2013 06 28 santaka

1

penktadienis, birželio 28, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka Po lietaus čia kvepia kaimu REMIA

Nr. 97

Artūro Morozovo nuotr.

Meno projektas „Draugiška zona“ nuo Šančių veido nuplovė stereotipų purvą

4

Hy­ju­mos or­chi­dė­jos Kau­nui

Gy­vo­ji mū­sų ba­le­to is­to­ri­ja

Me­no mu­gė – dia­lo­gams

Ta­py­to­jo O.Lam­bin­go at­ra­di­mai: kūryba ma­ žo­je sa­lo­je, kul­tū­ros til­tai ir gy­ve­ni­mo tem­ pas Kau­ne.

90-ąjį ju­bi­lie­jų šven­ čian­ti A.Ruz­gai­tė – am­ ži­na­sis kla­si­ki­nio šo­ kio me­no Lie­tu­vo­je sim­bo­lis.

Sos­ti­nė­je vyks­tan­ ti šiuo­lai­ki­nio me­no mu­gė „Art­Vil­nius’13“: tarp ge­riau­sių­jų – ir kau­nie­tė.

3

6

8

2

penktadienis, birželio 28, 2013

santaka /kultūros savaitė

Tik­ro­ji kul­tū­ra vi­suo­met ke­lia są­ly­gas Gied­rius Kup­re­vi­čius

V

ie­šo­jo­je erd­vė­je iš­sa­k y­ ta idė­ja Kau­nui 2022 m. tap­t i Eu­ro­pos kul­t ū­ros sos­ti­ne yra ne­ti­kė­ta, bet ir pa­t rauk­l i. Ži­no­ma, jau yra bal­sų, tei­g ian­čių, kad iš to nie­ko ne­bus ir vi­si šiam pro­jek­tui skir­ti pi­ni­gai bus pa­vog­t i, iš­g robs­ty­t i, nu­sa­v in­t i ir ki­ to­k iais ne­šva­r iais bū­dais iš­bars­t y­ ti po prie jų pri­puo­lu­sių žmo­n ių ki­ še­nes. At­ro­dy­tų, kad vi­sa kul­tū­ra ir tė­ra tik pi­ni­gai. Vis dėl­to pa­samp­ro­ tau­k i­me ra­miai.

Mies­tas, ku­r ia­me nė­ra vi­sus vie­n i­ jan­čio tiks­lo ar idė­jos, pa­smerk­tas neį­do­m iai eg­z is­ten­ci­jai. To­dėl vi­ sos iš mie­go ga­lin­čios pa­ža­din­ti idė­ jos ver­tos dė­me­sio. Sun­k u pa­sa­k y­ ti, ar tik­rai pa­vyks įro­dy­ti mies­to po­ ten­cia­lo ati­ti­ki­mą Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nės svo­r iui, ta­čiau ko­dėl ne­pa­ ban­d žius? Tik rei­k ia iš kar­to su­si­tar­

Tek­tų per tą be­veik de­ šimt­me­tį re­no­vuo­ti Nau­ ja­mies­tį, iš­ly­gin­ti vi­sas duo­bes ir su­tvar­ky­ti iš­ka­ bų bei rek­la­mi­nių sten­dų es­te­ti­ką. ti dėl ke­lių la­bai svar­bių da­ly­k ų, be ku­r ių tik­rai iš es­mės gra­ž i idė­ja taps var­g i­nan­t i ir er­z i­nan­t i. Vi­sų pir­ma rei­k ia at­si­k laus­t i mies­to bend­r uo­ me­nės nuo­mo­nės – gal rei­kė­tų ne­tgi vie­t i­n io re­fe­ren­du­mo, ku­r ia­me bū­ tų klau­sia­ma, ar no­ri­me Kau­ną ma­ ty­t i Eu­ro­pos kul­t ū­ros sos­t i­ne 2022 m. Jei at­sa­ky­mas bus tei­gia­mas, tuo­ met seks ki­ti la­bai svar­būs su­si­ta­ri­ mai – vi­sos par­t i­jos tu­rė­t ų raš­t u ir pa­ra­šais pa­tvir­tin­ti su­si­ta­ri­mą, kad vi­si šia link­me de­šimt me­tų vyk­do­ mi kul­tū­ros pro­jek­tai bus tęs­ti­niai ir jų fi­nan­sa­v i­mas ne­prik­lau­sys nuo to, ko­k ia po­l i­t i­nė jė­ga tuo lai­ko­tar­ piu val­dys Kau­ną.

Rei­kės su­si­tar­t i ir dėl to, kad vi­si šiam pro­jek­tui skir­ti pi­ni­gai tu­rės bū­ ti skai­čiuo­ja­mi skaid­riai, o jų skirs­ty­ mas ne­su­sie­tas su pa­ž in­ti­mis, drau­

gais ir įta­ko­mis, kad ir ko­k ios jos bū­ tų. Lem­ti tu­rė­tų iš mies­to bend­ruo­ me­nės su­da­ry­ta įvai­rias­pal­vė ta­ry­ ba, ku­riai bū­tų pa­ti­kė­ta at­sa­ko­my­bė de­ta­lių ata­skai­tų ir vie­šos dis­ku­si­jos bū­du prii­ma­mi nu­ta­ri­mai. Pastaruo­ sius lem­t ų vie­ša­sis in­te­re­sas ir kin­ tan­ti kul­tū­ri­nė ap­lin­ka.

Tek­t ų su­si­t ar­t i dėl da­bar kles­t in­ čios pra­sčio­kiš­kos kul­tū­ros tram­dy­ mo ir an­ti­kul­tū­ri­nių veik­lų kri­ti­kos.

Tek­tų iš es­mės keis­ti ži­niask­lai­do­je do­m i­nuo­jan­čius kul­t ū­ros ver­t y­bi­ nius prio­r i­te­t us. Jei mies­t ie­čiai nu­ spręs­t ų siek­t i kul­t ū­ros sos­t i­nės ga­ li­my­b ės, tek­t ų vi­siems ne­del­siant pra­dė­t i tvar­k y­t i, re­mon­t uo­t i, tai­sy­ ti, da­ž y­ti, plau­ti, ge­nė­ti, šie­nau­ti ten, kur me­t ų me­tais ti­k i­ma­si, kad tuos dar­bus pa­da­rys vil­nie­čiai. Ki­taip sa­ kant, pro­ce­suo­se pri­va­lės da­ly­vau­ti vi­si: ir pa­si­tu­rin­tys, ir darbš­čias, bet ne­pi­n i­g in­gas ran­kas tu­r in­t ys pi­l ie­ čiai. Bū­tent pi­lie­čiai, be ku­rių ši idė­ ja – nu­lis.

Mies­t as tu­r i su­v ie­ny­t i vi­s as pa­j ė­ gas ir siek­t i vi­siems nau­d in­go tiks­ lo. Dar rei­kės at­pras­t i lau­ž y­t i, vie­ šu­mo­je keik­t is, šiukš­l in­t i, be jo­k ios reik­mės triukš­mau­t i ir šau­dy­t i fe­ jer­ver­k us, kai nė­ra jo­k ios šven­tės, ir pa­g a­l iau nu­plau­t i pri­bjau­ro­t as na­mų sie­nas. Tek­t ų per tą be­veik de­šimt­me­t į re­no­v uo­t i Nau­ja­m ies­t į su jo ne­pa­kar­to­ja­ma ar­chi­tek­t ū­ra, iš­ly­g in­t i vi­s as duo­b es ir su­t var­k y­ ti iš­ka­bų bei rek­la­m i­n ių sten­dų es­ te­t i­ką. Tek­t ų įdieg­t i vi­sai ki­to­k į, va­ ka­r ie­t iš­ką, mei­lės ir pa­gar­bos sa­vo mies­t ui jaus­mą vi­siems pi­l ie­čiams, ne­t gi dar­ž e­l i­nu­k ams ir moks­lei­ viams, ku­r ie su­si­lai­k y­t ų ir ne­ro­dy­ tų pie­n i­n ių dan­t ų vy­res­n ie­siems ir ne­va­ž i­nė­t ų sa­vo pra­ban­g iais au­to­ mo­bi­l iais per mo­k yk­lų ve­jas. Daug ką rei­kė­t ų da­r y­t i ki­taip nei lig šiol, jei jau nu­tar­tu­me tap­t i Eu­ro­pos kul­ tū­ros sos­t i­ne, kad ir lai­k i­ną­ja. Be šių pa­stan­g ų ir ga­ran­ti­jų gra­ž i idė­ja tap­ tų tik šū­k iu. ...Kai per­skai­čiau, ką pa­ra­šiau, pa­ ban­džiau įsi­vaiz­duo­ti, ko­kie ko­men­ ta­rai pa­si­ro­dys po šiuo straips­ne­liu in­ter­ne­te, ir pa­gal­vo­jau: ar kas Kau­ ne pa­si­kei­tė ar bent ke­ti­na keis­tis?

Artūro Morozovo nuotr.

Nau­jie­ji V.Ka­siu­lio na­mai Pa­sau­ly­je be­ne pla­čiau­siai ži­no­mo lie­tu­vių dai­li­nin­ko Vy­tau­ to Ka­siu­lio pa­li­ki­mas su­lau­kė de­ra­mo įver­ti­ni­mo. Va­kar sos­ti­ nė­je ati­da­ry­tas šio Kau­ne gi­mu­sio dai­li­nin­ko var­du pa­va­din­tas mu­zie­jus.

Lobynas: nuolatinėje ekspozicijoje – V.Kasiulio kūriniai, asmeninis archyvas.

Margaritos Vorobjovaitės nuotr.

Be Lie­tu­vai do­va­no­tą V.Ka­siu­ lio kū­ri­nių ko­lek­ci­ją pri­sta­tan­čios nuo­la­ti­nės eks­po­zi­ci­jos, ati­da­ry­ ta ir pir­mo­ji pa­ro­da „Vy­tau­to Ka­ siu­lio Pa­ry­žius“ iš 2013 m. tri­jų pa­ ro­dų cik­lo „Eu­ro­pos mies­tai“. Šis pa­ro­dų trip­ti­kas ski­ria­mas Lie­tu­ vos pir­mi­nin­ka­vi­mui ES. Nuo šiol čia bus eks­po­nuo­ja­ma nuo­la­ti­nė dai­li­nin­ko kū­ri­nių eks­ po­zi­ci­ja, įreng­tos kei­čia­mų pa­ro­ dų sa­lės, kon­fe­ren­ci­jų ir ren­gi­nių cent­ras. Pag­rin­di­nė šio mu­zie­jaus mi­si­ja – sau­go­ti ir eks­po­nuo­ti dai­ li­nin­ko naš­lės Bro­nės Ka­siu­lie­ nės do­va­no­tą ir jo sū­naus Lie­tu­vai per­duo­tą 950 kū­ri­nių dai­li­nin­ko ko­lek­ci­ją bei as­me­ni­nį me­ni­nin­ ko ar­chy­vą ir po­pu­lia­rin­ti lie­tu­vių dai­lės me­ną.

Ilo­na Ma­žei­kie­nė:

Ti­ki­mės, kad sa­vo veik­lą pra­de­dan­ tis Vy­tau­to Ka­siu­lio dai­lės mu­zie­jus taps nau­ju ir vi­sa­ver­čiu me­no cent­ru ir dau­ gia­funk­ce kul­tū­ros ins­ti­tu­ci­ja.

Nau­jo­jo me­no mu­zie­jaus eks­po­ zi­ci­jo­je ret­ros­pek­ty­viai pri­sta­to­mi vi­si me­ni­nin­ko kū­ry­bi­nių ieš­ko­ ji­mų lai­ko­tar­piai, su­tei­kia­ma ga­ li­my­bė Lie­tu­vos vi­suo­me­nei kuo pil­niau vi­sa­pu­siš­kiau pa­žin­ti ta­ len­tin­go lie­tu­vio, uni­ka­laus sti­liaus kū­rė­jo me­no pa­sau­lį. Eks­po­zi­ci­jai pa­pil­dy­ti kū­ri­nius sko­li­no Lie­tu­vos išei­vi­jos dai­lės fon­das, Na­cio­na­li­ nis M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ jus, Ro­lan­das Va­liū­nas, Ele­na Bra­ dū­nai­tė (JAV). „Ti­ki­mės, kad sa­vo veik­lą pra­ de­dan­tis Vy­tau­to Ka­siu­lio dai­ lės mu­zie­jus taps nau­ju ir vi­sa­ver­ čiu me­no cent­ru bei dau­gia­funk­ce kul­tū­ros ins­ti­tu­ci­ja. Ja­me ke­ti­na­ me vi­suo­me­nei pri­sta­ty­ti ne vie­ną gar­sų lie­tu­vių išei­vi­jos kū­rė­ją, ma­

Ad­re­sas: V.Ka­siu­lio mu­zie­jus – Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jaus pa­da­li­nys –

įsi­kū­ręs neok­la­si­cis­ti­nia­me pa­sta­te A.Goš­tau­to g. 1 (Vil­nius).

žiau ži­no­mų vil­nie­čių me­ni­nin­kų dar­bus ir var­dus“, – tei­gia Vy­tau­ to Ka­siu­lio dai­lės mu­zie­jaus ve­dė­ ja Ilo­na Ma­žei­kie­nė.

Be nuo­la­ti­nės eks­po­zi­ci­jos, Vy­tau­ to Ka­siu­lio dai­lės mu­zie­ju­je dar šie­ met ža­da­ma pri­sta­ty­ti tris uni­ka­lius me­ni­nin­kus, ku­rių ko­lek­ci­jos Lie­tu­ vo­je bus ro­do­mos pir­mą kar­tą.

Spa­lio 10 d. pla­nuo­ja­ma ati­da­ry­ ti ta­py­to­jo My­ko­lo Rau­bos (1894– 1941) kū­ry­bos pa­ro­dą „My­ko­lo Rau­bos Vil­nius“, ku­rio­je bus ro­ do­mi dai­li­nin­ko kū­ri­niai ir ki­ta me­džia­ga, su­si­ju­si su tar­pu­ka­rio Vil­niu­mi, su­rink­ta iš įvai­rių Lie­ tu­vos ir Len­ki­jos ins­ti­tu­ci­jų, dai­li­ nin­ko šei­mos, gy­ve­nan­čios Vroc­ la­ve, rin­ki­nių. Gruo­dį mu­zie­jus pa­kvies į pa­ro­dą „Ar­bit Bla­to Pa­ ry­žius ir Ve­ne­ci­ja“. Jo­je bus pri­sta­ ty­ta nau­ja Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jui per­duo­ta gar­saus lit­va­ko dai­li­nin­ko Nee­mi­jos Ar­bitb­la­to (1908–1999) šei­mos do­va­no­ta dar vie­na ko­lek­ ci­jos da­lis iš Niu­jor­ko – kū­ry­bi­nei dai­li­nin­ko biog­ra­fij­ ai svar­bių mies­ tų pei­za­žai.

V.Ka­siu­lio (1918–1995), me­no kri­ti­kų lai­ko­mo vie­nu įdo­miau­sių XX a. ant­ro­sios pu­sės Pa­ry­žiaus mo­kyk­los ta­py­to­jų, dar­bai šian­dien puo­šia Pa­ry­žiaus ir Niu­jor­ko mo­

der­nio­jo me­no mu­zie­jus, Pran­cū­zi­ jos, JAV, Ka­na­dos, Di­džio­sios Bri­ta­ ni­jos, Šve­di­jos, Da­ni­jos, Švei­ca­ri­jos, Vo­kie­ti­jos, Ar­gen­ti­nos, Aust­ra­li­jos ir ki­tų ša­lių dai­lės ga­le­ri­jas. Į Eu­ro­pos me­nų sos­ti­nę po stu­ di­jų ir dės­ty­to­ja­vi­mo Kau­no tai­ko­ mo­sios ir de­ko­ra­ty­vi­nės dai­lės ins­ ti­tu­te (vė­liau – Me­no mo­kyk­lo­je) bei Frei­bur­go dai­lės ir ama­tų mo­ kyk­lo­je V.Ka­siu­lis at­vy­ko kaip su­ bren­dęs me­ni­nin­kas.

1948 m. pra­dė­jęs nau­ją sa­vo kū­ ry­bos pri­pa­ži­ni­mo eta­pą Pa­ry­žiu­je dai­li­nin­kas kar­di­na­liai pa­kei­tė sa­ vo ta­py­mo ma­nie­rą ir kū­ry­bos po­ bū­dį, įsi­lie­da­mas į Pa­ry­žiaus me­ no bend­ruo­me­nę kaip ly­gia­ver­tis sa­vi­to ir ori­gi­na­laus sti­liaus kū­rė­ jas. Dau­ge­lis me­no kri­ti­kų, ra­šiu­ sių apie V.Ka­siu­lio kū­ry­bą, ly­gi­no jį su Raou­liu Du­fy, Geor­ges Rouault, Mar­cu Cha­gal­lu ir ki­tais gar­siais Pa­ry­žiaus mo­kyk­los ta­py­to­jais, kar­tu pa­brėž­da­mi jo in­di­vi­dua­lu­ mą ir ta­len­to au­ten­tiš­ku­mą.

KD inf.

kas: Pa­ro­da „Vy­tau­to Ka­siu­lio Pa­ry­žius“. kur: Vy­tau­to Ka­siu­lio mu­zie­ju­je (A.Goš­tau­to g. 1, Vil­niu­je). kada: Veiks iki rug­sė­jo 22 d.

3

Penktadienis, birželio 28, 2013

santaka/projektas Itin jau­kus ir šil­tas pa­ro­dos ati­da­ry­ mas lau­kė su­si­rin­ ku­sių­jų ga­le­ri­jo­ je „Auk­so pjū­vis“, kur ir da­bar eks­ po­nuo­ja­ma es­tų dai­li­nin­ko Ot­to Lam­bin­go kū­ri­ nių pa­ro­da.

as gas. Šaukiam Ot­tas Lam­bin­

atgal.

Ot­tas Lam­bin­gas. Dvie se

debesyse.

Meno tiltas į Hy­ju­mos sa­lą Kau­no kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą, jį pa­ pil­dys, pri­dės ir jam, ir man to di­ din­gu­mo.“ 1955 m. Koht­la Jer­vė­je gi­męs O.Lam­bin­gas Hy­ju­mo­je ap­si­gy­ ve­no vos bai­gęs me­no ir di­zai­no stu­di­jas Tar­tu me­no mo­kyk­lo­je.

Nuo 1994 m. jis – Kerd­los kul­ tū­ros cent­ro me­no stu­di­jos pa­ ro­dų or­ga­ni­za­to­rius ir va­do­vas, šiuo me­tu va­do­vau­jan­tis ir Kerd­ los mies­to dai­lės mo­kyk­lai. Dai­li­ nin­ko kū­ry­bos ke­ly­je – 27 per­so­ na­li­nės pa­ro­dos.

Lie­tu­vo­je O.Lam­bin­gas su sa­vo kū­ry­ba vie­ši jau ket­vir­tą kar­tą.

Tarp Hy­ju­mos sa­los bend­ruo­me­ nės ir Lie­tu­vos už­si­mez­gę glau­ dūs bend­ra­dar­bia­vi­mo ry­šiai vir­to bend­rais tęs­ti­niais pro­jek­tais: es­ tų ir lie­tu­vių me­ni­nin­kai ke­liau­ja, kei­čia­si pa­ro­do­mis, ren­gia bend­ rus kū­ry­bi­nius už­siė­mi­mus.

Pa­veiks­las apie Lie­tu­vą

Mas­te­lis: „Iš ma­žų da­ly­kų ga­li­ma su­kur­ti di­de­lius“, – sa­ko O.Lam­bin­gas, džiaug­da­ma­sis, kad sa­vo dar­bais ga­li įsi­lie­ti į, anot jo, di­din­go Kau­no

kul­tū­rą.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

At­ly­dė­jo vi­sa de­le­ga­ci­ja

Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą at­vy­ko vi­sas ne­di­du­kės Hy­ju­mos sa­los de­san­ tas: gu­ber­na­to­rius Ri­ho Ra­huo­ja, Kul­tū­ros de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Er­mo Maeot­sas, pa­ro­dą ku­ruo­jan­ tis Es­ti­jos gar­bės kon­su­las Vir­gi­ni­ jus Bis­kys, Hy­ju­mos sa­los svei­ka­ tos sis­te­mos vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Vil­ma Ti­ker­puu ir, ži­no­ma, dai­li­ nin­kas O.Lam­bin­gas.

Dai­li­nin­ką at­ly­dė­ju­si de­le­ga­ci­ ja pir­miau­sia su­pa­žin­di­no su ma­ žai gir­dė­ta Hy­ju­mos sa­la – ant­rą­ ja pa­gal dy­dį (po Sa­re­mos) Es­ti­jos

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

sa­la Bal­ti­jos jū­ro­je. Čia at­ke­liau­ja ma­žiau tu­ris­tų, vieš­pa­tau­ja ra­my­ bė, ne­pa­lies­tas gam­tos gro­žis, gry­ nas oras, pa­kran­tė­se drie­kia­si lau­ ki­niai pa­plū­di­miai su švy­tu­riais. „Jo­je yra 7 mo­kyk­los, 6 vai­kų dar­ že­liai, ma­žu­tė li­go­ni­nė su 32 lo­vo­ mis, 7 šei­mos gy­dy­to­jai, 5 odon­to­ lo­gai, ma­žai pra­mo­nės ir la­bai daug gam­tos, nes 60 pro­c. sa­los su­da­ ro miš­kai“, – su ne­sle­pia­ma mei­le apie sa­lą kal­bė­jo V.Ti­ker­puu. „Ap­link Hy­ju­mos sa­lą – ne­ma­ žai ma­žy­čių sa­le­lių, į ku­rias ga­li­ma nu­plauk­ti ir gro­žė­tis įmant­riau­sio­ mis lau­ki­nių or­chi­dė­jų rū­ši­mis, – pa­sa­ko­jo šią sa­lą pa­mi­lęs Al­vy­das Laiš­ko­nis, ku­rį Es­ti­jos gar­bės kon­

su­las V.Bis­kys va­di­no idė­ji­niu šios pa­ro­dos ku­ra­to­riu­mi.

Esu be ga­lo lai­min­ gas, kad ma­no pa­ ro­da iš ma­žy­tės Hy­ ju­mos sa­los at­ke­lia­ vo į kul­tū­riš­kai di­ din­gą Kau­ną.

Re­gis, ne tik dai­li­nin­ko dar­ bai, bet ir vi­sa de­le­ga­ci­ja sten­gė­ si per­duo­ti ma­žu­tės sa­los ža­ve­sį: su­si­rin­ku­sie­ji ėmė gar­siai sva­jo­ti, kaip į ją bū­tų ga­li­ma nu­vyk­ti, ypač

po šil­to gu­ber­na­to­riaus pa­kvie­ti­ mo. „Esa­me pa­skai­čia­vę, kad mū­ sų me­ni­nin­kai su sa­vo dar­bais yra at­vy­kę daug dau­giau kartų, tai­gi rei­kia iš­tai­sy­ti klai­dą“, – san­tū­riai šyp­so­jo­si R.Ra­huo­ja.

Marga veilos paletė

„Esu be ga­lo lai­min­gas, kad ma­no pa­ro­da iš ma­žy­tės Hy­ju­mos sa­ los at­ke­lia­vo į kul­tū­riš­kai di­din­ gą Kau­ną, – čia vis­kas su­ka­si ki­ to­kiu, daug grei­tes­niu, tem­pu nei mū­sų sa­lo­je, – kal­bė­jo dai­li­nin­ kas. – Ki­ta ver­tus, ma­nau, kad iš ma­žų da­ly­kų ga­li­ma su­kur­ti di­de­ lius, ti­kiu, kad ma­žo for­ma­to ma­ no dar­bai iš ma­žos sa­los įsi­lie­ję į

Gy­ve­ni­mas pa­jū­ry­je, gam­tos ap­ sup­ty­je, dar­bas su jau­ni­mu, ku­ riuo O.Lam­b in­gas la­bai džiau­ gia­si, le­mia ir dai­li­nin­ko kū­ri­nių po­bū­dį. Vais­kios spal­vos, ro­man­ tiš­ki, pa­sa­kiš­ki mo­ty­vai sklei­džia gy­ve­n i­m o džiaugs­m ą. Au­to­r ius tei­gia sa­vo lai­mę ir įkvė­pi­mą at­ra­ dęs kas­die­nia­me dar­be, bend­rau­ da­mas su jau­ni­mu. To­dėl ir sa­vo kū­ri­niais no­rė­tų per­teik­ti žiū­ro­ vui Hy­ju­mos sa­los švy­tė­ji­mą. „Tu­r iu nuo­l a­t i­n į dar­b ą, to­d ėl ne­s i­s ten­g iu sa­vo kū­r i­n ių par­ duo­ti, ku­riu ne dėl jų, o dėl sa­ vo sie­los, – kvies­da­mas į pa­ro­ dą sa­kė sve­čias. – Ma­ne įkve­pia gam­ta, ta­č iau iš na­t ū­ros ne­ta­ pau, tu­r i vis­kas su­s i­g u­l ė­t i šir­ dy­je ir nu­r im­t i pro­te, tik ta­d a imuo­si įgy­ven­din­ti idė­ją, o ji pa­ pras­ta – per­teik­t i gė­r į ir gro­ž į.

Nie­ka­da ne­ku­riu, kai vi­du­je jau­ čiu su­maiš­tį, tik tuo­met, kai jau­ čiu har­mo­ni­ją, esu nu­ri­męs.“ Dai­l i­n in­kas pa­s i­d a­l i­jo min­t i­ mis, kad su­grį­žęs su­kurs te­mi­nį pa­veiks­lą, o gal­būt cik­lą, su­si­ju­sį su Lie­tu­va, šiam tiks­lui nu­si­pir­ko Lie­tu­vos vė­lia­vą. „Vis­kas gal­vo­je ir šir­dy­je jau su­bren­dę, su­si­kris­ ta­li­za­vę, te­rei­kia im­tis dar­bo“, – džiau­gė­si O.Lam­bin­gas, kad bū­ tent Kau­n e pa­j u­to kū­r y­b i­n ės idė­jos iš­si­pil­dy­mą, ku­rią bran­di­ no net sep­ty­ne­rius me­tus. kas: O.Lam­bin­go kū­ri­nių pa­ro­da. kur: ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“. kada: vei­kia iki lie­pos 19 d.

4

penktadienis, birželio 28, 2013

santaka /vietos dvasia

Šan­čių ženk­lai: praei­ties pa­li­ki­ma Šan­čių mik­ro­kos­mo­se tris die­nas žio­jė­ jo duo­bė – tik ki­taip nei juo­do­sio­se vi­sa­tos kiau­ry­mė­se šio­je vieš­pa­ta­vo ne chao­sas.

Pro­jek­to „Drau­giš­ka zo­na“ cent­ru virtęs bal­tas pri­pu­čia­mas na­mas kvie­tė skir­tin­ gų pa­sau­lių at­sto­vus – šan­čiš­kius ir už­sie­ niečius, sen­jo­rus ir jau­nus po­li­ci­nin­kus.

Ar­tū­ras Mo­ro­zo­vas

a.morozovas@kaunodiena.lt

Bu­vęs pra­mo­ni­nis mies­to ra­jo­nas neiš­ven­gia­mai pra­šo pa­ta­ri­mo: ko­ kiu ke­liu jam ei­ti to­liau? Res­tau­ra­ vus vie­ną jo sim­bo­lių – ap­leis­tas ka­rei­vi­nes, at­gai­vi­nus A.Juo­za­pa­vi­ čiaus pro­spek­to grin­di­nį, Ne­mu­no pa­kran­te nu­tie­sus ge­riau­sią mies­ te dvi­ra­čių ta­ką, kont­ras­tai ta­po dar la­biau ma­to­mi. Ša­lia uni­ka­lių me­di­ nu­kų dygs­tan­čios nau­jos pi­lai­tės tik dar la­biau kurs­to intrigą: kas nu­ga­ lės – nau­ja ar se­na? „Kai pa­sa­kau, kad ma­no gim­ ti­nė – Šan­čiai, su­lau­kiu pa­sta­bų.

Esą ko­kia čia tė­viš­kė – šiuo žo­ džiu tik kai­mą ga­li­ma va­din­ti. O kuo gi ski­ria­si vien­kie­mio na­me­lis prie pa­svi­ru­sio ber­žo ar prie ma­žo upe­liu­ko nuo me­di­nių Šan­čių prie mums bran­gaus Ne­mu­no?“ – vie­ no­je „Drau­giš­kos zo­nos“ dis­ku­si­jų nu­girs­ta šan­čiš­kė Izol­da Paukš­tie­ nė-Ba­ny­tė tar­si pro­vo­kuo­ja dar sy­ kį pa­si­vaikš­čio­ti po Šan­čius. Re­gis, taip ge­rai ži­no­mus. O gal ge­rai ži­ no­mi tik ste­reo­ti­pai apie juos? Šan­čių gat­ve­lių tink­le – šio ra­jo­ no per­lai. De­ko­ruo­ta me­di­nė ar­chi­ tek­tū­ra me­na kles­tė­ji­mo lai­kus tar­ pu­ka­riu. Tik me­na, nes šian­dien ji – ap­leis­ta, prie­sta­tai prie­sta­tė­liai it vo­tys su­dar­kę ka­dai­se gra­žų vei­dą, ta­čiau kal­tin­ti šan­čiš­kius pra­ra­dus in­di­vi­dua­lu­mą bū­tų ne­tei­sin­ga.

Kiek­vie­nas na­mas, kie­mas – ypa­ tin­gas. Vie­na pu­sė ap­lū­žu­si, pil­ka, ki­ta – ryš­ki, pa­gal iš­ga­les res­tau­ ruo­ta, lyg ban­dan­ti įti­kin­ti praei­vį, kad Šan­čiai nė ne­ke­ti­na mir­ti.

Gy­va čia ir ne to­kia to­li­ma praei­ tis. Šen bei ten iš­li­kę so­vie­ti­nės pro­ pa­gan­dos pie­ši­nių, į gat­vę at­suk­tuo­ se lan­guo­se – įspū­din­gos žva­kių, skulp­tū­rė­lių, plas­ti­ki­nių ir gy­vų gė­lių ins­ta­lia­ci­jos, ku­rių epi­cent­re iš aukš­to į praei­vius žvel­gia ka­ti­nas.

20 Kran­to gat­vių ve­da Ne­mu­no link, kur ka­dai­se bu­vo gar­sus Šan­ čių pa­plū­di­mys. Prie daž­no na­mo – dar­žas ir šu­li­nys. Lie­po­jos gat­vė­je – dar ir vei­kian­tis hid­rau­li­nis čiau­ pas, sa­vo­tiš­ka, ne lai­ki­nai imp­ro­vi­ zuo­ta, bet nuo­lat vei­kian­ti „drau­ giš­ku­mo zo­na“ – čia atei­na­ma ne tik van­dens, bet ir pa­bend­rau­ti. „Penk­tą va­lan­dą va­ka­ro į ka­vi­ nę už­suk­da­vo ka­ri­nin­kų žmo­nos, o vė­lai va­ka­re – ir jie pa­tys“, – iš už­marš­ties pri­ke­lia­mų ka­rei­vi­nių link mos­te­lė­ja vie­nos se­niau­sių Kau­no alu­džių „Šan­čių apy­nė­lis“ bar­me­nė ir pa­mi­ni ne­se­niai už­ge­ su­sią gy­vą Šan­čių le­gen­dą – bok­ si­nin­ką Al­gir­dą Šo­ci­ką. Šan­čiai ne­bū­tų Šan­čiai, jei čia ne­gim­tų nau­jos le­gen­dos. Vie­ na nau­jau­sių – apie pa­si­ko­ru­sią la­pę. Jos iš­ta­kos – dar ne­to­li­mi 2009-ieji, kai vie­ną ry­tą de­vy­nias­ de­šimt­me­tė šan­čiš­kė kie­me ra­do ant tvo­ros pa­si­ko­ru­sią la­pę. Nau­ jie­na pa­sie­kė laik­raš­čius, pa­skli­ do po Šan­čius, ku­rie iki šiol po­ri­na pa­čias ne­ti­kė­čiau­sias le­gen­dos ver­ si­jas. Le­gen­da neap­len­kė ir me­ni­ nin­kų: pro­jek­to „Drau­giš­ka zo­na“ or­ga­ni­za­to­riai is­to­ri­nę tvo­rą įtrau­ kė į lan­ky­ti­nų ra­jo­no vie­tų są­ra­šą, o Auk­sės Pet­ru­lie­nės ran­kos Psi­li­ ko­no teat­re at­gai­vi­no ir pa­čią la­pę, pa­ver­tė ją spek­tak­lio „Šan­čių la­pė pa­si­ko­rė“ vei­kė­ja. Šan­čiai ke­lia dve­jo­pus jaus­mus.

Griež­ti žmo­nės, ku­rie su­tik­ti anks­ ty­vą ry­tą su praei­viu bend­rau­ja it su va­kar ma­ty­tu bi­čiu­liu. Ap­leis­ta ar­chi­tek­tū­ra, is­to­ri­jos pa­mirš­ti in­ dust­ri­niai ob­jek­tai – ir bliz­gan­tis nau­ja­sis pro­spek­to grin­di­nys. Pa­ kan­ka tik po­ros die­nų, kad kva­pai, gar­sai, čia su­tik­ti žmo­nės pa­dė­tų at­ras­ti tai, kas ver­tin­giau­sia Šan­ čiuo­se: ne­su­vai­din­tą pa­pras­tu­mą, ku­rio šian­dien daž­nai be­vil­tiš­kai ieš­ko­me.

Komentaras Ge­di­mi­nas Ba­nai­tis

Projekto „Draugiška zona“ dalyvis

Š

an­čiai ta­po ypač drau­g iš­ka zo­na. Lyg ir gar­sūs ne­ga­ty­via veik­la – mū­šiais su pa­ne­mu­ nie­čiais, Al­g ir­do Šo­ci­ko neį­ vei­k ia­mais smū­g iais, „mie­lu“ bend­ ra­v i­mu su Aukš­t ai­s iais Šan­č iais, ka­rei­v i­nė­m is ap­s ta­t y­to­m is gat­vė­ mis, šį kar­tą Šan­čiai ta­po ypač at­vi­ra ir drau­giš­ka erd­ve. Tar­si vie­ta, ku­rio­je vy­ko ren­gi­nys-ty­ri­mai „Šan­čiai – drau­ giš­ka zo­na“, bū­tų iš anks­to už­prog­ra­ muo­ta ren­g i­n į pa­vers­ti mie­lu ir nuo­ šir­džiu įvy­kiu. Ša­lia pri­pu­čia­mo na­mo esan­čios vie­šo­jo trans­por­to sto­te­lės pa­va­di­ni­mas skel­bė: „Po­lik­li­ni­kos sto­ te­lė“. Tar­si sim­bo­li­zuo­da­mas, kad tiek neiš­nau­do­ja­mos vie­šo­sios erd­vės, tiek vie­ni nuo ki­tų tols­tan­tys žmo­nės, tiek vis dar ne­sėk­min­gas bend­ra­dar­bia­vi­

mas tarp bend­ruo­me­nių ne­tru­kus pa­ sveiks ir Šan­čiuo­se bus vis­kas ge­rai.

Po­l ik­l i­n i­ka, bal­tos pri­pu­čia­mo na­mo sie­nos, at­l ie­ka­m i įvai­r ūs ty­r i­mai, iš­ samiai „gy­dy­to­jų“ (me­no teo­re­t i­k ų ir me­n i­n in­k ų) ap­k lau­sia­mas Šan­čių „pa­cien­tas“, – vis­kas su­si­jun­g ia ir ke­ lias die­nas siū­lo­mos svei­ka­t i­n i­mo ir bend­ruo­me­niš­ko gy­ve­ni­mo prie­mo­ nės – kul­tū­ros pro­jek­tai, įvai­rios bend­ ruo­me­nių su­si­ti­k i­mo plat­for­mos, vie­ tos puo­ši­mo ir gra­ž i­ni­mo ini­cia­ty­vos.

Neuž­mirš­ta­ma ir is­to­ri­nė at­min­tis, po­ rei­kis bend­ruo­me­nėms ras­ti ly­de­rius, ak­cen­tuo­ja­mas me­ni­nin­k ų dar­bas iš­ vien su vers­lu. Ti­kė­ti­na, kad po drau­ giš­ko ren­gi­nio „Šan­čiai – drau­giš­ka zo­ na“, po iš­sa­k y­tos šan­čiš­k ių po­z i­ci­jos, po sve­čių iš už­sie­n io siū­ly­mų, me­n i­ nin­k ų ini­cia­t y­v ų Šan­čiai tik­rai taps vie­na drau­g iš­k iau­sių Kau­no mies­to zo­nų. Ki­taip ir bū­ti ne­ga­li.

penktadienis, birželio 28, 2013

5

santaka/vietos dvasia

as ir Mo­na Li­za su­bjau­ro­tu vei­du

6

penktadienis, birželio 28, 2013

santaka /portretas

Aly­vų fė­jos gy­ve­ni­mo

1950-ie­ji: su­si­rgus B.Asaf­je­vo ba­le­to

či­sa­ra­jaus fon­ta­nas“ Za­re­mos par­ti­jos jai, A.Ruz­gai­tė iš­mo­ko jos par­ti­ją per d nas, už tai pel­nė grei­to­sios pa­gal­bos

Pel­ny­tai: iš vi­sų sa­vo gy­ve­ni­mo ap­do­va­no­ji­mų ju­bi­lia­tė la­biau­siai di­džiuo­ja­si Auk­si­niu sce­nos kry­žiu­mi.

Įs­pū­din­go gy­ve­ni­mo 90-me­tį pa­žy­min­ti vie­na pir­mų­jų Lie­tu­vos ba­le­ri­nų, pe­da­go­ gė, ba­le­to is­to­ri­kė ir kri­ti­kė, ke­tu­rių kny­ gų au­to­rė bu­vu­si kau­nie­tė Alio­di­ja Ruz­ gai­tė – gy­va ke­lių ba­le­to epo­chų en­cik­lo­ pe­di­ja.

Virginija Skučaitė v.skucaite@kaunodiena.lt

„Ko­pe­li­jos“ pėd­sa­kas

Tar­pu­ka­riu į lai­ki­no­sios sos­ti­nės Lais­vės alė­ją pa­si­vaikš­čio­ti su tė­ čiu išei­da­vu­si ma­žo­ji Alio­di­ja iki šiol pri­si­me­na su­si­ti­ki­mus cent­ ri­nė­je Kau­no gat­vė­je su ra­šy­to­jais Liu­du Gi­ra, Ba­liu Sruo­ga, bu­vu­siu ša­lies pre­zi­den­tu Ka­ziu Gri­niu­ mi, ki­to­mis as­me­ny­bė­mis, ku­rias pa­ži­no­jo jos tė­vas Vin­cas Ruz­gas (1890–1972) – Pe­da­go­gi­nio mu­ zie­jaus ir Vin­co Ku­dir­kos skai­tyk­ los Kau­ne įkū­rė­jas. Tad dės­nin­ga, kad kul­tū­ros ba­ruo­se dir­bęs Alio­ di­jos tė­vas ves­da­vo­si sa­vo duk­re­lę į Vals­ty­bės teat­rą. Bū­tent ten bū­si­ mo­ji ba­le­ri­na pa­ma­tė pir­mą jos gy­ ve­ni­me ba­le­to spek­tak­lį – Leo De­ li­bes „Ko­pe­li­ją“. „Pri­si­me­nu, prie­šais ma­ne tą va­ ka­rą sa­lė­je sė­dė­jo aukš­tas ka­riš­kis, truk­dęs ge­rai ma­ty­ti sce­ną. Vė­ liau su­ži­no­jau, kad tas ka­ri­nin­kas – Ka­ro mu­zie­jaus įkū­rė­jas ge­ne­ro­ las Vla­das Na­ge­vi­čius, ku­rį ga­li­ma bū­tų pa­va­din­ti ir pir­muo­ju ba­le­to­ ma­nu Lie­tu­vo­je, – gy­ve­ni­mo vin­ giais ve­da ju­bi­lia­tė, li­gos ver­čia­ma daug lai­ko pra­leis­ti lo­vo­je, ta­čiau ir šian­dien grakš­ti. Po „Ko­pe­li­jos“ ji ir pra­dė­ju­si klie­dė­ti ba­le­tu.

Mo­kė gar­sio­ji V.Nem­či­no­va

Į pri­va­čią Ana­to­li­jaus Obu­cho­vo ba­le­to stu­di­ją ma­žą­ją Alio­di­ją nu­ ve­dė jos bend­ra­var­dė gi­mi­nai­tė Di­ čiū­tė-Tre­čio­kie­nė, vė­liau ta­pu­si ži­ no­ma ope­ros so­lis­te. Tai ji 1932 m. įkal­bė­jo Alio­di­jos tė­vus leis­ti duk­ rą į mi­nė­tą ba­le­to stu­di­ją, vei­ku­sią Vals­ty­bės teat­re.

Pa­mo­kos vyk­da­vo vie­no­je da­bar­ ti­nių Lie­tu­vos ban­ko rū­mų sa­lė­je, kur gar­sio­ji ba­le­ri­na Ve­ra Nem­či­ no­va mo­kė ir bū­si­mą­sias mū­sų ba­ le­to pa­ži­bas Ge­no­vai­tę Sa­ba­liaus­ kai­tę bei Ta­ma­rą Sven­tic­kai­tę.

Anot pa­šne­ko­vės, kai mi­nė­to­ je ba­le­to stu­di­jo­je 1932 m. pra­dė­ jo dirb­ti V.Nem­či­no­va, N.Zve­re­ vas ir A.Obu­cho­vas, mū­sų ba­le­te pa­dvel­kė nau­jas vė­jas – įžy­mio­ji tri­ju­lė bu­vo šo­ku­si Ser­ge­jaus Dia­ gi­le­vo, iš­kė­lu­sio anuo­met Ru­si­jos ba­le­tą iki svai­gi­nan­čių aukš­tu­mų, tru­pė­je Pa­ry­žiu­je ir at­si­ve­žė Lie­tu­ von vie­na­veiks­mius ba­le­tus.

Pas­ta­rie­ji, pa­sta­ty­ti Kau­ne su Vals­ty­bės teat­ro ba­le­to tru­pe ir Sta­sio Ušins­ko bei Mstis­la­vo Do­ bu­žins­kio de­ko­ra­ci­jo­mis, ste­bi­ no Lon­do­no ir Mon­te Kar­lo pub­li­ ką. „Jei ne tie bai­sūs ka­ro ir po­ka­rio me­tai, mū­sų ba­le­tas bū­tų su­tvis­kęs nau­jo­mis spal­vo­mis“, – įsi­ti­ki­nu­ si A.Ruz­gai­tė.

Ka­ras su­žlug­dė sva­jo­nę

Pas­ku­ti­nis ba­le­to stu­di­jos, ku­rio­je mo­kė­si A.Ruz­gai­tė, va­ka­ras Vals­ ty­bės teat­re įvy­ko 1940 m. bir­že­lio 2-ąją – Alio­di­ja šo­ko „Sil­fi­dė­je“. Šį ro­man­tiš­ką ba­le­tą pa­sta­tė Bro­nius Kel­baus­kas – iš­ki­lus pir­mos lie­tu­ vių ba­le­to kar­tos at­sto­vas. Bū­tent jis dar 1938 m. kvie­tė A.Ruz­gai­tę dirb­ti teat­re, ta­čiau jos tė­vai tam la­bai pa­si­prie­ši­no.

Jei ne tie bai­sūs ka­ ro ir po­ka­rio me­tai, mū­sų ba­le­tas bū­tų su­tvis­kęs nau­jo­mis spal­vo­mis.

Ne­pai­sant tė­vų drau­di­mo, mer­ gi­na sva­jo­jo va­žiuo­ti to­bu­lin­ti šo­ kio tech­ni­kos į už­sie­nį. „Šios ma­no sva­jo­nės su­du­žo 1940-ųjų bir­že­lio 15-ąją, kai su bend­rak­la­siais su­si­ rin­ko­me į at­si­svei­ki­ni­mo su gim­ na­zi­ja ba­lių – tos die­nos po­pie­ tę Kau­no gat­vė­mis pra­dė­jo rie­dė­ti ru­sų tan­kai“, – ap­gai­les­ta­vo pa­ šne­ko­vė, sklai­dy­da­ma prieš ke­le­ rius me­tus iš­leis­tos savo pri­si­mi­ ni­mų kny­gos pus­la­pius.

Kaip kan­di­da­tė į pa­grin­di­nę tru­ pę Alio­di­ja teat­re šo­ko iki 1942 m. Šo­ko ir mo­kė­si

1942 m. B.Kel­baus­kas pa­siū­lė Vals­ ty­bės teat­ro kor­de­ba­le­to šo­kė­jai A.Ruz­gai­tei Aly­vų fė­jos vaid­me­nį Piot­ro Čai­kovs­kio ba­le­te „Mie­gan­ čio­ji gra­žuo­lė“. Tai bu­vo di­džiu­lis įvy­kis jos gy­ve­ni­me.

Ba­le­tas anuo­met bu­vo po­pu­ lia­rus – kau­nie­čiai mė­go ope­ras, ku­rio­se bu­vo daug gra­žių ba­le­ to in­tar­pų. Žiū­ro­vai la­bai pa­mė­go

M. ir K.Pet­raus­kų lie­tu­vių mu­zi­kos mu­zie­jaus ar­ch

Mar­ga­ri­tos Vo­rob­jo­vai­tės nuo­tr.

A.Ruz­gai­tės is­pa­niš­ką šo­kį „Tra­ via­to­je“, o ji pa­ti la­bai džiau­gė­si šok­da­ma po­lo­vie­čių be­lais­vės šo­kį Alek­sand­ro Bo­ro­di­no ope­ro­je „Ku­ ni­gaikš­tis Igo­ris“.

Ka­dan­gi A.Ruz­gai­tės tė­vai bu­vo iš­kė­lę jai są­ly­gą – ne tik šok­ti, bet ir mo­ky­tis, Alio­di­ja taip ir da­rė – stu­di­ja­vo VDU Fi­lo­lo­gi­jos sky­riu­je, kur dės­tė Ze­no­nas Ivins­kis, An­ta­ nas Ma­cei­na, Juo­zas Amb­ra­ze­vi­ čius-Bra­zai­tis, ki­tos iš­ki­lios as­me­ ny­bės. Dip­lo­mi­nio dar­bo va­do­vė, ta­čiau jau so­viet­me­čio uni­ver­si­te­ te, bu­vo gar­si pe­da­go­gė Mei­lė Luk­ šie­nė.

Ta­po ba­le­to met­raš­ti­nin­ke

Ka­ro me­tais iš­si­pil­dė se­na Alio­di­ jos sva­jo­nė – tė­vas nu­pir­ko pia­ni­ ną, ir jau­na mer­gi­na mo­kė­si gro­ ti pas Ba­lio Dva­rio­no se­se­rį Ju­li­ją, bu­vu­sią ope­ros so­lis­tę. Ne­to­li jos na­mų A.Ruz­gai­tė stab­te­lė­da­vo prie ma­žo me­di­nio na­me­lio, iš ku­ rio sklis­da­vo mu­zi­ka – J.Dva­rio­ nai­tė paaiš­ki­no, kad tai skam­bi­ na se­se­rys Go­mo­lec­kai­tės. Vie­nos iš jų duk­tė – gar­sio­ji mū­sų die­nų pia­nis­tė Mū­za Ru­bac­ky­tė.

Vil­niu­je, į ku­rį su teat­ro ko­le­go­ mis A.Ruz­gai­tė iš­si­kraus­tė iš Kau­ no 1948 m., ke­lio­se aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se ji dės­tė šo­kio me­ną ir teat­ro is­to­ri­ją, o nuo 1966 m. pe­ rė­jo dirb­ti į M.K.Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­lą. Čia dės­tė kla­si­ki­nį šo­ kį ir daug bend­ra­dar­bia­vo pe­rio­di­ nė­je spau­do­je, te­le­vi­zi­jo­je, pa­ra­šė ne vie­ną kny­gą, bend­ra­vo su įvai­ riais kū­ry­bos žmo­nė­mis, lan­kė sa­ vo ko­le­gas JAV, kur dau­gu­ma jų pa­ si­trau­kė pra­si­dė­jus ant­ra­jai so­vie­tų oku­pa­ci­jai.

Do­mi­si ba­le­tu iki šiol

So­viet­me­čiu stu­di­juo­da­ma teat­ro­ lo­gi­ją Mask­vo­je, gar­sia­ja­me GI­TIS

1942-ie­ji: A.Ruz­gai­tė su Ol­gos Du­be­ne

ope­ros teat­re šo­kius, is­pa­nės kos­ti men“.

– Vals­ty­bi­nia­me teat­ro me­no ins­ ti­tu­te – A.Ruz­gai­tė daž­niau lan­kė­si dra­mos teat­ruo­se nei ba­le­to spek­ tak­liuo­se. „Pa­sa­ky­siu, kad tai, ką ma­čiau sa­vo jau­nys­tė­je ir vė­liau teat­rų sce­no­se, al­sa­vo emo­ci­jo­mis, o da­bar žiū­ro­vai ver­čia­mi pa­si­telk­ ti vi­są sa­vo in­te­lek­tą, kad su­vok­tų, kas jiems ro­do­ma. Apie po­psi­nę kul­tū­rą iš vi­so ne­no­riu kal­bė­ti“, – be užuo­lan­kų rė­žė ju­bi­lia­tė.

A.Ruz­gai­tė mie­lai do­mi­si įvy­ kiais ba­le­to pa­sau­ly­je, ste­bė­da­ma juos pro „Mez­zo“ te­le­vi­zi­jos ka­ na­lo lan­gą ar skai­ty­da­ma „Dan­ cing Ti­mes“, straips­nius lie­tu­viš­ ko­je spau­do­je. Ju­bi­lia­tė ati­džiai žiū­ri pro­gra­mas „LRT Kul­tū­ra“. „Šis LRT ka­na­las ne­se­niai pa­ma­ lo­ni­no pa­ro­dy­da­mas vie­ną nau­jau­ sių Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro (LNOBT) spek­tak­lių „Tris­ta­nas ir Izol­da“. Ti­kiuo­si su­ lauk­ti, ka­da per te­le­vi­zi­ją bus pa­ ro­dy­tas ir LNOBT pa­sta­ty­tas Gied­ riaus Kup­re­vi­čiaus dvie­jų veiks­mų

7

penktadienis, birželio 28, 2013

santaka/atodangos kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

vers­mė

„Bach­ s at­li­kė­ dvi die­ var­dą.

hy­vo nuo­tr.

Įs­pū­din­ga: vie­nas gar­siau­sių tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos fo­tog­ra­fų, kar­

tą su­ti­kęs iš­la­kią ir grakš­čią ba­le­ri­ną, daž­nai ją fo­tog­ra­fuo­da­vo pa­ties su­re­ži­suo­to veiks­mo nuo­trau­ko­se.

Vy­tau­to Au­gus­ti­no nuo­tr.

ec­kie­nės, sta­čiu­sios iu­mu ope­ro­je „Kar­

1944-ie­ji: ba­le­ri­na su bu­vu­siu mo­ky­to­ju B.Kel­baus­

ku J.Pa­kal­nio „Su­ža­dė­ti­nė­je“ – tai bu­vo pir­mas dau­ gia­veiks­mis lie­tu­vių ba­le­tas.

ba­le­tas „Čiur­lio­nis“. Ma­ne la­bai džiu­gi­na ir mū­sų ba­le­ri­nos Jur­gi­ tos Dro­ni­nos sėk­mė Eu­ro­po­je“, – nuo­šir­džiai var­di­jo sa­vo džiaugs­ mus pa­šne­ko­vė.

Aris­tok­ra­tiš­ka ir darbš­ti

Ba­le­ri­na nuo jau­nys­tės gar­sė­jo ge­ ru sko­niu, mo­kė­jo pa­si­puoš­ti, at­ kreip­ti į sa­ve dė­me­sį net ir po­ka­riu, kai trū­ko me­džia­gų. Su­ži­no­ju­si, kad už­sie­ny­je mo­te­rys mū­vi kel­ nes, pa­pra­šė teat­ro ap­ren­gė­jos pa­ siū­ti iš anks­čiau ma­mos do­va­no­to juo­do at­la­so pla­to­kas kel­nes ir sti­ lin­gą švar­ke­lį – šis dra­bu­žis teat­re bu­vo nau­jo­vė, apie ku­rį net laik­raš­ ty­je bu­vo dis­ku­tuo­ja­ma. „Teat­re šo­kau 25 me­tus. Ne­ži­ nau, gal ir dėl ar­tis­tų sto­kos ma­ ne taip il­gai lai­kė“, – kuk­li­no­si ju­ bi­lia­tė, ku­rią aukš­tai ver­ti­no ne tik sce­nos meist­rai, bet ir vi­suo­me­nė, kri­ti­kai. Ją bu­vus ba­le­ri­na ir da­bar iš­duo­da aris­tok­ra­tiš­ka lai­ky­se­na, do­mė­ji­ma­sis teat­ru, juo­du tri­ko

ir bal­to­mis ko­ji­nai­tė­mis pri­deng­ ta tie­si pė­dos kel­tis.

Imp­ro­vi­za­ci­jos tar­mių te­ma Gra­ž i­na Dai­naus­kie­nė Muzikologė

M

ū­sų Lie­tu­va – gi­liap­ ras­miai žo­džiai, ku­ riuo­se tel­pa­me mes vi­si – su sa­vo is­to­ri­ja, kul­tū­ra, per­ga­lė­mis ir kri­ti­mais, su tuo, kuo di­džiuo­ja­mės ir kuo gir­tis ne­ver­tė­tų. Žo­džių jun­gi­nys „Mū­sų Lie­tu­va“ – neiš­se­mia­mas min­čių šal­ti­nis, prie ku­rio vis su­ grįž­ta kom­po­zi­to­rius Vid­man­tas Bar­tu­lis, pra­by­lan­tis apie Lie­tu­ vą tai ora­to­ri­nio mas­to mis­te­ri­ja (prieš de­šimt­me­tį), tai sak­so­fo­ no ir ka­me­ri­nio or­kest­ro min­ti­ji­ mais (prieš me­tus). Šie­me­čia­me to pa­ties pa­va­di­ni­mo kū­ri­ny­ je, nu­skam­bė­ju­sia­me per Jo­ni­nes XVIII Pa­žais­lio mu­zi­kos fes­ti­va­ ly­je, kom­po­zi­to­riaus dė­me­sys nu­ kry­po į tar­mes kaip at­sa­kas į 2013 m. te­mą.

Kū­ri­nio žan­rą įvar­dy­ti nė­ra pa­ pras­ta. Pats kom­po­zi­to­rius su jam bū­din­gu šmaikš­tu­mu tai pa­va­di­no tar­miš­ko­mis links­my­bė­mis, nors klau­sant kū­ri­nio kar­tais pro links­ my­bių šėls­mą pra­si­skverb­da­vo liūd­nos min­tys apie mū­sų tau­tos kal­bos tur­tų tra­pu­mą ag­re­sy­vio­ je ki­tų kul­tū­rų ir kal­bų ap­lin­ko­ je. Skau­džiau­sia tai, kad ne­re­tai mes pa­tys slo­pi­na­me sa­vo tar­mių gy­vy­bin­gu­mą. Šiais lai­kais gal tik ko­kie už­si­spy­rę že­mai­čiai ne sa­ vo kraš­to erd­vė­je iš­drįs­ta kal­bė­ ti gim­tą­ja tar­me. O juk kiek­vie­ nas lie­tu­vis tu­ri sa­vy­je vie­no­kio ar ki­to­kio kal­bi­nio re­gio­no ko­dą.

Bet daž­ną ly­di nuo­sta­ta, kad lyg ir pra­sta kal­bė­ti sa­vo tar­me vie­ šu­mo­je. Vis dėl­to sau­sa­kim­ša­me, kon­cer­tų sa­le vir­tu­sia­me Bab­ty­ no-Že­mait­kie­mio kluo­ne klau­sy­ to­jai, įsi­jun­gę į ren­gi­nio vyks­mą, drą­siai ir su pa­si­di­džia­vi­mu šūks­ niais iš­reiš­kė sa­vo pri­klau­so­my­bę gim­ta­jai tar­mei. Bu­vo čia gau­su ir že­mai­čių, ir aukš­tai­čių, dzū­kų ir su­val­kie­čių.

Di­die­siems et­nog­ra­fi­niams re­ gio­nams sce­no­je at­sto­va­vo sa­vo tar­mė­mis šmaikš­ta­vę Pet­ras Vyš­ niaus­kas – že­mai­tiš­kai, Ve­ro­ni­ka Po­vi­lio­nie­nė – dzū­kiš­kai, Si­gi­tas Me­ce­li­ca – aukš­tai­tiš­kai ir Eu­ge­ ni­ja Ben­do­riū­tė – su­val­kie­tiš­kai.

Inst­ru­men­ti­nį fo­ną kū­rė du ta­len­ tin­gi že­mai­čiai – pa­si­ro­ka­vi­mus sak­so­fo­no me­lo­di­jo­mis pa­pil­dęs P.Vyš­niaus­kas ir akor­deo­nu sa­vo po­rin­ges pa­sa­ko­jęs Ka­zys Ston­kus.

Mozaika: tarmėms skirtas festivalio renginys subūrė skirtingų kar­

tų ir etnografinių regionų atstovus.

O Kau­no vals­ty­bi­nis cho­ras (me­ no va­do­vas ir vyr. di­ri­gen­tas Pet­ ras Bin­ge­lis), di­ri­guo­ja­mas Kęs­tu­ čio Ja­ke­liū­no, jun­gė šio mu­zi­ki­nio kal­bi­nio vai­dy­bi­nio sce­na­ri­jaus su imp­ro­vi­zuo­tais in­tar­pais da­lis dai­ nuo­da­mas ir šok­da­mas. Nuo­tai­ kin­gas re­gi­nys iš­ju­di­no vi­sus.

Dar svar­biau iš­sau­ go­ti tar­mes, ku­rios lyg mar­gas­pal­vės plunks­nos puo­šia paukš­tį gies­mi­nin­ką.

Be­tar­piš­kai tar­miš­kai tar­pu­sa­ vy­je dis­ku­ta­vę kal­bė­to­jai at­vė­rė iš­ti­są žo­di­nio folk­lo­ro lo­by­ną: nuo kiek­vie­nam re­gio­nui bū­din­gų pa­ sa­ko­ji­mų, ble­vyz­gų, skai­čiuo­čių, keiks­mų ir pa­juo­ki­mų iki lop­ši­nių ly­ri­kos ir su­bti­lių mal­de­lių, įjun­ gę į nuo­tai­kų ver­pe­tą ir klau­sy­ to­jus, pri­ver­tę pa­si­jus­ti vi­siems bend­ra tau­ta – vi­sa Lie­tu­va. To­

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

kiems, ko­kie ir esa­me – su sa­vęs ir ki­tų įver­ti­ni­mais, liu­di­jan­čiais apie et­nog­ra­fi­nių re­gio­nų at­sto­vų tem­pe­ra­men­tą, cha­rak­te­rio ypa­ ty­bes, ku­rios ne­re­tai ir su­prie­ši­ na. Vis dėl­to mus vie­ni­ja įvai­riais tar­miš­kais są­skam­biais nu­spal­ vin­ta bend­ra kal­ba, ku­ria ga­li­me di­džiuo­tis, kol ji gy­va.

Nu­ma­rin­ti šią pa­čią se­niau­sią iš­li­ku­sią in­doeu­ro­pie­čių kal­bą ne­ sun­ku, jei leng­vin­si­me ir pa­to­gin­ si­me ją pa­gal ne­pag­rįs­tas už­ma­ čias, už­lei­si­me ją šiukš­lė­mis. Dar svar­biau iš­sau­go­ti tar­mes, ku­rios lyg mar­gas­pal­vės plunks­nos puo­ šia paukš­tį gies­mi­nin­ką. Be jų lik­ tu­me lyg nu­pe­šio­ti žvirb­le­liai na­ ba­gė­liai, čirš­kau­jan­tys kark­ly­ne.

V.Bar­tu­lio tar­miš­kai links­mi­nu­ si „Vi­sa Lie­tu­va“ – kū­ri­nys, ku­rio iš­lie­ka­mu­mas tra­pus, kaip tra­pi čia ir da­bar su­skam­bu­si imp­ro­ vi­za­ci­ja lyg ir au­ten­tiš­kai tau­tiš­ ko­je, klo­ji­mų teat­rų lai­kus pri­ me­nan­čio­je ap­lin­ko­je su­kur­ta trum­pa­lai­kė nuo­tai­ka. Nors kū­ri­ nio min­tis – ak­tua­li ir svar­bi, kad ją pri­si­min­tu­me il­gai. Tik ar pri­ si­min­si­me?

Tvar­ko sa­vo ar­chy­vą

Ju­bi­lia­tės kam­ba­ry­je vis­kas su­tvar­ ky­ta taip, kad iš lo­vos bū­tų leng­vai pa­sie­kia­ma ran­ka vaikš­ty­nė, ra­di­ jas, spau­da, te­le­vi­zo­riaus pul­te­lis, sta­le­lis. „Nuo sep­tin­tos iki de­vin­ tos va­lan­dos ry­to klau­sau­si per ra­ di­ją sim­fo­ni­nės mu­zi­kos, pa­skui mankš­ti­nuo­si. Pus­ry­čiau­ju kuk­ liai. Kaip ir vi­są gy­ve­ni­mą, per ku­rį ne­val­giau mė­sos, ne­gė­riau al­ko­ho­ li­nių gė­ri­mų, ne­rū­kiau“, – var­di­ jo 90-me­tė.

In­ter­viu pa­bai­go­je A.Ruz­gai­tė pa­pra­šė pa­dė­ko­ti Lie­tu­vos li­te­ra­ tū­ros ir me­no ar­chy­vo vy­res­nia­jai ar­chy­va­rei Egi­di­jai Kau­la­ky­tei, su­ da­riu­siai iš­sa­mų ju­bi­lia­tės kū­ry­bos ir veik­los ap­ra­šą. Jis, ma­tyt, ne­tru­ kus pail­gės – šiuo me­tu A.Ruz­gai­tė skai­to jos pa­čios ka­dai­se pa­si­da­ry­ tus iš­ra­šus iš dvie­jų An­ta­nų – Ku­ čin­gio ir So­dei­kos už­ra­šų.

Balsas: V.Povilionienė atstovavo

dzūkus.

Kalba: talentingasis A.Stonys „žemaičiavo“ akordeonu.

Gražinos Dainauskienės nuotr.

8

Penktadienis, birželio 28, 2013

santaka/dailė

Rimas Sakalauskas. Elektrinės šviesos evoliucija.

Jonas Aničas. Instaliacija su keliomis šviečiančiomis detalėmis, rasti objektai, čiupakabros kūnas taip pat iš tinklo ir durpių.

Mu­gės „Art­Vil­nius“ lau­rai – kau­nie­tei kū­rė­jai Kau­no ta­py­to­ jos Lai­mos Draz­ daus­kai­tės dar­bai vie­no­je di­džiau­ sių re­gio­no me­ no mu­gių „Art­Vil­ nius“ pri­pa­žin­ti ge­riau­siais ren­gi­ nio kū­ri­niais.

Vai­da Ka­lin­kai­tė v.kalinkaite@diena.lt

Dar tris die­nas iki sek­ma­die­nio sos­ti­nė­je vyk­sian­čio­je mu­gė­je šie­ met pri­si­sta­to 50 ga­le­ri­jų iš 11-os pa­sau­lio ša­lių. Be „Auk­so pjū­vio“, šie­met mu­gė­je da­ly­vau­ja dau­gu­ma di­džių­jų Kau­no ga­le­ri­jų: Kau­no fo­ tog­ra­fi­jos ga­le­ri­ja, „Kau­no lan­gas“, „Me­no par­kas“, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to me­nų ga­le­ri­ja „101“, Ire­nos Mi­ku­li­čiū­tės dai­lės ga­le­ri­ja, „Auk­so pjū­vis“ ir pro­jek­tas „Art­ ko­mas“. „Tai vie­ta, kur ga­li­ma pa­jus­ti šiuo­lai­ki­nio me­no pul­są, pa­žiū­rė­ ti, kuo gy­ve­na ir ko­kius me­ni­nin­ kus pri­sta­to ga­le­ri­jos, pa­ly­gin­ ti lie­tu­vių ga­le­ri­jas su ki­tų ša­lių ins­ti­tu­ci­jo­mis ir, be abe­jo, įsi­gy­ ti kū­ri­nių. Kai kam tai – pro­ga pa­ pil­dy­ti sa­vo ko­lek­ci­jas, kai kam gal­ būt – pra­dė­ti jas kaup­ti. Ir vi­siems, be abe­jo­nės, – pa­ten­kin­ti smal­su­ mą“, – taip jau ket­vir­tą kar­tą ren­ gia­mą mu­gę pri­sta­to jos or­ga­ni­ za­to­riai, šie­me­čio ren­gi­nio šū­kiu pa­si­rin­kę „Gy­venk su me­nu!“ Nors ke­lioms die­noms pa­gy­ven­ti vie­nu rit­mu su ko­le­go­mis ir me­ni­ nin­kais – šio tiks­lo ve­da­mi į mu­gę at­vy­ko ir kau­nie­čiai ga­le­ri­nin­kai. „Pa­bū­si­me vi­si drau­ge. Ra­do­me lai­ko, ga­li­my­bių tam. Ma­nau, kad me­ni­nin­kams yra sma­gu. Pa­ga­liau svar­bu ir edu­ka­ci­ja – ma­nau, kad Vil­niaus mu­gė dėl to ir yra ver­tin­ giau­sia“, – sa­kė mu­gė­je šie­met da­ ly­vau­jan­čios ga­le­ri­jos „Me­no par­ kas“ va­do­vas Ar­vy­das Žal­pys.

Jis ne­slė­pė ne­tu­rįs iš­skir­ti­nio tiks­lo par­duo­ti pri­sta­to­mų au­to­ rių dar­bus, to­dėl da­ly­vau­ja vei­kiau siek­da­mas pa­lai­ky­ti ge­rą idė­ją. Be to, vy­lė­si A.Žal­pys, gau­sus lan­ky­

Laima Drazdauskaitė. Raibuliavimas.

Zaida Gonzalez. Instaliacija.

to­jų srau­tas tu­rės in­for­ma­ci­jos apie šiuo­lai­ki­nį mo­der­nų­jį me­ną, ku­ris ne­sąs la­bai po­pu­lia­rus.

VDU me­nų ga­le­ri­jos „101“ kū­ rė­ja Re­na­ta Vinc­ke­vi­čiū­tė mu­gė­ je da­ly­vau­ja pir­mą kar­tą. Ji pri­sta­ to kam­ba­rį, ku­ris iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do kaip pa­pras­tas so­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio kam­ba­rys. Priė­jus ar­ čiau ir pa­lie­tus bet ku­rį iš kam­ ba­ry­je sto­vin­čių daik­tų su­pran­ti, kad vis­kas kam­ba­ry­je – nuo sie­ nų iki stal­tie­sės – pa­da­ry­ta iš švit­ ri­nio po­pie­riaus, nau­do­ja­mo me­ džiui ap­dirb­ti. „Idė­ja ki­lo per­skai­čius so­vie­ti­nį šei­mos ka­len­do­rių, ku­ria­me bu­vo pa­ra­šy­ta, kaip rei­kė­tų de­ko­ruo­ti na­mus. Ten bu­vo toks sa­ki­nys, kad vis­ką ga­li­ma puoš­ti au­dek­lu: sie­

nas, lu­bas, lan­gus, de­ko­ruo­ti bal­ dus, stal­tie­sė bū­ti­nai tu­rė­tų bū­ ti ant sta­lo ir taip to­liau. Ka­dan­gi aš pa­ti esu teks­ti­li­nin­kė ir ne pir­ mus me­tus dir­bu su švit­ri­niu po­ pie­riu­mi, in­terp­re­tuo­ju jį kaip au­ dek­lą“, – pa­sa­ko­jo me­ni­nin­kė. Švit­ri­nis po­pie­rius, ku­ris bu­vo pa­nau­do­tas kū­ri­niui, taip pat pa­ ga­min­tas so­vie­ti­niu lai­ko­tar­piu. „Su­rin­kau se­ną­jį, bū­tent tų lai­ kų švit­ri­nį po­pie­rių, ku­rį dar bu­vo ga­li­ma ras­ti“, – tvir­ti­no R.Vinc­ke­ vi­čiū­tė.

Nau­jau­sius mu­gės pri­pa­ži­ni­mą pel­niu­sios L.Draz­daus­kai­tės dar­ bus at­ve­žu­si nuo­la­ti­nė „Art­Vil­ niaus“ da­ly­vė „Auk­so pjū­vio“ ga­ le­ri­ja sos­ti­nė­je pri­sta­to ir vil­nie­tę Ra­są Sta­niū­nie­nę.

Mikola Bilous. Pabučiavimas.

Kęstutis Svirnelis. Senis besmegenis.

Ge­riau­si dai­li­nin­kai ir ga­le­ri­jos pa­gal „Art­Vil­nius’13“ Ge­riau­sias Lie­tu­vos me­ni­nin­kas –

Ge­riau­sias Lie­tu­vos jau­na­sis me­ni­

Rai­mon­das Gai­liū­nas (Ro­kiš­kis, pri­ sta­tė „A ga­le­ri­ja“ iš Pa­ne­vė­žio).

nin­kas – skulp­to­rius Jo­nas Ani­čas (Vil­ nius, pri­sta­tė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ jos pa­ro­dų sa­lės „Ti­ta­ni­kas“ sten­das).

Ge­riau­sias mu­gės kū­ri­nys – Lai­mos

Draz­daus­kai­tės ta­py­bos dar­bai (Kau­ nas, pri­sta­tė ga­le­ri­ja „Auk­so pjū­vis“ iš Kau­no).

Ge­riau­sia Lie­tu­vos ga­le­ri­jos eks­po­

Ge­riau­sia skulp­tū­ra – Kęs­tu­čio

Ge­r iau­s ias už­s ie­n io me­n i­n in­

Svir­ne­lio „Se­nis be­sme­ge­nis“ (Vo­kie­ ti­ja, pri­sta­tė Vil­niaus gra­fi­kos me­no cent­ras).

Ge­riau­sias už­sie­nio jau­na­sis me­ni­

Ge­riau­sia mu­gės ins­ta­lia­ci­ja – Ri­mo

Sa­ka­laus­ko vi­deoins­ta­lia­ci­ja „Elekt­ri­ nės švie­sos evo­liu­ci­ja“ (Vil­nius, pri­ sta­tė sos­ti­nės ga­le­ri­ja „Me­no ni­ša“).

zi­ci­ja – mu­gė­je pri­sta­to Vil­niaus gra­fi­ kos me­no cent­ras. kas – Mi­ko­la Bi­lous (pri­sta­to ga­le­ri­ja TSEKH iš Ki­je­vo). nin­kas – Zai­da Gon­za­lez (pri­sta­tė ga­ le­ri­ja „Ser­pen­te“ iš Por­tu­ga­li­jos).

Ge­riau­sia už­sie­nio ga­le­ri­jos eks­po­

zi­ci­ja – ga­le­ri­ja „Ti­fa­na“ iš Lat­vi­jos.