2013 07 370

Page 1

2013 liepa #39

viskas apie šriftų skonius ir grafinio dizaino poskonius Popkultūra. Tyrinėjant svetimą (?) zoną oO – sportinis menas ar meninis sportas?

3O svarbiausių A.Mamontovo metų senose nuotraukose 37O.diena.lt



37o

#39 Numerio bendradarbiai: Domantas Razauskas Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Goda Dapšytė Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

Marius Burokas Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Sporto, sporto, sporto, sporto trūksta!

P

o septynis mėnesius trukusios žiemos (kažin ką šiandien apie keturis metų laikus pasakytų Kristijonas Donelaitis?) mūsų kūnus kurį laiką absoliučiai nemokamai dosniai vitaminu D maitina Motina Saulė.

Lengvi marškinėliai pakeitė kailinius, jaukios basutės – klaikius žieminius batus. Šiluma be jokio gailesčio ir storus džinsus išmainė į spalvingus chinos. Begėdė šiluma apnuogino ir kūno formas, kurias žūtbūt teks parodyti ne tik (apokaliptiniais?) vabalais nusėtame Lietuvos pajūryje, bet ir nesibaigiančioje galybėje muzikos festivalių kiekvienoje Marijos žemės paežerėje. Nenuostabu, kad kuris laikas didmiesčių sporto klubai lūžta nuo lankytojų, kurie nepavargdami lydo riebaliukus ir kočioja raumenis. Sporto klubai apskritai yra unikalus miestietiško gyvenimo išradimas, kuris negalėjo gimti jokioje kaimiškoje kultūroje, nes žmogus nuo ūkio jokiu sportu niekuomet nekvaršino galvos – gražias kūno formas garantavo kasdienio gyvenimo rutina, kurioje fizinio aktyvumo būta ir yra apsčiai. Ir tik atsiradus miestams, kur judėjimo mažiau, kur galimybių bei laiko išlikti aktyviam perimetrai susitraukę, reikia simuliakrinių ir visai realių krutėjimo centrų, kur tuzinai žmonių gausiai prakaituodami, alsuodami bei inkšdami (ką paprastai sau leidžia nebent užrakintuose miegamuosiuose išjungta šviesa) atlieka chaotišką melodiją, suvienijančią Gamtos ir žmogaus kūrinius – turtingus balso stygų bei metalinių konstrukcijų sąskambius. Smalsiam miestietiško gyvenimo tyrinėtojui sporto klubai apskritai yra turtingas medžiagos šaltinis – tai tikra keistuolių ir narcizų šventovė, kurios centre, deja, šventųjų atvaizdų nerasi. Altoriaus vietoje nerasi ir Alfredo Hitchcocko ar Stanley Kubricko verto kolosalaus treniruoklio. Pastarojo poziciją sporto klubuose užima milžiniški veidrodžiai, kurie įvairių rūpes-

tėlių kamuojamiems lankytojams yra ir gyvi priekaištai, ir nesibaigianti motyvacijos nepaliauti krutėti dozė. Antai įvairaus plauko savimyloms – ir dieviškasis valgis, ir paminklas jų fiziniam grožiui. Šiuose kontekstuose kalbėti apie dvasios turtus būtų bemaž nepadoru, nes krutėjimo centruose vertybių skalės yra pasisukusios ne Šiaurės, o Pietų kryptimis... Bet manding gražiausias žmogus esti tas, kurio ir kūnas gražus, ir mintys švarios. Jei tat skamba kaip gariūninė romantika, skepsį išties gali įveikti paprasti žemiški susidūrimai su puikiais žmonėmis, kuriuose dera ir viena, ir kita. Šiaip sau, be jokių pastangų. Ir tokių žmonių tikrai esama tose puikiose paežerėse, kur pagal visiškai skirtingą muziką juda svetimoki siluetai. Atvirumas pašnekesiui ir nuoširdžiai pažinčiai gali tapti bilietu bent trumpai pasisvečiuoti tų harmoningų žmonių pasauliuose. Privalomas rekvizitas net nebūtinai turi pasižymėti skysta agregatine būsena – VIP apyrankės vieton čia stoja atvira širdis. Kad jau prakalbome apie sportą, nemažai jo šiemet siūlo draugėn su Kipro kūrėjais į vieną projektą susibūrę lietuvių menininkai, mūsų šaliai atstovaujantys birželį prasidėjusioje Venecijos bienalėje. Su jais apie meną ir šiek tiek apie sportą plepėjo mūsų dailėtyrininkas Paulius. Beje, Venecijos bienalės komisija projektui oO suteikė vieną iš keturių „ypatingų paminėjimų“ – „Special mention for National Participation“. Erlendas su menišku verslininku Bartu Polonskiu kalbėjosi ne apie sportą, o apie tai, ką anglosaksai vadina augmented reality, o mes – papildyta tikrove. Deimantė su kultūros tyrinėtoju Jurijumi Dobriakovu knaisiojosi po plačiai išartus, bet mažai tyrinėtus popso dirvonus, o aš (redaktorė Jurgita) lietuviškos popmuzikos korifėjų Andrių Mamontovą priverčiau iš stalčių ištraukti senas nuotraukas, bylojančias apie ilgą ir įdomų jo kūrybinį kelią, trunkantį jau tris dešimtmečius. Jurga nėrė į reklamų pasaulio vandenis – su aukščiausius apdovanojimus „Adrenaline“ pelniusių agentūrų „Not Perfect | Y&R“ bei NEW! kopiraiteriais Stefanija Jokštyte ir Mantu Mačiulskiu aptarė jų profesijos pliusus bei minusus. Tiek sporto ir ne sporto temų šiame „37O“ numeryje, na, o, įsibėgėjant jei ne gražiausiam (čia jau skonio reikalas, jei tą skonį, žinoma, turi), tai bent jau šviesiausiam metų laikui, apokaliptinių kataklizmų vasaros programoje nenumatoma – nebent apokaliptinis rytas visą naktį supusis sūpynėse, nerandant kelio namo iš tolimųjų Galapagų ar jaučiant nedidelę sarmatą dėl to, kad praėjai nepasisveikinęs su tamsta. Susigrosime, o gal ir susitiksime. Ir tikiuosi – sykiu pakrutėsime. Jei ne į ritmą, tai bent jau į raumenį.

žiūrėk čia! Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

Geriau rinkis „37O“ į namus!

Rašė: Jaunius Špakauskas Pridėjo: Jurgita Kviliūnaitė Nuotrauka: Algirdo Šeškaus Venecia 5, 1983 (2013)



Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

Sandra Kliukaitė Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

Erlend Diagilev Povandeninių meno scenos srovių tyrinėtojas

Paulius Andriuškevičius Dailus dailiai dailę dailinantis dailėtyrininkas

Jurga Tumasonytė Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

Jaunius Špakauskas Ne rašytojas ir ne žurnalistas. Tiesiog istorijų pasakotojas

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė j.kviliunaite@diena.lt 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me A.Smetonos g. 5, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 26 000 egz. Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #39, liepa, 2013


>> scena

Užrašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos: asmeninio archyvo

3O svarbiausių A.Mamontovo metų I dalis

Kai noriu sukelti stiprų nostalgijos priepuolį, išsitraukiu senus nuotraukų albumus, kuriuose nemažai vietos užima „Foje“ fotografijos. Kai kurios jų – netgi pačios rankų darbo. Neturiu ko slėpti: kai man buvo niolika, negalėjau gyventi be šios grupės dainų. Na, esant tokio amžiaus ne tik normalu, bet netgi privaloma turėti savo dievus.

1983 m. Ši nuotrauka daryta Vilniaus Antakalnio vidurinės mokyklos (tuomet 18-osios) Aktų salėje, kai mes buvome tik pradėję groti ir vadinomės „Sunki muzika“. Tuo metu teturėjome dvi aplūžusias jugoslaviškas gitaras, dalį suklerusio būgnų komplekto (turbūt čekiško) ir keletą kolonėlių. Fotografavomės praėjus mėnesiui ar dviem po pirmo koncerto. Nuotraukoje (iš kairės) matote Darių Tarasevičių, Arnoldą Lukošių, Virginijų Paužą ir mane. Mūsų klasės draugas V.Pauža nebuvo grupės narys – tiesiog atėjo į repeticiją ir nusifotografavo prie būgnų. Gerai įsižiūrėję šioje nuotraukoje pamatysite skaičių 6. Taigi, jau pačioje mūsų muzikavimo pradžioje buvo nulemta, kurią vietą užimsime „Eurovizijoje“. (Juokiasi.) Iš pradžių būgnais grojau aš. Kai supratome, kad man geriau būtų groti gitara, vis mėgindavome pasodinti prie būgnų vieną kitą klasės draugą. Viskas išsisprendė jau 1984 m. pradžioje, kai Algiui Kriščiūnui parodžiau tuos du ritmus, kuriuos pats mokėjau. Tuomet mes tapome ketveriuke. Beje, iki tol Algis mūsų koncertuose dalyvaudavo kitaip. Pavyzdžiui, atlikdavo choreografinius numerius. Per vieną koncertą jis išėjo į sceną su paltu, kurį, mums grojant kažkurią dainą, nusirengė. Tuomet kažką pašoko, vėl apsirengė paltą ir nuėjo nuo scenos. Toks pseudostriptizas, tik nusirengė jis nedaug – iki mokyklinės uniformos. (Juokiasi.)

4 // © 370

1985 m. Tais metais mes baigėme mokyklą. Darius buvo paimtas į kariuomenę ir daugiau jis nebedalyvavo „Foje“ veikloje, išskyrus paskutinį koncertą Vingio parke, kur pagrojo porą senų dainų. O kalbant apie nuotrauką... Mes kirpdavomės trumpai ir nemėgdavome ilgaplaukių roko muzikantų, kurie per koncertus krato galvas, tad mėgdavome iš jų pasišaipyti užsidėję perukus. (Pamenu, kad kažkada su perukais ėjote į sceną atlikti „Hiperbolės“ dainų, – įsiterpiu). Ne veltui paminėjai „Hiperbolę“ – su šiuo drabužiu, kuriuo vilkiu nuotraukoje, į sceną eidavo kažkuris iš tos grupės narių. Po mokyklos įstojau į Vilniaus inžinierinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) ir mes ten pradėjome groti patalpose, kuriose prieš tai repetavo „Hiperbolė“. Jie mums paliko daugybę puikių dalykų (pavyzdžiui, klavišinius instrumentus), taip pat spintoje radome šiuos drabužėlius, su kuriais nusprendėme nusifotografuoti. Jie buvo mums gerokai per maži (gal susitraukė per laiką), todėl atrodėme dar juokingiau. Grįžtant prie istorijos, ten „Foje“ pradėjo repetuoti naujos sudėties: prie grupės prisijungė gitaristas Romas Rainys, Eugenijus Pugačiukas (jis pakeitė A.Kriščiūną), saksofonininkas Saulius Valikonis, bosistas Darius Burokas.

Ir nors man jau seniai ne niolika, negaliu likti nuošalėje bręstant svarbiam įvykiui – Andriaus Mamontovo kūrybos trisdešimtmečiui paminėti skirtų koncertų serijai, kurioje svečių teisėmis gros ir didžioji dalis buvusių „Foje“ muzikantų. Liepiu popmuzikos legendai versti savo senus nuotraukų albumus ir jungiu diktofoną.

1984 m. Fotografavomės žiemą Rygos įlankoje. Nuotraukoje (iš kairės) D.Tarasevičius, aš ir A.Kriščiūnas. Mes visi trys dalyvavome Interklubo veikloje – tokiame keliautojų mėgėjų būrelyje. Su kitais Interklubo nariais per mokslo metus važiuodavome į kitas Tarybų Sąjungos respublikas. Miegodavome dažniausiai mokyklų, kurios mus priimdavo, sporto salėse ant čiužinių ar miegmaišiuose. Tai buvo tarsi kultūrinių mainų programa. Tą kartą lankėmės Latvijos pajūrio miestuose. Arnas nedalyvavo Interklubo veikloje, todėl jo nėra su mumis ir nuotraukoje. Tačiau tą kartą fotografavomės jau kaip grupė. Bandėme vaizduoti Šiaurės ašigalio tyrinėtojus. Jūra buvo užšalusi iki pat horizonto – atrodė išties įspūdingai.

1986 m. Šie metai itin svarbūs mano muzikinėje karjeroje, nepaisant to, kad su Arnoldu pradėjome tarnybą sovietinėje armijoje. Dar prieš išeidami į kariuomenę įrašėme tris dainas: „Saugok vaikystę“, „Distancija“ ir „Laužo šviesa“. Šie įrašai, sklidę iš juostos į juostą, iš kasetės į kasetę, mus ir išgarsino. Kariuomenėje mane pasiekė žinia, kad Lietuvoje bus kuriamas muzikinis filmas. Informaciją nutekino mano klasės draugė Dalia Ibelhauptaitė, kuri tuomet dirbo Lietuvos kino studijoje. Ji parašė, kad norėjo mus kviesti, bet, deja, režisierius tos minties atsisakė, nes tarnauju armijoje. Labai norėjau, kad „Foje“ patektų į filmą, tad dėjau visas įmanomas pastangas – rašiau laiškus, skambinau režisieriams, asistentams ir t. t. Galų gale pasiūliau kūrybinei grupei susitikti su divizijos vadu. Jie atvežė jam brangaus viskio ir susitarė, kad mane išleistų dešimčiai dienų. Žinant, kad buvau atitarnavęs vos keturis mėnesius, tai prilygo stebuklui. Dėl šios priežasties ir tas koncertas Kalnų parke mane tarsi nukėlė į kitą realybę. Vieną dieną išlipau iš traukinio, atvežusio iš Kaliningrado, kur tarnavau, o jau kitą dieną stovėjau prieš didžiulę minią, kuri atmintinai dainavo mūsų dainas... Filmas „Kažkas atsitiko“ išgarsino ne tik mus, bet ir „Antį“, o Vytautą Kernagį, kuris tada jau buvo žinomas, pavertė nemirtingu. Dėl šio filmo „Laužo šviesa“ tapo nerealiai populiari ir tai iš esmės pakeitė mano gyvenimą.


1989 m. Mus su Robertu Griškevičiumi kažkas nufotografavo tuo metu bene populiariausios kavinės „Aliumnatas“ kiemelyje prieš kelionę į Varšuvą, kur važiavome įrašinėti albumo „Žodžiai į tylą“. Robertas tuomet grupėje pakeitė A.Lukošių, išėjusį į grupę „Šiaurės kryptis“. Į Varšuvą su Robertu mes nutranzavome – Tarybų Sąjungos sieną kirtome pėsčiomis. Tiesa, visus reikiamus dokumentus ir vizas turėjome. Pirmąją „Foje“ vinilinę plokštelę „Žodžiai į tylą“ su Robertu įrašėme iš esmės dviese – kelioms dienoms buvo atvažiavę į grupę vėl grįžęs S.Valikonis ir E.Pugačiukas. Labai smagu žiūrėti į šią nuotrauką, nes Robertas buvo nuostabus žmogus. Visada geros nuotaikos, besišypsantis, komunikabilus, draugiškas. Atrodė, kad nėra tokio žmogaus pasaulyje, kurio jis nesugebėtų prakalbinti. Be to, jis buvo ir puikus muzikantas. Liūdna, kad liga jį pakirto taip anksti, – Robertas mirė sulaukęs vos 40-ies.

1987 m. prabėgo kariuomenėje. Buvau tik kartą išleistas filmuotis Marijono Giedrio filme „Parodų rūmai“, tačiau pagrindinė mano veikla buvo grojimas būgnais kariniame Gusevo (Kaliningrado sritis) miesto orkestre. Tekdavo groti kariniuose paraduose, Kaliningrado srities miestų šventėse, Afganistane žuvusių karių laidotuvėse... Taip pat mūsų orkestras turėjo estradinę grupę, kuri pasirodydavo Gusevo karininkų kultūros namuose. Grodavome rusiškus šlagerius ir Elvio Presley rokenrolus. Mušiau būgnus ir dainavau kaip koks Philas Collinsas. (Juokiasi.) Kartą į mūsų pasirodymą atėjo nemažai ką tik į tarnybą paimtų lietuvių. Jie visi jau buvo girdėję „Laužo šviesą“ ir per visą mūsų estradinės grupės pasirodymą laukė, kada pagrosime ką nors iš „Foje“ repertuaro. Tačiau teko juos nuvilti – mes grojome tik pripažintų tarybinių autorių kūrinius. Vienu metu, per pauzę tarp dainų, iš salės pasigirdo tylus ir kupinas neišsipildžiusios vilties šūksnis: „Laužą“ pagrokit.“ (Juokiasi.) Nuotraukoje lietuviai tik du: aš (centre) ir dešinėje pačiame krašte stovintis Saulius Trepekūnas, dabartinis lietuvių bendruomenės Stavangeryje (Norvegija) pirmininkas. 1990 m. Šie metai ypatingi tuo, kad atsivėrė sienos ir su „Foje“ pradėjome keliauti ne tik po soclagerio šalis, bet ir po Vakarus. Tais metais mes viešėjome Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV. Tuo metu lietuviškos grupės buvo įdomios vakariečiams dėl politinių įvykių, kurie buvo plačiai nušviečiami tuometėje žiniasklaidoje, – mes buvome jiems labai egzotiški. Šita nuotrauka (iš kairės S.Valikonis, aš, garso operatorius Edmundas Babenskas, E.Pugačiukas ir D.Burokas) daryta Prancūzijos Lorjano miestelio paplūdimyje prie Atlanto vandenyno. Šiame mieste kiekvieną vasarą vyksta didžiulis keltų muzikos festivalis, jame ir mes pasirodėme. Grojome pagrindinėje scenoje maždaug 3 tūkst. žmonių auditorijai. Tai buvo geras pasirodymas, net du kartus lipome į sceną biso. Prie mūsų sėkmės turbūt prisidėjo ir tai, kad dainavome gimtąja kalba, o ne angliškai. Prancūzai visada šilčiau priima tuos, kurie dainuoja sava kalba. R.Griškevičius su mumis nevyko, nes tuo metu jau buvo JAV, kur organizavo mūsų koncertus. 1990 m. mes pirmą kartą važiavome į JAV, ten surengėme 14 koncertų.

1988 m. Šioje nuotraukoje įamžinta gana keistos sudėties „Foje“ (aš, Gediminas Simniškis, Jaunius Beinartas, Robertas Meržvinskas, E.Pugačiukas ir A.Lukošius). Kol tarnavau kariuomenėje, saksofonininkas S.Valikonis pradėjo groti instrumentinėje grupėje „Ad Libitum“ ir nedalyvavo „Foje“ veikloje. Vietoj savęs jis rekomendavo R.Meržvinską, kuris kažkada buvo vedęs Violetą Riaubiškytę (kiek žinau, jis Lietuvoje pradėjo savo striptizo barų verslą, kurį paskui perkėlė į užsienį). Tiesą sakant, bosistas G.Simniškis (jį pasiskolinome iš „Anties“) ir gitaristas J.Beinortas (jo jau nėra tarp gyvųjų) nebuvo visateisiai „Foje“ nariai, veikiau sesijiniai muzikantai. Nusifotografavome kartu prieš festivalį „Litaunica 88“, tai buvo pirmas mūsų pasirodymas po kariuomenės. Mūsų koncertas žiūrovus labai nuvylė, nes mes grojome visiškai naujas dainas, kurių jie nebuvo girdėję. Jie visi norėjo „Laužo šviesos“.

1991 m. Pusę tų metų kartu su D.Buroku praleidome JAV. Gyvenome Detroito priemiestyje pas Amerikos lietuvį Joną Dainių Beržanskį, jo studijoje pabaigėme albumo „Gali skambėti keistai“ įrašus. Albumą pradėjome įrašinėti Varšuvoje kartu su tuo pačiu J.D.Beržanskiu. „Gali skambėti keistai“ buvo pirmas lietuviškas albumas, išleistas kaip kompaktinė plokštelė. Jo išleidimą JAV parėmė Kanados lietuvių jaunimo sąjunga, o išleistas buvo 1 tūkst. kopijų tiražu. Didžioji dalis tiražo ir buvo parduota JAV, nes gyvendami Amerikoje su Dariumi daug koncertavome – po kelis kartus per savaitę. Tai buvo įdomi patirtis, nes grojome amerikiečių publikai. Kadangi buvome tik dviese (grupę jau buvo palikę J.Beinortas, E.Pugačiukas, G.Simniškis, R.Griškevičius, o A.Lukošius vis dar grojo su „Šiaurės kryptimi“), naudojome dalinę fonogramą. Kai „Bix“ atvyko į JAV, kelias savaites koncertavome kartu su jais. Tiesa, jie pasirodydavo po mūsų, nes visi instrumentai buvo gyvi, o ir jų sudėtis buvo gerokai didesnė. Be to, amerikonai gyvą muziką mėgsta labiau. Kelis mėnesius gyvenau pačioje J.D.Beržanskio studijoje, miegodavau joje ant čiužinio. Toje studijoje įrašiau tik vieną dainą „Tautiečiai“ (projektas vadinosi „Dancbergis“), kurioje panaudojau Vytauto Landsbergio balsą. Viešėdamas JAV sukūriau „Vandenyje“ – vieną kertinių savo diskografijos dainų. Įkvėpimas atėjo viešint lietuviškoje Dainavos teritorijoje, kuri įsikūrusi prie ežero tarp Čikagos ir Detroito.

1992 m. – vieninteliai metai, kai mes su „Foje“ niekur nekeliavome ir aš daugiau laiko prodiusavau kitus atlikėjus bei grupes. Tais metais gimė mūsų su broliu Justu projektas „Pompa“ (aš rašiau muziką, o Justas – tekstus), taip pat Algiui Ramanauskui ir jo grupei SSG padėjau įrašyti pirmą dainą „Laisvė“. Jeigu gerai pamenu, tais pačiais metais pirmąsias savo dainas su mano pagalba įrašė ir „Naktinės personos“. Taigi, tokie buvo mano pirmieji bandymai prodiusuoti. Be to, intensyviai dirbau radijo stotyje M-1. Šitie metai dar svarbūs tuo, kad susiformavo ta „Fojė“ sudėtis, kurią visi labiausiai žino: aš, A.Kriščiūnas, A.Lukošius ir D.Burokas. Tiesa, vieną ar du koncertus grojome be Arnoldo, kol jis nebuvo grįžęs iš JAV.


>> scena

1993 m. Šie metai prasidėjo mūsų turu po Čekiją – surengėme šešis koncertus skirtinguose miestuose. Ši nuotrauka daryta Prahoje, Auksinėje gatvelėje, – vienoje pagrindinių šio nuostabaus miesto vietų. Fotografavo Algis, todėl jo nėra nuotraukoje. Turas buvo labai ekstremalus – važiavome senutele „latvija“, kuri buvo visiškai subyrėjusi, tad vairuotojui ne kartą ją teko lipdyti izoliacine juosta ar kitaip taisyti. Tai buvo auksinio „Foje“ periodo pradžia. Buvo nuostabus laikas, nes atgavome TĄ grupės jausmą. Tais pačiais metais įrašėme albumą „Vandenyje“.

1996 m. Paskutinis „Foje“ turas per Lietuvą prasidėjo po mūsų antrųjų gastrolių Vengrijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Budapešte nusprendėme nufilmuoti vaizdo klipą dainai „Paskutinis traukinys“. Išsinuomojome elektrinių automobilių ir kelias valandas lekiojome miesto parko takais. Deja, gerbėjai šio klipo taip niekada ir neišvydo, nes kitą dieną mūsų autobusiuką apvogė ir kamera, kurioje buvo kasetė su įrašu, atsidūrė vagių rankose. Galbūt kas nors Vengrijoje ir šiandien savo videotekoje turi niekur neskelbtą „Foje“ klipą... 1994 m. Visuomet norėjome būti novatoriški, tad nusprendėme įrašyti pirmąjį lietuvišką remiksų albumą, kurį pavadinome M-1. Iš pradžių norėjome perdaryti „Hiperbolės“ dainas (kelios jų yra albume M-1), bet paskui apsisprendėme perdirbti „Foje“ kūrinius. Pamenu, kaip pasiėmęs krūvą tų plokštelių apėjau visas Palangos kavines ir pats asmeniškai padovanojau po kopiją. Tą vasarą Palangoje tas albumas buvo gerai sukamas. (Šypsosi.) Taip pat tais metais išleidome koncertinę vinilinę plokštelę „Aš čia esu“ (iš išvaizdos ji priminė picą), kuri anuomet buvo labai sunkiai perkama, o dabar yra didžiulė retenybė ir kainuoja bene brangiausiai iš visų lietuviškų plokštelių.

1997 m. Paskutinių „Foje“ koncertų serija vainikavo mūsų grupės gyvavimo pabaigą. Tiesą sakant, suvokėme, kad bus daug žmonių, bet kad tiek, tikrai prognozuoti nebūtume drįsę. Per paskutinius „Foje“ koncertus Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje apsilankė per 100 tūkst. žiūrovų, 60 tūkst. jų atėjo į Vilniaus Vingio parką. Sunku nupasakoti visus jausmus, kurie tada buvo apėmę kiekvieną iš mūsų. Kur tik pažvelgsi nuo scenos, visur – žmonės, žmonės, žmonės. Po savaitės išvykau į pirmąsias „Hamleto“ gastroles, ir tada prasidėjo visiškai naujas gyvenimo etapas tiek mums – muzikantams, tiek jums – mūsų ištikimiausiems gerbėjams. 1995 m. Tais metais labai daug koncertavome. Pervažiavome visus šalies rajonus – tais laikais koncertai dažniausiai buvo rengiami rajonų centrų kultūros namuose. Taigi, beveik visą pavasarį pristatėme savo naujausią albumą „Kai perplauksi upę“. Ko gero, tai buvo geriausias „Foje“ turas. Juolab kad mes jam gerai pasiruošėme: per koncertus rodėme filmus juostiniu projektoriumi, scenoje įrengdavome sūpynes, ant kurių supomės, taip pat šokinėjome ant batuto. Be to, pats albumas buvo labiau gitarinis ir alternatyvus, nei prieš tai išleisti „Vandenyje“ ar M-1, tad koncertai buvo labai energingi. Tais metais numečiau nemažai svorio. (Juokiasi.) Nuotrauka daryta žiemą Kryžkalnyje, pakeliui į Palangą. Ten mėgdavau sustoti, nes kavinėje visąlaik būdavo sumuštinių su sūriu, kuriuos pašildydavo mikrobangų krosnelėje. Kai tokį sumuštinį dar įmerkdavai į kečupą, jis tapdavo tiesiog dieviškas. (Juokiasi.) Tais laikais rasti pakelės kavinėse gero maisto būdavo beveik neįmanoma. Kryžkalnis buvo bene geriausia vieta užkąsti.

6 // © 370

P. S. Jeigu nieko bloga nenutiks (tfu, tfu, tfu), senus albumus toliau vartysime rugpjūčio numeryje.

1998 m. labai daug keliavau po pasaulį su Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“ trupe, bet kas kartą grįžęs į Lietuvą įrašinėjau savo solinį albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Įrašinėjau vienas, Kauno rajone, Mažosiose Lapėse. Vėliau baigiau jį Vilniuje, M-1 įrašų studijoje. Keliaudamas po įvairias šalis įrašinėdavau gatvėse visokius garsus, kurių pilna šiame albume. Ir nors mano pirmasis solinis albumas buvo „Pabėgimas“, įrašytas dar 1995-aisiais, „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ man buvo ypač svarbus darbas. Kūriau jį dvejus metus, nes labai norėjosi grįžti į sceną su visiškai nauja kokybe. Beje, išduosiu paslaptį – visi, atėję į mano jubiliejinius koncertus spalio mėnesį, šį albumą gaus dovanų nemokamai...



>> žirklės Rašė: Erlend Diagilev Nuotraukos: „Gluk Media“ archyvo

B.Polonskis: apie mokslinės fantastikos pasakas mūsų gyvenime Termino, kuriuo būtų galima apibūdinti vieną „Gluk Media“ įkūrėjų Bartą Polonskį ir jo veiklą, plačiojoje visuomenėje kol kas nėra – galbūt todėl, kad iki šiol jis dar net nespėjo išsikristalizuoti. Tačiau siaurindami sąvokas iki ko nors apčiuopiamo greičiausiai užgriebsime tai, ką anglosaksai vadina augmented reality, o mes – papildyta tikrove. Jau dabar propaguoju idėją, skelbiančią, kad menas, ypač šiuolaikinis, turi išeiti iš galerijų ir integruotis į aplinką, mus visus supančią terpę. Ir tai turėtų tapti standartu.

iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis dar ne Jeigu kiekvienam lietuviui iki galo susikramtantis kalbinis kons-

truktas atkeliavo iš mokslinės fantastikos srities, užbėgsime įvykiams už akių ir prasitarsime, kad vien šiuo terminu science fiction brovimasis į mūsų buitį nesibaigia, – paskui jį atkeliauja ir telekinezė, teleportacija bei aibė kitų stebuklų. O tiesiogine ar perkeltine prasme – išsiklausinėsime paties Barto.

8 // © 370

– Bartai, iš esmės tavo veikla remiasi immersive media, arba įtraukiančiųjų medijų, technologijomis. Tai ne tik skirtingų medijų, tačiau ir kompiuterinių algoritmų bei besimaterializuojančių pasąmonės srautų, meno ir mokslo samplaika. Tam, kad užsiimtum tuo, atrodo, turėtum derinti savyje visiškai priešingas savybes. Taip ir yra? – Galbūt. Mano atveju susiklostė taip: tėvas – tapytojas, mo-

tina – ekonomistė, o vyresnysis brolis – hakeris. Brolis išmokė mane programuoti, o tėvas – žiūrėti į pasaulį meniškai. Po dailės mokyklos įstojau į Vilniaus dailės akademiją, ten studijavau medijų meną, vėliau išvykau į Austrijoje esančią „Ars electronica/FutureLab“, kur susidraugavau su elektroniniais menais. Tada mano keliai pasuko į Lenkiją, kur Poznanės dailės akademijoje parašiau magistrinį darbą apie kompiuterinį matymą, jo algoritmus ir jų panaudojimą meninėje praktikoje. Ir, brisdamas būtent tokiais takais, tapau tuo, kuo esu dabar. – Tavo magistrinis darbas buvo apie kompiuterinį matymą. Trumpai paaiškink, kas tai yra? – Kompiuterinis matymas siejasi su vaizdo apdorojimo algoritmais. Tačiau mane domino žmogaus sekimo vaizde galimybės. Mes matome žmogų, jo fizinę pusę – kaip jo kūnas juda, kaip keičia savo poziciją ir kaip greitai jis tai daro. Stebėdami emocinę žmogaus pusę, matome jo veido mimiką, atitinkamai iškoduojame jo gestus, kartais – ir kūno temperatūrą. O kompiuteris visa tai iškoduoja pasitelkdamas tam ti-

krus algoritmus. Ir, apdorojęs atitinkamus duomenis, gali vykdyti numatytas komandas. Vėlgi remdamasis kokiais nors algoritmais. – Ir tai tapo atspirties tašku, galiausiai nukėlusiu tave į tikrovės papildymo veiklą? – Beveik. Iš tikrųjų didžiausią įtaką man padarė tie žmonės, su kuriais dirbau Austrijoje. Apibūdinčiau juos kaip mokslininkų-menininkų hibridus. Šie žmonės užsiima, pavyzdžiui, šokėjų trackinimu – seka šokėjus vaizdo stebėjimo ir fiksavimo įranga, o gautus duomenis apdoroja kompiuterinio matymo algoritmais. Galutinis produktas – pavyzdžiui, meninės vizualizacijos. Tiek pats jų


darbas, tiek jo rezultatai man nepaprastai imponavo.

nalais. Kitaip tariant, persikelti iš fizinės erdvės į virtualiąją.

– Taigi susikertančios medijos tau įdomesnės nei tradicinės, o menas, nedraugaujantis su mokslu, ir mokslas, nedraugaujantis su menu, tau baisiai nuobodūs. Kodėl? – Iš tikrųjų tiek darbe, tiek kūryboje man svarbiausia – kontaktas su žmogumi. Mūsų kuriamos interaktyvios sistemos su žiūrovu kontaktuoja ir taip jį įtraukia. Tradicinėje galerijoje atsistojęs prieš paveikslą suvoki, kad kontaktas šioje situacijoje yra vienpusis. Jis gali sukelti tau kokių nors minčių, bet jeigu pradėsi su paveikslu šnekėtis, jis tau neatsakys pakeisdamas savo formą ar koloritą. Interaktyvus paveikslas – vienas paprasčiausių mūsų kuriamos produkcijos pavyzdžių – gali į tave prašnekti, tau atsakyti, reaguoti į tavo judesius ir pan. Tai ir yra tiesioginis interaktyvumas. Tu kalbi, sistema seka tavo veidą, lūpų judesius ir akies mirkčiojimus. Tada dirbtinis intelektas apdoroja gautus duomenis, daro tam tikras išvadas apie tai, ką pasakei, ir automatiškai ką nors atsako tau. Kita vertus, kurdamas kokį nors organizmą, kuris pats kurs tiesioginį kontaktą su kitais, kūrėjas neprivalo bendrauti su žmogumi tiesiogiai. Tačiau tavo kūrinys gali tai padaryti už tave. Pavyzdžiui, galerijoje pakabintas paveikslas, turintis žiūrovo sekimo sistemą, gali surinkti informaciją apie tai, kaip kiekvienas galerijos lankytojas reagavo į šį paveikslą. O apdorojęs surinktus duomenis gali padaryti atitinkamas išvadas.

– Vienas ryškiausių – o kartu galbūt ir svarbiausių – šiųmečių „Gluk Media“ pasirodymų Lietuvoje įvyko neseniai praūžusioje susikertančių medijų konferencijoje „Cross Media Zen 2013“. Iš visų pusių primenama, kad jūsų apsilankymas ten buvo itin reikšmingas tiek pačiai „Gluk Media“, tiek meninio mokslo rinkai apskritai. O kaip patys vertinate savo dalyvavimo šiame renginyje vaisius? – Svarbu tai, kad per „Cross Media Zen“ man pavyko išgryninti vieną gana svarbų projektą. Tam susiklostė ypač geros sąlygos – tiek konferencijoje, tiek po jos vykusiose dirbtuvėse tvyrojo puiki atmosfera, suteikianti visas galimybes susikoncentruoti į idėją. Buvo smagu sugrįžti į tyrą menišką terpę, kurią puikiai iliustruoja prieš porą metų vykęs bendradarbiavimas su Nomeda ir Gediminu Urbonais. Kartu įgyvendinome didelio masto interaktyvaus mappingo projektą, skirtą Masačusetso technologijų instituto 150 metų jubiliejui paminėti.

– Taigi pakalbėkime apie perspektyvas. Kur link visa tai žada mus nuvesti artimiausiu metu?

Gluk Media komanda su „Login 2013“ apdovanojimu

– Dirbdami su „Gluk Media“ komanda pastebėjome, kad interaktyvios sistemos, kurias ką tik minėjau, labai gerai pasiteisina viešosiose erdvėse, – ten, kur susiburia daug žmonių. Jeigu interaktyvios sistemos funkciją tokioje vietoje atliktų gyvas žmogus, bendraudamas su tiek daug lankytojų jis neišvengiamai pavargtų. O niekada nepavargstantis robotas tokioje veikloje galėtų puikiai pakeisti žmogų. Juo labiau kad praeiviams jis daugeliu atvejų būtų net patrauklesnis, nes į jį būtų reaguojama kaip į tam tikrą naujovę, jis savaime skatintų susidomėjimą. Ir daug dažniau negu esant „tradicinėms“ situacijoms, komunikacija gali, pavyzdžiui, prasitęsti socialiniuose tinkluose arba bet kokiais kitais ka-

– Per „Cross Media Zen“ užmezgėte glaudų kontaktą su Larso von Triero bendražyge Asta Wellejus, kuri susikertančių medijų vystymu ir prodiusavimu užsiima jau ne pirmą dešimtmetį. Ar tiesa, kad naująjį projektą žadate įgyvendinti kartu? – Tiesa. Tiek per konferenciją, tiek per vėliau vykusias dirbtuves teko suprasti, kad mes su Asta mąstome labai panašiai. Ir ji, ir mes aktyviai vystome vadinamuosius spacial storytelling projektus. Tai interaktyvių sistemų, kuriančių erdvinius pasakojimus realiu laiku, projektai. Ir svarbu atkreipti dėmesį, kad naujų istorijų pasakojimo būdų ieškojimas

Gluk Media „Kalėdinė pasaka“. Vilniaus katedra

– nepaprastai svarbus dalykas. Juk visi menai iš esmės pasakoja istorijas – kartais labai abstrakčiai, kartais pasitelkdami vieną ar kitą naratyvą. Tos technologijos, su kuriomis dirbame mes, pasakoja istorijas erdvėje, o žiūrovas pats aktyviai į jas įsitraukia. Šiuo metu vystome koncepciją, kuri remiasi ypatingų galių suteikimu į mūsų pasakojimus įsitraukiantiems žmonėms. Tos ypatingos galios yra atėjusios iš tam tikros srities – iš mokslinės fantastikos. Tai visų pirma minčių skaitymas, teleportacija, telekinezė ir sapnų valdymas. Minčių skaitymą, telekinezę, o tam tikra prasme ir sapnų valdymą įgyvendiname tiesiogiai, nors tai, be abejo, dažnai dar neatitinka to šių reiškinių aprašymo, kurį mums paprastai pateikia mokslinės

fantastikos veikalai. Pavyzdžiui, minčių skaitymas iš tikrųjų remiasi ne pačių minčių, o jų išdavų pasireiškimu žmogaus veido mimikoje, motorikoje, veiksmuose. Visa tai gali būti trackinama, o gautus duomenis apdorojantis algoritmas nuspręs, ką galvoji šiuo metu, ir, pavyzdžiui, patars tau, ką veikti vakare. Arba atspės jau turimus planus ir pasidalys naudingais patarimais. O metaforiškai vystydami tas galias, kurias bandome aktyviesiems žiūrovams suteikti netiesiogiai, ruošiame žmones ateičiai, o tas ruošimas ateičiai, be abejo, pasireiškia ir per tiesioginį šių galių suteikimą. Juk, įsivaizduokite, atsiradus plačiai prieinamai teleportacijos galimybei prie to priprasti iš tikrųjų nebūtų lengva, o jeigu staiga suvoktum, kad dėl naujai atsiradusios technologijos tavo mintis gali skaityti kiekvienas praeivis, nesunkiai nušoktum nuo proto. – Bet kalbėdami apie naratyvą turime apsiriboti tik tuo, ką mums siūlo science fiction kūriniai, ar tas pačias galias galime pabandyti pritaikyti ir, pavyzdžiui, atkartodami liaudies pasakų istorijas? – Be abejo, galime. Juo labiau kad turime pripažinti, jog pats science fiction žanras tam tikra prasme nuo liaudies pasakų pabėgo ne taip ir toli. Ir tenka sutikti su tuo, kad šių žanrų maišymas kuriant erdvines istorijas ar papildytos realybės pasakojimus – labai palankus užsiėmimas. Juk akivaizdu, kad šie dalykai puikiai sulimpa ir žiūrovui-istorijos dalyviui pasiūlo ką nors tikrai netikėta. – Nors nemažai mūsų su susikertančiomis medijomis daugiau ar mažiau sąveikauja jau šiandien, o ir interaktyviųjų technologijų principas kai ko jau beveik nebestebina,

Gluk Media „Absolut Teleportacija“. „Mados injekcija 2012“

iš tradicinių medijų glėbio esame ištrūkę, atrodo, tik nesmarkiai. Ar spėsime sulaukti atvirkščio varianto – nedidelės dalies senųjų medijų mūsų apsuptyje ir naujųjų visur aplinkui? – Žinoma. Jau dabar propaguoju idėją, skelbiančią, kad menas, ypač šiuolaikinis, turi išeiti iš galerijų ir integruotis į aplinką, mus visus supančią terpę. Ir tai turėtų tapti standartu. Kartu visa tai leis išlaikyti simbiozę tarp verslo, mokslo bei meno ir skatins visuomenės aktyvumą. Ir tai ne tik mano noras, manau, kad tai dabar vyksta itin aktyviai, – juk faktas, kad technologijos integruojasi į aplinką, buvo iškilmingai paskelbtas daugiau nei prieš tris dešimtmečius.


>> žirklės Rašė: Jurga Tumasonytė Nuotraukos: herojų archyvo

Nors reklamos mūsų kasdienybėje įsirašiusios kaip kmynai sūryje, jų kūrėjų profesija dažnai išlieka miglota ir truputį mitologizuojama. Jei ne kasmetis apdovanojimų už geriausias reklamas festivalis „Adrenalinas“, galbūt taip ir nepamatytume veidų, sukūrusių netikėtas, pastebimas, galbūt jau į pasąmonę įsirašiusias reklamas. Šį kartą kalbamės su aukščiausius apdovanojimus pelniusių agentūrų „Not Perfect | Y&R“ bei „New!“ kopiraiteriais Stefanija Jokštyte ir Mantu Mačiulskiu.

Mantas, dirbantis reklamoje aštuonerius nuostabius metus be šios vasaros, ir žiauriai sėsli Stefanija, trejus metus leidžianti vienoje agentūroje, į reklamą atėjo ne iškart.

Stefanija: – Baigusi mokyklą studijavau kino prodiusavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nebuvau iš tų žmonių, kurie domėtųsi reklama. Tiesą pasakius, turbūt buvau mačiusi tik tas reklamas, kurias rodydavo per televiziją dar mokyklos metais. Ir vieną dieną man paskambino toks Paulius Senūta, pakvietė į pokalbį – sakė, prisiskaitė postų feisbuke. Tuo metu jau buvau perkaitusi nuo nuolatinio organizacinio darbo, ėmiau nebetilpti tėvų lizde – jaučiau, kad būtina imtis veiklos, kuri leistų finansiškai atsiriboti nuo tėvų kišenės ir pradėti savarankišką gyvenimą. Na, tai ėmiau ir atėjau. Man sako: gal gali parašyti scenarijų ir sugalvoti keliems printams idėjas? Taip nustebau, iškart paklausiau, ar čia visi projektų vadovai rašo scenarijus (juk tai buvo mano specialybė)? Visi tik pasijuokė: ne, mes kviečiame tave į kopiraiterio pareigas. Aš taktiškai nusišypsojau ir tik grįžusi paguglinau, ką tai reiškia. Taip viskas ir įsisuko – svarbiausia, kad aš pati nelabai norėjau eiti ten, kur kvietė. Iškart sutarėme, kad tiek jie, tiek aš kurį laiką pamėginsim, ar man tai tinka, patinka. Kuo labiau gilinausi į šį darbą, tuo labiau jis man patiko. Taip ir įklimpau. Mantas: – Klaipėdoje dirbau mokytoju vidurinėje ir sanitaru priklausomybės ligų centre. Tada išvykau į Londoną. Grįžau po pusmečio, o Klaipėda pasirodė besanti stalo žaidimo dydžio. Kai važiavau į Vilnių, jau buvau sugalvojęs, kad noriu kurti     reklamas. Tačiau tiksliai nepamenu, kaip tokia mintis užsisuko. 10 // © 370

– Kaip trumpai galėtumėte paaiškinti, ką tiksliai veikia kopiraiteris? Tarkim, kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena? Stefanija: – Kopiraiteris – tai tekstų žmogus reklamos agentūroje. Na, o diena prasideda nuo puodelio kavos ir cigaretės, tada panaršai reklamos ir dizaino blogus. Paskaitai Lietuvos bei pasaulio naujienas ir sėdi prie darbų. Rašai scenarijus, brains-

Dirbdamas tokį darbą turi kartais atsikratyti naivumo ir suprasti, kad kasdien save droži. Lyg įkišęs galvą į didelį drožtuką, vis sukiesi ratu ir po truputį save nudrožinėji.

tormini, rašai šūkius, dirbi su dizaineriais, dėlioji spaudos maketus, komentuoji klipų montažą, dalyvauji filmavimuose ar balso įrašuose. Žodžiu, visą dieną zuji tarp kelių skirtingų projektų – kol netyčia sutemsta ir eini namo... arba į barą. O tada... toliau galvoje dirbi, bet jau nebeminkydamas klavišų. Kopiraiterio darbas neprasideda devintą ryto ir nesibaigia šeštą. Tu galvoji kiaurą parą – jei ne apie dabartinius projektus, tai apie būsimus, tuos, kuriuos vieną dieną norėtum sukurti. . Mantas: – Jei trumpai – nuogą rinkodarinį pasiūlymą aprengiame žmogiškais drabužiais,    paverčiame jums simpatišku, pažįstamu, o jei pavyksta – ir artimu. Įprasta darbo diena atrodo maždaug taip: kad ir ką jau sugalvojai, niekada nekenkia dar pagalvoti, po to apgalvoti, ką pagalvojai, ir išgalvoti dar tai, apie ką prieš tai net nemanei, jog pagalvosi   . – Geru kopiraiteriu tampama ar gimstama? Mantas: – Žmogaus įdedamomis pastangoms pasitikiu labiau nei dievo ar gamtos dovanomis. Stefanija: – Čia tiek daug sudedamųjų! Geru žmogumi tampama ar gimstama? Geru menininku tampama ar gimstama? Jei žinočiau formulę, šiltai gulėčiau kur nors Maldyvų paplūdimy, rašyčiau knygas „Lengvas būdas tapti kopiraiteriu“ ir sau vargo nematyčiau. Deja, galiu kalbėti remdamasi tik savo patirtimi.       – Koks jums atrodo bendras šiųmečių lietuviškų reklamų vaizdas? Mantas: – Kaip didžiulė žurnalų lentyna prekybos centre. Daug tuštoko skaitalo, bet, geriau įsižiūrėjus, yra ir vienas kitas įdomus egzempliorius. Stefanija: – Neseniai įvyko pagrindinis Lietuvos reklamos konkursas „Adrenalinas“. Spręsdama iš jo rezultatų, galėčiau ir apibendrinti remdamasi tik asmenine nuomone. Manau, daugelį maloniai nustebino Grand Prix – kelių draugų, nepriklausančių vienai reklamos agentūrai, bendras darbas prancūzų kino festivaliui. O bendras vaizdas šiemet nebuvo kuo nors iš-

skirtinis. Gal kiek silpnesnė nei įprastai TV reklamos kategorija. Taip pat plačiai diskutuota dėl vis didėjančio festivalinių darbų skaičiaus (festivaliniai darbai – tai tokie pro bono darbai, dėl kurių transliavimo fakto komisijai kyla abejonių). Bet tai jau praeitis. Žiūrėsim, kokios reklamos išeis rytoj! – O kokią poziciją priimate tuomet, kai tenka kurti nekokybiško produkto reklamą? Stefanija: – Juk ne melo įstaiga ta reklama. Negali kurti reklamos stalui, kuris nestovi, – tada juk būtum šarlatanas, būtų gėda prieš save. Kiekvieną kartą kurdamas koncepcijas ieškai tikro produkto pranašumo, duodi suprasti klientui, kad propaganda tikrai čia neužsiimsime, nemeluosime ir iš piršto nelaušime... Įsigyveni į tikslinę auditoriją, mėgini surasti dar kliše netapusią įdomiąją prekės ženklo pusę, o tada visa kūrybinė komanda linksminasi, juokauja, kol gimsta idėjos. Mantas: – Galių, skirtų žmonėms įtikinti, kad šūdas yra auksas, reklama neturi. Todėl jei reklama gera, ji visada padeda nekokybišką produktą greičiau išspirti iš rinkos. – Kokiai žmonių grupei ir kokio tipo reklamas patinka kurti labiausiai? Mantas: – Patinka bet kuriai tiksliai įvardytai žmonių grupei. Žinojimas, kam skirta reklama, leidžia suteikti jai charakterį, surasti tikslius žodžius, tinka-


ri intymių reikalų su žodžiais ir iš jų duoną valgo. Pastaruoju metu skaitau Jorge Luiso Borgeso „Smėlio knygą“. Nepriklausomai nuo meto patinka Vytauto Bložės poezija, ypač jo eilėraščių poema „Ruduo“. Stefanija: – O aš manau, kad panašumų jie turi nemažai. Juk kas dieną užrašinėji mintis, kurios, viliesi, netyčia taps citatomis. Kalbi skirtingų personažų lūpomis, keliauji skirtingomis šalimis ir epochomis. Tačiau turi labai griežtus deadline’us ir krūvą kritikų bei redaktorių, kurie apkarpo tavo mintis joms dar neišėjus į viešumą. O dėl skaitymo – skaitau vis mažiau ir tai, žinoma, liūdina. Vienareikšmiškai skaitau grožinę literatūrą ir poeziją. Nemėgstu tų reklamos knygų, kurios detaliai aiškina, kaip reikia rašyti, ką reikia rašyti ir kada tai daryti, – nors gal ateis metas, kai pradėsiu. Kol kas mane jos atbaido – labiau mėginu vis laisvinti vaizduotę, klajoti personažų keliais, numoti ranka į užrašytas reklamos taisykles ir kurti savas. Na, o be viso to, kaip tikriausiai dažnas kopiraiteris, aš rašau knygą, tik nežinau, kada ji pasirodys, nes darbas be deadline’o greitai nesisuka.

miausią stilistiką. Sunkiausia kurti reklamą visiems. Tada nežinai, kam    reklama kalbės. Stefanija: – Man patinka kurti reklamas. Drąsias reklamas, juokingas reklamas, įkvepiančias reklamas, reklamas, kurios reflektuoja esamąjį laiką. O tikslinė auditorija nėra tokia svarbi – juk gyvename tokioje mažoje šalyje, kur į target group iš principo įeina beveik visi gyventojai. Bryfuose (formose, kurias gauname prieš pradėdami galvoti idėjas) dažniausiai kartojasi tie patys skaičiai: nuo 25 iki 45 metų, aukso viduriukas, kaip sakoma, nors iš esmės tai nieko konkrečiai nepasako. Negaliu pakęsti tokių žmonių, kurie pirkėjus laiko kvailais, nes jie kvailina patys save. Juk tikriausiai tu pats kvailas, jei dirbi kvailiams ir šito darbo nekeiti. Nevertėtų nuvertinti pirkėjų, jie kartais kur kas daugiau supranta, nei mes galime nutuokti. – Ar jūsų netrikdo tai, kad kartais tenka idėjų, už kurias tikrai sergate, atsisakyti dėl skirtingos klientų arba kūrybos direktoriaus nuomonės? Mantas: – Ne. Visada galima sugalvoti naują. Dar geresnę. Stefanija: – Pradžioje iš tiesų dėl to labai išgyvendavau. Profesiškai augdama ėmiau suprasti: jei man atrodo, kad idėja tikrai gera, puikiai tinkanti būtent šiam klientui būtent šiuo metu, bet ją atmeta kūrybos vadovas ar klientas, – tada tai jau mano neprofesionalumo proble-

– Ar (ir kaip) galėtumėte išteisinti vartotojų visuomenę, kurią dvasinguoliai mėgsta pakritikuoti? Stefanija: – Jei gali nebūti vartoDirbdamas tokį darbą turi tojų visuomenės dalimi, tikrai nekartais atsikratyti naivumo ir suprasti, kad būk! Ir aš nebūčiau, jei tik galėkasdienatsikratyti naivumatsikratyti naivume. čiau. Deja, gyvenu mieste, einu į „Maximą“ sviesto pirkti, į „Coffee Inn“ kavos gerti, važinėju automobiliu ir degalus perku degalinėje. Tiesa, stengiuosi drabužius pirkti padėvėtų drama. Čia juk nėra jokių asmeniškumų – Galių, skirtų žmobužių parduotuvėjei klientas mus samdo, jis nori su mumis nėms įtikinti, kad se, o gėles – tiesiai dirbti, o kūrybos vadovas, kuris samdo iš bobulytės rankų šūdas yra auksas, mane, nori dirbti su manimi. Juk niekas Gedo prospekte. tavęs darbe nelaikys vien dėl fainumo. reklama neturi. To- Na, bet jei sugebaTodėl manyti, kad kas nors specialiai at- dėl jei reklama gete gyventi kaime, meta idėjas, būtų paprasčiausiai kvaila, ra, ji visada padeda užsiauginti viską juk visi nori vieno ir to paties dalyko – nekokybišką prosavo rankomis, – kuo geresnės reklamos kampanijos. prašom, gal ir aš duktą greičiau išvieną dieną tokiu spirti iš rinkos. – Iš kur semiatės idėjų naujiems keliu pasuksiu. darbams? Mantas: – NežiMantas: – Gaila, bet nežinau vietos, kur nau tokio istorinio jų būtų galima pasisemti. Dažniausiai jas laikotarpio, kada tenka sukurti. visuomenės sanStefanija: – Dirbdamas tokį darbą tukloda buvo toburi kartais atsikratyti naivumo ir suprasti, la. O į konstruktykad kasdien save droži. Lyg įkišęs galvą į vią kritiką aš žiūriu didelį drožtuką, vis sukiesi ratu ir po trupozityviai. Nenuputį save nudrožinėji. Juk tu viešai daliji stebčiau, jei tie, kurie aršiausiai kritikuoja, būtų savo turinį, mintis ir idėjas kitiems, aiš- patys paskutiniai, kurie atsisakytų visų šios visuoku, už tai gaudamas piniginį atlygį. Ne- menės teikiamų malonumų. mažai man žinomų šios srities žmonių taip save išsekinę keičia gyvenimą kar- – Ir pabaigoje – ko palinkėtumėte tiems, dinaliai. Tai suprasdama aš nuolat save kurie nekenčia reklamos? pildau potyriais, išgyvenimais ir emoci- Mantas: – Pabandyti parduoti vertingą, bet nereijomis, kurios neleidžia savęs galutinai iš- kalingą daiktą nepažįstamam žmogui. gręžti. Negaliu sakyti, kad iš darbo nie- Stefanija: – Palinkėčiau sveikatos. Jei jau žmonės ko negaunu, – aš juk save realizuoju, o tai apsikrauna tokiomis emocijomis kaip neapykanta tolygu draugystei su pačiu savimi, kitais, tokio mikroskopinio dalyko atžvilgiu, jiems nervai pagarba sau ir aplinkinių pagarba tau. greitu metu tikrai pakriks. Ir dar palinkėčiau dažniau išeiti į parką, nes jei nekenti reklamų, tai pir– Ar įžvelgiate kokių nors parale- mas ženklas, kad per dažnai žiūri televizorių ar per lių tarp kopiraiterio ir rašytojo dar- daug skaitai blizgių žurnalų. Nueik į parką pabėbo? Kokias knygas pastaruoju me- giot, pašert ančių, pabendrauk su gyvais žmonėtu skaitote? mis – pamatysi, kaip gera, sako, grynas oras galMantas: – Mažai. Tik tiek, kad abu tu- vą labai atgaivina!


>> tema

Rašė: Deimantė Tamutytė Nuotraukos: „Scanpix“ ir redakcijos archyvo

T

aigi lendam į internetą, skaitom mokslinius straipsnius ir viską išvertę į žmonių kalbą klojam jums po kojom. O filosofines bei logines spragas taiso ir galvoje sumaištį kelia kultūros tyrinėtojas Jurijus Dobriakovas.

Lengvai suprantamas

kiečiais), tobulų žmonių nesėkmėmis ar įrodymais, kad kartais sėkmės sulaukia net ir visuomenės normų neatitinkančios žmogystos, kaip kad talentų šou iškylantys ne itin dailūs, bet neregėto balso savininkai ar jau minėtas filmas „Saulėlydis“ su išbalusia uždara heroje Bela priešakyje. J.Dobriakovas: Taip! Beveik visa memų kultūra paremta tuo, kad keistuolis ar egzotiškas Kitas mums (normalių žiūrovų daugumai – populiariosios kultūros vartotojams), kaip ir kokiame XIX a., vis dar atrodo juokingas, pajuokos vertas objektas. Dalyvaudami populiariojoje kultūroje (daugiausia pasyviai), mes jaučiamės priklausantys tai grupei, kuri juokiasi, nors iš tiesų vos ne kiekvienas iš mūsų gali bet kurią akimirką pats tapti pajuokos objektu.

Buuu... ideologija

Vos pradėjus tyrinėti popkultūros reiškinį XX a. pradžioje buvo manoma, kad populiariuose dalykuose atsispindi visuomenėje vyraujanti ideologija. Na, visokie naciai, komunistai ir jų propagandos. Bet baugina tai, kad ideologiją galima atrasti ir šių laikų populiariuose dalykuose. Į mus nuo kiekvieno kampo spoksančiose reklamose laimė siejama su vartojimu – kūno grožio ir naujų technologijų kultu. Popindustrija tas idėjas tik patvirtina vaizdo klipuose, filmuose, TV šou, romanuose, tad nenuostabu, kad jos produktai atrodo savi kaip niekas kitas. Kad to nebūtų per maža, popdalykuose atsispindi ir kiek sunkiau pastebimi visuomenėje veikiantys mąstymo šablonai. Pavyzdžiui, „laikas – pinigai“ (kapitalistinės visuomenės šūkis), „moterys trokšta romantikos“, o „vyrai turi būti kieti“. J.Dobriakovas: Kaip sako Slavojus Žižekas (kultūros tyrinėtojas), ideologija prasideda ten, kur sakoma, kad jokios ideologijos nėra. Visos kalbos apie tai, kad gyvename postideologinėje eroje, yra mitas. Tiesiog liberali vėlyvojo kapitalizmo ideologija nėra tokia išviešinta ir apčiuopiama, kaip tai, ką daugelis yra įpratę (ir yra pratinami) suprasti kaip ideologiją (jau minėti nacionalsocializmas, komunizmas). Ji sutalpina į save daugybę, atrodytų, vienas kitam prieštaraujančių dalykų, ją palaiko daug nematomų mechanizmų. Be to, šios ideologijos šaltinis yra išsklaidytas ir miglotas – tai nebe konkreti politinė jėga ar vienas žmogus, o tam tikra prasme visi mes, kurie dalyvaujame kapitalistiniuose ekonominiuose santykiuose ir taip juos palaikome. Populiarioji kultūra yra šios ideologijos veidrodis. Tu ne vienas 12 // © 370

Idealai idealais, bet, žinia, toli gražu ne visi yra gražūs, turtingi ar kieti. Tokiems, kaip įprasta manyti, pop leidžia bent pasvajoti esant tobuliems, kad ir prieš TV ekraną. Pasak kultūros tyrinėtojo Johno Fiske’s, vis dėlto daugelis žmonių, priėmusių dominuojantį pasaulio suvokimą, pripažįsta esantys nevykėliai. Todėl, be žydrų svajonių, kita malonumo forma jiems yra mėgavimasis kitų žmonių normų neatitikimu (pvz., visokie memai su į žmones nepanašiais nuo hamburgerių išsipūtusiais ameri-

Iš ji tie ji ku sų ir ap ltū ju „R Bj ima ra k pop ad ör i l io k, r L aba u he ir ad i lia ad Rih y pla rio t “ a G ir nn ag i, ą t. t. ą, i , r

Po Ty p sv ri ku et ne lt im ja ūr ą nt a. (?) zo n ą

Kaip manot, kodėl kas nors tampa labai populiaru? Ir kodėl dažniausiai tai būna kas nors kvaila, paviršutiniška, pavyzdžiui, atlikėjo Flo Ridos daina „Whistle“ ar „Saulėlydžio“ sagos filmai? Sako, kad dėl neišlavinto skonio, siauro požiūrio į gyvenimą ir t. t., ir pan. Bet nejaugi viskas taip paprastai paaiškinama? O gal, sakot, neverta dėl to popso sukti galvos? Vis dėlto populiariosios kultūros tyrinėtojai mano, kad toji atseit žemesnė kultūra lygiai taip pat verta tyrinėti, kaip ir aukštoji.

sakoma, kažkada ir Williamas Shakespeare’as buvo popsas. Bet žvelgiant iš šiandienės perspektyvos jame nemažai filosofijos. O to lyg ir nėra šiandienos komedijose ar popdainų tekstuose.

Terapijos!!!

Ir visgi turbūt sunku daugelį pramoginių dalykų laikyti vien nepatenkintų žmonių pramoga. Pavyzdžiui, visokie veiksmo filmai, komedijos. Juk iš patirties galima sakyti, kad juosi žiūri ir gyvenimu gana patenkinti žmonės. Tada tenka pripažinti, kad kartais pramogų industrijos produktai padeda paprasčiausiai atitrūkti nuo realybės, persikelti į jaudinantį ar nesudėtingą pasaulį ir pasidžiaugti gera pabaiga. J.Dobriakovas: Terapinis momentas, žinoma, yra. Tačiau labiau po tuo paviršiumi, manyčiau, slepiasi svarbesnė funkcija. Populiarioji kultūra, ypač kinas, vaizdo klipai ir t. t., veikia kaip tam tikra instrukcija. Ji parodo, kaip reikia geisti, kas yra geistina, kaip tapti visaverčiu esamos socialinių santykių sistemos dalyviu. Šiuo požiūriu net ir lengviausio pobūdžio popmedžiaga gali būti vertinama kaip gana rimtas mūsų laikotarpio dokumentas, daug pasakantis apie mūsų visuomenę.

Dažnai supratimui užtenka socialinės patirties (kaip kad meilė, santykiai) ar tiesiog pastebėti normos neatitikimą (pvz., keista išvaizda). O dar puikiau tai, kad populiarieji tekstai neprimeta taisyklių, kaip reikia iššifruoti jų sakomą žinutę. Na, sakykim, nereikia būti skaičius Platono, kad suprastum. Puikus pavyzdys – memai demotyvacijose, kur randi juokingai tupintį forsiuką (nors jis ir netupėdamas juokingas) ar oranžinę soliariumų gražuolę. O jei ir būna taisyklių, tai jos turi nuorodas į kitus populiarius dalykus. Kad ir į Lady Gagą. J.Dobriakovas: Tos taisyklės yra, tik jos susiformavusios kolektyvinėje sąmonėje per gana ilgą laiką ir tapusios tarsi savaime suprantamu dalyku. Kaip jau minėjau, mes tarsi instinktyviai žinome, kas yra juokinga, kas romantiš-


Po ka, kas kraupu ir t. t. Populiarioji kultūra šiuo atžvilgiu, kaip ir daug kas, yra hipertekstas, kuriame dalykai nuolat nurodo vieni į kitus, ir tam, kad galėtume jį sėkmingai skaityti, vis dėlto turime turėti tam tikrų bazinių įgūdžių. Tik, vėlgi, mums atrodo, kad jie yra tarsi įgimti, nors iš tiesų jie yra labiau socialiai ir istoriškai suformuoti. Klientas visada teisus

Įdomus darinys populiariojoje kultūroje yra žanras. Jis dažnai apibūdinamas kaip sutartis su žiūrovu. Žmogus pasirinkdamas žanrą kaip kokioje parduotuvėje tarsi renkasi, ką nori valgyti, t. y. kokias emocijas išgyventi. Rinkdamasis žanrą, sakykim, veiksmo filmą, taip pat, kaip ir pirkdamas alyvuoges, turi gauti tai, kas parašyta. Juk supyktum, jei alyvuogių indelyje būtų marinuoti burokėliai. Taigi sąmoningi gamintojai duoda tai, ko nori klientas. Dar gal būtų galima pastebėti, kad dažnai gamintojai bijo rizikuoti ir dėl to daugelis veiksmo ar siaubo komedijų tampa vienodos. Čia šiek tiek atsiskleidžia skirtumas, palyginti su alyvuogėmis, nes dėl to vienodumo kartais vartotojas gali supykti, – jis nori matyti tik elementus, o ne tą patį filmą. Nors būna ir ne tokių išrankių. J.Dobriakovas: Manau, tai galioja tik tam tikram populiariosios kultūros

sektoriui. O šiaip ji, mano nuomone, apskritai tampa vis labiau hibridiška ir labai sunkiai skirstoma į žanrus. Kaip „sutartis“ labiau jau veikia konkretūs prekės ženklai, pvz., Quentino Tarantino filmai, Lady Gagos ar Beyoncé’s muzika; visa ta sunkiai apibūdinama chillwave ir neo new wave / dreampop muzikos banga, tiksliau, jos ikonos, o ne kategorijos, nes pastarosios tampa vis beprasmiškesnės. Didžioji paslaptis?

Nors tai prekė (ir labai šabloniška), keistai kartais nutinka su saldžiais holivudiniais filmais. Jie ima ir sujaudina, atrodo, gana protingus ir išsilavinusius žmones, o ne tik tuos neišprususius. Sukant galvą dėl tokio paradokso, į pagalbą vėl ateina J.Fiske. Jis teigia, kad popdarbų nereiktų nuvertinti vien dėl jų paviršutiniškumo. Kai kokiame nors greitai iškeptame filme rodomas tik paviršius, vidus lieka neišpasakotas. Taigi filmo žiūrovas savo asmenine patirtimi užpildo visus giliausius istorijos niuansus. Taip pačiam žiūrinčiam iš pažiūros lėkšta istorija tampa itin sudėtingu kūriniu. Ir žmogus mėgaujasi tuo, kad didysis filmo kūrėjas buvo jis, o ne koks nors režisierius ar scenaristas. J.Dobriakovas: Taip, populiarioji kultūra nėra tokia jau paprasta, beveik visur galima rasti kokių nors gana gilių paslėptų įžvalgų apie visuomenės gyvenimo reiškinius. O ypač jų linkę ieškoti protingi ir išsilavinę žmonės, kurių galvoje kiekviena užuomina iškelia į paviršių kelias dešimtis nuorodų į kitus reiškinius ir kultūros fragmentus, net jei tos nuorodos niekieno ir nebuvo suplanuotos. Per daug informacijos

Internete pasklidusiame filme apie kvailystę (angl. – „Stupidity“) teigiama, kad šių dienų visuomenėje yra toks didelis

informacijos srautas, jog žmonės nebežino, ką rinktis. Todėl renkasi tai, kas juokinga ar kaip nors kitaip iškrenta iš visos informacijos konteksto. O tai būna visokie keisti, juokingi ar kvaili vaizdeliai ir pan. Nors prie šito punkto turbūt tinka ir išsišokančios įžymybės... J.Dobriakovas: Yra dar tokia teorija, kad šiandien mes visą laiką matome tik tai, kas mes (arba mūsų socialinis ratas) jau esame, nes informacija mums vis dažniau pateikiama priklausomai nuo mūsų ankstesnių pasirinkimų (visokios automatizuotos rekomendacijos internete ir socialiniuose tinkluose). Taigi beveik niekada nematome ko nors iš tiesų naujo – išplėtota virtuali sistema iš esmės uždaro mus mūsų ir mūsų draugų jau esamų interesų rate. Klausiu Jurijaus, kodėl kas nors tampa populiaru, be paminėtų priežasčių? J.Dobriakovas: Tai, kas tampa populiaru, turi kaip nors išreikšti laikotarpio dvasią (o paskui ta laikotarpio dvasia ar mada toliau modifikuojama), būti geresniu veidrodžiu, kuriame didžioji dalis žmonių atpažintų save. Dažnai būna visokių nuomonių šiuo klausimu, taigi dar kartą tikrinuosi ir klausiu pašnekovo, kas formuoja masės skonį? Ar industrijos diktuoja taisykles, o žmonės ima viską, ką duoda? Ar visgi industrijos pataikauja žmonėms? J.Dobriakovas: Sakyčiau, tai sudėtinga ir lanksti abipusė sąveika. Negalima sakyti, kad popindustrija vienareikšmiškai formuoja žmonių skonį, taip pat sunku teigti, kad žmonės nori tik to, ką jiems duoda popindustrija. Ir, galiausiai, kodėl yra toks jausmas, kad kuo toliau, tuo labiau populiarūs tampa vis lėkštesni dalykai? Na, sakoma, kažkada ir Williamas Shakespeare’as buvo popsas. Bet žvelgiant iš šiandienės perspektyvos jame nemažai filosofijos. O to lyg ir nėra šiandienos komedijose ar popdainų tekstuose. Ar tiesiog mes to nesuvokiame? Arba kad ir kelių dešimtmečių senumo dainos atrodo kokybiškesnės nei dabar... J.Dobriakovas: Man atrodo, tai priklauso nuo to, kas yra įtraukiama į populiariosios kultūros lauką. Jau seniai sakau, kad Lietuvoje yra labai iškreiptas populiariosios kultūros suvokimas, – atseit tai tik kokios nors „Olialia pupytės“, o Andrius Mamontovas ar „Skamp“ jau atseit alternatyva. Iš tiesų juk populiarioji kultūra labai plati, ji apima ir Lady Gagą, ir Björk , ir Rihanną, ir „Radiohead“ ir t. t. Todėl šiandien yra ir nemažai visai neblogų populiariosios kultūros artefaktų – pvz., „The Knife“, Larso von Triero filmai (taip, manau, kad jie yra popkultūros dalis, nes nemaža dalimi apibrėžia laikotarpio dvasią ir apie juos žino daug žmonių) ir kt. P. S. Vualia, tiek šį kartą apie populiarumą. Dėkoju Jurijui ir tikiuosi, minčių padangės šia tema bent šiek tiek prašviesėjo. Žinoma, po tokių komentarų tenka pripažinti, kad straipsnio pavadinime klaustukas yra ne be reikalo. Ir „37O“ rašo apie pop. Bet juk vis vien apie tą įdomesnį, ar ne?


>> dizainas

Rašė: Sandra Kliukaitė Nuotraukos: PRIM PRIM archyvo

Gal norėtumėte atsikasti, praryti ir iki galo suvirškinti Times, Arial, Courier New ar paragauti jos didenybės Helveticos karpačo?.. O gal net sukirsti visą lietuvišką šriftą – Palemoną?! Visa tai tikrai įmanoma, nes vizualinės komunikacijos studijos PRIM PRIM galvos – dizainerės Kotryna Zilinskienė ir Miglė Vasiliauskaitė – dizainina ne tik kompiuteryje, bet ir virtuvėje! PRIM PRIM sąrašas Jos sako, kad jei Times šriftas būtų skonis, jo paragavę pajustume tradicinius britų pusryčius – kiaušinienę su kepta šonine. Nes... Times buvo sukurtas 1931 m. britų laikraščiui „The Times“ ir ištisus dešimtmečius šį šriftą anglai rijo akimis kiekvieną rytą, bešlamšdami riebią kiaušinienę su paršiuko juostelėmis... ...Tačiau mes čia kalbėsime ne tik apie šriftų skonius, bet ir apie vis geryn einančią lietuviško grafinio dizaino padėtį, blogus ir gerus logotipus, užsiminsime apie NASA, Himalajus, Islandiją, pieno ir kefyro pakuotes, knygų ligas bei ne vietoje ir ne laiku atkimštą vyno butelį... Skanaus skaitymo.

3 daiktai, be kurių neįmanoma įsivaizduoti gyvenimo

Kotryna: – Popierius, pieštukas, trintukas. Miglė: – Dviratis, miškas, popierius. Muzika, kuri reguliariai sukasi grotuve

Kotryna: – „Múm“, „Sigur Rós“, „Hundred Waters“, „mmpsuf“ ir visokia kitokia muzika su keistais garsiukais bei traškesiukais.

Miglė: – Labai katalizuojamai veikia „Edward Sharpe & the Magnetic Zeros“, „The Lumineers“, „Burning Hearts“. Knyga ar kitas skaitalas, kurį verta perskaityti

Kotryna: – Sergejaus Kozlovo „Ežiukas rūke“, nes ji – tiesiog apie esmę. Kitos įstrigusios suaugėliškos knygos labiau apie viena ar kita, o ši apie viską. Miglė: – Janoscho „Panama labai graži. Kaip Tigriukas ir Meškiukas keliavo į Panamą“ – ką tik perskaičiau. Filmas (-ai), kurie nuneša stogą

Kotryna: – Hayao Miyazaki animacija, „Rare exports“, „Prisukamas apelsinas“. Miglė: – „Kuždesių sala“, „Babelis“, „Bado žaidynės“. Svar-

PRIM PRIM: viskas apie šr ir grafinio dizaino pos

Apie šriftų skonį

– Koks šriftas, jūsų manymu, yra kiečiausias? Kotryna: – Šiandien akys didelės, galimybės neaprėpiamos, tad tokio nebeturiu, bet turėjau bestudijuodama ir tas mėgimas buvo toks ryškus, kad net vertas paminėjimo – Courier new! Visi tekstai, parašyti juo, atrodė kietai ar bent jau labai meniškai. Miglė: – Aš iš mėgstamiausių mėgstamiausio (beje, to paties Courier New) išaugau susidūrusi su realybe. Dabar kiekvienai situacijai atsiranda vis kitas mėgstamiausias. – Kokiems šriftams ir kokius skonius jau esate sukūrę? Kotryna: – Britiškos kiaušinienės – šriftui Times , keptų zefyrų – Comic Sans, šveicariškos žuvies – Helvetica, žuvies pirštelių – Arial, pievagrybių ir gražgarsčių karpačo – Helvetica Neue Ultra Light, įdaryto patisono NSO – Georgia, tuno sumuštinio – Courier New, liežuvio su majonezu – lietuviškam šriftui (!) Palemonas, margaspalvių užtepėlių – Wingdings Wingdings, sūrio burbuliukų – Trebuchet...

14 // © 370

– Kaip tai vyksta? Kas pirmiau atsiduria lėkštėje: patiekalas ar šriftas? Miglė: – Projektą labai aktyviai vykdėme 2012 m., o šiemet jį atgaivinome Dizaino savaitės instaliacijai – porą savaičių sostinės kavinės „Vero Cafe“ vitrinoje (Vilniaus gatvėje) eksponavome pagal keturis mūsų „Taste the Font“ receptus iš popieriaus sumaketuotus patiekalus su visais aprašymais ir tikro maisto nuotraukomis. Kotryna: – Kai kūrėme receptus, eiga būdavo maždaug tokia: pirmiausia į lėkštę dedame žinomą šriftą, kuris būtų atpažįstamas ne tik mums, bet ir didesnei grupei žmonių – ne dizainerių. Tada kapstomės po jo istoriją ir ieškome raktažodžių, kurie padėtų ant liežuvio galiuko pajusti konkretų skonį ar prieš akis išryškintų kokio nors produkto ar recepto viziją. Porą kar-

Geriausias logotipas yra tas, kuris ir po pusmečio ar penkerių metų neatrodo pasenęs, sugedęs, supuvęs, atlaiko visus reikalavimus ir dizaineris gali pasakyti, kad kurdamas iš naujo vėl priimtų tokį patį sprendimą.

tų procesas buvo atvirkščias – paragavus patiekalo neliko jokių abejonių, kad tai šrifto įsikūnijimas. – Kokių šalių virtuvės ar kokie produktai labiausiai pasiduoda jūsų šriftų kūrybai? Miglė: – Šriftai – kaip žmonės: turi savo charakterius, gimdytojus ir tautybes. Tad nemažą dalį mūsų parinktų šriftų ir pristato iš jų tėvynių kilę receptai. – Ar dabar galite pasakyti, kuris šriftas yra skaniausias? Kotryna: – Man pats skaniausias ir žaviausias taip ir liko Times – nuo jo viskas ir prasidėjo. Miglė: – O man žiauriai skani buvo Helvetica Neue Ultra Light, tiesiog pati sulindo ir susikramtė. – Gal planuojat išleisti kokią nors šriftų receptų knygą, kaip dabar madinga? Kotryna: – Esame pagaminusios tokią mažutę receptų knygelę su kyšančiu liežuviu, bet liaudis jos nesuprato, tad visa krūvelė liko dulkėti studijoje. Apie grafinio dizaino padėtį

– Tai kaip ten vis dėlto yra... grafinis dizainas yra menas ar verslas? Ar galima šiais laikais pralobti iš grafinio dizaino? Kotryna: – Tikimės, kad pralobti galima ir mudvi jau netrukus sėdėsim ant aukso puodų. O gal vieną dieną labai patenkintas užsakovas atrieks mums dar ir kokią pusę savo karalystės. Miglė: – Ar tai labiau menas, ar verslas – priklauso nuo to, ar pats esi labiau menininkas, ar verslininkas. Abu kraštutinumai nieko gera nežada. Mes tupim vi-

duryje. Kaipgi kitaip? Visad liekame ištikimos savo vertybėms ir idėjoms, bet prieš pradėdamos darbus visad sudarome sutartis, kad nebūtų pamiršta už tą kūrybą atsiskaityti. – Ką galite pasakyti apie grafinio dizaino padėtį Lietuvoje? Kas čia blogai, o gal gerai? Miglė: – Labai daug nauja ir gera. Labai daug grožių ir talentų. Ir mūsų vietos grafinio dizaino mokykla jau visai gerai varo, tad viskas tik geryn. O šiaip, kaip Lietuvoje, taip ir visame pasaulyje turbūt iki gyvenimo galo vis teks susidurti su neišprususių verslininkų vitrinose A ketvirtukuose Comic Sans šriftu atspausdintomis žinutėmis... – Koks galėtų būti blogiausio ir geriausio logotipo pavyzdys? Kotryna: – Geriausių (kaip ir blogiausių) logotipų topų pilnas internetas, specialiai vykdomi jų rinkimai ir panašiai. Gerų sprendimų yra tikrai daug, kaip yra daug ir tiesiog savaime gražių, bet neturinčių jokio ryšio su preke, paslauga ar iniciatyva. Geriausias logotipas yra tas, kuris ir po pusmečio ar penkerių metų neatrodo pasenęs, sugedęs, supuvęs, atlaiko visus reikalavimus ir dizaineris gali pasakyti, kad kurdamas iš naujo vėl priimtų tokį patį sprendimą. – Pavardykite keletą grafikos dizainerių, kuriais verta aklai tikėti. Miglė: – Aklai tikėti galima Edvardu Kavarsku! Dėl užsieniečių negarantuoju, nes dažnai asmeniškai nepažįstu – vis dėlto žmogiškasis ryšys,


bu, kad emociškai paveiktų, kitaip jaučiuosi nieko nepamačiusi.

Miglė: – Šeimos, artimiausių draugų fiestos ir kasmečiai dizaino pasitobulinimai.

Miesto vietos, kur būtų galima praleisti daugiau laiko nei namie

Miestas ar šalis, kur norisi atvažiuoti ir nebeišvažiuoti

Kotryna: – Visos tos vietos – ne mieste. Miglė: – Po dienos maratonų labiausiai norisi pabėgti į mišką. Vakarėliai ar kiti renginiai, kurių negalima praleisti

Kotryna: – Spontaniškai atkimštas vynas ne laiku ir ne vietoje su žmogumi, su kuriuo gera čia ir dabar. :) Ir ne, tai nebūtinai – mylimasis. Tokia situacija kartais ištinka tiesiog PRIM PRIM ofisiuke.

Kotryna: – Kad ir kiek būčiau keliavusi, visad traukia čia, atgal. Labiausiai širdin įdūrė Himalajų viršūnės Nepale. Netrukus iškeliauju į Islandiją. Jai mano mintyse jau senokai stovi altorėlis. Miglė: – Važiuoti norisi visur, kur dar nebuvau, bet iš visur visada norisi ir išvykti. Man visada buvo svarbiau žmonės, ne vietos, todėl jei žmonių nebelieka, ta vieta netenka savo magijos. Dabar labai norisi į Libaną, jau senokai norisi, svajoju.

iftų skonius skonius SAKÀ. Atostogų namai.

kad ir kokia būtų sfera, geram rezultatui labai svarbus. Turbūt net nėra blogų dizainerių – yra tik bangų nesutapimas. Šiaip žavi olandų studijos „Lava“ darbai, kai kurias stygas vis užkabina, bet tiesiogiai dizaino žvaigždžių nesekame – didžiausi atradimai būna netikėtose vietose. Kotryna: – „Pet Punk“ kuria savitą ir visiškai puikų pasaulį. Jais nepaliauju žavėtis. E.Kavarskas šauniai švariai dizainina. Dar labai patinka bendras NEW! agentūros stilius, idėjos ir iniciatyvos. Bet toks vardijimas labai siaurai sufokusuoja. Talentingų žmonių, mano galva, tikrai laaabai laaabai daug! – Jūs pačios pernai laimėjote „EXPO 2012“ Pietų Korėjoje logotipo konkursą. Ko dar esate pasiekusios, dėl ko būtų verta užriesti nosį? Miglė: – Kotrynai pasisekė laimėti Lietuvos grafinio dizaino asociacijos organizuotuose konkursuose – logotipo Lietuvos stendui „EXPO 2012“ Korėjoje ir Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai šiemet. O naujausi dideli džiaugsmai – mūsų bendras darbas, t. y. atostogų namų SAKÀ Druskininkuose (kartu su SPRIK architektais) apipavidalinimas, sudaryta sutartis su NASA koordinuojamu institutu ir mūsų tobuli dizaineriškų fetišų ateities planai. Happiness only real when shared. Apie dizainerių buitį

– Kaip gyvena ir dirba PRIM PRIM studija? Kiek ten dabar jūsų yra? Miglė: – Gyvename šeimyniškai. Kasdien fantazuojame apie ateitį ir tvarkomės su dabartimi. Pro stoglangius matome lėktuvus, sustingus mintims keičiamės darbais, pasiginčijame, paverdame viena kitai arbatos, paieškome idėjų sėdmaišiuose ir panašiai. Nuolatinės PRIM PRIM galvos yra kūrybinis Kotrynos ir Miglės duetas. Bet labai mėgstame pabendradarbiauti. Kartais su savo mylimaisiais – architektais, kartais su vietoje

iš kūrybiškumo nenustygstančiais studentais, atkeliaujančiais į praktiką. – Kaip atrodo jūsų studija ir kiek laiko per parą ten praleidžiate? Kotryna: – Šviesi. Miglė: – Erdvi, tik su mūsų užmojais ir prisigalvojimais, atrodo, greit ir ten nebetilpsime. Auga maketų krūvos, leidinių stirtos, lentynos pildosi... Šiaip studijoje praleidžiame visą dieną, kartais kiekviena mėgstame likti ilgiau su savais reikalais. Buvimo nepersūdome, kol kas joje dar nenakvojame, spėjame pasiilgti ir su noru grįžtame kitą rytą.

– Ką galit pasakyti apie tai, kad grafinio dizaino sferoje paprastai dirba daugiau vyrukų nei merginų?.. Neįžvelgiat čia kokios diskriminacijos ar dar kokių nors neaiškių grėsmių? Kodėl taip yra, o gal nėra? Kotryna: – Kaip tai!? Mums susidaręs visiškai priešingas įspūdis. Pavyzdžiui, jau antrą vasarą esame apsėstos studenčių, atliekančių praktiką, – vien merginos... Kiek girdėjome, bent VDA vyrukų kurse būna vos keli, šiaip įtartina, gal visi programuoti mokosi? O gal čia koks dizaino katedros monas? Gal daugiau vaikinų dizainerių vyresnėje kartoje?.. – Nežinia... O pieną parduotuvėje jūs renkatės pagal pakuotės dizainą ar pagal kitus kriterijus? Miglė: – Pieno neperku, bet kefyrą beveik kasdien. Renkuosi tik pagal pakuotę, prisipažįstu, ir ne gėda. Kartais ir nenusiperku, jei nerandu savo favorito. Kotryna: – Pieną perku tokį, kuriame išgaudytos bakterijos

Didžiausias pasiekimas Kotryna: – Džiugumas čia ir dabar. Ką tik išgirdau puikiai tinkantį posakį: jei kelionėje nėra šventės, šventė nelaukia ir kelio gale. O jei reikėtų išsirinkti kokį įvykį, tai gal įveikta 5340 m perėja Himalajuose... Miglė: – Visi didžiausi pasiekimai juos pasiekus atrodo nebe tokie ir didžiausi. Siekiamybė tampa kasdienybe, todėl kartais tiesiog nebesuvoki, kaip viskas iš tiesų nerealiai gerai. Didžiausias pasiekimas man yra kasdienis jausmas, kad darai tai, ką visada ir norėjai daryti, – visa kita tiesiog susidėlioja savaime, lyg be pastangų.

ir jis ilgai laikosi. Maisto produktų pakuočių dizainą priimu kaip neišvengiamą realybę ir dažniau remiuosi kitais kriterijais, bet profesinę ligą neabejotinai turiu – iškart pastebiu, kas perdizainino naują pakuotę, koks naujas produktas atsirado. Dar esu atkreipusi dėmesį, kad nevalingai atmintinai išmokstu visas mieste kabančias reklamas. – Žurnalus ir knygas skaitote ar vis dėlto labiau žiūrite? Miglė: – Žurnalus perverčiu ir analizuoju layoutą – neperku, nes užtenka perversti. Knygas irgi labai vertinu pagal išvaizdą – patikusios panagrinėju ir turinį. Iš tiesų šiek tiek skauda širdį pirkti gero turinio, labai labai rekomenduotą knygą, kurios dizainas nelabai koks, kai geresnis variantas galvoje jau guli pats susimaketavęs... Kotryna: – Aš sergu vaikiškomis knygelėmis ir jų iliustracijomis. Kartais geri piešiniai taip įgnyba, kad apima į įsimylėjimą panašus jausmas, ir perku nė nemirktelėjusi. O tada jau artimoje aplinkoje ieškau vaikų, kuriems galėčiau bent parodyti ar paskaityti. O šiaip su prastais gerų knygų viršeliais tenka susitaikyti kaip ir su visa kita karčia gyvenimo realybe. Atsiriboji ir skaitai. – Gerai, o ką veiksite vasarą? Miglė: – Skrisiu ženyti draugės, stebėti pusiau turkiškų, pusiau itališkų ceremonijų. Gal dar pasiseks dviračiais po Vokietiją pakeliauti ir kokiame nors ežere ar jūroje gerai atsimirkyti. Kotryna: – Dvi savaites su palapine vaikštinėsiu po Islandijos ledynus ir ugnikalnius. O grįžusi baigsiu iliustracijas knygai, kuriai rašyti ir paišyti jau atidaviau beveik dvejų metų vakarus bei savaitgalius... Komiksas apie Kernavę

„Lietuva Expo 2012 Yeosu Korea“ logotipas


>> svetur

Rašė: Paulius Andriuškevičius Nuotraukos: Roberto Narkaus oO (Lietuvos ir Kipro nacionaliniai paviljonai)

oO – sportinis menas ar oO – tai šiek tiek išsibalansavusi struktūra, perteikianti nelygius, tačiau abipusiškai atvirus elementus; nuolat svyruojanti tarp dviejų (mažiausiai), nepalanki vieno atžvilgiu, kylanti iš organizacinio bangavimo. Besilaikanti organizavimo formomis labiau negu formų organizacija, ji plūduriuoja tarytum gyvastis, tarytum planktonas.1

V

enecijos bienalė – vienas didžiausių ir prestižiškiausių meno renginių pasaulyje. Tai lyg meno olimpiada, rengiama kas dvejus metus, kurioje vietoj medalių dalyviai apdovanojami liūtukais iš brangiųjų metalų. Kaip ir tikrosiose olimpinėse žaidynėse, čia svarbu gerai pasirodyti. Lietuvai pastaruosius keletą sykių tai padaryti pasisekė neblogai – prisiminkime Dariaus Mikšio slėpinius už baltos užuolaidos arba Nomedos ir Gedimino Urbonų karvelių sėkmingą kelionę. Šiemet sportinių interesų vedama Lietuvos delegacija ir vėl sugebėjo nustebinti meno pasaulį – buvome ne tik pastebėti, tačiau ir paminėti!2 Tiesa, kad to pasiektų, parodos kuratoriui Raimundui Malašauskui į pagalbą teko pasitelkti jungtines Kipro menininkų pajėgas. Ir taip 55-osios Venecijos bienalės proga įvyko minėtųjų šalių sąjunga, iš kurios gimė projektas oO. Venecijoje oO buvo apgyvendintas sporto rūmuose „Giobatta Gianquinto“ (apsukriai pasirinkta), kuriuose nuo gegužės 30 d. prasidėjo intensyvios kultūrizmo treniruotės. Šią vasarą Lietuvos ir Kipro nacionaliniams paviljonams atstovauja šešiolika sunkiasvorių meno atletų: Liudvikas Buklys, Gintaras Didžiapetris, Jasonas Dodge, Lia Haraki, Maria Hassabi, Phanas Kyriacou, Myriam Lefkowitz, Gabrielis Lesteris, Elena Narbutaitė, Mortenas Norbye Halvorsenas, Algirdas Šeškus, Dexteris Sinisteris, Constantinas Taliotis, Kazys Varnelis, Natalie Yiaxi, Vytautė Žilinskaitė, kuriuos į vieną komandą subūrė meninio lavinimo trenerio R.Malašausko švilpukas. Apie meną ir sportą kalbuosi su oO komandos nariais.

– Kas yra oO? Constantinas: – oO yra įrašas, išėsdintas gyvsidabriu ant dosnaus individo plastikinio ekrano, esančio galvos smegenų žievėje, kur parazitiški susibūrimai ir plaukimo pamokos vyksta tuo pat metu nereguliariais intervalais. Vienintelis būdas dalyvauti šioje sąveikoje, šioje trombozės distiliacijoje – priprasti prie jos begalinio neapibrėžtumo. Kai tik surandi tą dosnųjį individą – jau yra gerai. Phanas: – oO. Natalie: – Man kartais atrodo, kad oO yra retos rūšies vibracinis greitis, specifinis judėjimas. Raimundas: – Gal jau kas nors atsakė į šį klausimą? – Pranešime spaudai rašoma, kad oO buvo pradėta kuruoti nuo vidurio (from it’s middle). Skamba intriguojamai. Gal papasakotumėte ką nors įdomaus apie parodos kuravimą? Ir kas vyko iki tol, kol buvo pasiektas ,,vidurys“? Raimundas: – Pradžioje, galvodamas apie projekto modelį, žaidžiau su sekvencerio (angl. – sequencer) idėja. Sekvenceris buvo taisyklių ir charakteristikų rinkinys, kuriantis savo paties manifestacijas. Maniau, kad parodoje galėtų glūdėti dalis tų taisyklių, kurios, priklausomai nuo lankytojo veiksmų, kaskart sukurtų naujus parodos fragmentus. Vėliau mane užvaldė sekvencerio, generuojančio savo paties manifestacijas nepriklausomai nuo lankytojo, idėja. Tai tarytum mechaninis aparatas: sakykime, vidury filmo išsijungia televizorius – dėl to, kad aukštu žemiau esanti siena pakeitė savo padėtį dėl elektros srovių kaitos... Su visa oO komanda įžengėme į stadiją, kurioje visi šie konceptualūs modeliai buvo paveikti tikrovės: visokiausio plauko sąlygų ir aplinkybių, esančių už sumanymo ribų. Tarp jų, pavyzdžiui, buvo Kipro finansinis krachas arba mūsų derybos su sporto organizacijomis Venecijoje. ,,Sekvenceris“ tapo ,,pažeidžiamas“. oO projektas yra pažeidžiamas ir mažiau nepriklausomas, nei aš planavau iš pradžių.

16 // © 370

– Kaip ir oO, sporto rūmai „Giobatta Gianquinto“ turi ,,savo ritmą, grafiką, krūvį“. Kasdieniai sportiniai užsiėmimai vyksta greta meninių. Kaip manote, ar oO daugiau sportas, ar menas? Ar pastebėjote, kad atidarius paviljonus pradėjote daugiau mankštintis? Kokie ,,sportiniai-meniniai“ užsiėmimai laukia oO lankytojų šią vasarą? Natalie: – oO – tai erdvė, kurią nujauti iš anksto. oO lankytoja vaikšto ypatingu būdu, aš tai pastebėjau; trumputė pauzė tarp žingsnių, vos juntama dvejonė – jai eiti šia ar kita kryptimi, ar sustoti priešais ką nors ir ar tas kas nors yra ko nors vertas.

Lia Haraki. Tune In, 2012. Performansas.

Taigi kartkartėmis susimąstai, ar tai sportas, ar tai menas. O kitais kartais pamatai kūrinį ir susimąstai, jis priklauso sportui ar menui. Raimundas: – Lankstumą kultivuoja sportas, menas ir kitos praktikos. Gimnasčių festivalis įvyko užvakar. 3 Kikboksininkai, stalo tenisininkai ir gimnastai treniruosis Palazzetto4 visą vasarą. Krepšininkai ir tinklininkai sugrįš rudenį. – Ar, jūsų manymu, Lietuvos ir Kipro paviljonų buvimas už lankomiausių Venecijos bienalės erdvių (Giardini bei Arse-

nale) ribų sumažina oO populiarumą, ar atvirkščiai – sukelia didesnį susidomėjimą šiuo projektu? Natalie: – Manau, kad paviljonų buvimas prie pat Arsenale suteikia daugiau galimybių išvysti oO, tačiau taip pat manau, kad dauguma žmonių ateina pamatyti parodos, nes apie ją girdėjo ar skaitė. Phanas: – Kartais, bet ne kaskart. Raimundas: – Nesiekiame populiarumo. Jeigu pripažinimas suteikia daugiau įdomių galimybių daryti tai, ką darai, – puiku. Bet pripažinimas ir populiarumas

Phanas Kyriacou. Eleven hosts, twenty-one guests, nine ghosts, 2013. Instaliacija. Maria Hassabi. Intermission, 2013. Gyvoji instaliacija.


meninis sportas klipų poreikį muzikos industrijoje, o koks jų poreikis meno industrijoje? O gal oO klipas galėtų pasiekti komercinę šlovę ir vieną dieną būti rodomas televizorių ekranuose? Ir kodėl jame žirafos? Natalie: – Kodėl ne? Raimundas: – Gabalas ir jo klipas – grupės „18+“ dovana oO. Televizoriaus ekranu domiuosi labai mažai. Komercine šlove – irgi. Šiuo atveju galbūt žirafos yra įdomiausias dalykas. Phanas: – Ne tik televizorių ekranuose, bet ir šilkografų ekranuose (silkscreenuose). Todėl, kad jų širdys muša iki 170 kartų per minutę.

Pastaruoju metu aš vis labiau jaučiu, kad menas – tai langas į žmogaus pasaulį ir būdas, leidžiantis kitiems išgyventi jo ar jos būtį.

– skirtingi dalykai. Constantinas: – Nors bienalės trukmė iš esmės matuojama kẽlių nuovargiu, jos erdvinė konfigūracija suvokiama tiksliau – per jos giminystę su klausos sistema. Karo būgnų dūžiai sklinda iš vieno galo į kitą. Venecijoje vykstant bienalei nėra epicentro, tačiau skliste sklinda ratilai; tai – greičių, bet ne priemonių teritorija. Tokioje struktūroje demarkacijos linijos tampa neaiškios ir inertiškos. Greičio skalės atžvilgiu oO sukelti ratilai sporto komplekse „Giobatta Gianquinto“ sukuria sulėtintą svajingumą. Kalbant apie parodos populiarumą, tai – statistinis klausimas, bet, deja, aš esu prastas matematikas.

nos Castillo-Deball) – tai lietuviškoji parodos katalogo versija. Kaip oO pakeičia mūsų požiūrį (prisiminimą, klausymą, skaitymą, sekimą) į pažįstamas vaikystės istorijas? Ar galima būtų laikyti oO pasakiška paroda ir dėl kokių priežasčių? Raimundas: – V.Žilinskaitės pasakos gali būti kontaktiniu lęšiu oO matyti. oO gali būti kontaktinis lęšis, skirtas V.Žilinskaitės pasakoms skaityti. Siūlau pabandyti. Kūno ir laiko technologijos veikia ir pasakose, ir oO.

– Trys V.Žilinskaitės pasakos „Teleoželis“, „Kaktuso paslaptis“ bei „Robotas ir peteliškė“ (iliustruotos Maria-

– oO turi ir savo vaizdo klipą. Praeitame „37O“ numeryje buvo rašyta apie vaizdo

– Lia, ką jums reiškia atstovauti Lietuvai 55-ojoje Venecijos bienalėje? Lia: – Pastaruoju metu aš vis labiau jaučiu, kad menas – tai langas į žmogaus pasaulį ir būdas, leidžiantis kitiems išgyventi jo ar jos būtį. Palazzetto atvejis buvo tarsi rėmai, kuriuose šie skirtingi pasauliai gyvavo drauge, veikė vienas kitą, buvo ir nepriklausomoje, ir tuo pat metu bendroje erdvėje, ir išskirtinėje, ir susimaišiusioje su kasdienybe, kaip, tiesą pasakius, menui ir dera, nes juk jis nė kiek ne ypatingesnis už gyvenimą. – Algirdai, ką jums reiškia atstovauti Kiprui 55-ojoje Venecijos bienalėje? Algirdas: – Aš net nežinau, kur yra Kipras. Sugrįžau iš Venecijos neseniai, viską labai gerai apžiūrėjau... oO – įdomus projektas, bet kur ten Kipro menininkų darbai, aš net nesupratau, gal ta spinta... Bet juk tai menas, o menas neturi tautybės. Širdingai dėkoju visiems o ir visoms O už atsakytus klausimus! „18+“ dainą ir vaizdo klipą galite išvysti sekdami šia nuoroda: www.youtube.com/ watch?v=gPx57E8M8m4

Iš oO pranešimo spaudai; čia ir kitur vertimas iš anglų k. autoriaus. 55-osios Venecijos bienalės komisija oO projektui suteikė vieną iš keturių „ypatingų paminėjimų“ – „Special mention for National Participation“. 3 Interviu darytas birželio viduryje. 4 Nedidelis pastatas (it.). Turima omeny sporto rūmų erdvė. 1 2

Algirdas Šeškus. Venecia 2, 1983 (printed 2013).

Algirdas Šeškus. Venecia 5, 1983 (2013).

Maria Hassabi. Intermission, 2013.


biEnalė

Kuo akis maitins Kauno bienalė? grafijos, tapybos, skulptūros, performanso meno kūriniai bus pristatyti Kauno paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16). Gera proga vienoje vietoje susipažinti su kylančiais Lietuvos šiuolaikinio meno vardais, ryškiausiais jauniausios kartos menininkais. Edukacinė programa Šį kartą ji ypač plati, programą sudarys keturios dalys: šeimų savaitgaliai kvies vaikus ir suaugusiuosius atlikti parengtų užduočių, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, pažintiniuose-teoriniuose užsiėmimuose; aktyvieji trečiadieniai bus skirti pagrindinėms bienalės parodoms pristatyti nemokamo muziejų lankymo dienomis; programa meno mėgėjams – tai gyvi susitikimai su menininkais, kuratorių moderuojamos diskusijos, viešos paskaitos; ir riešutėlis meno profesionalams – prestižinio šiuolaikinio meno centro, pirmosios Europoje kuratorystės mokyklos „Le Magasin“, kuratorystės dirbtuvės ir viešos paskaitos.

Kauno bienalė – didžiausias Lietuvoje šiuolaikinio meno magnetas, į laikinąją sostinę kas dvejus metus sutraukiantis ne tik žymiausius šalies ir užsienio menininkus, tačiau ir tūkstančius meno mėgėjų. Šiemet festivalis rugsėjo 13– gruodžio 31 d. tarps bei vešės Kauno miesto muziejuose, galerijose ir kitose meno erdvėse.

P

arodos, renginiai, kuratorystės ir meno teorijos paskaitos, platus išraiškos priemonių, stilių spektras, garsūs bei tik atrandami vardai – viskas turi vieną antraštę ir yra lydima plačios edukacinės programos. Renginys didelis, todėl pateikiame tai, ko tikrai nenorėtume praleisti Kauno bienalėje. Performansai Performanso menas leidžia patirti gyvo kontakto tarp menininko ir žiūrovo gylį. Bienalės atidarymo savaitę bus pristatyti du performansai, bet patariame nepraleisti ir kitų. Maios Rubiane (Brazilija) keturių spalvinių performansų ciklas „Spalvų teatrologi-

ja“, kuriame monochrominė spalva, atsikartojanti menininkės apdaruose, gėlėse ir objektuose, naudojama kaip simbolinė ir emocinė autorės išraiška, sujungs vidinę žmogaus ir jį supančios aplinkos būsenas. Kinų menininkė Chun Hua Dong, bendradarbiaudama su 20 lietuvių moterų, pristatys performansą „The Double“, kuriame bus analizuojami feministiniai būties aspektai. Chun Hua Dong kūrybą „Art and Threat Magazine“ išrinko į 2010 m. ryškiausių politinio meno projektų devintuką. Jaunųjų menininkų projektai Šių metų bienalės vinis – 18-os jaunųjų Lietuvos menininkų projektai: intelektualinius ir vizualinius pojūčius stimuliuojančios instaliacijos, foto-

Parodos Personalinė Australijos menininkės Patricios Piccinini paroda Mykolo Žilinsko galerijoje (Nepriklausomybės a. 12) turėtų traukti net nepataisomų tiksliukų, ypač – mokslinės fantastikos mėgėjų akį. Hiperrealistinės silikoninės P.Piccinini skulptūros – fantastiniai mutantai, kartu šiurpinantys ir švelnūs, kelia gana prieštaringas reakcijas. Savo darbais ji kalba apie genų inžinerijos eksperimentus ir kūrėjo santykį su šokiruojančiu eksperimento rezultatu. Toje pačioje galerijoje bus pristatyta ir taivanietės Gao Yuan personalinė paroda. Ji – 2011 m. Kauno bienalės Grand Prix laimėtoja ir kauniečiams gana gerai pažįstama fotografijos bei videomenininkė. 2012 m. rudenį Gao Yuan praleido Lietuvoje. Čia gimusius kūrinius ji ir pristatys savo personalinėje parodoje. Gao Yuan fotografijos – riba tarp simbolinių prasmių pripildytų Rytų vaizdinių ir vakarietiško vaizdavimo modelių. Gao Yuan kūriniai, keliaujantys po Niujorko, Amsterdamo, Pekino galerijas, intriguoja savo temų egzotika ir formos precizika.

KAS? Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis Kauno bienalė. KUR? Kauno muziejuose, galerijose ir kitose viešosiose miesto erdvėse. KADA? Rugsėjo 13–gruodžio 31 d. Daugiau informacijos: www.bienale.lt

KNYGOS Benjaminas Blackas „KRISTINA FOLS“

Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė. Kaunas, „Jotema“, 2013 m.

18 // © 370

Ši knyga – vienas geriausių pastaruoju metu Lietuvoje pasirodžiusių detektyvų. Tai nėra tradicinis trileris, prie kokių jau esame pratę, bet nėra ir visiškai tradicinis detektyvas. „Kristina Fols“ – įtikinamas, puikiai parašytas ir niūrus romanas. Po jo autoriaus Benjamino Blacko slapyvardžiu slepiasi puikus stilistas, garsus airių rašytojas, Bookerio premijos laureatas Johnas Banville’is (lietuviškai išleistos trys jo knygos – „Jūra“, „Begalybės“ ir „Parodymų knyga“). Romano veiksmas vyksta praėjusio amžiaus viduryje Dubline. Jo herojus – dublinietis patologas Kvirkas – susidomi paslaptingos moters lavonu ir meta iššūkį katalikiškajai miesto aukštuomenei. Nors ir nenoromis, vis tiek besikapstydamas po faktus ir ieškodamas tikrosios moters mirties priežasties, Kvirkas išsiaiškina kruopščiai slepiamas ir uoliai saugomas aukštuomenės, kuriai priklauso ir jo paties šeimos nariai, nusikals-

tamas paslaptis. „Kristina Fols“ – savotiškas egzistencinio ir detektyvinio romano mišinys. Nors intriga jame yra ir ji prikausto dėmesį, tačiau ne ji čia svarbiausia. Labiausiai dėmesį patraukia romano atmosfera – tamsi, paranojiška, persmelkta baimės ir melancholijos. Puikūs Dublino ir Bostono aprašymai. Ne mažiau svarbūs autoriui ir melu, išdavystėmis, neištikimybe grįsti šeimos santykiai. Nuvalkiotas posakis apie skeletus spintoje čia įgauna gana grėsmingą prasmę. Autorius pasakoja neskubriai, mėgaudamasis detalėmis, įtikinamai kurdamas psichologinius veikėjų portretus, jų elgesio motyvaciją. Jam ne tiek rūpi, kas pražudė Kristiną Fols, kiek sunkiai nuspėjama ir dažnai visiškai neryški riba tarp blogio ir gėrio. Ar geri darbai gali tapti blogiu? Ar žmogus turi teisę, prisidengdamas gerais ketinimais, spręsti kitų likimus?

Claudio Magris „DUNOJUS“

Iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko. Vilnius, „Vaga“, 2012 m.

Iš pradžių reikėtų perspėti, kad ši knyga nėra paplūdimio skaitalas, kelionių vadovas ar travelogas. Šios knygos autorius – italų mokslininkas, rašytojas ir vertėjas, tyrinėjantis Vidurio Europos kultūrinį palikimą ir istoriją. Pati knyga – kelionė palei upę nuo ištakų iki žiočių – puikus būdas aprašyti sudėtingą, labai įdomų ir kultūriškai turtingą regioną. Kelionė autoriui – apmąstymų, įžvalgų ir įvairių istorijų šaltinis. Knyga rašyta daugiau nei dvidešimt metų, ji sudėtinga, beveik pergrūsta faktų, duomenų, minčių, pastabų, tad skaityti ją tikrai nelengva. „Dunojui“ reikia susikaupti ir pasiryžti. Bet mėgstantys enciklopedinio pobūdžio knygas tikrai džiaugsis. „Dunojuje“ rikiuojasi nuostabi praeities ir „įstabiojo XX a.“

ekspozicija – nuo Marko Aurelijaus ir Ovidijaus, Ludwigo van Beethoveno, Bertolto Brechto, Eliaso Canetti, Louiso Ferdinando Céline’io, Sigmundo Freudo, Franzo Kafkos ir kitų. Nuo jų – iki mūsų... Ko dar tikėtis iš šios knygos? Ogi štai ko: svarstymų apie epinį ar net familiarų europiečio santykį su mirtimi, amžinąją melancholiją, ideologijų našlaitystę ir literatūrinę benamystę, Wiener Gruppe ir „autostopų romanus“ ar „džinsinę prozą“, apie fotografijos meno ar medicinos mokslo iliuziškumą, architektų ir restauratorių nuopelnus, nacizmo randus ir tikrojo élite prigimtį bei paskirtį, žmogaus vidujybės dramą ir autentiškumo paieškas, kraujo ryšį ir šeimos židinį. Beje, skaitant nederėtų pamiršti, kad knyga pirmąkart išleista 1986 m., tad Europos politinis žemėlapis ir daugelis kitų dalykų yra smarkiai pasikeitę. Grandiozinė knyga, patiksianti eruditams ir savišvietos mėgėjams. Na, ir, žinoma, tiems, kas mėgsta rašytoją Winfriedą Georgą Sebaldą, su kuriuo „Dunojaus“ autorių sieja nemažai panašumų.


cirkas

TEATRAS

uostamiesčio gatves okupuos cirko artistai Norintys savo akimis pamatyti, kas yra gatvės cirkas, paskutinį liepos savaitgalį (26–28 d.) turėtų vykti į Klaipėdą. Jūros šventėje vyks tarptautinis gatvės cirko festivalis „Stebuklų šalis“ – vienintelis tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse. Šiaurės rage netoli Senosios perkėlos esančioje pasirodymų erdvėje artistai iš Lietuvos ir įvairių šalių kasdien demonstruos vis kitokią programą – iš viso per savaitgalį bus galima pamatyti 45 pasirodymus, skirtus vaikams ir suaugusiesiems. Šiuolaikinis cirkas pastaruoju metu išgyvena atgimimą ir pritraukia vis daugiau žiūrovų. Jie susirenka pažiūrėti tradicinio cirko technika ir klasikinio teatro vaidyba perteikiamų istorijų, pasakojamų pasitelkiant akrobatiką, žongliravimą, choreografiją, kostiumus, humorą ir muziką. Tai, kad šiuolaikinis cirkas populiarėja, rodo įvairiuose pasaulio kampeliuose organizuojamų gatvės cirko festivalių skaičius. Šiuolaikinis cirkas septintajame dešimtmetyje ėmė plisti Prancūzijoje, Anglijoje, Austrijoje ir keliose kitose šalyse. Prancūzai ji vadina cirque nouveau. O vienas pagrindinių jo skiriamųjų bruožų – čia beveik neliko vietos gyvūnams. Tai tapo ypač priimtina mūsų dienomis, nes vis dažniau gyvūnų teisių gynėjai reiškia nepasitenkinimą dėl gyvūnų išnaudojimo tradicinio cirko arenose. Kai kur, pavyzdžiui, Graikijoje, pasirodymai su gyvūnais jau apskritai uždrausti įstatymu.

Recenzavo: Goda Dapšytė

„PASKUTINĖ KREPO JUOSTA“ ŽIŪRĖKITE KITĄ SEZONĄ

OKT STUDIJOJE (Ašmenos g. 8, Vilniuje)

Regis, jau paskutinė šio sezono premjera – airių absurdo dramaturgijos meistro Samuelio Becketto „Paskutinė Krepo juosta“. Režisierius Oskaras Koršunovas šį monospektaklį sukūrė legendiniam aktoriui Juozui Budraičiui. Vienatvės ir nuolatinių savo paties gyvenimo permąstymų kamuojamas senas žmogus kamputyje laukia nenumaldomai artėjančio finalo. J.Budraičio Krepas – praeityje paskendęs nevykėlis rašytojas. Į OKT studijos kampą įgrūstas jo rašomasis stalas nukrautas garsajuostėmis, gergždžiančiai besisukančiomis sename magnetofone (scenografas Dainius Liškevičius), iš kurio sklinda ne mažiau gergždžiantis jo paties, tik 30 metų jaunesnio, balsas. J.Budraitis neieško prarasto laiko, o įkūnija jį savimi ir savyje. Senatvės ir vienatvės iškreiptas švelniai sužvėrėjusio žmogaus paveikslas vienu metu ir gąsdina, ir kelia gailestį. Spektaklio finale nuskamba kiek stebinanti lyrinė ir šiek tiek sentimentali gaida. Nuskamba tyliai ir jautriai. Ir atrodo, kad per valandą neįvyksta nieko ypatinga, tik (?) numiršta žmogus. Po spektaklio išėjusi žiūrovė paklausia: „Kaip gyventi, kad taip nesibaigtų?“ Rekomenduojama gero, nuosaikaus aktorinio teatro mėgėjams. Nerekomenduojama ieškantiems lengvos pramogos.

Ra­šė: mb

Magdalena Tulli „YDA“

Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013 m.

Dar viena nevasariška knyga. Nedidelės apimties romanas patiks mėgstantiems alegorinę, daugiaprasmę ir meistriškai parašytą Vidurio ir Rytų Europos prozą. M.Tulli – šiuolaikinė lenkų rašytoja, tai pirmasis jos vertimas į lietuvių kalbą, tad mėgstantiems lenkų literatūrą – tikra dovana. Kūrinyje vaizduojama viena diena miesto aikštėje, kurioje nei iš šio, nei iš to staiga atsiranda minia pabėgėlių. Jie uždaromi į rūsį, bet vėliau mįslingai pradingsta. „Ydoje“ miestiečiai susivienija prieš pabėgėlius, svetimieji tampa neapykantos ir agresijos objektais. Autorės ironija dažnai perauga į kafkišką absurdą. Pasakojimas prasideda nuo realaus vaizdo – siuvėjo ir apdarų, bet palengva tampa metaforiškas ir daugiaprasmis. Per drabužius, uniformą, marionečių įvaizdžius rašytoja pašiepia šiuolaikinį pasaulį, kuriame išorė, kostiumas daug svarbiau už vidinį pasaulį. Deko-

racijos, teatrališkumas, įvaizdis – dažniausiai juk matome tik tai. O ir norime matyti tik tai. Romano pasakotojas – paslaptingas, persikūnijantis vis į kitą personažą. Jis atskleidžia ne tik dabarties padėtį, bet ir istorines Rytų Europos realijas. Nepaisant gana sudėtingo sumanymo, pasakojimo kalba skaidri, tolygi, meistriška. Skaitymo malonumą galima pajusti vien dėl puikaus vertimo ir autorės talento. Romanas kritikų lyginamas su prancūzų naujuoju romanu, rašytoja šiam stiliui suteikė Rytų Europos bruožų. O lyginamas todėl, kad autorė žaidžia ir su pačiomis prozos kūrimo galimybėmis, – tarsi parodo, kaip kuriamas pats veikėjas, veiksmo aplinka, praskleidžia rašytojo virtuvės paslapčių uždangą. Ji tarsi parodo, kad kūryba neatspindi tikrovės, o pati ją kuria. 2007 m. už „Ydą“ M.Tulli nominuota prestižinei premijai „Nike“.

Justinas Croninas „DVYLIKA“

Iš anglų kalbos vertė Bronius Bružas. Kaunas, „Jotema“, 2013 m.

Kai kuriems šis autorius jau turbūt bus žinomas iš pirmosios trilogijos apie katastrofą ir poapokaliptinį pasaulį dalies, pavadintos „Perėja“. „Dvylika“ – antroji dalis. Taip, šis ir ankstesnis romanai – apie mutavusius kraugeriškus padarus, nusiaubusius Šiaurės Ameriką, apie išgyvenusius su jais kovojančius žmones ir taip toliau. Bet neskubėkite pašaipiai raukytis. J.Croninas savo rašytojo karjerą pradėjo dviem rimtais kritikų puikiai įvertintais romanais, bet vėliau nusprendė pasukti į žanrinę literatūrą. Autorius akivaizdžiai mokėsi iš paties geriausio tokios literatūros meistro – Stepheno Kingo – ir tai skaitant abi trilogijos dalis juntama. Bet tai anaiptol ne minusas. Knyga parašyta su milžinišku užmoju, tai veikiau epas, o ne trileris. Veikėjų charakteriai gana nuodugniai išplėtoti ir įtikinami, pabaisos bei nusiaubtos šalies aprašymai – įtaigūs, o blogio ir gėrio kova – išradinga bei gniaužianti kvapą. Siužeto čia neaptarinėsiu, juolab kad tai

antroji trilogijos knyga. Norintys patys viską susiras. Tiesa, autoriui ne visada sekasi suvaldyti tokį didžiulį skaičių veikėjų, o ir dėl pasakojimo jis niekaip neapsisprendžia. Vieną akimirką tai – vesternas, kitą – siaubo istorija, trečią – įtemptas kovinis trileris. Šis šokinėjimas vargina. Bet nekeliant didelių reikalavimų „Dvylika“ skaityti tikrai galima. Knyga idealiai tinka vasarai, ir viskas būtų puiku, jei ne vienas minusas (itin pamėgtas lietuvių leidėjų), – ji milžiniško dydžio ir apimties. Temptis ją su savimi į kitą šalį ar į paplūdimį ryšis ne kiekvienas. Elektroninis variantas arba mažesnis leidimas minkštais viršeliais vasaros sezonui būtų daug geresnis sprendimas nei dabartinis foliantas.


Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

Per patį vidurvasarį ant dizaino stebuklų lentynos pirmąkart gyvenime užgriozdinom šaldytuvą – legendinę „Snaigę“, nes mes didžiuojamės produktais su ženklu „Made in Lithuania“. Taip pat pabėrėme truputį ironiškų itališko dizaino prieskonių, pagamintų iš krovininių dėžių ir kerpių... Dar pristatome kelis grafinius mados eksperimentus, niekur nematytas lietuviškas ausines, dviratį su sikspeku ir tylos prašantį krepšį. Geros vasaros! T.MARKEVIČIAUS GRAFINIAI EKSPERIMENTAI „STROKES“

KREPŠYS DVIRAČIUI „DONKEY 6PACK“ VOKIETIJA

......

LIETUVA

O viskas buvo taip: grafikos dizaineris Tomas Markevičius neturėjo savų nuotraukų, todėl nusprendė pagerinti kitų fotografų nuotraukas, ir iš viso to išėjo mados koliažų ir iliustracijų eksperimentas „Strokes“, kuris vėliau sulaukė nemažos sėkmės virtualioje erdvėje. Kultinis dizaino žinių portalas trendland.com net pavadino šį Tomo eksperimentą vienu geriausių 2012-ųjų projektų! Paplojam.

KAINA 39,95 EURO (APIE 138 LITUS) Sikspekas būna ne tik ant pilvo, sikspekas gali būti ir ant dviračio. Vokiečių dizainerių fabrikėlis „Donkey Creative LAB“ sukūrė šešiavietį krepšį buteliams ir kitiems skystos (arba nebūtinai) konsistencijos objektams talpinti ir vežti. Tinka važiuojant į festivalius arba iš parduotuvės.

.. .

www.donkey-products.com

www.tomasdothings.com Justino Borbely ir Matthew Josephso nuotr.

J.BUČELIO IR M.KANG AUSINĖS „ACME JUNGLE“ LIETUVA, KORĖJA

Pristatome ausines „Jungle“, sukurtas lietuvių dizainerio Juliaus Bučelio kartu su Vilniuje gyvenančiu korėjiečiu dizaineriu Moses Kang. Dabar jūs pirmieji matote ausines, kurios prekyboje bus pristatytos tik rudenį. Lietuviškos kilmės ACME ausinės turės specialų laido tvarkytuvą ir bus keturių spalvų: dūmų juodumo, pieno baltumo, dumblo mėlynumo ir koralo raudonumo, o pasirodys jos su visa kolekcija daiktų iš serijos „Urban Harmony“, sukurtos totaliam miesto gyventojui: tai – nešiojama belaidė kolonėlė, krepšys, ausinės su lankeliu ir kt. Laukiam. www.bucelis.com www.moses-design.com

„SILENCE FAMILY“ KREPŠYS LIETUVA

KAINA 10 EURŲ (APIE 34 LITUS) Toks stilingas, kad net baisu. O jeigu dar patinka Vidis, Basanov, Leon Somov, Jazzu ir kiti SILENCE šeimos nariai, tai šis maišelis kaip tik tau. Tiesiai nuo limited edition (tik 200 kopijų) kompaktinės plokštelės „Silence please!“ ant šio krepšio nužengusio vaizdo autorius – dizaineris Denis Kuchta. www.shop.silencefamily.com

ŠALDYTUVAS „SNAIGĖ GLASSY“ LIETUVA

Pirmą kartą istorijoje – ant lentynos cielas šaldytuvas. Ponios ir ponai, pristatome: legendinė „Snaigė“ atsinaujino kaip reikalas, šaldo ne prasčiau už kitus šaldytuvus ir atrodo kaip ledas. Dizainerio Rimo Bačkio suprojektuotas šaldytuvas ne tik gražus – jame pritaikyta ir pažangiausia šaldymo technologija, yra greito sušaldymo fast freeze funkcija, įmontuotos šviesos diodų lempos, elektroninis valdymas bei kiti pribumbasai, ir dar sako, kad „Snaigė Glassy“ – tyli ir labai taupi. www.snaige.lt

„PROGETTI“ LAIKRODIS „CIRCLE“ ITALIJA

KAINA 495 EURAI (APIE 1715 LITŲ) Vijokliais ir kerpėm apaugęs aukštai... kabo laikrodis štai! Dirbtinai išaugintomis kerpėmis totaliai aplipęs itališkas laikrodis, sumontuotas „Studio Kuadros“ dizainerių, į kiekvieną patalpą gali įnešti dozę gamtos. Visada minkštas ir kvepia mišku. Veikia varomas baterijų. Pagamintas iš plieno ir kerpių. www.progettishop.it

BALDŲ SERIJA „SENDING ANIMALS“ ITALIJA

20 // © 370

KAINA: KARVĖ – 3974 EURAI (APIE 13 770 LITŲ), KIAULĖ – 1275 EURAI (APIE 4417 LITŲ), ANTIS – 562 EURAI (APIE 1947 LITUS) Ar norėtumėte, kad jūsų indus ir servizus saugotų karvė, knygas priglaustų kiaulė, o smulkesnes brangenybes galėtumėte paslėpti antyje? Kad tai būtų įmanoma, italų dizaineris Marcantonio Raimondi Malerba sukūrė ironišką baldų seriją „Sending Animals“, įkvėptą kaimo, žmonių santykių su gyvuliais ir, matyt, logistikos firmų. Iš laivuose naudojamų medinių krovininių dėžių jis suprojektavo kiek absurdiškus, bet tikrai originalius baldus su asociacijomis į futuristo George’o Orwello „Gyvulių ūkį“ ir „1984-uosius“. www.seletti.it



>> muzika

Dirty Beaches

Boards of Canada

Zoo Music

Warp

Drifters / Love Is The Devil

Tomorrow’s Harvest

2013-05-21 Dirty Beaches – dar vienas naujosios nepriklausomos (angl. – independent) Kanados muzikos scenos perlas. Bet ne tiems, kurių ausys pripratusios prie švaraus, nušlifuoto garso, ilgesingų melodijų... Nors ilgesio Dirty Beaches muzikoje labai daug. Galima pasakyti, kad ji visa iš jo pagaminta. Tačiau tai giluminis ilgesys, kuriamas ne paprasčiausiu harmoniniu keliu, o nuojautomis, keistais potėpiais. Panašiai taip, kaip ilgesingas net ir linksmiausias bliuzas ar švelnūs net ir kraupiausi Davido Lyncho filmai. Dirty Beaches – Taivane gimusio Alexo ZhangHungtai sceninis vardas. „Drifters / Love Is The Devil“ – penktasis jo albumas. Ir pirmasis dvigubas. Kokia tai muzika? Muzikos kritikai ją įvardija kaip no wave, noise pop, experimental. Bet kaip įprasta, tai menkai ką pasako. Man išgirdus Dirty Beaches kažkodėl visada į galvą šauna terminas „industrial“ ir prisimenu legendinius šveicarus „Young Gods“. Gal tai tiesiog nuotaikos asociacija. Lygiai taip prisimenu D.Lyncho muzikinius bandymus, ypač su „Danger Mouse“ ir šviesaus atminimo „Sparklehorse“ iš puikaus albumo „Dark Night of the Soul“. Taip pat nuostabų Gonjasufi albumą „A Sufi and a Killer“... Kas dar? Minimalizmas. Lyg Terry Riley būtų apsėdęs Bobas iš „Tvin Pykso“. Atskira tema – šio albumo suvedimas, garso apdirbimas. Rezultatas – neįmanoma atitraukti ausų. Net ir nuo antros albumo dalies, kurioje – vien instrumentiniai kūriniai. 79

100

Sigur Rós

Kveikur

XL Recordings

22 // © 370

2013-06-13 Na, ką čia ir bepasakysi. Septintas studijinis „Sigur Rós“ albumas. Jei bandysiu kritikuoti, užsitrauksiu draugų nemalonę. Juk kas antras labiau išprusęs žmogus privalo manyti, kad „Sigur Rós“ yra labai gerai. Aš patenku tarp tų mažiau išprususių, kurie aklai nesižavi viskuo, kas iš Islandijos (ten tikrai yra puikių grupių!), neaikčioja nuo svajingo Jónsi vokalo, kuris primena jauno Paulo Simono ir Billy Corgano balsų sukryžminimo vaisių. Nepaisant to, kad „Sigur Rós“ yra tikrai neeilinė grupė, o Jónsi – ypač talentingas kūrėjas. Tačiau nemėgstu, kai einama lengviausiu keliu, kai užsižaidžiama melancholiškomis, plačiomis melodijomis, reverb efektais, kurie veikia bet kurį gyvą žmogų. Juk žmogus taip sukurtas. Jei girdi tolimą svajingą garsą, šis garsas jam primena ką nors negrįžtamai prarandamo kiekvieną jo sumauto gyvenimo akimirką. „Sigur Rós“ yra šių svajingų garsų specialistai. Visa, kas lėta, ištęsta (kaip Šarūno Barto filmuose) daugeliui automatiškai rodosi intelektualu. Dabar apie patį albumą „Kveikur“. Gerbėjams jis patiks. Abejingiems patiks, nors galbūt ne visas. Nieko radikaliai naujo jame nėra, „Sigur Rós“ neina stebinimo keliu. Ir tai gerai. Galbūt grupė šiek tiek muzikaliai agresyvesnė, drąsesnė. Ir tai gerai. Dar labai gerai, kad jie vis dar dainuoja islandiškai. Iš islandų šito labai reikia pasimokyti talentingiems lietuvių kūrėjams, kurių nė vienas be pašaipos ar erzulio negali atsakyti į klausimą: „Kodėl angliškai?“ 69

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

Black Sabbath

13

Vertigo, Universal

2013-06-10 Niekada nesakyk, kad jie mirė! „Never Say Die!“ – būtent taip vadinasi paskutinis studijinis „Black Sabbath“ (toliau – BS) albumas su Ozzy Osbourne‘u, išleistas dar 1978 m. Galima sakyti, tada baigėsi viena šlovinga BS istorija ir prasidėjo kita. Kur kas mažiau šlovinga. Nors kai kurie „metalurgai“ su manimi nesutiks, mano galva didžioji dalis albumų, išleistų vėliau be Ozzy, buvo šlamštas. Pastarasis toks pasirodė 1995 m. ir vadinosi „Forbidden“. Ir štai, o šėtone, BS grįžta! Kartu su Ozzy, kartu su Tony Iommi, Geezeriu Butleriu. Prie būgnų atsisėdo Bradas Wilkas iš „Rage Against The Machine“. Sutikite, dauguma tokių „senukų“ sugrįžimų būna komiški, apgailėtini ar bent jau nykiai nostalgiški troškimai dar kartą prisiminti laikus, kai vartota ir šėlta, arba užsidirbti pinigų, kurių ėmė trūkti. Šis sugrįžimas yra visai kitoks. Tai vienas TŲ sugrįžimų. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad Ozzy... Na, jau kas kas, bet Ozzy... Tas vos ant kojų pastovintis klounas, juokingai liūdnai atrodęs koncerte Vilniuje prieš keletą metų... O štai jums ir prašom. Vienas stipriausių BS albumų apskritai. Trumpiausia daina „Zeitgeist“ (4 minutės 38 sekundės) yra tiesiog epinis albumo centras. Jei kas būtų pasakęs, kad BS sukurs ką nors panašaus, būčiau nusijuokęs į veidą. Visi kiti kūriniai (kaip įprasta grupei) trunka apie 7–8 minutes. Albumas tiesiog garuoja, tokia jėga, tokia galia! Ir tokia seniai pamiršta... Tokio roko taip dabar nebegroja niekas kitas. 86

100

2013-06-05 Elektroninės muzikos gerbėjams šios grupės pristatyti nereikia. Tai tie patys „Boards of Canada“ (toliau BoC), sukrėtę muzikos pasaulį su legendiniu, vienu geriausių elektroninės muzikos albumų „Music Has the Right to Children“ (1998 m.). Net ir dabar, elektroninės muzikos technologijoms gerokai pažengus į priekį, šis albumas skamba taip, lyg būtų sukurtas ne šios Žemės laiko dimensijoje. Vėliau buvo įstabusis „Geogaddi“ (2002 m.). Tada keletas EP ir 2006 m. stojo tyla. Ir štai, broliai iš Škotijos, Michaelas Sandisonas bei Marcusas Eoinas, kadaise perkėlę elektroniką iš Žemės į kosmosą, padarę įtaką tokiems genijams kaip „Burial“, iššovė vėl. Gerbėjai nekantravo, laukė. Man buvo nuoširdžiai smalsu, tad kurį laiką skaitinėjau gerbėjų atsiliepimus apie „Tomorrow’s Harvest“. Iš esmės jie pasidalijo į dvi stovyklas, ir ši dichotomija gerai nusako patį albumą. Pirmoji stovykla sako: „Broliai nebepasitiki savimi. Jie išleido albumą tik dėl to, kad visi laukė, o ne dėl to, jog turėjo ką pasakyti. Jie desperatiškai bando išlaikyti savo firminį skambesį, bet be jo albume daugiau nėra nieko. Nėra žingsnio į priekį, nėra naujos muzikos.“ Antroji stovykla, kuriai save priskirčiau ir aš, teigia: „Na ir kas, kad BoC nesistengia nutolti nuo savo pačių užduoto tono, atsikratyti savo pačių įtakos? Viską ši grupė jau pasakė, jiems nebereikia išrasti garso, užtenka meistriškai juo žaisti, mėgautis.“ O mėgautis, dievaži, yra kuo. 81

100

These New Puritans

Field of Reeds Infectious Music

2013-06-10 Radikalus muzikinis posūkis. Jau ko ko, bet šito iš naujajam britiškam art-rock atstovaujančio jaunimėlio „These New Puritans“ (toliau TNP) tikrai nebuvo galima tikėtis. Ar tai tie patys TNP, kalbėję apie „Wu-Tang Clan“, Aphex Twin įtakas pirmajam albumui „Beat Pyramid“? Tikrai ne. Pirmasis albumas buvo arčiau angliškojo, ypač londonietiškojo indie-rock, atmetus tai, kad jame buvo beveik nedainuojama, o vien kalbama ir šūkaujama. Na gerai, netradicinio, eksperimentinio indie-rock. Antrame albume netikėtai atsiranda fagotas... Paaiškėja, kad TNP lyderis Jackas Barnettas rašo muziką klasikiniams instrumentams. Albumas buvo pakrikštytas taip: „Šokių aikštelė susitinka Steve‘ą Reichą.“ Muzikoje atsiranda kažko gentinio (angl. – tribal), bet aštrumas ir agresyvumas niekur nedingsta. O štai dabar... Dabar tai jau neoklasicistinis ansamblis! Na, gerai, ne visai. Bet ta S.Reicho klasikinių instrumentų pusė paėmė viršų. Nebeliko jokio aštrumo ir agresyvumo, jokių kietų ritmų. „Field of Reeds“ norisi vadinti radikaliu eksperimentu. Pabandymas pažaisti šiuolaikinės akademinės muzikos lauke, o gal J.Barnetto noras kur nors nuošaliau nuo TNP padėti savo rašomą muziką? Bet kokiu atveju albumas išėjo labai konceptualus, sudėtingas, sunkiai su kuo nors palyginimas, tačiau galiausiai gražus. Spėju, kad nuo TNP nusisuks dalis gerbėjų. Tikėkimės, kad grupei tai nelabai rūpi. Neturėtų rūpėti. 79

100 100


>> muzika Rašė: Gustė Gėliauskaitė Nuotrauka: organizatorių archyvo

Faktai apie „Hadouken!“: susikūrė 2006 m. Lidse, Jungtinėje Karalystėje; grupės pavadinimas paimtas iš specialiosios atakos vaizdo žaidime „The Street Fighter“, kurį grupės nariai žaisdavo paauglystėje; išleido tris albumus; žinomiausi singlai: „Oxygen“, „Mecha Love“, „Mic Check“, „Levitate“. Naujausio singlo „Levitate“ ekstremalių kadrų pilnas vaizdo klipas per pirmąją savaitę „Youtube“ buvo peržiūrėtas 25 mln. kartų; „Digital Music Awards“ apdovanojimuose išrinkti geriausia elektronikos grupe. Festivaliai, kuriuose grojo: Glastonbury, Summer Sonic, Leeds, Reading, Exit, Sziget, Bestival, RockNess, Lowlands, Melt, Warrior’s Dance, Razmatazz, Dour, Underage, Isle of Wight, Volt...

„HADOUKEN“!: festivaliuose norime padėti pamesti sveiką protą Elektroninio roko reiveriais neretai vadinami britai „Hadouken!“ šokių muzikos ritmais įsisuka į pasaulio radijo stočių grojaraščius, o festivaliuose su rokeriška energija priverčia pamesti sveiką protą. Šią vasarą grupė festivalių gerbėjams rengia naują kovą pristatyto albumo programą.

V

ienam muzikiniam stiliui neįsipareigojantys „Hadouken!“ teigia, kad festivalių publika dažniausiai pareikalauja ypatinga energetika pasižyminčių pasirodymų, todėl vasaros laikas skirtas geram šou kurti. Šiemet tokių festivalių, kaip „Reading“, „Sziget“, „Leeds“, pagrindinėse scenose siautėsiantys „Hadouken!“ surengs pasirodymą ir Lietuvoje – rugpjūčio 2 ir 3 d. Zaraso saloje vyksiančiame festivalyje „Galapagai“. Grupės vokalistas Jamesas Smithas kalba apie festivalių patirtis ir muziką, kuri vienija.

– Lietuvos radijo stočių eteriuose skamba „Hadouken!“ singlai, iš kurių galėjome susidaryti šiokį tokį įspūdį apie šią grupę. Vis dėlto pamėginkite patys įvardyti, ką grojate. – Niekad nebuvome specialiai susėdę ir nusprendę, kokią muziką kuriame. Visi turėjome labai skirtingą įtaką savo muzikiniam skoniui ir supratimui, todėl natūraliai mūsų muzikos stilius yra susimaišęs. Nelaikome savęs nei šokių muzikos, nei roko grupe, visuomet buvome tarsi tarp dviejų pasaulių. Skambesys per šiuos metus pasikeitė, tačiau šis pokytis – organiškas augimas. Štai, pavyzdžiui, „Every Weekend“ (naujausias „Hadouken!“ albumas, pristatytas pavasarį, – red. past.), palyginti su pirmu mūsų albumu, kartais atrodo, kad yra visai kitos grupės albumas. Bet mums tai patinka, jaučiame nuolatinį iššūkį, kai neįtelpame į konkretaus muzikos sti-

ti savo įrašų skambesį gyvame pasirodyme, kruopščiai planuojame scenos šviesų ir lazerių dalį. Mums patinka maksimaliai išnaudoti savo kūrybinį potencialą. Visuomet stengiamės, kad gyvas pasirodymas būtų šou, kokio neturi jokia kita grupė. – Kokia buvo pirmoji festivalio patirtis? – Atsimenu sekmadienį „Reading“ festivalyje su „Rage Against The Machine“, „Slipknot“ ir „Blink182“, man buvo keturiolika.

liaus rėmus ir nesekame kokiu nors pramintu muzikiniu keliu. Mums pasisekė, kad suradome savo klausytojus – fanus, kurie leidžia eksperimentuoti su savo muzika ir kuriems įdomu dalyvauti grupės kūrybinėje kelionėje, nežinant, kur ji nuves, užuot klausius vis to paties. – Ką norėjote pasakyti savo klausytojams naujausiu albumu „Every Weekend“? – Šis albumas yra apie gyvenimą dėl savaitgalių, per kuriuos pabėgi ir pamiršti visus kasdienius nemalonumus. Tai apie buvimą kartu, vienybę, kai susirenki klube ar koncertų salėje, susilieji su muzika ir minia. Šiomis dienomis tokio jausmo reikia labiau nei bet kada, ir muzika gali tai duoti. – Kiekvieną vasarą grojate daugybėje muzikos festivalių. Kodėl esat tokie geidžiami festivalių scenose? – Grodami mes norime, kad klausytojai gerai praleistų laiką. Mūsų gyvi pasirodymai skleidžia ganėtinai stiprią energetiką, kuri festivalyje padeda kurti euforijos pilną atmosferą. Žmonės juk į festivalius dėl to ir važiuoja – jie nori ten gerai praleisti laiką bei pamesti save. Mūsų gerbėjai jau pasitiki mumis ir žino, kad visuomet duosime jiems tai, ko jie nori, – padėsime atitrūkti nuo sveiko proto ir paskęsti akimirkoje. – Kaip dažniausiai ruošiatės koncertų turui? – Daugybė ilgų ir nuobodžių repeticijų. Turime daug darbo siekdami perteik-

– Geriausi festivalių atsiminimai? – Dažniausiai tai būna paprasti dalykai, tokie kaip sėdėjimas su draugais prie palapinės, kol pakyla saulė. Neretai tokios akimirkos įstringa net labiau, nei scenoje matyti pasirodymai. – Užaugote Lidse, didelis muzikos festivalis po atviru dangumi jums įprastas vasaros atributas nuo ankstyvos paauglystės. Kokį patarimą iš asmeninės patirties duotum važiuojantiems į festivalį? – Apskaičiuok, kiek alaus planuoji išgerti per festivaPamirškit lį, ir padaugink tą festivalių skaičių iš dviejų – madą, palifestivalis tikrai nekit ją Kate tinkama vieta pritrūkti gėrimų. Ir Moss. Konvenkite bet kokių centruokiidiotų, siūlančių tės, kaip genemokamų narrai praleisti kotikų. laiką, o vilkėti galit bet – Turit aprangos ar festivalių makokius drados patarimų? bužius, su – Pamirškit festikuriais nuvalių madą, palibudote tą kit ją Kate Moss. rytą. Koncentruokitės, kaip gerai praleisti laiką, o vilkėti galit bet kokius drabužius, su kuriais nubudote tą rytą. – Kas koncertuotų tavo svajonių festivalyje? – „The Beatles“, „Nirvana“, „At the Drive-In“.



Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.