2013-02 370

2013 vasaris #34

Praktinis rūpintojėlio įvaizdžio aspektas Ir Paryžiuje galima dainuoti lietuviškai Kaip atgaivinti santykius su kalba?

Pornografijos elementai lietuviškame dizaine

U.Radzevičiūtė apie dramblio nešimą į kalną ir kitus dalykus 37O.diena.lt

37o

#34 Numerio bendradarbiai: Tautė Bernotaitė Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Domantas Razauskas Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Goda Dapšytė Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

Marius Burokas Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Šiek tiek apie viršelį, kuriame rūpintojėlis kitoks N eabejojame, kad šis mūsų viršelis intriguoja. Už jį esame dėkingi Londone gyvenančiam menininkui Linui Justice ir jo šauniai komandai, priėmusiems „37O“ iššūkį sukurti mūsų vasario numerio viršelį, kurio tema – šis tas tautiška (skirta Nepriklausomybės atkūrimo dienai). Nė trupučio nesikišome į kūrybinį procesą ir suteikėme visišką laisvę, tačiau neabejojome, kad rezultatas pranoks lūkesčius. Taip ir nutiko.

Retai suteikiame viršelių autoriams žodžio teisę, bet šį kartą padarėme išimtį ir paprašėme Lino Justice paaiškinti, kokią žinią jis norėjo perduoti tautiečiams tokia senojo lietuvių simbolio interpretacija.

Linas Justice: „Simbolių interpretacijos, evoliucija kviečia permąstyti vertybes, stereotipus.

Nesinorėjo Vasario 16-osios proga kurti tiesiog tautiško viršelio. Norėjau pakviesti diskusijos (ar netgi išprovokuoti ją) apie įsisenėjusias žaizdas Lietuvoje – rasizmą, nacionalizmą, antisemitizmą, dažnai uždengiamą tautiškomis vėliavomis ir patriotizmo šūksniais.

Lietuva turi atsiverti pasauliui, neprarasdama savito veido, bet išmokdama pakantumo, pagarbos. Tai taip pat reiškia rūpinimąsi ne tik savo kiemo reikalais, sugebėjimą suprasti kito skausmą ir rūpesčius.

Net ir už tūkstančių kilometrų.

Rūpintojėlio istorija ilga, aplenkianti krikščionybę,

Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

Erlend Diagilev Povandeninių meno scenos srovių tyrinėtojas

dievadirbius ir siekianti šumerų laikus. Vieniems tai – pavargęs dievas, kitiems – pasauliu ir visais jo gyventojais susirūpinęs, visko matęs žmogus. Ir nesvarbu, juodas ar baltas, – visus mus gali jungti tiek džiaugsmai, tiek rūpesčiai.“ Iš tiesų, kur baigiasi patriotizmas ir kur prasideda naci(onali)zmas? Mano giliu įsitikinimu, patriotizmą ir naci(onali)zmą skiria toks pats menkas atstumas kaip meilę nuo neapykantos. Tik vienas žingsnis. Žengei – ir viskas, tu jau kitoje barikadų pusėje. Kitaip tariant, jau ne tėvynę myli, o nekenti tų, kurių nevadini (arba nenori vadinti) savo tėvynainiais.

Taip nekenti, kad spygliuota tvora aptvertum Lietuvos teritoriją, jei tik kas leistų. Ne nuo priešų, o nuo KITOKIŲ. Kitokios odos spalvos, kitokios tautybės, kitokio tikėjimo ar kitokios seksualinės orientacijos.

Tau atrodo, kad esi be galo kietas, kai per nacionalines šventes žygiuoji pagrindine gatve ir skanduoji „Lietuva – lietuviams“ ar rašai šlykštų komentarą po žinia, kad Viktoras Diawara nori parsivežti savo mamą (beje, lietuvę) su tėčiu iš karo lauku virtusio Malio. Ne, tu ne kietas, o kvailas, kompleksuotas, netolerantiškas ir labai ribotas žmogus. Bet užteks apie tave, tu nevertas mūsų dėmesio.

Apie tėvynės meilę, tiesa, kitokią, trumpai užsiminė ir viena mūsų šio numerio herojų Lina Štalytė, kuri visai neblogai įsitaisė Paryžiuje – turi darbą, studijuoja ir netgi rengia savo koncertus.

Mūsų tautiškoji Tautė Bernotaitė (kaip nebūsi tautiška, jei jau vardas toks) parengė puikų straipsniuką, kuriame atskleidė, kaip atgaivinti santykį su kalba, o naujasis bendradarbis Erlend Diagilev, lyg nujausdamas, kas bus mūsų viršelyje, nusprendė panagrinėti praktinį rūpintojėlio įvaizdžio aspektą.

Dar šiame numeryje rasite šviežią interviu su rašytoja Undine Radzevičiūte, kurios nauja knyga „Žuvys ir drakonai“ netrukus pasieks knygynus.

Taip pat turime Godos Dapšytės rekomenduojamų teatro premjerų sąrašą, Mariaus Buroko parengtas knygų recenzijas ir dar šio bei to. Tiesiog skaitykite, o paskaitę nepamirškite atšvęsti Vasario 16-osios. Teeegul meilė Lieeetuvooos deeega mūsų šiiirdyseee!!!

žiūrėk čia!

Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

Geriau rinkis „37O“ į namus!

Sandra Kliukaitė

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Koliažas: Lino Justice



Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

Viršelio autorius, fotografas: Linas Justice Modelis: Byllas Bixby Komanda: Tadas Maksimovas, Bartas Pajakas, Tomas Soltonas

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 26 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #34, vasaris, 2013

>> žirklės

Kalbino: Jurga Tumasonytė Nuotrauka: Agnės Gintalaitės

Vasarį rašytoja Undinė Radzevičiūtė išleidžia ketvirtą savo knygą – romaną „Žuvys ir drakonai“. Apie ką naujoji knyga ir kokiomis aplinkybėmis ji atsirado, kalbamės su pačia romano autore.

– Viename interviu esate minėjusi, kad rašydama „Frankburgą“ per penkis mėnesius suvalgėte tiek šokolado, kiek sveria vienas smulkesnis pirmokas. Kiek laiko rašėte romaną „Žuvys ir drakonai“ ir ar šį procesą taip pat lydėjo kokios nors manijos?

– Romaną „Žuvys ir drakonai“ intensyviai rašiau 20 mėnesių. Per mėnesį vidutiniškai suvalgau 3–3,5 kg šokolado. Suskaičiuokite patys. Kalkuliatoriumi. O daugiau manijų ar priklausomybių aš neturiu.

– Sigitas Parulskis kažkada buvo minėjęs, kad prieš rašydamas išgeria litrą žalios arbatos ir sulošia kortų žaidimą kompiuteryje. O kaip atrodo jūsų rašymo aplinkybės?

– Skirtingai nei kiti, arbatą aš geriu tik po to, kai ką nors parašau. Per pirmą pertrauką geriu „Longjing“. Per antrą – „Keemun“.

Per trečią – „Jin Chun“.

– Greitai apie „Žuvis ir drakonus“ viešajame diskurse pasirodys įvairiausių recenzijų ir nuomonių. Kaip jaučiatės

U.Radzev nešimą į paleisdama ką tik parašytą knygą viešumon?

– Knyga ,,Žuvys ir drakonai“ – daugiau kaip keturių šimtų puslapių. Jaučiuosi, kaip užnešusi gabalais dramblį į kalną, paskui jį palikusi ir nuėjusi užsiimti kuo kitu.

– Ar jums lengva atsiriboti nuo savo kūrinių, tarkime, nuo prieš dešimtmetį parašytos knygos „Strekaza“? Galbūt seni tekstai įgauna svetimumo ir juos galima perskaityti kaip nebe savo, o kaip kieno nors kito kūrinį?

– Su „Strekaza“ teko susidurti visai neseniai. Leidykla „Baltos lankos“ po dešimties metų nusprendė išleisti šią mano knygą iš naujo. Perskaičiau tekstą: norėjau pažiūrėti ar nenukrito kokia raidė arba eilutė. Ir labai nustebau. Visų pirma, kad knygos herojė, tiek keikiasi. Man atrodė, kad kai tą knygą rašiau, mano herojė ten keikėsi mažiau. Kitas nustebinęs dalykas: negalėjau suprasti, kaip taip per dešimt metų pasikeitė mano mąstymo struktūros. Ilgus metus tą knygą mokėjau atmintinai. Dabar jau nebemoku.

4 // © 370

– Jeigu man, skaitytojai, reikėtų atsakyti į klausimą, apie ką jūsų romanas, paminėčiau klaustrofobijos pojūtį, sąmojingą liūdesį ir du netikėtus kontrastus – senovės Kiniją ir feministinę Pedro Almodóvaro estetiką. Tikriausiai dar ne kartą būsite to klausiama, tačiau vis dėlto – apie ką ši knyga?

– Į P.Almodóvaro kūrinius mano knyga gali būti panaši tik tuo, kad kartais viename kvadratiniame metre kalbasi labai daug žmonių. Knyga „Žuvys ir drakonai“ yra apie Vakarų pasaulio krikščioniškosios ir kinų civilizacijų susidūrimą. Tai tam tikras literatūrinis chinoserie.

Ištrauka iš U.Radzevičiūtės knygos „Žuvys ir drakonai“ Šeštasis Cingų dinastijos Imperatorius, skirtingai nei jo tėvas ar senelis, meno ir kultūros klausimus sprendžia pats.

Meno žinovų komisija gali tik patarti.

Tai jis – Imperatorius pats – nusprendė išleisti įsaką sudeginti visas dinastijai priešiškas ir maištingas knygas.

Bet Kastiljonę nuliūdino kitas dalykas.

Kaip pasakojo vienas meno žinovų komisijos narys, pamačiusi Daigiyą su šarvais, Imperatorė Ula Nara nesijuokė.

Netgi atvirkščiai.

O po dešimties dienų prie Daigiyos kojų iš dangaus nukrito negyvas žvirblis.

Dar po dešimties ji vos neužlipo ant skorpiono. Skorpionas, kaip kalbama, buvo ne kiniškas, o mandžiūriškas.

Dar po dviejų – netikėtai mirė viena jos tarnaičių.

Mandarinai kalba, o eunuchai išnešioja jų kalbas: čia Ula Nara naudoja tryliktąją strategemą: „Mušk žolę, kad išbaidytum gyvatę.“

ičiūtė: apie dramblio kalną ir kitus dalykus – Skaitydama romaną „Žuvys ir drakonai“ pamaniau, kad tokią knygą galėtų parašyti tik su menotyra susidūręs žmogus. Koks pačios santykis su kinų meno istorija buvo iki sugalvojant rašyti šią, ketvirtąją, knygą?

– Taip, aš iš tikrųjų baigiau meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, paskui mokiausi doktorantūroje, bet niekada nemaniau, kad vaizduojamojo meno kūrinių atsiras mano literatūroje. Knygoje „Strekaza“ aš tyčia savo herojės į Dailės akademiją nepriėmiau, ir todėl ji turėjo dirbti radijo stotyje. Tuo metu maniau: su meno istorija baigta visiems laikams. Bet pasirodė, kad ne.

Prieš porą metų vartant knygą apie kinų kultūrą, staiga akis užkliuvo už anomalijos. Tai buvo kinų mergaitės portretas su vakarietiškais šarvais. Ilgai žiūrėjau į tą reprodukciją ir staiga supratau, kad paveiksle vaizduojama visai ne mergaitė su šarvais. Ir tada paaštrėjo visi profesiniai instinktai, ir istorijos pradėjo vyniotis raudonomis „virvėmis“ į visas puses.

O kinų kultūra niekada nebuvo mano hobis, ji jau daug metų yra lengvas mano gyvenimo fonas.

– Ar esate buvusi Kinijoje?

– Knyga „Žuvys ir drakonai“ apie XVIII a. Kiniją, o ten neįmanoma nuvažiuoti. Cingų dinastijos seniai nebėra. O važiuoti pažiūrėti kiniškojo socializmo su kapitalizmo papuošalais kol kas neturiu priežasčių.

– Kaip manote, kas turėtų „Žuvų ir drakonų“ nesuprasti ir nemėgti? Ar apskritai rašydama romaną turėjote būsimo jo skaitytojo viziją?

– Dažniausiai mano knygų nemėgsta mamų portalų skaitytojos.

Manau, jos turi kitų gyvenimo prioritetų. O skaitytojo vizijos aš neturiu. Aš projektuoju knygas, o ne žmones.

– Jūsų rašymo maniera tobulai iliustruoja šiuolaikinio žmogaus sąmonę – rašoma koncentruotai, grafinė struktūra neerzina akių, kurios pripratusios šokinėti per sakinius ir pastraipas kompiuterio ekrane. Tačiau čia tiktų ir ledkalnio principas, kai žodis tarsi ledo kūnas vandenyje slepia aštuonis kartus daugiau, negu matoma išorėje. Ar nekyla noras išbandyti kitų žanrų, tarkime, dramos arba poezijos?

– Nesu tikra, ar galėčiau parašyti dramą, bet kino scenarijų greičiausiai galėčiau.

O eilėraštį parašiau tik vieną.

Dviejų eilučių. Ir, manau, to užteks.

Eilėraštis skamba taip: Jiesli s vierchu nililasj by niebiesnaja voda, Striekozy vnizu podniali by shum.

Eilėraštis vadinasi ,,Ijul“.

– Man kartais atrodo, kad noras rašyti yra tiesiog malonus prakeiksmas, trukdantis įsijausti į „norma-

Į P.Almodóvaro kūrinius mano knyga gali būti panaši tik tuo, kad kartais viename kvadratiniame metre kalbasi labai daug žmonių.

Knyga „Žuvys ir drakonai“ yra apie Vakarų pasaulio krikščioniškosios ir kinų civilizacijų susidūrimą. Tai tam tikras literatūrinis chinoserie.

laus“ žmogaus buitį. Kaip jums atrodo, ar būti rašytoju lengva? Ir ar įmanoma vienu metu būti ir rašytoju, ir kitos srities atstovu?

– Noras rašyti gal ir yra prakeiksmas tam tikrai grupei asmenų, neapgalvotai varginančių kitus savo rašymu. O buvimas rašytoju yra susijęs su vidiniu žinojimu, kad tu juo esi. Kad tu esi rašytojas. Čia kaip būti kompozitoriumi. Tu tiesiog žinai, kaip parašyti ir noktiurną, ir muziką vengrų šokiams.

Būti rašytoju sunku. Nuolat susiduriu su tuo, kad knygos rašymas, tiksliau – šlifavimas, labai stipriai išnaudoja mano vidines jėgas. Kalbant vizualiai – tuo laikotarpiu gyvybė nyksta kaip kompiuteriniame žaidime šaudant į monstrus.

Parašyti knygą – sunku. O parašyti ne vieną knygą – žvėriškai sunku. Rašytojas visada yra ir kitos srities atstovas, nes būti rašytojais jokioje įstaigoje nemoko.

– Jūsų knygos veikėja, rašytoja Mama Nora, yra viešumos veidas – nuolat šmėžuoja televizijoje, duoda interviu blizgiems žurnalams. Ar pati sutiktumėte dalyvauti televizijos projekte? Ar viešumas gali suteikti talentingam lietuvių rašytojui neigiamų niuansų?

– Manau, yra ir malonesnių būdų susigadinti reputaciją.

– Viename interviu Marius Ivaškevičius yra sakęs, kad specialiai artimai nebendrauja su rašytojais, nes jam kur kas įdomesni kitos srities žmonės. Ar pati, atėjusi ne nuo „filologinės laktos“, jaučiatės lengvai priimta į rašytojų tarpą?

– Kiekvienas rašytojas rašo savo knygą ir asmeninis bendravimas su kitais rašyto-

jais nebūtinas. Greičiausiai netgi trukdo rašymui. Svarbiausia yra knyga, o „tarpai“ nesvarbūs nė kiek.

– Kokias knygas pastaruoju metu skaitote ir galėtumėte rekomenduoti visiems, kurie skaito tik tai, ką rekomenduoja autoritetai?

– Rašytojai skaito visai kitaip, nei nerašytojai. Aš stengiuosi neskaityti jokių nereikalingų knygų. Skaitau tik tas, kurios galėtų padėti sukurti mano naujos knygos visatą. O kokias knygas šiuo metu skaitau – čia jau prasideda mano paslaptys. Neleisčiau prie savo bibliotekos prieiti nė vienam žmogui.

Manau, parodyti savo biblioteką, vadinasi, parodyti, kaip veikia tavo smegenys.

– Koks jūsų santykis su gimtąja literatūra, ar turite savo autoritetų? Kokių?

– Suprantu, kad jūs mane provokuojate. Akivaizdu, kad jokių santykių su lietuvių literatūra aš neturiu. Tik rašau ta kalba. Vadinasi, ir autoritetų nėra.

– Ir baigiant, ko palinkėtumėte tiems, kurie norėtų kada nors imti ir patys parašyti knygą?

– Užslėptiems rašytojams nereikia jokių patarimų. Nei mano, nei kieno nors kito. Galbūt reikės tik tada, kai jie ką nors parašys.

Jei viduje nesijaučiate esąs rašytojas, geriau nesiimkite grožinės literatūros. Nes tik sugaišite laiką ir geriausiu atveju pabaigoje jus aprėks redaktorius. Prieš pradėdami pagalvokite, gal jūs vis dėlto turite ir kitų talentų.

>> žirklės

Rašė: Ieva Prapuolenytė ir Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos: Nadios Gric

Ir Paryžiuje galima dainuoti lietuviškai!

Jei viešėdami Paryžiuje kokiame nors restorane ar klube išgirsite dainuojant lietuviškai, nepulkite žegnotis pamanę, kad jums vaidenasi. Jūsų ausis bus greičiausiai pagavusi skambų lietuvaitės Linos Štalytės balsą. Iš Mažeikių kilusi 24-erių lietuvaitė meilės mieste tikisi įgyvendinti savo pagrindinį tikslą – įstoti mokytis į Paryžiaus regioninę konservatoriją. (Na, tai kažkas panašaus į mūsų LMTA, tik kiečiau. ) O kol kas dienomis ji puse etato dirba padavėja restorane bei mokosi muzikos, kartkartėmis dainuoja džiazo, soulo ir popmuzikos stilius sujungiančias dainas ir kasdien ilgisi Lietuvos.

6 // © 370

Į Prancūziją – per Švediją ir Ispaniją Linos kelias į Paryžių ilgas ir vingiuotas, bet greičiausiai kokių nors žvaigždžių nulemtas. Mergina prisipažįsta, kad dar vidurinėje ėmė žavėtis prancūzų kalba, nors kaip ir dauguma mokėsi populiariausios užsienio kalbos – anglų. Juokiasi prisiminusi, kaip žiūrėdavo prancūziškus filmus absoliučiai nieko nesuprasdama. Užtat atvažiavusi studijuoti psichologijos į Vilnių ėmė veikti nedelsdama ir kaipmat įstojo į frankofonų klubą. „Eidavau į visokias konferencijas, ėmiau dainuoti prancūziškai – išmokdavau žodžius atmintinai, nors irgi dar nieko nesuprasdavau. Vėliau šešis mėnesius lankiau prancūzų kalbos kursus ir pasitaikius progai per ERASMUS mainų programą išvykau studijuoti į Ruaną (miestas Prancūzijos šiaurėje – aut. past.). Ten irgi tris mėnesius buvo nelengva, kol prisitaikiau, bet likau čia metams“, – pasakoja mergina.

Grįžusi į Lietuvą ji baigė psichologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete ir po truputį ėmė ieškoti užsienio universiteto, kuriame galėtų už prieinamą kainą baigti magistro studijas. Tačiau pradėjusi rengti dokumentus paraiškoms suprato, kad visiškai nenori tęsti psichologijos studijų ir tik apgaudinėja save. Jai labiau prie širdies buvo studijuoti muziką (konkrečiau – džiazinį dainavimą), bet prieš tai dar norėjo šiek tiek atsipūsti keliaudama. Juk nusipelnė šiokios tokios pertraukos!

Savo klajones Lina pradėjo nuo Švedijos miesto Herrängo, kur mėnesį... šoko lindihopą. „Paskui mėnesį praleidau Stokholme, grodama gatvėje ir tiesiog atostogaudama. Kai pasidarė šalta (rugpjūčio pabaigoje), išvažiavau į Barseloną. Ten ėmiau ieškoti, kur studijuoti.

Apėjau miestą ir radau tris mokymosi įstaigas – vieną valstybinę muzikos akademiją ir dvi privačias mokyklas, kuriose dėstė džiazo vokalą. Parengiamieji kursai buvo brangūs, studijos taip pat.

Taigi, supratusi, kad studijuoti ten bus per brangu, pasilikau trumpai pasimėgauti geru oru, pažinti šio miesto ir juo pasidžiaugti“, – prisimena Lina.

Iš Barselonos 2012 m. rudenį Lina nuklajojo į Paryžių. Pirmuosius kelis mėnesius pagyventi priėmė dar Vilniuje sutikti ERASMUS mainų programos draugai prancūzai, o padedama lietuvių draugų ji nesunkiai susirado darbą. „Dabar manau, kad be draugų pagalbos nebūčiau niekaip išsivertusi“, – prisiminimais dalijasi L.Štalytė.

Dainuojamąją poeziją iškeitė į džiazą Dar vidurinėje uždainavusios, netgi savo grupę sukūrusios lietuvaitės pirmuosius kūrybinius bandymus galima lengvai įsprausti į dainuojamosios poezijos apdarą. Kad jis jai per ankštas, Lina prisipažįsta suvokusi prieš keletą metų, tačiau tik apsigyvenusi Paryžiuje pasiryžo keisti muzikos stilių. „Norėjosi nuo dainuojamosios poezijos pabėgti, bet labai sunku tai padaryti esant toje pačioje vietoje, gyvenant su savo senais įpročiais. Taigi Paryžius tapo apsisprendimo kryžkele. Surengusi kelis savos kūrybos koncertus folk stiliumi, supratau, kad nebenoriu šių dainų dainuoti. Man labai norėjosi kurti kitokią muziką – labai mėgstu džiazą ir elektroninę muziką, hiphopą, soulą, r’n’b“, – atvirauja mergina.

kėjams už pasirodymus, nes dauguma sutinka groti už dyką. „Todėl geriau važiuoti į Paryžiaus priemiesčius ar aplink esančius miestus, kur tau tikrai sumokės. Paryžiuje dauguma turtingi ir išrankūs, viskuo persisotinę“, – dėsto L.Štalytė.

Kai koncertuoja su savo dainų programa, Lina prisistato tiesiog vardu ir pavarde. Lietuvės projektuose groja keli prancūzai, martinikietis, ispanas. „Visas grožis ir yra kultūrų susimaišymas – kiekvienas muzikantas, su kuriuo tenka groti, per muziką papasakoja unikalią savo šalies istoriją“, – šypsosi pašnekovė.

Savo grojamą muziką Lina apibūdina trimis žodžiais: pop, soulas, džiazas. Dainas ji rašo lietuvių ir anglų kalbomis. „Bet lietuvių kalba gražiausia, ji daug turtingesnė nei anglų“, – įsitikinusi mergina. Prancūzų kalba Lina kol kas nedrįsta dainuoti, bet bando kuo labiau į ją įsigilinti skaitydama poeziją.

Geriau važiuoti į Paryžiaus priemiesčius ar aplink esančius miestus, kur tau tikrai sumokės. Paryžiuje dauguma turtingi ir išrankūs, viskuo persisotinę.

Lina pasakoja, kad vos atvažiavusi nepuolė dainuoti, tiesiog eidavo į koncertus ir mėgindavo suvokti, kaip viskas vyksta: „Supratau, kad labai daug žmonių mėgsta ne gryną džiazą, o maišytą muziką. Pradėjau lankytis įvairiose jam session, susipažinau su daug įvairių žmonių, su kuriais pradėjau kartu groti, kurti. Būtent šie žmonės mane labai daug ko išmokė, patarė, kokios muzikos klausyti. Jų dėka suvokiau, jog man užtenka gitaros, kad galėčiau kurti tokią muziką, kokią noriu.“ Pirmuosius koncertus prancūzų publikai Lina surengė dar besimokydama Ruane. Visiškai viena koncertavo baruose arba per studentų renginius universitetuose. „Buvo labai keista, kad žmonės norėdavo manęs klausyti po pusantros valandos. Tai mane labai sustiprino ir įkvėpė tęsti. Supratau, kad aš galiu, man nebaisu, kad žmonės klauso ir jiems patinka“, – kalba mergina.

Groja su užsieniečiais Paryžiuje Lina muzikuoja nebe viena. Su bendraminčiais ji turi parengusi dvi programas. „Su bosanovos projektu koncertuojame lounge stiliaus baruose, jaukiose kavinėse ir restoranuose, kurie moka už pasirodymus. Kitame projekte grojame mano dainas. Aš dainuoju ir groju gitara, dar yra saksofonininkas ir perkusininkas. Su mano dainomis koncertuojame visur, kur tiek esame kviečiami, – nesvarbu, tai baras, restoranas, vyninė ar galerija“, – programos detales nupasakoja dainininkė.

Vietų koncertams susiranda internetu – Lina nusiunčia barui plakato maketą, porą savo dainų įrašų ir prisistatymą, kuriame parašo, ką groja. „Vietų tinklas labai plečiasi, kai koncertuoji. Žmonės perduoda žinią vieni kitiems ir taip atsiveria daugiau durų“, – atskleidžia dainininkė.

Tačiau tas duris varsto daugybė muzikantų, tad konkurencija didžiulė. Pasak jos, Paryžiuje neliko kultūros mokėti atli-

Studijos keturiose konservatorijose Lietuvaitė neslepia, kad Paryžiuje vien iš muzikos uždirbtų pinigų pragyventi neužtektų, todėl ji dar dirba padavėja puse etato viename restoranų. „Mano tikslas – surengti vieną koncertą per savaitę. Bet aš labai stengiuosi per daug neišsibarstyti, nes koncertams reikia ruoštis, repetuoti. Šiuo metu stengiuosi mažiau koncertuoti ir daugiau laiko skirti studijoms“, – atskleidžia muzikantė.

O studijuoja ji dabar net keliose Paryžiaus rajoninėse konservatorijose vienu metu. Pasak Linos, tai tokios papildomo mokymo įstaigos, kur ateina tik žmonės, tikrai norintys mokytis muzikos. Visi mokiniai panašaus amžiaus kaip Lina. Mokestis už studijas apskaičiuojamas pagal žmogaus metines pajamas. Kadangi mergina atvažiavo be jokių pajamų, pirmieji studijų metai jai kainavo 50 eurų (apie 170 litų). „Užsirašiau į visas įmanomas paskaitas, kurios buvo siūlomos, nes lankyti jų galima tiek, kiek nori. Paskaitos vyksta net keturiose konservatorijose, tad dažnai tenka važinėti iš vienos į kitą. Bet transporto sistema Paryžiuje labai gera, metro pervažiuoja visą miestą greičiau, nei galima autobusu iš Baltupių pasiekti Vilniaus centrą. Lankau vokalo technikos, džiazo vokalinio ansamblio, fortepijono akompanavimo, džiazo harmonijos, solfedžio pamokas. Dar yra praktikos užsiėmimai – juose muzikuojame kaip tikra džiazo grupė ir netgi koncertuojame. Mokytojai yra kaip draugai, kartais kartu su mumis važiuoja į koncertus“, – pasakoja lietuvė. Šiose konservatorijose nemažai studentų rengiami Paryžiaus regioninei konservatorijai (tai panašu į mūsų LMTA), kurioje studijuoti norėtų ir Lina: „Norėčiau įstoti į Paryžiaus regioninę konservatoriją, bet dar yra labai daug dalykų, kurių reikia išmokti, tad niekur neskubu. Manau, dar porą metų studijuosiu šiose rajoninėse muzikos konservatorijose, nors jau dabar jaučiuosi gavusi tokį bagažą, kurį sunku panešti.“ Be studijų, Linos planuose ir debiutinio albumo išleidimas.

Be to, ji ketina susirasti muzikantų ir suburti naują grupę, su kuria galėtų leistis į koncertų turą.

Svajonėse – Vilnius Nors Linai patinka gyventi Paryžiuje, ji vis tiek nori kuo greičiau grįžti į Lietuvą: „Jei būčiau likusi Lietuvoje, manau, mano studijos būtų vykusios daug lėčiau, nes būčiau turėjusi mažiau ambicijų. O kai aš čia ir žinau, kad noriu grįžti į Lietuvą, būti su savo draugais ir šeima, viską norisi daryti šviesos greičiu.“ Dainininkė pasiilgsta ne tik Mažeikiuose gyvenančios šeimos, Vilniuje likusių draugų, bet ir paties Vilniaus – jo ramybės, gatvių, tylios Neries. Taip pat lietingo oro ir to lietuviško gyvenimo ritmo, kuris jai dabar veikiau primena atostogas nei rimtą veiklą.

Tėvynės ilgesį ji malšina bendraudama su tautiečiais, kurie čia gana aktyvūs. Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjunga (prancuzija.pljs.org) organizuoja įvairius renginius, susitikimus, lietuviškas mišias. Lina pasidžiaugia, kad artimiausiame renginyje – Lietuvių dienose Paryžiuje – vasario 15–17 d. būtent jai teks garbė koncertuoti su grupe ir pristatyti savo naujas dainas. „Be to, dvi mano artimiausios draugės yra lietuvės. Būdama su jomis kartais prarandu nuovoką, ar aš esu Vilniuje, ar Paryžiuje. Labai geras jausmas, primenantis namus...“ – ilgesingai atsidūsta mūsų herojė.

P. S.

Pastebėjote, kad L.Štalytė nė žodeliu neužsiminė apie muzikos pasaulio užkariavimą? Nepaisydamas to, „37O“ šiai kukliai lietuvaitei nuoširdžiai linki, kad bent vieną jos dainą kada nors išgirstų visas pasaulis, ir Vasario 16-osios proga siunčia jai snieguotų sveikinimų iš savo būstinės Vilniuje tiesiai į Paryžių!

>> Dizainas

Rašė: Sandra Kliukaitė

Manote, pornografija ir lietuviškas dizainas nesusiję dalykai? Pamirškite, mes įrodysime, kad susiję. Tiesa, iš karto tenka pripažinti, kad erotiniai lietuvių „dizainai“ labai jau kuklūs ir davatkiški, o dėl to, matyt, kaltas elementarus šiaurietiškas, iš esmės gal net kiek frigidiškas temperamentas, griežtas auklėjimas, sekso nebuvimas sovietmečiu, per ilga žiema ir visokios kitokios aplinkybės...

Pornografij lietuviškame

ieškosime, kaip tinkamai apibūdinti lietuJeigu višką dizainą, kuriame galima atrasti ne tik na-

cionalinių formų ir vertybių, bet ir šiek tiek sekso bei pornoelementų, tai, kaip sako britai, būtų kažkas panašaus į „soft porn“ (švelnioji pornografija – angl.).

Iš pradžių teleportuojamės maždaug 100 metų atgal, į dvidešimtojo amžiaus pradžią, tarpukario laikotarpį, kai laikinosios sostinės ponios ir ponai naktimis šokdavo ant „Metropolio“ restorano stalų, Laisvės alėjos užkaboriuose klestėjo prostitucija, o europietišką lygį pasiekusios spaustuvės pradėjo spausdinti pirmuosius iliustruotus žurnalus...

Pornoelementų lietuviškuose reiškiniuose tikrai buvo ir yra. „Elementaru, Vatsonai“, – pasakytų Šerlokas Holmsas, vien užmetęs akį (ir akinį) į tarpukario Lietuvos bulvarinius žurnalus ir nekaltybės persmelktą erotikos paveldą... Taigi savo gana neįprastą „pornografinį“, visai (ne)žurnalistinį tyrimą, skirtą Valentino dienos progai ir žmonėms, mėgstantiems dizainą, bei šiaip meilužiams, pradedame ne visai įprastoje vietoje – lietuviškos spaudos archyve.

07

Tarpukaris – pornografijos pradžia

Pirmasis lietuviškas pornografinis žurnalas Iš apdulkėjusio archyvo traukiame pirmąjį erotinio pobūdžio lietuvių magaziną – „Aistros“! Šiame labiau į laikraštį panašiame žurnale buvo publikuojama bulvarinio, erotinio pobūdžio lektūra ir pikantiškos istorijos iš Lietuvos bei pasaulio įžymybių gyvenimo, tačiau vargu ar galima tai pavadinti tikru pornografiniu žurnalu, jei palygintume jį kad ir su didžiausiu nuogų krūtinių, sėdmenų ir tada dar kartais plaukuotų pažastų platintoju „Playboy“ (jis, beje, atsirado 20 metų vėliau nei „Aistros“).

Tiesa, nepridengtų krūtinių ir sėdmenų „Aistrose“ taip pat nemažai, atsižvelgiant į tai, kad kalbame apie tarpukario laikų Lietuvą, kai iki hipių sukeltos sekso revoliucijos dar buvo likę kone pusė šimtmečio. Taigi tikėtis „Aistrose“ pamatyti sunkiosios pornografijos pavyzdžių būtų tikrai naivu.

Modernaus dizaino, nedaug teatsilikusio nuo tuomečių užsienietiškų „Vogue“ ir „Harper‘s Bazaar“ leidinių, „Aistrų“ žurnalas buvo leidžiamas 1931–1933 m. ir kainavo 1,5 lito. Redaktoriaus Eduardo Streiko kuriamą žurnalą praleido net karo cenzūra ir jis buvo sėkmingai spausdinamas Kaune, vienoje geriausių šalies spaustuvių „Typolit“.

01

02

8 // © 370

Nuotraukos: 1 Žurnalas „Aistros“ (epaveldas.lt).

2 „LT identity“ kolekcija „Obsceniška“ (studijalt.eu).

3 „Eko-fetish“ kolekcija (primprim.lt).

4 „A&V“ knyga rankinė (shop.aandv.lt).

5 Eugenijaus Juozapavičiaus suolas „Paslaugusis“ iš kolekcijos „Karjeros kamasutra“.

6 „Mother Eleganzos“ marškinėliai (mothereleganza.com).

7 „Stickers Design“ lipdukai suaugusiesiem (stickerdesign.eu).

8 Denio Kuchtos marškinėliai (deniskuchta.com).

jos elementai dizaine

01 Lietuviško flirto paveldas Bene labiausiai lietuviškos erotikos paveldo temą vos prieš metus dvejus išnagrinėjo ir išnaudojo „LT identity“ kūrybinis susivienijimas – mados dizainerių Jolantos Rimkutės, Ievos Ševiakovaitės ir grafikos dizainerio Edvardo Kavarsko trijulė, sukūrusi visą drabužių, aksesuarų ir net interjero detalių kolekciją „Obsceniška“. Įkvėpimo jie sėmėsi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriuje, kuriame sukauptos didžiulės, pasirodo, dar ir ne visai padorios talalinių, t. y. satyrinių liaudies dainų, sankaupos. Dvidešimtojo amžiaus pradžios lietuviško flirto paveldą dizaineriai perkėlė į šiuolaikinį kontekstą ir net ant „Mados infekcijos“ podiumo... Taip atsirado erotinio pobūdžio pagalvėlės, kompiuterių dėklai bei marškinėliai su subtiliai nešvankiais tekstais: „Dieve mano, kas čia yra: trečią dieną noriu vyro“; „Tu mergyte nežinai, kaip rugiuose bus gerai“; „Aš nenoriu, man nereikia, aš neduosiu, man nesveika“ ir t. t.

Beveik visi šie erotiniai tekstai, pasitelkiant pikselius ir šilkografijos stakles, ant šiuolaikinių daiktų buvo „išsiuvinėti“ tradiciniu kryželiu, o su jais kolekcijoje susiporavo ir firminiai „LT identity“ augaliniai motyvai, nuo senų senovės Lietuvoje susiję su lytiškumu: rūtos, ąžuolo, lelijų lapai ir net rugių varpos...

02

07

>> dizainas

„Pornodizainas“: grafinės provokacijos

Pornografija ant drabužių: nuo Vilniaus iki Paryžiaus „Mother Eleganzos“ dizainerių trijulė – broliai Remigijus ir Egidijus Praspaliauskai bei Džiugas Valančiauskas turbūt yra didžiausi pornografijos ant drabužių platintojai Lietuvoje. O gal didžiausi provokatoriai, niekada nevengiantys ant savo kuriamų marškinėlių šilkografijos būdu atspausti labai jau drąsių grafikos darbų, dažniausiai su pornoelementais. Be to, broliai siautėja ne tik Vilniuje, bet ir Paryžiuje. Pavyzdžiui, vasarą atidarytoje lietuviško dizaino galerijoje „YéYé Paris Store“ visiems užsukusiems jie siūlė šokti ant šviežiai luptų bananų žievių...

06

03

04

Lipdukai suaugusiesiems Lipdukai su idėja ir ne tik... „Stickers Design“ gimdytojas – grafikos dizaineris Marius Bartkus, dailės akademijoje dėsto studentams dizainą, pats kremta doktorantūros mokslus ir turi nuosavą dizaino biznį (studija „Moira Visuals“), tačiau viso to jam pasirodė per maža ir taip jo galvoje gimė dar vienas gana seksualus projektas...

Tai nuoboduliui „ne“ sakančių praktiškų lipdukų suaugusiesiems serija, kuri pasirodė ir su kiek skandalinga, visai nuoga reklama, t. y. lipdukais apsiklijavusiomis visai nuogomis merginomis… Marius po to sakė, kad šitaip tiesiog ieškojo naujų reklamos priemonių. Nors ne visi leidiniai leido sau spausdinti nuogas lipdukų nuotraukas, tokia reklama turėjo būti tikrai veiksminga.

07

Raktas į matriošką...

Seniai visų nužiūrėti ir tik nedaugelio šiek tiek panešioti pornografiniai riboto tiražo marškinėliai „Matrioška“, „Raktas“ ir „Ledai“, galima sakyti, jau pateko į lietuviško dizaino istoriją. Grafikos dizainerio Denio Kuchtos sukurti marškinėliai yra skirti nesuvaržytoms personoms, mėgstančioms išsiskirti iš minios, o kai vieni į juos žiūrėdami mato raktus ir ledus, kiti – visai ką kita...

08 05 LIETUVIŠKO DIZAINO FETIŠAI

Sekso dizainas: ekologiški botagėliai ir prezervatyvų slapukai Ko gero, didžiausiais fetišistais lietuviško dizaino sferoje būtų galima pavadinti vizualinės komunikacijos studiją „Prim Prim“. Grafikos dizainerės Kotryna Zilinskienė ir Ieva Butkevičiūtė bei architektas Vytenis Zilinskas, norėdami šiek tiek pasišaipyti iš pasaulį apsėdusios ekologijos manijos ir atrasti ten šiek tiek sekso, sukūrė projektą „Morka Project“. Į ekologišką dizainą nusprendę pažvelgti per sekso prizmę, jie sukūrė ir tiesiai į rinką paleido (prekiavo tuo net Kaziuko mugėje) ekologišką fetišistinę kolekciją „Eko-fetish“. Tai iš sprogusių dviračio kamerų pinti botagėliai, iš faneros atliekų pjaustytos segės-apatiniai, iš nebereikalingų atraižų pasiūti prezervatyvų slapukai ir net seksualūs, aistrą keliantys rankų darbo muileliai...

03

06

„Biblija“ Į fetišų skyrių nusprendėme įtraukti ir fetišą savaime – Aleksandro Pogrebnojaus ir Vidos Simanavičiūtės bendros kūrybos vaisių – rankinę „Bibliją“, gimusią iš perkamiausios visų laikų knygos, sukurtos Dievo ir jo pasiuntinių.

Rankinę „Bibliją“ nukabinome iš jau kultinės „A&V“ knygų rankinių kolekcijos, neturinčios pabaigos, bet esančios limituoto tiražo ir kainuojančios šventvagiškai daug. Ši rankinė – fetišas pats iš savęs, kaip kokie leopardiniai Christiano Louboutino aukštakulniai su raudonais padais arba Livetos Kazlauskienės šukuosena, kurią turbūt laisvai galima pavadinti nacionaliniu Lietuvos paveldu... Atsiprašome, kad nukrypome nuo temos.

04

10 // © 370

„Karjeros kamasutra“ Grįžtant prie lietuviško dizaino fetišų temos, būtina paminėti mažai kam žinomą, bet mums giliai į smegenų vingius įstrigusį suolą. Susipažinkite, tai dizainerio Eugenijaus Juozapavičiaus sukurtas suolas „Paslaugusis“ – pagrindinis biuro baldų serijos „Karjeros kamasutra“ modelis.

Nėra ką labai daug apie jį pasakoti, kaip galima ant jo sėdėti, matote patys…

05

07

08

„LITHUANIAN DESIGN BLOCK_“: kaip lietuvių dizaineriai palindo po vienu stogu?

Rašė: Sandra Kliukaitė

Nuo to laiko, kai industrinėmis legendomis apipintoje Vilniaus T.Ševčenkos gatvėje pradėjo formuotis pirmasis Lietuvos istorijoje loftų kvartalas, praėjo gerokai daugiau nei penkmetis. Vadinamojoje petiorkų teritorijoje (pašto dėžutė 555 – žmonės taip vadino sovietmečiu čia veikusią radijo matavimo prietaisų gamyklą) atsirado tiek loftų, kad net patys loftininkai nebežino, kiek dabar tiksliai čia jų yra.

marškinėliai Martyno Kazimierėno (march.lt)

ų marškiniai „Vieliaus“ mados nam ) ir sąsagos (vielius.com

ai „Contraformos“ bald (contraforma.com)

Būtent tada šioje gatvėje atsirado ir pirmasis toks stiprus dizaino taškas Lietuvoje, kokio dar niekada anksčiau nebuvo, – kultinis „Daiktų viešbutis“. Dizainerių Aistės Nesterovaitės ir Dalios Mauricaitės iniciatyva atidarytoje mažutėje dizaino parduotuvėje ir galerijoje tada buvo apgyvendinti patys įdomiausi dizaino objektai iš viso pasaulio. Vėliau visi daiktai persikraustė į šalia esančias gerokai didesnes patalpas, kurios tapo tikru dizaino viešbučiu, – jo erdvėse savo vietą, stalą ar plotą ant grindų rado ir daugybė Lietuvos dizainerių.

Vieną dieną „Daiktų viešbučio“ pionierės nusprendė šį tą pakeisti ir šią vietą paversti lietuviško dizaino „smėlio dėže“. Štai taip po vienu stogu atsirado LITHUANIAN DESIGN BLOCK_ – kūrybinė platforma, skirta dizaineriams ir

Viskas, ką čia parašėme, iš principo yra tik pradžia, blokas vis iš naujo pasipildo dizaino naujokais, taigi net sunku prognozuoti, kaip jis atrodys, tarkim, po pusmečio.

„OkiikO“ papuošalai (okiiko.eu)

prijuostės ir Aistės Nesterovaitės (aistenesterovaite.com) modulinės rankinės

ų“ „Mano lietuviškų nam shop.com) interjero detalės (mln

ytė „Ties & Bow Ties“ varl lt) (tbt.

kolekcija Tomo Jasiulio kėdžių „Stay“ (yasiulis.lt)

nedidelėms dizaino grupėms. Taigi, lietuvių dizaineriai pagaliau susivienijo ir palindo po vienu stogu.

Bendroje smėlio dėžėje dabar žaidžia Martynas Kazimierėnas, pristatantis stilingiausius atšvaitus mieste ir marškinėlius, ant kurių galima twitinti. Lietuviško dizaino bloke galima rasti ir daug pasaulio apkeliavusių modulinių A.Nesterovaitės rankinių bei šalikų ir menininkams bei verslininkams skirtų prijuosčių. Čia savo drabužių kolekcijas taip pat rodo ir mados dizainerė Gabrielė Januškevičiūtė. Dar čia visada būna grafiškų ir architektūriškų „OkiikO“ papuošalų. O vietos džentelmenai gali išsirinkti vienus ar antrus lietuviškų „Vieliaus“ mados namų marškinius ar pasipuošti lietuviškomis itin populiariomis „Ties & Bow Ties“ varlytėmis.

Interjero lietuviškumo paieškas jau metų metus vykdantys „Mano lietuviški namai“ irgi turi ką parodyti: nuo grikiais kimštų sėdmaišių iki juodosios keramikos... Dizaino veteranai ir interjero genijai iš „Contraformos“ studijos su Nauriu Kalinausku priešakyje bloke pristato krūvą lietuviškų baldų: nuo įspūdingų lentynų iki originalių kėdžių. Savo sukurtas kėdes iš naujosios kolekcijos „Stay“ čia taip pat rodo ir dizaineris

fee stories“ – „Crooked Nose & Cof d-nose.com) kava (crooke istorijas pasakojanti

Tomas Jasiulis („Yasiulis“), anksčiau pagarsėjęs tatuiruotomis kėdėmis ir įvairiomis kabyklomis.

Bloką svaigina lietuviškų sojų vaško žvakių fabrikėlis „Geralda“ ir gyvos kosmetikos meistrės „Marmozel“. Kavos istorijas pasakoja Emanuelis Ryklys su „Crooked Nose & Coffee stories“ kavos pakuotėmis, o prie visko dar bloke veikia niekada nesugriūvantis Popierinis baras, kuriame visada gausi kavos, o jei ateisi per pietus, galbūt tave nustebins ir išradinga vietos virtuvė...

Viskas, ką čia parašėme, iš principo yra tik pradžia, blokas vis iš naujo pasipildo dizaino naujokais, taigi net sunku prognozuoti, kaip jis atrodys, tarkim, po pusmečio. Kol kas didžiausias anšlagas čia buvo per Daiktų turgų gruodžio pabaigoje, o šiaip dienomis čia ramu ir tiesiog įdomu. Užsuk!

Vieta: T.Ševčenkos g. 16A, Vilnius „Facebooke“: facebook.com/pages/ LITHUANIAN-DESIGN-BLOCK_/277715185667989

>> menas

Rašė: Erlend Diagilev Iliustracija: Tomo Mozūros

Praktinis rūpintojėlio įvaizdžio aspektas

Nors šiandien dar gyva lietuvių liaudies dailė beveik neteko savo praktinės funkcijos, ji svarbi ne tik atitinkamos estetikos mėgėjams, patiems tautodailininkams, tęsiantiems tautines tradicijas, ar meno tyrinėtojams. Amžių tradicijas saugantys kūrėjai suteikia nemažai peno šiuolaikiniams menininkams – tiek konceptualaus pagrindo savo projektams besidairantiems postmodernistams, tiek praeito amžiaus pradžios konservus kartkartėmis atidarantiems moderniosios dailės atstovams, kuriems daug svarbesni vizualūs motyvai.

K

ai prieš kelerius metus Vilniuje buvo atidaryta Niko Pirosmani paroda, dar mokiausi dailės mokykloje. Apie neeilinį įvykį žinojau, tačiau, kaip ir dauguma mano aplinkos bendraamžių, primityvizmui jaučiau tam tikrą alergiją, todėl pasinaudoti galimybe gyvai pamatyti pasaulinio masto modernaus tapytojo kūrybą delsiau, o gal net ir vengiau. Mano pasyvumą palaužė meno istorijos mokytoja, sugebėjusi įteigti, kad parodoje vis dėlto verta apsilankyti.

Ji išvystė minimalaus biudžeto, tačiau labai veiksmingas viešųjų ryšių ir reklamos kampanijas (ne veltui vartoju daugiskaitą – šias kampanijas buvo galima nesunkiai atskirti, tačiau, žinoma, tik praėjus tam tikram laikui, kai jau galėjau suvokti, kokios manipuliacijos su mano sąmone buvo atliktos), kurios sėkmingai nuviliojo į N.Pirosmani parodą.

Jeigu tiksliai atsimenu, viskas prasidėjo nuo susimąstyti skatinančių klausimų, išdėstytų ne elektroninėje pateiktyje, o paprastame teksto rengyklės lape. Pagrindinis klausimas buvo „Kas yra dailininkas?“, kiti klausimai šį konkretizavo. Kiekvienas buvome priverstas pagalvoti, ar dailininkas yra atitinkamą aukštąją mokyklą baigęs profesionalas, ar liaudies meno tradicijas tęsiantis tautodailininkas, ar iš nuobodulio sąsiuvinio paraštėse vizualinius pranešimus konstruojantis moksleivis. O gal tai kiekvienas žmogus – kiekvienas be jokios išimties? Dėl to, kad kūryba yra vienas pagrindinių asmenybės poreikių ir kad nekurti neįmanoma niekam?

12 // © 370

Išlikusios sistemos unikalumas Mūsų jaunose galvose kirbant įvairiausioms mintims ir vienoms spėlionėms keičiant kitas, gavome teorijos užtaisą, gana formaliai išaiškinantį mums subtilų ryšį tarp primityvizmo – tų amžinųjų neprofesionalų bandymų sukurti savitą, kokybišką estetiką ir tų modernizmo srovių pagautų XX a. pirmos pusės kūrėjų, kurių pavardės mirga mokykliniuose dailės istorijos vadovėliuose, veiklos – ir liaudies meno, išlaikančio iš kartos į kartą perduodamas tradicijas, turinčio aiškias ne tik estetines, tačiau ir mitologines bei praktines funkcijas. Gerokai paglamžytame dėl nuolatinio formos ir pozicijos keitimo vis dažniau perdegančio projektoriaus šviesą atspindinčiame ekrane keitėsi koplytstulpių, rūpintojėlių, pakelės kryžių, kilimų, mitologinius baltų motyvus mėgdžiojančios metalo kalvystės, liaudies tapybinę nuovoką atspindinčių medžio raižinių, išskirtinai lietuviškų austų juostų pavyzdžiai. Tada dar nežinojome, kad tarybiniais metais dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje (tuomečiame Vilniaus valstybiniame dailės institute) lietuvių tautodailininkai gavo progą įgyti aukštąjį išsilavinimą kartu su jį liudijančiu diplomu ir tapti būtent liaudies meno srities specialistais. Mūsų platumose pavėlavusio modernizmo eros saulėlydžio spinduliuose amatas tapo specialybe, o miesto kultūros ir teorinių sąvokų nepažįstanti amžių tradicija rado prieglobstį Vilnelės krante įsikūrusioje aukštojoje mokykloje. „Nors bėgant amžiams tautodailė buvo gaji visoje Europoje, iki šiandien išlikusiomis tradicijomis, bent jau pakankamai plačiu mastu, galime pasigirti tik mes, šiek tiek – slavai ir Šiaurės tautos į vakarus nuo Uralo. Mūsų unikalumas – sistemos išlikimas. Praktinei funkcijai beveik netekus savo prasmės, mes nenustojome vertinti savo vaizduojamojo liaudies meno estetikos, suvokėme jo išskirtinumą ir tradicijų tąsos svarbą, susiejome visa tai su savo tautine tapatybe“, – kalbėjo mokytoja. Galiausiai viskas buvo pritempta iki to, kad modernizmo eros primityvistai yra nepaprastai artimi lietuvių liaudies menininkams – bent gamtos (o N.Pirosmani atveju – ir tautiniais)

motyvais bei išsilavinimo stoka. Tokių gana keistų argumentų mums užteko, kad į gruzino parodą nueitume visi draugiškai ir beveik visiškai savanoriškai. Tiesa, vienintelis parodoje matytas menininko darbas, kurio visas detales atsimenu, – garsioji „Meška mėnesienoje“. Turbūt būtent šio kūrinio estetika tuo metu man buvo visiškai priimtina ir suprantama.

Teorinė tradicijos prasmė Šiek tiek kitaip negu mūsiškėje anglosaksiškoje tradicijoje pati teorinė „tradicijos“ sąvoka aiškinama pasitelkiant „nusistovėjusios praktikos“ arba „pastovios praktikos“ sinonimus. Žvelgiant į Lietuvos kultūrines tradicijas iš teorinio taško, praktinis jų „pritaikymas“ iš esmės būna dvejopas – tai tradicijos tąsa ir tradicijos atgaivinimas, šiai tąsai tam tikromis aplinkybėmis nutrūkus. Tačiau šiuolaikinis menas, jautriai reaguojantis į aplinkos pokyčius, yra budrus ir tradicijos transformacijoms, kartais pats inicijuoja vienokias ar kitokias metamorfozes. Atgaivinta tradicija jau savaime yra kitokia, kitokia ji tampa laikui bėgant ir tęsiasi nenutrūkstamai.

Bandant apžvelgti nenutrūkstančios tradicijos pokyčius, norom nenorom prisimenu apsilankymą vienos Dzūkijos tautodailininkės dirbtuvėse. Menininkei pasiūlius parodyti savo audimo stakles, pakilome į jos kolektyvinio sodo namelio palėpę, kur tarp didžiulių siūlų ritinių ir begalės skirtingais būdais sudėtų jau išaustų juostų ir kilimų nemažame kambaryje bolavo tas didžiulis agregatas. Pasigrožėjęs kūrėjos darbais ir porą minučių stebėjęs jos darbo procesą, pabandžiau bent šiek tiek perprasti iš pažiūros nepaprastai sudėtingą (tačiau realybėje neretai dar sudėtingesnį) audimo staklių veikimo principą. Labiausiai nustebino šiais laikais gana paprastu laikomas ir neretam programuotojui šypseną galintis sukelti perfokortų naudojimas. Naudojamos audimo staklėse nuo pat pramonės perversmo pradžios, t. y. jau beveik tris šimtus metų, perfokortos po daugiau nei amžiaus, kai buvo pritaikytos, padarė lemiamą įtaką kompiuterių ir apskritai informatikos raidai. Hermanas Hollerithas, įvardijamas vienu iš IBM įkūrėjų, 1890 m. pasitelkė perfokortų principą automatiškai nuskaitomai informacijai, kurią šiandien suvokiame kaip skaitmeninius duomenis, įrašyti. Principas „siūlas yra – siūlo nėra“ kompiuterių eros aušroje tapo principu „srovė yra – srovės nėra“, mūsų laikais vizualizuojamu vienetų ir nulių pavidalu.

Nemažai visuomenės dėmesio sulaukė praėjusių metų pabaigoje interneto aukcione parduodamas rūpintojėlis, vaizduojantis vieną žinomiausių mūsų šalies politikų, nors, žiūrint iš kitos pusės, galbūt iš tikrųjų tai buvo politiko, vaizduojančio rūpintojėlį, skulptūra. Įdomu ne tik tai, kad rūpintojėlio par-

Tačiau šiuolaikinis menas, jautriai reaguojantis į aplinkos pokyčius, yra budrus ir tradicijos transformacijoms, kartais pats inicijuoja vienokias ar kitokias metamorfozes. davėjas neatskleidė skulptūros autoriaus tapatybės ar kad pradinė kūrinio kaina aukcione siekė 99 dolerius. Įdomu tai, kad rūpintojėlis tam tikrais elementais atskleidė aktualų kontekstą – lentelė jo rankoje kalbėjo apie ekonominę šalies situaciją ir vaizduojamo politiko įtaką jai, o pats faktas, kad skulptūra buvo parduodama būtent tokiu laiku, priminė apie artėjančius rinkimus ir labai tikėtiną valdžios kaitą, turėsiančią didžiulę įtaką ir pačiam politikui, ir visuomenės santykiui su juo.

Kai kurie tyrinėtojai įvardija tradicinio lietuvių rūpintojėlio žvilgsnį kaip „susimąsčiusį apie žmogų arba žiūrintį į tą patį žmogų“, kiti –

bai dažnai į liaudies meną žiūrima gana paviršutiniškai. „Tautodailė labai dažnai susiaurinama, į ją žiūrima išoriškai, tarkime, pereinama į ornamentiką arba stilistiką. Tai būdinga modernistinei plastikai.

O postmodernizme ryškesni kosmopolitiniai dalykai.

Globalizacijos eroje užduodame sau klausimą, kuo mes čia esame tokie išskirtiniai? Tačiau tada labiau einama per jausminius, dvasinius dalykus, o ne formalius, kurie lengvai atpažįstami“, – paaiškina pašnekovė.

R.Mikučionytė atkreipia dėmesį, kad modernizmui būdingo atsigręžimo į liaudies meną, kai interpretuojami paviršutiniški, vizualūs tautodailės elementai, mūsų dienų lietuvių kūrėjų praktikoje išties nemažai. Tačiau tai „tradiciškesnės“ vizualiojo meno formos. Jos dažnos tapyboje, grafikoje, o tarpdisciplininiuose menuose daug retesnės. „Pagal mąstymą ir plastiką tai (aptariama tradicinė tapyba ir grafika – aut. past.) praėjusio amžiaus menas – rutuliojamos XX a. pirmos pusės idėjos, tačiau jis yra kuriamas šiais laikais“, – sako menotyrininkė. Ji teigia, kad menininkai modernistai labai mėgsta ne tik konkrečius tautodailės elementus, tačiau ir tam tikrus principus, tokius kaip deformacijos efekto kūrimas, tarkime, išdidintų galvų ir smulkesnių galūnių vaizdavimas tapyboje, grafikoje, skulptūroje. Ypač tai ryšku grafikoje, o į tapybą liaudies meno motyvai ateina modifikuojant „Ars“ tradicijas – visų pirma dėl didžiulės šio judėjimo įtakos lietuvių tapybai. Sakykime, natiurmortai su lietuvių liaudies skulptūrėlėmis yra vieni ryškiausių „Ars“ tradicijos vystymo pavyzdžių. O tekstilėje, pasitelkiant kompiuterines stakles, iš tam tikrų abstrakčių geometrinių elementų sukuriamas ir optinis menas.

kaip „žiūrintį į amžinybę“. Postmodernizmo eroje minėtas rūpintojėlio pavyzdys atsiriboja nuo amžinybės – jis įpinamas į labai aktualų ir gana tiksliai apibrėžtą laikotarpį, rūpintojėlis tampa šiuolaikiškas, tradicija atkeliauja į šiandieną ir primena, kad yra savita, susijusi su konkrečia tauta, kuriai atstovauja konkretūs žmonės, tačiau jie atstovauja čia ir dabar.

Liaudies motyvai modernizme ir postmodernizme Menotyrininkė Rita Mikučionytė užsimena, kad postmoderniame mene liaudies tradicijų gajumas tam tikrais atvejais pasireiškia koncepto ieškojimu ankstyvajame lietuvių istorijos periode – pirmo ir antro tūkstantmečių sandūroje. Šiuolaikiniame mene jaučiant tam tikrų kon-

ceptualių elementų poreikį, liaudies tradicijos kartais kapstomos ypač giliai – ieškant teorinio pagrindo tampa prasminga nukrypti į pagonybės laikus. Čia peno suteikia bene kiekvienai religijai būdingas filosofinis pamatas. Ryškiausias to pavyzdys – Artūro Railos projektas „Žemės galia“. „A.Raila faktiškai grįžta prie pagonybės laikų, pačią pagonybę interpretuodamas savaip. Projektas „Žemės galia“ vystytas kartu su bioenergetikais, todėl yra labai įdomus.

Vystant jį užkabinta sakralios erdvės, arba šventovės, problema. Projektas susideda iš didelių spalvotų fotografijų, kuriose pavaizduoti įvairūs baltų mitologijos objektai, pavyzdžiui, akmuo, alkas, ąžuolas. Kai projektas buvo pristatytas ŠMC, ant grindų buvo išdėliotas didžiulis žemėlapis, vaizduojantis Vilnių kaip mistinę, sakralinę vietą; faktiškai tai buvo Šventaragio slėnio žemėlapis. Tai yra visiškai konceptualus priėjimas prie reiškinio, konceptualus problemos atskleidimas“, – teigia R.Mikučionytė.

Pasak menotyrininkės, kalbant apie santykį su tautodaile, šiuolaikiniame Lietuvos mene yra ir tam tikra problema – la-

Abipus žvyrkelio Būdamas vilnietis, iki penkiolikos metų nebuvau aplankęs nė vieno lietuviško kaimo ar mažesnio miestelio. Ledai prasilaužė dešimtoje klasėje, kai klasės draugė kartu su kitais bendramoksliais pakvietė aplaistyti ką tik baigtų mokslo metų Svėdasuose. Žinoma, nuvažiavus į gimtąjį Vaižganto kraštą, niekas iš mano draugų nepastebėjo, kaip stipriai išgyvenu naują kultūrinį potyrį, nes jiems tai tebuvo eilinė išvyka į gamtą. O aš atkakliai bandžiau sugerti kiekvieną iki šiol man nežinomą socialinę ir kultūrinę detalę – miestelio aplinkoje tam buvo suteiktos visos galimybės. Kai popiet iki pat horizonto nutįsusiu dulkėtu kaimo žvyrkeliu patraukėme prie ežero, dairiausi į kairę ir į dešinę, atidžiai apžiūrinėdamas viską, ką mačiau aplinkui. Praėjome, atrodo, neseniai sandėliais tapusius pastatus, tarp jų išvydau jau ilgą laiką apleistą gaisrinės automobilį – senovinį, baigiantį surūdyti antikvarinį GAZ modelį, tokio jau seniai nebepamatysi Lietuvos miestų gatvėse. Sandėliai buvo išpaišyti estetiškai tikrai neblogai atrodančiais grafičiais, o sunkvežimis puikiai – tiek spalviškai, tiek kompoziciškai – įsipaišė į bendrą vaizdą. Šiek tiek toliau, prasidėjus neseniai užsėtų ir dar geltonų atspalvių įgauti nespėjusių javų laukams, kitoje kelio pusėje, nesupama nieko, išskyrus dirbamos žemės plotus, stovėjo senovinė kaimo koplytėlė – tokia maža, kad keturiese joje vos tilpome.

Pilna itin didelį estetinį pasigėrėjimą man suteikusių apdailos elementų (visi kiti elementai, išskyrus įmantriai išraižytą nedidelį medinį kryžių, turėjo tik sakralinę vertę), ji kūrė itin ryškų kontrastą kitoje kelio pusėje stūksantiems sandėliams, išmaniai išmargintiems šiuolaikinių kaimo primityvistų. O vieną nuo kito labai aiškiai skyrė lyg iš geografijos vadovėlio iliustracijos ištrauktas kaimo žvyrkelis, turintis nepakartojamą ypatybę net giedriausią dieną viską aplinkui paslėpti tirštame rūke, kai tik juo pravažiuoja bent du šimtus kilogramų sverianti transporto priemonė.

Mūsų dienų mene tradicija ir inovacija, senosios technikos ir naujosios technologijos, kartų patirtis ir novatoriški išradimai, nusistovėjusios praktikos ir modernios koncepcijos nėra atskirti metafizinio žvyrkelio. Menininko pasąmonės rūke visą tai susitinka ir sugeba susilieti į šviežumu dvelkiančius kūrinius, kurie vis dar gali išsaugoti savyje aliuziją į tai, kas keliauja per amžius ir net kintant geba būti atpažinta.

>> Scena Rašė: Lukas Kivita Nuotraukos: asmeninio archyvo

Pogrindžio muzikantų godos Šlovė, dėmesys, audringi vakarėliai, pinigai, pažintys su garsenybėmis. Tokį įvaizdį apie muzikos žvaigždes susidarome stebėdami MTV ar skaitydami bulvarines žinutes žiniasklaidoje. Tačiau ar pavydžiai stebėdami muzikos žvaigždžių gyvenimą kada susimąstome, nuo ko prasidėjo jų kelias į muzikos olimpo viršūnę?

Š

iuolaikinę jaunimo muziką šiurkščiai suskirstyti galima taip: populiarioji (angl. – „mainstream“), arba trumpiau – popmuzika, ir pogrindinė (angl. – „underground“), arba alternatyvioji. Kalbėsime, aišku, apie pastarosios bėdas, nes popmuzikai žiniasklaida ir taip per daug dėmesio skiria. Na, ne tiek muzikai, o kiek ją atliekančių žvaigždžių asmeninio gyvenimo detalėms.

Vis dėlto net ir tos ryškiausios (ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio) žvaigždės savo karjerą greičiausiai pradėjo nuo repeticijų šaltame rūsyje ir koncertų nedideliuose klubeliuose už porą bokalų alaus, o ne salėse, kuriose telpa tūkstančiai, su „daug garso ir šviesų“.

Apie pogrindžio scenos pranašumus ir trūkumus (be abejonės, šių yra daugiau) kalbamės su dvejus metus gyvuojančios vilniečių post grunge grupės „Re-Act“ lyderiu Žygintu Abromaičiu, rap-metal grojančio ketveriuko „Part Time Porn“ gitaristu Edgaru Jokubausku, indie roko kolektyvo „Kazam!“ gitaristu Luku Aranausku ir žinomu hiphopo muzikos didžėjumi bei visuomenininku Vitalijumi Puzyriovu-Vaiperiu.

14 // © 370

Pinigai, pinigai, pinigai...

Būtent jie yra geriausias variklis, na, o jų trūkumas – didžiausias stabdis. „Net ir mažai žinomas muzikinis kolektyvas išleidžia nemažai pinigų tam, kad galėtų palaikyti veiklą. Kad grupė galėtų kurti dainas, pirmiausia ji turi kur nors repetuoti.

Savo muzikos studiją įsirengti labai brangu, todėl dažniausiai pasirenkamas nuomos variantas. Studijos (dažniausiai

Net ir aukšto lygio atlikėjai neretai susiduria su tokia situacija, kai už pasirodymą jiems siūlomas visiškai neadekvatus atlyginimas.

kokiame rūsyje) nuoma paprastai kainuoja nuo kelių šimtų iki pusės tūkstančio litų per mėnesį, priklausomai nuo dydžio, studijoje esančios aparatūros kokybės, garso izoliacijos ir t. t.“, – pasakoja „Re-Act“ lyderis Ž.Abromaitis.

Negana to, reikia mokėti už degalus važinėjant į koncertus, ką jau kalbėti apie pačius instrumentus, kurie muzikantams atsieina tūkstančius. „Pinigų reikia daugeliui dalykų, apie kuriuos kiti žmonės net nepagalvoja. Kas rinksis į barus pasiklausyti nežinomos grupės? Pirmiausia reikia pasidaryti dainų įrašų – vieno jų kaina prasideda nuo kelių šimtų litų“, – toliau skaičiukus dėlioja atlikėjas.

O juk dar reikėtų ir kokią nors fotosesiją susiorganizuoti – nuotraukų reikės plakatams, apie muziką rašantiems žurnalams ir portalams, feisbuko profiliui.

Pinigų trūkumas nebūtų tokia didelė bėda, jeigu ne juokingai maži honorarai, kuriuos pogrindžio grupės gauna už pasirodymus. Daugelis gyvos muzikos klubų ar tiesiog kabokų už vienos ar kelių valandų trukmės pasirodymą muzikantams sumoka kelis šimtus litų, o neretai vietoj pinigų pasiūlo kitokios, į galvą trenkiančios, valiutos – alaus. „Patys pirmieji koncertai dažniausiai iš

viso nemokami. Tai normalu, nes grupė pirmiausia turi prisistatyti auditorijai. Bet kai kelerius metus grojanti grupė į barą pritraukia šimtą ar net daugiau žmonių, o pasidalijus honorarą kiekvienas narys gauna po 50 litų, švelniai tariant, nelabai malonu. O jeigu po koncerto su tavim alumi atsiskaito, lieka tik paskandinti jame kartėlį, kad buvai neįvertintas“, – pasakoja „Re-Act“ lyderis.

Reperis V.Puzyriovas-Vaiperis irgi mano, kad atlikėjus nemokamai arba už labai simbolinę kainą pasirodyti kviečiančių klubų savininkų požiūris, kad muzikantas turi groti nemokamai, netinkamas: „Kad tokia politika Lietuvoje egzistuoja – faktas. Net ir aukšto lygio atlikėjai neretai susiduria su tokia situacija, kai už pasirodymą jiems siūlomas visiškai neadekvatus atlyginimas. Kita vertus, reikia turėti omenyje, kad atlikėjas prieš reikalaudamas pinigų turi turėti ne tik vardą, bet ir įdėti daug darbo į muzikos atlikimo kokybę. Kitaip tariant – jis turi turėti argumentų, kodėl baras turėtų jam mokėti pinigus. Jeigu suvoki savo vertę ir įdėtas pastangas, tuomet nekils ir klausimas, ar sutikti groti už baro siūlomą honorarą.“ Jeigu grupės netenkina menkas atlyginimas, kurį siūlo baro savininkas, visada atsiras kitų, kurie sutiks su siūlomomis sąlygomis ir pagros už mažus pinigus ar netgi už dyką. Paprastai kalbant, tai užburtas ratas...

Kur jūs, muzikantai?

Rap-metal stiliumi grojančios grupės „Part Time Porn“ gitaristas E.Jokubauskas pritaria, kad finansai yra gana opi problema, tačiau pogrindyje yra ir kitų bėdų. Pavyzdžiui, ne gitara, o kitais instrumentais grojančių muzikantų trūkumas. „Ypač trūksta bosistų ir vokalistų. Kiek žinau, grupės jų ran-

da sunkiausiai“, – teigia E.Jokubauskas. Kolektyvo nariai gali būti labai motyvuoti kurti muziką, tačiau negali to iki galo realizuoti, jei trūksta kurio nors instrumento. O jeigu grupės veiklai įsivažiavus iš kolektyvo pasitraukia kuris nors narys, ši vėl turi eiti kryžiaus kelius, kol suranda jam pamainą.

Kita bėda, kad atlikėjai ne visada randa laiko susirinkti į repeticijas, nes daugumai grojimas yra tik hobis. „Dažnai būna taip, kad vienas mokosi, kitas dirba, o štai trečias kaip tik visada laisvas. Sunku su visais susiderinti ir kryptingai vykdyti veiklą – tai didžiausia problema“, – įsitikinęs muzikantas.

Klubuose, kuriuose rengiami pogrindžio renginiai, neretai vyksta ir konkursai. Čia jaunesni bei daugiau patirties turintys kolektyvai turi galimybę pristatyti savo kūrybą didelei auditorijai ir tarpusavyje varžytis dėl pagrindinio prizo.

Tokių muzikinių varžybų esmė – iš daugelio dalyvių išrinkti geriausią kolektyvą. Paprastai konkursas skirstomas į turnyrinius etapus, kuriems pasibaigus komisija atrenka geriausias grupes, o prasčiau pasirodžiusios iškrenta. Visus kolektyvus įveikusi grupė laimi pirmą vietą. Prizas – nuo vieno iki kelių tūkstančių litų. Žinoma, jaunai grupei tai gana solidūs pinigai, tačiau iš tiesų renginį organizuojantis kabokas iš to gauna gerokai daugiau naudos.

Muzika – ne sportas Indie roko grupė „Kazam!“ yra dalyvavusi daugybėje baruose ir klubuose rengiamų jaunų grupių konkursų. „Įsivaizduokite, kad dėl pagrindinio prizo varžosi keliolika grupių. Kiekviena jų sukviečia visus savo gerbėjus, nes paprastai tarp pasirodymo kriterijų būna punktas „publikos palaikymas“. Iš viso per 3–5 konkurso etapus, kurių kiekviename dalyvauja bent

po tris grupes, klube apsilanko masė žmonių ir šis uždirba didelę krūvą pinigų, todėl išlaidos, skirtos pagrindiniam prizui steigti, – tik lašas jūroje. Kita vertus, muzikiniam kolektyvui tai proga prisistatyti didelei auditorijai“, – pasakoja gitaristas L.Aranauskas. Nors, jo manymu, tai puiki galimybė grupei parodyti savo potencialą, kai kuriuose renginiuose pasitaiko ir korupcijos. Pašnekovas prisimena, kad kartą jo grupei viename konkurse buvo pasiūlyta „susitarti“ – atsisakyti pagrindinio prizo, bet užtikrintai laimėti pirmą vietą ir pasiimti visus pinigus už bilietus.

Nemažai muzikinėmis varžytuvėmis nusivylusių grupių turi priekaištų organizatoriams dėl komisijos objektyvumo vertinant grupių pasirodymus. „Part Time Porn“ nario E.Jokubausko manymu, nereikėtų tam skirti per daug reikšmės: „Maksimaliai objektyviai vertinti neįmanoma, nes dažnai vertinimo kriterijų būna kiek per daug. Pavyzdys – publikos palaikymas. Šiuo atveju vertinimas nelabai adekvatus, nes kas atsives daugiau draugų, tas gaus ir daugiau balų. Svarbiausia, mano manymu, yra tai, kad daugelio konkursų žiuri nariai bent jau stengiasi būti kuo objektyvesni. Bet kuriuo atveju manau, kad tokių konkursų rezultatų nereikėtų pernelyg sureikšminti. Juk tai muzika, o ne sportas.“

>> ŪSAI

Rašė: Tautė Bernotaitė Iliustracijos: Miglės Anušauskaitės

Kaip atgaivinti santykius su kalba

Sakoma, kad ilgai besitęsiančius santykius pradeda žudyti rutina. Šiuo metu studijuoju lietuvių filologiją antrame kurse, tačiau mano santykiai su lietuvių kalba tęsiasi jau daugiau nei dvidešimt metų. Santykiai su kalba yra ilgalaikiai ir kasdieniai. Todėl juos irgi ima graužti įprotis. „Labas, kaip sekasi?“ – „Gerai.“ „Kaip tu?“ – „Po truputį.“ „Jo, tas tai savam stiliuj“, „Dėl skonio nesiginčijama“, „Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę“. Tokių ir panašių – nuzulintų, nebeautentiškų, nuvartotų, sustabarėjusių – kalbos atkarpų kasdienybėje nestinga. Vadinasi, įsimetė rutina. O kaip atgaivinti tokius priblėsusius santykius su kalba?

Gero liežuvio Pirmiausia – pozos. Norint atšviežinti rutinos pagraužtus santykius, verta išbandyti keletą rečiau vartojamų kalbos figūrų.

Visai tikėtina, kad tokios pozos kaip ne visi namie, duoti į skūrą, ant liežuvio galo santykiuose jau išbandytos. Tai yra frazeologizmai. Tik tiek, kad jų lietuvių kalba turi daug daugiau, nei mes vartojame. Štai pavyzdžiui. Vietoj įprasto žodžio kišenėje neieško kartais galima pasakyti ir žodžio neperka, gero liežuvio arba žodžio nesiskolina. Kai Rytis Zemkauskas vertė „Sopranus“, jam galbūt būtų pravertusi frazė pasiuntė žvaigždžių skaityti. Tai reiškia „nužudė“. Apie niekus kalbantį žmogų galima sakyti jam smilgos galvoje arba jis visai palaidą liežuvį laiko. Smilgos, pasirodo, išvis yra buvusi puiki dirva frazeologijai. Apie nerealų, neįtikimą darbą galima sakyti: ką čia man uždavei – tai tas pats, kas tvorą iš smilgų statyti. Galbūt apie liesą žmogų sakote lieknas kaip smilga?

Bet tam yra ir kūrybingas frazeologizmas – kaip per sieną išrauktas. O kaip per sieną ištrauktu galima tapti, jei valgant

Kai Rytis Zemkauskas vertė „Sopranus“, jam galbūt būtų pravertusi frazė pasiuntė žvaigždžių skaityti. Tai reiškia „nužudė“.

vis norisi sakyti: toks jausmas, lyg sieną laižyčiau. Tai yra taip neskanu. O jei prireiks patraukti per dantį merginą, kuri aiškiai mėgaujasi tik vieno asistento humoru, galima sakyti: jis tavo juokų kauliuką rado. Čia gal tas kauliukas, kuris suveikia, kai mus kutena ties šonkauliais? O gal kai kutena padus?

Galiausiai juk kiekvienas turi teisę į savo kauliuko zoną! Bet ta mergina gal nebijos prisipažinti: taip, jis tikrai mano širdį laukan traukia. Tai yra jis ją labai žavi, jaudina.

Pažink kilmę Man, pavyzdžiui, širdį laukan traukia žodžių kilmė. O juk jaunystės dienų fak-

tai gali būti geras būdas pažvelgti į partnerį šviežiomis akimis. Pirmiausia imkime ežį. Tegul ir durs. Ežio pavadinimas eghio-s yra vedinys iš eghi-s. O tai graikiškas žodis, reiškiantis „gyvatė“. Iš jo ir patys graikai išvedė kitą žodį – eghino-s.

Tai jau graikiškai „ežys“. Vadinasi, pagal savo darybos reikšmę žodis „ežys“ reiškia „gyvatinis, gyvatininkas“. O juk ežiai ėda gyvates! Viskas stojo į savo vietas!

Nors ne iki galo aiški, bet įdomi ir žodžio tiesus kilmė. Latviai turi panašius žodžius tiess „tikras“ ir tieš „tiesus“. Visa tai mėginama sieti su rusų kalbos žodžiu tichij ir panašiu senovės slavų tich „ramus, tylus“. Jei būtų tenkinamasi vien panašia fonetika, viskas būtų išspręsta, tik tiek, kad reikšmės artumas ne iki galo aiškus. Bet gelbėjimosi siūlą meta italai ir šiek tiek nuramina, nes jie turi žodį piano, kuris reiškia „lygus, tylus“. Reikšmių logika jungiasi. Beje, šaknies giminiškumu su lietuvių tiesus dalijasi žodžiai tiesa, teisus, tiesti, taisyti. Tad tiesa yra tyli, rami ir lygi.

KNYGOS Sigitas Parulskis TAMSA IR PARTNERIAI

Margaret Atwood TARNAITĖS PASAKOJIMAS

VILNIUS, „ALMA LITTERA“, 2013 M.

16 // © 370

„Mes atkapstome kokią nors sumautą puodynės šukę ir džiaugiamės, mes kenčiame, kad išnyko klumpės ir molio asla, bet kai išnyksta šimtai tūkstančių žmonių, mums tai atrodo normalu“, – interviu „Lietuvos rytui“ sako rašytojas Sigitas Parulskis.

Jo naujasis romanas „Tamsa ir partneriai“ – sunki, sukrečiantį įspūdį paliekanti knyga.

Romanas skirtas iki šiol lietuvių literatūroje beveik nenagrinėtai temai – žydų žudynėms Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais.

Pagrindinis romano veikėjas Vincentas tampa žydšaudžių būrio fotografu, dalyvauja jų „išvykose“ – masinėse egzekucijose, savo akimis mato visą siaubą. Tuo pat metu autorius plėtoja Vincento ir žydės Juditos meilės istoriją, ji tarsi atsvara tam, kas vyksta prie iškastų duobių. Ar meilė gali išgelbėti Vincentą nuo grimzdimo į tamsą? Ar ji atperka?

Meilė ir mirtis, Erosas ir Tanatas – pagrindiniai romano įtampos poliai. Autorius teigia, kad nėra aplinkybių, yra tik žmo-

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ NIJOLĖ REGINA CHIJENIENĖ. VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2012 M.

nės, kurie patys pasirenka, kaip jiems elgtis. O ir šis romanas ne apie aukas, o apie budelius. Kodėl jais tampama, kaip pasirenkamas šis kelias ir kiek jis kainuoja. „Tamsa ir partneriai“ – šokiruojantis romanas (nes tokia tema kitaip apie tai neparašysi). Tai stipri, gera proza – savo kulminacijoje nuo realistinio pasakojimo pereinanti prie fantasmagorinio košmaro. Ji pilna biblinių ir meno aliuzijų. Tai pasakojimas apie mirtį ir gyvenimą, kaltę ir atpirkimą, karą ir žudynes, meilę ir aistrą.

Mes, didžioji dalis skaitančių šias eilutes, gyvename mieste, iš kurio ištrinta didelė dalis jo istorijos, o tūkstančiai vaiduoklių nebyliai sklando ore. Mes pamiršome arba nenorime žinoti. Mums atrodo, kad taip geriau.

Ir mes klystame, nes žmogus, savanoriškai cenzūruojantis savo atmintį (kad ir kolektyvinę), vis dėlto yra baisiau nei mankurtas.

Tai mankurtas savo noru. S.Parulskio knyga ir apie tai. „Tiesiog norėčiau, kad Lietuvoje į nužudytus žydus būtų imta žiūrėti kaip į žmones, kaip į mūsų piliečius, o ne kaip į kokių nors nelemtų istorinių aplinkybių aukas, kurios veidmainiškoje pasiteisinimo mitologijoje pačios dėl visko kaltos“, – sako autorius.

Šis romanas – turbūt garsiausias kanadiečių rašytojos kūrinys. Tai niūri distopija apie netolimą ateitį. Gileado respublika. Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis... Štai toks siužetas. Autorė puikiai, iki menkiausių smulkmenų sukuria Gileado respubliką. Ir tai kraupiausia.

O dar kraupiau suvokti, kad mes visi, nesvarbu, kurią šalį paimsi, esame per žingsnį nuo panašios diktatūros. Ryžtingų ir planus rezgančių bepročių juk niekad netrūksta. Keletą panašių personažų savo šalyje turime ir mes.

Fredinės būsena, jausmai ir mintys (pasakojimas – jos dienoraštis, įkalbėtas į kasetes) perteikiamos itin subtiliai ir nuodugniai. Fredinė patenka į tuštumą, sterilią pseudoreliginį nieką, nuolatinę baimę,

ir kiekvienas teigiamas dalykas – saulės šviesa, gėlė, šypsena, pasisveikinimas – įgyja neįkainojamą vertę.

Kita vertus, autorė nepateikia vienareikšmių atsakymų. Fredinės prisiminimai apie buvusį pasaulį ne vien rožiniai – nuodugniai parodoma, kaip buvo nusirista iki tos būklės, į kurią ji pateko. O kalti mes: savo aplinkos tarša, neapykanta kitaip mąstantiems, savo kūno ir vartojimo kultu. Juk vieni kraštutinumai neišvengiamai veda prie kitų.

Romano pabaiga taip pat dviprasmiška: autorė neatsako į klausimą, kas nutiko Fredinei, nepapasakoja, kaip klostėsi toliau įvykiai Gileade, į kurį romano pabaigoje jau žvelgiama iš tolimos 2195 m. perspektyvos. Atsakymų ieškoti teks patiems. Puiki, meistriškai parašyta knyga, papildysianti kiekvieno rimto skaitytojo lentyną.

Imkime aršesnį žodį – vulgarus. Pačiupinėjus jo etimologiją, irgi akyse prašviesėja. Šis žodis jau lotyniškos kilmės.

Daiktavardis vulgus gali reikšti „liaudis, paprasti žmonės“, „minia“, „daugybė“ ar tiesiog „banda“. Ir iš čia yra būdvardis vulgaris. Reiškiantis „įprastas, paprastas“. Arba „liaudies, paprastų žmonių“. Arba tiesiog „prastas“. Arba „visiems prieinamas“. Tad kai dabar girdžiu žodį vulgarus, jau daug skaidriau suvokiu jo prasmę, daug intymiau jaučiu jo pagrindimą. Jei kas piktinasi „tai vulgaru“, suprantu, kad apeliuojama į tai, jog reiškinio proporcijos sukurtos tokios, kad pataikytų į minios instinktus. Vulgaru – tai bandiška, miniška.

(Properša pokštui: ar Minedas – nuo žodžių „miniai ėdalas“?)

Tokios tokelės su tais žodžiais. O kas yra tokelės? Tai jau visai lietuviškas žodis, todėl nuo jo tereikia nupūsti dulkes. Tokelė – tai dalykas, faktas; naujiena, žinia.

Fantazija santykiuose O kaip jums šios žinios? Lengva, kaip kiaušinienę valgyti?

Ar atrodo, kad kvailai prirašiau čia visko, kaip balon paperdžiau? Čia pavartota pora palyginimų. Jūs turbūt žinote, gal net vartojate tokius palyginimus kaip jaučiuosi lyg sumuštas (visą kūną skauda, maudžia), kaip sūrį suspaudė (labai suspaudė), kaip ant mielių auga (labai greitai), einasi kaip sviestu patepta (labai sklandžiai), smirda kaip šeškas (labai dvokia), kaip devintas vanduo nuo kisieliaus (labai tolimai tesusijęs), lekia kaip akis išdegęs (greitai), kaip iš dangaus nukrito (netikėtai). Fantaziją, vis dar tvinksintį emocinį gyvumą, apie kuriuos signalizuoja palyginimai, partnerė kalba įvertins.

Kaip kiaušinienę valgyti galima sakyti apie ką nors, ką labai lengva daryti. Kaip balon papersti – apie ką nors kvaila. Kalbant apie nemokantį darbo galima vartoti palyginimą lyg subinėj jo nagai būtų dygę. Apie mokantį darbą, bet prastokai, sakytina, kad dirba kaip be nagų. Pastebime, kad mūsų protėviams darbas siejosi su nagais. Iš čia ir žodis nagingas.

Femme verbale Kadangi santykiai su kalba mus užklumpa nuo mažumės ir nuo to vis tiek neįmanoma pabėgti, argi neverta palaikyti gyvybingo ir nenuobodaus ryšio su šia partnere? Be to, ji ne šiaip partnerė. Vertiname ją, nes ji turi savus principus („Katinėli, gal galėtum nebevartoti „kad“ su bendratimi?!“), bet sykiu visada atvira atradimams, pokyčiams („Kodėl tuščią lėkštę padėjai į šaldytuvą – jau trolini?“). Be to, nors iš visų kalbos funkcijų komunikacinė daugelio minima kaip svarbiausia, nereikėtų pamiršti, kad pirmiausia kalba mes ir mąstome. Tad kalba yra mūsų mąstymo įrankis. O tada ji dar tampa ir priemone mąstymo rezultatams išreikšti. Ji subėgioja visur. Tokia useinė boltė turbūt tikrai verta nors šiek tiek pažinimo, dėmesio ir pastangų?

Ra­šė: mb

Antanas Šileika POGRINDIS

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ IRMA ŠLEKYTĖ. VILNIUS, „VERSUS AUREUS“, 2012 M.

Kanadoje gyvenančio lietuvių kilmės prozininko romanas „Pogrindis“ pasakoja apie dar vieną kruviną ir žiaurų Lietuvos istorijos puslapį – pokario partizanų kovas. Tai visiškai Vakarų skaitytojui nežinoma mūsų istorija. Ši knyga pateko tarp 100 geriausių 2011-aisiais Kanadoje išleistų knygų.

Pats autorius yra užsiminęs, kad Kanados skaitytojai nežino, kas dėjosi Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo, o gėrio ir blogio kovą įsivaizduoja kaip filme „Gelbstint eilinį Rajaną“. „Pogrindyje“ pasakojama partizano Luko gyvenimo istorija. Herojaus prototipu autorius pasirinko žymų partizaninio karo dalyvį Juozą Lukšą-Daumantą. Lukas pasirenka partizano kelią todėl, kad jam nebėra kur trauktis, jį šaukia sąžinės balsas ir pareiga. Taip prasideda jo epopėja, vedanti per miškuose iškastus bunkerius į Paryžių ir atgal – į lemiamą gyvenimo kovą.

Autorius įpina ir Luko bei Elenos meilės istoriją. Jie čia iškyla ir kaip keršto angelai, ir kaip du paprasti, meilę išsaugoti siekiantys žmonės.

„A.Šileika sukuria egzistencinę ir semiotinę įtampą tarp savosios erdvės ir Europos, kurią šiek tiek mitologizuoti lengviau ne pačiam europiečiui, o Šiaurės Amerikos rašytojui“, – knygos viršelyje rašo filosofas Leonidas Donskis. Pastebėta tiksliai: partizaninis karas romane tikrai mitologizuotas ir hiperbolizuotas – autorius puikiai aprašo žiemos miško gūdumą, bunkerių ir partizanų buities dalykus. O ir didieji istorijos kataklizmai čia perteikiami per paprastus žmones, jų istorijas.

Tiesa, skaitant niekaip nepalieka įspūdis, tarsi laižytum medų per stiklą.

Veikėjai šneka nenatūralia kalba, lyg būtų išlipę iš prastai parašytų pjesių.

Užsienio recenzijose užsimenama, kad romano kalba šiek tiek medinė.

Tai tiesa. O dar labiau kalba nukentėjo verčiant. Vietomis tiesiog neįmanoma skaityti. O gaila. Juk ne kiekvienas imsis lyginti vertimą su originalu arba skaityti angliškai.

Taigi, sumanymas geras, bet atlikimas, švelniai tariant, keistokas. Man skaityti sunku buvo būtent dėl kalbos.

Ji tokia sausa, neišraiškinga ir skurdi, kad atstumia.

Guillaume’as Musso ANGELO KVIETIMAS

IŠ PRANCŪZŲ KALBOS VERTĖ DONATA PLESKEVIČIENĖ. VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2012 M.

Po trijų, švelniai tariant, nelengvas temas nagrinėjančių romanų norėjosi atokvėpio. Ir į rankas pakliuvo ši knyga. Prancūzijoje šis autorius – vienas populiariausių rašytojų, jo kūriniai išversti į daugybę kalbų. Lietuviškai jau išleistas šio autoriaus romanas „Ar būsi ten?“. Knyga apie meilę ir sugrįžimą į praeitį.

O siužetas toks: oro uoste vienas į kitą atsitrenkia visiškai nepažįstami vyras ir moteris ir netyčia berinkdami pabirusius daiktus susikeičia mobiliaisiais telefonais. Vedami smalsumo, jie ištyrinėja vienas kito telefonus. Abu pasielgia netaktiškai, bet atskleidžia netikėtą, sukrečiantį dalyką: jų gyvenimus sieja paslaptis, kurią jie manė visiems laikams palaidoję...

Labai originalu. Guillaume’as Musso parašė tipišką, tyrą it krištolas euroromaną. Tai trileris ir

kartu meilės istorija. Romanas parašytas paprastai, lengva ranka, galima sakyti net meistriškai.

Skaitytojas neapkraunamas ypatingomis veikėjų refleksijomis, jam vis pamėtėjamas tai naujas siužeto posūkis, tai meilės scena, tai kokių nors įdomių faktų: pagrindinis veikėjas – pasaulinės klasės virėjas, o veikėja – floristė.

Tad apie gėles ir kulinariją sužinosite šį tą įdomaus.

Nors autorius paliečia keletą rimtų temų: vaikų pagrobimas, artimųjų išdavystė, viskas nuslysta paviršiumi. Knyga puikiai tiks skaityti traukinyje, oro uoste ar kokį savaitgalį, kai nesinori sukti smegenų. Bet aš mieliau rinkčiausi ką nors ne taip optimistiška.

Knyga labai vizuali ir tikriausiai jos ekranizavimo teises jau kas nors įsigijo. Tad netrukus išvysite ir filmą.

>> kinas

Rašė: Sonata Žalneravičiūtė

Jubiliejui artėjant: kaip „Plan „Planetos“ kino teatro istorija prasidėjo 1963 m. kovą. Tai vienintelis kino teatras Vilniuje, kuris gyvavo ir gyvuoja gyvenamajame name. Tai pirmasis kino teatras sovietmečiu, kuriame buvo dvi salės. Pirmoji salė veikia iki šiol, antrojoje (ji turėjo atskirą simetrišką įėjimą iš kito namo šono) šiuo metu „gyvena“ lietuvių kino režisieriai Šarūnas Bartas ir Arūnas Matelis. Artėjančio kino centro „Skalvija“ (buvusios „Planeta“) jubiliejaus proga pateikiu „370“ skaitytojams keletą ištraukų iš savo būsimos knygos.

Iš „Planetos“ / „Skalvijos“ metraščio (1963 m.)

Kai prieš 50 metų pranašas Jurijus grįžo iš Dangaus, Žemėje niekas nebuvo pasikeitę. Tiesa, slyvaitės ir vyšnaitės jau buvo pradėjusios žydėti, o kaštonai tik tik buvo spėję išlankstyti savo žalius pirštelius. Vis dėlto 108 minutės Danguje davė savo.

Lietuvos kinematografijos ministerijoje buvo sušauktas neeilinis posėdis. Nei abejonių, nei diskusijų niekam nesukėlė ministro mintis, kad reikia kuo greičiau pastatyti naują kino teatrą, kuris vadintųsi „Planeta“. Tokiam kino teatrui buvo ieškoma ypatingos vietos. Galbūt todėl įgyvendinti šį vienbalsį sprendimą kiek užtruko.

Pagaliau, po pusantrų metų, prieš rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą ir vietos tarybas buvo prisiminta, kad K.Požėlos gatvėje neseniai pastatytame menininkų name ant Neries kranto yra dvi salės. Visiems net palengvėjo. (Už šį prisiminimą draugas J.V. gavo premiją.)

Netrukus buvo imtasi skubių darbų. Interjero apdailai pirmą kartą respublikoje buvo nuspręsta panaudoti modernią medžiagą – šiferį. Salių jaukumui sukurti pasirinktos ne tokios modernios, bet natūralios medžiagos – plytos ir medžio plokštės.

Kai 1963 m. iš Dangaus pargrįžo pranašė Valentina, Žemėje jau buvo kai kas pasikeitę. Vilniuje, name ant Neries kranto, veikė vienintelis dviejų salių kino teatras „Planeta“, o jo antrojoje salėje buvo rodomas naujas filmas „Skrenda gervės“.

Kasdien vis labiau rausvėjant Komunizmo horizontui, tiesiant kosmoso kelius, sutartinai siūbuojant kukurūzų laukams, o Nikitai Chruščiovui juos šukuojant, vis tiek kažkas buvo ne taip.

1961 m. Vilniuje, K.Požėlos gatvėje, stojo namas Nr. 34.

Jis buvo ypatingesnis nei kiti to kvartalo namai. Ir ne tik todėl, kad buvo kampinis, ne todėl, kad jo naujose, švariose sienose apsigyveno menininkų, kūrėjų mūzos ir viena kita kagėbinė blakė, bet ir todėl, kad pirmajame aukšte turėjo būti dvi kino salės.

Turėjo!

Lyg išsprogusios banginio akys, didžiuliai langai viltingai žiūrėjo tai į Rapolo bažnyčią, tai į Žaliąjį tiltą. Neapsikentę draugai E.Vaicekauskas ir T.Tustanauskas 1962 m. birželio 29 d. parašė į dienraščio „Tiesa“ redakciją: „Tokio atsitikimo dar nėra buvę. <...> kad iš karto būtų dingęs ištisas kino teatras, dargi su dviem žiūrovų salėmis <...>.“ Draugų E.V. ir T.T. pasisakymas per žiniasklaidos ruporą, kuriame kliuvo ir Kultūros ministerijai dėl dvasinio tarybinės liaudies apvaginėjimo, nenuėjo tuščiai.

Potvarkis Nr. 19-p, 1963 m. kovo 8 d.: Respublikinei kino filmų nuomojimo kontorai perduoti Vilniaus miesto „Planetos“ kino teatrui seifą – 1 št.

(Pasirašė Kinofikacijos ir filmų nuomojimo vyr. valdybos viršininkas J.Trifonovas.)

1963 m. kovo 13 d. 10 val. naujai atsiradusio kino teatro „Planeta“ mechanikė Irena Vyzaitė įjungė kino projektorių ir parodė pirmąjį filmą „Saulė ir šešėlis“, po valandos antrojoje salėje – „Velnio žabangas“.

18 // © 370

Iš „Planetos“ / „Skalvijos“ metraščio (1963 m.)

1963 m. kovo 17-ioji. 8 val. ryto. Vilniaus mieste iš gausybės garsiakalbių, lyg iš visų Stambulo minaretų, suskamba kvietimai į neeilines tarybines apeigas. Apsirėdę plačiapečiais paltais Lietuvos respublikos darbo žmonės žygiuoja į rinkimus. Metant lapelį į urną, rankos nesudreba, nes renkant LTSR Aukščiausiąją Tarybą ir vietos tarybas abejoti netenka.

Atlikę visuotinę pareigą, visi eina švęsti. Renkasi draugingose kompanijose, valgo silkę su bulvėm, užgeria baltąja.

Vaikai kovo 17 d. 12 val. eina į kino teatrą „Planeta“, kur antrojoje salėje žiūri filmą „Dainuojanti pudrinė“.

Kovo 18-oji. Pirmojoje „Planetos“ salėje jau nuo 10 val. ryto iki pat vėlyvo vakaro žiūrovams sukamas filmas „Akmeninio erelio urve“, o antrojoje nuo 11 val. tik suaugusiesiems – spalvotas „Chuana Galjo“.

Už raudonu dermantinu apmuštų durų sukaitusi sekretorė spausdina vieną įsakymą po kito.

Dėl girto kino mechaniko, kuris kiną rodė kaip savo konceptualią autorystę – su pauzėm ir ne rėmelyje, dėl sava degtine bare prekiaujančios barmenės, dėl pinigų trūkumo ar pravaikštų.

1963 m. prieš pat šventinį Gegužės 1-osios paradą darbo žmonės plūsta pažiūrėti „Planetoje“ rodomo Sergejaus Eizenšteino filmo „Šarvuotis „Potiomkinas“. Plūsta ir po to.

Kai 1963 m. birželio 22 d. iš kosmoso į Žemę pargrįžta Valerijus Bykovskis su kosminiu laivu „Vostok 5“ ir Valentina Tereškova su „Vostok 6“, jiems suteikiami TSRS kosmonautų vardai. Iškart po iškilmingos ceremonijos, paspaudęs rankas kosmonautams, N.Chruščiovas nuskuba rašyti sveikinamojo laiško į Vatikaną popiežiui Pauliui VI, kuriam nuoširdžiai linki sėkmingai dirbti taikos ir bendradarbiavimo labui.

Birželio 29 d. į „Planetos“ antrąją salę nei 15, nei 21 val. netelpa visi norintys pažiūrėti Michailo Kalatozovo filmo „Skrenda gervės“. Per seansą rieda ašaros, byra saulėgrąžų lukštai.

Iš „Planetos“ / „Skalvijos“ metraščio (1973 m.)

Prieš pat Naujuosius metus į kino teatro

„Planeta“ kiemą įvažiavo sunkvežimis brezentu dengtu kėbulu. Lengvai snyguriavo, tačiau Kalėdų dvasia dar nebuvo atėjusi. Iš kabinos iššoko vyrukas su „Prima“ dantyse ir atvožė kėbulo galą. Pūsdami dūmus išsikepurnėjo dar keturi. „Tai kur viską nešam?“ – paklausė vienas. „Tik kraustyk neklausinėjęs“, – nušveisdamas nuorūką urgztelėjo vairuotojas.

Du iš jų vėl įlipo vidun ir ėmė perdavinėti dėžes likusiems. Ant vienos buvo užrašyta „Televizor „Temp-2“, ant kiek mažesnės – „Magnetofon „Gorkij“, „Magnetofon „Tembr“ (MAG-59), ant mažiausios – „Šveinaja mašyna „Podolsk“. Paskui atėjo eilė medinių lentų dėžėje tūnančiam stacionariam kino monoprojektoriui KPT-3. Prakaito ant kaktų nebuvo matyti, kol vyrai nesiėmė paskutinio krovinio – rojalio „Becker“. Viską iškrovę, vienu degtuku visi prisidegę vėl užtraukė dūmą.

Naujųjų metų išvakarės. Už lango lengvai snyguriavo. „Planetos“ pirmosios salės fojė švietė retašakė išstypėlė eglė. Kavinėje už stalų įraudusiais veidais sėdėjo techninis vadovas Valerijus, vyr. kino mechanikas Aleksejus, I kategorijos kino mechanikas Povilas, kino mechanikas Stasys, kino mechaniko padėjėjai – Andriucha, Nijolė ir Saša, tarp jų įsispraudęs tylėjo dailininkas Petras, prieš jį – skardžiabalsė vyr. kasininkė Regina, lyg koks žąsų pulkelis ją aptūpusios kasininkės Maša, Irutė, Jadvyga, Birutė ir Ona. Į pokalbį, kurio jau niekas nebegirdėjo, viena per kitą įsiterpdavo valytojos Ania, Danuta ir Zina. Lyg prie stalo, stikli-

Šių laikų „Skalvija“.

Albinos Griniūtės nuotr.

eta“ virto „Skalvija“ Šiek tiek faktų

1992 m. vasario 2 d. „Planetos“ kino teatras buvo reorganizuotas į Vilniaus kino centrą.

1997 m. liepos 9 d. ne pelno organizacija Vilniaus kino centras reorganizuojama į viešąją įstaigą „Skalvijos“ kino centrą.

Skalviai (lot. – scalowite) – vakarų baltų gentis, gyvenusi Nemuno, Minijos žemupyje ir prie jų ištakų – Skalvoje. linėjo prie kvepiančios drobės. Dailininkas Petras baltais dažais tepė paskutinius buvusio piešinio plotus. Nieko įdomaus dar neįžiūrėję, vaikai nuskuodė prie pirmosios kino salės išėjimo. Durys į kiemą buvo atlapotos. „Endendū paparmali ū ir išeini tu“, – pirštas buvo įbestas į penkiametį Kęstuką. Vaiko akys išsiplėtė, bet tik iš pradžių. Jam pavesta žvalgo misija – nueiti ir pažiūrėti, kas dedasi kino salėje, bet taip, kad niekas nepastebėtų.

Kęstukas nebuvo toks spitras, todėl atsakomybę už tinkamai atliktą operaciją gerai suprato. Jam teks laaaabai pasistengti. Užuolaida buvo ne visai atitraukta, ir tai mažajam žvalgui suteikė daugiau drąsos. Visą šį kasrytinį spektaklį per pertraukas tarp seansų tylomis stebėjo rūkantys kino mechanikai. Operacija pavyko – uždusęs Kęstukas raportavo, kad salėje daug žmonių, o tetučių – bilietų plėšėjų – nė vienos nepamatė. Dabar svarbiausia buvo stebėti, kada bus uždarytos durys, ir iš lėto suskaičiavus iki tūkstančio įslinkti į salę.

Skaičiuoti lėtai nesisekė, galiausiai visai susimakalavo. Bet ryžosi. Dešimt susigūžusių mažylių vorele įslinko į salę ir baladodami medines kėdes susėdo pirmoje eilėje. Ekrane rodė „Tarybų Lietuvą“. „Skalvijos“ kino akademijos studentų darbų peržiūra.

Juliaus Paštuko nuotr.

Neoniniai namo gyventojai.

Vaidoto Aukštaičio nuotr.

naites ant „Beckerio“ susidėję, sėdėjo šaltkalvis Ignas, stalius Igoris, mikšeriai Lioša ir Marekas.

Ir nors nė vienam „Planetos“ darbuotojui nebuvo parašytas Garbės raštas anei padėka, padaliję tryliktąjį atlyginimą direktorius Vladas ir buhalterė Helena Naujuosius metus ramia širdimi šventė kino teatre „Pergalė“.

1973-iųjų sausio 1 d. 10 val. darbe buvo visi. Vis dar lengvai snyguriavo.

Iš „Planetos“ / „Skalvijos“ metraščio (1982 m.)

Sausas rugpjūčio vidurys. Nors buvo dar tik 6 val. ryto, dailininkas Petras iš antro aukšto jau gėrė miežinę kavą ir atbulais dantimis kramtė batoną su sviestu. Vis žvilgčiojo pro medžių lapiją, mėgindamas nuspėti, ar radijo orų pranešimas žadėjo tiesą. Šiandien jam reikia nutapyti bent vieną „Skrydžio per Atlantą“ ar „Stoties dviem“ afišą. Paskui dar dvi „Planetos“ pirmosios ir antrosios salės naujienas. Kaip ir kasryt, žiūrėjimo pro langą maldą baigdavo „peržegnodamas“ didžiulį užrašą gotikinėmis raidėmis „The Beatles“, kuris, nors ir iš kiemo pusės, akis badyte badė kone nuo tada, kai užgeso neoninis buratinas bei meškiukas su balionu virš kanceliarinės parduotuvės.

Pusė dešimtos. Saulė toliau džiugino ne tik kolūkio derliaus ėmėjus, bet ir dailininką Petrą bei visą būrį į kiemą sugurmėjusių vaikų. Mažiai – nuo trimečio iki dešimtmečio – jau žiop-

Vaizdas pro Lietuvos kino studijos direktoriaus (1958–1978 m.)

J.Lozoraičio buto langą – „Planetos“ kiemas 1970 m.

Sovietinės aparatinės likučiai.

Vitos Petrikaitės nuotr.

Iš „Planetos“ / „Skalvijos“ metraščio (1993 m.)

Na ir kas, kad nešildomi butai apėjo pelėsiais, o bulvės ir šį kartą gelbėjo lietuvį, – širdys dar iiilgai dainavo: „Viens du trys, graži Lietuva, kaaip gėlelė žydi visada.“ Tankai jau išbildėjo iš Lietuvos, palikdami skaudžių, bet ir džiugių žymių gatvėse. Dar buvo nepažinti laisvės džiaugsmai ir nuopuoliai.

1992 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkis (Nr. 309 V): Reorganizuoti „Planetos“ kino teatrą Vilniuje, A.Goštauto Nr. 34, į Vilniaus kino centrą. (Pasirašo Vilniaus miesto meras Arūnas Štaras.)

Nuo tol, sumokėjęs 15 žvėriukų už „Lietuvos rytą“, kino repertuare galėjai nebeieškoti „Planetos“. Vilniaus kino centras stoja avangardan prieš „Lietuvą“, „Pergalę“, „Helios“.

Visiems laikams iš repertuaro dingsta „Partinis bilietas“, „Pirmininkas“, „Leninas spalyje“. Pirmosios salės ekrane – Hupperis, Imamura, Iosseliani, Truffaut, Scola, Bergmanas, antrosios – emanuelės, žandarai, žandariukės, žvaigždžių karai, gladiatoriai.

1993 m. sausio 21 d. pirmojoje salėje studija „Kinema“ išrodo pirmuosius laisvai kurtus filmus: „Neregių žemė“, „Atverti duris ateinančiam“, „Griuvėsių apaštalas“, „Trys dienos“.

Kino centro direktorius Vladas Turčinavičius sukasi kaip vijurkas. Jis ne tik turi pagloboti jo valdžion paskirtus kino teatrą „Draugystė“ ir knygyną „Šatrija“ ar tinkamai iškabinti skirtingų šalių vėliavas per kino šventes. Už raudonu dermantinu apmuštų durų sukaitusi sekretorė spausdina vieną įsakymą po kito. Dėl girto kino mechaniko, kuris kiną rodė kaip savo konceptualią autorystę – su pauzėm ir ne rėmelyje, dėl sava degtine bare prekiaujančios barmenės, dėl pinigų trūkumo ar pravaikštų. V.Turčinavičiui nuolat teko iš ko nors žvėriukus atimti ir kam nors jų pridėti. Naktimis jį kamavo nemiga – vis galvodavo apie naująjį kino centro pavadinimą.

teatras

Rašė: Goda Dapšytė Nuotraukos: Tommy Illay, Naglio Bieranco ir Dmitrijaus Matvejevo

M ga etų na us pr pa uji us m adž siū enų e ia ta m ly s Vil s, t ūs an ni a ų tro au čia tea s je , K u t tru se a ink os zo un a e no o i ma – r pu r K s la am sė lai ik us je pė as ir . do p pr s asi em te žv je at ra alg rų i ž yt ne iū i, k iti ro o n va kių m s

Pa te va at sa re r is

>> išklotinė

T

enka pripažinti, kad toli gražu ne visi mūsų teatrai jau įpratę planuoti visą sezoną, tad dalies jų planai kiek migloti. Nepaisant to, jau galima ne tik šį tą papasakoti, bet ir įžvelgti tam tikras tendencijas. Pirmiausia, mūsų teatruose vis dažniau kuria režisieriai iš užsienio ir dar šį sezoną bus galima pamatyti ne vieną užsienio kūrėjų pristatomą spektaklį. Be to, ne vienas teatras pavasarį žada daugiau dėmesio skirti jaunimui.

20 // © 370

Vengriškos premjeros Jau antrą sezoną lyderio poziciją išlaikantis Lietuvos nacionalinis dramos teatras šį sezoną pristatys dar keturias premjeras Didžiojoje salėje. Jau vasario viduryje čia įvyks naujo Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Rojus“ premjera. Regis, dar praeitą sezoną parodęs Dante’s „Dieviškąją komediją“, režisierius neatskleidė visų jam kilusių šio klasikinio kūrinio interpretacijos galimybių, tad dar rugsėjį senajame pasaulyje, Vičencos mieste Italijoje, teatre „Olimpico“, pristatė „Rojaus“ premjerą. Šiokią tokią nuomonę apie tai, kas laukia naujausiame „Meno forto“ spektaklyje, galima susidaryti iš italų recenzijų „Aktoriai čia groja, dainuoja, šoka, rečituoja eiles ir kuria vaizdines metaforas <...>, kurios kartais atrodo stiprios, o kartais „pavargusios“ <...>. Personažų čia nėra – tai veikiau sielos būsenos, ramybės neduodančios mintys“, – taip spektaklį apibūdino „Corriere della Sera“ apžvalgininkė Magda Poli. Ar ji teisi, netrukus galės įsitikinti ir Vilniaus žiūrovai.

Paskutinę vasario dieną toje pat scenoje jau bus vaidinamas kviestinio režisieriaus László Bagossy (Vengrija) režisuotas Ferenco Molnáro „Lilijomas“. Kaip vienas garsiausių vidurinės kartos Vengrijos režisierių pristatomas L.Bagossy yra sukūręs daugiau nei dvi dešimtis spektaklių ir dirba kaip nepriklausomas režisierius įvairiuose Vengrijos teatruose, taip pat Vienoje ir Štutgarte.

2011 m. jis pelnė vengrų kritikų apdovanojimą kaip geriausias režisierius. Nenuostabu, kad L.Bagossy spektakliui Lietuvoje pasirinko tautiečio pjesę. Brodvėjaus teatrų XX a. pradžioje itin pamėgtas vengrų dramaturgas F.Molnáro „Lilijome“ suderino natūralizmą ir simbolizmą: dalis pjesės veiksmo vyksta Budapešte, o kita – „aname pasaulyje“.

Vengrišką premjerą žada ir Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. Dar vienas vengrų režisierius Peteris Galambosas čia pristatys spektaklį „Trio“ pagal Israelos Margalit pjesę. Nauju Vengrijos talentu tituluojamas režisierius šios pjesės imasi nebe pirmą kartą – Vengrijoje sukurtas jo spektaklis jau sulaukė sėkmės, tad įdomu, kaip šią pjesę seksis interpretuoti su lietuvių aktoriais. I.Margalit labiau žinoma ne kaip dramaturgė, bet kaip su garsiausiais pasaulio orkestrais sėkmingai gastroliuojanti pianistė. Tad nenuostabu, kad jos pjesė re-

miasi trijų garsių muzikų – Roberto Schumanno, Claros Schumann bei Johannes’o Brahmso – santykiais ir asmeninės aistros bei kūrybinio egoizmo konfliktu.

Nuo japonų iki graikų klasikos Režisierių iš užsienio parsikvietė ir dar vienas valstybinis – Jaunimo – teatras. Šį kartą jau nebe iš Vengrijos, o nuo Volgos. Samaros teatrui Rusijoje vadovaujantis Viačeslavas Gvozdkovas Vilniuje vasario pabaigoje pristatys spektaklį „Juoko akademija“ pagal japonų dramaturgo ir kino kūrėjo Koki Mitani pjesę. Vos žengęs žingsnelį į priekį link jaunimo Vido Bareikio režisuotu „Kovos klubu“, Jaunimo teatras, regis, skubiai traukiasi atgal ir naujuoju spektakliu pasakos apie 1940-uosius bei tuomet galiojusią teatro cenzūrą.

Skirtingai nei valstybiniai teatrai, nepriklausomos trupės premjerų gausos nežada. Menų spaustuvėje jaunoji „Trupė liūdi“ vasario pradžioje pristatė režisieriaus Tomo Stirnos spektaklį „Mano vardas Čarlis“ pagal JAV rašytojo psichologo Danielio Keyeso kūrinį „Gėlės Aldžernonui“. Bene vienintele šokio premjera šį pusmetį pretenduoja tapti vasario viduryje pristatomas Gyčio Ivanausko „Bollywoodas“. O kamerinius spektaklius pastaruoju metu pamėgęs OKT / Vilniaus miesto teatras kovą pristatys naujausią Oskaro Koršunovo spektaklį. Šį kartą tai laboratorinio darbo metu atsiradęs monospek-

taklis pagal airių absurdo dramaturgo Samuelio Becketto pjesę „Paskutinė Krepo juosta“, kurį režisierius kuria kartu su legendiniu teatro ir kino aktoriumi Juozu Budraičiu.

Kovo pabaigoje dar vieną premjerą pristatys Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Rolandas Atkočiūnas čia režisuoja vokiečių dramaturgo Martino Sperro šiurkščia kaimiška kalba parašytas „Medžioklės scenas“. Tikėtina, kad apie grėsmingą ir pavojingą kaimo bendruomenę pasakojanti drama nesunkiai susisies su mūsų dabartinėmis realijomis.

Paskutinė sezono premjera šiame teatre įvyks balandžio pabaigoje, ir tai bus graikų klasika. Euripido „Bachantes“ režisuoja Gintaras Varnas. Filosofinė drama paremta dievo Dioniso kulto atėjimo į Tėbus mitu ir kelia klausimus apie tikėjimo bei dievo pažinimo prasmę. Žinant režisieriaus braižą, būtų ga-

nį realistinį teatrą. Be to, kovą čia vyks kasmetis į teatro užkulisius užsukti kviečiantis festivalis jaunimui „Nerk į teatrą“.

Kauno kamerinis teatras pavasarį skirs prancūzams. Kovą čia vyks bene populiariausio visų laikų prancūzų dramaturgo Molière komedijos „Šykštuolis“ premjera.

Spektaklį režisuojantis Algimantas Pociūnas žada, kad tai bus ne antikvarinė vertybė, bet aktualus, šiuolaikiniam žmogui suprantamas kūrinys. Kita šio sezono premjera – jau šiuolaikinio, Lietuvoje dar nepristatyto autoriaus Floriano Zellerio „Tiesa“. Birželį pasirodysiantį spektaklį apie dvi partneriais besikeičiančias poras režisuoja pats teatro vadovas Stanislovas Rubinovas.

Intriguojančią premjerą kovą žada Kauno šokio teatras „Aura“. Vengrų choreografas Ferencas Fehéris su „Auros“ šokėjais ir kompozitoriumi Dávidu Kovácsovicsu sukūrė spektaklį apie 1863 m. sukilimą Lietuvoje – „1863“.

Vis dar savo pastato neturintis Klaipėdos dramos teatras pavasariui žada komedijų.

Kroatų dramaturgo Miro Gavrano komediją „Poros“ čia režisuoja iš Vilniaus atvykusi režisierė Ramunė Kudzmanaitė. O pusšimtį kūrybinės veiklos metų švenčiantis šio teatro meno vadovas Povilas Gaidys staigmenų žiūrovams žada spektaklyje „Viskuo kaltas Batleris“ pagal amerikiečių P. ir W. Marksų pjesę.

Neseniai susikūręs Valentino Masalskio vadovaujamas Klaipėdos jaunimo teatras, kaip ir dera tokį pavadinimą pasirinkusiai trupei, kovo pradžioje uostamiestyje žada surengti Jauno teatro dienas, kuriose bus rodomi spektakliai, vyks seminarai ir diskusijos. Renginyje įvyks ir šio teatro spektaklio „Batai“ premjera. Judesio ir muzikavimo spektaklius pamėgusi trupė šį kartą pamėgins papasakoti apie mūsų batus, tikėda-

lima tikėtis estetiško ir mąslaus spektaklio.

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras sezoną baigs ne premjera, o projektais, skirtais jauniesiems kūrėjams. Gegužę čia vyks penktasis debiutų festivalis „Tylos!“, leisiantis susipažinti su pirmaisiais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų darbais. O gegužės pabaigoje laukia projektas „Jaunųjų režisierių klasikinės lietuvių literatūros sceninės interpretacijos“. Kas tiksliai tai bus, teatras kol kas neatskleidžia, tik užsimena, kad šis projektas bus konkurso formos.

Savo sceną jauniesiems pavasarį užleis ir Valstybinis rusų dramos teatras. Kovą–gegužę čia bus rodomi šiam teatrui surinkto ir šiemet studijas LMTA baigiančio aktorių kurso (vadovas – Jonas Vaitkus) diplominiai spektakliai.

Apie 1983 m. sukilimą – šokio ritmu Neseniai nacionaliniu tapęs Kauno dramos teatras šį pavasarį žada atsigręžti į rusų klasiką. Ivano Turgenevo pjesę „Mėnuo kaime“ čia režisuoja daugiausia Maskvoje kuriantis režisierius Valius Tertelis. O drąsiai su klasika eksperimentuojantis Artūras Areima imasi Maksimo Gorkio pjesės „Saulės vaikai“ ir kiek netikėtai žada atsigręžti į psichologi-

ma, kad juose gyvena žmonių istorijos. Dar viena pavasarinė premjera – spektaklis pagal naują jauno dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus kūrinį „Kita mokykla“. Į bendrabutyje gyvenančių moterų kasdienybę debiutinėje pjesėje gilinęsis autorius šį kartą domisi, kaip skiriasi įvairių kartų požiūris į mokyklos ir mokytojo vaidmenis.

Nors šiuolaikinio šokio premjerų nebus gausu ir Klaipėdoje, čia birželį vyks Šiaurės ir Baltijos šalių šokio susitikimas „keðja“, šokio profesionalams žadantis daug naujų patirčių, o žiūrovams šokio spektaklių pačiose netikėčiausiose erdvėse.

Taigi, pavasarinės scenos naujienos žada daug klasikos, nemažai kviestinių kūrėjų, jaunimo darbų ir renginių jaunimui, nedaug šokio, bet daug teatro. Lieka išsirinkti, kas įdomiausia.

koncertai

>> išklotinė

Rašė: Živilė Maldeikytė Nuotrauka: organizatorių archyvo

Ko gero, kiekvienas muzikos klausytojas, nors šiek tiek sekantis savo ir šalių kaimynių muzikos sceną, pro ausis nebus praleidęs šiuo metu vienos populiariausių Latvijos muzikos padangės pažibų – „Instrumenti“.

Vaikinų grupės atliekama originali indiepop bei eksperimentinė elektroninė muzika greitai pasiekė ne vieno melomano grotuvus ir jau surinko platų gerbėjų būrį, kuris nuolat auga.

„Instrumenti“ nekantrauja sugrįžti į Lietuvą 2009 m. susikūręs vokalistų Janio Šipkevico (Shipsi) ir Reinio Sėjano (Reynsi) duetas per trejus savo muzikinės karjeros metus spėjo įrašyti albumą „True“, kuris Latvijoje tapo auksiniu ir pasiekė Lietuvos muzikos lentynas, taip pat su koncertų turu apkeliauti įvairias Europos šalis bei didžiuosius jų festivalius. Dueto dainos skambėjo Lietuvoje puikiai žinomose „Heineken Open’er“, didžiojoje „Positivus“ scenose ir šių metų „Eurosinic Noorderslag“ festivalyje.

Anksčiau „Instrumenti“ Lietuvoje lankėsi pernai, baigiantis vasarai, šventėje „Vilnius Music Week“ ir sugrojo koncertus „Lofte“ bei Vilniaus Katedros aikštėje. Vilniuje viešėjęs buvęs grupės „Pink Floyd“ vadybininkas Peteris Jenneris viename interviu „Instrumenti“ pavadino viena geriausių jo matytų grupių.

Vasario 15 d. viena perspektyviausių šiuo metu Baltijos šalių grupių „Instrumenti“ atvyksta į sostinės muzikos klubą „Tamsta“. Šia proga kaimynams latviams pateikėme kelis klausimus apie artėjantį koncertą Vilniuje ir šiemetes jų ambicijas.

– Ką manote apie Lietuvos klausytojus? Ar jie skiriasi nuo latvių? Praėjusiais metais grojote daugelyje kitų šalių. Kurios jų auditorija jums patiko labiausiai?

– Viena mūsų mėgstamiausių patirčių yra groti prieš minią, kuri anksčiau niekada nebuvo girdėjusi „Instrumenti“, ir matyti jų reakciją į muziką. Puikus jaus-

mas, kai nauja publika užsiveda ir mėgina dainuoti kartu su mumis jau patį pirmą kartą. Lietuviai malonūs ir mes čia jau turime gerbėjų, kuriuos tikrai labai vertiname!

– Kokia muzika ar atlikėjai jus įkvepia?

– Turime ilgą sąrašą muzikantų, kuriuos mėgstame ir kuriais žavimės. Vienas vardų, kurį galime paminėti, tai – Peteris Gabrielis. Jis mums suteikė įkvėpimo, kai pradėjome dirbti prie projekto, kuris ilgainiui tapo „Instrumenti“.

– Kokie jūsų 2013 m. profesiniai tikslai? Ar turite asmeninių ambicijų šiais metais?

– 2013-ieji bus puikūs metai – mes planuojame daug dalykų, pradedant, žinoma, antruoju „Instrumenti“ albumu, prie kurio įrašų dabar dirbame.

– Ar Vilnius išgirs dainų iš būsimo jūsų albumo?

Gal padainuosite latviškai?

– Taip, mes tikrai pagrosime keletą naujų dainų, greičiausiai net ir vieną mūsų latviškų. Labai blogai, jog mūsų lietuvių kalbos žinios per mažos, kad parašytume dainą šia kalba.

– Kokie jūsų lūkesčiai dėl artėjančio koncerto Vilniuje?

– Mes labai laukiame koncerto „Tamstoje“. Tai bus pirmas mūsų solinis koncertas Lietuvoje, todėl esame labai sujaudinti. Taigi ateikite, atsiveskite draugų ir, žinoma, nepamirškite savo šokių batelių!

Rašė: Inga Norke Nuotrauka: organizatorių archyvo

Drakono metai baigėsi, sėkmė – ne Žymiausia Baltijos šalių grupė pagaliau gros Vilniuje Kas šiuo metu yra sėkmingiausiai gyvuojanti Baltijos šalių grupė? Turbūt ne visi atsakytų teisingai. Užuomina – tai ne lietuvių grupė. Estai „Ewert and The Two Dragons“ jau vadinami didžiausiu Baltijos šalių muzikos eksportu.

Nuoširdus ir tinkamas grupės darbas pakėlė juos iš Talino rūsių į JAV didmiesčiuose esančius dangoraižius. Būtent šių paskutiniuose aukštuose „Ewert and The Two Dragons“ neretai tenka koncertuoti.

Tiesa, „Oasis“ skandalistas brolis Noelis Gallagheris apie tokias grupes kaip „Ewert and The Two Dragons“ irgi turi ką

EWERT AND THE TWO DRAGONS

Vasario 28 d. 21 val. menų fabrike „Loftas“

22 // © 370

pasakyti. Tik jo žodžiai prieštarauja didžiajai daugumai. Pasak Noelio, jei jis dabar būtų paauglys, jis neturėtų kieno plakatų ant sienos pasikabinti. Jo nuomone, neliko roko dvasios, o indie grupės patraukė link folk, kuris yra tiesiog not cool.

Vis dėlto „Ewert and The Two Dragons“ ir panašių indie folk grupių, kurių išties dabar prisikūrė gerokai daugiau nei keletas, gerbėjai mano kitaip. O jie mano, kad genialumas slypi paprastume.

Ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelnęs evertų auksinis hitas „Good Man Down“, kaip ir visas albumas tuo pačiu pavadinimu, tiesiog negali nepatikti. „Good Man Down“ nesunkiai įkrenta į atminties kilpas.

Estai ir latviai šią grupę jau dievina – estai, nes tai estų eksportas, latviai, nes iš esmės jų dėka šie indiefolkeriai išsiveržė į platųjį pasaulį. Europoje nėra šalies, kurioje jie nebūtų koncertavę. Amerikos tinklalapiuose apie šiuos estus daugiau straipsnių nei čia.

Praėję metai grupei buvo itin sėkmingi. Turas su „Good Man Down“ daugelyje miestų užtikrino jiems atgalinius bilietus. Rodos, net pats kalendorius padėjo jiems irtis sėkmės kosmose. Juk praėjusieji buvo Drakono metai.

Keista, bet Vilniuje „Ewert and The Two Dragons“ dar nekoncertavo, tačiau būtent dėl to jų pasirodymas „Lofte“ turėtų sušaukti pačią gražiausią ir įdomiausią muzikos mėgėjų grietinėlę.

>> muzika

PANTHA DU PRINCE & THE BELL LABORATORY

SHUGO TOKUMARU

In Focus?

Elements of Light

Polyvinyl

Rough Trade

2013-01-22

Pantha du Prince yra ne grupė, o asmuo vardu Hendrikas Weberis, kuris dar mėgsta slėptis po pavadinimais Panthel ir Glühen 4. H.Weberis – elektroninės muzikos kūrėjas, prodiuseris ir diskžokėjas iš Vokietijos. Ir nors jo vardas prie naujo albumo užrašytas pirmas, ne jis čia svarbiausias, o kartu pasakišką varpų muziką sukūręs ir sugrojęs „The Bell Laboratory“ perkusininkų ansamblis. Tiesa, idėja sukurti tokį albumą vis dėlto kilo pačiam H.Weberiui po to, kai jis išgirdo varpus Oslo miesto rotušėje. Rezultatas – „Elements of Light“ – ypač žiemiškas elektroninės ir varpų muzikos albumas. Žiemiškas ne todėl, kad šaltas, greičiau todėl, kad trapus ir skaidrus lyg koks ledo gabalėlis. Varpai ir varpeliai, kariljonas yra viso albumo pagrindas, griaučiai, o elektroninis bytas – tik prieskonis. Šviežias, gaivus, neįkyrus darbas, šiek tiek meditacinis, minimalistinis, tačiau nelygintinas su mano mėgstamu ir jau seniau aprašytu Christianu Fenneszu. Šio nerizikuočiau klausyti automobilyje dėl neišvengiamo ir gilaus pasinėrimo į muziką, o Pantha du Prince gali būti tiek malonus fonas, tiek įdėmaus klausymo objektas. Norintiems – bytas, o suprantantiems – nuostabi varpų muzika, kurios nuotaikos niekas neatspindi geriau nei albumo pavadinimas.

Multiinstrumentalistų žemėje yra daug, tačiau tokių, kurie dar patys rašytų muziką, žodžius, kurtų beprotiškas aranžuotes, įrašinėtų, darytų suvedimą ir masteringą... Ir, žinoma, visi instrumentai taip pat sugroti vieno ir to paties žmogaus. Tai Shugo Tokumaru iš Japonijos, kuriantis visai kitokią popmuziką nei ta, kuri regima per TV, girdima per populiarias radijo stotis. Ši popmuzika – tai keistos šviesos pliūpsnis. Keistos, nes Shugo Tokumaru harmonijos, aranžuotės tikrai netradicinės, kartais net labai sudėtingos popieriuje, tačiau be galo lengvos ausiai. Kūrėjas debiutavo 2004 m. JAV (ne Japonijoje!) su albumu „Night Peace“ ir šis iškart buvo pastebėtas dėl to, jog muzikoje naudojama labai daug pačių įvairiausių tradicinių bei netradicinių instrumentų. Suskaičiuota, kad per įrašus jų naudojama daugiau nei 100. Po „Night Peace“ išėjo dar trys albumai (tarp jų, mano galva, geriausias L.S.T.) ir štai pasirodė „In Focus?“. Nors šalia šio kūrėjo visada puikuojasi užrašas indie pop, aš pridėčiau, kad čia ir minimalizmas, ir indie folk, ir psichodelika, ir apskritai nenusakomi dalykai, dažniausiai būdingi tik japonų noise ar eksperimentinės muzikos kūrėjams. Bet kartu tai popmuzika. Netradicinė popmuzika, kad ir kaip kvailai tai skambėtų. Juk indie pop yra oksimoronas! Oksimoronas – ir visa Shugo Tokumaru neprognozuojama kūryba.

2013-01-09

80

100

BENAS HARPERIS & CHARLIE MUSSELWHITE’AS

Get Up!

Concord / Stax

2013-01-29

Charlie Musselwhite‘as yra lūpinės armonikėlės legenda, savo metu (taip bent jau manoma) inspiravęs net puikųjį filmą „The Blues Brothers“. Benas Harperis – JAV multiinstrumentalistas, dainininkas, dainų autorius, dukart „Grammy“ laimėtojas, jo muzikinė stilistika išplitusi nuo gospelo iki regio, nuo funk iki alternatyviojo roko. Šį kartą šie du žmonės susitiko, kad įrašytų bliuzo albumą. Porelė susipažino dar 1997 m., kai abu buvo pakviesti pagelbėti įrašinėti legendiniam Johnui Lee Hookeriui. Nuo tada jie retkarčiais kartu pasirodo tiek gyvai, tiek studijoje. Galima sakyti, kad bene puikiausias B.Harperio darbas – albumas su „Blind Boys of Alabama“ „There Will Be A Light“ – buvo puiki rekomendacija seniems bliuzo, soulo, gospelo vilkams ir atvėrė kelią atlikėjui groti su didžiaisiais muzikantais, koks, be abejonės, yra Ch.Musselwhite‘as.

Ir vis dėlto, kad ir ką žadėtų toks susitikimas, albumas išėjo nuobodokas. Yra keletas tikrai puikių kūrinių, tokių kaip titulinis „Get Up!“, ilgiausia albumo daina, pasižyminti B.Harperiui taip būdinga fankine boso linija. Bet didžiausias albumo trūkumas yra noras atrodyti bliuziniam, o ne buvimas tokiam. Net kai kurių dainų suvedimas darytas neklausant senus legendinius bliuzo įrašus, kur vokalas skamba, lyg būtų įrašytas kokioje nors statinėje. Tik anuomet tai buvo ne iš gero gyvenimo, o čia visa tai padaryta specialiai. Ir galite sakyti, ką norite, bet švelnus, soulo muzikos padailintas (pagadintas?) B.Harperio balselis netinka senių raudoms, tai yra bliuzui.

60

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

BURIAL

Truant / Rough Sleeper Hyperdub

2012-12-17

75

Nesu geras dubstep, 2-step garage ir kitų diskotekų žanrų išmanytojas, atleiskite man. Ir esu vienas iš tų nelaimėlių, kuriam lig šiol nebuvo pavykę rasti ko nors ypatinga taip madingoje dubstep muzikoje. Iki šiol. Atrodo, viską pakeitė Williamas Bevanas – elektroninės muzikos kūrėjas iš Londono, plačiau žinomas Burial pavadinimu.

Nors nesu tikras, ar Burial galima laikyti dubstep grynuoliu. Man rodos, jį galima laikyti... Burial. Ypatingas, savitas, tamsus kapinių garsas yra kūrėjo vizitinė kortelė. Iki šiol jis buvo išleidęs du studijinius albumus, o naujausias „Truant / Rough Sleeper“ yra laikomas singlu, nors pagal trukmę galėtų laisvai vadintis EP. Galų gale LP laikais albumas trukdavo tiek, kiek trunka šis singlas, – pusvalandį. Senesnių Burial darbų gerbėjai čia vėl atpažins tą patį savitą kapinių garsą. Tiesą sakant, šis savitumas yra išskirtinis, nes šiais laikais ypač reta tokių palyginti naujų grupių ir kūrėjų, apie kuriuos gali pasakyti „skamba kaip niekas kitas“. Burial toks. Ir šis išskirtinumas pažymėtinas ne tik elektroninės, bet visos muzikos kontekste. Net tie, kurie bando šį garsą pakartoti, nesukuria tokios gelmės, pločio, tiesiog begalinės tamsios garso duobės, kaip tai pavyksta padaryti W.Bevanui. Maža to, su kiekvienu nauju įrašu ta duobė plečiasi ir gilėja.

80

100

100

VILLAGERS

{Awayland} Domino Records

2013-01-14

Pirmasis airių indie folk (nieko nebesakantis pavadinimas) grupės „Villagers“ albumas „Becoming a Jackal“, pasirodęs 2010 m., iššovė kaip raketa. Airijoje ir kitose šalyse pateko į topus, kritikų buvo jei ne išliaupsintas, tai bent pastebėtas. Buvo labiau, nei aišku, kad margoje ir nenusakomoje indie scenoje pasirodė naujas savitas veidas. Ir štai po trejų metų – „{Awayland}“. Progresas ar regresas?

Kai kurie kritikai tėvynėje „Villagers“ nurašė į... dainuojamąją poeziją. Na, tiksliau anglakalbės šalys neturi tokio keisto žanro, bet „Villagers“ buvo prikišama, kad pirmojo albumo muzikinę galią, puikias orkestruotes pakeitė perdėm reikšmingi tekstai. Suprask, muzika šiame albume ne tokia svarbi kaip tekstas. Visiškai nesutinku. Taip, pagrindinis veikėjas čia yra vokalistas ir tekstų autorius Conoras O’Brienas. Taip, albumas konceptualus. Toks buvo ir pirmasis, o šitas konceptualus kvadratu. Gal kiek per daug.

Tačiau puikūs tekstai gyvena puikioje muzikoje ir, nors yra banalių, nuvalkiotų melodinių sprendimų, albumo visuma suręsta labai gerai. Visų pirma, kiekvienoje dainoje tiesiog tobulai valdoma dinamika. Antra, išsaugotas nenuspėjamumas, kartais atsirandančios elektrinės gitaros tiesiog pribloškia. Ne todėl, kad jos kuo nors ypatingos, o todėl, jog jos taip vietoje ir laiku, kad labiau pataikyti neįmanoma, tačiau niekada nebūtum tikėjęsis. Kas čia dar? Poezija? „I waited for something / and something died / So I waited for nothing / and nothing arrived.“ 75

100

Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

Meilė ore ir lentynoj... 1978-aisiais senas hipis Johnas Paulas Youngas dainavo lėkštą dainą „Love Is In The Air“, dabar jos atnaujinta versija dažnai sukasi radijuje, o vasario 14-ąją, matyt, suksis dar dažniau... Leiskite pabūti mums netikėtai labai banaliems ir šiai dienai atiduoti beveik visus lentynos skyrius. Na, vieną nedidelį skyrelį paliekame... ūsams! ...... ..................... .. .

MARŠKINĖLIAI „MOTHER ELEGANZA“ „COMME DES GARçONS“ KVEPALAI „PLAY“

LIETUVA

KAINA 35 EURAI (APIE 122 LITUS) Broliai dizaineriai Praspaliauskai iš „Mother Eleganza“ turbūt jau gimė pasiruošę Valentino dienai. Tik šiek tiek kitaip nei visi... Ant kiekvieno jų drabužio yra etiketė su širdimi, perverta poros strėlių, ir provokuojantys printai, atspausti šilkografijos būdu. Štai čia vieni iš riboto tiražo marškinėlių, kurių pirkti galbūt jau ir neliko, bet visada galima išsirinkti kitokius – dar labiau provokuojančius.

JAPONIJA, PRANCŪZIJA

KAINA 65 SVARAI STERLINGŲ (APIE 275 LITUS) Parfumerijos otkutiūras tiesiai iš kultinių „Comme des Garçons“ mados namų. Geresnės progos įsigyti kvepalus su širdele per visą buteliuką ir šūkiu „No design is design“ laukti nėra reikalo. Širdies logotipo autorius – grafikos dizaineris Filipas Pagowski iš Niujorko. Pilni buteliukai parduodami internete ir „Crème De La Crème“ parduotuvėse Vilniuje bei Kaune. www.comme-des-garcons-parfum.com

www.mothereleganza.com

P.FORNASETTI LĖKŠTĖ ITALIJA

R.KIŠKYTĖS AUSKARAI „BERRY LADY“

„TRIBE“ KOLEKCIJA „KONFETI“

LIETUVA

LIETUVA

KAINA: DŽEMPERIS – 210 LITŲ, KELNĖS – 299 LITAI, KREPŠYS – 75 LITAI Šventės baigėsi, bet švenčių likučiai – ne. Įkvėpta švenčių, gerų ir pozityvių minčių naujausia „Tribe“ minikolekcija „Konfeti“ jau išrikiuota parduotuvių lentynose. „Tribe“ nuo šiol galima atpažinti ne tik iš medžio ornamento, bet ir konfeti popieriukus imituojančio dekoro, pagaminto iš šviesą atspindinčių, fluorescencinių, veidrodinių plėvelių, tad net tamsoje neliksi nepastebėta (-s)! Vyriški bei moteriški džemperiai, vyriški džinsai ir krepšiai parduodami „Boho Chic“ bei „Squby“ parduotuvėse Vilniuje.

KAINA 360 EURŲ (APIE 1247 LITUS) Garsusis dvidešimtojo dešimtmečio italų dailininkas, skulptorius ir interjero dekoratorius Piero Fornasetti paliko tokią įspūdingą kūrinių kolekciją, kad jo grafikos darbais padabinti baldai, drabužiai ir indai šiandien kainuoja milžiniškus pinigus. Labiausiai P.Fornasetti žinomas už tai, kad padarė net 500 italų operos solistės Linos Cavalieri veido variacijų ir jas perkėlė visur, kur užsimanė. Šiuo metu yra 350 lėkščių su solistės veidu, tačiau dabar rodome P.Fornasetti sukurtą... užpakalį.

www.rutakiskis.com

www.tribe.lt

www.fornasetti.com

KAINA APIE 50 SVARŲ STERLINGŲ (APIE 212 LITŲ) Patikėtumėte, kad tai auskarai iš Swarovski kristalų?! Taip, tokia yra dizainerės Rūtos Kiškytės sukurta klipsų porelė iš raudonų Swarovski karoliukų su raudonomis koketiškomis kojytėmis. Tinkami ausų papuošalai Valentino dienai.

Ūsų

klubas Naujasis amžiaus hitas – barzdos – dabar tokios madingos, kad apie jas net rašyti nereikia.

Barzdų klubas savimi pasirūpins pats, o mes atiduodame pagarbą ūsams, kurie visada tinka tūsams. Na, ir tiems, kam barzda dar neželia...

„NOT-FOR-PONIES“ MARŠKINĖLIAI „MOUSTACHE MUSTACHE“

ASMENINIS ANTSPAUDAS „TAVO! ŪSAI“

ŪSŲ FORMOS LEDINUKAI „TU TU“ (cinamonas + aitrioji paprika!)

LIETUVA

KAINA 20 SVARŲ STERLINGŲ (APIE 85 LITUS) Dizaineriams iš Mančesterio „Not-forPonies“ ūsai niekada neatsibosta. Tiek ūsų ant drabužių jau seniai teko matyt, be to, jie viską gamina rankomis!

KAINA 115 LITŲ Ūsai – firminis ženklas. Tikrai! Prisiderink sau vieną iš šešių skirtingų stilių ir būk ūsuota (-s). Savadažis, užsukamas metalinis antspaudas atspaudžia iki 50 tūkst. kartų. Rašalas – juodos spalvos, viskas supakuota ūsuotoje dėžutėje.

LIETUVA

DIDŽIOJI BRITANIJA

KAINA 7,99 LITO Natūralūs TU TU ledinukai – paskutinis akcentas, kurio prireiks karštam ūsų vakarėliui. Čiulpti ledinuką gal geriau nei cigaretę?! Cinamono ir aitriosios paprikos derinys tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems.

www.notforponies.co.uk

www.ona.com

www.tutu.lt