2013-05-24 Santaka

1

Penktadienis, gegužės 24, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 92

santaka Tomo Raginos nuotr.

Žvaigž­dė­ta poetės Taut­vy­dos va­lan­da

Pa­neig­ti mi­tai apie M.K.Čiur­lio­nį Ba­le­tą apie me­no ge­ni­jų su­kū­ręs G.Kup­re­vi­čius ma­ no at­ra­dęs lig šiol ne­pa­žin­tą me­ni­nin­ko vei­dą.

2

Rink­ti­nės ei­lės iš rink­ti­nės Šių­me­čio „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio al­ma­na­cho“ su­da­ry­to­jai pri­sta­to kau­nie­ čių poe­tų kū­ry­bą.

6

Pro­vo­ka­ci­ja at­si­ve­rti

Poe­zi­jos pa­va­sa­rio lau­rea­tės T.Mar­cin­ke­vi­čiū­tės nauja kny­ga al­suo­ja ne­tek­ties skaus­mu

3

VDU teat­ro sce­no­je – pran­cū­zų kla­si­ko J.P.Sart­re’o no­ve­lių in­terp­re­ta­ci­ja.

8

2

Penktadienis, gegužės 24, 2013

santaka/kultūros savaitė

Lin­kė­ji­mai mies­tui ir mies­tie­čiams Li­na Po­vi­lai­tie­nė Kau­no ap­skri­t ies vie­šo­sios bib­l io­te­kos dar­buo­to­ja

K

art­kar­tėm gal ir rei­kia pri­ min­t i sau ir ki­t iems, kad gy­v e­n a­m e pui­k ia­m e Kau­no mies­te. Tra­d i­c i­ nės Kau­no die­nos – ge­ra pro­ga dar kar­t ą pa­mąs­t y­t i apie mies­t ą, ku­r ia­ me gy­ve­na­me, dir­b a­me, ku­r ia­me, my­l i­me.

Mū­s ų mies­t as se­n as, įdo­mus ir gra­ž us. Ir kau­n ie­č iai iš tie­s ų sa­vo mies­t ą my­l i, ne­p ai­s ant jo duo­b ė­ tų gat­v ių, Lais­vės al. by­ran­č io ant gal­vos tin­ko. My­lė­t i mies­t ą – tai pa­ jus­t i jo dva­sią, at­ras­t i ją Se­na­m ies­ čio gat­ve­l ių vin­g iuo­se, lau­ko ka­v i­ nių šur­mu­ly­je, Ža­l ia­kal­n io so­dų žy­ dė­ji­me.

Vi­si mes vie­naip ar ki­taip dir­ba­me sa­vo mies­t ui, jo bend­r uo­me­nei, ta­ čiau kai ku­r ių žmo­n ių dar­b as la­ biau orien­t uo­tas bū­tent į mies­t ą, o šio dar­bo re­z ul­ta­tai ge­r iau ma­to­m i.

Nusp­ren­d žiau pa­ž velg­t i į Kau­ną iš bib­l io­te­k i­n in­k ų, dir­b an­č ių kraš­to­ ty­ros dar­b ą, aki­m is. Kau­no vie­š o­ sios bib­l io­te­kos Kau­n is­t i­kos gru­pės ko­le­gos – tai tik­r i mies­to met­raš­t i­ nin­k ai, kau­pian­t ys ir be­s i­d a­l i­j an­ tys su mies­t ie­č iais ži­n io­m is, in­for­ ma­ci­ja ir fak­tais apie Kau­no praei­ tį ir da­bar­t į.

Ko pa­lin­kė­tu­mė­te sa­ vo mies­tui ir jo gy­ven­to­ jams? 3D – dai­ry­tis, do­ mė­tis, di­džiuo­tis.

Ko­le­g ų tei­g i­mu, Kau­no is­to­r i­ja yra už­f ik­s uo­t a ir ap­ra­š y­t a dau­ge­ly­j e lei­d i­n ių. No­r int nea­k i­vaiz­d žiai pa­ si­vaikš­č io­t i po is­to­r i­n į Kau­n ą ga­l i­ ma pa­var­ty­t i šiuos leidinius: Ni­jo­lės Luk­šio­ny­tės-Tol­vai­šie­nės „Gu­ber­ni­ jos lai­ko­tar­pis Kau­no ar­chi­tek­t ū­ro­ je: svar­biau­s i pa­s ta­t ai ir ir jų kū­rė­ jai (1843–1915)“, A.Miš­k i­n io „Kau­no at­v i­r u­kai, 1918–1940“ ir „Kau­nas at­ vi­r u­k uo­se. Pir­mo­jo pa­s au­l i­n io ka­ ro me­tais“. Šie lei­d i­n iai leis pa­si­dai­ ry­t i po mies­t ą įvai­r iais is­to­r i­jos lai­ ko­t ar­piais, pa­ma­t y­t i jo ar­chi­tek­t ū­ ros po­k y­č ius, pa­ž velg­t i į ne­g rįž­t a­ mai din­g u­sius pa­sta­t us. Į vir­t ua­l ų pa­s i­v aikš­č io­j i­m ą po mies­to is­to­r i­j ą kvie­č ia uni­k a­lūs Kau­n is­t i­kos gru­p ės su­k ur­t i elekt­ ro­n i­n iai ži­ny­n ai „Kau­n as: da­tos ir fak­t ai“ (http://datos.kvb.lt/index. php?option=com_laikotarpiai), ku­ ris ap­rė­pia Kau­no is­to­r i­j ą nuo ak­ mens am­ž iaus so­dy­b ų Ne­mu­no ir Ne­r ies san­t a­ko­je iki šių die­nų, ir „Žy­mūs Kau­no žmo­nės: at­m i­n i­mo įam­ž i­n i­m as“ (http://atminimas. kvb.lt/), ku­r is su­pa­ž in­d i­na su mies­ tą gar­si­nu­siais kau­n ie­čiais bei jų at­ mi­n i­mo įam­ž i­n i­mo pėd­s a­kais. Le­

gen­d as ir pa­d a­v i­mus apie Kau­n ą yra su­r in­kęs Lai­mo­n as Inis kny­ go­j e „Gy­ve­n i­m as – kaip paukš­č io skry­d is“ .

Iš­k i­l iau­s i šian­d ie­nos kau­n ie­č iai, gar­s i­n an­t ys sa­vo mies­t ą, bib­l io­te­ ki­n in­k ų aki­m is, – fi­lo­s o­fas Leo­n i­ das Dons­k is, ko­lek­c i­n in­kas A.Miš­ ki­n is, me­no­t y­r i­n in­kė, ar­c hi­tek­t ū­ ros is­to­r i­kė ir Lie­t u­vos me­d i­n io pa­ vel­do sau­go­to­ja N.Luk­š io­ny­tė-Tol­ vai­š ie­nė, kom­p o­z i­to­r ius Gied­r ius Kup­re­v i­čius.

Dau­g e­l is gar­s ių pa­s au­l io mies­ tų tu­r i sa­vo dai­n ius: Pra­h ą gar­s i­ no Fran­z as Kaf­k a, Dub­l i­no gy­ve­ ni­m ą pa­s au­l iui at­vė­rė Ja­me­s as Joy­ce’as, ame­r i­k ie­t is Er­nes­t as He­ ming­way’us sa­vo kū­r i­n iuo­s e ap­ ra­š ė Pa­r y­ž iaus ža­ve­s į. Ar Kau­n as tu­r i sa­vo dai­nų? Ko­le­gos il­gai ne­ gal­vo­da­m i pa­žė­rė vi­s ą są­ra­š ą kla­ si­k ų ir nū­d ie­nos ra­šy­to­jų, sa­vo kū­ ry­bo­je ap­ra­šiu­sių ar mi­nė­ju­sių Kau­ ną. Tai Ado­mas Mic­ke­v i­čius, ku­r io poe­mo­j e „Kon­r a­d as Va­len­ro­d as“ daž­nai mi­n i­mas Kau­nas. Be to, be­ veik vi­sus ga­ž iau­sius sa­vo kū­r i­n ius poe­t as yra su­k ū­ręs bū­tent gy­ven­ da­mas mū­s ų mies­te. Tai ir tau­tos šauk­lys Ber­nar­das Braz­d žio­n is, ne vie­n ą po­s mą sky­ręs Kau­nui, Kęs­ tu­t is Na­va­kas – šian­d ie­nos poe­t as ir pro­z i­n in­kas, su ku­r io var­du Kau­ ne sie­t i­nas ir kny­g y­nas „Sep­t y­n ios vie­nat­vės“, ja­me vy­kę ren­g i­n iai, il­ gą lai­k ą for­ma­vę mies­to li­te­ra­t ū­r i­ nį ir kul­t ū­r i­n į gy­ve­n i­mą.

Kuo mū­sų mies­tas, o kar­t u ir mies­ tie­čiai, esa­me iš­skir­t i­n iai? Tai dvie­ jų di­d žiau­s ių Lie­t u­vos upių san­t a­ ka – iš­skir­t i­nė sa­vo gro­ž iu geog­ra­ fi­nė pa­dė­t is, uni­ka­l i Eu­ro­pos ir net pa­s au­l io mas­t u, lai­k i­no­s ios sos­t i­ nės is­to­r i­n is pe­r io­das su jo po­l i­t i­ niu, kul­t ū­r i­n iu gy­ve­n i­mu ir su nie­ kuo ne­su­pai­n io­ja­mu ar­chi­tek­t ū­ros sti­l iu­m i. So­v iet­me­č iu iš vi­sos Lie­ tu­vos mes, kau­n ie­čiai, iš­si­sky­rė­me pa­t rio­t iz­mu, ku­r io ap­raiš­k ų bu­vo ir gi­l iuo­se ir są­mo­nę ža­d i­nan­č iuo­se Jo­no Ju­ra­šo spek­t ak­l iuo­se, ir „Žal­ gi­r io“ krep­ši­n io per­ga­lė­se. Ko­le­gos pa­ste­b ė­jo ir ap­gai­les­ta­vo, kad šiuo me­t u kau­n ie­č iai tar­s i įgi­jo pro­v in­ cialų komp­lek­s ą, ku­r io nie­ka­da ne­ bu­vo, ir lin­kė­jo mies­t ie­č iams jo at­ si­k ra­t y­t i.

Ko pa­l in­kė­tu­mė­te sa­vo mies­tui ir jo gy­ven­to­jams? 3D – dai­r y­t is, do­mė­ tis, di­d žiuo­t is. Dai­r y­k i­mės – pa­kel­ ki­me akis nuo duo­b ė­t ų gat­v ių, juk tu­r i­me uni­ka­lų geog­ra­f i­ne ir ar­chi­ tek­t ū­ros pra­s me mies­t ą. Do­mė­k i­ mės – Kau­n as se­n as mies­t as, api­ pin­t as le­gen­dų, su įdo­m ia, tur­t in­ ga is­to­r i­ja. Di­d žiuo­k i­mės ir my­lė­k i­ me sa­vo mies­t ą dėl vi­sų įma­no­mų ir neį­ma­no­mų prie­žas­čių, nes tai – mū­sų Kau­nas.

Klo­dai: G.Kup­re­vi­čius ne­sle­pia – ba­le­te at­sklei­džia­mas ki­toks, nei esa­me įpra­tę, M.K.Čiur­lio­nio pa­veiks­las.

Mar­ga­ri­tos Vo­rob­jo­vai­tės nuo­tr.

G.Kup­re­vi­čius: abe­jo­ju Čiur­lio­nio nuo­šir­du­mu So­fi­jai At­ro­do, apie gar­sų XX a. pra­džio­je mi­ru­sį dai­lės ir mu­zi­kos pa­ sau­lio ge­ni­jų Mi­ka­lo­jų Kons­tan­ti­ną Čiur­lio­nį Lie­tu­vo­je ži­no vi­ si. Vis dėl­to kom­po­zi­to­rius Gied­rius Kup­re­vi­čius ba­le­tą „Čiur­lio­ nis“, ku­rio prem­je­ra ry­toj vyks Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to teat­re, įvei­kė tik iš ant­ro kar­to. Ko­dėl?

Lai­ma Že­mu­lie­nė l.zemuliene@diena.lt

M.K.Čiur­lio­nis dar nuo so­vie­tų lai­kų apau­gin­tas mi­tais, pa­slėp­tas po tam tik­ru luo­bu. Tik jį pra­dau­ žus, į me­ni­nin­ką ga­li­ma žvelg­ti ki­ tu žvilgs­niu – kaip į žmo­gų.

Apie nau­ją žvilgs­nį į M.K.Čiur­ lio­nį – in­ter­viu su kom­po­zi­to­riu­ mi G.Kup­re­vi­čiu­mi.

– Ko­dėl su­ma­nė­te kur­ti ba­le­tą apie M.K.Čiur­lio­nį? Šiek tiek keis­ta, kai kom­po­zi­to­rius mu­ zi­kos kal­ba sie­kia pra­bil­ti apie ki­tą kom­po­zi­to­rių.

– Su­lau­kus to­kio am­že­lio kaip ma­ no, no­ri­si tru­pu­tį pa­ri­zi­kuo­ti. Kai 2009 m. pa­ra­šiau pir­mą ba­le­to va­rian­tą, jis va­di­no­si „An­ge­las iš Pus­tel­ni­ko“, bet teat­ras jo ne­priė­ mė. Dėl įvai­rių prie­žas­čių. Rei­kė­jo su­ras­ti ki­tą gar­si­nį spren­di­mą.

Po kiek lai­ko pro­fe­so­rius Da­ rius Ku­čins­kas man pa­do­va­no­ jo sto­rą sa­vo ka­ta­lo­gą su pir­mais M.K.Čiur­lio­nio kū­ri­nių tak­tais.

Grį­žau na­mo, at­si­ver­čiau, pra­dė­ jau gro­ti kiek­vie­ną, ir – nu­švi­ti­ mas. Vis­kas ta­po aiš­ku. Vi­są ba­ le­tą per­ra­šiau iš nau­jo. Jei­gu da­bar gro­tų aną, tai bū­tų vi­sai ki­ta mu­ zi­ka. Ir ta­da vėl at­va­žia­vau į Vil­nių su nau­ja ba­le­to par­ti­tū­ra.

– Ir kas bu­vo šio kū­ri­nio tei­ sė­jai?

– Ope­ros ir ba­le­to teat­ro Me­no ta­ ry­ba. Ir ji tą kū­ri­nį priė­mė. Maž­ daug tuo me­tu vy­ko ta sui­ru­tė su Ta­nia Se­du­no­va, ir tai išė­jo į nau­ dą. Ji la­bai no­rė­jo, kad ba­le­tą sta­ ty­tų koks nors cho­reog­ra­fas iš Ru­ si­jos, o aš la­bai ne­no­rė­jau. Ru­sai iš kar­to atei­tų su tuo sa­vo, ži­no­te, so­vie­ti­niu M.K.Čiur­lio­nio ma­ty­mu, ant­spau­du. M.K.Čiur­lio­nis jiems –

vienp­la­nis, vi­siš­kai ne­šne­kant apie jį kaip apie žmo­gų, tik dar­bai, pa­ veiks­lai, mu­zi­ki­nės for­mos so­na­tos.

Vis­kas la­bai su­pri­mi­ty­vin­ta.

Ta­čiau teat­re ba­le­to tru­pės me­no va­do­vu pra­dė­jo dirb­ti Krzysz­to­fas Pas­to­ras iš Len­ki­jos. Pa­si­do­mė­jo, ko­kie vei­ka­lai gu­li stal­čiu­je. Su­si­ pa­ži­nęs su „Čiur­lio­nio“ par­ti­tū­ra, man pa­skam­bi­no, pa­reiš­kė, kad ba­ le­tą no­ri sta­ty­ti. K.Pas­to­ro skam­ bu­tis man bu­vo la­bai ne­ti­kė­tas.

O ma­no pa­gei­da­vi­mas toks ir bu­vo: bū­tų ge­rai, kad ba­le­tą sta­ ty­tų žmo­gus, ku­ris nė­ra ar­ti­mas M.K.Čiur­lio­niui ir yra ne­lie­tu­vis.

Tai – įdo­mi, la­bai ryš­ki as­me­ny­bė.

Ir la­bai prieš­ta­rin­ ga. Jo­je yra vis­ko: ir dra­mos, ir ko­miš­ ku­mo, ir ko tik no­ri.

Ba­le­to cho­reog­ra­fas ir re­ži­sie­ rius iš Len­ki­jos Ro­ber­tas Bon­da­ra – lais­vas žmo­gus, jis ga­lė­jo pa­žiū­rė­ti į M.K.Čiur­lio­nį vi­siš­kai ne­prik­lau­ so­mai nuo mū­sų mąs­ty­mo ste­reo­ti­ pų. Taip ba­le­tas ant sce­nos at­si­durs len­kų dė­ka.

– Jus, kaip su­pran­tu, la­biau do­ mi­no M.K.Čiur­lio­nis ne kaip me­ni­nin­kas, o kaip žmo­gus.

Ko­dėl?

– Taip, nes tai – įdo­mi, la­bai ryš­ ki as­me­ny­bė. Ir la­bai prieš­ta­rin­ga.

Jo­je yra vis­ko: ir dra­mos, ir ko­miš­ ku­mo, ir ko tik no­ri. Ma­ne do­mi­no gy­vam jam esant ne­pa­siek­tos šlo­ vės dra­ma. Ant­ra dra­ma, ku­ri taip pat ma­ne per­se­kio­jo ne vie­ną de­ šimt­me­tį, – ko­dėl M.K.Čiur­lio­

nis ne­tu­rė­jo drau­gų, ko­dėl jis bu­vo toks vie­ni­šas? Tre­čio­ji – bui­ti­nė: ar M.K.Čiur­lio­nis ga­lė­jo bū­ti šei­ mos žmo­gus, ar ga­lė­jo tu­rė­ti šei­ mą? Daug ko apie jo gy­ve­ni­mą ne­ ži­no­me.

– Kas jums pa­dė­jo tai su­ži­no­ ti – ar­chy­vai, se­nos kny­gos, gi­ mi­nės?

– Gi­mi­nės pa­da­rė vis­ką, kad tik­ tai pa­spe­ku­liuo­tu­me, to­dėl daug kas nu­ty­lė­ta, ne­pa­sa­ky­ta. Laiš­kai ne vi­si iš­li­kę. M.K.Čiur­lio­nio žmo­ nos So­fi­jos Ky­man­tai­tės san­ty­kiai su jo se­se­ri­mis bu­vo la­bai įtemp­ti, ir aš su tuo su­si­dū­riau. Net­gi pa­ li­kuo­nys, ku­rie ga­lė­jo mums, man, kaip ba­le­to au­to­riui, pa­dė­ti dau­ giau, abe­jo­jo, ar tik ne­pa­da­ry­sim ko nors ne taip.

Bet pa­skui, kai lyg kri­mi­na­lis­tai pra­dė­jo­me gi­lin­tis, dė­lio­ti ir de­ rin­ti fak­tus, vis­kas po tru­pu­tį aiš­ kė­jo. Yra pui­kių pri­si­mi­ni­mų, pa­ vyz­džiui, Juo­zo Tal­lat-Kelp­šos, į ku­riuos neį­sis­kai­ty­ta, ku­rie pa­ sken­dę to­je M.K.Čiur­lio­nio mi­to­ lo­gi­jo­je. Kai vis­ką su­dė­lio­jo­me į vie­tą, su­si­da­rė la­bai aiš­kus jo pa­ veiks­las. Taip aš su­dė­lio­jau ir ba­ le­to lib­re­tą.

– Sua­be­jo­jo­te M.K.Čiur­lio­nio ir S.Ky­man­tai­tės mei­le? Dė­ lio­jant jo pa­veiks­lą ta mei­lė ne­ pa­si­ro­dė to­kia stip­ri, ko­kia yra pie­šia­ma iki šiol?

– La­bai sun­ku pa­sa­ky­ti. Kai skai­ tai M.K.Čiur­lio­nio laiš­kus So­fi­ jai, kai kur man ky­la įta­ri­mų dėl jo nuo­šir­du­mo. O ji­nai bu­vo la­bai pa­ pras­ta mer­gi­na ir tu­rė­jo vie­ną tiks­ lą – iš­mo­ky­ti jį kal­bė­ti ir ra­šy­ti lie­ tu­viš­kai. Be to, ji ki­lu­si iš svei­kos lie­tu­viš­kos šei­mos. Ma­nė, bus vai­ kas – bus vis­kas ge­rai. Gi­mė vai­kas, ta­čiau vis­kas bu­vo blo­gai.

3

Penktadienis, gegužės 24, 2013

santaka/portretas

Ei­lėraščiai kap­si lyg iš die­viš­ko kra­niuko Ly­giai po sa­vai­tės kau­nie­tę poe­tę, ver­ tė­ją Taut­vy­dą Mar­ cin­ke­vi­čiū­tę pa­ puoš ąžuo­lo la­pų vai­ni­kas. Pel­ny­tas Poe­zi­jos pa­va­sa­rio lau­rea­tės var­das jai ta­po ne­ti­kė­tu­ mu: tarp so­li­džiau­ sio ša­lies poe­zi­jos fes­ti­va­lio no­mi­nan­ tų poe­tė bu­vo tre­čią kar­tą.

Po­ky­čiai: esant bran­des­nio am­žiaus ra­šo­si ki­taip ne­gu jau­nys­tė­je, pa­ste­bi T.Mar­cin­ke­vi­čiū­tė.

Vai­da Mil­ko­va

v.milkova@kaunodiena.lt

Šie­met T.Mar­cin­ke­vi­čiū­tės kū­ry­ ba įver­tin­ta dvi­gu­bai: jai ati­te­ko ne tik Poe­zi­jos pa­va­sa­rio lau­rai, bet ir Mai­ro­nio bei Vil­ka­viš­ky­je įsteig­ta Sa­lo­mė­jos Nė­ries pre­mi­ jos. Ap­do­va­no­ji­mai skir­ti už per­ nai pa­si­ro­džiu­sią kny­gą „Grei­ taei­gis lai­ko lif­tas“. Ko­ne vi­suo­se čia spaus­di­na­muo­se poe­ti­niuo­se teks­tuo­se – ri­muo­tuo­se ei­lė­raš­ čiuo­se, bal­to­sio­se ei­lė­se, poe­ti­ nė­je pro­zo­je – itin ryš­kūs išė­ji­ mo, pa­bai­gos mo­ty­vai. „Prieš ei­da­ma mie­go­ti at­si­me­ nu vi­sus sa­vo ar­ti­muo­sius, ki­tus man bran­gius ana­pi­lin išė­ju­sius žmo­nes ir per grei­taei­gio lai­ko lif­to ver­ti­ka­lę ban­dau su jais su­ si­siek­ti“, – sa­ko poe­tė, kas­die­ nia­me gy­ve­ni­me vis daž­niau su­ si­du­rian­ti su ne­tek­ties skaus­mu.

T.Mar­cin­ke­vi­čiū­tė – ki­to gar­ saus poe­to, Kau­no bo­he­mos sim­ bo­l iu ti­t u­l uo­ja­m o Gin­ta­ro Pa­ tac­ko žmo­n a. Už­s i­m i­n us, kad, bė­gant me­tams, at­ro­do, ir jų ku­ ria­ma poe­zi­ja kiek su­pa­na­šė­jo, poe­tė ei­liuo­tai at­kir­to: „Te­bus tai pa­na­cė­ja, jei mes esam su­pa­na­ šė­ję.“ – Ką poe­tui, kū­rė­jui reiš­kia įver­ti­ni­mas?

– Nė vie­nas in­ten­sy­viai ku­rian­tis ir sa­vo poe­zi­ją pub­li­kuo­jan­tis poe­ tas ne­no­rė­tų bū­ti įver­tin­tas tik po mir­ties, nors, vi­siš­kai at­si­da­vus mū­zai, bet ne­su­lau­kus įver­ti­ni­ mo gy­vam esant, ga­li kil­ti ir to­kių min­čių. Vis dėl­to, ar kas ga­li ga­ ran­tuo­ti, kad po poe­to mir­ties jis stai­ga ga­li tap­ti at­ras­tas ir pa­tek­ti į ryš­kiai spin­din­čių poe­tų žvaigž­ dy­ną? Bet ir ta­da jis tu­ri pra­muš­ ti sa­vo­tiš­ką sie­ną, nes net li­te­ra­ tū­ro­lo­gai ne­ži­no, į ko­kią len­ty­nė­lę jį įspraus­ti, kai pra­si­lenk­ta su sa­ vo kar­ta, ma­žai vie­šų pa­si­sa­ky­ mų, tie­sio­gi­nio kū­ry­bos ap­ta­ri­ mo vos išė­jus kny­gai etc... Gal­būt taip at­si­ti­ko su poe­tu An­ta­nu Ka­ la­na­vi­čiu­mi, į ku­rį dė­me­sys bu­vo

at­kreip­tas tik po jo mir­ties... Bet ir to­kio dė­me­sio jam kliu­vo ne per dau­giau­sia...

Poe­tui įver­ti­ni­mas reiš­kia la­bai daug: tai lyg jo kū­ry­bos ap­ro­ba­vi­ mas, jo kū­ri­nių pa­žy­mė­ji­mas ver­ tės pra­ba, jo ver­tės iš­sky­ri­mas iš vie­na­die­nių bliz­gu­čių, pri­pa­ži­ni­ mas, kad ei­lė­raš­čiuo­se plaz­da gy­ va sie­la, ku­rios nie­ku gy­vu neį­ma­ no­ma pa­si­sa­vin­ti...

Poe­tui įver­ti­ni­mas reiš­kia la­bai daug: tai lyg jo kū­ry­bos ap­ro­ba­vi­mas, jo ver­tės iš­sky­ri­mas iš vie­na­die­nių bliz­ gu­čių.

– Per 49-erius Poe­zi­jos pa­ va­sa­rio me­tus jo lau­rea­tė­mis bu­vo vai­ni­kuo­tos tik aš­tuo­ nios poe­tės. Va­di­na­si, poe­zi­ jo­je, kaip ir ki­to­se sri­ty­se, vy­ rai sun­kiai už­lei­džia mo­te­rims prie­ša­ki­nes po­zi­ci­jas?

– Vy­rai poe­t i­n iuo­se tur­ny­r uo­ se kau­na­si šau­niai tiek vie­nas su ki­tu, tiek su ri­te­rio šar­vais per­si­ ren­gu­sio­mis mo­te­ri­mis poe­tė­mis.

Nors kai ku­rios jų ne­per­si­ren­gi­ nė­ja ir tar­si sto­vi nuo­ša­ly kau­ty­ nių, no­rė­da­mos iš­lik­ti da­mo­mis, bet to pa­da­ry­ti neį­ma­no­ma – vi­ si, net mo­te­rys poe­tės yra poe­tai ir sa­vo poe­ti­niu gink­lu – kny­go­ mis tu­ri nuo­lat įro­di­nė­ti sa­vo iš­ skir­t i­n u­m ą. Aš, ži­n o­m a, re­m iu mo­te­ris poe­tes, ku­rioms net kie­ ky­biš­kai sun­kiau kau­tis su poe­tais vy­rais. Bet mo­te­rys tu­rė­tų bū­ti ne da­mos, o už­si­grū­di­nę ka­riai, pui­ kiai val­dan­tys poe­ti­nę tech­ni­ką ir sa­vo svar­biau­siu gink­lu lai­kan­ čios poe­zi­ją, ku­ri ga­lė­tų at­skleis­ ti ir jų mo­te­riš­ku­mą. Nu­pieš­da­ ma šį kau­ty­nių vaiz­dą aš ban­dau juo­kau­ti ir tirš­tin­ti spal­vas, bet poe­t ai nuo­l at jau­č ia drau­g iš­k ą vie­nas ki­to pe­tį ir yra sa­vo­tiš­ka ko­mu­na.

– Kaip ma­no­te, ko­dėl esa­te įver­tin­ta bū­tent da­bar: ei­lė­raš­ čiai ta­po bran­des­ni, įdo­mes­ni, ar tie­siog, kaip sa­ko­ma, atė­jo jū­sų ei­lė?

– Ne­ver­tė­tų ir net bū­tų ne­gra­ žu gir­tis kny­ga, ku­rios dau­ge­lis „Kau­no die­nos“ skai­ty­to­jų net nė­ ra skai­tę. Man pa­čiai ši kny­ga at­ ro­do bran­des­nė už ki­tas ma­no iš­ leis­tą­sias, bet jei­gu ne lai­min­gai su­s i­k los­č iu­s ios ap­l in­k y­b ės, šio ma­no įver­ti­ni­mo ga­lė­jo ir ne­bū­ ti, nes Poe­zi­jos pa­va­sa­rio lau­rea­ te esu no­mi­nuo­ta jau tre­čią kar­tą...

Tad gal tie­siog atė­jo ei­lė ir ma­no žvaigž­dė­ta­jai va­lan­dai...

– Kny­go­je „Grei­taei­gis lai­ko lif­tas“ dau­ge­ly­je ei­lė­raš­čių jus­ ti tas pa­ts, kar­tais neap­čiuo­ pia­mas mo­ty­vas: lai­ko lif­tas ju­da tik į vie­ną pu­sę, išė­ji­mo, pa­bai­gos link. Ko­dėl šis mo­ty­ vas toks ryš­kus?

– Ra­šy­da­ma ei­lė­raš­čius šiai kny­ gai, aš są­mo­nin­gai ne­gal­vo­jau apie ko­kį nors išė­ji­mo mo­ty­vą.

Bet gy­ven­da­ma sa­vo žmo­giš­ką­ jį gy­ve­ni­mą la­bai daž­nai su­si­du­riu su ne­tek­ties skaus­mu: vi­sų mū­sų gy­ve­ni­mas yra baig­ti­nis. Prieš ei­ da­ma mie­go­ti at­si­me­nu vi­sus sa­ vo ar­ti­muo­sius ir ki­tus man bran­ gius ana­pi­lin išė­ju­sius žmo­nes ir per grei­taei­gio lai­ko lif­to ver­ti­ka­lę ban­dau su jais su­si­siek­ti...

– Anks­čiau jū­sų mėg­tas bū­das žo­džius iš­skai­dy­ti da­li­mis, ieš­ kant nau­jų reikš­mių ir są­sa­jų, pa­sku­ti­nė­je poe­zi­jos kny­go­ je dar su­stip­rė­jo. Nau­jau­sios kny­gos au­to­riaus žo­dy­je ne­tgi ci­tuo­ja­te ling­vis­tą Fer­di­nan­ dą de Saussure‘ą. Kiek ku­riant poe­zi­ją gal­vo­ja­te apie li­te­ra­tū­ ros teo­ri­ją?

– Neį­si­vaiz­duo­ju poe­to, vie­noj ran­koj lai­kan­čio plunks­na­ko­tį, o ki­to­je – li­te­ra­tū­ros teo­ri­jos kny­ gą... Tad, ži­no­ma, apie jo­kią li­ te­ra­tū­ros teo­ri­ją ra­šy­da­ma ei­lė­ raš­čius šiai kny­gai aš ne­gal­vo­jau.

4

Tomo Raginos nuo­tr.

Taut­vy­da Mar­cin­ke­vi­čiū­tė

„Ten Gin­ta­ras sė­di“ iš pri­va­lo­mo­jo praei­vių pra­ne­ši­mo pra­si­len­kiant su ma­ni­mi apie ma­no vy­ro poe­to Gin­ta­ro Pa­tac­ko bu­vi­mo vie­tą Lais­vės alė­jo­je Kur sė­di? Ir ko­dėl jis sė­di?

Ko­dėl gi ne­si­mau­do ba­sei­ne?

Už ką jis sė­di? Ir ko­kia be­gė­dė Jį įda­vė, kan­kin­da­ma ma­ne?

Jis sė­di ry­tą, va­ka­rui at­slin­kus, Ir bė­gant nuo in­fark­to ris­te­le, Jis sė­di, Maču Pik­ču ko­piant in­kams, Jis sė­di ne­tgi šau­kiant: O lia lia!

Jis sė­di, kai poe­tai – mo­nu­men­tai, Jis sė­di, kai su­kryž­mi­na špa­gas, Jis sė­di, ne­nu­tai­kęs sau mo­men­to Da­ryt ką nors ne taip, gal iš­si­gąs?

Jis sė­di, taip ir sė­di kiau­rą die­ną, Jis sė­di net ir nak­tį sap­nuo­se, Jis sė­di, kai pro ša­lį vel­ka ie­nas, Jis sė­di, kol toj vie­toj tik dva­sia.

Jis sė­di, taip ir sė­di ne­suk­lu­pęs, Jis sė­di ši­toks vie­šas ir vi­sų Kaip pa­da­vi­mas, ei­nan­tis per lū­pas, Tik­res­nis, ne­gu aš gy­va esu.

Po gais­ro: gai­sai G. P.

Įsi­my­lė­ti jau aš ne­be­su­ge­bu, Tik­tai my­lė­ti vie­ną esa­mą Kas­die­niš­kai, be­pro­tiš­kai, ke­tur­gu­bai Tar­tum po gais­ro, kai jau gęs­ta­ma.

Ta­čiau kas­dien ma­na­sis žvilgs­nis alks­ta Jo vaiz­do gat­vė­je tar­tum per bad­me­tį, Kai šal­ta šal­ta, reik įmes­ti malks­ną, Bet ki­tą vy­rą, nors gra­žiau­sią, at­me­ta.

Gal ne­be lai­kas, o gal pa­ts lai­kiau­sias Paš­lo­vint jį karš­tai taip, kaip poe­tai Ro­mos, Ga­ruo­ja lai­kas – skys­tis pa­ts la­kiau­sias, Var­žaus – tarp var­žų ir var­žo­vų jis ne omas.

To­dėl įsi­my­lė­ti jau aš ne­be­su­ge­bu, Tik dar karš­čiau my­lė­ti vie­ną esa­mą Kas­die­niš­kai, be­pro­tiš­kai, kad net ke­tur­gu­bai Lyg po nu­siau­bu­sio­jo gais­ro, kai jau gęs­ta­ma.

4

Penktadienis, gegužės 24, 2013

santaka/portretas

Ei­lėraščiai kap­si lyg iš die­viš­ko Taut­vy­da Mar­cin­ke­vi­čiū­tė

Žilagalviai kūdikiai Konfucijus kalbėjo: „Negalima pamiršti Tėvų amžiaus; čia bus vietos ir džiaugsmui, Ir rūpesčiams.“

Konfucijus, „Pašnekesiai“

I

Bet vis tiek nieko nėra neįmanomo:

Kūdikystėje Trokšdamas augti ir lyg puošnius krikšto

Marškinėlius Išaugęs pačią kūdikystę, Kurios saldžiame glėbyje ne kartą sunkiomis Gyvenimo akimirkomis

Troško vėl atsidurti, Į ją žmogus vis tiek sugrįžta Gyvenimo saulėlydyje, apsisukus amžinam Darnos Ratui, nustebęs ir klausdamas savęs: Ar iš tikrųjų buvo tos nerūpestingos dienos Ir aksominės naktys, ar iš tikrųjų Aš mokėjau vaikščioti ir net skraidyti, Plaukti ir šokti, išdarinėdamas

Sudėtingiausias figūras, Jeigu dabar tik guliu kaip naujagimis, Net negalintis pats pasiversti (nebe burtininku), Bet ant kito šono.

II

Trejus metus ant rankų Laikiau savo kūdikį, kuris gimė mergaite, O dabar ta jau pati pražilusi mergaitė

Maitina mane šaukštu, Susmulkinusi jos pagamintą maistą Į tokią tyrelę (kūdikių maistelis!), Kad ją galėtų praryti mano žiojinti

Lyg naujagimio Dar neprasikalusiais dantukais burna; Dukra mane prausia, mano plaukus šukuoja

Vėžlio kiauto šukomis, Kad kambary sualsuotų šiltų kraštų jūra, Masažuoja mano stingstančius raumenis,

Įtrindama juos spiritu

(spiritus sanctus!), Rami lyg motina, prižiūrinti savo kūdikį Jau tiek laiko, kad nebesistebi niekuo, Tik vis dar bijanti vieno: išgirsti

Gąsdinantį nuosprendį, Kad jos brangiausias turtas tuoj bus atimtas.

X

Kažkada prie veidrodžio, apsistačiusi Blakstienų tušu,

Lūpdažiais

Ir kvepalais,

Mama bandydavo atskleisti

Grožio paslaptį.

Dabar jos tikslas sudėtingesnis, Nematant savęs veidrodyje: L‘OREAL tušą akims pakeitė

„Cosopt“ Lašai akims Prakilnesniu imperatorišku pavadinimu Dorzolamidi hydrochloridum Timololi maleas Ir tik 0,005% nuo jo priklausančiu Rūmų prievaizdu – lašais akims „Xalatan“; Grakštusis jos jaunystės tualetinis staliukas

Tartum išleidęs šaknis Įaugo į žemę, Nes turi išlaikyti daugybę ant jo prisėdusių

Pažįstamų Kilmingais Romos patricijų vardais:

Cinnarizin Actavis, S.R.Tertensif, Quadropril, Recoxa etc; Stikliniai modernūs kažkada lankytų Šalių pastatai kaip dabar mūsų šalyje Intensyviai statomi bankai Subyrėjo į daugybę ant stalo Stovinčių

Stiklinių, stiklinėlių, stikliukų Lyg viduramžių laboratorijoje

Kolbų, mėgintuvėlių Su jų paslaptingu keisčiausiu turiniu.

Dabar mano Mama dar gražesnė Negu tada, jaunystėje: Ji lyg alchemikė

Mėgina įspėti

Gyvenimo paslaptį.

XI

Net mirę Tėvai išlieka tuo, Kas buvo: Su šaknimis rauni varputį

Nuo Tėvelio kapo Lyg tvarkytum jo atvirą Dangui

Kabinetą, Pasišneki su juodosiomis skruzdėlėmis, Kurias siunčia įprastas

Jo kaligrafiškų raidžių

Raštas, Nuvalai apdulkėjusį antkapį Lyg Bibliją,

Kurią skaitydama Vis iš naujo sužinai viską Nuo alfa ligi omega, Pamerki karališkąsias chrizantemas, Kad būtų gražu

Kaip karaliaus rūmuose.

Nes tik Mirtis, jį atėmusi, negraži, Tad tvarkai žvaigždėtą kabinetą, Kuriam kai ką reikia perdėlioti Iš vienos vietos į kitą: Iš Mirties

Į Gyvenimą.

Rankraštis: T.Marcinkevičiūtė eiles užrašo ranka, ir tik paskui jas surenka

Tik tuo­met, kai ei­lė­raš­ 3 čiai lyg ka­rei­viai sto­jo į kny­gos ri­kiuo­tę, aš įdo­mu­mo dė­lei

at­si­ver­čiau švei­ca­rų ling­vis­to kny­ gą ir nu­ste­bau, kiek daug ma­no ei­ lė­raš­čiai tu­ri bend­rų bruo­žų su F. de Saussure‘o kal­bos moks­lu, tad at­ ra­dau ir teo­ri­nį pa­grin­dą ne sa­vo eks­pe­ri­men­tams, bet sa­vo bu­vi­mui bū­tent su to­kiais ei­lė­raš­čiais.

– Nors ir ne­prik­lau­so­te jau­na­ jai kar­tai, ku­riai, at­ro­dy­tų, pri­ trūks­ta lie­tu­viš­kų žo­džių ir dėl to jos at­sto­vai nau­do­ja „su­lie­ tu­vin­tus“ ang­liš­kus, jū­sų kū­ry­ bo­je pa­si­tai­ko ang­liš­kų žo­džių ar jų da­lių. Ko­dėl poe­zi­jo­je pa­ lie­ka­te tą ang­liš­ką pa­mu­ša­lą?

– Ma­no kū­ry­bo­je pa­si­tai­ko ir ang­ liš­kų, ir ki­tų kal­bų žo­džių, ka­dan­gi poe­zi­ja yra ta vie­nin­te­lė sri­tis, kur įma­no­ma eks­pe­ri­men­tuo­ti, ne­ri­zi­ kuo­jant nie­kie­no gy­vy­be pa­ra­dok­ sa­liai tam, kad iš­ryš­kė­tų gim­to­ji

kal­ba ir jos lanks­tu­mas, są­šau­ka su ki­to­mis kal­bo­mis. Šne­kė­da­ma lie­ tu­viš­kai nie­ka­da ne­lei­džiu sau var­ to­ti ang­li­ciz­mų, bet poe­zi­jo­je vis­kas ki­taip. Jei­gu tik ky­la įkvė­pi­mas ra­ šy­ti taip, kaip ra­šai, dirb­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis jo slo­pin­ti ne­rei­kia.

prie kė­dės ir ap­leis­ti pa­rei­gas šei­ mai. Be to, dar neaiš­ku, ar aš ką įdo­maus pa­ra­šy­čiau pro­za. Šis po­sa­kis apie pro­zą la­bai tin­ ka pa­čiam Do­nal­dui, ku­ris ra­šo pui­kią pro­zą, bet var­gu ar jis tin­ ka vi­siems ki­tiems poe­tams.

– Pri­tar­tu­mė­te ar opo­nuo­tu­ mė­te ko­le­gos Do­nal­do Ka­jo­ko min­čiai, kad poe­zi­ją skir­ta ra­ šy­ti jau­niems, bran­des­nis am­ žius pa­lan­kes­nis pro­zai?

– Vi­są gy­ve­ni­mą ra­šius ei­lė­raš­ čius, stai­ga nu­sto­ti ra­šy­ti vien to­dėl, kad ne­tel­pi į am­žiaus ri­ bas, kaip į šo­kių sa­lę so­vie­tų lai­ kais ne­ga­lė­da­vo ei­ti tie, ku­riems dar ne ke­tu­rias­de­šimt?! Ži­nau tik tiek, kad, esant bran­des­nio am­ žiaus, ra­šo­si ki­taip ne­gu jau­nys­ tė­je, bet kol kap­si iš to die­viš­ko kra­niu­ko ei­lė­raš­čiai, tol jų ne­va­ lia ap­leis­ti. O pro­za ra­šy­ti ne­ga­ liu, nes tam rei­kė­tų pri­si­ra­kin­ti

– Prieš po­rą me­tų die­nos švie­ są iš­v y­d o jū­s ų iš­vers­t i vi­s i Wil­lia­mo Sha­kes­pea­re’o so­ ne­tai, il­gai lau­kę lei­dė­jo. Vers­ ti XVI–XVII a. poe­zi­ją kai kas va­di­na ti­ta­niš­ku dar­bu. Ko­kių ki­tų ti­ta­niš­kų dar­bų ver­ti­mų sri­ty­je jau ėmė­tės ar dar pla­ nuo­ja­te im­tis?

– Jo­kio ti­ta­niš­ko ver­ti­mo šiuo me­ tu ne­ke­ti­nu im­tis, ne­bent vers­čiau ko­kį man pa­tin­kan­tį poe­tą.

– Esa­te iš­ver­tu­si ne­ma­žai ang­ la­kal­bių poe­tų (Dy­la­no Tho­ ma­so, An­ne Sex­ton, Syl­vios Plath, Ed­nos St. Vin­cent Mil­

lay, Ju­lie Ka­ne) kū­ri­nių. Ku­rių kū­ry­ba la­biau­siai ža­vi­tės?

– Vi­si šie poe­tai man la­bai pa­tin­ ka, neišs­kir­čiau ku­rio nors vie­no.

O S.Plath esu net pa­sky­ru­si ei­lė­ raš­tį laiš­ko for­ma, ku­ris yra ma­ no kny­go­je „Juo­da­sis as­fal­to veid­ ro­dis“.

– Kaip at­si­gi­na­te tų poe­tų, ku­ rių kū­ry­bą ver­čia­te, įta­kos: tuo me­tu, kai ver­čia­te, pa­ti ne­ra­šo­ te, ar kai ku­riuos teks­tus „nu­ ra­šo­te“ kaip gal­būt to­kius, ku­ riems per daug įta­kos tu­rė­jo ki­ti ra­šy­to­jai?

– Ne­pas­te­biu sa­vo kū­ry­bo­je ki­tų ma­no vers­tų poe­tų įta­kos. Gal­būt tai to­dėl, kad tuo me­tu, kai la­biau­ siai no­ri­si ra­šy­ti pa­čiai, pri­va­lau vers­ti, ir vi­si tie­sio­gi­niai ra­šy­mo ka­na­lai bū­na už­blo­kuo­ti.

Pa­si­mo­kiau tik iš W.Sha­kes­pea­ re’o. Ma­n o iš­vers­t ie­j i jo 154 so­ ne­tai bu­vo di­džiu­lė ver­ti­mo mo­

kyk­l a. To­dėl da­bar ga­liu leng­vai pa­ra­šy­ti pro­gi­nį so­ne­tą, prie šios poe­ti­nės for­mos jau yra įpra­tu­si ma­no ran­ka, bet tam, kad so­ne­tas tu­rė­tų sie­lą, prie jo rei­kia pa­dir­bė­ ti, tiks­liau, dirb­ti rei­kia su sa­vi­mi pa­čia, kad sken­duo­liui su­grą­žin­ čiau gy­vy­bę, o tam rei­kia ati­da­ry­ti vi­sus mąs­ty­mo ir jaus­mų šliu­zus, ban­dant įspė­ti ei­lė­raš­čio gy­vy­bės pa­slap­tį.

– Pra­si­dė­jo Poe­zi­jos pa­va­sa­rio ren­gi­nių ma­ra­to­nas, dau­ge­ly­ je Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­ lių skai­ty­si­te sa­vo ei­les pa­siil­ gu­sie­siems spar­nuo­to žo­džio.

Kas jums yra Poe­zi­jos pa­va­ sa­ris: pro­ga su­si­tik­ti su bi­ čiu­liais poe­tais, re­ta ga­li­my­bė tie­sio­giai pa­siek­ti skai­ty­to­jus, šven­tė, pa­rei­ga?

– Poe­zi­jos pa­va­sa­ris yra vi­sus me­ tus poe­tų lauk­ta šven­tė, su­si­ti­ki­ mai su skai­ty­to­jais tam, kad įsi­

5

Penktadienis, gegužės 24, 2013

santaka/portretas

kra­niuko Biog­ra­fi­jo­je – ir gi­dės dar­bas

„Poe­zi­jos pa­va­sa­rio 2013“ sa­vai­tė Kau­ne Ge­gu­žės 25 d. (šeš­ta­die­nį)

18 val.

Taut­vy­da Mar­cin­ke­vi­čiū­tė-Pa­

Poe­zi­jos pa­va­sa­ris

tac­kie­nė gi­mė 1955 m. lie­pos 31 d.

Kau­ne.

Dai­na­vos se­niū­ni­jos par­ke (Ko­vo 11-osios g.)

1974–1979 m. Vil­niaus uni­ver­si­te­

te stu­di­ja­vo ang­lų fi­lo­lo­gi­ją.

Poe­zi­jos po­pie­tė Ka­čer­gi­nė­je, ša­lia Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no na­me­lio

bo gi­de Kau­no ke­lio­nių ir eks­kur­si­ jų biu­re.

(V.My­ko­lai­čio-Pu­ti­no g. 34, Ka­čer­g i­nė, Kau­no r.)

vy­bės grau­ža­tis“ (1984). Vė­liau iš­lei­ do poe­zi­jos kny­gas „Tau­ri­dė“ (1990), „Me­da­lio­nas“ (1992), „Ist En­do le­di ir ki­ti ei­lė­raš­čiai“ (1995), „Paš­to ženk­ las Sve­ri­ge“ (1997,), „Juo­da­sis as­fal­ to veid­ro­dis“ (1998), „Gat­vės mu­zi­ kan­tas“ (2001), „Dė­ko­ju už aly­vas“ (2005), „K. E.Lio­nė“ (2008), „Grei­taei­ gis lai­ko lif­tas“ (2012).

Poe­zi­ją ir ver­ti­mus (li­te­ra­tū­ra, dra­

ma­tur­gi­ja) nuo­lat pub­li­kuo­ja spau­ do­je. Ats­ki­ro­mis kny­go­mis yra iš­ leis­ta T.Mar­cin­ke­vi­čiū­tės iš­vers­ ti Hug­ho Prat­he­rio „Už­ra­šai sau: ma­no pa­stan­gos tap­ti as­me­ny­be“ (1998 m.), W.Sha­kes­pea­re’o „Už­sis­ py­rė­lės su­tram­dy­mas“ (2011) ir „So­ ne­tai“ (2011).

Svar­biau­si ap­do­va­no­ji­mai 1984 m. – Zig­mo Gė­lės pre­mi­jos

lau­rea­tė už pir­mą­jį ei­lė­raš­čių rin­ ki­nį „Gy­vy­bės grau­ža­tis“.

2001 m. – „Vie­no li­to’ pre­mi­jos

lau­rea­tė už gru­šiš­ką kū­ry­bin­gu­ mą ei­lė­raš­čių kny­go­je „Gat­vės mu­ zi­kan­tas“.

2013 m. – Poe­z i­j os pa­v a­s a­r io, Mai­ro­nio ir S.Nė­ries pre­mi­jų lau­ rea­tė. .

ti­kin­tum, jog žmo­nėms dar rū­pi poe­zi­ja, ir, be abe­jo, su­si­ti­ki­mas su bi­čiu­liais – ki­tais poe­tais.

– Šie­me­čia­me „Poe­zi­jos pa­va­ sa­rio al­ma­na­che“ iš­spaus­din­ti abu jū­sų ei­lė­raš­čiai, skir­ti vy­ rui G.Pa­tac­kui. Iš al­ma­na­cho ga­li­ma su­si­da­ry­ti įspū­dį, kad esa­te mei­lės ly­ri­kė...

– Gin­ta­rui ga­li­ma ra­šy­ti ir ra­šy­ti ei­lė­raš­čius, toks jis yra ne­nus­pė­ja­ mas ir jų ver­tas...

Ta­čiau bū­tent šiam „Poe­zi­jos pa­ va­sa­rio al­ma­na­chui“ ei­lė­raš­čius – iš vi­sų per šiuos ir praė­ju­sius me­tus pub­li­kuo­tų – pa­rin­ko pa­tys al­ma­ na­cho su­da­ry­to­jai. Taip jau at­si­ ti­ko, kad jie at­rin­ko bū­tent šiuos, skir­tus Gin­ta­rui, ei­lė­raš­čius kaip įdo­mius kū­ri­nius, t. y. rem­da­mie­si įdo­mu­mo kri­te­ri­ju­mi, nors, per­kra­ čius vi­sas ma­no skelb­tas pub­li­ka­ ci­jas, ma­no ma­ny­mu, bu­vo ga­li­ma at­rink­ti ir ge­res­nių ei­lė­raš­čių...

– Sa­ko­ma, kad il­gai kar­tu gy­ ve­nan­tys žmo­nės su­pa­na­šė­ja.

At­ro­do, kad ir jū­sų su Gin­ta­ ru kū­ry­ba tu­ri ne­ma­žai bend­rų bruo­žų: abu esa­te mies­to poe­ tai, mėgs­ta­te žais­ti žo­džiais, juos tar­si išar­dy­ti, abie­jų kū­ ry­bo­je ryš­kė­ja išė­ji­mo mo­ty­ vai, pa­si­tai­ko ne­tgi pa­na­šių įvaiz­džių, tų pa­čių vei­kė­jų, abu vie­nas ki­tam bent ne­tie­sio­giai esa­te iš­pa­ži­nę jaus­mus ei­lė­mis.

Po vie­nu sto­gu gy­ve­nan­tys ir ku­rian­tys poe­tai neiš­ven­gia­ mai da­ro įta­ką vie­nas ki­tam?

– Te­bus tai pa­na­cė­ja, jei mes esam su­pa­n a­š ė­j ę... Ati­d us skai­t y­t o­ jas pa­sa­ky­tų, kad iš tik­rų­jų esa­ me mies­to poe­tai, bet skir­tin­gai tą mies­tą įsi­lei­džia­me į sa­vo min­ tis ir jaus­mus, vei­kė­jų mū­sų kū­ry­ bo­je pa­si­tai­ko tų pa­čių to­dėl, kad daž­niau­siai mes abu pa­žįs­ta­me tuos pa­čius žmo­nes, ku­rie yra to­ kie pui­kūs, kad su­ke­lia įkvė­pi­mą

Tomo Raginos, And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

mums abiem, jaus­mus vie­nas ki­ tam mes iš tik­rų­jų esam iš­pa­ži­nę ei­lė­mis...

Ant­ra ver­tus, mū­sų pa­sau­lė­jau­ ta, ku­ri at­si­spin­di ei­lė­raš­čiuo­se, yra to­kia skir­tin­ga, kad mū­sų ei­lė­ raš­čių lyg nau­ja­gi­mių gim­dy­mo na­ muo­se neį­ma­no­ma su­pai­nio­ti. Jau ke­le­tą me­tų mes net ne­ro­do­me vie­ nas ki­tam nau­jų ei­lė­raš­čių ir net ne to­dėl, kad bi­jo­tu­me nu­si­žiū­rė­ji­mo.

Pa­ro­do­me tik ta­da, kai ei­lė­raš­čiai jau bū­na su­dė­lio­ti į kny­gą, ir ta­da dar rei­kia nu­tai­ky­ti mo­men­tą mū­sų gal­vot­rūk­čiais le­kian­čia­me gy­ve­ni­ me, kad skai­ty­ti ir nuo­mo­nei iš­sa­ ky­ti ras­tu­me lai­ką ir vie­tą...

– Esa­te vie­šai pri­si­pa­ži­nu­si, kad į jus bo­he­ma yra at­su­ku­ si tam­sią­ją mė­nu­lio pu­sę – tai apie Gin­ta­rą ir ap­link jį be­si­ su­kan­čius, prie bo­he­mos lau­ žo no­rin­čius su­šil­ti žmo­nes.

Jū­sų ma­ny­mu, ar Kau­ne, be

14 val.

Bai­gu­si stu­di­jas de­šimt me­tų dir­

De­biu­ta­vo ei­lė­raš­čių rin­ki­niu „Gy­

kompiuteriu.

Ge­gu­žės 26 d. (sek­ma­die­nį)

Gin­ta­ro, dar li­kę gy­vų bo­he­ mos at­sto­vų?

– Šiuo me­tu bu­vu­sio­ji Kau­no bo­ he­ma ar­ba iš­mi­rė, ar­ba pa­si­ri­ šo ant marš­ki­nių sti­lin­gus kak­la­ raiš­čius ir nuė­jo tar­nau­ti ban­kų, ki­tų įstai­gų kler­kais...

No­r ė­č iau tru­p u­t į pa­t iks­l in­t i Gin­ta­ro me­na­mą bo­he­mos są­vo­ ką. Vi­si li­gi šiol yra lin­kę jį lai­ky­ti bo­he­mos emb­le­ma, bo­he­mos liū­ tu ar kuo nors pa­na­šiu. Tad no­rė­ čiau vie­šai pa­sa­ky­ti, kad Gin­ta­ras ka­vi­nė­se ne bo­he­miau­ja, o smar­ kiai plu­ša.

Tai tu­ri ko­kį už­sa­ky­mą at­lik­ti lai­ku, tai pa­ra­šy­ti dai­nai žo­džius, tai iš­vers­ti pje­sę, ir tik ta­da, kai vi­si se­ni dar­bai baig­ti, o nau­ji dar neuž­sa­ky­ti, tą trum­pą ato­kvė­pį jis ga­li skir­ti sa­vo ei­lė­raš­čiams sa­vo di­džiau­sia­me pa­sau­ly­je ka­bi­ne­ te, ku­ris drie­kia­si per vi­są Lais­ vės alė­ją nuo fon­ta­no li­gi Ar­ki­ka­ ted­ros...

Ge­gu­žės 27 d. (pir­ma­die­nį)

18 val.

Va­lan­da su poe­tu Al­g i­man­tu Mi­ku­ta Kau­no me­ni­nin­k ų na­muo­se (V.Put­vins­k io g. 56)

Ge­gu­žės 28 d. (ant­ra­die­nį)

18 val.

Poe­zi­jos skai­ty­mai Juo­zo Gru­šo me­mo­ria­li­nia­me mu­zie­ju­je (Kal­nie­čių g. 93)

Ge­gu­žės 29 d. (tre­čia­die­nį)

18 val.

Poe­zi­jos po­pie­tė „Žo­dis ir mies­tas“ Kau­no fo­tog­ra­fi­jos ga­le­ri­jo­je (Ro­tu­šės a. 1)

Ge­gu­žės 30 d. (ket­vir­ta­die­nį)

18 val.

Poe­zi­jos skai­ty­mai Juo­zo Zi­ka­ro me­mo­ria­li­nia­me mu­zie­ju­je (J. Zi­ka­ro g. 3)

Ge­gu­žės 31 d. (penk­ta­die­nį)

14 val.

Po­pie­tė „Poe­zi­ja ir var­pai“ Vy­tau­to Di­d žio­jo ka­ro mu­zie­jaus so­de­ly­je (K.Do­ne­lai­čio g. 64)

Ge­gu­žės 31 d. (penk­ta­die­nį)

18 val. „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio 2013“ lau­rea­ tės vai­ni­ka­vi­mas ir li­te­ra­tū­ros va­ ka­ras Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­ zie­jaus so­de­ly­je (Ro­tu­šės a. 13) Cent­ri­nio kny­gy­no lan­guo­se – Ze­ no­no Balt­ru­šio fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio vei­dai“ Įė­ji­mas į vi­sus ren­gi­nius ne­mo­ka­mas „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio 2013“ sa­vai­tės Kau­ne ren­gė­jas – Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos Kau­no sky­rius

6

Penktadienis, gegužės 24, 2013

santaka/literatūra

Rink­ti­nės ei­lės iš rink­ti­nės „Poe­zi­jos pa­va­sa­ rio“ al­ma­na­chą su­ da­ry­ti šie­met bu­vo pa­ti­kė­ta poe­tams Be­ne­dik­tui Ja­nu­še­ vi­čiui, Gy­čiui Nor­ vi­lui, An­ta­nui Šim­ kui ir Do­na­tui Pet­ ro­šiui. „San­ta­ka“ pri­sta­to pluoš­tą jame skel­bia­mų ei­lė­raš­čių.

poe­tai me­džiuo­se

pra­švie­sė­ju­sios poe­tų fi­zio­no­mi­jos Bal­tuš­ke­vi­čius su žy­din­čia ša­ke­le ran­koj skai­to sa­vo me­mo­ri­jas ci­ga­re­tės dū­mas be­si­rai­van­tis so­do gi­lu­moj gar­bin­gos ta­len­tų var­žy­tu­vės bus nu­sta­ty­tas jų ly­gi­na­ma­sis svo­ris vi­si to­kie mo­der­nūs ne­be­pie­šian­tys vaiz­do ne­be­si­ža­vin­tys me­ta­fo­rom taip gal­vo­jo Mai­ro­nis be­si­klau­san­tis ne iš dan­gaus o pro pra­ver­tą sa­vo mie­ga­mo­jo lan­gą

šioj že­mėj poe­tai kaip nie­kur nuo­bo­dūs ny­kiau­sias ei­li­nis tai­kus eil­šau­dys na­mie tu ar mies­tuos eg­zo­do – vie­no­das ne­sup­ras­tas lif­tas pa­kels nu­tup­dys iš in­ki­lo me­dy vie­nu­tės spec. kas­tos pro sky­lę ste­bi be­ždžio­nes ir die­vus su­klu­pęs prie la­po kur ei­lės per pra­stos jos sie­lą pri­pil­dys iš­tuš­tins pil­vus dro­vus iš­rink­ta­sai kiek­vie­ną šį ry­tą bėk liet­vamz­džiu stauk be jo­kios prie­žas­ties ga­ruo­ji nuo že­mės ta­vim nė ne­ly­ta mi­rei dėl gi­mi­mo gi­mei dėl mir­ties

pir­mo­sios žvaigž­dės ir pa­sku­ti­niai el­niai ko­me­tos tu rie­di bač­ko­je si­zi­fas ta­ve ri­de­na į kal­ną pir­ma­sis pra­ga­ras pa­sku­ti­nis 666-as dan­gus tu esi pro­krus­to lo­voj ir tau da­ro šiat­su ma­sa­žą har­pi­jų gei­du­lin­gi spar­nai pri­me­na pir­mą­jį iš­kep­tą broi­le­rį… na, dur­ne­li, sa­kiau tau neės­ti mė­ly­nių o tau tua­le­te taip vie­no­dai kai už­si­mer­kęs pa­gel­tu­sias sie­nas ta­pe­tuo­ji ho­me­rais

Aš­tuo­ne­tas

O mik­riu­ke ne­li­ko man vie­tos gal ir ge­rai ne­su tik­ra kur ma­ne vež­tu­mėt fes­ti­va­lin ar į be­prot­na­mį

Rea­ni­ma­ci­ja

poe­zi­jos pa­va­sa­ris

pir­mo­sios per­ga­lės pir­mie­ji von­ne­gu­to pus­la­piai

Iš­vy­ka į Ro­kiš­kį

Vil­niaus gat­vė­je nu­ka­sa snie­gą lyg brauk­tų per vei­dą su­žeis­tas gar­so re­giu ma­no ka­pas leng­vė­ja

Ro­kas Po­vi­lius

2,5 × 3,5

Vla­das Bal­tuš­ke­vi­čius

Pra­bun­du su ei­lė­raš­čiu

Al­fas Pa­kė­nas

Ma­rius Pleč­kai­tis

Do­vi­lė Zel­čiū­tė

Sta­nis­lo­vas Ab­ro­ma­vi­čius

*** kai tu sto­vi o skren­da pa­ke­lės me­džiai ho­ri­zon­te ir ka­muo­li­niai de­be­sys dan­gu­je tai ne­bū­ti­nai sva­jo­nė kai sal­du­mas ap­kars­ta ge­ru­mas ne­ran­da lan­gų ir du­rų minkš­tas guo­lis tam­pa me­di­niu o pyk­tis ra­so­ja krū­ti­nė­je tai ne­bū­ti­nai sap­nas kai kie­me ne­dygs­ta žo­lė už­ra­ki­na­mas juo­kas sve­ti­mas ar­čiau ta­vo vai­ko o šir­dis dau­žos lyg van­duo į už­tvan­ką tai ne­bū­ti­nai pa­sau­lio pa­bai­ga 2012

Jau ne­šu girgž­dan­čiais užu­pio laip­tais su­trin­tą klie­de­sį teks­tą mo­juok ran­kom kad nei­si į sce­ną kad vai­de­na­si ir dau­giau ne­vai­din­si spjau­dy­kis mes sė­dė­si­me dvi nak­tis ant grin­dų ir kar­to­sim ne­ga­li­ma su­mai­šy­ti Šeks­py­ro su kas­die­ny­be nu­si­dė­jė­liai pa­sa­ky­si vi­sais am­žiais vie­no­di at­si­pai­niok! ry­toj at­si­sto­si ant ko­jų šian­dien mie­gok tau su­lei­siu nar­ko­ti­kų pa­ka­bin­siu ant bal­kio la­še­li­nę gy­ve­ni­mo ka­lis nat­ris ir pra­ga­ras vi­sas re­per­tua­ras tik pa­sa­kyk ko­kį šū­dą po spek­tak­lio tu gė­rei ke­tu­ris sa­vo gy­ve­ni­mus jei nė vie­no da­bar neat­si­me­ni tik vai­de­na­si kir­mė­lės ir la­vo­nai mo­te­rų ko­jos – glos­ty­siu kol bu­dis­tų vie­nuo­lis neap­si­ken­tęs su­si­rai­tys me­di­ta­ci­jai kas man Ham­le­tas kas Ofe­li­ja jei­gu Jo­ri­kas – iš vi­sų pa­kam­pių ir san­dė­liu­ko – varg­šas Jo­ri­kas sens­tan­tis ai­das ir vil­ne­lė nuo užu­pio -----esa­me už­ra­kin­ti nak­ties links­tan­čiom ko­jom šo­ka­me sa­vo šo­kius dėl ry­to­jaus dėl ne­tik­ro ry­to­jaus kad tik­tai pri­si­kel­tu­me Al­gi­man­tas Mi­ku­ta

At­si­ve­ria gy­ve­ni­mas To­liau­siai ru­de­nį at­si­ve­ria gy­ve­ni­mas – li­gi pat Lat­vi­jos miš­kų ir se­no­jo aukš­tyn iš­kel­to plen­to, ku­riuo men­kai įžiū­ri­mos rau­do­nos ma­ši­ni­kės be gar­so zu­ja, tam­sio­sios su­kim­ba su juo­da sie­na, už ku­rios jau ki­tos dai­nos, klam­pūs span­guo­ly­nai…

Saus­rų iš­de­gin­tas, vė­liau liū­čių iš­plau­tas li­gi bal­tų­jų kau­lų, lig šak­nų, at­si­ve­ria gy­ve­ni­mas to­liau­siai ir gi­liau­siai, kas die­ną vis drą­sė­jan­tis, šiau­rė­jan­tis, kas va­ka­rą ai­des­nis ir nuo­ges­nis, ap­lei­džia­mas žmo­nių ir pel­kių paukš­čių…

Lyg už­pra­šy­ta le­mia­mam sean­sui šer­mukš­nių sau­lė nu­tvies­kia to­ly­bę ir lie­pia ši­to­kią pa­milt ir įsi­min­ti – jau be žie­dų, kar­py­tų la­pų, be čiur­lių ir gand­ro, ažū­ri­nę, at­vė­su­sią, bet skais­čiai gy­vą…

Kol au­go, kol žy­dė­jo, kol bran­di­no vai­sių, kol mik­li­no spar­nus ir bars­tė sėk­las, gy­ve­ni­mas gud­ra­vo, del­bė žvilgs­nį, rū­ke tū­no­jo neiš­nir­da­mas, ap­mi­ręs, kol bu­vo jau­nas, mau­dė­si vyš­ny­ne, sau­lė­kai­to­je al­po, sla­pu­ka­vo…

Da­bar štai žvel­gia į akis iš gi­lu­mos…

1.

lais­vės alė­ja, teat­ras. klū­pi el­ge­ta, skrei­te šu­niu­kas. įkris į ke­pu­rę cen­tu­kas? lais­vės alė­ja, teat­ras. iš teat­ro išei­na Pet­ras. žvilgs­nis pa­dė­ręs bu­kas. lais­vės alė­ja, teat­ras. klū­pi el­ge­ta, skrei­te šu­niu­kas.

2.

Ser­gi nea­py­kan­ta be­jė­ge na­mie­gams, nes jie sa­dis­tai, na­ciai ir ko­mu­nis­tai. ser­gi nea­py­kan­ta be­jė­ge… kaip sū­rį sūr­mai­šy sle­gia, ker­ta gal­vą kaip viš­tai. ser­gi nea­py­kan­ta be­jė­ge na­miš­kiams, nes jie sa­dis­tai…

3.

Ki­tų na­mų ne­tu­riu. skri­siu tuoj į dau­sas. tu­ne­ly žieb­kit švie­sas… ki­tų na­mų ne­tu­riu. ner­vų iš­ties ne­stip­rių žvė­riš­kai žu­do­mas aš, ki­tų na­mų ne­tu­riu. skri­siu tuoj į dau­sas…

4.

Iš ten svei­kas gy­vas grį­šiu, gal ne­grį­šiu vi­sai. gai­lau­ju die­nų an­dai­nykš­čių, iš ten svei­kas gy­vas grį­šiu kaip ru­bui­lis iš įsčių. da­ro­ma vis­kas vie­šai. iš ten svei­kas gy­vas grį­šiu. gal­gi ne­grį­šiu vi­sai.

5.

Ža­vė­ki­tės! Štai kas lie­ka iš Re­xo, Vi­sa­tos val­do­vo, puoš­nes­nio nei uo­de­ga po­vo. ža­vė­ki­tės! kas gi lie­ka? ko­lie­ka? be­ver­tis ko­lie­ka, kurs bai­gia už esa­tį ko­vą. ža­vė­ki­tės! štai kas lie­ka iš Re­xo, Vi­sa­tos val­do­vo.

6.

lais­vės alė­ja. Teat­ras klū­pi el­ge­ta, skrei­te šu­niu­kas. įkrin­ta į skrib­lių li­tu­kas. išei­na Pet­ras, šven­tas Pet­ras. kunst­ka­me­ra su­kas su­kas lais­vės alė­ja. teat­ras. klū­pi uba­gas, skrei­te šu­niu­kas 7.

am-am po­nai, po­nios, am-am kau­kė­ti tra­nai, am-am tar­nai­tės, tar­nai… am-am po­nai, po­nios, am-am mat­ro­nos… am-am čia ir te­nai, am-am po­nai, po­nios, am-am kau­kė­ti tra­nai…

8.

gy­ve­ni­mas me­nas me­nas gy­ve­ni­mas, tik­ras ir me­na­mas, gy­ve­ni­mas – me­nas vai­de­nas, be­pro­tiš­kas ne­ri­mas… gy­ve­ni­mas – me­nas me­nas – gy­ve­ni­mas.

7

Penktadienis, gegužės 24, 2013

santaka/literatūra kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Kny­gų žiur­kės kam­pe­lis

Gin­ta­ras Pa­tac­kas

Dva­sių me­dis Eik­lus ta­vo žings­nis sin­jo­re eik­lus ta­vo žir­gas Mus­tan­gas ku­rį pa­bal­no­ti no­rė­čiau kar­men sa­vo val­ties Ir vė­jas tok­sai pa­lan­kus ta­vo kul­kai tau pu­čia į nu­ga­rą Karš­tas tas žings­nis ap­žerg­tum ir jo­tum į pra­ga­rą Ne­reik ca­ba­le­ros jums žvin­gaut ne­tu­ri­te to­kio Šo­vi­ni­nės se­niai už­rū­di­ję ir pa­no­ra­mą už­sto­jai Tas vaiz­das kaip dze­no mo­liū­gas ska­nau­jan­čiai sie­lai Be­ly­tė ji­nai bet jos akys ki­taip nu­da­žy­tos Jis bu­vo tas vaiz­das jau­nys­tė ko­lek­ci­joj Pra­do In cor­po­re rau­me­nų ba­tis­ti­nėm ko­ji­nai­tėm kai lai­kas Į pa­tį me­nis­ką dan­gaus šli­ti­nė­jan­čią sau­lę už­ri­to Ir su­vi­ri­no siū­lę mu­cha­chos ne­py­kit už­du­siu Aš dvelks­mas mer­gai­tės iš dre­vės ku­ri dva­sių me­dy­je žio­ji

Ste­be­sys Va­ka­rai sa­vo de­be­sis lie­ja sa­fy­rui kris­ta­lo Žu­vis tau kru­ti­na žiau­nas ir plau­kia link tink­lo Jei vaiz­das už­lie­tas sti­chi­jom van­dens kurs iš oro pa­žvel­gus At­ro­do ban­guo­da­mas ju­da švie­sos vis pa­ly­di­mas kir­čiais Bo­ta­gas taip žva­kę ge­si­na taip gar­su vie­no del­no Pliauk­ši ka­tu­tės maest­ro kurs kvie­čia­mas bi­sui Tai bi­se­ris ži­ba prieš tap­da­mas dei­man­to kū­nu O dvelks­mą gai­vos ne­si­liau­na o plau­kia pe­le­kas Pri­si­me­nu per­nai tai bu­vo rugp­jū­tį da­bar veik prieš Jo­ni­nes Ir kas taip pa­jaus­tų pa­žvel­gęs į Ry­tus – ten ge­ra ir sau­sa Štai po­nas šu­nie jums sau­sai­nis są­ži­nin­gai iš­tvė­rus omer­tą Jums oro om­le­tas

Ge­nius lo­ci Kęs­tu­tis Na­va­kas Poe­tas

K

e­liau­ja­ma bu­vo vi­sa­da.

Ka­dai­se į kry­žiaus žy­ gius, šven­tas vie­tas ar­ ba nau­jų že­mių at­ras­ti, da­bar – į ku­ror­tus ar mies­tus, ku­ riuo­se nie­ka­da ne­bu­vo­ta. O jei bu­ vo­ta – no­ri­si grįž­ti vėl. Eg­zis­tuo­ja ir at­ski­ras li­te­ra­tū­ros po­rū­šis – ke­ lio­nių li­te­ra­tū­ra, nuo ke­lio­nių va­ do­vų iki ke­lio­nių eseis­ti­kos. Tad ir ap­žvel­ki­me ke­le­tą to­kio po­bū­džio kny­gų, kiek­vie­na jų su­tei­kia mums ga­li­my­bę ke­liau­ti nei­šei­nant iš na­ mų – tie­siog sa­vo vaiz­duo­tė­je.

Vy­te­nis Al­mo­nai­tis, Ju­no­na Al­mo­nai­tie­nė „Kau­no se­na­mies­tis“, Ke­liau­to­jo ži­ny­nas, 112 p.

Mag­da­le­na z Na­łęcz-Gors­kich Ko­mo­rows­ka „Sug­rį­ži­mas į Že­mai­ti­ją“ (ver­tė K.Us­ci­la), Ty­to al­ba, 222 p.

Die­vas yra prie­šas žmo­gus yra kliū­tis ku­rią rei­kia pa­ša­lin­ti die­vas yra prie­šas ta­ve my­lin­tis tė­vas ža­liuo­se lie­pų ku­biu­kuo­se mer­gai­tė drau­go lū­po­se bal­tas yra jo švar­kas griež­tai pa­rei­gū­niš­kas er­zi­na ta­ve: imk ją ir my­lėk de­miur­gas des­po­tas ap­si­me­tan­tis šė­to­nu ma­žam įgąs­din­tam ber­niu­kui ku­ris yra jo ruo­šia­mas ka­riu mū­šiuo­se prieš sa­ve pa­tį varg­šas su­dau­žy­tas Die­vas sku­biai už­si­gri­ma­vęs krau­jos­ru­vas ir mė­ly­nes kad ne­su­kel­tų tau šo­ko sa­vo ca­cai lia­liai pliu­ši­niam šu­niu­kui sal­džiam cuk­ri­niam agur­kiu­kui il­gai slėp­tam vie­na­me iš be­ga­li­nės dau­gy­bės jo bal­to švar­ko ki­še­nių pa­rei­gū­niš­kai sterb­li­niam su auk­si­niais mič­ma­no ant­pe­čiais kliū­tis ku­rią rei­kia pa­ša­lin­ti nes pa­ša­li­niai pa­ša­ri­niai yra įvei­ki­mo veiks­mai bet nė­ra jo­kio veiks­mo kai at­si­me­ni kas bu­vai: dulks­na sli­dūs še­šė­liai ant plokš­tu­mi­nio ru­tu­lio ir ma­tai kad esi sa­vo tė­vas ku­ris tai­so stro­piai su­spau­dęs die­viš­kas lū­pas mo­ki­nių ra­ši­nių klai­das. Bliz­ge­sys. Mu­zi­ka.

Būg­nai ir čir­vai. Jau da­bar tai duos.

Gvi­das La­ta­kas

Sa­lų žu­vys Van­de­nų žu­vys – tai su­pran­tu o čia – pa­klau­sy­ki – sa­lų žu­vys ma­ty­tis ko­kia už­si­spy­rus rie­ša­pe­le­kių pro­to­žu­ve­lių gen­tis iš­li­pus į kran­tą men­kom sa­vo ko­jom (ir to­kiu bū­du su­tvir­tė­ju­siom) pa­gal vieš­pa­ties Die­vo pla­ną

gy­ve­na­mo pa­sau­lio ir mū­sų ci­vi­ li­za­ci­jos kvin­te­sen­ci­ja. Tri­jų pa­ grin­di­nių re­li­gi­jų – krikš­čio­ny­bės, ju­daiz­mo ir is­la­mo – kry­žia­vi­ma­ sis šia­me mies­te pri­de­da jam pa­ pil­do­mo reikš­min­gu­mo, ta­čiau ir is­to­ri­nio dra­ma­tiz­mo, ku­rio Je­ru­ za­lei tik­rai ne­trū­ko.

Kny­gos paant­raš­tė tei­sin­gai api­ bū­di­na, kad tai ne mies­to is­to­ri­ja, bet mies­to biog­ra­fi­ja. Taip mies­ tas sa­vo­tiš­kai per­so­ni­fi­kuo­ja­mas ir vi­si jo ka­tak­liz­mai ap­ra­šo­mi la­ bai as­me­niš­kai, ne­re­tai ir su be­ let­ris­to po­lė­kiu. „Je­ru­za­lė – šven­tas mies­tas, kar­tu tai vi­sa­da bu­vo prie­ta­rin­ gu­mo, šar­la­ta­niš­ku­mo ir fa­na­ tiz­mo liz­das“, ra­šo au­to­rius. Tai­ gi, va­di­na­mų­jų ašt­rių kam­pų čia anaip­tol ne­ven­gia­ma, nie­kas ne­ dangs­to­ma ir ne­gra­ži­na­ma. Je­ru­ za­lė, ko­kia ji bu­vo ka­ra­liaus Do­vy­ do lai­kais ir ko­kia yra da­bar. Itin ne­re­ko­men­duo­čiau pra­leis­ti šios įsta­bios kny­gos.

Tai la­biau­siai tra­di­ci­nis lei­di­nys, ke­lio­nių va­do­vas įpras­ta pra­sme, sa­vai­me už­duo­dan­tis klau­si­mą: ar bu­vo­me nu­ke­lia­vę į Kau­ną? Vaikš­ to­me kas­dien, bet ar tai yra ke­lio­ nė? Kau­no vaiz­das jau taip įsi­ smel­kęs į mū­sų kas­die­ny­bę, kad jo be­veik ne­be­pas­te­bi­me. O juk ke­lio­nė į sa­vo mies­tą ne­rei­ka­lau­ja nei jo­kių pa­pil­do­mų pa­stan­gų, nei jo­kių in­ves­ti­ci­jų, te­rei­kia pa­pras­ čiau­sio smal­su­mo. Gau­siai iliust­ ruo­ta­me va­do­ve au­to­riai pa­sa­ko­ja apie Kau­no se­na­mies­tį, pa­grin­di­ nius jo pa­sta­tus ir vie­tas. La­ko­ niš­kai, sau­so­kai, bet in­for­ma­ty­ viai. Be­si­do­min­tie­ji sa­vo mies­tu čia ras ir nau­jų duo­me­nų, ir to­ kių, ku­riuos bus pri­mir­šę.

Pra­var­tu bū­tų iš­leis­ti šį va­do­vą ir ki­to­mis kal­bo­mis, mies­to sve­ čiui jis tik­rai tik­tų. O pa­ts kau­ nie­tis gal pa­si­ges as­me­niš­kes­nio po­žiū­rio į mies­tą, ta­čiau nie­kas ne­drau­džia su­si­da­ry­ti sa­vojo.

Si­mon Se­bag Mon­te­fio­re „Je­ru­za­lė. Mies­to biog­ra­fi­ja“ (ver­tė L.Jo­nu­šys), Ty­to al­ba, 697 p.

Lie­tu­vių kla­si­kai daž­niau­siai ra­ šė apie kai­mo gy­ve­ni­mą, o kas vy­ ko Lie­tu­vos dva­re­liuo­se, ži­no­me ge­ro­kai ma­žiau. Šie tik­rai įdo­mūs pri­si­mi­ni­mai pra­ve­ria dva­re­lių var­ tus. Jų au­to­rė yra da­bar­ti­nio Len­ ki­jos pre­zi­den­to se­ne­lė, prieš­ka­riu gy­ve­nu­si Lie­tu­vo­je ir, kaip ra­šo­ma, Že­mai­ti­jo­je. Lie­tu­va nuo ka­rie­tai­ tės pa­sos­tės at­ro­do to­kia, ko­kią ir pa­žįs­ta­me, ta­čiau pa­čių dva­re­lių kas­die­ny­bė gal kiek ir neįp­ras­ta.

Ap­ra­šo­ma smul­kiai. Šven­tės, ke­ lio­nės, pa­si­links­mi­ni­mai, dra­bu­ žiai, daik­tai (ko­kia nors ta­ba­ki­nė), tar­nai, gi­mi­nai­čių ir pa­žįs­ta­mų ti­ pa­žai – vi­sa tai la­bai pre­ci­ziš­kai fik­suo­ja­ma, tar­si au­to­rė ne ra­šy­tų, o siu­vi­nė­tų ba­tis­to no­si­nai­tė­je.

Clau­dio Mag­ris „Du­no­jus“ (ver­tė G. Bu­ly­ben­ko), Va­ga, 334 p.

gy­ve­nan­ti dvie­jo­se vie­to­se: at­kam­pio­se sa­lo­se kur ko­ja žmo­gaus nė­ra žen­gus o nak­čiai bren­da į van­de­nis kad mie­gan­čių jų ne­pap­jau­tų tig­rai sterb­li­niai ir dry­žo kai­lio vil­pi­šiai jū­ri­nin­kai už­gė­rę se­ka le­gen­das kad sa­lų žu­vys sa­vo nuo­gom krū­tim mai­ti­nan­čios pa­mes­tus kū­di­kius ir dė­vin­čios kel­nes Pa­ren­gė Be­ne­dik­tas Ja­nu­še­vi­čius

Dar vie­na epo­chi­nė kny­ga apie mies­tą, ku­ris yra tar­si vi­so mū­sų

Esa­ma teo­ri­jos, kad di­džią­sias ci­ vi­li­za­ci­jas kū­rė di­džio­sios upės.

Pri­si­min­ki­me Ni­lą, Tig­rą, Euf­ra­tą, Rei­ną ir t.t. Ta­čiau Dau­gu­va di­des­ nė už Ne­mu­ną, o lat­vių ci­vi­li­za­ci­ja nu­si­lei­džia lie­tu­vių, ne­kal­bant jau apie grai­kus, ku­rie ap­skri­tai be­veik iš­si­ver­tė be upių. Upės, be abe­jo, la­bai svar­bus geo­kul­tū­ri­nis fak­to­ rius ir Du­no­jus Eu­ro­po­je – vie­na pa­grin­di­nių upių.

Au­to­rius šią kny­gą ra­šė dvi­de­ šimt me­tų, ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti su ko­kia pa­čios įvai­riau­sios me­džia­ gos griū­ti­mi su­si­dur­si­me. Nuo pat iš­ta­kų (eg­zis­ta­vo teo­ri­ja, kad Du­ no­jus pra­de­da te­kė­ti nuo kaž­ko­kio mis­ti­nio čiau­po, ku­rio „nie­kaip ne­pa­vyks­ta už­suk­ti“) iki žio­čių, nuo Ba­va­ri­jos iki Bul­ga­ri­jos. Vi­ sur au­to­rius ke­lia­vęs, po dau­gy­bę kar­tų, vis­ką ži­no kaip sa­vo kam­ ba­rį, vi­sų Du­no­jaus ba­sei­no ša­lių au­to­rius per­skai­tęs. Pa­vy­dė­ti­na eru­di­ci­ja ir pa­vy­dė­ti­nas su­ge­bė­ji­ mas ne­pa­vers­ti šios me­gak­ny­gos tūks­tan­čių fak­tų kra­ti­niu. Kny­ga lė­tam, dau­gia­die­niam skai­ty­mui, ža­dan­ti dau­gy­bę at­ra­di­mų. „Czes­ła­wo Mi­łos­zo Vil­nius“ (su­da­rė M.Ma­tu­ly­tė, ver­tė A.Gry­baus­kas ir S.Kond­ra­tie­nė), Apost­ro­fa, 196 p.

Ir for­ma, ir tu­ri­niu dai­li kny­ga.

Pu­sę jos su­da­ro nuo­trau­kos (nuo Ja­no Bul­ha­ko iki Al­gi­man­to Kun­ čiaus), pu­sę – teks­tai (C.Mi­łos­zo „Vil­niaus gat­vių žo­dy­nas“ ir pa­ sta­ro­jo ap­si­kei­ti­mas laiš­kais su To­mu Venc­lo­va). Štai čia jau itin as­me­niš­ka, šil­ta, in­ty­mu, tik­ra­sis ge­nius lo­ci. Net ste­bė­ti­na, kaip C.Mi­łos­zas pri­si­me­na sa­vo Vil­nių, kiek­vie­ną gat­vę ar pa­sta­tą, nors praė­jo ke­le­tas de­šimt­me­čių po jo iš­vy­ki­mo. Ži­no­ma, ir mies­tas jau vi­sai ki­toks, apie tą ki­to­kį mies­ tą ra­šo T.Venc­lo­va. Ta­čiau mies­ to dva­sia, nors ir pa­ki­to, bet iš­li­ko.

Vil­nius J.Bul­ha­ko fo­tog­ra­fi­jo­se ir­ gi vi­sai ki­toks nei A.Kun­čiaus, bet ir čia lie­ka kaž­koks bend­ra­sis var­ dik­lis, neap­si­ri­bo­jan­tis vien baž­ ny­čių si­lue­tais.

C.Mi­łos­zo teks­tai ga­na nos­tal­ giš­ki, ta­čiau jis pri­si­pa­žįs­ta nos­ tal­gi­jos ne­jau­čiąs ir nie­kad ne­no­ rė­jęs čia grįž­ti. Be­je, abu au­to­riai, nors ir dek­la­ruo­da­mi mei­lę Vil­ niui, api­bū­di­na jį kaip pro­vin­cia­ lų ir pri­si­pa­žįs­ta vi­sa­da no­rė­ję iš čia iš­vyk­ti. Tai­gi, ir iš­vy­kę. Sa­vaip pa­ra­dok­sa­lu. Vie­noks Vil­nius Lie­ tu­vos (ar Len­ki­jos) kon­teks­te, ki­ toks – pa­sau­lio. Eg­zis­tuo­ja dar ir dva­si­nis mat­muo, ku­ria­me šis mies­tas vis dėl­to lie­ka ne­pa­mai­ no­mas.

8

Penktadienis, gegužės 24, 2013

santaka/teatras

Būties klau­si­mų akis­ta­to­je Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to teat­ras pa­kvie­tė į pir­mo­jo šio­je sce­no­je pa­sta­ty­to spek­tak­lio prem­je­rą – Ar­tū­ro Arei­mos „In­ ty­mu­mą“. Pa­gal Jea­no Pau­lio Sartre‘o no­ve­les „In­ty­mu­mas“ ir „He­rost­ra­tas“ kur­ta­me spek­tak­ly­je kal­ba­ma vi­di­nio in­ty­mu­mo, lais­vo pa­si­rin­ki­mo ir są­ly­čio su mir­ti­mi te­mo­mis.

Dei­man­tė De­men­ta­vi­čiū­tė Teat­ro­lo­gė

„Dvi viename“

Spek­tak­lį bū­tų sun­ku pri­skir­ti še­ dev­rų ka­te­go­ri­jai, ta­čiau sa­ky­ti, kad jis yra vi­siš­kai neį­do­mus, neak­tua­ lus ir ne­ver­tas dė­me­sio, bū­tų taip pat ne­tei­sin­ga.

A.Arei­mos teat­ri­nis chu­li­ga­niz­ mas „In­ty­mu­me“ yra kiek švel­ nes­nio po­bū­džio, ly­gi­nant su anks­tes­niais re­ži­sie­riaus kū­ri­niais – „Mar­ki­ze de Sad“, „Plė­ši­kais“ ar „Ju­li­ju­mi Ce­za­riu“. Nau­jau­sia­ me spek­tak­ly­je nė­ra itin drą­sios so­cia­li­nės, po­li­ti­nės ap­lin­kos ar ste­reo­ti­pi­nės gė­rio ir blo­gio sam­ pra­tos de­konst­ruk­ci­jos. Pran­cū­zų fi­lo­so­fo, ra­šy­to­jo J.P.Sartre‘o eg­ zis­ten­cia­lis­ti­nės kryp­ties kū­ry­ba in­terp­re­tuo­ja­ma jaus­min­giau, ly­ riš­kiau. Vis dėl­to, kaip ir dau­ge­ly­je ki­tų re­ži­sie­riaus kū­ri­nių, „In­ty­mu­ me“ ieš­ko­ma ak­tua­lių li­te­ra­tū­ ros kū­ri­nio ir šian­die­nos pa­sau­lio erd­vių są­sa­jų, ba­lan­suo­ja­ma tarp ko­miš­kų ir dra­ma­tiš­kų sce­nų bei sie­kia­ma žiū­ro­vus pa­vers­ti smal­ siais ste­bė­to­jais, ak­ty­viai ku­rian­ čiais spek­tak­lio reikš­mes.

La­biau­siai spek­tak­ly­je pa­gy­ri­ mo ver­tas taik­lus dvie­jų no­ve­lių per­so­na­žų li­ki­mų su­lie­ji­mas į vie­ ną sce­ni­nę erd­vę ir ak­to­rių vai­ dy­ba. At­sa­ky­mą į klau­si­mą, ko­dėl jun­gia­mos bū­tent no­ve­lės „In­ty­ mu­mas“ ir „He­rost­ra­tas“, ga­li­ma su­ras­ti pa­čia­me spek­tak­ly­je. „He­

rost­ra­te“ vei­kia vie­nas he­ro­jus – Po­lis, pa­pras­tas vy­ras, sie­kian­tis bū­ti iš­skir­ti­nis. Jis trokš­ta tap­ti he­ ro­ju­mi, ta­čiau ne bet ko­kiu, o, kaip pa­ts sa­ve įvar­di­ja, juo­duo­ju did­vy­ riu. Jį su­ža­vi He­rost­ra­to is­to­ri­ja, kai grai­kų kur­pius He­rost­ra­tas, sie­kęs bet ko­kia kai­na iš­gar­sė­ti, su­de­gi­ na Ar­te­mi­dės šven­tyk­lą, lai­ko­mą vie­nu iš sep­ty­nių pa­sau­lio ste­buk­ lų. J.P.Sartre‘o vei­kė­jas šlo­vės sie­ kia žu­dy­da­mas.

kont­ras­tuo­ja su jų vi­di­niu at­vi­ru­ mu. Ke­lia­mas klau­si­mas, ar bū­ti be dra­bu­žių reiš­kia bū­ti at­vi­ram?

J.Chano pėdomis

Po­lį įkū­ni­ja ak­to­rius Vai­nius So­dei­ ka, Lu­lu – Se­ve­ri­ja Ja­nu­šaus­kai­tė, Ri­re­tę – Go­da Pik­ty­tė, An­ri – And­ rius Žiu­raus­kas. Ak­to­riai per­tei­kia li­te­ra­tū­ros per­so­na­žų cha­rak­te­ris­ ti­kas, ta­čiau pa­si­telk­da­mi imp­ro­vi­ za­ci­ją ir iro­ni­ją jie kart­kar­tė­mis at­ si­ri­bo­ja nuo sa­vų vaid­me­nų. Nors pa­ties spek­tak­lio pa­va­di­ni­mas ta­ ry­tum sa­ko, kad tu­rė­tų do­mi­nuo­ti J.P.Sartre‘o no­ve­lė „In­ty­mu­mas“, abie­jų no­ve­lių per­so­na­žai tam­pa ly­gia­ver­čiai, o „He­rost­ra­to“ he­ ro­jus kart­kar­tė­mis pra­si­ver­žia ir į pir­mą­jį pla­ną.

mais prie­šais ke­lia aso­cia­ci­jų su ko­ vi­nių fil­mų vei­kė­jais, ypač su ki­no ak­to­riaus Jac­kie’o Cha­no vai­dy­ba.

Kaip ir pa­sta­ra­sis ak­to­rius, Po­lis kai ku­riuos ju­de­sius at­lie­ka su ak­ro­ba­ti­ kos ele­men­tais. Pa­vyz­džiui, šok­da­ mas nuo že­mes­nio ant aukš­tes­nio bal­do iš­kart leng­vai at­si­sė­da.

J.Cha­nas dau­ge­lį sa­vo iš­ties ak­ ro­ba­ti­nių ir ga­na pa­vo­jin­gų ju­de­sių at­lie­ka be jo­kių ap­sau­gos prie­mo­ nių. V.So­dei­kai su­si­ža­lo­ti ypa­tin­go pa­vo­jaus nė­ra, ta­čiau su­si­da­ro įspū­ dis, kad ri­zi­ka bent men­kai su­si­ža­ lo­ti taip sė­dant ant kie­to pa­vir­šiaus iš­lie­ka. Žiū­ro­vai šias ak­to­riaus pa­ stan­gas įver­ti­na plo­ji­mais. O spek­ tak­lio pa­bai­go­je, kai nu­šau­na­ma Lu­lu, Ri­re­tė ir An­ri, Po­lis nu­si­šau­ na pa­ts, ta­čiau stai­ga pa­ky­la ir vėl šau­na į sa­ve – ir taip ne vie­ną sy­kį, ta­ry­tum kar­to­da­mas ne taip nu­fil­ muo­tą spek­tak­lio pa­bai­gos sce­ną.

Buvimas kartu ir atskirai

V.So­dei­kos Po­lis, ko ge­ro, la­ biau­siai ir įsi­rė­žia at­min­tin. Ak­to­ rius at­ve­ria sa­vo­jo vei­kė­jo dra­ma­ tiš­ku­mą, jo ne­sta­bi­lią psi­cho­lo­gi­nę bū­se­ną, ta­čiau kar­tu su­tei­kia jam ir ko­miš­ku­mo, ku­rio nė­ra pran­cū­zų ra­šy­to­jo kū­ri­ny­je.

Ko­miš­kas V.So­dei­kos juo­do­jo did­ vy­rio el­ge­sys, jo ko­va su ne­ma­to­

Iš mo­te­riš­kų vaid­me­nų di­džiau­sią įspū­dį pa­li­ko taip pat ir dra­ma­tiš­ ka, ir ko­miš­ka G.Pik­ty­tės Ri­re­tė.

Ak­to­rė sce­no­je yra pri­vers­ta ne tik sė­dė­ti, sto­vė­ti ar vaikš­čio­ti, kaip bū­na tra­di­ciš­kai ku­riant vaid­me­ nį, bet ir ne itin pa­to­giai gu­lė­ti, da­ry­ti pri­tū­pi­mus, nu­si­ren­gi­nė­ti, pa­nau­do­ti vi­sas sa­vo bal­so ga­li­ my­bes, tiek įkū­ny­ti, tiek kart­kar­ tė­mis at­si­ri­bo­ti nuo sa­vo­jo per­ so­na­žo, o svar­biau­sia – vi­sa­da iš­lai­ky­ti žiū­ro­vų dė­me­sį. Su to­kia ne­leng­va vaid­mens kū­ri­mo už­ duo­ti­mi G.Pik­ty­tė su­si­tvar­ko ga­ na sėk­min­gai. Ji su­vai­di­na ir ge­rą, pa­guo­džian­čią ir pa­lai­kan­čią Lu­lu drau­gę, ta­čiau kartu – ir dėl vie­ nat­vės ken­čian­čią mo­te­rį, ir Po­lio neįp­ras­tus no­rus ten­ki­nan­čią pro­ sti­tu­tę. Taip sce­no­je ga­li­ma ste­ bė­ti, kiek at­vi­ra mo­te­ris yra bū­ da­ma su drau­ge, su vy­ru ir pa­ti su sa­vi­mi.

S.Ja­nu­šaus­kai­tės ir A.Žiu­raus­ ko vaid­me­nys – taip pat ne­pa­to­

Paralelės: pasirinkta scenografija J.P.Sartre’o novelių veiksmą perkelia į sovietmečio Lietuvą.

Artūro Areimos nuotr.

Nuogi kūnais ir dvasia

No­ve­lė­je „In­ty­mu­mas“ vei­kia trys vei­kė­jai – vy­ras An­ri, žmo­na Lu­lu ir pa­sta­ro­sios ge­riau­sia drau­gė Ri­ re­tė. Lu­lu lyg ir my­li dėl im­po­ten­ ci­jos ken­čian­tį vy­rą, ta­čiau no­ri jį pa­lik­ti, ir sun­kiai ap­si­spren­džia, ko iš tik­rų­jų no­rin­ti. Į šią pai­nią, me­ lod­ra­ma­tiš­ką is­to­ri­ją įpai­nio­ja­ma ir jos drau­gė Ri­re­tė.

Tai­gi spek­tak­ly­je yra su­lie­ja­mos dvi skir­tin­go po­bū­džio is­to­ri­jos: vie­no­je do­mi­nuo­ja mi­zant­ro­pi­ja – nea­py­kan­ta žmo­nėms, o ant­ro­je – mei­lė. No­ve­lės pa­pil­do vie­na ki­tą, is­to­ri­jos su­gre­ti­na­mos ne tik vei­kė­ jams bū­nant to­je pa­čio­je sce­ni­nė­ je erd­vė­je, bet ga­liau­siai ir su­si­ker­ tant jų li­ki­mams. Taip spek­tak­liui su­tei­kia­ma dau­gia­reikš­miš­ku­mo, ne­ti­kė­tu­mo, jis ne­virs­ta vien me­ lod­ra­ma ar vien mo­nos­pek­tak­liu.

Spek­tak­ly­je in­ty­mu­mas ly­gus at­ vi­ru­mui. Ne vie­no­je vie­to­je su­gre­ ti­na­mas fi­zi­nis ir vi­di­nis in­ty­mu­ mas, kai ap­nuo­gin­ti ak­to­rių kū­nai

A.Arei­mos „In­ty­mu­ mas“ yra ne­tra­di­ci­ nis ir ne­nus­pė­ja­mas kū­ri­nys.

gūs, rei­ka­lau­jan­tys ir išo­ri­nių, ir vi­di­nių pa­stan­gų. S.Ja­nu­šaus­kai­tei ten­ka ap­si­nuo­gin­ti, A.Žiu­raus­kui – di­džią­ją spek­tak­lio da­lį ne­kal­bant sė­dė­ti ir žiū­rė­ti į te­le­vi­zo­riaus ek­ ra­ną. Lu­lu, kaip ir no­ve­lė­je, spek­ tak­lio pra­džio­je gu­lė­da­ma lo­vo­ je svars­to apie sa­vo ne­nu­si­se­ku­sį ve­dy­bi­nį gy­ve­ni­mą, apie ga­li­my­bę pa­lik­ti sa­vo vy­rą. Ji taip ir pa­da­ro, ta­čiau spek­tak­lio pa­bai­go­je vėl su­ grįž­ta pas jį.

An­ri vaiz­duo­ja­mas kaip pa­sy­vus, apa­tiš­kas vy­ras, ta­čiau vi­du­je ken­ čian­tis ir no­rin­tis su­si­grą­žin­ti pa­ bė­gu­sią žmo­ną. O bai­gian­tis spek­ tak­liui A.Žiu­raus­ko vei­kė­jas įgy­ja dar dau­giau drą­sos ir net iš­drįs­ta nu­šau­ti spek­tak­lio gar­so in­ži­nie­ rių. Vis dėl­to at­ro­do, kad ak­to­rių kū­ry­bi­nė lais­vė yra kiek su­var­žy­ ta ir jie sce­no­je la­biau da­ro tai, ko iš jų ti­ki­si re­ži­sie­rius, ar taip, kaip yra ap­ra­šy­ta no­ve­lė­se. Ly­gi­nant su V.So­dei­kos ir G.Pik­ty­tės vai­dy­ba, Lu­lu ir An­ri pa­lie­ka kiek ma­žes­ nį įspū­dį.

Scenografijos simbolika

Dia­nos Kuz­mic­kai­tės pa­pras­tais, XX a. ant­ro­sios pu­sės ma­dos ten­ den­ci­jas at­spin­din­čiais dra­bu­žiais ap­reng­ti per­so­na­žai vei­kia to­kio pa­ties lai­ko­tar­pio in­ter­je­re. Daik­ tai sce­no­je dar la­biau su­konk­re­ti­na lai­ką – veiks­mas vyks­ta so­viet­me­ čiu. Sce­no­je vaiz­duo­ja­mas so­vie­ ti­niais bal­dais ir tech­ni­ka ap­sta­ty­ tas bu­tas, pa­da­ly­tas į ke­lias, tar­si skir­tin­gus kam­ba­rius at­spin­din­čias erd­ves. Kai­rė sce­nos pu­sė, ku­rio­je sto­vi ra­šo­ma­sis sta­las, skir­ta „He­ rost­ra­to“ vei­kė­jui, sce­nos vi­du­ rys – vir­tu­vė (kriauk­lė ir šal­dy­tu­ vas) – Ri­re­tei. Na, o de­ši­nė sce­nos pu­sė (grei­čiau­siai ją ga­li­ma in­terp­ re­tuo­ti kaip sve­tai­nę), ku­rio­je re­ gi­mas ki­nes­ko­pi­nis te­le­vi­zo­rius, spin­ta ir se­na so­fa, yra skir­ta An­ri ir Lu­lu. Vei­kė­jai vei­kia sa­vo­se zo­ no­se, nors kar­tais ir įsi­ver­žia vie­ nas į ki­to erd­vę, pa­žeis­da­mi vie­nas ki­to in­ty­mią, pri­va­čią erd­vę.

Eg­zis­ten­cia­lis­tai tei­gė, kad žmo­ gus yra toks, koks pa­ts sa­ve su­si­ku­ ria, jis pa­ts ap­si­brė­žia sa­vą­ją eg­zis­ ten­ci­ją. Šios min­ties per­smelk­tas vi­sas spek­tak­lis. Taip pat ja­me ke­ lia­ma ir daug ki­tų klau­si­mų – kas ir ko­dėl yra žmo­gus? Ką reiš­kia bū­ ti lais­vam? Kas yra mo­ra­li­nė at­sa­ ko­my­bė? So­viet­me­čio at­mos­fe­ra ir prieš spek­tak­lį bei jam jau pa­si­bai­ gus skam­ban­čios „Fo­je“, „An­ties“ dai­nos es­mi­nius J.P.Sartre‘o kū­ry­ bos ke­lia­mus eg­zis­ten­ci­nius klau­ si­mus da­ro dar ak­tua­les­nius.

Spek­tak­lis ver­čia pri­si­min­ti so­ vie­ti­nės Lie­tu­vos nuo­tai­kas, bui­tį, žmo­nių tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mą, di­de­lį lais­vės al­kį ir ne­gai­les­tin­gą in­di­vi­dua­lu­mo dai­gų nai­ki­ni­mą.

Vis dėl­to są­sa­jos su lie­tu­viš­ko­mis rea­li­jo­mis yra tik už­čiuo­pia­mos ir pla­čiau ne­plė­to­ja­mos. Ta­ry­tum dar trūk­tų paaiš­ki­ni­mų, iš­plau­kian­čių iš pa­ties spek­tak­lio, ko­dėl pa­ts sce­ nog­ra­fij­ ą kū­ręs re­ži­sie­rius pa­si­rin­ ko bū­tent so­viet­me­čio lai­ko­tar­pį.

A.Arei­mos „In­ty­mu­mas“ yra ne­tra­di­ci­nis ir ne­nus­pė­ja­mas kū­ ri­nys. Spek­tak­lis tu­rė­tų pa­tik­ti ir jau­ni­mui, ir vy­res­niems žmo­ nėms, ka­dan­gi jis ska­ti­na ieš­ko­ ti at­sa­ky­mų į ne vi­sa­da pa­to­gius, bet be ga­lo svar­bius eg­zis­ten­ci­nius klau­si­mus.