2013 07 12 santaka

1

Penktadienis, liepos 12, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 98

Tomo Urbelionio / BFL nuotr.

Kas sugrąžins „Li­tua­ni­cą“?

Dėl van­da­lų nu­nio­ko­to pa­mink­lo le­gen­di­niams la­kū­nams jau­di­na­si tik jo au­to­rius skulp­to­rius K.La­naus­kas

4

Pa­ke­rė­ti Ne­mu­no bur­tų

Pa­siil­gę at­vi­ru­mo

Nuo pir­mo­jo dai­go

Ko­kios spal­vos Kau­ nas? Mies­te vy­ku­ sio tarp­tau­ti­nio ta­py­ bos ple­ne­ro da­ly­vių įspū­džiai.

Gar­sio­sios Lū­žio kar­tos me­ni­nin­kai – apie sa­ve ir gy­ve­ni­ mo iš­blaš­ky­tus ko­ le­gas.

Kur­ti Bo­ta­ni­kos so­ dą Kau­ne tar­pu­ka­ riu moks­li­nin­kams pa­dė­jo net ka­riuo­ me­nė.

3

6

8

2

Penktadienis, liepos 12, 2013

santaka/kultūros savaitė

Taip miršta pa­mink­lai

N

Vai­da Mil­ko­va

et­r u­k us iš­k il­m in­gai mi­ nė­s i­m e Ste­p o­n o Da­ riaus ir Sta­sio Gi­rė­no di­ džio­jo skry­d žio su­kak­t į.

Ta pro­ga su­skub­ta at­nau­jin­t i Juo­zo Šli­v ins­ko su­k ur­t ą la­k ū­n ams skir­ tą pa­m ink­l ą Ąžuo­ly­ne, su­t var­k y­ ta ar­chi­tek­to Vy­tau­to Lands­ber­g ioŽem­kal­n io pa­m ink­lo ap­l in­ka la­k ū­ nų žū­t ies vie­to­je Len­k i­jo­je. Did­v y­ rių skry­d žiui įam­ž in­t i skir­t am ki­ tam atminimo ženk­lui – Mys­l i­bu­ že iš­k i­lu­s iam skulp­to­r iaus Kęs­t u­ čio La­naus­ko pa­m ink­lui pa­s i­se­kė ma­ž iau. Ap­l in­k a su­t var­k y­t a, ve­ja at­nau­jin­ta, o pa­t s pa­m ink­las po se­ nos akip­lė­šiš­kos va­g ys­tės taip ir li­ ko be ne­d i­de­lės, bet es­m i­nės de­ta­ lės – „Li­t ua­n i­cos“. „Pa­m ink­las yra, pa­vog­tas tik lėk­t u­ vė­l is“, – pro­ble­mos ne­su­reikš­m i­no net ke­l ių ins­t i­t u­ci­jų at­sto­vai. Ins­t i­ tu­c i­jų, ku­r ios, su­v ie­n i­ju­sios lė­š as, bū­t ų ga­lė­ju­sios fi­nan­suo­t i pa­m ink­ lo at­nau­ji­n i­mą.

Gal tik­rai – ne­beuž­sa­ky­ ki­me dau­giau pa­mink­lų skulp­to­riams kur­ti, te­gu juos ku­ria mies­to moks­ lei­viai, gim­na­zis­tai?

Kaip pa­sa­k y­t ų me­n i­n in­kai, šio­je si­ tua­ci­jo­je mū­sų pa­vel­du ir įvaiz­d žiu už­sie­ny­je be­si­r ū­pi­nan­čios ins­t i­t u­ ci­jos į pro­ble­mą ne­paž­vel­gė kon­ cep­t ua­l iai. Juk, at­me­t us vi­sus tuos „per bran­g u“, „ne mes kal­t i“ pa­si­tei­ si­n i­mus, ar­g i ne­su­re­mon­tuo­tas pa­ mink­las Len­k i­jo­je ne­de­monst­r uo­ ja mū­s ų vals­t y­b ės at­mes­t i­n io po­ žiū­r io į vi­są pa­vel­dą? Tai ypač aki­ vaiz­du, kai to­k ie da­ly­kai vyks­ta kai­ my­n i­nė­je vals­ty­bė­je. Jei mes pa­tys su sa­vo pa­vel­du el­g ia­mės at­mes­t i­ nai, pa­n ie­k i­na­mai, ar tai ne­ska­t i­na tos pa­čios kai­my­ni­nės vals­ty­bės at­ sto­v ų su mū­sų pa­vel­du elg­t is ly­g iai taip pat? Pa­ga­l iau – ar tai ne­ska­t i­na van­da­lų?

Skulp­to­rius sa­ko­si su­da­ry­da­mas są­ ma­tą šį­kart itin de­ta­liai vis­ką su­skai­ čia­vęs, nes kur­da­mas pa­mink­lą pa­ ty­rė 20 tūkst. li­tų nuo­sto­l į. Ir jį pa­ty­ rė di­d žią­ja da­l i­m i dėl to, kad te­ko itin sku­bė­ti – pa­mink­lui su­kur­ti skir­ ti pi­n i­gai bu­vo per­ves­t i li­k us trims sa­vai­tėms iki pa­m ink­lo ati­den­g i­ mo. Tai, kad pi­n i­gai kul­t ū­ros ren­g i­ niams – net ge­rai ži­no­miems fes­ti­va­ liams – fi­nan­suo­ti, me­no kū­ri­niams su­kur­ti Lie­tu­vo­je dažniausiai ski­ria­ mi pa­sku­ti­nė­mis die­no­mis iki ren­gi­ nio ar ki­tos ga­lu­ti­nės da­tos, nuo­la­tos pa­brė­žia kul­tū­ros ren­gi­nių or­ga­ni­za­ to­riai, me­ni­nin­kai. Pi­ni­gų vė­la­vi­mas šio­je sri­ty­je yra ta­pęs ydin­ga tra­di­ci­ ja. O juk iš anks­to su­da­rant ren­gi­nių są­ma­tas ne­ga­l i įra­šy­t i punk­to, kad dėl be­pro­t iš­kos sku­bos pi­n i­g ų ga­ ran­t uo­tai neuž­teks. Taip me­n i­n in­ kai pa­kliū­va į spąs­tus: vyk­dy­ti įsi­pa­ rei­go­ji­mus pri­va­lo, o vir­šy­ta są­ma­ta tam­pa jų as­me­ni­ne pro­ble­ma.

Klau­si­mų, ar K.La­naus­k ui pa­v yks tilp­t i į bu­v u­sią pa­m ink­lo są­ma­t ą, ki­lo net Mys­li­bu­žo bur­mist­rui: prieš pen­ke­r ius me­tus jis pa­ste­bė­jo, kad skulp­to­rius su pa­gal­bi­nin­kais, vaiz­ džiai ta­r iant, pa­m ink­lą „ėmė štur­ mu“, ma­tė, ko­k ia gran­d io­z i­nė tech­ ni­ka bu­vo sam­do­ma Len­k i­jo­je pa­ mink­li­niam ak­me­niui iš­krau­ti, jį pa­ sta­ty­ti. Vaiz­de­l is bur­mist­rui, ma­tyt, įsi­mi­nė il­gam: su­tvar­ky­ti pa­mink­lo ap­lin­kos į Mys­li­bu­žą ne­se­niai už­su­ ku­sių Kau­no dai­li­nin­kų me­ras tei­ra­ vo­si, ar su skulp­to­riu­mi už šį dar­bą bu­vo vi­siš­kai at­si­skai­ty­ta.

Ren­g iant straips­n į ypač pri­bloškė Kau­no mies­to sa­v i­val­dy­bės Kul­t ū­ ros pa­vel­do sky­r iaus ve­dė­jo pa­va­ duo­to­jo Ze­no­no Gir­čio min­t is, esą pa­vog­t ą­j į „Li­t ua­n i­cos“ mo­de­l iu­ ką ga­lė­t ų iš fa­ne­ros su­kal­t i len­k ų moks­lei­viai. Ir tai pa­sa­kė ant­ras pa­ gal svar­bą mies­to kul­tū­ros pa­vel­du be­si­r ū­pi­nan­t is žmo­g us! Gal tik­rai – ne­beuž­sa­ky­k i­me dau­g iau pa­mink­ lų skulp­to­r iams ­kur­t i, te­g u juos ku­ ria mies­to moks­lei­viai, gim­na­zis­tai?

Ir pi­ni­g ų bus su­tau­py­ta, ir jau­ni­mas pa­mink­lų ne­nio­kos, kai pa­tys bus jų autoriai…

Prieš me­tus Kau­no mies­to ir Mys­li­ bu­žo sa­v i­val­dy­bės pa­si­ra­šė ke­t i­n i­ mų pro­to­ko­lą. Ja­me nu­ma­ty­ta tarp Kau­no ir Mys­li­bu­žo plės­ti kul­tū­ri­n į bend­ra­dar­bia­v i­mą, at­ski­r u punk­tu abi sa­v i­val­dy­bės įsi­pa­rei­go­jo tęs­t i pa­m ink­lo S.Da­r iaus ir S.Gi­rė­no žū­ ties vie­to­je prie­žiū­rą. Ap­mau­du, kad pro­to­ko­le neuž­si­m in­ta apie Mys­l i­ bu­že stūk­san­t į K.La­naus­ko su­k ur­ tą pa­mink­lą. Rū­pin­tis šiuo pa­mink­lu ne­pa­ves­ta nie­kam. Ži­no­ma, vi­siems bū­t ų pa­to­g iau­s ia, kad pa­m ink­lus pri­ž iū­rė­tų jų au­to­riai, ir pa­gei­dau­ti­ na – ne­mo­ka­mai.

Ap­leis­t i, ne­pri­ž iū­r i­m i pa­m ink­lai – vie­nas Kau­no skau­du­l ių. Po­ra pa­ vyz­džių: se­niai akis ba­do me­ta­lo va­ gių ap­lu­pi­nė­tos, api­pai­šy­tos Ro­ber­ to An­ti­nio vy­res­nio­jo ir jau­nes­nio­jo su­kur­tos skulp­tū­ros Me­ni­nin­k ų na­ mų par­ke­ly­je, net S.Da­r iui ir S.Gi­rė­ nui skir­to pa­mink­lo priei­gas Ąžuo­ ly­ne dar ne­se­n iai „puo­šė“ ap­t ru­pė­ ju­sios ply­te­lės ir praei­vių nu­mes­tos šiukš­lės. Ge­rai, kad eg­z is­t uo­ja įsi­ min­ti­nos da­tos – ar­tė­jant joms bent kai ku­rie pa­mink­lai ap­kuo­pia­mi. „Pa­mink­lą at­nau­jin­ti – di­d žiu­lis dar­ bas, rei­ka­lau­jan­t is ne tik di­de­l ių in­ ves­t i­ci­jų: ir fi­z i­n ių, dva­si­n ių jė­g ų“, – tvir­t i­na R.An­t i­n is jau­nes­ny­sis. Na­ cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ jos lau­rea­tas skai­čiuo­ja sa­vo su­kur­ tus pa­m ink­lus, ku­r iuos rei­kė­t ų at­ nau­jin­ti, ir pri­si­pa­ž įs­ta: pa­ts ne­siim­ tų to­k ių dar­bų, net jei tam bū­tų skir­ ta pi­n i­g ų. Trūks­ta fi­z i­n ių ir dva­si­ nių jė­g ų. O jei dar pi­ni­g ų tam pra­šy­ ti, pa­šne­ko­vo žo­džiais, ant ke­lių klū­ pant... „Pa­ra­dok­sas: aš pa­t s at­g i­m i­ mo lai­kais at­nau­ji­nau ne vie­ną tė­ vo su­k ur­tą lais­vei, ne­prik­lau­so­my­ bei skir­tą pa­mink­lą. O ma­no ap­leis­ tų, nu­nio­ko­tų kū­ri­nių tur­būt jau nie­ kas ne­be­sut­var­kys“, – liūd­nai šyp­te­ lė­ja me­n i­n in­kas. Ar jo žo­d žiams iš tie­sų lem­ta iš­si­pil­dy­ti?

Vi­siems: Ni­do­je, ra­my­bės užu­tė­ky­je, vyks­tan­tis T.Man­no fes­ti­va­lis pa­trau­kia de­mok­ra­tiš­ka ap­lin­ka.

T.Man­no fes­ti­va­lis: gar­sai, žo­džiai, vaiz­dai Ry­toj Ni­do­je pra­si­de­da XVII Tho­mo Man­no fes­ti­va­lis, ku­riuo bai­gia­mas tre­jų me­tų te­mi­nis cik­las, de­di­kuo­tas No­be­lio pre­ mi­jos lau­rea­tui Čes­lo­vui Mi­lo­šui.

Vie­na­me so­li­džiau­sių tarp­tau­ti­nių kul­tū­ros pro­jek­tų šie­met pla­nuo­ ja­ma per 20 ren­gi­nių – ka­me­ri­nių kon­cer­tų, su­si­ti­ki­mų su žy­miais in­te­lek­tua­lais, de­mok­ra­tiš­kų ki­no va­ka­rų ir pa­ro­dų. Ra­šy­to­jo T.Man­ no kul­tū­ros cent­ro ir me­mo­ria­li­nio mu­zie­jaus or­ga­ni­zuo­ja­mas fes­ti­va­ lis šie­met bai­gia tre­jų me­tų te­mi­ nį cik­lą, de­di­kuo­tą ki­tam No­be­ lio pre­mi­jos lau­rea­tui Č.Mi­lo­šui, ir epig­ra­fu pa­si­rin­ko jo esė rink­ ti­nės „Tė­vy­nės ieš­ko­ji­mas“ pa­va­ di­ni­mą.

Mu­zi­kuos gar­sūs tė­vy­nai­niai

Pla­čiau­siai – mu­zi­kos – pro­gra­mai šie­met tin­ka ka­me­ri­nių an­samb­lių mi­ni fes­ti­va­lio var­das: per ke­le­tą die­nų pub­li­ka iš­girs for­te­pi­jo­ni­ nį trio, kvar­te­tą, kvin­te­tą ir sty­gi­ nių kvar­te­tą. Iš­kil­min­gos nuo­tai­ kos su­teiks ne itin daž­nai ren­gi­ny­je skam­ban­čių Ni­dos evan­ge­li­kų liu­ te­ro­nų baž­ny­čios var­go­nų mu­zi­kos pro­gra­ma.

Fes­t i­va­l io mu­z i­kan­tai at­l iks T.Man­no mėgs­ta­mo kom­po­zi­to­ riaus Ri­char­do Wag­ne­rio, jo tė­vy­ nai­nių Geor­go Fried­ri­cho Hände­ lio kū­ri­nius, lie­tu­viš­kai mu­zi­ki­nei kul­tū­rai nu­si­pel­niu­sių kom­po­zi­to­ rių Čes­lo­vo Sas­naus­ko, Juo­zo Nau­ ja­lio, če­kų tau­ti­nės mu­zi­kos kla­si­ kų Bed­ři­cho Sme­ta­nos ir An­to­ni­no Dvořá­ko bei ki­tų au­to­rių opu­sus.

Spe­cia­liai fes­ti­va­liui į nau­jas su­dė­tis bur­sis for­te­pi­jo­ni­nis trio „Kas­ka­dos“, Kau­no kvar­te­tas ir pia­nis­tas Dau­man­tas Ki­ri­laus­kas, taip pat ruo­šian­tis ir so­lo pro­ gra­mą, prie jų pri­si­jungs sve­čias iš Vie­nos mu­zi­kos ir sce­nos me­ nų uni­ver­si­te­to – al­ti­nin­kas Wolf­ gan­gas Klo­se’as.

Pir­mą­kart T.Man­no fes­ti­va­ly­ je da­ly­vaus ti­tu­luo­tas pia­nis­tas Gab­rie­lius Alek­na – 14 pres­ti­ži­nių kon­kur­sų lau­rea­tas skam­bins for­ te­pi­jo­ni­nės mu­zi­kos re­či­ta­lį. Var­ go­nų mu­zi­kos pro­gra­mą ren­gia

var­go­ni­nin­kė Ka­ro­li­na Juo­de­ly­tė.

Nuo­la­ti­nis fes­ti­va­lio da­ly­vis – ka­ me­ri­nis cho­ras „Ai­di­ja“, va­do­vau­ ja­mas Ro­mual­do Gra­ži­nio.

At­min­ties kul­tū­ros pėd­sa­kais

Ren­gi­ny­je vie­šės ir su pub­li­ka su­ si­tiks vie­na ži­no­miau­sių at­min­ties kul­tū­ros, pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį ta­ pu­sios pa­grin­di­ne nau­jo­sios kul­ tū­ro­lo­gi­jos pa­krai­pa, ty­ri­nė­to­jų – Kons­tan­co uni­ver­si­te­to (Vo­kie­ti­ja) pro­fe­so­rė kul­tū­ro­lo­gė Alei­da Ass­ mann.

Fes­ti­va­ly­je lau­kia­ma Var­šu­vos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus, ži­no­mo fi­lo­so­fo, po­li­ti­nės min­ties is­to­ri­ ko, pub­li­cis­to Ma­re­ko Ci­choc­kio, be­veik nuo pat T.Man­no kul­tū­ros cent­ro įkū­ri­mo jo veik­lo­je ak­ty­viai da­ly­vau­jan­čios dr. Ruth Ki­bel­kosLei­se­ro­witz, poe­to, eseis­to Do­na­ to Pet­ro­šiaus.

Vyks po­kal­bis su Ni­co­la Knoth, iš­ lei­du­sia T.Man­no any­tos Hed­wi­gos Prings­heim fel­je­ to­nus apie šei­mos gy­ve­ni­mą.

Ra­šy­to­jui T.Man­no ir jo bi­čiu­ liams pri­si­min­ti tra­di­ciš­kai ski­ ria­mą lie­pos 16-osios po­pie­tę vyks po­kal­bis su Ni­co­la Knoth, iš­lei­ du­sia T.Man­no any­tos Hed­wi­gos Prings­heim fel­je­to­nus apie šei­ mos gy­ve­ni­mą.

Ki­nas ir dai­lė

Dai­lės pro­gra­mo­je – įvai­ri šiuo­lai­ ki­nio me­no ir is­to­ri­nių ref­lek­si­jų pa­no­ra­ma. Sa­vo dar­bus pri­sta­tys Goethe‘s ins­ti­tu­to sti­pen­di­nin­kas Wil­hel­mas Klot­ze­kas, fo­to­me­ni­

Kas, kur, ka­da?

Tarp­t au­t i­n io fes­t i­va­l io ren­g i­n iai (liepos 6–20 d.) tra­di­ciš­kai vyks ra­ šy­to­jo va­sar­na­my­je vei­k ian­čia­me me­mo­ria­li­nia­me mu­zie­ju­je, Ni­dos evan­ge­l i­k ų liu­te­ro­nų baž­ny­č io­ je, Ne­r in­gos is­to­r i­jos mu­z ie­ju­je, V. ir K.Miz­g i­r ių me­n i­n in­k ų na­muo­ se bei Vil­n iaus dai­lės aka­de­m i­jos (VDA) Ni­dos me­no ko­lo­ni­jo­je.

Vi­si fes­ti­va­lio ren­gi­niai vyks­ta lie­ tu­vių ir vo­kie­čių kal­bo­mis. Iš­sa­mi ren­gi­nio pro­gra­ma – www.mann.lt.

nin­kai Pet­ras Sau­lė­nas ir Do­vi­lis Pa­liu­kas, se­nų­jų fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­ dą ati­da­rys ku­ra­to­rė Eva Plu­ha­ ro­va. Fes­ti­va­lio dai­lės pro­gra­mos di­džią­ją da­lį su­da­rys šiuo­lai­ki­nio me­no pri­sta­ty­mai.

Vil­n iaus dai­l ės aka­d e­m i­j os (VDA) Ni­dos me­no ko­lo­ni­jo­je ku­ ra­to­rės Eg­lė Mi­ka­la­jū­nė ir Ra­ sa An­ta­na­vi­čiū­tė pri­sta­tys gau­sių me­ni­nin­kų pa­jė­gų pa­ro­dą „Sa­vos te­ri­to­ri­jos“.

Joje da­ly­vaus pran­cū­zų ko­lek­ ty­vas „So­cie­te Rea­lis­te“, bri­tas Mar­cu­sas Coa­te­sas, suo­mis Mik­ ko Kuo­rin­kis, Lon­do­ne gy­ve­nan­ tis ka­na­die­tis vi­deo­me­ni­nin­kas Mar­kas Le­wi­sas, 2009-ai­siais at­ sto­va­vęs Ka­na­dai Ve­ne­ci­jos me­no bie­na­lė­je, ir lie­tu­vis fo­tog­ra­fas Ro­ ber­tas Nar­kus.

Goet­he’s ins­ti­tu­to sti­pen­di­ nin­kas, VDA Ni­dos me­no ko­lo­ni­ jos re­zi­den­tas Wil­hel­mas Klot­ze­ kas pri­sta­tys pa­ro­dą „Nie da“ (vok. „Nie­kuo­met ten“) ir su­rengs ją pa­ pil­dy­sian­čių teks­tų skai­ty­mą.

Vil­n iaus dai­l ės aka­d e­m i­j os (VDA) Ni­dos me­no ko­lo­ni­jo­je taip pat vyks pub­li­kos pa­mėg­tos ki­no nak­tys, per ku­rias žiū­ro­vams bus ro­do­mi lie­tu­vių, len­kų ir vo­kie­čių ki­no kū­rė­jų fil­mai, vyks mu­zi­ki­niai pa­si­ro­dy­mai.

KD inf.

3

Penktadienis, liepos 12, 2013

santaka/projektas

Į Kau­ną – įkvėp­ti švie­žio oro Ry­šių is­to­ri­jos mu­zie­jaus sa­lė­je šian­dien ati­da­ro­ma dvi sa­vai­tes Kau­ne vy­ku­sio tarp­tau­ti­nio dai­lės ple­ne­ro, ku­rį ren­gia vaiz­ duo­ja­mo­sios dai­lės fes­ti­va­lis „Me­nas se­nuo­siuo­se Lie­tu­vos dva­ ruo­se“, pa­ro­da.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Ple­ne­ras mies­to šir­dy­je

Va­sa­ra – ple­ne­rų me­tas ir dau­ge­lis dai­li­nin­kų ją pra­lei­džia vyk­da­mi iš vie­no ple­ne­ro į ki­tą, nes bū­tent juo­se su­si­tin­ka­ma ne tik bend­ ram dar­bui, po­kal­biams, tar­pu­ sa­vio, pro­fe­si­niams ry­šiams už­ megz­ti, bet ir pa­si­keis­ti idė­jo­mis, pa­tir­timi, o svar­biau­sia – tai me­ ni­nin­kui gy­vy­biš­kai svar­bus pra­ si­vė­di­ni­mas, nes už­si­da­rę sa­vo­ jo­je dirb­tu­vė­je vir­tų vien sa­vo sul­ty­se.

Ple­ne­ruo­se dai­li­nin­kai kaip vo­ ve­rės žie­mai pri­si­ren­ka nau­jų įspū­džių, min­čių, emo­ci­jų. Mo­ty­ vai, pa­tir­tys, pa­žin­tys vė­liau nu­ gu­la nau­juo­se jų dar­buo­se, nes nei­šei­da­mas į gam­tą, mies­tą dai­ li­nin­kas ta­py­tų tar­si ak­las – iš pri­ si­mi­ni­mų, ku­rie im­tų kar­to­tis. O ta ga­li­my­bė išei­ti, kai su­si­ren­ka ko­ le­gos, be­ne ge­riau­siai mo­bi­li­zuo­ ja dar­bui. „Ple­n e­rai dai­l i­n in­k ui rei­ka­ lin­gi kaip švie­žias oras“, – sa­ kė per­nykš­čio ple­ne­ro dai­li­nin­kė iš Ka­zachs­ta­no Je­le­na Ra­li­na, nes še­še­rius me­tus vyks­tan­tis vaiz­ duo­ja­mo­sios dai­lės fes­ti­va­lis „Me­ nas se­nuo­siuo­se Lie­tu­vos dva­ruo­ se“ ple­ne­rą Ry­šių kie­me­lio erd­vė­je ren­gia ant­rus me­tus. „Ple­ne­rą ne kur nors už­mies­ ty­je, o pa­č io­je Kau­n o šir­dy­ je ren­gia­me są­mo­nin­gai, – tei­gia pro­jek­to va­do­vas Ole­gas Dar­ča­no­ vas. – Dai­li­nin­kai va­sa­rą iš­si­va­ži­ nė­ja prie upių, eže­rų, jū­ros, o mes nu­ta­rė­me, kad įkvė­pi­mo ne­trūks­ ta ir mies­te. Ren­giant tarp­tau­ti­nį

ple­ne­rą sa­vo­tiš­kai nu­šau­na­me du zui­kius: me­ni­nin­kai ku­ria, ap­si­ kei­čia pa­tir­ti­mi, su­kau­pia įspū­ džių bei nau­jų emo­ci­jų ir drau­ge su­si­pa­žįs­ta su mies­tu, Lie­tu­va.“ Skir­tin­gi vi­sais at­žvil­giais

Šį­met ple­ne­re da­ly­va­vo lie­tu­viai Jo­nas Da­ni­liaus­kas, Me­da Nor­bu­ tai­tė, And­rius Mie­žis, iš Suo­mi­ jos at­vy­ku­si Han­ne Ju­ga, ita­lė Lo­ rel­la Pa­le­ni, is­pa­nė Eva del Frai­le Fiz, ta­py­to­jas iš Gru­zi­jos Roc­ko Ire­maš­vi­li, olan­dė Wil­ma Kei­zer ir ru­sė Ana Bul­ki­na.

Kau­nui te­ko svar­ bi už­duo­tis su­kur­ ti tei­gia­mą įspū­ dį apie šį „pa­sau­lio kraš­tą“.

Ple­ne­ro or­ga­ni­za­to­riai šie­met tu­rė­jo tą pa­tį tiks­lą kaip ir per­ nai – iš­lai­ky­ti kuo di­des­nę įvai­ro­ vę. De­vy­ni me­ni­nin­kai – skir­tin­gi vi­sais at­žvil­giais: am­žiu­mi, pa­tir­ ti­mi, net dar­bo tem­pu, ne­kal­bant jau apie kul­tū­ri­nę įvai­ro­vę. „Bent jau kol kas lū­kes­čiai pa­si­tei­si­no – ku­ria­muo­se dar­buo­se at­si­spin­di aki­vaiz­dūs sti­liaus, ma­nie­ros, po­ žiū­rio skir­tu­mai“, – pa­ste­bi ple­ ne­ro koor­di­na­to­rė Kris­ti­na Stan­ ke­vi­čiū­tė.

Jau per ke­lias die­nas ta­py­to­jai spė­jo su­si­drau­gau­ti, pra­dė­ti dirb­ ti ir kiek pa­ty­ri­nė­ti mies­tą. Dau­ gu­mai už­sie­nio sve­čių tai – pir­ma vieš­na­gė ne tik Lie­tu­vo­je, bet Ry­ tų Eu­ro­po­je ap­skri­tai, to­dėl Kau­ nui te­ko svar­bi už­duo­tis su­kur­ti

tei­gia­mą įspū­dį apie šį „pa­sau­lio kraš­tą“.

Te­ma – mies­tas

Kaip ir per­nai ple­ne­ro te­ma ta pa­ ti – Kau­no mies­tas, nors ne vi­si me­ni­nin­kai at­lie­pė į te­mą, kai ku­rie vis dėl­to li­ko iš­ti­ki­mi sau įpras­toms te­moms. Pa­vyz­džiui, M.Nor­bu­tai­ tės, R.Ire­maš­vi­li (Gru­zi­ja) dar­buo­se leng­vai at­ra­si­me Kau­no ar­chi­tek­tū­ ros vaiz­di­nių, o A.Mie­žis kaip vi­sa­ da iro­niš­kai trak­tuo­ja mies­to te­mą ap­skri­tai, H.Ju­ga pa­si­rin­ko Kau­ no gam­tos, tiks­liau, upės vaiz­da­vi­ mą, E. del Frai­le pa­veiks­le at­si­ra­do stop juos­ta, ku­ria, kai me­ni­nin­ kė atė­jo į Ry­šių kie­me­lį ta­py­ti, bu­ vo ap­juos­ta ro­tu­šė. L.Pa­le­ni, J.Da­ ni­liaus­kas, W.Kei­zer su­si­kau­pė ties sa­vo min­ti­mis ir te­mo­mis. Į dvi sa­vai­tes tru­ku­sį ple­ne­rą Ry­ šių mu­zie­jaus kie­me­ly­je už­suk­da­vo Kau­no me­ni­nin­kai, mies­to me­no my­lė­to­jai ir tie­siog smal­suo­liai. „La­bai įdo­mu, kaip dir­ba ta­py­ to­jai, – sa­vo įspū­džiais pa­si­da­li­jo Edi­ta. – Tai vi­sai kas ki­ta, nei žiū­ rė­ti į tie­siog pa­ka­bin­tą pa­veiks­lą.

Kur kas įdo­miau, kai ma­tai jį ta­ pant. Iš pra­džių dar­buo­se to Kau­ no vi­sai neįž­vel­giau, o vė­liau iš­ ties iš­ryš­kė­jo at­pa­žįs­ta­mi si­lue­tai.

Sma­gu ir su ta­py­to­jais pa­bend­rau­ ti: kai tau jie nors šiek tiek pa­pa­ sa­ko­ja, imi vi­sai ki­taip ma­ty­ti pa­ veiks­lą.“ kas: Tarp­tau­ti­nio dai­lės ple­ne­ro pa­ro­da. kur: Ry­šių is­to­ri­jos mu­zie­ju­je. kada: ati­da­ry­mas šian­dien 18 val. Vei­kia iki rugp­jū­čio 14 d.

Pasaka: E. del Frai­le kūriniuose – ir ispanams, ir lietuviams žinomi

motyvai.

Tomo Raginos nuotr.

Me­nas – dau­giau nei vaiz­dai Is­pa­nės Evos del Frai­le dar­buo­se do­mi­nuo­ja is­to­ri­niai, pa­sa­kų mo­ ty­vai. Ta­py­to­ja sa­vo pa­veiks­lais tar­si no­ri pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją, kar­tais net de­tek­ty­vi­nę.

– Koks pa­sa­ko­ji­mas ar pa­sa­ka nu­gu­lė nau­jau­siuo­se pa­veiks­ luo­se?

– Apie Pi­no­kį, bet pa­veiks­le, ku­rį kū­riau Is­pa­ni­jo­je. Apsk­ri­tai Lie­ tu­vo­je esu pir­mą kar­tą, to­dėl gal­ va su­ka­si nuo įspū­džių. Bet la­bai mėgs­tu įvai­riau­sius įspū­džius, iš­ šū­kius, nuo­ty­kius ir ta ke­lio­nė lai­ vu į ma­žą kai­me­lį, kai ne­ži­no­jo­me, nei kur esa­me, nei kaip grįž­ti at­ gal, man la­bai pa­ti­ko, bu­vo sma­ gu, o kai ku­rios de­ta­lės, pa­ma­ty­ tos Ku­lau­tu­vo­je, nu­gu­lė ir ma­no šio­mis die­no­mis ple­ne­re su­kur­ ta­me pa­veiks­le. Ja­me yra ir šioks toks ai­das iš pa­sa­kos apie Rau­ don­ke­pu­rai­tę.

– Ja­me la­bai ryš­ki de­ta­lė – juos­ta su už­ra­šu stop. Ji – iš įspū­džių po Ku­lau­tu­vą?

– Ne, tą juos­tą pa­ma­čiau Kau­ ne: kai ant­rą ple­ne­ro die­ną ėjo­me

į Ry­šių kie­me­lį, vi­sa ro­tu­šė bu­vo ja ap­juos­ta. Man vi­sai pa­ti­ko ši de­ ta­lė, juo­lab kad jos spal­vos vi­sai to­kios pat kaip Is­pa­ni­jos vė­lia­ vos. O šiaip sa­vo dar­bais no­riu tar­si pa­ska­tin­ti žmo­nes ne­bi­jo­ti – ne­bi­jo­ti reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę, bū­ ti sa­vi­mi ir kal­bė­tis ne­tgi ne vien apie ma­lo­nius da­ly­kus.

– Koks bu­vo jū­sų ke­lias į dai­lę ir ko­dėl ji pa­trau­kė?

– Ma­no tė­tis – ar­chi­tek­tas, tai­ gi me­nas man ne­bu­vo sve­ti­mas nuo pat vai­kys­tės, ta­py­ti pra­dė­ jau anks­ti: bai­giau dai­lės mo­kyk­ lą, po jos – uni­ver­si­te­tą. Šiuo me­tu di­džiau­sia ma­no veik­la – ta­py­ ba, taip pat tu­riu šiek tiek pri­va­ čių dai­lės pa­mo­kų. Sa­vo ta­py­bos dar­bais ko­vo­ju su bai­mė­mis, įde­du į juos sa­vą­ją ener­gi­ją ir ti­kė­ji­mą, kad žmo­nių sva­jo­nės ir no­rai ga­li iš­si­pil­dy­ti. Kar­tą, kai ta­piau an­ ge­lą, la­bai sir­go vie­no pa­žįs­ta­mo drau­go duk­ra, nie­kas ne­ga­lė­jo pa­ ža­dė­ti, kad ji iš­gy­vens. Nu­ta­piu­si pa­do­va­no­jau tą pa­veiks­lą ser­gan­ čiai mer­gai­tei. Ir ką jūs ma­no­te?

Mer­gai­tė pa­svei­ko. Ti­kiu me­no ga­lia, to­dėl ir esu dai­li­nin­kė.

Ne­mu­no bur­tai: nevaldoma kelionė žemyn upe „At­mos­fe­ra ple­ne­re la­bai dar­bin­ ga, kon­cent­ruo­ta, ga­na daug žmo­ nių dir­ba ne­di­de­lia­me kie­me­ly­je, ta­čiau jo­kio chao­so ar mai­ša­ties“, – sa­kė ato­kvė­pio aki­mir­ką už­kal­bin­ ta dai­li­nin­kė iš Suo­mi­jos Han­ne Ju­ ga. Me­ni­nin­kė pri­si­pa­ži­no tu­rin­ti vie­nin­te­lį rū­pes­tį: kad žiū­ro­vas su­ pras­tų, kad jos pa­veiks­luo­se – upė.

lo­gi­jo­ms ma­no pa­slau­gų ne­be­rei­kė­ jo ar­ba, sa­ky­kim, jų rei­kė­jo kur kas ma­žiau. Nė­ra to blo­go, kas nei­šei­tų į ge­ra, kaip ta­py­to­ja jau­čiuo­si kur kas ge­riau. Ta­py­ba man – ne tiek veiks­mas, kiek eg­zis­ten­ci­jos pa­jau­ ta, me­di­ta­ci­ja, bū­se­na, kai ge­riau­ siai jau­čiuo­si. Vėl ta­pau daž­niau­ siai jū­rą. O jei ne ją, tai gam­tą, iš jos se­miuo­si idė­jų.

– Re­gis, Lie­tu­vo­je esa­te ne pir­ mą kar­tą, ta­čiau Kau­no žiū­ro­ vas grei­čiau­siai jus dar ma­žai pa­žįs­ta.

– Taip, Lie­tu­vo­je esu ant­rą kar­tą.

Esu iš Suo­mi­jos, gy­ve­nu Hel­sin­ky­ je, vi­są gy­ve­ni­mą esu ta­py­to­ja, kū­ ry­bos pra­džio­je ta­piau jū­rą. Pro­fe­ si­nę kar­je­rą pra­dė­jau te­le­vi­zi­jo­je, il­gai jo­je dir­bau, to­dėl vis ne­lik­da­ vo lai­ko kū­ry­bai. Jai at­si­dė­jau jau su­lau­ku­si bran­daus am­žiaus, išė­ jus iš dar­bo, nes kei­čian­tis tech­no­

– Ar pra­gy­ve­na­te vien iš sa­vo kū­ry­bos?

– Na, iš te­le­vi­zi­jos vi­sai nei­šė­jau, tu­riu ten kaž­kiek dar­bo ir kaž­ko­ kių ga­ran­ti­jų, nors iš es­mės – ga­lė­ čiau, ta­čiau ka­muo­tų įtam­pa, to­dėl sten­giuo­si su­de­rin­ti tuos du da­ly­ kus: pa­sto­vius fi­nan­sus ir kū­ry­bos lais­vę.

– Mi­nė­jo­te, kad daž­niau­siai ta­ po­te jū­rą, bet Kau­ne – tik upės, tie­sa, net dvi ir jų san­ta­ka.

nin­kė­mis įsės­ti į lai­ve­lį, ti­kė­da­mo­si, kad lai­ve­lis pluk­dys ap­link Kau­ną, ta­čiau stai­ga at­si­ra­do­me 25 km nuo Kau­no, ma­ža­me kai­me­ly­je, ku­ria­me bu­vo tik dvi gat­vės.

Vaikš­čio­jo­me ja­me, vė­liau pa­si­ kly­do­me ir tru­pu­tį išal­ko­me, bet jo­ kios ka­vi­nu­kės ta­me kai­me­ly­je ne­ ra­do­me. Vis dėlto vaikš­ti­nė­ti ja­me la­bai pa­ti­ko, pui­ki, tvar­kin­ga vie­ to­vė ir ar­ti Kau­no, nu­fo­tog­ra­fa­vo­ me jo pa­va­di­ni­mą, su­ži­no­jo­me, kad tai – Ku­lau­tu­va.

Motyvas: užburta Nemuno H.Ju­ga upę įamžino ir savo darbuose.

– Ne­mu­nas – nuo­sta­bi upė. Ke­le­ tą kar­tų prie jos pra­bu­vau kiau­ras die­nas, ant kran­to ta­piau ir ža­vė­ jau­si nuo­sta­bia upe.

– Gir­dė­jo­me, kad pa­ty­rė­te ir nuo­ty­kių.

– Taip, bu­vo sma­gus nuo­ty­kis. Su­ si­gun­dė­me su ki­to­mis ple­ne­ro dai­li­

– O įspū­džiai apie Kau­ną?

– Dau­giau­sia lai­ko pra­lei­do­me Kau­no se­na­mies­ty­je. Ple­ne­rui tai pui­ki vie­ta, ap­link – la­bai gra­žu, o di­džiau­sias įspū­dis, kad vyks­ta la­ bai daug ren­gi­nių, ne­ma­žai iš jų – ne­mo­ka­mi.

Ap­si­lan­kiau fes­ti­va­ly­je „Ope­re­ tė Kau­no pi­ly­je“, ku­ris ne­pap­ras­ tai pa­ti­ko.

4

Penktadienis, liepos 12, 2013

santaka/tiltai

Sek­ma­die­nį Len­ki­jo­ je, Pščel­ni­ko miš­ke, bus iš­kil­min­gai mi­ ni­mos Ste­po­no Da­ riaus ir Sta­sio Gi­rė­ no 80-osios tran­sat­ lan­ti­nio skry­džio me­ti­nės. De­ja, ne­to­ lie­se esan­čia­me Mys­ li­bu­žo mies­te­ly­je jau se­niai van­da­lų nu­ nio­ko­tas ir ne­su­re­ mon­tuo­tas pa­mink­ las le­gen­di­niam skry­ džiui at­min­ti liks už­ mirš­tas.

Neberūpi: 2008-aisiais pompastiškai atidarytas paminklas S.Girėnui

ir S.Dariui šiandien stūkso vandalų išniekintas. Tomo Urbelionio /BFL nuotr.

„Li­tua­ni­cos“ skry­dis į tuštumą Vai­da Mil­ko­va

v.milkova@kaunodiena.lt

Van­da­lai ne­su­ras­ti

Svar­biau­si le­gen­di­nio skry­džio me­ti­nių ren­gi­niai vyks la­kū­nų žū­ ties vie­to­je Pščel­ni­ko miš­ke, ku­rią ženk­li­na 1936 m. iš­ki­lęs ar­chi­tek­to Vy­tau­to Lands­ber­gio-Žem­kal­nio pa­mink­las. Čia ri­kiuo­sis Lie­tu­vos ir Len­ki­jos de­le­ga­ci­jos su aukš­ čiau­siais abie­jų res­pub­li­kų as­me­ ni­mis, bus au­ko­ja­mos šv. Mi­šios, tei­kia­mi ap­do­va­no­ji­mai.

De­ja, ofi­cia­lios de­le­ga­ci­jos ap­ lenks ar­ti­miau­sia­me nuo la­kū­ nų žū­ties vie­tos mies­te­ly­je Mys­li­ bu­že (Lie­tu­vo­je la­biau ži­no­ma­me vo­kiš­kuo­ju Sol­di­no var­du) esan­tį ki­tą le­gen­di­nių lie­tu­vių skry­džiui įam­žin­ti skir­tą pa­mink­lą, su­kur­ tą kau­nie­čio skulp­to­riaus Kęs­tu­ čio La­naus­ko.

Pa­mink­las iš­ki­lo cent­ri­nė­je Mys­ li­bu­žo aikš­tė­je, ga­vu­sio­je S.Da­ riaus ir S.Gi­rė­no var­dą, – ša­lia baž­ny­čios, to­je vie­to­je, kur le­gen­ di­nių la­kū­nų pa­lai­kai bu­vo pa­šar­ vo­ti prieš iš­ve­žant juos į Lie­tu­vą.

Pa­mink­las pa­sta­ty­tas mi­nint 75-ąsias skry­džio me­ti­nes – K.La­ naus­kas lai­mė­jo Kul­tū­ros mi­nis­te­ ri­jos skelb­tą kon­kur­są. Prieš pu­ sant­rų me­tų pa­mink­lą nu­nio­ko­jo van­da­lai: bu­vo pa­vog­ta iš ne­rū­di­ jan­čio plie­no pagaminta „Li­tua­ni­ ca“. Per tą lai­ką ne­bu­vo su­ras­ti nei nu­si­kal­tė­liai, nei jų gro­bis.

An­samb­lis pra­ra­do pra­smę

Pa­mink­las su­kur­tas iš pu­siau per­ skel­to di­džiu­lio lie­tu­viš­ko lau­ko rie­du­lio iš­skob­tu vi­du­mi, vaiz­duo­ jan­čio dvi pa­sau­lio pu­ses, ku­rias sa­vo skry­džiu su­jun­gė gar­sie­ji la­ kū­nai, tar­si žai­bo su­skal­dy­tą dan­ gų. Per­kel­ti­ne pra­sme – ir ka­tast­ ro­fą, dėl ku­rios la­kū­nai ne­pa­bai­gė skry­džio.

„Li­tua­ni­cos“ ko­pi­ja, pa­ki­bu­si tam­sia­me iš­skob­to rie­du­lio skliau­ te, bu­vo es­mi­nė pa­mink­lo de­ta­lė, be ku­rios an­samb­lis li­ko be kon­ cep­tua­lios idė­jos. „Be jos pa­mink­ las pra­ra­do pra­smę“, – ap­gai­les­ta­ vo K.La­naus­kas.

Per dau­giau kaip pus­me­tį skulp­ to­rius su­lau­kė ne vie­no skam­bu­čio su ra­gi­ni­mais su­re­mon­tuo­ti pa­ mink­lą, K.La­naus­ko įsi­ti­ki­ni­mu, at­mes­ti­nai ir pus­vel­čiui. Pir­mo­ji nu­ken­tė­ju­siu pa­mink­lu su­si­rū­pi­no Lie­tu­vos am­ba­sa­da Len­ki­jo­je. Am­ ba­sa­dos pa­ta­rė­ja Jur­gi­ta Jan­kū­nie­ nė dar ru­de­nį skam­bi­no K.La­naus­ kui ir pa­pra­šė su­da­ry­ti pa­mink­lo re­mon­to są­ma­tą.

Skulp­to­rius su­da­rė de­ta­lią są­ ma­tą, sie­kian­čią 29 tūkst. li­tų. „11 tūkst. li­tų kai­nuo­ja lėk­tu­vė­lis iš ne­rū­di­jan­čio plie­no, vien jį iš­drož­ti trun­ka ma­žiau­siai dvi sa­vai­tes. Va­ gys su­ga­di­no ir pa­mink­lo skliau­ tą – rei­kė­tų vež­tis komp­re­so­rių, ki­tus įran­kius, ten dirb­ti ke­tu­rias pen­kias die­nas. Tai­gi, įskai­čia­vau ma­ši­nos, įran­kių nuo­mą, iš­lai­ das de­ga­lams, vieš­bu­čio nuo­mą, maist­pi­ni­gius – juk pa­mink­las ne kaž­kur pa­šo­nė­je, rei­kia nu­va­žiuo­ ti be­veik 800 km į vie­ną pu­sę“, – me­džia­gų, dar­bų ir ke­lio­nės į ne­to­li Vo­kie­ti­jos esan­tį Len­ki­jos pa­kraš­tį iš­lai­das skai­čia­vo me­ni­nin­kas.

už­sa­ko­vas bu­vo Kul­tū­ros mi­nis­ te­ri­ja, Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja gal ir bū­tų fi­nan­sa­vu­si jo re­mon­tą, jei su­ma bū­tų bu­vu­si ma­žes­nė.

Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja, ku­rios už­ sa­ky­mu bu­vo su­kur­tas pa­mink­las, to­les­niu jo li­ki­mu ne­be­si­rū­pi­na. Šios mi­nis­te­ri­jos Is­to­ri­nės-kul­tū­ ri­nės at­min­ties įpras­mi­ni­mo sky­ riaus ve­dė­ja Ona Šal­ty­tė ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti, ko­dėl pa­mink­lo re­mon­ tas ne­bu­vo įtrauk­tas į S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no skry­džio 80-ųjų me­ti­nių vals­ty­bi­nę pro­gra­mą. „Kai bu­vo svars­to­ma pro­gra­ma, nie­kas ši­to klau­si­mo neiš­kė­lė. Aiš­ ku, blo­gai ver­ti­nu, to­dėl, kad rei­ kia su­re­mon­tuo­ti“, – O.Šal­ty­tė at­si­sa­kė iš­sa­miau pa­ko­men­tuo­ti si­tua­ci­ją. Vi­sais ki­tais klau­si­mais, su­si­ju­siais su skry­džio me­ti­nių įam­ži­ni­mu Len­ki­jo­je, val­di­nin­kė pa­siū­lė kreip­tis į Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ją.

Da­bar at­si­pra­šau vi­sų val­di­nin­kų, bet pa­trio­tiz­mo iš ma­nęs už­teks: pus­vel­čiui nie­ko ne­be­da­ry­siu.

Li­ko neįt­rauk­tas į pro­gra­mą

K.La­naus­ko pa­teik­tą są­ma­tą am­ ba­sa­da per­siun­tė Už­sie­nio rei­ka­ lų mi­nis­te­ri­jai. „Pra­šė­me skulp­to­ riaus pa­da­ry­ti to­kį pa­tį lėk­tu­vė­lį iš pi­ges­nių me­džia­gų, kad jo vėl ne­ pa­vog­tų. Bet K.La­naus­kas į de­ry­ bas ne­si­lei­do, at­siun­tė be­veik 30 tūkst. są­ma­tą. Ją nu­siun­čiau į Už­ sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ją – ga­vo­me at­sa­ky­mą, kad tai per bran­gus pro­ jek­tas“, – pri­si­mi­nė J.Jan­kū­nie­nė.

Anot pa­šne­ko­vės, nors pa­mink­lo

Val­di­nin­kas siū­lo fa­ne­rą

Le­gen­di­nio skry­džio ren­gi­niuo­se Pščel­ni­ko miš­ke da­ly­vaus ir Kau­ no mies­to sa­vi­val­dy­bės de­le­ga­ci­ja: me­ras And­rius Kup­čins­kas, vi­ce­ me­ras Vy­tau­tas Va­si­len­ka, sa­vi­ val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Kul­tū­ros pa­vel­do sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­ to­jas Ze­no­nas Gir­čys.

Pas­ta­ra­sis pri­si­pa­ži­no, kad Mys­ li­bu­že, kur kau­nie­čiai per vi­zi­tą bus ap­si­sto­ję, ir Pščel­ni­ko miš­ke

jis lan­ky­sis „ko­k į dvi­ de­šim­tą kar­tą“.

Pak­laus­tas, ar as­ me­niš­kai jam ne­bus gė­ da, kad kau­nie­čio me­ni­nin­ko kur­ tas pa­mink­las ne­su­re­mon­tuo­tas, Z.Gir­čys at­sa­kė: „Vis­kas ten tvar­ kin­ga, tik trūks­ta lėk­tu­vė­lio. Ir be jo ga­li­ma su­pras­ti, kam pa­mink­las skir­tas: ten pa­ra­šy­ta, kad S.Da­riui ir S.Gi­rė­nui, jų skry­džiui at­min­ti.“ Val­di­nin­kas ti­ki­no, esą „Li­tua­ ni­ca“ nė­ra svar­biau­sia pa­mink­ lo de­ta­lė. „Mes nu­spren­dė­me, kad tas pa­mink­las vi­sai tin­ka­mas ir be lėk­tu­vė­lio. Kas tie „mes“? Su skulp­to­riais ir ki­tais žmo­nė­mis kal­bė­jau“, – at­sa­kė Z.Gir­čys, ta­ čiau konk­re­čių skulp­to­rių pa­var­ džių neį­var­di­jo.

Val­di­nin­kas tei­si­no­si, esą tai ne sa­vi­val­dy­bės už­sa­ky­mu su­kur­tas dar­bas, to­dėl nė­ra jo­kių įsi­pa­rei­go­ ji­mų ir juo rū­pin­tis. Pri­mi­nus, kad sa­vi­val­dy­bė su Mys­li­bu­žu yra pa­si­ ra­šiu­si bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­čiai pri­lygs­tan­tį ke­ti­ni­mų pro­to­ko­lą, Z.Gir­čys at­kir­to, kad su Mys­li­bu­ žu bend­ra­dar­biau­ja ir Kau­no ra­jo­ no sa­vi­val­dy­bė. „Sa­vi­val­dy­bė­je ne­bu­vo svars­ ty­ta, ar skir­ti pa­mink­lo re­mon­tui lė­šų, čia vis­ką re­gu­lia­vo Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja. Bet skulp­to­ rius pa­sa­kė ne­lo­giš­ką kai­ną, tai ir bu­vo at­si­sa­ky­ta“, – ti­ki­no Z.Gir­ čys. Val­di­nin­kas pa­sa­ko­jo su­gal­vo­ jęs, kaip daug pi­giau su­re­mon­tuo­

ti pa­mink­lą: „Yra to­kia min­tis, gal Mys­li­bu­žo mo­kyk­los mo­ki­niai pa­ tys pa­da­ry­tų iš fa­ne­ros ko­kį dar­be­ lį, „Li­tua­ni­cos“ mo­de­liu­ką, ir pa­ ka­bin­tų tam kar­tui.“ Nau­do­ja­si me­ni­nin­kais

K.La­naus­kas sa­kė ne­si­ti­kin­tis iš pa­mink­lo re­mon­to už­dirb­ti – tik ne­no­rin­tis jo re­mon­tuo­ti sa­vo lė­šo­ mis. „Už­teks ape­liuo­ti į me­ni­nin­kų pa­trio­ti­nius jaus­mus – val­di­nin­kai tuo nau­do­ja­si. Pa­tys ne­mo­ka­mai iš Vil­niaus į Kau­ną ne­va­žiuo­ja, ta­ čiau įsi­vaiz­duo­ja, kad me­ni­nin­kas, vien pa­trio­tiz­mo ve­da­mas, tu­rė­tų nu­va­žiuot 800 km į ki­tą Len­ki­jos pu­sę, ten ne­mo­ka­mai vis­ką at­lik­ti ir lai­min­gas par­va­žiuoti na­mo“, – iro­ni­za­vo skulp­to­rius.

Paš­ne­ko­vo žo­džiais, jis šiam pa­ mink­lui su­kur­ti jau paau­ko­jo 20 tūkst. li­tų as­me­ni­nių lė­šų – tiek rea­li są­ma­ta vir­ši­jo Kul­tū­ros mi­ nis­te­ri­jos pa­mink­lui su­kur­ti skir­ tus 50 tūkst. li­tų. „Ka­dan­gi ku­riant pa­mink­lą mi­ nis­te­ri­ja pi­ni­gus per­ve­dė li­kus trims sa­vai­tėms iki nu­ma­ty­tos jo ati­den­ gi­mo da­tos, sam­džiau žmo­nes, ku­rie pa­dė­tų sku­biai at­lik­ti dar­ bus, bran­giau nuo­mo­jau tech­ni­ką.

Iš anks­to ne­ga­lė­jau nu­ma­ty­ti, už ką dėl to­kios sku­bos rei­kės mo­kė­ti

5

Penktadienis, liepos 12, 2013

santaka/šokis kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Aš esu Ki­tas Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė Teat­ro­lo­gė

Į gar­sio­sios cho­reog­ra­fės Sas­hos Waltz spek­tak­lį „Kū­nai“ su­si­rin­ko pil­na Na­cio­na­li­nio dra­mos teat­ro sa­lė. Ne­nuos­ta­bu: pa­sau­li­nio ly­gio ir po­pu­lia­ru­mo kū­ri­nys, ku­ria­me pa­si­ro­do ir šo­kė­jas iš Lie­tu­vos Vir­gis Puo­džiū­nas, jo dar ne­ma­ čius bei ne­gir­dė­jus, vi­lio­ja ne vie­ ną teat­ro ar šo­kio my­lė­to­ją.

Sie­los ir kū­no žaiz­dos

Dydis: pa­ mink­lui su­kur­ti K.La­naus­kas pa­nau­do­ jo lie­tu­viš­ką lau­ko rie­du­lį.

Vai­dos Mil­ko­vos nuotr.

pa­pil­do­mai. To­dėl kai ku­rie da­ly­kai li­ko neįt­rauk­ti į pa­mink­lo są­ma­tą – te­ko mo­kė­ti man pa­čiam, – tvir­ti­no me­ni­nin­kas. – Nu­ra­šiau tą su­mą į nuo­sto­lius, bet tai bu­vo di­džiu­lė pa­mo­ka man: prieš įsi­pa­rei­go­jant ką nors pa­da­ry­ti, būtina vis­ką de­ta­ liai su­skai­čiuo­ti. To­dėl da­bar at­si­ pra­šau vi­sų val­di­nin­kų, bet pa­trio­ tiz­mo iš ma­nęs už­teks: pus­vel­čiui nie­ko ne­be­da­ry­siu.“ Z.Gir­čio min­tis, esą „Li­tua­ni­ cos“ mo­de­lį pa­mink­lui ga­lė­tų su­ kur­ti moks­lei­viai, K.La­naus­ką įžei­ dė. „Vi­sų pir­ma, kū­ri­nio au­to­ri­nės tei­sės pri­klau­so man, ne­lei­siu, kad kas pa­no­rė­jęs jį ga­din­tų. Ant­ ra, tai ro­do Z.Gir­čio po­žiū­rį į me­ ną ap­skri­tai – ne­sup­ran­tu, kaip už mies­to kul­tū­ros pa­vel­dą at­sa­kin­gas žmo­gus ga­li taip kal­bė­ti. Tai ro­do ab­so­liu­čią jo ne­kom­pe­ten­ci­ją“, – įsi­ti­ki­nęs skulp­to­rius.

Ati­den­giant K.La­naus­ko pa­ mink­lą prieš pen­ke­rius me­tus, Mys­li­bu­žo mies­to at­sto­vai ža­dė­jo ša­lia pa­mink­lo įreng­ti vaiz­do ka­ me­ras. „Pa­ža­dė­jo – pa­tie­ši­jo, ne­ te­sė­jo – ne­grie­ši­jo“, – ap­gai­les­tau­ da­mas, kad vaiz­do ka­me­ros taip ir ne­bu­vo įreng­tos, liau­dies iš­min­ tį pri­si­mi­nė skulp­to­rius. Jo įsi­ti­ki­ ni­mu, šis tech­ni­kos iš­ra­di­mas bū­ tų ap­sau­go­jęs pa­mink­lą.

Kū­nas kaip fak­tas, kū­nas kaip ar­ te­fak­tas, kū­nas kaip per­ka­ma ir par­duo­da­ma pre­kė įtrauk­ta į var­ to­ji­mo kul­tą. Kū­nas, for­muo­jan­tis tiek fi­zi­nę, tiek so­cia­li­nę ly­tį, sie­la kū­ne ir kū­nas be sie­los.

Nū­die­nos vi­suo­me­nė­je kū­ną su­ vo­kia­me kaip fak­tą, ta­čiau ne ga­ lu­ti­nį, bet nuo­lat trans­for­muo­ja­ mą, kei­čia­mą. Jis taip pat ga­li kel­ti grės­mę, bau­gin­ti, bū­ti ne­ma­lo­nus ar ste­bin­ti. Sa­ko­ma, kad akys – sie­los veid­ro­dis, bet ne ką ma­žiau sie­los ga­li at­skleis­ti ir kū­nas.

S.Waltz šo­kio spek­tak­ly­je su­si­ du­ria­ma su ga­li­mo­mis kū­no su­vo­ ki­mo va­ria­ci­jo­mis. Atsk­lei­džia­ma krau­pi kū­niš­ku­mo pu­sė, ver­čian­ ti ne­jau­kiai jaus­tis. Taip, yra ir to­ kia, tik šią sten­gia­ma­si už­gož­ti, pa­slėp­ti, nu­pud­ruo­ti, per­reng­ti.

Vis dėl­to ri­bi­nė­mis si­tua­ci­jo­mis pri­me­na­ma, kad kū­nas ne vi­sa­da bu­vo ir yra pa­trauk­li rin­kos de­da­ mo­ji.

Sce­no­je, ro­dos, į vir­bus ka­bi­na­si nū­die­nos žmo­nių kaž­kur fil­muo­se ma­ty­ti ar kny­go­se skai­ty­ti vaiz­dai iš kon­cent­ra­ci­jos la­ge­rių, kai akys jau ne­bė­ra sie­los veid­ro­dis, nes jas sun­ku be­pa­kel­ti. De­for­muo­ tas, nua­lin­tas, iš­nie­kin­tas žmo­ gus, ku­ris krau­juo­ja ne tiek fi­ziš­ kai, kiek psi­cho­lo­giš­kai. Toks, apie ko­kį yra ra­šęs Alek­sand­ras Sol­že­ ni­cy­nas.

Ho­lo­kaus­tas ar so­vie­ti­nė trem­ tis – žmo­nių nai­ki­ni­mo ma­ši­nos.

Ra­šy­to­jas kny­gą pa­va­di­na „Pir­ma­ ja­me ra­te“. Tra­ge­di­ja – tik pir­mo­ ji iš vi­sų de­vy­nių. Šį­kart akis į akį

bent trum­pam, ro­dos, at­gy­ja vi­sas nuo­go kū­no siau­bas, per­tei­kian­tis vi­di­nes kan­čias. Neg­ra­žus, ne­tgi krau­pus, bet kaž­kuo trau­kian­tis, kaip kai ku­riuo­se Fran­cis­co Goy­ os pa­veiks­luo­se.

Rin­kos ob­jek­tas

S.Waltz at­sklei­džia­mas kū­no uni­ ver­sa­lu­mas – juk jo ne­ga­li­ma at­ si­kra­ty­ti, pra­ras­ti, ne­tek­ti. To­dėl at­ro­do, kad kū­ri­ny­je ap­žvel­gia­ mas bei ap­ta­ria­mas lai­ko tėk­mė­je kin­tan­tis kū­niš­ku­mo su­vo­ki­mas.

Kū­nas – de­for­muo­tas, iš dau­ge­lio šo­kė­jų su­si­lie­jan­tis į vie­ną ir ke­ lian­tis krau­pias aso­cia­ci­jas. Kū­ nas, prie ku­rio bū­ti ne­jau­ku, – kaip kad ne­jau­ku bū­ti prie kars­to, kai jis tė­ra tik ap­val­ka­las.

Apž­vel­gia­ma ir vis la­biau ma­ te­ria­lė­jan­ti žmo­giš­ku­mo pu­sė, ta­čiau vėl­gi ne­vie­nap­ras­miš­kai. Įkai­no­ja­mas kiek­vie­nas or­ga­nas: ke­pe­nys, inks­tai, plau­kai – vi­sa tai ga­li­ma nu­si­pirk­ti, vi­sa tai ga­ li­ma par­duo­ti.

Krū­tų, vei­do, sėd­me­nų plas­ti­nės ope­ra­ci­jos – dar vie­na, ta­čiau jau ta­ria­mai bal­to­sios rin­kos da­lis. Ji ska­ti­na trans­for­muo­tis, tap­ti vie­ nodais/vienodomis, ati­tik­ti kaž­ ko­kius kaž­kam kaž­ka­da iš­kel­tus rei­ka­la­vi­mus. To­kiu bū­du ku­ria­ ma vi­suo­me­nė, kad ir ne­pat­va­ri, įsi­ka­bi­nu­si tik kū­niš­kų vaiz­di­nių.

Jei kū­no nea­li­na kan­ki­ni­mai, jį nua­ lin­ti ga­li­ma pa­ čiam.

Vie­nat­vė mi­nio­je

Iš­gy­ve­ni­mus, ku­riuos kiek­vie­ nas žiū­ro­vas ga­lė­jo pa­tir­ti S.Waltz spek­tak­ly­je, ga­li­ma var­dy­ti dar il­ gai. Vis dėl­to žmo­gaus eg­zis­ten­ ci­ja, jo bū­tis – tai vi­suo­ti­nė te­ma, įkve­pian­ti ne vie­ną kū­rė­ją. Šį kar­ tą ga­li­ma svars­ty­ti apie žmo­gaus vie­ni­šu­mą, ne­ži­no­ji­mą, iš­nau­ do­ji­mą – tiek ki­tų, tiek sa­vęs pa­ ties. Jei kū­no nea­li­na kan­ki­ni­mai,

Min­tis: S.Waltz šo­ky­je at­sklei­džia­mas kū­no uni­ver­sa­lu­mas.

jį nua­lin­ti ga­li­ma pa­čiam. Pir­ma­ ja­me pra­ga­ro ra­te ga­li­ma mė­gin­ti spręs­ti vie­ni­šu­mo pro­ble­mą, nors ir iro­niš­kai. A.Sol­že­ni­cy­nas ra­šo: „Bet jei­gu vis dėl­to Die­vas yra, jei­ gu val­do žmo­nių sie­las – (jis) gei­dė tai­ky­tis kol ne­vė­lu. Ne­pai­sy­da­mas vi­sos sa­vo di­dy­bės – gei­dė. To­dėl, kad jį su­po tuš­tu­ma, nei ša­lia, nei ar­ti – nie­ko, vi­sa žmo­ni­ja – kaž­ kur že­mai. Tai­gi, ar­čiau­siai jo bu­vo Die­vas. Toks pat vie­ni­šas.“ Tik­tai be kū­no.

Ma­ne nuo Ki­to ski­ria tai, kuo Aš ne­su. Bet kar­tais aš esu Ki­tas. Ki­ tas kū­nas, Ki­tas žmo­gus, Ki­ta sie­ la. Kar­tais Aš ir Ki­tas su­si­lie­ja, tuo­met me­nas trium­fuo­ja, vie­ni­ šu­mo ne­lie­ka.

Komentaras Bi­ru­tė Le­tu­kai­tė

Šo­k io teat­ro „Au­ra“ va­do­vė

M

a­no sva­jo­nė iš­si­pil­dė 99 pro­c., ka­dan­g i vie­nas pro­cen­tas li­ko ne­rea­ li­z uo­tas. Troš­kau, kad S.Waltz kū­ri­nys bū­tų at­vež­tas į Kau­ną, kur pra­si­dė­jo tiek „Au­ros“, tiek V.Puo­ džiū­no, tiek Lie­tu­vos šo­k io pir­m ie­ ji žings­niai su Da­nu­te Ma­ri­ja Nas­vy­ ty­te. S.Waltz kū­ri­n į Vil­niu­je žiū­rė­jau abu kar­tus. Bu­vau ma­čiu­si prem­je­ ros, ku­ri įvy­ko prieš 13 me­tų, vaiz­do įra­šą. Žiū­rė­jau jį dau­gy­bę kar­tų, o da­ bar gy­vai žiū­rint bu­vo įdo­mu ste­bė­ti, kaip spek­tak­lis, nors ir ne­daug, ta­čiau pa­ki­to. Tai aukš­tos ko­ky­bės kū­ri­nys vi­so­m is pra­smė­m is, su­ke­l ian­t is ir per­tei­k ian­t is gau­sy­bę min­čių: apie ho­lo­kaus­tą, žmo­g ų, kū­no ver­tę. Be­ je, tai vie­nas iš ne­dau­ge­l io spek­tak­ lių, ku­ria­me nuo­g u­mas nė­ra tie­siog nuo­g u­mas, ta­čiau tam­pa kos­t iu­mu.

Kos­tiu­mas, ku­rio ne­ga­li api­brėž­ti lai­ kas, am­žiaus sti­lius. Kū­nas api­bend­ri­ na ir at­sklei­džia tą be­lai­kį bū­vį. To­dėl nuo­gu­mas vi­siš­kai ne­ba­dė akių, bu­vo tiks­lin­gai pa­nau­do­tas, o tai – dar vie­ na spek­tak­lio ver­tė.

And­rius Ku­rie­nius Re­ž i­sie­r ius

S For­ma: „Kū­nai“ – vie­nas iš ne­dau­ge­lio spek­tak­lių, ku­ria­me nuo­gu­mas svar­bus ne pa­ts sa­vai­me, bet kaip

kos­tiu­mas.

pek­tak­l is iš­si­sky­rė tech­n i­ ka, ko­ky­be, pro­fe­sio­na­lu­mu.

Apsk­r i­tai apie kū­ną ga­l i­ma kal­bė­ti kaip apie dar­bo įran­ kį, eg­zis­ten­ci­nę bū­tį, kas tu esi be kū­ no? Ir aš ne­ma­čiau jo­k io nuo­g u­mo.

Ten bu­vo nuo­g ų žmo­nių? Tai bu­vo kos­tiu­mas. To­bu­los de­ko­ra­ci­jos, vis­ kas ap­gal­vo­ta iki smulk­me­nų, ke­rin­ti šva­ra, sce­no­je nė­ra nie­ko at­si­tik­ti­nio.

La­biau­siai pa­t i­ko tai, kad ne­ma­čiau tie­siog tuš­čio šo­k io dėl šo­k io. Cho­ reog­ra­fi­nė pu­sė bu­vo įpras­min­ta, jo­ kio ne­rei­ka­lin­go ges­to. At­sisk­lei­dė šo­ kis kaip kal­ba, kaip teks­tas.

6

Penktadienis, liepos 12, 2013

santaka/literatūra kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Bib­lio­te­ki­nin­ko žvilgs­niu

Kny­ga iš ato­sto­gų krep­šio Li­na Po­vi­lai­tie­nė

Kau­no ap­skri­t ies vie­šo­sios bib­l io­te­kos dar­buo­to­ja

V

a­sa­rą Kau­no ap­skri­ties vie­šo­sios bib­lio­te­kos Gro­ž i­n ės li­te­ra­t ū­ros gru­pei – pa­ts dar­by­me­ tis. Stu­den­tai ir moks­lei­viai, at­si­ kra­tę moks­lo kny­gų, su džiaugs­ mu ren­ka­si lais­va­lai­kio skai­ti­nius.

Atos­to­gau­ti be­si­ruo­šian­tys žmo­ nės ieš­ko kny­gų, ku­rias no­rė­jo, bet per dar­bus ir rū­pes­čius ne­tu­ rė­jo lai­ko per­skai­ty­ti. Daž­nai iš­ girs­ta­me ir pra­šy­mų pa­siū­ly­ti, re­ ko­men­duo­ti, ką skai­ty­ti.

De­tek­ty­vas se­niai yra per­ko­pęs žan­ ro ri­bas, įga­vęs tiek nau­jų for­mų ir pa­ vi­da­lų, kad ši įvai­ ro­vė yra sun­kiai ap­ rė­pia­ma. Šį kar­tą re­ko­men­duo­ju va­sa­rai de­tek­ty­vą. Šil­tas ir ra­mus va­sa­ ros va­ka­ras kur nors pa­jū­ry­je ar pae­že­rė­je ryš­kiai kont­ras­tuo­ja su niū­riu kū­ri­nio siu­že­tu ir tas kont­ ras­tas dar la­biau su­stip­ri­na įspū­ dį. De­tek­ty­vas – vie­nas po­pu­lia­ riau­sių li­te­ra­tū­ros žan­rų. Jis tu­ri daug iš­ti­ki­mų ger­bė­jų, vie­na iš jų esu aš. Jau­čiu di­de­lę silp­ny­bę de­ tek­ty­vams. Ma­ne ža­vi tra­di­ci­niai, ge­rai su­pin­to siu­že­to kū­ri­niai, ku­riuo­se nu­si­kal­tė­liai išaiš­ki­na­ mi tik pa­sku­ti­niuo­se kny­gos pus­ la­piuo­se. Gal tai ir nė­ra aukš­to­ji li­te­ra­tū­ra, bet ir ne tuš­čias lai­ko lei­di­mas, ypač kal­bant apie šiuo­ lai­ki­nį de­tek­ty­vą. No­riu pa­si­da­ ly­ti sa­vo aist­ra de­tek­ty­vo žan­rui, to­dėl re­ko­men­duo­siu ne tik nau­ jus, po­pu­lia­rius šiuo me­tu de­tek­ ty­vų au­to­rius, bet ir pri­min­siu už­mirš­tus ar to­kius, ku­rių taip ir ne­pers­kai­tė­te.

De­tek­ty­vas se­niai yra per­ko­ pęs žan­ro ri­bas, įga­vęs tiek nau­ jų for­mų ir pa­vi­da­lų, kad ši įvai­ ro­vė yra sun­kiai ap­rė­pia­ma: nuo mie­lų ir pri­mi­ty­vo­kų Agat­hos Chris­tie kū­ri­nių iki šiuo­lai­ki­nių Jea­no Chris­top­he’o Grangé tri­ le­rių, ku­riuo­se rea­ly­bė su­si­pi­ na su mis­ti­ka, o per­so­na­žai pa­si­ žy­mi ant­gam­ti­nė­mis sa­vy­bė­mis.

Dėl ra­šy­to­jų iš­mo­nės de­tek­ty­vas ta­po dau­gia­ly­piu žan­ru, ku­ris ir to­liau kin­ta tie­siog mū­sų, skai­ tan­čių­jų, aky­se.

Vie­nas šiuo­lai­ki­nės pa­sau­li­ nės li­te­ra­tū­ros gran­dų, in­te­lek­ tua­las, is­to­ri­kas Um­ber­to Eco at­ro­do ma­žiau­siai sie­ti­nas su pra­mo­gi­ne li­te­ra­tū­ra. Jo kū­ry­ ba – tai in­te­lek­tua­li, gi­li, rim­ ta li­te­ra­tū­ra. Vis dėl­to tai pa­tys tik­riau­si de­tek­ty­vai. „Ro­žės var­ das“, „Pra­hos ka­pi­nės“ – šiuo­ se is­to­ri­niuo­se ro­ma­nuo­se int­ ri­guo­jan­tis de­tek­ty­vi­nis siu­že­tas plė­to­ja­mas moks­li­nin­ko meist­ riš­kai pa­teik­to­je is­to­ri­nė­je ap­ lin­ko­je. Skai­ty­to­jas ne tik skai­to pa­trauk­lų ro­ma­ną, bet ir gau­na

ver­tin­gų is­to­ri­jos, kul­tū­ros, li­te­ ra­tū­ros ži­nių.

Vie­nas įdo­miau­sių šiuo­lai­ki­nės li­te­ra­tū­ros reiš­ki­nių yra skan­ di­na­viš­kas de­tek­ty­vas. Bū­tent Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se pa­sku­ti­nį de­šimt­me­tį de­tek­ty­vo žan­ras iš­ gy­ve­na ypa­tin­gą pa­ki­li­mą. Šve­ dų, da­nų, nor­ve­gų, is­lan­dų au­ to­riai ra­šo ori­gi­na­lius, sa­vi­tus ir skai­ty­to­jų la­bai ver­ti­na­mus ro­ ma­nus. Pa­mi­nė­siu tik du, ma­ no nuo­mo­ne, pa­čius iš­ki­liau­sius skan­di­na­viš­ko de­tek­ty­vo kū­rė­jus.

Be abe­jo, vi­sų pir­ma – tai šve­ dų ra­šy­to­jas Stie­gas Lars­so­nas. „Mer­gi­na su dra­ko­no ta­tui­ruo­ te“, „Mer­gi­na, ku­ri žai­dė su ug­ ni­mi“, „Mer­gi­na, ku­ri už­kliu­dė šir­šių liz­dą“ su­lau­kė pa­sau­li­nės šlo­vės, bu­vo ver­čia­mi ir lei­džia­ mi di­de­liais ti­ra­žais, ek­ra­ni­zuo­ti Šve­di­jo­je ir Ho­li­vu­de.

Ne­pa­va­din­čiau S.Larr­so­no sa­ vo mėgs­ta­mu au­to­riu­mi, bet tai nea­be­jo­ti­nai įvy­kis de­tek­ty­vo ir tri­le­rio žan­re. Iš vie­nos pu­sės – ge­rai su­ręs­tas teks­tas, su­ma­niai su­pin­tas siu­že­tas tik­rai int­ri­guo­ ja. Iš ki­tos – siu­že­to vin­giai daž­ nai dirb­ti­ni, pri­temp­ti, įvy­kiai ir vei­kė­jai kar­tais neį­ti­ki­mi. Ir vis dėl­to tai kny­gos, ku­rios skai­to­ mos vie­nu at­si­kvė­pi­mu. Jų ne­si­ no­ri pa­dė­ti, kol ne­pa­bai­gi, o kai pa­bai­gi – gai­la, kad bai­gė­si.

Dar vie­nas skan­di­na­vų de­ tek­ty­vo meist­ras, ku­rį no­rė­čiau pa­mi­nė­ti, nor­ve­gas Jo Nesbø. „Pen­tag­ra­ma“, „Gel­bė­to­jas“ – tai kū­ri­niai, iš­si­ski­rian­tys he­ro­ jų cha­rak­te­rių gi­lu­mu, iš­sa­mia veiks­mo ap­lin­kos ir vei­kė­jų el­ ge­sio mo­ty­vų ana­li­ze.

Nors ža­viuo­si skan­di­na­viš­ku de­tek­ty­vu, ma­no mėgs­ta­miau­ sios au­to­rės vis dėl­to yra ang­lų ra­šy­to­jos P.D.Ja­mes ir Eli­sa­beth Geor­ge. Jų kū­ry­ba – tai tie­siog ge­ri psi­cho­lo­gi­niai ro­ma­nai, ga­ lin­tys pa­tik­ti net ir de­tek­ty­vo ne­ mėgs­tan­tiems skai­ty­to­jams. Nu­ si­kal­ti­mas ir jo išaiš­ki­ni­mas čia tik fo­nas rim­tam ir įdo­miam šei­ mos ar as­me­ny­bės is­to­ri­jos pa­sa­ ko­ji­mui. Jei dar ne­skai­tė­te – re­ko­ men­duo­ju: P.D.Ja­mes „Juo­da­sis bokš­tas“, „No­ras žu­dy­ti“, „Ne­ kal­tas krau­jas“ ir E.Geor­ge „Lo­ ši­mas iš pe­le­nų“, „To­bu­las kerš­ tas“, „Su­mo­kė­ta krau­ju“.

Kal­bant apie de­tek­ty­vo žan­ro trans­for­ma­ci­jas, ga­li­ma kal­bė­ ti net apie et­no­de­tek­ty­vo at­si­ra­ di­mą. Ra­šy­to­jos ir dra­ma­tur­gės Stef Pen­ney ro­ma­nų „Vil­kų švel­ nu­mas“ ir „Ne­ma­to­mie­ji“ de­tek­ ty­vi­nės is­to­ri­jos yra tik pre­teks­ tas per­teik­ti neįp­ras­tų, su­dė­tin­gų pa­pro­čių ir tra­di­ci­jų vei­kia­mus, nuo jų pri­klau­so­mus ir su jais su­ sais­ty­tus žmo­nių li­ki­mus. Štai toks trum­pas pa­si­vaikš­ čio­ji­mas po de­tek­ty­vo džiung­ les. Gal kiek švent­va­giš­ka mi­nė­ti S.Lars­so­ną ir U.Eco vie­na­me ra­ ši­ny­je, bet tuo kont­ras­tu ir no­ riu pa­ro­dy­ti, koks dau­gias­luoks­ nis ta­po de­tek­ty­vo žan­ras, kaip jis iš­si­plė­to­jo ir pa­ki­to vi­sų jo ger­bė­ jų ma­lo­nu­mui.

Ge­ros va­sa­ros su kny­ga!

Lū­žio kar­ta: su g

Šiuo me­tu Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je eks­po­ nuo­ja­mos dai­li­nin­kų Ele­nos Bal­siu­kai­ tės-Braz­džiū­nie­nės, Ar­vy­do Braz­džiū­noDu­sės, Eg­lės Ve­la­niš­ky­tės pa­ro­dos, ku­rias sie­ja „Lū­žio kar­tos“ są­vo­ka.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

9-ojo de­šimt­me­čio jau­nie­ji

2000-ai­siais Kau­no pa­veiks­lų ga­le­ ri­jo­je bu­vo ati­da­ry­ta Lū­žio kar­tos ir jos mo­ky­to­jų eks­po­zi­ci­ja, ku­rią su­ da­rė XX a. 9-ojo de­šimt­me­čio jau­ no­sios me­ni­nin­kų kar­tos, po stu­di­ jų Vil­niu­je grį­žu­sios į Kau­ną, bei jų mo­ky­to­jų, dir­bu­sių Kau­ne ir vė­liau kar­tu įsi­jun­gu­sių į bend­rą veik­lą su mo­ki­niais, dar­bai.

Dėl M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ jaus re­konst­ruk­ci­jos 2006-ai­siais Lū­žio kar­tos eks­po­zi­ci­ja bu­vo už­ da­ry­ta. Ga­le­ri­ja, nuo pat sa­vo įkū­ri­ mo pa­lai­kiu­si pa­žin­tį su šiuo­lai­ki­ne dai­le, ren­gu­si jų pa­ro­das ir eks­po­ zi­ci­jas, li­ko be nuo­la­ti­nės XX a. pa­ bai­gos dai­lės ap­žval­gos.

Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je da­bar eks­ po­nuo­ja­ma pa­ro­da „Lū­žio kar­tos var­dai“ ne­sie­kia at­kur­ti bu­vu­sios eks­po­zi­ci­jos. Pa­ro­dų cik­lo tiks­las – pri­sta­ty­ti anuo­me­čius jau­nuo­sius dai­li­nin­kus ir jų mo­ky­to­jus da­bar­ ti­nia­me kon­teks­te. Dau­gu­ma jų iki šiol ak­ty­viai ku­ria, da­ly­vau­ja pa­ro­ do­se, to­dėl jų kū­ry­ba yra ma­to­ma.

Cik­le „Lū­žio kar­tos var­dai“ sie­ kia­ma at­ras­ti ir at­skleis­ti Lū­žio kar­tos kaip reiš­ki­nio po­vei­kį. Kaip dai­li­nin­kai pri­si­tai­kė prie nau­ jų ap­lin­ky­bių, kiek dai­lės ins­ti­tu­ te iš­mok­tos pa­mo­kos te­be­ga­lio­ ja. Pa­ga­liau – 9-ojo de­šimt­me­čio jau­nie­ji šiuo me­tu jau yra vy­res­nės kar­tos dai­li­nin­kai, su­kau­pę tiek bend­rosios kultūros, tiek in­di­vi­ dua­lios pa­tir­ties.

Vi­so­mis kryp­ti­mis

„Pa­va­di­ni­mas „Lū­žio kar­ta“ man skam­ba gra­žiai ir kaip iš­šū­kis – mes jį tu­ri­me pa­tei­sin­ti ir už­pil­dy­ ti – tęs­ti, už­baig­ti, – sa­ko ta­py­to­ja E.Ve­la­niš­ky­tė. – Tai ke­lias, virs­ mas, il­ga ke­lio­nė per ko­pas... Svar­ bu ei­ti kaip mū­sų mo­ky­to­jai, ku­rie ta­pė, kol kvė­pa­vo: An­ta­nas Gu­dai­ tis, Vla­das Ka­ra­ta­jus, ku­ris ir šian­ dien, jau sū­naus pa­de­da­mas, ta­po nuo­sta­bius pei­za­žus iš na­tū­ros!“ Mi­nė­tą­jį lū­žį dai­li­nin­kė sie­ja ne su vals­ty­bės virs­mu, o su as­me­ni­ nės rai­dos ke­liu. „Kai atė­jo ne­prik­ lau­so­my­bė, mes jai bu­vo­me pa­si­ ruo­šę, jau bu­vo­me tam tik­ra pra­sme su­si­for­ma­vę ir kaž­kiek jau pri­pa­ žin­ti kaip ta­py­to­jai, – pri­si­me­na E.Ve­la­niš­ky­tė. – Be­je, tu­rė­jo­me, jei ne­klys­tu, ir dirb­tu­ves, ku­rias tais lai­kais da­li­jo – atė­jus ne­prik­ lau­so­my­bei jas ne­sun­kiai pri­va­ti­ za­vo­me – mums tie­siog at­si­vė­rė nau­jos ga­li­my­bės, kaip ir vi­siems, bet mes jau šį tą tu­rė­jo­me, jau­tė­me že­mę po ko­jo­mis, tai­gi mums bu­vo leng­viau ir kaip žmo­nėms.“ Lū­žio kar­tos lū­žis – tai žings­nis, ne­svar­bu, ku­ria kryp­ti­mi: pir­myn, į kai­rę ar į de­ši­nę, o gal ver­ti­ka­le aukš­tyn ar gi­lyn. Kryp­tis yra as­me­ ni­nis pa­si­rin­ki­mas, ban­dos jaus­mu

tos kar­tos me­ni­nin­kai ne­si­rgo, iki šiol iš­li­ko in­di­vi­dua­lūs ir lais­vi. „Tam ne­tu­rė­jo įta­kos vi­si mū­ sų pa­si­laks­ty­mai kas kur: į Že­mai­ ti­ją – ne de­šimt­me­čiui, bet kas­kart, kai ne­ra­mu; į Niu­jor­ką – maž­daug de­šimt­me­čiui, į Sa­la­ką – pen­kio­li­ kai me­tų ir t.t., – tei­gia E.Ve­la­niš­ky­ tė. – Kai ku­rie dar ne­grį­žo iš Tel­šių, iš Dzū­ki­jos gi­rių, kai ku­rie tie­siog dar tū­no kaip vie­nuo­liai olo­se ir lau­ kia sa­vo­jo lai­ko ar­ba pa­drą­si­ni­mo.“ Ta­py­to­ja ti­ki­si, kad pro­jek­tas „Lū­žio kar­tos vardai“ – tai tik ma­ ža snie­go gniūž­tė, ku­ri rie­dės ir augs, ir nė vie­nas ne­bus pa­mirš­ tas ar kaip so­viet­me­čiu – at­rink­ tas, t.y. at­mes­tas.

Per­vers­mas ne­sus­to­jo

„1989-ie­ji Lie­tu­vo­je: Są­jū­dis, blo­ ka­da, šei­ma, vai­kų gi­mi­mai, pra­ dė­jau dirb­ti Kau­no vai­kų dai­lės mo­kyk­lo­je, – pri­si­me­na ta­py­to­ ja E.Bal­siu­kai­tė-Braz­džiū­nie­nė. – Tai­gi daug per­mai­nų as­me­ni­nia­me ir vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.“

Pa­ro­dų cik­lo tiks­ las – pri­sta­ty­ti anuo­me­čius jau­ nuo­sius dai­li­nin­ kus ir jų mo­ky­to­ jus da­bar­ti­nia­me kon­teks­te.

„Lū­žio kar­ta“ stu­di­ja­vo so­viet­ me­čiu, tai­gi stip­riau­sias va­rik­ lis dau­ge­liui bu­vo tai, kad ne­be­li­ ko ideo­lo­gi­nių varž­tų, dai­li­nin­kai pra­dė­jo pa­tys or­ga­ni­zuo­ti ple­ne­ rus (Ven­tės ra­ge, Lam­pė­džiuo­se, Šven­to­jo­je ir ki­tur), reng­ti pa­ro­das (Šv.Jur­gio baž­ny­čio­je, Kau­no me­ ni­nin­kų na­muo­se, bu­tuo­se, Kau­no ar­chi­tek­tų na­muo­se. Val­diš­kos pa­ ro­dų sa­lės dar bu­vo so­vie­ti­nės no­ menk­la­tū­ros va­do­vų ran­ko­se, to­dėl na­tū­ra­liai jų dar­bo sti­lius ir pa­žiū­ ros il­go­kai dar li­ko to­kios pa­čios.

Kuk­lus ta­len­tin­gas me­ni­nin­kas tu­rė­jo il­gai lauk­ti kvie­ti­mo. Tie­są sa­kant, ši si­tua­ci­ja, ko ge­ro, li­ku­ si iki šiol. „Mū­sų kar­ta tik­rai ne­lū­žo, lū­žiai vy­ko po­li­ti­nia­me, eko­no­mi­nia­ me, kul­tū­ri­nia­me Lie­tu­vos gy­ve­ ni­me, o mes, stu­di­ja­vę so­viet­me­ čiu, oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis, bai­gė­me moks­lus ir pa­te­ko­me į lais­vą ir ne­ prik­lau­so­mą Lie­tu­vą. Lū­žis neį­ vy­ko stai­ga. Da­bar gal­vo­ju, kad šis pro­ce­sas te­be­vyks­ta, – sa­ko E.Bal­ siu­kai­tė ir pri­si­me­na poe­to Si­gi­to Ge­dos žo­džius: „Aš tik da­bar su­ pra­tau, ką jie su mu­mis pa­da­rė.“ Tai, kas ne­pa­sa­ky­ta

Lū­žio kar­ta – tai vi­sa ple­ja­da ta­ len­tin­gų dai­li­nin­kų. Įkan­din E.Ve­

Po­vei­kis: A.Braz­džiū­no-Du­sės pa­vei

la­niš­ky­tės, A.Braz­džiū­no-Du­sės – Eu­ge­ni­jus Var­ku­le­vi­čius, Aud­ro­nė Pet­ra­šiū­nai­tė, Pra­nas Griu­šys, Jo­ nas Mal­džiū­nas, Arū­nas Vait­kū­nas.

Pas­ta­ra­sis su dai­li­nin­kais Rim­vi­du Jan­kaus­ku-Kam­pu, An­ta­nu Ob­ cars­ku, Ei­mu­čiu Mar­kū­nu, Mi­ka­ lo­ju­mi Šal­kaus­ku ir Al­fon­su Vil­ pi­šaus­ku įsi­trau­kė į vie­ną Kau­no me­ni­nio gy­ve­ni­mo iš­skir­ti­nių reiš­ ki­nių – gru­pės „An­gis“, su­si­bū­ru­ sios 1990 m., veik­lą.

Tais pa­čiais me­tais Kau­ne su­ si­jun­gė ir dar vie­na ta­py­to­jų gru­ pė „Ke­tu­rios“, ku­rią su­da­rė E.Bal­ siu­kai­t ė-Braz­d žiū­n ie­n ė, Auš­ra Barz­du­kai­tė-Vait­kū­nie­nė, Ju­di­ ta Bud­riū­nai­tė-Umb­ra­sie­nė, Auš­ ra An­dziu­ly­tė. Eks­po­zi­ci­jo­je bu­vo ir dai­li­nin­kų in­di­vi­dua­lis­tų, iš­si­ ski­rian­čių sa­vo sti­liu­mi, ir į gru­pes neį­sit­rau­ku­sių: Lai­ma Draz­daus­ kai­tė, Ro­lan­das Ka­ra­lius, dar­bus eks­po­na­vo skulp­to­riai Ro­ber­tas An­ti­nis, Gin­ta­ras Ka­ma­raus­kas, Vy­tau­tas Mar­ti­šius, Da­nie­lius So­ dei­ka, Vy­tau­tas Umb­ra­sas, Jū­ra­tis Za­len­sas. „Po­kal­bis bū­tų il­gas, – at­si­dūs­ta E.Ve­la­niš­ky­tė, – ma­nau bū­tų sma­ giau kal­bė­tis vi­siems kar­tu su tau­re vy­no, kaip tai da­ry­da­vo­me so­viet­ me­čiu... Tik tų pa­si­sė­dė­ji­mų-pa­ si­kal­bė­ji­mų aš ir pa­siilgs­tu. Bet ti­kiu – ir tai su­grįš: vėl pie­ši­me va­ ka­rais, il­gai kal­bė­si­mės su tau­rė­mis vy­no, vėl lūš ie­tys min­ti­jant me­no is­to­ri­ją, poe­zi­ją ir ki­tus mo­ky­to­jus ar įkvė­pi­mo šal­ti­nius... o da­bar – jau ir at­si­mi­ni­mus. Kaip to­li mes jau nuė­jo­me, ir kiek daug gra­žaus dar mū­sų lau­kia atei­ty­je – ly­giai tiek, kiek su­ge­bė­si­me pa­siim­ti.“ kas: „Eg­lės Ve­l a­niš­ky­tės gel­to­na. Iš cik­lo „Lū­žio kar­tos var­dai“. kur: Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je. kada: vei­kia iki rug­sė­jo 1 d. kas: A.Braz­džiū­no „5-oji per­so­na­li­nė“ pa­ro­da. kur: Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je. kada: vei­kia iki lie­pos 14 d. kas: E.Bal­siu­k ai­tėsBraz­džiū­nie­nės dar­bų pa­ro­da „Aš esu dak­ta­ras Mei­lė“. kur: Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je. kada: vei­kia iki lie­pos 14 d.

7

Penktadienis, liepos 12, 2013

santaka/atodangos

rįžimas iš užmaršties

eiks­las „Ka­ri­nin­kų puo­ta“ – ne­va ne­baig­ta dro­bė – duo­da pe­no iliu­zi­jai, kad me­ni­nin­kas ne vien ta­po, o ku­ria tik­ro­vę.

Kai ku­rie tie­siog dar tū­no kaip vie­ nuo­liai olo­se ir lau­kia sa­vo­jo lai­ ko ar­ba pa­drą­si­ ni­mo.

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

Su­si­kau­pi­mo ir liūdesio spal­vos

C

iklas „Lū­žio kar­tos var­dai“ pra­dė­tas ta­py­to­jos E.Ve­ la­niš­ky­tės pa­ro­da, ku­rio­ je aki­vaiz­dus at­si­ri­bo­ji­mas nuo ap­lin­kos ir pa­si­nė­ri­mas į sa­ vo iš­gy­ve­ni­mus. Tai ta­py­to­ja, ku­ri nuo ta­da, kai bai­gė Dai­lės aka­de­mi­ ją, be­veik ne­si­kei­čia ir, re­gis, są­mo­ nin­gai lai­ko­si sa­vo­jo ke­lio iki šiol. „E.Ve­la­niš­ky­tė im­po­nuo­ja sa­vo pa­sto­vu­mu, ne­si­blaš­ky­mu, su­si­ kau­pi­mu, – sa­ko ta­py­to­jos ko­le­gė E.Bal­siu­kai­tė-Braz­džiū­nie­nė. – At­ro­do, kad da­žai ant jos pa­le­tės nie­ka­da neiš­džiūs­ta. Atė­jau į jos pa­ro­dą ir gal­vo­jau, kad ir­gi no­rė­

čiau taip „tie­siog ta­py­ti“, sau­lė čia tai spin­di ar spal­va?“ Me­no­ty­ri­nin­kė Kris­ti­na Ci­vins­ kie­nė pa­ste­bi, kad eksp­re­sio­nis­ti­ niais po­tė­piais iš­reikš­tas skaus­mas, liū­de­sys E.Ve­la­niš­ky­tės ta­py­bo­je daž­niau­siai yra gel­to­nos spal­vos, po­rtre­tuo­se ji slo­gi, ne­ri­mas­tin­ga ir sun­ki.

Pa­ro­d o­je ro­dy­d a­m a na­t iur­ mor­tus dai­li­nin­kė tą pa­čią gel­to­ ną spal­vą ban­do su­šil­dy­ti, ta­čiau tuš­tu­mos ir ne­ri­mo jaus­mas iš­lie­ ka. At­ro­do, kad dar so­viet­me­čiu iš­ mok­tos ta­py­bos pa­mo­kos, per­mai­ nų la­ko­tar­piu pa­tir­tas ne­tik­ru­mo

Juo­do­jo kvad­ra­to bū­tis

Eg­lė Ve­la­niš­ky­tė. Natiurmortas su prikaistuviu.

Pa­veiks­lai kaip iliu­zi­ja

A

S

ie­ti E.Ve­la­niš­ky­tės ta­py­ bą su E.Bal­siu­kai­tės var­giai pa­vyks – tai ra­di­ka­liai prie­ šin­gos ta­py­to­jos. Pa­ti E.Ve­ la­niš­ky­tė gra­žiai ir taik­liai api­bū­di­ na ko­le­gę: „Tai – tai­fū­nas, cu­na­mis, neiš­se­mia­ma įvai­ro­vė, ne­si­liau­jan­ tys at­ra­di­mai, am­ži­nas pa­va­sa­ris, bet ne Stra­vins­kio, o – Ele­nos.“ Vis dėl­to abi dai­li­nin­kes sie­ja Lū­ žio kar­ta ir tos kar­tos vie­nas bruo­ žų – prie­šy­bių vie­ny­bė.

E.Bal­siu­kai­tės-Braz­džiū­nie­nės pa­ro­do­je „Aš esu dak­ta­ras mei­lė“ eks­po­nuo­ja­mi 2012–2013 m. su­ kur­ti ta­py­bos dar­bai, ku­rie įro­do ne­nut­rūks­tan­tį ta­py­to­jos kei­ti­mą­ si ir ieš­ko­ji­mus. Šiuo­kart pa­ro­do­ je – fi­gū­ri­nės kom­po­zi­ci­jos, ku­rias sie­ja bend­ra idė­ja: kū­ry­ba – mei­lės ak­tas, iš­reikš­tas plas­ti­ne kal­ba. „Tiek pa­ro­dos pa­va­di­ni­mas, tiek kū­ri­niai – li­te­ra­tū­ri­nės ins­pi­ra­ci­jos, per­fra­za­vi­mai. Aš šiuos dar­bus va­ di­nu pie­ši­niais ant sie­nos“, – tei­ gė me­ni­nin­kė, pri­sta­ty­da­ma sa­vo nau­jau­sią pa­ro­dą.

Ypač žais­min­gai nu­tei­kia pa­ sku­ti­nis E.Bal­siu­kai­tės eks­po­zi­ci­ jos pa­veiks­las, jį net ga­li­ma su­pai­

jaus­mas il­gam ap­si­gy­ve­no E.Ve­la­ niš­ky­tės kū­ry­bo­je. „Ke­lias iki da­bar? – per­klau­sia ir at­sa­ko dai­li­nin­kė. – Tai bu­vo, yra ir, aš la­bai ti­kiuo­si, bus pir­miau­sia dva­si­nė ke­lio­nė į sa­ve – aš ku­riu ta­py­bą, ma­ne ku­ria ta­py­ba, ir, ma­ nau, bū­tent toks san­ty­kis su kū­ry­ ba ir lai­duo­ja jos ko­ky­bę ir ga­li­my­ bę il­gai kur­ti. Dar ma­nau, kad tai yra ir mū­sų kar­tos iš­skir­ti­nis bruo­ žas, ku­rį mes su­ge­bė­jo­me pe­rim­ ti iš sa­vo mo­ky­to­jų.“ Ir šiuos žo­ džius įro­do žvilgs­nį pri­kaus­tan­tis dai­li­nin­kės au­to­port­re­tas – skau­ dus ir iki gy­vuo­nies tik­ras.

Ele­na Bal­siu­kai­tė-Braz­džiū­nie­nė. E=mc2.

nio­ti su dai­li­nin­ko mol­ber­tu, ant ku­rio na­tū­ra­liai su­si­for­ma­vu­sia­ me juo­da­me kvad­ra­te bal­ta krei­da už­ra­šy­ta „Tuoj bū­siu“, ir sa­vai­me imi mąs­ty­ti apie tai, kas dai­li­nin­ kui yra bū­ti. Tik­riau­siai bū­tį jis la­ biau­siai iš­gy­ve­na prie mol­ber­to, o mums šis už­ra­šas – tar­si pa­ža­das, kad bū­ties pa­ži­ni­mu me­ni­nin­kas dar pa­si­da­lys.

Ki­ta ver­tus, da­bar la­bai ma­din­ gas juo­do kvad­ra­to sim­bo­lis, įvaiz­ dis, me­ta­fo­ra, pa­reiš­ki­mas šia­me pa­veiks­le stai­ga be jo­kių te­zių ir tei­gi­mų tam­pa pra­smin­gas ir su­ ges­ty­vus: na­tū­ra­liai at­si­ra­dęs pa­ts, na­tū­ra­liai pri­si­šau­kė ir, re­gis, pa­ pras­tą sa­ki­nu­ką „Tuoj bū­siu“, ir ši žais­mė, pa­pras­tu­mas, na­tū­ra­lu­mas be­ne įtai­giau­siai at­ver­čia gi­liau­sius bū­ties klo­dus.

rvydo Braz­džiū­no-Du­ sės – ta­py­bos dar­bų pa­ ro­do­je „5-oji per­so­na­ li­nė“, eks­po­nuo­ja­mos še­šios di­de­lio for­ma­to fi­gū­ri­nės kom­po­zi­ci­jos ir apie 20 ma­žo for­ ma­to po­rtre­tų. Dar­bai at­lik­ti kla­ si­ki­ne alie­ji­nės ta­py­bos tech­ni­ka. Šie kū­ri­niai – tai au­to­riaus pa­sta­ rų­jų pen­ke­rių me­tų dar­bo vai­siai. „Du­sė yra di­de­lis ir stip­rus kaip Džo­mo­lung­ma, gra­žus kaip Fu­ dzi­ja­ma ar Se­za­no Vik­to­ri­jos kal­ nas, – iš­raiš­kin­gai ko­le­gą api­bū­ di­na E.Ve­la­niš­ky­tė. – Jam Ele­nos vė­jai – tai lyg si­re­nų gies­mės, tai nuo­sta­bi šei­ma, pui­kus kū­ry­bi­nis tan­de­mas.“ E.Bal­s iu­k ai­t ė-Braz­d žiū­n ie­ nė pa­ste­bi, kad A.Braz­džiū­nas konst­ruo­ja pa­veiks­lą kaip iliu­zi­ją.

Tai gi­liu ti­kė­ji­mu ir mak­si­ma­liu su­si­kau­pi­mu grįs­tas ke­lias. Toks vaiz­do for­ma­vi­mas yra tar­si nuo­ la­ti­nis emo­ci­jų ir mąs­ty­mo ba­lan­ so ieš­ko­ji­mas.

Jau ma­ty­to­se di­de­lio for­ma­ to įspū­din­go­se dro­bė­se nu­ta­py­ti (ta­po­mi?) me­ni­nin­ko drau­gai pra­ ban­gio­je už­sta­lė­je – dar­bai, ki­lę tar­si juo­kau­jant ku­riant pa­veiks­lą vie­no kū­ri­nio pa­ro­dai Va­sa­rio 16osios pro­ga. Bet, re­gis, hu­mo­ris­ti­ nis bu­vo tik už­mo­jis, nes pa­veiks­ lai at­sklei­džia daug dau­giau nei vien pa­šmaikš­ta­vi­mą.

Rea­lis­tiš­kai nu­ta­py­tas dai­li­ nin­kas, pa­ts A.Braz­džiū­nas, ku­ria nuo­gas – ir tai me­ta­fo­ra, ver­čian­ti su­rim­tė­ti. At­ro­dy­tų, itin ge­rai ži­ no­ma min­tis, ta­čiau, kai pa­gal­vo­ji, ar daug šian­dien me­ni­nin­kų ku­ria nuo­gi (per­kel­ti­ne pra­sme), t. y. vi­ siš­kai at­vi­ri, ne­me­luo­jan­tys ir ne­ gud­rau­jan­tys, kaip pra­muš­ti sa­vo me­ną (at­si­pra­šau – pro­jek­tą) ar idė­ją? Ki­ta ver­tus, ne­va ne­baig­ta

dro­bė su­ku­ria fan­tas­tiš­ką iliu­zi­ ją, kad me­ni­nin­kas ne vien ta­po, o ku­ria tik­ro­vę.

Ki­ta­me pa­veiks­le nuo­gi mo­te­ rų kū­nai iš ža­lio plas­ti­ko ver­čia ap­skri­tai abe­jo­ti tik­ro­ve, ku­ri itin tik­ra „Plėš­ru­me“: nu­ta­py­tas ne itin iš­vaiz­dus, sė­din­čios pail­su­ sios se­ny­vos nuo­gos mo­ters kū­ nas ir ryš­kiai rau­do­ni to­bu­lai nu­ la­kuo­ti mo­ters na­gai.

Ar­vy­das Braz­džiū­nas-Du­sė. Aš ir dė­dės Anup­ro su­meist­ra­vo­tas sta­las, prie ku­rio ji­sai rai­kė duo­ną,­ gė­rė sa­ma­go­ną ir ant ku­rio 1959 me­tų Šv.Jo­no die­ną bu­vo pa­šar­vo­tas. Sta­las su­de­gė Bla­vies­čiaus­ die­no­je per di­dį­jį 1960-tų me­tų gais­rą.

8

Penktadienis, liepos 12, 2013

santaka/vietos dvasia

Bend­ra­min­čiai: Z.Že­mai­tis (kai­rė­je) su stu­den­te duk­ra, K.Re­ge­lis ir K.Gry­baus­kas Bo­ta­ni­kos

so­do kū­ri­mo­si lai­ko­tar­piu.

Is­to­ri­nė: ker­ti­nį oran­že­ri­jos pa­ma­tų ak­me­nį 1923 m. lie­pos 8-ąją pa­dė­jo pre­zi­den­

tas A.Stul­gins­kis.

Bo­ta­ni­kos ste­buk­lą kū­rė ir ka­riuo­me­nė Kul­tū­ros pa­vel­do zo­no­je štai jau 90 me­tų vei­kian­tis VDU Kau­no bo­ta­ni­kos so­das nuo įsi­kū­ri­mo iki ka­ro pa­bai­gos iš­gy­ve­no mar­gas­pal­vį lai­ko­tar­pį, pa­ženk­lin­tą di­de­ liais dar­bais ir rū­pes­čiais.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Įsi­kū­rė J.God­levs­kio val­do­se

Sun­ku pa­sa­ky­ti, ku­rią da­tą rei­kė­tų lai­ky­ti VDU Kau­no bo­ta­ni­kos so­ do įkū­ri­mo die­na: 1923 m. va­sa­rio 15-ąją Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė pa­sky­rė Bo­ta­ni­kos so­dui įkur­ti 74 ha te­ri­to­ ri­ją, o lie­pos 8-ąją ša­lies pre­zi­den­ tas Alek­sand­ras Stul­gins­kis pa­dė­jo ker­ti­nį ak­me­nį į bū­si­mos oran­že­ri­ jos pa­ma­tus.

Pa­sak da­bar­ti­nės Bo­ta­ni­kos so­ do va­do­vės pro­f. Vi­dos Mil­da­žie­ nės, anuo­me­tė­je Lie­tu­vo­je to­kiam ste­buk­lui kaip Bo­ta­ni­kos so­das bu­vo pa­rink­ta da­lis dva­ri­nin­ko Ju­ ze­fo God­levs­kio že­mių, įsi­gy­tų XVIII a. Aukš­to­jo­je Fre­do­je.

Bo­ta­ni­kos so­dui ati­te­ko vie­na iš dva­ro ofi­ci­nų, ūki­nis pa­sta­tas, sa­ los pa­vil­jo­nas, 30 ha par­ko te­ri­ to­ri­jos su tven­ki­niais, kal­ne­liais, pel­kė­mis, įvai­riais me­džiais, da­lis Kau­no tvir­to­vės gy­ny­bos įren­gi­ nių – vi­sa tai įvai­ri­no kraš­to­vaiz­ dį, ti­ko so­do pla­nui.

lių šim­tų rū­šių au­ga­lai, ku­rių sėk­ lų bu­vo at­si­vež­ta iš įvai­rių pa­sau­lio ša­lių.

Be­je, kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ras Ba­lys Sli­žys pa­va­sa­rį at­siun­tė tal­ ki­nin­kų ir su­si­sie­ki­mo prie­mo­nių į di­džiu­lę me­džių so­di­ni­mo šven­ tę Bo­ta­ni­kos so­de.

Kū­rė gar­sūs spe­cia­lis­tai

Idė­ja įkur­ti Bo­ta­ni­kos so­dą pri­ klau­so prie Lie­tu­vos uni­ver­si­te­to lop­šio sto­vė­ju­siems pro­fe­so­riams Liu­dui Vai­lio­niui, Ta­dui Iva­naus­ kui. Jiems en­tu­zias­tin­gai pri­ta­ rė Ma­te­ma­ti­kos-gam­tos fa­kul­te­to de­ka­nas Zig­mas Že­mai­tis.

K.Re­ge­lis pa­si­kvie­ tė iš už­sie­nio gar­sų anuo­met par­kų ir so­dų ar­chi­tek­tą Ka­ ro­lį Raut­hą, ku­ris pa­ren­gė de­ta­lų­jį so­do pla­ną.

Vals­ty­bės gar­bės rei­ka­las

Nors 1923 m. pa­va­sa­ris bu­vo šal­tas ir vė­ly­vas, ta­čiau iki lie­pos 8-osios, kai bu­vo nu­ma­ty­tos ofi­cia­lios so­ do ati­da­ry­mo iš­kil­mės, spė­ta at­lik­ ti dau­gy­bę dar­bų. „Anuo­met Bo­ta­ni­kos so­do įkū­ri­ mą ne vien žo­džiais rė­mė dau­gu­ma mi­nis­te­ri­jų. Net ir Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja lei­do pa­nau­do­ti ka­riuo­ me­nės ark­lius, įku­riant Vais­ti­nių ir tech­ni­nių au­ga­lų sky­rių. Be mi­nė­ tos pa­ra­mos šis sky­rius tik­rai ne­bū­tų spė­jęs vos per ke­lis mė­ne­sius įsi­kur­ti jam nu­ma­ty­to­je maž­daug 1,5 ha te­ri­ to­ri­jo­je, nu­sė­to­je kel­mais ir duo­bė­ mis“, – pa­sa­ko­jo V.Mil­da­žie­nė.

Vi­sų nuo­sta­bai so­do ati­da­ry­mo die­ną mi­nė­tas sky­rius vei­kė – ly­ giai su­ri­kiuo­to­se lys­vė­se au­go ke­

Įkur­ti Bo­ta­ni­kos so­dą bu­vo pa­ kvies­tas Tar­tu uni­ver­si­te­to pro­fe­ so­rius bo­ta­ni­kas Kons­tan­ti­nas Re­ ge­lis. Šis Švei­ca­ri­jos pi­lie­tis su­ti­ko kęs­ti daug ne­pa­to­gu­mų (aš­tuo­ nis mė­ne­sius gy­ve­no uni­ver­si­te­ to Zoo­lo­gi­jos ka­bi­ne­te, kur die­no­ mis dir­bo su Ta­du Iva­naus­ku), kad įkur­tų ne tik Bo­ta­ni­kos so­dą, bet ir Bo­ta­ni­kos ka­bi­ne­tą. Be­je, K.Re­ge­ lis grei­tai iš­mo­ko lie­tu­vių kal­bą ir dės­tė stu­den­tams lie­tu­viš­kai.

K.Re­ge­lis pa­si­kvie­tė iš už­sie­nio gar­sų anuo­met par­kų ir so­dų ar­ chi­tek­tą Ka­ro­lį Raut­hą, ku­ris pa­ ren­gė de­ta­lų­jį so­do pla­ną.

K.Raut­ho pla­nas ne­tru­kus pra­dė­ tas įgy­ven­din­ti: 1923–1938 m. pa­

Už­fik­suo­ta: taip oran­že­ri­ja at­ro­dė 1936 m. va­sa­rą.

sta­ty­ta pir­mo­ji oran­že­ri­ja, įkur­tas dend­ro­par­kas, me­de­ly­nas, ro­za­riu­ mas, al­pi­na­riu­mas, Au­ga­lų sis­te­ma­ ti­kos sky­rius, tven­ki­niuo­se įreng­ta ba­lų ir van­de­nų aug­me­ni­jos eks­po­ zi­ci­ja, pa­reng­ti pir­mie­ji išau­gin­tų au­ga­lų sėk­lų mai­nų ka­ta­lo­gai.

Kau­no so­dui įsi­kur­ti pa­dė­jo Ber­ ly­no, Ka­ra­liau­čiaus ir Sankt Pe­ter­ bur­go bo­ta­ni­kos so­dai. Be­je, pa­sta­ ra­jam va­do­va­vo K.Re­ge­lio se­ne­lis.

Pa­ma­žu au­go vi­suo­me­nės su­si­ do­mė­ji­mas Bo­ta­ni­kos so­du, ku­rį K.Re­ge­lis kū­rė kaip vi­sos Lie­tu­vos bo­ta­ni­kos moks­lų cent­rą, pra­tęs­ da­mas 1831 m. už­da­ry­to Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus Ž.E.Ži­ li­be­ro dar­bus šio­je sri­ty­je. Kau­no bo­ta­ni­kos so­das bu­vo skir­tas ne tik stu­den­tams mo­ky­ti, bet ir moks­ li­niams ty­ri­mams at­lik­ti: 1931 m. so­do ko­lek­ci­jas su­da­rė 5 987 au­ga­ lų rū­šys, šilt­na­mių lan­ky­to­jų kny­ go­je pa­si­ra­šė 7 131 žmo­gus.

Gel­bė­jo nuo šal­čio ir ka­ro

1940 m. K.Re­ge­lis su šei­ma pa­ si­trau­kė į Va­ka­rus, o uni­ver­si­te­to Gam­tos-ma­te­ma­ti­kos fa­kul­te­tas, ku­rio ži­nio­je bu­vo Bo­ta­ni­kos so­

das, bu­vo per­kel­tas į Vil­niaus uni­ ver­si­te­tą. Vė­liau Bo­ta­ni­kos so­do pri­klau­so­my­bė bu­vo kei­čia­ma dar ne kar­tą.

K.Re­ge­liui pa­si­trau­kus į Va­ka­rus, prie Kau­no bo­ta­ni­kos so­do vai­ro sto­jo jo bend­ra­min­tis ir bend­ra­ žy­gis far­ma­ci­nin­kas bei bo­ta­ni­kas pro­f. Ka­zi­mie­ras Gry­baus­kas, ypač daug nu­vei­kęs vais­ti­nių au­ga­lų au­ gi­ni­mo ir jų ty­ri­mo sri­ty­je. Šiam va­do­vui ka­ro me­tais te­ko di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė, ypač sie­kiant žie­mą iš­sau­go­ti oran­že­ri­jos au­ga­lus.

Kau­ne gy­ve­nan­ti pro­f. K.Gry­ baus­ko duk­ra Vi­ta Pa­vi­lio­nie­nė pri­si­me­na, kad sun­kiau­siu Bo­ta­ni­ kos so­dui me­tu – ka­ro žie­mą – dar­ buo­to­jai ne­šė iš ap­lin­ki­nio ra­jo­no vi­sa, kas de­ga, o pa­ts pro­fe­so­rius va­žiuo­da­vo rink­ti apy­lin­kė­se sau­ suo­lių, at­kak­liai my­nė anuo­me­tės Kau­no val­džios ka­bi­ne­tų slenks­ čius, pra­šy­da­mas ku­ro Bo­ta­ni­kos so­do šilt­na­miams šil­dy­ti.

Oran­že­ri­jos au­ga­lams gel­bė­ti bu­ vo paau­ko­ta ir gra­ži me­di­nė per­go­lė (ją da­bar no­ri­ma at­sta­ty­ti). Ne­pai­ sant šių pa­stan­gų, ne­ma­žai le­pių au­ga­lų nu­ša­lo.

VDU Kau­no bo­ta­ni­kos so­do ar­chy­vo nuo­tr.

Pra­šo nuo­trau­kų Ka­ro me­tais la­bai nu­ken­tė­jo Bo­ta­ ni­kos so­do ro­žy­nas, her­ba­riu­mas, bib­l io­te­ka, Bo­t a­n i­kos mu­z ie­jaus eks­po­na­tai, mi­nų spro­g i­mai vi­sai su­n ai­k i­no Au­g a­lų sis­te­m a­t i­kos sky­rių. Ta­čiau ši tar­pu­ka­riu įkur­ta įstai­ga jau bu­vo pa­li­ku­si gi­lų pėd­ sa­ką Lie­tu­vos bo­ta­ni­kos ir Kau­no mies­to is­to­ri­jo­je.

Bo­ta­n i­kos so­das, reng­da­mas sa­ vo 90-me­čiui skir­tą se­nų fo­to­gar­fi­ jų pa­ro­dą, pra­šo kau­nie­čių at­siųs­ ti j.navickaite@bs.vdu.lt ske­nuo­t ų nuo­t rau­k ų, me­nan­čių tar­pu­ka­r io lai­kus Bo­ta­ni­kos so­de, ar­ba at­neš­ti jų ko­pi­jas, tai la­bai pra­tur­tin­tų esa­ mą ar­chy­vą.

Iš­li­ku­sius po ke­lių spei­guo­tų žie­ mų au­ga­lus te­ko gel­bė­ti dar ir nuo vo­kie­čių – jie, trauk­da­mie­si iš Kau­ no, už­mi­na­vo ne tik til­tus, stra­ te­gi­nius pa­sta­tus, bet ir Eu­ro­po­je gar­sė­ju­sio Bo­ta­ni­kos so­do oran­že­ ri­ją. Ją nuo su­sprog­di­ni­mo iš­gel­bė­jo pro­f. K.Gry­baus­kas ir vie­nas jo pa­ val­di­nys.