2013 08 09 santaka

1

Penktadienis, rugpjūčio 9, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.diena.lt/santaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 102

santaka Augustinas Kluoda. One of one-off.

17 jau­nys­tės pro­ver­žių

Daug dar­bo ir dis­cip­li­nos Lie­tu­viš­kų šak­nų tu­rin­ti JAV ra­šy­to­ja A.Amir­rez­va­ni pa­nei­gia mi­tus apie leng­vą ra­šy­to­jo duo­ną.

3

Ta­len­tas iš­gel­bė­jo gy­vy­bę Na­cių be­lais­vis ru­sų ka­rei­vis S.Slo­bods­ko­jus Kau­ne ga­vo nau­ją šan­są gy­ven­ti.

6

Kul­tū­ros cent­ras ant ra­tų

Šių­me­tės Kau­no bie­na­lės iš­šū­kis – api­bend­rin­ti jau­no­jo Lie­tu­vos me­no lau­ko di­na­mi­ką

4

Iš­ra­din­gi jau­nuo­liai se­ną Šan­čių kios­ką pa­vers mies­tie­čių trau­kos vie­ta.

8

2

Penktadienis, rugpjūčio 9, 2013

santaka/kultūros savaitė

Ki­bi­ras žu­vų al­ka­nam me­ni­nin­kui

K

Vio­le­ta Juo­de­lie­nė

aip ir kas­met, per pa­tį va­ sa­ros ato­k vė­pio įkarš­t į Kul­t ū­ros mi­n is­te­r i­ja pri­ mi­n ė me­n o bend­r uo­ me­nei lau­k ian­t i kan­d i­da­t ų Na­cio­ na­l i­nėms kul­t ū­ros ir me­no pre­m i­ joms gauti pa­var­d žių. Pa­ra­g i­no net du­syk – at­si­tik­ti­nai ar ne, ta­čiau tas dvi­g u­bas pa­ra­g i­n i­mas sim­bo­l iš­kai iliust­r uo­ja pre­m i­jos svar­bą mums.

Ir iš tie­sų: juk 100 tūkst. li­tų – toks da­ bar yra pre­mi­jos dy­dis – ant ke­lio ne­ si­mė­to. Bent jau ant tų ke­lių, ku­riais vaikš­to dau­gu­ma lie­tu­vių me­ni­nin­ kų. Ži­no­ma, jie nie­kuo gy­vu neiš­si­ duo­da, kad rū­pi­na­si ne vien kū­ry­bos aukš­tu­mo­mis, bet ir tuo, kas po ko­jo­ mis. Kaip sa­kė Os­ta­pas Ben­de­ris, vi­si mes žmo­nės ir no­ri­me val­gy­ti.

Vals­ty­bė, užuo­t do­va­no­ ju­si kū­rė­jams po ki­bi­rą žu­vų, pa­ga­liau tu­ri da­ly­ti meš­ke­res.

No­rom ne­no­rom ma­te­ra­l i­n iai as­ pek­tai pa­si­ro­do la­bai svar­būs ir kal­ bant ap­skri­tai apie Na­cio­na­li­nes kul­ tū­ros ir me­no pre­mi­jas. Ga­li­me die­ nų die­nas po­strin­gau­t i, kad aukš­ čiau­sios pra­bos mū­sų me­n i­n in­kai yra ne­su­ga­d in­t i pi­n i­g ų, kad ku­r ia pir­m iau­sia iš pa­šau­k i­mo ir dėl sa­ vi­rea­l i­za­ci­jos, o ne iš ba­do ir dėl pi­ ni­g ų, kad svar­biau­sias pre­mi­jos as­ pek­tas – na­cio­na­li­nis pri­pa­ž i­ni­mas, ta­čiau di­d žią­ja da­l i­m i tai bū­t ų me­ las. Vals­t y­b ė pri­k i­š a­mai ro­do: na­ cio­na­l i­n is pri­pa­ž i­n i­mas pri­va­lo tu­ rė­ti pi­ni­g i­nę iš­raiš­ką.

Vie­nas pre­m i­jos sky­r i­mo ko­m i­s i­ jos va­do­vas, pa­t s bu­vęs lau­rea­tas, yra net vie­šai pa­sa­kęs: „Rei­k ia, kad gau­t ų me­n i­n in­kai, ku­r ie yra skur­ dūs ir ta­len­tin­g i.“ Net jei vie­no žmo­ gaus bal­so pre­m i­jai pa­skir­t i neuž­ ten­ka, kas ga­lė­tų pa­neig­ti ti­k i­my­bę, kad nuo 1989-ųjų ji iš tik­r ų­jų ne­bu­ vo skir­ta kaip sa­vo­tiš­ka so­cia­li­nė iš­ mo­ka an­t i­hu­ma­n iš­kai ma­žą pen­si­ ją gau­nan­čiam kul­tū­ros meist­rui ar meist­rei?

Die­ve gink ma­ny­ti, kad ku­ris nors jų ne­bu­vo ver­tas vals­t y­bės pa­dė­kos!

Išs­k ir­t i­n io dė­me­sio nu­si­pel­nę vi­si be­veik 200. Ir pi­ni­g ų jiems ne­gai­la.

Vis dėl­to ver­ta pa­si­kar­to­ti: abe­jo­nių ky­la tik dėl for­mos, kaip tą dė­me­sį me­ni­nin­kams ro­do vals­ty­bė. „Kul­t ū­ros ir me­no pre­m i­jo­m is sie­ kia­m a ska­t in­t i kū­rė­j ų kū­r y­b ą“ – toks, kaip skel­bia­ma, yra vie­nas šio ap­do­va­no­ji­mo tiks­lų. Tik ar jis pa­ sie­k ia­mas?

Tik­r i me­n i­n in­kai, ko­k ie ir te­ga­l i at­ si­dur­t i tarp kan­d i­da­t ų, ra­šo, lip­do, ta­po, re­ž i­suo­ja, ne de­š imt­me­č iais mąs­ty­da­mi apie pre­mi­ją, ne dėl teo­ ri­nės ga­li­my­bės ka­da nors at­si­dur­ti lau­rea­tų są­ra­še, bet to­dėl, kad ne­ga­li ne­kur­ti – toks jų pa­šau­k i­mas.

Gal na­cio­na­li­nė pre­mi­ja ska­ti­na ras­ tis nau­jų me­no reiš­ki­nių? Tarp ap­do­ va­no­tų­jų jei ir ras­tu­me nau­jos kryp­ ties pio­n ie­r ių, tai bū­t ų vei­k iau at­si­ tik­ti­nu­mas nei tai­syk­lė. Juo­lab tarp jų sun­k iai ap­tik­tu­me su pa­g rin­di­ne sro­ve ne­plau­k ian­čių, su me­n i­n in­ kų drau­g i­jo­mis ar są­jun­go­mis konf­ lik­tuo­jan­čių (ar joms pa­pras­čiau­siai abe­jin­g ų) ta­len­tų.

Apie po­rei­kį iš es­mės re­for­muo­ti na­ cio­na­li­nių pre­mi­jų sis­te­mą bu­vo kal­ ba­ma ne kar­tą, ta­čiau šian­dien šios kal­bos pri­t i­lo. Kas ty­l i ga­vęs sa­vą­ ją pre­m i­ją. Kas, skai­čiuo­da­mas kū­ ry­bi­n į sta­žą ir są­jun­g i­n in­k us iš „ju­ ri­d i­n ių as­me­nų“, lau­k ia sa­vo ei­lės.

Kas se­niai nu­mo­jo ran­ka ir ra­mia są­ ži­ne bei tuš­čiu pil­vu ta­po dro­bes, ra­ šo ge­nia­lius ei­lė­raš­čius, ieš­ko nau­jų spren­di­mų teat­ro sce­no­je. Dar kaž­ kas se­niai vir­to me­no ži­no­v ų iš už­ sie­n io už­s a­k y­mų vyk­dy­to­ju – gy­ ven­ti juk rei­k ia.

Po­ten­cia­lūs re­for­ma­to­r iai – pa­t ys jau­n iau­si me­n i­n in­kai, dar drą­sūs, ne­pa­ž i­nę švo­ge­r ys­tės sko­n io – ty­l i, nes la­biau nei na­cio­na­l i­nė pre­m i­ja jiems rū­pi pa­sau­l is. Su vi­sai ma­ž u­ tė­m is ir pres­t i­ž i­nė­m is ga­le­r i­jo­m is, su gar­siais teat­rais, nau­jų me­no sro­ vių šal­ti­niais.

O kal­bė­t i la­bai rei­k ia. Kal­bė­t i, kad vals­t y­b ė, užuo­t do­va­no­ju­si kū­rė­ jams po ki­bi­rą žu­v ų, pa­ga­l iau tu­ ri da­ly­t i meš­ke­res, ku­r io­m is me­n i­ nin­kai pa­tys su­si­gau­t ų eše­r ių ir ly­ de­k ų – kad ir kas­dien po ki­bi­rą.

Pa­dė­t i mu­z ie­jams iš re­l ik­v i­jų sau­ gyk­los virs­t i ino­va­ci­jų pri­far­ši­r uo­ tais cent­rais, kur praei­tis su­si­lie­ja su ateiti­mi. Su­lo­py­ti bib­lio­te­kų kiau­rus sto­gus – ir ap­skri­tai pa­kel­ti jų pres­ti­ žą. Pa­ga­liau vals­ty­biš­kai pa­mil­ti sa­ vo pa­vel­dą – taip, kaip kiek­vie­ną se­ no mies­to kvar­ta­lą my­l i ita­lai, kaip jį gar­bi­na nor­ve­gai, kaip kad sve­t i­ mas ver­ty­bes my­li­me mes, kas­met pa­ž įs­tan­tys vis dau­giau sve­ti­mų ša­ lių. Var­dy­t i veik­los kryp­t is ga­l i­ma bū­tų dar il­gai.

Pra­va­l ius kul­t ū­ros lau­ką nuo mau­ ry­nų, pa­si­keis­t ų ir pa­čios kul­t ū­ros įvaiz­d is, į pi­n i­g ų srau­t us neiš­ven­ gia­mai įsi­l ie­t ų ir pri­va­taus ka­pi­ta­lo lė­šos – ne vien tie­sio­g i­nės pa­ra­mos, bet ir tų pa­čių pre­mi­jų pa­vi­da­lu. Kur pa­ra­šy­ta, kad pres­t i­ž i­nės pre­mi­jos, re­ko­men­duo­ja­mos so­li­džiau­sių me­ no eks­per­t ų, ga­l i bū­t i tik vals­ty­bės ini­ci­juo­tos? Ir kad jos pri­va­lo bū­ti su­ kiš­tos į vo­ke­l į, o ne, pvz., kont­rak­to pa­vi­da­lo? „Dau­gy­bė mū­sų me­ni­nin­kų ne­nu­si­ lei­d žia pa­sau­ly­je pri­pa­ž in­tiems kū­ rė­jams“, – šią fra­zę įvai­rio­mis pro­go­ mis yra iš­ta­rę pa­t ys įvai­r iau­si kul­ tū­ros funk­cio­n ie­r iai ir šiaip po­l i­t i­ kai. Tai ir leis­k i­me mū­siš­k iams už­ dirb­t i tiek, kiek už­d ir­ba tos pa­sau­ li­nio ly­g io žvaigž­dės. Juk kul­tū­ra ir jos žmo­nės nu­si­pel­nė kur kas dau­ giau nei vien am­ži­no lab­da­ros ga­vė­ jo sta­tu­so.

Po pen­kio­li­ka mi­nu­čių kas pus­ va­lan­dį – to­kiu daž­nu­mu rug­sė­jo 12 d. pir­mą­kart Lie­tu­vo­je ren­gia­ mo­je Eu­ro­pos li­te­ra­tū­ros nak­ ty­je ži­no­mi ša­lies žmo­nės skai­tys įvai­rių ša­lių li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių iš­ trau­kas. Skai­ty­mai vyks nuo 18.30 iki 21 val. aš­tuo­nio­se Vil­niaus erd­ vė­se – pra­de­dant po­že­mi­nė­mis pe­ rė­jo­mis, bai­giant Se­na­mies­čio ka­ vi­nė­mis. Gar­bė tap­ti pir­mo­sio­mis lie­tu­viams nau­jos tra­di­ci­jos kny­ go­mis te­ko Her­tos Mul­ler ro­ma­nui „Amo sū­puok­lės“, Pao­lo Gior­da­ no „Pir­mi­nių skai­čių vie­nat­vei“, Mag­da­le­nos Ko­mo­rows­kos me­ mua­rams „Sug­rį­ži­mas į Že­mai­ti­ ją“, Jen­so Chris­tia­no Gron­dah­lio kny­gai „Spa­lio ty­lė­ji­mas“, In­gos Abe­les kū­ri­niui „Ug­nis ne­pa­bu­ dins“, Da­vi­do Mi­chel­lo ro­ma­nui „De­be­sų že­mė­la­pis“, Gied­ros Rad­ vi­la­vi­čiū­tės esė rin­ki­niui „Šią­nakt aš mie­go­siu prie sie­nos“ ir šie­met 100-ąsias iš­lei­di­mo me­ti­nes pa­ žy­min­čiai Mar­ce­lio Prous­to kny­ gai „Pra­ras­to lai­ko beieš­kant“. Šal­ti­nis: lrt.lt

„Sa­ky­kim, at­plau­kia žve­jy­bi­nis lai­ vas, pri­gau­dęs žu­vų iš jū­ros. Atei­na žur­na­lis­tė ir klau­sia: tai da­bar sa­ ky­kit, ku­ri žu­vis yra jū­sų lai­mi­kis?

Bend­ras lai­mi­kis“, – pa­klaus­tas, kas ge­ram fil­mui svar­bes­nis: ge­ras re­ži­sie­rius ar ope­ra­to­rius, at­sa­kė šio­mis die­no­mis 85-me­tį šven­ čian­tis le­gen­di­nis ki­no ope­ra­ to­rius Jo­nas Gri­cius. Di­džio­jo ek­ra­no maest­ro, tarp ku­rio su­kur­ tų juos­tų – lie­tu­vių ki­ne­ma­tog­ra­ fi­jos auk­so fon­das: „Nie­kas ne­no­ rė­jo mir­ti“, „Pas­ku­ti­nė ato­sto­gų die­na“, „Laip­tai į dan­gų“, „Sek­lio Ka­lio nuo­ty­kiai“ ir kt.

Kadras iš filmo „Niekas nenorėjo mirti“.

„Vai­kys­tė ir kny­ga dau­ge­lio žmo­ni­jos kar­tų są­mo­nė­je yra įsi­ tvir­ti­nu­sios kaip neat­sie­ja­mos są­ vo­kos. Kiek­vie­nas ga­li­me iš­var­dy­ti de­šim­tis my­li­mų vai­kys­tės he­ro­jų, te­be­ly­din­čių mus ir šian­dien. Bū­ tų džiu­gu, jei to­kie he­ro­jai at­klys­ tų ne tik iš kla­si­kos lo­by­no, bet ir ras­tų­si gre­ta, iš mū­sų kas­die­ny­bės.

Ga­lų ga­le ir pa­čių ra­šy­to­jų ama­to, ir vi­sos lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros atei­ tis pri­klau­sys nuo to, ar įsteng­si­ me pa­trauk­ti ir su­do­min­ti kny­ga ma­žą­jį mū­sų pi­lie­tį. Nau­ja kny­ga, gra­žia ir pro­tin­ga“, – Lie­tu­vos ra­ šy­to­jų są­jun­gos pir­mi­nin­kas An­ta­ nas A.Jo­ny­nas pa­ra­gi­no ra­šy­to­jus ir dai­li­nin­kus da­ly­vau­ti nau­ja­me Vai­ kų li­te­ra­tū­ros kon­kur­se. Kon­kur­so ini­cia­to­rius – lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das „Švies­ki­me vai­kus“ – au­

www.ber­nar­di­nai.lt

to­rius kvie­čia pa­teik­ti sa­vo kū­ri­nių rank­raš­čius iki š. m. lapk­ri­čio 1 d.

Nu­ga­lė­to­jai bus pa­skelb­ti 2014 m. ko­vo 11-ąją, pre­mi­jos bus įtei­kia­ mos Jau­nų­jų kny­gos bi­čiu­lių fes­ti­ va­ly­je Nai­siuo­se. Pir­mo­sios pre­mi­ jos lai­mė­to­jui bus įteik­ta 10 tūkst. li­tų, ant­ros – 5 tūkst. li­tų, tre­čios – 3 tūkst. li­tų dy­džio pre­mi­ja. Ge­ riau­siam pir­mo­sios vai­kiš­kos kny­ gos au­to­riui (de­biu­tan­tui) ati­teks 3 tūkst. li­tų pre­mi­ja. Be to, pir­mą­ją pre­mi­ją pel­nęs kū­ri­nys bus lei­džia­ mas di­de­liu ti­ra­žu (pre­li­mi­na­riai – 10 tūkst. ko­pi­jų) ir bus do­va­no­ja­ mas vie­šo­sioms bib­lio­te­koms ir jų fi­lia­lams, mo­kyk­lų, dar­že­lių, vai­ kų li­go­ni­nių, bend­ruo­me­nių bib­ lio­te­koms. Šal­ti­nis: Lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das „Švies­ki­me vai­kus“

260 kv. m – to­kio dy­džio pie­ši­nys „Meist­ras“ pa­puo­šė Kau­ ne įsi­kū­ru­sią „Flu­xus mi­ nis­te­ri­ją“. Me­nų in­ku­ba­to­ riaus at­sto­vai ti­ki­na: me­ ni­nin­kų Žy­gi­man­to Ame­ ly­no ir Ta­do Šim­kaus kū­ ri­nys – di­džiau­sias pie­ši­ nys Lie­tu­vo­je.

3

Penktadienis, rugpjūčio 9, 2013

santaka/portretas

Reikia rašyti žmo­gaus šir­džiai „Jei ne­ga­li įsi­skverb­ ti į žmo­gaus vi­di­nį pa­sau­lį per kū­ry­bą, tuo­met ge­riau nė ne­ban­dy­ti ra­šy­ti“, – sa­ko ra­šy­to­ja Ani­ ta Amir­rez­va­ni. Lie­ tu­viš­ko ir ira­nie­ tiš­ko krau­jo tu­rin­ti ame­ri­kie­tė Kau­ne pri­sta­tė sa­vo nau­ jau­sią ro­ma­ną „Ly­ gi su sau­le“. Cha­riz­ ma­tiš­ka ir hu­mo­ro jaus­mo ne­sto­ko­jan­ ti A.Amir­rez­va­ni pa­ sa­ko­jo apie ra­šy­to­jo kas­die­ny­bę, is­to­ri­ jų kū­ry­bai paieš­kas ir skir­tin­gų tra­di­ci­jų ne­pa­bū­gu­sių tė­vų mei­lę.

Pa­šau­ki­mas: „Ra­šy­mas da­ro ma­no gy­ve­ni­mą pra­smin­gą, tai – ma­no aist­ra“, – sa­ko Lie­tu­vo­je spar­čiai po­pu­lia­rė­jan­ti ame­ri­kie­tė ra­šy­to­ja A.Amirrez­

va­ni.

Ak­vi­lė Vit­kaus­kai­tė

– Tu­ri­te lie­tu­viš­kų šak­nų. Esa­te sa­kiu­si, kad ma­ma iš Lie­tu­vos emig­ra­vo į JAV. Iš ku­rio mies­to ji ki­lu­si ir ar bend­rau­ja su Lie­ tu­vo­je li­ku­siais gi­mi­nai­čiais?

– Ma­no ma­ma ki­lu­si iš Kau­no, to­ dėl čia gy­ve­na dau­giau­sia ma­no ar­ ti­mų­jų: ma­no my­li­ma te­ta, pusb­ ro­lis ir ki­ti. Kaip tik dėl to man Kau­nas la­bai svar­bus ir sa­vo kny­ gos pri­sta­ty­mą Lie­tu­vo­je pra­dė­jau nuo šio mies­to.

Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ma­ma emig­ra­vo į JAV ir stu­di­ja­vo Ma­ja­ mio uni­ver­si­te­te, ku­ria­me taip pat stu­di­ja­vo ir ma­no tė­tis. Jis taip pat emig­ran­tas, ta­čiau iš Ira­no. Ma­ ma stu­di­ja­vo psi­cho­lo­gi­ją, tė­tis – in­ži­ne­ri­ją. Aš daž­nai įsi­vaiz­duo­ju, kaip ma­no tė­vai vie­nas ki­tą pa­ma­ tė pir­mą kar­tą... Ma­no tė­tis bu­ vo tam­sios odos, akių ir plau­kų, o ma­ma – švie­sios odos, ža­lių akių ir švie­sių plau­kų, kaip dau­gu­ma lie­ tu­vių. Ir, ne­pai­sant vi­sų skir­tu­mų, tą aki­mir­ką jie įsi­my­lė­jo, o to pa­ sek­mė esu aš.

– Kaip ir ka­da su­pra­to­te, kad jū­sų ke­lias – ra­šy­mas?

– Dir­bau žur­na­lis­te de­šimt­me­tį, kol man su­ka­ko 37-eri. Jau bu­vau ga­ nė­ti­nai bran­daus am­žiaus, kai pa­ ju­tau, kad no­riu kur­ti, ra­šy­ti ir sa­ ve rea­li­zuo­ti ki­taip. Kur­ti ro­ma­ną la­bai su­dė­tin­ga ir man iš pra­džių se­kė­si itin sun­kiai. Pir­mą­jį ro­ma­ ną „Gė­lių krau­jas“ kū­riau net de­ vy­ne­rius me­tus. Ant­rą­ją kny­gą ra­

šiau pen­ke­rius. Na, be­veik dvi­gu­bai grei­čiau, va­di­na­si, to­bu­lė­ju.

– Jū­sų ro­ma­nuo­se do­mi­nuo­ ja stip­ri mo­teris, vaiz­duo­ja­ma vi­suo­me­nė­je, ku­rią val­do vy­rai.

Ko­dėl? Ar ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­ dą, kad, kur­da­ma stip­rios mo­ ters per­so­na­žą, iš da­lies kal­ba­ te apie sa­ve?

– Ne­ma­nau, kad aš pa­na­ši į sa­vo kny­gų he­ro­jes. Bet tik­ra tie­sa, kad man rū­pi mo­terys, ma­ne do­mi­na jų gy­ve­ni­mas. Kai man bu­vo 14-a, tė­ tis ma­ne nu­si­ve­žė į Ira­ną, kad su­si­ pa­žin­čiau su jo gim­ti­ne, at­ras­čiau sa­vo šak­nis. Ka­dan­gi Ira­ne la­bai po­pu­lia­rus ki­li­mų au­di­mas ir šie ki­li­mai itin ko­ky­biš­ki, tie­siog ran­ kų dar­bo ir ne­pap­ras­to kruopš­tu­ mo še­dev­rai, tė­tis man lei­do iš­si­ rink­ti vie­ną ir par­si­vež­ti na­mo kaip pri­si­mi­ni­mą. Šį ki­li­mą dar šian­dien lai­kau sa­vo na­muo­se, ant jo ir mo­ kau­si, ir gu­liu, ir sė­džiu, ir val­gau.

Vie­ną die­ną su­si­mąs­čiau, kas jį su­ kū­rė ir kiek triū­so į jį įdė­ta? To su­ ži­no­ti aš ne­ga­lė­jau, tad įsi­vaiz­da­ vau ki­li­mo au­dė­ją ir jos gy­ve­ni­mą, daug skai­čiau apie ira­nie­čių tra­ di­ci­jas, kul­tū­rą, is­to­ri­ją ir kas­die­ ny­bę. Taip gi­mė ro­ma­nas „Gė­lių krau­jas“. Kny­go­je vaiz­da­vau mer­ gi­ną, ku­riai ro­ma­no pra­džio­je bu­ vo ke­tu­rio­li­ka ir ji no­rė­jo iš­te­kė­ti, bū­ti lai­min­ga, ka­dan­gi mu­sul­mo­ nų tra­di­ci­jo­je įpras­tos anks­ty­vos tuok­tu­vės. Ta­čiau jai ne­pa­vy­ko iš­ te­kė­ti ir jos gy­ve­ni­mas iš­ties bu­ vo sun­kus. Tai is­to­ri­ja apie mo­ters virs­mą ir ko­vą už gy­ve­ni­mą. Tie­sa,

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

ma­no mo­čiu­tė Ira­ne taip pat iš­te­ kė­jo ke­tu­rio­li­kos, ta­čiau bu­vo la­bai lai­min­ga, su­si­lau­kė vai­kų ir su­kū­rė tvir­tą šei­mą su ma­no se­ne­liu.

Ro­ma­nas „Ly­gi su sau­le“ pa­ sakoja apie prin­ce­sę, gy­ve­nu­sią XVI a. Ira­ne, ir šios mer­gi­nos gy­ve­ ni­mas prie­šin­gas pir­mo­jo ro­ma­no he­ro­jės gy­ve­ni­mui. Ši mer­gi­na įta­ kin­ga, stip­ri, ne­pap­ras­tai eman­ci­ puo­ta ir iš­si­la­vi­nu­si. Ar ši prin­ce­ sė iš­gal­vo­ta? Ne. Ka­dai­se skai­čiau sto­rą ir la­bai nuo­bo­džią Ira­no is­ to­ri­jos kny­gą ir ties 600-uo­ju pus­ la­piu at­ra­dau prin­ce­sę, apie ku­rią ir kal­bu. Ra­dau nuo­sta­bią ir int­ ri­guo­jan­čią is­to­ri­ją apie ko­vą dėl val­džios, iš­ti­ki­my­bę ir tei­sin­gu­ mą. Ją at­gai­vi­nau ir štai – su­kū­ riau kny­gą, ku­rio­je ne­pap­ras­tai svar­bus šei­mos as­pek­tas, vie­ny­ bė ir ryš­kus ke­lių kul­tū­rų su­si­lie­ji­ mas. Juk tuo me­tu, XVI a., Ang­li­ją val­dė Elž­bie­ta I, o Lie­tu­vą – Ste­po­ nas Ba­to­ras, tad šie mo­men­tai taip pat at­si­spin­di ro­ma­ne. Nors ma­no kny­gų per­so­na­žės itin skir­tin­gos, ta­čiau kar­tu pa­na­šios ir jas vie­ni­ ja stip­ry­bė.

– Jūs – bu­vu­si kul­tū­ros žur­ na­lis­tė, tai­gi me­nas, li­te­ra­tū­ra vi­sa­da bu­vo kaž­kur ša­lia. Vis dėl­to ar bu­vo pa­pras­ta per­sio­ rien­tuo­ti į gro­ži­nę li­te­ra­tū­rą?

Ką pa­tar­tu­mė­te pra­de­dan­tie­ siems ra­šy­to­jams?

– Bu­vo la­bai sun­ku – juk ma­no pir­ma­sis ro­ma­nas kur­tas de­vy­ne­ rius me­tus... Tai jau daug pa­sa­ko, ta­čiau ma­nau, kad aš iš­moks­tu ra­

šy­ti vis ge­riau ir ge­riau. Žur­na­lis­ to ra­šy­mas yra gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros prie­šin­gy­bė. Žur­na­lis­tas dir­ba ki­ tam, o ra­šy­to­jas – sau, kur­da­mas gro­žį ir do­va­no­da­mas ki­tiems. Šiuo me­tu esu ne tik ra­šy­to­ja, dir­bu ko­ le­dže ir dės­tau kū­ry­bi­nį ra­šy­mą.

Sa­vo stu­den­tams daž­niau­siai pa­ ta­riu dirb­ti be at­van­gos ir steng­ tis lai­ky­tis dis­cip­li­nos. Ma­nau, tai vi­sų svar­biau­sia. Ir, ži­no­ma, pa­ ts ge­bė­ji­mas ra­šy­ti, kur­ti, pa­lies­ti skai­ty­to­jų šir­dis.

Jei ne­ga­li įsi­ skverb­ti į žmo­gaus vi­di­nį pa­sau­lį per kū­ry­bą, tuo­met ge­ riau nė ne­ban­dy­ti ra­šy­ti.

– Ko­kie sun­ku­mai daž­niau­siai už­klum­pa ra­šant kny­gas?

– Ra­šy­mas... Ra­šy­mas skaus­min­ gas, nuo­bo­dus, il­gas, var­gi­nan­tis.

Jūs ne­ga­li­te išei­ti, mes­ti vis­ko, rei­ kia dirb­ti la­bai sun­kiai ir dis­cip­li­ nuo­tai. Čia nė­ra pa­pras­to ke­lio. Kai ra­šai kaip žur­na­lis­tas, tau rei­kia iš­dės­ty­ti fak­tus, bū­ti itin la­ko­niš­ kam ir konk­re­čiam. Ku­riant gro­ži­nę li­te­ra­tū­rą, vis­kas vyks­ta prie­šin­ gai: esi lais­vas, tu­ri mo­kė­ti at­ras­ ti emo­ci­nes gel­mes, su­vok­ti fi­lo­so­ fi­nes dog­mas. Jei ne­ga­li įsi­skverb­ti į žmo­gaus vi­di­nį pa­sau­lį per kū­ry­ bą, tuo­met ge­riau nė ne­ ban­dy­ti ra­šy­ti.

4

Lem­tin­gi su­grį­ži­mai į Ira­ną 1961 m. lie­tu­vės ir ira­n ie­čio duk­tė A.Amir­rez­va­ni gi­mė Te­he­ra­ne. Tė­ vai iš­si­sky­rė, kai mer­gai­tė bu­vo vos dve­jų me­tų. Nuo ta­da bū­si­mo­ji ra­ šy­to­ja kar­tu su mo­ti­na gy­ve­no JAV, užau­go Sank Fran­sis­ke.

Net ir gy­ven­da­ma Jung­ti­nė­se Vals­ ti­jo­se, A.Amir­rez­va­ni ne­nu­to­lo nuo gim­ti­nės. Ji pa­lai­kė ry­šius su tė­vu ir bū­da­ma paaug­lė ne kar­tą lan­kė­ si Ira­ne. Vie­nos to­k ių ke­lio­nių me­ tu, 1978-ai­siais, ji iš­g y­ve­no vals­ty­ bės per­vers­mą.

Prieš pa­suk­da­ma į gro­ž i­nę li­te­ra­ tū­rą, A.Amir­rez­va­n i de­šimt me­t ų dir­bo kul­t ū­ros žur­na­l is­te – šo­k io kri­ti­ke.

Rink­da­ma me­džia­gą pir­ma­jai kny­ gai ra­šy­to­ja bu­vo pa­si­nė­ru­si į Ira­no kul­t ū­ros ty­r i­nė­ji­mus, lan­kė­si vė­ liau kny­go­je ap­ra­šy­to­se vie­to­se.

Pir­ma­sis A.Ami­r ­rez­va­n i ro­ma­nas „Gė­l ių krau­jas“ ta­p o tarp­tau­t i­n iu b e ­s t s e ­l e ­r iu dau­g iau kaip 22-ose pa­ sau­lio ša­ly­se.

Kū­r i­nys du­ kart no­m i­ nuo­tas pres­ t i ­ž i ­n i a m s ap­d o­v a­n o ­ ji­m ams – 2008 m. „Oran­ge Pri­ ze“ ir „Boe­ ke Pri­ze“.

4

Penktadienis, rugpjūčio 9, 2013

santaka/portretas kaunodiena.lt/san­ta­ka

Kauno bienalėje ska Kas dve­ji me­tai vyks­tan­ti Kau­no bie­na­lė kas­kart mies­tą pa­ver­čia vie­nu di­de­liu šiuo­lai­ki­nio me­no įvy­kiu. Pa­ro­dos, pla­ti edu­ka­ci­nė pro­gra­ma, ska­ti­nan­ti žiū­ro­vus su­si­pa­žin­ti su me­nu, papildančios pa­ro­dos su­da­ro kiek­vie­nos Kau­no bie­na­lės pro­gra­mos pa­grin­dą.

Vis dėl­to bie­na­lė kas kar­tą kei­čia sa­vo vei­dą – ap­link vis nau­ ją pa­ro­dos kon­cep­ci­ją sukasi pro­gra­ma, jos da­ly­viai ir te­mos. Tad kas šie­met vyks ki­taip?

Ana Čižauskienė Menotyrininkė

Populiari: A.Amir­rez­va­ni vardas žinomas daugiau kaip dviejų de-

šimčių šalių knygų mylėtojams.

Reikia rašyti žmo­gaus šir­džiai – Šian­d ien gro­ž i­ 3 nė li­te­ra­tū­ra iš­gy­ve­ na ypa­tin­gą virs­mą – ma­žė­ja

skai­tan­čių žmo­nių, po­pie­ri­ nes kny­gas iš­stu­mia elekt­ro­ ni­nės, li­te­ra­tū­rą – vir­tua­lios pra­mo­gos, kei­čia­si net mū­sų kal­ba. Ko­kią jūs re­gi­te li­te­ra­ tū­ros, kny­gų atei­tį?

– Ma­nau, kad nė­ra skir­tu­mo, ar žmo­nės skai­tys kny­gas vir­tua­lio­je erd­vė­je, ar ki­to­kiu for­ma­tu. Žmo­ nės mėgsta ge­ras is­to­ri­jas, tad es­ mė pa­čio­se kny­go­se, o ne skai­ty­mo trans­for­ma­ci­jo­se. O kū­rė­jų, ir dar ko­kių, tik­rai ne­trūks­ta. Moks­liš­ kai įro­dy­ta, kad ne­svar­bus skai­ty­ mo bū­das, svar­bi pa­ti is­to­ri­ja, jei­ gu ji ta­ve įtrau­kia.

Su­kū­riau kny­gą, ku­rio­je ne­pap­ras­ tai svar­bus šei­ mos as­pek­tas, vie­ ny­bė ir ryš­kus ke­ lių kul­tū­rų su­si­ lie­ji­mas.

– Ko­kias kny­gas jūs pa­ti ren­ ka­tės? Ar ži­no­te lie­tu­vių kū­ rė­jus?

– Mėgs­tu ro­ma­nus. Pras­min­gus, fi­lo­so­fi­nius, tur­tin­gus sa­vo tu­ ri­niu ir siu­že­ti­ne li­ni­ja. Esu su­ ža­vė­ta ne­se­niai skai­ty­tu No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­to Jo­se Sa­ra­ma­go ro­ma­nu „Ak­lu­mas“. To­je is­to­ri­jo­je vaiz­duo­ja­ma apa­ku­si vi­suo­me­nė, ir tai tam­pa me­ta­fo­ra, by­lo­jan­čia apie žmo­nių su­sve­ti­mė­ji­mą, abe­ jin­gu­mą, ne­tei­sin­gus spren­di­mus.

Na, o lie­tu­viš­kų kny­gų ang­lų kal­ ba iš­ties la­bai ma­žai. Jos re­tai lei­ džia­mos dėl rin­ko­da­ros su­me­ti­mų.

Esu skai­čiu­si „Al­to­rių še­šė­ly“, be abe­jo­nės, no­rė­čiau ar­ti­miau su­si­ pa­žin­ti ir su ki­tais Lie­tu­vos ra­šy­ to­jų dar­bais.

– Šiuo­lai­ki­niai ra­šy­to­jai, vei­ kiau­siai kaip ir ki­tų pro­fe­si­ jų žmo­nės, jau­čia di­de­lį lai­ ko spau­di­mą, o kur­ti jau­čiant

įtam­pą ga­li ne kiek­vie­nas.

Kaip tai da­ro­te jūs – ra­šo­te nak­ti­mis? Griež­tai pa­gal pla­ ną kas­dien pa­ra­šo­te tam tik­rą pus­la­pių skai­čių?

– Nak­ti­mis ne­ra­šau, ir tik­rai ne­ tu­riu griež­to pla­no, kiek pus­la­ pių per die­ną tu­riu pa­ra­šy­ti. Bet sten­giuo­si kur­ti kas­dien ir dis­cip­ li­nuo­tai. Tar­ki­me, kad jei nu­sprę­ siu šian­dien ra­šy­ti ke­tu­rias va­lan­ das, taip ir da­ry­siu.

– Ar sun­ku šian­dien iš­gy­ven­ ti iš li­te­ra­tū­ros? Koks ap­skri­ tai yra sėk­min­gai dir­ban­čio šiuo­lai­ki­nio JAV ra­šy­to­jo por­ tre­tas?

– Taip, tik­rai sun­ku. Daž­niau­siai ra­šy­to­jas, kaip ir aš, dir­ba dar vie­ ną dar­bą, ka­dan­gi sun­ku iš­gy­ven­ ti tik iš ra­šy­mo. Eko­no­mi­kos pro­ ble­mos pa­vei­kė ir JAV, ir Eu­ro­pą, ir vi­sus pa­sau­lio žmo­nes. Prieš pirk­ da­mas kny­gą skai­ty­to­jas ap­mąs­ to, ar ver­ta ją įsi­gy­ti, ar tai lei­džia jo ki­še­nė. Tai, ži­no­ma, da­ro įta­ką ra­šy­to­jų už­dar­biui, ta­čiau šie pro­ ce­sai na­tū­ra­lūs. Aš ra­šau ne dėl pi­ni­gų, man pa­tin­ka tai da­ry­ti, tai da­ro ma­no gy­ve­ni­mą pra­smin­gą, tai – ma­no aist­ra ir aš džiau­giuo­si ra­šy­da­ma. La­bai ski­ria­si žur­na­ lis­ti­nis ir me­ni­nis ra­šy­mas. Žur­ na­lis­tas tu­ri tilp­ti į rė­mus, nuo­lat jau­čia spau­di­mą iš re­dak­to­riaus, o gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros at­sto­vas ra­ šo lais­vai, ku­ria sa­vo tu­ri­nį, imp­ ro­vi­zuo­ja. Tai ma­ne nu­to­li­no nuo žur­na­lis­tės dar­bo ir at­ve­dė prie ra­šy­to­jos ke­lio.

– Ko­kie ar­ti­miau­si jū­sų kū­ry­ bi­niai pla­nai?

– Ne­ži­nau, iš­ties ne­ži­nau... La­ biau­siai ti­kiuo­si, kad gy­ven­siu la­bai il­gai. Gal­būt ka­da nors pa­ ra­šy­siu ro­ma­ną apie Lie­tu­vos kul­ tū­rą ir gy­ve­ni­mą iš ar­ti, ta­čiau tam rei­kės di­de­lių lai­ko re­sur­sų ir per­skai­ty­ti be­ga­les kny­gų, daug stu­di­juo­ti Lie­tu­vos is­to­ri­ją. No­riu nau­do­tis ga­li­my­bė­mis pa­žin­ti sa­ vo šak­nis – ir Lie­tu­vos, ir Ira­no, ir vis gi­liau Ame­ri­kos kul­tū­ras. La­bai džiau­giuo­si, kad esu to­kių skir­tin­ gų kul­tū­rų da­lis, man tai svar­bu, tai ma­ne daug ko iš­mo­ko.

Uni­teks­tas – jun­gia­mo­ji gran­dis

Be ypač pla­čios edu­ka­ci­nės pro­ gra­mos ir iš­skir­ti­nių įžy­my­bių kvies­tų­jų me­ni­nin­kų są­ra­še, ar­ tė­jan­čio­je bie­na­lė­je iš­ski­ria­ma ir ak­cen­tuo­ja­ma pir­mą kar­tą įgy­ven­di­na­ma Jau­nų­jų Lie­ tu­vos me­ni­nin­kų pro­gra­ ma (pra­si­dės rug­sė­jo 13 d.

Kau­no pa­veiks­lų ga­le­ri­ jo­je, K.Do­ne­lai­čio g. 16).

Pa­ro­dos tiks­las – su­ rink­ti ryš­kius skir­tin­ goms me­no dis­cip­li­ noms at­sto­vau­jan­čius jau­niau­sios Lie­tu­vos me­ni­nin­kų kar­tos at­sto­vus ir taip api­ bend­rin­ti jau­no­jo Lie­tu­vos me­no lau­ ką di­na­mi­ką.

Pa­ro­do­je – 17 jau­niau­sios kar­tos me­no vei­kė­jų, ati­ tin­ka­mai – 17 po­ žiū­rio per­spek­ty­ vų ir in­di­vi­dua­lių pa­tir­čių. Šio­je po­ li­fo­ni­jo­je bus sie­ kia­ma kur­ti juos jun­g ian­č ią li­n i­ ją. Kiek­vie­nas kū­ ri­nys, ro­do­mas pa­ ro­do­je, bus su­kur­tas spe­cia­liai šiam ren­ gi­niui ir sieks at­spin­ dė­ti bie­na­lės idė­ją, ku­ri įvar­di­ja­ma žo­džiu „uni­teks­tas“.

Uni­teks­tas – uni­ver­ sa­li me­no iš­kal­ba, ge­ ban­ti su­jung­ti skir­tin­gas žmo­gaus pa­tir­tis. Pa­sak kon­cep­ci­jos kū­rė­jų, pa­ro­ do­je bus su­teik­tas bal­sas pa­ tiems kū­ri­niams, o ne juos aiš­ ki­nan­tiems teks­tams. Kiek­vie­no pa­ro­dos da­ly­vio kū­ri­nys, ti­kė­ti­na, iš­reikš sa­vi­tą šios idė­jos in­terp­re­ ta­ci­ją ir to­kiu bū­du pri­si­dės for­ muo­jant šį pir­mą kar­tą me­no lau­ ke var­to­ja­mą ter­mi­ną.

Vis dėl­to ko­kių te­mų, for­mų, pa­ tir­čių ga­li­ma ti­kė­tis iš šios pa­ro­dos ir kaip me­ne ga­lė­tų bū­ti in­terp­re­ tuo­ja­ma šių me­tų bie­na­lės kon­ cep­ci­ja? Žai­di­mas su me­džia­ga

Dėl ryš­kaus teks­ti­lės įna­šo į šiuo­ lai­ki­nį Lie­tu­vos me­no lau­ką ta­po įpras­ta bie­na­lės pa­ro­do­se ma­ty­ ti kū­ri­nius, ku­riuo­se di­de­lį, kar­tais le­mia­mą sim­bo­li­nį ir pra­smi­nį krū­vį tu­ri me­džia­ga. Prie šių kū­ri­nių ga­ li­ma pri­skir­ti Re­na­tos Vinc­ke­vi­čiū­ tės ins­ta­lia­ci­jas ir ob­jek­tus, ku­ria­ mus iš švit­ri­nio po­pie­riaus. Pui­kiai

įval­dy­ ta me­ džia­ga, ap­ gau­l in­gai šil­t i šli­fa­vi­mo po­pie­riaus spal­vi­niai to­nai, kruopš­tus, nė de­ta­lės ne­pra­lei­džian­čios au­ to­rės dar­bas lei­džia žiū­ro­vo są­mo­ nė­je su­kur­ti ab­so­liu­taus su­vo­ki­ mo iliu­zi­ją. Kū­ri­nio pra­smę ga­li­ma per­pras­ti tik per­pra­tus šiurkš­čią, rai­žan­čią, šal­tą me­džia­gą.

Re­na­tos Lau­ri­na­vi­čiū­tės kū­ri­ nių san­ty­kis su žmo­gu­mi vi­siš­ kai ki­toks – ar­ti­mas ir in­ty­mus.

Pag­rin­di­nė jos kū­ri­nių me­džia­ ga – mo­te­rų plau­kai, kū­no da­le­lės,

Rūta Naujalytė.

12, 2012.

sau­gan­čios kū­ne įsi­ra­šan­čias in­di­ vi­dua­lias as­mens pa­tir­tis ir is­to­ri­ją.

Toks kū­ri­nių po­bū­dis at­ve­da su­vo­ kė­ją prie mo­ters ta­pa­ty­bės ir iš­gy­ ve­ni­mų te­mos.

Ap­čiuop­ti tai, kas neap­čiuo­pia­ma

Dar ki­to­kį po­žiū­rį į kū­ry­bos ma­te­ ri­ją iš­reiš­kia Bar­bo­ros Ge­di­mi­nai­ tės ir Ka­ro­lio Vai­va­dos kū­ri­niai, ku­riuos vie­ni­ja sie­kis už­val­dy­

5

Penktadienis, rugpjūčio 9, 2013

santaka/projektas

ambės jaunų menininkų polifonija

17

– tiek jau­nų­jų me­ni­nin­kų da­ly­vaus spe­cia­lioje Kau­no bie­na­lės pro­gra­mo­je.

ti abst­rak­čias, neap­čiuo­pia­mas, iš pa­žiū­ros ne­su­val­do­mas ap­lin­kos su­bstan­ci­jas.

B.Ge­d i­m i­n ai­t ės veid­ro­d žių konst­ruk­ci­jos ant že­mės ku­ria sche­mi­nį, me­ni­nin­kės de­ta­liai su­ kom­po­nuo­tą at­švai­tą, pri­me­nan­ tį švie­sos ki­li­mą. Me­ni­nin­kės ins­ ta­lia­ci­jos per­duo­da la­bai sa­vi­tai trak­tuo­ja­mą, rein­terp­re­tuo­ja­mą tra­di­ci­ją, ža­vi ne­pap­ras­tai su­bti­ liu san­ty­kiu su neap­čiuo­pia­ma švie­sos ma­te­ri­ja.

K.Vai­va­da pa­ro­do­je pri­sta­ tys ins­ta­lia­ci­ją „Su­vo­ki­mo kom­po­zi­ci­jos“, ku­rią su­ da­rys trys ob­jek­tai, įvar­ di­ja­mi kaip gar­so, švie­sos ir tam­sos kom­po­zi­ci­jos.

Kū­ri­niu ban­do­ma sun­ kiai ap­č iuo­p ia­m iems ele­m en­tams su­teik­t i ma­te­ria­lią for­mą, juos įdaik­tin­ti ir taip de­ mas­kuo­ti esan­čias, bet nea­ki­vaiz­džias žmo­ gaus su­vo­ki­mo ri­bas.

For­mų pra­smės ir ri­bos

Da­li­mi kū­ri­nių ban­ do­ma at­ra­kin­ti pa­ties me­n o kū­r i­n io pra­ smes ar­ba iš­tir­ti, kaip ob­jek­tas tam­pa me­ no kū­ri­niu, kaip įgau­ na jam bū­din­gų sak­ra­ lių sa­vy­bių.

Nuo rug­sė­jo 14 d. 32 die­nas Pa­veiks­lų ga­le­ ri­jos pa­ro­dų sa­lė­je bus at­lie­ka­mas Ais­tės Jan­ čiū­t ės per­for­m an­s as „Aš esu tas, kas aš esu“.

A.Jan­čiū­tė per sa­vo per­ for­man­są, ab­so­liu­čiai pa­ si­kliau­da­ma kū­ry­bi­niu ins­ tink­tu, kurs spon­ta­niš­ką, iš kū­no ne­va­lin­go ges­to at­si­ ran­dan­tį pie­ši­nį. Šiuo pro­jek­ tu me­ni­nin­kė sie­kia at­pa­lai­duo­ ti in­tui­ty­vią­ją kū­ry­bos di­men­si­ją, ieš­ko­ti uni­ver­sa­laus, kiek­vie­na­me esan­čio kū­ry­bi­nio pra­do, kū­ri­nio išei­ties taš­ko. Šiai te­mai ar­ti­ma ta­py­to­jo Po­vi­ lo Ra­ma­naus­ko ins­ta­lia­ci­ja „De­di­ ka­ci­ja pa­veiks­lui“, ku­rio­je ap­mąs­ to­mas sak­ra­lu­sis me­no kū­ri­nio lyg­muo, do­mi­nuo­jan­tis ne­pai­sant iš pa­žiū­ros ma­te­ria­laus jo pa­vi­da­ lo. Šią ne­ma­te­ria­lią kū­ri­nio plot­ mę ap­mąs­to ir Pau­las Pa­pe­ris sa­vo pro­jek­te „Un­ta­ken pho­tog­raphs“.

16 mė­ne­sių, užuo­t fik­sa­vęs at­vaiz­ dus fo­toob­jek­ty­vu, au­to­rius tie­ siog už­ra­šy­da­vo juos į są­siu­vi­nį. „Skir­tu­mas tarp at­vaiz­do, su­kur­ to nau­do­jant fo­to­ka­me­rą, vaiz­ duo­tę ar žo­di­nį ap­ra­šy­mą, ne­bė­ ra toks aiš­kus, kaip bu­vo ma­ny­ta anks­čiau, to­dėl eg­zis­tuo­jan­čios

Aistė Jančiūtė. Aš esu tas, kas aš esu.

de­mar­ka­ci­jos li­ni­jos tu­rė­tų bū­ ti per­mąs­ty­tos iš nau­jo“, – sa­ko P.Pa­pe­ris.

Kar­tu su P.Pa­pe­riu pa­ro­do­je dar vie­ną kū­ri­nį pri­sta­tys Ti­mas Kliu­ koi­tas. Me­ni­nin­kų due­tas ren­gia mi­ni­ma­lis­ti­nę ob­jek­tų ins­ta­lia­ci­ ją, ku­rios tiks­las, pa­sak jų, „pa­ lik­ti žiū­ro­vą akis­ta­to­je su sa­vi­mi ir są­ly­ty­je su dar­bų poe­ti­ka in­tui­ ty­viai pa­jaus­ti, per­skai­ty­ti am­ži­ nų­jų ver­ty­bių sam­pra­tas“.

Pa­ro­dos tiks­las – api­bend­rin­ti jau­no­ jo Lie­tu­vos me­no lau­ką di­na­mi­ką.

Ke­lio­nė po at­min­tį

Ma­ri­ja Šni­pai­tė pa­ro­do­je pri­sta­ tys kū­ri­nį „Kas kar­tą“, ku­ria­ me au­to­rės pa­lik­ti ob­jek­tai tu­rė­tų ža­din­ti kiek­vie­no in­di­vi­dua­lių in­ terp­re­ta­ci­jų lau­ką, at­si­ran­dan­tį iš as­me­ni­nių pa­tir­čių ir pri­si­mi­ni­mų bei to­kiu bū­du pa­ska­tin­ti su­vo­kė­ ją min­ty­se per­ra­šy­ti me­ni­nin­kės su­kur­tą is­to­ri­ją.

Lau­ra Sel­mist­rai­ty­tė, į šiuo­lai­ ki­nio me­no lau­ką grą­ži­nan­ti kiek pri­mirš­tą me­džio rai­ži­nio, ki­taip – ksi­log­ra­fi­jos, tech­ni­ką, sa­vo pro­ jek­te iš­ke­lia žmo­gaus ta­pa­ty­bės te­mą. Sa­vo kū­ri­niais ji klau­sia, kas su­da­ro mū­sų ta­pa­ty­bės pa­grin­dą ir kas vie­ni­ja mus su ki­tais in­di­ vi­dais. Šią te­mi­nę kryp­tį pra­tę­sia ir Rū­ tos Ša­ta­lo­vai­tės ku­ria­mas pro­jek­ tas. Fo­tog­ra­fi­nių vaiz­dų se­ri­jo­je ji ti­ria in­di­vi­dua­lios at­min­ties te­ mą, at­min­ties, įra­šy­tos mu­my­se ar ki­taip da­ran­čios įta­ką kiek­vie­ nam as­me­niš­kai. Pro­jek­to tiks­ las, me­ni­nin­kės žo­džiais, – su­ kur­ti „in­tui­ty­vią praei­ties įta­kų konst­ruk­ci­ją: tai is­to­ri­nių ži­nių, su­bjek­ty­vių pa­sa­ko­ji­mų, nuo­jau­ tų mi­ši­nys“.

Kū­no trans­for­ma­ci­jos

Gab­r ie­l ės Ger­v ic­kai­t ės kū­r i­ niai at­ve­da prie žmo­gaus kū­niš­ kos ta­pa­ty­bės ir jos trans­for­ma­ci­ jos te­mos. Sa­vo ko­lia­žuo­se au­to­rė

Adomas Danusevičius. Futur Anterieur.

kom­po­nuo­ja žmo­nių kū­nus, pa­ nau­do­da­ma sta­ty­bi­nes, me­di­ci­ ni­nes, or­to­pe­di­nes de­ta­les, per­ dė­lio­ja or­ga­nų ir kau­lų vie­tas. Šių veiks­mų pa­sek­mė gims­ta or­ga­ niz­mas, ku­rį au­to­rė su­vo­kia kaip „me­di­ją chi­rur­gi­nio per­for­man­ so pro­ce­se“.

ir kla­si­ki­nę ma­nie­rą adap­tuo­jan­ tys po­rtre­tai ref­lek­tuo­ja vi­di­nes, tram­do­mas žmo­gaus bū­se­nas.

Li­no Bla­žiū­no dar­bai – sa­vi­tas pri­si­lie­ti­mas prie gam­tos, jos for­ mų at­spin­džiai ir ins­tink­ty­vaus ry­šio su gam­ta nuo­jau­ta.

Ke­lia­mos ak­tua­lios te­mos

Da­li­mi kū­ri­nių ban­do­ma at­ra­kin­ ti pa­ties me­no kū­ ri­nio pra­smes ar­ ba iš­tir­ti, kaip ob­ jek­tas tam­pa me­no kū­ri­niu.

Vi­zua­liau­siu kū­ri­niu šio­je pa­ ro­do­je, ko ge­ro, bū­tų įvar­dy­tas skulp­to­riaus Au­gus­ti­no Kluo­dos kū­ri­nys. Jo aka­de­mi­nę skulp­tū­rą

Jau­nų­jų me­ni­nin­kų pa­ro­do­je ne­ stin­ga ir ašt­rių po­žiū­rio kam­pų, iro­ni­jos ap­raiš­kų, bū­din­gų kon­ teks­ti­niams Ado­mo Da­nu­se­vi­ čiaus, Ne­rin­gos Ki­se­lie­nės, Rū­tos Nau­ja­ly­tės kū­ri­niams.

A.Da­nu­se­vi­čius dar­bai – ko­pi­ ja­vi­mo apa­ra­tu at­spaus­din­ti vaiz­ dai, pa­pil­dy­ti au­to­riaus pie­ši­niais, pa­lie­čia po­li­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų rep­ re­zen­ta­ci­jos te­mą. N.Ki­se­lie­nės dar­b uo­se iš tam­sos pa­s i­ro­d an­ tys ir vėl iš­nyks­tan­tys švy­tin­tys vai­kų kon­tū­rai žy­mi pa­lik­tų vai­ kų te­mą.

R.Nau­ja­ly­tės fo­to­ko­lia­žas „12“ su­si­py­nęs su au­to­rės iro­ni­zuo­ja­

Barbora Gediminaitė. Šviesos dialogas – daiktai II.

mos šiuo­lai­ki­nės po­pu­lia­rio­sios zo­dia­kų tau­to­sa­kos ele­men­tais.

Kū­ri­ny­je au­to­rė pa­ste­bi pa­stan­gą in­di­vi­dų vi­suo­me­nę api­bend­rin­ ti, su­vie­no­din­ti, su­skirs­ty­ti į pa­ na­šu­mų tu­rin­čias gru­pes.

Ti­k ė­t i­n a, šių var­d ų ir pa­var­ džių, te­m ų ir są­sa­j ų vo­ra­t ink­l is nu­g u­l ė kaž­k ur jū­s ų vaiz­d uo­t ė­je ir lei­do iš­ryš­kė­ti kryp­tin­gam pa­ ro­d o­je da­ly­vau­jan­č ių me­n i­n in­ kų ju­d ė­j i­m ui vie­n o tiks­l o link. Ši tra­jek­to­r i­ja žy­m i vie­n i­jan­č io kū­ry­b os, gam­tos, žmo­gaus pa­ ma­to, pra­d žios ir išei­t ies koor­ di­na­tės ieš­ko­ji­mą, at­ve­dan­tį prie uni­teks­to sam­pra­tos.

Pa­ro­dos ati­da­ry­mas vyks rug­ sė­jo 13 d. Ati­da­ry­mo pro­gra­mo­ je – spe­cia­lios vieš­nios, BIO­NICS, at­liks au­dio­vi­zua­li­nį per­for­man­są „Ver­sus“, per ku­rį Pa­veiks­lų ga­le­ ri­jos sie­ną iš­ju­dins 3D pro­jek­ci­jo­ mis. De­ta­les­nės in­for­ma­ci­jos apie pa­ro­dą ieš­ko­ki­te to­les­niuo­se pra­ ne­ši­muo­se.

6

Penktadienis, rugpjūčio 9, 2013

santaka/istorija

Motyvas: tokią lietuvišką žiemą S.Slo­bods­ko­jus

išvydo 1944-aisiais.

Iko­na: Tėvo Serafimo ta­py­tas Šv. Jo­nas Krikš­ty­to­jas puo­šia

jo sta­ty­tą cerk­vę JAV.

Va­sa­ra: Lie­tu­vos kai­mo pei­za­žas – savo meilės dailei vokiečių belai

nin­kus.

Be­lais­vio ke­ly­je Kau­nas ta­po Ta­len­tas ga­li tap­ti an­ge­lu sar­gu, ku­ris pa­de­da iš­gy­ven­ti net ta­da, kai iš­gy­ven­ti, re­ gis, neį­ma­no­ma. Jis su­tei­kia vil­ties, iš­trau­kia iš pra­ga­ro ir pri­ke­lia nau­jam gy­ve­ni­ mui. To­kią li­ki­mo do­va­ną te­ko iš­gy­ven­ti ru­sų ka­rei­viui Se­ra­fi­mui Slo­bods­ ko­jui, ku­ris, pa­te­kęs į vo­kie­čių ne­lais­vę, gy­ve­no ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­ gos su­lau­kė Kau­ne.

atre (dabar Muzikinis teatras), de­ ko­ra­ci­jų ce­che.

Su­si­pa­ži­no per teat­rą

„Kaip vė­liau su­ži­no­jau iš ma­mos Ele­nos Se­maš­kie­nės, ke­li ru­sų be­ lais­viai ka­rei­viai, ku­rie ci­vi­lia­me gy­ve­ni­me, ma­tyt, bu­vo dai­li­nin­ kai, pa­trau­kė sa­vo ge­bė­ji­mais vo­ kie­čių va­do­vy­bės dė­me­sį. Iš pra­ džių be­lais­viai pie­šė jų, vo­kie­čių ka­ri­nin­kų, po­rtre­tus“, – pa­sa­ko­jo A.Se­maš­ka.

Ka­dan­gi VI for­to, ku­ria­me bu­ vo ka­li­na­mi ru­sų be­lais­viai, vie­nas iš va­dų mė­go teat­rą (nu­sta­ty­to­ mis die­no­mis pa­sta­ty­mus žiū­rė­ da­vo vien vo­kie­čių ka­riš­kiai) no­ rė­da­mas pa­grei­tin­ti de­ko­ra­ci­jų nau­jiems spek­tak­liams ga­my­bą, mo­kan­čius pieš­ti ir ta­py­ti ru­sų be­ lais­vius at­sky­rė nuo ki­tų ir su­da­rė jiems ga­li­my­bę ne tik dirb­ti teat­re, bet ir vaikš­čio­ti mies­te, gy­ven­ti už for­to ri­bų. „Tie­sa, vi­sur juos ly­dė­ da­vo sar­gy­bi­nis“, – pa­ste­bė­jo pa­ šne­ko­vas.

Kai ku­rie ka­rei­ viai ge­bė­da­vo iš ras­tos griu­vė­siuo­ se me­die­nos pa­ da­ry­ti spal­vin­gų žais­lų.

Su­si­ti­ko: pir­mi Tė­vo Se­ra­fi­mo sū­naus Alek­se­jaus (cent­re) ir jo žmo­nos pokalbiai su A.Se­maš­ka bu­vo ku­pi­ni įspū­džių ir pri­si­mi­ni­mų.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Žais­lus mai­nė į duo­ną

Kau­nie­tis Al­vy­das Se­maš­ka ne­ se­niai su­lau­kė ne­ti­kė­to sve­čio iš JAV. Į Lie­tu­vą at­vy­ko Se­ra­fi­mo Slo­ bods­ko­jaus (1912–1971), ku­rį A.Se­ maš­ka pa­sku­ti­nį kar­tą ma­tė 1944ųjų va­sa­rą, sū­nus Alek­se­jus.

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

Kas vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais sie­jo tuo­met dar vi­sai ma­žą ber­ niu­ką Al­vy­dą su bu­vu­siu so­vie­tų ar­mi­jos ka­rei­viu S.Slo­bods­ko­ju­ mi? Ko­dėl šis ru­sų ka­rei­vis 1944 m. pa­si­trau­kė į Va­ka­rus, o ne pa­si­li­ko lauk­ti ar­tė­jan­čios so­vie­tų ka­riuo­ me­nės? To­li­mo sve­čio pa­pa­sa­ko­ta is­to­ri­ja ka­ro pa­veiks­lą, ku­rį dau­ge­ lis ma­no­me jau pui­kiai pa­žįs­tą, pa­ pil­dė nau­jo­mis de­ta­lė­mis.

Ka­ro me­tais Se­maš­kų šei­ma gy­ ve­no Šan­čiuo­se, prie­šais ka­rei­vi­ nes: šei­mos gal­va Jo­nas Se­maš­ka bu­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­ri­ nin­kas. Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­ tais Šan­čiuo­se ru­sų ka­rei­viai be­ lais­viai va­lė griu­vė­sius, ku­riuo­se ras­da­vo įvai­rių da­ly­kų, kei­čia­mų į mais­tą ir pa­pi­ro­sus. „Kai ku­rie ka­rei­viai ge­bė­da­vo iš ras­tos griu­vė­siuo­se me­die­nos pa­

da­ry­ti spal­vin­gų žais­lų. Šan­čių vai­ kai, ku­riems la­bai pa­ti­ko tie ru­sų be­lais­vių pa­ga­min­ti žais­lai, jų gau­ da­vo mai­nais už at­neš­tą duo­ną ar ki­tą mais­tą“, – apie be­lais­vių gy­ ve­ni­mą oku­puo­ta­me Kau­ne pa­sa­ ko­jo A.Se­maš­ka.

Da­žų me­di­niams žais­lams ga­lė­ jo pa­rū­pin­ti ka­li­nių li­ki­mo drau­gai dai­li­nin­kai, ku­riuos vo­kie­čiai bu­ vo įdar­bi­nę Kau­no didžiajame te­

Ar­ti­ma pa­žin­tis su ru­sų be­ lais­viais dai­li­nin­kais S.Slo­bods­ ko­ju­mi, And­re­ju­mi Ros­tov­ce­vu (pa­sta­ra­sis, be­je, – gar­saus kom­ po­zi­to­riaus Ser­ge­jaus Rach­ma­ni­ no­vo gi­mi­nai­tis, pui­kiai skam­bi­ nęs pia­ni­nu), Bo­ri­su Po­lo­ta­riu ir ki­tais už­si­mez­gė teat­re, ku­ria­me dai­na­vo ge­ras A.Se­maš­kos ma­mos drau­gas Ser­ge­jus Kor­ni­lo­vas – po­ grin­di­nės an­ti­so­vie­ti­nės or­ga­ni­za­ ci­jos na­rys. Bū­tent jis su­pa­žin­di­no Se­maš­kų šei­mą su teat­re dir­bu­siais ru­sų be­lais­viais dai­li­nin­kais.

7

Penktadienis, rugpjūčio 9, 2013

santaka/literatūra kaunodiena.lt/san­ta­ka

Skaitymo malonumas

E.He­ming­way pa­sau­lis: kitoks žvilgsnis Li­na Po­vi­lai­tie­nė

Kau­no ap­skri­t ies viešosios bib­l io­teklos dar­buo­to­ja

Pau­la McLain. Pa­ry­žiaus žmo­na. Vil­nius: Va­ga, 2011

isvis neišdavė net ir dir­bamas pas vietos ūki­

Iš­sau­go­jo: A.Se­maš­kos ma­mos po­rtre­tas, ku­rį rusas nu­ta­pė,

lan­ky­da­ma­sis kauniečių namuose.

gy­vy­bės sto­te­le Kar­tu su li­ ki­mo bro­ liais dai­ li­nin­kais S.Slo­bods­ ko­jus ka­ro me­tu bu­vo pri­sie­kęs: lik­s gy­vi – pa­sta­ty­s cerk­vę.

Pasirinkimas: gyvenimo kelią S. Slobodskojus

baigė jau būdamas dvasininku.

At­si­dė­ko­da­vo dar­bais

S.Slo­bods­ko­jus užau­go šven­ti­ko šei­mo­je, ta­čiau ne­tu­rė­jo ga­li­my­ bės ei­ti tė­vo pė­do­mis ar įgy­ti pa­ sau­lie­ti­nio iš­si­la­vi­ni­mo: so­vie­tų rep­re­suo­to dva­si­nin­ko sū­nui du­ rys į moks­lą bu­vo už­trenk­tos. Lai­ mei, ber­niu­ko po­trau­kis dai­lei ne­ li­ko ne­pas­te­bė­tas: pieš­ti ir ta­py­ti ma­žą­jį Se­ra­fi­mą iš­mo­kė se­ne­lis. „Vė­liau tė­vas įgi­jo pa­pil­do­mų pro­fe­sio­na­lių ži­nių. Pa­čio­je ka­ ro pra­džio­je jis bu­vo paim­tas į ru­ sų ka­riuo­me­nę, ta­po vo­kie­čių ka­ro be­lais­viu ir 1942 m. at­si­dū­rė Kau­no VI for­te“, – šva­ria ru­sų kal­ba pa­sa­ ko­jo JAV gi­męs ir užau­gęs Alek­se­

jus Slo­bods­ko­jus, at­vy­kęs ap­lan­ky­ ti tė­vui nau­ją gy­ve­ni­mą grą­ži­nu­sio Kau­no.

Po S.Kor­ni­lo­vo dė­ka už­si­mez­gu­ sios Se­maš­kų pa­žin­ties su an­ti­so­ vie­ti­nių pa­žiū­rų ru­sų dai­li­nin­kais be­lais­viais, pa­sta­rie­ji bu­vo mie­lai prii­ma­mi na­muo­se, vai­ši­na­mi. Ne­ no­rė­da­mi lik­ti sko­lin­gi, šie pieš­da­ vo ar ta­py­da­vo šei­mi­nin­kų po­rtre­ tus, drau­giš­kus šar­žus ir kt.

A.Se­maš­kos na­muo­se iš­li­kęs S.Slo­bods­ko­jaus pieš­tas mo­ti­nos po­rtre­tas, o tė­vo, bu­vu­sio Lie­tu­ vos ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­ko ir ži­no­ mo par­ti­za­nų va­do, po­rtre­tą te­ko su­nai­kin­ti – anuo­met to­kius por­

tre­tus lai­ky­ti na­muo­se bu­vo pa­ vo­jin­ga. Iš­li­ko be­lais­vių dai­li­nin­kų ran­ko­mis pa­da­ry­tos už­ra­šų kny­ gu­tės me­di­niais vir­še­liais ir juo­ kin­gais pie­ši­niais vi­du­je.

Nau­jas gy­ve­ni­mas Va­ka­ruo­se

At­vy­kęs į Lie­tu­vą A.Slo­bods­ko­jus ne­ga­lė­jo ap­lenk­ti Kau­no sta­čia­ti­kių Ap­reiš­ki­mo pa­ra­pi­jos cerk­vės, buvu­ sios tė­vo gy­ve­ni­mo Kau­ne da­li­mi.

Ka­ro be­lais­viui te­ko gar­bė pra­ kal­bin­ti šios šven­to­vės var­pus, ku­rie, pir­mo­sio­mis ka­ro die­no­ mis din­gus var­pi­nin­kui, bu­vo nu­ ti­lę. Pir­mą kar­tą šven­to­vės var­ pais pa­mal­doms S.Slo­bods­ko­jus pa­skam­bi­no taip nuo­šir­džiai, kad, nu­spren­dę, jog ki­lo gais­ras, su­lė­kė gais­ri­nin­kų ko­man­da.

Kar­tu su li­ki­mo bro­liais dai­li­ nin­kais S.Slo­bods­ko­jus ka­ro me­tu bu­vo pri­sie­kęs: lik­s gy­vi – pa­sta­ty­s cerk­vę. Pa­ža­dą ru­sai iš­te­sė­jo nau­ jo­jo­je tė­vy­nė­je, JAV, kur at­si­dū­ rė po to, kai aka­de­mi­ja (taip iš­pru­ sę vo­kie­čių ka­ri­nin­kai va­di­nę ru­sų dai­li­nin­kus) 1944-ai­siais kar­tu su fron­tu pa­si­trau­kė į Va­ka­rus.

Iš Vo­kie­ti­jos į JAV S.Slo­bods­ko­ jus iš­vy­ko jau su­kū­ręs šei­mą ir ta­ pęs Tė­vu Se­ra­fi­mu. Ap­si­gy­ve­nęs ne­to­li Niu­jor­ko įsi­kū­ru­sio­je ru­sų bend­ruo­me­nė­je, jis rū­pi­no­si ne tik sie­lo­va­da, bet ir daug ta­pė – ne­ ma­žai dar­bų li­ko pa­ties ini­cia­ty­va ir rū­pes­čiu pa­sta­ty­to­je cerk­vė­je. „Tė­vas pa­si­sta­tė sau dar vie­ną pa­mink­lą – pa­ra­šė ru­sams va­do­ vė­lį, ku­ria­me aiš­ki­na­mas Šven­ta­sis Raš­tas. Jis tą va­do­vė­lį pa­ts ir iliust­ ra­vo. Šis va­do­vė­lis grei­tai ta­po be­ stse­le­riu po pa­sau­lį pa­skli­du­sio­ se ru­sų bend­ruo­me­nė­se, nes nie­ko pa­na­šaus iki jo iš­lei­di­mo 1957 m. ru­sų ti­kin­tie­ji ne­tu­rė­jo“, – pasa­ ko­jo A.Slo­bods­ko­jus.

Il­gai­niui kny­ga pa­te­ko ir į Ru­si­ ją, bu­vo lei­džia­ma mi­li­jo­ni­niais ti­ ra­žais. Pa­žy­mė­ti­na, kad Tė­vas Se­ ra­fi­mas nie­ka­da ne­pra­šė ir ne­ga­vo nė cen­to už tą kny­gą, ku­ri vis ver­ čia­ma į ki­tas pa­sau­lio kal­bas.

Skai­tan­tys žmo­nės pa­ste­bi, kad kny­gos tar­si tu­ri sa­vo gy­ve­ni­mus, są­vei­kau­ja tar­pu­sa­vy­je, ku­ria ry­ šius erd­vė­je ir lai­ke. Kny­gos ga­li pa­ska­tin­ti do­mė­tis, gi­lin­tis, ke­ liau­ti ir vėl skai­ty­ti. Vie­nos kny­ gos pri­ver­čia, pa­ska­ti­na pri­si­ min­ti ki­tas – se­nas, pa­mirš­tas ar­ba dar ne­skai­ty­tas kny­gas. Taip ir at­si­ti­ko per­skai­čius P.McLain ro­ma­ną „Pa­ry­žiaus žmo­na“. Tai ro­ma­nas, pa­sa­ko­jan­tis pir­mo­ sios ra­šy­to­jo Er­nes­to He­ming­ way žmo­nos, Had­ley Ri­chard­ son, is­to­ri­ją.

Kny­ga api­ma jos ir E.He­ming­ way san­tuo­kos lai­ko­tar­pį. Šiuo pe­rio­du ra­šy­to­jo ta­len­tas dar tik sklei­dė­si. Po­ra pa­ty­rė ne­pri­tek­lių, gy­ve­no skur­džio­mis są­ly­go­mis, ta­čiau jau­nys­tė ir mei­lė pa­ver­ tė šį lai­ką įsta­biai gra­žiu. E.He­ ming­way biog­ra­fai ir li­te­ra­tū­ros kri­ti­kai pri­pa­žįs­ta, kad H.Ri­ chard­son bu­vo vie­na iš tų žmo­ nių, ku­rie pa­da­rė di­džiu­lę įta­ ką ra­šy­to­jui ir jo kū­ry­bai. Ji bu­vo reikš­min­giau­sia mo­te­ris ra­šy­to­ jo gy­ve­ni­me. Pats E.He­ming­way pri­pa­ži­no, kad pir­mo­ji san­tuo­ka bu­vo lai­min­giau­sias jo gy­ve­ni­mo tarps­nis.

Ro­ma­ne „Pa­ry­žiaus žmo­na“ daug dė­me­sio ski­ria­ma E.He­ ming­way as­me­ny­bei, jo kū­ry­ bai, kū­ri­nių gi­mi­mo is­to­ri­jai, bet vis dėl­to pa­grin­di­nis he­ro­jus yra Had­ley. Svar­biau­sios čia jos emo­ ci­jos, iš­gy­ve­ni­mai, įspū­džiai. Tai mo­ters is­to­ri­ja, nors E.He­ming­ way tar­si di­džiu­lis kal­nas me­ta še­šė­lį ant vi­sos jos bū­ties. Kar­ tais tai ma­lo­nus, sau­gus pa­vė­sis, o kar­tais ne­ri­mo, ne­gan­dos de­be­ sis. Per žmo­nos is­to­ri­ją at­sklei­ džia­mas su­dė­tin­gas E.He­ming­ way cha­rak­te­ris, ūmus bū­das, kar­tais bea­to­dai­riš­ki poel­giai.

Kny­ga pa­ra­šy­ta au­to­biog­ra­fi­ jos for­ma, tar­si pa­ti H.Ri­chard­ son pa­sa­ko­tų mums sa­vo is­to­ ri­ją. Pa­sa­ko­ji­mo sti­lius tiks­lus ir pa­pras­tas, emo­ci­jas daž­nai ga­li­ ma tik nu­spė­ti. Vis dėl­to jaut­rus skai­ty­to­jas ga­li pa­jus­ti tik­rą aist­ rą, mei­lę, skaus­mą. Toks me­ni­nis spren­di­mas pa­si­tei­si­na – pa­sa­ko­ ji­mas pir­muo­ju as­me­niu ir sti­lis­ ti­nis gry­nu­mas su­da­ro au­ten­tiš­ ku­mo įspū­dį. Kū­ri­nys pa­pras­tas, nuo­šir­dus, šil­tas, įti­ki­na­mas.

Leng­va su­si­ta­pa­tin­ti su pa­grin­ di­ne kū­ri­nio he­ro­je. Šis ro­ma­nas lei­džia ki­taip pa­ žvelg­ti į E.He­ming­way kū­ry­ bą, pa­žin­ti jo ro­ma­nų vei­kė­juo­se rea­lius žmo­nes ir to me­to gar­se­ ny­bes – Fran­cį Scot­tą Fitz­ge­ral­ dą ir jo žmo­ną, li­te­ra­tū­ros kri­ti­kę Gert­ru­dą Stein bei ki­tus. Ke­liau­ da­mi kar­tu su ro­ma­no vei­kė­jais, su­ži­no­si­te vi­są ro­ma­no „Fies­ta (Ir pa­te­ka sau­lė)“ su­kū­ri­mo is­ to­ri­ją. Kū­ri­nys taip pat pri­mins E.He­ming­way ro­ma­ną „Šven­tė, ku­ri vi­sa­da su ta­vi­mi“, ku­ris tar­ si kvie­čia pa­si­vaikš­čio­ti po Pa­ ry­žių su po­nų He­ming­way po­ra.

Pa­ju­si­te XX a. pra­džios Pa­ry­ žiaus at­mos­fe­rą, pa­bend­rau­si­te su įvai­riais žmo­nė­mis, ži­no­mais ir ne­ži­no­mais, ku­rie vė­liau ra­ do­si E.He­ming­way ro­ma­nų pus­ la­piuo­se, da­ly­vau­si­te pir­muo­ siuo­se ra­šy­to­jo sū­naus gy­ve­ni­mo me­tų įvy­kiuo­se. „Pa­ry­žiaus žmo­na“ pa­ska­ti­no ma­ne per­skai­ty­ti E.He­ming­way kny­gą „Fies­ta (Ir pa­te­ka sau­lė)“.

Iš nau­jo at­ra­dau jau kla­si­ka ta­pu­ sį kū­ri­nį ir ra­šy­to­ją, ku­rio kū­ry­ba lyg ir buvo gerai pažįstama.

Ro­ma­nas „Pa­ry­žiaus žmo­na“ su­teiks ke­le­rio­pą ma­lo­nu­mą. Vi­sų pir­ma tai ge­ras teks­tas, ant­ra – tai įdo­mi ne­pap­ras­tos mo­ters is­to­ri­ja ir tre­čia – kū­ri­nys ne vie­ną skai­ ty­to­ją pa­ska­tins per­skai­ty­ti ne­ skai­ty­tus ar jau pri­mirš­tus E.He­ ming­way kū­ri­nius ir pa­žvelg­ti į juos ki­to­mis aki­mis.

Tai mo­ ters is­to­ ri­ja, nors E.He­ming­ way tar­ si di­džiu­ lis kal­nas me­ta še­šė­ lį ant vi­sos jos bū­ties.

Laimingi: Johno F.Kennedy bibliotekoje Bosto­

ne saugoma 1926 m. daryta nuotrauka, kurioje – E.Hemingway su žmona Hadley ir sūnumi.

jfklibrary.org nuotr.

8

Penktadienis, rugpjūčio 9, 2013

santaka/vietos dvasia

Šan­čių kios­kas: praei­tis virs­ta atei­ti­mi Tris mė­ne­sius ty­ri­ nė­ję se­nuo­sius Šan­ čius du kul­tū­ros ak­ ty­vis­tai: ar­chi­tek­tė Kot­ry­na Va­liu­ke­vi­ čiū­tė ir so­cio­lo­gas Ar­nol­das Strams­ kas – su­bran­di­no idė­ją įkur­ti čia kul­ tū­ros cent­rą. Ne, tai ne­bus dar ne­ to­li­mo­je praei­ty­je įpras­ti kul­tū­ros na­ mai ar šiuo­lai­ki­nis par­duo­tu­vių pa­sa­ žas, iš­di­džiai va­di­ na­mas lais­va­lai­kio mies­tu.

Sie­kis: K.Va­liu­ke­vi­čiū­tės ir A.Strams­ko vi­zi­jo­se se­nas kios­kas su­jungs pri­va­čių na­mų hib­ri­di­nę es­te­ti­ką ir kul­tū­ros erd­vių po­rei­kį.

Ak­vi­lė Raz­ma­ra­tai­tė

Ant­ram, tur­tin­ges­niam, gy­ve­ni­mui jau­nuo­lių ini­cia­ty­va pri­ke­lia­mas pa­pras­tas kios­kas, sim­bo­li­zuo­jan­ tis lū­žio me­tus, kai to­kių ne­di­de­ lių įvai­raus mo­de­lio na­me­lių bu­ vo pil­na Lie­tu­va. „Ti­ki­mės, tai bus mies­to trau­kos cent­riu­kas“, – vi­ lia­si idė­ją pa­lai­kan­tis Šan­čių se­ niū­nas Ar­vy­das Ry­mei­kis.

– Kaip jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do Šan­čiai?

– Šan­čiuo­se – Že­muo­siuo­se Šan­ čiuo­se – ap­si­gy­ve­no­me per­nai, at­ si­kraus­tę iš Vil­niaus. Vyk­dy­da­mi pro­jek­tą „Mies­to ty­ri­mai: vie­šu­mo pa­tir­tys“ ir smal­sau­da­mi pra­dė­jo­ me vaikš­čio­ti po iki tol ne­la­bai pa­ žin­to ra­jo­no gat­ve­les. Dė­me­sį pa­ trau­kė in­di­vi­dua­lūs gy­ve­na­mie­ji na­mai, tu­rin­tys po ke­lis šei­mi­nin­ kus, o pa­sta­rie­ji – skir­tin­gas ga­li­ my­bes at­nau­jin­ti sa­vo būs­tus. Pri­ va­tus na­mas su sa­vu že­mės skly­pu Lie­tu­vo­je su­pran­ta­mas kaip so­cia­ li­nis idea­las. Dėl me­džia­gų įvai­ro­ vės, lais­vės rink­tis kiek­vie­nas ga­li sa­vo būs­tą ir gy­ve­na­mą­ją ap­lin­ką kur­ti pa­gal sa­vo sko­nį, iš­ma­ny­mą ir po­rei­kius. Taip in­di­vi­dua­lus būs­tas tam­pa sa­vo­jo „aš“ iš­raiš­ka, vie­šai ma­to­mu pro­ce­su.

Anks­ty­vą pa­va­sa­rį pra­dė­jo­me fo­ tog­ra­fuo­ti Šan­čių na­mus, bend­rau­

ti su gy­ven­to­jais. Mums bu­vo įdo­ mu su­ži­no­ti, kaip ir ko­dėl žmo­nės kei­tė, trans­for­ma­vo sa­vo gy­ve­na­ mą­ją erd­vę, kaip ap­skri­tai bend­ rau­ja Šan­čių gy­ven­to­jai. Ban­dė­me ste­bė­ti ri­bą tarp vie­šos ir pri­va­ čios erd­vės – sa­vo pri­va­čios uto­pi­ jos kū­ri­mą.

– Ar Šan­čių gy­ven­to­jai bend­ra­ vo at­vi­rai?

– Kal­ban­tis jie mums su­tei­kė dau­ giau in­for­ma­ci­jos, ne­gu mes ti­kė­ jo­mės. Su­ži­no­jo­me daug apie pro­ ble­mi­nes Šan­čių vie­šąsias vie­tas, žmo­nės trau­kė se­nas nuo­trau­kas, pa­sa­ko­jo apie pra­ras­tas ar su­nai­ kin­tas erd­ves, apie tai, ko stin­ga.

Be­si­do­mė­da­mi už­ti­ko­me ko­lek­ cio­nie­riaus Al­do Ime­nic­ko su­kur­ tą feis­bu­ko pro­fi­lį „Ma­no Šan­čiai“, ku­ria­me žmo­nės ko­men­tuo­ja se­nas Šan­čių nuo­trau­kas ir da­li­ja­si kas­ die­ny­bės is­to­ri­jo­mis. Ar­chy­vi­nės me­džia­gos apie vie­šas Šan­čių erd­ ves ir vi­suo­me­ni­nius pa­sta­tus yra su­kau­pęs ir KTU Ar­chi­tek­tū­ros ir ur­ba­nis­ti­kos ty­ri­mų cent­ras.

– Kaip at­si­ra­do Šan­čių kios­ko idė­ja?

– Bu­vo­me pa­kvies­ti sa­vo ty­ri­mą pri­sta­ty­ti Šan­čiuo­se vy­ku­sia­me tarp­tau­ti­nia­me kul­tū­ros ir me­no pro­jek­te „Mies­to ty­ri­mai: vie­šu­mo pa­tir­tys“. Ruoš­da­mie­si ren­gi­niui

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

bend­ra­dar­bia­vo­me su olan­dų me­ ni­nin­ke Jean­ne­van Hees­wijk. Tęs­ da­mi pri­va­čių uto­pi­jų idė­ją, mąs­ tė­me apie tai, kaip tai, kas pri­va­tu, ver­čia­ma vie­šu: kaip kad žmo­gus ge­ri­na sa­vo pri­va­tų būs­tą, taip bū­ tų ga­li­ma elg­tis ir su vie­šąja erd­ve – ją mo­di­fi­kuo­ti, keis­ti.

Taip gi­mė Šan­čių kios­ko idė­ja.

Kios­kas, kaip to­kios trans­for­ma­ ci­nės erd­vės mo­de­lis, mums ti­ko idea­liai. Tuo la­biau kad kios­kas yra vie­nas iš svar­bių, bet jau pri­mirš­ tų pe­rei­na­mo­jo lai­ko­tar­pio sim­bo­ lių. Tai bu­vo pri­va­čios ini­cia­ty­vos, nau­jai at­si­vė­ru­sios ga­li­my­bės pre­ kiau­ti ob­jek­tas, bet kar­tu ir bend­ ra­vi­mo erd­vė, ne­tie­sio­gi­nė bend­ ruo­me­nės kū­ri­mo ins­ti­tu­ci­ja, prie ku­rios su­si­tik­da­vo kai­my­nai, bū­ riuo­da­vo­si vai­kai.

Mū­sų tiks­las – ne ban­dy­ti nos­ tal­giš­kai at­kur­ti kios­kų kul­tū­rą, bet pa­vers­ti vie­ną konk­re­tų kios­ ką kul­tū­ros la­bo­ra­to­ri­ja, sim­bo­liš­ kai su­jung­ti ra­jo­no di­na­miš­ką, be­ si­kei­čian­čią ap­lin­ką, pri­va­čių na­mų hib­ri­diš­ką es­te­ti­ką ir kul­tū­ros erd­ vių po­rei­kį.

– Kaip pa­vy­ko ras­ti to­kį kios­ką, ku­ria­me ga­lė­tu­mė­te plė­to­ti sa­ vo idė­jas?

– Sa­vą­jį kios­ką ra­do­me vi­sai ša­ lia – Šan­čiuo­se, ne­to­li tur­ga­vie­ tės, sto­vė­jo spal­vin­gas ne­be­nau­

do­ja­mas me­di­nis kios­ke­lis. Jį apie 1994 m. su­meist­ra­vo bu­vęs sa­vi­ nin­kas ir il­gą lai­ką ja­me vi­rė įpras­ tas vers­las – Sa­va­no­rių pr. bu­ vo par­duo­da­mas alus ir ci­ga­re­tės.

Su­ži­no­jo­me, kad už įspū­din­gą kios­ ko spal­vi­nį spren­di­mą yra at­sa­kin­ gas vie­ti­nis Ra­fae­lis – taip va­di­na­ mas auk­sa­ran­kis te­ri­to­ri­jos sar­gas, to­mis pa­čio­mis spal­vo­mis nu­da­žęs ir ne­to­li sto­vin­čią ba­lan­di­nę – dar vie­ną ti­pin­gą Šan­čių gy­ven­se­nos at­ri­bu­tą.

Mū­sų tiks­las – pa­vers­ti vie­ną konk­re­tų kios­ką kul­tū­ros la­bo­ra­to­ ri­ja.

Bir­že­lį Šan­čiuo­se vy­ku­sio pro­ jek­to „Drau­giš­ka zo­na“ lan­ky­to­ jams ir da­ly­viams pa­siū­lė­me įsi­gy­ ti sim­bo­li­nių kios­ko ak­ci­jų, tap­ti jo bend­ra­tur­čiais. Šan­čių vie­šos uto­ pi­jos sa­vi­nin­kais ga­lė­jo tap­ti vi­si, ku­rie ­no­rė­jo. Pa­ga­mi­no­me 100 ak­ ci­jų, o už su­rink­tus pi­ni­gus kios­ką nu­pir­ko­me. Šiuo me­tu jis pri­klau­ so 44 ak­ci­nin­kams: šan­čiš­kiams ir pro­jek­te da­ly­va­vu­siems me­ni­nin­ kams, kul­tū­ros ak­ty­vis­tams. Ga­

nė­ti­nai pla­ti ak­ci­nin­kų geog­ra­fi­ja – pir­mą­ją ak­ci­ją įsi­gi­jo me­ni­nin­kas iš Bra­zi­li­jos, ki­ti ak­ci­nin­kai re­zi­duo­ja Ai­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Ny­der­lan­duo­ se ir, ži­no­ma, Šan­čiuo­se. Šiuo me­tu tvar­ko­me rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus gau­ti lei­di­mą kios­kui pa­sta­ty­ti ant že­mės. No­rė­tu­me, kad kios­kas bū­tų ma­to­mas, tad ti­ ki­mės, kad jis, bent ku­rį lai­ką, sto­ vės A.Juo­za­pa­vi­čiaus pr.

– Kuo tu­rė­tų tap­ti šis kios­kas?

– Kios­kas ga­lė­tų at­si­ras­ti pro­ble­ mi­nė­je Šan­čių erd­vė­je ir bū­ti jos spren­di­mo ka­ta­li­za­to­rius: ja­me ir ap­link jį ga­li bū­ti ren­gia­mos pa­ro­ dos, vyk­tų kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės, dis­ ku­si­jos ir t.t. Kios­kas ga­lė­tų virs­ti mo­bi­liu – pa­tup­dy­tu­me jį ant ra­tų ir, esant rei­ka­lui, per­vež­tu­me į ki­ tą vie­tą. Mū­sų vi­zi­jo­se kios­kas tap­ tų ta in­for­ma­ci­jos ir idė­jų sklai­dos vie­ta, ku­rio­je ga­lė­tų da­ly­tis in­for­ ma­ci­ja apie sa­vo ren­gi­nius įvai­rios Šan­čiuo­se įsi­kū­ru­sios bend­ruo­me­ nės, pro­jek­tų ren­gė­jai. Šan­čių kios­kas – eks­pe­ri­men­tas, pro­vo­ka­ci­ja, skir­ta pa­žvelg­ti ne tik į kios­ką, bet į erd­vę ap­skri­tai ki­to­ mis aki­mis. Ti­ki­mės, kad kios­kas taps ne tik Šan­čių bend­ruo­me­nių ir pa­ski­rų as­me­nų ini­cia­ty­vų mag­ne­ tu, bet ir su­si­lauks dė­me­sio iš ki­tų Kau­no ra­jo­nų, Lie­tu­vos ir ki­tų ša­ lių mies­tų.