2013 07 19 santaka

1

penktadienis, liepos 19, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 99

Artūro Morozovo nuotr.

„Lietuvis – mūsų kraujo grupė“

Į svetimas šalis likimo nublokštus tautiečius labiausiai vienija gimtoji lietuvių kalba

4

Žvilgs­nis ki­tu kam­pu

Alus ir vy­nas lie­jo­si lais­vai

Eks­pe­ri­men­tas su lai­ku

„Li­tua­ni­cos“ skry­dis įkve­pia dai­li­nin­kus, fil­mų kū­rė­jus ir kvie­čia ne­ti­kė­tiems ap­mąs­ty­mams.

Kau­no gu­ber­ni­jos įkū­ri­mą 1843 m. šven­tė ir di­di­kai, ir pa­pras­ti mies­tie­čiai.

Kin­tan­čius kū­ri­nius pri­sta­tan­ti ke­ra­mi­kė A.Kond­ra­tai­tė kvie­čia ste­bė­ti lai­ko tėk­mę.

2, 3

6

8

2

penktadienis, liepos 19, 2013

santaka /kultūros savaitė

„Li­tua­ni­cos“ mįs­lės rak­tas te­be­rū­di­ja

Dau­giau nei skry­dis Kas­ty­tis Ru­do­kas Ar­chi­tek­t ū­ro­lo­gas

M

i­n i­me Ste­p o­no Da­ riaus ir Sta­sio Gi­rė­no skry­d žio per At­lan­to van­de­ny­ną 80-ąsias me­t i­nes. Ju­bi­l ie­jui ski­r ia­mos pa­ro­ dos, mi­nė­ji­mai – ren­gi­niai, ro­dos, ne­ duo­da nė at­si­kvėp­ti ir pri­ver­čia pa­ gal­vo­ti apie tai, ko­kį žyg­dar­bį at­li­ko šie du ta­len­tin­g i la­k ū­nai, vi­suo­me­ nės vei­kė­jai. Taip be­mąs­tant ir be­ si­di­džiuo­jant ky­la min­čių, su­si­ju­sių su iš­skir­t i­niu įvy­k iu, pa­l i­ku­siu ryš­ kų pėd­sa­ką ne tik ka­len­do­riu­je, bet ir lie­tu­vių są­mo­nė­je. Šiuo­lai­k iš­kai bend­rau­da­mi so­cia­l i­ nia­me tink­le su ko­le­go­m is vėl pri­ si­mi­nė­me Kau­no S.Da­r iaus ir S.Gi­ rė­no spor­to cent­ro sta­d io­ną kaip į Kul­t ū­ros ver­t y­bių re­g ist­rą įra­šy­tą ar­chi­tek­t ū­ros, kraš­to­vaiz­d žio ir is­ to­ri­jos ob­jek­tą. Re­gist­re iš tie­sų už­si­ me­na­ma ir tai, kad pa­ts S.Da­rius sa­ vo ran­ka nu­brai­žė pir­mą­jį sta­dio­no pro­jek­tą ir šio žmo­gaus rū­pes­čiu jis ta­po ma­te­ri­ja. Gal­būt šis įvy­kis ir ne­ pri­lygs­ta skry­d žiui per At­lan­tą, ta­ čiau at­spin­d i mo­der­nė­jan­čios Lie­ tu­vos ten­den­ci­jas.

Ki­ta ver­tus, ge­rai ži­no­ma, kad pa­ts S.Da­rius at­sto­va­vo Lie­tu­vai įvai­rio­ se tiek va­sa­ros, tiek žie­mos spor­ to ša­ko­se, ką jau kal­bė­ti apie at­vež­ tą krep­ši­nį. Pas­ta­ra­sis Lie­tu­vo­je taip pri­g i­jo, kad yra va­d i­na­mas ant­rą­ja tau­tos re­li­gi­ja, o šios spor­to ša­kos is­ to­ri­ja vis dar pa­pil­do­ma nau­jais lai­ mė­ji­mais.

Šio sta­dio­no re­konst­ruk­ ci­ja ga­li bū­ti rak­tas su­vo­ kiant, kad ir pa­ts S.Da­rius no­rė­tų Kau­nui bei Lie­tu­ vai tin­ka­mo sta­dio­no.

Šiek tiek iš­ma­ny­da­mas pa­vel­do­sau­ gos dės­nius net drįs­čiau teig­ti, kad ši­ ta spor­to ša­ka, ku­riai esa­me su­gal­vo­ ję net lie­tu­viš­ką pa­va­di­ni­mą, yra da­ lis ne­ma­te­ria­laus Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­vel­do.

Jau įsi­vaiz­duo­ju skep­ti­kus, su­kio­jan­ čius smi­lių prie smil­ki­nio. Vis dėl­to pa­s vars­t y­k i­me: ant­ro­p o­lo­gas Ri­ char­das Schech­ne­ris yra nag­ri­nė­jęs spor­tą kaip šiuo­lai­kiš­ką pir­mykš­čio ri­tua­lo ati­tik­me­nį mo­der­nio­je ir po­ stmo­der­nio­je vi­suo­me­nė­se. XX a. 7 de­šimt­me­čio pa­bai­go­je apie ši­tą po­ pu­lia­rio­sios kul­tū­ros reiš­ki­nį ap­skri­ tai ima­ma at­si­liep­ti kaip apie įpras­tą so­cio­k ul­t ū­r i­n į vyks­mą, neats­k i­r ia­ mą nuo vie­tos dva­sios, įvaiz­džio ar ki­t ų komp­l i­k uo­t ų aka­de­m i­n ių są­ vo­k ų. Jau­na bri­t ų moks­l i­n in­kė Sa­ ri­na Wa­ke­field pa­brė­ž ia, kad spor­ tas, kaip ir bet ku­r is ki­tas kul­t ū­ros pa­vel­do ob­jek­tas, tu­ri vis­ką, kas bū­ din­ga ir šiuo­lai­ki­nei kul­tū­ros pa­vel­ do sam­pra­tai.

Nea­be­jo­da­m i so­cio­k ul­t ū­r i­n iu spor­ to vaid­me­niu ir jo reikš­me konst­ruo­ jant ko­lek­t y­v i­nę at­m in­t į bei iden­ ti­te­tą, ga­l i­ma pe­rei­t i prie la­biau ap­ čiuo­pia­mų ir že­m iš­kes­n ių ka­te­go­ ri­jų, pa­v yz­d žiui, spor­to inf­rast­r uk­ tū­ros. Čia vis­kas aiš­k iau. Štai, na­cio­ na­l i­n io sta­d io­no nė­ra, o ar bus – dar neaiš­k u.

Do­ku­men­ti­nio fil­mo, ku­ria­me mė­gi­na­ma nau­jai pa­žvelg­ti į „Li­ tua­ni­cos“ žū­ties ap­lin­ky­bes, re­ži­sie­rius, ži­no­mas ak­to­rius Re­ mi­gi­jus Sa­bu­lis dėl lė­šų sty­giaus pri­vers­tas at­si­sa­ky­ti uni­ka­laus eks­pe­ri­men­to.

Tai­gi, Kau­no me­ ras iš­ke­l ia ra­ cio­n a­lų klau­ si­m ą, ar ne­ ver­tė­t ų tau­ py­mo su­me­t i­ Šarūno Mažeikos nuotr. mais, užuo­t tę­ sus se­nas sta­ ty­bas, su­re­mon­tuo­ti mū­sų dis­ku­si­ jos pra­džio­je vi­sai neat­si­tik­ti­nai pa­ mi­nė­tą S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no spor­to cent­ro sta­dio­ną. Iš tie­sų min­tis ver­ ta dė­me­sio, ta­čiau ar ga­li­ma ti­kė­tis, kad re­konst­ruo­tas sta­dio­nas Kau­ne at­stos la­bai trūks­ta­mą, trokš­ta­mą ir bū­ti­ną vals­ty­bės at­ri­bu­tą – na­cio­na­ li­nį sta­dio­ną? Net­gi san­ty­ki­nai daug silp­nes­nė vals­ty­bė Ma­ke­do­ni­ja sos­ ti­nė­je Skop­jė­je tu­r i sta­d io­ną, tal­pi­ nan­tį per 30 tūkst. žiū­ro­vų...

Ne­si­lei­d žiant į eko­no­m i­nes lenk­ ty­nes su ma­ke­do­nais, no­rė­čiau at­ kreip­t i dė­me­sį į tai, kad atei­t is vis dėl­to pri­k lau­so re­konst­ruk­ci­jai. Ar­ chi­tek­t ū­ros is­to­r i­jos – taip pat. Štai tie pa­tys ma­ke­do­nai ta pa­tį Skop­jės mies­to cent­rą ne tik kad re­konst­ruo­ ja, bet ir sta­to iš nau­jo, tar­si re­konst­ ruo­da­m i is­to­r i­ją, ku­r ios bu­v i­mas abe­jo­ti­nas. Vis dėl­to re­konst­ruk­ci­ja ga­li bū­ti ir ki­to­kia, pa­rem­ta idė­jų iš­li­ ki­mu ir rai­da. To­dėl ver­ta pri­tar­ti siū­ ly­mui re­konst­ruo­ti sta­dio­ną, juo­lab kad tai ga­lė­tų bū­ti vie­nas re­tes­nių at­ ve­jų, kai į kul­tū­ros pa­vel­dą žiū­ri­ma la­bai kū­ry­biš­kai.

Kur link su­ku? Pa­vel­do­sau­gos link!

Su­ti­ki­me: krep­ši­nio iš­po­pu­lia­rė­ji­mas Lie­tu­vo­je, po to ir sėk­min­ga jo tra­di­ ci­jų tą­sa, pa­ver­čiant šią spor­to ša­ką vie­nu tau­tos mi­tu, by­lo­ja, kad S.Da­ riaus idė­jos bu­vo iš­sau­go­tos. Tad ko­dėl ki­tas žings­nis ne­ga­lė­tų bū­ti iš­ spręs­tas pa­vel­do­sau­gi­nin­kų, vals­ty­ bės ir gal­būt pri­va­taus ka­pi­ta­lo pa­ stan­go­mis? Šio sta­dio­no re­konst­ruk­ ci­ja ga­li bū­ti rak­tas su­vo­kiant, kad ir pa­ts S.Da­rius no­rė­tų Kau­nui bei Lie­ tu­vai tin­ka­mo sta­dio­no. Žmo­n ių D&G sta­d io­nu va­d i­na­mas ob­jek­tas tu­rė­t ų įkū­ny­t i pir­map­ra­ dę ir, atei­ties pa­vel­do­sau­go­je, ma­tyt, svar­biau­sią sa­vy­bę – idė­jos svar­bą. O ar be­brai­žant pir­mą­jį sta­dio­no pro­ jek­tą S.Da­r ius ga­lė­jo tu­rė­t i ki­to­k ių idė­jų nei spor­to inf­rast­ruk­tū­ra, ati­ tin­kan­t i esa­mus po­rei­k ius, gy­ven­ se­ną ir lai­ką?

Vis dar daug svars­to­ma, ar Na­cio­na­li­ nis sta­dio­nas mū­sų ša­liai įkan­da­mas, rei­ka­lin­gas ir, svar­biau­sia, ar jis taps to na­cio­na­li­nio na­ra­ty­vo su­de­da­mą­ ja da­li­mi – t. y. ar bus ak­ty­viai nau­do­ ja­mas ir taps ne tik Vil­niaus, bet ir vi­sos Lie­tu­vos vie­šą­ja erd­ve. O gal, užuo­t nar­džius de­ba­tų jū­ro­je, ver­tė­ tų elg­tis lo­giš­kiau ir su­tvar­ky­ti tai, kas jau yra, sy­kiu iš­sau­gant ir pa­vel­dą? „Li­tua­ni­cos“ skry­dis pa­ro­dė Lie­tu­vą kaip pro­g re­sy­vią vals­ty­bę. Ko­k ia ji da­bar? In­ž i­ne­ri­niai vals­ty­bės pa­jė­ gu­mai, at­ro­do, pa­sie­kę vi­siš­ką dug­ ną, nes siū­buo­jan­č ių ap­š vie­t i­mo stul­pų pro­ble­mai spręs­ti rei­kia dau­ giau lai­ko, nei S.Da­r iui ir S.Gi­rė­nui rei­kė­jo pa­si­ruoš­ti sa­vo ke­lio­nei.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

At­si­sa­kė eks­pe­ri­men­to

Kau­nie­čiai šio­mis die­no­mis plū­ do į Lie­tu­vos avia­ci­jos mu­zie­jų ne tik pa­ma­ty­ti nau­jo avia­ci­jos is­to­ri­ ko Jo­no Če­po ir ope­ra­to­riaus Sta­sio Dar­gio do­ku­men­ti­nio fil­mo, skir­to Ste­po­nui Da­riui ir Sta­siui Gi­rė­nui, bet ir su­si­tik­ti su 1983 m. Rai­mun­ do Va­ba­lo pa­sta­ty­to fil­mo „Skry­dis per At­lan­tą“ S.Da­riaus vaid­mens at­li­kė­ju R.Sa­bu­liu.

Pra­bė­gę trys de­šimt­me­čiai šar­ ma pa­den­gė ak­to­riaus plau­kus, ta­ čiau neat­vė­si­no jo do­mė­ji­mo­si šio is­to­ri­nio skry­džio te­ma. „Si­dab­ ri­ne ger­ve“ įver­tin­tas už ne­di­de­ lį vaid­me­nį Al­gi­man­to Pui­pos fil­ me „Nuo­dė­mės už­kal­bė­ji­mas“, R.Sa­bu­lis jau be­ne sep­ty­ne­rius me­tus ku­ria „Vals­ty­bės ki­no met­ raš­tį“ ir prieš po­rą me­tų sa­vo ini­ cia­ty­va ėmė­si sun­kiai įvei­kia­mo vi­so­mis pra­smė­mis dar­bo – kur­ti do­ku­men­ti­nį fil­mą, ku­ria­me įvai­ rių spe­cia­ly­bių at­sto­vų aki­mis pa­ žvelgs į „Li­tua­ni­cos“ žū­ties ap­lin­ ky­bes ir prie­žas­tis.

„Mė­gi­nu pa­teik­ti ga­li­mus at­ sa­ky­mus į neat­sa­ky­tus klau­si­mus apie ka­tast­ro­fos prie­žas­tis. Ne­ pap­ras­tai gai­la, kad vien dėl di­de­ lio lė­šų sty­giaus tu­riu at­si­sa­ky­ti eks­pe­ri­men­to su lėk­tu­vu – si­mu­ lia­to­riu­mi, ku­ria­me du šiuo­lai­ ki­niai la­kū­nai pra­leis­tų be­veik 37 va­lan­das – tiek, kiek tru­ko S.Da­ riaus ir S.Gi­rė­no skry­dis. Gy­dy­to­

Vien dėl di­de­lio lė­šų sty­giaus tu­riu at­si­sa­ ky­ti eks­pe­ri­men­to su lėk­tu­vu – si­mu­lia­ to­riu­mi, ku­ria­me du la­kū­nai pra­leis­tų be­ veik 37 va­lan­das.

jų ko­man­da ste­bė­tų juos – si­mu­ lia­to­riu­je bū­tų su­da­ry­tos to­kios pat są­ly­gos kaip ir per skry­dį prieš 80 me­tų – ir fik­suo­tų vi­sus jų psi­ cho­fi­zi­nius po­ky­čius, ku­rių vie­ nas ga­lė­jo bū­ti lem­tin­gas tą tam­sią

aud­rin­gą nak­tį virš Sol­di­no pu­šų“, – at­sklei­dė su­žlu­gu­sios fil­mo da­lies pla­ną R.Sa­bu­lis.

Jau­ni­mui su­pran­ta­ma kal­ba

Da­bar­ti­nei val­džiai, pa­šne­ko­vo žo­ džiais ta­riant, dzin fil­mai pa­trio­ti­ ne te­ma­ti­ka, nors did­vy­riš­ki la­ kū­nai, paau­ko­ję sa­vo gy­vy­bes dėl Lie­tu­vos, da­bar ke­lia­mi kaip mei­lės tė­vy­nei pa­vyz­dys. S.Da­rius ir S.Gi­ rė­nas, kaip ir da­bar­ti­nė kar­ta, bu­vo pri­vers­ti emig­ra­ci­jo­je už­si­dirb­ti is­ to­ri­niam skry­džiui. „Ne, aš ne­pra­šau pi­ni­gų, kaip, be­je, jų ne­pra­šė ir mū­sų fil­mo he­ ro­jai, taip ir ne­su­lau­kę Vy­riau­ sy­bės pa­ra­mos. O juk S.Da­rius da­ly­va­vo 1926-ųjų per­vers­me, va­ di­na­si, pa­dė­jo atei­ti į val­džią An­ ta­nui Sme­to­nai, ku­rio mi­nist­rai tik tuo­met su­kru­to, kai „Li­tua­ni­ ca“ su­du­žo ir abu la­kū­nai žu­vo“, – ap­mau­džiai kal­bė­jo ku­ria­mo fil­mo re­ži­sie­rius.

R.Sa­bu­lis šį fil­mą ku­ria pa­si­tel­ kęs Kęs­tu­tį Pet­ru­lį ir Arū­ną Stoš­kų ir no­rė­tų, kad kuo dau­giau jau­ni­mo jį pa­ma­ty­tų. Ki­taip ir da­bar gre­sia iš­girs­ti to­kį klau­si­mą, ko­kį pa­tei­kė pri­bė­gęs prie R.Sa­bu­lio, fil­muo­ jant „Skry­dį per At­lan­tą“, ber­niu­ kas: „Dė­de, o kas bu­vo Da­riaus Gi­ rė­no žmo­na?“ Sup­ran­ta­ma, in­for­ma­ci­ja apie la­kū­nų žyg­dar­bį tu­ri bū­ti pa­teik­ta jau­ni­mui pa­trauk­lia, jiems priim­ ti­na kal­ba. „Ma­nau, kad jau­ni­mui bus smal­ su ste­bė­ti, kaip, pa­vyz­džiui, pa­si­ tel­kus kom­piu­te­ri­nę tech­ni­ką, la­ kū­nų iš sa­vo san­tau­pų ir sko­lin­tų bei už­dirb­tų pi­ni­gų JAV nu­si­pirk­ ta „Bel­lan­ca CH 300 Pa­ce­ma­ker“ ek­ra­ne virs oran­ži­ne „Li­tua­ni­ca“.

Fil­me pa­nau­do­si­me avia­ci­jos is­to­ ri­ko Gy­čio Ra­moš­kos su­ras­tą nu­ fil­muo­tą „Li­tua­ni­cos“ pa­ki­li­mą lem­tin­gam skry­džiui per At­lan­tą, did­vy­rių lai­do­tu­ves Kau­ne ir dau­ ge­lį ki­tų re­tai ro­do­mų ar­ba ne­ma­ ty­tų šios is­to­ri­jos aki­mir­kų“, – aiš­ ki­no R.Sa­bu­lis.

Kur­tų to­kį pa­tį cha­rak­te­rį

Tikslas: anot R.Sa­bu­lio filme, kurį žiū­ro­vai pa­ma­tys dar šiemet, bus

atsakyta į daugelį klausimų apie katastrofą.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

Pak­laus­tas, ar ir da­bar, įgi­jęs gy­ve­ni­ miš­kos pa­tir­ties ir dau­giau su­ži­no­jęs apie „Li­tua­ni­cą“ bei jos pi­lo­tus, kur­ tų to­kį pa­tį S.Da­riaus po­rtre­tą kaip „Skry­dy­je per At­lan­tą“, me­ni­nin­kas ne­dve­jo­da­mas at­sa­kė: iš­lik­tų tie pa­ tys jo cha­rak­te­rio bruo­žai. „Ste­po­nas bu­vo ne­konf­lik­tiš­ka, to­le­ran­tiš­ka, op­ti­miz­mu trykš­tan­ ti as­me­ny­bė, ku­riai ne­bu­vo sve­ti­ mas avan­tiū­riz­mas ir ne­bū­din­gi šei­mos žmo­gui bruo­žai. Vis dėl­to tai bu­vo žmo­gus – jau­nos Lie­tu­vos kū­rė­jas“, – ati­džiai per­skai­tęs la­ kū­no die­no­raš­tį, ves­tą iki pat skry­ džio pa­bai­gos, R.Sa­bu­lis dar kar­tą įsi­ti­ki­no, koks tai bu­vo tvir­tas, at­ sidavęs Lie­tu­vai žmo­gus.

3

penktadienis, liepos 19, 2013

santaka/projektai Svei­kin­ ti­na, kad me­ni­nin­ kai ne­lie­ ka nuo­ša­ ly­je mi­nint is­to­ri­nius įvy­kius ir svar­bias da­tas.

Genovaitė Skrabulienė. Prieš aušrą.

Amžinas svajonės skrydis Mil­ži­niš­kas ma­žy­tės „Li­tua­ni­cos“ ir jos pi­lo­tų skry­dis – tai ne tik is­to­ri­jos fak­tas, bet ir pa­mink­las sva­jo­nei. Ji ver­ta di­džiau­sios pa­gar­bos ir ap­mąs­ty­mų. Tai pa­da­rė Vil­niaus dai­li­nin­kai, ku­rių kūrinių pa­ro­da „Skry­dis“ pri­sta­to­ma Kau­ne.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Lie­tu­vos avia­ci­jos mu­zie­ju­je vyks­ tan­čią pa­ro­dą su­ren­gė vil­niš­kė Lie­ tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos ga­le­ri­ja „Ar­ka“. Ta pro­ga kal­bi­no­me vie­ną pa­ro­dos ren­gė­jų, ga­le­ri­jos di­rek­to­ rę Do­vi­lę Tom­ku­tę.

– „Ar­ka“ pa­va­sa­rį su­ren­gė me­ ti­nę at­ran­ki­nę ta­py­to­jų dar­bų pa­ro­dą te­ma „Skry­dis“. Pa­ro­ dos ku­ra­to­rė Arū­nė Tor­nau pa­ va­di­no ją kū­ry­bi­nio pul­so pa­ tik­ri­ni­mu, nes pri­si­lies­ti prie ži­no­mų vi­suo­me­ni­nių te­mų – ne­leng­vas iš­šū­kis. Tad pa­ro­da „Skry­dis“ at­vė­rė di­džiu­lę erd­vę įvai­rioms dai­li­nin­kų idė­joms?

– Pa­va­sa­rį su­reng­to­je pa­ro­do­je da­ ly­va­vo 57 įvai­rių kar­tų ir skir­tin­gos sti­lis­ti­kos ta­py­to­jų, ku­rie pa­tei­kė ne tik nau­jų, bet ir anks­čiau su­kur­tų, mi­nė­tą te­ma­ti­ką in­terp­re­tuo­jan­ čių, dar­bų. Pa­vyz­džiui, išei­vi­jos ta­py­to­jos Vi­dos Kriš­to­lai­ty­tės pa­ veiks­lai, skir­ti Ste­po­nui Da­riui ir Sta­siui Gi­rė­nui, ar mi­to­lo­gi­nę Ika­ ro te­mą per­tei­kian­tys Aloy­zo Sta­ siu­le­vi­čiaus kū­ri­niai. Į Kau­ną, Avia­ci­jos mu­zie­jų, at­ve­ žė­me 24 kū­ri­nius. Tiek dar­bų at­rin­ko­ me dėl ri­bo­tos eks­po­zi­ci­nės erd­vės – mu­zie­juje ir taip gau­su eks­po­na­ tų. Mu­zie­ji­nin­kai pa­siū­lė la­bai ge­ rą spren­di­mą – eks­po­nuo­ti ta­py­bos dar­bus ant mol­ber­tų, ku­riuos ma­ lo­niai pa­sko­li­no Kau­no ap­skri­ties dai­lės gim­na­zi­ja. Tai­gi iš dau­giau nei 90 dar­bų at­rin­ko­me kon­cent­ ruo­tą eks­po­zi­ci­ją – la­biau­siai ati­ tin­kan­čius te­mą, skir­tin­gų sti­lis­ti­kų ir skir­tin­go me­ni­nio brai­žo au­to­rių kū­ri­nius.

– Kaip pa­ste­bi dai­li­nin­kė Jo­ lan­ta Se­rei­kai­tė, da­lis pa­ro­ dos da­ly­vių in­terp­re­ta­vo erd­ vės, sti­chi­jos mo­ty­vus, va­ri­ja­vo abst­rak­čius ženk­lus, ta­čiau vy­ rau­jan­ti kū­ri­nių gi­ja – ne­lai­mės nuo­jau­ta.

– Taip, pa­veiks­luo­se daug dra­ma­ tiz­mo, ku­ris iš­reikš­tas tai iliust­ruo­ jan­čia spal­vi­ne ga­ma – tam­sio­mis, juo­do­mis, rau­do­no­mis, kont­ras­tin­ go­mis spal­vo­mis, eksp­re­sy­via kom­ po­zi­ci­ja. Be dra­ma­tiš­ku eksp­re­sio­ nis­ti­niu sti­liu­mi per­teik­tos dra­mos, pa­ro­do­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir ki­to­ kios sti­lis­ti­kos kū­ri­nių – rea­lis­ti­nių pa­veiks­lų ir abst­rak­ci­jų. Štai rea­lis­ ti­niu sti­liu­mi su­kur­ta­me Rai­mon­ dos Jat­ke­vi­čiū­tės-Kas­pa­ra­vi­čie­nės pa­veiks­le kos­tiu­muo­ti S.Da­rius ir S.Gi­rė­nas ei­na lėk­tu­vo link, o Me­ da Nor­bu­tai­tė pa­veiks­le „Lėk­tu­vė­ lis“ pa­tei­kia na­tiur­mor­tą su la­kū­no aki­niais ir pirš­ti­nė­mis bei su­vy­nio­ tais į ri­ti­nius že­mė­la­piais, at­ro­dan­ čiais tar­si se­no­vi­nis per­ga­men­tas.

Abst­rak­čiuo­se pa­veiks­luo­se nuo­ tai­kos svy­ruo­ja nuo ly­riš­ko liū­de­sio iki dra­ma­tiš­kos įtam­pos. Anot J.Se­ rei­kai­tės, abst­rak­čią iš­raiš­ką plė­to­ jan­čio Si­mo­no Skra­bu­lio ta­py­bi­nis skry­dis pul­suo­ja di­na­mi­ka ir tra­ giz­mo ženk­lais. A.Tor­nau žvilgs­nis ra­mus, me­di­ta­ty­vus, at­si­ve­rian­tis pilkš­va erd­ve. O štai de­ko­ra­ty­vio­ se Tau­ro Jur­kū­no abst­rak­ci­jo­se ir mis­tiš­ko­se Ge­no­vai­tės Skra­bu­lie­ nės trip­ti­ko erd­vė­se at­si­grę­žia­ma į švie­sią­ją skry­džio pu­sę.

– Me­no­ty­ri­nin­kė Ais­tė Pau­li­na Vir­bic­kai­tė sako, kad pa­ro­dos pa­veiks­lai gan tiks­liai fik­suo­ja ir vie­šo­jo kal­bė­ji­mo apie S.Da­ rių ir S.Gi­rė­ną iko­nog­ra­fi­ją.

– Daž­niau­siai pa­si­kar­to­jan­tis to­ kio kal­bė­ji­mo mo­ty­vas – lėk­tu­vai.

To­mo Jo­kū­bo­nio pa­veiks­le „Lėk­ tu­vų pro­jek­ta­vi­mo stu­di­ja“ vaiz­ duo­ja­ma dar tik lau­kian­ti skry­džio „Li­tua­ni­ca“, ta­čiau kū­rė­jo žvilgs­ nis jau apim­tas ne­ri­mo ir blo­gos nuo­jau­tos. Me­no­ty­ri­nin­kė pa­ste­ bi, kad Sau­lės Ur­bo­na­vi­čiū­tės pa­ veiks­le „Drą­sos ženk­las“ ply­ti gi­liai mė­ly­nas dan­gus ir tik iš grės­min­gai pa­kry­pu­sio ho­ri­zon­to su­vo­kia­me, kad ma­to­me tra­ge­di­jos mo­men­tą – dan­gaus pla­ty­bė­se kren­tan­tį vie­ni­ šą ma­žą lėk­tu­vė­lį.

O štai Vi­to­lis Tru­šys pa­veiks­ le „Sol­di­nas“ nu­ta­pė jau nu­kri­tu­sį lėk­tu­vą – tam­sus ko­lo­ri­tas ir ašt­ rios for­mos net ir nie­ko ne­ži­nan­ čiam žiū­ro­vui pra­ne­ša, jog kal­ba­ma apie tra­ge­di­ją. Ki­tuo­se pa­veiks­luo­ se lėk­tu­vas, pa­sak me­no­ty­ri­nin­kės, įgy­ja paukš­čio mo­ty­vą, o aso­cia­ci­ją su „Li­tua­ni­ca“ su­ku­ria tik abst­rak­ tūs oran­ži­niai po­tė­piai. Tarp „Skry­ džio“ te­mai su­kur­tų pa­veiks­lų ga­li­ ma ras­ti kry­žiaus, Ika­ro sim­bo­lių.

Lie­tu­vos avia­ci­jos mu­zie­juje su­ rengtoje pa­ro­do­je yra pui­kių, pa­vei­ kių šios tra­giš­kos ir kar­tu pa­trio­ti­ nės te­mos in­terp­re­ta­ci­jų, pa­teik­ta daug ge­ros ta­py­bos dar­bų – juo­se at­spin­dė­ta be­ga­lė is­to­ri­nio skry­džio as­pek­tų, ku­riais me­ni­nin­kai sa­vo kū­ri­niuo­se sie­kė at­skleis­ti ano me­to nuo­tai­kas, įvy­kio dra­ma­tiz­mą.

– Kaip ma­no­te, kaip dai­li­nin­kai trak­tuo­tų šį skry­dį, jei jis bū­tų pa­si­bai­gęs sėk­min­gai?

– Ma­nau, to­kiu at­ve­ju pa­ro­do­je vy­ rau­tų ki­ta spal­vi­nė ga­ma – švie­si, džiu­gi ir op­ti­mis­ti­nė. Ta­čiau da­ bar, praė­jus jau 80 me­tų po tra­giš­ kos skry­džio baig­ties, ma­to­me, kad la­kū­nų žyg­dar­bis li­ko ne­pa­mirš­tas, jų at­mi­ni­mas yra gy­vas ir bran­gus vi­sai mū­sų vi­suo­me­nei, taip pat ir me­ni­nin­kams. Pa­ro­do­je da­ly­vau­ jan­tys ta­py­to­jai iš nau­jo įsi­gi­li­no į šią te­mą, iš­reiš­kė sa­vo pi­lie­ti­nę po­ zi­ci­ją, per­mąs­tė šio reikš­min­go Lie­ tu­vai įvy­kio svar­bą.

Mes džiau­gia­mės, kad Lie­tu­vos avia­ci­jos mu­zie­jus at­si­lie­pė į ga­le­ri­ jos „Ar­ka“ ini­cia­ty­vą ir su­da­rė są­ly­ gas šiai pa­ro­dai bū­ti per­kel­tai į Kau­ ną. La­bai sim­bo­liš­ka, kad V.Tru­šio ta­py­bos dar­bas „Sol­di­nas“ yra eks­ po­nuo­ja­mas ša­lia au­ten­tiš­kų kars­tų, ku­riuo­se S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no kū­ nai bu­vo par­ga­ben­ti į Lie­tu­vą. La­bai svei­kin­ti­na, kad me­ni­nin­kai ne­lie­ka nuo­ša­ly­je mi­nint is­to­ri­nius įvy­kius ir svar­bias da­tas, o šiai pro­gai spe­ cia­liai su­kur­ti kū­ri­niai, ap­sup­ti au­ ten­tiš­kų eks­po­na­tų, at­ro­do itin pa­ vei­kiai.

Tomas Jokūbonis. Lėktuvų projektavimo studija.

Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė. Skrydis (virš Brooklyn Bridge).

kas: ta­py­bos dar­bų pa­ro­da „Skry­dis“. kur: Lie­tu­vos avia­ci­jos mu­zie­ju­je. kada: vei­kia iki rugp­jū­čio 12 d.

Ričardas Bartkevičius. Lituanica.

4

penktadienis, liepos 19, 2013

santaka /tiltai Lie­tu­vių vie­ny­bės gai­dos

Lie

Šią sa­vai­tę į gim­tą­ją Lietuvą at­vy­kęs G.Žel­ vys re­ži­sa­vo Pa­sau­lio lie­tu­vių vie­ny­bės die­ nai skir­tą kon­cer­tą. Vie­na idė­ja – ne­pra­ras­ ti lie­tu­vy­bės jaus­mo net ir gy­ve­nant to­li nuo Lie­tu­vos – su­vie­ni­jo po vi­są pa­sau­lį iš­si­bars­ čiu­sius, skir­tin­goms kar­toms, iš­si­la­vi­ni­mui, mu­zi­kos žan­rams at­sto­va­vu­sius lie­tu­vius. Į Kau­no vals­ty­bi­nio mu­zi­ki­nio teat­ro sce­ną ko­pė gar­sūs ope­ros so­lis­tai ir se­no­lių folk­lo­ ro ko­lek­ty­vai, „Klum­pa­ko­jį“ try­pė trem­ti­nių anū­kai, o tarp­tau­ti­nių kon­kur­sų lau­rea­tai de­ monst­ra­vo sa­vo meist­riš­ku­mą.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

Savas ir Lietuvoje, ir Sankt Peter Lie­tu­vių na­mai. To­kį už­ra­šą ga­li­ma iš­vys­ti vie­no­je įspū­din­giau­ sių Sankt Pe­ter­bur­go vie­tų, pa­čio­je mies­to šir­dy­je, ša­lia žy­mio­ sios Dvor­co­va­jos aikš­tės. Šio­je pra­ban­gos kai­my­nys­tė­je kuk­liai įsi­kū­ru­si or­ga­ni­za­ci­ja – vie­nas di­džiau­sių Ru­si­jo­je gy­ve­nan­čių lie­tu­vių trau­kos cent­rų. Lie­tu­vy­bės sa­los cent­re – ener­gin­gas ope­ros re­ži­sie­rius, pe­da­go­gas pro­fe­so­rius Gin­tau­tas Žel­vys.

Ar­tū­ras Mo­ro­zo­vas

a.morozovas@kaunodiena.lt

Ke­lias die­nas ste­bėdamas šį va­ka­ rykš­tį kau­nie­tį, ne­trun­ki įsi­ti­kin­ti: G.Žel­vys yra ne tik pe­ter­bur­gie­tis: jis nea­be­jo­ti­nai pri­klau­so šio mies­ to aukš­tuo­me­nei, ku­rios at­sto­vams pla­čiai at­si­ve­ria ne vie­nos du­rys.

Tarp dar­bų gau­sos ra­dęs aki­mir­ ką ra­miai pasikalbėti, pa­šne­ko­vas pa­kvie­čia į ne­di­de­lį sa­vo ka­bi­ne­ tą, ku­ria­me, be ra­šo­mo­jo sta­lo, – ar­ba­tos sta­le­lis ir so­fa. G.Žel­vys ne­sle­pia: ne­spė­jęs nu­veik­ti die­nos dar­bų daž­nai čia lie­ka ir nak­vo­ti.

Kal­bė­da­mas su „San­ta­ka“ G.Žel­ vys da­li­jo­si min­ti­mis apie pro­fe­si­ nį ke­lią ir tau­tiš­ku­mo iš­šū­kius Ru­ si­jo­je.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo pro­fe­ si­nį ke­lią. Kaip jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do Sankt Pe­ter­bur­gas?

– Tuo­me­čia­me Kau­no Juo­zo Gruo­ džio tech­ni­ku­me bai­giau for­te­pi­jo­ no spe­cia­ly­bę pas do­cen­tę Eu­ge­ni­ją Ma­tiu­kie­nę. Pa­te­kau vi­siš­kai ne­pa­ si­ruo­šęs, be aiš­kios mo­ky­mo­si mo­ ty­va­ci­jos. Vis dėl­to pe­da­go­gė įžvel­ gė ma­ny­je ra­cio­na­lų­jį grū­dą ir nuo pir­mos pa­mo­kos pa­ma­tė ga­lu­ti­nį sa­vo dar­bo re­zul­ta­tą. Bai­gęs stu­ di­jas, ne­tru­kus ga­vau pa­siū­ly­mą sto­ti į Le­ning­ra­do kon­ser­va­to­ri­ją.

Pri­sipa­žin­siu, įsto­jau ne iš kar­to – nors ir spe­cia­ly­bę iš­lai­kiau la­bai ge­rai, bet kai už­gro­jo ke­tu­rių bal­ sų dik­tan­tą, ku­rio ne­bu­vo­me ra­šę, su­pra­tau, kad šį kar­tą ne­pa­vyks.

Ran­kų ne­nu­lei­dau ir grį­žęs ki­tais me­tais įsto­jau.Bai­gęs for­te­pi­jo­no stu­di­jas, grį­žau į Lie­tu­vą. Sun­kiai klos­tė­si san­ty­kiai su kon­ser­va­to­ ri­jos va­do­vy­be... Man pa­siū­lė Vil­ niaus fil­har­mo­ni­jos di­rek­to­riaus pa­rei­gas. Su­ti­kau, ta­čiau neil­gai ten iš­bu­vau, grį­žau į Vil­niaus kon­ ser­va­to­ri­ją. Pra­dė­jau stu­di­juo­ti re­ ži­sū­rą. Ka­dan­gi jau tu­rė­jau šei­mą, ku­rią rei­kė­jo iš­lai­ky­ti, tris die­nas dir­bau Vil­niu­je, o ke­tu­rias die­nas stu­di­ja­vau Pe­ter­bur­ge. Taip va­ži­ nė­jau pen­ke­rius me­tus.

Ryšiai: „Rusijoje gyvenantys lietuviai negali be Lietuvos“, – sako Lie­

tuvių namų Sankt Peterburge vadovas G.Želvys.

Artūro Morozovo nuotr.

– Pu­sant­ro tūks­tan­čio ki­lo­met­ rų kas sa­vai­tę?

– Vi­sai ne­se­niai duk­ra ra­do ma­no trau­ki­nio bi­lie­tus – nu­steb­tu­mė­ te, ko­kio dy­džio ma­ku­la­tū­ros krū­ va. Tuo me­tu gau­da­vau sti­pen­di­ ją ir leng­va­tą. Tais lai­kais ke­liau­ti bu­vo pi­gu. Sie­nų ne­bu­vo, tad trau­ ki­nys at­va­žiuo­da­vo per nak­tį. Taip be­dirb­da­mas tuo­me­ti­nia­me Le­ ning­ra­de bai­giau ir ope­ri­nės re­ži­ sū­ros kur­są N.A.Rims­kio-Kor­sa­ ko­vo kon­ser­va­to­ri­jo­je.

Ne­sup­ran­tu vie­no da­ly­ko: ko­dėl mes ne­si­džiau­gia­me ir ne­si­di­džiuo­ja­me sa­vi­mi?

– Ko­dėl turėdamas ser­ti­fi­kuo­ tą me­ni­nin­ko pa­tir­tį nu­spren­ dė­te tap­ti pe­da­go­gu?

– Įdo­mu tai, kad bai­gęs Sankt Pe­ ter­bur­go kon­ser­va­to­ri­ją, ap­si­gy­nęs kan­di­da­to di­ser­ta­ci­ją, ant­rą kar­tą su pa­gy­ri­mu bai­gęs re­ži­sū­ros stu­di­ jas tuo­me­ti­nia­me Le­ning­ra­de, Lie­tu­ vo­je neį­vei­kiau kon­kur­so į dės­ty­to­jo vie­tą. Tie­siog ne­ži­no­jau aka­de­mi­nių žai­di­mų tai­syk­lių Lie­tu­vo­je. Tai nė­ ra blo­gai – juk kiek­vie­na tau­ta tu­ ri sa­vo spe­ci­fi­ką, sa­vo gy­ve­ni­mą ir ry­šius. Jei at­si­ran­da jau­nas žmo­gus, ku­ris ne­si­lai­ko „eis­mo tai­syk­lių“, jis tu­ri ar­ba ap­vers­ti vis­ką aukš­tyn ko­ jo­mis ir pa­keis­ti tas tai­syk­les, ar­ba pri­si­tai­ky­ti prie jų. Aiš­ku, yra ga­li­ my­bė ir pa­si­trauk­ti. Šian­dien no­rė­ čiau pa­dė­ko­ti tiems žmo­nėms, ku­rie ma­ne iš­stū­mė. Ka­dan­gi ne­pe­rė­jau kon­kur­so, kon­ser­va­to­ri­jos rek­to­rius Vla­dis­la­vas Čer­nu­šen­ko ir pa­kvie­tė ma­ne į Sankt Pe­ter­bur­gą ir pa­siū­lė įspū­din­gą po­stą – tap­ti Vals­ty­bi­nės Rims­kio Kor­sa­ko­vo kon­ser­va­to­ri­jos ka­ted­ros ve­dė­ju. Vė­liau ta­pau de­ ka­nu, pro­rek­to­riu­mi. Taip kon­ser­ va­to­ri­jo­je iš­dir­bau 28 me­tus.

– Kuo pa­trau­kė Sankt Pe­ter­bur­ gas kaip mies­tas, ne kaip sa­vi­ rea­li­za­ci­jos lau­kas?

– Sankt Pe­ter­bur­gas – tei­sin­gas mies­tas. Yra ver­ti­ka­lė, yra ho­ri­zon­

ta­lė. Kai su­si­kirs­da­vo ke­liai, sta­ty­ da­vo cerk­vę. Jei ry­te, kai pe­ter­bur­ gie­čiai dar mie­ga, tarp 4 ir 6 val., va­žiuo­ji mies­tu, ma­tai il­giau­sias per­spek­ty­vas – mies­tą nuo pra­džios iki ga­lo. Sankt Pe­ter­bur­gas – la­bai svei­kas mies­tas.

– O kaip ste­reo­ti­pas, kad šis mies­tas – kul­tū­rin­giau­sia Ru­ si­ja?

– Be abe­jo. Jis – dva­sios aris­tok­ ra­tų mies­tas. Il­gai ne­su­ge­bė­jau su­ pras­ti, kaip ru­sų tau­ta ga­lė­jo bū­ ti įstum­ta į to­kį bai­sų lai­ko­tar­pį nuo 1917-ųjų. Juk ru­sai iš es­mės nė­ra ag­re­sy­vūs žmo­nės. Pet­ra­šiū­ nų ka­pi­nė­se yra me­mo­ria­las žu­vu­ siems trem­ti­niams – gran­di­nė­mis su­kaus­ty­tos pu­šys. Kai šio­se ka­pi­ nė­se lan­kiau­si su sa­vo ko­le­ge ru­se, kar­tu žiū­rė­jo­me į tą me­mo­ria­lą. Aš jai pa­siū­liau pa­sta­ty­ti to­kį pat pa­ mink­lą Ru­si­jos au­koms. Ji pa­ty­lė­ ju­si at­sa­kė: „Ži­no­te, to­kiam me­ mo­ria­lui pas mus neuž­teks pu­šų.“ Ru­si­ja ne­te­ko mi­li­jo­nų sa­vo pi­lie­čių per ka­rus, re­vo­liu­ci­jas ir so­vie­ti­nių lai­kų rep­re­si­jas. Ši tau­ta yra ta­ len­tin­ga, jie – ne žvė­rys. Iš jų žvė­ rių ne­rei­kia da­ry­ti. Jie – mū­sų kai­ my­nai.

– Kaip at­si­dū­rėte Ru­si­jos lie­tu­ vių va­do­vo po­ste?

– Taip at­si­ti­ko, kad prieš de­šimt­ me­tį lie­tu­viai Ru­si­jo­je pra­dė­jo aiš­ kin­tis san­ty­kius, ki­lo ne­su­ta­ri­mų.

Bu­vęs ge­ne­ra­li­nis kon­su­las, ma­tyt, su­pra­to šią si­tua­ci­ją ir nu­spren­ dė, kad rei­kia kaž­ką da­ry­ti. Ma­ne jis pa­kvie­tė į sve­čius ir, juo­kais sa­ kant, neiš­lei­do tol, kol su­ti­kau ei­ti šias pa­rei­gas. Dis­ku­ta­vo­me iki pa­ ry­čių. Ga­liau­siai su­ti­kau. 2006-ai­ siais iš­rin­ko­me val­dy­bą. No­ras, už­ si­spy­ri­mas ir pen­ke­rių me­tų var­gas da­vė re­zul­ta­tų: lei­džia­me laik­raš­tį, vie­ni­ja­me daug lie­tu­vių Ru­si­jo­je.

Bu­vau neut­ra­lus žmo­gus – nei aš tų lie­tu­vių Ru­si­jo­je pa­ži­no­jau, nei jie ma­nęs. Or­ga­ni­za­ci­ja su­stip­rė­jo, mes tu­ri­me var­dą, ak­ty­viai da­ly­ vau­ja­me Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­ me­nė­je. Esu Ru­si­jos lie­tu­vių ta­ry­ bos pir­mi­nin­kas, Pa­sau­lio lie­tu­vių Sei­mo ta­ry­bos na­rys. Tai kal­ba ne

5

penktadienis, liepos 19, 2013

santaka/muzika kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

e­tu­vių vie­ny­bės gai­dos

Pa­žais­lio va­sa­ra: prie­sko­niai nenustelbia kla­si­kos Va­sa­rą Lie­tu­vo­je mu­zi­kos fes­ti­va­lių pa­si­rin­ki­mas di­de­lis, tad me­ni­nius po­rei­kius ga­li ne­sun­kiai pa­ten­kin­ti įvai­raus sko­nio me­lo­ma­nai. Ar dar įma­no­ma šio­je gau­ sy­bė­je ren­gi­nių bū­ti ma­to­mam? Jau aš­tuo­nio­lik­tus me­tus ren­gia­mas Pa­žais­lio mu­zi­kos fes­ti­va­lis šią už­duo­tį pui­kiai įvei­kia.

rburge apie ma­ne, o įver­ti­ni­mas ir pa­si­ti­ kė­ji­mas mū­sų or­ga­ni­za­ci­ja.

– O ar prie for­te­pi­jo­no pri­sė­ da­te?

– Ne. Tai, de­ja, pa­si­bai­gė. Vis dėl­to sa­vo spe­cia­ly­bės neap­lei­džiu – ren­ giu se­mi­na­rus, pra­kti­nes dirb­tu­ ves, re­ži­suo­ju, sta­tau spek­tak­lius.

Daug sa­vo lai­ko są­mo­nin­gai ski­riu lie­tu­vių klau­si­mams Ru­si­jo­je. Juo­ lab kad mums ant no­sies svar­bus klau­si­mas – pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­ mas. Mes tu­ri­me šian­dien kal­bė­tis su lie­tu­vių tau­ta. Ne su spe­cia­lis­ tais ar po­li­ti­kais. Ma­tyt, klau­si­ mas bus spren­džia­mas re­fe­ren­du­mo būdu. Rei­kia at­sa­ky­ti – ar pa­sau­ lio lie­tu­viai yra Lie­tu­vos da­lis? Tai tau­ta tu­ri la­bai at­sa­kin­gai iš­spręs­ti re­fe­ren­du­me, jei toks bus.

– O ko­kias vil­tis puo­se­lė­ja Ru­ si­jo­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai?

– Ru­si­jos lie­tu­viai ne­ga­li gy­ven­ti be Lie­tu­vos. Ne to­dėl, kad no­ri tu­rė­ti lie­tu­viš­ką pa­są. Es­mė – no­ras pri­ klau­sy­ti sa­vo tau­tai, bū­ti jos da­li­mi. Šių žmo­nių krau­jo gru­pė – lie­tu­vis.

– Su ko­kiais tau­tiš­ku­mo iš­šū­ kiais su­si­du­ria Ru­si­jo­je gy­ve­ nan­tys lie­tu­viai?

– So­vie­ti­niais me­tais bū­ti lie­tu­viu Ru­si­jo­je bu­vo la­bai sun­ku. Tai ne­ bu­vo smerk­ti­nas da­ly­kas, bet ypa­ tin­gos to­le­ran­ci­jos taip pat ne­bu­vo.

Iš­lik­ti žmo­gu­mi Ru­si­jo­je, kad ta­vęs ne­nu­ry­tų ir neišsp­jau­tų, ga­li­ma bu­vo tik vie­nu ke­liu – tu­rė­jai tap­ ti tik­ru pro­fe­sio­na­lu. Vis­ką mo­kė­ti 150 pro­c., dirb­ti ge­riau už ki­ta­tau­ tį. Tuo­met to­se gir­no­se ga­lė­jai pra­ si­suk­ti ne­su­mal­tas ir pa­da­ry­ti gir­ nų ak­me­ny­je sa­vo žy­mę.

– Kaip šian­dien ru­sai žiū­ri į lie­ tu­vius? Ar esa­ma ste­reo­ti­pų?

– Taip, jų yra. Lie­tu­vis Ru­si­jo­je – darbš­tus, gar­bin­gas, stip­rus. Kaip ąžuo­las. Lie­tu­vo­je apie tai ma­žai gir­dė­ti, ta­čiau čia mū­sų tė­vy­nai­niai yra ger­bia­mi ir uži­ma ge­ras pa­rei­gas.

Moks­li­nin­kai, dak­ta­rai, vers­li­nin­ kai. Aš skai­tau lie­tu­viš­ką spau­dą, ku­rio­je ra­šo apie lie­tu­vius, Ang­li­jo­ je dir­ban­čius juo­dus dar­bus. Daž­ nai to­kiu pa­vyz­džiu api­bū­di­na­mas lie­tu­vis emig­ran­tas. Ne­no­riu įžeis­ ti, ta­čiau daug to­kių lie­tu­vių iš vie­ no tvar­to nu­skri­do į ki­tą tvar­tą. Net į Vil­nių neuž­va­žia­vo. Tad ko no­rė­ ti? Skai­ty­da­mas spau­dą ne­sup­ran­tu vie­no da­ly­ko: ko­dėl mes ne­si­džiau­ gia­me ir ne­si­di­džiuo­ja­me sa­vi­mi?

– Kas šian­dien vie­ni­ja Ru­si­jo­je gy­ve­nan­čius lie­tu­vius?

– Mo­te­rys – šo­ka, dai­nuo­ja, vai­kai ir suau­gu­sie­ji mo­ko­si lie­tu­vių kal­ bos. Pag­rin­di­nis veiks­nys – kal­ba.

Jus­ti­na Pal­ta­na­vi­čiū­tė Mu­z i­ko­lo­gė

Fes­ti­va­lių įvai­ro­vė

Ko­ne kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį įvai­riau­ siuo­se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se siau­ čia po­pu­lia­rio­sios mu­zi­kos fies­tos – „Bliu­zo nak­tys“, „Tams­ta mu­zi­ ka“, „Sat­ta out­si­de“ ir ki­tos.

Kla­si­ki­nės mu­zi­kos pa­si­rin­ki­ mas taip pat ne­ma­žas – sos­ti­nė­je vyks­ta Vil­niaus fes­ti­va­lis, Kris­tu­po va­sa­ros fes­ti­va­lis, Pia­no.lt va­sa­ros fes­ti­va­lis. Klai­pė­do­je nuo pat va­ sa­ros pra­džios skam­ba „Klai­pė­dos kon­cer­tų sa­lės par­ko est­ra­do­je“, Pa­lan­go­je – „Va­sa­ros se­re­na­dos“, Ne­rin­go­je – Thom­mo Man­no fes­ ti­va­lis, „Kur­šių ne­ri­ja“. Kla­si­ki­nė mu­zi­ka skam­ba ir ki­tuo­se Lie­tu­ vos kam­pe­liuo­se: Bist­ram­po­ly­je ir Ty­tu­vė­nuo­se vyks­ta kla­si­ki­nės mu­zi­kos fes­ti­va­liai, be­si­tę­sian­tys vi­są va­sa­rą. Sa­vi­tas tra­di­ci­jas tu­ ri ir „Drus­ki­nin­kų va­sa­ra su Čiur­ lio­niu“.

Na, o kau­nie­čiai va­sa­rą džiau­ gia­si „Ope­re­te Kau­no pi­ly­je“ ir Pa­žais­lio mu­zi­kos fes­ti­va­liu, ku­ ris šie­met mi­ni jau 18-ąjį gim­ta­ die­nį. Su­kak­tis ga­na so­li­di – tad ta pro­ga ir svars­to­me, kuo šis fes­ti­ va­lis iš­si­ski­ria iš ki­tų ir ko­kiais as­ pek­tais jis la­biau­siai do­mi­na mu­ zi­kos my­lė­to­jus?

Pa­žais­lio mu­zi­kos fes­ti­va­lis int­ ri­guo­ja jau kon­cer­tų pa­va­di­ni­mais.

Vie­ni poe­tiš­ki – „Pa­ry­žiaus ak­va­ re­lės“, „Gra­žus va­ka­ras“, ki­ti vaiz­ din­gi – „Džen­tel­me­nų due­tas“, „Fla­men­ko – jaus­mų ko­ri­da“, tre­ ti la­bai pa­pras­ti – „Akor­deo­nas ir or­kest­ras“ ar tie­siog „Ka­me­ri­nės mu­zi­kos va­ka­ras“. Kiek­vie­nas jų su­ma­niai anon­suo­ja bū­si­mo kon­ cer­to pro­gra­mą – ko­das „Džen­ tel­me­nų due­tas“ sle­pia du at­li­ kė­jus: smui­ki­nin­ką Vil­hel­mą Če­pins­kį ir gi­ta­ris­tą Ser­ge­jų Kri­ni­ci­ną. Šie pa­va­di­ni­mai fes­ti­ va­liui su­tei­kia nuo­šir­ du­mo ir ka­me­riš­ku­mo.

Vei­kiau­siai jie su­do­mi­ na ne tik už­kie­tė­ju­sius me­lo­ma­nus, bet ir tuos, ku­rių gro­ja­raš­ty­je kla­si­ ki­nės mu­zi­kos pa­si­tai­ko kiek re­čiau. Tie­sa, šiuo as­ pek­tu ga­na rim­tas kon­ku­ren­ tas yra Kris­tu­po va­sa­ros fes­ti­va­ lis, ren­gia­mas Vil­niu­je, ku­ris taip pat pa­si­žy­mi ori­gi­na­liais kon­cer­ tų pa­va­di­ni­mais – „Mei­lės tri­ kam­pis“, „Mon­mart­ro gat­ve­lė­ mis“ ir pan.

Pa­žais­lio mu­zi­kos fes­ti­va­lis taip pat siū­lo įvai­rios mu­zi­kos, nors di­džiau­sią jos da­lį su­da­ro kla­si­ki­ nė. Įdo­mu, kad ji šia­me fes­ti­va­ly­je įgy­ja kiek ki­to­kį pa­vi­da­lą, ku­ris ga­ li pa­si­ro­dy­ti vi­sai pa­trauk­lus tiems, ku­rie ne­tu­ri spe­cia­laus mu­zi­ki­nio iš­si­la­vi­ni­mo. Ka­me­ri­nės mu­zi­kos kon­cer­tuo­se skai­to­mos ei­lės, o dau­gu­mos ren­gi­nių pro­gra­mos su­ da­ry­tos re­mian­tis tam tik­ra te­ma­ ti­ka („Gam­tos at­spin­džiai“, „Tam­ siai mė­ly­na Ka­ri­bų jū­ra“).

Fes­ti­va­ly­je skam­ba ir kla­si­ki­nės mu­zi­kos pra­kti­ko­je ga­na re­tai ap­tin­ ka­mi inst­ru­men­tai ar jų de­ri­niai – tai smui­kas ir gi­ta­ra, klar­ne­tas ir var­go­nai, akor­deo­nas ir or­kest­ ras, lū­pi­nė ar­mo­ni­kė­lė ir or­kest­ ras. Tad kla­si­ki­nė mu­zi­ka Pa­žais­ lio fes­ti­va­ly­je pa­tei­kia­ma kiek ki­taip nei įpras­ta – gal­būt kiek pa­ pras­čiau, ta­čiau tik­rai ne pra­sčiau.

Be­je, pa­na­šią kon­cep­ci­ją tu­ri ir Ty­tu­vė­nų va­sa­ros fes­ti­va­lis, ta­ čiau ja­me ren­gi­nių įvai­ro­vė ge­ro­kai ma­žes­nė.

Eg­zo­ti­ka ir tra­di­ci­jos

Pa­žais­lio fes­ti­va­lio pro­gra­mo­je yra ir džia­zo kon­cer­tų – jau skam­bė­jo

gos­pe­lai, o lie­pos 21 d. kon­cer­tuos vo­ka­li­nis džia­zo an­samb­lis „Vi­ve“ iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos. Daž­nai skam­ba ir eg­zo­tiš­ka mu­zi­ka – ko­ lum­bie­tiš­ka sal­sa, ku­rią de­monst­ ra­vo „Swing La­ti­no“ („Karš­ta va­ lan­da Ko­lum­bi­jo­je“), aist­rin­ga­sis fla­men­kas („Fla­men­ko – jaus­mų ko­ri­da“), ug­nin­gos či­go­niš­kos me­lo­di­jos („Čar­da­šo ka­ra­lius“), is­pa­niš­ka­sis tem­pe­ra­men­tas lie­ sis, kai kon­cer­tuos Car­lo­sas Pi­ ña­na ir jo gru­pė.

Tad kla­si­ki­nė mu­ zi­ka Pa­žais­lio fes­ ti­va­ly­je pa­tei­kia­ ma kiek ki­taip nei įpras­ta – gal­būt kiek pa­pras­čiau, ta­čiau tik­rai ne pra­sčiau.

Eg­zo­tiš­ko folk­lo­ro bei džia­zo siū­lo­ma ir ki­tur – „Kon­cer­tų sa­ lės par­ko est­ra­do­je“ Klai­pė­do­ je, Bist­ram­po­lio fes­ti­va­ly­je, o be­ ne dau­giau­sia – Kris­tu­po va­sa­ros

Skir­ta uni­ver­sa­liam žiū­ro­vui

Kon­cep­ci­ja – bū­ti ki­to­kiam

Dau­ge­lis va­sa­rą vyks­tan­čių fes­ ti­va­lių klau­sy­to­jams siū­lo ne tik aka­de­mi­nės, bet ir leng­ves­nio po­bū­džio mu­zi­kos kon­cer­tų. Vei­ kiau­siai tai dik­tuo­ja ir pa­ts šil­ta­ sis se­zo­nas bei ma­žiau įpa­rei­go­ jan­čios kon­cer­tų erd­vės.

fes­ti­va­ly­je. Vis dėl­to pa­sta­ruo­ siuo­se to­kio po­bū­džio kon­cer­tai la­biau orien­tuo­ti į pa­sau­lio et­ni­ nės mu­zi­kos, va­di­na­mo­jo world mu­sic žan­ro, ger­bė­jus. Šis mu­zi­ ki­nis sti­lius jau per­žen­gia kla­si­ki­ nės mu­zi­kos ri­bas, o eg­zo­tiš­kie­ji ir džia­zuo­jan­tys Pa­žais­lio fes­ti­va­lio kon­cer­tai iš­lai­ko kla­si­ki­nės mu­zi­ kos li­ni­ją, kad ir pa­gar­din­tą prie­ sko­niais ar tem­pe­ra­men­tin­gais džia­zo rit­mais.

Ne­sun­ku pa­ste­bė­ti, kad Pa­žais­ lio mu­zi­kos fes­ti­va­lis tu­ri gra­žią tra­di­ci­ją pa­mi­nė­ti svar­bias is­to­ ri­nes da­tas. Šie­met net du kon­ cer­tai pri­me­na apie 200-ąsias dvie­jų ope­ros gran­dų – Giu­sep­ pe Ver­di ir Ri­char­do Wag­ne­rio – gi­mi­mo me­ti­nes. Pri­si­me­na­mos ir is­to­ri­nės da­tos – Ge­du­lo ir vil­ ties die­ną skam­bė­jo Wolf­gan­go Ama­deus Mo­zar­to Re­quiem, spe­ cia­liai tar­mių me­tams pa­mi­nė­ ti V.Bar­tu­lis su­kū­rė opu­są „Mū­ sų Lie­tu­va“, mi­nė­tos Že­mai­čių krikš­to 600-osios me­ti­nės. Jau tra­di­ci­ja ta­po Vals­ty­bės (Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo) die­nos mi­nė­ji­mas Kau­no pi­ly­je – šį­kart ro­dy­tas prem­je­ri­nis spek­ tak­lis „Skir­gai­la“ (rež. Vy­tau­tas Rum­šas). Ne­pa­mirš­ta ir Žo­li­nė – jos at­lai­dai vyks pa­čia­me Pa­žais­ lio vie­nuo­ly­ne. Šią gra­žią tra­di­ci­ją ga­li­ma lai­ky­ti iš­skir­ti­niu Pa­ žais­lio vie­nuo­ly­no bruo­ žu – ki­tuo­se fes­ti­va­liuo­se to­kių ren­gi­nių pa­si­tai­ko kur kas re­čiau.

Karštis: „Swing La-

tino“ iš Kolumbijos – žiupsnelis egzotikos šiemetiniame Pažaislio festivalyje.

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Ver­tin­da­mi Pa­žais­lio mu­zi­kos fes­ti­va­lį ki­tų va­sa­ros kla­si­ki­nės mu­zi­kos ren­gi­nių kon­teks­te, ne­ suk­lys­tu­me teig­da­mi, kad jis – ga­ na įvai­rus. Čia skam­ba ir rim­to­ji, ir leng­ves­nio po­bū­džio kla­si­ki­nė mu­zi­ka, taip pat šiek tiek džia­zo ir mu­zi­kos, pa­gar­din­tos to­li­mų­jų kraš­tų folk­lo­ro.

Ki­ti Lie­tu­vo­je vyks­tan­tys va­ sa­ros fes­ti­va­liai yra kur kas ten­ den­cin­gesnė: pa­vyz­džiui, va­sa­ros pra­džio­je skam­ban­tis Vil­niaus, taip pat ir Ni­dos Thom­mo Man­ no fes­ti­va­liai la­biau orien­tuo­ ti į spe­cia­lų­jį mu­zi­ki­nį iš­si­la­vi­ni­ mą tu­rin­čius kla­si­ki­nės mu­zi­kos ger­bė­jus.

Ne­rin­go­je vyks­tan­čia­me fes­ti­ va­ly­je „Kur­šių ne­ri­ja“ dau­giau­sia skam­ba baž­ny­ti­nė mu­zi­ka, Pa­lan­ gos „Va­sa­ros se­re­na­dos“ – ka­me­ri­ nių kon­cer­tų cik­las. „Drus­ki­nin­kų va­sa­ra su Čiur­lio­niu“ skir­ta Mi­ ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio kū­ry­bai, o Bist­ram­po­lio fes­ti­va­lis pa­su­ko po­pu­lia­rio­sios mu­zi­kos ke­liu. Tad Pa­žais­lio mu­zi­kos fes­ ti­va­lis yra vie­nas tų, ku­riuo­se sau įdo­maus at­ras tik­rai ne vie­nas – tiek nuo­sai­kus ar ne­la­bai kla­si­ki­ nės mu­zi­kos ger­bė­jas, tiek džia­zo ar ug­nin­gų rit­mų mė­gė­jas.

6

penktadienis, liepos 19, 2013

santaka /vietos dvasia

Ant šventės stalo – jaučiai aukso ragais Na­cio­na­li­nia­me Bal­ta­ru­si­jos is­to­ri­jos ar­chy­ve ap­ti­ko­me 1843 m. lie­pos 6 d. ra­šy­tą do­ku­men­tą, ad­re­suo­tą Vi­tebs­ko, Mo­gi­lio­vo ir Smo­lens­ko ge­ne­ral­gu­ber­na­to­riui Piot­rui Dja­ko­ vui, ku­riuo ką tik įsteig­tos Kau­no gu­ber­ni­jos pa­skir­ta­sis ci­ vi­li­nis gu­ber­na­to­rius Iva­nas Kal­ka­ti­nas pra­ne­ša apie pa­sta­ ro­sios gu­ber­ni­jos gy­va­vi­mo pra­džią.

Gin­t a­ras Druč­k us, Kris­t i­n a Sta­n i­š aus­k ė Kau­no ap­skri­t ies ar­c hy­vas

Reng­ta­si ypa­tin­gai šven­tei

Kau­no ap­skri­ties ar­chy­ve sau­ go­mi do­ku­men­tai liu­di­ja, kad Kau­no gu­ber­ni­jos įstei­gi­mo iš­ kil­mėms bu­vo kruopš­čiai ren­ gia­ma­si: mies­to Dū­ma sky­rė lė­šų šven­ti­niam mies­to ap­ švie­ti­mui, bu­vo kruopš­čiai at­ nau­jin­ti Ro­tu­šės bal­dai ir kt. Šven­t ės iš­va­ka­r ė­s e nau­ jai steig­tos Kau­n o gu­b er­n i­ jos ba­jo­rų su­si­rin­ki­mas su­ra­šė pa­dė­kos raš­tą už Kau­no gu­ber­ ni­jos įkū­ri­mą Ru­si­jos im­pe­ra­to­ riui Ni­ko­la­jui I ir iš­rin­ko at­sto­ vus, ku­rie šį raš­tą im­pe­ra­to­riui tu­rė­jo įteik­ti (kaip ži­no­me, raš­tas bu­vo per­duo­tas im­pe­ra­to­riui per jo kan­ce­lia­ri­ją, ta­čiau Kau­no gu­ ber­ni­jos ba­jo­rų de­le­guo­tų at­sto­vų im­pe­ra­to­rius ne­priė­mė tei­sin­da­ ma­sis di­de­liu užim­tu­mu).

Kau­no gu­ber­ni­jos įstei­gi­mo iš­ kil­m ių pro­g ra­m a taip pat bu­vo kruop­čiai pa­reng­ta iš anks­to: su­ da­ry­tas ir iš­siun­ti­nė­tas kvies­ti­ nių sve­čių są­ra­šas, nu­sta­ty­ta iš­ kil­min­gų ei­ty­nių į Ro­tu­šę tvar­ka ir kt. Iš­kil­mių ce­re­mo­ni­jos pro­ gra­m ą sa­vo pa­ra­š u pa­tvir­t i­n o Vil­n iaus ge­n e­ral­g u­b er­n a­to­r ius Fio­d o­ras Mir­ko­v i­č ius. Ste­b ė­t i pa­si­ren­gi­mą iš­kil­mėms iš Pe­ter­ bur­go į Lie­tu­vą bu­vo ko­man­di­ ruo­ti Ru­si­jos tei­sin­gu­mo mi­nis­ te­ri­jos val­di­nin­kas Dol­go­po­lo­vas ir Val­dan­čio­jo Se­na­to ti­tu­lia­ri­nis pa­ta­rė­jas Kud­riav­co­vas.

Lin­kė­ji­mai im­pe­ra­to­rie­nei

Pa­gal pro­g ra­m ą iš­k il­m ių die­n ą 8.30 val. Kau­n o ro­t u­š ė­je tu­r ė­ jo su­si­rink­ti kvies­ti­niai sve­čiai, pra­de­dant vi­ce­gu­ber­na­to­riu­mi ir bai­giant mies­tų drau­gi­jų at­sto­vais ir ger­bia­mais bei ži­no­mais vi­suo­ me­nė­je žmo­nė­mis. 9 val. sa­lė­je pa­si­ro­dė nau­jai pa­skir­ta­sis Kau­ no ci­vi­li­nis gu­ber­na­to­rius Iva­nas Ste­pa­n o­v i­č ius Kal­ka­t i­n as. 9.30 val. vi­si su­si­rin­ku­sie­ji plūs­te­lė­jo į ge­ne­ral­gu­ber­na­to­riaus kam­ba­rį per­duo­ti svei­ki­ni­mų Jos im­pe­ra­ to­riš­ka­jai di­de­ny­bei im­pe­ra­to­rie­ nei jos gim­ta­die­nio pro­ga.

Po to, pa­gal iš anks­to nu­sta­ty­ tą tvar­ką, iš­si­ri­kia­vo ir ei­ty­nės pa­trau­kė į Šv.Alek­sand­ro cerk­vę da­ly­vau­ti iš­kil­min­go­se pa­mal­do­ se, ku­rias lai­kė Vil­niaus ir vi­sos

Įrodymas: Kauno civilinio gubernatoriaus I.Kal­ ka­tino raštas P.Djakovui apie Kauno gubernijos įsteigimą. Saugomas Nacionaliniame Baltarusijos istorijos archyve

„Tu­r iu gar­b ės pra­neš­ ti Jū­s ų Švie­s y­b ei, kad, vyk­d ant Jo Im­p e­r a­to­r iš­ ko­s ios Di­de­ny­b ės 1842 me­t ų gruo­d žio 18 die­nos įsa­k ą, šių me­t ų lie­p os 1 die­n ą, Jos Im­p e­ra­to­ riš­ko­s ios Di­de­ny­b ės po­n ios im­p e­ ra­to­r ie­nės gi­m i­mo die­n ą, bu­vo ati­

Teritorija:

Kauno guber­ nijos žemėlapis.

Iš I. Kal­ka­ti­no laiš­ko P.Dja­ko­vui da­r y­ta Kau­no gu­ber­n i­ja. Kau­no gu­ ber­n i­ją su­da­r ys šios ap­skri­t ys: Kau­ no, Uk­mer­gės, No­voa­lek­s and­rovs­ ko, Ra­s ei­n ių, Pa­ne­vė­ž io, Šiau­l ių ir Tel­š ių, iš­s i­dės­č iu­s ių 37 000 kvad­ ra­t i­n ių vars­t ų te­r i­to­r i­j o­j e ir tu­r in­ čio­j e 830 000 abie­j ų ly­č ių gy­ven­ to­jų.“

Saugomas Kauno apskrities archyve

Lie­tu­vos ar­ki­vys­ku­pas. Pa­si­bai­ gus pa­mal­doms, tvar­kin­gos ei­ty­ nės, va­do­vau­ja­mos ge­ne­ral­gu­ber­ na­to­riaus ir ar­ki­vys­ku­po, grį­žo į Ro­tu­šę, kur jų lau­kė įvai­rių įstai­ gų val­di­nin­kai, dva­ri­nin­kai, pirk­ liai ir mies­t ie­č iai – kiek­v ie­n as jam skir­to­je, gu­ber­ni­jos pro­ku­ ro­ro nu­ro­dy­to­je vie­to­je.

At­v y­k us į Ro­t u­š ę ge­n e­ral­g u­ ber­n a­to­r iui ir dva­s i­n in­k i­jos at­ sto­vams, gu­b er­n i­jos pro­k u­ro­ras iš­k il­m in­gai per­s kai­t ė 1842 m. gruo­džio 18 d. im­pe­ra­to­riaus įsa­ ką apie Kau­n o gu­b er­n i­jos įstei­ gi­mą.

Pers­kai­č ius įsa­k ą, ge­n e­ral­g u­ ber­n a­to­r ius F.Mir­ko­v i­č ius pa­ skel­bė, kad nuo šiol im­pe­ra­to­ riaus va­l ia įvyk­dy­ta ir Kau­n o gu­ber­ni­ja įsteig­ta, įtei­kė nau­jai pa­skir­tam gu­ber­na­to­riui ir at­ski­ rų rū­mų (gu­ber­ni­jos įstai­gų) at­ sto­vams jų ju­ris­dik­ci­jai pri­skir­tų ad­mi­nist­ra­ci­nių vie­ne­tų ant­spau­ dus. Įtei­kęs ant­spau­dus, ge­ne­ral­ gu­ber­na­to­rius pa­sa­kė iš­kil­min­gą kal­bą, ku­rio­je trum­pai pa­mi­nė­jo Kau­no mies­to is­to­ri­ją ir pa­brė­ žė at­si­vė­ru­sias pui­kias ga­li­my­ bes mies­to pra­mo­nei plė­to­tis ir mies­tui aug­ti.

Šven­tė eli­tui ir gat­vei

Po to ar­ki­vys­ku­pas su­kal­bė­jo mal­ dą Kau­no gu­ber­ni­jos ati­da­ry­mo pro­ga ir vi­si su­si­rin­ku­sie­ji su ne­ ša­mu kry­žiu­mi pa­su­ko Gu­ber­ni­jos val­dy­bos ir ki­tų gu­ber­ni­jos įstai­ gų link da­ly­vau­ti jų pa­šven­ti­ni­mo ce­re­mo­ni­jo­je. Gu­ber­ni­jos val­dy­ bą pa­šven­ti­no pa­ts ar­ki­vys­ku­pas, o ki­tas įstai­gas – Vil­niaus Šven­ to­sios Dva­sios vie­nuo­ly­no aba­ tas Pla­to­nas. Po šios ce­re­mo­ni­jos nau­jai pa­skir­ta­sis gu­ber­na­to­rius ir vi­sų gu­ber­ni­jos įstai­gų va­do­vai su sa­vo pa­val­di­niais pri­si­sta­tė ar­ ki­vys­ku­pui jo kam­ba­ry­je.

Po pie­tų, pu­sę penk­tos, Kau­no ci­v i­l i­n is gu­b er­n a­to­r ius su­ren­ gė iš­kil­min­gus pie­tus, ku­riuo­se da­ly­va­vo, kaip ra­šo­ma, „vi­si tuo me­tu Kau­ne bu­vę gar­bin­gi žmo­ nės“. Per pie­tus šei­mi­nin­kas, t.y.

I.Kal­ka­ti­nas, kė­lė tos­tus už im­pe­ ra­to­rių, im­pe­ra­to­riš­ką­ją šei­mą, o ge­ne­ral­gu­ber­na­to­rius F.Mir­ko­vi­ čius – už Kau­no gu­ber­ni­jos ge­ro­ vę. Iš­kil­min­gu­mo su­tei­kė po pir­ mo­jo tos­to nu­skam­bė­jęs ka­ri­nio or­kest­ro at­lik­tas Ru­si­jos him­nas „Die­ve, sau­gok ca­rą“.

Tuo pat me­tu Ro­tu­šės aikš­tė­je bu­vo su­reng­tos vai­šės pra­stuo­

me­n ei. Vai­š ės bu­vo su­reng­tos ge­ne­ral­gu­ber­na­to­riaus są­skai­ta.

Kaip to­kiais at­ve­jais įpras­ta, bu­ vo pa­tiek­ti kep­ti jau­čiai paauk­ suo­tais ra­gais, iš sta­t i­n ių bu­vo vai­ši­na­ma alu­mi ir vy­nu. Da­li­ jant vai­šes mi­nia kas kar­tą šau­kė „ura!“ ir „te­gy­vuo­ja im­pe­ra­to­riš­ ko­ji šei­my­na!“ Ne­bu­vo pa­mirš­ti ir pa­vai­šin­ti tvar­ką mies­te per iš­ kil­mes už­tik­ri­nę Kre­men­čiu­go jė­ ge­rių pul­ko sar­gy­bos kuo­pos že­ mes­nių­jų laips­nių ka­riai ir Kau­no in­va­li­dų kuo­pos ka­riai, iš vi­so – be­veik 600 žmo­nių.

Bu­vo pa­tiek­ti kep­ ti jau­čiai paauk­ suo­tais ra­gais, iš sta­ti­nių bu­vo vai­ ši­na­ma alu­mi ir vy­nu.

De­šim­tą va­ka­ro ge­ne­ral­gu­ber­ na­to­r ius su­ren­g ė pui­k ią puo­t ą.

Tems­tant mies­tas bu­vo gau­s iai iliu­mi­nuo­tas. Ypač ryš­kiai bu­vo

ap­švies­ta Ro­tu­šės aikš­tė, ku­rio­ je vaikš­ti­nė­jo mi­nios žmo­nių. Jų akį trau­kė pui­kiai ap­švies­ta im­ pe­ra­to­riaus mo­nog­ra­ma, o pa­ki­ lią nuo­tai­ką pa­lai­kė nuo de­vin­tos va­ka­ro iki vė­lu­mos gro­jęs ka­ri­nis or­kest­ras.

Net­ru­kus po iš­kil­mių pa­reng­ta­ me ir „Vil­niaus ži­nių“ re­dak­ci­jai iš­siųs­ta­me pra­ne­ši­me spau­dai, be ki­ta ko, bu­vo ra­šo­ma: „1843 me­ tų lie­pos 1-oji – džiaugs­min­ga ir iš­kil­min­ga val­do­vės im­pe­ra­to­rie­ nės gi­mi­mo die­na – nuo šiol bus Kau­no mies­to ir Kau­no gu­ber­ ni­jos at­gi­mi­mo die­na. Su ko­kiu džiaugs­mu čia vi­si ne­kant­riai lau­ kė šios die­nos, kai iš­si­pil­dė val­ do­vo im­pe­ra­to­riaus va­lia, kai se­ nas, aš­tuo­nių šimt­me­čių se­nu­mo mies­tas bu­vo pa­šauk­tas nau­jam gy­ve­ni­mui ir iš­kel­tas į ly­gią gre­tą tarp svar­biau­sių im­pe­ri­jos mies­ tų. Šią lai­min­gą mums die­ną mes at­šven­tė­me pui­kiai... (...) mes, šio ypa­tin­go įvy­kio liu­dy­to­jai, jį pri­ si­min­si­me su su­si­ža­vė­ji­mu, o mū­ sų anū­kai apie jį klau­sy­sis su ma­ lo­nu­mu ir ku­pi­ni dė­kin­gu­mo.“ P.S. Au­to­riai nuo­šir­džiai dė­ko­ja ko­le­gei Li­di­jai Pa­nuš­kie­nei už pa­ gal­bą ren­giant straips­nį.

7

penktadienis, liepos 19, 2013

santaka/istorija Be­si­ku­rian­čios vals­ty­bės pa­grin­dą XIII a. su­da­rė dip­lo­ ma­ti­ja ir ka­riuo­me­ nė – pa­sta­ra­jai skir­ ta pa­ro­da vei­kia Vy­tau­to Di­džio­ jo ka­ro mu­zie­ju­je, kur ga­li­ma pa­ma­ ty­ti ra­di­nių iš ka­pi­ ny­nų, ka­rių ap­ran­ gos ir gink­luo­tės re­konst­ruk­ci­ją.

Radiniai: XIII a. ka­rių ap­ran­gos ir gink­luo­tės detalės.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

Mindaugo ka­riai – ištvermingi šykštuoliai Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Pa­rei­ga, vie­ni­ju­si tau­tą

Pa­ma­žu, bet tvir­tais žings­niais į mū­sų is­to­ri­ją grįž­ta Lie­tu­vos di­ džio­jo ku­ni­gaikš­čio Vy­tau­to kul­to tar­pu­ka­riu iš­stum­tas ka­ra­lius Min­ dau­gas, ku­rio įkur­tą vals­ty­bę pul­ di­nė­jo Kry­žiuo­čių ir Ka­la­vi­juo­čių or­di­nai, Len­ki­jos ka­ra­lys­tės, Ru­ sios že­mių, Auk­so or­dos ka­riuo­ me­nės. Tad svar­biau­sia XIII a. lie­ tu­vio vy­ro pa­rei­ga bu­vo gin­ti sa­vo jau­nu­tę vals­ty­bę – tai vie­ni­jo tau­ tą ir gel­bė­jo vals­ty­bę.

Anot pa­ro­dą Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­ju­je (VDKM) „Lie­tu­vos ka­ra­lys­tės ka­riai XIII a.“ ku­ra­vu­sio ka­ro is­to­ri­ko Ar­vy­do Po­ciū­no, dar iki Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo ryš­kė­jo Lie­tu­vos vals­ty­bės kon­tū­rai, nors jos išo­rė­je bu­vo la­bai ne­ra­mu.

Ypač sun­kūs be­si­ku­rian­čiai vals­ ty­bei bu­vo 1250–1253 m., kai prie­ šai užė­mė di­džią­ją kraš­to da­lį ir pri­ver­tė Min­dau­gą slėp­tis Vo­ru­ tos pi­ly­je. Pas­ta­ro­ji bu­vo vie­na iš vals­ty­bi­nių pi­lių, ku­rias Min­dau­ gas sta­tė to­se vie­to­se, kur be­si­ for­muo­jan­čiai vals­ty­bei grė­sė di­ džiau­si pa­vo­jai. Kai Min­dau­gas ta­po ka­ra­liu­mi, iš­ki­lo pro­fe­sio­na­ lių ka­rių po­rei­kis. Ką tik pra­dė­ju­ si kur­tis ka­ra­lys­tė, anot A.Po­ciū­no, jų jau tu­rė­jo.

Bu­vo tau­pūs

„Ka­ra­lys­tės ka­ri­nių pa­jė­gų bran­ duo­lį su­da­rė as­me­ni­nių val­do­vo že­mių ba­jo­rai, tur­tin­ges­ni so­die­ čiai. Be to, ki­lus ka­rui, ka­ra­liaus šau­ki­mu at­vyk­da­vo va­sa­lų pul­kai iš pri­jung­tų prie ka­ra­lys­tės že­mių“, – tei­gė A.Po­ciū­nas.

Anot is­to­ri­ko, Lie­tu­vos ka­riuo­ me­nę su­da­rė pės­ti­nin­kai ir ka­va­ le­ri­ja. Ka­riai dė­vė­jo šal­mus, šar­vus žie­duo­čius, den­gė­si sky­dais, svai­dė ie­tis, ko­vė­si ka­la­vi­jais, ko­vos pei­ liais, kir­viais, me­ta­li­nė­mis buo­že­ lė­mis, šau­dė iš lan­kų, ir ar­ba­le­tų.

Ka­riai pul­da­vo prie­šą, su­glau­dę pe­ čius, pri­si­den­gę sky­dais, at­ki­šę ie­

Min­dau­go lai­kų lie­ tu­viai bu­vo tau­pūs – jie neuž­kas­da­vo į že­mę ka­rio su bron­ zos ir ki­tų bran­gių me­ta­lų dir­bi­niais.

Gra­žu: lie­tu­vių ka­riai ne­gai­lė­jo papuošalų sa­vo žir­gams ir ap­ran­gai.

tis – tai bu­vo di­de­lė jė­ga ar­ti­mo­je ko­vo­je, spar­nuo­se bu­vu­si ka­va­le­ri­ja steng­da­vo­si apei­ti prie­ši­nin­ką.

Anot pa­ro­dą pa­ren­gu­sių vy­riau­ sių­jų mu­zie­ji­nin­kų Kris­ti­nos Ric­ ke­vi­čiū­tės ir Kęs­tu­čio Šeš­ke­vi­ čiaus, ka­rių ap­ran­gos ir gink­luo­tės pa­vyz­džius bu­vo įma­no­ma eks­po­ nuo­ti tik tal­ki­nant ar­cheo­lo­gams, pa­tei­ku­siems ra­di­nius iš se­nų­jų bal­tų ka­pi­ny­nų Ra­sei­niuo­se, Mar­ ve­lė­je, Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­ny­ je ir ki­tur.

Pa­sak K.Ric­ke­vi­čiū­tės, reng­da­ ma su ko­le­ga pa­ro­dą, kon­sul­ta­vo­ si su ar­cheo­lo­gi­jos is­to­ri­ku dr. pro­f.

Gin­tau­tu Za­bie­la. Anot pro­fe­so­ riaus, Min­dau­go lai­kų lie­tu­viai bu­ vo tau­pūs – jie neuž­kas­da­vo į že­ mę ka­rio su bron­zos ir ki­tų bran­gių me­ta­lų dir­bi­niais. Net ir tur­tin­go vy­ro ka­pe gink­lų bū­da­vo ne­daug – juos pa­lik­da­vo gy­vie­siems. Kuk­lios bu­vo ir ku­ni­gaikš­čių įka­pės.

Kovotojas ir jo žir­gas

Anot pro­f. G.Za­bie­los, pro­fe­sio­na­ lūs ka­riai bu­vo gink­luo­ti ne kuo­ko­ mis, ie­ti­mis ar ka­ro kir­viais, o ka­la­ vi­jais. Kiek­vie­nas toks ka­rys į žy­gį

vyk­da­vo su tri­mis žir­gais – vie­ nu jo­da­vo, o ki­ti šuo­liuo­da­vo ša­ lia, kad ga­lė­tų pa­keis­ti pa­var­gu­ sį. Grįž­tant iš žy­gio, žir­gai bu­vo ap­krau­na­mi gro­biu. Be­je, vi­si žir­ gai bu­vo vie­ti­nės veis­lės – ne­la­bai aukš­ti, bet iš­tver­min­gi.

Pa­ro­do­je itin gau­su žir­gų puo­ šy­bos pa­vyz­džių, ap­tik­tų ka­pi­ny­ nuo­se. Tarp neįp­ras­tų mums žir­go pa­puo­ša­lų – kar­čių są­sa­gos, vir­ šu­gal­vio pa­puo­ša­las su ka­bu­čiais ir pan.

Be­ne di­džiau­sią įspū­dį pa­lie­ ka trys XIII a. ka­riai su vi­sa ka­ri­ne ap­ran­ga ir gink­luo­te. Sup­ran­ta­ma, ap­ran­ga ir gink­luo­tė – tai XIII a. pa­vyz­džių rep­li­ka.

Pa­sak A.Po­ciū­no, dar iki Lie­ tu­vos ka­ra­lys­tės su­kū­ri­mo lie­tu­ vių ka­riai bu­vo spė­ję iš­gar­sė­ti. Štai jau 1208 m. vo­kie­čių met­raš­ti­nin­ kai at­krei­pia dė­me­sį į lie­tu­vių ko­ vos tak­ti­ką – pa­niš­kai bėg­ti, sie­ kiant iš­sklai­dy­ti prie­šo jė­gas, o po to jį pul­ti. Iš tie­sų lie­tu­vių ka­riuo­ me­nė pa­reng­da­vo prie­šams įvai­ rių ne­ti­kė­tu­mų, tai liu­di­ja Sau­lės (1236 m.), Skuo­do (1259 m.), Dur­ bės (1260 m.) mū­šiai.

Ar­tū­ro Už­ga­lio nuo­tr.

Vals­ty­bė – ne vien ka­riuo­me­nė

„1263 m. ru­de­nį ka­ra­lius Min­dau­ gas ir du jo sū­nūs bu­vo nu­žu­dy­ti, ta­čiau ka­ra­lys­tės pa­va­di­ni­mas iš­li­ ko iki pat 1385 m., kai pa­go­niš­ka­sis Lie­tu­vos ka­ra­lius Jo­gai­la 1386 m. ta­po krikš­čio­niš­kuo­ju Len­ki­jos ka­ ra­liu­mi. Iš­li­ko ir Min­dau­go ka­riuo­ me­nės ko­vin­gu­mas – ji per­ga­lin­gai

ko­vė­si Ka­ru­sės (1270 m.), Aizk­rau­ lės (1279 m.) ir ki­tuo­se mū­šiuo­se“, – var­di­jo A.Po­ciū­nas.

Vis dėl­to be­si­for­muo­jan­čios vals­ ty­bės pa­grin­dą su­da­rė ne vien ko­ vin­ga, ge­rai gink­luo­ta ka­riuo­me­nė.

Anot pro­f. G.Za­bie­los, ka­pi­ny­nų ra­di­niai by­lo­ja apie Min­dau­go epo­ chos san­tū­ru­mą, ge­bė­ji­mą kaup­ti tur­tus (Min­dau­gas bu­vo tur­tin­gas: kai rei­kė­jo nu­si­pirk­ti krikš­tą, pa­ do­va­no­jo Li­vo­ni­jos ma­gist­rui daug auk­so ir si­dab­ro dir­bi­nių) ir efek­ ty­vią dip­lo­ma­ti­ją. Bū­tent pa­sta­ro­ji drau­ge su ka­riuo­me­ne klo­jo pa­ma­ tus bū­si­mai vals­ty­bei.

Pir­ma­sis mums ži­no­mas Min­ dau­go pa­lik­tas pėd­sa­kas dip­lo­ ma­ti­jo­je – 1219 m. su­da­ry­ta lie­tu­ vių ku­ni­gaikš­čių ir Vo­lui­nės tai­kos su­tar­tis, ku­rio­je pa­mi­nė­tas Min­ dau­gas. Jis, rem­da­ma­sis sa­vo ka­ riuo­me­ne, pra­dė­jo vie­ny­ti lie­tu­vių že­mes. Krikš­tas ir ka­rū­na – taip pat Min­dau­go dip­lo­ma­ti­jos re­zul­ ta­tas, įtvir­ti­nęs Lie­tu­vą Eu­ro­pos že­mė­la­py­je. kas: pa­ro­da „Lie­tu­vos­ ka­ra­lys­tės ka­riai XIII a.“­ kur: Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro­ mu­zie­ju­je.­ kada: vei­kia iki gruo­džio 31 d.

Įs­pū­din­gi: Min­dau­go Lie­tu­vos ka­rių ap­ran­gos ir gink­luo­tės re­konst­

ruk­ci­ja.

8

penktadienis, liepos 19, 2013

santaka /keramika

Eiga: me­ni­nin­kė siū­lo sek­ti jos kūrinių po­ky­čius lai­ke. Nuotraukose matyti, kaip pakito darbai įpusėjus pa­ro­dai.

Tomo Raginos, Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Tikslas – ap­čiuop­ti lai­ko tėk­mę Ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“ su­reng­ta jau­no­sios kar­tos ke­ra­mi­kės Ag­nės Kond­ra­tai­tės pa­ro­da „30 d.“ pri­sta­to­ma kaip ma­te­ri­jos ki­ti­mo lai­ke ir erd­vė­je be­si­vys­tan­tis pro­ce­ sas. Juo me­ni­nin­kė sie­kia at­skleis­ti dvie­jų skir­tin­gų me­džia­gų ir for­mų – ran­ko­mis iš mo­lio lip­dy­tų fi­gū­rų ir ba­lio­nų trans­for­ma­ci­ją api­brėž­ta­me lai­ke (pa­ro­dos truk­mė) ir erd­vė­je (eks­po­zi­ci­jų sa­lė).

Rū­ta Ma­ri­ja Pur­vi­nai­tė Me­no­ty­ri­nin­kė

Šiuo­lai­ki­nė­je ke­ra­mi­ko­je aki­vaiz­ džiai pra­ran­da­mas tai­ko­mu­mo, pri­tai­ko­mu­mo su­vo­ki­mas. Me­ni­ nin­kai ne­ria į kon­cep­tua­lių raiš­kų erd­ves ir pa­si­nau­do­da­mi iš­skir­ ti­nė­mis ke­ra­mi­nių me­džia­gų sa­ vy­bė­mis ku­ria gi­liap­ras­mius ob­ jek­tus. Kal­ba­ma apie glo­ba­lius, pa­sau­lį kei­čian­čius, žmo­gaus gy­ ve­ni­mą atspindinčius reiš­ki­nius, žmo­gaus kaip in­di­vi­dua­ly­bės si­ tua­ci­ją dirb­ti­nė­je, šiuo­lai­ki­nių tech­no­lo­gi­jų už­tvin­dy­to­je ap­lin­ ko­je, vi­sa­da su­dė­tin­gą ir komp­li­ kuo­tą žmo­gaus emo­ci­nį ir jaus­mi­ nį pa­sau­lį.

A.Kond­ra­tai­tė dar stu­di­jų me­ tais pa­su­ko po­stmo­der­nios raiš­ kos prin­ci­pus dik­tuo­jan­čiu ke­liu,

kū­ry­bo­je at­skleis­da­ma žmo­gaus su­si­dū­ri­mą su jį su­pan­čia ag­re­sy­ viai per­kur­ta ap­lin­ka. 2007 m. VDA vi­zua­lio­jo ir tai­ko­mo­jo me­no fa­ kul­te­te ji bai­gė ke­ra­mi­kos ma­gist­ ro stu­di­jas, nors pa­ro­do­se ir sim­ po­ziu­muo­se pra­dė­jo da­ly­vau­ti nuo 2003 m.

Pas­ta­rai­siais me­tais me­ni­nin­kė vis daž­niau kvie­čia­ma į po­stmo­ der­nio­jo me­no pa­ro­das, fes­ti­va­lius, sim­po­ziu­mus, kas­kart pri­sta­ty­da­ ma ori­gi­na­lius, sa­vi­tos plas­ti­nės kal­bos kū­ri­nius. Jos su­kur­ti kon­ cep­tua­lūs ob­jek­tai bu­vo pa­lan­kiai įver­tin­ti Vo­kie­ti­jos, Lat­vi­jos, Uk­ rai­nos ke­ra­mi­kos sim­po­ziu­muo­se.

2012 m. Kroa­ti­jo­je vy­ku­sia­me IV tarp­tau­ti­nia­me po­stmo­der­nio­sios ke­ra­mi­kos fes­ti­va­ly­je „Ce­ra­mi­ca Mul­tip­lex“ ji bu­vo vie­nin­te­lė lie­ tu­vė tarp 125 ren­gi­nio da­ly­vių.

Eksp­re­sy­vi lip­dy­mo ma­nie­ra, me­ni­nin­ kės ran­kų įspau­dų pėd­sa­kai, bal­tos gla­ zū­ros nu­te­kė­ji­mai su­šiau­šia pa­vir­šius.

Ati­des­nis žiū­ro­vas nea­be­jo­ti­nai jau bus pa­ste­bė­jęs šios me­ni­nin­ kės kū­ri­nius, eks­po­nuo­tus Kau­ne, pa­ro­do­se „Me­nas + Me­nas bend­ rau­ti. Gar­sas“ (Kau­no pa­veiks­ lų ga­le­ri­joje, 2008 m.), VI Bal­ti­jos ša­lių šiuo­lai­ki­nė­ke­ra­mi­kos pa­ro­da (Kau­no ke­ra­mi­kos mu­zie­ju­je, 2012 m.), „Spal­va-nuo­tai­ka-sim­bo­lis“ (ga­le­ri­jo­je „Bal­ta“, 2012 m.).

A.Kond­ra­tai­tę do­mi­na žmo­gaus kū­no plas­ti­ka, ju­de­sio di­na­mi­ ka ir jo­je sly­pin­tis emo­ci­nis in­for­ ma­ty­vu­mas. Jos ku­ria­mi ob­jek­tai dau­gia­reikš­miai, juo­se sly­pin­čios pra­smės sie­ja­si su žmo­gaus eg­zis­ ten­ci­jos dra­ma. Plas­tiš­kos, ku­pi­ nos vi­di­nės ener­gi­jos abst­rak­čios žmo­gaus fi­gū­rė­lės įsi­pai­nio­ju­sios me­ta­li­niuo­se tink­luo­se, vir­ti­nė fi­ gū­rė­lių, per­ver­tų me­ta­li­niu stry­pu, – tai ob­jek­tai, lei­džian­tys su­vo­kė­ jui pa­si­ner­ti į sa­vas pa­tir­tis, per­ mąs­ty­ti su­si­dū­ri­mą su rea­lio­jo pa­ sau­lio reiš­ki­niais, tai ob­jek­tai, jau anks­čiau eks­po­nuo­ti eks­po­zi­ci­nė­ se erd­vė­se.

Pa­ro­do­je „30 d.“, ku­riai ob­jek­ tus me­ni­nin­kė kū­rė spe­cia­liai ga­ le­ri­jos „Auk­so pjū­vis“ erd­vei, sie­ kia­ma at­skleis­ti ne tik skir­tin­gų me­džia­gų – mo­lio sta­bi­lu­mo bei

ba­lio­no trum­pa­lai­kiš­ku­mo sa­vy­ bes. Gru­bo­kos, re­gis, vie­nu at­si­ kvė­pi­mu lip­dy­tos fi­gū­ros, su­stin­ gu­sios skir­tin­guo­se ju­de­siuo­se, ku­pi­nos gy­vy­bin­gu­mo. Eksp­re­sy­vi lip­dy­mo ma­nie­ra, me­ni­nin­kės ran­ kų įspau­dų pėd­sa­kai, bal­tos gla­zū­ ros nu­te­kė­ji­mai su­šiau­šia pa­vir­ šius, ku­rie kont­ras­tuo­ja su glot­niu la­tek­so ba­lio­nu.

Skir­tin­gų sa­vo sa­vy­bė­mis me­ džia­gų su­prie­ši­ni­mas jau sa­vai­ me ke­lia int­ri­gą. Me­ni­nin­kė neap­ si­ri­bo­ja esa­muo­ju lai­ku, su­vo­kė­jui siū­lo­ma sek­ti me­džia­gų po­ky­čius lai­ke, t. y.api­brėž­to­je 30 die­nų pa­ ro­dos truk­mė­je.

Iš tie­sų šiuo­lai­ki­nia­me me­ne glū­di gi­les­nės pra­smės, ska­ti­nan­ čios iš­lais­vin­ti vaiz­duo­tę in­terp­re­ ta­ci­joms. Šiuo at­ve­ju tai ga­li bū­ti ir lai­ ko tėk­mė­je kin­tan­ti ma­te­ri­ja, tai ga­li bū­ti ir kaž­kur emo­ci­nia­me ar men­ta­l i­n ia­m e lau­ke ple­ve­n an­ ti sie­kia­my­bės vi­zi­ja. Su­vo­ki­mo erd­v ė šio­je pa­ro­d o­je pa­l ie­ka­m a at­vi­ra, ti­kin­tis ak­ty­vaus su­vo­kė­ jo da­ly­va­vi­mo. kas: A.Kond­ra­tai­tės kūrinių pa­ro­da „30 d“. kur: ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“. kada: vei­kia iki lie­pos 21 d.