Justiniškės
Balandžio 18–24 d., 2013 m.
Nukreipti tinkama linkme
Čia gimė brolių krepšinis Vieni geriausių Lie tuvos krepšininkų broliai Kšyštofas ir Darjušas Lavrino vičiai nepamiršta gimtųjų namų Jus tiniškėse. Čia jie atra do savo pašaukimą – krepšinį, čia ligi šiol gyvena jų tėvai.
Prieš aštuonerius metus įkurtas Vil niaus policijos klubas, padedantis pro bleminių šeimų vaikams bei paaug liams atrasti savo talentus. 3p.
Muziką atrado rūsyje
Dainininkė Giedrė Kilčiauskienė sa ko, kad pogrindinė kultūra ir koncer tai rūsiuose Justiniškėse klestėjo dar iki nepriklausomybės atgavimo. 4p.
Versle suvienijo žūklę ir gėles
Andrejus Žukovskis a.zukovski@diena.lt
– Kaip apsigyvenote Justiniškė se? Kodėl jūsų tėvai nusprendė persikelti ten? – paklausėme šiuo metu Kauno „Žalgiryje“ žaidžian čio ir trumpam į Vilnių grįžusio Darjušo. – Kai mums buvo po trejus metu kus, tėvai nusipirko Justiniškėse trijų kambarių butą. Persikėlėme ten be veik iš Vilniaus centro, nes prieš tai gyvenome ties Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryža, kur buvo kino teat ras „Tėvynė“, o dabar klubas „Niu jorkas“. Kai atvažiavome į Justi niškes, ir prasidėjo mūsų gyvenimas.
4
Gimtinė: brolių Lavrinovičių tėvai atsikraustė į Justiniškes, kai jiems tebuvo treji. Visą savo vaikystę bei
paauglystę krepšininkai praleido ten ir iki šiol su malonumu sugrįžta pas tėvus, ten likusius draugus.
Tomo Raginos nuotr.
Kas bendra tarp gėlių ir žvejybos? Justiniškiečiai Inga ir Giedrius Žaga nevičiai šiuos verslus sujungė ir įkur dino po vienu stogu. 7p.
ABAS 5 Lt
irželio 30 d.
2
balandžio 18–24, 2013
justiniškės
Snaudulys Justin Susipažinus su Justiniškėmis iš arčiau paaiškėja, kad vienas sostinės miegamų jų rajonų visai nėra toks apsnūdęs, kaip galėtų pasirodyti, – veiklos čia apstu. O jei reikėtų sugalvoti vieno žodžio apibū dinimą šiai veiklai, „krepšinis“ tiktų kuo puikiausiai.
Pasiekimai: nors klube propaguojama mažiausiai 10 sporto šakų, vie
ni geriausius rezultatus rodančių sportininkų – krepšininkai.
Ignas Jačauskas i.jacauskas@diena.lt
Asmeninio archyvo nuotr.
Vežimėlis – ne kliūtis gyventi Ignas Jačauskas Tarptautiniame krepšinio turny re trečią vietą užėmusi Justiniš kių komanda nušluostė nosis net Maskvos, Ukrainos ir Baltarusijos rinktinėms. Tačiau šie krepšinin kai ypatingi dėl kitų priežasčių – jie žaidžia vežimėliuose.
Trenerio Gintaro Razučio vadovau jama neįgaliųjų sporto klubo „Drau gystė“ krepšinio komanda iš kasmet rengiamo tarptautinio neįgaliųjų krepšinio čempionato neseniai grįžo su trofėjais – jie užėmė trečią vie tą, į priekį praleidę tik čempionus iš Sankt Peterburgo ir Latvijos. Neįgaliųjų sporto ir dienos užim tumo klubo „Draugystė“ pirmi ninkė Janina Povilaitytė sako, kad tai tikrai ne vienintelis šių sporti ninkų pasiekimas. „Šeši mūsų vyrai yra Respublikos rinktinės nariai, dalyvauja respub likiniuose čempionatuose, tik kad jų mažokai. Prieš dvejus metus mūsų komanda tapo Europos C di viziono prizininkais, pernai išliko ir B divizione. Beje, ir Rygoje per nai mūsų klubas užėmė antrą vietą. Tai savotiška loterija, nes rungty nių mažai, jei pogrupyje užimi ant rą vietą, iškart kovoji tik dėl trečios ketvirtos vietų“, – pasakojo ji. Neįgaliųjų sporto klubo vado vė tvirtino, kad šioje sporto šako je renkant neįgaliųjų vežimėliuo se krepšinio komandą svarbu ne tik žaidėjo profesionalumas – rei
kia neviršyti nustatytos neįgalumą vertinančios 14,5 balų ribos. Kitaip tariant, visiškai sveikas žmogus taip pat gali žaisti, tačiau jis bus vertas 4,5 balo. O silpniausias vos rankas pakeliantis komandos žai dėjas vertinamas tik 1 balu. Klube žmonės, pasak J.Povilaity tės, atsiranda ne atsitiktinai – klu bas palaiko ryšius su reabilitacijos įstaigomis, tad nuo pat ligoninės ir reabilitacijos stengiamasi parodyti, kad po skaudžios traumos gyveni mas nesustojo, jis tęsiasi toliau. Tie siog reikia rasti valios kabintis į jį. Beje, „Draugystės“ klube puose lėjamas ne tik krepšinis – čia žai džiamas ir stalo tenisas, biliardas, Europos ir pasaulio neįgaliųjų čem pionatuose sėkmingai dalyvauja orientacinio sporto atstovai, klube gana populiari sportinio peilių mė tymo į taikinį šaka, šachmatai, smi ginis, boccia (komandinis žaidimas su rutuliais, pagal taisykles panašus į akmenslydį – red. past.). Tad kaip pasirinkti sporto šaką? J.Povilaitytė tvirtino, kad didžiausia motyvacija – vieši neįgaliųjų sporto renginiai, pavyzdžiui, kasmet apie birželio 19 d. vykstanti olimpinė diena sostinės Vingio parke. „Šaulių sąjunga padeda organi zuoti šaudymą (ir kareivišką košę – dėkui jiems už tai), taip pat žaidžia mas smiginis, šaškėmis, šachmatais. Kadangi ant asfalto krepšinio neįga liesiems žaisti neišeina, dažniausiai rengiame baudų mėtymo konkur są“, – sakė J.Povilaitytė.
Veikia jau keturis dešimtmečius Neįgaliųjų sporto klubas „Draugystė“ įkurtas 1985 m. gruodžio 26 d., o 1992 m. įkūrus Lietuvos invalidų sporto fe deraciją tapo Vilniaus miesto klubu, kuris vienija miesto gyventojus, turin
čius įvairią fizinę negalią. Visus juos jungia noras būti kartu ir įsilieti į svei kų žmonių visuomenę. Šiuo metu klu be yra 144 nariai, kurie gali užsiimti ma žiausiai dešimčia įvairių sporto šakų.
Kavinė NAKTIDA Justiniškių g. 91
Naujas valgiaraštis!
PILNAS MAITINIMAS VISĄ PARĄ
(sriubos, karšti patiekalai) Akcija! KEBABAS 5 Lt
Akcija galioja iki birželio 30 d.
Artimiausi planai – švarintis
Antroji lietuvių religija krepšinis Justiniškėse klesti. Ir tai nereiš kia, kad viskas baigiasi tik kie muose mušinėjamu kamuoliu, – čia dalį gyvenimo praleido vie ni žymiausių krepšininkų broliai Kšištofas ir Darjušas Lavrinovi čiai, čia Mykolo Biržiškos gimna ziją baigė NBA geriausiu mėnesio naujoku jau spėtas pripažinti Jo nas Valančiūnas. Justiniškių seniūnijos bend ruomenės pirmininkas Valenti nas Gavrilovas sako, kad ir be šio sporto čia yra ką veikti. Tiesa, jis pripažino, kad vienas svarbiau sių ir išskirtiniausių metų rengi nių mikrorajone yra būtent Justi niškių krepšinio turnyras. „Balandžio 27-ąją tradiciškai vyks „Darom“ akcija – bandy sime įtraukti kuo daugiau justi
niškiečių. Kai sniegas jau visiškai ištirps, žinosime ir apie konkre čias vietas, kur reikia daugiausia tvarkyti. Gegužę vyksta ir Kai mynų dienos, paprastai mėnesio pabaigoje. Kol kas dar neturime suplanavę, kas vyks, bet gegu žę bendruomenės atstovai kvie čiami į spektaklį Taikos progim nazijoje, tikimės, priderinti prie motinos dienos“, – artimiausius renginius anonsavo bendruome nės pirmininkas. Turnyras laukia rugsėjį
Anot V.Gavrilovo, tradicinis Justi niškių krepšinio turnyras jau vyko trejus metus, tad šių metų rude nį jis bus organizuojamas ketvir tą kartą. „Turnyras vyksta dviejose aikš tėse, kuriose yra keturi krepšiai. Žaidžiančių būna tikrai labai daug – pernai, rodos, dalyvavo 28 ko mandos. Netgi paskirstome visus į tris amžiaus grupes – jauniausius,
Veikla: metų akcentai Justiniškėse
kos, šokių bei kitų bendruomenę st
vyresnius ir vyresnius nei 17-os. Kviečiame ir teisėjus, turime net ir apdovanojimų – padedami rėmė jų, turime ir prizų, taurių, meda lių. Visada įteikti apdovanojimus kviečiame ir žymesnių žmonių“, – pasakojo V.Gavrilovas. Įprasta, kad JAV miegamuosiuo se kvartaluose vykstantys gatvės krepšinio turnyrai išugdo ir bū simas NBA žvaigždes. O kaip yra Justiniškėse? Gal ir čia yra naujų vietos talentų, kurių laukia Lietu vos klubai? „Na, tokių žinių, kad vietinius kiemo žaidėjus imtų į klubus, lyg ir neturime. Bet varžybos čia vyksta tikrai profesionaliai. Beje, paskli dus žiniai apie turnyrą, komandos sudaromos jau ne tik iš Justiniškių gyventojų – juk kaip sukontro liuosi, yra ir žaidėjų iš kitų rajonų. Bet pažiūrėti tikrai yra į ką“, – pa sakojo bendruomenės vadovas. Įgyvendino svajones
Nuotaika: kai groja vietos žmonių kolektyvai, liūdna per tradicines
Justiniškių kaimynų dienas nebūna.
Kaip ir kituose mikrorajonuose, čia irgi vyksta kalėdiniai rengi niai. Gruodžio 10–15 d. netoli se niūnijos nedidelėje aikštelėje ypač laukiami mažieji – čia groja gyva muzika, Kalėdų Senelis teikia vai kams dovanėles.
Gyventojų ramybę trikdo vagys ir Jonas Varnas
j.varnas@diena.lt
Vilniaus miesto 6-ojo policijos ko misariato vadovas Gediminas Ša rauskas teigė, kad Justiniškių mik rorajonas yra vienas ramesnių ir saugesnių šioje miesto vietoje.
„Kadaise man teko vadovauti Jus tiniškių policijos nuovadai, kai kuriais mėnesiais ir tada Justiniš kių seniūnija sostinėje buvo įvar dijama kaip saugiausia mieste“, – prisiminė komisaras. Justiniškių Taikos gatvė neretai
nuskamba sostinės policijos su vestinėse kaip itin kriminogeniš ka, čia įvykdoma labai daug nusi kaltimų. „Įvykių čia užtenka, bet tam yra paprastas paaiškinimas – Taikos gatvė yra tokia didžiu lė ir ilga, kad sudaro maždaug du trečdalius, jei ne tris ketvirtada lius, visos seniūnijos“, – paaiški no G.Šarauskas. Justiniškės ne išimtis visos sos tinės kontekste – čia daugiausia fiksuojama vagysčių. Šiemet jų jau bemaž šimtas. Anot G.Šarausko, populiariausios vagystės nuo ir iš automobilių, taip pat nemažai
3
balandžio 18–24, 2013
justiniškės
niškių nekankina
Į gyvenimą grąžina net ir būgnų pamokos Ignas Jačauskas Jei norite, kad nusikalstamumas didėtų, iš paauglių ir jaunuolių atimkite galimybę kuo nors už siimti. Vilniaus policijos klubas vaikams bei jaunimui prieš aš tuonerius metus pasuko priešin ga linkme ir, rodos, šis sprendi mas pasiteisino.
Vilionės: Justiniškių krepšinio turny
e – krepšinio turnyras bei Kaimynų dienos, nors čia netrūksta ir muzi tiprinančių renginių. Asmeninio archyvo nuotr.
Pernai justiniškiečiai mielai da lyvavo ir nacionaliniame projekte „Vaikų svajonės“, kuriuo buvo sie kiama įgyvendinti gražias sociali nės rizikos šeimose augančių vai kų svajones.
Valentinas Gavrilovas:
Žinių, kad vietinius kiemo žaidėjus imtų į klubus, lyg ir neturi me. Bet varžybos čia vyksta tikrai profesio naliai.
„Surinkome duomenis apie vai kus, gyvenančius sudėtingose šei mose, tada paskatinome bendruo menės narius atkreipti dėmesį į tų vaikų svajones, ėmėme tas šeimas globoti. Pirmas blynas neprisvi lo, padarėme tai, ką planavome, – nors daug ir neaprėpėme, bet bent jau keturias šeimas, turinčias po kelis vaikus, aplankėme, padėjo me jiems įgyvendinti svajones“, – džiaugėsi jis. Pagyrimų pašnekovas negailėjo ir
mušeikos skundų sulaukiama ir dėl viešosios rimties trikdymo, triukšmo. Kalbėdamas apie Vilniaus poli cijos klubą vaikams ir jaunimui pa reigūnas teigė, kad nors konkrečią naudą įvardyti sunku, tai esą gera nusikaltimų prevencijos priemonė. „Tai prevencinė veikla. Šio klubo rezultatus sunku apčiuopti ir pasa kyti, kas būtų, jeigu to klubo nebū tų. Policijai bendradarbiaujant su vaikais galima juos nukreipti tinka ma linkme, kaip reikėtų leisti laisva laikį, ypač vaikams iš rizikos šeimų, galime jiems visiems ką nors pasiū lyti“, – darbą įvertino komisaras.
rą organizuoti bendruomenės pirmi ninkui V.Gavrilovui (dešinėje) ir seniū nui Taurintui Rudžiui 2011-aisiais padė jo dainininkė Ingrida Kolytė.
seniūnijai – esą seniūnas pade da organizuoti krepšinio turnyrą, prisideda prie kitų renginių. Beje, didžiąją dalį renginių pavyksta su rengti iš savivaldybės skiriamų lė šų – pastaraisiais metais tam skir ta 100 tūkst. litų. Planuojama, kad ir šiemet bus gauta panaši suma. Pinigus bendruomenė, pasitaru si su seniūnaičiais, skiria ir patal pų nuomai, ir stovėjimo aikštelėms tvarkyti, net mokyklų stadionams aptverti. Tiesa, yra ir liūdnoji pusė – pi nigų nėra tiek, kad būtų galima su rengti daugybę puikių renginių, o ir kultūros įstaigų čia niekada nebus tiek, kiek prestižiniuose Vilniaus rajonuose. Ir vis dėlto bendruome nės atstovai trykšta optimizmu. Atgimė biblioteka
„Na, Justiniškės yra miegama sis rajonas, tad tiek renginių, kiek Vilniaus centre, nėra. Bet turime savo gražią vidinę zoną, turime nuostabų fontaną, prie kurio gera pasėdėti, ypač karštą vasaros die ną. Turime daugybę sporto, krep šinio aikštelių, kuriose pilna vaikų ir jaunimo. Yra ir turgelis, kuriame parduodama viskas, – nuo maisto iki drabužių. Justiniškių pakrašty
je, į Buivydiškių pusę, yra ir tven kinys, tik jame maudytis nepata riama. Jis likęs dar nuo Buivydiškių žemės ūkio mokyklos, ten anks čiau buvo veisiamos žuvys. Dabar gal ten ir eina kas nors maudytis, bet savo vaikų tikrai neleisčiau“, – pripažino V.Gavrilovas. Justiniškės anksčiau turėjo net kelias bibliotekas, tačiau mažėjant lankytojų jas teko uždaryti, o dabar likusi tik viena. Tiesa, dar viena prikelta naujam gyvenimui – bu vusios bibliotekos patalpos skir tos bendruomenei. O gavus nau jas patalpas neabejojama, kad bus ir daugiau renginių. „Just in išk ėse veik ia vaik ų ir jaunimo klubas, taip pat vaikams bei jaunimui iš probleminių šei mų skirtas policijos klubas – jie taip pat aktyviai dalyvauja mūsų renginiuose, yra neįgaliųjų klu bas „Draugystė“, kuris turi ir sa vo krepšinio komandą. Beje, labai aktyviai bendruomenės nariai da lyvauja ir socialiniuose tinkluose – daugiau kaip 1000 narių turi me Justiniškių grupėje feisbuke, ten dalijamasi ir fotografij omis, naujienomis, net sprendžiamos problemos“, – džiaugėsi pašne kovas.
Tiek psichologai, tiek teisėsaugos atstovai tvirtina, kad pagrindinė jaunimo nusikalstamumo priežas tis – užimtumo trūkumas. Būtent todėl prieš aštuonerius metus Jus tiniškėse Vilniaus vyriausiojo po licijos komisariato iniciatyva buvo įkurtas Policijos jaunimo klubas, 2007-aisiais pervadintas į Vilniaus policijos klubą vaikams ir jauni mui. Vėliau prie jo prisijungė ir dar vienas steigėjas – Vilniaus savival dybė. Įstaigos vadovas Aleksand ras Ustinovas, paklaustas, kam to reikėjo ir reikia, kalbėjo faktais: vos keli klubą lankę paaugliai iš socia linės rizikos šeimų nepritapo prie visuomenės, likę išvengė gatvės problemų, o vietoj kalėjimo galė jo pasirinkti kitą kelią – sėkmingai baigti mokyklą ir siekti karjeros ar įgyvendinti kitas svajones. „Šiuo metu užsiėmimuose tu rime 30 vietų, visos jos užpildy tos. Klubas skirtas vaikams, kurie registruoti policijos įskaitoje, taip pat susiduriantiems su įvairiomis problemomis. Tokių vaikų, kurie būtų registruoti policijoje, nėra daug, daugiau yra tiesiog socia liai remtinų. Be abejo, jie irgi tu ri savų problemų. Yra keli vaikai, kurie lanko užsiėmimus ir už pi nigus, nes tėvai nusprendė su pažindinti juos ir su kitokia ap linka. Čia vykdomi prevenciniai renginiai, ugdomi vaikų sociali niai įgūdžiai, pavyzdžiui, moko ma gaminti valgį, skalbti drabu žius“, – pasakojo A.Ustinovas. Kaip vaikai patenka į klubą? Pa sak jo vadovo, specialiai jų niekas neieško. Vaikus rekomenduoja so cialiniai mokyklų pedagogai, ret karčiais – policija, o klubas jau pats nusprendžia, ar juos priimti. Klubo veikla visuomet priklauso nuo pi nigų, tačiau šiuo metu netrūksta ir nemokamai dirbančių savanorių. „Turime socialinių pedagogų, savanorių iš Nigerijos, Prancūzijos,
30
vaikų
nuolat gali priimti Vil niaus policijos klubas vaikams ir jaunimui. Rumunijos – jie veda anglų kalbos pamokėles, moko groti būgnais, vykdo ir kitus projektus. Didelių sunkumų probleminiai vaikai tik rai nesukelia, specialistai net nebe susimąsto, kad šie vaikai kokie nors kitokie. Mūsų klube nepritam pa vos vienas kitas, o didžioji dalis jaučiasi puikiai. Turime net surin kę pažangumo statistiką – akivaiz džiai matome, kad klubą lankančių vaikų rezultatai mokyklose smar kiai pagerėja. Na, pabaigę polici ninko profesijos gal ir nesirenka, gal ir ne aukščiausių rezultatų pa siekia, tačiau visi baigia mokyklas, į gyvenimą kabintis jiems tai aki vaizdžiai padeda“, – apie projekto naudą kalbėjo įstaigos vadovas. Pedagogų darbo diena praside da kiek vėliau nei kitose įstaigo se – nuo 10 val. Laikas iki 13 val. skiriamas dokumentams tvarky ti. 13–14.30 val. ima rinktis vaikai – jie, padedami specialistų, daro namų darbus. Tuomet prasideda maisto ruoša – tai daryti suau gusiesiems padeda nuolat besi keičianti vaikų grupė. 15 val. visi renkasi bendrų pietų. Nuo 15.30 val. prasideda užsiėmimai. „Kasdien jie skirtingi. Pavyz džiui, vieną dieną vyksta šokiai, kitą – grojimo būgnais pamokos, dar kitą – anglų kalbos būrelis. Turime ir atskirą kino studijos salę, kur kuriami filmai. Kaip tai daroma? Vienas mūsų savanoris su vaikais kuria filmus apie įstai gos veiklą“, – sakė jis. Prieš pusmetį Vilniaus policijos klubas vaikams ir jaunimui iš rė mėjų gavo ypatingą dovaną – bi liardo stalą. Tad vyresniesiems, be sporto salės su treniruok liais, taip pat joje įrengto karao kės kampelio, nuo šiol suteikta dar viena veiklos galimybė – pa žaisti biliardą.
Nusikalstamumas Justiniškėse 2013 01 01–2013 04 17 Nusikalstamų veik ų skaičius
173
Nuž udymai
0
Sunk ūs sveikatos sutrikdymai
0
Nesunk ūs sveikatos sutrikdymai 26 Išžag inimai
0
Automobilių vagystės
2
Vagystės iš automobilių
27
Vagystės iš gyvenamųjų patalpų 8 Plėšimai
11
Sukčiavimai
7
Turto sunaik inimai ar sugadinimai
4
Įtrauk imas į prostituciją 0 Nusikalstamos veikos, susijusios su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis med žiagomis 6 Viešosios tvarkos pažeidimai Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimai Kitos nusikalstamos veikos
8
2 15
Šaltinis: Nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenų žemėlapis
Pagalba: su vaikais iš socialinės rizikos šeimų nuolat bendrauja ne
tik socialiniai pedagogai, kurie padeda paruošti pamokas, bet ir po licijos atstovai, siūlantys įvairios veiklos. Vilniaus policijos klubo nuotr.
4
balandžio 18–24, 2013
Justiniškės
6p.
Justiniškietis K.Papšys žino rajono gyventojų džiaugsmus ir skaudulius.
Į biblioteką – kaip į namus Vaida Kalinkaitė Justiniškių biblioteka, nors ir sun kiai randama, yra vieta, kurioje žmonių visada gausu. Čia žmo nės ateina ne tik pasirinkti kny gų, pasinaudoti kompiuteriais, bet ir susitikti su pažįstamais, pa bendrauti. Tuščių kėdžių nėra
Bibliotekoje susitinkame su Zo ja Zigmantiene, vyriausiąja bib liotekininke, ponu Ignu ir ponia Marija, kurie yra ne tik nuolati niai bibliotekos lankytojai, bet ir Justiniškių senjorų klubo įkūrėjai. Laisvų kėdžių čia beveik nėra. „Pas mus visada taip, – sako Z.Zigmantienė. – Skaitytojų mes turim daug. Negalime pasigir ti erdviomis patalpomis, bet ga lime pasigirti, kad žmonės ateina susitikti, sužinoti kuo daugiau. Ir dar malonu girdėti, kad daugelis skaitytojų sako, jog eina į biblio teką kaip į namus. Čia mūsų na mai, čia mūsų antrieji namai ir ei nam kaip į darbą – kalba jie.“ Kovoja su vienatve
Senjorų klubas sukurtas veikiant drauge bibliotekai ir rajono senjo rams. Kaip kilo mintis jį įkurti? „Visą gyvenimą dirbę su jauni mu dabar jau esam tikrąja to žo džio prasme senjorai, – pradeda pasakoti ponia Marija. – Ir nori si, kad tie žmonės, kurie yra vieni ši, įsijungtų į aktyvesnį gyvenimą, kad išeitų už savo namų sienų. Na ir, be abejo, jie turi daug įvairiau sių minčių, daug gyvenimo patir ties. Mes čia pasitarėm su Zoja, su kitomis darbuotojomis, kad gal būtų neblogai va šitokį klubą susi kurti. Daug buvo pritariančių.“ Senjorai renkasi į biblioteką pa bendrauti, kartu švęsti įvairių švenčių: belaukdami Kalėdų kar
tu laužė paplotėlį, atšventė Valen tino dieną, surengė šventę Justi niškių gyventojams Užgavėnių proga. „Kaip pavyko, gal reiktų klaus ti tų, kas dalyvavo. Kadangi pa tys daugiau vedėm, susirinko la bai nemažai jaunimo, policijos nuovados darbuotojų ir iš mo kyklos daug mokinių. Na, kai pa baigoje buvo pateiktas klausimas, ar ateityje švęsime, visi labai gra žiai choru šaukė „Taip, valio, švę sim!“, – juokiasi ponia Marija.
Jei norėsi matyti, kad aplinkui daug šviesių gražių spal vų, tai ir pamaty si šviesias gražias spalvas.
Idėjų netrūksta
Ateityje senjorų klubas planuo ja surengti dar daugiau renginių. Ponia Marija sako, kad idėjų toli ieškoti tam nereikia. „Tokios idėjos kyla savaime. Ne galiu sakyti, kad čia mano idėjos. Gink, Dieve. Jos bendros. Kartu pasitariame. Jos savaime atsiran da, iš gyvenimo patirties. Šitiek raukšlių, tai jau ir tų idėjų turi būti nemažai“, – sako ponia Marija. Ji priduria, kad nežinia, ar be bibliotekos darbuotojų pagalbos toks klubas egzistuotų, nes būtent dėl čia dirbančių ir besilankančių žmonių jis ir buvo sukurtas. „Na nežinau, tiesiog esam labai aktyvūs bibliotekos lankytojai, nes čia visada šilta, visada gera. Ne tik tiesiogine prasme. Tikras traukos objektas. O traukos objektas todėl, kad dirba moterys, kurios myli sa
Čia gim
vo darbą, yra jam atsidavusios. Ir tikrai, jei tokių savo darbą mylin čių žmonių ir Justiniškėse, ir bet kuriam kitam rajone bus kuo dau giau, tuo gyvenimas bus įdomes nis, aktyvesnis“, – nuoširdžiai kalba ponia Marija.
Šalia namų augo obe 1 lys, vyšnios, karvės ganėsi, stovėjo mediniai namukai. Mes eidavome skinti obuolių. Bū davo labai smagu landžioti po sta tybvietes, žaisti karą su mediniais šautuvais.
Gyventi Justiniškėse gera
Klausantis Z.Zigmantienės ima atrodyti, kad jai dirbti – vienas malonumas. „Gal pastebėjot? – klausia bibliotekininkė ir rodo į užrašą ant plakato su lankyto jų nuotraukomis. – Toks papras tas užrašėlis: „Mūsų nuostabūs skaitytojai.“ Ir tikrai, dirbu šioje bibliotekoje nuo 1986-ųjų. Visa da sakau, kokie geri žmonės lan ko biblioteką.“ Ponia Marija taip pat pritaria, kad Justiniškių žmonės geri, tie siog kartais reikia pozityviau į viską žiūrėti: „Aš įžvelgiu tik ge rumą. Man atrodo, kad labai pri klauso nuo to, ko pats žmogus nori. Jei nori matyti juodą, tai ir matys juodą. Jei nori matyti, kad aplinkui daug šviesių gražių spal vų, tai ir pamatysi šviesias gražias spalvas.“ Kuo Justiniškės išsiskiria iš ki tų rajonų? „Pirmiausia tai strateginiu po žiūriu, – sako ponia Marija. – Su sisiekimas su centru, su greti mais rajonais. Be galo patogu iš šito rajono nuvykti bet kuriuo pa ros metu. Antra, man patinka, kad yra daug neužstatytų teritorijų. Ir pušynas ne taip toli.“ Dėl žalumos gausos pritaria ir kiti pašnekovai. „Žalumos labai daug. Kaip pasakojo mūsų sen jorė Irena, kaip smagu, kai vi si žaliuojantys Justiniškių takai ir takeliai veda į biblioteką“, – pri simena Z.Zigmantienė ir prideda, kad Justiniškės taip pat labai sau gus bei ramus rajonas.
– Kaip ir visi vaikai, ėjote į dar želį, vėliau į mokyklą? – Taip. Tėvai norėjo, kad eitume į lenkų arba lietuvių darželį, tačiau kadangi arčiausiai namų buvo ru sų, patekome į jį. Mokyklą taip pat baigėme rusų, tada tai buvo 52-oji vidurinė mokykla. Nueiti iki darželio užtrukdavo vieną minutę, mokykla taip pat buvo šalia – tereikėjo pereiti per gatvę.
Trauka: justiniškiečiai į savo
biblioteką traukia ne tik apsi šviesti, bet ir pabendrauti, da lyvauti įvairiuose renginiuose.
Andriaus Ufarto / BFL nuotr.
Ponas Ignas jai pritaria ir pami ni, kad Justiniškės dar išsiskiria tvarka ir švara. „Tik su tais raši nėtojais bendromis jėgomis reik tų ką nors daryti“, – linksi galva ponia Marija, kalbėdama apie iš terliotas pastatų sienų. – Bet čia visam miestui, ne vien Justiniš kėms.“
Daugiabučius namus Justiniškėse kamuoja tarpblokinių siūlių ligos Šlampa ir pelija buto sienos? Prie grindų ar kambarių kampuose juntamas skersvėjis? Tai požy miai, kad pats laikas susirūpinti tarpblokinių siūlių remontu. Prie šingu atveju bute susikaupusi drė gmė gali priversti imtis brangaus ir neplanuoto patalpų remonto.
Daugiabučius namus Justiniškėse administruojančios įmonės „Justi niškių būstas“ direktorius Audrius Gricius sako, kad po kiekvienos žiemos senų blokinių daugiabu čių namų gyventojai neretai susi duria su viena opiausių problemų – šlampančiomis ir pelijančiomis sienomis. Tai nutinka dėl prastos būklės siūlių. Jo teigimu, nekreipti dėmesio į susidėvėjusias siūles tas pats, kaip ir negydyti progresuo jančios ligos. Kuo ilgiau delsiama, tuo padariniai gali būti liūdnesni, – netvarkant susidėvėjusių siūlių išlaidos už remontą kasdien vis la biau auga. Pasak „Justiniškių būsto“ di rektoriaus, siūlių remonto Justi niškėse šaukiasi beveik visi senos statybos stambiaplokščiai namai, ypač statyti 1980–1990 m. Šių
Problema: siūlių remonto Justiniškėse šaukiasi beveik visi senos sta
tybos stambiaplokščiai namai, ypač statyti 1980–1990 m.
namų plokštės buvo gaminamos itin nekokybiškai, tad greitai su sidėvėjo, sunyko jų rišamoji me džiaga. Dėl šių priežasčių dalyje butų ėmė kauptis drėgmė, įsime tė pelėsis.
„Praėjusiais metais Justiniš kėse tvarkėme siūles 53 daugia bučiuose namuose. Šiemet šiuos darbus planuojame atlikti dar 40 namų. Tačiau rajone neras tume nė vieno daugiabučio, ku
riame siūlės būtų sutvarkytos šimtu procentų. Nors iš karto re montuoti visą namą gerokai pi giau, gyventojai mieliau renkasi dalinį variantą. Tiesa, džiugina, kad žmonės vis dažniau kreipia si į mus pagalbos, nes supranta, kaip svarbu laiku sutvarkyti susi dėvėjusias siūles. Jau dabar esa me gavę nemažai prašymų“, – pasakojo A.Gricius. Bendrovės „Justiniškių būstas“ vadovas tvirtino, kad atpažinti susidėvėjusias siūles nesunku. Jei bute drėksta siena iš vidinės pusės ties siūle arba pradeda formuotis pelėsis, tai ženklai, kad siūlė ne besandari, praleidžia drėgmę ir peršąla. Įtarti, kad siūlė nebeat lieka savo funkcijos, galima ir tuo met, jei vizualiai iš lauko matyti, kad ji ištrupėjusi. „Pastebėjus šiuos simptomus reikėtų nedelsiant kreiptis į namo administratorių. Beje, dėl specifi nių klimatinių sąlygų remontuoti siūles galima tik nuo balandžio iki spalio, todėl šiems darbams atlik ti turime gana ribotą laiką“, – pa brėžė A.Gricius. PR
– O meilė krepšiniui? Ar ji taip pat gimė Justiniškėse? – Visi draugai buvo iš Justiniškių. Tie patys chuliganai. Kaip ir pa prasti vaikai, kieme žaidėme vis ką. Futbolą, krepšinį, per gumytę šokinėjom, klases žaidėme, piešė me ant plytelių. Svarbiausia buvo būti lauke. Krepšinio iš pradžių žaisti ne buvo kur. Asfaltuota aikštelė buvo nuo pat pradžių, bet joje žaisda vo tinklinį, o jau vėliau, pamačius, koks populiarus krepšinis, atsirado krepšinio žiedai. Tada mums buvo 12–13 metų. Iki tol lankėme ir baseiną, ir kara tė, tačiau kai mums buvo 12–13 me tų, pamatėme, kad gerokai skiriamės nuo bendraamžių ūgiu. Laikrašty je perskaitėme reklaminį skelbimą, kad renkami vaikai į Šarūno Mar čiulionio krepšinio mokyklos treni ruotes. Mes su broliu nusprendėme, kad metas pasukti šiuo keliu.
Įžymybės
Užuomazgos: subtilų
G.Kilčiauskienės muzikinį skonį for mavo ir Justiniškių mokyklų rū siuose vykdavę alternatyvios muzikos koncertai. Tomo Urbelionio / BFL nuotr.
5
balandžio 18–24, 2013
justiniškės diena.lt/naujienos/miestas
mė brolių krepšinis – Būdami 16-os, 1996 m., pali kote gimtąjį rajoną. Ar jis pasi keitė per tuos metus, kai namo sugrįždavote lyg į svečius? – Kai gyvenau ten, atrodė, kad niekas nesikeičia. Na gal tik dau giau namų atsiranda. Tačiau da bar, kai pastaruosius dešimt me tų dažnai žaisdavau užsienyje, o į Justiniškes grįždavau tik vasarą, ėmiau labiau pastebėti, kaip kei čiasi rajonas. Vietos kasmet vis mažiau, medžiai, kurie, atrodo, dar neseniai buvo pasodinti, da bar jau dideli, išsikeroję, visur ža luma. Vis daugiau daugiabučių.
Darjušas Lavrinovičius:
Mėgstu pasivaikščio ti tomis pačiomis gat vėmis, užsukti į tą pačią aikštelę, kur sė dėdavom, bendrau davom. – Ar nebuvo minčių išsivežti tėvus, pasiūlyti jiems apsigy venti kitame rajone, mieste? – Siūlėme tėvams keltis kur nors kitur, kur būtų lengviau gyventi, patogiau. Tačiau jie atsisako. Sa ko – mums čia geriau. Ir iš tikrųjų Rygos gatvėje, kur mes gyvename, daug žalumos, medžių. Jie ir pri pratę. Kaimynai, pažįstami, drau gai ten gyvena. – O kaip pasitinka kaimynai jus, kai grįžtate į Justiniškes? – Atpažįsta kaimynai, vaikai. Yra
Nostalgija: į gimtąsias Justiniškes sugrįžtantį krepšininką D.Lavri
novičių visuomet užplūsta tik geri prisiminimai.
mūsų draugų, pažįstamų vaikų. Atbėga ir pasisveikina, dar au tografo paprašo. – Kur ios vietos Just in išk ė se jūsų mėgstamiausios? Kur būtinai užsukate sugrįžęs? – Nuo vaikystės mėgstamiau sios vietos Justiniškėse buvo tos, kur susiburdavo daugiau žmonių. Sporto aikštelės, stadionas. Vie tos, kur galima sportuoti, kro
Margaritos Vorobjovaitės nuotr.
są nubėgti, pamėtyti kamuolį. Tai buvo mėgstamiausios susitikimų vietos. Kai dabar sugrįžtu, mane visą laiką užplūsta prisiminimai. Mėgs tu pasivaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, užsukti į tą pačią aikšte lę, kur sėdėdavom, bendraudavom, kur būdami paaugliai ir alaus iš gerdavom, ir su merginom susipa žindavom. Įdomu sugrįžti pažiūrė ti, kaip tos vietos pasikeitė.
s muzikos mokėsi rūsiuose Ignas Jačauskas i.jacauskas@diena.lt
Įkurtuvių džiaugsmą devintaja me dešimtmetyje išgyvenusios Justiniškės išugdė ne vieną įžy mybę. Iš kur ankštuose betoni niuose daugiabučiuose atsirado talentų? Dainininkė Giedrė Kil čiauskienė sako, kad pogrindinė kultūra ir koncertai rūsiuose čia klestėjo dar iki nepriklausomy bės atgavimo.
Apie 1980-uosius į Justiniškes at sikėlė pirmieji gyventojai, čia ėmė augti ir nauja daugiabučių kiemų karta. Kaip ir visuose Lietuvos didmiesčiuose, čia būta ir sma gių kaimyniškų pasisėdėjimų, ir muštynių, tačiau net ir ten, kur, rodos, veikti nėra ką, virė gyve nimas. Galima dar skambiau pa sakyti – be Justiniškių veikiau siai nebūtų nei grupės „Empti“, nei „Pieno lazerių“, nei galiausiai G.Kilčiauskienės solinių koncer tų. Vienas tokių koncertų netru kus, balandžio 29 d. vakarą, vyks ir Vilniaus šv. Kotrynos bažny čioje. Pati Giedrė pripažįsta, kad jos vaikystės rajonas, į kurį atsi kraustė 1984 ir 1985 m. sandūro je, smarkiai formavo ir jos muzi kinį skonį. „Kai atsikraustėme, man bu
vo vos penkeri. Tuo metu rajonas tebebuvo statomas – dar net ne buvo mano mokyklos, pusę metų ėjau į rusų mokyklą. O gal ir ne į rusų – dabar jau sunku prisiminti, buvau dar vaikas. Tada persikėliau mokytis į Mykolo Biržiškos vidu rinę, dabar ji – gimnazija. Tiesa, pabaigiau kitą mokyklą, bet visa vaikystė prabėgo čia“, – pasako jo dainininkė. Giedrės paauglystės patirtys, pasak jos, šiame rajone buvo gan aštrios – didžiąją dalį šio laiko ji buvo pamiršusi, kad galima jaus tis saugiai. „Tuo metu buvo susiformavę savotiški getai – būdamas pen kiolikmetis tu galėjai vaikščioti arba su treninginiais, vadinamai siais urlaganais, arba su metalis tais. Aišku, susidėjau su metalis tais, nes su jais bent buvo apie ką kalbėti. O nuo urlaganų nukentėti teko – esu gavusi į saulės rezginį. Vienu metu nešiojausi dujų balio nėlį“, – prisiminė ji. Pasak jos, Taikos gatvė kartu su Kalvarijų yra buvusi viena pavo jingiausių Vilniuje. O dabar Justi niškės – vienas saugiausių sosti nės rajonų. Pagrindinė to meto paauglių problema buvo tai, kad čia nebu vo ką veikti. Tad ne vieno Giedrės vaikystės kiemo pažįstamo gyve
nimas, pasak jos, susiklostė liūd nai – kai kurie dienas baigė kalėji me, kai kurių jau nėra tarp gyvųjų. „Mane pačią gelbėjo muzika – lan kiau Balio Dvariono muzikos mo kyklą. Daugelis kitų, kurie netu rėjo kuo užsiimti, taip ir išsibarstė kas kur“, – sakė dainininkė. Nors vienos vietos, kuri būtų traukusi to meto pogrindžio mu zikos gerbėjus, Justiniškėse nebu vo, daugelis repeticijų ir koncertų vykdavo tiesiog namų ar mokyklų rūsiuose. Tad čia Giedrė ir praleis davo nemažai savo laisvalaikio. „Kokios dar repeticijos – rū siuose vykdavo ne tik repeticijos, ten visi sėdėdavome iki vakaro. O grodavo daugiausia mokyklos rūsiuose, pavyzdžiui, M.Biržiš kos mokykloje repetuodavo gru pė „Parisite“, čia mokėsi ir Jonas Čiurlionis iš grupės „Skies“, taip pat Aleksandras Makejevas. Jie buvo gal ketveriais metais už ma ne vyresni“, – sakė ji. Dabar Just in išk ėse gyven a Giedrės mama. Dainininkė sako čia lankydamasi dabar pastebinti, kad rajonas tapo gana ramus. Beje, tai, kad Justiniškės tapo viena sau giausių miesto vietų, liudija ir po licijos statistika. Muzikantė juo kiasi: „Rajonas veikiausiai ir tapo saugus todėl, kad visi išsibarstė po kalėjimus. Ir tapo ramu.“
6
balandžio 18–24, 2013
Justiniškės diena.lt/naujienos/miestas
Justiniškiečiams tereikia Beveik nuo pat Justiniškių įkūri mo čia gyvenantis Kornelijus Papšys turi ką papasakoti apie rajoną, jo žmo nes. Žino ir justiniš kiečių džiaugsmus bei skaudulius.
Vaida Kalinkaitė Puiki gamta
„Justiniškės labai išsiskyrė ir bu vo gražios tuo, kad ten toliau eže riukai“, – į klausimą, kuo rajonas išsiskiria iš kitų, atsakė justiniš kietis. Ten viena gražiausių rajono vie tų. Taip pat reiktų nepamiršti alė jos ir fontano. „Yra graži Justiniškėse ta zona, kur fontanas. Tarp kita ko, vieną dieną man skambina vienas pa žįstamas. Sako, čia kažką kasa. Bū tent toje vietoje. Kažką ten daro at važiavę. Išsiaiškinom, kad kažkas buvo vos ne bepradedąs statyt ma žą prekybos centriuką. Staigiai už judinom, paskambinom, sukėlėm triukšmą, kad leidimų čia jokių nė ra. Tai uždarė, užvertė. Tai va, liko ta alėja“, – prisiminė K.Papšys.
Pranašumai: K.Papšio teigimu, išskirtinis Justiniškių bruožas – ža
lumos gausumas ir tai, kaip suprojektuoti pastatai.
Dar vienas išskirtinis Justiniš kių bruožas, vyro teigimu, – žalu mos gausumas ir tai, kaip supro jektuoti pastatai. „Tas į Viršuliškes pušynėlis puikus. Čia pat puikūs anoj pu sėj ežeriukai, kaip minėjau. Gam ta arti. Antras dalykas, pastatai pastatyti jau naujesnės kartos“, – kalbėjo jis. „Pats planavimas buvo geras. Pagal principą. Ne šiaip sau, kad ten vienas namas, kaip Lazdynuo se ar kur, o yra kiemo tipas. Po ra ar trejetas penkiaaukščių ir kie mas“, – pridūrė justiniškietis.
Vaidos Kalinkaitės nuotr.
Trūksta bendrumo
Tiesa, kaip ir visur, taip ir Justi niškėse yra savų bėdų. K.Papšiui liūdna, kad bendrumo Justiniškė se, deja, beveik nebeliko ir žmo nės ima nebepasitikėti vieni kitais: „Tie, kurie renkasi, yra entuziastai. Bet jų nedaug. Labai nedaug. Ir per labai didelį vargą. O ir į juos žiū rima įtartinai. Ar neturi iš to nau dos? Ir kokios naudos? Kam tar nauja? Žmonės taip susiskaldę, o tai dar labiau stiprina susvetimė jimą. Vos žmogus pradeda ką nors daryt, iš karto įtariamas kokiais nors karjeros ar naudos siekiais.“
Mykolo Biržiškos gimnazijoj vietiniai sudaro mažumą Vaida Kalinkaitė Justiniškėse esanti Mykolo Bir žiškos gimnazija laikoma viena geriausių Lietuvoje. Tačiau pa čių justiniškiečių joje mokosi ne daug.
M.Biržiškos gimnazijos direkto rius Valdemaras Kaupinis sako, kad kalbėti apie moksleivius jus tiniškiečius būtų sunku. Esą Jus tiniškėse gyvenantys moksleiviai sudaro vos dešimtadalį mokinių, jei ne mažiau. „Prieš kokius penketą ar septyne tą metų justiniškiečiai iš septynių, kiekvienais metais komplektuo jamų klasių, sudarydavo maždaug porą klasių. Vėliau šis skaičius su menko. Dabar justiniškiečiai netu ri, matyt, tos vadinamosios papras tos daugumos“, – teigė jis. Apie patį rajoną direktorius daug pasakyti negalėtų: „Mes gana akademiškai orientuojamės. Taip sakant, pagal savo paskirtį.“ V.Kaupiniui į akis šiame rajone krinta vienybės trūkumas.
Mažuma: pasak M.Biržiškos gimnazijos direktoriaus V.Kaupinio, Justin
daro vos dešimtadalį jo gimnazijos mokinių, jei ne mažiau.
„Justiniškių bendruomenės, seniūnijos viena kita iniciatyva, bendrų švenčių organizavimai čia tai įsiplieskia, tai išnyksta. Kar tais susidarom tokį įspūdį, kad tai galbūt labiau reikalinga patiems organizatoriams užsirašyti at liktą darbą. O ar jie iš tiesų subu
ria bendruomenę? Ar jie reikalin gi bendruomenei? Ar jie aktualūs bendruomenei? Na, tai daugiau re toriški klausimai, į kuriuos atsaky mo nelabai rasčiau“, – kalbėjo jis. Vienos geriausių Lietuvoje mo kyklų vadovas tvirtina pastebintis iniciatyvių, geranoriškų žmonių,
7
balandžio 18–24, 2013
justiniškės
8p.
Kokios tos Justiniškės?
a grūdo Jis pridūrė, kad dauguma ra jono gyventojų – senbuviai ir čia nėra didelės migracijos. „Visi tie patys. Bet papras čiausiai žmonėse prisikaupė tiek nepasitikėjimo, kad juos apgau na. Prižada, o nieko neįvyksta“, – teigė K.Papšys.
Ir gyvenimas, ir darbas Justiniškėse
„Šitiek metų čia gyvename ir nekyla noras išsikraustyti“, – apie Justiniškes sakė šiame rajone gyvenantys ir savo verslą turin tys Inga ir Giedrius Žaganevičiai.
„Burtis ir tikėti“
Tačiau pašnekovas tiki, kad bendrumą galima sukurti: „Aš sakau, gražus rajonas. Viską ga lima sutvarkyti. Aišku, mažoka kiemuose stovėjimo vietų, bet visa tai sprendžiama. Reikia su stiprinti bendruomenę.“ Koks būtų K.Papšio receptas tai įgyvendinti?
Burtis ir tikėti. Ti kėti, kad mes žmo nės, kurie vieni kitiems norime pa dėt, o ne atvirkš čiai – ką nors vie nas iš kito išpešti.
„Reikalingas tas grūdas. Gal būt seniūnijos, atstovų Seime iniciatyva. Reikia surinkti to kius kaip aš – neramius senio kus – ir kalbėtis. Reikia ne šiaip sau rėksnių, bet tų, kurie yra ak tyvūs ir norėtų šį tą įgyvendin ti. Reikia rinkt po lašą. Bendruo menei sukurti reikia labai daug“, – atskleidė jis. K.Papšio palinkėjimas Justi niškių rajono žmonėms papras tas ir nuoširdus: „Burtis ir ti kėti. Tikėti, kad mes žmonės, kurie vieni kitiems norime pa dėt, o ne atvirkščiai – ką nors vienas iš kito išpešti.“
je
Indrė Pepcevičiūtė i.pepceviciute@diena.lt
Bendra šeimos parduotuvė
I.Žaganevičienė į Justiniškes su tė vais atsikėlė dar tada, kai rajonas buvo ką tik pastatytas. Kaip pati sa kė, gyvena čia beveik visą savo gy venimą. „Čia mokiausi, čia vyrą su tikau, čia namus įsikūrėme ir verslą pradėjome“, – pasakojo moteris. Į darbą kas rytą juodu taip pat eina kartu. Prieš aštuoniolika me tų pradėję gėlių verslą, 2001-ai siais Justiniškėse, Taikos gatvėje, jie atidarė nuosavą gėlių parduo tuvę. Po kelerių metų verslą pra plėtė – šalia gėlių atsirado ir žūk lės reikmenys. „Stebėdavosi pirkėjai, sakydavo dar niekur to nematę, o mes teig davome, kad ir gėlės, ir žvejyba yra gamta, – apie savo gėlių ir žūklės reikmenų parduotuvę sakė I.Ža ganevičienė ir šypsodamasi pri dūrė: – Visas mano gyvenimas yra gėlės. Kaip sakydavo močiutė, ei nant melžti karvės, pienas gali su gižti, bet kol Inga puokštės nesu rinks, namo nepareis.“ G.Žaganevičiaus teigimu, žvejy ba jis domėjosi jau seniai, tad no rėdamas praplėsti verslo galimybes nusprendė prekiauti ir žūklės reik menimis. „Vieta ne pati palankiausia, to dėl reikėjo ką nors papildomai gal voti. Viską įkūrėme vienoje vietoje, nes šios patalpos yra mūsų, nerei kia kur nors atskirai nuomotis“, – sakė pašnekovas. Rajone yra viskas, ko reikia
Savo gyvenamam rajonui I.Ža ganevičienė negaili gerų žodžių. „Gyvename dėkingoje vietoje. Tie sa, dabar toje pusėje statomas ap linkkelis, bet anksčiau ten pažiū rėdavai pro langą – laukai, karvės ganosi, net keista mieste matyti tokį vaizdą“, – pasakojo Justiniš kių gyventoja. Pora vaikų neturi, tačiau kaip rajono pranašumus vardijo ir čia esančius darželius, mokyklas, miš ką bei tvenkinius. Iš Karoliniškių į Justiniškes, kai sutiko savo būsimą žmoną, persikraustęs G.Žaganevi čius teigė, jog abu rajonai neblogi, ir juokėsi, kad, be visa ko, Justi niškėse ir parduotuvių užtektinai
Ištikimi: daugelį metų Justiniškėse gyvenantys Žaganevičiai teigė esą patenkinti rajonu ir keltis kitur neketina.
Margaritos Vorobjovaitės nuotr.
– keturi dideli prekybos centrai. „Nieko netrūksta, visko turime, ir susisiekimas čia labai geras“, – sa kė vyras. Gyventojų kaita, pašnekovų tei gimu, nedidelė. Daugiausia čia gy vena tie, kurie į Justiniškes atsikėlė įkūrus rajoną. Paklausti, ar jaučia konkurenciją, Žaganevičiai neslėpė – taip, nes netoli yra gėlių turgus. „Turime konkurentų ir jaučiame konkurenciją. Visiškai šalia yra gė lių turgus, taip pat ir žūklės reik menys“, – sakė I.Žaganevičienė. O paprašyta įvardyti savo prana šumus, moteris išskyrė nuoširdu mą ir atsakomybę, siekį visada pa tenkinti klientų norus.
„Vagių ateina nuolat. Vagia čia taip pat kaip ir iš prekybos cent rų. Įsivaizduokite, kiek reikia bū ti įgudusiam, kad iš parduotuvės išneštum kaktusą, kurio į kišenę tikrai neįdėsi, arba akumuliato rių“, – nutikimus prisiminė I.Ža ganevičienė. Pasak verslininkų, per tiek metų vagį jau iš veido atpažinsi. „Ant rankos visada persverta striukytė ar švarkas, atrodo jie gana tvarkingai. Ir, aišku, vagia ne vie tiniai, tai žmonės, kurie tuo užsii ma. Žiūrėkite, Pilaitėje mažiausiai vagysčių iš parduotuvių, nes savas nevogs, o svetimiems ten važiuo ti per toli“, – sakė G.Žaganevičius.
Daug vagysčių iš mašinų
Gėlių kaina liko ta pati
Rajonu patenkinti Žaganevičiai tei gė, kad nors ir saugiai jaučiasi čia gyvendami, vagysčių netrūksta. Pa sak G.Žaganevičiaus, itin daug jų iš mašinų. „Vagia magnetofonus, ki tus daiktus, pačias mašinas taip pat mėgina nuvairuoti“, – sakė vyras. Vagių pasitaiko ir tarp klientų. Atrodytų, ką čia vogsi, o vagia viską – ir gėles, ir įvairias smulkmenas, skirtas gėlių puošybai, vazonus.
Apie aštuoniolika metų gėlių verslu užsiimantis G.Žaganevičius prisi minė, kad verslo pradžia buvo gana sunki ir daug kas pasikeitė, tačiau gėlių kaina išliko ta pati. „Verslo pradžia lengva nebu vo. Kai veždavo gėles iš Lenkijos, Olandijos, jų laukti tekdavo nak timis. Mobiliųjų tada dar beveik nebuvo, važiuodavome pas tiekė ją, žinodami, kad apie trečią nak
ties turi grįžti, ir laukdavom. Gau ti gėlių buvo sunku, net muštynės kartais vykdavo, – juokėsi vyras. – Dabar viskas daug paprasčiau. Yra daug firmų, atvažiuoji pas juos, iš sirenki, ko nori.“
Čia mokiausi, čia vy rą sutikau, čia na mus įsikūrėme ir verslą pradėjome. Pašnekovo teigimu, pasikeitė tie kimas, atlyginimai, mokesčiai, ta čiau kaip metro ilgio rožė kainavo septynis litus arba tulpė, priklau somai nuo rūšies, 1–3 litus, tiek ir tebekainuoja. Dvidešimt keturias valandas per parą kartu praleidžiantys Inga ir Giedrius sakė prie to jau pripratę, išsikelti kitur neketina – parduo tuvės patalpos priklauso jiems, o ir namai visai šalia. Paklausta, kaip pavyksta išlaikyti gerus santykius ir vienas kitam neat sibosti, I.Žaganevičienė šypsodama si teatsakė: „Tai irgi yra menas.“
niškėse gyvenantys moksleiviai su Vaidos Kalinkaitės, Gedimino Bartuškos nuotr.
tačiau yra ir tokių, kurie nesirū pina rajonu ir aplink gyvenan čiais žmonėmis. „Iš visų, tiek iš kitų, tiek iš mūsų, matyt, stinga geranoriš kumo, siekio kontaktuoti. O gal kartais laiko“, – svarstė V.Kau pinis.
Darbas: neįprasto derinio – gėlių ir žūklės reikmenų – parduotuvę atidarę verslininkai joje dirba patys ir klientus konsultuoja su gėlininkyste bei
žvejyba susijusiais klausimais.
8
balandžio 18–24, 2013
justiniškės
Kas tos Justiniškės? Justiniškių rajo nas įsikūręs ramia me Vilniaus miesto šiaurės vakarų kam pe. Nors didžioji dalis rajono pasta tyta praėjusio am žiaus devintajame dešimtmetyje, gy venvietė ten buvo nuo seno.
Vaida Kalinkaitė
Justiniškių rajono seniūnas Tau rintas Rudys sako, kad tikslios Jus tiniškių pavadinimo kilmės pasa kyti negali, tačiau įdomių istorijų yra girdėjęs. „Rodos, kažkada buvo kaimas ir ten buvo mergaitė Justina, bet tiks liai nežinau“, – svarstė jis. Paklaustas, su kuo jam pačiam asocijuojasi Justiniškės, kurį laiką pagalvojęs T.Rudys atsakė: „Tau tinės mažumos.“ Jo teigimu, rajo ne yra neįtikimai daug įvairių tau tų atstovų. „Net stebina, kiek jų daug“, – juokėsi pašnekovas. Tiesa, čia pat pridūrė, kad jį taip pat stebina kai kurių gyvento jų nenoras integruotis. „Kai kurie žmonės čia gyvena jau dvidešimtį
metų, bet vis tiek neišmoko lietu viškai. Nors tokių nedaug“, – tei gė T.Rudys. Dar vienas bruožas, išskiriantis Justiniškes iš kitų rajonų, – dide lis gyventojų tankis. Nors pagal plotą šis rajonas nedidelis, jame gyvena dvigubai daugiau žmonių nei kituose panašų plotą užiman čiuose rajon uose. Ir, nepaisant gyventoj ų gausos, čia pakanka erdvės, žalumos, taip pat švieti mo bei kitų gyventojams būtinų įstaigų. Tačiau seniūnija labai glaudaus ryšio su gyventojais neturi. Pasak T.Rudžio, seniūnijos pareigos ap siriboja dokumentų tvarkymu ir kitais teisiniais aspektais. „Mums per daug neleidžia pasireikšti“, – sakė jis.