2013 09 27 santaka

1

Penktadienis, rugsėjo 27, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/santaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 109

Svetlanos Baturos nuotr.

Mo­te­rų laiškai moterims

Karlis Knopkenas. Be pavadinimo.

„Au­ros“ šo­kio fes­ti­va­lio viešnios pa­kurs­tė svarstymus, ką reiš­kia bū­ti mo­te­ri­mi Af­ri­ko­je ir Lie­tu­vo­je

8

Auk­su spin­din­tis mo­lis

Neiš­sen­kan­tis pra­smių šal­ti­nis

Išp­lėš­ti iš Kau­no ge­to pra­ga­ro

Bal­ti­jos ša­lių ke­ra­mi­kai pri­sta­to dar­bus, at­lik­tus tra­di­ci­ne re­duk­ci­jos tech­ni­ka.

Kuo lie­tu­vius re­ži­sie­rius trau­kia A.Če­cho­vo „Vyš­nių so­das“? Teat­ro ty­rė­jos ir chu­li­ga­no ver­si­jos.

Tar­pu­ka­rio in­ži­nie­riaus A.Ro­zenb­liu­mo šei­mos gel­bė­ji­mo is­to­ri­ja: dėl vie­nos gy­vy­bės ri­zi­ka­vo ke­lie­se.

3

4

6

2

Penktadienis, rugsėjo 27, 2013

santaka/kultūros savaitė

Kla­si­kai pa­smerk­tas se­zo­nas?

„Lie­tu­vių vi­suo­me­nė vis dar su­vo­ kia is­to­ri­ją kaip am­ži­no įša­lo su­ kaus­ty­tą že­mę, ku­rios rel­je­fas su­ for­muo­tas kar­tą ir vi­siems lai­kams.

Toks po­žiū­ris pa­ra­ly­žiuo­ja kū­ry­bi­ nes ga­lias, to­dėl vis už­kliu­vę už ko­ kio nors fak­to – grums­to – iš­si­tie­ si­am ­ e vi­su ūgiu, pa­pras­tai dar ir no­sį su­si­gu­rin­da­mi“, – Au­ri­mas Šve­das taik­liai įvar­di­ja pro­ble­mą, ko­dėl lie­tu­viams taip su­dė­tin­ga ra­ šy­ti, kal­bė­ti ir mąs­ty­ti te­mo­mis, ku­rios bent kiek su­si­ju­sios su tau­tos is­to­ri­ja. Šal­ti­nis: „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“

lt.wikipedia.org nuotr.

„Kiek­vie­na ideo­lo­gi­ja lin­ku­si kont­ ro­liuo­ti vi­są vie­šą­jį dis­kur­są ir ne­ no­rė­tų gir­dė­ti klau­si­mų, į ku­riuos ji jau ta­ria­si at­sa­kiu­si ir ku­riuos va­ di­na po­li­tiš­kai ne­ko­rek­tiš­kais. Ta­ čiau kiek­vie­nas nu­ro­dy­mas, ko­ kia poe­zi­ja ar ap­skri­tai li­te­ra­tū­ros kū­ri­nys tu­ri bū­ti ir apie ką kal­bė­ti, kve­pia cen­zū­ra. Ki­taip sa­kant, po­ li­ti­nio ko­rek­tiš­ku­mo rei­ka­la­vi­mas, iš poe­to vi­daus per­si­kė­lęs į so­ciu­ mą, iš „jo“ ta­pęs „jam“, su­ku­ria cen­zū­ros si­tua­ci­ją“, – ko­dėl ne­tru­ kus pra­si­dė­sian­tis „Poe­ti­nis Drus­ ki­nin­kų ru­duo“ pa­grin­di­ne te­ma šie­met pa­si­rin­ko „Po­li­ti­nis ko­rek­ tiš­ku­mas ir poe­zi­ja“, aiš­ki­na Kor­ ne­li­jus Pla­te­lis. Ir čia pat kons­ ta­tuo­ja to­kių ideo­lo­gi­jos pa­stan­gų be­pras­my­bę: „O prieš cen­zū­rą poe­zi­ja tu­ri gink­lų. Tiks­liau, ji pa­ti yra gink­las, juo ašt­res­nis, kuo išo­ ri­nis spau­di­mas stip­res­nis. (...)“

And­rius Jev­se­je­vas Teat­ro kri­t i­kas

K

ad Lie­tu­vo­je ga­lė­tum kal­ bė­ti apie fak­tiš­kai dar nė neį­vy­ku­sį spek­tak­l į, te­le­ pa­ti­nių su­ge­bė­ji­mų tu­rė­ ti vi­sai ne­bū­t i­na. Ma­ny­čiau, pir­mi­ niam įspū­d žiui su­si­da­r y­t i bet ku­ riam per daug ne­pri­tin­gin­čiam teat­ ri­nių pro­ce­sų ana­li­ti­kui pa­kan­ka pa­ ma­ty­ti bū­si­mos prem­je­ros kū­rė­jų są­ ra­šą ir spek­tak­lio ap­ra­šy­mą.

O jei esa­ma pa­pil­do­mos vaiz­d i­nės me­d žia­gos ir nau­ją pa­sta­t y­mą ins­ pi­ra­vęs kū­r i­nys yra ne­blo­gai ži­no­ mas, spek­t ak­l į re­cen­z uo­t i be­veik ga­l i­ma ja­me nė neap­si­lan­k ius. Suk­ lys­t i, kaip ro­do ne tik as­me­n i­nė pra­ kti­ka, ten­ka per­ne­lyg re­tai. Ir tai mū­ sų teat­r i­nė­je rea­ly­b ė­je liū­d i­na la­ biau­siai.

Ne­sup­ras­ki­te ne­tei­sin­gai: kla­si­ka – da­ly­kas ge­ras.

Bet tik ta­da, kai jai rea­li­zuo­ti esa­ma re­ži­sū­ri­nio po­ten­cia­lo.

Naujasis Vil­niaus teat­ro se­zo­nas vėl ža­da šūs­nį prem­je­rų, o jaus­mas toks, lyg vi­sa tai, kas dar nė neį­vy­ko, jau bū­tum ma­tęs. Aiš­ku, išim­čių esa­ma.

Bet jos tai­syk­lę tik pa­tvir­ti­na.

Perž­vel­g us spek­t ak­l ių sos­t i­n ės sce­no­se są­ra­š us da­ro­si klai­k u: afi­ šas vi­s iš­k ai uzur­p a­vo kla­s i­k a. Iš­ skyrus pa­s ta­rai­s iais me­t ais aiš­k iu Lie­t u­vos teat­r ų ly­de­r iu ta­pu­s į Na­ cio­na­l i­n į dra­mos teat­rą, ku­r io me­ no va­do­vas Aud­ro­n is Liu­ga jau il­ gai sis­te­m in­g ai pa­ž in­d i­n a mū­s ų teat­rą su nau­ją­ja eu­ro­pi­ne dra­ma, Ag­n ių Jan­ke­v i­č ių, Jau­n i­mo teat­re re­ž i­s uo­s ian­t į įdo­m aus len­k ų dra­ ma­t ur­go Pa­we­ło De­m irs­k io pje­s ę, ir dvi Vi­do Ba­rei­k io va­do­vau­ja­mo „No Theat­re“ prem­j e­ras, sos­t i­nės teat­rai kol kas lyg ir ne­pla­nuo­ja nė vie­no šiuo­l ai­k i­nės dra­m a­t ur­g i­j os pa­sta­t y­mo.

Ko­dėl? Ma­nau, ga­l i­m i trys va­r ian­ tai: a) šiuo­lai­k i­nė­je dra­mo­je nea­na­ li­zuo­ja­mi šių die­nų žmo­gui svar­būs klau­si­mai; b) pje­sės Lie­tu­vos teat­ro kū­rė­jams yra fi­ziš­kai ne­priei­na­mos; c) mū­sų teat­ra­lų dra­ma­tur­g i­nės ži­ nios ap­si­ri­bo­ja mo­kyk­los suo­le per­ skai­ty­tų au­to­rių kū­ri­niais.

Rem­da­ma­sis tuo, kad dau­giau­sia vi­ suo­me­nės dė­me­sio su­lau­kę at­ra­di­ mai pas vi­sus ar­t i­m iau­sius kai­my­ nus įvy­ko bū­tent šiuo­lai­k i­nės dra­ mos ir po­stdra­m i­n io teat­ro sri­t y­je, o už­sie­n io kal­bų mo­kė­ji­mas – kiek­ vie­no as­me­n i­nė at­s a­ko­my­b ė, pir­ mus du spė­ji­mus at­mes­čiau. Va­d i­ na­si, lie­ka tre­čia­sis va­rian­tas – pa­ts skau­d žiau­sias ir ne­ma­lo­niau­sias.

Ne­sup­ras­k i­te ne­tei­sin­gai: kla­si­ka – da­ly­kas ge­ras. Bet tik ta­da, kai jai rea­ li­zuo­ti esa­ma re­ž i­sū­ri­nio po­ten­cia­ lo. La­bai abe­jo­čiau, ar Al­gir­das La­tė­ nas yra pa­jė­gus kū­ry­bi­nio są­stin­gio su­kaus­ty­to­je Jau­ni­mo teat­ro sce­no­ je pra­kal­bin­ti Že­mai­tę ar nau­ja spal­ va nu­švies­ti An­to­no Če­cho­vo „Vyš­ nių so­dą“. Esu tik­ras, kad Juo­zas Tu­ mas-Vaiž­gan­tas yra tik­ras mir­t ies nuo­spren­d is sa­vo kū­r y­bi­n io brai­ žo dar ne­ra­du­siai Gab­r ie­lei Tu­m i­ nai­tei, nes tai tie­siog silp­na me­d žia­ ga dra­ma­t ur­g i­n iu po­ž iū­r iu. Ly­g iai kaip Ro­lan­do Kaz­lo sta­to­mas Kris­ti­ jo­nas Do­ne­lai­tis „Lė­lės“ teat­re. Ži­n ia, pa­sta­rą­jį de­š imt­me­t į Lie­t u­ vo­je be­ne vie­n in­te­l is Os­ka­ras Kor­ šu­no­vas dar­bais įro­di­nė­ja, kad kla­ si­k i­nės dra­ma­t ur­g i­jos pa­sta­t y­mai ga­l i bu­d in­t i, ska­t in­t i mąs­ty­t i, ana­l i­ zuo­ti šian­die­nos tik­ro­vę ir jo­je gy­ve­ nan­t į žmo­g ų, o ne vien bū­ti in­te­lek­ ti­ne užuo­vė­ja nuo ikė­jų pa­var­gu­siai sme­ge­ni­nei. Į šio re­ži­sie­riaus sta­to­mą A.Če­cho­vo „Žu­vėd­rą“, kaip ir į jau mi­nė­to A.Jan­ ke­v i­č iaus, V.Ba­rei­k io pa­s ta­t y­mus bei vi­suo­me­n iš­kai at­s a­k in­gai for­ muo­ja­mą Na­cio­na­li­nio dra­mos teat­ ro re­per­tua­rą ir de­du dau­giau­sia vil­ čių šia­me pro­fe­si­n į ak­li­gat­v į priė­ju­ sia­me sos­ti­nės teat­ro se­zo­ne.

Šarūno Mažeikos / BFL nuotr.

Šal­ti­nis: pdr.lt

„De­ry­bos dėl konk­re­taus spek­tak­ lio vyks­ta me­tus, o kar­tais ir il­giau.

Nie­kas mums, kaip ko­kiai varg­šei ar ne­vi­sa­ver­tei ša­liai, ne­da­ro išim­ čių. Vi­sos tru­pės tu­ri sa­vo biu­dže­ tą, ži­no, kiek žmo­nių da­ly­vau­ja pa­ sta­ty­me, ko­kio svo­rio de­ko­ra­ci­jos, kiek ki­lo­met­rų į fes­ti­va­lį teks su­ kar­ti. Vis­kas su­skai­čiuo­ta, ir jo­ kių ne­ti­kė­tu­mų čia nė­ra“, – apie že­miš­ką­ją sie­lai skir­to, jau 10-ojo, Vil­niu­je pra­si­dė­ju­sio teat­ro fes­ti­ va­lio „Si­re­nos“ pu­sę sa­ko jo me­ no va­do­vė Aud­ra Žu­kai­ty­tė. Šal­ti­nis: die­na.lt

Kęstučio Vanago / BFL nuotr.

„Kas­me­te Šv.Je­ro­ni­mo pre­mi­ ja šie­met bus ap­do­va­no­ti ver­tė­jai Po­vi­las Ga­siu­lis ir Mih­ke­lis Loo­ du­sas. Bir­žie­tis ver­tė­jas P.Ga­siu­ lis ver­čia į lie­tu­vių kal­bą, šių me­tų pra­džio­je jam skir­ta Me­tų ver­tė­ jo krės­lo pre­mi­ja už Joh­no Dos Pa­sso­so ro­ma­no „Man­ha­ta­no sto­tis“ ver­ti­mą. M.Loo­du­sas lie­ tu­vių au­to­rių kū­ri­nius ver­čia į es­tų kal­bą“, – pra­ne­šė Kul­tū­ros mi­nis­ te­ri­ja, pri­min­da­ma, kad šią pre­mi­ją ver­tė­jams ski­ria už pro­fe­sio­na­lius ir me­niš­kus pa­sta­rų­jų tre­jų me­ tų ver­ti­mus, už nuo­pel­nus ver­tė­ jo pro­fe­si­jai, me­ni­niam ver­ti­mui, me­ni­nio ver­ti­mo teo­ri­jai ir kri­ti­ kai, ver­tė­jų ug­dy­mui. Šal­ti­nis: Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja

Int­ri­ga: spa­lio 8 d. įvyk­sian­ti „No Theat­re“ prem­je­ra – aukš­to­sios

ma­dos spek­tak­lis – ža­da tap­ti nau­ju Lie­tu­vos teat­ro įvy­kiu.

„Mo­te­ris ži­no pa­sau­lio ta­kus ir juos at­ve­ria. Nes­var­bu, ar tai Atė­nė, nu­ krei­pian­ti he­ro­jaus ie­tį ir strė­les, ar So­fi­ja. Ma­no nuo­mo­ne, fe­mi­nis­ tės ne­sup­ra­to šio klo­do. Jos ėmė skelb­ti sa­vo tei­ses, su­kū­rė teo­ri­ ją – o juk šio žo­džio pra­smė yra „tė­vo val­džia“. Joms taip ir ne­pa­ vy­ko pa­siek­ti tik­ro­jo mo­te­riš­ ku­mo“, – kons­ta­tuo­ja vie­nas žy­ miau­sių Lie­tu­vos išei­vi­jos fi­lo­so­fų Al­gis Mic­kū­nas, vei­kiau­siai jau pa­ si­ren­gęs at­rem­ti į jį skrie­jan­čias fe­ mi­nis­čių ver­ba­li­nes strė­les. Šal­ti­nis: ber­nar­di­nai.lt

„Shutterstock“ nuotr.

3

Penktadienis, rugsėjo 27, 2013

santaka/dailė Ke­ra­mi­kos mu­ zie­ju­je akį glos­to įvai­rio­mis spal­ vo­mis žai­ža­ruo­ jan­tys ir švy­tin­ tys kū­ri­niai iš tarp­tau­ti­nio Bal­ ti­jos ša­lių ke­ra­ mi­kos sim­po­ziu­ mo „Mes – Re­ duk­ci­ja“.

Eglė Einikytė-Narkevičienė. Be pavadinimo.

Ineta Greiža. Be pavadinimo.

Ke­ra­mi­kos al­che­mi­kų bliz­ge­sys ir skur­das En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Ne­nus­pė­ja­mas švy­tė­ji­mas

Ok­si­da­ci­nis de­gi­mas – re­duk­ci­ ja at­ve­ria be­ne puoš­niau­sią ke­ra­ mi­kos pu­sę – kū­ri­nius ga­li­ma iš­ puoš­ti tar­si bran­gak­me­niais, auk­su ar pla­ti­na, ir neį­gu­du­si akis iš to­ lo tik­rai neats­kir­tų, kas yra kas. Vis dėl­to pro­fe­sio­na­lu­mo es­mė – ne­ per­lenk­ti laz­dos, ne­pa­si­duo­ti vien ke­rin­čiam bliz­ge­siui, bet su­kur­ ti švy­tė­ji­mą, kai mo­lis, ša­mo­tas ar net po­rce­lia­nas sa­vo­tiš­kai ink­rus­ tuo­ja­mas re­duk­ci­jos bū­du iš­gau­na­ mu pa­vir­šiu­mi, o daž­niau­siai – gy­ liu ir pa­slap­ti­mi. „Re­du­kuo­ti ga­li­ma bet ko­kią ke­ ra­mi­nę ma­sę, ta­čiau kiek­vie­nu at­ ve­ju gau­si­me kiek ki­to­kį me­ni­nį efek­tą, – pa­tir­ti­mi pa­si­da­li­jo pro­ jek­to „Mes – Re­duk­ci­ja“ va­do­vė Ži­ vi­lė Bar­dzi­laus­kai­tė-Ber­gins, – to­ dėl re­duk­ci­nį de­gi­mą ly­di įvai­rios emo­ci­jos: neiš­ven­gia­ma nu­si­vy­li­ mo, kai kū­ri­nys išei­na ne toks, ko­ kio ti­kė­ta­si, ar­ba at­virkš­čiai – pa­ vyks­ta ir net pra­noks­ta lū­kes­čius.“ Į Kau­ną, tarp­tau­ti­nį Bal­ti­jos ša­ lių sim­po­ziu­mą, 46 da­ly­viai at­vy­ ko jau at­li­kę na­mų dar­bus – su pa­ si­ruoš­tais ke­ra­mi­niais bisk­vi­tais: nors sim­po­ziu­mas „Mes – Re­duk­ ci­ja“ ir vyks­ta to­li gra­žu ne pir­mus me­tus, šį­met iš Kul­tū­ros mi­nis­te­ ri­jos pro­jek­tas ne­ga­vo nė li­to, to­dėl rei­kė­jo spaus­tis kaip tik įma­no­ma, tai­gi su­si­rin­kus pra­dė­ti kur­ti nuo pat pra­džių bu­vo ne­re­gė­ta pra­ ban­ga.

Kas­met tarp­tau­ti­nia­me sim­po­ ziu­me bu­vo pri­sta­to­mi skir­tin­gi veik­los prin­ci­pai ar te­mi­niai de­ vi­zai, o nuo 2007 m. sim­po­ziu­mas „Mes“ pa­skir­tas itin svar­biai tra­di­ ci­nės ke­ra­mi­kos tech­no­lo­gi­jai – re­ duk­ci­niam de­gi­mui – plė­to­ti.

Re­duk­ci­jos lop­šys – Lie­tu­va?

„Per vie­ną pa­ro­dą Vy­tau­to Di­džio­ jo ka­ro mu­zie­ju­je bu­vo pri­sta­ty­ti I tūkst. prieš m. e. – I tūkst. vid. lai­ ko­tar­pio in­dai, ras­ti Mie­lė­nų (Ro­ kiš­kio r.), Ve­li­kuš­kių (Za­ra­sų r.)

Aldona Visockienė. Dėžutė Barborai.

Milena Pirštelienė. Namas prie upės.

pi­lia­kal­niuo­se, ku­rie, at­ro­do, yra iš­deg­ti re­duk­ci­niu bū­du“, – pa­ ste­bė­jo ke­ra­mi­kas, bal­tų is­to­ri­jos ir kul­tū­ros ty­ri­nė­to­jas Ju­ris Ber­ gi­nas.

Iš vi­sų pu­sių ap­žiū­rė­ję ra­di­ nius ke­ra­mi­kai kons­ta­ta­vo: juo­ se aki­vaiz­di pa­vir­šiaus me­ta­li­za­ci­ ja. „Nors tai – tar­si iš fan­tas­ti­kos sri­ties, nes tuo me­tu ne­bu­vo ži­no­ ma ši tech­no­lo­gi­ja ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je! To­dėl min­ tis, kad pir­mie­ji re­duk­ci­nio de­gi­ mo pa­vyz­džiai – ne Ki­ni­jo­je ar Ar­ ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se, o Lie­tu­vo­je, yra vi­sai rea­li, tik mes pa­tys to ne­ ži­no­me, nes ne­ty­ri­nė­ja­me“, – pa­ ste­bė­jo ke­ra­mi­kas.

Tuo­met žy­miuo­sius in­dus J.Ber­ gi­nas nu­fo­tog­ra­fa­vo ir įdė­jo į šių­

Juris Berginas. Baltų piliakalnis – šventykla ir gynybinis fortas?

Kristina Paulauskaitė. Sapno pasaka 2.

sim­po­ziu­mo na­riai vel­tui lai­ko ne­lei­do – ėmė­si pa­sau­ly­je ypač po­ pu­lia­rios, ja­po­niš­ko­sios, ra­ku de­gi­ mo tech­ni­kos. Ke­ra­mi­kos mu­zie­ ju­je ga­li­ma iš­vys­ti ir šiuos dar­bus.

Vis dėl­to eks­po­zi­ci­jų sa­lė­se aki­ vaiz­džiai ka­ra­liau­ja re­duk­ci­niu de­gi­mu iš­puoš­ti, ne­re­tai nuo me­ ta­li­nių neats­ki­ria­mi kū­ri­niai, įspū­ din­gi puoš­nu­mu, idė­jo­mis, iš­si­sa­ ky­mu, eks­pe­ri­men­tais. „Šį­met mū­sų sim­po­ziu­me da­ly­ va­vo ir dvi gra­fi­kės – Gied­rė Gu­ čai­tė ir Jo­lan­ta Gal­di­kai­tė – ku­rių dar­bus, nė kiek ne­nu­si­lei­džian­čius pro­fe­sio­na­liems ke­ra­mi­kams, ga­ li­ma pa­ma­ty­ti pa­ro­do­je“, – pa­ste­ bėjo kū­rė­ja.

O kaip ki­tais me­tais? „Į sim­ po­z iu­m ą jau pa­s i­p ra­š ė ir ke­

li ta­py­to­jai, – šyp­te­lė­jo ir tuoj pat nu­si­mi­nė Ž.Bar­dzi­laus­kai­tė-Ber­ gins. – Ne­ži­no­me dėl mu­zie­jaus atei­ties, daž­nai sua­be­jo­ja­me, ar ap­skri­tai mes, me­ni­nin­kai, esa­me rei­ka­lin­gi, o, tar­kim, pa­ro­dos ka­ ta­lo­gui iš­leis­ti te­tu­rė­jo­me tik 1,5 tūkst. li­tų, ku­riuos sky­rė Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bė, kaž­kiek dar pri­siel­ge­ta­vo­me, jei dar pa­rems Kau­no ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, ka­ta­ lo­gas tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti.“ Dar vie­ na są­ly­ga – jei ka­ta­lo­go fo­tog­ra­fas ir di­zai­ne­ris J.Ber­ginas dirbs vien iš idė­jos.

me­tį 7-osios Bal­ti­jos ša­lių šiuo­lai­ ki­nės ke­ra­mi­kos pa­ro­dos „Pa­va­sa­ris 2013“ ka­ta­lo­gą, ta­čiau da­bar uni­ ka­lių­jų in­dų iš­vys­ti ne­pa­vyk­tų, nes jie nu­ke­lia­vo į mu­zie­jaus fon­dus. O vi­sai ga­li bū­ti, kad tie­du in­dai yra bran­ges­ni už vi­sus mu­zie­ju­je esan­ čius eks­po­na­tus.

46 da­ly­viai at­vy­ ko jau at­li­kę na­ mų dar­bus – su pa­ si­ruoš­tais ke­ra­mi­ niais bisk­vi­tais.

Ties iš­gy­ve­ni­mo ri­ba

Kol di­džio­jo­je kros­ny­je de­gė re­ du­kuo­ja­mi me­ni­nin­kų kū­ri­niai,

kas: KE­RA­MI­KOS SIM­PO­ZIU­MO PA­RO­DA „MES – RE­DUK­CI­JA 2013“. kur: Ke­ra­mi­kos mu­zie­ju­je. kada: Vei­kia iki lapk­ri­čio 5 d.

4

penktadienis, rugsėjo 27, 2013

santaka /teatras

Ru­sų kla­si­ko An­to­no Če­cho­vo pje­sė „Vyš­ nių so­das“ Lie­tu­vo­je ar Lie­tu­vos re­ži­sie­rių sta­ty­ta ne kar­tą. Bo­ri­sas Dau­gu­vie­tis, Ri­ mas Tu­mi­nas, Ei­mun­tas Nek­ro­šius – vi­si jie neat­sis­py­rė šios dau­giau kaip šimt­me­ tį gy­vuo­jan­čios pje­sės trau­kai. Net­ru­kus iš­vy­si­me dar vie­ną ins­ce­ni­za­ci­ją: Na­cio­ na­li­nio Kau­no dra­mos teat­ro sce­no­je ją pri­sta­tys Ar­tū­ras Arei­ma.

Kai vyš­nių so­das virs­ta skais­tyk­la Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė Teat­ro­lo­gė

K

o­kia „Vyš­nių so­do“ pa­ slap­tis? Apie ką ši, anot au­to­riaus, ko­me­di­ja? Ko­ dėl ji taip trau­kia lie­tu­vių re­ži­sie­rius? Apie tai – po­kal­bis su VDU Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ka­ted­ros doc. dr. Au­re­li­ja My­ko­lai­ty­te.

– Po­kal­bį prie ar­ba­tos pra­dė­ki­ me nuo pa­pras­to, bet ne vi­sa­da leng­vai at­sa­ko­mo klau­si­mo.

A.Če­cho­vo „Vyš­nių so­das“ – ko­me­di­ja ar tra­ge­di­ja?

– Ir tas, ir tas.

– Tra­gi­ko­me­di­ja?

– Sa­ky­čiau, tra­gi­ko­me­di­ja. Į kū­ ri­nį ga­li­ma žvelg­ti ir kaip į tra­ge­ di­ją, ir kaip į ko­me­di­ją (tai tvir­ti­ no ir pa­ts A.Če­cho­vas). Ir tai bū­tų ne­tra­di­ci­nė cha­rak­te­rių ko­me­di­ja. Čia la­bai svar­bi fi­lo­so­fi­nė po­teks­tė.

Kal­ba­ma ne tik apie si­tua­ci­jas, bet ima­ma svars­ty­ti apie žmo­gaus bū­ tį. Tai priar­ti­na prie tra­ge­di­jos, sie­ kia­ma ap­rėp­ti žmo­gaus eg­zis­ten­ci­ jos as­pek­tus. Iš pa­vir­šiaus ei­na­ma į gel­mę.

Au­re­li­ja My­ko­lai­ty­tė:

„Vyš­nių so­de“ dau­ giau ty­los, ku­ri sle­ pia­ma po išo­riš­ku žai­dy­biš­ku­mu, leng­ vu­mu, leng­va­bū­diš­ ku­mu.

– Teo­riš­kai „Vyš­nių so­de“ nė­ ra konf­lik­to. Nie­ko ne­da­ro­ma, kad kaž­kas pa­si­keis­tų. Gal­būt kaip Fried­ri­chas Nietzs­che va­ di­na­mas pir­muo­ju po­stmo­der­ nis­tu, taip A.Če­cho­vas bu­vo tas to­lia­re­gis ab­sur­do li­te­ra­tū­ros pra­na­šas?

– Mar­ti­nas Ess­li­nas kaip tik ir už­ si­me­na, kad A.Če­cho­vo dra­mo­ se at­sklei­džia­mas ab­sur­do pa­sau­ lis. Kiek­vie­nas cha­rak­te­ris – tik­tai vaid­muo, tik žai­džia­mas gy­ve­ni­ mas jo ne­pa­ti­riant. Ne­jau­čia­ma nei vie­tos, nei lai­ko, žmo­nės nė­ra pa­ ti­rian­tys čia ir da­bar. Neeg­zis­tuo­ja tei­gia­mi ar nei­gia­mi vei­kė­jai. Kar­ tais in­terp­re­tuo­jant per­ne­lyg su­ pap­ras­ti­na­ma: štai vie­ni sie­kia iš­ sau­go­ti so­dą, ki­ti – ne. Tar­si tik tai bū­tų es­mė. Bet juk „Vyš­nių so­ de“ pa­ro­do­mas vie­ni­šas, at­skir­tas žmo­gus, ban­dan­tis at­ras­ti bū­dą iš­ gy­ven­ti. Vie­niems, pa­vyz­džiui, Lo­ pa­chi­nui, toks bū­das yra pi­ni­gai.

Ra­nevs­ka­jai – mei­lės nuo­ty­kiai, Va­riai – dar­bas.

– Gal čia ir sly­pi dra­mos uni­ver­ sa­lu­mas? Jau 110 me­tų ši pje­sė nuo­lat pri­si­me­na­ma – vie­naip ar ki­taip ak­tua­li­zuo­ja­ma.

– Taip, nes es­mi­niai ak­cen­tai – žmo­gaus bū­tis, kaip ir per ką ji at­ si­sklei­džia. Tai uni­ver­sa­lu, o vi­sa ki­ta – tik­tai kul­tū­ri­nis fo­nas, ku­ ris kiek­vie­ną kar­tą ga­li bū­ti ki­taip in­terp­re­tuo­ja­mas. A.Če­cho­vas ža­ vė­jo­si Wil­lia­mu Shakespeare‘u, o jo kū­ry­ba ir­gi la­bai at­vi­ra svars­ ty­mams apie gy­ve­ni­mą. Ga­lų ga­le įvai­ro­vės, žmo­giš­ko skaus­mo ir jo iš­gy­ve­ni­mo ma­ty­mas.

– Ko­dėl to­kiam jau­nam re­ži­sie­ riui, pa­krikš­ty­tam teat­ro chu­li­ ga­nu, ak­tua­lus A. Če­cho­vas?

– Kaip tik jau­nam ir įdo­miau­sia pa­žiū­rė­ti taip, kaip ki­ti dar ne­ma­ tė, at­ras­ti kū­ri­nį nau­jai, kol dar ne­ su­si­for­ma­vęs jau įdieg­tas ki­tų vaiz­ di­nys. Juk kiek­vie­nai kar­tai tai vis ki­taip pra­by­lan­tis kū­ri­nys. Vie­no­ kie bu­vo Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio dė­ lio­ja­mi ak­cen­tai, ki­to­kie Ri­mo Tu­ mi­no, ir bū­tent da­bar atė­jo lai­kas jau­nie­siems.

– O koks jū­sų san­ty­kis su ru­sų kla­si­ku?

– Kaip tik pa­sta­ruo­ju me­tu skai­ty­ da­ma kū­ri­nį gal­vo­jau apie san­ty­kį su vie­ta, lai­ku, žmo­nė­mis. Vie­na­me ap­sa­ky­me ra­dau pa­ties A.Če­cho­vo min­tį, kad sun­kiau­sias ir su­dė­tin­ giau­sias ta­len­tas yra žmo­giš­ku­mo ta­len­tas. Dra­mo­je pa­ro­do­ma, kad di­džiau­sia pro­ble­ma – jaus­ti, su­ pras­ti ki­tą žmo­gų, ma­ty­ti, at­pa­žin­ ti ki­to­niš­ku­mą. Vei­kė­jai ne­su­si­kal­ ba tar­pu­sa­vy­je, net ne­klau­so vie­ni ki­tų, gy­ve­na sa­vo pa­sau­ly­je. Ma­to­ me, kaip pa­sku­ti­nė­je sce­no­je žmo­ gus lie­ka vie­nas. Kad ir ką skelb­tų

Ašis: simbolį, kuriuo A.Čechovas pavertė vyšnių sodą, naujos režisierių kartos praturtina vis naujomis prasmė

rū­pes­čio žo­džiai, jie nie­ko ne­pa­kei­ čia, lie­ka tik žo­džiai. Kiek daug kal­ ba­ma aukš­to­mis fra­zė­mis, pa­ki­liu to­nu, bet vi­sa tai ne­pa­de­da ko­mu­ ni­kuo­ti. Nė­ra ry­šio nei tarp žmo­nių, nei su vie­ta. Sva­jo­ja­ma apie Pa­ry­ žių, bu­vi­mą kaž­kur ki­tur. Iš po­teks­ tės su­pran­ta­me, kad ki­tur ir­gi nė­ ra to žmo­gaus vie­ta. At­va­žia­vi­mas, iš­va­žia­vi­mas, nuo­la­ti­nis bu­vi­mas „tarp“. Ar­ba san­ty­kis su lai­ku: nos­ tal­gi­ja praei­čiai, ne­jau­čiant, kas yra da­bar, ne­jau­čiant da­bar­ties iš­šū­kio.

Uni­ver­sa­lūs da­ly­kai, ku­rie ga­li daug ką pa­sa­ky­ti apie žmo­gų, mo­der­nis­ ti­nį, po­stmo­der­nis­ti­nį bū­vį, kai nė­ ra pa­grin­do, už ku­rio bū­tų ga­li­ma už­si­ka­bin­ti. Pa­vyz­džiui, teks­te yra svars­to­ma, ko­kia vi­sa ko pra­smė, o Ga­je­vas at­sa­ko: „Vis tiek mir­si.“ Vy­ rau­ja kaus­tan­ti mir­ties bai­mė. Bi­jo­ ma da­bar­ties, to­dėl ir mė­gi­na­ma už­ si­ka­bin­ti už su­si­kur­tų vaid­me­nų.

– Ar ne­pa­ra­dok­sa­lu: mir­ties bai­mė, ne­su­ge­bė­ji­mas įver­tin­ ti da­bar­ties, praei­ties ro­man­ti­ za­vi­mas ir vi­sa tai – pa­sku­ti­nis

A.Če­cho­vo dar­bas. Kons­tan­ti­ nas Sta­nis­lavs­kis yra ra­šęs apie tai, ko­kia tra­giš­ka si­tua­ci­ja, kai pa­ts esi dak­ta­ras ir sau diag­no­ zuo­ji mir­ti­ną li­gą. Tuo­met su­ pran­ti, kad vil­ties nė­ra, ir... pa­ ra­šai tra­gi­ko­me­di­ją. Ge­bė­ji­mas at­skleis­ti da­bar­ties be­pras­my­ bę, bet kar­tu sa­ve įpras­min­ti bū­tent da­bar­ty­je.

– Atsk­lei­džia­ma au­to­riaus stip­ry­ bė, ge­bė­ji­mas kal­bė­ti juo­kais apie la­bai rim­tus da­ly­kus: kas yra už­ marš­tis, mir­tis, iš­ny­ki­mas. Kū­ri­ ny­je la­bai daug kal­ba­ma apie mir­ tį. Pa­vyz­džiui, ant­ra­me veiks­me ak­me­nys – tar­si kaž­ka­da bu­vę ant­ ka­piai. Mir­ties erd­vė, ku­rio­je mė­gi­ na­ma pa­ma­ty­ti žmo­nes, gy­ve­nan­ čius iliu­zi­jų pa­sau­ly­je.

– Mums ­kal­bantis ima at­ro­dy­ti, kad vyš­nių so­das – skais­tyk­la.

Ta ri­ba, kai esi nei ten, nei ten.

Pa­lik­tas.

– Taip... Vi­siš­kas ne­tik­ru­mas, mė­ gi­na­mas slo­pin­ti ne­ri­mas. No­rė­ji­ mas vis­ką api­pin­ti žo­džiais.

– Įdo­mus Šar­lo­tės trum­pas mo­no­lo­gas. Ji mė­gi­na pra­bil­ti es­mi­niais klau­si­mais ir tuo pat me­tu val­go agur­ką. Pran­cū­ziš­ ko ti­po gu­ver­nan­tė, mė­gi­nan­ ti gvil­den­ti gy­ve­ni­mo pra­smės klau­si­mus grauž­da­ma agur­ką.

Gy­ve­ni­mo pa­pras­tu­mas?

– Pa­tys sun­kiau­si klau­si­mai pa­ pras­tai bū­na la­bai sun­kiai iš­sa­ko­ mi. „Vyš­nių so­de“ dau­giau ty­los, ku­ri sle­pia­ma po išo­riš­ku žai­dy­ biš­ku­mu, leng­vu­mu, leng­va­bū­diš­ ku­mu.

– Ži­no­me, kad to me­to vi­suo­ me­nė „Vyš­nių so­dą“ priė­mė kri­tiš­kai. Kū­ri­nys kal­ba apie ne­ga­lė­ji­mą bū­ti čia ir da­bar, bet kar­tu ne­ga­lė­jo bū­ti įpras­min­tas da­bar­ties mo­men­te.

– Tuo­met no­rė­ta at­skleis­ti lai­ko konf­lik­tą – juk tai bu­vo so­cia­li­nių ju­dė­ji­mų era. Gal­būt ti­kė­ta­si, kad idė­jos vie­naip ar ki­taip per­teiks lū­ žį tarp se­no ir nau­jo mąs­ty­mo. Bū­ tent per stu­den­tą pa­ro­do­mas uto­ pi­nis mąs­ty­mas, nu­kreip­tas į atei­tį,

5

penktadienis, rugsėjo 27, 2013

santaka/teatras

Sva­jo­nės iš se­nų fo­tog­ra­fi­jų „Vyš­nių so­do“ trau­ka to­kia stip­ri, kad pro jį abe­jin­gai nepraėjo net ir di­dy­sis teat­ro chu­li­ga­nas A.Arei­ ma. Ko ru­sų kla­si­ko pa­so­din­ta­ me so­de ieš­ko­jo ir ką ra­do – apie tai pa­ties re­ži­sie­riaus min­tys.

Pje­sė

Ši A.Če­cho­vo pje­sė ak­tua­li tuo, kad mums daug da­ly­kų pa­si­da­ rė ne­be­rei­ka­lin­gi ir daug ko mes pra­dė­jo­me ne­be­ver­tin­ti. Tar­kim, se­nų pa­sta­tų, gam­tos, ne­tgi pa­ čių žmo­nių. In­te­li­gen­ti­ja iš tik­rų­ jų nyks­ta, mirš­ta ar­ba tam­pa pa­ sy­vi ir mū­sų vi­suo­me­nę už­val­do mu­ži­kai su sa­vo pi­ni­gais ir ką no­ri, tą iš­da­ri­nė­ja. Prie bet ko­kio eže­ ro sta­to­si, vi­siš­kai neį­kom­po­nuo­ da­mi ar­chi­tek­tū­ri­nių da­ly­kų, sa­vo vi­las, ma­ži­na priė­ji­mą prie gam­tos pa­pras­tiems žmo­nėms. Tai, kas bu­vo va­di­na­ma iš­lie­ka­mą­ja ver­te, kas bu­vo sau­go­ja­ma, tam­pa ne­be­ rei­ka­lin­gu da­ly­ku. Aš ma­nau, kad pa­ti pje­sė ir­gi yra ne­be­rei­ka­lin­ga, teat­ras ne­be­rei­ka­lin­gas. Tiems mu­ži­kams tai yra neį­do­mu, jie atei­na, nu­si­per­ka spek­tak­lį, bet ne­ži­no, į ką ei­na: ar tai A.Če­cho­ vas, ar Wil­lia­mas Sha­kes­pea­re’as.

Jiems neį­do­mūs gy­liai, neį­do­mios te­mos. Įdo­mus pa­vir­šu­ti­niš­ku­ mas, kaž­koks fa­sa­das, bliz­gu­čiai ir tai, kad jie ga­li nu­si­pirk­ti spek­ tak­lį. Gal ir teat­rą ga­li nu­si­pirk­ti ir pa­da­ry­ti čia vieš­bu­tį?

Vei­kė­jai

1904

– tais metais A.Čechovo pjesė pirmąkart pastatyta teatro scenoje.

ėmis.

idea­lią vi­suo­me­nę, kur žmo­gus yra aukš­čiau už kaž­ko­kius jaus­mus.

Ga­li­me įžvelg­ti so­cia­lis­ti­nių idė­jų pa­ro­di­ją, kad vi­sa – tik žo­džiai.

– Bet iš es­mės nie­ko ne­kei­čia nei so­do iš­sau­go­ji­mas, nei par­ da­vi­mas...

– Taip. Nes vei­kė­jų nė­ra to­je vie­to­je.

Vyš­nių so­das – kul­tū­ri­nis da­ri­nys.

O vei­kė­jai nuo­lat ju­dan­tys: at­vyks­ tan­tys, iš­vyks­tan­tys, bet ne gy­ve­ nan­tys, pa­ti­rian­tys vie­tos es­mę.

– Kaip Ja­ša, ku­ris vi­sa­da no­rė­ da­vo į už­sie­nį, nes ten ta­ria­mai ge­riau?

– Es­mi­nis at­si­sa­ky­mas – rei­kia vyk­ti ki­tur. Sug­rį­ži­mas tė­ra kaž­kur į praei­tį. Pri­si­me­na­mi si­lue­tai, ne­ pa­si­kei­tę kam­ba­riai – vis­kas su­ sto­ju­sia­me praei­ties mo­men­te. Te­ ko da­ly­vau­ti kon­fe­ren­ci­jo­je, ku­rio­je ly­gi­na­mas „Vyš­nių so­das“ ir lat­ vių dra­ma­tur­go Ru­dol­fo Blau­ma­ nio kū­ri­nys „Ind­ra­nai“, pa­ra­šy­tas tais pa­čiais 1904 m. Kal­bė­ta apie san­ty­kį su me­džiais, so­du. Ne­lie­ka

„Shutterstock“ nuotr.

pa­jau­tos, kas esi, ne­lie­ka ir me­džių.

Ten iš­ker­ta­mi uo­siai, o čia pa­bai­ go­je jau gir­di­si, kaip ker­ta vyš­nių me­džius. Be to, nuo­lat pa­brė­žia­ma šal­na. Tiek pra­džio­je, tiek pa­bai­ go­je – 3 laips­niai šal­čio. Tai šal­na, ku­ri su­kaus­to, nė­ra gy­vu­mo, vis­kas ap­mirš­ta. Nors A.Če­cho­vo kū­ri­nys pra­si­de­da ge­gu­žės mė­ne­sį, per pa­tį žy­dė­ji­mą, bet šiuo at­ve­ju vis­ką ap­ gau­bu­si žvar­ba. Gal net vi­di­nė.

– O jūs ar par­duo­tu­mėt vyš­nių so­dą?

– Jie ne­par­da­vė, juk vis­kas įsko­lin­ ta. Vei­kė­jai su­vo­kia sko­las kaip už­ nuo­di­ji­mą, ku­ris iš­tin­ka per­žen­gus įsi­vaiz­duo­ja­mas ri­bas. Kul­tū­ro­ je nuo­lat tvy­ro įtam­pa, kiek ga­li­ma per­ženg­ti, o kiek tos ri­bos sau­go­ ti­nos. Pa­gal­vo­jau apie nau­ja­me­ tę „Tra­via­tos“ tra­di­ci­ją, ku­ri bu­vo be­veik 80 me­tų ir da­bar pa­nai­kin­ ta dėl to, kad bu­vo ne­pel­nin­ga. Vie­ ni jau­čia nos­tal­gi­ją, o ki­ti pra­by­la apie tai, kad da­bar ku­ria­ma nau­ja tra­di­ci­ja, sie­kiant at­nau­jin­ti gruo­ džio 31-osios re­per­tua­rą. Skir­tin­

gas po­žiū­ris, o kas yra auk­so vi­du­ rys? Kas yra tie­sa? A.Če­cho­vas taip pat neat­sa­ko.

– Tur­būt to­kio­se ri­bi­nė­se si­tua­ ci­jo­se nie­ka­da ne­bū­na tei­sių.

Pa­vyz­džiui, tra­di­ci­jos, kiek lai­ ko jų lai­ky­tis ir ka­da jau lai­kas pra­dė­ti ju­dė­ti kaž­ku­ria link­me – pir­myn ar at­gal?

– Tuo ir įdo­mus A.Če­cho­vas, kad pa­ro­do tar­pi­nes bū­se­nas. Skir­tin­ gi po­žiū­riai ir nė vie­nas nė­ra ab­so­ liu­čiai tei­sus. O skel­bia­mi šū­kiai ir te­lie­ka žo­džiais.

– Atei­si­te į „Vyš­nių so­do“ prem­je­rą Na­cio­na­li­nia­me Kau­ no dra­mos teat­re?

– Bū­ti­nai. La­bai įdo­mu, kur link pa­suks A.Arei­ma. Kiek nau­jai at­ skleis kū­ri­nį, kiek apims gel­mės, kaip vis­ką su­de­rins. Nes eg­zis­tuo­ja di­de­lė ri­zi­ka pa­trauk­ti pub­li­kos dė­ me­sį tik nau­do­jant teat­ri­nius efek­ tus. Įdo­mu, kiek ap­žvelgs pa­sau­lio, žmo­gaus ab­sur­do, ar nei­dea­li­zuos nė vie­no vei­kė­jo.

Pa­čių vei­kė­jų ne­tem­piu prie lie­tu­ viš­kų rea­li­jų. Gal­būt nė­ra ir vi­siš­ kai pa­gal pje­sę, vis tiek su­si­ku­ria ki­toks per­so­na­žas. Jie ga­na teat­ra­ liš­ki, nes ir pa­ti pje­sė nė­ra bui­ti­ nis rea­liz­mas – ar­čiau šar­žuo­tės, vo­de­vi­lio. Per­so­na­žai – sva­jo­to­ jai. Jie at­ro­dy­tų pa­na­šūs į ak­to­ rius, nai­vius ak­to­rius, nes nai­vu­ mas ak­to­riui yra la­bai svar­bus. O tas nai­vu­mas yra bū­ti teat­re, gau­ ti mi­ni­ma­lią al­gą, kaž­ko lauk­ti vi­ są lai­ką – vaid­mens; ti­kė­ti, kad čia kaž­ką pa­kei­si su tuo vaid­me­niu.

Vi­sa tai yra la­bai nai­vu. Man at­ ro­do, ir A.Če­cho­vo pje­sė­je jie to­ kie yra, jie la­bai pa­na­šūs, teat­ra­liš­ ki tuo sa­vo nai­vu­mu. Per­so­na­žus pa­va­din­čiau nai­viais sva­jo­to­jais.

Vi­si vei­kė­jai yra ga­na ly­gia­ver­ čiai, bet pa­grin­di­nės ašys – trys vei­kė­jai. Svar­bus yra Tro­fi­no­vas – nai­vus ir en­tu­zias­tin­gas stu­den­ tas, ku­ris tik mo­ka reikš­ti sa­vo min­tis, bet nie­ko nė­ra įgy­ven­di­ nęs. Ap­sis­kai­tęs, ne­tu­rin­tis stu­ bu­ro, jis vis dėl­to yra tam tik­ras už­tai­sas, tam tik­ra mi­na. Tą tie­ są iš­sa­ky­ti ir iš­girs­ti ir­gi yra la­bai svar­bu. Svar­bus ir Lo­pa­chi­nas – vie­nas tų mu­ži­kų, ku­rie mus oku­ puo­ja, bet aš jo ne­no­riu pa­teik­ti dek­la­ra­ty­viai. Jis tu­ri sie­lą, su­vo­ ki­mą, bet jam sun­ku pri­si­de­rin­ti prie ši­to pa­sau­lio, nes pa­ts bu­vo mu­ša­mas. Jis skai­to kny­gą, ta­čiau ne­su­vo­kia apie ką. Jam tas ne­duo­ ta, bet, aiš­ku, no­ri ir vis­ką ma­tuo­ ja pi­ni­gais. Ir tre­čio­ji ašis – pa­ti šei­ma. Tai nai­vuo­liai in­te­li­gen­tai, sva­jo­to­jai, ge­ban­tys bū­ti ir, kaip aš va­di­nu pa­gal Ser­ge­jaus Koz­lo­ vo „Ežiu­ką rū­ke“, jie mo­ka „su­ te­mau­ti“. Sė­di ir žiū­ri: „O, sau­lė pa­te­kė­jo“, „O, nu­si­lei­do sau­lė.“ Vi­są die­ną pra­žiū­ri į vyš­nių so­dą.

Jie mo­ka iš­bū­ti, ko jau ne­bė­ra.

Te­ma

Pje­sė­je es­mi­nė te­ma – mir­tis. Ši te­ma man taip pat svar­bi, ta­čiau aš kal­bu apie mir­tį kaip apie gro­ žio, in­te­li­gen­ti­jos, pro­to prieš pi­ ni­gą, teat­ro mir­tį. Ar iš vi­so rei­ka­ lin­gas teat­ras, ar mes tik pa­tys į jį įsi­ka­bi­nę ir ne­lei­džia­me jam nu­ mir­ti, nes juo su­si­ža­vė­ję ban­do­me jį kaž­kam pri­kiš­ti? Įdo­mu, kam ir kiek iš tik­rų­jų rū­pi teat­ras? La­ bai ma­žam pro­cen­tui. Spek­tak­ly­je kaž­kiek ana­li­zuo­ja­me pa­tys sa­ve.

Svar­biau­sia – pa­ts ak­to­rius, jo ti­ kė­ji­mas ir nai­vu­mas. Vei­kė­jo bu­vi­ mas sce­no­je – tai tas pa­ts, kas ak­ to­riaus bu­vi­mas sce­no­je. Ir jų vi­sų iš­va­ry­mas iš dva­ro yra toks pa­ts kaip iš­va­ry­mas iš teat­ro. Vyš­nių so­do iš­kir­ti­mas ir­gi yra vi­sų tų gi­jų, su­si­ju­sių su teat­ru, nu­kir­ti­mas.

Ar­tū­ras Arei­ma:

Iro­ni­jos spek­tak­ly­je pa­kan­ka­mai, ta­čiau ji ki­to­kia – šva­res­nė, neiš­pur­vin­ta, in­te­lek­ tua­li iro­ni­ja, atei­nan­ti iš pa­ties A.Če­cho­vo.

Erd­vė­lai­kis

Erd­vė, ku­rio­je vei­kia per­so­na­žai, – ho­las, ku­ria­me ma­ty­ti iš­pu­vu­ sios grin­dys, at­si­lu­pi­nė­ju­sios sie­ nos, li­kę daik­tai: se­nos kė­dės, se­ na so­fa, ant ku­rios šei­ma vi­są lai­ką sė­di, vi­so­kie tro­fė­jai – ra­gai, šer­ no, meš­kos kai­liai. Erd­vė tam­so­ka, bet šil­tai tam­so­ka, ap­švie­ti­mas – kaip se­no­se fo­tog­ra­fi­jo­se, gels­ vai rus­vas. Spek­tak­lis ne­tu­rin­tis tiks­lios lai­ko api­brėž­ties. Šį kar­ tą ne­no­riu pri­mes­ti jo­kių ma­si­ nės kul­tū­ros ele­men­tų. Iro­ni­jos spek­tak­ly­je pa­kan­ka­mai, ta­čiau ji ki­to­kia – šva­res­nė, neiš­pur­vin­ta, in­te­lek­tua­li iro­ni­ja, atei­nan­ti iš pa­ ties A.Če­cho­vo. Ne­no­riu per­kur­ti teks­to, tad pje­sės be­veik vi­sai ne­ ku­piū­ruo­ju. Spek­tak­lis sen­ti­men­ ta­lus, iro­niš­kas, nai­vus, teat­ra­liš­ kas ir pa­ra­dok­sa­lus – mums svar­bu at­ras­ti tuos mo­men­tus, kaip ga­ li dar ki­taip nu­skam­bė­ti sa­ki­nys, ženk­las ir t. t. Spek­tak­ly­je skam­ bės Gab­rie­lės Gri­ciū­tės gy­vai gro­ ja­ma mu­zi­ka – mi­ni­ma­lis­ti­nė, tar­ si kaž­kas gro­tų už sie­nos.

Vyš­nių so­das

Tai – sva­jo­ji­mas. Tai erd­vė, ku­rio­je ga­li­ma sva­jo­ti, ku­rio­je dar ga­li bū­ti kaž­kas poe­tiš­ko, tik­ro, kur me­džiai nė­ra su­so­din­ti spe­cia­liai, o se­niai išau­gę ir tų vyš­nių ne­be­duo­da, bet pa­žvel­gęs į juos ma­tai tą praė­ ju­sį lai­ką. Kur ga­li pa­sva­jo­ti, kaip anks­čiau bu­vo, kaip gy­ve­no žmo­ nės ir kaip mes kei­čia­mės, kaip lai­ kas bė­ga – ar tik­rai ei­na ge­ryn?

Kal­bė­jo­si Dei­man­tė De­men­ta­vi­čiū­tė-Stan­ku­vie­nė

6

penktadienis, rugsėjo 27, 2013

santaka /atodangos

Iš­gel­bė­ti bet ko­kia kai­na 1943-ių­jų rug­sė­jo pa­bai­ga. Apie ga­lu­ti­nį Vil­niaus ge­to gy­ven­to­ jų lik­vi­da­vi­mą kol kas ži­no tik pa­tys bu­de­liai ir įbau­gin­ti gan­do­ ne­šiai. Net­ru­kus toks pa­ts li­ki­mas iš­tiks ir Kau­no ge­to gy­ven­ to­jus: 1944-ųjų ko­vą su­nai­kin­ti čia bu­vę vai­kai ir se­ne­liai, lie­pą – nu­žu­dy­ti ar į kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­las iš­vež­ti ir li­ku­sie­ji žy­dai.

Iš­gel­bė­jo: V. ir H.Vo­bo­le­vi­čiai, vie­nus me­tus slė­pę Ro­zenb­liu­mų ir Ke­nigs­ber­gų šei­mas.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Žy­dų tau­ty­bės in­ži­nie­riaus pro­fe­ so­riaus dr. Ana­to­li­jaus Ro­zenb­liu­ mo (1902–1973) li­ki­mas – pa­mink­ las prieš sep­ty­nis de­šimt­me­čius su­nai­kin­tų Lie­tu­vos žy­dų at­mi­ni­ mui. Sy­kiu – tai ir pa­gar­bos ženk­ las tiems, kas trau­kė juos iš na­cių nas­rų ri­zi­kuo­da­mas sa­vo ir sa­vo vai­kų gy­vy­be.

Pro­jek­ta­vo gar­sius sta­ti­nius

Apie A.Ro­zenb­liu­mą re­tas kau­nie­ tis ži­no dau­giau, nei by­lo­ja už­ra­šas At­mi­ni­mo ak­me­ny­je prie spor­to ha­lės. O šis žmo­gus pa­li­ko dau­ giau gi­lių pėd­sa­kų lai­ki­no­sios sos­ ti­nės ar­chi­tek­tū­ros vei­de.

Bū­da­mas vie­nas ge­riau­sių tar­pu­ ka­rio Lie­tu­vo­je sta­ty­bi­nių konst­ ruk­ci­jų pro­jek­tuo­to­jų, su­pro­jek­ta­ vo di­džiau­sią tar­pu­ka­rio til­tą per

Ne­mu­ną ties Aly­tu­mi, di­džiau­ sią lėk­tu­vų an­ga­rą Links­mad­va­ry­ je, pal­my­ną Kau­no bo­ta­ni­kos so­de, su ar­chi­tek­tais pro­jek­ta­vo Cent­ri­ nio pa­što rū­mus (ne tik Kau­ne, bet ir Šiau­liuo­se), bu­vu­sius Sau­gu­mo rū­mus, Ka­ri­nin­kų ra­mo­vę ir dau­ gy­bę ki­tų ži­no­mų pa­sta­tų. Spor­to ha­lė jo su­pro­jek­tuo­tų sta­ti­nių są­ ra­še, ži­no­ma, uži­ma iš­skir­ti­nę vie­ tą: XX a. 4-aja­me de­šimt­me­ty­je tai bu­vo vie­na mo­der­niau­sių krep­ši­nio are­nų Eu­ro­po­je.

Sva­rūs nuo­pel­nai ne tik Lie­tu­ vos, bet ir vi­sos Eu­ro­pos sta­ty­bų in­ži­ne­ri­jai neiš­gel­bė­jo A.Ro­zemb­ liu­mo: 1941 m. va­sa­rą in­ži­nie­riaus šei­ma bu­vo už­da­ry­ta į Kau­no ge­tą.

Vals­ty­bi­nio Vil­niaus Gao­no žy­dų mu­zie­jus Žy­dų gel­bė­ji­mo ir at­mi­ ni­mo įam­ži­ni­mo sky­riaus ve­dė­jos Da­nu­tės Sel­čins­ka­jos pa­reng­to­je kny­go­je „Gy­vy­bę ir duo­ną ne­šan­ čios ran­kos“ pub­li­kuo­ja­mi da­bar

Hai­fo­je gy­ve­nan­čio A.Ro­zenb­liu­ mo sū­naus Moi­sie­jaus pri­si­mi­ni­ mai. Juo­se jis, rem­da­ma­sis tė­vų pri­si­mi­ni­mais, at­pa­sa­ko­ja tai, ką iš­gy­ve­no ši šei­ma vo­kie­čių oku­pa­ ci­jos me­tais.

Lem­tin­gas su­si­ti­ki­mas

1941 m. ru­de­nį vyks­tant Di­džia­jai ak­ci­jai, per ku­rią su­nai­kin­ta apie 10 tūkst. Kau­no ge­to žy­dų, ge­to po­li­ci­jos va­dui Mi­chai­lui Ko­pel­ ma­nui pa­vy­ko įti­kin­ti vo­kie­čius bent la­iki­nai ne­lies­ti A.Ro­zenb­ liu­mo, ku­ris ga­lė­jo bū­ti nau­din­ gas oku­pan­tams – in­ži­nie­rius bu­vo pa­skir­tas dirb­ti Alek­so­to ae­rod­ro­mo, ki­tų ob­jek­tų sta­ty­bo­ se, pro­jek­ta­vo. Vis dėl­to 1943-iai­ siais, su­ži­no­ję apie Šiau­lių ge­te įvyk­dy­tą Vai­kų ak­ci­ją, Ro­zenb­liu­ mai su­pra­to: pa­na­šių įvy­kių ne­pa­ vyks iš­veng­ti ir Kau­ne, to­dėl nu­ta­ rė pa­slėp­ti sa­vo sū­nų.

1943-ie­ji: kai Moi­sie­jus buvo išneštas iš ge­to, jam bu­vo vos treji.

Kaip vė­liau pa­sa­ko­jo M.Ro­zenb­ liu­mas, į dar­bus va­ro­mas jo tė­vas gat­vė­je at­si­tik­ti­nai su­ti­ko ar­chi­ tek­tą Vla­di­mi­rą Zu­bo­vą, su ku­riuo tar­pu­ka­riu dir­bo Ka­ro bu­tų val­dy­ bo­je. Iš­gir­dęs apie bu­vu­sio bend­ra­ dar­bio troš­ki­mą pa­slėp­ti vai­ką, pa­ si­siū­lė pa­dė­ti.

So­fi­jos Čiur­lio­nie­nės duk­ra Da­nu­ tė Zu­bo­vie­nė sa­vo kny­go­je „Pa­te­kė­ jo sau­lė“ ap­ra­šo to­les­nius įvy­kius.

Vie­ną va­ka­rą A.Ro­zenb­liu­mas, išė­jęs iš ge­to, pa­si­bel­dė į S.Čiur­ lio­nie­nės na­mo, ku­ria­me ji gy­ve­ no drau­ge su duk­ros šei­ma, du­ris – jis atė­jo pa­si­kal­bė­ti dėl lai­ki­no sku­ baus prie­globs­čio sa­vo žmo­nai Ra­ jai ir sū­nui Moi­sie­jui. Prig­laus­ti pra­šė tik trum­pam – sū­nus ne­tru­ kus tu­rė­jo bū­ti iš­vež­tas į slėp­tu­vę Vin­co ir He­le­nos Vo­bo­le­vi­čių so­ dy­bo­je Sa­liuo­se.

S.Čiur­lio­nie­nė ir jos duk­ros šei­ ma ne­dve­jo­da­mi su­ti­ko pa­dė­ti.

Ar bū­ta dar ko­kių mo­ty­vų, dėl ku­rių mir­ ti­nai ri­zi­kuo­ da­mi lie­tu­viai gel­bė­jo žy­ dus? Tik žmo­ giš­ku­mas.

1926-ie­ji: bai­gęs Kau­no žy­dų gim­na­zi­ją, A.Ro­

zenb­liu­mas stu­di­ja­vo Vo­kie­ti­jo­je.

Sa­liai: šio­je so­dy­bo­je Vo­bo­le­vi­čiai įren­gė slėp­tu­vę žy­dų šei­moms.

Jo­nu­šo Vo­bo­le­vi­čiaus šei­mos ar­chy­vo nuo­tr.

Iš­da­vi­kas po­rtre­tas

Vals­ty

Vė­lų 1943 m. ru­de­nį iš ge­to sėk­min­ gai iš­trū­ku­si A.Ro­zenb­liu­mo žmo­na su sū­ne­liu at­si­dū­rė pas Zu­bo­vus.

Ko­kia plo­na ri­ba sky­rė gy­ve­ni­ mą ir mir­tį, iliust­ruo­ja in­ci­den­ tas, per plau­ką ne­si­bai­gęs ge­ra­da­ rių žū­ti­mi.

Vie­ną va­ka­rą į Zu­bo­vų na­mus įsi­ver­žė vo­kie­čiai – oku­pa­ci­jos me­ tais kra­tos, ieš­kant gy­ven­to­jų na­ muo­se sle­pia­mų žy­dų, bu­vo įpras­ tas reiš­ki­nys. Pa­si­ro­do, na­ciai iš gat­vės bu­vo pa­ste­bė­ję pro pra­stai už­deng­tą lan­gą ma­to­mą ant kam­ ba­rio sie­nos ka­ban­tį po­rtre­tą. Pa­ veiks­las, ku­rį na­ciai pa­lai­kė žy­ dų ra­bi­no po­rtre­tu, bu­vo vi­so la­bo gar­su­sis kal­bi­nin­ko Jo­no Jab­lons­ kio po­rtre­tas.

Na­cius įti­ki­no V.Zu­bo­vo paaiš­ki­ ni­mas, kad pa­veiks­le at­vaiz­duo­tas lie­tu­vis moks­li­nin­kas – ar­chi­tek­ tas pui­kiai kal­bė­jo vo­kiš­kai. Pri­ mi­nę šei­mi­nin­kams rū­pes­tin­giau už­deng­ti lan­gus, kaip to rei­ka­lau­ ta ko­men­dan­to va­lan­do­mis, na­ ciai išė­jo.

Ne­ri­mą, ku­rį per šį rei­dą te­ko pa­ tir­ti kau­nie­čių šei­mai, sun­ku ir įsi­ vaiz­duo­ti: S.Čiur­lio­nie­nės na­me tuo me­tu glau­dė­si ne tik Ro­zenb­ liu­mų šei­ma, bet ir Gab­rie­liaus Lands­ber­gio-Žem­kal­nio duk­ros Jad­vy­gos vy­ras dr. Leo­nas Gu­re­vi­ čius. Pas­ta­ra­sis nuo vo­kie­čių bu­vo sle­pia­mas na­mo pus­rū­sy­je įreng­ ta­me bu­tu­ke, ku­ria­me gy­ve­no tuo me­tu ato­sto­ga­vęs S.Čiur­lio­nie­nės svai­nis Po­vi­las Čiur­lio­nis.

Gau­si S.Čiur­lio­nie­nės šei­ma sa­vo na­rių gy­vy­be ri­zi­ka­vo kas­dien iki pat aki­mir­kos, kai vie­ną vė­lų va­ ka­rą su­tuok­ti­niai Zu­bo­vai iš­ly­dė­jo Ra­ją su Moi­sie­ju­mi per Vi­li­jam­po­ lės til­tą. Ki­ta­pus Ne­ries Ro­zenb­

7

penktadienis, rugsėjo 27, 2013

santaka/literatūra kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Kny­gų žiur­kės kam­pe­lis

Li­te­ra­tū­ri­nės vai­šės ir pa­tie­ka­lai

N

Gel­bė­to­jai: Bro­nius ir Mo­ni­ka

bi­nio Vil­niaus Gao­no mu­zie­jaus vir­tua­laus ar­chy­vo nuo­tr.

liu­mų lau­kė ag­ro­no­mas An­ta­nas Mid­vi­kis su ve­ži­mu ir ke­lio­nė į Sa­ lius, pas Vo­bo­le­vi­čius.

Ne­ri­mas dėl bėg­lių Zu­bo­vams at­lė­go tik po ke­lių die­nų, kai į sve­ čius už­su­kęs Vin­cas Vo­bo­le­vi­čius pra­ne­šė, kad Ro­zenb­liu­mo sū­nus ir kar­tu pri­glaus­ti in­ži­nie­riaus žmo­ nos tė­vai Ke­nigs­ber­gai lai­min­gai pa­sie­kė slėp­tu­vę.

Per kra­tą mo­te­ris gu­lė­jo lo­vo­je ir sa­vo kū­nu už­den­gė mažąjį Moi­sie­jų.

Per plau­ką nuo pra­žū­ties

Kad pa­dė­tų ne tik lai­ki­nai, bet iš­ gel­bė­tų gy­vy­bę, ge­ra­da­riai gal­vo­ jo su­dė­tin­giau­sias sche­mas. Ne­ri­ mau­da­mi, kad ma­ža­sis Moi­sie­jus ga­li iš­duo­ti Vo­bo­le­vi­čių slėp­tu­vę, esan­čią ga­na jud­rio­je vie­to­vė­je, gel­bė­to­jai jį pa­ti­kė­jo He­le­nos Vo­ bo­le­vi­čie­nės se­se­riai Mo­ni­kai Lu­ ko­še­vi­čie­nei, gy­ve­nu­siai vos per ki­lo­met­rą nuo IX for­to.

Iš čia pa­tir­tų iš­gy­ve­ni­mų ma­ ža­jam Moi­sie­jui ypač įsi­mi­nė ne­ ra­mi 1943 m. Ka­lė­dų nak­tis. Iš IX for­to pa­bė­gus di­de­lei žy­dų ka­li­nių gru­pei, na­ciai neap­len­kė ir Lu­ko­ še­vi­čių so­dy­bos. Ber­niu­kas ir jo gel­bė­to­jai mir­ties iš­ven­gė tik dėl M.Lu­ko­še­vi­čie­nės su­ma­nu­mo: per kra­tą mo­te­ris gu­lė­jo lo­vo­je ir sa­vo kū­nu už­den­gė Moi­sie­jų. Šio­je drą­sių žmo­nių so­dy­bo­je Moi­sie­jus lai­min­gai su­lau­kė ka­ro pa­bai­gos.

Pa­ti­kė­ję vai­ką ge­ra­da­riams, Ra­ja ir Ana­to­li­jus Ro­zenb­liu­mai grį­žo į

Lu­ko­še­vi­čiai, slė­pę Moi­sie­jų.

ge­tą, ku­ria­me iš­gy­ve­no iki 1944 m. ko­vo 29 d., kai jiems pa­vy­ko įsi­ terp­ti į žy­dų dar­bi­nin­kų bri­ga­dą, val­ti­mi pluk­do­mą per Ne­rį.

Pa­sie­kę kran­tą, Ro­zenb­liu­mai pra­lei­do die­ną pa­gal­bą sy­kį jau su­ tei­ku­sių Zu­bo­vų šei­mo­je ir sėk­ min­gai pa­sie­kė ga­lu­ti­nį ke­lio­nės tiks­lą – Vo­bo­le­vi­čių slėp­tu­vę, ku­ rio­je jau gy­ve­no Ra­jos tė­vai Ke­ nigs­ber­gai.

Ar bū­ta dar ko­kių mo­ty­vų, dėl ku­rių mir­ti­nai ri­zi­kuo­da­mi lie­tu­ viai gel­bė­jo žy­dus? Tik žmo­giš­ ku­mas.

V.Vo­bo­le­vi­čius pa­ži­no­jo ag­ro­ no­mą A.Mid­vi­kį, ku­ris pa­ži­no­ jęs ir D.Čiur­lio­ny­tę-Zu­bo­vie­nę, ir A.Ro­zenb­liu­mo žmo­ną, o Ro­ zenb­liu­mai pa­ži­no­jo Vo­bo­le­vi­čius.

To­kia pa­pras­ta pa­žin­čių sche­ma, mir­ties aki­vaiz­do­je ta­pu­si iš­si­gel­ bė­ji­mo ra­tu.

Pa­gerb­ti už kil­nu­mą

Šian­dien ma­ža­sis Moi­sie­jus – gar­ bin­gas Hai­fos sen­jo­ras. Jo gy­ve­ni­ mą puo­šia žmo­na, du sū­nūs, trys anū­kai, mėgs­ta­mas dar­bas sta­ty­ bos fir­mo­je vy­riau­siuo­ju konst­ ruk­to­riu­mi – ir pa­dė­ka gel­bė­to­ jams Lie­tu­vo­je. „Tai kil­nūs, ver­ti vi­so­ke­rio­pos pa­gar­bos ir dė­kin­gu­mo žmo­nės“, – „Kau­no die­nai“ sa­kė M.Ro­zenb­ liu­mas. Šie žo­džiai ne ma­žiau ver­tin­gi nei Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­lių var­ dai, ku­riuos „Jad Va­šem“ ins­ti­tu­ tas Je­ru­za­lė­je yra su­tei­kęs S.Čiur­ lio­nie­nei, Da­nu­tei ir Vla­di­mi­rui Zu­bo­vams, Vin­cui ir He­le­nai Vo­ bo­le­vi­čiams, Bro­niui ir Mo­ni­kai Lu­ko­še­vi­čiams bei Žū­van­čių­jų gel­ bė­ji­mo kry­žius, gau­tas iš Lie­tu­vos pre­zi­den­to ran­kų.

e­se­niai „San­ta­ko­je“ Kris­ ti­na Sprin­džiū­nai­tė vi­ siš­kai pa­grįs­tai diag­no­za­ vo skai­ty­to­jų pa­si­kly­di­mą spal­vo­tų vir­še­lių jū­ro­je ir svars­to, ar neiš­lei­dus va­do­vė­lio, pa­de­dan­ čio to­je jū­ro­je ne­pas­kęs­ti. Ne­ži­ nau, kaip jis at­ro­dy­tų, ta­čiau to­ kia kny­ga bū­tų jau sa­vai­me įdo­mi.

O kol kas esa­ma vi­so­kių ini­cia­ty­ vų orien­tuo­ti skai­ty­to­ją.

Ga­na ori­gi­na­lią idė­ją pra­dė­jo rea­li­zuo­ti Klai­pė­dos vie­šo­ji bib­ lio­te­ka. Ren­gia­mas li­te­ra­tū­ri­ nis fur­še­tas, ap­ke­liau­sian­tis ke­lis mies­tus. Bus pa­deng­ti sta­lai, tik vie­toj val­gių ant jų bus ke­lių ati­ džių skai­ty­to­jų (Leo­ni­do Dons­kio, Ro­lan­do Ras­taus­ko, Ma­ri­jo­no Mi­ ku­ta­vi­čiaus, šių ei­lu­čių au­to­riaus ir kt.) at­rink­tos, jų nuo­mo­ne, ge­ riau­sios kny­gos. Kiek­vie­nas at­rin­ ko­me po pen­kias­de­šimt – nuo ro­ ma­nų, esė ar ke­lio­nių iki vai­kiš­kos li­te­ra­tū­ros.

Są­ra­šus pa­skelbs pa­ti bib­lio­te­ ka, jų ne­vie­šin­siu, be to, jie neiš­ ven­gia­mai su­bjek­ty­vūs. Vis dėl­to ma­ny­ti­na, kad skai­ty­to­jui orien­ tuo­tis to­kia ak­ci­ja tik­rai pa­dės.

Ke­li įdo­mūs skai­čiai. Ma­no są­ra­ še – try­li­kos lei­dyk­lų kny­gos (kur ki­tos?). Dau­giau­sia – „Bal­tų lan­ kų“, „Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­ gos lei­dyk­los“ ir „Al­ma lit­te­ros“ (anks­tes­nių, da­bar šis ko­lo­sas ma­žai ką ge­ro iš­lei­džia). Tie­są sa­ kant, ga­lė­tų ir laik­raš­čiai skelb­ti, ką skai­to ar su ma­lo­nu­mu pri­si­ me­na skai­tę li­te­ra­tū­rai ne­sve­ti­ mi žmo­nės. Tai ir­gi pa­dė­tų ne­pa­ sik­lys­ti.

O da­bar – ke­le­tas kny­gų.

In­gar Slet­ten Kol­loen „Ham­su­nas.

Sva­jo­to­jas ir už­ka­riau­to­jas“ (ver­ tė Ag­nė Gui­gai­tė), Gim­ta­sis žo­dis, 574 p.

Leis­ti to­kio sto­rio to­mą apie šią ner­vin­gą ir prieš­ta­rin­gą as­me­ ny­bę – drą­su. Ka­dai­se ra­šy­to­jų biog­ra­fi­jos bu­vo po­pu­lia­rios, da­ bar vis ma­žiau po­pu­lia­rūs ir pa­ tys ra­šy­to­jai. Bet jei net ne­skai­ to­te Knu­to Ham­su­no, kny­ga apie jo gy­ve­ni­mą net la­bai ga­lė­tų su­ do­min­ti.

Ne­ži­nau, su kuo Lie­tu­vo­je šį neu­ro­ti­ką ir niurz­gą ga­li­ma su­ly­ gin­ti. Gal su ko­kiu Si­gi­tu Ge­da kai ku­riais jo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­piais.

Tik tiek, kad K.Ham­su­nas gy­ve­ no ne­pa­ly­gi­na­mai pla­čiau. Pla­čiau ir blaš­kė­si, gi­liau grimz­do į dep­ re­si­jas.

No­rė­tų­si ti­kė­tis, kad lei­dė­ jų drą­sa pa­si­tei­sins. Kny­ga ver­ta užim­ti vie­tą mū­sų len­ty­no­je.

Ai­das Mar­čė­nas „Sa­ki­niai“, Lie­ tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­ la, 312 p.

Ed­ga­ras Hil­sen­rat­has „Na­cis kir­ pė­jas“ (ver­tė Teo­do­ras Čet­raus­ kas), Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 440 p.

Au­to­rius šį žan­rą va­di­na men­ką­ ja eseis­ti­ka (plg. su Do­nal­do Ka­ jo­ko „eseis­ti­nė­mis už­sklan­dė­lė­ mis“). Tai to­kie kuo įvai­riau­sio plau­ko die­no­raš­ti­niai už­ra­šiu­kai, struk­tū­ri­ne ir sti­lis­ti­ne pra­sme – vi­siš­kas mar­ma­las, ga­li akis nu­si­ lauž­ti.

Ra­šo­ma, kas au­to­riui nu­ti­ko, ką su­ti­ko, ką vei­kė, ką pa­ma­tė ar pa­ gal­vo­jo. Vis­ką tu­rė­tų lai­ky­ti au­ to­riaus as­me­ny­bė ar/ir skai­ty­to­jų mei­lė. Skai­ty­to­jų mei­le A.Mar­čė­ nui sun­ku skųs­tis, bet ir ta as­me­ ny­bė ne­ži­nia ko­kiu bū­du kny­gą iš­lai­ko. Kar­tais no­ri­si jau trenk­ti į kam­pą, nes var­gi­na, bet skai­tai to­ liau, nes įdo­mu.

Kny­ga kaip ka­ma­nė, ku­ri pa­ gal vi­s us gam­tos dės­n ius ne­ tu­r ė­t ų skris­t i, ta­č iau skren­d a.

To­k iomis trum­p o­m is, kar­tais mi­n ia­t iū­r i­n ė­m is at­kar­p ė­l ė­m is, bet vis dėl­to.

Jau se­niai pa­ste­bė­jau šį ra­šy­to­ją, ka­dai­se net esu su juo val­gęs spa­ ge­čius su la­ši­ša Ber­ly­no ka­vi­nė­ je „Pas Lo­re­tą“. Mėgs­tu ne dėl to, kad val­gė­me spa­ge­čius. Dėl to, kad tai – pui­kus ra­šy­to­jas. Ži­no­ma, jei esa­te aler­giš­ki žy­dų te­mai, ne­skai­ty­si­te, taip da­ry­da­mi klai­dą. Is­to­ri­ja čia kont­ro­ver­siš­ka.

Bu­vęs ese­si­nin­kas po ka­ro iš­vyks­ta į Iz­rae­lį ir ten „tam­pa žy­du“, kir­ pė­ju. Tai ir yra kny­gos pa­sa­ko­to­ jas. Ne­ži­nia, ar ese­si­nin­kas ga­lė­ jo pa­sa­ko­ti su to­kiu hu­mo­ru, bet au­to­rius jam bruk­te įbru­ko sa­vą­jį.

O hu­mo­ro E.Hil­sen­rat­hui ta­len­tas oi kaip ne­pa­šykš­tė­jo (pri­si­min­ki­ me vien jo ro­ma­ną „Mask­vos or­ gaz­mas“).

Tai­gi, ir tra­giš­ki, ir ko­miš­ki da­ ly­kai pa­sa­ko­ja­mi la­bai gy­va ir iš­ raiš­kin­ga kal­ba. Sa­vo­tiš­ka pa­na­ šios te­ma­ti­kos Si­gi­to Pa­ruls­kio ro­ma­no an­ti­te­zė.

Lud­wi­g Witt­gens­tei­n „Kul­tū­ra ir ver­tė“ (ver­tė Sau­le­nė Pu­či­liaus­ kai­tė), Ki­tos kny­gos, 176 p.

Vie­nas eks­cent­riš­kiau­sių fi­lo­so­ fų, ne tiek kny­go­mis, kiek ab­so­ liu­čiai neį­ti­ki­mu gy­ve­ni­mu (jis pri­s ta­to­m as int­r i­g uo­jan­č ia­m e įva­de). O ši kny­ga – ir­gi ne fi­lo­ so­fi­nis trak­ta­tas, kaip bū­tų ga­ li­ma spręs­ti iš pa­va­di­ni­mo. Tai tie­siog už­ra­šai, ku­riuos L.Witt­ gens­tei­nas ra­šė kur tik pa­puo­la.

Vė­liau mo­ki­niai vis­ką il­gai gram­ dė iš vi­so­kių po­pie­rė­lių ar kny­gų pa­raš­čių, su­dė­jo į vie­ną vie­tą ir iš­lei­do.

Ir ra­šo jis čia ir­gi apie vis­ką, kas tik šaus į gal­vą, tik tai la­bai jau to­li nuo taip pat be­siel­gian­čio A.Mar­ čė­no. La­bai tal­pu, la­ko­niš­ka, taik­ lu, daž­nai – ne­ti­kė­ta.

Kar­tais kva­pą gniau­žian­ti kny­ga skai­ty­ti­na po ke­lis pus­la­pius. Bū­ tų ne­do­va­no­ti­na per vie­ną va­ka­ rą per­skai­ty­ti tai, ką žmo­gus ra­šė 37 me­tus.

Do­vi­lė Kuz­mins­kai­tė „Na­mas su paukš­čio ženk­lu“, Lie­tu­vos ra­šy­ to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 80 p.

Pir­mo­sios kny­gos vi­sa­da trau­kia dė­me­sį, įdo­mu, kas atei­na į li­te­ ra­tū­rą. Apie pa­sta­rą­ją ga­li­me pa­ sa­ky­ti: la­bai sim­pa­tiš­ka.

Au­to­rė nau­do­ja jau ma­žai po­ pu­lia­rią si­la­bo­to­ni­ką, ge­riau­siuo­ se sa­vo teks­tuo­se pri­min­da­ma anks­ty­vą­ją Dai­vą Če­paus­kai­tę.

Daug čia gra­žių žyb­te­lė­ji­mų, ne­ ba­na­lių me­ta­fo­rų, ge­ro ir tiks­laus ri­ma­vi­mo.

Ta­čiau tai tik pra­džia. Kai kur strin­ga rit­mas, kir­čia­vi­mas, kai kas aki­vaiz­džiai pri­ri­muo­ta. Re­ dak­to­rius (tas pa­ts A.Mar­čė­nas) tik­rai ga­lė­jo dau­giau pa­dir­bė­ ti su au­to­re. Ir jai, ir kny­gai bū­ tų tik į nau­dą. Vis dėl­to – tik­rai ne­blo­gai.

Pa­ren­gė poe­tas Kęs­tu­tis Na­va­kas

8

Penktadienis, rugsėjo 27, 2013

santaka/šokis

Jungtys: N.Xaba ir K.Noël šokis gimė repetuojant per atstumą.

Svetlanos Baturos nuotr.

Ką šiandien reiš­kia bū­ti mo­te­ri­mi?

Lau­ra Ud­rie­nė

K

arš­ta, tem­pe­ra­men­tin­ga, eg­zo­tiš­ka ir to­li­ma Af­ri­ka praė­ju­sią sa­vai­tę už­plū­do Kau­ną – mies­tą, rug­sė­jį įpras­tai tam­pan­tį šiuo­lai­ki­nio šo­ kio plat­for­ma. Gar­siau­si cho­reog­ ra­fai, šo­kė­jai, tru­pės iš Ni­ge­ri­jos, Ma­ro­ko, Ma­lio, Pie­tų Af­ri­kos Res­ pub­li­kos ir kt. at­vy­ko į šo­kio teat­ ro „Au­ra“ reng­tą fes­ti­va­lį tam, kad pri­min­tų, jog vi­si esa­me to­kie pa­tys žmo­nės: su sa­vo sva­jo­nė­mis, bai­ mė­mis, tiks­lais ir nu­si­vy­li­mais...

Juk, spren­džiant bend­raž­mo­giš­ ku­mo re­bu­sus, ne­vei­kia jo­kie re­li­ gi­niai, geog­ra­fi­niai ar ra­si­niai skir­ tu­mai. Tik­rai tik­rai, nes mo­te­ris – ir Af­ri­ko­je, ir Eu­ro­po­je yra mo­te­ris!

Su­si­ra­ši­nė­ji­mai

Mintis: artimas moteris jungia vienodi rūpesčiai, interesai, potyriai.

Pen­ki skir­tin­gų dy­džių veid­ro­ džiai – tiek mes, mo­te­rys, pri­va­ lo­me tu­rė­ti, kad ne­prie­kaiš­tin­gai pa­si­da­žy­tu­me, tin­ka­mai su­si­šu­ kuo­tu­me, iš­si­rink­tu­me tos die­nos nuo­tai­ką at­spin­din­čią su­kne­lę, prie jos de­ran­tį apavą… ir ga­lė­ tu­me drą­siai pa­lik­ti sa­vo te­ri­to­ri­ ją – pa­trauk­lios ir mo­te­riš­kos. Bent jau taip sa­vo pa­si­ro­dy­mo pra­džio­ je sa­kė iš Pie­tų Af­ri­kos ki­lu­si šo­kė­ ja Ne­li­si­we Xa­ba.

Ar­gi ga­li­ma ne­su­tik­ti? Min­ty­se per­skai­čia­vau sa­vo na­muo­se ka­ ban­čius veidrodžius… Aha, ke­tu­ ri! Tie­sa, dėl penk­to­jo įsi­gi­ji­mo jau tre­čius me­tus gin­či­juo­si su vy­ru.

Nie­kaip, na, tik­rai nie­kaip ne­pa­ vyks­ta pa­ma­ty­ti vi­so sa­vo at­vaiz­ do – nuo gal­vos iki ko­jų pirš­tų. Jis sa­ko: įsi­vaiz­duok. Bet aš tiks­liai ži­ nau, kad yra da­ly­kų, ku­rių pa­pras­ čiau­siai neį­ma­no­ma įsi­vaiz­duo­ti.

Ta­čiau apie vis­ką nuo pra­džių.

Kar­tą N.Xa­ba, kla­si­ki­nį ba­le­to iš­ si­la­vi­ni­mą įgi­ju­si at­li­kė­ja, džia­zo šo­kį stu­di­ja­vu­si ir Lon­do­ne, dir­bu­ si su žy­miau­siais sa­vo ša­lies ir pa­ sau­lio cho­reog­ra­fais, o pa­sta­ruo­ju me­tu pa­ti in­ten­sy­viai ku­rian­ti šo­ kio spek­tak­lius, Jo­ha­nes­bur­ge su­ si­ti­ko Kett­ly Noël, iš Hai­čio ki­lu­sią,

ta­čiau Ma­ly­je gy­ve­nan­čią tem­pe­ra­ men­tin­gą, mo­te­riš­ku­mo te­mas kū­ ry­bo­je nag­ri­nė­jan­čią šo­kė­ją. Skir­ tin­go­se Af­ri­kos ša­ly­se gy­ve­nan­čios kū­rė­jos su­ma­nė su­si­jung­ti bend­ ram šo­kio pro­jek­tui.

Ir taip pra­si­dė­jo ne­si­bai­gian­ tis su­si­ra­ši­nė­ji­mas. Apie ką? Vy­ rus, gy­ve­ni­mą, po­li­ti­ką, kar­tais apie šokį… Jos re­pe­ta­vo laiš­kais, skai­pu, te­le­fo­nu, kol ga­liau­siai gi­ mė „Su­si­ra­ši­nė­ji­mai“ (Cor­res­pon­ den­ces) – dvie­jų me­ni­nin­kių šo­kio spek­tak­lis, ku­rį Kau­no sce­no­je tu­ rė­jau ga­li­my­bę iš­vys­ti ir aš.

Šo­kė­jos žiū­ro­vus jau­di­na aist­rin­ga sa­vo kū­no ir dva­ sios eksp­re­si­ja, or­ga­niš­ku tar­pu­ sa­vio ry­šiu.

Il­gos ko­jos

Dvi drą­sios ir ekps­re­sy­vios juo­dao­ dės mo­te­rys ty­ri­nė­ja sa­vo mo­te­riš­ ku­mą, juo žai­džia, mė­gau­ja­si ir ieš­ ko – in­ty­maus san­ty­kio su sa­vi­mi, vie­na su ki­ta. Il­go­mis, rau­me­nin­ go­mis ko­jo­mis žings­nis po žings­ nio ma­tuo­ja pa­sau­lį ir žut­būt sie­ kia į jį įsi­spraus­ti.

N.Xa­bos ku­ria­mos mo­ters pa­ sau­lis – mil­ži­niš­ka daik­tų daik­te­lių bu­vei­nė. Vis­kas la­bai pa­pras­ta: čia, spin­tos apa­čio­je, skir­tin­gų di­zai­nų juo­di ba­tai, o ten, vir­šu­je, vie­no­dos for­mos skir­tin­gų spal­vų skry­bė­lai­ tės. Su la­ga­mi­nu už­su­ku­si K.Noël spin­du­liuo­ja va­liū­kiš­ką ener­gi­ją. „Af­ri­ko­je aš esu ka­ra­lie­nė. Už pi­ni­ gus Af­ri­ko­je aš ga­liu nu­pirk­ti vis­ką.

Ga­liu nu­pirk­ti ša­lį, že­my­ną, mei­lę, ber­niu­ką, mergaitę…“ – ener­gin­gai au­di­to­ri­jai var­di­ja ji.

Mo­te­rys reiš­kia sa­vo nuo­mo­nę apie „at­gal ei­nan­tį“ Ba­ra­ką Oba­ mą, iro­niš­kai links­niuo­ja ir Ni­co­ las Sar­co­zy. Jos mo­ko­si ba­le­to po­ zi­ci­jų ar lais­vai krai­po klu­bus.

Kar­tais nu­tin­ka, kad vie­nai pa­si­ da­ro be­vil­tiš­kai liūd­na – nors riau­ mok ne­sa­vu bal­su. Nie­ko to­kio, nes gre­ta yra ki­ta – ap­ka­bins, pa­lai­kys, pa­glos­tys, pa­bars, pa­bu­čiuos, nu­ ra­mins. Nes taip vei­kia ypa­tin­gas dvie­jų mo­te­rų ry­šys. Tie­sa, prieš drau­gys­tei už­si­mez­gant, bū­ti­na kaip rei­kiant ap­siuos­ti­nė­ti. Net­ gi ge­rai ap­si­trin­ti už­pa­ka­liais. Tik ta­da, kai jau yra nu­brėž­tos ir vėl su­lau­žy­tos vi­sos pri­va­tu­mo ri­bos, ga­li­ma my­lė­ti šir­di­mi. Šo­kė­jos žiū­ ro­vus jau­di­na aist­rin­ga sa­vo kū­no ir dva­sios eksp­re­si­ja, or­ga­niš­ku tar­pu­sa­vio ry­šiu. Pa­si­ro­dy­mo pa­ bai­go­je tam­sia jų oda srū­va iš virš gal­vos ka­ban­čių gu­mi­nių teš­me­nų be­si­lie­jan­tis pie­nas. Jį ge­ria, purš­ kia, ja­me slys­ta, juo mė­gau­ja­si…

Aš esu mo­te­ris

„Aš esu mo­te­ris!“ – nuo­žmiai ir švel­niai, sek­sua­liai ir at­gra­siai per pa­si­ro­dy­mą dau­gy­bę kar­tų ta­ria K.Noël, kol nuo kar­to­ja­mų žo­džių už­spau­džia gerk­lę. Šo­kė­jos vie­ na­me sa­vo in­ter­viu už­si­me­na, kad eu­ro­pie­tėms pa­si­se­kė, nes jos ga­li do­mi­nuo­ti, kol Af­ri­ko­je kles­ti pa­ triar­cha­liz­mas. Ne­su gy­ve­nu­si Af­ ri­ko­je ir tik­rai ne­ži­nau, ką reiš­kia bū­ti juo­dao­de mo­te­ri­mi. Bet gal­vo­ je vis pul­suo­ja klau­si­mas, ką reiš­kia bū­ti tie­siog mo­te­ri­mi? Jau­na mo­te­ ri­mi? Kar­je­ros mo­te­ri­mi? Vy­ro mo­ te­ri­mi? Vai­kų mo­te­ri­mi?

Ką reiš­kia bū­ti mo­te­ri­mi, kai darb­da­vys ne­rau­do­nuo­da­mas drįs­ ta klaus­ti, ka­da pla­nuo­ji pa­sto­ti; kai nak­tį dau­gia­bu­čio na­mo kie­ me tu­ri dre­bė­ti ei­da­ma pro gar­siai ta­vo pri­va­lu­mus ko­men­tuo­jan­čią gau­ją vai­ki­ga­lių; kai iš ta­vęs rei­ka­ lau­ja­ma bū­ti ge­ra duk­ra, su­pra­tin­ ga žmo­na, at­si­da­vu­sia mo­ti­na, ge­ ra­šir­de drau­ge, ta­len­tin­ga sri­ties pro­fe­sio­na­le, pa­rei­gin­ga pi­lie­te, iš­ ra­din­ga ku­li­na­re, pe­dan­tiš­ka na­mų tvar­ky­to­ja?.. Aš klau­siu, ką reiš­kia bū­ti mo­te­ri­mi, kai ne­sau­gu sto­te­ lė­je lauk­ti ry­ti­nio au­to­bu­so, nes ta­ ve ga­li iš­ža­gin­ti ir po to su­de­gin­ti au­to­mo­bi­lio ba­ga­ži­nė­je?!