2013 06 14 santaka

1

Penktadienis, birželio 14, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 95

Virgio šo­kis vei­du į vė­ją

Sebastiano Bolescho nuotr.

Ne iš­kart pri­pa­žin­to ta­len­to V.Puodžiūno ke­lias: nuo „Au­ros“ iki gar­sio­sios tru­pės „Sas­ha Waltz&Guests“

4

Po­rce­lia­ninė sie­la

Kal­tas be įro­dy­mo

Knygos įkvėpta šventė

Poetės M.Cve­ta­je­vos ei­les iš­ver­tu­si R.Sku­ čai­tė ėmė­si ki­to ti­ta­niš­ ko dar­bo – lie­tu­viš­kai iš­gul­dy­ti ru­sų kū­rė­jos laiš­kus.

Eks­per­tai neį­ro­do J.Luk­šos-Dau­man­to kal­tės gar­sio­jo­je „Lie­tū ­ ­kio“ by­lo­je, ta­ čiau par­ti­za­nas vis dar ne­rea­bi­li­tuo­tas.

Šį sekmadienį airiai minės Nacionalinę šventę – BloomsdayBliumo dieną, kurią įkvėpė knyga – Jame­ so Joyce‘o „Ulisas“.

3

7

8

2

penktadienis, birželio 14, 2013

santaka /kultūros savaitė

Mū­zos my­li va­sa­rą, bet ne va­sa­rą mies­te Vio­le­ta Juo­de­lie­nė

N

o­r i bū­t i ma­to­mas, ne­ snausk va­s a­rą. Va­s a­rą mies­te gy­ve­n i­mas nu­ sen­ka it kait­ros nu­ga­rin­ tas upe­l iūkš­t is, to­dėl ga­l i­my­bės at­ kreip­t i dė­me­sį į sa­ve – ne­pa­ly­g i­na­ mai di­des­nės nei ru­de­nį. Šio siū­ly­mo me­n i­n in­kai kaž­ko­dėl ne­mėgs­ta. Juk va­sa­ra, sa­ko jie, ato­ sto­gų me­tas – rei­kia pail­sė­ti. Va­sa­rą net ir Lie­tu­vo­je prie jū­ros šil­ta – ga­li­ ma at­si­gau­ti kū­nu ir sie­la. Va­sa­riš­kas dan­gus do­va­no­ja nuo­sta­bų ap­švie­ti­ mą – ne­ga­li ne­ta­py­ti, ne­pa­veiks­luo­ti, va­di­na­si, ne­ga­li ne­va­žiuo­ti į kū­ry­bi­ nes sto­vyk­las.

Dar va­sa­rą – pa­lan­k us me­tas ke­l io­ nėms į Va­ka­r us ar Ry­tus: ką ma­si­na tarp­t au­t i­n iai me­n i­n in­k ų su­s i­b ė­g i­ mai, kas jau n me­t us iš ei­lės ga­l i va­ žiuo­t i ieš­ko­t i ko­k io gar­s aus tau­t ie­ čio me­n i­n in­ko pėd­s a­k ų kur nors

Kiek me­ni­nin­kų va­sa­rą lie­ka mies­te, ar li­kę ko­vo­ ja dėl me­nui nea­be­jin­gos au­di­to­ri­jos dė­me­sio? sve­t i­mų kal­nų paunks­nė­j e. Nes­ var­bu, kad se­n iai kons­ta­t uo­ta: vi­si pėd­sa­kai ras­t i. Nes­var­bu, kad ke­l io­ nei skir­t i pi­n i­gai ga­lė­t ų bū­t i pa­nau­ do­ti to pa­ties me­ni­nin­ko at­mi­ni­mui sva­r iau įam­ž in­t i nė ne­ke­l iant ko­jos iš Lie­tu­vos. Ke­l io­nė juk la­bai pra­tur­ ti­na me­ni­nin­k ų pa­tir­čių ba­ga­žą, o ir per tas kas­me­tes ke­l io­nes sve­t i­m i kal­nai kaž­ko­k ie sa­v i pa­si­da­rė – ko­ kia va­sa­ra be jų paunks­nės.

Va­ž iuo­ja­ma už­sie­n in ir ki­tais tiks­ lais, že­miš­kes­n iais, to­dėl apie juos ne­mėgs­ta­ma gar­siai kal­bė­t i. Dai­l i­ nin­kai ima ir tep­tu­kus į ran­kas – tik ne dėl dro­bių, dėl nor­ve­gų tvo­rų ar da­nų sie­nų: kad žie­mą kū­nui ne­bū­tų šal­ta ir sie­la ga­lė­tų lais­vai al­suo­ti.

O ką va­sa­rą veik­ti gy­ve­nan­tie­siems šia­pus me­no pa­sau­lio sie­nų, bet my­ lin­tie­siems jį net ir tuo­met, kai ato­sto­ gau­ja ir mū­zos, ir me­ni­nin­kai?

To­k iems kul­t ū­r in­g iems va­s a­ro­to­ jams pa­pras­tai pa­siū­lo­ma fes­t i­va­ lių. Lie­tu­vo­je jų – anaip­tol ne tiek jau ir daug, kad koks kul­tū­rin­gas tau­tie­ tis bū­tų pri­vers­tas de­juo­ti, jog ne­spė­ ja vi­sur ap­lėk­ti.

Var­dai, ma­to­mi ak­ty­viuo­ju se­zo­nu, ne­pas­le­pia­mas (o ir ne­sle­pia­mas) no­ras pa­trauk­ti ma­ses, o ne ypa­tin­ gus san­t y­k ius su di­d žiuo­ju me­nu

puo­se­lė­jan­čią „grie­ti­nė­lę“ – toks jau ku­r is lai­kas yra ne vie­nas ir ne du mu­zi­kos fes­ti­va­liai.

Ir to­kia ten­den­ci­ja anaip­tol nė­ra to­ kia jau blo­ga – ypač jei tu­rė­si­me ome­ ny­je po­ten­cia­lių žiū­ro­vų užim­tu­mą (va­di­na­si, ir ga­li­my­bes) li­ku­sius me­ tų mė­ne­sius lan­k y­t is kon­cer­t ų sa­ lė­se; gal­vo­jant apie tai, kad nuo ma­ siš­ku­mo per įvai­rias tar­pi­nes gran­ dis pri­k lau­so me­ni­nin­k ų pi­ni­g i­nės sto­ris.

O jei dar ob­jek­ty­viai įver­tin­tu­me, kas svar­biau: pa­ma­lo­nin­ti sau­je­lę eli­to at­ ve­žant iš­skir­ti­nio ryš­ku­mo (ir bran­ gu­mo) žvaigž­dę ar pa­ma­lo­nin­ti te­gu ir ne eli­tą, „tik“ ko­kius pro­vin­ci­jos in­ te­lek­tua­lus (įskai­tant ir juo­da­dar­bius sie­los in­te­li­gen­tus) su­si­ti­ki­mu su „tik“ Lie­tu­vos mas­to pro­fe­sio­na­lu?

Jei jau neį­ma­no­ma pa­ten­kin­ti abie­ jų sto­vyk­lų – te­gu lie­ka pa­ma­lo­nin­ ta bent jau pa­sta­ro­ji. Kad ir kaip neį­ ti­k i­mai skam­b ė­t ų, ta­čiau eli­t i­n iai klau­sy­to­jai, at­sto­vau­ja­m i anaip­tol ne vien varg­šų, net ir šiais (po­st)kri­ zi­n iais lai­kais lei­d žia sau ko­lek­cio­ nuo­ti ope­rų prem­je­ras ar re­či­ta­lius, kad ir kur jie skam­bė­tų – Lon­do­ne ar Pa­r y­ž iu­je. Ant­r ie­ji su­da­ro pil­ką­ ją, ta­čiau la­bai svar­bią ma­sę: ji bent jau teo­r iš­kai ren­ka po­l i­t i­k us, ku­r ie bent jau teo­r iš­kai tu­r i rū­pin­t is kul­ tū­ra, ku­ri bent jau teo­riš­kai tu­ri kel­ti mū­sų vi­sų in­te­lek­tua­li­nį ly­gį, in­ves­ tuo­ti į mū­sų dva­si­nį ka­pi­ta­lą, kad šis sa­vo ruož­tu (bent jau teo­riš­kai) virs­ tų sie­los ir kū­no ge­ro­ve ir kel­tų Lie­tu­ vos žmo­gaus oru­mą.

Fes­ti­va­liai, ma­siš­ku­mas ir pro­vin­ci­ jos kul­tū­ri­ni­mas – pui­ku. Ir vis dėl­ to, kiek kul­tū­ros lie­ka va­sa­rą mies­ te lie­kan­čiam žmo­gui? Žvel­g iant iš ki­tos pu­sės, – kiek me­ni­nin­kų va­sa­ rą lie­ka mies­te, ar li­kę ko­vo­ja dėl me­ nui nea­be­jin­gos au­d i­to­r i­jos dė­me­ sio? At­sa­ky­mas – va­sa­rą tra­di­ciš­kai ypač kuk­lia­me kul­tū­ros re­gi­nių ka­ len­do­riu­je.

Teat­ra­lai iš­si­va­ž i­nė­ja gast­ro­lių – po už­sie­nius ar bent vie­ti­nius ku­ror­tus.

Ga­le­ri­nin­kai ga­no sa­vo glo­bo­ti­nius, iš­si­bars­čiu­sius po ple­ne­r us ir pae­ že­res. Įkan­din ir už­da­rie­ji ra­šy­to­jai – užuo­t „ėję į ma­ses“, ge­ri­nę li­te­ra­tū­ ros va­ka­rų įvaiz­dį, kau­pia min­tis, žo­ džius ir jė­gas sa­vo­se so­dy­bo­se, drau­ giš­kų skan­di­na­vų ar vo­kie­čių kū­ry­ bi­nė­se sto­vyk­lo­se.

Vil­tis vie­na – va­sa­ros Lie­tu­vo­je trum­ pos. At­šals nak­tys, už­mies­čio so­dy­ bo­se pa­si­da­rys drėg­na, ne­jau­ku, kū­ rė­jai pa­ma­žu su­grįš į mies­tą. Ne vi­ sam lai­kui, tik iki ki­tos va­sa­ros.

„Ar Lie­tu­vos vals­ty­bė per sa­vo kū­ ry­bi­nį po­ten­cia­lą vyk­do sa­va­ran­ kiš­ką eko­no­mi­nę, so­cia­li­nę po­li­ti­ ką, ar per tam tik­rus me­cha­niz­mus yra ta­pu­si di­des­nių­jų rin­kų žai­dė­jų po­li­ti­nių, eko­no­mi­nių, kul­tū­ri­nių sie­kių ir tiks­lų, rek­la­mi­nės sklai­ dos lau­ku? Ši­tas klau­si­mas nė­ ra vie­na­reikš­mis, ta­čiau yra svar­ bus dėl pa­pras­tos prie­žas­ties – ar mes no­ri­me bent iš da­lies iš­lik­ti sa­va­ran­kiš­ki ir žmo­giš­kai orūs“, – anaip­tol ne­re­to­riš­kai klau­sia Vil­ niaus dai­lės aka­de­mi­jos Kau­ no fi­lia­lo dės­ty­to­jas Ro­lan­das Rim­kū­nas. Šal­ti­nis: „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“

„Jan­kus pa­tei­kia me­na­mą, ta­čiau la­bai įti­ki­mą sce­ni­nį įvy­kį, ku­ris pa­rem­ tas me­ni­ne kal­ba ir aist­rin­gu is­to­ri­nių prie­žas­čių ieš­ko­ji­mu, kas kal­tas dėl Lie­tu­vos li­ki­mo 1940 m. Au­to­rius per per­so­na­žus krei­pia­si į žiū­ro­vą, pa­teik­da­mas fak­tus, įvy­kius, klau­si­mus – ko­dėl Lie­tu­va ne­pa­sip­rie­ši­no oku­pa­ci­jai, ar bu­vo nors men­kiau­sia ga­li­my­bė, ki­tas ke­lias, iš­gel­bė­ti ne­ prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės su­ve­re­ni­te­tą? Ar bu­vo ga­li­ma iš­veng­ti ma­si­nių trė­mi­mų, nai­ki­ni­mo, iš­lik­ti lais­viems?“ – re­ži­sie­rius Vy­tau­tas Bal­sys re­ziu­muo­ja sa­vo re­ži­suo­tą Ge­di­mi­no Jan­kaus pje­sę „Sme­to­na“.

Spek­tak­lio prem­je­ra – bir­že­lio 20 d. 19 val. ki­no teat­re „Ro­mu­va“. Šal­ti­nis: „San­ta­ka“

„Ne­ži­nau, kas šian­dien per­se­kio­ ja žmo­nes, bet ga­lė­tu­me įvar­dy­ ti vie­nu žo­džiu – su­sve­ti­mė­ji­mas.

Net kaž­ka­da bu­vę ar­ti­mi drau­gai gat­vė­je ne­pa­žiū­ri vie­nas ki­tam į akis – tik pa­klau­sia „kaip gy­ve­ ni?“ ir, pa­si­kei­tę at­sa­ky­mais, tę­ sia sa­vo gy­ve­n i­m iš­k ą rit­m ą“, – anot fo­to­me­ni­nin­ko Gin­ta­ ro Če­so­nio, fo­toob­jek­ty­vas vis daž­niau už­fik­suo­ja nu­ga­ras at­su­ ku­sius žmo­nes, taip fik­suo­da­mas ir jų su­sve­ti­mė­ji­mą.

„Atrodo, kad Ire­na Mi­ku­li­čiū­tė sa­vo ga­le­ri­jo­je bu­ria spal­vin­gą, vi­soms kar­toms at­sto­vau­jan­čių bo­he­mi­nin­kų-ši­zof­re­ni­kų-mar­gi­na­lų-ori­gi­na­lų kom­pa­ni­ją, ku­rios vy­res­nią­ją da­lį (tarp jų esa­ma ir jau išė­ju­sių­jų į am­ži­ny­ bę) ga­li­ma va­din­ti „ofi­cia­lios“ Kau­no eksp­re­sio­nis­ti­nės ta­py­bos tra­di­ci­ jos („ka­no­ni­zuo­tos“ tų au­to­rių, ku­rie tiek so­viet­me­čiu, tiek pa­sta­rai­siais de­šimt­me­čiais pa­ly­gin­ti sai­kin­giau var­to­jo al­ko­ho­lį ir sten­gė­si kur­ti taip, kaip ku­ria „tik­ri“, pri­pa­žin­ti dai­li­nin­kai) „tam­sią­ja pu­se“, o ji gal net įdo­ mes­nė, nes pa­slap­tin­ges­nė... Algirdas Ša­ka­lys šio­je „tam­sio­jo­je pu­ sė­je“ vie­nu pir­mų­jų smui­kų grie­žia mū­sų au­sims (akims?) sun­kiai su­vo­kia­mą me­lo­di­ją“, – pa­ste­bi menotyrininkas Kęs­tu­tis Ša­po­ka.

Šal­ti­nis: lrt.lt

Šal­ti­nis: „Kul­tū­ros ba­rai“

„Spek­tak­lis rea­liai pra­si­de­da nuo pje­ sės pa­bai­gos“, – to­ kia, pa­ties žo­džiais, drą­si nor­ve­gų kla­ si­ko Hen­ri­ko Ib­se­ no kū­ri­nio „Pe­ras Giun­tas“ in­terp­ re­ta­c i­ja re­ž i­s ie­ riui Os­ka­rui Kor­ šu­n o­v ui at­n e­š ė ypa­tin­gą pri­pa­ži­ ni­mą: už Os­lo na­ cio­na­li­nia­me teat­re pa­sta­ty­tą spek­tak­ lį lie­tu­vis bu­vo pri­ pa­žin­tas ge­riau­siu re­ži­sie­riu­mi. Šal­ti­nis: OKT Artūro Morozovo, Gedimino Bartuškos, Laimučio Brunzos, Tomo Raginos nuotr.

3

penktadienis, birželio 14, 2013

santaka/prisilietimai

Lai­ko fal­ce­tas su lie­tu­viš­ku ak­cen­tu Na­cio­na­li­nės pre­ mi­jos lau­rea­tė poe­tė Ra­mu­tė Sku­čai­tė, jau iš­ver­ tu­si Ma­ri­nos Cve­ ta­je­vos 81 ei­lė­raš­ čio kny­gą, džiau­ gia­si nau­ju pri­si­lie­ ti­mu prie šios di­ džios kū­rė­jos as­ me­ny­bės – iš­ver­tė Vil­niu­je ras­tus jos laiš­kus, ra­šy­tus bu­ vu­siai mū­sų sos­ti­ nės gy­ven­to­jai.

Slapčia...

Balana

O gal geriausia taip laimėti: Iš laiko, iš traukos išnykti – Išeit, ištirpti ir tylėti, Išeit – šešėlio nepalikti

Apšviestas Eifelio bokštas – Nori? – Paliesi ranka.

O mes jo liesti netrokštam – Nenorim žiūrėti. – Į ką?

Ant sienų...

Gal tik žingsnio, lašo – Išnykt iš veidrodžių senų – Kaip Lermontovas iš Kaukazo Net nepabudinęs kalnų?

Paryžius – tokia nykynė...

Gal skoniai mūsų kiti. „Tėvyne mano, tėvyne, Kodėl taip ryškiai švieti?“ 1931

O gal juokais? – Maldauti Bachą Atbūti be vargonų aido Ir kantatas – kol neapako – Paleisti pelenu? Teskraido Ne urnai...

Taip: kol nieks nežino – Tegul apgaule, te – sunku: Akimirka – virš vandenyno Slapčia – nebudinant bangų...

1923

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Tai vis dėl­to įma­no­ma

No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tas Jo­si­ fas Brods­kis, kal­bė­da­mas apie ži­ no­mos ru­sų poe­tės M.Cve­ta­je­vos kū­ry­bą, sa­kė: „Cve­ta­je­va – tai Lai­ ko fal­ce­tas. Bal­sas, išei­nan­tis iš na­ tų raš­to ri­bų.“ To­kia bu­vo ne tik jos poe­zi­ja, bet ir vi­sas gy­ve­ni­mas.

R.Sku­čai­tė 120-osioms M.Cve­ ta­je­vos gi­mi­mo me­ti­nėms su­da­rė ir iš­ver­tė jos poe­zi­jos kny­gą „Į nie­kur laiš­kai“, pri­sta­tė ją poe­tės na­memu­zie­ju­je Mask­vo­je. „Pri­si­pa­žin­siu, kad dau­gy­bę me­ tų gal­vo­jau, jog neį­ma­no­ma iš­vers­ ti M.Cve­ta­je­vos ei­lių, su­kur­tų ne­ pap­ras­tai gi­laus ta­len­to poe­tės.

Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad joks poe­zi­ jos ver­ti­mas nie­ka­da ne­bus ori­gi­ na­lo ati­tik­muo: jis te­ga­li bū­ti ar­ti­ mes­nis ar to­li­mes­nis jo ai­das. Nuo 1995 m., kai iš­drį­sau iš­vers­ti jos pir­mą­jį ei­lė­raš­tį, te­ko ne vie­nus me­tus klai­džio­ti, ieš­kant žo­džių ver­čia­moms ei­lėms, nes jie, žo­ džiai, tu­rė­jo ati­tik­ti ir poe­tės gy­ ve­ni­mą, ir neap­sa­ko­mą jos kal­bos gi­lu­mą, dau­gia­reikš­miš­ku­mą, rit­ mą, skam­bė­ji­mą... Gal man bent iš da­lies pa­vy­ko tai pa­da­ry­ti – po su­si­ti­ki­mo poe­tės na­me-mu­zie­ju­je vie­nas vy­ras ru­siš­kai pa­sa­kė: „Va­ di­na­si, vis dėl­to tai įma­no­ma“, – pa­sa­ko­jo R.Sku­čai­tė.

Pa­si­ge­do M.Cve­ta­je­vos bal­so

M.Cve­ta­je­va Mask­vo­je bu­vo skai­ to­ma lie­tu­viš­kai ir ru­siš­kai – tad su­si­rin­ku­sie­ji ga­lė­jo pa­ly­gin­ti ei­ lių dviem kal­bo­mis rit­min­gu­mą, mu­zi­ka­lu­mą. Klau­sy­to­jams tai pa­da­ry­ti pa­dė­jo kau­nie­tė ak­to­rė, poe­zi­jos skai­to­vė Da­lia Ra­sa Jan­ kaus­kai­tė, su R.Sku­čai­te va­žia­vu­ si į Mask­vą. „Ar to­kius įsi­vaiz­da­vau M.Cve­ta­ je­vos na­mus? – pa­kar­to­jo klau­si­mą pa­šne­ko­vė. – Taip. To­kius. Apie juos bu­vau skai­čiu­si pa­čios poe­tės die­no­ raš­čiuo­se, laiš­kuo­se, ki­tuo­se šal­ti­ niuo­se. Apė­jau vi­sas to ke­liaaukš­čio pa­sta­to ker­te­les. Pa­si­ge­dau tik vie­ no – jos bal­so, nors toks ma­no no­ ras ne­tu­rė­jo jo­kio rea­laus pa­grin­do – poe­tės bal­so įra­šų nė­ra.“

Titanams: išversti jautriosios M.Cvetajevos eiles – kaip ir laiškus – ne

kiekvienam poetui įveikiama užduotis.

Laiš­kus ra­šė kaip ei­lė­raš­čius Išt­rau­ka iš 1934 m. ge­gu­žės 9 d., tre­ čia­die­nį, M.Cve­ta­je­vos ra­šy­to laiš­ko: „Net­ru­kus vėl pa­ra­šy­siu.

Vil­na – ma­no mies­tas: die­v i­nu kal­ vas. Jas ma­no šir­dis – prii­ma – ir dar kaip.“ Ta­me pa­čia­me laiš­ke M.Cve­ta­je­va per­duo­da N.Hai­du­ke­vič sa­vo de­ vyn­me­čio sū­naus Mu­ro žo­džius:

Po re­vo­liu­ci­jos, iš­gy­ve­nu­si bai­sų skur­dą ir pa­lai­do­ju­si nuo ba­do mi­ ru­sią jau­nė­lę duk­rą, 1922 m. M.Cve­ ta­je­va iš­va­žia­vo pas vy­rą Ser­ge­ jų Ef­ro­ną į tuo­me­tę Če­kos­lo­va­ki­ją.

Ta­čiau ir ten, o vė­liau – ir Pran­cū­zi­ jo­je, jos pe­čius slė­gė sun­kios ne­gan­ dos, vie­nat­vė, nors ra­šė ji daug ir net bu­vo iš­lei­du­si ne vie­ną kny­gą.

„Ma­ma, Jūs džiau­g ia­tės pa­kal­nu­ tė­mis, o jos „po­rte – mal­heur“*. (NB! Pran­cū­zams pir­mo­sios ge­gu­žės pa­ kal­nu­tės „po­r te – bon­heur“**, ta­r y­ tum pa­kal­nu­tė ga­lė­t ų duo­t i ko­k ią dar di­des­nę lai­mę nei bu­vi­mą pa­čia sa­vim!)“ *nelaimės ne­šė­jos – pranc. **laimės ne­šė­jos – pranc.

M.Cve­ta­je­vos ka­pas ne­ži­no­mas iki šiol. Tai poe­tė pa­ti iš­pra­na­ša­vo vie­na­me pa­sku­ti­nių laiš­kų vil­nie­tei Na­ta­li­jai Hai­du­ke­vič: „Mu­ras nea­ teis prie ma­no ka­po. (Ne­ma­lo­nu.

Kam? Vis tiek ten nie­ko nė­ra).“

Tra­giš­kas šei­mos li­ki­mas

Anot R.Sku­čai­tės, kar­tais at­ro­do, kad M.Cve­ta­je­va ge­riau su­si­vo­ kė ne­bū­ty­je nei bū­ty­je, – tai liu­di­ ja jos kū­ry­ba. „Pa­vyz­džiui, pir­ma­me ma­no iš­ vers­ta­me jos ei­lė­raš­ty­je „Švel­nio­ji Pran­cū­zi­ja“ – jį poe­tė pa­ra­šė 1939 m. prieš iš­va­žiuo­da­ma iš Pran­cū­ zi­jos į So­vie­tų Są­jun­gą – pa­sku­ti­ nė ei­lu­tė iš tie­sų pra­na­šiš­ka: „Ke­ lias mums vie­nas, Ma­ri­ja Stiuart.“ Juk iš Pran­cū­zi­jos poe­tė iš­va­žia­vo į Tė­vy­nę žū­ti. Tai at­si­ti­ko Je­la­bu­go­ je, į ku­rią ji pra­si­dė­jus ka­rui bu­vo eva­kuo­ta su paaug­liu sū­nu­mi.

Je­la­bu­go­je poe­tės pe­čius už­griu­ vo per sun­ki pa­že­mi­ni­mo, skur­do, nie­kam ne­rei­ka­lin­gu­mo naš­ta, ku­ rios ji ne­pa­jė­gė iš­lai­ky­ti – pa­sku­ ti­nę 1941 m. va­sa­ros die­ną ji pa­ si­trau­kė iš gy­ve­ni­mo. „Net­ru­kus jos vy­ras bu­vo su­šau­dy­tas Mask­ vo­je, duk­ra ke­lio­li­ka me­tų iš­bu­vo la­ge­riuo­se ir trem­ty­je, o sū­nus po tre­jų me­tų žu­vo fron­te“,– var­di­jo R.Sku­čai­tė.

Ramutė Skučaitė:

Joks poe­zi­jos ver­ti­mas nie­ka­da ne­bus ori­gi­na­ lo ati­tik­muo: jis te­ga­li bū­ti ar­ti­mes­nis ar to­li­ mes­nis jo ai­das.

Lie­tu­viš­ki pri­si­lie­ti­mai

M.Cve­ta­je­va ti­kė­jo, kad jos ei­lė­raš­ čiams ateis lai­kas (po ka­ro ji ne­bu­ vo spaus­di­na­ma). Ir štai iš­si­pil­dė: da­bar Ru­si­jo­je yra iš­leis­ti net 14 to­ mų poe­tės raš­tai, jos kū­ry­ba ver­ čia­ma į ki­tas pa­sau­lio kal­bas.

Ga­li­me at­ras­ti ir lie­tu­viš­kų pėd­ sa­kų poe­tės gy­ve­ni­me ir kū­ry­bo­je:

*** Be kerėjimų tamsių Moteries – į nežinią Ranką draugiškai tiesiu Tą, kur rašo – dešinę.

*** Rytas. Taurę šveisti metas Ir palaistyti rožes.

Pats vidurdienis. Alyvą – Juosvą uogą – pirštais dviem.

Tą, kur kryžiumi šįryt Kaktą vaiko palietė.

Tą, kuria turiu rašyt Tai, ką Viešpats paliepė.

Keturios. Varpai suskambo.

Dievo Angelas. Žinia.

Antrąsyk palietos rožės.

Aidas. Vakaro gaisai.

O kairioji – netikra.

Sako – melagingoji.

Mano ištiesta ranka – Dešinė, teisingoji!

Ir naktis. Pajuodę grotos. Žodžių ir sparnų kova.

1918

1918

M.Cve­ta­je­vą nuo bol­še­vi­ki­nio te­ ro­ro gel­bė­jo poe­tas ir dip­lo­ma­tas Jur­gis Balt­ru­šai­tis, ją la­bai aukš­tai ver­ti­no mū­sų poe­tai, ta­čiau vers­ti drį­so tik vie­nas ki­tas.

Kaip yra pa­ste­bė­ju­si pro­f. Vik­ to­r i­ja Dau­j o­ty­t ė, M.Cve­ta­j e­ vą vers­ti la­bai sun­ku, o kar­tais ir neį­ma­no­ma, nes ver­tė­jui bū­ti­ na ne tik ge­rai mo­kė­ti ru­sų kal­bą, bet ir tu­rė­ti pui­kią poe­ti­nę klau­są bei tech­ni­ką.

R.Sku­čai­tė su šia už­duo­ti­mi su­ si­do­ro­jo jaut­riai, kul­tū­rin­gai ir da­ bar žen­gė dar vie­ną žings­nį poe­tės kū­ry­bi­nio pa­li­ki­mo link – iš­ver­tė jos laiš­kus, ra­šy­tus į Vil­nių, kur jie ir bu­vo su­ras­ti. „Prieš ke­le­rius me­tus ma­no duk­ ra Jū­ra­tė par­ve­žė iš Mask­vos ne­di­ de­lę kny­gu­tę, į ku­rią bu­vo su­dė­ti M.Cve­ta­je­vos laiš­kai, ras­ti Vil­niu­je, Užu­py­je, vie­no se­no Po­loc­ko gat­ vės na­mo pa­lė­pė­je.

Laiš­kai bu­vo ra­šy­ti ta­me na­me iki 1946 m. gy­ve­nu­siai Na­ta­li­jai Hai­du­ke­vič. Tuos 12 laiš­kų, už­ kiš­tų pa­lė­pė­je už si­jos, ra­do vie­ nas po­ka­r io na­m o gy­ven­to­jas, da­ry­da­mas re­mon­tą. Nė neį­tar­ da­m as ra­d i­n io svar­b os, pa­d ė­ jo laiš­kų ry­še­lį vir­tu­vės spin­te­ lė­je, kur jis iš­gu­lė­jo iki 2001-ųjų, kai į Vil­nių at­va­žia­vo len­kų ra­ šy­to­jas Vla­d is­l o­vas Za­v is­tovs­ kis. Jis už­su­ko į mi­nė­tą Po­loc­ko gat­vės na­mą, kur ka­dai­se gy­ve­no

jo mo­čiu­tė, gim­na­zi­jos mo­ky­to­ ja N.Hai­du­ke­vič. Išei­nan­čiam iš na­mo ra­šy­to­jui šei­mi­nin­kė pa­da­ vė ras­tą­jį pluoš­tą laiš­kų“, – pa­sa­ ko­jo R.Sku­čai­tė.

Laiš­kai jau iš­vers­ti

Anot žur­na­lis­to Ole­go Kur­diu­ ko­vo, per­skai­čiu­si ru­sų emig­ran­ tų žur­na­le Ma­ri­nos ei­lė­raš­čius, N.Hai­du­ke­vič pa­ra­šė poe­tei laiš­ką į Pran­cū­zi­ją, kur ji tuo­met gy­ve­ no. Poe­tė sa­vo laiš­kuo­se (su­ras­tie­ ji ra­šy­ti 1934–1935 m.) la­bai at­vi­ rai pa­sa­ko­jo apie sa­vo san­ty­kius su šei­ma, sun­kią fi­nan­si­nę pa­dė­ tį (N.Hai­du­ke­vič pa­rem­da­vo poe­ tę fi­nan­siš­kai), lei­dė­jų ven­gi­mą pub­li­kuo­ti jos ei­lė­raš­čius, ne­slė­pė min­čių apie sa­vi­žu­dy­bę. Epis­to­li­ nis šių mo­te­rų ry­šys nu­trū­ko 1939 m., kai M.Cve­ta­je­va grį­žo į So­vie­ tų Są­jun­gą. Šiuo me­tu M.Cve­ta­je­vos laiš­kai sau­go­mi Gdans­ke, V.Za­vis­tovs­kio ar­chy­ve. Į lie­tu­vių kal­bą R.Sku­čai­tės iš­ vers­tus ir ori­gi­na­lius M.Cve­ta­je­vos laiš­kus ke­ti­na leis­ti lei­dyk­la „Gim­ ta­sis žo­dis“. Apie ką jie? Anot lie­ tu­vių poe­tės, ko­men­tuo­ti M.Cve­ ta­je­vos laiš­kų tu­ri­nio neį­ma­no­ma: juos per­pa­sa­ko­jant la­bai leng­va su­ klys­ti – net ir tu­rint ge­riau­sių ke­ ti­ni­mų. „To­kius laiš­kus te­ga­li­ma skai­ty­ti pa­čiam, tik ta­da at­si­vers jų tik­ro­ji es­mė“, – sa­kė R.Sku­čai­tė.

4

penktadienis, birželio 14, 2013

santaka /šokis

Lei­dau įvyk­ti tam, ko šian­die Garsiosios šokio tru­pės „Sas­ha Waltz&Guests“ pa­si­ro­dy­mo Lie­tu­vo­ je ypač laukia ne tik meno gerbėjai, bet ir vienas jos narys – šo­kė­jas Vir­gis Puo­ džiū­nas. Kūrybinį kelią pra­dė­jęs Kau­no šo­kio teat­re „Au­ra“, jau dau­giau nei dvy­li­ ka me­tų jis yra pa­sau­lį pa­ver­gu­sio kolek­ tyvo ar­tis­tas.

Edi­ta Gru­dzins­kai­tė

– Iki „Au­ros“ jū­sų gy­ve­ni­me bu­vo šau­dy­mo spor­tas. Kas šo­ vė į gal­vą, kad nu­ta­rė­te iš­ban­ dy­ti sa­ve šo­ky­je?

– Tai bu­vo jau taip se­niai... 1988 m.

Kaip vi­suo­met, ato­sto­ga­vau Dzū­ki­ jo­je, kur su­ti­kau „Au­ros“ šo­kė­jus.

To­ji gru­pe­lė žmo­nių ma­ne su­do­ mi­no, šil­tai priė­mė ir kal­bi­no atei­ti pa­ban­dy­ti šok­ti. Kiek­vie­nas, ku­ris tu­rė­jo dvi ran­kas ir dvi ko­jas, bu­ vo tin­ka­mas ir lau­kia­mas. Pa­ban­ džiau. Leng­va ne­bu­vo, bet iš­šū­kiai ma­ne vi­suo­met trau­kė.

– Vi­suo­me­nė­je iki šiol ga­jus ste­reo­ti­pas, kad šo­kis – mo­te­ rų raiš­kos erd­vė? Ar tai jū­sų, jau­no vai­ki­no, ne­stab­dė?

– Ka­dan­gi aš pra­dė­jau šok­ti Lie­tu­ vo­je, be to, esu lie­tu­vis, šį klau­si­ mą su­pran­tu ypač ge­rai. Bū­ti šo­kė­ ju tuo me­tu, kai aš pra­dė­jau, ma­žų ma­žiau­siai bu­vo ne­ma­din­ga. Vis dėl­to šo­kis ma­ne pa­ga­vo.

Aš au­gau esant sis­te­mai, ku­ri ka­lė, kad vy­rai ne­ver­kia, ne­si­skun­ džia, ne­ro­do, ką jau­čia. Kal­bė­ji­mas nie­ka­da ne­bu­vo ma­no stip­riau­sia pu­sė. Daug ką lai­kiau sa­vy­je, nu­ry­ da­vau, ne­ro­dy­da­vau, tad šo­kis man bu­vo ne­są­mo­nin­gas bū­das (tik da­ bar ga­liu są­mo­nin­gai tą su­pras­ti) iš­si­lais­vin­ti iš to, kas ma­ne spau­ dė. Per šo­kį ir ju­de­sį aš sa­vo emo­ ci­jas ga­lė­jau iš­kal­bė­ti. Šo­kis ta­po tar­si iš­si­gel­bė­ji­mas, ga­li­my­bė at­ ver­ti sa­vo pa­ties dė­žu­tę.

Vi­suo­me­nės at­sa­ky­mas yra aiš­ kus, net jos ne­pak­lau­sus. Tai mums ne­lei­džia bū­ti tais, kuo mes no­rė­tu­ me ar ga­lė­tu­me. Esa­me sa­vik­ri­tiš­ ki, dar gau­na­me kri­ti­kos iš ša­lies ir už­si­da­ro­me. Dau­ge­liui mū­sų nė­ra nu­si­spjau­ti į vi­suo­me­nės nuo­mo­ nę. Gal ir no­rė­tu­me, bet ne­si­jau­ čia­me pa­kan­ka­mai stip­rūs.

Esu šo­kio pa­sau­ly­je gal ir dėl to, kad bu­vau nai­vus ir lei­dau sa­vo gy­ ve­ni­me įvyk­ti tam, ko šian­dien jau ne­drįs­čiau.

– Cho­reog­ra­fas Ju­ri­jus Smo­ry­ gi­nas „Au­ros“ va­do­vei Bi­ru­tei Le­tu­kai­tei yra pa­sa­kęs: „Nie­ ko iš jo ne­bus. Vyk tu jį lauk.“ Ar jis tie­siog neįž­vel­gė jū­sų ta­ len­to?

– J.Smo­ry­gi­nas iš­sa­kė sa­vo nuo­ mo­nę. Tai nor­ma­lu. Ki­ta ver­tus, gal­būt aš taip ir at­ro­džiau. Ver­ti­nu sa­ve rea­lis­tiš­kai. Kaip ga­lė­jau at­ ro­dy­ti po ke­le­to mė­ne­sių ban­dy­mo šok­ti ša­lia mer­gi­nų, ku­rios nuo vai­ kys­tės lan­kė gim­nas­ti­ką ir šo­ko.

Pui­kiai at­si­me­nu, kaip au­rie­čiai juo­kau­da­vo, kad aš ta pa­čia ko­

ja, ta pa­čia ran­ka ėjau. Šau­dy­mas ma­ne bu­vo stip­riai su­kaus­tęs, nes per tre­ni­ruo­tes rei­kė­da­vo 3–4 va­ lan­das sto­vė­ti ta pa­čia po­za ir ne­ ju­dė­ti, ge­rai nu­si­tai­ky­ti. Na­tū­ra­lu, ma­no fi­zi­niai duo­me­nys bu­vo ki­to­ kie, nei ti­ki­ma­si iš šo­kė­jo.

– Kaip nu­ti­ko, kad vos po ke­le­ to mė­ne­sių „Au­ro­je“ at­si­dū­rė­ te už At­lan­to?

– Tuo me­tu „Au­ros“ tru­pė dir­bo su ame­ri­kie­čių cho­reog­ra­fe Ta­ma­ra Ro­goff, ku­ri, be­si­bai­giant jos vieš­ na­gei Lie­tu­vo­je, pa­klau­sė, ar ne­no­ rė­čiau stu­di­juo­ti šo­kio to­liau. Man su­si­do­mė­jus, cho­reog­ra­fė iš­rū­pi­no sti­pen­di­ją stu­di­joms Ame­ri­ko­je.

– Kaip jū­sų spren­di­mą priė­mė ap­lin­ka? Ar ne­jau­tė­te bai­mės?

– Šo­kis taip ne­ti­kė­tai įėjo į ma­no gy­ve­ni­mą, ir nei tre­ne­riai, nei na­ miš­kiai ne­sup­ra­to ir ne­pa­lai­kė ma­ no spren­di­mo. Bu­vau tik ką įsto­jęs į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą. Vis dėl­to pa­si­tai­kius ga­li­my­bei iš­vyk­ ti į Ame­ri­ką, me­čiau stu­di­jas ir iš­ vy­kau.

Jau­čiau­si ei­nan­tis prieš vė­ją, prieš pa­sau­lį, prieš vi­sas ap­lin­ kui esan­čias nuo­mo­nes. Įver­ti­nus ir tai, ko­kio­je aplinkoje mes au­go­ me, no­ras pa­ma­ty­ti, kas už tų sie­ nų, taip pat pri­si­dė­jo ap­si­spren­ džiant. Įdo­mu­mas ir smal­su­mas bu­vo di­des­nis nei bai­mė. Stu­di­jos Ame­ri­ko­je nuo mė­ne­sio pra­si­tę­sė iki me­tų. Kai bai­gė­si vi­za, ne­le­ga­ liai bū­ti ne­no­rė­jau, tad grį­žau at­ gal į „Au­rą“.

Se­niai taip ner­vi­ nau­si. Tai pir­mas kar­tas, ka­da aš grįž­ tu šok­ti į Lie­tu­vą. Da­ bar vi­si taip stai­ga pri­si­mi­nė ma­ne.

– Ar ne­bu­vo sun­ku grįž­ti į Lie­ tu­vą?

– Grį­ži­mas lei­do įver­tin­ti tai, kas įvy­ko ma­ny­je ir su ma­ni­mi per tuos me­tus. Priim­ti rea­ly­bę, į ku­rią grį­ žau, ne­bu­vo leng­va. Aš bu­vau pa­si­ kei­tęs, ta­čiau tai, ką ra­dau, ne­bu­ vo pa­si­kei­tę.

Rei­kė­jo su­ras­ti vi­du­je pu­siaus­ vy­rą tarp to, kur bu­vai ir kur esi.

La­bai stip­riai ma­ne pa­lai­kė Bi­ru­tė, ku­ri di­džia­vo­si kiek­vie­nu ma­no pa­ sie­ki­mu. Jai esu la­bai dė­kin­gas.

Ji man bu­vo sa­vo­tiš­kas va­rik­ liu­kas. Bi­ru­tė nuo­lat kal­bė­da­vo,

Rak­tas: vie­na S.Waltz spek­tak­lio „Kū­nai“ sėk­mės prie­žas­čių – jį ga­li­ma in­terp­re­tuo­ti, ne­prik­lau­so­mai nuo žiū­r

pliurp­da­vo mums vi­siems. Ma­ne ji pri­ver­tė ti­kė­ti vi­so­mis jos min­ti­mis ir sva­jo­nė­mis, tai ki­tiems gal at­ro­ dė ne­rim­ta. Aš taip pat bu­vau už­si­ ka­bi­nęs už to jos sva­jo­nių pa­sau­lio.

Bi­ru­tė man bu­vo du­rys į ši­tą taš­ką, ku­ria­me esu. Ji – ne vie­nin­te­lis, bet stip­rus im­pul­sas.

– Vos praė­jus ke­le­tui mė­ne­sių at­si­dū­rė­te Vo­kie­ti­jo­je...

– Su „Au­ra“ iš­vy­ko­me į fes­ti­va­ lį Duis­bur­ge ir vėl su­vei­kė ta pa­ti sche­ma. Po mū­sų pa­si­ro­dy­mo vie­ nas vo­kie­čių cho­reog­ra­fas pa­klau­ sė, ar ne­no­rė­čiau šok­ti Vo­kie­ti­jo­je.

Vi­sas ko­lek­ty­vas sė­do į au­to­ bu­są, o aš sto­vė­jau pa­si­me­tęs: tu­ riu šan­są pa­si­lik­ti, bet vėl be vi­ zos, ne­ži­no­my­bė­je. Au­to­bu­so du­rys už­si­da­rė, tru­pė iš­vy­ko, o aš li­kau.

Vis­ką no­rė­jau iš­ban­dy­ti, bu­vau at­ vi­ras, lin­dau į vie­tas, kur bu­vo pa­ vo­jin­ga, bet įdo­mu. To­kia spon­ta­ niš­ka bu­vo pra­džia Vo­kie­ti­jo­je.

– Klau­sant jū­sų is­to­ri­jos, at­ro­ do, kad esa­te lai­mės kū­di­kis?

– Aš to ne­nei­giu. Iš tie­sų sėk­mė ma­ne ly­dė­jo. Yra dau­gy­bė trum­pų ir il­gų is­to­ri­jų, ku­rios tik pa­tvir­ti­ na, kad man se­kė­si. Nors Vo­kie­ti­jo­je te­ko ra­gau­ti vis­ko: pa­kei­čiau ke­le­

tą tru­pių, iš­gy­ve­nau mei­lės is­to­ri­ją, atė­jau iki si­tua­ci­jos, ku­rio­je gal­vo­ jau, kad rei­kia keis­ti vis­ką – dar­bo ap­lin­ką, gy­ve­na­mą­ją vie­tą.

Tuo­met iš­gir­dau, kad kaž­ko­kia Sas­ha Waltz ieš­ko šo­kė­jų sa­vo tru­ pei. Ne­bu­vau daug apie ją gir­dė­jęs.

Pa­gal­vo­jau, ko­dėl man ne­pa­ban­dy­ ti. Po pu­sant­rų me­tų tru­ku­sios at­ ran­kos ta­pau vie­nu iš še­šių lai­min­ gų­jų, ku­riuos cho­reog­ra­fė at­si­rin­ko iš pu­sant­ro tūks­tan­čio kan­di­da­ta­ vu­sių­jų.

Kom­pa­n i­ja „Sas­h a Waltz& Guests“ tuo me­tu ga­vo di­džiu­ lį teat­rą „Schaubüh­ne Ber­lin“, to­ dėl jai rei­kė­jo di­des­nės tru­pės. Pir­ ma­sis mū­sų bend­ras dar­bas ir bu­vo „Kū­nai“, su ku­riuo ne­tru­kus at­ vyk­si­me į Lie­tu­vą.

– Ką jums reiš­kia šok­ti to­kio ly­ gio tru­pė­je?

– Mes kiek­vie­nas ver­da­me sa­vo­ je ko­šė­je. Kai gau­ni pa­tie­ka­lą, ga­li juo gar­džiuo­tis ir mė­gau­tis. Bet kai esi vir­tu­vė­je – vis­ko ten nu­tin­ka, kol pa­tie­ka­las pa­ruo­šia­mas. Ži­no­ma, pa­ti pra­džia, kai pa­ puo­li į to­kio ly­gio kom­pa­ni­ją bū­ na iš­skir­ti­nai nuo­sta­bi. Gau­ni tai, apie ką kiek­vie­nas šo­kė­jas sva­jo­ja: šo­ki žy­miau­sio­se pa­sau­lio sce­no­

se, daug re­pe­tuo­ji, daug ke­liau­ji. Iš tie­sų jau­čiau di­džiu­lį ma­lo­nu­mą ir pa­si­di­džia­vi­mą, kad sa­vo pro­fe­si­ nė­je sri­ty­je esu pa­sie­kęs to­kį ly­gį.

– Ar daž­nai ten­ka iš­gy­ven­ti juo­dų die­nų?

– Ži­no­ma, kad bū­na. Juo­da ir bal­ ta vi­suo­met kar­tu. Dir­bu su žmo­ nė­mis. Vi­si at­si­ne­ša sa­vo emo­ci­jas, sa­vo die­ną į dar­bą. Ir pa­ts dar­bas su­si­jęs su emo­ci­jo­mis. Dar ir kū­ nas yra įjung­tas – nuo­lat tu­ri fi­zi­ nį kon­tak­tą.

Dir­bu pro­fe­sio­na­lio­je kom­pa­ni­ jo­je, ku­rio­je vi­si tu­ri pa­kan­ka­mai su­pra­ti­mo, pa­žįs­ta vie­ni ki­tų silp­ ną­sias vie­tas. Vie­ni tie­siog mo­ka pa­slėp­ti sa­vo blo­gas emo­ci­jas, ki­ ti – su­si­do­ro­ti su ko­le­gų nuo­tai­ ko­mis.

– Ar po tiek me­tų, pra­leis­tų sce­ no­je, pa­vyks­ta sa­ve nu­ste­bin­ti?

– Aš dir­bu bū­tent dėl šių mo­men­ tų. Va­rik­liu­kas vi­du­je ta­ve stu­mia pir­myn, nes ti­kie­si kaž­ką to­kio su­ tik­ti. Dėl šių aki­mir­kų dar ir esu šo­ ky­je, nors bė­gan­t me­tams tai nu­tin­ ka vis re­čiau.

Jau­nam šo­kė­jui, tar­si ma­žam vai­kui, kiek­vie­nas nau­jas ju­de­ sys, at­ra­di­mas yra stip­rus iš­gy­ve­

5

penktadienis, birželio 14, 2013

santaka/literatūra kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

en jau ne­drįs­čiau tu­ri vi­sai ki­to­kią pa­tir­tį nei pub­li­ ka, ku­ri jį žiū­ri. Vis dėl­to šis spek­ tak­lis tik­rai tu­ri la­bai stip­rų už­ tai­są. Ja­me itin daug įvaiz­džių, ku­rie ne­rei­ka­lau­ja ypa­tin­go šo­kio me­no su­pra­ti­mo. Pa­kan­ka tu­ri­mos žmo­nių gy­ve­ni­mo pa­tir­ties, iš­gy­ ve­ni­mų, kad tai, kas vyks­ta sce­ no­je, juos pa­lies­tų.

Be to, ir pa­ti spek­tak­lio te­ma yra uni­ver­sa­li: „Kas yra gy­ve­ni­mas?

Kas yra kū­nas, su ku­riuo mes vi­są gy­ve­ni­mą su­jung­ti?“ Ši­tas spek­ tak­lis vi­so­se ša­ly­se, vi­so­se kul­tū­ ro­se tu­ri pa­si­se­ki­mą, nes lei­džia­ si in­terp­re­tuo­ja­mas, ne­svar­bu, ką kiek­vie­nas sa­vo vi­du­je ne­šio­ja­mės.

Sce­nos yra stip­rios sa­vo įvaiz­džiais, tad nė­ra su­dė­tin­ga at­pa­žin­ti, kas vyks­ta. Kar­tais gal net la­biau ta­ vy­je nei spek­tak­ly­je.

– Šo­kis – tar­si ašis, ap­link ku­ rią su­ka­si jū­sų gy­ve­ni­mas? Ar yra dar kas jus ver­čia ju­dė­ti į prie­kį?

– Čia jau pa­su­ko­me la­biau į nak­ ties te­mas (juo­kia­si). Net ne­ži­nau.

Jei sa­ky­čiau „ne“ – bū­čiau ne­rei­ ka­lin­gas, la­biau­siai pa­ts sau. Jei at­sa­ky­čiau „taip“ – tiks­liai ne­ga­ lė­čiau įvar­dy­ti kas. Vis dėl­to no­ri­ si grįž­ti prie šo­kio ir troš­ki­mo nu­ ste­bin­ti sa­ve.

Dau­ge­liui mū­sų nė­ra nu­ si­spjau­ti į vi­suo­me­nės nuo­mo­nę. Gal ir no­rė­tu­ me, bet ne­si­jau­čia­me pa­ kan­ka­mai stip­rūs.

ro­vų su­pra­ti­mo apie šo­kio me­ną ir kul­tū­ri­nės ter­pės, ku­rio­je gy­ve­na.

Sebastiano Bolescho nuo­tr.

ni­mas. Aš daž­niau su­tin­ku tai, ką jau pa­žįs­tu.

Nors bū­na, kad dau­gy­bę me­tų kar­to­ti da­ly­kai įvyks­ta nau­jai, stai­ ga iš­gy­ve­ni kaž­ką ne­ti­kė­to. Ma­nau, kad ir nuo mū­sų pa­čių pri­klau­so, ar mes lei­džia­me tiems mo­men­tams įvyk­ti, ar esa­me pa­kan­ka­mai at­ vi­ri. Daž­nai mes už­si­blo­kuo­ja­me ir nie­ko ne­beį­si­lei­džia­me.

– Ar dir­bant pa­sau­li­nio gar­so kom­pa­ni­jo­je ten­ka ką nors au­ ko­ti?

– Man ro­dos, kad taip (juo­kia­si).

Dir­bant šio­je kom­pa­ni­jo­je yra da­ly­ kų, ku­rių aš ne­ga­liu sau leis­ti: šok­ti ki­to­se tru­pė­se, va­ži­nė­tis rie­du­čiais ar sli­di­nė­ti, nes tu­riu sau­go­ti sa­vo pa­grin­di­nį inst­ru­men­tą – kū­ną.

Po sau­le nie­ko nau­jo. Kaip ir bet ku­rio­je ki­to­je gy­ve­ni­mo sri­ ty­je yra sa­vų pra­na­šu­mų ir trū­ ku­mų. Bu­vi­mas šio­je kom­pa­ni­jo­ je man su­tei­kia sau­gu­mo jaus­mą.

Ne­kal­bu jau apie pa­si­ten­ki­ni­mą, ky­lan­tį iš kū­ry­bos.

Kar­tais klau­siu sa­vęs, ar aš no­ riu to sau­gu­mo, ar no­riu kaip kū­ rė­jas ko nors nau­jo pa­tir­ti, priim­ ti nau­jų iš­šū­kių. Bū­na die­nų, ka­da stip­riai dve­jo­ju. Tai nė­ra leng­vi mo­ men­tai, kai iki jų priei­ni. Ki­ta ver­

tus, ži­nant vi­są ma­no ke­lio­nę, ku­ rio­je bu­vo daug ne­sau­gių mo­men­tų, ir kai tai su­si­ję su ma­ni­mi kaip lie­ tu­viu, ver­čia su­si­mąs­ty­ti.

Są­ly­gos kaip kū­rė­jui, ku­rias tu­ riu šio­je kom­pa­ni­jo­je, – nuo­sta­ bios. To­kios lais­vės tur­būt nie­kad ki­tur ir ne­tu­rė­jau. Tu gir­di min­tis, bet ga­li in­terp­re­tuo­ti jas taip, kaip su­pran­ti. Tau nė­ra pa­ro­do­ma, lie­ pia­ma, kaip ir ką da­ry­ti.

– Net­ru­kus gast­ro­lės į Lie­tu­vą.

Ar iš­gy­ve­ni ką nors neįp­ras­to?

– Pa­ti­kė­ki­te, se­niai taip ner­vi­nau­ si. Tai pir­mas kar­tas, ka­da aš grįž­ tu šok­ti į Lie­tu­vą. Da­bar vi­si taip stai­ga pri­si­mi­nė ma­ne, no­ri su­si­ tik­ti, kaž­ką iš ma­nęs su­ži­no­ti. To­ kia si­tua­ci­ja stu­mia ma­ne į kam­pą.

Jau­čiuo­si stre­suo­tai.

– Spek­tak­lis „Kū­nai“, su ku­ riuo ne­tru­kus at­vyk­si­te į Lie­ tu­vą, pa­ver­gė vi­są pa­sau­lį. Kur sly­pi jo sėk­mė?

– Iš tie­sų spek­tak­lis su­lau­kė di­ džiu­lio pri­pa­ži­ni­mo. „Kū­nai“ jau įtrauk­ti net į šo­kio stu­di­jų pro­gra­ mas. Mes jį jau be­ne vi­sa­me pa­sau­ ly­je esa­me pa­ro­dę. Šo­k ė­j ai, ku­r ie yra sce­n o­j e, spek­tak­lį ma­to iš ki­tos pu­sės ir

– Ir vis dėl­to, jei­gu stai­ga šo­kio ne­lik­tų?

– Kar­tais min­tys apie tai ke­lia ne­ jau­ku­mą, ta­čiau lai­kui bė­gant – vis ma­žes­nį. Kiek dar ga­liu ir no­riu šok­ti? At­sa­ky­mai į šį klau­si­mą kei­ čia­si kasdien.

Kar­tais at­si­ke­li ry­te ir jau­ti, kaip skau­da kū­ną. Tuo­met klau­siu sa­ vęs: „Ar tu dar ga­li šok­ti?“ Kar­tais bū­na to­kių įtemp­tų re­pe­ti­ci­jų, po ku­rių gal­vo­ji: „Ar tau dar neuž­te­ko vi­so ši­to?“ Kar­tais bū­na die­nų, kai nu­si­len­ki sce­no­je ir jau­tie­si esan­tis lai­mės vai­kis, ga­lin­tis ši­tą mo­men­ tą iš­gy­ven­ti.

Tie­sa, nuo tos die­nos, kai su­kū­ riau šei­mą, tu­riu sū­nų, man ima at­ ro­dy­ti, kad gy­ve­ni­mas yra kur kas dau­giau nei šo­kis. Be ga­lo džiau­ giuo­si, kad ga­liu gy­ven­ti su šo­kiu, bet jei rei­kė­tų priim­ti spren­di­mą, ne­bū­tų leng­va. Kol tu­riu ga­li­my­ bę šo­kį de­rin­ti su šei­ma – tai nuo­ sta­bu.

– Kaip su­si­ren­ki tai, ką iš­bars­ tai nuo­lat bū­da­mas sce­no­je?

– Kai pra­lei­di vi­są se­zo­ną sce­no­je, kur nuo­lat esi eks­po­nuo­ja­mas, nuo­ lat ste­bi­mas, la­bai no­ri­si pail­sė­ti nuo vi­so to. Vis stip­res­nis ir di­des­ nis no­ras bū­ti ma­žiau ma­to­mam, kas yra prie­šin­ga tam, ką vei­kiu kas­dien. Kai kon­cer­tuo­ji di­džiu­lė­ se sa­lė­se, pil­no­se žiū­ro­vų, pra­ran­ di daug ener­gi­jos.

Pir­mas po­rei­kis – ei­ti ten, kur nė­ra žmo­nių, ar­ba su­tik­ti tik tuos žmo­nes, su ku­riais ga­li bū­ti 100 pro­c. sa­vi­mi. To­kių žmo­nių nė­ra daug.

No­ri­si bū­ti ne­ma­to­mam. Mū­ sų Dzū­ki­jos miš­kai šią pa­slau­gą to­bu­lai su­tei­kia. Bū­da­mas ten aš įkrau­nu ba­te­ri­jas vi­siems me­tams.

Lei­die­si už­plūs­ta­mas min­čių, ma­ no vi­dus pra­de­da kal­bė­ti. Taip ma­ lo­nu pa­bū­ti to­je vie­nat­vė­je tol, kol vėl jau­ti po­rei­kį įženg­ti į pa­sau­ lį. Juk daž­niau­siai žen­gi, nes rei­ kia ženg­ti.

Bib­lio­te­ki­nin­ko žvilgs­niu

Ne ke­lio­nių va­do­vas po Ita­li­ją

Li­na Po­vi­lai­tie­nė Kau­no ap­skri­t ies vie­šo­sios bib­l io­te­kos dar­buo­to­ja

Ita­li­ja. Po­jū­čiai, ste­reo­ti­pai, prieš­ prie­šos / Pau­lius Jur­ke­vi­čius. Ita­ li­ja. Ma­dos eksp­re­sas / Jur­ga Jur­ ke­vi­čie­nė. – Vil­nius: Ty­to al­ba, 2012.

No­riu skai­ty­to­jams re­ko­men­ duo­ti kny­gą, ku­ri, ma­no nuo­mo­ ne, yra iš­skir­ti­nis įvy­kis Lie­tu­vos kul­tū­ros, li­te­ra­tū­ros ir lei­dy­bos gy­ve­ni­me. Tai Pau­liaus Jur­ke­vi­ čiaus „Ita­li­ja. Po­jū­čiai, ste­reo­ti­ pai, prieš­prie­šos“/ Jur­ga Jur­ke­vi­ čie­nė „Ita­li­ja. Ma­dos eksp­re­sas“.

Neap­si­gau­ki­te – tai ne ke­lio­ nių kny­ga ir ne tu­ris­to va­do­vas, tai dvie­jų ta­len­tin­gų žur­na­lis­tų, daug lai­ko gy­ve­nan­čių Ita­li­jo­je, pa­teik­tas įvai­ria­pu­siš­kas šios ša­ lies po­rtre­tas.

Ver­ta at­ski­rai ap­tar­ti kny­gos for­mą. Mū­sų lei­dy­bo­je ji yra nau­ ja ir neįp­ras­ta. Tai du sa­va­ran­kiš­ki kū­ri­niai vie­no­je kny­go­je. Lei­di­nys su­da­ry­tas taip, kad jį ga­li­ma skai­ ty­ti iš abie­jų pu­sių. Taip skai­ty­ to­jas gau­na „du ma­lo­nu­mus vie­ na­me“, kaip to­je nu­si­bo­du­sio­je rek­la­mo­je. Vis dėl­to šiuo at­ve­ju tai ori­gi­na­lu ir įdo­mu.

Skai­tant P.Jur­ke­vi­čiaus kny­ gą „Ita­li­ja. Po­jū­čiai, ste­reo­ti­ pai, prieš­prie­šos“, žo­dis „Ita­li­ ja“ tirps­ta bur­no­je tar­si Vy­tau­to Ker­na­gio „Ka­li­for­ni­ja“, to pa­ ties pa­va­di­ni­mo dai­no­je. Kny­ gos au­to­rius su­ma­niai pa­nar­di­na skai­ty­to­ją į Ita­li­jos kva­pus, sko­ nius, nuo­tai­ką, kli­ma­tą. Čia kve­ pia esp­re­sas, bur­bu­liuo­ja Bo­lo­ni­ jos pa­da­žas, siau­čia keis­ti, var­dus tu­rin­tys vė­jai. Ita­li­jos pa­va­di­ni­ mas iš tie­sų tu­ri ma­giš­ko at­spal­ vio. Net ir šiais, pi­gių skry­džių lai­kais, kai vis­kas at­ro­do ran­ka pa­sie­kia­ma ir dau­ge­lis ša­lių bei gar­sių mies­tų pra­ran­da pa­slap­ties au­rą ir tam­pa tie­siog tu­ris­tų nu­ tu­pė­tais ob­jek­tais, Ita­li­jai tai ne­ gre­sia. Ka­žin ko­dėl? Į šį ir dau­ge­ lį ki­tų klau­si­mų ra­si­te at­sa­ky­mus P.Jur­ke­vi­čiaus kny­go­je. Jo­je Ita­li­ jos geog­ra­fij­ a, pa­pro­čiai, mais­tas, tra­di­ci­jos ir t. t. pa­teik­ti iš­sa­miai ir tiks­liai, aki­mis žmo­gaus, daug lai­ko pra­gy­ve­nu­sio ap­ra­šo­mo­je ša­ly­je ir pa­ži­nu­sio ją iš la­bai ar­ti.

La­bai pa­ti­ko tai, kad kū­ri­ny­je be­ veik nė­ra pa­sa­ko­ja­ma ša­lies is­to­ ri­ja, tik trum­pi eks­kur­sai, be ku­ rių neį­ma­no­ma iš­si­ver­sti kal­bant apie vie­ną se­niau­sių pa­sau­lio ci­ vi­li­za­ci­jų pa­grin­du su­kur­tą vals­

ty­bę. Kny­go­je Ita­li­ja at­si­sklei­džia skai­ty­to­jui kaip dau­gia­ly­pė, su­ dė­tin­ga, pa­trauk­li, o kar­tais at­ gra­si ša­lis. Vi­sas, ar bent dau­ gu­mą, šio dei­man­to briau­nų ir pa­si­sten­gė pa­teik­ti P.Jur­ke­vi­čius.

Kū­ri­nio teks­tas pa­ra­šy­tas leng­vai, pa­trauk­liai, šmaikš­čiai. Jun­ta­ma di­de­lė au­to­riaus mei­lė ap­ra­šo­mai ša­liai. Skai­ty­ti šią kny­gą – di­de­ lis ma­lo­nu­mas.

Skai­ty­d a­m a P.Jur­ke­v i­č iaus kny­gą, at­ra­dau ne vie­ną įdo­mų niuan­są. Kad ir są­sa­jas tarp ita­ liš­ko bū­do ir lie­tu­viš­ko men­ta­ li­te­to. Ar nie­ko ne­pri­me­na toks ne­vy­kė­lio, žmo­gaus, ku­riam ne­ si­se­ka, api­bū­di­ni­mas: „Nė­ra tiks­ laus ne­vy­kė­lio api­brė­ži­mo. Bet jei­gu pi­lie­tis mo­ka vi­są kai­ną už trau­ki­nio bi­lie­tą, į teat­rą ne­su­ ge­ba įei­ti ne­mo­ka­mai, ne­tu­ri dė­ dės ar žmo­nos drau­go, ku­ris bū­tų aukš­tas pro­ku­ra­tū­ros ar­ba švie­ti­ mo sis­te­mos val­di­nin­kas, nė­ra nei ma­so­nas, nei jė­zui­tas, mo­kes­čių ins­pek­to­riui dek­la­ruo­ja tai, ką iš tie­sų už­dir­bo, ką gi, toks pi­lie­tis yra ne­vy­kė­lis“ (150 p.). Ar šiuo as­pek­tu mes daug ski­ria­mės nuo ita­lų?

Nors lei­di­nys su­da­ry­tas taip, kad abi kny­gos ir P.Jur­ke­vi­čiaus, ir J.Jur­ke­vi­čie­nės lyg ir ly­gia­ver­ tės, ta­čiau pa­tar­čiau pir­ma skai­ty­ ti P.Jur­ke­vi­čiaus „Ita­li­ja. Po­jū­čiai, ste­reo­ti­pai, prieš­prie­šos“. Pers­ kai­čius šią kny­gą, ant­ro­ji skai­to­ si vie­nu įkvė­pi­mu. Skai­ty­to­jas jau su­pa­žin­din­tas su ita­liš­ku tem­ pe­ra­men­tu, pa­ju­tęs Ita­li­jos dva­ sią, to­dėl jam leng­viau su­pras­ti ir ma­dos už­ku­li­sius, int­ri­gas, pa­ jus­ti at­mos­fe­rą, su­pras­ti ita­liš­kos ma­dos iš­skir­ti­nu­mą. Ma­da – tai taip pat vie­nas ryš­kių Ita­li­jos at­ spal­vių, ku­ris ro­do ne­pails­ta­mą ita­lų mei­lę gy­ve­ni­mui, jo ma­lo­ nu­mams, gro­žiui, aukš­tai ko­ky­ bei. Šiuos bruo­žus įkū­ni­ja Mi­la­ nas: „Mi­la­nas – ma­dos mies­tas.

Ką tai reiš­kia? Ar ma­dos mies­tas toks, ku­ria­me daug vit­ri­nų, ele­ gan­tiš­kai vil­kin­čių žmo­nių? Ne. Ma­dos mies­tas – toks mies­tas, ku­ris dik­tuo­ja ma­dą, gy­ve­na ma­ da, kal­ba apie ma­dą, val­go ir mie­ ga drau­ge su ma­da“ (94 p.) Ma­no ma­ny­mu, J.Jur­ke­vi­čie­nės kny­ga, tai gra­žus, spal­vin­gas pa­pil­di­nys, tik­rai pra­tur­ti­nan­tis pa­grin­di­nę – P.Jur­ke­vi­čiaus – kny­gą. Ta­čiau be jos pir­mo­ji kny­ga ra­miai ga­lė­tų gy­vuo­ti ir tik­rai po­pu­lia­ru­mu ne­ si­skųs­tų.

Su­ži­no­ki­te, kiek daug ne­ži­no­ jo­te apie Ita­li­ją. Ge­ro skai­ty­mo!

6

penktadienis, birželio 14, 2013

santaka /dailė

Lū­žio kar­tos spal­vos Na­cio­na­li­nio M.K.Čiur­lio­nio mu­zie­jaus Pa­ veiks­lų ga­le­ri­jo­je pra­dė­tas pa­ro­dų cik­las „Lū­žio kar­tos var­dai“, ku­ria­me pri­sta­to­ma kau­nie­tės ta­py­to­jos Eg­lės Ve­la­niš­ky­tės „Gel­to­na“.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Pa­sak me­no­ty­ri­nin­kės Kris­ti­nos Ci­vins­kie­nės, „Lū­žio kar­tos var­ dai“ ne­sie­kia at­kur­ti bu­vu­sios eks­ po­zi­ci­jos. Pa­ro­dų cik­lo tiks­las pri­ sta­ty­ti 9 deš. bu­vu­sius jau­nuo­sius dai­li­nin­kus ir jų mo­ky­to­jus da­bar­ ti­es kon­teks­te. „Dau­gu­ma jų iki šiol ak­ty­viai ku­ria, da­ly­vau­ja pa­ ro­do­se ir jų kū­ry­ba yra ma­to­ma, – tei­gia K.Ci­vins­kie­nė. – Cik­le „Lū­ žio kar­tos var­dai“ sie­kia­ma at­ras­ti ir at­skleis­ti Lū­žio kar­tos kaip reiš­ ki­nio po­vei­kį. Kaip dai­li­nin­kai pri­ si­tai­kė prie nau­jų ap­lin­ky­bių, kiek Dai­lės ins­ti­tu­te iš­mok­tos pa­mo­kos te­be­ga­lio­ja.“ – Pris­ta­ty­ki­te pla­čiau šį cik­ lą, au­to­rius, ko­dėl bu­vo im­ta­si šios idė­jos?

– 2000 m. Kau­no pa­veiks­lų ga­le­ri­ jo­je bu­vo ati­da­ry­ta Lū­žio kar­tos ir jos mo­ky­to­jų eks­po­zi­ci­ja, skir­ta XX a. pa­sku­ti­nio­jo de­šimt­me­čio Kau­no dai­li­nin­kų dar­bams. „Lū­žio kar­tos“ pa­va­di­ni­mo au­to­rė – Eg­lė Kom­kai­ tė-Bal­tuš­ni­kie­nė. Ji pa­va­di­ni­mą su­sie­jo su Kau­no dai­li­nin­kais, ku­ rie stu­di­jas bai­gė dar so­vie­ti­nia­ me Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te, pa­ty­ rė ofi­cio­zi­nio ir ideo­lo­gi­zuo­to me­no rei­ka­la­vi­mus, o grį­žus į Kau­ną, kai jau bu­vo me­tas pra­dė­ti sa­va­ran­kiš­ kai dirb­ti, su­si­dū­rė su be­si­kei­čian­ čia tiek eko­no­mi­ne, tiek kul­tū­ri­ne si­tua­ci­ja – stu­di­jų me­tais iš­mok­ tos re­ži­mo tai­syk­lės ėmė griū­ti.

Dau­ge­lis mū­sų pri­si­me­na tą pa­ tir­tą 9 deš. ant­ro­sios pu­sės lais­vė­ jan­čios Lie­tu­vos eu­fo­ri­ją. Bet tai taip pat reiš­kė ir be­si­kei­čian­čią eko­no­mi­nę si­tua­ci­ją, ku­riai ne vi­si bu­vo pa­si­ruo­šę. Dai­li­nin­kai – taip

pat. To­dėl jie kū­ri­niuo­se pa­si­nė­rė į sa­vo in­di­vi­dua­lų pa­sau­lį ir at­si­ri­ bo­jo nuo be­si­kei­čian­čio pa­sau­lio.

Ne­tik­ru­mo, ne­sau­gu­mo jaus­mas ne­ska­ti­no vaiz­duo­ti nei so­cia­li­nės, nei po­li­ti­nės ar ki­to­kios rea­ly­bės.

To­kia bu­vo 9 deš. tuo­me­tė jau­no­ji kar­ta. Pa­na­šūs bu­vo ir jų mo­ky­to­ jai (L.Draz­daus­kai­tė, A.Vil­pi­šaus­ kas, R.Vai­tie­kū­nas).

Nau­do­da­ma gel­to­ną spal­vą, eksp­re­sio­ nis­ti­niais po­tė­piais ji iš­reiš­kia skaus­mą, liū­de­sį.

Kai 2006 m. dėl M.K.Čiur­lio­ nio dai­lės mu­zie­jaus re­konst­ruk­ ci­jos Lū­žio kar­tos eks­po­zi­ci­ja bu­ vo už­da­ry­ta, ga­le­ri­ja, nuo pat sa­vo įkū­ri­mo pa­lai­kiu­si pa­žin­tį su šiuo­ lai­ki­ne dai­le, ren­gu­si jų pa­ro­das ir eks­po­zi­ci­jas, li­ko be nuo­la­ti­nės XX a. pa­bai­gos dai­lės ap­žval­gos. Ne pa­slap­tis, kad dau­gu­ma lan­ky­to­jų šios eks­po­zi­ci­jos pa­si­ges­da­vo. Ga­ le­ri­jo­je yra XX a. antrosios pu­sės dai­li­nin­kų dar­bų, ren­gia­mos šiuo­ lai­ki­nio me­no pa­ro­dos, o tas pe­rei­ na­ma­sis lai­ko­tar­pis li­ko už­da­ry­tas.

To­dėl ir ki­lo idė­ja pri­si­min­ti dai­li­ nin­kų var­dus, pri­si­min­ti jų kū­ry­bą anuo­met ir pa­ly­gin­ti su šian­die­na.

– Mi­nė­jo­te, kad cik­le „Lū­žio kar­tos var­dai“ sie­kia­ma at­ ras­ti ir at­skleis­ti Lū­žio kar­tos kaip reiš­ki­nio po­vei­kį. Tai­gi, kaip dai­li­nin­kai pri­si­tai­kė prie nau­jų ap­lin­ky­bių, kiek Dai­ lės ins­ti­tu­te iš­mok­tos pa­mo­

Pradžia: „Lūžio kartos vardų“ ciklas pradedamas tapytojos E.Velaniškytės paroda.

kos te­be­ga­lio­ja. Be­je, de­vin­to­jo de­šimt­me­čio jau­nie­ji šiuo me­ tu jau yra vy­res­nės kar­tos dai­ li­nin­kai, su­kau­pę tiek bend­ra­ kul­tū­ri­nės, tiek in­di­vi­dua­lios pa­tir­ties.

– Tuo­me­čius 9 deš. jau­nuo­sius jau bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti kla­si­ka. Iš tie­sų daug jų da­bar at­ro­do pa­si­ kei­tę. Pa­vyz­džiui E.Var­ku­le­vi­čius vi­siš­kai ati­to­lo nuo eksp­re­sio­nis­ ti­nio siu­že­ti­nio ta­py­mo. Tam, aiš­ ku, įta­kos tu­rė­jo jo pra­leis­ti me­tai Niu­jor­ke. E.Bal­siu­kai­tė at­si­grę­žė į so­cia­li­nes, psi­cho­lo­gi­nes te­mas, ir ji, sa­ky­čiau, yra vie­na iš ne­dau­ge­

lio tos kar­tos dai­li­nin­kų, ku­rie rim­ tai ir kryp­tin­gai tuo už­sii­ma.

Iš tie­sų kiek­vie­ną au­to­rių rei­kia im­ti at­ski­rai ir žiū­rė­ti, kiek jie pa­si­ kei­tė, kiek ne. O jei te­mų ar sti­liaus ne­kei­tė – kaip gi­liau į jį įklim­po.

– Tai­gi E.Ve­la­niš­ky­tės „Gel­to­ na“. Ko­kia ji – gel­to­na, o ir pa­ti au­to­rės kū­ry­ba, ku­rio­je ne­ma­ žai ir tam­siai mė­ly­nos?

– „Lū­žio kar­tos var­dų“ cik­las pra­ de­da­mas ta­py­to­jos E.Ve­la­niš­ky­tės pa­ro­da. Pa­ro­dos pa­va­di­ni­mą su­ po­na­vo jos pa­veiks­luo­se itin daž­na gel­to­na spal­va. Su sau­le, ši­lu­ma,

Spalva: naujausioje E.Velaniškytės tapyboje dominuoja geltona spalva, tačiau ji nesusijusi su saule, šiluma ar džiaugsmu.

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

džiaugs­mu su­si­ję gel­to­nos spal­vos epi­te­tai vi­siš­kai ne­tin­ka Eg­lės ta­ py­bai. Nau­do­da­ma gel­to­ną spal­ vą, eksp­re­sio­nis­ti­niais po­tė­piais ji iš­reiš­kia skaus­mą, liū­de­sį... At­si­ ri­bo­ji­mas nuo ap­lin­kos ir pa­si­nė­ri­ mas į sa­vo iš­gy­ve­ni­mus iki šiol yra stip­rus E.Ve­la­niš­ky­tės pa­veiks­luo­ se. Eg­lės gel­to­na po­rtre­tuo­se slo­ gi, ne­ri­mas­tin­ga ir sun­ki. Be abe­jo, pa­veiks­lai ne vien gel­to­ni. Gel­to­ na spal­va pe­rei­na į oran­ži­nę, taip pat ir mė­ly­ną. Bet pa­sta­ruo­ju me­ tu gel­to­na ypač do­mi­nuo­ja. Ir tas jos kont­ras­tas, kai šil­ta virs­ta šal­ ta ta­po ko­di­niu E.Ve­la­niš­ky­tės pa­ ro­dos pa­va­di­ni­mu. Pa­ro­do­je ro­ dy­da­ma na­tiur­mor­tus dai­li­nin­kė tą pa­čią gel­to­ną spal­vą ban­do su­ šil­dy­ti, ta­čiau tuš­tu­mos ir ne­ri­mo jaus­mas iš­lie­ka. At­ro­do, kad dar so­viet­me­čiu iš­mok­tos ta­py­bos pa­ mo­kos, per­mai­nų la­ko­tar­piu pa­tir­ tas ne­tik­ru­mo jaus­mas il­gam ap­si­ gy­ve­no E.Ve­la­niš­ky­tės kū­ry­bo­je.

– Kaip cik­las bus eks­po­nuo­ tas to­liau, ko lauk­ti po „Gel­to­ nos“?

– Po tru­pu­tį trauk­si­me vi­sus bu­vu­ sios eks­po­zi­ci­jos var­dus. Po E.Ve­ la­niš­ky­tės pa­ro­dos pa­tal­pą užims Teks­ti­lės bie­na­lės pa­ro­da. Tai­gi, tik jai pa­si­bai­gus, ga­lės at­ver­ti du­ris nau­jas Lū­žio kar­tos var­das, o koks jis bus, kol kas dar ne­ga­liu pa­sa­ky­ ti. Rei­kės su­de­rin­ti su pa­čiais dai­li­ nin­kais, kaip ir ka­da jiems tiks pa­ ro­dos lai­kas. O taip to­li dai­li­nin­kai pa­pras­tai ne­pla­nuo­ja, tai­gi kol kas jų dar ir ne­truk­dy­siu.

7

penktadienis, birželio 14, 2013

santaka/atodangos tyrėjų išvada: kaltinti J.lukšos-daumanto negalima Pro­ku­ra­tū­ros ty­rė­jų do­ku­men­ tuo­se nu­ro­do­mi es­min­ges­ni skir­tu­mai as­mens, at­vaiz­duo­ to 1941 m. bir­že­lio 27 d. bu­vu­ sio koo­pe­ra­ty­vų są­jun­gos „Lie­ tū­kis“ ga­ra­žo kie­me pa­da­ry­to­ je fo­tog­ra­fi­jo­je (1 pav.), ir J.Luk­ šos-Dau­man­to, įam­žin­to fo­tog­ ra­fi­jo­se: tyrėjams pateiktoje su dokumentais (2 pav.), iš­spaus­ din­to­se J.Luk­šos-Dau­man­to kny­go­je „Par­ti­za­nai“ (3, 4 pav.) bei pa­teik­to­se su raš­tu (5 pav.). 1 pav.

2 pav.

3 pav.

4 pav.

5 pav.

Gy­ve­ni­mas tar­si fron­te Ant 90 me­tų slenks­čio sto­vin­tis ir Lie­tu­ vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos (LPKTS) val­dy­bo­je te­be­dir­ban­tis An­ta­nas Luk­ša di­džiau­siu sa­vo gy­ve­ni­mo skau­ du­liu te­be­lai­ko bro­lio Juo­zo Luk­šosDaumanto at­mi­ni­mo nie­ki­ni­mą.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Iš­gy­ve­na ir dėl tė­vo

Nuo 1989-ųjų iki šiol A.Luk­ša, bu­ vęs il­ga­me­tis LPKTS ir jos val­dy­bos pir­mi­nin­kas, tvar­ko po­li­ti­nių ka­li­ nių ir trem­ti­nių rei­ka­lus, steng­da­ ma­sis pa­dė­ti li­ki­mo bro­liams ir se­ sėms, ta­čiau ne­pa­jė­gia nu­slo­pin­ti sa­vo skau­du­lių. „Pir­miau­sia man la­bai skau­du dėl mano tė­vo – Lie­tu­vos gy­ven­ to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­ mo cent­ras nors ir pri­pa­ži­no jam, ne­te­ku­siam gink­luo­to­sios re­zis­ ten­ci­jos ko­vo­se tri­jų sū­nų par­ti­za­ nų, Lais­vės ko­vų da­ly­vio sta­tu­są, ta­čiau ne­no­ri pri­pa­žin­ti, kad tė­vas bu­vo nu­žu­dy­tas. Pa­si­ro­do, tai bū­tų pri­pa­žin­ta tik tuo­met, jei tė­vas bū­ tų mi­ręs to­je na­mų so­dy­bos vie­to­ je, kur jį pa­ry­čiui ati­tem­pė vie­ti­nis stri­bas Al­bi­nas Do­vi­do­nis pa­si­žiū­ rė­ti į kul­ko­mis per­pus pa­da­ly­tą sū­ naus Jur­gio kū­ną“, – skaus­mu da­ li­ja­si ju­bi­lia­tas.

Taip, tė­vas ne­mi­rė tą aki­mir­ ką fi­ziš­kai, ta­čiau jis aki­mirks­niu su­ny­ko kaip vi­sa­ver­tė as­me­ny­bė – ne­te­kęs pro­to, gu­lė­jo ant pa­ta­lo ke­tu­ris mė­ne­sius iki sa­vo mir­ties. „Jis taip ir iš­ke­lia­vo iš šio pa­sau­lio ne­sup­ra­tęs, kad ne­te­ko ir ant­ro sū­ naus – Sta­sio, kad aš su bro­liu Vin­ cu bu­vo­me iš­vež­ti į Si­bi­ro la­ge­rius, o ket­vir­tas sū­nus Juo­zas – vis dar ko­vos ke­ly­je“, – kal­ba A.Luk­ša.

Aso­cia­ci­ja ne­pa­sie­kia­ma

Ne­gy­jan­čia gi­lia žaiz­da ju­bi­lia­tas va­di­na ir Lie­tu­vos žy­dų aso­cia­ci­ jos Iz­rae­ly­je dau­gy­bę me­tų in­ter­ ne­te sklei­džia­mą ne­tie­są apie bro­lį J.Luk­šą-Dau­man­tą – vie­ną gar­ siau­sių Lie­tu­vos par­ti­za­nų.

Mi­nė­tos aso­cia­ci­jos in­ter­ne­to tink­la­la­py­je po par­ti­za­no uni­for­ma vil­kin­čio J.Luk­šos-Dau­man­to nuo­ trau­ka prie­ra­šas skel­bia: „Žiau­rus sa­dis­tas.“ Gre­ti­mo­je nuo­trau­ko­ je, pa­sau­ly­je ži­no­mo­je kaip „aukš­ tas blon­di­nas“, J.Luk­ša-Dau­man­

tas su me­ta­li­niu lauž­tu­vu ran­ko­se esą po­zuo­ja prie žy­dų la­vo­nų „Lie­ tū­kio“ ga­ra­žo kie­me. Pa­ra­šas po nuo­trau­ka skel­bia, kad jis (J.Luk­ ša-Dau­man­tas) yra žu­dy­nių „Lie­ tū­kio“ ga­ra­že he­ro­jus. „Tu­rė­da­mas sva­rių įro­dy­mų ir liu­dy­to­jų, kad įvy­kių „Lie­tū­kio“ ga­ra­že die­ną su bro­liu jau bu­vo­me pės­čio­mis iš Kau­no ka­lė­ji­mo pa­ rė­ję į tė­viš­kę, krei­piau­si į įvai­rias Lie­t u­vos tei­s ė­sau­gos ins­t i­t u­c i­ jas, ke­lis Sei­mo na­rius, pra­šy­da­ mas ini­ci­juo­ti iki­teis­mi­nį ty­ri­mą

Dar tu­riu vil­ties, kad da­bar­ti­nis už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras Li­ nas Lin­ke­vi­čius ne­ pa­sielgs taip pat, kaip kaž­ka­da jo ko­le­ga Pet­ras Vai­tie­ kū­nas. dėl bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės už Lie­tu­vai nu­si­pel­niu­sių as­me­nų at­mi­ni­mo nie­kini­mą mi­nė­tos aso­ cia­ci­jos in­ter­ne­to tink­la­la­py­je. Be to, kar­tu su J.Luk­šos-Dau­man­ to naš­le Ni­jo­le ir mū­sų kai­my­ nu Al­gi­man­tu Tut­liu iš­siun­tė­me mi­nė­tai aso­cia­ci­jai re­gist­ruo­tus laiš­kus su fak­tais, pa­nei­gian­čiais Juo­zui ink­ri­mi­nuo­ja­mas žu­dy­nes „Lie­tū­kio“ ga­ra­že. Ne­su­lau­kė­me jo­kios šios žy­dų aso­cia­ci­jos reak­ ci­jos, iš­sky­rus Iz­rae­lio pa­što pa­ tvir­ti­ni­mus, kad re­gist­ruo­ti laiš­ kai iš Lie­tu­vos pa­sie­kė ad­re­sa­tą“, – ap­gai­les­tau­ja A.Luk­ša.

By­los ty­ri­mas su­stab­dy­tas

Pa­sak A.Luk­šos, mi­nė­tas tink­la­ la­pis vei­kia kaip ir vei­kęs, o iki­ teis­mi­nis ty­ri­mas bau­džia­mo­jo­ je by­lo­je, anot Kau­no apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ros 2-ojo bau­džia­mo­jo per­se­kio­ji­mo sky­riaus pro­ku­ro­rės Al­mos Mark­val­die­nės, su­stab­dy­

Viltis: A.Luk­ša tikisi, kad jaunoji karta vis dėlto sužinos visą tiesą apie jo brolį ir kitus Lietuvos partizanus.

tas dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių, ku­ rių pro­ku­ro­ras pa­keis­ti ne­ga­li.

Dar 2011-ųjų pa­va­sa­rį Lie­tu­vos ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra krei­pė­si į Iz­rae­lį su tei­si­nės pa­gal­bos pra­šy­ mu. Ne­su­lau­kus at­sa­ky­mo, pra­šy­ta pa­grei­tin­ti tei­si­nės pa­gal­bos pra­šy­ mo vyk­dy­mą, o ne­sant to­kios ga­li­ my­bės – nu­ro­dy­ti to prie­žas­tis. At­ sa­ky­mo ne­su­lauk­ta iki šiol.

A.Luk­ša kar­tu sie­kė įro­dy­ti, kad mi­nė­ta­me tink­la­la­py­je pa­teik­to­ je „aukš­to blon­di­no“ su lauž­tu­vu nuo­trau­ko­je už­fik­suo­tas ne J.Luk­ ša-Dau­man­tas, o vi­sai ki­tas žmo­ gus. Tai be­veik 100 pro­c. pa­tvir­ ti­no ir nuo­trau­kas ty­ręs Lie­tu­vos kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos biu­ras. „Di­ de­lė ti­ki­my­bė, kad 1941 m. bir­že­lio 27-ąją Lie­tu­vo­je, Kau­ne, bu­vu­sio koo­pe­ra­ty­vų są­jun­gos „Lie­tū­kis“ ga­ra­žo kie­me pa­da­ry­to­je fo­tog­ra­ fi­jo­je už­fik­suo­tas ne J.Luk­ša-Dau­ man­tas, ku­rio fo­tog­ra­fi­jos pa­teik­ tos ly­gi­na­ma­jam ty­ri­mui, o ki­tas as­muo“, – ra­šo­ma pa­sta­ro­jo ty­ri­ mo iš­va­do­je.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

Nep­ra­ran­da vil­ties

A.Luk­ša vis dar ti­ki­si ap­gin­ti bro­lio gar­bę. „Dar tu­riu vil­ties, kad da­ bar­ti­nis už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras Li­nas Lin­ke­vi­čius ne­pa­sielgs taip pat, kaip kaž­ka­da jo ko­le­ga Pet­ras Vai­tie­kū­nas. Iš pa­sta­ro­jo ne­su­lau­kė jo­kios reak­ci­jos nei J.Luk­šos naš­ lė, nei tuo­me­tė LGGRTC di­rek­to­rė Da­lia Kuo­dy­tė, nei aš, nors krei­pė­ mės į mi­nist­rą su ofi­cia­liu pra­šy­mu at­kreip­ti dė­me­sį į Lie­tu­vos par­ti­za­ nų, tarp jų – ir J.Luk­šos-Dau­man­ to šmei­ži­mą Lie­tu­vos žy­dų Iz­rae­ly­ je aso­cia­ci­jos tink­la­la­py­je. Ne­jau­gi ga­li­ma de­šimt­me­čiais ne­bau­džia­ miems pur­vais drabs­ty­ti J.Luk­šosDau­man­to ir ki­tų par­ti­za­nų var­dą, komp­ro­mi­tuo­ti pa­sau­ly­je Lie­tu­vos par­ti­za­ni­nį ka­rą, že­min­ti mū­sų Tė­ vy­nės sū­nų at­mi­ni­mą?“ – re­to­riš­ kai klau­sia kau­nie­tis.

Juo­lab kad Luk­šų gi­mi­nės is­to­ri­ jo­je mi­ni­ma sep­ty­nių as­me­nų žy­dų šei­ma, iš­gel­bė­ta nuo tik­ros pra­žū­ ties, o J.Luk­šos-Dau­man­to žmo­ nos Ni­jo­lės mo­ti­nai Kons­tan­ci­jai

Bra­žė­nie­nei už žy­dų gel­bė­ji­mą yra su­teik­tas Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lės var­das.

Lyg už­bėg­da­mas klau­si­mui už akių, A.Luk­ša tei­gia nie­ka­da ne­si­ gai­lė­jęs, kad sa­vo jau­nys­tę pa­sky­ rė par­ti­za­na­vi­mui, kiek ga­lė­da­ mas pri­si­dė­jo ir prie gar­sio­jo bro­lio veik­los, nors ir te­ko už tai be­veik 10 me­tų ka­lė­ti so­vie­tų la­ge­riuo­se. „Ma­nau, kad bū­tent par­ti­za­ nai ne­lei­do lie­tu­viams nu­tau­tė­ti, per­d a­v ė ne­p rik­l au­so­my­b ės ko­ vų ir vil­ties es­ta­fe­tę ki­toms kar­ toms, ku­rios ir at­ve­dė mū­sų tau­ tą į Są­jū­dį. Ma­no bro­lis Juo­zas bu­vo iš­skir­ti­nė as­me­ny­bė. Jį vi­ sa par­ti­za­nų or­ga­ni­za­ci­ja – Lie­ tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­dis pa­ si­r in­ko įga­l io­t i­n iu Va­ka­rams.

2009-ai­s iais Sei­m as pri­pa­ž i­n o Jo­ną Že­mai­tį ko­vo­ju­sios su oku­ pa­ci­ja Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vu – pre­zi­den­tu. Ma­nau, J.Luk­šąDau­man­tą rei­kė­tų įvar­dy­ti ko­vo­ ju­sios Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ru“, – kal­ba A.Luk­ša.

Atsk­leis­ta is­to­ri­nė ne­tie­sa? „Kaip ma­ty­ti iš len­te­lės duo­me­nų, ti­ ria­mo­jo as­mens išo­rė­je yra po­ž y­ mių, su­tam­pan­čių su J.Luk­šos-Dau­ man­to išo­rės po­ž y­miais, ta­čiau yra ir daug skir­tu­mų. Įver­ti­nus nu­sta­ty­ tus po­žy­mių su­ta­pi­mus ir skir­tu­mus ga­li­ma kons­ta­tuo­ti, kad skir­tu­mai žy­ miai es­min­ges­ni nei su­ta­pi­mai ir api­ bū­di­na skir­tin­gų as­me­nų išo­rę. To­dėl nu­sta­ty­tų po­žy­mių pa­grin­du ga­li­ma su di­de­le ti­ki­my­be teig­ti, kad 1941-0627 Lie­tu­vo­je, Kau­no mies­te, bu­vu­sio koo­pe­ra­ty­vų są­jun­gos „Lie­tū­kis“ ga­ ra­žo kie­me pa­da­r y­to­je fo­tog­ra­fi­jo­je

už­fi k­suo­tas ne J.Luk­ša-Dau­man­tas, ku­rio fo­tog­ra­fi­jos pa­teik­tos ly­gi­na­ma­ jam ty­ri­mui, o ki­tas as­muo. Ka­te­go­ riš­kai ši­to tvir­tin­ti ne­ga­li­ma, ka­dan­ gi dėl ne­pa­kan­ka­mos ti­ria­mo­sios fo­ tog­ra­fi­jos vaiz­do ko­ky­bės skir­tu­mai dau­giau­sia yra ti­kė­ti­ni. Be to, kai ku­ rie išo­rės po­žy­miai ir vei­do ele­men­ tų dy­džiai ga­li at­ro­dy­ti skir­tin­gai, pri­ klau­so­mai nuo gal­vos pa­dė­ties, ku­ri ti­ria­mo­jo­je ir ly­gi­na­mo­sio­se fo­tog­ra­ fi­jo­se nė­ra vi­siš­kai vie­no­da, nuo šiek tiek skir­tin­gos vei­do mi­mi­kos, ki­to­kio ap­švie­ti­mo, vaiz­dų kont­ras­tin­gu­mo,

jų kon­tū­rų ryš­ku­mo bei ga­li­mo ku­rių nors fo­tog­ra­fi­jų re­tu­ša­vi­mo.

Iš­va­da Di­de­lė ti­k i­my­bė, kad 1941-06-21 Lie­ tu­vo­je, Kau­no mies­te, bu­vu­sio koo­ pe­ra­ty­vų są­jun­gos „Lie­tū­kis“ ga­ra­žo kie­me pa­da­ry­to­je fo­tog­ra­fi­jo­je už­fik­ suo­tas ne J.Luk­ša-Dau­man­tas, ku­rio fo­tog­ra­fi­jos pa­teik­tos ly­g i­na­ma­jam ty­ri­mui, o ki­tas as­muo.“ Šal­ti­nis: Lie­tu­vos kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos biu­ro Nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mo do­ku­men­tai

8

penktadienis, biRželio 14, 2013

santaka /dailė

„Sug­rį­ži­mo“ mies­tas – Kau­nas Šiau­lie­tis dai­li­nin­ kas An­ta­nas Vi­ soc­kis pa­ro­dą Kau­ no mies­to mu­zie­ju­ je pa­va­di­no „Sug­rį­ ži­mu“, nes prieš 50 me­tų Kau­ne pra­dė­ jo lan­ky­ti dai­lės mo­ kyk­lą, gy­ve­no jos bend­ra­bu­ty­je, ku­ris ir bu­vo da­bar­ti­nia­ me Kau­no mies­to mu­zie­ju­je.

Stabtelėjimas: A.Visockio akvarelėje „Lieptas“ ryški nostalgijos, apmąstymų nuotaika.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

– Per pa­ro­dos pri­sta­ty­mą mi­ nė­jo­te, kad pir­mie­ji jū­sų žings­ niai į dai­lę bu­vo Kau­ne. Dau­ge­lį nu­ste­bi­no­te, kad da­bar­ti­nia­me Kau­no mies­to mu­zie­ju­je bu­vo bend­ra­bu­tis, ku­ria­me gy­ve­no­ te. Ko­kie jaus­mai už­plū­do at­va­ žia­vus į Kau­ną, ku­ria­me žen­gė­ te pir­muo­sius ap­si­spren­di­mo žings­nius?

– Gy­ve­nau Šiau­liuo­se, mo­kiau­si 1-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­ bar – J.Ja­no­nio gim­na­zi­ja). Apie 1955 m. mus pie­ši­mo mo­kė ta­len­ tin­gas mo­ky­to­jas, dai­li­nin­kas Ge­ rar­das Bag­do­na­vi­čius. Ma­no kar­ ta sa­vo mo­ky­to­ją pri­si­me­na kaip reikš­min­gą as­me­ny­bę Lie­tu­vos kul­ tū­ro­je. Man ir ki­tiems mo­ki­niams jo pa­mo­kos pa­da­rė di­de­lę įta­ką.

Tuo me­tu Šiau­liuo­se gy­ve­no Vla­ das Če­pe­lis (bu­vęs ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos Kau­no mies­to ko­men­dan­

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

tas, ap­lin­ky­bių pri­vers­tas pa­si­slėp­ ti Šiau­lių mies­te). In­te­li­gen­tiš­kas ir iš­si­la­vi­nęs žmo­gus, pa­ma­tęs ma­no po­mė­gį pieš­ti, pa­ska­ti­no ma­ne sto­ ti į tuo­me­tę Kau­no vi­du­ri­nę dai­ lės mo­kyk­lą (da­bar – gim­na­zi­ja).

V.Če­pe­lis, pa­si­ta­ręs su sa­vo bi­čiu­ liu žy­miu dai­li­nin­ku An­ta­nu Žmui­ dzi­na­vi­čiu­mi, pa­siun­tė ma­ne laikyti sto­ja­mųjų eg­za­mi­nų. 1957 m. bu­vau priim­tas į 7-ąją kla­sę, ku­ rią sėk­min­gai bai­giau 1962 m., tai bu­vo XVI dai­lės mo­kyk­los abi­tu­ rien­tų lai­da. Mo­ky­mo­si lai­kas bu­ vo pui­kus, su vi­sa kla­se daug ke­lia­ vo­me po Lie­tu­vą, į ple­ne­rą vy­ko­me net į Mol­da­vi­ją. Mo­ky­to­jai: Čes­ lo­vas Kont­ri­mas, Bo­les­lo­vas Klo­ va, Al­gir­das Lukš­tas, Va­le­ri­ja Juš­ kie­nė – sky­rė mums daug dė­me­sio.

Mū­sų kla­sė­je mo­kė­si da­bar žy­mūs dai­li­nin­kai: ak­va­re­li­nin­kas Os­ val­das Jab­lons­kis, skulp­to­rius Al­ gir­das Bo­sas, gra­fi­kė Da­nu­tė Pli­ kio­ny­tė, ta­py­to­jai Rū­ta Ka­ti­liū­tė, Pet­ras Ibens­kas, Sta­sys Meš­kaus­

An­ta­nas Vi­soc­kis:

Mu­zi­kos rit­mai ir gar­sai aso­ci­juo­ja­si su spal­vos ir švie­sos sim­bo­liais, su­teik­ da­mi ga­li­my­bę in­ terp­re­tuo­ti.

kas-Ur­bo­nas, Mor­ta Stir­by­tė, ak­ va­re­li­nin­kas Vi­lius Dau­gi­lis. Mo­ kyk­lo­je mo­kė­si mo­ki­niai be­veik iš vi­sos Lie­tu­vos. Dau­gu­ma gy­ve­no­ me bend­ra­bu­ty­je prie Kau­no mies­to ka­ted­ros (da­bar Kau­no mies­to mu­ zie­jus). Są­ly­gos bend­ra­bu­ty­je bu­vo sun­kios – tie­siog gy­ve­ni­mo ir iš­gy­ ve­ni­mo mo­kyk­la. Tai bu­vo įdo­mus jau­nys­tės lai­ko­tar­pis, kam­ba­ry­je gy­ve­no­me po 20 mo­ki­nių.

Ko­kių tik po­kštų ne­bū­da­vo: pa­ rei­ni į bend­ra­bu­tį – taip ir lauk įvai­rių pro­vo­ka­ci­jų. Vi­si pri­si­me­na šį spal­vin­gą gy­ve­ni­mo eta­pą. Mes bu­vo­me to­kie triukš­min­gi, kad kar­ tais tek­da­vo mus ra­min­ti ger­bia­ mam ir žy­miam dai­li­nin­kui Sta­siui Ušins­kui, gy­ve­nu­siam bend­ra­bu­čio kai­my­nys­tė­je. Rei­kia pa­mi­nė­ti šios mo­kyk­los įvai­rių lai­ko­tar­pių dai­ li­nin­kus, su ku­riais te­ko bend­rau­ ti: Pet­ras Rep­šys, Val­das Gurs­kis, An­ta­nas Mar­ti­nai­tis, Lai­ma Draz­ daus­kai­tė, Eu­ge­ni­jus Na­le­vai­ka, Ma­ri­ja Da­nu­tė Juk­niu­tė ir kt.

– Po mo­kyk­los bai­gi­mo Kau­ ne neuž­si­bu­vo­te, iš­kart pa­kė­ lė­te spar­nus į Šiau­lius? Kaip ten su­si­klos­tė jū­sų kū­ry­bi­nis ke­lias?

– Aš, kaip ir dau­ge­lis iš mū­sų kla­sės, 1962 m. įsto­jau į Vil­niaus dai­lės ins­ ti­tu­tą (da­bar – aka­de­mi­ja) ir 1968 m. bai­giau – įgy­jau ta­py­to­jo-pe­ da­go­go dip­lo­mą. Man bu­vo svar­bus me­no stu­di­jų eta­pas. Stu­di­ja­vi­mui ir kū­ry­bai tu­rė­jo įta­kos gar­sūs Lie­tu­vos dai­li­nin­kai ir pro­fe­so­riai ta­py­to­jai Al­gir­das Pet­ru­lis, Jo­nas Šva­žas, Au­ gus­ti­nas Sa­vic­kas, Vy­tau­tas Mac­ke­ vi­čius, Sil­vest­ras Džiaukš­tas.

1968 m. bai­gus moks­lus, kar­tu su žmo­na dai­li­nin­ke ke­ra­mi­ke Al­do­na Kro­ly­te-Vi­soc­kie­ne iš­vy­ko­me gy­ ven­ti į Šiau­lius. Iš pra­džių dir­bau tik įsi­kū­ru­sio­je dai­lės mo­kyk­lo­je, vė­liau – Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Čia pe­rė­jau vi­sas aka­de­mi­nės kar­je­ros pa­ko­pas nuo dės­ty­to­jo iki pro­fe­so­ riaus. Be pe­da­go­gi­nio dar­bo, ak­ty­ viai da­ly­va­vau kū­ry­bi­nė­se pa­ro­do­se ir ple­ne­ruo­se Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je.

– Per pa­ro­dos ati­da­ry­mą ir Eu­ ge­ni­jus Na­le­vai­ka, ir Os­val­das Jab­lons­kis mi­nė­jo, kad vi­si stu­ di­jų me­tais iš­ban­do ak­va­re­lės tech­ni­ką, ta­čiau re­tas ją pa­si­ ren­ka vė­liau, nes tai – itin įno­ rin­ga tech­ni­ka. Kuo ji pa­trau­kė jus? Mi­nė­jo­te, kad prie ku­ria­ mo ak­va­re­lės dar­bo už­si­bū­na­ te il­gai. Kiek il­gai, kaip pa­jun­ ta­te tą ri­bą, kai rei­kia su­sto­ti? O idė­jų, re­gis, se­mia­tės iš gam­tos ir vi­di­nių ap­mąs­ty­mų?

– Sa­vo kū­ry­bi­nia­me dar­be, įvai­riai in­terp­re­tuo­da­mas, re­miuo­si na­tū­ ra. Nuo alie­ji­nės ta­py­bos po tru­ pu­tį pe­rė­jau prie ak­va­re­li­nės tech­ ni­kos. Ku­riant ak­va­re­lę man svar­bi spal­va, švie­sa, pa­slap­tis ir fi­lo­so­fi­ ja. Pa­veiks­lui konst­ruo­ti pa­si­tel­kiu kom­po­zi­ci­ją. Ak­va­re­li­nio pa­veiks­ lo re­ži­sū­rai pa­gal ma­no in­di­vi­ dua­lų cha­rak­te­rį la­biau­siai tin­ka dau­gias­luoks­nė ak­va­re­lė – puan­ ti­liz­mas. Čia ma­no pa­si­rin­ki­mas: op­ti­nis gry­nų spal­vų su­si­jun­gi­mas po­pie­riaus plokš­tu­mo­je, ku­ris su­ ku­ria skaid­rų ak­va­re­liš­ku­mą.

Šven­tė, ku­rią pa­gim­dė KNY­GA Je­ro­ni­mas Bra­zai­tis Ne­se­niai šur­mu­lia­vę Šv.Pat­ri­ko die­no­se, bir­že­lio 16 d. ai­riai pa­žy­ mės dar vie­ną Na­cio­na­li­nę šven­tę – Bloomsday*- Bliu­mo (ar­ba: Žy­dė­ ji­mo) die­ną.

Pir­mą kar­tą ji įsi­lie­jo į kul­tū­rin­go­jo Dub­li­no me­ni­nį ka­len­do­rių praė­jus tik tre­jiems me­tams nuo žy­miau­ sios XX a. kny­gos – Ja­me­so Joyce‘o „Uli­so“ (1922 m.) iš­lei­di­mo. Šven­tės da­ly­viai-at­li­kė­jai (ki­ti – žiū­ro­vai), su­si­bū­rę į ati­tin­ka­mas „tru­pes“ tie­siog „at­vai­di­na“ vi­ so „Uli­so“ veiks­mą, ku­ris, pra­si­dė­ jęs 1904 m. bir­že­lio 16 d. 8 val. ry­ to, tę­sia­si iki ki­tos die­nos pa­ry­čių, maž­daug 4 val.; au­to­riaus tiks­liai ne­pa­sa­ky­ta (yra tik dvi nuo­ro­dos, ku­rio­mis ne­dels­da­mas pa­si­nau­ do­jau, kai... įžiū­rė­jau), nes kny­ gos įdo­my­bė ta, kad ji tu­ri dvi pa­ bai­gas:

– vie­ną – kny­gos kaip daik­to, – ži­no­ma, pa­sku­ti­nia­me pus­la­py­je, pa­dė­jus Joyce‘ui taš­ką, vie­nin­te­ lį sky­ry­bos ženk­lą vi­sa­me 18-ame žo­džių srau­to sky­riu­je „Nau­si­ka­ ja“, po ne­pa­mirš­ta­mo­jo ir iš­reiš­ kian­čio Gy­ve­ni­mo tei­gi­mą mo­te­ riš­ko Mo­li Blium „Taip“, ir – ant­rą – kny­gos, kaip me­no kū­ri­nio, – 17-ame sky­riu­je „Ita­ kė“, pa­tei­kus ra­šy­to­jui la­bai no­va­ to­riš­ką dia­lo­gą: „Kur?“

.

Ku­ria­me di­de­lis juo­das taš­kas (.) pa­ro­do Joyce‘o ne­no­rą to­liau pa­ klus­ti gra­ma­ti­kos tai­syk­lėms – at­ seit jau nu­si­bo­do. „Vai­di­ni­mų“ vie­tos pa­rink­tos iš kny­gos. Jas, pa­nau­do­jęs są­mo­nės srau­to, epi­nio rea­liz­mo ir mo­men­ ti­nių nuo­trau­kų me­to­dus, au­to­rius (jam bu­vo pa­žįs­ta­mas kiek­vie­nas „gat­vės bal­das“ Dub­li­ne) ap­ra­

šė taip rea­lis­tiš­kai, kad ga­lė­jo tvir­ tai ga­ran­tuo­ti sa­vo drau­gui Fran­kui Bud­ge­nui: „...jei­gu mies­tas vie­ną kar­tą pra­ nyk­tų nuo že­mės pa­vir­šiaus, jį ga­li­ma bū­tų at­sta­ty­ti pa­gal ma­no kny­gą“.

(Apie „Uli­so“ pa­bai­gą esu pa­ra­ šęs ypa­tin­gą straips­nį – su gra­fi­ ku! – ta­čiau šian­dien yra svar­bes­ nių da­ly­kų.)

No­riu at­kreip­ti dė­me­sį į kas­me­ tį Kny­gos pa­ger­bi­mą. „Uli­sas“, ku­ ria­me J.Joyce‘as pa­tei­kė pla­čiau­sią, gi­liau­sią ir vi­sa­pu­siš­kiau­sią gy­ve­ ni­mo in­terp­re­ta­ci­ją, jau se­niai įga­ vo mi­to stau­są.

Ypa­tin­gai gy­vy­biš­ka (700 me­tų ko­va su Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos „glo­ ba“) ir kū­ry­bin­ga ai­rių tau­ta, ga­vu­ si iš au­to­riaus tą ne­pri­lygs­ta­mą (jau 91 me­tai!) In­te­lek­ti­nę Do­va­ną su­ ge­bė­jo vai­sin­gai su­bran­din­ti ją ir išau­gin­ti MI­TI­NĘ he­ro­ję KNY­GĄ.

(Plg. su vieno labai seno mi­

to veikėjomis: trimis se­se­ri­mis, pirmosiomis Airijos salos gy­ ventojomis, – jos yra Adomo ir Ie­ vos sūnaus Kaino dukros!).

MI­TAI – neį­vei­kia­ma jė­ga, pa­de­ dan­ti vi­soms lais­vę my­lin­čioms ir sa­ve ger­bian­čioms tau­toms, to­dėl ir mes, lie­tu­viai, net ne­ban­dy­ki­me abe­jo­ti tuo, kas pa­lai­ko mū­sų DVA­SIĄ, o bergž­džiai ieš­kan­tie­ siems is­to­ri­nės „tei­sy­bės“ (ne­se­ nas „rei­ka­las“ apie mū­sų Bi­ru­tę) pa­sa­ky­ki­me: „Su jais mes jau­čia­mės STIP­ RES­NI!“ Ir ne­svar­bu, iš ko­kios Gy­ve­ni­ mo dir­vos jie išau­gin­ti: pa­pras­ tos žmo­giš­kų jaus­mų is­to­ri­jos ar KNY­GOS, ku­riai ra­šy­to­jas įkvė­ pė vi­sas tris su­dė­ti­nes tik­ro me­no kū­ri­nio sa­vy­bes – Har­mo­ni­ją, Pil­ nat­vę ir Gro­žį.

Ar su­lauk­sim (ka­da nors) ir mes?..

P.S. O tą die­ną Ja­me­sas Joyce‘as pa­rin­ko sa­vo KNY­GOS veiks­mui to­dėl, kad ta­da įvy­ko jo ir No­ros Bar­nac­le, bū­si­mo­sios žmo­nos, pir­ ma­sis mei­lės pa­si­ma­ty­mas! * Leo­pold Bloom – pa­grin­di­nis „Uli­so“ he­ro­jus; angl. bloom – žie­das, žy­dė­ji­mas, pra­žy­di­mas.