2013 10 370

2013 spalis #42

Geismo anatomija pagal V.Tinterį Apie Londono ramybę ir Kauno magiją Šiaurietiško dizaino invazija į Lietuvą ir atvirkščiai Tobulos darbo vietos receptas

U.Henriko nereikia per ryškios saulės 37O.diena.lt

www.kokoboutique.lt M.Valančiaus g. 12, Kaunas

Lietuvos dizainerių drabužiai, aksesuarai

Kristina Kruopienytė Rūta JurkūnaitėBruožienė Neringa Rūkė

OKIIKO TADAM Daiva Urbonavičiūtė Kristina Vikoren

Atėnė Malinauskaitė Rasa Jarmolavičiūtė Erika Vizgirdaitė Birutė Simokaitytė

Robertas Kalinkinas Kristina Sviderskaitė UNLABEL HAPPEAK

Aušra design labàdienà Aleksandras Pogrebnojus

37o

#42 Numerio bendradarbiai:

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos: Margaritos Vorobjovaitės ir „Scanpix“

Tautė Bernotaitė Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Domantas Razauskas Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Sandra Kliukaitė Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

JORĖ JANAVIČIŪTĖ Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

MARIUS BUROKAS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

LINA ŽUKAUSKAITĖ

Bausti negalima pasigailėti N

eišsigąskite, mes čia ne apie kriminalus susiruošėme diskutuoti – labai atsiprašome, bet tai ne mūsų sritis. Nors kita vertus, tai, kas Vilniuje nutiko rugsėjo 18-osios naktį, bent jau miesto meras Artūras Zuokas prilygino kriminalui. Taip, taip, mes čia apie bomberio pagražintą Ernesto Zacharevičiaus piešinį ant buvusio kino teatro „Lietuva“ sienos.

Kablelį sakinyje „Bausti negalima pasigailėti“ po žodžio „bausti“ šioje situacijoje, kaip suprantu, linkę dėti ir dauguma mano feisbuko drau­ gų. Socialinio tinklo sienoje bent jau tądien tulžis liejosi laisvai. Net nusistebėjau, kad iš pažiūros gana kultūringi žmonės situaciją vertino labai aršiai, negailėdami ir riebesnių žodelių. Tarsi tas grafičių pie­ šėjas (žiniasklaidoje buvo teigiama, kad tai padarė po slapyvardžiu Skel besislepiantis sienų tepliotojas) būtų sudarkęs ne gatvės menui pri­ skiriamą darbą, dėl kurio išliekamosios vertės galvos nesuka ir pats au­ torius (tiesą sakant, į vandalo išpuolį reagavo lyg koks belgas: „Iš­mo­ kau ne­pri­si­riš­ti prieš sa­vo dar­bų. Esu jų autorius, bet ne savinin­kas.“), bet paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Karalių pasaką“.

O kokių baisių bausmių visi siūlė: nuo bizūno kirčių iki rankų sulau­ žymo... Lyg viduramžių laikais gyventume... Kaip visada, labiausiai nustebino A.Zuoko isterija. „Tokie vandalai turi būti paviešinti ir kuo griežčiau nubausti. Viliuosi, kad jie patys prisipažins ir atsiprašys mies­ to bei vilniečių“, – miesto interneto svetainėje grūmojo politikas.

Taip, taip – jau matau, kaip bomberis bėga į savivaldybę ir klum­ pa prieš A.Zuoką melsti atleidimo...

Ir arkliui aišku, kad tas nevykėlis dailininkas iki šiol nepagautas ir, ko gero, šypsosi sau į ūsą tepliodamas dar vieną savo šedevrą.

Gerbiamas mere, o ką jūs padarėte, kad taip neatsitiktų? Kas trukdė įrengti paprasčiausias apsaugos kameras šalia to kūrinio? Jau žinau, ką atsakysite: pinigų trūksta ir taip toliau, ir panašiai. Kitaip tariant, aš nekaltas, aplinka kalta. O jei būtumėte nepataupęs, gal policija būtų sugavusi nenaudėlį ir nubaudusi, anot jūsų, „pačia griežčiausia bausme“ (įdomu, kaip ją įsivaizduojate), dabar turėtumėte preceden­ tą tokiems atvejams.

Tiesą sakant, man ši situacija primena istoriją su senole iš Ispani­

jos, kuri savaip restauravo Elío Garcíos Martínezo fres­ ką „Ecce Homo“. Ir ji išdarkė ne bet kieno, o paties Jė­ zaus atvaizdą! Tiesa, jos niekas nenubaudė, o per visą pasaulį nuskriejusios jos šedevro nuotraukos net ir dau­ gumai niurzgų lietuvių sukėlė šypseną. Spėju, kad jeigu taip būtų nutikę Lietuvoje, ta močiutė iki pat mirties mo­ kėtų daugiatūkstantinę baudą iš savo gausios lietuviš­ kos pensijos. O koks puikus tai būtų precedentas grafi­ čių piešėjų teismuose!

O šios istorijos moralas būtų toks: jeigu nemoki pieš­ ti, tai ir nepiešk. Juk jeigu tas tepliotojas būtų nupiešęs šalia ką nors į temą ir ne mažiau meistriškai nei Ernes­ tas (pernai duodamas interviu mūsų žurnalui menininkas yra pasakojęs apie tokius atvejus), juk niekas ir nepyk­ tų. Mieli tepliotojai, jeigu jums taip niežti nagus piešti ant sienų, iš pradžių bent išmokite tai daryti! Juk jūs ne­ norėtumėte skristi lėktuvu, kurį pilotuotų pilotas, neturin­ tis licenzijos? O gal norėtumėte, kad jus operuotų sava­ mokslis chirurgas? Tad kodėl manote, kad jūsų kringeliai turėtų būti kam nors įdomūs?

Na, užteks garbės tiems pseudomenininkams. Mieliau pristatysime visuomenei tuos, kurie iš tiesų to verti. Šiame numeryje džiaugiamės galėdami jus supažindinti su fo­ tomenininke Ugne Henriko, kurios darbų ciklas „Mama ir dukra“ sulaukė gerų įvertinimų pasaulyje.

Taip pat kalbinome „Seksualumo dekalogo“ autorių Vy­ tautą Tinterį, Londone gyvenančią menininkę Aistę Ramū­ naitę. Naujoje rubrikoje „Sapnavau Dali“ mūsų Tautės bandomuoju triušiu sutiko pabūti aktorius Kirilas Glušaje­ vas, o kita bendraautorė Sandra naujoje rubrikoje „Re­ ceptai“ pabandė įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti tobu­ la freelancerio darbo vieta.

Rasite ir daugiau naujovių, nes ruduo – puikus laikas kūrybiškiems eksperimentams. Eksperimentuokite ir jūs.

Tik ne ant pastatų sienų, please.

žiūrėk čia!

Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

Geriau rinkis „37O“ į namus!



Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

LIETUVIŠKO KINO MYLĖTOJA IR PUOSELĖTOJA

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DĖSTYTOJA, JAUNOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

DEIMANTĖ TAMUTYTĖ JAUČIANTI MALONUMĄ PASKĘSTI IDĖJOSE

UGNĖ HENRIKO NOSTALGIŠKAI RUDENIŠKO VIRŠELIO AUTORĖ

3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23 pusl.

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me A.Smetonos g. 5, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė UAB „Diena Media Print“ Ti­ra­žas 26 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #42, spalis, 2013

>> žirklės

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotraukos: Ugnės Henriko

Nereikia per ryšk 24-erių fotografė Ugnė Henriko šių metų liepą iš Anglijos grįžo gyventi į Lietuvą. O rugpjūtį garsas apie ją nuaidėjo tarptautinėje žiniasklaidoje. Kaip taip išėjo?

U.Henriko

Emocijų rezervuaras Jeigu Ugnė taptų Stendhalio romano veikėja, jos portrete rašytojas veikiausiai nemažai dėmesio skirtų veidui. Ypač – nosiai. Stendhalis buvo su­ sipažinęs su jo laikais tyrinėta fizionomikos, arba veidotyros, teorija ir ją vertino. Šioji teigia, kad žmogaus charakterį galima paaiškinti remiantis veido ir kitais fiziniais bruožais. Charakterizuo­ damas personažus Stendhalis tuo naudojosi.

O Ugnės veidas iškalbingesnis už ją pačią.

Per pokalbį šokantys nosies sparneliai net be te­ orijų atrodo jausmingai ir lyg skelbia: aš kolekci­ onuoju emocijas, ne faktus. Remiantis veidotyra, tokia nosis ir yra kūrybingo, jautrios sielos žmo­ gaus bruožas. Ugnės modeliams tai turbūt ma­ loni žinia, o žurnalistei, kuri priruošė intelektuali­ zuojančių klausimų, – aukštas slenkstis.

Nes teoriniams svarstymams apie fotografiją, skaitytų knygų, matytų filmų pavadinimams ar įta­ ką padariusių menininkų vardams Ugnės atmin­ tyje daug vietos nepalikta. Erdvė ten rezervuota įspūdžiams ir vidinėms patirtims.

Lemtingas pasiūlymas Į Vilnių Ugnė gyventi atsikraustė šią vasarą. Ji grį­

4 // © 37O

škios saulės žo į Lietuvą po metų, praleistų Londone. Ten, kaip jaunys­ tės dėsnis daug kam lemia, ji buvo nuvykusi ieškoti darbo.

Tik į Londoną ji važiavo po studijų Kembridže. Tad Lon­ done kelis mėnesius Ugnė dirbo bare, kol pavasarį gavo pasiūlymą prisijungti prie organizacijos „Secret Cinema“ („Slaptas kinas“). Tai interaktyvūs renginiai, kurių dalyviai atvyksta į sutartą vietą ir ten būna atkuriamas koks nors fil­ mas su jo aplinka, veikėjais. Dalyviai persirengia, nusi­ grimuoja ir kartu su keletu profesionalių aktorių iš „Secret Cinemos“ komandos pradeda veiksmą. Tarkim, patekęs į atkuriamą „Shawshank Redemption“ („Pabėgimas iš Šou­ šenko“), taptum kaliniu, improvizuojant „Kasablankos“ te­ ma, turėtum atsinešti kokių nors meilės reliktų, iš tavęs atim­ tų pasą ir panašiai.

Kinkos drebėjo Pavasarį „Secret Cinema“ organizavo savo pirmą „Secret Music“ („Slapta muzika“) renginį, kurio herojė buvo daini­ ninkė Laura Marling. Dalyviai, atvykę į renginio vietą, pa­ tekdavo į 1927-ųjų stiliaus viešbutį, visi jo kambariai buvo virtę atlikėjos albumo pasauliu. Ugnei buvo pasiūlyta kiekvieną vakarą fotografuoti renginį. „Pati didžiausia atsako­ mybė buvo prieš L.Marling užlipant į sceną nufotografuo­ ti visą minią. Priekyje atsistodavo neva viešbučio savinin­ kas su žmona, o man reikėdavo spėti visus nufotografuoti, kad po koncerto žmonės jau pirktų nuotraukas. Buvo labai baisu. Sutikdama net nepagalvojau, ar sugebėsiu“, – pri­ simena Ugnė. Bet per tris renginio savaites buvo tik vienas apmaudesnis kartas, kai nuotrauka išėjo neryški.

Kas atrado Ugnę?

Užtat ryškiai išėjo kai kas kita. L.Marling, kurią Ugnė fo­ tografavo asmeniškai, pasidalijo fotosesijos nuotraukomis savo feisbuko profilyje. Taip Ugnės darbus pamatė įvairūs žmonės ir atrado jos metų senumo projektą „Mama ir dukra“. Tai atvaizdų dubletai, kuriuose pati Ugnė kopijuoja savo mamą beveik keturių dešimtmečių senumo nuotrauko­ se. „Tas projektas man jau buvo praeitis, todėl staiga at­ siradęs dėmesys buvo staigmena. Aš net nesupratau, kas vyksta, – ruošiausi važiuoti į festivalį, man paskambino draugas ir pasakė, Pati didžiaukad kažkoks žiauriai geras blogas sia atsapaskelbė mano nuotraukas“, – prisi­ komybė bumena Ugnė. vo prieš Pirmasis projekto nuotraukomis pa­ sidalijo dizaino tinklaraštis „It’s Nice L.Marling That“, o tada nuotraukos pradėjo ke­ užlipant į liauti po įvairių šalių žinių portalus, sceną spėti pavyzdžiui, amerikiečių „The Huf­ nufotografington Post“. „Aš gavau iš jų laiš­ fuoti visą ką, bet nepažiūrėjau, kas čia tokie, minią. pagalvojau, ai, atrašysiu po festiva­ lio. Tada grįžom, pasakiau draugui, o jis man: „Tu ką? Tu išprotėjai? Čia yra eik tu!“ Tada pažiūrėjau jų feis­ buką – ten milijonai laikų, progra­ mėlių“, – sako nieko panašaus nesi­ tikėjusi Ugnė. Projektas dar nuvilnijo per Italijos žiniasklaidą, o lapkritį se­ rija bus išspausdinta vokiečių žurna­

le „Mothers“. Vokiečiai Ugnei net­ gi sumokėjo.

Dėstytojai nesuprasdavo Prieš Londoną Ugnė trejus metus studijavo fotografiją Kembridže.

Kad nori fotografuoti, jau žinojo mokykloje, bet Kaune, kur anks­ čiau gyveno, nebuvo tinkamų stu­ dijų. Fotografė sako, kad studi­ juoti Kembridžo meno mokykloje beveik vien su britais buvo ne vi­ sai lengva. „Dėstytojai buvo racio­ nalūs, norėdavo konkrečiai žinoti, kokia mano idėja, ką aš dary­ siu. O aš žiūrėdavau kūrybiškai, labiau iš jausminio taško. Jie ma­ ne dažnai nuvertindavo. Net ir už projektą „Mama ir dukra“ nega­ vau aukščiausio balo. Buvo šiek tiek pikta“, – neslepia Ugnė, prie projekto kruopščiai dirbusi tris mė­ nesius. Tiesa, projektui pagarsėjus internete, jau ir dėstytojai dalijosi žinia bei didžiavosi Ugne.

Be triukšmo Daugiausia Ugnė fotografuoja mo­ teris. Sako, kad geriau pažįsta jų vidinį pasaulį. Tam tikras egzisten­ cinis nerimas, vidinės būsenos – Ugnės nuotraukų dėmesio centre.

Tačiau kartu jose tvyro ir ramybė.

Ugnės mėgstamiausios aplinkybės fotografuojant patvirtina šiuos po­ linkius: jai priimtiniausias laikas – auksinė valanda prieš saulėlydį, er­ dvė – parkai, pamiškės, krūmynai, o šviesa – kai ne per daug saulė­ ta. Nuotaika, kurios Ugnė siekia nuotraukose, – melancholija, kurią būtų galima iškart pajusti. Pačios Ugnės būsena, su ja šiek tiek pa­ kalbėjus, man asocijuojasi su Ja­ mie Woono daina „Nakties oras“: „Nakties oras turi savitą skonį, / Tada yra erdvės jį įkvėpti ir laiko jį paskanauti...“ Ar ramybės ji ir grįžo į Lietuvą? „Londone man nelabai patiko. Ten nėra gyvenimo kokybės. Tik dirbi ir perki. Dar eini į barus. Bet nie­ kad nenutiks taip, kad sugalvosi važiuoti prie ežeriuko, sėsi į ma­ šiną ir nuvažiuosi“, – sako Ugnė.

Sugrįžusi ji dirbo prie Alantės Ka­ vaitės filmo „Sangailė“, fotografa­ vo vestuves, o dabar dairosi dar­ bo. Ramiai. Rinkdama emocijas ir kvėpuodama.

>> žirklės

Rašė: Lina Žukauskaitė Nuotraukos: Andrejaus Kalašnikovo ir Laimos Stasiulionytės

V.Tinteris.

Geismo anatomija „Geriau pakalbėkim apie mirtį“, – pasiūlo „Seksualumo dekalogo“ režisierius Vytautas Tinteris prisėdus gerti kavos Gėlių gatvėje. Vietoj jurginų ir astrų čia žydi Rožytė, pirmyn atgal minantis Evaldas Jansas, priestočio merginos, tauriųjų metalų ekspozicijas ant savo kaklų sukabinę vyrukai, garbaus amžiaus damos, įkvėpimo šukuosenoms ieškančios Liudviko XIV perukų atlase. Tiršta personažų įvairovė.

V.Tinteris

kuriančioji jo prigimtis paprastai pamirštama arba nutylima.

– Taip, seksualumas yra labai subtiliai užmaskuota prekė, neretai dar ir demonizuojama kaip kas nors vulgaraus ar nepadoraus. Kai viskas matuojama nauda, nebelieka jausmo, dialogo, santykio, o juk seksualumas pirmiausia yra tai. Pamirštama meilė – juk ji taip pat prasideda nuo traukos. Man seksualumas yra būdas pasitikrinti save, pasitikrinti, kiek esi gyvas, nuoširdus, atviras ir geidulingas.

6 // © 37O

– Kuris mirties aspektas tau atrodo įdomus?

– Mirtis man atrodo labai susijusi su geismu. Ji padeda tašką, bet ir patvirtina viską, kas buvo praeityje, įprasmina tavo praeitį ir buvusį geismą. Geismą gyvenimui ir mirties geismą pasiglemžti tave. Mirtis ir geismas – šių dviejų dalykų žmogus niekada neturėtų pamiršti. Ir jei jis pasiduoda valdžios, religinių institucijų kontrolei, siekia atrodyti tobulas, sterilus, slopina bet kokius geidulius, jo gyvenimas tampa bergždžias.

Mąstydamas apie tai visada prisimenu danų režisieriaus Jørgeno Letho filmą „The Perfect Human“, akcentuojantį, kad ne visada suvokiame, kaip iš tiesų funkcionuojame ir ko siekiame, kas yra tas tobulas žmogus, kuriuo kiekvienas norėtų ar turėtų būti.

Mirtis leidžia pažvelgti į save iš kardinaliai priešingos perspektyvos – žmogus iš prigimties yra linkęs kurti stabus, iko-

nizuoti aplinką, bandyti paaiškinti ją, suteikti prasmę, kurios nėra. Duok mažam vaikui lego – dažniausiai jis norės veržtis į viršų, statyti kuo aukštesnį pastatą. Tad yra žmonės, kurie stato, ir yra žmonės, kurie griauna. Aš turbūt iš tų, kurie griauna. Pozityviai ir su polėkiu, žinoma.

– Apie seksualumą viešojoje erdvėje kalbama daug, tačiau dažniausiai manipuliatyviai verčiant jį preke. Vitališkoji,

– Ar rinkdamasis temas pirmiausia taip pat nori pasitikrinti savo ir visuomenės atvirumą iš pirmo žvilgsnio „neteisingiems“ santykių scenarijams?

– Man atrodo svarbu apie tai kalbėti, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ne viskas glūdi paviršiuje. Pirmajame filme „Prievarta“ („Violence“) kalbama apie turtingo vyro žmoną (akt.

Severija Janušauskaitė – aut. past.), gyvenančią tvarkingą, sterilų ir nuobodų gyvenimą. Lūžis jos gyvenime įvyksta patyrus bendradarbio prievartą (akt. Juhanas Ulfsakas – aut. past.).

Kad geriau suvoktų save, žmogui kartais prireikia sukrečiančio, iš įprastų vėžių išmušančio stimulo, šiuo atveju – prievartos. Žmogus yra gyvūnas, kuriam būdingi patys brutaliausi instinktai.

Vienas dekalogo filmų vadinsis „Pažinimas“ ir nagrinės klasikinę mokytojo bei mokinio santykių temą. Remiantis visuomenėje priimtinomis moralės normomis, tokia santykių schema atrodytų nepriimtina, tačiau šiuo atveju formalus pažinimas, įgyjamas paskaitose, įgauna kitą prasmę – žmogišką pažinimą, kupiną geismo, simpatijos, o gal ir meilės.

ir niekada nežengė to žingsnio. Jei būtų jį žengę, galbūt jis būtų tapęs dar vienu greitai pamirštu nuotykiu.

– Jei paprašyčiau išvardyti panašias temas nagrinėjančius filmus, tavo favoritai būtų...

– Kaip ir daugelis Larso von Triero gerbėjų labai laukiu „Nimfomaniakės“ premjeros. Jo filmai labai giliai nagrinėja seksualumo temą. Pastebiu, kad Lietuvoje jis nėra labai mėgstamas, nes kai kam atrodo truputį „nesveikas“, turintis daugybę baimių. Bet juk sergantys žmonės apie sveikus gali pasakyti labai daug.

Labai mėgstu aktorių Dirką Bogarde’ą ir jo vaidmenį filme „Naktinis portjė“, puikiai perteikiantį, ką reiškia jausti nežabotą aistrą net ir sudėtingiausiomis sąlygomis. Taip pat jo vaidmenį Rainerio Wernerio Fassbinderio „Neviltyje“ pagal to paties pavadinimo Vladimiro Nabokovo romaną.

Puikiai seksualumo temą nagrinėja prancūzų režisierė Catherine Breillate ir jos filmai „Romance“ bei „Fat girl“. Taip pat Davido Cronenbergo „Dead Ringers“, „Videodrome“ ir „Crash“, Romano Polanskio „Kartus mėnuo“.

Kad geriau suvoktų save, žmogui kartais prireikia sukrečiančio, iš įprastų vėžių išmušančio stimulo, šiuo atveju – prievartos. Žmogus yra gyvūnas, kuriam būdingi patys brutaliausi instinktai.

– Sociologas Artūras Tereškinas pabrėžia, kad seksualumas neišsitenka vien fiziniame kūne – tai erdvė fantazijai ir vaizduotei, per ją mes suvokiame ir save, ir savo santykį su kitu. Tu žiūrovo vaizduotę įdarbini ne tik keliamais klausimais, bet ir suteikdamas jam galimybę pasirinkti filmo pabaigą: susilaikyti arba pasiduoti aistrai. Beje, pats mini, kad iš pirmo žvilgsnio moralus susilaikymo pasirinkimas tau atrodo įdomesnis ir labiau intriguojantis.

– Nes jis palieka erdvės galimiems ir negalimiems scenarijams. Išlieka paslaptis, įtampa. Jei kada nors norėjai pabučiuoti merginą, bet to nepadarei, nors trūko galbūt vieno gesto, ta įtampa gali išlikti labai ilgą laiką. Tu ar ji susilaikė

– Pastaruoju metu kino režisūrą studijavai Taline. Kokių galimybių teikia jo akademinis, socialinis bei kūrybinis kraštovaizdis?

– Iš tiesų nematau didelio skirtumo tarp Vilniaus ir Talino. Kompaktiškas, gana vienalytis turistinis miestas. Jei kalbi angliškai, esi laikomas arba senamiestį apžiūrinėjančiu suomių turistu, arba iš vakarėlių neišlendančiu ERASMUS studentu. Kartais tai erzina. Tiesa, pats gyvenau gana įdomioje miesto dalyje – aplink gamyklos, daug medinės architektūros. Labai kinematografiška erdvė. Žadame ten filmuoti vieną iš dekalogo dalių.

– Savo svetainėje dėkoji žmonėms, manantiems, kad tavo kūryba nieko verta, nes būtent iš jų gauni daugiausia palaikymo. Atrodo, provokuoji, tačiau, regis, tau iš tiesų paprasta megzti pokalbį su labai skirtingais pašnekovais. Maža to, darai tai visiškai nuoširdžiai, be paslėptos ironijos ar arogancijos.

– Mane žavi nesusikalbėjimo grožis. Gimtajame Panevėžyje sutinku daug žmonių, kurie gyvena visiškai kitokį gyvenimą. Kalbiesi su jais, aiškini, ką veiki Taline, Vilniuje. Jie gal ir nelabai supranta, bet vertina tave už grynai žmogiškus dalykus, nuoširdumą, pastangas.

Vasarą lankiausi kino stovykloje Žeimių dvare.

Pranešimai, pakilios intonacijos, o lauke treninguoti kaimo vaikai spardo kamuolį. Išėjau, pradėjau su jais bendrauti, žaisti, jie – pasakoti apie savo mėgstamus filmus. Arba paprasta šeima, savaitgalį išsiruošianti poilsiauti prie ežero. Vyras galbūt dirba statybose, žmona „Maksimoje“, į gamtą jie važiuoja pasiėmę porą pakelių pieniškų dešrelių.

Stebi juos ir matai, kad jiems tiesiog gera būti čia ir dabar, trumpam atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių. Toks nesumeluotas tikrumas.

Man šiek tiek keistas žmonių noras priklausyti kokiai nors bendruomenei. Kino kūrėjų bendruomenei, akademikų bendruomenei, šunų augintojų bendruomenei. Aš to nejaučiu.

8 // © 37O

„Made in Sweden“ Kai Vilniaus gatvių reklami­ niai stendai ir kone kas antra troleibusų, greitųjų ir lėtųjų autobu­ sų stotelė buvo nuklijuota parduotuvių H&M ir „Ikea“ atidarymą skelbiančiais plakatais, o vilniečių pašto dėžutes užpildė šviežutėliai į lietuvių kalbą ne itin sklandžiai iš­ versti „Ikeos“ 2013–2014 m. katalogai su pui­ kiomis fotografijomis ir švedų dizainerių bei stilistų dalijamais patarimais, vienintelis Lietuvoje padorus di­ zaino publicistas Vaidas Norkus savo kasdieniame tinkla­ raštyje www.dizainika.lt pateikė įdomių įžvalgų. Jis svarstė, kodėl „Ikea“ neišmokys lietuvio stilingai gyventi, ir palygi­ no švedų atėjimą su „McDonald’s“ įžengimu į Lietuvą prieš daugelį metų. „Tai toks pat greitojo maisto restoranas, tik jame vietoj hamburgerių ir skrudintų bulvyčių siūlomi ne mažiau kaloringi daiktai. Jie yra gana estetiški, nebrangūs ir jau vien dėl šios priežasties jų norėsis dar ir dar. Ši kompanija tobulai numal­ šina momentinį vartotojo alkį ir sukuria iliuziją, kad lengvo­ jo automobilio bagažinėje į savo namus galima parsivežti skandinavišką interjero stilių ir gyvenimo būdą. Ir dar patiems nesunku jį susirinkti“, – taikliai rašė Vaidas. Taip, „Ikea“ ne­ išmokys gyventi skandinaviškai (o ir jų misija visai ne tokia), tačiau juk konkurencija skatina tobulėti, o ne atvirkščiai, tad ko taip bijo kai kurie Lietuvos baldų dizaineriai ar gaminto­ jai?.. Pasitempti?..

Taigi, kol Vaidas smagiai rašė straipsnį apie lietuvių tykan­ čias „grėsmes“ iš didžiausios baldų gamintojos pasaulyje, įkurtos dar 1943 m. tokio švedo Ingvaro Kamprado per patį

r.

ot

nu

ar ch yv o

KIA

Ra š & M ė: S , I an d KEA ra Kl , FORME iuk ai tė X ir NO

Vargu ar H&M kaip nors galėtų sužlugdyti nors vieno jaunojo dizainerio karjerą ar atimti potencialius klientus iš jau dirbančių mados kūrėjų, kaip kad teko išgirsti nuogąstaujant kai kuriuos Lietuvos dizainerius...

H

di za Šių in m du kai o r etų šv Lie inko rug ne ed tu s p at gi ų i vą ist jūt s i i o di ap da ga nd (t ik riją s į za o n r u s su ine kal ius tai: stri lia įe viet u lik nkū ria iptin jų p H& nės , V is k os m m s a tik im M m il a i ra as laik s ir ų p rdu ir ad nių ip m ado iv a a s b ro o „ o ) isa rb i, k ald gn tuv Ike s ir oku ėnu ir (g a ė o o p a r a ų yr ang eito šve me tie d j ga zių ms, “. diza avo , s a u p l s i d .) ne o m , k p Da in i a o šti blo gig os m ų fa sa g G s iš into ad asig r n o iš gis an a st uly A tik ja Lie ird et či , o tų do fa je LA s d ms tuv o s a s s S ku liet atė ir hio upe . T ino atė os da uv jim gr n i rp ač za jo šių ių as eito r f op iau urų a ar diza į M jo st ulia ar ba in a di de ri ke eri rijo zain sig ų ist am s ž o n ip s – e ro lai mę fe ka sij s ą?

Ši di au in za rie Lie va in ti at tu zi o šk o vi vą ja rkš į i r č ia i

>> daiktų anatomija

Antrojo pasaulinio karo įkarš­ tį, mes išsiruošėme kelionėn į pačią Švediją. Tiesiai į H&M būs­ tinę ir dizainerių dirbtuves Stokholme tam, kad iš labai arti susipažintume su neegzistuojančiu lietuvių dizainerių priešu iš Šiaurės. Čia susitikome su krūva H&M dirbančių dizai­ nerių, rinkodaros bei medijos specų ir net spaudėm ranką svarbiausiai H&M personai – Karlui Johanui Pers­ sonui, H&M prezidentui, kurio senelis Erlingas Perssonas, žiauriai mėgęs žaisti golfą ir žvejoti, 1947 m. su draugu įkū­ rė mados bendrovę „Hennes & Mauritz“ (H&M). Tiesą sa­ kant, buvo metas, kai H&M tiesiog prekiavo žvejų apranga ir megztiniais, o dabar jie turi beveik 3 tūkst. greitosios mados parduotuvių tinklą visame pasaulyje, net tokiuose karš­ tuosiuose pasaulio taškuose kaip Libanas.

Kodėl H&M nėra mados dizainerių tykantis blogis?

Vargu ar H&M kaip nors galėtų sužlugdyti nors vieno jaunojo dizainerio karjerą ar atimti potencialius klientus iš jau dirban­ čių mados kūrėjų, kaip kad teko išgirsti nuogąstaujant kai ku­ riuos Lietuvos dizainerius... Juk tai visai kitas targetas, tad dėl to rūpintis mažų mažiausiai kvailoka. H&M yra bendradar­ biavusi su tokiais kultiniais dizaineriais kaip Karlas Lagerfel­ das, Maisonas Martinas Margiela, Stella McCartney, mados namais „Comme Des Garçons“, „Givenchy“, „Lanvin“, „Vik­ tor & Rolf“ bei daugybe kitų aukščiausio kalibro mados kūrė­

jų namų ir dar nė vienų iki šiol nesu­ žlugdė. Greičiau prie­ šingai, paprasti šių ma­ dos kūrėjų gerbėjai tik gavo progą už prieinamą kainą pa­ galiau nusipirkti mėgstamo dizai­ nerio sukurtų daiktų. Antai, pernai M.M.Margielos su H&M sukurtus ba­ tus per išpardavimą buvo galima įsigy­ ti vos už 10 svarų sterlingų...

Be to, H&M kasmet bendradarbiau­ ja ir su jaunaisiais dizaineriais bei me­ nininkais iš viso pasaulio, pavyzdžiui, kiekvienais metais rengia „H&M Desi­ gn Award“ konkursą, kuriame kviečia dalyvauti jaunuosius mados dizaine­ rius, o laimėtojui skiria 50 tūkst. eurų premiją ir galimybę savo kūrybą pade­ monstruoti Stokholmo mados savaitėje, kaip kad nutiko Minju Kim iš Belgijos, šiemet laimėjusiai šį konkursą. Dar kiekvienas konkurse dalyvaujantis jaunasis mados talentas gali pretenduoti laimėti tokį prizą kaip stažuotė pas kultinį ško­ tų mados dizainerį Jonathaną Saunder­ są Londone... Na, o apie prastesnius dizainerių tykančius prizus iš H&M jau nekalbėsime, tik užsiminsime, kad jei

A vi r b į j šk en n os oje t v za or bi b ien At in s š ur end oj sa er iu ą, r e ky ių ol es ov rim a m pa ik ate ėje to as g in m , je ai am ių at užs lie di in lie ę u t to tų tu ko kę uli da vi kių ty ik ų ru tų dio ?? se ? ... esate žiauriai kietas iliustratorius, galite susisiekti su H&M vyriausiąja dizainere Ann Sofie Johansson (arba su jos asis­ tentais) ir galbūt jūsų piešiniai atsidurs ant jų pardavinėjamų marškinėlių, o jūs už tai dar ir pinigų gal gausite... Juk tas tikrai neblogai, tiesa?

Atvirkštiniai procesai Tiesą sakant, pažiūrėję, kaip ir kokiomis sąlygomis vyksta darbas pačiuose H&M kūrybos viduriuose, ir pamatę, su kokiais kietais žmonėmis jiems tektų dirbti, turbūt į Stokho­ mą emigruotų ne vienas mūsų dizaineris... Ir nors Lietuvoje gyvenantys vartotojai H&M mados ir „Ikeos“ dizaino Vilniu­ je laukė beveik kaip išganymo, o mados dizaineriai bei ne­ standartinių baldų gamintojai purkštavo ir į visa tai žiūrėjo kaip į meteoritų nukritimą ant Šeškinės „Akropolio“ bei prestižinio Kirtimų rajono, kilo retorinis klausimas: kodėl patys lie­ tuvių dizaineriai labai dažnai važiuoja į Skandinavijos šalis studijuoti šiaurietiško dizaino ar net dirbti skandinavų dizai­ no bendrovėse?

Pavyzdžiui, VDA industrinio dizaino studentai pagal mai­ nų programas gali kasmet keliauti pasipraktikuoti į Laplandi­ ją Suomijoje (studijuoti dizaino, o ne pas Kalėdų Senelį!), suomių telekomunikacijų milžinės „Nokia“ išmaniųjų telefonų dizainą kuria ten dirbantis lietuvių dizaineris Tomas Ivaškevi­ čius, o Norvegijoje madą kuria „Mados infekcijoje“ kolekci­ jas pristatanti lietuvė dizainerė Kristina Vikøren. Didžiausias paradoksas tas, kad rugpjūčio antroje pusėje, per pačią mi­ nėtų dviejų švedų parduotuvių atidarymo Vilniuje kampaniją, žinomiausi Lietuvos daiktų dizaineriai: Rasa Baradinskienė,

Dovilė Gudačiauskaitė, Rūta Kiškytė, Aistė Nesterovaitė bei Gediminas Šiau­ lys, buvo anapus Baltijos jūros ir Stokholme, „Formex“ dizaino mugėje, pristatė savo sukur­ tus lietuviškus daiktus tarptautinei publikai! Ką tuo norėjome pasakyti, tikriausiai ir taip aišku...

Apie nacionalinį pasididžiavimą Iš tiesų, skandinavai faini tuo, kad nėra pasikėlę žmonės, jie tiesiog mėgsta dizainą ir madą, moka gaminti gražius daik­ tus ir gražiai gyventi, be to, negaili tam pinigų, kitaip nei dauguma lietuvių. Aišku, truputį juokinga, kai išgirsti, kad net Švedijos princas Carlas Philipas, karaliaus Karolio XVI Gus­ tavo sūnus, nori sukurti kolekciją drabužių tinklui H&M... Su­ praskite teisingai, lietuviai irgi mėgsta gerai rengtis bei stilin­ gai gyventi, bet tikrai nekeičia savo baldų kas kelerius metus, kaip tai daro norvegai, danai, suomiai ar švedai...

Nors svarbiausia yra visai ne tai, kas kiek laiko tavo na­ muose keičiasi baldų kolekcijos ar kokios parduotuvės (arba dizainerio) drabužiai kabo ant pakabų tavo spintoje. Svar­ biausia yra tai, kad skandinavai, kitaip nei lietuviai, labai didžiuojasi savo nacionaliniu šiaurietišku dizainu ir visur, kur įmanoma, jį naudoja. Jei jau esame H&M būstinėje, tai ži­ noma, kad sėdime ant Skandinavijoje gamintų kėdžių, ka­ vą geriame iš švedų dizainerių sukurtų puodelių, o vandenį mums atneša švediškuose ąsočiuose... Ar bent vienoje rimto­ je lietuviškoje bendrovėje, užsukę į jos biurą, esate matę ko­ kių nors šiuolaikinių lietuvių dizainerių pagamintų daiktų???

Atsakymas aidi toli tyruose...

>> svetur Rašė: Simona Žemaitytė (Londonas) Nuotraukos: Simonos Žemaitytės

Apie lino raižinius ir aukštakulnius Su Aiste susitikome lietingą popietę Rytų Londono Gra­ fikų centre. Menininkų dirbtuvės kvepėjo dažais, tarp presų spraudėsi ir šnekučiavosi menininkai, iš kuprinių traukdami parduoti skirtus savo darbus. Aš atvykau anks­ čiau, tiksliai nežinodama, ko tikėtis, tačiau intrigavo vie­ nos britų menininkės nupieštas Aistės portretas: „Būtinai turi ją susitikti. Pirmą kartą ją pamačiau studijoje su ke­ lių metrų ilgio lino raižiniu ir aukštakulniais.“ Vos išvydu­ si Aistę supratau, apie ką buvo kalbama. Vietoj supla­ nuotos valandos su Aiste praplepėjome visą popietę.

Toliau – mūsų ilgo pokalbio nuotrupos.

Apie Lietuvą tada Lietuvą Aistė paliko ne dėl finansų. Anuomet Lietuvo­ je ji turėjo du darbus – dėstė Kauno dailės institute ir A.Martinaičio dailės mokykloje. Be to, nuolat vertėsi menine praktika, dalyvavo parodose, pardavinėjo dar­ bus. Pinigai nebuvo dideli, tačiau išgyventi buvo įma­ noma. Jos vardas Lietuvos meno pasaulyje taip pat bu­ vo gerai žinomas. Tačiau tas dienas Aistė prisimena su nuoskauda: darbo krūvis buvo didžiulis, namuose laukė du pačios auginami vaikai, o valandų valandos, pra­ leistos studijoje dirbant su toksinėmis medžiagomis, ga­ liausiai sukėlė stiprią alerginę reakciją. „Būdavo, laukiu stotelėje autobuso ir nei iš šio, nei iš to pradedu verkti.

Galiausiai studijoje kritau be sąmonės“, – kritinį momen­ tą, pastūmėjusį imtis pokyčių, prisiminė menininkė.

Apie Londono ramybę ir Kauno magiją 10 //

Aistė Ramūnaitė Lietuvą paliko prieš trylika metų. Per tiek laiko ji prisijaukino Londoną, o dabar šneka apie būdus prisijaukinti Lietuvą. Londonas jai – laisvė ir namai. Lietuva – vieta, su kuria laikas pasidalyti tuo, kas sukaupta.

Pirmieji įspūdžiai Į Londoną Aistė atvyko dėl meno projekto – eksponuo­ ti darbų ambasadoje. Tuomet neturėjo jokių planų emi­ gruoti. Tačiau svečiuojantis čia ją sužavėjo išsiilgtas ir mieste sklandantis laisvės bei lengvumo jausmas. Čia jos niekas nepažinojo, niekas nekaustė, nieko iš jos nelaukė ir nesitikėjo. Londonas atrodė kaip galimybė apsivalyti, atsitiesti ir pradėti viską iš pradžių. Šią Ais­ tės idėją labai palaikė jos vyresnysis sūnus. „Jis sukro­ vė man lagaminą ir sako: važiuok, mama, man reikia mokytis“, – prisiminė menininkė. Tuo metu Lietuva dar nebuvo ES, tad lengva nebuvo. Atvyko čia su studen­ to viza, pradžioje dirbo vaikų ligoninėje. „Bet man tikrai buvo įdomu! Pradėjau jaustis gyva, pamažu sugrį­ žo ramybė“, – šypsojosi kūrėja.

Londonas šiandien Netrukus Aistė pradėjo tapyti ir parduoti darbus vienoje Londono galerijų. Tai buvo pirmasis žings­ nis, padėjęs atverti duris į čia kun­ kuliuojantį meno pasaulį. Vėliau ji tapo Rytų Londono Grafikų centro nare ir tai sustatė viską į vėžes.

Menininkė vėl pradėjo dalyvauti parodose, rengti mokymus. Ais­ tė tiki, kad dirbti Londone – len­ gviau nei Lietuvoje. „Man patinka tai, kaip Londono menininkai dir­ ba. Visi čia organizuoti, orientuo­ ti į tikslą, atsakingi, laikosi ir dir­ ba kartu. Juk vienas nieko daug

Daug laiko praleidau su dukra ir jos draugais – jaunais menininkais.

Man patinka ta karta.

Jie jauni, kūrybingi, turi daug energijos.

© 37O

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotrauka: Tomo Ivanausko

negali padaryti“, – sakė kūrė­ ja. Jos kova už būvį Londone baigta – nemažas būrys pažįs­ tamų kūrėjų, žurnalistų, poetų. „Dabar kova laukia Lietuvoje“, – su vos jaučiamu jauduliu kal­ bėjo Aistė.

Apie kūrybą Aistės darbuose – mistinės fi­ gūros, abstrakcijos ir gamtos motyvai. Vėliausiuose darbuo­ se – dukros portretai. „Kuriame kartu. Ji studijuoja kostiumo di­ zainą, viena iš kitos semiamės minčių ir įkvėpimo“, – šypsojo­ si Aistė. Savo pačios kūrybą ji apibūdina kaip „flux“ – srovę ir tėkmę. Nieko nėra pastovaus, visa kūryba – reakcija į tai, kas yra aplink, kas supa. „Ma­ ne domina namai, dvasinė bu­ veinė, ne realus buvimas“, – kalbėjo dailininkė. Prieš keletą metų kūrėjos darbas eksponuo­ tas 54-ojoje Venecijos bienalė­ je, Lietuvos paviljone. Keletas jos darbų saugomi prestižinėje Viktorijos ir Alberto muziejaus kolekcijoje, Bankside galerijo­ je bei Hackney muziejuje.

Apie Lietuvą dabar Su Aiste susitikimą planavo­ me daugiau nei mėnesį, nes ji buvo grįžusi į Lietuvą – re­ montuoti paveldėtų namų Kau­ ne ir generuoti naujų kūrybos idėjų. „Daug laiko praleidau su dukra ir jos draugais – jau­ nais menininkais. Man patinka ta karta. Jie jauni, kūrybingi, turi daug energijos“, – dės­ tė Aistė. Dabar jos svajonė – paveldėtus namus pavers­ ti kūrybinėmis dirbtuvėmis, ku­ riuose svečiuotųsi menininkai iš užsienio, veiktų maža gale­ rija, kur būtų parduodami su­ venyrai ir prieskoniai: „Žinau, kad keistai skamba, bet kodėl gi ne?“ Namas, kurį paveldė­ jo kūrėja, – greta Kauko laip­ tų. O Kaukas – nauja mistinė figūra jos kūryboje. Menininkę stebina, kad niekam iki šiol ne­ kilo mintis tos vietos Kaune pa­ versti gyva, kūrybiška traukos erdve. „Gal tas Kaukas ir tie laiptai Kaune laukė manęs?“– šyptelėjo Aistė.

Nueiti miegoti turiu prisiversti Ne sapnas – Kirilai, prie ko dabar dirbi?

– Vasarą su Oskaro Koršunovo teatru paskyrėme „Žuvėdros“ repeticijoms. Pirmuosius variantus parodėme publikai rugsėjį. Tai nėra baigtas rezultatas, tęsime darbą toliau. Rugsėjo pabaigoje Vilniaus mažajame teatre (VMT) atidarėm jubiliejinį, penktą, profesionalaus improvizacijos teatro „Kitas kampas“ sezoną. Netrukus turėtų prasidėti repeticijos su režisieriumi Pauliumi Ignatavičiumi pagal Federico Garcíos Lorcos kūrybą. Po ilgos pertraukos VMT suvaidinome spektaklį „Brangusis atrakcionų parko dėdė“. Jis praeitais metais gavo Auksinį scenos kryžių kaip geriausias spektaklis vaikams. Ilgai negalėjome jo rodyti dėl artisto traumos.

Spalį su mano režisuotu spektakliu „Motina (Vasa Železnova)“ važiuojame į tarptautinį festivalį „Baltijskij dom“ Sankt Peterburge. Ruošiamės pradėti ir muzikinių improvizacijų programos „Eilinis elitas“ sezoną atnaujinta sudėtimi. Po Naujųjų metų ir pats turėčiau statyti.

K

irilas Glušajevas – aktorius ir režisierius, baigęs teatro režisieriaus specialybę Rimo Tumino vadovaujamame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar dirba Vilniaus mažajame ir Oskaro Koršunovo teatruose. Viskas taip. Tik kaip jis sapnuoja klausinėjamas?

– Kur prasideda ir kur baigiasi?

– Nei prasideda, nei baigiasi, o jeigu ir atsitinka, tai per atsitiktinumą.

– Ką tu pasakytum Stanislavskiui?

– Ačiū.

– Ką daryti gyvenime turi prisiversti?

– Nueiti miegoti.

– Ko nėra?

– Visada įdomi pozicija „nėra to, ko nežinau“. Žinia, kažkur Rusijos glūdumoje septyniasdešimt kažkelintais metais vienas kaimo žmogus, neturintis jokio aukštojo išsilavinimo, atrado vadinamąjį Niutono binomą, nežinodamas, kad jis jau atrastas. Tad jam nežinant, kad jau yra, jam ir nebuvo. Todėl atsakymas – nėra to, ko nežinau. Dar nėra nekakojančių gražuolių. Tai irgi faktas.

– Kaip padidinti jaunimo užimtumą?

– Pasitikėti juo.

– Ką reikėtų žinoti apie žmones?

– Aš perfrazuočiau. Tikslesnė formuluotė būtų ne „ką“, o „kiek“ reikėtų žinoti apie žmones. O jeigu sakome „ką žinoti“, tai žinoti tai, ką reikia apie juos žinoti. O jeigu „kiek“, tai tiek, kiek reikia žinoti.

– Kaip labai tau yra buvę gera?

– Iki ašarų.

– Iš ko sprendi, kad esi?

– Iš žmonių, kuriuos sutinku.

– Quo vadis, Kirilai?

– Į nežinią. Kaip sakoma, kuo toliau į mišką, tuo daugiau šakų. Kuo toliau, tuo mažiau žinomumo, tad – į nežinią.

– Nesi skaitęs knygos, jei nesi skaitęs...

– „Permainų knygos“, „Giesmių giesmės“, „Idioto“.

Nikolajaus Gogolio, Michailo Saltykovo-Ščedrino. Velimiro Chlebnikovo poezijos. Oberiutų („Objedinenije realnovo iskustva“, liet. – „Realiojo meno susivienijimas“, red. past.). Genadijaus Špalikovo. Dar daug būtų galima vardyti.

– Jei reikėtų įrodyti, kad Dievas yra moteris, aš...

– Jeigu atsispirtume nuo krikščioniškosios pozicijos, tai yra, kad Dievas yra meilė, – tai juk moteris irgi yra meilė. Bent jau man kaip vyrui.

– Neturiu nieko bendra su...

– (Ilga pauzė.) Su tuo, su kuo neturiu nieko bendra.

– Man keista, kai...

– Kai nesistebiu.

– Režisierius R.Tuminas man yra pasakęs, kad būtinai...

– Spektaklyje turi būti meilė.

– Ką pasakytum apie teatrą nebuvusiam jame?

– Ateik – parūpinsiu kvietimų.

– Žurnalas „37O“ – tai...

– Tai nemokamas leidinys, kurio naują numerį pamatęs aš visą laiką paimu ir įsidedu į krepšį. Bent jau tris eilutes iš jo visada perskaitau. Būna ir daug kas įdomu, o būna, kad perskaitai antraštę, nebespėji toliau paskaityti, paskui užkrenta, pasimeta.

Bet jis visąlaik kažkaip yra.

>> tema

Rašė: Gintautas Mažeikis Nuotraukos: Gabrieliaus Mažeikio

12 //

ros ratū e t i l Her nas Man zikos, o p Vins a u Thom vo be m ailės, tai kvaKaip d da uoja – be ivaiz neįs as Hesse eįsivaizd n s. tti n man Mico e muziko s a t cen io b saul a p ų p

© 37O

r i s u i r a e i k i n z u o i z m Vi ų p a kv o j

“, rodis d i e v . Jo ybės credo smen a s i – n i ius umas otti kūryb asikin iam l ybišk c k r i ū o M k o to auž rdin siela, rio Vincen C ne tik l anga v o t ir a n e u jo ne ZA me ir s –m ė u U f t g r ė e S t e a r b o Y ne du rų p us, las i­ iekas „Vaiz ra šveica ženk ržym n a s v o o j u be da i k s r – y , e i s e s u a s m i k t s He arfu – to oja t kok nnas šeši YS-UZAC t ponu sios p engia be erma o m t si H o i š aujan k V k o a rž au r os. t darbi i, su­ os, e k s k i a i i r p z z d u a , u n m e m ga nus opusa o be o be oje, b kano būdin pne. izdav ų pasauli mų aplink i muzikos i a u v i k s į n p s e ­ ni kva e sa je na !) tar ros n ir rau meni iniamnnas literatū įsivaizduojatin kamerinė ba (kvepia t odųjų rody­ s u j i l s i a m e i šiprin nant veid siurre omas Ma Micotti n i, sukurti is. Jie ska vasią. ubia i

ipėda s“, Kla li o p ro | „Ak unas umerie a K , “ “ f e s ar Crèm ropoli auteP de la lnius | „Ak CremeH e m i è „Cr “, V edela rama Crem „Pano ok.com/ o faceb

s ga Th sia ka lyg sd Kaip p Vincenta darbo vai s meninin melodijo erozas ap ą, bet ne a ro­ i k . i s i b a ų o i ta i tu ta i k kūr nį o atgaivin tar­ ran nuo nišin kreč algius ir lės, o n s – s z i o ė i k a a n i k ta e ž š d li tų s, a ją, arom charizmati ad išreikš liškus vilk karo kara ir atliktą d konjaka lės misteri ta o k i a i e v rašytą iau sušild oveno m su 48 nuoti taip, Doll“, kur ria ne tik lajus. no pa u n o lab eth Hima os, komp atas „Sati smas, suk ‘o Ellingto apą dar o van Be tį n a n e od e Arom pirų dvelk iais Duk tietišką kv ti Ludwig , prim šafrano, nau­ tą i s n i š y p . e r a a i v r -i tu ų į a k y j j je pa prin donų indi 1953 “ gintarin kartą išg s mylima et žydintį , susti ijos istorijo r u u d b p k a p e š , ts v i d a r tą la a kv je a rtal Belo olo leidži užiančius er apsnig ir vaisių rt parfume okenr ri­ p „Imo aromatas ų a a i k li s i n ė ą a g g k m as. R r e i s d ą ta i s d i p p ta p š ų i a š r a li Eu retą es žės – tum jo kv įsimylėjė ras, išreik karaliauj ne tik amas itin n i n o ty n a i a v i a a d a č a ž ain si sk “ mus ve telkd inus, galb to – d i dės s p n a a a n la p a a ą r . „Lale tiškos b icotti, anda . Neg , dram skusą Dutil­ man ir apelsinų žiedai. dievų avo ir V.M onuosius m altąjį mu ri o s r n o e i j i a b H n o T ­ ir us uvi raud tolog ukompo a očių i m lą i r , e m m s i ta s „Me to a ž n i s tu g ta , sa poz ojo ma kinė die“ ją s ber ipfru v ti r­ o lę m e r n r e ty e o s a a g b k k m š , s a n i i ų o r ra u doti a iso, vieno ose „Mon rausvuosi rožes, ka a prancūz nų? Toks y idorų lapa ijos, lu m s, on s, Dion sonati – pom vepa , lydi slyva elarg ezija avo k namines menus, fr evoliucija s parašytų Akcentas piosios p s u i ritm as kla nti kva us. k.). natom lsvąsi us, ci aigia ausm ėliai, “ – če ni­ a k nį: ge rabarbar ešti nesib cetinėmis dinantis j i, gvazdik a s a di fa s, a un og a“ („P pava ferula us gali n is daugia sodija spr dieji pipir hadk to paties a muzi­ o m P m o „ p u o r j a u g s r , K rio ulos dėtin omatą Janáčeko sudėta vi i, gau­ sas. ės fer avasa tin su yti ar leux i “ – tarsi p , galbanin asis musku erėtų laik us Leošo ti, nes čia , jazmina s d s lt ria lio kai tabole s, gebenė anilė ir ba kortele kompozito ma tik spė ieji bazili tė v k li o š ų , i a s k YS-UZACarė če gam santala ui, g da, japon ad izitine pijon s, mėto dėlto... V .Micotti p lei ir forte bakas, o Ir vis poveikį V violonče rumiasi ta . nilė okį inys ia g Tai, k erinis kūr ija, nes č lavijai, va z m a š a mo k vapų fanta mučiai, k šla kos ir švitrūnai, ji ruotie

>> Tebūnie šviesa

Rašė: Deimantė Tamutytė

Man muzikos klausymasis beveik visada asocijuojasi su visokiomis kūno vibracijomis, kai muzika keliauja per tave ir išlenda keistais judesių sūkuriais, – liaudyje tai vadinama tiesiog taškymusi. Ir, žinoma, begaliniu malonumu, kylančiu būtent iš tokio klausymosi. O ką apie tokias vibracijas mano tie, kurių atliekama muzika verčia vienaip ar kitaip reaguoti? Į „37O“ klausimus sutiko atsakyti keturi scenos vilkai ir vilkės: Domantas Razauskas, Benas Aleksandravičius (ba.), Justė Starinskaitė („Saulės kliošas“) ir Eglė Sirvydytė.

A

r tau taip būna, kad po nuostabaus koncerto kartais dar kokią valandėlę niekaip negali nuleisti itin užsirietusių lūpų kampučių, net jei ir suvoki, kad toks keistai ilgas šypsojimasis kiek gąsdina aplinkinius? Kai esi TOKS, be galo sunku suprasti KITUS, tuos santūriuosius, kurie net taškančios muzikos fone sugeba išstovėti it įkalti ar geriausiu atveju droviai palinguoti į taktą.

– Kaip manote, kodėl žmonės skirtingai reaguoja į mėgstamą muziką? Kodėl vieni net sėdėdami ant kėdės sugeba įsijausti visu kūnu, o kiti net stovėdami dievinamos grupės koncerte tik šiek tiek pasvyruoja, visąlaik taip ir pralaikydami alaus stiklinę rankoje. O gal judantis kūnas vis dėlto ne visada yra įsijautimo rodiklis? ba.: – Kiekvienas žmogus mėgaujasi muzika skirtingai. Man, žinoma, smagiau tada, kai žmonės susirenka kuo arčiau scenos ir atiduoda visas jėgas, nei tada, kai sėdi su arbatos puodeliu ar alaus bokalu per 5 metrus nuo scenos. Perteikdami emocijas žiūrovai labai keičia koncerto atmosferą. Esu ganėtinai priklausomas nuo žiūrovų. Jeigu jie tūsina, aš tikrai nestoviu ramiai, o jeigu sėdi, tada tiesiog atrodytų keistai, jei pradėčiau nertis iš kailio.

Kad yra žmonių, kurie varžosi, tai tikrai no doubt, bet juk daug kas koncerte nori tiesiog gerai praleisti laiką ar pabendrauti su žmonėmis gyvos muzikos fone. Kiekvienas į renginius eina turėdamas savo tikslą.

J.S.: – Manau, kad tai priklauso nuo daugelio dalykų: nuo žmogaus būdo, nuotaikos. Nuo atlikėjo, kaip jis tave įtraukia per pasirodymą, nuo to, kiek tau ta muzika artima. Jei nedaug, tai ir nuo alkoholio kiekio. (Juokiasi.)

D.R.: – Aš nežinau, ką jūs turite galvoje sakydama „įsijautimas“, „rodiklis“ „reaguoti į muziką“ ir pan. Tokiomis kategorijomis negebu mąstyti apie muziką jau vien todėl, kad ji yra gerokai daugiau už visas kategorijas. Ir mane patį.

E.S.: – Na, man pačiai kartais būna, kad išgirdusi ką nors visiškai nuostabaus sustingstu į akmenį ir nė pajudėt negaliu, kol nuskamba paskutinė nata. Tokiu atveju, jei kas nors imtųsi įvertinti (?!) mano „įsitraukimą į muziką“ kaip atskaitos tašką paėmę mano fizinio kūno judesius, drąsiai galėtų į pažymių knygelę įpilti kuolą. Bet kartais, išgirdus nerealiai gerą muziką, kožna ląstelė pradeda judėti ir šokti, staiga pamirštu laiką, erdvę, pametu mintis, gal net savo vardą. Todėl nemanau, kad yra koks nors standartas, kuriuo reiktų imti matuoti. Skirtingumo kri-

D om

anto

U

as o mb r

(BFL

otr. ) nu

Kaip reikėtų re Tikiu, kad mus supa įvairios esybės, būtybės, kurių nematome plika akimi (jas mato tik tie, kurie apdovanoti matyti daugiau). Gal ir tos būtybės susirenka kartu pritarti savais varpeliais, smuikais ir arfomis?

terijų yra tuzinas, gal net neverta apie juos pradėti postringauti. Nes viename žmoguje telpa visa visata. O visoje visatoje telpa tikrai ne vienas žmogus.  – Kaip patys reaguojate į muziką? Ką jaučiate, matote, kas verčia judėti ir pan.? ba.: – Į muziką reaguoju skirtingai. Labai priklauso nuo nuotaikos. Kartais užtenka atsistoti minios gale ir stebėti koncertą bei atlikėją, bet jeigu esi minios pradžioje prie pat scenos, juk ramiai nestovėsi, kai visi aplinkui trypia kaip išprotėję ir mėgina prarėkti gerkles. Aišku, daug kas priklauso ir nuo atlikėjo, ir nuo jo grojamos muzikos. Sunku pasakyti.    Kartais judu kaip medis, o kartais – kaip beždžionė. Dažnai koncertuose stengiuosi ne tik judėti, bet ir ko nors pasimokyti. Nes iš kitų atlikėjų visada yra ko pasimokyti: ką daryti, kaip elgtis ir ko galbūt atsisakyti. Elgesys scenoje man tikrai svarbu.

Tik neseniai supratau, kaip svarbu yra bendravimas su publika.

Visada reikia kuo nors sužavėti naują klausytoją ir nenuvilti to, kuris ateina į koncertą ne pirmą kartą.

J.S.: – Man patinkanti muzika kelia džiaugsmą. O kaip išreiškiu džiaugsmą? Garsiai dainuoju, noriu šokti, o kartais su ašarom akyse tiesiog stoviu ir negaliu pajudėti...

D.R.: – Manęs muzika neverčia judėti, nejudėti, jausti, maty-

ti ar nematyti. Muzika nėra jėgos institucija, kuri galėtų versti ką nors daryti. Yra kaip tik priešingai.

O apie reakciją į muziką tegaliu atsakyti taip: į gerą muziką reaguoju gerai. Į blogą nereaguoju išvis.

E.S.: – Gera muzika lygu geras tripas.

Jei geras muzikantas (beje, kartais net visai nesvarbu žanras!), jis geba paimti tave už rankos (ar už širdies?) ir nusivesti į gerą gerą tripą. O kelionėj (visi, kas keliavę, suvokia) ir laikas, ir jausmai, ir mintys kitaip teka. Tarytum priimi jo taisykles, jo (muzikuojančio) laiko suvokimą. Ir tuomet mėgaujiesi: pasakojama istorija, pasaulio suvokimu, garsovaizdžiais (kraštovaizdžiais), asociacijomis, analogijomis, aliuzijomis į tai, kas tau labai artima. Judėti ir mėgautis niekas neverčia ir net negali priversti, ar ne? Arba siela šoka, džiūgauja, verčiasi kūliais, arba – ne. Vaizdiniai (vizualiniai) muzikoje man retai kuriasi. Bet! Galėčiau įvardy-

14 // © 37O

Ievo

s Bu

uo ės n ikait d ze

tr.

eaguoti į muziką? ti, kad viduje generuojasi kitokie vaizdiniai – garsiniai.   T. y. tai nėra akimis regimos spalvos, formos, bet garsinės struktūros, dažniai, garsinės spalvos...    Tiesą sakant, niekad anksčiau apie tai nebuvau pagalvojusi... Geras!

– Ar jūsų muzikos suvokimas, reakcija į ją su laiku kaip nors keitėsi? Jei taip, tai kaip? Kas pasikeitė? ba.: – Pradžioje klausiau daugiau roko, paskui – daugiau elektronikos. Dabar šiek tiek atsibodo sintetiniai garsai, todėl stengiuosi grįžti prie instrumentinės muzikos.

Dabar klausau indie muzikos, bet nepamirštu ir elektronikos. Galbūt dėl šios priežasties ir pats ne nuolat kuriu.

J.S.: – Manau, kad muzikos suvokimas auga kartu su manimi, tampa brandesnis.

Kalbant apie reakciją, tapau kiek jautresnė. Nepakeliu sau nepatinkančios muzikos ir atlikėjų, negaliu praleisti tokių pro ausis.

D.R.: – Kasdien suprantu, ko nebuvau supratęs, išgirstu, ko nebuvau girdėjęs. Tai, kas kadaise rodėsi gera muzika, tampa prasta muzika. Ir atvirkščiai. Tai natūralu, kai nusikratai muzikos kaip mados, muzikos kaip įpročio, muzikos kaip reginio ar šokinio (toks žodis prašėsi). Kai kasdien muzikos mokaisi. Visų pirma mokaisi klausyti ir atpažinti. Tai sunkiausia. Tik tiek ir keičiasi.

E.S.: – Keitėsi, keitėsi. Ir tam labai daug įtakos turėjo sceninė patirtis. Išdrįsti kurti, atlikti, susitikti su publika. Su laiku man daug įdomesnė tapo garsinė tekstūra. Vis įdomesni tampa garsai, kurių nesu anksčiau niekur aptikusi. Kompozicija, kompozicinė logika. Jei tai gyvas atlikimas, visada įdomu, kaip įgarsinti instrumentai, vokalas? Kokia gyvo atlikimo koncepcija? Koks muzikantų santykis su muzika ir auditorija? Koks muzikantų santykis su savimi Judėti ir mėpačiais? Kiek autentiška yra vidinė muzikantų būsena, kiek augautis nietentiška ir asmeniška yra jų atliekama muzika? Jei tai įrašas, tai kas neverkokia garsinė koncepcija, kokia idėja, pozicija? Ir čia daugiausia veikia analitinis protas, kuris klausia vieno klausimo: įdomu? čia ir net Bet galiausiai pats svarbiausias kriterijus yra tikrumas. Show up negali priyra liūdna. Ausys, akys ir širdis iškart atliepia: tuščia. Žinoma, versti, ar kad ne visą pasaulio muziką gebu suvokti, tinkamai įvertinti. ne? Arba Bet yra kažkokia vidinė pajauta (net ir kalbant apie tuos žansiela šoka, rus, kuriuos mažiausiai išmanau), kuri pasako, kad arba tai tidžiūgauja, kra, arba ne. Kai vyksta muzika, ant scenos nebematyti žmonių (muzikantų), jie tampa it nebesvarbūs. Nebematyti, ar gražiai verčiasi kūapsirėdę, ar gražiai juda, netgi nebesvarbu, ar 100 procentų intoliais, arba – nuoja, ar yra kokių nors mažų techninių nesklandumų...  ne. Kai vyksta muzika, tikrai vyksta (nelabai randu tinkamesnio žodžio), visa tai tarsi persikelia į transcendentinį lygmenį.

Ir visi – tiek muzikantai, tiek publika – tampa to liudininkais.

Tarsi išnyktų   kūnai ir pradėtų sielos vaikščioti. Jei muzikantas geba padėti savo ego į šalį ir tapti nebesvarbus (išmoksta nesusireikšminti), va tada būna stipru, neįtikimai stipru.    

– Gal yra kokia įsiminusi gerbėjo (-ų) reakcija į jūsų atliekamą muziką? ba.: – Žmonės reaguoja skirtingai. Buvo koncertų, kur visi sėdėjo, bet esam turėję ir tokių, kur dar nepasirodę scenoje jau girdėjome, kaip minia skanduoja dainų tekstus, todėl hype’as kyla nuo pirmų sekundžių. Žmonės rėkia, kodėl nusiskutau, kad mes zjb... ar kad... mano gražios kojos. Per „Granatų“ (festivalis – aut. past.) koncertą po kojom maišėsi pirmas į sceną mestas lifakas (liemenėlė – aut. past.).     Su kiekvienu koncertu žmonės vis garsiau mus pasitinka ir vis labiau laisvėja. Tai džiugina.

J.S.: – Nežinau, ar tai reakcija į mane, ar į muziką, bet nekalbėsiu apie nusirengiančius vaikinus. (Juokiasi.) Tačiau kartą buvau nukelta nuo scenos ir nešiojama po šokių aikštelę. Buvo ir juokinga, ir kiek baisu. Bet vaikinai buvo labai atsargūs ir saugiai grąžino mane ant scenos... (Šypsosi.)

D.R.: – Mane labiausiai džiugina ir stebina, kad manęs tiesiog ateina klausytis. Visa kita – smulkmenos, kurių stengiuosi galvoje nenešioti. Tiesą pasakius, reakcija į muziką mane domina gerokai mažiau nei pati muzika. Ar žmogus purtosi, aikčioja, šoka, verkia, o galbūt žagsi, niurzga ar puola muštis, žudytis – ką tai pasako apie muziką?

E.S. – Būna, kad prieina po koncerto ir pasakoja matę spalvas, šviesas, švieseles, švytėjimus. (Šypsosi.) Smagu! Tikiu, kad mus supa įvairios esybės, būtybės, kurių nematome plika akimi (jas mato tik tie, kurie apdovanoti matyti daugiau). Gal ir tos būtybės susirenka kartu pritarti savais varpeliais, smuikais ir arfomis? Tikrai nenustebčiau. (Juokiasi.)

P.S.

Nežinau, kaip jums, bet pasikalbėju­ si su muzikantais supratau, kokia ne­ ištyrinėta yra muzikos suvokimo sritis. Eidama į kitą koncertą ar šiaip kokį pasisėdėjimą iš­ kelsiu užduotį į muziką pažvelgti kitaip. Įdo­ mu, kur tai nuves!

>> klausykla

Forest Swords

Bobas Dylanas

2013-08-26

2013-08-27

Engravings

Another Self Portrait

Tri Angle Records

Columbia

Forest Swords yra vienas žmogus – britų elektroninės mu­ zikos kūrėjas Matthew Barnesas. Rodos, jis išsilaisvino iš žemiško kūno ir dabar nori mums parodyti bent dalelę pa­ saulio iš anapus. Jo kuriama muzika, garsai turi mažai ką bendra su mūsų įprastine aplinka, įprastais garsais, har­ monijomis. Tai tarsi užburianti odisėja į nežinią, baisiai viliojančią ir tuo pat metu gąsdinančią. Iš esmės albumo klausymas yra kitos realybės išgyvenimas. Jį galima paly­ ginti su vaikščiojimu visiškai svetimu, nepažįstamu pavir­ šiumi. Gal kitos planetos, gal kitos dimensijos. Rodos, vis­ kas lyg ir labai primena namus, įprastą jausmą ir vaizdą, bet tai, ką matai ir girdi, yra paliesta kažkokios kitos jė­ gos. Kažkieno iš už sienos. Išties neeilinis albumas, neei­ linis išgyvenimas. Kaip rašė vienas kritikas, „Engravings“ įrašas sukurtas pasaulyje, kuriame žemiški ir magiški da­ lykai susipynė“. Tokios elektronikos labai reta. Ir jau tikrai niekada neteko nieko panašaus girdėti Lietuvoje. „Engra­ vings“ neturi nė plaukelio „aš“, noro pasirodyti, ką nors nustebinti. Priešingai, M.Barnesas specialiai delsė su al­ bumu, kad nurimtų aistros po debiutinio EP. Jis sakė: „Vi­ sada reikia atsitraukti. Aš mačiau daug grupių, kurios iš­ šaudavo tada, kai būdavo įkaitusios, ir galiausiai pačios apsidegindavo.“ Įdomi detalė: M.Barnesas turi rimtų klau­ sos sutrikimų, dėl kurių negali visavertiškai girdėti, ką pats sukūrė. Tik nujausti.

Kažkada kritikas Greilas Marcusas, išgirdęs Bobo Dylano albumą „Self Portrait“ (1970 m.), parašė recenziją, kurio­ je tiesiai šviesiai paklausė: „Kas čia per šūdas?“ Praėjus daugybei metų ir paaiškėjus, kad vienas gyvų žemės ge­ nijų specialiai leisdavo nekokybiškus albumus, dėdavo tas dainas, kurios – jis buvo tikras – nepatiks jo gerbėjams, kilo klausimas, o tai buvo ir kitų dainų? Buvo. Po dau­ giau nei 40 metų pagaliau pasirodė dešimtasis Bobo Dy­ lano butlegų albumas „Another Self Portrait“, kuriame pir­ mą kartą paviešintos dainos, nepatekusios į albumus tais metais, kai Bobas erzindavo savo vis nepatenkintus ger­ bėjus, bandydamas bent kiek nusimesti nuo savęs kvailą pranašo etiketę. 1969–1971 m. į albumus „Self Portrait“ ir „New Morning“ nepatekę kūriniai vos tilpo į du CD. Ir aš neatsimenu, kada tiek kalbų ir liaupsių buvo sulaukęs kuris nors kitas butlegas. Kritikai ir gerbėjai griebėsi už galvos: kodėl, o Viešpatie, kodėl šių dainų nebuvo albu­ muose??? Iš jų būtų išėję ne pora prastų, o kokie keturi stebuklingi albumai! Bet Bobas taip norėjo. Ironiška, kad anotaciją albumui „Another Self Portrait“ parašė tas pats G.Marcusas, kadaise klausęs „Kas čia per šūdas?“. Tie­ sa, dainos šiame butlege yra ne vien paties Dylano, čia yra tradicinių liaudies dainų dylaniškų versijų, kitų autorių kūrinių. Tačiau tai Dylanas iš savo geriausios pusės. Pikt­ džiugiškai kikenantis iš tų, kurie prieš 40 metų sakė: „Vis­ kas, išsisėmė... Nurašykime jį.“ Mhm.

90

100

Arbata

Kiekvienas teisus 2013-09-28 Išleido patys

„Arbata“ labai gudriai apsidraudė. Pavadinti albumą „Kiekvienas teisus“ (frazė iš dainos „Man visko“) reiškia turėti neatremiamą argumentą bet kokiai kritikai. Nors ly­ giai taip pat galima pavadinti albumą „Visi skirtingi“, „Visi mes žmonės“. Algirdas Julius Greimas apie tokias frazes sakydavo: „Malkos buvo medinės.“ O apie muzi­ ką? Reikia pasakyti, kad tai pats kokybiškiausias „Arba­ tos“ albumas (jau ketvirtas!). Labai mielos, šiltos, jaukios, skaniai ir gražiai sugalvotos aranžuotės, instrumentuotės, gražiai įrašyta, gražiai suvesta. Puikus apipavidalinimas. Čia greičiausiai reikėtų pagirti įrašo prodiuserį Germaną Skorį („The Perfect Pill“). Vienintelis švelnios kritikos besi­ prašantis yra Zalos (Andriaus Zalieskos) vokalas. Ne dėl to, kad trauktų pro šalį. Dažnai iš ypač kokybiško mikso vokalas iškrenta dėl sproginėjančių „p“ ir „b“ priebalsių, mažesnio skaidrumo. Gal taip ir buvo sumanyta? Abejo­ ju, nes šiuo atveju tai nedera prie ypač tvarkingo viso li­ kusio mikso. Tai galima nurašyti Zalos artikuliacijai, kuri yra (tenesupyksta brangus bičiulis) silpniausia albumo pu­ sė. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad nesu­ pratau nė vienos dainos teksto nuo pradžios iki galo, tik atskiras frazes. Žodžiai kai kur praryjami, kai kur nukan­ dami. Tad nieko apie tekstus. Telieka tenkintis muzika. O tai nėra blogai, nes daug ką atperka „Arbatos“ šiluma, mažoras ir ypač teigiamos intencijos. Kartais intencijų ir užtenka. Kartais. Aš teisus?

70

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

Califone

Stitches

2013-09-03 Dead Oceans

Viena geriausių, išradingiausių grupių pasaulyje per XXI a.

Susiurbusi viską, kas yra geriausia, iš pačių įvairiausių muzikos tradicijų – nuo „The Beatles“ iki R.E.M., nuo punk iki lo-fi. Ir vis tiek, kad ir kiek stengčiausi, negalė­ čiau pasakyti, ką groja „Califone“, koks tas pasakiškas Tomo Petty ir Hugh Cornwello („The Stranglers“) bendro vaiko vokalas, nes taip yra su geriausiais – juos gali ly­ ginti su visais, bet nieko taip ir nepasakyti. „Califone“, be jokios abejonės, yra reiškinys, vertas didesnio dėme­ sio, nei gauna jo už savo gimtųjų JAV ribų. Grupę netikė­ tai aptikau dar 2009 m., pasirodžius jų „All My Friends Are Funeral Singers“. Atrodė, kad geriau jie jau nepada­ rys. Bet „Sometimes Good Weather Follows Bad People“ (2012 m.) išlaikė tą patį lygį, o naujausias, jau 13-asis, albumas „Stitches“ išvis smogė žemiau juostos. „Califone“ taip gerai žino, ką daro, ir taip ramiai eina savo keliu, kad net pavydu. Kai tik paspaudžiu „play“, apima toks keistas apgailėtinas jausmas (panašiai kaip klausant Dy­ lano), kad visi aplinkui labai stengiasi ir plėšosi, o išties talentingiems užtenka prisiliesti prie stygos ar klavišo ir vis­ kas išeina savaime, be pastangų. Ir dar taip, lyg klausy­ tum seniai pamirštos muzikos. Ir nieko niekam nebereikia įrodinėti. „Everything‘s true / Nothing else provable“, – skamba šiek tiek lenoniškoje „Magdalene“. Ir tai, po ga­ lais, sumautai nuostabu!

95 100

100

85

Richardas Buckneris

Surrounded 2013-09-03 Merge

Man kartais priekaištauja: kodėl neaprašei to, kodėl ano?

Va kad ir dabar, mielieji, sąmoningai ignoruoju naujus „múm“, „Arctic Monkeys“, „Nine Inch Nails“ ir net Eltono Johno albumus. Kodėl? Todėl, kad noriu rašyti apie tai, kas man pačiam patiko. Na, dar kartais priminti apie Lie­ tuvoje gyvuojančias grupes. O patiko man naujas Richar­ do Bucknerio albumas. Labiau, nei visų aukščiau išvardytų kartu sudėjus. Jau ne kartą esu rašęs, kad nemėgstu epite­ to „įdomus“, kalbant apie muziką. Jau geriau neįdomus, bet tikras. R.Bucknerio albumas „Surrounded“ kam nors gali pasirodyti neįdomus, jei ieškote keistų, dar negirdėtų garsų, sąskambių. Bet jis tikras. Iki kaulų čiulpų tikras. Vi­ sada atsimenu Justiną Vernoną („Bon Iver“), kurio pirmas albumas tikras, o vėliau prasidėjo įdomybės, kad ir pui­ kios. R.Buckneris neina tokiu keliu, todėl jis veikiausiai nie­ kada nebus toks populiarus kaip J.Vernonas. Ir nebandys savęs džiaze, elektroninėje, avangardinėje muzikoje. Jis tiesiog sėdi savo Edmontone, Albertos provincijoje, Kana­ doje, ir kuria dainas. Šis albumas jau 12-as! Tik nesuklys­ kite, R.Buckneris nepriklauso jokiai kanadietiškai bangai, jis – amerikietis ir groja tai, ką galima būtų pavadinti al­ ternatyviu country. Ir, man rodos, jis vertas būti apžvelgtas.

Tave, brangus Eltonai, ir taip visi aprašys.

75

100

Rašė: Sandra Kliukaitė

>> receptai

TOBULA DARBO VIETA Jei freelanceriai būtų supermenai...

A

pie darbo rinkoje seniai egzistuojančią ir vis smarkiau besidauginančią kūrybinę „kastą“ – freelancerius (arba, kaip labiau mėgtų sakyti kalbininkai, – laisvai samdomus kūrybinius darbuotojus) – jau galima būtų kurti legendas ir pasakas, bet mes norime rašyti receptus... KOSMINIUS receptus, beveik neturinčius realaus pagrindo, bet pagrįstus svajonė-

mis. Šie receptai šiuolaikinėmis namų sąlygomis neįgyvendinami, todėl įspėjame: nebandykite to daryti – nieko gero iš to neišeis, tik sugaišite marias laiko. Mūsų receptų tikslas yra kitoks ir vienintelis – pakelti jums nuotaiką.

Tad įsivaizduokite, kaip atrodytų TOBULA freelancerių darbo vieta, jeigu jie būtų supermenai?

Reikės (1 freelanceriui): 1 kosminio kompiuterio; 2 iGarso kolonėlių; 1 išmaniojo darbo stalo (su restorano funkcija); 1 stalčiaus-bankomato (pagardinto daukantais, vydūnais, kudirkomis ir užsienio valiuta); gūžės kabančių sodų pagal skonį; n TB nešiojamojo išorinio sunkiojo „smegenų“ disko; 1 išmaniosios šiukšliadėžės (extra virgin roboto tarno); 1 kėdės-lovos hibrido; 1 šaukšto neribotų 5D grindų; jokių sienų.

5D grindų danga. Po kėde jū­ sų patogumui būtų įrengta speciali pen­ kių dimensijų grindų danga – natūralus banguojantis Viduržemio ar Baltijos jū­ ros vanduo (gali būti ir Indijos ar Ra­ miojo vandenyno, jei tik norite), kopų smėlis (Neringos ar Sacharos dykumų), rasota pievų žolė (tokio žalumo kaip iš „Milk“ reklamos), na, o jei esate lin­ kęs būti „arčiau žemės“ ir pageidauja­ te SPA procedūrų – purvo vonia.

Gaminimo procesas Kosminis kompiuteris ne tik pats atliktų viską, ko jūs panorėtumėte, bet dar ir tai, ko panorėti jūs tiesiog pamirštumėte.

Dirbtinis superkompiuterio intelektas toli gra­ žu pralenktų visus naujausių versijų „obuo­ lio“ kompiuterius, planšetes ir telefonus, net naujausią cilindrinį „Mac Pro“. Kas ten ži­ no, gal net būtų galingesnis už NASA kom­ piuterius ir keltų pavydą patiems Billui Ga­ tesui ir Steve‘ui Wozniakui.

iGarso kolonėlės.

Per jas nuolat girdėtume tik pritariančius kliento ar užsa­ kovo garsus: „Taip“, „Gerai“, „Ačiū“, „Super“. Visokios ki­ tokios klientų reakcijos būtų trinamos tiesiog savaime, o fone girdėtumėte savo mėgs­ tamą muziką arba ryto gam­ tos garsus.

Protingas darbo stalas. Stalas veiktų išvien su super­ kompiuteriu ir aprūpintų superfreelancerį viskuo, ko tik jis užsima­ nytų realiuoju laiku. Tarkim, užsimanius pietų, daugiau niekada nebereikėtų pėdinti į kokį varganą greitojo maisto restoraną, pas kinus, valgyti atšalusios picos ar savo paties pervirtų (dėl darb­ davio kaltės, žinoma) makaronų... Užtektų internete išsirinkti pa­ geidaujamą receptą ir šviežias maistas jau garuotų ant išmaniojo stalo, nes būtų tiekiamas beveik oru (kaip internetas), na, gerai, per specialią tiekimo angą... Juk kadaise net tarnai savo ponams maistą tiekdavo per nišą sienoje...

Stalčius-bankomatas. Stalo dešinėje ar­ ba kairėje (kairiarankiams freelanceriams) pusėje bū­ tų stalčius-bankomatas, kuriuo galėtumėte pasinaudo­ ti vos tik atlikę darbą ir išsiuntę užsakovui finalinius failus, nes šis bankomatas, suvedus teisingą pin ko­ dą, išmestų jums grynųjų kupiūrų tiek, kiek jums ir pri­ klauso. NES JŪS TO VERTI.

Kėdės-lovos hibridas. Paprastai freelanceriai neskiria dienos nuo nakties, o, priartėjus deadline būsenai, jie dirba NE nuo ryto iki vakaro, o nuo ryto iki ryto, kol užmiega ant klaviatūros... Todėl kė­ dė, besitransformuojanti į lovą, išgelbėtų freelancerį nuo stuburo skausmo...

Papildoma atmintis. Kai pritrūk­ tų idėjų (po rimtų švenčių ar riešutui patai­ kius į galvą), freelanceris galėtų įsijungti savo nešiojamąjį išorinį sunkųjį „smege­ nų“ diską, kuris aiškiai suformuluotų tai, ką freelancerio mintys nori pasakyti, pa­ groti, parašyti, nupiešti, nufotografuoti ar dar kitaip vizualizuoti bei įgarsinti. Dis­ ko talpa būtų n terabaitų, ir jis, savaime suprantama, niekada neužlūžtų.

Gėlės ant stalo, žinoma, pasilaistytų ir pasitręštų pačios. Stalą dar suptų ka­ bantys žiemos sodai, o superfreelanceris savo reikmėms bet kada galėtų nusiskinti apelsiną, mandariną, pasiraškyti makadamijų riešutų ar braškių, tik čia nebūtų jokių kokoso palmių! Nes kas būtų, jei toks riešutas užkristų freelanceriui ant galvos?..

Išmanioji šiukšliadėžė būtų montuojama po stalu kartu su robotu tarnu, kuris sutvarkytų, išrūšiuotų ir utili­ zuotų visas su darbu susijusias ir nesusi­ jusias šiukšles, o užsisakius papildomą paslaugą (greičiausiai už papildomą mokestį) dar ir sutvarkytų jūsų darbo vie­ tą bei atliktų kitus namų ruošos darbus: išsiurbtų grindis, išskalbtų drabužius, iš­ lygintų marškinius, gal net išvestų jūsų šunį į lauką...

Sienos. Kokios dar sienos?! Superfreelancerių darbo vieta neturėtų jo­ kių sienų! Idealiausia, jei ji būtų stikli­ nė ir stovėtų miške, tropikuose, ant jūros kranto ar bent jau būtų kelis šimtus metrų virš žemės iškilusiame dangoraižy­ je, pro kurio langus vienu metu matytų­ si debesys ir Paryžiaus, Niujorko, Lon­ dono bei Vilniaus senamiesčio stogai...

O balkone tikrai niekada nekakotų ba­ landžiai... Juk jei svajoti, tai svajoti iki galo... Mirkt.

>> ir aš ten buvau Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotraukos: Kristinos Bidočiūtės ir Sauliaus Vasiliausko

Liežuvi lietuviškas, ar būsi manev Rugsėjo 12–15 d. Nidoje antrąkart vyko Lietuvių kalbos instituto (LKI) organizuota mokslinė stovykla „Užuovėjos“. Renginyje narstytos kalbos, literatūros, tradicijos šiuolaikiškai, miesto ir juoko temos.

Pranešimus skaitė jaunieji tyrėjai ir patyrę specialistai iš įvairių institucijų. Pamąsčius, ko gavau iš stovyklos, peršasi toks atsakymas – pasitikėjimo. Savo kalba, blaiviu mūsų mokslininkų protu ir, na, gal net šiek tiek politikais.

Nėra mirusių žodžių Ar žinote, kaip pavadinti didelę duonos riekę, pjaunamą per visą kepalo ilgį? Tai abišalė – juk riekė eina per abi kepalo šalis. Žinoma, kam tai rūpi, kai parduotuvėje duoną dabar mums duoda supjaustytą. Artimiausiu laiku šis žodis taps ne­ reikalingas, nes nebeliks reiškinio. Bet jeigu nukreiptume esa­ mus žodžius į tai, kas vis dar aktualu, perspektyvu?

Stovykloje skaitytame pranešime LKI direktorė Jolanta Za­ barskaitė sakė, kad mirusių žodžių nėra, – visus potencialiai galima įtraukti į vartoseną. Kartu su socialinių mokslų dakta­ ru prof. Arūnu Augustinaičiu ji skaitė pranešimą „Kalba kaip konkuravimo įrankis postmodernizmo laikais“. Jame teigta, kad jei paveldas yra vienintelis atsakymas į klausimą, kas mums yra kalba, prarandamas sąlytis su ateitimi. Kad kalba gyvuotų, ji turi tapti ekonominiu veiksniu, sutapti su inovacine veikla, būti matoma kaip kuriamoji galia. Buvo gera atsakin­ gųjų už kalbos sankcionavimą pusėje girdėti progresyvų po­ žiūrį, girdėti rūpestį dėl kalbos santykio su takiuoju, kaip pa­ vadino J.Zabarskaitė, pasauliu.

Kalbininkai be nosinių Iš tikrųjų stovykloje teko patirti tam tikrą sumišimą – o kur kalbininkų panika?

Dėl svetimų kalbų įtakos, mūsų kalbos išlikimo ir panašiai. Jau ne pirmą kar­ tą gyvai sutikusi kalbos specialistą ne­ matau tų ašarų, kurios kapsi žiniasklai­ doje. Sakykim, viena pranešėja teigė, kad nelietuviški pavadinimai statistiškai nevyrauja viešumoje, tad virkauti never­ ta. Buvo duotas linksmas pavyzdys iš Buivydiškių: maisto prekių parduotuvė ten vadinasi „Aureolė“. Kodėl? Nes yra netoli šventoriaus. Kuo ne verslo ir kal­ bos sintezė? Neringos meras Darius Ja­ sutis sveikinimo kalboje irgi šmaikštavo, kad lietuvių kalba dar ir kaip paplitusi, – juk Londone beveik visur rasi lietuvia­ kalbį padavėją.

Abišalis protas Užvis didžiausia staigmena man sto­ vykloje tapo Europos Parlamento nario Algirdo Saudargo pranešimas. Ranko­ se politikas atsinešė dvi knygas anglų kalba ir iš pradžių atrodė, kad trum­ pai pasakys, ką čia skaito, patars ki­ tiems, ir tiek tebūta. Tačiau biofizikos mokslus baigęs politikas pristatė dviejų smegenų pusrutulių veiklos tyrimus ir pa­ rodė, kad kalbinis mąstymas irgi tarsi turi du pusrutulius. Didieji kalbos tyrėjai Ferdinandas de Saussure’as ir Naomas Chomsky, anot A.Saudargo, aprašė tik kairiąją kalbos pusę – skaidančią, siste­ mingą, tikslią. Bet tokia kalba nesuvo­ kia dešiniajai įkandamo humoro, meta­ forų. Tad kalba, kurią vartojame, kaip ir

Ateitis yra čia „Kas toliau?“ – toks buvo pagrindinis klausimas inovacijų konferencijoje „Innovation in Mind 2013“, vykusioje Lunde, Švedijoje, rugsėjo 18 ir 19 d. Turėdama ambiciją tapti svarbiausiu inovacijų renginiu Europoje (dabar šį titulą turi Kanai) ir netgi konkuruoti su Silicio slėniu penktą kartą vykusi konferencija sukvietė įvairaus plauko mąstytojus, mokslininkus bei verslininkus ir jie bandė nupasakoti ateities tendencijas.

K

adangi „inovacija“ – plati sąvoka, tad ir inovacijų ekspertų susirinko margumynas: mokslininkas, tiriantis vabzdžių smegenis; astronomė, tvirtinanti, kad kur nors toli kosmose kuriasi planetų sistemos, analogiškos mūsiškei; life coauch, kuris pristatė naują socialinį tinklą, padėsiantį atskleisti, kad mes visi – genijai; ir net tikras futurologas.

18 // © 37O

Išsipildžiusios pranašystės Tikrai, kas toliau? Gyvename pasaulyje, kuriame kasmet pa­ sirodo naujas iPhonas, Vladas Lašas ruošiasi skraidyti į kos­ mosą, o medicina vos ne kasdien pristato naujienas, padė­ siančias ilgiau gyventi. Vienas rimčiausių pasaulio futurologų Ray Hammondas išskiria septynis veiksnius, kurie nulems atei­ tį: žmonių skaičiaus sprogimas, klimato kaita, energijos kri­ zė, globalizacija, medicinos mokslas, technologinis išsivysty­ mas, pasaulio vargšai. Kalbėdamas apie pasaulio vargšus, R.Hammondas turi omenyje ne tik kylančios ekonomikos ša­ lis, kurios eina kapitalizmo keliu, bet ir tuos, kurie palikti vi­ siškoje nuošalėje, kaip Šiaurės Korėjos ar Somalio gyvento­ jai. Ten gimsta terorizmas, ten gyvena žmonės, atskirti nuo pasaulio, – svarbu juos įjungti į pasaulio tinklą.

Futurologas – keistoka profesija. Kaip sako pats R.Hammondas, dauguma jo pranašysčių per 30 metų išsi­ pildė, tad, ko gero, galima juo pasitikėti. Juolab kad jis buvo vienas pirmųjų, patikėjusių šviesia interneto ateitimi. Šiandien R.Hammondas žada tikrą filmo „Matrica“ scenarijų. Jau po 20 metų kompiuteriai pasieks ir aplenks žmogaus galimybes sprendžiant problemas (taip jis vadina intelektą). Rimtu vei­

ringas posūkiuose? smegenys, yra abišalė: ji derina kairia­ jam pusrutuliui pavaldų žinojimą ir de­ šiniajam prieinamą pažinimą. Čia po­ litikas irgi pateikė lingvistinių įžvalgų.

Lietuvių kalboje kadaise buvęs žodis „žinti“, kuris turėjęs dvi reikšmes – „pa­ žinti“ ir „patirti“. Tad „žinoti“ ir „žinti“ kuo puikiausiai galėtų atitikti kitose kal­ bose gyvuojančias opozicijas, tokias kaip „wissen“ ir „kennen“ vokiečių kal­ boje, „sapere“ ir „conoscere“ italų kal­ boje ir panašiai. Dar vienas pavyzdys, kad žodžių yra, tik reikia juos tinkamai parinkti ir nukreipti į naujus kontekstus.

A.Saudargas žadėjo išversti vienos ap­ tartų knygų skyrių, kuriame aptariama kalbos kilmė iš muzikos. Jau laukiu.

Pavadinimo vertė Viešai pasirodant lauksiu ir kito daly­ ko, pristatyto stovykloje. Tai antrąkart „Užuovėjose“ dalyvavusio režisieriaus Jono Ohmano dokumentinė juosta „Ža­ lieji muškietininkai“. Filmas pasakoja apie Kaune 1987-aisiais įkurtą ekolo­ ginį visuomeninį judėjimą „Atgaja“ ir jo pradininką Saulių Gricių. Veikla, kuria užsiėmė ši bendruomenė, akibrokštiš­ ki žygiai, kurių ėmėsi, ir sąmoningumo dvasia, kuria degė „Atgajos“ nariai, tapo medžiaga įelektrintiems, pavei­ kiems kadrams. Filmas pakrovė tokios jėgos, jog jam pasibaigus norėjosi bėgti išbučiuoti režisieriaus ir padėko­ ti, kad nepompastiškai parodė, jog Lie­ tuva turi daug stiprių idealistų. Paveiku buvo ir tai, kad organizacijos lyderio S.Griciaus portretas, jo galinga cha­

rizma filme atskleista per „Atgajos“ narius. Beje, juostoje vienas jų prasitaria, kad prie „Atgajos“ prisijungti jį patraukė būtent or­ ganizacijos vardas.

Epilogas Tai ar viskas taip gerai? Pagal pavadinimą užuovėjoje ir yra saugu, tad bepigu gražiai kalbėti. Tačiau, kaip uždarant stovyklą sakė Darius Kuolys, reikia nuspręsti, kieno čia užuovėja, kas tiksliai saugoma. Ar papūtus pokyčių vėjams visi žinos savo už­ duotis?

Postskriptumas: dešinėn, marš Kažin kodėl vis daugiau žmonių, mokslo irgi, nebežiūri į akis po­ kalbio metu? Turbūt teisus buvo A.Saudargas sakydamas, kad Vakarų pasaulis įklimpęs į kairiojo pusrutulio mąstyseną. O ji ne­ moka atpažinti emocijų iš akių.

Rašė: Dovydas Kiauleikis, Black Swan Brands ženklodaros biuras Nuotraukos: organizatorių archyvo

du jis tvirtina, kad tos mašinos netgi turi potencialo pakeisti žmones kaip domi­ nuojančią rasę Žemėje. Ar mes tai lei­ sime? Ar turėsime pasirinkimą? Gal Eu­ ropa ir JAV jas uždraus, o kaip bus su ne vakarietiškomis valstybėmis?

Svarbiausia – kūrybiškumas Inovacijos kuriamos ir mokslo pasauly­ je. Ericas Warrantas, tiriantis vabzdžių smegenis, sužavėjo klausytojus savo entuziazmu (garantuotai jo dalis dau­ gelio programose buvo pažymėta žio­ vulio ženklu). Širšės, skruzdės ir inova­ cijos? Tačiau E.Warrantas su komanda išaiškino, kaip mėšlavabalis gali matyti tamsoje, o „Toyotos“ kūrėjai tai bando pritaikyti savo automobiliuose ir suteik­ ti vairuotojams galimybę matyti spalvo­ tai naktį. Kita mokslininkė atrado būdą žmogaus kaulą sukurti laboratorijoje – taip vietoj dirbtinių implantų naudotu­ me tikrus kaulus su mūsų DNR. Fran­ kenšteino istorija – jau realybė mokslo klasteriuose, dabar belieka pasirūpinti, kad istorija nesibaigtų kaip Mary Shel­ ley romane.

Visa ko pagrindas yra kūrybingumas.

Iš jo gimsta idėjos, kurios paverčiamos

Šiandien R.Hammondas žada tikrą filmo „Matrica“ scenarijų. Jau po 20 metų kompiuteriai pasieks ir aplenks žmogaus galimybes sprendžiant problemas (taip jis vadina intelektą).

pasaulį keičiančiomis inovacijomis. Tokią žinią transliavo Halas B.Gregersenas, analizuojantis verslo ir visuomenės lyderių veiklą.

H.B.Gregersenas paklausė daugiau kaip 100 pasaulio inovato­ rių (nuo Steve’o Jobso iki Nobelio premijos laimėtojų), iš kur jie semiasi įkvėpimo. Atsakymas paprastas – iš kūrybingumo, o jis kurstomas nebijant pateikti neįprastų klausimų. Kodėl ne? O kas, jei? Kiekvienas galime užduoti sau tokių klausimų ir pradėti ino­ vuoti savo darbe, namuose, studijose.

Ne be priežasties „Innovation in Mind“ vyksta Švedijoje. Prieš keletą metų švedų vyriausybė išsikėlė tikslą tapti inovacijų šalimi ir nuosekliai to siekia. Įstojusi į ES ir NATO, Lietuva blaškosi be strategijos, gal ir mums reikėtų panašų tikslą išsikelti?

Inovacija – kas tu? Šiandien žodis „inovacija“ linksniuojamas politikų, akademikų ir so­ ciologų visame pasaulyje. Neseniai visi kalbėjo apie globalizaciją, šiandien visa ko sprendimas – inovacija (pas mus dažnai ir renova­ cija atlieka panašų vaidmenį). Danijos technologijų institutas labai techniškai paaiškina: inovacija – tai visiškai naujų idėjų generavi­ mo, testavimo, atrinkimo, plėtros ir įgyvendinimo procesų valdymas.

Bet naujų idėjų atsiranda ne tik medicinos bei IT srityse, bet ir visur kitur: kultūroje, atliekant tyrimus, humanitariniuose moksluose, politi­ koje. Vienas konferencijos dalyvių taikliai pastebėjo: inovacija – tai būdas ką nors daryti geriau. O lietuvių kalboje turime lietuvišką sino­ nimą – „naujovė“. Taigi, reikia daryti geriau ir naujau.

>> filmoteka Rašė: Jorė Janavičiūtė Nuotraukos: Tomo Kurkino („Streikas“) ir „ACME Film“ archyvo

Lietuviškos rudens kino premjeros

1 dalis

Vėjuotais ir pritemusiais vakarais šį rudenį itin ryškiai šviečia kino ekranai. Juose rodomi ne tik vienas kitą keičiančių kino festivalių – Lenkų kino savaitės, Vilniaus dokumentinių filmų, Kauno kino festivalio, „Vilniaus kino šortų“ bei artėjančios „Scanoramos“ – filmai ir ryškios užsienio premjeros, tokios kaip Woody Alleno „Džesmina“ ar Paolo Sorrentino „Didis grožis“, bet ir nemažai lietuviško vaidybinio kino premjerų.

S

ezoną pradėjome su Roberto Mullano romantine biografine drama „Laiškai Sofijai“, tęsiame su maištauti trokštančiu madingu Romo Zabarausko „Streiku“. Šiuos du filmus ir aptarsime pirmojoje rudens premjerų apžvalgos dalyje. Taip pat kino salėse meilės Tėvynei spinduliuose pasišildyti galima ir su ilgai laukta Andriaus Juzėno drama „Ekskursantė“, pradedamas rodyti ir pirmasis per 25-erius metus lietuvių sukurtas detektyvas „Vardas tamsoje“ (režisierė Agnė Marcinkevičiūtė), tačiau šiuos filmus aptarsime jau kitame „37O“ numeryje.

Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus „ŽALIASIS SĄSIUVINIS“ Vilnius, Modernaus meno centras, 2013 m.

20 // © 37O

A.J.Stankevičius-Stankus (1933–2002 m.)

– vienas iš tų talentingų, niekur nepritapu­ sių marginalų, paraščių menininkų, kurie, dažniausiai tik jiems mirus, bandomi „įterp­ ti“ į oficialųjį meno pasako­ jimą ir istoriją. Taip grįžta ir Stankus – su paroda ir „Ža­ liuoju sąsiuviniu“.

Dailininko Povilo Ričar­ do Vaitiekūno ir Moder­ naus meno centro suda­ rytos, dailininko Alfonso Žviliaus sukurtos knygos pa­ grindas – Stankaus „Žalia­ sis sąsiuvinis“.

1953 m. pradėtas kur­ ti „Žaliasis sąsiuvinis“ am­ žininkų vadintas epochos dienoraščiais. Į jį dailininkas klijuodavo ar (į)siūdavo įvairiausias sovietmečio epochos etiketes (alkoholio, cigarečių, vaistų, deg­ tukų, maisto produktų etc.), spaudos iškar­ pas, bilietus į renginius, net monetas ar ge­ ležinius konservų dėžučių dangtelius. Mūsų dailės istorijoje tai unikalus meninis objek­ tas, kurį galime priskirti prie vieno pirmųjų Rytų Europos konceptualizmo pavyzdžių.

Tokia pirmoji knygos dalis – šio sąsiuvinio faksimilė. Antroji dalis – tekstai ir komen­ tarai. Tai – šviesaus atminimo rašytojo An­

tano Ramono (1947–1993 m.) „Epochos dienoraščiai“ iš 1997 m. „7 meno dienų“ išleistos ra­ šytojo knygos „Ramybės kalva“ ir menotyrininko, menininko, kurato­ riaus, humanitari­ nių mokslų daktaro Kęstučio Šapokos pasakojimas apie dailininką.

Tų dviejų po vie­ nu viršeliu sutalpin­ tų knygų puslapius galima versti para­ leliai. Gimę ir (ar) gyvenę sovietme­ čiu prisimins visas „Sąsiuvinyje“ suklijuotas margina­ lijas su siaubu ir tikriausiai su tam tikra nostalgija. Juk niekas nepa­ deda taip gerai pajusti epochos, kaip smulkūs, bet išraiškingi kas­ dieniai jos ženklai.

Tie, jaunieji, kurie į sovietme­ čio bilietėlį žvelgia nieko nesu­ prasdami, bet su sunkiai suvo­ kiamu pasidygėjimu, – skaitykite komentarus. Vertinga, netradici­ nė knyga.

„Streikas“

Rež. Romas Zabarauskas, Lietuva, JAV, 2013 m., 79 min.

R.Zabarauską visų pirma reikėtų sveikinti už piaro sugebėjimus. Apie šį jo filmą iš įvairių šaltinių girdime jau seniai, o pats režisierius nuolat švysčioja žiniasklai­ doje pasireikšdamas kino, LGBT ir kitais visuomeniniais klausimais. Jam pavyko į save atkreipti netgi užsienio spaudos (pavyzdžiui, „Holywood Reporter“) dė­ mesį, kai Maskvos kino festivalio raudonuoju kilimu prasiėjo su marškinėliais, rė­ kiančiais „Free Pussy Riot“.

Na, bet laikas pakalbėti apie patį filmą, kurio siužetas sukasi apie juodaodį di­ džėjų Liuką. Jis gyvena Niujorke ir studijuoja ekonomiką, yra iš turtingos šeimos.

Jo mama – afroamerikietė, tėvas – lietuvis. Jaunuolis nieko neįtardamas siaučia po Niujorko vakarėlius, kol netikėtai sužino Lietuvoje turįs močiutę, kuri yra... ra­ sistė. Jo skruostu nurieda ašara. Liukas vyksta į Lietuvą su ja susitikti. Keista, ta­ čiau toji rasistė jį draugiškai pasitinka ir pernelyg nedelsdama vedasi anūkėlį pas merą, šis pasiūlo jam valdyti naktinį klubą. Svečias nė nemano to imtis, kol... ne­ permiega su valiūkiška tūsovčike Marta. Prasideda meilė, juodu prižiūri klubą, atsiranda jųdviejų draugas vadybininkas gėjus Endis, skamba daug muzikos ir visi laimingai gyvena, kol... neišlenda korumpuotoji Lietuvos pusė.

Filmas tvarkingai sudėtas į vientisą karkasą, kurį jungia puiki estetinė filmo da­ lis – garso takelis, montažas, kinematografija, drabužiai, masinės vakarėlių sce­ nos, vietos. Estetinei filmo pusei sukurti režisieriui pavyko susirinkti tikrai neblogą komandą. „Streike“ garso takelis vaidina labai svarbų vaidmenį. Garsas pade­ da vystytis siužetinei linijai, kartu pristatoma ir lietuvių elektro­ ninės muzikos scena. „Streikas“ vaizduoja gana patrauklų madingo jaunimo pa­ saulį – kad ir kaip ten būtų, Lietuvos kino paletėje tokių filmų trūksta. Sveikintina ir tai, kad bandoma imtis aktualių socia­ linių, politinių temų.

Dėl minėtų priežasčių „Streikas“ atrodo filmas kaip filmas...

Vis dėlto reikia pripažinti, kad jam nutiko tai, kas neretai at­ sitinka lietuviškiems filmams, – juosta tapo tikru žiūrovų atlai­ dumo ir kantrybės išbandymu, todėl ir vertinama gali būti veikiau už gerus norus. Filme gausu įvairių smulkių klaidų ar nebaigtų galų, kuriuos gali praleisti pro akis arba... ne. „Streike“ gausu nemotyvuotų siužeto posūkių, o veikėjų charakteriai dažnai išplaukę. Pavyzdžiui, vadybininkas En­ dis. Atrodo, šis veikėjas filme atsiranda vien dėl to, kad sa­ vo orientacijos toli gražu neslepiančio režisieriaus filme būtų bent vienas gėjus. Endis iš esmės nelemia jokių įvykių po­ sūkių, paprasčiausiai siužete kuria pseudoproblemas. Neką aiškesnė ir močiutė – archetipinė lietuvių senolė, turinti poso­ vietinį mentalitetą. Ji nešioja baltus marškinius, gintarinius ka­

Michelis Houellebecqas „ŽEMĖLAPIS IR TERITORIJA“

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Kaunas, „Kitos knygos“, 2013 m.

Šis autorius jau seniai pelnė at­ kakliai klijuojamą Europos lite­ ratūros chuligano etiketę ir ne mažiau atkakliai bei demonstra­ tyviai bando ją nusiplėšti. Jis dar įvardijamas ir ciniku, moralistu, žlugusios bei išsigi­ musios Europos kro­ nikininku ir t. t.

Tiksliausia turbūt būtų pavadinti po­ ną Michelį satyri­ ku plačiąja prasme (kaip kokį Swiftą).

Jis spjauna į bet ko­ kius žanro sąlyginu­ mus, žaidžia tik pagal savo tai­ sykles, mausto skaitytoją. Šiame romane kandžiai vaizduojamas sterilus ir menkai suprantamus žaidimus žaidžiantis šiuolaiki­ nio meno pasaulis. Pagrindinis veikėjas – menininkas Džedas Martinas – visai netikėtai sulau­ kia pripažinimo už „konceptua­ lius“ kūrinius – turistinių žemėla­ pių fotografijas. Vėliau jis visą dešimtmetį paaukoja hiperrealis­ tine maniera tapomai serijai pa­ veikslų apie profesijas. Paveikslų

pavadinimai pasako viską: „Bilas Geit­ sas ir Styvas Džobsas kalbasi apie infor­ macinių technologijų ateitį“, „Architektas Žanas Pjeras Martenas palieka įmonės vadovo postą“ ir t. t.

Džedo parodą surengti sumaniusiam galerijos savininkui kyla išganin­ ga mintis – paprašyti, kad teks­ tą apie paveikslus parašytų gar­ sus autorius M.Houellebecqas.

Taip autorius į pasakojimą įve­ da patį save. Tai turbūt ža­ viausia knygos dalis – autorius konstruoja save iš žiniasklaido­ je pateikiamų stereotipų, iš rašy­ tojo stereotipų, šaiposi iš savęs ir iš juo tikinčių skaitytojų. Tas knygos Mi­ chelis visai simpatiškas, gali rėžti mono­ logus bet kokia tema – postringauti apie prancūzų kaimo pokyčius, meno ir tikro­ vės santykį, netgi paskubomis sukurpti kvapą gniaužiančio trilerio apie radia­ torius siužetą.

Knyga tokia įvairialypė, kad apie ją pasakoti – keblus reikalas. Ji nėra len­ gvas pasiskaitymas. Ji trikdo, išmuša iš vėžių, priverčia pritariamai linkčioti gal­ va ir dėl to vėliau gėdytis. Negana to, ji daug brandesnė ir nuoseklesnė nei anks­ tesni autoriaus romanai.

rolius, jos namuose skamba armonikos garsai ir nuo­ lat keliama čierka, tačiau kartu ji suka planą. Bet, pala, kur dingo jos rasizmas? Filmo pradžioje ji įvar­ dijama kaip rasistė, tačiau Liukui atvykus į Lietuvą tai kažkodėl pamirštama... Gal ji pasikeitė? Jei taip, tai kaip ir kodėl?

Dėl šių priežasčių apima jausmas, kad prie scena­ rijaus pabaigimo darbų pernelyg neužsisėdėta. Kita lietuviško kino problema – dialogai. Čia jie žaismingi, tačiau dažnai itin šabloniški. Akivaizdu, kad tokius di­ alogus aktoriams dažnai sunku išjausti ir suvaidinti.

Taigi, nors ir turi visai gražų karkasą, „Streikas“ yra kreivas ir šleivas.

Filmo finale, regis, turėtų driokstelėti maištas. Deja, tai neįvyksta. Kas nors bent vieną mašiną padegtų, ar ką... Greičiausiai tokių scenų nėra dėl lėšų trūkumo.

Situaciją mėginta išspręsti kitais būdais – rodant vei­ kėjų reakcijas. Tačiau driokstelėjimui reikalinga įtampa nesukuriama, filmo finalas neišsipildo, lieka tik maišto estetikos troškimas...

„Laiškai Sofijai“

Rež. Robertas Mullanas, Jungtinė Karalystė, 2013 m., 130 min.

Britų dokumentinių filmų režisierius R.Mullanas pasirinko sukurti vaidybinį filmą apie vieną ryš­ kiausių XX a. lietuvių kūrėjų – Mikalojų Konstan­ tiną Čiurlionį. Tai ne pirmas filmas apie šį me­ nininką – 1986 m. režisierius Bronius Talačka sukūrė televizinį filmą „Žalčio karūna“. Deja, nepriklausomos Lietuvos laikais didžiosios lietu­ vių kultūros asmenybės yra primirštos, kitaip nei abejotinos reputacijos plėšikai. Taigi, tam tikru požiūriu R.Mullanas mums nušluostė nosį.

Filmo centre – M.K.Čiurlionio ir jo žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės meilė. Režisie­ rius ir scenarijaus autorius pasirinko gana lais­ vą M.K.Čiurliono biografijos interpretaciją. Bu­ vo nuspręsta pernelyg preciziškai nesidomėti kūrėjo gyvenimu, o veikiau improvizuoti, mai­ šyti faktus su fikcija ir filmą kurti remiantis reži­ sieriaus įsivaizdavimu bei surinktomis žiniomis.

Buvo kuriamas ne dokumentinis ir ne istorinis fil­ mas, o savarankiška drama, varijuojant šių as­ menybių gyvenimo motyvais.

M.K.Čiurlionis čia – paprastas žmogelis, kuris skambina ir tapo mažame, tamsiame savo kam­ barėlyje, jam trūksta pinigų, jis truputį merginin­ kas, galintis pasukti kairėn, kartkartėmis netgi truputį nevykėlis. Sofija čia emocionali, ekspre­ syvi ir kartu stipri moteris.

Tik iškyla klausimas: ar reikia apvainikuoti re­ žisierių už menininko sužmoginimą ir nukėlimą nuo pjedestalo, ar atvirkščiai – kaltinti už sudė­

tingos asmenybės, jos egzistencijos, troškimų ir nerimasties supaprastinimą, supopsinimą.

Nors filmo „Laiškai Sofijai“ režisierius yra britas, didžio­ ji komandos dalis – lietuviai. Pagrindinį vaidmenį sukūręs M.K.Čiurliono proanūkis kompozitorius Rokas Zubovas nėra profesionalus aktorius ir tai matyti – jis ne visada jaučia sa­ vo sakomą tekstą, o tam tikros situacijos yra suvaidintos per­ nelyg aiškiais ir tais pačiais ženklais (jei vaidina išprotėjusį, tai būtinai žiūri į vieną tašką).

Sofijos vaidmuo atiteko jaunai aktorei Marijai Korenkaitei – jai galima prikišti teatrališkumą, tačiau jis dera prie kuriamo Sofijos charakterio. Filmui nemažai žavesio suteikia ir antra­ planius vaidmenis sukūrę žinomi lietuvių aktoriai. Ypač įsimin­ tinas Mstislavą Dobužinskį įkūnijančio Andriaus Bialobžes­ kio vaidmuo.

Kinematografinė kūrinio dalis tvarkinga, veikėjai dėvi gra­ žius kostiumus, skamba daug nuostabios M.K.Čiurlionio mu­ zikos, tačiau filmas dažnai primena rekonstruktyviąją televi­ zinę dokumentiką, kai siekiama maždaug atvaizduoti, kaip kas nors vyko, kad apie tam tikrą situaciją ar įvykį nieko ar­ ba mažai žinantis žiūrovas galėtų tai įsivaizduoti. Dažnai kas nors papasakojama taip pat pernelyg aiškiais ženklais.

Pavyzdžiui, vidury tuščio kambario stovintis antikvarinis sta­ las rodo, kad tai seni laikai. Be abejo, dėl to galima kaltin­ ti ir mažą filmo biuždetą.

Kad ir kaip ten būtų, filmas „Laiškai Sofijai“ tinkamas kaip edukacinis ir siūlytinas rodyti mokiniams ar užsienie­ čiams, dar nesusipažinusiems su šia iškilia asmenybe. Fil­ mas puikiai vykdo savo pagrindinę funkciją – skatina domė­ tis M.K.Čiurlioniu.

Ra­šė: mb

Grigorijus Kanovičius „MIESTELIO ROMANSAS“

Julianas Barnesas „PABAIGOS JAUSMAS“

Vilnius, „Tyto Alba“, 2013 m.

„Miestelio romansas“ – autentiškų prisiminimų romanas, kuriame pasakojama, kaip 1920– 1941 m. istoriniai įvykiai keitė Lietuvos mies­ telių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų ir ru­ sų – likimus. „Ši knyga – tarsi tų ikikarinių dienų atspindys, lyg paviršiun iškeltas lietu­ viškas „Titanikas“, iš nebūties sąnašų drauge su savo spalvingais kelei­ viais prikeliantis anų die­ nų problemas, kurios aktu­ alios ir šiandien“, – pristato G.Kanovičius. Šį romaną recenzentai jau spėjo pavadinti visaip – ir giesme, ir paminklu, ir memorialine lenta. Taip, čia slypi kraupi tiesa – šis gyvas, spalvingas, papras­ tas ir labai žmogiškas pa­ sakojimas iš tikrųjų yra gies­ mė, pavožta po paminkline lenta. „Miestelio romansą“ skaitai su ašaromis ga­ lugerklyje, žinodamas, kad netrukus viso to gyvenimo, tos tautos, tų žmonių nebeliks, to­ dėl visi aprašytieji Jonavos žydai, autoriaus tėvai ir seneliai tampa dar gyvesni, ryškes­ ni. Ta nujaučiama tragedija, tas mums ne­ žinomas ar ignoruojamas gyvenimo klodas pakylėja romaną iš paprasto pasakojimo, iš atsiminimo į liudijimą – gražų, skaudų ir pil­

Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius, „Baltos lankos“, 2013 m.

ną meilės.

G.Kanovičiaus pasakojimo kal­ ba skaidri, bet sodri – Jonavos žydų kasdieniai pokalbiai išmar­ ginti patarlėmis, šventraščio ci­ tatomis. Skaitydamas jauti, kad tas aprašomas, o dar labiau numanomas, nujaučia­ mas, bet pradingęs gy­ venimas sprogdina patį pasakojimą, kalbą iš vi­ daus.

Norėtųsi sakyti ir tikė­ ti, kad ši knyga padės susivokti, kokiomis ir kie­ no gyventomis gatvėmis dauguma mūsų vaikšto, kas gi čia dabar nutiko, kad daugelyje miestelių nujaučiama spengian­ ti tuštuma. O tai įsisąmoninus galbūt ir atsiversti dar vieną G.Kanovičiaus knygą.

Taip, „Miestelio romansą“ rei­ kia įtraukti į mokyklos programą, ją reiktų perskaityti visiems – pri­ simenantiems, užmiršusiems, ne­ žinantiems, ypač nenorintiems žinoti ir prisiminti. Nors šie, de­ ja, dažniausiai nieko neskaito.

Tai keturioliktoji autoriaus prozos knyga ir tre­ čioji lietuviškai (dar išleista „10 ½ pasaulio is­ torijos skyrių“ (2006 m.) ir „Flobero papūga“ (2011m.). Šis nedidukas romanas 2011 m. pelnė J.Barnesui Bookerio apdovanojimą.

Romanas apgaulingas ir apgaulingai pa­ prastas. Jis tikrai skiriasi nuo žaidybiškų anks­ tesnių lietuvių skaityto­ jui prieinamų knygų. Čia J.Barnesas nekons­ truoja pasaulių, nesi­ šaipo iš sustabarėjusių naratyvų, neperkons­ truoja ir nedekonstruo­ ja pagarsėjusių pasa­ kojimų. „Pabaigos jausme“ jis chirurgo tikslumu, tačiau švelniai ir net su šiokia tokia užuojau­ ta kapstosi po paprastų žmonių jausmus, min­ tis, poelgius. Labiausiai rašytojui rūpima tema – kaip mes suvokiame save, kaip prisimena­ me ir kuriame arba perkuriame savo praeitį, kaip pateikiame save kitiems, kaip patys ma­ tome kitus ir kokie (dažnai skaudūs arba ne­ bepataisomi) būna šio matymo padariniai.

Romano siužetas paprastas: Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mo­ kydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems supran­

tamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus.

Adrianas gal kiek rimtesnis nei ki­ ti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę. Da­ bar Tonis sulaukęs garbaus am­ žiaus. Praeityje liko karjera, iširu­ si santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nie­ ko įskaudinti. Tačiau atmintis ne­ tobula. Ji visada pasirengusi pa­ teikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros.

Tai atminties krečiamų pokštų knyga. Knyga, aprašanti, kaip žmogaus gyvenimą veikia pra­ leistos progos. Autorius meistriš­ kai ir elegantiškai išryškina šias temas. Tiesa, skaityti ją reikėtų turbūt bent jau įpusėjus ketvirtą dešimtį, turint sukaupus praleis­ tų progų, iškraipytų ir cenzūruo­ tų prisiminimų, paliktų moterų ar vyrų virtinę. „Pabaigos jausmą“ skaityti liūdna ir, nepaisant nedidelės apim­ ties, sunku. Lyg kamuojamas ne­ aiškios gėlos žiūrėtum į rudenio lietų už lango.

>> eiti ar neiti?

Rašė: Inga Norke Nuotrauka: organizatorių archyvo

Septintasis „Nepatogus kinas“ – apie skurdą, „Pussy Riot“ ir nevyniojimą į vatą

N

egražios, bet tikros istorijos – taip savo šių metų programą pristato dokumentinių filmų, skirtų žmogaus teisėms, festivalio organizatoriai. Pasak festivalio rengėjų, gyvename laikais, kai kalbant apie tam tikrus dalykus metaforos ar nutylėjimai nebeveikia. „Nepatogus kinas“ yra ta vieta, kur ne­ vyniodami į vatą galime pasakyti, kad Vladimiras Putinas yra autokratas, kad Petras Gražulis – homofobas arba kad siurbti iš besivystančių valstybių žalia­ vas, duodant už tai grašius, yra netei­ singa“, – teigia Gediminas Andriukai­ tis, vienas festivalio organizatorių.

Iš daugiau nei 40-ies dokumentinių fil­ mų programos išsiskiria plati retrospek­ tyva, skirta besivystančių šalių problemoms. Tačiau, pasak programos ren­ gėjų, tai nebus graudinantys filmai apie alkstančius Afrikos vaikus, greičiau atvirkščiai – programa siekia sugriau­ ti skurdo, kaip Afrikos „prekės ženklo“, stereotipą. Pavyzdžiui, vienas progra­ mos filmų pasakoja apie muzikos pa­ saulio garsenybių grupės U2 lyderio Bono ir dainininko Bobo Geldofo kam­ panijas prieš skurdą ir badą. Sėkmin­

Idealiai išmankštinti pirštai gai pasinaudojus viešaisiais ryšiais, koncertų turais ir savo statusu jiems pavyko skurdo temą padaryti matomą plačiajai visuomenei. Tačiau kiek gero visa tai iš tiesų atnešė? Filmo „Duokit mums pinigų“ („Give us the Money“) veikėjai – popžvaigždės, politikos ir ekonomikos garsenybės, bandančios atsakyti į nepatogius klausimus. Į artimesnes realijas sugrąžina tradicinė filmų iš posovietinių šalių re­ trospektyva. Po 2012 m. Rusijos prezidento rinkimų į Maskvos gatves išėjo tūkstančiai žmonių. Feminisčių grupė „Pussy Riot“ savo protestui pasirinko Maskvos cerkvę. Tačiau jų pasirodymas vargu ar būtų taip plačiai žinomas, jei ne paranojiška Rusijos režimo reakcija į jį: už kelių minučių pasirodymą atlikėjoms teisėsauga skyrė dvejus metus kalėjimo Sibiro platybėse. Festivalyje savo filmą „Pussy Riot: pankiška malda“ pri­ statys vienas iš dešimties festivalio svečių režisierius Mike’as Lerneris.

Festivalis prasidės Vilniuje (spalio 23–30 d.), tada kelsis į Kauną (lap­ kričio 5–10 d.) bei Klaipėdą (lapkričio 8–13 d.), o vėliau – ir į ma­ žesnius miestus. Kiek verta mokėti už „Nepatogaus kino“ bilietą – pa­ likta nuspręsti pačiam žiūrovui.

koncertas

kinas

Nuotraukos: organizatorių archyvo

AraabMuzik – tikrai ne „Tūkstančio ir vienos nakties“ muzikinio takelio kūrėjas ir ne sultono orkestro dirigentas. Išpopuliarėjo jis dėl savo pirštų miklumo ir ne visai įprasto ritmo pojūčio.

Tai ateities muzikos kūrėjas iš JAV, kuris iš pirmo žvilgsnio primena jauną gangsterį, bet iš tiesų yra be galo mielas ir talentingas vaikis iš Rytų pakran­ tės.

Tiesa, AraabMuzik (visas jo vardas – Abrahamas Orellana) buvo įsivėlęs į situaciją, kurioje kulka rė­ žėsi į jo kūną.

Nors užpuolimas įvyko dar šį pavasarį, AraabMu­ zik jau intensyviai koncertuoja ir lapkričio 3 d. ap­

Teatras

Recenzavo: Goda Dapšytė. Nuotraukos: Mikko Waltari, Martyno Aleksos ir „No Theatre“ archyvo

„NO AWARDS“ ŽIŪRĖKITE ARTIMIAUSIOJE ATEITYJE

„MANO TĖVAS – AGAMEMNONAS“ „MŪSŲ KLASĖ“

22 // © 37O

MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)

VALSTYBINIAME VILNIAUS MAŽAJAME

ŽIŪRĖKITE SPALIO 17, 23 D.

ŽIŪRĖKITE SPALIO 17, 31 D.

„No Theatre“ sezoną pradėjo atsiimdami apdovanojimus, t. y. sau patiems netikėtai gimusio (ne)spektaklio „No Awards“ premjera. Nuo pirmų akimirkų įtraukiantis šou – tai neegzis­ tuojančių apdovanojimų įteikimo ceremonija, per kurią jau­ nieji „No Theatre“ aktoriai skelia itin nuoširdžias ir atviras pa­ dėkos kalbas. „No Awards“ žaviai žongliruojama efektais (pvz., benzininiu pjūklu), triukais (o kaip kitaip pavadinti Ainio Storpirščio nusi­ leidimą iš lubų tiesiai publikai ant galvos), atvirumo akimirko­ mis (pasisakymai apie dabartinį pasaulį bei gyvenimą jame) ir kultūrinėmis klišėmis (nuorodų į šiuolaikinių aktualijų konteks­ tą gausa). Kaip ir pridera bet kurių apdovanojimų ceremoni­ jai, kalbas čia keičia muzikiniai ir šokio numeriai, kurių žan­ rai įvairuoja nuo klasikinio baleto iki saldžių muzikinių klipų parodijų. Ko vertas vien Dovydo Stončiaus gindsburgiškai ar tomwaitsiškai skaitomas „I Will Survive“ tekstas arba Emilijos Latėnaitės gebėjimas nekvėpuoti po vandeniu lygiai tiek, kiek skamba Lietuvos himnas.

Tiesa, tenka pripažinti, kad „No Awards“ dramaturgija vie­ tomis šiek tiek šlubuoja: net improvizuotos aktoriaus mintys scenoje savaime tampa dramaturgija, tad ima reikalauti vys­ tymo ir kontrastų, kuriuos kai kurie „apdovanotieji“ kartkartė­ mis pamiršta. Dalis kalbų nestokoja ir gana tiesmukos didak­ tikos. Tačiau tai trūkumai, kuriuos „No Theatre“ spektakliuose neretai ištaiso laikas. „No Awards“ – tai kūrybiškumo ir jaunatviškos energijos fies­ ta su asmeniškos socialinės kritikos elementais.

Rekomenduojama. Tiesiog.

Nerekomenduojama tiems, kam teatras – tik aukštojo me­ no šventovė.

TEATRE (Gedimino pr. 22, Vilniuje)

TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)

Išbandymas publikai – taip trumpai būtų galima apibūdinti spektaklį, ku­ riuo Valstybinis Vilniaus mažasis te­ atras pradėjo savo 25-ąjį sezoną.

Kviestinis režisierius iš Rusijos Kons­ tantinas Bogomolovas interpretuo­ damas klasikines Euripido tragedi­ jas lietuvių aktoriams ir žiūrovams siūlo naują ir kiek neįprastą (ne)tea­ tro formą. Čia dominuoja iki bega­ lybės nusitęsiančios pauzės (spekta­ klis suteikia retą progą patirti laiko reliatyvumą) ir šaltos, negyvos into­ nacijos. Tad gyviausiu šio spekta­ klio veikėju tampa visa valdantis, komentuojantis ir retkarčiais paš­ maikštauti bandantis ekranas (kaž­ kodėl kalbantis dviem kalbomis).

Interpretuodamas graikų tragiko tekstus, režisierius išskiria vien tėvų ir vaikų (pasi)aukojimo liniją. Šalta­ kraujai tėvai (Valda Bičkutė, Arūnas Sakalauskas) vis aukoja savo be­ jausmes atžalas (Elžbieta Latėnai­ tė, Mantas Vaitiekūnas), o šios iš­ didžiai pasitinka mirtį. Nejaukioje eilinio daugiabučio svetainėje (sce­ nografė – Larisa Lomakina) režisie­ rius išoperuoja pačią tragedijos es­ mę ir su patyrusio mediko šaltumu palieka ją nagrinėti pačiai publikai.

Nors šis mūsų scenai neįprastas su­ manymas tikrai įdomus ir vertas dė­ mesio, sunku būtų teigti, kad eks­ perimentas pavyko. Spektaklį turiniu (savo apmąstymais ir menamais po­

1941 m. Jedvabno kaimelyje, Lenkijo­ je, kaimynai daržinėje sudegino pusan­ tro tūkstančio žydų – būtent šio istorinio įvykio pagrindu buvo sukurta istorinį epą primenanti Tadeuszo Słobodzianeko pje­ sė „Mūsų klasė“, kurios premjera Lietu­ vos nacionalinis dramos teatras pradė­ jo naująjį sezoną.

Holokaustas – sunki ir pavojinga te­ ma (egzistuoja pernelyg daug nerašy­ tų taisyklių, kaip reikia ir kaip negalima apie jį kalbėti). Tačiau „Mūsų klasės“ re­ žisierei Yanai Ross, regis, svarbiausia ne istorija ir jos traumos, o žmogus jo­ se. Būtent koncentruodamasi į mažas, lokalias situacijas režisierė pakyla iki šio kūrinio globalumo. Juk šiandien gy­ venantiems baisiausia ne faktai ir statis­ tika, o tas žmogaus prigimtyje slypintis ir baisiais nusikaltimais vis pratrūkstantis žiaurumas, ta pragariška grimasa, ku­ ria vis persikreipia ne svetimo, o artimo, šiuo atveju bendraklasio, veidas (nuos­ tabu, tačiau tos grimasos tokios pat Vo­ kietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Ruandoje, Turkijoje, Kambodžoje ar kitur). Režisie­ rė kartu su gausia bei išradinga kūry­ bine grupe (spektaklis kupinas įdomių bei netikėtų garso ir vaizdo efektų, pui­ kios vaidybos), interpretuodama sudė­ tingą ir daugiau nei pusę amžiaus trun­ kančią „Mūsų klasės“ istoriją, renkasi ne statyti paminklą holokausto aukoms, o per šios skaudžios istorijos prizmę pa­ žvelgti į žmogaus prigimtį. Scenoje tai stipriau, tai silpniau užsikuriantis teatrališ­

LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS

tyriais) turėtų užpildyti pati publika, tačiau spektaklio kūrėjai žiūrovų kū­ rybai nesukuria pagrindo. Vien lai­ ke ir erdvėje apribota situacija kartu su esančiais scenoje nėra savaime pakankama sąlyga bendrauti, kaip ir pavieniai teiginiai nesuteikia pa­ kankamo pagrindo apmąstymams.

Tad tuščia tyla ir minimalizuotas pa­ sakojimas sudaro vakuumą, kuriame veikiau susikuria nuobodžiaujančios publikos šurmulys nei tragedinis pramatymas.

Rekomenduojama norintiems iš­ bandyti savo kaip žiūrovo kantrybę.

Nerekomenduojama nemėgstan­ tiems eksperimentų.

Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

lankys Vilnių. „Šiuo metu esu kelyje, Amerikoje. Tuoj prisijungsiu prie turo su Baaueriu, vė­ liau kelsiuos į Europą, pas jus“, – sa­ vo planus Lietuvai pasakoja pats Ara­ abMuzik.

AraabMuzik muziką kuria specialiu aparatu su daug mygtukų. Profesiona­ lai jį vadina MPC. Jis bene vienas ge­ riausių MPC meistrų pasaulyje. Jo pirš­ tai šio aparato mygtukus smaigsto tarsi siuvimo mašinos adatėlė. Akys raibsta.

Taip, jis, kaip ir dauguma tikrųjų talen­ tų šiais laikais, išpopuliarėjo per youtube.

Paklaustas, ar tie jo pirštai – Dievo dovana, ar paslaptis slypi kitur, Ara­ abMuzik nedvejodamas atsako: „Tai dovana. Tai talentas. Žinoma, kad su MPC darbuojuosi dažnai, tai aš darau nuolat. Būna, studijoje ką nors maigau, kuriu ritmus, o žmonės, kurie pas mane čia užsuka, nustėra: „What the?!“ Kie­ kvienam patinka klausytis ritmų ir mė­ gautis jais, tačiau kai juos kuri žmo­ nių akivaizdoje, tai visai kita patirtis. Ir man, ir kitiems.“ Savo studijoje Providenso mieste (3 valandos nuo Niujorko) Abrahamas, galima sakyti, gyvena. Ten gimsta vi­ sa kūryba ir muzikinės partnerystės. Ten šniūrais važiuoja amerikiečių reperiai, ieškodami ko nors šviežio ir naujo... ar­ ba bent jau pažiūrėti, kaip kuria Ara­ abMuzik.

Beje, AraabMuzik Vilniuje apšildys ki­ tas amerikietis Slow Magic.

Nors ruduo jau šiukšlina gatves sudžiūvusiais lapais, o šviesos davinys per parą vis labiau traukiasi, mes sakom – tegyvuoja naktis, ir toliau puošiamės! Ant lentynos – tik gurmaniško skonio varlytės džentelmenams, naujos nešiojamų ir nelabai drabužių kolekcijos, o naktibaldoms, dabartistams bei paprasčiausiai nenorintiems eiti miegoti ant lentynos padėjome kelis vokiškos gamybos daiktus, kurie valgymo ir gėrimo įpročius padarys šiek tiek stilingesnius. ......

IŠ KOLEKCIJOS „K.RIMDŽIUS FOR „DECOLTE“ LIETUVA

PALTAS 1299 LITAI, TAMPRĖS 159 LITAI Vilnos ir kašmyro paltas tavo stilin­ giems rudens pasivaikščiojimams.

Vyriško silueto oversized stilistikos modelis tiks prie grubių aulinukų ar aukštakulnių žudikų. Derink prie pil­ kų kašmyro ir šilko tamprių. Ieškok „Decolte“ (Vilniuje, PC „Europa“, III aukšte). www.decolte.com

LIMONADAI „FRITZ-KOLA“ VOKIETIJA

I.UŽKURATAITĖS KOLEKCIJA „URBAN CIRCUS“ LIETUVA

kas šėlsmas labiau primena Balio Sruo­ gos „Dievų mišką“ nei „Anos Frank die­ noraštį“. „Mūsų klasėje“ šiuolaikinėmis priemonėmis ir nuorodomis dabar gyve­ nančių kalba pasakojama apie tai, ką vis dar sunku ir nežinia, ar iki galo ga­ lima suprasti. Kitaip tariant, šis spekta­ klis nekuria emocijų upės, o skatina są­ moningą suvokimą, jis siūlo ne įsijausti, bet mąstyti, nepateikia atsakymų, bet verčia kelti klausimus, – tai ir yra di­ džiausia jo vertybė.

Rekomenduojama neabejingiems savo istorijai ir norintiems pažiūrėti ge­ rą, rimtą spektaklį.

Nerekomenduojama besitikintiems malonios teatro terapijos su pagraude­ nimais.

„Mados injekcijoje“ prieš kelerius metus su ma­ nieringais egzotiškų paukščių kostiumais de­ biutavusi jauna dizainerė iš Klaipėdos šiemet pristatė naują kolekciją, su kuria dalyvavo MU­ USE x VOGUE mados naujokų konkurse. Šį kartą Ieva audiniais ir siūlėmis pasakoja istori­ ją apie mergaitę, kuri gali tapti kuo tik panorė­ jusi – cirko akrobate, žongliere, gyvūnų tram­ dytoja – arba tiesiog būti puošmena.

Rasos Baltrimaitės nuotr. Drabužiai ir stilius: Ievos Užku­ rataitės Vizažistė: Eva Daugmaudytė. Modelis: Ieva Plieniūtė

KAINA 7 LITAI Kai kurie prekių ženklai gimsta iš reikalo, ki­ ti – iš staiga šovusios idėjos, bet vis dėlto yra ir tokių, kurių idėja grįsta amžina draugyste.

Taip nutiko ir dviem draugams iš Vokietijos – Lorensui Hamplui bei Mirco Wolfui Wieger­ tui. „Tai kola studentams, naktibaldoms ir žmo­ nėms, kurie nenori eiti miegoti“, – sako jie. Iš pradžių patys klijavę etiketes ant buteliukų sa­ vo studentiškame kambaryje, šiandien jie siū­ lo gėrimą su pačiu didžiausiu kofeino kiekiu pasaulyje. Gėrimai „Fritz-kola“ ir „Fritz limo“ (apelsinų, obuolių, citrinų, melionų + vyšnių + šeivamedžių skonių) vis didina savo gerbėjų, gurmanų, individualistų, dabartistų būrį. Stilin­ gi, nekenksmingi gamtai ir neturintys sau lygių!

Beje, šių limonadų jau galite rasti ir Vilniuje: „Chaikoje“, „Vietoje“, „Takeway“, „Brodvėju­ je“, „Gluck“. fritz-kola.de facebook.com/fritzkolalietuva

R.KALINKINO KOLEKCIJA „PAVASARISVASARA 2014 M.“ LIETUVA

Spalio 10 d. Robertas Kalinkinas paleis antrą du­ blį „Siemens“ arenoje. Tik šį kartą naujos kolekci­ jos pristatymas apims visą arenos plotą ir bus dau­ giau kaip dvigubai didesnis už pirmąjį. O kol kas vyksta plakatų gamyba, kuriems vaizdus iššovė žino­ mas fotografas Tomas Kauneckas. Arabiškais, gru­ ziniškais ir japoniškais tekstais pasipuošę vizualai, kalbantys apie keistą meilę, gatvėse pasirodys jau

netrukus. robertkalinkin.com Idėja: „AD McCann Vilniaus“ Fotografas: Tomas Kauneckas („Ciklopas“)

VARLYTĖS „PRECIZUS“ LIETUVA

KAINA 59 LITAI Vyrai, gal varlyčių pietums ar vakarienei? Gurmaniško skonio varlytės kuriamos tik iš kruopščiai atrinktų natūra­ lių audinių: šilko, medvilnės ir lino, o jų kūrėjai sako, kad šiuolaikinėje aprangoje svarbiausia yra išskirtinės detalės, kurios pabrėžia charakterį. Tad jų pasirinkimas kurti tik iš­ skirtines varlytes rodo, kad jie turi tik vieną tikslą – suteikti tau, žmogau, galimybę išsiskirti tirštoje minioje.

Redos Mickevičiūtės nuotr.

Stilius: Mariaus Stanevičiaus

precizus.com