2013 08 23 santaka

1

penktadienis, rugpjūčio 23, 2013

santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 104

Tri­jų mu­zi­kių kū­di­kis

Tomo Raginos nuotr.

Į Kau­no for­te­pi­jo­ni­nį trio su­si­bū­ru­sios I.Če­pins­kie­nė, L.Krėpš­tai­tė ir A.Kriš­ta­po­nie­nė ei­na nepra­min­tais ta­kais

3

Dau­giau nei gra­ni­to lui­tas

Vai­kys­tė su ko­ky­bės ženk­lu

Mo­ky­tis tu­ri bū­ti įdo­mu

Prieš 20 me­tų iš­ki­lęs me­mo­ria­las S.Da­riui ir S.Gi­rė­nui įkvėpė su­kur­ti nau­jos for­mos pa­mink­lą.

Tar­pu­ka­rio Kau­no in­te­li­gen­tų vai­kams ne­trū­ko nei bran­gių žais­lų, nei tė­vų dė­me­sio.

Gar­sio­jo va­do­vė­lio „Sa­ka­lė­lis“ au­to­rius – tau­ti­nės pe­da­go­gi­kos re­for­ma­to­rius S.Mat­jo­šai­tis.

4

6

8

2

penktadienis, rugpjūčio 23, 2013

santaka /kultūros savaitė

Kai ir no­rė­jo­me, ir Kau­no ki­no fes­ti­va­lis kvies bu­vo­me vie­nin­gi juok­tis ir rim­tai dis­ku­tuo­ti Ste­po­nas Ge­čas

Š

Moks­lų dak­ta­ras, Vy­tau­to Di­d žio­jo ka­ro mu­z ie­jaus di­rek­to­r iaus pa­va­duo­to­jas

iuos Ste­po­no Da­riaus ir Sta­ sio Gi­rė­no me­tus pa­žy­mė­ jo­me dau­gy­be ren­gi­nių, ta­ čiau li­ko už­mirš­tas 20 me­ tų se­nu­mo įvy­kis – Kau­ne pra­dė­tas ir baig­tas sta­ty­ti pa­mink­las did­vy­ riams Ąžuo­ly­ne. Tai įvy­ko tuo­met, kai Lie­tu­vo­je dar bu­vo dis­lo­kuo­ta 30 tūkst. so­vie­ti­nės ka­riuo­me­nės ka­rių.

Li­kus dau­giau kaip pus­me­čiui iki Są­ jū­džio įkū­ri­mo ir be­veik pust­re­čių me­tų – iki 1990 m. ko­vo 11-osios, 1987 m. pa­bai­go­je įsi­kū­rė Lie­tu­vos kul­tū­ ros fon­das (LKF). Tai bu­vo pir­mo­ji po 1940 m. SSRS oku­pa­ci­jos Lie­tu­vo­ je įsteig­ta vi­suo­me­ni­nė or­ga­ni­za­ci­ja kul­tū­ri­nio pa­li­ki­mo ty­ri­mams rem­ti.

Pir­muo­ju LKF val­dy­bos pir­mi­nin­ku ta­po švie­saus at­mi­ni­mo pro­f. Čes­lo­ vas Ku­da­b a. Net­r u­k us įstei­gė­me Kau­ne LKF sky­r ių ir jo ta­r y­bą, ku­ riai te­ko va­do­vau­t i, ei­nant va­do­vo pa­rei­gas ro­ta­ci­niu prin­ci­pu.

Pa­mink­lo sta­ty­bą or­ga­ ni­za­vo ir jį sta­tė žmo­nės, ne­si­ti­kė­da­mi už tai jo­kių ap­do­va­no­ji­mų, fi­nan­si­ nės nau­dos ar gar­bės.

Nusp­ren­dė­me at­k ur­t i Vy­tau­to Di­ džio­jo ka­ro mu­z ie­jaus so­de­l io an­ samb­l į, pa­s ta­t y­t i pa­m ink­lus LDK Vy­t au­t ui ir „Li­t ua­n i­cos“ skry­d žio did­v y­r iams. Spren­d žiant pa­sta­ro­ jo pa­m ink­lo sta­t y­b os klau­s i­mus, LKF Kau­no ta­ry­ba nu­ta­rė pa­g rin­di­ niu pa­m ink­lo ak­cen­t u lai­k y­t i Bro­ niaus Pun­d ziaus 1939 m. su­k ur­t ą su­g laus­t ų lėk­t u­vo spar­nų for­mos obe­l is­ką. Pas­kel­bė­me kon­k ur­są la­ kū­nų skulp­t ū­roms, ku­r ių bu­vo li­ kęs tik es­k i­z i­nis ma­ke­tas. Jį lai­mė­jo jau­nes­nės kar­tos skulp­to­r iaus Juo­ zo Šli­vins­ko pro­jek­tas.

Au­kas pa­mink­lui sta­ty­ti ypač ak­ty­ viai rin­ko Gri­ga­l ius Ma­jo­ro­vas, ku­ ris į įvai­r ius žmo­n ių su­si­bū­r i­mus vež­da­vo­si ne tik au­kų dė­žu­tę, bet ir maž­daug met­ro aukš­čio kar­to­n i­n į pa­mink­lo ma­ke­tą. LKF spren­d i­mu au­ko­to­jams bu­vo įtei­kia­mi at­spaus­ din­ti spe­cia­lūs gra­fi­niai at­vi­ru­kai su įra­šy­tu au­ko­to­jo var­du.

Nu­m a­tė­m e pa­m ink­l ą ati­d eng­t i 1993 m. lie­pos 17-ąją – „Li­t ua­n i­cos“ skry­d žio 60-osioms me­t i­n ėms.

LKF Kau­no ta­r y­ba ne tik kau­pė lė­ šas pa­mink­lui sta­ty­ti, bet ir rū­pi­no­ si jam rei­ka­l in­go gra­n i­to at­ga­be­n i­ mu, skulp­tū­ros lie­ji­mu ir kt.

Kai 1992 m. pa­bai­go­je da­l į sta­ty­bos ir koor­di­na­vi­mo dar­bų pe­rė­mė prie Kau­no mies­to sa­v i­val­dy­bės įsteig­ ta ko­mi­si­ja, va­do­vau­ja­ma Gied­riaus Kup­re­vi­čiaus, sta­ty­ba ta­po ne vien LKF Kau­no ta­ry­bos rū­pes­čiu. Tie­sa, daug gin­čy­ta­si dėl vie­tos pa­m ink­ lui, bet pa­ga­liau bu­vo su­tar­ta sta­ty­ti jį Ąžuo­ly­no pa­šo­nė­je, ša­lia anuo­me­ čio Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­to.

Pa­mink­lui truk­džiu­si skulp­tū­ra „Šo­ kė­ja“ bu­vo per­kel­ta į Dai­nų slė­n į, o gro­jan­tys spal­vo­ti fon­ta­nai nu­griau­ ti. Pa­ga­l iau 1992 m. lapk­r i­čio 18-ąją, li­kus tik aš­tuo­niems mė­ne­siams iki skry­džio 60-me­čio, bu­vo pa­šven­tin­ tas ker­ti­nis pa­mink­lo ak­muo. Pra­si­

dė­jo sta­ty­ba. Au­to­ri­nę pa­mink­lo sta­ ty­bos prie­žiū­rą reik­liai vyk­dęs in­ži­ nie­rius konst­ruk­to­rius Kęs­tu­tis Lin­ kus su­skai­čia­vo, kad į 28 obe­lis­ko ei­ les bu­vo su­gul­dy­ta be­veik 500 gra­ ni­to lui­tų, ku­rių tū­ris sie­kia 243 kub. m. Sta­ty­bi­nin­kai pa­nau­do­jo 310 kub. m be­to­no ir pa­da­rė per 200 m švi­ no siū­lių, o tech­ni­nius dar­bus nuo­ šir­džiai prižiūrėjo in­ži­nie­rius Jo­nas Bri­cas.

Atė­jus žie­mai, dar­bai stab­te­lė­jo, ta­ čiau žmo­nės plu­šė­jo die­ną ir nak­t į.

Net ir šeš­ta­die­niais. Pra­si­dė­jus mon­ ta­vi­mo dar­bams, pa­siū­liau kiek­vie­ nam ak­men­t a­š iui-mon­t uo­to­jui iš­ mo­kė­ti prie­dą iš Kul­tū­ros fon­do su­ kaup­tų lė­šų. LKF Kau­no ta­ry­ba tam pri­ta­rė. Pa­va­sa­r į į tal­ką atė­jo apie 20 sa­va­no­r ių. G.Ma­jo­ro­v ui pa­s iū­l ius, pa­sku­t i­nes pa­m ink­lo ei­les, 27-ą ir 28-ą, dar­bi­n in­kai pa­ga­m i­no ir su­ mon­ta­vo ne­mo­ka­mai.

La­k ū­nų skulp­tū­rai nu­lie­din­ti rei­kė­ jo va­r io. Nu­vy­ko­me į Vil­nių, kur Kir­ ti­muo­se bu­vo su­vers­tos so­vie­t i­nės skulp­tū­ros. Šia­me skulp­tū­r ų lau­ž y­ ne ma­čiau Jo­si­fo Sta­l i­no skulp­t ū­rą su nu­pjau­tu ran­kos nykš­čiu, ke­lio­li­ ka le­ni­nų.

Su­si­do­mė­jo­me so­v ie­t i­n ius par­t i­za­ nus vaiz­duo­jan­č iu mil­ž i­n iš­k u va­ rio lui­tu, ku­r is prieš tai sto­vė­jo sos­ ti­nės Py­l i­mo g. skve­re. Ta­čiau tuo­ met pra­si­dė­ju­si po­le­mi­ka dėl so­vie­ ti­n ių skulp­t ū­r ų par­ko, mo­ra­l i­nės ir ki­tos prie­žas­t ys pa­stū­mė­jo mus va­r io skulp­t ū­roms ieš­ko­t i Vil­n iaus „Dai­lės“ kom­bi­na­te – iš čia įsi­gy­tų va­ rio stry­pų šio­je įmo­nė­je bu­vo iš­lie­ti skulp­tū­r ų frag­men­tai.

Pa­m ink­lo sta­t y­b ai in­ten­s y­vė­jant, lė­šų rei­kė­jo vis dau­g iau. Tuo­me­tė ša­l ies Vy­r iau­sy­b ė, mū­sų pa­pra­šy­ ta, pa­m ink­lo sta­t y­bai už­baig­t i sky­ rė 150 tūkst. li­tų, ir 1993 m. lie­pos 16ąją jau bu­vo ga­l i­ma pa­kel­t i šam­pa­ no tau­rę – pa­m ink­lo sta­t y­ba bu­vo baig­ta. Jo ati­den­g i­mo iš­k il­mių re­ž i­ sū­rą pa­ti­kė­jo­me pa­ty­ru­siam re­ži­sie­ riui Ka­zi­mie­rui Mo­tu­zai.

Pa­mink­lo ati­den­gi­mo die­na – 1993 m. lie­pos 17-oji bu­vo šeš­ta­die­nis. Spor­to ir Pa­ro­dos g. už­tvin­dė ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių žmo­nių. Ati­den­giant pa­ mink­lą kal­bė­jo Al­gir­das Bra­zaus­kas, Vy­tau­tas Lands­ber­g is, LKF Kau­no ta­ry­bos na­riai, sta­ty­bos tal­ki­nin­kai.

Pa­mink­lo sta­ty­bą or­ga­ni­za­vo ir jį sta­ tė žmo­nės, ne­si­ti­kė­da­mi už tai jo­kių ap­do­va­no­ji­mų, fi­nan­si­nės nau­dos ar gar­bės, nes vi­si de­gė no­r u įam­ žin­ti is­to­ri­nį tau­tos ir vals­ty­bės įvy­ kį. Skau­du, kad pa­mink­lo ati­den­g i­ mo 20-osios su­kak­t ies ne­su­lau­kė meist­ras Jo­nas Bar­šaus­kas, ak­men­ ta­šiai Rim­gau­das Ro­kas, Va­le­r i­jus Stan­ke­v i­čius, Ri­man­tas Ga­nu­saus­ kas, aist­r in­gas au­k ų rin­kė­jas ir sta­ ty­bos met­raš­t i­nin­kas G.Ma­jo­ro­vas, ak­ty­vus LKF ta­ry­bos na­rys, avia­ci­ jos is­to­ri­kas Jo­nas Bal­čiū­nas.

Lin­kė­čiau, kad šis svar­bus vi­sai mū­ sų tau­t ai pa­m ink­las tap­t ų ryš­k iu mū­sų gy­ve­n i­mo ak­cen­t u. Pri­m in­ siu, kad 1993 m. nuo šio pa­mink­lo iš­ ly­dė­jo­me pa­si­ry­žė­lių bė­gi­kų gru­pę į la­k ū­nų žū­ties vie­tą, o 1996 m. va­sa­ rą – krep­ši­nin­kus į At­lan­tos olim­pia­ dą. Tik tiek per 20 me­tų? Kas pe­rims nau­jų tra­di­ci­jų kū­ri­mo es­ta­fe­tę?

Kiek dau­giau nei mė­nuo li­ko iki sep­tin­to­jo Tarp­tau­ti­nio Kau­no ki­no fes­ti­va­lio (TKKF), ku­ris lai­ky­da­ma­sis tra­di­ci­jų pri­sta­tys in­ te­lek­tua­lius fil­mus, ste­bi­nan­čius nau­jo­mis for­mo­mis, bet ne­pa­ mirš ir di­džio­sios ki­no ver­ty­bės – ak­tua­lu­mo.

Rug­sė­jo 25 d. Kau­ne star­tuo­sian­ti ki­no pro­gra­ma vė­liau ke­liaus į Vil­ nių, Pa­ne­vė­žį, Klai­pė­dą ir Šiau­lius.

Be tra­di­ci­nių „Ro­mu­vos“ ir M. Ži­ lins­ko ga­le­ri­jos ki­no sa­lių, fes­ti­va­lis pa­kvies žiū­ro­vus ir į nau­ją erd­vę – ne­se­niai re­konst­ruo­tą Vy­tau­to Di­ džio­jo uni­ver­si­te­to Di­džią­ją sa­lę.

Pag­rin­di­nių TKKF pro­gra­mų – ket­ver­tas. „Ta­pa­tu­mai“ su­tel­kia dė­me­sį į as­me­ny­bių ir bend­ruo­ me­nių virs­mus, „Pla­tus kam­pas“ šven­čia pa­tį ki­no me­ną, „Mu­zi­ka, kei­čian­ti pa­sau­lį“ pa­sa­ko­ja tik­ras mu­zi­kos kū­rė­jų bei at­li­kė­jų is­to­ri­ jas, o „Vi­sos mū­zos“ priar­ti­na prie įvai­riau­sių me­no rū­šių, me­nų są­ vei­kos for­mų. „Fes­ti­va­lio pro­gra­ma įvai­ria­ly­ pė. Ro­dy­si­me ir tai, ko žiū­ro­vai iš ki­no ti­ki­si la­biau­siai, – fil­mų apie mei­lę“, – sa­ko TKKF di­rek­to­rė Ilo­ na Jur­ko­ny­tė. – Be to, ly­gi­nant su anks­tes­niais me­tais, šie­met at­rin­ ko­me dau­giau links­mų ki­no juos­ tų, ko­me­di­jų. Tarp jų – ir kul­ti­ nė Ame­ri­kos ne­prik­lau­so­mo ki­no,

va­di­na­mo­jo mumb­le­co­re žan­ro, krikš­ta­tė­viu ti­tu­luo­ja­mo re­ži­sie­ riaus And­rew Bu­jals­kio ko­me­di­ja „Kom­piu­te­ri­niai šach­ma­tai“.

Ro­dy­si­me ir tai, ko žiū­ro­vai iš ki­no ti­ki­si la­biau­siai, – fil­mų apie mei­lę.

Au­di­to­ri­ja bus kvie­čia­ma žvelg­ ti į di­džiu­lį „veid­ro­dį“, at­spin­din­ tį tie­sos paieš­kų, mi­to, apo­ka­lip­sės reiš­ki­nius, min­tis apie eko­lo­gi­ją, bend­ruo­me­nių tra­di­ci­jas, ri­tua­ lus, taip pat ir as­me­niš­kus iš­gy­ve­ ni­mus, jaus­mus bei daug ki­tų svar­ bių pa­tir­čių. Apie juos su­si­mąs­to kiek­vie­nas, ta­čiau ki­ne tai nu­švis nau­jai ir, ti­kė­ti­na, pro­vo­kuos dis­ ku­tuo­ti.

Or­ga­ni­za­to­riai at­sklei­džia, kad fes­ti­va­ly­je su­ksis ir šių­me­čiuo­

se Ka­nuo­se pa­grin­di­niu pri­zu ap­ do­va­no­ta juos­ta „Ade­lės gy­ve­ ni­mas“, su­kur­ta Tu­ni­so kil­mės pran­cū­zų re­ži­sie­riaus Ab­del­la­ti­ fo Ke­chi­che’s. Įteik­da­ma Auk­si­ nę pal­mės ša­ke­lę, šių me­tų Ka­ nų ki­no fes­ti­va­lio žiu­ri tei­gė, kad išim­ties tvar­ka ją ski­ria ne tik re­ ži­sie­riui, bet ir abiem ne­pa­kar­to­ ja­moms ak­to­rėms – Léai Se­doux ir Adè­lei Exar­cho­pou­los.

Kau­no ki­no fes­ti­va­lis daug dė­ me­sio ski­ria ki­no is­to­ri­jai bei ki­no edu­ka­ci­jai, jau­nie­siems žiū­ro­vams ir kū­rė­jams ug­dy­ti. To­dėl, be ki­no per­žiū­rų, bus ne­ma­žai spe­cia­lių ren­gi­nių, skir­tų kū­ry­bos ke­lią be­ si­ren­kan­čiam žmo­gui. Vyks ir tra­ di­ci­niai su­si­ti­ki­mai su fil­mų au­to­ riais, kū­ry­bi­nių gru­pių na­riais.

Kau­ne sep­tin­ta­sis TKKF vyks rug­sė­jo 25 – spa­lio 6 d. Vil­niu­je fes­ti­va­lis sve­čiuo­sis spa­lio 2–13 d.

Iš sos­ti­nės TKKF per­si­kels į Klai­ pė­dą, vė­liau ap­lan­kys Pa­ne­vė­žį, Šiau­lius.

KD inf.

33

– tiek die­nų li­ko iki sep­tin­to­jo Tarp­tau­ti­nio Kau­no ki­no fes­ti­va­lio.

Kadras iš filmo „Adelės gyvenimas“

Salė: TKKF pakvies žiūrovus į savo tradicinę erdvę – „Romuvą“.

3

penktadienis, rugpjūčio 23, 2013

santaka/portretas

Ar­tu­mas: Kau­no for­te­pi­jo­ni­nis trio – I.Če­pins­kie­nės (kai­rė­je), L.Krėpš­tai­tės ir A.Kriš­ta­po­nie­nės dar vai­kys­tė­je už­si­mez­gu­sios drau­gys­tės vai­sius.

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

Ar­ti­mų sie­lų subrandintas trio Kau­no for­te­pi­jo­ni­nis trio – jau­nas ko­lek­ty­vas, į ku­rį su­si­bū­rė gy­ ve­ni­me ir mu­zi­ko­je pa­na­šiai mąs­tan­čios at­li­kė­jos: pia­nis­tė Li­ na Krėpš­tai­tė, smui­ki­nin­kė Ind­rė Če­pins­kie­nė ir vio­lon­če­li­nin­kė As­ta Kriš­ta­po­nie­nė. Kau­ne pui­kiai žinomos mu­zi­kan­tės ne­sle­ pia, kad trio – do­va­na ne tik klau­sy­to­jams, bet ir pa­čioms sau.

Jus­ti­na Pal­ta­na­vi­čiū­tė Mu­zi­ko­lo­gė

An­samb­lį su­bū­rė li­ki­mas

Ko­lek­ty­vo su­si­kū­ri­mo is­to­ri­ja – la­bai pa­pras­ta ir na­tū­ra­li: mu­zi­ kan­tės vie­na ki­tą pa­ži­no­jo dar nuo mo­kyk­los lai­kų. Ne kar­tą ir gro­ju­ sios kar­tu, ta­čiau ne to­kios su­dė­ ties ko­lek­ty­ve. Mo­te­rys pri­si­pa­ žįs­ta: tai, ka­da rea­li­zuo­sis min­tys apie sa­vą ko­lek­ty­vą, bu­vo tik lai­ ko klau­si­mas. Iš pra­džių to pa­da­ ry­ti ne­lei­do įvai­rūs as­me­ni­nio gy­ ve­ni­mo niuan­sai – stu­di­jos sve­tur, ma­ži vai­kai, ta­čiau prieš po­rą me­ tų idė­ja vir­to rea­ly­be. „Vie­ną ry­tą pa­skam­bi­no As­ta.

Ta­čiau aš dar prieš at­si­liep­da­ma ži­no­jau, kad ne šiaip sau skam­bi­ na. Tai bu­vo il­gai ne­šio­ta min­tis, ku­ri vie­nu me­tu ma­te­ria­li­za­vo­ si“, – apie trio pra­džią pa­sa­ko­ja L.Krėpš­tai­tė.

Abe­jo­nių ne­ki­lo ir dėl an­samb­ lio na­rių pa­si­rin­ki­mo. Dar­bas ka­ me­ri­nia­me an­samb­ly­je esąs ypač in­ty­mus, to­dėl bū­tų la­bai sun­ku dirb­ti su ma­žai pa­žįs­ta­mais žmo­ nė­mis. „Žmo­nės tu­ri bū­ti la­bai ar­ti­mi, kad su­pras­tų vie­nas ki­tą ir ga­lė­tų kar­tu gro­ti, juk nie­kas ne­ži­no, ko­ kie in­di­vi­dua­lūs bruo­žai at­si­skleis

be­dir­bant“, – pa­sa­ko­jo A.Kriš­ta­ po­nie­nė.

Jau ant­rus me­tus gy­vuo­jan­čio trio at­li­kė­jos tei­gia pui­kiai su­ta­ rian­čios ir su­pran­tan­čios vie­na ki­tą – pa­na­šiai mąs­tan­čios, pa­ na­šiai gir­din­čios, net be­si­ren­gian­ čios pa­na­šiai. Jas sie­ja la­bai daug kas – ne tik mu­zi­ka, bet ir tai, jog vi­sos trys yra mo­te­rys ir jau­nos ma­mos.

Pak­laus­tos, ko­dėl pa­si­rin­ko bū­ tent to­kią su­dė­tį, mu­zi­kan­tės ne­ sle­pia: ir dėl to, kad iki jų Kau­ne ne­bu­vo trio. Ir temb­ro pra­sme trio – op­ti­ma­lus va­rian­tas, nė­ra nei vy­ rau­jan­čio­jo, nei pri­ta­rian­čio­jo: trys so­li­nės par­ti­jos su­si­lie­ja į or­ga­niš­ ką vi­su­mą.

Ga­liau­siai, trio – la­bai pra­ktiš­ka, šyp­so­si mu­zi­kan­tės: kvar­te­tas jau sun­kiai su­tilp­tų į vie­ną au­to­mo­bi­ lį, tad bū­tų su­dė­tin­giau kon­cer­tuo­ ti ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se.

Sie­kia ori­gi­na­lu­mo

Ga­li­my­bė rink­tis pro­gra­mą – tai dar vie­nas „sa­vo“ ko­lek­ty­vo pra­ na­šu­mų. Vi­sos tei­gia jau­čian­čios di­de­lį ma­lo­nu­mą, kai ga­li su­sto­ti prie kiek­vie­no šir­džiai mie­lo kū­ri­ nio, jį iki ga­lo iš­jaus­ti, su­ras­ti joms la­biau­siai pa­tin­kan­tį skam­be­sį.

Tad nie­ko keis­ta, kad ir trio re­ per­tua­ras – ne vi­sai tra­di­ci­nis, jo

kon­cer­tuo­se re­tai iš­gir­si­me ka­me­ ri­nių an­samb­lių re­per­tua­ro kla­si­ka ta­pu­sių opu­sų. Kla­si­kų ir ro­man­ ti­kų, to­kių kaip Jo­ha­ne­so Bram­so, Fran­zo Schu­ber­to, Ro­ber­to Schu­ man­no, kū­ri­niai yra la­bai gra­žūs, ta­čiau per­ne­lyg daž­nai skam­ba mū­sų kon­cer­tų sa­lė­se, sa­ko mu­zi­ kan­tės.

Ap­link tik­rai daug ta­len­tin­gų žmo­nių.

Per to­kius pro­jek­tus pri­trau­ki juos prie sa­vęs. Tar­si su­ren­ki Kau­no me­ni­nin­kus į vie­ną vie­tą. „O juk yra daug pui­kių kū­ri­nių, ku­rie Lie­tu­vo­je dar ne­skam­bė­jo.

Jie tik­rai ver­ti iš­vys­ti die­nos švie­ są“, – mu­zi­kos pa­si­rin­ki­mą aiš­ki­na L.Krėpš­tai­tė, pa­ste­bė­da­ma: daž­ nai net bū­na ne­leng­va gau­ti no­ri­ mo kū­ri­nio na­tas.

Gro­da­mos Lie­tu­vo­je ma­žai ar vi­ sai ne­skam­bė­ju­sią mu­zi­ką mo­te­ rys nuo­lat at­ran­da kaž­ką nau­jo, o tai tei­kia džiaugs­mo ir iš­šū­kių, ne tik joms pa­čioms, bet ir klau­sy­to­ jams.

At­vi­ros nau­joms idė­joms

Ieš­ko­ji­mai – šiuo kre­do mu­zi­kan­ tės va­do­vau­ja­si ir rink­da­mo­sios pro­gra­mų par­tne­rius. Taip trio kū­ ry­bi­nė­je biog­ra­fi­jo­je at­si­ra­do kon­ cer­tas, ku­ria­me ei­les skai­tė ak­to­ rė Gied­rė Ra­ma­naus­kai­tė, bu­vo de­monst­ruo­ja­mi Ie­vos Ve­ri­kai­tės pa­puo­ša­lai. Joms pa­čioms įsi­min­ ti­nas bu­vo ir edu­ka­ci­nis pro­jek­tas „Die­viš­ko­ji gar­sų skry­nia“ – mu­zi­ ki­nė pa­sa­ka vai­kams, su­kur­ta ir re­ ži­suo­ta kom­po­zi­to­riaus Vid­man­to Bar­tu­lio. „Ap­link tik­rai daug ta­len­tin­gų žmo­nių. Per to­kius pro­jek­tus pri­ trau­ki juos prie sa­vęs – ir mums įdo­mu, ir jiems įdo­mu. Tar­si su­ ren­ki Kau­no me­ni­nin­kus į vie­ną vie­tą. O ir pla­čia­jai pub­li­kai to­kie kon­cer­tai įdo­mūs“, – sa­ko I.Če­ pins­kie­nė.

Vie­na nau­jau­sių Kau­no for­te­pi­ jo­ni­nio trio pro­gra­mų – drau­ge su me­co­sop­ra­no bal­so sa­vi­nin­ke Ri­ta No­vi­kai­te at­lie­ka­ma „Tam­siai mė­ ly­na Ka­ri­bų nak­tis“, ku­ri skam­bės ir šeš­ta­die­nį vyk­sian­čia­me XVII Pa­ žais­lio mu­zi­kos fes­ti­va­lio kon­cer­te.

Kaip lei­džia spė­ti pa­ts pa­va­di­ni­ mas, klau­sy­to­jai neiš­girs kla­si­ki­nių ar ro­man­ti­nių kū­ri­nių – pa­si­rink­ ta Zi­tos Bru­žai­tės ir Lo­ty­nų Ame­ ri­kos kom­po­zi­to­rių Er­nes­to Le­cuo­ nos, Leo Brou­we­rio, Emi­lio Coló­no mu­zi­ka.

Be­je, šios pro­gra­mos ini­cia­to­rė bu­vo R.No­vi­kai­tė. Ji pa­siū­lė bal­sui ir for­te­pi­jo­nui su­kur­tas dai­nas at­ lik­ti kiek ki­to­kios su­dė­ti­es – for­te­ pi­jo­ną pa­kei­tus for­te­pi­jo­ni­niu trio.

Toks ke­tu­rių mo­te­rų iš­ne­šio­tas kū­ di­kis tu­rė­tų nu­ste­bin­ti klau­sy­to­jus. „Šios dai­nos Lie­tu­vo­je at­lie­ka­mos tik­rai pir­mą kar­tą, nes vi­sos aran­ žuo­tės yra da­ry­tos mū­sų ar­ba mū­sų už­sa­ky­mu“, – int­ri­guo­ja L.Krėpš­ tai­tė.

Iš šir­dies – į šir­dį

Pak­laus­tos, į ko­kią pub­li­ką la­biau­ siai orien­tuo­ja­si, Kau­no for­te­pi­jo­ ni­nio trio na­rės tei­gia, jog ne­skirs­to klau­sy­to­jų į di­de­lius ir ma­žus, dau­ giau ar ma­žiau iš­pru­su­sius. Kiek­ vie­nas kon­cer­tas joms esąs ypa­ tin­gas ir mie­las – ne­svar­bu, ar jis vyks­ta to­kio­je įpa­rei­go­jan­čio­je erd­ vė­je kaip Kau­no vals­ty­bi­nė fil­har­ mo­ni­ja, ar ma­žos gy­ven­vie­tės kul­ tū­ros cent­re. „Įdo­mu at­ras­ti, kad ir pro­vin­ci­jos klau­sy­to­jas yra ne ma­ žiau iš­pru­sęs ir smal­sus nei did­ mies­čio“, – su­tar­ti­nai pa­ste­bi.

Be­ne svar­biau­sia kon­cer­tuo­ jant – nuo­šir­dus ry­šys su kiek­vie­ nu klau­sy­to­ju, ku­rio šir­dį pa­siek­ti nė­ra leng­va. Tad, veng­da­mos aka­ de­miš­ku­mo, trio na­rės sa­vo kon­ cer­tus ve­da pa­čios, taip kur­da­mos dar vie­ną nau­ją tra­di­ci­ją, nai­kin­da­ mos at­li­kė­ją ir klau­sy­to­ją ski­rian­ čią pra­ra­ją. Anot A.Kriš­ta­po­nie­ nės, mu­zi­ka tu­ri sklis­ti iš šir­dies, o at­li­kė­jas tu­ri bū­ti itin at­vi­ras pub­ li­kai. „Gro­da­mas at­li­kė­jas pri­va­lo per­ duo­ti klau­sy­to­jui tam tik­rą ži­nią.

Kad tin­ka­mai tai pa­da­ry­tum, tu­ ri pa­ts la­bai ti­kė­ti, jog yra bū­tent taip, kaip tu gir­di ir kaip in­terp­re­ tuo­ji“, – sa­ko I.Če­pins­kie­nė.

At­ras­ti ke­lią į klau­sy­to­jo šir­dį – bū­tent tai ir leng­viau­sia pa­da­ry­ti at­lie­kant ka­me­ri­nę mu­zi­ką. Gal­būt to­dėl šis žan­ras toks ar­ti­mas trims jau­noms mu­zi­kėms, my­lin­čioms mu­zi­ką ir tei­gian­čioms, kad mu­zi­ ka jos ga­li pa­sa­ky­ti kur kas dau­giau nei žo­džiais. kas: kon­cer­tas „Tam­siai mė­ly­na Ka­ri­bų nak­tis“. Da­ly­vau­ja Kau­no for­te­pi­jo­ni­nis trio ir so­lis­tė Ri­ta No­vi­k ai­tė. kur: Gel­gau­diš­kio dva­re. kada: rugp­jū­čio 24 d. 17 val.

4

penktadienis, rugpjūčio 23, 2013

santaka /projektas

Paminklas Ąžuo­ly­ne: dvie­jų gy­ve­ni­mų pa­ra­le­lės

Ste­po­no Da­riaus ir Sta­sio Gi­rė­no skry­džio 80 me­tų su­kak­ties ­mi­nė­ji­mo kon­teks­te fo­to­me­ni­nin­kas Min­dau­gas Ka­va­liaus­ kas kvie­čia pa­ke­liau­ti po 1992–1993 m. Pag­rin­di­nis pa­ro­dos mo­ty­vas – pa­mink­las S.Da­riui ir S.Gi­rė­nui Ąžuo­ly­ne, ku­rio sta­ty­ bą au­to­rius nuo­sek­liai fik­sa­vo.

Min­dau­gas Ka­va­liaus­kas Fo­to­me­ni­nin­kas

Su­si­ti­ki­mai su di­džiais žmo­nė­mis tu­ri ypa­tin­gą ga­lią. Tiek akis­ta­tos, pa­žin­tys, drau­gys­tės, tiek ir įspū­ džiai, įvaiz­džiai, sim­bo­liai tų, su ku­riais su­si­tik­ti nė­ra lem­ta.

Kaž­ka­da anks­ty­vos ne­prik­lau­ so­my­bės me­tais da­ly­va­vau ren­gi­ ny­je, ku­ria­me bu­vo skai­to­mi la­kū­ no S.Da­riaus žmo­nos pri­si­mi­ni­mai, kaip jie­du vaikš­čio­da­vo po Ąžuo­ ly­ną, o Ste­po­nas sa­vo iš­rink­tą­ ją mo­kė įsi­klau­sy­ti į paukš­čių bal­ sus, pa­ma­ty­ti gam­tos gro­žį mies­te.

Neį­ti­ki­mas įspū­dis! Tai sa­ko ko­vo­ to­jas, spor­ti­nin­kas, la­kū­nas. Ma­tyt, žmo­gaus ga­lia da­ry­ti įta­ką sly­pi ne vien ta­me, iš ko jis duo­ną val­go, bet ir kuo jis yra il­sė­da­ma­sis, kur­da­ mas. Ta­me, kuo jis ga­li įkvėp­ti ki­ tus neap­si­ri­bo­ti sa­va­nau­diš­ko­mis in­ten­ci­jo­mis, di­dak­ti­ka ar inst­ruk­ ci­jo­mis. Ąžuo­ly­nas ir man yra pa­tei­kęs staig­me­nų, suor­ga­ni­za­vęs įdo­mių, ne­pa­mirš­ta­mų, net le­mia­mų su­si­ ti­ki­mų. 2012 m. ru­de­nį be­vaikš­čio­ da­mas Ažuo­ly­ne su sa­vo ke­tur­ko­ ju drau­gu, nu­spren­džiau pa­ban­dy­ti tuos su­si­ti­ki­mus api­bend­rin­ti: su­ rink­ti fo­tog­ra­fi­jas, ar­te­fak­tus, ap­ mąs­ty­mus. ***

Nuo mo­kyk­los lai­kų fo­tog­ra­fuo­ ju. Ma­no fo­tog­ra­fi­jos pir­mo­ji bran­ da, gal la­biau tech­ni­nė, su­ta­po su ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mu. Pag­ rin­di­niai ma­no fo­tog­ra­fi­jų siu­že­tai bu­vo mo­kyk­los drau­gai, gam­to­vaiz­ džiai, for­mos ir Są­jū­džio mi­tin­gai, o vė­liau ren­gi­niai, skir­ti svar­biems tau­tos ir vals­ty­bės vei­kė­jams įam­ žin­ti. Lie­tu­vai ta­pus ne­prik­lau­so­ mai ir įsi­ve­dus „žvė­riu­kus“, Kau­ne gy­ve­ni­mas vi­rė ap­link ko­mer­ci­nes par­duo­tu­ves ir kios­kus, kiau­rą pa­ rą pre­kia­vu­sius gė­ri­mais ir rū­ka­ lais. Vie­ną jų kaip da­bar pa­me­nu.

Su drau­gu Gin­ta­ru, ta­da bend­rak­ la­siu, da­bar fo­tog­ra­fu ko­le­ga, sa­

ky­da­vom: „G. ir D. vėl kles­ti“... O gal „D. ir G.“... Jei ne­suk­ly­siu, to kios­ko pa­va­di­ni­me bu­vo šie du ini­ cia­lai. Nors šie vy­ru­kai ir jų kios­ kas ne­bu­vo tarp ma­no did­vy­rių, vis dėl­to da­bar gai­liuo­si jų ne­nu­fo­tog­ ra­fa­vęs.

Ma­no did­vy­riai ir fo­tog­ra­fi­jų he­ ro­jai 1990–1992 m. bu­vo žmo­nės, at­kū­rę, kū­rę ir no­rė­ję kur­ti nau­ ją Lie­tu­vą. Da­lis jų – da­ly­viai mi­ tin­guo­se. Ki­ti, ofi­cia­lūs jų sve­čiai – jau­nos vals­ty­bės va­do­vai. Tre­ti – žmo­nės, sta­tę til­tus tarp tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos ir nau­jai at­kur­to­sios. ***

1992 m. ru­duo. Aš – pir­ma­kur­sis VDU me­no­ty­ros stu­den­tas.

Ma­ne, kaip bu­vu­sį jab­lons­kie­tį (su­stip­rin­ta ang­lų kal­ba), VDU pa­ ski­ria į ket­vir­tą­jį ang­lų kal­bos ly­gį.

Nau­jie­nos ke­lios. Vie­na ge­ra, ki­ tos dvi... Pra­de­dant nuo ge­ro­sios – dės­ty­to­ja ame­ri­kie­tė Laura Stevens.

Ki­tos dvi: a) rei­kės iš Ža­lia­kal­nio vaikš­čio­ti į Me­ta­lo gat­vę Aukš­tuo­ siuo­se Šan­čiuo­se; b) pa­skai­tos nuo 8 ar 8.30 val. Vie­nin­te­lis bū­das, iš­ sky­rus ke­lio­nę tro­lei­bu­su ap­va­ žiuo­jant vi­są mies­tą, – ei­ti pės­čio­ mis per Ąžuo­ly­ną. ***

Šal­tais ir rū­kuo­tais ry­tais pė­din­ti per gam­tą – už­siė­mi­mas ne iš ma­ lo­niau­sių.

Po pa­skai­tos įpras­tai ei­nu į cent­ ri­nius rū­mus, vėl per Ąžuo­ly­ną, tik jau lė­čiau, ke­ly­je fo­tog­ra­fuo­da­ mas gam­tos de­ta­les, švie­sos šyps­ nius, sme­to­niš­ko Kau­no ar­chi­tek­ tū­ros frag­men­tus. Per ne­šio­ja­mą­jį FM au­si­nu­ką klau­sau ra­di­jo sto­ties M1, brū­ži­nan­čios to­pus.

Be­vaikš­čio­jant į pa­skai­tas iš­ryš­ kė­ja nau­jas siu­že­tas. Ta be­to­ni­nė tvo­ra su ga­ba­lais iš­ne­šio­tu už­ra­ šu „Red ar­my go ho­me“ Ąžuo­ly­no priei­go­se sle­pia bū­si­mo pa­mink­ lo sta­ty­bą.

Kiek anks­čiau jau bu­vau fo­tog­ ra­fa­vęs pa­mink­lo Vy­tau­tui at­si­ra­ di­mą. Daug vil­čių ne­dė­jau – ži­no­

jau, kad ste­bint to­kį pro­ce­są bū­na daug var­go ir ne­ri­mo. Kar­tais nea­ tei­ni ke­le­tą die­nų ar iš­va­žiuo­ji ato­ sto­gų – ir dre­bi, kad be ta­vęs kaž­ko reikš­min­go ne­nu­veik­tų. ***

Pir­mo­ji ke­lio­nė į ka­pi­ta­lis­ti­nį už­sie­nį! Taizé žie­mos su­si­ti­ki­mas Vie­no­je, su ke­lio­ne per Pra­hą. Ka­ dan­gi pa­mink­lo sta­ty­ba už­šal­dy­ta, grį­žęs ran­du tą pa­tį vaiz­dą.

Pa­va­sa­rė­jant – pir­mie­ji ženk­lai, kad mes jau di­de­li. Pir­mo­ji iš bend­ rak­la­sių tuo­kė­si ty­le­nė Dia­na. Svei­ ki­ni­mai jai prie Kau­no ro­tu­šės – ko ge­ro, pir­mas ir pa­sku­ti­nis ne­ for­ma­lus mū­sų kla­sės su­si­ti­ki­mas.

Po de­šimt­me­čio su­ži­no­jom Dia­ną esant ta­len­tin­ga me­ni­nin­ke, o dar po me­tų vėl rin­ko­mės į jos, tris­de­ šimt­me­tės, lai­do­tu­ves.

Pa­mink­lo sta­ty­ba at­si­nau­ji­na. Iki pa­mink­lo ten­ka atei­ti spe­cia­liai.

Kar­tais su bro­liu Kęs­tu­čiu at­le­ kia­me dvi­ra­čiais. Ang­lų kal­bos pa­ skai­tos jau cent­re. Nors su L.Ste­ vens jau at­si­svei­ki­no­me, bai­gian­tis se­mest­rui ji vėl mus pa­kvie­čia į at­ si­svei­ki­ni­mo va­ka­rė­lį – jau ant­rą­ kart. Po to Lau­ros su­tik­ti ne­te­ko.

Ma­tyt, in­ter­ne­te ji ne­gy­ve­na... Ga­ li­ma ras­ti tik tiek, kad ji da­bar dir­ ba kal­bos pa­to­lo­ge mo­kyk­lo­je Il­i­ no­ju­je ir už­dir­ba 57 tūkst. do­le­rių per me­tus. ***

Pa­bai­gęs pir­muo­sius moks­lo me­tus, grį­žau iš ke­lio­nės trau­ki­ niu, lai­vais ir au­tos­to­pu po Suo­mi­ ją, Šve­di­ją ir Da­ni­ją. Grįž­tu iš epi­ nės ke­lio­nės, pil­nas įspū­džių ir su pir­mu ne­ta­ry­bi­niu fo­toa­pa­ra­tu.

Pa­mink­las jau rei­kia­mo aukš­čio, iki ati­da­ry­mo vos dvi trys sa­vai­tės.

Ge­rai, kad bu­vau pa­pra­šęs drau­go Gin­ta­ro Če­so­nio, kad nu­fo­tog­ra­ fuo­tų pro­gre­są, kol ke­liau­siu...

Be­li­ko links­miau­sia – kiū­tin­ti ap­ link pa­mink­lą su iš ke­lio­nės par­si­ vež­tu nau­do­tu, bet pui­kiu „Ni­kon FG-20“. Prieš iš­vyk­da­mas išfoto­ grafavau pu­sę juos­tos su pa­mink­

Procesas: M.Kavaliausko fotoaparatas įamžino svarbiausias paminklo S.

lo sta­ty­ba. Ją da­bar ir įsi­vy­nio­jau į nau­ją­jį sa­vo fo­toa­pa­ra­tą. Kaip tik už­fik­sa­vau ban­dy­mą už­kel­ti skulp­ tū­rą, o vė­liau – ir ga­lu­ti­nio už­kė­li­ mo pro­ce­dū­rą.

Ne­pa­me­nu, ar bu­vau vie­nin­te­lis fo­tog­ra­fas, ta­čiau už­dė­ję skulp­tū­rą pa­ban­dy­ti ir su­pra­tę, kad vis­kas ge­ rai, da­lis sta­ty­bi­nin­kų tie­siog ėmė po­zuo­ti, lyg pa­bai­gę dar­bą. ***

Pa­mink­lo ati­den­gi­mo die­na 1993 m. lie­pos 17 d. – ko ge­ro, ma­siš­kiau­ sias są­jū­die­tiš­ko įkvė­pi­mo ren­gi­nys Kau­ne po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ ri­mo. Vis dėl­to ja­me dvel­kė ne vien idea­liz­mo, bet ir rea­lis­ti­nio dua­liz­ mo nuo­tai­kos. Iš­rink­ta­sis at­kur­tos

vals­ty­bės pre­zi­den­tas ir Sei­mo pir­ mi­nin­kas ne­bu­vo su­tik­ti vie­no­dai.

Ne­pai­sant to, man tai bu­vo šven­tė.

Tą pa­čią die­ną su tė­vais va­žiuo­ja­ me ato­sto­gų prie eže­rų. Dar Alek­ so­te stab­tel­ėsi­me pa­žiū­rė­ti „Li­tua­ ni­cos“ rep­li­kos. Vėl fo­tog­ra­fuo­siu pei­za­žą, tą pa­ma­žu griū­van­tį til­ tą. Tai – ma­no pir­ma­sis fo­tog­ra­fi­ jų cik­las, ku­ria­me kaž­kas ne­g­rįž­ta­ mai kei­čia­si ir ku­rį aš pra­dė­jau 1987 m., kai til­tas dar tvir­tai ver­ti­ka­liai sto­vė­jo, o aš žen­giau pir­muo­sius žings­nius fo­tog­ra­fi­jo­je. ***

Po­pie­žius Jo­nas Pau­lius, su­kvie­ tęs mi­nias į Kau­no san­ta­ką, o vė­ liau ir į S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no sta­

Komentaras Mo­ni­ka Kas­ni­kovs­ky­tė Stu­den­tė, gimusi 1993 m.

N

e­d i­de­lė­je M.K.Čiur­l io­n io dai­lės mu­z ie­jaus erd­vė­je, ku­rio­je eks­po­nuo­ja­mi tre­ čią de­šim­tį me­tų skai­čiuo­ jan­t ys ar­te­fak­tai ir nuo­t rau­kos, pa­ sku­ti­nis XX a. de­šimt­me­tis pra­si­de­da iš nau­jo. Dau­gu­ma nuo­trau­kų – kaip ir ma­no at­min­ty­je iš­li­kę vai­kys­tės kad­ rai – se­pi­jos spal­vos ar­ba ne­spal­vo­tos.

Anks­ty­v i ma­no gy­ve­n i­mo at­si­m i­n i­ mai – vi­sai kaip šios pa­ro­dos eks­po­na­ tai – su­gu­lę keis­tais ra­kur­sais, dra­ma­ tiš­ko­m is kom­po­z i­ci­jo­m is ar ma­žais ne­ga­ty­vų kad­rais.

Pus­lan­k iu de­monst­r uo­ja­m i „D., G. ir ki­ti“ pa­ro­dos ob­jek­tai – pa­ti tik­riau­sia aliu­zi­ja į au­g i­mą, ki­ti­mą ir vys­ty­mą­si.

Nes­var­bu, ar tai su­vok­si­me kaip pa­ro­ dos au­to­riaus fo­to­me­ni­nin­ko M.Ka­va­ liaus­ko, ar kaip pa­m ink­lo S.Da­r iui ir S.Gi­rė­nui, Lie­tu­vos, ar ma­no, 1993-ių­ jų kar­tos at­sto­vės, rai­dą.

Me­n i­n in­kai gy­ve­n i­mo pra­d žią kar­ tais vaiz­duo­ja kaip ke­lią ar švie­są. To­ kių kad­r ų ga­l i­ma ap­t ik­t i ir pa­ro­do­ je, ta­čiau la­biau­siai pir­muo­sius žmo­ gaus žings­n ius pri­me­na nuo­t rau­kos su dar tik pra­de­dan­čio kil­ti pa­mink­lo la­k ū­nams pa­ma­tais.

Ke­l i žings­n iai – ir akys už­k liū­va už nuo­t rau­ko­s e įam­ž in­to į dan­g ų be­

si­s tie­bian­č io mo­nu­ men­t o, jau­n at­v iš­ ką idea­l is­t i­n į po­ž iū­ rį sim­bo­l i­z uo­jan­č ios pa­d an­gės. Čia pat – se­n i, pa­g el­tę, dė­ mė­t i marš­k i­nė­l iai su pa­s au­l io vė­l ia­ vo­m is. Lie­tu­vos, anuo­m et jau n e ­p r i k ­l a u ­s o ­ mos vals­t y­b ės, vė­l ia­vos tarp jų dar nė­ra. Se­n as „Ze­n it 12“ fo­toa­pa­ ra­tas, vė­l iau jį pa­ kei­tęs ša­l ia eks­

po­nuo­ja­mas „Ni­kon“ – au­to­r iaus pir­mų­jų žings­n ių į fo­tog­ra­ fi­ją liu­dy­to­jai. At­ro­ do, net ir šia­pus stik­lo dvel­k ia 35 mm fo­to­j uos­t as mer­k ian­č iais ryš­ ka­lais.

Kar­t u su jau­n at­v iš­ ku idea­l iz­mu atei­na ir maiš­tas, to­dėl neat­si­t ik­ ti­nai pa­ro­dos ap­ra­š y­ me M.Ka­v a­l iaus­k as pri­s i­me­n a Lie­t u­vo­ je vis at­si­ras­da­vu­sius už­ra­šus ant na­mų sie­

nų „Red ar­my go ho­me!“ (Rau­do­no­ji ar­mi­ja, eik na­mo!).

Kul­n iuo­da­mas per Ąžuo­ly­ną į ang­lų kal­bos pa­skai­tas ir fik­suo­da­mas pa­ mink­lo S.Da­r iui ir S.Gi­rė­nui sta­t y­bą, M.Ka­va­l iaus­kas ki­še­nė­je ne­š da­vo­si se­ną au­si­nu­ką, per ku­r į klau­sy­da­vo „The Cu­re“ ir „U2“. Šian­d ien jis, ke­l ios ba­te­ri­jos, se­nos „Queen“, „Sta­tus Quo“ ir Phi­lo Col­lin­so ka­se­tės ry­mo po stik­ lu pa­ro­do­je.

Eks­po­z i­ci­jos pa­bai­go­je – jau šio am­ žiaus pra­d žios kad­rai, su­skirs­ty­t i pa­ gal me­t ų lai­k us. Ru­de­n į ap­l ink pa­ mink­lą krykš­tau­ja vai­kai, žie­mą au­to­ riaus šuo Spar­tas po­zuo­ja pus­ny­je, pa­ va­sa­r į jo pa­pė­dė­je už­kan­d žiau­ja jau­

5

penktadienis, rugpjūčio 23, 2013

santaka/projektas

Is­to­ri­nių aki­mir­kų me­tas Dai­va Cit­va­rie­nė Me­no­ty­r i­n in­kė

XX a. pa­sku­ti­nio­jo de­šimt­me­čio pra­džia bu­vo is­to­ri­nių aki­mir­ kų me­tas, lei­dęs per re­kor­diš­kai trum­pą lai­ką iš­gy­ven­ti ne­pap­ras­ tą gau­są įvy­kių: nu­vers­ti oku­pa­ ci­niai sim­bo­liai, su­grą­žin­ti pa­nie­ kin­ti is­to­ri­jos var­dai ir vei­dai tų, ku­rie iki tol bu­vo nu­stum­ti į is­to­ ri­jos pa­raš­tes.

No­ras už­pil­dy­ti tuš­tu­mą

.Dariui ir S.Girėnui kūrimo akimirkas.

dio­ną, pa­kvie­tė ten ir ma­ne. Vie­nos juos­te­lės pa­bai­go­je at­si­tik­ti­nai už­ ka­bi­nau mi­nią, be­si­ri­kiuo­jan­čią į sta­dio­ną ša­lia pa­mink­lo. Tai bu­vo pa­sku­ti­nis kad­ras ne tik to­je juos­te­ lė­je, bet ir, ko ge­ro, pa­sku­ti­nis XX a. ma­no da­ry­tas kad­ras su S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no pa­mink­lu. Nors pa­si­ vaikš­čio­ji­mai Ąžuo­ly­ne su so­cio­ lo­ge, mėgs­tan­čia mė­ly­ną spal­vą ir šo­ko­la­dą, dar tik tu­rė­jo pra­si­dė­ti. Ir tę­sė­si jie, ne­pai­sant to, ar iš Zoo­lo­ gi­jos so­do pa­bė­go šer­nas, ar liū­tas. Į Ąžuo­ly­ną atei­da­vau ir vie­nas – tiks­liau, su fo­toa­pa­ra­tu. Bet ja­me ieš­ko­jau gy­vas­ties for­mų gy­vuo­se ir kri­tu­siuo­se me­džiuo­se. Pa­mink­ las jau baig­tas, į jį ob­jek­ty­vo ne­bek­ rei­piau.

nuo­l is, va­sa­rą mo­nu­men­tas tvar­ko­ mas. Neat­si­t ik­t i­nai pa­sku­t i­nie­ji pa­ro­ dos eks­po­na­tai – jau suau­g u­sio M.Ka­ va­liaus­ko daik­tai: 2004–2005 m. gau­ ti su­ve­ny­ri­niai „Žal­gi­rio“ krep­ši­nio ko­ man­dos marš­k i­nė­l iai su ko­man­dos au­tog­ra­fais, po­ra ak­re­di­ta­ci­jų, Spar­to ant­kak­lis, iš­ma­nio­jo te­le­fo­no nuo­trau­ ka ir se­nus ne­ga­ty­vus pa­kei­tę kom­piu­ te­ri­nių nuo­t rau­k ų at­vaiz­dai.

Pa­si­vaikš­čio­ji­mą au­to­riaus, Lie­tu­vos, pa­m ink­lo ir mū­sų pa­čių gy­ve­n i­mo ke­liu vai­ni­kuo­ja pro­jek­to­r iu­je ant sie­ nos ro­do­mos nuo­t rau­kos, api­bend­r i­ nan­čios pa­ro­dą ir jun­gian­čios vi­są ke­ lio­nę nuo pir­mų­jų vai­kiš­kų žings­ne­lių iki bran­dos.

Šis praei­ties at­kū­ri­mas, ideo­lo­gi­nė de­ko­lo­ni­za­ci­ja, kaip sa­kė pran­cū­ zų is­to­ri­kas Pierre‘as No­ra, bu­vo in­teg­ra­li sa­vo oru­mą at­ku­rian­čios tau­tos ta­pa­ty­bės įtvir­ti­ni­mo da­ lis, lei­du­si su­si­grą­žin­ti oku­pa­ci­nio re­ži­mo su­nai­kin­tus pri­si­mi­ni­mus.

At­min­tis, pa­kei­tu­si is­to­ri­ją (bu­vu­ sią val­džios ran­ko­se) „įga­vo nau­ jo ža­ve­sio ir svar­bos. Ji pa­si­reiš­ kė kaip nu­skriaus­tų­jų, įžeis­tų­jų ir ne­lai­min­gų­jų re­van­šas, kaip is­to­ ri­ja tų, ku­rie ne­tu­rė­jo tei­sės į Is­ to­ri­ją“.

Is­to­ri­nės są­mo­nės paašt­rė­ji­ mas Lie­tu­vo­je de­vin­to­jo de­šimt­ me­čio pa­bai­go­je ins­pi­ra­vo he­ro­ jiš­kų pa­vyz­džių paieš­kas to­li­mo­je vals­ty­bės praei­ty­je, o po pir­mų­jų ne­prik­lau­so­my­bės me­tų pra­si­ver­ žu­sių me­mua­rų at­si­ra­do ir ki­tų so­ cia­li­nės at­min­ties for­mų: at­min­ ti­nų die­nų są­ra­šas, nau­jų mu­zie­jų stei­gi­mas, bu­vu­sių pa­mink­lų at­ sta­ty­mas ir nau­jų sta­ty­ba.

So­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos pus­šim­čiui me­tų su­stab­dy­ta tau­tos ga­li­my­bė vie­šą­sias erd­ves įpras­min­ti is­to­ri­ nio, kul­tū­ri­nio, tau­ti­nio ta­pa­tu­mo ženk­lais, de­vin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je – de­šim­to­jo de­šimt­me­ čio pra­džio­je pa­ska­ti­no už­pil­dy­ti is­to­ri­jos bal­tą­sias dė­mes.

Mė­gi­ni­mai pri­kel­ti tar­pu­ka­ rio Res­pub­li­kos, tik­ro­jo lie­tu­viš­ ko vals­ty­bin­gu­mo dva­sią, kar­tu pri­si­min­ti na­cio­na­li­nio na­ra­ty­vo siu­že­tus apie tau­ti­nio at­gi­mi­mo vei­kė­jus ir vi­du­ram­žių ku­ni­gaikš­ čius ska­ti­no at­gims­tan­čio­je vals­ ty­bė­je kur­ti lai­ko dva­sios ženk­lus: vi­suo­ti­nai pra­bil­ta apie Ge­di­mi­ no pa­mink­lą Vil­niu­je, Kęs­tu­čio ir Vy­tau­to pa­mink­lus Tra­kuo­se ir Vil­niu­je, Min­dau­go pa­mink­lą Vil­niu­je ir Tau­ra­gė­je, Vin­co Krė­ vės pa­mink­lus Kau­ne ir Mer­ki­nė­ je, Ste­po­no Da­riaus ir Sta­sio Gi­rė­ no, Vil­niaus ge­to, sta­li­niz­mo au­kų pa­mink­lus, Nep­rik­lau­so­my­bės gy­ nė­jų me­mo­ria­lą ir t. t.

Pa­mink­lų la­kū­nams kam­pa­ni­ja

Suai­žė­ju­sį tau­tos at­min­ties že­ mė­la­pį pa­dė­jo at­kur­ti iš nau­jo at­ ran­da­mos ko­lek­ty­vi­nės at­min­ties vie­tos, įkū­ni­jan­čios už­mirš­tus ir pa­nie­kin­tus tau­tos, šei­mos, in­di­ vi­do is­to­ri­jos frag­men­tus. Vie­nas svar­biau­sių šal­ti­nių at­si­kū­ru­sios vals­ty­bės at­min­ties vie­toms kur­ ti ta­po S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no skry­ džio mi­to­lo­gi­ja.

La­kū­nų, at­li­ku­sių drą­sų žy­ gį ir tra­giš­kai žu­vu­sių ne­to­li sa­ vo tiks­lo, le­gen­da jau tar­pu­ka­riu ta­po na­cio­na­li­niu kul­tu, apė­mu­ siu vi­są Lie­tu­vą ir lie­tu­vių dias­ po­ras JAV bei Len­ki­jo­je. Nuo 1934 m. Lie­tu­vos gat­vės, aikš­tės, mo­ kyk­los, til­tai ir ki­ti ob­jek­tai im­ti va­din­ti S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no var­ du, ati­da­ry­ta mu­zie­ji­nė eks­po­zi­ ci­ja, ku­ria­mos dai­nos, li­te­ra­tū­ros

kū­ri­niai, ma­si­nės pre­ky­bos ga­ mi­niai.

Ne­pai­sant ofi­cia­laus oku­pa­ci­ nės val­džios po­žiū­rio, so­viet­me­ čio Lie­tu­vo­je la­kū­nų at­mi­ni­mas užė­mė es­mi­nę vie­tą ko­lek­ty­vi­nė­ je tau­tos at­min­ty­je. Ją pa­lai­kė ne tik val­džios san­kcio­nuo­tos ini­cia­ ty­vos (me­mo­ria­li­niai ženk­lai, ki­no fil­mai, lei­di­niai, skry­džio mi­nė­ji­ mai), bet ir neo­fi­cia­lio­ji kul­tū­ra (dai­nos, pa­sa­ko­ji­mai ir t. t.).

Po ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo na­cio­na­li­nis tau­tos he­ro­jų kul­tas įga­vo nau­ją kvė­pa­vi­mą. Ku­riant at­min­ties vie­tas itin reikš­min­ gą vie­tą užė­mė pa­mink­lai, įkū­ni­ jan­tys ne­prik­lau­so­my­bę at­ga­vu­ sios Res­pub­li­kos ver­ty­bes, to­kias kaip gar­bė, drą­sa, pa­siau­ko­ji­mas ir mei­lė Tė­vy­nei.

Nuo 1933 m. iki šių die­nų Lie­ tu­vo­je, JAV ir Len­ki­jo­je S.Da­riui ir S.Gi­rė­nui at­min­ti pa­sta­ty­ta apie 10 pa­mink­lų, nau­jos ini­cia­ty­vos ky­la be­ne prieš kiek­vie­ną skry­džio me­ti­nių su­kak­tį. Pir­muo­ju me­mo­ ria­lu su­si­rū­pin­ta dar iš kar­to po tra­giš­kos la­kū­nų žū­ties, o 1934 m. nu­spręs­ta Kau­ne pa­sta­ty­ti mo­nu­ men­tą, ku­ris ža­din­tų žmo­nių jaus­ mus ir puoš­tų mies­tą . Iki Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pro­jek­to ne­spė­ ta įgy­ven­din­ti, vis dėl­to 1933 m. pa­mink­las la­kū­nams bu­vo pa­sta­ ty­tas Bab­tuo­se (mū­ri­nis kry­žiuskop­ly­tė­lė, 1965 m. nu­griau­ta, at­ sta­ty­ta 1989 m.), 1936 m. – Tra­kų r., Onuš­ky­je (po­ka­riu nu­griau­tas).

1943 m. skulp­to­rius Bro­nius Pun­ dzius la­kū­nų ba­rel­je­fus ir da­lį tes­ ta­men­to teks­to iš­ka­lė Pun­tu­ko ak­ me­ny­je Anykš­čių ši­le­ly­je.

Svar­bių spren­di­mų lai­kas

Tar­pu­ka­riu neį­gy­ven­din­tas pro­jek­ tas – pa­mink­las S.Da­riui ir S.Gi­rė­ nui Kau­ne, Ąžuo­ly­ne, bu­vo ati­ deng­tas 1993 m. (pa­reng­tas pa­gal 1937 m. Bro­niaus Pun­dziaus pro­ jek­tą, skulp­to­rius Juo­zas Šli­vins­kas, ar­chi­tek­tas Al­gi­man­tas Nas­vy­tis).

Kaip ir dau­gu­ma XX a. devintojo– dešimtojo de­šimt­me­čių san­dū­ro­ je pa­sta­ty­tų ar at­sta­ty­tų pa­mink­ lų, šis mo­nu­men­tas ta­po is­to­ri­nės at­min­ties at­kū­ri­mo ženk­lu. Jis sa­ vo­tiš­kai įkū­ni­jo epo­chą, ku­ri bu­vo tik­ras res­tau­ra­ci­jos lai­ko­tar­pis, sa­ vęs at­ra­di­mo auk­so am­žius.

Pa­mink­lo sta­ty­bos lai­kas – 1992–1993 m. – bu­vo ku­pi­nas is­to­ri­nių aki­mir­kų: 1992 m. re­ fe­ren­d u­m u priim­ta Lie­t u­vos Kons­ti­tu­ci­ja, pir­mą kar­tą ofi­cia­ laus vi­zi­to at­vy­ko NA­TO ge­ne­ra­ li­nis sek­re­to­rius, pir­mą kar­tą va­

sa­ros olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se bu­vo su­gro­tas Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis him­nas ir iš­kel­ta tris­pal­vė, Snieč­ kaus mies­tas ta­po Vi­sa­gi­nu, įves­ ti lai­ki­nie­ji pi­ni­gai – ta­lo­nai, 1993 m. iš­ves­ta Ru­si­jos ar­mi­ja, vy­ko pir­mo­ji ša­lies is­to­ri­jo­je pre­zi­den­ to rin­ki­mų kam­pa­ni­ja, į apy­var­tą iš­leis­tas li­tas, ša­ly­je lan­kė­si po­pie­ žius Jo­nas Pau­lius II ir kt.

Be to, iki 1993 m. Lie­tu­vo­je bu­vo nu­griau­ta dau­gu­ma pa­mink­lų so­ vie­ti­nės san­tvar­kos kū­rė­jams. Tai­ gi Lie­tu­va iš­gy­ve­no įspū­din­gų po­ ky­čių me­tą, o na­cio­na­li­nius mi­tus, tei­ku­sius ta­pa­ty­bės šal­ti­nį ir pa­ dė­ju­sius orien­tuo­tis su­ski­lu­sia­me pa­sau­ly­je, ėmė keis­ti nau­ja tik­ro­vė.

Na­cio­na­li­niai mi­tai sto­jo akis­ta­ton su at­si­vė­ru­sio pa­sau­lio įvai­ro­ve...

Fo­tog­ra­fi­ja yra ga­li­ my­bė su­si­tik­ti is­to­ri­ jai ir at­min­čiai.

Praei­ties blyks­niai

Min­dau­go Ka­va­liaus­ko fo­tog­ra­fi­ jos ir ob­jek­tai per­tei­kia ob­jek­ty­ vius 1992–1993 m. is­to­ri­jos epi­ zo­dus, o kar­tu ir su­bjek­ty­vų tos is­to­ri­jos mik­ro­lyg­me­nį. S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no pa­mink­lo sta­ty­mo is­ to­ri­ja, už­fik­suo­ta ana­lo­gi­nė­se fo­ to­juos­te­lė­se, tu­ri ir sa­vo pa­raš­tes, ku­rio­se – di­de­li ir ma­ži, svar­būs ir ne­reikš­min­gi ko­lek­ty­vi­nės ir in­di­ vi­dua­lios at­min­ties frag­men­tai.

Po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II vi­zi­ tas, mo­nu­men­to tar­pu­ka­rio he­ro­ jams sta­ty­ba, stu­den­tiš­ko gy­ve­ni­ mo aki­mir­kos, pir­mo­sios ke­lio­nės į lais­vą pa­sau­lį, iš­kil­min­gas pa­ mink­lo ati­den­gi­mo ri­tua­las – fo­ tog­ra­fij­ o­se ir ne­ga­ty­vuo­se už­fik­ suo­tos ne­prik­lau­so­my­bės sta­ty­bos sim­bo­liš­kai ap­rė­pia ir tar­pu­ka­rio idea­lų re­konst­ruk­ci­jas, ir atei­ties uto­pi­jų kū­ri­mą.

Vi­si šie praė­ju­sio am­žiaus is­ to­ri­jos frag­men­tai šian­dien at­ro­ do vie­no­dai reikš­min­gi praei­ties blyks­niai, ne tik su­sie­jan­tys in­ di­vi­dua­lius ir ko­lek­ty­vi­nius pri­ si­mi­ni­mus, bet ir pa­tys kal­ban­tys už praei­tį, konst­ruo­jan­tys nau­jas jos reikš­mes...

Pa­mink­lo S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no skry­džiui pa­mi­nė­ti sta­ty­mo is­to­ ri­ja ta­po įspū­din­gu praė­ju­sio de­ šimt­me­čio ko­lek­ty­vi­nės at­min­ ties pro­jek­tu. Ką šis mo­nu­men­tas mums by­lo­ja šian­dien? Ar ja­me dar gy­va prieš 20 me­tų pa­mink­ lo sta­ty­bos ir ati­den­gi­mo pro­ce­są

ly­dė­ju­si mi­to­lo­gi­nė au­ra? Gal­būt šiuo­lai­ki­niam lie­tu­viui per­ga­lių troš­ki­mą at­sto­ja krep­ši­nio ri­tua­ lai? Gal­būt šian­dien pa­mink­las – tik orien­ty­ras šiuo­lai­ki­nio žmo­ gaus kas­die­ny­bės geog­ra­fi­jo­je? O gal ko­lek­ty­vi­nės at­min­ties vie­ tos už­lei­džia po­zi­ci­jas in­di­vi­dua­ lioms vie­toms, ku­rias at­ran­da­me, ku­ria­me ir sa­vas reikš­mes su­tei­ kia­me kiek­vie­nas mū­sų?

Nau­ja at­min­ties for­ma

XX a. pra­džio­je aust­rų ra­šy­to­ jas Ro­ber­tas Mu­si­lis ra­šė, kad nė­ ra nie­ko la­biau ne­ma­to­mo nei pa­ mink­lai. Ra­šy­to­jas pa­ste­bė­jo, kad vie­šam įam­ži­ni­mui yra bū­din­ga tam tik­ra anes­te­zi­jos for­ma, su­ vo­ki­mo at­bu­ki­mas, at­si­ran­dan­tis dėl kas­die­nio kon­tak­to su at­pa­ žįs­ta­mu mo­nu­men­tu. Pa­mink­las, skir­tas pri­trauk­ti akį, iš tie­sų grei­ tai tam­pa „ne­ma­to­mas“ – ne­pas­ te­bi­mas ir at­stu­mian­tis žvilgs­nį.

P.No­ra sa­ko, kad at­min­ties vie­ tos eg­zis­tuo­ja tik dėl nuo­la­ti­nio at­min­ties ir is­to­ri­jos dia­lo­go. At­ min­ties vie­tos kaip is­to­ri­jos ir at­ min­ties su­si­ti­ki­mo taš­kai yra ga­ li­my­bė nau­ju žvilgs­niu pa­žiū­rė­ti į sa­vo is­to­ri­ją – kaip ji bu­vo su­ konst­ruo­ta ir kaip ga­lė­tų bū­ ti per­konst­ruo­ta. M.Ka­va­liaus­ko fo­tog­ra­fi­jos – tai vie­na ga­li­mų at­ min­ties ir is­to­ri­jos dia­lo­go for­mų, vie­nas iš is­to­ri­jos ra­šy­mo sce­na­ri­ jaus va­rian­tų.

Ki­ta ver­tus, šios fo­tog­ra­fi­jos pa­de­da ir mums, žiū­ro­vams, kur­ ti ir per­kur­ti sa­vo at­min­ties vie­ tas. Nes mes esa­me ne kas ki­ta, o at­min­čių bend­ruo­me­nė, mū­ sų at­min­tis for­muo­ja­si pa­sa­ko­ jant pri­si­mi­ni­mus, jų klau­san­tis ir juos sa­vi­nan­tis. Mes at­si­me­na­ me to­dėl, kad mums pri­me­na, nes mes kaž­ką at­pa­žįs­ta­me, nes ga­li­ me pri­si­min­ti kar­tu su ki­tais.

Fo­tog­ra­fi­ja yra ga­li­my­bė su­si­tik­ ti is­to­ri­jai ir at­min­čiai. Tai­gi ga­li bū­ti, kad pa­mink­lų, kaip is­to­ri­jos įam­žin­to­jų, vie­ton sto­ja fo­tog­ra­fi­ ja. Ma­ži ir ne­reikš­min­gi pri­va­taus gy­ve­ni­mo frag­men­tai ar mo­nu­ men­ta­lūs is­to­ri­niai įvy­kiai, nu­gu­ lę neap­rė­pia­ma­me vaiz­dų tink­ le, su­jun­gia mus su in­di­vi­dua­lia ir ko­lek­ty­vi­ne at­min­ti­mi taip, kaip jo­kie pa­mink­lai ne­ga­lė­tų. Fo­tog­ ra­fi­jos pa­de­da pri­si­min­ti praei­ties da­ly­kus taip įspū­din­gai, kad ir pa­ čios tam­pa at­min­ties pa­mink­lais.

Tai­gi gal­būt Roland‘as Barthes‘as bu­vo tei­sus, sa­ky­da­mas, kad pa­ mink­lus, kaip ko­lek­ty­vi­nės at­min­ ties vie­tas, pa­kei­tė fo­tog­ra­fij­ os?

Atomazga: paminklo pašventinimo cereminojoje dalyvavo tuometis Lietuvos po-

litinis elitas.

Mindaugo Kavaliausko nuotr.

kas: M.Ka­va­liaus­ko­ fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da­ „D., G. ir ki­ti“.­ kur: Na­cio­na­li­nia­ me M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ju­je.­ kada: vei­kia iki rug­sė­jo 1 d.

6

penktadienis, rugpjūčio 23, 2013

santaka /istorija

Vai­kys­tė in­te­li­gen­tų šei­mo­se: mo Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos me­tais šei­ma lai­ky­ta svar­biau­ sia vi­suo­me­nės ląs­te­le, o vai­kai – tau­tos atei­ti­mi. Šiuo lai­ko­tar­ piu at­si­ra­do nau­jas po­žiū­ris į vai­ką kaip as­me­ny­bę, ypač daug dė­me­sio im­ta skir­ti me­ni­niam vai­ko ug­dy­mui, žai­di­mas, kaip ug­dy­mo prie­mo­nė, taip pat bu­vo svar­bus.

Drauge: Zikarų šeima Miesto sode, Kaunas, XX a. 4 dešimtmetis.

Jo­vi­ta Jan­kaus­kie­nė

Is­to­r i­nės LR pre­z i­den­t ū­ros Kau­ne is­to­r i­kė

Nau­jas tė­vų vaid­muo

Svar­biau­si jau­no žmo­gaus auk­lė­to­ jai bu­vo tė­vai, jie pri­va­lė­jo su­da­ry­ti to­kias są­ly­gas, kad vai­kas ga­lė­tų iš­ siug­dy­ti pa­čias ge­riau­sias sa­vy­bes, užaug­tų iš­si­la­vi­nęs ir kū­ry­bin­gas.

Pir­mo­ji nuo­la­ti­nė Lie­tu­vos Res­ pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­ja įtvir­ti­no šį prin­ci­pą: „Vai­kų auk­lė­ji­mas yra tė­vų aukš­čiau­sia tei­sė ir na­tū­ra­ li­nė pa­rei­ga.“ Nors vi­suo­me­nė ir mo­der­nė­jo, di­džiau­sia at­sa­ko­my­ bė auk­lė­jant vai­kus tek­da­vo mo­ ti­nai. Ta­čiau nau­ja bu­vo tai, kad mo­te­ris ne­be­bu­vo vien na­mų ūkio pri­žiū­rė­to­ja ir vai­kų auk­lė. Ji bu­vo ir dar­buo­to­ja ar­ba ak­ty­vi vi­suo­me­ ni­nin­kė. To­dėl iki­mo­kyk­li­nio am­ žiaus vai­kų auk­lė­ji­mo pro­ce­se taip pat da­ly­va­vo auk­lės ar gu­ver­nan­ tės, vai­kų dar­že­lių auk­lė­to­jos.

Pe­rio­di­ko­je bu­vo dis­ku­tuo­ja­ma dėl mo­der­naus tė­vo vaid­mens šei­ mo­je. Ne­pa­ka­ko bū­ti šei­mos mai­ tin­to­ju, rei­kė­jo tap­ti dė­me­sin­gu auk­lė­to­ju. Tar­pu­ka­riu iš­si­la­vi­nę tė­vai vis dau­giau lai­ko sky­rė sa­vo vai­kams, pa­si­vaikš­čio­ji­mų, žai­di­ mų me­tu sten­gė­si per­teik­ti svar­ biau­sias gy­ve­ni­mo tie­sas.

Pa­vyz­džiui, Res­pub­li­kos pre­zi­ den­to Ka­zio Gri­niaus sū­nus Liū­tas pri­si­mi­nė, jog su tė­čiu bend­ra­vo ne ma­žiau nei su ma­ma: „Tė­tė man vi­suo­met bu­vo tik tė­tė: suau­gęs drau­gas, po­kal­bi­nin­kas, šach­ma­tų mo­ky­to­jas ir par­tne­ris, pa­si­vaikš­ čio­ji­mų bend­ras, klau­si­mų at­sa­ki­ nė­to­jas, pa­sa­kų se­kė­jas, pa­mo­kų tik­rin­to­jas, tė­viš­kas au­to­ri­te­tas...“ (1963 02 21, Ri­ver­sai­das, Dr. Ka­zys Gri­nius: as­mens api­bū­di­ni­mas sū­ naus Liū­to aki­mis, LCVA, f. 659, ap. 1, b. 70, l. 17 – 19). „Bausk kuo re­čiau­siai“

Pa­vyz­dys: vi­suo­me­ni­nin­kė, pe­da­go­gė Ho­no­ra­ta Iva­naus­kie­nė su pa­čios ga­min­ta lė­le, 1936 m. lai­mė­ju­sia

pri­zą už gra­žiau­sią lė­lės kos­tiu­mą.

Nuot­rau­ka sau­go­ma Da­nu­tės Vai­lio­ny­tės-Nar­ke­vi­čie­nės ar­chy­ve

XX a. 3 de­šimt­me­ty­je Va­ka­rų Eu­ro­ po­je at­si­ra­dęs su­si­rū­pi­ni­mas vai­ kų tei­sė­mis neap­len­kė ir Lie­tu­vos.

Tarp­tau­ti­nei vai­kams glo­bo­ti są­ jun­gai iš­lei­dus pir­mą­ją Vai­ko tei­ sių dek­la­ra­ci­ją, ji bu­vo iš­vers­ta ir spaus­din­ta lie­tu­viš­ko­je spau­do­je.

Be 10 pa­grin­di­nių punk­tų, skel­ bia­mų šia­me do­ku­men­te, lie­tu­vės

ma­mos su­gal­vo­da­vo ir sa­vų tai­syk­ lių ar nu­ro­dy­mų, kaip elg­tis su vai­ kais. Pa­vyz­džiui „Mo­ti­nos ir vai­ko“ žur­na­le iš­spaus­din­ta 14 „Auk­lė­ji­ mo tai­syk­lių“, kur ma­mos ra­gi­na­ mos bū­ti pa­vyz­din­gos, at­sa­kin­gos, švel­nios ir kant­rios.

To pa­ties žur­na­lo ki­ta­me nu­me­ ry­je pub­li­kuo­ti „De­šimts auk­lė­ji­mo įsta­ty­mų“ pa­grin­di­ne vai­ko auk­lė­ ji­mo prie­mo­ne skel­bė ge­rą tė­vų pa­ vyz­dį sa­vo vai­kams. Bu­vo nu­ro­do­ ma ne tik kuo va­do­vau­tis ug­dant vai­kus, bet ne­gai­lė­ta pa­ta­ri­mų, kaip ir ka­da vai­kus baus­ti už blo­gą jų el­ge­sį. Vis dėl­to fi­zi­nės baus­mės ne­bu­vo to­le­ruo­ja­mos, ma­moms bu­vo pa­ta­ria­ma: „Gra­sink ir bausk kuo re­čiau­siai. Baus­mė te­bū­nie pro­tin­ga ir į ge­ra ve­dan­ti. Ne­mušk vai­kų.“ (Auk­lė­ji­mo tai­syk­lės, Mo­ ti­na ir vai­kas, 1931, Nr. 12, p. 8.)

Gra­sink ir bausk kuo re­čiau­siai. Baus­mė te­bū­nie pro­tin­ga ir į ge­ra ve­dan­ti. Ne­ mušk vai­kų.

Nors vai­kus la­vin­ti ra­gin­ta pra­ dė­ti kuo anks­čiau, ta­čiau spau­do­ je bu­vo iš­skir­tas vai­kys­tės lū­žio am­ žius – 4–5 me­tai. Ra­šy­ta, jog iki šio am­žiaus vai­kui svar­biau­sia yra žai­ di­mas ir ge­ra prie­žiū­ra, ku­ri va­din­ta au­gi­ni­mu. Už­siė­mi­mai su vy­res­niu vai­ku jau va­din­ti auk­lė­ji­mu, ka­dan­ gi ma­ny­ta, kad bū­tent ta­da pra­de­da for­muo­tis vai­ko as­me­ny­bė.

Me­ną bru­ko ir prie­var­ta

Vai­ko auk­lė­ji­mas pra­si­dė­da­vo nuo sie­los ir pro­to ug­dy­mo. Ano me­ to spau­da, ap­tar­da­ma šį auk­lė­ji­mo bū­dą, ak­cen­ta­vo, kad svar­biau­sia yra – ge­ras tė­vų pa­vyz­dys. Bu­vo ra­gi­na­ma kuo anks­čiau vai­kams per­duo­ti nau­din­gas pro­fe­si­nes ži­ nias bei gy­ve­ni­miš­ką­ją pa­tir­tį.

Tė­vams skir­ta spau­da ska­ti­no kuo dau­giau lai­ko pra­leis­ti su vai­ kais, su­pa­žin­din­ti ir įtrauk­ti juos į na­mų ūkio ruo­šos, bui­ties dar­bus, iš­mo­ky­ti ge­rų el­ge­sio ir mo­ra­lės

7

penktadienis, rugpjūčio 23, 2013

santaka/istorija

o­der­nybės ir me­nas per prie­var­tą Nors tė­vai kar­tais tap­ da­vo žai­di­ mų drau­gais, ta­čiau pa­ gar­bus krei­ pi­nys „Jūs“ vai­kams bu­ vo įskie­py­ tas nuo vai­ kys­tės.

Nuotrauka iš J.Zikaro memorialinio muziejaus

nor­mų. Vai­kams bu­vo įpras­ta pa­ gar­bi bend­ra­vi­mo kul­tū­ra na­mie.

Nors tė­vai kar­tais tap­da­vo žai­di­mų drau­gais, ta­čiau pa­gar­bus krei­pi­nys „Jūs“ vai­kams bu­vo įskie­py­tas nuo vai­kys­tės.

In­te­li­gen­tų šei­mo­se la­bai svar­ bus bu­vo ir me­ni­nis vai­kų auk­lė­ ji­mas. Nuo pat anks­ty­vos vai­kys­ tės mo­ky­ta už­sie­nio kal­bų, dai­lės, rank­dar­bių, gro­ti įvai­riais inst­ru­ men­tais. Išs­kir­ti­nė me­ni­nio la­vi­ ni­mo bei žai­di­mo prie­mo­nė bu­vo na­mų teat­ras ar­ba gy­vie­ji pa­veiks­ lai, to­bu­li­nę dra­mos ir imp­ro­vi­za­ ci­jos įgū­džius.

Tar­pu­ka­riu au­gu­sių vai­kų pri­si­ mi­ni­muo­se kar­tais už­si­me­na­ma, kad me­ni­niam ug­dy­mui ski­ria­mas dė­me­sys bu­vo toks di­de­lis, jog vai­ kui tap­da­vo kan­čia. „Ko­kias kan­ čias ken­tė­jau, kai rei­kė­da­vo gro­ ti for­te­pi­jo­nu. Ma­tyt „per­spau­dė“ ma­ne. Per die­ną rei­kė­da­vo bent ke­lias va­lan­das pa­gro­ti, tai, bū­da­ vo, laik­ro­džius pa­su­ku pir­myn“ – pri­si­mi­nė Ga­li­na Dau­gu­vie­ty­tė.

(Dau­gu­vie­ty­tė G., Per­pe­tuum mo­ bi­le, Vil­nius, 2008, p. 44). Me­ni­nių už­siė­mi­mų me­tu vai­kai ne tik iš­ mok­da­vo kaž­ko nau­jo ir la­vin­da­vo vaiz­duo­tę, bet tai bu­vo pui­ki bend­ ra­vi­mo su tė­vais prie­mo­nė.

At­ža­loms ne­sti­go dė­me­sio

Šiuo lai­ko­tar­piu vai­kai bu­vo ne tik vi­sa­pu­siš­kai la­vi­na­mi, ta­čiau daug dau­giau lai­ko pra­leis­da­vo šei­mo­je, kar­tu su tė­vais. Pa­tiems ma­žiau­sie­siems tė­vai skai­tė vai­ kiš­kas kny­ge­les ar žur­na­lus, kiek paau­gu­sius ves­da­vo­si į ope­rą ar teat­rą.

Ypač po­pu­lia­rių pa­si­vaikš­čio­ ji­mų po mies­tą me­tu šei­mos ap­ lan­ky­da­vo vie­ną ar ki­tą mu­zie­ jų, su­si­pa­žin­da­vo su žy­miau­siais pa­mink­lais, sta­ti­niais. Na­muo­se mer­gai­tės kar­tu su ma­ma mo­kė­ si rank­dar­bių – ka­dan­gi tuo me­tu mo­kė­ti siū­ti, siu­vi­nė­ti ar megz­ti bu­vo kiek­vie­nos bū­si­mo­sios mo­ ters ge­ro iš­siauk­lė­ji­mo ir pa­si­ren­ gi­mo sa­vo šei­mai kurti ženk­las.

Tuo tar­pu tė­čiai mo­kė žais­ti kro­ ke­tą, šach­ma­tais ar kor­to­mis.

Vai­kas tu­rė­jo bū­ti ne tik pro­tin­gas ir kū­ry­bin­gas, bet ir už­si­grū­di­nęs,

fi­ziš­kai stip­rus ir ak­ty­vus. Tar­pu­ ka­rio nuo­trau­ko­se įam­žin­ti vai­ kai džiau­gia­si sau­lės ir oro „ty­nė­ mis“, grū­di­na­mi van­de­niu, žai­džia jud­rius va­sa­ros ir žie­mos žai­di­mus lau­ke. Ne vie­nuo­se pri­si­mi­ni­muo­se čiuo­žyk­la mi­ni­ma kaip vie­na sma­ giau­sių vietų, į ku­rią bu­vo bė­ga­ma net ir spau­džiant di­de­liam šal­tu­ kui. Va­sa­rą bu­vo sma­gu iš­si­trauk­ti ka­muo­lį ar te­ni­so ra­ke­tes.

Pat­rio­tai nuo vai­kys­tės

Tau­ti­nė kul­tū­ra, lie­tu­vy­bė tar­pu­ ka­riu bu­vo ypač puo­se­lė­ja­ma, to­dėl svar­bią vie­tą užė­mė tau­ti­nis auk­ lė­ji­mas. Šei­mo­je, vė­liau ir mo­kyk­ lo­je, vai­kai bu­vo ska­ti­na­mi pa­žin­ti sa­vo ša­lies kul­tū­rą, is­to­ri­ją, kal­bą, tau­to­dai­lę ir geog­ra­fij­ ą. Tau­ti­niam vai­kų auk­lė­ji­mui di­de­lę įta­ką tu­rė­jo liau­dies pa­sa­kos, vals­ty­bi­nių šven­ čių ren­gi­niai, Lie­tu­vo­je tuomet bu­ vo gaminami vai­kams skir­ti bal­dai ir žais­lai su tau­ti­niais mo­ty­vais.

Vai­kai nuo ma­žens ska­tin­ti dė­vė­ti tau­ti­nius dra­bu­žius, ruoš­ti tar­nau­ti tė­vy­nei. Nuo tar­pu­ka­rio są­siu­vi­nių vir­še­lių žvel­gė Ste­po­nas Da­rius ir Sta­sys Gi­rė­nas, An­ta­nas Sme­to­na ir Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius, Juo­zas Tu­ mas-Vaiž­gan­tas ir ki­ti.

Vai­kai bu­vo ska­ti­na­mi pri­si­dė­ti prie tau­ti­nių pro­jek­tų, to­dėl daž­ nas už su­tau­py­tus cen­tus sten­gė­ si įsi­gy­ti Vil­niaus ženk­liu­ką ir taip rem­ti Vil­niaus va­da­vi­mo ak­ci­ją ar­ ba kaup­ti tau­ti­nių did­vy­rių at­vaiz­ dų ko­lek­ci­ją.

Auk­lė­jo ne tik šei­mos na­riai, bet ir vi­suo­me­nė. Pa­tys bū­da­mi vi­suo­ me­niš­kai ak­ty­vūs, tė­vai nuo pat ma­žens auk­lė­jo sa­vo vai­kus bū­ti to­kius, ska­ti­no ak­ty­viai da­ly­vau­ ti or­ga­ni­za­ci­nė­je veik­lo­je (skau­tų, atei­ti­nin­kų ir kt.), ge­rais dar­bais pri­si­dė­ti prie ša­lies gra­ži­ni­mo, pa­ gal­bos vargs­tan­tie­siems, do­mė­tis vals­ty­bės gy­ve­ni­mu. Vai­kai mie­lai da­ly­vau­da­vo vals­ty­bi­nė­se šven­tė­ se bei įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. kas: paroda „Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje“. kur: istorinėje prezidentūroje. kada: veikia iki 2015 m. birželio 20 d.

Pai­sė nau­jo­vių ir ma­dos In­te­l i­gen­t ai do­mė­jo­si mo­der­ niais vai­k ų au­g i­ni­mo ir auk­lė­ ji­mo bū­dais, pri­tai­k y­tais kiek­ vie­nam vai­k ys­tės eta­pui. Ma­ moms, šei­mi­nin­kėms skir­tuo­ se laik­raš­čiuo­se ir žur­na­luo­ se bu­vo gau­siai pub­l i­k uo­ja­ ma, straips­nių apie va­ka­rie­tiš­ kus auk­lė­ji­mo bū­dus ir vai­k ų prie­ž iū­ros nau­jo­ves, pa­ta­ria­ ma kaip jas pri­tai­k y­t i Lie­t u­ vos są­ly­go­mis.

šo­no, kad ši ne­prip­ras­tų bū­ ti ne­šio­ja­ma ant ran­k ų.

Nau­ja va­ka­rie­tiš­ka ma­da bu­ vo ir au­g in­t i­nių, ku­riuos pri­ žiū­rė­da­vo vai­kai, lai­k y­mas.

Po­l i­t i­ko, eko­no­m is­to Juo­zo Tū­be­lio ir žur­na­lis­tės Jad­vy­ gos Tū­be­l ie­nės duk­ra Ma­r i­ ja na­muo­se au­g i­no šu­n iu­ką Mar­gį ir du triu­šius, o Res­pub­ li­kos pre­z i­den­to Alek­sand­ro Stul­gins­kio ir pe­da­go­gės Onos Stul­g ins­k ie­nės duk­ra Al­do­na, gy­ven­da­ma Jo­k ū­ba­vo dva­re, be šuns, tu­rė­jo ir la­bai neįp­ras­ tą gy­v ū­ną – ož­ką, ku­r ią vi­sur ves­da­vo­si kar­tu.

Do­mė­ta­si ita­lės Ma­ri­jos Mon­ tes­so­r i, vo­k ie­čio Fried­r i­cho Wil­hel­mo Fors­te­r io ir ki­ tų žy­m ių pe­da­go­g ų su­k ur­ to­m is ug­dy­mo pro­g ra­mo­ mis. Vai­k ų ug­dy­mu bei pe­ da­go­g i­ne li­te­ra­t ū­ra rū­pi­ no­si ir Lie­t u­vos in­te­l i­gen­ tai: Sta­sys Šal­kaus­k is, Ma­ ri­ja Peč­kaus­kai­tė, Vil­hel­ mas Sto­ros­ta (Vy­dū­nas), Pra­nas Ma­šio­tas ir kt.

Pa­vyz­džiui, vai­kų ra­šy­to­ ja Da­nu­tė Čiur­lio­ny­tė-Zu­ bo­vie­nė taip pat se­kė va­ ka­rie­čių pe­da­go­g ų re­ko­ men­da­ci­jas. 1939 m. da­ ry­to­je nuo­trau­ko­je ji už­ fik­suo­t a sa­vo pir­ma­g i­ mę Da­l ią ne­š an­t i prie

Nuot­rau­ka sa

u­go­ma So­fi­jos Ky

­man­tai­tės-Čiur

­lio­nie­nės mu­z

ie­ju­je

Mo­der­nu ir nau­ja bu­vo tai, kad XX a. 4 de­šimt­me­t y­je pa­pli­t us fo­toa­pa­ra­tams ir fil­ma­v i­mo ka­ me­roms, pra­dė­tas įam­ž in­ti kiek­ vie­nas vai­ko gy­ve­n i­mo eta­pas.

Iš­po­pu­l ia­rė­jo nau­ja fo­tog­ra­fa­v i­ mo ma­n ie­ra – vai­k ų ir suau­g u­ sių­jų ju­de­sio ir veiks­mo įam­ž i­n i­ mas, ne vien ma­si­nės, po­zuo­jan­ čios sce­nos. Vai­k ų nuo­t rau­koms bu­vo ski­ria­mi at­ski­ri al­bu­mai. To­ kių al­bu­mų, ku­riuo­se vai­ku­čius ga­ li­ma pa­ma­t y­t i žai­d žian­čius, mie­ gan­čius, spor­tuo­jan­čius ar val­gan­ čius, tu­rė­jo Ma­siu­lių, Zu­bo­vų, Lo­zo­ rai­čių ir ki­tos in­te­li­gen­tų šei­mos.

Lė­lės, gal­vo­sū­kiai ir „Buick“ Įvai­rio­mis ug­dy­mo prie­mo­nė­mis užim­tas tar­pu­ka­rio in­te­li­gen­tų vai­kas ras­da­vo lai­ko ir žai­di­mui.

Ta­čiau net ir jam bū­da­vo ke­lia­mi ypa­tin­gi rei­ka­la­vi­mai: žais­lai tu­ rė­jo ati­tik­ti vai­ko am­žių, in­di­vi­ dua­lu­mą, bū­ti pe­da­go­giš­kai nau­ din­gi, tvirti, hi­gie­niš­ki, es­te­tiš­ki.

Ly­gi­nant su vals­tie­čių ir ama­ti­ nin­kų vai­kais, ku­rie nuo 6-7 me­tų tu­rė­da­vo pa­dė­ti suau­gu­sie­siems dirbti, ma­žų­jų mies­tie­čių vai­kys­ tė truk­da­vo il­giau. Jie tu­rė­da­vo dau­giau ir įvai­res­nių žais­lų, ku­rie bu­vo skir­ti pra­mo­gai, o ne dar­bi­ niams įgū­džiams la­vin­ti. Žais­lų bū­ta pa­čių įvai­riau­sių: barš­ku­čiai, tarš­ky­nės, žais­li­niai mu­zi­kos inst­ru­men­tai (švil­pu­ kai, pu­čia­mie­ji vamz­de­liai, smui­ kai ir kt.), vil­ke­liai, įvai­rūs vir­vu­ te trau­kia­mi žais­lai, ka­rei­vė­liai, svie­di­niai, lan­kai, ark­liu­kai su ra­ tu­kais, ark­liu­kai-sū­py­nės, vė­ jo ma­lū­nė­liai, gink­lai (svai­dyk­lės, lan­kai, šau­tu­vai), lė­lės, ve­ži­mė­liai, na­mai, lo­vos ir ki­ti bal­dai, dra­bu­ žiai lė­lėms, pa­spir­tu­kai, dvi­ra­tu­ kai, ma­ši­nė­lės, lėk­tu­vė­liai, lai­vai, pa­čiū­žos, ro­gu­tės, pliu­ši­niai žais­ lai, de­ko­ra­ty­vūs žais­lai (skulp­tū­ rė­lės), žais­lai-gal­vo­sū­kiai ir kt. Žai­di­mams lau­ke su smė­liu vai­kai tu­rė­jo ki­bi­rė­lių, kas­tu­vė­lių, žai­di­ mams su van­de­niu – gy­vū­nų for­ mos žais­lų, lai­ve­lių.

Tur­tin­ges­ni tė­vai vai­kams pirk­ da­vo iš bran­gių me­džia­gų pa­ga­ min­tus, su­dė­tin­ges­nės konst­ ruk­ci­jos už­sie­nie­tiš­kus žais­lus: po­rce­lia­ni­nes lė­les, trau­ki­nu­kus, vai­kiš­kas ma­ši­nas ir kt.

Pa­vyz­džiui, bro­liai Ka­zys ir Sta­ sys Lo­zo­rai­čiai vai­kys­tė­je žai­dė „Mark­lin“ fir­mos Vo­kie­ti­jo­je pa­ga­ min­tu žais­li­niu trau­ki­niu, ma­mos nu­pirk­tu Ber­ly­ne, bei žais­li­niais žir­gais kin­ky­ta ka­ra­liš­ka ka­rie­ta su

Žais­las: J.Ma­siu­lio sū­nus Pet­ras vai­ruo­ja „Buick“, tė­čio au­to­mo­bi­lio

ko­pi­ją, ku­rią at­siun­tė se­ne­lis Juo­zas Jan­kaus­kas. Kau­nas, 1937 m.

Ka­ro­li­nos Ma­siu­ly­tės-Pa­liu­lie­nės asmeninio ar­chy­vo nuo­tr.

švi­ni­nė­mis tar­nų ir ka­rei­vių fi­gū­ rė­lė­mis, ku­riuos tė­tis bu­vo par­ve­ žęs iš Lon­do­no. (Pliu­rai­tė-And­re­ je­vie­nė N., Lie­tu­vos vai­kų žais­lai, Vil­nius, 2012, p. 21 – 49).

Tre­jų me­tų gim­ta­ die­nio pro­ga se­ne­ lis iš Lon­do­no at­ siun­tė tik­rą tė­čio Buick‘o ko­pi­ją.

Ypa­tin­gą žais­lą tu­rė­jo ir eko­no­ mis­to Jo­no Ma­siu­lio sū­nus Pet­ras, ku­riam tre­jų me­tų gim­ta­die­nio pro­ga se­ne­lis iš Lon­do­no at­siun­tė tik­rą tė­čio Buick‘o ko­pi­ją.

Jei­gu ne­ten­ki­no pirk­ti­niai žais­ lai, bu­vo siū­lo­ma žais­lą pa­si­ga­ min­ti pa­čiam. Ra­šy­to­ja ir pe­da­ go­gė Ma­ri­ja Peč­kaus­kai­tė pa­ta­rė mo­ti­noms ne­pirk­ti bran­gių žais­ lų, nes vai­kai ne­sup­ran­ta jų ver­ tės. Jos nuo­mo­ne, vai­kui rei­kia duo­ti įvai­rių me­džia­gų – lent­ga­

lių, pa­ga­liu­kų, skiau­te­lių, siū­lų, vi­nių, kad jis pa­ts ga­lė­tų pa­si­ga­ min­ti sau žais­lą.

Pe­d a­go­gas Juo­zas Ge­n iu­š as taip pat ma­nė, kad ge­riau­si tie žais­lai, ku­riuos vai­kas, ste­bė­da­ mas ap­lin­ką, klau­sy­da­ma­sis pa­ sa­ko­ji­mų, skai­ty­da­mas kny­gas, pa­si­da­ro pa­ts, nes „to­ji me­džia­ ga per­si­lau­žia per vai­ko kū­ry­bi­nę vaiz­duo­tę ir pa­si­reiš­kia sa­vo­tiš­ ko­mis, pa­čio vai­ko kom­bi­nuo­ ti­mis prie­mo­nė­mis“. (Ge­niu­šas J., Ra­di­jo pa­šne­ke­siai su mo­ky­ to­jais ir tė­vais, Kau­nas, 1930, p.

86). Be pa­pras­tų an­ty­čių iš pu­ pų ar vaikš­čio­jan­čio dramb­lio, bu­vo ga­mi­na­mi ma­žiau lie­tu­viš­ kų tra­di­ci­jų tu­rin­tys žais­lai, kaip, pa­vyz­džiui, ame­ri­kie­tiš­kuo­se fil­ mu­kuo­se ma­ty­tas pe­liu­kas Mi­kis, o ga­mi­ni­mo pro­ce­se da­ly­va­vo ir suau­gu­sie­ji. Pe­da­go­gė Ho­no­ra­ ta Iva­naus­kie­nė ga­mi­no tau­tiš­ kas lė­les, o et­nog­ra­fės Mi­ka­li­nos Glem­žai­tės siū­tos lė­lės tu­rė­jo net sa­vo var­dus, pa­vyz­džiui, Mo­tie­ ju­kas ir Nas­tu­tė.

8

penktadienis, rugpjūčio 23, 2013

santaka /atodangos

Le­gen­di­nio va­do­vė­lio tė­vas Šią savaitę minėjo­ me ži­no­mos Lie­tu­ vos pe­da­go­gės Mei­ lu­tės Mat­jo­šai­ty­tėsLuk­šie­nės, 100-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes. Iš­ ki­lios moks­li­nin­kės gy­ve­ni­mui ir pe­da­ go­gi­nei kar­je­rai nea­ be­jo­ti­nai di­džiau­sią įta­ką tu­rė­jo tė­vas – Sta­sys Mat­jo­šai­tisEs­mai­tis, garsiojo vadovėlio „Sa­ka­lė­ lis“ au­to­rius.

Drau­ge: S.Mat­jo­šai­tis su šei­ma Kau­ne 1934 m. Iš dešinės: S.Mat­jo­šai­tis, J.Bi­liū­nie­nė-Mat­jo­šai­

tie­nė, duk­ra M.Mat­jo­šai­ty­tė-Luk­šie­nė ir sū­nus S.Mat­jo­šai­tis.

Jū­ra­tė Jag­mi­nie­nė

Lie­tu­vos švie­t i­mo is­to­r i­jos mu­z ie­jaus mu­z ie­ji­n in­kė

Skur­di pra­džia

S.Mat­jo­šai­tis gy­ve­no ir dir­bo su­dė­ tin­gu, bet kar­tu ir is­to­ri­nių įvy­kių tur­tin­gu XIX a. pa­bai­gos ir XX a. pir­mos pu­sės lai­ko­tar­piu. Gi­mė 1877 m. Vei­ve­rių vals­čiu­je, Krau­ju­ čių vien­sė­dy­je. Jis, kaip ir dau­ge­lis Lie­tu­vos in­te­li­gen­tų, gi­mu­sių XIX a. pa­bai­go­je, pir­muo­sius moks­lus bai­gė da­rak­to­rių mo­kyk­lo­je. Vė­liau mo­kė­si Vei­ve­rių mo­ky­to­jų se­mi­na­ ri­jo­je, ku­rią bai­gė 1897 m. Šio­je mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je, ku­ ri pa­ruo­šė daug pa­žan­gių lie­tu­vių mo­ky­to­jų ir kul­tū­ros dar­buo­to­ jų, S.Mat­jo­šai­tis įgi­jo pir­muo­sius pe­da­go­gi­nio dar­bo įgū­džius, su­si­ pa­ži­no su pe­da­go­gi­kos teo­ri­ja. Sa­ vo ži­nių dvi­de­šimt­me­tis jau­nuo­lis pa­nau­do­ti Lie­tu­vo­je ne­ga­lė­jo – ne­ga­vo dar­bo ir bu­vo pri­vers­tas jo ieš­ko­ti sve­tur. Ne­no­ro­mis iš­ siun­tė pra­šy­mą į Len­ki­ją dėl dar­bo mo­kyk­lo­je. Net­ru­kus ga­vo at­sa­ky­ mą – pa­sky­ri­mo raš­tą mo­ky­to­jau­ti Len­ki­jo­je, ne­to­li Liub­li­no.

1905 m. at­si­liep­da­mas į Lie­tu­vos mo­ky­to­jų są­jun­gos (LMS) kvie­ti­

mą, S.Mat­jo­šai­tis grį­žo į Lie­tu­vą ir tais pa­čiais me­tais da­ly­va­vo pir­ ma­ja­me Lie­tu­vos mo­ky­to­jų su­va­ žia­vi­me. Ja­me pa­grin­di­nė svars­ty­ta te­ma – lie­tu­viš­kos mo­kyk­los su­kū­ ri­mas: mo­ky­mo pro­gra­mų ren­gi­ mas, mo­ky­to­jų ug­dy­mas, va­do­vė­lių lei­dy­ba ir vi­si ki­ti švie­ti­mo rei­ka­lai.

Vi­sų šių rū­pes­čių naš­ta gu­lė ir ant S.Mat­jo­šai­čio pe­čių.

S.Mat­jo­šai­tis pa­skel­ bė ver­tin­gų straips­ nių apie pra­di­nį ug­ dy­mą, pro­pa­ga­vo „ak­ty­vio­sios mo­kyk­ los“ idė­jas.

Ko­vo­to­jas už lie­tu­vy­bę

Net­ru­kus jis pra­dė­jo mo­ky­to­jau­ti Že­mait­kie­mio pra­di­nė­je mo­kyk­lo­ je (Uk­mer­gės ap­skr.), bet dir­bo čia neil­gai. Už lie­tu­vy­bės sklei­di­mą bu­vo at­leis­tas iš dar­bo. LMS ypač ak­ty­viai gy­nė mo­ky­to­ją S.Mat­jo­ šai­tį, pa­skelb­da­ma boi­ko­tą, kad pa­ša­lin­tas mo­ky­to­jas bū­tų su­grą­

žin­tas į dar­bą. Boi­ko­tas tuo­met bu­ vo vie­na iš ko­vos su ca­ro val­di­nin­ kų sa­vi­va­le prie­mo­nių.

Jam pa­vy­ko ras­ti dar­bą Kau­no Šan­čių „Sau­lės“ švie­ti­mo drau­ gi­jos pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Čia jis mo­kė ne tik vai­kus, bet ir suau­gu­ siuo­sius, or­ga­ni­za­vo vie­šus ir slap­ tus su­si­rin­ki­mus, pa­skai­tas, spek­ tak­lius, iš­vy­kas, su­bū­rė cho­rą 1908 m. S.Mat­jo­šai­tis vėl bu­vo pri­vers­tas kraus­ty­tis iš Šan­čių dėl tų pa­čių prie­žas­čių. Iš­vy­ko į Vil­nių, kur su My­ko­lu Bir­žiš­ka ir Gab­rie­ le Pet­ke­vi­čai­te trum­pai dir­bo „Vil­ niaus ži­nių“ re­dak­ci­jo­je. Tų pa­čių me­tų pa­bai­go­je iš­vy­ko į Ry­gą.

Tuo me­tu Ry­go­je gy­ve­no ir dir­bo ne­ma­žai lie­tu­vių (per 6 500) ir vy­ko ak­ty­vi lie­tu­viš­ka švie­tė­jiš­ka veik­la, ta­čiau tė­vy­nės il­ge­sys bu­vo ne­nu­ mal­do­mas. 1911 m. S.Mat­jo­šai­tis grį­žo į Lie­tu­vą ir tų pa­čių me­tų šla­ pią ru­de­nį iš Kur­šė­nų sto­ties at­vy­ko į Šiu­py­lių baž­nyt­kai­mį (Šiau­lių ap­ skr.), ku­rio pa­grin­di­niai švie­ti­mo ir kul­tū­ros cent­rai bu­vo baž­ny­čia ir... bra­vo­ras su kar­čia­ma.

S.Mat­jo­šai­čiui at­vy­kus mo­ky­to­ jau­ti į Šiu­py­lius ga­na spar­čiai ėmė daug kas keis­tis. Jo ini­cia­ty­va bu­

nės. Vilnius, 1920 m.

Nuot­rau­kos sau­go­mos Lie­tu­vos švie­ti­mo is­to­ri­jos mu­zie­jaus fon­duo­se

leistas aštuonių dalių.

vo pa­sta­ty­ta nau­ja mū­ri­nė pra­di­nė mo­kyk­la, šiu­py­liš­kius pa­siek­da­vo pa­žan­gi lie­tu­viš­ka spau­da.

Mo­kyk­los re­for­ma­to­rius

1917 m. S.Mat­jo­šai­tis at­si­dū­rė Vo­ ro­ne­že. Čia įsi­jun­gė į Lie­tu­vių drau­gi­jos nu­ken­tė­ju­siems dėl ka­ ro šelp­ti veik­lą, rū­pi­no­si lie­tu­viš­ kų kny­gų lei­dy­ba. 1918 m. pa­ren­gė ir iš­lei­do ele­men­to­rių „Sa­ka­lė­lis“, ku­ris ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je su­si­lau­kė dau­giau­sia lei­di­mų. Tais pa­čiais me­tais grį­žo į Vil­nių.

Prof. Mag­da­le­na Kar­čiaus­kie­nė, ra­šy­da­ma apie S.Mat­jo­šai­čio straips­ nius, pa­ste­bi: „Tuo me­tu Mat­jo­šai­ tis pa­skel­bė ver­tin­gų straips­nių apie pra­di­nį ug­dy­mą, pro­pa­ga­vo „ak­ty­ vio­sios mo­kyk­los“ idė­jas. Pa­si­sa­kė prieš anks­ty­vą gra­ma­ti­kos mo­ky­mą ir pikt­nau­džia­vi­mą dik­tan­tais. Pab­ rė­žė ug­dy­mo in­teg­ra­ci­ją ir ko­re­lia­ ci­ją, bū­ti­nu­mą de­rin­ti pro­ti­nį, fi­zi­nį, es­te­ti­nį auk­lė­ji­mą su dar­bo įgū­džių la­vi­ni­mu, pa­vyz­džiui, mo­kant pieš­ ti, lip­dy­ti ir pan.“ S.Mat­jo­šai­tis ak­ty­viai da­ly­va­vo Lie­tu­vių moks­lo drau­gi­jos (LMD) ir LMS veik­lo­je bei Vil­niaus kraš­to lie­tu­vių kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me.

Iki 1933 m. S. Mat­jo­šai­tis mo­ky­ to­ja­vo Vil­niaus mer­gai­čių ir Vy­tau­to Di­džio­jo gim­na­zi­jo­se, dės­tė lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą, Lie­tu­vos is­to­ri­ją ir pie­ši­mą. Pa­ra­šė pie­ši­mo va­do­vė­ lį „Veid­ro­dė­lis“ (1921 m.), is­to­ri­jos va­do­vė­lį „Lie­tu­vos is­to­ri­jė­lė“ (1931 m.) ir ke­tu­rias „Sa­ka­lė­lio“ kny­gas.

Le­gen­di­nė šei­ma

Kolektyvas: Vilniaus berniukų gimnazijos pedagogų tarybos posėdis. S.Matjošaitis – stovi pirmas iš deši-

Legenda: garsusis „Sakalėlio“ vadovėlis, iš-

Per tą ak­ty­vios vi­suo­me­ni­nės, švie­tė­jiš­kos ir pe­da­go­gi­nės veik­los lai­ko­tar­pį S. Mat­jo­šai­čio gy­ve­ni­me įvy­ko ir as­me­ni­nių pa­si­kei­ti­mų – 1924 m. jis ve­dė Ju­li­ją Ja­nu­lai­ty­tęBi­liū­nie­nę, Jo­no Bi­liū­no naš­lę.

J.Bi­liū­nie­nė-Mat­jo­šai­tie­nė, kaip ir jos vy­rai, bu­vo ak­ty­vi vi­suo­me­ nės vei­kė­ja. 1904 m. bai­gė odon­ to­lo­gi­ją Char­ko­vo me­di­ci­nos ins­ ti­tu­te. 1905–1906 m. re­vo­liu­ci­nių įvy­kių me­tu ak­ty­viai da­ly­va­vo Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­ jos veik­lo­je. 1912–1914 m. gy­ve­ no Vie­no­je, kur 1913 m. gi­mė duk­ tė Mei­lu­tė Mat­jo­šai­ty­tė. Pra­si­dė­jus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui, grį­

Mo­ky­ti – pa­trauk­liai ir įdo­miai Di­d žiau­s ias S.Mat­j o­š ai­č io nuo­ pel­n as Lie­t u­vos švie­t i­mui – aš­t uo­n ių da­l ių „Sa­ka­lė­l io“ kny­gos (1918–1942 m.), skir­tos še­šia­me­tei pra­di­nei mo­kyk­lai.

Nuo pat pir­mų­jų „Sa­ka­lė­l io“ lei­d i­ mų vy­ra­vo žais­m in­go tu­r i­n io, pa­ trauk­l ios for­mos, mo­k i­n ių leng­ vai skai­to­mi ele­men­to­ri­nio ir poe­ le­men­to­r i­n io va­do­vė­l ių teks­t ai.

Teks­t ai sėk­m in­gai de­r i­n a­m i su gro­ž i­ne ir liau­dies kū­ry­ba.

S.Mat­jo­šai­tis aiš­kiai bu­vo prieš mo­ ra­li­zuo­jan­čius teks­tus, sie­kė į skai­ ti­n ius įtrauk­t i ge­r iau­sių ra­šy­to­jų kū­ri­nius.

žo į Lie­tu­vą, bet ne­tru­kus, 1915 m., pa­si­trau­kė į Vo­ro­ne­žą, kur dir­bo dan­tų gy­dy­to­ja lie­tu­vių bend­ruo­ me­nė­je. 1918 m. grį­žo į Vil­nių ir dir­bo sa­ni­ta­ri­jos drau­gi­jo­je.

M.Mat­jo­šai­ty­tė nea­be­jo­ti­nai pa­ vel­dė­jo vi­sas ge­riau­sias tė­vų sa­vy­ bes ir drą­siai žen­gė tė­vų pra­min­ tais ke­liais: 1931 m. bai­gė Vil­niaus Vy­tau­to Di­džio­jo gim­na­zi­ją, 1931– 1938 m. stu­di­ja­vo li­tua­nis­ti­ką Kau­ no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te.

Vė­liau M.Mat­jo­šai­ty­tė-Luk­šie­nė vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą pa­sky­rė pe­da­ go­gi­kai – ta­po ha­bi­li­tuo­ta so­cia­li­ nių moks­lų dak­ta­re, pro­fe­so­re, Lie­ tu­vos mo­kyk­los is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­ja, pe­da­go­gi­nės an­to­lo­gi­jos, nau­jos mo­ky­mo kon­cep­ci­jos kū­rė­ja, vie­na iš švie­ti­mo re­for­mos au­to­rių, lie­tu­ vių li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­ja.

1927 m. Mat­jo­šai­čių šei­mo­je gi­ mė ir sū­nus Sau­lius Mat­jo­šai­tis.

1931 m. J.Bi­liū­nie­nė-Mat­jo­šai­ tie­nė su duk­ra Mei­lu­te ir sū­nu­mi Sau­liu­mi per­si­kė­lė gy­ven­ti į Kau­ ną. Kai 1933 m. len­kų val­džia mo­ ky­to­ją S.Mat­jo­šai­tį iš­trė­mė iš Vil­ niaus, jis taip pat per­si­kė­lė į Kau­ną ir ap­si­gy­ve­no su šei­ma. Čia to­liau tę­sė pe­da­go­gi­nę veik­lą. „Spau­dos fon­do“ bend­ro­vė iš­lei­do dar ke­ tu­rias pa­sku­ti­nią­sias jo pa­reng­to lie­tu­viš­ko ele­men­to­riaus „Sa­ka­ lė­lis“ da­lis.