Durys 2022 08 2 dalis

Rojaus sodo mąstymas. 2019–2022. Drobė, aliejus, cm. N.Poškutė-Jukumienė. Atgimimo aikštė. 2022. Instaliacija, įvairios medžiagos ir priemonės.

A.Garjonas. Ateities vizija I ir II. 2022. Drobė, aliejus, 120 X 150 cm.

Z. ir R.Inčirauskai. Pop up. 2019. Žalvaris, tekstilė, siuvinėjimas, 20 X 19 X 18 cm.

pjaustymas, J.Vitkutė. Klaipėda pasitinka. 2022. Diptikas, drobė, aliejus, 160 X 120 cm.

T.Šlimaitė-Bubelienė. Gelmėse. 2021. Autorinė technika, audiovizualizacija, 224 X 390 cm. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

◄ Tuomet jau dūzgiame kaip bitės avily, kiekvienas iš komandos narių, gavęs savo užduotį, rūpinasi tais dalykais. Tokio dydžio parodą eksponuoti mums šį kartą truko dvi savaites. Labiausiai gedime dėl to, kad pati paroda fiziškai veikia tik tris savaites. Eksponuojame dvi savaites, parodą žiūrovai mato tris savaites ir po to per kelias dienas mes ją išmontuojame. Tai negailestinga!

– Esate šių parodų kuratorė, tačiau dirbote ne viena. Kaip sekėsi suburti komandą? Ar nebuvo priešpriešos kuriant koncepciją ar parodų architektūrą?

– Klaipėdoje gerai dirbančių ir išmanančių šią sritį profesionalų – nedaug, jie dažniausiai kviečiami prisidėti prie daugelio parodų. Pavyzdžiui, mūsų komandoje esantis architektas Vladas Balsys dirba ne su viena paroda, jis jau yra įrodęs, kad jo sprendimai būna įdomūs ir papildo tą koncepciją, kurią aš, kaip kuratorė, sudėlioju pačioje pradžioje. Menotyrininkė Danguolė Ruškienė yra aktyviai įsiliejusi į Klaipėdos meno lauką, jį stebinti ir pati dalyvaujanti. Danguolė į mūsų organizaciją atėjo visai neseniai mano pakviesta – mačiau didžiulį bendradarbiavimo potencialą. Ji iš tų žmonių, kurie turi daug patirties, mato perspektyvą, yra kritiška, domisi ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio menu. Komunikacija su tokiu žmogumi paprasta, kuratoriui lengva bendrauti su tais, kurie yra tame laike, aktualiai mąstantys ir daug žinantys. Turėdami tokias galimybes, mes savo veiklą, kiekvieną projektą galime vystyti iki aukščiausio profesionalumo lygio. Koordinuojant šį projektą labai prisidėjo mūsų skyriaus referentė, literatūrologė Rosana Lukauskaitė. Ji gerai valdo tekstą, gali jį greitai suformuoti ir redaguoti, tiesiog klausydamasi mūsų pokalbio apie parodos koncepciją ir architektūrą. Komandoje mes turėjome visiškai naują žmogų – VDA Telšių fakulteto studentę Emiliją Globytę, kuri šiame projekte prisidėjo koordinuojant darbą su jaunaisiais menininkais, kūrusiais menininko dirbtuvių instaliaciją „Be stogo“. Tokia buvo bazinė komanda. Ir dar buvo žmonių, kurie laiku atnešė parodai kūrinius, pasiūlė savo pagalbą eksponuojant – nešiojant, pakeliant kūrinius, juos komponuojant. Ir tokių buvo ne vienas. Neatrodo, kad tai didelė komanda, be to, KKKC turi ekspozicijos darbuotojus, su kuriais glaudžiai komunikuojant rezultatas būna geras. Nes tik tada, kai visi kartu einame iš vienos salės į kitą, o kai kada ir šokinėjame nuo vieno

aspekto prie kito, galima pasiekti įdirbį ir jį, va, tokį pateikti žiūrovams. Tas darbas vieniems be kitų būtų sunkus.

Paroda – lyg muziejus

– LDS Klaipėdos skyriaus bienalė „Vakarų vėjai“ tradiciškai užimdavo visus KKKC Parodų rūmus. Šiemet ekspozicija buvo sudaryta iš dviejų segmentų. Kodėl pasirinkote būtent tokią koncepciją?

– Šį kartą parodą padalijome į dvi dalis: „Vakarų vėjai’22: gimtadienis“ pirmajame pastato aukšte ir „Klaipėdos dailės muziejus“ antrajame. Aš muziejų įsivaizduoju ne kaip vientisą monotonišką erdvę, kur išeksponuoti kūriniai, bet labiau kaip dinamišką interaktyvią erdvę. Muziejuje visada, kad ir koks jis būtų, rasime kokio nors labai nusipelniusio menininko darbų, kurie tam muziejui suteikia vertės. „Klaipėdos dailės muziejus“ taip ir susiformavo: rodėme parodą, kurioje – septynių mūsų menininkų, šiemet švenčiančių labai garbingus jubiliejus, kūriniai. Dėl interaktyvumo buvo pasitelkta jaunųjų menininkų instaliacija „Be stogo“. Kitoje erdvėje – visiškai išskirta Sauliaus Bertulio „personalinė“ paroda. Ir, aišku, Augustino Savicko tapyba „kolekcininko kambaryje“. Jis šiuo atveju yra autorių, studijavusių tuomečiame Vilniaus dailės institute, mokytojas, galbūt davęs pradžią, stimulą eiti profesionaliosios dailės keliu. Jo kūrinių paroda šioje muziejinėje ekspozicijoje ir yra tas jau minėtas muziejaus svoris.

Instaliacijoje „Be stogo“, arba „Menininko dirbtuvės“, eksponuojami artefaktai tų menininkų, kurie atsiliepė į kvietimą ir atnešė daiktų iš savo dirbtuvių. Ir tai nebūtinai tiesioginiai kūrybos įrankiai ar priemonės. Pavyzdžiui, grafikė Felicija KačenauskaitėPinkevičienė atnešė šventojo skulptūrėlę. Visi šie atneštieji daiktai eksponuojami instaliacijoje jų neišskiriant, net neparašant, kur kieno daiktas, jų lyg ir nesureikšminant, bet suteikiant naujas vertes ir palaikant dialogą tarp jaunosios ir vyresniosios kartos. Sukurta visiškai nauja erdvė, kurioje galima veikti ir edukatyviai, ir kartu visiškai realiai parodyti, kad ta dirbtuvė – ne muziejinis neliečiamas eksponatas. Ši erdvė atvira vaikščioti ir liesti, gali dalyvauti ir žiūrovai.

– O kodėl pasirinkta būtent tokia – bohemiško chaoso – forma? Per parodos atida-

rymą instaliacija atrodė tarsi po Didžiojo sprogimo: pilnos peleninės, nešvarūs indai, grindys nuklotos konfeti. Kaip manote, ar nepasenęs toks dirbtuvių stereotipas? Nes daugelio jaunesnės kartos menininkų kūrybinėse dirbtuvėse – kone precizinė tvarka. – Duodama šią užduotį irgi stebėjausi, kai ta instaliacija pradėjo gimti. Manau, toks yra ją kūrusių jaunų žmonių suvokimas. Kol jie gyvena bendrabutyje, kol studijuoja, jų kambariai prieš peržiūras ar atsiskaitymus lygiai tokie ir yra – kaip po Didžiojo sprogimo. Dėl to jiems, matyt, tai asocijuojasi su labai kūrybingu laiku. Kita vertus, jie negavo nei šiuolaikinio fotelio, nei modernios lentynos ar dar kažko. Jie gavo daiktus iš gyvenimo, natūralius, nenupoliruotus. Taip ir sudėliojo. Manau, kad jaunimas, baigęs studijas, susikurs visai kitokią savo kūrybinę erdvę.

Šiuo atveju dirbo septyni studentai, buvę ir dar tebestudijuojantys. Tai jie ir pasilinksmino su tuo, ką gavo, kuo jiems kvepėjo ši medžiaga, – galbūt nostalgiška bohema tų laikų, kai lyg ir gali daryti viską, ką nori, bet ir turi sukurti kūrinį. Varijuoti tarp laisvės ir pareigos – tai ir buvo akcentas. Ekspozicijoje kai kur pagaunami komponavimo, daikto vietos paieškų niuansai, lyg ir formuojamas natiurmortas. Bet kažkurioje vietoje jie ima ir išsitaško: atsiranda peleninė su nuorūkomis, po stalu padėti nešvarūs puodeliai. Tai yra kasdienybė. Aš savo dirbtuvėje irgi vis dar turiu to sprogimo (juokiasi). Šiaip įdomu būtų kiekvieno jų paklausti. Nors jie sakė, kad tai turėtų būti tokia dirbtuvė, kuri tenkintų mūsų visų poreikius, ir kad čia reikia realiai kažką veikti. Ir iš tiesų ten užsukus norisi prisėsti ant tos sofutės, pasižvalgyti. Be to, instaliacijoje atsiradę seni projektoriai yra nostalgiškas būdas parodyti sąjungoje rastą dėžę su daugybe skaidrių. Jose yra užfiksuota ankstesnių „Vakarų vėjų“ menininkų kūryba. Tos skaidrės mums buvo didelis atradimas, ir radom būdą jas integruoti parodant ir archyvinę vertę.

Visada yra rizika

„Vakarų vėjai’22“ dedikuoti Klaipėdos gimtadieniui ir jubiliejų kultūrai. Kokia užduotis buvo keliama menininkams, norintiems eksponuoti kūrinius šioje parodoje? ►

D.Ložytė. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. 2021. Akmens masė, lipdyta, glazūra, oksidai, 35 X 50 X 17 cm.

D.Ložytė. (At)mintis. 2022. Juodas šamotas, lipdyta, glazūra, 40 X 16 X 10 cm.

D.Drulys. Plūduras. 2022. Ready-made, graviruota, akvariumas.

S.Žaltauskas. Baltijos jūros sapnai. Klaipėdos peizažai. 2021. Drobė, aliejus, 75 X 235 cm.

A.Anusas. Vasia von Tharau. 2021. Medžio plokštė, akrilas, 120 X 40 cm.

S.Želnytė. Marios nemarios. 2022. Drobė, aliejus, vaizdo įrašas.

Paroda „Klaipėdos dailės muziejus“.

A.Sakalausko kūrinys.

K.Balčikonio kūriniai.

V.A.Jakščio grafika.

G.Oškinytės-Eimanavičienės

F.Kačenauskaitės-Pinkevičienės

Prie E.Malinausko tapybos.

G.Oškinytės-Eimanavičienės grafika.

F.Kačenauskaitės-Pinkevičienės grafika.

Inscenizuotas ekspozicijos saugotojos vyksmas. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

◄ – Kvietime menininkams daugiausiai dėmesio skyrėme faktui, kad miestas švenčia unikalią sukaktį. 770 metų yra ne šiaip sau – tai istorija, kuria turime didžiuotis. Nors esame trečias pagal dydį Lietuvos miestas, bet – seniausias! Mes tai pamirštame, esame truputį lokalūs. Būtina atkreipti dėmesį į tokį reiškinį – Klaipėda švenčia labai garbingą jubiliejų, ir mūsų viduje turi pabusti pasididžiavimo jausmas. Nes mes, neturėdami tokios kultūrinės pasiūlos kaip Vilniuje ir Kaune, truputį dvelkiame pesimizmu. Dėl to pasiūlėme menininkams ne tik permąstyti miestą, kuriame gyvena, bet ir duoti žinią visuomenei, kokius žmones jie fiksuoja, kas jiems svarbu tame mieste, kas skaudina. Arba kas nuteikia romantiškai ir kuria gerąjį lokalųjį jausmą. Buvo labai svarbu, kad menininkai pasakytų savo poziciją – kas jiems yra šis miestas. Jie labai skirtingai tai išreiškė. Vieni save tiesiog identifikavo kaip šio seno miesto gyventojus, galinčius čia save realizuoti, ir tai jau yra reiškinys. Kiti savo dėmesį skyrė pačiam miestui ir jo fenomenams. Menininkas visada truputėlį intriguos, truputėlį provokuos ir po to ateis pažiūrėti, kaip visumoje tas gimtadienis suskamba. Mes, planuodami parodos vizualinius akcentus, turėjome tik dvi mintis: būtinai bus stalas, apdengtas balta staltiese, ir konfeti (juokiasi).

– Tas stalas su šventine balta staltiese tapo parodos epicentru – nuklotas medinėmis

nuorūkomis, jis virto D.Drulio instaliacijos „Nuorūkos“ pagrindu. Nustebino jo gimtadienio šventės interpretacija? Kaip jis pats ją komentuoja?

– Man tai vienas unikaliausių LDS Klaipėdos skyriaus menininkų. Matydamas jo darbus, negalėtum įvardyti nei autoriaus amžiaus, nei pažiūrų. Nors jis prieš porą metų atšventė garbingą jubiliejų. Taip, tas

– Rengiant jungtinę parodą visada yra rizika, kad bus nelygiaverčių kūrinių. Kaip sprendžiate šią problemą? Ar dažnai tenka atsisakyti eksponuoti darbus?

menininkas kiekvieną kartą nustebina. Su nekantrumu laukiu jo kūrinių kitų metų tarptautiniame formos meno festivalyje „Faktas-forma“, kurį mes rengiame kas dvejus metus pakaitomis su „Vakarų vėjais“. Nes tai menininkas, kuris, mano galva, savo idėjomis šiandien įtaigiausias. Jis pats apie savo instaliaciją sakė, kad, galvodamas apie temą, atkreipė dėmesį į netvarkingas miesto vietas ir ypač – jose besimėtančias nuorūkas. O ir apskritai miestas ne visada tvarkosi taip, kaip reikėtų. Aš dar papildyčiau, kad po kiekvienos šventės būna štilis, lengvos ar sunkios „pagirios“, nes susirinkti save, išbarstytą šventiniu laikotarpiu, yra gana sudėtinga net emociškai, psichologiškai. Žodžiu, įsibėgėti nelengva.

– Ne tai, kūrinys stiprus ar silpnas, yra svarbu bendroje parodoje, bet tai, kaip tam kūriniui randi vietą. Silpnas kūrinys, tinkamai pateiktas, gali šoktelėti gerokai į viršų ir ekspozicijos nesugadinti. Vertintojo pozicija irgi yra visokeriopa, o kas yra geras kūrinys, šiandien sunku būtų sudėlioti apibrėžimu. Bendroje parodoje visada esama rizikos, nes nežinome, kokių kūrinių paraiškų sulauksime. Kai kuriuos, dar kuriamus, jau buvome matę ir žinojome, kad jie tikrai atliepia miestą, atliepia menininkus – mūsų miesto atstovus ir reflektuoja mūsų miestui skaudžius ar keliančius pasididžiavimą dalykus. Tai ir buvo vieninteliai kriterijai, kuriuos įvardijome. Atmetėme nedaug, gal tik kelis darbus, kai kurie iš jų nesurado vietos pirmojo aukšto ekspozicijoje, bet jie atsirado „Menininko dirbtuvių“ instaliacijoje. Buvo ir tokių kūrinių, kurie negalėjo komunikuoti tarpusavyje bendroje kompozicijoje. Tas diskursas visada yra. Lyg ir skaudu atmesti, nes menininkas save realizuoja, tačiau galbūt jis labiau realizuoja save, o ne kūriniu atliepia pateiktą temą? Tai yra nemato Klaipėdos miesto kontekste, miesto, kuris gyvas viskuo – ne tik gatvėmis, bet ir oru ar jausmais. Taip, kūrėjai ne visada nori eiti vienu keliu į pateiktą temą, bet mes be tų intrigų turbūt būtume labai nuobodūs (juokiasi). Menininkai turi pasitikėti parodos kuratoriumi, architektu, menotyrininku ir ta komanda, kuri susiburia. Manau, kad tuos, kurie pasitiki mumis, irgi aplanko visokios dvejopos mintys, bet jei jau parodoje sukrito toks kontekstas, vadinasi, buvo rastas geriausias sprendimas. Nes mes visi siekiame aukščiausio profesionalumo.

Klaipėda to verta!

– Parodos „Klaipėdos dailės muziejus“ pavadinimas tapo tarsi aliuzija ar gyvu priekaištu dėl nepajudančios iš mirties taško idėjos įkurti Klaipėdos dailės fondą. Ar yra koks nors postūmis šioje srityje?

– Tas postūmis jau buvo gana apčiuopiamas, kai aš įsijungiau į Klaipėdos karališkojo pašto iniciatyvinę grupę ir dalyvavau

A.Savicko tapyba (iš E.Kolakausko kolekcijos).

Mes puoselėjame viltis apie egalitaristinės dvasios muziejų.

pašto įveiklinimo galimybių studijos diskusijose, renginiuose, veiklose. Mes ten labai aiškiai pasakėme: štai, yra poreikis, reikia tik dirbti. Esame organizacija, negeneruojanti finansų, neužsiimanti komercine veikla. Galime turėti labai gerų iniciatyvų ir labai gerų norų, bet tam reikalingi finansiniai resursai. Kad tokie dalykai būtų įgyvendinti, reikia politinės valios ir miesto valdžios oficialiai išreikšto palaikymo, kad įsitikintume, jog ir jiems tikrai to reikia. O tada mes jau galėtume ramiai šiam tikslui dirbti. Nors jau nuo 2016 m. daužome į duris, atrodo, kad jų vis dar niekas nenori atidaryti. Tas miesto valdžios įtikinėjimas jau labai ilgai tęsiasi, ir tam, kad jis virstų realybe, šioje parodoje mes ir parodėme, ką miestas galėtų turėti – geriausią dovaną. Gaudami projektinį finansavimą, jau galėtume daryti pirmuosius žingsnius ir turėti Klaipėdos dailės muziejų. Ir nesvarbu, kokioje erdvėje jis įsikurtų. Buvo svarstymų ne tik apie paštą – ir apie Santuokų rūmų pastatą, Žvejų kultūros centrą, dar apie kažką. Žodžiu, erdvių, kuriose galėtų būti tas dailės palikimas, paieškojus tikrai atsirastų. Bet jau šeštus metus nejudama iš mirties taško. Žūtbūt privalėjome kažką

padaryti ir parodyti, ką galime turėti ir kad tai yra įdomu. Po parodos pristatymo sulaukę tiek daug gerų atsiliepimų, neužmigsime ant laurų ir toliau judinsime. Programinio finansavimo paskatinti, jau dirbame prie projekto „Klaipėdos dailės palikimas: skulptūra“ tikslų ir uždavinių. Aišku, dabar tokiems dalykams gal nepalankus metas dėl artėjančių mero ir savivaldybės tarybos rinkimų. Kažin, ar kadencijos pabaigoje kas nors norės kalbėtis apie tokį muziejų ir dideles jo viltis. Arba gal kaip tik palankus – juk galima įtraukti šį klausimą į rinkiminę programą. Nežinau, bus įdomu stebėti. „Klaipėdos dailės muziejus“ buvo vienas iš žingsnių norint parodyti, kad nebereikia nieko laukti, jau dabar galime dirbti – turime medžiagos, kurią reikia susisteminti. Tai buvo svarbiausias momentas.

– Po parodų atidarymo socialiniuose tinkluose sulaukėte priekaištų, kad ekspozicijoje nėra Angelinos Banytės kūrinių. Gal galite paaiškinti – tai kodėl nėra A.Banytės?!

– Na, neturėčiau teisintis, bet galiu pasakyti, kad A.Banytės parodą buvome

DALYVIAI IR RENGĖJAI

Parodos „Vakarų vėjai’22: gimtadienis“

dalyviai: Algirdas Bosas, Antanas Garjonas, Augustė Santockytė, Aurimas Anusas, Aušra Mačiulaitienė, Daiva Dašenkovienė, Dalia Skridailaitė, Danas Andriulionis, Danius Drulys, Ernestas Žvaigždinas, Daiva Ložytė, Jolanta Vitkutė, Juozas Vosylius, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Neringa Poškutė-Jukumienė, Petras Baronas, Saulė Želnytė, Simas Žaltauskas, Toma Šlimaitė-Bubelienė, Virginijus Viningas, Zita Inčirauskienė, Romualdas Inčirauskas, Isroildžon Baroti, Henrikas Šurkus ir Žydrūnė Kriūkaitė-Juciuvienė.

Parodos „Klaipėdos dailės muziejus“

dalyviai: Edvardas Malinauskas, Saulius Bertulis, Vytautas Antanas Jakštys, Kęstutis Balčikonis, Gražina OškinytėEimanavičienė, Arūnas Sakalauskas ir Felicija Kačenauskaitė-Pinkevičienė.

Parodų rengėjų komanda: kuratorė

N.Poškutė-Jukumienė, architektas Vladas Balsys, projektą koordinavo Danguolė

Ruškienė, Rosana Lukauskaitė, Emilija Globytė. Dizainas – E.Globytės.

Projektą iš dalies finansavo Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.

nuvežę ir į Vilnių, kad vilniečiai galėtų pamatyti. Vilniaus širdyje, Vokiečių gatvėje, A.Banytės freskos, atspaustos masteliu 1:1 ant audinio, buvo išeksponuotos ir matomos ir dieną, ir naktį, nes buvo apšviestos visą parą. Buvo išleistas ir šią parodą palydintis A.Banytės kūrinių albumas. Bet tada socialiniuose tinkluose nemačiau nė vieno Vilniaus menotyrininko reakcijų į šią parodą. Mes Angelinai skiriame labai daug dėmesio ir parodėme, kad ji mums labai svarbi meno istorijos požiūriu. Bet „Klaipėdos dailės muziejaus“ paroda turėjo kitokią koncepciją ir joje eksponavome kitų menininkų, irgi ne mažiau vertų būti paminėtiems, kūrinius. Matyt, mūsų užmegzta intriga apie dialogo, analizuojančio, kas yra Lietuvos meno centrai, o kas – periferijos, poreikį pasiteisino, nes sostinės menotyrininkai užkibo ant užmesto kabliuko ir primetė mums savo „teisingesnę“ nuomonę. O kadangi A.Banytės kūryba tikrai bus miesto dailės muziejuje, ir tai jau – duotybė, tad nejautėme poreikio įrodinėti šios menininkės reikšmingumo.

Mes puoselėjame viltis apie egalitaristinės dvasios muziejų. Klaipėda to verta, Lietuva!

S.Bertulio kūrinių ekspozicija. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Apie akių mirksnį

Nuo rugpjūčio 5 d. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Baltojoje galerijoje veikia fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“. Paroda skirta Lietuvos nepriklausomybės

30-mečiui, joje – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų portretai.

Danguolė RUŠKIENĖ

Pirmą kartą šie A.Aleksandravičiaus darbai buvo eksponuoti 2021 m. pavasarį Vilniaus gatvėse. Tada skaitmeninėse vitrinose buvo galima pamatyti net 125 įžymybes. Vėliau dalis šių portretų buvo pristatyti ir kituose Lietuvos miestuose – Šiauliuose, Birštone, Utenoje, Elektrėnuose, Ukmergėje, Mažeikiuose, Trakuose, Rokiškyje, Jonavoje, Panevėžyje. Klaipėdoje surengtoje parodoje autorius rodo trisdešimt šio ciklo fotografijų, apimančių gana platų jo kūrybos periodą (1997–2020). Paroda bibliotekoje veiks iki rugpjūčio 30 d., jos iniciatorius – Vilniaus kultūros centras.

Pastanga atkurti ryšį

Pirmiausia turbūt derėtų paminėti, kad iš Klaipėdos kilusiam A.Aleksandravičiui 2011 m. taip pat buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija „Už fotografinio portreto atnaujinimą, Lietuvos asmenybių galerijos sukūrimą, už LDK paveldo poetiškus atspindžius“.

Portretus šis fotomenininkas kuria nuo 1997 m. Jo asmeninės kūrybos kolekcijoje –

daugiau nei 20 fotografijos ciklų ir 16 fotografijos knygų. Tai vienas dažniausiai savo kūrybą parodose (Lietuvoje ir užsienyje) bei albumuose pristatančių autorių, jau senokai pelnęs pripažinimą portreto žanre. Todėl A.Aleksandravičiaus fotografija Klaipėdoje,

kaip ir visoje šalyje, yra gerai žinoma. Paskutinį kartą uostamiestyje ji buvo pristatyta prieš septynerius metus jubiliejinėje parodoje „Sugrįžimai – veidai ir ne tik...“. Anuomet A.Aleksandravičiaus paroda buvo įvardyta kaip grąža gimtajam miestui. ►

Aktorius Vytautas Paukštė. Klaipėda, 1998.

Rašytojas Juozas Erlickas. Vilnius, 2018.

Poetas Vytautas P.Bložė. 1998.

Fotografas Stanislovas Žvirgždas. Vilnius, 2018.

Tapytojas Šarūnas Sauka. Dusetos, 2004.

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Vilnius, 1998.

◄ Jau tada buvo galima pamatyti ne vieną šiuo metu bibliotekoje eksponuojamą portretą. Dabar Klaipėdoje vykstanti paroda vėlgi vadinama sugrįžimu ar pastanga atkurti gimtojo miesto ir menininko ryšį. Galima sakyti ir taip. Toks ryšys Klaipėdai tikrai praverstų, nes fotografinis gyvenimas čia gerokai apstingęs. Tačiau stebint jau antrus metus vykstantį intensyvų parodos turą po Lietuvos miestus, iškyla klausimas –kiek (ar) toks susitikimas reikšmingas pačiam autoriui ir kiek (ar) naudingas parodos žiūrovams. Ir kas tokiu atveju vyksta su fotografijos kūriniu. Tikėkimės, kad tiek autorius, tiek parodos iniciatoriai argumentų tokiam planui turi.

Įvertinti ir įamžinti

Rašyti apie A.Aleksandravičiaus sukurtus įžymybių portretus – tai proga priartėti ne tik prie šio autoriaus fotografinės kūrybos,

Poetas Marcelijus Martinaitis. Panevėžys, 1997.

Dainininkas Vytautas Kernagis. Palanga, 1998.

Teatro režisierius Oskaras Koršunovas. Vilnius, 2018.

bet ir prie ypatingų, išskirtinį gyvenimą gyvenusių ir gyvenančių žmonių, palikusių ar paliekančių ryškų įspaudą šalies ir kiekvieno iš mūsų gyvenimuose. A.Aleksandravičius juos dokumentavo visus tris dešimtmečius, nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos įsteigimo (1989 m.) iki 2020-ųjų. Žmonės jo fotografijose – jau laisvos šalies kultūros ir meno kūrėjai. Nepaisant to, kad dauguma jų kūrybinę brandą pasiekė dar sovietmečiu ir jų kūryba patyrė cenzūrą, buvo saistoma įvairiausių apribojimų, dabar jie išsiskiria kaip unikalūs ir šaliai nusipelnę kūrėjai, visus tuos metus atsakingai lipdantys mūsų kultūros ir meno lauką. Tai nenuginčijamai svarbu. Svarbu ne tik pastebėti, bet ir įvertinti. Žinoma, svarbu ir įamžinti. Būtent tai A.Aleksandravičius ir daro.

Autorius savo kuriamuose portretuose lieka tikslus, žiūrovų pernelyg neapkrauna daugiasluoksnėmis prasmėmis, nors beveik visuomet išnaudoja nutylėjimo ar užuominų teikiamas galimybes. Surengdamas savotišką akistatą su portretuojamuoju, jis visada palieka erdvės suvokėjo interpretacijoms ir neįpareigojantiems apmąstymams. Fotomenininkas siekia ne tik asmenybės atpažįstamumo, bet ir, kas svarbu šių portretuojamųjų atveju, jis dažniausiai palieka akivaizdžius veiklos identifikavimo ženklus. Neiliustratyviai, improvizuodamas, kartu ir savotiškai provokuodamas žiūrovus. Be abejonės, A.Aleksandravičius daugelį (o gal ir visus) portretuojamuosius pažįsta asmeniškai, todėl jam nėra labai sudėtinga pastebėti šių žmonių vidinius šešėlius ir šviesas, atrinkti ir užfiksuoti būdingiausias jų veidų išraiškas.

Meistriškas, įtaigus

Nuo tradicinio sprendimo A.Aleksandravičius niekada nenutolo pernelyg toli. Bent jau ne tiek, kad reikėtų didesnių pastangų perskaityti jo konstruojamą žinutę. Autorius

elgiasi labai apdairiai. Jis vaikšto aplink savo tikslą, tarsi atsitiktinai fiksuoja (ne)pagautą žvilgsnį, atsainų rankos mostą, neapdairiai ir visai nefotogeniškai (?) sudėtas kojas, užsisklendimo ar priešingai – atsivėrimo momentus. Tačiau toks tik pirmas įspūdis. Ilgainiui tampa akivaizdu, kad ryšys tarp abiejų pusių gana glaudus, grįstas pasitikėjimu ir atsidavimu. Nors A.Aleksandravičius priklausomas nuo konkretaus, surežisuoto momento, panašu, kad jis vis dar pasikliauja atsitiktinumu. To pasekmė – įtaigumas, suteikiantis

galimybę pajusti portretuojamojo alsavimą, išgirsti jo balsą, sustingusiame vaizde pastebėti akių mirksnį. Visa tai – portreto žanro galimybės, kurias tikrai ne visiems pasiseka išnaudoti. Tačiau A.Aleksandravičius geba būtent taip. Meistriškas šviesos valdymas, iki smulkmenų apgalvotas kompozicijos dėliojimas, tikslios formos, švara ir pasitikėjimas ne tik portretuojamuoju, fotografijos medija, bet ir savimi. Ko gero, būtent taip atsiranda kūriniai, kurie apima žymiai daugiau, nei geba aprėpti akys.

Kino režisierius Arūnas Matelis. Vilnius, 2019.

Kompozitorė Onutė Narbutaitė. Vilnius, 2000. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Surengdamas savotišką akistatą su portretuojamuoju, jis visada palieka erdvės suvokėjo interpretacijoms.

Kulkų traukinys

Žiūrint naujausią režisieriaus Davido Leitcho

filmą „Kulkų ekspresas“ („Bullet Train“, 2022), neabejotinai galima pajusti Guy Ritchie ir Quentino Tarantino filmų įtaką. Be to, filmas savo energetika mažai tesiskiria nuo ankstesnių režisieriaus filmų „Džonas Vikas“ („John Wick“, 2014), „Atominė Blondinė“ („Atomic Blonde“, 2017) ir „Deadpoolas 2“ („Deadpool 2“, 2018).

Čia į vieną katilą sumaišytas juodasis humoras, superstilizuotas veiksmas, hiperbolizuoti personažai. Daug energingų epizodų, daug adrenalino ir smurto scenų.

Smagiai įtraukiantis

Beje, režisierius D.Leitchas – buvęs kaskadininkas, tad nenuostabu, kad Holivudo juodadarbio ir praktiko filmas yra lengvas ir smagiai įtraukiantis, į jį norisi pabėgti, bet kartu jam pasibaigus lengva iš jo ir ištrūkti.

„Kulkų ekspreso“ istorijos pagrindas paimtas iš mažai kam Vakarų šalyse žinomo japonų rašytojo Kotaro Isaka romano.

Trumpai apie siužetą. Šiame veiksmo, greičio, įtampos ir humoro kupiname trileryje

aktorius Bradas Pittas vaidina samdomą žudiką kodiniu vardu Boružėlė. Jo užduotis sėsti į greitąjį traukinį, važiuojantį iš Tokijo į Kiotą, surasti ten lagaminėlį, pilną pinigų, ir išlipti pirmoje stotelėje. Tačiau traukinys pilnas įvairaus plauko veikėjų su panašiais, o kartais ir dar pavojingesniais motyvais.

Kai į B.Pitto personažą kas nors atsuka ginklą norėdamas nušauti, jis visada žudikui pasakys: „Tarp mūsų yra nematoma pykčio ir nesusipratimų pripildyta siena, bet kažkur toje sienoje yra naujų galimybių langas ir tik nuo mūsų priklauso, ar mes jį atidarysime.“ Kitaip tariant, Boružėlė yra netipiškas kriminalinio pasaulio veikėjas. Jis sutrikęs gyvenime, išgyvena asmeninę krizę ir dažnai linkęs kartoti banalias frazes, kurias girdėjo savęs pažinimo kursuose.

Jis tikisi, kad ši iš pirmo žvilgsnio lengva atrodanti misija jam padės sugrįžti į „darbą“ ir atgauti formą.

Tačiau jam baisiai nesiseka. Ieškodamas traukinyje lagaminėlio, Boružėlė susiduria su pavojingais rusų ir japonų mafijos veikėjais ir dar keliais keistais individualistais kaip jis. Veiksmas po veiksmo ir netrukus Boružėlė suvokia, kad paprasta lagaminėlio vagystė kažkaip netikėtai pavirto į žūtbūtinę kovą dėl gyvybės.

Tris kartus

Visas filmas turi Tokijo metropolio neoninių šviesų atspalvį ir, kaip po filmo peržiū-

Andrius RAMANAUSKAS

Kadrai iš filmo „Kulkų ekspresas“ (rež. D.Leitchas, 2022).

ros pasakė keli interneto komentatoriai, šis filmas – tarsi „Žmogžudystė Rytų eksprese“ („Murder on the Orient Express“), pavartojus psichodelinių grybų. Juosta nėra be trūkumų, tačiau vis vien gali būti didelis malonumas tiems, kurie mėgsta beprotiškas veiksmo komedijas.

Režisierius D.Leitchas viename interviu pasakojo apie „Kulkų ekspreso“ kūrimo procesą: „Yra tokia sena analogija, kad režisierius stato tą patį filmą tris kartus: pirmas filmas sukasi režisieriaus galvoje ir tada jis jį bando perkelti į popieriaus lapą. Tada su kūrybine komanda ir aktoriais analizuoja scenarijuje pateiktas idėjas. Projektas pradeda gauti visų susijusių žmonių indėlį į kūrybinį procesą. Tai jau antrasis filmas, nes jis visada nutolsta nuo pradinio scenarijaus, kuris buvo tik režisieriaus galvoje. O kai filmavimai ir diskusijos baigiasi, tada jis keliauja į montažinę ir su montuotoju kuria trečiąjį filmą. Kai perskaičiau scenarijų, galėjau prie istorijos prieiti keliais skirtingais būdais. Galėjau sukurti labai rimtą gangsterinį trilerį, nes scenarijus tai leido. Manau, kad galutinė filmo versija, kurią pasirinkome, turi daugiausiai energijos ir beprotiško tono. Po diskusijų su komanda apie scenarijų pradėjome linkti į hiperbolizuotą šios istorijos versiją. Kalbantis su B.Pittu pačiame pandemijos įkarštyje, jis man pasakė, kad turime atsisakyti rimtumo, nuo kurio visi pervargę, ir eiti ieškoti juoko ir absurdo. Ir kuo jo daugiau, tuo geriau. Taigi mes susikibome už rankų ir išėjome tuo keliu.“

Juokas ir absurdas

„Kulkų traukinyje“ centrinė istorija turi skylių ir nepraturtina žiūrovų kažkokiomis giliomis idėjomis. Visi filmo atributai ir naudojamos priemonės čia yra tik tam, kad publika pasinertų į absurdo, juoko ir stilizuoto smurto pasaulį. Aktoriai gavo daug erdvės improvizuoti dialogus. Todėl kvaili sąmojai ir absurdiškos situacijos ir yra filme stipriausia. Istorija čia kupina netikėtų siužeto vingių, tačiau, jei žiūrėsite filmą norėdami įminti pagrindinę paslaptį, būsite nuvilti. Čia svarbesnė pati kelionė nei galutinis jos rezultatas. Tiesą sakant, „Kulkų ekspresas“ yra filmas, trunkantis dvidešimt minučių ilgiau nei reikia.

Žiūrint šį filmą, reikėtų lengvai atsilošti kino teatro kėdėje ir mėgautis ekscentriškų ir charizmatiškų personažų susidūrimais. Kiekvienas personažas čia turi savo mažytį atskirą filmą. Siužeto vingiai iš pirmo žvilgsnio atrodo pažįstami iki skausmo ir ne kartą matyti, bet iš tiesų niekada nežinai, kas bus toliau. Niekada nežinai, kokie yra kai kurių veikėjų tikrieji motyvai, ir tai sukuria žavią atmosferą. Filmas žaidžia su panašių į save veiksmo filmų klišėmis ir stereotipais. Tyčia pateikia žiūrovams pažįstamą situaciją ir užbaigia ją taip, kad niekada nenumatysi jos kulminacijos. Tai žavu, bet, kita vertus, begalinis režisieriaus noras sumalti į miltus bet kokius išankstinius publikos nusistatymus tampa labiau

NAUJAS FILMAS

Pavadinimas: „Kulkų ekspresas“ / „Bullet Train“.

Žanras: veiksmo trileris, komedija.

Sukurta: 2022 m. JAV, Japonija.

Režisierius: Davidas Leitchas.

Scenarijaus autorius: Zakas Olkewiczas, pagal Kotaro Isaka romaną.

Aktoriai: Bradas Pittas, Sandra Bullock, Aaronas Tayloras-Johnsonas, Joey King, Michaelis Shannonas.

Operatorius: Jonathanas Sela.

Kompozitorius: Dominicas Lewisas.

Trukmė: 2 val. 6 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

parodija nei veiksmo komedija. Filmas ilgainiui praranda sąryšį su realybe. Tuomet visi draminiai filmo momentai žiūrovams nueina į antrą planą.

Aktoriai ir dialogai yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl verta pamatyti „Kulkų ekspresą“. Filmas žino, kuo nori būti. Istorija nestokoja veiksmo, chaoso, kruvino smurto ir, svarbiausia, įvairovės. Kiekviena filmo scena žaidžia su aplinka ir detalėmis, kiekvienas traukinio vagonas savaip estetiškas, kiekvienas personažas savaip pamišęs. Ir jeigu sėdėdami kino teatre nebūsite labai paniurę, turėtumėte gana lengvai atpažinti abejingumo sieną, skiriančią jus ir ekraną, atrasti toje abejingumo sienoje galimybių langą ir pasimėgauti tiesiog geru absurdu.

Meninis žodžio Prūsų Lietuvai Pokalbis su rašytoju R.Flicku

Prūsų Lietuvos žemė išaugino nemažai rašytojų, kurie įžengė ir į lietuvių, ir į vokiečių literatūrą, yra gana gerai žinomi ir pasaulinėje literatūroje. Iš šio krašto kilę rašytojai

E.Wichertas, H.Zudermanas, A.Miegel, J.Bobrowskis, E.Wiechertas ir kiti, rašę vokiškai ir atstovavę vadinamajai tėviškės literatūrai, savo kūryboje vaizdavo šio krašto istoriją, gamtovaizdį, žmones. Jų kūryboje svarbią vietą užima ir lietuviškoji tematika. Prūsiškasis genas užkoduotas ir lietuvių rašytojo Roko Flicko, kurio protėviai prieš kelis amžius iš Zalcburgo žemės emigravo į Prūsų Lietuvą, prigimtyje. Savo romanų epopėjoje „Šiaurės Sachara“ (2008), „Paskutinis traukinys“ (2012), „Emma, pastoriaus duktė“ (2014), „Išlikę karo verpetuose“ (2018), „Pradingę klajojančiame smėlyje“ (2016), „Kur upė Šyša teka...“ (2022) R.Flickas sukūrė meninį paminklą kažkada klestėjusiai Prūsijos valstybei, apie kurią 1947 m. vasario 25 d. sąjungininkų taryba paskelbė: „Prūsijos valstybė, jos centrinis valdžios aparatas ir visos jai priklausančios institucijos panaikintos.“

Jovita SAULĖNIENĖ

Nutiesė tiltus

– Kaip jums atrodo, ar tėviškės literatūros autorių kūrybai, ypač lietuviško gyvenimo tema, skiriama pakankamai dėmesio?

Kuo aktuali šiandien tų rašytojų kūryba?

Kaip jie galėtų (ar galėtų?) tiesti bendrus meninius tiltus tarp lietuvių ir vokiečių literatūros?

– Būsiu atviras ir kategoriškas. Apie kokį dėmesį gali būti kalbama, kai iš viso nėra to dėmesio ir nežinia, kada jis gali atsirasti.

Iš tiesų Prūsų Lietuvoje gimę vokiečių kilmės rašytojai, savo kūriniuose rašę apie gimtinę, jos gyventojus, jų troškimus ir norus, vokiečių ir lietuvininkų tarpusavio gyvenimo ir sugyvenimo santykių aplinkybes, nutiesė bendrus meninius tiltus tarp lietuvių ir vokiečių literatūros. Tik neaišku, kaip mes tomis galimybėmis sugebėsime pasinaudoti. Be kelių prieš daugelį metų pastatytų telefilmų, dabar parašytų ar dar rašomų pavienių daktarinių disertacijų, daugiau mes nieko neturime.

Man kaip rašytojui neretai tenka susitikti su nemaža mūsų visuomenės dalimi ir pasiaiškinti, ką jie žino apie buvusius Prūsų Lietuvos rašytojus, kūrusius vokiečių kalba. Daugelis gana neblogai pažįsta A.Miegel, J.Bobrowskio ar E.Wiecherto kūrybą,

suvokia jos esmę. Tai daugiau pasakytina apie Klaipėdos krašto – tos Prūsų Lietuvos dalies, kuri šiandien yra neatskiriama mūsų Tėvynės teritorija, žmones. Tačiau vadinamosios Didžiosios Lietuvos mano kūrinių skaitytojai žymiai mažiau susipažinę su tėviškės literatūros rašytojais. Be abejo, lietuvių skaitytojams žinoma Ievos Simonaitytės kūryba. Šios lietuvininkės rašytojos nuopelnai, garsinant šį kraštą, reikšmingi. Jos talentingai parašyti kūriniai leidžia susipažinti su dviejų – lietuvininkų ir vokiečių – kultūrų tarpusavio egzistavimu ir jų skirtumais.

Ne per seniausiai išėjo mano stambus biografinis romanas „Kur upė Šyša teka...“, kuriame plačiai pasakoju apie dvi XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios Prūsų

paminklas

Lietuvos iškilias asmenybes. Apie Šilutės, anuomet vadintos Šilokarčiama, mecenatą, dvarininką, lietuvninkų kultūros ir šnekos puoselėtoją Hugo Šojų ir didįjį vokiečių rašytoją Hermaną Zudermaną, kuris savo apysakomis kaip niekas kitas pasaulyje išgarsino Lietuvos Pamario kraštą. Buvau labai nustebintas, kai viena jauna moteris viešai prisipažino, kad ji apie H.Šojų yra girdėjusi, o apie H.Zudermaną iki šiol nieko

nežinojusi. Ir tik perskaičius šį romaną jos akys atsivėrė...

Kaip manote, kas juose labiausiai patraukia skaitytojus? Ar likiminė Prūsijos tema, atskleisti tikri istoriniai faktai, realios pavaizduotos asmenybės sukurtame meniniame pasaulyje, o gal labiausiai paveikia jūsų pozityvus požiūris į buvusią galingą valstybę ir nuoširdų žvilgsnį į savo tėviškę – Šilutės kraštą?

– Jūsų skaitytojų ratas platus ir jūsų romanai ne vienais metais yra tapę skaitomiausiais.

– Kartais ir man pačiam būna mįslė, kuo mano romanai patraukia skaitytojų dėmesį. ►

„Karštoji linija“

Septynis istorinius romanus parašęs ir išleidęs rašytojas R.Flickas mintyse jau dėlioja naujos meninės apybraižos kontūrus. Asmeninio archyvo nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ Rašau gana paprastai, sakinių struktūros neįnoringos. Sąmoningai nesiruošiu būti įmantrių išraiškos formų rašytoju. Skaitytojai mano romanuose susiduria su labai realia istorine aplinka ir joje pavaizduotais tikrą gyvenimišką patirtį atspindinčiais veikėjais. Nemažai dėmesio skiriu atskleisdamas moterų – motinų, seserų ar šiaip dalyvaujančių veikloje moterų charakterius ir jų veiklumą. Moters išsamus charakterio ir veiklos meninis vaizdavimas yra visų mano romanų prioritetas, „karštoji linija“. Gal tai ir yra „masalas“ skaitytojams? Nežinau.

Mano romanuose, be jau minėtų istorinių aplinkybių aprašymo, sutelktas dėmesys ir į Prūsų Lietuvos – kaip sudėtinės Prūsijos valstybės – buvusią didybę, jos gyventojų norą gyventi ir sugyventi per šimtmečius susiklosčiusį tvirtą religinį protestantišką tikėjimą. Nelauktai niekšiškas šio krašto ir jo kultūros sunaikinimas buvo ir yra visos Europos kultūros praradimo faktas. Toks autoriaus suvokimo vaizdinys galbūt taip pat yra viena iš priežasčių skaitytojams siekti geriau pažinti Prūsų Lietuvą Prūsijos sudėtyje.

Tėvynė ir tėviškė

– Jūsų romanų epopėjoje ryškinamos svarbios Prūsijos istoriją atspindinčios temos. Įdomu, ar jums kaip autoriui atskleidžiant tas temas, vystant siužetines linijas, ryškinant personažų charakterius iškyla Tėvynės ir tėviškės santykio klausimas?

– Pirmiausia turėtume suvokti tikrąją žodžių „Tėvynė“ ir „tėviškė“ prasmę. Tėvynė – tai visais atžvilgiais platesnė sąvoka nei tėviškė. Deja, Tėvynę mes daug abstrakčiau suvokiame nei tėviškę. Ne visada galime konkrečiai įsivaizduoti Tėvynės teritorinį dydį, jos realią tarptautinę svarbą. Tačiau mes gerai suvokiame, kad Tėvynė privalo mums užtikrinti išsilavinimo, sveikatos apsaugos, karinio saugumo, darbo ir senatvinės globos galimybes ir t. t.

Tėviškė yra dvasiškai artimesnė ir suprantamesnė. Tai ta vieta, kurioje mes gimėme. Bet būna atvejų, kai dėl nuo mūsų nepriklausomai pakitusių aplinkybių buvome priversti persikelti į kitą tėvoniją. Taip nutiko ir man. Gimiau aš Dzūkijoje,

Veisiejuose, o savo tėviške laikau Šilutę. Čia nuo devynerių gyvenau. Čia baigiau pradžios ir vidurinę mokyklas, čia prabėgo ankstyvoji jaunystė, čia palaidoti mano tėvai ir keli seneliai. Todėl Šilutė ir yra mano tėvonija.

Dabar noriu tiesiogiai atsakyti į jūsų klausimą. Štai ką pasakysiu: nėra tokio sverto, kuris nulemtų, renkantis vien Tėvynės ar tėviškės idėją ir su tuo susijusias siužetines linijas bei personažus. Tai priklauso nuo romane autoriaus numatyto pagrindinio siužeto. Dažniausiai istorinio turinio romanuose Tėvynės ir tėviškės idėjos viena nuo kitos skiriasi tiek, kiek to reikalauja numatytas romano turinys.

Įkvėptas tradicijos

– Sakykite, ar kuriant nugrimzdusios į nebūtį Prūsijos Prūsų Lietuvoje meninį paveikslą romanuose jums buvo svarbi minėtų tėviškės literatūros autorių meninė tradicija? O gal, įvesdamas savo skaitytojus į šios valstybės istorijos ir kultūros lauką, ieškojote savito vaizdavimo būdo?

– Prisipažinsiu, mano romanuose kuriant ne vieną meninį paveikslą turėjo tam tikros įtakos atskirų tėviškės rašytojų kūryba. Kad ir romanui „Šiaurės Sachara“ apie pamirštąją Kuršių neriją. A.Miegel jausmingi vokiečių kalba parašyti posmai apie Nidos žvejų žmonas, laukiančias savo vyrų, sugrįžtančių iš žvejybos, įkvėpė

Skaitytojai mano romanuose susiduria su labai realia istorine aplinka ir joje pavaizduotais tikrą gyvenimišką patirtį atspindinčiais veikėjais.

atkurti šio išskirtinio Lietuvos kampelio atmosferą. J.Bobrowskio pastebėjimai apie Panemunės lietuvninkų gyvenimo ypatumus iš dalies atsispindi romano

„Išlikę karo verpetuose“ kai kuriose aprašomose nuotaikose. Paskutiniame romane „Kur upė Šyša teka...“ H.Zudermano ir jo

žmonos Klaros šeimos santykių įvairias peripetijas labai padėjo atskleisti daugiau nei 2 000 laiškų, paskelbtų leidinyje „Briefe Hermann Sudermanns an seine Frau. (1891–1924)“ (1932, Stuttgart und Berlin). Tačiau noriu pabrėžti, kad tėviškės literatūros autorių meninė tradicija man suteikė ir galimybių ieškoti savito vaizdavimo būdo, savaip parodyti nugrimzdusios į nebūtį Prūsų Lietuvos ir visos Prūsijos gyvenimą, jo aktualumą.

Parodys laikas

– Ar sutinkate, kad jūsų biografinis romanas „Kur upė Šyša teka...“ – tipiškas tėviškės literatūros kūrinys?

– Man pačiam apie tai spręsti nelabai drąsu. Tačiau jeigu apie tai kalbate, tikriausiai taip ir yra.

Šis biografinis romanas iš manęs pareikalavo ypač daug nemigos naktų ir neįprasto darbo valandų. Būsiu atviras. Ne tik valios, kantrybės, atsidavimo, bet ir didelių intelekto galimybių. Buvo laikas, kai galvojau viską nebaigęs mesti ir eiti velniop... Esu tikras, kad šis romanas „Kur upė Šyša teka...“ Lietuvoje turėtų tapti nepaprastu literatūriniu reiškiniu. Kaip bus iš tikrųjų, parodys laikas...

– Ką Prūsijos tema norėtumėte dar sukurti ir pamaloninti savo skaitytojus?

– Norai yra visada dideli, tačiau galimybės ribotos. Taip nutiko (nevengiu ir nebijau apie tai viešai kalbėti), kad nelauktai susirgau onkologine inkstų liga. Nežinau, kiek realiai man bus skirta gyventi. Žinoma, norisi dar pagyventi...

Mintyse jau dėlioju naujos meninės apybraižos kontūrus. Tai turėtų būti kūrinys apie Prūsų Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės tarpusavio santykius. Šalia vingiuojančio sraunaus Nemuno nutįsęs vadinamasis Rojaus kelias, kurį gaubia legendos. Aprimus tarpusavio karams, šio kelio piliakalnių apsuptyje kilo puikios, išvaizdžios privačios mūrinės pilys. Jų gyvenimą gaubė ne tik legendos, bet ir tikrieji gyventojų meilės sūkuriai ir gyvenimo nuopuoliai. Meninės apybraižos „Raudonės pilies šešėlių atodūsiai“ kūrimas turėtų man suteikti papildomų jėgų.

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Gediminas MARTIŠIUS Karalių sniegas

Karalių mieste karališkai sninga tylos nesudrumsčia netrikdo ir miego baltai tik aprengia medžius ir ant sniego tik pėdos vėlyvojo svečio išlieka

Ir kas ten prie katedros durų užmiega minkštai pasiklojęs patalą sniego o ką jis sapnuoja – karališko miesto balti angelai jau daugiau nepalieka

Ir žiūri nuo Vilnios miškų atsibudę karališko miesto karališki paukščiai ir laša karališkas kraujas ant sniego pily karaliauja baltieji nykštukai

Jie pasaką seną ūmai prisiminę kai skimbčiojo naktį baltieji varpeliai pro langą jie mato tik eiseną seną kai vėliavos plaikstėsi fleitų melodija

Krito su snaigėm baltai pasipuošę nutolo su pasaka savo nutolo baltieji žirgai su baltaisiais nykštukais į miško tėvynę sugrįžt pasiryžę

Dialogas

Jeigu Dievas – kūryba, kad net šviesą mačiau, o iš kur ji ateina, nežinai?

Nežinau...

Jeigu tas, kur užgimsta, ir gyvens amžinai, tai gyvenimas – šypsena, nežinai?

Nežinau...

Viskas baigiasi kartą, kai ateina ūmai naujos švytinčios kartos pro vartus – ar žinai?

O tie vartai per amžius atviri uždari, atidaro juos angelas, o uždaro mirtis...

Bet, sakau, gal nereikia nusiminti labai amžinybė tik laikinas laiko trūkumas tai?

Taip gyvenam visi mes amžinai laikini, ir kai laikas tas baigiasi –tobulai amžini. ***

Sviesk, poete, savo žodį Ir nuščius laukai ir girios, Giesmę naują, negirdėtą Aidint tuos laukuos išgirsim, Ir vaizdus dar nematytus Tau dangus parodęs šypsos, Alma upės jau į jūrą Sodai skamba sužavėti.

Gal dabar visi suklusim, Eidami į girios kraštą, Dovanų jau šitiek gavę, Aidi girios nuo giesmių. ***

Einu nukoręs galvą ji galvoja gerai kad nukarta o dar nepakarta kodėl tik aš viena galvoju gerai kad dar į pašalį nenumesta

Antai kodėl kiti protingai vaikšto jų galvos vietose kur turi būt o kai susirenka į vieną aikštę visi užgieda himną kaip nebūt

Ir aš norėčiau ten papulti kartu giedoti himną bet kodėl per visą varganą rugpjūtį viena mintis – ir aš turėsiu emigruot

Į keistą šalį ten kur tyli visi jausmai atšalę negyvi ir tik viena mintis kad myli mane ne šeimininkas o kiti

Dar gelbėja mane nuo splino kuris ateina naktimis tada išgėręs dar stiklinę aš nusišaunu – viskas, mis...

***

Jau buvo per vėlu kai jį pamatėm ir pragarmė žiojėjo tarp krantų

už mūsų nugarų kažkas alsavo bet ne vėjas jo brolis tas kuris nežino valandų

Jisai keliauja per miškus šešėlio jisai neturi apsiaustu juodu tiktai plasnoja o papūtus vėjui piktai nužvelgia debesis ir mus abu

Jau susiruošęs stumti į bedugnę

nusikvatoja o paskui greitu bereikšmiu žvilgsniu nužvelgęs upę nepastebi kaip dingstam iš akių

Kai jis pamato jau atsikvošėjęs kad mūsų nebėra jam prieš akis ir mes abu kartu su vėju nustūmę jį į pragarmę duris

Užvėrę grįžtame į sodą tenai jau noko rojaus obuoliai tada supratom – sapnas atkartojo tik mūsų baimę švito jau langai

Palinkęs likimas su prielinksniu slenka per lauką, ir vėjas nurimęs užmiega audros debesy, ir lydi jį vienas suvargęs nuo krašto naštos vardininkas, lingvistinę gėlą užmiršęs savy numarint.

Užgimusį žodį nešiojo ant rankų, bet vargas dažnai jam pastodavo kelią ir net užaugęs tas žodis pabėgdavo kartais į tolį, užmiršęs gimtuosius namus aplankyti kasmet.

Ir kartą prisėdo likimas ant kelmo, pavargęs nuo tolimo kelio į savo mintis, ir atėjo į galvą jam žodžiai seni išganingi –„tik užburtą nasturtos noktiurną sugros man širdis“.

Ir temstant kažkas dar pamatė jį tolstant, kur keliauja jis nieks nežinojo, gal tik praeitis, kaip sužeistą sparną jis vilko ant sniego palikdamas eilėraščių kraujo lašus, ir užburtą nasturtos noktiurną sugros jam mirtis.

Tik varnas jo draugas vis suka ir suka virš pajuodusio miško savo ratus.

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Bandymas pažvelgti iš viršaus

Juozas ŠIKŠNELIS

Atsibodo plokštuma. Ne, neprisišliejau prie teigiančių, jog žemė plokščia, atvirkščiai, jos apvalumas ir skatina dairytis aplink ne plokštumoje, kai tavo žvilgsnio trajektorija fiksuoja atidarytus ar uždarytus, užkaltus ar išmuštus namų langus, tuščias pašnekovo akis ir skystą ar įsiteikiančią šypseną, gali būti ir nuoširdi, niekas nedraudžia. Toks žiūrėjimas, mano galva, gerokai susiaurina galimybes pažinti aplinką, jau nekalbant apie pašnekovą, kuris beria tau į veidą savo versijas ir tu, vengdamas nesusipratimų ar net smurto, tas versijas priimi už tikrą pinigą, cirkuliuojantį tuo metu šalyje. Kitaip sakant, skurdus pasirinkimas, nes renkiesi iš vieno vieną. Nors kai kam tai tikra palaima, jokios galvosopės – pasiimi ir eini nesvarstydamas, ar gerai padarei, o gal reikėjo imti kitą – tas brangesnis, bet gal ilgiau laikys, nors... ir taip toliau. Apskritai apie pasirinkimą čia net kalbėti nėra ko, nes tau per jėgą perša katę maiše ir atima galimybę prekę pačiupinėti bei apžiūrėti iš visų pusių. Būtent iš visų pusių ar net iš vidaus. Nors tai būtų pernelyg sudėtinga. Tarkim, kaimynų namą galėtum apeiti ir apžiūrėti iš kitos pusės, aišku, jei prie trimetrinės tvoros nelakstytų veršiuko dydžio pitbulis kruvinais nasrais, nes ką tik

sudraskė vieną žioplį, kuris bandė apžiūrėti namą iš abiejų pusių. (Perdedu, tai buvo tik kitų kaimynų smalsi višta). Nežinia, kokią paslaptį slepia namo šeimininkai, bet neužtenka šuns žudiko, visur prikabinėta prožektorių su judesio davikliais, nebandžiau, bet įsivaizduoju, kas ten darosi naktį, o ypač per morčių, kai katinai nemiega, bet vienas kitą vaiko, tiksliau katės bėgioja nuo katinų, o šie jas gainioja, kiemas šviečia lyg koks Akropolis ar Banginis. Dirbtiniai žemės palydovai, užtikrinu, fiksuoja šį švytėjimą. Jie skrisdami aukštybėse mato, o aš nematau. Neteisybė. Be to, tas kraugerys, pririštas prie tvoros, nuolatos barškina kažkokią skardą, gal mokosi groti, gal rengiamas cirko pasirodymams, o gal tiesiog taip prašo ėsti ar lakti.

Prašyčiau atlaidžiai įvertinti mano smalsumą, nesu iš tų, kuriems be galo rūpi kaimynai, kurie be to gyventi negali, o jei tiksliau, vien tuo susirūpinimu ir gyvena. Aš galiu gyventi nekreipdamas dėmesio tarsi atsiskyrėlis oloje, nes man užtenka to, ką nešioju su savimi ar ant savo sprando, gal greičiau galvoje. Bet čia yra siekiama ne buitinio smalsumo, o pažinimo pilnatvės, tai yra niekam neįdomu, kaip, kokia poza ir kiek kartų per savaitę, mėnesį, o gal dieną kaimynai mylisi, valgo riebiai ar tik vegetariškai, prie mėsos vartoja garstyčias ar ne, kiek kartų skalbia rūbus, geria kavą ar tik arba-

tą, jeigu taip, tai kokią? Visa tai nesvarbu, nes siekiama pažvelgti iš viršaus ir pamatyti, kas slypi už nugaros. Jeigu kas dar nesupratote, tai paaiškinu paprastais žodžiais: man rūpi visuma, ne detalės. Aš esu ne smalsus miesčionis, o aukšto rango analitikas, gebantis daryti išvadas, kuo gyvas statistinis šalies pilietis. Tam fakto, kiek riebalų naudoja cepelinams, neužtenka, reikia žinoti ne tik kas lėkštėje, bet kas už jos, šalia jos, po ja ir virš jos. Tikiuosi, dabar jums pasidarė aiškiau. Abejodamas jumis, bet visų pirma ir savo gebėjimu dėstyti mintis aiškiai, išsiplečiu. Mane domino vienas konkretus objektas su subjektu viduje. Pamiškėje kiūtojusią bakužę įsigijęs vyrukas apsitvėrė aukšta tvora, namą kiek aptvarkė, prisirišo šunį prie ilgos grandinės, sumontavo prožektorius su judesio davikliais ir stebėjimo kameromis. Vienu žodžiu, įsirengė tvirtovę. Pinigais švaistėsi ne vietinių girtuoklių labdarai, bet tik parodydamas, kad kišenėje turi ne banknotą, o visą vos delne telpančią saują. Nuolatos kartojo: kam tos Anglijos ir Airijos, jei gali ir čia užsidirbti, tik reikia mokėti. Tai duok darbo, kaulydavo vietiniai amžini bedarbiai. Man darbuotojų užtenka, atkirsdavo. Ir išties kas rytas atvykdavo keli, vakare išvykdavo. Pamiršau pasakyti, kad vyrukas, kurį kaime netruko praminti Milijonieriumi, mat kaimo žmonėms atrodė, jog jei pilietis turi dau-

giau nei šimtą eurų, jis jau milijonierius, užsiėmė automobilių remontu. Ką ir kaip remontavo, niekas dorai nematė, mat į jo sodybą buvo du įvažiavimai: senu, mažai naudojamu keliu per mišką, o pro paradinius vartus per visą kaimą nauju, asfaltuotu keliu tiesiai į miestą. Kokios mašinos atvažiuodavo – praktiškai niekas nematė, bet kokios išvažiuodavo – matė net silpnaregiai, blizgančiais šonais, tarsi ką tik nuo gamyklos konvejerio. Štai kaip reikia dirbti, putojo Milijonierius, aukšta klasė. O kai Petrulio Giedrius girtas suplakė savo du tūkstančiai dešimtųjų „Audi A-4 Quattro“ ir paprašė Milijonieriaus, kad suremontuotų, špyga po nosimi: užsakymų turiu iki metų galo, be to, tokiomis senomis geldomis neužsiimu.

Toks elgesys dar labiau paakino mano norą pažvelgti į viską kitu kampu, tai yra iš viršaus – kas darosi už aukštos tvoros, kaip dirba jo auksarankiai meistrai, o jis pats nebaigęs nei Oksfordo, nei Kembridžo universitetų vadybos mokslų taip sėkmingai

daro biznį. Perspėju skeptikus, kurie man nebaigus sakinio pamanė, kad, įtardamas kažkokia neteisėta veikla, noriu įsitikinti, o po to pranešti kur reikia, mat pranešėjai dabar yra apmokami, taigi nusiraminkite, nieko panašaus nerezgu, aš, kaip jau minėjau, esu ne skundikas, ne smalsuolis, bet analitikas. Tiesa, niekada nepagalvojau, kaip pasielgčiau matydamas, kaip mušamas ar net žudomas žmogus. Tikriausiai nelikčiau vien smalsuolis. Čia kas kita, nemanau, kad Milijonierius su parankiniais atsivilioja turtingus piliečius prabangiuose automobiliuose, juos galabina, sušeria šuniui-žmogėdrai, o automobilius parduoda. Tegul ir mėgstu detektyvus, bet iki tokių absurdų dar nepriėjau. Kad veikia kažką gudraus – aišku kaip šviesią dieną skaitant partijos programą. Kokios partijos? Vienos ir trisdešimt kelių registruotų. Gal jis atradęs negiliai paslėptą aukso gyslą – kvailiams sekasi, o kvailiu jį vadinti dera, nes taip demonstruotis ir visus aplink niekinti gali tik neprotingi, o pastarieji ir priklauso

kvailių rangui. Dievas taip sutvėrė pasaulį: pametėja aukso gyslą kvailiui, nes žino, kad jo laimė truks neilgai, mat kvailys su laime nemoka sugyventi, jam pasirodo, kad įvyksta iš anksto užprogramuotas dalykas: ta aukso gysla jam atiteko paveldėjimo teise arba už nuopelnus. Dar kartą, gal jau dešimtą, kartoju: man nerūpi, kiek ir kaip jis pažeidžia įstatymus, net išsiaiškinęs tai netapsiu pranešėju, ne oro ar sporto žinių, o estėtė, kurie sėdi kabinetuose prie raudonų telefonų ir laukia dabartinių pavlikų morozovų skambučių. Juos mausto, kas netingi, todėl garsiai kurpiamos bylos tyliai subliūkšta. Kartoju, aš jais nepasitikiu, netikiu, nevirškinu, todėl net kankinamas neišduosiu, jei paaiškės, kad Milijonierius užsiima nelegalų gabenimu, kontrabandiniais rūkalais ar net narkotikais. Pats susitvarkysiu, nors man tai nepriklauso, bet estėtė špyga po nosimi. Kortos atskleistos, esu prieš jus nuogas, lyg be prigimtinės nuodėmės. Mano siekius žinote. ►

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ Pritariate ar smerkiate, ne tiek jau svarbu, nes čia ne loterija ar grožio konkursas, čia rimti reikaliukai, brolyti. Tad laikykis. Patekti į vidų savomis kojomis net negalvojau, nes įtariau, kad išeiti tektų kojomis į priekį, tiksliau – išneštų. Priedo, šuns sugadintu prigimtiniu išorės grožiu. Skylės tvoroje irgi nebandžiau gręžti, nes patvoriais siuvantis šuva kruvinais nasrais išplėštų akį su visa galva. Kas beliko? Eiti druskos pasiskolinti ar degtukų? Apsimesti teisėsaugos tarnu ir suklastoti kratos orderį?

Niekas netiko, bet gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, kai žmogaus įgūdžius keičia technika, tad „po pigiaja“ bagažinių turgelyje įsigijau droną. Baimindamasis, kad nebus patikimas, paprašiau čia pat pademonstruoti, kaip veikia. Viskas atrodė kaip pridera, net spėjome pamatyti, kaip šalia turgelio stovinčio namo kieme saulės atokaitoje išsitiesus šezlonge guli gražuolė Ievos kostiumu. Šezlongo spalvos nespėjau įžiūrėti. Sukirtome rankomis su vaikinu, kurio bagažinėje dar buvo muzikinių centrų, kompiuterių ir panašios technikos. Dėl viso pikto paklausiau: ar emigruoji, kad viską išparduodi? Susimėtė, bet greit susivokęs karštai patvirtino, kad vykstąs į Italiją, ten laukianti sužadėtinė. Dar dėl viso pikto apžiūrėjau, ar ant drono nėra flomasteriu užrašyto inventorinio numerio, nes netyčia pamačiau, kad ant vieno kompiuterio jis yra. Neaptikęs sumokėjau prašomą sumą nesiderėdamas. Derėtis dėl kelių eurų – pats žeminiesi ir pardavėją žemini. Jei jis nori nuleisti kainą, pats pasiūlo, taip išvengi pažeminimo, o pardavėjas parodo kilniaširdiškumą.

Grįžęs nekantravau išbandyti technikos stebuklą, bet negalėjau šokti į Sosnovskio barštyną nuogas, teko laukti, kol Milijonierius, išsidrėbęs mersedeso C klasės sedane, praplauks per kaimą, lydimas pavydžių žvilgsnių ir išgąsdintų vištų kudakavimo. Tada pakėliau į orą savo aviaciją. Nespėliojau iš anksto, ką išvysiu už tvoros, bet tai, ką pamačiau, nustebino. Visų pirma, nebuvo jokių gamybinių patalpų, kaip antai: garažo su aukštomis dvivėrėmis durimis, dažymo kameros, kompresorių, duobės, keltuvų ir panašių įrenginių, reikalingų remontuoti automobiliams. Nieko. Kiemas tuštutėlis, neminint viduryje riogsančio „Lexus“ atidarytu kapotu ir virš jo palinkusių žmogeliukų. Vyrukas, kaip tik išlindęs iš po kapoto, tiesėsi, tikriausiai išgirdęs mano aparato

zirzimą, todėl kuo skubiausiai dingau iš jo regėjimo lauko.

Beliko spėlioti, kaip Milijonierius uždirba savo pundus eurų (neperdedu, parduotuvėje visą laiką išsitraukia vos saujoje telpantį pundą), jei neturi įrangos normaliai remontuoti nei variklio, nei kapoto. Tai už ką jam moka pinigus? Jo kiemas ir apylinkės turėtų būti užgrūstos automobiliais, kieme darbuotis dešimtys darbininkų, ne juodadarbių, kurie nesitraukia nuo parduotuvės, bet aukštos kvalifikacijos specialistų. Stebuklai ir tiek.

Ne kartą minėjau, kad nesu paprastas smalsuolis, pasitenkinantis matytu ar girdėtu, esu analitikas, tad užtrukau, kol analizavau gautą informaciją. Skamba patetiškai. Tos informacijos – lyg žvirblio kako, nei vaizdo, nei turinio, todėl atsiveria plačios lankos interpretacijoms. Bet nesu iš tų, kurie junta malonumą, pilstydami iš tuščio į kiaurą, ir jeigu pradžioje minėjau, kad siekiu daiktus matyti iš visų pusių, tai čia, reikia pripažinti, man visiškai nenuskilo. Iš priekio – taip, iš viršaus – irgi, o kas už nugaros? Siekis matyti iš viršaus, tikint, kad to užteks visam vaizdui sulipdyti, buvo klaidingas. Būtina daiktą, reiškinį ar procesą matyti iš visų pusių, aiman! Ir to dar neužtenka, nes šalia turi stovėti ar kaboti veidrodis, kad galėtum sekti, kaip keičiasi tavo veido išraiška. Kam? Paaiškinti nesiimu, tikėdamasis, kad jums užteks intelekto patiems suregzti atsakymą. Kitaip sakant, kiek ir kaip reikia paslaptį atskleisti, kad ji taptų dvigubai paslaptingesnė. Kaip dabar. Vienintelis būdas, galintis atskleisti tiesą, yra ketvirtos kategorijos kvotos taikymas Milijonieriui. CŽV instruktoriai įgudę, kaip sakoma, „atmušę ranką“, o ne vienam ir kepenis, inkstus bei plaučius. Reikėtų pasikviesti.

Pezu, kad pezėčiau. Niekam, išskyrus tave, paslaptis neįdomi. Net aplinkiniai kaimynai, su juodu pavydu žiūrintys į Milijonieriaus pinigų pundus, virstančius iš kišenių, nesuka sau galvų, iš kur jie. Turi žmogus, bagotas, moka gyventi, sunkiai dirba, biznis sekasi, nors dabar sakoma verslas, skamba šiuolaikiškiau, be kriminalinio prieskonio. Ir nė vienam, prisiekiu šventa Agota, Kotryna ir dar penkiomis šventosiomis, į galvą neužklysta mintis, kad čia kažkas ne taip. Pavydi, bet šaltiniais nesidomi. Tik aš vienas toks.

Nerasdamas kitų kelių, kaip prieiti prie kaimyno iš nugaros, ir pamatęs, kad

Milijonierius jau grįžo, dar kartą pakėliau į orą droną. Nenuleisti pusiaukelėje rankų, eiti iki galo, nes nieko neišsiaiškinus stresas gali užvaldyti kūną bei sielą ir pribaigti. Tad tegul kaimynas, atskleidęs nelegalų šnipinėjimą, duoda į teismą ar į kailį ir kartu palengvina moralines kančias, kitaip sakant, išmuša norą lįsti, kur niekas nekviečia. Pakėliau. Dronas sklandžiai pasiekė neskraidymo zoną ir prasidėjo veiksmas, kuris be muzikinio fono, geriausiai tiktų Vagneris, žodžiais tik nuskurdinamas. Bet bandom: mano aparatas sukiojosi virš kaimyno kiemo, aiškiai mačiau neva mechaniką, vilkintį ne tepaluotą kombinezoną, o tvarkingą treningą. Jis buvo palinkęs virš variklio, iš namo bėgte išbėgo kaimynas, nešinas kompiuteriu, ir kažkodėl pirmiausia pasižiūrėjo į dangų, arba mano droną, kažką suriko jaunuoliui, bet buvo per vėlu, nes abeji vartai atsilapojo vienu metu ir pro juos kas bėgte, kas važiuotas į kiemą prigužėjo visa kovine ekipuote apsirėdžiusių kaukėtų žmonių. Kaukės buvo ne medicininės, ne nuo COVID’o. Kam jie atstovavo, nebuvo užrašyta nei priekyje, nei užpakalyje. Šeimininkas ir jo parankinis iš pradžių buvo suklupdyti, paskui ir suguldyti ant žemės, ir čia mano filmukas nutrūko, nes aiškiai mačiau, kai vienas iš atvykėlių pirštu parodė į viršų, o kitas paleido juoduosius angelus susidoroti su mano sakalu.

Sakale, lėk, tik dangus, tik dangus tavo laisvė

Sakale, lėk, tik manęs nepaliki, manęs O mano sakale, lėk.

Deja, monitorių tarsi kažkas nuplovė su muilu ir jis pasidarė švarus, o mano sakalas tik nesveikai sudžerškė ir nutūpė, ačiū Dievui, už neskraidymo zonos ribos, tai yra už tvoros. Vėliau aptikau kelias piršto storumo skyles, kurias padarė atakos dalyvių kulkos.

Veiksmas baigėsi elementariai proziškai. Dalis pasiliko daryti kratą, kiti išvyko. Niekas neorganizavo spaudos konferencijų, kad paaiškintų, kas čia vyksta, tik Broniukas ir Čyzas, pakviesti kaip kviestiniai, įkalę „Monikutės sapno“ burzlojo: aukso ieškojo, kitas aiškino, kad narkotikų.

Po savaitės vietinis laikraštis trumpoje žinutėje sudėjo taškus ant „i“: „Pilietis A.M. buvo sulaikytas ir laukia teismo areštinėje už vogtų automobilių variklio numerių bei dokumentų klastojimą.“ Taškas.

2022 m. žiema

Švendubrė

Nesudegintos ant laužo

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

Šiemet sukanka 155-eri nuo Sofijos

Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės (1867 m. rugsėjo 16 d. Paragiuose – 1926 m. kovo 15 d. ten pat) ir 150 metų nuo Marijos Ivanauskaitės-Lastauskienės (1872 m.

gegužės 15 d. Šiauliuose – 1957 m. liepos 19 d. Kaune) gimimo. Kadangi Akmenės rajone buvusiame Paragių dvare išlikęs gyvenamasis namas, o jame įkurtas Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus, tenykštė savivaldybė 2022-uosius paskelbė Lazdynų Pelėdos metais.

Tačiau literatūra nėra baigtinis procesas – tai nuolatinis veiksmas ir vyksmas.

Kai vieni vardai ir pavadinimai skamba garsiau, kiti – tyliau... Kol kartais net ir skambėjusius labai garsiai perrėkia, užgožia kiti. Ar net juos pakeičia. Tad, jeigu dar ir neatėjo, ateis toks laikas, kai Lazdynų Pelėdą bežinos tik lietuvių literatūros istorikai, o ne kritikai. Juk, žvelgdamas iš šiandienos, jos kūrybos nepavadinsi nei kertine, nei pamatine. ►

Paragių dvaro gyvenamajame name įsikūręs Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus.

GINTARO LAŠAI

◄ (Tiesa, kad Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjo ne viena, o dvi prozos autorės, paaiškėjo tik maždaug 1930-aisiais. Kai S.Pšibiliauskienė jau buvo iškeliavusi anapus. Ir, nors pastaroji savo kūryboje daugiau vaizdavo kaimo, o M.Lastauskienė – miesto gyvenimą, net patyrę literatūrologai toli gražu ne visada nustato, kuris kūrinys kieno parašytas. Sofijai mirus, sesuo kūrinius publikavo jau savąja – Lastauskienės – pavarde.) Nors Lazdynų

Pelėdos, kaip ir Šatrijos Raganos, arba Marijos Pečkauskaitės, kūryba labai vertinga Lietuvos kultūros istorijai. Tai bajoriškosios dvarų kultūros ir tematikos pavyzdys lietuvių literatūroje.

O lygios teisės ir galimybės buvo, yra ir bus aktualu tol, kol gyvuos žmonija.

Ar moteriai būtinas išsilavinimas? Kaip suderinti karjerą ir šeimą – savirealizaciją ir motinystę? Ar siekianti mylėti ir būti mylima – puolusi moteris? Tai klausimai, kurie ne tik konservatyviose pasaulio kultūrose, bet ir liberalioje Europoje iškyla šiandien ir iškils rytoj. Tad šiame kontekste Lazdynų Pelėda – feminizmo Lietuvoje pradininkė. Moters drąsos ir ryžto pavyzdys. Juk XIX a. antrojoje pusėje ar XX a. pradžioje nutraukti santuoką buvo tiesiog žygdarbis. Aišku, pačiai nutraukusiajai. O jos artimiesiems ir aplinkiniams toks apsisprendimas – tiesiog nusikalti-

mas. Moters garbės, orumo įžeidimas. Juk anuomet jos garbė ir orumas – nešti savo kryželį, kad ir kas nutiktų. O jeigu ji – ne tik žmona, bet dar ir motina... Gerai, kad tada jau nebebūta mados gyvenančias kiek kitaip nei kiti deginti ant laužo – Marija su Sofija būtų supleškėjusios. Ypač pastaroji. Kadangi jos prigimtis moteriškos laimės siekio niekada neišsižadėjo. Ir biografija pažymėta į tuometės visuomenės moralės rėmus netelpančios meilės. Nors ji tik gilino sielos žaizdas. O dar tas romantikės nepraktiškumas ir dvare nesibaigiantys

ūkiniai rūpesčiai... Tad vidinis dramatizmas net privedė prie ribos, kurią peržengus atsiveria nebūtis. Laimė, bandymas nepavyko. Tačiau nesulaukusią nė 60-ies ją pasiglemžė anuomet Lietuvos inteligentiją be atvangos šienavusi džiova. Ką gali žinoti – jeigu ne Povilas Višinskis, iki tol lietuvių literatūrai jau atradęs Žemaitę, arba Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę, ir Šatrijos Raganą, gal S.Pšibiliauskienė nebūtų išgyvenusi nė tiek. Juk jo, tuomečio Peterburgo studento, paragintai rašyti gelbėjo ne tik honorarai, bet ir galimybė atitrūkti nuo to, kas sklęsti virš medžių viršūnių besiveržiančią sielą tarsi akmuo tempė žemyn.

Tad sesuo M.Lastauskienė savo romane „Šviesuliai ir šešėliai“ iškėlė nepriklausomos, savarankiškos, išsilaisvinusios, įgijusios profesiją moters idealą, net laisvos meilės idėją. Matyt, taip norėjo gyventi pati. Ir siekė gyventi jos sesuo. Nes visa, ką galėjo duoti tėvas – dvarininkas Nikodemas Ivanauskas (beje, rašęs eilėraščius, prozą ir, nors dėl lėšų stokos baigti mokslų Miuncheno dailės akademijoje, kur buvo įstojęs, nepavyko, daug tapęs) savo jaunesniajai dukrai Marijai, – dar neturinčią nė 16-os išsiųsti į Šiaulius mokytis siuvėjos amato.

O vyresnėlei Sofijai – nė to: neturėdamas iš ko ją leisti į mokslus, pats mokė namuose. Nors, kaip konstatavo „mokinė“, mokslo jai trūko kiekviename žingsnyje. Tiesa, bandė save raminti: dangus aukštai – nėra ko į jį žiūrėti. Mokslas neprieinamas... O ir laiko tam nėra. Kas belieka? Purvynas. Esą, braido svietas – braidysianti ir ji – prie visko įmanoma priprasti (Meškikė ir jos vyrai. Roma Bončkutė. Metai, 2012 m. Nr. 12). Bet nepriprato. Užtenka paskaityti jos laiškus Vaižgantui.

Tad negali toks likimas nejaudinti. Nesvarbu, kad ir koks laikmetis ar literatūros tendencijos būtų.

S.Pšibiliauskienė palaidota Tryškių (Telšių r.) naujosiose kapinėse. Dalios Tamošauskaitės nuotr.

Sofijos atsidusimai

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

X X X

Aną

Rytą plačiai

Atvėriau visus

Langus... Ir

Laukiau...

Stebuklo.

Perkeitimo. Arba

Atsimainymo. Lyg

Per Mišias. Bet

Oro radosi

Daugiau tik

Troboj –

Ne

Krūtinėj.

Tarp dviejų

Girnapusių.

X X X

Prieš

Jonines

Būna toks

Mirksnis –Apkurstu

Nuo

Vienintelio

Svirplio.

Prieš

Lietų. Kai

Dar Yra

Ko

Laukti.

X X X

Atsitokėjau Nuo

Pelėdžiuko

Klyksmo.

Balso

Per visą

Kiemą. Mažas dar –Nežino, Ką ►

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

GINTARO LAŠAI

Reiškia

Nebūnant Būti. Ir

Būnant Nebūti.

Visai.

X X X

Aš

Prašau Akmens

Išdaužti

Langui, Kuris mus Skiria... O

Tu

Siūlai

Tankias

Užuolaidas jam

Uždengti.

X X X

Kregždės Nardo

Kaip Šaudyklės

Mano

Staklėse. Nors

Jose jau

Seniai –Jokio

Audinio: Šviesių Spalvų Siūlai

Pasibaigė, o Nuo

Tamsių Skauda. Akis.

X X X

Nereikia Šių

Žodžių!.. Ir

Kitų

Nereikia.

Kregždžiukas taip

Trenkėsi Į

Langą!.. Kad net Stiklas

Įskilo. Nuskrido. Bet ar

Ilgam?..

X X X Po

Rudens

Lygiadienio

Paragiai dar

Labiau

Pasislenka Į

Šiaurę. Visur Tokie

Vėjai!.. Kad

Širdis Vos

Laikosi.

X X X

Kai

Nukrenta

Lapai, taip Toli

Matyti!.. Žvelgiant

Kairiškių

Pusėn, kaip Ant

Delno visa, Kas Bus. Rūkas. Be Pradžios. Ir

Pabaigos.

X X X

Ar mudu

Tenai

Susitiksim?..

Šiemet Mano

Tuopa

Paleido Lapus

Pirmoji. Blogas

Ženklas. Bet

Kitokių jau

Nebeįžiūriu. Silpsta

Regėjimas.

X X X Kas

Rudenį

Pasėja

Akmenis, kad

Pavasarį jų

Pridygsta pilni

Laukai?!. Net

Debesis

Tempia

Žemyn –Sunku

Kvėpuot.

X X X

Kaip nors

Išgyvent šitą

Žiemą!.. Kuri

Tęsiasi

Begalę

Metų. Ateina

Tavo, Kitų

Pavasariai... O

Mano?.. Taip ir Neprasikala. Per Gilus

Įšalas.

X X X

Aš

Noriu

Ką Nors

Turėti. Bent

Lašą

Delne. Bet

Atgniaužiu jį... O

Ten –

Nieko: Nei

Snaigės, Nei Vilties.

Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (3)

Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Šį kartą atversime

istorinius puslapius, kai Klaipėda priklausė Prūsijos karalystei, gyvavusiai 1701–1871 m. Tai miestui svarbus

laikotarpis, daugiausia nulemtas šalies valdovų. Klaipėda tuo laiku atlaikė daug išbandymų, susiformavo jos charakteris, miestas tapo svarbus ir žinomas ne tik šalyje.

1701 m. Prūsijai tapus karalyste, valdovas iš pradžių vadinosi karaliumi Prūsijoje, vėliau – Prūsijos karaliumi. Žodis „karalius“ kilęs iš germaniško Karlo vardo, reiškiančio „laisvas, geras žmogus“. Karaliaus titulas aukštesnis nei kunigaikščio. Tai monarcho titulas, priklausantis valdovui, paveldėjimo keliu įžengiančiam į sostą.

Per 170 karalystės gyvavimo metų soste pabuvojo šeši Hohenzollernų dinastijos karaliai, kurių galia ir jų karūnos reikšmė nevienoda. Skirtingą valdovų „malonę“ patyrė ir Klaipėdos miestas. Sąlygiškai galima išskirti tris Klaipėdos valdovų valdymo etapus: 1701–1786 m., 1786–1840 m., 1840–1871 m.

Pirmasis karalius Prūsijoje Frydrichas I, anot prancūzų istoriko Michelio Kerautret, „karuose paaukojo 30 000 pavaldinių, kad gautų trokštamą karaliaus vardą (...), patenkintų ceremonijų pomėgį ir rastų dingsčių švaistyti lėšas prašmatniems dalykams“. Jis gana apdairiai vedė užsienio politiką, iš-

saugojo paveldėtas žemes, sukūrė valstybės institucijų, įsteigė kultūros įstaigų, puoselėjo architektūrą ir menus. 1694 m. jo valia buvo įkurtas Halės universitetas, kuriame veikė ir lietuvių kalbos seminaras, 1696 m. Berlyne – Menų akademija, 1700 m. – Prūsijos mokslo akademija.

Paskutiniaisiais Frydricho I valdymo metais krašte kilo didelių sunkumų dėl didžiojo maro ir bado (1709–1711) epidemijos. Karalystės iždas ištuštėjo. Išmirė daug šalies gyventojų. Vien Klaipėdoje maras nusinešė daug žmonių gyvybių. Senamiestyje mirė 262, Friedricho mieste – 147, miesto priemiesčiuose – 1 492 žmonės. ►

Jovita SAULĖNIENĖ

Karališki ženklai

Prūsijos karalystė. Kartografas Johannas Baptistas. 1701 m. Homannų spaustuvė.

◄ Frydricho I nuopelnai Klaipėdai –menki. Bene didžiausias šio valdovo dėmesys buvo nukreiptas į Odų gatvę ir karališkų ženklų atsiradimą mieste. 1707 m. birželio 9 d. Odų gatvės rajone susiformavusiam Frydricho miestui jis suteikė herbą vėliavai, kurioje vienoje pusėje – ąžuolo lapais vainikuotas laukinis vyras, dešine ranka atsirėmęs į inkarą, kitoje pusėje pavaizduoti po karūna susipynę inicialai FR (Friedrich Rex – Frydrichas karalius).

Minėtina su šio valdovo vardu susijusi viena karališkoji ceremonija. 1706 m. sausio 18 d. įvyko iškilmingas atstatomos Šv. Jono bažnyčios pašventinimas. Iškilmėms pasirinkta data, skirta karaliaus Prūsijoje Frydricho I karūnavimo šeštosioms metinėms paminėti. Tai progai Karaliaučiuje buvo išleisti du leidiniai, o šventinant bažnyčią laikytos pamaldos, išklausytas „pašventinimo pamokslas“, organizuota iškilminga

procesija iki naujosios bažnyčios, į kurią įžengus, „gaudžiant visiems varpams, litaurams ir trimitams“, sugiedotas „Te Deum“.

Paliko ryškius pėdsakus

Teigiama, kad Prūsijos kaip valstybės istorija prasidėjo 1713 m., kai į sostą sėdo karalius Prūsijoje Frydrichas Vilhelmas I, „paklojęs galingus valstybės pamatus“ (M.Kerautret). Prūsijos provincijos prezidentas Theodoras von Schönas Frydrichą Vilhelmą I pripažino „didžiausiu Prūsijos vidaus karaliumi“, kuris iš esmės pertvarkė šalies valdymą, padidino valstybės pajamas, išplėtė savo valdas, 1717 m. įvedė privalomą mokslą 5–12 metų vaikams.

Jis nepagailėjo lėšų ir Rytprūsių atstatymui po 1709–1711 m. maro epidemijos,

nusinešusios maždaug 300 000 žmonių gyvybių. Jo sprendimu Rytų Prūsija priėmė 20 700 ištremtų zalcburgiečių protestantų, kurie nemažai prisidėjo prie Rytprūsių ekonomikos pakilimo. 1723 m. į Klaipėdą buvo atkelti 133 zalcburgiečiai, tačiau tik keli iš jų liko mieste.

Karalius Prūsijoje Frydrichas Vilhelmas I paliko ryškius pėdsakus Klaipėdos mieste. Vokiečių istoriko Wolfgango Stribrny (1935–2011) pastebėjimu, pirmiausia šiam „miestiečių ir kareivių karaliui reikia dėkoti už įtvirtinimų su bastionais ir ravelinais modernizavimą. Tai, kas dar ir šiandien matoma citadelės teritorijoje ir įtvirtinimuose prie ankstyvosios Šv. Jono bažnyčios, kilo pagal jo idėjas.“ Neatsitiktinai dėl manijos kariniams paradams, pratyboms ir uniformoms jis vadintas karaliumi feldfebeliu. Šio valdovo manymu, visuomenei pakanka Biblijos ir karinio statuto. Karinėms išlaidoms

Klaipėdos planas 1720 m.

Karalius Prūsijoje Frydrichas I (1657–1713). Dailininkas Friedrichas Wilhelmas Veidemannas (1668–1750). 1701 m.

jis skyrė didžiausią biudžeto dalį, didindamas karių skaičių, kariuomenėje įvesdamas muštrą, tobulindamas ginkluotę. Frydrichas Vilhelmas I militarizavo valstybę, sukūręs ketvirtą pagal dydį kariuomenę Europoje.

Itin svarbus Klaipėdai buvo 1722 m. Frydricho Vilhelmo I įsakas senamiestį sujungti su Frydricho miestu. 1723 m. miestas buvo suvienytas. Tada buvo užpilta ir senoji Dangės vaga, kurios vietoje išaugo Didžioji Vandens gatvė.

Valdant Frydrichui Vilhelmui I, Klaipėdoje iškilo pirmasis fabrikas. Pirklys Johannas Gottschalkas rajone tarp Tiltų gatvės pradžios ir Aukštosios gatvės įkūrė odos ir juchto fabriką ir gavo privilegiją gaminti įvairių rūšių odą. Gaminiai jūros keliu galėjo būti išvežami be licencijų. Tai suaktyvino prekybą mieste.

Frydrichas Vilhelmas I, lankydamasis mieste, atkreipė dėmesį, kad Klaipėdoje esama daug tuščių neužstatytų vietų. Senamiestyje tokių tuščių būta 15 plotų, Frydricho mieste – 22 sklypai. 1729 m. karalius įsakė juose statyti namus, o jei patys tų plotų savininkai negali, privalo perleisti kitiems, kurie tai įgyvendins. Dvejiems metams jis skyrė lengvatų namų statyboms ir numatė bausmes nepaklausiusiems.

Gerai tvarkai

Miesto „gerai tvarkai paskatinti ir atstatyti“ Frydrichas Vilhelmas I išleido daugybę potvarkių. Buvo uždrausta imti mokestį už į turgų įvežamas prekes, kad prekeiviai jų nepabrangintų ir nenukentėtų skurstantieji. Įvažiuojant į miestą pro jo vartus, užginta, kaip buvo įprasta, iš malkų vežimo imti po pliauską karinei sargybai. 1721 m. kovo 15 d. įvedus gėrimų mokestį, jo administravimas patikėtas Gėrimo mokesčio kolegijai, kad nebūtų piktnaudžiavimo.

1722 m. į miestą karaliaus nurodymu buvo atsiųstos dvi kuopos husarų. Jų žirgams laikyti reikėjo tvartų. Dėl šios priežasties mieste atsirado nauja Perkasų gatvė.

Frydrichas Vilhelmas I, siekdamas atgaivinti amatus, 1732 m. išleido Visuotinus amatų nuostatus, pagal kuriuos buvo keičiami visų amatininkų cechų statutai. 1736 m. paskelbė Darbo nuostatus. Palaipsniui ėmė daugėti populiariausių amatininkų – kepėjų, mėsininkų, mūrininkų, dažytojų, sodininkų, laikrodininkų.

1729 m. buvo sudaryta Ugnies kolegija, kuri keturis kartus per metus privalėjo tikrinti ugniavietes, reikalauti iš miestiečių įsigyti priešgaisrinių įrankių, statyti tik mūrinius kaminus, stogus dengti čerpėmis. Tada ir padaugėjo būdingų Klaipėdai raudonų čerpių namų stogų, kurie buvo gražinami bokšteliais, kaminais ar vėtrungėmis.

Frydrichas Vilhelmas I Klaipėdoje lankėsi ne kartą. Nemažai nurodymų „tvarkai paskatinti“ atsirasdavo po jo vizitų. ►

Karalius Prūsijoje Frydrichas Vilhelmas I (1688–1740).

Prūsijos karalius Frydrichas II (1712–1786). Dailininkas Antonas Graffas (1736–1813). 1786 m.

Norint tapti didžiuoju miestiečiu, reikėjo turėti du priešgaisrinius kibirus, įsigyti šautuvą arba gerą špagą ir jais apsiginklavus prisiekti.

◄ Štai 1717 m. net pačiam miesto burmistrui von Bommeliui įsakė susitvarkyti jam priklausantį apleistą svarstyklių pastatą, kad nenukentėtų nuo lietaus ten sudėtos prekės. Miesto valdžiai nurodė grįsti gatves, o aplink nuosavus namus tvarka pasirūpinti patiems savininkams. 1739 m. mūrine tvora liepė aptverti Klaipėdos miesto kapines.

Frydrichui Vilhelmui I rūpėjo, kad gyventojai laikytųsi kiekvieno socialinio sluoksnio statusui numatytų taisyklių. Miestiečiai buvo skirstomi į didžiuosius ir mažuosius. Pirmieji – tai pirkliai, smulkūs prekiautojai prieskoniais, salyklininkai, o antriesiems priklausė amatininkai. Norint tapti didžiuoju miestiečiu, reikėjo turėti du priešgaisrinius kibirus, įsigyti šautuvą arba gerą špagą ir jais apsiginklavus prisiekti. Šio valdovo laikais išaugo kilmingųjų sluoksnis ir jų įtaka.

Miesto gerovei

Trečiasis, sėdęs į sostą, buvo Frydrichas II, kuris vietoj „karaliaus Prūsijoje“ įvedė „Prūsijos karaliaus“ titulą. Tai buvo drąsus ir ryžtingas valdovas, pavertęs Prūsiją galinga Europos valstybe ir užsitarnavęs Frydricho Didžiojo vardą. M.Kerautret nuomone, „tai vienintelė istorinė asmenybė, pasižymėjusi tokiu drąsiu ir antikinės išminties deriniu“.

Frydrichas II buvo įvairiais talentais apdovanota asmenybė. Grojo fleita, mėgo šokį, dailę, kolekcionavo meno kūrinius, kūrė muziką. Paliko 121 sonatą, arijų, kantatų, maršų. Parašė politinių ir istorinių traktatų: „Apmąstymai apie Europos politi-

nę sandarą“, „Mano laikų istorija“ (1740–1745) ir kt. Tai buvo apsišvietęs valdovas, mokėjęs ispanų, italų, anglų, prancūzų ir kitas kalbas, susirašinėjęs su iškiliu Šviečiamojo amžiaus filosofu Voltaire’u. Karalius 1741 m. į Berlyną pakvietė kompozitorių J.S.Bachą. Buvo suinteresuotas kultūros ir mokslo plėtojimu – atgaivino Berlyno mokslų akademiją.

Frydrichas II buvo įsitikinęs, kad tik kilmingieji supranta garbę ir išsaugojus šią klasę valstybė išliks. Iš dalies jis į karaliaus dvarą grąžino etiketą, įsteigė naują ordiną „Už nuopelnus“, skirtą kilmingiems kariškiams, panaikino kankinimus, Berlyne įkūrė masonų ložę. 1776 m. vasario 23 d. ir Klaipėdoje ėmė veikti šv. Jono masonų ložė „Memphis“, gyvavusi iki 1935 m. Tarp ložės steigėjų buvo žymūs miesto pirkliai Simpsonas, Roerdanszas, Lorckas, viceburmistras Hoffmannas, žemvaldys Radtkė, dvarininkas von Mirbachas ir daugelis kitų. Tai buvo pačios versliausios ir kūrybingiausios Klaipėdos asmenybės. Jų dėka suklestėjo medienos prekyba, buvo atkurta laivininkystė, įvyko uosto pertvarkymo darbai – buvo įrengtos balasto aikštės, statomi molai, 1798 m. įžiebtas švyturys. 1765 m. pirkliai pasiūlė Minijos upę sujungti su Klaipėdos uostu. Šį pasiūlymą Frydrichas II pripažino „vienu naudingiausių dalykų“. Tačiau Karaliaus Vilhelmo kanalas buvo iškastas tik 1873 m.

Po karo reikėjo pakilti

Frydricho II valdymo metais vyko Septynerių metų karas (1756–1762). Prūsų

Lietuva atsidūrė rusų valdžioje. 1758 m. rusams užėmus Karaliaučių, visi turėjo prisiekti imperatorei Jelizavetai (valdė 1741–1762). Prūsija patyrė daug nuostolių. Smarkiai nukentėjo ir Klaipėda –sudeginti priemiesčiai, sugriauti namai. Priešais Tilto vartus iš 119 namų liko tik 14, prieš Kūlių vartus iš 19 liko 6, prieš Malūnų vartus iš 10 liko 1. Nukentėjo ir bažnyčios. Didelį rūpestį miestui kėlė per karą iškirstas Melnragės miškas. Nemažai gyventojų mirė nuo šiltinės.

Po netikėtos imperatorės Jelizavetos mirties į valdžią atėjęs Rusijos imperatorius Petras III, didelis karaliaus Frydricho II gerbėjas, grąžino užgrobtas žemes ir sudarė taikos sutartį. Po karo karalius Frydrichas II sėkmingai atstatinėjo krašto ūkį, įvesdamas Švietimo epochos idėjomis pagrįstą absoliutųjį valdymą. 1762 m. rugpjūčio 6 d. Klaipėda grįžo į Prūsijos karalystės sudėtį.

Po karo miestui reikėjo pakilti. Svarbus buvo 1771 m. karaliaus įsakas „akcizų ir mokesčių įplaukų padidinimui ir pagausinimui, kaip ir prekybos naudai“ įkurti pelenų fabriką Komendanto pievoje šalia Šv. Jono bažnyčios. Pelenynė buvo antrasis mieste fabrikas, kurio savininkams buvo suteikta privilegija: „pagal jiems geriausią patogumą gali ir turi teisę pastatyti, stiprinti ir plėsti“ fabriką.

Prekyba mieste ėmė atsigauti. Daugėjo įplaukiančių laivų, augo muito pajamos, ūgtelėjo medienos prekyba. Prie prekybos suklestėjimo prisidėjo palankus karaliaus dėmesys amatų vystymui.

Karaliaus valdžios ženklai: karaliaus karūna, skeptras ir lazda. Iliustracijos iš J.Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ (2020).

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.