2013-01-31 Uzupis

Užupis

SAUSIO 31–vASARIO 6 d., 2013 m.

Gy­ve­ni­mas be tai­syk­lių

Net Pa­ry­žiaus Mon­mart­ras, Ko­pen­ha­gos Kris­tia­ni­ja ar bet ku­ri ki­ta me­ni­ninkų lais­ve garsė­jan­ti vie­ta pa­sau­ly­je ne­ ga­li pa­si­gir­ti tuo, kuo Užu­pis: čia žmonės gy­ve­na ne­prik­ lau­so­mo­je res­pub­li­ko­je ir pa­klūsta tik sa­vo kons­ti­tu­ci­jai.

Užu­pio, kaip pirk­lių, gy­ dy­tojų ar mu­zi­kantų ra­ jo­no, užuo­maz­gos sie­kia XVI a., kai čia ėmė tel­ ktis Vil­niaus žy­dai. Tie­ sa, XVIII a. pa­bai­go­je Užupį nu­siaubė ca­ro ka­ riau­nos vyk­dy­tas po­gro­ mas. Pas­ku­ti­niai kles­tin­ čio ra­jo­no ženk­lai – žydų ka­pinės – su­nai­kin­tos so­viet­me­čiu. Tad lauk­ da­mas pri­si­kėli­mo Užu­ pis ta­po pra­stos re­pu­ta­ ci­jos vie­ta, nors ir bu­vo įsikū­ręs vie­no­je vaiz­din­ giau­sių sos­tinės vietų, ša­lia Vil­nios upės. Į čia įkur­tas ga­myk­las anks­ ti ry­te trauk­da­mi dar­bi­ nin­kai dar ne­se­niai da­ li­jo­si pri­si­mi­ni­mais apie su­tik­tas nak­ti­nes plaš­ ta­kes, ku­rių kai­my­nystės neap­si­kentę nu­stūmė jas kiek tolė­liau, link Vil­ niaus bastė­jos. Ir iš tuo­ metės pla­čio­sios tėvynės at­vy­ku­siems tu­ris­tams cent­rinės, da­bar Užu­pio, gatvės neo­fi­cia­lus pa­va­ di­ni­mas – Mir­ties gatvė – ne­teikė gerų įspūdžių.

Vie­nas ge­riau­sių Užu­ pio is­to­rikų, geog­rafų ir vie­nas tik­riau­sių bo­he­ mos at­stovų Jur­gis Kun­ či­nas sa­vo ro­ma­nuo­se ap­rašė kiek­vieną Užu­ pio til­telį, kiek­vieną sie­ nos de­talę, kvapą, įspū­ dį, kaip ir, sa­ko­ma, rea­liai čia gy­ve­nu­sias, kūru­sias ir ki­taip vei­ku­sias as­me­ ny­bes. Taip pat kar­tais ma­no­ma, kad būtent jo

„Tūlos“, „Blan­chis­se­ rie, ar­ba Žvėrynas–Užu­ pis“ po­pu­lia­ru­mas ėmė trauk­ti čia ne tik me­no at­sto­vus, bet ir pi­ni­gin­ gus as­me­nis.

Iš da­lies dėl ste­buk­ lin­gos me­no žmo­nių kon­c ent­ra­c i­j os ga­l i­ ma dėko­ti ir tuo­metėms Dai­l i­n inkų, Ra­š y­tojų sąjun­goms, ak­ty­viai da­ li­ju­sioms bu­tus, dirb­tu­ ves, erd­ves kūrėjams.

Vil­niaus bo­he­mos le­ gen­do­se kiek­vie­na Užu­ pio die­na – šventė. Kad jų ne­būtų per ma­ža, čia ba­land­žio 1-ąją su­tin­ka­ ma ir Užu­pio ne­prik­lau­ so­mybės die­na, ra­šy­to­ jai ant po­lių pa­sta­ty­to­je Užu­pio ka­vinės te­ra­so­ je ar jos vi­du­je už­bai­gia ir vie­no lau­kia­miau­sių metų ren­gi­nių – „Poe­ ti­nio Drus­ki­ninkų ru­ dens“ – šėlsmą.

Apie Užu­pio kons­ti­ tu­ci­ją ži­no jau ne tik į Vil­nių daž­nai už­su­kan­ tys len­kai, ru­sai, bal­ta­ ru­siai, bet ir arabų ša­lys.

Nes dip­lo­ma­ti­niai vie­tos vald­žios – Už­sie­nio rei­ kalų mi­nist­ro, pre­zi­den­ to, am­ba­sa­do­rių – pa­ jėgu­mai leid­žia megz­ti drau­gystę su to­li­miau­ siais pa­sau­lio kraš­tais.

Tad „Vil­niaus die­na“ kvie­čia su Užu­pio res­ pub­l i­kos kas­d ie­ny­b e, šventė­mis ir gy­ve­ni­mo prin­ci­pais su­si­pa­žin­ti iš ar­čiau.

Šventės: kas­met ba­land­žio 1-ąją mi­nint Užu­pio ne­prik­lau­so­mybės dieną šia­me ra­jo­ne vi­si – po­li­ti­kai, me­ni­nin­kai, vers­li­nin­kai –­

tam­pa lygūs, t. y. pa­pras­tais Užu­pio pi­lie­čiais.

Kons­ti­tu­ci­jos be­si­lai­kan­tys ­ užu­pie­čiai ­ tu­ri teisę tingė­ti ir ­ turė­ti katę. ­

2p.

Vers­li­nin­ kams iš­lik­ti pa­de­da ­ ne kon­ku-­ ren­ci­ja, o drau­gystė.

5p.

„Fo­to­die­nos“ / Ra­sos Jo­nai­tienės nuo­tr.

Vil­niaus me­ras ­ A.Zuo­kas, per­žengęs Vilnelės tiltą, tam­pa pa­pras­tu pi­lie­čiu.

6p.

2

sausio 31–vasario 6, 2013

istorija Me­ni­ninkų ra­jo­nai pa­sau­ly­je

Mon­mart­ras

Kris­tia­ni­ja

Vie­nas daž­niau­siai su Užu­piu ly­gi­namų me­ni­ninkų ra­jonų – ant aukš­čiau­sios Pa­ry­žiaus kal­vos įsikūręs ir įspūdingą mies­to pa­no­ramą at­ve­rian­tis Mon­mart­ras. Nuo XIX a. pa­bai­ gos jis ta­po poetų, skulp­to­rių ir ta­py­tojų iš­rinktą­ja že­me. Čia kūrė Vin­cen­tas van Gog­has, Pierre’as Auguste’as Re­noi­ras, Ed­ga­ras De­gas, Pab­lo Pi­cas­so, Ame­deo Mo­dig­lia­ni ir t. t.

Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro bo­he­miš­ko kvar­ta­lo vaid­menį per­ėmė Mon­par­na­sas, o Mon­martrą užplū­do va­gi­šiai ir pro­sti­tutės, tarp jų maišė­si mies­telė­nai ir smalsūs tu­ris­tai. Šie ir šian­dien būriais vaikš­tinė­ja po ra­mias, ro­man­tiš­kas Mon­mart­ro gat­ve­les, oku­puo­tas dai­li­ninkų po­rtre­tistų, ka­ ri­katū­ristų ir gra­fikų.

Kris­tia­ni­ja, dar va­di­na­ma Laisvės mies­tu, yra neo­fi­cia­ li vals­tybė Da­ni­jos sos­tinė­je, tu­rin­ti sa­vo įsta­ty­mus ir gy­ve­ nan­ti pa­gal tie­sio­ginės de­mok­ra­ti­jos prin­ci­pus, t. y. klau­si­ mus sprend­žian­ti per vi­suo­ti­nius su­si­rin­ki­mus. Šio kvar­ta­lo is­to­ri­ja pra­si­dėjo 1971 m., kai gru­pelė žmo­nių ap­si­gy­ve­no ap­leis­to­se ka­rei­vinė­se. Šian­dien čia gy­ve­na maž­daug 850 žmo­nių. Dau­gu­ma jų yra vi­suo­menės nu­ sta­ty­toms nor­moms ne­paklūs­tan­tys žmonės: hi­piai, pan­ kai, me­ni­nin­kai, val­ka­tos, mu­zi­kan­tai ir kt. Bend­ruo­menė čia ak­ty­viai reiš­kia­si so­cia­linė­se ak­ci­jo­se – mu­zi­ka, pie­ši­ niais, ei­tynė­mis, pa­ro­do­mis ar ki­to­kiais būdais steng­ia­si at­kreip­ti dėmesį į šių laikų pa­sau­lio pro­ble­mas.

Lie­tu­viš­ko Mon­mart­ro laisvė įtvir­tin­ta kons­ti­tu­ci­ja Be jos neap­siei­na nė vie­na vals­tybė, ku­riai rūpi žmo­gaus teisės. Ne­ga­li be jos gy­ven­ti ir Užu­pis – res­pub­li­ka, ku­ri sa­vo eg­zis­ta­vimą par­ėmė svar­biau­siu de­mok­ra­ti­jos ga­ran­tu – kons­ti­tu­ci­ja. Be­je, su­kur­ta me­ni­ninkų.

And­re­jus Žu­kovs­kis a.zukovski@diena.lt

Kūrė ke­lias va­lan­das

Ją kūrė tik tris va­lan­das, bet šian­ dien Lie­tu­vo­je, ko ge­ro, nėra kam­ pe­lio, kur jos ne­ži­notų bent vie­nas žmo­gus. Tai Užu­pio kons­ti­tu­ci­ ja. Nors tai ir neo­fi­cia­lus do­ku­ men­tas, ži­no­mu­mu jis ne­nu­si­leid­ žia did­žiau­sių pa­sau­lio vals­ty­bių pa­grin­di­niams įsta­ty­mams.

Užu­pio kons­ti­tu­ci­jos kūrėjų prin­ ci­pas – kiek­vie­nos ša­lies žmo­gui leis­ti pa­čiam iš­vers­ti kons­ti­tu­ciją į sa­vo kalbą. Taip Užu­pio res­pub­li­ kos už­sie­nio rei­kalų mi­nist­ro To­ mo Če­pai­čio duo­menų bazė­je su­si­ kaupė per 50 kons­ti­tu­ci­jos ver­timų į įvai­rias pa­sau­lio kal­bas ir dia­lek­tus. „Ver­timų yra la­bai daug. Kai ku­ riuos da­riau aš pa­ts, kai ku­riuos ra­dau in­ter­ne­te. Būna, žmonės at­ siun­čia. Tu­ri­me jau pa­da­ry­tus ver­ ti­mus į kinų kalbą, Hon­kon­go ir man­da­rinų dia­lek­tus. Yra ver­ti­mas vie­nu Briu­se­lio dia­lek­tu, ruo­šia­ ma­si iš­vers­ti Brai­lio raš­tu. O įdo­ miau­sia būtų pa­da­ry­ti lentą kurč­ ne­by­lių kal­ba. Kaž­ka­da Vil­niu­je kurč­ne­by­liai bu­vo la­bai stiprūs.

Jų nie­kas ne­sup­ras­da­vo, ir jie lai­ kė vald­žią“, – ne­sup­ra­si, rim­tai ar juo­kais, dėstė T.Če­pai­tis.

Pra­dinė kons­ti­tu­ci­ja – lie­tu­ viš­ko­ji, – pa­sak T.Če­pai­čio, bu­vo

Šer­dis: kons­ti­tu­ci­ja nuo pat 1999 m., kai su­si­kūrė Užu­pio res­pub­li­ka, ta­

po jos ver­ty­bių sis­te­mos pa­grin­du.

Tomo Avižinio nuotr.

su­kur­ta la­bai grei­tai, vos per tris va­lan­das. Prie sta­lo su­sėdę du žmonės – T.Če­pai­tis ir Užu­pio res­pub­li­kos pre­zi­den­tas Ro­mas Li­lei­kis – su­rašė 41 kons­ti­tu­ci­jos punktą. Vi­si šie punk­tai ga­lio­ja li­gi šiol. „Kons­ti­tu­ci­ja gimė la­bai grei­tai ir natū­ra­liai, todėl ji ir pri­gi­jo. Kai kas klau­sia, kodėl būtent tiek punktų?

Bet juk ji nėra baig­ta, kiek­vie­nas, kas tu­ri idėjų ir no­ro, ga­li ją pil­dy­ ti“, – teigė pa­šne­ko­vas.

Sten­gia­si ne­nusk­riaus­ti rėmėjų

Buvęs fi­nansų, o da­bar mi­nist­ras be po­rtfe­lio Vi­tas Ma­čiu­lis ta­po žmo­ gu­mi, ku­rio rūpes­čiu kons­ti­tu­cijų teks­tai ma­te­ria­li­zuo­ja­si ir at­si­ran­ da ant sie­nos. Tuo­met, kai vis­kas jau būna pa­reng­ta, pa­ruoš­ti lentą, iš­rai­žy­ti tekstą ir pa­ka­bin­ti lentą užt­run­ka apie dvi sa­vai­tes. Ten­ka bu­vu­siam mi­nist­rui spręsti ir ki­ tus opius klau­si­mus. „Bu­vo dis­ku­si­ja, ką da­ry­ti su rė­ mėjais. Nes šiaip kons­ti­tu­ci­jos len­ to­je ra­šy­ti dar kie­no nors pa­var­des ne­la­bai gra­žu. Juk tai kons­ti­tu­ci­ja!

Ta­čiau, ki­ta ver­tus, juk tie rėmėjai yra ir juos rei­kia kaip nors įam­žin­ ti. Juo­lab kad kai ku­rie to no­ri“, – dėstė pa­šne­ko­vas.

Ga­liau­siai rėmėjo pa­vardė at­si­ ra­do tik kons­ti­tu­ci­jos len­to­je vo­ kie­čių kal­ba. Kons­ti­tu­ci­ja že­mai­čių

Dva­sia: T.Če­pai­tis – Užu­pio už­sie­nio

kal­ba tu­ri net dvi mo­te­ris rėmėjas, ta­čiau jų vardų įskai­ty­ti pli­ka aki­ mi ne­įma­no­ma. „Pa­darė­me kaip ka­dai­se baž­ny­čio­je: už­rašė­me iš vi­dinės len­tos pusės, tad jei no­ ri­te per­skai­ty­ti pa­var­des, turė­si­te paim­ti veid­rodėlį, pri­dėti iš apa­ čios ir ra­si­te“, – kons­ti­tu­ci­jos pa­ slaptį at­skleidė pa­šne­ko­vas.

Pag­rin­di­nis res­pub­li­kos už upės įsta­ty­mas 1. Žmo­gus tu­ri teisę gy­ven­ti ša­lia Vil­

11. Žmo­gus tu­ri teisę rūpin­tis šu­ni­mi

21. Žmo­gus tu­ri teisę su­vok­ti sa­vo

30. Žmo­gus tu­ri teisę turė­ti bro­lių,

nelės, o Vil­nelė tekė­ti ša­lia žmo­gaus.

2. Žmo­gus tu­ri teisę į karštą van­denį, šil­dymą žie­mos me­tu ir čer­pių stogą.

3. Žmo­gus tu­ri teisę mir­ti, bet tai nė­ ra jo pa­rei­ga.

4. Žmo­gus tu­ri teisę klys­ti.

5. Žmo­gus tu­ri teisę būti vie­nin­te­lis.

6. Žmo­gus tu­ri teisę mylė­ti.

7. Žmo­gus tu­ri teisę būti ne­my­li­mas, bet ne­būti­nai.

8. Žmo­gus tu­ri teisę būti ne­žy­mus ir ne­ži­no­mas.

9. Žmo­gus tu­ri teisę tingė­ti ar­ba nie­ ko ne­da­ry­ti.

10. Žmo­gus tu­ri teisę mylė­ti ir glo­ bo­ti katę.

iki vie­no iš jų gy­ve­ni­mo pa­bai­gos.

12. Šuo tu­ri teisę būti šu­ni­mi.

13. Katė ne­pri­va­lo mylė­ti sa­vo šei­ mi­nin­ko, bet sun­kią mi­nutę pri­va­lo jam pa­dėti.

14. Žmo­gus tu­ri teisę kar­tais ne­ži­no­ ti, ar jis tu­ri pa­reigų.

15. Žmo­gus tu­ri teisę abe­jo­ti, bet tai nėra jo pa­rei­ga.

16. Žmo­gus tu­ri teisę būti lai­min­gas.

17. Žmo­gus tu­ri teisę būti ne­lai­min­ gas.

18. Žmo­gus tu­ri teisę tylė­ti.

19. Žmo­gus tu­ri teisę tikė­ti.

20. Žmo­gus ne­tu­ri teisės prie­var­ tau­ti.

men­kumą ir di­din­gumą.

se­serų ir tėvų.

22. Žmo­gus ne­tu­ri teisės kėsin­tis į

31. Žmo­gus ga­li būti lais­vas.

am­ži­nybę.

32. Žmo­gus at­sa­ko už sa­vo laisvę.

23. Žmo­gus tu­ri teisę su­pras­ti.

33. Žmo­gus tu­ri teisę verk­ti.

24. Žmo­gus tu­ri teisę nie­ko ne­sup­

34. Žmo­gus tu­ri teisę būti ne­sup­ras­tas.

ras­ti.

25. Žmo­gus tu­ri teisę būti įvai­rių

tau­ty­bių.

26. Žmo­gus tu­ri teisę švęsti ar­ba ne­

švęsti sa­vo gim­ta­die­nio.

27. Žmo­gus pri­va­lo pri­si­min­ti sa­

vo vardą.

28. Žmo­g us ga­l i da­l in­t is tuo, ką

35. Žmo­gus ne­tu­ri teisės pa­da­ry­ti ki­

tą kartą.

36. Žmo­gus tu­ri teisę būti as­me­

niš­kas.

37. Žmo­gus tu­ri teisę ne­turė­ti jo­kių

tei­sių.

38. Žmo­gus tu­ri teisę ne­bi­jo­ti.

tu­r i.

39. Ne­nu­galėk.

29. Žmo­gus ne­ga­li da­lin­tis tuo, ko

40. Ne­si­gink.

ne­tu­ri.

41. Ne­pa­si­duok.

Originalumas: vos prieš tris mė­

nesius atsirado ir Užupio konsti­ tucijos lentelė arabų kalba.

Margaritos Vorobjovaitės nuotr.

3

sausio 31–vasario 6, 2013

istorija Me­ni­ninkų ra­jo­nai pa­sau­ly­je

Ein Hod

Šiau­rinė­je Iz­rae­lio da­ly­je, Kar­me­lio kal­no pa­pėdėje, tarp il­ gaam­žių alyv­med­žių gi­rai­čių įsikūręs Ein Hod kai­me­lis nuo pra­ėju­sio am­žiaus vi­du­rio yra me­ni­ninkų ko­lo­ni­ja. Jos steigė­jas bu­vo vie­nas da­daiz­mo pra­di­ninkų Mar­ce­lis Jan­co.

Kai­me­ly­je gy­ve­na dau­ge­lis Iz­rae­lio dai­li­ninkų, skulp­to­rių ir mu­zi­kantų, tu­rin­čių čia sa­vo stu­di­jas ir ga­le­ri­jas, ku­rių du­ rys at­vi­ros lan­ky­to­jams. Na­mai at­spin­di jų gy­ven­tojų cha­ rak­te­rius ir skonį, o so­dus bei pėsčiųjų ta­kus puo­šia šiuo­ lai­kinės skulptū­ros. Nors kai­me­lis la­bai nu­kentė­jo per 1948 m. arabų ir Iz­rae­lio karą, da­lis senųjų pa­statų iš­sau­ go­ti: se­no­jo­je me­četė­je da­bar vei­kia ba­ras-res­to­ra­nas, pri­ me­nan­tis garsųjį Voltaire’o ka­ba­retą Ciu­ri­che.

So­ho

Niu­jor­ko So­ho ra­jo­nas, kur anks­čiau ūžė ga­myk­los, iki šiol garsė­ja XIX a. pra­mo­ni­niais pa­sta­tais iš ge­le­žies ir ke­taus, taip pat ga­le­ri­jo­mis, par­duo­tuvė­mis, ka­vinė­mis, res­to­ra­nais ir vieš­bu­čiais. Bo­he­mos dėmesį jis pa­traukė pra­ėju­sio am­žiaus sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je. Erd­vių pa­talpų, di­de­ lių langų ir žemų nuo­mos kainų vi­lio­ja­mi me­ni­nin­kai darė šį kvar­talą vis uni­ka­lesnį ir pa­trauk­lesnį. Tarp So­ho ra­jo­no kūrė­ jų bu­vo ir ži­no­mi lie­tu­viai Jur­gis Ma­čiū­nas bei Jo­nas Me­kas.

Lai­kui bėgant me­ni­ninkų ap­gy­ven­tos pra­mo­ninės pa­tal­ pos vir­to pres­ti­ži­niais ir bran­giais lof­tais. Tad šian­dien „me­no dar­buo­tojų“ čia ne­be tiek daug, nes nuo­mos kai­ nos dau­ge­liui ta­po ne­įkan­da­mos.

Ark­lių turgų pa­keitė ma­ši­nos And­re­jus Žu­kovs­kis Dar vi­s ai ne­s e­n iai, maž­d aug prie­š pu­sant­ro šim­to metų, čia žvengė žir­gai, už kvar­ta­lo ri­kia­ vo­si lais­vo el­ge­sio mer­gi­nos, o da­bar­ti­nis Ty­mo tur­gus iš to­lo dvokė žu­vi­mi.

Fo­tog­ra­fuo­tis ne­su­ti­ko

Užu­pis – me­ni­ninkų, mis­tikų ir kar­tais „keistų“ gy­ven­tojų mies­ tas. Čia vis dar ga­li iš­vys­ti tuos, ku­rių jau se­niai ne­bėra tarp gyvų­ jų, pa­bend­rau­ti su mūsų pa­saulį pa­li­ku­siais poe­tais ir tais žmonė­ mis, ku­rie kuo pui­kiau­siai pri­si­ me­na Užupį jo klestė­ji­mo me­tais – XIX a.

Vie­nas to­kių žmo­nių – žur­na­ listų Pau­pio gatvė­je su­tik­tas sen­ ti­kis Eus­ta­chi­jus. Vy­riš­kis yra tik­ras lais­va­ma­nybės dva­sia per­si­ smelkęs užu­pie­tis. Jam tiek metų, kad jis jau ne­beat­si­me­na, nei ka­da gimė, nei sa­vo pa­vardės. Fo­tog­ra­ fuo­tis jis taip ir ne­su­ti­ko. O kam?

Jau tiek tų nuo­traukų pa­da­ry­ta. „Ne­rei­kia, tu­riu vieną nuo­ trauką iš 1897 m. – va čia tai kad­ ras bu­vo, nie­kas ge­riau ne­pa­da­ rys“, – kaip did­žiau­sią turtą iš už skver­no traukė sto­ro po­pie­riaus kor­telę Eus­ta­chi­jus.

so­viet­me­čiu. Tie­sa, ark­lių po­ka­ riu ne­be­li­ko. „Po­ka­riu čia at­si­ra­ do šunų ir kitų na­mi­nių gyvūnė­ lių tur­gus. Aš pa­ts cha­miaką ši­čia pir­kau“, – pri­si­minė Eus­ta­chi­jus.

Ta­čiau Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­ lau­so­mybę šu­nys iš tri­kampės aikštės din­go, o vie­toj jų at­si­ra­do au­to­mo­bi­liai. „Vis­kas pa­sau­ly­je kar­to­ja­si ir su­ka­si ra­tu. Bu­vo ark­ liai, paskui ma­ši­nos. O da­bar tie­ siog aikštė, kaip ko­kiam XVIII a.“, – kalbė­jo pa­šne­ko­vas. Žuvų – į Ty­mo kvar­talą

Dar vie­nas Užu­pio tur­gus – Ty­mo – taip pat at­si­ra­do ge­ro­kai anks­ čiau, nei sos­tinės va­do­vu ta­po Artū­ras Zuo­kas. „Nuo XIX a. tai bu­vo ant­ras gar­sus Užu­pio tur­ gus. Ja­me pre­kia­vo žu­vi­mi. Iki pat Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro čia tas tur­gus bu­vo, pa­skui nu­ny­ko, gal žmonės žuvį val­gy­ti nu­sto­ jo“, – dėstė pa­šne­ko­vas.

Prieš ke­le­rius me­tus Ty­mo tur­gaus idė­ja bu­vo at­gai­vin­ta. Iš pra­džių svars­ty­ta, kad ten per­si­ kels su­ve­nyrų pre­kiau­to­jai iš Pi­ lies gatvės. Vis dėlto tai ne­įvy­ko bai­mi­nan­tis tu­ristų trūku­mo, tad tur­gus at­gy­ja per šven­tes, taip pat čia vyks­ta eko­lo­gi­niai tur­ge­liai.

Pau­py­je – rau­do­nie­ji ži­bin­tai

Tur­gu­je pir­ko cha­miaką

o rei­kalų mi­nist­ras, kar­tais virs­tan­tis sen­ti­kiu Eus­ta­chi­ju­mi.

Gi­ria­si prie­š ki­tus

Nuos­ta­bu, ta­čiau per 12 metų prie­š Užu­pio kons­ti­tu­ciją ne­bu­vo su­reng­ tas nė vie­nas van­dalų iš­puo­lis. T.Če­ pai­tis pa­stebė­jo, kad net aso­cia­liais lai­ko­mi gy­ven­to­jai, t. y. Užu­pio be­ na­miai, kons­ti­tu­ci­ja did­žiuo­ja­si. „Vo­va­nas, o pas jus Nau­gar­du­ ko gatvėj kons­ti­tu­ci­ja yra? Ne? Nu

tu pa­va­rai. O pas mus tai yra. Mes kie­tes­ni už jus“, – pri­si­minė juo­ kingą dia­logą pa­šne­ko­vas.

Pa­sak T.Če­pai­čio, nors len­tos nėra spe­cia­liai pri­žiū­ri­mos, jo­mis pa­si­rūpi­na pa­tys užu­pie­čiai. „Taip yra todėl, kad ta kons­ti­ tu­ci­ja la­bai ge­rai at­spin­di Užu­pio sielą. Ji nėra sve­ti­ma žmonėms.

Mar­ga­ri­tos Vo­rob­jo­vaitės nuo­tr.

Jie atei­na va­ka­re su kem­pinėlė­ mis, su plo­vik­liu ir švei­čia. Ki­ ti ben­zi­nu, ki­ti dar kuo nors, kad len­tos blizgėtų. Būna, su­si­gin­či­ ja, kuo plau­ti, ir ne­bai­gia to da­ry­ ti. Pa­lie­ka ir kem­pinė­les, ir prie­ mo­nes ir nuei­na, nes pyk­tis prie kons­ti­tu­ci­jos ne­gra­žu“, – dėstė T.Če­pai­tis.

Nau­jau­sia len­ta – arabų kal­ba And­re­jus Žu­kovs­kis Nau­jau­sia Užu­pio res­pub­li­kos kons­ti­tu­ci­ja – arabų kal­ba. Po jos ant sie­nos Po­loc­ko gatvė­je turėtų at­si­ras­ti da­niš­ka kons­ti­tu­ci­ja, o dar vėliau – ir uk­rai­nie­tiš­ka.

Nau­jau­sia žvil­gan­ti kons­ti­tu­ci­ ja ne­įpras­ta lie­tu­viams arabų kal­ ba at­si­ra­do 2012 m. lapk­ri­čio 24 d.

Tai pen­kio­lik­tas ofi­cia­liai pri­sta­ty­ tas Užu­pio kons­ti­tu­ci­jos ver­ti­mas į už­sie­nio kalbą.

Kons­ti­tu­ci­jos arabų kal­ba ati­den­ gi­mo šventė ta­po vie­nu pa­grin­di­ nių Arabų kultū­ros dienų ren­gi­nių.

Neiš­si­gandęs tam­sos ir krap­no­jan­

čio lie­taus šventė­je da­ly­va­vo gau­sus Užu­pio gy­ven­tojų ir sve­čių būrys.

Su­si­rin­ku­siuo­sius Pau­pio gatvė­je pa­svei­ki­no Užu­pio pre­zi­den­tas Ro­ mas Li­lei­kis, Alek­sand­ri­jos bib­lio­ te­kos at­sto­vas iš Egip­to Mah­mou­ das Ez­za­tas, poe­tas Ja­ma­lis Ju­má.

Alek­sand­ri­jos bib­lio­te­kos sky­riaus „Šiuo­lai­ki­nio Egip­to at­min­tis“ va­do­ vas iš­sakė mintį, jog ti­ki­si, kad to­kie Arabų kultū­ros dienų ren­gi­niai su­ stip­rins kultū­rinį bend­ra­dar­bia­vimą tarp Lie­tu­vos ir arabų pa­sau­lio, ku­ris mums dar ne­la­bai pa­žįsta­mas.

Poe­tas J.Ju­má pri­pa­ži­no, kad jo mėgsta­miau­sias Užu­pio kons­ti­tu­ci­ jos punk­tas yra „Šuo tu­ri teisę bū­ ti šu­ni­mi“. „Mums tik­rai yra ko pa­

si­mo­ky­ti iš Užu­pio šunų“, – pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai kalbė­jo jis.

Po svei­ki­ni­mo kalbų vi­si bu­vo pa­ kvies­ti į Užu­pio ka­vinę – par­la­ mentą, kur galė­jo pa­si­vai­šin­ti li­ba­ nie­tiš­ko­mis vaišė­mis ir sal­du­my­nais.

Užu­pio res­pub­li­kos už­sie­nio rei­kalų mi­nist­ras pa­skyrė Užu­pio am­ba­sa­ do­rius Li­ba­ne ir Ira­ke, vėliau bu­vo ro­do­mi fil­mai apie arabų pa­saulį. Šventės da­ly­vius links­mi­no au­ ten­tiškų Egip­to šo­kių grupė „Ba­ la­di“, ji šo­ko ha­lad­ži, sai­di, ga­ ve­ze, ha­ga­la, ša­li šo­kius. Va­karą pa­gy­vi­no ir Užu­pio bal­sas Ro­mas Ra­ma­naus­kas, pil­vo šo­kių šokė­jos, mu­zi­kan­tas ir šokė­jas Eduar­do Gi­ me­ne­zas.

Iš nuo­trau­kos žvel­gia ly­giai toks pat Eus­ta­chi­jaus vei­das, lyg va­ kar nu­fo­tog­ra­fuo­tas. At­ro­do, kad pa­šne­ko­vui ne kartą ma­ty­ta nuo­ trau­ka su­kėlė pri­si­mi­nimų. „Va, tri­kampė aikštė. Čia da­ bar ji mums vi­siems – au­to­mo­bi­ lių aikš­telė, o XIX a. čia bu­vo ark­ lių tur­gus. Taip jie ir stovė­jo kaip da­bar ma­ši­nos – eilėm su­sta­ty­ ti. Atei­na pirkė­jas, iš­si­ren­ka“, – dėstė pa­šne­ko­vas.

Pats Eus­ta­chi­jus sa­ko taip pat ne kartą lankę­sis tur­gu­je. Kaž­ka­ da pir­ko arklį. Lan­ky­da­vo­si čia ir

Dar vie­na Užu­pio įžy­mybė, apie ku­rią ne­galė­jo ne­pa­pa­sa­ko­ti Eus­ ta­chi­jus, – tai Pau­pio gatvė­je vei­ kęs rau­donųjų ži­bintų kvar­ta­las. „Taip, ten tos mer­gi­nos ir bu­vo, bet ne­la­bai il­gai. Užu­pis bu­vo ir ap­leis­tas, ir tuo pat me­tu pra­ ban­gus kvar­ta­las. Čia bu­vo daug ga­myklų. Gar­sus vi­so­je Ru­si­jo­je Lips­kio alaus bra­vo­ras, odos ap­ dir­bi­mo, kai­lių ga­myklų čia bu­ vo“, – var­di­jo Eus­ta­chi­jus.

Ga­liau­siai fab­ri­kan­tai pa­si­tarę nu­sprendė mer­gi­nas išk­raus­ty­ti ar­čiau Bar­ba­ka­no, kad jų įvaizd­žiui ne­kenktų.

Pa­si­rin­ki­mas: Į Ty­mo turgų pla­nuo­ta su­kel­ti pre­kiau­to­jus iš Pi­lies

gatvės, ta­čiau su­ma­ny­mas ne­bu­vo įgy­ven­din­tas bi­jant, kad ten ne­ si­lan­kys tu­ris­tai.

Ge­di­mi­no Bar­tuš­kos nuo­tr.

4

sausio 31–vasario 6, 2013

namai

Ža­ve­sys: ne vel­tui sa­ko­ma, kad Užu­py­je vi­si kai­my­nai – čia bal­ko­nai

at­lie­ka ir so­cia­li­nę funk­ci­ją, ta­čiau svar­biau­sia NT pir­kė­jams – to­kios ar­chi­tek­tū­ros su­ku­ria­mas gro­žis.

Vis­val­do Mor­ke­vi­čiaus nuo­tr.

Kont­ras­tai: Užu­py­je ga­li­ma ras­ti įvai­riau­sių būs­tų – nuo mi­li­jo­nus kai­nuo­jan­čių pra­ban­giai įreng­tų iki ap­

leis­tų tro­bų.

„Fotodienos“ / Andriaus Bagdono nuo­tr.

Spren­di­mas: nors da­lis se­nų Užu­pio pa­sta­tų at­nau­jin­ti, ki­tų sie­nos

rams­to­mos ir pa­ga­liais, ta­čiau kai ku­rių pir­kė­jų net ir tai neat­bai­do.

Būs­tas Užu­py­je – nuo pra­ban­gos iki lūš­ny­nų Užu­piui daž­nai lip­do­mas pres­ti­ži­nio Vil­ niaus ra­jo­no var­das. Ta­čiau ne­kil­no­ja­ mo­jo tur­to (NT) kai­nos čia kiek ma­žes­ nės ne­gu tą pa­čią eti­ke­tę tu­rin­čia­me se­na­ mies­ty­je ar Žvė­ry­ne.

Gin­ta­rė Mi­ce­vi­čiū­tė g.miceviciute@diena.lt

Užu­pis – kont­ras­tų ra­jo­nas. Ša­lia nau­jų pa­sta­tų čia sto­vi ap­griu­vę, o bu­tų ar na­mų kai­nos pri­klau­so ne tik nuo jų būk­lės, bet ir nuo vie­ tos – bran­giau­siai ver­ti­na­mas NT, esan­tis ar­čiau mies­to cent­ro, to­lyn Olan­dų gat­vės link jis pin­ga.

Gra­žio­se vie­to­se – fab­ri­kai

„Užu­pis – kaž­ka­da bu­vęs se­na­ mies­tis, so­viet­me­čiu ap­leis­tas ir pa­vers­tas pra­mo­ni­niu ra­jo­nu, kai gra­žio­se vie­to­se kū­rė­si fab­ri­kai, dirb­tu­vės. Da­bar tai – bo­he­mos vie­ta. Užu­py­je yra ir la­bai pra­ ban­gių būs­tų, esan­čių ar­ti mies­ to šir­dies, iš ku­rių at­si­ve­ria ge­ras vaiz­das, bet yra ir to­kių kie­mų, į ku­riuos įki­šęs sna­pą ma­tai lūš­ne­ lę, ant vir­vių džiūs­tan­čius skal­ bi­nius“, – kal­bė­jo NT agen­tū­ros „Ober-Haus“ Se­na­mies­čio biu­ro va­do­vas Ma­rius Čiu­la­da.

Kai ku­riems žmo­nėms Užu­pio kont­ras­tai ir yra pa­grin­di­nė prie­ žas­tis kraus­ty­tis gy­ven­ti bū­tent į šį ra­jo­ną. Ta­čiau ki­tus jie at­bai­do – no­rin­tys gra­žaus būs­to ir idea­ liai su­tvar­ky­tos kai­my­nys­tės ren­ ka­si ki­tus sos­ti­nės ra­jo­nus. „Sa­vu lai­ku Užu­pis su­si­rin­ko da­ lį me­niš­kos, kū­ry­biš­kos pub­li­kos.

Da­bar da­lį tos pub­li­kos pa­siė­mė lof­tai“, – apie be­si­kei­čian­čius gy­ ven­to­jus pa­sa­ko­jo M.Čiu­la­da.

Kai­nos ma­žes­nės nei se­na­mies­ty­je

Gy­ve­ni­mu Užu­py­je su­si­gun­do ir tie, ku­rie no­ri įsi­kur­ti kuo ar­čiau pa­grin­di­nių mies­to gat­vių bei ob­ jek­tų, ta­čiau būs­to Pi­lies ar Od­mi­ nių gat­vė­se neį­per­ka. Pa­sak M.Čiu­ la­dos, se­na­mies­ty­je bu­tai kai­nuo­ja vi­du­ti­niš­kai 7–8 tūkst. li­tų už 1 kv. met­rą, o Užu­py­je – 6–7 tūkst. li­tų. „Užu­pis yra il­gas ra­jo­nas, to­dėl ir jo vi­du­je esan­čių bu­tų kai­nos ski­ ria­si. To­je da­ly­je, ku­ri ar­čiau cent­ro, bu­tai 5–10 pro­c. pi­ges­ni nei se­na­ mies­ty­je. Jei kal­ba­me apie tą ra­jo­no da­lį, ku­ri yra ar­čiau Olan­dų gat­vės, ten la­bau kve­pia Ra­so­mis, An­ta­kal­ niu, to­dėl kai­nos dar 10 pro­c. ma­ žes­nės – 5–6 tūkst. li­tų už 1 kv. met­rą“, – skai­čia­vo M.Čiu­la­da.

Užu­pis taip pat pa­trauk­lus tiems, ku­rie no­ri įsi­kur­ti nuo­sa­vuo­se na­ muo­se ar ko­te­džuo­se, – jų čia dau­giau ne­gu se­na­mies­ty­je. Kal­ bė­da­mas apie nuo­sa­vų na­mų bei ko­te­džų pa­siū­lą, M.Čiu­la­da Užu­pį ly­gi­no su Žvė­ry­no ra­jo­nu. „Užu­py­je na­mų ar ko­te­džų su bent mi­ni­ma­liu kie­me­liu yra ir jie to­kie pat pa­klau­sūs, kaip esan­tys Žvė­ry­ne. Toks būs­tas ža­vi mo­der­ nius žmo­nes, nes jie ne­no­ri pjau­ ti di­džiu­lių žo­lės plo­tų kas sa­vai­tę, bet no­ri tu­rė­ti vie­tą, kur ga­lė­tų iš­ si­kep­ti mė­sos ar iš­ger­ti ka­vos. Ta­ čiau to­kių būs­tų rei­kia ge­rai paieš­ ko­ti, kar­tais žmo­nės to­kių ieš­ko ne vie­nus me­tus. Užu­py­je, se­na­mies­ ty­je, Žvė­ry­ne kiek­vie­nas ob­jek­tas yra skir­tin­gas, prie­šin­gai nei, pa­ vyz­džiui, Pa­ši­lai­čiuo­se, kur jei­gu bu­tas tri­jų kam­ba­rių, tai jis bus 67 kv. met­rų plo­to“, – tei­gė M.Čiu­ la­da.

Nau­ji na­mai pa­trauk­les­ni

Pa­sak M.Čiu­la­dos, NT pa­siū­ la ir pa­klau­sa Užu­py­je yra sta­bi­li. Čia vi­suo­met at­si­ran­da tiek nau­ jų na­mų sau ieš­kan­čių vil­nie­čių,

tiek pla­nams pa­si­kei­tus bu­tus ar na­mus par­duo­dan­čių gy­ven­to­jų.

Pak­lau­siau­si Užu­py­je – ma­žo plo­ to bu­tai. Kaip tei­gė M.Čiu­la­da, to­ kių bend­ra, o ne 1 kv. met­ro kai­na bū­na ma­žes­nė ne­gu di­de­lių bu­tų, be to, nu­spren­dus pa­keis­ti būs­tą, juos leng­viau par­duo­ti ar­ba iš­nuo­ mo­ti.

Ma­rius Čiu­la­da:

Užu­py­je yra to­kių kie­mų, į ku­riuos įki­šęs sna­pą ma­tai lūš­ne­lę, ant vir­vių džiūs­tan­čius skal­bi­ nius.

Be­je, bu­tų nuo­mos kai­nos Užu­ py­je taip pat 10–20 pro­c. ma­žes­ nės ne­gu se­na­mies­ty­je. Pak­lau­ siau­sių, vie­no dvie­jų kam­ba­rių, bu­tų nuo­ma per mė­ne­sį kai­nuo­ ja 800–1200 li­tų. Ta­čiau, kaip ir par­duo­da­mų bu­tų, ar­tė­jant Olan­

dų gat­vei kai­nos taip pat smun­ ka. Tie­sa, šia­me ra­jo­ne yra vie­na išim­tis – to­liau nuo cent­ro esan­ čio­je Kri­vių gat­vė­je pa­stay­ti nau­ jų na­mų komp­lek­sai. „Kri­vių gat­vė­je daug nau­jų būs­ tų par­duo­da­ma ir nuo­mo­ja­ma, o jų kai­nos ar­ti­mes­nės tų, ku­rie yra ar­čiau cent­ro. Nors ši vie­ta to­liau, vis­ką at­per­ka tai, kad na­mai yra nau­ji, šil­dy­mas re­gu­liuo­ja­mas, yra po­že­mi­nės au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lės“, – sa­kė M.Čiu­la­da.

Užu­pio vei­dą bei NT kai­nas pa­ keis­ti ga­li ir atei­ty­je šia­me ra­jo­ ne iš­dyg­sian­tys pa­sta­tai. Pa­sak M.Čiu­la­dos, kai bu­vu­sios ga­myk­ los „Skai­teks“ te­ri­to­ri­jo­je at­si­ras šim­tai nau­jų bu­tų, kai­nos se­nos sta­ty­bos na­muo­se Užu­py­je nea­ be­jo­ti­nai smuks. „Ten pla­nuo­ja­ma pa­sta­ty­ti ne vie­ną ar du dau­gia­bu­čius, o šim­ tus bu­tų, to­dėl rin­ka bus „at­skies­ ta“. Dau­gu­ma pir­kė­jų rink­da­mie­ si būs­tą Užu­py­je tik­riau­siai gal­vos apie nau­ją na­mą. Ži­no­ma, jei­gu bu­tų bus pri­sta­ty­ta per daug, tai rin­ką pa­veiks prie­šin­gai“, – tei­gė M.Čiu­la­da.

Nau­jų bu­tų – be­veik tūks­tan­tis Ap­leis­tą ga­myk­los „Skai­teks“ te­ri­to­ri­ ją tarp Pau­pio gat­vės ir Vil­nios upės at­gai­v in­t i ža­da vie­nos di­d žiau­sių Lie­tu­vo­je sta­ty­bų įmo­nių gru­pės Pa­ ne­vė­žio sta­ty­bos tres­to (PST) įmo­nė „PST in­ves­ti­ci­jos“.

6,8 hek­ta­ro te­ri­to­ri­jo­je 2014–2018 m. ke­t i­na­ma pa­sta­t y­t i ne tik gy­ve­na­ mų­jų na­mų, bet ir ko­mer­ci­nių pa­tal­ pų. Ša­lia Vil­nios iš­kils 2–5 aukš­tų pa­ sta­tai, cent­ri­nė­je kvar­ta­lo da­ly­je prie Aukš­tai­čių gat­vės pla­nuo­ja­mi du 7 aukš­tų pa­sta­tai.

Kvar­ta­le iš vi­so tu­rė­t ų bū­t i maž­ daug 960 bu­t ų. Pro­jek­to ren­gė­jai

spė­jo, kad te­ri­to­ri­jo­je ga­lė­tų ap­si­gy­ ven­t i maž­daug 2,2 tūkst. žmo­n ių.

Apie treč­da­lį nau­jų pa­sta­tų bus skir­ ta biu­rams, kū­ry­bi­nėms dirb­tu­vėms, vieš­bu­čiui, par­duo­tu­vėms, pa­slau­gų įmo­nėms.

Dar­bai ga­myk­los te­r i­to­r i­jo­je tu­rė­t ų pra­si­dė­t i jau šie­met. Per 2013–2014 m. te­r i­to­r i­j ą pla­nuo­j a­m a iš­v a­ly­t i, kad ne­b e­bū­t ų ter­š a­lų, ku­r iuos čia pa­l i­ko bu­v u­s ios ga­myk­los, – griau­ na­m i ir uti­l i­z uo­j a­m i pra­mo­n i­nės tar­š os pa­ž eis­t i pa­s ta­t ai, nu­k a­s a­ mas ir iš­ve­ž a­mas uti­l i­z uo­t i už­terš­ tas grun­tas.

5

sausio 31–vasario 6, 2013

verslas diena.lt/naujienos/miestas

Užu­pio vers­li­nin­kai kon­ku­ren­ci­jos ne­jau­čia Kve­pa­lai, dra­bu­žiai, žu­vis, ban­de­lės, pa­puo­ša­lai – ei­nant Užu­ pio gat­ve ga­li­ma ap­si­pirk­ti nuo gal­vos iki ko­jų, pa­ma­lo­nin­ti skran­dį ir ras­ti įdo­mių daik­tų bui­čiai ar lais­va­lai­kiui.

Gin­ta­rė Mi­ce­vi­čiū­tė g.miceviciute@diena.lt

Pag­rin­di­nė Užu­pio gat­vė pa­leng­va tam­pa al­ter­na­ty­va di­die­siems pre­ ky­bos cent­rams. Vie­na po ki­tos čia ku­ria­si įvai­rios par­duo­tu­vės ir sa­ lo­nai. Tie­sa, vi­si jie – spe­cia­li­zuo­ti.

Vie­ni siū­lo žu­vį, ki­ti – pa­puo­ša­lus.

Pri­rei­kus sū­rio ar ban­de­lių, užu­pie­ čiai taip pat tu­ri iš ko rink­tis – mais­ to par­da­vė­jų čia ap­stu, ir vi­sai ne­bū­ ti­na ei­ti į tra­di­ci­nį di­de­liam tink­lui pri­klau­san­tį pre­ky­bos cent­rą.

Užu­py­je ir gy­ve­na, ir dir­ba

Be­veik pen­ke­rius me­tus šia­me ra­ jo­ne vei­kian­čio­je Užu­pio krau­tu­ vė­je klien­tai ran­da ne tik ma­ka­ ro­nų ir alie­jaus, bet ir įdo­mes­nių pa­da­žų, prie­sko­nių, sū­rių, ki­to­kių mais­to pro­duk­tų. Par­duo­tu­vės va­ do­vė Edi­ta Skrip­kai­tė pri­si­me­na, kad kai no­rė­da­ma pra­dė­ti vers­lą ieš­ko­jo tin­ka­mų pa­tal­pų, pa­siū­ la bu­vo ne­di­de­lė. Vie­ta Užu­py­je E.Skrip­kai­tei pa­si­tai­kė at­si­tik­ti­ nai, ta­čiau iki šiol ji ne­si­gai­li, kad įsi­kū­rė bū­tent šia­me ra­jo­ne. „Pa­tys gy­ve­na­me ne­to­li, to­dėl mums čia tu­rė­ti par­duo­tu­vę la­ bai pa­to­gu. Kai kū­rė­mės, ma­nė­ me, jei­gu mums to­kios rei­kia, gal pri­reiks ir kai­my­nams. Tai su­vei­ kė“, – pa­sa­ko­jo E.Skrip­kai­tė.

Mo­te­ris tei­gė, kad da­lis pir­kė­jų yra užu­pie­čiai – par­duo­tu­vės kai­ my­nai. Ki­ti – va­žiuo­jan­tys ar ei­ nan­tys pro ša­lį, taip pat yra ir spe­ cia­liai čia ap­si­pirk­ti at­vyks­tan­čių.

Rek­la­muo­ja kai­my­nus

E.Skip­kai­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad kuo Užu­py­je dau­giau įvai­rių par­duo­ tu­vių, tuo ge­riau tiek gy­ven­to­ jams, tiek vers­li­nin­kams. „Mes vie­ni ki­tus rek­la­muo­ja­ me. Jei kam nors iš mū­sų pir­kė­ jų pri­rei­kia duo­nos, re­ko­men­duo­ ja­me ne­to­li esan­čią ke­pyk­lė­lę, nes duo­na pa­tys ne­pre­kiau­ja­me. Jei­gu pri­rei­kia žu­vies, pa­siū­lo­me nuei­ ti į žu­vies par­duo­tu­vę. Kon­ku­ ren­ci­jos tarp mū­sų nė­ra, nes vi­si esa­me ga­na spe­cia­li­zuo­ti“, – tei­ gė E.Skrip­kai­tė.

Tradicija: juvelyras J.Stromilas įkūrė dirbtuves ne kur kitur, o centri­

nėje Užupio gatvėje, nes ši vieta priklausė dar jo tėvams.

Kad Užu­pio vers­li­nin­kus sie­ja drau­gys­tė, o ne kon­ku­ren­ci­ja, pa­ tvir­ti­no ir Vi­so­kių daik­tų krau­tu­vė­ lės šei­mi­nin­kas Gin­tau­tas Dū­dė­nas. „Mes iš ke­pyk­los ban­de­les per­ ka­me, jie iš mū­sų kve­pa­lus“, – juo­kė­si par­duo­tu­vės, ku­rio­ je par­duo­da­mi kve­pa­lai, se­no­vi­ niai daik­tai, mu­zi­ki­nės dė­žu­tės, konst­ruk­to­riai ir ki­ti įdo­mūs daik­ tai, sa­vi­nin­kas.

Gin­tau­tas Dū­dė­nas:

Grei­tiems pi­ni­gams pa­trauk­lus „Ak­ro­po­ lis“, o Užu­py­je rei­kia kur­ti ką nors šir­džiai mie­la.

G.Dū­dė­nas tvir­ti­no, kad Užu­ pis – spe­ci­fi­nis ra­jo­nas, to­dėl ir vers­lo rei­ka­lai ja­me spren­džia­mi neįp­ras­tai, o iš­si­lai­ky­ti šia­me ra­ jo­ne pa­vyks­ta ne vi­siems. „Grei­tiems pi­ni­gams pa­trauk­lus yra „Ak­ro­po­lis“, o Užu­py­je rei­kia kur­ti ką nors šir­džiai mie­la. Įvai­ rios par­duo­tu­vės čia kei­čia­si ga­na daž­nai. Mums par­duo­tu­vė la­biau ne vers­las, o ho­bis, iš ku­rio ga­li­me iš­si­lai­ky­ti ir vis įsi­gy­ti ką nors nau­ jo įdo­maus. Užė­jus į mū­sų par­duo­ tu­vę pirk­ti ne­bū­ti­na, ga­li­me ir pa­

si­šne­kė­ti su klien­tu, jei­gu jis tu­ri ką įdo­maus pa­pa­sa­ko­ti, ka­va pa­vai­ši­ na­me“, – kal­bė­jo G.Dū­dė­nas.

Džiu­gi­na pir­kė­jai iš už­sie­nio

Nors mi­li­jo­nų iš sa­vo vers­lo G.Dū­ dė­nas ne­su­sik­ro­vė, kel­­ti par­duo­ tu­vės į ki­tą mies­to ra­jo­ną ar di­de­ lį pre­ky­bos cent­rą, ku­ria­me gal­būt su­lauk­tų dau­giau klien­tų, pa­šne­ ko­vas ne­si­ruo­šia. La­biau­siai jį džiu­gi­na klien­tai iš Ru­si­jos, Bal­ ta­ru­si­jos, Pran­cū­zi­jos, ku­rie ži­no apie jo par­duo­tu­vė­je par­duo­da­ mus daik­tus ir bū­ti­nai už­su­ka, jei tik vie­ši Lie­tu­vo­je.

Vers­lą Užu­py­je įsuk­ti ban­do ir ju­ve­ly­ras Jo­nas Stro­mi­las. Me­ni­ nin­ko dirb­tu­vės – taip pat Užu­pio gat­vė­je, pa­tal­po­se, ku­rios pri­klau­ so jo tė­vams. „Užu­pis yra to­liau nuo mies­ to cent­ro, bet žmo­nės ži­no, kad čia ga­li­ma ras­ti įdo­mes­nių daik­ tų. Ne­ži­nau, kaip sek­sis atei­ty­je, bet į ki­tą ra­jo­ną kol kas kraus­ty­ tis ne­si­ruo­šiu. Sa­ko­ma, kad vers­ las pri­klau­so ne nuo vie­tos, o nuo įdir­bio“, – tei­gė J.Stro­mi­las.

J.Stro­mi­las po tru­pu­tį ima at­pa­ žin­ti ir sa­vo klien­tus – pas jį už­su­ ka ma­ty­ti vei­dai – užu­pie­čiai. Su vi­sais ap­lin­ki­niais vers­li­nin­kais ju­ve­ly­ras nė­ra su­si­pa­ži­nęs, ta­čiau neįp­ras­tas tra­di­ci­jas jam jau te­ko pa­tir­ti. Vie­no­je ga­le­ri­jo­je J.Stro­ mi­lą kai­my­nai pa­vai­ši­no ka­va.

Įvai­ro­vė: Užu­pio gat­vė­je dau­gė­ja skir­tin­gas pa­slau­gas ir pro­duk­tus siū­lan­čių vers­li­nin­kų, ta­čiau tar­pu­sa­

vy­je jie bend­rau­ja drau­giš­kai.

Mar­ga­ri­tos Vo­rob­jo­vai­tės nuo­tr.

6

sausio 31–vasario 6, 2013

portretas

Pap­ras­ta­sis Užu­pio pi­lie­tis Artū­ras Zuo­kas – ne tik Vil­niaus me­ras, bet ir Užu­pio res­ pub­li­kos idė­jos au­to­rius, vieną la­ biau­siai ap­leistų Vil­ niaus prie­mies­čių su bend­ra­min­čiais pa­vertęs kles­tin­čiu me­ni­ninkų bei lais­ va­ma­nių kvar­ta­lu – Užu­pio res­pub­li­ka.

ruktū­ra. Tai pri­trauktų dau­giau žmo­nių į šią uni­ka­lią vietą. Be to, ša­lia yra Mi­sio­nie­rių so­dai, la­biau ži­no­mi vil­nie­čiams kaip Kūdrų par­ kas. Ten jau ap­tvar­ky­ta te­ri­to­ri­ja, bet ją dar la­biau ap­tvar­kius vil­nie­ čiai turėtų naują pui­kią erdvę.

– Kaip se­ka­si ki­ti pro­jek­tai?

Ne­ma­žai pro­fe­sio­nalų kri­ti­kos su­laukė pla­nai „Skai­teks“ te­ ri­to­riją pa­vers­ti gy­ve­namųjų namų komp­lek­su, esą šis pro­ jek­tas vi­siš­kai ne­derės prie se­ nų žemų Užu­pio pa­statų ar­chi­ tektū­ros.

– Ypač svar­bus bu­vo Užu­pio an­ge­lo pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mas. Tai įpras­ mi­no res­pub­li­kos kūrimą, nes dau­ gu­ma užu­pie­čių prie to dau­giau ar ma­žiau pri­si­dėjo. R.Li­lei­kis, Vi­tas Ma­čiu­lis, Gin­tas Kviet­kaus­kas – tai žmonės, ku­rių dėka šis pro­jek­ tas bu­vo įgy­ven­din­tas. Tai, ko ge­ro, ro­man­tiš­kiau­sias Užu­pio res­pub­li­ kos gy­va­vi­mo pe­rio­das, nes tai bu­vo tiks­las, su­vie­nijęs vi­sus gy­ven­to­jus.

Ga­jau­sia tra­di­ci­ja – tai Užu­pio res­pub­li­kos ne­prik­lau­so­mybės die­ nos minė­ji­mas. Yra daug idėjų, ku­ rios dar ne­įgy­ven­din­tos. Vil­niaus se­na­mies­čiui trūksta gy­ven­tojų, o, per­tvar­kius „Skai­teks“ ga­myklų te­ri­to­riją, ten galėtų gy­ven­ti apie tūkstantį žmo­nių. Taip pat Vi­li­jos fab­ri­ko te­ri­to­ri­ja, bu­vu­sio kai­lių fab­ri­ko te­ri­to­ri­ja – per­tvar­kius vi­ sas šias pra­mo­ni­nes zo­nas į gy­ve­ namą­sias čia tik­rai norėtų at­si­kel­ ti dau­giau žmo­nių ir ši­taip ra­jo­no įvaiz­dis taptų dar ge­res­nis.

Vi­si rei­ka­lin­gi spren­di­mai priim­ ti mies­to ly­giu, in­ves­tuo­to­jai pa­si­ ruošę ir jau šie­met turėtų pra­si­dėti te­ri­to­ri­jos tvar­ky­mo dar­bai.

And­re­jus Žu­kovs­kis a.zukovski@diena.lt

Nusp­rendė­me pa­si­tei­rau­ti A.Zuo­ ko, kodėl ka­dai­se jo žvilgs­nis pa­ kry­po būtent į Užupį.

– Kaip at­si­dūrėte Užu­py­je ir ko­ dėl pa­si­rin­ko­te būtent jį? Koks jis bu­vo tuo­met, kai at­si­kėlėte čia gy­ven­ti? – klausė­me me­ro.

– Na, tai bu­vo meilė iš pir­mo žvilgs­nio. Is­to­ri­ja pra­si­dėjo 1995 m. Tuo me­tu su žmo­na gy­ve­no­me na­me, ku­ris yra la­bai ro­man­tiš­ko­ je vie­to­je – Trijų Kry­žių kal­no pa­ pėdėje, prie Vil­nelės, ten, kur da­ bar yra Olan­di­jos am­ba­sa­do­riaus re­zi­den­ci­ja.

Ry­tais bėgio­da­vau pa­lei Vil­nelę.

Vieną kartą pa­ki­lau ap­leis­tu ta­ke­liu ir už­su­kau į ap­leistą kie­melį. Bu­vau su­žavė­tas at­si­vėru­sios pa­no­ra­mos ir nu­ste­bin­tas ap­leis­tos ap­lin­kos, nes bu­vo pil­na griuvė­sių, įvai­rių san­dėliukų, pikt­žo­lių.

Ta­da man ki­lo min­tis, kad tai fan­ tas­tiš­ka vie­ta, kur norė­čiau gy­ven­ ti. Par­davė­me pa­statą Trijų Kry­žių kal­no pa­pėdėje ir įsi­gi­jo­me pir­miau­ sia Užu­py­je ne­di­delį butą. 1996 m. nu­si­pir­ko­me na­mo griuvė­sius ir taip pra­si­dėjo mūsų is­to­ri­ja Užu­py­je.

Ta­da Užu­pis bu­vo vi­sai ki­toks nei da­bar. Dau­ge­lio žmo­nių dėme­ sys bu­vo nu­krypęs į se­na­miestį, o Užu­pis bu­vo vie­nas la­biau­siai ap­ leistų Vil­niaus prie­mies­čių. Kai mes tik at­si­kraustė­me, ant gatvės sie­nos prie­šais da­bar­tinį an­gelą ne­tgi bu­ vo už­ra­šas „Uli­ca smer­ti“. Tai bu­vo ra­jo­nas, ku­ria­me gy­ve­no daug sun­ kaus li­ki­mo žmo­nių, tu­rin­čių pro­ blemų dėl al­ko­ho­lio ir dėl nu­si­kals­ ta­mu­mo. Todėl dau­ge­lis va­žiuo­da­mi pro Užupį neatk­reip­da­vo dėme­sio, kas yra vi­di­niuo­se kie­muo­se.

– Griuvė­sių ir bau­gi­nan­čių už­ rašų neiš­si­gan­do­te?

– Ne, bai­su ne­bu­vo. Kai įsikūrė­me Užu­py­je, ėmėme bur­ti bend­ruo­ menę, ir ta­da man ki­lo min­tis, kad rei­kia pa­skelb­ti ne­prik­lau­so­mybę – Užu­pio res­pub­liką. Su­si­pa­ži­no­me su da­bar­ti­niu Užu­pio pre­zi­den­tu Ro­mu Li­lei­kiu, ki­tais me­no žmonė­ mis, ku­rie pa­ma­žu kėlėsi į Užupį.

Sup­ra­to­me, kad nie­kas ki­tas mu­ mis ne­pa­sirū­pins, pa­tys tu­ri­me ką nors da­ry­ti, kad Užu­pis keistų­si.

Įžval­ga: ka­dai­se Užu­py­je ap­si­lankęs A.Zuo­kas tarp griuvė­sių ir pikt­žo­lių pa­matė šio ra­jo­no grožį.

Ba­land­žio 1-ąją pa­si­ūliau pa­skelb­ ti Užu­pio res­pub­li­kos ne­prik­lau­so­ mybės die­na, nes la­bai mėgstu Mar­ ką Twainą ir vieną jo po­sa­kių: rim­ti da­ly­kai daž­niau­siai pa­sa­ko­mi juo­ kais. Da­bar ma­no namų sieną puo­ šia nuo­trau­ka, pri­me­nan­ti dieną, kai bu­vo pa­skelb­ta Užu­pio res­pub­li­kos ne­prik­lau­so­mybės dek­la­ra­ci­ja.

Pas­kui ta idė­ja už­sikrėtė dau­ge­ lis užu­pie­čių, ir ne tik. Tai, ko ge­ro, vie­na uni­ka­liau­sių bend­ruo­me­nių, nes ji li­gi šiol ne­for­ma­li.

– Kaip pa­vyks­ta bend­ra­dar­ biau­ti su vie­tos vald­žia, su Užu­pio pre­zi­den­tu, ki­tais val­ di­nin­kais? Koks jūsų vaid­muo res­pub­li­ko­je šian­dien?

– Užu­py­je į viską žiū­ri­me su tam tik­ru hu­mo­ru. Kiek­vie­nas ga­li jaus­ tis ir pre­zi­den­tu, ir prem­je­ru. Svar­ biau­sia juo jaus­tis. Daž­nai ba­land­ žio 1 d. pa­skel­bia­me garbės pi­lie­čius.

Jo­nas Me­kas ta­po pir­muo­ju Užu­pio pi­lie­čiu, ant­ruo­ju – Da­lai La­ma, ku­ ris bu­vo ir ma­no na­muo­se. Vėliau – Ugnė Kar­ve­lis ir ki­ti. Ži­no­ma, pre­zi­den­tas Ro­mas Li­ lei­kis ideo­lo­giš­kai yra svar­bi Užu­ pio figū­ra, nes jo gal­vo­je gims­ta pa­ grin­dinės min­tys, ku­rios tu­ri gi­lią pra­smę ir jun­gia ne tik užu­pie­čius, bet ir vi­sus, ku­rie sa­ve to­kiais lai­ ko. Todėl vi­si iki vie­no mes ger­bia­ me pre­zi­dentą R.Li­leikį.

Asmeninio archyvo nuo­tr.

Ma­no sta­tu­sas Užu­py­je taip pat la­bai ypa­tin­gas – aš esu pa­pras­ta­ sis Užu­pio pi­lie­tis.

– Ar Užu­pio ne­prik­lau­so­mybės idė­ja ne­ke­lia grėsmės mies­to vald­žiai?

– Kai pa­skelbė­me Užu­pio res­pub­ liką, mums reikė­jo pa­ka­bin­ti res­ pub­li­kos ženklą. Ta­da mo­to­cik­ lais at­vežė­me pra­šymą tuo­me­čiam me­rui Ro­lan­dui Pak­sui. Ir sa­vi­val­ dybė­je į tai bu­vo pa­žvelg­ta ga­na rim­tai. Mums net at­si­sakė de­rin­ti len­telę su už­ra­šu „Užu­pio res­pub­ li­ka“, todėl te­ko pa­gud­rau­ti ir pa­ keis­ti jį į „Užu­pio respub­li­ka“.

Idė­jiš­kai esa­me la­bai ne­prik­lau­ so­mi. Mes pa­si­ti­ki­me žmo­gu­mi.

Mes ne­tu­ri­me Mo­kes­čių ins­pek­ ci­jos, at­si­sakė­me ka­riuo­menės ir mui­tinės. Užu­pis lais­vas kaip vėjas.

Jo ne­ga­li nu­sa­vin­ti ir tu­ri jį priim­ti tokį, koks jis yra.

– Ką pa­tar­tumė­te ap­lan­ky­ti Užu­py­je sve­čiams, at­vyks­tan­ tiems į Vil­nių?

– Man pa­tin­ka An­ge­lo aikštė, Užu­ pio ka­vinė prie Vil­nelės. Mėgstu pa­ si­vaikš­čio­ti J.Me­ko skersvė­jo ta­ku link Vil­nelės. Yra la­bai gra­žus ke­lias link baž­ny­čios. Paž­vel­gus nuo Pau­ pio gatvės ga­li­ma pa­ma­ty­ti gru­zi­ nišką vaiz­delį. Jei­gu pa­si­vaikš­čio­ tu­me po kie­mus, pa­ma­ty­tu­me, kad

kiek­vie­nas jų sa­vo­tiš­kai įdo­mus.

Vie­ni su­tvar­ky­ti, ki­ti ne. Ir vi­si jie sa­vaip ža­vin­gi.

Aš ne­su ste­ri­laus mies­to ša­li­nin­kas.

Mies­tas yra gy­vas, ja­me tu­ri būti gy­ve­ni­mo, lai­ko ir is­to­ri­jos žy­mių.

Kai ko ne­būti­na tvar­ky­ti ir nu­bliz­ gin­ti, nes dings­ta ža­ve­sys.

Kai mes tik at­si­ kraustė­me į Užupį, ant gatvės sie­nos prie­šais da­bar­tinį an­gelą ne­tgi bu­vo už­ ra­šas „Uli­ca smer­ti“.

– Kaip gy­vuo­ja Ty­mo tur­gus?

Ko­kie pla­nai jį gai­vin­ti, pa­da­ ry­ti išs­kir­tinį?

– Nors Ty­mo tur­gus įreng­tas se­niai, o ket­vir­ta­die­ni­niai tur­ge­liai ta­po gra­žia tra­di­ci­ja, ten galėtų būti ge­ ro­kai dau­giau ak­ty­vu­mo. Lie­tu­vo­ je, nors mes daug kal­ba­me apie pa­ galbą ūki­nin­kams, jų dar nėra tiek daug ir jie ne­ga­li ap­rūpin­ti sa­vo pro­duk­ci­ja visų pre­ky­bos vietų, to­ kių kaip Ty­mo tur­gus.

Ta­čiau ban­dy­si­me keis­ti si­tua­ ciją. Ša­lia tur­gaus, aikštė­je, galbūt dar šie­met turėtų at­si­ras­ti nau­ja ka­vinė su vi­sa rei­ka­lin­ga inf­rast­

– Uni­ka­lus Ti­be­to skve­re­lis užk­liū­va tu­ris­tams, jis ganė­ti­ nai ap­leis­tas. Gal jį taip pat pla­ nuo­ja­ma tvar­ky­ti?

– Užu­pis nu­sprendė ideo­lo­giš­kai oku­puo­ti Vil­niaus miestą ir pa­siuntė ma­ne jam va­do­vau­ti. Todėl aš būda­ mas me­ru kuo ma­žiau sten­giuo­ si žiūrė­ti į Užu­pio rei­ka­lus, kad ne­ būtų ne­rei­ka­lingų spe­ku­lia­cijų. Kol kas nėra gerų idėjų, kaip tas skve­ras galėtų būti su­tvar­ky­tas. Mies­te yra daug kitų vietų, ku­rias rei­kia tvar­ ky­ti, ta­čiau ir Ti­be­to skve­re­lis ka­da nors su­lauks sa­vo eilės.

– Yra nuo­mo­nių, kad Užu­pis iš ka­dai­se gar­saus Vil­niaus me­ni­ ninkų cent­ro po tru­putėlį virs­ta tur­čių ra­jo­nu, esą be­li­ko tik lie­ tu­viš­ko Mon­mart­ro var­das. Ar ne­pas­te­bi­te to­kių ten­den­cijų?

– Aš nea­be­jo­ju, kad Užu­pis bus tik­rai ge­ras ir įdo­mus ra­jo­nas, ypač tiems, ku­rie yra šiek tiek ki­to­kie žmonės.

Mėgsta­ma kalbė­ti, kad Užu­pis yra pra­ban­gus ra­jo­nas, ta­čiau iš tie­ sų ten tik ke­lios vie­tos, ku­rias būtų ga­li­ma pa­va­din­ti išs­kir­tinė­mis. Vi­ sa ki­ta Užu­py­je – kaip ir bet ku­ria­me ki­ta­me ti­pi­nia­me se­na­mies­čio kvar­ ta­le. Džiu­gu, kad at­si­ran­da ga­le­rijų, res­to­ranė­lių, ne­di­de­lių ka­vi­nių. Tai tik­ras pa­vyz­dys, kaip ga­li at­si­ras­ ti ir vys­ty­tis ne­di­de­lis, šeimų vers­ las. Pa­na­šiai kaip Ita­li­jos, Prancū­ zi­jos mies­te­liuo­se. Ži­no­ma, į Užupį ke­lia­si ir pa­si­tu­rin­tys žmonės. Bet tai nėra blo­gai. Svar­bu, kad žmo­gus ne­būtų egois­tas ir su­prastų Užu­pio res­pub­li­kos pra­smę.

7

sausio 31–vasario 6, 2013

simboliai diena.lt/naujienos/miestas

Užu­pio an­ge­las iš­ki­lo iš mažų ko­pijų Užu­pio an­gelą su­ kūręs skulp­to­rius Ro­mas Vil­čiaus­kas, kaip pa­ts sa­ko, ne­ no­ri daug po­strin­ gau­ti apie sa­vo dar­bus. Iš tiesų, į skulptū­ras juk rei­kia žiūrė­ti, bet apie pa­tį jų at­si­ra­ dimą juk įdo­mu ir pa­kalbė­ti.

Įpro­tis: jei spy­na jums tik­rai reiš­kia am­ži­numą, ant Užu­pio til­te­lio

jos ka­bin­ti ne­vertėtų – rea­lu, kad spy­nos ne­liks jau po ke­le­rių metų.

Til­to spy­nos – ne­su­nai­ki­na­mos Rūta Gri­go­lygė Am­ži­nos prie­sai­kos įtvir­ti­nimą sim­bo­li­zuo­jan­čios spy­nos, su­ka­ bin­tos ant Užu­pio til­to, ne­se­niai nu­ke­lia­vo į me­ta­lo laužą. Ta­čiau jų čia vėl ap­stu.

Ne­se­niai Lie­tu­vo­je pri­gi­ju­si jau­ na­ved­žių tra­di­ci­ja pri­sie­kiant am­ži­na mei­le ka­bin­ti spy­nas ant tiltų Vil­niu­je taip pat ne­sve­ti­ ma. Ypač po­pu­lia­ri vie­ta spy­ noms ka­bin­ti – til­te­lis Užu­py­je.

Pats til­tas trum­pas, tad per jį ne­ sun­ku per­neš­ti nuo­taką, o ir vie­ ta la­bai tin­ka­ma fo­tog­ra­fuo­tis dėl gra­žios ap­lin­kos – te­kan­čios Vil­ nelės, ant po­lių įreng­tos Užu­pio ka­vinės.

Ta­čiau ne vi­si jau­na­ved­žiai, tuokę­si prie­š ke­le­rius me­tus, ki­ tą kartą ap­si­lankę šio­je vie­to­je dar iš­vys sa­vo už­ka­bin­tas spy­nas.

Rūta Gri­go­lytė

r.grigolyte@diena.lt

2002 m. ba­land­žio 1-ąją, kai šven­ čia­ma Užu­pio res­pub­li­kos ne­ prik­lau­so­mybės die­na, ati­deng­ta skulptū­ra ta­po Užu­pio at­gi­mi­mo sim­bo­liu. „Ro­dos, toks pa­va­di­ni­ mas ir li­ko – „At­gi­mi­mo an­ge­las“, – tikrąjį skulptū­ros pa­va­di­nimą pri­minė jos au­to­rius.

Idė­ja sta­ty­ti an­ge­lo skulptūrą, me­ ni­nin­ko tei­gi­mu, gimė la­bai pa­pras­ tai. „Pap­ras­čiau­siai: kai mirė ani­ ma­to­rius, ka­ri­katū­ris­tas Ze­no­nas Štei­nys, šnekė­jomės su Ro­mu (Užu­ pio res­pub­li­kos pre­zi­den­tu Ro­mu Li­ lei­kiu – red. pa­st.), kad rei­kia jo at­ mi­ni­mui pa­sta­ty­ti an­gelą. Ro­mas pa­si­ūlė sta­ty­ti Užu­py­je. Taip ši idė­ ja ir iš­si­ru­tu­lio­jo, – pa­sa­ko­jo R.Vil­ čiaus­kas. – Per mėnesį ir nu­pie­šiau, ir nu­lipd­žiau es­kizą, tuo­met pra­ dėjo­me vaikš­čio­ti dėl de­ri­nimų.

Man pa­pras­čiau­siai kilo min­tis – kam ten tą sargą sta­ty­ti, ir iš­kart į galvą at­ėjo un­dinė.

Vi­siems ši idė­ja at­rodė la­bai priim­ti­na, nes skulptū­ra – nei Le­ni­ nui, nei Lands­be­giui, o tie­siog spar­ nuo­tai būty­bei, ku­ri ne­ša ži­nią.“ Skulp­to­rius at­skleidė pir­miau­sia lipdęs vieną iš sep­ty­nių Apo­ka­lipsės an­gelų, ta­čiau vie­nas „neat­si­pylė“ –

Mar­ga­ri­tos Vo­rob­jo­vaitės nuo­tr.

Idė­ja: Užu­pio an­ge­las skel­bia apie ra­jo­no at­gi­mimą.

ne­bu­vo sėkmin­gai iš­lie­tas. „Ta­da rin­ko­me pi­ni­gus, kūriau „At­gi­mi­ mo an­gelą“. Vis dėlto ke­lias leng­ vas ne­bu­vo: kiek su­dėtin­ga bu­vo ir su Dai­li­ninkų sąjun­ga, o sun­kiau­ sia – pi­ni­gus su­rink­ti. Par­da­vinė­ jo­me ma­žas skulptū­ros ko­pi­jas, iš tų lėšų ir iš­ki­lo an­ge­las.“ – pasa­ kojo skulptorius.

O štai „Un­dinėlė“ Vil­nelės pa­ krantė­je nu­tūpė leng­viau. „Toks vo­kie­tis ten, kiek pa­me­nu, norė­ jo sta­ty­ti sar­go skulptūrą. Man pa­pras­čiau­siai kilo min­tis – kam ten tą sargą sta­ty­ti, ir iš­kart į gal­ vą at­ėjo un­dinė. Gan grei­tai per­ ėjau ko­mi­si­jas Dai­li­ninkų sąjun­ go­je, nu­lipd­žiau, iš­lie­jau“, – apie

„Fo­to­die­nos“ nuo­tr.

sklandų „Un­dinėlės“ gi­mimą pa­ sa­ko­jo R.Vil­čiaus­kas.

Be­je, ma­žy­čių bron­zinės un­ dinėlės ko­pijų ant stik­li­nių po­sta­ mentų kai ku­rie užu­pie­čiai taip pat įsi­gi­jo, kai ku­rie ga­vo do­vanų. Šios un­dinėlės jau kurį laiką ke­liau­ja iš rankų į ran­kas ir kar­tais tam­pa ko­ lek­ci­ninkų gro­biu.

Jų au­to­rius ir pa­ts se­niau bu­ vo užu­pie­tis, ta­čiau jau sep­ty­ne­ rius me­tus prie Beb­rusų eže­ro gy­ ve­nan­tis me­ni­nin­kas sa­ko mies­to ne­pa­siilgs­tan­tis: „Tai bu­vo ma­ no vi­so gy­ve­ni­mo sva­jonė: gy­ve­ nu vien­kie­my­je, ša­lia gy­vu­liu­kai, dirb­tuvės. Bend­ra­vi­mo man ne­ pritrūks­ta.“

Užu­pio an­ge­las Pas­ta­ty­mo me­tai: 2002-ie­ji Ar­chi­tek­tas: Al­gir­das Umb­ra­sas Vie­ta: Malūnų, Pau­pio ir Užu­pio

gat­vių san­kir­ta Aukš­tis: gra­ni­to ko­lo­na – 8,5 m,

skulptū­ra – 4 m Svo­ris: per 3 t Med­žia­gos: žal­va­ris, ap­trauk­tas

si­dab­ru ir auk­su, va­ris Vie­tos is­to­ri­ja: šio­je vie­to­je Permainos: vienas iš R.Vilčiausko kūdikių – šiuo metu apsnigta žy-

mioji užupio Undinėlė – atsirado netikėtai, mat šioje vietoje planuota statyti skulptūrą sargui.

Margaritos Vorobjovaitės nuotr.

Spy­nos Užu­py­je nuo tiltų bu­ vo nuim­tos maž­daug prie­š ket­ ve­rius me­tus. Nuo to lai­ko spy­ nos ne­n ui­m a­m os, ta­č iau tai ne­reiš­kia, kad jų galės at­si­ras­ti tiek, kiek tik bus be­si­tuo­kian­ čių po­rų. „Spy­nos ne tiek ken­kia til­to konst­ruk­ci­joms, kiek ke­lia pa­vojų pėsčiųjų sau­gu­mui. Ka­dan­gi pės­ čiųjų pra­ėji­mai ga­na siau­ri, o pa­ ka­bintų spynų dy­dis la­bai skir­tin­ gas, Užu­pio til­tu pra­si­lenk­da­mi pėstie­ji ga­li su­si­ža­lo­ti į iš­si­ki­ šu­sias ša­li­gat­vio pusėn spy­nas.

Taip pat su­dėtingė­ja pa­čių ati­ tvarų prie­žiū­ra“, – sakė Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dybės Mies­to ūkio ir trans­por­to de­par­ta­men­to Sta­ ti­nių sky­riaus vedė­jas Arū­nas Vi­ soc­kas.

Nuo til­to nuim­tos spy­nos, A.Vi­soc­ko tei­gi­mu, bu­vo iš­vež­tos į me­ta­lo laužą.

XVI a. pra­džio­je stovė­jo unitų baž­ nytėlė, XVIII a. pabaigoje–XIX a. pra­džio­je – Iš­ga­ny­to­jo kop­lytėlė

Pinigai: eu­rou­žai ga­lio­ja per bet ku­rias Užu­pio res­pub­li­kos šven­tes.

Užu­pio va­liu­ta bus at­nau­jin­ta And­re­jus Žu­kovs­kis a.zukovski@diena.lt

Ar­ti­miau­sio­mis die­no­mis Užu­ pio res­pub­li­kos gy­ven­to­jai galės džiaug­tis sa­vo at­si­nau­ji­nu­sia va­ liu­ta – eu­rou­žais.

Nau­jie­ji eu­rou­žai pa­keis iki tol ga­lio­ju­sius, nes šie fi­ziš­kai su­ si­dėvėjo. Tad kal­bos, kad nau­jai iš­leis­ti eu­rou­žai su­kels inf­lia­ci­ jos bangą, yra ne­pagrįs­tos. „Vil­ niaus die­nos“ žur­na­listų kal­ bin­tas Užu­pio rei­kalų mi­nist­ras To­mas Če­pai­tis ti­ki­no, kad Užu­ pio res­pub­li­kos vy­riau­sybė rim­tai svars­tys, ar pri­si­jung­ti prie eu­ro­ zo­nos 2015 m., kai tai pla­nuo­ja da­ry­ti vi­sa Lie­tu­va. „Ma­nau, bus pa­si­ta­ri­mas, tai tik­rai rim­tas klau­si­mas“, – teigė mi­nist­ras.

Tomo Avižinio nuotr.

Ta­čiau kol kas, kol dar nei­šau­ šo 2015-ie­ji, Užu­pio res­pub­li­ka rim­tai svars­to apie naują sa­vo pi­ nigų emi­siją. Eu­rou­žais pa­krikš­ ty­ta va­liu­ta neap­sau­go­ta jo­kiais van­dens ženk­lais, ta­čiau kiek­ vie­nas bank­no­tas tu­ri sa­vo uni­ kalų nu­merį, tad var­gu ar kas drįs pa­dirb­ti Eu­rou­žus, juo­lab kad tai vi­siš­kai prie­šta­rautų Užu­pio res­ pub­li­kos dva­siai. „Vil­n iaus die­n os“ ži­n io­m is, nau­jie­ji pi­ni­gai grei­čiau­siai ga­ lios visą va­sarį, kol vyks Užu­ pio poe­z i­jos pa­va­sa­r is. At­s is­ kai­ty­ti nau­ja va­liu­ta bus ga­li­ma ka­v inė­se ir ba­r uo­se, ku­r iuo­se vyks fes­t i­va­l io ren­g i­n iai. Eu­ rou­žai taip pat ga­lio­ja ir per ki­ tas Užu­pio res­pub­li­kos šven­tes, pa­v yzd­ž iui, ba­l and­ž io 1-ąją – Užu­p io res­p ub­l i­kos gim­ta­d ie­ nio dieną.

8

sausio 31–vasario 6, 2013

verta aplankyti „Ga­le­ros“ ­ re­konst­ruk­ci­ja įša­lo Užu­pio me­no in­ku­ba­to­rius, dar va­di­na­mas Užu­pio „Ga­ le­ra“, už­da­ry­tas re­konst­ruk­ci­jai dar užp­raeitų metų va­ sa­ros pra­džio­je, ta­čiau iki šiol durų at­ver­ti ne­sku­ba.

Anks­čiau „Vil­niaus die­nos“ kal­bin­tas „Ga­le­ros“ di­rek­ to­rius Gied­rius Bag­do­nas teigė, esą vi­si re­konst­ruk­ci­ jos dar­bai iki Naujųjų metų jau turėtų būti baig­ti. Ta­čiau, žvel­giant į ne­sut­var­kytą te­ri­to­riją, jo­je uo­liai triū­sian­čius net tris sta­ty­bi­nin­kus ir ob­jek­ty­viai ver­ti­nant bendrą vaizdą, re­gis, ati­da­ry­mo iš­kil­mių dar teks palūkė­ti.

Mar­ga­ri­tos Vo­rob­jo­vaitės nuo­tr.

Vie­nas se­niau­sių Vil­niaus ne­kro­po­lių Po­lig­lo­tai: Užu­py­je to­le­ruo­ja­ma dau­gia­kal­bystė – apie tai tu­ris­tai

su­ži­no jau priartėję prie Vil­niaus ir Užu­pio ri­bos, ša­lia ku­rios ma­ty­ ti ir pa­grin­dinė įvai­rių poe­zi­jos fes­ti­va­lių su­si­būri­mo vie­ta – Užu­pio ka­vinė.

Mar­ga­ri­tos Vo­rob­jo­vaitės nuo­tr.

Poe­zi­jos fes­ti­va­ly­je – apie Užupį ir korė­jie­tiš­kai And­re­jus Žu­kovs­kis a.zukovski@diena.lt

Persų, rusų, anglų, bal­ta­ru­sių. Šio­ mis kal­bo­mis visą va­sarį skam­ bės eilės Užu­pio poe­zi­jos fes­ti­va­ ly­je, o vie­nas Pietų Korė­jos ra­šy­ to­jas pri­sta­tys ir šiam Vil­niaus ra­ jo­nui skirtą knygą.

Pri­si­mins N.Chruš­čio­vo at­ši­limą

Šių­me­čio fes­ti­va­lio leit­mo­ty­vas pa­rem­tas ta­ry­bi­nio fil­mo „Pa­ va­sa­ris Užu­pio gatvė­je“ pa­va­ di­ni­mu. 1956 m. val­dant Ni­ki­tai Chruš­čio­vui pa­si­rodęs fil­mas ta­ po Ta­rybų Sąjun­go­je pra­si­dėju­sio at­ši­li­mo sim­bo­liu. Fes­ti­va­lio su­ ma­ny­to­jai įsi­ti­kinę, kad ren­gi­nio idė­ja – at­šil­dy­ti žmo­nių šir­dis, pri­vers­ti jas plak­ti iš nau­jo.

Ame­ri­kie­čių poe­tas Ker­ry Shaw­nas Key­sas yra pa­sakęs, kad mes vi­si esa­me vie­nuo­se spąstuo­ se, nes mus vi­sus yra už­valdę klai­ din­gi troš­ki­mai, ku­rių siek­da­mi ne­be­pas­te­bi­me tik­ro­jo gy­ve­ni­mo. „Kas da­bar yra vi­suo­menės va­ rik­lis? Žmogų val­do go­du­mas, di­ de­lis tar­pu­sa­vio ne­pa­si­tikė­ji­mas.

Nes­var­bu, kad žie­ma, – at­ėjo lai­ kas at­ši­li­mui. Šis fes­ti­va­lis ban­ dys pa­dėti žmonėms nuo­šird­žiau bend­rau­ti“, – dėstė vie­nas šven­ tės or­ga­ni­za­to­rių, Užu­pio už­sie­nio rei­kalų mi­nist­ras To­mas Če­pai­tis.

Rengs poe­zi­jos va­ka­rus

Pla­nuo­ja­ma, kad vyks­tant fes­ti­ va­liui įvai­rio­se Užu­pio ka­vinė­ se bus su­reng­ta 10 poe­zi­jos va­ karų. Juo­se ei­les skai­tys poe­tai iš įvai­r iau­s ių pa­sau­l io vals­ty­ bių. Vie­nu me­tu skambės eilės anglų ir lie­t u­v ių, rusų ir per­ sų, bal­ta­r u­s ių ir uk­rai­n ie­č ių kal­bo­mis.

To­kią fes­ti­va­lio formą or­ga­ ni­za­to­riai pa­si­rin­ko, nes Užu­pis nuo se­no yra poe­zi­jos kryž­kelė. „Užu­pis du kar­tus da­ly­va­ vo pro­jek­te „100 tūkst. poetų už pa­si­kei­timą“. Įgy­ven­di­nant pro­ jektą bu­vo skai­to­mos eilės prie An­ge­lo aikštės kampų, ant til­te­ lio. Šį pro­jektą or­ga­ni­za­vo gar­sus Ny­der­landų ra­šy­to­jas Wil­lia­mas Le­vy“, – dėstė T.Če­pai­tis.

Pris­ta­tys korė­jie­čio knygą

Kuo ypa­tin­gas Užu­pio poe­zi­jos fes­ti­va­lis?„Klau­si­mas ne­leng­vas, ta­čiau Užu­pio poe­zi­jos fes­ti­va­lis iš­sis­ki­ria, ko ge­ro, sa­vo teat­ra­liš­ ku­mu“, – svarstė T.Če­pai­tis.

Be to, šis fes­ti­va­lis turėtų il­ gam lik­ti Užu­pio is­to­ri­jo­je, nes per jį pla­nuo­ja­ma įkur­ti Užu­pio PEN klubą.

Tra­di­ciš­kai Užu­pio fes­ti­va­lio dar­niu tęsi­niu taps Vil­niaus kny­ gų mugė, ku­rio­je taip pat ne­tils Užu­pio res­pub­li­kos at­gar­siai.

Ber­nar­dinų ka­pinės, gau­siai lan­ko­mos lie­tu­vių bei už­sie­nio tu­ristų, ypač ge­rai at­spin­di Vil­niaus is­to­riją ir kultūrą.

Tai tei­gia is­to­rikė, Senųjų ka­pi­nių glo­bos bend­ri­jos pir­mi­ninkė Vi­da Gi­ri­nin­kienė.

Rūta Gri­go­lytė

r.grigolyte@diena.lt

Iš­li­ko au­ten­tiš­kos

V.Gi­ri­nin­kienė pa­sa­ko­jo, kad Ber­ nar­dinų ka­pinės yra ant­ros mies­ te, ku­rios įsteig­tos pa­gal tuo me­tu ir Ru­si­jo­je, ir Eu­ro­po­je ga­lio­ju­sius nu­ro­dy­mus ka­pi­nes įkur­ti už mies­ to ribų. „Tai­gi pir­mo­sios 1801 m. bu­vo įsteig­tos Rasų ka­pinės, o 1810-ai­siais – Ber­nar­dinų“, – sa­ kė is­to­rikė.

V.Gi­ri­nin­kienės tei­gi­mu, Ber­nar­ dinų ka­pinės ypa­tin­gos tuo, kad čia yra iš­likęs ka­pi­nių pla­nas ir pa­sta­ tai, ko­kie bu­vo XIX a. pra­džio­je. „Yra iš­likę pir­mai­siais XIX a. de­ šimt­me­čiais pa­sta­ty­ti var­tai, taip pat sar­go na­me­lis, ku­ris iš esmės yra iš­likęs toks, koks buvęs. 1827 m. ka­pinė­se pa­sta­ty­ta kop­ly­čia“, – pa­sa­ko­jo Senųjų ka­pi­nių glo­bos bend­ri­jos pir­mi­ninkė.

Išs­kir­ti­na šio­se ka­pinė­se yra ir tai, kad jo­se iš­li­ko kop­lytėlė, skir­ ta ka­pi­nių stei­gi­mo da­tai pa­žymė­ ti. „Ji pa­sta­ty­ta šiek tiek vėliau, ne 1810 m., bet rei­kia ma­ny­ti, kad tai yra būtent inau­gu­ra­cinė ka­pi­nių kop­lytėlė, pa­sta­ty­ta to­je vie­to­je, ku­rio­je bu­vo at­lie­ka­mos iš­kil­min­ gos apei­gos 1810 m. Ki­to­se ka­pinė­ se ga­li­me tik ma­ny­ti, kad bu­vo to­ kių ob­jektų, bet jų iš­li­ku­sių nėra“, – pa­brėžė V.Gi­ri­nin­kienė.

Sos­tinės ka­pinės

Kal­bant apie čia pa­lai­do­tus žmo­ nes, ga­li­ma sa­ky­ti, kad tai yra Vil­ niaus mies­to ka­pinės, o Ra­sos rep­ re­zen­tuo­ja visą Lie­tuvą ir iš da­lies Eu­ropą, kaip teigė V.Gi­ri­nin­kienė. „Pa­lai­dotųjų skai­čiu­mi ar žy­miais žmonė­mis Ber­nar­dinų ka­pinės ge­ ro­kai nu­si­leid­žia Ra­soms. Ta­čiau Ber­nar­dinų ka­pinė­se yra pa­lai­do­ ti tie žmonės, ku­rie XIX a. gy­ve­no būtent Vil­niu­je, čia kūrė, dir­bo“, – pa­brėžė pašnekovė.

Ber­nar­dinų ka­pinė­ se pa­lai­do­tas ir L.Bo­ rovs­kis, ku­ris dėstė li­te­ratūrą tiek A.Mic­ ke­vi­čiui, tiek S.Dau­ kan­tui.

Tarp Ber­nar­dinų ka­pinė­se am­ži­ no atil­sio at­gu­lu­sių yra la­bai gar­sių žmo­nių, ku­rių pa­var­des ži­no­me iki šiol. Is­to­rikės įsi­ti­ki­ni­mu, kal­bant apie Vil­nių, pir­miau­sia la­bai svar­ būs fo­tog­ra­fai: to me­to sos­tinės vaiz­dus įam­žinę Juo­za­pas Če­cha­ vi­čius (miręs 1888 m.), Sta­nis­lo­vas Fle­ris (miręs 1915 m.). „Jei­gu kalbė­tu­me apie XIX a. pir­mos pusės epochą, kai dar vei­

kė Vil­niaus uni­ver­si­te­tas, Me­di­ci­ nos ir chi­rur­gi­jos aka­de­mi­ja, iš to lai­ko­tar­pio taip pat yra la­bai gar­ sių žmo­nių. Pa­vyzd­žiui, Leo­nas Bo­rovs­kis (miręs 1846 m.), ku­ris dėstė li­te­ratūrą tiek Ado­mui Mic­ ke­vi­čiui, tiek Si­mo­nui Dau­kan­tui.

Taip pat – dai­li­nin­kai Vin­cen­tas Slen­dzins­kis (miręs 1909 m.), Bo­ les­lo­vas (miręs 1913 m.) ir Ka­nu­tas (miręs 1860 m.) Ru­sec­kai. Tai mū­ sų įžy­mybės. Ber­nar­dinų ka­pinė­se pa­lai­do­tas taip pat ži­no­mas dai­li­ nin­kas Vy­tau­tas Kai­riūkš­tis (mi­ ręs 1961 m.) ir jo se­suo me­no­ty­ri­ ninkė Ha­li­na Kai­riūkš­tytė (mi­ru­si 1984 m.)“, – var­di­jo is­to­rikė.

Su­ki­li­mo at­minimas

Ber­nar­dinų ka­pinė­se pa­lai­do­ta ne­ ma­žai žy­mių vi­suo­menės veikėjų.

Ka­pinė­se pa­žymė­ta ir lygiai prieš 150 metų vykusio 1863-iųjų su­ki­ li­mo veikė­jo Ig­no­to Zda­no­vi­čiaus pa­lai­do­ji­mo vie­ta, nors, tie­sa, tai ga­li kel­ti pa­grįstų abe­jo­nių.

I.Zda­no­vi­čius da­ly­va­vo 1863 m. su­ki­li­me. Vie­no iš su­ki­li­mo va­dovų Kons­tan­ti­no Ka­li­naus­ko įtrauk­ tas į vyk­domąją su­kilė­lių veiklą, I.Zda­no­vi­čius tvarkė fi­nan­sus, rūpi­no­si ginklų pir­ki­mu už­sie­ny­ je, ta­čiau 1863 m. rugpjūtį bu­vo suim­tas ir 1864 m. pa­kar­tas Lu­ kiš­kių aikštė­je. „Jis bu­vo tuo me­tu la­bai gar­saus pe­da­go­go ir is­to­ri­ko Alek­sand­ro Zda­no­vi­čiaus sūnus.

Su­ki­li­mo da­ly­vių pa­laikų nea­ti­ duo­da­vo ar­ti­mie­siems. Žo­di­niu vy­res­nybės pa­lie­pi­mu jie po eg­ze­ ku­ci­jos būda­vo už­ka­sa­mi ko­kio­ je ato­kesnė­je vie­to­je. Bet vis dėl­ to Ber­nar­dinų ka­pinė­se yra iš­likęs pa­mink­las, ku­ria­me pa­ra­šy­ta, kad tai I.Zda­no­vi­čiaus ka­pas“, – aiš­ki­ no V.Gi­ri­nin­kienė.

„Užu­pio res­pub­li­ka“ Ro­maną „Užu­pio res­pub­li­ka“ 2009 m. pa­rašė korė­jie­čių me­ni­nin­kas Rim Jong-joo, pri­si­sta­tan­tis kaip Hail­ ji. Ne kartą Vil­niu­je ir Užu­py­je buvęs me­ni­nin­kas pa­si­ry­žo su­kur­t i ro­ maną, ku­rio pa­grin­dinė min­tis – su­ pa­žin­din­ti skai­ty­to­jus su pra­ras­tais pa­sau­liais. Praė­ju­siais me­tais kny­ga bu­vo iš­vers­ta į lie­tu­vių kalbą, pa­gal ją su­kur­tas fil­mo sce­na­ri­jus. Į lie­tu­v ių kalbą iš­vers­tas ro­ma­nas bu­vo pri­sta­ty­tas kaip „šiek tiek pa­

slap­t in­gas, mis­t iš­kas, bet, kaip ir de­ra Užu­piui, su ge­ra hu­mo­ro do­ ze pa­ra­šy­tas kūri­nys“.

Ja­me vaiz­duo­ja­ma, kaip korė­jie­t is Ha­las at­vyks­ta į Vil­nių ieš­ko­ti mis­ tinės Užu­pio res­pub­li­kos, tu­rin­čios sa­vo kalbą, himną, is­to­r iją ir he­ro­ jus. Su fan­ta­zi­ja ir hu­mo­ru pi­na­mas pa­sa­ko­ji­mas apie tur­tingą praei­ties kultūrą bei da­bar­ties Užu­pio me­ni­ nin­k us ir ins­t i­t u­ci­jas, ne­ven­g iant kont­ro­ver­sijų ir mis­ti­fi ­ka­cijų.

Ne­di­delės: 1810 m. Vil­niaus dūma ka­pinėms skyrė 2,6 ha sklypą, da­bar jos uži­ma 3,6 ha.

Ge­di­mi­no Bar­tuš­kos nuo­tr.