2013-03-29 Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

žURNALAS dienraščio PRENUMERATORIAMS

Nr. 8

diena o n u a K

os

Graži

o

ari s a v a p

s ė t n e šv linki Jums

o Kaun

diena

Pir­mąja Lie­tu­vos mo­te­ri­mi la­kū­ne tapusi A.Lio­ren­tai­tė li­ko iš­ti­ki­ma šiam pa­si­rin­ki­mui vi­są gy­ve­ni­mą.

8

Ag­ra­ri­nių moks­lų dr. G.Vi­soc­kie­nės patarimai daržininkams – dau­gia­me­tės pra­kti­kos re­zul­ta­tas.

14

Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja – apie gyvūnų priežiūrą, skiepus ir sveikatą po oro permainų.

16

Parengta pagal Nijolės Gabijos Wolmer „Mėnulio kalendorių 2013 m.“

lėtai augantys augalai, šakniavaisiai: bulvės, morkos, ridikai, burokai, ropės, cukriniai runkeliai, topinambai, kaliaropės, svogūnai, česnakai, medžiai, vaismedžiai, krūmai, dauguma gydomųjų šaknų, pvz., valerijonai, paprastosios trūkažolės (cikorijos) ir kt.

Šaknys, vaisiai, medžiai –

tai augalai, kurių vertingoji dalis virš žemės: pomidorai, moliūgai, baklažanai, melionai, aguročiai, cukinijos, arbūzai, pupos, pupelės, žirniai, kukurūzai, saldieji pipirai, svogūnų laiškai, žieminiai kopūstai, porai, daugiametės kambarinės gėlės, braškės, žemuogės, kitos uogos.

Žiedai, vaisiai, grūdai –

greitai augantys augalai, kurių vertingoji dalis virš žemės: salotos, krapai, agurkai, salierai, petražolės, špinatai, vasariniai kopūstai, dauguma vaistinių žolių, vienmetės kambarinės gėlės.

Lapai, stiebai –

Augalų pavadinimas Gegužė 19, 20, 21, 22.

23, 27, 31.

4, 5, 14, 15.

Balandis 13, 14, 21, 22, 23.

16, 17, 26, 30.

2, 12, 15, 24.

2, 21, 22, 26, 30.

1, 4, 5, 27, 31.

19, 20, 28.

2, 26, 30.

21, 22, 23.

14, 15, 21, 22.

4, 5, 13, 14.

13, 14, 15.

3, 13, 14, 15.

1, 3, 15, 27, 31.

16, 17, 23, 24.

19, 20, 21, 22.

Sodinimas į gruntą

Sodinimas šiltnamiuose

Gerai

Labai gerai

Dienų tinkamumas

5, 10, 11.

15, 16, 17, 18, 19, 20.

24, 25, 26, 28.

10, 11, 16, 27.

15, 19, 20, 26, 28.

17, 18, 24, 25.

10, 11, 16, 27.

24, 25, 26, 28.

15, 17, 18, 19, 20.

Birželis

Geriausios 2013 m. dienos augalams sodinti

Patenkinamai Labai gerai Gerai Patenkinamai Labai gerai Gerai Patenkinamai

Redaktorė Virginija Skučaitė

penktADIENIS, kovo 29, 2013

žURNALAS „KAUNO DIENoS“ PRENUMERATORIAMS

šia­me nu­me­ry­je: 4 p.

Ni­ko­la­jaus li­mu­zi­nai – kas­die­ny­bės duo­na ir py­ra­gai

Apie ato­kiai nuo Kau­no ūki­nin­kau­jan­tį N.Dub­ni­ko­vą, kurio gyvenimas nė iš to­lo ne­pri­me­na mū­sų są­mo­nė­je dar ga­jaus ūki­nin­ko se­no įvaiz­džio.

6 p.

Gy­ve­na­me ant lo­bio. Ką ži­no­me apie jį?

Ko­kios ga­lios pri­ski­ria­mos pa­pras­tam van­de­niui.

8 p.

An­ta­ni­na – Lie­tu­vos pa­dan­gės le­gen­da

Prieš 80 me­tų tapusi pir­mą­ja Lie­tu­vos mo­te­ri­mi la­kū­ne, A.Lio­ren­tai­tė pir­mo­ji, įskai­čiuo­jant ir vy­rus, iš­šo­ko pa­ra­šiu­tu ir lai­min­gai pa­sie­kė že­mę.

10 p.

Ori­gi­na­lūs šv.Ve­ly­kų sta­lo val­giai

Kriau­šės, įda­ry­tos viš­tie­na ir primenančios braškes, bei kiti patiekalai jūsų stalui.

11 p.

Ak­mens am­žiaus paukš­čio pė­de­lės ant lie­tu­viš­ko mar­gu­čio

Šv.Ve­ly­kos pa­gal pro­tė­vius.

12 p.

Kai brie­džiu­kai pra­de­da dyg­ti, ži­buok­lės nu­mirš­ta

Apie gam­tos reiš­ki­nius, ku­rie, ne­pai­sy­da­mi ci­vi­li­za­ci­jos ata­kų, vis kar­to­ja­si, pa­tvir­tin­da­mi juos ste­bėjusių­jų iš­min­tį.

14 p.

Ba­lan­dis tik­rins dar­ži­nin­kų ži­nias

Dr. G.Vi­soc­kie­nės patarimai, pra­dedant nuo kiaušinių lukštų, daržininkams.

16 p.

Pa­va­sa­ris išmėgins jū­sų gy­vū­nų svei­ka­tą

Kaip orų per­mai­nos veikia gyvūnų svei­ka­tą.

17 p.

Fut­bo­liu­ko vi­ru­sas vai­kų lop­še­ly­je-dar­že­ly­je

Šiuos me­tus pa­skel­bus svei­ka­tin­gu­mo me­tais, kai kurie tik šyp­te­lė­ja, nes nuo se­no rū­pin­asi ug­dy­ti­nių fi­zi­ne svei­ka­ta.

18 p.

M.Gvil­dys – nuo­šir­džiai, kū­ry­bin­gai, at­vi­rai

Nr. 8

4 Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

Ni­ko­la­jaus li­mu­zi­nai – kas Mė­si­nė gal­vi­ji­ nin­kys­tė Lie­tu­vo­ je pa­ma­ žu įgau­na pa­grei­tį – mū­sų ša­ly­ je yra apie 300 mė­si­ nių gal­vi­jų au­gin­to­jų.

Ato­kiai nuo Kau­no ūki­nin­kau­jan­tis Ni­ko­ la­jus Dub­ni­ko­vas ir jo gy­ve­ni­mas nė iš to­ lo ne­pri­me­na mū­sų są­mo­nė­je dar ga­jaus ūki­nin­ko se­no įvaiz­džio.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

tie­siog stul­bi­na­mo dy­džio gy­vu­lys, pa­ka­sė jo pla­čią kak­tą.

Nau­jas įvaiz­dis

Eko­lo­giš­ka – už­sie­nie­čiams

Ni­ko­la­jų Dub­ni­ko­vą kiek­vie­ną die­ną su­tik­si Kau­ne. Šį mo­der­ naus mė­si­nių gal­vi­jų ūkio sa­vi­ nin­ką iš Van­džio­ga­los se­niū­ni­jos Pa­dau­gu­pio kai­mo rei­ka­lai vis at­ ve­da į Lie­tu­vos že­mės ūkio rū­mus Kau­ne. Čia jam pa­ti­kė­tos Mė­si­nių gal­vi­jų au­gin­to­jų ir ge­rin­to­jų aso­ cia­ci­jos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo pa­rei­gos. Be to, Ni­ko­la­jus kas­die­ ną at­ve­ža į gim­to­jo Kau­no įvai­rias ug­dy­mo įstai­gas sa­vo tris sū­nus, o sa­vait­ga­lį at­sku­ba pa­si­mankš­tin­ti vie­na­me spor­to cent­re. To­kiu gy­ ve­ni­mu tie­siog sun­ku pa­ti­kė­ti, ži­ nant, kad Ni­ko­la­jaus vien­kie­my­ je įkur­to­je mė­si­nių gal­vi­jų fer­mo­je kas­dien rei­kia pa­šer­ti, pa­gir­dy­ti ir pri­žiū­rė­ti apie 60 veis­li­nių gal­vi­jų – suau­gu­sių, au­gan­čių ir vos gi­mu­ sių li­mu­zi­nų. „Aš juk ne vie­nas rū­pi­nuo­si sa­vo gal­vi­jais – man pa­de­da trys sam­ do­mi žmo­nės, – aiš­ki­no į erd­vų sa­vo so­dy­bos kie­mą po tre­ni­ruo­ tės spor­to klu­be par­va­žia­vęs Ni­ ko­la­jus. – Štai šia­me na­me gy­ve­na ūk­ve­dys su šei­ma, o ši­ta­me – ki­ ti du dar­bi­nin­kai. Tai pa­ti­ki­mi, sa­ vo dar­bą išmanan­tys žmo­nės. Tad man ne­bai­su pa­lik­ti sa­vo gal­vi­ jų net ir tuo­met, kai iš­va­žiuo­ju su šei­ma pa­si­žval­gy­ti, pa­vyz­džiui, po Af­ri­ką“.

Vien šių ke­lių pa­žin­ties su Ni­ ko­la­ju­mi mi­nu­čių pa­ka­ko, kad su­ pras­tum, kaip XXI a. pa­ki­to Lie­tu­ vos ūki­nin­ko įvaiz­dis.

Vien­me­tės te­ly­čai­tės ir bu­liu­kai, kai už­su­ko­me jų pa­žiū­rė­ti, no­riai pus­ry­čia­vo – pa­si­gar­džiuo­da­mi švei­tė šie­ną ir bal­tus mil­tus. „Vi­sas pa­ša­ras ma­no ūky­je – eko­lo­giš­kas.

Tai bu­vo se­na ma­no sva­jo­nė. Per Mė­si­nių gal­vi­jų au­gin­to­jų aso­cia­ ci­ją sie­kiu ją įgy­ven­din­ti ir ki­tuo­ se Lie­tu­vos ūkiuo­se – žmo­nės tu­ri val­gy­ti tik pui­kios ko­ky­bės ver­šie­ ną ir jau­tie­ną“, – įsi­ti­ki­nęs Ni­ko­la­ jus. Tik kur ta ko­ky­biš­ka lie­tu­viš­ ka ver­šie­na ir jau­tie­na? Juk ži­no­me, kad pre­ky­bos cent­ruo­se eko­lo­giš­ kos mė­sos rei­kia su ži­bu­riu ieš­ko­ ti. Ko­dėl? Į šį opų klau­si­mą at­sa­ky­ti nė­ra pa­pras­ta. „Mū­sų pir­kė­jai ne­ži­no, kad pre­ky­bi­nin­kai ne­no­ri mums mo­kė­ti bran­giau už pa­čią ge­riau­sią mė­są, t.y. te­ly­čai­čių, ne­kast­ruo­tų ir kast­ruo­tų bu­liu­kų. Be­je, ge­riau­ sia ir sul­tin­giau­sia yra te­ly­čai­čių mė­sa, nes jo­je yra dau­giau rie­ba­li­ nių in­tar­pų. Dėl aiš­kaus raš­to, ku­ rį su­da­ro tie in­tar­pai, to­kią mė­są įpras­ta va­din­ti mar­mu­ri­ne... Da­ bar jau­tie­na pre­ky­bos cent­ruo­ se va­di­na­ma ir kar­vės, ir bu­liaus mė­sa, ku­ri daž­niau­siai bū­na at­ ve­ža­ma iš Len­ki­jos, Ai­ri­jos ar ki­ tų ša­lių. Ka­dan­gi mū­sų ne­ten­ki­na kai­na, ku­rią už aukš­tos ko­ky­bės mė­są mums siū­lo vie­tos pre­ky­bi­ nin­kai, mes ją par­duo­da­me į už­sie­ nį, kur to­kia mė­sa yra la­bai ver­ti­ na­ma“, – aiš­ki­no pa­šne­ko­vas.

Ne­baikš­tūs ma­žy­liai

Bu­lius Stan­lė­jus – žvaigž­dė

Erd­via­me, sau­lės pro di­džiu­lius lan­gus nu­tvieks­ta­me na­me – mo­ der­nūs bal­dai ir bui­ti­nė tech­ni­ka, ži­di­nys. Re­tas mies­tie­tis ga­lė­tų pa­ si­gir­ti taip įsi­kū­ręs. Juo­lab kad už Dub­ni­ko­vų na­mo ply­ti 400 ha že­ mės, pri­si­šlie­jęs miš­kas, o ne­to­li – nu­ga­rą iš­rie­tęs upe­lis. „Kaip aš čia pa­te­kau? – pa­kar­ to­jo klau­si­mą Ni­ko­la­jus. – Prieš 30 me­tų čia nu­si­pir­kau su­kiu­žu­sią tro­be­lę su že­mės ga­ba­lė­liu, 1989 m. pra­dė­jau ūki­nin­kau­ti, kar­tu dirb­au Sit­kū­nų gi­ri­nin­ki­jo­je ei­gu­ liu. Tu­rė­jau ke­lias mel­žia­mas kar­ ves – pie­ną, už ku­rį anuo­met ge­rai mo­kė­da­vo, par­duo­da­vau. Pa­ma­žu plė­čiau ga­nyk­lų bei au­ga­li­nin­kys­ tei skir­tus plo­tus ir, priė­męs į dar­ bą ke­lis žmo­nes, pra­dė­jau au­gin­ti vie­ti­nes juod­mar­ges, ku­rias ap­ sėk­lin­da­vo­me gry­na­veis­lių mė­si­ nių bu­lių sėk­la. Da­bar tu­riu vie­ną pui­kų gry­na­veis­lį bu­lių Stan­lė­jų – jo ga­li­my­bes ge­rai ži­no sa­vo ban­das no­rin­tys pa­di­din­ti mė­si­nių gal­vi­jų au­gin­to­jai“, – šyp­te­lė­jo Ni­ko­la­jus, su­sto­jęs prie at­skir­to nuo vien­me­ čių te­ly­čai­čių ir bu­liu­kų Stan­lė­jaus. Įs­pū­din­go dy­džio bu­lius ga­na tai­ kiai iš­ki­šo sa­vo gal­vą pro ap­tva­ rą ir pa­tik­liai pa­žvel­gė į šei­mi­nin­ ką, ku­ris, tar­si su­pra­tęs, ko no­ri šis

Mė­si­nė gal­vi­ji­nin­kys­tė Lie­tu­vo­ je pa­ma­žu įgau­na pa­grei­tį – mū­sų ša­ly­je yra apie 300 mė­si­nių gal­vi­ jų au­gin­to­jų, ku­rių dau­gu­ma au­ gi­na veis­li­nius gal­vi­jus. To­kius au­gi­na ir Ni­ko­la­jus. Vie­na­me di­ džiu­lia­me an­ga­re pa­sken­du­sios šiau­duo­se žie­mo­ja 25 žin­de­nės, li­mu­zi­nų veis­lės kar­vės, per me­ tus at­ve­dan­čios maž­daug tiek pat te­ly­čai­čių ir ver­šiu­kų. Šiuo me­tu at­ski­ra­me ap­tva­re gy­ve­na ke­tu­ rios žin­de­nės, at­si­ve­du­sios ke­tu­ ris ma­žy­lius. Šie ga­li lais­vai pa­lik­ti sa­vo ma­mas ir lai­gy­ti po di­džiu­ lį tvar­tą tarp ki­tų prieaug­lio be­si­ lau­kian­čių gi­mi­nai­čių, ta­čiau žįs­ti pie­no grįž­ta pas sa­vo ma­mas. Tie­ sa, kar­tais pri­puo­la prie te­tos teš­ mens, ta­čiau tai pa­si­tai­ko re­tai – ma­žy­liai, ma­tyt, iš kva­po at­ski­ria sa­vo ma­mas.

Ga­lin­go su­dė­ji­mo tan­kiu kai­liu apau­gu­sios kar­vės, ku­rios čia gy­ ve­na maž­daug de­šimt me­tų, ra­miai su­ti­ko į jų te­ri­to­ri­ją įžengu­sį šei­mi­ nin­ką. Kai Ni­ko­la­jus įsi­ropš­tė į ap­ tva­rą, ku­ria­me pa­sken­dęs šiau­duo­ se gu­lė­jo vos prieš pa­rą į šį pa­sau­lį at­ka­kęs ver­šiu­kas, šis pa­tik­liai pri­ glu­do prie žmo­gaus, nors vis dai­ rė­si į ša­lia sto­vinčią ma­mą. Ta­čiau šio­ji ne­ro­dė jo­kios bai­mės ar ne­pa­ si­ten­ki­ni­mo – taip, ma­tyt, el­gia­si

Iš­va­da: anot Ni­ko­la­jaus, ūki­nin­ka­vi­mas – tai gy­ve­ni­mo bū­das.

Stan­lė­jus: štai Lie­tu­vos bu­lių pa­ži­ba, tu­rin­tis in­di­vi­dua­lų ap­tva­rą.

so­čios ir pa­to­giai gy­ve­nan­čios žin­ de­nės.

Ni­ko­la­jaus did­keps­nis

Iš 400 ha ūki­nin­ko lau­kų 100 ha skir­ta eko­lo­gi­nei au­ga­li­nin­kys­ tei – eko­lo­giš­ku pa­ša­ru še­ria­mos ir kar­vės, ir bu­lius, ir prieaug­lis.

Pas­ta­ra­sis čia au­gi­na­mas iki dve­jų

me­tų, o po to par­duo­da­mas veis­ lei ir mė­sai. Kai pa­si­tei­ra­vo­me Ni­ko­la­jaus, ko­kį pa­tie­ka­lą iš to­ kios eko­lo­giš­kos mė­sos la­biau­siai ver­ti­na jo gau­si šei­ma, pa­šne­ko­ vas ne­dve­jo­da­mas at­sa­kė: „Keps­ nį. Jį ma­no žmo­na Ind­rė ruo­šia iš vi­di­nės iš­pjo­vos, ku­rią prieš tai de­šimt die­nų bran­di­nu pliu­si­nė­je

Žin­de­nės: stam­bios, gra­žios, pa­si­ti­kin­čios sa­vi­mi ir šei­mi­nin­ku.

Pa­tik­lus: Ni­ko­la­ju

dvie­jų laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je.

Tuo­met su­bran­din­tas mė­sos ga­ ba­las su­pjaus­to­mas 2,5-3 cm sto­ rio ga­ba­lais, iš­te­pa­mas alie­ju­mi.

Kai keps­nių kep­tu­vė­je ly­gių svies­ to ir alie­jaus da­lių mi­ši­nys įkais­ta iki mak­si­mu­mo, mė­sos ga­ba­lai de­ da­mi į kep­tu­vę ir kiek­vie­na jų pu­sė ke­pa­ma maž­daug po dvi mi­nu­tes.

Pus­ry­čiai: vien­m

Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

5

s­die­ny­bės duo­na ir py­ra­gai

25

li­mu­zi­nų veis­lės žin­de­nės kar­vės per me­tus atsi­ve­da maž­daug tiek pat te­ly­čai­čių ir ver­šiu­kų.

us leng­vai pri­kal­bi­no ver­šiu­ką priei­ti ar­čiau.

Baigiant kepti pa­bars­to­ma drus­ ka, pi­pi­rais ir eko­lo­giš­kais prie­ sko­niais iš mū­sų dar­žo, ku­rį pri­ žiū­ri Ind­rė.“ Paš­ne­ko­vas at­krei­pė dė­me­sį į tai, kad taip iš­kep­tas did­keps­nis de­da­ mas į pa­šil­dy­tą puo­dą, už­pi­la­mas rau­do­no­jo sau­so vy­no ir sul­ti­nio, li­ku­sio kep­tu­vė­je, mi­ši­niu. Sup­

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

ran­ta­ma, prie taip pa­ruoš­to keps­ nio pa­tie­kia­mos eko­lo­giš­kų dar­žo­ vių sa­lo­tos, eko­lo­giš­ka duo­na. Čia, Dub­ni­ko­vų vien­kie­my­je, did­keps­nis grei­čiau­siai bus ke­pa­ mas ir ant­rą­ją šv.Ve­ly­kų die­ną, kai so­dy­bos šei­mi­nin­kai priims drau­ gus, iš­trū­ku­sius iš mies­to ak­me­ni­ nių džiung­lių.

me­tės te­ly­čai­tės ir ver­šiu­kai kol kas gy­ve­na ir ėda drau­ge.

Vy­ri­ja: Ni­ko­la­jaus žmo­na jau pa­si­rū­pi­no, kad šei­ma pa­jus­tų ar­tė­jan­čią šven­tę.

6 Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

Gy­ve­na­me ant lo­bio.

Ver­t i­n a: G.Lau­ri­na­vi­čiaus žmo­na Si­gi­ta pa­si­rū­pi­na, kad šal­dik­ly­je ne­trūk­tų tirps­mo

van­dens.

Pa­vyz­dys: anot G.Lau­ri­na­vi­čiaus, van­de­nį rei­kia lai­ky­ti pa­gar­biai, ger­ti iš šva­rių in­dų.

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

Apie van­dens ypa­tu­mus ir ga­lias kal­ba ne tik moks­li­nin­kai, bet by­lo­ja ir liau­dies iš­min­ tis, mū­sų pa­pro­čiai. Štai, pa­vyz­džiui, se­no­liai tei­gė, kad nu­si­praus­ti upe­ly­je Di­dį­jį ket­ vir­ta­die­nį te­kant sau­lei – svei­ka ir nau­din­ga. Ypač ken­čian­tie­siems dėl odos li­gų.

Ko­dėl to­kios ir pa­na­šios ga­lios pri­ski­ria­mos pa­pras­tam van­de­niui?

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Gy­vy­bės pra­džia – van­de­ny­je

Kas yra van­duo? Iki šiol nė­ra tiks­ laus, aiš­kaus at­sa­ky­mo į šį klau­ si­mą. Apie van­de­nį, jo sa­vy­bes, svar­bą mums ir vi­sai pla­ne­tai kal­ bė­jo­mės su gy­dy­to­ju chi­rur­gu Gin­ tau­tu Lau­ri­na­vi­čiu­mi, su­kau­pu­siu be­ga­lę įvai­riau­sios in­for­ma­ci­jos apie van­de­nį. „Gy­vy­bė at­si­ra­do Že­mė­je prieš 3,8 mlrd. me­tų van­de­ny­je, iš ku­ rio ji „iš­li­po“ į kran­tą prieš 420 mln. me­tų, ir per evo­liu­ci­ją prieš 20 mln. me­tų at­si­ra­do žmo­gaus pro­tė­viai. Ir ne vien tuo van­duo reikš­min­gas mū­sų pla­ne­tai, žmo­ gaus vys­ty­mui­si“, – pa­brė­žė pa­ šne­ko­vas.

Pa­sak jo, apie 70 pro­c. mū­sų pla­ne­tos pa­vir­šiaus su­da­ro van­ duo. Gi­lu­mi­niuo­se Že­mės klo­duo­ se – jos man­ti­jo­je van­dens yra de­ šimt kar­tų dau­giau nei pa­vir­šiu­je, nors yra moks­li­nin­kų, ma­nan­čių, kad ir pa­vir­šiu­je, ir man­ti­jo­je van­ dens kie­kis yra vie­no­das. De­ja, tik 2,5 pro­c. Že­mės pa­vir­šiaus van­dens yra gė­las, ku­rio net 70 pro­c. yra už­ ša­lęs Gren­lan­di­jos, Že­mės aši­ga­lių, Hi­ma­la­jų le­dy­nuo­se. Žmo­gui priei­ na­ma tik 0,007 pro­c. gė­lo van­dens.

Mes, Lie­tu­vos gy­ven­to­jai, tu­ri­me pri­pa­žin­ti, kad gy­ve­na­me ant tik­ ro lo­bio – mū­sų po­že­mi­niai van­de­ nys yra ne tik gau­sūs, bet ir vie­ni šva­riau­sių ES. Atei­vis iš kos­mo­so

„Žmo­gaus emb­rio­nas de­vy­nis mė­ ne­sius plau­kio­ja vai­siaus van­de­ny­ se, o pa­skui „li­pa į kran­tą“, tu­rė­da­ mas sa­vo kū­ne 90 pro­c. van­dens.

Sub­ren­du­sio žmo­gaus kū­nas apie 70 pro­c. su­da­ry­tas iš van­dens, ku­rio yra ir krau­jy­je, ir lim­fo­je, ir skran­džio sul­ty­se, sei­lė­se. Apie 80

pro­c. van­dens yra ląs­te­lė­se, apie 20 pro­c. – tarp­ląs­te­li­nia­me skys­ty­je.

Be­je, krau­jo ir jū­ros van­dens su­dė­ tis yra ste­bė­ti­nai pa­na­ši, to­dėl ka­ ro me­tais, ope­ruo­jant ir pri­trū­kus krau­jo, vie­toj jo bu­vo nau­do­ja­mas tin­ka­mai pa­ruoš­tas jū­ros van­duo“, – pa­ste­bė­jo chi­rur­gas.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, yra teo­ri­ja, tei­ gian­ti, kad van­duo Že­mė­je yra kos­ mi­nės kil­mės. Juk mi­li­jar­dus me­tų Že­mės at­mos­fe­rą ata­kuo­ja le­do lui­ tai, ku­rie iš­tirps­ta 10–15 km aukš­ ty­je ir iš­kren­ta snie­go ar lie­taus pa­ vi­da­lu. Gal to­dėl van­duo pas mus ir el­gia­si kaip ne mū­sų pla­ne­tos gy­ ven­to­jas?

67 ano­ma­lios sa­vy­bės

Anot G.Lau­ri­na­vi­čiaus, moks­li­ nin­kai yra su­skai­čia­vę 67 ano­ma­ lias van­dens sa­vy­bes, ku­rios ski­ ria­si nuo ki­tų skys­čių su pa­na­šia ato­mų struk­tū­ra. Šiandien ži­no­ mos 153 van­dens rū­šys ir 200 le­ do rū­šių.

Vi­si ži­no­me, kad van­duo, kaip jo­kia ki­ta me­džia­ga, ga­li bū­ti tri­jų bū­se­nų: skys­tas, kie­tas ir du­ji­nis.

Pa­žy­mė­ti­na, kad skys­čių tan­kis pa­pras­tai ma­žė­ja ky­lant tem­pe­ra­ tū­rai, o van­dens tan­kis di­džiau­sias esant + 4 laips­niams C. Tai reiš­ kia, kad kie­tos būk­lės van­duo yra leng­ves­nis nei skys­tas ir to­dėl le­ das plau­kia.

Ma­ža to, van­dens pa­vir­šiaus įtem­pi­mas be­ne di­džiau­sias iš vi­ sų skys­čių (iš­sky­rus gyv­si­dab­rį), o gar­sas van­de­niu skrie­ja net še­šis kar­tus grei­čiau nei ore.

Virs­mo van­duo

„Nors van­dens iš čiau­po, nuo sto­ go ar ki­to šal­ti­nio che­mi­nė for­mu­lė yra ta pa­ti, ta­čiau la­bai ski­ria­si sa­ vo struk­tū­ra – taip ski­ria­si gra­fi­to ir dei­man­to struk­tū­ra, nors che­mi­nė jų for­mu­lė yra ta pa­ti C (ang­lis).

To pa­ties van­dens struk­tū­ra ga­li neat­pa­žįs­ta­mai pa­kis­ti aki­mirks­niu – toks jud­ru­mas bū­din­gas virs­mo van­de­niui, kai sau­sio 19-osios, va­sa­ rio 15-osios, bir­že­lio 24-osios nak­ti­ mis per ke­lias va­lan­das po vi­dur­nak­ čio pa­si­kei­čia vi­so Že­mė­je esan­čio van­dens struk­tū­ra. To­kio van­dens ener­ge­ti­ka, va­lo­mo­sios ir gy­do­mo­ sios sa­vy­bės yra la­bai stip­rios.

Gin­tau­tas Lau­ri­na­vi­čiu­s:

Apie van­dens trū­ku­ mą or­ga­niz­me ga­li by­lo­ti jū­sų irz­lu­mas, iš­gle­bi­mas, nuo­var­ gis, ne­mo­ty­vuo­tas pyk­tis, dep­re­si­ja, skaus­mai įvai­rio­se kū­no vie­to­se.

Val­dy­ki­me emo­ci­jas

„Virs­mo van­duo, su­pil­tas į in­dą ir už­riš­tas (in­das ap­juo­sia­mas ir su­ ri­ša­mas na­tū­ra­laus pluoš­to siū­lu), ne­pra­ran­da sa­vo nau­jų sa­vy­bių ke­ le­rius me­tus. Jo ste­buk­lin­gą ga­lią pa­jus kiek­vie­nas, įpy­lęs šla­ke­lį ši­ to van­dens, tar­kim, į stik­li­nę van­ dens iš čiau­po – pa­pras­tas van­duo aki­mirks­niu pe­ri­ma virs­mo van­ dens sa­vy­bes“, – tei­gė G.Lau­ri­na­ vi­čius.

Paš­ne­ko­vas pri­mi­nė, kad van­ dens struk­tū­ra la­bai jaut­ri emo­ ci­joms. To­dėl prie in­do su van­de­ niu bū­ki­me po­zi­ty­vūs, gal­vo­ki­me, ką sa­ko­me vie­ni ki­tiems, ko lin­ki­ me, pa­vyz­džiui, su­kak­tu­vi­nin­kui.

Juk neat­si­tik­ti­nai ry­tie­čių iš­min­tis by­lo­ja: „Ne­sės­ki­te ger­ti ar­ba­tos su jums blo­ga lin­kin­čiu žmo­gu­mi.“

čiuo­sius ra­di­ka­lus – dau­ge­lio li­gų prie­žas­tį.

Kuo di­des­nis tei­gia­mas skys­ čio krū­vis, tuo toks skys­tis pa­vo­ jin­ges­nis or­ga­niz­mui, nes pra­de­da „rū­dy­ti“ iš vi­daus, at­ver­da­mas du­ ris li­goms. To­dėl svar­bu ži­no­ti var­ to­ja­mų skys­čių tei­gia­mo ir nei­gia­ mo krū­vio dy­džius (ORP).

Mo­ky­ki­mės skai­čiuo­ti

1–3 l van­dens – kas­dien

„Su­lau­kus vy­res­nio am­žiaus mū­ sų or­ga­niz­mas, šiurkš­čiau ta­riant, sau­sė­ja ir rūgš­tė­ja. Šį ne­nau­din­ gą mū­sų svei­ka­tai virs­mą spar­ti­na stre­sas, emo­ci­nė įtam­pa, ne­tin­ ka­ma mi­ty­ba, ne­jud­rus gy­ve­ni­mo bū­das, pra­sta ap­lin­kos eko­lo­gi­ nė pa­dė­tis. Kenks­min­gą or­ga­niz­ mo rūgš­tė­ji­mo pro­ce­są ga­li­ma pri­ stab­dy­ti van­de­niu – jis iš­plau­na rūgš­ti­nes me­džia­gas. Kai van­dens trūks­ta, šar­mai su­jun­gia mū­sų or­ga­niz­me rūgš­tis ir jos iš­kren­ta drus­ko­mis įvai­riuo­se au­di­niuo­se“, – aiš­ki­no gy­dy­to­jas.

Trūks­tant se­nė­jan­čia­me or­ga­niz­ me van­dens, pra­de­da už­kie­tė­ti vi­ du­riai, o tai la­bai silp­ni­na mū­sų or­ ga­niz­mo at­spa­ru­mą li­goms, nes net 80 pro­c. mū­sų imu­ni­nės sis­te­mos for­muo­ja­si žar­ny­ne. Ma­ža to, dėl van­dens sto­kos or­ga­niz­me tirš­tė­ja mū­sų krau­jas, sun­kiau pra­te­ka ma­ žiau­siais ka­pi­lia­rais. Va­di­na­si, išau­ ga trom­bo­zių, in­sul­tų, in­fark­tų ir pan. ti­ki­my­bė. To­dėl tu­ri­me kas­ dien iš­ger­ti, pri­klau­so­mai nuo kū­no svo­rio, 1–3 l van­dens. Jo rūgš­tin­gu­ mas (ph) yra 7–7,4, o, pa­vyz­džiui, ža­lio­sios ar­ba­tos – 6,3, neal­ko­ho­li­ nių ga­zuo­tų gė­ri­mų – 3,4 ir t.t. Be­ je, kiek­vie­ną kar­tą iš­kvėp­da­mi, mes at­si­kra­to­me mū­sų or­ga­niz­me su­si­ da­ran­čio ang­lies dvi­de­gi­nio, ta­čiau vėl bru­ka­me jį at­gal ger­da­mi ga­zuo­ tus gė­ri­mus.

ORP vaid­muo

Paš­ne­ko­vas pa­brė­žė, kad la­bai svar­bu ži­no­ti ir ge­ria­mų skys­ čių ok­si­da­ci­nį re­duk­ci­nį po­ten­ cia­lą (ORP), t.y. ko­kį: nei­gia­mą ar tei­gia­mą – krū­vį (po­ten­cia­lą) tu­ri ge­ria­mas skys­tis. Juk kuo di­des­nis nei­gia­mas skys­čio krū­vis, tuo jis yra nau­din­ges­nis or­ga­niz­mui. Mat elekt­ro­nų per­tek­lius neut­ra­li­zuo­ja mū­sų or­ga­niz­me lais­vuo­sius rūgš­

„ORP ma­tuo­ja­mas mi­li­vol­tais – mV. Pa­vyz­džiui, krau­jo ORP yra -57 mV, o van­den­tie­kio van­dens ORP – nuo +170 iki +220 mV, po­pu­lia­ rių ga­zuo­tų gė­ri­mų – nuo +350 iki +450 mV. Ats­ki­rai paė­mus šie skai­čiai nie­ ko ne­sa­ko, ta­čiau rei­kia ži­no­ti – kuo di­des­nis ORP skir­tu­mas, pa­ ly­gin­ti su krau­jo ORP (-57 mv), tuo di­des­nius nuo­sto­lius pa­ti­ria or­ga­ niz­mas. Ki­taip ta­riant, gė­ri­mai su tei­gia­mu ORP silp­ni­na or­ga­niz­mą, spar­ti­na jo se­nė­ji­mą“, – aiš­ki­no G.Lau­ri­na­vi­čius.

Van­dens sto­kos po­žy­miai

Kal­bė­da­mas apie van­dens svar­bą mū­sų or­ga­niz­mui, gy­dy­to­jas var­ di­jo po­žy­mius, ku­riuos siun­čia or­ ga­niz­mas, sto­ko­da­mas skys­čių.

Yra dau­gy­bė jo de­hid­ra­ta­ci­jos po­ žy­mių. Štai apie van­dens trū­ku­mą or­ga­niz­me ga­li by­lo­ti sau­sa oda, tirš­tas krau­jas, aukš­tas jo he­mog­ lo­bi­no ly­gis, kie­ti vi­du­riai, rė­muo (kai trūks­ta van­dens ir šar­mi­nių me­džia­gų), tam­sus (ryš­kiai gel­ to­nas ar oran­ži­nis) šla­pi­mas, rau­ do­nas vei­das (to­kie yra al­ko­ho­li­kų vei­dai, nes al­ko­ho­lis pa­ša­li­na iš or­ ga­niz­mo skys­čius). „Apie van­dens trū­ku­mą or­ga­niz­ me ga­li by­lo­ti jū­sų irz­lu­mas, iš­gle­ bi­mas, nuo­var­gis, ne­mo­ty­vuo­tas pyk­tis, dep­re­si­ja, skaus­mai įvai­rio­ se kū­no vie­to­se, kur itin su­rūgš­tė­ję au­di­niai. Jei pa­ju­to­te troš­ku­lį, va­ di­na­si, jū­sų or­ga­niz­mas jau yra ne­ te­kęs 600–800 ml van­dens, o jei bur­na sau­sa, jau per­žen­gė­te pa­vo­ jin­gą or­ga­niz­mui van­dens sty­giaus ri­bą“, – per­spė­jo gy­dy­to­jas.

Kar­tu jis pri­mi­nė, kad van­dens trū­ku­mas or­ga­niz­me tie­sio­giai su­ si­jęs ir su de­guo­nies, ku­ris tirps­ta van­de­ny­je, sto­ka. Žo­džiu, kas­dien tu­ri­me ger­ti van­de­nį, ta­čiau ko­ kį ir kiek?

Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

7

Ką ži­no­me apie jį?

Ar ne­nuos­ta­bu?

35 tonas

van­dens vi­du­ti­niš­kai per gy­ve­ni­mą iš­ge­ria žmo­gus.

Se­no­vė­je tur­tin­gi žmo­nės ger­da­

Pa­sau­li­nis okea­no van­dens ly­gis

vo iš si­dab­ro in­dų, nes si­dab­ras tu­ri bak­te­ri­ci­di­nių sa­vy­bių – to­kiuo­se in­ duo­se žū­da­vo bak­te­ri­jos, van­duo il­ giau ne­ges­da­vo. Ma­no­ma, kad grun­ ti­niams Gan­go van­de­nims plau­nant si­dab­ro klo­dus, dėl bak­te­ri­ci­di­nio si­ dab­ro po­vei­kio tūks­tan­čiai mal­di­nin­ kų ne­su­ser­ga mau­dy­da­mie­si vie­nu me­tu šio­je upė­je. Be­je, si­dab­ras, bū­ da­mas na­tū­ra­lus an­ti­bio­ti­kas, vei­kia ne tik bak­te­ri­jas, bet ir vi­ru­sus.

nuo vi­du­ti­nio jū­ros ly­gio ski­ria­si nuo plius 78 m iki mi­nus 112 m.

Iki šiol stul­bi­na fe­no­me­na­lus reiš­ki­

nys – karš­tas van­duo už­šą­la grei­čiau nei šal­tas.

Jei Ru­si­ja su­pils­ty­tų į bu­te­lius Bai­

ka­lo eže­ro van­de­nį ir jį par­duo­tų, gau­ tų de­šimt kar­tų di­des­nį pel­ną, nei par­ da­vu­si vi­sas sa­vo nau­din­gąsias iš­ka­ se­nas.

Ypa­tin­gas: štai taip ap­ri­ša­mas

indas su virs­mo van­deniu.

At­lan­to van­de­ny­ne, ke­tu­rių ki­lo­

met­rų gy­ly­je, ap­tik­ti gei­ze­riai, iš ku­ rių trykš­tan­tis van­duo yra nuo 407 iki 464 0C karščio. Tai kri­ti­nės bū­se­ nos – tarp du­ji­nės ir skys­tos bū­se­nų – van­duo.

Vien At­lan­to van­de­ny­nas, pa­gal ja­

me esan­čių me­džia­gų mais­tin­gu­mą, 20 tūkst. kar­tų vir­ši­ja vi­sa­me pa­sau­ ly­je gau­na­mą der­lių per me­tus.

Bran­giau­sias van­duo – Los An­dže­

le. Tai į bu­te­lius pils­to­mas van­duo „Swa­rovs­ki“ – jo lit­ras kai­nuo­ja 90 do­le­rių.

Vi­du­ti­niš­kai per gy­ve­ni­mą žmo­gus

iš­ge­ria apie 35 to­nas van­dens.

Koks nau­din­giau­sias?

Pa­sak G.Lau­ri­na­vi­čiaus, ge­ria­ma­ sis van­duo tu­ri bū­ti šva­rus, su mi­ ne­ra­lais ir ne­ga­zuo­tas, o dar ge­riau – šal­ti­nio ar­ba tirps­mo (už­šal­dy­tas šal­dik­ly­je, ati­tirp­dy­tas ir iš­ger­tas per pa­rą). Ge­riau­sia ger­ti jo­ni­zuo­tą, t.y. šar­mi­nį van­de­nį. Tam rei­kia nu­ si­pirk­ti spe­cia­lų įren­gi­nį – van­dens jo­ni­za­to­rių. Be to, svar­bu, kad van­ duo bū­tų pa­gar­biai pa­tiek­tas – įpil­ tas į šva­rų ir gra­žų in­dą. Be­je, ko­dėl toks ver­tin­gas jo­ni­zuo­tas van­duo? „Jo­ni­zuo­tas van­duo neat­si­tik­ti­ nai va­di­na­mas gy­vuo­ju. Mat šar­mi­ nio van­dens pa­vir­šiaus įtem­pi­mas yra be­maž du kar­tus ma­žes­nis nei pa­pras­to van­dens. To­dėl jo­ni­zuo­tas van­duo yra ge­ro­kai skvar­bes­nis – ge­ riau iš­plau­na iš or­ga­niz­mo šla­kus ir tok­si­nes me­džia­gas, tu­ri dau­giau de­ guo­nies, ge­riau neut­ra­li­zuo­ja rūgš­tis, jo ok­si­da­ci­nis re­duk­ci­nis po­ten­cia­las yra nei­gia­mas“, – var­di­jo G.Lau­ri­na­ vi­čius, pa­tar­da­mas kiek­vie­nam pa­ skai­ty­ti pro­f. Te­les­fo­ro Lau­ce­vi­čiaus kny­gas apie van­de­nį.

Ver­ta ži­no­ti

Kaip lai­ky­ti šar­mi­nį (jo­ni­zuo­tą) van­de­nį? „Ge­riau­siai – stik­li­niuo­ se in­duo­se, ku­riuos rei­kė­tų pa­dė­ti ato­kiai nuo tie­sio­gi­nių sau­lės spin­ du­lių. Ne­ga­li­ma lai­ky­ti šal­dy­tu­ ve. Pa­si­ga­min­tą šar­mi­nio van­dens kie­kį rei­kia iš­ger­ti per 12 val., ga­ li­ma ne­štis į dar­bą plas­ti­ki­niuo­se bu­te­liuo­se“, – aiš­ki­no pa­šne­ko­vas ir pa­žy­mė­jo, kad per 12 val. iš­nyks­ ta ir tirps­mo van­dens (šal­dy­to šal­ dik­ly­je) bio­lo­gi­nis ak­ty­vu­mas.

Kaip ir ka­da ger­ti? Ry­tą reikė­ tų iš­ger­ti 1–3 stik­li­nes pus­va­lan­dį prieš val­gį ar­ba 1,5–2 val. po val­ gio. Val­gant ne­ger­ti – taip el­gia­si ir gy­vū­nai. Rei­kia ži­no­ti, kad iš­ger­ tas van­duo įsi­sa­vi­na­mas per pus­ va­lan­dį. Tad to neuž­mirš­ki­me ei­ da­mi mie­goti. „Van­duo kont­ro­liuo­ja vi­sas or­ga­ niz­mo funk­ci­jas, nes ja­me vyks­ta vi­sos che­mi­nės reak­ci­jos, me­džia­gų apy­kai­ta, pa­ša­li­na­mi jos pro­duk­tai.

Pra­tin­da­mie­si ger­ti van­de­nį jo kie­ kį di­din­ki­me po pu­sę stik­li­nės per die­ną iki rei­kia­mos nor­mos. Neuž­ mirš­ki­me, kad vai­kams rei­kia 1,5–2 kar­tus dau­giau van­dens nei suau­ gu­siems žmo­nėms“, – pri­mi­nė G.Lau­ri­na­vi­čius.

Krau­jo ir jū­ros van­dens su­dė­tis yra ste­bė­ti­nai pa­na­ši, to­dėl ka­ro me­tais, ope­ruo­jant ir pri­trū­kus krau­jo, vie­toj jo bu­vo nau­do­ja­mas tin­ka­mai pa­ruoš­tas jū­ros van­duo. „Shutterstock“ nuo­tr.

8 Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

An­ta­ni­na – Lie­tu­vos pa­dan­gės le­gen­da

Prieš 80 me­tų An­ta­ni­na Lio­ren­tai­tė ta­po pir­mą­ja Lie­tu­vos mo­te­ri­mi la­kū­ne ir li­ko iš­ti­ki­ma šiam pa­si­rin­ki­mui vi­są sa­vo il­gą gy­ve­ni­mą. Be to, ji pir­mo­ji, įskai­čiuo­jant ir vy­ rus, iš­šo­ko pa­ra­šiu­tu ir lai­min­gai pa­sie­kė že­mę. m. jos pa­ra­šy­tas tes­ta­men­tas, ku­ ria­me A.Lio­ren­tai­tė nu­ro­dė, kad: „... mi­rus, ma­no kū­nas bū­tų su­de­ gin­tas tuo­jau po mir­ties... Taip pat ne­no­riu jo­kio pra­ne­ši­mo apie ma­ no mir­tį nei per ra­di­ją ar te­le­vi­zi­ ją, nei per spau­dą čia, Ame­ri­ko­je... pa­gei­dau­ju, kad ma­no pe­le­nai bū­ tų nu­siųs­ti į Lie­tu­vą, kur aš gi­miau, ir pa­lai­do­ti Žvirgž­dai­čių ka­pi­nė­se, ku­rio­se se­niau yra pa­lai­do­tas ma­ no tė­vas (Pet­ras Lio­ren­tas) ir ma­no se­suo (Pet­ro­nė­lė Lio­ren­tai­tė)“.

Is­to­ri­kę su­do­mi­no as­me­ny­bė

1938-ie­ji: An­ta­ni­na bu­­vo aukš­

tos kva­li­fi­ka­ci­jos la­kū­nų es­kad­ ri­lės na­rė.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Po mir­ties – į Lie­tu­vą

Skrai­dy­ti – tai bu­vo A.Lio­ren­tai­tės pa­si­rin­ki­mas vi­sam gy­ve­ni­mui. Net ir bū­da­ma la­bai gar­baus am­žiaus, ji tvir­ti­no, kad skris­tų net ir kos­mi­ niu lai­vu, jei tik tam tik­tų. Ant­ra­ sis pi­lo­tės pa­si­rin­ki­mas – Lie­tu­ va. Šio­mis die­no­mis su­kan­ka 10 me­tų, kai Ša­kių ra­jo­no Žvirgž­dai­ čių ka­pi­nė­se am­ži­ną poil­sį su­ra­do iš JAV par­skrai­din­ti pir­mo­sios Lie­ tu­vos la­kū­nės pe­le­nai – to­kia bu­vo jos, An­ta­ni­nos Lio­ren­tai­tės, va­lia.

Ji grį­žo į Tė­vy­nę, ku­rio­je tar­pu­ka­ riu iš­mo­ko skrai­dy­ti ir žvel­gė į ją iš paukš­čio skry­džio.

Apie šią iš­ki­lią Lie­tu­vos duk­rą iki šiol bu­vo ži­no­ma ne­daug. Ji ne­mė­ go vie­šu­mos. Tai pa­tvir­ti­na ir 2002

Mi­nė­tą A.Lio­ren­tai­tės tes­ta­men­to ci­ta­tą ir dau­ge­lį ki­tų įdo­mių fak­tų iš pir­mo­sios Lie­tu­vos la­kū­nės gy­ve­ ni­mo pa­tei­kė di­džiu­lio su­si­do­mė­ ji­mo su­lau­ku­sios kny­gos „Gar­sios Lie­tu­vos mo­te­rys“ au­to­rė is­to­ri­kė Ane­lė But­ku­vie­nė. „Ap­mau­du, kad ra­šy­da­ma mi­nė­ tą kny­gą nie­ko ne­ži­no­jau apie An­ ta­ni­ną Lio­ren­tai­tę – apie šią iš­ki­ lią Lie­tu­vos duk­rą me­džia­gą rin­kau vė­liau“, – sa­kė A.But­ku­vie­nė.

A.Lio­ren­tai­tė gi­mė 1906 m.lapk­ ri­čio 11-ąją Žvirgž­dai­čiuo­se, Pet­ ro Lio­ren­to ir Bar­bo­ros Ole­kai­tės – pa­si­tu­rin­čių ūki­nin­kų šei­mo­ je. An­ta­ni­na bu­vo jau­niau­sia iš aš­ tuo­nių vai­kų.

Ke­lio pra­džia

Anuo­met lie­tu­vių vi­suo­me­nė ga­na skep­tiš­kai ver­ti­no mer­gai­čių mo­ ky­mą­si, ta­čiau Lio­ren­tai vi­sus sa­vo vai­kus lei­do į moks­lus. Tad ir An­ ta­ni­na, bai­gu­si Vil­ka­viš­kio gim­na­ zi­ją, iš­va­žia­vo į Kau­ną ir įsi­dar­bi­no pa­šte te­le­fo­ni­nin­ke. Įdo­mu, kad jai te­ko bu­dė­ti te­leg­ra­fe 1926 m. gruo­ džio 17-osios per­vers­mo nak­tį. „Kas pa­ska­ti­no jau­ną mer­gi­ną su­si­do­mė­ti avia­ci­ja? – pa­kar­to­jo

klau­si­mą A.But­ku­vie­nė. – Sun­ku at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą. Ma­nau, pir­ muo­ju aks­ti­nu ta­po jos bro­lis Jo­nas – Lie­tu­vos ka­ro avia­ci­jos pul­ki­ nin­kas lei­te­nan­tas, kar­tą pa­kvie­ tęs se­sę pa­skrai­dy­ti virš Kau­no.

Tas skry­dis pa­ke­rė­jo mer­gi­ną vi­ sam gy­ve­ni­mui, ku­rio sau­lė­ly­dy­je ji taip paaiš­ki­no pa­si­ry­ži­mo skrai­ dy­ti prie­žas­tį: „Skri­dau, nes neap­ rė­pia­ma to­lu­ma, aukš­ty­bių gi­lu­ma, lais­vų de­be­sų skrais­te pa­si­puo­šu­ si Lie­tu­vos pa­dan­gė kaip mag­ne­tas trau­kė ir kvie­tė ma­ne skris­ti, pa­kil­ ti aukš­tai aukš­tai...“

Skri­dau, nes neap­rė­ pia­ma to­lu­ma, aukš­ ty­bių gi­lu­ma, lais­vų de­be­sų skrais­te pa­si­ puo­šu­si Lie­tu­vos pa­ dan­gė kaip mag­ne­tas trau­kė ir kvie­tė ma­ ne skris­ti.

Bu­vo kon­ku­ren­čių

1931 m. A.Lio­ren­tai­tė pa­da­vė pra­ šy­mą į Lie­tu­vos ae­rok­lu­bo or­ga­ ni­zuo­tus ci­vi­li­nių la­kū­nų ren­gi­mo kur­sus. Ji bu­vo priim­ta į tre­čią­ją ci­vi­lių la­kū­nų mo­ky­mo gru­pę, ku­ rio­je bu­vo ke­tu­ri vy­rai ir dvi mer­ gi­nos.

Pa­sak A.But­ku­vie­nės, su An­ta­ ni­na bu­vo priim­ta ir Ma­ry­tė Jau­ to­kai­tė. Pas­ta­ro­ji, nors ir ga­vo pi­ lo­tės li­cen­ci­ją, ta­čiau dėl svei­ka­tos pro­ble­mų skrai­dy­ti ne­ga­lė­jo ir po ke­le­rių me­tų mi­rė nuo džio­vos.

Pa­žy­mė­ti­na ir tai, kad pir­ma­jam Lie­tu­vo­je mo­ters la­kū­nės skry­džiui

anks­tes­niuo­se kur­suo­se bu­vo ren­ gia­ma Ona Ste­po­nai­ty­tė, ta­čiau ji neiš­lai­kė pra­kti­nio eg­za­mi­no – per ban­do­mą­jį skry­dį vie­no di­džiau­sių tar­pu­ka­rio avia­ci­jos au­to­ri­te­tų pul­ ki­nin­ko An­ta­no Gus­tai­čio spren­di­ mas bu­vo griež­tas: „Skrai­dy­ti ne­ tin­ka!“ Skrai­dė nak­ti­mis

„Prak­ti­niai už­siė­mi­mai Alek­so­to ae­rod­ro­me pra­si­dė­da­vo ga­na neįp­ ras­tu lai­ku – ant­rą va­lan­dą nak­ties, nes tuo me­tu oras bū­da­vo ra­miau­ sias, o die­ną, kai, at­ro­do, ne­ju­da nė la­pe­lis ir dan­gus gied­ras, pa­ki­lus aukš­čiau, lėk­tu­vai kris­da­vo į oro duo­bes, bu­vo blaš­ko­mi oro sro­vių, ir mo­ky­mai skrai­dy­ti ne­pa­siek­da­ vo tiks­lo.

Lan­ky­da­ma skrai­dy­mo kur­sus, An­ta­ni­na gy­ve­no Aukš­to­jo­je Fre­ do­je – iki ae­rod­ro­mo Alek­so­te ei­ da­vo nak­tį pės­čio­mis pen­kis ki­lo­ met­rus, o po skrai­dy­mo ne­mi­gu­si sku­bė­da­vo į dar­bą. Šito­kiu rit­mu ji gy­ve­no 1931–1933 m. – to­kia bu­ vo kur­sų truk­mė“, – pa­sa­ko­jo is­ to­ri­kė.

1933 m. ga­vo li­cen­ci­ją

Pir­ma­sis An­ta­ni­nos skrai­dy­mo inst­ruk­to­rius bu­vo la­kū­nas An­ ta­nas Mi­kė­nas, ta­čiau ją skrai­dy­ ti mo­kė ir ki­ti la­kū­nai. Pir­mą kar­tą sa­va­ran­kiš­kai An­ta­ni­na į orą pa­ki­ lo 1932 m. Sa­vo bū­se­ną per pir­mą­ jį skry­dį po dau­ge­lio me­tų ji taip at­si­mi­nė: „Vie­nu tar­pu man pa­ si­ro­dė, kad lėk­tu­vas pra­ny­ko, o aš sklen­džiu ore, bet tas jaus­mas grei­tai din­go.“ „Bū­si­mie­siems la­kū­nams, sie­ kian­tiems iš­siug­dy­ti pro­fe­si­nius įgū­džius, rei­kė­da­vo at­lik­ti ke­lias­ de­šimt su­dė­tin­gų skry­džių. An­ ta­ni­na yra sa­kiu­si, kad nei kil­pos, nei su­ktu­kai jai ne­bū­da­vę bai­sūs, tik pa­čio­je skrai­dy­mo pra­džio­je po­rą kar­tų sun­ko­kai se­kė­si nu­tup­ dy­ti lėk­tu­vą. A.Lio­ren­tai­tė 1933 m. rugp­jū­tį ga­vo li­cen­ci­ją ir ta­po pir­ mą­ja mo­te­ri­mi la­kū­ne Lie­tu­vo­ je“, – pa­sa­ko­jo is­to­ri­kė ir pri­mi­nė, kad, kai ku­rių au­to­rių tvir­ti­ni­mu, A.Lio­ren­tai­tė yra ir pir­mo­ji mo­te­ ris la­kū­nė Baltijos šalyse.

Bu­vo sa­va tarp la­kū­nų

Neišliko: Liorentų sodyba tarpukariu iš paukščio skrydžio.

1937-ie­ji: A.Lio­ren­tai­tė skrai­dė ang­l

Anot A.But­ku­vie­nės, A.Lio­ren­tai­tė 1935 m. bu­vo įtrauk­ta į ypač aukš­ tos kva­li­fik ­ a­ci­jos la­kū­nų es­kad­ri­lę, tin­ka­mą skrai­dy­ti ka­ro me­to są­ly­ go­mis.

An­ta­ni­nos pro­fe­si­jos bi­čiu­liai ver­ti­no ją ne tik už pro­fe­si­nį pa­si­ ren­gi­mą, bet ir žmo­giš­ką­sias sa­vy­ bes. Šim­ta­me­tis avia­to­rius Vik­to­ ras Aš­mens­kas taip šie­met at­si­lie­pė apie pir­mą­ją Lie­tu­vos la­kū­nę: „An­ ta­ni­na pui­kiai ti­ko vy­riš­ko­je kom­ pa­ni­jo­je. Ji bu­vo mums ir drau­gė, ir pa­ta­rė­ja, ir pa­gal­bi­nin­kė. Mes ją

1988-ie­ji: A.Lio­ren­tai­tė sa­vo gy­ve­ni

ver­ti­no­me už pa­rei­gin­gu­mą, ryž­tą, kuk­lu­mą. An­ta­ni­na neat­si­sa­ky­da­vo sua­dy­ti įplėš­tą uni­for­mą, pri­siū­ti iš­trū­ku­sią sa­gą, drau­ge su mu­mis iš­lenk­ti vie­ną tau­re­lę ar su­rū­ky­ti pa­pi­ro­są. Žo­džiu, bu­vo sa­va.“ 1944 m. iš Lie­tu­vos pa­si­trau­ku­ sią ir vė­liau Či­ka­go­je ap­si­gy­ve­nu­ sią A.Lio­ren­tai­tę 1988 m. ap­lan­kė avia­ci­jos ve­te­ra­nas iš Gel­gau­diš­kio An­ta­nas Uni­kaus­kas. Jis par­ve­žė iš ten fil­muo­tą vi­zi­to pas A.Lio­ren­ tai­tę me­džia­gą, ku­ri da­bar tu­rė­tų itin su­do­min­ti avia­ci­jos is­to­ri­kus – juk šie­met rugp­jū­tį su­kan­ka 80 me­tų, kai šau­nio­ji Lie­tu­vos duk­ra ga­vo la­kū­nės li­cen­ci­ją, o va­sa­rį – 10 me­tų, kai at­si­sė­do ant il­go Lie­ tu­vos la­kū­nų vė­lių suo­le­lio.

Gy­ve­no kuk­liai

„An­ta­ni­na gy­ve­no lie­tu­viš­ka­me Či­ka­gos ra­jo­ne – Mar­ket par­ke, ne­di­de­lia­me ir kuk­lia­me bu­te. Mat,

Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

9

Gi­mę skris­ti Žmo­ni­ja nuo se­niau­sių lai­kų puo­

se­lė­jo sva­jo­nę pa­kil­ti į dan­gaus erd­ ves – pri­si­min­ki­me an­ti­ki­nės Grai­ ki­jos mi­tą apie De­da­lo sū­nų Ika­rą, ku­ris su­mo­kė­jo sa­vo gy­vy­be už sie­ kį vaš­ko spar­nais pa­kil­ti į dan­gaus aukš­ty­bes. Žmo­gaus sva­jo­nę skris­ti rea­ly­bė­

je pir­mas pra­dė­jo įgy­ven­din­ti Leo­ nar­do da Vin­ci, XV a. su­kū­ręs skrai­ dy­mo apa­ra­to pro­jek­tą, pa­siū­lęs pa­ ra­šiu­to idė­ją.

1903 m. pir­mie­ji pa­sau­ly­je į orą

pa­ki­lo bro­liai Wrigh­tai (JAV). Ore jie iš­si­lai­kė 59 sek. ir nu­skri­do 260 m.

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais

bu­vo su­kur­ta ka­ro avia­ci­ja ir jos pra­mo­nė, po ka­ro spar­čiai plė­to­jo­ si ci­vi­li­nė avia­ci­ja, pra­si­dė­jo tarp­ kon­ti­nen­ti­niai skry­džiai.

XIX a. vi­du­ry­je Že­mai­ti­jos ba­jo­ras

Alek­sand­ras Griš­ke­vi­čius su­konst­ ra­vo ke­le­tą skrai­dy­mo apa­ra­tų, pa­ts pa­mė­gi­no jais skris­ti, o ge­riau­ siai pa­reng­tą pro­jek­tą ap­ra­šė kny­ ge­lė­je „Že­mai­čių gar­lė­kys“.

1911 m. Lie­tu­vo­je pa­sta­ty­tas pir­

ma­sis sklan­dy­tu­vas.

1918–1940 m. avia­ci­ja Lie­tu­vo­je

plėtojosi ypač spar­čiai.

Ka­ro la­kū­nas Jur­gis Dob­ke­vi­čius

skrai­dė pa­ties su­konst­ruo­tais lėk­tu­ vais „Do­bi“ I, II, III. In­ži­nie­riaus ka­ro avia­ci­jos pul­

ki­nin­ko An­ta­no Gus­tai­čio lėk­tu­vai bu­vo sta­to­mi se­ri­ji­niu bū­du ka­ro avia­ci­jos dirb­tu­vė­se Kau­ne.

l­ų ga­my­bos spor­ti­niu dvi­vie­čiu De Ha­vil­land DH.82 „Ti­ger Moth“, ku­rių Lie­tu­vos ae­rok­lu­be anuo­met te­bu­vo du.

Nuo 1927 m. vei­kė Lie­tu­vos ae­ Lie­tu­vos avia­ci­jos mu­zie­jaus ar­chy­vo nuo­tr.

šim­ta­me­tis ąžuo­las. Jis te­bes­to­vi ir da­bar. Li­ku­sios Lie­tu­vo­je An­ta­ni­ nos se­se­rys bu­vo iš­vež­tos į Si­bi­rą, o bro­lio Jo­no sū­nus žu­vo la­ge­ry­je.

An­ta­ni­na ke­le­rius me­tus gy­ve­no ka­ro pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se, 1949 m. per­si­kė­lė į JAV, kur dir­bo laik­raš­čio „Lie­tu­vių bal­sas“ spau­dos pla­ti­ni­ mo sky­riu­je. Už­dar­bis bu­vo ne­di­ de­lis, gy­ve­no la­bai kuk­liai, bet nie­ ka­da neuž­mir­šo Lie­tu­vos.

Džiau­gė­si me­da­liu

i­mo sau­lė­ly­dį su­ti­ko Či­ka­go­je.

2004-ie­ji: Žvirgž­dai­čių pro­gim­na­zi­jos moks­lei­viai pa­ger­bė A.Lio­

Žvirgž­dai­čių pro­gim­na­zi­jos mu­zie­jaus nuo­tr.

at­vy­ku­si į JAV, ši ne­di­du­kė liek­na mo­te­ris ver­tė­si at­si­tik­ti­niais ar­ba ma­žai ap­mo­ka­mais dar­bais. De­ja, su avia­ci­ja ne­tu­rė­jo jo­kių rei­ka­lų.

Ne­pai­sant ne­di­de­lio sa­vo už­dar­ bio, ji vė­liau pa­rė­mė ma­no 2000 m.

Gel­gau­diš­ky­je įkur­tą jos var­du pa­ va­din­tą Vai­kų sklan­dy­mo mo­kyk­ lė­lę, ku­ri iki šių die­nų išug­dė be­veik 60 jau­nų­jų sklan­dy­to­jų. De­ja, šiuo me­tu mo­kyk­la pa­sken­du­si pro­ble­ mo­se“, – ap­gai­les­ta­vo A.Uni­kaus­ kas ir pa­žy­mė­jo, kad ne­par­ve­žė iš JAV jo­kių is­to­ri­nių nuo­trau­kų – jos pra­din­go A.Lio­ren­tai­tės ke­lio­nė­je lai­vu per At­lan­tą.

Pir­mie­ji šuo­liai

Pir­mą­jį sa­vo gy­ve­ni­me šuo­lį be pa­ ra­šiu­to An­ta­ni­na at­li­ko Žvirgž­dai­ čių gim­to­sios so­dy­bos klo­ji­me – nu­šo­ko nuo si­jos ant šiau­dų. „Ta­da bū­si­ma pir­mo­ji Lie­tu­vo­ je pa­ra­šiu­ti­nin­kė bu­vo to­kio am­

ren­tai­tės at­mi­ni­mą jos mir­ties me­ti­nių die­ną.

žiaus, kad ją rei­kė­jo už­kel­ti ant pir­mo­jo ko­pė­čių sker­si­nio. Pa­sie­ ku­si ko­pė­čio­mis si­ją, ji nu­šo­ko že­ myn, ant šie­no. Sa­vo pir­mą­jį tik­ rą­jį šuo­lį iš lėk­tu­vo A.Lio­ren­tai­tė at­li­ko 1936 m. bir­že­lio 7 d. Tau­ ra­gė­je per Avia­ci­jos pro­pa­gan­dos die­ną. Be­je, tai pa­da­ry­ti ji pa­si­ siū­lė pa­ti ir ta­po pir­mą­ja pa­ra­šiu­ ti­nin­ke Lie­tu­vo­je, pra­len­ku­si ne tik mo­te­ris, bet ir vy­rus“, – pri­mi­nė A.But­ku­vie­nė.

Ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti

Lie­tu­vos ae­rok­lu­bo lei­džia­mas žur­na­las „Lie­tu­vos spar­nai“, ra­šęs apie šį Lie­tu­vos avia­ci­jos is­to­ri­ jo­s įvy­kį, pa­ste­bė­jo, kad iš pra­džių žiū­ro­vai net ne­no­rė­jo ti­kė­ti, jog tą drą­sų žings­nį žen­gė mo­te­ris. Net­ ru­kus tau­ra­giš­kiai karš­tai svei­ki­no A.Lio­ren­tai­tę – sėk­min­gai iš pa­ dan­gių nu­si­lei­du­sią pir­mą­ją pa­ra­ šiu­ti­nin­kę.

Po me­tų – 1937 m. ge­gu­žės 6-ąją Kau­ne vy­ku­sio­je avia­ci­jos šven­tė­ je, ku­rią ste­bė­jo 30 tūkst. žiū­ro­vų, pir­mo­ji pa­ra­šiu­ti­nin­kė su Bi­ru­ tė Ona Ci­vins­kai­te da­ly­va­vo gru­ pi­nia­me de­šim­ties pa­ra­šiu­ti­nin­kų šuo­ly­je.

At­kar­to­jo tau­tos li­ki­mą

Kai 1939 m. Lie­tu­va at­ga­vo Vil­nių, A.Lio­ren­tai­tė bu­vo per­kel­ta dirb­ ti į at­gau­tą sos­ti­nę, kur la­kū­nės skry­džiai nu­trū­ko vi­sam gy­ve­ni­ mui – vie­na kraš­to oku­pa­ci­ja kei­tė ki­tą. So­vie­ti­nei ka­riuo­me­nei 1944 m. ar­tė­jant prie Vil­niaus, An­ta­ni­ na pa­li­ko sos­ti­nę ir par­va­žia­vo į tė­ viš­kę, kur susi­rin­ko jos du bro­liai ir se­suo – lie­pos 30-osios vė­lų va­ka­ rą jie vi­sam lai­kui pa­li­ko gim­ti­nę, o mo­ti­na dėl pra­stos svei­ka­tos li­ ko ki­ta­me kai­me, pas gi­mi­nes. Lio­ ren­tų so­dy­ba su­de­gė tą pa­tį va­ka­ rą nuo fu­ga­si­nių svie­di­nių – li­ko tik

Pra­si­dė­jus pe­rest­roikai, Či­ka­go­je gy­ve­nu­sią la­kū­nę ap­lan­kė Lie­tu­ vos avia­to­riai, už­si­mez­gė jos ar­ti­ mi ry­šiai su gim­tuo­ju kraš­tu. Gar­ sių­jų Lie­tu­vos la­kū­nų skry­džio per At­lan­tą 60-me­čio pro­ga ji bu­vo ap­do­va­no­ta S.Da­riaus ir S.Gi­rė­ no me­da­liu už nuo­pel­nus Lie­tu­vos avia­ci­jai.

Anot A.But­ku­vie­nės, dėl gar­ baus am­žiaus A.Lio­ren­tai­tė ne­ga­ lė­jo at­vyk­ti at­siim­ti me­da­lio, ta­čiau jį įtei­kė la­kū­nės ko­le­ga iš Lie­tu­vos Ed­mun­das Ja­siū­nas, at­vy­kęs į Či­ ka­gą. Tuo­met pir­mo­ji Lie­tu­vos la­ kū­nė pri­si­pa­ži­no ne­ži­nan­ti, ka­ da la­biau jau­di­no­si: ar įtei­kiant jai me­da­lį, ar tuo­met, kai pir­mą kar­tą sa­va­ran­kiš­kai pa­ki­lo lėk­tu­vu į dan­ gų, ar kai pir­mą kar­tą iš­šo­ko su pa­ ra­šiu­tu.

Mi­rė ei­da­ma 97-uo­sius

„La­kū­nė pa­lai­kė ry­šius su Žvirgž­ dai­čių pro­gim­na­zi­ja, anuo­me­ te Ku­dir­kos Nau­mies­čio vi­du­ri­ne mo­kyk­la (da­bar – V.Ku­dir­kos gim­ na­zi­ja), pa­do­va­no­jo jai sa­vo bib­lio­ te­ką.

1998 m. bir­že­lio 13-ąją Žvirgž­ dai­čiuo­se vy­ko avia­ci­jos šven­ tė, skir­ta An­ta­ni­nai Lio­ren­tai­tei, o Lio­ren­tų so­dy­bos vie­to­je, prie šim­ta­me­čio ąžuo­lo, ati­deng­ta at­

rok­lu­bas, bu­vo įkur­ta Ni­dos sklan­ dy­mo mo­kyk­la.

1933 m. Ste­po­nas Da­rius ir Sta­sys

Gi­rė­nas per­skri­do At­lan­tą, bet žu­ vo Sol­di­ne.

Lie­tu­viš­kų „An­bo IV“ lėk­tu­vų es­

kad­ri­lė 1934 m. ap­skri­do 10 tūkst. km ap­link Eu­ro­pą, pa­bu­vo­da­ma dvy­li­ko­je ša­lių.

1937 m. bu­vo ati­da­ry­ta pir­mo­ji

oro li­ni­ja Kaunas–Palanga.

Pir­mą­ja pa­sau­ly­je mo­te­ri­mi la­kū­

ne lai­ko­ma ame­ri­kie­tė Ame­li­ja Er­ hart, ku­ri 1928 m. pir­ma įvei­kė At­ lan­tą (ir tai pa­kar­to­jo 1932 m.) , o 1937 m. ji su štur­ma­nu ry­žo­si ap­skris­ti ap­ link pa­sau­lį, ta­čiau lėk­tu­vas, įvei­kęs du treč­da­lius nu­ma­ty­to marš­ru­to, am­žiams din­go virš At­lan­to.

In­for­ma­ci­ją pa­ren­gė Ane­lė But­ku­vie­nė

mi­ni­mo len­ta. Pe­da­go­gas ir la­kū­ nas iš Gel­gau­diš­kio A.Uni­kaus­kas, suor­ga­ni­za­vęs vai­kų sklan­dy­mo mo­kyk­lą, ga­vo A.Lio­ren­tai­tės su­ ti­ki­mą sa­vo auk­lė­ti­nius va­din­ti lio­ ren­tu­kais“, – pa­sa­ko­jo is­to­ri­kė.

Po la­kū­nės mir­ties 2003 m. va­ sa­rio 4-ąją (ji mi­rė Či­ka­go­je, ei­ da­ma 97-uo­sius) Žvirgž­dai­čiuo­ se vie­na gat­vė bu­vo pa­va­din­ta jos var­du.

80

me­tų

su­kan­ka šie­met rugp­jū­tį, kai A.Lio­ren­tai­tė ga­vo la­kū­nės li­cen­ci­ją.

10 Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

Ori­gi­na­lūs šv.Ve­ly­kų sta­lo v vi­du­rį, su­de­da­me pa­ruoš­tą bul­vių ko­šę. Pa­tie­ka­lo vir­šų pa­bars­to­me su­smul­kin­tais iš­ke­pu­sios šo­ni­nės traš­ku­čiais.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Svei­kos gy­ven­se­nos ir mi­ty­bos pro­pa­guo­to­ja Da­nu­tė Kun­čie­nė siū­lo ne­tra­di­ci­nių šven­ti­nių pa­tie­ ka­lų re­cep­tų, by­lo­jan­čių apie gam­ tos at­bu­di­mą, ku­rį šven­tė mū­sų pro­tė­viai ir ku­ris, atė­jus krikš­čio­ ny­bei, bu­vo su­ta­pa­tin­tas su Kris­ taus pri­si­kė­li­mu.

Kriau­šės, įda­ry­tos viš­tie­na (2 po­rci­jos)

Anot D.Kun­čie­nės, nors et­no­lo­gai tvir­ti­na, kad mar­gu­tis ne­tu­ri nie­ko bend­ra su šv. Ve­ly­ko­mis, nes jo šak­ nys sie­kia gal net ir ak­mens am­žių, ta­čiau mar­gu­tis, kar­tu – ir kiau­ši­nis, jau se­niai ta­po šios šven­tės neat­ sie­ja­mu ženk­lu. Ko­kius ori­gi­na­lius ir svei­kus pa­tie­ka­lus, ku­rių for­ma pri­me­na kiau­ši­nį, Da­nu­tė siū­lo šių me­tų šv.Ve­ly­kų sta­lui sa­vo nau­jo­je kny­ge­lė­je „Šak­nies pa­slap­tis“?

(tre­čias P.Stra­se­vi­čiaus su­kur­tas re­cep­tas) 2 kriau­šės, 200 ml rau­do­no­jo vy­no, karš­to vy­no prie­sko­nių (ga­li­ma nu­

Pu­pe­lių kiau­ši­niai

si­pirk­ti par­duo­tu­vė­je), 100 g viš­tie­nos (viš­tie­ną ga­li­ma pa­ Pavyzdys: štai tokį pavasariu dvelkiantį šv.Velykų stalą siūlo D.Kunčienė.

tą, sė­le­nė­lė­mis pa­bars­ty­tą ke­pi­mo skar­dą ir kep­ti 180 0C įkai­tu­sio­ je or­kai­tė­je 15 min. Tuo­met men­ te­le at­sar­giai ap­vers­ti keps­ne­lius ir kep­ti dar 15 min.

Da­tu­lių ska­niu­kas

Sau­lės keps­niu­kai

Šį ir ki­tus ori­gi­na­lios re­cep­tū­ros pa­tie­ka­lus šven­ti­niam sta­lui siū­lo kau­nie­tis jau­nas ku­li­na­ras Pau­lius Stra­se­vi­čius.

lių, 2 šaukš­tai mal­tų pa­skru­din­tų sau­ lėg­rą­žų ar­ba mo­liū­gų sėk­lų, 2–3 šaukš­tai sva­rai­nių ar ki­to pa­na­ šaus sko­nio si­ru­po.

Nup­lau­tas da­tu­les pa­mir­ky­ti si­ru­ pe, pa­vo­lio­ti sau­lėg­rą­žų ir sė­le­nė­lių mi­ši­ny­je – ska­niu­kas pa­ruoš­tas.

rą­žų, 2 stik­li­nės vi­du­ti­ne trin­tu­ve su­tar­

kuo­tų mor­kų, 0,5 stik­li­nės troš­kin­tų svo­gū­nų, 50–100 g po­mi­do­rų sul­čių, šaukš­te­lis ka­lend­rų, šaukš­te­lis džio­vin­tų mal­tų krie­nų, 0,5 šaukš­te­lio drus­kos.

Vis­ką su­mai­šy­ti, su­min­ky­ti ir šla­ pio­mis ran­ko­mis for­muo­ti keps­ne­ lius. Su­dė­ti juos į rie­ba­lais iš­tep­

juos pa­kuo­tė­je su­pjaus­ty­tus),

200 g viš­tie­nos fi­lė, 1 kiau­ši­nis, mal­to ku­mi­no (tai itin po­pu­lia­rus in­

dų vir­tu­vės prie­sko­nis),

Mū­sų mėgs­ta­mi kol­ dū­nai, ba­lan­dė­liai, šiu­pi­ni­nė sriu­ba, šim­ta­la­pis ar vy­tin­ta mė­sa – tai to­to­rių ku­ li­na­ri­nis pa­li­ki­mas.

Su­tar­kuo­ti to­pi­nam­bo šak­nį ar­ ba bal­tą­jį ri­di­ką (ar­ba gel­tek­lę, pa­ star­no­ką), su­dė­ti į iš duo­nos teš­los

(ant­ras P.Stra­se­vi­čiaus ori­gi­na­lus re­cep­tas) 50 g vis­kio, 500 g ka­la­ku­tie­nos fi­lė, ait­rio­ji pa­pri­ka, im­bie­ro šak­nis, ku­mi­no mil­te­lių, cit­ri­na, šaukš­tas me­daus, ke­li šo­ni­nės ga­ba­lė­liai (ge­riau pirk­ti

10 da­tu­lių, 2 šaukš­tai mal­tų kvie­ti­nių sė­le­nė­

Ve­ly­kų sa­lo­tos

2 stik­li­nės su­mal­tų ke­pin­tų sau­lėg­

Ka­la­ku­tie­nos fi­lė su braš­kių pa­da­žu

Traš­ki viš­tie­na me­daus pa­da­že

Stik­li­nė vir­tų pu­pe­lių, svo­gū­nas, mor­ka, 3 šaukš­tai li­nų sė­me­nų, 2 šaukš­tai kmy­nų, šaukš­te­lis ka­lend­rų, tru­pu­tis drus­kos, 150 g van­dens. kokoso drožlių.

Pu­pe­les už­merk­ti van­de­ny­je, pa­lai­ ky­ti per nak­tį ir iš­vir­ti ta­me pa­čia­me van­de­ny­je. Svo­gū­ną ge­rai su­smul­ kin­ti ir pa­kep­ti alie­ju­je. Į pa­troš­kin­ tą svo­gū­ną su­dė­ti su­mal­tas pu­pe­les, su­tar­kuo­tą mor­ką, su­ber­ti kmy­nus, ka­lend­ras, mal­tus sė­me­nis ir drus­ ką. Pa­leng­va mai­šant ma­sę, pil­ti į ją van­de­nį (ne­bū­ti­nai vi­są) ir troš­kin­ti iki ko­šės tirš­tu­mo ma­sės. Kai ma­sė at­vės, for­muo­ti kiau­ši­nu­kus, pa­vo­ lio­ti juos ko­ko­so drož­lė­se.

iš­kep­tą kiau­ši­nio for­me­lę (ga­li­ma ke­pyk­lė­lė­se ar pre­ky­bos cent­ruo­se nu­si­pirk­ti iš­kep­tų ma­žy­čių duo­nos ke­pa­liu­kų, per­pjau­ti juos pu­siau, išim­ti da­lį minkš­ti­mo), į vi­du­rį įdė­ti su­tar­kuo­to bal­to­jo ri­di­ko, ant vir­šaus už­dė­ti gel­to­ną po­mi­do­rą ar sly­vą, ab­ri­ko­są ir pan.

Danutės Kunčienės asmeninio archyvo nuotr.

ka­rio, drus­kos, pi­pi­rų, cit­ri­nų sul­čių, krak­mo­lo viš­tie­nai ap­vo­lio­ti, 200 g ry­žių.

Vi­sų pir­ma ma­ri­nuo­ja­me viš­tie­ną – įtri­na­me prie­sko­niais ir pa­lie­ka­me va­ lan­dai. Į at­ski­rus in­de­lius su­de­da­me kiau­ši­nio pla­ki­nį ir krak­mo­lą. Viš­tie­ ną su­pjaus­to­me juos­te­lė­mis ir mir­ko­ me kiau­ši­nio pla­ki­ny­je bei krak­mo­le.

Ne­gai­li­me krak­mo­lo. Ant viš­tie­nos tu­ri su­si­da­ry­ti prie­sko­nių mi­ši­nio ir pla­ki­nio sluoks­nis. Taip pa­ruoš­tas viš­tie­nos juos­te­les de­da­me į kep­tu­vę ir ke­pa­me. Iš­ke­pus ga­li­ma dar kar­tą pa­vo­lio­ti mi­ši­ny­je ir vėl pa­kep­ti.

Ry­žius ver­da­me šiek tiek įbė­rę drus­kos.

Be­lie­ka pa­ga­min­ti pa­da­žą: ku­ pi­ną šaukš­tą me­daus ir apie 20 g svies­to de­da­me į puo­dą ir pa­kai­ti­ na­me, įla­ši­nę pu­sės cit­ri­nos sul­tis.

Kai­ti­nant vis mai­šy­ti, iki už­virs.

Pa­ruoš­tą pa­da­žą už­pil­ti ant iš­kep­ tos viš­tie­nos.

šiek tiek cuk­raus, 200 g braš­kių, drus­kos, 3 bul­vės, grie­ti­nė­lės bul­vių ko­šei.

Į du­be­nį su­tar­kuo­ja­me im­bie­rą, iš­ spau­džia­me pu­sės cit­ri­nos sul­tis, įde­da­me šaukš­tą me­daus su tru­ pu­čiu drus­kos ir įber­iame žiups­nį ku­mi­no mil­te­lių, įdedame su­pjaus­ ty­tą ait­rią­ją pa­pri­ką.

Nup­lau­tą mė­są su­pjaus­to­me ga­ ba­liu­kais maž­daug po 80 g ir va­ lan­dai įde­da­me į anks­čiau pa­ruoš­tą ma­ri­na­tą. Ma­ri­nuo­tus ka­la­ku­tie­ nos ga­ba­liu­kus ke­pa­me tam skir­ ta­me in­de iki 180 0C įkai­tu­sio­je or­kai­tė­je 25–30 min. Šo­ni­nės ga­ ba­liu­kus ke­pa­me kep­tu­ve, kol jie smar­kiai ap­skrus.

Prieš už­vir­da­mi bul­ves, ant braš­ kių už­pi­la­me cuk­raus, kad uo­gos iš­leis­tų sul­tis. Po 15 min. braš­kes su jų sul­ti­mis su­pi­la­me į puo­dą ir maždaug 5 mi­n. ver­da­me pa­mai­ šy­da­mi. Tuo­met su­pi­la­me vis­kį ir, pa­trau­kę nuo ug­nies puo­dą, ja­me su­tri­na­me braš­kes. Šį pa­da­žą pi­ la­me ant in­do, ku­ria­me pa­tiek­si­ me ka­la­ku­tie­ną, dug­no.

Tuo me­tu prie­šin­guo­se lėkš­tės pa­kraš­čiuo­se iš­dė­lio­ja­me ka­la­ku­tie­ nos ga­ba­liu­kus, o tarp jų, į lėkš­tės

keis­ti fe­ta), 4 špi­na­tų la­pe­liai, pet­ra­žo­lių ar graž­gars­čių la­pe­lių, bal­to ri­di­ko drož­lių.

Į ma­žą puo­dą su­pi­la­me vy­ną, už­ ver­da­me. Tuo­met įde­da­me žiups­ ne­lį vy­no prie­sko­nių. Nu­lup­tas kriau­šes per­pjau­na­me išil­gai ir su­ de­da­me į už­vir­tą vy­ną su prie­sko­ niais. Ver­da­me apie 10 min. Tuo pat me­tu iš­ver­da­me smul­kiai su­ pjaus­ty­tą viš­tie­ną.

Iš puo­de­lio iši­ma­me iš­vi­ru­sias kriau­šes ir pa­lau­kia­me, kol šiek tiek at­vės. Tuo­met ant kriau­šės pu­se­lės de­da­me špi­na­to la­pą, ant jo – iš­ vi­ru­sios viš­tie­nos ga­ba­liu­kus, ku­ riuos pa­puo­šia­me ri­di­ko drož­lė­ mis. Ska­nu ir spal­vin­ga.

To­to­rių pėd­sa­kas

To­to­riai Lie­tu­vo­je pra­dė­jo kur­tis XIV a. val­dant Ge­di­mi­nui. Bė­gant šimt­me­čiams mes ne­ju­čia pe­rė­mė­ me ne­ma­ža jų vir­tu­vės pa­tie­ka­lų ir da­bar tik re­tas pa­sa­ky­tų, kad mū­ sų mėgs­ta­mi kol­dū­nai, ba­lan­dė­liai, šiu­pi­ni­nė sriu­ba, šim­ta­la­pis ar vy­ tin­ta mė­sa – tai to­to­rių ku­li­na­ri­nis pa­li­ki­mas. To­dėl nie­ko keis­ta, kad ant daž­no šv.Ve­ly­kų sta­lo ša­lia tra­ di­ci­nės Ve­ly­kų bo­bos pui­kuo­ja­si ir vi­sų pa­mėg­tas šim­ta­la­pis.

Va­rė­nos ra­jo­no to­to­rių drau­gi­jos pir­mi­nin­kė Liu­sia Gai­du­ke­vi­čie­nė Kau­ne pri­sta­tė sa­vo pa­ra­šy­tą kny­ ge­lę „To­to­rių vir­tu­vės ku­li­na­ri­niai re­cep­tai“, ku­rio­je ji pa­tei­kia iš­sa­mų tik­ro to­to­riš­ko šim­ta­la­pio ga­my­bos re­cep­tą ir ti­ki­si, kad ne vie­na šei­ mi­nin­kė pa­si­ryš ir su­skubs pa­ti jį pa­ga­min­ti ar­tė­jan­čioms šven­tėms. Šim­ta­la­pis

2 kg mil­tų, 1 kg svies­to, 1 kg cuk­raus,

Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

11

val­giai 0,5 l pie­no, 10 kiau­ši­nių, 300 g ra­zi­nų, 0,5 kg aguo­nų ar­ba džio­vin­tų vai­sių,

ar­ba varš­kės, 50 g mie­lių, 1 pa­ke­lis va­ni­li­nio cuk­raus, tru­pu­tis drus­kos.

Į iš­si­jo­tus mil­tus pa­ma­žu pi­la­me pa­šil­dy­tą pie­ną, pra­skies­tą vi­rin­tu van­de­niu (maž­daug treč­da­lis vi­so kie­kio – van­duo), įmai­šo­me 8–9 kiau­ši­nius, iš­tir­pin­tas mie­les, va­ ni­li­nį cuk­rų, tru­pu­tį drus­kos, iš­ min­ko­me teš­lą. Trum­pai kil­di­na­me šil­to­je vie­to­je (pa­vyz­džiui, prie ra­ dia­to­riaus ar ap­vo­žia­me teš­lą įkai­ tin­tu puo­du, ku­ris kais­ta pa­sta­čius ant jo ki­tą puo­dą su karš­to­ku van­ de­niu). Taip teš­la kil­di­na­ma apie 15 min., ta­čiau ji ne­tu­rė­tų pa­kil­ti dau­giau kaip dvi­gu­bai.

Iš­tir­pi­na­me svies­tą, pa­ruo­šia­me įda­rą: aguo­nas ar­ba vai­sius (džio­vin­ tas sly­vas, obuo­lius) nu­plau­na­me, su­ma­la­me, su­mai­šo­me su cuk­ru­mi (jei vie­toj obuo­lių ir sly­vų de­da­me varš­kę, per­ma­la­me ir ją), įbe­ria­me cuk­raus, va­ni­li­nio cuk­raus, įmu­ša­ me kiau­ši­nį – vis­ką iš­mai­šo­me.

Pa­ki­lu­sią teš­lą ge­rai iš­min­ko­me, da­li­ja­me į 4–5 ly­gias da­lis, iš­ko­čio­ ja­me, pa­lai­ko­me 20 min. šil­tai (pa­ vyz­džiui, prie šil­to ra­dia­to­riaus).

Pa­bars­tę sta­lą mil­tais, klo­ja­me pir­mą­jį lakš­tą, pa­ki­ša­me ran­kas iš kraš­tų po lakš­tu ir iš­tam­po­me jį ant kumš­čių. Kuo plo­niau iš­tam­py­si­me lakš­tą, tuo ge­riau. Tuo­met gau­siai jį su­te­pa­me pa­šil­dy­tu svies­tu, pa­ bars­to­me cuk­ru­mi – taip pa­ruo­ šia­me vi­sus lakš­tus (svies­to ir cuk­ raus tu­ri už­tek­ti vi­siems pen­kiems lakš­tams, neuž­mirš­ki­me kiek­vie­ną kar­tą pa­bars­ty­ti mil­tais stal­vir­šio, ant ku­rio klo­si­me ki­tą lakš­tą, kad jį iš­tam­py­tu­me).

Ant pa­sku­ti­nio lakš­to, ku­rį de­ da­me ant su­sluoks­niuo­tų vie­nas ant ki­to lakš­tų, bars­to­me ra­zi­nas, de­da­me pa­ruoš­tą įda­rą (aguo­nų ar­ba džio­vin­tų vai­sių, ar­ba varš­ kės – įda­ro ma­sę ga­li­ma iš­ly­gin­ ti vo­le­liu), su­vy­nio­ja­me ir su­su­ ka­me srai­ge, kraš­tus už­len­kia­me, de­da­me į ke­pi­mo skar­dą, pa­tep­tą svies­tu. Pa­te­pa­me šim­ta­la­pio vir­šų plak­tu kiau­ši­niu ir lai­ko­me šil­tai, kol įkais or­kai­tė (ži­no­ma, ge­riau­ sia kep­ti kros­nies or­kai­tė­je). Ke­ pa­ma apie va­lan­dą. Pa­na­ši truk­mė ir ke­pant du­ji­nės vi­ryk­lės or­kai­tė­je 180 0C tem­pe­ra­tū­ro­je. Be­je, mies­tie­ čių pa­tir­tis, ke­pant du­ji­nė­se or­kai­ tė­se, by­lo­ja – kai pa­ru­duos ke­pa­mo šim­ta­la­pio vir­šus, jį rei­kia pri­deng­ti ke­pi­mo po­pie­riu­mi. Ir dar – ne­ver­ta iš­si­gąs­ti, kai ke­pant iš­bėgs svies­tas – jis ka­ra­me­li­zuo­sis.

Ver­ta at­si­min­ti, kad ne­rei­kia per­kil­din­ti teš­los ga­ba­lų (ge­riau­ sia, kad pa­kil­tų dvi­gu­bai). Leng­ viau tam­py­ti šil­tos ko­čio­tos teš­los lakš­tus. Šim­ta­la­pio ga­my­ba ga­ li už­truk­ti ke­lias va­lan­das ar net dvi­gu­bai il­giau.

Jei no­ri­te pa­ra­gau­ti pa­gal šį re­ cep­tą pa­čios L.Gai­du­ke­vi­čie­nės kep­to šim­ta­la­pio ir ki­tų pa­gal au­ ten­tiš­kus re­cep­tus pa­ga­min­tų to­ to­riš­kų šal­tų ir karš­tų pa­tie­ka­lų, de­ser­tų, pa­skam­bin­ki­te į Va­rė­nos r., Su­bar­to­nių k. jos įkur­tą Lie­tu­ vos to­to­rių et­no­kul­tū­ri­nį bui­ties mu­zie­jų mob. tel. 8 614 78 316.

Ži­no­vė: Kau­no tau­ti­nės kul­tū­ros cent­ro (KTKC) me­to­di­nin­kė Jur­gi­

ta Ki­li­kaus­kie­nė ant ug­ne­lės pa­kai­tin­tą vaš­ką brau­kia pa­ga­liu­ku taip, kad su­kur­tų be­si­su­kan­čią švie­są, Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

Sim­bo­li­ka: šis tar­si žal­tys iš­si­rai­tęs or­na­men­tas (vir­šu­ti­nis kiau­ši­

nis) – tai iš tie­sų iš lie­tu­viš­kos gy­vy­bės me­džio sam­pra­tos at­ke­lia­vęs ženk­las. Kai­rė­je gu­lin­tį mar­gu­tį pu­siau da­li­ja paukš­čio pė­du­tės.

Ak­mens am­žiaus paukš­čio pė­de­lės ant lie­tu­viš­ko mar­gu­čio Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė Pa­sak et­no­lo­go pro­f. Li­ber­to Klim­ kos, mar­gu­tis yra pa­sau­lio pra­ džių pra­džios, jo su­vo­ki­mo sim­bo­ lis. Tą su­vo­ki­mą lie­tu­viai iš­reiš­kia or­na­men­tais, ku­riais įpras­min­a tai, kas svar­biau­sia žmo­gaus ap­ lin­ko­je, erd­vė­je. Šv.Ve­ly­kos pa­gal pro­tė­vius

Mū­sų pro­tė­viai šv.Ve­ly­kas šven­ tė kaip gam­tos at­bu­di­mo šven­tę, ku­ri, atė­jus krikš­čio­ny­bei, bu­vo su­ta­pa­tin­ta su Kris­taus pri­si­kė­ li­mu. Šv.Ve­ly­kos šven­čia­mos pir­ mą­jį mė­nu­lio pil­na­ties sek­ma­die­ nį po pa­va­sa­rio ly­gia­die­nio. Tad ši šven­tė kil­no­ja­mo­ji. Jos pa­va­di­ni­ mas yra ki­lęs iš žo­džio „vė­lės“.

Mū­sų pro­tė­viai Di­dį­jį penk­ta­ die­nį nuo se­no­vės va­din­da­vo Vė­ lių ve­ly­kė­lė­mis ar­ba Vė­lių du­re­ lė­mis, – ti­kė­ta, kad tą die­ną jos išei­nan­čios iš skais­tyk­los. Mū­ sų pro­tė­viai šv. Ve­ly­kų die­no­mis lan­ky­da­vo ar­ti­mų­jų ka­pus su vai­ kais ir anū­kais, kad šie ži­no­tų, kur il­si­si gi­mi­nės se­no­liai. Lan­ky­da­mi ka­pus nu­neš­da­vo kiau­ši­nį – mū­sų pra­džių pra­džios sim­bo­lį.

Tri­jų brūkš­ne­lių reikš­mė

„Tu­ri­me iš­mok­ti su­pras­ti pra­smin­gus kiau­ši­nių mar­gi­ni­mo ženk­lus, ku­rie iš­li­ko ant mar­gu­čių, ma­nau, nuo ak­ mens am­žiaus. Štai, pa­vyz­džiui, daž­ nas kiau­ši­nių mar­gi­ni­mo or­na­men­ tas – trys brūkš­niu­kai, pri­me­nan­tys paukš­čių pė­de­les. Iš kur tai?

Mū­sų pro­tė­viai ti­kė­jo, kad paukš­čius į mū­sų kraš­tą at­siųs­ da­vo dei­vė Paukš­tė – jie gel­bė­da­vo žmo­nes pa­va­sa­rį nuo ba­do. To­dėl, ra­dę pir­mą lau­ki­nio paukš­čio pa­ dė­tą kiau­ši­nį, skir­da­vo jį Paukš­tei.

Prieš tai pa­žy­mė­da­vo jį jos ženk­lu – pė­du­te, o vė­liau dar ir nu­da­žy­ da­vo au­kos krau­jo spal­va. Ši spal­ va iki šiol bū­din­ga šv.Ve­ly­kų mar­ gu­čiams, ta­pu­siems šios šven­tės sim­bo­liu, nors mar­gu­tis ne­tu­ri nie­ko bend­ra su krikš­čio­ny­be“, – tei­gia L.Klim­ka.

die­nio pa­pro­tys: rei­kia at­si­neš­ti iš miš­ko skruz­dė­ly­no ša­pų ir jais kryž­mai (iš kam­po į kam­pą) pa­ bars­ty­ti tvar­tą. Ti­ki­ma, kad tuo­ met gy­vu­lių čia priaugs kaip skruz­dė­lių.

Esa­me uni­ka­lūs

Iš am­žių glū­du­mos

„Mū­sų pro­tė­viai da­žė ir au­ko­ jo dei­vei Paukš­tei pir­mą­jį su­ras­tą lau­ki­nio paukš­čio kiau­ši­nį, ma­ no gal­va, nuo ak­mens am­žiaus.

Juk dar vi­sai ne­se­niai Šiau­rės ry­ tų Lie­tu­vo­je bu­vo ti­ki­ma, kad su­ stip­rin­ti sa­vo ga­lias ga­li­ma su­ra­ dus lau­ki­nių an­čių liz­dus: Di­dį­jį ket­vir­ta­die­nį, kai tro­bo­je šva­ri­ na­ma­si, ku­ris nors jau­nas šei­my­ nos na­rys at­si­neš­da­vo skied­rų ir iš jų su­krau­da­vo kiek­vie­na­me būs­to kam­pe po sim­bo­li­nį liz­de­lį.

Bu­vo ti­ki­ma, kad tai pa­dės vi­są pa­va­sa­rį su­ras­ti lau­ki­nių paukš­čių liz­dus. Tai anks­ty­vos me­džio­to­ jų bend­ruo­me­nės, ku­ri dar ne­lai­ kė gy­vu­lių, bur­to at­gar­siai“, – aiš­ ki­no pro­f. L.Klim­ka.

Liau­dies me­teo­ro­lo­gi­ja

Gam­tos at­gi­mi­mo šven­tės ar­cha­ jiš­ku­mą pa­tvir­ti­na ir šis Lie­tu­vo­ je dar ži­no­mas Di­džio­jo ket­vir­ta­

Li­ber­tas Klim­ka:

Tu­ri­me iš­mok­ti su­ pras­ti pra­smin­gus kiau­ši­nių mar­gi­ni­ mo ženk­lus, ku­rie iš­ li­ko ant mar­gu­čių, ma­nau, nuo ak­mens am­žiaus.

Di­džiau­sią pa­va­sa­rio šven­tę, ku­rią da­bar va­di­na­me šv.Ve­ly­ko­ mis, mū­sų pro­tė­viai lai­kė me­tų pra­džia. Tad to­kią die­ną bu­vo spė­ lio­ja­ma, ko­kie me­tai lau­kia. Ma­ ny­ta, kad ko­kia bus pir­mo­ji šv.Ve­ ly­kų die­na, to­kie bus ir žem­dir­bio me­tai. Dar vi­sai ne­se­niai pir­mą­ją šv.Ve­ly­kų die­ną, po Mi­šių, pro­ce­ si­jai ei­nant aplink baž­ny­čią, žmo­ nės iš vė­jo kryp­ties spė­da­vo, ko­ kia bus va­sa­ra. Jei­gu vė­jas iš pie­tų – šil­ta, jei iš šiau­rės – šal­ta.

Brau­na­si sve­ti­my­bės

Vaiz­di­niai: KTKC me­to­di­nin­kės Eg­lės Vin­da­šie­nės ran­ko­se – iš po­

pie­riaus iš­kar­py­tas se­no­vės lie­tu­vio pa­sau­lio su­vo­ki­mo vaiz­di­nys – Gy­vy­bės me­dis.

be­je, iš­li­ko ir ant mū­sų verps­čių, au­di­mo raš­tuo­se. Tad mes, lie­tu­ viai, esa­me vie­ni iš pa­sku­ti­nių­jų se­nų­jų tra­di­ci­jų ne­šė­jų Eu­ro­po­ je“, – įsi­ti­ki­nęs L.Klim­ka.

Da­bar į mū­sų šv.Ve­ly­kų šven­ti­mą, pa­pro­čius įsi­bro­vė to­kie šven­ti­niai at­ri­bu­tai kaip žais­li­niai ar­ba val­ go­mi (pa­vyz­džiui, šo­ko­la­di­niai) zui­kiai, lip­du­kais mar­gin­ti, šo­ko­ la­di­niai kiau­ši­niai. Kaž­ko­dėl ne­ no­ri­ma pri­si­min­ti Ve­ly­kų bo­bu­ tės, at­ve­žan­čios ge­le­ži­niais ra­tais vai­kams do­va­nų. Ar tai ne glo­ba­ li­za­ci­jos pa­da­ri­nys? „To­kie šo­ko­la­di­niai kiš­ku­čiai, lip­du­kais ar ki­to­mis prie­mo­nė­mis mar­gin­ti kiau­ši­niai at­ve­ža­mi iš tų kraš­tų, ku­rių gy­ven­to­jai, tau­ to­dai­li­nin­kai ne­be­tu­ri tra­di­ci­jos mar­gin­ti kiau­ši­nius. Tik mes su­ ge­bė­jo­me sa­vo mar­gu­čių raš­tuo­se iš­lai­ky­ti pa­čius ar­cha­jiš­kiau­sius pa­sau­lio mo­de­lio bruo­žus, ku­rių,

Ar daug se­nų­jų pa­pro­čių esa­me iš­ sau­go­ję? „Dau­gu­ma anks­tes­nių­jų pa­pro­čių iš­ny­ko, nes jie ne­beak­ tua­lūs. Juk dau­gu­ma jų su­si­ję su žem­dir­bys­te, ark­liu, žag­re, o da­ bar – kom­piu­te­rių lai­kai. Bū­tent vi­suo­ti­nės kom­piu­te­ri­za­ci­jos lai­ kais itin ak­tua­lūs tam­pa tar­pu­sa­ vio ry­šiai, ku­rių ga­li­me pa­ste­bė­ti mū­sų se­nuo­se pa­pro­čiuo­se. Pa­ vyz­džiui, pa­pro­tys keis­tis mar­gu­ čiais – ar jis ne­su­tei­kia džiaugs­ mo? O pir­mo­ji šv.Ve­ly­kų die­na?

Ar ji ne­su­tel­kia šei­mos? O ant­ro­ji – ar ne­ska­ti­na bend­ruo­me­niš­ku­ mo?“ – klau­sė L.Klim­ka.

Iki šiol kai ku­rio­se Lie­tu­vos vie­ to­vė­se iš­li­kęs toks pa­pro­tys – šv.Ve­ ly­kų ry­tą šei­mos gal­va prie šven­ti­ nio sta­lo su­pjaus­to mar­gu­tį ir da­li­ja jį kaip ka­lė­dai­tį vi­siems su­si­rin­ku­ sie­siems. Prieš tai bu­ria­ma su tuo kiau­ši­niu – jis pa­su­ka­mas ant sta­ lo ir ste­bi­ma, į ku­rią pu­sę at­si­suks smai­ga­lys. Pa­gal tai spė­da­vo, koks bus pa­va­sa­ris: jei­gu smai­ga­lys at­si­ suks į šiau­rę – pa­va­sa­ris bus šal­tas ir il­gas, jei­gu į ry­tus – vė­juo­tas, žvar­ bus, jei­gu į pie­tus – šil­tas ir grei­tas, į va­ka­rus – lie­tin­gas. Sup­ran­ta­ma, di­džiau­sia iš­li­ku­sių tra­di­ci­jų ver­ty­ bė – mū­sų pro­tė­vių su­kur­ti mar­gu­ čių raš­tai, by­lo­jan­tys apie mū­sų se­ ną­ją pa­sau­lė­jau­tą, kul­tū­rą.

Pa­bū­ki­me ar­čiau gam­tos

Paš­ne­ko­vas ra­gi­na tau­tie­čius sau­ go­ti sa­vo pa­pro­čius. Ant­raip tu­rė­si­ me sko­lin­tis juos iš ki­tų tau­tų. Ar­gi ne to­dėl, kad ap­lei­do­me sa­vo se­nus pa­pro­čius, pas mus ne­ju­čia įsė­li­ no, pa­vyz­džiui, Va­len­ti­no die­na ar He­lo­vi­nas, gar­sė­jan­tis ne­pa­gar­ba mir­čiai, kas vi­siš­kai sve­ti­ma mū­sų tau­tos kul­tū­rai? Na, o Vil­niu­je jau šven­čia­ma Šv.Pat­ri­ko die­na... Vi­sas šis im­por­tas la­bai ski­ria­si nuo mū­sų pa­pro­čių, ku­riuos at­si­ne­šė­me iš sa­ vo vai­kys­tės. Tad, anot L.Klim­kos, per­duo­ki­me tuos se­nus pa­pro­čius ir tra­di­ci­jas sa­vo vai­kams ir anū­kams – juk ir mums juos per­da­vė tė­vai.

Jei ga­li­me, švęs­ki­me Ve­ly­kas kai­me, pa­bū­ki­me ar­čiau gam­tos.

Pa­tys mar­gin­ki­me kiau­ši­nius, pa­ si­tel­ki­me vai­kus, dauž­ki­me mar­ gu­čius prie sta­lo, ri­den­ki­me juos lau­ke, do­va­no­ki­me vie­ni ki­tiems, aiš­kin­ki­me vai­kams, ką reiš­kia vie­nas ar ki­tas mar­gu­čio raš­tas. Žo­džiu, pa­lai­ky­ki­me sa­vo pa­pro­ čius, tra­di­ci­jas.

12 Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

Kai brie­džiu­kai pra­de­da dyg­ti, ži­buok­lės nu­mirš­ta

Nors XXI a., kai ne­ža­bo­ta žmo­nių veik­la da­ro di­džiu­lę įta­ką kli­ma­to po­ky­čiams, vis vien lie­ ka gam­tos reiš­ki­nių, ku­rie, ne­pai­sy­da­mi ci­vi­li­za­ci­jos ata­kų, vis kar­to­ja­si, pa­tvir­tin­da­mi juos ste­bėjusių­jų iš­min­tį.

Mė­nuo ap­ga­vi­kas

Ba­lan­džio mė­nuo anks­čiau bu­vo va­di­na­mas kar­ve­lio, sul­te­kio, žie­ dų var­du. Dėl to­kios pa­va­di­ni­mų įvai­ro­vės sun­ku su­si­gau­dy­ti, kur tie­sa, o kur – šiaip pa­juo­ka­vi­mai, iš ku­rių, be­je, gal ir ki­lu­si ba­lan­ džio pir­mo­ji.

Juk net ir ba­lan­džio orai bū­na ap­ ga­vi­kiš­ki – tai sau­lu­tė kai­ti­na, tai šiau­rys pu­čia. Kar­tais net ir pū­gos ar aud­ros už­klys­ta. Tei­sūs se­no­liai, kurie sa­kė: ru­de­nį kuo vė­liau ap­ si­renk, o pa­va­sa­rį ne­sku­bėk nu­si­ reng­ti. Tai vie­nas iš bū­dų ap­si­sau­ go­ti nuo per­ša­li­mo li­gų.

Ver­ta įsi­dė­mė­ti ir ki­tą se­no­ lių pa­ste­bė­ji­mą – iki Šv.Izi­do­riaus (ba­lan­džio 4 d.) ne­va­lia že­mės ju­ din­ti, ta­čiau per pa­čias Izi­do­ri­nes bū­ti­na bent vie­ną va­gą iš­va­ry­ti, že­ me­lę iš il­go žie­mos mie­go pa­ža­din­ ti. Jei tą die­ną pūs šiau­rys, bus šal­ta va­sa­ra, jei pie­tys – šil­ta, o jei va­ka­ ris – šla­pia.

Sa­ko: kai pr

Ge­ro der­liaus ga­ran­tai

Ir ūki­nin­kai, ir pa­pras­ti dar­ži­nin­kai lau­kia šla­pio ba­lan­džio, nes tuo­met ir va­sa­rą aug­me­ni­ja ne­sto­kos drėg­ mės, ge­rai augs. Šil­tas ba­lan­dis ir vė­so­ka ge­gu­žė ga­ran­tuo­ja ge­rą der­lių. Kal­bant apie der­lių, ne­rei­ kė­tų pa­mirš­ti, kad se­no­liai steng­ da­vo­si sė­ti ja­vus, so­din­ti dar­žo­ves prieš pil­na­tį – kaip di­dė­ja mė­nu­ lis, taip ir pa­sė­liai au­ga. Ir prie­šin­ gai: jei mė­nu­lis ma­žė­ja, tai ir pa­sė­ liai ma­žė­ja.

Bul­ves so­din­ti tai­ky­da­vo­si, kai dan­gu­je bū­da­vo daug bal­tų de­be­ sė­lių – tai ga­ran­tuo­da­vo ge­rą der­ lių. Vie­tą bul­vėms so­din­ti pa­rink­ da­vo pa­gal eg­lių kan­ko­rė­žių au­gi­mą me­dy­je: jei žie­mą jų bū­na dau­giau prie vir­šū­nės, lau­kia­ma sau­ses­nės va­sa­ros, ir bul­ves so­din­da­vo slė­ niuo­se. Jei žie­mą jų dau­giau pa­že­ mė­je, bus šla­pia va­sa­ra, ir bul­ves so­din­da­vo aukš­tes­nė­se vie­to­se.

Jur­gi­nės – že­mės dar­bų pra­džia

Ver­ta įsi­dė­mė­ti ir ki­ tą se­no­lių pa­ste­bė­ ji­mą – iki Šv. Izi­do­ riaus (ba­lan­džio 4 d.) ne­va­lia že­mės ju­din­ti.

Ba­lan­dis le­mia bir­že­lį

De­v y­n ios ga­ly­b ės su­g rį­ž u­s ių paukš­te­l ių sa­vais čirš­k ė­j i­m ais, švil­pa­vi­mais, gies­mė­mis la­bi­na įsi­siū­buo­jan­tį pa­va­sa­rį – ba­lan­dis nie­ka­da ne­bū­na šal­tes­nis už ko­vą bei šil­tes­nis už ge­gu­žę. Anot se­ no­lių, koks ba­lan­dis, toks ir bir­ že­lis.

Jei pir­mas su­ža­liuos ber­žas, bus sma­gi ir sau­sa va­sa­rė­lė, o jei alks­ nis – lau­kia pra­stos ato­sto­gos per lie­tų. Jei ąžuo­las su­ža­liuos anks­ čiau už uo­sį, bus sau­sa va­sa­ra, lie­ tus ba­lan­džio 7-ąją ža­da gry­bin­gą va­sa­rą. Jei ge­gu­tė par­lėks į ne­su­ la­po­ju­sį miš­ką – tai blo­gų me­tų ženk­las, o jei už­ku­kuos me­džiams su­la­po­jus, džiaug­si­mės pui­kiu der­ liu­mi.

Sa­ko­ma, šil­tas ba­lan­dis šal­čius ge­gu­žei ati­duo­da. Jei ba­lan­dį vy­ rau­ja gied­rios die­nos, ge­gu­žę dar­ bams truk­dys lie­tūs. Šal­tas ba­lan­ džio lie­tus pra­na­šau­ja vai­sin­gus me­tus. Gluos­niams su šal­no­mis pra­žy­dus rei­kia ti­kė­tis karš­tos va­ sa­ros.

Ne­pa­mirš­ki­me – su­žy­dė­jus ie­ voms, bū­ti­nai su­grįž­ta šal­čiai. Jei joms žy­dint lai­ko­si lie­tin­gi orai, žy­ dint ru­giams tai­pat bus lie­tūs. Ste­ bė­ki­me Ve­ly­kų pir­mos die­nos orus.

Se­no­liai sa­ky­da­vo: esant sau­lė­toms Ve­ly­koms, ga­li­ma ti­kė­tis gied­ros va­sa­ros.

Ba­lan­džio 23-io­ji – Jur­gi­nės. Tuo­ met ba­lan­dis at­ra­ki­na že­mę ir pa­ lei­džia žel­me­nis. Kar­tu tai bu­vo ir gy­vu­lių šven­tė. Tą die­ną jie pir­ mą kar­tą po žie­mos bu­vo iš­ge­na­mi į ga­nyk­las. Šis pa­pro­tys dau­ge­ly­je Lie­tu­vos vie­tų iš­li­kęs iki šiol.

Per Jur­gi­nes bu­vo sten­gia­ma­ si ne­val­gy­ti mė­sos, nie­ko ne­sko­ lin­ti. Bu­vo tei­gia­ma – jei Jur­gi­nių die­na šal­ta, bus ge­ri ir der­lin­gi me­ tai, o jei gied­ra, rei­kė­tų lauk­ti sau­ sos ir karš­tos va­sa­ros. Svar­bu tai, kad pa­va­sa­rio sė­ją bu­vo sten­gia­ ma­si iš­tai­ky­ti sa­vai­tę prieš ir sa­ vai­tę po Šv. Jur­gio.

At­ro­do, kad ir da­bar­ti­niai viš­tų au­gin­to­jai ži­no, kad, per Jur­gi­nes pa­tup­džius pe­rekš­lę ant kiau­ši­nių, viš­čiu­kai užaugs stip­rūs, jų ne­nu­ neš va­na­gai ir neišp­jaus šeš­kai.

Ba­lan­dį pa­si­ro­do pir­mie­ji pa­ va­sa­rio gry­bai bo­bau­siai, ku­riuos įpras­ta va­din­ti brie­džiu­kais. Įpras­ ta sa­ky­ti: brie­džiu­kai pra­de­da dyg­ ti – ži­buok­lės nu­mirš­ta.

Pas­te­bė­ji­mas: jei ąžuo­las su­ža­liuos anks­čiau už uo­sį, bus sau­sa va­sa­ra.

Kan­čiai yra ri­bos

Ba­lan­dį džiu­gi­na par­le­kian­čios ger­vės, ant elekt­ros lai­dų lyg ant na­tų su­tū­pu­sios kregž­dės, ta­čiau su šiuo taip lau­kia­mu mė­ne­siu at­ vil­ni­ja ir di­de­lių bė­dų. Štai nie­ kaip neiš­nai­ki­na­mas įpro­tis de­ gin­ti pa­va­sa­rio žo­lę. Iš­de­gę lau­kų, pa­kran­čių, pa­miš­kių juo­di lo­pai bei su­nai­kin­ta juo­se knibž­dė­ju­si gy­vy­ bė – di­džiau­sia mū­sų gė­da ir nu­si­ kal­ti­mas gam­tai. Ji ken­čia ty­lė­da­ ma. La­bai ken­čia.

Vis dėlto vis­kam yra ri­bos. Ar jums neat­ro­do, kad gam­tos kan­čia kar­tais ima ir pra­si­ver­žia to­kio­mis ai­ma­no­mis kaip po­tvy­niai, saus­ ros, ura­ga­nai, pū­gos, ug­ni­kal­nių iš­ si­ver­ži­mai ir t.t.? Su­si­mąs­ty­ki­me.

Pa­rin­ko Ro­mual­das Kra­ja­še­vi­čius

Są­ly­ga: jei per Jur­gi­nes bus gied­ra, rei­kė­tų lauk­ti sau­sos ir karš­tos va­sa­ros.

Vy­tau­to Liau­dans­kio nuo­tr.

Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

13

1 a­dės dyg­ti bo­bau­siai, ži­buok­liau­ti ne­be­teks.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

Jei ge­gu­tė par­lėks į ne­su­la­po­ju­sį miš­ką – tai blo­gų me­tų ženk­ las, o jei už­ku­kuos me­ džiams su­la­po­jus, džiaug­si­mės pui­kiu der­liu­mi.

2 3 4 5

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

Pa­vyz­dys: štai to­kia pa­pras­ta ba­su­tės pa­pla­ti­ni­mo

veiks­mų se­ka. And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

Kad ko­jy­čių jums ne­spaus­tų

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

At­ši­lus orams, pa­va­sa­ri­nę ava­ly­nę kei­si­me ba­su­tė­mis. Jei mė­gin­da­ mos jas ap­siau­ti pa­ju­si­te, kad apa­vas ankš­tas ar spau­džia pirš­tus, ne­nu­si­ min­ki­te – re­dak­ci­ją pa­sie­kė ori­gi­na­ lus kau­nie­tės In­gos K. pa­ta­ri­mas.

En­tu­zias­tai: kau­nie­čiai Jur­gi­nes šven­tė kaip ir de­ra – prie šv. Jur­gio baž­ny­čios.

Evaldo Butkevičiaus nuotr.

Mo­te­ris pa­ti pa­si­siū­lė pa­ro­dy­ti ir paaiš­kin­ti, kaip ga­li­ma ne­su­dė­tin­ go­mis prie­mo­nė­mis grei­tai ba­su­tės vir­šų pa­da­ry­ti lais­ves­nį. „Paim­ki­te san­da­riai už­da­ro­mą skaid­rų plas­ti­ki­nį mai­še­lį, pri­pil­ki­te į jį maž­daug penk­ta­da­lį ar dar ma­žiau

tū­rio – pri­klau­so nuo mai­še­lio dy­džio – van­dens, iš­spaus­ki­te iš jo orą, už­ san­da­rin­ki­te ir at­sar­giai įkiš­ki­te mai­ še­lį į ba­su­tės vi­dų. Jei apa­vo prie­kis at­vi­ras, ga­li­ma pra­kiš­ti mai­še­lio su van­de­niu kam­pą pro at­vi­rą ba­su­tės ga­lą. Taip pa­ruoš­tą apa­vą jau ga­li­ma dė­ti į šal­dik­lį“, – aiš­ki­no In­ga K. Kai van­duo mai­še­ly­je pa­virs le­ du, rei­kės ba­su­tes išim­ti iš šal­dik­ lio ir leis­ti le­dui ap­tirp­ti kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ro­je. Tuo­met bus leng­ va išim­ti mai­še­lį iš tik­rai pa­sida­ riu­sio pa­to­ges­nio jū­sų ko­jai apa­vo.

Jei jums at­ro­dys, kad apa­vas ga­ lė­tų bū­ti dar pla­tes­nis, pro­ce­dū­rą pa­kar­to­ki­te.

14 Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

Ba­lan­dis tik­rins dar­ži Ato­kiai nuo Kau­no da­bar gy­ve­nan­ti Lie­ tu­vos žem­dir­bys­tės moks­li­nio ty­ri­mo ins­ ti­tu­te dir­bu­si ag­ra­ri­nių moks­lų dr. Ge­no­ vai­tė Vi­soc­kie­nė yra su­kau­pu­si di­džiu­ lę pa­tir­tį dar­ži­nin­kys­tės sri­ty­je, o ypač – au­gi­nant po­mi­do­rus. Vi­si jos pa­ta­ri­mai – dau­gia­me­tės pra­kti­kos re­zul­ta­tas.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Ver­ta ži­no­ti, kad pa­ sė­tų į ne­trą­šią že­mę po­mi­do­rų šak­nys ge­riau ša­ko­ja­si.

si­gąs­ki­me, jei bul­vie­no­jai nu­šals, – stie­bai at­žels“, – ti­ki­no G.Vi­soc­ kie­nė.

Daržas… kiau­ši­nių lukš­tuo­se

Ka­dan­gi į mū­sų na­mus ne­tru­kus pa­si­bels Ve­ly­kos, pa­ta­ri­mus dar­ži­ nin­kams G.Vi­soc­kie­nė pra­dė­jo nuo kiau­ši­nių, tiks­liau, nuo jų lukš­tų. „Į neaukš­tą dė­žu­tę su­sta­ty­ki­me kiau­ši­nių lukš­tų pu­se­les, prieš tai jų dug­ne­liuo­se ada­ta pra­dū­rę ke­ lias sky­lu­tes. Tuo­met pu­se­les už­ pil­dy­ki­me sa­lo­toms dyg­ti tin­ka­ma že­me ir į ją pa­sė­ki­me po 2–3 sa­ lo­tų sėk­le­les. Kai, at­ši­lus orams, per­so­din­si­me su­dy­gu­sias sa­lo­tas į šilt­na­mį ar dar­žą, jas leng­vai iš­kel­ si­me iš lukš­tų, ku­riuos su­smul­ki­ nę, pa­trę­ši­me dir­vą“, – pa­ta­rė pa­ šne­ko­vė.

Ba­lan­džio vi­du­ry­je reikė­tų per­rink­ ti bul­ves, ku­rias so­din­si­me vė­liau.

Jei sėk­lai skir­tos bul­vės ne­su­dy­gu­ sios, su­pil­ki­me jas plo­nu sluoks­niu į dė­žes, kad iš­si­vė­din­tų ir iš­leis­tų dai­gus. Neuž­mirš­ki­me stam­bes­ nes bul­ves į dir­vą so­din­ti re­čiau, o smul­kes­nes – tan­kiau. Smul­kes­ni kaip 4 cm skers­mens gum­bai sėk­ lai ne­tin­ka.

Lau­žy­ki­me mais­tui pa­lik­tų rū­ sy­je bul­vių dai­gus, ku­rie ne tik iš­ nau­do­ja gum­buo­se esan­čias mais­to me­džia­gas, bet ir kau­pia nuo­din­ gą­jį so­la­ni­ną.

Neuž­mirš­ki­me šar­mo

Ge­riau – komp­lek­si­nės trą­šos

Pa­sak G.Vi­soc­kie­nės, pir­mą­jį ba­ lan­džio de­šim­ta­die­nį sė­ki­me po­ mi­do­rus, ku­rie augs lau­ke. Pra­ var­tu sėk­las (vi­sų dar­žo­vių) prieš sė­ją pa­mir­ky­ti me­džio pe­le­nų šar­ me, nes ja­me yra daug mik­roe­le­ men­tų.

G.Vi­soc­k ie­n ė pa­ta­r ia šar­m ą ruoš­ti taip: du šaukš­tus me­džio pe­le­nų už­pil­ti lit­ru ver­dan­čio van­ dens. Mai­šy­ti, kol at­vės. Pa­lai­ky­ti pa­rą. Po to nu­pil­ti skaid­rų šar­mą ir ja­me mir­ky­ti sėk­las 3–4 va­lan­das.

Vi­sų dar­žo­vių mir­ky­tos šar­me sėk­ los sė­ja­mos į drėg­ną (pa­lie­tą) dir­ vą. Kai pra­dės for­muo­tis pir­mas po­mi­do­ro tik­ra­sis la­pe­lis (praė­jus maž­daug 2–3 sa­vai­tėms po su­dy­ gi­mo), juos per­so­din­ti į 10–13 cm skers­mens in­de­lius.

Per­rin­ki­me bul­ves

Da­bar tin­ka­mas me­tas nu­grėb­ti, pa­tręš­ti ir po to iš­pu­ren­ti ru­de­nį pa­sė­tų dar­žo­vių lys­ves. Taip pa­ge­ rin­si­me dar­žo­vių au­gi­mo są­ly­gas, ne­leis­da­mi su­ve­šė­ti pikt­žo­lėms, ku­rios grei­tai nu­stel­bia dar­žo­ves.

Tręš­ti komp­lek­si­nė­mis trą­šo­mis. „Prieš pa­va­sa­ri­nę dar­žo­vių sė­ją dir­vą per­kas­ki­me ne­gi­liai – treč­ da­liu sek­liau nei ru­de­nį, kad į pa­ vir­šių neiš­kel­tu­me pikt­žo­lių sėk­lų.

Po to ant dir­vos pa­vir­šiaus iš­ber­ ki­me mi­ne­ra­li­nes trą­šas. Be­je, dar­ žo­vėms ge­riau tin­ka ka­lio sul­fa­tas, ta­čiau jis yra bran­ges­nis, tad ge­ riau nau­do­ki­me jį šilt­na­my­je. Su­ kas­tą ir pa­tręš­tą dir­vą su­pu­ren­ki­ me“, – pri­mi­nė pa­šne­ko­vė.

Pri­mi­ni­mas: ba­lan­džio pir­mo­sio­mis die­no­mis sku­bė­ki­me sė­ti lau­ke aug­sian­čius po­mi­do­rus.

Prieš pat sė­ją ar­ba dai­gų so­di­ni­ mą pa­ta­ria­ma ant lys­vių pa­bars­ty­ ti amo­nio sa­liet­ros. Au­ga­lai ge­riau augs pri­den­gus lys­vę ag­rop­lė­ve­le.

Dar ge­riau, jei šią plė­ve­lę už­temp­ si­me ant lan­kų, įsmeig­tų į že­mę – tuo­met ši­lu­ma iš­si­lai­kys ir nak­tį.

Nuo pra­na­šau­ja­mų šal­nų dar­žo­ ves ap­sau­go­si­me jas pa­lais­tę iš va­ ka­ro.

Sė­ti į ne­trą­šią že­mę

„Ba­lan­džio pir­mo­sio­mis die­no­ mis sku­bė­ki­me sė­ti po­mi­do­rus, ku­r iuos au­g in­s i­m e lau­ke. Tam ne­bū­ti­na pirk­ti spe­cia­lių in­de­ lių – ga­li­ma sė­ti į tuš­čius mar­ga­ ri­no ar pa­na­šius in­de­lius, pra­dū­ rus jų dug­ną van­de­niui nu­te­kė­ti.

Ver­ta ži­no­ti, kad pa­sė­tų į ne­trą­ šią že­mę po­mi­do­rų šak­nys ge­riau ša­ko­ja­si.

Jei­gu po­mi­do­rus sė­si­te į pirk­ tą dur­pių su­bstra­tą, įmai­šy­ki­te treč­da­lį smė­lio“, – pa­ta­rė G.Vi­ soc­kie­nė, pa­ti iš­ve­du­si dau­ge­lį iki šiol ži­no­mų (‘Viltis-2’, ‘Balčiai’, ‘Rutuliai’, ‘Svara’ ir kt.) po­mi­do­ rų veis­lių.

Be­je, pri­sta­tant ‘Svaros’ veis­ lę Vo­kie­ti­jo­je, veis­lės au­to­rė iš­ gir­do, kad vo­kie­čiai ne­bu­vo ra­ga­ vę to­kių ska­nių, nors ir ne­stam­bių po­mi­do­rų. Jei jums pa­vyks kur nors ap­tik­ti šios veis­lės po­mi­do­ rų sėk­lų ar dai­gų, pra­var­tu ži­no­ti, kad tai aukš­ti po­mi­do­rai, au­gan­ tys šilt­na­miuo­se.

Užaugs per 25–30 die­nų

Ba­lan­džio pra­džio­je rei­kė­tų sė­ti agur­kus, ku­rie augs ne­šil­do­muo­se šilt­na­miuo­se. Agur­kų dai­gai tu­rė­ tų užaug­ti per 25–30 die­nų. Sėk­los grei­čiau ir vie­no­džiau su­dygs, jei dė­ žu­tes pri­deng­si­me po­lie­ti­le­no plė­ ve­le, ku­rią kas­dien rei­kia trum­pam nu­deng­ti (pra­vė­din­ti). Pa­lan­kiau­sia tem­pe­ra­tū­ra sėk­loms su­dyg­ti – 25– 28 laips­niai. Kol sėk­los dygs, švie­sa ne­rei­ka­lin­ga. Tik ši­lu­ma.

Su­dy­gę agur­kų dai­gai neiš­tįs ir pra­dės anks­čiau de­rė­ti, jei juos 3–4 pa­ras pa­lai­ky­si­me vė­ses­nė­je pa­tal­ po­je. Į in­de­lius su trą­šes­ne že­me ar­ba pirk­tu su­bstra­tu agur­kų dai­ ge­liai per­so­di­na­mi tuo­met, kai su­ si­da­ro pir­mas tik­ra­sis la­pe­lis.

Grei­tas dai­gi­ni­mas

„Jei ko­vą ne­spė­ jo­m e pa­r uoš­t i dai­gin­ti anks­ty­ vų­jų bul­vių, da­bar jas ga­li­ma su­dai­gin­ti grei­ tuo­ju bū­du. Bul­vės su­ dygs per 15–20 die­nų, jei jas lai­ky­si­me su­dė­ję į dė­ žes 12–15 laips­nių tem­pe­ra­ tū­ros pa­tal­po­je. Bul­vės tu­ri bū­ti sluoks­niuo­ja­mos dur­ pė­mis, pju­ve­no­mis, kom­ pos­tu ar smul­kin­tais šiau­ dais, ret­sy­kiais pa­lais­tant kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ros van­ de­niu.

At­rink­tas bul­ves rei­kia so­din­ ti ne­gi­liai, nes dir­va dar neį­ši­lu­si.

Jei pa­so­din­tos bul­vės grei­tai su­ dygs, jas rei­kia sku­biai ap­kaup­ti, kad liau­ni dai­gai ne­nu­ken­tė­tų nuo šal­nų ir grei­čiau įšil­tų va­gos. Neiš­

Pa­ta­ri­mas: jei sėk­lai skir­tos bul­vės ne­su­dy­gu­sios, su­pil­ki­me jas plo­nu sluoks­niu į dė­žes, kad iš­si­vė­din­tų ir iš­le

Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

i­nin­kų ži­nias Pa­si­da­ry­ki­me pla­ne­lį

„Kas­met au­gi­nant ta­me pa­čia­me dar­žo plo­te vis ki­tas dar­žo­ves, jas re­ čiau puo­la ken­kė­jai ir li­gos. Le­mia­ mą reikš­mę tu­ri ir at­ski­rų dar­žo­vių mais­to me­džia­gų po­rei­kis. Šiuo po­ žiū­riu ski­ria­mi daug ir ma­žai mais­ to me­džia­gų nau­do­jan­tys au­ga­lai.

Jie ne tik su­nau­do­ja skir­tin­gą mais­ to me­džia­gų kie­kį, bet ir, tu­rė­da­ mi ne­vie­no­dą šak­nų sis­te­mą, mais­ to me­džia­gas ima iš skir­tin­gų dir­vos sluoks­nių. Pvz., agur­kai, la­pi­nės, kai ku­rios svo­gū­ni­nės dar­žo­vės dau­giau mais­to me­džia­gų pai­ma iš vir­šu­ti­nių dir­vos sluoks­nių, o šak­nia­vai­siai ir ko­pūs­ti­nės – iš gi­les­nių. Ankš­ti­nės dar­žo­vės (pu­pos, pu­pe­lės, žir­niai) dir­vo­je pa­gau­si­na azo­to. Tin­ka­mai kai­ta­lio­jant au­ga­lus, pa­ge­rė­ja ne tik jų mi­ty­ba, bet ir dir­vos struk­tū­ra“, – aiš­ki­no A.Žeb­raus­kie­nė.

Ka­dan­gi dėl au­gi­na­mų dar­žo­vių gau­sos sun­ku tiks­liai at­si­min­ti, ku­ riuo­se dar­žo plo­tuo­se jos au­go, bū­ ti­na tu­rė­ti dar­žo pla­ną. Tu­rint dar­ žo pla­ną, leng­viau nu­spręs­ti, kiek ir ko­kių sėk­lų, trą­šų pirk­ti.

Dar­žo pla­ne­lio ver­tė Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė Re­mian­tis dar­ži­nin­kų mė­gė­jų ir moks­lo pa­tir­ti­mi, ne­re­ko­men­duo­ ja­ma kas­met au­gin­ti tas pa­čias dar­ žo­ves to­je pa­čio­je dar­žo vie­to­je.

Kad pa­va­sa­ris ne­tap­tų gal­vo­sū­kiu, kas per­nai au­go vie­no­je ar ki­to­je dar­žo vie­to­je, pra­vers jo pla­ne­lis.

kaip au­gin­ti, kad mū­sų užau­gin­tas der­lius bū­tų gau­sus ir ko­ky­biš­kas.

Anot Alek­sand­ro Stul­gins­kio uni­ver­si­te­to Že­mės ūkio ir mais­to moks­lų ins­ti­tu­to doc. dr. Aud­ro­nės Žeb­raus­kie­nės, vie­nas svar­biau­sių veiks­nių, le­mian­čių der­liaus gau­są ir ko­ky­bę, yra tin­ka­ma sė­ja ir sė­jo­ mai­na, ar­ba au­ga­lų ei­liš­ku­mas ta­ me pa­čia­me lau­ke.

Mė­gė­jų gre­tos tan­kė­ja

Ar­tė­ja pa­va­sa­ris. Su­ši­lus orams, pra­džiū­vus dir­vai, dau­ge­lis kau­nie­ čių sa­vait­ga­liais dar­buo­sis prie na­ mų ar so­dų bend­ri­jo­se esan­čiuo­se dar­žuo­se. Nors par­duo­tu­vė­se gau­su įvai­riau­sių švie­žių dar­žo­vių, ta­čiau dar­ži­nin­kų mė­gė­jų skai­čius vis vien au­ga, nes ska­niau­sia tai, kas užau­ gin­ta sa­va­me dar­že (bent jau mums taip at­ro­do). Ne vi­si ži­no­me, ką ir

eis­tų dai­gus.

Kas­met au­gi­nant ta­ me pa­čia­me dar­žo plo­te vis ki­tas dar­žo­ ves, jas re­čiau puo­la ken­kė­jai ir li­gos.

Pri­si­min­ki­me sė­jo­mai­ną

„Shutterstock“ nuotr.

„Jei­gu tos pa­čios šei­mos dar­žo­ vės ta­me pa­čia­me lau­ke bus au­ gi­na­mos kas­met ar­ba tarp šių au­ gi­ni­mų bus per trum­pas lai­kas, pa­s te­b ė­s i­m e ne­p a­gei­d au­j a­m ų reiš­ki­nių: plis li­gos, puls ken­kė­ jai, spar­čiai augs pikt­žo­lės, – var­ di­jo A.Žeb­raus­kie­nė. – Tad ver­ta pri­si­min­ti sė­jo­mai­ną – dau­ge­liui me­tų su­pla­nuo­ta skir­tin­gų dar­ žo­vių rū­šių au­gi­ni­mo vie­no­je lys­ vė­je se­ka. Su­da­rant dar­žo­vių sė­ jo­mai­ną, rei­kia pa­rink­ti tin­ka­mus prieš­sė­lius.“ Kas tas prieš­sė­lis? Tai, anot pa­ šne­ko­vės, praėjusiais me­tais to­je pa­čio­je lys­vė­je ar di­des­nia­me plo­ te au­gu­sios dar­žo­vės. Re­mian­tis žmo­nių ir moks­lo su­kaup­ta il­ga­ me­te pa­tir­ti­mi, ne­re­ko­men­duo­ja­ ma to­je pa­čio­je vie­to­je me­tų me­ tais au­gin­ti tuos pa­čius au­ga­lus.

Tei­sin­gai pa­rin­kus prieš­sė­lius, ga­ li­ma su­ma­žin­ti pikt­žo­lių, li­gų bei ken­kė­jų pa­pli­ti­mą, jų da­ro­mą au­ ga­lams ža­lą.

Tin­ka­mi prieš­sė­liai

Svo­gū­ni­nėms dar­žo­vėms tiks tie dar­žo plo­tai, ku­riuo­se per­nai au­go ankš­ti­nės ir šak­nia­vai­si­nės dar­žo­ vės, agur­kai.

Agur­kus ir ki­tas mo­liū­gi­nes dar­ žo­ves (agu­ro­čius, pa­ti­so­nus, cu­ki­ ni­jas, mo­liū­gus) pa­tar­ti­na sė­ti to­je dar­žo vie­to­je, kur per­nai au­go bul­ vės, po­mi­do­rai, svo­gū­nai, šak­nia­ vai­si­nės dar­žo­vės.

Ankš­ti­nėms dar­žo­vėms tin­ka­ miau­si prieš­sė­liai yra agur­kai, ko­ pūs­ti­nės, šak­nia­vai­si­nės dar­žo­vės, po­mi­do­rai, svo­gū­nai.

Ko­pūs­ti­nėms dar­žo­vėms tiks aug­ti ten, kur per­nai de­rė­jo bul­ vės, agur­kai, po­mi­do­rai, svo­gū­nai, ankš­ti­nės dar­žo­vės.

Po­mi­do­rams, bak­la­ža­nams, pa­pri­ koms tin­ka­mi prieš­sė­liai yra agur­kai, ankš­ti­nės, ko­pūs­ti­nės ir šak­nia­vai­si­ nės dar­žo­vės, šak­nia­vai­si­nėms dar­ žo­vėms – po­mi­do­rai, agur­kai, svo­ gū­nai, ko­pūs­ti­nės dar­žo­vės. Ža­lu­my­ni­nės dar­žo­vės (sa­lo­ toms, špi­na­tams, ri­di­kė­liams) ge­ riau augs po agur­kų, svo­gū­nų, ankš­ti­nių ir ko­pūs­ti­nių dar­žo­vių.

15

Ne­vi­lio­ki­me paukš­čių pa­mes­tu žir­niu Dr. Ge­no­vai­tė Vi­soc­kie­nė Ka­da pra­dė­ti sė­ją dar­že? Pra­dė­jus žy­dė­ti gluos­niams, ga­li­me drą­ siai sė­ti šal­nų ne­bi­jan­čias dar­žo­ ves: dar­žo žir­nius, svo­gū­nus sėk­ loms, ri­di­kė­lius, ri­di­kus, anks­ty­ vą­sias mor­kas, pet­ra­žo­les, sa­lo­ tas, gel­tek­les, špi­na­tus, pu­pas, so­din­ki­me va­sa­ri­nius čes­na­kus, krie­nus, ra­bar­ba­rus.

Sė­da­mi ri­di­kė­lius pri­si­min­ki­me, kad jie ne­pa­ken­čia švie­žiu mėš­lu tręš­tų dir­vų. Ri­di­kė­lių ne­sė­ki­me gi­liai, nes taip pa­sė­tų ri­di­kė­lių šak­nia­vai­siai bū­na pra­sti ir vė­liau su­bręs­ta. Že­maū­gius žir­nius rei­kė­tų sė­ti į 5 cm gy­lio grio­ve­lius, sėk­las dė­lio­ti kas 2–3 cm. Šios veis­lės žir­niams ne­rei­kia smaigs­ty­ti at­ra­mai rykš­ te­lių. Aukš­taū­gius žir­nius sė­ki­me re­čiau, vie­no­je vie­to­je įterp­da­mi 2–3 sėk­las (žir­niams vy­nio­tis rei­ kės ma­žiau rykš­te­lių). Ver­ta lys­ves su žir­nių sėk­lo­mis ap­sau­go­ti nuo paukš­čių se­no­mis užuo­lai­do­mis, me­džių ša­ke­lė­mis ar ag­rop­lė­ve­le.

Svar­bu sė­jant ne­pa­lik­ti nė vie­no žir­nio dir­vos pa­vir­šiu­je, nes jį su­ ra­dę paukš­čiai iš­kaps­tys vis­ką ap­ lin­kui, ieš­ko­da­mi pa­sė­tų­jų.

Prieš sė­da­mi dar­žo­ves, dir­ vą su­kas­ki­me sek­liai. Pu­ren­ki­me dau­gia­me­čių dar­žo­vių, žie­mi­nių čes­na­kų lys­ves, prieš tai neuž­ mir­šę pa­tręš­ti jų komp­lek­si­nė­ mis trą­šo­mis. Špi­na­tus drą­siai sė­ki­me į agur­ kams ar pu­pe­lėms skir­tą lys­vę, nes iki šių dar­žo­vių sė­jos špi­na­ tai spės užaug­ti. Pet­ra­žo­les rei­kia sė­ti la­bai sek­liai, nes jų sėk­los la­ bai smul­kios. Prieš pet­ra­žo­lių sė­ ją, jei dir­vos pa­vir­šius ap­džiū­vęs, rei­kia gau­siai pa­lie­ti.

Pa­tar­ti­na kiek­vie­ną sa­vai­tę pu­ ren­ti pa­sė­tų mor­kų tar­puei­lius, kad šių il­gai dygs­tan­čių dar­žo­vių ne­nus­telb­tų pikt­žo­lės.

Ka­dan­gi ra­bar­ba­rai pa­ken­čia pa­vė­sį, juos ga­li­ma sė­ti tarp jau­ nų vais­me­džių.

Ne­sė­ki­me gel­tek­lių iš per­nykš­ čio pa­ke­lio – jų sėk­los dai­gios tik vie­nus me­tus ir mėgs­ta ge­rai įdirb­tą dir­vą.

Jei nu­spren­dė­te dar­žo­ves tręš­ti, pa­čių pa­si­ga­min­to­mis skys­to­mis trą­šo­mis, pa­ts lai­kas jų pa­si­ruoš­ti

– pri­krau­ki­te treč­da­lį me­ta­li­nės ar me­di­nės sta­ti­nės (ga­li­ma ir į plast­ ma­si­nę tal­pyk­lą) mėš­lo, už­pil­ki­te van­dens, iš­mai­šy­ki­te, už­den­ki­te.

Po tri­jų sa­vai­čių trą­šos bus ga­ta­vos.

To­kiu tir­pa­lu ga­li­ma lais­ty­ti, at­skie­ dus jį van­de­niu san­ty­kiu 1:10.

Sėk­lų dy­gi­mą, dai­gų au­gi­mą ska­ti­na ir, svar­biau­sia, nai­ki­na li­gų su­kė­lė­jus ala­vi­jų ir ka­lan­kių la­pų sul­tys. Jos ge­rai iš­si­skirs, jei nu­pjau­tus la­pus su­dė­si­me į plas­ ti­ki­nį mai­še­lį ir 5–6 pa­ras pa­lai­ ky­si­me šal­dy­tu­ve. Tuo­met la­pus su­smul­kin­si­me, iš­spau­si­me sul­tis ir jo­se 3–4 va­lan­das pa­mir­ky­si­me sėk­las. Prieš sė­jant sėk­las rei­kia ap­džio­vin­ti, kad bū­tų bi­rios.

Sė­jant mor­kas pra­var­tu į jų sėk­las įmai­šy­ti ri­di­kė­lių ir sa­lo­tų sėk­lų. Il­gai dygs­tan­čių mor­kų ne­ stelbs pikt­žo­lės, o sa­lo­tas ir ri­di­ kė­lius jau bū­si­te nu­ro­vę, kai mor­ kos dar tik dygs.

Ka­dan­gi į ne­šil­do­mą šilt­na­mį pa­so­din­tiems agur­kams ir po­ mi­do­rams svar­biau dir­vos, o ne oro tem­pe­ra­tū­ra, šilt­na­mį rei­kė­ tų kuo anks­čiau ap­deng­ti plė­ve­le, o dir­vos pa­vir­šių ja­me pa­bars­ty­ ti dur­pė­mis – tam­sų pa­vir­šių ge­ riau įkai­tins sau­lė ir pa­sė­tos ža­lu­ my­ni­nės dar­žo­vės bei po­mi­do­rų, agur­kų dai­gai ge­riau de­rės.

3–4 val.

alavijų lapų sultyse ­mir­ky­tos sėk­los dygs geriau.

Al­bi­niz­mas ne­sve­ti­mas ir agur­kams

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

Ne vie­nas esa­me gir­dė­ję apie bal­ tos spal­vos agur­kų vai­sius, ku­rie la­bai po­pu­lia­rūs Ja­po­ni­jo­je ir Ko­ rė­jo­je. „Gal to­dėl, kad to­kios spal­ vos agur­kus leng­viau pa­ste­bė­ti ža­lio­je la­pi­jo­je? Be to, jų minkš­ ti­mas yra nuo­sta­baus sko­nio. Net ir pe­rau­gu­sių agur­kų. Tuo įsi­ti­ki­

nau pa­ts juos per­nai au­gin­da­mas sa­vo dar­že, – tvir­ti­no par­duo­tu­ vė­je „Sėk­le­lė“ už­kal­bin­tas Eu­ge­ ni­jus Jef­re­mo­vas. – Tie­sa, šių al­ bi­no­sų žie­ve­lė ge­ro­kai kie­tes­nė nei įpras­tos spal­vos agur­kų, ta­čiau jie nie­ka­da ne­bū­na kar­tūs.“ Pa­si­ro­do, šie hib­ri­di­niai agur­ kai tin­ka au­gin­ti ne tik šilt­na­my­ je, bet ir lau­ke. Be to, jie tin­ka­

Pa­ly­gin­ki­te: ne­sun­ku su­pras­ti, ko­kio dy­džio tie bal­tie­ji agur­kai.

mi sa­lo­toms, kon­ser­vuo­ti, raug­ti.

Ne­kal­bant jau apie ki­tus anks­čiau mi­nė­tus šių uni­ver­sa­lių agur­kų pri­va­lu­mus. Tad šią va­sa­rą jau ne vie­nas mies­to pa­kraš­čio gy­ven­ to­jas ga­lės jų pa­ska­nau­ti, už­siau­ gi­nęs kaip įpras­tus agur­kus sa­vo dar­že. Juo­lab kad čia pat jų sė­jos ant pa­lan­gės me­tas – per pir­mą ba­lan­džio mė­nu­lio pil­na­tį.

Eu­ge­ni­jaus Jef­re­mo­vo nuo­tr.

16 Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

Pa­va­sa­ris išmėgins jū­sų gy­vū­n Ko­vo pra­džios ši­lu­ma bu­vo ap­gau­lin­ga – ne­ti­kė­tai su­grį­žo šal­ čiai. To­kios orų per­mai­nos daug kam su­ga­di­no nuo­tai­ką, o kai kam – ir svei­ka­tą. Tuo bu­vo ne­sun­ku įsi­ti­kin­ti, už­su­kus į Alek­so­ te įsi­kū­ru­sią gy­vū­nų gy­dyk­lą „Kai­va­na“.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Pa­mo­kan­ti Tig­riaus is­to­ri­ja

Gy­dyk­lo­je jau­na ve­te­ri­na­ri­jos gy­ dy­to­ja Sa­mi­ra Mir­zo­je­va, pra­žio­ di­nu­si „mei­lės ko­vų“ ran­dais pa­ ženk­lin­to ka­ti­no Tig­riaus snu­ku­tį, ati­džiai žvel­gė jo vi­dun. „Šio at­ neš­to prieš sa­vai­tę į gy­dyk­lą gy­ vū­no snu­ku­čio ert­mė bu­vo nu­sė­ta žaiz­do­mis – tai vi­ru­si­nės li­gos kal­ ci­vi­ro­zės po­žy­miai. Be to, ka­ti­nas la­bai karš­čia­vo, ko­sė­jo, aša­ro­jo – ken­tė­jo su­si­rgęs ir ki­ta vi­ru­si­ne li­ ga – ri­not­ra­chei­tu, ku­ri ne­gy­do­ma pe­rau­go į plau­čių už­de­gi­mą.

Tiek kal­ci­vi­ro­ze, tiek ri­not­ra­ chei­tu ga­li su­si­rgti skie­py­ti nuo įvai­rių li­gų gy­vū­nai ir ne­skie­py­ti.

Skir­tu­mas tas, kad skie­py­tie­ji ser­ ga leng­ves­ne for­ma“, – aiš­ki­no gy­ dy­to­ja, pri­mi­nu­si, kad mi­nė­to­mis li­go­mis ka­tės daž­niau­siai su­ser­ ga anks­ty­vą pa­va­sa­rį, kai pra­de­da ryš­kė­ti oro tem­pe­ra­tū­ros skir­tu­mai – drėg­mė su­da­ro pa­lan­kias są­ly­gas vi­ru­sams plis­ti.

Pas­veiks, bet...

Ap­žiū­rė­ju­si Tig­rių, gy­dy­to­ja su­ lei­do jam įpras­ti­nę an­ti­bio­ti­kų do­ zę, įla­ši­no į snu­ku­tį žaiz­das gy­dan­ čio skys­čio. „Da­bar jau ga­liu tvir­tai pa­sa­ky­ti, kad šis sun­kiai sir­gęs ne­ kast­ruo­tas ka­ti­nas tik­rai pa­sveiks ir dar il­gai gy­vens, jei ar­ti­miau­sio va­ dinamojo mor­čiaus ko­vo­se neuž­ sik­rės imu­no­de­fi­ci­to, o pa­pras­tai kal­bant – ŽIV vi­ru­su ir ne­su­sirgs leu­ke­mi­ja, ku­rią žmo­nės va­di­na krau­jo vė­žiu“, – pro­gno­za­vo ak­ty­ viai gy­ve­nan­čio ne­kast­ruo­to ka­ti­ no atei­tį Sa­mi­ra.

Ne­sun­ku su­pras­ti, kad ne­kast­ ruo­ti ka­ti­nai, kaip ir ne­ste­ri­li­zuo­ tos ka­tės, daž­niau tam­pa mi­nė­tų pa­vo­jin­gų li­gų au­ko­mis, nes, bū­ da­mi ak­ty­vūs, ypač pavasarį, kon­ tak­tuo­ja su sa­vo ser­gan­čiais gen­ tai­niais už sa­vo na­mų te­ri­to­ri­jos ri­bų. Kast­ruo­ti ka­ti­nai ir ste­ri­li­ zuo­tos ka­tės daž­niau­siai lai­ko­si prie na­mų.

2

mėn. amžiaus šuniukus reikėtų skie­py­ti nuo par­vo­vi­ru­si­nio en­te­ri­to.

jos kli­ni­ką. Nuo šios li­gos nu­ken­ čia ne­skie­py­ti šu­ne­liai.

Tin­ka­miau­sias lai­kas skie­py­ti nuo par­vo­vi­ru­si­nio en­te­ri­to – nuo dvie­jų mė­ne­sių am­žiaus, bet ga­li­ ma skie­py­ti ir 1,5 mėn. am­žiaus šu­ niu­ką ar ka­ly­tę. Pas­kie­pi­jus ne­ga­ li­ma vi­są mė­ne­sį leis­ti gy­vū­nė­lio į lau­ką, o po to bū­ti­na skie­py­ti pa­ kar­to­ti­nai. Pas­kie­pi­jus ant­rą kar­ tą, šu­ne­lis lai­ko­mas na­muo­se dar dvi sa­vai­tes. Vė­liau ant­ro­jo skie­po vak­ci­na kar­to­ja­ma kas­met.

Su­sir­gu­sių­jų par­vo­vi­ru­si­niu en­ te­ri­tu gy­dy­mas yra sun­kus, il­gas ir be ga­ran­ti­jos, kad gy­vū­nas pa­ sveiks. Sėk­mės ga­li ti­kė­tis tik vy­ res­nio am­žiaus ir stam­bes­nių veis­ lių šu­nys.

Tuoj pra­bus er­kės

Anot S.Mir­zo­je­vos, pa­va­sa­rį suak­ ty­vė­ja ir šu­nų svei­ka­tos pro­ble­mos. Šie ke­tur­ko­jai pir­miau­siai nu­ken­ čia, jei ne­bu­vo skie­py­ti, dėl at­gi­ ju­sių er­kių įkan­di­mo. Jei jū­sų šuo, su ku­riuo, at­ši­lus orams, daž­nai vaikš­čio­ja­te to­kio­se vie­to­se, kur yra krū­mų, per­nykš­tės aukš­tos žo­lės ir pan., pra­dė­jo smar­kiai karš­čiuo­ti, ta­po van­gus, nu­sto­jo ės­ti ir lak­ti, pra­dė­jo šla­pin­tis tam­siu šla­pi­mu (pa­na­šiu į juo­dą­ją ar­ba­tą), su­tri­ko gy­vū­no koor­di­na­ci­ja – tai ryš­kūs er­ki­­nės ba­be­zi­jos po­žy­miai. „Ši sun­ki li­ga gy­do­ma ma­žiau­ siai sa­vai­tę in­jek­ci­jo­mis. Už­del­sus kreip­tis į ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ją, li­ ga pa­žei­džia ke­pe­nis, inks­tus, ar­do kraujo bal­tų­jų ar rau­do­nų­jų kū­ne­ lių struk­tū­rą“, – per­spė­jo ve­te­ri­ na­ri­jos gy­dy­to­ja.

Par­vo­vi­ru­si­nis en­te­ri­tas

Pa­si­se­kė: po sa­vai­tės in­ten­sy­vaus gy­dy­mo ir ati­džios prie­žiū­ros Tig­rius iš­si­kaps­tė iš jo gy­vy­bei grė­su­sių li­

gų – už tai jis tu­rė­tų bū­ti dė­kin­gas ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jai S.Mir­zo­je­vai.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

Spe­cia­lis­tė at­krei­pė dė­me­sį į ki­ tą la­bai pa­vo­jin­gą (ypač ma­žiems šu­ne­liams) li­gą – par­vo­vi­ru­si­ nį en­te­ri­tą, ku­ris gar­sė­ja žai­biš­ka ei­ga – šu­ne­lis vi­du­riuo­ja su krau­ ju ir per pa­rą ne­gy­do­mas nu­gaiš­ta. Šios di­de­lės bė­dos ga­li­ma iš­veng­ ti, tuč­tuo­jau ve­žant į ve­te­ri­na­ri­

Lai­min­gie­ji: Gu­fis, vie­no mė­ne­sio

čiu­kas.

Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

17

­nų svei­ka­tą Ver­ta ži­no­ti

S.Mir­zo­je­va pa­brė­žė, kad šu­nis bū­ti­na kas­met skie­py­ti nuo „ba­ do, ma­ro, ug­nies ir ka­ro“, t.y. nuo par­vo­vi­ru­si­nio en­te­ri­to, pa­siut­li­ gės, he­pa­ti­to, ade­no­vi­ru­so, pa­rag­ ri­po, lep­tos­pi­ro­zės. Šių skie­pų vi­ su­mą įpras­ta va­din­ti komp­lek­si­niu skie­pu.

Pa­s i­tei­ra­v us, ar bū­t i­n a trum­ pap­l au­k ius šu­n e­l ius ap­reng­t i šil­tai esant šal­tam orui, ve­te­r i­ na­r i­jos gy­dy­to­ja ne­t u­r ė­jo tvir­ tos nuo­m o­n ės. Pa­sak pa­š ne­ko­ vės, tai pri­klau­so nuo šei­mi­nin­ko po­žiū­rio į sa­vo au­gin­ti­nį, ta­čiau jei­g u šu­n e­l is ne­d i­d e­l is ir trum­ pap­l au­k is, šil­ta ap­ran­ga esant šal­tam vė­juo­tam orui jam tik­rai pra­vers.

Ne­lai­min­gų­jų lai­mė

Al­g ir­d o Gel­ž i­n io va­d o­vau­ja­m a „Kai­va­n a“ gar­s ė­ja jaut­r iu po­ žiū­riu į ne­lai­mės iš­tik­tus gy­vū­ nus. Vien ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ ja S.Mir­zo­je­va ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti de­šim­tis liūd­nų is­to­ri­jų, su ku­ rio­mis jai ten­ka su­si­dur­ti dar­be, gelbs­tint gy­vū­nus nuo jiems su­ pla­nuo­tos pra­žū­ties. „Štai mie­lą šu­ne­lį Gu­fį šei­mi­ nin­kai pa­li­ko gy­dyk­lo­je už­mig­dy­ ti, nes ne­be­ti­kė­jo, kad jis pa­sveiks – il­gai ir sun­kiai gi­jo gy­vū­nė­lio ko­ja. Gu­fis bu­vo toks mie­las, kad man ne­ki­lo ran­ka pa­siųs­ti jį, kaip

sa­ko­ma, į am­ži­ną­sias me­džiok­ lės pie­vas. Po mė­ne­sį tru­ku­sio ati­daus gy­dy­mo Gu­fis pa­svei­ko.

Ma­ža to, apie tai su­ži­no­ję , šei­mi­ nin­kai su­mo­kė­jo už jo gy­dy­mą ir pa­siė­mė šu­ne­lį į na­mus“, – pa­sa­ ko­jo Sa­mi­ra. „Pa­mir­šo“ at­siim­ti

Pa­na­šiai at­si­ti­ko su ka­ti­nu Vis­ kiu, ku­ris ken­tė­jo nuo šla­pi­mo ta­kų ak­men­li­gės. Gy­dant šią li­gą, ka­ti­no šei­mi­nin­kai per anks­ti nu­ lei­do ran­kas ir at­ne­šė ka­ti­ną už­ mig­dy­ti.

Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja pa­da­rė at­ virkš­čiai – gy­dė Vis­kį dvi sa­vai­tes.

Pas­vei­ku­sį ka­ti­ną šei­mi­nin­kai mie­ lai pa­siė­mė į na­mus, sumo­kė­ję už jo gy­dy­mą.

O štai vie­ną mė­ne­sio šu­niu­ ką, at­neš­tą į gy­dyk­lą gel­bė­ti nuo blu­sų, šei­mi­nin­kas „pa­mir­šo“ at­ siim­ti – te­ko ieš­ko­ti ma­žy­liui nau­ jų šei­mi­nin­kų. Ir jie bu­vo su­ras­ti.

Daug liūd­nes­nė at­kly­du­sio į vie­no Alek­so­to gy­ven­to­jo na­mus ka­ti­nu­ ko is­to­ri­ja.

Bu­vęs be­na­mis gy­vū­nė­lis, pa­ si­kei­tus mi­ty­bai, pra­dė­jo vi­du­ riuo­ti, jį pri­glau­dęs žmo­gus iš­si­ gan­do ir at­ne­šė ka­ti­nu­ką į gy­dyk­lą už­mig­dy­ti. „Pa­si­li­ko­me ne­lai­mė­ lį gy­dyk­lo­je. Net­ru­kus jis pa­svei­ko ir iš­ke­lia­vo pas jam su­ras­tus nau­ jus šei­mi­nin­kus“, – džiau­gė­si Sa­ mi­ra.

Su­do­mi­no: D.Ar­ma­lis grei­tai už­ka­ria­vo vai­kų sim­pa­ti­jas.

Fut­bo­liu­ko vi­ru­sas vai­kų lop­še­ly­je-dar­že­ly­je Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

Šiuos me­tus pa­skel­bus svei­ka­ tin­gu­mo me­tais, Jo­na­vos vai­ kų lop­še­lio-dar­že­lio „Pa­kal­nu­tė“ bend­ruo­me­nė tik šyp­te­lė­jo – šio­ je vai­kų ug­dy­mo įstai­go­je nuo se­ no įpras­ta rū­pin­tis ug­dy­ti­nių fi­zi­ ne svei­ka­ta. Tai pa­tvir­ti­na šie­met „Pa­kal­nu­tė­je“ pra­dė­tas vyk­dy­ti dar vie­nas to­kios pa­skir­ties pro­ jek­tas.

Fut­bo­liu­kas – į svei­ka­tą

ma­žy­lis šu­niu­kas, ka­ti­nas Vis­kis, bu­vęs be­na­mis ka­ Sa­mi­ros Mir­zo­je­vos nuo­tr.

Ve­te­ri­na­ri­ jos gy­dy­to­ja S.Mir­zo­je­va ga­lė­tų pa­ pa­sa­ko­ti de­ šim­tis liūd­ nų is­to­ri­jų, su ku­rio­mis jai ten­ka su­ si­dur­ti dar­ be, gelbs­tint gy­vū­nus nuo jiems su­pla­ nuo­tos pra­ žū­ties.

To­kių aist­rų, ko­kios kas­kart už­ ver­da, kai „Pa­kal­nu­tės“ še­šia­me­ čiai vai­kai žai­džia fut­bo­liu­ką sa­ vo spor­to sa­ly­tė­je, ga­li pa­vy­dė­ti ne vie­na di­de­lė spor­to are­na. „Mes ir pa­tys ne­si­ti­kė­jo­me, kad fut­bo­ liu­kas ši­toks pa­trauk­lus, – ne­slė­ pė pro­jek­to „Fut­bo­liu­kas“ va­do­vė, „Pa­kal­nu­tės“ auk­lė­to­ja me­to­di­nin­ kė Dan­guo­lė Grei­čiu­vie­nė. – Vai­kai žai­džia lais­vu nuo ug­dy­mo lai­ku.

Jie pa­ti­ria tiek tei­gia­mų emo­ci­jų ir taip iš­si­krau­na fi­ziš­kai, kad į lo­ve­ les po­kai­čio kren­ta kaip mu­sės.“ „Aš vi­sai at­si­tik­ti­nai su­ži­no­jau apie šį pro­jek­tą ir iš­kart su­ti­kau pa­mo­ky­ti „Pa­kal­nu­tės“ ma­žy­lius žais­ti fut­bo­lą, – kal­bė­jo dau­gy­ bę me­tų „Nau­ta­ros“ fut­bo­lo ko­ man­do­je žai­dęs ir iki šiol to­kio ma­lo­nu­mo neat­si­sa­kan­tis Da­rius Ar­ma­lis. – Svei­kin­ti­na Lie­tu­ vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos ini­cia­ty­ va su­grą­žin­ti vai­kus į sta­dio­nus.

Juk vi­si ži­no­me, ko­kį ne­ri­mą Lie­ tu­vo­je ke­lia sta­tis­ti­ka apie vai­kų svei­ka­tą. O štai sma­gus, jud­rus ir tuo pa­trauk­lus vai­kams fut­bo­liu­ kas tik­rai pa­ge­rins jų svei­ka­tą. Be to, žais­da­mi fut­bo­liu­ką, vai­kai nė ne­pa­jun­ta, kaip ug­do­mas jų sa­va­ ran­kiš­ku­mas, bend­ra­dar­bia­vi­mas, pa­gar­ba vie­nų ki­tiems.“

pa­ma­tai. „Šia­me žai­di­me svar­bu ne ūgis ir net ne smū­gis, – pa­ti­ki­no „Pa­kal­nu­tės“ di­rek­to­rė Zi­ta Gu­do­ na­vi­čie­nė. – Tai efek­ty­vi prie­mo­nė ug­dy­ti vai­kų ta­len­tus, iš­mok­ti fut­ bo­lo abė­cė­lės, de­rin­ti pa­si­ti­kė­ji­ mą sa­vi­mi su bū­ti­ny­be pai­sy­ti tai­ syk­lių. Vai­kai kol kas džiu­giai vis­ką prii­ma. Esu tik­ra, kad fut­bo­liu­kas – pui­ki įvai­ria­pu­siš­ko vai­kų la­vi­ni­mo prie­mo­nė.“

Da­rius Ar­ma­lis:

Žais­da­mi fut­bo­liu­ ką, vai­kai nė ne­pa­ jun­ta, kaip ug­do­mas jų sa­va­ran­kiš­ku­ mas, bend­ra­dar­bia­ vi­mas, pa­gar­ba vie­ nų ki­tiems.

Ma­ža to, fut­bo­liu­ku už­si­krė­tė ir „Pa­kal­nu­tės“ dar­buo­to­jai, da­bar pa­tys lie­jan­tys pra­kai­tą spor­to sa­ lė­je. Net­gi nu­tar­ta su­reng­ti rung­ty­ nes su miš­rio­mis tė­ve­lių, auk­lė­to­jų

ir vai­kų ko­man­do­mis. Tai­gi – fut­ bo­liu­kas ta­po pui­kiu įran­kiu „Pa­ kal­nu­tės“ bend­ruo­me­nei telk­ti.

Neb­lo­ga per­spek­ty­va

Še­šia­me­tės Beat­ri­čė ir Ru­gi­lė ne­ nus­ty­go sė­dė­da­mos ant suo­liu­ko ir lauk­da­mos sa­vo ei­lės iš­bėg­ti į aikš­tę. Mer­gai­tės pri­si­pa­ži­no ne­ ži­no­ju­sios, koks sma­gus žai­di­mas tas fut­bo­las. „Anks­čiau ne­bu­vau žai­dęs fut­ bo­lo. Da­bar jis man la­bai pa­tin­ka, ir dė­dė tre­ne­ris vis­ką su­pran­ta­ mai paaiš­ki­na“, – ti­ki­no še­šia­ me­tis To­mas. Iš tie­sų fut­bo­liu­ko tai­syk­lės la­bai pa­pras­tos, pri­tai­ ky­tos vai­kams, kad jiems bū­tų sma­gu žais­ti. „Man la­biau­siai pa­tin­ka gin­ ti var­tus, nes juo­se nė­ra var­ti­nin­ ko. Rung­ty­nes lai­mi ta ko­man­da, ku­ri pir­ma įmu­ša tris įvar­čius“, – aiš­ki­no Au­gus­tė ir pri­si­pa­ži­no, kad no­rė­tų žais­ti fut­bo­lą kas­dien – toks įdo­mus jai šis žai­di­mas.

Ką ga­li ži­no­ti – gal iš šių dar­že­ li­nu­kų išaugs gar­sūs fut­bo­li­nin­ kai ir fut­bo­li­nin­kės? Na, jei taip ir neat­si­tiks, tai bent jau bū­da­mi suau­gę ne­si­skųs blo­ga svei­ka­ta ir drau­giš­ku­mo sto­ka.

Su­tel­kia bend­ruo­me­nę

D.Ar­ma­lis ne­tru­kus pa­pra­šė abie­ jų ko­man­dų, ku­rio­se žai­dė po tris vai­kus, su­si­kib­ti ran­ko­mis ir siek­ti įvar­čio bend­ro­mis jė­go­mis – tai pa­ pras­tas bū­das ug­dy­ti ge­bė­ji­mą dirb­ ti ko­man­do­je. Ga­li at­ro­dy­ti, kad to­ kie įgū­džiai ug­do­mi per anks­ti, bet juk bū­tent vai­kys­tė­je de­da­mi mū­sų vai­kų el­ge­sio, tar­pu­sa­vio san­ty­kių

Rū­pes­tin­gai: spor­ti­ne vai­kų ap­ran­ga pa­si­rū­pi­no pa­ti „Pa­kal­nu­tė“, o

štai fut­bo­liu­kui rei­ka­lin­ga įran­ga – Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­ja.

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

18 Kaimynai

penktADIENIS, kovo 29, 2013

M.Gvil­dys – nuo­šir­džiai, kū­ry­bin­gai, at­vi­rai

Kau­nie­čiams ge­rai ži­no­mas sa­lo­nas „Jau­kūs na­mai“ gar­sė­ja ne tik ori­gi­na­liais lino dir­bi­niais, bet ir čia ren­gia­mo­mis kū­ry­bi­nė­mis dirb­tu­vė­mis. Jo­se įvai­rūs kū­rė­jai mo­ ko, kaip ne­stan­dar­tiš­kai pa­puoš­ti sa­vo na­mus, nu­ste­bin­ti drau­gus sa­va­ran­kiš­kai pa­ga­ min­ta ori­gi­na­lia do­va­na, at­vi­ru­ku, puokš­te ir pan.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Pa­va­sa­rio link

Pra­si­ka­lęs: vi­sus kū­ry­bi­nių dirb­

tu­vių da­ly­vius su­ža­vė­jęs šv.Ve­ly­ kų, atei­nan­čio pa­va­sa­rio ak­cen­ tas – pa­va­sa­rė­jan­tis kiau­ši­nis.

Pa­vyz­dys: taip at­ro­do vie­la ap­

do­ro­tas mė­gin­tu­vė­lis, ku­rį ga­li­ma tvir­tin­ti, pa­vyz­džiui, ir prie nuo­gų krū­mo ar me­džio ša­ke­lių.

Šv.Ve­ly­kų iš­va­ka­rė­se sa­lo­ne, skleis­ da­mas gied­rią nuo­tai­ką, vie­šė­jo flo­ ris­tas Ma­ri­jus Gvil­dys. Jis at­vy­ko ne­ ši­nas glė­biu džio­vin­tų ir gy­vų au­ga­lų, ki­bi­ru kaž­ko­kio tirš­to skys­čio, dau­ gy­be įvai­rių smulk­me­nų, ku­rios rei­ ka­lin­gos ku­riant šven­ti­nes puokš­tes, įvai­rius ki­tus me­niš­kus ak­cen­tus. Iš­ dė­lio­jęs vis­ką ant sta­lo ir ša­lia jo, flo­ ris­tas ne­sku­bė­da­mas aiš­ki­no smal­ suo­liams kū­ry­bos smulk­me­nas.

Be­ne di­džiau­sią smal­su­mą su­ kė­lė di­džiu­lis, sa­vo for­ma pa­na­ šus į kai­li­niuo­tą kiau­ši­nį, me­niš­kas šv.Ve­ly­kų ak­cen­tas. „Tai pa­pras­ čiau­sias plas­ti­ki­nis žais­las, ku­rį ap­ kli­ja­vau per­nai pa­va­sa­rį su­rink­tais ir su­džio­vin­tais ka­čiu­kais. Kli­ja­vau karš­tais si­li­ko­ni­niais kli­jais. Vie­ną plas­ti­ki­nio žais­lo ga­lą ke­lio­se vie­ to­se pra­dū­riau taip, kad įtvir­tin­čiau iš me­ta­li­nės vie­lu­tės su­raiz­gy­tą ne­ di­de­lį kar­ka­są, ant ku­rio pri­tvir­ti­nu rei­kia­mą skai­čių ma­žy­čių stik­li­nių mė­gin­tu­vė­lių. Kiek­vie­no mė­gin­ tu­vė­lio kak­le­lį ap­su­ku vie­lu­te ir jos lais­vu ga­lu pri­tvir­ti­nu tą ma­žu­tį stik­lo in­de­lį prie kar­ka­so. Tuo­met švirkš­tu į mė­gin­tu­vė­lį pri­pi­lu van­ dens ir pa­mer­kiu ža­lu­my­nų, gė­lių. Štai taip pa­vaiz­da­vau iš žie­mi­nio kiau­ši­nio be­si­ver­žian­čią pa­va­sa­rio gy­vy­bę“, – aiš­ki­no flo­ris­tas.

Už­sik­rė­tu­si jo idė­ja kau­nie­tė Ju­di­ ta sa­kė ne­kant­rau­jan­ti su­lauk­ti pa­ va­sa­rio, kad pri­si­skin­tų ka­čiu­kų ir ga­lė­tų ki­tais me­tais flo­ris­to pa­vyz­ džiu imp­ro­vi­zuo­ti na­muo­se ar­tė­ siančio pa­va­sa­rio ir šv.Ve­ly­kų tema.

Bu­vo su­ža­vė­tos

Pap­ras­ta: į pri­tvir­tin­tą prie ša­ke­

lės ar vie­li­nio kar­ka­so mė­gin­tu­ vė­lį van­dens įpi­la­ma švirkš­tu.

Ža­vin­ga: se­du­los ša­ke­lės drau­

gė­je su džio­vin­tais ir gy­vais au­ ga­lais M.Gvil­džio ran­ko­se vir­ to gied­rą nuo­tai­ką sklei­džian­čia puokš­te.

Sup­ran­ta­ma, to­kių įspū­din­gų puokš­čių, ko­kias su­si­rin­ku­sie­siems ste­bint su­kū­rė Ma­ri­jus Gvil­dys, pa­ tiems pa­da­ry­ti neį­ma­no­ma, ta­čiau tai, ką pa­ro­dė, paaiš­ki­no flo­ris­tas, kom­po­nuo­da­mas gy­vus ir džio­vin­ tus au­ga­lus, tik­rai pra­vers ku­riant na­muo­se ne­stan­dar­ti­nes puokš­tes. Štai, pa­vyz­džiui, ne vie­nas kū­ry­ bi­nių dirb­tu­vių ste­bė­to­jas su­ži­no­ jo, kaip ga­li­ma pa­pras­tai su­ma­žin­ti se­du­los krū­mo ša­ke­lių, ku­rios ta­ po įspū­din­gos puokš­tės aši­mi, ko­ tų apim­tį. Jei flo­ris­tas bū­tų ran­ko­ je lai­kęs vi­sų ša­ke­lių ko­tus, į kū­rė­jo del­ną ne­bū­tų til­pę ki­ti au­ga­lai. Ką da­ry­ti? Pa­si­ro­do, ko­tus rei­kia ap­ vy­nio­ti stip­ria vie­la (to­kių spe­cia­lių ža­lių ir ki­tų spal­vų vie­lų yra gė­lių ir flo­ris­ti­kos reik­me­nų sa­lo­nuo­se) ir pa­lik­ti apie 10–15 cm il­gio lais­vus ga­lus, ku­rie tar­si pail­gi­na ša­ke­lių ko­ tus. Bū­tent juos sui­ma ran­ka flo­ris­ tas ir ku­ria puokš­tę to­liau, pri­dė­da­ mas sau­sų ir gy­vų au­ga­lų, o se­du­los ša­kas „pra­žy­din­da­mas“ to­kiu me­tu žy­din­čių kam­ba­ri­nių gė­lių žie­dais.

Jų ko­tu­kai su­mer­kia­mi į jau mi­nė­ tus mė­gin­tu­vė­lius su van­de­niu.

Džio­vi­ na­ma ant ra­dia­to­ riaus. Be­ je, jei šį kū­ri­nį pa­ bars­ty­ sime sėk­ lo­mis, jos, jei bus lais­to­mos, su­dygs.

Su­si­do­mė­jo: ke­tur­me­tė Ag­nė su ma­ma Skaid­re pir­mo­sios pa­mė­gi­no pa­si­sem­ti spal­vo­tų

tirš­čių iš M.Gvil­džio at­neš­to ki­bi­ro.

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

Smal­su: Ag­nė pa­dė­jo ma­my­tei iš­ly­gin­ti for­ Re­zul­ta­tas: štai taip at­ro­do iš for­me­lės

me­lė­je spal­vo­tą ma­sę.

Lai­kas – bend­raau­to­ris

Di­džiu­lį jau­niau­sių kū­ry­bi­nių dirb­ tu­vių da­ly­vių su­si­do­mė­ji­mą su­kė­lė M.Gvil­džio at­si­neš­to ki­bi­ro tu­ri­nys ir su juo su­si­ju­sios ga­li­my­bės. Pa­si­ro­ do, ta­me pa­slap­tin­ga­me ki­bi­re mir­ko įvai­rių spal­vų po­pie­ri­nės ser­ve­tė­lės, ku­rias esa­me įpra­tę ma­ty­ti ant sta­lo, po­pie­ri­niai rankš­luos­čiai.

Mer­gai­tės ir jų jau­nos ma­mos ap­spi­to sta­lą, ant ku­rio bu­vo pa­ ties­tas rankš­luos­tis. Ša­lia jo – įvai­rios me­ta­li­nės for­me­lės, to­

išim­tas kū­ri­nys.

kios kaip ke­pant no­ri­mos for­mos sau­sai­nius. Ant rankš­luos­čio de­ da­mas iš­mir­kęs ir su­smul­kin­tas ki­bi­re van­dens po­pie­rius, prieš tai nu­spau­dus van­de­nį ne­di­de­ liu koš­tu­vu (na­mie ga­li­ma iš­ko­ čio­ti ko­čė­lu). Atp­lė­šus iš­ko­čio­tos ma­sės rei­kia­mo dy­džio ga­ba­lą, jis de­da­mas į for­me­lių vi­dų, iš­ly­gi­ na­mas, pa­bars­to­mas džio­vin­tais ar ža­liais su­smul­kin­tais au­ga­lais, jų sėk­lo­mis. Tuo­met pirš­tais at­ sar­giai iš­spau­džia­mas iš for­me­

lės jos tu­ri­nys – ir štai kū­ri­nys su ink­liu­zais!

Džio­vi­na­ma ant ra­dia­to­riaus. Be­ je, jei šį kū­ri­nį pa­bars­ty­sime sėk­lo­ mis, jos, jei bus lais­to­mos, su­dygs.

Tai bus iš tie­sų ori­gi­na­lus kū­ri­nys.

Anot M.Gvil­džio, to­kiu at­ve­ju lai­ kas tam­pa bend­raau­to­riu.

Iš­džiū­vu­sį kū­ri­nį ga­li­ma pra­dur­ti ada­ta su siū­lu ir pa­ka­bin­ti no­ri­mo­je vie­to­je. Pa­vyz­džiui, ant Ka­lė­dų eg­ lu­tės ša­kos, lan­ge, Ve­ly­kų kom­po­ zi­ci­jo­je ir pan.

Tiks­li­nės: šios kom­po­zi­ci­jos, anot M.Gvil­džio, – tai žie­mos iš­leis­tu­vės ir pa­va­sa­rio įžan­ga.

VITAMINAI širdžiai VIT A-Z CARDIO-VIT SUPER Maisto papildo sudėtyje esantis vitaminų: C, B1, B2, B6, E, niacino ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų: folio rūgšties, cinko, vario, seleno, citrusinių bioflavonoidų, likopeno ir vynuogių kauliukų ekstrakto derinys gali padėti išvengti širdies – kraujagyslių sistemos ligų ir sumažinti cholesterolio kiekį kraujyje.

Patogu vartoti – 1 tabletė per dieną! Sudėtyje nėra cukraus ar jo pakaitalų, todėl tinka ir žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu.

Be dirbtinių dažiklių ir skonio stipriklių.

Vertikaliai: 1. Lengvas sulankstomas krėslas, kuriame galima sėdėti pusiau gulomis. 2. Maža vinis.

3. Važiuoklės ratas. 4. Daržovė. 7.

Pagalvės ar patalų plunksnų įpilamasis maišas. 8. Gulsčia oro srovė. 9. Elektros lemputė (pav.). 10.

Iš vytelių, šiaudų pintas krepšys.

16. Svečių kambarys. 17. Virvės ar šikšnos pakinkytam arkliui valdyti. 20. Velykų patiekalas. 21. Vabzdžiaėdis augalas, paplitęs durpynuose, užpelkėjusiose pievose. 22.

Vaistinė, medinga laukinė ir darželių gėlė plunksniškais lapais,

mėlynomis žiedų šluotelėmis. 23.

Augalo (medžio, šiaudo) stiebas, kamienas. 26. Nuo stogo lašantis vanduo. 27. Dekoratyvinis prieskoninis lūpažiedžių šeimos augalas (kulinarijoje naudojami tiek švieži, tiek ir džiovinti lapai, stiebai, taip pat vartojami gaminant mėsos ir bulvių salotas, keptą ir virtą mėsą, žuvienes). 28. Lanksti kartis lopšiui kabinti. 29. Apatinė statinio dalis, įleista į žemę.

Kryžiažodžio nugalėtojus paskelbsime balandžio 17 d. dienraštyje „Kauno diena“.

Teisingus atsakymus galima pateikti iki balandžio 15 d. Iškirpę kryžiažodį su teisingu atsaky-

Horizontaliai: 5. Virvelių tinklas poilsiui, hamakas. 6. Pavasario šventė. 11. Žemas, dvišakas gvazdikinių šeimos smėlėtų vietų augalas. 12. Stiklinis uždaromas indas.

13. Stati pastato dalis. 14. Metų laikas. 15. Moteriškas vardas. 18. Išorinė, priešakinė pastato pusė. 19.

Kalno šlaitas. 24. Sugižęs pienas.

25. Skaidrus įvairių spalvų brangakmenis. 30. Retas medvilninis audinys. 31. Jaunų, nevedusių vyrų vaikščiojimas pakiemiais per Velykas, dainuojant apeigines dainas ar giedant giesmes ir renkant

dovanas. 32. Puokštė iš džiovintų lauko ar darželio gėlių, smilgų, rugių varpų. 33. Lengvo audinio liemens apdaras. 34. Stambus rudas vabalas graužiantis lapus (dar vadinamas karkvabaliu, avyžiumi).

35. Maišelis kitaip. 36. Dideliame karštyje išdegtas ugniai atsparus molis.

mu, atneškite jį į „Kauno dienos“ redakciją, Kęstučio g. 86, Kaunas.

Šešis teisingai išsprendusiuosius apdovanosime vitaminais širdžiai VIT A-Z CARDIO-VIT SUPER.

Sudarė Gintautas Muraška