2013-03 370

2013 kovas #35

Iš kur tiek našlaitėlių?

Kaip triumfuoja idėjos?

Teatro anatomija: Žvilgsnis ne pro rožinius akinius Naktys Belize ir Meksikoje Kinui parsidavęs K.Mašanauskas

37O.diena.lt

37o

#35 Numerio bendradarbiai: Tautė Bernotaitė Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Domantas Razauskas Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Goda Dapšytė

Nereikia cirko, bet teatras būtų gerai Kai tu kalbi, aš galiu: a) klausytis b) laukti, kol užtilsi c) skonėtis ir gauti vitaminų

T

urbūt esate pastebėję, kad juo žmogus daugiau žino, tuo suprantamiau ir pagauliau kalba? Pataisyčiau: juo žmogus daugiau žino, juo labiau jam rūpi pašnekovas. Todėl jis kalba atsižvelgdamas į kitą – dialogo dalyvį, publiką. Taigi pabrėžti čia reikia pastangą. Galima net tarti, kad kartu su žiniomis žmogui natūraliai prasikala pedagogo atauga. Aišku, tų ataugų būna visokių rūšių – nemaloniai didaktinių, močiutiškai rūpestingų, tėviškai visažiniškų (tu tėvo paklausk, tau tėvas visada ką nors atsakys).

Bet čia kalbu apie tokius atvejus, kai asmenybė išties savo galvoje neblogai susitvarkiusi sistemą, kuri paremta įvairių sričių išmanymu, žmonių pažinimu ir pasaulio procesų pajauta. Tokia asmenybė mielai pasidalys žinių pyragu, o ne didžiuosis rodydama į vitriną – o, kiek daug žinių aš prisikepiau. Tokių žmonių galvose gana skaidru ir ramu. Net jei jie kasdien nori sužinoti dar po milijardą dalykų, net jei jų intelektinėje orkaitėje visąlaik kas nors pašauta, vaišės, kurios patiekiamos jų proto šventėje apsilankiusiems svečiams, būna apetitiškos. Na, bent jau įkandamos! Šis „37O“ numeris – kovo mėnesio. Pavasaris. O kaip ten už lango? Gamta daro, ką nori. Bet žmogus turi gabumą pasirinkti, jame bus daugiau kultūros ar daugiau gamtos. Jei daugiau kultūros, vadinasi, jis geba prisiimti atsakomybę. Už energiją, kurią atsineša. Už viešą pranešimą. Tai kodėl kai kurie oratoriai šneka taip klampiai? Arba taip nuobo-

Marius Burokas Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

džiai, tarsi drybsotų nutrintoje neoriginalių minčių, nublukusio gobeleno sofoj. Arba būtinai nori vienu įkvėpimu išdainuoti visų jam žinomų tarptautinių žodžių, specializuotų terminų ir keliasluoksnių koncepcijų popuri.

Sakau atvirai – nepyksiu, jei jūs, pateikdami viešąją kalbą (pristatymą, sveikinimą, pranešimą, kad ir ką), persistengsite kurdami retorinį desertą, bet labai pristigsiu ūpo, jei matysiu, kad nepagalvojote apie klausytojus.

Jau tiek to, neprašau, kad mums kalbantis asmeniškai atkreiptumėte akį, ar jus suprantu, ar man įdomu, ar neužsiminiau ką tik, kad vėluoju, bet kai viešojoje erdvėje tenka sutikti kalbėtojų, kurie, kaip sako aštrūs, bet taiklūs, masturbuojasi, tai pabaigos aš paprastai nelaukiu.

Nesupraskite klaidingai, man žiauriai patinka, kai žmogus kalbėdamas mėgaujasi, žaižaruoja! Bet tai turi būti paveiku. „Nesakyk kalbos, surenk pasirodymą!“ – prisako bendrovės „Saatchi&Saatchi“ piko laikų kūrybos direktorius Paulas Ardenas. Bet mėgautis reikia procesu, kalbos sukelta chemine reakcija ore, o ne savo žiniomis retrospektyviai. Net ir savimi mėgautis galima. Bet dažniausiai tokius individus maitina atgalinis ryšys, todėl jie ir taip pasistengs dėl efekto (paviršinio ir ne tik) arba turės įgimtą charizmą. Arba – nuoširdaus pedagogo ataugą.

Kvintilianas mums iš toli atliepia: „Tobulas mokytojas privalo mokėti protingai išdėstyti taisykles ir visada derintis prie mokinio jėgų, kaip greitai vaikščiojantis žmogus eidamas kartu su mažyliu paduoda jam ranką ir sumažina savo žingsnį.“ Aišku, ne visur čia jau būtina tąsytis mokytojo portfelį, nes ne visur ir mokinių knibžda. Bet prisiimti atsakomybę už komunikacijos aktą, kuriame dalyvauji, tikrai galima pasistengti. Svarbu ne tai, koks geras esi, o koks geras nori būti. Čia vėl P.Ardenas.

Kodėl niekada neišmuša mažaraščio raudonis ar nepristinga jėgų klausantis Slavojaus Žižeko, Leonido Donskio, Naglio Kardelio viešų kalbų, Žygimanto Mesijaus Kudirkos slemo? Gali skirtis mūsų pavyzdžiai, bet jūs tikrai žinote tokių kalbėtojų, kurie nėra jokie cirkininkai, bet jų klausytis įdomu. Arba jie gimė ant statinės, arba jie sten-gia-si ir atsižvelgia į publiką. Juk žinių jie turi tiek, kad galėtum Baltijos kelią tiesti, bet pasako taip, kad ir tu tą akimirką žinotum viską, ko pakanka aptariamai temai.

Ir surengia nors mažą pasirodymą. Nes juk jie ir yra scenoje.

Lipkim į pavasario sceną įdomūs.

žiūrėk čia!

Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

Geriau rinkis „37O“ į namus!

Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

Rašė: Tautė Bernotaitė Iliustracija: „Shutterstock“



Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

Sandra Kliukaitė Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

Erlend Diagilev Povandeninių meno scenos srovių tyrinėtojas Viršelis: „Futuroid“ Modelis: Urtė Marija Janusevičiūtė Apšvietimas: Linas Justice Stilius: Rūta Putrėmaitė Fotografas: Tomas Soltonas

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 26 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #35, kovas, 2013

>> žirklės

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos: Gedimino Bartuškos

– Jūsų daina „Lietuva“ tapo neatsiejama nacionalinių švenčių dalimi, neoficialiu himnu. Kaip jūs pats manote, kas yra šios dainos stiprybė?

– Nežinau, tikriausiai tai, kad ji parašyta tuo laiku, kai jos labiausiai reikėjo. Ji nebuvo kuriama specialiai tam, kad taptų himnu, patektų į topus ir t. t. Tai buvo nuoširdus darbas, o tai žmonės jaučia.

– Kas įkvėpė jus, tuomet aštuoniolikmetį moksleivį, parašyti tokį kūrinį?

– Pirmiausia – mano šeimos istorija. Mano senelis – karo gydytojas – 13 metų praleido tremtyje Sibire. Mes visada buvome tarsi opozicijoje tai santvarkai. Ir, kai atsirado tas plevenimas ore, pranašaujantis permainas, supratau, kad reikia iššauti.

Aišku, rizikavau, bet nuo savęs nepabėgsi.

– Kokie jausmai apima dabar išgirdus šią dainą per radiją ar TV? – Pastaruoju metu vis atsiranda naujų šios dainos versijų. Jau net nežinau, kiek tų versijų yra. Gal net ir 20. Net per vaikų dainų šventę ji buvo atliekama. Įdomu išgirsti, bet, žinoma, ne visi variantai man patinka.

– O išgirdus originalią versiją?

– Tie laikai grįžta tą pačią sekundę. Tarsi seną nuotrauką pamačius. Tik fotografijoje tu matai vaizdą, o su daina sugrįžta jausmas.

– Vietoj popmuzikanto kelio pasirinkote studijas LMTA. Iš kur tiek valios geležinės?

– Daug metų mokiausi muzikos M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje ir turėjau tikslą studijuoti kompoziciją LMTA. O popmuzika buvo tik žaidimas, norėjau išmėginti ir šį žanrą.

– Bent kiek spėjote paragauti tos šlovės vaisių?

– Visko buvo paragauta. (Šypsosi.) Ir ture po dvi savaites dalyvavau, kur rinkosi stadionai. Ir gerbėjų minios... Pavyzdžiui, guli paplūdimy sau ant pilvo ir girdi, kaip aplink šnabždasi: „Čia gi tas, Mašanauskas.“ Jau buvo blogai. (Juokiasi.)

„Lietuva, Lietuva, tu mums šventa“, – tas ne lietuvis, kuris nežino šitų Kipro Mašanausko dainos eilučių. Plačiajai visuomenei jis ir liko vienos dainos atlikėju. Kiek labiau išsilavinę tautiečiai žino jo puikų albumą „Requiem“, kuris buvo įvertintas „Bravo“ apdovanojimu, o kino gerbėjai žavisi jo kurtais garso takeliais lietuviškiems filmams. Nors daugiausia laiko kompozitoriaus gyvenime suėda kinas, vis dėlto jis tikisi kada nors įrašyti ką nors panašaus kaip „Requiem“. Gal net šiemet...

– Nepriklausėte tiems dešiniesiems anų laikų pankams, kurie turėdavo savo susirinkimo taškus Vilniaus senamiestyje?

– Kai mokiausi LMTA, tas vietas irgi apeidavome, nes buvo netoli. Bet iš tiesų, mes, kompozitoriukai, turėjome savo vietas. (Šypsosi.) Pavyzdžiui, kavinė „Do Re Mi“.

– Grįžkime prie kūrybos. Dar ir dabar kartais išsitraukiu kasetę su jūsų ir Romo Lileikio bendru darbu „Requiem“ (deja, CD neturėjau pinigų), kuris jums 1997 m. pelnė „Bravo“ apdovanojimą. Tai vienas iš nedaugelio lietuviškos muzikos albumų, kuriuos ne gėda parodyti net ir užsieniečiui melomanui. Gal papasakotumėte, kaip gimė šis kūrinys?

– Jis atsirado per lemtingą pažintį su RLileikiu.

Su Romu labai greit radome bendrą kalbą, sutapo mūsų skoniai. Kartu klausėmės įvairiausios muzikos. Nepamenu, ar aš, ar jis pasiūlė sukurti ką

4 // © 370

Kinui dūšią pardavęs kompozitorius K.Mašanauskas

nors bendra. Pamenu tik, kad jis atėjo pas mane su trimis tekstais, parašytais ant servetėlių. Sako, čia turbūt nedainuojama, ką aš padariau. Po kelių dienų pasikviečiau jį į „perklausą“. Sakau, pažiūrėk, man atrodo visai dainuojama. (Šypsosi.) Taip gimė pirmas albumo kūrinys „Miego bažnyčioje“, kuris turbūt ir buvo pats sudėtingiausias. Supratome, kad reikia judėti toliau ta kryptimi. Įrašai užtruko beveik metus. Pusę metų kūrėme muziką ir tekstus, du mėnesius įrašinėjome, dar tiek pat užtruko įrašo suvedimo darbai.

nigų nei visi lietuviško kino kūrėjai kartu sudėjus. Ir tai neteisinga. Per tiek metų neatsirado nė vieno žmogaus, kuris trinktelėtų per stalą, prie kurio sėdi tie kostiumuoti dėdės iš ministerijų, ir pasakytų, kad kinui reikia tiek ir tiek pinigų.

– Didžiausias stebuklas, kad šitą albumą išleido leidybos bendrovė, – kaip jums pavyko tai pasiekti?

– Mes negalvojome, ką su tuo albumu darysime. Tiesiog įrašinėjome ir stengėmės, kad tas įrašas būtų aukščiausios kokybės.

Tais laikais 24 bytų įrašas Lietuvoje buvo neregėtas dalykas. Teko netgi skolintis įrangą iš užsienio. Įrašą parodėme leidybos bendrovės „Bomba“ vadovams, kurie pasiūlė nedelsdami jį ir išleisti. Na, jiems jau net nelabai ką reikėjo daryti – įrašas buvo padarytas, net pinigų už jį mokėti nereikėjo. Investuoti reikėjo tik į viršelius, paties albumo gamybą. Beje, įrašinėdamas „Requiem“ ir įkūriau savo studiją, kuri dabar vadinasi „UP Records“.

– O kodėl nebuvo tęsinio? Ko gero, tiek jūs, tiek Romas dar turite ką pasakyti?

– Išduosiu paslaptį: kai kas jau įrašyta, ir kada nors išleisime albumą. Ar šiais metais? Na, dar tik metų pradžia. Visko gali būti. (Šypsosi.) Iš tiesų mums su Romu tai skaudi tema. Mes ir norime, ir galime, bet vis pritrūksta tam laiko.

– Minėjote, kad prieš gimstant „Requiem“ su Romu klausėtės įvairios muzikos. Ar ir Peterio Gabrielio? Tiesą sakant, jūsų „Requiem“ savo nuotaika man primena P.Gabrielio albumą „Passion: Music for The Last Temptation of Christ“ (Martino Scorsese’s filmo garso takelis)... Bet tai ne priekaištas, o komplimentas, nes šis darbas yra vienas mano mėgstamiausių albumų...

– Taip, neklysti, P.Gabrielis yra mano guru. Savo laiku daug iš jo išmokau. Gaila, neakivaizdžiai – deja, nesame pažįstami. (Šypsosi.) Yra tekę būti jo koncerte – 2010 m. Londone, kur jis pasirodė su simfoniniu orkestru. Verkiau...

O grįžtant prie to, ko klausėmės... Tai buvo ir Laurie Anderson, ir „Dead Can Dance“, ir Davidas Sylvianas, ir daugybė kitų, kurie kūrė (ir iki šiol kuria) ką nors įdomaus.

– O ko klausotės dabar?

– Tik geros muzikos. (Šypsosi.) Kai važiuoju automobiliu, klausausi klasikos. Grįžęs namo po darbų užsidedu avangardo, noise stiliaus įrašų. Bet iš tiesų ne tiek daug ir klausau. Kai dirbi su muzika, nuo jos ir pavargsti. Tikrai nėra taip, kad sėdėčiau ir klausyčiau valandų valandas vieną albumą po kito.

– O lietuviška muzika (tiek popmuzika, tiek alternatyviąja) nors kiek pasidomite?

– Šlamšto į ausis ir į akis patenka nori nenori, bet kartais išgirstu ir gerų dalykų. Kokių? Negirsiu nieko. (Šypsosi.) Tik mane liūdina tendencija, kad iš kur nors atsiradę tie nauji bei neblogi atlikėjai labai greitai ima ir paslaptingai pradingsta. Įdomu kur.

– Turbūt laikas būtų pakalbėti apie dabartinius jūsų darbus – filmų garso takelius. Nuo ko viskas prasidėjo?

– Mane, tuomet dar 22 metų studentą, kompozitorius Laimis Vilkončius rekomendavo režisierei Audronei Slavinskienei, kuri kūrė filmą „Atostogos“. Tai buvo tikras iššūkis, nes filmas buvo pilno metro, o paprastai studentams tenka pradėti nuo trumpo metro filmų. Iš tiesų, kinas mane domino nuo vaikystės, bet galutinai į šį žanrą įsitraukiau nuo to filmo.

– Kuris iš darbų kine jums buvo sunkiausias, bet kartu ir brangiausias širdžiai?

– Sunkiausias – nebūtinai brangiausias. (Šypsosi.) Sunkiausias filmas – „Tadas Blinda. Pradžia“, nes teko atlikti ne vieno, o kelių žmonių darbą. O širdžiai brangiausias – pirmas R.Lileikio filmas „K+M+B“ apie Užupį. Iš tiesų, kiekvienas darbas brangus, nes su juo susiję daug smagių prisiminimų, juolab kad kino kūrimas – komandinis darbas. O ir filmografija nemenka.

47 filmai.

– Žinome, kad turite dvi Sidabrines gerves. Vieną už filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ takelį, kitą – už „Taip Laimė lėmė“.

Bet, ko gero, tų apdovanojimų yra daugiau ir netgi tarptautinių?

– Jeigu peržiūrėtume visą tą filmų sąrašą ir suskaičiuotume, kiek jų yra pelnę apdovanojimus, tai kraitis būtų tikrai nemažas.

Gerbiamas Džeimsas Bondas po filmavimų atvažiuodavo į studiją savęs įgarsinti.

Taip gelbėjome Europą.

Mano uždavinys dirbant su filmu yra jį dar pagerinti. Be to, esu svarbus filmo komandos narys. Taigi, jeigu filmas pelno apdovanojimą, tai reiškia ir mano talento įvertinimą. Kitaip tariant, jeigu laimi filmas, laimi visi – ir režisierius, ir operatorius, ir kompozitorius.

– Jūsų studijoje yra svečiavęsi daugybė Lietuvos garsenybių.

Gal ir žymių svečių iš užsienio buvo užsukę?

– Taip, buvo. Bet iki šiol tai buvo paslaptis, kurią jums dabar išduosiu. (Juokiasi.) Prieš keletą metų gelbėjome filmą „The Golden Compass“, kuriame filmavosi Danielis Craigas. Danielis filmavosi Lietuvoje kitame filme, kai paaiškėjo, kad „The Golden Compass“ jo balsas įrašytas su broku. O iki premjeros buvo likęs vos mėnuo. Prodiuseriai susirado mus, tad gerbiamas Džeimsas Bondas po filmavimų atvažiuodavo į studiją savęs įgarsinti. Taip gelbėjome Europą. (Juokiasi.) Jis mums pasirodė labai šiltas bei malonus žmogus, ir, žinoma, aukščiausios klasės profesionalas.

Kitas garbingas svečias – Johnas Malkovichius, kuris Lietuvoje filmavosi italų kuriamoje juostoje. Prodiuseriai norėjo apsidrausti ir pergarsino pas mus kai kurias vietas. Žinote, jo grafikas įtemptas, paskui gali būti sunku pagauti.

– Lietuvių kinas tarsi kokia našlaitė. Kritikai ir žiūrovai į jį žiūri skeptiškai, o kūrėjai teisinasi, kad neturi pinigų geram produktui sukurti. Nors esate smarkiai susijęs su lietuvišku kinu, vis dėlto tikiu, kad turite objektyvią nuomonę šia tema…

– Viskas priklauso nuo žiūrovų lūkesčių, ko jie tikisi iš to lietuviško kino. Daugelį metų kino kūrėjai orientavosi į nekomercinį, festivalinį kiną, kuris Lietuvos žiūrovui nelabai priimtinas.

Dėl mažos rinkos ir, žinoma, pinigų stygiaus negalėjo reikštis kitokio – komercinio, žiūroviško – kino kūrėjai. Bet štai keletą metų jau matome pirmąsias tokio kino kregždes – Emilį Vėlyvį, Donatą Ulvydą, kurie tiesiai šviesiai pasakė: „Mes norime daryti tokį kiną, kurį žiūrėtų.“ Žinoma, kritikai į tai žiūri kreivai. Bet, mano nuomone, turi būti vietos ir tokiam, ir tokiam kinui. Kino žmonės patys kalti, kad nesugeba išsireikalauti didesnio finansavimo. Operos ir baleto teatras gauna daugiau pi-

– Čia galėtų nuskambėti jūsų įmonės reklama… Jūsų studija „UP Records“ – vienintelė šiame regione, turinti „Dolby“ licenciją. Visi esame girdėję žodį „Dolby“, bet nežinome, kas po juo slepiasi.

– Britų bendrovė „Dolby“ dar prieš daugelį metų standartizavo studijų ir kino salių garso kokybę. Gauti tokį sertifikatą labai nelengva, neužtenka geros aparatūros, reikia turėti daug techninių žinių. Aukščiausios kokybės erdvinį „Dolby“ formato garsą savo studijoje turime teisę kurti nuo 2003 m. Broliai latviai ir broliai estai pavydi, nes jie neturi nė vienos tokios studijos. Todėl jiems tenka atvažiuoti pas mus atlikti galutinio garso suvedimo. Šiame procese dalyvauja ir iš kurios nors Europos šalies atvykęs „Dolby“ specialistas, kuris paskutinę dieną prapučia studiją, patikrina techniką ir galiausiai užkoduoja tą garsą, kuris eina į kino teatrus. „Dolby“ formatų yra ne vienas, viskas priklauso nuo filmo kūrėjų turimų finansų. Pats geriausias ir brangiausias dabar – „Dolby Digital“.

– Kaip vyksta garso takelio kūrimo procesas?

– Darbas prasideda dar montuojant vaizdo medžiagą. Kartu su režisieriumi tariamės, kokios trukmės turėtų būti tas ar kitas muzikinis momentas, gal jis galėtų vieną ar kitą planą pailginti. Ir kai jau užrakintas vaizdas atkeliauja į garso postprodukcijos studiją, tuomet kaip siuvėjas devynis kartus matuoju ir tik tada kerpu. Tada vėl pasikviečiu režisierių ir pademonstruoju, ką esu sugalvojęs, kartu sudedame kertinius akmenis. Po to prasideda kūryba. Gabaliukas po gabaliuko.

Tų gabaliukų, kurie susijungia į vieną visumą, gali būti ir visas šimtas. Tas procesas ilgas, trunka kelis mėnesius. O kur dar pergarsinimas, foniniai triukšmai, atmosferų parinkimas, suvedimas... Tie garsai, kurie įrašomi aikštelėje, yra labai toli nuo to, ką paskui žiūrėdami filmą išgirsta žiūrovai. Pridedame dar tūkstančius garsų, kad filmas įgautų garsinį kvėpavimą. Galima suskaičiuoti. Pavyzdžiui, filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ garso takeliui sukurti prireikė 100 dienų. Kasdien po 8 valandas. Spėkite, kiek kartų aš peržiūrėjau tą filmą? (Juokiasi.)

– Kokius grandiozinius darbus šiuo metu dirbate?

– Liepos 6-ąją Lietuva perims vadovavimą ES. Ta proga bus rengiamas iškilmingas koncertas, kuriame skambės mano kūrinys, atliekamas su muzikantais iš 28 šalių. Iš viso dalyvaus apie 300 muzikantų iš Lietuvos ir apie 120 iš užsienio.

Muzikantai gros savo šalyse, o į koncertą įsilies pasitelkiant šiuolaikines technologijas.

Be to, šiuo metu dar kuriu garso takelį Audriaus Juzėno filmui „Ekskursantė“, kuriame nusifilmavo ne tik lietuvių aktoriai, bet ir nemažai aukščiausio kalibro Rusijos žvaigždžių. Šis filmas dvejus metus sumontuotas pragulėjo, nes Kultūros ministerija nerado papildomų lėšų filmui užbaigti. Laimė, prisidėjo privatūs rėmėjai. Tikimės, kad šis filmas jau balandį pradžiugins Lietuvos ir Rusijos žiūrovus.

>> žirklės Rašė: Sandra Kliukaitė Nuotraukos: Giedriaus Bubliausko

Manote, močiutės tik pasakas sekti moka? Tikrai ne. Mados naujokė dizainerė Agnė Rinkevičiūtė laužo įkyrėjusius mados pasaulio stereotipus ir jau netrukus pristatys bendrą kolekciją, sukurtą kartu su savo močiute – patyrusia juvelyre, turinčia karalienės charakterį, – Regina Rinkevičiene. O mes pristatome interviu su pačia Agne. Apie jos kritišką požiūrį į mados pasaulį, pirmuosius žingsnius link jo ir podiumų, aštrių mados kolekcijų gimimus bei gyvenimus ir sąrašą dalykų, kurie Agnę tiesiog veža...

Stereotipus laužanti mados naujokė – dizainerė Agnė Rinkevičiūtė

6 // © 370

– Agne, kas tave labiausiai nervina mados pasaulyje?

– Mados pragmatiškumas, tikslas parduoti, iš to atsirandantis nežmoniškas tempas, brukamų tendencijų nepastovumas. Kaip dizaineris turi apriboti savo polėkį, stengtis į kūrybą žiūrėti praktiškai, amžinai skubi, nespėji iki galo išjausti, išnešioti savo idėjų, o jas jau reikia pateikti ant podiumo, nes galvoj būdamos dar ims ir pasens.

Kaip mados mėgėjas, nespėji atsidžiaugti vienomis mados naujienomis, o jas jau išstumia kitos. Norisi apsirengti ir taip, ir anaip, o, žiūrėk, nespėjai. Aš kartais jaučiuosi kaip vaikas didžiulėje saldainių dėžėje: akys viską nori suvalgyti, bet žinai, kad fiziškai nesugebėsi. Tai erzina, primena įtampą keliančias lenk-

tynes. Norint eiti koja kojon su naujausiomis tendencijomis, tektų tam paaukoti beveik visą savo laiką. Niekam nesiūlau to daryti. Na, bet tai neišvengiama, nes mada yra verslas. Taip ir norisi visam mados pasauliui įjungti slow motion režimą.

Mes ir taip visur skubam, niekur nespėjam, būtų gerai bent kuriant savo stilių ramiai pasimėgauti. Smagu tik, kad pastaruoju metu mada liberalesnė: griežtų taisyklių nebėra, tendencijos labai abstrakčios, įvairios. Nėra diktato. Tai skatina žmones mąstyti, atsirinkti, ne sekti aklai paskui minią, o išsiskirti iš jos, ieškoti savęs. Man vienintelė tinkama tendencija – individualus stilius, organiškai derantis su asmenybe. Jeigu žmogus širdyje yra hipis, tegul jo įvaizdis tą žinią ir skleidžia. Ir nesvarbu, kad žurnalų viršeliai klykia: „Dėmesio! Šį sezoną karaliauja glamūras! Jokių suplyšusių džinsų!“ – Kada pirmą kartą į rankas paėmei adatą, žirkles ir siūlus?

– Kažkada vaikystėje. Siūdavau lėlėms drabužėlius, paskui pabandžiau ir sau. Vėliau gimė pirmos minikolekcijos, stilistinės

fotosesijos. Žinoma, dabar tie darbeliai atrodo vaikiškai juokingi. Siuvimas, mezgimas ir kiti rankdarbiai man visada buvo maloni veikla, bet maloniausi drabužio kūrimo etapai man yra idėjos gimimas, eskizavimas bei galutinis stilistinis gaminio pateikimas, kuris vainikuoja visą procesą. O siuvimas – tai tiesiog smagus, kartais ir kiek varginantis būdas įgyvendinti idėją.

Kiek atsimenu save, visada žinojau, kad būsiu drabužių kūrėja. Tiesa, išskyrus tuos metus darželyje, kai sakiau, kad būsiu gydytoja, bet taip turbūt sakė dauguma mūsų. (Šypsosi.) Nuo mažens buvau didelė piešėja. Piešdavau išskirtinai tik žmones, mane labai domino anatomija, kūno judesių vaizdavimas, skirtingi bruožai, tipažai, įvaizdžiai, emocinės išraiškos. Turiu pilnus stalčius pripieštų šokėjų, balerinų, čiuožėjų, įvairių portretų, ištisų komiksų ir, žinoma, kalnus kolekcijų eskizų. Neseniai radau savo ankstyvos vaikystės piešinuką – šviesiaplaukė undinėlė ir spintoje ant pakabų sukabintos spalvotos jos uodegos. Matyt, mane visada labiausiai domino žmogus ir apranga – kaip pagrindinis būdas atskleisti asmenybę.

dos suvokimo visai neblogi. (Šypsosi.) Matėm visko – nuo stebėtinai aukštos kokybės kolekcijų iki labai provincialių. Ir visa tai gali pamatyti tame pačiame konkurse. Ten organizuojami didžiuliai brangūs renginiai, viskas pateikiama gana pompastiškai, o turinys kartais visai nestebina. Tiesa, įsiminė Rygos ir Minsko manekenės, kurios savo išvaizda labiau priminė ne natūralius ir universalius modelius, o blizgančias gatvės šviesiaplaukes su vakariniu makiažu.

Tačiau maloniai nustebino puiki renginių organizacija, pagarba jauniems dizaineriams ir jokio streso užkulisiuose per renginį.

AGNĖS SĄRAŠAS 3 daiktai, be kurių neįsivaizduoji savo gyvenimo Šokoladas, aukštakulniai ir gumytė plaukams surišti!

Muzika, kuri sukasi tavo grotuve Klasika – nuo Johanno Sebastiano Bacho iki Fryderyko Chopino.

Knyga ar kitas „skaitalas“, kurį dabar skaitai Italų kalbos vadovėlis ir mirtinai juokingos Vytauto V.Landsbergio „Rudnosiuko istorijos“.

Filmas (-ai), kurie tau nunešė stogą Quentino Tarantino „Inglourious Basterds“.

Parduotuvė, pro kurią negali praeiti neužsukusi vidun Tokia, kurios vitrinos sustabdo ir sukelia plačią šypseną.

Drabužiai ar aksesuarai, be kurių tu būtum ne tu Pižaminės kelnės, auliniai batai vasarą.

Ko niekada neapsivilktum?

Niekada nesakyk „niekada“, bet manau, kad kailinių.

Miesto vietos, kuriose praleidi daugiau laiko nei namie Šokių studija ir Kauno senamiestis su visa savo krantine bei upių santaka.

Vakarėliai ar kiti renginiai, kurių negali praleisti Kalėdos pas močiutę ir draugų vestuvės.

Miestas arba šalis, kur norėtum atvažiuoti ir nebeišvažiuoti Kartą taip atsitiko su Venecija.

– Kostiumo dizainą baigei VDA. Kodėl neišmovei studijuoti kur nors į užsienį? Iš patriotizmo?

– Galima sakyti, taip. Labai myliu Lietuvą, niekada neturėjau noro gyventi užsienyje. Iš visų Lietuvos kostiumo dizaino studijų pasirinkau VDA dėl aukšto lygio meninio paruošimo ir tikrai jomis džiaugiuosi. Tiesa, ir į Vilnių mokytis išvažiavau nenoromis, neturėjau to studentiško poreikio „ištrūkti į sostinę“.

Neturiu iki šiol. (Šypsosi.) Man didelė vertybė yra sava aplinka, savos tradicijos, kultūra, artimi žmonės šalia, namai, kurie tampa namais tikrai ne per vieną dieną. Jei atvirai, planuoju tolesnes studijas užsienyje, bet vis atidėlioju, nes man taip nesinori iš čia išvažiuoti, taip nesinori...

– Tiesa, jau spėjai pristatyti savo kūrybą ir ant podiumų užsienyje. Kas tau ten paliko didžiausią įspūdį?

– Studijų metais su kolege sukūrėm bendrą kolekciją ir ją pristatėme Rygoje, Minske, Monte Karle vykusiuose tarptautiniuose jaunųjų dizainerių konkursuose. Didžiausias įspūdis? Kad nėra ten tokio didelio stebuklo ir kad Lietuvoje reikalai dėl ma-

Aš už daiktus, turinčius istoriją. Pokario metų odinis senelio diržas visada vertingesnis už visus prekybos centre esančius diržus.

– O ką tu laikai mados genijais?

– Neturiu idealo. Man patinka daugybė dizainerių, labai skirtingų. Bet paminėsiu Alexanderį Mcqueeną, Johną Galliano, Thomą Browne’ą – labai gerbiu juos už teatrą madoje. Man patinka efektas, dėmesys emocijai, kai kolekcija yra ne tik drabužėlių rinkinys, bet ir pasakoja istoriją, kuria nuotaiką.

– Prieš kelerius metus su kolege dalyvavai ir „Injekcijos“ finale, pristatei ten įsimenančią, sakyčiau, gana makabrišką ir fetišistinę kolekciją „Autoegzekucija“. Papasakok, kaip ji gimė jūsų galvose ir kaip sekėsi visa tai įgyvendinti realybėje?

– Buvo smagūs studentavimo laikai, tuo metu mums labai patiko provokuoti, šokiruoti. Norėjome sukurti ką nors drąsaus, pasakyti savo nuomonę be pagražinimų. Todėl gimė „Autoegzekucija“. Ta kolekcija kalba apie keistą žmonijos norą save naikinti, apie apsileidimą, neatsakingumą ir viso to padarinius.

Tiesiog ėmėme ir pasiūlėme: „Jeigu taip norisi naikintis, tai kodėl neinam tiesiausiu keliu? Kam gaišti laiką? Imkim egzekucijos įrankį ir susinaikinkime tiesiogiai.“ Kūrėme tikrai dėvimus drabužius, o pateikėme juos nekasdieniškai. Kad nebūtų nuobodu. (Šypsosi.)

– Kur dar paskui rodėt šią kolekciją? Šiek tiek po jos išgarsėjai, tiesa?

– Pirmiausia su ja pasirodėme „Injekcijoje“, paskui, žinoma, įvairiuose VDA renginiuose, važiavome į konkursą Rygoje „Habitus Baltija“, patekome į tarptautinio konkurso „Jeansation“ finalą, tad pristatėme „Autoegzekuciją“ Monake. Išgarsėjimu to nepavadinčiau, bet tai buvo didelė ir smagi patirtis.

– O kolekcija „Paranormalizacija“... Kaip ji atsirado? Domiesi paranormaliais reiškiniais?

– Tai diplominė kolekcija, tad norėjau, kad pasirinkta tema atspindėtų mane, kad būtų įdomu į ją gilintis ir rašyti teorinę darbo dalį. Taip, paranormalūs reiškiniai mane tikrai domina. Esu mistikė, mėgstu knygas, straipsnius, dokumentinius filmus apie parapsichologiją, NSO ir pan. Mane labai intriguoja viskas, kas peržengia suvokimo ribas. Tai skatina kelti klausimus, mąstyti, plačiau žvelgti į gyvenimą. Erzina, kai šiuolaikinis mokslas drastiškai atmeta tai, ko kol kas negali paaiškinti. Tai trukdo tobulėti, nes tobulėjimui būtinas atvirumas tiesai. Prieš tūkstančius metų žmonija nežinojo, kas yra griaustinis, todėl laikė jį

– Esi savo močiutės gerbėja?

– Esu! Ji ne šiaip juvelyrė, ji – R.Rinkevičienė, turinti karalienės charakterį ir kurianti karališkus papuošalus. Močiutės stilius unikalus. Visi jos darbai itin plastiški, atlikti ypatinga metalo lydymo technika, todėl yra ažūriniai lyg nėriniai. Mane žavi, kad jos kūryboje visiškai nėra negatyvizmo – tik šventiška nuotaika, elegancija ir gamtos motyvai. Šita savybe ir rėmiausi kurdama savo kolekcijos temą. Mums, santūriesiems lietuvaičiams, pats laikas pasimokyti švęsti dieną. (Šypsosi.)

– Tavo močiutė dažnai prisideda prie tavo kūrybos ar tai pirmas kartas?

– Kaip minėjau, ji pagamino išskirtines metalines detales mano diplominei kolekcijai. Tačiau tokio intensyvaus bendradarbiavimo kaip šiemet dar nebuvo. mistiniu, paranormaliu reiškiniu. Dabar jis tėra elementari ir neginčijama fizikinė tiesa. Manau, žmogui labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp skaičiukų ir poezijos, tarp proto ir jausmų. Tokia ir kolekcijos tema – dvasinio bei fizinio prado santykis žmoguje ir pasaulyje.

– Iš kokių materijų padaryta ši kolekcija? Kur renki, perki, randi medžiagų ir viso kito savo darbams?

– Derinau standžius audinius ir griežtas konstrukcijas su minkštu rankiniu trikotažu, besiplaikstančių dirbtinių plaukų detalėmis. Įdomiausia „materija“ – metaliniai fragmentai, specialiai pagaminti mano juvelyrės močiutės. Tai konstrukciškai sudėtinga kolekcija, jungianti daug ir skirtingų faktūrų.

Audinius perku ten, kur randu gražių, – audinių parduotuvėlėse, „slaptuose“ sandėliuose, kurie yra visų jaunų dizainerių išsigelbėjimas, nes Lietuvoje audinių pasirinkimas nedidelis ir kainos dažnai kosminės. Kartais medžiagų rojumi tampa statybinių prekių parduotuvė. Man patinka dirbti su netradicinėmis medžiagomis – teko naudoti ir varžtus, vinis, veržles, įvairias virves, medicininį gipsą, kartą į vieną švarką įlaminavau lietuviškų centų.

8 //

– Gali atskleisti keletą vietų, kur, tavo manymu, galima įsigyti įdomių daiktų, drabužių ir pan.?

– Siūlau nebūti snobais ir kartais užeiti į dėvėtų drabužių parduotuves. Tiesą sakant, mane jos veža labiau nei tvarkingos ir blizgančios firminės parduotuvės, nes kai tarp daugybės atgyvenusių skudurėlių staiga randi kokį aukso grynuolį, apima malonus atradimo džiaugsmas.

Tai lyg tam tikra kūryba – atsirinkti sau asmeniškai įdomius daiktus, kai jie nėra padėti ant lėkštutės. Tiesa, girdėjau, kad geriausi laimikiai už švelniausią kainą randami mažų miestelių skudurynuose.

Vilniuje vis daugėja mielų butikų, kuriuose galima rasti vintažo ir originalių lietuvių dizainerių darbų. O, svarbiausia, niekada nepakenkia patikrinti mamų, tetų ir močiučių spintas, kartais netgi tėčio ir senelio. Aš už daiktus, turinčius istoriją. Pokario metų odinis senelio diržas visada vertingesnis už visus prekybos centre esančius diržus.

© 370

– Žinau, kad kūrei kostiumus muzikos festivaliui „Pasaka iš rūsio“. Dažnai prisijungi prie panašių projektų, festivalių?

– Studijų metais teko dalyvauti daugy-

Jeigu žmogus širdyje yra hipis, tegul jo įvaizdis tą žinią ir skleidžia.

Ir nesvarbu, kad žurnalų viršeliai klykia: „Dėmesio! Šį sezoną karaliauja glamūras! Jokių suplyšusių džinsų!“

bėje projektų, buvo tikrai įdomu, bet tokiems projektams dažniausiai reikia avangardinės mados, o aš visada mėgaujuosi kurdama nešiojamus drabužius. Dabar planuose turiu ne vieną prêt-à-porter kolekciją, bet, manau, tikrai pasilinksminčiau kurdama kokį vieną kitą nučiuožusį kostiumą.

– Kovo viduryje Vilniuje pristatysi savo naują 2013 m. pavasario-vasaros kolekciją. Kas tai bus? Išduok paslaptį...

– Tai bus pirmas tokio dydžio mano kolekcijos pristatymas, galima sakyti – debiutinis. Bus apie 30 smagių, romantiškų ir vasara kvepiančių modelių, maloniai dvelks pievomis, o mes gaudysime tingių atostogų nuojautą. Tokios lengvai nusiteikusios Agnės dar niekas nematė... (Šypsosi.)

– Girdėjau, kad prie šios kolekcijos prisidės ir tavo močiutė.

Tai gana sensacinga, nes dar neteko girdėti tokio dizainerių dueto kaip močiutė ir anūkė. Kaip ji prisidės?

– Bendra kolekcija buvo sena idėja, generuota dar tais laikais, kai mokiausi mokykloje ir tik svajojau apie dizainerio profesiją.

Kai vienoje šeimoje atsiranda ir juvelyras, ir drabužių dizaineris, tiesiog sunku atsispirti pagundai nesukurti ką nors bendra, nes šios dvi sritys tobulai viena kitą papildo. Tai ir neatsispyrėme. (Šypsosi.)

Baigiau studijas, pakeliavau, pasikroviau naujų idėjų, na ir ką – darom? Darom! Visi kolekcijos modeliai bus papildyti močiutės kurtais papuošalais. Mūsų stilistikos laaaabai skirtingos, todėl didžiausias mano iššūkis buvo sukurti drabužius, derančius prie ypač elegantiškų ir prabangių juvelyrinių dirbinių, bet išlaikančius mano kūrybinį braižą. Tad šitas jungtinis projektas turėtų suskambėti kaip dviejų kartų, dviejų kūrėjų ir dviejų stilių sintezė.

– Dabar gyveni Kaune, negalvoji atsikraustyti į sostinę ar kur kitur? Juk Kaune mažokai su mada susijusio veiksmo...

– Taip, karjeros atžvilgiu Kaunas man ne pats naudingiausias miestas. Visa laimė, kad iki Vilniaus tik 100 km ir nuvažiuoti – ne problema, kelerius metus nuolat važinėdavau ir nepervargau. Bet man jis taip ir neprilipo. Jis toks... gražus pažiūrėti, bet labai išsibarstęs dėl savo tempo ir gyvenimo būdo madų. Kaunas ramesnis, natūralesnis, ne toks skubantis. Jis turi tokią gerą slaptą aurą, likusią nuo tarpukario inteligentijos laikų, kurią turbūt jaučia tik vietiniai. (Šypsosi.) Triukšmingus pasaulio didmiesčius aš mėgstu aplankyti, bet negyventi juose... Iš tikrųjų esu gamtos žmogus, ne miesto. Kada nors norėčiau namo kur nors Lietuvos pievose prie ežero, virš kurio vakarais kyla rūkas. O kol kas tiesiog gyvenu, kur man patinka, ir problemų nekyla. Ateityje bus kaip bus.

– Ką planuoji veikti, kurti po savo naujosios kolekcijos pristatymo?

– Oi, ko aš neplanuoju... (Juokiasi.) Mano mintyse sukasi dar kokios trys kolekcijos, kurios turėtų būti labai smagios, jaunatviškos ir ilgai neužsibūnančios parduotuvių lentynose...

>> muzika

NICKAS CAVE’AS & „THE BAD SEEDS“

GROUPER

Bad Seed Ltd.

Kranky

Kalbant apie N.Cave’o kūrybą, nesunku išskirti kelis etapus. Visų pirma tai ankstyvasis avangardinis etapas su grupe „The Bad Seeds“, nuožmus, pilnas religinio pykčio. Vėliau buvo populiariojo N.Cave’o etapas, kai pyktį ir šėlsmą ėmė keisti epinės baladės, ne tokie aštrūs, labiau meinstryminiai kūriniai. Trečias etapas – tai nurimęs, lyrinis N.Cave’as (vis dar su „The Bad Seeds“). Senieji gerbėjai jau nebesitikėjo, kad australas atras naujų šovinių, bet staiga, iš grupės išėjus legendiniam Blixa Bargeld, „The Bad Seeds“ sprogsta su naujais albumais „Abattoir Blues / The Lyre of Orpheus“ (2004 m.) ir „Dig, Lazarus, Dig!!!“ (2008 m.), kuriuos galima pavadinti visų anksčiau buvusių etapų samplaika. O čia dar pasirodo ir nauja (išties ne nauja, o kiek pakoreguotos sudėties) N.Cave’o grupė „Grinderman“, išleidusi du puikius albumus. Antrasis („Grinderman 2“), mano galva, yra tiesiog atominis, vienas geriausių darbų niūriojo australo kūryboje. N.Cave’as ir vėl nuožmus, bet kitaip. Atsiranda kur kas daugiau brandos ir kokybės. Ir štai ką tik pasirodęs „Push The Sky Away“ visame šiame kontekste yra tiesiog brandžiausias darbas, vainikuojantis visą N.Cave’o ir „The Bad Seeds“ kūrybą. Ne toks atominis kaip „Grinderman 2“, tačiau subtilus, melodingas ir kartu išlaikantis tai, kas visada buvo N.Cave’o prekės ženklas, – įtampą. Rekomenduotinas visų laikų gerbėjams, taip pat ir tiems, kurie nieko nežinojo apie šį dar vieną keistą australų gyvį.

Manęs kartais klausia (ir tai kvailas klausimas!), kodėl tiek mažai moterų albumų apžvalgose? Neskirstau muzikos pagal lytį, bet faktą reikia pripažinti: dainininkės, kūrėjos daug dažniau nueina lengviausiu, banaliausiu muzikiniu (arba šokių) keliu ir tik kelios retos asmenybės, mano galva, išnyra virš kokybiško popso ir dirbtinai sureikšminto muzikinio patoso (à la Lana Del Rey). Pabrėžiu: kalbu apie savo muzikinį skonį! Tačiau ypač mielų išimčių pasitaiko. Štai viena. Grouper yra amerikietės Lizos Harris kūrybinis vardas, pseudonimas. Grouper groja elektroninį akustinį ambient, kartais net noise, ir daro tai ypač subtiliai. Naujausias (aštuntasis) Lizos albumas „The Man Who Died In His Boat“ yra nuostabaus minimalistinio ambient pavyzdys. Iš esmės, sakysite, tokį albumą galima įrašyti bet kur, bet kokiomis priemonėmis.

Sutinku. Nešvari gitara, balsai ir daug reverb / delay efektų – tai Grouper savybė. Na, gal dar melancholija... Bet tai tik dar kartą įrodo, kad geram albumui nereikia studijų, prodiuserių, geriausių mikrofonų (prisiminkime, kad ir „CocoRosie“ albumą „La maison de mon reve“, įrašytą vonioje). Viskas, ko reikia, – turėti ką dainuoti, ką pasakyti ir gebėti padaryti tai savotiškai, nepretenzingai, bet išradingai. Grouper tai moka. Ir tokia muzika gera. O kai muzika gera, ji praranda lytį, spalvą ir tautybę.

Push The Sky Away

The Man Who Died in His Boat

2013-02-18

2013-02-04

100

90

MY BLOODY VALENTINE

mbv

Išleido patys

2013-02-02 Tinklalapis pitchfork.com pateikia tokią įdomią istoriją (kuri, prisipažinsiu, man iki skausmo artima): „My Bloody Valentine“ (MBV) lyderio Kevino Shieldso kažkas paklausė: „Kada mes galėsime išgirsti naują jūsų darbą?“ „Žinoma, kad šiemet. Kažkada šiemet, arba numirsiu. Niekas man negrasina, bet aš tiesiog privalau“, – atsakė jis. Šis pokalbis įvyko prieš 15 metų. Na ką gi, prabėgo beveik 22 metai nuo pastarojo MBV albumo ir grupės lyderis savo žodį ištesėjo... PAGALIAU (čia norisi pridėti trumpą, bet riebų rusišką keiksmą)!!! Ir arkliui aišku, kad lyginti ką tik pasirodžiusį darbą su tuo, kuris buvo išleistas 1991-aisiais, beprasmiška. Per tą laiką ne tik patobulėjo muzikos įrašymo ir kūrimo technika, bet visas pasaulis apsivertė aukštyn kojom! Tai rodo ir faktas, jog dabar MBV gali ramiai parduoti savo albumą internetu ir sukti galvą tik dėl to, kad tinklalapis nenulūžtų. O taip jau įvyko. Nors, tiesa, reikia prisiminti, kad net 1991 m. grupė skambėjo gerokai geriau ir naujoviškiau nei dauguma kitų. Tradiciškai MBV priskiriama prie alternatyviojo roko ir vadinamojo shoegaze. Naują albumą pavadinčiau meditatyviu shoegaze arba, jei leisite, savo sugalvotu terminu „tvinpyksinis rokas“. Man atrodo, jis gana tiksliai apibūdina šį puikų ir ILGAI lauktą albumą. MBV ne tik neprarado savo skambesio unikalumo bei jėgos, bet ir atsiskleidė visu savo kūnu – per šitiek metų subrendusiu ir labai tvirtu.

85

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

FOXYGEN

We Are the 21st Century Ambassadors of Peace & Magic Jagjaguwar

2013-01-22

75

„We Are the 21st Century Ambassadors of Peace & Magic“ – antrasis amerikiečių eksperimentinio (nelabai tinka šis žodis, bet kitaip nepavadinsi) roko dueto „Foxygen“ albumas. Tai labai ypatingas albumas. Tiesą sakant, nežinau, ar kada esu girdėjęs ką nors panašaus. Iš esmės „Foxygen“ padarė kažką panašaus, ką literatūroje veikė Jorge Luis Borgesas ar Umberto Eco, – tai daugybės intertekstų koliažas. Tik minėtų rašytojų atveju intertekstai yra literatūriniai, o šio albumo intertekstai muzikiniai (puikiai suprantu šio oksimorono absurdiškumą!). Galite jų nepažinti, jei nesate melomanas, nors tai nepaverčia albumo prastesniu. Šis darbas ne parodija, bet meistriškas žaidimas muzikos aukso amžiaus (XX a. šeštasis–septintasis dešimtmečiai) tema. Dainose galima atpažinti aliuzijas į „The Beatles“, „The Rolling Stones“ („Foxygen“ vokalistas Jonathanas Rado vietomis net perima Micko Jaggerio dainavimo manierą, tembrą), „The Velvet Underground“ ir Davidą Bowie su visu glam rock judėjimu (Lou Reedo dainų stilistika, ypač gražiai panaudotos D.Bowie citatos). Pradžios kūrinys „We Are the 21st Century Ambassadors of Peace & Magic“ – aliuzija į „The Doors“ tipo grupes. Kartais vokalistas perima net Roberto Planto manieras! Nepaisant šių muzikinių intertekstų, albumas yra absoliučiai unikalus, vientisas, įrodantis, kad įtakas galima paversti meistrišku žaidimu. Didžiausias „bravo“ žmonėms, dirbusiems prie jo suvedimo, – kartais sunku patikėti, kad klausai 2013 m. pasirodžiusį šedevrą.

95 100

100

LOCAL NATIVES

Hummingbird Infectious; Frenchkiss Records

2013-01-29

„Local Natives“ debiutinis albumas pasirodė 2009 m. ir vadinosi „Gorilla Manor“. Nors albumas geras (man labiausiai įsiminęs dėl to, kad buvo įrašytas ir suvestas beveik namų sąlygomis ir, nepaisant to, yra puikios kokybės!), kabinantis, klausant jo neapleido jausmas, kad tai jau girdėta. Šis tas iš kanadiečių indie roko bangos (aišku, iškart į galvą šauna „Arcade Fire“), šis tas iš „Radiohead“. Tais metais taip pat suklestėjo ir indie bei folk mišrainė (su savo būgnų „bačkomis“, kalančiomis „į pirmą“, bandžomis ir t. t.); prisiminkime, kad paraleliai su „Local Natives“ debiutavo ir „Mumford & Sons“. Tačiau šie turėjo daugiau parako, daugiau smarvės savo pirmame albume, nors, mano galva, antrame pasuko lengviausiu ir banaliausiu keliu. O štai antrasis „Local Natives“ darbas „Hummingbird“ pirmąjį lenkia visa galva. Jis brandesnis, sodresnis. Nors grupė neatsikrato to jau indie-folk-rock etikete tampančio masinio plojimo į ritmą ir chorinių „ūūū“ bei „aaa“ (jie po genialaus „Arcade Fire“ kūrinio „Wake up“ visur kitur skamba kiek prasčiau), ir tai, ko gero, patiks iki ausų įklimpusiems į šią madingą srovę. Vis dėlto „Local Natives“ trūksta ko nors tokio, kas išskirtų juos iš bendros masės. Netradicinio, savito skambesio, kurį turi ankstesniame numeryje aprašyti „Villagers“, kurį turi „Tame Impala“. Nors, kaip sakoma tokiu atveju, klausyti tikrai galima.

O tai yra labai daug.

70

100

>> tema

Rašė: Deimantė Tamutytė Nuotraukos: kickstarter.com, indiegogo.com

Visuotinio žinių, daiktų ir pramogų pertekliaus (bene paneigsit?) laikais naujos idėjos kaip niekada anksčiau įgyja vis didesnę vertę. O žaviausia tai, kad šioje idėjų kovoje visi lygūs. Jei taip nemanot, greičiausiai dar nesusipažinot su minios finansavimo platformomis (angl. – crowdfunding). Tai – interneto tinklalapiai, kuriuose kiekvienas turi šansą pristatyti savo beprotiškiausias idėjas, o susidomėję jas gali paremti finansiškai.

Crowdfundingas – visuomenės triumfas „The Good Night Lamp“ yra internetu sujungtų lempų komplektas – gali matyti, kai kur nors kitame pasaulio gale lempą užsidega tavo draugas. Smagu. O kaip jums šautuvas, skirtas šaudyti... musėms? Taip taip, būna ir tokių.

Ž

inoma, mąstydamas apie pasaulį iš lietuviškos perspektyvos, galėtum į tokių platformų idėją pažvelgti gana skeptiškai: kas gi taip ims ir duos kelis šimtus ar tūkstančius kitam. Visgi mano minimose platformose žmonės iš viso pasaulio remia projektus, o geriausių idėjų autoriai kartais surenka net milijonines sumas savo idėjoms įgyvendinti!

10 // © 370

Nuo padėkos laiško iki vakarėlio Šiuo metu populiariausios crowdfundingo platformos – „Kickstarter“ ir „Indiegogo“ – buvo įkurtos maždaug prieš ketverius metus. Abiejų pagrindinė finansavimo mintis tokia: žmogus pristato idėją, nustato projektui įgyvendinti reikalingą pinigų sumą, o susidomėję remia idėją tiek, kiek nori. Už rėmimą projekto kūrėjai, priklausomai nuo paramos dydžio, kaip padėką siūlo visokių dovanų. Už 5 JAV dolerius (13 litų, o toliau skaičiuokite patys, dabartinis dolerio santykis su litu – 1:2,6) tai gali būti padėkos laiškas, už 20 dolerių – būsimas grupės CD, o už kelius tūkstančius – net ir picų vakarėlis tavo namuose su muzikos grupe ar galimybė padainuoti kaip pritariamajam vokalui.

Kasant dar giliau, galima atrasti keletą skirtumų, dažnai nulemiančių vienos ar kitos platformos pasirinkimą. Kad iš „Kickstarter“ platformos gautum rėmėjų pinigų, per pasirinktą laiką (iki 60 dienų) turi surinkti visą užsibrėžtą sumą ar netgi daugiau. Priešingu atveju negausi nieko, o pinigai grįš

atgal į rėmėjų kišenes. O „Indiegogo“ yra galimybė pasirinkti lakstesnį rėmimo modelį. Tai reiškia, kad gali gauti tiek, kiek tau pavyko surinkti. Abejojantys savo projekto sėkme renkasi būtent šią platformą. Beje, ji patogesnė ir dėl to, kad čia projektą gali pristatyti kiekvienas, turintis banko sąskaitą, o „Kickstarter“ – tik JAV ir Didžiosios Britanijos gyventojai. Žinoma, niekas nedraudžia pasinaudoti užsienyje gyvenančių draugų pagalba. Ir, nors „Indiegogo“ yra atviresnė pasauliui, didesnės pinigų sumos vaikšto „Kickstarter“. Čia buvo pristatyta idėja, kuri surinko daugiau kaip 10 mln. JAV dolerių! O į brangiausio konkurentų projekto kūrėjų sąskaitą subyrėjo per milijoną JAV dolerių. Šmaikštus idėjų „įpakavimas“ Projektų idėjos dažniausiai pristatomos reklaminiu klipu. Kūrėjai juose dega entuziazmu, savo idėjas pateikia kaip unikaliausias ar inovatyviausias pasaulyje.

Taip pat daugelyje sėkmingų projektų dažnai naudojami humoro elementai, kurie prideda nemažai šarmo pačiai idėjai ir jos kūrėjams. Kai kurie prista-

tymai – tarsi maži meno kūrinėliai. Be to, itin akcentuojamas profesionalumas, nes jei atrodysi nepatikimai (lyg girtuoklis, iškart pragersiantis gautus pinigus), mažai kas rems. Pristatoma darbo erdvė, komanda, ypač jei tai didesnis (ar su technologijomis susijęs) projektas.

Smagu, kad idėjas pateikia tiek profesionalai, tiek mėgėjai, norintys savo hobį paversti rimtu užsiėmimu. Kovoje dėl dėmesio abi pusės lygios – laimi idėja ir entuziazmas.

Taigi platformas trumpai drūtai pristačiau. Bet negaliu praleisti malonumo patyrinėti jas kiek įdėmiau. Šį kartą panagrinėkime Muzikos, Dizaino, Technologijų ir Maisto skyrius.

Nori pabėgti nuo leidėjų Panaršiusi Muzikos skyriuje, greit pastebiu, kad dažniausiai paramos čia prašo grupės ar atlikėjai, norintys išleisti naują (neretai ir debiutinį) albumą, įrašyti naują dainą (dažnai – pirmąją), rečiau – norintys surengti koncertų turą.

Lengvai gali suprasti tuos jaunus, iš niekur atsiradusius žmones, apsėstus idėjos kurti muziką. Tokios platformos, be abejo, suteikia didelį šansą jų svajonėms išsipildyti. Bet dar įdomiau, kai aptinki žinomų (mažesniam ar didesniam klausytojų būriui) grupių. Pasirodo, naudodamosi platformomis jos tiesiog nori išsivaduoti iš leidybos įmonės gniaužtų ir leisti (kaip sako savo pristatymuose) DIY (Do it yourself, „Pasidaryk pats“ – angl.) albumus.

Kai esi menkai susipažinęs su muzikos pramone, gali atrodyti, jog tvirto leidėjų užnugario atsisakymas yra visiška nesąmonė, juolab kad jauni kūrėjai apie tokį tik ir svajoja. Ir

būti laisviems nuo leidėjų, o crowdfundingo platformas pasitelkia savo nepriklausomiems sumanymams įgyvendinti. Štai „Of Montreal“ renka pinigus dokumentiniam filmui apie grupę sukurti, o buvęs „System of a Down“ vokalistas Seržas Tankianas nori įrašyti savo pirmąją klasikinę simfoniją.

idėjų (I dalis) vo projekto filmuke samprotauja: „O gal būtų galima padaryti taip, kad gerbėjai galėtų finansuoti albumo kūrimą? Jie taptų tarsi virtualiais mūsų albumo akcininkais. Ar nebūtų klausytojui nuostabu žinoti tiesą, kur nueina jų pinigai, o ne naiviai tikėti, kad grupė kaip nors gauna tuos už albumą sumokėtus pinigus.

Jei albumas neįmanomas be gerbėjų, jie galėtų būti tokie pat svarbūs kaip ir grupė. Gal tai muzikos ateitis?“ Skamba išties įkvepiančiai. Po tokių žodžių šimtai gerbėjų suvokia savo svarbą. Juolab kad projekto aprašyme žadama pateikti ir tikslias sąmatas, kuriose kaip tikriems akcininkams būtų atskleista, kaip naudojami jų suaukoti pinigai.

visgi daugiau patirties turinčios grupės vis dažniau atskleidžia skausmingą priklausymo leidybos studijoms pusę. Štai, pavyzdžiui, dainininkė Amanda Palmer (gal geriau žinote jos grupę „The Dresden Dolls“?) iš „Kickstarter“ platformos prašo 100 tūkst.

JAV dolerių albumui išleisti bei platinti, taip pat meninės knygos leidybai. Ji pasakoja, kad jei priklausytų leidėjui, vien išleisti albumą kainuotų dvigubai brangiau – 200 tūkst. dolerių, o rėmimas ir platinimas dar 300 tūkst. dolerių. Vokalistė reklaminiame klipe be galo džiaugiasi išsilaisvinusi iš leidėjų ir mano, kad pagaliau galės uždirbti iš savo kuriamos muzikos.

Dar aiškiau situaciją atskleidžia rokeriai „Protest the Hero“. Pasak jų, priklausydama leidybos įmonei grupė gauna avansą naujam albumui sukurti, o jį įrašiusi turi stengtis kuo geriau jį parduoti, kad leidėjas greičiau susigrąžintų į grupę investuotus pinigus ir dar užsidirbtų. Žinia, albumų pardavimas šiais laikais labai kritęs, tad grupėms kartais tenka ir savo honorarais už koncertus dalytis su leidėjais.

Matant tokią absurdišką situaciją kūrėjams kyla natūralus klausimas, kam apskritai reikia leidėjo? „Protest the Hero“ sa-

Gerbėjai – lyg akcininkai DIY ateitimi tiki ir indie folk grupė „Bowerbirds“, neseniai gavusi 37,5 tūkst. JAV dolerių injekciją, kad galėtų miške įsirengti studiją ir ten įrašyti naująjį albumą. Beje, jų pristatomasis klipas ypač užkabina: jame gerbėjai savo mėgstamos muzikos kūrėjus gali pamatyti tokius buitiškai mielus – pievose puoduose verdančius sriubą, prie autobusiuko su ratais, kuriame sukūrė pirmą savo dainą, su plaktukais ir grąžtais rankose, stovinčius prie jau statomos svajonių įrašų studijos. Filmuką užbaigia žodžiai: „You can be a part of making the new „Bowerbirds“ album!“ („Tu gali prisidėti prie naujojo „Bowerbirds“ albumo kūrimo“ – angl.). Kaip gali atsisakyti padėti?

Vieni savo gerbėjus bando pavergti nuoširdumu ir graudindami sielas, o „Mindless Self Indulgence“ rėžia tiesiai: „If you want your „Mindless Self Indulgence“ record, you will have to pay for it, motherfuckers. IF WE DON‘T REACH THIS GOAL, WE WILL NEVER RELEASE THIS NEW M$I RECORD EVER!!!“ Lietuviškai skambėtų maždaug taip: „Jei norit savo „Mindless Self Indulgence“ įrašo, turėsit sumokėti už tai, močkrušiai. JEI NEPASIEKSIM ŠITO TIKSLO, MES NIEKAD NEIŠLEISIM NAUJO M$I DISKO!!!“ Na, žinant išsišokėlišką grupės įvaizdį, toks tonas visai nestebina. O ir rezultatas nenuvylė – jie surinko daugiau kaip 220 tūkst. JAV dolerių vietoj prašytų 150 tūkst. Čia gali rasti ir atlikėjų, kurie nepasiduoda viliojančiai perspektyvai

Šautuvas... musėms Šios sritys sulaukia daugiausia dėmesio ir, žinoma, daugiausia paramos. Pats populiariausias – išmanusis laikrodis „Pebble“, kuriam užbaigti prašyta 100 tūkst. JAV dolerių. Ši suma buvo surinkta vos per 2 valandas, o iš viso per visą paramos laiką sulaukė daugiau kaip 10 mln. JAV dolerių įplaukų.

Išties išsižioti verčiantys mastai. Be to, ir pats laikrodis neblogas: jį gali susieti su savo išmaniuoju telefonu, įsirašyti gausybę programėlių, leidžiančių matyti, kiek kilometrų nuvažiavai dviračiu ar ko parduotuvėje prašo nupirkti draugė. Dar išmaniųjų dalykų gerbėjai platformose gali rasti nuotraukų rėmelį, rodantį nuotraukas tiesiai iš „Instagram“, akinius, kurie filmuoja ir vaizdą siunčia tiesiai į feisbuką, ar išmanųjį dviratį. „The Good Night Lamp“ yra internetu sujungtų lempų komplektas – gali matyti, kai kur nors kitame pasaulio gale lempą užsidega tavo draugas. Smagu. O kaip jums šautuvas, skirtas šaudyti... musėms? Taip taip, būna ir tokių. Jis užtaisomas druska, nereikia jokių baterijų.

Jo kūrėjas prašė 15 tūkst. dolerių, bet gavo daugiau kaip 577 tūkst., ir tai nestebina: visi juk nori pažaisti karą, kad ir su musėmis. Galim žaisti karą ir su nepatogia aplinka miegui, nes kūrėjai siūlo žavią miego kepurę, kurią vis dėlto vadina pagalve. O kur dar visokie „Apple“ gaminiams skirti dalykai, pavyzdžiui, „iPad“ klaviatūra, belaidės kolonėlės ar apsauginis dėklas išmaniajam telefonui, dėl kurio savo telefoną galėsi į valias trankyti į sieną ar mėtyti į vandenį.

Bet būtent čia, pristatant visokius žavius technikos stebuklus, susiduriama su tuo, apie ką labai neigiamai atsiliepia platformų kūrėjai, – prekių pirkimu, o ne rėmimu iš idėjos. Vis dėlto sunku atsispirti žmogiškajam veiksniui, nes projektui skirdamas 50 dolerių už paramą gauni produktą, kuris, pasak kūrėjų, vėliau kainuos 90 dolerių.

Pagerbs išradėją Šiose platformose yra ir nekomercinių projektų, tokių kaip Nicolo Teslos muziejaus įkūrimas. Atsiranda vis daugiau manančių, kad būtent jis yra elektros išradėjas. Taip taip, mokykloje mokė, kad tai Thomas Edisonas, bet, deja, tiesa tokia, kad jis tik sujungė bei patobulino kitų išradėjų idėjas, sukūrė elektros lemputę ir sugalvojo, kaip tai parduoti.

Jaunystėje N.Tesla dirbo Th.Edisonui, tačiau patobulinęs kažkokius elektros generatorius taip ir negavo žadėtų 1 mln. dolerių. Taigi kažkas nusprendė mūsų laikų didvyriui N.Teslai sugrąžinti šlovę.

Beje, būtent šis projektas platformoje „Indiegogo“ surinko didžiausią sumą iš visų jame esančių – daugiau kaip 1,37 mln. dolerių.

Jeigu užeisite į Maisto skyrių, pamatysite, kad čia vyrauja kava ir prietaisai jai apdirbti, rankų darbo saldumynai, šokoladai, džemai, sūriai. Kai kurie projektai skirti grynai tam tikrai teritorijai – pavyzdžiui, autobusiukas, pristatantis šviežius vaisius ir daržoves Bostone. Suprantama, kad tokį projektą remia būtent šio miesto gyventojai. Taip pat pristatomi tokie projektai kaip naujo turgaus pastatymas, alaus ar kitų alkoholinių gėrimų gamyklėlių įkūrimas. Dar čia yra įmantrių išradimų.

Ar norėtumėte prieskonių vazonėlio ir akvariumo hibrido? O gal prietaiso, leidžiančio įsirengti mažą darželį tiesiog namie ant palangės? Kaip sako šių daiktų kūrėjai, jų tikslas – įkvėpti kuo daugiau žmonių pačius auginti maistą.

(Dar ne) pabaiga Šį kartą tiek įdomybių. O balandį idėjų išalkusių lauks menas, mada (ar kas nors panašaus), šokiai, filmai, fotografija ir leidyba, komiksai bei žaidimai. Ir, žinoma, pirmieji lietuvių žingsniai crowdfunding pasaulyje.

>> ŪSAI

Rašė: Tautė Bernotaitė Iliustacija: Špeto E.

Iš kur tiek naš

Arba kaip pirmasis Europoje bestseleris praverstų sarkastų Kas nutiko dabartinės „tiems, kam per dvidešimt ir arčiau trisdešimt“ kartos santykiams su žodžiu (ir viskuo, kas su juo ateina) dvasingumas? Kažkodėl labai padaugėjo žmonių, kurie, pridėję būdvardį dvasingas (prie bet ko – eilėraščio, žmogaus, pokalbio, sijono), negali atsieti ir sarkazmo šio žodžio atžvilgiu.

I

r jei jau tie žmonės – pavadinkim juos mokslinės tikrovės atstovais – sakys apie ką nors dvasingas, tai tik tokiu tonu, tarsi tai būtų didelis riebus bei, suprask, ir tau bendramintiškas mirktelėjimas, šilanskiškai prikandus liežuvį, sakant: „Juk žinai, jautri tema, aptariama jautriai, – nestilinga, neskanu. Šalta prieiga – kitas reikalas! Skroskim protu.“ Na, jų prieiga būna arba šalta, arba sarkastiška, kartais tik ironiška, dažnai iš tiesų taikli ir juokinga, bet jokiu būdu ne dvasinga. Įdomiausia, kad tie mokslinės tikrovės atstovai tikrai žavingi, tikrai įžvalgūs, tikrai apsiskaitę, tikrai traukiantys protą. Tik kad šiek tiek verčiantys priverti vartelius vartužėlius, kurie veda prie širdies širdutėlaitės kamarėlių... (Mokslinės tikrovės atstovai nemėgsta daugtaškių ir deminutyvų.)

Sarkastų vakarėlis Kad geriau pažintume šią rūšį, įsivaizduokime ją šventinėje situacijoje. Sakykime, dvasingumo kandžiotojai švenčia Naujuosius metus. Sarkastų vakarėlio erdvė turėtų būti banali, pažymėta kuo daugiau klišių. Tarkim, Santuokų rūmai Vilniuje.

Ten sarkastai galėtų šaipytis iš santykių, iš bet kokios saldžios porų kalbinės atributikos, apsirengti vestuviniais drabužiais ir žaisti „Atspėk, koks personažas“, klijuodamiesi ant kaktų užrašus mažulis, pupulis, budulis, limuzinas, puoštas dvylika balandžių, sėkmyte lakstančių, paleisti puokštę į tą, kas po sarkazmo pridės smailą, ir galiausiai dvyliktą valandą sarkastai, susikišę rankas į kišenes, galėtų ant laiptų šaipytis iš fejerverkų ir dvasingų pasižadėjimų kitiems metams.

Kas nors paminės, kad netoli yra M.K.Čiurlionio gatvė. Tada viskas prasidės iš tikro, sarkastų valpurgija. Nes koks sarkastas be žinių ir nuomonės?! Ypač nuomonės apie tai, prie ko lipdoma genijaus etiketė. (Dažnu atveju ir pats sarkastas turi genijaus užuomazgų. Sakau be sarkazmo.) Genialumas, gabumai, protas ir pasiekimai generuoja ir garantuoja tyrą sarkastų diskusiją. Bent jau labiau nei poezija, meilė, radikulitas ar psichologija.

12 // © 370

Našlaitėlis Šuolis į XVI–XVII a. sandūrą. Europoje įsisiūbuoja kitas didelis vakarėlis – Renesansas. Vakarėlyje, kaip dažnai būna, įvyksta rimtų ginčų – religinių, ekonominių, kultūrinių. Vyksta virsmai. Žmonės užsimano keliauti, atrasti naujų žemių, turtų, auginti mokslą. Žodžiu, suveši SMALSUMAS. Vieną lietuvį tokia smalsumo šventė privedė iki negalavimo. Bet jo gydymosi būdas mums padovanojo (pūskit trimitus, laužkit šakočius) pirmąjį bestselerį Europoje.

Tai buvo Mikalojus Kristupas Radvila-Našlaitėlis. Garsiosios Radvilų giminės atstovas. Kaip dauguma didikų sūnų, jis turėjo galimybę studijuoti Vakarų Europos universitetuose, keliauti, pažinti kultūrų. O Paryžiaus kultūra, prisotinta linksmybių ir moterų (žinia, daug ir įvairių moterų), jį, spėjama, ir susargdino. Bet užtat! Tikėdamasis išgyti Našlaitėlis davė žodį aplankyti Viešpaties kapą Jeruzalėje. Taip jis ir padarė bei tapo daug kuo pirmuoju – pirmuoju Lietuvos piligrimu, pirmuoju pamačiusiu piramides ir jas aprašiusiu lietuviu, vienu pirmųjų mūsiškių kultūros tyrinėtojų. Ir, sakyčiau, pirmuoju mokslinės tikrovės atstovų lyderiu.

Našlaitėlio knyga „Kelionė į Jeruzalę“ – dienoraščio tipo

Aš dėkinga Našlaitėliui, kad jis man per visą knygą neprimetė jokių dvasinių patarimų, nesiūlė dvasingumo saldainių ar kepsnių.

memuarai – pirmąkart pasirodė 1601 m. Knyga kartais pavadinama bestseleriu, nes, Našlaitėliui grįžus į Lietuvą, pradėjo rastis daug jo rankraščio perrašymų. Išleidus rankraštį kaip knygą, veikalas keletą kartų buvo kartojamas lenkų, lotynų, vokiečių, fragmentai – prancūzų ir vėliau netgi rusų kalbomis!

T. y. bet kokio tikėjimo skaitytojams kataliko (beje, į katalikybę Našlaitėlis atsivertė ankstesnėse kelionėse po Europą) knyga buvo įdomi. Kitų asmenų kelionių užrašų tuo metu jau buvo pasirodę, bet Našlaitėlio knyga buvo unikali: originali, aprašanti viską per patirties perspektyvą, nearianti kitų keliautojų išartų dirvų, kvestionuojanti net kai kuriuos Biblijos teiginius, nepatikliai žiūrinti į bet kokius ligtolinius faktus.

Dvasingumo mumija Artėdami prie reikalo, dėkime ant stalo vieną įvykį, aprašomą „Kelionėje į Jeruzalę“. Tai knygos kulminacija. Keliaudamas iš Egipto Našlaitėlis į laivą įsikrovė ir dvi mumijas – moksliniais tikslais, jo žodžiais. Jis nusprendė netikėti prietarais, kad mumijų pergabenti iš anų kraštų negalima ir kad laivai, kurie bando tai padaryti, nuskęsta. Na ir ką, audros – check – yra. Be to, kelionei įpusėjus, laive kartu keliaujančiam lenkų kunigui pradėjo vaidentis du vaiduokliai. Mistika – irgi check. Našlaitėlis, būdamas mokslinės tikrovės atstovas, iš pradžių, aišku, neleido sau sieti šių įvykių su savo lobių skrynia. Galiausiai vis dėlto jis pasakė laivo kapitonui apie mumijas (prieš tai buvo sugudra-

laitėlių? vakarėlyje?

vęs, slėpė, kas jo gabenamose dėžėse). Ir mumijos lėkė per bortą! Ir ką – audros laivo nebekamavo, pikti vaiduokliai išnyko. O jei dar grietinėlės – lenkų kunigą po šių įvykių vizijoje aplankė Mergelė Marija.

Našlaitėlio komentaras apie visa tai: „Ne dėl to aš čia tuos įvykius prisiminiau, lyg norėčiau įrodyti, kad iš tikrųjų dėl mumijų, kaip daugelis mano, laivai sudūžta, bet tik kad papasakočiau, jog tą kartą mums plaukiant tas taip įvyko.“ Toks tonas būdingas visai knygai: nors nestokojama puikaus stiliaus, bet kuo įmanoma neutraliau, nešališkiau, neekstaziškiau. Atrodytų, kad tai atsargios sąmonės žmogus, kuris buvo paties Stebuklo, kurį liudijo, prigrasintas. Prigrasintas nepasakoti apie tai, ką matė, nes tai skirta tik jam. Bet Našlaitėlis būdamas toks, koks yra (itin atsidavęs kitų apšvietai, vidinei prievolei parvežti žinių į savo kraštą), vis dėlto negalėjo nepaminėti to, ką liudijo. Todėl apie Stebuklą jis kalba gana prislopintai, vėsiai dėliodamas faktų eigą, palikdamas skaitytojui erdvės pamąstyti į bet kurią pusę.

Apie tikslą – šaltai Našlaitėlis keliavo po Palestiną, Siriją, Egiptą, Kretą, Kiprą. Įdomu ir tai, kad Jeruzalėje, kuri šiaip jau buvo jo kelionės tikslas, jis buvo tik dvi savaites, o Egipte – net du mėnesius. Mokslininkė Imelda Vedrickaitė tekste „Piligrimas. Keliaujantis riteris.

Keliautojo provaizdis Radvilos-Našlaitėlio „Kelionėje į Jeruzalę“ ir atkreipia dėmesį

į tai, kad „pasakojimo emocinė įtampa kulminaciją pasiekia tik vėlesniuose kelionės po Egiptą epizoduose, beje, kaip pastebėjo Jūratė Kiaupienė, apimančiuose ir gerokai ilgesnes laiko sekvencijas (audra atviroje jūroje, slapta gabenamų mumijų prakeiksmas bei Mergelės Marijos pasirodymas išsigelbėjimo epizode). Našlaitėlis apie svarbiausią kelionės įvykį pasakoja santūriai.“ Našlaitėlis, vykęs juk lankyti Viešpaties kapo, tarsi kokio periskopo akimi aprašo pasiektą kelionės tikslą. Ne mažiau pagarbiai ar detaliai, nei aprašė kitas vietas, bet ir tikrai ne daugiau. Našlaitėlis nedaro jokios pauzės, kad reflektuotų, kad pakomentuotų, kaip jį paveikė Kristaus kankinimo, mirties, prisikėlimo vietos, kokia JAM buvo Šventoji žemė. Jokių dvasingų paslydimų. Ir keisčiausia, kad man, skaitančiai jo knygą po keturių amžių, labai patiko tokia jo pozicija! Aš dėkinga Našlaitėliui, kad jis man per visą knygą neprimetė jokių dvasinių patarimų, nesiūlė dvasingumo saldainių ar kepsnių, kad jis buvo santūraus žodžio mėgėjas visose akivaizdžiai karštose situacijose, kad jis už kiekvieno suspausto sakinio man paliko lankas vietos mano pačios mintims. Būtent toks mokslinės tikrovės atstovo kalbėjimas man buvo artimas, priimtinas.

Nes aš ir pati kratausi sąvokos dvasingas. Pati ją vartoju tik primetusi daug ironijos gvazdikėlių.

Stengiuosi tik sau pasilikti viską, kas man pasirodo, kad gali neatitikti „verifikacijos“ ar nepratilpti pro viešo aštriapročių sietą. Bijau gatvėje pamatyti švytinčią Birutę Mar, savisaugos sumetimais vadinu ją Nušvitusiąja, purtausi dainuojamosios poezijos žanro (ten – tiesiog dvasingumo slėnis!), dievinu amžinatilsį Gendručio Morkūno kandų stilių jo pirmojoje knygoje, bet nesiryžau pirkti antrosios, kurioje rašoma apie jį jau ligoninėje, stebintį sergančių žmonių negandų pobūdį, taigi – ir liūdną, ir jautrų. Tik nelabai žinau, kodėl ir ką visa tai rodo.

Galvą guldau, kad visi mokslinės tikrovės atstovai šiaip jau daugiau mažiau yra dvasingi savo toj apdangstytoj širdy. Bet kodėl tiek atsargumo tų, kurie nedangsto, atžvilgiu? Na, taip, kai kurie dvasingistai tikrai perspaudžia, jie dažnai nuobodoki, naujienos tonu pristato seniai visiems žinomus dalykus, kartais jiems iš burnos lyja irisais, jie kiekvieną daiktą kely apkabintų. Bet kodėl ir tarpinės versijos sulaukia „gal geriau ne“ reakcijos iš mokslinės tikrovės atstovų? Kodėl dvasingi žodžiai – širdis, siela, meilė, tikėjimas, įvairūs mažybiniai žodelyčiai – pasilieka arba religijos kontekstuose, arba nurašomi pigiai ezoterikai, arba rezervuojami supermamoms? Na, arba išsiliūdi dainuojamojoje poezijoje.

Kur laikyti safyrus Reiktų susėsti su Našlaitėliu ir keletu savo kartos atstovų, kad pasikalbėtume apie tai, kur, jų manymu, vis dėlto dera laikyti dvasingumo safyrus bei rubinus. Nes juk jokiu būdu nė vienas šios kartos atstovų, kurie kartais tokie griežti, apdairūs ir įrodymiški diskusijose, prašantys apeiti asmeninius, nepamatuojamus argumentus, kartu ir žodžius, nelaikytinas nejautriu, netikinčiu švytėjimo apraiškom, viršprotiniais reikalais ar kita Meile. Jie kaip tik dažniausiai yra labai simpatiškos širdies ir pavyzdinės moralės žmonės. Bet jų paklausčiau, kodėl tie nemėgstami dvasingi žodžiai ar jų kombinacijos negali gerai jaustis ir kalboje? Gal tai susiję su kur nors įrašytu tikėjimu magine žodžio galia? Ar nenorime išsiurbti viso tų žodžių turinio, kuris dar potencialiai galbūt veiklus?

>> ŪSAI

Pa va sa rį vė lia va

T

pl ev ės uo ja

Pa ly sąm sta gia on aš tis i ta ei tin jį tinis ip p tyli la kam įsiv Va at ai š be bai ia aiz ka ka na są vei ab usi duo rų ip i bžd pa mo k b stra ą m ju, pas r dė an kč etą – au l s t, k ja nin et s ut l vė utik io ž kon ad os gą ką, ias s l s i pr uv r b ąv ia tų, mo io, dėl og o g te g k e o va ra kim ga kas i iš ad us nk rož , m – a in ą le lo s – s kelt ka be pr io n ės m u im i, lb e n ip nu ia asm bo rei ant t ja až sig i i os tik e lį, ka ni la api u to nti, nčij ta g k n s e a o a j k to s. nkr tą d lin suk es s, k og ma tį te et au aly rep asi tišk okį k a s in ą, k rez pie ai e di vi urio ntu dv do ot i i es te tin ės

Rašė: Erlend Diagilev Nuotraukos: Algio Kriščiūno, iš ciklo „Lietuviai Marse“

14 // © 370

odėl konkretumo dėlei iš karto išsiduosiu – šįsyk, atitinkamai apsibrėžęs, drįsiu pakrapštinėti pavasario ir vėliavos iškėlimo sąvokas tuo aspektu, kuriuo jos siejasi atgimimo požiūriu, neaplenkdamas aliuzijos į mūsų šalyje puikiai suvokiamą šių dviejų dalykų ryšį.

Ryšį, geriausiai atsiskleidžiantį tada, kai Kovo 11-ąją, be visų kitų vaizdingais epitetais nusakomų progų, minima ir tai, kas įvardijama kaip politinis valstybės pavasaris, iškeliant trispalvę, kai tiek turtinga gamtos kvapų paletė, tiek vis dosniau mūsų platumas nutvieskiantys saulės spinduliai primena, kad ir tas žmogui iki galo savo esme nesuvokiamas pavasaris jau čia pat.

Trejais metais nuo esamojo laiko praeities kryptimi nutolusį pavasarį, ruošdamasis stojamiesiems egzaminams į vieną Lenkijos universitetų, varčiau dar ankstesnių metų lenkų kalbos brandos egzamino užduotis – būtent toks pasiruošimo būdas buvo vienas prasmingiausių, atsižvelgiant į faktą, kad brandos ir stojamieji egzaminai šalyje kaimynėje tuo metu skyrėsi tik savo turiniu, bet ne forma. Teksto analizei ir interpretacijai mano atsispausdintoje užduotyje buvo pateikta Olgos Tokarczuk esė „Sodo laikas“. Jos esmę sudarė autorės įžvalgos

apie metai po metų cikliškai besikeičiančius sodo laikus, sąlygiškai įvardytus obelų ir kriaušių metais. Tekstas apie skirtingus pavasarius, kurie visi turi mūsų klimato zonos žmonių kolektyvinėje pasąmonėje glūdinčio pavasario archetipo požymių.

Obelų metai siejami su intensyvaus augimo, drąsių pokyčių ir ryžtingų perversmų pavasariais, kriaušių – su stabilumu ir įsitvirtinimu, kai didelės permainos nebeturi praktinės reikšmės. Kriaušių pavasaris, anot O.Tokarczuk, – tylus mėgavimasis gyvenimo grožiu. Obelų metai autorės siejami su biržų nestabilumu, nemiga ir vaikų išsikraustymu iš tėvų namų. Kriaušių – su ilgalaikių sprendimų priėmimais, pilnėjančiais sandėliais ir dažniau pastebimomis antsvorio problemomis.

Obelų metais įvyksta revoliucijos, kriaušių – įsitvirtina stabili valdžia.

Su aukščiau išdėstytais teiginiais sunkiai pjautųsi įžvalga, kad revoliucijoms pavasaris – vis dėlto pats tinkamiausias metas (taip, į gausų būrį ryšį tarp vėliavos iškėlimo ir gaiviausio metų laiko apibūdinančių sąvokų puikiai įsipaišo „revoliucijos“ terminas – argi mūsų pa-

sąmonė teigia priešingai?), ir jeigu kurias nors iš jų pastebime sunkiau, galbūt obelų metai bręsta ne šį kovą. Jeigu laukiame tų, kurioms bildant miesto gatvėmis skyla grindinio plytelės, o sienose atsiranda vis gilesnių plyšių, veikiausiai turėtume pakentėti dar dvylika mėnesių.

Kas pasirūpins tavimi, Žmogau?

Just for the record: šiandien įvairiausių pakraipų jaunų ir vyresnių žmonių all over the world niūniuojamas „The Beatles“ „Revolution“ gabalas savo pradinę formą įgavo 1968ųjų gegužę, kai bitlai susirinko George’o Harrisono name Išeryje (taip, tame pačiame garsiajame Kinfaunse, kurio eksterjero skleidžiamos psichodelinės nuotaikos septintajame dešimtmetyje išdavė viduje bręstantį „White Album“) pasidalyti namų darbams sukurtomis kompozicijų užuomazgomis.

Kiek vėliau, prasidėjus studijinių įrašų gaminimo procesui, į kito mėnesio pabaigoje dienos šviesą išvysiantį takelį sugulė Johno Lennono transcendentinės meditacijos Indijoje išgyvenimai (besikartojanti ,,It’s gonna be alright“ eilutė), grupės narius ir jų aplinką lydinčios pasaulėžiūros motyvai („All I can tell is brother you have to wait“) bei sudėtingi kompoziciniai elementai, grupei prisiėmus itin atsakingą požiūrį į muzikinę kūrinio dalį.

Galiausiai pasaulis pamatė „The Beatles“ pirmąsyk sugrįžusius į aktualias daugiau ar mažiau pasaulinio politinio gyvenimo erdves nuo tų laikų, kai viešumoje buvo išgirstas „Taxman“. Visame Vakarų pasaulyje chaotiškai veikiant idėjoms, įvardijamoms kaip „atėjusios iš kairės“, „Revolution“ gabalas asocijavosi labiau su baime negu su ryžtinga ir energinga revoliucija. Tačiau būtent taip J.Lennonas sugebėjo paskleisti pasauliui iš Indijos kalnų atsivežtas mintis apie tai, kad Dievas sugebės pasirūpinti žmonija, nepriklausomai nuo to, kur link ją ves skirtingoms tautoms formaliai atstovaujantys politikai.

Tam, kad Vietnamo pavadinimas JAV miestų gatvėse būtų

a

g ra ži au si ai

Persikėlę į dabartį ir erdvę, kurią ką tik gana tiksliai apsibrėžėme, galėtume pasakyti, kad aplinkui viskas nepaprastai ramu, – laužas tapo simboliu, o aliuziją į barikadas galėtų sukelti nebent smėlio pylimų sienos Nemuno žiotyse, skilusių ledo lyčių sangrūdai keliant upės vandens lygį. Taip, pavasarį čia iš tikrųjų atgyja kovos, tik kovojama ne su nusibodusiu tirono dominavimu, o su gamta, vis primenančia, kad ji visada šalia ir, nors dauguma mūsų to sąmoningai nejaučia, nuo jos esame priklausomi.

Pasikliaudami vien vizualinėmis asociacijomis su ilgalaikėje atmintyje susigrūdusiomis Eugene’o Delacroix „Laisvės, vedančios žmones į barikadas“ detalėmis, ieškodami revoliucijų požymių mūsų aplinkoje galėtume ir apsigauti. Laimė, žodį „revoliucija“ galime pamatyti reklaminiuose plakatuose, kuriuose nėra pavaizduotų nei laužų, nei dūmų, nei ginklų ar kraujo. Tačiau gimę ir užaugę tarp komercinės ir nekomercinės agitacijos puikiai suvokiame, kad visiškai natūrali alerginė reakcija į tokio tipo vaizdinio ir tekstinio komunikavimo priemones nėra joks šalutinis poveikis. Taigi šis atmetimas visiškai natūralus ir su juo kovoti šiuo atveju nereikia – mūsų smalsumui ir norui tyrinėti aplinką jis nepadarys jokios žalos.

Kas lieka? Gal tai, kas raudonu dažu užrašyta ant apleisto pastato? Taksi parko fasado? Senamiesčio sienos?

pradėtas vartoti vis tyliau ir rečiau, vienos – juolab tokios – dainos neužteko. Ir apie tai, kas labiausiai prisidėjo prie to, kad pasaulis pakrypo būtent tokios šiandienos, kokią mes ją turime, linkme, tegu sprendžia tie istorikai, kuriems aptariama sritis artimiausia. Tačiau laikas bėgo, melodingas dainas traukiantys revoliucionieriai žygiavo toliau, o žmonės, kuriuos būtų galima priskirti J.Lennono sekėjams, priklausomai nuo kriterijaus, pagal kurį šie buvo su jais tapatinami, atrasdavo vis naujų formų pareikšti protestą ar bent jau paskatinti aplinkinius susimąstyti socialinių ir politinių aktualijų temomis.

Nesikraustydami į geografiškai mums tolimus kraštus, pabandykime apsibrėžti 65,3 tūkst. kv. kilometrų plotą Rytų Europos lygumos vakaruose. Apie didžiausias, gražiausias ir svarbiausias revoliucijas mūsų šalyje kiekvienas būsimas humanitarinių ar socialinių mokslų studentas išmoksta besiruošdamas brandos egzaminų sesijai. Tos įsimintiniausios, atrodo, jau praėjo. Tačiau ar mes pastebime tas, kurios neturi pradžios ir pabaigos, nuolat vyksta šalia, o galbūt ir mūsų pačių viduje? Ar pastebime tas, kurios tiesiogiai veikia mus, arba tas, kuriose patys dalyvaujame, kartais net to nežinodami?

Arčiau mūsų Pagal populiariausią, tačiau toli gražu ne pačią tiksliausią (aiškiausiai priskiriamą buitinėms) apibrėžtį revoliucija – tai dažniausiai politinis aktas, susijęs su greitais pokyčiais, ra-

dikalus ir daug laiko neužimantis procesas, kai kas veržlaus ir žaibiško. Su stichiniais elementais, be abejo.

Nors mokslinės šio termino apibrėžtys gali varžytis su aukščiau išdėstyta savo aiškumu, nuo pat Aristotelio laikų, nepaisant didesnio tikslumo, teoriškai dauguma jų statomos būtent ant šio pagrindo. Į platesnius vandenis mokslinį revoliucijos supratimą XIX a. pabandė išleisti mąstytojas Alexis de Tocqueville’is, jis atskyrė socialinės revoliucijos sąvoką nuo vien socialinio ir ekonominio jos supratimo – anksčiau jau buvo skilęs iki tol vienintelis net mokslo pasaulyje priimtinas politinis revoliucijos įsivaizdavimas.

Kai viskas lyg ir moksliškai įrodyta, radę užuominą apie revoliuciją savo aplinkoje galime jaustis turį teisę būti ramūs ir neieškoti paranojos požymių savo kaukolės dėžutėje. Žinoma, visiškai ramūs galime būti su sąlyga, kad jausdamiesi kurios nors socialinės revoliucijos dalimi teliekame lygiaverčiu jos sraigtu. Kita vertus, tapę kokio nors perversmo lyderiais vargu ar kreiptume dėmesį į tuos, kurie, pagavę mūsų žvilgsnį, sukiotų pirštą prie smilkinio. Į daugelį istorinių revoliucijų vadų dabar žiūrima panašiai arba taip žiūrėta nuo pat pradžių. Tačiau jiems pasisekė įgyvendinti savo siekius, kitaip jų įvykdytų revoliucijų nevadintume istorinėmis, o apie asmenis, stovinčius jų priešakyje, nežinotume tikriausiai nieko. Anuomet nepripažinimas svarbiausiems vedliams veikiausiai būtų asocijavęsi su pavydu, dabar tai panašu į modernų požiūrį praeitin, kurios niekada nesuvoksime taip, kaip galėtume tai padaryti, jei būtume gyvenę tais seniai praėjusiais laikais.

Revoliucija be muzikos ir dulkių vinilo paviršiuje Štai čia pagaliau tai, kas tikrai neprabils balsu. Neišleis jokio garso. Ir tikriausiai neišprovokuos tavyje nė vieno balso stygos virptelėjimo.

Charlesas Michaelas Chuckas Palahniukas nuo pat pirmojo savo romano sparnuotomis frazėmis paleidžiamas mintis siužete mėgo „užrašinėti“ ant sienų (išimtimi galėtų būti laikomas jo pirmasis į leidyklą nuneštas „Invisible Monsters“, kur šios mintys krauju užrašomos nebyliosios veikėjos biografijoje, tačiau ir čia antakių pieštuku ant atviruko, siunčiamo į rytojų, užrašytas klausimas „Kada rytojus nustojo būti viltimi ir tapo grėsme?“ nuo futuristinio Sietlo „Space Needle“ bokšto žemyn į naktį leidžiasi įgavęs fizinį pavidalą). Romane „Survivor“ šmaikščios savo forma, tačiau sukrečiamai gilios turiniu frazės išmargino tualeto, kuriame Tenderis susitinka su Fertility, kabinos vidų, o namų apdailą atliekantis Peteris iš „Diary“ kiekviename iš būstų užmūrydavo po vieną kambarį, kurio sienos iš vidaus buvo išrašinėtos sakiniais, sunkiai sutelpančiais į įprastos Ch.M.Palahniuko prozos kontekstą.

Nors pradiniame variante nė viena tų frazių nebuvo užrašyta ant realios fizinės sienos, nemažai daliai žmonių, bent šiek tiek artimiau susipažinusių su devintojo ir dešimtojo XX a. dešimtmečių Vakarų literatūra, jos kuo aiškiausiai referuoja didžiąją dalį X kartos kūrybos ir nesmarkiai teatsilieka nuo Douglaso Couplando ar Irvine’o Welsho tezių. Tezių, primenančių, kad kiekviena diena nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vakaruose buvo naujos, be galo emocingos, tačiau fizinio pasaulio veido nekeičiančios revoliucijos diena. Revoliucijos, kuri ne tik buvo lydima automobiliuose įmontuotų garsiakalbių tembro, tačiau ir mokėjo pasakyti daug nesudrumsdama to, kas didmiesčiuose suvokiama kaip tyla.

Vidury autostrados susitranzuotame kampuotame visureigyje įsitaisęs keleivio sėdynėje stebiu, kaip po ilgos kelionės mane pasitinka gimtasis Vilnius. Automobilių abiejose juostose beveik nėra – vakaras vėlus ir pirmosios, tikrai nebe tokios didelės kaip darbo dienos pabaigoje spūstys dar tik laukia mūsų ties pirmaisiais miegamaisiais rajonais. Nors saulė jau beveik nusileido kažkur man už nugaros, giedras dangus dar nespėjo nusidažyti nei rusvai, nei raudonai – o tokiu oru ko nors panašaus būtų galima tikėtis. Groja „Muse“. Skambantis „Uprising“ savo nuotaika stebuklingai tinka viskam aplinkui – nusidėvėti pradedančiai odai automobilio salone, iki šleikštulio nenatūralioms prekybos centrų vilionėms, nusususiems reklaminiams stendams abipus kelio. Kai kurie jų jau ganėtinai seniai nebereklamuoja nieko – ant laiko paveikto metalo, vietomis jau pradėjusio liudyti gana aukštą atmosferos drėgmės rodiklį mūsų regione, aerozoliniais dažais užrašyti įvairiausi linkėjimai ir pamąstymai turi priversti susimąstyti. Priversti pasikeisti. Priversti veikti kitaip. Užkrėsti kitus. Sukelti grandininę reakciją. Ir galbūt... paskatinti tylią, lėtą ir nepastebimą revoliuciją šiame sociume.

Intymaus ryšio galimybės Teoriškai prie automagistralės Vilnius–Kaunas stovinčiame stende užrašytą žinutę kiekvieną parą turėtų perskaityti apie 10 tūkst. vairuotojų. Tačiau skaitydamas ją prie vairo sėdintis žmogus turėtų pasąmonėje suvokti, kad tą pačią sekundę lygiai tą patį skaito ir už jo važiuojančio traktoriaus vairuotojas, ir priekyje džipuku riedanti mergina. Lygiai tą patį tą pačią akimirką gali perskaityti ir ant galinės sėdynės trumpam pabudęs pakeleivis, ir dviratį minantis netoli įsikūrusio kaimo gyventojas.

Nuo lietaus ir vėjo centriuko brome pasislėpęs studentas mažą biuro žymekliu suraizgytą užrašiuką veikiausiai perskaitys išdidžioje vienatvėje ir ryšys su žinute bus daug intymesnis. Kartos, kuri žino daugiau nei tris termino Soft power apibrėžtis, atstovas nesunkiai įžvelgtų anonimo jam pasiųstoje žinutėje pasąmoningą proto veikimo techniką. Tačiau sunku atsispirti message’ui, kuris pateikiamas itin viliojančia forma, – atrodo ir skamba gražiai. Skamba gražiai mintyse.

Ir vėlgi skatina susimąstyti. Įstringa sąmonėje tam, kad kartkartėmis iškiltų ir primintų save. Revoliuciniai šūkiai irgi turi būti patrauklūs. Ir tas patrauklumas po ilgos kelionės per skirtingas priežastis ir skirtingus padarinius gali duoti visai apčiuopiamų rezultatų. Rezultatų, įvardijamų žodžiu „pokytis“. O koks tas pokytis bus, sociologai ir istorikai nuspręs daug vėliau. Tikriausiai obelų metus pakeitusiais kriaušių metais...

>> svetur

Rašė: Dalia Emilija Povilanskaitė Nuotraukos: asmeninio archyvo

M Be ek liz sik kl a a s ap ep , : ir Dr ei to v ar a go m ieš is ku s an n to lo , ir a i m š pa kr s k i ai o ra at ra , s n iš n ka č o ja s a,

l a n a H

n á Pix

s a m i v a ž m o b

Vieną lietingą lietuviško rudens vakarą, už išsiliejusio lango vis bręstant minčiai ir norui kur nors pagaliau išvykti, staiga sulaukiau skambučio: Europos pakrančių ir jūrų sąjungai, kurioje anksčiau savanoriavau, skubiai reikėjo fotografuojančio ir vertėjaujančio žmogaus Meksikoje ir Belize. Fotoaparatas ir prisiminimas, kad vietinė pažįstama iš vasaros Niujorke siūlė aprodyti miestą, susisuko į viena ir ši neaiški sintezė atlydėjo mane į Meksiką.

Turgaus gatvelėmis, apšnerkštomis tūkstantmečių šiukšlėmis ir daugybe besimėtančių dalykų, vietinė Dorotėja pagaliau išsitempė mane į miestą: vienas būtinas Meridos kaitros atributas – videobaras, kurio firminis ženklas – Jėzus su „Apple“ logotipu vietoj širdies, kokteiliu rankose ir 60-ųjų akiniais nuo saulės. Sėdėjimas tarp apelsino spalvos sienų geriant ne pirmą „Tequilos Sunrise“ puodą ir klausantis muzikinių vaizdo įrašų dešimtuko per „Vh1“, taip pat pravažiuojančių mašinų garsų (baras jungiasi su požemine automobilių stovėjimo aikštele. Kai kurie staliukai – prie pat mašinų) nuteikia gana siurrealistiškai. Ypač per Hanal Pixán vakarėlį, kai rengiama didžiausia metų makabriška puota iš banginienos, mirkytos degtinėje, tarp „La Vida Catrina“ piešinių ir keistai iškreipto Jėzaus, skelbiančio aiškų nuosprendį tiesiai virš galvos, kol barmenai kaskart nešdami naują padėklą kokteilių turi pereiti važiuojamą dalį nuo virtuvės iki patalpos oranžinėm sienom. Įdomu, ar per visą 24 valandų per savaitę darbo laiką nieko nepartrenkė?

Vėliau Hanal Pixán proga kai kas nusivedė mane ten, kur sustatyti dunksojo karstai, – sunkiai žvilgantys, nejaukiai nėriniuoti, o raukiniai, kyšantys iš po dangčių, slėgė ir erzino. Spalvoti, daugiau mažiau viršuje išplatėję, su plastikinio aukso kryžiais ir Jėzumi ant šono, lakuoti jau be Jėzaus ir vulgariai blizgantys. Ant vieno jų, balto, rodos, gulėjo knyga su Aleksu ir milžiniška apatine blakstiena ant viršelio.

Klaidžiodama tarp baltų suknelių, vienodų švarkų ir skruostikaulių ryškumo pavyzdžių, ilgai galvojau, kas morge galėtų skaityti „Prisukamą apelsiną“. Vėliau sužinojau – tai buvo Dorotėja.

16 // © 370

Majų princesė ir kelionė į Progresą Nors ir dirba morge, Mirusiųjų dieną niekas jai nesutrukdė nusivesti mane į garsiausią miesto slaptąjį betoninį viešnamį – truputis smagiai nusigėrusių veidų kažkur giliai miesto subinėj, barmenas, užsiimantis marihuanos chainsmokingu, ir mažytis nuo saulės nublukęs „We’re open“ ant rožinių durų.

Viduje – daug nelaimingų veidų, pakeliančių taures, kai pamato ką nors nauja. Vidury stovi didelis biliardo stalas, ta-

čiau niekas nežaidžia, nes turi svarbesnių reikalų.

Eidama link viešbučio gatvėje mačiau keistą dalyką – daug klykaujantis vietinis pardavinėjo kaukolės formos bulves su raugintais kopūstais išsinešti ir dar nemokamai siūlė Maquech Beetle – vietinį gyvą aksesuarą-vabalą, puošiamą netikrais deimantais ir grandinėlėmis. Už šių segių slepiasi visai graži istorija apie majų princesę, kuriai neleido tekėti už mylimojo, o tada ji nustojo valgyti ir gerti. Matydamas jos beviltišką padėtį, kerėtojas princesę pavertė šiuo vabalu, kad visą gyvenimą ji galėtų praleisti ant mylimo vyro krūtinės, arčiau jo širdies.

Hostelyje be žvaigždučių vienintelė žyma buvo nebent užrašas, kad už mano saugumą hostelis neatsako. Jei plėtotume gyvenamosios vietos temą, Dorotėja paatviravo, kad viršutiniame aukšte gyvena panelės, užsiimančios seniausia pasaulio profesija, – viešnamis visada arčiau, negu galėtumėt pamanyti!

Gerojoje kambario pusėje buvo veikiantis kondicionierius, kurį įjungdavo tik naktimis dėl jo ekologiškos etiketės. Kadangi naktys šaltos, Dorotėja pasiūlė važiuoti į Progresą beveik nevogta jos draugo (kurio nebuvo) mašina su jos piratišku romu. Kelias matyti, kelio nematyti, kelias matyti... Taip pasiekėme Progresą.

Mistinės vietos procesijos Maniau, kad nesibaigiantis romas jau sukėlė psichotropinį poveikį, nes iš už gatvės kampo pradėjo raibuliuoti ir tarp kojų bėgioti baltai veidus išsidažę vaikai. Dorotėja paaiškino, kad tai – kapinių procesija, mėtanti maistą ir laistanti alkoholį ant kapų. Akimirką pamaniau, kad visa tai pavirto cirku, – aikštelėje vyksta naktinis tragikomedijos spektaklis, visos kapinės tvieskia fosforo švieselėm, aplink vyrai žongliruoja ugnimi, maistas išdėliotas kaip gėlių žiedlapiai. Majų rojaus – Gėlių kalno – gėlės, spalvotos kaukolės jiems tėra metonimija to, kur jie dar žada patekti po mirties.

Kaip atsisveikinimo gestą iš Dorotėjos gavau vietos šamanų gėralo – rudo, gyvo, šnypščiančio, per gydymo apeigas naudojamo skysčio, geriamo norint patekti į cualli ohtli (gerąjį kelią), kuris pasiekiamas per sapnus į Tlalokaną. Gėrimas – sielos aiškumas. Kaip sakė Dorotėja, „padūmavusio lango nuvalymas – milijonus kartų girdėjai, kas už jo, bet dulkes nuvalyti tenka pačiam. O tada atsiveria vaizdas, kurio dešimtis metų gyvendamas nenumanei esant“.

Reikėjo tęsti kelionę, pradėjau tyrinėti žemėlapį iki Kankūno.

Jame viskas atrodė labai arti. Galvojau: puiku, iš Progreso plauksiu daugiausia valandą ar dvi, – suveikė lietuviški masteliai, – ir kai jau plaukėm daugiau nei tris su visa komanda: švedais, inertiškai persekiojančiais, fotografuojančiais vietinius ir dėl neaiškių priežasčių vilkinčiais tradicine folklorine apranga, Belizo gangsteriu su auksiniais žiedais ant kiekvieno piršto, šalia manęs garsiai dainuojančiu aštuntojo dešimtmečio popdainas, ir mažais berniukais, ilgesingais jūrligės apimtais veidais žvelgiančiais į krantą, supratau, kad daug įdomiau būtų buvę kokiame nors konteineriniame laineryje – tarp šiukšlių, gleivių, gyvačių bei visų keistų segių-gyvių, puoštų svarovskiais, su šventa ir mistine ayahuasca ir Meksikos įlankos saulėlydžiu.

Nėra ten jokios estetikos, kvepiančių dėdžių, saldaus kokosų likerio.

pašiūrės, kažin kaip atlaikančios tropines audras. Jis, peržengęs slenkstį, atkimšo alų ir liepė pažvelgti į viršų, kaip dūmais apsineša bei sproginėja žvaigždėtas Belizo dangus. Visokiom tvorom, wirelessais bei lynais apraizgytas Belizo dangus ir beprogiai fejerverkai.

Rančos šeimininkė Penny pasitiko mane su apelsininėmis spurgomis ir virta karamele, man atsisveikinus su Aaronu aprodė bespalvį kambarį, perpildytą skėrių ir be vandens. Kadangi gyvena tausodama elektros energiją, perspėjo niekada nejungti kondicionieriaus ir nusijuokė, kad šis, šiaip ar taip, neveikia.

Nakvynė rančoje Iš Kankūno kartu su jūrų tyrinėtojais leidomės į kelią link Belizo. Pirmą kartą šitaip suklydau nepasidomėjusi šalimi, į kurią važiuoju, – akimirkos džiaugsmas išblanko, o mane, vieną tranzuojančią link Korosalio, mašinų vairuotojai vis nužvelgdavo įtariu tamsiu žvilgsniu, vienas vyras pro langą išmetė šiukšlių bei riebiai nusikeikė, tada vietos paaugliai pradėjo klykauti ir užsiimti kontrabanda, o aplink vyrai lyg niekur nieko nešėsi vištas be galvų.

Pusę nesėkmingo tranzo vakaro praleidau ieškodama skylės su internetu. Radau – vieną vienintelę už keleto kilometrų, visą užgrūstą kompiuterių, laidų nuo nieko bei telefonų dalių, su klaikiai mirksinčiu ekranu ir prie ausies šnopuojančiais kinais, kuriems priklauso kas antras kabakas ir šūdmaisčio parduotuvė (turistas prancūzas nusifotografavo su trilitriu majonezo puodu).

Su viena tetulyte buvau susitarusi nakvoti rančoje. Maniau, tikrai susistabdysiu ką nors važiuojantį link jos ir šįkart neklydau – tik kad tas žmogus vairuodamas sumurmėjo kažką panašaus į „aš apsipūtęs ir be teisių“. Paprašiau sustoti, ir kai tris valandas ėjusi laukinėmis džiunglėmis jau buvau beprarandanti viltį pasiekti tetulytės namus nesuvalgyta jaguaro, vidury džiunglių pamačiau Aaroną, mojuojantį man iš mažos

Kodėl grįžčiau čia darkart Po gan klaikaus miego Penny ryte išvirė dieviškos kavos ir prisipažino atlikusi apžiūros apeigas – ji bijanti, kad žmonės pasirodys esą visai kitokie, negu dedasi. Mano daiktuose buvo padaryta daugybė kurmio skylių. Tada lyg niekur nieko ji palydėjo mane link savo namo, kurio pusę sienos užima Stepheno Kingo knygos ir plakatai.

Penny patarimu kanoja išplaukusi į nedidelę mangrove apaugusią salelę ieškoti lamantinų buvau priversta bent keletą valandų ten ir pasilikti – bent jau tol, kol nustos aplink suktis aligatorius.

Lamantinų nepamačiau, užtat grįžusi radau Penny besisukiojančią po kambarį su savo darbo kėde. Ji paprašė padėti išmatuoti smėlio dėžę vaikams, vis tiek nesimiega, lyja be proto karštu lietum ir įkvėpti vos vos įmanoma. Naktį siurrealistiškai lyjant lietui, matavom ir taisėm smėliadėžę, o paryčiais aptikau Penny tvartą – papūgą, sugebančią atkartoti jos kalifornietišką juoką, vienakį kaip piratas katiną ir milijoną vištų.

Penny dar turėjo padėjėją, gyveno jis prie pat jos vilos, prie tvoros iš senų valčių turėjo susidėjęs nedidelę pašiū-

rę. Ten mezgė ir skaitė knygas, krovė papajas į miegmaišį, remontavo kanojas, siuvo striukes nuo lietaus ir turėjo susidėjęs keistų daiktų krūvą savo kerzo viduje.

Ketvirtą dieną šiaip taip pasprukusi iš drakulos džiunglių nakvojau pas amerikietiškus pusryčius turistams ruošiančią June. Įspūdį padarė oldschool ventiliatoriai ir rožinė June dukra, amžiais okupavusi sofą ir nepadedanti pjaustyti vaisių.

Mažąją princesę June vėliau aptiko tualete geriančią espresą. June padarė tipišką Belizo šviežių mangų + vanilinių ledų kokteilį ir palydėjo iki mašinų stovėjimo-krepšinio aikštelės. Vakarėjant, visiems išėjus pietauti, vėl sutikau Aaroną, jis nusivedė į vietą, kur ant medžių augo vaisiai, netoli driekėsi nedidelis paplūdimys ir uolos – įsitaisėm šalia jų, valgėm vaisius, po žvaigždėmis ir nakvojom. Pirmosios papajos euforija, tada susitikimas su vietos prieskonių dėde ir laužo kūrimas iš visokių ūglių paplūdimy.

Kuo man vis dėlto patiko Meksika ir Belizas ir kodėl aš grįžčiau čia darkart? Nes ten saldus ne gyvenimas, bet žmonės. Nes nėra jokios estetikos, kvepiančių dėdžių, saldaus kokosų likerio. Nes aplink pilna 3rd handų, nes visi jauni žmonės susispietę po milžinišku medžiu ir bučiuojasi, lyg niekas nematytų, nes gražus mėnulis leidžiasi ir nutvieskia taką iki pat tavęs per vandenį, nes kai švilpauji, kas nors už tave būtinai pabaigia melodiją. Nes nelegalūs mažamečiai prekeiviai slepiasi siaurose gatvelėse, nes buvusį supermarketą užskvotinę krepšininkai dabar ten treniruojasi ir niekas netrukdo. Nes labai jaučiamos požeminės tamsiosios srovės ir visa makabrija – net tada, jei gyveni kaip viskuo aprūpintas turistas.

>> blizgė

Rašė: Agnė Tuskevičiūtė Iliustracijos: Simos Šilingytės

Teatro anatomija. Nuo prad Teatro dienos proga – pasivaikščiojimas teatro gamybos keliu. Kas vyksta už juodųjų kulisų užuolaidų? Žvilgsnis iš vidaus ne pro rožinius akinius.

P

akyla uždanga, užsidega rampos šviesos (suskamba mobilusis telefonas, tarsi įrodymas, kad salė netuščia), į sceną žengia aktorius ir prasideda... Tačiau tai, kas žiūrovui atrodo pradžia, iš tiesų yra bene pabaiga. Pabaiga etapo, vadinamo kūrybiniu procesu, užtrunkančio dešimt kartų ilgiau nei pats spektaklis. Pabaiga keletą mėnesių trukusio varginančio darbo ne tik režisieriui ir aktoriui, bet dar nesuskaičiuojamam skaičiui žmonių, esančių teatre ir aplink teatrą.

Paraiška Nuo pirminės idėjos „ką nors daryti“, pirmojo pjesės skaitymo iki spektaklio pradžios – sunkus ir ilgas kelias, kurį turi nueiti gurgiančiu pilvu, ne viena bemiege naktimi bei nuolat rūkstančia cigarete. Pirmiausia trupės ar teatro vadybininkui, kuris jau prieš metus turėjo patikėti kūrybinės grupės idėja. Tikėti tiek, kad išdrįstų padėti savo parašą ant paraiškos, teikiamos kultūros sektoriui „pašalpas“ skirstančioms institucijoms.

Trupės vadybininkas – vienas svarbiausių sraigtelių, sukančių kūrybinį procesą. Kūrybinė grupė visada tiki aukštesne kūrybos ir meno galia bei prasme. Pristatydama savo idėjas nevengia nupasakoti, kaip būsimas performansas išreikš vidinę tylą išorinio triukšmo apsuptyje (citata) arba judesys, susiliejantis su muzika, atspindės lipimą kopėčiomis į savo vidinio aš paiešką (kita citata). Tad kas nors (t. y. vadybininkas) turi patikėti ir visa tai perfrazuoti: kostiumai – 1805 litai su PVM; salės nuoma – 590 litų. Kas nors turi įtikinti režisierių, kad paauksuota 18 x 10 m dydžio spinta netilps į salę ir nebus kur jos sandėliuoti, kad kuo mažiau rekvizito (ir aktorių), tuo lengviau išvykti į gastroles.

Iki premjeros Gavus palaiminimą iš kostiumuotų valdininkų prasideda kūrybinė dalis, arba, kitaip tariant, „išraiškos formos paieškos“.

Režisierius keletui mėnesių užsidaro teatre. Bando savo idėja užkrėsti aktorius. Kaskart rytinę repeticiją pradeda pa-

teikdamas per naktį vėl pakeistus tekstus. Nervingai vaikšto scenoje. Iš veido minos sunku nusakyti emocijas, tačiau būkite tikri – jis nėra patenkintas, kaip aktorius juda scenoje ir neįsijaučia į vaidmenį.

Jis keičia vaidmenis ir aktorius. Išskyrus pagrindinio vaidmens atlikėją, nes ši yra jo mūza (mūza turi tendenciją tapti mergina, sugyventine, žmona, vaiko motina, vėliau viena mūza keičią kitą – šis ciklas kartotinis). Režisieriui repeticija, kad ir kiek ji truktų, vis vien bus per trumpa. Artėjant premjerai teatro sargas išeina atostogų, nes režisierius vis tiek naktis leis scenoje.

Aktorius – jautresnis žmogus. Kur nebūsi jautrus, jei neturi už ką pavalgyti, gyveni penkiese, aukoji atostogas ir draugus. Įsijauti į vaidmenį, net jei tai psichinis depresuotas herojus. Kartoji tekstą, net mieguose judi scenoje.

KNYGOS Alfonsas Andriuškevičius „PRO A. A. PRIZMĘ“

AUTORIUS KALBASI SU JOLANTA MARCIŠAUSKYTE-JURAŠIENE. MODERNAUS MENO CENTRAS, VILNIUS, 2013 M.

18 // © 370

Esama knygų, kurias atsiverti su ypatinga, malonia nuojauta: tuoj turėsi gerą laiką – būsi palinksmintas, perskaitysi daug pletkų, pamatysi meno, pasiklausysi gero pasakotojo dėstomų istorijų ir dar nemažai sužinosi. Skamba vulgarokai, bet šios knygos žavesys būtent ir yra gebėjimas suderinti rimtus pažintinius dalykus su subtilia kasdienybės literatūra. „Bet šiaip jau stengiausi pasakoti tik tai, ką pats mačiau, girdėjau, patyriau. Nors toks reiškinys kaip gandai, paskalos, pasakojimai egzistavo ir tuomet.

Tad visai jų išvengti negalėjau. Vis dėlto tokiais atvejais mėginau nurodyti, kad taip buvo kalbama, egzistavo tokia versija, tas ir tas tą ir tą sakė...“ – pratarmėje rašo autorius.

Kalbėdamas su buvusia savo studente, kritike ir kuratore, Alfonsas Andriuškevičius literatūros ir poezijos temas palieka nuošaliau.

Pašnekovas dalijasi prisiminimais ir įspūdžiais apie Lietuvos dailės gyvenimą maždaug nuo 1967 iki 1990 m., tačiau chronologinės ribos ne sykį peržengiamos. Žmogui, su dailės gyvenimu ir su aprašomuoju laikotarpiu (1967–1990 m.) turinčiam nedaug ką bendra, o menotyrininkų knygas

skaityti vengiančiam, ši A.Andriuškevičiaus „prizmė“ parodys beveik keturis dešimtmečius kultūros gyvenimo.

Knyga sudėliota teminių interviu-pašnekesių forma: yra skyrius apie draugus, apie parodas, apie kritiką, apie dirbtuves, apie dėstymą. Netrūksta ir įdomių, net retų fotografijų, meno pavyzdžių. Knyga tikrai turi keletą funkcijų: prieš skaitant ją galima perversti kaip nuotraukų albumą (kam nostalgišką, kam pažintinį), galima ją pavartyti ir kaip meno albumą, o jau paskui sėsti visko nuodugniai skaityti.

Galima, tiesa, skaityti ir nenuodugniai – pasirinktinai. Kad ir kaip būtų, „Pro A. A. prizmę“ – humoro, buities ir gyvenimo smulkmenų kupina tam tikro periodo lietuvių dailės istorija, vertinga tiek įžvalgomis, tiek su niekuo nesupainiojamu autoriaus balsu, tiek joje skelbiama medžiaga.

Justinas Žilinskas „KGB VAIKAI“ VILNIUS, „AUKSO ŽUVYS“, 2013 M.

Justinas Žilinskas ketveriais metais už mane vyresnis, bet mes abu priklausome tai pačiai gariūnmečio, ar laukinio kapitalizmo, kartai. Ir apie mūsų gyvenimą tam beprotiškam skurdo, kičo, permainų, vilčių ir nuolat kintančių vertybių karnavale dar nebuvo papasakota.

Iki šiol.

Tačiau „KGB vaikai“ – ne rimta epopėja ar neatmazgomus mūsų istorijos mazgus bandantis atraizgyti istorinis romanas. Tai klasikinis trileris (kaip malonu rašyti šiuos žodžius apie lietuvišką knygą). Autorius neklystamai pasirinko patraukliausią įmanomą derinį – 1996-ieji (jau ne taip beviltiška, kaip kokie 1993 m., ir dar ne taip ramu bei daugmaž aišku, kaip, tarkim, 1999aisiais), tų laikų detalės dar nepasimiršo, bet nostalgijos jau esama. Į siužetą suplakta daug. Jame ir slaptosios tarnybos, ir mafija, ir netgi paranormalūs sugebėjimai – pagrindinė veikėja Rasa gali jausti kitų žmonių skleidžiamą psichinę ir emocinę būseną (jaučia ją kaip šaltį ar karštį). Paaiškėja, kad apie ją ir kitus tokius žmones kažkas renka informaciją, juos ima per-

sekioti. Kas? Kodėl?

Intriga „KGB vaikuose“ užsukta smagiai, savim pasitikintis visažinis skaitytojas taip pat bus keletą kartų smagiai apgautas ir nekantraudamas vers puslapį po puslapio. Į pabaigą net pamiršau, kad skaitau lietuvių autorių (sąmonėje užgeso visą laiką deganti raudona kritiškumo lemputė).

J.Žilinskas giliai nesikapsto savo veikėjų sąmonėse (juk čia vis dėlto trileris), bet veikėjai nėra plokšti ir vienamačiai – tai gyvi žmonės, nesudėlioti į vienareikšmiškas juodas ir baltas lentynėles. Ir šneka jie tikroviška, normalia (o ne medine, kaip dažnai pasitaiko lietuvių prozoje) šnekamąja kalba – su keiksmažodžiais, rusiškais intarpais, netaisyklinga sintakse ir t. t.

Tiesa, tikrasis veikėjas „KGB vaikuose“ – 1996-ieji. Keista ir kartu džiugu suvokti, kad jie – jau istorija, kad nostalgiškai galime prisiminti jau ir nepriklausomybės metus, o ne sovietmečio Brežnevą per nespalvotą televizorių.

Nuo rimtumo ir susireikšminimo šį trilerį gelbsti ne tik gyvi dialogai, bet ir humoras bei nuolat juntama švelni autoriaus ironija – kokie tuomet mes buvome, kaip atrodė rimta tai, kas dabar atrodo juokinga.

Lengvai skaitoma, pagauli vaizdo kasetės (ir vėl nostalgija) formos knyga, padėsianti gerai praleisti keletą vakarų.

džios iki galo Išklausai nuolat nepatenkinto režisieriaus pastabas, jauti pavydžius kolegų žvilgsnius (nes tu gavai šansą, kuriuo jis tikrai geriau pasinaudotų). Ir bėgi iš vienos repeticijos į kitą.

O jei nebėgi, vadinasi, šią savaitę vėl nevalgysi. O jei bėgi, vadinasi, šią savaitę turėsi įsijausti į tris skirtingus šizofrenikus.

Teatro ar trupės vadybininkas (kartu jis ir vairuotojas, psichologas, rekvizitininkas) plakatui, skrajutėms ir spektakliui viešinti turi lygiai nulį litų (su PVM). Nemokamai informaciją apie renginį įsidės trys apie meną rašantys žurnalai ir du teatro interneto puslapiai. Aišku, jūs jų neprenumeruojate ir neskaitote. Spaudos konferencijas jau seniai visi pamiršo, nes žaliaakės žurnalistės ne rašo, o tik pranešimus spaudai kelia. Didžiuosiuose dienraščiuose ar informaciniuose portaluose kultūros skilčiai tenka dalis po klasifikuotų skelbimų.

Visa suinteresuota publika – šeima, giminės ir kritikai – gauna kvietimus. Kolegos ir bendraminčiai prie įėjimo mosuoja scenos profesionalo arba meno studijų krypties pažymėjimais – jie sėdi ant laiptukų ir už bilietus nemoka.

Ir jei vis dėlto netyčia akies krašteliu coffe shope užmatėte juodą plakatą (dabar itin madingi) ir pajutote nenumaldomą norą praturtinti savo sielą menu, patarimas – neskubėkite pirkti bilietų – paskutinę dieną galėsite įsigyti jų grupinio pirkimo portaluose su nemenka nuolaida. Liks dar ir kelionei į vyninę.

Artėjant premjeros datai nerimsta ir teatro darbuotojai.

Ypač neramu programų koordinatoriui, kuris įtikino Meno tarybą, kad „tai naujas reiškinys mūsų scenoje“. Neramu dėl to, kad kas nors netyčia jau gali būti užsienyje seniai matęs šį „naują reiškinį“.

Scenos darbininkai nerimauja, kad scenografija nesubraižytų scenos grindų (scenografija – trys kėdės ir bliūdas vandens). Šviesų dailininkas suka galvą, kaip šviesomis atspindėti gilius personažo išgyvenimus. O garsistas turi laiku spustelėti „play“, kad muzika ir judesys susilietų į bendrą darnią visumą. Vaizdo projekcijose svarbiausia, kad nepasi-

poteksčių, ką reiškia vienas ar kitas veikėjo ištartas (arba nepasakytas) žodis. Beje, režisierius, aktorius ir kritikas yra neblogi bičiuliai, kartu geriantys alų ŠMC kavinėje.

Pasibaigus spektakliui (jus pažadins ryški šviesa) – giminių ir draugų ovacijos, gėlės, bučiniai. Jie atsistoję ploja, o jūs stovite, nes norite kuo greičiau išeiti (bendras vaizdas – visi stovi). Išėję turėtumėte jausti dvasinį praturtėjimą. Argi neatradote panašumų tarp personažo ir savo vidinių išgyvenimų?

Popremjeriniame pasisėdėjime – ne vienas butelis vyno su kolegomis, prisimenant smagiausius epizodus (sumaišytos teksto eilutės, užkliūta už kuliso). Padėkos režisieriui, klausimas „kada pinigai?“ – vadybininkui.

matytų „Windows“ ženkliukas. Kostiumų dailininkas važiuoja į „Humaną“ surinkti drabužių, kurie padės aktoriams įsijausti į personažo nuotaiką ir perteiks žiūrovui simbolinę žinutę. O kad vakariečiai žinotų, kaip jie prisideda prie lietuviškojo meno.

Ir, kai aktorius, numetęs tris kilogramus, pagaliau užlipa į sceną, viskas pasibaigia...

Pirmoji naktis Trumpai apie tai, ką matote scenoje: juoda erdvė, kelios ryškios šviesos, vienas aktorius guli scenos viduryje (tai tas personažas, kuriam dabar labai blogai), kitas rėkia iš užkulisio (personažas – gulinčio sąžinės balsas), trys scenos pakraštyje šokio judesiu išreiškia savęs ieškojimą (iki spektaklio pabaigos nebūtinai atras). Jei manote, kad nesuprantate veiksmo, tai reiškia, kad pasiektas aukščiausias meninis lygis. Paprastam žiūrovui jis ir neturi būti suprantamas.

Jei jau pagavote mintį, vadinasi, gana dažnai lankotės teatre. Jei jums juokinga – atėjote į komercinį teatrą (garsiai apie tai niekam nepasakokite ir sutikęs toje pačioje vietoje pažįstamą neišsiduokite ir neišduokite jo).

Jei žmogus, sėdintis šalia, nuolat ką nors užsirašo, žinokite, kad tai kritikas.

Aktoriai vaidina ne jums, o būtent jam.

Svarbu, kad kritikas suprastų naudojamus simbolius. Jei pasiseks gauti vietą tarp dviejų kritikų, suprasite daugybę

Jei manote, kad nesuprantate veiksmo, tai reiškia, kad pasiektas aukščiausias meninis lygis. Jei jau pagavote mintį, vadinasi, gana dažnai lankotės teatre.

Verdiktas Keletas dienų laukimo. Laukimo, kol rimtuose teatro veikaluose atsiras recenzija. Kritikai visuomet rašo labai ilgas recenzijas (aš asmeniškai perskaitau pradžią ir pabaigą). Išties jau iš pavadinimo galima atspėti, ar ji bus teigiama (retenybė), ar neigiama (kasdienybė). Žiūrovas gali vadovautis atvirkštine teorija – jei kritikas mano, kad mizanscenos ne iki galo ištobulintos, labai gali būti, kad spektaklyje jūs ką nors suprasite.

Po recenzijos aktorius supranta, kad turi du pasirinkimus – keisti profesiją arba eiti į „šokius“. Dažnai pasirenkamas antrasis variantas – tu šoki, tau ploja, tave rodo per teliką. Veidas tampa atpažįstamas, balsas vis geriau išgirstamas. Tu rengiesi ir valgai nemokamai, nes gauni begalę kvietimų į įvairius renginius. Recenzijos užleidžia vietą iškarpoms iš žurnalų. Rimtiems teatralams tavo „menas“ nėra pakankamai „gilus ir sukrečiantis“, bet jie tau duoda sceną, nes į teatrą ateis žmonių ir jie pirks bilietus. Tu pagaliau turėsi savo namus, mokėsi už šildymą ir PSD. Ir tuomet galėsi nekreipti dėmesio į kritikus. Nes jie vis dar bus alkani ir gyvens penkiese.

Aišku, gali viskas vykti ir lengviau – spektaklių statymas be finansinių kliūčių, pasirodymai pilnose salėse ir visuotinis džiaugsmas. Tam reikia, kad teatrą švęstume ne tik per teatro dieną, bet ištisus metus.

Ra­šė: mb

Charlesas Bukowski „SRIUBA, KOSMOSAS IR AŠAROS“

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ GEDIMINAS PULOKAS. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M.

Senis Bukas per keletą metų tapo tikru lietuvių literatūros klasiku. Senis pas mus jau savas.

Kaip Maironis, Gavelis, Kudirka ar Kunčinas.

Kuo jis toks mielas lietuviui? Gal tuo, kad kiekvienas už jį kažkodėl jaučiasi pranašesnis?

Arba tuo, kad Bukas sako ir daro tai, ko mes ne(be)drįstame? Gal antroji jo poezijos knyga padės atsakyti į šiuos klausimus?

Tiesa, greit Ch.Bukowski kūrinių srautas išseks – leidykla „Kitos knygos“, tikrieji autoriaus draugai po rašytojo grabo lentos, išleido beveik viską, ką jis svarbaus pasakė, pakeverzojo ar mašinėle pastukseno. „Sriuba, kosmosas ir ašaros“ – antrasis Ch.Bukowski poezijos rinkinys (pirmasis – „Pragaras skirtas vienišiems“, pasirodė 2007 m.). Šis rinkinys solidesnis, plačiau atskleidžiantis Ch.Bukowski poezijos temas ir talentą (tekstai versti iš maždaug 1970–2007 m. leistų jo knygų ir po mirties išėjusių rinkinių).

Koks šios knygos turinys? Na, kaip visada nemenką dalį sudaro gėrimo, pagirių, bare nugirstos, Los Andželo visuomenės dugne pa-

matytos arba patirtos istorijos. Jos papasakotos telegramos tikslumu. Jau ką autorius moka, tai moka – išlukštenti pasakojimo esmę iš nereikalingų žodžių apnašų. Taip skaitytojui pasakojamas eilėraštis-anekdotas pakyla į aukštesnį lygį, tampa tam tikru apibendrinimu, ironiška metafora arba aforizmu.

Mizantropijoje skendintis autorius nepamiršta aprašyti kiekvieno dailesnio užpakaliuko, pasišaipyti iš savęs ir savo rašymo (taip pat kitų rašančiųjų), sarkastiškai aprašyti kasdienybėje mirkstančių žmonių menkumo.

Tiesa, skaitydamas pastebi, kad Bukas žmones vis dėlto myli, ypač moteris. Kas gi daugiau gali išgelbėti iš beprasmybės bedugnės, jei ne greta sėdintis toks pats bėdžius?

Necituosiu nieko. Patys būtinai paskaitykit.

Johnas Vaillantas „TIGRAS. KERŠTO IR IŠLIKIMO ISTORIJA“ IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ JURGA GRUNSKIENĖ. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2012 M.

Johno Vaillanto knyga – keistas paukštis: pusiau trileris, pusiau dokumentinis pasakojimas apie tigrus ir Tolimuosius Rytus. Tai retai pasitaikantis sėkmingas faktų ir rašytojo meistriškumo lydinys.

Nors tema egzotiška ir įdomi, ne kiekvienam iš turimos medžiagos pavyktų nuausti tokią kvapą gniaužiančią tigro ir žmonių kovos bei sugyvenimo istoriją.

Taip savo pasakojimu autorius tik patvirtina seną tiesą – gyvenimas dažnai būna įdomesnis už fikciją ar fikcijas, tereikia mokėti jį išaižyti ir tinkamai pateikti.

Siužetas paprastas: Primorės kraštas – paskutinė čia išlikusių amūrinių tigrų gyvenimo vieta. Netoli vienos pusiau sulaukėjusių gyvenviečių tigras užpuolė ir sudraskė žmogų. Inspektorius Jurijus Trušas ir jo komanda leidžiasi tigro pėdsakais. Romano intriga taip pat aukščiausio lygio – žinai, kad dvikova pasibaigs žvėries pralaimėjimu, bet sukandęs dantis seki neįtikimai protingo žvėries likimą.

Autorius užsimoja plačiai: jis papasakoja ir Primorės krašto istoriją (ji apima ir vietos ude-

gėjų likimą, ir rusų bandymus užkariauti bei civilizuoti šį kraštą, ir liūdną dabartinę jo būklę). Jis taip pat pateikia detalizuotus, įtikinamus ir įdomius inspektoriaus, nuo tigro žuvusio brakonieriaus bei vietos bendruomenės portretus.

Bet svarbiausias šioje knygoje – tigras. Jo įpročiai, fiziologija, elgesys, rūšis, mąstymo būdas aprašomi labai pagauliai ir su išmanymu. Neką mažiau dėmesio skiriama tigro mitologijai: kaip žmogus įsivaizduoja tigrą, kaip jį garbina, kodėl bijo, kaip bando sugyventi su juo.

Tigras ir tinkama gamtos metafora. Gamtos, kurią visą savo gyvenimą žmogus bandė sutramdyti, kurios taip ir neperprato ir kurios iki šiol baiminasi. O romanas kartu dar vienas perspėjimas suvokti, ką mes darome, ką naikiname, raginimas susimąstyti, ar dar ne per vėlu. Nors tikriausiai jau per vėlu.

teatras

>> išklotinė

„BOLLYWOOD“

„HELGELANDO KARŽYGIAI“

ŽIŪRĖKITE KOVO 28 D. JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRE (Laisvės a. 5, Panevėžyje)

Vis naujų ir kitokių siužetų besigriebiantis choreografas Gytis Ivanauskas naujame šokio spektaklyje panūdo išbandyti indų stilistiką. Naujausiame darbe „Bollywood“ pateikiama stilizuota trijų seserų meilės istorijų, besibaigiančių bendromis vestuvėmis, pynė, išmarginta įvairiaspalviais Roberto Kalinkino kostiumais ir įgarsinta Viktoro Diawaros atrinktais muzikiniais pasažais. Tačiau skirtingai nei Bolivudo filmuose, kuriems šiuo spektakliu daromas žemas reveransas, ką jau ką, o siužetą sekti čia sunkoka.

Dramaturgija – pirma šio kūrinio silpnoji grandis. Antra – choreografija. Spektaklyje nesiekiama tiksliai atkartoti indų šokio, nes tai daugiau subjektyvi fantazija Indijos tema. Nepaisant to, baleto kalbos dominavimas indiškų motyvų fone lyg ir šiuolaikinio šokio atstovo spektaklyje kelia ironišką šypseną (juo labiau kad šokio technikos aukštumomis čia net nekvepia). Spalvų ir judesių kakofonijoje pasimeta ne tik siužetas, bet ir bet kokia šio spektaklio mintis. Kita vertus, kyla klausimas, ar ji iš viso buvo ir gal šiais laikais kūrėjams jau pakanka tik stiliaus (gal vis dėlto įvaizdis, o nebe troškulys yra viskas?).

Stebina tai, kad patys neįdomiausi spektaklio epizodai tie, kuriuose pasirodo pats spektaklio choreografas. Ypatinga plastine raiška apdovanoto G.Ivanausko šokio vaidme-

ŽIŪRĖKITE KOVO 14 D. VALSTYBINIAME VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE (Gedimino pr. 22, Vilniuje)

nys visad buvo nepalyginamai įdomesni nei choreografinės kompozicijos. Tad šį kartą buvo gana netikėta ir apmaudu, kad choreografas sau ir partnerei Simonai Paciukonytei, palyginti su kitomis spektaklio scenomis, suteikė skurdoką choreografiją ir silpniausią dramaturginę liniją, o masinėse scenose pats „krito iš kadro“, nespėjo su kolegomis.

Rekomenduojama G.Ivanausko, „Domino“, „Idio“ ir kitų komercinių į „vaizdelį“, bet ne į renginio kokybę orientuotų teatrų gerbėjams.

Nerekomenduojama bent kiek plačiau susipažinusiems su profesionaliu šokiu (bet kurios rūšies) ar teatru.

Kuo vis dažniau režisuojančiam aktoriui Ramūnui Cicėnui nusikalto garsiausias norvegų rašytojas Henrikas Ibsenas ir viena ankstyvųjų jo dramų „Helgelando karžygiai“, sunku nuspėti. Tačiau Vilniaus mažajame teatre R.Cicėno sukurtame spektaklyje atvirai tyčiojamasi iš klasiko keltų problemų ir diegtų vertybių.

Savaime tai nebūtų blogai, jei spektaklio režisierius pateiktų savitą vikingų laikus vaizduojančios dramos įvykių versiją, komentarą ar bent vieną aiškiau artikuliuotą mintį. Tačiau, kaip būdinga nepatyrusiems režisieriams, R.Cicėnas užstrigo ties stilingu vaizdeliu ir vidurinei Rimo Tumino auklėtinių kartai būdingu savitu humoru.

Pasistengus spektaklyje galima įžvelgti mėginimų kurti šaržą, parodiją ir žaisti TV serialų mizanscenų klišėmis (stebint spektaklį akyse vis šmėsteli „Ksenos“ ir „Konano“ vaiduokliai), tai būtų įdomu, jei forma turėtų bent šį tą bendra su turiniu. Be to, net ir komedijos privalo turėti koncepciją (ne tik stilistinę, bet ir kuriančią prasmes). Dar vertėtų prisiminti, kad komiškumą kuria paradoksai, o ne vien kvailokos veidų išraiškos ir primityvoki juokeliai. Galiausiai tonos sunkaus ibseniško teksto, pripildyto įmantrių vikingų vardų ir papročių detalių, ima varginti ir tampa nebe taip svarbu, kas ir kodėl kalbama.

Trumpai apibendrinant, tinka kito klasiko, Williamo

Recenzavo: Goda Dapšytė Nuotraukos: Tommy Illay, Dmitrijaus Matvejevo ir Laura Lisauskaitė

„JUOKO AKADEMIJA“

„ROJUS“

ŽIŪRĖKITE KOVO 5, 20 D. VALSTYBINIAME JAUNIMO TEATRE (Arklių g. 5, Vilniuje)

ŽIŪRĖKITE BALANDŽIO 29 D. LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)

kinas

Vos pusantros valandos! Tiek tetrunka naujausias didelės apimties spektakliais garsėjančio režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Rojus“ pagal paskutinę italų klasiko Dante’s Alighieri „Dieviškosios komedijos“ dalį.

Rojus – tai teatras. Tokį įspūdį kelia Mariaus Nekrošiaus scenografija, kurioje dominuoja teatro prožektoriai ir virvėmis nutįsusi jų šviesa. Kad ten patektum, visus žmogiškosios būties ir buities atributus teks palikti muziejuje. Dar čia daug deklaruojamos meilės, lakstymo, šurmulio, neartikuliuoto teksto (tiesa, jo tiek mažai, kad gal tai ir nesvarbu), įvairiausių ženklų ir ženklelių, jungiamų itin studentiškais etiudais ir ne pačiomis išradingiausiomis pantomimos scenomis. Galima į visa tai žvelgti kaip į metaforų teatrą, galima įžvelgti naivizmo arba tiesiog kūrybinio nuovargio.

Rolando Kazlo Dantė, įkūnijantis kūrėją, ne tik seka paskui mylimąją Beatričę (akt. Ieva Triškauskaitė), bet ir intensyviai nuo jos bėga. Galiausiai atradę, kad „Rojus yra“, įsimylėjėliai paskęsta titanikiškoje mizanscenoje.

Rekomenduojama norintiems pasižymėti, kad „buvo Nekrošiuje“, bei nesugaišti daug laiko ir atmosferinių spektaklių mėgėjams.

Nerekomenduojama besitikintiems ko nors nauja, netikėta ar teatre pasiryžusiems įtemptai mąstyti.

Komedijos taip pat gali būti nuobodžios. Tai puikiai įrodo naujausia Valstybinio jaunimo teatro premjera – rusų režisieriaus Viačeslavo Gvozdkovo spektaklis pagal Koki Mitani pjesę „Juoko akademija“.

Pasak teatro, populiaraus japonų dramaturgo (patikrinti, ar tai tiesa, sunkoka) komedija – tai dramaturgo ir cenzoriaus susitikimų serija. Po ilgokos pertraukos į šio teatro sceną grįžtantis Kostas Smoriginas kuria nuožmųjį, egomaniakišką cenzorių, verčiantį dramaturgą vis perrašinėti kuriamą pjesę. K.Smorigino išorinėmis priemonėmis charakterizuojamas personažas lyg ir japonas. O štai didžiąją dalį Jaunimo teatro repertuaro vežančio Sergejaus Ivanovo kuriamas jaunas dramaturgas Hadzimis Cubakis tarsi iš niekur. Aktoriams veikiant skirtingame laike ir erdvėje, realus ryšys tarp jų taip ir negimsta. Tad įdomiausiu spektaklio veikėju tampa Vladimiro Firerio sukurta mobili ir nuolat transformuojama scenografijos konstrukcija, įkūnijanti sudėtingą teatro cenzūros mechanizmą.

Scenoje vieną susitikimą keičia kitas, bet iš esmės niekas

„Vokiško kino dienų“ maršrutas – per Kauną V

asario pabaigoje Vilniuje prasidėjusios „Vokiško kino dienos“ iškeliauja į kitus šalies miestus. Kovo pradžioje aktualūs Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos kinematografininkų darbai bus pristatomi kauniečiams bei klaipėdiečiams.

20 // © 370

Goethe’s instituto, Austrijos ambasados Vilniuje bei Šveicarijos ambasados Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje parengta programa apžvelgia ryškius pastarųjų metų vokiškai kalbančių šalių kino įvykius. „Guck mal! Pažvelk!“ – į kino sales kviečia šiemetis „Vokiško kino dienų“ šūkis. „Stereotipine užsienio žiūrovų, nesusipažinusių su vokiško kino pasaulio įvairove, nuomone, mūsų kinas yra pernelyg sunkiasvoris, rimtas. „Vokiško kino dienų“ programa pasiruo-

šusi įveikti daug klišių, tarp jų – ir šią“, – sakė Goethe’s instituto vadovė Johanna Keller.

Kino mėgėjai kviečiami pamatyti geriausiu praėjusių metų vokišku filmu tarptautiniame Oldenburgo kino festivalyje pripažintą jauno režisieriaus Jano Ole’s Gersterio komediją „Oh Boy“ apie jauno berlyniečio Niko gyvenimą. Programoje pristatoma ir pastarųjų metų vokiško kino sensacija tapusi režisieriaus Axelio Ranischo juosta „Storulės“ („Dicke Mädchen“, 2011 m.) – vos 517,32 euro biudžeto komedija, pasakojanti graudžią istoriją apie viengungį, gyvenantį su ligota motina ir susižavintį jos slaugytoju. Šveicarų kino programoje išsiskiria režisieriaus Markuso Imbodeno istorinė juosta „Parduotas vaikis“ („Der Verdingbub“, 2011 m.) – socialinės kritikos drama, atskleidžianti iki šiol negvildentus šalies istorijos puslapius: iki XX a. vidurio Švei-

carijoje gyvavusią įvaikinimo formą, kai vargingų šeimų atžalos arba našlaičiai buvo viešai parduodami įtėviams.

Austrų kiną, be kita ko, pristatys režisieriaus Michaelio Glawoggerio juosta „Sunaikink tėvą“ („Das Vaterspiel“, 2009 m.). Jaunystės draugė Mimi pasikviečia Racą – keistuolį, nekenčiamam savo tėvui dedikavusį žiaurų kompiuterinį žaidimą, – į Niujorką rūpintis jos seneliu, kuris vengia atsakomybės už Antrojo pasaulinio karo metais įvykdytas Lietuvos žydų žudynes ir todėl jau daugelį metų šeimos yra slepiamas rūsyje. Šiųmečių kino dienų programoje yra

„MANO VARDAS ČARLIS“ ŽIŪRĖKITE KOVO 16 D. MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)

Shakespeare’o, frazė: „Aš pavargau žiūrėt, kaip menkysta ant karžygio lavono kelia puotą.“ Rekomenduojama (ir vėl) komercinio teatro mėgėjams ir pasiilgusiems „Konano“ bei „Ksenos“.

Nerekomenduojama mėgstantiems suprasti, iš ko juokiasi, ir skaičiusiems bent vieną H.Ibseno kūrinį.

Jaunoji „Trupė liūdi“ pristatė antrąjį aktoriaus, o dabar jau ir režisieriaus Tomo Stirnos režisuotą spektaklį „Mano vardas Čarlis“ pagal amerikiečių rašytojo, psichologo Danielio Keyeso kūrinį „Gėlės Aldžernonui“. Čia vaidmenis kuria iš TV ekranų ir youtube siužetų daugeliui pažįstamas Šarūnas Banevičius ir „Liūdnų slibinų“ moteris Aistė Lasytė. Spektaklyje pasakojama intriguojanti Čarlio Gordono istorija: itin žemo intelekto trisdešimtmečiam vyrui atliekama eksperimentinė operacija tikintis, kad jis taps protingas ir galbūt (bet nebūtinai) laimingas.

Režisūriniai sprendimai čia minimalūs (tiksliau, jų tiesiog trūksta), tad lyg ir lieka daug erdvės aktorių raiškai. Tačiau Š.Banevičius ne kuria personažą, o iš akivaizdžiausių detalių konstruoja trafaretišką sutrikusio intelekto žmogaus įvaizdį. Aktorius manipuliuoja teatrinėmis klišėmis, sustiprindamas jas tariamu nuoširdumu. A.Lasytės kuriamos Čarlio mokytoja Alisa Kinian bei Fėja lyg ir turėtų padėti papasakoti neįtikimą Čarlio virsmų istoriją, tačiau be įdomesnių duetinių scenų sprendimų aktorė lieka tik daugiafunkcė lėlė. Veiksmą nuolat stabdo ir vis pasigirstantys Čarlio dienoraščių garso įrašai. Tad kelti klausimus apie būtį, moralę ir žmonių tarpusavio santykius užsibrėžęs spektaklis veikiau skatina susimąstyti, kaip ilgai teatre gali trukti valanda.

Rekomenduojama norintiems sekti bet kokią jaunųjų kūrybą teatre ir minėtų aktorių gerbėjams.

Nerekomenduojama susižavėjusiems romanu ir atidžiai besirenkantiems, kur praleisti vakarą.

„STABMELDŽIAI“ ŽIŪRĖKITE KOVO 10 D. LIETUVOS RUSŲ DRAMOS TEATRE (J.Basanavičiaus g. 13, Vilniuje)

Prieš porą metų Maskvos Domodedovo oro uoste buvo įvykdytas teroro aktas, per kurį žuvo kelios dešimtys žmonių, tarp jų – jauna ir perspektyvi ukrainiečių dramaturgė Ana Jablonskaja. Būtent šios dramaturgės pjesę „Stabmeldžiai“ neseniai Rusų dramos teatre režisavo Jonas Vaitkus. Pjesėje nagrinėjamos religijos, aklo tikėjimo, kaltės ir atpirkimo, atsakomybės problemos šiuolaikinėje visuomenėje. nesikeičia, tad iš esmės šio spektaklio žiūrėti nebūtina, galima jo tiesiog klausytis, kaip sename gerame radijo teatre.

Kartkartėmis absurdiški cenzūros ir su ja kovojančio menininko susidūrimai tikrai sukelia juoką, bet tam juk nebūtina eiti į teatrą, galima tiesiog paskaityti pjesę.

Rekomenduojama vidutinio bei vyresnio amžiaus publikai ir radijo pjesių mėgėjams.

Nerekomenduojama jaunimui.

ir Klaipėdą

Socialines ir moralines aktualijas nagrinėjančią pjesę režisierius kartu su scenografu bei kostiumų dailininku Jonu Arčikausku spektaklyje persmelkia iškreiptomis formomis ir taip primygtinai teigia, kokiame iškreiptame ir „neteisingame“ pasaulyje gyvena pjesės personažai, kuriuos neva turėtume atpažinti. Keistų personažų keistas gyvenimas čia įrėminamas keista scenografija ir dar keistesniais kostiumais. Taip papasakojama vienos šeimos istorija ir pateikiami moraliniai komentarai. Tik visa tai taip pasenę, matyta ir, tiesą sakant, visiškai nebeįdomu...

Rekomenduojama religijotyrininkams ir norintiems pamatyti vaitkišką gangnam style versiją.

Nerekomenduojama gyvenantiems XXI a. ir nesuprantantiems rusiškai, nes lietuviški titrai, nors yra, bet nelabai matyti.

Rašė: Valerija Lebedeva

ir daugiau vaidybinių bei dokumentinių filmų, trumpametražių filmų programų.

Kaune seansai kovo 1–5 d. vyks kino teatre „Romuva“ (Laisvės al. 54), kovo 5–8 d. – Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12).

Uostamiestyje „Vokiško kino dienos“ kovo 7–9 d. vyks Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų erdvėse (Didžioji Vandens g. 2). „Vokiško kino dienos“ taip pat aplankys Šiaulius, Panevėžį, Neringą ir Marijampolę.

Visi filmai rodomi originalo kalba su lietuviškais subtitrais.

Daugiau informacijos apie filmus bei jų rodymo vietas – www.goethe.de/lietuva/vkd.

Filmo „Sunaikink tėvą“ pagrindinis veikėjas Racas vyksta į JAV rūpintis draugės seneliu, kuris slapstosi vengdamas atsakomybės už kadaise įvykdytas Lietuvos žydų žudynes.

517,32 euro biudžeto komedija „Storulės“ pasakoja apie viengungį, gyvenantį su ligota motina ir susižavintį jos slaugytoju.

koncertai

>> išklotinė

Rašė: Inga Norke Nuotraukos: organizatorių archyvo

CHINAWOMAN – moteris ne iš Kinijos TRUMPAI APIE CHINAWOMAN: Tėvai: mama – rusų balerina, tėtis – inžinierius iš Sankt Peterburgo.

Gimė Kanadoje, šiuo metu gyvena Berlyne.

Tikrasis vardas Michelle.

Debiutinis albumas vadinasi „Party Girl“, o išpopuliarėjo pirmiausia Rytų Europoje.

Jos balsas primena Leonardo Coheno ir Tanitos Tikaram, intonacijos – morisoniškos. Įtakos: nuo Alos Pugačiovos iki PJ Harvey, Courtney Love ir „Peaches“. Įkvėpimai: gyvenimo etapas kaip ekonomistės, gyvenimo etapas kaip hipės, netobula meilė, romantiškos draugystės, šeštadienio baleto pamokos, bet kas, kas susiję su paplūdimiu.

2011 m. leidosi į turą su labai ryškiu britų muzikantu ir modeliu Patricku Wolfu.

Prieš pradėdama muzikantės karjerą Michelle Gurevich kūrė eksperimentinius filmus.

Tai, kad balandžio 6 d. į Lietuvą atvyksta patrakusi tamsiai romantiškų baladžių kūrėja ir atlikėja Chinawoman, – puiki naujiena visiems, kurie mėgsta kokybišką turinį. Kur ir koks jis būtų. Šįkart tai – muzika, susiliejusi su eilėmis.

Jos sodrus T.Tikaram tipo balsas ir psichozinis intonavimas, lyg joje būtų reinkarnavusis dalelė Jimo Morrisono, paperka visus, kurie ieško ko nors nauja, negirdėta ir jautraus. „Tai, ką aš kuriu, yra gana sentimentalu. Tačiau žmonių sąmonėje sentimentalumas dažnai turi neigiamą atspalvį. O aš kaip tik visad ieškau jautrių taškų. Be to, manau, kad visi tie, kurie rezonuoja su Chinawoman kūryba, labai puikiai tai pastebi“, – apie save kalba muzikantė.

Nuo Berlyno atgal iki Leningrado Kas iš jaunesnių dar žino L.Coheną? Gyvą legendą iš Kanados, kurio dainos puikiai pažįstamos visiems melomanams, išgyvenusiems ne vieną meilės dramą.

Chinawoman neretai lyginama būtent su juo. Be to, abu jie iš Kanados. Tik Chinawoman, kurios tikrasis vardas yra Michelle Gurevich, yra rusų kilmės. Abu jos tėvai iš tuomečio Leningrado 1975 m. emigravo į Kanadą. „Taip, mano mama buvusi balerina. Ji šoko Kirovo baleto trupėje, vėliau dirbo choreografe. Mano tėtis – inžinierius, irgi iš Sankt Peterburgo. Juodu susitiko turguje. Netrukus sumanė emigruoti – per Italiją už Atlanto“, – savo šeimos istoriją trumpai nupasakoja pati Chinawoman.

Toronte Michelle išaugo į visą Chinawoman, tačiau, supratusi savo pašaukimą ir intymų ryšį su Rytų Europa, ji leidosi atgaliniais keliais. Dabar Michelle gyvena Berlyne.

Debiutinis Chinawoman albumas vadinasi „Party Girl“ (2007 m.), tačiau neapsigauk – jame nėra nieko apie „rankutes aukštyn“.

Visos dainos „Party Girl“ albume yra lėtos, dramatiškos, apie meilę, pasitikėjimą ir moteris. Klubinei nakčiai tokia muzika netinkama. O štai misteriškam vakarui menų fabrike – netgi labai pakeliui.

„LRT Opus gyvai“: CHINAWOMAN

Menų fabrike „Loftas“ BALANDŽIO 6 D.

„LOFTO FEST 2013“ pirmieji didieji svečiai – islandai MÚM Dar vasario viduryje menų fabrikas „Loftas“ paskelbė, kad ir šiemet rengs urbanistinį jokių analogų Lietuvoje bei aplink neturintį festivalį mieste.

Pranešusi, jog būtent šis festivalis pradės vasaros vakarėlių maratoną ir vyks gegužės 31–birželio 2 d., „Lofto“ komanda užsiminė, kad headlainerius jie skelbs porcijomis.

Pirmieji apie pirmuosius svečius sužinojo ne kas kitas, o „37O“ (šis numeris buvo rengiamas dar gerokai iki šios dienos, kai tu jį skaitai).

Pasirodo, vienais festivalių laukiamiausių šiemet taps Islandijos ambient muzikos ikonos „Múm“.

Kalbant apie islandų muzikos sceną, eksperimentinė islandų grupė „Múm“ visada eina priekyje su Björk ir „Sigur Rós“.

Jų muzika sunkiai apibrėžiama – kartais tamsi ir minimalistinė, o kartais saldi, kone pop. Aišku, kaip ir priklauso islandams, koncertuose jie naudoja begalę neatpažintos kilmės instrumentų, o jų sceninis įvaizdis ryškus – kaip ir dera tūlam islandui. „Múm“ – rimtas vardas pasaulio muzikoje, tačiau organizatoriai žada, kad tai dar tikrai ne pati riebiausia uoga visoje festivalio programoje.

22 // © 370

„LOFTO FEST 2013“ YPATUMAI: Vyksta Vilniaus Naujamiestyje, menų fabrike „Loftas“, loftuose aplink ir kieme. Į festivalį važiuok dviračiu, viešuoju transportu, riedlente, bet tik ne automobiliu.

Ne tik muzika – festivalyje veiks riedlenčių parkas, diskotekų zonos, menininkų dirbtuvės, kavinių skveras, bus performansų, seminarų, kino ir kt.

Pagrindinė scena stovės lauke, mažesnės bus vidiniuose loftuose ir kvies reivinti iki paryčių.

„LOFTAS FEST 2013“

gegužės 31–birželio 2 d.

Daugiau – www.menufabrikas.lt

>> ŪSAI

Rašė: Goda Dapšytė Nuotraukos: „Shutterstock“

Žibutė kovo 8-ajai, arba Veidrodėli, veidrodėli Po sėkmingai prigijusios Šv. Valentino dienos antra pelningiausia diena gėlių pardavėjams vis dar išlieka kovo 8-oji – vadinamoji „Moters diena“. Na, žinoma ne taip, kaip slaviškose posovietinio bloko šalyse, kur iš lentynų masiškai dingsta tortai ir pigūs kvepalai, o gatvėmis keliaujančios moterys vos geba apglėbti joms įteiktų (nuoširdžiai ar ne – ne taip svarbu) gėlių pluoštus, bet vis dėlto. Tačiau, be sovietinio „moters pagerbimo“ paveldo, ši diena labiausiai asocijuojama su feminizmo judėjimu. Dar XX a. pradžioje kovo 8-oji – Tarptautinė moters diena – tapo kovotojų už lygias moterų teises diena.

P

ats terminas feminizmas aprėpia plačią teorijų ir judėjimų įvairovę.

Viena vertus, feminizmas siekia apibrėžti moteriškumą ir moters vaidmenį visuomenėje, kita vertus, kovoja už lygias politines, ekonomines bei socialines teises. Mąstant apie feminizmo ištakas, verta prisiminti Virginios Woolf esė „Savas kambarys“ (1929 m.), kurio herojė rinkdama medžiagą tema „Moterys ir literatūra“ baisiausiai nustemba atradusi, kad viskas, kas parašyta apie moteris, parašyta vyrų.

Ne vienai tokį atradimą atlikusiai damai užvirtų kraujas. Nuo kai kurių vyrijos atstovų pareiškimų ar iškalbios, socialinės lyčių nelygybės nepajėgiančios nuslėpti statistikos lentelių kraujas užverda ir šiandien. Nuo feministinio judėjimo pradžios jau praėjo daugiau nei šimtmetis, ir, patyręs ne vieną transformaciją, šis judėjimas gali būti įvardijamas kaip vienas reikšmingiausių pastarųjų poros amžių reiškinių. Nors dabar apie moteris daugiausia kalba pačios moterys (tiesa, dažnai besiginčydamos dėl to, kaip pačias save apibrėžti), esminės feminizmo keliamos lygiateisiškumo problemos vis dar aktualios ir šiandien.

Šiųmetėje Knygų mugėje taip pat buvo skirta dėmesio moterims – surengta diskusija „Moterų dalyvavimas viešajame diskurse. Moterų literatūra“. Joje literatūrologė, mokslų daktarė Solveiga Daugirdaitė pareiškė, kad „Lietuvoje feminizmo nebuvo“. Šis teiginys paskatino pasitelkus populiariąją interneto paieškos sistemą atlikti nedidelį tyrimą, mėginant suprasti, ar tai tiesa. Sistema netruko nukreipti į youtubinę feministinę laidą „Žibutė“ (būtent žibučių, jei pasisekdavo, kovą reikėdavo dovanoti mamoms tarybinėje vaikystėje).

Pirmoji „Žibutės“ laida (šiuo metu publikuoti 4 siužetai), švelniai tariant, nustebino. Laidos kūrėjos siūlo ją vertinti kaip „tam tikrą Lietuvos feminizmo veidrodį“.

Ir čia iškilo klausimas: ar veidrodis kreivas, ar tiesiog vaizdelis ne koks?

Komunalinėje virtuvėje feminizmo klausimais diskutuoja gana žinomos ir gerbtinos feministės Margarita Jankauskaitė, Nida Vasiliauskaitė, Laima Kreivytė, taip pat Fiokla Kiurė, Lina Žigelytė bei (vienintelis kompanijos feministas) Augustas Čičelis. Laidoje pateikiamas

Sako, neverta pykti ant veidrodžio, jei snukis kreivas. Bet gal šį kartą kreivas vis dėlto veidrodis?

itin eklektiškas šio pasisėdėjimo montažas, vis papildomas pamokėlėmis, kaip pasigaminti makrofleksinių liemenėlių Kalėdoms dovanų (kuo šie itin keisti objektai siejasi su feminizmu – atspėti sunku).

Gražu, žinoma, kad feministinė laida nepamiršta nors ir labai gležno, bet vis dėlto šalies feminizmo paveldo ir pasivadino taip pat, kaip XX a. pradžioje „Lietuvos ūkininko“ leistas priedas „moterų reikalams“. Tačiau stipresnės koncepcijos „Žibutei“ aiškiai trūksta. Iš konteksto ištraukti pasakojimai apie „vaikystės traumas“, kai sovietinių fotoateljė fotografai versdavo mergaites fotografuotis su lėlėmis ir neleisdavo paimti triušių ar telefonų, kiek neadekvatūs. Taip, per tokius ir panašius pavyzdžius galima tyrinėti patriarchalinės visuomenės stereotipinių vaidmenų formavimąsi, bet ar iš tiesų tokius epizodus galima prilyginti traumoms?

Ar tikrai blogai mergaitei būti mergaitiškai ir nesiekti būti berniuku? Ar tada iš jos neišaugs feministė? Ar noras būti moteriškai savaime prieštarauja feminizmo esmei? Nejau vienintelis kelias moterų emancipacijai – tapsmas vyru? Kai laidoje pateikiamos tik pokalbio nuotrupos, kyla ir daugiau panašių klausimų. O nesusidūrusiems su feminizmu gali susidaryti gana iškreiptas vaizdas.

Puikus pavyzdys – antrąją „Žibutės“ laidą vainikuojantis ir jau internete spėjęs plačiai paplisti linkėjimas „nesiskust plaukų“. Net tikint, kad dviejų plaukuotas pažastis demonstruojančių merginų

nuotrauka internete pasirodė kaip neonacių kerštas („Žibutė“, Nr. 3), išpopuliarėjo ji tikrai ne dėl politinių priežasčių. Memu tapęs kadras iš laidos, deja, kuriam laikui gali tapti tiesiogine asociacija su lietuviškuoju feminizmu.

Kritikuoti feminizmą keblu ir net šiek kiek pavojinga. Visų pirma todėl, kad bet kokia kritika vis dar grasina diskredituoti iš esmės sveikintiną moterų emancipacijos ir kovos už lygias teises judėjimą. Kita vertus, tenka pripažinti, kad visuomeniniame vakuume veikiantis lietuviškasis feminizmas (nes vis dėlto norėtųsi manyti, kad jis yra) rinkdamasis ne pačias adekvačiausias priemones, regis, yra linkęs diskredituoti pats save.

Sako, neverta pykti ant veidrodžio, jei snukis kreivas. Bet gal šį kartą kreivas vis dėlto veidrodis?

Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

Nuo kiaušiniais įdaryto prezervatyvo, virtusio vaza, iki šviečiančios konservuotos pomidorų sriubos. Nuo modernių etnošviestuvų iki stilingų kišenių jūsų išmaniesiems palydovams. Nuo žmogžudystės verto rankinuko iki ausų plaukų... Nuo „Gogol Mogol“ dizaino iš Rusijos iki lietuviškų komiksų suaugusiesiems apie „nuostabią“ šalį, kurioje viskas draudžiama... Tokie daiktai sugulė ant pirmosios šio pavasario lentynos. ...... „DAILI“ PRISEGAMOS KIŠENĖLĖS „MOBILE POCKET“ LIETUVA

KAINA 78 SVARAI STERLINGŲ (APIE 320 LITŲ) Pagaliau telefonas gali tapti jūsų aksesuaru tiesiogine šio žodžio prasme, bet tik tada, jei jį nešiosite stilingoje dizainerės Lauros Dailidėnienės (DAILI) prisegamoje kišenėlėje. Iš 2013 m. pavasario-vasaros kolekcijos „SEPIA light“ išsivystę aksesuarai kol kas parduodami tik Didžiojoje Britanijoje, lietuvių ir latvių dizainerių darbais prekiaujančioje parduotuvėje „Kristina Goes West“, tačiau net neabejojame, kad netrukus jų pasirodys ir Lietuvoje.

.. .

www.dailidesign.com

AUSŲ PLAUKAI „HAIR OF THE SILENCE“ LIETUVA

Kartais paprastų ausų kamštukų tiesiog nepakanka. Šie puikiai tinka tada, kai artimieji niekaip nesugeba užsičiaupti arba norite ne tik gerai išsimiegoti, bet ir paglostyti „savo“ ausų plaukais vis dar tebekalbančius artimuosius... Menininkai Solveiga ir Alfredas Krivičiai tuo jau pasirūpino.

J.STANKEVIČIAUS (JSD) ŠVIESTUVŲ KOLEKCIJA „ETNOS“

www.kriviciai.com

LIETUVA

Dizainerio Justino Stankevičiaus prieš keletą metų sukurta modernios etnotematikos šviestuvų kolekcija „Etnos“ šį pavasarį pasipildė naujais šeimos nariais.

Dizaineris į sceną paleidžia iš karto kelis naujus modelius: šviestuvus su natūralaus medžio lukštu dengtais gaubtais, išpjaustytais jo firmine aštuonkampe žvaigžde, ir kai ką visiškai novatoriška – šiltai „apsirengusius“ šviestuvus.

Ar kada matėte veltinius šviestuvus?!

Ne? Netrukus pamatysite. Beje, dizaineris pažadėjo, kad jų bus galima rinktis net iš 10-ies spalvų ir raštų.

„TASHE TASHE“ RANKINĖ-DELNINĖ „DAY & NIGHT“ LIETUVA

Beveik žmogžudystės verta rankinė-delninė, tinkanti ir dienai, ir nakčiai. Juodos, ryžos ir šviesiai smėlinės natūralios odos deriniai atrodo taip puikiai, kad net gera darosi, o prie rankos taip prisitvirtina, kad net nesinori padėti į šoną... www.tashetashe.com

Velykos

K.KONSTANTINOVO IR E.MORGALIOVO KIAUŠINIŲ DĖKLAI „GOGOL MOGOL“

KOMIKSŲ KNYGA „PERSEPOLIS“ LIETUVA, PRANCŪZIJA

M.WANDERSo VAZA „EGG GEISHA“ NYDERLANDAI

Kokios Velykos be kiaušinių? Visai nekokios... Deja, kiaušiniai dūžta ir jiems reikia tinkamos apsaugos. Jūsų kiaušinius tikrai apsaugos rusų dizainerių sukurtos konceptualios „Gogol Mogol“ pakuotės, pernai susišlavusios krūvas tarptautinių dizaino apdovanojimų.

KAINA 107 EURAI (APIE 370 LITŲ) Kultinio olandų dizainerio Marcelio Wanderso vaza sukurta pagal kietai virtais kiaušiniais įdaryto prezervatyvo formą! Štai jums ir Velykų temą puikiai atitinkanti vazelė švenčių stalui. Tiesa, už šią, rodos, paprastą vazelę iš porceliano teks pakloti daugiau nei šimtą eurų... Bet juk tai M.Wandersas!

www.kian.ru

www.moooi.com

RUSIJA

KAINA 25 LITAI Kodėl knyga atsidūrė ne knygų skyriuje, o ant Alisos stebuklų lentynos? Todėl, kad norime populiarinti komiksų suaugusiesiems kultūrą, be to, šios knygos viršelio dizaineris – Martynas Kazimierėnas, kurio sukurti daiktai dažnai atsiduria būtent čia. Grafinė novelė apie Iraną, karą, hipišką gyvenimo būdą šalyje, kur viskas draudžiama, ir t. t. Rekomenduojame net tiems, kas nemėgsta skaityti. Nusipirkti galima „Mint Vinetu“ knygyne. www.kitosknygos.lt

ŠVIESTUVAS IŠ „CAMPBELL’S“ SRIUBOS SKARDINĖS JAV

KAINA 209 EURAI (APIE 724 LITUS) Dar vienas kultinis dizaineris Ingo Maureris nusprendė pasišaipyti iš Amerikos nacionalinio paveldo – legendinės konservuotos „Campbell’s“ pomidorų sriubos.

Pirmasis 1962-aisiais tai padarė Andy Warholas, pavertęs sriubą pop art ikona.

O štai I.Maureris prieš keletą metų padarė ikoninę skardinę šviestuvu. Dabar tai vienintelė pasaulyje sriuba, šviečianti fluorescencine šviesa. www.ingo-maurer.com