2013 08 19 klaipeda i mokykla

11

pirmadienis, rugpjūčio 19, 2013

Į mokyklą

Redaktorė Lina Bieliauskaitė

Kaip negalavimams užbėgti už akių Vi­sų taip lau­kia­ma va­sa­ra rū­pes­čių ne­ ke­lia, ko ge­ro, tik vai­kams. Tuo tar­pu jų tė­vai ar­tė­jant nau­jų moks­lo me­tų pra­džiai tu­ri pa­si­rū­pin­ti ne tik mo­kyk­li­niais reik­ me­ni­mis, bet ir at­ža­lų svei­ka­tos būk­le.

Li­na Lik­šai­tė Už­ker­ta ke­lią li­goms

Pa­žy­mas mo­ky­mo įstai­gos kas­met pra­šo pri­sta­ty­ti iki rug­sė­jo vi­du­rio.

Ta­čiau, anot spe­cia­lis­tų, pro­fi­lak­ ti­nė vai­ko svei­ka­tos pa­tik­ra ne­tu­ rė­tų tap­ti for­ma­liu rei­ka­lu.

Kup­ri­nė su kny­go­ mis ne­tu­rė­tų su­da­ ry­ti dau­giau kaip 10– 12 pro­c. mo­ki­nio svo­ rio. Tad pir­mo­kas, sve­rian­tis maž­daug 25 kg, tu­rė­tų ne­šti ne sun­kes­nį kaip 2,5–3 kg mo­kyk­li­nį krep­šį.

Jos me­tu gy­dy­to­jas pe­diat­ras vai­ko or­ga­niz­mo būk­lę įver­ti­na įvai­ria­pu­siš­kai – ma­žą­jį pa­sve­ria, pa­ma­tuo­ja, pa­tik­ri­na krau­jos­pū­dį, klau­są, re­gė­ji­mą, pa­tik­ri­na plau­čių bei šir­dies veik­lą.

Ki­lus bent men­kiau­siam įta­ri­mui, pa­ste­bė­jus ko­kių nors, kad ir ne­di­ de­lių, svei­ka­tos su­tri­ki­mų, vai­kas

siun­čia­mas pas gy­dy­to­jus spe­cia­lis­ tus. Taip jis iš­ti­ria­mas nuo­dug­niau.

Ko­kios pa­grin­di­nės moks­lei­vių svei­ ka­tos bė­dos ir kaip jų iš­veng­ti?

Kup­ri­nė tu­ri bū­ti pa­to­gi

Gy­dy­to­jai or­to­pe­dai pri­pa­žįs­ta, jog dau­ge­lis šian­die­nos vai­kų, užuo­t laks­tę po lau­ką, plau­kio­ję van­dens tel­ki­niuo­se, kars­tę­si po me­džius ar ki­taip ak­ty­viai lei­dę lai­ką, di­džią­ją da­lį die­nos pra­lei­džia prie kom­piu­ te­rio ar te­le­vi­zo­riaus.

Re­zul­ta­tas – iš­kry­pęs stu­bu­ras, ydin­ga lai­ky­se­na bei ki­to­kie ske­le­to bei rau­me­nų ne­ga­la­vi­mai. Vi­soms šioms moks­lei­vių bė­doms nea­be­ jo­ti­nai įta­kos tu­ri ir per sun­kios kup­ri­nės, ne­pa­to­gūs suo­lai.

Iš­si­rink­ti kup­ri­nę vi­sai ne­sun­ku – pa­siū­la par­duo­tu­vė­se di­de­lė. Kur kas su­dė­tin­giau įver­tin­ti, ku­ri kup­ ri­nė bus pa­ti­ki­mes­nė svei­ka­tos at­ žvil­giu, ki­taip ta­riant, ar ap­sau­gos vai­ko stu­bu­rą ir leis džiaug­tis tai­ syk­lin­ga lai­ky­se­na.

Kup­ri­nė su kny­go­mis ne­tu­rė­tų su­da­ry­ti dau­giau kaip 10–12 pro­c. mo­ki­nio svo­rio. Arit­me­ti­ka čia pa­ pras­ta: pir­mo­kas, sve­rian­tis maž­ daug 25 kg, tu­rė­tų ne­šti ne sun­ kes­nį kaip 2,5–3 kg mo­kyk­li­nį krep­šį.

14

Rei­ka­la­vi­mai: mo­kyk­li­nis krep­šys tu­ri bū­ti ne per sun­kus ir pa­to­gus – ne­spaus­ti, ne­trin­ti.

„Shut­ters­tock“ nuo­tr.

12

pirmadienis, rugpjūčio 19, 2013

rubrika Į mokyklą

Mo­kyk­li­nės pre­kės: svar­biau­sia – ko­ky­bė Li­na Lik­šai­tė Per 21 dar­bo me­tus ne vie­ną moks­ lei­vių kar­tą išau­gi­nęs kan­ce­lia­ ri­nių pre­kių par­duo­tu­vių tink­ las „Pi­no­kis“ ir šiems moks­lo me­ tams siū­lo aukš­čiau­sios ko­ky­bės mo­kyk­li­nes pre­kes bei pa­lan­kias nuo­lai­das.

Kup­ri­nės sau­go nu­ga­rą

Tra­di­ciš­kai ypa­tin­gą dė­me­sį šis par­duo­tu­vių tink­las ski­ria pir­mak­ la­siams. „Kad ap­sau­go­tu­me vai­ką nuo di­ de­lių ir ne­tei­sin­gų krū­vių stu­bu­rui, la­bai svar­bu pa­si­rink­ti tin­ka­mą kup­ ri­nę. Net ir tiems tė­ve­liams, ku­rių fi­ nan­si­nė pa­dė­tis ne­lei­džia skir­ti di­ de­lių su­mų mo­kyk­li­nėms pre­kėms, siū­ly­tu­me ne­tau­py­ti vai­ko svei­ka­tos są­skai­ta“, – tei­gė „Pi­no­kio“ tink­lo di­rek­to­rė Alek­sand­ra Vo­ro­no­va.

Pa­sak jos, itin leng­vų „Her­litz“ fir­mos kup­ri­nių nu­ga­rė­lių for­ma ap­sau­go vai­ko stu­bu­rą. Re­gu­liuo­ ja­mais dir­že­liais kup­ri­nę ga­li­ma pri­tai­ky­ti in­di­vi­dua­liai, pa­gal vai­ ko ūgį. Taip pa­sie­kia­ma mak­si­ma­ laus kom­forto ją ne­šio­jant.

Kup­ri­nių ga­min­to­jai taip pat pa­ si­rū­pi­no pa­to­giu mag­ne­ti­niu už­se­

gi­mu bei at­švai­tais, ku­rie už­tik­ri­na vai­ko sau­gu­mą.

mos kai­ria­ran­kiams jis lei­dža ra­šy­ ti taip, kad ran­ka ne­si­tep­tų ra­ša­lu ir bū­tų tai­syk­lin­gai pa­kreip­ta.

Prie­mo­nės – ir kai­ria­ran­kiams

Ra­šik­lių er­go­no­mi­kos ty­ri­mas pa­ ro­dė, kad jei moks­lei­viai ra­šy­mo prie­mo­nes lai­ko ne­tai­syk­lin­gai, ga­li ne tik su­pras­tė­ti jų pa­žy­miai, bet ir su­šlu­buo­ti svei­ka­ta.

Vai­kai, mo­ky­da­mie­si ra­šy­ti, pir­ miau­sia tu­ri įval­dy­ti vi­siš­kai nau­ją ir su­dė­tin­gą ju­de­sių se­ką. Šiuo­lai­ ki­niai par­ke­riai daž­nai stab­do vai­kų ra­šy­bos pa­žan­gą, nes užuo­t gra­žiai sly­dę pa­vir­šiu­mi lie­ja ra­ša­lą, dras­ ko po­pie­rių, yra ne­pa­to­gūs, o kar­ tais net ma­ži­na vai­ko kon­cent­ra­ci­ ją ar no­rą mo­ky­tis.

Ra­šik­lio „STA­BI­LO EA­SYo­ri­gi­ nal“ for­ma ir dy­dis bu­vo pa­rink­ti taip, kad ati­tik­tų vai­ko ran­kos ana­ to­mi­ją. Ra­šik­liai – skir­tin­gų mo­de­ lių: pri­tai­ky­ti ir kai­ria­ran­kiams, ir de­ši­nia­ran­kiams. Ši ra­šy­mo prie­mo­nė švel­niai slys­ta po­pie­riaus pa­vir­šiu­mi ir ne­lie­ja ra­ša­lo, ne­pa­lie­ka dė­mių ant pirš­tų.

Kai­ria­ran­kiams toks ra­šik­lis su­for­ muo­ja tei­sin­gus ra­šy­mo įgū­džius, o tai la­bai svar­bu pir­mą­sias rai­des dė­ lio­jan­čiam vai­kui. Dėl ypa­tin­gos for­

Svar­bu ne kie­ky­bė

Tė­vams, be­si­rū­pi­nan­tiems bū­ti­ niau­siais vai­kų mo­kyk­los reik­me­ ni­mis, rei­kė­tų iš­mok­ti rink­tis ko­ ky­biš­kas pre­kes. „Jei pir­mo­kui ieš­ko­ma są­siu­ vi­nio, „Pi­no­ky­je“ siū­lo­me įsi­gy­ ti to­kį, ku­rio ko­ky­biš­kas po­pie­rius ne­pra­lei­džia ra­ša­lo. Jei rei­kia pieš­ tu­kų, siū­lo­me tik ge­rus, kad šer­ dys ne­lūž­tų. Po­pie­rius ak­va­re­lei tu­ri skir­tis nuo po­pie­riaus brai­žy­ bai. Tė­vai ne­su­si­mąs­to, kad pra­ stos prie­mo­nės daž­nai žlug­do vai­ ko pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, nes užuo­t mė­ga­vę­sis mo­ky­mo­si ar kū­ry­bi­ niu pro­ce­su, ma­žy­lis tu­ri iš­gy­ven­ ti, kad kaž­ko ne­spė­ja ar ne­su­ge­ba at­lik­ti taip ge­rai kaip ki­ti“, – sa­ kė A.Vo­ro­no­va.

Pa­sak jos, tė­vai ne­tu­rė­tų ap­ krau­ti vai­ko dau­gy­be pi­gių daik­tų – ge­riau pa­si­rink­ti ma­ žiau, bet tik­rai pro­fe­sio­na­lių mo­kyk­lai rei­ka­lin­gų prie­mo­nių ir iš­mo­ ky­ti vai­ką at­sa­kin­ gai su jo­mis elg­tis.

Ko­dėl moks­lo me­tų pra­džia – rug­sė­jo 1-oji?

Vi­siems ta­po įpras­ta, jog nau­jų­ jų moks­lo me­tų pra­džią ženk­li­na rug­sė­jo 1-oji. Moks­lo ir ži­nių die­ nos šven­tė vyks­ta vi­so­se Lie­tu­vos mo­ky­mo įstai­go­se, pra­de­dant pa­ grin­di­nė­mis, vi­du­ri­nė­mis ir bai­ giant aukš­tes­nio­sio­mis ar aukš­to­ sio­mis mo­kyk­lo­mis.

Kaip tei­gia day.lt, mū­sų ša­ly­je rug­ sė­jo 1-oji iš­kil­min­ga pro­ga ta­po nuo 1980-ųjų, kaip ir ki­to­se So­ vie­tų Są­jun­gos, ku­riai Lie­tu­va tuo me­tu pri­klau­sė, res­pub­li­ko­se. Šią die­ną vyks­ta įvai­rūs tra­di­ci­ niai ren­gi­niai, moks­lei­viai gė­lė­mis svei­ki­na mo­ky­to­jus.

Ta­čiau ko­dėl moks­lo me­tai pra­ de­da­mi bū­tent rug­sė­jo 1-ąją?

Tei­gia­ma, jog ši tra­di­ci­ja į Ru­si­ją, o vė­liau ir į vi­sas So­vie­tų Są­jun­gos ša­lis atė­jo iš Bi­zan­ti­jos, kur rug­ sė­jo 1-oji bu­vo ir Nau­jų­jų me­ tų pra­džia. Bu­vo ma­no­ma, kad bū­tent šią die­ ną Die­vas pra­dė­jo kur­ti pa­sau­lį.

1492 m. ca­ras Iva­nas III, ve­dęs pa­sku­ti­nę Bi­zan­ti­ jos prin­ce­

sę, rug­sė­jo 1-ąją pa­skel­bė Nau­jų­ jų me­tų pra­džia. Tik 1700 m. Pet­ro I įsa­ky­mu me­tų pra­džia pa­skelb­ta sau­sio 1-oji.

Be­je, se­no­vės Ju­dė­jo­je rug­sė­jo 1-oji bu­vo šven­čia­ma kaip die­na, kai Iš­ga­ny­to­jas pir­mą kar­tą krei­ pė­si į žmo­nes.

Rug­sė­jo 1-oji moks­lo me­tams nuo se­no bu­vo pa­lan­ki ir to­dėl, kad šiuo me­tu bai­gia­si vi­si lau­ko dar­bai, ku­riuos nu­dirb­ti žmo­nėms pa­dė­da­vo ir vai­kai. Tai­gi ru­de­nį jie sa­vo at­ža­las jau ga­lė­da­vo iš­leis­ti į moks­lus.

Ki­to­se ša­ly­se moks­lo me­tų pra­džiai ne­ski­ria­ma tiek daug dė­me­sio. Štai Is­pa­ni­jo­je ar Pran­cū­zi­jo­je vai­kai į mo­kyk­lą at­ve­da­mi apy­ tik­riai rug­sė­jo spa­lio mė­ne­siais. JAV moks­ lo me­tai pra­si­de­da pir­mą­jį rug­sė­jo ant­ ra­die­nį. „Klai­pė­dos“, day.lt inf.

Rū­pes­čiai: rug­sė­jo 1-oji – ne vi­siems džiaugs­min­ga die­na.

And­riaus Del­tu­vos ka­ri­ka­tū­ra

13

pirmadienis, rugpjūčio 19, 2013

Į mokyklą Be­si­bai­gian­ti va­sa­ra tė­ve­lius ir jų vai­kus iš­gi­nė į par­duo­tu­ves ieš­ko­ti mo­kyk­li­nių pre­kių, ku­rių pri­reiks nau­jai­siais moks­ lo me­tais. Spe­cia­lis­ tų tei­gi­mu, pa­reng­ti bū­ti­niau­sių kan­ce­ lia­ri­nių reik­me­nų krep­še­lį pra­di­nu­ kui ga­li­ma už 100 li­tų, o vy­res­niam moks­lei­viui – ir už ma­žes­nę kai­ną.

Pa­si­ruo­ši­mas: mo­kyk­li­nė­se mu­gė­se pir­miau­sia šluo­ja­mi reik­me­nys, skir­ti pra­di­nu­kams – vi­sa tai, kas nau­ja, spal­vo­ta ir ne­ma­ty­ta.

Min­dau­go Ažu­ši­lio nuo­tr.

Par­duo­tu­vė­se tė­vai „me­džio­ja“ ak­ci­jas Eve­li­na Zen­ku­tė e.zenkute@kl.lt

Pir­ki­mus ska­ti­na lie­tus

Kaip tei­gė vie­no maž­me­ni­nės pre­ ky­bos tink­lo at­sto­vė Re­na­ta Sau­ly­tė, teo­riš­kai moks­lo me­tai par­duo­tu­vė­ se pra­si­de­da dar rugp­jū­čio pra­džio­ je, kai at­si­ran­da pir­mo­sios ak­ci­jos ženk­lu pa­žy­mė­tos pre­kės. „Lie­tu­vių ap­si­pir­ki­mo įpro­čiai sa­vo­tiš­ki. Iš pra­džių jie ap­si­žiū­ri ir tik vė­liau, su­lau­kę nuo­lai­dų, sku­ba kaž­ką įsi­gy­ti. Be to, pa­ste­bi­me, kad mo­kyk­li­nių pre­kių sky­riuo­se žmo­ nių pa­dau­gė­ja, kai ly­ja lie­tus“, – sa­ kė at­sto­vė.

Anot jos, mo­kyk­li­nė­se mu­gė­ se pir­miau­sia šluo­ja­mi reik­me­nys, skir­ti pra­di­nu­kams, – vi­sa tai, kas nau­ja, spal­vo­ta ir ne­ma­ty­ta. Vė­liau pre­kių dai­ro­ma­si vy­res­niems moks­ lei­viams.

Ruo­šian­tis rug­sė­jo 1–ajai dau­ giau­sia įsi­gy­ja­ma są­siu­vi­nių, ra­šy­ mo ir pie­ši­mo prie­mo­nių: tu­ši­nu­kų, plunks­na­ko­čių, pieš­tu­kų bei flo­ mas­te­rių. To­liau po­pu­lia­ru­mo są­ ra­še ri­kiuo­ja­si pie­ši­mo ir spal­vo­tas po­pie­rius bei brai­žy­mo įran­kiai ir,

ži­no­ma, kup­ri­nės. Šioms pre­kėms tė­vai par­duo­tu­vė­se iš­lei­džia dau­ giau­sia pi­ni­gų.

Pa­sak R.Sau­ly­tės, bend­ras mo­ kyk­li­nių reik­me­nų kai­nų vi­dur­kis, pa­ly­gin­ti su anks­tes­niais me­tais, iš­ li­ko ne­pa­ki­tęs. „Ga­li bū­ti, kad kai ku­rie daik­tai at­pi­go ar pa­bran­go ke­liais cen­tais, ta­čiau jo­kio kai­nų ki­li­mo iš tie­kė­jų ne­sa­me už­fik­sa­vę“, – pa­ti­ki­no pa­ šne­ko­vė.

Per­kant tik kan­ce­lia­ri­nes prie­mo­ nes, be kup­ri­nės ar spor­ti­nės ap­ran­ gos, pa­si­ruo­šti vaiką moks­lo me­tų pra­džiai tu­rė­tų už­tek­ti 100 li­tų.

Rinkdamiesi pre­kes tė­vai daž­ niau­siai at­si­žvel­gia į kai­nos ir koky­ bės san­ty­kį ir no­rė­da­mi su­tau­py­ti lau­kia ak­ci­jų bei nuo­lai­dų. Pas­te­bi­ ma, kad įsi­gy­da­mi mo­kyk­li­nes pre­ kes pir­kė­jai pa­si­žy­mi ra­cio­na­lu­mu.

Pre­ky­bos cent­ruo­se 20 pa­pras­tų są­siu­vi­nių ga­li­ma įsi­gy­ti už maž­ daug 3 li­tus. Pie­ši­mo po­pie­rius kai­ nuo­ja apie 1,5 li­to. Pieš­tu­kai – nuo 20 cen­tų už vie­ną. 12 spal­vų flo­ mas­te­rių rin­ki­nys at­sieis kiek dau­ giau nei 2 li­tus.

Mo­te­ris pa­ti­ki­no, kad mo­kyk­li­nės pre­kės, pra­si­dė­jus ak­ci­jų, iš­par­da­ vi­mų ir nuo­lai­dų me­tui, ne­kai­nuo­ja tiek jau daug. „Są­siu­vi­niai, tu­ši­nu­kai ar pieš­ tu­kai – tik ne­di­de­lė da­lis iš­lai­dų, pa­tuš­tin­sian­čių pi­ni­gi­nę. Tuo la­ biau kad ne­ma­žai reik­me­nų lie­ka iš praė­ju­sių me­tų. Di­džiau­sios iš­lai­dos – dar prie­ša­ky­je. Sep­tin­to­kei duk­rai ir ant­ro­kui sū­nui reikės skir­ti pi­ni­gų pra­ty­bų są­siu­vi­niams, ku­rie iš­ties kai­nuo­ja ne­ma­žai. O di­džiau­sia da­ lis pi­ni­gų ati­ten­ka dra­bu­žiams, ava­ ly­nei ir spor­ti­nei ap­ran­gai įsi­gy­ti“, – kal­bė­jo R.Jur­gu­lie­nė.

Pa­sak jos, „stam­biau­sias“ pir­ki­ nys kol kas – nau­ja kup­ri­nė duk­rai. „Mer­gai­tė sa­vą­ją iš­si­rin­ko in­ter­ ne­ti­nė­je par­duo­tu­vė­je. Te­ko su­mo­ kė­ti 100 li­tų. Paaug­liui svar­bi tam­ pa iš­vaiz­da ir no­ras iš­si­skir­ti, to­dėl duk­ra ieš­ko­jo ki­to­kio mo­de­lio nei įpras­ta pre­ky­bos cent­ruo­se. Ber­ niu­ko mo­kyk­li­nis krep­šys, pirk­tas in­ter­ne­tu praė­ju­siais me­tais, kai­ na­vo apie 120 li­tų. Ka­dan­gi mo­kyk­ la ar­ti na­mų, neieš­ko­jo­me kup­ri­nės su spe­cia­lia pa­kie­tin­ta nu­ga­rė­le“, – aiš­ki­no ma­ma.

Neuž­mirš­ta ir in­ter­ne­to

Tris vai­kus au­gi­nan­ti ir du iš jų į mo­kyk­lą lei­sian­ti Ra­min­ta Jur­gu­ lie­nė ti­ki­no, kad ar­tė­jan­tys moks­lo me­tai nė­ra to­kie bau­gi­nan­tys, kaip ga­li at­ro­dy­ti iš pir­mo žvilgs­nio.

„Pas­ku­ti­nės mi­nu­tės“ pa­siū­ly­mai

Kaip tei­gė R.Jur­gu­lie­nė, ne vie­nų me­tų pa­si­ruo­ši­mo mo­kyk­lai pa­ tir­tis by­lo­ja, jog ko­ky­bė ilgainiui at­si­per­ka.

„Sten­gia­mės įsi­gy­ti ge­rus, pa­ti­ ki­mus ir jau iš­ban­dy­tus reik­me­nis.

Gal kiek bran­giau kai­nuo­jan­čios, ta­ čiau ko­ky­biš­kos mo­kyk­li­nės pre­kės daž­nai atlaiko ir ke­lerius me­tus. Pa­

Ra­min­ta Jur­gu­lie­nė:

Vai­kai mo­ko­si pui­kiai, to­dėl jų no­rų nevar­ žau. Ma­nau, kad pa­tin­ kan­tys daik­tai yra pui­ kus pa­ska­ti­ni­mas.

vyz­džiui, su tais pa­čiais ge­rais spal­ vo­tais pieš­tu­kais vai­kas ga­li pieš­ti vi­so­se pra­di­nė­se kla­sė­se. Duk­ra jau yra iš­mė­gi­nu­si dau­gy­bę prie­mo­nių, to­dėl ži­no, ku­rį tu­ši­nu­ką, są­siu­vi­nį ar gua­šą įsi­gy­ti“, – tei­gė ma­ma.

Pa­sak jos, svar­bu at­ža­las iš­mo­ky­ ti at­sa­kin­gai elg­tis su daik­tais ir ne­ mė­ty­ti jų kur pakliūva.

R.Jur­gu­lie­nė pa­ty­rė, kad la­ bai anks­ti ruoš­tis mo­kyk­lai ne­ver­ ta. Anot jos, di­džiau­sios ak­ci­jos ir nuo­lai­dos kan­ce­lia­ri­nėms pre­kėms lau­kia pa­sku­ti­nę sa­vai­tę prieš rug­ sė­jo 1-ąją. „Pas­te­bė­jau, kad kai ku­riuo­ se pre­ky­bos cent­ruo­se nuo­lai­dos net iki 40 pro­c. tai­ko­mos vi­soms

pre­kėms, to­dėl ap­si­pirk­ti rugp­jū­ čio pra­džio­je ne­sku­bė­jo­me. Kiek pa­me­nu ap­si­lan­ky­mus pre­ky­bos cent­ruo­se anks­tes­niais me­tais, di­ des­nio kai­nų po­ky­čio neuž­fik­sa­vau.

Su­ruoš­ti moks­lei­vio krep­še­lį ga­li­ma už pa­na­šią su­mą. Nau­do­jan­tis ak­ ci­jų pa­siū­ly­mais, vie­nam vai­kui už­ ten­ka iki 100 li­tų vi­soms prie­mo­ nėms. O pa­si­spau­dus, pa­tau­pius ir per­žiū­rė­jus praė­ju­sių me­tų at­sar­ gas – ir ge­ro­kai ma­žiau“, – aiš­ki­ no mo­te­ris.

No­rų ne­ri­bo­ja

R.Jur­gu­lie­nė ti­ki­no, kad ne­drau­džia vai­kams iš­si­rink­ti gal šiek tiek bran­ ges­nio, bet gra­žes­nio daik­to. „Duk­ra mo­kyk­li­nė­mis pre­kė­ mis jau pa­si­rū­pi­na pa­ti. Ma­tau, kad mer­gai­tė ieš­ko la­biau iš­skir­ti­nių, ne kiek­vie­na­me pre­ky­bos cent­re ran­ da­mų daik­tų. Ma­ža­jam es­te­ti­ka nė­ra sva­rbi, ta­čiau pa­ti sten­giuo­si pa­rink­ ti pre­kes, ku­rios bū­tų ma­lo­nios akiai.

Ga­liau­siai ant­ro­kui daug prie­mo­nių ir ne­rei­kia. Pa­me­nu, kad iš krū­vos praė­ju­siais me­tais su­pirk­tų są­siu­vi­ nių pa­nau­do­jo­me po 5 ar 6 lan­ge­liais ir li­ni­jo­mis“, – tei­gė ma­ma.

Pa­sak jos, ren­kan­tis prie­mo­nes, at­ža­loms griež­to „ne“ ne­sa­ko. „Vai­kai mo­ko­si pui­kiai, to­dėl jų no­rų ne­var­žau. Ma­nau, kad pa­tin­ kan­tys daik­tai yra pui­kus pa­ska­ti­ni­ mas“, – sa­kė R.Jur­gu­lie­nė.

14

pirmadienis, rugpjūčio 19, 2013

Į mokyklą

„Vaikystės sodas“ – ir Klaipėdoje Gi­ta­na Gu­ge­vi­čiū­tė Prieš tre­je­tą me­tų Lie­tu­vos iki­mo­ kyk­li­nio ug­dy­mo pa­sau­ly­je su­švi­ to nau­ja žvaigž­dė – al­ter­na­ty­vus vai­kų dar­že­lis „Vai­kys­tės so­das“, ku­rį įkū­rė edu­ko­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­rė, tarp­tau­ti­nių mo­kyk­lų ta­ ry­bos švie­ti­mo ver­tin­to­ja, tink­la­ raš­čio apie švie­ti­mą au­to­rė ir ke­ tu­rių vai­kų ma­ma Aus­tė­ja Lands­ ber­gie­nė.

Šian­dien vei­kia jau 4 „Vai­kys­tės so­dai“ Vil­niu­je ir vie­nas – Kau­ne, iki me­tų pa­bai­gos du­ris at­vers dar 2 dar­že­liai sos­ti­nė­je, veik­lą pra­dės „Ka­ra­lie­nės Mor­tos“ pra­di­nė mo­ kyk­la, o ge­gu­žės 30 d. bu­vo ofi­cia­ liai ati­da­ry­tas ir „Vai­kys­tės so­do“ pa­da­li­nys „Pa­jū­rio so­das“ Klai­pė­ do­je (K.Do­ne­lai­čio g. 19).

Apie al­ter­na­ty­vų vai­kų ug­dy­ mą, švie­ti­mo ir kul­tū­ros są­sa­jas, kū­ry­biš­ku­mą ir ki­ta kal­ba­mės su A.Lands­ber­gie­ne.

– Pir­miau­sia nuo­šir­džiai svei­ ki­nu su įkur­tu­vė­mis ir džiau­ giuo­si, kad pa­žan­gi ug­dy­mo įstai­ga įsi­kū­rė ir Klai­pė­do­je.

Sa­ky­ki­te, ko­kie ženk­lai pa­ro­ dė, kad pa­jū­ris jau pa­si­ren­gęs da­ly­vau­ti kai­tos ir to­bu­lė­ji­mo pro­ce­se?

– Aš taip pat la­bai džiau­giuo­si, kad at­ke­lia­vo­me į Klai­pė­dą: pa­ti esu jo­ je gi­mu­si, o di­džiau­sią im­pul­są da­ vė p. L.Guo­bu­žai­tė bei p. J.Clar­ke, vė­liau su­si­ra­šė­me ir su p. E.Kiu­du­ lu. Jie ma­ne įkvė­pė sa­ky­da­mi, kad Klai­pė­do­je yra al­ter­na­ty­vaus ug­ dy­mo įstai­gos po­rei­kis. Be to, „Vai­ kys­tės so­dą“ uos­ta­mies­ty­je nuo­lat ra­gi­no ati­da­ry­ti ir ma­no tink­la­raš­ čio skai­ty­to­jai. Tai­gi, įver­ti­nu­si vi­

sas ap­lin­ky­bes, ap­si­spren­džiau ke­ liau­ti ir į Klai­pė­dą.

– Dar­že­ly­je įgy­ven­di­na­ma au­ to­ri­nė kon­teks­ti­nio ug­dy­mo pro­gra­ma. Gal ga­lė­tu­mė­te kiek pla­čiau ją pri­sta­ty­ti skai­ty­to­ jams?

– „Vai­kys­tės so­do“ ug­dy­mo pro­gra­ mą įkvė­pė trys šal­ti­niai: Tarp­tau­ti­ nio ba­ka­lau­rea­to pro­gra­ma (pa­gal ją dir­ba Vil­niaus li­cė­jus, ta­čiau ji yra skir­ta vai­kams nuo tre­jų me­tų), Reg­gio Emi­lia (kū­ry­biš­ku­mą ska­ ti­nan­ti) pro­gra­ma ir Šve­di­jos na­ cio­na­li­nė (sa­va­ran­kiš­ku­mą ska­ti­

Austėja Landsbergienė:

Kūrybiškumas yra gebėjimas rasti sprendimus, gebėjimas pažvelgti į problemas taip, kaip dar niekas nežvelgė.

nan­ti) pro­gra­ma. Šios pro­gra­mos yra ge­riau­sia, ką ga­li­ma ras­ti XXI am­žiu­je (na, bent jau kol kas). Ka­ dan­gi ti­kiu, jog veiks­min­giau­sia yra rem­tis ge­ra pa­tir­ti­mi, tai neiš­ra­di­ nė­jau dvi­ra­čio, bet at­li­kau šių pro­ gra­mų sin­te­zę. Ko­dėl sin­te­zę? To­ dėl, kad ma­nau, jog tarp­tau­ti­nis ba­ka­lau­rea­tas yra šiek tiek per aka­ de­miš­kas tri­me­čiams – jiems rei­kia dau­giau kū­ry­biš­ku­mą ska­ti­nan­čių už­duo­čių, dau­giau dė­me­sio skir­ ti me­nams (jie tu­ri bū­ti in­teg­ruo­ti į vi­sas dis­cip­li­nas), dau­giau lai­ko

leis­ti gry­na­me ore. Taip pro­gra­ma „ap­si­lip­dė“ R.Emi­lia ir Šve­di­jos – ku­ri la­bai daug dė­me­sio ski­ria vai­ kų sa­va­ran­kiš­ku­mui ir lai­ko lei­di­ mui gry­na­me ore bet ko­kio­mis oro są­ly­go­mis – pro­gra­mų ele­men­tais.

Ko­dėl „kon­teks­ti­nė“? To­dėl, kad vai­kai ge­riau­siai mo­ko­si per po­jū­ čius, sie­da­mi nau­ją in­for­ma­ci­ją su jau tu­ri­ma. Tą veiks­min­gai ga­li­ma da­ry­ti tik su­pran­tant vai­ko ap­lin­ ką ir in­teg­ruo­jant te­mas: jei­gu kal­ ba­me apie ryk­lius, tai kal­ba­me apie tai, kur jie gy­ve­na, skai­čiuo­ja­me jų dan­tis, kal­ba­me apie jų pe­le­kų for­ mas, skai­to­me apie juos kny­gas ir pa­na­šiai. Žo­džiu, pa­si­ne­ria­me į ryk­lių pa­sau­lį. Tik taip vai­kui bus įdo­mu, tik taip jis įsi­dė­mės, tik taip jis gy­vens tuo, ką pa­ti­ria dar­že­ly­je ar mo­kyk­lo­je. O juk bū­tent ta vi­di­ nė mo­ty­va­ci­ja ir yra svar­biau­sia – tą įro­dė jau be­ga­lė ty­ri­mų.

– Esa­te sa­kiu­si: „No­riu, kad vai­kai, išei­da­mi iš „Vai­kys­ tės so­do“, su­pras­tų, jog dar­ bas – ver­ty­bė, kad mo­ky­ma­sis tu­ri truk­ti vi­są gy­ve­ni­mą, kad kiek­vie­nas, ku­ris pa­kan­ka­mai to no­ri, ga­li ras­ti sa­vo vie­tą po sau­le. Svar­biau­sia – mo­ty­va­ci­ ja ir kū­ry­biš­ku­mas. Ži­nios – tik įran­kis, ku­rį, be­je, iš vi­sų įran­ kių į(si)gy­ti XXI am­žiu­je yra leng­viau­sia“. Kas yra tas kū­ ry­biš­ku­mas ir kaip jū­sų „so­de­ liuo­se“ jis ug­do­mas?

– Kū­ry­biš­ku­mas yra ge­bė­ji­mas ras­ti spren­di­mus, ge­bė­ji­mas pa­ žvelg­ti į pro­ble­mas taip, kaip dar nie­kas ne­žvel­gė. Pa­vyz­džiui, jei­ gu ne Al­ber­to Einš­tei­no kū­ry­biš­ ku­mas, tai šian­dien ne­tu­rė­tu­mė­ me re­lia­ty­vu­mo teo­ri­jos. Jei­gu ne Edi­so­no kū­ry­biš­ku­mas, tai šian­

Pa­tir­tis: pa­sak vai­kų dar­že­lio „Vai­kys­tės so­das“ įkū­rė­jos A.Lands­ber­

gie­nės, vai­kai ge­riau­siai mo­ko­si per po­jū­čius, sie­da­mi nau­ją in­for­ma­ ci­ją su jau tu­ri­ma. „Vai­kys­tės so­do“ ar­chy­vo nuo­tr.

dien vis dar sė­dė­tu­mė­me prie ži­ ba­li­nės lem­pos. Kū­ry­biš­ku­mas – ir drą­sa ban­dy­ti bei ne­pa­si­duo­ti, ti­kė­ji­mas, kad ga­li­ma pa­da­ry­ti kaž­ką ge­riau. Žo­džiu, į są­vo­ką tel­ pa be ga­lo daug. Ir – svar­biau­sia – tai be ga­lo rei­ka­lin­ga XXI am­ žiu­je, ku­ris yra nuo­la­ti­nės kai­ tos, glo­ba­li­za­ci­jos am­žius. Sa­ko­ ma, kad dau­gu­ma pro­fe­si­jų, ku­rių rei­kės šian­die­nos pir­mo­kams, dar neeg­zis­tuo­ja. Sa­ko­ma, kad mū­ sų vai­kai per gy­ve­ni­mą pa­keis ma­žiau­siai ke­lio­li­ka dar­bo vie­tų.

Tam rei­kia ne­ma­žai drą­sos, pa­si­ ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, ti­kė­ji­mo sa­vo jė­ go­mis ir kū­ry­biš­ku­mo ieš­kant sa­ vo vie­tos po sau­le. Tai­gi vai­kams esa­me už­si­brė­žę vi­sų pir­ma ug­dy­ti šiuos ge­bė­ji­mus, tam pa­si­tel­kia­me ir emo­ci­nio in­te­lek­to ug­dy­mo pro­ gra­mą, ku­rią in­teg­ruo­ja­me į sa­vo ug­dy­mo pro­gra­mą ir ku­rios vai­ sius šian­dien, po tre­jų me­tų veik­ los, jau drą­siai ga­liu sa­ky­ti, kad pra­dė­jo­me skin­ti: re­zul­ta­tus ma­ to ir il­giau lan­kan­čių vai­kų tė­vai, ir mes.

Kaip negalavimams užbėgti už akių 11

Tai­gi tuš­čios kup­ri­nės svo­ ris tu­rė­tų bū­ti ne di­des­nis kaip 1,5 kg.

Mo­kyk­li­nis krep­šys pri­va­ lo bū­ti pa­to­gus – ne­spaus­ ti, ne­trin­ti. Ma­tuo­tis ge­ riau­sia ap­si­vil­kus striu­kę ir be jos, juk kup­ri­nę teks ne­ šio­ti ir žie­mą, ir va­sa­rą.

Idea­lu, jei kup­ri­nės dir­ žų plo­tis – ne ma­žiau kaip 4 cm ir jie pa­minkš­tin­ti.

Per sto­ri dir­žai vai­kui ga­li trin­ti pa­žas­tis, verž­ti. Kup­ ri­nės „nu­ga­ra“ tu­rė­tų bū­ti pa­ minkš­tin­ta, ran­ke­na – taip pat, kad bū­tų pa­to­gu ne­šti. Vai­kui už­si­dė­jus kup­ri­nę, ši ne­tu­rė­tų iš­kil­ti virš jo pe­čių.

Re­gė­ji­mas pra­stė­ja

Be­sai­kis lai­ko lei­di­mas prie kom­ piu­te­rio ar te­le­vi­zo­riaus, ju­dė­ji­ mo bei gry­no oro sto­ka pra­sti­na ir vai­kų re­gė­ji­mą, or­to­pe­dams ant­ri­no gy­dy­to­ja of­tal­mo­lo­gė Vai­va Nas­vy­tie­nė.

Pa­sak jos, moks­liš­kai įro­dy­ta, kad ak­ty­viai lai­ką lei­džiant lau­ke ma­žė­ja ir re­gė­ji­mo pro­ble­mų. „Gal kam ir sun­ku tuo pa­ti­kė­ ti, bet kiek­vie­na pa­pil­do­ma gry­na­ me ore pra­leis­ta va­lan­da per sa­vai­tę net 2 pro­c. su­ma­ži­na trum­pa­re­gys­

tės ri­zi­ką. Taip yra dėl to, kad akis tei­gia­mai vei­kia na­tū­ra­li švie­sa ir ga­li­my­bė žiū­rė­ti į to­liau esan­čius ob­jek­tus“, – aiš­ki­no V.Nas­ vy­tie­nė.

Kaip tei­gė of­tal­mo­lo­gė, no­rint tu­rė­ti ne­ prie­kaiš­tin­gą re­gė­ji­mą ar bent jau jį pa­stip­ rin­ti, pa­tar­ti­na val­gy­ti kuo dau­giau mor­kų, mė­ly­nių, ža­lių la­pi­nių dar­žo­vių, pie­no ga­ mi­nių – šių pro­duk­tų su­dė­ty­je gau­su akims rei­ka­lin­gų me­džia­gų.

V.Nas­vy­tie­nės tvir­ti­ni­mu, tarp suau­gu­ sių­jų vis dar yra ne­ma­žai to­kių, ku­riems at­ro­do, kad vai­kams ne­šio­ti aki­nius – tik­ra kan­čia. Esą bend­raam­žiai iš jų šai­po­si, o šis ak­se­sua­ras – ne­pa­to­gus, grei­tai lūž­tan­tis. „Anaip­tol. Aki­niuo­čiai bū­da­vo pa­juo­kia­ mi se­niau. Bū­da­vo šai­po­ma­si dėl sto­rų aki­ nių stik­lų, gre­mėz­diš­kų rė­me­lių. O ir pa­ tys aki­niai ne vi­sa­da bū­da­vo pa­to­gūs. Da­bar jų pa­siū­la vi­sai ki­to­kia. Vai­kai net ne­jau­čia juos ne­šio­jan­tys, be to, ga­li rink­tis tiek no­ ri­mą aki­nių rė­me­lių spal­vą, tiek for­mą“, – aiš­ki­no gy­dy­to­ja.

Of­tal­mo­lo­gė pri­dū­rė, kad bai­gian­tis va­ sa­rai itin svar­bu pa­tik­rin­ti moks­lei­vių akis, gal­būt jų re­ga su­si­lpnė­jo ir į nau­jiems moks­lo me­tams rei­ka­lin­gų pir­ki­nių są­ra­ šą rei­kės įtrauk­ti ne tik kup­ri­nę, ra­šy­mo ar spor­to reik­me­nis, bet ir aki­nius. O jau ne­ šio­jan­tie­ji aki­nu­kus įsi­ti­kins, ar se­nie­ji dar tin­ka­mi.

Skie­pai – bū­ti­ni

Kaip tei­gė bend­ro­sios pra­kti­kos gy­dy­to­ja Lai­ma Pet­raus­kie­nė, rū­pin­tis vai­ko svei­

ka­ta bū­ti­na komp­lek­siš­kai – pro­fi­lak­tiš­ kai lan­ky­tis pas gy­dy­to­jus spe­cia­lis­tus, lai­ku įver­tin­ti vai­ko sa­vi­jau­tos po­ky­čius ir moks­lo krū­vį, ne­pa­mirš­ti vi­sa­ver­tės mi­ty­ bos, ko­ky­biš­ko poil­sio, vi­ta­mi­nų bei mi­ne­ ra­li­nių me­džia­gų.

Tik tuo­met vai­kas augs stip­rus, o at­ša­ lus orams jo ne­puls li­gos. Gy­dy­to­ja pri­du­ ria, jog ar­ti­nan­tis nau­jiems moks­lo me­ tams, tė­ve­liams ver­ta iš nau­jo at­si­vers­ti sa­vo at­ža­lų skie­pi­ji­mo pa­žy­mė­ji­mus bei ne­pa­mirš­ti pa­si­tik­rin­ti dan­tų. „Nuo dau­gu­mos už­kre­čia­mų­jų li­gų vai­kai bū­na pa­skie­py­ti pir­mai­siais sa­vo gy­ve­ni­mo me­tais, ta­čiau kai ku­rių vak­ci­nų su­da­ry­tas imu­ni­te­tas silps­ta, to­dėl pa­gal vai­kų pro­ fi­lak­ti­nių skie­pi­ji­mų ka­len­do­rių maž­daug 6–7 me­tų vai­kai tu­ri bū­ti pa­kar­to­ti­nai pa­ skie­py­ti nuo dif­te­ri­jos, stab­li­gės, kok­liu­šo, po­lio­mie­li­to, ty­mų, rau­do­nu­kės ir epi­de­ mi­nio pa­ro­ti­to. 15–16 me­tų paaug­liai pa­ kar­to­ti­nai skie­pi­ja­mi nuo dif­te­ri­jos ir stab­ li­gės“, – tei­gė L.Pet­raus­kie­nė.

Dau­ge­lis me­di­ci­nos įstai­gų, su­da­riu­ sių su­tar­tis su te­ri­to­ri­nė­mis li­go­nių ka­so­ mis, 6–14 me­tų vai­kų krū­mi­nius dan­tis ne­mo­ka­mai den­gia si­lan­tais – spe­cia­lio­ mis skys­to­mis plom­bi­nė­mis me­džia­go­ mis, ap­sau­gančiomis svei­kų krū­mi­nių dan­ tų kram­to­mų­jų pa­vir­šių va­ge­les.

Taip ne­lei­džia­ma su­si­da­ry­ti ėduo­niui – vie­nai la­biau­siai pa­sau­ly­je pa­pli­tu­sių dan­ tų li­gų tarp vai­kų ir paaug­lių. Ši pro­ce­dū­ra ne­skaus­min­ga, jos me­tu dan­tų gręž­ti ne­ rei­kia.

15

pirmadienis, rugpjūčio 19, 2013

Į mokyklą

Kū­ry­biš­ki žmo­nės iš­gel­bės vals­ty­bę?

Dau­ge­liui gal­būt tai nu­skam­bės ne­ti­kė­ tai, ta­čiau ty­ri­mai pa­ro­dė, kad kū­ry­ biš­kos as­me­ny­bės tu­ri di­de­lį po­vei­kį eko­no­mi­kai. Jų at­ ra­di­mai, ne­stan­dar­ ti­niai spren­di­mai ar veiks­mai gelbs­ ti dau­ge­ly­je si­tua­ ci­jų. Tad žmo­gaus kū­ry­biš­ku­mą svar­ bu ug­dy­ti nuo ma­ žų die­nų.

me­dis ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti ža­lias, o zui­kio au­sys il­gos. Įdo­miau­si vai­ kų dar­bai ir yra tie, ku­riuos jie ku­ ria at­pa­lai­da­vę fan­ta­zi­ją“, – pa­sa­ ko­jo V.Le­tu­kie­nė.

Užg­niau­žia mo­kyk­lo­je?

V.Le­tu­kie­nė pri­pa­ži­no, jog šiuo­ lai­ki­niai vai­kai ki­to­kie nei prieš 40 me­tų. Tai jau nau­jų tech­no­lo­gi­jų, in­for­ma­ci­jos vai­kai. „Pas­kai­ty­ti pa­sa­ką jiems jau ne­ beuž­ten­ka. Šian­die­nos vai­kai yra ki­to­kie, jie įdo­miai sam­pro­tau­ja, pui­kiai imp­ro­vi­zuo­ja, svar­bu leis­ ti jiems iš­sa­ky­ti tą nuo­mo­nę. Ir iš­ mok­ti iš­girs­ti, ką jie kal­ba“, – ma­ no pe­da­go­gė.

Vai­kams iš­lais­vė­ti ypač pa­de­ da dra­mos veik­la. Per teat­ri­nius žai­di­mus net komp­lek­suo­tie­ji iš­

Vir­gi­ni­ja Le­tu­kie­nė:

Kiek­vie­no­je pa­sau­lio vals­ty­bė­je to­kios as­ me­ny­bės darb­da­vių yra gei­džia­mos.

Neį­ver­tin­ta: vai­ko kū­ry­biš­ku­mo reikš­mės jo atei­čiai iki ga­lo dar ne­su­vo­kia nei tė­vai, nei pe­da­go­gai.

As­ta Dy­ko­vie­nė a.dykoviene@kl.lt

Vai­kys­tės sva­jo­nė

Pir­mą­ją per­so­na­li­nę pie­ši­nių pa­ro­ dą klai­pė­die­tis Ar­das su­ren­gė bū­ da­mas še­še­rių sa­vo vai­kų dar­že­ly­je „Pu­rie­na“. Ša­lia jo dar­bų pa­ka­ bin­tas ir pa­ties jau­no­jo dai­li­nin­ko min­čių ap­ra­šas: „Nei tė­tis, nei ma­ma ne­pie­šia.

Jie nuo vai­kys­tės ne­mė­go pieš­ti, už­tat ir neiš­mo­ko. O aš dar­že­ly­ je su­pra­tau, kad man pa­tin­ka pieš­ ti. Dau­giau­siai pie­šiu dar­že­ly­je, o na­mie tik iš rei­ka­lo – ma­mai pra­ džiu­gin­ti ar­ba kai rei­kia ko­kių at­ vi­ru­kų. Užau­gęs bū­siu ar­cheo­lo­ gas, ty­ri­nė­siu Egip­to pi­ra­mi­des.

Bet pir­miau­sia se­ne­liui pa­ža­dė­jau iš­mok­ti ga­min­ti mais­tą, kad Egip­te ne­pra­žū­čiau. Gal rei­kės pa­si­mo­ky­ ti vi­rė­jų mo­kyk­lo­je. Jei­gu jau ga­vau vai­kys­tė­je po­mė­gį pieš­ti, ma­nau, jo ne­pra­ra­siu, to­dėl gal­vo­ju, kad pie­ šiu ir suau­gęs lais­va­lai­kiu.“

Šios įstai­gos va­do­vė Vir­gi­ni­ja Le­ tu­kie­nė tei­gė, kad nuo se­no dar­že­ liuo­se bu­vo sten­gia­ma­si ma­žuo­ sius ug­dy­ti kū­ry­biš­ku­mo dva­sia, nes tai vai­kui priei­na­miau­sia sri­ tis, kur jis ga­li sa­ve iš­reikš­ti. Ta­ čiau la­bai svar­bu, kad ta dva­sia ir to­liau nie­kur ne­ding­tų.

Pa­sak pa­š ne­ko­v ės, nau­jau­s i moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad kū­ ry­bi­nės vai­ko ga­lios yra svar­bios jo vys­ty­mui­si ir to­les­niam gy­ve­ni­ mui. Ir esą ne­bū­ti­nai jis tu­ri tap­ ti me­ni­nin­ku. „Atei­tis pri­klau­so kū­ry­biš­kiems žmo­nėms. Kiek­vie­no­je pa­sau­lio vals­ty­bė­je to­kios as­me­ny­bės darb­ da­vių yra gei­džia­mos. Jau gal de­ šimt­me­tį Lie­tu­vo­je ir­gi gar­siau kal­ ba­ma apie ši­tuos da­ly­kus“, – tei­gė pe­da­go­gė.

Pas­ku­ti­nius de­šimt­me­čius si­tua­ ci­ja esą kiek pa­leng­vė­jo, nes ug­dy­ mo įstai­goms leis­ta kur­ti in­di­vi­ dua­lias pro­gra­mas, kur jau ga­li­ma at­si­žvelg­ti ir į re­gio­no, ir į bend­ ruo­me­nės spe­ci­fik ­ ą.

Vy­tau­to Pet­ri­ko nuo­tr.

Kas vei­kia ša­lies ūkį?

Pa­sak V.Le­tu­kie­nės, da­ro­ma vis­ kas, kad kuo dau­giau bū­tų iš­lai­ ky­tas vai­ko in­di­vi­dua­lu­mas. Esą žvel­giant į atei­tį vai­kų kū­ry­biš­ ku­mas kaž­ka­da tu­rės ne­men­ką po­vei­kį ne­tgi ša­lies eko­no­mi­kai. „Aps­kai­čiuo­ta, kad Švei­ca­ri­jo­ je prie bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to su­kū­ri­mo 80 pro­c. pri­si­de­da dir­ ban­čių­jų kū­ry­biš­ku­mas, Lie­tu­ vo­je, kaip tei­gia moks­li­nin­kai, tai su­da­ro tik 20 pro­c.“, – pa­ly­gi­no V.Le­tu­kie­nė.

Pas mus esą tai li­ko kaip ta­ry­ bi­nių lai­kų šlei­fas, kai vi­sų vai­kų mo­ky­mas bu­vo su­vie­no­din­tas. „Bu­vo lai­kas, kai tu­rė­jo­me vi­si bū­ti vie­no­di, šiukš­tu ne­bu­vo ga­ li­ma iš­kiš­ti gal­vos aukš­čiau ki­ tų. Da­bar tam su­si­kaus­ty­mui gal kiek tu­ri įta­kos ir pa­čių tė­vų po­ žiū­ris į sa­vo vai­kus. Jis iš­li­ko au­to­ ri­ta­ri­nis. Kaip su­pla­na­vo suau­gęs, taip tu­ri pa­da­ry­ti vai­kas“, – dės­ tė spe­cia­lis­tė. Bet ku­rio­je veik­los sri­ty­je kū­ry­biš­ku­mas, pa­ža­din­tas

dar vai­kys­tė­je, esą pa­dės atei­ty­ je žmo­gui bet ku­rio­se si­tua­ci­jo­se ras­ti ne­ti­kė­tą ir gal­būt tin­ka­miau­ sią spren­di­mą.

Suau­gu­sie­ji tu­ri ne­si­kiš­ti

„Moks­li­nin­kai sa­ko, kad no­rint kaž­ką su­kur­ti, rei­kia už­mirš­ti lai­ ką. Vai­kas tu­ri bū­ti ne­ri­bo­ja­mas. O kū­ry­biš­ku­mui truk­do net tie se­ni mū­sų pa­sta­tai, su­skirs­ty­ti į ne­di­ de­lius gar­de­lius. Tie­siog nė­ra tin­ ka­mų bui­ti­nių są­ly­gų vai­kų kū­ry­ bai“, – ma­no di­rek­to­rė.

Ma­ža to, suau­gu­sie­siems sun­ku ne­si­kiš­ti į vai­ko kū­ry­bos pro­ce­są.

Esą la­bai no­ri­si, kad vis­kas išei­tų gra­žiai, ir suau­gu­sie­ji sku­ba vai­ko ran­ką pa­kreip­ti, jų ma­ny­mu, rei­ kia­ma link­me ar pa­dė­ti ras­ti at­sa­ ky­mą į pa­teik­tą už­duo­tį.

Tė­vams su­dė­tin­ga iš­lauk­ti, kad vai­kas pa­ts ras­tų spren­di­mą, at­sa­ ky­tų, kaip mo­ka, bet tai ga­lė­tų pa­ da­ry­ti pa­ts. „Mes sie­kia­me ne­kiš­ti vai­kams štam­pų, veng­ti ko­pi­ja­vi­mo. Juk

si­va­duo­ja iš sa­vo bai­mių. Ir į mo­ kyk­las, anot pa­šne­ko­vės, jie išei­na ne­bi­jo­da­mi pa­klaus­ti, su­vai­din­ti, do­mė­tis.

Tei­gia­ma, kad jei vai­kas bus smal­sus ir suau­gu­sie­ji tai ska­tins, augs ir jo kū­ry­biš­ku­mas. Svar­bu neužg­niauž­ti jo kū­ry­biš­ku­mo mo­ kyk­lo­je. „Jei dar iki mo­kyk­los vai­kams lei­džia­me pa­žais­ti, pa­fan­ta­zuo­ti ir mes vi­si tuo ža­vi­mės, mo­kyk­ lo­je jie jau įsprau­džia­mi į rė­mus, kū­ry­bi­nis pra­das už­gniau­žia­mas.

Kaip to iš­veng­ti, ne­tu­riu at­sa­ ky­mo. Keis­tis pir­miau­sia rei­kia mums, suau­gu­sie­siems“, – tei­gė V.Le­tu­kie­nė.

Anot pe­da­go­gės, jei neug­dy­tu­me ma­žų­jų kū­ry­bos, po 20 me­tų ša­ly­je vaiz­das bū­tų liūd­no­kas. „Pa­žan­ga ne­ding­tų, bet įdo­ mių ir ne­ti­kė­tų da­ly­kų vi­suo­me­ nė­je ka­žin ar at­si­ras­tų. Vis dėl­ to nau­jo­vių pro­ver­žis atei­na per žmo­gaus kū­ry­bą. To­dėl tu­ri­me kuo dau­giau ska­tin­ti vai­kų kū­ ry­biš­ku­mą“, – įsi­ti­ki­nu­si V.Le­ tu­kie­nė.

16

Į mokyklą

pirmadienis, rugpjūčio 19, 2013

17

pirmadienis, rugpjūčio 19, 2013

Į mokyklą

Ne­ma­ri Rug­sė­jo 1-osios tra­di­ci­ja Kad Lie­tu­vo­je išau­šo nau­jų­jų moks­lo me­tų pra­džios die­na, liu­ di­ja ne tik ka­len­do­rius – mies­tų ir mies­te­lių gat­ves, re­gis, už­lie­ ja mar­gas­pal­vių žie­dų jū­ra. Gė­lės ta­po neat­sie­ja­mu Rug­sė­jo 1-osios šven­tės at­ri­bu­tu, ir ši įsi­šak­ni­ju­si tra­di­ci­ja, re­gis, sėk­min­ gai gy­vuos dar il­gus me­tus.

Li­na Bie­liaus­kai­tė l.bieliauskaite@kl.lt

Į na­mus – su 100 kar­de­lių

Klai­pė­die­tis flo­ris­tas Si­gi­tas Ka­ mins­kas taip pat pri­si­pa­ži­no ne­bu­ vęs išim­ti­mi – bū­da­mas moks­lei­vis šven­ti­nę nau­jų­jų moks­lo me­tų die­ ną į mo­kyk­lą žings­niuo­da­vo „ap­si­ gink­la­vęs“ gė­lė­mis.

Ta­čiau, pa­sak pa­šne­ko­vo, ne­bū­ da­vo jo­kios po­mpas­ti­kos. „Nie­ka­ da nie­ko ne­pirk­da­vo­me. Gy­ve­no­me nuo­sa­va­me na­me, tad ką ras­da­vau dar­že­ly­je, tą ir nu­si­neš­da­vau“, – šyp­so­jo­si iš Dzū­ki­jos ki­lęs vy­ras.

S.Ka­mins­ko ma­ny­mu, anuo­met žmo­nės į šią tra­di­ci­ją žiū­rė­da­vę pa­ pras­čiau. „Mo­ky­to­jams do­va­no­da­vo­me ast­ ras, kar­de­lius, ir la­bai kuk­liai, ne­ šda­vo­me ne ko­kias „šluo­tas“. Tais lai­kais ne­bu­vo to­kio gė­lių kul­to, kaip da­bar. Juk ir per ves­tu­ves nuo­ta­kos tu­rė­da­vo vos ke­lias ka­li­jas, ir vis­ kas“, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vas. Flo­ ris­tas juo­ka­vo, jog ir pa­tiems mo­ky­ to­jams gau­ti 100 kar­de­lių ar ro­žių ir ban­dy­ti vi­sas gė­les par­si­neš­ti na­mo bū­tų ne­men­kas iš­šū­kis.

Do­va­no­ja ir spjau­na

Si­gi­tas lai­ko­si nuo­sta­tos, jog svar­ biau­sia ne gė­lių kie­kis ar jų kai­na, o požiūris į pa­tį žmo­gų, ku­riam ši do­ va­na skir­ta. „Jei do­va­no­ji iš pa­rei­gos, tik to­ dėl, kad ir ki­ti tai da­ro, jei pa­do­va­ no­jęs gė­lę už nu­ga­ros ant mo­ky­to­jo spjau­ni, kas da­bar ma­din­ga, tai ko­ kia pra­smė? – re­to­riš­kai klau­sė pa­ šne­ko­vas. – Aš sa­vo auk­lė­to­ją la­bai

my­lė­jau, ji man bu­vo kaip Die­vas, ga­li­ma sa­ky­ti, ant­ro­ji ma­ma. Ta­da ir tos do­va­no­ja­mos gė­lės įgau­na ki­ tą pra­smę.“ Si­gi­to tei­gi­mu, to­kiai pro­gai tin­ ka­mi bet ko­kie žie­dai. Ta­čiau, flo­ ris­to pa­ste­bė­ji­mu, tra­di­ci­nė­mis Rug­sė­jo 1-osios šven­tės gė­lė­mis ir šian­dien lie­ka kar­de­liai, taip pat po­ pu­lia­rios ro­žės.

Jur­ga Kar­čiaus­kai­tė-La­go:

Sū­nus gė­lių ne­ša, nes taip ma­ma lie­pia – man ši tra­di­ci­ja įau­gu­si į krau­ją.

„Nuo tra­di­ci­jų to­li ne­pa­bė­go­ me. Anks­čiau bū­da­vo už­sa­ko­mos ir bran­gios puokš­tės. Bet tai, ma­nau, ne­rei­ka­lin­ga, ne ta pro­ga. Už­sie­ny­je ap­skri­tai nie­kas net ne­šven­čia to­kios šven­tės“, – pri­dū­rė pa­šne­ko­vas.

At­ro­do, kad ap­si­me­ti­nė­ja

Ju­ve­ly­rė Jur­ga Kar­čiaus­kai­tė-La­go pa­sa­ko­jo, jog jos fo­toal­bu­me ga­li­ma su­ras­ti ne­ma­žai mo­kyk­li­nių nuo­ trau­kų, ku­rio­je rug­sė­jo 1-ąją ji įam­ žin­ta su gė­lė­mis. „Neš­da­vau vi­sa­da, daž­niau­siai „gla­dio­les“, ar­ba kar­de­lius“, – šyp­ so­jo­si pa­šne­ko­vė.

Me­ni­nin­kė pri­si­pa­ži­no, jog jai ši tra­di­ci­ja at­ro­do gra­ži, prie­šin­gai nei su­tuok­ti­niui Li­no. „Pas juos to­kios šven­tės iš­vis nė­ ra, Is­pa­ni­jo­je vai­kai iš kar­to pra­de­da

mo­ky­tis, ži­no­ma, ir nuo mo­ky­to­jo pri­klau­so, ar na­mų dar­bų už­duo­ da jau pir­mą­ją moks­lo die­ną. Ma­no vy­rui at­ro­do, jog mes ap­si­me­ta­me, kad džiau­gia­mės, nes pra­si­de­dan­tys moks­lo me­tai vai­kams su­ke­lia daug stre­so. Da­bar mū­sų vy­res­nė­lis eis į aš­tun­tą kla­sę, ir jam tai vi­siš­kai ne­ lau­kia­ma šven­tė. Bet gė­lių ne­ša, nes taip ma­ma lie­pia – man ši tra­di­ci­ja įau­gu­si į krau­ją“, – juo­kė­si kū­rė­ja.

Dė­me­sio ne­bū­na per daug

Mo­te­ris nea­be­jo­jo, jog ir šie­met jos ber­niu­kai žings­niuos į mo­kyk­lą ne­ ši­ni bū­tent kar­de­liais. „Man jie la­bai gra­žu – sti­lin­ga ir ret­ro“, – šyp­so­jo­ si pa­šne­ko­vė.

Jur­ga pri­si­pa­ži­no, jog nau­jų moks­ lo me­tų pra­džios pro­ga ir pa­ti ne­ ven­gia pa­ro­dy­ti dė­me­sio sa­vo at­ža­ lų mo­ky­to­joms. „Nu­siun­čiu joms po elekt­ro­ni­nį laiš­ką su svei­ki­ni­mu, nes man mo­ ky­to­jas at­ro­do la­bai svar­bus žmo­ gus. Ma­nau, kad pe­da­go­go pro­fe­si­ja la­bai sun­ki, bet pas mus nu­ver­tin­ ta“, – ap­gai­les­ta­vo me­ni­nin­kė.

Leng­vaat­le­tė klai­pė­die­tė Li­ na Grin­či­kai­tė taip pat ma­no, jog nė­ra blo­gai, kad Rug­sė­jo 1-osios pro­ga gė­lės žie­de­liu mo­ki­niai pa­ ger­bia sa­vo kla­sės auk­lė­to­ją, ki­tus mo­ky­to­jus. „Da­bar šei­mos in­di­vi­dua­liai ren­ ka­si, bet ma­nau, kad tai pra­smin­ga tra­di­ci­ja – tai yra moks­lo me­tų pra­ džia, gė­lių do­va­no­ji tiems, ku­rie ta­ve vi­sus me­tus ug­dys, tai yra tar­si pa­ dė­kos ženk­las“, – ma­no spor­ti­nin­ kė, ku­riai ši šven­tė pri­si­mi­ni­muo­se aso­ci­juo­ja­si su ro­žės žie­dais.

IELTS

Pro­ga: gė­lių žie­dai Rug­sė­jo 1-ajai nea­be­jo­ti­nai su­tei­kia šven­tiš­ku­mo ir

pa­ki­lu­mo.

Siū­lo „ne­pul­ti į rė­mus“

Vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vos žve­jų Pau­lius Kor­sa­kas vi­du­ri­nę mo­kyk­ lą bai­gė Pa­lan­go­je ir, kaip pa­ti­ki­no, net bai­gia­mo­sio­se kla­sė­se Rug­sė­jo 1-ąją mo­kyk­lo­je be gė­lės žie­do ne­ pa­si­ro­dy­da­vęs. „Bu­vau pro­gre­sy­vus jau­nuo­lis, tad su gė­lė­mis vaikš­čio­ti man ne­bū­ da­vo ne­sma­gu, kaip tik gra­žu. Ga­ liau­siai ne­daž­nai jų ir do­va­no­da­vo­ me, per me­tus gal ko­kius tris kar­tus – ma­mai ir mo­ky­to­jai“, – šmaikš­

To­mo Ur­be­lio­nio (BFL) nuo­tr.

ta­vo pa­šne­ko­vas. Pau­liaus ma­ny­mu, rug­sė­jo 1-ąją gė­lė­mis pra­džiu­gin­ ti mo­ky­to­jus – svei­kin­ti­na tra­di­ci­ ja. Gal tik esą pa­tiems mo­ky­to­jams tą­dien sun­ko­ka jų glė­bius par­si­ga­ ben­ti į na­mus. „Ma­nau, rei­kia į vis­ką žiū­rė­ti po­ zi­ty­viai. Man as­me­niš­kai ši tra­di­ci­ja gra­ži, bet mes ne­re­tai iš kar­to puo­ la­me į rė­mus – ar tai at­gy­ve­na, ar ne. Tai­gi „fai­na“, kai vi­sa mo­kyk­ la pa­skęs­ta gė­lė­se“, – šyp­te­lė­jo pa­ šne­ko­vas.