ir įsitvirtino repertuare“, – pristato Milda. Būtent jos programą Milda atliko konferencijoje „TEDx Vilnius“. Išgirsti Mildą galėsite gruodžio 16 d. 19 val. „Artotekoje“ (akustinis koncertas, projektas „Singing Hindi Zahra“) ir gruodžio 18 d. 18 val. Lietuvos rusų dramos teatre (spektaklio premjera „Fotografas, arba Apverstos taburetės istorija“).

Muzikiniai Mildos maitintojai

Ispanė Lucia Recio, tuvė Sainkho Namtchylak, švedė Lindha Kallerdahl, Peru indėnė Yma Sumac, ispanė Fatima Miranda, prancūzė Tamia Valmont-Favre, labai gražiai mąsto prancūzė Elise Caron, kurios pastaruoju metu ypač daug klausiau, tiksliau, naujo albumo „Bitter Sweets“. Tai bendras darbas su dueto nariu, mano brangiu bičiuliu būgnininku Edwardu Perraudu. Šiame albume atsispindi, mano manymu, labai teisingas požiūris į muziką ir muzikavimą. Iš tradiciškesnio džiazo – Dee Dee Bridgewater, galima sakyti, yra aukščiausio lygio: kaip ji dėlioja scatą, kaip įsijaučia į kūrinį, jos tembras, žodžių tarimas, neblėstantis energijos užtaisas ir išskirtinis su niekieno kito nesupainiojamas vibrato. Labai priimtina aerikietė Cassandra Wilson. Na, žinoma, Sarah Vaughan, Ella Fitzgerald, Billie Holiday – etalonai. Dar yra amerikietė Patty Austin – ten taip tobula, kad net neįdomu. Paklausai ir susinervini, kaip gerai. Paprastai labiau traukia kas nors, kas įvelia nepakankamumą, klaidelę, didesnį skausmą, o Patty dainavimas yra amerikietiškai tobulas. Džiazo gimtinėje ji puikiai išlaiko tradiciją. Tomas Waitsas – dainininkas ir menininkas iš didžiosios raidės. Tėvų dėka jo klausausi nuo trejų. Įdomus dalykas, kad prie jo vis sugrįžtu. Kelerius metus galiu nesiklausyti, o po kiek laiko vėl pradedu aktyviai iš jo mokytis, kartais atrodo, kad mano ryšys su T.Waitsu amžinas. Man priimtina viskas, ką jis daro, kaip mąsto, kaip jaučia pasaulį ir koks yra nenuilstamai smalsus. Jonas Lurie, Nickas Cave’as, Kurtas Ellingas, Johnas Hendricksas, Jonas Lee Hookeris.

Autentiškai

LABAI mėgstu dažnai valytis dantis. Toks dainininkės dalykas. Išsivalau, ir iškart maloniau dainuoti. Savo diplomą aš noriu suvalgyti. Dar niekur jo neprašė parodyti – patiki, kad išsilavinusi. Mokykloje vaikų bijojau: jie visada rėkdavo, atsitrenkdavo ir nesuprasdavo, ką aš kalbu. Tarp suaugusiųjų jausdavausi savesnė. Įsimintiniausią frazę apie mano balsą kadaise pasakė bendraklasė. Anot jos, mano balsas ramus. Pagalvojau, įdomu, kad balsas gali suteikti ramybę. Tai svarbu. Gyvenu Saulės gatvėj prie Saulės kapinių, kurios man – tikrų tikriausias pasivaikščiojimo parkas! Tikriems poetams, tapytojams ir fotografams ši vieta turėtų būti didžiulis įkvėpimas. Kūryboje ir gyvenime atskaitos taškas – grožis.

Ryškesni Mildos balso įvykiai

Marijos Antuanetės vaidmuo kulinarinėje Vidmanto Bartulio operoje „Pas de deux“ 2008 m. Klaipėdos koncertų salėje. Muzikos ir šokio spektaklis „Vilnius – mūsų miestas“, atliktas festivalyje „Tebūnie naktis!“ 2009 m. „Mint Vinetu“ knygyne. Muzikos ir poezijos projektas „Milosz Clouds“ („Milošo debesys“), skirtas poeto 100 metų jubiliejui, „Litexpo“ knygų mugėje ir „Poezijos pavasaryje“ 2011 m. lietuvių ir lenkų kalbomis. Lietuviškos dainos konkurso pagal Maironio eiles „Drąsiai, aukštai pakils balsai“ finalas, 2012 m. lapkritį. Choro narė Rusų dramos spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“ nuo 2011 iki dabar. „Singing Hindi Zahra“ – vykstantis projektas. Programa – anglų ir berberų kalbomis.

>> mada

Rašė: Tautė Bernotaitė

Mada tampa m Gana pranešimų spaudai tipo žinių apie madą, gana mados žurnalistikos, lyg tai būtų buhalterijos išrašai, kaip sako mados ir stiliaus dienoraščio FMAG redaktorė. Per pastaruosius trejus ketverius metus tokių tinklalapių – besilaikančių panašių maksimų, artimesnių gatvės madistei, jaukių ir savų lyg boyfriend shirt – sėkmingai prisistatė net keli. Su trimis jų supažindiname: tai internetinis FMAG bei įvairiais pavidalais pasirodantys „SwO“ bei Infashion.lt. Visų jų mados, gražaus gyvenimo, įkvėpimo poreikis juntamas individualiai.

SwO: kuriame madą per miesto kultūr „SwO“ vardą reikėtų sieti net su keliais žiniasklaidos vaisiais. Vienas – tai trejus metus veikiantis portalas, prisistatantis kaip „pašėlusiai madingas elektroninis žurnalas“. Kitas – pusmetinis žurnalas „SwO magazine“. Galiausiai – dvimėnesinis „SwO street“. Beveik magnatai! Be mados, „SwO“ leidinių grupėje nemažą pyrago dalį gauna ir kitos temos: muzikos įvykiai, vakarėliai, naktinio gyvenimo liudijimai. Nesunku įsivaizduoti didmiesčio metro, kuriame visa eilė būtų nusėsta skaitančių naują „SwO street“ numerį. Nežinau, kiek apibūdinimas „pašėlusiai madingas“ tinka mūsų troleibusams, turbūt labiau verokaifinams, bet, šiaip ar taip, „SwO“ orientacija – miestas, kuris yra gražus, gyvybingas, įkvėptas.

dar buvo kokybiškas popierinis deficitas, kurio bėgdavom su draugais į „Skalviją“, o neradę skolindavomės vieni iš kitų ir skaitydavome krūvoj po pamokų) supratome, kad nebetelpame į portalą, ir nusprendėme: pats metas plėsti naujos kartos leidinių Lietuvoje kultūrą. Taip vos po kelių mėnesių, kai prisijungiau, ėmiau kurti popierinį leidinį. „SwO magazine“ sukūrė du žmonės, pasitelkę kelis rašytojus, fotografus ir modelius.

– Kokia buvo pradžia: kodėl kūrėte šį žurnalą, kokia buvo komanda? – Viskas prasidėjo nuo klubo „Woo“, kurį su ilgesiu turbūt prisimena daugelis vilniečių. Taip susikalbėjus keliems bendraminčiams, 2009-aisiais atsirado portalas www.swo.lt, apžvelgiantis pasaulio ir vietos mados naujienas. Jis išskirtinis buvo tuo, kad kiekvieną mėnesį turėdavo internetinį ,,viršelį“. Tiesa, tuo metu portalo pavadinimas buvo ,,Switched-On“, lietuviškai – įsijungęs, užsivedęs, madingas. Aš prisijungiau beveik po metų, dar studijuodama Dailės akademijoje. Žinote, kad dažniausiai ne kas kitas, o disciplina skatina ir net provokuoja kūrybiškumą? Su dabartine kūrybos direktore (abi mes augom tais metais, kai ,,Pravda“

Akvilė Lesauskaitė

Evelinos Šumilovaitės nuotr

– Kokią viziją matėte? – ,,Switched-On“ pavadinimui nubraukėme kelias raides, liko „SwO“. Dabar tai – prekės ženklo vardas, greitai dienos šviesą išvys e. parduotuvė „SwO store“, kurioje tiesiogiai bus galima įsigyti ir žurnalą. Planuose turime ir kitų projektų, tačiau, manau, kalbėti apie darbų rezultatus verta tik tuomet, kai jie viena koja jau viešumoje. Mūsų vizija – skleisti madą, formuoti ją ir kurti patiems per miesto bei kultūros prizmę. – Kaip aiškinate tokią mados leidinių gausą Lietuvoje? – Manau, vizijos ir idėjos (ne tik spaudos bei leidybos), sklaidančios kituose regionuose, anksčiau ar vėliau atslenka ir į Lietuvą – kalbu apie nepriklausomus dizaino ir mados žurnalus, tokius kaip Londono „Tank“, ispanų „Metal“, libaniečių „Plastic“ ir t. t. Galbūt pavėluotai, tai tiesa, bet ko norėti – mes turime ir gana sunkų istorinį bagažą. Mados spauda Lietuvoje savamokslė. Kita vertus, būtų tiesiog nelogiška, jei Lietuvoje būtų prabangos prekių ženklų vady-

Gabrielė Vaitkutė

Katia Merežnikova

Dianos Abramavičiūtės nuotr.

8 //

Iš visų pristatomų leidinių Infashion.lt, matyt, rimčiausias ar bent – mažiausiai lengvabūdiškas. Gal todėl, kad turi dvi skirtingo žvilgsnio redaktores? O gal ir todėl, kad priklauso pirmojo specializuoto dizaino ir architektūros žurnalo Lietuvoje „Centras“ šeimai? Gabrielė ir Katia, pagrindinės Infashion.lt plunksnos, neslepia, kad vakarėliai į jų smalsumo zoną nelabai patenka. Infashion.lt portalas gyvuoja trejus metus. O praėjus metams, kai buvo įkurtas portalas, sulaukė ir popierinio brolio. Popierinė versija tuo pačiu vardu išsiskiria mados istorijos apžvalgomis, pasižymi labai maloniu dizainu ir… siūlais. Jais rištas žurnalas šiek tiek primena knygą – tą irgi nevakarėlišką popierinę giminaitę.

Dianos Abramavičiūtės nuotr.

INFASHION.LT: norime būti nuomonės

mada os prizmę

Studijuojama disciplina skatina ir net provokuoja kūrybiškumą.

bos, asmeninio stilisto, mados kritiko ar panašios studijos – mes per jauna šalis, mados pramonė čia iškreipta, be to, dar prieš dvidešimt metų drabužius reikėdavo tiesiog persidurstyti! Grįžtu prie klausimo: dėl leidinių gausos tik smagiau – jie neleidžia užmigti, pristato savo požiūrius ir turiningai okupuoja skaitytojo laisvalaikį. Stebiu, kaip auga „SwO“ publika, reaguoja nuolatiniai skaitytojai. Jie domisi, žino ir seka jaunosios kartos mados žurnalus bei portalus. Dabar Lietuvos gatvėse matau daugybę stilingų žmonių, žinių, saviraiškos (kuri neretai atgimsta asmeniniame stiliuje) poreikį ir norą, atvirumą svetimoms įtakoms. Žmonės nuolat keliauja, prisigaudo idėjų – pastebėkite, kaip kasmet pavasarį atsinaujina Vilniaus gatvė: miestiečiai ne tik skolinasi kitų pasaulio didmiesčių madas bei kultūros tendencijas, bet ir savaip suplaka jas į stilingą Vilniaus kokteilį, kartu išlaikydami lietuvišką santūrumą ir proto ribas. – Kokius pagrindinius savo bruožus įvardytumėte? – „SwO“ žurnaluose nėra komercinio turinio, kurį diktuotų reklamos užsakovai. Atrenkame ir pateikiame mados pramonės sėkmės istorijas, analizuojame jas, ieškome naujų talentų ir patys režisuojame mados fotosesijas. – Ko skaitytojas gali tikėtis būtent iš jūsų? – „SwO“ informuoja, provokuoja ir įkvepia būsimus profesionalus, kolegas ir visus, besidominčius mada.

– Kodėl jums reikia ir popierinio varianto? – Todėl, kad popieriuje atgyjantis žurnalo turinys, mados fotosesijos ir visa mūsų kūryba turi išliekamąją vertę. – Kas jūsų redakcijai yra mada? – Nepasakyčiau, kad esu kada apie tai galvojusi ar bandžiusi apibrėžti mados ribas redakcijos tvarkaraštyje. Mada – tai komponentas, kuris darbą sulieja su laisvalaikiu, tai ir malonumas, ir kančia, paskutinę naktį virkaujant prie maketo. Man asmeniškai mada – realybės, fantazijos, grožio (medžiagų ir spalvų), istorijos, aktualių socialinių aspektų, kultūrų, kelionių ir bendravimo mišinys. Taip pat tai sritis, kurioje darbas sunkus, bet niekada – nenuobodus. Redakcijoje net juokaujame, kad dirbame visą parą: pamėginkite antrą nakties parašyti žinutę, pristatančią savo talentingą kaimyną, – dažniausiai iškart gausite atsakymą!

Faktiškai

Portalo pradžia: 2009 m. Popierinio pusmetinio žurnalo pradžia: 2011-ųjų vasara. Dvimėnesinio „SwO street“ pradžia: 2012 m. kovas. „Facebook“ gerbėjų: 3312 (lapkričio pabaigoje). Nesupainiosi: „Savaitės rekomendacijų“ pirmadieniais, provokuojančių fotosesijų, smalsumo, naktinio būdravimo. Redaktorė: Akvilė Lesauskaitė. Redaktorės profilis: „SwO“ aš dirbu prie turinio ir koncepcijos: kuruoju du žurnalus – pusmetinį „SwO magazine“ (apie pusantro šimto puslapių apimties) bei kas du mėnesius pasirodantį nemokamą urban leidinį „SwO street“ (jį galima skaityti ir internete). Esu baigusi tapybos bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje, mokiausi Milano Breros akademijoje grafinio dizaino ir vizualiųjų menų, o šiuo metu studijuoju verslo vadybos magistrantūrą. Be nuolatinio darbo „SwO“, dar kartais iliustruoju knygas vaikams.

žurnalas Nebijome suveltų plaukų.

– Kokia buvo pradžia: kodėl kūrėte šį žurnalą? – Infashion.lt atsirado lyg ir natūraliai. Kai viskas prasidėjo, populiarūs buvo visokie blogai, o norėjosi ko nors kitokio, todėl ir sukūrėme tinklalapį, kuriame buvo ne tik gražių mergaičių nuotraukų, bet ir šiek tiek gilesnių įžvalgų. Žurnalo atsiradimo priežastis yra beveik tokia pati, tik prie jos prisidėjo begalinė meilė tokiems leidiniams kaip „Purple fashion magazine“ bei „Love“ ir noras sukurti ką nors, kas būtų labai kokybiška, bet prieinama visiems besidomintiems. Pirminis tikslas buvo parodyti, kad Lietuvoje pilna talentingų žmonių ir Paryžius gali mirti iš pavydo. – Kokią viziją matėte?

– Kokybė, artimumas skaitytojui, stereotipų niekinimas. Norėjome būti nuomonės žurnalas, priversti žmones galvoti ir gilintis. – Kaip aiškinate tokią mados leidinių gausą Lietuvoje? – Įvairių tinklalapių ir informacijos šaltinių atsiranda vis daugiau, ir tai normalu, nes gyvename visuomenėje, kuri labai greitai ryja informaciją, todėl jos poreikis tikrai didelis. Bet mes nemanome, kad Lietuvoje labai pagausėjo mados leidinių, nes vieni ateina, kiti išeina. – Kokius pagrindinius savo bruožus įvardytumėte? – Pasiekiamumas. Mes pranešame, kur mus galima rasti ir ką mes veikiame. Mes visada noriai bendraujame su kūrėjais ir skaitytojais. Esame linkę diskutuoti ir mėgautis kritika bei bendravimu. Rašykite mums. Dažnai sakome „ne“. Mūsų nelabai domina vakarėliai, mados renginiai ir t. t., jei tai nėra susiję su gryna kūryba. Sakome „ne“ nekokybei, ir tai liečia visus Infashion.lt gyvenimo aspektus. Svajotojai. Naiviai tikime, kad grožis išgelbės pasaulį, o geras

>> mada

skonis Lietuvoje taps norma. Rock’n’roll. Nebijome keistų sprendimų ir rizikos, nebijome suveltų plaukų ir visada viską spėjame, kad ir kaip neturime niekam laiko. Būname ir rimti. Infashion.lt platinamas ne tik nemokamai mieste, bet ir su dideliu, storu žurnalu „Centras“. – Ko skaitytojas gali tikėtis būtent iš jūsų? – VISKO. – Kodėl jums reikia ir popierinio varianto? – Mūsų atveju klausimas turėtų skambėti kitaip: kodėl mes turime ir internetinį variantą? – Kas jūsų redakcijai yra mada? – Mes pačios ieškome atsakymo į šį klausimą, klausinėjame visų, o pačios atsakyti nepajėgiame arba bijome. Bet nujaučiame, kad tai yra menas.

Faktiškai

Internetinė versija: nuo žvarbaus 2009 m. lapkričio ryto. Popierinis žurnalas: nuo 2011 m. vasario. „Facebook“ gerbėjų: 3832 (lapkričio pabaigoje). Nesupainiosi: jų naujo numerio mieste, skilties „Stalčiai“, giminystės su dizaino ir architektūros žurnalu „Centras“, angažuotumo mados istorijai, analitinių tekstų. Redaktorė 1: Gabrielė Vaitkutė Redaktorė 2: Katia Merežnikova Redakcijos profilis: Mes – Gabrielė ir Katia. Esame mažos (pagal ūgį), tačiau šiuo metu dirbame visai ne per mažą atstumą. Katia gyvena ir studijuoja Prancūzijos pašonėje, Gabrielė gyvena ir dirba Vilniuje. Mūsų santykiai su mada skirtingi, tačiau požiūris į estetiką, grožį, kavą ir gyvenimą beveik visada sutampa. Mokame bendrauti be žodžių, labiau telepatiš-

kai. Tušti žodžiai nėra mūsų darbas, mūsų darbas yra mada.

INFASHION.LT kolegoms Giriame

„SwO“: operatyvumą, greitį ir žurnalistinį objektyvų požiūrį bei kokybiškas nuotraukas iš pasaulio mados renginių. FMAG: įvairiapusiškumą, reguliarumą, atkaklumą, organizuotumą, gebėjimą ir norą bendradarbiauti.

Dovanų atneštume

„SwO“: popieriaus ir dažų – kad popierinis žurnalas būtų sėkmingai leidžiamas, nes mums įdomu būti ne vieniems madingiems ir nemokamiems. FMAG: oro linijų bendrovę – kad būtų dar daugiau naujienų iš viso pasaulio.

f ir taškas! Mada, mada, mada – ją FMAG redaktorė Agnė Skripkinaitė myli, dievina, šlovina, jos ieško, siekia, dėvi ją ir rašo apie ją. Simbolis f, kuriuo papuoštas FMAG profilis, – ne Nacionalinės filharmonijos logotipas, bet beveik orkestras, prieš ketverius metus įkurtas tam, kad mada aidėtų plačiai. Jau metus jam diriguoja Agnė – labiausiai iš visų aptariamų mados portalų į viešumą besiveržianti redaktorė, lyg kokia Anna Wintour išsiskirianti nesupainiojamais įvaizdžio elementais. Tik Agnės elementai žaismingi – katės akių formos akiniai ir ekstravagantiški lankeliai, puošti įvairiausiomis aukštomis detalėmis. Mada FMAG rūpi gyvenimo manierų požiūriu.

– Kokia buvo pradžia: kodėl kūrėte FMAG, kaip rinkote komandą? – FMAG projektas gimė iš idėjos parodyti pasaulinę, ne pranešimų spaudai tipo madą. Tikslas – rašyti, ką iš tiesų norime, kaip patys matome ir suvokiame madą: nepataikaujant, lipant iš normų, konservatyvaus požiūrio ir lietuviškų štampų. Kadangi projektas buvo pradėtas iš meilės ir nuo pat pirmų dienų pakrautas gera aura, jis tęsiasi iki šiol. Pradžioje komandos neieškojome, visi rašantys susirado mus, panorę būti FMAG dalimi. Jokio spaudimo, jokių ribojimų ar pažadų – tik emocinis orgazmas. – Kokią viziją matėte? – Pagrindinė FMAG siekiamybė buvo ir yra – išsiskirti kitoniškumu. Mes norėjome būti ryškūs, drąsūs, stilingi ir novatoriški. Norėjome tapti tikrosios mados portalu, kurio nevaržytų Lietuvos rėmai.

10 // © 370

– Kaip aiškini tokią mados leidinių gausą Lietuvoje? – Tai labai normalus procesas, kuris vyksta dėl įstabiojo interneto. Praėjo laikai, kai žurnalai buvo leidžiami tik spaustuvėse. Dabar kiekvienas norintis ir sugebantis gali kurti mados žurnalą ar tinklaraštį, skleisti savo filosofiją ir pers-

pektyvą mados atžvilgiu, netgi neturėdamas jokio piniginio kapitalo. Kaip prisirinkti skaitytojų ir juos išlaikyti – tai jau kita tema. Mano nuomone, internetinių mados žurnalų alternatyva įprastiems tradiciniams mados žurnalams neįkainojama, tai skatina sveiką konkurenciją ir kelia kokybės lygį abiejose barikadų pusėse. Net neabejoju, kad internetinių žurnalų banga į Lietuvą dar neatėjo, tačiau ji jau artinasi. Teks pasitempti dar labiau. – Kokius pagrindinius FMAG skiriamuosius bruožus įvardytum? – FMAG visuomet buvo žinomas kaip rafinuotas ir elegantiškas leidinys jo buvusios redaktorės Aušros Žilovaitės dėka. Praėjo jau metai, kai visą savo laisvą laiką, energiją, mintis ir svajas FMAG žurnalui skiriu aš. Pagrindinis uždavinys, kurį išsikėliau tapusi FMAG redaktore, tai išlaikyti žurnalo rafinuotumą ir lengvumą. Kad ir kaip būtų, keičiantis redaktoriams, keičiasi ir žurnalo veidas. Be visų minėtų bruožų, FMAG įgavo žaismingumo, ekstravagancijos ir lengvos ironijos. Visada prašau žurnalistų į kiekvieną straipsnio temą pažvelgti ne-

Faktiškai

Agnė Skripkinaitė

Užtenka vesti nuo realybės atitolusią žurnalistinę buhalteriją.

Pradžia: FMAG mados dienoraštis rašomas nuo 2008 m. lapkričio 14 d. „Facebook“ gerbėjų: 7399 (lapkričio pabaigoje). Nesupainiosi: redaktorės asmenybės ir stiliaus, portalo įdirbio ir tarptautiškumo. Redaktorė: Agnė Skripkinaitė. Redaktorės profilis: Jau šešerius metus, nuo devyniolikos, gyvena Kopenhagoje. Šiuo metu vykdo keturis svarbius projektus: „Esu visiškai pasiaukojusi FMAG žurnalui, studijuoju Roskildės universitete komunikacijų ir kultūros studijas, dirbu laisvai samdoma mados rašytoja. Na, o ketvirtas mano projektas – tai dilema, apie kurią mąstau kiekvieną dieną. Ar pabaigus studijas grįžti į Lietuvą?“ – svarsto Agnė. Nebūtina informacija, bet FMAG juk narkomanams: „Kiek save prisimenu, visada svajojau būti žurnaliste, dirbti mados žurnaluose. Mama pasakojo, kad mėgstamiausia mano veikla kūdikystėje būdavo plėšyti laikraščius. Suplėšydavau juos iki mažiausių skutelių. Apskritai, jau nuo pat paauglystės būdavau nuolatinis svečias prie namų esančioje bibliotekoje, iš kurios tempdavau ne tik knygas, bet ir krūvas žurnalų. Pamenu, bibliotekininkės sakydavo: „Agnyte, gal neimk visų

Vytauto Pilkausko nuotr.

FMAG: rafinuotiems mados narkomanams įprastai, nebijoti subjektyvumo ir kritiško požiūrio. Užtenka vesti nuo realybės atitolusią žurnalistinę buhalteriją… Mes keliaujame po mados savaites, bendradarbiaujame su užsienio fotografais, rašome apie pasaulinę madą pagal pasaulinius standartus, neiname į kiekvieną vakarėlį, į kurį esame kviečiami, – taip, esame išrankūs, tačiau turime puikią stiliaus nuovoką. Mūsų tikslas – tobulėti kasdien. O, kad jūs žinotumėte, kokių planų mes turime… – Ko skaitytojas gali tikėtis būtent iš FMAG? – FMAG – tai estetikos, mados ir grožio dozė mados narkomanui. – Kas jūsų redakcijai yra MADA? – Mada yra tai, kas skiria šiandieną nuo rytojaus.

žurnalų, perskaityk kelis, o tada pasiimsi likusius, juk kiti neturės ką skaityti.“ Bet aš norėdavau jų visų. Pabaigusi mokyklą planavau stoti į Klaipėdos universitetą studijuoti žurnalistikos, tačiau atsiradau Danijoje. Gyvenimas Kopenhagoje ir mokslai Roskildės universitete suformavo mano kitonišką ir liberalų požiūrį, kuris man itin praverčia siekiant užsibrėžtų tikslų. Na, o mada mano namuose buvo visada. Ir tik mano mamos dėka. Džiaugiuosi savo drąsa kalbėti apie svajones garsiai. Būtent tai man atvėrė galimybę prieš trejus metus atsirasti FMAG, praėjus dvejiems metams, tapau jo redaktore. Kartais atrodo, kad aš nesirinkau mados, ji pati mane pasirinko. Visada mėgau puoštis, dievinau madingus drabužėlius, alpdavau parduotuvėje pamačiusi kokį madingą „riešutėlį“. Dabar, žinoma, daug mažiau galvoju apie drabužius, jų perku itin retai, tikriausiai per daug į juos atsižiūriu... Dabar mada mane labiau žavi kaip filosofija“, – rašo Agnė.

FMAG kolegoms Giriame

Infashion.lt: idėją kalbėti apie lietuvišką madą. „SwO“: naująjį žurnalo dizainą.

Linkime

Tiek Infashion.lt , tiek „SwO“ linkime kuo daugiau mada besidominčių lietuvaičių ir potencialių skaitytojų. Juk nuo jų priklauso žurnalų gyvastis.

>> vieta Rašė: Paulius Andriuškevičius Nuotraukos: MMC archyvo

MMC: tarp dabarties ir ateities Prieš trejus metus Vilniaus valdžia atsisakė grandiozinio Guggenheimo-Ermitažo projekto. Netrukus po to verslininkai Viktoras ir Danguolė Butkai miesto savivaldybei pasiūlė alternatyvią Modernaus meno centro (MMC) idėją, į kurią pasiryžo investuoti asmeninių lėšų.

albūt daugeliui sprendimas įkurti MMC vietoj prestižinio Guggenheimo prilygo paguodos prizui, juk net imta kalbėti, kad MMC architektų pasiūlytas pastato dizainas nusižiūrėtas nuo architektės Zahos Hadid sukurto Guggenheimo muziejaus modelio, tačiau šiandien, kai parašai padėti, o dešinys Neries krantas laukia jį užgulsiančio svaraus lietuviškojo modernizmo, reikia užmiršti gugenheimišką importinio meno iliuziją ir atkreipti dėmesį į apčiuopiamą MMC indėlį į dabartinį Lietuvos kultūrinį gyvenimą.

Nematyti kūriniai Nuo 2008 m. MMC įkūrėjai aktyviai renka Lietuvos dailininkų kūrinius, kurių ankstyviausi sukurti septintojo dešimtmečio pradžioje. Tais laikais lietuvių menininkai kūrė pagal modernizmo principus. Kitaip negu dauguma šiandienių dailininkų, jie užsiiminėjo tradicinėmis dailės praktikomis: tapė ant drobių, kalė iš akmens, drožė iš medžio. Šiandien šios kartos menininkai dailėtyrininkų vadinami tyliaisiais modernistais, nes anuomet drąsiausius avangardinius žaidimus žaisdavo paslapčia, atokiai nuo visa stebinčios sovietinės valdžios akies. Didelė dalis originaliausių tyliojo modernizmo periodo kūrinių sovietmečiu nebuvo eksponuoti, nes kirtosi su valdžios nustatytomis „reprezentatyvios“ dailės normomis. Paskelbus nepriklausomybę daug kas, žinoma, pasikeitė, galerijų lankytojai turėjo užtektinai progų išvysti beveik visus cenzūrinio filtro anuomet neperėjusius autorius: Kazimierą Zimblytę, Eugenijų Cukermaną, Valentiną Antanavičių ir kitus. Tačiau dešimtajame dešimtmetyje meno tendencijos jau buvo gerokai pasikeitusios – šiuolaikinio meno pradininkai Lietuvoje iškeitė teptukus į vaizdo juostas, o jaukią dirbtuvės šilumą – į vėsią Šiuolaikinio meno centro erdvę. Parodos buvo atidaromos ir uždaromos, tačiau kur atsidūrė tyliųjų modernistų darbai? Nemažą dalį jų yra įsigiję privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai, gerokai mažesnę – Lietuvos dailės muziejus, kiti grįžo atgal į dailininkų dirbtuves, kai kurie jų ten tebestovi. Apmaudu, tačiau, be saujelės darbų, pristatomų Nacionalinėje dailės galerijoje, dauguma Lietuvos modernistų kūrinių niekur kitur neeksponuojami. Akivaizdu, kad nuolatinė kolekcija būtina. To tikslingai siekia MMC. Šiuo metu centro kolekcijoje jau yra beveik 3 tūkst. kūrinių ir ją žadama toliau plėsti. Kolekcijos branduolys yra iki nepriklausomybės sukurti meno kūriniai, tačiau joje taip pat yra ir šiuolaikinių menininkų vaizdo darbų, instaliacijų. MMC užmojis – kurti dinamišką, nuolat atnaujinamą ekspoziciją, kuri ateities muziejaus lankytojams suteiktų galimybę visapusiškai susipažinti su XX a. antros pusės Lietuvos meno raida.

12 // © 370

Literatų gatvėje – dailė Nors muziejaus statybos dar nepradėtos, kūriniai jau dabar eksponuojami senamiesčio Literatų gatvėje įsikūrusiame MMC biure. Centro darbuotojai sau neleidžia, kad aukščiausios prabos lietuvių menas dulkėtų saugyklose, todėl reguliariai (kas dvi tris savaites) MMC interneto puslapyje paskelbia apie naują darbų peržiūrą ar parodą ir taip lyg patvirtina muziejaus tikslą ateityje rodyti kuo įvairesnes ir dažnai besikeičiančias ekspozicijas. Štai dar vasaros viduryje lankytojai buvo raginami užsukti į kūrinių peržiūrą pavadinimu „Dviese“, čia

MMC – tai ne tik paveikslai tarp keturių baltų sienų, tai ilgalaikis kultūrinis projektas, kurio pagrindinis tikslas – sudominti menu kuo daugiau žmonių. Naujojo muziejaus statybos geriausiu atveju prasidėtų 2014 m. pabaigoje, sunku pasakyti, kada jos bus baigtos.

jie ne tik turėjo progą pabūti dviese, bet ir pasigrožėti nematytais naujosios kolekcijos tapybos darbais. O vos po kelių savaičių meno mylėtojams buvo pristatyta „MMC Gyvai“ peržiūra pavadinimu „Namų aplinka / Interjeras“, kurioje greta drobių puikavosi žymiausių Lietuvos dailininkų pavardės. Tačiau Literatų gatvė priglaudžia kūrinius ne tik iš MMC fondų – rugsėjo viduryje atidaryta komiksų paroda „MickeyMaus“ pristatė Lietuvoje dar visai šviežią, tačiau sparčiai stiprėjantį dailės žanrą ir pritraukė tuzinus smalsių akių. Pagaliau MMC darbuotojai ne tik patys atrenka kūrinius Literatų gatvės ekspozicijoms, tačiau leidžia atrenkant ir vertinant kūrinius dalyvauti ir žiūrovams – to įrodymas naujausia MMC paroda „Profilio nuotraukos“, kuriai kūrinius atrinko meno mėgėjų komanda „Gagarin on the moon“, šį rudenį laimėjusi MMC organizuotą viktoriną kultūros tema. Moderni meno edukacija Vienas svarbiausių MMC įkūrėjų tikslų – meno edukacija. Iki šiol ypač daug dėmesio sulaukė vaikai: Vilniaus knygų festivalyje surengtos kūrybinės dirbtuvės leido mažiesiems susipažinti su komiksais, be to, MMC leidykla išleido jau dvi pažintines knygas apie dizainą ir architektūrą. MMC aktyviai remia projektą „Mokomoji galerija“ (MoGa), kurio tikslas supažindinti mažesnių Lietuvos miestų mokinius ir jų mokytojus su

garsių dailininkų kūriniais, esančiais MMC fonde. Kol didieji edukaciniai MMC projektai dar priešaky, patogiausias būdas apžvelgti kolekciją – užsukti į MMC interneto svetainę. Joje pateikiamos ne tik kokybiškos kūrinių nuotraukos, bet ir autorių biografijos, kūrinių anotacijos, aprašymai bei nuorodos į tekstus apie autorių kūrybą. Tokia išsami internetinė duomenų bazė Lietuvoje – pirmoji. Nėra abejonės, kad ji turėtų būti aktuali ne tik meno profesionalams, bet ir eiliniams svetainės lankytojams. Kita vertus, tai tik pradžia, nes 2013 m. pabaigoje planuojama atverti interneto svetainę, skirtą Lietuvos XX a. antros pusės kultūros istorijai. Be abejo, labiausiai intriguoja interaktyvi edukacija, kuri turėtų tapti skiriamuoju naujojo muziejaus bruožu. MMC knygos Kad MMC įkūrėjai neabejingi literatams, buvo galima įsitikinti dar 2009 m., kai su kuratore Egle Vertelkaite priešakyje MMC ėmė vykdyti Literatų gatvės projektą, kurio rezultatas – pusantro šimto menininkų dedikacijų rašytojams, įamžintų lentelėse Literatų gatvės sienose. Tai ne vienintelė lietuvišką literatūrą propaguojanti centro iniciatyva, šį rudenį MMC buvo vienas pagrindinių pirmojo Vilniaus knygų festivalio organizatorių ir rėmėjų. Festivalyje tarp galybės leidyklų stendų šmirinėjantys lankytojai turėjo progą užtikti ir knygų, pažymėtų MMC logotipu. Viena jų – solidus dailininko Kosto Dereškevičiaus albumas, kuriame, be 300 kūrinių reprodukcijų, interviu su menininku ir jo kolegomis dailininkais. Tai turbūt pirmas tokios apimties ir kokybės albumas Lietuvoje. Negana to, MMC dokumentuoja savo pačių augimą knygoje „Vieno muziejaus istorija. I dalis“ ir žada išleisti knygą apie Literatų gatvės projektą. Ateityje MMC leidyklos išleistų knygų sąrašas ilgės, ir tai turėtų džiuginti, nes šiuo metu Lietuvos knygynuose kokybiškų knygų apie meną nelengva rasti. Galima daryti išvadą, kad ilgalaikis MMC projektas neapsiriboja vien dailės kūrinių kaupimu bei eksponavimu, tačiau ir gausina menu besidominčių skaitytojų auditoriją.

Rašė: Dominykas Cze Iliustracija: „Shutterstock“

Vilniaus naktinis gyvenimas 2020-aisiais: IT’S A, IT’S A, IT’S A, SIN Į kambarį įėjo policijos pareigūnas. Jis žvelgė į mane oficialiai ir iš visų jėgų bandė demonstruoti galią bei situacijos kontrolę – rankeną laikė itin tvirtai, nulenkė ją iki pat galo, užtrenkė duris drąsiai ir užtikrintai, per kambarį ėjo aiškiai žinodamas savo tikslą. Tačiau tai jį ir išdavė – viskas buvo per daug vientisa, per daug gražu, kad būtų tiesa. Iš tiesų giliai viduje jis myžo į kelnes. Bet negaliu jo kaltinti. Apklausos salėje laukiau gerą valandą – matyt, jis kaupė drąsą galiausiai įeiti, gal repetavo šitą ryžto spektaklį. Tvirtai į kumštį suspaustoje rankoje greičiausiai laikė paslėptą panikos mygtuką – maža ką toks psichas kaip aš gali iškrėsti. Staiga pajutau žiaurų slogumą. Mane visada į neviltį varydavo tos nykios ir bedvasės valdiškos vietos. Galvoje pradėjo skambėti „Pet Shop Boys“ „It’s a sin“: „When I look back upon my life It‘s always with a sense of shame...“ Visada jaučiau ši tą artima savo dramai šitoje absurdiškoje muzikoje. Pareigūnas priėjo prie stalo. Tvirtai sugniaužė kėdės atkaltę (kėdė, kaip ir ją sugriebusi ranka, buvo slegiančiai valdiška) greitu judesiu atsukęs į save ir toliau nesėkmingai demonstruodamas savo valdžią, apžergė ją bei pažvelgė man į akis. Žinojau, kad tai jam kainavo daug drąsos. – Vardas, pavardė? – pilkai paklausė jis. Aš tylėjau ir net neketinau vargintis. Tyrėjas negalėjo sau leisti parodyti nevaldantis situacijos, todėl atsakė į klausimą už mane, kritiškai žvelgdamas į ant stalo gulintį failą: – Xx xxx. Norėčiau pasakyti, kad man nuo to nebuvo nei šilta, nei šalta, bet tai nebūtų tiesa – vis dėlto malonu išgirsti savo vardą. – Dar vadinamas xxx vardu. Nesunku nuspėti, kas nu-

lėmė tokią pravardę, – netiesiogiai mano pranašumą pripažino toliau monologą tęsiantis valstybės klerkas. Nuoširdžiai kalbant, mane pykino žvelgiant į jo apgailėtiną povyzą. Jis toliau vebleno savo oficialius klausimėlius apie mano gyvenamąją vietą, šeimyninį statusą ir t. t., o aš negalėjau nuo jo atitraukti savo pasidygėjusio žvilgsnio. Pilka apvytusi marmūzė neproporcingai dideliu apatiniu žandikauliu nebuvo blogiausias dalykas. Nykias užgesusias akis irgi dar galėjau pakęsti. Tačiau labiausiai mane vimdė nuo jo nusidėvėjusių marškinių tvoskiantis pigaus odekolono kvapas. Ne, nesupraskite manęs neteisingai, aš neturiu nieko prieš neturtingus žmones. Nesu iš tų, kurie beširdiškai sako, kad valkatos miega ant to, ką patys pasiklojo. Ir pats esu nemažai gyvenęs gatvėje. Tačiau šio žmogaus skurdas buvo kitoks. Jis buvo tarsi gyvenimo ironijos simbolis. Jis pasilenkė artyn manęs skaitydamas kažką apie tai, kuo esu kaltinamas: „...viešosios ramybės trikdymas griežtos ramybės zonose; įsilaužimas į valstybės kontroliuojamas patalpas; organizuotas smurtinių kovų organizavimas; nuodėmingas elgesys paminant mūsų Bažnyčios nustatytas moralines normas...“ Nuo jo arčiau palinkusio kūno man staiga smogė jo šlykštaus odekolono tvaikas. Mano šnervės įsitempė. Po daugybės kovų užgrūdinta ir išaštrėjusi nervų sistema reagavo nepriekaištingai – tai buvo refleksyvu. Galvoje skimbtelėjo melodijos fragmentas: „I’ve always been the one to blame for everything I long to do“, o toliau – tikslūs ir apskaičiuoti veiksmai: pirmiausia varžovo sutrikdymas – staigiu kojos judesiu perlaužiau vieną tos šlykščios valdiškos kėdės kojų. Toliau abiem rankom užverčiau ant vis dar suglumusio pareigūno stalą, šiam krentant, policininkas vis dėlto spėjo prisidengti nuo briaunos, lekiančios jam tiesiai į tarpuakį. Vos palietus jo kojoms žemę, buvo antras staigus smūgis tiesiai į kirkšnį –„krekšt“. Turėjau vos kelias akimirkas prieš jam susivokiant nuspausti panikos mygtuką. Visu savo svoriu įsirėmęs jam į saulės rezginį alkūne, kritau kartu su juo. Inerciją įgavę mūsų kūnai dideliu greičiu lėkė žemyn, kol staiga visiškai sustojo pasiekę žemę. Tačiau mano alkūnė sustojo vėliau. Smigdama į jo stovintį kūną sulaužė du šonkaulius. Dėl sumaitotos diafragmos priešininkas nebegalėjo įkvėpti. No matter when or where or who Has one thing in common, too... Turiu lygiai 30 sekundžių prieš jam prarandant sąmonę, tad pradedu: „Mano vardas xx xxx. Ir aš nesu nusikaltėlis. Nusikaltėlis yra tas, kuris sėja baimę. Tas, kuris užtikrina ramybę ir mirtį. Nusikaltėlis esi tu. Aš kovoju už drąsą. Aš įsilaužiu į vietas, kuriose kažkada buvo gyvybė, į apleistus klubus ir barus. Į vietas, kurios dabar priklauso griežtos ramybės zonoms, ir jose bandau atgaivinti žmonių drąsą bei ryžtą kovoti už save, už savo teisę nebūti ramiems. It’s a, it’s a, it’s a, it’s a sin, it’s a sin...

Rašė: Erlend Diagilev Nuotraukos: Tomo Kurkino

N su ak Za R ty ba om s ra u us ku

A na Riot „Str pab tėvy Zab Lietu kert pra kiva uj “) eik ai nė ar vą an dž iz om N a gu je au , io d tį is iujo s“ ( s s . Ž ska jau Atl je š u, k kli rk or av ino s na an ok ad t ūt o ig o im sc in pi jo i puik sis ą, i o į , ka is. en alu rm r t ia rež r p lėk i l i o a as s a tu ie i , V pa sio i, ka žin sier tra vą po s iln vad s p d ojo ius ukė , iln sė , iu R i į je nim o k ką o ja a me min ve mas m s – tr ga ik o s te ks „W juo i s su e sid W tos ur ill ti su

>> kinas

R.Zabarauskas

14 // © 370

Helovino naktį „Jalta“ atrodė tiesiog penktadieniškai. Neskaitant fakto, kad publika tarp ankštų Žvėryno restorano sienų tilpo dar sunkiau negu ankstesniais penktadieniais. Dėl Romo multitaskinimo įgūdžių (bene kiekvieną savo žodinį kvietimą jis realiuoju laiku dubliuoja feisbuke) stačiais laiptais į vaizdingą kalnelį, ant kurio „Jalta“ ir yra įsikūrusi, pasveikinti režisieriaus bei jo kūrybinės grupės sėkmingos „Streiko“ filmavimo pabaigos proga vienas po kito kopė Romo ir jo kolegų draugai, pažįstami, bendramoksliai. Iš kino mėgėjų, aktorių, muzikantų, žurnalistų, įvairių sričių menininkų ir kitų savo profesijoms atsidavusių kultūros juodadarbių ilgainiui susidariusioje minioje su viskio taure rankoje lėtai sukosi vakaro kaltininkas, nepraleisdamas nė menkiausios progos parodyti savo dėmesį kiekvienam, atradusiam laiko tarti režisieriui sveikinimo žodį prieš šiam išsidanginant į Briuselį, kur jo juostos dar laukė ryškinimo procesas, apdorojimas ir kito pobūdžio baigiamieji techniniai ir kūrybiniai darbai. Romo nuotaiką atspėti visada sunku, o tą vakarą šį procesą dar labiau apsunkino turtingas pastarojo mėnesio įvykių backgroundas. Nes, jeigu per tas kelias savaites kam nors teko bent kelis kartus patirti artimą pažintį su nakties, paryčių ar popiečio miegu, vargu ar tai buvo kas nors iš „Streiko“ kūrybinės ko-

mandos narių. Ir jeigu kam nors atrodo, kad dvidešimt kelios dienos pagrindinei pilnametražio filmo daliai nufilmuoti yra labai mažai, Romui tai, regis, visiškai normalu. Tačiau apie viską nuo pradžių. Nors plačioji visuomenė apie R.Zabarauską pirmąsyk sužinojo, kai jaunojo režisieriaus į kino juostą susukta bomba skambiu pavadinimu „Porno melodrama“ susprogdino savo homoseksualumo užtaisą didžiuosiuose ekranuose, tada nedaug kas žinojo, kad šį trumpametražį filmą kūrėjo debiutu galima vadinti tik iš dalies. Pats Romas, kalbėdamas apie „debiuto“ sąvokos vartojimą, šiuo atveju labiau akcentuoja ne didžiųjų kino salių ekranų, o kino filmo biudžeto egzistavimo aspektą. Nors žvelgiant tam tikru kampu šie du dalykai, ypač Lietuvoje, turi tiesioginę sąsają, nereikia pamiršti, kad kai kurie komerciškumo užmojų neturintys filmai pasiekia žiūrovus būtent kino teatruose po ilgo kūrimo proceso „be jokio biudžeto“ arba turėdami „minimalų biudžetą“, kaip sako kino kūrėjai. „Pačioje pradžioje esu sukūręs tris trumpametražius filmus, tačiau dabar apie juos net nebešneku, – sakė jaunasis režisierius. – „Porno melodrama“ buvo pirmas filmas, kuris turėjo biudžetą ir jį rodė kino teatruose.“ Kai traukinys pajudėjo Nors pats R.Zabarauskas neslėpė tam tikro pasididžiavimo su komanda sugebėjęs pateikti Lietuvos visuomenei pirmą šalyje filmą apie gėjus, šviežiai iškepta juosta netruko sulaukti aštrių kritikos strėlių iš klišių gausos užgautų recenzentų, persisotinusių užsienyje jau į kitas plotmes homoseksualumo temą spėjusio perkelti kino. Ir vis dėlto Kultūros rėmimo fondas parėmė filmo platinimą, ir traukinys pajudėjo. R. Zabarauskas tapo žinomas, neatsižvelgiant, ar „Porno melo-

drama“ buvo gera, ar ne. Teoriškai pasikaustęs Romas tikrai gerai mokėjo scenarijaus išdailinimo ir jo pristatymo meną – tai pravertė vėliau, kai „Porno melodramą“ pamatė režisieriai Johnas Cameronas Mitchellas ir Gusas Van Santas. Įvertinę tėvynėje nesuprastą trumpo metro filmą, stambaus kalibro kino kūrėjai nedelsė išreikšti savo palaikymo per šiuos metus kūnu turėsiančiam tapti „Streikui“. Filmas apie juodaodį Niujorko didžėjų Luke, per savo 21-ąjį gimtadienį sužinojusį apie tėvų nuslėptą močiutę iš Lietuvos, jo nuotykius anapus Atlanto, mūsų šalies elektroninės muzikos sceną ir naktinį Vilniaus klubų gyvenimą turėtų būti įdomus vien dėl savo intriguojančios siužeto linijos, ypač žinant, kad filme pasirodo ir korumpuoto Vilniaus mero personažas, kuris pagrindinį herojų įvilioja į numanomas pinkles, pasiūlydamas jam vadovauti vienam iš miesto naktinių klubų. Adekvačiai režisieriaus brandai, šiam pereinant nuo trumpametražio prie pilno metro kino, daugėja ne tik personažų bei siužeto vingių, tačiau ir žinomų veidų, persikūnijančių į filmo veikėjus. Niekam nebe paslaptis, kad epizodinius vaidmenis, be visų kitų, juostoje atliko ir vienai nakčiai barmene tapo Erica Jennings, Justė Arlauskaitė-Jazzu įkūnijo mero sekretorės personažą. J.C.Mitchellui ir G.Van Santui tapus naujojo filmo ambasadoriais, amerikietiškas kūrybinių idėjų paramos portalas kickstarter.com tapo finansine platforma ir sėkmin-

V n iln įd ė s iau su om cen s m jo si i. a u fil rk paž Esu yr zik so m iet in š a ig st e b išk ęs iek ga sv yve in ūte ąj ir s tie na ar n ės n a, u k bu im mu t Li ta ni s. as zi etu čia ubu kin v u o s yp is s ač gai surinko 10 tūkst. dolerių niujorkietiškajai filmavimo daliai. Nors projektą palaikančių Jono Meko, eksperimentinio kino kūrėjų Bruce’o LaBruce’o ir Marie Losier bei šūsnies kitų žymių asmenybių žadėti DVD su autografais bei kitokios dovanos aktyviausiems aukotojams lėmė, kad lėšų rinkimas praėjo gana sklandžiai, R.Zabarauskas prisipažįsta, kad filmuodami Niujorko scenas 10 tūkst. dolerių biudžetą jie su komanda šiek tiek viršijo. Kiek tiksliai, režisierius neatskleidžia. „Nors technika Niujorke šiek tiek pigesnė, už nemažą dalį filmavimo vietų turėjome susimokėti. Priešingai nei Vilniuje“, – pasakojo Romas. Niujorkietiškoji filmavimo dalis baigėsi birželį, ir jau liepos pradžioje Romas grįžo į Vilnių tęsti pradėtų darbų. Sutvarkius būtiniausius organizacinius reikalus, kai orai jau truputį atšalo, prasidėjo dvidešimties dienų filmavimo maratonas. Dvi scenos dimensijos Kaip įprasta lietuviškajam nekomerciniam kinui, nemažą organizacinių reikalų dalį užėmė paraiškų įvairiausiems fondams rašymas. Paramos reikėjo tiek tolesniems filmavimo darbams, tiek filmui platinti – pasimokęs iš savo ankstesnių klaidų, šįkart Romas nusprendė nenukabinti rankų net susidūręs su pačia aršiausia kritika. Tačiau šįsyk sunkumai tykojo ten, kur jų buvo tikėtasi mažiausiai. Tarp didžiausių Kultūros rėmimo fondo prioritetų įvardytas debiutantų rėmimas to paties fondo buvo paradoksaliai nesuderinamas su sąlyga, kad filmas neturi būti sukamas kino juostoje. Nesupratęs tokio apribojimo priežasčių, režisierius nesileido į kompromisus. „Pats visada teikiu prioritetą juostai. Juosta yra gražiau, o estetikos aspektas man labai svarbus“, – savo pasirinkimą teisina Romas.

Nesuvirškinusius „Porno melodramos“ dėl, nemažos žiūrovų dalies nuomone, R.Zabarausko filmus iš esmės užgožiančio gay pulse, „Streiko“ anonsas turėtų bent šiek tiek nudžiuginti. Visame filme pasirodo tik vienas homoseksualus personažas – muzikos prodiuseris Andy, o kaip pabrėžia pats režisierius, pagrindinis personažas, atvykęs į Vilnių, įsimyli būtent merginą. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio gana aktyviai į homofobijos problemą Lietuvoje dėmesį atkreipti besistengiantis režisierius, prisiminęs homoseksualumo tematika pergrūstą „Porno melodramą“, prisipažįsta, kad tąsyk būtent šia kalba kinematografines mintis dėstė dėl gėjų temos aktualumo jam pačiam. Būdamas homoseksualus, Romas teigia kalbėjęs apie tai, ką žino ir kuo iš dalies gyvena. „Porno melodrama“ – mano profesinis debiutas. Tai filmas gėjų tema, – sako kino kūrėjas. – Nematau priežasties, dėl kurios neturėčiau šia tema kalbėti. Homofobija ir gėjų teisės nėra temos, aktualios tik gėjams. Pavyzdžiui, ta pati homofobija yra sudėtinga problema. Ir tai nėra vien lietuvių problema. O ten, kur yra sudėtingų problemų, yra medžiagos menui ir kūrybai.“ Atsiriboję nuo „Porno melodramos“ homoseksualumo „varikliuko“, „Streike“ išvysime kitą varančiąją jėgą – muziką. Pažiūrėjus atidžiau, juostoje bus galima įžvelgti tam tikrą Niujorko ir Vilniaus muzikinės scenos kontrastą. „Vilniaus muzikinė scena yra gana įdomi. Esu šiek tiek susipažinęs ir su niujorkietiškąja, tačiau filme būtent Lietuvos sostinės muzikinis gyvenimas bus ypač svarbus, – kelias būsimojo filmo paslaptis atskleidžia Romas. – Pagrindinis juostos veikėjas Luke Niujorke yra ekstravagantiškosios muzikinės scenos dalyvis – šioje aplinkoje diegiamas nusistatymas, kad svarbiausia yra asmenybė, vietos scenoje būtent ji yra pagrindinis akcentas. Lietuvoje filmo herojus atranda kitokį gyvenimą. Čia pati muzika yra svarbesnė už jos kūrėjus ir atlikėjus. Patys žmonės čia yra labiau prie žemės.“ Ištirpusios dienos Turėję vos dvidešimt dienų filmavimui Lietuvoje pabaigti, „Streiko“ kūrybinės komandos nariai gana sparčiai pagavo tempą – sutilpti į grafiką skatino ne tik prastėjantys orai, bet ir filmo biudžetas. R.Zabarauskas neslepia, kad tokią įtemptą darbotvarkę, be visų kitų priežasčių, lėmė ir faktas, kad išsinuomojus techniką vos trims savaitėms, kino juostos finansinė našta palengvėja gana smarkiai. Vilniaus gatvės ir Naujamiesčio kiemai tapo „Streiko“ filmavimo aikštelėmis dieną, o naktį veiksmas persikeldavo į klubą „Loftas“ ir senamiesčio kavines. Nors darbo grafikas buvo nepaprastai įtemptas, sunkumai tykojo ir aktyviems darbams jau įsibėgėjus. Pagal pradinį planą Vilniaus miesto savivaldybės patalpose turėjusi filmuoti Luke apsilankymo pas merą scenas, „Streiko“ kūrybinė grupė su šia idėja buvo gana palankiai pasitikta už patalpų paskyrimą atsakingų savivaldybės darbuotojų, tačiau norėdami įtvirtinti formalų susitarimą, filmo kūrėjai netikėtai sulaukė neigiamo atsakymo. Kilo įtarimų, kad savivaldybės administracija nepalankiai sutiko filmą, kurio scenarijuje Vilniaus mero personažas piešiamas ne pačiomis šviesiausiomis spalvomis. Iš valdininkų atėjo šiuos įtarimus turėjęs išsklaidyti atsakymas – esą dieną visi savivaldybės kabinetai užimti, o savaitgaliams administracija paprasčiausiai negali skirti pajėgų filmavimo grupei kuruoti. Po šių įvykių imtasi skubiai ieškoti alternatyvių patalpų, kur „bent jau vaizdas pro langą būtų panašus“, ir netrukus ap-

sistota viename iš netoli centro įsikūrusio biurų masyvo kabinetų. Atskiro paminėjimo vertos vakarėlių ir riaušių (kaipgi filme tokiu skambiu pavadinimu galima apsieiti be jų?) filmavimo scenos. Įrašyti savo vardą, tiksliau – veidą, į lietuviškojo kino istoriją buvo kviečiamas kiekvienas norintis. „Rengtis kuo įdomiau, ryškiau ir ekstravagantiškiau!“ – skelbė režisieriaus asistentė Ieva Černiauskaitė feisbuko grupėje, skirtoje žmonėms į masinių „Streiko“ scenų filmavimą sukviesti. Per kelias dienas šios grupės narių skaičius viršijo keturis šimtus ir filmavimo aikštele virtęs Vilniaus „Lofto“ klubas sugebėdavo prisipildyti spalvingai apsirengusių šokančių žmonių net vėlyvą naktį, vos praėjus porai valandų po to, kai būdavo paskelbiamas kvietimas. Grįždamas iš Briuselio, Romas dar spėjo porai dienų nulėkti į Paryžių, o lapkričio pabaigoje jau pasirodė Vilniaus „Pasakos“ kino teatre pasveikinti Vytauto Tinterio jo trumpametražio filmo „Tylus šauksmas“ premjeros proga. Pats nemažai prisidėjęs prie kito jaunojo režisieriaus debiuto, Romas nepraleido progos priminti, kad jaunus kūrėjus reikia palaikyti visada – nepriklausomai nuo to, ar visuomenė savo reakcija į jų kūrybą šią skatina, ar bando apkarpyti sparnus.

>> muzika

SUFJANAS STEVENSAS

JAH WOBBLE, KEITHAS LEVENE’AS

Asthmatic Kitty

Cherry Red

Amerikoje šis 37 metų vyrukas iš Detroito žinomas kaip tas, kuris laisvai cituoja Bibliją. Taip pat kaip tas, kuris groja begale įvairiausių instrumentų – pradedant gitaromis, baigiant ksilofonais ir ragais. Tačiau islamiškas vardas (reiškiantis „ateinantis su kardu“) tikrai nereiškia, kad Sufjanas Stevensas yra muzikos ekstremistas ar teroristas. Priešingai. Tai, kas sklinda iš jo dainų, yra labiau taika ir ramybė. S.Stevensas išgarsėjo 2005 m. albumu „Illinois“. O ką tik pasirodęs „Silver & Gold: Songs for Christmas“ yra jau dešimtas amerikiečio albumas, neskaičiuojant EP. Kaip jau sako pats pavadinimas, tai dainos Kalėdoms. Kuo man patinka S.Stevensas, tai savo nenuspėjama žanrų kaita: tai jis žaidžia elektronika albume „Enjoy Your Rabbit“, tai psycho folk ir lo-fi folk muzika albume „Seven Swans“, tai simfoninėmis instrumentuotėmis darbe „Illinois“. O dabar, šekite, dainos Kalėdoms! Ir išties, „Silver & Gold: Songs for Christmas“ yra penkių diskų rinkinys su įrašytomis populiariomis ir žinomomis Kalėdų dainomis bei giesmėmis, kurias S.Stevensas įrašė 2006–2012 m., taip pat keliais kitų atlikėjų „koveriais“ bei keliomis autorinėmis dainomis. Bet nesiraukykite pirma laiko – viskas skamba taip pat, kaip ir autorinė S.Stevenso kūryba. Su visais prieskoniais, būdingais jo savotiškam indie folk. Visas darbas kiek per ilgas ir ilgainiui pabosta, bet reikia pripažinti, kad tokių dainų kaip „Tyli naktis“ interpretacijos ir žaidimai muzikiniais intertekstais (S.Stvenenso kalėdinėse dainose atgimsta ir Prince, ir „Joy Division“ bei kt. atlikėjų kūryba) yra vykę.

Johnas Wardle‘as besidominčiam „nemeinstrymine“ muzika yra žinomas slapyvardžiu Jah Wobble. Iškart į galvą ateina regio muzika? Nevalia apsigauti. Nors dub Jah Wobble ir nesikrato, įvilkti šį bosininką į kokį nors vieną žanrą būtų labai didelė klaida (čia ir post-punk, ir eksperimentinė, ir world muzika, ir alternatyvusis rokas). Jis išgarsėjo dar aštuntajame dešimtmetyje su grupe „Public Image Ltd“, kurią vėliau metė ir pradėjo solinę karjerą. Tačiau 2012 m. Jah Wobble vėl pradėjo dirbti su minėtos grupės gitaristu Keithu Levene‘u. Darbo rezultatas – naujas albumas „Yin & Yang“. Jau dabar gerbėjai forumuose džiaugiasi, kad šis darbas – tarsi „Public Image Ltd“ atgimimas. Jau pirmas titulinis kūrinys žada piktą, depresyvų albumą. Jis prasideda žodžiais „fucking Yin and fucking Yang“. Taigi, tai ne harmonijos paieškos, ne muzikinis fengšui. Priešingai, piktoka, net apokaliptinė paties Jah Wobble skaitoma poezija, dainų tekstai, gitaros rifai, klavišiniai pirmuose albumo kūriniuose sukuria niūrią atmosferą. Tačiau vėliau randasi vis daugiau Jah Wobble ir tokioms boso gitaros legendoms kaip Billas Laswellas būdingos muzikos – ritminių figūrų, besisukančių aplink pulsuojančią, ypač žemą dub stiliaus boso liniją, kuri vis kartojasi tais pačiais muzikiniais kvadratais ir įtraukia klausytoją į savotišką transą. Ir vis dėlto, kokio nors esminio prieskonio, kaip ir vientisumo, albumui trūksta. Trūksta tam, kad jis nebūtų daugiau nei tiesiog geras filmo garso takelis. O dabar jis, išskyrus kelis puikius kūrinius, tokį primena.

Silver & Gold: Songs for Christmas

Yin & Yang

2012-11-13

2012-11-12

100

MACAS DEMARCO

Captured Tracks 2012-10-16

16 // © 370

Prisipažinsiu, nieko nebuvau girdėjęs apie Macą DeMarco. Šis vaikinas iš Monrealio šiemet išleido EP „Rock And Roll Night Club“, kuris kritikų liko beveik nepastebėtas. O štai dabar albumas iškalbingu pavadinimu „2“ pykštelėjo kaip šovinys. Atsivertęs „Youtube“ supratau, kad M.DeMarco yra gana populiarus ir kas sukėlė tokią pasitenkinimo bangą, pasirodžius „2“. Reikalas tas, kad tokios muzikos dabar reta. Visur aplink indie folk, indie rock, visokios alternatyvos, o M.DeMarco ramiai sau groja glam rock. Galbūt, jei Marcas Bolanas būtų gyvas ir senas, dabar „T.Rex“ skambėtų panašiai. Kitas palyginimas: tai kažkas tarp Davido Bowie ir „The Beach Boys“. Toks net ne surf, bet greičiau yacht rokas. Atpalaiduotas, neįpareigojantis, bet kartu labai nuoširdus ir ironiškas. Būtent šis nuoširdumas bei ironija yra tai, kas paperka. Man tai patinka todėl, kad šiais laikais randasi vis daugiau tokių, kurie mano, kad nuoširdumas kūryboje yra niekaip nesuderinamas su ironija. Ir vis mažiau tokių, kurie sugebėtų valdyti ironiją, visų pirma į save sugebėtų žiūrėti ironiškai. Vieni tampa labai svarbūs lyg marmuriniai paminklai, o kiti pernelyg nenuoširdūs, dirbtiniai lyg... marmuriniai paminklai. Treti ironijos neskiria nuo cinizmo. Tad M.DeMarco albumas galėtų pamokyti lengvumo, žaidimo ir kartu muzikinių kontekstų išmanymo. Ir, žinoma, priminti tą smagų, vos apdujusį glam rock stiliaus kaukių balių, tebevykstantį kažkur aštuntajame dešimtmetyje. 75

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

BRIAN ENO

Lux

Warp

2012-11-13 Ambient karalius? Nežinau, kaip jums, bet man grynasis ambient visada asocijavosi su didžiuoju Brianu Eno. Kodėl didžiuoju? Todėl, kad sunkiai surasi žmogų, padariusį tiek daug šiuolaikinei muzikai per pastaruosius 40 metų. Turiu galvoje, žinoma, ne tik autorinę B.Eno kūrybą, bet ir jo prodiuserinę veiklą. Tereikia jam prisiliesti prie kokios nors grupės ar atlikėjo (kad ir U2 ar Davido Bowie), ir muzika ima skambėti gaiviai, šviežiai, naujai. O paties B.Eno kaip kompozitoriaus kelias labiausiai susietas su ambient muzika (neskaitant jo pirmųjų glam rock bandymų). Prisiminkite kad ir legendinį „Music for Airports“. Beje, naujausias B.Eno darbas „Lux“ taip pat pristatytas ir sugrotas Tokijo oro uoste dar iki jam pasirodant oficialiai. Jau prieš šį išleistas albumas „Another Day on Earth“ buvo muzikaliai šviesus, atskleidžiantis, kad B.Eno, priešingai nei Jah Wobble, eina harmonijos, ramybės keliu. Tačiau „Lux“ yra vientisa, nedaloma, neperskiriama ir žodžiais sunkiai nusakoma šviesa. Čia nebelieka vietos tekstams, instrumentų gausai, tai tiesiog garsai, kurie neša absoliučią ramybę. Manding, šis albumas gali būti galingas psichoterapeutų, mokytojų, kalėjimų prižiūrėtojų vaistas. Nes tokios muzikos gali nemėgti, bet kai ji groja, ji negali neveikti. Jos tarsi nepastebi, tai minimalios vibracijos, veikiančios ne sąmonę ir ne tuos receptorius, kurie verčia linkčioti galvą į taktą. Tai meditacija be jokių religinių kontekstų. Kad ir kur nors oro uoste. 90

100

LANA DEL REY

Paradise

Interscope, Polydor, Stranger

2012-11-12

Surizikuosiu ir pasakysiu kelias pastabas apie birželį Vilnių aplankysiančią kultinę, okultinę ir visokią ten hiperintelektualią dainininkę Laną Del Rey. Yra proga, nes pasirodė jos EP „Paradise“. Visų pirma nesupratau, kodėl EP, jei jame yra 8, o pridėjus dar du „remiksus“, – 10 dainų! Sakyčiau, albumas. Feisbuke pastarosiomis dienomis visi tiesiog mėgavosi: „Och, pagaliau ji čia...“, „Pagaliau kažkas normalaus atvažiuoja“, o po dainomis „Youtube“ liejosi tokie komentarai kaip „čia tai poezija“, „čia alternatyva visam „popsui“ ir pan. Mielieji, leiskite be Andriui Užkalniui būdingos ciniškos piktdžiugos atsakingai pareikšti: jokios poezijos ten nėra. Ir jokia tai alternatyva. Poezija tai gali vadinti tik tas, kuris su tikra poezija niekada nėra susidūręs, o alternatyva, ar juoba indie, gali vadinti tik tas, kuris menkai tesidomi muzika ir nemato, kad tokie terminai kaip indie seniai nebereiškia independent, o yra naudojami lyg spąstai tų, kurie gali pasakyti nors ir mickey mouse jazz, kad tik jūs albumą pirktumėte. Paaugliškai depresyvu ir pseudointelektualu, nors ir profesionalu – štai, kaip galima pavadinti L.Del Rey muziką. Maža to, ši dar serga kažkokia pretenzija. Pretenzija į unikalumą. Nors viskas šimtus kartų girdėta, pradedant harmonijomis, baigiant tekstais. Tad aš suprantu tik jus, tėvų prispaustus šešiolikmečius, klausančius L.Del Rey, pirmą kartą skaitančius „Kelyje“. Gal net pavydžiu. 40

100

Rašė: Kipras Šumskas Nuotraukos: organizatorių archyvo

>> technologijos

Apie kompiuterininko ir muzikanto draugystę Lapkričio pradžioje Paryžiuje įmonė „Hewlett Packard“ (HP) pristatė savo naujus produktus, projektą „HP Connected Music“ ir naujai atrastą draugę milžinę – bendrovę „Universal Music“. „37O“ gavo progą įsibrauti į šią monstrų puotą ir pauostyti kompiuterininko ir muzikanto draugystės kvapo. Buvo pažadėtas ir specialus gyvas grupės „No Doubt“ koncertas. Kaip paaiškėjo vėliau – pažadas buvo ištesėtas. No doubt about HP, kitaip sakant.

yra pristačiusios tokius gaminius. Pavyzdžiui, „Samsung“ tokį transformuojamą kompiuterį į prekybą paleido dar prieš kelerius metus. Kitas įdomesnis darinys – asmeninis kompiuteris, kurio ekranas plonas beveik kaip samurajaus kardas, o visos mikroschemos sudėtos į ekrano laikiklį ant stalo. Idėja gera, tik ar jums to reikia? Atsiprašau, ne taip paklausiau – ar jūs to trokštate? Kad ir kaip ten būtų, sėkmingosios konferencijos dalys buvo tikrai aiškios ir nenuginčijamai stipriai juntamos: itin sklandus organizavimas, trumpi kūrybingi muzikiniai intarpai (apie 10 sekundžių trukmės, bet su gyva grupe), galimybė pasikalbėti su vadovais ir atvykusiais IT bei PR žmonėmis, išbandyti naujus produktus ir, žinoma, išgirsti grupę „No Doubt“. Net ir nepatikus muzikai, buvo galima gėrėtis vokalistės Gwen Stefani gebėjimu dainuoti, atrodyti ir energetiškai spinduliuoti taip, tarsi ji savo amžiaus skaitmenis (42) būtų apkeitusi vietomis.

Vykstant į pristatymo konferenciją, buvo tikimasi, kad HP koncernas daugiausia dėmesio skirs būtent naujai gimusiam „HP Connected Music“, tačiau didžiąją dalį laiko Paryžiuje užėmė kompiuterinių technologijų pristatymas. Vakaro vedėjas, HP atstovas Koks Skirtumas ypač aiškiai ir daug kartų pabrėžė, kad jo bendrovės produktai yra, kruopščiai cituojame, „labai geri“ bei „labai seksualūs“. Netgi buvo pavartota frazė „sexy package“, kuri tiesiogiai verstina kaip „seksualus įpakavimo turinys“, tačiau angliškai kalbantys žmonės dažniausiai šių dviejų žodžių junginį sieja su žmogaus intymiųjų zonų patrauklumu. Su kuo ką sieja HP darbuotojai, tikrai ne jūsų ir ne mūsų reikalas. Galbūt tikrai dėl „sexy package“, o galbūt dėl to, kad HP produkcija ypač populiari verslo įmonėse, HP, pasirodo, yra kompiuterių pardavimo lyderė pasaulyje. Pirmasis vakaro pranešėjas Ericas Cadoras turbūt yra vienas iš nedaugelio verslininkų, kurie viešai ir atvirai apie savo produkciją yra pasakę gana aiškų dalyką: klientams tų prekių nereikia. Jos perkamos todėl, kad klientai tiesiog jų trokšta. Beje, buvo išvesta ir įtikinama matematinė formulė, kad kam nors netyčia nepasirodytų, jog konferencijoje vyksta nerimti procesai: HP (kompiuterių pardavimo lyderis) + „Universal Music“ (muzikos pramonės lyderis) + „Beats Audio“ (kompiuterinio garso rinkos lyderis) = „HP Connected Music“. Kas, beje, yra „HP Connected Music“? Tai internetinė platforma registruotiems HP produktų vartotojams. Tinklalapis daugeliu aspektų panašus į „Myspace“, tačiau leidžia klausytojams atsidurti „arčiau mylimų atlikėjų“. Kaip? Per konkursus, paslaptis, staigmenas, akcijas ir renginius, kuriuose bus skatinimas artimas, gyvas atlikėjo ir gerbėjo bendravimas. „Ar norėtumėte Dubajuje apsipirkti su Jennifer Lopez?“ – „Ne, ačiū.“ – „O gal norėtumėte išgerti sambukos su Eminemu?“ – „Taip.“ Tai skamba juokingiau ir įdomiau. Lyg ir nieko naujo, bet visada sveikintinos vakarietiškos stipraus santykio su klientu paieškos. Antras pranešėjas, „Universal Music“ atstovas Olivier Robertas-Murphy, buvo charizmatiškosios vakaro dalies kaltininkas. Londone gyvenantis prancūzas sakinį pradėdavo riebiu prancūzišku akcentu, o pabaigdavo nugludintu britų aristokratų skambesiu. Taip akcentiškai keistai šnekančio žmogaus daugelis salėje sėdinčių klausytojų dar nebuvo girdėję. Deja, visur yra pusiausvyra: charizmatiška ir originaliai kalbanti asmenybė nepasakė absoliučiai nieko, net ne naujo, o nieko. Užlipęs ant scenos Olivier paklausė „Ką mes darytume be muzikos?“, ilgais sakiniais neatsakė į šį klausimą, paleido kelių kūrinių motyvus (neaišku, kam), pasigyrė „Universal Music“ lyderiavimu ir parodė savo bendrovės pristatomąjį filmuką. Filmuke rodyti garsiausi ir daugiausia albumų pardavę „Universal Music“ atlikėjai. Ši bendrovė per daugelį metų paprasčiausiai supirko teises į VISAS žinomiausias žvaigždes – pradedant bitlais, stabtelint ties operos solistais ir baigiant lanomis del rei. Greičiausiai po kelerių metų „Universal Music“ tiesiog persivadins į „Music“ ir

teisėtai pasisavins žodžio „muzika“ reikšmę. Grįžtant prie „seksualiomis“ pakrikštytų technologijų – nauji HP kompiuteriai ne tik išvaizda, bet ir fizinėmis ypatybėmis labai jau priminė „Apple“ prekes. Viskas taip pakvipo bendrovės „Apple“ stilistika, kad vakaro vedėjas trečią pranešėją per klaidą netgi pristatė „Apple“ įkūrėjo Steve’o Jobso vardu – vietoj „Stacy“ pasakė „Steve“ ir pasitaisęs leido salėje nurimti vidinio juoko bangai. Visai įdomiai atrodė nešiojamasis kompiuteris „Envy X2“, kurio ekraną galima tiesiog nuimti nuo klaviatūros ir jis kaipmat virsta planšetiniu kompiuteriu. Močiutė sakytų: „Aparatą sulaužei!“ Visgi originalumo pristigta – kelios bendrovės jau

Ši bendrovė per daugelį metų paprasčiausiai supirko teises į VISAS žinomiausias žvaigždes – pradedant bitlais, stabtelint ties operos solistais ir baigiant lanomis del rei.

>> menas

Rašė: Lukas Motūza Iliustracijos: cgin.lt archyvo

Kompiuterinė grafika Lietuv Neapsigaukite – šiuo atveju piktžolės nėra blogai, nors akademinio piešimo dėstytojai į jas žiūri labai kreivai. Senoliai akademikai sugebėjo atsilaikyti gerą dešimtmetį, tačiau jų round-up’as baigėsi, ir tos usnys bei dilgėlės suvešėjo visu gražumu. Suprantama, kad čia minimos piktžolės – tik alegorija. Iš tiesų tai ne kas kita, o mūsų panosėse gimstantys rembrantai, mikelandželai ir karavadžai, savo darbus piešiantys ne ant drobės, o kompiuteriu.

Piešiantys artistai Pradėkime nuo to, kas apskritai yra kompiuterinė grafika. Pati frazė „kompiuterinė grafika“ yra tiesiogiai išversta iš anglų kalbos („computer graphic“). Pavadinimas netikslus jau vien dėl to, kad lietuvių kalboje žodis „grafika“ nori nenori siejasi su klasikiniais grafikos darbais. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) grafikos specialybę baigęs ir kompiuteriu plakatą kuriantis žmogus atlieka dizaino darbą ar grafikos?.. Niekas per daug nesigilino, kaip teisingiau būtų pavadinti, paprasčiausia buvo išsiversti iš anglų kalbos. O kaip tada vadinti žmones, kurie kompiuteriu piešia ar tapo? Kompiuteriniais grafikais? Vienas kitą jie dažniausiai vadina cgišnikais arba... artistais. Paradoksalu, nes „artist“ iš anglų kalbos išvertus į lietuvių iš tiesų reiškia menininką, dailininką, tačiau pas mus šis žodis turi kitą reikšmę ir kartais netgi tariamas su ironija. Taigi, šie veikėjai piktžoliškai elgiasi net tik su lietuvių kalba (Algis Ramanauskas-Greitai turėtų džiaugtis) ir jau seniai užsitarnavo senosios akademinės mokyklos kritinį požiūrį. Daugelis dar studijuodami šimtus kartų girdėjo frazę: „Čia ne tu, čia kompas nupaišė.“ Nėra ko pykti, nes tokių atsiliepimų galėdavai sulaukti net ir iš buvusio VDA Grafikos katedros vedėjo, kuris pamatęs monitoriuje kuriamą plakatą stebėdavosi, kad jis toks mažas. Žmogus paprasčiausiai nesuvesdavo, kad ekrane matomas kelių centimetrų darbas iš tiesų yra daug kartų didesnis. Šiomis dienomis tokio nusišnekėjimo pasitaiko vis mažiau, senukus keičia jaunimas, o ir anie stengiasi pasivyti tolstantį traukinį.

Pieštukas... ant dviračio Kažkada mokslininkai tyrė, kiek energijos gyvūnai sunaudoja judėdami. Žmogus atsidūrė kone pačiame sąrašo gale. O mažiausiai energijos nukeliauti vienam kilometrui reikia grifui. Vis dėlto vienam mokslininkui iš „Scientific America“ dingtelėjo į galvą patikrinti, kiek energijos sunaudoja žmogus važiuodamas dviračiu. Rezultatai buvo stulbinantys – žmogus ant dviračio pranoko visus naudingumo koeficientus. Kaip Steve’as Jobsas yra pasakęs, kompiuteris – tai tarsi dviratis protui. Tinkamai panaudotas gali stulbinamai pagreitinti tobulėjimą: suteikia galimybę išbandyti įvairiausius piešinio variantus, pakeisti spalvas ar panašiai. Grafika – tai taikomosios dailės rūšis, kurios vienas pagrindinių bruožų yra vizualus tam tikros istorijos pasakojimas. Sudėkime šiuos du dalykus ir gausime ne tik pieštuką ant dviračio, bet ir vieną turtingiausių medijų, kurioje žmogaus idėjos randa labai šiltą terpę klestėti. Piešiant kompiuteriu reikalinga planšetė – pieštukas ir interaktyvi lenta, perduodanti impulsą kompiuteriui, kuris gautą signalą atvaizduoja monitoriuje. Lietuvoje kompiuterinė grafika turi jau gana stiprias šaknis. Mūsiškiai karaliauja įvairiuose pasauliniuose konkursuose. Ir Lietuvoje viskas po truputį keičiasi į gera. Vis daugiau žmonių susiburia į internetines bendruomenes. Dar 2001-aisiais buvo įkurtas pirmas lietuviškas kompiuterinės grafikos portalas art.scene.lt, kuriame galima pristatyti savo darbus, pažiū-

1 vieta Vilius Petrauskas. „Velnio ir laumės vestuvės“ Vaidas Bagonas: Puikus temos atskleidimas ir techninis atlikimas. Labai profesionaliai atliktas darbas, atmosfera sukurta meistriškai. Labai patinka šviesotamsa. Arnas Gaudutis: Ko gero, labiausiai akį traukiantis darbas iš visų. Spalvos, atmosfera, kompozicija – viskas super, labai gražus perėjimas iš šiltos oranžinės į šaltą mėlyną. Atspindžiai balose! Darbas vertas viršelio! Meinardas Valkevičius: Smulkus detalumas ir puikiai derančios spalvos atitiko nuotaiką ir darbo temą. Pasikabinčiau tokį darbą ant sienos! Andrius Matijošius: Puikus darbas, meistriškas atlikimas. Labai stipri potėpių ir spalvų kontrolė. Smagu, kad autorius lietuviškumą atspindėjo vien per taikliai atvaizduotą aplinką, kurioje vyksta veiksmas. Į tokį pastatymą dar įmetus kipšą, skestantį ežere, ir jauną raganą, manau, išgauta gana unikali ir įtikinanti nuotaika, deranti su senovės lietuvių tautosaka. Paprasta ir efektyvu, išvengta gana įprastinių klišių. Andrius Šliogeris: Autoriui nebereikia prizų – knygų apie spalvas. Todėl jis negaus nieko, tik pagarbą.

KNYGOS Viktoras Pelevinas ANANASINIS VANDUO PUIKIAJAI DAMAI IŠ RUSŲ KALBOS VERTĖ IRINA POTAŠENKO. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2012 M.

18 // © 370

Taip, tai tas pats „firminis“ Pelevinas. Groteskas, užmušanti ironija, daugybė kultūrinių aliuzijų, turbūt tik narkotiniuose kliedesiuose įmanomi, bet tokie tikri ir apčiuopiami pasauliai. Tiesa, šios apysakos, ypač geriausioji – „Operacija „Burning Bush“, gana rimtai remiasi ne mažiau beprotiška mūsų tikrove. Mes jau nebepastebime, kad nesugebame atskirti apčiuopiamos tikrovės (nors kas ji yra, kita vertus) nuo tos, kuri pateikiama mums per TV, interneto ar laikraščio langelį. O tikrovės ar tikrovių kvestionavimas – tai jau Pelevino specializacija. Penki knygoje esantys tekstai skirtingi, autorius tiesiog sudėjo į knygą tai, kas jam 2010 m. buvo įdomu ir aktualu. Pirmoji apysaka „Operacija „Burning Bush“ – tikras šedevras. Pelevinas puikiai sužaidžia paranojine mintimi, kad Antrasis atėjimas, naujas Dievo pasirodymas žmonėms – tik specialiųjų tarnybų manipuliacija žmonių sąmonėmis.

Skaitydamas imi galvoti, kad jeigu Dievas ir pasirodys šiais laikais, kiekvienas puls jį išnaudoti saviems tikslams: technologiškai šiais laikais tai įmanoma, o ir sąžinė leis. Apysakoje „Zenitiniai Al Efesbio kompleksai“ puikiai parodijuojama blogio ir gėrio kova, nors tiek blogis, tiek gėris sąlyginiai. Juk kas, pasak Pelevino, yra Amerika ir Rusija – dvi priešiškos jėgos. Kovodamos viena su kita jos naudojasi tiek draudžiamomis technologijomis, tiek magija. Tiesa, dabartiniam žmogui technologijos ir yra magija – juk didžioji žmonijos dalis neturi nė menkiausio supratimo, nei kaip jos veikia, nei ką iš tikrųjų gali, nei kam iš tikrųjų naudojamos. „Ananasinis vanduo puikiajai damai“ – labai sąmojinga, labai išradinga, labai juokinga, bet nelinksma knyga. Juokiesi šiurpdamas, o skaitydamas supranti, kad tai, ką manei esant durimis į paranojiko rojų, iš tikrųjų yra tavo paties pasaulis. Ir tu prisidėjai prie to, kad jis toks, koks yra.

Kristina Sabaliauskaitė DANIELIUS DALBA & KITOS ISTORIJOS VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2012 M.

Lietuvių autorių apsakymai ir novelės šiais laikais – retas paukštis. O ir kas iškyla atmintyje, išgirdus žodžius „lietuvių autoriaus apsakymas“? Lyriškos novelės apie gamtą, kaimo buitis, kaimo žmogaus pasaulėjauta, jos praradimo tragedija. Tai svarbu, sudaro didelę mūsų literatūros dalį, bet galbūt vertėtų judėti ir pirmyn? Gal reikėtų parašyti apie dabartį ar bent jau panagrinėti mažiau kliudytus praeities aspektus: miestiečio gyvenimą tarpukario Vilniuje ar sovietinio biurokrato savijautą šiais laikais? Tai savo naujoje knygoje ir bando daryti Kristina Sabaliauskaitė. Prisipažinsiu, šią knygą atsiverčiau su nerimu. Tikėjausi įdomių pasakojimų ir nenorėjau nusivilti. Nuviltas nelikau. Istorijos tikrai pagaulios, netikėtos, temos – neišrašytos ir labai įvairios. „Juodieji Franko perlai“ – pasakojimas apie Antrojo pasaulinio karo pradžios Vilnių. „Mirtis Vilniuje“ – jau šiuolaikinis pasakojimas apie aistrą, meilę, šlovės naštą ir, žinoma, Vilnių kaip mistinį miestą, kuriame lengva pasislėpti, bet iš kurio sunku ištrūkti. Įdomi istorija „Žeismastis“ – apie pagiežą, siauraprotiškumą, pavydą. Taikli istorija „Vilniaus vėtrungės“ – vienas iš retų bandymų pavaizduoti sovietinio mąstymo, sovietinio valdininko paveikslą. Apysaka „Danielius Dalba“ – tai kandus fantasmago-

riškas pasakojimas apie pasaulinio garso lietuvių rašytoją (o, ironija). Jis truputį panašus į lietuvišką Beigbederį, taškosi tokiais pačiais tiesmukais pareiškimais ir netgi siautėja panašiai. Jo lūpomis autorė pasako ir savo nuomonę apie lietuvių literatūrą, o ta nuomonė, patikėkit, anaiptol ne gera ir patiks ne visiems. Margi knygos personažai – įsimenantys, ryškūs, tiesa, kai kur pernelyg šaržuoti ir sukarikatūrinti. Tiesą sakant, visi šie pasakojimai, na, nebent išskyrus istoriją apie Danielių Dalbą, atrodo it paraiškos romanams, juos visus būtų galima plėsti ir gilinti. Ieškantiems knygos apie miestą, šiuolaikinį lietuvį, pasiilgusiems ironiško ir tiesaus pasakojimo, ši istorijų knyga bus puiki dovana.

oje veši lyg piktžolės

2 vieta Tadas Šidlauskas – „Eglė mano sesė“

3 vieta Karolis Galkus – „Lietuvonis“

Vaidas Bagonas: Istorija, atskleidimas ir kompozicija šiame piešinyje labai stipri. Viskas išbaigta. Pasirinkta stilistika irgi gražiai įsilieja į bendrą kompoziciją. Arnas Gaudutis: Geriausiai lietuvišką temą atspindintis darbas, gražios spalvos. Kažkas negerai su rankomis, dešinė tiesi kaip pagalys, o kairė praranda formas, taip pat kliūva tas juodas kontūras. Gal norėtųsi labiau netradicinio koncepto, nes darbas „šaukia“, kad jis jau matytas daugelyje knygų ir tautodailėje. Andrius Šliogeris: Taip tautiška, kad net šlykštu. Spalvos gražios, nėra erdvės pojūčio, o gal jo čia ir neturi būti, atrodo kaip tapyba ant lentos, nepaisant rankos mėšlungio, darbas neblogas ir turi potencijos, bet nebaigtas ir gan nuobodus.

Vaidas Bagonas: Atskleidimas, atmosfera, nuotaika ir istorija, pasakojama šitame piešinyje, sudaro išbaigtą visumą. Beje, labai jaučiasi autentiškumas, žiūrovas tarsi grąžinamas į pasakų laikus. Nepabėgta labai toli nuo tautodailės. Taip išlaikomas autentiškumas, matau tik pliusus. Arnas Gaudutis: Įdomi spalvų paletė, gražios plaukų detalės. Toks liūdnas dėdulė – tikrai slogią nuotaiką turintis darbas, bet tai nėra blogai, svarbu, kad darbas sukeltų emocijas, ir tai šiuo atveju pavyko padaryti. Andrius Šliogeris: triusikai labai gražūs, o spalvos ir personažas nykoki, reikėtų padirbėti ties keletu variantų pradedant išpiešti. Daugiau eskizuoti. Bet, aišku, už pastangas ir bandymą apkabinu.

rėti ir pakomentuoti kitų kūrinius. Bėgo metai, puslapis matė ir šilto, ir šalto, bet galiausiai visa sistema surūdijo (nors kartkartėmis dar šmėsteli gyvybės ženklų). Žmonės, neabejingi šiai sferai, sukūrė portalą www.cgin.lt. Tai gana šviežias projektas, gyvuojantis apie pusmetį. Vienas lietuvaitis (beje, jis kažkur Suomijoje piešia populiariuosius „Angry birds“) paragino cgin įkūrėjus paskelbti konkursą su rimtais prizais. Išsyk išsirutuliojo konkurso tema – lietuvių dievybės. Organizatoriai bijojo, kad nesusirinks pakankamai dalyvių, o jei ir susirinks, tik nedaugelis pabaigs, ką pradėję, – tai turbūt dažniausiai pasitaikanti problema. Vis dėlto darbų sulaukta nemažai, o jų kokybė pranoko lūkesčius. Dalį jų galite pamatyti prie šio straipsnio, o Vilių sveikiname laimėjus konkursą!

Konkursas vyko trijose kategorijose: 2D, 3D ir video. Visus darbus galite pamatyti www.cgin.lt/perziura/. Informacija apie konkursą www.cgin.lt/konkursas/.

Rašė: mb

Gintaras Grajauskas ISTORIJOS APIE NARSŲJĮ RITERĮ TENKSALOTĄ IR DRAKONĄ MISTERĮ KAINDLĮ VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2012 M.

Ar pasiilgstate neskubrių, draugiškų pašnekesių apie viską ir nieką? Apie pasaulį, žmones, gamtos reiškinius, Dievą, ką tik norite? Jaukiai traškant malkoms židinyje, šalia stovint statinaitei viskio? Kai niekur nereikia skubėti? Ši knyga sudaryta iš tokių pašnekesių. Knygoje susitinka mandagus, bet žalias ir dar naivus riteris Tenksalotas ir senas elegantiškas drakonas misteris Kaindlis. Jie lyg ir turėtų susikauti, tačiau netikėtai pajunta vienas kitam draugiškumą ir net sielų bendrystę. Drakonas ir riteris, mokytojas ir mokinys, smalsuolis ir išminčius... Ši pora egzistuoja nuo žmonijos atsiradimo laikų. Tai patikimiausias žinių ir išminties perdavimo būdas, kurį, deja, jau baigiame pamiršti. O Gintaras Grajauskas mums primena. Atsivertę šiuos pašnekesius sužinosite pačių įvairiausių dalykų: kas išrado garvežį, ar lengvas drakonų šeimyninis gyvenimas, kas tokie moridangai, kaip

rašyti haiku ir taip toliau. O skaitydami atidžiau pamatysite, kad Tenksalotas su Kaindliu kalbasi apie mus – sutrikusius, godžius, kartais juokingus, kartais apgailėtinus, bet vis dar teikiančius vilties. Amžinai teikiančius vilties ir nuolat jos nepateisinančius. Tai anaiptol nėra didaktiška knyga, niekas prikišamai neteigiama, nieko nenorima įrodyti. Knyga parašyta su geraširdišku humoru ir švelnia ironija, nepretenzingai ir nuoširdžiai. Pabaigoje nesusilaikysiu nepateikęs ilgesnės citatos, puikiai iliustruojančios knygos esmę: „Bet aš, kaip senas drakonas, galiu jus užtikrinti: viskas iš tiesų keičiasi, pasaulis eina geryn ir geryn“, – žvaliu balsu pranešė misteris Kaindlis ir šyptelėjo. – Žinoma. Be jokios abejonės, tik geryn ir geryn, – linktelėjo Tenksalotas ir įdėmiai pažvelgė į didžiules kaštonų spalvos akis, tikėdamasis išvysti jose savo atspindį. Tačiau nepamatė nieko – vien begalinį, skaidrų ir bekraštį liūdesį, tūkstančių metų senumo.“

Vladimiras Nabokovas ŽVELK Į ARLEKINUS

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ RASA DRAZDAUSKIENĖ. VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2012 M.

„Žvelk į arlekinus“ – paskutinis Vladimiro Nabokovo užbaigtas romanas, išleistas jam esant gyvam, subtilus rašytojo flirtas su skaitytojais, teatro scena, kurioje, šviesų meistrui sumaniai manipuliuojant šviesomis, kuriami tikroviški (ne visai tikrovės) vaizdai. Tai ne visai romanas ir ne visai autobiografija, tariamas gyvenimas, atminties žemėlapis, labirintas. O kartu tai – nepakartojamas skaitymo malonumas. V.Nabokovą visada atsiverčiu, kai pasiilgstu subtilumo, meistriškai valdomos kalbos, pustonių, švelnios ironijos... Galima tęsti ilgai. Tai gurmaniška knyga. Siužeto, žinia, čia papasakoti neįmanoma. O ir ką nors kritiška ar konkretaus pasakyti, nepapuolant į vienus iš autoriaus

paspęstų spąstų, taip pat gana sudėtinga. Lieka tik išsisukinėti. „Žvelk į arlekinus“ – patiekalas mėgstantiems spėlioti, kiek savo gyvenimo autorius įdeda į romaną. Ar Lolita buvo tikra? Galbūt. Galbūt atsakymas slypi šiame romane – jo protagonistas klajoja po Amerikos motelius su paaugle dukra. Visa ši knyga – V.Nabokovo ne kartą aprašytų siužetų, temų, motyvų, veikėjų mišinys. Jie blykčioja, mainosi, keičia vieni kitus kaip kaleidoskope. Iš tiesų, pasakojimas margas kaip arlekino drabužis. Kad ir kaip atidžiai į jį žvelgtum, paskausta akys, aiškiau nepasidaro, tik lieka ko nors šviesaus ir tikra įspūdis. Būtų nedovanotina nepaminėti ir puikaus Rasos Drazdauskienės vertimo. Tik jos dėka V.Nabokovas prabyla lietuviškai taip lengvai ir grakščiai.

kinas Rašė: Mantas Balčiūnas Nuotraukos: „Skalvijos“ archyvo

teatras

>> išklotinė

RETROSPEKTYVA M.Antonioni – atmosferinio kino architektas „Jei nebūčiau tapęs režisieriumi, būčiau tapęs architektu“, – sakė italų kino klasikas Michelangelo Antonioni. Ne veltui taip sakė. Jo filmai tokie architektūriški, kad galėtų tapti įvadinėmis paskaitomis pradedantiems architektams. Išgrynintos erdvės, preciziškos kompozicijos, griežtos linijos puikiai kuria šaltumo, užsisklendimo ir neišsipildžiusių lūkesčių atmosferą. Perteikia ją neką prasčiau nei filmų herojai. Gal todėl jam taip patiko eksperimentuoti su aplinka, ją perkurti, pritaikyti savo vaizdiniams.

Cirkas išvažiavo – žonglieriai liko

Taip būtų galima perfrazuoti seną posakį apie užsilikusius klounus. Menų spaustuvėje vykęs septintus metus rengiamas tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Naujojo cirko savaitgalis“ kaskart baigiasi, palikdamas vis daugiau kūrybinių idėjų ir pasitikėjimo savo jėgomis Lietuvos šiuolaikinio cirko entuziastams, kurie jau išdrįsta ne tik išeiti į miestų gatves, bet ir lipti ant profesionalios teatro scenos. Apie tai, kas tas šiuolaikinis cirkas ir su kuo jis žiūrimas, – mūsų parengtas trumpas vikipedinis žinynas. Kas tas šiuolaikinis cirkas? Trumpai tariant – šiuolaikinis cirkas yra pramoga protui. Kalbant plačiau, tai viena dinamiškiausių ir jauniausių scenos meno rūšių, kuri naudoja cirko priemones kaip abėcėlę, iš kurios susideda anaiptol ne pramoginiai tekstai. Kaip suprasti, kad žiūrite šiuolaikinio cirko pasirodymą? Jeigu pirkote bilietą į cirką, bet nematote nei dresuotos meškutės, nei šuniuko – labai gali būti, kad jūs žiūrite būtent šiuolaikinio cirko pasirodymą. Kur mokoma būti šiuolaikinio cirko artistu? Lietuvos universitetuose (kad ir kiek ten daug ir įvairių programų) cirkininkų neruošia. Reikia važiuoti į Prancūziją, Suomiją, Švediją. Ten rasite sukimosi ant virvės, vaikščiojimo lynu, šokinėjimo ant tramplino (ir taip 4 metus šokinėti) bakalauro ir magistro studijas. Ką daryti, jeigu bijote aukščio? Galite tapti žonglieriais. Ir žongliruoti ant žemės, o ne ant lyno.

Rašė: Agnė Tuskevičiūtė Nuotrauka: Menų spaustuvės archyvo

20 //

Jeigu pradėjote žongliruoti apelsinais, kokios laukia karjeros perspektyvos? Pirmiausia kamuoliukai ir žiedai, o vėliau išmoksite valdyti tokius įrankius, kurių net pavadinimus sunku ištarti: diabolo, flower stiks, poi. Kas yra šiuolaikinio cirko popsas? Net jei stebite jau aštuntą „Cirque du Soleil“ sudėtį, nevaržykite savęs ir aikčiokite, nes visgi tai yra viena didžiausių ir žinomiausių cirko trupių pasaulyje. Jeigu norite tapti artistu, kur turėtumėte kreiptis? Ieškokite jaunos lietu-

Statydamas garsųjį „Fotopadidinimą“ („Blow-up“, 1966 m.), vienareikšmišką must see fotografams ir kitiems vizualiujų menų išpažinėjams, jis ėmė ir pakeitė Londono dalį, kad šis labiau panėšėtų į tikrąjį Londoną. Švelniai pasakyta „pakeitė“. Ieškodamas spalvų vienovės ir dermės M.Antonioni pasiekė, kad būtų nuspalvinti medžiai, namai, netgi statomi nauji pastatai. Dar beprotiškiau atrodo jo pirmasis eksperimentas su aplinka „Raudonojoje dykumoje“ (1964 m.). Laužydamas galvą, kaip vizualine kalba perteikti moters neurotiškumą, italų kino meistras taip pat pasitelkia spalvą, tik dar drastiškiau. Spaudžiant 15–20 laipsnių šaltukui visa filmavimo aikštelė išpurškiama raudonu dažu. Absurdiška? Gal ir taip, tačiau po filmo giliausiai ir įsirėžia ta visa apimanti

vių šiuolaikinio cirko trupės „Antigravitacija“, kurios nariai ne tokie ir jauni šiuolaikinio cirko entuziastai. Ar lietuvių cirkas turi įvertinimų? Praėjusiais metais pirmasis šiuolaikinio cirko spektaklis visai šeimai „Stebuklingas medis“ buvo nominuotas Auksinių scenos kryžių apdovanojimams Geriausio spektaklio vaikams kategorijoje (apdovanojimo negavo, bet juk svarbu dalyvauti, o ne laimėti). Koks gali būti šiuolaikinio cirko spektaklio pavadinimas? Spektaklis turi atspindėti pagrindinę kūrinio mintį, kūrybinį procesą. Kaip žinome, aktoriams ir režisieriams dažnai pritrūksta vienos nakties spektakliui surepetuoti, tad geriausias pavadinimas (kaip ir bet kokiam kitam darbui) – „Nėra laiko“. Ką naujo galime sužinoti spektaklyje, jeigu jis apie laiką (kurio niekada nebuvo, nėra ir nebus)? Scenoje užduodami klausimai: kas tas laikas? Koks jis? Ar galima paliesti laiką? Ar mes turim laiko? Ar laikas yra mūsų? Čia ir dabar ar amžinai? Į klausimus neatsakinėkite, ilsėkitės, juk jūs skyrėte laiko teatrui. Norintys patikrinti savo žinias, užsukite į Menų spaustuvėje gruodžio 7 ar 9 d. rodomą šiuolaikinio cirko spektaklį „Nėra laiko“, paremtą žongliravimu, objektų manipuliavimu, gyvais garsais ir muzika bei vaizdo projekcijomis. Spektaklio trukmė – 45 minutės, idėjos autorius ir atlikėjas – žonglierius Mantas Markevičius.

tiršta raudona su joje įkalinta pagrindine veikėja. „Jei noriu, kad peizažas ar interjeras pasakotų apie psichologiją, reikia išgryninti tuos psichologinius momentus atitinkančias spalvas. „Raudonosios dykumos“ herojė labai neurotiška, beveik beprotė, krizės momentais ji spalvas mato kitaip nei mes“, – polinkį aplinkai suteikti kitas spalvas aiškino kūrėjas. M.Antonioni eksperimentai su spalva buvo tik vienas nesuskaičiuojamų būdų kurti savo vizualinę kalbą, įgyvendinti filmo viziją. Kiekvienas naujas jo darbas vėrė vis kitas erdves, plėtė ribas, arba, tiksliau, jas trynė. Argi galima bent vieną M.Antonioni filmą įstatyti į rėmus, kad ir temos? 1975 m. išleista juosta „Profesija: reporteris“ su Jacku Nicholsonu yra apie

pastangas pabėgti nuo savo ankstesnio gyvenimo, pakeisti tapatybę ir išsilaisvinti, minėtasis „Fotopadidinimas“ – apie fotografijos ir realybės santykį, mums primetamas žaidimo taisykles, garsioji trilogija „Nuotykis“ (1960 m.), „Naktis“ (1961 m.) ir „Užtemimas“ (1962 m.) su režisieriaus mūza Monica Vitti – apie komplikuotą šiuolaikinės moters ir vyro santykį, nesugebėjimą mylėti besąlygiškai, tačiau tai būtų pernelyg paprastas M.Antonioni filmų pristatymas. Kodėl? Nes vienintelės jų versijos nėra: jau vizitine kortele tapusios kulminacinės M.Antonioni filmų scenos žiūrovui leidžia matyti tą patį, bet įžvelgti skirtingus dalykus. Filmas ir jo niuansai po peržiūros sukasi galvoje dar ne vieną dieną. Gal todėl, kad žiūrovui leidžia pamatyti tai, kas jam rūpi labiausiai...

M.Antonioni filmų retrospektyva (1950 – 1982 m.) vyks gruodžio 6 – 13 d. „Skalvijos“ kino centre.

Recenzavo: Goda Dapšytė

KATEDRA

ŽIŪRĖKITE GRUODŽIO 28, 29, 30 D. LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko ilgai laukta Oskaro Koršunovo režisuotos Justino Marcinkevičiaus „Katedros“ premjera. Spektaklis buvo pristatomas šūkiu „Atstatykime Katedrą savyje“, tačiau klausimą, ar patiems kūrėjams tai pavyko, norėtųsi palikti atvirą. Kaip ir klausimą, kas yra „Katedra“ O.Koršunovui ir kas jis jai? Scenoje kuriamas Vilnius, kuriam vis vaidenasi Katedra, – niūrus, tamsus ir sunkus, o jo griuvėsius „glosto“ grandinių lietus (scenografas – Vytautas Narbutas). Katedros čia nėra ir nežinia, ar bus – iškilusi tik vienintelė jos kolona. Atstatyti Katedrą ir pakeisti miesto būtį pasiryžusio Lauryno vaidmuo patikėtas jaunam ir spalvingam aktoriui Mariui Rep-

šiui, daugeliui įsiminusiam iš O.Koršunovo „Išvarymo“. Būtų sunku pasakyti, kad aktorius nesusitvarkė su jam režisieriaus iškeltomis užduotimis. Kita vertus, kiekvieną gyvenimo etapą M.Repšio Laurynas pasitinka su ta pačia jėga, tad sekant šio personažo liniją peršasi išvada, kad vis vien nieko gero nebus, kad ir ko žmogus griebtumeisi, teliks tik sušukti: „Dieve mano, už ką tu mus gyvenimu baudi?“ Bene aštriausiai spektaklyje suskamba menininko laisvės ir būtinybės parsiduoti problemos, Lauryno lūpomis formuluojamos kaip kūrėjo gyvavimo neišvengiamybė. Salėje sėdint spektaklio rėmėjams, kurie įsigijo bilietus už specialią, prabangią, kainą, tai skamba itin ironiškai. Kita vertus, jei per susipynusių E.Nekrošiaus, R.Tumino, J.Vaitkaus ir paties O.Koršunovo ankstesnių spektaklių citatų prizmę „Katedrą“ suvoksime kaip teatrą, tuomet ji tampa monolitiniu antkapiu jam, iš po kurio, nežinia, ar pavyks pakilti. O O.Koršunovui nebūdingas patetiškas finalas veikiau stebina, nei suteikia vilties. Sunku būtų vienareikšmiškai tvirtinti, kad spektaklis nepavyko, nes atskiros jo scenos grakščios, įdomios, kai kurios itin jautrios, tačiau scenoje režisierius formuluoja daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų, ir taip skatina paklausti: kam „Katedra“ atstatoma? Rekomenduojama pasiryžusiems vienaip ar kitaip atstatyti Katedrą savyje ir norintiems išgirsti, kaip Just. Marcinkevičiaus žodžiai gali suskambėti šiandien. Nerekomenduojama pirkti bilietus pirmose eilėse, nes norint mėgautis šio spektaklio sceniniu paveikslu reikia atstumo.

Rašė: Sandra Kliukaitė

Tiek briedžių ant Alisos stebuklų lentynos niekada gyvenime nėra buvę. Tačiau tai visai nereiškia, kad Alisai ragai. Tai tik simbolizuoja, kad artėja Kalėdos. Tik per Kalėdas „37O“ leidžia sau būti banaliam ir džiaugtis norvegiškais megztiniais su megztom snaigėm bei briedžiais. Tačiau Alisa vis tiek išlaiko savo „konceptopankišką“ stilių ir į gyvenimą žiūri taip konceptualiai kaip mūsų mėgstamas danų dizaineris Henrikas Vibskovas arba stilingiausių (ever) atšvaitų dizaineris Martynas Kazimierėnas. Taigi, nesėdėk ir nelauk Kalėdų stebuklo – stebuklai prasideda šiame puslapyje. ...... .....................

..... Briedis Albertas – kabliukas raktams LIETUVA

KAINA 19 LITŲ Briedis Albertas – raktams be vietos! Jo ragai – jūsų paslaugoms. Vienas ragas gali išlaikyti pusę kilogramo, taigi pakabinti galėsite ne tik raktus... Jei nuspręsite Albertą kam nors padovanoti, išvengsite problemų dėl įpakavimo, nes briedis Albertas parduodamas supakuotas dovanų dėžutėje. ona.lt

Martyno Kazimierėno atšvaitų (r)evoliucija

Nuotraukos Tomo Vyšniausko ir Kerniaus Pauliukonio (Creep.lt). Postprodukcija Karolio Polikšos

.. .

„Vilnos namų“ gaminiai iš tikros vilnos LIETUVA

Kol norvegai pučiasi nuo pasididžiavimo savo nacionaliniu mezgimo paveldu – briedžiais, elniais, snaigėm ir kitais liaudiškais motyvais išmegztais megztiniais, kepurėmis, kojinėmis ir t. t., mes irgi turime dėl ko pūstis. „Vilnos namai“ – lietuviška manufaktūra, mezganti jau nuo 1936 m. ir naudojanti tik 100 proc. vilną, siūlo nė kiek ne prastesnį dizainą ir šilumą. Daiktai, 100 proc. verti dovanoti. wool-house.eu

LIETUVA

„The Impossible Project x Colette“ AUSTRIJA, PRANCŪZIJA

KAINA 540 EURŲ (apie 1863 litus) Kai pasaulis nuvažiavo skaitmeninės fotografijos autostrada tolyn į priekį, „Kodak“ ėmė statyti antkapius fotoaparatų juostelėms, o „Polaroid“ užsilenkė su visais savo popieriukais. Tačiau polaroido gerbėjų buvo perdaug, kad jis amžiams išnyktų. Ir štai vieną dieną jis pakilo iš pelenų ir misija tapo įmanoma. Prancūzų konceptualistai „Colette“ susijungė su austrų „The Impossible Project“ ir pagimdė itin stilingą polaroidinę kamerą „SX70“ bei pratęsė polaroido gyvenimą. Mes manome, kad tai dovana, kuri ateityje turės išliekamąją vertę. the-impossible-project.com colette.fr

KAINA 8 EURAI (APIE 28 LITUS) Nuo to laiko, kai Martynas sukūrė šiuos atšvaitus, praėjo lygiai ketveri metai. Pasak jo, tradiciniai atšvaitai nedėvimi, nes atrodo klaikiai, o juos dėvėti gėda net ir pankui. Martyno atšvaitai kitokie, todėl atsakingai rekomenduojame juos dovanoti žmonėms, kurie jums svarbūs. Su jais gerai atrodo net stirnos, ką jau kalbėti apie žmones… Beje, jie atlaiko iki –40 °C temperatūrą ir jau yra apkeliavę Londono, Berlyno, Stokholmo, Niujorko, Singapūro ir net Tokijo dizaino parodas. Dabar bandome sugrąžinti juos į madą Lietuvoje. march.lt

Dizainerio H.Vibskovo konceptas „Suitnest Dinner“ DANIJA Mūsų mėgstamas dizaineris iš Danijos H.Vibskovas žino, kaip reikia šventę švęsti. Kultinio Londono „Saint Martins“ koledžo auklėtinis šiemet pristatė konceptualų aksesuarą vyrui, kuris visada pasiruošęs. Dizaineris sukūrė odinės kuprinės ir pinto krepšio hibridą, į kurį integravo ne tik stalo indus, bet ir šventinius marškinius su peteliške bei smokingo švarką. Gera dovana Džeimsui Bondui.

Laukės fabrikėlio briedžiai segės LIETUVA

KAINA NUO 34 LITŲ Briedžiai gimsta ne tik miške, jie gimsta ir fabrikėlyje. Tiesa, šie briedžiai gimsta ne natūraliu būdu, o naudojant lazerį. Be to, jų gimdytoja Lina Laukė sako, kad jie neša laimę. fabrikelis.blogspot.com

danishcrafts.org

22 // © 370

HP PROBOOK 4540s KAINA 1699 LT Verslo klasė nuo šiol prieinama kiekvienam. Paprasta pastelinių spalvų kombinacija ir vos pastebimai lakuotas aliuminio paviršius palieka puikų įspūdį vos nuo pirmojo prisilietimo. Šis kompiuteris abejingų nepalieka. Jis tvirtas, patikimas, galingas, atsparus ir saugus. Papildoma apsauga nuo apliejimo apginkluota klaviatūra pavergs net ir visiškas nevėkšlas, o galingas kompiuterio „įdaras“ patenkins net ir įnoringiausio stileivos lūkesčius. „Intel Core i5“ procesorius, 4 GB operatyviosios atminties ir net 750 GB standusis diskas. Kad vietos niekada nepritrūktų. Tik SKYTECH salonuose ir internete www.skytech.lt

Kepuraitė „Wood Snapback“ LIETUVA

KAINA 23 EURAI (APIE 80 LITŲ) Kol termometro stulpelis lauke dar nenukrito stipriai žemiau nulio ir apskritai nesuskilo, „labàdienà“ dizaineriai galvą nuo snaigių siūlo apsaugoti tokia raštuota kepure. Galima rinktis pelenų pilkos ir samanų žalios spalvos. Tiražas ribotas! labadiena.eu