2013-04-18 Justiniškės

Justiniškės

Balandžio 18–24 d., 2013 m.

Nuk­reip­ti tin­ka­ma link­me

Čia gimė bro­lių krep­ši­nis Vie­ni ge­riau­sių Lie­ tu­vos krep­ši­ninkų bro­liai Kšyš­to­fas ir Dar­ju­šas Lav­ri­no­ vi­čiai ne­pa­mirš­ta gimtųjų namų Jus­ ti­niškė­se. Čia jie at­ra­ do sa­vo pa­šau­kimą – krep­šinį, čia li­gi šiol gy­ve­na jų tėvai.

Prie­š aš­tuo­ne­rius me­tus įkur­tas Vil­ niaus po­li­ci­jos klu­bas, pa­de­dan­tis pro­ ble­mi­nių šeimų vai­kams bei paaug­ liams at­ras­ti sa­vo ta­len­tus. 3p.

Mu­ziką at­ra­do rūsy­je

Dainininkė Giedrė Kilčiauskienė sa­ ko, kad pogrindinė kultūra ir koncer­ tai rūsiuose Justiniškėse klestėjo dar iki nepriklausomybės atgavimo. 4p.

Vers­le su­vie­ni­jo žūklę ir gėles

And­re­jus Žu­kovs­kis a.zukovski@diena.lt

– Kaip ap­si­gy­ve­no­te Jus­ti­niškė­ se? Kodėl jūsų tėvai nu­sprendė per­si­kel­ti ten? – pa­klausė­me šiuo me­tu Kau­no „Žal­gi­ry­je“ žaid­žian­ čio ir trum­pam į Vil­nių grįžu­sio Dar­ju­šo.

– Kai mums bu­vo po tre­jus me­tu­ kus, tėvai nu­si­pir­ko Jus­ti­niškė­se trijų kam­ba­rių butą. Per­sikėlė­me ten be­ veik iš Vil­niaus cent­ro, nes prie­š tai gy­ve­no­me ties Žal­gi­rio ir Kal­va­rijų gat­vių san­kry­ža, kur bu­vo ki­no teat­ ras „Tėvynė“, o da­bar klu­bas „Niu­ jor­kas“. Kai at­va­žia­vo­me į Jus­ti­ niš­kes, ir pra­si­dėjo mūsų gy­ve­ni­mas.

4

Gim­tinė: bro­lių Lav­ri­no­vi­čių tėvai at­si­kraustė į Jus­ti­niš­kes, kai jiems te­bu­vo tre­ji. Visą sa­vo vai­kystę bei

paaug­lystę krep­ši­nin­kai pra­lei­do ten ir iki šiol su ma­lo­nu­mu su­grįžta pas tėvus, ten li­ku­sius drau­gus.

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

Kas bend­ra tarp gėlių ir žve­jybos?

Justiniškiečiai In­ga ir Gied­rius Ža­ga­ ne­vi­čiai šiuos vers­lus su­jungė ir įkur­ di­no po vie­nu sto­gu. 7p.

ABAS 5 Lt

irželio 30 d.

2

balandžio 18–24, 2013

justiniškės

Snau­du­lys Jus­ti­n Su­si­pa­ži­nus su Jus­ti­niš­kė­mis iš ar­čiau paaiš­kė­ja, kad vie­nas sos­ti­nės mie­ga­mų­ jų ra­jo­nų vi­sai nė­ra toks ap­snū­dęs, kaip ga­lė­tų pa­si­ro­dy­ti, – veik­los čia ap­stu. O jei rei­kė­tų su­gal­vo­ti vie­no žo­džio api­bū­ di­ni­mą šiai veik­lai, „krep­ši­nis“ tik­tų kuo pui­kiau­siai.

Pa­sie­ki­mai: nors klu­be pro­pa­guo­ja­ma ma­žiau­siai 10 spor­to ša­kų, vie­

ni ge­riau­sius re­zul­ta­tus ro­dan­čių spor­ti­nin­kų – krep­ši­nin­kai.

Ig­nas Ja­čaus­kas i.jacauskas@diena.lt

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Ve­ži­mė­lis – ne kliū­tis gy­ven­ti Ig­nas Ja­čaus­kas Tarp­tau­ti­nia­me krep­ši­nio tur­ny­ re tre­čią vie­tą užė­mu­si Jus­ti­niš­ kių ko­man­da nu­šluos­tė no­sis net Mask­vos, Uk­rai­nos ir Bal­ta­ru­si­jos rink­ti­nėms. Ta­čiau šie krep­ši­nin­ kai ypa­tin­gi dėl ki­tų prie­žas­čių – jie žai­džia ve­ži­mė­liuo­se.

Tre­ne­rio Gin­ta­ro Ra­zu­čio va­do­vau­ ja­ma neį­ga­lių­jų spor­to klu­bo „Drau­ gys­tė“ krep­ši­nio ko­man­da iš kas­met ren­gia­mo tarp­tau­ti­nio neį­ga­lių­jų krep­ši­nio čem­pio­na­to ne­se­niai grį­žo su tro­fė­jais – jie užė­mė tre­čią vie­ tą, į prie­kį pra­lei­dę tik čem­pio­nus iš Sankt Pe­ter­bur­go ir Lat­vi­jos.

Neį­ga­lių­jų spor­to ir die­nos užim­ tu­mo klu­bo „Drau­gys­tė“ pir­mi­ nin­kė Ja­ni­na Po­vi­lai­ty­tė sa­ko, kad tai tik­rai ne vie­nin­te­lis šių spor­ti­ nin­kų pa­sie­ki­mas. „Še­ši mū­sų vy­rai yra Res­pub­li­kos rink­ti­nės na­riai, da­ly­vau­ja res­pub­ li­ki­niuo­se čem­pio­na­tuo­se, tik kad jų ma­žo­kai. Prieš dve­jus me­tus mū­sų ko­man­da ta­po Eu­ro­pos C di­ vi­zio­no pri­zi­nin­kais, per­nai iš­li­ko ir B di­vi­zio­ne. Be­je, ir Ry­go­je per­ nai mū­sų klu­bas užė­mė ant­rą vie­tą.

Tai sa­vo­tiš­ka lo­te­ri­ja, nes rung­ty­ nių ma­žai, jei po­gru­py­je uži­mi ant­ rą vie­tą, iš­kart ko­vo­ji tik dėl tre­čios ket­vir­tos vie­tų“, – pa­sa­ko­jo ji.

Neį­ga­lių­jų spor­to klu­bo va­do­ vė tvir­ti­no, kad šio­je spor­to ša­ko­ je ren­kant neį­ga­lių­jų ve­ži­mė­liuo­ se krep­ši­nio ko­man­dą svar­bu ne tik žai­dė­jo pro­fe­sio­na­lu­mas – rei­

kia ne­vir­šy­ti nu­sta­ty­tos neį­ga­lu­mą ver­ti­nan­čios 14,5 ba­lų ri­bos. Ki­taip ta­riant, vi­siš­kai svei­kas žmo­gus taip pat ga­li žais­ti, ta­čiau jis bus ver­tas 4,5 ba­lo. O silp­niau­sias vos ran­kas pa­ke­lian­tis ko­man­dos žai­ dė­jas ver­ti­na­mas tik 1 ba­lu.

Klu­be žmo­nės, pa­sak J.Po­vi­lai­ty­ tės, at­si­ran­da ne at­si­tik­ti­nai – klu­ bas pa­lai­ko ry­šius su rea­bi­li­ta­ci­jos įstai­go­mis, tad nuo pat li­go­ni­nės ir rea­bi­li­ta­ci­jos sten­gia­ma­si pa­ro­dy­ti, kad po skau­džios trau­mos gy­ve­ni­ mas ne­sus­to­jo, jis tę­sia­si to­liau. Tie­ siog rei­kia ras­ti va­lios ka­bin­tis į jį.

Be­je, „Drau­gys­tės“ klu­be puo­se­ lė­ja­mas ne tik krep­ši­nis – čia žai­ džia­mas ir sta­lo te­ni­sas, bi­liar­das, Eu­ro­pos ir pa­sau­lio neį­ga­lių­jų čem­ pio­na­tuo­se sėk­min­gai da­ly­vau­ja orien­ta­ci­nio spor­to at­sto­vai, klu­be ga­na po­pu­lia­ri spor­ti­nio pei­lių mė­ ty­mo į tai­ki­nį ša­ka, šach­ma­tai, smi­ gi­nis, boc­cia (ko­man­di­nis žai­di­mas su ru­tu­liais, pa­gal tai­syk­les pa­na­šus į ak­mens­ly­dį – red. pa­st.).

Tad kaip pa­si­rink­ti spor­to ša­ką?

J.Po­vi­lai­ty­tė tvir­ti­no, kad di­džiau­sia mo­ty­va­ci­ja – vie­ši neį­ga­lių­jų spor­to ren­gi­niai, pa­vyz­džiui, kas­met apie bir­že­lio 19 d. vyks­tan­ti olim­pi­nė die­na sos­ti­nės Vin­gio par­ke. „Šau­lių są­jun­ga pa­de­da or­ga­ni­ zuo­ti šau­dy­mą (ir ka­rei­viš­ką ko­šę – dė­kui jiems už tai), taip pat žai­džia­ mas smi­gi­nis, šaš­kė­mis, šach­ma­tais.

Ka­dan­gi ant as­fal­to krep­ši­nio neį­ga­ lie­siems žais­ti nei­šei­na, daž­niau­siai ren­gia­me bau­dų mė­ty­mo kon­kur­ są“, – sa­kė J.Po­vi­lai­ty­tė.

Vei­kia jau ke­tu­ris de­šimt­me­čius Neį­ga­lių­jų spor­to klu­bas „Drau­gys­tė“ įkur­tas 1985 m. gruo­džio 26 d., o 1992 m. įkū­rus Lie­tu­vos in­va­li­dų spor­to fe­ de­ra­ci­ją ta­po Vil­niaus mies­to klu­bu, ku­ris vie­ni­ja mies­to gy­ven­to­jus, tu­rin­

čius įvai­rią fi­zi­nę ne­ga­lią. Vi­sus juos jun­gia no­ras bū­ti kar­tu ir įsi­lie­ti į svei­ kų žmo­nių vi­suo­me­nę. Šiuo me­tu klu­ be yra 144 na­riai, ku­rie ga­li už­siim­ti ma­ žiau­siai de­šim­čia įvai­rių spor­to ša­kų.

Kavinė NAKTIDA Justiniškių g. 91

Naujas valgiaraštis!

PILNAS MAITINIMAS VISĄ PARĄ

(sriubos, karšti patiekalai) Akcija! KEBABAS 5 Lt

Akcija galioja iki birželio 30 d.

Ar­ti­miau­si pla­nai – šva­rin­tis

Ant­ro­ji lie­tu­vių re­li­gi­ja krep­ši­nis Jus­ti­niš­kė­se kles­ti. Ir tai ne­reiš­ kia, kad vis­kas bai­gia­si tik kie­ muo­se mu­ši­nė­ja­mu ka­muo­liu, – čia da­lį gy­ve­ni­mo pra­lei­do vie­ ni žy­miau­sių krep­ši­nin­kų bro­liai Kšiš­to­fas ir Dar­ju­šas Lav­ri­no­vi­ čiai, čia My­ko­lo Bir­žiš­kos gim­na­ zi­ją bai­gė NBA ge­riau­siu mė­ne­sio nau­jo­ku jau spė­tas pri­pa­žin­ti Jo­ nas Va­lan­čiū­nas.

Jus­ti­niš­kių se­niū­ni­jos bend­ ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Va­len­ti­ nas Gav­ri­lo­vas sa­ko, kad ir be šio spor­to čia yra ką veik­ti. Tie­sa, jis pri­pa­ži­no, kad vie­nas svar­biau­ sių ir iš­skir­ti­niau­sių me­tų ren­gi­ nių mik­ro­ra­jo­ne yra bū­tent Jus­ti­ niš­kių krep­ši­nio tur­ny­ras. „Ba­lan­džio 27-ąją tra­di­ciš­kai vyks „Da­rom“ ak­ci­ja – ban­dy­ si­me įtrauk­ti kuo dau­giau jus­ti­

niš­kie­čių. Kai snie­gas jau vi­siš­kai iš­tirps, ži­no­si­me ir apie konk­re­ čias vie­tas, kur rei­kia dau­giau­sia tvar­ky­ti. Ge­gu­žę vyks­ta ir Kai­ my­nų die­nos, pa­pras­tai mė­ne­sio pa­bai­go­je. Kol kas dar ne­tu­ri­me su­pla­na­vę, kas vyks, bet ge­gu­ žę bend­ruo­me­nės at­sto­vai kvie­ čia­mi į spek­tak­lį Tai­kos pro­gim­ na­zi­jo­je, ti­ki­mės, pri­de­rin­ti prie mo­ti­nos die­nos“, – ar­ti­miau­sius ren­gi­nius anon­sa­vo bend­ruo­me­ nės pir­mi­nin­kas.

Tur­ny­ras lau­kia rug­sė­jį

Anot V.Gav­ri­lo­vo, tra­di­ci­nis Jus­ti­ niš­kių krep­ši­nio tur­ny­ras jau vy­ko tre­jus me­tus, tad šių me­tų ru­de­ nį jis bus or­ga­ni­zuo­ja­mas ket­vir­ tą kar­tą. „Tur­ny­ras vyks­ta dvie­jo­se aikš­ tė­se, ku­rio­se yra ke­tu­ri krep­šiai. Žai­džian­čių bū­na tik­rai la­bai daug – per­nai, ro­dos, da­ly­va­vo 28 ko­ man­dos. Net­gi pa­skirs­to­me vi­sus į tris am­žiaus gru­pes – jau­niau­sius,

Veik­la: me­tų ak­cen­tai Jus­ti­niš­kė­se

kos, šo­kių bei ki­tų bend­ruo­me­nę st

vy­res­nius ir vy­res­nius nei 17-os.

Kvie­čia­me ir tei­sė­jus, tu­ri­me net ir ap­do­va­no­ji­mų – pa­de­da­mi rė­mė­ jų, tu­ri­me ir pri­zų, tau­rių, me­da­ lių. Vi­sa­da įteik­ti ap­do­va­no­ji­mus kvie­čia­me ir žy­mes­nių žmo­nių“, – pa­sa­ko­jo V.Gav­ri­lo­vas. Įp­ras­ta, kad JAV mie­ga­muo­siuo­ se kvar­ta­luo­se vyks­tan­tys gat­vės krep­ši­nio tur­ny­rai išug­do ir bū­ si­mas NBA žvaigž­des. O kaip yra Jus­ti­niš­kė­se? Gal ir čia yra nau­jų vie­tos ta­len­tų, ku­rių lau­kia Lie­tu­ vos klu­bai? „Na, to­kių ži­nių, kad vie­ti­nius kie­mo žai­dė­jus im­tų į klu­bus, lyg ir ne­tu­ri­me. Bet var­žy­bos čia vyks­ta tik­rai pro­fe­sio­na­liai. Be­je, pa­skli­ dus ži­niai apie tur­ny­rą, ko­man­dos su­da­ro­mos jau ne tik iš Jus­ti­niš­kių gy­ven­to­jų – juk kaip su­kont­ro­ liuo­si, yra ir žai­dė­jų iš ki­tų ra­jo­nų.

Bet pa­žiū­rė­ti tik­rai yra į ką“, – pa­ sa­ko­jo bend­ruo­me­nės va­do­vas. Įgy­ven­di­no sva­jo­nes

Nuotaika: kai groja vietos žmonių kolektyvai, liūdna per tradicines

Justiniškių kaimynų dienas nebūna.

Kaip ir ki­tuo­se mik­ro­ra­jo­nuo­se, čia ir­gi vyks­ta ka­lė­di­niai ren­gi­ niai. Gruo­džio 10–15 d. ne­to­li se­ niū­ni­jos ne­di­de­lė­je aikš­te­lė­je ypač lau­kia­mi ma­žie­ji – čia gro­ja gy­va mu­zi­ka, Ka­lė­dų Se­ne­lis tei­kia vai­ kams do­va­nė­les.

Gyventojų ra­my­bę trik­do va­gys ir Jo­nas Var­nas

j.varnas@diena.lt

Vil­niaus mies­to 6-ojo po­li­ci­jos ko­ mi­sa­ria­to va­do­vas Ge­di­mi­nas Ša­ raus­kas tei­gė, kad Jus­ti­niš­kių mik­ ro­ra­jo­nas yra vie­nas ra­mes­nių ir sau­ges­nių šio­je mies­to vie­to­je.

„Ka­dai­se man te­ko va­do­vau­ti Jus­ ti­niš­kių po­li­ci­jos nuo­va­dai, kai ku­riais mė­ne­siais ir ta­da Jus­ti­niš­ kių se­niū­ni­ja sos­ti­nė­je bu­vo įvar­ di­ja­ma kaip sau­giau­sia mies­te“, – pri­si­mi­nė ko­mi­sa­ras.

Jus­ti­niš­kių Tai­kos gat­vė ne­re­tai

nu­skam­ba sos­ti­nės po­li­ci­jos su­ ves­ti­nė­se kaip itin kri­mi­no­ge­niš­ ka, čia įvyk­do­ma la­bai daug nu­si­ kal­ti­mų. „Įvy­kių čia už­ten­ka, bet tam yra pa­pras­tas paaiš­ki­ni­mas – Tai­kos gat­vė yra to­kia di­džiu­ lė ir il­ga, kad su­da­ro maž­daug du treč­da­lius, jei ne tris ket­vir­ta­da­ lius, vi­sos se­niū­ni­jos“, – paaiš­ki­ no G.Ša­raus­kas.

Jus­ti­niš­kės ne išim­tis vi­sos sos­ ti­nės kon­teks­te – čia dau­giau­sia fik­suo­ja­ma va­gys­čių. Šie­met jų jau be­maž šim­tas. Anot G.Ša­raus­ko, po­pu­lia­riau­sios va­gys­tės nuo ir iš au­to­mo­bi­lių, taip pat ne­ma­žai

3

balandžio 18–24, 2013

justiniškės

niš­kių ne­kan­ki­na

Į gy­ve­ni­mą grą­ži­na net ir būg­nų pa­mo­kos Ig­nas Ja­čaus­kas Jei no­ri­te, kad nu­si­kals­ta­mu­mas di­dė­tų, iš paaug­lių ir jau­nuo­lių atim­ki­te ga­li­my­bę kuo nors už­ siim­ti. Vil­niaus po­li­ci­jos klu­bas vai­kams bei jau­ni­mui prieš aš­ tuo­ne­rius me­tus pa­su­ko prie­šin­ ga link­me ir, ro­dos, šis spren­di­ mas pa­si­tei­si­no.

Vilionės: Justiniškių krepšinio turny­

e – krep­ši­nio tur­ny­ras bei Kai­my­nų die­nos, nors čia ne­trūks­ta ir mu­zi­ tip­ri­nan­čių ren­gi­nių.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Per­nai jus­ti­niš­kie­čiai mie­lai da­ ly­va­vo ir na­cio­na­li­nia­me pro­jek­te „Vai­kų sva­jo­nės“, ku­riuo bu­vo sie­ kia­ma įgy­ven­din­ti gra­žias so­cia­li­ nės ri­zi­kos šei­mo­se au­gan­čių vai­ kų sva­jo­nes.

Va­len­ti­nas Gav­ri­lo­vas:

Ži­nių, kad vie­ti­nius kie­mo žai­dė­jus im­tų į klu­bus, lyg ir ne­tu­ri­ me. Bet var­žy­bos čia vyks­ta tik­rai pro­fe­sio­ na­liai.

„Su­rin­ko­me duo­me­nis apie vai­ kus, gy­ve­nan­čius su­dė­tin­go­se šei­ mo­se, ta­da pa­ska­ti­no­me bend­ruo­ me­nės na­rius at­kreip­ti dė­me­sį į tų vai­kų sva­jo­nes, ėmė­me tas šei­mas glo­bo­ti. Pir­mas bly­nas ne­pris­vi­ lo, pa­da­rė­me tai, ką pla­na­vo­me, – nors daug ir neap­rė­pė­me, bet bent jau ke­tu­rias šei­mas, tu­rin­čias po ke­lis vai­kus, ap­lan­kė­me, pa­dė­jo­ me jiems įgy­ven­din­ti sva­jo­nes“, – džiau­gė­si jis.

Pa­gy­ri­mų pa­šne­ko­vas ne­gai­lė­jo ir

mu­šei­kos skun­dų su­lau­kia­ma ir dėl vie­šo­sios rim­ties trik­dy­mo, triukš­mo.

Kal­bė­da­mas apie Vil­niaus po­li­ ci­jos klu­bą vai­kams ir jau­ni­mui pa­ rei­gū­nas tei­gė, kad nors konk­re­čią nau­dą įvar­dy­ti sun­ku, tai esą ge­ra nu­si­kal­ti­mų pre­ven­ci­jos prie­mo­nė. „Tai pre­ven­ci­nė veik­la. Šio klu­bo re­zul­ta­tus sun­ku ap­čiuop­ti ir pa­sa­ ky­ti, kas bū­tų, jei­gu to klu­bo ne­bū­ tų. Po­li­ci­jai bend­ra­dar­biau­jant su vai­kais ga­li­ma juos nu­kreip­ti tin­ka­ ma link­me, kaip rei­kė­tų leis­ti lais­va­ lai­kį, ypač vai­kams iš ri­zi­kos šei­mų, ga­li­me jiems vi­siems ką nors pa­siū­ ly­ti“, – dar­bą įver­ti­no ko­mi­sa­ras.

rą organizuoti bendruomenės pirmi­ ninkui V.Gavrilovui (dešinėje) ir seniū­ nui Taurintui Rudžiui 2011-aisiais padė­ jo dainininkė Ingrida Kolytė.

se­niū­ni­jai – esą se­niū­nas pa­de­ da or­ga­ni­zuo­ti krep­ši­nio tur­ny­rą, pri­si­de­da prie ki­tų ren­gi­nių. Be­je, di­džią­ją da­lį ren­gi­nių pa­vyks­ta su­ reng­ti iš sa­vi­val­dy­bės ski­ria­mų lė­ šų – pa­sta­rai­siais me­tais tam skir­ ta 100 tūkst. li­tų. Pla­nuo­ja­ma, kad ir šie­met bus gau­ta pa­na­ši su­ma.

Pi­ni­gus bend­ruo­me­nė, pa­si­ta­ru­ si su se­niū­nai­čiais, ski­ria ir pa­tal­ pų nuo­mai, ir sto­vė­ji­mo aikš­te­lėms tvar­ky­ti, net mo­kyk­lų sta­dio­nams ap­tver­ti.

Tie­sa, yra ir liūd­no­ji pu­sė – pi­ ni­gų nė­ra tiek, kad bū­tų ga­li­ma su­ reng­ti dau­gy­bę pui­kių ren­gi­nių, o ir kul­tū­ros įstai­gų čia nie­ka­da ne­bus tiek, kiek pres­ti­ži­niuo­se Vil­niaus ra­jo­nuo­se. Ir vis dėl­to bend­ruo­me­ nės at­sto­vai trykš­ta op­ti­miz­mu.

At­gi­mė bib­lio­te­ka

„Na, Jus­ti­niš­kės yra mie­ga­ma­ sis ra­jo­nas, tad tiek ren­gi­nių, kiek Vil­niaus cent­re, nė­ra. Bet tu­ri­me sa­vo gra­žią vi­di­nę zo­ną, tu­ri­me nuo­sta­bų fon­ta­ną, prie ku­rio ge­ra pa­sė­dė­ti, ypač karš­tą va­sa­ros die­ ną. Tu­ri­me dau­gy­bę spor­to, krep­ ši­nio aikš­te­lių, ku­rio­se pil­na vai­kų ir jau­ni­mo. Yra ir tur­ge­lis, ku­ria­me par­duo­da­ma vis­kas, – nuo mais­to iki dra­bu­žių. Jus­ti­niš­kių pa­kraš­ty­

je, į Bui­vy­diš­kių pu­sę, yra ir tven­ ki­nys, tik ja­me mau­dy­tis ne­pa­ta­ ria­ma. Jis li­kęs dar nuo Bui­vy­diš­kių že­mės ūkio mo­kyk­los, ten anks­ čiau bu­vo vei­sia­mos žu­vys. Da­bar gal ten ir ei­na kas nors mau­dy­tis, bet sa­vo vai­kų tik­rai ne­leis­čiau“, – pri­pa­ži­no V.Gav­ri­lo­vas.

Jus­ti­niš­kės anks­čiau tu­rė­jo net ke­lias bib­lio­te­kas, ta­čiau ma­žė­jant lan­ky­to­jų jas te­ko už­da­ry­ti, o da­bar li­ku­si tik vie­na. Tie­sa, dar vie­na pri­kel­ta nau­jam gy­ve­ni­mui – bu­ vu­sios bib­lio­te­kos pa­tal­pos skir­ tos bend­ruo­me­nei. O ga­vus nau­ jas pa­tal­pas nea­be­jo­ja­ma, kad bus ir dau­giau ren­gi­nių. „Jus­t i­n iš­k ė­se vei­k ia vai­k ų ir jau­ni­mo klu­bas, taip pat vai­kams bei jau­ni­mui iš pro­ble­mi­nių šei­ mų skir­tas po­li­ci­jos klu­bas – jie taip pat ak­ty­viai da­ly­vau­ja mū­sų ren­gi­niuo­se, yra neį­ga­lių­jų klu­ bas „Drau­gys­tė“, ku­ris tu­ri ir sa­ vo krep­ši­nio ko­man­dą. Be­je, la­bai ak­ty­viai bend­ruo­me­nės na­riai da­ ly­vau­ja ir so­cia­li­niuo­se tink­luo­se – dau­giau kaip 1000 na­rių tu­ri­ me Jus­ti­niš­kių gru­pė­je feis­bu­ke, ten da­li­ja­ma­si ir fo­tog­ra­fij­ o­mis, nau­jie­no­mis, net spren­džia­mos pro­ble­mos“, – džiau­gė­si pa­šne­ ko­vas.

Tiek psi­cho­lo­gai, tiek tei­sė­sau­gos at­sto­vai tvir­ti­na, kad pa­grin­di­nė jau­ni­mo nu­si­kals­ta­mu­mo prie­žas­ tis – užim­tu­mo trū­ku­mas. Bū­tent to­dėl prieš aš­tuo­ne­rius me­tus Jus­ ti­niš­kė­se Vil­niaus vy­riau­sio­jo po­ li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to ini­cia­ty­va bu­vo įkur­tas Po­li­ci­jos jau­ni­mo klu­bas, 2007-ai­siais per­va­din­tas į Vil­niaus po­li­ci­jos klu­bą vai­kams ir jau­ni­ mui. Vė­liau prie jo pri­si­jun­gė ir dar vie­nas stei­gė­jas – Vil­niaus sa­vi­val­ dy­bė. Įs­tai­gos va­do­vas Alek­sand­ ras Us­ti­no­vas, pa­klaus­tas, kam to rei­kė­jo ir rei­kia, kal­bė­jo fak­tais: vos ke­li klu­bą lan­kę paaug­liai iš so­cia­ li­nės ri­zi­kos šei­mų ne­pri­ta­po prie vi­suo­me­nės, li­kę iš­ven­gė gat­vės pro­ble­mų, o vie­toj ka­lė­ji­mo ga­lė­ jo pa­si­rink­ti ki­tą ke­lią – sėk­min­gai baig­ti mo­kyk­lą ir siek­ti kar­je­ros ar įgy­ven­din­ti ki­tas sva­jo­nes. „Šiuo me­tu už­siė­mi­muo­se tu­ ri­me 30 vie­tų, vi­sos jos už­pil­dy­ tos. Klu­bas skir­tas vai­kams, ku­rie re­gist­ruo­ti po­li­ci­jos įskai­to­je, taip pat su­si­du­rian­tiems su įvai­rio­mis pro­ble­mo­mis. To­kių vai­kų, ku­rie bū­tų re­gist­ruo­ti po­li­ci­jo­je, nė­ra daug, dau­giau yra tie­siog so­cia­ liai rem­ti­nų. Be abe­jo, jie ir­gi tu­ ri sa­vų pro­ble­mų. Yra ke­li vai­kai, ku­rie lan­ko už­siė­mi­mus ir už pi­ ni­gus, nes tė­vai nu­spren­dė su­ pa­žin­din­ti juos ir su ki­to­kia ap­ lin­ka. Čia vyk­do­mi pre­ven­ci­niai ren­gi­niai, ug­do­mi vai­kų so­cia­li­ niai įgū­džiai, pa­vyz­džiui, mo­ko­ ma ga­min­ti val­gį, skalb­ti dra­bu­ žius“, – pa­sa­ko­jo A.Us­ti­no­vas.

Kaip vai­kai pa­ten­ka į klu­bą? Pa­ sak jo va­do­vo, spe­cia­liai jų nie­kas neieš­ko. Vai­kus re­ko­men­duo­ja so­ cia­li­niai mo­kyk­lų pe­da­go­gai, ret­ kar­čiais – po­li­ci­ja, o klu­bas jau pa­ts nu­spren­džia, ar juos priim­ti. Klu­bo veik­la vi­suo­met pri­klau­so nuo pi­ ni­gų, ta­čiau šiuo me­tu ne­trūks­ta ir ne­mo­ka­mai dir­ban­čių sa­va­no­rių. „Tu­ri­me so­cia­li­nių pe­da­go­gų, sa­va­no­rių iš Ni­ge­ri­jos, Pran­cū­zi­jos,

30

vai­kų

nuo­lat ga­li priim­ti Vil­ niaus po­li­ci­jos klu­bas vai­kams ir jau­ni­mui.

Ru­mu­ni­jos – jie ve­da ang­lų kal­bos pa­mo­kė­les, mo­ko gro­ti būg­nais, vyk­do ir ki­tus pro­jek­tus. Di­de­lių sun­ku­mų pro­ble­mi­niai vai­kai tik­ rai ne­su­ke­lia, spe­cia­lis­tai net ne­be­ su­si­mąs­to, kad šie vai­kai ko­kie nors ki­to­kie. Mū­sų klu­be ne­pri­tam­ pa vos vie­nas ki­tas, o di­džio­ji da­lis jau­čia­si pui­kiai. Tu­ri­me net su­rin­ kę pa­žan­gu­mo sta­tis­ti­ką – aki­vaiz­ džiai ma­to­me, kad klu­bą lan­kan­čių vai­kų re­zul­ta­tai mo­kyk­lo­se smar­ kiai pa­ge­rė­ja. Na, pa­bai­gę po­li­ci­ nin­ko pro­fe­si­jos gal ir ne­si­ren­ka, gal ir ne aukš­čiau­sių re­zul­ta­tų pa­ sie­kia, ta­čiau vi­si bai­gia mo­kyk­las, į gy­ve­ni­mą ka­bin­tis jiems tai aki­ vaiz­džiai pa­de­da“, – apie pro­jek­to nau­dą kal­bė­jo įstai­gos va­do­vas.

Pe­da­go­gų dar­bo die­na pra­si­de­ da kiek vė­liau nei ki­to­se įstai­go­ se – nuo 10 val. Lai­kas iki 13 val. ski­ria­mas do­ku­men­tams tvar­ky­ ti. 13–14.30 val. ima rink­tis vai­kai – jie, pa­de­da­mi spe­cia­lis­tų, da­ro na­mų dar­bus. Tuo­met pra­si­de­da mais­to ruo­ša – tai da­ry­ti suau­ gu­sie­siems pa­de­da nuo­lat be­si­ kei­čian­ti vai­kų gru­pė. 15 val. vi­si ren­ka­si bend­rų pie­tų. Nuo 15.30 val. pra­si­de­da už­siė­mi­mai. „Kas­dien jie skir­tin­gi. Pa­vyz­ džiui, vie­ną die­ną vyks­ta šo­kiai, ki­tą – gro­ji­mo būg­nais pa­mo­kos, dar ki­tą – ang­lų kal­bos bū­re­lis.

Tu­ri­me ir at­ski­rą ki­no stu­di­jos sa­lę, kur ku­ria­mi fil­mai. Kaip tai da­ro­ma? Vie­nas mū­sų sa­va­no­ris su vai­kais ku­ria fil­mus apie įstai­ gos veik­lą“, – sa­kė jis.

Prieš pus­me­tį Vil­niaus po­li­ci­jos klu­bas vai­kams ir jau­ni­mui iš rė­ mė­jų ga­vo ypa­tin­gą do­va­ną – bi­ liar­do sta­lą. Tad vy­res­nie­siems, be spor­to sa­lės su tre­ni­ruok­ liais, taip pat jo­je įreng­to ka­rao­ kės kam­pe­lio, nuo šiol su­teik­ta dar vie­na veik­los ga­li­my­bė – pa­ žais­ti bi­liar­dą.

Nu­si­kals­ta­mu­mas Jus­ti­niš­kė­se 2013 01 01–2013 04 17 Nu­si­kals­ta­mų vei­k ų skai­čius

173

Nu­ž u­dy­mai

0

Sun­k ūs svei­ka­tos su­trik­dy­mai

0

Ne­sun­k ūs svei­ka­tos su­trik­dy­mai 26 Iš­ža­g i­ni­mai

0

Au­to­mo­bi­lių va­gys­tės

2

Va­gys­tės iš au­to­mo­bi­lių

27

Va­gys­tės iš gy­ve­na­mų­jų pa­tal­pų 8 Plė­ši­mai

11

Suk­čia­vi­mai

7

Tur­to su­nai­k i­ni­mai ar su­ga­di­ni­mai

4

Įt­rau­k i­mas į pro­sti­tu­ci­ją 0 Nu­si­kals­ta­mos vei­kos, su­si­ju­sios su dis­po­na­vi­mu nar­ko­ti­nė­mis ar psi­chot­ro­pi­nė­mis me­d žia­go­mis 6 Vie­šo­sios tvar­kos pa­žei­di­mai Ke­lių trans­por­to eis­mo sau­gu­mo ar trans­por­to prie­mo­nių eksp­loa­ta­vi­mo tai­syk­lių pa­žei­di­mai Ki­tos nu­si­kals­ta­mos vei­kos

8

2 15

Šal­ti­nis: Nu­si­kals­ta­mų vei­kų ži­ny­bi­nio re­gist­ro duo­me­nų že­mė­la­pis

Pa­gal­ba: su vai­kais iš so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų nuo­lat bend­rau­ja ne

tik so­cia­li­niai pe­da­go­gai, ku­rie pa­de­da pa­ruoš­ti pa­mo­kas, bet ir po­ li­ci­jos at­sto­vai, siū­lan­tys įvai­rios veik­los.

Vil­niaus po­li­ci­jos klu­bo nuo­tr.

4

balandžio 18–24, 2013

Justiniškės

6p.

Justiniškietis K.Pap­šys ži­no rajono gyventojų džiaugs­mus ir skau­du­lius.

Į bib­lio­te­ką – kaip į na­mus Vai­da Ka­lin­kai­tė Jus­ti­niš­kių bib­lio­te­ka, nors ir sun­ kiai ran­da­ma, yra vie­ta, ku­rio­je žmo­nių vi­sa­da gau­su. Čia žmo­ nės atei­na ne tik pa­si­rink­ti kny­ gų, pa­si­nau­do­ti kom­piu­te­riais, bet ir su­si­tik­ti su pa­žįs­ta­mais, pa­ bend­rau­ti.

Tuš­čių kė­džių nė­ra

Bib­lio­te­ko­je su­si­tin­ka­me su Zo­ ja Zig­man­tie­ne, vy­riau­sią­ja bib­ lio­te­ki­nin­ke, po­nu Ig­nu ir po­nia Ma­ri­ja, ku­rie yra ne tik nuo­la­ti­ niai bib­lio­te­kos lan­ky­to­jai, bet ir Jus­ti­niš­kių sen­jo­rų klu­bo įkū­rė­jai.

Lais­vų kė­džių čia be­veik nė­ra. „Pas mus vi­sa­da taip, – sa­ko Z.Zig­man­tie­nė. – Skai­ty­to­jų mes tu­rim daug. Ne­ga­li­me pa­si­gir­ ti erd­vio­mis pa­tal­po­mis, bet ga­ li­me pa­si­gir­ti, kad žmo­nės atei­na su­si­tik­ti, su­ži­no­ti kuo dau­giau. Ir dar ma­lo­nu gir­dė­ti, kad dau­ge­lis skai­ty­to­jų sa­ko, jog ei­na į bib­lio­ te­ką kaip į na­mus. Čia mū­sų na­ mai, čia mū­sų ant­rie­ji na­mai ir ei­ nam kaip į dar­bą – kal­ba jie.“ Ko­vo­ja su vie­nat­ve

Sen­jo­rų klu­bas su­kur­tas vei­kiant drau­ge bib­lio­te­kai ir ra­jo­no sen­jo­ rams. Kaip ki­lo min­tis jį įkur­ti? „Vi­są gy­ve­ni­mą dir­bę su jau­ni­ mu da­bar jau esam tik­rą­ja to žo­ džio pra­sme sen­jo­rai, – pra­de­da pa­sa­ko­ti po­nia Ma­ri­ja. – Ir no­ri­ si, kad tie žmo­nės, ku­rie yra vie­ni­ ši, įsi­jung­tų į ak­ty­ves­nį gy­ve­ni­mą, kad išei­tų už sa­vo na­mų sie­nų. Na ir, be abe­jo, jie tu­ri daug įvai­riau­ sių min­čių, daug gy­ve­ni­mo pa­tir­ ties. Mes čia pa­si­ta­rėm su Zo­ja, su ki­to­mis dar­buo­to­jo­mis, kad gal bū­tų ne­blo­gai va ši­to­kį klu­bą su­si­ kur­ti. Daug bu­vo pri­ta­rian­čių.“ Sen­jo­rai ren­ka­si į bib­lio­te­ką pa­ bend­rau­ti, kar­tu švęs­ti įvai­rių šven­čių: be­lauk­da­mi Ka­lė­dų kar­

tu lau­žė pa­plo­tė­lį, at­šven­tė Va­len­ ti­no die­ną, su­ren­gė šven­tę Jus­ti­ niš­kių gy­ven­to­jams Už­ga­vė­nių pro­ga. „Kaip pa­vy­ko, gal reik­tų klaus­ ti tų, kas da­ly­va­vo. Ka­dan­gi pa­ tys dau­giau ve­dėm, su­si­rin­ko la­ bai ne­ma­žai jau­ni­mo, po­li­ci­jos nuo­va­dos dar­buo­to­jų ir iš mo­ kyk­los daug mo­ki­nių. Na, kai pa­ bai­go­je bu­vo pa­teik­tas klau­si­mas, ar atei­ty­je švę­si­me, vi­si la­bai gra­ žiai cho­ru šau­kė „Taip, va­lio, švę­ sim!“, – juo­kia­si po­nia Ma­ri­ja.

Jei no­rė­si ma­ty­ti, kad ap­lin­kui daug švie­sių gra­žių spal­ vų, tai ir pa­ma­ty­ si švie­sias gra­žias spal­vas.

Idė­jų ne­trūks­ta

Atei­ty­je sen­jo­rų klu­bas pla­nuo­ ja su­reng­ti dar dau­giau ren­gi­nių.

Po­nia Ma­ri­ja sa­ko, kad idė­jų to­li ieš­ko­ti tam ne­rei­kia. „To­kios idė­jos ky­la sa­vai­me. Ne­ ga­liu sa­ky­ti, kad čia ma­no idė­jos.

Gink, Die­ve. Jos bend­ros. Kar­tu pa­si­ta­ria­me. Jos sa­vai­me at­si­ran­ da, iš gy­ve­ni­mo pa­tir­ties. Ši­tiek raukš­lių, tai jau ir tų idė­jų tu­ri bū­ti ne­ma­žai“, – sa­ko po­nia Ma­ri­ja.

Ji pri­du­ria, kad ne­ži­nia, ar be bib­lio­te­kos dar­buo­to­jų pa­gal­bos toks klu­bas eg­zis­tuo­tų, nes bū­tent dėl čia dir­ban­čių ir be­si­lan­kan­čių žmo­nių jis ir bu­vo su­kur­tas. „Na ne­ži­nau, tie­siog esam la­bai ak­ty­vūs bib­lio­te­kos lan­ky­to­jai, nes čia vi­sa­da šil­ta, vi­sa­da ge­ra. Ne tik tie­sio­gi­ne pra­sme. Tik­ras trau­kos ob­jek­tas. O trau­kos ob­jek­tas to­dėl, kad dir­ba mo­te­rys, ku­rios my­li sa­

Čia gi­m

vo dar­bą, yra jam at­si­da­vu­sios. Ir tik­rai, jei to­kių sa­vo dar­bą my­lin­ čių žmo­nių ir Jus­ti­niš­kė­se, ir bet ku­riam ki­tam ra­jo­ne bus kuo dau­ giau, tuo gy­ve­ni­mas bus įdo­mes­ nis, ak­ty­ves­nis“, – nuo­šir­džiai kal­ba po­nia Ma­ri­ja.

Ša­lia na­mų au­go obe­ 1 lys, vyš­nios, kar­vės ga­nė­si, sto­vė­jo me­di­niai na­mu­kai.

Mes ei­da­vo­me skin­ti obuo­lių. Bū­ da­vo la­bai sma­gu lan­džio­ti po sta­ tyb­vie­tes, žais­ti ka­rą su me­di­niais šau­tu­vais.

Gy­ven­ti Jus­ti­niš­kė­se ge­ra

Klau­san­tis Z.Zig­man­tie­nės ima at­ro­dy­ti, kad jai dirb­ti – vie­nas ma­lo­nu­mas. „Gal pa­ste­bė­jot? – klau­sia bib­lio­te­ki­nin­kė ir ro­do į už­ra­šą ant pla­ka­to su lan­ky­to­ jų nuo­trau­ko­mis. – Toks pa­pras­ tas už­ra­šė­lis: „Mū­sų nuo­sta­būs skai­ty­to­jai.“ Ir tik­rai, dir­bu šio­je bib­lio­te­ko­je nuo 1986-ųjų. Vi­sa­ da sa­kau, ko­kie ge­ri žmo­nės lan­ ko bib­lio­te­ką.“ Po­nia Ma­ri­ja taip pat pri­ta­ria, kad Jus­ti­niš­kių žmo­nės ge­ri, tie­ siog kar­tais rei­kia po­zi­ty­viau į vis­ką žiū­rė­ti: „Aš įžvel­giu tik ge­ ru­mą. Man at­ro­do, kad la­bai pri­ klau­so nuo to, ko pa­ts žmo­gus no­ri. Jei no­ri ma­ty­ti juo­dą, tai ir ma­tys juo­dą. Jei no­ri ma­ty­ti, kad ap­lin­kui daug švie­sių gra­žių spal­ vų, tai ir pa­ma­ty­si švie­sias gra­žias spal­vas.“ Kuo Jus­ti­niš­kės iš­si­ski­ria iš ki­ tų ra­jo­nų? „Pir­miau­sia tai stra­te­gi­niu po­ žiūriu, – sa­ko po­nia Ma­ri­ja. – Su­ si­sie­ki­mas su cent­ru, su gre­ti­ mais ra­jo­nais. Be ga­lo pa­to­gu iš ši­to ra­jo­no nu­vyk­ti bet ku­riuo pa­ ros me­tu. Ant­ra, man pa­tin­ka, kad yra daug neužs­ta­ty­tų te­ri­to­ri­jų. Ir pu­šy­nas ne taip to­li.“ Dėl ža­lu­mos gau­sos pri­ta­ria ir ki­ti pa­šne­ko­vai. „Ža­lu­mos la­bai daug. Kaip pa­sa­ko­jo mū­sų sen­ jo­rė Ire­na, kaip sma­gu, kai vi­ si ža­liuo­jan­tys Jus­ti­niš­kių ta­kai ir ta­ke­liai ve­da į bib­lio­te­ką“, – pri­ si­me­na Z.Zig­man­tie­nė ir pri­de­da, kad Jus­ti­niš­kės taip pat la­bai sau­ gus bei ra­mus ra­jo­nas.

– Kaip ir vi­si vai­kai, ėjo­te į dar­ že­lį, vė­liau į mo­kyk­lą?

– Taip. Tė­vai no­rė­jo, kad ei­tu­me į len­kų ar­ba lie­tu­vių dar­že­lį, ta­čiau ka­dan­gi ar­čiau­siai na­mų bu­vo ru­ sų, pa­te­ko­me į jį. Mo­kyk­lą taip pat bai­gė­me ru­sų, ta­da tai bu­vo 52-oji vi­du­ri­nė mo­kyk­la.

Nuei­ti iki dar­že­lio už­truk­da­vo vie­ną mi­nu­tę, mo­kyk­la taip pat bu­vo ša­lia – te­rei­kė­jo pe­rei­ti per gat­vę.

Trau­ka: jus­ti­niš­kie­čiai į sa­vo

bib­lio­te­ką trau­kia ne tik ap­si­ švies­ti, bet ir pa­bend­rau­ti, da­ ly­vau­ti įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se.

Andriaus Ufarto / BFL nuo­tr.

Po­nas Ig­nas jai pri­ta­ria ir pa­mi­ ni, kad Jus­ti­niš­kės dar iš­si­ski­ria tvar­ka ir šva­ra. „Tik su tais ra­ši­ nė­to­jais bend­ro­mis jė­go­mis reik­ tų ką nors da­ry­ti“, – link­si gal­va po­nia Ma­ri­ja, kal­bė­da­ma apie iš­ ter­lio­tas pa­sta­tų sie­nų. – Bet čia vi­sam mies­tui, ne vien Jus­ti­niš­ kėms.“

Daugiabučius namus Justiniškėse kamuoja tarpblokinių siūlių ligos Šlampa ir pelija buto sienos? Prie grindų ar kambarių kampuose juntamas skersvėjis? Tai požy­ miai, kad pats laikas susirūpinti tarpblokinių siūlių remontu. Prie­ šingu atveju bute susikaupusi drė­ gmė gali priversti imtis brangaus ir neplanuoto patalpų remonto.

Daugiabučius namus Justiniškėse administruojančios įmonės „Justi­ niškių būstas“ direktorius Audrius Gricius sako, kad po kiekvienos žiemos senų blokinių daugiabu­ čių namų gyventojai neretai susi­ duria su viena opiausių problemų – šlampančiomis ir pelijančiomis sienomis. Tai nutinka dėl prastos būklės siūlių. Jo teigimu, nekreipti dėmesio į susidėvėjusias siūles tas pats, kaip ir negydyti progresuo­ jančios ligos. Kuo ilgiau delsiama, tuo padariniai gali būti liūdnesni, – netvarkant susidėvėjusių siūlių išlaidos už remontą kasdien vis la­ biau auga.

Pasak „Justiniškių būsto“ di­ rektoriaus, siūlių remonto Justi­ niškėse šaukiasi beveik visi senos statybos stambiaplokščiai namai, ypač statyti 1980–1990 m. Šių

Problema: siūlių remonto Justiniškėse šaukiasi beveik visi senos sta­

tybos stambiaplokščiai namai, ypač statyti 1980–1990 m.

namų plokštės buvo gaminamos itin nekokybiškai, tad greitai su­ sidėvėjo, sunyko jų rišamoji me­ džiaga. Dėl šių priežasčių dalyje butų ėmė kauptis drėgmė, įsime­ tė pelėsis.

„Praėjusiais metais Justiniš­ kėse tvarkėme siūles 53 daugia­ bučiuose namuose. Šiemet šiuos darbus planuojame atlikti dar 40 namų. Tačiau rajone neras­ tume nė vieno daugiabučio, ku­

riame siūlės būtų sutvarkytos šimtu procentų. Nors iš karto re­ montuoti visą namą gerokai pi­ giau, gyventojai mieliau renkasi dalinį variantą. Tiesa, džiugina, kad žmonės vis dažniau kreipia­ si į mus pagalbos, nes supranta, kaip svarbu laiku sutvarkyti susi­ dėvėjusias siūles. Jau dabar esa­ me gavę nemažai prašymų“, – pasakojo A.Gricius.

Bendrovės „Justiniškių būstas“ vadovas tvirtino, kad atpažinti susidėvėjusias siūles nesunku. Jei bute drėksta siena iš vidinės pusės ties siūle arba pradeda formuotis pelėsis, tai ženklai, kad siūlė ne­ besandari, praleidžia drėgmę ir peršąla. Įtarti, kad siūlė nebeat­ lieka savo funkcijos, galima ir tuo­ met, jei vizualiai iš lauko matyti, kad ji ištrupėjusi. „Pastebėjus šiuos simptomus reikėtų nedelsiant kreiptis į namo administratorių. Beje, dėl specifi­ nių klimatinių sąlygų remontuoti siūles galima tik nuo balandžio iki spalio, todėl šiems darbams atlik­ ti turime gana ribotą laiką“, – pa­ brėžė A.Gricius.

PR

– O mei­lė krep­ši­niui? Ar ji taip pat gi­mė Jus­ti­niš­kė­se?

– Vi­si drau­gai bu­vo iš Jus­ti­niš­kių.

Tie pa­tys chu­li­ga­nai. Kaip ir pa­ pras­ti vai­kai, kie­me žai­dė­me vis­ ką. Fut­bo­lą, krep­ši­nį, per gu­my­tę šo­ki­nė­jom, kla­ses žai­dė­me, pie­šė­ me ant ply­te­lių. Svar­biau­sia bu­vo bū­ti lau­ke.

Krep­ši­nio iš pra­džių žais­ti ne­ bu­vo kur. As­fal­tuo­ta aikš­te­lė bu­vo nuo pat pra­džių, bet jo­je žais­da­ vo tink­li­nį, o jau vė­liau, pa­ma­čius, koks po­pu­lia­rus krep­ši­nis, at­si­ra­do krep­ši­nio žie­dai. Ta­da mums bu­vo 12–13 me­tų.

Iki tol lan­kė­me ir ba­sei­ną, ir ka­ra­ tė, ta­čiau kai mums bu­vo 12–13 me­ tų, pa­ma­tė­me, kad ge­ro­kai ski­ria­mės nuo bend­raam­žių ūgiu. Laik­raš­ty­ je per­skai­tė­me rek­la­mi­nį skel­bi­mą, kad ren­ka­mi vai­kai į Ša­rū­no Mar­ čiu­lio­nio krep­ši­nio mo­kyk­los tre­ni­ ruo­tes. Mes su bro­liu nu­spren­dė­me, kad me­tas pa­suk­ti šiuo ke­liu.

Įžy­my­bės

Užuomazgos: subtilų

G.Kilčiauskienės muzikinį skonį for­ mavo ir Justiniškių mokyklų rū­ siuose vykdavę alternatyvios muzikos koncertai.

To­mo Ur­be­lio­nio / BFL nuo­tr.

5

balandžio 18–24, 2013

justiniškės diena.lt/naujienos/miestas

mė bro­lių krep­ši­nis – Bū­da­mi 16-os, 1996 m., pa­li­ ko­te gim­tą­jį ra­jo­ną. Ar jis pa­si­ kei­tė per tuos me­tus, kai na­mo su­grįž­da­vo­te lyg į sve­čius?

– Kai gy­ve­nau ten, at­ro­dė, kad nie­kas ne­si­kei­čia. Na gal tik dau­ giau na­mų at­si­ran­da. Ta­čiau da­ bar, kai pa­sta­ruo­sius de­šimt me­ tų daž­nai žais­da­vau už­sie­ny­je, o į Jus­ti­niš­kes grįž­da­vau tik va­sa­rą, ėmiau la­biau pa­ste­bė­ti, kaip kei­ čia­si ra­jo­nas. Vie­tos kas­met vis ma­žiau, me­džiai, ku­rie, at­ro­do, dar ne­se­niai bu­vo pa­so­din­ti, da­ bar jau di­de­li, iš­si­ke­ro­ję, vi­sur ža­ lu­ma. Vis dau­giau dau­gia­bu­čių.

Dar­ju­šas Lav­ri­no­vi­čius:

Mėgs­tu pa­si­vaikš­čio­ ti to­mis pa­čio­mis gat­ vė­mis, už­suk­ti į tą pa­čią aikš­te­lę, kur sė­ dė­da­vom, bend­rau­ da­vom.

– Ar ne­bu­vo min­čių iš­si­vež­ti tė­vus, pa­siū­ly­ti jiems ap­si­gy­ ven­ti ki­ta­me ra­jo­ne, mies­te?

– Siū­lė­me tė­vams kel­tis kur nors ki­tur, kur bū­tų leng­viau gy­ven­ti, pa­to­giau. Ta­čiau jie at­si­sa­ko. Sa­ ko – mums čia ge­riau. Ir iš tik­rų­jų Ry­gos gat­vė­je, kur mes gy­ve­na­me, daug ža­lu­mos, me­džių. Jie ir pri­ pra­tę. Kai­my­nai, pa­žįs­ta­mi, drau­ gai ten gy­ve­na.

– O kaip pa­si­tin­ka kai­my­nai jus, kai grįž­ta­te į Jus­ti­niš­kes?

– At­pa­žįs­ta kai­my­nai, vai­kai. Yra

Nos­tal­gi­ja: į gim­tą­sias Jus­ti­niš­kes su­grįž­tan­tį krep­ši­nin­ką D.Lav­ri­

no­vi­čių vi­suo­met už­plūs­ta tik ge­ri pri­si­mi­ni­mai.

mū­sų drau­gų, pa­žįs­ta­mų vai­kų.

At­bė­ga ir pa­si­svei­ki­na, dar au­ tog­ra­fo pa­pra­šo.

– Ku­r ios vie­tos Jus­t i­n iš­k ė­ se jū­sų mėgs­ta­miau­sios? Kur bū­ti­nai už­su­ka­te su­grį­žęs?

– Nuo vai­kys­tės mėgs­ta­miau­ sios vie­tos Jus­ti­niš­kė­se bu­vo tos, kur su­si­bur­da­vo dau­giau žmo­nių.

Spor­to aikš­te­lės, sta­dio­nas. Vie­ tos, kur ga­li­ma spor­tuo­ti, kro­

Mar­ga­ri­tos Vo­rob­jo­vai­tės nuo­tr.

są nu­bėg­ti, pa­mė­ty­ti ka­muo­lį. Tai bu­vo mėgs­ta­miau­sios su­si­ti­ki­mų vie­tos.

Kai da­bar su­grįž­tu, ma­ne vi­są lai­ką už­plūs­ta pri­si­mi­ni­mai. Mėgs­ tu pa­si­vaikš­čio­ti to­mis pa­čio­mis gat­vė­mis, už­suk­ti į tą pa­čią aikš­te­ lę, kur sė­dė­da­vom, bend­rau­da­vom, kur bū­da­mi paaug­liai ir alaus iš­ ger­da­vom, ir su mer­gi­nom su­si­pa­ žin­da­vom. Įdo­mu su­grįž­ti pa­žiū­rė­ ti, kaip tos vie­tos pa­si­kei­tė.

s mu­zi­kos mo­kė­si rū­siuo­se Ig­nas Ja­čaus­kas i.jacauskas@diena.lt

Įkur­tu­vių džiaugs­mą de­vin­ta­ja­ me de­šimt­me­ty­je iš­gy­ve­nu­sios Jus­ti­niš­kės išug­dė ne vie­ną įžy­ my­bę. Iš kur ankš­tuo­se be­to­ni­ niuo­se dau­gia­bu­čiuo­se at­si­ra­do ta­len­tų? Dai­ni­nin­kė Gied­rė Kil­ čiaus­kie­nė sa­ko, kad po­grin­di­nė kul­tū­ra ir kon­cer­tai rū­siuo­se čia kles­tė­jo dar iki ne­prik­lau­so­my­ bės at­ga­vi­mo.

Apie 1980-uo­sius į Jus­ti­niš­kes at­ si­kė­lė pir­mie­ji gy­ven­to­jai, čia ėmė aug­ti ir nau­ja dau­gia­bu­čių kie­mų kar­ta. Kaip ir vi­suo­se Lie­tu­vos did­mies­čiuo­se, čia bū­ta ir sma­ gių kai­my­niš­kų pa­si­sė­dė­ji­mų, ir muš­ty­nių, ta­čiau net ir ten, kur, ro­dos, veik­ti nė­ra ką, vi­rė gy­ve­ ni­mas. Ga­li­ma dar skam­biau pa­ sa­ky­ti – be Jus­ti­niš­kių vei­kiau­ siai ne­bū­tų nei gru­pės „Emp­ti“, nei „Pie­no la­ze­rių“, nei ga­liau­siai G.Kil­čiaus­kie­nės so­li­nių kon­cer­ tų. Vie­nas to­kių kon­cer­tų ne­tru­ kus, ba­lan­džio 29 d. va­ka­rą, vyks ir Vil­niaus šv. Kot­ry­nos baž­ny­ čio­je. Pa­ti Gied­rė pri­pa­žįs­ta, kad jos vai­kys­tės ra­jo­nas, į ku­rį at­si­ kraus­tė 1984 ir 1985 m. san­dū­ro­ je, smar­kiai for­ma­vo ir jos mu­zi­ ki­nį sko­nį. „Kai at­si­kraus­tė­me, man bu­

vo vos pen­ke­ri. Tuo me­tu ra­jo­nas te­be­bu­vo sta­to­mas – dar net ne­ bu­vo ma­no mo­kyk­los, pu­sę me­tų ėjau į ru­sų mo­kyk­lą. O gal ir ne į ru­sų – da­bar jau sun­ku pri­si­min­ti, bu­vau dar vai­kas. Ta­da per­si­kė­liau mo­ky­tis į My­ko­lo Bir­žiš­kos vi­du­ ri­nę, da­bar ji – gim­na­zi­ja. Tie­sa, pa­bai­giau ki­tą mo­kyk­lą, bet vi­sa vai­kys­tė pra­bė­go čia“, – pa­sa­ko­ jo dai­ni­nin­kė.

Gied­rės paaug­lys­tės pa­tir­tys, pa­sak jos, šia­me ra­jo­ne bu­vo gan ašt­rios – di­džią­ją da­lį šio lai­ko ji bu­vo pa­mir­šu­si, kad ga­li­ma jaus­ tis sau­giai. „Tuo me­tu bu­vo su­si­for­ma­vę sa­vo­tiš­ki ge­tai – bū­da­mas pen­ kio­lik­me­tis tu ga­lė­jai vaikš­čio­ti ar­ba su tre­nin­gi­niais, va­di­na­mai­ siais ur­la­ga­nais, ar­ba su me­ta­lis­ tais. Aiš­ku, su­si­dė­jau su me­ta­lis­ tais, nes su jais bent bu­vo apie ką kal­bė­ti. O nuo ur­la­ga­nų nu­ken­tė­ti te­ko – esu ga­vu­si į sau­lės rez­gi­nį.

Vie­nu me­tu nešiojausi du­jų ba­lio­ nė­lį“, – pri­si­mi­nė ji.

Pa­sak jos, Tai­kos gat­vė kar­tu su Kal­va­ri­jų yra bu­vu­si vie­na pa­vo­ jin­giau­sių Vil­niu­je. O da­bar Jus­ti­ niš­kės – vie­nas sau­giau­sių sos­ti­ nės ra­jo­nų.

Pag­rin­di­nė to me­to paaug­lių pro­ble­ma bu­vo tai, kad čia ne­bu­ vo ką veik­ti. Tad ne vie­no Gied­rės vai­kys­tės kie­mo pa­žįs­ta­mo gy­ve­

ni­mas, pa­sak jos, su­si­klos­tė liūd­ nai – kai ku­rie die­nas bai­gė ka­lė­ji­ me, kai ku­rių jau nė­ra tarp gy­vų­jų. „Ma­ne pa­čią gel­bė­jo mu­zi­ka – lan­ kiau Ba­lio Dva­rio­no mu­zi­kos mo­ kyk­lą. Dau­ge­lis ki­tų, ku­rie ne­tu­ rė­jo kuo už­siim­ti, taip ir iš­si­bars­tė kas kur“, – sa­kė dai­ni­nin­kė.

Nors vie­nos vie­tos, ku­ri bū­tų trau­ku­si to me­to po­grin­džio mu­ zi­kos ger­bė­jus, Jus­ti­niš­kė­se ne­bu­ vo, dau­ge­lis re­pe­ti­ci­jų ir kon­cer­tų vyk­da­vo tie­siog na­mų ar mo­kyk­lų rū­siuo­se. Tad čia Gied­rė ir pra­leis­ da­vo ne­ma­žai sa­vo lais­va­lai­kio. „Ko­kios dar re­pe­ti­ci­jos – rū­ siuo­se vyk­da­vo ne tik re­pe­ti­ci­jos, ten vi­si sė­dė­da­vo­me iki va­ka­ro.

O gro­da­vo dau­giau­sia mo­kyk­los rū­siuo­se, pa­vyz­džiui, M.Bir­žiš­ kos mo­kyk­lo­je re­pe­tuo­da­vo gru­ pė „Pa­ri­si­te“, čia mo­kė­si ir Jo­nas Čiur­lio­nis iš gru­pės „Skies“, taip pat Alek­sand­ras Ma­ke­je­vas. Jie bu­vo gal ket­ve­riais me­tais už ma­ ne vy­res­ni“, – sa­kė ji.

Da­bar Jus­t i­n iš­k ė­se gy­ve­n a Gied­rės ma­ma. Dai­ni­nin­kė sa­ko čia lan­ky­da­ma­si da­bar pa­ste­binti, kad ra­jo­nas ta­po ga­na ra­mus. Be­je, tai, kad Jus­ti­niš­kės ta­po vie­na sau­ giau­sių mies­to vie­tų, liu­di­ja ir po­ li­ci­jos sta­tis­ti­ka. Mu­zi­kan­tė juo­ kia­si: „Ra­jo­nas vei­kiau­siai ir ta­po sau­gus to­dėl, kad vi­si iš­si­bars­tė po ka­lė­ji­mus. Ir ta­po ra­mu.“

6

balandžio 18–24, 2013

Justiniškės diena.lt/naujienos/miestas

Jus­ti­niš­kie­čiams te­rei­kia Be­veik nuo pat Jus­ti­niš­kių įkū­ri­ mo čia gy­ve­nan­tis Kor­ne­li­jus Pap­šys tu­ri ką pa­pa­sa­ko­ti apie ra­jo­ną, jo žmo­ nes. Ži­no ir jus­ti­niš­ kie­čių džiaugs­mus bei skau­du­lius.

Vai­da Ka­lin­kai­tė Pui­ki gam­ta

„Jus­ti­niš­kės la­bai iš­si­sky­rė ir bu­ vo gra­žios tuo, kad ten to­liau eže­ riu­kai“, – į klau­si­mą, kuo ra­jo­nas iš­si­ski­ria iš ki­tų, at­sa­kė jus­ti­niš­ kie­tis.

Ten vie­na gra­žiau­sių ra­jo­no vie­ tų. Taip pat reik­tų ne­pa­mirš­ti alė­ jos ir fon­ta­no. „Yra gra­ži Jus­ti­niš­kė­se ta zo­na, kur fon­ta­nas. Tarp ki­ta ko, vie­ną die­ną man skam­bi­na vie­nas pa­ žįs­ta­mas. Sa­ko, čia kaž­ką ka­sa. Bū­ tent to­je vie­to­je. Kaž­ką ten da­ro at­ va­žia­vę. Iš­siaiš­ki­nom, kad kaž­kas bu­vo vos ne be­pra­de­dąs sta­tyt ma­ žą pre­ky­bos cent­riu­ką. Stai­giai už­ ju­di­nom, pa­skam­bi­nom, su­kė­lėm triukš­mą, kad lei­di­mų čia jo­kių nė­ ra. Tai už­da­rė, už­ver­tė. Tai va, li­ko ta alė­ja“, – pri­si­mi­nė K.Pap­šys.

Pra­na­šu­mai: K.Pap­šio tei­gi­mu, iš­skir­ti­nis Jus­ti­niš­kių bruo­žas – ža­

lu­mos gau­su­mas ir tai, kaip su­pro­jek­tuo­ti pa­sta­tai.

Dar vie­nas iš­skir­ti­nis Jus­ti­niš­ kių bruo­žas, vy­ro tei­gi­mu, – ža­lu­ mos gau­su­mas ir tai, kaip su­pro­ jek­tuo­ti pa­sta­tai. „Tas į Vir­šu­liš­kes pu­šy­nė­lis pui­kus. Čia pat pui­kūs anoj pu­ sėj eže­riu­kai, kaip mi­nė­jau. Gam­ ta ar­ti. Ant­ras da­ly­kas, pa­sta­tai pa­sta­ty­ti jau nau­jes­nės kar­tos“, – kal­bė­jo jis. „Pats pla­na­vi­mas bu­vo ge­ras.

Pa­gal prin­ci­pą. Ne šiaip sau, kad ten vie­nas na­mas, kaip Laz­dy­nuo­ se ar kur, o yra kie­mo ti­pas. Po­ ra ar tre­je­tas pen­kiaaukš­čių ir kie­ mas“, – pri­dū­rė jus­ti­niš­kie­tis.

Vaidos Kalinkaitės nuotr.

Trūks­ta bend­ru­mo

Tie­sa, kaip ir vi­sur, taip ir Jus­ti­ niš­kė­se yra sa­vų bė­dų. K.Pap­šiui liūd­na, kad bend­ru­mo Jus­ti­niš­kė­ se, de­ja, be­veik ne­be­li­ko ir žmo­ nės ima ne­be­pa­si­ti­kė­ti vie­ni ki­tais: „Tie, ku­rie ren­ka­si, yra en­tu­zias­tai.

Bet jų ne­daug. La­bai ne­daug. Ir per la­bai di­de­lį var­gą. O ir į juos žiū­ ri­ma įtar­ti­nai. Ar ne­tu­ri iš to nau­ dos? Ir ko­kios nau­dos? Kam tar­ nau­ja? Žmo­nės taip su­si­skal­dę, o tai dar la­biau stip­ri­na su­sve­ti­mė­ ji­mą. Vos žmo­gus pra­de­da ką nors da­ryt, iš kar­to įta­ria­mas ko­kiais nors kar­je­ros ar nau­dos sie­kiais.“

My­ko­lo Bir­žiš­kos gim­na­zi­jo­j vietiniai sudaro mažumą Vai­da Ka­lin­kai­tė Jus­ti­niš­kė­se esan­ti My­ko­lo Bir­ žiš­kos gim­na­zi­ja lai­ko­ma vie­na ge­riau­sių Lie­tu­vo­je. Ta­čiau pa­ čių jus­ti­niš­kie­čių jo­je mo­ko­si ne­ daug.

M.Bir­žiš­kos gim­na­zi­jos di­rek­to­ rius Val­de­ma­ras Kau­pi­nis sa­ko, kad kal­bė­ti apie moks­lei­vius jus­ ti­niš­kie­čius bū­tų sun­ku. Esą Jus­ ti­niš­kė­se gy­ve­nan­tys moks­lei­viai su­da­ro vos de­šim­ta­da­lį mo­ki­nių, jei ne ma­žiau. „Prieš ko­kius pen­ke­tą ar sep­ty­ne­ tą me­tų jus­ti­niš­kie­čiai iš sep­ty­nių, kiek­vie­nais me­tais komp­lek­tuo­ ja­mų kla­sių, su­da­ry­da­vo maž­daug po­rą kla­sių. Vė­liau šis skai­čius su­ men­ko. Da­bar jus­ti­niš­kie­čiai ne­tu­ ri, ma­tyt, tos va­di­na­mo­sios pa­pras­ tos dau­gu­mos“, – tei­gė jis.

Apie pa­tį ra­jo­ną di­rek­to­rius daug pa­sa­ky­ti ne­ga­lė­tų: „Mes ga­na aka­de­miš­kai orien­tuo­ja­mės.

Taip sa­kant, pa­gal sa­vo pa­skir­tį.“ V.Kau­pi­niui į akis šia­me ra­jo­ne krin­ta vie­ny­bės trū­ku­mas.

Ma­žu­ma: pa­sak M.Bir­žiš­kos gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus V.Kau­pi­nio, Jus­ti­n

da­ro vos de­šim­ta­da­lį jo gim­na­zi­jos mo­ki­nių, jei ne ma­žiau.

„Jus­ti­niš­kių bend­ruo­me­nės, se­niū­ni­jos vie­na ki­ta ini­cia­ty­va, bend­rų šven­čių or­ga­ni­za­vi­mai čia tai įsi­plies­kia, tai iš­nyks­ta. Kar­ tais su­si­da­rom to­kį įspū­dį, kad tai gal­būt la­biau rei­ka­lin­ga pa­tiems or­ga­ni­za­to­riams už­si­ra­šy­ti at­ lik­tą dar­bą. O ar jie iš tie­sų su­bu­

ria bend­ruo­me­nę? Ar jie rei­ka­lin­ gi bend­ruo­me­nei? Ar jie ak­tua­lūs bend­ruo­me­nei? Na, tai dau­giau re­ to­riš­ki klau­si­mai, į ku­riuos at­sa­ky­ mo ne­la­bai ras­čiau“, – kal­bė­jo jis.

Vie­nos ge­riau­sių Lie­tu­vo­je mo­ kyk­lų va­do­vas tvir­ti­na pa­ste­bin­tis ini­cia­ty­vių, ge­ra­no­riš­kų žmo­nių,

7

balandžio 18–24, 2013

justiniškės

8p.

Kokios tos Justiniškės?

a grū­do Jis pri­dū­rė, kad dau­gu­ma ra­ jo­no gy­ven­to­jų – sen­bu­viai ir čia nė­ra di­de­lės mig­ra­ci­jos. „Vi­si tie pa­tys. Bet pa­pras­ čiau­siai žmo­nė­se pri­si­kau­pė tiek ne­pa­si­ti­kė­ji­mo, kad juos ap­gau­ na. Pri­ža­da, o nie­ko neį­vyks­ta“, – tei­gė K.Pap­šys.

Ir gy­ve­ni­mas, ir dar­bas Jus­ti­niš­kė­se

„Ši­tiek me­tų čia gy­ve­na­me ir ne­ky­la no­ras iš­si­kraus­ty­ti“, – apie Jus­ti­niš­kes sa­kė šia­me ra­jo­ne gy­ve­nan­tys ir sa­vo vers­lą tu­rin­ tys In­ga ir Gied­rius Ža­ga­ne­vi­čiai.

„Bur­tis ir ti­kė­ti“

Ta­čiau pa­šne­ko­vas ti­ki, kad bend­ru­mą ga­li­ma su­kur­ti: „Aš sa­kau, gra­žus ra­jo­nas. Vis­ką ga­ li­ma su­tvar­ky­ti. Aiš­ku, ma­žo­ka kie­muo­se sto­vė­ji­mo vie­tų, bet vi­sa tai spren­džia­ma. Rei­kia su­ stip­rin­ti bend­ruo­me­nę.“ Koks bū­tų K.Pap­šio re­cep­tas tai įgy­ven­din­ti?

Bur­tis ir ti­kė­ti. Ti­ kė­ti, kad mes žmo­ nės, ku­rie vie­ni ki­tiems no­ri­me pa­ dėt, o ne at­virkš­ čiai – ką nors vie­ nas iš ki­to iš­peš­ti.

„Rei­ka­lin­gas tas grū­das. Gal­ būt se­niū­ni­jos, at­sto­vų Sei­me ini­cia­ty­va. Rei­kia su­rink­ti to­ kius kaip aš – ne­ra­mius se­nio­ kus – ir kal­bė­tis. Rei­kia ne šiaip sau rėks­nių, bet tų, ku­rie yra ak­ ty­vūs ir no­rė­tų šį tą įgy­ven­din­ ti. Rei­kia rinkt po la­šą. Bend­ruo­ me­nei su­kur­ti rei­kia la­bai daug“, – at­sklei­dė jis.

K.Pap­šio pa­lin­kė­ji­mas Jus­ti­ niš­kių ra­jo­no žmo­nėms pa­pras­ tas ir nuo­šir­dus: „Bur­tis ir ti­ kė­ti. Ti­kė­ti, kad mes žmo­nės, ku­rie vie­ni ki­tiems no­ri­me pa­ dėt, o ne at­virkš­čiai – ką nors vie­nas iš ki­to iš­peš­ti.“

­je

Ind­rė Pep­ce­vi­čiū­tė i.pepceviciute@diena.lt

Bend­ra šei­mos par­duo­tu­vė

I.Ža­ga­ne­vi­čie­nė į Jus­ti­niš­kes su tė­ vais at­si­kė­lė dar ta­da, kai ra­jo­nas bu­vo ką tik pa­sta­ty­tas. Kaip pa­ti sa­ kė, gy­ve­na čia be­veik vi­są sa­vo gy­ ve­ni­mą. „Čia mo­kiau­si, čia vy­rą su­ ti­kau, čia na­mus įsi­kū­rė­me ir vers­lą pra­dė­jo­me“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris. Į dar­bą kas ry­tą juo­du taip pat ei­na kar­tu. Prieš aštuoniolika me­ tų pradėję gėlių verslą, 2001-ai­ siais Jus­ti­niš­kė­se, Tai­kos gat­vė­je, jie atidarė nuosavą gė­lių par­duo­ tu­vę. Po ke­le­rių me­tų vers­lą pra­ plė­tė – ša­lia gė­lių at­si­ra­do ir žūk­ lės reik­me­nys. „Ste­bė­da­vo­si pir­kė­jai, sa­ky­da­vo dar nie­kur to ne­ma­tę, o mes teig­ da­vo­me, kad ir gė­lės, ir žve­jy­ba yra gam­ta, – apie sa­vo gė­lių ir žūk­lės reik­me­nų par­duo­tu­vę sa­kė I.Ža­ ga­ne­vi­čie­nė ir šyp­so­da­ma­si pri­ dū­rė: – Vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas yra gė­lės. Kaip sa­ky­da­vo mo­čiu­tė, ei­ nant melž­ti kar­vės, pie­nas ga­li su­ giž­ti, bet kol In­ga puokš­tės ne­su­ rinks, na­mo ne­pa­reis.“ G.Ža­ga­ne­vi­čiaus tei­gi­mu, žve­jy­ ba jis do­mė­jo­si jau se­niai, tad no­ rė­da­mas pra­plės­ti vers­lo ga­li­my­bes nu­spren­dė pre­kiau­ti ir žūk­lės reik­ me­ni­mis. „Vie­ta ne pa­ti pa­lan­kiau­sia, to­ dėl rei­kė­jo ką nors pa­pil­do­mai gal­ vo­ti. Vis­ką įkū­rė­me vie­no­je vie­to­je, nes šios pa­tal­pos yra mū­sų, ne­rei­ kia kur nors at­ski­rai nuo­mo­tis“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Ra­jo­ne yra vis­kas, ko rei­kia

Sa­vo gy­ve­na­mam ra­jo­nui I.Ža­ ga­ne­vi­čie­nė ne­gai­li ge­rų žo­džių. „Gy­ve­na­me dė­kin­go­je vie­to­je. Tie­ sa, da­bar to­je pu­sė­je sta­to­mas ap­ link­ke­lis, bet anks­čiau ten pa­žiū­ rė­da­vai pro lan­gą – lau­kai, kar­vės ga­no­si, net keis­ta mies­te ma­ty­ti to­kį vaiz­dą“, – pa­sa­ko­jo Jus­ti­niš­ kių gy­ven­to­ja.

Po­ra vai­kų ne­tu­ri, ta­čiau kaip ra­jo­no pra­na­šu­mus var­di­jo ir čia esan­čius dar­že­lius, mo­kyk­las, miš­ ką bei tven­ki­nius. Iš Ka­ro­li­niš­kių į Jus­ti­niš­kes, kai su­ti­ko sa­vo bū­si­mą žmo­ną, per­si­kraus­tęs G.Ža­ga­ne­vi­ čius tei­gė, jog abu ra­jo­nai ne­blo­gi, ir juo­kė­si, kad, be vi­sa ko, Jus­ti­ niš­kė­se ir par­duo­tu­vių už­tek­ti­nai

Iš­ti­ki­mi: dau­ge­lį me­tų Jus­ti­niš­kė­se gy­ve­nan­tys Ža­ga­ne­vi­čiai tei­gė esą pa­ten­kin­ti ra­jo­nu ir kel­tis ki­tur ne­ke­ti­na.

Mar­ga­ri­tos Vo­rob­jo­vai­tės nuo­tr.

– ke­tu­ri di­de­li pre­ky­bos cent­rai. „Nie­ko ne­trūks­ta, vis­ko tu­ri­me, ir su­si­sie­ki­mas čia la­bai ge­ras“, – sa­ kė vy­ras.

Gy­ven­to­jų kai­ta, pa­šne­ko­vų tei­ gi­mu, ne­di­de­lė. Dau­giau­sia čia gy­ ve­na tie, ku­rie į Jus­ti­niš­kes at­si­kė­lė įkū­rus ra­jo­ną. Pak­laus­ti, ar jau­čia kon­ku­ren­ci­ją, Ža­ga­ne­vi­čiai ne­slė­pė – taip, nes ne­to­li yra gė­lių tur­gus. „Tu­ri­me kon­ku­ren­tų ir jau­čia­me kon­ku­ren­ci­ją. Vi­siš­kai ša­lia yra gė­ lių tur­gus, taip pat ir žūk­lės reik­ me­nys“, – sa­kė I.Ža­ga­ne­vi­čie­nė.

O pa­pra­šy­ta įvar­dy­ti sa­vo pra­na­ šu­mus, mo­te­ris iš­sky­rė nuo­šir­du­ mą ir at­sa­ko­my­bę, sie­kį vi­sa­da pa­ ten­kin­ti klien­tų no­rus.

„Va­gių atei­na nuo­lat. Va­gia čia taip pat kaip ir iš pre­ky­bos cent­ rų. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kiek rei­kia bū­ ti įgu­du­siam, kad iš par­duo­tu­vės iš­neš­tum kak­tu­są, ku­rio į ki­še­nę tik­rai neį­dė­si, ar­ba aku­mu­lia­to­ rių“, – nu­ti­ki­mus pri­si­mi­nė I.Ža­ ga­ne­vi­čie­nė.

Pa­sak vers­li­nin­kų, per tiek me­tų va­gį jau iš vei­do at­pa­žin­si. „Ant ran­kos vi­sa­da per­sver­ta striu­ky­tė ar švar­kas, at­ro­do jie ga­na tvar­kin­gai. Ir, aiš­ku, va­gia ne vie­ ti­niai, tai žmo­nės, ku­rie tuo už­sii­ ma. Žiū­rė­ki­te, Pi­lai­tė­je ma­žiau­siai va­gys­čių iš par­duo­tu­vių, nes sa­vas ne­vogs, o sve­ti­miems ten va­žiuo­ ti per to­li“, – sa­kė G.Ža­ga­ne­vi­čius.

Daug va­gys­čių iš ma­ši­nų

Gė­lių kai­na li­ko ta pa­ti

Ra­jo­nu pa­ten­kin­ti Ža­ga­ne­vi­čiai tei­ gė, kad nors ir sau­giai jau­čia­si čia gy­ven­da­mi, va­gys­čių ne­trūks­ta. Pa­ sak G.Ža­ga­ne­vi­čiaus, itin daug jų iš ma­ši­nų. „Va­gia mag­ne­to­fo­nus, ki­ tus daik­tus, pa­čias ma­ši­nas taip pat mė­gi­na nu­vai­ruo­ti“, – sa­kė vy­ras.

Va­gių pa­si­tai­ko ir tarp klien­tų.

At­ro­dy­tų, ką čia vog­si, o va­gia vis­ką – ir gė­les, ir įvai­rias smulk­me­nas, skir­tas gė­lių puo­šy­bai, va­zo­nus.

Apie aštuoniolika me­tų gė­lių vers­lu už­sii­man­tis G.Ža­ga­ne­vi­čius pri­si­ mi­nė, kad vers­lo pra­džia bu­vo ga­na sun­ki ir daug kas pa­si­kei­tė, ta­čiau gė­lių kai­na iš­li­ko ta pa­ti. „Vers­lo pra­džia leng­va ne­bu­ vo. Kai vež­da­vo gė­les iš Len­ki­jos, Olan­di­jos, jų lauk­ti tek­da­vo nak­ ti­mis. Mo­bi­lių­jų ta­da dar be­veik ne­bu­vo, va­žiuo­da­vo­me pas tie­kė­ ją, ži­no­da­mi, kad apie tre­čią nak­

ties tu­ri grįž­ti, ir lauk­da­vom. Gau­ ti gė­lių bu­vo sun­ku, net muš­ty­nės kar­tais vyk­da­vo, – juo­kė­si vy­ras. – Da­bar vis­kas daug pa­pras­čiau. Yra daug fir­mų, at­va­žiuo­ji pas juos, iš­ si­ren­ki, ko no­ri.“

Čia mo­kiau­si, čia vy­ rą su­ti­kau, čia na­ mus įsi­kū­rė­me ir vers­lą pra­dė­jo­me.

Paš­ne­ko­vo tei­gi­mu, pa­si­kei­tė tie­ ki­mas, at­ly­gi­ni­mai, mo­kes­čiai, ta­ čiau kaip met­ro il­gio ro­žė kai­na­vo sep­ty­nis li­tus ar­ba tul­pė, priklau­ somai nuo rūšies, 1–3 litus, tiek ir te­be­kai­nuo­ja.

Dvi­de­šimt ke­tu­rias va­lan­das per pa­rą kar­tu pra­lei­džian­tys In­ga ir Gied­rius sa­kė prie to jau pri­pra­tę, iš­si­kel­ti ki­tur ne­ke­ti­na – par­duo­ tu­vės pa­tal­pos pri­klau­so jiems, o ir na­mai vi­sai ša­lia.

Pak­laus­ta, kaip pa­vyks­ta iš­lai­ky­ti ge­rus san­ty­kius ir vie­nas ki­tam neat­ si­bos­ti, I.Ža­ga­ne­vi­čie­nė šyp­so­da­ma­ si teat­sa­kė: „Tai ir­gi yra me­nas.“

niš­kė­se gy­ve­nan­tys moks­lei­viai su­ Vai­dos Ka­lin­kai­tės, Gedimino Bartuškos nuo­tr.

ta­čiau yra ir to­kių, ku­rie ne­si­rū­ pi­na ra­jo­nu ir ap­link gy­ve­nan­ čiais žmo­nė­mis. „Iš vi­sų, tiek iš ki­tų, tiek iš mū­sų, ma­tyt, stin­ga ge­ra­no­riš­ ku­mo, sie­kio kon­tak­tuo­ti. O gal kar­tais lai­ko“, – svars­tė V.Kau­ pi­nis.

Dar­bas: neįp­ras­to de­ri­nio – gė­lių ir žūk­lės reik­me­nų – par­duo­tu­vę ati­da­rę vers­li­nin­kai jo­je dir­ba pa­tys ir klien­tus kon­sul­tuo­ja su gė­li­nin­kys­te bei

žve­jy­ba su­si­ju­siais klau­si­mais.

8

balandžio 18–24, 2013

justiniškės

Kas tos Jus­ti­niš­kės?

Jus­ti­niš­kių ra­jo­ nas įsi­kū­ręs ra­mia­ me Vil­niaus mies­to šiau­rės va­ka­rų kam­ pe. Nors di­džio­ji da­lis ra­jo­no pa­sta­ ty­ta praė­ju­sio am­ žiaus de­vin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je, gy­ ven­vie­tė ten bu­vo nuo se­no.

Vai­da Ka­lin­kai­tė

Jus­ti­niš­kių ra­jo­no se­niū­nas Tau­ rin­tas Ru­dys sa­ko, kad tiks­lios Jus­ ti­niš­kių pa­va­di­ni­mo kil­mės pa­sa­ ky­ti ne­ga­li, ta­čiau įdo­mių is­to­ri­jų yra gir­dė­jęs. „Ro­dos, kaž­ka­da bu­vo kai­mas ir ten bu­vo mer­gai­tė Jus­ti­na, bet tiks­ liai ne­ži­nau“, – svars­tė jis.

Pak­laus­tas, su kuo jam pa­čiam aso­ci­juo­ja­si Jus­ti­niš­kės, ku­rį lai­ką pa­gal­vo­jęs T.Ru­dys at­sa­kė: „Tau­ ti­nės ma­žu­mos.“ Jo tei­gi­mu, ra­jo­ ne yra neį­ti­ki­mai daug įvai­rių tau­ tų at­sto­vų. „Net ste­bi­na, kiek jų daug“, – juo­kė­si pa­šne­ko­vas.

Tie­sa, čia pat pri­dū­rė, kad jį taip pat ste­bi­na kai ku­rių gy­ven­to­ jų ne­no­ras in­teg­ruo­tis. „Kai ku­rie žmo­nės čia gy­ve­na jau dvi­de­šim­tį

me­tų, bet vis tiek neiš­mo­ko lie­tu­ viš­kai. Nors to­kių ne­daug“, – tei­ gė T.Ru­dys.

Dar vie­nas bruo­žas, iš­ski­rian­tis Jus­ti­niš­kes iš ki­tų ra­jo­nų, – di­de­ lis gy­ven­to­jų tan­kis. Nors pa­gal plo­tą šis ra­jo­nas ne­di­de­lis, ja­me gy­ve­na dvi­gu­bai dau­giau žmo­nių nei ki­tuo­se pa­na­šų plo­tą uži­man­ čiuo­se ra­jo­n uo­se. Ir, ne­pai­sant gy­ven­to­j ų gau­sos, čia pa­kan­ka erd­vės, ža­lu­mos, taip pat švie­ti­ mo bei ki­tų gy­ven­to­jams bū­ti­nų įstai­gų.

Ta­čiau se­niū­ni­ja la­bai glau­daus ry­šio su gy­ven­to­jais ne­tu­ri. Pa­sak T.Ru­džio, se­niū­ni­jos pa­rei­gos ap­ si­ri­bo­ja do­ku­men­tų tvar­ky­mu ir ki­tais tei­si­niais as­pek­tais. „Mums per daug ne­lei­džia pa­si­reikš­ti“, – sa­kė jis.