2013-01-04 Santaka

1

Penktadienis, sausio 4, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 73

santaka

Žaidžianti tapybos filosofė

Per­for­man­sas: ati­da­rant pa­ro­dą E.Ve­la­niš­ky­tė, pa­si­slė­pu­si po Ve­ne­ci­jos kar­na­va­lo kau­ke, ins­ce­ni­za­vo Me­ni­nin­ko dra­mą.

Su dai­li­nin­ke Eg­le Ve­la­niš­ky­te kal­ba­mės jos bu­te. Grei­tai vi­dur­nak­tis. Ke­lią į na­mus už­pus­tė, tai­gi teks lik­ti čia. Ta­py­to­ja mie­lai pa­siū­lo nak­vy­nę, leng­vai ir pa­pras­tai, tar­ si bū­tent taip ir tu­rė­tų bend­rau­ti žmo­nės: vie­nas ki­tą gir­din­tys, su­pran­tan­tys, be jo­ kių kau­kių ir su­si­reikš­mi­ni­mų.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Pra­džio­je – per­for­man­sas

Taip jau išė­jo – už­si­bu­vau E.Ve­ la­niš­ky­tės pa­ro­dos ati­da­ry­me GK ga­le­ri­jo­je, ku­rią ne­di­de­lė­je V.Put­ vins­kio gat­vė­je pa­ro­do an­ge­las. Di­ džiu­lis, pū­go­je itin stip­riai mo­juo­ jan­tis po­pie­ri­niais spar­nais. Taip su­gal­vo­jo Eg­lė, ji vi­sa­da ką nors įdo­maus su­mąs­to.

Ir pa­ro­dą ati­da­rė ne­tra­di­ciš­kai. Ji tai pa­va­di­no per­for­man­su, o išė­jo vi­sas spek­tak­liu­kas. Per­for­man­sas daž­nai sie­ja­si su pro­vo­ka­ci­ja, iš­šū­

kiu, o pa­ro­dos ati­da­ry­me E.Ve­la­ niš­ky­tė su bi­čiu­le Jur­ga Va­lat­kai­ te, vei­dą pa­slė­pu­sios po Ve­ne­ci­jos kau­kė­mis, tar­si dell’ar­te vei­kė­jai ins­ce­ni­za­vo me­ni­nin­ko dra­mą. Čia pat žiū­ro­vų aki­vaiz­do­je dai­li­nin­kė, nu­si­ren­gu­si ke­le­tą dra­bu­žių (nuo­ gu­mo me­ta­fo­ra), da­žuo­to­mis ran­ ko­mis (sa­vo krau­jo me­ta­fo­ra) te­pė da­žus ant jau nu­ta­py­to pa­veiks­lo, vis klaus­da­ma Pir­kė­jo (de­mo­no) ar už­teks, ar jam pa­tin­ka pa­veiks­las.

De­ja, įdė­to dar­bo Pir­kė­jui vis bū­ da­vo per ma­ža.

Jau ta­da, po pir­mų­jų po­tė­pių, kai ki­taip iš­ryš­kė­jo pa­veiks­le nu­

ta­py­tos mo­ters ran­kos ir vei­das, no­rė­jo­si su­šuk­ti lyg ko­kiam Faus­ tui: „Sus­tok... Eg­le!“ (ne – aki­ mir­ka ža­vin­ga), ta­čiau drau­ge su ki­tais už­spau­du­si ža­dą ty­lė­jau. „O ko­dėl? Ir rei­kė­jo su­rik­ti“, – po to, kai pri­si­pa­ži­nau, nu­si­ste­bė­ jo Eg­lė, ir ži­nau, kad ji ne tik bū­ tų svei­kai priė­mu­si įsi­ver­ži­mą į jos su­ma­ny­tą spek­tak­liu­ką, bet dar ir aki­mirks­niu in­terp­re­ta­vu­si nau­ ją si­tua­ci­ją, nes tai me­ni­nin­kė – nuo­lat in­terp­re­tuo­jan­ti, džia­zuo­ jan­ti bet ko­kio­je ap­lin­ko­je ir, re­gis, su pa­čiu gy­ve­ni­mu.

Ant­rą kar­tą no­rė­jo­si su­šuk­ti, kai E.Ve­la­niš­ky­tė go­džiam Pir­kė­ jui ne­si­liau­jant rei­ka­lau­ti ge­res­ nio kū­ri­nio, pa­siė­mė skus­tu­vą ir juo ėmė skus­ti sa­vo plau­kus, ku­ riuos čia pat su­dė­jo (tik­rą­ja to žo­ džio pra­sme) į pa­veiks­lą.

Ka­da su­mo­kė­si? – pa­klau­sė Me­ ni­nin­ką įkū­ni­ju­si E.Ve­la­niš­ky­tė.

Pir­kė­jas ėmė trauk­ti ak­me­nė­lius, pe­le­nus, iš­trau­kė ir vie­ną auk­si­nį pi­ni­gą. „Tik tiek?“ – nu­si­vy­lė Me­ ni­nin­kas. Tuo­met iš sa­vo­jo kap­šo Pir­kė­jas ėmė sau­jo­mis pil­ti smė­lį.

Me­ni­nin­kui į del­nus, ki­še­nes, ant gal­vos...

„Iš am­ži­ny­bės no­ri vogt vi­si, o am­ži­ny­bė kaip pa­jū­rio smė­lis...“ – pri­mi­nė poe­to Osi­po Man­delš­ta­mo ei­lė­raš­čio ei­lu­tę E.Ve­la­niš­ky­tė.

Me­tai bu­vo sun­kūs

Eg­l ės na­m ai erd­v ūs, pra­k tiš­kai pa­čio­je Lais­vės alė­jo­je, ne­ma­žai įspū­d in­g ų an­t ik­va­r i­n ių bal­d ų, jos ma­mos pirk­tų pa­čia­me Sankt Pe­ter­bur­ge, ir, ži­no­ma, vi­sur pa­ veiks­lai. Daug jų – ir Eg­lės, ir jos drau­gų.

Ar tai, ką da­rau, iš­ eis už vie­no gy­ve­ ni­mo už­bur­to ra­ to ri­bų?.. Kai ta­pau, apie tai ne­gal­vo­ju.

Ga­le­ri­jo­je, kur šiuo me­tu eks­ po­nuo­ja­ma dai­li­nin­kės pa­ro­da, vie­na sie­na skir­ta drau­gų kū­ri­ niams. Ant vi­sų ki­tų ga­le­ri­jos sie­ nų – E.Ve­la­niš­ky­tės ta­py­ba. Sub­ ti­lus že­mės at­spal­vių ko­lo­ri­tas, su­si­kau­pu­sios, gal kiek liūd­no­kų,

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

bet mąs­tan­čių žmo­nių fi­gū­ros, ži­ nan­čių ir kan­čios sko­nį, ir ra­my­ bės iš­min­tį. „Šie me­tai man bu­vo bai­sūs“, – pri­si­pa­žįs­ta E.Ve­la­niš­ky­tė, – ge­rai, kad jie bai­gė­si. Šį­met be­veik ne­ta­ piau.“ Nors ga­le­ri­jo­je yra ir ma­ žo for­ma­to na­tiur­mor­tas su svars­ tyk­lių svar­me­ni­mis – nu­ta­py­tas tik prieš mė­ne­sį. „Pa­veiks­lą no­rė­čiau ta­py­ti maž­ daug 3 me­tus, – su­si­mąs­to dai­ li­nin­kė, – tik ta­da jį vi­są iš­jau­ti ir iš­čiu­pi­nė­ji, nes ta­py­ba – tai vi­ sų pir­ma dar­bas, to įkvė­pi­mo ne­ daug, to­dėl tas Pir­kė­jas ga­lė­tų ne tiek rei­ka­lau­ti, šok­din­ti Me­ni­nin­ ką, o pirk­ti jo kū­ri­nį, kad kū­rė­jas ga­lė­tų iš­gy­ven­ti, – pra­tę­sia sa­vo­ jo per­for­man­so min­tį E.Ve­la­niš­ ky­tė, – ga­lė­tų nu­vyk­ti į mu­zie­jus ir pa­ma­ty­ti ki­tų au­to­rių kū­ri­nius, ži­no­ti, kas vyks­ta pa­sau­ly­je.

E.Ve­la­niš­ky­tės pa­ro­dai eks­po­zi­ ci­ją at­rin­ko ko­le­ga gra­fi­kas Ed­mun­ das Sa­la­džius, ka­dan­gi tai – slen­ kan­ti pa­ro­da, po dvie­jų sa­vai­čių ją nau­jai su­for­muos bi­čiu­lis ta­py­to­ jas An­ta­nas An­dziu­lis, vė­liau – pa­ ti Eg­lė su drau­ge J.Va­lat­ kai­te ir t.t.

3

2

Penktadienis, sausio 4, 2013

santaka /atodangos

Su­kū­ręs Lie­tu­vos ra­di­ją ir ko­lek­ty­vi­nį išei­vi­jos po­rtre­tą Šie­met bu­vo per­lai­ do­ti iš JAV par­ga­ ben­ti ra­di­jo sto­ties Kau­ne (1926 m.) įkū­ rė­jo ir va­do­vo Al­ fon­so Jurs­kio bei jo žmo­nos pa­lai­kai, jų vai­kai ta pro­ga iš­lei­ do tė­vo die­no­raš­tį, ku­rį „Kau­no die­nos“ skai­ty­to­jams pa­pil­ dė uni­ka­liais pri­si­ mi­ni­mais.

Iš A.Jurskio biog­ra­fi­jos 1916 m. bai­gęs Pet­rog­ra­do po­li­

tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, A.Jurs­kis tar­ na­vo ra­dis­tu led­lau­žiuo­se.

1919 m. grį­žo į Lie­tu­vą, tar­na­vo ka­riuo­me­nės Elekt­ro­tech­ni­kos ba­ ta­lio­ne.

1924 m. bai­gė Pa­ry­žiaus aukš­tą­ją

elekt­ro­tech­ni­kos mo­kyk­lą, kur jo dar­bams va­do­va­vo žy­mi fi­zi­kė pro­ fe­so­rė Ma­ri­ja Sklo­dovs­ka-Kiu­ri.

Ku­rį lai­ką dir­bo Ei­fe­lio bokš­to

ra­di­jo sto­ty­je. Grį­žęs į Kau­ną, dir­ bo Aukš­tuo­siuo­se ka­ro tech­ni­kos kur­suo­se, kur įstei­gė Ra­di­jo la­bo­ ra­to­ri­ją.

1926 m. įkū­rė Kau­no ra­di­jo sto­tį

ir jai va­do­va­vo.

1927–1935 m. dės­tė VDU, po to

bu­vo per­kel­tas į Lie­tu­vos ka­riuo­ me­nės Ka­ro tech­ni­kos val­dy­bą.

1940 m. so­vie­tams oku­pa­vus

Lie­tu­vą, iš ka­riuo­me­nės bu­vo at­ leis­tas. Įkū­rė­jas: A.Jurs­kis, įkū­ręs Kau­ne ra­di­jo sto­tį, jai va­do­va­vo iki 1930 m.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Pa­siė­mė tik do­ku­men­tus

1944 m. spa­lio 7-ąją dar­dė­da­mas Lie­tu­vo­je su šei­ma ve­ži­mu į Vo­ kie­ti­ją, anuo­me­tės Lie­tu­vos ka­ riuo­me­nės pul­ki­nin­kas lei­te­nan­ tas, pir­mo­sios ra­di­jo sto­ties Kau­ne (1926 m.) įkū­rė­jas A.Jurs­kis pil­ ka­me są­siu­vi­ny­je įra­šė „Su­diev, Tė­vy­ne, prie­šo pa­verg­to­ji“. Bū­ tent taip pa­va­din­ta ir kny­ga, ku­ rią šie­met iš­lei­do A.Jurs­kio duk­ra Snie­guo­lė Aks­ti­nie­nė, rem­da­ma­si iš­sau­go­tais tė­vo die­no­raš­čiais, ku­ riuos jis ra­šė per vi­są ke­lio­nę į Vo­ kie­ti­ją ir gy­ven­da­mas jo­je iki iš­vy­ ki­mo į JAV 1949 m. Iš­leis­ti kny­gą pa­dė­jo ir A.Jurs­kio sū­nus Liu­ta­ve­ ras, gy­ve­nan­tis Flo­ri­do­je. „Tė­ve­lis, trauk­da­ma­sis su šei­ ma iš Lie­tu­vos nuo ant­ro­sios ru­sų oku­pa­ci­jos, pa­siė­mė iš Ka­rū­žiš­kės dva­ro, kur gy­ve­no­me, tik po­rtfe­ lį su ra­di­jo sto­ties do­ku­men­tais ir ke­lis tuš­čius są­siu­vi­nius, ku­riuo­se

Snie­guo­lės Jurs­ky­tės-Aks­ti­nie­nės ar­chy­vo nuo­tr.

Temp­lo uni­ver­si­te­te, ak­ty­viai da­ly­ va­vo lie­tu­vių vi­suo­me­ni­nė­je veik­ lo­je.

jis kas­dien ver­ti­no gau­sius to me­ to įvy­kius, ap­ra­šė ke­lio­nės įspū­ džius, su­tik­tus žmo­nes. Tė­ve­lio die­no­raš­tis – uni­ka­lus do­ku­men­ tas, dra­ma­tiš­kas to me­to pa­veiks­ las, ku­ria­me kar­tu ap­mąs­ty­tas tau­tos li­ki­mas is­to­ri­jos vin­giuo­ se“, – kal­bė­jo S.Jurs­ky­tė-Aks­ti­ nie­nė, prieš ke­tu­rio­li­ka me­tų grį­ žu­si iš JAV į Lie­tu­vą.

Mi­rė 1966 m. va­sa­rą Fi­la­del­fi­jo­ je (JAV).

Onos ir Al­fon­so Jurs­kių pa­lai­kai

bu­vo per­lai­do­ti šios va­sa­ros pa­bai­ go­je Med­vė­ga­lio kal­no šlai­to ka­pi­ nai­tė­se.

Nu­si­ne­šė į ka­pus

Lie­tu­vą A.Jurs­kis pa­li­ko su žmo­na Ona, duk­ra Snie­guo­le ir sū­nu­mis Sau­liu­mi bei Liu­ta­ve­ru. Pas­ta­ra­sis bu­vo at­va­žia­vęs į Lie­tu­vą per­lai­do­ ti tė­vų pa­lai­kų. Liū­tas (taip šei­mo­ je va­di­na­mas Liu­ta­ve­ras) su Snie­ guo­le pri­si­mi­nė tai, kas ne­su­dė­ta į tė­vo die­no­raš­tį ir pa­pil­do šios iš­ki­ lios as­me­ny­bės po­rtre­tą sod­rio­mis spal­vo­mis.

Liū­tas ir Snie­guo­lė vie­nu bal­ su tei­gė, kad tė­vai la­bai il­gė­jo­ si Tė­vy­nės, ją my­lė­jo ir bran­gi­no.

Tai pa­liu­di­ja, kad išanks­ti­niu tė­ vų pra­šy­mu į jų kars­tus įber­ta že­

Ger­bia: Liū­tas ir Snie­guo­lė te­be­sau­go tė­vo die­no­raš­čius.

1994 m., pa­žy­mint 100-ąsias A.Jurs­kio gi­mi­mo me­ti­nes, jo vai­ kai įstei­gė kas­me­tę jo pre­mi­ją iš pro­vin­ci­jos ki­lu­siam pa­žan­giau­ siam KTU Ra­dio­tech­ni­kos fa­kul­te­ to stu­den­tui.

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

mės, at­siųs­tos iš Lie­tu­vos, pa­žer­ta smul­kių gin­ta­ro ga­ba­liu­kų. „Ir aš, sek­da­ma tė­vų pa­vyz­džiu, nuo kak­lo ne­nu­siim­da­vau me­da­ lio­no, ku­ria­me bu­vo žiups­ne­lis Tė­vy­nės že­mės. Be­je, tė­ve­lis per ke­lis sa­va­no­riš­kos trem­ties de­ šimt­me­čius iš­sau­go­jo iš Ka­rū­žiš­

Tė­ve­lis per ke­lis sa­va­ no­riš­kos trem­ties de­ šimt­me­čius iš­sau­go­jo iš Ka­rū­žiš­kės dva­ro pa­ siim­tą in­de­ lį su me­du­ mi. Juo pa­te­ piau mir­ties pa­ta­le gu­ linčiai ma­ mai lū­pas.

Pra­džia: taip at­ro­dė Lie­tu­vos ra­di­jo lop­šys Kau­ne 1926 m.

Nuo 1949 m. gy­ve­no JAV, dės­tė

kės dva­ro pa­siim­tą in­de­lį su me­ du­mi. Juo pa­te­piau mir­ties pa­ta­le gu­linčiai ma­mai lū­pas – ji to pra­ šė. Ži­no­ma, tai tik sim­bo­li­nė tė­vų mei­lės Rė­vy­nei iš­raiš­ka. Jie vi­są gy­ve­ni­mą ne­si­lio­vė pra­ktiš­kai rū­ pin­tis lie­tu­vy­bės rei­ka­lais“, – tvir­ ti­no S.Jurs­ky­tė.

Su vi­sais su­ta­po

A.Jurs­kis su žmo­na pa­bė­gė­lių sto­ vyk­lo­se Vo­kie­ti­jo­je stei­gė lie­tu­viš­ kas mo­kyk­las, lei­do kny­gas, bū­ rė or­ga­ni­za­ci­jas, la­vi­no jau­ni­mą, mo­kė neuž­mirš­ti sa­vo kil­mės ir vis pri­min­da­vo Va­ka­rams jų nu­si­ žen­gi­mą, pa­ti­kint rau­do­na­jam są­ jun­gi­nin­kui „de­mok­ra­tiš­kai tvar­ ky­ti iš­va­duo­tus kraš­tus“. Jurs­kių šei­ma, per­si­kė­lu­si į JAV, tę­sė sa­vo ak­ty­vią veik­lą puo­se­lė­da­ma lie­tu­ vy­bę išei­vi­jo­je.

Bū­da­mas at­vi­ras, la­bai nuo­ šir­dus, A.Jurs­kis leng­vai ras­da­ vo bend­rą kal­bą ir su ki­ta­tau­čiais.

Aki­vaiz­dus pa­vyz­dys – gi­lus ry­ šys su Temp­lo uni­ver­si­te­to, kur jis dės­tė tiks­liuo­sius moks­lus, stu­ den­tais. „Kai stu­di­ja­vau ma­te­ma­ti­ką, jis man la­bai su­pran­ta­mai aiš­kin­da­vo tai, ko ne­sup­ras­da­vau pa­skai­to­se.

Stu­den­tai jį my­lė­jo ne tik už dės­ ty­mo aiš­ku­mą, bet ir la­bai ver­ti­no jo at­vi­ru­mą, pa­pras­tu­mą, priei­na­ mu­mą. Kai tė­ve­lis 1953 m. gu­lė­jo

li­go­ni­nė­je po sun­kios ope­ra­ci­jos, jį kas­dien lan­kė stu­den­tai ir lau­ kė su­grįž­tan­čio į uni­ver­si­te­tą“, – pri­si­mi­nė Liū­tas, da­bar gy­ve­nan­ tis Flo­ri­do­je.

Bu­vo es­te­tas

Pa­sak Liū­to, tė­vas jam bu­vo tvar­ kos ir kar­tu ge­ru­mo sim­bo­lis. „Jis nie­ka­da nė­ra ma­nęs lu­pęs, bet bu­ vo la­bai reik­lus. Ir sau, ir ki­tiems.

Bu­vo re­li­gin­gas, sie­kė gy­ven­ti pa­ gal Bib­li­ją, ku­rią skai­tė kiek­vie­ ną va­ka­rą. Kar­tu tai bu­vo iš­kal­bus žmo­gus, tau­tie­čių įvai­rių su­si­bū­ ri­mų sie­la, ge­bė­jo net ir di­džiau­ siai ves­tu­vių puo­tai va­do­vau­ti“, – tvir­ti­no A.Jurs­kio sū­nus. „Tė­ve­lis bu­vo tik­ras es­te­tas – tai ypač ryš­ku jo die­no­raš­čiuo­se, ku­ riuo­se ne­ma­ža pie­ši­nių, ap­ra­šy­tų gam­tos vaiz­dų. Po­lin­kiui į me­ną grei­čiau­siai tu­rė­jo įta­kos jo mo­ ti­nos, ki­lu­sios iš ži­no­mo dai­li­nin­ ko Al­gir­do Pet­ru­lio gi­mi­nės, ge­ nai“, – sam­pro­ta­vo Snie­guo­lė.

Sun­kios li­gos iš­ka­muo­tas A.Jurs­ kis mi­rė sa­vo na­muo­se, ant duk­ ros ran­kų. Tai žmo­gus, pa­li­kęs gi­lų pėd­sa­ką Lie­tu­vos ra­di­jo is­to­ri­jo­je, iš­sau­go­jęs jo ar­chy­vą, ku­rį at­gal į Lie­tu­vą par­ga­be­no duk­ra. Kar­tu tai bu­vo ge­ras pub­li­cis­tas, eseis­tas, fi­ lo­so­fas, pa­li­kęs mums die­no­raš­ty­ je ko­lek­ty­vi­nį dva­siš­kai ne­pa­lū­žu­ sios išei­vi­jos po­rtre­tą.

3

Penktadienis, sausio 4, 2013

santaka/portretas

Veidas: E.Velaniškytė – tokia, kokią matome mes ir kokią save mato pati dailininkė.

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

Žaidžianti tapybos filosofė

Apsk­ri­tai, šio­mis die­no­ 1 mis užė­jus į GK ga­le­ri­ją, jo­je daž­nai ga­li­ma su­tik­ti ir pa­čią

dai­li­nin­kę, ku­ri mie­lai pa­bend­raus ir pa­ve­džios po pa­ro­dą, juk E.Ve­la­ niš­ky­tė – ne­pra­noks­ta­ma edu­ka­ ci­nių va­lan­dė­lių ve­dė­ja Kau­no pa­ veiks­lų ga­le­ri­jo­je. Šį­kart me­ni­nin­kė ne tik bend­ raus, bet ir ga­le­ri­jos lan­ky­mo va­ lan­do­mis pieš pa­ka­bin­tų ta­py­ bos dar­bų pie­ši­nius, ku­rie su­guls į ran­kų dar­bo ka­ta­lo­gė­lį. „Vi­sai kaip pir­mų­jų pa­ro­dų“, – juo­kia­si dai­li­ nin­kė ir ro­do pir­mo­sios pa­ro­dos su drau­gais su­kur­tą ka­ta­lo­gė­lį. „Tvir­tai ži­nau tik tai, kad gi­ miau. Są­ly­giš­kas ir at­si­tik­ti­nis yra lai­ko tėk­mės skai­čia­vi­mas ir rū­šia­ vi­mas į va­kar, šian­dien, ry­toj; vai­ kys­tė, jau­nys­tė, se­nat­vė. Pa­ty­riau, kad yra kū­ry­bi­nės pra­džios me­tas, kai ta­py­ba ku­ria ma­ne – au­gi­na ma­ny­je tie­sos kri­te­ri­jų, kaip vie­ nin­te­lę pa­sau­lio pa­ži­ni­mo ga­li­my­ bę. Daug gy­ven­ti, dirb­ti, gal­vo­ti ir neiš­mok­ti me­luo­ti, vis­ką or­ga­niš­ kai su­sie­ti į vie­ną – UNAM (vie­ny­ bė)“, – vie­na­me to­kių ka­ta­lo­gė­lių už­ra­šy­tos E.Ve­la­niš­ky­tės min­tys.

Gai­la, kad ja­me ne­nu­ro­dy­ti me­ tai, ka­da bu­vo su­reng­ta pa­ro­da, bet tai ne­sun­ku iš­siaiš­kin­ti – dar­bai da­tuo­ja­mi nuo 1979 iki 1989 m., tai­gi prieš ge­rą dvi­de­šimt­me­tį...

Ma­č ius nau­jau­s ios pa­ro­d os per­for­man­są ga­li­ma ma­ny­ti, kad Eg­lės kri­te­ri­jai, prio­ri­te­tai, ker­ ti­niai ak­me­nys – tie pa­tys: „Vi­ sa tai, kas jau nu­ta­py­ta ir ro­do­ ma, – jau­ni žings­niai, pa­žin­tis su pa­sau­liu ir tų su­si­dū­ri­mų at­spin­ džiai: čium­pi, grie­bi, ne­ši po ga­ ba­lė­lį į sa­vo nar­ve­lį, į sa­ve, kli­juo­ ji, spal­vo­ji, tie­si til­tus (for­ma tė­ra til­tas, jun­gian­tis me­no dva­sią ir žiū­ro­vą, ku­riais grą­ži­ni pa­sau­liui jo tie­sas ir me­lus, prieš­ta­ra­vi­mus

Eg­lė Ve­la­niš­ky­tė. Ba­by­tė.

ir kan­čią, re­tas šven­tes).“ To­liau pa­čio­je ka­ta­lo­gė­lio pa­bai­go­je Eg­ lės ran­ka pa­ra­šy­ta: „Ar tai, ką da­ rau, išeis už vie­no gy­ve­ni­mo už­ bur­to ra­to ri­bų?..

Kai ta­pau, apie tai ne­gal­vo­ju.“ G.Bo­ri­se­vi­čiaus skulp­tū­ros

E.Ve­la­niš­ky­tės dar­bo kam­ba­ry­ je – iš­spaus­tų da­žų pa­le­tės, kny­ gos, se­no­vi­nis ra­šo­ma­sis sta­las, į pia­ni­ną at­rem­ti ke­lio­li­ka pa­veiks­ lų. Nu­sis­te­bė­jus dėl pia­ni­no, ta­py­ to­ja šast ir jau skam­bi­na iš An­ta­no Sme­to­nos lai­kus me­nan­čios gai­dų kny­gos Lud­wi­go van Beet­ho­ve­ no So­na­tą Nr.14. „Ai, ši­tą ne­la­bai mo­ku, – pa­ver­čia ke­le­tą la­pų, – Va, ši­tas se­ka­si ge­riau“, – su­si­kau­ pu­si pa­links­ta ties Jo­han­no Se­bas­ tia­no Ba­cho Pre­liu­du.

Ar­ba­tos ger­ti nuei­na­me į ki­tą kam­ba­rį, ja­me per vi­są sie­ną – bib­ lio­te­ka, vie­no­je len­ty­no­je pui­kuo­

Eg­lė Ve­la­niš­ky­tė. Mo­te­ris bal­ta pri­juos­te.

ja­si se­ne­lio ap­do­va­no­ji­mas – Vy­čio su kar­du kry­žius, gau­tas už ne­prik­ lau­so­my­bės ko­vas 1917–1918 m.

Nuo spin­tos, be­ veik iš pa­lu­bio į ma­ne žvel­gia E.Ve­ la­niš­ky­tės nu­ta­py­ tas an­ge­las: žmo­ giš­kas, tam­saus ko­ lo­ri­to, kiek liūd­nas, o gal su­si­mąs­tęs.

E.Ve­la­niš­ky­tės jau mi­ręs tė­ tis – žy­mus elekt­ri­nių sta­ty­to­jas, ofi­cia­liai pri­pa­žin­tas ge­riau­siu Lie­tu­vos elekt­ri­nių sta­ty­to­ju pra­ kti­ku, jam skir­tos at­mi­ni­mo len­ tos su po­rtre­ti­niu ba­rel­je­fu (au­to­

rius skulp­to­rius Eval­das Pau­za) yra ant Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės elekt­ri­nės Elekt­rė­nuo­se sie­nos ir ant Kau­ no hid­roe­lekt­ri­nės sie­nos, ma­ma, bu­vu­si gar­si odon­to­lo­gė, į pa­ro­ dą atė­jo kaip tik­ra Kau­no po­nia – su puoš­niu la­pės kai­liu ant pe­ties, pa­si­puo­šu­si per­lų ka­ro­liais, gu­vi, ge­ros nuo­tai­kos.

Be­je, E.Ve­la­niš­ky­tė 15 me­tų gy­ ve­no Sa­la­ke (Za­ra­sų r.). „Iš pra­džių pie­no ir kiau­ši­nių nu­si­pirk­da­vau iš kai­my­nų, – pri­si­me­na ta­py­to­ ja, – vė­liau ir mū­sų šei­mo­je at­si­ ra­do viš­tų, kar­vių, par­šų. Tie­sa, iš pra­džių kar­ves melž­da­vo vy­ras“, – juo­kia­si.

E.Ve­la­niš­ky­tės vy­ras – ta­len­tin­ gas skulp­to­rius Ge­di­mi­nas Bo­ri­se­ vi­čius, per­nai va­sa­rą žu­vo au­toa­ va­ri­jo­je. Pa­ro­do­je GK ga­le­ri­jo­je taip pat eks­po­nuo­ja­mi jo dar­bai – skulp­ tū­ros iš me­džio – vė­liau ati­tek­sian­ tys M.K.Čiur­lio­nio mu­zie­jui.

Eg­lė Ve­la­niš­ky­tė. Rau­do­to­ja. Nuė­mi­mas nuo kry­žiaus.

Su­si­mąs­tęs an­ge­las

Dar kar­tą ap­si­dai­rau kam­ba­ry­je, ku­ria­me nak­vo­siu, nes ke­lią į na­ mus už­pus­tė. Eg­lės nė ne­rei­kė­jo pra­šy­ti, nak­vy­nę ji dos­niai pa­siū­ lė pa­ti. Ji vi­sa­da to­kia – nuo­šir­di, ne­su­si­kaus­čiu­si ir lais­va, dos­ni žo­ džio ir tik­ros pa­gal­bos.

Nuo spin­tos, be­veik iš pa­lu­bio į ma­ne žvel­gia E.Ve­la­niš­ky­tės nu­ ta­py­tas an­ge­las: žmo­giš­kas, tam­ saus ko­lo­ri­to, kiek liūd­nas, o gal su­si­mąs­tęs. „Ar tai, ką da­rau, iš­ eis už vie­no gy­ve­ni­mo už­bur­to ra­ to ri­bų?“ – gal­vo­je ai­di dai­li­nin­kės, o gal to an­ge­lo klau­si­mas. „Kai ta­ pau, apie tai ne­gal­vo­ju“, – at­sa­ko tur­būt jis, an­ge­las. kas: E.Ve­l a­niš­k y­tės ta­py­bos dar­bų pa­ro­da. kur: GK ga­le­ri­jo­je (V.Putvinskio g. 42). kada: iki va­sa­rio 21 d.

4

penktadienis, sausio 4, 2013

santaka /literatūra

O.Mi­la­šiaus ke­lio į Lie­tu­vą vin­giai Al­gir­das Pa­tac­kas

Jis ne­bu­vo rep­re­suo­tas, bet taip ir li­ ko „ne­spaus­ din­ti­nu“, nors tu­rė­ jo aukš­čiau­ sią ver­tė­jo iš pran­cū­zų kal­bos kva­li­ fi­ka­ci­ją.

L

ei­dyk­la „Ho­mo li­ber“ iš­lei­ do Os­ka­ro Mi­la­šiaus (Os­car Vla­dis­las de Lu­bicz Mi­losz) poe­zi­jos rink­ti­nę „Su­te­mų dai­nos“. Ši kny­ga – tai ne tik dar vie­na ga­li­my­bė su­si­pa­žin­ti su ži­ no­miau­sio lie­tu­vių kil­mės poe­to ne­mir­tin­ga kū­ry­ba, bet ir su žmo­ gu­mi, be ku­rio to­ji pa­žin­tis ne­bū­tų įvy­ku­si ir ku­ris yra ne­pel­ny­tai pri­ mirš­tas. Tai – Vac­lo­vas Šiugž­di­nis (1911–1988), ver­tė­jas, poe­tas, pe­ da­go­gas, nuo ku­rio mir­ties jau greit su­kaks 25 me­tai.

Kau­nas, praė­ju­sio am­žiaus 7-asis de­šimt­me­tis. Lais­vės alė­jo­je, pa­su­ kęs į vie­ną iš bro­mų, ne­ti­kė­tai pa­ ten­ki į vi­du­ram­žiš­ką kie­me­lį – Ša­ ri­čių baž­ny­čios šven­to­rių. Ma­ža ap­sa­ma­no­ju­si go­ti­ki­nė baž­ny­tė­lė, ma­ri­jo­nų vie­nuo­ly­no bib­lio­te­kos mū­rai, jau­ku ir ra­mu. Pro lan­gą, apau­gu­sį vy­nuo­gie­no­jais ir ge­be­ nė­mis, ant se­no grin­di­nio kren­ta švie­sos pluoš­tas. Ten gy­ve­na Mo­ ky­to­jas – taip va­di­no­me V.Šiugž­di­ nį. Me­di­niais su­kry­pu­siais laip­tais, pro lom­bar­dą, pa­ten­ki į skur­dų, bet šva­rų ir in­te­li­gen­tiš­kai jau­kų bu­te­lį.

Prieš­ka­rio bal­dai, lem­pa ža­liu aba­ žū­ru, rank­raš­čių pluoš­tas ant ra­šo­ mo­jo sta­lo...

Bū­da­vo ge­ra klau­sy­tis mo­ky­to­jo, už lan­go šla­mant me­džiams, ty­lo­ je, ku­rios kaž­ko­dėl ne­trik­dė nak­ti­ nio mies­to gar­sai. Ir ta­da įvyk­da­ vo ste­buk­las – mes pa­si­jus­da­vo­me klai­džio­jan­tys Se­nos kran­ti­nė­mis, po bu­ki­nis­tų krau­tu­vė­les, kur se­ nuo­se že­mė­la­piuo­se skrie­ja bur­lai­ viai, „nu­grimz­dę žyd­ro­je ty­liau­sio lai­ko gel­mė­je...“, ar­ba vaikš­to­me Liuk­sem­bur­go par­ko ta­kais, ge­ria­ me ka­vą prie sta­le­lio Sen Žer­men de Pre, o Fon­tenb­lo ka­pi­nė­se ieš­ ko­me ant­ka­pio su įrėž­tu ak­me­ny­je pa­slap­tin­gu už­ra­šu O.V.M. *

So­viet­me­čio Kau­nas. Ką tik bai­gė­ si, taip ir ne­pra­si­dė­jęs, chruš­čio­ vi­nis „at­ly­dys“, vėl grį­žo rep­re­si­ jos, są­stin­gio šal­tis. Kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me – tas pa­ts per tą pa­tį.

Ane­miš­kas lit­me­nis su rei­me­riais, po­sta­li­ni­nio mun­du­ro pa­vyz­džiu su­kurp­ta „Per­ga­lė“ (da­bar „Me­ tai“), kom­jau­nuo­liš­kai ero­tiš­kas „Ne­mu­nas“, lie­tu­viš­kas ki­nas, ku­ rį ga­li žiū­rė­ti tik min­ty­se su­kei­tęs pliu­są su mi­nu­su, ir vie­na ki­ta pro­ švais­tė, ne­tru­kus už­ge­si­na­ma. Ir vi­sur – fal­šas, fal­šas ir me­las. Pa­ ra­dok­sas – kles­ti „ora­to­ri­nio me­no fa­kul­te­tas prie CK“, kur mo­ko­ma sklan­džiai kal­bė­ti nie­ko ne­pa­sa­ kant, ir kal­bė­ji­mas, nuo ku­rio ga­ li įgy­ti chro­niš­ką eg­zis­ten­ci­nio po­ bū­džio mig­re­ną.

Bet, ne­pai­sant to, Kau­nas lie­ka Kau­nas. Lais­vės alė­ja, su po pa­žas­ čia nu­zu­lin­tu odi­niu po­rtfe­liu, me­ nan­čiu ge­res­nius lai­kus, sku­ba Don Ped­ro (Pra­nas Mat­ke­vi­čius, 1910– 1985), eg­zo­tiš­ka fi­gū­ra – ko­lek­cio­ nie­rius, kny­gius, o šiaip jau žmo­ gus, pas ku­rį ga­lė­da­vai gau­ti bet ką iš prieš­ka­rio li­te­ra­tū­ros, jei tik įgy­ da­vai pa­si­ti­kė­ji­mą. Iš jau­nes­nių­jų – ele­gan­tiš­ka pla­čiab­ry­le skry­bė­ le ir ma­din­gu liet­pal­čiu iki kul­nų, kaž­ką su sa­vim kal­bė­da­mas, ei­na Je­ro­ni­mas Bra­zai­tis, iš­ver­tęs sa­vo jė­go­mis „Uli­są“ – ne vel­tui ga­vo šv. Je­ro­ni­mo, ver­tė­jų glo­bė­jo, var­

Mokytojas: pogrindžio jaunimui V.Šiugždinis

atkėlė vartus į frankofonijos pasaulį.

dą. Dar ir da­bar ga­li jį ras­ti so­de­ly­je prie „Lūž­tan­čios ban­gos“ užei­gos, kai ka­da gal kiek pa­lū­žu­sį...

Grį­žę po la­ge­rių ir trem­čių, Kau­ ne lyg ka­ta­kom­bo­se glau­dė­si prieš­ ka­rio kul­tū­ros žmo­nės – to­kie kaip An­ta­nas Kniūkš­ta, „Sa­ka­lo“ lei­ dyk­los, ge­riau­sios prieš­ka­riu, di­ rek­to­rius, ku­riam tu­ri bū­ti dė­kin­ gas lie­tu­viš­kų kny­gų pa­sau­lis už ne­sa­va­nau­diš­ką tar­nys­tę. Gy­ve­ no iš dvi­de­šim­ties rub­lių pen­si­jos, glo­bo­ja­mas ak­los se­sers. Ra­šy­to­jai, poe­tai – Ka­zys Jan­kaus­kas, Juo­zas Žla­bys-Žen­gė, Ste­pas Zo­bars­kas ir ki­ti – jie ga­lė­jo, jei bū­tų pa­no­rė­ję, vėl ra­šy­ti, ir gal bū­tų bu­vę spaus­di­ na­mi, bet ne­da­rė ši­to, pa­si­rink­da­ mi kū­ry­bi­nę ne­bū­tį mai­nais į šva­rią są­ži­nę. Kai ku­rie vis­gi ryž­ta­si – an­ tai Pra­nas Mi­ka­laus­kas-An­tal­kis (1923–1997), pa­sku­ti­nis vy­dū­ni­ nin­kas, tie­sio­giai bend­ra­vęs su iš­ ki­liuo­ju Ma­žo­sios Lie­tu­vos bra­ma­ nu, lei­džia „Ka­ta­kom­bas“ – tie­sa, skir­tas siau­ram pa­ti­ki­mų­jų ra­tui. *

Ši­tai ter­pei pri­klau­sė ir V.Šiugž­di­ nis – jis ne­bu­vo rep­re­suo­tas, bet taip ir li­ko „ne­spaus­din­ti­nas“, nors tu­rė­jo aukš­čiau­sią ver­tė­jo iš pran­ cū­zų kal­bos kva­li­fi­ka­ci­ją. Šei­ma ver­tė­si pus­ba­džiu. Gal jau­no­ji kar­ta ne­pa­ti­kės, bet po­ka­riu bu­vo įma­ no­mi ir to­kie da­ly­kai – V.Šiugž­di­ nis iš­ver­tė Ro­mai­no Rol­land’o „Ža­ ną Kris­to­fą“, bet žy­mu­sis kū­ri­nys pa­si­ro­dė ki­to ver­tė­jo, lo­ja­laus val­ džiai, pa­var­de. Ati­tin­ka­mai bu­vo pa­sielg­ta ir su ho­no­ra­ru.

Vi­sa­da ele­gan­tiš­kas, žva­lus, se­ nas kos­tiu­mė­lis kaip nu­lie­tas, pe­ te­liš­kė. Skli­di­nas kau­nie­tiš­ko li­te­ ra­tū­ri­nio hu­mo­ro: „Ei, Još­ke, kaip tau se­ka­si? Ne­se­ka­si... Ne­sup­ra­tau – se­ka­si ar ne­si­se­ka? Si­se­ka, si­se­ ka, tik ne­la­bai...“ Ar­ba de­monst­ ruo­ja bi­cep­są (nors jau 70-me­tis, be­tgi bu­vęs irk­luo­to­jas): „Pa­čiu­ pi­nėk, ant­ras smū­gis – la­vo­no iš­ nie­ki­ni­mas.“ Ar­ba ke­le­tas li­te­ra­ tū­ri­nių „at­ra­di­mų“ – ar ži­nai, kaip ra­do­si žo­dis „ple­ne­ras“? Pa­ry­žiun at­vy­ko ke­le­tas lie­tu­vių dai­li­nin­ kų. Stu­di­jo­je tvan­ku, trūks­ta oro

svei­kiems ber­niš­kiems plau­čiams – ei­ki­me, vy­rai, lau­kan... Praei­ viai klau­sia – ką čia vei­kia­te, ko­ dėl čia ta­po­te? A, mes mėgs­tam būt ply­nam ore... Ply­nam ore, plen-er, ple­ne­ras...“ O ki­lęs juk iš se­no dzū­kiš­ko so­ džiaus, bet vai­kys­tė pra­bė­go jau mies­te – tė­vas dir­bo kiem­sar­giu, šla­vė Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­ to kie­mą, ten ir gy­ve­no – Kęs­tu­čio gat­vė­je. Vie­nuo­lik­me­tis skau­tas jau spaus­di­na­mas laik­raš­ty­je, ti­tu­luo­ ja­mas „jau­niau­siu Lie­tu­vos poe­tu“.

Nuot­rau­ko­je – trum­pa­kel­nis, žva­ lus, spin­din­čio­mis aki­mis... Išau­ ga tik­ru kau­nie­čiu – uni­ver­si­te­tas, stu­di­jos Pa­ry­žiu­je. To­kie jie bu­vo anų lai­kų kai­mo ber­ne­liai – troš­ko ži­nių, švie­sos, per vie­ną ge­ne­ra­ci­ją tap­da­vo mies­to žmo­nė­mis, in­te­li­ gen­tais, nes šak­nys bu­vo šva­rios.

Ap­link Mo­ky­to­ją su­si­bu­ria jau­ni­ mo bū­re­lis. Kai ku­rie vė­liau pa­suks ofi­cia­lio­sios kul­tū­ros ke­liais, bet ki­ti rink­sis sa­vi­tą ke­lią. Jie bur­sis apie „Pas­to­gę“ – po­grin­džio, tiks­ liau, pa­sto­gės, lei­di­nį, ku­rio tiks­ las yra „leis­ti sau lais­vai kvė­puo­ti“ ir ku­ris pra­de­da ei­ti 7-ojo de­šimt­ me­čio pa­bai­go­je, vyk­dant žu­vu­ sio ar nu­žu­dy­to Min­dau­go To­mo­ nio (1940–1975), di­si­den­to, poe­to, mąs­ty­to­jo – va­lią. Ša­lia sa­vi­lai­dos su­ma­no­ma su­kur­ti ką nors sva­raus, įro­dy­ti, kad ir po­grin­džio bei rep­ re­si­jų są­ly­go­mis ga­li­ma kur­ti rim­tą kul­tū­rą, tu­rin­čią iš­lie­ka­mą­ją ver­tę, kad ne­bū­ti­na da­ly­vau­ti me­le, no­ rint tap­ti kul­tū­ros kū­rė­ju. Pa­vyz­ džiu ir pa­vy­do ob­jek­tu bu­vo Ru­si­ jos in­te­li­gen­ti­ja, šes­ti­de­siat­ni­kai, ge­bė­ję ir prie­spau­dos są­ly­go­mis už­tik­rin­ti ru­sų kul­tū­ros tęs­ti­nu­mą, kai lie­tu­viš­ko­ji in­te­li­gen­ti­ja ap­dai­ riai sė­dė­jo krū­muo­se, ten­kin­da­ma­ si kur­ti mand­rus mo­der­nis­ti­nius ar pseu­do­tau­tiš­kus mez­gi­nius, tu­rė­ ju­sius pa­puoš­ti val­diš­kos kul­tū­ros mun­du­rą su žu­di­kiš­ku kū­ju ir pjau­ tu­vu ant­pe­čiuo­se. *

Šiems už­mo­jams rei­kė­jo pa­ra­mos – ta­da ir bu­vo pa­si­telk­ta se­no­ji in­ te­li­gen­ti­ja. Kaip tik tuo me­tu ki­lo

su­si­do­mė­ji­mo Os­ka­ru V.Mi­la­šiu­mi ban­ga, pe­rio­di­ko­je pa­si­ro­dė ke­le­tas ver­ti­mų. To me­to drung­no­je pil­ku­ mo­je šios trys pa­slap­tin­gos rai­dės – O.V.M. bu­vo kaip ste­buk­lin­gas rak­tas į ki­tą pa­sau­lį, kur sklei­džia­ si die­viš­kos žmo­gaus ga­lios, kur ūkuo­se sken­dė­ja ne­ži­no­mų ci­vi­ li­za­ci­jų ar­chi­pe­la­gai. Su­si­ra­do­me jų au­to­rių – tai bu­vo V.Šiugž­di­nis.

Nuo ta­da ir pra­si­dė­jo pa­sto­gi­nin­kų ir se­no­jo maest­ro drau­gys­tė, vir­tu­ si bi­čiu­lys­te. Bu­vo su­ma­ny­ta iš­leis­ ti vi­są O.V.M. raš­tų rin­ki­nį – ne tik poe­zi­ją, bet ir jo poe­ti­nes mis­te­ri­ jas bei dra­mas, taip pat mi­la­šiš­ką­ją li­tua­nis­ti­ką, ir ne bet kaip, o su ori­ gi­na­lio­mis, ir­gi po­grin­džio žmo­ nių su­kur­to­mis iliust­ra­ci­jo­mis, su iš­sa­miais ir kva­li­fik ­ uo­tais paaiš­ki­ ni­mais, be ku­rių neį­ma­no­ma pri­ sta­ty­ti O.V.Mi­la­šių.

Pa­vy­ko ne vis­kas – spė­ta iš­leis­ ti tris so­li­džius to­mus (I t. – Poe­ zi­ja, II t. – poe­ti­nės dra­mos „Mep­ hi­bo­zet“, „Mi­qel Ma­ña­ra“ ir III t.

– poe­ti­nė me­ta­fiz­ i­ka „Ars Mag­ na“ ir „Les Ar­ca­nes (Slė­pi­niai)“.

Nes­pė­ta pa­sku­ti­nio­jo – li­tua­nis­ti­ nio, nes so­vie­ti­nė žan­dar­me­ri­ja su agen­to pa­gal­ba pa­ga­liau pri­si­kaps­ tė prie pa­sto­gi­nin­kų bran­duo­lio.

Kuk­li pa­stan­ga da­vė vai­sių. Svar­ biau­sias dar­bas jau bu­vo pa­da­ry­tas – įro­dy­ta, kad ga­li­ma, kad bū­ti­na, kad įma­no­ma bū­ti lais­vam ir kū­ry­ bin­gam bet ko­kio­mis są­ly­go­mis. *

O vis­kas pra­si­dė­jo nuo vie­nos ke­ lio­nės, sken­din­čios mis­ti­nia­me rū­ ke. Bū­re­lis žy­gei­vių ke­lia­vo į Če­rė­ ją, O.Mi­la­šiaus gim­ti­nę, į ka­dai­se bu­vu­sias LDK že­mes.

Bū­tent to­je ke­lio­nė­je gi­mė min­ tis sa­vo­mis jė­go­mis leis­ti O.V.Mi­ la­šiaus raš­tus. Tai bu­vo gan įžū­lus su­ma­ny­mas, juk tu­rė­ta tik ly­ri­kos ver­ti­mai – V.Šiugž­di­nio, An­ta­no Vai­čiu­lai­čio ir jau­no li­te­ra­to, par­ ti­za­ni­nė­se po­ka­rio ko­vo­se anks­ti žu­vu­sio Ma­mer­to Ind­ri­liū­no. Mū­ sų pa­kal­bin­tas maest­ro pa­ban­dė iš­vers­ti „Laiš­ką Stor­gei“ (kaip sa­ kė­si, „įdo­mu­mo dė­lei“), bet, aiš­ kiai kuk­lin­da­ma­sis, ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kė vers­ti poe­ti­nę O.V.Mi­la­ šiaus me­ta­fi­zi­ką – „...ne­tin­ka ši­ tai man, pa­pras­tam kai­mo ber­ ne­liui... Versk tu, Pet­rai...“ Taip Pet­rui Kimb­riui ati­te­ko ši naš­ta, su ku­ria jis au­go kaip ver­tė­jas, ir išau­go iki vie­no kva­li­fi­kuo­čiau­sių Šv. Raš­to ver­tė­jų, iki li­te­ra­tū­ros re­ dak­to­rių pre­mi­jos „Auk­si­nė lu­pa“ lai­mė­to­jo.

Pra­džio­je, prie „Ars Mag­na“, jam tal­ki­no Kas­tan­tas Lu­kė­nas, pa­skui Pet­ras li­ko vie­nas. Apsk­ri­tai be tal­ ki­nin­kų dar­bo ne­bū­tų pa­vy­kę už­ baig­ti – įvai­riais bū­dais prie šio am­bi­cin­go tiks­lo pri­si­dė­jo tiek se­ no­ji in­te­li­gen­ti­ja – iš la­ge­rio grį­ žęs ra­šy­to­jas Juo­zas Pa­vi­lio­nis, jau mi­nė­ti Pra­nas Mi­ka­laus­kas-An­ tal­kis ir Pet­ras Mat­ke­vi­čius – Don Ped­ro, se­nas po­grin­di­nin­kas Juo­ zas Gra­žys (įri­šo tuos tris „Raš­tų“ to­mus), tiek jau­no­ji pa­sto­gi­nin­ kų šut­vė – Juo­zas Pra­pies­tis, Zi­ te­lė Va­na­gai­tė, o spaus­di­no Bri­gi­ ta Kimb­rie­nė, se­suo Te­re­sė OCD ir kt. Ypa­tin­ga mi­si­ja te­ko iliust­ra­to­ rei Gra­ži­nai Di­de­ly­tei – juk ji bu­ vo ži­no­ma dai­li­nin­kė, ji ir ri­zi­ka­vo dau­giau­siai. Jos iliust­ra­ci­jos uni­ ka­lios, at­lik­tos dar ne­nau­do­tu bū­

du – vie­na iš­ti­si­ne li­ni­ja. Sub­ti­lia plunks­na at­lik­tas O.V.Mi­la­šiaus po­rtre­tas – vie­nas la­biau­siai vy­ ku­sių jo at­vaiz­dų, ner­vin­ga la­kia be­svo­re li­ni­ja per­tei­kian­tis poe­tomis­ti­ko bruo­žus. Ši pa­sto­gi­nin­kų pa­stan­ga su­lau­ kė ir ne­ti­kė­tų at­gar­sių. An­tai ne­ži­ no­mu bū­du Va­ka­rus pa­sie­kę ke­lio­ nės į Če­rė­ją įspū­džiai bu­vo iš­vers­ti į pran­cū­zų kal­bą ir iš­spaus­din­ti O.V.Mi­la­šiaus my­lė­to­jų Pa­ry­žiu­je lei­džia­ma­me žur­na­le „Les Ca­hiers de l‘association – Amis de Mi­losz“, Nr. 18 – aiš­ku, ano­ni­miš­kai. Iš­ver­ tė juos Jo­nas Gri­nius – sa­ko­ma, tai bu­vo pa­sku­ti­nis šio ži­no­mo li­te­ra­ to dar­bas prieš mir­tį.

Ofi­cia­lio­ji kul­tū­ra ne­ga­lė­jo vi­siš­ kai ig­no­ruo­ti O.V.M. ju­bi­lie­jaus – iš­lei­do pa­žo­di­nį Val­do Pet­raus­ko ver­ti­mą, su­lau­ku­sį pel­ny­tos kri­ti­ kos. Kaip jau ra­šė­me, at­ski­rų en­tu­ zias­tų pa­stan­go­mis pa­si­ro­dė vie­na ki­ta pub­li­ka­ci­ja pe­rio­di­ko­je, bu­vo pa­sta­ty­tas spek­tak­lis „Mi­guel Ma­ ña­ra“, bet apie raš­tus kal­bos ne­bu­ vo, V.Šiugž­di­nio ver­ti­mai bu­vo ig­ no­ruo­ja­mi ir pei­kia­mi.

Apie juos ver­ta pa­kal­bė­ti at­ski­ rai – taip, jie yra „su­lie­tu­vin­ti“, pri­tai­ky­ti dai­nin­gai lie­tu­viš­ko­sios ly­ri­kos tra­di­ci­jai, jos me­lo­sui, kur gar­sas vy­rau­ja pra­smei, kur au­ sis svar­biau už men­tą, nes ti­ki­ma, kad esõs, o kar­tu ir mentõs pa­ži­ ni­mas yra pa­ti­ki­mes­nis per gar­są, per klau­są. O.V.Mi­la­šiaus ly­ri­kos spe­ci­fi­nis bruo­žas – di­so­nuo­jan­ tys, daž­nai ašt­riab­riau­niai ink­liu­ zai, ste­buk­lin­gu bū­du de­ran­tys su me­lo­su, ši­taip su­ku­riant už­bu­rian­tį ly­ri­kos srau­tą. A.Vai­čiu­lai­čio ver­ti­ muo­se pro­zi­nin­ko ta­len­tas, tiks­liai ver­čian­tis pra­smi­nius da­ly­kus, ne­ su­si­do­ro­ja su vir­šuž­da­vi­niu – pa­ skan­din­ti juos me­lo­din­gu­mo srau­ te tar­si srau­nios upės ak­me­nis. Tad lie­tu­viš­kai au­siai V.Šiugž­di­nio ta­ len­tas yra priim­ti­nes­nis, juo la­biau kad tik­rą­ją O.V.Mi­la­šiaus kū­ry­ bos gel­mę at­sklei­džia jo me­ta­fi­zi­ kos poe­ti­niai-ly­ri­niai pri­va­lu­mai, Pet­ro Kimb­rio ir bi­čiu­lių dė­ka ta­pę priei­na­mi lie­tu­vių skai­ty­to­jui dar anais lai­kais.

Tegu ši kny­ga bū­na li­te­ra­tū­ri­niu pa­mink­lu, pa­dė­ka ir pa­gar­ba mū­ sų Mo­ky­to­jui, už­de­gu­siam bū­re­lį jau­ni­mo siek­ti ne­pa­sie­kia­mo, ei­ti prieš sro­vę...

Oskaras Mi­la­šius „Su­te­mų dai­nos“, 2012, p. 160, lei­dyk­la „Ho­mo li­ber“. Iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė V.Šiugž­di­nis