2013-05-10 Santaka

1

Penktadienis, gegužės 10, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 90

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kaip pa­šok­ti mei­lę Lie­tu­vai?

Jau­nos cho­reog­ra­fės A.Vil­kai­ty­tės kū­ry­bi­nių ieš­ko­ji­mų ke­lias – nuo Mai­ro­nio iki fe­mi­niz­mo

7

Ieš­kan­tis kve­pian­čio žo­džio

1863 metų su­ki­li­mo ženk­lai

Scenoje – nau­jos se­nos in­terp­re­ta­ci­jos

Ju­bi­lie­jaus pro­ga nau­ją kny­gą pri­sta­čiu­sio kauniečio ra­šy­to­jo L.Inio žvilgs­nis pro gy­ve­ni­mo lan­gą.

Išs­kir­ti­nė­je pa­ro­do­je Kau­ne – uni­ka­lios nuo­trau­ kos, do­ku­men­tai ir mir­ties nuo­spren­džiai.

Lie­tu­vos teat­rų pa­va­sa­rio ai­dai: Kau­no kri­ti­kų įspū­džiai iš vil­nie­čių se­zo­no prem­je­rų.

3

4

6

2

penktadienis, gegužės 10, 2013

santaka /kultūros savaitė

Lie­tu­viš­kos ani­ma­ci­jos gri­ma­sos Vla­dis­la­vas Be­re­žo­kas Ani­ma­to­r ius

L

ie­tu­vos ki­ne­ma­tog­ra­fi ­nin­ kų są­jun­gos Ani­ma­to­r ių gil­d i­ja šią sa­vai­tę iš­pla­t i­ no vie­š ą krei­pi­mą­si į Lie­ tu­vos ki­no cent­rą (LKC), ku­r ia­me LKC pra­šo­ma dar kar­tą per­ž iū­rė­t i ani­ma­ci­n ių fil­mų pro­jek­t ų fi­nan­sa­ vi­mą 2013 m.

Aš pa­ts baigęs stu­di­jas Vil­niaus dai­ lės aka­de­mi­jo­je, esu su­kū­ręs tris ani­ ma­ci­n ius fil­mus – „Van­dens la­š as“ (dip­lo­m i­n is dar­bas, Ber­ly­no fes­t i­ va­ly­je „2 step“ lai­mė­jęs Di­d į­jį pri­ zą), „Zui­k io ko­pūs­tai“ (de­biu­t i­n is fil­ mas, no­mi­nuo­tas trims „Si­dab­ri­nės ger­vės“ ap­do­va­no­ji­mams, lai­mė­jęs Di­d į­jį pri­zą fes­t i­va­ly­je „Tin­d i­r in­d is 2011“) ir „Links­mo­ji Kau­no is­to­r i­ja“ (se­r ia­lo pir­mą se­r i­ją). De­biu­t i­n į fil­ mą iš da­l ies pa­rė­mė Kul­tū­ros rė­mi­ mo fon­das, o se­r ia­lo ga­my­bos pra­ džią – Kau­no mies­to sa­v i­val­dy­b ė.

Su­si­da­ro įspū­dis, kad sa­ vi­tas lie­tu­viš­kas pro­duk­ tas, pa­rem­tas mū­sų tra­ di­ci­jo­mis, nie­kam ne­rei­ ka­lin­gas, rei­kia tik va­ka­ rie­tiš­ko ti­po ko­mer­ci­nių ani­ma­ci­nių fil­mų.

Be­je, sa­v i­val­dy­bė pa­rė­mė ir dvie­jų ani­ma­ci­nių fil­mų, ku­rie dar ku­ria­mi, pa­ren­gia­muo­sius dar­bus. De­ja, šiais me­tais ga­my­bai pra­tęs­ti jo­k io fi­nan­ sa­vi­mo gau­ti ne­pa­vy­ko nei iš vals­ty­ bi­nių fon­dų, nei iš sa­vi­val­dy­bės.

Vi­sa­da sten­giuo­si ras­ti įvai­rių fi­nan­ sa­v i­mo šal­t i­n ių, kad fil­mų ga­my­ ba vyk­tų sklan­d žiai ir grei­tai. Jei­g u ne­pa­vyks­ta gau­ti pa­kan­ka­mai lė­šų, tuo­met ten­ka in­ves­t uo­t i sa­vo pi­n i­ gus. Ta­da ga­my­ba už­trun­ka la­bai il­ gai, nes vi­są lai­ką rei­k ia skir­ti tiems pi­ni­gams už­dirb­ti.

Pvz., „Zui­k io ko­pūs­t ų“ sklai­da bu­vo vyk­do­ma iš sa­v ų lė­šų, iš­sky­r us fil­ mo pri­sta­t y­mą Len­k i­jos fes­t i­va­ly­ je „Ani­ma­tor“, ku­r į pa­rė­mė Kul­tū­ros mi­n is­te­r i­ja. Sėk­m in­gas fil­mo po­pu­ lia­r i­n i­mas pa­rei­ka­la­vo la­bai daug lai­ko są­nau­dų. Tiek pa­s iek­t i vie­ nam yra be ga­lo sun­ku. Lai­mė, tu­rė­ jau pa­gal­bi­nin­kų, ku­rie man pa­dė­jo.

Na, o fil­mo su­kū­ri­mo kai­na la­bai pri­ klau­so nuo pa­si­rink­tos tech­ni­kos ir žmo­n ių, ku­r ie bend­ro­m is jė­go­m is kurs fil­mą. Ga­l in­čių­jų dirb­ti už sim­ bo­l i­nę su­mą la­bai ma­žai, o ir tie su­ tin­ka su są­ly­ga, kad dar­bas nea­tims daug lai­ko. O jei­gu lė­šų nė­ra, ta­da lie­ ki vie­nas mū­šio lau­ke. La­biau­siai fi­ nan­s a­v i­mo rei­k ia dar­bams, ku­r ių pa­ts at­l ik­t i ne­ga­l i, pvz., pro­fe­sio­na­ lus gar­so ta­ke­l is, ak­to­rių bal­sai. Nuo to pri­klau­so 50 pro­cen­tų fil­mo ko­ky­ bės ir sėk­mės.

Ar ga­l i­ma ly­g in­ti Lie­tu­vos ani­ma­to­ rių pa­dė­t į su ko­le­g ų Ru­si­jo­je, JAV?

„Lie­tu­vo­je mes su­skai­čiuo­ja­me kiek dau­giau nei 2 000 bib­lio­te­kų. (...) Jei­gu kiek­vie­na bib­lio­te­ka įsi­ gy­tų bent pu­sę iš­lei­džia­mos kny­ gos, šian­dien ne­be­kal­bė­tu­me apie kaž­ko­kias pro­ble­mas, apie kny­gų lei­dy­bos sek­to­riaus su­si­trau­ki­mą, apie iš­lei­džia­mų kny­gų pa­va­di­ni­ mų ma­žė­ji­mą“, – Lie­tu­vos lei­dė­ jų aso­cia­ci­jos (LLA) pre­zi­den­tas Re­mi­gi­jus Jo­ku­baus­kas ma­no, kad sunk­me­tį iš­gy­ve­nan­čias kny­gų lei­ dyk­las ga­lė­tų iš­gel­bė­ti ne lanks­tes­ nė kai­no­da­ra ar ki­to­kios pa­klau­są ska­ti­nan­čios prie­mo­nės, bet am­ ži­ną ne­pri­tek­lių iš­gy­ve­nan­čios bib­lio­te­kos, tiks­liau, vals­ty­bė. Šal­ti­nis: BNS

Tai bū­t ų ab­sur­d iš­ka. Ge­r iau ly­g in­ ti su kai­my­nais lat­viais ar es­tais. Pi­ ni­g ų vi­siems trūks­ta, ta­čiau ten jau­ nie­ji me­n i­n in­kai tu­r i ga­l i­my­b ę at­ si­skleis­t i. Lie­tu­vo­je iš ani­ma­to­r ių ši ga­l i­my­bė šiais me­tais bu­vo atim­ta.

Apsk­r i­tai Eu­ro­po­je pil­na­met­ra­ž iai ani­ma­ci­n iai fil­mai dau­g iau­sia ku­ ria­mi su par­tne­riais, nes ir iš ES fon­ dų pi­n i­gai ski­r ia­m i bū­tent bend­ros ga­my­bos fil­mams.

Nep­r ik­lau­so­mos Lie­t u­vos ani­ma­ ci­jos is­to­r i­jo­je nė­ra nė vie­no pil­na­ met­ra­ž io ani­ma­ci­n io fil­mo, yra tik įgy­ven­d in­t i jų pa­ren­g ia­m ie­ji dar­ bai. Nes kū­rė­jai su­si­dū­rė su biu­rok­ ra­ti­jos ab­sur­do dra­ma: pa­ren­gia­mie­ siems dar­bams duo­da pi­n i­g ų, o to­ les­nei ga­my­bai – ne.

Ani­ma­to­riai, įgy­jan­tys iš­si­la­vi­ni­mą už tos pa­čios Lie­t u­vos pi­n i­g us, bet ne­ga­lin­tys gim­ti­nė­je sa­vęs rea­li­zuo­ ti, pil­do už­sie­nio dar­bo rin­kas ir už­ sii­ma tik­rai ne me­ni­ne kū­ry­ba – dir­ ba įpras­tą dar­bą, nes ki­taip nie­kas neiš­g y­ven­t ų. Yra to­k ių, ku­r ie lais­ va­lai­kiu ku­ria sa­vo ma­lo­nu­mui – pa­ var­džių ne­mi­nė­siu, ga­liu tik pa­sa­ky­ ti, kad tarp jų yra la­bai ga­bių žmo­nių.

Vis dėl­to ne­tu­rė­da­mi fi­nan­si­nio pa­ grin­do sa­vo kū­ry­bai plės­ti, jie taip ir lie­ka mė­gė­jų ly­g io, nes ki­tos ša­l ies pro­fe­sio­na­lų rin­ka prii­ma tik vie­ ne­tus. Li­ku­sie­ji jo­je tie­siog iš­tirps­ta, pra­ran­da sa­vo vei­dą ir sa­vi­tu­mą. Tai rei­kia ug­dy­ti sa­vo gim­ti­nė­je ir tik po to skleis­ti po pa­sau­l į. Ta­čiau kaip tai pa­da­r y­t i, jei­g u mū­sų fon­dai, o tiks­ liau LKC, iš kar­to už­tren­kia jiems du­ ris, ne­su­teik­da­mi net ga­li­my­bės pa­ si­reikš­ti? Šiais me­tais LKC skirs­tė pa­ ra­mą ki­no pro­jek­tams, ta­čiau ne­bu­ vo pa­rem­tas nė vie­nas de­biu­tan­tas.

O be de­biu­to nė­ra to­les­nio ke­lio Lie­ tu­vos ani­ma­ci­jo­je.

Ne­ga­na to, ant­rą an­tau­sį iš LKC ga­ vo mū­sų ani­ma­ci­jos pro­fe­sio­na­lai – jų pro­jek­tai, ki­no ta­ry­bos ma­ny­mu, „nea­t i­t in­ka šių lai­k ų žiū­ro­v ų lū­kes­ čių“, „sce­na­r i­jus li­te­ra­t ū­r iš­kas ir vi­ zua­l iai sun­k iai pa­tei­k ia­mas“ ir pan.

Bu­vo sua­be­jo­ta jų pro­fe­sio­na­lu­mu ir ge­bė­ji­mu su­kur­ti vi­sa­ver­t į lie­tu­viš­ ką ani­ma­ci­n į fil­mą.

At­siž­vel­g iant į šiuos ver­ti­ni­mus, su­ si­da­ro įspū­d is, kad sa­v i­tas lie­tu­v iš­ kas pro­duk­tas, pa­rem­tas mū­sų tra­ di­ci­jo­mis, nie­kam ne­rei­ka­lin­gas, rei­ kia tik va­ka­rie­tiš­ko ti­po ko­mer­ci­nių ani­ma­ci­n ių fil­mų, pa­ga­m in­t ų Lie­ tu­vo­je. Vis dėl­to ta­r y­ba ne­ga­l i taip už­tik­rin­tai teig­ti, ko rei­k ia Lie­tu­vos žiū­ro­vams, nes LKC tik ką su­si­k ū­rė ir nė­ra at­l i­k u­si au­d i­to­r i­jos ty­r i­mų, ap­k lau­sų, nė­ra ir pa­ti­k i­mos sta­tis­ti­ kos, ko­kios ani­ma­ci­jos rei­kia. Ga­liau­ siai tarp ta­ry­bos na­r ių nė­ra ani­ma­ ci­jos me­no at­sto­vų ar ver­tin­to­jų, ku­ rie ga­lė­tų įver­tin­ti pro­jek­tus. Jie yra pro­fe­sio­na­lūs ki­no me­no ver­tin­to­jai, ta­čiau ani­ma­ci­ja yra spe­ci­fi ­nė ki­ne­ ma­tog­ra­fi­jos ša­ka, ku­r iai pa­t i­k i­mai įver­tin­ti ki­no teo­ri­ja ne­tin­ka.

„Ko rei­kia dai­ni­nin­kui? Žan­di­kau­ liai tu­ri bū­ti pla­tūs, akys siau­ro­kos, bur­na ne­ma­ža ir sto­res­nėm lū­pom, kak­las ne­plo­nas, krū­ti­nė stam­bi.

O lie­tu­vių to­kių daug, dar – ki­nų, ko­rė­jie­čių ir bul­ga­rų. Šių ke­tu­rių tau­tų žmo­nės fi­zio­no­miš­kai la­ biau­siai tin­ka dai­ni­nin­ko pro­ fe­si­jai“, – sa­kė Ham­bur­go aukš­ to­sios mu­zi­kos ir teat­ro mo­kyk­los pro­fe­so­rė, mu­zi­ko­lo­gė, pia­nis­tė, meistriškumo kursų vadovė Ra­ min­ta Lamp­sa­tis. Šal­ti­nis: „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“

„Spek­tak­liui jie su­ge­ba pri­tai­ky­ti bet ko­kią erd­vę – mo­kyk­los bib­lio­ te­ką, spor­to sa­lę, ko­ri­do­rių ir pan. Įsi­vaiz­duo­ju, kad vai­kams yra vi­ sai ki­tas įspū­dis, kai teat­rą jie at­ ran­da sa­vo mo­kyk­lo­je, įpras­to­ je ap­lin­ko­je. Jie kaž­kaip na­tū­ra­liai į jį rea­guo­ja. Be to, jie kiek­vie­no­ je mo­kyk­lo­je tu­ri teat­ro sa­lę. Jau­ čia­ma, kad ry­šiai tarp teat­ro ir mo­

„Ke­l i pa­ta­r i­m ai jau­n iems ope­ ra­to­riams: pa­grin­di­nis, dar Jo­no Gri­ciaus iš­sa­ky­tas, – jei­gu ga­li ne­fil­muo­ti, tai ne­fil­muok ir ne­ ga­dink ete­rio, ne­ga­dink juos­tos.

Jei­gu mo­ki pra­gy­ven­ti su vie­na mo­te­ri­mi vi­są sa­vo il­gą gy­ve­ni­ mą – tai būk. Jei ne – ta­da ge­riau būk vie­n as ir ge­r iau būk al­ka­ nas“, – ket­vir­tą kar­tą su­reng­to­je ge­riau­sių ki­no ope­ra­to­rių „Ąžuo­ lo“ ap­do­va­no­ji­mo ce­re­mo­ni­jo­je at­siim­da­mas jam skir­tą sta­tu­lė­ lę už kū­ry­bi­nius gy­ve­ni­mo nuo­ pel­nus sa­kė lie­tu­vių ki­no ope­ra­ to­rių au­to­ri­te­tu ti­tu­luo­ja­mas Al­gi­man­tas Mi­ku­tė­nas. Šal­ti­nis: lrt.lt

kyk­los čia itin glau­dūs – mums to la­bai stin­ga Lie­tu­vo­je, kur teat­ras – sau, o mo­kyk­la – sau“, – įspū­džiais iš Da­ni­jo­je vy­ku­sio di­džiau­sio pa­ sau­ly­je teat­ro vai­kams ir jau­ni­ mui fes­ti­va­lio da­li­jo­si ir prie­žas­tis, ko­dėl Lie­tu­vo­je ma­ža jau­nų­jų teat­ro mė­gė­jų, var­di­jo teat­ro­lo­ gė Gin­tė Pranc­kū­nai­tė. Šal­ti­nis: me­nu­fak­tu­ra.lt

„Kiek­vie­nam LDS (Lie­tu­vos dai­li­ nin­kų są­jun­gos – red. pa­st.) na­riui bu­vo pa­ski­ria­mi da­žai; LDS gau­da­ vo da­žus ir pa­skirs­ty­da­vo, kiek ku­ riam ta­py­to­jui ko­kių da­žų pri­klau­ sė. LDS ta­py­to­jų sek­ci­jo­je pa­gal pa­var­des su­da­ry­da­vo są­ra­šus, kur pa­skirs­ty­da­vo gau­tus da­žus. Bū­ da­vo, kad ne­rei­kė­da­vo ko­kių nors da­žų. Man da­žų nu­pirk­da­vo LDS na­riai, pa­skui mai­ny­da­vom, per­ par­duo­da­vom. Ka­dan­gi soc­rea­liz­ mas bu­vo vy­rau­jan­tis sti­lius, bu­vo la­bai daug och­rų, ru­dų, ang­lų rau­ do­nų; ši­tų neiš­pirk­da­vo, tad juos ga­lė­da­vai nu­si­pirk­ti kaip lais­vas pir­kė­jas. Taip pat ir su dro­be: tam tik­ras jos kie­kis bū­da­vo pa­skir­tas kiek­vie­nam LDS na­riui ta­py­to­jui.

Kai ka­da jos ir­gi at­lik­da­vo, kaž­kas kaž­kam ją ati­duo­da­vo. Kaž­kaip tu­ rė­jai su­ktis, vers­tis – tai bu­vo sa­ vai­me su­pran­ta­ma“, – šių die­nų jau­nie­siems kū­rė­jams sun­kiai su­ vo­kia­mas tik­ro­jo, ne vaiz­duo­ja­mo­ jo, so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo gri­ma­sas ati­den­gė ta­py­to­ja Ele­na Bal­siu­ kai­tė-Braz­džiū­nie­nė. Šal­ti­nis: ka­ma­ne.lt Gedimino Bartuškos, Tomo Raginos, Vytauto Petriko, Andriaus Ufarto /BFL, Sauliaus Žiūros / BFL nuotr.

3

Penktadienis, gegužės 10, 2013

santaka/portretas

Žvilgs­nis pro gy­ve­ni­mo lan­gą Švęs­da­mas 75-ąją su­kak­tį ra­šy­to­jas Lai­ mo­nas sau ir skai­ty­to­jams pa­do­va­no­jo nau­ją kny­gą „Il­gas pa­bu­čia­vi­mas prieš auš­rą“. 14 jo­je su­dė­tų no­ve­lių – žais­min­ gi ar fi­lo­so­fi­niai pa­mąs­ty­mai apie mei­lę ir nu­si­vy­li­mą, iš­ti­ki­my­bę ir iš­da­vys­tę. Apie šiuos iš­gy­ve­ni­mus, sy­kiu ir apie nau­ją­ją kny­gą – po­kal­bis su ra­šy­to­ju.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

– Ju­bi­lie­jus – tas slenks­tis, kai per­žvel­gi praė­ju­sius me­tus.

Ko­kie jie, ar ga­li­te pa­sa­ky­ti, kad jū­sų gy­ve­ni­mas (pir­miau­sia – kū­ry­bos pra­sme) iš­si­pil­dė?

– Gy­ve­ni­mas – tai di­de­lis noks­tan­ tis vai­sius – taip kaž­ka­da ra­šiau.

Ir dar: gy­ve­ni­mas yra žai­di­mas ir žai­džiam ko­jom ran­kom – kas ko tu­rim. Bet tai, ži­no­ma, tik šiaip pa­samp­ro­ta­vi­mai ar­ba žo­džių žais­ mas. O iš tik­rų­jų su­kak­tis ar, kaip sa­ko­ma, ju­bi­lie­jus yra su­si­mąs­ty­mo lai­kas. Tar­si at­ve­riu lan­gą ir pa­žiū­ riu į sa­vo gy­ve­ni­mą – koks jis bu­ vo ir koks yra? Džiau­giuo­si juo. Nes ki­to ne­tu­rė­jau ir ne­tu­rė­siu. Jis – vie­nin­te­lis ma­no. Ir ne­no­rė­čiau jo pa­keis­ti (ir ne­ga­lė­čiau). Daug to, apie ką sva­jo­jau nuo ma­žu­mės, iš­ si­pil­dė. Lai­min­gas, kad ga­lė­jau vi­są lai­ką bū­ti su kny­ga, spau­da, ra­šy­ ti, dirb­ti žur­na­lis­to, re­dak­to­riaus, ver­tė­jo dar­bą. To­ji pa­tir­tis – di­de­lė, ne­pas­ve­ria­ma, svar­bi. Ne­tie­są sa­ ky­čiau teig­da­mas, kad vis­kas iš­si­ pil­dė (tam vie­no gy­ve­ni­mo per ma­ ža), bet vis dėl­to... kny­gos, ku­rias pa­ra­šiau (ir ku­rios dar bręs­ta ne­ pa­ra­šy­tos) – tar­si ma­no gy­ve­ni­mo iš­pa­žin­tis. Pa­tir­tis, ku­rią su­kau­ piau, – auk­so ver­tės (bent man), ją bran­gi­nu ir po tru­pu­tį eksp­loa­ tuo­ju. Ar spė­siu pa­si­nau­do­ti? Ti­ kiuo­si...

– Be ra­šy­to­jys­tės, gal­būt tu­rė­ jo­te ir ki­tų sva­jo­nių, ku­rias nu­ run­gė žo­džio jė­ga ar­ba ener­gi­ja, kaip da­bar daž­nai įvar­di­ja­ma?

Tai­gi – žo­džio jė­ga ar ener­gi­ja?

– Žo­dis bu­vo ir yra ra­šy­to­jo sė­ja­ mas grū­das. Sė­ji ir ti­kie­si, kad iš­ augs, pra­žys, su­bręs... Nuo­lat ga­ ly­nė­jie­si su žo­džiu, iš­gui­da­mas nu­val­kio­tą, be­jaus­mį, kas­die­nį, ieš­ko­da­mas nau­jes­nio skam­bes­ nio – kve­pian­čio! – kaip mė­ti­nio sal­dai­nė­lio, ku­rį no­ri tu­rė­ti bur­no­ je, pa­ma­žu ska­nau­ti ir jaus­ti gai­vą.

Kar­tais skai­ty­to­jas man pa­prie­ kaiš­tau­ja – mes ne­ži­no­me to­kių žo­ džių, ku­riuos ap­tin­ka­me jū­sų sak­ mė­se, le­gen­do­se, pa­sa­ko­se. Sa­kau: ki­tų pa­klaus­ki­te jų reikš­mės, o jei­gu ir tie ne­ži­nos, at­si­vers­ki­te žo­dy­ną.

Juk kas­die­nia­me gy­ve­ni­me (bend­ rau­da­mi, kal­bė­da­mi) iš­si­ver­čia­ me su ke­liais šim­tais žo­džių. Ko­ kia skur­di bū­tų li­te­ra­tū­ra, jei­gu tik tiek jo­je bū­tų... Man gai­la žmo­nių, ku­rie ne­mo­ka gim­to­sios kal­bos, ne­ gir­di žo­džio skam­be­sio, ne­no­ri su­ pras­ti jų iš­min­ties. Man žo­dis – šal­ti­nio vers­mė. Kar­tu pri­glus­ki­me

ir pa­si­klau­sy­ki­me, kaip skam­ba. O apie sva­jo­nes, ku­rios neiš­si­pil­dė, ar ver­ta kal­bė­ti? Ma­tyt, taip bu­ vo lem­ta.

– Pris­ta­ty­ki­te pla­čiau sa­vo nau­ jau­sią kny­gą „Il­gas pa­bu­čia­vi­ mas prieš auš­rą“. Ar jai pa­ra­ šy­ti pri­rei­kė daug lai­ko, sun­kiai ar leng­vai ra­šė­te, ko­kie vi­di­niai iš­gy­ve­ni­mai į ją su­gu­lė? Mi­nė­ jo­te, kad ji ra­do­si ne­ty­čia. Vis dėl­to pro­zi­nė kū­ry­ba – il­gas ir kant­rus dar­bas, sun­ku įsi­vaiz­ duo­ti tą „ne­ty­čia“.

– Iš tik­rų­jų ne­ty­čia. Tuo me­tu ra­ šiau sak­mių ir le­gen­dų kny­gą „Juo­ do­jo ak­mens lau­mė“. No­rė­jau ap­ lan­ky­ti ke­le­tą vie­tų Že­mai­ti­jo­je. Ži­no­jau, kad ne­to­li Viekš­nių, pu­šy­ ne, gu­li juos­vas ak­muo, ku­rį žmo­nės va­di­na Mei­lės ak­me­niu, ste­buk­lin­ guo­ju... Va­žiuo­jant už­klu­po tirš­tas rū­kas. Toks tirš­tas, kad be­veik ne­ si­ma­tė ke­lio. Vir­pan­čio­mis ran­ko­ mis spau­džiau vai­rą, aki­mis ieš­ko­ da­mas ko­kios aikš­te­lės ar pa­ke­lės užei­gos. Tas ryt­me­čio rū­kas tar­ si kaž­ką slė­pė, vis­ką ap­gaub­da­mas neįž­vel­gia­ma tirš­ta pil­ku­ma. Pa­su­ kęs į kelk­raš­tį, iš­vy­dau ka­pi­nai­tes...

Kry­žiai tar­si bri­do iš mig­los. Ta­da stai­ga gal­von atė­jo min­tis: per tirš­ tą rū­ką va­žiuo­ja Ra­šy­to­jas, už­su­ka į vi­sas pa­ke­lės ka­pi­nai­tes ir lai­do­ja sa­vo kny­gas, ku­rių nie­kas ne­skai­ to... Ku­rio­ziš­ka, ab­sur­diš­ka si­tua­ ci­ja. Bet tos min­ties jau ne­be­ga­lė­ jau pa­mirš­ti. Ki­tą die­ną pa­ra­šiau „Juo­dą­jį ra­gą“, no­ve­lę – ki­no sce­

Per tirš­tą rū­ką va­žiuo­ja Ra­šy­to­jas, už­su­ka į vi­sas pa­ke­lės ka­pi­nai­tes ir lai­do­ja sa­vo kny­gas, ku­rių nie­kas ne­skai­to...

Ku­rio­ziš­ka, ab­sur­diš­ka si­tua­ci­ja.

Akimirka: anot L.Inio, jubiliejus – susimąstymo metas, laikas, kai pažvelgiama į nueitą kelią.

na­ri­jų. Ži­no­ma, at­si­ra­do ir ki­tų vei­ kė­jų, ke­lis kar­tus teks­tą per­ra­šiau ir iš pir­mo­jo va­rian­to te­li­ko tik... rū­kas. Prie „Juo­do­jo ra­go“ pri­dė­ jau anks­čiau para­šy­tą­sias no­ve­les, ati­dė­jęs sak­mių ra­šy­mą vė­les­niam kar­tui, su­kū­riau dar ke­lias. Taip ir at­si­ra­do ši kny­ga. Tai no­ve­lės apie mei­lę ir iš­da­vys­tę, skau­džius iš­gy­ ve­ni­mus. Vaiz­duo­da­mas at­stum­to­ jo ar gy­ve­ni­mo ir is­to­ri­jos vin­giuo­se pa­si­me­tu­sio žmo­gaus bū­se­ną, ne­ ven­giau ir pa­ro­dak­sa­lių si­tua­ci­jų, iro­ni­jos, ale­go­ri­jos ar mis­ti­kos ele­ men­tų. Ati­des­nis skai­ty­to­jas už­tiks ir žy­mių žmo­nių biog­ra­fi­jų at­bal­sių (Pet­ro Ba­bic­ko, Faus­to Kir­šos...). Ži­no­ma, ne­ga­lė­jau pa­mirš­ti tau­to­ sa­kos, ro­man­ti­kos.

Tomo Raginos nuotr.

– Kuo už­sii­ma­te da­bar, gal­būt jau tu­ri­te nau­jos kny­gos idė­ją?

Apsk­ri­tai, kas jus įkve­pia kū­ ry­bai, iš kur ran­da­si tas „ne­ ty­čia“?

– Ne­ty­čia! Vis­kas ne­ty­čia! Pap­ ras­tai ra­šau ru­de­nį ir žie­mą – oras bjau­rus, ly­ja, snin­ga, ne­si­no­ri lau­ kan kel­ti ko­jos... Įp­ra­tau tuo lai­ ku sė­dė­ti prie ra­šo­mo­jo sta­lo. Ra­ šau. Gal per daug. Gal ma­žiau bū­tų svei­kiau. Bet ką pa­da­ry­si. Įp­ro­tis.

Vi­suo­met gal­vo­je kir­ba dau­gy­bė siu­že­tų. Ke­lio­nės, gam­ta, dar­bas so­de, su­si­ti­ki­mai... Po kruo­pe­ lę kau­pia­si ir su­si­kau­pia. Ra­šau iš kar­to ke­lias kny­gas – vai­kams, su­bren­dė­liams, dar kaž­kam. Kai ap­si­spren­di – da­bar im­siuos štai

to­kios te­mos, ta­da jau nie­kur ne­ ding­si: sėsk ir ra­šyk. Ra­šyk ir brau­ kyk. Tai­syk ne­si­gai­lė­da­mas – tar­si skai­ty­tum ne sa­vo, o sve­ti­mą teks­ tą. Ir taip, kol pa­ga­liau nu­spren­ di: ga­na!

O nau­ja kny­ga, ku­rią ne­šio­juo­ si? Ji dar ne­pa­ra­šy­ta, nors gal­vo­ju apie ją jau ke­le­ri me­tai. Ir pa­va­di­ ni­mą ži­nau – „Ger­vių til­tas“. Ti­ kiuo­si, kad vis dėl­to ją pa­ra­šy­siu.

O dvi lau­kia lei­dė­jo. Tai dar vie­na sak­mių ir le­gen­dų kny­ga „Bal­tas ku­rė­nas“ – apie Ma­žą­ją Lie­tu­vą ir Kur­šių ne­ri­ją, ir biog­ra­fi­nė apy­sa­ka „Pa­si­kin­kęs jau­ną vė­ją“ apie poe­tą Ka­zį Bin­kį, ku­rio gi­mi­mo 120-ąsias me­ti­nes šie­met mi­nė­si­me.

Ne­ty­čia? Gal ir... ty­čia!

Iš au­to­biog­ra­fi­jos „Nuo jau­nu­mės di­džiau­sias ma­no

po­mė­gis bu­vo spau­da ir li­te­ra­tū­ra.

1966 m. išė­jo pir­mo­ji kny­ga – apy­

brai­ža „Jie bu­vo pir­mie­ji“. Esu iš­lei­ dęs 44 apy­brai­žų, no­ve­lių, apy­sa­ kų, ro­ma­nų, ei­lė­raš­čių, taip pat kny­ gų vai­kams, iš­ver­tęs iš ki­tų kal­bų 54 kny­gas. Su­da­riau 6 apy­brai­žų rin­ki­ nius ir al­ma­na­chus, pa­skel­biau ne­ ma­žai kri­ti­kos straips­nių, re­cen­zi­jų.

1972 m. priim­tas į Lie­tu­vos žur­

na­lis­tų są­jun­gą, o 1974 m. – į Lie­tu­ vos ra­šy­to­jų są­jun­gą. Esu ta­pęs še­ šių ap­sa­ky­mų kon­kur­sų lau­rea­tu, pel­nęs ke­lias li­te­ra­tū­ros pre­mi­jas.

1998 m. su­teik­tas Res­pub­li­kos nu­ si­pel­niu­sio kul­tū­ros vei­kė­jo var­ das, 2006 m. Kau­no mies­to sa­vi­ val­dy­bė ap­do­va­no­jo San­ta­kos gar­ bės ženk­lu už kny­gas apie Kau­ną ir kau­nie­čius.“ Kū­ry­ba: gar­bin­gos su­kak­ties pro­ga L.Inis sau ir skai­ty­to­jams pa­do­va­no­jo no­ve­lių kny­gą.

4

Penktadienis, gegužės 10, 2013

santaka/atodangos

1863-ių­jų su­ki­li­mo ai­dai: su­šau­dy Kau­no ap­skri­ties ar­chy­ve vei­kia pa­ro­da, skir­ta 1863 m. su­ki­li­mui. Tarp jos eks­po­ na­tų – iki šiol tik is­to­ri­kų ma­ty­ti do­ku­ men­tai, uni­ka­lios nuo­trau­kos iš su­ki­li­mo va­do­vų al­bu­mų, ko­vo­to­jus my­riop siun­ čian­tys raš­tai.

Gin­ta­ras Druč­kus

Kau­no ap­skri­t ies ar­chy­vo di­rek­to­r ius

Til­tai į Va­ka­rus ir Ry­tus

1863-ių­jų sau­sį pra­si­dė­jęs su­ki­li­ mas, apė­męs da­bar­ti­nių Lie­tu­vos, Len­ki­jos, Bal­ta­ru­si­jos ir net Uk­ rai­nos vals­ty­bių te­ri­to­ri­jas, su­dre­ bi­no Eu­ro­pą tie­sio­gi­ne to žo­džio pra­sme. Nors ir ne­bu­vo vi­siš­kai ne­ti­kė­tas (pa­var­tę is­to­ri­jos šal­ti­ nius ty­ri­nė­to­jai tik­riau­siai ga­lė­tų at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ar 1863-ių­jų sau­sį pa­skelb­tas šau­ki­mas į ka­ riuo­me­nę bu­vo at­si­tik­ti­nis veiks­ nys, pa­spar­ti­nęs su­ki­li­mo pra­džią, ar są­mo­nin­ga oku­pan­tų pro­vo­ka­ ci­ja), su­ki­li­mas ne juo­kais iš­gąs­di­ no ca­ri­nės Ru­si­jos val­džią. Be to, jis da­vė stip­rų im­pul­są Eu­ro­pos tau­tų tau­ti­niam iš­si­va­duo­ja­ma­jam ju­dė­ ji­mui ir vi­su ašt­ru­mu įtrau­kė va­di­ na­mą­jį len­kų klau­si­mą į svar­biau­ sių Eu­ro­pos po­li­ti­nės dar­bot­var­kės klau­si­mų są­ra­šą.

Su­ki­li­mui bu­vo kruopš­čiai ren­ gia­ma­si. Le­gen­di­nis su­ki­li­mo va­ das ku­ni­gas An­ta­nas Mac­ke­vi­čius nu­ro­dė, kad su­ki­li­mo ren­gi­mui pa­ skyrė de­šimt sa­vo gy­ve­ni­mo me­tų.

Dar prieš pra­si­de­dant su­ki­li­mui jau vei­kė po­grin­di­nės spaus­tu­vės, bu­ vo lei­džia­ma po­grin­di­nė spau­da; Ita­li­jo­je vei­kė ka­ro mo­kyk­la, ren­ gu­si ka­ro va­dus su­ki­li­mui; ren­ka­ mos lė­šos, per­ka­mi gink­lai iš už­ sie­nio ir kt.

1861 m. va­sa­rą pra­dė­ju­si for­muo­ tis bū­si­mo­jo su­ki­li­mo Lie­tu­vo­je ir Len­ki­jo­je or­ga­ni­za­ci­ja (ga­lu­ti­nai su­si­for­ma­vo 1862 m.) pa­grin­di­nes vil­tis sie­jo su Ang­li­ja ir Pran­cū­zi­ ja, ta­čiau sie­kė ir ki­tų vals­ty­bių bei vi­suo­me­ni­nių-po­li­ti­nių sluoks­nių pa­ra­mos.

1861 m. Pa­ry­žiu­je Zig­man­tas Pad­levs­kis įkū­rė „Len­kų jau­ni­mo są­jun­gą“, ku­ri ve­dė de­ry­bas su ru­ sų de­mok­ra­tų or­ga­ni­za­ci­ja „Zem­lia i vo­lia“ dėl bend­ro su­ki­li­mo ren­ gi­mo, pa­lai­kė tie­sio­gi­nius ry­šius su Alek­sand­ru Ger­ce­nu, Mi­chai­lu Ba­ku­ni­nu. Tie­sa, kiek vė­liau, jau pra­si­dė­jus su­ki­li­mui, jo va­dai bu­ vo pri­vers­ti pri­pa­žin­ti, kad jų lū­ kes­čiai ru­sų de­mok­ra­tų at­žvil­giu bu­vo per­ne­lyg op­ti­mis­ti­niai. Ban­ dy­mas su­kel­ti su­ki­li­mą Ka­za­nė­je, kaip ži­no­me, bai­gė­si ne­sėk­me.

Užs­to­jo G.Ga­ri­bal­di ir V.Hu­go

Ži­no­me, kad Zig­man­tas Sie­ra­kaus­ kas ve­dė de­ry­bas dėl pa­ra­mos su­ ki­li­mui su gar­siuo­ju ita­lų ko­vo­to­ ju Giu­sep­pe Ga­ri­bal­di. Pas­ta­ra­sis ak­ty­viai vei­kė Len­ki­jos ir Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo nau­dai – tik pra­si­dė­ jus su­ki­li­mui G.Ga­ri­bal­di krei­pė­si į Ang­li­jos vi­suo­me­nę su ug­nin­gu ra­ gi­ni­mu pa­dė­ti su­ki­lė­liams.

Liud­vi­kas Mie­ros­lavs­kis dar 1860-ai­siais bu­vo suor­ga­ni­za­ vęs len­kų le­gio­ną, ku­ris ko­vė­si su

G.Ga­ri­bal­di vė­lia­va, ti­kė­da­ma­sis, kad pra­si­dė­jus su­ki­li­mui jam į pa­ gal­bą ateis ita­lai. O gar­su­sis G.Ga­ ri­bal­di laiš­kas jau suim­tam Z.Sie­ra­ kaus­kui aki­mirks­niu ta­po ži­no­mas vi­sai Eu­ro­pai. Ži­no­mi Eu­ro­pos po­li­ti­kos ir vi­ suo­me­nės vei­kė­jai reiš­kė pro­tes­ tus prieš su­ki­li­mo mal­šin­to­jus, ra­gi­no ka­rei­vius ne­ko­vo­ti su su­ki­ lė­liais. Pa­vyz­džiui, 1863 m. va­sa­ rio 3 d. ži­no­mas pran­cū­zų ra­šy­to­ jas, poe­tas ir vi­suo­me­nės vei­kė­jas Vic­to­ras Hu­go Alek­sand­ro Ger­ce­ no lei­džia­mo žur­na­lo „Ko­lo­kol“ pus­la­piuo­se krei­pė­si at­vi­ru laiš­ ku į ru­sų ka­rei­vius. Tų pa­čių me­tų ko­vo 3 d. Pi­zos mies­to (Ita­li­ja) stu­ den­tai pa­skel­bė krei­pi­mą­si į Ru­si­ jos stu­den­tus ir t.t.

Kau­nas – ko­vų cent­re

1862-ai­siais Kau­ne vy­ku­sia­me slap­ta­me pa­si­ta­ri­me vie­nas su­ki­ li­mo va­dų Jo­kū­bas Geiš­to­ras kal­ bė­jo apie tai, kad pa­si­ren­gi­mas su­ki­li­mui vyks­tąs ne­tgi per­ne­lyg spar­čiai.

Su­ki­li­mo pra­džia lai­ko­ma 1863 m. sau­sio 22-oji. Tą die­ną Cent­ri­ nis tau­ti­nis ko­mi­te­tas Var­šu­vo­je, pa­si­va­di­nęs Lai­ki­ną­ja tau­ti­ne vy­ riau­sy­be, pa­skel­bė ma­ni­fes­tą apie su­ki­li­mo pra­džią. Va­sa­rio 1-ąją ati­ tin­ka­mą ma­ni­fes­tą pa­skel­bė ir Lie­ tu­vos pro­vin­ci­jos ko­mi­te­tas.

Ak­ty­viau­si bu­vo Kau­no gu­ber­ni­ jos su­ki­lė­liai. Pa­sak Kau­no gu­ber­ na­to­riaus Ni­ko­la­jaus Mu­rav­jo­vo, čia ko­vė­si apie 15 tūkst. su­ki­lė­lių.

Per vi­są su­ki­li­mo lai­ko­tar­pį skai­ čiuo­ja­ma Kau­no gu­ber­ni­jo­je įvy­ kus 178, Vil­niaus – 81 ir Au­gus­ta­ vo gu­ber­ni­jo­je – 62 mū­šius.

Ka­ri­niu po­žiū­riu jė­gos bu­vo ne­ ly­gios, ta­čiau su­ki­li­mo va­do­vy­bė le­mia­mu su­ki­li­mo veiks­niu lai­kė Eu­ro­pos vals­ty­bių po­zi­ci­ją ir ti­kė­ jo­si, kad, su­ki­li­mui pra­si­dė­jus, di­ džio­sios Eu­ro­pos vals­ty­bės ateis į pa­gal­bą ir, rei­ka­lui esant, ry­šis ne­ tgi gink­luo­tam konf­lik­tui, t. y. ka­ rui su Ru­si­ja.

Li­ki­mas: Kau­no vai­va­da, Lie­tu­vos su­ki­lė­lių ka­riuo­me­nės vir­ši­nin­kas Z.Sie­ra­kaus­kas ir Mu­rav­jo­vo-Ko­ri­ko ran­ka

Ka­ri­niu po­žiū­riu jė­ gos bu­vo ne­ly­gios, ta­čiau su­ki­li­mo va­ do­vy­bė le­mia­mu su­ki­li­mo veiks­niu lai­kė Eu­ro­pos vals­ ty­bių po­zi­ci­ją ir ti­ kė­jo­si, kad, su­ki­li­ mui pra­si­dė­jus, di­ džio­sios Eu­ro­pos vals­ty­bės ateis į pa­ gal­bą.

Tak­ti­ka ne­pa­si­tei­si­no

Su­ki­li­mo va­do­vy­bės ti­kė­ji­mas išo­ rės veiks­niu lė­mė ir su­ki­li­mo tak­ ti­ką. Kaip pa­ro­dė vė­les­ni įvy­kiai, su­ki­lė­lių vil­tys su­lauk­ti Eu­ro­pos vals­ty­bių pa­gal­bos ne­pa­si­tei­si­no.

Ru­si­jos val­džia iš pra­džių bu­vo su­tri­ku­si. Pe­ter­bur­gą nuo­lat pa­ siek­da­vo ne­ri­mo ke­lian­ti in­for­ ma­ci­ja apie Eu­ro­pos vals­ty­bių pa­ lan­ku­mą su­ki­lė­liams. Gink­luo­to konf­lik­to ga­li­my­bė bu­vo vi­sai rea­li.

Vis dėl­to ne­tru­kus Ru­si­ja įsi­ti­ki­no, kad Eu­ro­pa ka­ro su ja ne­pra­dės, ir ėmė­si ryž­tin­gų ir žiau­rių prie­mo­ nių su­ki­li­mui nu­mal­šin­ti.

Da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je žu­vo apie 6 000 su­ki­lė­lių. Vie­naip ar ki­taip nu­ken­tė­ju­sių­jų – nu­baus­

Asmenybė: vie­nas Lie­tu­vos su­

Pir­m a­s is: su­k i­l ė­l ių laik­raš­č io

tų, iš­trem­tų, ati­duo­tų į rek­rū­tus ir pan. – bu­vo apie 22 tūkst. as­me­ nų. Po­li­ti­nes rep­re­si­jas ly­dė­jo ir ki­ tos prie­mo­nės, ku­rio­mis bu­vo sie­ kia­ma nu­tau­tin­ti lie­tu­vių tau­tą: spau­dos lie­tu­viš­kais raš­me­ni­mis už­drau­di­mas, ru­sų ko­lo­nis­tų at­ kė­li­mas ir kt.

Su­ki­li­mas bu­vo pa­sku­ti­nis oku­ puo­tos Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos tau­tų ban­dy­mas at­gau­ti lais­vę at­

vi­ros gink­luo­tos ko­vos bū­du XIX a.

Nu­mal­ši­nus su­ki­li­mą nau­jai užau­ gu­si lie­tu­vių kar­ta or­ga­ni­za­vo ne­ gink­luo­tą pa­si­prie­ši­ni­mą, ku­ ris ži­no­mas knyg­ne­šių ga­dy­nės ir auš­ri­nin­kų są­jū­džio var­dais, ku­rie nu­tie­sė ke­lią į vals­ty­bin­gu­mo at­ kū­ri­mą XX a. pra­džio­je po jų atei­ sian­čiai kar­tai.

Su­ki­li­mas pa­rei­ka­la­vo dau­gy­bės au­kų ir bu­vo žiau­riai nu­mal­šin­tas,

ki­lė­lių ly­de­rių K.Ka­li­naus­kas.

„Cho­rą­giew swo­bo­dy“ nu­me­ris.

ta­čiau ne­bu­vo be­pras­mis. Su­ki­li­ mo kar­ta iš­lai­kė jai te­ku­sį eg­za­ mi­ną ir, ne­pai­sant di­džiu­lių au­kų, iš­sau­go­jo pa­verg­tų tau­tų lais­vės troš­ki­mo ki­birkš­tį, tau­ti­nio ta­pa­ tu­mo ir vals­ty­bin­gu­mo sie­kį.

Ma­tė tik is­to­ri­kų akys

Pa­ro­da „1863 m. su­ki­li­mas ar­chy­ vų do­ku­men­tuo­se“ – Lie­tu­vos, Len­ki­jos ir Bal­ta­ru­si­jos vals­ty­bi­

5

Penktadienis, gegužės 10, 2013

santaka/atodangos kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

y­ta lais­vės vil­tis Iš is­to­ri­jos Len­k i­j o­j e su­k i­l i­m as pra­s i­d ė­

jo 1863 m. sau­sio 22 d., Lie­tu­vo­je – 1863 m. ko­vo mė­ne­sį.

Lie­tu­vo­je įvy­ko 321 mū­šis su oku­

pa­ci­ne Ru­si­jos ka­riuo­me­ne.

Iš vi­so ca­ro ka­riuo­me­nės Vil­niaus

ka­ri­nė­je apy­gar­do­je bu­vo apie 145 tūkst. ka­rių, 60 ka­zo­kų šim­ti­nių, da­ lis jų mal­ši­no su­ki­li­mą. Jė­gų san­ty­ kis mū­šiuo­se daž­nai bū­da­vo 1:10 ar net 1:20 Ru­si­jos nau­dai.

Su­ki­li­mo me­tu oku­pa­ci­nė Ru­

si­jos vy­riau­sy­bė nu­tei­sė mir­ties baus­me, ka­tor­ga ar iš­trė­mė dau­ giau kaip 21 700 žmo­nių.

Ru­si­jos oku­pa­ci­nė ar­mi­ja gink­

luo­tą ko­vą ga­lu­ti­nai nu­mal­ši­no 1864 m. ru­de­nį.

Po su­ki­li­mo bu­vo už­draus­ta lie­

tu­vių spau­da lo­ty­niš­kais raš­me­ ni­mis, siau­ri­na­mos ka­ta­li­kų tei­sės, slo­pi­na­ma įvai­rių drau­gi­jų veik­la, iš su­ki­li­me da­ly­va­vu­sių ba­jo­rų ati­ ma­mi dva­rai, ku­rie ati­duo­da­mi ru­ sų dva­ri­nin­kams, į Lie­tu­vą ke­lia­mi ru­sų ko­lo­nis­tai. Sy­kiu su­ki­li­mas pa­ ska­ti­no vi­suo­me­ni­nės min­ties rai­ dą, iš ku­rios ga­liau­siai gi­mė et­nog­ ra­fi­nės Lie­tu­vos vals­ty­bės idė­ja.

pa­ra­šy­tas nuo­spren­dis jam.

Lie­tu­vos vy­riau­sio­jo is­to­ri­jos ar­chy­vo nuotr.

Drąsa: vie­na su­ki­li­mo da­ly­vių

Lietuviškai: Cent­ri­nio tau­ti­nio

nių ar­chy­vų bend­ro dar­bo ir pa­ stan­gų re­zul­ta­tas. Lan­ky­to­jams pa­tei­kia­me per pu­sant­ro šim­ to do­ku­men­tų, at­rink­tų iš Kau­no ap­skri­ties ar­chy­vo, Lie­tu­vos vals­ ty­bės is­to­ri­jos ar­chy­vo, Bal­ta­ru­si­ jos na­cio­na­li­nio is­to­ri­jos ar­chy­vo, Bal­ta­ru­si­jos na­cio­na­li­nio is­to­ri­ jos ar­chy­vo Gar­di­ne, Vy­riau­sio­ jo se­nų­jų ak­tų ar­chy­vo (Len­ki­jos Res­pub­li­ka), Vals­ty­bės ar­chy­vo

Su­val­kuo­se, Ma­ri­jos Ko­nop­nic­ kos bib­lio­te­kos Su­val­kuo­se, Na­ cio­na­li­nės bib­lio­te­kos Var­šu­vo­ je rin­ki­nių. Toks pla­tus te­mi­nis do­ku­men­tų spekt­ras pla­čia­jai vi­ suo­me­nei pri­sta­to­mas be­ne pir­ mą kar­tą.

Pa­ro­d os eks­p o­n a­tai iš­d ės­ty­ ti chro­no­lo­gi­niu prin­ci­pu: pra­de­ dant pa­si­ren­gi­mu su­ki­li­mui ir bai­ giant jo nu­mal­ši­ni­mu.

Ana Pus­to­voi­to­va.

ko­mi­te­to 1863 m. at­si­šau­ki­mas.

Tarp pa­tei­kia­mų do­ku­men­tų pa­ma­ty­si­me dau­gy­bę reikš­min­ gų do­ku­men­tų, at­spin­din­čių vi­sus su­ki­li­mo eta­pus. Kai ku­rie šių do­ ku­men­tų yra uni­ka­lūs – mū­sų die­ nas pa­sie­kę vie­ne­ti­niais eg­zemp­ lio­riais. Tai – pir­ma­sis Vil­niu­je leis­to su­ki­lė­lių laik­raš­čio „Cho­rą­ giew swo­bo­dy“ („Lais­vės vė­lia­va“) nu­me­ris, in­for­ma­ci­niai biu­le­te­niai „Ži­nios iš mū­šio lau­ko“, su­ki­li­mo or­ga­ni­za­ci­jos na­rio prie­sai­kos teks­ tas, su­ki­li­mo va­dų tar­dy­mo pro­to­ ko­lai, vie­nas iš An­ta­no Mac­ke­vi­ čiaus prieš­mir­ti­nių laiš­kų, vie­nas iš do­ku­men­tų su liūd­ną šlo­vę įgi­ju­ sia Vil­niaus ge­ne­ral­gu­ber­na­to­riaus Mi­chai­lo Mu­rav­jo­vo ran­ka už­ra­šy­ta re­zo­liu­ci­ja „pa­kar­ti“ (pa­ro­do­je pa­ tei­kia­mas toks do­ku­men­tas – ka­ro lau­ko teis­mo raš­tas M.Mu­rav­jo­vui dėl mir­ties nuo­spren­džio Z.Sie­ra­ kaus­kui) ir dau­ge­lis ki­tų.

Ne­ma­ža da­lis do­ku­men­tų, nors ir ge­rai ži­no­mi, ta­čiau pa­tei­kia­mi dėl sa­vo reikš­mės ir iš­skir­ti­nu­mo.

To­kie eks­po­na­tai yra nuo­trau­kos iš gar­sių­jų su­ki­lė­lių al­bu­mų, sau­ go­mų Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­ jos ar­chy­ve, įra­šai apie su­ki­lė­liams įvyk­dy­tus mir­ties nuo­spren­džius, su­ki­li­mo va­do­vy­bės leis­ti įsa­ky­ mai, pa­sky­ri­mai, nu­ro­dy­mai, laik­ raš­čiai, at­si­šau­ki­mai, ca­ri­nės val­ džios ap­link­raš­čiai; da­lis iki šiol bu­vo ži­no­mi tik siau­ram ty­ri­nė­to­jų ra­tui ir pri­sta­to­mi pla­čia­jai vi­suo­ me­nei be­ne pir­mą kar­tą. Tai – gar­ sio­sios 1861-ųjų rugp­jū­čio 12-osios po­li­ti­nės ma­ni­fes­ta­ci­jos, vy­ku­sios Kau­ne, ap­ra­šy­mas, po­li­ti­nių ei­lė­ raš­čių ir gies­mių teks­tai ir kt. kas: pa­ro­da „1863 m. su­ki­li­mas ar­chy­vų do­ku­men­tuo­se“. kur: Kau­no ap­skri­ties ar­chy­ve (Mai­ro­nio g. 28B, Kau­nas). kada: vei­kia iki 2014 m. ko­vo 31 d.

Tar­si bū­tų žvel­gęs į atei­tį Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Pir­ma­sis mū­sų pro­fe­sio­na­lus skulp­to­rius Juo­zas Zi­ka­ras su šei­ ma 1928 m. įsi­kū­rė na­me, ku­ria­ me da­bar vei­kia jo mu­zie­jus. Šia­ me ma­žu­čia­me, mū­sų aki­mis, na­ me bu­vo įreng­tos šio iš Pa­ne­vė­žio pa­kvies­to kū­rė­jo dirb­tu­vės.

Šio mu­zie­jaus veik­lą ku­ruo­jan­ ti Ra­sa Rui­bie­nė ša­lia ki­tų skulp­ to­riaus duk­ters Aly­tės su­rink­tų jo kū­ri­nių bū­ti­nai pa­ro­do la­bai ak­ tua­lų ir šiais lai­kais J.Zi­ka­ro kū­ ri­nį „Prie vals­ty­bės lo­vio“. Yra ži­ no­ma, kad šį kū­ri­nį skulp­to­rius pri­sta­tė Kau­ne 1938 m. su­reng­to­je per­so­na­li­nė­je jo dar­bų pa­ro­do­je. Į ži­no­mo skulp­to­riaus, su­kū­ ru­sio Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­ zie­jaus so­de­ly­je sto­vinčią „Lais­ vės“ statulą, Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus, Vin­co Ku­dir­kos bius­tus, li­to ir mo­ne­tų es­ki­zus, pa­ro­dos ati­da­ ry­mą at­vy­ko ir pre­zi­den­tas An­ ta­nas Sme­to­na. Be­je, J.Zi­ka­ro ir

A.Sme­to­nos šei­mos bi­čiu­lia­vo­ si, skulp­to­rius yra su­kū­ręs ir pa­ ties pre­zi­den­to, ir jo žmo­nos ba­ rel­je­fus.

Dik­ta­to­riaus už­mo­jais kal­ti­na­ mas A.Sme­to­na ne­lie­pė išim­ti iš pa­ro­dos la­bai kri­tiš­ko val­džios at­žvil­giu nau­jo J.Zi­ka­ro kū­ri­nio, ku­rį au­to­rius pa­va­di­no „Vals­tie­ tis“, o skliaus­te­liuo­se drą­siai įra­ šė „Prie vals­ty­bės lo­vio“.

Pas­te­bė­jęs, kad ša­lies va­do­vas sto­vi ir žiū­ri bū­tent į šį pa­veiks­ lą (Rel­je­fas. Gip­sas: pa­ti­nuo­tas), skulp­to­rius, tar­si už­bėg­da­mas už akių ga­li­miems prie­kaiš­tams, pa­pra­šė A.Sme­to­nos ne­pyk­ti, nes „...da­lis jū­sų val­di­nin­kų tik­ rai taip el­gia­si ir ap­val­go dar­bo žmo­nes“.

Dar kar­tą ap­žvel­gęs į žiū­ro­vus at­suk­tus nu­si­pe­nė­ju­sių ir į lo­vį šni­pus su­ki­šu­sių par­še­lių už­pa­ ka­lius, A.Sme­to­na šyp­so­da­ma­sis pa­klau­sė kū­ri­nio au­to­riaus: „Tai ku­rio iš šių par­še­lių uo­de­gy­tė yra ma­no?“ Ir tai­kiai nuė­jo to­liau, ap­žiū­ri­nė­da­mas pa­ro­dą.

Ne­pa­se­no: šį ak­tua­lų ir šio­mis die­no­mis J.Zi­ka­ro kū­ri­nį ga­li­ma pa­

ma­ty­ti skulp­to­riaus me­mo­ria­li­nia­me mu­zie­ju­je.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

Pa­ra­le­lės: kri­ti­kuo­ti tuo­me­ti­nę val­džią J.Zi­ka­rui ne­truk­dė ir jo žmo­

nos Ane­lės ry­šiai su So­fi­jos Sme­to­nie­nės va­do­vau­ja­mais mo­te­rų sam­bū­riais. Nuot­rau­ko­je – A.Zi­ka­rie­nei iš­duo­tas Lie­tu­vos mo­te­rų su­va­žia­vi­mo da­ly­vės bi­lie­tas.

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

6

Penktadienis, gegužės 10, 2013

santaka/teatras

Ban­dy­mai su­suk­ti ge­gu­tėms l Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė Teat­ro­lo­gė

F

es­ti­va­lio „Lie­tu­vos teat­rų pa­va­sa­ris“ puokš­tė­je pa­ si­ro­dė ir Vil­niaus jau­ni­mo teat­ro spek­tak­lis „Skry­dis virš ge­gu­tės liz­do“. Dra­ma­tur­gi­ne pra­sme tur­būt dau­ge­lis yra su­si­pa­ ži­nę su šiuo kū­ri­niu: jei ir ne­skai­tė Ke­no Ke­sey ro­ma­no, tai tik­rai pro akis ne­pras­ly­do Mi­los­zo For­ma­no fil­mas. Šia­me kū­ri­ny­je at­ran­da­me vis dar ak­tua­lių, o gal­būt nū­die­nos pa­sau­ly­je dar la­biau ak­tua­li­zuo­tų te­mų kaip pri­ta­pi­mas prie so­ciu­ mo, bu­vi­mas to­kiam kaip vi­si ar­ ba kaf­kiš­ka so­cia­li­nė mir­tis; li­bi­ do dik­ta­tas, hi­pert­ro­fuo­tas Oi­di­po komp­lek­sas ir va­di­na­mų­jų nor­ma­ lių­jų te­ro­ras. Vi­sa tai yra prie­žas­ tys, ko­dėl ban­dy­mas pri­tap­ti prie ap­lin­kos tam­pa stre­so, dep­re­si­jos šal­ti­niu, ga­lop – bai­gia­si mir­ti­mi.

At­ro­do, bū­tų įpras­ta iš­vys­ti šias te­mas ir spek­tak­ly­je, ku­ris sa­vo aki­mir­kos eg­zis­ten­ci­ja priar­tin­ tų prie gy­ve­ni­miš­kos ref­lek­si­jos apie tai, ar vi­sa­da mi­nia ga­li nu­ spręs­ti, kad tu­ri bū­ti taip ir ne ki­ taip. Gal­būt čia at­ra­si­me ir bend­ rą ro­dik­lį, kai į bu­vi­mą ki­to­kiam – sa­vo sek­sua­li­nė­mis pa­žiū­ro­mis, ly­ties skir­tu­mais – ne­be­bus žiū­ ri­ma kaip pro iš­kreip­tą veid­ro­dį, kai ne­be­liks ta­kos­ky­ros tarp „jie“ ir „mes“. Ne­be­rei­kės tam „ki­to­ kiam“ at­lik­ti so­cia­li­nės lo­bo­to­ mi­jos.

Vos su­si­dū­rus su spek­tak­liu – įžen­gus į sa­lę – ma­to­ma pro­jek­ci­ja (vi­deo­di­zai­ne­rė – Rū­ta Vait­ke­vi­čiū­ tė), by­lo­jan­ti apie tai, kad skait­me­

ni­niai duo­me­nys, at­ro­do, jau už­val­ dė vi­sas gy­ve­ni­mo sri­tis, ir esant in­for­ma­ci­jos bei tech­no­lo­gi­jų per­ tek­liui gy­ve­na­me ne­be­si­mu­liuo­ta­ me mat­ri­cos pa­sau­ly­je. Pa­tys ku­ ria­me, pa­tys esa­me si­mu­liak­rai ir si­mu­lia­ci­ja, pa­tys ta­pa­ti­na­mės su mat­ri­ca, ir ki­tų al­ter­na­ty­vų nė­ra.

Ti­kė­jo­si, kad spek­tak­lis pa­mė­gins į kū­ri­nį pa­žvelg­ti ki­taip. Gal­būt per šian­die­nos gy­ve­ni­mo pri­zmę.

Sche­mos fo­ne ma­to­mo van­de­ ny­no vaiz­dai ir tarp dau­ge­lio žu­ ve­lių pa­si­kly­dęs vėž­lys bu­vo tar­si prieš­prie­ša vi­sam skait­me­ni­zuo­ tam pa­sau­liui. Tarp gam­tos ir žmo­gaus pro­duk­ci­jos. Ir neaišku, ku­rie klys­ta daž­niau.

Pro­jek­ci­jos vaiz­dams hip­no­ti­ zuo­jant ga­lė­jo kil­ti ne vie­nas klau­ si­mas. Ko­kia ta tie­sa, kai vie­nin­ te­lis su ja ne­su­tin­ki? Ar taip bai­su bū­ti vėž­liu tarp žu­vų, juk vi­siems už­ten­ka vie­tos van­de­ny­je? Taip, šiek tiek ro­man­ti­zuo­ta, bet juk ir „Skry­dis virš ge­gu­tės liz­do“ nė­ra vi­sai ci­niš­kas kū­ri­nys. Ta­čiau vir­ tua­lią mat­ri­cą pa­kei­čia gro­tos – ir spek­tak­lio pa­sau­lis at­si­ve­ria ne itin kū­ry­bin­gai. At­ro­do, jau­ni­ mo teat­ro jau­nys­tė pa­si­li­ko kaž­ kur tarp Vil­niaus ir Kau­no (gal­būt Elekt­rė­nuo­se) ir šį­kart sce­no­je ka­ ra­lia­vo pra­stas pa­sti­šas.

Kaž­ko­dėl re­ži­sie­riui (Va­le­ri­jui Griš­ko) pa­si­ro­dė, kad gy­ven­da­mi psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nė­je pa­cien­ tai už­siau­gi­na ko­miš­kus pil­vus, nuo­la­tos stum­do lo­vas ir, ži­no­ ma, kaip ap­siei­ti be Kris­tu­mi be­ si­jau­čian­čio li­go­nio. Pro­jek­ci­jo­mis pa­žy­mi­mos sce­nų pa­bai­gos – tur­ būt tai bu­vo vie­nin­te­lės in­terp­re­ ta­ci­jos, nes vi­sa ki­ta bu­vo taip pat,

Schema: skirtingai nei M.For­ma­no ekranizacijoje, Vilniaus jaunimo teatro „Skrydis virš gegutės lizdo“ pa­na­šė­jo

kaip į šią is­to­ri­ją jau žvel­gė M.For­ ma­nas. Tik daug pra­sčiau.

Su­kaus­ty­ta ak­to­rių vai­dy­ba tar­ si tu­rė­jo at­skleis­ti brech­tiš­ką­jį pra­ dą, kad štai, žiū­rė­ki­te, čia teat­ras, čia nė­ra tik­ras gy­ve­ni­mas, ta­čiau la­biau pri­mi­nė pra­stai įsi­sa­vin­ tą psi­cho­lo­gi­nį rea­liz­mą. At­ro­do, tu­rė­tum ir įsi­jaus­ti, pa­tir­ti gai­les­ tį šiems se­se­lės uzur­puo­tiems li­ go­niams, ta­čiau jie ne pra­kal­bi­ na gi­liau­sius sie­los kam­pe­lius, bet vei­kiau er­zi­na ir pri­me­na Com­me­ dia dell‘Arte vei­kė­jus.

Jei­gu M.For­ma­no ek­ra­ni­za­ci­jo­je vei­kė­jai kū­rė har­mo­niš­ką kom­po­

zi­ci­ją, ska­ti­nan­čią su­si­mąs­ty­ti apie kiek­vie­no as­me­ni­nę eg­zis­ten­ci­ ją, kli­bi­nant vi­suo­me­nės ste­reo­ti­ pus iš pa­ma­tų, tai spek­tak­ly­je vis­ kas pa­na­šė­jo į žai­di­mą ti­pa­žais. El Dot­to­re gy­dy­to­jas, Co­lum­bi­na, In­ na­mo­ra­ti ir ki­ti Com­me­dia dell‘Arte mo­di­fi­kuo­ti vei­kė­jai sėk­min­gai ka­ ra­lia­vo sce­no­je ir ne­no­rė­jo jos už­ leis­ti jo­kioms gi­lia­min­tiš­kes­nėms po­zi­ci­joms.

Ir da­bar pa­žvel­ki­me šiek tiek ki­ tu kam­pu. Ro­ber­tas C.So­lo­mo­ nas yra iš­sky­ręs še­šias te­zes apie ki­čą, ku­rios skam­ba taip, kad ki­ čas: (1) pro­vo­kuo­ja per­ne­lyg di­de­

les ar­ba ne­bran­džias emo­ci­jas; (2) ma­ni­pu­liuo­ja emo­ci­jo­mis; (3) pro­ vo­kuo­ja dirb­ti­nes (fal­se) emo­ci­ jas; (4) iš­reiš­kia ar­ba su­ke­lia pi­gias (cheap), leng­vas (ea­sy) ar pa­vir­šu­ ti­niš­kas (su­per­fi­cial) emo­ci­jas; (5) nuo­lai­džiau­ja silp­ny­bėms bei no­ rams (self-in­dul­gent) ir truk­do tin­ ka­mam el­ge­siui; (6) iš­krei­pia mū­ sų su­vo­ki­mą ir truk­do ra­cio­na­liam mąs­ty­mui bei adek­va­čiam pa­sau­ lio su­vo­ki­mui. (So­lo­mon, Ro­ber.C. „On Kitsch and Sen­ti­men­ta­li­ty“).

Tad šiuo at­ve­ju pa­pras­tų, ne­su­dė­ tin­gų vaiz­di­nių at­pa­ži­ni­mas ir šių ins­pi­ruo­tos sen­ti­men­ta­lios emo­

My­lin­čios su pei­liu ran As­ta Va­liu­kai­tė Teat­ro­lo­gė

V

Jausmai: šįkart L.Ado­mai­tie­nės režisuoto spektaklio mo­terys my­li

ypač stip­riai ir ypač karš­tai.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

ie­nas pa­sku­ti­nių­jų fes­ ti­va­ly­je pri­sta­ty­tų re­ per­tua­ri­nių spek­tak­lių – Lie­tu­vos ru­sų dra­mos teat­ro „Trys my­lin­čios“ (rež. Lai­ma Ado­mai­tie­nė), int­ri­guo­ja­mai ža­dė­ jęs mo­der­niai per­skai­ty­tą Že­mai­tę, šiek tiek iro­ni­jos ir tri­jų kal­bų (lie­ tu­vių, len­kų ir ru­sų) są­skam­bį.

Re­ži­sie­rė ne­slė­pė, kad vie­na iš dau­ge­lio ra­šy­to­jos Že­mai­tės ko­me­ di­jų, at­spin­din­čių to me­to kai­mo gy­ve­ni­mą ir jo rea­li­jas, šį­kart sce­ no­je virs dra­ma. Ori­gi­na­lu­sis ko­ me­di­jos „Trys my­li­mos“ siu­že­tas pa­pras­tas: trys mo­te­rys – mo­ti­na Ky­ve­rie­nė, jos duk­te­rys Do­mi­ce­ lė ir Pet­ro­nė­lė – pa­mils­ta sam­di­nį Liud­vi­ką. O šis vi­sų jų mei­le nau­ do­ja­si tik siek­da­mas iš­gau­ti kuo dau­giau pi­ni­gų ir pa­spruk­ti su sa­ vo my­li­mą­ja Bar­bo­ra. Kad is­to­ri­ja bū­tų dar pai­nes­nė, į žen­tus Ky­ve­ rie­nės duk­roms per­ša­si tur­tin­gas ūki­nin­kas Ko­ze­ris. Toks tas mei­lės dau­gia­kam­pis. Pa­kei­tu­si Že­mai­tės „Tris my­li­mas, į „Tris my­lin­čias“ re­ži­sie­rė L.Ado­mai­tie­nė ruo­šė­si spręs­ti mei­lės for­mu­les.

Iro­ni­jos spek­tak­ly­je bū­ta – net ir su­bti­lių ko­miš­kų ele­men­tų. Tie­sa, jei kas bai­mi­no­si spek­tak­lio tri­ kal­bys­tės, ga­lė­jo nu­si­ra­min­ti, nes

kal­bai spek­tak­ly­je ap­skri­tai ne­te­ ko svar­baus vaid­mens. Pro­tar­piais ga­lė­da­vai iš­girs­ti len­kiš­ką „Svei­ka Ma­ri­ja“, o ru­siš­kas „što“ kart­kar­ tė­mis nu­skam­bė­da­vo iš sam­di­nio Liud­vi­ko (akt. Tel­ma­nas Ra­gi­mo­ vas) lū­pų, pa­brė­žiant ber­no ne­ lie­tu­viš­ką kil­mę. Tai be­veik ir vis­ kas... Spek­tak­lis iš es­mės bu­vo pa­rem­tas šo­kiu, plas­ti­ka, stip­riais vi­zua­li­niais spren­di­mais. Vi­zua­lu­ mas do­mi­na­vo prieš teks­tua­lu­mą.

Spek­tak­lio pra­džia ža­dė­jo įdo­ mią in­terp­re­ta­ci­ją ir sce­ni­nį re­gi­ nį. Iš ty­lių už­kal­bė­ji­mų, gam­tos gar­sų, liau­dies dai­nų mo­ty­vų bu­ vo ku­ria­ma mis­ti­nė spek­tak­lio at­ mos­fe­ra, nu­ke­lian­ti į ar­cha­jiš­ku­mu dvel­kian­tį erd­vė­lai­kį.

Is­to­ri­jos pra­džia su­dė­lio­ta iš trum­pų, kū­ry­bin­gai iš­spręs­tų vei­ kė­jų su­si­ti­ki­mų. Per vi­są spek­tak­lį do­mi­na­vo šo­kio ele­men­tai, vi­zua­ li­nės me­ta­fo­ros (pvz., veid­ro­džio šu­kė – kry­tis – at­si­dū­sė­ji­mas – taip gims­ta Do­mi­ce­lės (akt. Ga­bi­ja Siur­by­tė) mei­lė Liud­vi­kui). Pet­ro­ nė­lės (akt. In­ga Stan­kai­ty­tė) mei­lės pri­si­pa­ži­ni­mai su obuo­liu bur­no­je.

Praei­ties al­sa­vi­mas šo­kio rit­mu: dra­ma­tiš­kos mo­ti­nos Ky­ve­rie­nės (akt. Ža­na Gon­čar) su­si­ti­ki­mai su mi­ru­siu vy­ru Ky­ve­riu (akt. Igo­ris Ab­ra­mo­vi­čius). Žais­min­gai ku­ria­ mos Ko­ze­rio (akt. Po­vi­las Šar­ma­ vi­čius) sce­nos.

Svar­bus spek­tak­ly­je ir mo­te­ rų ko­lek­ty­vas – va­di­na­mų­jų viš­tų bū­rys. Jos, ži­no­ma, ži­no vi­sas mei­ lės is­to­ri­jas, kai­mo rei­ka­lus, o pri­ rei­kus ima­si ir veiks­mų. Šis mo­te­ rų bū­rys daž­nai or­ga­ni­zuo­ja sce­nos trans­for­ma­ci­jas ir pa­čios įsi­traukia į veiks­mą.

Megz­ti kal­bi­nį, teks­ tu pa­rem­tą dia­lo­ gą ak­to­riams se­kė­si sun­kiai.

Ste­bint spek­tak­lį bu­vo neiš­ven­ gia­mai jau­čia­ma ne­kro­šiš­ko­jo teat­ ro įta­ka. At­min­ty­je iš­ki­lo ir prieš ke­le­rius me­tus Bal­ti­jos teat­rų fes­ ti­va­ly­je ma­ty­tas lat­vių re­ži­sie­riaus Vies­tu­ro Meik­ša­no pa­sta­ty­mas „Pot­vy­niai ir sau­lėg­rį­žos Strau­me­ nuo­se“, ku­ria­me, tie­sa, do­mi­na­vo mu­zi­ka, ku­ria­ma „čia ir da­bar“, o ne šo­kis, ta­čiau pa­ts prin­ci­pas pa­ žvelg­ti į kai­mo pa­pro­čius, sie­kiant ori­gi­na­liai at­skleis­ti to me­to gy­ve­ ni­mą, pri­mi­nė ir šį ban­dy­mą.

To­kia bu­vo pra­džia, ir at­ro­dė, kad vi­sas spek­tak­lis bus nuaus­tas iš pa­na­šių vi­zua­li­nių me­ta­fo­rų, ta­ čiau įžan­ga bai­gė­si. Pra­dė­jus plė­ to­ti siu­že­ti­nes li­ni­jas, o ak­to­riams pra­kal­bus, spek­tak­lio sce­ni­nis krū­

7

Penktadienis, gegužės 10, 2013

santaka/šokis kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

liz­dus Ir ką gi gau­na­me su­dė­ję šių te­zių puokš­ tę? Tur­ būt ne pa­tį ver­ tin­giau­ sią per­ lą teat­rų pa­va­sa­ rio fes­ti­ va­lio gel­ du­tė­je.

o į žai­di­mą ti­pa­žais.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

ci­jos tė­ra vien­pu­siš­kas ir ne­tik­ ras (kaip kad plas­ti­ki­niai šu­niu­kai) įvaiz­džių for­ma­vi­mas ir ra­cio­na­ laus mąs­ty­mo bei su­vo­ki­mo slo­ pi­ni­mas, ku­ris žmo­gaus san­ty­kį su pa­sau­liu ar me­no kū­ri­nį su su­vo­kė­ ju ver­čia be­pras­miu ir tuš­čiu.

Ir ką gau­na­me su­dė­ję šių te­zių puokš­tę? Tur­būt ne pa­tį ver­tin­ giau­sią per­lą teat­rų pa­va­sa­rio fes­ ti­va­lio gel­du­tė­je. Kaip kad ge­gu­tė ne­su­ka liz­do, kaž­ko­dėl ban­dy­ta šį pa­keis­ti ne itin ko­ky­biš­ka imi­ta­ci­ja.

Ka­žin ar jo­je paukš­tis pa­lik­tų kiau­ ši­nį. Net ir to­kia neat­sa­kin­ga ma­ma kaip ge­gu­tė.

n­ko­se vis su­ma­žė­jo. Su­si­kon­cent­ra­vus į pa­sa­ko­ji­mą, vi­zua­li­nės me­ta­fo­ros ta­po ne­be to­kios veiks­min­gos. O megz­ti kal­bi­nį, teks­tu pa­rem­tą dia­ lo­gą ak­to­riams se­kė­si sun­kiai: daug stip­riau su­si­kal­bė­ta kū­no kal­ba (ne vel­tui dau­gu­ma ak­to­rių tu­ri daug ką bend­ro su šo­kio me­nu).

Ga­na ly­ri­nė ir kar­tu šmaikš­ti spek­tak­lio pra­džia il­gai­niui pe­rau­ go į tri­le­rio ele­men­tų pri­sod­rin­tą at­mos­fe­rą. Įnir­šu­sios įsi­my­lė­ju­sios mo­te­rys ėmė­si rim­tai per­se­kio­ti Liud­vi­ką, Pet­ro­nė­lė vir­to į Pet­ro­ nę, is­te­riš­ką, pei­liu be­si­švais­tan­ čią mo­te­riš­kę, no­rin­čią nu­ka­po­ ti gal­vas. Bes­maigs­tant pa­bi­ru­sius obuo­lius, su­sky­la ir Pet­ro­nės per­ so­na­žas. Si­tua­ci­jos ne­suš­vel­ni­na nė ge­ra­sis, ro­mu­sis Ko­ze­ris. Neat­ si­li­ko ir ak­to­rės G.Siur­by­tės ku­ria­ ma se­suo Do­mi­ce­lė: pa­brėž­ti­nai nai­vi Do­mi­ce­lė vė­liau pri­si­jun­gia prie kerš­tin­gų­jų sa­vo gi­mi­nai­čių.

Mo­ti­nos Ky­ve­rie­nės šo­kiai su mi­ ru­siu tė­vu Ky­ve­riu vis in­ten­sy­vė­ ja, o mo­te­rų – viš­tų – ko­lek­ty­vas, smaigs­ty­da­mas krau­ju su­tep­tas dro­bes, ima­si už­kal­bė­ji­mų. Liud­ vi­kas tam­pa šių per­se­kio­to­jų au­ka.

Si­tua­ci­ją ne­la­bai gel­bė­jo jo my­li­ mo­sios Bar­bo­ros (akt. Je­le­na Or­lo­ va) pa­si­ro­dy­mai, ku­rie tu­rė­jo įneš­ ti švel­nu­mo, gry­nu­mo. Spek­tak­lio au­di­nys su­skel­dė­ja, vi­zua­li­nis teks­ tas pa­by­ra, pra­ran­da vien­ti­su­mą.

Šo­kan­ti Lie­tu­vai ir apie ją Ar aš kal­tas, kad ma­no šir­dies ne­nu­kal­ta iš šal­to ak­mens?

Mai­ro­nis. Ar aš kal­tas Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė Teat­ro­lo­gė

Po stu­di­jų už­sie­ny­je į Lie­tu­vą grį­ žu­si jau­na cho­reog­ra­fė, buvu­ si „Auros“ šokėja, Aus­tė­ja Vil­kai­ ty­tė pa­su­ko ne­tra­di­ci­niu ke­liu: idė­jų sa­vo kū­ry­bi­niams su­ma­ny­ mams ėmė ieš­ko­ti ne vi­di­nė­se bū­ se­no­se, bet gi­lin­da­ma­si į pa­trio­tiz­ mo te­mą.

De­b iu­t i­n į A.Vil­kai­ty­t ės šo­k io spek­tak­lį „Lie­tu­va bran­gi“ ge­gu­ žės 15 d. bus ga­li­ma iš­vys­ti VDU teat­re. Jo iš­va­ka­rė­se – po­kal­bis su cho­reog­ra­fe apie kū­ry­bą, jos ins­pi­ ra­ci­jas ir jau­di­nan­čias te­mas: nuo pa­trio­tiz­mo iki kon­cep­tua­laus šo­ kio Lie­tu­vo­je. Ir, ži­no­ma, Lie­tu­vą bran­gią.

– Jū­sų kū­ri­nys „Lie­tu­va bran­ gi“ gi­mė jums grį­žus į gim­ti­ nę. Ar tai as­me­niš­kai ak­tua­li te­ma, ar ap­rė­pian­ti vi­są Lie­ tu­vos kon­teks­tą?

– Vi­sos te­mos, ku­rios yra spek­tak­ ly­je, man pa­si­da­rė la­bai ak­tua­lios bū­nant Lie­tu­vo­je. Šia­me šo­ky­je yra daug, kaip aš va­di­nu, šo­kio po­li­ti­ kos. Vi­siš­kai ki­taip jau­čiuo­si kur­ da­ma su ko­lek­ty­vu sve­tur. Vis dėl­ to svar­biau­sia, kad kū­ri­nys tu­rė­tų pra­smę. Nie­ka­da ne­gal­vo­ju, kad žmo­nės ga­li atei­ti tie­siog at­si­sės­ ti ir ver­tin­ti, ar tu esi pa­kan­ka­mai ge­ras šo­kė­jas. Man svar­bu per­teik­ ti kon­cep­ci­ją, kal­bė­ti pa­trio­tiz­mo, fe­mi­niz­mo te­mo­mis. „Lie­tu­va bran­gi“ nuo­lat kin­ta.

Kau­ne ro­do­ma­me va­rian­te tam­ pa aiš­ki ma­no po­zi­ci­ja, grįž­tu prie šo­kio pank­ro­ko. Iš pra­džių „Lie­tu­ va bran­gi“ te­ma bu­vo la­biau nai­ vus Mai­ro­nis, su mi­nia ke­liau­jan­tis lai­ke, per so­viet­me­tį, ne­prik­lau­so­ my­bės at­ga­vi­mą iki na­cis­ti­nių ei­ ty­nių. Kves­tio­nuo­ju: kaip yra iš tik­rų­jų? Ar kai ku­rie žmo­nės, pa­ slėp­ti ta­me ty­ra­me pa­trio­ti­nia­me gro­žy­je, yra lai­min­gi? Ko­dėl tu­ri bū­ti taip, o ne ki­taip?

– Vi­sus ieš­ko­ji­mus ins­pi­ra­vo spek­tak­lis?

– As­me­ni­nis gy­ve­ni­mas ir kū­ry­ ba su­si­pi­na. Pa­vyz­džiui, Lie­tu­vo­je su­stip­rė­ja fe­mi­niz­mo jaus­mas. Čia šiek tiek ki­tos ver­ty­bės ir ki­toks po­ žiū­ris į tai, kaip tu­ri elg­tis vy­ras ar mo­te­ris. Jo­kiu bū­du ne­sa­kau, kad vi­si žmo­nės yra sek­sis­tai. Šian­ dien Lie­tu­vo­je la­bai vis­kas kin­ta ir man tai pa­tin­ka. Bet taip pat jau­ čiu, kad kaž­kur tu­riu verž­tis, kar­ tais ei­ti prieš sis­te­mą, kli­šes.

– Ma­no­te, kad pa­trio­tiz­mas Lie­tu­vo­je yra ta­pęs kli­še?

– Pat­rio­tiz­mas – la­bai įdo­mi te­ ma. Iš­vis kves­tio­nuo­čiau, kas tai yra. Ne­si­jau­čiu ne­my­lin­ti Lie­tu­vos, ma­nau per šį spek­tak­lį ją at­ra­du­ si. Is­to­ri­ko pro­fe­so­riaus Egi­di­jaus

Alek­sand­ra­vi­čiaus in­ter­viu esu klau­siu­si ko­kius 50 kar­tų ir kas­ kart vis kaž­ką at­ran­du, svars­tau, kaip pa­trio­tiz­mą ga­li­ma iš­reikš­ti.

Gal mes ga­li­me bū­ti pa­trio­tai vi­ so­kių ra­sių, tau­tų, sek­sua­li­nių pa­ žiū­rų? Ir gal net ne­rei­kia su­reikš­ min­ti, kad štai čia – Lie­tu­va, juk tie­siog ga­li­me džiaug­tis šia te­ri­ to­ri­ja?

Ne­ga­liu aiš­kiai at­sa­ky­ti, kas yra pa­trio­tiz­mas, kaip jį api­brėž­ti.

Tik­rai ži­nau, kad aš esu prieš ra­ siz­mą, ho­mo­fo­bi­ją.

At­si­me­nu Ko­vo 11-osios ju­dė­ji­ mą. At­ro­dė, tar­si žmo­nės dar gy­ ven­tų so­viet­me­čiu. Vie­ni džiau­gė­si ne­drą­siai ir liūd­nai, ki­tų džiaugs­ mas tu­rė­jo na­cio­na­lis­ti­nio at­spal­ vio. Bu­vo gra­žu, kai dai­na­vo lie­tu­ viš­kas dai­nas. Juk tai yra ta ty­ra mei­lė tė­vy­nei. Bet vėl­gi – kiek ta mei­lė ga­li pe­raug­ti į pyk­tį, jei kaž­ kas yra su­drums­čia­ma, jei įsi­verš ang­liš­kas ar ru­siš­kas žo­dis? Kiek yra griež­tu­mo, ri­bų?

– Kaip at­si­ra­do su­si­do­mė­ji­mas tau­ti­ne kū­ry­ba? Ar tu­rė­jo įta­ kos gy­ve­ni­mas ir stu­di­jos už­ sie­ny­je?

– Da­ni­jo­je ėmiau di­ri­guo­ti dai­ną „Lie­tu­va bran­gi“. Tuo­met pa­gal­ vo­jau, kad idė­ją no­rė­čiau plė­to­ti iš dai­nos ir di­ri­ga­vi­mo. O kai ra­šiau pa­raiš­ką „At­vi­ros erd­vės“ pro­jek­ tui „Me­nų spaus­tu­vė­je“, ma­čiau, kas vyks­ta Lie­tu­vo­je: tuo­met itin ak­tua­lios bu­vo pe­ri­pe­ti­jos dėl gė­jų ei­ty­nių. Kar­tais pa­si­ro­do, kad Lie­ tu­vo­je stin­ga to­le­ran­ci­jos emig­ran­ tams, ho­mo­sek­sua­lu­mui – ir kon­ cep­tua­laus šo­kio. Kū­rė­jų, ku­rie ne tik at­va­žiuo­tų iš už­sie­nio ir pa­ro­ dy­tų čia sa­vo kū­ry­bą, bet dirb­tų Lie­tu­vo­je.

– Tuo­met koks šiuo­lai­ki­nis šo­ kis yra Lie­tu­vo­je?

– Ten­den­ci­jos Lie­tu­vo­je ir už­sie­ ny­je ski­ria­si. Tai nė­ra nei ge­rai, nei blo­gai. Man šiuo­lai­ki­nis šo­

Ieškojimai: „Jau­čiu, kad kaž­kur tu­riu verž­tis, kar­tais ei­ti prieš sis­te­

mą, kli­šes“, – apie savo kūrybos kryptį sako A.Vil­kai­ty­tė.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

kis yra tai, kas nau­ja, švie­žia, ne­ ma­ty­ta, kas ke­lia nuo­sta­bą, ki­to­ kių jaus­mų. Čia ma­žai to su­tin­ku, esa­ma ato­trū­kio nuo to, kas vyks­ ta pa­sau­ly­je.

Ma­nau, Is­lan­di­jo­je mes bu­vo­me ga­na at­vi­ri ap­mąs­ty­mams apie tai, kas yra šo­kis. Po stu­di­jų iš pa­ti su­ si­mąs­čiau: ko­kia yra pra­smė? Ko­ dėl aš šo­ku? Ko­dėl da­rau vie­no­kį ar ki­to­kį ju­de­sį? Tech­ni­kos, ku­rias aš nau­do­ju, skir­tos ma­no kū­nui, kad jis mo­ky­tų­si, o sce­no­je tu­riu nu­ spręs­ti, ką pa­sa­ky­ti vie­nu ar ki­tu ju­de­siu.

Daž­nai žiū­rint spek­tak­lius ma­ tai, kad vaiz­duo­ja­mas tech­niš­ku­ mas teat­ri­nia­me ap­val­ka­le – ma­ žai dir­ba­ma su as­me­ny­be. Vis dėl­to kai ku­rie cho­reog­ra­fai no­ri šo­kė­jo kaip įran­kio. Ne­sa­kau, kad tai ne­ ge­rai, bet as­me­niš­kai man tai nė­ ra įdo­mu.

Lie­tu­vo­je la­bai trūks­ta kon­cep­ tua­laus šo­kio ju­dė­ji­mo. Pa­siilgs­ tu teat­ro ir ki­tų sce­nos me­nų eks­ pe­ri­men­tų. Man įdo­mu, kai šo­ky­je žmo­nės ieš­ko vi­di­nės už­duo­ties per kū­ną, per fi­zi­nį veiks­mą, no­rė­da­mi

Gal mes ga­ li­me bū­ti pa­trio­tai vi­ so­kių ra­sių, tau­tų, sek­ sua­li­nių pa­ žiū­rų? Ir gal net ne­rei­ kia su­reikš­ min­ti, kad štai čia – Lie­tu­va.

Ramintos Bučiūtės nuotr.

to­kiu bū­du su­kel­ti emo­ci­jas. Šo­ky­ je trūks­ta pank­ro­ko, at­si­pa­lai­da­ vi­mo, tik­ru­mo. Vis­kas įvy­nio­ja­ ma į po­pie­rė­lį, ku­rio ne­bū­ti­nai ir rei­kia. No­rė­čiau, kad stai­ga at­si­ ras­tų daug prie­šiš­kai nu­si­tei­ku­ sių, drą­sių, no­va­to­riš­kų, ku­rian­ čių žmo­nių.

– Lik­si­te Lie­tu­vo­je? O gal ri­ bų nė­ra?

– Man no­ri­si ke­liau­ti, nors Lie­tu­ vo­je man la­bai pa­tin­ka kur­ti. Vis dėl­to svar­bu iš­vyk­ti sve­tur: tuo­met pa­si­se­mi nau­jų ži­nių, fi­lo­so­fi­jų.

– Ar jū­sų kū­ry­ba tu­ri to brech­ tiš­ko pra­do, ska­ti­nan­čio kai­tą, su­ke­lian­čio re­vo­liu­ci­jas?

– La­bai links­tu į re­vo­liu­ci­ją. No­rė­ čiau, kad, nuė­jus į šo­kio spek­tak­ lį, ne­ži­no­tum, ką pa­ma­ty­si, ta­čiau bū­tum įtrauk­tas. Tai ne­tu­ri bū­ti vien tik leng­vas va­ka­ro pra­lei­di­ mas. Man la­bai svar­bios Ber­tol­do Brech­to pa­sta­bos apie tai, kad žiū­ ro­vas tu­ri bū­ti ak­ty­vus da­ly­vis, o ne tik kū­ri­nio ste­bė­to­jas.

– Iš kur se­mia­tės įkvė­pi­mo?

– Esu la­bai įkvėp­ta tar­pu­ka­rio, ta­čiau taip pat daug įta­kos tu­ri žmo­nės, ku­riuos su­tin­ku, su ku­ riais bend­rau­ju, ku­riuos ma­tau.

La­bai svar­bus bend­ra­dar­bia­vi­ mas su An­ta­nu Dub­ra (gra­fi­kas, iliust­ra­to­rius – red. pa­st.), drau­ ge kur­ta pla­ka­tų kon­cep­ci­ja: Mai­ ro­nio fo­tog­ra­fi­jų in­terp­re­ta­vi­mas ir gat­vės me­no pa­nau­do­ji­mas.

– O kas bus po „Lie­tu­va bran­ gi“?

– Dar yra „LT bran­gi“! Man šis kū­ri­nys yra tar­si ju­dė­ji­mas. Pa­ ti idė­ja – Lie­tu­va bran­gi – yra la­ bai tur­tin­ga ir neiš­se­mia­ma. Juk kas yra ta Lie­tu­va bran­gi? Tiek daug vis­ko tel­pa į šiuos žo­džius.

Aš sten­giuos žais­da­ma ieš­ko­ti, o sa­vo at­ra­di­mus pri­sta­ty­ti spek­ tak­ly­je.

8

Penktadienis, gegužės 10, 2013

santaka/literatūra kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Bib­lio­te­ki­nin­ko žvilgs­niu

Ke­lio­nė sve­ti­mo gy­ve­ni­mo gat­vėm Li­n a Po­v i­lai­t ie­nė

Kau­no ap­skri­t ies vie­š o­s ios bib­l io­te­kos dar­buo­to­j a

Eu­ge­ni­jus Ali­šan­ka. Gat­vė tarp dvie­jų baž­ny­čių. Esė. Vil­nius, Ty­ to al­ba, 2012.

Jau tra­di­ci­nis svar­bus Lie­tu­vos kul­tū­ros įvy­kis – me­tų kny­gos rin­ki­mai. Ši ak­ci­ja vyks­ta nuo 2005 m. ir tu­ri tiks­lą ska­tin­ ti Lie­tu­vos gy­ven­to­jus do­mė­tis šiuo­lai­ki­ne lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra, kel­ti mū­sų vi­suo­me­nė­je skai­ ty­mo pres­ti­žą. Ak­ci­jos idė­ja – pri­sta­ty­ti ge­riau­sius praė­ju­siais me­tais iš­leis­tus lie­tu­vių li­te­ra­ tū­ros kū­ri­nius vai­kų, paaug­lių ir suau­g u­s ių­j ų kny­g ų ka­te­go­ ri­jo­se. Ste­biu šią ak­ci­ją nuo jos at­si­ra­di­mo ir la­bai džiau­giuo­si.

Tai tik­rai vy­kęs bū­das įtrauk­­ ti vi­s uo­m e­n ę (už no­m i­n a­c i­ jas in­ter­n e­t u http://metuknygosrinkimai.skai­t y­m o­m e­t ai.lt/ ga­li bal­suo­ti vi­si) ir kar­tu neį­ ky­riai pa­teik­ti ge­riau­sius lie­tu­ viš­kos li­te­ra­t ū­ros pa­v yz­d žius, ska­tin­ti skai­ty­mą. Te­ko įsi­ti­kin­ ti, kad ak­ci­ja tik­rai veiks­min­ga: vos pa­skel­bus no­mi­na­ci­jas, bib­ lio­te­ko­je šios kny­gos graibs­ty­te iš­graibs­to­mos. No­rė­čiau pri­sta­ ty­ti vie­ną iš 2012 m. suau­gu­sių­ jų kny­gos ka­te­go­ri­jos no­mi­na­ci­ jų – E.Ali­šan­kos esė „Gat­vė tarp dvie­jų baž­ny­čių“.

Ra­šy­to­jas, dau­giau ži­no­mas poe­zi­jos my­lė­to­jams, šį kar­ tą pa­tei­kia įsta­ bų pro­zos kū­ri­nį.

Tai au­to­biog­ra­fi­nė kny­ga, su­konst­ruo­ ta frag­men­tais, bet per­skai­čius su­si­ de­da į vien­ti­są mo­ zai­ką.

Imant į ran­kas kny­gą ma­ne api­m a dve­jo­pas jaus­m as: ar­ ba nu­smel­kia jau­du­liu­kas, tar­si prieš nuo­ty­kį ar įdo­mią ke­lio­nę, ar­ba imu nie­ko ne­gal­vo­d a­m a, skai­ty­mą priim­da­ma tar­si kas­ die­nį dar­bą, ru­ti­ną. Pir­muo­ju

at­ve­ju vi­sa­da ri­zi­kuo­ju nu­si­vil­ti, o ant­ra­sis pa­lie­ka ga­li­my­bę nu­ steb­ti. Taip bu­vo ir šį kar­tą, at­ si­ver­tus E.Ali­šan­kos esė „Gat­vė tarp dvie­jų baž­ny­čių“.

Ra­š y­to­jas, dau­g iau ži­n o­m as poe­z i­jos my­l ė­to­jams, šį kar­ tą pa­tei­kia įsta­bų pro­zos kū­ri­ nį. Tai au­to­b iog­ra­f i­n ė kny­ga, su­konst­ruo­ta frag­men­tais, bet per­skai­čius su­si­de­da į vien­ti­ są mo­zai­ką. Ši ra­šy­to­jo ir jo šei­ mos is­to­ri­ja, su­dė­lio­ta iš pa­ties au­to­riaus min­čių, įspū­džių, pri­ si­mi­ni­mų.

Kny­ga pa­l i­ko ne­s i­b ai­g ian­ čios ke­lio­nės, tiks­liau, kla­jo­nės, įspū­dį. Pa­sa­ko­ji­mas pa­tei­kia­mas tar­si lie­tu­vio ke­lias nuo Si­bi­ro pla­ty­bių iki šiuo­lai­ki­nės Eu­ro­ pos. Ke­lio­nė vyks­ta ir tie­sio­gi­ ne, ir per­kel­ti­ne pra­sme, nes nei Si­bi­ras yra ke­lio­nės pra­džia, nei Eu­ro­pa – ga­lu­ti­nis tiks­las. Tai tar­si sim­bo­li­nė ke­lio­nė, ku­rios cent­re yra Kal­va­ri­jų gat­vė Vil­ niu­je, ta pa­ti – tarp dvie­jų baž­ ny­čių. Ši gat­vė įkū­ni­ja ra­šy­to­jo vai­kys­tę su jos kva­pais ir spal­ vo­mis, džiaugs­mais ir nuo­skau­ do­mis, įspū­džiais ir pa­tir­ti­mis.

Nuo šios gat­vės, kaip at­skai­ tos taš­ko, ir pra­si­de­da he­ro­jaus ke­l io­n ė. Ke­l io­n ė dviem kryp­ timis – at­gal į tė­vų ir se­ne­lių, iš­trem­tų į Si­bi­rą is­to­ri­ją, į so­ vie­ti­nio lai­ko­tar­pio jau­nys­tę ir pir­myn – į po Lie­tu­vos ne­prik­ lau­so­my­bės at­ga­vi­mo at­si­vė­ru­ sią Eu­ro­pą. Tai – ir li­te­ra­tū­ri­nė ke­lio­nė, au­to­riaus ke­lio­nė į jo li­ te­ra­tū­ri­nį El­do­ra­dą.

Kny­ga pa­trau­kia pui­kiu teks­tu, ku­rį skai­tant api­ma tik­ras, gur­ ma­niš­kas skai­ty­mo ma­lo­nu­mas.

Kū­ri­ny­je at­ra­dau daug min­ties per­lų. Tai ta­len­tin­go žmo­gaus ge­bė­ji­mas pa­sa­ky­ti tai, ką dau­ ge­lis jau­čia ir gal­vo­ja, bet tik jo ta­len­tas pa­de­da tiks­liai ir kar­ tu iš­sa­miai iš­gul­dy­ti min­tis po­ pie­riu­je. Kal­bė­da­mas apie in­te­ lek­tua­lius ra­šy­to­jus E.Ali­šan­ka tei­gia: „Sun­ku su tais pro­tin­ gais ra­šy­to­jais, jie vi­są ma­lo­nu­ mą pa­si­lie­ka sau, ra­šy­mui, skai­ ty­mas tam­pa vo­rų trau­ki­mu iš for­ma­li­no.“ (97 p.). Tik­rai ga­ na daž­nai api­man­tis jaus­mas, kai vargs­ti skai­ty­da­mas itin in­ te­lek­tua­lų kū­ri­nį.

Ki­tas tiks­l us pa­s te­b ė­j i­m as, ma­nau, pui­kiai iš­reiš­kia dau­ ge­lio lie­tu­vių min­tis ir jaus­mus. Įsi­s iū­b a­v u­s ioms dis­k u­s i­j oms apie tai, ar lie­tu­viai yra tik­ri eu­ ro­pie­čiai, ra­šy­to­jas taik­liai at­ ker­ta: „Man nie­ka­da ne­kil­da­ vo abe­jo­nių, kad esu eu­ro­pie­tis.

Net­gi gū­džiais brež­ne­viz­mo lai­ kais aiš­kiai su­vo­kiau, kad mes, lie­tu­viai, esa­me Eu­ro­pos da­lis, te­bū­nie ir at­skir­ti ge­le­ži­nės už­ dan­gos. Tie­są sa­kant, tuo­met ne­siaiš­ki­nau, ką tas eu­ro­pie­tiš­ ku­mas reiš­kia. Tai bu­vo sa­vai­ mi­nė duo­ty­bė, tar­si krau­jo gru­ pė, ly­giai taip bu­vau ne­lin­kęs dve­jo­ti dėl sa­vo ly­ties.“ (169 p.)

Re­ko­men­duo­ju iš­si­ruoš­ti į ke­ lio­nę su E.Ali­šan­ka. Tai pui­ki ga­ li­my­bė ma­lo­niai nu­steb­ti.

Andrius Aleksandravičius. Fontanas

Tarp praei­ties ir atei­ties – tik vie­na aki­mir­ka Es­ki­zai Lai­mo­nas Inis

Pa­si­vi­jau lai­ką. Ei­nam su­si­ki­bę už ran­kų. Lai­kas me­ta še­šė­lį. Aš jį min­dau, try­piu, spau­džiu į že­mę, lais­tau, glos­tau, jau­ki­nu. Lai­kas pa­gūž­čio­ja pe­čiais ir nuei­na. Lie­ ku tik aš. O gal še­šė­lis? *** Gi­miau pa­čiam dan­gaus vi­du­ ry. Virš ma­nęs ža­liuo­ja me­džiai ir šna­rė­da­mos te­ka upės, po ma­ni­mi – mė­ly­nuo­ja dan­gus ir mir­gu­liuo­ja žvaigž­dės. Ei­siu į kai­rę – at­si­mu­šiu į de­be­sį. Ei­siu į de­ši­nę – ke­lią pa­ stos mė­nu­lis. Ei­siu tie­siai – su­deg­ siu be­ga­ly­bė­je. Taip ir au­gu pa­čiam dan­gaus vi­du­ry­je. *** Yra tik vie­na aki­mir­ka tarp praei­ ties ir atei­ties. Gal tai ma­no pa­sto­ gė? Šne­ki­nu straz­dą – gie­da, spur­ dė­da­mas rai­žo pa­dan­gę spar­nais ir ne­ša aukš­ty­bėn į mė­ly­ną de­be­ sį. Kal­bi­nu de­be­sį – siau­čia, aud­ ro­jas, griau­džia, žai­buo­ja ir le­kia į mė­ne­sio pil­na­tį – mirk­si ir rai­vos, pa­guo­džia ir bai­do, žvaigž­des pa­ sė­ja ir uža­kė­ja... Au­ga užau­ga vie­na aki­mir­ka tarp praei­ties ir atei­ties – tai ma­no gy­ve­ni­mas. Ei­da­mas apie Že­mę, už­ti­kau paukš­čio pė­dą, nuo ku­rios at­si­spy­ręs ga­liu pa­kil­ti į dan­gų. Bet ar dan­gu­je ra­siu vie­tą, nuo ku­rios at­si­spy­ręs ga­lė­čiau su­ grįž­ti į Že­mę? *** So­di­nu žo­dį kaip me­dį ir ti­kiuo­si, kad vie­ną ry­tą pa­bu­dęs, jo ža­lio­se ša­ko­se iš­vy­siu paukš­čius, su­su­ku­ sius šil­tas gūž­tas. Jie kas ry­tą svei­ kins su gims­tan­čia sau­le, pur­tys nuo la­pų ra­sos la­šus ir gies­me gai­ vins iš­troš­ku­sią sie­lą. Ti­kiuo­si... *** Dar bū­na to­kių lai­min­gų va­lan­ dų, kai lai­kas, at­ro­do, su­sto­ja, sau­ lė įsmin­ga vie­na­me dan­gaus taš­ke, ne­be­ju­da me­džių la­pai, ne­bek­ rebž­da va­ba­liu­kai aukš­to­je žo­lė­je, neul­ba upokš­nis per nu­glu­din­tus ak­me­nis ir de­be­sys įstrin­ga kal­no

vir­šū­nė­je, – dar bū­na to­kių lai­min­ gų va­lan­dė­lių, kai, at­ro­do, lai­kas ta­po be ga­lo ma­lo­nin­gas ir, ta­vęs pa­si­gai­lė­jęs, lei­džia bent aki­mir­ką su­pras­ti, kas tai yra am­ži­ny­bė. *** Il­gai per lai­ką bė­gęs, ke­lias pa­ var­go. At­si­rė­mė į ak­me­nį, su­si­vy­ nio­jo į ka­muo­lį, pa­si­tie­sė žvy­ro pa­ ta­lą, už­si­klo­jo žir­go kar­čiais ir išė­jo į sap­ną. Avys me­ken­da­mos gė­rė upe­ly­je, kie­čiai braš­kė­da­mi stie­bė­ si į dan­gų, lie­tus teš­kė­jo į žy­din­čius do­bi­lus, var­nos kark­sė­da­mos le­sė prieš­pie­čius. Ke­lias nie­ko ne­ma­tė ir ne­gir­dė­jo. Bu­vo lai­min­gas, pa­si­ slė­pęs pa­ts nuo sa­vęs. *** Rū­pes­tis ne­sė­tas su­dygs­ta. Pas­ kui lais­tai jį aša­ro­mis, trę­ši nea­py­ kan­ta, kei­ki ir plūs­ti, o jis stie­bia­si, bu­jo­ja ir kles­ti. Tai­kais nu­kirs­ti – kir­vis at­si­ker­ta. Ban­dai nu­pjau­ti – pjūk­las at­šim­pa. Sten­gies iš­rau­ti – šak­nys per gi­lios... *** Iš ta­vo su­čiaup­tų lū­pų skai­tau se­ną is­to­ri­ją apie var­ną, krank­sin­ tį Ra­my­bės par­ko lie­po­je ir žiū­rin­tį į ma­ne. Atsk­ri­du­si Ed­ga­ro Po dva­ sia įkri­to į gels­vą var­no akį. Ed­ga­ras Po su­mo­ja­vo juo­dais spar­nais ir jie abu­du nu­skri­do. Lū­pos pra­si­vė­rė ir nu­si­šyp­so­jo. Is­to­ri­ja už­mi­go va­ka­ ro su­te­mo­se. *** Sau­lės laik­ro­dis ro­do vi­dur­nak­tį.

Mig­la iš­si­rai­vo iš guo­lio ir ap­siau­čia bal­tą chri­zan­te­mos žie­dą, sau­go­ da­ma jo ši­lu­mą ry­tui. Sau­lės laik­ ro­dis nie­kur ne­sku­ba. Jo žings­niai ty­lūs ir baikš­tūs kaip chri­zan­te­ mos al­sa­vi­mas nak­ties vė­soj. Sau­ lės laik­ro­dis ty­liai su­glau­džia il­gas blaks­tie­nas ir būd­rau­ja, kad nu­bu­ dęs paukš­tis ne­pa­ža­din­tų chri­zan­ te­mos aša­ros. Lai­kas už­ge­so sau­lės laik­ro­džio mirks­ny­je. *** Gy­ve­ni­mas – di­de­lis noks­tan­tis, kve­pian­tis vai­sius, ku­rio vi­du­je ty­ liai krebž­da bal­ta­gal­vis kir­mi­nas.

*** Ant nu­min­dy­to slenks­čio sė­di su­ny­kęs ma­no še­šė­lis. Sau­lė vy­ nio­ja žai­ža­ruo­jan­tį spin­du­lių ka­ muo­lį. *** Nuo­dė­mė – sal­di, to­dėl de­vy­nis kar­tus nu­si­de­du per die­ną. Va­ka­ re at­gai­lau­ju ir mel­džiuos, kad su­ lauk­čiau ki­tos die­nos sal­dy­bės. *** Ge­rai, kad ne­tu­riu spar­nų – no­ rė­čiau skrai­dy­ti. An­ge­lams bū­čiau per pra­stas. Paukš­čiams – per di­ de­lis. Vė­jui – per sun­kus. *** Iš vė­ju šiau­šia­mos gy­ve­ni­mo ga­ lu­lau­kės su­gru­bu­siuo­se del­nuo­ se par­si­ne­šu sa­vo ru­de­nį ir pa­tie­ siu raus­va­me sau­lė­ly­dy­je. Žiū­riu į ru­gia­gė­lių žyd­ras akis, ren­ku obe­lų žied­la­pių aša­ras, skai­čiuo­ju pa­klai­ kė­lės ge­gu­tės ku­ka­vi­mus. Pro tar­ pu­pirš­čius la­ša lai­kas ir nuei­na ty­ liais žings­ne­liais – tik tak, tik tak, tik tak... *** Ka­da nors tik­riau­siai su­grį­šiu į ru­gį – su­šil­dy­siu sau­lės akim, pa­ šven­tin­siu ra­sos aša­ra ir at­ver­siu du­ris duo­nai. Jos gar­du­mas pa­ ža­dins dva­sią, o al­sa­vi­mas – kū­ ną. Pa­bu­du­si die­na su­vy­tu­riuos paukš­čiu. Ge­ras tai bus me­tas. Kas liks nuo duo­nos, pa­sė­siu ir lauk­siu ki­to atė­ji­mo. Į ru­de­nį įkri­to ma­ no ne­ri­mas. Aš bė­gu nuo jo, o ko­ jos klimps­ta į gel­to­ną že­mės švie­są.

Kaž­kas be ga­lo pa­pras­ta ir keis­ ta. Pap­ras­ta, nes tai kar­to­ja­si kas me­tai. Ir keis­ta, nes siū­buo­juos lyg Miun­hau­ze­nas ant spin­din­čios žvaigž­dės: aukš­tyn – že­myn, aukš­ tyn – že­myn... *** Aš pa­čiam ka­ra­va­no ga­le. Tai­kau ko­ją į smė­lio pė­dą. Sau­lės ki­birkš­ tys rai­žo ma­ne, vė­jas kan­džio­jas, gnai­bo, ėda. Aš pa­čiam ka­ra­va­no ga­le – lyg be­da­lis var­guo­lis kai­nas ar ne­rims­tan­ti dva­sia – ne­nu­mal­ do­mas ryt­die­nos ai­das.