2013 08 30 santaka

1

Penktadienis, rugpjūčio 30, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/santaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 105

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Go­ti­kos gra­žuo­lei įkvėps gy­vy­bės

Vie­nat­vės lai­kai bai­gia­si – Zapyškio šv.Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čia at­si­durs nau­jo kul­tū­ri­nio pro­jek­to cent­re

6

Žmo­nės be vei­dų ir aist­rų

Fes­ti­va­lis ki­tu kam­pu

Min­čių apie me­ną bu­ti­kas

Laik­ą ap­len­ku­siuo­se fo­to­me­ni­nin­ko A.Šeš­kaus kū­ri­niu­ose – so­viet­me­čio ne­ro­man­ti­ka.

Mu­zi­ko­lo­gės G.Dai­naus­kie­nės žvilgs­nis šį­kart nu­kreip­tas ne į sce­ną, bet į žiū­ro­vų sa­lę.

Iš min­čių įkur­ti dar vie­ną par­duo­tu­vę gi­mė al­ter­na­ty­vios kul­tū­ros erd­vės pro­jek­tas „Bu­tas“.

3

4

8

2

Penktadienis, rugpjūčio 30, 2013

santaka/kultūros savaitė „Perž­vel­gė­me ke­le­rių me­tų do­ku­ men­tus, raš­tus ir pra­šy­mo dėl fil­mo „Laiš­kai So­fi­jai“ fi­nan­sa­vi­mo ne­ ra­do­me“, – šiuo Kul­tū­ros mi­nis­te­ ri­jos at­sa­ky­mu su­bliūš­ko skan­da­las, ku­rį bu­vo be­su­ke­liąs fil­mo apie Mi­ ka­lo­jų Kons­tan­ti­ną Čiur­lio­nį re­ži­sie­ rius bri­tas Ro­ber­tas Mul­la­nas, vie­šai su­kri­ti­ka­vęs mi­nis­te­ri­ją, kad ši esą ne­pa­rė­mė ro­man­tiz­mo ge­ni­jui skir­ tos juos­tos kū­ri­mo. Blyks­te­lė­ju­sios emo­ci­jos neuž­tem­dė fil­mo „Laiš­kai So­fij­ ai“ prem­je­ros, šią sa­vai­tę įvy­ku­ sios Lie­tu­vos ki­no teat­ruo­se.

Būk ma­no dra­ma Silvija ČižaitėRudokienė Nacionalinio Kauno dramos teatro teatrologė

FIR­SAS. Prieš ne­lai­mę ir­g i ši­taip bu­vo: ir pe­lė­da ūka­vo, ir vir­du­lys be pa­ lio­vos ūkė.

GA­J E­VAS. Prieš ko­k ią ne­lai­mę?

FIR­SAS. Prieš lais­vę.

An­to­nas Če­cho­vas. „Vyš­nių so­das“

P

ran­cū­zų fi­lo­so­fas Ro­lan­d ’as Bart­he­s as tei­g ia, kad mi­ tas – tai kal­bos ti­pas, o kal­ bė­ti nie­kas neužd­raus. Vie­ ni ty­liau, ki­ti gar­siau kas die­ną ku­r ia mi­tus, ku­r ie įsi­l ie­ja į is­to­r i­jos tėk­mę. Šian­d ien su­si­k ur­t i mi­tą, įvaiz­d į ir iš­ lik­t i svar­biam bei po­pu­l ia­r iam vi­ suo­me­nė­je tam­pa vis sun­k iau. Ne­ nus­lūgs­t an­t is var­to­ji­mo tem­pas ir in­for­ma­ci­jos per­tek­lius gim­do pa­ra­ dok­sa­l ią si­t ua­ci­ją: mi­tais tam­pa ab­ so­l iu­t i vi­su­ma, ka­dan­g i vis dau­g iau pra­ve­r ian­čių­jų bur­ną ir vis ma­ž iau ži­nan­č ių­jų. Tiks­l iau, da­b ar „goog­ le“ pa­gal­b ą ži­no vi­si, o tink­la­la­piai ir so­cia­l i­n iai tink­lai lei­d žia tei­sė­tai sa­vo ži­no­ji­mą afi­šuo­t i pa­t i­r iant eks­ hi­bi­cio­n is­t i­n į ma­lo­nu­mą.

Be abe­j o, to­k io­m is są­ly­go­m is ge­ riau­s iai ga­l i gy­v uo­t i teks­t as, ap­rė­ pian­t is vi­s uo­me­n ės eg­z is­ten­c i­j ą.

O sa­vęs rea­l i­z a­v i­mas ir įtei­s i­n i­mas neap­s iei­na­mas be teat­ra­l iš­ko troš­ ki­mo de­monst­r uo­t i pa­t į sa­ve, kur­ ti le­gen­d ą apie in­d i­v i­d ą, pa­s ta­t ą, mies­t ą, ins­t i­t u­ci­ją, pa­s au­l į. Teks­t as į sa­vo bū­t į įtrau­k ia is­to­r i­n ius mo­ men­t us, da­b ar­t ies as­p ek­t us ir vi­ są so­c iu­mo ka­pi­t a­l ą: is­to­r i­j ą, pa­s a­ kas, eko­no­m i­k ą, kul­t ū­rą, su­bkul­t ū­ rą... Ma­no­m a, kad teat­ras tu­r i uni­ ka­l ią kal­b ą, ku­r ia kal­b a įpras­m in­ da­mas sa­ve.

Žiū­ro­vai to­liau mė­gau­ sis svar­biau­sių­jų sta­tu­su, ga­lė­da­mi ver­tin­ti, nu­teis­ ti ar iš­tei­sin­ti.

Tar­pu­k a­r iu Lie­t u­vo­j e ga­n a uo­l iai mė­g in­t a sce­nos me­nu at­skleis­t i ir įtvir­t in­t i lie­t u­v iš­k u­m ą, puo­s e­l ė­ ti tra­d i­c i­jas, skleis­t i tau­t i­n į uni­k a­ lu­m ą. O, kaip mes kar­t ais klys­t a­m e! Sa­vo teat­r i­n ę kal­b ą mė­g i­no kur­t i dau­g y­ bė teo­re­t i­k ų, jų pa­se­kė­jų ar­ba in­d i­v i­dua­l ių gru­pių, tad ne­nuos­ta­ bu, kad kar­tais ir teat­re ga­l i bū­t i ne­ su­s i­k al­b a­m a. Dis­k u­s i­j a ne­g a­l i­m a, kai ne­g ir­d i­m as opo­nen­t as, mė­g i­ na­ma bend­rau­t i skir­t in­go­m is kal­ bo­mis, at­si­sa­kant iš­raiš­kin­gos ges­ tų kon­fi ­g ū­ra­ci­jos.

Sun­k u tvar­d y­t is ir neuž­gož­t i ki­to, kai su­tei­k ia­m a vi­s iš­ ka lais­vė. Ne vel­ tui se­n o­l is Fir­ sas A.Če­c ho­v o dra­mo­j e apie lais­ vę kal­b a kaip apie ne­l ai­mę, juk tuo­met ne­b e­l ie­k a sie­nų, pri­ vers­t i­n io aiš­k u­m o: „Mu­ž i­ kai prie po­nų, po­n ai prie mu­ž i­k ų,

o da­b ar vis­k as pa­skli­d ai, nie­ko ne­ be­s up­ra­s i.“ Šį­kart Na­cio­na­l i­n is Kau­no dra­mos teat­ras (NKDT) ne­s ie­k ia pa­s i­duo­ ti aki­m ir­kos ža­ve­siui ir se­zo­no du­ ris pra­vers žiū­ro­v ų klaus­da­mas bei ra­g in­da­mas dis­k u­t uo­t i. Vyš­n ios – bū­s i­mo­jo teat­ro se­zo­no sim­b o­l is.

Teat­ras, tar­si au­g in­da­mas sa­vo so­ dą, pir­muo­ju spek­tak­l iu duok­lę ati­ duos ne­blės­t an­č iai dra­ma­t ur­g i­jos kla­si­kai – An­to­no Če­cho­vo gul­b ės gies­mei, šie­met 110-ąjį ju­bi­l ie­jų mi­ nin­č iai dra­mai „Vyš­n ių so­das“, ku­ ri Kau­ne at­g ims re­ž i­s uo­t a Ar­t ū­ro Arei­mos. Nu­v il­n i­jus Nau­jų­jų me­t ų šur­mu­liui, NKDT sce­no­je pra­žys sa­ ku­ros kar­t u su 140 at­l i­kė­jų – miš­r ia Lie­t u­vos ir Ja­po­n i­jos tru­pe.

Pa­t ar­lė by­lo­j a: pa­s a­k yk, kas ta­vo drau­gas, pa­sa­k y­siu, kas tu esi. Tad ne­nuos­ta­bu, kad lais­vė BŪ­T I neat­ sie­j a­m a nuo lais­vės BŪ­T I DRAU­ GE. Sa­vo at­vaiz­dą ga­l i­ma kur­t i ne vien de­monst­r uo­j ant as­me­n i­nes sa­v y­bes, bet ir pa­ro­dant ki­t us. To­ dėl dis­k u­s i­ja gims ne tik su žiū­ro­ vais – žen­g ia­ma į tarp­tau­t i­n į Bal­t i­ jos lau­ką. Apie var­to­to­jiš­kos vi­suo­ me­nės rea­ly­b ę, nu­ž y­mė­t ą nuo­la­t i­ nio lai­ko trū­k u­mo, stre­so ir pre­kės ženk­lo, kaip as­me­ny­bę for­muo­jan­ čio veiks­n io, svar­b a bus svars­to­ ma kar­t u su Es­t i­jos ir Lat­v i­jos kū­ ry­bi­nė­m is pa­j ė­go­m is „Bal­t i­jos ša­ lių dra­mos fes­t i­va­ly­je“. Taip mė­g i­ na­m a ne­p a­s i­duo­t i ni­h i­l is­t i­n iams api­bend­r i­n i­mams ir per sa­v is­ta­bą bei sa­v i­kon­temp­l ia­ci­ją ieš­ko­t i am­ ži­nų­jų, nors kar­tais, re­g is, nyks­tan­ čių žmo­g iš­k ų­jų ry­šių.

Sce­nos me­nas, jo kū­rė­jai nuo­la­tos ku­r ia mi­tą. Ar­g i ku­r iam nors teat­ ro ger­bė­jui A.Arei­ma ne­ke­l ia aso­ cia­ci­jų su teat­ro chu­l i­ga­nu? Nau­ją­ jį se­zo­ną šis chu­l i­ga­nas tęs pra­dė­ tus dar­bus – vėl im­sis kla­si­kos, rug­ sė­jo 18–21 d. teat­ras at­vers du­ris au­ rie­čiams ir Af­ri­kos rit­mams, vė­l iau ko­ja ko­jon bus žen­g ia­ma su Lat­ vi­ja, Es­ti­ja, prie ku­rios pri­si­jungs ir kom­pa­ni­ja iš Ja­po­ni­jos. O žiū­ ro­vai to­liau mė­gau­sis svar­biau­ sių­jų sta­tu­su, ga­lė­da­mi ver­t in­ ti, nu­teis­ti ar iš­tei­sin­ti. Nes lais­ vė kur­ti ir lais­vė spręs­ti pa­neigs Fir­so žo­d žius ir kurs tei­g ia­mai aso­cia­ty­vų mi­tą.

„Rei­kė­tų mums pa­tiems pa­klaus­ti sa­vęs, ko­dėl mū­sų mu­zi­ka taip su­ men­ko? Ar mums ta­len­tų stin­ga?

Ar pri­trū­ko­me ge­ros va­lios žmo­ nių, ku­rie šio­je dir­vo­je no­rė­tų dar­ buo­tis? Ar mes pa­tys ne­jau­čia­me ge­res­nės mu­zi­kos trū­ku­mo? Vi­ sai ne. Trūks­ta vien mū­sų mu­zi­ kos ta­len­tams jų vi­suo­me­nės glo­ bos, jų vi­suo­me­nės užuo­jau­tos.

Trūks­ta taip pat žmo­nių, ku­rie įsteng­tų at­vi­rai pri­si­pa­žin­ti, jog taip, kaip yra – yra blo­gai, ir kad mes mu­zi­kos trokš­ta­me“, – taip dar XIX ir XX am­žių san­dū­ro­je ra­ šė M.K.Čiur­lio­nis. Ką tik pa­si­ro­ džiu­si pro­f. Vy­tau­to Lands­ber­gio pa­reng­ta kny­ga, ku­rio­je pub­li­kuo­ ja­mi M.K.Čiur­lio­nio straips­ niai, tū­lam lie­tu­viui ga­li at­ver­

„ACME Film“ archyvo nuotr.

Šal­ti­nis: Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja

ti akis: le­gen­di­nis kū­rė­jas bu­vo ne tik di­dis kom­po­zi­to­rius, dai­li­nin­ kas, bet ir pub­li­cis­tas, ne­li­kęs tik

abe­jin­gu vi­suo­me­nė­je vyks­tan­čių pro­ce­sų ste­bė­to­ju. Šal­ti­nis: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la

„Žvilgs­nis ke­liau­ja vir­pan­čiais mo­ters kū­no kal­nais ir kal­vo­ mis – ske­lia­mos ki­birkš­tys, už­deg­ da­mos ir nu­švies­da­mos nau­jus gy­ ve­ni­mo ho­ri­zon­tus. Ir ta­da – dar la­biau no­ri­si gy­ven­ti, no­ri­si at­ras­ti dar ne­re­gė­tas erd­ves, įžieb­ti dar di­ des­nes ir ryš­kes­nes ug­nis“, – sa­ko fo­to­me­ni­nin­kas Sau­lius Paukš­tys, ry­toj „Flu­xus mi­nis­te­ri­jo­je“ pri­ sta­ty­sian­tis sa­vo dar­bų pa­ro­dą „Ki­ birkš­tys“. Teat­ro fo­tog­ra­fi­jos pra­di­ nin­ko Lie­tu­vo­je dar­bai erd­ve da­ly­sis su dai­li­nin­ko Aud­riaus Nau­jo­kai­čio fo­tog­ra­fi­jų cik­lu „Or­vi­dų so­dy­ba“.

Saulius Paukštys. Iš ciklo „Kibirkštys“.

Šal­ti­nis: „Flu­xus“ mi­nis­te­ri­ja

„Vei­kia­me kaip filt­ras, į pro­gra­mą ne­pra­lei­džian­tis vie­na­die­nių, leng­ vų skai­ta­lų“, – sa­ko Eu­ri­ka So­ge­vi­ čie­nė, vie­na jau ant­rą­kart vyk­sian­ čio Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­rių. Rug­sė­jo 13–15 d. vyk­ sian­tis fes­ti­va­lis, nors pa­va­di­ni­mu ir ak­cen­tuo­jan­tis sa­vo lo­ka­lu­mą, min­čių tu­rė­tų kel­ti ir kau­nie­čiams.

Apie li­te­ra­tū­ros eli­tiš­ku­mą, ne ma­ si­nei au­di­to­ri­jai skir­tas kny­gas lei­ džian­čias lei­dyk­las, ga­liau­siai – apie kul­tū­ros de­cent­ra­li­za­vi­mą, ma­ žų ren­gi­nių for­ma­tą, per­spek­ty­vų, ne­pai­sant ne­beap­rė­pia­mai išau­gu­ sios Vil­niaus kny­gų mu­gės. Šal­ti­nis: www.kny­gu­fes­ti­va­lis.lt

Tomo Lukšio / BFL nuotr.

„Su­dė­tin­giau­sia iš­mok­ti bū­ti są­ži­ nin­gam ir su­ge­bė­ti grei­tai pa­ma­ty­ti ir ap­čiuop­ti bū­si­mo kad­ro pro­ble­ mą. Taip pat la­bai svar­bu mo­kė­ ti kal­bė­ti is­to­ri­jo­mis, nuo­trau­kų se­ri­jo­mis, t. y. pir­miau­sia at­rink­ ti tin­ka­mus kad­rus, ta­da for­muo­ ti pa­sa­ko­ja­mos is­to­ri­jos rit­mą ir se­ką“, – su­dė­tin­giau­sią mo­men­ tą fo­to­gra­fi­jo­je įvar­di­ja fo­tog­ra­fas, re­dak­to­rius ir lei­dė­jas iš Len­ki­jos Ma­rius­zas Fo­rez­kis, reng­sian­tis meist­riš­ku­mo dirb­tu­ves rug­sė­jo 6–8 d. pra­si­de­dan­čia­me fes­ti­ va­ly­je „Kau­nas Pho­to“.

Mariuszas Foreckis. Čėčėnija, Grozny, 1995

Šal­ti­nis: www.kau­nasp­ho­to.com

3

Penktadienis, rugpjūčio 30, 2013

santaka/portretas

Čia nėra nei geis­mo, nei vil­ties

Al­gir­das Šeš­kus. Be pavadinimo.

Al­gir­das Šeš­kus. Be pavadinimo.

Kaip pa­ra­šy­ti apie Al­gir­do Šeš­kaus fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dą, ne­se­ niai ati­da­ry­tą Kau­no fo­tog­ra­fi­jos ga­le­ri­jo­je, be nos­tal­gi­jos se­ niai praė­ju­siam lai­kui, no­ri ne­no­ri ky­šan­čiam iš dau­gu­mos šio au­to­riaus fo­tog­ra­fi­jų, nes tai – ar­chy­vi­niai kad­rai?

Al­gir­das Šeš­kus. Be pavadinimo.

kos, o prie­šin­gai, nes mo­te­rys čia – ne gun­dy­to­jos, bet dar­bi­nin­kės, pra­sme­gu­sios bui­ty­je, sto­vin­čios su pir­ki­nių mai­šais prie par­duo­ tu­vių, ne­šan­čios sun­kius mai­šus per ge­le­žin­ke­lio bė­gius.

Net ar­mo­ni­ka gro­jan­ti mer­gi­na yra abst­rak­ti, sun­kiai at­spė­ja­mo am­žiaus (mo­ki­nė, o gal net jau­na mo­te­ris?). Mes ne­daug ką te­ga­li­ me apie ją pa­sa­ky­ti, vei­das lyg ty­ čia kiek ne­su­fo­ku­suo­tas – tik sim­ bo­lis, ženk­li­nan­tis keis­tus šven­čių ri­tua­lus.

Tai­gi čia tik­rai nė­ra so­viet­me­ čio ro­man­ti­kos, nes nė­ra ro­man­ ti­kos iš­vis. A.Šeš­kui neį­do­mūs ir žmo­nių cha­rak­te­riai, nes jie kal­bė­ tų apie vil­tį, ga­li­my­bes, ne tik apie ru­ti­ną, bet ir ti­kė­ji­mą. Tai­gi ga­li­ma kel­ti klau­si­mą – kas rū­pi šių fo­tog­ ra­fi­jų au­to­riui?

Ais­tė Ki­sa­raus­kai­tė

Kaip pa­ra­šy­ti apie šį me­ni­nin­ką, ne­kar­to­jant Ag­nės Na­ru­šy­tės kny­ gos „Nuo­bo­du­lio es­te­ti­ka Lie­tu­ vos fo­tog­ra­fi­jo­je“ įžval­gų? Vie­nas iš gru­pės ra­di­ka­lių me­ni­nin­kų, at­ ne­šu­sių po­stmo­der­nis­ti­nį po­žiū­rį į fo­tog­ra­fi­ją, il­gai ne­bu­vo ty­ri­nė­ tas ar ver­tin­tas. In­ten­sy­viai kū­ręs 7-aja­me ir 8-aja­me de­šimt­me­ čiais, 1984 m. jis pa­si­trau­kė iš ak­ ty­vios me­ni­nės veik­los. Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mos 1975–1983 m. fo­ tog­ra­fi­jos, kai ku­rie si­dab­ro bro­ mi­do at­spau­dai, spaus­ti pa­ties au­to­riaus bū­tent tuo me­tu, ki­ti – da­bar.

Tie­są sa­kant, ro­man­ti­kos ar nos­ tal­gi­jos A.Šeš­kaus kū­ry­bo­je tik­rai ne­daug, gal tik tiek, kiek pa­ti fo­ tog­ra­fi­ja tu­ri ga­lią fik­suo­ti de­ta­les, iš­ny­ku­sias ir mums pri­me­nan­čias praei­tį.

Ne­sus­tab­dy­tos aki­mir­kos

Žmo­nės be vei­dų

Ne­ži­nau, iš kur atei­na to­kia pa­ gun­da, bet man vėl ma­ga fo­tog­ ra­fi­ją ly­gin­ti su ki­nu, šį kar­tą – su Be­la Tar­ro fil­mais.

Nes­pal­vo­tuo­se sa­vo fil­mų kad­ ruo­se veng­rų re­ži­sie­rius mė­gau­ja­ si de­ta­lė­mis, pa­brėž­da­mas to­ta­li­ ta­riz­mo su­kel­tą ar­ba tie­siog vi­sur esan­tį skur­dą. Vis dėl­to svar­biau kit­kas: nors fil­mui rei­ka­lin­gi ak­ to­riai, o šios pa­ro­dos fo­tog­ra­fi­jos taip pat fik­suo­ja žmo­nes – praei­ vius, pa­žįs­ta­mus ir ne­pa­žįs­ta­mus (skir­tin­gai nuo ki­tų nuo­bo­du­ lio es­te­ti­kos fo­tog­ra­fų, fo­ku­suo­ jan­čių dė­me­sį į daik­tus), tiek Be­ la Tar­rui, tiek A.Šeš­kui žmo­gus iš tie­sų ne­rū­pi.

Tai – tik per­so­na­žai, at­lie­kan­ tys kiek kvai­lus vaid­me­nis, daž­nai vi­sai nu­žmo­gin­ti ne­pri­tek­liaus ar sun­kaus gy­ve­ni­mo. Gat­vė­je pri­

Įžvalgumas: fotografuodamas

kasdienybę A.Šeškus įamžino ištisą epochą. Artūro Morozovo nuotr.

gu­lu­si mer­gai­tė, ap­si­klo­ju­si su­ ply­šu­siu sku­du­ru. Du­be­ny­je be­ si­prau­sian­ti mo­te­ris ne­gra­žiais apa­ti­niais ir pri­seg­to­mis ko­ji­nė­ mis. Jos vei­das nė ne­ro­do­mas, nes čia vi­sai ne­rei­kia skau­daus, liūd­no ar ki­to­kio žvilgs­nio, ne­rei­kia jos is­to­ri­jos – ji tik vie­nas iš ru­ti­nos simp­to­mų.

Med­vil­ni­nių, ne­dai­lių apa­ti­nių te­ma daž­na A.Šeš­kaus fo­tog­ra­fi­jo­ je, ne vel­tui kny­go­je „Po­hu­lian­ka“ vie­nin­te­lis spal­vos ak­cen­tas – rau­ do­nos kel­nai­tės. Nė kiek ne ero­tiš­

Se­no­jo­je ta­py­bo­je pa­sau­lis ku­ria­ mas pa­veiks­lo vi­du­je, pa­grin­di­nę vie­tą su­tei­kiant ob­jek­tui (ne­svar­ bu, ar ku­ria­mas po­rtre­tas, na­tiur­ mor­tas, pei­za­žas), o mo­der­niz­ mo lai­kas pa­žy­mė­tas il­gu ta­py­bos ban­dy­mu iš­si­va­duo­ti iš pa­veiks­lo rė­mų, pa­stan­go­mis su­teik­ti žiū­ ro­vui jaus­mą, kad vaiz­das tę­sia­si ir už dro­bės ri­bų. XX a. – tai lai­ kas, kai ty­ri­nė­ja­mi ne reiš­ki­niai, ob­jek­tai, o jų ri­bos, ku­rias no­ri­ma iš­plės­ti. Šiuos me­to­dus ga­li­ma at­ras­ti ir fo­tog­ra­fi­jo­je. Va­di­na­mo­sios Lie­ tu­vos fo­tog­ra­fi­jos mo­kyk­los at­ sto­vams cent­ri­nė fi­gū­ra yra žmo­ gus, lyg ko­kiems švie­ti­mo epo­chos me­ni­nin­kams ar tie­siog neat­sik­ra­ čiu­sie­siems so­vie­ti­nės ideo­lo­gi­jos pri­mes­to dar­bo žmo­gaus aukš­ti­ni­ mo. Vė­les­nei kar­tai, pai­san­čiai po­ stmo­der­niz­mo prin­ci­pų, rū­pi pa­ čios fo­tog­ra­fi­jos ga­li­my­bės, ku­rias

kiek­vie­nas au­to­rius ban­do iš­plės­ ti sa­vaip.

A.Šeš­k us sma­g i­n a­s i žais­d a­ mas ant bui­ties aš­me­nų. At­sai­ nu­mas kom­po­zi­ci­jo­je, pa­brėž­ti­nai „ne­gra­žūs“, „neį­do­mūs“ vaiz­dai, daž­nai net su­ju­dė­ję, ne­su­fo­ku­suo­ ti per­so­na­žai, – vi­sa tai nau­do­ja­ma ne tik są­mo­nin­gai, bet ir meist­riš­ kai, ku­riant sa­vi­tą vaiz­do es­te­ti­ką.

Bū­tent A.Šeš­kaus kad­ro su­vo­ki­mas nu­ro­do į gy­ve­ni­mo pro­ce­są, aiš­kiai be­si­tę­sian­tį už kad­ro ri­bų.

Taip ir A.Šeš­kaus ku­ria­ma­me pa­ sau­ly­je: yra tik keis­ti, be­pro­tiš­ ki dar­bai, bet tiek ma­žai vil­ties.

Kas­die­ny­bės pa­ri­biai – taip pa­ va­din­čiau šio au­to­riaus ty­ri­mo ob­ jek­tą. Kaip po­stmo­der­nis­ti­nis de­ konst­ra­vi­mas pa­sie­kia ri­bą, už ku­rios ne­lie­ka nie­ko, taip šią li­ni­ ją (kiek­vie­nam sa­vaip) pa­vy­ko pa­ siek­ti me­ni­nin­kams, va­di­na­miems nuo­bo­du­lio fo­tog­ra­fais.

Jokios romantikos

Gin­tau­tas Tri­ma­kas sie­kia su­nai­ kin­ti bet ko­kį at­pa­žįs­ta­mą vaiz­dą, o A.Šeš­kus vaiz­do ne­nai­ki­na, bet juo nau­do­da­ma­sis kal­ba apie pa­ ties gy­ve­ni­mo su­nai­ki­ni­mą.

Gy­ve­ni­mo ne­bė­ra, kaip ir Kau­ no ki­no fes­ti­va­ly­je ro­dy­ta­me Be­ la Tar­ro fil­me „Tu­ri­no ark­lys“.

Fil­mas bai­gia­si juo­da fo­tog­ra­fi­ne tam­sa. Die­vas mi­rė, ne­bė­ra pra­ smės gy­ven­ti.

Taip ir A.Šeš­kaus ku­ria­ma­me pa­sau­ly­je: yra tik keis­ti, be­pro­tiš­ ki dar­bai, ab­sur­diš­kos si­tua­ci­jos,

bet tiek ma­žai vil­ties, gy­ve­ni­mo geis­mo. Tik ru­ti­na, slen­kan­tis lai­ kas, ir nie­ko dau­giau. Bū­tent taip at­ro­dė so­vie­ti­nis pa­sau­lis mąs­tan­ čiam žmo­gui. Ži­no­ma, ga­li­me il­gė­tis tų ne­be­ li­ku­sių ga­zuo­to van­dens au­to­ma­ tų gat­vė­se ar juo­kin­gų mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­lių, ei­lių ar ži­gu­lių, ta­čiau A.Šeš­kaus fo­tog­ra­fi­ja, kaip nė vie­ no ki­to, da­bar de­monst­ruo­jan­čio so­viet­me­čio ar­chy­vi­nes juos­tas, pa­ro­do to­ta­li­ta­riz­mo be­pras­my­bę, jo su­kel­tą skur­dą ir nu­žmo­gi­ni­mą.

Tai­gi jo­kios ro­man­ti­kos, net eg­ zis­ten­ci­nis nuo­bo­du­lys čia tu­ri aiš­kią so­cia­li­nę po­teks­tę.

Tik vie­na – šio au­to­riaus kny­ gos pa­si­žy­mi di­zai­no šva­ra ir aukš­ ta ko­ky­be, o to kar­tais pri­trūks­ ta at­spau­dams pa­ro­do­se, ku­rių pa­ts au­to­rius jau ne­spau­džia. Ga­ li­ma su­pras­ti, ko­dėl tar­si at­si­tik­ ti­ne tvar­ka pa­rink­ti dar­bų for­ma­ tai (di­de­li ir vi­sai ma­ži eks­po­nuo­ti tie­siog pa­gal vi­zua­li­nę lo­gi­ką). Fo­ tog­ra­fuo­ja­ma sten­gian­tis mak­si­ ma­liai iš­ryš­kin­ti gy­ve­ni­mo ab­sur­ dą, pa­gal tą pa­tį kri­te­ri­jų ga­li­ma ir pa­ro­dą su­dė­lio­ti. Tik la­bai no­rė­ tų­si, kad šie at­spau­dai sa­vo aukš­ta ko­ky­be be­pras­my­bei su­teik­tų me­ no sta­tu­są, o ne pa­lik­tų ją pa­pras­ tu­mo ly­gio. Ši men­ka pa­sta­bė­lė – tik pro­ fe­sio­na­lo akims. Iš tie­sų kas­kart atei­nu pa­žiū­rė­ti, kaip šio au­to­riaus se­niai už­fik­suo­tas keis­ta­sis pa­sau­ lis slen­ka pro ma­no akis. Ir kas­kart liū­džiu, kad A.Šeš­kus ne­be­fo­tog­ ra­fuo­ja – mū­sų šian­die­nis pa­sau­lis taip pat ne­sto­ko­ja be­pras­my­bės. kas: A.Šeš­kaus fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da. kur: Kau­no fo­tog­ra­fi­jos ga­le­ri­jo­je. kada: Vei­kia iki rug­sė­jo 8 d.

4

Penktadienis, rugpjūčio 30, 2013

santaka/muzika

Pažaislio muzikos fes­ti­va­lis su­br Su pir­mai­siais krin­tan­čiais gels­tan­čių me­ džių la­pais nu­vil­ni­jo pa­sku­ti­nės XVIII Pa­ žais­lio mu­zi­kos fes­ti­va­lio me­lo­di­jos. Pats metas įvertinti tai, kas matyta ir girdėta.

Gra­ž i­na Dai­naus­kie­nė Mu­z i­ko­lo­gė

Tiek per fes­ti­va­lio ati­da­ry­mą, tiek ir per už­da­ry­mą prieš kon­cer­tus kal­bė­ju­sie­ji ir ge­ros klo­ties fes­ti­va­ liui lin­kė­ju­sie­ji ak­cen­ta­vo jo gy­va­ vi­mo am­žiaus pa­ra­le­lę su žmo­gaus aš­tuo­nio­lik­me­te bran­da. Ši bran­dą žy­min­ti ri­ba ne­ju­čia ta­po vi­so fes­ ti­va­lio kon­cer­tus ly­din­čiu leit­mo­ ty­vu ir tam tik­ru ver­ti­ni­mo kri­te­ ri­ju­mi – ar su­bren­do­me?

Pa­si­tei­si­no nau­jos erd­vės

Iš tie­sų fes­ti­va­lio pro­gra­ma jau nu­si­sto­vė­ju­si, tu­rin­ti sa­vo vei­dą ir cha­rak­te­rį, to­ly­giai už­pil­dan­ti įvai­ rius mu­zi­kos žan­rus ir for­mas, tai­ gi, ten­ki­nan­ti klau­sy­to­jų įvai­ria­pu­ sius po­rei­kius. Klau­sy­to­jai taip pat jau pri­pra­tę (ar pri­pra­tin­ti?) prie fes­ti­va­lio pro­gra­mos pa­siū­los ir kon­cer­tų sa­lių.

Blės­ta nuo­gąs­ta­vi­mai dėl to, ar su­si­rinks pub­li­ka ato­kes­nė­je erd­vė­ je kur nors Jo­na­vos, Kau­no, Kai­šia­ do­rių ar net Ši­la­lės ra­jo­no baž­ny­ čio­se, at­gims­tan­čių ir iš griu­vė­sių pri­si­ke­lian­čių dva­rų me­nė­se Ša­kių ar Uk­mer­gės ra­jo­nuo­se, įpras­to­se

ir nau­jo­se kul­tū­ri­nė­se ap­lin­ko­se.

Kon­cer­tų erd­vė įsi­tvir­ti­no ae­rod­ ro­mo pla­ty­bė­se Po­ciū­nuo­se, iš­ ban­dy­tos ir ga­myk­los pa­tal­pos se­ niau­sia­me Ma­ri­jam­po­lės cuk­raus fab­ri­ke.

Ple­čia­si Pa­žais­lio mu­zi­kos fes­ti­ va­lio area­las, ple­čia­si ir klau­sy­to­ jų ra­tas. Prie va­sa­ros kon­cer­tų rit­ mo įpra­tu­sius ir į bet ku­rį fes­ti­va­lio siū­lo­mą Lie­tu­vos kam­pe­lį pa­si­ry­ žu­sius nu­kak­ti iš­ti­ki­mų klau­sy­to­jų srau­tus pa­pil­do ato­kes­nių re­gio­nų vie­ti­nė pub­li­ka, kur kas ma­žiau le­ pi­na­ma mu­zi­ki­nių ren­gi­nių, tai­gi, ir ma­žiau pa­ty­ru­si klau­sy­mo pra­ kti­kos.

To­dėl ga­li­ma at­lai­džiau ver­tin­ti jų ne vie­toj pa­si­girs­tan­čius plo­ji­ mus ar per gar­siai kai­my­nei iš­sa­ky­ tus įspū­džius, vi­lian­tis, kad pa­skui at­li­kė­jus į bet ko­kį nau­ją už­kam­pį su­va­žia­vu­si iš­puo­se­lė­ta ir pa­ty­ru­si Kau­no pub­li­ka pa­ro­dys el­ge­sio per kon­cer­tus pa­vyz­dį. De­ja...

Ap­lo­dis­men­tai ne lai­ku

Grįž­ki­me prie bran­dos klau­si­mo.

Iš kar­to at­si­pra­šau tų klau­sy­to­jų, ku­rie su­vo­kia klau­so­mų kū­ri­nių for­mas ir ži­no, kad so­na­ta ar siui­

Sie­kia­my­bė: pil­na­me­tys­tės su­lau­ku­siam Pa­žais­lio mu­zi­kos fes­ti­va­liui ga­li­ma pa­lin­kė­ti vil­ties su­lauk­ti kuo dau­g

ta, taip pat stam­bie­ji vo­ka­li­niaior­kest­ri­niai kū­ri­niai yra vien­ti­si ir ne­de­ra jų per­trauk­ti plo­ji­mais, kad ir kaip niež­tė­tų del­nai pa­si­ džiaug­ti iš­girs­ta jau­di­na­mai pui­ kia so­lis­to ar an­samb­lio at­ski­ros da­lies in­terp­re­ta­ci­ja. To­kie plo­ji­ mai de­ra ne­bent džia­zo mu­zi­kos kon­cer­t uo­se, ku­r iuo­se klau­sy­

to­jų ova­ci­jos fik­suo­ja įspū­džius, ky­l an­č ius be­k lau­sant vy­k u­s iai imp­ro­vi­zuo­to epi­zo­do „čia ir da­ bar“ be­si­for­muo­jan­čios mu­zi­kos srau­te.

Ap­lo­dis­men­tų pro­ver­žiai ne­ ste­bi­na ir ope­ro­je po meist­riš­kai at­lik­tos su­dė­tin­gos ari­jos ar an­ samb­lio. Vis dėl­to per kon­cer­tą

tarp vien­ti­so kū­ri­nio da­lių įsi­ter­ pian­tys pa­pliauk­šė­ji­mai ro­do tik neiš­ma­ny­mą ir kul­tū­ros sto­ką.

Per kon­cer­ti­nį se­zo­ną fil­har­ mo­ni­jo­je to­kie iš­si­šo­kė­liai grei­tai nu­til­do­mi ar­ba ir pa­tys su­si­pran­ ta ne vie­toj pa­si­reiš­kę. Bet fes­ti­ va­lio ma­si­niuo­se kon­cer­tuo­se po at­si­tik­ti­nio pliaukš­te­lė­ji­mo nu­

Smui­ki­nin­kų M En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Įvei­kęs ke­tu­ris tūks­tan­čius ki­lo­ met­rų, Kau­no vals­ty­bi­nis cho­ras ir jo va­do­vas Pet­ras Bin­ge­lis ke­lioms die­noms ta­po mū­sų ša­lies mu­zi­ki­ nės kul­tū­ros am­ba­sa­do­riu­mi Švei­ ca­ri­jo­je, kur de­biu­ta­vo Va­lė kan­ to­no sos­ti­nė­je – Sio­ne nuo 1964 m. ren­gia­ma­me tarp­tau­ti­nia­me Sio­no mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je.

Smui­ko ir bal­so su­si­ti­ki­mas

Am­ba­sa­do­riai: Tarp­tau­ti­nia­me Sio­no mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je kau­nie­čiai at­sto­va­vo Lie­tu­vai.

Go­ti­ki­niu vi­du­ram­žių pi­lių ir ka­ ted­rų gro­žiu ke­rin­tis Sio­nas ne vel­ tui ti­tu­luo­ja­mas smui­ko mu­zi­kos ir šio inst­ru­men­to vir­tuo­zų sos­ti­ne.

Tarp­tau­ti­nio Sio­no mu­zi­kos fes­ti­ va­lio įkū­rė­jas – gar­sus ke­le­tą me­ tų Sio­ne gy­ve­nęs ir dir­bęs veng­rų smui­ki­nin­kas – Ti­bo­ras Var­ga.

Sio­no fes­ti­va­lis, iš pra­džių išim­ ti­nai ka­me­ri­nės mu­zi­kos ren­gi­nys, il­gai­niui ėmė bur­ti di­des­nius sim­ fo­ni­nius or­kest­rus, im­ta­si reng­ ti smui­ki­nin­kų kon­kur­sus, su­trau­ kian­čius į Švei­ca­ri­ją mu­zi­kus iš vi­so pa­sau­lio. Šiais me­tais ren­gia­mo jau 49ojo fes­ti­va­lio me­no va­do­vas, iš­ki­li mu­zi­kos pa­sau­lio as­me­ny­bė – ru­sų smui­ki­nin­kas Pa­ve­las Ver­ni­ko­vas, ne tik puo­se­lė­jan­tis sa­vo pirm­ta­ kų tra­di­ci­jas, bet ir ieš­kan­tis nau­jų at­spal­vių bei są­skam­bių, da­ly­vius ir klau­sy­to­jus pa­kvie­tė at­skleis­ti mu­zi­kos for­mų įvai­ro­vę, iš­gy­ven­ ti jau­di­nan­tį ir pra­smin­gą smui­ko ir bal­so su­si­ti­ki­mą.

Maest­ro: su­si­ža­vė­jęs Kau­no cho­ro

„Šių­m e­č io fes­t i­va­l io pro­g ra­ mos kon­cep­c i­ja ir bu­vo vie­n a prie­žas­čių, ko­dėl į smui­ko sos­ti­ nę ir smui­ki­nin­kų Me­ką pa­kvies­ tas cho­ras iš Kau­n o, didingoje Sio­no ka­ted­ro­je at­li­kęs Mask­vos ir Ru­si­jos pa­triar­cho vi­ka­ro, met­ ro­po­li­to Ila­rio­no (Al­fe­je­vo) ora­ to­ri­ją – „Pa­si­jos pa­gal Ma­tą“, – paaiš­k i­n o cho­r is­tas Ri­m an­tas Kle­več­ka.

Drau­ge su cho­ru Sio­no fes­ti­va­ ly­je mu­zi­ka­vo Lie­tu­vos ka­me­ri­nis or­kest­ras, žy­m i gru­z i­n ų kil­m ės Mask­vos Di­d žio­jo teat­ro so­l is­t ė Svet­la­na Ka­sya­ni, ki­ti at­li­kė­jai.

5

Penktadienis, rugpjūčio 30, 2013

santaka/muzika

en­do. Ka­da su­bręs ir pub­li­ka?

Ka­da de­ra at­si­sto­ti

Per 18 me­tų užau­ga nau­ja klau­sy­to­jų kar­ ta. Vie­na jau užau­go. O ko­kia bus nau­jo­ji?

­giau iš­pru­su­sių klau­sy­to­jų.

vil­ni­ja to­kių pa­čių neiš­ma­nan­čių­ jų ap­lo­dis­men­tų la­vi­na, trik­dan­ ti at­li­kė­jus, sie­kian­čius per­teik­ti kom­po­zi­to­riaus min­tį, jun­gian­čią kū­ri­nio at­ski­ras da­lis, ner­vi­nan­ ti ki­tus klau­sy­to­jus, įsi­gi­li­nu­sius į šiuos at­li­kė­jų sie­kius.

Ge­rai, jei at­li­kė­jai sa­vi, su­vo­kian­ tys, kad mū­sų pub­li­kai iki klau­sy­mo

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

kul­tū­ros dar bręs­ti ir bręs­ti. Ta­čiau jei at­li­kė­jas at­vy­kęs iš ša­lies, ku­rio­ je to­kie pa­svars­ty­mai apie klau­sy­ mo kul­tū­rą kel­tų nuo­sta­bą? Ko­kią nuo­mo­nę jis iš­si­ve­ža po to­kių at­ lie­ka­mo kū­ri­nio min­tį dar­kan­čių klau­sy­mo­si ap­raiš­kų? Ne­bent to­ kią, kad kon­cer­ta­vo kul­tū­ros ne­ ma­čiu­sia­me už­kam­py­je.

Už­kam­pio ypa­ty­bę su­stip­ri­na dar vie­na mū­sų pub­li­kos „tra­di­ci­ja“.

Ne­ga­na to, kad plo­ja­ma ka­da rei­kia ir ka­da ne­rei­kia, dar la­biau klau­sy­ mo­si neiš­ma­ny­mas pa­tvir­ti­na­mas „pri­va­lo­mu“ ta­pu­siu at­si­sto­ji­mu.

Sto­vin­ti pub­li­ka po kon­cer­to – pa­ts aukš­čiau­sias at­li­kė­jų meist­ riš­ku­mo įver­ti­ni­mas, su­tei­kia­mas la­bai ma­žai da­liai meist­rų, nu­si­ pel­niu­sių to­kio įver­ti­ni­mo. Mū­sų pub­li­ka dos­ni, to­kius aukš­tus įver­ ti­ni­mus da­li­jan­ti ir pa­sau­li­nio ly­ gio žvaigž­dėms, ir iš stu­di­jų suo­lo neiš­li­pu­siems stu­den­tė­liams. Ža­la dve­jo­pa – ne pir­mo ryš­ku­ mo žvaigž­dės, su­vo­kian­čios sa­vo to­bu­lė­ji­mo erd­ves, to­kį ne­pag­rįs­ tą įver­ti­ni­mą prii­ma kaip pra­stos ir neiš­ma­nan­čios pub­li­kos žy­mę.

O vos pir­mą kar­tą į sce­ną už­li­pę ne­pa­ty­rę at­li­kė­jai po ne­nu­si­pel­ ny­tų pa­gar­bos ženk­lų ga­li įsi­vaiz­ duo­ti priar­tė­ję prie to­bu­lu­mo vir­ šū­nės.

Ki­ta ver­tus, jei jau at­si­sto­ja­me kon­cer­ti­nę biog­ra­fi­ją tik pra­de­ dan­čiam at­li­kė­jui, tai kur rei­kė­tų už­si­lip­ti pa­ro­dant pa­gar­bą ir pa­ dė­ką už me­no ste­buk­lus mu­zi­kos ko­ri­fė­jams?

Ne­jau­ku bū­na ir vyks­mą sce­no­je adek­va­čiai ver­ti­nan­tiems klau­sy­ to­jams, iš­ma­ta­vu­siems dis­tan­ci­ją tarp esa­mo re­zul­ta­to ir įver­ti­ni­mo at­si­sto­ji­mu, ku­ri to­li gra­žu ne­šok­ di­na nuo kė­dės. Vis dėl­to pra­dė­ju­ sių ne­pel­ny­to at­si­sto­ji­mo ce­re­mo­ ni­ją žiū­ro­vų miš­kas (klau­sy­to­jais pa­va­din­ti ne­si­ryž­tu, nes toks at­li­

kė­jų „pa­ger­bi­mas“ ga­li­mas ne­bent jų ne­si­klau­sius ar ne­gir­dė­jus) gir­ dė­ju­siuo­sius ver­čia ar­ba pa­si­trauk­ ti iš sa­lės, ar­ba kęs­ti smer­kian­čius „be­klau­sių“ žvilgs­nius.

Aiš­ku, ga­li­ma at­si­sto­ti kar­tu (daug kas taip ir da­ro), bet nuo to jaus­mas ne ge­res­nis.

Ne­si­no­ri bruk­ti nuo­sta­tos, kad mū­sų mu­zi­ki­nė­je pa­dan­gė­je tvy­ro vien tik men­ka­ver­čiai kon­cer­ti­niai reiš­ki­niai, ku­riuos tam tik­ra pub­li­ kos da­lis su džiaugs­mu ver­ti­na lyg aš­tun­tą­jį pa­sau­lio ste­buk­lą. Vi­ sa lai­mė, kad su­lau­kia­me ir tik­rai neei­li­nių meist­rų, ne­tgi tarp mū­ sų jau­ni­mo tiek Pa­žais­lio fes­ti­va­lio pro­gra­mo­se, tiek Kau­no fil­har­mo­ ni­jos se­zo­no kon­cer­tuo­se. Ta­čiau gai­la, kad jų pa­si­ro­dy­mai ne­beiš­ sis­ki­ria ver­ti­ni­mo plot­mė­je iš ki­ tų vi­du­ti­nio lyg­mens pa­si­ro­dy­mų srau­to.

Nau­ja klau­sy­to­jų kar­ta

Grįž­ki­me prie Pa­žais­lio fes­ti­va­lio.

Jo kon­cer­tų erd­vės ir va­sa­ros lai­kas vei­kia at­pa­lai­duo­ja­mai. Juk vi­sai ki­tas jaus­mas gė­rė­tis mu­zi­ka me­ džių pa­vė­sy­je ar įsi­tai­sius Pa­žais­lio vie­nuo­ly­no šven­to­riaus ža­lu­mo­je, ste­bint plau­kian­čius de­be­sis ir jų fo­ne dan­gų kar­pan­čias kregž­du­ tes, ar­ba sle­pian­tis po skrais­čių ir skė­čių už­dan­go­mis liū­ty­je, klau­ sant per­kū­ni­ją at­kar­to­jan­čių tim­ pa­nų ai­do. Pa­to­gu ir mie­la.

Jei ne­ly­ja, ga­li­ma ir sa­vo at­ža­ las at­si­ves­ti. Dvi­gu­ba nau­da – ir mu­zi­kos bus pa­klau­sy­ta, ir vai­kai gry­na­me ore lais­ve pa­si­džiaugs.

Užuot ne­kant­rau­da­mi iš nuo­bo­ du­lio trik­dę klau­sy­mo rim­tį tė­ vams, ga­lės mu­zi­kos fo­ne pa­laks­ ty­ti lie­pų pa­vė­sy­je. Ra­mu – nie­kur ne­pra­puls, vi­są kon­cer­tą bus ma­ to­mi ir sau­gūs.

Gal tik tas or­kest­ras ir so­lis­tai ma­žie­siems šiek tiek truk­do bend­ rau­ti tar­pu­sa­vy­je ir džiaug­tis nau­ jo­mis pa­žin­ti­mis su bend­raam­žiais.

Bet ne bė­da, jei so­lis­tas per gar­siai dai­nuo­ja, pa­si­kal­bė­ti ga­li­ma ir­gi gar­siau. O sau­gos tar­ny­ba taip pat ne­truk­do, ati­džiai sau­go­da­ma sce­ ną su at­li­kė­jais – ma­tyt, kad koks so­lis­tas neap­si­ken­tęs triukš­mo ne­ nu­lip­tų tram­dy­ti nau­jo­sios klau­sy­ to­jų kar­tos lais­vės. Tai ir trykš­ta jų lais­vės po­jū­tis ne­var­žo­mai, iš­si­lie­ da­mas ta­kuo­se tarp žiū­ro­vų lenk­ ty­nė­mis, gau­dy­nė­mis ir ki­to­kiu ne­ mu­zi­ki­niu šurmuliu.

Per 18 me­tų užau­ga nau­ja klau­ sy­to­jų kar­ta. Vie­na jau užau­go. O ko­kia bus nau­jo­ji?

Pas­ku­ti­nis XVIII fes­ti­va­lio akor­ das nu­spal­vin­tas skaus­min­gų, nors kar­tu ti­kė­ji­mą ir dva­sios stip­ry­bę ke­lian­čių in­to­na­ci­jų: „Sta­bat Ma­ ter“ (do­lo­ro­sa) – Sto­vė­jo mo­ti­na (so­pu­lin­go­ji) – di­din­go sak­ra­laus kū­ri­nio au­to­rius An­to­ni­nas Dvo­ra­ kas mu­zi­kos gar­sais iš­lie­jo skaus­ mą dėl sa­vo vai­kų ne­tek­ties. Fes­ ti­va­lio erd­vė­je šis skaus­mas ga­lė­tų bū­ti sie­ti­nas su bręs­tan­čios ir kol kas sa­vo­sios bran­dos ne­pa­sie­kian­ čios kon­cer­ti­nės kul­tū­ros raiš­ka.

Sim­bo­liš­ka? Ka­da tik­ro­sios bran­ dos lai­kas? Po 18 me­tų? 21? O taip no­rė­tų­si grei­čiau...

e­ko­je – ova­ci­jos Kau­no cho­ris­tams

pro­fe­sio­na­lu­mu, prie di­rigen­to pul­to sto­jo ora­to­ri­jos au­to­rius met­ro­po­li­tas Ila­rio­nas.

Ru­si­jos pa­triar­cho pa­dė­ka

Ruoš­da­mas fes­ti­va­lio pro­gra­mą, me­no va­do­vas P.Ver­ni­ko­vas met­ro­ po­li­tui Ila­rio­nui pa­sa­kė: „Or­kest­rų kū­ri­niui at­lik­ti tai ra­si­me, bet koks ga­lė­tų bū­ti cho­ras?“ Tą­kart dva­si­ nin­kas ir kom­po­zi­to­rius Ila­rio­nas ne­su­si­mąs­tė: „Cho­rą aš ži­nau“, – jis gal­vo­je tu­rė­jo Kau­no vals­ty­bi­nio cho­ro ko­lek­ty­vą. „Su to­kio ly­gio at­li­kė­jais kon­cer­ tuo­ju pir­mą kar­tą“, – po pa­si­ro­dy­ mo Kau­no vals­ty­bi­nio cho­ro va­do­ vui P.Bin­ge­liui kal­bė­jo Mask­vos ir Ru­si­jos pa­triar­chas vi­ka­ras, met­ ro­po­li­tas Ila­rio­nas, – no­riu jums

iš­sa­ky­ti di­džiu­lį dė­kin­gu­mą ir pa­ gar­bą“.

Lie­tu­vos ka­me­ri­nio or­kest­ro di­ rek­to­rius Egi­di­jus Mik­šys taip pat gir­dė­jo šiuos žo­džius, ku­riuos tik pa­tvir­ti­no: „To­kio ly­gio cho­rų Eu­ ro­po­je yra la­bai ne­daug, to­dėl nors ir džiau­giuo­si lie­tu­vių sėk­me, ne­ si­ste­biu. Šis kū­ri­nys pa­ra­šy­tas fak­ tiš­kai cho­rui, or­kest­ras jį tik pa­ly­ di. Be­je, Sio­no ka­ted­ro­je la­bai ge­ra akus­ti­ka.“ Ne­pa­mirš­ta­ma prem­je­ra

Ru­sų dva­si­nin­kas ir kom­po­zi­to­ rius Ila­r io­n as Kau­n o vals­ty­b i­

nį cho­rą iš­gir­do, kai 2012 m. ge­ gu­ž ės 13 d. Vil­n iaus kong­re­s ų rū­m uo­se nu­s kam­b ė­jo ora­to­r i­ jos „Pa­si­jos pa­gal Ma­tą“ prem­je­ ra, ku­riai tą­kart di­ri­ga­vo Gin­ta­ras

To­kio ly­gio cho­rų Eu­ro­po­je yra la­ bai ne­daug, to­dėl nors ir džiau­giuo­ si lie­tu­vių sėk­me, ne­si­ste­biu.

Cha­bo Lat­hio­no nuo­tr.

Rin­ke­vi­čius. Įs­pū­din­gas vo­ka­li­ nis-inst­ru­men­ti­nis opu­sas, ku­ rį ne­prie­kaiš­tin­gai at­li­ko Kau­no vals­ty­bi­nis cho­ras, su­lau­kė neįp­ ras­tos sėk­mės ir pel­nė Lie­tu­vos pub­li­kos pri­pa­ži­ni­mą.

Kon­cer­to klau­sę­sis ora­to­ri­jos au­to­rius – met­ro­po­li­tas Ila­rio­nas įsi­dė­mė­jo kau­nie­čių ko­lek­ty­vą, ku­rį ir pa­kvie­tė į Sio­no ka­ted­rą, o pa­ts sto­jo prie di­ri­gen­to pul­to. „Pa­si­jos pa­gal Ma­tą“ – ne­ti­kė­ta ir kar­tu meist­riš­ka Va­ka­rų baž­ny­ ti­nės mu­zi­kos tra­di­ci­jų bei sta­čia­ ti­kių (Ry­tų) baž­ny­čios li­tur­gi­jos sin­te­zė, ku­rio­je lyg se­no­je iko­no­

je mu­zi­kos gar­sais ta­po­mos bib­li­ nių per­so­na­žų is­to­ri­jos, švy­ti die­ viš­ku­mo ir šven­tu­mo slė­pi­niai.

Kau­n o vals­ty­b i­n io cho­ro ko­ lek­ty­vui tai bu­vo ne­pa­mirš­ta­mas ir drau­ge įpa­rei­go­jan­tis pa­si­ro­ dy­mas. Ir nors kiek­vie­nam kon­ cer­t ui cho­r is­tai ati­d uo­d a vi­sas jė­gas, šį­kart jau­di­no nau­jas ir iš­ ties neei­li­nis di­ri­gen­tas – Mask­ vos ir Ru­si­jos aukš­čiau­sio ran­go dva­si­nin­kas. „Iš kiek­vie­no jo ju­de­sio skli­do sak­ra­lu­mas, – įspū­džiais pa­si­da­li­ jo cho­ris­tas Sau­lius Ma­žu­lis, – su­ si­kau­pęs, ra­mus, ap­gal­vo­jęs kiek­ vie­ną mos­tą, nie­kaip ne­pa­mir­ši, kad di­ri­guo­ja dva­sininkas.“ Sio­no fes­ti­va­ly­je per vie­ną sa­ vai­tę pa­si­ro­dė iš­ki­liau­si Lie­tu­ vos ko­lek­ty­vai, ta­čiau nė vie­nas dė­m e­s io iš Lie­t u­vos am­ba­sa­ dos ne­su­lau­kė. „O juk pa­klau­sę kon­cer­to, po jo dip­lo­ma­tai ga­lė­ tų nu­veik­ti tiek, kiek gal­būt per 30 me­tų ne­pa­da­ry­si“, – ste­bė­jo­ si Kau­no vals­ty­bi­nio cho­ro va­do­ vas P.Bin­ge­lis.

Sug­rį­žęs į Lie­tu­vą cho­ras in­ten­ sy­viai kon­cer­tuos Lie­tu­vos sce­ no­se. Net­ru­kus klau­sy­to­jus cho­ ris­tai pa­kvies į Vil­niaus kong­re­sų rū­mus, ku­riuo­se su Lie­tu­vos vals­ ty­bi­niu sim­fo­ni­niu or­kest­ru at­liks „The Queen Symp­ho­ny“, Lie­tu­vos fil­har­mo­ni­jų sa­les, kur su Lie­tu­vos na­cio­na­li­niu sim­fo­ni­niu or­kest­ ru, di­ri­guo­jant Oli­vier Gran­gea­ nui pri­sta­tys E.El­ga­ro odę „Mu­ zi­kos kū­rė­jai“.

6

Penktadienis, rugpjūčio 30, 2013

santaka/projektas

Zapyškio šventovė: paskutinės

Stotelė: maž­daug 40 km il­gio žie­di­nė dvi­ra­čių tra­sa nusidrieks ir per Kulautuvą.

Antano Slavinsko nuotr.

Za­pyš­kio šv.Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čioje nešiugžda ar­no­tai, nešnabždamos mal­ dos. Ne, ji ne­mer­dė­ja – at­gy­ja per koncer­ tus, šven­tes ar pa­vie­nių šei­mų iš­ky­las. Ne­ trukus ši go­ti­kos gra­žuo­lė taps ne pro­gi­ niu, bet ak­ty­viu trau­kos cent­ru.

Ve­re­ta Ru­pei­kai­tė

v.rupeikaite@kaunodiena.lt

Tilps 12 ke­lei­vių

Tar­pu­ka­riu Ku­lau­tu­va bu­vo kau­ nie­čių mėgs­ta­ma va­sar­vie­tė – dar 1933 m. mies­te­lis pa­skelb­tas poil­ sia­vie­te. Apie 20 km nuo Kau­no nu­to­lu­si Ku­lau­tu­va da­bar sie­kia pel­ny­ti ana­lo­giš­ką – ku­ror­to sta­ tu­są.

Ty­ro oro ir uni­ka­lios ap­lin­kos ger­bė­jai va­žiuo­da­vo ir į Za­pyš­ kį, ku­ris įsi­kū­ręs ki­ta­pus Ne­mu­ no. An­tai ra­šy­to­jas Vin­cas Ku­dir­ka (1858–1899) mė­go lan­ky­tis Za­pyš­ ky­je, mies­te­ly­je stūk­so va­di­na­ma­ sis Ku­dir­kos ak­muo.

Kau­no ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vi­ zi­jo­je – su­jung­ti šiuos du mies­te­ lius virš upės nu­ties­tu ly­nu, ku­ riuo kur­suos 12 vie­tų kel­tu­vas. Jis iš vie­no kran­to į ki­tą per­kels tiek pės­ čiuo­sius, tiek dvi­ra­ti­nin­kus. To­kio kel­tu­vo Lie­tu­vo­je kol kas nė­ra.

Pa­ne­mu­niais jau pra­dė­tos ties­ ti dvi­ra­čių ta­kų at­kar­pos, il­gai­niui tu­rė­tų at­si­ras­ti maž­daug 40 km il­ gio dvi­ra­čių ta­kų žie­das: iš­vy­kus iš Kau­no se­na­mies­čio vie­na Ne­mu­ no pu­se, pa­si­vaikš­čio­jus Za­pyš­ky­ je, at­si­kvė­pus Ku­lau­tu­vo­je, bus ga­ li­ma su­grįž­ti at­gal ki­ta upės pu­se.

Nea­be­jo­ja­ma, kad šis dvi­mies­tis taps itin pa­trauk­lus ne tik Kau­no mies­to bei ra­jo­no gy­ven­to­jams, bet ir iš to­liau at­vyks­tan­tiems tu­ris­ tams. Eko­lo­giš­ko­je ke­lio­nės tra­so­ je bus ir pa­mink­las – se­no­ji Za­pyš­ kio šv.Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čia.

Bend­ra­dar­biau­ja su Baž­ny­čia

Pie­vo­je ant Ne­mu­no kran­to ry­man­ ti rau­do­nų ply­tų go­ti­ki­nė šven­to­vė

ir da­bar gun­do pra­va­žiuo­jan­čiuo­ sius stab­te­lė­ti, vi­lio­ja priei­ti ar­ čiau. Vis dėl­to ji at­ve­ria­ma ne­bent per ren­gi­nius, to­dėl baž­ny­čią sie­ kia­ma pa­da­ry­ti nuo­lat vei­kian­čia ti­kin­čių­jų su­si­bū­ri­mo vie­ta. Ją ke­ ti­na­ma dar la­biau iš­nau­do­ti kon­ cer­tams ir ki­tiems kul­tū­ros ren­ gi­niams, ku­rie da­bar ret­sy­kiais įsi­kraus­to į šią uni­ka­lią erd­vę. Tai vie­nas pa­trauk­liau­sių lan­ky­ti­nų tu­riz­mo ob­jek­tų Kau­no ra­jo­ne.

No­rint šią šven­to­vę pri­kel­ti nau­ jam gy­ve­ni­mui, rei­ka­lin­gas ne vie­ nas mi­li­jo­nas li­tų, jų ti­ki­ma­si gau­ti iš Nor­ve­gi­jos ar ES fon­dų. Kau­ no ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Eko­no­mi­ kos sky­riaus ve­dė­jas Ar­tū­ras Pu­ pa­lė in­for­ma­vo, kad sa­vi­val­dy­bė su Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­ja yra pa­ si­ra­šiu­sios par­tne­rys­tės su­tar­tį dėl se­no­sios baž­ny­čios at­sta­ty­mo ir pri­tai­ky­mo vi­suo­me­nės po­rei­ kiams, abi pu­sės ieš­ko fi­nan­sa­vi­ mo šal­ti­nių. Šiuo me­tu bai­gia­mas baž­ny­čios išo­rės fa­sa­dų mū­ro res­tau­ra­vi­mokon­ser­va­vi­mo pro­jek­tas. Jo au­to­ rius ar­chi­tek­tas Gin­ta­ras Pri­koc­ kis pa­sa­ko­jo, kad kar­tu nu­ma­to­ma tvar­ky­ti ir vi­dų. Tie­sa, vi­daus sie­ nų res­tau­ra­vi­mas į šį pro­jek­tą neįt­ rauk­tas, nes ant sie­nų yra go­ti­ki­ nės, ba­ro­ki­nės ta­py­bos – tam bus ku­ria­ma at­ski­ra res­tau­ra­vi­mo pro­ gra­ma.

Ant sto­go at­si­ras kry­žiai

Go­ti­ki­nė­je XVI a. baž­ny­čio­je nu­ ma­to­ma šiuo­lai­kiš­kai su­tvar­ky­ ti in­ži­ne­ri­nes sis­te­mas, pri­tai­kant erd­vę ne tik pa­mal­doms, bet ir kon­cer­tams, ke­ti­na­ma įreng­ti spe­ cia­lią pa­ky­lą.

Pla­nai: ša­lia Za­pyš­kio baž­ny­čios siū­lo­ma pa­žy­mė­ti bu­vu­sio šven­to­riaus, aikš­tės ri­bas, pa­pil­do­mai įreng­ti am­fi

bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­les.

Siū­lo­ma stik­lo sie­no­mis ati­tver­ ti erd­ves zak­ris­ti­jai, pa­gal­bi­nėms pa­tal­poms, pa­vyz­džiui, at­li­kė­jams per­si­reng­ti. Nu­ma­to­mas ir šiuo­

Gin­ta­ras Pri­koc­kis:

Re­gi­nys yra toks uni­ka­lus, tik­riau­ siai ap­sta­ty­ti pa­ sta­tais ne­ver­ta.

lai­ki­nis įgar­si­ni­mas bei šil­dy­mas inf­ra­rau­do­nai­siais spin­du­liais. Tai yra, bus šil­do­mas ne pa­tal­pos oras, o jo­je esan­tys žmo­nės. „Bus šiek tiek ar­chi­tek­tū­ros nau­jo­vių. Ant sto­go at­si­ras šiuo­ lai­ki­niai kry­žiai. Vi­du­je bus stik­ lo per­tva­rų, ta­čiau jos ne­bus kont­ ras­tin­gos, o ­de­ra­n­čios prie se­no­sios ap­lin­kos. Jei rei­kės, per­tva­ros ga­lės bū­ti ne­sun­kiai išar­dy­tos“, – paaiš­ ki­no G.Pri­koc­kis.

Ar­chi­tek­to tei­gi­mu, gal­vo­ja­ma ir apie šven­to­vės ap­švie­ti­mą tam­siu pa­ros me­tu, ap­lin­kos su­tvar­ky­mą.

Vis dėl­to šie pla­nai ati­dė­ti to­les­nei atei­čiai, nes tam, kad bū­tų ap­rū­ pi­na­ma rei­ka­lin­gu elekt­ros kie­kiu, bū­ti­na sta­ty­ti elekt­ros pa­sto­tę, tam bū­ti­nos pa­pil­do­mos in­ves­ti­ci­jos.

Ka­dai­se su­po na­mai

Ar­chi­tek­tas at­krei­pė dė­me­sį, kad se­no­ji Za­pyš­kio baž­ny­čia yra vie­ na svar­biau­sių Lie­tu­vos se­no­sios

ar­chi­tek­tū­ros ženk­lų, ji sto­ja į iš­ raiš­kin­giau­sių Lie­tu­vos go­ti­ki­nių pa­sta­tų gre­tą. „Baž­ny­čios būk­lė nė­ra la­bai pra­ sta – sto­gas pa­keis­tas, vis­kas ap­ sau­go­ta, kad ne­griū­tų. Vis dėl­to, kai pa­sta­tas nė­ra nuo­lat nau­do­ja­ mas, yra pa­var­gęs“, – kons­ta­ta­vo G.Pri­koc­kis. Jo ži­nio­mis, bend­ras fa­sa­dų re­mon­tas ne­bu­vo at­lie­ ka­mas nuo 1956 m., kai baž­ny­čia bu­vo at­sta­ty­ta. Mat 1946 m. da­lį pres­bi­te­ri­jos nu­grio­vė pa­va­sa­ri­nio po­tvy­nio le­dai.

Dar prieš 100 me­tų ši baž­ny­čia bu­vo Za­pyš­kio cent­re, šven­to­rius bu­vo ap­juos­tas tvo­ra, ap­lin­kui sto­ vė­jo na­mai. Ta­čiau po­tvy­niai nio­ ko­jo ant kran­to įsi­kū­ru­sį mies­te­lį, gy­ven­to­jai pa­ma­žu per­si­kė­lė ato­ kiau nuo upės, ant šlai­to. Ant kal­ no 1942 m. bu­vo pa­sta­ty­ta ir nau­ ja mū­ri­nė baž­ny­čia, o se­no­ji li­ko sto­vė­ti vie­ni­ša kaip is­to­ri­jos pa­ mink­las.

7

Penktadienis, rugpjūčio 30, 2013

santaka/literatūra kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

s vienatvės dienos

Skai­ty­mo ma­lo­nu­mai

Kny­ga, pa­ra­šy­ta XXI a.

Ho­me­ro sti­liu­mi Li­na Po­vi­lai­tie­nė

Kau­no ap­skri­t ies vie­šo­sios bib­l io­te­kos dar­buo­to­ja

„Erd­vės nor­mos“ iliust­ra­ci­ja

su­siė­ji­mai. Juo­lab kad ir da­bar šią vie­tą yra pa­mė­gę jau­na­ve­džiai.

Mi­nė­tos aikš­tės pa­kraš­ty­je nu­ ma­ty­ta pa­sta­ty­ti ren­gi­nių am­fi­ teat­rą, o ki­to­je pu­sė­je po juo ga­ lė­tų įsi­kur­ti in­for­ma­ci­nis cent­ras, kel­tu­vo ap­tar­na­vi­mo pa­tal­pos, tua­le­tai. Už am­fi­teat­ro nu­ma­ty­tas nu­si­lei­di­mo ke­lias į prie­plau­ką – ties Za­pyš­kiu ir ties Ku­lau­tu­va yra įreng­tos ne­di­de­lės po­nto­ni­nės prie­plau­kos.

Ar­chi­tek­tai ma­no, kad ver­tė­tų šiuo­lai­kiš­kai su­tvar­ky­ti Ne­mu­no kran­ti­nę ties Za­pyš­kiu – nu­ties­ ti pės­čių­jų ir dvi­ra­ti­nin­kų ta­kus, įreng­ti švies­tu­vus, suo­liu­kus, pa­ sta­ty­ti šiukš­lia­dė­žių.

Grą­ža per vers­lą

i­teat­rą, pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­ką, au­to­mo­ And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

Ren­gi­niams – am­fi­teat­ras

Da­bar Ne­mu­no po­tvy­nius re­gu­ liuo­ja Kau­no hid­roe­lekt­ri­nė, dau­ giau kaip prieš 400 me­tų sta­ty­ta rau­don­mū­rė baž­ny­čia yra ge­ro­ kai aukš­čiau už­lie­ja­mos ri­bos ir yra sau­gi. G.Pri­koc­kis ne­ma­no, kad ap­link šven­to­vę, kaip ka­dai­se, turė­­tų vėl kur­tis mies­te­lis. „Da­bar ši įspū­din­gos ar­chi­tek­ tū­ros baž­ny­čia su­ku­ria mis­tiš­ką vaiz­dą, ji ro­man­tiš­kai sto­vi vie­na lau­kuo­se. Re­gi­nys yra toks uni­ka­ lus, tik­riau­siai ap­sta­ty­ti pa­sta­tais ne­ver­ta“, – svars­tė ar­chi­tek­tas.

Da­bar se­ną­jį Za­pyš­kio už­sta­ty­ mą pri­me­na tik se­no­sios ka­pi­nės su kop­ly­tė­le. Pa­reng­ta­me baž­ny­ čios ap­lin­kos tvar­ky­mo pro­jek­te siū­lo­ma nu­žy­mė­ti bu­vu­sio šven­ to­riaus ir skly­pų ri­bas, ak­me­ni­mis iš­grįs­ti bu­vu­sią mies­te­lio aikš­tę.

To­kią vi­zi­ją pa­ren­gu­sių ar­chi­tek­tų nuo­mo­ne, čia ga­lė­tų vyk­ti įvai­rios šven­tės, ama­ti­nin­kų mu­gės, ki­ti

Kau­no ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės at­sto­ vas A.Pu­pa­l ė ne­ga­l ė­jo pro­g no­ zuo­t i, ka­d a vi­s i su­m a­ny­m ai bus įgy­ven­din­ti. Pir­miau­sia ieš­ko­ma fi­nan­sa­vi­mo šven­to­vei su­tvar­ky­ ti, pa­laips­niui il­gės dvi­ra­čių ta­ kai. Vien žie­di­niam dvi­ra­čių ta­ kui ir kel­tu­vui įreng­ti, pir­mi­niais skai­čia­vi­mais, rei­kia apie 30 mln. li­tų.

Kai ku­rios at­kar­pos dvi­ra­ti­nin­ kams bus įreng­tos per atei­nan­čius ke­le­rius me­tus, pa­vyz­džiui, tra­sa iki Ka­čer­gi­nės. Il­gai­niui ti­ki­ma­si gau­ti lė­šų vi­siems su­ma­ny­mams įgy­ven­din­ti.

Kau­no ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė rū­ pi­na­si dvi­ra­čių inf­rast­ruk­tū­ra tik sa­vo te­ri­to­ri­jo­je. Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bė tu­rės at­lik­ti sa­vo na­ mų dar­bus – nu­ties­ti dvi­ra­čių ta­ kus iki Mar­ve­lės ir iki Rau­dond­ va­rio. A.Pu­pa­lė pa­ti­ki­no, kad su mies­to sa­vi­val­dy­bės at­sto­vais yra bend­rau­ja­ma ir ta­ria­ma­si, tad vi­ lia­ma­si, kad dvi­ra­čių tra­sos žie­das ap­rėps mies­to te­ri­to­ri­ją ir bus ne­ nut­rūks­tan­tis.

Ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Eko­no­mi­ kos sky­riaus ve­dė­jas nea­be­jo­ja, kad, su­jun­gus Za­pyš­kį ir Ku­lau­tu­ vą, pa­gau­sės tu­ris­tų. Ta­da tu­rė­tų ras­tis ap­gy­ven­di­ni­mo, mai­ti­ni­mo įstai­gos, dvi­ra­čių nuo­mos punk­tai.

Vers­lo įmo­nių su­mo­kė­ti mo­kes­čiai tu­rė­tų pa­pil­dy­ti ra­jo­no sa­vi­val­dy­ bės biu­dže­tą ir taip su kau­pu grą­ žin­ti in­ves­ti­ci­jas.

McCul­lough, Col­leen. Gies­mė apie Tro­ją. Vil­nius: Ty­to al­ba, 2013.

Sta­tė Vy­tau­tas ar P.Sa­pie­ga?

Se­n o­j i Za­p yš­k io baž­n y­č ia – tai

ne­di­de­lis 11,6 m il­gio ir 10,2 m plo­ čio vie­n a­n a­v is, be­b okš­t is pa­s ta­ tas su že­mes­ne pres­bi­te­ri­ja, ku­rią už­bai­gia tri­sie­nė ap­si­dė. Pres­bi­te­ ri­ją nuo na­vos ski­ria pu­sapsk­ri­tė ar­ka. Vi­sa vi­daus erd­vė per­deng­ ta plokš­čia me­di­ne per­dan­ga. In­ ter­j e­r as bu­v o iš­p uoš­t as sie­n i­n e ta­py­ba.

Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se už­si­me­

na­ma, kad šią baž­ny­čią XVI a. vi­ du­ry­je ga­lė­jo pa­sta­ty­ti Po­vi­las Sa­ pie­ga, LDK di­di­ko Jo­no Sa­pie­gos sū­nus.

Eg­zis­tuo­ja užuo­mi­nų ir apie tai,

jog šią ar anks­č iau šio­j e vie­t o­j e sto­vė­ju­sią baž­ny­čią ga­lė­jo pa­sta­ ty­ti Lie­tu­vos di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Vy­tau­tas. To­dėl daž­nai ji dar va­ di­n a­m a Vy­t au­t o baž­n y­č ia, nors 1667 ar 1668 m. ji bu­vo pa­šven­tin­ ta Šv.Jo­no Krikš­ty­to­jo var­du.

Pa­s a­k o­j a­m a, kad 1812 m. Na­p o­

leo­n o ka­r iuo­m e­n ei žy­g iuo­j ant į Ru­si­ją pran­cū­zai jo­je bu­vo įsi­ren­ gę ark­li­des.

Re­l i­g i­n ėms reik­m ėms se­n o­j i

Za­p yš­k io baž­n y­č ia ne­b e­n au­d o­ ja­ma nuo XX a. pra­džios. Ka­dan­ gi į ją ne­be­tilp­da­vo vi­si no­rin­tys per Mi­š ias pa­s i­m els­t i pa­r a­p i­j ie­ čiai, 1901 m. ji bu­vo ofi­cia­liai už­da­ ry­ta, o to­liau nuo Ne­mu­no 1908– 1913 m. su­mū­ry­ta nau­ja baž­ny­čia.

Ji neiš­li­ko, nes trauk­da­ma­si Ru­si­ jos ka­riuo­me­nė 1915 m. pa­sta­tą su­ grio­vė. Ant tų pa­čių pa­ma­tų 1939– 1942 m. pa­sta­ty­ta ma­žes­nė baž­ny­ čia. Ji mū­ri­nė, sta­čia­kam­pė, neo­ ro­ma­ni­nė.

Šiuo­lai­ki­nė var­to­to­jiš­ka kul­tū­ra mus vi­sus vie­naip ar ki­taip vei­ kia. Esa­me pri­pra­tę var­to­ti daug ir grei­tai. Taip pat „var­to­ja­me „ ir kny­gas. Aš ir­gi esu šios kul­tū­ ros pro­duk­tas, to­dėl kny­gą daž­nai ren­kuo­si kaip pra­mo­gos ob­jek­tą.

Ji tu­ri bū­ti pa­to­gi tiek for­ma, tiek apim­ti­mi ir tu­ri­niu. Šį kar­tą no­ riu pri­sta­ty­ti kny­gą, ku­ri yra vi­sai ne­pa­to­gi jo­kiais pa­ra­met­rais. Ši kny­ga nie­kaip ne­pa­tai­kau­ ja iš­le­pu­siam skai­ty­to­jui. Au­to­rė ra­šo iš­sa­miai, ne­gai­li dė­me­sio de­ ta­lėms, gi­li­na­si į he­ro­jų iš­gy­ve­ni­ mus, sten­gia­si pa­grįs­ti jų el­ge­sio mo­ty­vus, ne­pra­lei­džia nė vie­no svar­baus mo­men­to. Tai ro­ma­no „Erš­kė­čių paukš­čiai“ au­to­rė Col­ leen McCul­lough. Ši ta­len­tin­ga mo­te­ris ra­šo de­tek­ty­vus, biog­ra­ fi­jas, is­to­ri­nius ro­ma­nus. Vi­sa­da įdo­mu ži­no­mą ra­šy­to­ją pa­ma­ty­ti ir įver­tin­ti ki­to­je švie­so­je – šį kar­ tą kaip is­to­ri­nio ro­ma­no au­to­rę.

Pri­si­pa­žin­siu, kad ne­su is­to­ri­ nio ro­ma­no ger­bė­ja dėl ke­lių prie­ žas­čių. Vi­sų pir­ma, re­tas is­to­ri­nis ro­ma­nas tik­rai at­spin­di p­ra­šo­mą epo­chą. Daž­niau­siai ra­šy­to­jas tik nau­do­ja­si is­to­ri­niu fo­nu pa­teik­ti sa­vo lai­ko pro­ble­mas ir sa­vo iš­gy­ ve­ni­mus, o skai­ty­ti XXI a. pro­ble­ ma­ti­ką, nu­kel­tą, kad ir į vi­du­ram­ žių ap­lin­ką, nė­ra įdo­mu. Na, o tie is­to­ri­nių ro­ma­nų au­to­riai, ku­rie įsten­gia at­skleis­ti ap­ra­šo­mo lai­ ko­tar­pio au­ten­ti­ką, daž­niau­siai

nu­kryps­ta į de­ta­les, už­si­liū­liuo­ja sa­vo gi­lio­mis is­to­ri­nė­mis ži­nio­ mis, su­si­smul­ki­na ir taip pa­me­ ta pa­čią ro­ma­no es­mę – int­ri­ gą ir įdo­mų siu­že­tą. Šiuo at­ve­ju ro­ma­nas tam­pa is­to­ri­niu-moks­ li­niu vei­ka­lu, ku­ris ga­li bū­ti įdo­ mus tik tos sri­ties spe­cia­lis­tams.

Ge­ra išim­tis, šia­me kon­teks­te, yra C.McCul­lough ro­ma­nas „Gies­mė apie Tro­ją“.

Ra­šy­to­ja pui­kiai, ne­tgi smulk­ me­niš­kai, at­ku­ria an­ti­kos pa­sau­lį, kar­tu de­ta­lė­se ne­pas­kan­din­da­ma int­ri­gos. Kū­ri­nys pil­nas is­to­ri­nių eks­kur­sų ir de­ta­lių, ku­rios skir­tos at­spin­dė­ti ap­ra­šo­mai epo­chai. Jos lei­džia pa­jus­ti, kaip gy­ve­no se­ no­vės žmo­nės, pla­čiai at­spin­dė­ ta jų bui­tis, pa­pro­čiai, apei­gos ir t. t. Jau­tie­si pa­bu­vo­jęs grai­kų ka­ro sto­vyk­lo­je, lan­kę­sis įspū­din­guo­se Tro­jos ka­ra­lių rū­muo­se. Vis dėl­ to kny­gą skai­ty­ti leng­va, pa­sa­ko­ ji­mas pa­teik­tas be ga­lo šiuo­lai­kiš­ kai ir pa­trauk­liai.

Kny­gos siu­že­tas tar­si ne­ža­ da nie­ko nau­jo – nuo mo­kyk­los suo­lo pa­žįs­ta­mi vei­kė­jai, Ho­me­ro ap­dai­nuo­ti Tro­jos ka­ro did­vy­riai. Čia su­tik­si­me juos vi­sus: Achi­lą, Odi­sė­ją, Aga­mem­no­ną, gra­žią­ ją Ele­ną ir dar daug ki­tų. Vis dėl­ to is­to­ri­ja pa­pa­sa­ko­ta ki­taip, at­ si­sklei­džia vi­sai ki­tu, sa­ky­čiau, mo­der­niu kam­pu.

Ra­šy­to­ja pui­kiai, ne­tgi smulk­me­niš­ kai, at­ku­ria an­ti­kos pa­sau­lį, kar­tu de­ta­ lė­se ne­pas­kan­din­ da­ma int­ri­gos.

Ra­šy­to­ja šiai se­nai kaip mū­ sų ci­vi­li­za­ci­ja is­to­ri­jai pa­pa­sa­ ko­ti tai­ko šiuo­lai­ki­nio ro­ma­no prin­ci­pus – psi­cho­lo­gi­nis po­r­ tre­tas, el­ge­sio mo­ty­vų pa­grįs­tu­ mas, žmo­giš­kų­jų he­ro­jų silp­ny­bių at­sklei­di­mas, cha­rak­te­rių vien­ti­ su­mas su­ku­ria mo­der­nų ir la­bai ko­ky­biš­ką pa­sa­ko­ji­mą. Pa­ga­vau sa­ve gal­vo­jant, kad jei Ho­me­ras gy­ven­tų XXI a., tai jis tur­būt ra­ šy­tų bū­tent taip.

Re­ko­men­duo­ju šią kny­gą tiems, ku­rie do­mi­si is­to­ri­ja ir tiems, ku­ rie ne­si­bai­do sto­rų kny­gų (kny­gos apim­tis 551 p.).

Se­no­ji šven­to­vė iki 1992 m. pri­

klau­s ė Kau­n o is­t o­r i­j os mu­z ie­j ui, 1993 m. ji grą­žin­ta re­li­gi­nei bend­ ruo­m e­n ei, ta­č iau pa­m al­d os jo­j e ne­vyks­ta.

Va­s a­r ą čia ren­g ia­m i Pa­ž ais­l io

mu­z i­k os fes­t i­v a­l io, ka­m e­r i­n ės mu­zi­kos kon­cer­tai ir ki­ti kul­tū­ri­ niai ren­g i­niai, prie šven­to­vės or­ ga­ni­zuo­ja­mos ait­va­rų šven­tės. Šal­ti­nis: krsvbib­lio­te­ka.lt, myt­rips.lt

Šaltinis: populiariąją rašytoją įkvėpė antikinė legenda.

8

Penktadienis, rugpjūčio 30, 2013

santaka/vietos dvasia

„Bu­tas“, ku­ria­me gy­ve­na min­tys

Intymu: 20 kv. m erdvėje yra tilpę ir 24 žmonės.

Tomo Raginos nuotr.

Tai ga­lė­tų bū­ti įpras­tas kau­nie­čių bu­tas. Ne­di­de­lis, bet jau­kus. Ir vis dėl­to tai – kur kas dau­giau nei ba­na­lus gy­ve­na­ma­sis plo­tas. „Bu­tas“ – al­ter­na­ty­vi kul­tū­ri­nė erd­vė Kęs­tu­čio g. Ru­de­nį „Bu­ tas“ du­ris at­vers jau ant­riems gy­va­vi­mo me­tams.

Pran­ciš­kus Vaiš­vi­la Ge­rų idė­jų bu­ti­kas

Slenkstis: durys atviros visiems, norintiems kalbėti, matyti, pažinti.

Ženklai: interjero detalės byloja, kad čia ateinama ne pasisvečiuoti,

„Bu­to“ gy­va­v i­m o pra­d žia – 2012-eji, kai me­no­ty­ri­nin­kė Ag­nė Ky­guo­ly­tė at­vė­rė sa­vo ne­nau­do­ ja­mo bu­to du­ris. Su ko­le­ge Sil­vi­ja Ba­ku­ty­te kau­nie­tė iš pra­džių gal­ vo­jo apie ne­di­de­lę dra­bu­žių par­ duo­tu­vę, šian­dien ma­din­gą bu­ ti­ką, ta­čiau šią idė­ją mer­gi­nos ne­tru­ko mo­di­fi­kuo­ti. „Pa­gal­vo­jo­me: kam rei­kia dar vie­nos par­duo­tu­vės, jei­gu kiek­ vie­nas žmo­gus yra įdo­mus lyg kos­mo­sas“, – sa­ko S.But­ku­tė ir pri­si­pa­žįs­ta: la­biau nei dar vie­ nos par­d uo­t u­v ės abiem drau­ gėms trū­ko erd­vės, ku­rio­je lais­vai ga­li­ma kal­bė­tis apie vis­ką ir reng­ ti ne­for­ma­lius kul­tū­ros ren­gi­nius.

Vie­nin­te­lė užuo­mi­na į par­duo­tu­ vę – „Bu­te“ kar­tais vyks­tan­tis blu­sų tur­gus, šian­dien po­pu­lia­ rus bū­das pa­tuš­tin­ti sa­vo spin­tas ar įsi­gy­ti ori­gi­na­lių dra­bu­žių.

20 kv. m bu­to du­rys ne­tru­kus ta­po at­vi­ros drau­gams ir ne­pa­ žįs­ta­mie­siems. Atei­ti ir pa­si­sė­dė­ ti ne­tra­di­ci­nė­je kul­tū­ri­nė­je ter­pė­je ga­li kiek­vie­nas – ieš­kan­tie­ji in­for­ ma­ci­jos apie čia vyks­tan­čius ren­ gi­nius jos ran­da feis­bu­ke ar su­ži­no iš drau­gų. Neak­ty­vūs ar ne­su­si­do­ mė­ju­sie­ji čia pa­pras­čiau­siai neuž­ su­ka ar kar­tą atė­ję ne­be­si­lan­ko. „Mes nie­ka­da ne­no­rė­jo­me per daug vie­šin­ti sa­vęs ir dirb­ti­nai kvies­t i žmo­n es. Bend­r uo­m e­n ė ku­ria­si per drau­gų drau­gus“, – sa­ko A.Kuo­ge­ly­tė ir įvar­di­ja nuo­ la­ti­nių lan­ky­to­jų skai­čių: 10.

Ar leng­va pra­lauž­ti šar­vus, ku­ riais daž­nas lie­tu­vis sau­go­si nuo ap­lin­ki­nių? Iš pra­džių žmo­nės iš tik­rų­jų bi­jo bend­rau­ti, ta­čiau ap­ ri­bo­ta erd­vė pri­ver­čia, o bė­gan­tis lai­kas pa­de­da ir il­gai­niui lan­ky­to­ jai at­si­kra­to sa­vo komp­lek­sų. „Mes čia daug šne­ka­mės, dis­ku­ tuo­ja­me, ne tik ro­do­me. Svar­biau­ sia – šne­kė­tis“, – šyp­so­si S.But­ ku­tė.

Ma­žos erd­vės ma­gi­ja

Po­ky­čių me­tas

Ini­cia­ty­vios au­to­rės ir puo­se­lė­to­ jos įžvel­gia ne­di­de­lės erd­vės įta­ką žmo­nių bend­ra­vi­mui ir tar­pu­sa­vio san­ty­kiams. „Ma­ža erd­vė suar­ti­ na žmo­nes. Pri­ver­čia iš­trūk­ti iš

bet aktyviau bendrauti.

sa­vo kom­for­to zo­nos“, – pa­brė­ žė A.Ky­guo­ly­tė. Jau pa­ts pra­ša­ lai­čio atė­ji­mas į „Bu­tą“ tu­ri sa­ vo­tiš­ko ža­ve­sio: rei­kia iš­drįs­ti iki „Bu­to“ du­rų pe­rei­ti tam­siu ko­ri­ do­riu­mi.

Net ir ta­da, kai ren­gi­ny­je da­ly­ vau­ja ne­daug žmo­nių, at­ro­do, kad kam­ba­rys pri­pil­dy­tas. „Mes kar­ tais juo­kau­ja­me, kad bu­tas tar­ si gu­mi­nis, jei­gu no­ri, tai tik­ rai tilp­si“, – pa­šne­ko­vės šyp­so­si pri­si­mi­nu­sios, kad sy­kį vie­nu me­ tu čia til­po net 24 žmo­nės.

„Bu­to“ šei­mi­nin­ kės ti­ki­si su­kur­ ti pa­na­šių erd­vių tink­lą ne tik Kau­ ne, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Ru­de­nį „Bu­tas“ pa­si­tiks ne tik at­si­ nau­ji­nu­siu in­ter­je­ru – po­ky­čių ža­ da­ma ir ren­gi­nių pro­gra­mo­je. Vie­ nas ryš­kes­nių – ne­di­de­li mo­bi­lie­ji kon­cer­tai. S.But­ku­tė ne­sle­pia, kad

kon­cer­tų, vyks­tan­čių tik ne­di­de­ lė­se erd­vė­se, idė­ja – kau­nie­tiš­kas Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je sėk­min­gai puo­se­lė­ja­mos tra­di­ci­jos va­rian­tas. „Reng­si­me ir pa­ro­das – jų iki šiol „Bu­te“ ne­bu­vo“, – sa­ko A.Ky­guo­ ly­tė ir pa­ste­bi: – Ren­gi­nių kryp­tys la­biau­siai pri­klau­so nuo žmo­nių, „Bu­to“ lan­ky­to­jų. Juk erd­vė at­vi­ ra, to­dėl or­ga­ni­za­to­riu­mi, kū­rė­ju ga­li tap­ti kiek­vie­nas. Ži­no­ma, se­nie­ji ren­gi­niai ne­ dings. Ir vėl bus ren­gia­mos ki­no fil­mų per­žiū­ros, poe­zi­jos skai­ty­ mai, me­ni­nės dirb­tu­vė­lės, edu­ka­ ci­nės pro­gra­mos, or­ga­ni­zuo­ja­mos dis­ku­si­jos įvai­rio­mis gy­ve­ni­mo te­ mo­mis.

Nau­juo­ju se­zo­nu „Bu­to“ geog­ ra­fij­ ą ža­da­ma iš­plės­ti: ne­tra­di­ci­ne erd­ve su­si­do­mė­jo vil­nie­čiai, o pa­ čios idė­jos au­to­rės ža­da la­biau iš­ nau­do­ti vi­di­nį kie­me­lį ir ja­me su­ reng­ti ke­le­tą ren­gi­nių.

Net­ru­kus „Bu­tas“ tu­rės ir vir­ tua­lų kam­ba­rė­lį: ren­gia­mas al­ter­ na­ty­vios kul­tū­ri­nės vie­tos in­ter­ ne­to pus­la­pis, ku­ria­me ža­da­ma įdieg­ti pa­ra­mos sis­te­mą. Iki šiol pa­ra­ma su­by­rė­da­vo į „Bu­te“ pūp­ san­čią dė­žu­tę – jo­je kiek­vie­nas ap­ si­lan­kęs pa­lie­ka pi­ni­gų, jei­gu tik ga­li ir no­ri. „Yra įvai­rių pa­ra­mos for­mų. Mes vi­sa­da prii­ma­me tua­ le­ti­nį po­pie­rių ar ar­ba­tą“, – juo­ kia­si S.But­ku­tė.

Dar dau­giau: „Bu­to“ šei­mi­nin­kės ti­ki­si su­kur­ti pa­na­šių erd­vių tink­ lą ne tik Kau­ne, bet ir vi­so­je Lie­ tu­vo­je. Su­kū­rus tink­lą vie­nas „Bu­ tas“ ga­lė­tų trum­pam iš­si­kraus­ty­ti į ki­tą. Bend­ruo­me­nės tap­tų įvai­res­ nės, žmo­nės ga­lė­tų pla­čiau ir at­vi­ riau bend­rau­ti.