2013 06 21 santaka

1

Penktadienis, birželio 21, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 96

Evaldo Butkevičiaus, Tomo Raginos, Vyganto Skaraičio / BFL, Andriaus Ufarto / BFL nuotr.

Tik­ra­sis A.Arei­mos vei­das Kas aš esu prieš F.Schil­le­rį, W.Sha­kes­pea­re’ą, A.Če­cho­vą?

Varg­še­lis. Tie, ku­rie bi­jo pa­ju­din­ti teks­tus, tar­si ly­gi­na­si su jais.

Kū­ry­bos pa­ki­li­mą iš­gy­ve­nan­tis re­ži­sie­rius – apie sa­ve, kai­my­nus ir nuo­dus, ku­rių bū­ti­nai pa­siū­lo žiū­ro­vams

4

Por­ce­lia­no bur­tai

Pra­ras­to lai­ko liu­dy­to­jai

Lau­kia ope­rų se­zo­nas

Po­kal­bis su po­rce­lia­ no me­ni­nin­ke A.Ke­tu­r­ a­kie­ne kas­kart ža­vi ug­ nin­gu min­čių dės­ty­ mu – taip kal­ba tik sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­las.

Gar­sio­jo skulp­to­ riaus J.Zi­ka­ro šei­mos pia­ni­ne at­si­tik­ti­nai ras­tas lo­bis – ver­tin­ gas ne tik ma­te­ria­lią­ ja pra­sme.

Di­džiau­sia būsimo­ jo Kauno muzikinio teat­ro sezono int­ri­ga – N.Rims­kio-Kor­sa­ko­vo ope­ros „Ca­ro su­ža­dė­ti­ nė“ in­terp­re­ta­ci­ja.

3

7

8

2

Penktadienis, birželio 21, 2013

santaka/kultūros savaitė

Ke­ra­mi­nių dramb­lių de­be­sys Ke­ra­mi­kos mu­zie­ju­je šiuo me­tu vei­kia tra­di­ci­nė VDA Kau­no ir Vil­niaus ke­ra­mi­kos stu­den­tų dar­bų pa­ro­da „Nau­ja ir vėl ki­to­ kia 2013“, liu­di­jan­ti apie tra­di­ci­jos tęs­ti­nu­mą ir ne­nut­rūks­ta­mus kū­ry­bi­nius ieš­ko­ji­mus. pe­ša. Suau­gę lie­ka pri­riš­ti ta pa­čia vie­la ir nie­ko ne­be­da­ro. Tai – dar vie­na pa­mo­ka žmo­gui ar net pa­ čiam dramb­liui – jei pa­ban­dęs vie­ ną kar­tą pa­ju­tai nu­si­vy­li­mą, ne­ma­ nyk, kad ki­tą kar­tą bus taip pat. „Aš juos su­kū­riau to­kius, bet ne­ga­liu jų pri­vers­ti ir lik­ti to­kių ki­tų žmo­nių aky­se. Dramb­liai vi­ sur bū­na, ke­liau­ja gru­pė­mis, ta­ čiau vi­si jie yra skir­tin­gi, čia svar­ biau­sia – pa­ma­ty­ti ne skir­tu­mus tarp jų, o pa­na­šu­mus su sa­vi­mi...

Gal­būt jie pa­sa­kys tai, ko apie sa­ve dar ne­ži­no­jo­te?“ – re­to­riš­kai klau­ sia kū­rė­ja.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Teat­rų me­tų be­lau­kiant

Bend­ro­je stu­den­tų eks­po­zi­ci­jo­ je at­si­spin­di me­ni­nė lai­ko au­to­ref­ lek­si­ja – nuo­šir­di, nau­ja, be­si­kei­ čian­ti. Dek­la­ruo­jan­ti jau­nat­viš­ką mak­si­ma­liz­mą, pa­rem­tą ži­nių sta­ bi­lu­mu ir ne­nut­rūks­ta­mų ieš­ko­ji­ mų virs­mu.

Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė Teat­ro­lo­gė

S

nie­guo­tas pa­va­sa­ris šie­met kai­ti­no teat­ra­lų aist­ras. Pag­ rin­d i­nė ko­š ė už­v ir­t a dėl Auk­s i­n ių sce­nos kry­ž ių, o po to jau vis­kas rie­dė­jo sa­vai­me kaip nuo kal­no. Pa­si­ro­do, svars­t y­ ti kas, kur ir kaip, no­r i­si vis daž­n iau ir pla­čiau, ne tik per bui­t i­n ius in­t y­ mius pa­si­sė­dė­ji­mus. Im­ta­si kves­tio­ nuo­t i, koks yra tas teat­ro pra­k ti­ko ir teo­re­t i­ko san­ty­k is. Jei apie spek­tak­ lį iš­g ir­si­me iš kri­t i­kos var­pi­nės, ką ir kas pa­sa­k ys apie pa­čią kri­t i­ką? Gal­ būt dėl to, ieš­kant pra­k ti­k ų ir teo­re­ ti­k ų tar­pu­sa­v io ry­š ių, už­de­rė­jo ne vie­nas pro­jek­tas, ku­r ia­me (jau­n ie­ ji) kū­rė­jai ne tik ga­lė­jo pa­de­monst­ ruo­t i iš­mok­tas pa­mo­kas, sa­vo ieš­ ko­ji­mus ir at­ra­d i­mus, bet ir su­sės­ ti, dis­k u­t uo­t i tiek tar­pu­sa­v y­je, tiek ir su ki­tais.

Jei teat­ro pra­kti­kai ir kri­ ti­kai at­si­duos tik tam, kad įtik­tų žiū­ro­vams ir pri­trauk­tų jų kuo dau­ giau, už­si­vers du­rys to­ les­niems ieš­ko­ji­mams.

Ban­dy­k i­me pa­t i­kė­t i, kad teat­ras tam­pa ne­b e pri­v i­le­g i­juo­ta iš­skir­t i­ nių žmo­nių su­si­bū­ri­mo vie­ta, o kiek įma­no­ma pla­tes­nei vi­suo­me­nės da­ liai ar­t i­mas reiš­k i­nys. Gal to­dėl, ar­ tė­jant se­zo­no pa­b ai­gai blyks­te­lė­ ja žai­bas – 2014-ie­ji skel­bia­m i teat­ rų me­tais. Šio­je vie­to­je ga­l i­ma pa­ dė­t i svars­t y­t i, ar teat­ras ne­taps var­ to­to­jų vi­suo­me­nės pre­k i­ne iš­raiš­ ka, dau­g i­nan­čia ir tar­nau­jan­čia pir­ kė­jų po­rei­k iams. O gal at­v irkš­čiai – pri­si­m ins so­cia­laus ir po­l i­t iš­kai ak­ ty­vaus sce­nos me­no iš­raiš­kas? Tai klau­si­mai, pa­lie­ka­mi bū­si­miems se­ zo­nams.

Neįk­l imp­t i į var­to­ji­mo nei­g ia­mas pu­ses yra ga­na su­dė­t in­ga. Kon­su­ me­r iz­mas, pa­t rauk­lus ir, at­ro­do, pa­ to­g us gy­ve­n i­mo bū­d as. Ži­no­m a, tai ir vie­nas ap­gau­l in­g iau­s ių reiš­ ki­n ių. Jei teat­ro pra­k ti­kai ir kri­t i­kai at­s i­duos tik tam, kad įtik­t ų žiū­ro­ vams ir pri­t rauk­t ų jų kuo dau­g iau, už­s i­vers du­r ys to­les­n iems ieš­ko­ji­ mams. Ki­ta ver­t us – kas ži­no, gal at­ si­vers lan­gas.

Vis dėl­to ti­kė­t i­na, kad dia­lo­gas tarp teat­ro ir vi­suo­me­nės gi­lės, – va­sa­ra, kai ne­rei­k ia gal­vo­t i apie ne­t ru­k us tu­r in­č ią pa­s i­ro­dy­t i prem­je­rą, – ge­ ras lai­k as to­k ioms dis­k u­s i­j oms. Ir

tos dis­k u­si­jos ne­leis nu­k lys­t i į var­ to­ji­mo klo­n ius, ska­t ins vi­s a­me ka­ me ne­ma­t y­t i nuo­la­t i­n io var­to­to­jiš­ ko siau­bo.

XX a. pa­bai­go­je Lie­t u­vo­je teat­ras iš­ gy­ve­no lū­ž į. Tuo me­tu po­l i­t i­nis per­ vers­mas tu­rė­jo itin daug įta­kos kul­ tū­rai. Kai ne­b e­l i­ko cen­z ū­ros še­š ė­ lio, teat­re pa­si­da­rė įma­no­ma kal­bė­ ti ne Ezo­po kal­ba, be me­ta­fo­r ų, sce­ nos me­nui tar­s i pa­g rin­das iš­sly­do iš po ko­jų. Sa­v i­t ų iš­raiš­kos būdų ieš­ ko­ji­mas tę­sia­si iki šiol. Ži­no­ma, at­s i­sklei­dė vi­s i di­d ie­ji šių die­nų Lie­tu­vos re­ž i­sie­r iai, ku­r ių pa­ var­des, jų net ne­pa­ra­š ius, kiek­v ie­ nas skai­t y­to­jas įsi­var­d i­ja pa­ts. Džiu­ gu, kad iš le­tar­go mie­go pa­bun­da ir vis dau­g iau jau­nų re­ž i­s ie­r ių, ak­to­ riai bu­r ia­s i į pro­j ek­t i­nes veik­l as, sie­k ia iš­reikš­t i sa­vo pa­ž iū­ras, ieš­ ko­j i­mus, klai­d as, pra­m in­t i ke­l ius.

Vis dėl­to gy­ve­n i­me, o juo­lab kū­r y­ bo­je, nie­kas ne­v yks­ta taip nuo­sek­ liai, kaip no­rė­t ų­si. Gal to­dėl pra­si­de­ da ieš­ko­ji­mai įvai­r io­m is kryp­t i­m is, įtrau­k iant į juos ir teo­r i­nės veik­los at­sto­v us.

Kar­t ais at­ro­do, kad teat­r ą Lie­t u­ vo­j e iš­t i­k u­s i vie­n at­vė. Ta vie­n at­ vė, kai mo­der­n iz­mui bū­d in­g i kū­ ry­b os bruo­ž ai ne­b eat­l ie­pia po­rei­ kių, ta­č iau žings­n is ki­t ur gąs­d i­n a kaip ga­l in­t is įtrauk­t i į var­to­to­jiš­k u­ mo gniauž­t us. Tuo­met tryp­č io­j a­ ma vie­to­je. Šį pa­v a­s a­r į pa­s i­g ir­du­s ios kal­b os ska­t i­n a keis­t is. No­r i­s i ti­kė­t i, kad kaip kad gar­s ia­j a­m e ma­g iš­ko­j o rea­l iz­mo kū­r i­ny­j e Gab­r ie­l io Gar­ cíos Márque­z o ro­m a­n e „Šim­t as me­t ų vie­nat­vės“, kai ura­ga­nas nu­ šla­vė nuo že­mės pa­v ir­š iaus šei­mą, sce­nos me­nas po il­g ų kal­bų ims ir pa­keis sa­vo vei­d ą. Mi­nė­to kū­r i­n io pa­sku­t i­n is sa­k i­nys tei­g ia: „Žmo­n ių gi­m i­nės, pa­s merk­tos šim­t ui me­t ų vie­n at­vės, ant­rą kar­t ą ne­p a­s i­reiš­ kia šio­je že­mė­je.“ Iš­d is­k u­ta­vę gal­būt ne­ra­si­me ant­ro­ jo Os­ka­ro Kor­šu­no­vo, Ei­mun­to Nek­ ro­š iaus ar Jo­no Vait­kaus, ta­č iau ga­ li­ma žvilg­te­lė­t i į jau­nus, en­t u­z iaz­ mu de­g an­č ius kū­rė­jus – jie ne­p a­ keis mo­k y­to­jų, tie­siog taps nau­jais.

Prog­no­zės skam­ba idi­l iš­kai. O kas, jei rea­ly­b ė bus vi­s ai ki­to­k ia? Štai Kau­ne po šo­k io spek­t ak­l io „Lie­ tu­va bran­g i“ jo kū­rė­ja, cho­reog­ra­ fė, šo­kė­j a Aus­tė­j a Vil­k ai­t y­tė mie­ lai su­t i­ko pa­bend­rau­t i su vi­s ais no­ rin­č iai­s iais. Li­ko­me tri­s e... Gal­būt Teat­r ų me­tai at­neš po­k y­č ių ir ki­t ą­ syk po spek­tak­l io su­si­r inks ge­ro­kai di­des­nė kom­pa­n i­ja?

Ed­vi­nas Va­si­liaus­kas. Žai­di­mas su švie­sa.

Vik­to­ri­ja Ra­dio­no­va. Puo­de­liai.

S

u­ža­vi iš kie­to po­rce­lia­no iš­ gau­ta minkš­ta for­ma: puo­ de­liai pa­sta­ty­ti ant „minkš­ tų“ po­rce­lia­ni­nių pa­gal­vė­lių.

Ki­ta ver­tus, tai ir be­ne šim­tus kar­tų iš­gy­ven­ta jaus­mi­nė de­ta­lė, kai taip tin­gi­si pa­kil­ti nuo lo­vos, minkš­ta­ suo­lio, ir puo­de­lis įtai­so­mas kur nors ant minkš­to pa­vir­šiaus – de­ ta­lė su­spin­di įvai­riais niuan­sais: leng­vu nuo­var­giu, jau­ku­mu, at­pa­ žįs­ta­ma, sa­va emo­ci­ja.

Š

į jaunąjį menininką do­mi­ na švie­sa ir po­rce­lia­nas, jo per­švie­čia­mu­mas. Kū­ri­ nys „Žai­di­mas su švie­sa“ at­lik­tas įvai­rio­mis tech­ni­ko­mis. „Sten­giau­si, kad ap­švies­tas iš­ryš­ kė­tų pie­ši­nys ant po­rce­lia­no lakš­ te­lių dug­no“, – sa­ko Ed­vi­nas Va­si­ liaus­kas.

Gre­ta Be­leš­kai­tė. Dramb­liai.

A Ga­bi­ja Ga­ta­vec­kai­tė. Šliu­žų ro­jus.

K

ur­da­ma vi­są cik­lą apie šliu­ž us, au­to­r ė vie­n ą šliu­žą au­gi­no na­muo­se ir jį ste­bė­jo: be­si­kei­čian­ čias for­mas, spal­vas, net emo­ci­jas, ku­rias, pa­si­ro­do, ga­li­ma per­teik­ ti vaiz­duo­jant šliu­žų gy­ve­ni­mą, jų ro­jų. Emo­cin­gi, aist­rin­gi dar­bai, aki­vaiz­du, pa­ky­la virš šliu­žų pa­ sau­lio ir per­tei­kia jau ku­rian­čio­jo jaus­mi­nę ska­lę ir svar­bią ži­nu­tę – nuo­šir­džiai kaž­kuo be­si­do­mint, rū­pi­nan­tis, pa­sau­lis pra­si­ple­čia ir at­sklei­džia tur­tin­gą iš­gy­ve­ni­mų ska­lę, o me­ni­nin­kui do­va­no­ja im­ pul­są, min­tį, idė­ją.

utorė pa­si­rin­ko šį gy­ vū­ną dėl to, kad ti­ki: jei kažko ir ne­ma­tęs žmo­ gus ar ma­tęs tik vai­kys­ tėje (ir tai lie­ka kaip to­li­mas sap­nas) ne­reiš­kia, kad jam ir ne­va­lia steng­ tis su­vok­ti, ar bent jau pa­ban­dy­ti tai pa­da­ry­ti.

Kū­ri­nio idė­ja esan­ti la­bai pa­pras­ ta: „Dramb­liais no­riu pa­sa­ky­ti, kad žmo­gus – tai ne dramb­lys, bet kar­ tais to­kiam bū­ti rei­kė­tų pa­si­mo­ky­ ti, ar­ba at­virkš­čiai.“ Ko­d ėl dramb­l iai pa­ka­b in­t i? „Ne­sa­ky­čiau, kad jie pa­ka­bin­ ti, gal ver­čiau – yra aukš­čiau mū­ sų... Kaip mo­ky­to­jai. Kaip kiek­ vie­na gam­to­je esan­ti gy­vy­bė ir pa­ti gam­ta. Dramb­lys yra la­bai ra­ mus, at­sar­gus, stip­rus, at­si­da­vęs, iš­ti­ki­mas, kil­nus, iš­min­tin­gas... Ir ne­reiš­kia, kad jei­gu di­de­lis, tai nie­ ko ne­bi­jo.“ Dramb­liai su­jung­ti vie­la. Ko­dėl?

Anot G.Be­leš­kai­tės, tai – vei­kiau tik siū­las, nuo ku­rio bet ka­da ga­li nu­trūk­ti. Nuo pat ma­žų die­nų šie gy­vū­nai yra su­riš­ti pa­pras­ta vie­ la. Bū­da­mi dar ne to­kie stip­rūs ir ban­dy­da­mi nu­trauk­ti ją, nie­ko ne­

Aus­tė­ja Kond­ro­tai­tė. Ge­di­mi­no kal­no rea­ni­ma­ci­ja.

I

ro­niš­kas žvilgs­nis į Ge­di­mi­no kal­no gai­vi­ni­mą. La­še­li­nė, ku­ rios vais­tų bu­te­liu­kas – iš bal­ to po­rce­lia­no, ap­švies­tas įgy­ja stul­bi­nan­tį įti­ki­na­mu­mą: vais­tus tar­si užuo­di, spal­va aki­vaiz­džiai per­tei­kia emo­ci­ją. Ji bū­tų slo­gi, bet kū­ri­nio pa­va­di­ni­mas pri­ver­čia šyp­ so­tis.

3

Penktadienis, birželio 21, 2013

santaka/portretas Mi­nint me­ni­nin­kės Al­do­nos Ke­tu­ra­ kie­nės var­dą ir pa­ var­dę, į gal­vą iš­kart atei­na sa­vo­tiš­kas si­no­ni­mas – po­rce­ lia­nas. Juk ji – ryš­ki po­rce­lia­no meist­ rė, lie­tu­viš­ko kau­ li­nio po­rce­lia­no tech­no­lo­gi­jų ži­no­ vė, taip pat – il­ga­ me­tė Kau­no dai­lės ins­ti­tu­to ke­ra­mi­ kos ka­ted­ros ve­dė­ ja, pro­fe­so­rė.

Ty­ra: bal­ta – ši, o ne na­tū­ra­li lie­tu­viš­ko mo­lio spal­va A.Ke­tu­ra­kie­nę trau­kė nuo pat stu­di­jų lai­kų.

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

Meist­rė iš po­rce­lia­no pa­sau­lio En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Kny­ga ir pa­ro­da

A.Ke­tu­ra­kie­nė mus pa­si­tin­ka žo­ džiais: „Ei­me, ap­ro­dy­siu mū­ sų kros­nis, la­bo­ra­to­ri­ją, stu­den­ tų dar­bus. Apie ką ra­šy­si­te? Apie mū­sų ka­ted­rą? Stu­den­tų dar­bus?“ Pas­mal­sa­vo ti­kė­da­ma­si, kad at­vy­ ko­me dėl stu­den­tų dar­bų pa­ro­dos, nes, kaip vė­liau su­ži­no­jo­me, ji kaip tik tą die­ną bu­vo ati­da­ry­ta Ke­ra­mi­ kos mu­zie­ju­je.

Iš­gir­du­si, kad ap­si­lan­ky­mo tiks­ las – bū­tent ji, me­ni­nin­kė nuo­šir­ džiai nu­stem­ba. „Apie ma­ne?! Ką gi ga­li­ma pa­ra­šy­ti apie ma­ne? Ge­riau ra­šy­ki­te apie po­rce­lia­ną, stu­den­tus. Štai, gre­ta sė­di ma­no bu­vęs stu­ den­tas, ta­len­tin­gas me­ni­nin­kas – Re­mi­gi­jus Se­de­ra­vi­čius“, – mos­ te­lė­ja ko­le­gos pu­sėn pro­fe­so­rė.

Kau­li­nis po­rce­lia­ nas tu­rė­tų bū­ti bal­ tas, plo­nas, kie­tas, per­švie­čia­mas, la­ bai ste­ri­lus.

Vis dėl­to šį­kart prie­žas­tys ra­šy­ti apie pa­čią A.Ke­tu­ra­kie­nę – sva­rios: ne­se­niai iš­leis­ta pir­mo­ji lie­tu­viš­ kam po­rce­lia­nui skir­ta kny­ga, pa­ čios me­ni­nin­kės pa­ro­da M.K.Čiur­ lio­nio mu­zie­ju­je „Kont­ras­tai“. O ir ap­skri­tai, kal­bant apie po­rce­lia­ną, neį­ma­no­ma ne­kal­bė­ti apie A.Ke­ tu­ra­kie­nę. „Bet apie stu­den­tų dar­bų pa­ro­dą ar pa­ra­šy­si­te?“ – pa­si­do­mi A.Ke­ tu­ra­kie­nė, čia pat su­lauk­da­ma pa­ tvir­ti­ni­mo. Šią aki­mir­ką ri­ba, ka­da rei­kė­tų iš­siim­ti ir įjung­ti dik­to­fo­ ną, iš­nyks­ta: ne­si­no­ri suar­dy­ti be­ tar­piš­ko, nuo­šir­daus, gy­vo po­kal­ bio su me­ni­nin­ke.

Tie­są sa­kant, to­kiais at­ve­ jais ir tas dik­to­fo­nas nė­ra svar­ bus – A.Ke­tu­ra­kie­nės pa­sa­ko­ji­ mas kaip­mat įtrau­kia ir kiek­vie­ną žo­dį sten­gie­si įsi­dė­ti į gal­vą, nes

ki­nus, kad šia­me kū­ri­ny­je plunks­ ne­le nu­pieš­ta ir ku­ni­gų se­mi­na­ri­ ja. Bu­vo so­vie­ti­niai lai­kai, įta­ri­mų kė­lė net nau­ja tech­no­lo­gi­ja – pie­ ši­nys ant bal­to mo­lio, o čia dar re­ li­gi­ją at­spin­din­tis pie­ši­nys!

vis­kas tam­pa ir įdo­mu, ir ža­vi ug­ nin­gu min­čių dės­ty­mu – taip kal­ba tik sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­las, ku­rio pa­sau­lis... Šiuo­kart – iš po­rce­lia­no.

Va­di­na­si, tra­pus ir sy­kiu – be ga­lo tvir­tas, tau­riai bal­tas ir, be abe­jo­ nės, ele­gan­tiš­kas, aris­tok­ra­tiš­kas.

Patirtys virsta kūriniais Pradžia – „Jiesioje“

Pir­mo­je lie­tu­viš­kam po­rce­lia­nui skir­to­je kny­go­je „Por­ce­lia­nas Lie­ tu­vo­je“ A.Ke­tu­ra­kie­nė ap­žvel­gia po­rce­lia­no is­to­ri­ją Va­ka­rų Eu­ro­ po­je, Lie­tu­vo­je ir Ru­si­jo­je, pa­tei­kia daug įdo­mių, int­ri­guo­ja­mų fak­tų apie po­rce­lia­no iš­ra­dė­jus, gar­siau­ sius meist­rus, iš­skir­ti­nius dir­bi­nius ir ver­tin­gas po­rce­lia­no ko­lek­ci­jas.

Di­džiau­sias dė­me­sys kny­go­je ski­ ria­mas XX a. ant­ro­sios pu­sės Lie­ tu­vos po­rce­lia­no (kau­lo po­rce­lia­no) is­to­ri­jai, neat­sie­ja­mai nuo Kau­no „Jie­sios“ ga­myk­los is­to­ri­jos. Kny­ go­je ap­žvel­gia­ma be­veik du de­šimt­ me­čius tru­ku­si ga­myk­lo­je dir­bu­sių pro­fe­sio­na­lių dai­li­nin­kų ini­ci­juo­tų tarp­tau­ti­nių sim­po­ziu­mų „Idė­ja“ is­to­ri­ja, ra­šo­ma apie juo­se da­ly­va­ vu­sius me­ni­nin­kus ir jų dar­bus. „Oooo! – emo­cin­gai nu­tę­sia A.Ke­tu­ra­kie­nė, kai kal­ba pa­si­su­ ka apie „Jie­sią“. Tai ga­lė­jo bū­ti itin ko­ky­biš­ko po­rce­lia­no ga­myk­la, ga­ lė­ju­si pa­sau­liui dik­tuo­ti ma­das.“ Me­ni­nin­kė pa­ste­bi: bu­vo su­kur­ ta stip­ri ba­zė, dir­bo pro­fe­sio­na­ lūs dai­li­nin­kai, tuo­me­tė­je 52-ojo­je mo­kyk­lo­je bu­vo spe­cia­liai ruo­šia­ mi net po­rce­lia­no de­ko­ruo­to­jai. „De­ja, stu­di­juo­da­ma įvai­riau­sius do­ku­men­tus, su­ži­no­jau dau­gy­bę fak­tų, ko­dėl tai ta­po neį­ma­no­ma, – A.Ke­tu­ra­kie­nės akys, ir liūd­nai, ir drau­ge pyk­te­lė­ju­sios, dar ašt­riau su­žim­ba. – Bai­su, kuo te­ko įsi­ti­ kin­ti. Da­bar ga­liu tik pa­tar­ti, kad ano me­to „Jie­sios“ kai ku­rią pro­ duk­ci­ją ver­tė­tų bran­gin­ti, ji tu­rės sa­vo kai­ną.“ Ieš­kant bal­tos spal­vos

A.Ke­tu­ra­kie­nė pri­si­pa­žįs­ta, kad jau stu­di­jų me­tais Kau­no dai­lės ins­ ti­tu­te na­tū­ra­laus lie­tu­viš­ko mo­

Al­do­na Ke­tu­ra­kie­nė. Liūdnagėlė.

Al­do­na Ke­tu­ra­kie­nė. Mėlyna rožė.

Al­do­na Ke­tu­ra­kie­nė. Išdidus šešėlis.

lio at­spal­viai jos ne­do­mi­no. Trau­ kė bal­ta spal­va. „Iš pra­džių bal­tas, pra­mo­ni­niu bū­du pa­ga­min­tas lėkš­ tes de­ko­ra­vau įvai­riais po­gla­zū­ri­ niais ir viršg­la­zū­ri­niais da­žais, pa­ ste­le“, – anot me­ni­nin­kės, že­mos tem­pe­ra­tū­ros de­gi­mo ma­sės su bal­tu an­go­buo­tu pa­vir­šiu­mi dėl tech­no­lo­gi­nių ga­li­my­bių ri­bo­tu­mo tuo me­tu bu­vo ne­ko­ky­biš­kos.

Vė­liau da­ly­vau­da­ma tarp­tau­ ti­nia­me ke­ra­mi­kos sim­po­ziu­me Kau­ne, A.Ke­tu­ra­kie­nė su­ži­no­jo apie ki­to­se ša­ly­se esan­čias ke­ra­mi­ kos la­bo­ra­to­ri­jas, ku­rio­se nau­do­ja­ mas švie­sus mo­lis, de­ga­mas aukš­ to­je tem­pe­ra­tū­ro­je. Tais pa­čiais me­tais dviem mė­ne­siams iš­vy­ko į Lvo­vo eks­pe­ri­men­ti­nę skulp­tū­

ros ir ke­ra­mi­kos ga­myk­lą, gar­sė­ju­ sią pui­kiais tech­no­lo­gais. Čia daug eks­pe­ri­men­ta­vo su pil­ka aukš­tos de­gi­mo tem­pe­ra­tū­ros ma­se. Bū­tent šio­je Lvo­vo kū­ry­bi­nė­je ba­zė­je me­ ni­nin­kė žen­gė pir­muo­sius žings­ nius to­les­nių at­ra­di­mų link.

Kar­tą at­si­tik­ti­nai į ke­ra­mi­kės ran­kas pa­te­ko bal­ta mo­lio me­džia­ ga. Vė­liau paaiš­kė­jo, kad tai bu­vo smul­kiai su­mal­tas mo­lis, be jo­ kių ge­le­žies ok­si­do prie­mai­šų. Pu­ sę me­tų su šia me­džia­ga A.Ke­tu­ra­ kie­nė da­rė ban­dy­mus, juos vė­liau pa­nau­do­jo su­kur­da­ma ir šian­dien Kau­no me­ni­nin­kų na­mus puo­ šian­čią ke­ra­mi­nę sie­ne­lę „Pėd­ sa­kas“. Dar ir šian­dien ji pa­me­na ne­ma­lo­nu­mus, ku­rių bū­ta iš­siaiš­

9–10 de­šimt­me­čiais Lie­tu­vos me­ ne mo­der­nis­ti­nes ver­ty­bes kei­ tė po­stmo­der­nis­ti­nės nuo­sta­tos, ke­ra­mi­ko­je at­si­ra­do dau­giau eks­ pe­ri­men­ta­vi­mo, ku­ris pe­raug­da­vo į ob­jek­tus, ins­ta­lia­ci­jas. Tai su­ta­ po su vi­di­ne A.Ke­tu­ra­kie­nės nuo­ sta­ta. Aukš­tų tem­pe­ra­tū­rų bal­tos ma­sės lei­do ne­sun­kiai įgy­ven­din­ti įvai­rius su­ma­ny­mus. Me­ni­nin­kės dar­buo­se iš­tir­po ri­bos tarp tai­ko­ mo­jo ir vaiz­duo­ja­mo­jo me­no.

Be­je, kur­da­ma „Pėd­sa­ką“ ke­ra­ mi­kė nau­do­jo­si de­gi­mo kros­ni­mis, esan­čio­mis ga­myk­lo­je „Jie­sia“. Ten ir su­si­do­mė­ji­mo kau­li­niu po­rce­lia­ nu pra­džia, vė­les­ni eks­pe­ri­men­tai, ta­pę tik­ra kū­ry­bi­ne aist­ra. Šian­dien ga­li­ma pa­ma­ty­ti, ko­ kiu ke­liu to­ji aist­ra nu­ve­dė A.Ke­ tu­ra­kie­nę. Jos per­so­na­li­nė­je pa­ro­ do­je „Kont­ras­tai“ M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ju­je šiuo me­tu eks­po­ nuo­ja­mi me­ni­nin­kės su­kur­ti kau­ li­nio po­rce­lia­no dir­bi­niai. „Kau­li­ nis po­rce­lia­nas tu­rė­tų bū­ti bal­tas, plo­nas, kie­tas, per­švie­čia­mas, la­ bai ste­ri­lus – to­kių sa­vy­bių ne­ tu­ri nei kie­ta­sis po­rce­lia­nas, nei ki­tos jo rū­šys“, – tvir­ti­na A.Ke­ tu­ra­kie­nė.

Pa­sak me­ni­nin­kės, kiek­vie­nas pa­ro­dos kū­ri­nys tu­ri sa­vo is­to­ri­ją.

Ir tai jun­ta­ma: pri­si­mi­ni­mai, pa­ tir­tys įsi­kū­ni­ja į po­rce­lia­ną ir virs­ta me­no kū­ri­niais. Me­ni­nin­kė ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti vi­sų sa­lė­je eks­po­nuo­ja­ mų kū­ri­nių at­si­ra­di­mo ap­lin­ky­bes, ta­čiau žiū­ro­vui už­ten­ka tik ma­ty­ti ir sa­vą­ją is­to­ri­ją su­si­kur­ti pa­čiam. kas: A.Ke­tu­ra­kie­nės kūrinių pa­ro­da „Kont­ras­tai“. kur: Na­cio­na­li­nia­me M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ju­je. kada: Vei­kia iki lie­pos 7 d.

4

Penktadienis, birželio 21, 2013

santaka/portretas

Išp­ro­tė­jęs kos­mo­nau­tas, kū­ry­b Vie­nų my­li­mas, ki­tų at­vi­rai ne­mėgs­ta­mas.

Iš pir­mo žvilgs­nio ne­pri­pa­žįs­tan­tis teat­ ro au­to­ri­te­tų ar tra­di­ci­nių tai­syk­lių ir už tai jau ap­do­va­no­tas Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio aus­ka­ru. Ar­tū­ras Arei­ma – re­ži­sie­rius, drą­ siai pri­sta­to­mas kaip teat­ro chu­li­ga­nas.

Lau­ra Ud­rie­nė

„Arei­ma už­kni­sa, bet po­zi­ty­viai“, – ne­se­niai žo­džių į va­tą ne­vy­nio­da­ mas kons­ta­ta­vo vie­nas teat­ro kri­ ti­kas. Ir iš tie­sų žval­gan­tis tarp jo pa­sta­rų­jų spek­tak­lių žiū­ro­vų ga­li­ ma pa­ma­ty­ti spal­vin­gą už­knis­tų­jų amp­li­tu­dę: nuo ne­rū­pes­tin­go juo­ ko, gi­laus su­si­mąs­ty­mo žvilgs­nių iki pa­si­bai­sė­ji­mo šūks­nių. Ar at­vi­ ros nei­gia­mos reak­ci­jos jį žei­džia?

Gal­būt. Bet to­li gra­žu ne­stab­do.

Apie tai, kaip re­ži­sū­rą ir sa­ve re­ži­ sū­ro­je su­vo­kia A.Arei­ma, kal­ba­mės praė­jus be­veik po­rai sa­vai­čių po pa­ sku­ti­nės jo prem­je­ros „In­ty­mu­mas“ pa­gal pran­cū­zų eg­zis­ten­cia­lis­to Jea­ no Pau­lio Sart­ro no­ve­les.

– Dau­ge­liui teat­ro ger­bė­jų re­ži­ sie­riaus pro­fe­si­ja at­ro­do iš tie­sų idi­liš­ka – kū­rė­jas at­ran­da sa­vo gy­ve­ni­mo me­džia­gą, iš­ti­so­mis die­no­mis ir nak­ti­mis ją bran­di­ na, kol ga­liau­siai gims­ta spek­ tak­lis. Vis dėl­to, žvel­giant į ta­vo pa­sta­rų­jų prem­je­rų da­tas, kū­ry­ bi­nis pro­ce­sas vei­kiau pri­me­na ma­ra­to­ną: ko­vo 20 d. – ope­ros „Faus­tas“ prem­je­ra, po sa­vai­ tės – ta­vo re­ži­suo­tas Teat­ro die­ nos ren­gi­nys, o ba­lan­džio 18 d. – „In­ty­mu­mas“. Kaip pa­vyks­ta taip su­si­telk­ti – juk dir­bi su ypač su­dė­tin­go­mis me­džia­go­mis?

– Aš ne­gal­vo­ju kaip. Su­sii­mi. Yra me­džia­gos, pa­grin­di­nės te­mos, ku­ rios ly­di vi­są gy­ve­ni­mą. J.P.Sart­ras, J.Goet­he – jie vi­sa­da lie­ka. Ma­nau, jei­gu apie kaž­ką nuo­la­tos gal­vo­ji, at­si­ran­da ta me­džia­ga ir ta­ve pa­ kvie­čia dirb­ti. Pa­vyz­džiui, aš gal­ vo­jau apie „Faus­tą“ ir ma­ne pa­ kvie­tė sta­ty­ti ope­rą.

– O juk bū­na, kad kai ku­rie re­ ži­sie­riai at­ran­da sa­vo kū­ry­bos for­mu­lę ir ta­da be­lie­ka ją kiek­ vie­nu at­ve­ju tin­ka­mai pri­tai­ ky­ti... Ar ne­bai­su, kad kū­ry­ba kar­tais ga­li tap­ti me­cha­niš­ku dar­bu?

– Ne, aš sau to ne­lei­džiu. Ta­da bū­ tų kaž­koks kiau­ta­las. La­bai pur­vi­na, kai ap­si­lei­di, lei­di sau ži­no­ti. Aiš­ku, ži­nai tam tik­ras struk­tū­ras, kaip tai da­ro­ma, bet ieš­kai, kaip į me­džia­gą, re­ži­sū­rą, ak­to­ri­nius da­ly­kus pa­žiū­ rė­ti ki­tu kam­pu. Man iš vi­so la­bai svar­bus ak­to­rius. Ir kai gau­ni iš jo grą­žą, ener­gi­ją, kai vyks­ta tar­pu­sa­ vio mai­nai, ta­da ga­li dirb­ti bet kiek.

Kredo: „Kas aš esu prieš F.Schil­le­rį, W.Sha­kes­pea­re’ą, A.Če­cho­vą?

Varg­še­lis. Tie, ku­rie bi­jo pa­ju­din­ti teks­tus, tar­si ly­gi­na­si su jais“, – sako vienas geriausių Lietuvoje jaunųjų teatro režisierių A.Areima.

Tomo Raginos nuotr.

– Koks tu­ri bū­ti ak­to­rius, kad no­rė­tum su juo dirb­ti?

– Vi­sų pir­ma jis tu­ri bū­ti iš­pro­tė­jęs.

Rea­liai iš­pro­tė­jęs, kad ne­si­sau­go­ tų. Jei­gu ak­to­rius sau­go­si, na, kaip tas su­sta­ba­rė­jęs pro­fe­sio­na­las, ta­ da la­bai sun­ku. Jis tik ant to pa­ties ark­liu­ko jo­ja, trūks­ta im­lu­mo, pir­

map­ra­diš­ku­mo. Ak­to­rius tu­ri bū­ ti žiau­riai smal­sus, ne­ri­mas­tin­gas.

Man pa­tin­ka, jei­gu tu­ri sa­vo ver­ty­ bes, yra kū­ry­biš­kas, la­bai no­ri teat­ ro, ne­bi­jo bū­ti iš­pro­tė­jęs, ne­bi­jo bū­ ti bet koks. Ogi bū­na: „Aš ne­da­ry­siu to, ano...“ Ta­da pra­si­de­da po­kal­ biai po šim­tą va­lan­dų dėl „kaž­ ko ne­da­ry­siu“. Ir tai vis­ką griau­ na. To­kiam ak­to­riui at­ro­do, kad jo pra­šo­ma ko nors ne­tin­ka­mo žmo­ni­ jai... Bet iš tik­rų­jų tai ne­tin­ka jam pa­čiam, nes jis yra komp­lek­suo­tas.

Ak­to­riui ga­li bū­ti ir gė­da, bet jis to tu­ri ne­ro­dy­ti, jis tu­ri ne­bi­jo­ti bū­ ti ne­ži­no­my­bė­je. Man la­bai svar­ bu pa­lik­ti daug slink­ties spek­tak­ ly­je, kad ak­to­rius pa­ts ga­lė­tų sau pa­sta­bas sa­ky­ti. Tas reiš­kia, kad jis jau­čia, ką da­ro.

– Tai ne­si iš tų re­ži­sie­rių, ku­rie ak­to­riui pa­sa­ko, kur ir kaip at­ si­sto­ti?

– Toks re­ži­sie­rius yra bai­lys. Jis bi­jo, kad jam ak­to­rius ne­pak­lus. Sa­vo ne­ vi­sa­ver­tiš­ku­mą ver­čia ak­to­riui, ne­ bū­na su ak­to­riu­mi vie­na­me ly­gy­je, bi­jo kal­bė­tis, aiš­kin­ti. Jis sten­gia­si bū­ti tar­si aukš­čiau, pri­si­ren­ka aukš­ tų fra­zių, ku­rių nie­kas ne­sup­ran­ta...

Kam to­kia kal­ba? Rei­kia su ak­to­riu­ mi kuo pa­pras­čiau kal­bė­ti – kaip su žmo­gu­mi. Ga­li­ma net keiks­ma­žo­ džių įpin­ti. Ar­ba ga­li vi­są re­pe­ti­ci­ją kal­bė­tis apie gy­ve­ni­mą. Tuo­met juk suar­tė­ji su juo iki drau­gys­tės. Taip ap­šy­li ir pra­de­di dirb­ti.

Ne­są­mo­nė tie ta­ria­mi per­so­na­ žų ap­ra­šy­mai, kur at­seit pa­tys pa­ si­skai­ty­ki­te ir su­vai­din­ki­te. Pa­vyz­ džiui, sa­kai, su­vai­dink fu­ri­ją. Bet kas ta fu­ri­ja?! At­si­me­nu, iš pra­ džių ma­nęs ak­to­riai klaus­da­vo, ką jie tu­ri vai­din­ti. Sa­ky­da­vo: pa­sa­kyk vie­nu žo­džiu, koks ma­no per­so­na­ žas. Ne­są­mo­nė! Aš jam pa­sa­ky­siu vie­nu žo­džiu, tai jis ir vai­dins tą vie­ną žo­dį. Apie žmo­gų ar vaid­me­ nį nie­ka­da ne­ga­li pa­sa­ky­ti vie­nu žo­ džiu. Žmo­gus nė­ra baig­ti­nis – kaip ir per­so­na­žas, pje­sė ar spek­tak­lis.

Su ak­to­riu­mi ana­li­zuo­ju kiek­vie­ną per­so­na­žo de­ta­lę – jo žvilgs­nį, lai­ ky­se­ną, kaip jis lai­ko daik­tus.

– Ar ak­to­riai yra ta­vo drau­gai ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me?

– Taip, daž­nai lie­ka­me drau­gai. Aš ne­si­lai­kau at­stu­mo, ne­žiū­riu iš to­lo, kad pa­skui net va­ka­rė­ly­je pa­ma­tęs su­sting­tų, spe­cia­liai su­sto­tų. Ak­ to­rius ir taip jau­di­na­si, nes jis ži­no, ką da­ro. Ne­rei­kia kar­tais net jo­kių pa­sta­bų. Pa­vyz­džiui, atei­nu sa­vo spek­tak­lio pa­žiū­rė­ti ir ga­liu net nie­ ko ne­sa­ky­ti – jau ki­taip vai­di­na.

– O nė­ra su­dė­tin­ga dirb­ti, kai ar­ti­mai su­si­drau­gau­ji? Kaip tuo­met iš­sa­ky­ti griež­tas pa­ sta­bas?

Ekstremalu: „Plėšikai“, už kurį A.Are

– Taip ir sa­kai. Kal­bi kaip su žmo­ gu­mi, ir vis­kas. Ne­ga­lė­ji­mas iš­ sa­ky­ti pa­sta­bų yra komp­lek­suo­ to re­ži­sie­riaus pro­ble­ma. Aš ga­liu iš­keik­ti, bet dėl to ne­si­baigs drau­ gys­tė. Jei­gu gy­ve­ni­me ran­da­me bend­rą kal­bą, tai ko­dėl dar kaž­ką vai­din­ti? Aš pa­sa­kau, ko man rei­ kia, o jie da­ro. Kaž­ka­da sa­kau ak­ to­riui: ar ga­li išei­ti pro ši­tą sie­ną?

Taip tie­siai išei­ni, ir vis­kas. Jis vis gal­vo­jo, kaip čia pa­da­ry­ti. Klau­ sia, gal su švie­so­mis ga­li­ma tai pa­ da­ry­ti? Ne, sa­kau, be švie­sų. Vi­są sa­vai­tę gal­vo­jo, kol ga­liau­siai pa­ sa­kė, kad neį­ma­no­ma. Aš tai ir­gi ži­nau, bet man bū­tų įdo­mu, jei­gu bū­tų įma­no­ma.

– To­mas Rin­kū­nas šiais me­tais bu­vo ap­do­va­no­tas Auk­si­niu sce­nos kry­žiu­mi už su­kur­tus vaid­me­nis ta­vo spek­tak­liuo­se „Ju­li­jus Ce­za­ris“ ir „Plė­ši­kai“.

Jį, be­je, ga­li­ma iš­vys­ti dau­ge­ly­ je ta­vo dar­bų. Kuo šis ak­to­rius tau yra toks sa­vas?

– Aš ma­tau bend­rą kal­bą, ži­nau ga­li­my­bes. Kar­tu au­ga­me. Bend­ras to­bu­lė­ji­mas, bend­ra me­ni­nė kal­ba...

Ga­liu iš jo daug dau­giau rei­ka­lau­ti, nes daug dau­giau ži­nau apie jį.

– Ar jį pa­ma­ty­si­me ki­ta­me ta­vo pa­sta­ty­me?

– Taip, „Vyš­nių so­de“.

– Esi dar jau­nas re­ži­sie­rius, ta­ čiau per sa­vo kū­ry­bi­nę biog­ra­ fi­ją spė­jai su­kur­ti la­bai skir­tin­ gų me­ni­nių for­mų spek­tak­lių.

Pa­vyz­džiui, kla­si­ki­nis spek­ tak­lis „Lai­min­gi“ pa­gal W.Sha­ kes­pea­re „Klas­tą ir mei­lę“ ir teat­ri­nes for­mas lau­žan­tys „Plė­ši­kai“ pa­gal ki­tą to pa­ties au­to­riaus pje­sę. Ko­dėl toks skir­tin­gas po­žiū­ris į kla­si­ki­ nius teks­tus?

– Prieš ką nors lau­žy­da­mas, no­rė­ jau ži­no­ti, ką lau­žau. Kla­si­ki­niai pa­sta­ty­mai yra teat­ro praei­tis.

5

Penktadienis, birželio 21, 2013

santaka/portretas

bos au­ku­rui pa­ti­kė­jęs gy­ve­ni­mą Kau­ne – daž­nas sve­čias A.Arei­ma gi­mė 1982 m. Šiau­liuo­se.

2004 m. bai­gė ren­gi­nių re­ž i­sū­rą Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te. 2008 m. Lie­ tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­ je įgi­jo teat­ro re­ži­sie­riaus spe­cia­ly­bę (va­do­vas Ri­mas Tu­mi­nas).

Lais­vai sam­do­mo re­ž i­s ie­r iaus A.Arei­mos pa­var­dę ga­li­ma iš­vys­ ti ne vie­no ša­lies teat­ro re­per­tua­re.

Na­cio­na­li­nio Kau­no dra­mos teat­ ro sce­no­je bu­vo pri­sta­ty­ti A.Arei­ mos re­ž i­suo­t i „Plė­ši­kai“, „Sug­r į­ž i­ mas į dy­ku­mą“, „Lai­min­gi“, „Šmėk­ los“, „Mar­ki­zė de Sad“, VDU teat­re – „In­ty­mu­mas“.

Už spek­tak­lių „Plė­ši­kai“ ir „Ju­li­jus Ce­ za­ris“ re­ži­sū­rą A.Arei­ma šie­met bu­ vo no­mi­nuo­tas Auk­si­niam sce­nos kry­žiui kaip ge­riau­sias me­tų re­ži­sie­ rius ir nors šio ap­do­va­no­ji­mo ne­ga­ vo, žiu­ri jau­no­jo kū­rė­jo ne­pa­li­ko be įver­ti­ni­mo: sy­kiu su pa­lin­kė­ji­mais at­ras­ti ir sau­go­ti lie­tu­viš­ko teat­ro šak­nis jam ati­te­ko Bo­ri­so Dau­gu­vie­ čio aus­ka­ro ap­do­va­no­ji­mas.

reima nominuotas Auk­si­niam sce­nos kry­žiui, – vienas tų jo spektaklių, kurie pavergia ir žiūrovus, ir kritikus.

– F.Schi­l le­r io „Plė­š i­kai“, W.Sha­kes­pea­re’o „Ju­li­jus Ce­ za­ris“ – ger­bia­miau­sių pa­sau­ lio kla­si­kų pje­sės. Vis dėl­to su jų teks­tais el­gie­si la­bai drą­siai: ku­piū­ruo­ji, at­si­ri­bo­ji, žai­di, kai kam ga­li at­ro­dy­ti, kad net ty­ čio­jie­si. Ko­dėl neuž­ten­ka to­kių teks­tų, ko­kie jie yra?

– Kad už­knis­čiau. Man no­ri­si švie­ žių žiū­ro­vų ir ak­to­rių. Ši­le­riš­ka, če­ cho­viš­ka... Kas ži­no, kaip tai at­ro­ do? Nie­kas ne­ži­no! Teks­tuo­se vis tiek ieš­kai te­mos, o au­to­riaus juk tik­rai ne­su­dar­ky­si. Kas aš esu prieš F.Schi­lle­rį, W.Sha­kes­pea­re’ą, A.Če­ cho­vą? Varg­še­lis. Tie, ku­rie bi­jo pa­ju­din­ti teks­tus, tar­si ly­gi­na­si su jais. Aš ži­nau, kad au­to­riai liks mi­ li­jo­nus me­tų. Sta­tys ki­ti ir dar ki­ ti kaip tik no­rės. O ma­no spek­tak­lį ro­dys ke­le­rius me­tus, gal dar jis bus įra­šy­tas ko­kio­je nors Lie­tu­vos teat­ ro is­to­ri­jo­je, ir vis­kas. Ko­dėl man jau­din­tis? Dėl kai­my­nų, ką jie pa­ gal­vos? Man nu­si­š...

– Ta­vo spek­tak­liuo­se ne­ma­žai po­pu­lia­rio­sios kul­tū­ros ele­ men­tų: mu­zi­kos pa­si­rin­ki­me, kal­bo­je, net per­so­na­žų įvaiz­ džiuo­se. Kur yra ta ri­ba tarp po­pkul­tū­ros pro­pa­ga­vi­mo ir kri­ti­kos? O gal, ta­vo nuo­mo­ne, vis­kas ge­rai su po­pkul­tū­ra?

– Aš tai įlei­džiu kaip nuo­dą žiū­ro­vui.

Vie­ni mė­gau­ja­si jais, nes pa­tys ap­ nuo­dy­ti, prii­ma tai kaip kaž­ką fai­ no. Bet po tuo vi­sa­da yra pra­smė, gy­lis, tik rei­kia pa­tiems su­si­ras­ti, jei tik, ži­no­ma, no­ri. Pa­čio­je pra­džio­ je spek­tak­liuo­se spe­cia­liai at­si­sa­ky­ da­vau ko­miz­mo, lik­da­vo tik iš­gry­ nin­tos fi­lo­so­fi­nės idė­jos. Bet gal tik ko­kie pen­ki žiū­ro­vai iš au­di­to­ri­jos su­vok­da­vo min­tį. Ki­ti jos ne­pa­kė­lė, jiems per su­dė­tin­ga. O ta­da su­pra­ tau, kad rei­kia įmes­ti nuo­dų. Nuo­ din­gam žiū­ro­vui gal ir­gi ka­da nors ta te­ma bus su­pran­ta­ma, o gal jis tik pa­skęs sa­vo nuo­duo­se, ku­riuos ma­ to ir sce­no­je. Kar­tu tai – ne­ma­to­mas

in­te­rak­ty­vu­mas. Tas, ku­ris žven­gia, – kvai­le­lis kaip sce­no­je, o tas, ku­ris ne­žven­gia, – at­seit ap­si­me­ta pro­ tin­gas. Ir šis konf­lik­tas tarp žiū­ro­ vų vyks­ta nuo­la­tos. Pas­ta­ruo­siuo­ se spek­tak­liuo­se tai ypač pa­ste­biu, ir man tai įdo­mu. Vie­nas juo­kia­si, o ki­tas klau­sia, ko čia juo­kie­si. Ki­ tas ban­do bend­rau­ti, bet drau­gas ne­lei­džia. Dar ki­tas pa­ts sau ne­lei­ džia juok­tis ar­ba bi­jo priim­ti keiks­ ma­žo­džius. O kad kai­my­nai ir po­li­ ti­kai taip da­ro, tai nie­ko! Jei žmo­nės tai prii­ma taip as­me­niš­kai, va­di­na­ si, jiems tai svarbu. Ne­be­lie­ka to at­ si­ri­bo­ji­mo.

Spek­tak­ly­je yra įmes­ti ke­li daž­niai.

Vie­nas žiū­ro­vas tik vie­ną daž­nį prii­ ma, ki­tas vis­ką ban­do priim­ti. Ar­ba spe­cia­liai pa­si­tel­ki ko­kius stab­dy­ mus, teat­ro kli­šes, kad at­ro­dy­tų kaip spek­tak­lio duo­bė, kad žiū­ro­vai pa­si­ žiū­rė­tų į ak­to­rių. Bū­na, kad ir pa­ts ak­to­rius klau­sia: kam? Na, tam, kad su­sto­tų. Taip, ga­li spek­tak­lis ge­rai va­žiuo­ti, lai­ku stab­dy­ti, ta­da fi­na­ las – pa­sie­kus aukš­tą na­tą. Tuo­met žiū­ro­vas išei­tų su tvink­sin­čia šir­di­ mi. Bet aš no­riu, kad at­si­ras­tų gy­ ve­ni­miš­kas rit­mas. Kar­tais ak­to­rius klau­sia, ar mo­no­lo­gą grei­čiau sa­ky­ti.

O gy­ve­ni­me ne­gi aš ga­liu sa­ky­ti: ga­li grei­čiau kal­bė­ti?! Kvai­lai juk at­ro­do, ar ne? Juk yra te­ma, nuo­tai­ka. Kal­ bė­ji­mo ak­ty­vu­mas ga­li pri­klau­sy­ti tik nuo to, kaip sa­vo per­so­na­žą ve­ di sce­no­je. Ne­no­riu, kad sce­no­je ak­ to­rius stai­ga pra­dė­tų grei­čiau sa­ky­ti žo­džius, kaip ir ne­są­mo­nė, jei žmo­ gus gy­ve­ni­me stai­ga pra­dė­tų grei­čiau kal­bė­ti. O kaip įdo­mu, kai mo­no­lo­gas sa­ko­mas ra­miu bal­su. Ta­da su­sto­ja lai­kas. Gy­ve­ni­me – daug pau­zių. Ko­ dėl to ne­ga­li bū­ti spek­tak­ly­je?

– „In­ty­mu­me“ su teks­tu el­gia­ ma­si jau kiek ki­taip. Taip, čia ir vėl ta­vo pa­ties ins­ce­ni­za­ci­ja, su­jung­tos dvi J.P.Sart­ro no­ve­ lės, ta­čiau ne­bė­ra at­si­ri­bo­ji­mo sie­kia­my­bės, ak­to­riai iš tie­sų iš­jau­čia, iki ga­lo iš­gy­ve­na.

– Čia jau no­rė­jo­si iš tik­rų­jų iš­gau­ ti in­ty­mu­mą. Tam tu­ri bū­ti di­de­lis pa­si­ti­kė­ji­mas ir teks­tu, ir au­to­riu­ mi, ir pa­čiu ak­to­riu­mi. Mes kar­tais su­si­tin­ka­me tar­pu­sa­vy­je ne tiek pa­ re­pe­tuo­ti, kiek pa­bū­ti kar­tu. Spek­ tak­lio na­tos la­bai jaut­rios, da­ly­kai vie­ni su ki­tais glau­džiai sie­ja­si, o tai iš­lai­ky­ti la­bai svar­bu, nors nė­ ra leng­va. Nors čia ir­gi yra spe­cia­lių žai­di­mų, spe­cia­laus teat­ra­lu­mo…

Man pa­tin­ka tos jaut­riau­sios vie­ tos. Šti­lis, at­ro­do. Ra­mu ra­mu... Ir ak­to­rius taip ra­miai sa­ko teks­tą.

Klau­sai ir kas kar­tą iš nau­jo iš­girs­ti.

Tai yra gro­žis. O ki­tiems pa­tin­ka pro­ vo­ka­ty­vios spek­tak­lio vie­tos – kek­šės sce­na, mo­no­lo­gas su propeleriu… Bet ten, aiš­ku, at­pa­žįs­ta­mu­mas.

Man no­ri­si švie­ žių žiū­ro­vų ir ak­ to­rių. Ši­le­riš­ka, če­ cho­viš­ka... Kas ži­ no, kaip tai at­ro­do?

Nie­kas ne­ži­no!

– Prieš „In­ty­mu­mo“ prem­je­rą esi mi­nė­jęs, kad „žmo­gus įdo­ mus tiek, kiek jis ne­pas­lėp­tas po pa­do­ru­mo kau­ke, tiek, kiek jį ga­li­ma nu­reng­ti iki vi­siš­ko ne­pa­do­ru­mo, kiek jis ga­li bū­ ti beo­dis. Ne ana­to­miš­kai nuo­ gas, o nuo­gas prieš sa­ve pa­tį. Įdo­mu tai, ką jis sle­pia net nuo Die­vo“. Ar iš­drįs­ti taip in­ty­miai iš­si­reng­ti prieš sa­ve pa­tį?

– Taip, vi­siš­kai. Ir su ki­tu žmo­gu­mi taip pat. Ne­sis­ten­giu tu­rė­ti spe­cia­ lių konst­ruk­ty­vių kau­kių. Jei­gu jos ir yra, tai de­konst­ruk­ty­vios. Žmo­ gus ži­no, kai aš ją tu­riu. Aš ne­da­ rau, kad ne­ži­no­tų. Jis ma­to tą kau­kę ir ma­to, kas po kau­ke, jei tik no­ri.

– Dau­ge­liui žmo­nių toks in­ty­mu­ mas yra pa­ts su­dė­tin­giau­sias.

Donato Stankevičiaus nuotr.

– Ki­ti yra lin­kę net sau me­luo­ti. Ir man gai­la to­kių žmo­nių. Net jei esi koks iš­kry­pęs, ko­dėl me­luo­ti... Dar klau­si­mas, kas tas iš­kry­pi­mas? Tai gal net ne pa­do­ru­mo ri­ba... Nes tai la­bai skir­tin­gas da­ly­kas. O man la­ bai pa­tin­ka ne­pa­do­ru­mas, nes jis yra ant ri­bos. Tai tar­si sprog­muo, mi­na. Čia kaip žais­ti fut­bo­lą aikš­ tė­je, ži­nant, kad ji už­mi­nuo­ta. Koks azar­tas! Kas ta­da išd­rįs­tų?

– J.P.Sart­rui Die­vas neeg­zis­ ta­vo (bent taip jis tei­gė). O tau Die­vas yra?

– Taip. Aš ti­kiu į Die­vą, bet ne į re­ li­gi­ją.

– Pas­ta­ruo­siuo­se ta­vo spek­tak­ liuo­se per­so­na­žai tar­si pa­tys sie­kia nu­si­sta­ty­ti sa­vo ver­ty­ bių ri­bas, lau­žo bend­ras vi­suo­ me­ni­nes nor­mas. Ar ti­ki bend­ ro­mis ver­ty­bė­mis?

– Ti­kiu ver­ty­bė­mis, bet ne vi­so­mis.

Ir su Die­vu san­ty­kis kaž­koks ki­toks.

Die­vas – ne re­li­gi­ja, nes ji žmo­nių su­ gal­vo­ta. Dėl ko vi­si ka­rai? Kad bū­tų ga­li­ma val­dy­ti žmo­gų. Aš no­riu tu­rė­ ti tik­rą san­ty­kį su Die­vu, o ne kaž­ko­kį žmo­nių iš­gal­vo­tą, kad koks nors ku­ ni­gas per­duos ži­nu­tę. Kam? Aš pa­ts ga­liu kal­bė­ti. Iš kur jis ga­vo ga­lin­ges­ nį ka­lib­rą bend­rau­ti su Die­vu? Kad jis bai­gė ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją?

– Prieš in­ter­viu už­si­mi­nei, kad ne­no­ri priar­tė­ti prie nor­ma­laus žmo­gaus pa­vi­da­lo. Ta­vo nuo­ mo­ne, re­ži­sie­rius ne­ga­li tu­rė­ti žmo­giš­ko gy­ve­ni­mo?

– Kuo čia dė­ta re­ži­sū­ra? Tai pa­ pras­čiau­siai ne­tu­rė­ji­mas ką veik­ ti. Tie­siog kni­si pro­tą, ir vis­kas. O dar ma­ni­pu­lia­ci­jos įdo­mu­mas, taip ir žai­di tą žai­di­mą. Bet kad ne­ga­liu bū­ti žmo­gu­mi, tai, aiš­ku, fi­lo­so­fi­ nis mo­men­tas. Sa­kai, kad žmo­gus tu­ri tu­rė­ti bend­rą ver­ty­bių ska­lę.

Aš jo­mis ne­si­nau­do­ju, va­di­na­si, aš ne žmo­gus. Aš ne­ži­nau, kas su ma­ ni­mi da­ro­si... Kol kas ei­nu, dir­bu,

ir vis­kas. Dar yra gy­ve­ni­mas, ku­ris kas kar­tą slys­ta iš po ko­jų, kai tik pa­ban­dau gy­ven­ti, vis­kas su­griū­ va. To­dėl ne­si­sten­giu. Ki­ti sa­ko, tai žmo­giš­ka. Per­ne­lyg žmo­giš­ka. Aš ne­ži­nau, kaip tai pa­da­ry­ti.

– Są­mo­nin­gai at­me­ti har­mo­ nin­go as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo sie­kį?

– Aš neat­me­tu. Aš ma­nau, kad toks gy­ve­ni­mas man pa­pras­čiau­siai ne­ prik­lau­so. Pa­si­rin­kau ki­tą si­tua­ci­ ją, ki­taip gy­ven­ti. Šio­je si­tua­ci­jo­je aš au­ko­ju sa­vo gy­ve­ni­mą teat­rui.

Kam čia ap­si­me­ti­nė­ti „har­mo­nin­ gas gy­ve­ni­mas“? Iš­siar­dai teat­re, o va­ka­re įsi­jun­gi te­le­vi­zo­rių? Pa­rei­ni na­mo, vai­kus pa­bu­čiuo­ji?.. Neį­si­ vaiz­duo­ju. Vis tiek ren­kie­si ar­ba tą, ar­ba tą. Kaip ga­li­ma sta­ty­ti spek­ tak­lius be nor­mų, o pa­čiam gy­ven­ ti nor­ma­lų gy­ve­ni­mą? Juk tu­ri su­ pras­ti ir sa­va pa­tir­ti­mi per­pras­ti kū­ri­nį, jį pa­tei­sin­ti ir su­vok­ti.

– Bet tai la­bai pa­vo­jin­ga…

– Taip. Kaip psi­chiat­rai su psi­chais dir­ba.

– Tik­rai nuo­šir­džiai ne­puo­se­lė­ ji šei­mos gy­ve­ni­mo iliu­zi­jų?

– Na, jis, be abe­jo, bus. Bet ne toks, ką ki­ti va­di­na šei­mos. Gal jis bus kaip tik šei­my­niš­kes­nis? Bet, ma­ nau, kad bus ten vi­so­kių da­ly­kų.

Ne­ži­nau, kaip ki­taip su­de­rin­ti vis­ ką. Jei­gu tu au­ko­ji sa­ve teat­rui, me­ nui, tu ne­be­ga­li bū­ti žmo­gus, ku­ris tie­siog su­vo­kia ki­to ri­bo­tu­mą. Tu tu­ri kaip tik lau­žy­ti be­ri­biš­ku­mą.

Tam­pi kos­mo­nau­tu, į že­mę nu­si­lei­ di la­bai re­tai, vis­ką ste­bi tik iš šo­no, bet su ska­fand­ru.

– Re­ži­sū­rą su­vo­ki kaip mi­si­ją?

– Tai be­pro­tys­tė. Aš iš­pro­tė­jau, ir vis­kas. Esu pa­mi­šė­lis. Net ne­ži­nau, ką dar veik­ti. Ku­ri ir taip ga­li knis­ ti pro­tą. Tau kaž­kas kni­sa pro­tą, tu kaž­kam ki­tam. Tai yra to­bu­la, per­ ne­lyg to­bu­la. Ir ža­vu.

6

Penktadienis, birželio 21, 2013

santaka/literatūra

Šviesa nutapytų peizažų poez Kau­no ap­skri­ties vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je ne­ seniai vy­ko poe­to, fo­tog­ra­fo Re­gi­man­to Ži­lio poe­zi­jos kny­gos „Bend­ra­bū­vio esa­ ty­je at­pa­žin­ta“ su­tik­tu­vės. Sa­vo min­ti­mis apie poe­zi­ją ir nau­ją­ją kny­gą da­li­jo­si ne tik pa­ts au­to­rius, bet ir ra­šy­to­jas, ver­tė­jas Ro­ ber­tas Ke­tu­ra­kis bei li­te­ra­tū­ros kri­ti­kė In­ga Ste­pu­ko­nie­nė.

Ais­tė Me­ge­lins­kie­nė Ant­ra­sis kū­ry­bos klo­das

R.Ži­lys yra iš­lei­dęs poe­zi­jos kny­ gas „Pil­kas pa­va­sa­rio ru­duo“ (1995 m.), „Ver­ti­ka­liu dy­ku­mos ho­ri­zon­ tu“ (2011 m.), jo kū­ry­ba pub­li­kuo­ ta me­no ir kul­tū­ros lei­di­niuo­se. Šie­met iš­leis­ta nau­jau­sia, tre­čio­ji, R.Ži­lio poe­zi­jos kny­ga „Bend­ra­bū­ vio esa­ty­je atpažintà“. „Ši poe­zi­jos kny­ga yra tar­si at­ spin­dys prieš dve­jus me­tus ma­no reng­tos fo­tog­ra­fij­ ų pa­ro­dos. Aš tuo pa­čiu me­tu ir ra­šiau, ir fo­tog­ra­fa­ vau. Ro­dos, tuo­met tie­siog sau pa­ ra­šiau ei­les ir pa­dė­jau į ša­lį. Praė­jus me­tams, smal­su­mo ve­da­mas pa­si­ žiū­rė­jau ir pa­čiam ėmė pa­tik­ti“, – apie nau­jau­sios kny­gos at­si­ra­di­mą pa­sa­ko­jo R.Ži­lys. Jis ne­slė­pė: vi­si ei­lė­raš­čiai yra pa­ra­šy­ti lau­kuo­se, be­fo­tog­ra­fuo­jant, be­si­ža­vint lie­ tu­viš­ku pei­za­žu. „Jei pei­za­že nė­ra nie­ko, kas ta­ve su­jau­di­na, ne­fo­tog­ ra­fuo­ji ir ne­ra­šai“, – sa­kė poe­tas.

R.Ži­lys at­sklei­dė, kad kny­go­je esa­ma ir tam tik­rų eks­pe­ri­men­tų, pa­vyz­džiui, ei­lė­raš­tis – veid­ro­di­ nis at­spin­dys, ku­rį ga­li­ma skai­ty­ti ir nuo pra­džios, ir nuo pa­bai­gos.

Kas­die­ny­bės blyks­niai

I.Ste­pu­ko­nie­nė pa­žvel­gė į R.Ži­lio poe­zi­jos gel­mių klo­dus: „Poe­zi­ja vi­suo­met kal­ba į mus sa­vo gi­lią­ja esa­tim. To­kios jos mes ir il­gi­mės.

Ta­čiau šian­die­nė­je li­te­ra­tū­ro­je, iš es­mės dau­ge­liu at­ve­jų pro­vo­ka­ty­ vio­je, pra­ra­du­sio­je ver­ty­bi­nius ri­ bo­ženk­lius, ar­dan­čio­je tra­di­ci­nį bū­ties pa­ma­tą, ne itin daug tu­ri­ me jau­nų­jų poe­zi­jos, ku­rio­je bū­tų to­kia aiš­kiai iš­skai­to­ma po­zi­ci­ja ir ryš­kios nuo­sta­tos.“ R.Ži­lio poe­zi­jos kny­ga „Bend­ra­ bū­vio esa­ty­je atpažintà“, kaip pa­ ste­bė­jo li­te­ra­tū­ros kri­ti­kė, šian­die­ nės poe­zi­jos lau­ke iš­si­ski­ria vi­di­niu su­telk­tu­mu į sa­vą ver­ty­bių pa­sau­lį, tik­ro­sios bū­ties paieš­kas.

Anot I.Ste­pu­ko­nie­nės, R.Ži­lio poe­zi­ja – vi­sų pir­ma sau. Kū­rė­jo as­me­ny­je neat­si­tik­ti­nai kry­žiuo­ ja­si ke­li me­ni­nin­kai: fo­tog­ra­fas ir poe­tas, vis­ką ver­ti­nan­tis fi­lo­so­fo žvilgs­niu. „Žo­dis Re­gi­man­to poe­zi­ jo­je yra ypa­tin­gas pa­sau­lio ženk­las, ku­ria­me tel­pa ir įgau­na pra­smę tik sa­va pa­tir­tis. Že­mė, lau­kai – be­ne daž­niau­siai var­to­ja­mi žo­džiai šia­ me poe­zi­jos rin­ki­ny­je. Jam že­mė yra ypa­tin­go žmo­gaus ry­šio su pa­sau­ liu žy­muo, be ku­rio neį­si­vaiz­duo­ ja­mas joks bu­vi­mas. Že­mės įvaiz­ dis sie­ja­mas su įvai­ria­ly­piais ty­los ko­dais: ty­la kaip dva­si­nės pa­sau­

lio tuš­tu­mos pro­ble­ma ir ty­la kaip sie­kia­ma šven­te­ny­bė, tai, kas ne­ pa­sie­kia­ma, bet link ko nuo­lat ei­ na­ma. Ty­la – tai ga­li­my­bė žmo­gui at­pa­žin­ti ir pa­žin­ti sa­ve. Tai­gi „Re­ gi­man­tas – įsta­bių kas­die­ny­bės blyks­nių fik­suo­to­jas, pa­ver­čian­ tis juos am­ži­ny­be“, – api­bend­ri­no I.Ste­pu­ko­nie­nė.

Neuž­ge­su­sio žvilgs­nio hip­no­zė

Anot ra­šy­to­jo R.Ke­tu­ra­kio, R.Ži­ lio teks­tas su­dė­tin­gas, mo­der­nus, dau­ge­liu at­ve­jų įno­rin­gas ir be ga­ lo reik­lus kiek­vie­nam žo­džiui, pra­ smei, po­teks­tei. „Re­gi­man­to kū­ry­ba yra iš tų, ku­ rią skai­ty­ti sun­ku ir tru­pu­tį bai­so­ ka, nes pa­jun­ti, kad ne tu skai­tai, o teks­tas ta­ve skai­to ir ti­ria. Teks­tas įsi­žiū­ri į ta­ve taip aky­lai kaip žmo­ gus, hip­no­ti­zuo­jan­tis ki­tą žmo­gų.

Lai­mė, kad aš Re­gi­man­to kū­ry­bą skai­čiau dar ta­da, kai jis bu­vo mo­ ki­nys. Kai skai­čiau Re­gi­man­to ei­lė­ raš­čius, man bu­vo svar­biau­sios trys es­mi­nės at­ra­mos: mei­lė, pa­slap­tis, ku­ri vi­sa­da tu­ri bū­ti gre­ta mei­lės, ir lai­kas. Jau ne­kal­bant apie žo­dį, ku­ ris Re­gi­man­to poe­zi­jo­je api­ma vi­ sus šiuos tris da­ly­kus“, – pa­ste­bė­ jo R.Ke­tu­ra­kis.

Jo tei­gi­mu, R.Ži­lys nau­do­ja sa­vo­ tiš­kus poe­ti­nius bur­tus, pa­de­dan­ čius iš­bu­din­ti skai­ty­to­ją, idant šis pa­ma­ty­tų mus su­pan­čio pa­sau­lio ir mū­sų pa­čių su­dė­tin­gu­mą ir pa­ slap­tin­gu­mą.

R.Ži­lio fo­tog­ra­fi­ja sa­vo­tiš­kai pa­ tik­ri­na poe­ti­nę raiš­ką. „Fo­tog­ra­ fi­jo­je jis sten­gia­si per­teik­ti daug dau­giau, nei yra rea­ly­bė­je. Tik tas „daug dau­giau“ la­bai sun­kiai nu­sa­ ko­mas, kaip ir poe­zi­jo­je. Jei rei­kė­tų Re­gi­man­to kū­ry­bą ly­gin­ti su kitais poe­tais ir ieš­ko­ti ta­pa­tu­mų, tik­riau­ siai šiek tiek priar­tė­čiau prie Vinco Mykolaičio-Pu­ti­no, Hen­ri­ko Na­gio, Jo­no Juš­kai­čio, An­ta­no Ka­la­na­vi­ čiaus. Šią dva­sią, ge­bė­ji­mą įžvelg­ti nu­si­bo­du­sio­je kas­die­ny­bė­je pa­slap­ tį, tik­ru­mą ir ža­vu­mą vi­sad jau­čiau Re­gi­man­to poe­zi­jo­je, to­dėl jį pa­lai­ kau ir pa­lai­ky­siu, kiek pa­vy­dė­da­mas to dar neuž­ge­sin­to žvilgs­nio, ti­kė­ji­ mo sa­vim ir gy­ve­ni­mo pra­smin­gu­ mu“, – pa­ste­bė­jo R.Ke­tu­ra­kis.

Vie­na­me pri­sta­to­mos kny­gos ei­ lė­raš­ty­je R.Ke­tu­ra­kis įžvel­gė ir Os­ ka­ro Mi­la­šiaus poe­zi­jos dvelks­mą, pri­dur­da­mas, kad ne­ga­li skai­ty­ti daug R.Ži­lio ei­lė­raš­čių vie­nu me­ tu, nes tie­siog ap­svaigs­ta. „Poe­zi­ ja yra lyg sap­nas. Toks, ku­rį ga­li­me pa­kar­to­ti. O kai ku­rie gra­žūs sap­ nai la­bai re­tai te­pa­si­kar­to­ja“, – sa­ kė poe­tas.

***

Ži­nau kad vis­kas bus ki­taip nei šian­dien ir že­mė bus ki­tos spal­vos Ir bus ki­taip nei kaž­ka­da sva­jo­jom atei­da­mi į že­mę šią vai­kais Ty­lės Ma­ma ty­lės ir Tė­tis nak­ty šal­toj – žvaigž­dy­nų gau­su­me Ir tai kas bus su­kur­ta su­bran­din­ta ne­bus dau­giau nei pa­siil­gau aš ta­vęs

***

Ke­lias – kad lauk­tum Ita­kė – kad su­grįž­tum Irk­las – kad pa­mirš­tum Suo­las – kad il­gė­tu­meis Žo­dis – kad ieš­ko­tum Mė­ly­nė – kad sva­jo­tum Il­ge­sys – kad my­lė­tum – sa­vy­je su­kur­toj am­ži­ny­bėj

Va­ka­ras

Lau­kai su­dė­lio­ti ty­los Lan­gi­nes už­da­ro skliau­te Že­muo­gės bal­sas iš­tirps­ta Va­ka­ro to­lių žaizd­re

Regimantas Žilys. Iš ciklo „Šviesa nutapyti peizažai“.

7

Penktadienis, birželio 21, 2013

santaka/atodangos kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

ijos bur­tai Die­na iš nie­kur nea­tei­na – jos nėr iš to­lo žvel­giant Var­dai kiek­vie­nas pa­gal sa­vo vie­tą es­ti Ir pa­gal skir­tį pri­gim­ty erd­vės su­ran­da sa­vo vie­tą Ty­lė­ji­mas iš­kal­bin­ges­nis – vi­sos ga­li­my­bės – Reikš­mė už ne­pa­žįs­ta­mus – ne­sup­ras­tus žo­džius Esu taš­ku iš­kart sfe­ra ir esa­tim ant taš­ko At­ran­dan­čia sa­ve ant jos ir po­kal­bio vai­sin­gą der­mę Kai at­ran­du ži­nau kad nie­kur ne­bu­vau išė­jęs duo­tis yra ir tai pa­liu­di­ja švie­sos še­šė­lis daik­tu ji­sai paaiš­ki­na kad jis yra dėl to kad vis­kas bū­tų ir aš esu še­šė­ly­je še­šė­lio ar­ti ant dug­no sfai­roj su be­ga­ly­be pra­džio­je pra­džios ir pra­džioj

***

Ne­bes­var­bi nei li­ni­ja spal­va ir for­ma Die­na atei­na liū­din­čių min­čių pra­ra­di­mu Pas­kęs­ta žo­džiai pra­smės ir kla­jo­nės Ži­no­ji­mas už­klum­pa kaip vil­tis O tu blaš­kais ši­toj ke­lio­nėj ir ne­rims­ti Sup­rast ieš­kot pa­jaust šio virs­mo ne­ga­li Ir kai dan­guj ir že­mė­je nu­rims­ta var­sos Min­čių kla­jo­nė­je jau net bū­tis ne­bet­va­ri Slėp­tu­vė: štai šio­je pia­ni­no da­ly­je R.Rui­bie­nė tarp laik­raš­čių ap­ti­ko si­dab­ro dir­bi­nius. Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

J.Zi­ka­ro pia­ni­no pa­slap­tis Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Po gar­saus skulp­to­riaus Juo­zo Zi­ka­ro duk­ters Aly­tės ir jos vy­ro mir­ties kū­rė­jo na­muo­se iš­li­ku­sia­ me pia­ni­ne bu­vo ap­tik­tas ne­ti­kė­ tas ra­di­nys.

Pa­va­sa­ris išauš­ta žy­di gė­lės Čiur­le­na upe­liu­kas ta­ke­liu Mė­ly­nėj vie­ver­sys pa­ki­lęs Sklen­džia pie­va vė­jas La­pas kaip žvaigž­dė švie­si Ar­tė­ja že­mė Už­gęs­ta del­nuo­se pri­si­mi­ni­mai Ty­la ir aš esu bu­vi­mo esa­ty Kaž­kur iš gel­mės bė­ga žvilgs­nis Sug­rįž­ta be­si­šyp­san­čiu vaiz­du Ir var­das vėl at­gims­ta sau Ku­rian­čia kal­ba ra­miu bal­su

Na­mo

Bal­su ra­miu kal­ba ku­rian­čia Sau at­gims­ta vėl var­das ir Vaiz­du be­si­šyp­san­čiu su­grįž­ta Žvilgs­nis bė­ga gel­mės iš kaž­kur Esa­ty bu­vi­mo esu aš ir ty­la Pri­si­mi­ni­mai del­nuo­se už­gęs­ta Že­mė ar­tė­ja Švie­si žvaigž­dė kaip la­pas Vė­jas pie­va sklen­džia Pa­ki­lęs vie­ver­sys mė­ly­nėj Ta­ke­liu upe­liu­kas čiur­le­na Gė­lės žy­di išauš­ta pa­va­sa­ris

Bo­luo­ja dro­bė pa­ky­la už­dan­ga ir rū­kas lei­džia­si tik vė­jui lei­dus pa­gal kryp­tį Vin­giuo­ja ke­lias tar­si snai­gėm pa­bars­ty­ti til­tai ir lū­pos įsi­rė­žia tarp dvie­jų į be­ga­ly­bę žvel­gian­čių kran­tų vei­de ku­rį už­pus­to sau­sas sau­sio smė­lis Ir jau tuo­met ke­liau­ji į vi­sas ne­ži­no­my­bės at­ras­tas min­čių ir liū­de­sio sa­las Net ir tuo­met kai ši ty­la į sū­ku­rį gar­sus kva­pus ir ju­de­sius įtrau­kia

„Kai mud­vi su ma­ma 2000-ai­siais tvar­kė­me J.Zi­ka­ro na­mus, ku­rie jo duk­ters Aly­tės (1925–1998) va­lia po jos ir vy­ro mir­ties tu­rė­jo tap­ti mu­zie­ju­mi, sve­tai­nė­je va­liau dul­ kes nuo kon­cer­ti­nio „Kaps“ fir­ mos pia­ni­no. Jį de­ri­nu­sių meist­ rų nuo­mo­ne, Lie­tu­vo­je tė­ra vos ke­li to­kie pia­ni­nai, nes juos ga­ mi­nu­si fir­ma, kaip sa­va­ran­kiš­ka, gy­va­vo tik iki 1922 m.“, – aiš­ki­no M.K.Čiur­lio­nio na­cio­na­li­nio dai­ lės mu­zie­jaus rin­ki­nių sau­go­to­ja Ra­sa Rui­bie­nė, dir­ban­ti ir J.Zi­ka­ ro mu­zie­ju­je.

Bet­rauk­da­ma laik­raš­čius iš po 1901 m. ga­my­bos pia­ni­no, ku­ riuo mo­kė­si gro­ti vi­si ke­tu­ri Zi­ ka­rų vai­kai, R.Rui­bie­nė pa­ste­bė­ jo se­no laik­raš­čio pus­la­pio kam­pą.

Paė­mu­si už jo, truk­te­lė­jo į vir­šų, ta­čiau ran­ko­se li­ko tik laik­raš­čio skiau­tė. „Kas čia per ga­las? – ta­da gar­ siai pa­klau­siau sa­vęs ir, ati­džiau ap­žiū­rė­ju­si inst­ru­men­to apa­ti­nę me­di­nę da­lį, su­pra­tau, kad ji at­ si­da­ro. Ati­da­riu­si ją nu­ste­bau – ji bu­vo už­kimš­ta se­nais laik­raš­čiais.

Svars­čiau, ko­dėl Aly­tei pri­rei­ kė juos čia lai­ky­ti? Nu­ta­riau tuos laik­raš­čius ap­žiū­rė­ti. Pa­si­ro­do, į juos bu­vo kaž­kas įvy­nio­ta“, – 13 me­tų se­nu­mo įvy­kius pri­si­mi­nė R.Rui­bie­nė.

Iš­vy­nio­ju­si se­nus laik­raš­čius, mu­ zie­jaus rin­ki­nių sau­go­to­ja ne­ga­lė­ jo pa­ti­kė­ti sa­vo aki­mis – ji ap­ti­ko tie­siog lo­bį. Tai bu­vo dvi si­dab­ro tau­re­lės, tar­pu­ka­rio žy­dų auk­sa­ ka­lių M.Grinš­tei­no, E.Ei­del­ber­go, I.Gor­do­no ir kitų ran­ko­mis pa­ga­ min­ti si­dab­ro šaukš­te­liai ir gin­ta­ ro ka­ro­liai.

R.Rui­bie­nė pri­si­pa­žįs­ta: žvelg­ da­ma į si­dab­ro šaukš­te­lius ji gir­di jų skimb­čio­ji­mą Zi­ka­rų na­muo­se, sklin­dan­tį mai­šant ar­ba­tą plo­ny­ čio po­rce­lia­no puo­de­liuo­se.

Spė­ja­ma: ras­tie­ji gin­ta­ro ka­ro­liai grei­čiau­siai pri­klau­sė J.Zi­ka­ro žmo­

nai Ane­lei Tū­be­ly­tei-Zi­ka­rie­nei.

Sau­gūs: šie si­dab­ro šaukš­te­liai, ki­ti sta­lo įran­kiai, tau­re­lės da­bar sau­

go­mi Na­cio­na­li­nia­me M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ju­je.

8

Penktadienis, birželio 21, 2013

santaka/teatras

Laukia operų sezonas Pa­si­ro­dy­mais už­sie­ny­je šį kar­tą kū­ry­ bi­nį se­zo­ną bai­gu­sio Kau­no vals­ty­bi­ nio mu­zi­ki­nio teat­ro at­sto­vai jau da­li­ ja­si bū­si­mo­jo se­zo­no pla­nais, ku­riuo­ se – dė­me­sys ope­rai.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Sėk­mė Bal­ta­ru­si­jo­je

Bal­ta­ru­si­jo­je Kau­no vals­ty­bi­nis mu­zi­ki­nis teat­ras (KVMT) da­ly­va­ vo Lie­tu­vos die­nų ren­gi­niuo­se. Et­ ni­nė­je lie­tu­vių gy­ven­vie­tė­je Ger­ vė­čiuo­se mi­nint Šven­tos tre­jy­bės baž­ny­čios 110-ąsias me­tines, bu­ vo au­ko­ja­mos iš­kil­min­gos Mi­šios, per jas Lud­wi­go van Beet­ho­ve­no mi­šias C-dur at­li­ko KVMT cho­ras ir or­kest­ras, so­lis­tai Ri­ta Preik­šai­tė, No­me­da Vil­ka­naus­kai­tė, Min­dau­ gas Zim­kus ir To­mas La­di­ga.

Tos pa­čios die­nos va­ka­re Bal­ta­ ru­si­jos vals­ty­bi­nia­me aka­de­mi­nia­ me mu­zi­ki­nia­me teat­re kau­nie­čiai pri­sta­tė šo­kio spek­tak­lį „Dul­kių spin­de­sys“. „Bu­vo­me su­tik­ti itin šil­tai, – apie vai­di­ni­mo sėk­mę pa­ sa­ko­jo KVMT va­do­vas Ben­ja­mi­nas Žel­vys. – Sa­lė plo­ji­mais il­gai ne­ pa­lei­do nu­si­lenk­ti išė­ju­sių šo­kė­jų spek­tak­lio kū­ry­bi­nės gru­pės.“ Ir nors da­bar va­sa­ra, teat­ra­ lams – ato­sto­gų me­tas, ta­čiau jau dė­lio­ja­mi bū­si­mo­jo se­zo­no ak­cen­ tai. „Pla­nuo­se – dė­me­sys ope­ros žan­rui, teat­ras pa­kvies žiū­ro­vus ne tik į tri­jų ope­rų prem­je­ras, bet ir į kon­cer­ti­nes pro­gra­mas, ku­rio­se skam­bės gra­žiau­sios ži­no­mų ar re­ čiau skam­ban­čių ope­rų frag­men­tai, juo­lab kad šie me­tai ski­ria­mi iš­ki­lių šio žan­ro ko­ri­fė­jų Giu­sep­pe’s Ver­di ir Ri­char­do Wag­ne­rio 200-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms“, – pla­nais da­ li­jo­si Mu­zi­ki­nio teat­ro rek­la­mos ir in­for­ma­ci­jos va­do­vė Li­na Stan­ke­ vi­čiū­tė.

Pir­m a­s is prem­je­r i­n is va­ka­ ras, kuriuo teat­ras ir pra­dės se­zo­ ną rug­sė­jo pa­bai­go­je, pa­teiks dvi

vie­na­veiks­mes ope­ras – Gia­co­mo Puc­ci­ni „Dža­nį Ski­kį“ ir Gioa­chi­ no Ros­si­ni „Ve­dy­bų vek­se­lį“. Pa­ sak abie­jų ope­rų re­ži­sie­riaus Ne­ ri­jaus Pet­ro­ko, šiuos spek­tak­lius vie­ni­ja far­so žan­ras, siu­že­tuo­se – jau­nos po­ros už sa­vo ro­man­tiš­ką mei­lę gru­mia­si ne­ly­gio­je ko­vo­je su ma­te­ria­lia mies­čio­niš­ka ap­lin­ka, o jo­je, kaip ži­nia, iš pra­džių lai­mi klas­to­tės ir vien tur­ti­niai in­te­re­ sai. „Bet tik iš pra­džių, – pa­brė­žė bū­si­mų­jų spek­tak­lių re­ži­sie­rius, – is­to­ri­ja bai­gia­si lai­min­gai – mies­ čio­n iš­k u­m as iš­j uo­k ia­m as ir pa­smer­kia­mas. Ir te­bū­nie tai vil­ tin­ga, nors ir nai­vu.“

L.Mė­jaus dra­mos, pa­gal ku­rią pa­ra­šy­ tas ope­ros lib­re­tas, he­ro­jų li­ki­mus val­ do pa­vy­das, val­džios geis­mas, pi­ni­gai.

Ki­taip: „Ca­ro su­ža­dė­ti­nės“ sce­nog­ra­fas, kos­tiu­mų ir gri­mo dai­li­nin­kas M.Nurm­sas ope­rą in­terp­re­ta­vo ne­

tra­di­ciš­kai, žiū­ro­vams pa­teik­da­mas itin mo­der­nią, gal net kiek šo­ki­ruo­jan­čią ver­si­ją.

Prem­je­ra Es­ti­jo­je

Vie­na ki­to Kau­no mu­zi­ki­nio teat­ ro se­zo­no prem­je­rų jau įvy­ko Es­ti­ jo­je. Kau­no teat­ro cho­ro ir or­kest­ ro ar­tis­tai ir ke­le­tas so­lis­tų drau­ge su dai­ni­nin­kais iš ki­tų ša­lių bir­že­lio pra­džio­je da­ly­va­vo ru­sų kom­po­zi­ to­riaus Ni­ko­la­jaus Rims­kio-Kor­ sa­ko­vo ope­ros „Ca­ro su­ža­dė­ti­nė“ prem­je­ro­je Piar­nu mies­to teat­re „End­la“. „Ši prem­je­ra – jau ant­ rą kar­tą vyk­do­mas bend­ras Kau­no teat­ro ir es­tų tarp­tau­ti­nio ope­ros fes­ti­va­lio „Prom­Fest“ pro­jek­tas, – pa­sa­ko­jo L.Stan­ke­vi­čiū­tė. – Fes­ ti­va­lio me­ni­nin­kų ko­man­da ir jos

idė­ji­nis ly­de­ris, ži­no­mas es­tų di­ri­ gen­tas Er­ki Peh­kas, kas dve­ji me­ tai ren­gia tarp­tau­ti­nį Klau­dios Ta­ ev jau­nų­jų dai­ni­nin­kų kon­kur­są, o jo nu­ga­lė­to­jas gau­na pui­kią pro­gą dai­nuo­ti pa­grin­di­nę par­ti­ją pa­si­ rink­to­je ope­ro­je.“ Šį kar­tą fes­ti­va­lio žvaigž­dė­mis ta­po prieš dve­jus me­tus kon­kur­są lai­mė­ju­si jau­na lat­vių dai­ni­nin­kė Eli­na Šim­kus, „Ca­ro su­ža­dė­ti­nė­ je“ dai­nuo­jan­ti pa­grin­di­nę pirk­ lio duk­ters Mar­fos par­ti­ją, ir bal­ ta­ru­sių bo­sas And­re­jus Sav­čen­ka, ope­ro­je at­li­kęs op­rič­ni­ko Gri­go­ri­ jaus Griaz­no­jaus vaid­me­nį. Mar­fos

prie­ši­nin­kės Liu­ba­šos par­ti­ją dai­ na­vo gar­si uk­rai­nie­čių dai­ni­nin­kė An­ge­li­na Švač­ka, ge­rai ži­no­ma ir Lie­tu­vos ope­ros ger­bė­jams, prieš de­šimt­me­tį klau­sy­to­jus ke­rė­ju­ si Car­men par­ti­ja. Pro­jek­te bu­vo pa­kvies­tas dai­nuo­ti ir pro­fe­so­rius Vla­di­mi­ras Prud­ni­ko­vas, ne kar­tą bu­vęs K.Taev dai­ni­nin­kų kon­kur­ so žiū­ri na­riu ir pir­mi­nin­ku. Ki­ tus vaid­me­nis ope­ro­je „Ca­ro su­ ža­dė­ti­nė“ at­li­ko Kau­no mu­zi­ki­nio teat­ro so­lis­tai No­me­da Vil­ka­naus­ kai­tė, Ta­das Gi­ri­nin­kas, Kęs­tu­tis Al­čaus­kis ir Ža­nas Vo­ro­no­vas. So­ lis­tų an­samb­lį pa­pil­dė ir jau­na so­ lis­tė Jo­man­tė Šle­žai­tė, dai­na­vu­ si Du­nia­šos par­ti­ją ir da­ly­vau­jan­ti šių­me­čia­me K.Taev jau­nų­jų dai­ni­ nin­kų kon­kur­se.

Net­ra­di­ci­nė in­terp­re­ta­ci­ja

Kolegos: „Caro sužadėtinę“ kūrė tarptautinė menininkų komanda.

N.Rims­kio-Kor­sa­ko­vo ope­ra „Ca­ ro su­ža­dė­ti­nė“ – re­ta vieš­nia Va­ka­ rų Eu­ro­pos teat­rų sce­no­se, ta­čiau spek­tak­lio kū­ry­bi­nei gru­pei šis kū­ ri­nys im­po­na­vo siu­že­to uni­ver­sa­ lu­mu ir am­ži­nu pa­tei­kia­mų ver­ ty­bių ak­tua­lu­mu, nors vei­kian­tie­ji as­me­nys yra rea­lios is­to­ri­nės per­ so­nos.

Le­vo Mė­jaus dra­mos, pa­gal ku­ rią pa­ra­šy­tas ope­ros lib­re­tas, he­ro­ jų li­ki­mus val­do pa­vy­das, val­džios geis­mas, pi­ni­gai, ir tik tra­giš­ka baig­tis su­kre­čia tuos, ku­rie už­ mir­šo ti­kė­ji­mo prie­sa­kus: ne­žu­ dyk, ne­vok, ne­geisk sve­ti­mo vy­ro ar mo­ters, ne­nuo­dyk pik­tais kės­ lais sa­vo sie­los.

Pa­sak ope­ros re­ži­sie­riaus ir cho­ reog­ra­fo Tee­to Kas­ko, ope­ro­je at­ spin­di­mos XVI a. ver­ty­bės ne­ pa­ki­to ir iki mū­sų die­nų, ir nors siu­že­to įvy­kiai tu­ri konk­re­tų is­to­ ri­nį kon­teks­tą, ta­čiau pir­miau­sia tai – žmo­giš­ko­ji tra­ge­di­ja. „Ca­ro su­ža­dė­ti­nės“ sce­nog­ra­ fas, kos­tiu­mų ir gri­mo dai­li­nin­kas Ma­dis Nurm­sas ope­rą in­terp­re­ta­ vo ne­tra­di­ciš­kai, žiū­ro­vams pa­ teik­da­mas itin mo­der­nią, gal net kiek šo­ki­ruo­jan­čią ver­si­ją, ku­pi­ną mi­to­lo­gi­nės sim­bo­li­kos, de­ri­na­ mos su šiuo­lai­ki­ne vi­zua­li­ne me­ džia­ga.

Pag­rin­di­nis sce­no­vaiz­džio ak­ cen­tas – el­nias – re­li­gi­nis, mi­ to­l o­g i­n is ženk­l as, sim­b o­l i­z uo­ jan­t is Ro­jaus gy­ve­n i­m o me­d į, ra­gai – jo ša­kas. El­nias – ir kil­ nu­mo bei dva­sios stip­ry­bės sim­ bo­lis. Tam­sos jė­gas čia vaiz­duo­ ja šuns gal­vos, ku­rias prie bal­nų tvir­tin­da­vo­si ca­ro Iva­no Rūs­čio­ jo op­rič­ni­kai.

Vis dėl­to svar­biau­si šia­me spek­ tak­ly­je yra at­li­kė­jai – so­lis­tai, jiems tal­ki­nę ir dar vie­nu mis­ti­niu ope­ ros per­so­na­žu ta­pę cho­ro ar­tis­tai bei or­kest­ro mu­zi­kan­tai. „Dai­n i­n in­k ų meist­r iš­k u­m as, pla­ti emo­ci­jų ska­lė, na­tū­ra­liai per­ teik­ti he­ro­jų pa­veiks­lai ku­ria įspū­ din­gą šven­tę, ku­rios liu­dy­to­jais tu­rės pro­gą pa­bū­ti ir Kau­no vals­ ty­bi­nio mu­zi­ki­nio teat­ro žiū­ro­vai, kai „Ca­ro su­ža­dė­ti­nė“ ru­de­nį at­ ke­liaus į šio teat­ro sce­ną“, – įsi­ti­ ki­nu­si L.Stan­ke­vi­čiū­tė.