2013 09 370

2013 rugsėjis #41

A.Šlepikas: „Natūralu, kad rašytojai imasi įvairiausių temų“ E.Lucasas siūlo mokytis iš praeities A.Kavaitė.

Skrendanti Festivalių mėnuo: cirkas, šokis, teatras G.Mažeikis apie iškrentančius iš monokultūros konteksto

37O.diena.lt

kos :

Dm itrij a

us

Ma

t ve

jev

o

37o

#41

Nu

otr au

Numerio bendradarbiai: Tautė Bernotaitė

Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Domantas Razauskas Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Sandra Kliukaitė Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

JORĖ JANAVIČIŪTĖ Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

Smalsieji „37O“ skaitytojai, R

ankose laikote ne visai įprastą „37O“ numerį – šį mėnesį tai kartu ir specialusis Vilniaus knygų festivalio leidinys, tad nemaža dalis čia skelbiamos medžiagos yra skirta būtent šiam įvykiui.

Praėjusiais metais praūžus pirmajam festivaliui, atsipūtėme, susidėliojome taškus, išklausėme pabarimų bei komplimentų – ir štai, vėl keliame vėliavą bei kviečiame visus knygų bičiulius į svetingąjį Vilniaus dailės akademijos dizaino ir technologijų centrą „Titanikas“ (Maironio g. 3) pabūti su mumis.

Pala, pala, – galbūt pasakys tie, kurie praėjusiais metais šią knygų šventę pražiopsojo. Dar vienas festivalis Vilniuje? Rudenį, kai įvairiausi kultūriniai renginiai veja vienas kitą tokiu greičiu, kad nespėji rinktis?

Vilniaus knygų festivalio rengėjai į abu šiuos klausimus atsako: taip!

Festivalių sostinėje gal ir nemažai, bet knygų festivalio ji visai neseniai dar neturėjo, o juos rengti daugelyje senas tradicijas turinčių Europos miestų įprasta. Vilnius turi svarbiausią metinį knygų renginį – žiemą vykstančią Tarptautinę knygų mugę. Šis festivalis siekia ne konkuruoti su muge, bet ją papildyti, ir siūlo kitokį formatą – mažesnį bei demokratiškesnį. Juolab kad veiksmas vyksta senamiestyje, lengvai pasiekiamoje vietoje.

Festivalis stengiasi suderinti ir smalsaus skaitytojo poreikius, ir smagų laiko praleidimą, jo tikslas – populiarinti knygų kultūrą bei įvairovę, tapti rašytojų ir skaitytojų, intelektualų ir kultūros žmonių forumu bei knygų mėgėjų susitikimo ir diskusijų vieta, susitelkiant į intelektualiąją literatūrą bei kultūrinės programos renginių kokybę.

Tiems, kam įdomi statistika: pernai festivalyje dalyvavo ir savo leidinius pristatė 42 leidyklos, įvyko 66 renginiai ir koncertai, įgyvendintos keturios edukacinės programos vaikams. Iš viso festivalyje apsilankė apie 9 tūkst. žmonių.

O jei skaičius paliktume nuošaly, praėjusiais metais tikrai pajutome, kad tris rugsėjo dienas „Titanikas“ buvo tapęs miestiečių traukos centru, – atėjusiems renginių gausa neleido nuobodžiauti ir kvietė įsijungti į aktyvų protinį veiksmą, žadinantį po vasaros prisnūdusias smegenis. Šiais metais mūsų formatas išlieka toks pat: leidėjų siūlomas naujausių knygų meniu, susitikimai su autoriais, literatais, filosofais bei in-

telektualais, diskusijos ir forumai, o jaukiame kiemelyje po karštos dienos – smagūs koncertai bei pašėliojimai.

Tiems, kam dar negana, – naktinis festivalio veiksmas miesto kavinėse ir klubuose.

Dviejuose ekspozicijos aukštuose savo stendus įkurs per 40 leidyklų, o trijose „Titaniko“ salėse numatoma surengti daugiau kaip 70 renginių. Jų temos labai plačios – diskusijos apie leidybos politiką Lietuvoje, literatūros sklaidą ir vertimo problemas, rašytojų kūrybos pristatymai, pokalbiai apie meną, kontrkultūrą, istorinę atmintį bei muzikos istoriją, kūrybos skaitymai ir filmų peržiūros. Taip pat šiais metais įsteigėme premiją labiausiai pasižymėjusiam knygų ir skaitymo kultūros propaguotojui, kuri bus įteikta per festivalio atidarymą.

Ir, be abejo, festivalyje tikrai nutiks tai, ko į programą neįrašysi, – žavių susitikimų, netikėtų atradimų, galbūt sutiksite seniai matytą bičiulį ar galėsite pasilabinti su tuo, kuris jums iki šiol atrodė per didelis ar tolimas.

Taigi, kviečiame praleisti antrą rudens savaitgalį knygų ir jas mylinčių žmonių apsuptyje. Tegyvuoja festivalis!

Vilniaus knygų festivalio organizatorių vardu ­– Aušra Simanavičiūtė, Gediminas Pulokas

Nuo „37O“ redakcijos: „37O“ taip pat labai rekomenduoja tą rugsėjo savaitgalį niekur neišvykti ir smagiai paplaukioti po „Titaniką“ kartu su Vilniaus knygų festivaliu. Mes ten taip pat būsime, galėsime susimojuoti!

O kad turėtume apie ką susitikę pasikalbėti, perskaitykite tai, ką jums paruošėme rugsėjui: interviu su Prancūzijoje gyvenančia ir naują filmą Lietuvoje statančia režisiere Alante Kavaite, filmų rekomendacijas, naujų muzikinių albumų apžvalgą, rugsėjo teatro renginių išklotinę ir dar daug visko.

Gero festivalio ir dar puikesnio rudens!

žiūrėk čia!

Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

Geriau rinkis „37O“ į namus!

Vilniaus knygų festivaliui skirtą numerio medžiagą rengė: Gediminas Pulokas (atsakingasis redaktorius), Marius Burokas, Ramunė Brundzaitė, Gintautas Mažeikis, Nerijus Maliukevičius, Monika Kalinauskaitė, Justinas Dūdėnas, Kotryna Valiukevičiūtė, Gediminas Kukta, Aušra Simanavičiūtė.

Talkino: Eurika Stogevičienė, Ieva Stogevičiūtė, Gediminas Baranauskas Festivalį organizuoja: VšĮ „Arbūzų cukrus“ Knygynas „Eureka!“ Leidykla „Kitos knygos“ Nepriklausomi idėjų generuotojai Festivalio komunikacija: „Autoriai“ Festivalio reklama: „Not perfect“



Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me A.Smetonos g. 5, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė UAB „Diena Media Print“ Ti­ra­žas 26 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #41, rugsėjis, 2013

A.Šlepikas:

„Natūralu, kad rašytojai imasi įvairiausių temų“ Kas nežino Alvydo Šlepiko: aktoriaus, scenaristo, režisieriaus, poeto ir prozininko?.. Tikime, kad tokių tarp mūsų skaitytojų nėra. Na, o artėjantis Vilniaus knygų festivalis – gera proga pakalbinti 2012 m. „Metų knygos“ laureatą (už romaną „Mano vardas – Marytė“) ir padiskutuoti su juo apie lietuviškos literatūros realijas.

„37O“ rekomenduoja Vilniaus knygų festivalį 2013 09 13–16 d. „Titanike“ (Maironio g. 3, Vilniuje) 4 // © 37O

– Kaip tave susirado literatūra? Kas, kokie autoritetai, rašytojai, bendraminčiai buvo svarbūs tau pradėjus rašyti, teberašant?

– Literatūra mane susirado paprastai ir dėsningai: jau eidamas į pirmą klasę puikiai skaičiau, mane skaityti išmokė vyresnė sesuo, kai buvau ketverių. Skaičiau labai daug ir vis nekantraudamas laukiau, kada pagaliau galėsiu imti knygas iš suaugusiųjų skyriaus. Natūralu, kad nuo mažens daug skaitydamas paprastai ir be didelių svarstymų pradedi rašyti. Tiesą sakant, net negalėčiau prisiminti, kada tai atsitiko. Mokykloje turėjau puikius lietuvių kalbos ir literatūros pedagogus, kurie visada skatino kūrybą. Jaučiausi palaikomas, žinojau, kad mano kūryba laukiama ir bent jau literatų būrelio nariams įdomi. Dar mokykloje pasirodė ir pirmoji mano publikacija rajoniniame laikraštyje „Pirmyn“. Gavau netgi honorarą. Besimokydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometėje Konservatorijoje) debiutavau respublikinėje spaudoje: pirmiausia Zitos Čepaitės redaguojamoje „Aušrinėje“, o paskui ir „Metuose“ (nešiau eilėraščius dar į „Pergalę“, o publikacija pasirodė jau pirmajame „Metų“ numeryje). Tada prasidėjo mano bendravimas su Valdu Kukulu ir su būsimais „Svetimais“. Kadangi mokiausi ne universitete, jaučiausi esąs kiek pašalyje ar nuošalyje nuo literatūrinio vyksmo. „Metų“ publikacija patraukė Valdo Gedgaudo dėmesį, jis susirado mane ir pakvietė prisijungti prie universiteto „Literatų kalvės“ veiklos. Šiek tiek dalyvavau, bet nedaug, nes konservatorijoje buvo labai intensyvios studijos, neleidusios laisvai dalyvauti ten, kur nori. Vis dėlto didelį įspūdį paliko Marcelijaus Martinaičio suorganizuota kelionė į Druskininkus, pas druskininkiečius poetus Vytautą Bložę, Nijolę Miliauskaitę ir Kornelijų Platelį. Dalyvavome, rodos, šešiese: V.Gedgaudas, Dainius Dirgėla, Evaldas Ignatavičius, Donatas Valančiauskas, Liutauras Leščinskas ir aš. Gali būti, kad buvo ir Dainius Gintalas, bet regis, kad ne. Ta kelionė buvo nepaprasta – atsidūriau žmonių, kurių kūrybą nepaprastai vertinau, mėgau, o, tarkime, M.Martinaičio tiesiog mokėjau atmintinai, rate. Didžiulį įspūdį darė viskas: ir kaip jie analizavo mūsų kūrinius, ko juose ieškojo, ką akcentavo ir kaip pasakojo apie savo kūrybą, galų gale, kaip Vytautas, persirišęs galvą juoda juostele, vis slėpėsi nuo saulės, kaip palenkusi galvą tyliai šypsojosi Nijolė, kaip dalykiškai vadovavo Kornelijus, kaip diskretiškai tarsi į šalį pasitraukė Marcelijus, leisdamas kalbėti žmonėms, pas kuriuos mus atvežė. Vakare valgėme lašinius su krienais pas Bložes – jie tada dar nebuvo pasidavę į Rytus (gal tiksliau – ne taip smarkiai pasidavę) – ir klausėmės pasakojimų apie eilėraščių likimus, apie tai, kiek daug prisidėjo M.Martinaitis, kad didelė dalis V.Bložės kūrybos nedingtų sovietinėje cenzūrų bei draudimų mėsmalėje...

Ta kelionė į Druskininkus suteikė nepaprastai daug kūrybinių impulsų, smarkiai prisidėjo prie to, kad imčiau rašyti rimčiau, kad nemesčiau šio užsiėmimo.

Beje, kaip tik per tą kelionę Marcelijus ir

Rašė: Marius Burokas Nuotrauka: Šarūno Mažeikos (BFL)

>> žirklės

pasiūlė mums, ten buvusiems, kartu leisti antologiją, tarsi atkartojant, ataidint „Žemę“. Tuo metu pirmosios knygos labai sunkiai skynėsi kelią ir apskritai knygų leidyba buvo beveik komos būsenos, tad keletui poetų išleisti vieną knygą ir taip debiutuoti buvo tinkamiausias sprendimas. Taip atsirado „Svetimi“.

Be mano jau minėtų žmonių, tuomet ir vėliau didelį įspūdį darė Vlado Šimkaus, Jono Strielkūno, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos kūryba, taip pat ir pažintis su šiais nepaprastais žmonėmis.

– Sklando gandai, kad kada nors turėtų pasirodyti tavo poezijos knyga. Ar tie gandai pamatuoti? Ir iš viso, ar per daugybę įvairių darbų lieka laiko poezijai?

– Esu parašęs pakankamai eilėraščių. Iš jų tikrai susidarytų knyga, tik kol kas nematau jokio vientiso ir man pačiam įdomaus jungiančio tuos eilėraščius į vienį elemento. Todėl leidyklai atiduoti tos knygos neskubu, ji pamažu klostosi galvoje – anksčiau maniau ją pavadinti „Geografijos nužudymas“, vėliau „Mėnasis“ (su „a“), dabar dar kitaip. Jau tai, manau, rodo, kad ta knygelė keičiasi. Bet ji bus. Turėtų pasirodyti.

– Tavo romanas „Mano vardas – Marytė“ pasakoja apie po Antrojo pasaulinio karo į Lietuvą nublokštus vokiečių vaikus. Šiemet išėjo Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ – apie žydų žudynes per tą patį karą. Kaip manai, gal lietuvių proza pagaliau atsigręžia į skaudžias, nutylimas, tabu temas? Kas patį paskatino parašyti romaną apie „vilko vaikus“?

– Lietuvių literatūra yra sveika ir normali literatūra, todėl natūralu, kad rašytojai imasi įvairiausių temų, net ir tų, kurios buvo apeinamos ar nutylimos. Nevadinčiau tų temų tabu, nes niekas jokių tabu dabar neturi. O nežinojimas, tarkime, apie „vilko vaikus“ yra susijęs ne su dabartiniais draudimais, bet su sovietine praeitimi. Skaudžios temos neišvengiamos literatūroje, nes apie tai, ką tebeskauda, reikia kalbėti, išsisakyti, gal išrėkti. Negali likti jokių nu- Lietuvių litetylėjimų, nes jie ims tvinkti, pūliuoti ir ratūra yra bus tik blogiau. Ėmiausi rašyti romaną sveika ir „Mano vardas – Marytė“, nes jutau, kad normali liteturiu nors ir mikroskopiškai menku indėliu prisidėti prie kovos su Tamsiąja Pu- ratūra, tose. Reikia priminti, kalbėti, prisiminti pa- dėl natūratiems nuolat – karas yra siaubingiausia, lu, kad rakas gali ištikti. Apie tai ypač reikia kal- šytojai imabėti dabar, kai vienur ir kitur vis įsiplies- si įvairiaukia karo židiniai. Žmonės užmiršta, koks sių temų, net tai blogis. „Vilko vaikai“ tebegyvena nešini savo karu – daugelis nežino savo tik- ir tų, kurios rųjų vardų, kiti gimimo datų, treti taip ir buvo apeinesutiko artimųjų, karas juos išblaškė ir namos ar tam tikra prasme jiems jis dar tebesitę- nutylimos. sia. Rašiau knygą, kuri būtų kaip trum- Nevadinčiau pas smūgis, greit persiskaitytų, vengiau tų temų tadidelių aprašymų, psichologizavimų – bu, nes nienorėjau, kad ją galėtų skaityti paaugliai, kurių mąstymas dažnai fragmentuotas, kas jokių tajiems reikia daug informacijos, bet grei- bu dabar netai, jiems reikia vaizdų. Paaugliai, atrodo, turi. skaito, bet skaito ne tik paaugliai.

– Esi aktorius, scenaristas ir režisierius, taip pat rašytojas. Kokia tau, kaip profesionalui, atrodo dabartinės lietuvių dramaturgijos padėtis? Ar yra stiprių lietuvių autorių (nes didžioji dalis žino tik Marių Ivaškevičių)?

– Lietuvių dramaturgijos padėtis vidutiniška. Yra rašančių, yra spektaklius statančių, bet tai neįdomu, nes teatras neturi ateities. Dramaturgija juo labiau.

Galbūt todėl vienas geriausių Lietuvos

dramaturgų (Herkus Kunčius – red. past.) rašo pjeses, kurios yra skirtos skaityti. Beje, M.Ivaškevičiaus pjesės taip pat yra skirtos skaityti. Šiaip jau dabar paplitusios vienadienės pjesės, kurios persirita per įvairias teatrų rampas, nusirita tolyn ir dingsta, – tai jau niekam nebereikalinga, nes ne nauja. Tai liudija, kad ir kalbama tose pjesėse dažniausiai apie menkniekius ir dažniausiai niekine forma. Didžioji dalis dramaturgų yra tiesiog beraščiai, todėl ir žinome tik jau minėtus Herkų bei Marių, dar S.Parulskį, Gintarą Grajauską, Daivą Čepauskaitę, Mindaugą Valiuką, Laurą Sintiją Černiauskaitę ir dar kelis.

Ir visi mano išvardytieji yra ne tik dramaturgai, arba tiksliau – dramaturgai tik pagal poreikį: reikia pjesės – prašom, nereikia – rašom ką kita. Išleistas ir skambiai pavadintas „XXI amžiaus lietuvių dramaturgijos“ tomas, bet kas iš to? Rašyti pjeses iš esmės yra keblus dalykas, nes jos atsiduria įvairių režisierių naguose ir tada už jų sudarkymą autorius dar turi būti dėkingas teatrui. Už tai, kad iš viso teikėsi atkreipti dėmesį į kažkokio literato šūdiną kūrinėlį. Manau, dramaturgija laimingai numirs, ir tai tik į gera. Bent jau tokia, kokia yra dabar.

– Ar pritartum atkakliai aidinčioms kalboms, kad lietuvių literatūros kokybė prastėja ir smunka, o mus užplūdo menkaverčių knygų tvanas? O gal dabartinės literatūros paveikslas tau atrodo optimistiškas?

– Visais laikas sukuriama daug menkavertės lektūros. Dabartis nėra kuo nors unikali. Galų gale, jeigu apninka tokia paranoja ir pradedi manyti, kad visos šiemet pasirodžiusios knygos yra šlamštas, galima pasiimti pernykštes knygas. Juk prirašyta pasaulyje tiek, kad net vienų metų produkciją vargiai perskaitytum. Susidaro įspūdis, kad dejuoja dėl literatūros kokybės tie, kurie tiesiog tingi skaityti ir a priori žino, kad viskas neįdomu, viskas nuobodu. Taip nebūna. Literatūros kritikui, taip dejuojančiam, reiktų pasiūlyti kiek pailsėti nuo prievartinio skaitymo, pabandyti skaityti tik savo malonumui ir pamažu literatūros paveikslas sugrįš į pakenčiamas ribas. Dar vienas tokių kalbų šaltinis – žmonės, kurie patys dirba leidybos versle. Juos visada, anot tavęs, užplūsta menkaverčių knygų tvanas. Bet keistu būdu tą tvaną kelia tik konkuruojančios leidyklos.

– Ar įsivaizduoji save kaip bestselerių rašytoją? Kokia, tavo manymu, būtų lietuviško bestselerio, kokybiško ir gero, sėkmės formulė? Kas iš viso yra sėkmė literatūroje?

– Na, romanas „Mano vardas – Marytė“ yra gana gerai parduodamas – eina į pabaigą ketvirtojo leidimo tiražas, todėl jį, manau, galima vadinti bestseleriu. Kiekvienas autorius nori, kad jo kūryba būtų skaitoma, plistų žmonėse, o tam neužtenka vien bibliotekų, reikia, kad knyga būtų ir perkama.

Lietuviško bestselerio sėkmės formulė yra turbūt tokia pati kaip ir nelietuviško – įdomus, kablingas siužetas bei geras stilius. Ir paslaptis.

– Ką manai apie visas technikos naujoves, kurios skverbiasi ir į literatūros lauką, keičia skaitymo įpročius? Ar paimtum į rankas elektroninę knygą? Kokią matai knygos ateitį?

– Skaityti elektroninę knygą yra patogu tada, kai esi ne namie.

Iš esmės tu gali skaityti bet kur, tik bibliotekos su savimi nepasiimsi, o elektroninę skaityklę, kurioje telpa visa ta biblioteka, gali. Kol kas aš dar nesinaudoju elektroninėmis skaityklėmis, tačiau tai nereiškia, kad ateity neskaitysiu elektroninių knygų.

Beje, „Mano vardas – Marytė“ jau pasirodė (arba netrukus pasirodys) ir elektroniniu formatu.

>> žirklės

Rašė: Lina Žukauskaitė Nuotraukos: Ugnės Henriko Fotomontažas: Tomo Mozūros

A.Kavaitė. Skre Prancūzijoje gyvenanti Alantė Kavaitė daugeliui yra Beatričė, įsiūbuojanti Raimundo Banionio „Džiazą“.

Taip pat ne vieną tarptautinį festivalį aplankiusių „Laiko garsų“ režisierė. Į Lietuvą ji grįžo statyti savo antrojo pilnametražio filmo „Sangailė“. Susitinkame prie „Neringos“ baseino, į kurį Dainiaus Kazlausko Andrius „Džiaze“ įstūmė iškalbų sovietų karininką. Bet ne dėl šios priežasties susitikimo vietos pakeisti negalima.

„37O“ rekomenduoja Vilniaus knygų festivalį 2013 09 13–16 d. „Titanike“ (Maironio g. 3, Vilniuje)

– „Neringos“ vizitinė kortelė – rašytojo Romualdo Lankausko žodžiai, skelbiantys, kad dėl lankytojų įvairovės restoranas buvo tapęs vieta protui treniruoti. Jūsų atveju – ir aktoriniams įgūdžiams lavinti.

Nepakeičiama asmeniniuose maršrutuose?

– Mano teritorija – Žvėrynas ir senamiestis. Kai buvau paauglė, pėsčiomis keliaudavau į senamiestį, bastydavausi po jį, kaip ir visi, eidavau rūkyti į tą pačią bromą Pilies gatvėje. Vakare, kai nebevažiuodavo troleibusai, Gedimino prospektu grįždavau namo. Tai mano vietos.

Būdama Lietuvoje dažnai leidžiu laiką „Neringoje“, bet ne dėl nostalgijos „Džiazui“, – kartais netgi pamirštu, kad jį čia filmavome! – o dėl fantastiško interjero. Tai viena iš tų nedaugelio vietų, kurios iki šiol nepasikeitė ir yra gyvas skoningo sovietinio interjero pavyzdys. Labiau už viską gaila sunaikintų „Nykštuko“ freskų. Liūdna žinoti, kad tavo vaikystės kavinės sienos dabar yra baltos...

– „Džiaze“ Andrius klausia Beatričės: „Beta, koks tavo mėgstamiausias miestas?“ Ji atsako: „Joks, man patinka Mėnulis!“ Ar griuvus sienoms sprendimas išvykti gyventi į Prancūziją prilygo skrydžiui į Mėnulį?

– Labai sunku atsakyti. Taip susiklostė, kad mano išvykimas sutapo su didele nelaime. Jei ji nebūtų nutikusi, gal būčiau išvažiavusi trumpesniam laikui, gal viskas būtų buvę kitaip. Negali žinoti. Turėjau išvykti metams. Įstojusi į Avinjono nacionalinę aukštąją menų mokyklą grįžau į Lietuvą tvarkyti dokumentų, o parvažiavus į Prancūziją po dviejų savaičių mirė mano mama. Tai buvo ne Mėnulis, o didžiulė praraja. Mano gyvenimas yra prieš tai ir po to. Lietuva man yra mamos šalis, o lietuvių kalba – jos kalba. Tas žmogus man buvo be galo svarbus ir artimas. Jo išėjimas sutapo su mano išvykimu – taigi tada Lietuva man atrodė toliau negu Mėnulis.

Lygiai dvidešimt vienus metus gyvenu Prancūzijoje ir dabar didesnę savo gyvenimo dalį esu praleidusi ten, o ne čia. Keista, kad po tiek laiko intuityviai parašiau scenarijų visiškai lietuviškam filmui, – jis negalėtų vykti niekur kitur. Tai nebuvo išmąstyta ar iškentėta istorija, ji tiesiog atsirado. Gal taip nutiko todėl, kad susigyvenau su savo prisiminimais, o dvidešimt metų Lietuvoje pakeitė dvidešimt metų Prancūzijoje. Pirmą kartą grįžimas į Vilnių mane džiugina. Ankstesni apsilankymai būdavo ašaringi ir labai sunkūs.

Su filmu atsirado naujos energijos, naujos šviesos. Neįtikima gyventi vaikystės bute, vaikščioti tais pačiais šaligatviais, o į darbą žingsniuoti tuo pačiu keliu, kuriuo anksčiau skubėdavau į senamiestį gerti kavos. Tai turi labai daug magijos.

6 // © 37O

– Avinjone ir Paryžiuje rinkotės studijas, tiesiogiai nesusijusias su kinu.

– Studijavau medijų meną – video, fotografiją, instaliaciją. Iš kino gilinomės tik į eksperimentinį. Prieš dvejus metus Avinjono aukštoji menų mokykla pakvietė mane vertinti diplominių darbų. Labai apsidžiaugiau, kad galėsiu vėl sugrįžti, pažiūrėti, pabūti tarp tų pačių sienų, – man tai be galo svarbu. Santykiai su direktoriumi ir dėstytojais išliko puikūs, jaučiuosi mylima ir vertinama, tačiau nuvykusi ten supratau, kad į mane žiūrima

Lygiai dvidešimt vienus metus gyvenu Prancūzijoje ir dabar didesnę savo gyvenimo dalį esu praleidusi ten, o ne čia. Keista, kad po tiek laiko intuityviai parašiau scenarijų visiškai lietuviškam filmui, – jis negalėtų vykti niekur kitur.

Savo išsilavinimą suvokiu kaip pranašumą. Kinas ir vizualusis menas galėtų daugiau maitintis vienas kitu. Užtenka peržvelgti kino istoriją, kad pamatytume, kokią didelę įtaką jai tiek formos, tiek plastikos požiūriu padarė dailė.

kaip į kino industrijos atstovę. Atsirado temų, kuriomis nebegalime kalbėtis. Buvo gana skaudu suvokti, kad nebesu jų žmogus. O kartu kai kuriems kino žmonėms įtarimą kelia mano meninis išsilavinimas. Teikdama paraiškas gauti finansavimą sulaukiu patarimų nutylėti, kad taip ilgai studijavau meno dalykus. Kartais kyla jausmas, kad gyvenu ne tik tarp dviejų šalių, bet ir tarp dviejų pasaulių.

– Tačiau matymo ir vaizduotės horizontus tai tik praplėtė?

– Man atrodo, kad į kiną apskritai labai gerai ateiti iš kitur. Iš ligoninės, iš meno pasaulio, svarbu, kad būtų kas nors išgyventa. Dirbti pagal akademinius metodus – ne išeitis. Dėl studijų niekada nesigailėjau. Priešingai. Man tik juokinga, kad skirtingi pasauliai gali būti tokie uždari.

– O garsas, kine dažniausiai suvokiamas kaip savaime suprantamas arba antrarūšis elementas? Pirmajame savo filme užsiimate savotiška jo anatomija, suteikiate jam teisę kurti pasakojimą.

– Pirmajame filme garsas buvo siužeto dalis. Jis atliko ne tik emocinį, bet ir pasakotojo vaidmenį. Su garsu visada dirbsiu taip, kaip dirbu su vaizdu, – man neatrodo, kad jis ne toks svarbus. „Laiko garsuose“ dėmesys jam gimė iš labai asmeniškos patirties. Mūsų atmintis vaizdinė ir garsai joje ištirpsta kur kas greičiau negu spalvos ar formos. Istoriją pradėjau rašyti supratusi, kad nebeatsimenu savo mamos balso, kad vis sunkiau išlaikau atmintyje jo skambesį. Savo personažei suteikiau galimybę, kurios niekada neturėjau pati. Už ją tikrai daug atiduočiau.

– Skatinate ir žiūrovo sąmoningumą. Pasitelkdama garsą nemanipuliuojate jo emocijomis, nediktuojate žiūrėjimo ir suvokimo krypties.

– Labai keista, kad apie tai labai mažai kalbama. Šia tema būtų galima diskutuoti ir su studentais, ir su žiūrovais. Iki šiol prisimenu Vincento Gallo „The Brown Bunny“ pristatymą Kanuose. Kai kuriose filmo vietose nėra garso, o kai kuriose vaizdą

endanti

terį, bet stiprų arba silpną kūrinį?

– Paprastai kategoriškai atsisakau kvietimų dalyvauti moterų režisierių festivaliuose.

Mane tai žeidžia. Kuo skiriasi kuriantis vyras ir kurianti moteris? Tuo, kad moteris gali gimdyti vaikus? Bet juk yra moterų, kurios to nedaro, nes negali arba nenori. Jei kūrybą apibrėžia gebėjimas suteikti arba atimti gyvybę, reikėtų surengti negimdžiusių moterų arba žmogžudžių festivalį – juk tai irgi atskiros kategorijos. Aš nepasirinkau gimti moterimi, nepasirinkau turėti rudas akis ir būti lietuve.

Noriu būti vertinama už savo gebėjimus, o ne priklausymą vienai ar kitai grupei. Pasaulyje, kuriame moteris gali balsuoti ir pasisakyti už savo teises, panašių festivalių organizavimas yra didelis žingsnis atgal. Tikroji lygybė prasidės tada, kai baigsime skirstyti savybes į moterų ir vyrų. Yra visokių moterų, yra visokių vyrų.

– „Sangailės“ aktorių sudėtis gana nestandartinė – joje ir Lietuvos kino peizaže reti veidai, ir neprofesionalūs aktoriai. Kaip jie susitiko su savo personažais?

– Vienintelė profesionali ir iki šiol dirbanti aktorė „Sangailėje“ yra Nelė Savičenko. Kiti – kaip, tarkime, Martynas Budraitis – turi aktorinį išsilavinimą, tačiau daug metų nevaidina.

Džiaugiuosi, kad filme apie jaunus žmones pasirodys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meno studentai. Jie visi iš to paties kurso, gerai vienas kitą pažįsta, todėl dirbti su jais neįtikimai paprasta. Jų kuriami vaidmenys pilni jaunatviško autentiškumo.

Pagrindinio vaidmens atlikėją, fotografijos ir medijų studentę Juliją Steponaitytę, man pasiūlė viena prodiuserė. Peržiūrėjau trumpametražį filmą, kuriame ji vaidina, ir supratau, kad radau Sangailę. Žinoma, vėliau buvo daug bandymų – turėjau įsitikinti, ar žmogus gerai jaučiasi prieš kamerą, ar vizualiai dera su kitais aktoriais. Daug kalbėjomės, išgėrėme daug puodelių kavos.

Jurgio Kairio vaidmeniui iš pradžių rinkome aktorių, tačiau galiausiai apsisprendėme, kad jį turi atlikti pats pilotas. Sangailės mama – buvusi balerina. Reikėjo, kad aktorės laikysena būtų atitinkama, kad ji būtų patyrusi fizinių traumų. Vieną vakarą gugle įvedžiau žodžius „buvusi balerina lietuvė“ ir radau Jūratę Sodytę. Visi filmo aktoriai labai artimi savo personažams. Tai neginčijamas jų pranašumas.

keičia juodas ekranas. Pirmu atveju publika pradėdavo ploti ir šaukti „Garso, garso!“, antru – „Vaizdo, vaizdo!“. Jaučiausi kaip beprotnamyje arba vaikų darželyje. Tokių radikalių pavyzdžių yra daug. Žmonėms sunku juos analizuoti.

– Užsienio spauda jūsų kino estetiką lygina su Romano Polanskio filmografija.

Kaip vertinate panašius atsiliepimus?

– Nemanau, kad R. Polanskio estetika tokia vienalytė, kaip, tarkime, Michaelio Haneke. Jis tuo ir unikalus, kad kiekvienas jo filmas gali būti vis kitoks. Man patinka kinas, kurio autorystė ne iš karto atpažįstama, kuriame matomas ne vardas, o idėja.

Netgi Davidas Lynchas, kurio jau ne tik estetika, bet ir visas pasaulis savitas, yra sukūręs įvairių filmų.

Panašus palyginimas man atrodo labai skubotas ir paviršutiniškas. Aš iš Lietuvos, R.Polanskis iš kaimynės Lenkijos, abu gyvename ir kuriame užsienyje – atrodo, žurnalistai sukūrė sensacingą naujieną, ir tiek. Argi galima lyginti pasaulinio garso režisierių ir mane, statančią dar tik antrą savo filmą?

– Prieš kelerius metus dalyvaudama „Šeršėliafam“ atidaryme sakėte, kad idealiame pasaulyje tokio festivalio nebūtų. Matote ne režisierių vyrą arba režisierę mo-

– Kokius klausimus kelsite naujausiame filme?

– Pirmiausia – paauglystės. Tai ne mano istorija, tačiau joje yra daug asmeniškai išgyventų spalvų. „Sangailė“ pasakos apie mergaitę, kuri viską turi, tačiau nieko negali, ir apie kitą mergaitę, kuri neturi nieko, bet gali viską. Tai istorija apie pagalbą kitam ir tapimą savimi. Juk kartais viskas, ko mums trūksta, yra žmogus, galintis įkvėpti pasitikėjimo ir užauginti sparnus. Bus lėktuvų. Skrisim.

– Kas skraidina jus? Ar pati diktuojate oro sąlygas?

– Tas noras skristi yra viduje. Kartais jis prigęsta, bet niekada neišnyksta. Tai matyti net vykdant aktorių atrankas – yra žmonių, kuriems kitaip neišeina. Jų veidai švyti. Kūrybingumas, gebėjimas skristi arba yra, arba ne. Ir tik jis suteikia gyvenimui skonį.

>> diskusija

Kalbino: Nerijus Maliukevičius Iš anglų kalbos vertė: Gediminas Pulokas Nuotrauka: Šarūno Mažeikos (BFL)

E.Lucasas: „Turėtume pasimokyti Edwardas Lucasas – puikiausiai Rytų ir Centrinę Europą pažįstantis čia gyvenęs Vakarų žurnalistas, rašantis apie ją daugiau nei 25 metus. Šis savaitraščio „The Economist“ užsienio naujienų redaktorius Didžiojoje Britanijoje laikomas vienu geriausių mūsų regiono ekonomikos ir politikos ekspertų, o lietuvių skaitytojams, be kita ko, puikiai pažįstamas iš prieš keletą metų lietuviškai pasirodžiusios knygos „Naujas Šaltasis karas. Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“.

Vilniaus knygų festivalyje pasirodys nauja jo knyga lietuvių kalba „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“. Šia proga autorių kalbina politologas Nerijus Maliukevičius.

„37O“ rekomenduoja Vilniaus knygų festivalį 2013 09 13–16 d. „Titanike“ (Maironio g. 3, Vilniuje)

– Pone E.Lucasai, ką tik į lietuvių kalbą išversta jūsų knyga „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“ tiesiog meistriškai atskleidžia, kaip trys Baltijos šalys per savo istoriją buvo priverstos virsti Rusijos ir Vakarų šalių slaptųjų tarnybų kovos lauku. Būtų įdomu sužinoti, ar šiame šnipinėjimo kontekste Lietuva kuo nors iš esmės skiriasi nuo Latvijos ir Estijos?

– Skiriasi nebent tuo, kad yra šiek tiek didesnė ir pasipriešinimo judėjimas joje buvo stipresnis. Lietuvoje buvo gerokai daugiau miško brolių nei kitose dviejose Baltijos valstybėse.

8 //

– Aprašydamas šokiruojantį rusų teisininko Sergejaus Magnickio mirties atvejį knygoje paaiškinate, kaip Rusijos slaptosios tarnybos veikia drumstoje korupcijos ir nusikalstamumo aplinkoje. S.Magnickio byla Vakaruose sukėlė tam tikrų reakcijų, kurios lėmė ir atitinkamus Maskvos atsakomuosius veiksmus. Kokia Vakarų strategija siekiant teisingumo šioje byloje, jūsų asmenine nuomone, būtų veiksmingiausia? Ar ES ir Europos šalys taip pat turėtų paskelbti ką nors panašaus į JAV Kongrese priimtą Magnickio aktą?

– Žinoma. Ir ne tik. Turėtume neišduoti vizų ir įšaldyti Vakaruose esantį turtą visiems, kuriuos įtariame esant susijusius su šia žmogžudyste arba prisidėjus apvagiant Rusijos mokesčių mokėtojus. Turiu nemenkų nuogąstavimų, kad poputiniškosios santvarkos (o tokia galiausiai vis tiek kada nors susiformuos) valdantieji priekaištaus mums, vakariečiams, jog buvome visų tokių piktnaudžiavimų valdžia, kurie Rusijoje įvyko per pastaruosius 20 metų, bendrininkai.

© 37O

– Estijos saugumo policija („KaPo“) jau daugiau nei dešimtmetį viešai skelbia Estijos saugumui kylančių grės-

Manau, kad, panašiai kaip ir „Haryje Poteryje“, nėra reikalo miglotai kalbėti apie „Rytų kaimyną“ kaip „Tą, kuris privalo likti neįvardytas“. Rusiją derėtų vadinti Rusija, o Voldemortą – Voldemortu.

mių ir šnipinėjimo veiklų, kurias jų šalyje atlieka rytinė kaimynė, metines apžvalgas. Neseniai ir Lietuvos slaptosios tarnybos, Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Karinė žvalgyba (AOTD), visuomenei paskelbė panašias metines ataskaitas. Jose tvirtinama, kad didžiausi saugumo iššūkiai Lietuvai yra susiję su energetikos sektoriumi, kibernetiniu saugumu ir priešiškomis informacinėmis operacijomis mūsų žiniasklaidoje. Ar sutiktumėte su šiais teiginiais? Ar minėti saugumo pavojai yra vienodai aktualūs visoms Baltijos valstybėms? O galbūt šį Rusijos žvalgybos taikinių Lietuvoje sąrašą papildytumėte dar kuo nors?

– VSD pastaraisiais metais buvo veikiau politinių intrigų auka – mano galva, labai tikėtina, jog visa tai sumaniai režisavo Maskva, kad susilpnintų Lietuvą.

Manau, skirtingose valstybėse Rusija taikosi į skirtingus dalykus. Lietuvoje jos taikiniai buvo VSD ir politinės partijos.

Latvijoje ir Estijoje ji naudojasi rusakalbių, o Lietuvoje, bent anksčiau, mėgino pasinaudoti lenkų mažuma. Energetika ir geležinkelių verslas taip pat nuolat sulaukia jos dėmesio. Be to, Rusijai būdinga naudotis ir ekstremistinėmis dešiniojo sparno grupėmis, kad diskredituotų Baltijos valstybes. Televizijos kadrai, vaizduojantys skustagalvius, gėjų persekiotojus, antisemitus ir kitus fanatikus, yra puiki medžiaga Kremliaus propagandininkams.

– Kaip vertintumėte šią Baltijos šalių saugumo tarnybų metinių apžvalgų praktiką? Ar įmanoma pasipriešinti agresyvioms Rusijos slaptųjų tarnybų operacijoms šitokiu ėjimu į viešumą?

– Man kelia susižavėjimą tiek Estijos „KaPo“ budrumas, tiek tiesumas aprašant savo šaliai kylančias grėsmes. Norėčiau, kad ir kitos Vakarų šalys elgtųsi taip pat. Džiaugiuosi, kad Lietuvos VSD bei AOTD irgi daro tai, ką daro, – norisi tikėti, jog šios tarnybos turi joms būtiną politinį palaikymą ir finansinių išteklių. Manau, kad, panašiai kaip ir „Haryje Poteryje“, nėra reikalo miglotai kalbėti apie „Rytų kaimyną“

iš praeities“ Manau, svarbiausia, kad slaptosios tarnybos nesikištų į politiką, o politikai nesikištų į slaptųjų tarnybų darbą.

Reikėtų vadovautis šūkiu „šalin rankas“, panašiai, kaip juo vadovaujamasi kariuomenės ar teismų atveju.

kaip „Tą, kuris privalo likti neįvardytas“. Rusiją derėtų vadinti Rusija, o Voldemortą – Voldemortu.

– Viena labiausiai intriguojančių jūsų knygos dalių yra skirta britų ir amerikiečių slaptosioms operacijoms Baltijos šalyse po Antrojo pasaulinio karo. Vadinamųjų miško brolių istorija čia, Lietuvoje, paprastai pasakojama iš kitos perspektyvos, todėl buvo itin įdomu skaityti apie Vakarų valstybių vaidmenį šiuo laikotarpiu. Ypač tą knygos vietą, kur užsimenate, kad ieškote žmonių, kurie buvo šių įvykių liudininkai ar tiesiogiai juose dalyvavo, ir kviečiate juos kreiptis į jus bei pasidalyti savo patirtimi. Kokia buvo reakcija pasirodžius šiai knygai, galbūt kas nors kreipėsi į jus ar jums į rankas pateko kokių nors naujų dokumentų? Galbūt atsirado naujų krypčių tolesniems tyrimams?

– Taip, šiek tiek įdomių atsiliepimų sulaukiau, paaiškėjo ir tam tikrų detalių. Bet daugiausia apie estiškąją operacijos pusę. Šiaip ar taip, dabar ėmiausi rašyti knygą apie kibernetinį saugumą, tad istorinius tyrimus kol kas atidėjau.

– „Raudonasis tinklas“, kurį aprašote knygoje, – ypač stiprus mentalinis vaizdinys, atskleidžiantis, kaip sovietų slap-

tosios tarnybos Vakaruose organizuodavo apgaulės operacijas, kad įviliotų Kremliaus oponentus į savo suregztą tinklą ir pasinaudotų jais savo naudai. Tokia strategija pritaikyta per „Tresto“ operaciją, vėliau ja naudotasi ir Baltijos šalių atveju.

Galbūt ši karti patirtis labiausiai ir kliudo Vakarams plėtoti santykius su šiuolaikine Rusijos pilietine visuomene bei opozicinėmis organizacijomis?

– Iš praeities iš tiesų turėtume pasimokyti. Savo žvalgyba Rusija meistriškai naudojasi ištisus amžius. O mes ją būname linkę nuvertinti ir dėl to rizikuojame. Ši šalis itin vykusiai organizuoja tokias apgaulės operacijas, kurios žadina Vakarų patiklumą ir pagundą norimus bei įsivaizduojamus dalykus laikyti realiais.

– Galite pagrįstai būti vadinamas kovotoju už Lietuvos nepriklausomybės reikalą. Akivaizdu, kad jūsų domėjimasis Lietuvos politika ir žvalgyba veikiau yra padiktuotas širdies apsisprendimo. Neseniai mūsų šalies slaptosios tarnybos išgyveno viešų skandalų laikotarpį, o netrukus patyrė ir vidinių reformų. Kokie jūsų įspūdžiai apie šiuos įvykius ir ką patartumėte mūsų institucijoms, kad, susidurdamos su šiandienės Rusijos apgaulės operacijomis, jos būtų stipresnės ir veiktų efektyviau?

– Manau, svarbiausia, kad slaptosios tarnybos nesikištų į politiką, o politikai nesikištų į slaptųjų tarnybų darbą. Reikėtų vadovautis šūkiu „šalin rankas“, panašiai, kaip juo vadovaujamasi kariuomenės ar teismų atveju.

>> kinas

Rašė: Jorė Janavičiūtė

Praėjusiame numeryje pristačiau penkis filmus, kuriuos, mano nuomone, verta pažiūrėti, jei to dar nepadarėte. Lietingiems rugsėjo vakarams (nežinau, ar verta tikėti sinoptikų pranešimais, kad pirmas rudens mėnuo bus rekordiškai šiltas) rekomenduoju dar penkis filmus, kurie tikrai nuspalvins įvairiomis spalvomis jūsų laisvalaikį.

II dalis

Filmai, kuriuos turėtum pamatyt „TYLOS“ „Tishe!“

Rusija, 2003 m., rež. Viktoras Kosakovskis

Rusų dokumentinio kino režisierius V.Kosakovskis pro savo namų Sankt Peterburge langą filmuoja gatvę. Gatvė nuolat remontuojama. O joje gyvena žmonės ir, regis, vyksta visokiausi stebuklai. Atrodo, šioje gatvėje realybė tarsi prasiveria ir prasiveržia jos poetiškai abstrakti, net kiek siurrealistinė pusė. O gal paprasčiausiai nežiūrime į tai, kas tiesiai prieš mus... Pasak režisieriaus, jis neketino sukurti šio filmo, kol nenufilmavo paskutinio kadro.

Filmas patiks tiems, kurie mėgsta žiūrėti pro langą ir nori išmokti tai daryti dar geriau.

„TU GYVENDAMAS DŽIAUKIS“

„KINO DIENOS“

Švedija, 2007 m., rež. Roy Anderssonas

Islandija, 1994 m., rež. Friðrikas Þór Friðrikssonas

„You, The Living“

„37O“ rekomenduoja Vilniaus knygų festivalį 2013 09 13–16 d. „Titanike“ (Maironio g. 3, Vilniuje)

Depresyvi alkoholikė, vis siūlanti savo vaikinui nuo jos atsiknisti ir ją palikti, nes esą niekas jos šiame pasaulyje nesupranta bei nemyli. Tačiau po dar vieno tokio protrūkio jos vaikinui su šuneliu tyliai iškiūtinant ji pamini, kad tuojau grįš namo. Tūbininkas, repetuojantis namuose ir dėl to nekenčiamas kaimynų. Jauna mergina, svajojanti apie vestuves su roko grupės vokalistu. Mokytoja, apsiverkianti prieš savo mokinius pradinukus, nes vyras ją pavadino ragana. Darbininkas, sapnuojantis, kad dėl nepavykusio magiško triuko buvo pasodintas į elektros kėdę. Bene kelios dešimtys tokių tragikomiškų veikėjų apgyvendinami R.Anderssono filmo „Tu gyvendamas džiaukis“ mieste, stotyse ir baruose, kur suskambus varpui visi rikiuojasi į eilę, – juk tai paskutinis šansas prisigerti. Kiek siurrealus ar netgi makabriškas juodojo humoro pripildytas R.Anderssono pasaulis su dėmesiu smulkiausioms detalėms, kartu šlovinantis kiną ir gyvenimą.

Tiems, kurie, išgirdę apie režisierių Anderssoną, pirmiausia nepagalvoja apie Rojų.

„Movie Days“, „Bíódagar“ Woody Allenas savo filme ilgisi „Radijo dienų“, o islandų kino klasikas F.Þór Friðrikssonas žaismingame ilgesiu dvelkiančiame filme „Kino dienos“ atsimena savo vaikystę septintajame dešimtmetyje, kai Islandijos visuomenė išgyveno didelių permainų laikotarpį. Tuo metu kultūroje didelį vaidmenį vaidino amerikietiški filmai ir vis labiau populiarėjanti televizija, kurie atitolino žmonės nuo jų pačių kasdienės tikrovės. „Kino dienos“ – šiltai, paprastai ir kiek sapniškai papasakota istorija apie berniuką Tomą, kuris sužavėtas išgalvoto kino pasaulio susiduria su savo paties realybe bei kultūra.

Patiks tiems, kuriems patinka Islandija, „Radijo dienos“ ir „Cinema Paradiso“.

„GRUPĖS VIZITAS“

„The Band’s Visit“, „Bikur Ha-Tizmoret“ Izraelis, 2007 m., rež. Eranas Kolirinas

Aleksandrijos policijos orkestras, sudarytas iš aštuonių vyrų, kurie vilki vienodas uniformas, tačiau kiekvienas turi savo charakterį, atvyksta iš Egipto į Izraelį koncertuoti. Tačiau per klaidą jie atsiduria ne tame mieste, kuriame turėtų, o išgalvotame Bet Hatikos miestelyje kažkur Negevo dykumoje. Tądien nebėra galimybių išvykti iš miestelio, o jame nėra viešbučių. Bet žavinga nedidelio restorano, kuriame apsilanko pasiklydęs orkestras, savininkė padeda jiems susirasti nakvynę. Kiekvienas orkestro narys tą naktį išgyvena savaip. Kinematografinė ironija susimaišiusi su kiek sentimentaliu jautrumu bei „vidury niekur“ tuštuma.

Patiks tiems, ką žavi netikėto atsidūrimo „vidury niekur“ idėja.

„OSLAS, RUGPJŪČIO 31-OJI“

(„Oslo, August 31st“, „Oslo, 31. August“) Norvegija, 2011 m., rež. Joachimas Trieras

10 // © 37O

Kišenėmis, pilnomis akmenų, Andersas lipa į vandenį. Jam 34-eri. Jis protingas vyras, tačiau jau ilgai kovoja su priklausomybe nuo narkotikų. Jo laikas narkomanų reabilitacijos centre netrukus baigsis. Jis išleidžiamas 24 valandoms į darbo pokalbį žurnale, tačiau šią galimybę išnaudoja be tikslo slankiodamas po miestą ir susitikdamas su senais draugais. Osle jam viskas pažįstama, jis jį myli, tačiau miestas primena gyvenimą, kurį vyras gyveno, o po to pražiopsojo, kuriame tarsi liko už borto ir kurio nauja pradžia jam pačiam atrodo sunkiai įmanoma.

Paskutinę vasaros dieną jis vaikščioja plonu ledu tarp naujo gyvenimo ir jo neįmanomybės.

Filmo „Repriza“ režisierius J.Trieras pateikia Anderso psichologinį portretą, tačiau to nedaro atvirai, jis veikiau perskaitomas iš veikėjo veiksmų ar atvirkščiai – pasyvumo. Kartu režisierius poetiškai portretuoja ir savo paties prisiminimų pilną Oslą.

Rekomenduojame tiems, kam patiko „Repriza“, „Gėda“ ir... Oslas.

>> tema

Rašė: Gintautas Mažeikis Nuotraukos: Gabrieliaus Mažeikio

„37O“ rekomenduoja Vilniaus knygų festivalį 2013 09 13–16 d. „Titanike“ (Maironio g. 3, Vilniuje) 12 //

Apie nesuderintuosius, beveik nesančius ir sociologiškai beveik nereikšmingus

Baruchas Spinoza ir Gottfriedas Leibnizas, du garsieji baroko filosofai, ko gero, netikėtai net savo pačių šmėkloms tapo mūsų dienų struktūrų ir raidos gairių pranašais. Ne naujieji viduramžiai ir ne renesansas, apie kuriuos svajojo daugelis teologų ar istorikų, o būtent barokinis mąstymas, tiksliau – tarsi barokinis, simuliakrinis barokinis, tapo šiandienos atspindžiu purvinuose praeities veidrodžiuose.

B.Spinoza pradžiugino didžiosios sąmonės vizija ir, kaip padariniu, naujos politinės sistemos idėja: paslėptąja imperija, t. y. proto ir racionalumo struktūra. Plečiantis ekonominiams ryšiams ir teisinėms, biurokratinėms sąsajoms, abipusiams įsipareigojimams bei susitarimams, globalizuojantis racionalumui ši B.Spinozos vizija įsikūnijo. Net marksistai, didieji B.Spinozos kritikai, turėjo pripažinti struktūrinius jo filosofijos ir globalinio valdymo racionalumo panašumus. Savavaldi biurokratinė-teisinė sistema, suaugusi su korporacijomis, bankais, kariuomene, teisine sistema, aprėpė beveik visą pasaulį, užtikrinant suderinamumą, suprantamumą, kokybės ir paslaugų kontrolę bei anomalijų šalinimą.

Buvo sukurta gerovės visuomenės vizija, kurios turi siekti visos atsilikusių šalių revoliucijos, laikant kitokius politinius pasivertimus grėsmingomis, pavojingomis mutacijomis. Tačiau, skirtingai nei XVII a., tikruoju baroko, dvarų kultūros ir tūkstančio hercogysčių Europos laikotarpiu, šiandien tariamas spinoziškas racionalumas virto vartotojišku spektakliu ir ciniškumu, o protas – visuotiniu subanalėjimu ir malonumu būti sekamam. Simptomiška: spontaniškas JAV nacionalinės saugumo agentūros darbuotojo Edwardo Snowdeno protestas prieš pansekamumą, naująjį panoptikumo pavidalą, prieš Didžiojo Brolio (iš George’o Orwello „1984-ųjų“) prisikėlimą pasaulio visuomenės beveik nesujaudino. Mus stebi, seka, na ir puiku, saugiau, malonu, juk visas pasaulis virsta kontroliuojama veidaknyge (feisbuku). Sudėkime socialinius tinklus, naująsias komunikacijas, totalinį sekimą, didžiuosius politikos bei korporacijų susitarimus, ir štai mes garantuotame malonumų pasaulyje, kur rūpinamasi vienas kito informuotumu, užtikrinamas didžiausias suderinamumas, šalinamas skausmas, bjaurumas, skurdas bei mirtis.

© 37O

Izomorfiškumas, t. y. socialinių ir kultūrinių, mąstymo formų supanašėjimas, monokultūrų viešpatavimas globaliniu požiūriu reiškia G.Leibnizo reikalavimų siekiantiems būti išsipildymą. G.Leibnizas, sekdamas B.Spinozos panimperine sistema, įvardijo sąlygas vienetams, – monadoms, – jei tik jos nori būti: maksimalus suderinamumas. Monados, pavyzdžiui, mes su jumis, mūsų sielos, yra visiškai laisvos išsiskleisti kaip tik nori. Tačiau būties, t. y. maksimalaus suderinamumo, principas nepalieka jokių išlygų ir monados lygiai taip pat tampa imperijos vienetais. Todėl svajoti būti sekamam, stebimam, skaičiuojamam, manipuliuojamam, kas dieną, nuo ryto iki vakaro, reglamentuojant netgi skaitymo skonį ar valgymo greitį, yra būdas ilgiau išlikti. Šiandienis globalinis, imperinis izomorfizmas, ribotas monokultūrų ir kiek didesnis prekių ženklų skaičius nepalieka vietos laisvoms mutacijoms, metamorfozėms. G.Leibnico laikų barokiniam herojui interesų suderinamumas buvo kasdienis iššūkis, o ne pavojus, siekia-

kos, šiandien išlieka tik kaip tai, kas yra slopinama, ko bijomasi, mybė, o ne diktatas. Kai kam reikia ryžto ir ištvermės, drąsos turėti kitokį, nepriklausomą ir nesutampantį su beveik kiekvienas kaimas struktūriniais reikalavimais, orumą. Kai kurie asmenys priklauso šiam „keistumų“ šnekėjo sunkiai suprantapasauliui, tačiau jie sociologiniu, rinkodaros požiūriu yra beveik nereikšmingi, mais dialektais, kai klestėpavyzdžiui, benamiai, kurie negauna net socialinės pašalpos. Duoti jiems pinijo dirbtinių ar senųjų kalbų gų, žinant, kad pragers, nemeluoti ir neversti jų meluoti, vadinasi, pažeisti siskultas, kai kiekvienas dvatemą, bet tiek nereikšmingai, kad ji veikiausiai atleis. Tokių beveik nesančių karas buvo linkęs virsti valstytegorijai priklauso ir nepopuliarių knygų skaitytojai bei svajotojai. Jie yra beveik be ar net naujos imperijos nesuderinti ir nenaudingi. Būtų labai žalingi sistemai, jei jų būtų bent kiek daucentru, kai mažytės valstygiau. Tai beveik donkichotai ar jų sančai pansos, kurie vaikšto ties įstatymo ribės ar valdos suskaidė iki ba ar net jį pažeidžia. Šių žmonių dėka išlaikoma nesuderinta įvairovė. Jų vieta mažiausių vienetų Europos kultūros užkampiuose, šiukšlynuose, apleistose teritorijose, kur nėra monokultūrų žemėlapį, o tarpusavio teihegemonijos. Vis dėlto ir tarp atskirtosios įvairovės kartais lankosi imperijos sesinės sąsajos tapo beveik kliai, tyrinėdami, ar kartais neužderėjo kas nors, vertas monokultūrų malonės, ir nebesuprantamos, racionaar nekyla kokių pavojų iš don kichotų bei sančų pansų svajonių ir projektų. laus suderinamumo idealai tapo svajone. Didieji skirtuBeveik neskaitomų knygų, beveik nežiūrimų spektakmai žadino savo priešingylių, beveik nežinomų filmų gerbėjai ir kūrėjai yra tie, bę – izomorfizmo troškimą. kurie kuria imperijai beveik nepastebimus pasaulius, Priešingai, šiandien kalbėti marginalijas, hegemonijos dalimi netapusius pasikalapie išskleidžiamas monabėjimus. Tik šioje vietoje išlieka nepažeista abejonė dų potencijas, klostes (ta(vėl baroko, René Descartes’o išpuoselėta), laisvė ir lentus, gebėjimus, polinkius, galimybes ir t. t.) reiškia išpažinti jau egzistuojan- Mažosios lei- noras dalyvauti (meteksė) bet kokiose idėjose, imituoti (mimezė) jų pavyzdžius, apsivalyti (katarsis) nuo močias tvarkas ir klestintį suderinamumą. XVII a. – Tho- dyklos, biblinokultūrų iliuzijos, patirti kitų nepripažintas, tačiau kumo Hobbeso bei Giambattistos Vico laikais – susiotekos, nepinas dangiškumo arba kūrybiškumo metamorfozes ar tarimas ir darnos didinimas buvo suvokiamas kaip apmąstyti kitokias santvarkas. Nesuderinamumo, hetemeilės bei ramybės idealas. Didžiausias suderinamu- priklausoromorfizmo principas nesukuria didžiosios solidarumo mas, siautėjant bajorų savivalei ir žemės godumui, mi vietos folaimės, tačiau dovanoja unikalią svajonę, laisvę mąsdaugumai laisvų žmonių užtikrino geresnį būvį ir bū- rumai ir klutyti ir kalbėti visai kitaip, skatinti kurti kitokias struktūras, tį. Teisės reikalavimas ir jos plėtra mažino tuomečių bai – jie sauabejoti viešomis morfologijomis, kurti radikaliai alternaoligarchų ir korumpuotų valdininkų savivalę. Tačiau go alternatyvius projektus. bet koks kad ir nuostabiausias vaistas virsta nuodais, tyvius psichikai tvarkos didinimo reikalavimas susilieja su užauguBeveik neskaitomų knygų draugijos yra kisių racionalių sistemų viešpatavimu, su jų globaliza- nius tonalutokių leidyklų, smulkiųjų įmonių draugai. cija ir žalingų, griaunančių suvokimo schemų, mono- mus, dėl kuJie kuria mažuosius suderinamumo arba ekosisteminius rių gyvuokultūrų dauginimu. ratus, kurie geba bent kiek priešintis anoniminei monoja svajokultūrų imperijai. Tai lyg atgalinis veiksmas, palyginti su „Monokultūros“ terminą paėmiau iš že- nė, svarstystandartizacija: neatitikimų, neperkeliamumų dauginimės ūkio leksikos. Tai, pavyzdžiui, – kukurūzai mas, abejomas. Pavyzdžiui, kai visos Lietuvos mokyklos besirengar rapsai, bet kokie kiti augalai, kuriais apsėti didžiudamos valstybiniam egzaminui skaito vieną, kultūrinės liai žemės plotai. Kiekvienas toks augalas yra gra- nė, arabeska ekonišos skaito kitą, alternatyvią, bibliotekėlę, rašytojus žus, standartizuojamas, tobulinamas ir ekonomiškai ir rizominiai ir filosofus, kurie dar netapo imperijos produktais, sudeperspektyvus, neša naudą bei didina gerovę. Tačiau svarstymai. rinto proto ir biurokratijos elementais. Tas pat ir su menimonokultūros sunaikina natūralią pasaulio įvairovę ir ninkais, kinu. Teatras geriau nei kinas, o performansas žmogaus gebėjimą gyventi nepanašybių spiečiuje. geriau nei teatras – klausimas apie priklausomybės moKuo mažiau kovos, kuo daugiau antibiotikų, kuo monokultūroms ir pavergtumo mastą. Mažosios leidyklos, nokultūros stipresnės, tuo silpnesni yra tokiais dirbtinubibliotekos, nepriklausomi vietos forumai ir klubai – jie mais mintantys žmonės. Racionalumas turi polinkį visaugo alternatyvius psichinius tonalumus, dėl kurių gysa ką paversti monokultūromis, nususinti gyvenimą iki vuoja svajonė, svarstymas, abejonė, arabeska ir rizonegalimybės būti. Didžiausias suderinamumas, turėjęs miniai svarstymai, kur galima ignoruoti, piktintis. Būtent užtikrinti didžiausią galimybę būti, dėl šiandien papličia dar galima susiburti prieš totalinio sekimo, kontrotusio sekimo, biurokratinės galios, stilių supaprastinilės ir paskirstymo diktatą ar net naująsias monopolimo, bendrųjų klasifikacijų, standartų ir kitų racionalių jas. Kitokia šventė yra vieta metamorfozei ir silpnajam, procedūrų virto savarankiškumo ir nepriklausomybės dar kupinam atsargumo ir nepasitikėjimo nepanašiųnaikinimu. Monokultūrų valdžia, palengvinusi visuojų susibūrimui. Laisvųjų menininkų loftai, skvotai, gattinės gerovės siekimą, pati pradėjo naikinti gyvenivės performansai ir kitas menas, laisvieji universitetai, mą, jo kismą, mutacijas ir metamorfozes, nepanašyparibiuose esančių kavinių bohema, mažieji bendrabes, naikinti, sekant G.Leibnizu, nesuderintus, sunkiai minčių būreliai, atviro kodo informaciniai srautai, atvigalinčius būti, tik ties riba išliekančius. Raudonoji gyri studijų šaltiniai ir pan. – tai horizontas, kuris papildo vūnų ir augalų knyga, nykstančių rūšių statistika, zobeveik neskaitomų knygų išskleidžiamus alternatyvius ologijos sodai, kaip paribio saugos priemonės, yra pasaulius. Būtent čia dar gerbiamas gebėjimas nesumonokultūrinės veiklos simptomai. Didysis suderinamusišnekėti, abejoti ir nesuprasti, daryti originalias klaimo, izomorfizmo principas, paverstas galios būti ir išdas, mokėjimas nesupanašėti ir pakęsti vienam kitą, likti požymiu, įkūnytas į valdžią, biurokratijos sistemą nors beveik nieko bendra nebeturime. Čia leidžiama ir galiausiai racionalių struktūrų anoniminę imperiją, kitur draudžiama sintezė ar teisė būti jau beveik išnykeičia visų žmonių skonį, stilių, taktą, jausmą. Monokusiais grynuoliais. Būtent čia rasite platonikus-hermetiskultūros dalimi gali būti paverstas bet kas, ką imperitus besikalbančius su itin reta jaunahėgelininkų paderja laikys reikšmingu dauginimui. Didieji rašytojai ir reme ar sunkiai perprantamus ir neprigijusius kairiuosius žisieriai, įdomiausios ir svarbiausios knygos gali būti libertarus, besiginčijančius su Dao kelią ginančiais spiadaptuotos izomorfizmui ir padaugintos milijoniniais ritualistais-anarchistais. tiražais. Taip atsitinka su tais, kurie yra linkę būti populiarūs ir yra skaitomi bei suprantami visur. Knyga, Tai nėra pažemintųjų ir pasmerktųjų generacijos. Kaip kuri išversta į kelias dešimtis kalbų ir pakartotinai išhipių ar dar komercijai nepaklususių pankų laikais čia leista daug kartų, supirkta prekybos centruose, pagal vis dar yra savitas orumas, maniera, kalba, idealai, kurią sukurti kino filmai, išleisti plakatai, žaislai ir t. t., svajonės – nesuderintos ir politiškai beveik nereikšminyra monokultūros dalis. Jos priimtinumas rodo idealų gos, plačiai nepriimtos ir komerciškai nenaudingos. Vis suderinamumą su kūrybinių industrijų ar kitų industridėlto tai nėra senai pamirštų knygų kapinės, kuriomis jų imperija, bankine ir visa valstybių teisine sistema. pamažėle virsta mūsų bibliotekos, nei atstumtųjų ir nieTai matomi suderinamumo ir izomorfizmo, derlingos ko jau nebegalinčių bendruomenės. Tylioji rezistencija ir naudingos monokultūros elementai. gyvena kartu su šiomis knygomis ir kartu gyvena atskirta įvairovė, nuolat oponuojanti susiderinusioms bei viešTeisė būti skirtingam ir nesuprastam, nepataujančioms monokultūroms ir jų žvaigždynui. suderintam, iškritusiam iš bendros tvar-

„37O“ rekomenduoja Vilniaus knygų festivalį 2013 09 13–16 d. „Titanike“ (Maironio g. 3, Vilniuje)

– Ką žiūrite, skaitote ar klausote?

Karilė: – Iš lietuviškų seku „Archatą“ ir „Pilotą“, iš užsienio – įprastus „Archdaily“ ar „Dezeen“ katalogus ir dizainą su vaizduojamaisiais menais maišančius žurnalus bei blogus. Tarp draugų architektų aktualijų pulsas visuomet tvinksi. Ką nors paskaitėm, ką nors pamatėm – susitinkam, pasiginčijam. Gyvose diskusijose suformuoju nuomonę. Smagus pats mąstymas apie erdvę, miestą. Taip, jam reikia informacijos, žinių, tačiau be proceso, diskusijos jis taip ir liktų kažkur anapus – popieriuje.

Matas: – Aš labiau linkęs ieškoti specifinio turinio ir rinkti informaciją, nei sekti naujienas. Vis dažniau atsiverčiu tik nuorodas į straipsnius, kai jos pasimaišo feisbuke ar tviteryje. Epizodiškai seku vieną kitą žurnalą ar blogą, bet jų sąrašas nuolat kinta ir priklauso nuo veiklos. Iš naujausių žiūrėtų: „Failed architecture“, „Volume project“, „Strelka“, „Oase journal“, ir, aišku, archdailiai, dezeenai. Mane itin domina gyvensenos modeliai ir kaip politinis, ekonominis kontekstas keičia požiūrį į būstą, gyvenamąją aplinką. Kai imu domėtis nauja tema, užtinku įdomų šaltinį, jį visą keliais prisėdimais išsiurbiu ir migruoju tolyn. Tarkim, kai rinkau informaciją apie skirtingas tipologijas, nemažai laiko praleidau „Housing prototypes“ ir „Spatial agency“ puslapiuose.

14 //

– Urte, „Volume“ redakcijoje tyrei žurnalų kontekstą. Pasidalyk savo pastebėjimais.

Urtė: – Rengiant numerį apie architektūros kritiką bandžiau apibendrinti ir vizualizuoti nedidelių tiražų architektūrinių leidinių padėtį ir jos kitimą pastarąjį dešimtmetį. Atspirties taškas buvo „Archizines“ projektas – kuratoriaus Elio Redstone’o visame pasaulyje surinkta žurnalų kolekcija. Joje galima rasti siaurai architektūrą nagrinėjančių ir tarpdisciplininių leidinių.

Kai kurie žurnalai teminiai: kalba apie mažiau žinomus architektus, praktikas ar architektūrinio rašymo periferiją, gilinasi į architektūros ir kapitalizmo santykį ar pateikia mintis apie erdvę ne iš architekto perspektyvos. Mane domino tiražų kiekis, kalba, kuria leidžiami žurnalai, sklaidos ir redakcijos modeliai. Pastebėjau, kad nedidelių žurnalų skaičius per pastarąjį dešimtmetį labai išaugo. Nustebino, jog viešosios miesto erdvės tema leidiniuose išryškėjo vėlai, – ji nepopuliari, nes sunku apie ją rašyti.

© 37O

– Kurie žurnalai jums įdomūs?

Karilė: – Artimiau teko susipažinti su „Volume“ žurnalu. Patrauklus formatas. Rodos, nagrinėja viską aplink architektūrą, o ji pati dažnai lieka daugiau kaip sistema, mąstymo būdas,

Lietuvoje tarp architektų nėra viešo kalbėjimo ar kritiškesnės diskusijos tradicijos.

Architektai visame pasaulyje bijo kritikos kaip baubo, nes yra priklausomi nuo užsakovų, statytojų, politikų.

R N aš ė uo : tra Jus uk tin o s as :M D at ū d ė o Ši nas up ir šin K sk o t r o yn ir a Ie Va vo li s uk C ev ic ič ėn iū ai tė tė s

Tr pe ys j ap r p aun Fo ie ast i a ar un mie aru rch ap chi dat stą osi itek Lie ie tekt ion vir us t tai tu mi ūra “, O tuv rej Ka vo es ė u je tą i ir lan je s m rilė , ka sk urb di – a etu N lb ai a ja) tli s efa in ty ni .

R ko da itė a m s Ju ą, tika uoš pra lyv , U a sti r i na raš sk dam ktik vo tė R ą o s ym irti Dū ą em iesi žu lan imš V rn di ai dė ir s na mi ren ilni ale ško tė ir s est gi au „V je M ir o n s Ko er iam kn olu kalb ata try dv s yg me ėj s Š na ių Ka ų f “ im iup ( o šin Va apt rilę esti „A r a v , sk liu rim U al ch as ke rtę io is o vi či kul be ūt tū i M ė. rą at ą

Mi sk e s a t it o ym a i

>> blizgė

ne konkretus objektas. Taip pat didelis dėmesys skiriamas grafiniam dizainui ir maketui.

Sukūręs hip stiliuką, žurnalas pritraukia ne tik skaitančią publiką, bet ir vaizdams, šriftams, kompozicijai neabejingų kūrybininkų, mėgstančių pavartyti, paglostyti leidinį, naudojančių jį kaip dizaino objektą.

Urtė: – Man įdomus MAP („Manual of Architectural Possibilities“). Jį leidžia Davido Garcios architektų studija (Danija).

MAP yra A1 formato sulankstomas monochrominės spaudos ant spalvoto popieriaus leidinys, kurio vienoje pusėje pateikiama koncentruota informacija pasirinkta tema, kitoje – svarstymai ir interpretacijos ta tema.

Matas: – „Oase“, „Volume“, „San Rocco“, „Monu“. „Oase“ pirmenybė teikiama išsamiems tekstams, kokybiškai informacijai, prie kurios galima nuolat sugrįžti ir atrasti ką nors nauja. Senesnių numerių elektroninės versijos publikuojamos internete.

Patinka „Oase“ dizainas, kuris nekliudo tekstui, nedidelio dydžio leidinį malonu laikyti rankose, nešiotis su savimi. „Volume“ stebiu nuo 2007 m. ir jo padedamas seku naujienų pulsą – jie renkasi įvairias, bet aktualias temas. „Monu“ ir „San Rocco“ yra įdomūs dėl vadinamojo open call formato. Kviečiant visus norinčius siųsti savo tekstus palengvėja organizacinis redak-

cijos darbas, tai reikalauja mažiau išteklių, bet tampa sunkiau išlaikyti leidinio kokybę. Šiems dviem žurnalams tai sekasi. Šiandien daugėja open call leidinių (pvz., „Clog“ arba „Studio“), bet 2004 m. startavęs „Monu“ yra tikras formato senbuvis.

– Kaip jums atrodo Lietuvos viešų diskusijų laukas, kai šnekama apie miesto erdvę?

Karilė: – Man vieša diskusijų erdvė yra straipsnių komentarai, tie „nuotekų vamzdžiai“. Kitur mažai diskutuojama – Architektūros fondo paskaitos, vienas kitas viešas architekto pasisakymas. Dažnai komentaruose randu daugiau įžvalgų nei pačiame straipsnyje, pastebiu, kokios vyrauja nuomonės.

Urtė: – Dalis viešos diskusijų erdvės dažniausiai orientuojasi į skandalus: stiklainis Laisvės alėjoje, Pašilaičių bažnyčios konkurso intrigos. O specializuotai auditorijai, architektams skirta dalis užsiima raportavimu, aprašymu, anotavimu.

Matas: – Lietuvoje tarp architektų nėra viešo kalbėjimo ar kritiškesnės dis-

kusijos tradicijos.

Architektai visame pasaulyje bijo kritikos kaip baubo, nes yra priklausomi nuo užsakovų, statytojų, politikų. O mūsų mažoje erdvėje šios problemos dar ryškesnės. Yra keletas šaltinių, rašančių apie architektūrą, bet dauguma jų yra apžvalginiai arba pavienės nuomonės, mažai analizės. Per viešą aptarimą atsijojami silpnieji, išgryninamos vertybės ir įvertinami architektų pasiekimai.

Be kritikos architektų darbo produktas lyg ir neįtvirtina savo pozicijų: pastatai lieka anonimiški ir itin lokalūs. Man regis, mums teks ilgokai laukti, kol lietuvių realizacijos bus garsiai aptariamos už šalies ribų (deja, pasirodymo archdailyje nepakanka).

– Ar Lietuvoje trūksta rašytinės, spausdintinės, garsinės ar kitos medijos?

Urtė: – Reiktų plačiai auditorijai skirto tarpdisciplininio leidinio, kuris nagrinėtų miesto erdvės, architektūros tematiką. Manau, būtų įdomu, jei apie tą patį reiškinį ar objektą viename leidinyje pasisakytų architektai ir ne architektai.

Pavyzdžiui, apie Saulėtekio biblioteką galėtų poziciją išsaky-

ti architektas Rolandas Palekas ir koks studentas, aktyvus bibliotekos naudotojas.

Matas: – Lietuvoje turim kiek filtruojamą ir su blogu sumišusį naujienų portalą, turim metraštininką, kuris nelenda į architektūrinio gyvenimo epicentrą, turim statybų rinkos naujienų leidinį, asmeninį blogą, forumą, skirtą senų nuotraukų mėgėjams, ir vieną radijo laidą. Dar kelis reklaminius leidinius. Kiekvienas iš šių reiškinių labai sveikintinas, be jų būtų informacijos vakuumas, bet tai labai mažai. Tik, man regis, nieko čia ir netrūksta. Nereikia būti naiviems ir tikėtis, kad pas mus užvirs plati, Lietuvos ribas peržengsianti diskusija. Yra, kur vyksta diskusijos, ir jei norime, galime prisijungti. Leidinys ar forma ne tokia svarbi, kiek svarbi yra terpė, kuri skatintų diskusijas ir kritišką gyvenamosios aplinkos aptarimą. Priemonių išsakyti poziciją yra, klausimas, ar yra žmonių, norinčių ir galinčių ką nors pasakyti.

A

A PIE tūr LF – AR si os ta C ap soc [po i vir HIT ka ie iali kal tua EK al lbė arc nia bių] li le TŪ i Ta os ti „ hite me fo idy ROS yr čia dis ana ktūr , ek ndo bin vy a įv u A kus pus ą b ono tem ė ir [LEIDI ur stym airi LF ijos pa ūdų mi as red de ban as ų ty ne be sta , p nia ši ak N an rni istų be rim tik d i int tų“ erfr me, pla cinė IŲ] be i v ų, n ok erv (an azu po tfor ry tro eji V FO la binė polo pav ndr iešin au ume iu – gl. oja litin ma šĮ A ND i d – e rc t u t i n i y ė s a g ir t l Ą o m o n m , In dir ija“ dai me as jan tuo ai ž bey t Aa me rinė hite ed dr bt j “ . o č a j ktū a n r , k a i o i u n A e n o r ų ė , o ži Pi tie po rai d b no nte ka ros ag Ru vės „D 2 . 2 LF ar rmą fo a, se , ku isid 01 01 sie k m kalb , į k uild Bet kste ip c k 4 da chf jį i 3 ia en ius uri in sky , i arc ndo ku ka ria en m m g t i“ on r b r r u h s i i i ta n ių tė m š . i . o ) i i te da an pa ir org kum pla pa pti ius, r pr s o . Ty an ešk tekt plat n s gr Vik an as nu ba red tie ista rie rim ifes o į ūra for pa .lt/ dom m v in to izu a oj ig a t b lei ąj du rij o rc am oj akt k a to p ntuo i, e tą – air įva a. or ka e a ja hit us din į A ja ks ka esn irio Pl l a k a i d vie Ši d ek ų te si p i pr iu. LF i p m ė sti aul aba tūr šlei asir , kr emi snį AL erim ip a ų ka is toda ie N nu ni ytė rt oje sti od itik niu jų F in e fo p l m e b i ir ai am tru e in n e ė r m ų d y au . Kū ė r . Kr ar s te , ty s me kon ske tai, ar jim mom a A as kus rį „ c e i r o d t l r to ry t lie pa Sho ria bi dak išku u t min ėjų tod eks bia auto hite be is re chit em is , p us tą nė c k tu si w m i i s i šk ek, r vi ro pa se inė o n – a rin tū O ų rib iniu um rakt inic la vo ės rą g ašym iapi d k ir dys ff. ld irb ole os s n eri iku ija ba pri es al an ia Re ys im o o ė o u s i v t g “ gl ntis gi nu uvė ija . Jie me „M jan ima sva rite , ak a ų ni t r s : o č t u m i m „ r u s e us d ių , b . ka M o M er lb od ar io kol ari s re – ern ar rėm i da ek ja ng „M iz ch im li om e ch t e m m tyv D ia ie a ite a s is. rniz itek as ia rė m st s. kt s, m tū sa i a ma os as. lt_M ų ir as ra vo pta itė dv V .lt “ o g _M a te ria , Ju ejo ieto ks l m lija s k s i od te t o ai er ra s. s te Re ūni m kej sti a os ip d av re s el u: -

“

s t jo e ofi , b os se fil iuo ž

s ijo s er da r um rf Pa anga av s ns u jo ço ab u mtar dr čia ši s G e ta de jo ūs os e, ių au ži i j r de rtu iju tu ač ulė s e u e ok k , t sa nė m ok s T o a pa iši ūri ai r p id į n jų k ele , om ub isi o i kla šią -ia šlik ias je, vis -ų o ro „C ak e. šū 98 ap o 73 i i in o ų aw goj ž ų v ad ėi m sis 19 k ln 19 tim u r s K a m y id ą. ų k nt na i ar lap ti ą s id ęs 3i j e o d p d 5 as rau ici ijo ad rita yn o u os s R ns“ p er ž se lur ėj s p nd ad gr ia le m tų ų č ad ė te Ta , ad m be tr a s r t rfu tim ir j ža s ir m ner rço pr tika o rdo , ko os. zė i i pa a ų os u s k a j o r i – o i a k a s lę p mt on b s ga ia e c uli n u s i o t i ai iz s G nė os va a an tsi an lek eli ak n -a zi o di u k g k i k v 4 . T k d de w me ir a av ,c ar kę nių i ir uti o Ka ė u as ti 99 lo o pų e ng sie irti niu ria i b i s 1 išk nk ub o va pa išsk sko – g Re eny lge on um ne m o že ak k ia u ėt ti om yd s aw ėlio nė m e p ot ia tys to usia o e as mu si ja išv rekė i K sm tik din C ėt č ap a a pl i, ta ešim šerb bia u e , j ą P j j ne pin je „ R r o ą ing o ė d es . os i j i u t d i ir ė tin om s ria va šv etų e m or p oz ra s tsis in ka an elio ski s. S s m u n gu ist sla n P s . . g o ka a er s“ pa ro iai iui n rių žia ios pa neįm ai k nas lam l e i p e č ž u a t e a Šo lis, rfum on ei v d us et m an rç b ne od sa “ m do – vi ilk k a da pa ra ja i ž pa ms ne deg na ro ja – m s G žiū rsė ne ų fu po o s at ci ą ų s r , p ir o o lek ad kl de lė a ni a a o in ko ad ni ko m nty e sau ja g ges ir kv ns P įvyk steb la m s e m a ė n o s “ vilg s“ inę šv nu agų om i p ūr bi jo rç a l l s o 53 ž rfum ard net „C ka . K ka n Ga tum ku i n t i a i š t š ų ur rmo Pa ng r un eči ai i ov es uk kri ras de pi ns va i a m arb pad e d s a 3“ ma „O iš o i a lva d ji m rijo r 5 ali ų… į rie arç ars pa rą om me deu o g en cija ku s G ia t ai s „C rfu O uv km ak ių, e kur on pa s „ ų b ių a a re erin e d o ud ny nt nč g d mm kub ra e m ega tarin koti Co wa oja ta. d ieš ieš „ Ka iku as Pr ir dien ei ded įpr ją an s R s as Ši . Ja kita i, k jų i, i ta a m igt ne

e“ m rè s C lniu s la , Vi una a de a“ a ėd e m , K ip rie m a s“ la e rè or oli K fum n „C „Pa rop lis“, Par k o te „A p u kro Ha „A me re C ela ed m re /C om .c ok bo ce fa

>> skaitykla

In memoriam R.Audiejaičiui „Regėta Lietuva. Remigijaus Audiejaičio kūrybos pėdsakais“. Sudarė ir apipavidalino

Tomas S.Butkus. Klaipėda, „Vario burnos“, 2013 m.

64 puslapių knygoje ir DVD plokštelėje pristatoma 2007 m. Vilniuje per gaisrą žuvusio menininko Remigijaus Audiejaičio kūryba. Leidinyje spausdinamos autoriaus fotografijos, kurias galima priskirti neįprastam, Lietuvoje pirmą kartą išbandytam žanrui – garsiniam fotomenui. Čia taip pat publikuojami žinomų Lietuvos menininkų tekstai, interviu su R.Audiejaičiu ir pokalbiai apie jį. Plokštelėje pateikiami originalūs muzikos ir literatūros kūriniai, sukurti R.Audiejaičio arba kartu su juo, kitų menininkų vizualioji kūryba, skirta žmonių, turinčių negalią, temai. „Regėta Lietuva“ remiasi paprasta ir sukrečiančia istorija. Tai knyga apie aklo žmogaus pastangas rasti savo vietą pasaulyje. Remio, paprasto vaikino iš Kauno, gyvenimas parodo, kad negalia nėra kliūtis gyventi savitą, vertingą gyvenimą. Fotografija, muzika ir literatūra – tai sritys, kuriose atskleidžiami keisčiausi Remio kūrybiniai sumanymai. Jie nėra betiksliai ar nukreipti vien į grožio, estetikos sritį. Greičiau tai bandymai prisijaukinti baugią ir pragmatišką aplinką, nesvetingai pasitinkančią tuos, kurie nesugeba prisitaikyti ir tapti tokie, kaip visi. Remigijaus išskirtinumas – absoliuti klausa, virtuoziškas balso valdymas, gebėjimas atvira širdimi bendrauti su žmonėmis, nepaisant jų amžiaus, padėties ar pasaulėžiūros.

Regėtoje ir teberegimoje Lietuvoje jis iš tiesų yra kitoks, kaip kad kitokie esame kiekvienas iš mūsų.

R.Audiejaičio gyvenimo faktai Gimė 1972 m. Kaune. Mokėsi Vilniaus A.Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje, Vilniaus B.Dvariono muzikos mokykloje baigė fleitos klasę.

Metus Filadelfijoje (JAV) studijavo pagal neregiams

skirtą programą. Mokėsi darbo kompiuteriu pagrindų, anglų kalbos, orientuotis mieste. Ten pat pradėjo fotografuoti ir studijuoti japonų kalbą. Grįžęs įstojo į Vilniaus universitetą (VU).

Baigęs anglų filologijos studijas, VU Orientalistikos centre toliau studijavo japonų kalbą ir Azijos kultūrą.

R.Audiejaitis surengė keletą fotografijų parodų: 1999 m. – per VU renginį „Filologijos ruduo“, 2001 m. – sostinės Užupio galerijoje „Galera“, 2003 m. – Fotografijos galerijoje, Vilniuje, 2005 m. – Rygoje.

Buvo ir muzikos grupės „Mad Man Moon“ („Išprotėjusio žmo­­gaus Mėnulis“) vokalistas, daug koncertuodavo su dainų autoriumi ir atlikėju Domantu Razausku.

Kino režisierė Dalia Survilaitė 2002 m. apie R.Audiejaitį sukūrė dokumentinį filmą „Kurmis“. Paskutiniais gyvenimo metais jis dainavo Lietuvos aklųjų chore „Vilnius“.

Palaidotas Kaune, Romainių kapinėse.

Fotografijose – šių dienų K.Donelaičio Mažoji Lietuva Arturas Valiauga, „Ilgesio žemė“. Knyga skirta Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms paminėti. Sudarytoja – Eglė Deltuvaitė. Vilnius, „Kultūros meniu“, 2013 m.

Fotografijos projekto „Ilgesio žemė“ tikslas – pažvelgti į K.Donelaičio Mažąją Lietuvą šių dienų kontekste. Nuotraukose užfiksuotos Karaliaučiaus (Kaliningrado) krašto vietovės yra susijusios su K.Donelaičio gyvenimu ir, tikėtina, buvo jo kūrinio „Metai“ socialinės aplinkos peizažas.

Vienas lietuvių literatūros pamatą sudarančių šedevrų – K.Donelaičio poema „Metai“ – ir A.Valiaugos „Ilgesio žemė“ kartu liudija mūsų istorijos bei identiteto subtilumą.

Tris šimtmečius vartota archajiška kalba – smarkiai nutolusi nuo šiandienos kasdienybės ir, jei ne privaloma mokyklos programa, tikriausiai liktų tik literatūrologų bei istorikų susidomėjimo objektu. Paradoksalu, kaip viena jauniausių ir universaliausių meno šakų – fotografija – mezga sudėtingą dialogą apie mūsų identiteto suvokimą, istorijos vertinimą, kolektyvinę atmintį, interpretuodama vieną sudėtingiausių lietuvių literatūros kūrinių. Šis derinys, iš pradžių galintis atrodyti kaip nesusipratimas, suartina XVIII a. mąstyseną su XXI a. patirtimi, klausia, ar egzistuoja žmogiškosios vertybės bei klaidos, ir tvirtina jas.

Sąmoningai knygoje vartojamos keturios kalbos brėžia istorijos ir neatsiejamos nuo jos laiko tėkmės paraleles, tampa fotografijų projekto „Ilgesio žemė“ kontekstu. Bet ne tik.

Knyga knygoje nepolitizuodama užsimena ir apie mūsų vadinamojo Mažosios Lietuvos krašto reikšmę pačios Lietuvos bei jos kultūros istorijai. Tikriausiai nėra kitos žemės už žemėlapiuose nupieštų teritorinių sienų, kuri būtų tokia gyva ir gaji mūsų sąmonėje. Gal dėl to buvimas

tame krašte, istorinių faktų ir legendų, pasakojimų apmąstymas kelia nerimo jausmą. Tai ne praradimo, o atpažinimo nerimas, kuris suvoktas virsta ilgesiu. Ilgesys svetimo ir savo peizažo, veidų, kalbos, architektūros, atminties be patyrimo.

A.Valiaugos nuotraukos leidžia Mažąją Lietuvą patirti vaizdais, kuria ilgesį paaiškinantį fotodokumentą.

Fotografijos apie dabar Rusijai priklausantį kraštą, kuriame užaugusi trečia pokario karta nebeieško šaknų „plačiojoje tėvynėje“. Ji kuria savo socialinį tapatumą, siedama jį su atgimstančia vartotojiška prūsiškos kultūros vizija, skatinančia esminius to krašto politinius, ekonominius ir kultūrinius pokyčius.

Subjektyvūs fotodokumentai, tik šiek tiek, pačiais kraštais liečiantys istoriją, sekantys K.Donelaičio biografijos žingsniais, tampa šių dienų Karaliaučiaus krašto metraščiu, vizualiais, neverbaliniais, „Metais“. Knyga knygoje. Apie ilgesį...

Julian Barnes

Pabaigos jausmas Julianas Barnesas (gim. 1946 m.) – gyvasis klasikas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano Renesanso architektu. Rašytojas pelnė gausybę garbingų apdovanojimų, ne vienerius metus jo kūriniai buvo nominuojami prestižinei Bookerio premijai gauti ir 2011 m. pagaliau rašytojas ją gavo – Pabaigos jausmas išrinktas geriausiu metų romanu anglų kalba. Paklaustas, kas jam yra literatūra, J. Barnesas apibūdino ją kaip geriausią būdą išsakyti tiesą, kaip procesą, kurio metu kuriamas didingas, gražus, puikiai struktūruotas melas, pasakantis daugiau tiesos nei bet koks faktų rinkinys. Tai rodo jo proza, primenanti intelektualų žaidimą tiek žmonijos, tiek individualaus žmogaus istorija. Autoriaus kūryba lyginama su I. Calvino, J. Joyce’o ir M. Kunderos kūriniais.

J. Barnesas yra daugiau nei dešimties romanų, kelių apsakymų bei esė rinkinių autorius. Kūriniai išversti daugiau kaip į dvidešimt pasaulio kalbų. Lietuvių kalba pasirodė trys rašytojo knygos. Viena jų – 10 ½ pasaulio istorijos skyrių stebina neįprastu žvilgsniu į žmonijos istoriją nuo biblinių Nojaus laikų. Autorius kūrybingai perrašo seniausius pasakojimus, prisodrina juos subtilia ironija ir humoru.

Romane Flobero papūga laviruodamas tarp romano, biografijos ir literatūros kritikos žanrų, jis sukuria įtraukiantį ir itin originalų detektyvinių elementų kupiną pasakojimą apie rašytojus ir jų kūriniais apsėstus skaitytojus, apie meną ir tai, kaip jis veikia gyvenimą, apie meilę, aistras bei išdavystes – ir literatūrines, ir labai atėjusias iš tikrovės.

Naujausias romanas Pabaigos jausmas kiek kitoks nei ankstesnieji. Čia susitelkta į individualaus žmogaus istoriją ir išgyvenimus. Šešiasdešimtmetis Tonis Vebsteris dėl netikėto įvykio priverstas dar kartą permąstyti savo gyvenimą. Jis leidžiasi į kelionę laiku, grįždamas į lemtingas akimirkas. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros...

Tai pasakojimas, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus bėgant laikui neatpažįstamai keičiasi.

J. M. Coetzee

Nobelio literatūros premijos laureatas

Barbarų belaukiant Johnas Maxwellas Coetzee (Džonas Maksvelas Kutsė, gim.

1940 m.) – PAR rašytojas, išleidęs apie dvidešimt knygų ir apdovanotas daugiau kaip dešimčia garsių premijų, tarp jų du kartus Bookerio premija: 1983 m. už romaną Maiklo K gyvenimas ir laikai (liet. 2005) ir 1999 m. už romaną Nešlovė (liet. 2002). Lietuvių kalba dar išleistas J. M. Coetzee romanas Lėtas žmogus (2012).

Barbarų belaukiant – vienas geriausių rašytojo romanų.

Romano Barbarų belaukiant pasakotojas, lojalus neįvardytos Imperijos pareigūnas, tarnaujantis mažame pasienio mieste, gyvena ramų gyvenimą, kolekcionuoja akmenis, kasinėja griuvėsius dykumoje ir šifruoja paslaptingus rašmenis ant tuopos skalų. Bet kartą mieste pasirodo pulkininkas Džolas ir stoja į žūtbūtinę kovą su barbarais, kurie laikomi pavojingais Imperijai. Suvokęs, kaip žiauriai ir neteisingai elgiamasi su belaisviais, miestelio teisėjas pajunta užuojautą aukoms ir įvykdęs protesto aktą pats tampa Imperijos priešu. Būdamas paprastas žmogus, graužiamas sąžinės tolimais laikais nežinomoje šalyje, jis tarytum įkūnija visus žmones, kurie gyvena totalitarinėse valstybėse, nepripažįstančiose teisingumo ir padorumo.

Aš visiškai neketinau veltis į šitą reikalą. Esu miestelio teisėjas, Imperijai tarnaujantis atsakingas pareigūnas, nekantriai stumiantis šitame tingiame pasienyje dienas, kol sulauksiu pensijos. Renku Bažnyčios dešimtines ir mokesčius, administruoju bendruomenės žemes, prižiūriu, kad įgulai nieko netrūktų, vadovauju jaunesniesiems karininkams – kitokių čia nėra, – nenuleidžiu akių nuo prekybos ir dusyk per savaitę pirmininkauju teismo posėdžiams. O visa kita – grožiuosi saulėtekiais ir saulėlydžiais, valgau, miegu ir jaučiuosi patenkintas. Kai numirsiu, tikiuosi pelnyti tris smulkaus šrifto eilutes Imperijos laikraštyje. Nieko daugiau ir nenorėjau – tik ramaus gyvenimo ramiais laikais.

Bet pernai iki mūsų iš sostinės jau atsklisdavo pasakojimai apie barbarų keliamus neramumus...

J. M. Coetzee, Barbarų belaukiant

20 //

© 37O

Karčios vaikystės trupiniai M.Houellebecqas gimė 1958 m. Reunjone, Prancūzijos valdomoje saloje netoli Madagaskaro. Greitai apleistas tėvų, su vienais seneliais jis trumpai gyveno Alžyre, su kitais užaugo šiaurinėje Prancūzijoje. Šie autobiografiniai laimingos, bet karčios vaikystės trupiniai vėliau išnirs romane „Elementariosios dalelės“ („Tyto alba“, 2005 m.). Nesvetimos jam, kaip ir jo veikėjams, depresijos duobės, psichiatrijos ligoninių aplinka, taip pat nykūs, sielą marinantys darbai (pats buvęs ir Prancūzijos nacionalinės asamblėjos prog-

Šiose eilutėse mėginau kalbėti tipiško Michelio Houellebecqo herojaus balsu. Tai labai sunku. Intelektualūs ir ciniški veikėjai kreivuose romanuose nuolat laviruoja tarp aukštų idealų ir žemų poreikių. Toks pats ir rašytojo stilius – viename sakinyje peršokantis nuo sūnaus netekties prie omleto pusryčiams. Pornografiją jis supina su genetika, klasikinę eilėdarą su fantastiniu romanu. Šios knygos įtraukiančios, nedarnios, erzinančios, kaip ir pats jų autorius. bjaurius gyvenimus, bjaurūs žmonės apskritai egzistuoja – tai neteisingo, bet korektiško pasaulio košmaras. Dėl to M.Houellebecqo knygos ir sunkios. Jos nėra aštrios, nėra satyriškos. Jos kartais atidengia puikų, nepatogų humoro jausmą, bet išlieka nykios, neįvyniotos į spalvotą vatą.

Būtent dėl šio savo pomėgio rašytojas turi ne vieną etiketę – rasistas, seksistas, antisemitas, islamofobas... „Platformoje“ musulmonams kliūna stipriai ir riebiai, jie tampa pagrindiniais, stereotipiniais priešais su bombomis rankose. Po pareiškimo, esą, „islamas yra pati kvailiausia religija“, prasidėjo ir jau minėti teismai bei puolimai iš įvairių organizacijų. O autorius gūžčiodamas pečiais sako: ką aš žinau, nemėgstu tų monoteistinių religijų... M.Houellebecqo kandumo strėlės iš tikro švilpia į visas puses, tačiau vargu ar

Esu vyras. Pusamžis, sotus, žiūrintis televizorių. Turiu pakankamai arba daug pinigų ir aiškios markės mašiną, bet geidžiamos paauglės vis tiek man nečiulpia. Saulė plieskia, meilė sudega ir žeidžia, o po kokių penkiasdešimties metų tik vėjas pustys smėlį ir žemę tryps bejausmiai klonai.

Mizantropiškasis humanistas M.Houellebecqas

„37O“ rekomenduoja Vilniaus knygų festivalį 2013 09 13–16 d. „Titanike“ (Maironio g. 3, Vilniuje)

Rašė: Monika Kalinauskaitė Nuotraukos: „Scanpix“

Pardavinėjo ledus Dėl meilės draugei motinos išmesta iš namų šešiolikmetė Jeanette dirbo keisčiausius darbus – pardavėja ledų vagonėlyje, pagalbininke laidojimo biure, personalo padėjėja psichiatrijos ligoninėje.

Išvaryta iš namų kelis mėnesius gyveno pasiskolintame penktojo dešimtmečio „Mini“, kurį mokėsi vairuoti. Vėliau ji, mergina iš neturtingos darbininkų klasės šeimos, be jokios finansinės ar moralinės tėvų paramos, įstojo studijuoti į Oksfordą. „Niekada nežinojau, kad kur nors gali būti toks gražus miestas, tokios vietos, kaip koledžai,

Sudegintos knygos Paauglystėje Jeanette slėpdavo knygas po čiužiniu. Kartą jas aptikusi motina užkūrė kieme laužą ir sudegino. „Tą naktį stebėdama, kaip mano knygos dega, supratau du dalykus: pirma, visa tai, kas yra tavo išorėje, gali būti atimta. Antra, velniop, aš pati galiu parašyti knygą. Ji buvo monstras. Bet ji buvo mano monstras“, – sako rašytoja apie ją užauginusią moterį biografiniame filme, kuris taip ir vadinasi – „Mano monstras ir aš“.

Blogiausia nutiko tada, kai Jeanette, motinos rengta tapti misioniere ir skelbti Viešpaties žodį, pamilo (o siaube!) kitą merginą. „Aš ją myliu. – Tada tu nemyli Viešpaties. – Ne, aš myliu juos abu. – Taip negalima“, – knygoje „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ grūmojo kunigas Jeanette’i prieš tikinčiųjų minią. Sužinojusi apie baisią dukters nuodėmę, misis Winterson mobilizavo savo bažnyčios bendruomenę ir nusprendė surengti kelis egzorcizmo seansus. „Baisiausias dalykas mano motinai buvo seksas, – rašo J.Winterson. – Blogiau galėjo būti tik seksas su tos pačios lyties asmeniu.“

Jeanette gimė Mančesteryje, būdama dar kūdikis buvo įvaikinta ir parsivežta į mažą provincijos miestelį – Akringtoną. Jos įmotė, misis Winterson, priklausė radikaliai miestelio neoprotestantų bendruomenei, laikė stalčiuje revolverį, ruošėsi apokalipsei ir siekė užauginti dukrą misioniere. Namuose buvo tik šešios knygos, įskaitant Bibliją ir dvi Šventojo Rašto rodykles. Keista, bet tarp knygų pateko ir Thomo Malory „Artūro mirtis“, riterystę šlovinantis epas, viena pirmųjų Anglijoje išspausdintų knygų. Nuo jos ir prasidėjo Jeanette pažintis su literatūra. Motina draudė Jeanette skaityti knygas. Misis Winterson sakydavo: „Bėda su knygomis ta, kad niekada nežinai, kas jų viduje. Kol būna per vėlu.“ Knygos Jeanette, kaip sako ji pati, buvo skraidantis kilimas. Ką veikdavo mergaitė, kai motina ją bausdavo išvarydama ir per naktį neįsileisdama į namus? Sėdėdavo ant laiptelio prie durų ir kurdavo istorijas.

„Knyga „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ parašyta 1983-iųjų žiemą ir 1984-ųjų pavasarį.

Buvau dvidešimt ketverių. Tuo metu dalijausi du kambarius ir sėdimąją vonią su aktore Vicky Licorish. Ji neturėjo pinigų, aš neturėjau pinigų, mes negalėjome sau leisti prabangos baltus drabužius skalbti atskirai nuo tamsių, todėl džiaugėmės, kad spalvotos kelnaitės tapo madingos ir šių drabužių, glaudžiausiai susijusių su mūsų savigarba, nereikėdavo mūvėti pilkšvų. Apsileidimas – rašytojo mirtis“, – taip savo debiutinę knygą „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ pristato dabar jau gyva legenda tapusi britų rašytoja Jeanette Winterson.

J.Winterson: „Knyga – tai skraidantis kilimas“

Rašė: Ramunė Brundzaitė Nuotraukos: „Scanpix“

>> svetur

Nekenčia visų?

Bjaurumas M.Houellebecqo pasaulyje – ypatinga kategorija. Bjaurūs žmonės negauna pist, bjaurūs žmonės gyvena

bomis rankose.

Užsidirbo teismo ieškinį 1998 m. „Elementariosios dalelės“ netikėtai jam atnešė šlovę ir pinigų: galybė knygos egzempliorių parduota vien Prancūzijoje, o kur dar vertimai į kitas kalbas. Kartu apie rašytoją kilo iki šiol nerimstančios kontroversijų audros. Dalis pirmųjų gerbėjų nuo jo nusisuko, apšaukę reakcionieriumi ir pasipiktinę praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio laisvės kritika. Kiti tiesiog atvirai ir nedaugžodžiaudami šlykštėjosi. 2000-aisiais pasirodė trumpoji „Lanzarotė“ („Tyto alba“, 2005 m.), tapusi vėliau atsikartosiančių temų repeticija religinių sektų ir kraštutinio hedonizmo gamtos prieglobstyje. 2001-ųjų „Platforma“ („Tyto alba“, 2004 m.) pažėrė rimtų nemalonumų. Knyga, kurioje meilės ir laikinos laimės istorija pasakojama per sekso turizmo prizmę, uždirbo M.Houellebecqui islamofobo etiketę ir teismo ieškinį. 2005-aisiais pasirodė „Salos galimybė“ („Tyto alba“, 2007 m.), taip pat elektroninių susirašinėjimų su Bernard’u Henri Lévy rinkinys „Ennemis publics“. Netrukus lietuviškai bus išleistas naujausias, 2010 m., romanas „Žemėlapis ir teritorija“ („Kitos knygos“), už kurį autorius gavo prestižinę Goncourt’ų premiją.

Bet tai, kaip sakoma, sausi faktai. O M.Houellebecqo knygos – net „permirkusios“. Iš jų varva alkoholis, kartėlis ir kūno skysčiai.

Sunku sveiku protu sakyti, kad jos teikia skaitymo malonumą, tačiau neišvengiamai kabina ir nepaleidžia. Autorius nebijo lengvai atpažįstamų asmenvardžių, pavadinimų ar nuorodų į popkultūrą. Kartais pasitelkia ištisus iš lankstinukų ar tinklalapių nurašytus teksto gabalus, kuriuos, apeliuodamas į Jorge Luisą Borgesą, vadina gryna kūrinio medžiaga.

Politika netikintis, bet jai neabejingas M.Houellebecqas daug dėmesio skiria rinkos ekonomikai ir žmonių santykiams, kuriuos glaudžiai sieja su ja. Tai cinizmas, prieš kurį norisi užsimerkti, nes kažkur matyti grūdas tiesos. Ypač kartai, ėmusiai įsisąmoninti savo vartojimą... Atvirai, iki nuobodulio šaltakraujiškai aprašomas seksas čia vaidina ypatingą vaidmenį. Jo daug, jis kartais visiškai mechaniškas, bet trokštamas ir dažniausiai veikėjui nepasiekiamas. Būtent seksualine įtampa ir frustracija paremtas visas „Extension...“ siužetas. Vėliau šis mo- Būtent dėl šio tyvas kartojasi. „Platformoje“ lėtai į bansavo pomėgio krotą besiritanti kelionių agentūra staiga praturtėja iš Afroditės sekso kelionių – vis- rašytojas turi kas įskaičiuota, įskaitant partnerius. „Ele- ne vieną etiketę mentariosiose dalelėse“ viena varomųjų – rasistas, sekjėgų – priešprieša tarp aseksualaus, autis- sistas, antisemitiško genijaus Mišelio ir išprotėjusio, nepa- tas, islamofotenkinamo Briuno. Myli jie abu, bet visišbas... „Platforkai skirtingai... Nors dažniausiai laimingai įsimylėję herojai daug dulkinasi ir su pasi- moje“ musulmėgavimu apie tai pasakoja. Galima į tai monams kliūna žvelgti kaip į pornografinį filmą. Bet galima stipriai ir rievertinti ir kaip norą sugrąžinti dvasią į tai, biai, jie tampa kas paties pasaulio jau subanalinta, – be- pagrindiniais, galinį bjauraus, bet meilės ieškančio veikėstereotipiniais jo pažeidžiamumą nuolat perkamų ir parpriešais su bomduodamų kūniškų santykių fone.

ramuotojas, ir mokslininko karjerą atmetęs agronomas...). Pirmąjį romaną „Extension du domaine de la lutte“ išleido 36-erių. Jis sulaukė šiokios tokios sėkmės ir pirmųjų gerbėjų, pradėjusių leisti žurnalą „Perpendiculaire“. tai tiesiog neapykantos apraiška. Tai tarsi švitrinis popierius, kuriuo braukiama Vakarų pasaulio paviršiumi, bodintis jo aistromis, pretenzija ir greitų malonumų kultu. M.Houellebecqas savitai demaskuoja medituojančius hipius ir New Age judėjimą, išryškindamas veikiau pliką hedonizmo ekonomiką, keikiamą burbančio antiherojaus. Rašytojas nemato jokių revoliucijų, tik nesustabdomą dekadansą, eilinę vienišumo ir gyvuliškumo apraišką. Galiausiai dažnai savo knygose nurengdamas moteris autorius visai nėra mizoginas, kaip galbūt galėtų pasirodyti neįsigilinus. Tiesiog kritikams baksnojant į kiekvieno užpakaliuko aprašymą lengva pražiūrėti, kad dauguma rašytojo pavaizduotų paukštyčių yra savarankiškos ir ryškios veikėjos. Nuo protagonistų vyrų jos skiriasi tik savo lytimi ir knygose veikia gana sudėtingais būdais, toli gražu ne kaip gražūs dekoracijų objektėliai. Tad jei ir galima kalbėti apie tariamą autoriaus neapykantą kam nors, tai ši neapykanta yra nukreipta ne konkrečiai į kurias nors socialines ar kitas grupes, o veikiau jau į žmonių padermę apskritai.

Būtent po šia išorine mizantropija tvinkčioja labai paprastas humanizmas, elementarus noras, kad viskas būtų... na, tiesiog gerai. Tačiau tas gerai savaip baisus ir visiškai svetimas žmogaus prigimčiai. Beaistriai ateities žmonės „Salos galimybėje“ vis tiek rimuoja eilėraščius ir galiausiai pasiduoda neišvengiamam ilgesiui, išvejančiam pasivaikščioti į poapokaliptinį pasaulį. Panašūs naujieji žmonės „Elementariąsias daleles“ baigia padėka savo kreiviems, nuodėmingiems, bet geresnio gyvenimo troškusiems kūrėjams – mums.

Tai gyvenimas, kuris pilkas, užknisa ir nesiseka, bet gyventi vis tiek reikia. Tai žmonės, kurie tokie patys pilki, užknisantys ir nevykėliai, bet vis tiek nusipelnę būti mylimi.

Apie geismą ir ribas Ateityje lietuviškai pasirodys ir dar vienas įsimintinas J.Winterson romanas „Užrašyta ant kūno“ („Written On The Body“). Kai įsimylime, skaitome mylimojo kūną kaip knygą. Nuo vaikystės likęs randas ant alkūnės, apgamas ant kairiojo peties, odos kvapas ir skonis, žvaigždes primenančios strazdanos, pirmasis žilas plaukas, nauja raukšlelė. Mūsų praeitis, gyvenimo istorijos užrašomos ant kūnų. „Tai paprasta istorija, – sako rašytoja. – Surasta meilė, prarasta meilė, galbūt dar kartą atrasta meilė.“ Romano pasakotojas, kurio nei vardo, nei lyties, nei amžiaus skaitytojas nežino, įsimy-

su keturkampiais kiemeliais ir veja, ir tas tylos, pilnos gyvybės, pojūtis, kuris man vis dar atrodo taip pat viliojamai“, – yra sakiusi rašytoja. Kai kas nors užeidavo į Jeanette bendrabučio kambarį, ji vis dar instinktyviai slėpdavo knygas po pagalve.

J.Winterson parašė daugiau nei dvidešimt knygų, susišlavė galybę svarbiausių literatūrinių apdovanojimų, o atsiimant Britų imperijos ordiną už literatūrinius nuopelnus ranką jai spaudė karališkoji šeimyna. Parašiusi knygą „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ autorė savo keistą vaikystę ir neįprastą gyvenimo istoriją pavertė literatūra.

Kalbos apie romaną sklido iš lūpų į lūpas, knyga keliavo iš rankų į rankas, kol apie „Apelsinus“, gerai ar blogai, ėmė kalbėti visi, o 1990-aisiais BBC televizija pagal romaną sukūrė serialą. Žurnalistai Jeanette nuolat klausinėja, kiek tiesos sudėta į jos knygas. J.Winterson atsako: „Nėra tokio dalyko kaip autobiografija.

Yra tik menas ir melas.“ Kai paauglei Jeanette, pamilusiai merginą, teko išeiti iš namų, misis Winterson jos paklausė: „Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?“ Ši frazė tapo vienos naujausių (išleistos prieš porą metų ir šiemet Vilniaus knygų festivalio proga pasirodysiančios lietuviškai) Jeanette knygų pavadinimu. Rašydama ją, praėjus dvidešimčiai metų nuo „Apelsinų“, J.Winterson dar kartą pažvelgė į savo gyvenimo istoriją. Knygos ji ėmėsi pradėjusi ieškoti tikrosios motinos. Po ilgų desperatiškų paieškų, įveikusi slegiantį biurokratinį mechanizmą, Jeanette išsiaiškino, kad biologinė jos motina buvo fabriko Mančesteryje darbuotoja. Siuvo drabužius. „Kai mes pagaliau susitikome, ji sakė „o, aš galiu pasiūti bet ką. Tik parodyk man modelį“.“

Tą naktį stebėdama, kaip mano knygos dega, supratau du dalykus: pirma, visa tai, kas yra tavo išorėje, gali būti atimta.

Antra, velniop, aš pati galiu parašyti knygą.

li ištikėjusią moterį vardu Luisa. Luisa palieka savo vyrą, bet sužinojusi, kad serga vėžiu, išsiskiria ir su nauju mylimuoju. Knygoje, kalbėdama apie geismą ir ligą, J.Winterson pasakoja savęs atradimo istoriją. „Visos mano knygos yra apie geismą ir ribas. Ribą tarp žmogaus vaizduotės ir fiziologijos. Ribas, kurios mus suvaržo ir supriešina, tokias kaip lytis, seksualinė orientacija, socialinė klasė, odos spalva, tautybė. Kiekvienas ir kiekviena, atėjus laikui, turi pasirinkti, ar pasilikti patogiame įprastame pasaulyje, saugiame, bet kartu ribotame, ar stumtis į priekį ir dažnai už sveiko proto ribų, į asmeninę erdvę – nežinomą, dar neatrastą.“ Misis Winterson savo dukrai buvo numačiusi misionierės karjerą. Jeanette tapo misioniere be patoso ir grūmojimo, be savo tiesų kitiems primetinėjimo, misioniere, rašančia knygas. Tokias, kurias paauglė Jeanette galėtų skaityti pasislėpusi nuo motinos ir jausti, kad nėra vieniša, kad pasaulis pilnas įvairiausių dalykų.

>> menas

Rašė: Akvilė Kavaliauskaitė

Šiuolaikinio meno technologijos evoliucionuoja taip greitai, kad bet kokios prognozės prilygsta šarlatanizmui. Jėzaus Kristaus holograma, piešiantis robotas „su siela“, kūrinys, žiūrintis į žiūrovą, – tai tik keletas pastaruoju metu sukurtų stebuklų. Kas toliau?

Eksponate, nusisuk!

Bobutė iš Kelmės rajono atvyksta į šiuolaikinio meno parodą. Prie vieno iš eksponatų susibūrusi minia aikčioja, kraipo galvas ir skėsčioja rankomis. Smalsuoliams prasiskirsčius, bobutė nosine pasivalo akinius ir pažvelgia į eksponatą – didžiulę mechaninę akį. „Et, vaikų žaidimai. Koks čia menas?“ – susiraukia bobutė. Staiga akis meta piktą žvilgsnį.

Bobutė sumirksi. Akis irgi sumirksi. Bobutė ilgiau paspokso.

Akis irgi spokso, kol susigėsta ir nusisuka. Bobutė pamano, kad jai pakriko protas. Grįžusi į Kelmės rajoną eina išpažinties, jaunesnei seseriai parodo, kur įkapės, ir tarsi tarp kitko prasitaria apie nutikimą parodoje: „Duodu ranką nukirst, ta akis į mane žiūrėjo!“ Jau turbūt supratote, kad ši istorija netikra. Bet ji nėra jau tokia neįtikima, kaip atrodo, nes aprašyta mechaninė akis iš tikrųjų egzistuoja. Menininkas ir inžinierius iš JAV Golanas Levinas ją sukūrė norėdamas paeksperimentuoti, kas būtų, jei meno kūrinys žinotų, kad į jį kas nors žiūri. Londone surengtos parodos „Decode: Digital Design Sensations“ lankytojai šią instaliaciją praminė pačiu kraupiausiu eksponatu. Įrenginį G.Levinas sukonstravo palyginti seniai – prieš šešerius metus.

Kaip tai veikia? Tai jau mokslo ir technikos leidinių kompetencija. Kitas žiūrovų atmintin įstrigęs G.Levino projektas – „Eye Code“. Paslėpta kamera nufilmuojamos žmogaus akys. Jau po keleto sekundžių žiūrovas stebi meno kūrinį, kuriame – jo paties akys, stebinčios jį patį.

„37O“ rekomenduoja Vilniaus knygų festivalį 2013 09 13–16 d. „Titanike“ (Maironio g. 3, Vilniuje)

Juodu tašku nebenustebinsi Turbūt esate girdėję tokį pokštą: „Modern art = I could do that + but you didn’t.“ Šiuolaikiniam menui šis posakis jau vargiai tinka. Atrodo, kad laikai, kai žmonės stebėdavosi paveikslu, kuriame pavaizduotas juodas taškas baltame fone, baigiasi. Žiūrint į pastarųjų metų instaliacijas ir performansus ištarti „I could do that“ neapsiverčia liežuvis. Ir nieko nuostabaus. Technologija plečia erdves, o erdves reikia užpildyti. Ir nors meno ateities prognozės primena fantastinį romaną ar meteorologijos svetainių duomenis, atsiranda žmonių, kurie spėlioja.

Versijų yra ir radikalesnių, ir kuklesnių, tačiau tai, kad meno ir technologijų santykis vis stiprės, akivaizdu. Nauji išradimai perprantami vis sparčiau. Pavyzdžiui, kad, kūrybai pritaikytų 3D spausdintuvą, menininkams prireikė vos akimirkos.

Skulptorius iš Izraelio Eyalas Geveris meną su naujosiomis technologijomis maišo lengvai it barmenas atsuktuvus. Trimačiu spausdintuvu ir kitomis technikomis jo sukurtos skulptūros primena daug ką, o labiausiai – stebuklus. E.Geveris įsitikinęs, kad būtent technologijos yra pagrindinis šiuolaikinio meno evoliucijos veiksnys, išprovokuojantis vis naujas formas ir diena po dienos kovojantis su kūrinių statika.

22 // © 37O

Pasaulyje nuo seno egzistuoja tokia taisyklė: jeigu atsiranda novatorių, visada atsiras ir jiems prieštaraujančių davatkų, rėkiančių, kad joks robotas nenurungs Michelangelo ir jokie kompiuteriai neatstos kūrybingo žmogaus smegenų.

O jei ta pati bobutė iš šio teksto pradžios išvystų Jėzaus Kristaus hologramą, kuri į ją kreiptųsi vardu ir pavarde? Kas tada? Baisu net pagalvoti.

Ne, jums nesi

Perkam parduodam Turbūt pastebėjote, kaip feisbukas iš pakelių išbaidė keliautojus autostopu – dabar pakeleivingų mašinų jie susiranda internete ir nebereikia valandų valandas kepti saulėje ar mirkti lietuje. Išnyko ir daugybė kitų dalykų, o jų vieton stojo nauji. Technologiniai pokyčiai įtakos nepadarė nebent Dionizo Poškos Baubliams… „Patys svarbiausi žaidėjai – žinomiausi menininkai, muziejų kuratoriai, kritikai, gaterininkai, jie anksčiau diktavo, o dabar vis labiau grimzta užmarštin“, – BBC išrėžė tas pats Izraelio menininkas. Kas diktuoja dabar? Atsakymo ilgai ieškoti nereikia – internetas. Aišku, ne internetas savaime, o juo besinaudojantys kūrėjai, savo darbus sugeban-

rinčiu sielą, – tai, ko lig šiol trūko visiems iš varžtų ir mikroschemų krūvos pagamintiems dailininkams. Na, dėl sielos gal ir per stipriai pasakyta. Per įmontuotą kamerą matomus daiktus e. Davidas geba tobulai atpažinti, o paskui tai, ką pamatė, atkartoti. Jis turi visas reikalingas priemones: 24 spalvų dažus, penkis skirtingo storio teptukus, kurie, kai tik prireikia, preciziškai išvalomi. Robotas pats nusprendžia, kaip vaizduoti šešėlius ir visas kitas subtilybes. Iki e. Davido sukurti panašūs įrenginiai priminė kopijavimo aparatus, na, geriausiu atveju – beždžiones. O e. Davidas – tikras menininkas. Bent jau taip teigia jo sumanytojai...

sivaidena!

tys parduoti be jokių tarpininkų.

Menų madas ima diktuoti masės. Esant dabartinėms galimybėms net niekam nežinomas menininkas kūrinį gali brangiai iškišti interneto aukcione, jei tai iš tiesų sužavės daug potencialių pirkėjų. Tradicijomis labiau vadovaujasi tradicinių menų atstovai. Jei kalbame apie meno ir naujųjų technologijų sintezę, kuo toliau, tuo labiau svarbiausiu kritiku tampa auditorija, nustumdama į šoną visus iki tol įtakingus buvusius dėdes su kostiumais ir tetas su keistos formos akinukais.

Iš fantastikos srities Labai smagus dalykas: vis dažniau realybėje matome scenas iš senų fantastinių filmų. Kalbėjimasis per atstumą, vaizdo konferencijos ir panašūs fokusai – jau viduramžiai. Ilgą laiką dailininkai vaizdavo kibernetinę erdvę ir robotus su monitoriais vietoj galvų. Dabar robotai vaizduoja mus. Ir taip tobulai, kad vargu ar pats Leonardo da Vinci turėjo tokią įgudusią ranką ir tokią žvitrią akį.

Vos prieš porą mėnesių visuomenei buvo pristatytas e. Davidas – piešiantis robotas. Jis – ne pirmas. Robotukų, turinčių meninių gebėjimų, buvo pagaminta ir anksčiau (įgrūsti pieštuką į mechaninę ranką šiais laikais – nieko įspūdingo). Jie keverzojo abstrakcijas, piešė beprasmius vaizdus arba veikė fotoaparato principu. Iki e. Davido ištobulintų įgūdžių jiems visiems toli.

Taigi apie e. Davidą. Pirmiausia, jis laikomas pirmuoju robotu, tu-

Jesus Christ!

O jei ta pati bobutė iš šio teksto pradžios išvystų Jėzaus Kristaus hologramą, kuri į ją kreiptųsi vardu ir pavarde? Kas tada? Baisu net pagalvoti. Milijonai tikinčiųjų, valandų valandas klūpintys bažnyčioje ir laukiantys Dievo apsireiškimo, nuo rugsėjo 28 d. jį garantuotai atras Masačusetso technologijų instituto muziejuje. Neįtikimai tikroviškai Jėzaus Kristaus hologramai sukurti buvo pasitelkti transformuoti lazeriai, šviesos diodai, dichroiniai filtrai ir dar krūva technikos.

Mokslininkų ir menininkų kolektyvas šiam darbui skyrė ištisus metus. Ir jei jūsų vaizduotė piešia ką nors panašaus į animacinio filmuko „Kasparas“ herojus, smarkiai klystate. Holograma atvaizduos ne šiaip Jėzaus Kristaus statulą, bet visą jo nukryžiavimo istoriją.

Vos tik krikščionybės fanatikai sužinojo apie šį planą, puolė protestuoti panašiomis priemonėmis kaip Petras Gražulis. Argi ne keista: tiek amžių tikintieji norėjo išvysti Jėzų Kristų, o kai tai pagaliau bus įgyvendinta, purkštauja ir mojuoja transparantais? „Suprantu tuos žmones. Tamsesniais laikais tai iš tiesų būtų pripažinta raganyste“, – situaciją komentuoja projekto galva Alkisas Lembessis.

Mano draugas menininkas „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“ – visiems, kas esame vaikščioję Vilniaus senamiesčiu, šis Šiuolaikinio meno centrą puošiantis užrašas toks įprastas, kad net dėmesio nebekreipiame.

Nors frazė sena, vis labiau ją galime pritaikyti tiesiogiai. Tas pats 3D skulptorius E.Geveris tikina, kad pamažu menininkai ne tik rodo savo kūrybą, bet ir suteikia galimybę auditorijai kurti pačiai. Ir omenyje jis turi ne performansus, kuriuose susodinti nuogutėliai žiūrovai aptaškomi jaučio krauju ir fotografuojami. Menininkas kalba apie naujas kūrybos terpes – kažką panašaus į tą mirksinčią akį ir dar didesnius stebuklus.

Pavyzdžiui, visai neseniai Berlyne pristatyta plokštė, į kurią mėtant rutuliukus sugeneruojamas garsas. Melodija iškart įrašoma ir žiūrovui atsiunčiama e. paštu.

E.Geveris ir kiti šiuolaikinio meno atstovai mano, kad panašių meno apraiškų tik daugės. Menininkais savęs nelaikantys žmonės vis paprasčiau galės įsijungti į kūrybos procesą. Dar visai neseniai kūrybines dirbtuves įsivaizduodavome kaip bardako pilną patalpą arba plenerą prie upės. Dabar internete susirenka kompiuterinės grafikos dailininkai iš viso pasaulio, kiekvienas nupiešia po liniją ir tampa gigantiško darbo bendraautoriais. Darbas atspausdinamas 3D spausdintuvu ir nuvežamas į galeriją. Arba nevežamas – rodomas tiesiog internete.

Idėjų generacija Pasaulyje nuo seno egzistuoja tokia taisyklė: jeigu atsiranda novatorių, visada atsiras ir jiems prieštaraujančių davatkų, rėkiančių, kad joks robotas nenurungs Michelangelo ir jokie kompiuteriai neatstos kūrybingo žmogaus smegenų. Ir turint galvoje tai, kaip greitai tos smegenys tobulėja, davatkų prognozės visai realios. Dar niekada naujos idėjos nebuvo tokios svarbios kaip dabar. Ir dar niekada pasaulyje nedirbo tiek žmonių, kurių tikslas – sukurti ką nors naujo. O dar prieš keliasdešimt metų mokslų motina buvo kartojimas...

Kas toliau? Instaliacijos Marse, kurias iš namų stebėsime per galingus teleskopus? Klonų atliekami performansai? Paveikslai, su žiūrovu besileidžiantys į diskusijas apie save pačius? Robotai – meno kritikai?

Galbūt. Atrodo, vis dažniau rasime progų įsignybti, kad įsitikintume, ar mums tikrai nesivaidena.

>> scena

Rašė: Paulė Martinaitytė Nuotrauka: organizatorių archyvo

Rugsėjį „Lofte“

skanių ir traškių olandų „Kraak & Smaak“ setas

Naujas vakarėlių ciklas „Tonite Sessions“ rudenį kviečia pasitikti kitaip!

K

ol vieni dūsauja dėl besibaigiančios vasaros, kiti nepaleidžia pozityvo ir ruošia avalynę rimtiems šokiams, nes rugsėjo 20 d. visi keliai veda į „Loftą“! Skambius lietuvių desanto Rembo (ZIP FM), Morkaus („Curly Music“) ir Dariaus DU & Mr. Sweet („Tonite Radio“) pasirodymus vainikuos pirmą kartą Lietuvoje grosiančių olandų „Kraak & Smaak“ DJ setas, pagyvintas MC Berenice Van Leer! Nekantriai pasirodymo „Lofte“ laukiantys „Kraak & Smaak“ atsako į „37O“ klausimus ir siunčia šiltus linkėjimus!

pę ar atlikėją, su kuriuo norėtumėte kurti drauge, kas tai būtų?

– O, Dieve, itin sunku, nes jų tiek daug! Pirmiausia į galvą šovė mintis apie Grace Jones ir Bryaną Ferry.

Su jais dirbti būtų tikrai puiku.

– Kaip susipažinote?

– Buvome pažįstami dar nuo tada, kai kiekvienas sau sukiojome plokšteles. Galiausiai mus suvedė bendras didelis noras kurti šokių muziką.

Pradėjome kartu dirbti, ieškoti, bandyti... Viskas įsibėgėjo labai greitai, nes jau pirmieji mūsų kūriniai sulaukė puikių atgarsių – beveik iškart pasirašėme sutartį su Didžiosios Britanijos leidybos bendrove „Jalapeno“. Viskas prasidėjo nuo poros kūrinių, o išaugo iki kelių albumų su Dj setais ir gyvais pasirodymais visame pasaulyje.

– Prisiminkime pastarąjį jūsų albumą „Electric Hustle“. Jis skiriasi nuo pirmųjų ar išlaiko tęstinumą?

– Šį albumą išleidome 2011 m., tad jau spalį nustebinsime nauju. Iki šiol kiekvienas mūsų albumas atspindi prieš tai išgyventus tam tikrus etapus. Palyginti su pirmaisiais, albume „Electric Hustle“ yra daugiau originalių elektronikos persmelktų dainų. Naujajame albume „Chrome Waves“ bus daugiau house, disco, gal net dar daugiau elektronikos skambesio. Tokie jau mes esam – kaskart vis kitokie!

– Kokia „Kraak & Smaak“ pavadinimo reikšmė?

– Olandų kalba tai reiškia „traškūs ir skanūs“ – visai kaip mes.

– Kokio stiliaus muziką, be savo kuriamos, dažniausiai grojate?

– Be mūsų pačių produkcijos, house skambesio ir šiuolaikinės elektronikos, šiuo metu grojame deephouse ir nu disco. Pradėjome nuo funk ir breakbeat skambesio, bet laikui bėgant keitėsi mūsų muzikinis skonis, tad pakito ir grojama bei kuriama muzika. Tačiau vis dar išliko ta pati gyva, šilta ir smagi atmosfera.

– Kuo skiriasi šiandien ir karjeros pradžioje kurta muzika?

– Dabar turime daug daugiau galimybių daryti tai,

Viskas prasidėjo nuo poros kūrinių, o išaugo iki kelių albumų su Dj setais ir gyvais pasirodymais visame pasaulyje.

kas mums patinka. Mūsų pažįstamų būrys tapo gerokai platesnis, pažįstame daug daugiau muzikantų, atlikėjų, turime didesnę studiją ir geresnės technikos. Pirmasis albumas „Boogie Angst“ buvo sukurtas itin paprastai, naudojant pačias primityviausias kompiuterio operacines sistemas ir nesudėtingus muzikinius motyvus. Sunku patikėti, bet tai tiesa.

– Ar vis dar naudojate tiek pat įvairių muzikinių motyvų savo kūriniuose, kaip tai darėte anksčiau?

– Tiesą sakant, mažiau. Dažniau kviečiame vokalistus, naudojame studijoje esančią įrangą, pavyzdžiui, sintezatorių, būgnus ir pan. Tai suteikia kur kas daugiau kūrybinės laisvės. Tai nereiškia, kad tam tikri muzikiniai motyvai ar vinilai tapo mažiau svarbūs, jie vis dar atranda savo vietą mūsų kūryboje.

– Akivaizdu, kad muzika tapo jūsų aistra.

Kokių dar pomėgių turite?

– Kaip ir visi olandai: sukame ratus savo klumpėse ir valgome žalią silkę!

– Jūs taip pat turite įrašų krautuvę. Gal galite apie ją papasakoti daugiau?

– Taip, ji Marko. Tai puiki vieta ieškantiems geros, naujos muzikos ar kitos naudingos medžiagos kūrybai. Tiesą sakant, jis turi porą parduotuvių, kuriose galima rasti naujų ir senų vinilų. Itin smagu, kad į jas užsuka žmonių ne tik iš mūsų krašto, bet ir iš užsienio.

– Jei galėtumėte pasirinkti vieną gru-

– Kokių atsiliepimų sulaukėte pasirodžius „Electric Hustle“?

– Visada sulaukiame ypač gero palaikymo iš Didžiosios Britanijos radijo (Annie Nightingale, Pete Tong etc.) ir vienos didžiausių JAV radijo stočių KCRW, tad tai tikrai geras ženklas. Taip pat gerų žodžių negaili daugelis užsienio diskžokėjų, kurių tiesiog per daug, kad galėtume išvardyti.

– Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie laukia jūsų pasirodymo „Lofte“?

– Labas, Vilniau, tai pirmasis mūsų pasirodymas Lietuvoje, tad labai jo laukiame! Tikimės, kad jums patiks mūsų DJ setas ir netolimoje ateityje galėsime atvykti bei gyvai jums pagroti. Linkėjimai!

>> muzika

RÖYKSOPP

FRANZ FERDINAND

2013-06-14

2013-08-26

Late Night Tales

Right Thoughts, Right Words, Right Action

Late Night Tales

Domino

„Late Night Tales“ yra ir albumo pavadinimas, ir nepriklausoma įrašų bendrovė, kviečianti skirtingus muzikantus sukurti savo naktinių pasakaičių versijas. Taigi, tai visas ciklas. Kiekvienas albumas yra lyg radijo laida, per kurią groja vieno konkretaus kūrėjo sukurta arba sumiksuota muzika. „Late Night Tales“ jau yra sukūrę „Jamiroquai“, Kidas Loco, „Belle & Sebastian“, „The Cinematic Orchestra“, MGMT ir kiti garsūs atlikėjai. Dabar atėjo eilė norvegų duetui „Röyksopp“. Be savo kūrinių, jie pasirinko perdaryti Vangelio, XTC, „This Mortal Coil“, „Popol Vuh“ ir kelių kitų autorių kompozicijas. Reikia pasakyti, pavyko išties naktinis albumas. Ne tamsus, tačiau geriausiai skambantis naktį. Kaip naktinis ežero vanduo, lygus ir ramus, tačiau mirguliuojantis mėnulio atspindžiais (atleiskite už perspaustą poetiškumą). Antras malonus dalykas, kad tai vis dėlto ne paskirų dainų rinkinys, o visuma, kurią galima vadinti nauju „Röyksopp“ albumu. Juoba kad pačios grupės autoriniai kūriniai yra puikūs. „Late Night Tales“ galima pagirti dar ir už tai, kas šiais laikais taip reta: negirdėti jokios pretenzijos į aukštąjį meną, vien malonus žaidimas garsais, kuriuos šie norvegai dėlioja puikiai. Na, gerai, dar vienas malonus dalykas: albumas galėjo būti išleistas kokiais 76-aisiais, galėjo 95-aisiais, galėjo būti dabar. Iš garso to nepasakysi. Dėl to kalti oldskūliniai ir nesenstantys sintezatoriai – tarsi jungiamoji kūrinių grandis.

Ir dar vieni populiarūs indie britai. Nepykite, taip jau susiklostė. Visai nesinorėjo rašyti apie dar vieną tokį patį nusibodusių „Gogol Bordello“ albumą ar infantilios banalybės esenciją „Edward Sharpe & the Magnetic Zeros“. Norėjosi kuo nors pasidžiaugti nesiplūstant. O pasidžiaugti galima garsiaisiais „Franz Ferdinand“, kurie po ketverių metų vėl smogia. Šįkart išties galingai. Visų pirma pavadinimu. „Right Thoughts, Right Words, Right Action“ yra tiesioginė aliuzija į vieną svarbiausių budizmo kategorijų – Taurųjį aštuonialinkį kelią, susidedantį iš teisingo požiūrio, teisingų intencijų, teisingos kalbos ir taip toliau. Taigi „Franz Ferdinand“ nuėjo „vidurio keliu“. Ir išties šis albumas nebalansuoja ant jokių kraštų, ramiai sau eina tiesiai jau seniai kitų, o ir savo pačių pramintu keliu. Jokio dviračio išradinėjimo, jokio draskymosi. Atrodo, kompanija perėjo į tą lygį, kai gera tiesiog smagintis kuriant ir atliekant tokią muziką, kokios patiems norisi. Dar vienas netradicinis bruožas indie-rock scenai – mažoras ir jokių ilgesingų svajingų vinguriavimų. Nekenčiu žodžio „pozityvas“, tad pasakysiu tik kad albumas paprasčiausiai kelia nuotaiką, norom nenorom imi linksėti į taktą. Lyg klausydamas ankstyvųjų „The Beatles“, dvasinio peno nepasisemsi, bet laikas bus praleistas ypač smagiai. Ir šis mažoras nėra kvailas išsišiepimas. Aplanko teisingos mintys, ateina teisingi žodžiai, laikas teisingam veiksmui.

75

100

TRAVIS

Where You Stand 2013-08-19

Red Telephone Box

Vieni savo žanro pradininkų. Ir ne tik savo žanro. Kažkada „Coldplay“ vokalistas Chrisas Martinas apie „Travis“ pasakė taip: „Grupė, kuri išrado mano grupę.“ Išties visi vokaliniai perėjimai į falcetą frazių pabaigose, ypač primityvios, retkarčiais banalokos, bet kabinančios melodijos – prie šių mados tendencijų formavimosi „Travis“ prikišo nagus. Kai kurie kritikai yra dar kategoriškesni. Jei ne „Travis“, nebūtų ir jokių ten „Keane“, „Snow Patrol“ ir pan.

O jei dar prisiminsime, kad ši grupė prieš gerą dešimtmetį ir anksčiau dainose panaudodavo bandžą... Štai jums ir „Mumford & Sons“. Naujasis grupės „Travis“ albumas mane nustebino gerąja prasme. Niekada nebuvau tokio šilto, mielo ir jaukaus britrokelio gerbėjas. Dažniausiai man tai dvelkdavo ypatingomis banalybėmis, infantilumu ir mergaičių ašaromis. Šiek tiek to kvapo liko ir dabar.

Bet... Po penkerių metų „Travis“ sugrįžo be hitų ir noro konkuruoti su „Coldplay“, be žaidimų su Brianu Eno. Galima sakyti, grįžo prie šaknų, tačiau jau brandesni. Taip, tai nuobodoka muzika. Taip, tekstai įkyriai nuspėjami, tačiau juose nėra poetinės pretenzijos. Nuoširdi banalybė.

Ir ta nuoširdi, šilta, rami banalybė pačiu keisčiausiu būdu ima ir užkabina. Tiesiog nesinori išjungti. O svarbiausia, be abejo, Frano Healy vokalas. Jis tiesiog ištraukia mano gailestį, kaip kad gailestį ištraukia prie bažnyčios sėdintis alkanas berniukas. Na, taip, mums tai nepatinka. Bet sunku praeiti.

65

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

TY SEGALLAS

Sleeper

2013-08-20 Drag City

Per septynerius metus šis 25 metų jaunuolis išleido 8 solinius albumus, taip pat tuzinus albumų su savo sugalvotomis grupėmis (išties tai daugiausia jo paties pseudonimai) „Fuzz“, „The Traditional Fools“, „Epsilons“, „Sic Alps“, „The Perverts“ ir t. t. Plius daugybė EP, singlų. Pavyzdžiui, pernai Ty Segallas savarankiškai įrašė ir išleido tris studijinius albumus! Peršasi išvada: arba idiotas grafomanas, arba perlas muzikos pasaulyje. Atrodo, tai bus antrasis variantas. T.Segallas tiesiog sprogsta kūryba. Tai patvirtina ne tik geri pernai metų darbai, bet ir pritrenkiantis šių metų albumas „Sleeper“, pasirašytas savo vardu. Šio kompozitoriaus, tekstų autoriaus, gitaristo ir būgnininko muzikinę stilistiką ne taip lengva apibūdinti, nors iš pirmo žvilgsnio viskas rodosi paprasta. Vis prisimenu tėvo žodžius apie Johną Lennoną (vėliau ir apie George‘ą Harrisoną): „Jis turi galingus kiaušus.“ Būtent.

Tą patį galima pasakyti ir apie T.Segallą. Na, ne apie patį, suprantama, apie jo dainas. Jis net kažkuo primena J.Lennono bekompromisį pasitikėjimą savo dainomis, yra šiokių tokių manieros panašumų. Na, o tokios dainos kaip „She Don‘t Care“ apskritai primena J.Lennono harmonijas. Tačiau kartu šis įstabus kūrėjas yra ir visiškai savitas.

Jis turi kažką garažinio, kažką psichodeliškai pankiško.

Toks ir albumo suvedimas – lyg iš 1968-aisiais psichodelinę muziką bandančios grupės repeticijos namų studijoje. Beje, albumas pasirodė CD, vinilinės plokštelės ir... kasetės (?) pavidalu.

80

100

77

100

THE EX & BRASS UNBOUND

Enormous Door 2013-07-29 Ex Records

Jei iki šiol negirdėjote olandų alternatyviojo punk grupės „The Ex“, pasidomėkite. Šie muzikantai to verti. Tiesa, per ilgą savo gyvavimo istoriją tų muzikantų buvo daug. Vienintelis nuolatinis grupės narys yra gitaristas Terrie Hesselsas. „The Ex“ susibūrė dar 1979-aisiais, punk stiliui išgyvenant aukso amžių. Nuo to laiko grupė išleido daugiau nei 20 studijinių albumų, bendradarbiavo su begale įvairaus plauko muzikantų, išmaišė daugybę žanrų nuo folk iki free jazz (kurio elementų neatsikrato ir iki šiol). Dabar apie „Brass Unbound“. Jie verti bent kelių žodžių. Kaip sako pavadinimas – tai varinių pučiamųjų grupė, puošianti (?) „The Ex“ kūrinius. „Brass Unbound“ sudaro vienas garsiausių Europos džiazo saksofonininkų Matsas Gustafssonas, garsus klarnetininkas, saksofonininkas Kenas Vandermarkas, italų trimitininkas Roy Paci ir olandų džiazo trombono žvaigždė Wolteris Wierbosas. Ką dar pridėti? Nejau nesugundė pasiklausyti? Mane sugundė iškart. Ir šiek tiek nuvylė.

Galbūt lūkesčiai buvo per dideli. Albumas geras, šiek tiek primenantis „Einstürzende Neubauten“, šiek tiek ankstyvuosius „The Stranglers“, šį tą iš krautrock. Turi latino, balkaniškų prieskonių. Tačiau „Brass Unbound“ vaidmens norėjosi didesnio, mažiau surepetuoto ir sustatyto. Vis dėlto tai free jazz muzikantai. Išimtys yra kūriniai „Red Crow“, „Bycicle Illusion“. Jie tarsi kalba, koks galėjo būti visas albumas... Bet kokiu atveju, tai grupė, verta dėmesio, ir kritikuoju ją su didžia pagarba.

70

100

Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

Alisa šį mėnesį užsiėmusi smegenų treniruotėmis ir nuo lubų iki grindų apsikrovusi knygomis... Todėl nenuostabu, kad šį kartą ant stebuklų lentynos stovi pačių garsiausių pasaulio dizainerių ir ikoninių dizaino manufaktūrų bendradarbiavimo rezultatai, kurie buvo sukurti tam, kad knygų ir žmonių gyvenimą padarytų dar gražesnį. Tiesiog. Skaityk knygas. Treniruok smegenų raumenis! ......

„Hay“ nuotr.

.. .

„&Tradition“ nuotr.

„SCHOLTEN & BAIJINGS“ IR „HAY“ KNYGŲ ŽYMEKLIAI OLANDIJA, DANIJA

KAINA 4 EURAI (APIE 14 LITŲ) Naujoviški lipnūs plastikiniai žymekliai, sukurti olandų dizainerių dueto Stefano Scholteno ir Carole Baijings bendrovei „Hay“.

Skaityk ir nepamesk nė vieno puslapio arba pasižymėk kiečiausias knygos vietas.

A.JACOBSENO IR „&TRADITION“ ŠVIESTUVAS „BELLEVUE“ DANIJA „Contraformos“ nuotr.

hay.dk

KAINA 599 EURAI (2075 Litai) Tai šviestuvas, skirtas knygų skaitytojams, rašytojams ir tikriems poetams. Sukurtas dar 1928 m. legendinio dizaino pionieriaus Arne Jacobseno ir atvykęs tiesiai iš kultinės Bauhaus eros, „Bellevue“ šviestuvas vėl atgimė šiuolaikinėse danų dizaino manufaktūros „&Tradition“ rankose. Dabar jis pasidabinęs laku, bet išlaikęs tą patį grakštų „gulbės kaklo“ dizainą.

J.GREENO IR „SELETTI“ KNYGŲ LAIKYKLA „PANTONE“ DIDŽIOJI BRITANIJA, ITALIJA

KAINA 60 EURŲ (APIE 208 LITUS) Britų dizaineris Johnas Greenas yra praktiškas žmogus – originaliajam italų dizaino fabrikui „Seletti“ jis sukonstravo knygų laikyklą ir skelbimų lentyną viename. Komplekte yra 6 magnetai, kuriais prie laikyk-los gali priklijuoti žinutes draugui, taip pat prisiklijuoti amžinai visur pasimetančius raktus. Na, arba pasidėti knygą, kurią skaitysi jau netrukus. seletti.it

N.KALINAUSKO KNYGŲ LENTYNOS „QUAD“ IR „WINGS“

„NAIVE“ ŠOKOLADO ENCIKLOPEDIJA

LIETUVA

LIETUVA

KAINA 594 ir 70 EURŲ (APIE 2058 IR 242 LITUS) Jei namuose nusprendei pasistatyti knygų šventovę, gali pasirinkti tikro lietuviško dizaino knygų lentynas pagal skonį („Quad“) ir kišenę („Wings“).

Knygų šventovės dydis priklausys tik nuo tavęs, nes šias lentynas gali dauginti ir konfigūruoti kaip tik tau patinka. Nori įkūnyti „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“? Kabink 12 vienetų „Wings“ tiesiai ant sienų!

KAINA 140 LITŲ Kiekviena „Naive“ šokolado plytelė – nauja istorija. Nuo pirmųjų iškritusių dantų dėl per kietų lazdyno riešutų iki pirmosios meilės, vardu Karamelė. Susipažink su šokoladinėmis istorijomis gurmaniškose plytelėse, supakuotose į „Naive“ enciklopediją.

contraforma.com

chocolatenaive.com

P.BREDHALO IR „MUUTO“ KNYGŲ LENTYNA „OTO100“ DANIJA

„Muuto“ nuotr.

KAINA 499 EURAI (1728 LITAI) Nieko naujo nepasakysim pasakydami, kad „genialu yra tai, kas paprasta“. Štai tokią knygų lentyną tiesiogine prasme susuko jauna danų dizainerė Pil, kurią iškart ėmė gaminti skandinaviško dizaino prometėjai „Muuto“. Atlaiko nemenką svorį, kainuoja irgi nemenkai, bet turi iš liekamąją skulptūrinę vertę. muuto.com

„Menu“ nuotr.

Fotografė: Gerda Slavickaitė Grimas: Ugnės Ežerinskaitės Stilius: Aidos Ivanauskaitės Modelis: I.M.Andrulytė

26 // © 37O

L.DAILIDĖNIENĖS KUPRINĖS IŠ KOLEKCIJOS „SAP“

K.RASHIDO IR „MENU“ KNYGŲ LAIKIKLIS „KNOWLEDGE IN THE BRAIN“

LIETUVA

DIDŽIOJI BRITANIJA, DANIJA

KAINA 898 LITAI Šviežiena. Iš natūralios odos. Su vidinėmis kišenėmis. Mėgsta nešioti knygas, žurnalus, bet ką. Transformuojasi net į tris skirtingus pavidalus. 2013–2014 m. rudens-žiemos leidimo. Žiauriai madingos!

KAINA 169 EURAI (585 LITAI) Tegul dirbtinės smegenys laiko jūsų knygas, kai paleidžiate jas iš rankų! Šį elegantišką knygų laikiklį sukūrė ekstravagantiškasis dizaineris Karimas Rashidas ir pritaikė jį danų dizaino gamintojui „Menu“, kuris tiražuoja tik pačių talentingiausių dizainerių darbus.

dailidesign.com

menu.as

„ONA“ KNYGŲ LAIKIKLIS „GELEŽINIS SAPNAS“ LIETUVA

ONA nuotr.

„37O“ rekomenduoja Vilniaus knygų festivalį 2013 09 13–16 d. „Titanike“ (Maironio g. 3, Vilniuje)

Almos Galinskaitės nuotr.

„Seletti“ nuotr.

andtradition.com

KAINA 56 LITAI „Geležinis vilkas“ patikimai prilaikys jūsų knygas! Čia susijungia naujausios technologijos (lazeris) su senovės lietuvių legenda apie Gedimino pilies atsiradimą, pasakojanti, kad kunigaikštis susapnavo ant kalno staugiantį geležinį vilką ir toje vietoje atsirado pilis... ona.lt

>> išklotinė

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotraukos: Antano Dubros (povas) ir Luko Keiziko

Tai, kas atsitinka naktį

Draudimai ir leidimai. Draudimų sugeneruotas adrenalinas dažniausiai yra papildoma spalva, patenkanti į gatvės menininkų darbus. Draudimai, kaip pripažįsta Buba, tikrai motyvuoja. Tačiau kartais siena gatvės menininkams atitenka oficialiai. Šį rugsėjį pirmą kartą surengto Vilniaus gatvės meno festivalio proga A.Dubra paliks savo darbą ant Šv. Jokūbo ligoninės sienos. „Ta siena – tiesiog svajonių billboardas kiekvienam grafitininkui. Ji didelė, be to, kvadratinė, o ši forma man yra kažkas tokio“, – sako A.Dubra. Ant Šv. Jokūbo ligoninės jis pasirinko piešti tai, kas jam sava, – šunį.

Vivaldi povas. Gyvūnai yra viena šio menininko vizitinių kortelių. Dailininko mėgstamiausias buvo povas, nutapytas prie kino teatro „Lietuva“. Darbas kone prilygo Antonio Vivaldi ciklui „Keturi metų laikai“, nes povo plunksnas atstojo krūmo lapai, kurių spalvos keisdavosi kas sezoną. Deja, povas neišgyveno.

Paukščiai. Užtat paukštis menininką atsekė net šiam patekus į teatrą. Spektaklis „Gaidelis pinigautojas“, kurtas su Šarūnu Dateniu, pernai net pelnė juodviem Auksinį scenos kryžių. Tačiau teatras, kaip pastebi naujos virtuvės paragavęs menininkas, yra visai kitas pasaulis. Artikuliuoti, koks tas pasaulis, jam net ne taip lengva: „Tarp mūsų, piešėjų, maždaug taip: „Tas gerai varo, tas – nelabai.“ O teatre jie keikia visus, bet ir palaiko, jie apkalba, bet ir padeda. Ten šilta ir šalta vienu metu.“ Geriau perkąsti teatrą Antanas dar turės progą, nes su Miku Žukausku jau dirba prie kito projekto „Lėlės“ teatre.

„Naktį miestas – žaidimų aikštelė“, – sako Antanas Dubra, kitaip žinomas kaip Buba. Jo piešinių – ne pridaugintų tagų, bet vaizdžių ir prasmingų personažų – ant Vilniaus sienų yra daugiausia. Jis ne tik mėgsta personažus piešti, bet ir savo talentą yra paskirstęs per keletą jų – Edgaras Rimtautas ar Antanas Baranauskas taip pat yra šio dailininko kiti Aš. Tad net dieną kalbėtis su Buba – kaip žaidimas. Atrodo, su nakties tamsa gatvės menininkas yra sudaręs sandėrį – įžiūrėti jo tikrąją asmenybę nelengva net dieną.

Rašė: Goda Dapšytė Nuotraukos: organizatorių archyvo

Festivalių mėnuo: cirkas, „37O“ rekomenduoja Vilniaus knygų festivalį 2013 09 13–16 d. „Titanike“ (Maironio g. 3, Vilniuje)

Jau įprasta, kad teatro sezono pabaigą vainikuoja ir naująjį pradeda tarptautiniai festivaliai. Šis rugsėjis taip pat ne išimtis. Visą mėnesį žiūrovų dėmesį dalysis cirko, šokio ir teatro trupės iš įvairių pasaulio kraštų.

28 // © 37O

Naujoviškas cirkas Aštuntą kartą Menų spaustuvės rengiamas „Naujojo cirko savaitgalis“ šiųmete reklamos kampanija itin aiškiai pareiškė: jų pristatomi šiuolaikinio cirko spektakliai nėra skirti vaikams (reklaminiai plakatai vaizduoja, kokios vaikų veidų išraiškos laukia perspėjimo nepaisančių tėvelių). Nors šiuolaikinio cirko spektaklius vilniečiai gali stebėti jau septinti metai, regis, neretam vis dar kyla klausimų, kas gi tas naujasis cirkas ir kuo jis skiriasi nuo to, kurį galima išvysti brezentinėse palapinėse.

Taigi, trumpai. Pirmiausia, naujajame cirke neliko gyvūnų. Antra, vis rečiau vaidinama palapinėse. Be to, nemažai žonglierių, lyno akrobatų, klounų ir kitų trupių kuria spektaklius pasitelkdami tik vieną discipliną. Tai jau nebe įprasta atskirų skirtingų numerių virtinė, bet spektakliai tikrąja ta žodžio prasme kupini neišdildomų įspūdžių ir emocijų. Šiemet „Naujojo cirko savaitgalis“ truks kone visą savaitę – vyks rugsėjo 3–9 d.

– ir neapsiribos vien Menų spaustuvės erdvėmis: Maironio gatvėje „Naujojo cirko savaitgalio“ dienomis išdygs naujas akcentas – Cirko skveras. Jo centre jaukią palapinę, tiksliau – jurtą, pasistatys „Le Cirque Plein d’Air“ – trupė iš Limožo (Prancūzija) ir joje rodys spektaklį „Gyvenimų traukinys“.

Pasak Menų spaustuvės, pagrindinis šių metų renginio pasididžiavimas – kone tiesiai iš didžiausio pasaulyje menų festivalio „Fringe“, kasmet vykstančio Edinburge, į Vilnių atvyksta žonglierių kolektyvas „Gandini Juggling“. Daugiau nei 5 tūkst. pasirodymų įvairiose pasaulio šalyse jau surengusi britų trupė Vilniuje pristatys spektaklį „Dūžiai“, kuriame virtuoziškieji artistai pamėgins įrodyti, kad net paprasčiausias obuolys talentingo žonglieriaus rankose gali tapti kerinčiu meno objektu (svarstantys, ar verta apsilankyti šiame spektaklyje, gali pažiūrėti žavų anonsą youtube.com).

Be to, „Naujojo cirko savaitgalis“ pristatys dešimtojo dešimtmečio dvasia alsuojantį suomių trupės „Clunker Circus“ spektaklį „Pūkuotų kauliukų cirkas“ ir pasirodymą „Atvira scena“, kurį kartu kūrė prestižinių „Codarts“ bei „ACaPA“ cirko akademijų Olandijoje ir ESAC akademijos Belgijoje studentai. Bus parodytas ir vienas lietuvių spektaklis – trupių „Ugnies ratas“ bei „Teatronas“ bendras darbas „Maja“.

Ir dar: kone viso festivalio metu Menų spaustuvės fojė bus rodomi trumpametražiai naujojo cirko filmai, kuriuos sukūrė suomių cirko pažibos – trupė „Circo Aereo“. Taigi, norintys susipažinti, kas tas naujasis cirkas ir kodėl jis tikrai ne vaikams, turės puikių galimybių išvysti įvairias šio meno formas.

rekomenduojame pirmiausia pasinaudoti tarptautinių festivalių siūlomomis galimybėmis susipažinti su užsienio kūrėjų darbais, o tada jau naršyti lietuviškų teatrų repertuarus.

Seniausia šiuolaikinio šokio šventė Netrukus po cirko antplūdžio Vilniuje laukia šiuolaikinio šokio fiesta Kaune. Seniausias šalyje tarptautinis šokio festivalis „Aura’23“ rugsėjo 18–22 d. ne tik teatrų scenose, bet ir Kauno sporto halėje pristatys Afrikos šokį. Nors kaip visada festivalio programa itin įvairi ir gausi, šiemet joje dominuoja trupės bei atlikėjai iš mums dažniausiai egzotika dvelkiančio žemyno. Per penkias festivalio dienas bus parodyta 15 įvairių žanrų šokio spektaklių, kuriuos pristatys trupės iš Benino, Dramblio Kaulo Kranto, Senegalo, Nigerijos, Maroko, Malio, taip pat Prancūzijos, Austrijos, Lenkijos bei Izraelio. „Ilgai galvojau, ką pasakyti žmonėms, kurie kalba apie Afriką iš tiesų nežinodami, apie ką jie kalba. Todėl šiandien į juos kreipiuosi Šokiu“, – pasakojo po dešimtmečio į Lietuvą sugrįžtanti viena garsiausių šiuolaikinių Afrikos choreografių Germaine Acogny iš Senegalo. Savo monospektaklyje „Sangook Yaakaar“, pasakojančiame apie karštojo žemyno žmones, jų lyderius ir šiandienos gyvenimą, nepaisydama negandų ir tamsumo, ji skelbia viltį. Šiuolaikinio šokio pradininkas Maroke Taoufikas Izeddiou spektaklyje „Aaleeff“ Arabų pavasario kontekste kelia klausimą, kas yra įmanoma prasidedant naujai laisvei? O choreografas Tchekpo Dan Agbetou iš Benino spektaklyje „Caresse du vent“ perteikia kelionę į save per laiką ir erdvę. Ir tai tik keletas Afrikos šokio vitrinos šiųmečiame „Auros“ festivalyje akcentų.

Lego. Bandant konstruoti šio sunkiai prakalbinamo kūrėjo asmenybę, galima surinkti detales, prieinamas per kūrybą. Tai jo rankomis buvo atgaivinta Alisa prie kino teatro „Pasaka“, tai jo plakatai „Sveiki atvykę į Vilnių, tokį, koks jis yra“ pasitinka svečius netoli Vilniaus autobusų stoties, tai jis prisidėjo prie žaliojo MC Mesijaus vaizdo klipo „Nelieskit mėlynojo gaublio“, tai jis sugyvūnino Vidį ir Mario Basanovą albumo„Changed“ viršelyje. Ir sugyvūnino daug daug Vilniaus sienų.

Vaikai. Viename darželyje A.Dubra moko vaikus dailės. Sako, kad pats iš jų irgi mokosi – moralės pagrindų. „Jie labai mieli. Žino taisykles ir paauklėja net draugus. Moko: „Apsivardžiuoti negalima – kaip tu jaustumeisi, jei tave taip pavadintų?“ – kalba Antanas. Klausiu, ką, jo spėjimu, pieštų vaikas, gavęs sieną Gatvės meno festivalyje? „Pirmiausia, įtariu, susirastų tos sienos kampą, nes jį išgąsdintų dydis.

O pieštų turbūt ką nors iš savo šeimos. Nors, aišku, nuo vaiko priklauso – kartą, kai vienos mokinės klausiau, ką paišo, ji atsakė: „Tai, kas atsitiks“.

Darbas. Visų pirma – jo yra. Kaip laisvai samdomą kūrėją Antaną renkasi įvairios agentūros. Aišku, būnant savo darbų rangovu, reikia disciplinos. Menininkas prisipažįsta kasdien darantis to do sąrašus.

Na, o ilgalaikiame Antano „Atlikti“ sąraše – trumpametražis stopkadro filmas. Ta mokinė turbūt dabar nupieštų sidabrinę gervę?

, šokis, teatras

Pirmą kartą „Auros“ festivalis Kauno publikai pristatys gatvės šokį. Prancūzų trupės „Balnca LI“ spektaklyje „Elektro Kif“ šiuolaikinis šokis derinamas su Paryžiaus priemiesčiuose gimusiais gatvės šokiais. Choreografę labiausiai domina electro stilius, kuris jai leidžia publikai pateikti neišgrynintą ir teatro scenai netinkantį šiuolaikinį choreografijos kūrinį, kurį bus galima pamatyti Kauno sporto halėje.

Ką šiemet kauks „Sirenos“?

Na, o po šokio bangos Kaune rugsėjo pabaigoje Vilniuje jau dešimtą kartą kauks tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Sostinės scenas rugsėjo 26–spalio 6 d. užimsiančio festivalio užsienio programą pradės įvairių šalių kritikų išgirtas ir Norvegijoje prizais įvertintas Oskaro Koršunovo „Peras Giuntas“. Pasak norvegų, šis legendinis personažas Henriko Ibseno dramą interpretuojančių režisierių dėka yra pabuvęs įvairiose erdvėse ir kraštuose, tačiau cirke dar ne. Būtent cirko palapinėje jį įkurdino kartu su O.Koršunovu šį spektaklį kūręs Islandijoje gyvenantis scenografas Vytautas Narbutas. Taigi, netikėta klasikos interpretacija, įspūdinga scenografija ir kostiumai žada įspūdingą vakarą. Be to, tai reta proga pamatyti, ką lietuvių režisierius kuria svetur.

Na, o Valtero Sylio „Legionieriai“ – proga susipažinti su režisieriumi, ketinančiu režisuoti Vilniuje.

Kylančios latvių teatro žvaigždės V.Sylio spektaklis – tai diskusija su trupučiu muštynių, – būtent taip savo darbą pristato patys kūrėjai. „Legionieriuose“ nagrinėjama jautri istorinė tema – nacistinės Vokietijos suformuoto Baltijos legiono narių likimas. Spektaklio kūrėjai geba derinti pagarbą istorijai, savitą įvykių interpretaciją ir tautinę autoironiją.

Pažiūrėti šį spektaklį rekomenduojama ir jaunosios, ir vyresniosios kartos atstovams – netradicinis latvio požiūris į istoriją itin aktualus ir lietuviams. „Sirenos“ pradžiugins makabriškojo kabareto „Tiger Lillies“ gerbėjus: jau kelintą kartą į festivalį atvykstanti trupė pristatys naujausią savo spektaklį „Eilės apie seną jūreivį“ ir surengs koncertą. Be to, festivalis šiemet pristatys naują italų teatro kūrėją (jau nebe Romeo Castellucci) – Emmą Dante, kurios spektaklis „Medėjos link“ turėtų trykšti sicilietišku temperamentu. Jubiliejinių „Sirenų“ keliai šiemet nusidriekė iki Gruzijos: bus galima susipažinti su režisieriaus Davido Dojašvilio „Makbeto“ versija. Na, ir, žinoma, tradiciškai laukia dešimties lietuviškų spektaklių programa.

Taigi, beprasidedant gausybę premjerų žadančiam teatro sezonui, rekomenduojame pirmiausia pasinaudoti tarptautinių festivalių siūlomomis galimybėmis susipažinti su užsienio kūrėjų darbais, o tada jau naršyti lietuviškų teatrų repertuarus.

>> išklotinė

Rašė: Gediminas Kukta Nuotraukos: Tomo Ivanausko („Kamanių šilelis“), Aistės Papartytės („Šventinis bankuchenas“) ir Igno Meilūno (MC Mesijus)

Muzikinis „Titaniko“ dreifas

Antrojo Vilniaus knygų festivalio vakarais – aprimus dienų šurmuliui – „Titaniko“ kiemelyje instrumentus, kompiuterius ir balsus virpins progresyvi lietuviška alternatyva – trys skirtingos grupės ir atlikėjai. Visi muzikantai yra dideli literatūros gerbėjai, tačiau šį kartą ne apie geriausias jų skaitytas knygas. Pristatome trumpas dosjė ir teiraujamės pikantiškesnio fakto: ką jie laiko gėdingiausiu savo gyvenimo skaitiniu?

„Kamanių šilelio“ garsų aviliai

Tostai su „Šventiniu bankuchenu“

„37O“ rekomenduoja Vilniaus knygų festivalį 2013 09 13–16 d. „Titanike“ (Maironio g. 3, Vilniuje)

Viskas prasidėjo nuo lentos ir pjūklo. Vėliau grupės duetui – Kamilei Gudmonaitei bei Mantui Zemleckui – pakluso ir kiti daiktai: vanduo, puodai, fleitos, gitaros, šamanų būgnai, tamburinai, mandolinos, barškučiai ir keistasis kamilifonas – stalčius su veržliarakčiais, kurį pravirkdyti sugeba tik Kamilė. Žanras – neįvardijamas. Čia maišosi pasaulio folkloras, Rytų muzikos garsai, senovės lietuvių melodijos.

Vieną dieną tai – akustinis aštuntasis dešimtmetis, kitą – ritualinė meditacija. Bet nebūtinai. Kaip nebūtinai grupės pavadinimą įkvėpė Antanas Baranauskas.

Kamilės patyrimai: „Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo manifestas“.

Man – keturiolika. Nejauku, bet kažkas patinka.“ Manto drąsa: „Dvylikos metų skaičiau Marquisą de Sade’ą. Turėjau įdomių potyrių.“ Koncerto laikas: rugsėjo 13 d. 19 val.

Pradžioje buvo Shidlas (Lukas Šidlauskas), kartu su Geniu (Eugenijus Konstantinovas) kūręs regio gabalus. Šiandien tai „Šventinis bankuchenas“ – Luko muzikinių kompozicijų, audioteatro įrašų, parodijų numerių projektas, maišantis tikrą žanrų kokteilį. Repas, regis, folkas, eksperimentai, linksmai graudūs sceniniai (į)kalbėjimai ir bajeriai – viskas susilydo į ausyse tirpstantį muzikinį kepinį. „Šventinio bankucheno“ pamąstymas: „Nesigėdinu nė vienos. Man ypač patinka skaityti instrukcijas, kaip surinkti baldus (sekciją), prijungti DVD.“ Koncerto laikas: rugsėjo 15 d. 15 val.

Žmogus orkestras – MC Mesijus

30 // © 37O

MC Mesijus (Žygimantas Kudirka) – į jokius rėmus neįspraudžiamas ir neįtelpantis menininkas. Savo pasirodymuose sintetina repą, hiphopą, džiazą, pankroką, beats ir bass muziką kartu su kandžiais bei dažnai nepatogiais (ne)poetiniais tekstais. Jo pasirodymų scena – nuo didelių, atvirame lauke vykstančių festivalių iki saujelei bendraminčių žinomų andergraundo vakarų. Be

muzikos, reiškiasi įvairiuose skaitymuose, stand-up comedy vakaruose, yra nenuilstamas slemeris.

Nulipęs nuo scenos, persikūnija į įžvalgų miesto kultūros publicistą, komunikacijos specialistą ir reklamos kūrybininką.

MC Mesijaus prisipažinimas: „Gėdą patyriau dėl aplinkinių reakcijos į viršelį. Skaičiau traukiny Raimondo Dikčiaus „Velnius baltais chalatais“. Ant knygos viršelio – vibratorius, o priešais sėdėjo vidutinio amžiaus moteris ir... knyga susidomėjo.“ Koncerto laikas: rugsėjo 14 d. 20 val.

Europos literatūros naktis – jau ir Vilniuje Rugsėjo 12 d. pirmą kartą Lietuvoje į skirtingas Vilniaus miesto kultūrines erdves kviečia Europos literatūros naktis, joje įvairių šalių literatūros kūrinius skaitys žinomi Lietuvos kultūros atstovai. Renginiai truks nuo 18.30 iki 21 val., ištraukos bus skaitomos skirtingose erdvėse vienu metu po penkiolika minučių kas pusvalandį, kad visi norintys galėtų spėti pasiklausyti ir kitų kūrinių ištraukų. Šią literatūros šventę organizuoja Tarptautinių kultūros programų centras.

PROGRAMA Paolo Giordano (g. 1982 m.)

Jaunas italų rašytojas iš Turino, fizikos mokslų daktaras. Pirmasis jo romanas „Pirminių skaičių vienatvė“ apie meilę ir vienatvę sulaukė pasaulinės šlovės ir pelnė rašytojui Strega premiją – svarbiausią italų literatūros apdovanojimą.

KNYGA: „Pirminių skaičių vienatvė“ (iš italų k. vertė Pranas Bieliauskas, „Alma littera“, 2011 m.)

Pirminiai skaičiai – tai ypatingi skaičiai, kurie dalijasi tik iš vieneto ir paties savęs. Tokie jaučiasi ir pagrindiniai knygos veikėjai Matija ir Aličė – vieniši ir visiškai kitokie negu aplinkiniai. Nuo bendraamžių juos skiria vaikystėje patirtos traumos, kurios suartina juodu lyg dvynius.

SKAITOVAS: Rolandas Rastauskas Eseistas, dramaturgas, poetas, performeris, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

VIETA: Italų kultūros institutas, Universiteto g. 4

Jensas Christianas Grøndahlis (g. 1959 m.)

Žymus danų prozininkas, literatūros kritikų vertinamas kaip vienas įžvalgiausių šiuolaikinių romanistų. Iki šiol yra parašęs dvylika romanų, jo kūryba versta į 22 pasaulio kalbas. Rašytojas puikiai orientuojasi subtiliuose emocijų labirintuose ir atveria skaitytojui plačią vyro bei moters santykių amplitudę.

KNYGA: „Spalio tylėjimas“ (iš danų k. vertė Zita Marienė, „Alma littera“, 2002 m.)

Tai romanas apie vienatvę dviese. Jo herojus, 44-erių meno kritikas, atsiduria gyvenimo kryžkelėje, kai po aštuoniolika metų trukusios santuokos nieko nepaaiškinusi jį palieka žmona. Bandydamas suprasti tokio jos žingsnio priežastį, bevardis knygos herojus permąsto visą gyvenimą: beviltišką, beprotišką jaunystės aistrą Inesai, santuokos su Astrida laiką, santykius su tėvais, dukra bei įsūniu, keliones į Paryžių ir Niujorką, šiame didmiestyje sutiktą Elizabetą...

SKAITOVAS: Gytis Lukšas Kino režisierius, Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, Europos kino režisierių federacijos vykdomojo komiteto narys.

VIETA: galerija „Meno niša“, Jono Basanavičiaus g. 1 / 13

Marcelis Proustas (1871–1922 m.)

Inga Abelė (g. 1972 m.)

Herta Müller (g. 1953 m.)

Magdalena Komorowska z Nałęcz-Gorskich (1900–1989 m.)

Prancūzų intelektualas, rašytojas, eseistas, kritikas. Modernistinės literatūros ieškojimus įkūnijantis autoriaus romanų ciklas „Prarasto laiko beieškant“ – vienas kertinių pasaulio kultūros lobyno kūrinių.

KNYGA: „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“ (iš prancūzų k. vertė Aldona Merkytė, „Vaga“, 2013 m.) „Svano pusėje“ – pirmasis M.Prousto „Prarasto laiko beieškant“ ciklo romanas, pradėtas rašyti 1909 m. Pirmoje romano dalyje atskleidžiamos jautrios vaikystės impresijos, antra dalis – Svano meilės ir pavydo studija – laikoma kertine ir jungiamąja struktūra visų septynių ciklo romanų architektūroje, o trečioje dalyje atskleidžiamos pagrindinės autoriui rūpinčios laiko, atminties, meno prigimties temos.

SKAITOVAS: Kęstutis Nastopka Literatūrologas, vertėjas, semiotikas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

VIETA: Prancūzų kultūros centro mediateka, Didžioji g. 1

Iš Rumunijos kilusi Vokietijoje gyvenanti rašytoja, Nobelio literatūros premijos laureatė, aktyvi visuomenės veikėja, Anglijos, Amerikos, Vokietijos, Šveicarijos universitetų profesorė, geležinės uždangos laikais persekiota už pasipriešinimą Nicolae Ceausescu režimui.

KNYGA: „Amo sūpuoklės“ (iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius, „Versus aureus“, 2010 m.) Ši knyga – tai pasakojimas apie jauno Rumunijos vokiečio Leopoldo Aubergo penkerių metų darbą sovietų lageryje. Per jo paveikslą atskleidžiama daugybės deportuotų Rumunijos vokiečių patirtis. Romane daug dėmesio skiriama lagerio pasaulio detalėms – darbams, buičiai, žmonėms. Leopoldas ne tik apmąsto savo asmenines patirtis šioje nesvetingoje, beveik siurrealistinėje aplinkoje, bet ir stebi bei jautriai reaguoja į kitų suluošintus gyvenimus.

SKAITOVAS: Mindaugas Nastaravičius Poetas, dramaturgas, žurnalistas ir literatūrologas, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narys.

VIETA: Žydų kultūros ir informacijos centras, Mėsinių g. 3A /5

Giedra Radvilavičiūtė (g. 1960 m.)

Viena įnirtingiausių šiandien išvešėjusios prastos literatūros kritikių, aršiai reikalaujanti kokybiškesnio rašymo. Jos esė pasakoja apie kasdienę patirtį, nejučia virstančią nuostabiais reginiais, apie paprastų moterų gyvenimus, nepaklūstančius socialiniams stereotipams.

KNYGA: „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ („Baltos lankos“, 2010 m.)

Antrasis G.Radvilavičiūtės esė rinkinys, 2011 m. išrinktas į „Metų knygos“ penketuką, 2012 m. apdovanotas ES literatūros premija. Pagrindinė autorės esė veikėja – jei tik šio žanro kūriniai apskritai gali turėti veikėjų – yra vidutinio amžiaus vieniša moteris. Plėtodama pagrindines sau rūpimas temas autorė nevengia įvairių šalutinių detalių, nesunkiai atpažįstamų užuominų apie kasdienybę ir aktualijas – nuo firmų pavadinimų iki Holivudo aktorių.

SKAITOVĖ: Nelė Savičenko Teatro ir kino aktorė, keliskart Auksinio scenos kryžiaus laureatė, taip pat apdovanota „Sidabrine gerve“ bei Vyriausybės kultūros ir meno premija.

VIETA: „Meno fortas“, Bernardinų g. 8 / 8

Žymi latvių prozininkė, dramaturgė, poetė. Jos pjesės statomos Latvijoje, Graikijoje, Lietuvoje, Danijoje, Suomijoje, kūryba verčiama į užsienio kalbas. 2004 m. rašytoja pelnė prestižinį Latvijos metinį literatūros apdovanojimą, o 2008 m. buvo įvertinta Baltijos asamblėjos literatūros premija.

KNYGA: „Ugnis nepabudins“ (iš latvių k. vertė Veronika Adamonytė, „Versus aureus“, 2007 m.)

Pagrindinė romano herojė, jauna moteris, blaškosi po susipynusius praeities, dabarties ir ateities pasaulius, pasiklydusi tarp sapnų ir tikrovės slėpinių, tarp žmonių, kurie palieka, išnykdami praeities miglose, tarp industrinio pasaulio tempo ir uždaro gyvenimo gamtos ramybėje, kur klausomasi pasakojimų apie mistiškas Pasaulio medžio paieškas ir amžinąją kelionę.

SKAITOVĖ: Alina Orlova Dainų ir tekstų kūrėja bei atlikėja, koncertuojanti ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių, JAV, Rusijos klausytojams.

VIETA: baras „Blusynė“, Savičiaus g. 5

Lenkų bajoraitė, dabartinio Lenkijos prezidento močiutė, vaikystę ir jaunystę praleidusi Žemaitijoje, vėliau Peterburge ir Vilniuje. Po Antrojo pasaulinio karo Komorowskių šeima buvo perkelta į Lenkiją, kur iki savo mirties ir gyveno autorė.

KNYGA: „Sugrįžimas į Žemaitiją“ (iš lenkų k. vertė Kazys Uscila, „Tyto alba“, 2013 m.)

Knyga pasakoja apie laimingą M.Komorowskos vaikystę ir ankstyvą jaunystę XX a. pradžioje Žemaitijoje, Šaukėnų ir Džiuginėnų dvareliuose. Nuo 1952 m. rašomi šie autentiški prisiminimai – šiltas ir įdomus pasakojimas apie XX a. pradžios lenkų dvarų Lietuvoje buitį ir būtį. Tai vertingas kasdienybės istorijos dokumentas, išsaugojęs gyvus, įspūdingai nutapytus praeities žmonių portretus ir jų gyvenimo detales.

SKAITOVĖ: Dalia Michelevičiūtė Teatro ir kino aktorė, šokėja, pelniusi „Sidabrinės gervės“ ir daugybę kitų teatrinių apdovanojimų Lietuvoje bei užsienyje.

VIETA: Vilniaus paveikslų galerija, Didžioji g. 4

Davidas Mitchellas (g. 1969 m.)

Penkių romanų autorius, du iš jų buvo pristatyti Bookerio premijai, o knyga „Ghostwritten“ pelnė Johno Llewellyno Rhyso apdovanojimą, skiriamą už geriausią britų literatūros kūrinį, parašytą autoriaus iki 35 metų. 2007 m. žurnalas „Time“ jį įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką.

KNYGA: „Debesų atlasas“ (iš anglų k. verčia Laimantas Jonušys, lietuviškai dar neišleista, „Tyto alba“) Tai trečias autoriaus romanas, pagal kurį 2012 m. sukurtas filmas. Knygoje susipina šešios istorijos, apimančios laikotarpį nuo XIX a. iki tolimos ateities. Kiekviena istorija yra susijusi su einančia po jos: naivaus gydytojo, plaukiančio laivu per vandenyną, įžūlaus ir genialaus tarpukario kompozitoriaus, žurnalistės, tiriančios korupciją atominėje elektrinėje, godaus spaustuvininko, maištaujančios ateities klonės ir poapokaliptiniais laikais didžiojoje Havajų saloje gyvenusios genties atstovo.

SKAITOVAS: Rytis Zemkauskas Televizijos žurnalistas, laidų vedėjas ir prodiuseris, filmų garsintojas, rašytojas.

VIETA: Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salė, Universiteto g. 3