2013-05-17 Santaka

1

penktadienis, gegužės 17, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 91

santaka

Sug­rį­ži­mas į jau­nys­tės teat­rą

Ma­ža pa­sau­lio ko­pi­ja Prieš 55 me­tus su­vai­din­tas pir­ma­sis Vals­ty­bi­nio lė­lių teat­ro spek­tak­lis „Ste­buk­lin­gas Ala­di­no ži­bin­tas“.

5

Cho­rai be su­si­ti­ki­mų Tra­di­ci­nia­me cho­rų fes­ti­va­ly­je „Su­si­ti­ki­me dai­noj“ at­si­vė­rė šio žan­ro mu­zi­kos žaiz­dos.

Min­dau­go Ar­mo­na­vi­čiaus nuo­tr.

Ak­to­rė G.Ba­lan­dy­tė gy­ve­na bū­si­mos prem­je­ros „Mū­sų bran­gio­ji Pa­me­la“ nuo­tai­ko­mis

3

6

Su­kur­ta iš po­rei­kio kur­ti Bal­ti­jos ba­le­to gru­pės spek­tak­ly­je „Ki­tas pa­sau­lis“ – sa­vas­tį pra­ra­du­sio žmo­gaus at­ra­di­mai.

7

2

penktadienis, gegužės 17, 2013

santaka /kultūros savaitė

Ar rei­kia ko nors?

Sau­lius Paukš­tys

„Bal­ta dro­bu­lė“ ga­lė­tų bū­ti ir mo­nos­pek­tak­ lis, nes teks­tas čia dir­ ba dau­giau­sia, per pu­sę am­žiaus jo jė­ga neiš­si­ va­dė­jo. Ir ge­rai, kad Ju­ ra­šas ne­pa­da­rė „iš­va­ dų“, nei in­terp­re­ta­vo už žiū­ro­vą – teks­tas iš­ li­ko dau­gia­ly­pis, frag­ men­tiš­kas, ne­sta­bi­lus.

Tik tra­giš­kas ne­pa­kan­ ka­mai“, – Na­cio­na­li­nio Kau­no dra­mos teat­ro spek­tak­lį „Bal­ta dro­ bu­lė“ įver­ti­no Vil­niaus teat­ro kri­ti­kai. Šal­ti­nis: „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“

Fo­to­me­n i­n in­kas

V

i­so­k ių epi­te­t ų pri­de­r in­ ta Lie­tu­vai – ji ir gin­ta­r i­ nė, ir drą­si, ir at­kak­li, ir iš­ min­tin­ga. Ga­li­me var­dy­ ti ir var­dy­ti – ir vis­kas, ką ge­ro, jaut­ raus ar švel­naus pa­sa­k y­si­me apie mū­sų ša­l į, – be abe­jo­nės, bus tie­sa.

Tik ar ga­li­me sa­ky­ti, kad mū­sų ša­lis yra lai­min­ga?

Vis la­biau tuo abe­jo­ji ma­ty­da­mas ir vis pra­stė­jan­t į, bet brangs­tan­t į pie­ tų pa­t ie­ka­l ą kai­my­n i­nė­je ka­v i­nė­ je, ir žiū­rė­da­mas nau­jie­nų lai­das, ir ma­t y­da­mas po­l i­t i­nes rie­te­nas ap­ link, skai­t y­da­mas ko­men­ta­r us in­ ter­ne­te, net svei­k in­da­ma­sis su gir­ tuok­l iu kai­my­nu. Aps­t u nu­s i­v y­l i­ mo, pa­g ie­žos, ne­p ag­r is­to, kar­t ais net ne­sup­ran­ta­mo pyk­čio, pa­v y­do ir vi­so­k ių ki­to­k ių da­ly­k ų, ku­r ių pa­ grin­di­nis mo­ty­vas – „ko­k ie mes esa­ me pui­k ūs ir ko­k ie vi­si kvai­li, nes to ne­sup­ran­ta“.

Tai ir ne­nuos­ta­bu, kad Lie­tu­va ne­lai­min­ga ir liūd­na – juk vi­sos links­ mes­nės idė­jos ver­ti­na­ mos kaip iš­si­šo­ki­mai. Ir iš es­mės ne­daug to­kių iš­ si­šo­ki­mų virs­ta links­mo­ mis is­to­ri­jo­mis.

Nė­ra Lie­t u­va lai­m in­ga ša­l is. Dėl to kal­tas ne pre­z i­den­tas, ne pe­do­fi ­lai, ne keis­tas kli­ma­tas ir net ne And­ rius Ku­bi­l ius – dėl to kal­ta per­ne­lyg ge­ra nuo­mo­nė apie sa­ve, apie sa­vo tu­r i­mą tur­tą ir apie sa­vo rea­l ias ga­ li­my­bes.

Bet ko­kio­je sri­ty­je nuo jau­no iki se­no mes aki­vaiz­d žiai per­ver­t i­na­me sa­ vo jė­gas. O kai tai pa­si­da­ro aki­vaiz­ du, mes tie­siog fi­ziš­kai ne­ga­li­me pri­ pa­žin­ti, kad esa­me ne­tei­sūs, kad esa­ me silp­nes­ni, kad ne­sa­me pa­kan­ka­ mai gra­ž ūs, kad esa­me ne­pa­kan­ka­ mai iš­min­tin­g i, kad bė­ga­me ne­g reit ir kad ne­mo­ka­me au­g in­ti bul­vių.

Jau­nuo­l iai ne­no­r i dirb­t i, nes siū­lo­ mas at­ly­g i­n i­mas jiems at­ro­do per ma­žas. Nes­var­bu, kad jų kva­li­fi ­ka­ci­ ja ge­ro­kai ma­žes­nė už tin­gu­mą. Dai­ li­nin­kai iš­di­džiai pus­me­tį rai­šio­ja du pa­ga­liu­kus ir ku­ria apie tai ka­tast­ro­ fiš­kai neį­do­mų fil­mą, ne­mo­kė­da­m i to nei sklan­d žiai ap­ra­šy­t i, nei nu­ pieš­t i pieš­t u­k u. O iš­d i­d žiai iš drož­ lių plokš­tės su­k li­juo­ta ta­bu­re­tė kai­ nuo­ja dvi­gu­bai nei IKE­JO­J E , „nes ki­ taip tai neap­si­mo­ka“.

Kai vi­si to­k ie nuo­t y­k iai vyks­ta ap­ link, il­gai­n iui ir akis, ir au­sis, ir vi­sa ki­ta tie­siog ap­si­pran­ta. Bet kai grįž­ ti na­mo, kad ir iš ato­sto­g ų kur nors

sve­tur, – kont­ras­tas aki­vaiz­dus, net ir ly­g i­nant su pa­na­šaus pa­jė­g u­mo geo­po­l i­t i­n iais kai­my­nais. Su­k iu­ž u­ sios tro­bos pa­ke­lė­je su su­skel­dė­ju­ siais ši­fe­rio ar su­r ū­di­ju­sios skar­dos sto­gais ir dir­vo­nuo­jan­t i že­mė. „Jo­ kiu bū­du ne­ga­li­ma par­duo­ti že­mės už­sie­nie­čiams, nes mū­sų ūki­nin­kai ne­teks bran­g iau­sio sa­vo tur­to“, – ai­ di de­jo­nės. Nes­var­bu, kad tas tur­ tas dir­vo­nuo­ja, bet už­tat dir­vo­nas sa­vas. Juk ge­r iau gau­t i pa­šal­pą, nei dirb­t i mo­der­n io­je fer­mo­je. Tie­siog iš­di­du­mas ir gar­bė ne­lei­d žia.

Kiek me­t ų už­t ru­ko, kol Kė­dai­n iuo­ se bu­vo pa­sta­ty­tas kre­ma­to­r iu­mas – ke­li kai­my­nai tie­siog ne­ga­lė­jo ma­ ty­t i, kad gre­ta kaž­kas vyks­ta ki­taip nei įpras­ta.

Tik dėl Pre­z i­den­tės ryž­to at­si­da­rė elekt­ros jė­gai­nė, de­g i­nan­ti at­lie­kas, nes vėl­g i kai­my­nams bu­vo kaž­kas vis blo­gai. Net per jė­gai­nės ati­da­ry­ mą pro­tes­tuo­to­jai mo­ja­vo pla­ka­tais „Kur mū­sų dir­vo­nai“.

Tas pat ir dėl ska­lū­nų du­jų, tas pat dėl bet ko­kios ini­cia­ty­vos. „Kas prieš mū­sų že­mės ir sme­ge­nų dir­vo­nus – tas yra mū­sų prie­šas, ken­kė­jas, na, ir, aiš­ku, blo­g is Lie­tu­vai.“ Tai ir ne­nuos­ta­bu, kad Lie­tu­va ne­lai­ min­ga ir liūd­na, – juk vi­sos links­mes­ nės idė­jos ver­ti­na­mos kaip iš­si­šo­k i­ mai. Ir iš es­mės ne­daug to­k ių iš­si­šo­ ki­mų iš­si­plė­to­ja į links­mas is­to­ri­jas.

Gal­būt rei­kė­tų pa­ga­liau pri­si­pa­ž in­ti ir su­si­tai­ky­ti su tuo, kad ne­si Mi­chae­ las Jor­da­nas ir ne­ga­li įmes­ti de­šimt tri­taš­k ių iš ei­lės, ne­ga­l i su­k ur­t i ge­ ro ly­g io sce­na­r i­jaus fil­mui, nes ne­si nei Ste­ve­nas Spiel­ber­gas, nei Quen­ ti­no Ta­ran­t i­no. Rei­kė­t ų su­si­tai­k y­ ti su tuo, kad ta­vo pa­veiks­lo „Chris­ tie’s“ auk­cio­ne nie­kas ne­nu­pirks už mi­l i­jo­ną – iš tie­sų rei­k ia pri­pa­ž in­t i: net Vil­n iaus auk­cio­ne ir už pen­k is šim­tus ne­nu­pirks. Rei­kė­tų pri­pa­ž in­ ti sau, kad nors ir per­skai­tei Bea­tos kny­gą, ne­mo­ki kep­ti žu­vų ir ne­rei­kia vai­din­ti vi­rė­jo gur­ma­no.

Rei­kė­tų pa­ga­liau pri­si­pa­žin­ti, kad ta­ vo įsi­vaiz­da­vi­mai apie sa­vo ga­li­my­ bes ge­ro­kai per­dė­ti. Ir dėl to ne­rei­kė­ tų iš­g y­ven­t i ir pul­t i į dep­re­si­ją. Tie­ siog rei­kė­tų pe­rei­ti į tą ly­g į, ku­ris yra ta­vo jė­goms. Juk kie­mo ko­man­do­je tau pui­k iai se­ka­si, kar­tais net lai­mi­ me prieš gre­t i­mos gat­vės rink­t i­nę.

Ta­vo fil­mu­kas apie gry­bus ir uo­gas net lai­mė­jo pri­zą mė­gė­jiš­k ų fil­mų kon­kur­se, o ta­vo iš­kep­ti šaš­ly­kai vi­ suo­met bū­na drau­g ų iš­k y­los svar­ biau­sias ak­cen­tas.

Kai esi ver­ti­na­mas pa­gal sa­vo su­ge­ bė­ji­mus, ir ta­vo ego yra pa­ten­kin­tas, ir re­zul­ta­tai ver­ti­na­mi, ir lai­mės dau­ giau.

Kai kiek­vie­nas iš mū­sų bus lai­min­ ges­nis, ir mū­sų ša­lis Lie­tu­va bus lai­ min­ga.

„Kla­si­ki­nis ei­lė­raš­tis, tu­rin­tis griež­tą rit­mą ir sklan­dų ri­mą, jau sa­vai­me yra tar­si dai­na, tik be prie­ dai­nio. To­kio ei­lė­raš­čio ra­šy­mas – tar­si vaikš­čio­ji­mas po kam­ba­rį ant pirš­tų ga­lų, šo­ki­mas ir niū­nia­vi­ mas“, – sa­ko vie­na iš ne­dau­ge­lio vai­kams ei­liuo­jan­čių šian­die­nos poe­čių Al­ma Ka­ro­sai­tė, ku­rios ei­ lė­raš­čių rin­ki­nys „Kaip iš­neš­ti uo­ de­gy­tę?“ ne­se­niai pa­sie­kė kny­gy­ nų len­ty­nas. Šal­ti­nis: „San­ta­ka“

„Vals­ty­bi­nių teat­rų ypa­tu­mas (sy­ kiu ir rū­pes­tis) yra pa­sta­tai (jų iš­ lai­ky­mo iš­lai­dos di­dė­ja), ad­mi­nist­ ra­ci­jos per­so­na­las, tru­pė (dar­bo už­mo­kes­čio rei­ka­lai). Vie­šų­jų įstai­ gų pro­ble­ma ta, kad jos dėl ga­lio­ jan­čo pro­jek­ti­nio fi­nan­sa­vi­mo mo­ de­lio ne­ga­li kur­ti il­ga­lai­kės veik­los stra­te­gi­jos. Vals­ty­bi­nių teat­rų asig­ na­vi­mai ne­su­sie­ti su jų kū­ry­bi­nės veik­los pro­gra­mo­mis, o stra­te­gi­ niai pla­nai tė­ra for­ma­lu­mas. Teat­ro

veik­los efek­ty­vu­mą sun­ku ob­jek­ty­ viai įver­tin­ti. Ta­čiau kuo dau­giau teat­ras už­dir­ba pa­ts, tuo ma­žes­ nis fi­nan­sa­vi­mas ga­li­mas atei­ty­ je“, – kon­fe­ren­ci­jo­je „Pro­fe­sio­na­ laus Lie­tu­vos teat­ro fi­nan­sa­vi­mas: nū­die­na ir per­spek­ty­vos“ šių die­nų Lie­tu­vos teat­rų pro­ble­ma­ti­ką įvar­ di­jo Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­ mos teat­ro me­no va­do­vas Aud­ ro­nis Liu­ga. Šal­ti­nis: „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“

„Gar­sus mu­zi­kan­tas ne­bū­ti­nai yra ge­ras mu­zi­kan­tas. Šian­dien pi­ni­ gas lie­pia sa­ky­ti, kad kiek­vie­nas ar­tis­tas yra „pa­sau­li­nė le­gen­da“, „uni­ka­lus“, „vie­nin­te­lis“, „pa­sku­ ti­nį­kart pa­si­ro­do“, nes be ši­to an­ tu­ra­žo nie­kas jo ne­pirks. Ma­nau, ap­gau­lin­gai var­to­ja­mi žo­džiai nu­ ver­ti­na tiek klau­sy­to­jus, tiek ar­tis­ tus. Ne­beaiš­ku, kas yra kas. Iš čia at­si­ran­da va­gies, rėks­nio lai­mė­ji­ mai, o kas­dien „dar­že­lį“ puo­se­lė­ jan­tys ty­le­niai pra­lai­mi“, – sak­so­ fo­ni­nin­kas Pet­ras Vyš­niaus­kas kons­ta­tuo­ja liūd­ną, ne tik mu­zi­ kos pa­sau­liui bū­din­gą ten­den­ci­ją: kas­dien dir­ban­tys kū­rė­jai tam­pa ne­ma­to­mi, už­gož­ti daug ener­gi­ jos ir lai­ko sa­vi­rek­la­mai ski­rian­ čių ko­le­gų. Šal­ti­nis: „Kul­tū­ros ba­rai“

„Esu tik­ras, kad to­le­ruo­da­mi pa­ sau­lį ir vi­są jo įvai­ro­vę tap­si­me stip­res­ni, o jei to­kie ne­si­jau­čia­ me, va­di­na­si, pro­ble­mos sly­pi ne pa­sau­ly­je, o mu­my­se. To­dėl ti­kiu, kad mar­ga­me pa­sau­ly­je ir mū­sų šo­kan­tis Čiur­lio­nis neį­žeis lie­tu­ vio, kaip ir lie­tu­vis neį­žeis len­ko, kai ka­da nors Lie­tu­vo­je bus ku­ ria­mas lie­tu­viš­kas me­ni­nis fil­ mas ar ope­ra apie ku­ni­gaikš­čius bro­lius len­kus Ogins­kius, iš­mo­ kiu­sius jų įsteig­to­se Plun­gės ir Rie­ta­vo mu­zi­kos mo­kyk­lo­se mu­ zi­kuo­ti ir tą pa­tį Čiur­lio­nį, ir dau­

gy­bę ki­tų lie­tu­vių, tarp jų ir ma­ no se­ne­lį Ri­čar­dą, vi­są gy­ve­ni­mą tar­na­vu­sį Lie­tu­vai. Štai ir ne­pa­ žei­džiau įža­do – nie­ko ne­pa­sa­kiau apie bū­si­mą ba­le­tą. Ar­ba vis­ką“, – pa­ža­dė­jęs apie ba­le­tą „Čiur­lio­ nis“ kal­bė­ti tik po prem­je­ros Lie­ tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to teat­re kau­nie­tis kom­po­ zi­to­rius Gied­rius Kup­re­vi­čius pa­nū­do at­sa­ky­ti kri­ti­kams, mur­ man­tiems, ko­dėl prie lie­tu­vių ro­ man­tiz­mo ge­ni­jaus leis­ta pri­si­ lies­ti len­kų sta­ty­to­jams. Šal­ti­nis: LRT Ra­di­jas

Artūro Morozovo, Vyginto Skaraičio / BFL nuotr.

3

penktadienis, gegužės 17, 2013

santaka/portretas

G.Ba­lan­dy­tė: svarbiausia – meilė Ki­tą penk­ta­die­ nį Na­cio­na­li­nia­me Kau­no dra­mos teat­ re pri­sta­to­ma re­ži­ sie­riaus Al­gir­do La­ tė­no prem­je­ra „Mū­ sų bran­gio­ji Pa­me­ la“. Tai po­zi­ty­vu­mu dvel­kian­tis spek­tak­ lis apie vie­ni­šą mo­ te­rį, drįs­tan­čia ge­ ru­mu ko­vo­ti su bet ko­kio­mis ne­gan­do­ mis. He­ro­ję, ko­kių re­ta ir ko­kių mū­ sų pa­sau­ly­je la­ bai trūks­ta, įkū­ni­ja į sce­ną grįž­tan­ti ak­ to­rė Gra­ži­na Ba­lan­ dy­tė.

Aukš­tyn: G.Ba­lan­dy­tė – Mar­ga­ri­ta Got­jė re­ži­sie­riaus Sta­sio Mo­tie­jū­

no spek­tak­ly­je „Da­ma su ka­me­li­jo­mis“ (1962).

Lau­ra Ud­rie­nė

Jė­gų pla­čiai nu­si­šyp­so­ti ak­to­rė ran­da net ir po įtemp­tos re­pe­ti­ci­ jos. „Juk nie­kam neį­do­mu, kiek be­ mie­gių nak­tų paau­ko­ta, svar­biau­ sia – vaid­muo, re­zul­ta­tas“, – sa­ko G.Ba­lan­dy­tė. Vi­sa šir­di­mi at­si­da­ vu­si tik šios aki­mir­kos at­mos­fe­ rai, ji nuo­šir­džiai at­sa­ki­nė­ja į klau­ si­mus ir vis ap­gai­les­tau­ja, kad dėl var­gi­na­mo re­pe­ti­ci­jų gra­fi­ko ne­ga­ lė­jo tin­ka­mai nu­si­teik­ti in­ter­viu.

Nuo kū­ry­bi­nio šur­mu­lio pa­si­slė­ pu­sios ato­kio­je teat­ro erd­vė­je kal­ ba­mės apie su­grį­ži­mą į Na­cio­na­ li­nio Kau­no dra­mos teat­ro sce­ną ir mei­lę – teat­rui, gy­ve­ni­mui, sa­ vo ša­liai…

– La­bai ne­mėgs­tu pa­dė­kų va­do­ vy­bei, par­ti­jai, bet vis dėl­to no­rė­čiau pa­dė­ko­ti... Aš pa­vir­tau drus­kos stul­ pu, kai su­ži­no­jau, kad ma­ne kvie­čia į teat­rą vai­din­ti, – pra­dė­da­ma po­ kal­bį juo­kia­si ak­to­rė. – Re­ži­sie­rius iš anks­to su ma­ni­mi ta te­ma ne­kal­bė­jo, tik teat­ro va­do­vas Egi­di­jus Stan­ci­ kas pa­skam­bi­no ir pa­kvie­tė. Kai atė­ jau į teat­rą, ne­klau­sė, ar aš ga­lė­siu, ar no­riu. Pa­ti ne­ži­nau, ką bū­čiau at­ sa­kiu­si, nes bu­vau to­kia su­tri­ku­si.

Kol su­vo­kiau vis­ką, su­pra­tau, ko­kia tai at­sa­ko­my­bė, koks di­džiu­lis vaid­ muo, ko­kį žy­gį pa­da­rė Al­gir­das La­ tė­nas! Tik­rai esu dė­kin­ga, kad pa­ ti­kė­jo ma­ni­mi, to­kia nu­kva­ku­sia, ir pa­kvie­tė šį di­džiu­lį vaid­me­nį su­kur­ ti per to­kį trum­pą lai­ką.

– Ma­tyt, esa­te pa­siilg­ta...

– Ne… Kad tik jė­gų bū­tų, ga­lė­čiau dirb­ti ir dirb­ti!

– Su ko­kiais jaus­mais lau­kia­te prem­je­ros?

– Jo­kiais. Ma­no gal­vo­je tik Pa­me­ la. Rei­kia, kad me­džia­ga su­si­gu­lė­tų, teks­tas pa­si­da­ry­tų vi­siš­kai sa­vas. Čia kaip už­sie­nio kal­bą ge­rai mo­ kė­ti – ta­da ne­be­rei­kia vers­ti iš lie­ tu­vių kal­bos. Su tuo teks­tu įsi­vel­ki į per­so­na­žo dra­bu­žį, au­rą, erd­vę...

Jei ge­rai pa­gau­ni tą vi­di­nį pa­ju­ti­mą, sklan­džiai vyks­ta re­pe­ti­ci­jos, ne­bė­ ra skir­tu­mo: Gra­ži­na Ba­lan­dy­tė ar Pa­me­la. Pats ta­da nu­stem­bi, nes net ne­mąs­tei taip. Ly­giai taip pat Gus­ta­ve’as Flau­bert’as ra­šė „Ma­ dam Bo­va­ri“. Kai Ma­dam Bo­va­ ri nu­si­žu­dė, au­to­rius nual­po – jis ne­si­ti­kė­jo, kad ji taip pa­sielgs. Ta­ da ve­džio­jo jau pa­ts per­so­na­žas.

– Ar lan­ky­da­vo­tės Kau­no dra­ mos teat­re, kol ne­vai­di­no­te?

– Ne, nie­ka­da. Aš ei­da­vau tik pa­ ly­dė­ti į am­ži­nąją ke­lio­nę išė­ju­sius ko­le­gas. Į teat­rą nė­jau, nes lai­kau­ si nuo­sta­tos, kad, jei ne­tu­ri dar­bo teat­re, neik. Aš la­bai džiau­giau­ si, kad teat­ras bu­vo re­konst­ruo­ja­ mas. Pa­ti pri­si­dė­jau prie šios idė­jos.

Va­žia­vau į Vil­nių pas vy­riau­sy­bės na­rius, da­ly­va­vau šio pro­ce­so pra­ džio­je, bet paskui… Čia vis­kas yra tik manyje….

– Il­gė­jo­tės teat­ro?

– Ma­to­te, aš vi­sa­da dir­bau ki­tuo­ se teat­ruo­se, fil­ma­vau­si te­le­vi­zi­jo­ je, vai­di­nau Kau­no mu­zi­ki­nio teat­ ro „Ka­ba­re­te“, ku­rį la­bai my­liu. Ten par­tne­riai bu­vo Vla­das Bag­do­nas, Ge­di­mi­nas Ma­ciu­le­vi­čius, Vik­to­ri­ja Strei­ča... Tai bu­vo la­bai nuo­sta­bu.

– Ne kar­tą mi­nė­jo­te, kad sa­vo tik­ruo­ju teat­ru lai­ko­te Kau­no dra­mos teat­rą…

– O kaip­gi ki­taip? Tik pa­ti pra­džia bu­vo Klai­pė­do­je. Aš čia atė­jau la­ bai jau­nu­tė, iš­dir­bau vi­są gyveni­ mą… La­bai ge­rai pri­si­me­nu sa­vo gri­mo kam­ba­rį. Mes vi­są gy­ve­ni­ mą bu­vo­me tos pa­čios ak­to­rės ta­me pa­čia­me gri­mo kam­ba­ry­je: Al­do­na Jod­kai­tė, Da­nu­tė Strak­šy­tė, Da­nu­tė Ju­ro­ny­tė, Bi­ru­tė Rau­bai­tė ir aš. Vi­ sas gy­ve­ni­mas čia praė­jo ir vai­kai au­go. Vie­na ki­tai pa­dė­da­vo­me: ar

Šian­dien tai – jau­ nys­tės teat­ras. Vy­ res­nės kar­tos čia jau ne­bė­ra. Jis dar su­ bręs, suaugs… ma­ma su­si­rgda­vo, ar vai­kas. Kaip se­se­rys ar­ti­mos. Ir pa­si­džiaug­da­ vo­me, ir pa­juo­kau­da­vo­me, ir pa­ verk­da­vo­me. Toks stip­rus krau­jo ry­šys. D.Strak­šy­tė, pa­ti jau­niau­ sia, jau iš­ke­lia­vo ana­pi­lin, o vi­sos mes dar li­ko­me. Ka­dan­gi aš vie­na to­kia pa­tep­to­ji, lai­mės iš­rink­to­ji, kad dar tu­riu ga­li­my­bę sa­vo teat­ re dirb­ti, no­riu pa­skir­ti šį spek­tak­ lį sa­vo gri­mo kam­ba­riui, ku­ris bu­vo ir vi­sas teat­ro re­per­tua­ras, nes vi­ sos šios ak­to­rės bu­vo pa­grin­di­nių vaid­me­nų at­li­kė­jos.

Tais lai­kais teat­ras bu­vo ne­ žmo­niš­kai stip­rus. Ne­sa­kau, kad da­bar ne, bet šian­dien tai – jau­ nys­tės teat­ras. Vy­res­nės kar­tos

Pa­ki­li­mas: Grud­ko­vos vaid­muo Leo­ni­do Zo­ri­no „Ne­pa­žįs­ta­mo­jo­je“

(rež. Vy­tau­tas Či­bi­ras, 1977).

Na­cio­na­li­nio Kau­no dra­mos teat­ro ar­chy­vo nuo­tr.

čia jau ne­bė­ra. Jis dar su­bręs, su­ augs… Aš ne­ma­nau, kad tai ge­ras reiš­ki­nys, nes teat­ras tu­ri bū­ti vie­ nas or­ga­niz­mas, kal­ba, bendravi­ mas… Teat­ras, pra­si­de­dan­tis nuo šios die­nos, yra kaip pro­fsą­jun­gų rū­muo­se. Juk re­per­tua­ri­nis teat­ ras tu­ri la­bai daug pliu­sių. Ži­no­ ma, ga­li­ma sa­ky­ti, kad tai sto­vin­ tis van­duo, nuo­la­ti­nė trupė… Bet to­kios kal­bos – ne­ži­nan­čių­jų tos rea­ly­bės, ne­bu­vu­sių­jų to­je si­tua­ ci­jo­je. O kai re­ži­sie­riai yra as­me­ ny­bės! Pa­vyz­džiui, man te­ko dirb­ti su Hen­ri­ku Van­ce­vi­čiu­mi. Koks tai bu­vo re­per­tua­ras, ko­kios ei­lės prie ka­sos – ta­da žmo­nės nak­ti­mis, pa­ ro­mis sto­vė­da­vo prie ka­sos, ne­bu­vo ga­li­ma gau­ti bi­lie­tų į vi­sus spek­tak­ lius, net į vai­kiš­kus!

To­liau – Jo­nas Ju­ra­šas... O Jo­nas Vait­kus, Ei­mun­tas Nek­ro­šius, Vy­ tau­tas Či­bi­ras, Gy­tis Pa­de­gi­mas...

Bet tai re­per­tua­ri­nis teat­ras! Aiš­ ku, tru­pė bu­vo ne­pap­ras­tai stip­ri: Re­gi­man­tas Ado­mai­tis, Kęs­tu­tis Ge­nys, Leo­nar­das Zel­čius. Jau­nes­ nio­ji kar­ta: Va­len­ti­nas Ma­sals­kis, Re­mi­gi­jus Sa­bu­lis, Vik­to­ras Va­la­ ši­nas... Tuo­met su­da­ry­da­vo re­per­ tua­rą pa­gal esa­mą ko­lek­ty­vą. Jei­gu yra ko­lek­ty­ve Ham­le­tas, sta­ty­da­vo „Ham­le­tą“, – yra Kleo­pat­ra, sta­ty­ da­vo „Kleo­pat­rą“.

Tru­pė­je bu­vo įvai­raus am­žiaus ir pla­no ak­to­rių. Re­per­tua­ras džia­za­ vo nuo įvai­ro­vės. O da­bar ieš­ko po vi­są Lie­tu­vą, kas ga­li Ro­meo su­ vai­din­ti. Pa­sik­vie­čia ir kar­tais bū­ na, kad ne­su­vai­di­na.

Aš pra­šau Die­vo, kad į šį teat­ rą atei­tų re­ži­sie­rius – as­me­ny­bė,

nes tik nuo jo pri­klau­sys, ar teat­ ras bus, ar ne. La­bai my­liu sa­vo teat­rą. Ir lin­kiu vi­siems esan­tiems ir atei­nan­tiems kū­rė­jams sėk­mės, svei­ka­tos, ge­ros nuo­tai­kos ir ge­rų spek­tak­lių!

– Daž­nai su­si­mąs­tau, kad ak­ to­riaus pro­fe­siją tu­ri ne­dė­kin­ gą­ją pu­sę – juk kū­ry­bi­nė sėk­mė di­džią­ja da­li­mi pri­klau­so ir nuo re­ži­sie­rių, su ku­riais dir­ba­ma, į ko­kias ran­kas pa­ten­ka­ma. Ko­ kios jū­sų pa­tir­tys?

– Be abe­jo, sun­ku dirb­ti su re­ži­sie­ riu­mi, ku­ris yra su­tri­kęs, ne­ži­no. O to­kių bu­vo! Ta­da su­trin­ka ir šir­ dies rit­mas, tam­pi vi­siš­kai be­jė­giu žmo­gu­mi. Nors kar­tais kaž­kas keis­ to įvyks­ta... Tu­riu pa­vyz­dį, ku­riuo neat­sis­te­biu iki šios die­nos, ne­sup­ ran­tu, kas tuo­met įvy­ko. Vai­di­nau ja­po­nų spek­tak­ly­je „Ja­po­ni­jos nak­ tys“. Su tuo vaid­me­niu bu­vau pri­ sta­ty­ta „Kris­to­fo­rui“ gau­ti – tai ir­gi bu­vo ne­su­sip­ra­ti­mas, nes bu­ vau no­mi­nuo­ta pa­grin­di­nio vaid­ mens ka­te­go­ri­jo­je, nors vai­di­nau tik vie­no­je da­ly­je. Ja­po­nų re­ži­sie­ rius ir sce­nog­ra­fas – to­kie sa­vi­ veik­li­nin­kai. At­si­me­nu, vi­siems sa­ ko pa­sta­bas, o man – nie­ko. Ta­da aš priei­nu prie ver­tė­jo pro­f. Ar­vy­ do Ali­šaus­ko ir klau­siu, ko­dėl re­ži­ sie­rius man nie­ko ne­sa­ko. Re­ži­sie­ rius at­sa­ko, kad aš la­bai pa­na­ši į jo ma­mą, klau­sia, ar esu bu­vu­ si Ja­po­ni­jo­je. At­sa­kau, kad nie­ka­ da gy­ve­ni­me. To­kie da­ly­kai at­si­tin­ ka sa­vai­me, in­tui­ty­viai pa­jun­ti ir įvyks­ta ste­buk­las. Bet tai la­bai re­ta.

4

4

penktadienis, gegužės 17, 2013

santaka /portretas

G.Ba­lan­dy­tė: svarbiausia – meilė Iš biog­ra­fij­ os G.Ba­lan­dy­tė gi­mė 1937 m. bir­že­

lio 27 d. Tu­čiuo­se, Viekš­nių vals­ čiu­je (da­bar – Ma­žei­kių r.).

Nuo 1955 m. lan­kė Klai­pė­dos dra­

mos teat­ro stu­di­ją. 1956–1957 m. ir nuo 1958 m. – Kau­no dra­mos teat­ ro, 1957–1958 m. – Klai­pė­dos dra­mos teat­ro ak­to­rė. Su­kū­rė dau­giau kaip 80 vaid­me­nų. Nuo 1957 m. vai­di­na ki­ne ir te­le­vi­zi­jo­je (dau­giau kaip 20 vaid­me­nų).

Ap­do­va­no­ta Lie­tu­vos di­džio­

jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no Ko­man­do­ro kry­žiu­mi (1995), per­ so­na­li­niu „For­tū­nos“ pri­zu už mo­ ters vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Ja­po­ni­ jos nak­tys“ (1996), Pa­dė­kos „For­tū­ na“ už vi­so gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus (2004), po me­tų – Auk­si­niu sce­nos kry­žiu­mi už ne­pag­rin­di­nį Froi­len Šnai­der vaid­me­nį Kau­no vals­ty­bi­ nio mu­zi­ki­nio teat­ro Joh­no Kan­de­ rio miu­zik­le „Ka­ba­re­tas“, 2006 m. – Vy­riau­sy­bės me­no pre­mi­ja, 2008 m. – Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja už sce­ nos me­no puo­se­lė­ji­mą ir reikš­min­ gą kul­tū­ri­nę veik­lą.

– Gra­ži­na Ba­lan­dy­tė – 3 vi­sų ger­bia­ma, my­li­ ma, iki šian­die­n įvai­rioms kar­

toms ge­rai pa­žįs­ta­ma ak­to­rė.

Jū­sų kū­ry­bi­nis ke­lias iš tie­sų pa­žy­mė­tas sėk­me.

– Čia nė­ra jo­kios sėk­mės, vi­siš­kai!

Pag­rin­di­nis ma­no gy­ve­ni­mo mo­ men­tas bu­vo ma­no na­mai – pa­sa­ kiš­ka ma­ma, ku­ri man vi­są gy­ve­ni­ mą ati­da­vė, ma­no bro­lis, ku­rio jau ne­bė­ra, o da­bar li­ko bro­lio duk­ra, ku­ri ma­ne va­di­na ma­ma. Aš esu jos ma­ma, jos sū­nūs yra ma­no anū­kai.

Tas ry­šys – pa­ti di­džiau­sia gy­ve­ni­ mo pra­smė.

Teat­ras – ste­buk­las, bet kar­tu ir egoiz­mas, no­ras pa­tik­ti. Iš vi­so ak­ to­riaus pro­fe­si­ją lai­kau la­bai mo­te­ riš­ka. Taip, jo­je daug gro­žio, ge­ru­ mo, sie­kio pa­keis­ti pa­sau­lį, bet juk svar­biau­sia – ką duo­di pa­sau­liui, svar­biau­sia – žmo­gus, ku­ris užau­ ga pa­do­rus. Esu be ga­lo lai­min­ga, kad tu­riu šią lai­mę. Tai di­džiau­sias ma­no iš­gy­ven­tas vaid­muo.

– Esa­te šei­mos žmo­gus?

– Taip, aš esu šei­mos žmo­gus.

Aš la­bai mėgs­tu drau­gi­jas, teat­ro šven­tes. Vi­są gy­ve­ni­mą teat­re ren­ giau Teat­ro die­ną. Vi­si sta­lai ma­ no su­sta­ty­ti, me­niu su­da­ry­ti, ke­ pi­mai, vi­ri­mai. Nau­juo­sius me­tus su krep­ši­nin­kais, Kli­ni­kų pro­fe­sū­ra su­tik­da­vo­me kar­tu. Vi­si ruoš­da­vo­ me di­džiau­sias vai­šes. Štai toks ta­ da bu­vo teat­ras! Aiš­ku, da­bar la­bai pa­to­gu – ne­šio­ja mais­tą ant gra­žių pa­dėk­lų. Tais lai­kais su sa­vo puo­ dais suei­da­vo­me, bet taip pa­da­ry­ da­vo­me! Tai bu­vo tik­rai bend­ras vi­sų sta­las.

At­si­me­nu, „Duo­kiš­kio ba­la­des“.

Ten bu­vo to­kia sce­na su span­guo­ lė­mis. Išei­da­vo­me su L.Zel­čiu­mi į sce­ną. To­kia mis­ti­nė at­mos­fe­ra. Sa­ kau: span­guo­lės! Ei­mun­tas Nek­ro­ šius pa­mąs­to, kaip bū­tų ge­rai, kad to­kiu mo­men­tu ir ge­gu­tė su­ku­kuo­ tų. Sa­kau, aš ga­liu. Nors gy­ve­ni­ me ne­ku­ka­vu­si! „Bet, Gra­ži­na, juk tu sce­no­je esi“, – at­sa­ko E.Nek­ro­ šius. Sa­kau, na, ir kas! Ir aš pa­ban­ džiau. Nie­kas net ne­sup­ra­to, kad aš ten ku­kuo­ju. Ka­da esi ta­me ste­buk­lų lau­ke, ka­da re­ži­sie­rius duo­da kū­ry­ bi­nę erd­vę, ga­li ir paukš­čiu pa­virs­ti.

Ga­li ir ku­kuo­ti, ir lo­ti, ir švil­pau­ti, ir skris­ti, ir nu­mir­ti, ir at­si­kel­ti...

Tu vis­ką ga­li!

Taip ir teat­re bū­da­vo pa­ruoš­ta vi­di­nė šven­tės erd­vė. Mes kiek­vie­ nas vi­du­je jautėme šven­tę, no­rė­jo­ me pri­si­dė­ti. Svar­biau­sia žmo­gui – mei­lės erd­vė. Nuo jos vis­kas pra­ si­de­da. Jei­gu ne­my­lė­tum, ir gė­lė nu­ džiū­tų, ir viš­ty­tė nu­dvės­tų, ir gra­ žūs vai­kai ne­gim­tų... Nie­ko ne­bū­tų že­mė­je, jei ne­bū­tų mei­lės. Ji vis­ką jun­gia. Jei­gu teat­re dir­ba žmo­nės, ku­rie žiū­ri ne tik sa­vęs, bet jau­čia tą erd­vę, ta­da vis­kas ra­mu, vyks­ta kū­ry­ba, vie­nas ki­tam pa­de­da. Mei­ lės erd­vė, kū­ry­bos erd­vė, džiaugs­ mo, skaus­mo erd­vė, ku­ri la­bai bū­ ti­na ypač mums, aktoriams… Mes tu­ri­me iš­gy­ven­ti vi­są ga­mą jaus­mų, tu­rė­ti spekt­ri­nį ma­ty­mą. Įvai­rias­ pal­vė ga­ma jaus­mų, kaip ir akis, do­va­no­ja vi­są spal­vų ga­mą. Mes taip tu­ri­me ir į pa­sau­lį žiū­rė­ti!

– Ar ge­bė­ji­mas jaus­ti to­kį pla­tų jaus­mų spekt­rą neap­sun­ki­na – juk tam­pi la­bai jaut­rus?

– Kai gau­ni vaid­me­nį, ren­kie­si, ku­

Kiek­vie­nas kai­ mas tu­ri sa­vo kvai­lių, kaž­ko­kį ge­rą, blo­gą, pa­si­ lei­du­sį žmo­gų.

Tai ir yra gy­ve­ni­ mo spekt­ras!

Na­mo: su vaid­me­niu „Mū­sų bran­gio­ji Pa­me­la“ G.Ba­lan­dy­tė grįž­ta į gim­to­jo teat­ro sce­ną.

Min­dau­go Ar­mo­na­vi­čiaus nuo­tr.

rios spal­vos yra rei­ka­lin­gos. Ly­giai taip pat, kai at­si­sė­di prie for­te­pi­ jo­no kla­vi­šų. Pen­kiais neap­si­ri­bo­si, jei no­ri Cho­pi­no val­są su­gro­ti. Taip ir čia – spal­vų ir jaus­mų ga­ma tu­ri bū­ti kuo di­des­nė. Tu­ri bū­ti jaut­rus – pa­ma­ty­ti gat­vė­je ka­ti­nė­lį, paukš­ tį… Juk vi­siems pri­klau­so gy­ve­ni­ mą gy­ven­ti!

Čia ge­nai. Tai ga­vau iš sa­vo ma­ mos, mo­čiu­tės. Ir dė­ko­ju joms už tai. Čia joks ma­no nuo­pel­nas. Ma­ nau, tai pa­de­da gy­ven­ti, iš­si­suk­ti iš la­bai su­dė­tin­gų si­tua­ci­jų, kai di­ de­lės bė­dos. De­juo­jan­čio žmo­gaus ne­la­bai mėgs­ta. Ir ne­rei­kia... Aš ne­mo­ku apie sa­ve kal­bė­ti. Ką pa­ da­ry­si, to­kia aš esu.

– Prem­je­ro­je „Mū­sų bran­gio­ji Pa­me­la“ ku­ria­te vie­ni­šos, po­ zi­ty­vu­mu al­suo­jan­čios mo­ters vaid­me­nį, ku­ri pa­sau­lio blo­giui prie­ši­na­si ge­ru­mu, nuo­šir­du­ mu. Re­ži­sie­rius A.La­tė­nas juo­ ka­vo, kad net knie­tė­jo spek­tak­lį pa­va­din­ti „Mū­sų bran­gio­ji Gra­ ži­na“. Ar jums pa­čiai šis per­so­ na­žas ar­ti­mas?

– Aš ne­no­riu bū­ti to­kia ge­ra!.. (Juo­ kia­si.)

Vi­sos prem­je­ri­nės gė­lės bus skir­tos ma­ no gri­mo kam­ba­ rio ko­le­gėms: A.Jod­ kai­tei, D.Ju­ro­ny­tei, B.Rau­bai­tei.

– Ti­ki­te, kad blo­gus ke­ti­ni­mus, int­ri­gas ga­li­ma ir rea­lia­me gy­ ve­ni­me įveik­ti šyp­se­na, at­vi­ra šir­di­mi?

– Kaip sa­ko­ma, šyp­so­ki­tės, po­nai!

Pag­rin­di­nis da­ly­kas – ne­ga­li­ma vil­ties pra­ras­ti. Aš esu įsi­ti­ki­nu­si ir daug kar­tų įro­džiau, kad ir vie­nas žmo­gus ga­li kaž­ką pa­da­ry­ti – kad ir kruo­pe­ly­tę. Ži­no­ma, ne­ga­li­ma vis­ko pa­keis­ti, bet rei­kia to siek­ti.

Man la­bai pa­ti­ko kaž­kur per­skai­ty­ ta min­tis, kad esi ma­žas la­še­lis di­ de­lia­me van­de­ny­ne. Tu pa­ts ne­ga­li įgau­ti sa­vo for­mos, pri­klau­sai nuo ban­gų, sau­lės, vė­jo, pra­plau­kian­čio di­džiu­lio lai­vo. Bet tu vis tiek tu­ri iš­lik­ti, steng­tis to­bu­lė­ti. Pa­ga­liau – kad ir gurkš­nį ta­vęs pra­ry­tų žu­vis.

Kaž­ko­kią nau­dą at­neš­ti!

– Jū­sų ener­gi­ja iš tie­sų įkve­pia.

Esa­te op­ti­miz­mu trykš­tan­ti, nuo­la­tos be­si­šyp­san­ti mo­te­ris.

O juk bū­na mo­men­tų, kai la­bai sun­ku. Kaip ko­vo­ja­te su be­vil­ tiš­ku­mo jaus­mu?

– Man ir da­bar sun­ku. (Juo­kia­si.)

– Vis dėl­to ap­lin­kui re­gi­me ne­ ma­žai nu­si­vy­lu­sių, ne­lai­min­gų žmo­nių. At­ro­do, kad ir svei­ka­ ta ne­blo­ga, ir di­de­lių tra­ge­di­ jų ne­pa­ty­rė, bet, sa­ko, ne­ge­ra gy­ven­ti, kal­ti­na ir mū­sų Lie­tu­ vą... Kaip jūs ma­no­te, ar tik­rai čia taip blo­gai?

– Man la­bai skau­du gir­dė­ti, kaip vi­si su­sė­dę te­le­vi­zi­jos lai­do­se kal­ba, ko­kie mes blo­gi, ko­kia ta Lie­tu­va, kaip čia blo­ga gy­ven­ti... Bet­gi kiek­ vie­nas kai­mas tu­ri sa­vo kvai­lį, kaž­ ko­kį ge­rą, blo­gą, pa­si­lei­du­sį žmo­ gų. Tai ir yra gy­ve­ni­mo spekt­ras! O toks įspū­dis, kad vi­si tik džiau­gia­si blo­gu­mu. Ne­ga­li­ma pa­si­grieb­ti to­ kių blo­gų min­čių. Ži­no­ma, svar­biau­sia, kad žmo­ nės tu­ri iš­gy­ven­ti. Sa­ko, pa­tys kal­ ti – ko­kią val­džią iš­si­rin­ko­te, to­kią tu­ri­te. To­kios kal­bos – pa­pras­ čiau­sias ci­niz­mas! Ly­giai kaip pa­ sa­ky­ti, kad, jei ne­pa­tin­ka pro­gra­ ma, per­jun­ki­te. Kas čia per kal­bos?

Jei­gu mes pra­dė­si­me ši­taip elg­tis?

Juk tu­ri bū­ti pa­pras­čiau­sia pa­gar­ ba ir tam žmo­gui, ku­ris yra var­to­ to­jas, ir tam, ku­ris yra kū­rė­jas. Aš tik­rai ži­nau, kad yra la­bai sun­

ku gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Man at­ro­do, kad Lie­tu­vo­je už­ten­ka pi­ni­gų. Bet rei­kia tik De­šim­ties Die­vo įsa­ky­ mų. Pa-do-ru-mo. Ne­vok! O mus ap­va­gia.

Po pen­si­jų su­ma­ži­ni­mo aš iki šiol neat­si­gau­nu. Ma­nęs nie­kas nė­ra taip įskau­di­nęs. Ko­kią jie tu­ri tei­sę?! Aš su­pran­tu, jei gau­ni de­šimt tūks­tan­ čių, ta­da pra­šom, im­ki­te pen­kis, ga­ liu iš­gy­ven­ti iš li­ku­sių pen­kių. Bet jei gau­ni tūks­tan­tį ir ne­ga­li su­si­mo­kė­ti už bu­tą, vais­tus, mais­tą? Apie dra­ bu­žius ne­kal­bu. Ačiū Die­vui, su vy­ ru esa­me dar drau­ge. Bet kai vie­nas išeis? Sa­ko: ta­da ne­gy­ven­ki­te to­kia­ me di­de­lia­me bu­te. Ta­ve va­ro iš na­ mų! Su­ma­ži­nę pen­si­jas, ant­rą kar­tą že­mi­na rei­ka­lau­da­mi at­neš­ti po­pie­ rius pa­šal­pai... Ir mes, pa­gal­vo­ki­te, ta­po­me ita­lais – sen­jo­rais! Pa­mirš­ ta­ma, kad pen­si­nin­kai kar­tais iš­lai­ ko ne tik dar­bą pra­ra­du­sius vai­kus, bet ir iš sa­vo pa­sku­ti­nių cen­tų pa­de­ da anū­kams.

Mums, lie­tu­viams, bū­ti­na lai­ ky­tis, kad gerb­tu­me tau­tą. Esu įsi­ ti­ki­nu­si, kad grįš da­lis iš Lie­tu­vos iš­va­žia­vu­sių­jų. Gal Die­vas duos, bus dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė. Ga­lės gau­ ti ir už­sie­nio pen­si­ją, ir čia gy­ven­ ti. Aš ne­ger­biu sa­vo val­džios! Da­ bar į val­džią ge­ri žmo­nės nei­na, tai ką rink­ti? Rei­kia da­bar­ti­nius iš čia iš­va­ry­ti. Ta­da ateis ir pro­tin­gi, ir jau­ni, ir ga­būs. Tik lai­ko rei­kia. Juk So­vie­tų Są­jun­ga, Ro­mos im­pe­ri­ja su­by­rė­jo, o čia tik gau­ja, kom­pa­ ni­ja. Kur jai ta Lie­tu­va rū­pės!

G.Ba­lan­dy­tė su­si­mąs­čiu­si nu­ty­ la ir nu­si­šyp­so: – Kvie­čiu vi­sus į šį prem­je­ri­nį spek­tak­lį. La­bai at­si­pra­šau, kad aš esu se­na, kad man šim­tas de­vy­ nias­de­šimt dve­ji me­tai, trys mė­ne­ siai ir ke­tu­rios die­nos, kad aš nuo­ šir­džiai ne­spė­ju su­kur­ti vaid­mens.

Aš ti­kiuo­si vi­sų neap­vil­ti! Vi­sos prem­je­ri­nės gė­lės bus skir­tos ma­no gri­mo kam­ba­rio ko­le­gėms: A.Jod­ kai­tei, D.Ju­ro­ny­tei, B.Rau­bai­tei.

5

penktadienis, gegužės 17, 2013

santaka/atodangos Kau­no vals­ty­bi­nio lė­lių teat­ro spek­ tak­lius lan­ko jau penk­ta žiū­ro­vų kar­ta. Tie, ku­riuos kaž­ka­da at­ves­da­ vo se­ne­liai, da­bar čia atei­na jau su sa­vo anū­kais, šia­ me teat­re su­si­pa­ žįs­tan­čiais su sce­ nos me­nu.

Pra­džia: pir­mo­jo spek­tak­lio „Ste­buk­lin­gas Ala­di­no ži­bin­tas“ ak­to­riai (iš kai­rės) Ire­na Stan­ke­vi­čie­nė, Al­gi­man­tas Stan­ke­vi­čius, Ada Juo­za­po­ny­

tė-Ig­na­ta­vi­čie­nė, Al­bi­nas Stan­ke­vi­čius, Re­gi­na Že­mi­nin­kai­tė-Če­po­nie­nė (1958 m.).

Lėlės laikinai – lėlės amžinai Šio teat­ro 55-me­čio iš­va­ka­rė­ se kaip nie­kad ryš­ki šio su­bti­laus sce­nos me­no svar­ba ne tik Kau­ no mies­tui ir ne tik šian­die­niams žiū­ro­vams. Tra­di­ci­nis, šį­syk ju­bi­ lie­ji­nis, fes­ti­va­lis „Šyp­sos lė­lės ir vai­kai“ – pui­ki dings­tis pri­si­min­ti Kau­no lė­li­nin­kus, ve­te­ra­nus ir jau­ nuo­sius, jau ant­rą pu­sę šimt­me­čio kuk­liai dir­ban­čius svar­bų, ypa­tin­ gų ga­bu­mų, pa­si­šven­ti­mo ir ta­len­ to rei­ka­lau­jan­tį dar­bą.

Sug­rį­ži­mas prie iš­ta­kų

Bu­vęs teat­ro ak­to­rius, re­ži­sie­rius ir me­no va­do­vas, dau­ge­lio spek­tak­lių sta­ty­to­jas ir pir­mo­jo šio teat­ro vai­ di­ni­mo „Ste­buk­lin­gas Ala­di­no ži­ bin­tas“ da­ly­vis Al­gi­man­tas Stan­ke­ vi­čius – jau pen­si­nin­kas. Vis dėl­to pa­ty­ru­sį lė­li­nin­ką ko­jos pa­čios ve­ da ten, kur išeik­vo­tos ver­tin­giau­sios jau­nys­tės jė­gos ir aist­ros, kur tiek iš­ gy­ven­ta, bend­rau­ta, ma­ty­ta ir kur­ta. Čia jis vi­suo­met lau­kia­mas, jo pa­tir­ tis ir pa­ta­ri­mai ver­ti­na­mi, jo pri­si­mi­ ni­mai yra neat­sie­ja­ma mū­sų kul­tū­ ros, teat­ro is­to­ri­jos da­lis. Šį­syk jau­kia­me teat­ro kam­pe­ly­je su teat­ro ve­te­ra­nu pri­si­me­na­me 55 me­tų se­nu­mo įvy­kius, kai 1958 m. ge­gu­žės 18-ąją tuo­me­čia­me Kap­ su­ko mies­te (da­bar­ti­nė­je Ma­ri­ jam­po­lė­je) bu­vo su­vai­din­ta pir­mo­ jo Lie­tu­vo­je vals­ty­bi­nio lė­lių teat­ro prem­je­ra – spek­tak­lis „Ste­buk­lin­ gas Ala­di­no ži­bin­tas“.

Lė­lių teat­ro is­to­ri­ja Lie­tu­vo­je ypa­tin­ga tuo, kad pra­si­dė­jo nuo lė­ lių vai­di­ni­mų ne vai­kams, o suau­ gu­sie­siems. Prieš­ka­rio Kau­ne, 1936 m., žy­mus to me­to me­ni­nin­kas Sta­sys Ušins­kas, gar­saus pran­cū­zų dai­li­nin­ko konst­ruk­ty­vis­to Fer­nan­ do Le­get mo­ki­nys ir pa­se­kė­jas, bu­vo įkū­ręs me­niš­ką Ma­rio­ne­čių teat­rą. Įs­ta­bu, kad po Ant­ro­jo pa­sau­li­ nio ka­ro pir­ma­sis vals­ty­bi­nis lė­ lių teat­ras vai­kams bu­vo įkur­tas ne sos­ti­nė­je, o pro­vin­ci­jos mies­te­ly­je, kur jau tuo­met vei­kė neil­gai gy­va­ vęs dra­mos teat­ras. Ki­tą vals­ty­bi­nį lė­lių teat­rą vai­kams Vil­niu­je re­ži­

sie­rius Ba­lys Lu­ko­šius įkū­rė vė­liau, 1958 m. spa­lio 27 d.

rą!“ „Ge­rai, paim­siu!“ – at­sa­kė šis, ir taip iš­kart bu­vo nu­lem­tas vi­sas to­ les­nis jau­nų žmo­nių gy­ve­ni­mas.

Lem­tin­gas su­si­ti­ki­mas

Po ka­ro du jau­ni ak­to­riai Sta­sys Rat­ke­vi­čius ir Va­le­ri­ja Gruo­dy­tėRat­ke­vi­čie­nė at­vy­ko iš Klai­pė­dos į Suvalkiją su idė­ja įkur­ti lė­lių teat­rą vai­kams. Iš pra­džių jie sa­vo jė­go­ mis čia pa­ren­gė ir su­vai­di­no na­mų lė­lių teat­ro spek­tak­liu­ką „Ste­buk­ lin­ga klum­pė“.

Ga­vęs mi­nis­te­ri­jos iš Vil­niaus įga­lio­ji­mus, 1958 m. sau­sio 18 d.

S.Rat­ke­vi­čius įstei­gė tuomečiame Kap­su­ke vals­ty­bi­nį lė­lių teat­ rą, į ku­rio tru­pę rink­tis ar­tis­tų iš­ vy­ko į Kau­ną.

Artūro Morozovo nuo­tr.

Kon­tan­ti­nas Bor­kovs­kis

A.Stan­ke­vi­čius su žmo­na Ona Viš­čiu­ly­te-Stan­ke­vi­čie­ne tuo­met bu­vo be­bai­gią J.Gruo­džio mu­zi­kos mo­kyk­los va­di­na­mą­ją teat­ri­nę kla­ sę. Jų lau­kė ne itin vi­lio­jan­ti atei­tis – dar­bas pro­vin­ci­jo­je, kul­tū­ros na­ muo­se, va­do­vau­ti sa­vi­veik­los bū­re­ liams, o jei­gu pa­si­seks – tap­ti tuo­ me­čių kul­tū­ros sky­rių val­di­nin­kais. Įs­pū­din­gai de­fi­liuo­jan­tis po mu­ zi­kos mo­kyk­los ko­ri­do­rius su veš­lia ro­man­tiš­ka še­ve­liū­ra S.Rat­ke­vi­čius trau­kė mo­kyk­los ab­sol­ven­tų dė­me­ sį, vi­lnijo gan­das, kad jis čia dai­ro­ si bū­si­mų sa­vo­jo lė­lių teat­ro ak­to­ rių. To­dėl per bai­gia­mų­jų eg­za­mi­nų per­klau­są jau­no­ji O.Viš­čiu­ly­tė, li­ki­ mui lė­mus, su sa­vo vy­ru at­si­sė­du­ si žiū­ro­vų vie­to­se prie­šais S.Rat­ke­ vi­čių, ryž­tin­gai at­si­su­ko į jį ir ta­rė: „Paim­ki­te mus abu į sa­vo lė­lių teat­

Ma­ža pa­sau­lio ko­pi­ja

Anot A.Stan­ke­vi­čiaus, dirb­ti lė­lių teat­ro ak­to­riais iš­vy­ko ir dau­giau J.Gruo­džio mo­kyk­los ab­sol­ven­tų: Va­len­ti­nas Čep­kus, Ada Juo­za­po­ ny­tė, An­ge­lė Sa­ba­liaus­kai­tė, Tat­ja­ na Bev­ziu­kai­tė ir kt. Ten jie jau ra­do dir­ban­čius vy­res­nius lė­lių teat­ ro ak­to­rius Vy­tau­tą So­dai­tį, Al­bi­ ną Stan­ke­vi­čių, Anup­rą Mo­zū­rai­ tį, Re­gi­ną Že­mi­nin­kai­tę ir kt.

Lė­li­nin­kas ve­te­ra­nas pa­sa­ko­ ja, kad pir­mo­jo spek­tak­lio kū­ri­ mas bu­vo per­smelk­tas jau­nų kū­rė­

Vi­sa­da sten­ giau­si, kad lė­ lių teat­ro me­ nas su­ge­bė­tų pa­ža­din­ti ty­ ras emo­ci­jas, žmo­giš­ku­mą vai­kų sie­lo­se.

jų jau­nat­viš­ko en­tu­ziaz­mo. Mies­to val­džia iš­sky­rė lė­lių teat­rui ke­lis kam­ba­rius se­na­me pa­sta­te tuo­ me­tė­je I.Čer­nia­chovs­kio gat­vė­je.

Vie­na­me kam­ba­ry­je bu­vo įsi­kū­ ręs teat­ro va­do­vas S.Rat­ke­vi­čius su ad­mi­nist­ra­ci­ja, ki­ta­me dar­ba­ vo­si sta­lius ir tech­ni­kas, tre­čia­me kam­ba­ry­je prie šir­mos konst­ruk­ci­ jos vy­ko re­pe­ti­ci­jos.

Lė­lės bu­vo na­tū­ra­lis­ti­nės, pa­da­ ry­tos pa­pjė ma­šė tech­no­lo­gi­jos bū­ du. Iš pra­džių lė­lės gal­vos mo­de­lis bu­vo lip­do­mas iš plas­ti­li­no ar­ba mo­lio, pa­gal jį bu­vo lie­ja­ma gip­ so for­ma. Pas­kui ta for­ma bū­da­vo kruopš­čiai ­kli­juo­ja­ma laik­raš­ti­nio po­pie­riaus skiau­tė­mis. Iš to­kiu bū­ du for­mo­je pa­ga­min­tų iš­džiū­vu­sių kiau­to pu­se­lių bū­da­vo su­kli­juo­ja­ma lė­lės gal­va. Po to jai bū­da­vo rea­lis­

tiš­kai nu­pai­šo­mos akys, bur­na, no­ sis, pri­kli­juo­ja­mi plau­kai.

Sta­lius tech­ni­kas pa­ga­min­da­vo ir pri­tai­sy­da­vo lė­lės val­dy­mo me­cha­ niz­mą, siu­vė­jai pa­siū­da­vo rea­lis­ tiš­kus dra­bu­žė­lius. Pa­na­šia rea­lis­ tine ma­nie­ra bū­da­vo su­ku­ria­mos ir de­ko­ra­ci­jos. Vai­di­na­ma – iš už šir­ mos. Spek­tak­liui gy­vai akor­deo­nu akom­pa­nuo­da­vo mu­zi­kan­tas Lai­ mis Dzi­do­li­kas.

teat­ro trans­por­tas bu­vo kre­tan­tis ir tarš­kan­tis au­to­bu­siu­kas KAG, pa­ ga­min­tas iš sunk­ve­ži­mio, ap­ka­lus jį fa­ne­ros lakš­tais.

Ke­liau­jan­čios tru­pės na­riai nak­ vo­da­vo ten pat, kur vai­din­da­vo, sce­no­je ar­ba žiū­ro­vų sa­lė­je iš­tie­sę su­de­da­mas lo­vy­tes. Bet už­tat la­bai grei­tai iš­tie­sus Lie­tu­vos že­mė­la­pį ja­me bū­da­vo sun­ku ras­ti vie­to­vę, ku­rio­je ne­bū­tų lankęsi S.Rat­ke­vi­ čiaus va­do­vau­ja­mi lė­li­nin­kai.

Šven­tės ir kas­die­ny­bė

Spek­tak­lio „Ste­buk­lin­gas Ala­di­no ži­bin­tas“ prem­je­ra įvy­ko sau­lė­tą sek­ma­die­nį, 1958 m. ge­gu­žės 18 d., tuomečio Kap­su­ko teat­ro di­džio­jo­ je sa­lė­je. Priim­ti spek­tak­lį, kaip tais lai­kais bū­da­vo įpras­ta, iš Vil­niaus at­vy­ko so­li­di ko­mi­si­ja, ku­riai va­ do­va­vo Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos me­ no rei­ka­lų val­dy­bos vir­ši­nin­kas Vy­tau­tas Pe­čiū­ra. Sa­lė bu­vo pil­na žiū­ro­vų, vai­kų su tė­ve­liais. Ak­to­riai – pa­si­tem­pę, šven­tiš­kai nu­si­tei­kę, vi­si – vie­no­dais mė­ly­nais kom­bi­ ne­zo­nais ir bal­tais marš­ki­nė­liais.

Po spek­tak­lio vy­ko šven­ti­nis pa­si­sė­dė­ji­mas, V.Pe­čiū­ra lin­kė­jo nau­jam teat­rui sėk­mės ir atei­ty­je iš­veng­ti int­ri­gų. „Tu­rė­ki­te gal­vo­ je – kiek­vie­na­me teat­ro ko­lek­ty­ve bū­na kir­var­pa, vi­siems ga­di­nan­ti gy­ve­ni­mą“, – mo­kė jis.

Ne­ži­nia, kaip ten bu­vo su to­mis kir­var­po­mis, bet per tuos dve­ jus me­tus, ku­riuos 1958–1959 m.

Kap­su­ke gy­va­vo lė­lių teat­ras, bu­ vo su­kur­ta dar ke­le­tas vai­di­ni­mų – „Nykš­tu­kas No­sis“, „Mer­ge­lė gul­ be­lė“, „Vel­nių ma­lū­nas“.

Kar­tais lė­li­nin­kai vai­din­da­vo tuomečio Kap­su­ko dra­mos teat­ro sce­no­je, bend­rau­da­vo su šio teat­ro ak­to­riais, vė­liau su­ži­bė­ju­siais ki­tų ša­lies di­džių­jų teat­rų sce­no­se – Vy­ tau­tu Paukš­te, Ro­lan­du But­ke­vi­čiu­ mi, Rim­gau­du Kar­ve­liu, El­vy­ra Že­ ber­ta­vi­čiū­te, Leo­nu Ciu­niu, Al­gir­du Vens­kū­nu, Vy­tau­tu Bru­žu ir kt.

Dau­giau­sia lai­ko lė­li­nin­kai pra­ leis­da­vo gast­ro­lė­se po kai­mus, ko­ lū­kius, var­ga­nus kul­tū­ros na­mus, mo­kyk­las, ki­to­kias vai­kų švie­ti­ mo ir auk­lė­ji­mo įstai­gas. Pir­ma­sis

Pa­ža­din­ti ty­ras emo­ci­jas

Anot A.Stan­ke­vi­čiaus, S.Rat­ke­vi­ čius bu­vo griež­tas va­do­vas, bet ne­ bu­vo dik­ta­to­rius, nuo­lat rū­pi­no­si sa­vo teat­ro dar­buo­to­jais.

Kai 1960 m. lė­lių teat­rą iš tuomečio Kap­su­ko bu­vo nu­tar­ta per­ kel­ti į Kau­ną, vi­si ak­to­riai lė­li­nin­ kai tuoj pat bu­vo ap­rū­pin­ti bu­tais.

Iš pra­džių bu­vo įsi­kur­ta „Upei­vių klu­be“ (buv. „Trium­fo“ ki­no teat­ ras, ku­rio vie­to­je vė­liau pa­sta­ty­tas pre­ky­bos cent­ras „Mer­ku­ri­jus“), o vai­di­na­ma bu­vo Kau­no fil­har­mo­ ni­jos (buv. Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­ jos) rū­mų sce­no­je. Vė­liau Kau­no vals­ty­bi­nis lė­lių teat­ras įsi­kė­lė į ki­ no teat­ro „Pio­nie­rius“ (buv. „Odeon“) re­konst­ruo­tas pa­tal­pas, ku­ rio­se gy­vuo­ja li­gi šiol. „Kas yra lė­lių teat­ras? – sam­ pro­tau­ja A.Stan­ke­vi­čius. – Tie­są pa­sa­kius, kai mu­du su žmo­na nu­ ta­rė­me bū­ti ak­to­riais lė­li­nin­kais, ma­nė­me, kad tai bus lai­ki­nas už­ siė­mi­mas. Nie­kas iš mū­sų tuo­met ne­gal­vo­jo, kad tam teks paau­ko­ti vi­są gy­ve­ni­mą.“ Lė­li­nin­kas ve­te­ra­nas pri­si­me­ na Jo­no Bi­liū­no ap­sa­ky­mą „Kliu­ džiau“. „Ja­me yra epi­zo­das, kai vai­kas nu­skriaus­to gy­vū­nė­lio aky­ se per­skai­to ne­by­lų klau­si­mą: „Už ką?“ Tą klau­si­mą pri­si­me­nu vi­są gy­ve­ni­mą. Su sa­vo ko­le­go­mis vi­sa­ da sten­giau­si, kad lė­lių teat­ro me­ nas su­ge­bė­tų pa­ža­din­ti ty­ras emo­ ci­jas, žmo­giš­ku­mą vai­kų sie­lo­se ir pa­dė­tų at­sa­ky­ti į klau­si­mus, ku­ riuos mums už­duo­da gy­ve­ni­mas“, – gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos cre­do at­ sklei­džia pa­šne­ko­vas.

6

penktadienis, gegužės 17, 2013

santaka /muzika

Kam Kau­ne rei­kia cho­rų? „Kau­nui to ne­rei­kia“, – taip pra­si­dė­jo mū­ sų po­kal­bis su Lie­ tu­vos cho­rų są­jun­ gos Kau­no sky­riaus pre­zi­den­te Leo­ka­di­ ja Ja­nuš­kie­ne apie pa­si­bai­gu­sį tra­di­ci­ nį, jau 20-ąjį, cho­ ri­nės mu­zi­kos fes­ ti­va­lį „Su­si­ti­ki­me dai­noj“ ir Lie­tu­vos suau­gu­sių­jų cho­rų kon­kur­są. At­ro­dy­ tų, rei­kė­tų džiaug­tis, švęs­ti – tra­di­ci­nis, ju­bi­lie­ji­nis, ta­čiau...

Te­gul bent tai su­švel­ni­na tą skaus­mą, kai ma­tai pus­tuš­tę sa­lę, da­ly­vių pa­stan­gas įtik­ti tik pa­čiam sau, pa­si­tik­rin­ti sa­ve. Šiek tiek pa­ma­lo­ni­no, nu­ra­mi­ no tą kar­tė­lį dėl tuš­čios sa­lės cho­ro „Vil­nius“ me­no va­do­vo ir vy­riau­sio­ jo di­ri­gen­to pro­fe­so­riaus Po­vi­lo Gy­ lio žo­džiai, kad tos ke­lios de­šim­tys klau­sy­to­jų – pa­ti šil­čiau­sia, nuo­šir­ džiau­sia ir reik­liau­sia pub­li­ka, ir sa­ vo žo­džiams pa­tvir­tin­ti choras at­li­ ko dar vie­ną kū­ri­nį bi­sui.

Vis dėl­to, pa­si­bai­gus fes­ti­va­ liui, nuo­skau­dų li­ko ne­ma­žai. Per tris fes­ti­va­lio die­nas kon­cer­tuo­se bu­vo vos vie­nas ki­tas chor­ve­dys, me­no at­sto­vas, val­džios at­sto­ vų ne­si­ma­tė iš vi­so. Sup­ran­ta­ma, šlo­vės ne­bus, dė­me­sio, ma­tyt, ir­ gi, tai ko gaiš­ti lai­ką? Ap­mau­ du, kai net mies­to val­džios at­sto­ vai sa­vo dė­me­siu ne­ga­li pa­gerb­ti cho­ris­tų, ne­ran­da jiems lai­ko už jų ski­ria­mą sa­vo bran­gų lai­ką re­ pe­ti­ci­joms, kon­cer­tams, dva­si­nei at­gai­vai.

Ne­nuos­ta­bu, kad sa­lės tuš­čios ir tei­ si L.Ja­nuš­kie­nė, su nuo­skau­da teigian­ ti, kad Kau­nui to ne­ rei­kia.

Da­rius Gru­bys

Cho­ro „Sa­lu­to“ na­r ys

Sa­vo no­ru – per prie­var­tą?

Per tuos 20 me­tų su­si­kau­pė tur­būt dau­giau skaus­mo, nuo­sė­dų, pa­kir­to ran­kas ir ko­jas, nei bu­vo džiaugs­ mo. Skau­da, nes ši­tas fes­ti­va­lis bu­ vo su­gal­vo­tas cho­rams, kad jie ga­lė­ tų sa­ve pa­ro­dy­ti, į ki­tus pa­si­žiū­rė­ti, pa­­bū­ti kar­tu, ap­tar­ti, pa­si­džiaug­ti, o da­ly­vau­ti be­veik nė­ra no­rin­čių­ jų, vos ne va­ru va­ry­ti rei­kia. Tai la­ bai ma­tė­si iš cho­ris­tų vei­dų, ju­de­ sių, kal­bų. Net ir Vai­kų ir jau­ni­mo cho­rų die­no­je ma­tė­si, kam dai­na – šven­tė, kam – prie­var­ta.

Kas jau kas, o vai­kai ir jau­ni­mas tik­rai tu­rė­tų džiaug­tis ir di­džiuo­ tis ga­li­my­be pa­dai­nuo­ti Fil­har­mo­ ni­jos sa­lė­je, pa­si­ro­dy­ti bend­raam­ žiams, pa­sa­ky­ti jiems, kad yra ir ki­tų bū­dų, be nar­ko­ti­kų, al­ko­ho­ lio ar ener­gi­nių gė­ri­mų, pa­jus­ti at­ gai­vą, pa­si­ten­ki­ni­mą, pa­bū­ti ki­tos bū­se­nos – pa­ky­lė­tiems, dva­siš­kai pa­to­bu­lė­ju­siems. Juk dai­nuo­jan­tys vai­kai ir jau­ni­mas – rea­liau­si pre­ ten­dan­tai pa­keis­ti ir įsi­lie­ti į sens­ tan­čių, bet gi­lias ir gau­sias tra­di­ci­ jas tu­rin­čių cho­rų gre­tas.

Man, kaip bu­vu­siam ber­niu­kų cho­ro „Var­pe­lis“ il­ga­me­čiam na­ riui, ge­ra, sma­gu ma­ty­ti ir di­džiuo­ tis, kad neiš­si­bars­tė bu­vę „var­pe­lio­ kai“, ne­nuė­jo ne­tin­ka­mais ke­liais, o pa­pil­dė ne vie­no cho­ro gre­tas.

Bu­vo lai­kai, kai žmo­nės, su­ži­ no­ję, kad ber­niu­kų cho­ras „Var­pe­ lis“ grįž­ta iš kon­cer­ti­nių gast­ro­ lių, mi­nio­mis plūs­da­vo pa­si­tik­ti su gė­lė­mis, svei­kin­da­vo, nes tai bu­vo Kau­no pa­si­di­džia­vi­mas. Toks da­bar tu­rė­tų bū­ti cho­rų fes­ti­va­lis „Su­si­ ti­ki­me dai­noj“. De­ja, ir da­bar­ti­nio „Var­pe­lio“, ir fes­ti­va­lio kon­cer­tai rei­ka­lin­gi tik va­do­vams, dir­ban­ tiems iš idė­jos, drau­gams, pa­žįs­ ta­miems, tė­vams, bro­liams, se­se­ rims, se­ne­liams, tad ne­nuos­ta­bu, kad sa­lės tuš­čios ir tei­si L.Ja­nuš­ kie­nė, su nuo­skau­da teig­ianti, kad Kau­nui to ne­rei­kia.

Iš­li­ki­mo klau­si­mas

Paradoksas: nors be chorų neįsivaizduojamos UNESCO įvertintos dainų ir šokių šventės, populiarūs televi-

zijos projektai, gyvai šių kolektyvų atliekamos dainos sulaukia nepelnytai mažai kauniečių dėmesio.

Felikso Kerpausko, Tomo Lukšio / BFL, Martyno Vidzbelio / BFL nuotr.

Ne­gi iš tik­rų­jų pa­si­kei­tė ver­ty­ bės, o pi­ni­gai už­py­lė akis, ir nie­ ko ne­be­no­ri­me, nie­ko ne­be­rei­kia?

Ka­da nors pi­ni­gai vis tiek baig­sis, kas ta­da? Įpa­rei­go­ja ir tuš­čia sa­lė

Ant­ro­ji fes­ti­va­lio die­na – Stu­den­ tiš­kų cho­rų. Ne­gau­sus bu­vo da­ ly­vių skai­čius – tik du ko­lek­ty­vai.

Vie­ni gal nea­ti­ti­ko ke­lia­mų rei­ka­ la­vi­mų, ki­ti įnir­tin­gai ruo­šė­si kon­ kur­sams, tad at­si­ra­do tik du neuž­ siė­mę.

Pir­mo­je da­ly­je dai­na­vo vie­ti­niai – Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to cho­ras „Ne­ris“. Iš pa­va­di­ni­mo ga­ li­ma su­pras­ti, kad tai – bū­si­mie­ ji me­di­kai. Klau­san­tis jų ir ste­bint juos no­rė­jo­si pa­dė­ko­ti už jų nuo­ šir­dų dai­na­vi­mą, bu­vi­mą mu­zi­ko­

je ir su ja, gy­ve­ni­mą tuo, kas da­ ro­ma, ir pa­lin­kė­ti, kad bū­si­ma­me dar­be tas nuo­šir­du­mas iš­lik­tų.

Ant­ro­je da­ly­je pa­si­ro­dė sve­čiai iš Vil­niaus – uni­ver­si­te­to ka­me­ri­nis cho­ras ir mer­gi­nų cho­ras „Vir­go“.

Mer­gi­nų cho­ro ly­gis ži­no­mas, tad nei nu­vy­lė, nei nu­ste­bi­no. Gra­žios, trum­pos, klau­sy­to­jo ne­var­gi­nan­ čios mi­šios su or­kest­ru. Vis dėl­to apie or­kest­rą, jo po­žiū­rį į sa­vo dar­ bą, į klau­sy­to­ją no­rė­tų­si brūkš­te­lė­ ti ke­le­tą žo­džių.

Nep­ro­fe­sio­na­liai at­ro­do, kai di­ ri­gen­tas, iš­kė­lęs ran­kas, lau­kia, kol or­kest­ran­tas teik­sis at­si­vers­ti ki­tų na­tų la­pą, kliu­vo, kai ne­gra­biai bū­ da­vo ati­trau­kia­mi ar už­de­da­mi smi­ čiai ant sty­gi­nių. Žo­džiu, pa­si­ro­dė, kad nė­ra tin­ka­mo po­žiū­rio, pa­gar­bos sau, sa­vo dar­bui, klau­sy­to­jui, o tai,

kas da­ro­ma, da­ro­ma dėl pliu­so (dar vie­nas sta­tis­ti­nis kon­cer­tas). Apy­ tuš­tė sa­lė – ne pa­si­tei­si­ni­mas! Įdo­mu tik sa­viems

Tre­čio­ji, pa­sku­ti­nė, die­na skir­ta suau­gu­sių­jų cho­rams. Kau­nui at­ sto­va­vo miš­rus cho­ras „Sa­lu­to“, ko­vo mė­ne­sį įver­tin­tas „Auk­so paukš­te“ no­mi­na­ci­jo­je „Nau­jai su­ spin­du­si žvaigž­dė“. Esu šio cho­ro na­rys, tad dėl su­pran­ta­mų prie­žas­ čių ver­ti­ni­mus pa­lik­siu ki­tiems.

Ant­ro­je kon­cer­to ir fes­ti­va­lio bai­gia­mo­jo­je da­ly­je dai­na­vo Vil­ niaus vals­ty­bi­nis cho­ras „Vil­nius“, ku­ris į fes­ti­va­lį už­su­ko grįž­da­mas iš kon­cer­to ki­ta­me Lie­tu­vos pa­kraš­ ty­je. Įs­pū­džiams ir emo­ci­joms, ku­ rios už­plū­do po jų neil­go pa­si­ro­dy­ mo, tik­tų žo­dis TO­BU­LA!

L.Ja­nuš­kie­nė, ap­gai­les­tau­da­ma, kad dau­ge­liui jau­nų­jų chor­ve­džių, jau­nų­jų mu­zi­kų mu­zi­ka – vers­las, o ne dar­bas, ne ma­lo­nu­mas, ra­do pro­gą pa­si­džiaug­ti, į mū­sų po­kal­ bį įlie­ti bent kiek ma­žo­ri­nių na­tų, pa­si­bai­gu­siu Lie­tu­vos suau­gu­sių­jų cho­rų kon­kur­su. Pak­laus­ta, ar kas nors nu­ste­bi­no, pra­no­ko lū­kes­ čius, ar at­si­ra­do nau­jų žvaigž­du­ čių, L.Ja­nuš­kie­nė pa­mi­nė­jo, kad li­ ko ma­lo­niai nu­ste­bin­ta ir su­ža­vė­ta kon­kur­se, vy­ku­sia­me Kau­ne, da­ly­ va­vu­siu ir nuo nu­li­nės ka­te­go­ri­jos pra­dė­ju­siu Kau­no kar­me­li­tų baž­ ny­čios cho­ru „Song Deo“, ku­riam po pa­si­ro­dy­mo bu­vo su­teik­ta 2-oji ka­te­go­ri­ja, ­tei­kian­ti vil­ties bū­ti pa­ kvies­tam į 2-ąjį tu­rą ru­de­nį. Jau­ nam cho­rui (ki­tą­met švę­sian­čiam 5 me­tų ju­bi­lie­jų) – tai di­džiu­lis pa­ sie­ki­mas ir kar­tu iš­šū­kis bei įpa­rei­ go­ji­mas.

L.Ja­nuš­kie­nė pa­si­džiau­gė, kad, cho­rams sens­tant ir nyks­tant, vis dar bu­ria­si nau­ji cho­rai, vis dar at­ si­ran­da nau­jų idea­lis­tų, dir­ban­čių, ku­rian­čių, no­rin­čių pra­tęs­ti cho­ri­ nės mu­zi­kos tra­di­ci­jas, po­pu­lia­rin­ ti cho­ri­nę mu­zi­ką ir ne­lei­džian­čių jai nu­mir­ti, kaip nu­mi­rė fes­ti­va­lis „Pa­kel­kim tau­rę“ bei, ko ge­ro, 21ąjį kar­tą ne­beį­vyk­sian­tis su­si­ti­ki­ mas „Su­si­ti­ki­me dai­noj“.

Ne­gi Kau­ne eg­zis­tuo­ja tik „Kau­ nas Jazz“? Ne­si­ti­ki, kad vi­suo­me­ nė mėgs­ta tik džia­zą ir nie­ko dau­ giau. Aš ne prieš džia­zą (juk pa­ts esu šioks toks mu­zi­kan­tas, dai­ ni­nin­kas). Aš – prieš kul­tą. Ne­ti­ kiu, kad vi­si, ei­nan­tie­ji į džia­zą, į jo kon­cer­tus, ei­na dėl to, kad pa­ tin­ka. Esu įsi­ti­ki­nęs – ei­na­ma dėl MA­DOS („Ir aš ten bu­vau!“). Juk džia­zas ga­li skam­bė­ti ir ki­taip – gal­būt at­lie­ka­mas cho­ro? Te­bū­nie tai min­tis or­ga­ni­za­to­riams.

7

penktadienis, gegužės 17, 2013

santaka/šokis

Pasirinkimas: dalį baleto sėkmės lėmė ir meistriška šokio dramaturgija, sukurta remiantis „Depeche Mode“ muzika ir populiaraus rašytojo H.Murakamio kūriniu.

Įkvepiantis kitas pasaulis

Vi­sa­da ma­lo­nu išei­ti iš spek­tak­lio ar ki­no fil­mo iš­si­ne­šant ma­žes­nę ar di­des­nę da­le­lę įkvė­pi­mo. Ne tik įkvė­pi­mo ana­li­zuo­ti ma­ty­tą dar­bą, bet ir žmo­gaus bū­ties pa­slap­tis. To­ kių, de­ja, re­tų kū­ri­nių ka­te­go­ri­jai ga­li­ma pri­skir­ti ir Kau­ne pir­mą kar­tą Bal­ti­jos ba­le­to gru­pės pri­sta­ty­tą šiuo­lai­ki­nį ba­le­tą „Ki­tas pa­sau­lis“ pa­gal „De­pe­che Mo­de“ mu­zi­ką.

Jules Robi Verne nuotr.

vien vy­riš­ka, tik po­ros, ar­ba vie­nu me­tu šo­ka vi­si šo­kė­jai. Kiek­vie­na „De­pe­che Mo­de“ dai­na tam­pa at­ ski­ru ma­žu kū­ri­niu, tu­rin­čiu sa­vo pa­sa­ko­ji­mo pra­džią ir pa­bai­gą. Taip spek­tak­lis tam­pa ne­nus­pė­ja­mas ir jį žiū­rė­ti yra ne­nuo­bo­du.

At­ras­ti „De­pe­che Mo­de“ klo­dai

Dei­man­tė De­men­ta­vi­čiū­tė Teat­ro­lo­gė

Re­ži­sie­rės ir cho­reog­ra­fės Ma­ri­ jos Si­mo­nos Ši­mu­ly­nai­tės spek­ tak­ly­je kal­ba­m a apie šių die­ nų žmo­gų kaip vie­ną iš dau­ge­lio varž­te­lių, ver­žian­čių vis­ką tvar­ kan­čios ir bet ko­kį in­di­vi­dua­lu­ mo dai­gą nai­ki­nan­čios sis­te­mos smag­ra­čius.

Tvir­tas kū­ri­nio pa­grin­das

Pir­miau­sia šį ba­le­tą ga­li­ma lai­ky­ ti įkve­pian­čiu, va­di­na­si, sėk­min­ gu, to­dėl, kad ja­me jun­ta­mas di­ de­lis kū­rė­jų su­si­do­mė­ji­mas tuo, ką jie da­ro. Skam­ba pa­pras­tai ar net ele­men­ta­riai, ta­čiau to ga­ na daž­nai ten­ka pa­si­ges­ti ste­bint ne vie­ną prem­je­rą. Su­si­da­ro įspū­ dis, kad to­kie kū­ri­niai gims­ta iš žo­ džio „rei­kia“, tik taip ir lie­ka neaiš­ ku, kam ir ko­dėl, tad kū­ry­ba tie­siog virs­ta pil­ku, nuo­bo­džiu dar­bu, at­ lie­ka­mu ska­ti­nant kaž­ko­kioms išo­ ri­nėms ap­lin­ky­bėms. „Ki­tas pa­sau­lis“ gal taip pat gi­ mė kū­rė­jams iš­ta­rus žo­dį „rei­kia“, ta­čiau su aiš­kiu tiks­lu. Grei­čiau­siai tai vi­di­nis po­rei­kis kur­ti tai, kas iš tik­rų­jų yra įdo­mu, ir lais­vai kal­bė­ti ta sce­ni­ne kal­ba, ku­ria no­ri­si.

Jau nuo pat pir­mų spek­tak­lio mi­ nu­čių ga­li­ma pa­jus­ti tą su­si­do­mė­ ji­mo ir at­si­da­vi­mo ku­pi­ną kū­ry­bi­nį pro­ce­są, ku­ris ir lė­mė, kad at­si­ra­ do šis dar­bas. Na­tū­ra­lu, kad kū­ri­ nys, kur­tas su įkvė­pi­mu ir ti­kė­ji­mu tuo, kas da­ro­ma, įkve­pia ir jį ste­ bin­tį­jį.

Ant­ra, spek­tak­lis yra ak­tua­lus.

Ja­me at­ve­ria­mas vie­nat­vė­je pa­

sken­du­sio ir sa­vas­tį pra­ra­du­sio šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus vi­di­nis pa­ sau­lis. Dra­ma­tur­gi­niu pa­grin­du re­ ži­sie­rė pa­si­ren­ka „De­pe­che Mo­de“ mu­zi­ki­nę kū­ry­bą ir ja­po­nų ra­šy­to­jo Ha­ru­kio Mu­ra­ka­mio ro­ma­ną „Ne­ gai­les­tin­ga ste­buk­lų ša­lis ir pa­sau­ lio ga­las“.

Svei­kin­ti­na tai, kad spek­tak­ly­ je neap­si­ri­bo­ja­ma vien „De­pe­che Mo­de“ mu­zi­ka, kad ir ko­kia fi­lo­ so­fiš­ka ji bū­tų, – idė­jos, į sce­ną at­ ke­lia­vu­sios iš H.Mu­ra­ka­mio kū­ri­ nio, spek­tak­liui su­tei­kia pra­smi­nės gi­lu­mos.

Pa­grin­di­nė veiks­mo min­tis – sa­vas­ties ne­ tek­tis ir ban­dy­mas ją su­si­grą­žin­ti – ko ge­ro, pa­sie­kia vi­sų są­mo­nes ar pa­sąmo­nes.

Gy­ve­ni­mas in­ku­ba­to­riu­je

Ži­no­mo ja­po­nų kū­rė­jo ro­ma­ne kal­ba­ma apie du pa­sau­lius: rea­lų­ jį ir ki­tą, pa­slap­tin­gą­jį, su sa­vas­tį pra­ra­du­siais žmo­nė­mis, gy­ve­nan­ čiais at­ski­rai nuo sa­vų­jų še­šė­lių. Du skir­tin­gi pa­sau­liai – du pa­grin­di­ niai vei­kė­jai, pa­si­ro­do, vaiz­duo­ja tik vie­no to pa­ties žmo­gaus gy­ve­ ni­mą, o ki­tas pa­sau­lis (va­di­na­mas Pa­sau­lio ga­lu) yra tik jo vaiz­duo­tės vai­sius. Spek­tak­ly­je ak­cen­tuo­ja­ma ši ant­ro­ji rea­ly­bė, ku­rio­je eg­zis­tuo­ jan­čių žmo­nių gy­ve­ni­mų keis­tu­mą ir dra­ma­tiš­ku­mą pa­brė­žia bei pa­

pil­do gir­di­mi „De­pe­che Mo­de“ dai­nų teks­tai. „Mes da­bar vi­si esa­me kaž­ko­ kia­me ste­ri­lia­me in­ku­ba­to­riu­je, kur žmo­nės ir jų psi­chi­ka, po­rei­ kiai, jaus­mai yra kont­ro­liuo­ja­mi ne­ma­to­mos, bet vis­ką tvar­kan­ čios sis­te­mos ran­kos, ku­rią vi­si mes jau­čia­me, ži­no­me, bet nie­ko prieš ją ne­ga­li­me pa­da­ry­ti“, – taip spek­tak­lio re­ži­sie­rė Ma­ri­ja Si­mo­ na Ši­mu­ly­nai­tė vie­na­me in­ter­viu kal­bė­jo apie ki­tą, spek­tak­ly­je vaiz­ duo­ja­mą pa­sau­lį.

Ta­me in­ku­ba­to­riu­je (kad ir koks jis bū­tų – vi­di­nis ar me­na­mai išo­ ri­nis) gy­ve­nan­tys žmo­nės vaiz­ duo­ja­mi kaip me­cha­niz­mai, val­do­ mi ne­ma­to­mų jė­gų, ta­čiau kar­tais pa­bun­dan­tys ir sie­kian­tys na­tū­ ra­lių žmo­giš­kų jaus­mų. Sce­no­je tai pa­sa­ko­ja­ma pa­si­tel­kiant ju­de­ sius, kū­no kal­bą. Šo­kė­jai virs­ta ta­ ry­tum ro­bo­tais, at­lie­kan­čiais tam tik­rą už­prog­ra­muo­tą dar­bą, o jei­ gu tik pa­jun­ta no­rą at­lik­ti ko­kį nors žmo­giš­ką veiks­mą, iš­kart bū­na iš­ jun­gia­mi. Tai ke­lia aso­cia­ci­jų su kas­dien re­gi­mais kai ku­rių žmo­nių gy­ve­ni­mais, tam­pa be ga­lo svar­bu, kad to­kiais ro­bo­tais ne­virs­tų vi­sa žmo­ni­ja. Spek­tak­ly­je to­kios vil­ties su­tei­kia­ma.

Ap­lo­dis­men­tai šo­kė­jams

Siu­že­ti­nį pa­grin­dą „Ki­ta­me pa­sau­ ly­je“ pa­de­da per­teik­ti ap­švie­ti­mas, vaiz­do ins­ta­lia­ci­jos ir kos­tiu­mai.

Abst­rak­tūs Sau­liaus Pa­liu­ko vi­deo­ vaiz­dai taik­liai per­tei­kia ki­ber­ne­ ti­nių ro­bo­tų pa­sau­lio siur­rea­lis­ti­ nę at­mos­fe­rą. Da­lios Pranc­kė­nai­tės kur­ti pa­pras­ti bal­ti ir kiek įmant­

res­ni juo­di fu­tu­ris­ti­niai dra­bu­žiai ir vie­no­du­mo at­spal­vį su­tei­kian­ tis bal­tas gri­mas at­spin­di žmo­niųme­cha­niz­mų idė­ją.

Ga­li­ma pa­ste­bė­ti ir tai, kad šo­ kė­jų ku­ria­mų per­so­na­žų iš­vaiz­ do­je do­mi­nuo­ja nuo­gas kū­nas. Ir čia sly­pi pa­ra­dok­sas – kū­nas, la­ bai na­tū­ra­lus ir įpras­tas ob­jek­tas, spek­tak­ly­je įgau­na mo­der­nu­mo, fan­tas­tiš­ku­mo at­spal­vį. Šis kū­niš­ ku­mo ak­cen­ta­vi­mas lei­džia šo­kė­ jams neį­kū­ny­ti kaž­ku­rio tam tik­ro so­cia­li­nio ti­pa­žo, o at­ver­ti to ki­to fan­tas­ti­nio pa­sau­lio gy­ven­to­jų vi­ di­nę bū­se­ną. Ga­li­ma ste­bė­ti, kaip šo­kant dir­ba šo­kė­jų kū­nų rau­me­ nys, kaip jų kū­nai, kiek­vie­no na­tū­ ra­liai skir­tin­gi, kal­ba sa­va vi­zua­li­ ne kal­ba.

Na, ir tre­čio­ji ba­le­to sėk­mės prie­žas­tis – pui­kus šo­kė­jų fi­zi­nis pa­si­ren­gi­mas, lei­džian­tis at­lik­ ti ga­na su­dė­tin­gus ir įvai­rius ju­de­ sius. Spek­tak­ly­je šo­ka vie­nuo­li­ka šo­kė­jų: Gry­tė Dir­mai­tė, Hil­da Pal­ kovs­ky­tė, Vik­to­ri­ja Nau­mo­va, Ju­li­ja Tur­ki­na, Vai­da Šniū­re­vi­čiū­tė, Ag­nė Ste­pon­ke­vi­čiū­tė, Vla­di­mi­ras La­ti­ šo­no­kas, Da­nii­las Kol­mi­nas, Ka­ ro­lis Bu­ta­vi­čius, Nag­lis Bie­ran­cas, Ig­nas Ar­ma­lis.

Ba­le­tas su­si­de­da iš epi­zo­dų, ku­ riuos su­jun­gia „De­pe­che Mo­ de“ jau kla­si­ka ta­pu­sios ir nau­jes­ nės dai­nos. Nors kai ku­rie ju­de­siai kar­to­ja­si, kiek­vie­na­me šių epi­zo­ dų-dai­nų yra re­gi­mos vis ki­to­kios cho­reog­ra­fi­nės kom­po­zi­ci­jos. Skir­ tin­go­se dai­no­se pa­si­ro­do ir skir­tin­ gas šo­kė­jų skai­čius. Skam­bant vie­ noms dai­noms, sce­no­je šo­ka tik mo­te­riš­ka šo­kė­jų gru­pe­lė, ki­to­se

Šo­ky­je yra jun­gia­mos mo­der­naus šo­kio ir kla­si­ki­nio ba­le­to sti­lis­ti­kos.

Spek­tak­ly­je kiek­vie­nas ju­de­sys yra kruopš­čiai ap­gal­vo­tas, per­tei­kian­ tis tam tik­rą emo­ci­ją. Ši ne­ver­ba­ li­nė kū­no kal­ba, dik­tuo­ja­ma „De­ pe­che Mo­de“ „synth­pop“ rit­mo, siun­čia tam tik­rą pa­są­mo­ni­nę ži­ nu­tę, ku­rių pa­grin­du ir mez­ga­mas kon­tak­tas su pub­li­ka.

Gal ir ne vi­si pra­ne­ši­mai pa­sie­kia ad­re­sa­tą, ta­čiau pa­grin­di­nė veiks­ mo min­tis – sa­vas­ties ne­tek­tis ir ban­dy­mas ją su­si­grą­žin­ti – ko ge­ro, pa­sie­kia vi­sų są­mo­nes ar pa­są­mo­ nes. Su­si­da­ro įspū­dis, kad spek­tak­ lis kur­tas pa­tiems kū­rė­jams ste­bint sa­ve iš ša­lies. Kai tik pa­gal­vo­ji, kad mo­der­naus šo­kio ju­de­siai, jų kom­ po­zi­ci­jos pra­de­da do­mi­nuo­ti ir vie­ no­dė­ti, šo­ky­je at­si­ran­da kla­si­ki­nio ba­le­to ju­de­sių, taik­liai pa­gy­vi­nan­ čių žmo­nių-ro­bo­tų kas­die­nę elg­ se­ną.

Mo­der­nio­mis idė­jo­mis dvel­kė ne tik „Ki­tas pa­sau­lis“, bet ir jį pri­ sta­tan­ti po re­mon­to at­si­nau­ji­nu­si VDU di­džio­ji sa­lė. Nors dėl ne vi­ sai aiš­kios žy­mė­ji­mo sis­te­mos kai ku­rie žiū­ro­vai prieš spek­tak­lį blaš­ kė­si ieš­ko­da­mi sa­vo vie­tų, tai ta­po ne­ti­kė­tai įdo­mia pro­ga su­si­pa­žin­ ti su sa­vo vie­tos kai­my­nais. Šiuo­ lai­kiš­kas sa­lės įvaiz­dis pui­kiai pri­ ti­ko mo­der­naus ba­le­to kryp­ti­mi ei­nan­čios Bal­ti­jos ba­le­to gru­pės kū­ri­niui.

Api­bend­ri­nant ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad šis šiuo­lai­ki­nio ba­le­to spek­tak­ lis ver­tas dė­me­sio. Jis tu­rė­tų pa­tik­ti tiems, ku­riems įdo­mūs šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus eg­zis­ten­ci­niai klau­si­mai, ir tiems, ku­rie nea­be­jin­gi „De­pe­ che Mo­de“ mu­zi­kai bei no­ri ją pa­ žin­ti ki­taip.

8

penktadienis, gegužės 17, 2013

santaka /tavo krantas „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio 2013“ sa­vai­tė Kau­ne Ge­gu­žės 22 d. (tre­čia­die­nį)

13 val.

Moks­lei­vių poe­z i­jos pa­va­sa­rė­lis Lakš­tin­ga­lų kran­ti­nė­je, Pa­le­mo­ne Ge­gu­žės 25 d. (šeš­ta­die­nį)

18 val.

Poe­z i­jos pa­va­sa­r is Dai­na­vos se­n iū­n i­jos par­ke (Ko­vo 11-osios g.)

Ge­gu­žės 26 d. (sek­ma­die­nį)

14 val.

Mies­tas, pa­sku­ti­nis ma­tęs gy­vą Vy­dū­ną Det­mol­de (Vo­kie­ti­jo­je) vy­ku­sio­se Eu­ro­ pos die­no­se iš­skir­ti­nis dė­me­sys skir­tas mū­sų di­džia­jam tė­vy­nai­niui Vy­dū­nui.

Mies­te, į ku­rį gar­su­sis fi­lo­so­fas, hu­ma­nis­ tas bu­vo at­blokš­tas Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ ro aud­rų, ati­deng­ta at­mi­ni­mo len­ta ir bron­zi­nis bius­tas.

Poe­zi­jos po­pie­tė Ka­čer­g i­nė­je, ša­lia Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no na­me­lio (V.My­ko­lai­čio-Pu­t i­no g. 34, Ka­čer­ gi­nė, Kau­no r.)

Ge­gu­žės 27 d. (pir­ma­die­nį)

18 val.

Va­lan­da su poe­t u Al­g i­man­t u Mi­ ku­ta Kau­no me­ni­nin­kų na­muo­se (V.Put­ vins­k io g. 56) Ge­gu­žės 28 d. (ant­ra­die­nį)

18 val.

Poe­z i­jos skai­ty­mai Juo­zo Gru­šo me­mo­ria­li­nia­me mu­ zie­ju­je (Kal­nie­čių g. 93) Ge­gu­žės 29 d. (tre­čia­die­nį)

18 val.

Sko­la: ra­miu gy­ve­ni­mo užu­tė­kiu Vy­dū­nui ta­pu­sia­me Det­mol­de gar­sio­jo hu­ma­nis­to at­mi­ni­mas įam­žin­tas praė­jus še­šiems de­šimt­me­čiams nuo

mir­ties.

To­mo Sta­ni­ko nuo­tr.

Poe­z i­jos po­pie­tė „Žo­dis ir mies­tas“ Kau­no fo­tog­ra­fi­jos ga­le­r i­jo­je (Ro­ tu­šės a. 1) Ge­gu­žės 30 d. (ket­vir­ta­die­nį)

18 val.

Poe­z i­jos skai­ty­mai Juo­zo Zi­ka­ro me­mo­ria­li­nia­me mu­ zie­ju­je (J. Zi­ka­ro g. 3) Ge­gu­žės 31 d. (penk­ta­die­nį)

14 val.

Po­pie­tė „Poe­z i­ja ir var­pai“ Vy­tau­to Di­d žio­jo ka­ro mu­z ie­jaus so­de­ly­je (K.Do­ne­lai­čio g. 64) Ge­gu­žės 31 d. (penk­ta­die­nį)

18 val. „Poe­z i­jos pa­va­sa­r io 2013“ lau­rea­ tės vai­n i­ka­v i­mas ir li­te­ra­t ū­ros va­ ka­ras Mai­ro­n io lie­t u­v ių li­te­ra­t ū­ros mu­ zie­jaus so­de­ly­je (Ro­tu­šės a. 13) Cent­r i­nio kny­gy­no lan­guo­se – Ze­ no­no Balt­r u­šio fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da „Poe­z i­jos pa­va­sa­r io vei­dai“ Įė­ji­mas į vi­sus ren­gi­nius ne­mo­ka­mas „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio 2013“ sa­vai­tės Kau­ne ren­gė­jas – Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos Kau­no sky­rius

Juo­zas Ši­diš­kis

Vy­dū­no drau­g i­jos val­dy­bos na­r ys

Per plau­ką nuo mir­ties

Pas­ku­ti­nis Vy­dū­no gy­ve­ni­mo Til­ žė­je de­šimt­me­tis bu­vo ap­kar­tin­ tas tuo­me­tę Vo­kie­ti­ją apė­mu­sios fa­šis­ti­nės psi­cho­zės, te­ro­ri­za­vu­ sios jį as­me­niš­kai ir slo­pi­nu­sios jo švie­tė­jiš­ką hu­ma­nis­ti­nę veik­lą.

Pir­mie­ji pra­si­dė­ju­sio ka­ro me­tai lei­do Vy­dū­nui leng­viau at­si­kvėp­ ti nuo prie­šiš­kų iš­puo­lių, ta­čiau 1944 m. ru­de­nį ar­tė­jant fron­tui iš Ry­tų Vy­dū­nas su ki­tais Til­žės gy­ ven­to­jais bu­vo eva­kuo­tas į Vo­kie­ ti­jos gi­lu­mą.

Ke­lio­nė ar­tė­jan­čio fron­to są­ly­go­ mis bu­vo sun­ki, su skau­džiais nuo­ ty­kiais ir pra­ra­di­mais. Va­žiuo­jant ve­ži­mais gur­guo­lė­je, da­lį jos su­ nai­ki­no avia­ci­jos bom­bos – žu­vo ir Vy­dū­no pa­siim­ti rank­raš­čiai bei kny­gos. 1945 m. va­sa­rio 9 d. Noi­ ku­re lip­da­mas į lai­vą Vy­dū­nas įkri­ to į jū­rą ir vos iš­si­gel­bė­jo iš le­di­nio van­dens.

Nu­var­gin­tas šių nuo­ty­kių ir la­bai sun­kių eva­kua­ci­jos są­ly­gų Vy­dū­nas vi­siš­kai iš­se­ko ir nu­si­lpo. Rugp­jū­ čio 4 d. leis­gy­vis vi­sam mė­ne­siui bu­vo pa­gul­dy­tas į Liu­be­ko li­go­ ni­nę. Čia at­si­ga­vęs ir su­stip­rė­jęs, ang­lų ko­men­dan­to pa­de­da­mas su­ si­sie­kė su ki­tais lie­tu­viais pa­bė­gė­ liais, ku­rie ėmė jį glo­bo­ti.

Sug­rį­ži­mas prie veik­los

Rug­sė­jo 4 d. jo bu­vu­sio mo­ki­ nio ir ger­bė­jo A.Krau­so ini­cia­ ty­va, P.Zun­dės pa­rū­pin­tu au­to­ mo­bi­liu, Faus­to Kir­šos ly­di­mas, at­vy­ko į ang­lų zo­no­je bu­vu­sį Vest­ fa­li­jos mies­tą Det­mol­dą. Su ki­tais pa­bė­gė­liais čia bu­vo ap­gy­ven­din­ tas mies­to cent­re Bur­sos na­me, ku­

ria­me nuo se­nų lai­kų vei­kė stu­den­ tų vieš­bu­tis.

Vė­liau jis bu­vo ap­gy­ven­din­tas pri­va­čia­me na­me Molt­kės gat­vė­ je, pa­žy­mė­ta­me 36-uo­ju nu­me­riu, kur ir pra­bė­go vi­si li­ku­sie­ji gy­ve­ni­ mo me­tai.

At­si­ga­vęs ir su­stip­rė­jęs po sun­ kių ka­ro me­to iš­ban­dy­mų, pa­te­kęs į pa­lan­kią at­mos­fe­rą ir ge­ras gy­ve­ ni­mo są­ly­gas, ne­pai­sant gar­bin­ go am­žiaus, Vy­dū­nas tę­sė ak­ty­vų kū­ry­bi­nį ir vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­ mą. Pas­ta­rą­jį mąs­ty­to­jas api­bū­di­ no taip: „Nors se­nat­vė ap­si­reiš­kia man vi­saip, vis dėl­to esu dar ga­ na vik­rus ir ga­liu dar­buo­ties, ra­ šy­ti. Tik ne­spė­ju vi­sų rei­ka­la­vi­mų pa­ten­kin­ti. Tu­riu pri­si­veik­ti. Bet man yra ma­lo­nu, kad ga­liu ra­šy­ti.

Ro­dos, ir pa­si­se­ka.“ Išei­vi­jos lei­di­nių už­sa­ky­mu Det­ mol­de Vy­dū­nas pa­ra­šė dau­gy­bę straips­nių, ak­ty­viai da­ly­va­vo trem­ ti­nių kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me, lan­ kė­si be­veik vi­suo­se ap­lin­ki­nių vie­ to­vių lie­tu­vių sam­bū­riuo­se, sa­kė švie­tė­jiš­kas kal­bas. Jis nuo­lat bend­ ra­vo su Det­mol­de ir Dyp­hol­ce įsi­ kū­ru­sio­mis lie­tu­vių gim­na­zi­jo­mis, skau­tų ir ki­to­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis, joms pa­de­dant bai­gė ruoš­ti ir iš­lei­ do „Bha­ga­vad Gy­tos“ ir „Tau­res­nio žmo­niš­ku­mo už­te­kė­ji­mo“ kny­gas.

Pas­ku­ti­nis ato­dū­sis Det­mol­de

Det­mol­de at­mos­fe­ra bu­vo vi­sa­pu­ siš­kai ge­ra, su šei­mi­nin­kais nu­si­ sto­vė­jo pa­gar­būs bi­čiu­liš­ki san­ty­ kiai. Džiau­gė­si Vy­dū­nas ir gra­žia apy­lin­kių gam­ta, lan­kė­si mal­dos na­muo­se: „Bet da­ly­vau­ju ir pa­ mal­do­se vi­suo­se švent­na­miuo­se, kas šven­ta­die­nį ki­ta­me, lin­kė­da­ mas su­švi­ti­mo ei­nan­tiems ten pa­ rei­gas ir su­si­rin­ku­siems.“

Už nuo­šir­dų tau­rų da­ly­va­vi­mą kul­tū­ri­nia­me ir dva­si­nia­me mies­ to gy­ve­ni­me Vy­dū­nui bu­vo reiš­kia­ ma ypa­tin­ga pa­gar­ba. Iki pa­sku­ti­ nių sa­vo gy­ve­ni­mo die­nų Vy­dū­nas iš­li­ko kū­ry­bin­gas ir ak­ty­viai pra­ smin­gai bend­rau­jan­tis.

Mi­rė jis 1953 m. va­sa­rio 20 d. na­ muo­se Det­mol­de, am­žino­jo poil­sio at­gu­lė se­no­sio­se Det­mol­do ka­pi­nė­ se – pa­lai­do­tas lie­tu­viš­ka tris­pal­ve už­deng­ta­me cin­kuo­ta­me kars­te, ti­ kin­tis įvyk­dy­ti jo va­lią ir pa­lai­kus ka­da nors par­vež­ti į Lie­tu­vą. Ši di­ džio­jo hu­ma­nis­to va­lia įgy­ven­din­ ta 1991 m.: Vy­dū­no pa­lai­kai at­gu­lė Bi­tė­nų ka­pi­nai­tė­se prie Ram­by­no.

Vo­kie­ti­ja pa­žįs­ta ir pa­ger­bia mū­sų mąs­ ty­to­ją kaip la­bai daug nu­si­pel­niu­sį sa­vo pi­lie­tį.

Pa­gel­bė­jo dip­lo­ma­tai

Po šios ak­ci­jos Vy­dū­no pėd­sa­kai Det­mol­de ėmė blės­ti. Vy­dū­nie­čiai vi­są lai­ką nuo­sek­liai sten­gė­si įam­ žin­ti Vy­dū­no at­mi­ni­mą to­li­ma­ me Vo­kie­ti­jos mies­te, ta­čiau vi­ sos pa­stan­gos at­si­muš­da­vo į mū­sų val­džios abe­jin­gu­mą. Rei­ka­lai pa­ ju­dė­jo tik ta­da, kai į Vo­kie­ti­jos am­ ba­sa­dą Vil­niu­je dirb­ti sek­re­to­riu­mi at­vy­ko iš Det­mol­do ki­lęs dip­lo­ma­ tas Fried­ri­chas Wil­hel­mas Neh­lis, ku­rio pro­tė­vių šak­nys yra Ma­žo­jo­ je Lie­tu­vo­je.

Pa­de­dant Li­pės evan­ge­li­kų baž­ ny­čios įga­lio­ti­niui Ry­tų Eu­ro­pai ku­ni­gui Mi­ros­la­vui Da­niui ir Det­ mol­do sa­vi­val­dy­bės at­sto­vams bu­

vo su­de­rin­tos Vy­dū­no at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo de­ta­lės.

At­mi­ni­mo len­tą pa­ruoš­ti įsi­pa­ rei­go­jo Li­pės ap­skri­ties evan­ge­li­kų baž­ny­čia ir Det­mol­do me­ri­ja. Vy­ dū­no drau­gi­ja pa­si­rū­pi­no skulp­to­ riaus Lion­gi­no Gar­los su­kur­to Vy­ dū­no bius­to ko­pi­ja.

Nu­si­pel­nęs ypa­tin­gos pa­gar­bos

Vy­dū­no pa­ger­bi­mo ce­re­mo­ni­jo­je da­ly­va­vo ne tik vy­dū­nie­čiai iš Lie­ tu­vos, Sig­na­ta­rų klu­bo na­riai, dip­ lo­ma­tai, bet ir vie­tos val­džios, kul­ tū­ros at­sto­vai.

Po iš­klil­mių vy­ku­sio­je Vy­dū­ nui skir­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je pa­grin­ di­nį pra­ne­ši­mą per­skai­tė ku­ni­gas M.Da­nys, pri­si­pa­ži­nęs, kad į Vy­ dū­no įam­ži­ni­mo Det­mol­de pro­ ce­są įsi­trau­kė no­rė­da­mas iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti su gar­sio­jo hu­ma­nis­to gy­ve­ni­mu. „Sa­vo dva­sin­ga kū­ry­ba Vy­dū­nas ga­li tap­ti tau­tų tai­kaus su­ gy­ve­ni­mo pra­na­šu ne vien tik Eu­ ro­po­je, bet ir, žvel­giant pla­čiu mas­ tu, vi­sa­me pa­sau­ly­je“, – sa­kė jis.

Prof. Vac­lo­vas Bag­do­na­vi­čius sa­ vo pra­ne­ši­me pri­sta­tė Vy­dū­ną kaip vie­nin­gos ir kul­tū­rin­gos Eu­ro­pos idė­jos puo­se­lė­to­ją, pa­si­džiaug­da­ mas, kad šian­die­nė Vo­kie­ti­ja pa­ žįs­ta ir pa­ger­bia mū­sų mąs­ty­to­ją kaip la­bai daug nu­si­pel­niu­sį sa­vo pi­lie­tį.

Be­lie­ka ti­kė­tis kad ir mes be­si­ ruoš­da­mi tin­ka­mai su­tik­ti ir pa­ mi­nė­ti Vy­dū­no 150-ąjį gim­ta­die­ nį at­ra­si­me mū­sų tau­tos dva­si­nės kul­tū­ros puo­se­lė­to­jo mums pa­ lik­tus lo­bius ir tin­ka­mai juos pa­ nau­do­si­me pra­smin­go vi­sa­ver­čio gy­ve­ni­mo kū­ry­bai, nes jis sa­vo rū­ pes­tį ir gau­sų kū­ry­bos pa­li­ki­mą vi­ sų pir­ma sky­rė mums – sa­vo tau­ tie­čiams.