Durys 2023 04 2 dalis

◄ Remiantis istorinėmis žiniomis, pavana – Renesanso epochoje gyvavęs ir išpopuliarėjęs visos Europos aukštuomenės salonuose ceremoninis šokis, anot vienų teoretikų, kilęs iš Ispanijos, pasak kitų – iš Italijos. Ramus, didingas, pagrįstas promenadomis ir reveransais, jis dažniausiai buvo šokamas diduomenės iškilmių

pradžioje. Gi šiame projekte „Pavana“

(Giedriaus Puskunigio muzika – „Asmik Pavana“ sopranui ir styginių orkestrui) palikta programos pabaigai. Išties intriguojantis buvusios KVMT baleto trupės solistės, dabar – ansamblio „Lietuva“ vyriausiosios baletmeisterės A. Krasauskaitės pasirinkimas. Žinoma, tai šiuolaikinė šokio

traktuotė, konceptualesnė, nei grįsta grynuoju šokiu. Miniatiūros pradžia visiškai neatitiko pavadinimo (iš lotynų k. pavana verčiama „povas“) – su juo tarsi disonavo, ilgokai rutuliojantis „parterinei“

(pranc. k. – ant žemės) 18-os šokėjų atliekamai daliai. Galbūt todėl susidarė dvilypis įspūdis, nuteikęs tiek realistiškai, tiek ir mistiškai. Palaipsniui choreografija, paremta kanono metodu, išaugo iki finalinės scenos, kai lėtai, oriai ir santūriai sukamasi neįprastu būdu, byrant „malonei“ iš dangaus krintančių smulkių snaigių pavidalu (šviesų dailininkas – Matas Šimonis). Nepaisant tvyrančios gana tamsios, niūrokos atmosferos, pripažinsiu – vis dėlto buvo paskleisti laimės hormonai.

Kitaip nei anksčiau

Miniatiūrų jungtyse, įmantriai įvardytose teatrinėmis intervencijomis (režisierius –A. Liškauskas), pasirodančios personos fragmentuotai vaizduoja reiškinius, atitinkančius šiuolaikinės visuomenės poreikius, pomėgius ir malonumus, suteikiančius

relaksaciją ir (ar) adrenalino dozę. Vyras purvo vonioje, moteris ant vandens slidžių arba su riedlente, kosmonautas su skafandru, demonstruojantis karatė sportininkas, kavą verdantis barmenas ir kt. – šie pasirodymai atrodė gana spontaniškai įpinti tarp kompozicijų, atliekami rimtai, bet kartu tarytum pokštaujant, tad priėmiau juos per humoro prizmę.

atskleidžiantys kūrybines choreografų mintis. Kita naujovė – kone visų miniatiūrų pavadinimai (bent programėlėje) –angliški, o šalia – jokio vertimo. Nejau randamės UK / Jungtinėjė Karalystėje ar JAV / Amerikoje? Juk pagal Lietuvos Konstituciją mūsų šalyje valstybinė kalba – lietuvių.

Peršasi elementari, bet esminė išvada: nuosekli KVMT taktika pasiteisino – šis projektas įrodė esąs tęstinis, ne vienkartinis, turintis išliekamąją vertę. Naudingas ir reikalingas tiek kūrėjams, tiek atlikėjams, tiek šokio (baleto) gerbėjams. Kietas riešutėlis toji choreografija, ar ne? Gi dar sudėtingiau ją aprašyti... Geriausia pamatyti ir susidaryti savo nuomonę.

Beje, palyginti su ankstesniais projektais, šiame gausiau įvairių scenografijos detalių (suolai, kilimas, vonios, kavos aparatas, stiklainiai su žalumynais etc.), kitos jau minėtos atributikos.

Dar vienas pastebėjimas: šįkart, kitaip nei anksčiau, nebuvo pateikti kompozicijų aprašai – tekstai, apibūdinantys ir

O pabaigai – lyrinis nukrypimas, pasitelkiant aktoriaus, režisieriaus, dailininko, poeto, mano gerbiamo dėstytojo, docento a. a. Broniaus Gražio ketureilį: „Choreografija – baltų batelių mafija / Voratinkliu apraizgo ir nebepaleidžia / Choreografija –pasaulio geografija / Ji mūsų meilės ir ištikimybės geidžia...“

Tebūnie ši frazė vietoje palinkėjimo visiems šokio kūrėjams. Ateičiai.

Nuosekli teatro taktika pasiteisino – šis projektas įrodė esąs tęstinis, ne vienkartinis, turintis išliekamąją vertę.

Keramikos ir gra fikos R. Šipalytės ir N. Žukauskai tės

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje balandžio 14ąją buvo atidaryta žymių menininkių – keramikės Rūtos Šipalytės ir grafikės Neringos Žukauskaitės –bendra kūrybos paroda ,,Dermė“. Paroda suteikė unikalią galimybę išgyventi skirtingų kolekcijų ar darbų ciklų dermę. Grafikos paveikslai ne kontrastavo su keramika, o praturtino tai, ką ji bylojo, kartu keramika savaip praplėtė grafikos regos lauką.

Vytautas TUMĖNAS Darni jungtis

Visa paroda pasižymėjo autorių meninių gebėjimų ir technologinių sumanymų bei įmantrių inovacijų, savitų idėjų ir dekoratyvių formų darnia jungtimi. Čia išties netikėtai muzikaliai derėjo kūrinių plastinės kalbos pavidalai: ritmai, ažūrai ir faktūros, linijos ir spalvos, fonai ir erdvės. Ekspozicijos objektais meistriškai suvaldyta erdvė, o jų pačių kompozicija tarpusavyje „skambėjo“ ir atskirai, ir drauge. ►

Keramikės R. Šipalytės ir grafikės N. Žukauskaitės darbų parodos „Dermė“ ekspozicija Klaipėdos Baroti galerijoje.

fikos dermė:

tės kūryba Baroti galerijoje

Baroti galerijoje.

Baroti galerijos archyvo nuotr.

◄ R. Šipalytės keramikoje gausu architektūros ir dizaino objektų asociacijų, iškylančių kaip užuomina ar vartai į kitapusinę objektų vertę ir prasmę, kuri glūdi jų viduje ar anapus jų. O dekoratyvios simbolinės plokštumos N. Žukauskaitės grafikoje įtraukia į mistišką erdvės gelmę.

Dailininkes domina objektų ir artefaktų ar jų elementų tarpusavio santykiai ir jų keliamos asociacijos, metaforos ar kultūrinės parafrazės. Kartu abiejų menininkių kūryboje gausu technologinių eksperimentų, inovacijų.

Dėmesį artefaktų pavidalams ir faktūroms rodo ir parodos idėjos kilmė. Tai antroji bendra menininkių paroda. Pirmoji prieš metus buvo surengta Kopenhagoje. Dabar kilo mintis tikslingai pabrėžti grafikos ir keramikos artimos sąveikos galimybę. Pirmoji paroda buvo eksponuojama patalpose su senoviškomis medinėmis sijomis, todėl dailininkėms kilo mintis kitą parodą surengti panašiose Baroti galerijos erdvėse.

Trina ribas

R. Šipalytė kuria keramikos objektus. Tai nebūtinai funkcionalioji indų keramika. Taip pat tai nėra vien tik visiškai dekoratyvūs objektai, nes jie visi ką nors vaizduoja ar asociatyviai primena tikrovės artefaktus. Todėl jos kūriniuose regime akivaizdžias sąsajas, sekimus ar imitacijas ar tradicinę keramiką primenančius daiktus: tai tarytum architektūros ir urbanistikos objektai, galbūt indai ar scenovaizdžiai, keisti vaikų žaislų ar pramoninio dizaino pavyzdžiai. Jos kūryboje galima įžvelgti švelniai humoristinį, pokštaujantį požiūrį į meną.

R. Šipalytės keramika yra daugialypė ir daugiasluoksnė turinio, formų ir technologijų požiūriu. Iš savo mokytojo keramiko

J. Adomonio ji perėmė dėmesį kompozicijai ir aukštai dirbinių technologinei kokybei. Jeigu keramikoje ieškosime indų, juos galima atpažinti daugelyje objektų, kuriems būdingos tam tikros erdvės ir ertmės. Tai ir vazas, ir arbatinius primenantys objektai ar jų užuominos („Atitiko I, II“, 2022). Jeigu keramikės kūryboje ieškosime dekoratyviosios keramikos, teks pripažinti, kad drauge su dekoratyvumu joje gausu apčiuopiamo daiktiškumo: kai kuriuos objektus galima panaudoti kaip talpyklas ar nuolat dėlioti ir stumdyti plokštumoje. Taigi dailininkė

sąmoningai trina ribą tarp keramikos funkcionalumo ar paradoksalaus jo neigimo ir dekoratyvumo.

Pavyzdžiui, kai kuriuose keramikos objektuose, primenančiuose autorės vaikystės Karoliniškių daugiabučius („Mano gimtasis rajonas“, 2004; „Kieme“, 2016–2018), hipotetinius Silicio slėnio pastatus (ciklas „Silicio namai“, 2020–2022) ar urbanistinius „scenovaizdžius“ su architektūriškai abstrahuotais medžiais – šviestuvais („Miestai. Keliaujantys namai“, 2016–2018), galime įžvelgti architektūros maketus. Augusi architektų šeimoje, menininkė savo sielos gyvenime neabejotinai puoselėja ir architektokūrą. Asociatyviuose daugiaaukščių „scenovaizdžiuose“ pasireiškia ir urbanistinės idėjos. Kita vertus, tai veikiau primena vaikų žaidimų aikštelę ir jos namukus nei racionalų, rimtą architekto darbą. Bet tai ir ne vaikiško lego dėlionė, kuri prašosi perkombinuojama, ir ne aktyviai perkomponuojami architektūriniai moduliai, nors juos ir primena. Rūtai tarsi architektei

labiausiai rūpi kūrinių formų, ažūrų ir faktūrų santykiai, aukso pjūvio ir kitų darnių proporcijų paieškos.

Asocijuojasi su dizainu

Keramikė aiškino: „Miestų, urbanistinė tema dažna mano kūryboje. Esu ir anksčiau savo ekspozicijose piešusi, imitavusi

R. Šipalytė. Iš ciklo „Mano gimtasis rajonas. Kieme“. Akmens masė, porcelianas, 1 250° C, 18 X 15,5 X 13 cm ir 20 X 11,5 X 8,5 cm.

Mark my Rothko No 6. 2022 m. Akmens masė, pigmentai, glazūros, 1 250° C, 30 X 23 X 10 cm.

Paroda „Dermė” pasižymi reta koncepcijų, estetikos, meninių priemonių bendryste, panašiu dėmesiu technologijoms bei gamtos ir kultūros vietiškumo apmąstymu.

gatves. Todėl, vykdama į Baroti galeriją, įsimečiau kreidinį pieštuką. Ketinau piešti pati, bet atvykus kilo nauja mintis, kad būtų įdomu, jeigu Neringa nupieštų gatves ant ekspozicinės lentos tarp mano namukų. Kai ji kūrė gatvių piešinį, aš perdėliojau namukus – taigi mudviejų kūryba veikia viena kitą. Tai dar vienas žingsnis mudviejų glaudesnio bendradarbiavimo link.“

Kai kurie dailininkės keramikos darbai primena dizaino, net pramoninio dizaino

objektus, pvz., arbatiniai, Silicio slėnio pastatai, keliantys asociacijas su radiatorių dizainu („Atitiko I, II“, 2022; „Keliai ir kryptys I, II“, 2022; ciklas „Silicio namai“, 2022). Keramikė lyg ir įžengia į pramoninio dizaino lauką, arba jis įžengia į jos kūrybą. Dizaino problematiką R. Šipalytės keramikoje liudija ir dėmesys skirtingų medžiagų deriniams, pvz., molio ir medžio. O tai pranoksta klasikinę keramikos, kaip kūrybos iš molio, sampratą. Rūtos keramika asocijuojasi ir su vaikų žaislų dizainu. Kai kurie keramikos objektai primena ne tik sodų medžius (žydinčias obelis), bet ir gatvių šviestuvus („Ant to kalno, ant aukštojo“, 2017; „Žydintis sodas“, 2017 iš ciklo „Miestai. Keliaujantys namai“ 2016–2018; ,,Mano gimtasis rajonas. Kieme“). Racionaliai šaltiems architektų maketų provaizdžiams, perkurtiems ugnies karštį patyrusioje keramikoje, menininkė siekia suteikti žmogiškos šilumos, jaukumo ir net naivumo ar vaikiškumo. Tai savotiškas profesionalus meninis vaikiškumas ir pokštavimas. Kai kurie indai turėtų būti gėrimų talpyklomis, bet jie drauge skulptūriškai primena paukščio galvą arba turi meškiuko ausis ar kažkokio vaikiško žaisliuko nosytę ir uodegytę („Atitiko I, II“, 2022). Kita „termosųarbatinių“ pora lyg ir primena paukščių porą. Dailininkė aiškino, kad, kurdama tokią keramiką, ji tarsi grįžta į vaikystę, kai žaisdavo su žaislais, lėlėmis ir figūrėlėmis. Todėl kai kurių objektų formos primena

rūbą, suknelę, labai stilizuotą žmogaus figūrą su ausytėmis ar burnyte. Tokiu būdu R. Šipalytės darbuose ryškėja stipri civilizacijos ir gamtos artefaktų sambūvio paieška. O turtinga asociatyvi fantazija neša žiūrovus į platesnes minčių erdves.

Tyli kalba

Kita vertus, namukų tematikos keramika dailininkės pasaulėjautoje turi ir labai gilią, užslėptą potekstę, susijusią su jos mintimis apie gimtuosius namus, miesto kraštovaizdį, – kaip savosios lietuviškos kultūrinės tapatybės manifestaciją globalaus keliavimo ir kultūrinių mainų akivaizdoje („Mano gimtasis rajonas“, 2004).

R. Šipalytė tarsi tapytoja keramikoje stebi ir gilinasi, kaip kinta degamų glazūrų spalvos; kaip krosnies ugnis priverčia nevaldomai atsitiktinai tekėti glazūrų ,,potėpius“ per keramikos paviršių. Kitaip tariant, dailininkę nepaprastai jaudina, kaip technologiniame procese pasikeičia keramikos glazūros, jų spalvos ir faktūros. Išskirtinė jos kūrybos sritis susijusi su iškilaus Amerikos abstraktaus ekspresionisto M. Rothkos tapybos konceptualiomis intertekstualiomis parafrazėmis jos tapybinėje keramikoje („Mark my Rothko“ / ,,Pastebėk mano Rothko“, 2021–2022). Viešėdama kūrybos simpoziume M. Rothkos meno centre Daugpilyje,

dailininkė nusprendė ►

Keliai ir kryptys I. 2022 m. Baltas molis, angobai, glazūros, 1 035° C, 12,5 X 20 X 10 cm.Silicio namai IV, V. 2022 m. Baltas molis, angobai, 1 050° C, aukštis – 33,5 cm ir 26,5 cm.

Keliai ir kryptys II. 2022 m. Baltas molis, angobai, glazūros, 1 040° C, 20,5 X 22 X 9,5 cm.

◄ įkvėpimo keramikai semtis interpretuodama jo tapybos kūrinį tiesiai ekspozicijoje priešais jo paveikslą. Tokią tapybos meditaciją, transformuotą keramikoje, galima pavadinti kultūros istorijos tapybinėmis parafrazėmis keramikoje.

R. Šipalytė atskleidė, kad šioje parodoje eksponuojami aukšto degimo (iki 1 300° C) lauko krosnyse medžiu degti kūriniai, sukurti Estijos ir Latvijos simpoziumuose, taip pat jos studijoje elektrinėje krosnyje degti akmens masės darbai (iki 1 250°C) ir žemo degimo keramika (iki 1 050° C).

Išskirtinis R. Šipalytės ryšys ir su Rytų kultūromis. Ji ne tik dalyvavo tarptautiniuose šiuolaikinės keramikos meno simpoziumuose ir konkursuose žemyninėje Kinijoje ir Taivane, ten pelnė tarptautinį pripažinimą, bet ir gilinasi į Rytų (ypač japonų) keramikos paslaptis. Matyt, Rytų estetikos veikiamoje dailininkės kūryboje gausu tylos, tuščios erdvės, pauzių, objektų dvasios gyvybingumo pojūčio, atitinkančio kantiškąjį „daiktą savyje“. Keramikės kūriniai kupini gyvybės ir vidinio virpesio. Ir tai pritraukia, verčia ilgėliau stabtelėti prie jų, įsiklausyti į jų

tylią kalbą.

N. Žukauskaitė. Nepažįstami draugai. 2020 m. Linoraižinys ant popieriaus, 120 X 100 cm.

Palauk, jei skubėsiu. 2023 m. Medžio, linoraižinys ant drobės, 90 X 70 cm.

Kiekvienas turi savo debesį. 2023 m. Medžio, linoraižinys, gipsas ant drobės, 100 X 110 cm.

Tapyba grafikoje

Grafikės N. Žukauskaitės kūriniuose galima atpažinti gamtos darinių ir elementų –augalijos ir rūkų ar lietaus – asociacijas. Autorės mėgstami vertikalių pluoštai primena tekančio vandens šuorus ar šepečio potėpius. Keramikės Rūtos sukurtuose „architektūros maketuose“ trūksta tokiems darbams būdingo žmogaus pavidalo, padedančio nagrinėti žmogaus ir pastatų santykius, o Neringos grafika tarsi pratęsia keramikos idėją – čia beveik visur apmąstomas žmogaus santykis su jį supančiais daiktais, aplinka, gamta („Pasirinkimas“, 2023; „Sąsaja“ I, II, 2020).

Gilinantis į šią tapybą grafikoje, kuri spaudžiama ant drobių ir todėl primena netiražuojamus vienetinius molbertinės tapybos paveikslus, kyla mintis – ar čia yra tikrovės atvaizdai, ar tai labiau tikrovės ir jos daiktų prisiminimai? Sakyčiau, yra ir vieno, ir kito. Ir atvaizdavimo, ir vizionieriškumo. Vienuose paveiksluose ryškėja vinilo plokštelių („Asmeninis garsas“, 2020), kituose – medžio rievių ir augalijos atspaudai, arba panaudojamos tikros augalų sėklos ar gipso masės dėmės, kurios lyg ir perteikia debesis („Ant savo debesų“, 2023). Kitose kompozicijose išnyra abstraktūs „portretai“ („Nepažįstami veidai“, 2023), rodantys siekį pasakoti atvaizdais. Paveikslų kompozicijos primena natūros ar kultūros objektų koliažus, kurie lyriškai liudija apie autorės nuotaikas, ilgalaikes būsenas ar filosofines mintis.

Visur ieško tekstūrų

Grafikė N. Žukauskaitė puoselėja klasikines medžio ir linoraižinių technikas, praturtintas objektų atspaudais. Dailininkė aiškino, kad jos grafika įgavo kitą formą, nes tas pats medžio ar linoleumo raižinys spausdinamas daugybę kartų, kitaip jį komponuojant ant tos pačios plokštumos. „Kai spausdinu ant drobės, dėl ypatingo faktūriškumo ir sluoksniavimo susikuria visai kitas įspūdis. Formatai labai dideli ir presais neįmanoma atspausdinti. Todėl aš rankomis atspaudžiu mažesnių formatų klišes, pasitelkdama šaukštus, o atspausdinusi drobę turiu atkelti, nudžiovinti, tada vėl spausdinti, vėl paversti... Labai daug sluoksnių, kuriuos spausdinu savaitėmis, mėnesiais – po to

palieku, džiovinu, imuosi kito kūrinio. O gipso debesėliai gimė, kai pernai Palangoje surengiau parodą. Tai buvo pandemijos metu, kai buvome „uždaryti“, ir dar prasidėjo karas. Plėtojau mintį, kad kiekvienas žmogus turi savo debesį. Mąsčiau apie

savitą kiekvieno žmogaus požiūrį į pasaulį, toleranciją, apie savo vietą pasaulyje, apie savo vietą mieste, šeimoje... Kiekvienas debesėlis reiškia kiekvieno vietą šiame pasaulyje. Iš šios temos plėtotės gimė šios parodos darbai. ►

Pasirinkimas. 2023 m. Medžio, linoraižinys ant drobės, 70 X 90 cm.

Ant savo debesų. 2023 m. Medžio, linoraižinys ant drobės, 80 X 90 cm.

◄ Jaučiau medžiagiškumo trūkumą, todėl pirmąkart savo kūryboje panaudojau gipsą ant drobės – ir ten dar jame įspaudžiau raideles, tam tikrus ženklus. Vinilo plokštelių atspaudai kilo iš ankstesnio muzikinės tematikos ciklo, skirto kompozitoriui O. Balakauskui. Visur ieškau tekstūrų, ne tik medžio rievių atspaudų... Kartais atsivežu malką, kurią galiu atspausti... Esu kažkada grindis atspaudinėjusi... Patiktų man atspausti šio parodos pastato senovines sijas, nes visur randu tekstūrų. Vieną dieną pamačiau, kad vinilinė plokštelė irgi yra tam tikra unikali tekstūra ir aš panorau ją atspausti darbe „Mano asmeninis garsas“. Man patinka dėlioti kūrinius iš tekstūrų, kurios byloja apie mano sukauptas tam tikras patirtis, mintis. Kartais tekstūros yra tobulos – greta jų nereikia nieko specialiai raižyti. Pačios medžių rievės atspaustos kažką kalba...“ – dalijosi mintimis dailininkė.

Reta bendrystė

N. Žukauskaitės kūriniai naujoviškai saviti tuo, kad nėra tiražuojami, o spausdinami ant vienetinės drobės daugybę kartų. Tai nelyginant tapybos darbai ant drobės. Tačiau spalvos artimesnės grafikos pasauliui. Panašiai kaip ir Rūtos keramikoje, Neringos kūriniuose didžiausias dėmesys teikiamas tonų atspalviams, tamsių ir šviesių tonų kontrastui. Rūtos kūriniuose reikšmingi ažūrai, o Neringos darbuose matome „ažūrus“ iš šepečių potėpių, tam tikrų faktūrų, kurios sukelia tarpusavio sąskambius su keramikos objektais ir su kitais grafikos kūriniais. Ir tokia prieiga nėra paprasta ekspresyvaus abstrakcionizmo tąsa, nes juose aibė konkretesnių minčių, susijusių su vizualios tikrovės objektais. N. Žukauskaitės mokytojų tapytojų L. L. Katino ir V. Antanavičiaus bei grafiko A. Puipos dėmesys artefaktams dailininkės kūryboje susišaukia su jos prieraišumu prie įvairiausių buities daiktų ir gamtos objektų, kurie keistai apmąstomi, sukomponuojami, išmėtomi ir kuria ypatingą nuotaiką, būseną ar jausmus apie pasaulį, jo daiktus ir objektus.

Tokiu būdu keramikės R. Šipalytės ir grafikės N. Žukauskaitės paroda ,,Dermė“ pasižymi reta koncepcijų, estetikos, meninių priemonių bendryste, panašiu dėmesiu technologijoms bei gamtos ir kultūros vietiškumo apmąstymu.

P. Verbytska: ne apie karo žaizdas kalbu

Skulptorė, dailininkė, juvelyrė, o gal geriau neapibrėžti, sakyti menininkė Polina Verbytska (Ukraina) šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje. Iš Klaipėdos miesto savivaldybės P. Verbytska yra gavusi stipendiją ir sukūrusi šešių lentų-bareljefų skulptūrinį ciklą „Be pavadinimo“.

Skulptorė nesuteikia savo darbams pavadinimų, nes nenori palengvinti žiūrovų situacijos, tegul patys galvoja. Susitikome pasikalbėti apie tai, kaip ji jaučiasi šiame nedideliame pajūrio mieste, kokios temos ją domina, kokie planai.

Pirmą kartą į Klaipėdą Polina atvyko 2021 m. vasarą, į Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Dariaus Vaičekausko organizuotą meninę rezidenciją. Atvyko kelioms savaitėms, o pasiliko trims mėnesiams. Polina yra keliaujantis žmogus, sugeba su dviem vaikais (Lukui Vukomirui – 13 metų, o Demjanui Jokūbui – 5-eri) neprisirišti prie vietos, judėti pagal vidinę kryptį rodantį kompasą.

Metus Polina gyveno Juodkalnijoje. Sugrįžusi į Ukrainą, Kijevo senamiestyje atidarė dirbtuves. Jos dirbtuvės tapo bičiulių susitikimo vieta. Bet prasidėjo karas. Iš pradžių Polina porą savaičių svarstė, ką daryti. Buvo toks jausmas, kad Kijevą tuoj tuoj paims ir reikia ryžtingai veikti. ►

Sondra SIMANA

P. Verbytskos juvelyrika.

Ukrainietė menininkė P. Verbytska, bėgdama nuo karo gimtojoje šalyje, šiuo metu prieglobstį atrado Klaipėdoje. Asmeninio archyvo nuotr.

◄ Daugelis draugų išvažiavo. Tad teko, pasiėmus vaikus, bėgti ir jai. Judėjo per Lenkiją Lietuvos link. Atėjo mintis apsistoti Klaipėdoje, nes čia neseniai buvo rezidentūroje, susirado draugų, o ir D. Vaičekauskas pasiūlė pastogę bei reikalingą pagalbą.

Kūnas – kaip metafora

– Kaip jums sekasi kurti Klaipėdoje?

– Tokioms skulptūroms, kokias kuriu aš, reikia didelės erdvės. Darius Vaičekauskas

pasiūlė darbui savo garažą, tad buvo puiku, galėjau padaryti stambius kūrinius. Sukūriau šešis bareljefus, juos galima surinkti į vieną didelį darbą. Parodoje šie kūriniai dar nerodyti.

– Kokias medžiagas naudojate kurdama skulptūras?

– Naudoju silikoną, jis minkštas ir šiltas, tinkama medžiaga realistinei kūno raiškai. O kad suardyčiau tikrovės įspūdį, kartais naudoju gamtines medžiagas, įterpiu, pavyzdžiui, medžio pagaliukus, rastus prie jūros. Kai reikia, naudoju ir plastiką.

– Jūsų pagrindinė tema – kūniškumas. Ar seniai savo kūryboje plėtojate kūno temą?

– Taip, tik iš pradžių tapiau paveikslus. Tačiau greitai supratau, kad šiai temai labiau tinka skulptūra.

– Vaizduojate sužalotą, deformuotą, pažeistą kūną. Ar tai dėl karo? Ar vaizduodama kūną tikroviškai, nurodote į tai, kas žmoguje yra nematoma?

– Kūną naudoju kaip metaforą. Stebiu žmones, kaip jie gestikuliuoja, jų mimikas, kaip jie juda. Žmonės dažniausiai neužsiima kūno savistaba. Man patinka žmogaus psichologinę būklę ištraukti iš nematomumo. Aš esu emocinga, savo jausmus transformuoju į meno objektus. Manau, tai sąžininga ir saviterapiška. Terapijoje reikia rodyti ir įvardyti baimę ar kitą neigiamą jausmą. Tokiu būdu sukuriama distancija su neigiamu išgyvenimu, ir žmogus pradeda geriau jaustis.

Skulptūriniuose kūnuose galima panaudoti daugiau išraiškos, suformuoti atviresnę reakciją nei įprasta kasdienybėje. Joje mes esame apriboti socialinių konvencijų, įvaizdžių, taisyklių. Savo darbuose galiu žmones vaizduoti žymiai agresyvesnius, žiauresnius, jautresnius. Tai, ką dariau Kijeve, vieniems labai patiko, kitiems labai nepatiko. Reakcija buvo įvairi.

Bet karas paveikė mano kūrybą. Anksčiau buvau žymiai drąsesnė, naudodama kūno deformacijas. Rodydavau sužalotus, sudarkytus kūnus, nes į kūną žiūrėjau kaip į simbolį, kuris gali atskleisti dvasinius patyrimus taikos metu. ►

P. Verbytskos papuošalai.

Man visada patiko netikėtos permainos.

P. Verbytska. Žiedai.

P. Verbytska savo dirbtuvėse Kijeve.

P. Verbytska. Pakabukai. Asmeninio archyvo nuotr.

◄ Dabar nebenoriu to daryti, nes šiuo metu tai gali būti suprasta kaip tiesioginė karo iliustracija. Aš ne apie karo žaizdas kalbu. Arba bent jau ne tiesiogiai.

Žvalgosi naujų perspektyvų

– Ar rašote ir tekstus?

– Rašau nedidelius tekstus, apžvalgas, rimtai niekada neužsiiminėjau rašymu. Rašymą naudoju kaip mąstymo struktūravimo būdą.

– Kaip Klaipėdoje sekasi jūsų vaikams?

– Anksčiau keliaudami mes mokydavomės savarankiškai, trejus metus

vyresnysis mokėsi nuotoliniu būdu. Klaipėdoje jis eina į rusakalbę mokyklą, jam patinka. Mažasis lanko lietuvišką vaikų darželį ir jau pradeda suprasti lietuviškai. Namuose su vaikais bendrauju ukrainietiškai.

Iš pradžių manėme, kad atvykome trumpam. Po pusės metų pasiklausiau vienos tinklalaidės, kur pasakojo apie emigraciją. Jie pasakė, kad pagrindinė emigrantų klaida, kad jie gyvena ant lagaminų, ir tai gali tęstis 15 metų. Supratau, kad ir aš neperku plaukų džiovintuvo, nes tuoj tuoj išvyksiu. Tad nuėjau ir nusipirkau. Viena mano pusė įprato prie Klaipėdos, vaikai mokosi, lanko darželį... Kita pusė žvalgosi naujų perspektyvų. Man visada patiko netikėtos permainos.

– Man sunku suvokti, kaip rusas eina prieš ukrainietį. Juk rusai ir ukrainiečiai turi daug bendro, jie juk broliai?

– Žmonės atitolę nuo vidinio savęs suvokimo. Jie eina nežinia kur, daro nežinia ką, jie neklausia savęs, ar jie to nori, bet jie jaučia tai, ką turi jausti, daro tai, ką turi daryti. Anksčiau su rusais buvome glaudžiai susiję, turėjau daug rusų draugų, visi bendravome. Daug ukrainiečių į Rusiją važiuodavo dirbti. O ir mano klientai daugelis buvo iš Rusijos. Kai žmonės kalbėjo, kad mus užpuls, aš netikėjau. Kai tai įvyko, mano klientai rusai, kurie išvyko iš Rusijos ir norėjo su manimi bendrauti, pokalbį pradėdavo nuo pasakymo, kad jie nepalaiko Putino ir karo prieš Ukrainą. Tokia idiotiška situacija, kad žmonės pradėjo

P. Verbytska. Be pavadinimo.

aiškintis. Juk daugybė yra gerų žmonių, bet jie turi teisintis dėl savo šalies.

Kuria papuošalus iš molio

– Išdrįsote išvažiuoti iš namų, o ar drįstate Klaipėdoje būti autentiška, būti savimi? Ar komfortiška čia gyventi? Juk lietuviai, palyginti su ukrainiečiais, uždari?

– Išvažiavau, nes visi sakė, kad reikia važiuoti, išvežti vaikus. Atvykti į Klaipėdą nebuvo sunku, nes čia turėjau artimą draugą K. ir jau pažinojau Darių V., jie padėjo įsikurti. Nemanau, kad lietuviai uždari, tiesiog jiems sunku žengti pirmą žingsnį, bet

jei jau žengia, tuomet viskas klostosi gerai. Nors, tiesą sakant, man patinka dideli miestai. Kijeve mano dirbtuvės buvo tarsi praeinamas kiemas, visi ten rinkosi, bendravo, likdavo miegoti, man tai labai patiko. Bet dabar nebegalvoju apie tai, kas buvo, daug dirbu, ir viskas gerai. Darau papuošalus iš polimerinio molio.

– Reikia drąsos norint nešioti jūsų papuošalus. Ar pati juos nešiojate?

– Taip, nešioju, tik, aišku, ne tada, kai einu į vaikų darželį. Puošiuosi eidama į vakarėlius. Nuo savęs ir pradėjau, patiko vienam, kitam, daviau į saloną, pradėjo pirkti. Nesitikėjau, kad bus norinčiųjų, panašių į mane. Kijeve klientų daug neturėjau, žmonės nedrįsta išsiskirti. Dabar mano pirkėjai

daugiausia iš Amerikos. Tai žmonės, kurie renkasi į teminius vakarėlius.

– Tai jūsų papuošalus galima vadinti teminių vakarėlių aksesuarais?

– Manau, kad taip, mano papuošalai skirti demonstravimui.

– Ar galvojate apie ateitį? Kokios temos bręsta?

– Galbūt kada nors sukursiu darbų, kurie bylos apie senatvę. Turiu draugių, kurios bijo senatvės, kai mato besikeičiantį kūną. O aš manau, kad nereikia nieko bijoti, galima sukurti baisumus ir pasižiūrėti į juos iš šono, pasijuokti. Gal aš dar iki galo nesuvokiu dabarties situacijos. Bet reikia žvelgti terapiškai. Kurti distanciją.

Asmeninio archyvo nuotr.

Du nauji filmai, sukur ti

Du filmai, kurie pasirodė beveik tuo pačiu metu, – vienas kino teatruose, o kitas „Apple TV+“ kino platformoje, – turi daugiau bendrumų nei skirtumų, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. „Air“ (2023 m.) ir „Tetris“ (2023 m.) – biografiniai filmai, kuriuos sieja bendros temos, istorinis laikotarpis ir siužetai.

Andrius RAMANAUSKAS

Biografinės dramos

Juosta „Air“ – tai aktoriaus Beno Afflecko režisuota biografinė sporto drama, paremta tikrais įvykiais apie krepšinio batelių „Air Jordan“ sukūrimą. Batelių, kurie kasmet atneša „Nike“ kompanijai maždaug 5 mlrd. JAV dolerių pajamų, o pačiam Michaelui Jordanui – apie 400 mln. JAV dolerių pasyvių pajamų. O filmas „Tetris“ yra biografinė drama, režisuota Jono S. Bairdo,

irgi pagrįsta tikra istorija, kuri pasakoja apie lenktynes tarp skirtingo kalibro Vakarų šalių kapitalistų, kuris gaus vaizdo žaidimo „Tetris“ licenciją iš pačios Tarybų Sąjungos. Veiksmas vyksta devintojo dešimtmečio pabaigoje, šaltojo karo metu. Varžytis buvo dėl ko, nes žaidimas vėliau tapo tikra sensacija ir iki šiol yra vienas daugiausiai parduotų žaidimų istorijoje.

Abi istorijos pasakoja apie tai, kaip atsirado du kultiniai produktai, kurie tapo to laikmečio simboliais Vakarų šalyse. Lietuvoje visa tai pasirodė kiniškų piratinių kopijų pavidalu turguose ir gerokai vėliau nei Vakaruose.

Abiejose istorijose pagrindinis veikėjas rizikuoja viskuo, kad įgyvendintų savo viziją ir aistrą. Abu filmai yra pavyzdžiai, kaip biografiniai filmai gali būti linksmi, informatyvūs ir kartu įkvepiantys. Juose rodoma, kaip vieno žmogaus idėja gali turėti pasaulinį poveikį ir kaip produktai gali peržengti savo pirminę paskirtį ir tapti kultūros, tapatybės ir saviraiškos simboliais.

Tačiau kinematografiniu požiūriu tokio pobūdžio filmams sunku prasibrauti prie elito kino. Tai visų pirma istorijos apie verslą. O verslą perteikti įdomiau yra didelis iššūkis kiekvienam scenaristui. Nes, norint dramatizuoti verslo susitikimus, telefoninius pokalbius, elektroninių laiškų rašymą, nuobodžius posėdžius ir strategijos kūrimą, reikia įdėti daug pastangų, kad žiūrovams ne iš verslo pasaulio būtų įdomu tai stebėti. Todėl viena iš pagrindinių priemonių, perteikiant įdomiai verslo istoriją ekrane, –

pagražinti ir sudramatinti tikrus įvykius, o kartais net prikurti šiek tiek papildomų detalių, kad istorija būtų kuo įtaigesnė. Ir šiems filmams, manau, tai pavyko padaryti. Tačiau istoriniu požiūriu juos vertinti reikia kritiškai. Sakyčiau, 70 proc. tiesos ir 30 proc. meninės interpretacijos – maždaug toks būtų balansas.

„Air“ – apie batelius

1984 m. Oregone įsikūrusi „Nike, Inc.“ dėl mažų pardavimų ketina uždaryti krepšinio avalynės padalinį. Tačiau „Nike“ krepšinio talentų skautas Sonny Vaccaro (akt. Matas Damonas) sugalvoja planą, kaip įtvirtinti „Nike“ kaip krepšinio prekės ženklą rinkoje. Svarstydami 1984 m. NBA naujokų biržoje pasirinktus krepšininkus, „Nike“ vadovai nusprendė, kad M. Jordanas netinkamas, nes jis yra, visų pirma, „Adidas“ prekės ženklo gerbėjas ir per brangus pačiai „Nike“ kompanijai, kuri tuo metu nebuvo garsi, kaip dabar. Tačiau S. Vaccaro, pažiūrėjęs geriausius M. Jordano žaidimo momentus iš koledžo varžybų, nusprendžia susitarti su, jo manymu, nepaprastu tos kartos talentu ir sukurti vardinę sportinių batelių liniją, kur prekės ženklas ir sportininkas turėtų vienas kitą papildyti.

Norėdamas įkalbėti žvaigždę, S. Vaccaro keliauja į Vilmingtoną (Šiaurės Karolina), kur jis įtikina krepšininko motiną Deloris, kad „Nike“ suteiks M. Jordanui visą dėmesį,

Kadrai iš filmo „Air“ (rež. B. Affleckas, 2023).

ti

pagal tikras istorijas

kurio jis negautų iš savo mėgstamų prekės ženklų „Adidas“ ir „Converse“. „Nike“ kompanijos atstovas pažadėjo padaryti viską, kad pasiūlymas būtų vertas dėmesio. Tuo metu verslo atstovams kalbėtis asmeniškai, aplenkiant agentus ir teisininkus, buvo labai netaktiškas elgesys. Tačiau, kaip ir dažnoje verslo istorijoje, norėdamas kažko pasiekti, turi elgtis agresyviai.

Toliau filmas rodo visų pagrindinių konkurentų pastangas susitarti su M. Jordano mama, kuri buvo svarbiausia tuo metu jauno M. Jordano reikalų tvarkytoja. Šios scenos, ko gero, bus įdomiausios žiūrovams, kurie patys yra patyrę, ką reiškia prisivilioti klientą. Juokingiausia scena, kai „Nike“ kompanijos komanda išvakarėse suplanuoja kiekvieną susitikimo smulkmeną sekundžių tikslumu: kas pasitiks klientus, kas pirmas paspaus ranką, kaip bosas tyčia pavėluos į susitikimą, kad atrodytų, jog yra užsiėmęs... Ir kaip juokinga stebėti, kaip planas byra jau realybėje susitikimo metu.

B. Afflecko režisuota komiška drama „Air“ atskleidžia tuomet dar tik pradedančiojo krepšininko M. Jordano ir „Nike“ kompanijos neįtikėtinos partnerystės pradžią. Sukurti tokią istoriją ir ją padaryti jaudinančią turbūt įmanoma tik kine. Tačiau savo karjeras ant kortos pastatę ir netradiciškai va bank sulošę verslininkai sukuria tradicinę amerikietiškos svajonės istoriją.

„Tetris“ – apie žaidimą

„Tetris“ tebėra vienas elegantiškiausių ir paprasčiausių vaizdo žaidimų pasaulyje. Net dabar, praėjus 39 metams nuo jo sukūrimo. Tačiau nedaugelis žino šio žaidimo istoriją. Ir ji gana beprotiška, todėl verta savo filmo. Programuotojo Aleksejaus Pajitnovo išrasto žaidimo pavadinimas kilo iš žodžių „tetra“ (reiškia „keturi“ – kiekviena žaidimo figūra susideda iš keturių blokelių) ir „tenisas“ (viena mėgstamiausių A. Pajitnovo sporto šakų).

Filme „Tetris“ pasakojama apie tai, kaip amerikietis žaidimų dizaineris ir verslininkas Henkas Rogersas atrado paprastą, bet įtraukiantį galvosūkių žaidimą, kurį sukūrė sovietų programuotojas. Jo padedamas amerikietis stengiasi, kad šis žaidimas taptų masiniu ir išeitų iš geležinės uždangos ribų. Henkas keliauja į TSRS, norėdamas iš sovietų valdžios nusipirkti teises į žaidimą, ir susiduria su teisiniais mūšiais, korupcija, kitais konkurentais iš Vakarų, šnipinėjimu ir politinėmis intrigomis. Istorija tampa tokia paini, kad galiausiai trumpam įsitraukia pats M. Gorbačiovas. Kiek realybėje tai yra tiesa, sunku patikrinti.

H. Rogersą filme vaidina britų žvaigždė Taronas Egertonas (žinomas iš filmų „Rocketman“, „Kingsman“). Jo personažo labai lengvabūdiškas požiūris į Tarybų Sąjungą galėjo jam kainuoti gyvybę. Pagal autorių teisių įstatymą TSRS turėjo valstybinį

importo ir eksporto monopolį. O sovietų mokslininkams (A. Pajitnovas tuo metu dirbo TSRS mokslų akademijoje) tikrai nebuvo leidžiama pelnytis iš savo kūrinių. Tačiau H. Rogersas, neturėdamas jokių dokumentų ar oficialių paskyrimų, nuvyko į Maskvą derėtis su valstybine įmone, užsiimančia kompiuterinės įrangos importu ir eksportu. Taip pat jis susidūrė su KGB. Naivus amerikietis norėjo visiems paaiškinti, koks žaidimas puikus ir kaip visi gali užsidirbti nemažai pinigų. Tačiau tai, kas veikia Vakarų pasaulyje, Tarybų Sąjungoje tik sukėlė daug įtarimų ir chaoso.

„Žiūrėjau į tai kaip į nuotykių žaidimą, –sakė tikrasis H. Rogersas. – Galėjau bet kada ne ten pasukti ir įkristi į lavos duobę.“ H. Rogersas į Rusiją atvyko turėdamas tik turistinę vizą ir negalėjo laisvai keliauti po Maskvą. „Nežinojau, ar atsidursiu gulage, ar mane išvis kur nors priims, – prisiminė jis. – Niekada anksčiau nebuvau buvęs komunistinėje šalyje. Niekada nebuvau buvęs už geležinės uždangos. Tiesiog nežinojau, ką darau. Ir tai buvo labai įdomu.“

Filmas „Tetris“ – neįtikėtinas ir absurdiškas filmas apie pirmąjį vaizdo žaidimą, kuris prasiveržė pro geležinę uždangą ir pateko į pasaulinę rinką. Režisierius J. S. Bairdas stengėsi parodyti sudėtingą teisinių dokumentų tvarkymo procesą neįprastomis aplinkybėmis. Jam pavyko istoriją pagyvinti. Iš esmės jis pilną diskusijų ir posėdžių filmą pavertė pavojingai drąsiu nuotykiu.

Kadrai iš filmo „Tetris“ (rež. J. S. Bairdas, 2023).

Imanuelio Kanto katė Ištrauka iš rašomo novelių romano

Nijolė KEPENIENĖ

Frydricho kolegija

Jis jau įprato pasitaupyti vaikišką entuziazmą, verčiantį vienu metu domėtis viskuo. Mama nuo mažens drausmino įgimtą veržlumą, ragino įsiklausyti į kiekvieną maldos žodį, apmąstyti tų žodžių jungtis ir apčiuopti mintį, džiaugdavosi kiekviena jo spėlione, o čia, Frydricho kolegijoje, kur jau šeštą ryto, nusiprausęs ir nepriekaištingai apsitaisęs, privalėjai melstis – ištisą valandą iki pamokų – jo mintims nutinka keisčiausių dalykų.

Maloningasai Dieve, pradeda Emanuelis pusiaumiega, bet kūne ištirpęs saldumas šįsyk nesitraukia, ir jis su pirmuoju kreipiniu nugrimzta į abejones, kažkurioje sapno ir būdravimo susikirtimo vietoje sukirba šventvagiškas klausimas: Ar tikrai Dievas yra maloningas?

Klausimas plyksteli su tokia jėga, kad akyse sužaibuoja, ir akimirką jam pasirodo, kad dvi jo draugo Hugo akys virsta dviem poromis akių, šnairuojančiomis ir į kairę, ir į dešinę. Negana to, prieš akis sutavaruoja sukrečiantis vaizdinys: ilgabarzdis Abraomas ašarotomis akimis (lygiai toks, kaip knygos paveikslėlyje) virš savo vienatinio mylimo sūnaus laiko iškėlęs kreivaašmenį peilį – negi Dievas būtų šito prašęs?

– Tik Dievas nutiesia dangiškuosius kelius į pažinimą, – šnabžda Emanuelis nuolat kartojamus kolegijos direktoriaus Šulco žodžius, bet abejonės dėl kreipinio teisingumo išlieka, todėl, pasisukęs į Hugą, klausia:

– Ar Dievas tikrai maloningas?

Hugas atgręžia į jį užmerktas akis, visada meldžiasi užsimerkęs, sako, kad tada regi tikrąjį Viešpaties veidą, bet Emanuelis įtaria jį dar šiek tiek pasnūduriuojant, nesyk Hugas net neatsargiai knarktelėjo.

– Taip parašyta... – išskiemenuoja Hugas neatsimerkdamas, bet aiškiai girdėti ir

neištarti jo žodžiai: kas tu toks, kad abejoji šventose knygose užrašytomis tiesomis?

Emanuelis nulenkia galvą ir įsižiūri į suolą, ir akimirką jam pasirodo, kad šis sukruta, tiksliau, vos vos kilsteli masyvią plokščią koją. Jis krūpteli ir subara pats save mamos žodžiais: nesiblaškyk, vaikeli. Tai, ką lieti, ką užuodi, ką paragauji, net tai, ką matai, nėra tikrasis žinojimas. Anąsyk ilgai galvojęs jis mamai atsakė, kad, be to, ką jis regi, ką užuodžia, ką liečia, jo mintis dangumi iriasi tik vienu sparnu.

Į tai mama tik atsiduso.

Jis vėl beria maldos žodžius, bandydamas susikaupti. Dažniausiai jis tiesiog įsigilina į kokį vieną Biblijos epizodą, atsiverčia Testamentą ir skaito: Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas mums arčiau negu tuomet, kai įtikėjome... Emanueliui pasidaro kažkaip maloniai graudu, ir atrodo jam, kad visa ko esmė, nesuprantama, bet vis dėlto egzistuojanti, slepiasi kažin kur už tų žodžių. Į akis netikėtai plūsteli ašaros, ir ūmai jį pagauna įtarimas, kad visas pasaulis su visomis įstabiomis vitražų spalvomis ir net vidun besiveržiančiais spinduliais, su suoluose bruzdančiais mokiniais, su smilkalų ir žvakių kvapais prieš jį susimokęs. Taip, šis pasaulis alyvuotos medienos kvapais, tėčio išdirbamų šikšnų, net su paveikslų drobėse palengva blunkančiais dažais – viskas slepia nuo jo esmę, uždengia atsakymą į patį svarbiausią klausimą, net patį klausimą. Keisčiausia, kad, pasiklydus tarp savo paties juslių, kažkuri jo dalis pakyla ir sklendžia į bažnyčios palubę. Jam malonu, bet vis dėlto atrodo, kad taip elgtis nepridera, todėl subara pats save, vėl grįžta prie maldos, bet ir vėl kažin kur, nuo savęs paties nutolusiose juslėse pasiklysta, dėl to dar labiau supyksta kad, anot tėvo, paleido vadžias. Tai mėgstamiausias tėvo priekaištas, rodantis asmens negebėjimą paties savęs suvaldyti. Tėvas labai neigiamai vertina tokius žmones, ir Emanuelis iš visų jėgų bando tas vadžias sugriebti, bet tos vadžios, nors, žino, yra jame pačiame, ne taip lengvai įvaldomos.

Žodžiu, tąsyk Emanuelis tiesiog sukniumba suole, ir direktorius Šulcas labai išsigąsta dėl

vaiko sveikatos. Dabar jis kas vakarą įpranta kviestis Emanuelį pas save vakarienės, kurios metu ne tik verčia jį valgyti daržoves, bet ir matematikos užduotis padeda atlikti, kalbina ir prancūziškai, ir lenkiškai, bet labiausiai mėgsta kamantinėti iš Šventojo Rašto tiesų, tačiau dogmatiškos, savo paties patirtimi ar mąstymu neišgrynintos tiesos Emanueliui bevertės, todėl kartą gana drąsiai direktoriui atsikerta:

– Tiesa – ne geležėlė, kurią, batu užkliudęs, gali pakelti ir įsidėti į kišenę.

– Supratau. Dvasininku tu nebūsi, – atsidūsta Šulcas ir nuo tos dienos liaujasi šerti Emanuelį vakarienėmis.

Studijos

Pasirinkti studijų kryptį Emanueliui sunku. Pasaulis perpildytas, sykį pareiškia jis tėvui, į tai šis tik atsidūsta, jau žiojasi papriekaištauti dėl paleistų vadžių, bet ir pats mato, kad jo sūnaus protas smalsus savaip. Keista, bet su kiekviena gyva ir net negyva esybe, su kiekvienu daiktu Emanuelis užmezga ypatingą ryšį. Kartais tėvui atrodo, kad jiedu su sūnumi kalba skirtingomis kalbomis ir jis įtaria, kad Emanuelis iš savo pasaulio ištrynė Dievo ranka apvedžiotus kontūrus. Tėvas lyg ir norėtų skverbtis gilyn į sūnaus pasaulį, bet nedrįsta, viena vertus, jam tai atrodo šventvagiška, antra vertus, baugu pasiklysti.

– Studijuosiu mediciną, – apie savo pasirinkimą pirmam pranešė direktoriui Šulcui, tikėjosi, kad šis supras, juk ir pats Šulcas, dar būdamas pastoriumi, ne vieną valandą yra praleidęs, tyrinėdamas vabzdžių sandarą.

– Suprantu, – šyptelėjo Šulcas, per direktoriavimo kolegijoje metus gerokai senstelėjęs ir kumptelėjęs. – Suprantu, kur link tave veda smalsumas, bet net išrakinėjęs kiekvieną žmogaus kūno sausgyslę, išmėsinėjęs kiekvieną audinį, to, ko ieškai, nerasi.

Tėvas, nors tikėjosi, kad Emanuelis pasirinks dvasininko kelią, per daug neprieštaravo, mediciną suprato kaip amatą, kuriuo

besiversdamas kaip nors pragyvensi. Tiesa, daktaro veiklą labiau suprato kaip barzdaskučio, juk šie vis dar ir votis prapjaudavo, ir dantis neturtėliams rovė, todėl sūnumi truputį nusivylė, juk tiek metų Frydricho kolegijoje buvo pirmas mokinys. Džiaugėsi tik, kad netaps filosofu. Šių veiklos visai nesuprato. Bet labiausiai ant studento Kanto pyko teologijos profesorius Jonas Jokūbas Kvantas, nuosekliai rūpinęsis teologijos veikalų vertimais į lietuvių kalbą.

– Ar žinai, vaikeli... – dūsaudamas iš pat tuklaus, bet tvirto savo kūno gelmių, kreipėsi į Emanuelį profesorius, lygiai taip jis kreipdavosi į visus savo studentus, o šie dėl profesoriaus familiarumo nesuko sau galvų. – Ar žinai, kokias aš užimu pareigas? – atsakymo nelaukė, didžiuodamasis išskiemenavo: Super – in – ten – den – to. Vyriausiojo teologijos reikalų prižiūrėtojo Rytų Prūsijoje, – kruopščiai sugarbiniuotas jo perukas

buvo pasmukęs ant vieno šono, o švarkas su pastandintais skvernais nesusisegė, bet dėl tokių niekų superintendentas nesisielojo, leido laisvai plaikstytis kunigo kamžą primenantiems marškiniams. – Pats galėtum, ne –turėtum! atėjus laikui užimti mano vietą. Ir universitete, ir plačiojoje visuomenėje. Turi tam reikiamą vidinę sanklodą.

Jis dar ilgai įkalbinėjo šešiolikmetį savo studentą rinktis teologiją, spaudė jį į kampą, žadėdamas materialinę gerovę ir visuomenės pagarbą, bet Emanueliui rūpėjo labiau neapčiuopiami dalykai, gal todėl suartėjo su Johanu Frydrichu fon Medemu, jaunu nutrūktgalviu, irgi studijavusiu mediciną. Johanas Frydrichas buvo garsios giminės –Mintaujos įkūrėjų – palikuonis.

Kartą Frydrichas atėjo pas Emanuelį vėlai vakare ir, arogantiškai plačiu mostu užmetęs koją ant kojos, nežiūrėdamas Emanueliui į akis, lyg tarp kitko metė:

– Jeigu nori paragauti tikro mokslo, kviečiu šįvakar į griaučių salonėlį.

Ir išėjo. Kone išbėgo.

Keistas Johano Frydricho elgesys nestebino, visi Medemai tokie buvo, amžini kovotojai, kariai net nuo mūšio lauko gerokai nutolusiose sferose. Emanuelis įtarė kokius nors medicininius bandymus, o gal reikės gelbėti gyvybę kokiam dvikovoje sužeistam įsimylėjėliui – na, pamatys, dabar svarbiausia iki uždarant universitetą įsigauti į vadinamąjį griaučių salonėlį, kuriame studentams buvo leidžiama čiuopti įsisirgusius kūnus, pjauti – tai jau ne! – tokie dalykai skirti tik purviniems barzdaskučiams, be to, išsimokslinusiems žmonėms dera pripažinti, kad žmogus – tobulas Dievo kūrinys ir skverbtis į jo vidų amoralu. Albertinoje skrajojo ir radikalesnės idėjos, bet net pažangiausi dėstytojai kūno vidinę struktūrą siūlė pažinti iš vadovėlių. ►

Alvydo Vaizdinio nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ Visa juk čia surašyta ir nupiešta: griaučiai, raumenys, kraujagyslės, kai – neduokdie – nepavyks ligonio išgydyti neįsiskverbus į audinius, pasinaudosite skalpeliu ir, tikėkimės, rasite viską, ko išmokote iš gausiai iliustruotų vadovėlių.

– Šventą dieną į universitetą negalima! –sugriaudėjo durininkas.

– Gerbiamas pone, leiskite pasiimti konspektus, per žioplumą palikau, – graudeno durininką Emanuelis, žinojo, kad, patekęs į griaučių salonėlį, galės jaustis saugus, durininkas į viršų nelips, užmigs čia pat kėdėje.

Johanas Frydrichas jau buvo ten. Ant stalo turėjo pasidėjęs koją. Kruviną žmogaus koją su kelnių klešnės draiskanomis ir purvinais auto vyturais.

– Karieta vargšui koją nutraukė. Smarkiai girtas buvo, nelabai ir pajuto, – paaiškino Johanas Frydrichas, iš perblyškusio draugo veido supratęs jo savijautą. – Nagi, nestovėk ten kaip pabučiuotas, griebk skalpelį ir prie darbo. Naktis su galu, o mums, būsimiems chirurgijos dievams, būtina išmokti skalpeliu naudotis kaip savo paties rankos tąsa.

Jis dar ilgai kalbėjo apie seniai pasenusius skausmo malšinimo būdus ir šiaip jau begalinį atsilikimą medicinos srityje, paskui paragino:

– Pirmyn! Į žygį!

Ir ištiesė Emanueliui skalpelį.

Pirmasis pjūvis paliko daugiau suglumimo nei nuostabos. Kūnas atsivėrė per lengvai – tikėjosi didesnio pasipriešinimo – ir po oda, apaugusia gyvaplaukiais, prisigėrusia miesto nekantros ir kvapų, prairo dar vienas sluoksnis, šiek tiek klampus ir glitus, bet ne tąsus, saugantis tą tebetvinkčiojantį dieviškosios medžiagos gyvenimą nuo bet kokio kišimosi, sugeriantis anapus odos kylantį šurmulį ir visą perteklinį bruzdesį. Tikrosios jungtys, gimdančios stebuklus, vyksta čia ir dar giliau – tikino patiklus plyšys.

– Nagi, drąsiau! Skverbkis iki kaulų. Juk žinai juos: femur, fibula, potella*. Gaila, kad nei gaktikaulio, nei sėdynkaulio ratas neatskyrė nuo kūno, įdomios turėtų būti formos, – pagaliau Medemas pakėlė akis į draugą ir išsyk viską suprato. Suprato, kad labiau už viską jis dabar norėtų likti vienas. Vienas su paslapčių pilna koja.

– Ar negalėtum... – Kantas net išdrįso prasižioti, tuoj paprašys.

– Ne, mielasis, tai aš tavęs paprašysiu, –Medemo subtilumas lenkė net supratingumą. – Tai aš tavęs paprašysiu pamėsinėti šitą likimo dovaną. Prašau nesivaržyti, aš šįvakar esu pavargęs, be to, šiek tiek apsvaigęs, „Auksiniame liūte“ ne vandenį gėriau, tai leiskite, mielasis, man snūstelėti čia pat, krėsle, – ir, nelaukdamas atsakymo, jis dribtelėjo ant prabangios (kadaise) kušetės.

Emanuelis leidosi į žygį. Po skalpeliu vėrėsi audiniai, bet net dabar, atverti, jie negalėjo nurimti, dalijosi, dauginosi, rijo vienas kitą – arba jam raibo akys. Tai raštas, poezija ir muzika, tarė pats sau, tai Dievo laiškas apie visatą ir jos tvarką, gailestingumą ir kantrybę, dorybę ir nuodėmę bei jos išpirkimą, o vis dėlto... Vis dėlto Šventoji Dvasia slepiasi kažin kur kitur.

Jis neskubėjo, bent jau taip jam atrodė, nes iš tikrųjų dirbo karštligiškai, antra vertus, jautė, kad net apimtas nekantros, o gal būtent dėl jos dirba tiksliai. Preciziškais judesiais skverbėsi į pėdą, atvertė kiek sužalotą ir netiksliai suaugusį šokikaulį, laivakaulį nuglostė drėkstančiu žvilgsniu, pleištukai jam priminė Šventojo Saturnino bažnyčios apsidę, ja ir aštuonkampės varpinės piešiniu žavėjosi, vartydamas po Italiją keliavusio draugo albumą. Argi ne ta pati minties dinamika čia slypi? Argi ne tie patys kūrybos principai viską diktuoja?..

Laikas buvo pabėgęs kažin kur, o gal visiškai sustojęs, šiaip ar taip Emanuelis nematė, kad žvakė ištirpo, kad dulkės, tos lakiosios kasdienybės palydovės, šoka įstrižai verpiančiuose tamsą spinduliuose. Johanas Frydrichas, tiesa, kiek pasivartęs ant kušetės, susirangė patogiau, bet... gretimoje auditorijoje prasidėjo paskaita.

– Ei, drauguži, – Medemas pašaukė Emanuelį, ir šis ilgai markstėsi, stebeilydamasis tai į draugą, tai į skalpelio išvarpytą koją. Atrodė, niekaip neįstengia suvokti nei kas esąs, nei kur.

Koją suvyniojęs į švarką, Johanas Frydrichas Emanuelį vedėsi požeminiais koridoriais. Galų gale išropojo abu į šviesą. Kvėptelėjęs ryto gaivos, Emanuelis apgirto. Kvatojosi dievagodamasis, kad jis dabar jau kitas.

– Tu pažiūrėk man į akis, – reikalavo. –Tik pažiūrėk.

– Taip, – pritarė Medemas ir akimirką glustelėjo kakta prie draugo kaktos, abu virto kiklopais. – Taip. Dabar tu Imanuelis.

Taip ir liko. Imanuelis.

Kai į universitetą su paskaitomis atvyko Giovanni’s Battista Morgagni’s, septyniasdešimtmetis jaunatviško žvilgsnio profesorius švelniai banguojančiais žilais plaukais iki juosmens, studentus pasikvietė į ligoninę.

– Sergantis kūnas daug iškalbingesnis už mirusį, – pastebėjo profesorius.

Ir tikrai. Sergantys kūnai skundėsi keisčiausiais sutrikimais: kaulų retėjimu ir stiklėjimu, o kartais, atvirkščiai, kaulai plėsdavosi, imdavo augti ten, kur turėjo būti raumenys ar net žarnynas, grybelinės ligos okupuodavo organizmą, visiškai jį pajungdamos piktų įsibrovėlių valiai. Studentus ir baugino, ir masino šios anomalijos, bet visi lig vieno baudėsi ligas nugalėti. Ligonius slaugiusios gailestingosios seserys pirmenybę teikė maldai, kartais jos net nesistengdavo su liga susikauti, viskas Dievo valioj, kartodavo, bet gydytojų įsakymų klausydavo, nors ne sykį studentams tekdavo stebėti švelnius gydytojų ir gailestingųjų seselių mūšius.

– Pacientui fibrodysplasia ossifocans, –profesorius Morgagni’s sustojo prie dar neseno vyro, kurį suakmenėjimas buvo žiauriai sudarkęs, lovos.

– Pasveikimas neįmanomas, teks kviesti kunigą, – atrodė, kad vienuolei vyriausiajai seselei terūpi palydėti ligonį pas protėvius.

– Neįmanomas, bet būtinas, – mirktelėjo vienuolei profesorius. – Teks ieškoti būdų.

Būdai. Imanueliui tas žodis patiko. Ne vaistų gydytojas patarė ieškoti, o būdų, išeičių, kurių gal reikėtų paieškoti ir labiau nutolusiuose nuo medicinos moksluose ar dar kur. Būtent toji palata, kurioje gulėjo sukaulėjęs vyras ir sustiklėjęs berniukas, jį labiausiai masino, ypač po to, kai toji pati seselė-vienuolė į pasipūtėlišką studentų pastabą, atseit eina taisyti Dievo klaidų, atsakė: – Ar visi sugrosite Lully sonatiną, jeigu gausite po fleitą?

Tarkim, jos tiesa. Kiekvienas gauna vienokį ar kitokį kūną. Vieni gal iš prigimties stipresni, kiti silpnesni, bet, vienuolės tiesa, būna, kad žmonės patys savo sveikatą sužaloja, būna, kad – jeigu lygintume kūną su fleita – ne tik kad gamos nesugeba sugroti, bet ir garso neišpučia. Klausimas ir paprastas, ir sudėtingas: kodėl? Kodėl vaiko kaulai virsta trapiu stiklu? Kodėl vyro kaulai ketina užgrobti visus gyvybinius audinius?

Jam patikdavo kalbėtis su tais dviem ligoniais. Vyro akys buvo nepatiklios ir baugščios, apie savo gyvenimą nebuvo linkęs atvirauti. O berniukas, mažasis Hansas, priminė tekantį smėlį. Veidelis išsekęs ir la-

*femur (lot.) – blauzdikaulis, fibula (lot.) – šeivikaulis, potella (lot.) – girnelė.

bai gyvos akys, nepasakytum, kad linksmos. Atrodė, vaikas be perstojo ieško slėptuvės. Nuo ko slepiasi, greičiausiai net jam pačiam neaišku. Imanuelis kasdien užeidavo į palatą, atrodytų, be priežasties. Pasišovė abu savo pacientus išmokyti žaisti šachmatais. Žaidimai ligoninėje – anokia čia priežastis. Tyčia apeidavo priežastį, leisdami sau trumputį atokvėpį nuo ligos, kuri, žinoma, yra sunkus darbas, reikalaujantis kantrybės ir nuolatinio savo privalomojo gyvenimo klaidų kartojimo. Argi ne klaida liūdėti

ir graužtis dėl to, kad sudužo gyvenimas? Jeigu buvo dužus, tai ir sudužo. O vaikas?.. Vaikas bijojo suklysti. Labai labai smarkiai bijojo. Taip labai bijojo, kad nedrįsdavo žingsnio žengti. Vėliau jau bijojo net atsisėsti. Atsimerkti. Užsimerkti, beje, taip pat. Užtat šachmatų lentoje virsdavo karvedžiu ir vesdavo savo kariauną. Šachmatų lentoje vaikas virsdavo naujų žemynų atradėju ir valdytoju, sugalvodavo vis įmantresnių būdų ir sprukti, ir atremti puolimą. Žaisdamas bėgo kilpomis ir šuoliukais, šliaužte ir

Vivi mortui Poema

Tadas ŽVIRINSKIS XXX

Vėjo muzika, skambanti miško tankmėj, Lyg oktavom keliauja – tai žemyn, tai aukštyn. Atsiduok išganingai ramybei grėsmės, Piano-forte viražuos finalo nėra: Reikia įgūdžių garsą matyt ir lytėt, Reikia vaizdą skanauti ramybės dermėj. Tai – neboti gebėjimas laiko strėlių, Tai – širdies paikas šokis krūtinės narve. Juk yra pasakyta: jei myli – paleisk.

Bėk, širdie, kol gali, bėk greičiau, nes rytoj Jaunaties pagimdyta užslinks neviltis –Amžina abejonė dėl šviesos prigimties.

Bėk, širdie, nes ne tau slėpinys skirtas šis.

Bėki ten, kur seniai jau norėjai pabėgt –Net jei rastum tenai vien tik skausmo kerus, Tu vis vien pasijusi laisva. Nors trumpam.

Ir už laisvę jau nieko mokėt nereikės –

Kaip šešėlių žaismėj pasiklysta šviesa, Taip ir veidas brangus atminty sušmėžuos.

kūliavirsčiais. Ir nieko nebijojo. Vyras, sirgęs fibrodysplasia, vėliau žaidimų išsižadėjo, sakė, privaląs taupyti jėgas. Užtat vaiko akys net ir nežaidžiant likdavo žaismingos. Taupęs jėgas vyras mirė. Vaikas pasveiko, ir Imanuelis suprato, kad ligas įmanoma gydyti ne tik gyvsidabriu, švinu ar fosforu. Yra paprastesnių, gal ir veiksmingesnių būdų. Tąsyk ir nusprendė pakeisti fakultetą, o gerasis dėdė Richteris padėjo išleisti pirmąjį jo proto vaisių – darbą „Mintys apie teisingą gyvųjų jėgų įvertinimą“.

Kai diena nukraujuoja tarytum višta, Kuriai galvą nukirto riesta jaunatis, Sidabrinėmis dulkėmis puošias skliautai, Juodą rašalą lieja aštuonkojis nakties. Sulėtėja, ištęžta likučiai skubros,

Ir dienos skelbia baigtį žiogai čirškimu, Ir kai mirusi laimė atgyja trumpam, Visą odą pašiaušia jos vėsi artuma. Kaip sušalę myriop išsirengia nuogai, Taip sekundę tvoskimą mirties pajunti. Dar ne šiandien, ne čia. Ir galbūt ne rytoj. Bet kad greitai, jokių abejonių nėra.

Tik orkestras žiogų, tik aksomas nakties,

Tik kurkimas lėlių – kaip žinia: tu – dar čia, Bet neklauski: kodėl? Ir neklauski: dar kiek?

Burtas mestas yra. Vivi mortui sunt

Kur gyvybės riba? Tai – brūkšnelis rytuos.

Kaip tamsybės gelmėj vėl užgimsta šviesa, Taip ir veidas brangus atminty sušmėžuos.

Pasirodys nakty du grėsmingi stulpai, Tu tarp jų pasmerkiman praeiti turi, Jų šviesa stingdo širdį, bet protas šviesus –Privalai nesustot, nesislėpti – judėt Tik pirmyn, tik aukštyn, nes kitaip – pražūtis.

Pianissimo ošia viršūnės pušų, Nežinojimas tampa svarbiausia žinia: Nebūtis ir būtis – vieno Tėvo vaikai, Jų buvimą kas kartą atskleis vis kiti Ir kaskart vis kiti jų buvimą paneigs. Mielas veidas trumpam atminty sušmėžuos: Būk drąsus, nes vis viena numiršti kasdien, Po truputį, dalelėm save prarandi, Taip sumokama duoklė laiko dievams.

Angelai nusišėrę kaip kriaušės sode

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

Dusliai bumpsi po kojom ant žemės juodos

Išretėję sparnai nebetinka pakilt, Bet vaikystės indėno karūnai – kaip tik, Nuskalpuotam gyvenimui tinka pridengt.

XXX

Dešimt tūkstančių metų – tai daug ar mažai?

Ar minutė prieš mirtį – amžinybė visa?

Sūrios bangos sudūžta, pasiekę krantus, Gi krantams nepabosta jų laukti kaskart.

Kas dabar? Nusidėjėlio laukia bausmė?

Ar išganymas laukia teisuolio tauraus?

Maloningoji ryto aušra pamažu

Skaistalais puošia žandus slapukės nakties. Pasipildo sparnuočių vargonai giesmėm, Kad pašlovintų rytą ir baigtį tamsos, O iškritus rasa deimančiukais smulkiais

Stingdo pėdas. Jos brolis dvynys drebulys

Kūną purto it lapą geltoną rudens. Atsiliepk, jei dar gyvas – pašlovinki tai, Ką gyvenimu drįsta vadinti vergai...

Ak, ta ryto gaiva! Ji – kaip veidas mielos, Dovanodavęs šypsnį kas rytą tada, Kai dar buvot drauge, kai skambėjo skliautai, Ir buvimas kartu dar nebuvo kartus.

Efemeriška laimė netrunka ilgai, Supratimas baigties... sustiprėja tiktai: Mielas veidas trumpam atminty sušmėžuos, Sušmėžuos ir išnyks. Kaip norėjai nebus.

Dešimt tūkstančių metų aš laukiau tavęs, Atėjai pagaliau – ir sužibo viltis, O minutė tos laimės – tai saldūs nuodai, Su džiaugsmu išgerti, nes žinojau išties, Kad viltis – prapultis. Mes nebūsim kartu, Nes pasaulį sudegintų mūsų aistra.

Neišgelbėtų nieko legato švelnus, Kai klavišais plaukų grotų pirštai mani, Neišgelbėtų nieko staccato skubrus, Kai pliaukšėtų mūs kūnai geismų sūkury, Neišgelbėtų nieko, o ir gelbėt nereik...

Tu mylėsi kitus, aš mylėsiu kitas, Kiekvienoj tavo bruožų ieškosiu kaskart, Kiekvienoj tavo veidas kaskart sušmėžuos, Ir išnyks, ir prapuls. Vivi mortui sunt

Anno Domini MMXXIII

Mano tėvas Drakonas

Alma RIEBŽDAITĖ

Prisipažinsiu, kai iš tavęs atima vaikus, tavo širdis plyšta iš skausmo ir tau yra gėda, kad nenumirei, tačiau praeina daug laiko, ir pamažu, labai pamažu sąmonė priima tą faktą, jog tavo vaikai yra gyvi. Tu išgyvenai vaikų praradimą kaip vaikų netektį, bet pamažu per kelerius metus sąmonė aptinka, kai vaikai vis dėlto yra ir jie yra gyvi, kad tau didžiulėmis pastangomis pavyko išlaikyti ryšį ir tu su jais bendrauji. Galų gale net gauni dovaną kaip asmeninio dėmesio tau išraišką. Viskas klostosi gerai: tu ne tik išsaugai, bet ir augini su vaikais ryšį. Galų gale vaikai tampa pilnamečiai ir situacija dar labiau pasikeičia.

Sąmonė linkusi mąstyti, o kas būtų, jeigu būtų. Ir Kitas intelektas būtinai būtų žuvęs. Tai klaidingas mąstymas. Nebūtinai žuvęs. Greičiausiai viskas būtų buvę taip pat arba panašiai, nepaisant aplinkybių, nes sąmonė siekia savo. Nuo savęs nepabėgsi. Bet... aplinkybės greičiausiai būtų pasibaigusios taip pat. Prie veikiančių figūrų tiesiog kitaip nebūtų buvę įmanoma. O šitokio mąstymo „kas būtų, jeigu būtų“ kryptis rodo polinkį pateisinti nusikaltimą, kad štai, žvelkit, kiek gero įvyko mano gyvenime ir aš turiu pulti ant kelių prieš So-Praną ir jam dėkoti, nes man pavyko sužydėti. Tai guodžia, jeigu taip norit, bet tai nėra tiesa. Žmonės dažnai taip guodžiasi. Mano tėvai su manimi elgėsi bjauriai ir tik todėl aš tapau nuostabiu žmogumi, tokiu, koks esu dabar. Tai tik bandymai pateisinti nusikaltimus, kurie liko neįvardyti ir kurie nesulaukė bausmės nei žmonių teismo, tačiau akivaizdu, kad sielų pasaulis yra slėpiningas.

Sielos išgelbėjimo trajektorija dažnai nematuojama subjektyviu žmogišku žvilgsniu. Tas, kas mums atnešė skausmą, taip pat gali būti išgelbėtas, nes ta siela turi savo vidinės nematomos kančios ir ieškojimų judėjimo trajektoriją, net jei tai įvyko per klaidą ir nusikaltimą. Šiandien, priimdama savo sielovadinę misiją, atsisakyčiau „žmogiško pernelyg žmogiško“ žvilgsnio į įvykius, ir norėčiau kiekvienai sielai išgelbėjimo. Tai reiškia, kad keičiu žvilgsnio perspektyvą.

Baimė: tu tik sėdi ant upės kranto, nieko nelauki, o priešo lavonas praplaukia pro tave. Norėčiau, kad nepraplauktų. Noriu, kad tos sielos žydėtų, o aš kaip galėdama padėčiau toms sieloms išsirišti. Keisčiausia, kad būtent iš savo pozicijos galiu tai padaryti. Negaliu tų žmonių padaryti laimingų, bet, galų gale, galiu atleisti, o sielos laisvėjimo aktui tai yra nepaprastai daug. Žiūrint iš sielovadinės perspektyvos, pirmiausia, ką galiu padaryti, nedarydama nieko, atleisti, nes mano neatleidimas stiprina tų sielų surištumą, didina jų tamsą ir įkalinimą. Net visų tų specialistų, teisėjų ir advokatų sielas. Alkoholikas teisėjas, už pinigus nuteisęs niekada su teisėsauga reikalų neturėjusį žmogų pačia griežčiausia prokurorų pasiūlyta bausme, lyg šis būtų recidyvistas, kai pastariesiems irgi siekiama bausmės sušvelninimo. Advokatas, besigydantis psichiatrinėje ir per plauką netapęs kaltinamuoju baudžiamojoje byloje. SoPranas, buitinis alkoholikas, sugebėjęs su savo tėvais padaryti fiktyvius raštelius, kitus dokumentus ir ištisai melavęs. Ir kuriuo visi tikėjo. Žmonių nekenčiamas antstolis. Išsiskyrusi vaikų teisių apsaugos specialistė teisuolės veidu. Policininkai, užpuolantys per gimtadienį. Grasinimai nužudyti. Persekiojimas. Kaltinimai. Jaučiausi kaip Kafkos proceso arba siaubo filmo, kuriame nėra jokios išeities, dalyvis. Tėvai, kurie rinko nuomos mokestį, kai badavau ir neturėjau už ką nusipirkti vaistų. Sesė, uždraudusi imti jos maistą. Mylimasis, draugai, broliai, kurie nusigręžė ir pasmerkė. Žurnalistų straipsniai pirmuosiuose puslapiuose. Natas Tvirkutis ir daugybė kitų. Mums visiems buvo aptemęs protas ir užkietintos širdys, nė vienas šito nenorime prisiminti! Kaip stipriai buvo surištos mūsų sielos! Atleisti iš žmogiškos perspektyvos yra kone neįmanoma. „Vargšelė, – bandys sakyti kai kurie, – jai iš sielvarto pasimaišė protas.“ Jie tiesiog niekada neturėjo galimybės žvelgti į gyvenimą iš kelių perspektyvų.

Žinau, sielovada kone pamirštas žodis mūsų laikais ir siaubingai nemadingas, bet man tai yra vertinga. Galbūt vertinga ir tuo atžvilgiu, kad sielų gyvenimą jaučiu kaip absoliučiai realų. Galiu atleisti, tačiau esu nepajėgi pakeisti negailestingų dėsnių,

bet tegu bus tai mažytis ir nežymus įnašas dėl tų sielų, nors galbūt nužudyto lapiuko lapė neatleis... Tiesiog pradėjau galvoti, kas esu, kokia mano misija, kas telpa žodyje „sielovadininkas“. Panašu į sodininką, tik dvasiniu požiūriu. Tegu tos sielos žydi, skamba ir džiaugiasi laisvos. Atleidimas iš egoistinės perspektyvos, kad padėčiau pati sau, man neįmanomas, nes man per sunku sukurti milžinišką savo pačios vertingumą. Sielų gyvenimas ir jų laisvė, galimybė būti su Dievu ir pas jį grįžti man yra tūkstantį kartų svarbiau ir reikšmingiau nei mano pačios asmeninė laimė – tai Dievui atkovotas turtas. O sielovadininkas suvokia save kaip Dievo karį, kuris niekada nėra siunčiamas ten, kur šviesu ir lengva... Šis atleidimas iš kitos perspektyvos, paradoksalu, asmeninei laimei irgi suteikia tvirtesnį pagrindą po kojomis. Kitas sau gali būti toks svarbus, kad atleis dėl savo laimės. Kai mes kalbame apie atleidimą didelių nusikaltimų akivaizdoje, kalbame apie perspektyvos ieškojimą, taško, kuriame galime atleisti, suradimą. Kiekvienam jis gali būti skirtingas. Man svarbu yra siela, nes jaučiu savo sielą, surištą su Dievu. Suskamba: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“

Galbūt atrasti šį ryšį, auginti ir puoselėti buvo lengviau, nes buvau veikiama kitų, ne šios žemės būtybių... O, sutikite, dvasinė būtybė jau savaime yra arčiau Dievo nei žmogus, įkalintas kūne ir žmogiškųjų suvokimų spektre, kuris remiasi teisimu, matavimu, lyginimu, skaičiavimu, kovomis, spektakliais, reikšmingumu ir taip toliau.

Ne, aš nebuvau drakono vaikas, negimiau drakonų šeimoje, drakonai nėra mano biologinė šeima, tačiau taip atsitiko, kad mane užaugino drakonas. Drakonas Tifu. Skamba paradoksaliai, bet būtent drakonas Tifu formavo mane kaip žmogų. Gyvo aš jo niekada nemačiau, tik tą vieną vienintelį kartą sapne, ir tai tebuvo manifestacija, kuri gali būti klaidinga. Mes regime būtybes kultūrinės sanklodos akimis. Mano aplinka manęs niekaip neugdė, tačiau aš buvau ugdoma drakonų, kitaip ir savaip. Dauguma blogųjų dievų kažkada buvo geri. Velnio vardu vadintos vietos – šventos. Kovos manifestuoja blogio nugalėjimą kaip chtoninio pasaulio įveiką, religinius pokyčius ►

GINTARO LAŠAI

◄ ir galbūt tai, ką vadiname progresu, tačiau gali visai neturėti tų reikšmių, kurias jiems priskiria mūsų žmogiška sąmonė. Progresu, kuris dažniausiai įgalina mus didesniam naikinimui. Paradoksalu, kad amžių pabaigoje mes visa turėsime suvokti kaip šventą vietą, kaip šventovę, Žemė ir Dangus nebebus atskirta, niekas negalės būti suvokta kaip blogis, nes kažkokios dalies suvokimas kaip blogio mums suteikia teisę naikinti. Todėl kai kurie protingi

žmonės Velnio krėslą Aitros upėje vadina

Vaidilos Sostu. Drakonas – piktavalis mūsų kultūroje ir šventasis kitose kultūrose. Mes nežinome, kas jis yra, tačiau aš žinau, kad drakonas Tifu „nėra mano kaltininkas“. Jis tiesiog pasiėmė mane niekam nereikalingą ir „užaugino“. Rado pamestą ir „užaugino“.

Žinoma, kaip žmonių vaikas drakonui Tifu aš ne pernelyg rūpėjau ir būčiau niekada neparūpusi, jei ne jo sūnus, kuriam tenebus suteiktas vardas, nes jis tapo mano dalimi. Mano tėvai mane apleido, tačiau drakonas Tifu niekada neapleido savo sūnaus, o kartu ir manęs. Mes abu tapome drakono Tifu vaikais... viename žmoguje, moters kūne. Tuo sunku patikėti, bet tokia yra mano istorija.

Žinoma, Tifu ir jo sūnaus istorija mums liks už užvertų durų, mes galime tik spėlioti, kas nutiko, tačiau tai – mitinis įvykis, o kiekvienas mitinis įvykis yra pirmapradis, nes laiką skaičiuojame tik mes, žmonės... Anapus nėra laiko. Arba išties laikas gali vykti ir slinkti kitaip – arba eiti zigzagais ir kilpomis, tai sugreitėti, tai sulėtėti, arba laiko gali nebūti išvis, juk laiką greičiausiai suvokia tik sąmonė kūne, kuris sensta, jei nėra regimo kitimo proceso, greičiausiai, nėra ir laiko, nes nėra kaip pamatuoti laiko, jis nesuvokiamas linijiškai-istoriškai.

Aš turėjau girdėti, ką Tifu šnibždėjo sūnui į ausį, kokių dalykų jį mokė. Galima pasakyti tik tiek: taip drakonas Tifu savo sūnui surado galimybę gyventi ir egzistuoti, matyt, tai buvo paskutinė galimybė, kuria

Tifu pasinaudojo, kad suteiktų bent tokią gyvasties formą savo sūnui. Mūsų sielos tapo vienu lydiniu. Labai svarbu, kad Tifu sūnui būtų skiriamas dėmesys... Juk jeigu kažką pamilsiu, kažką karštai pamilsiu visa širdimi, Tifu sūnus liks antrame plane kaip nereikšmingas arba bus visiškai pamirštas. Mano dėmesys reikalingas Tifu sūnui, mums net nebūtina tapti mylimaisiais.

Tifu ir jo sūnus man nebuvo gailestingi ir „jaučiantys“, bet jie niekada manęs

neišdavė ir visada vedė taip, kaip suprato, drakoniškai, todėl visada turėjau jėgą. Jėgą ištverti baisius dalykus, augti ir eiti į priekį, kai gyvastį bepalaiko vienintelis kraujo lašas, kuris tik simbolizuoja gyvybę, bet aš visada turėjau jėgų... Atsikelti tais momentais, kai jėgų nebebuvo. Ar Tifu nesigaili pasirinkęs būtent tokią sielą? Ne, nesigaili, žmogiški išoriniai įvykiai ir subjektyvūs reikšmės priskyrimai manifestacijoms neturi jokios reikšmės. Gyvenimas visada yra kažkoks. Drakonams tai neturi jokios reikšmės. Drakonams mano gyvenime nenutiko nieko ypatingo. Jie to nesupranta. Jie ne tik kito pasaulio atstovai, bet dar ir

drakonai. Jie jaučia, mato ir girdi kitaip. Mitiniu požiūriu mano gyvenime nieko nenutiko, traumos, nesėkmės ir praradimai nėra reikšmingi, išskyrus vieną vienintelį įvykį, kad Tifu sūnus ir aš tapome viena, o visa kita... Kai tas įvykis atsitiko, man buvo šešeri arba septyneri metai, dar neturėjau išgryninto kultūrinio Dievo koncepto, tik grynai pirmapradį. Tikriausiai Dievą aš suvokiau kaip didį Drakoną iš pasakų, kaip pirmapradį galingiausią pasaulio paukštį –Erelį... Aš negimiau kartu su Tifu sūnumi... Aš prisimenu tą įvykį... Kai jums bus sunku, labai sunku, kai būsite aklavietėje, paklauskite, o kaip visą šią situaciją mato drakonas?

Alma Riebždaitė. Moteris ir drakonai.

Tai – nieko daugiau, tik gyvenimą gelbstinti kūrybiškumo apraiška. Jokių drakonų mano gyvenime niekada nebuvo, juos sugalvojau, bet reikia juk kažkaip užbaigti šią istoriją, kad tau, mielas skaitytojau, būtų įdomu ir vertinga. Žinau, labiausiai tave nervino filosofiniai išvedžiojimai, prašau atleidimo. Tavo ištvirkusi sąmonė visą laiką nori nuotykių, linksmybių ir lengvumo.

Negaliu atsirišti nuo Tifu sūnaus, mūsų sielos sulydytos. Bet jei gali būti kentauras, toks geras kaip Cheironas, galbūt gali būti ir tokių sielų. Kentaure negali būti viena dalis atsirišusi nuo kitos. Tu esi arba nesi toks, koks esi. Manęs niekas negali išvaduoti, nes aš tiesiog tokia būtybė. Tokia mano sielos struktūra. Jei pats Tifu ar kas nors kitas bandytų atskirti mane nuo savo sūnaus, mes akimirksniu nuvystume kaip nukirstos lianos šakos. Drakono Tifu sūnus esu aš, o aš esu Tifu sūnus. Mitiniu požiūriu. Žmonių požiūriu, esu biuro darbuotoja.

Nė vienos sielos negalime priversti atleisti, ji tai daro savo valia ir laisvu pasirinkimu. Jei padarei nusikaltimą, kita siela gali tave laikyti surištą ir nepaleisti. Tu turi išsipirkti prieš tą sielą arba ji atleis tave, nes taip nori, nes sielos laisvė jai yra daugiau už jos asmeninį skausmą. Tokia yra demonų mokykla. Demonų yra visokių. Yra teorija, kad demonas – tai Dievo balsas žmoguje. Yra daug visokių teorijų. Dabar tokie laikai, kad galite pasirinkti mėgstamiausią teoriją kaip garso takelį.

Bėda, kad Dievą mes per daug sužmoginome. Pavertėme jį „mikimausu“. Panašiai kaip sužmoginome gyvulius ir žvėris. Pasakose, jei žvėris ir kalba, jis turi išlaikyti antgamtinę, tik žvėriui būdingą galią, taip išsaugome būtybės transcendentinę didybę. Mūsų Dievas – senas, geraširdiškas, saugus dievuliukas, kartais kažkur paminima rūstybė, kurios niekas nebenori suvokti, tačiau siela ir sielos mokslas niekur nedingsta. Dėl to, kad keičiasi mūsų požiūris, mes nenustojame turėti sielos. Galbūt dėl tokio požiūrio mūsų siela keliaus į šiukšlyną, net ne į pragarą, bet specialiai dievų paruoštą šiukšlyną šiuolaikinėms sieloms. Gali būti ir taip. Ir dirbs sielų utilizacija, nes pragaras yra per daug gerai. Pragaras skirtas išsivysčiusioms sieloms, bet ne ameboms. Ir bijosime mes ne pragaro, o serijinių sielų utilizavimo.

Pragaras – tai natūrali sielos stadija, kuri yra sielos deginimas kančia. Kentėjimas sielą apvalo tuo požiūriu, kad išdegina nuodėmę, nusikaltimą, dvokiančią tamsą. Ir kartais

degti reikia labai ilgai. Kartais tai prasideda čia. Skaistykla irgi yra deginimas, tik ne toks stiprus. Amžinas pragaras ir sielos degimas yra įspūdis ir gąsdinimas, siela dega, bet nedega amžinai, gal viena kita yra tokia juoda, kad dega amžinai. Anksčiau ar vėliau kiekviena išdega ir keliauja toliau. Amžinas pragaras – tai tik hiperbolė, o iš tikrųjų –sielos apvalymas ugnimi, tas apvalymas yra kentėjimas. Galbūt kiekviena siela turi atkentėti nei daug, nei mažai, tik tiek, kiek atnešė skausmo kitiems. Dievai turi savo matą ir savo svarstykles. Mes nežinome, kaip jie matuoja, bet viskas yra labai tikslu. Esu netyčia ne kartą užmynusi ir sutraiškiusi gyvą sraigę arba nulaužusi medžio šakelę, nuskynusi stiebą gėlės, įskaudinusi žmogų, padariusi negerą darbą. Kaip trakštelėdamas lūžta sraigės kiautas, galbūt ir aš turėsiu pragare ištverti šį skausmą. Tiek kartų, kiek užmyniau sraigių. Kaip pavyzdys. Panašu, kad kentėti reikės ilgai net pačioms geriausioms sieloms, nebent būtų atsižvelgiama į intenciją, atgailą ir amžinus bandymus pasitaisyti.

Atleisti galbūt gali tik žmogus, tai yra vienas iš būdų ištrūkti iš negailestingų dievų krumpliaračių. Ir malonė, kuri yra slėpinys. O visa kita – dėsniai, įstatymai ir nieko daugiau. Tu gali šaukti, kiek nori, bet pasigailėjimo nebus, o žmonės įsivaizduoja, kad šis pasaulis – pliušinių, minkštų ir pūkuotų meškiukų stovykla, kur visi susirinkome pažaisti malonų seksą su savo organais. Viskas yra ne taip. Pasaulis nepasikeitė. Jis bus tik dar kietesnis ir žiauresnis. Be transcendencijos pliūpsnių ir šviesos nebebus vilties. Kol yra šita šviesa, yra viltis. Be transcendencijos šitas pasaulis bus užgesęs. Tą akimirksnį, kai mūsų pasaulį apleis paskutinis dievas ir paskutinis žvėris, pasaulis nugarmės į bedugnę. Jis taps negyvu. Kiekvienas transcendencijos liudijimas yra apie kažką daugiau nei esame patys ir kas mūsų sielas kelia aukštyn. Kada pasaulį apleis paskutinis dievas, nė viena siela nebegalės iš čia ištrūkti, ir tai bus tikras kančios ir raudų metas. Pasaulis užsidarys, tai ir bus pasaulio pabaiga. Dievai iškeliaus kitur. Jie apraudos Žemę, kurs, džiaugsis ir mėgausis kitais pasauliais. Jie tikrai sukurs naują Žemę iš vienui vienos išlikusios ir kosmose sklandančios dulkės.

Aišku tik, kad dievų pasaulyje nėra tokio mato kaip gailestingumas, bet nėra ir žiaurumo. Kiekvienam atseikėjama po lygiai pagal nuopelnus. Nestiprink sielos kančios surišimu, atleisk, nors žinia „tai kenkia tau pačiam“ gali būti neveiksni. Ne visi žmonės

šiame pasaulyje jaučiasi svarbūs, kad jaustųsi nenusipelnę kentėti. Kai kam kančia yra tokia natūrali būsena, kad papildomas kančios sandas nieko nereiškia. Dar viena mąstymo klaida, esą visų mano sielos reikalų priežastis yra mano šeima. Tai netiesa. Aš suklydau. Galbūt tai ir turėjo kokią nors reikšmę, bet tikrai ne lemiamą. Šis klausimas mane kankino nuolat. Turėjau nueiti ilgą kelią, kad suprasčiau. Žmogaus protas yra linkęs ieškoti priežasčių. Na, taip, tiesa tik ta, kad taip buvo lengviau ir paprasčiau. Paimti nereikalingą, bet tinkamą žmogų. Tiesiog tokia buvo mano siela, tinkama Drakono sūnui. Galėjau gimti bet kur, būtų nutikę tas pats, bet gal sunkiau. Mylintys tėvai būtų kovoję su Drakonu Tifu ir nė už ką jam neatidavę savo vaiko. Veikiau jie būtų žuvę nelygioje kovoje. O gal ir ne. Paimti mylimą yra labai sunku, o gal net neįmanoma. Gali nužudyti žmogų, bet meilės, kurią jis jautė, negali sunaikinti. Meilė yra amžina. Galbūt tai ieškojimas atsakymo į klausimus „už ką, Viešpatie?“, „kodėl tai atsitiko su manimi?“. „O kodėl ne su tavimi“, „kuo tu toks ypatingas, kad tai negalėjo atsitikti su tavimi?“.

Nebesielvartaukite dėl mano tekstuose vartojamos vyriškosios giminės, dėl esą didelio mano tekstų nemoteriškumo arba asmenų painumo, kas kur kalba, tokia yra lietuvių kalba. Vyriškąją giminę mes vartojame norėdami apibendrinti ir... nežiniai išreikšti. Neturiu kito įrankio. Be to, aš, Misisipė, esu žmogus, užaugintas Drakono, kuriam labiau nei bet kuriai kitai būtybei yra pažįstama daugialypė prigimtis. Gyvenimas su drakonais nepraeina be pėdsakų. Nėra svarbu, kaip realybę suvokia kita galva, iš tavo asmeninės perspektyvos, yra svarbu tik tai, kaip tu ją konstruoji, kaip tai keičia tave patį, nes kita galva būtinai sugalvos ką nors kita. Ar žmonija nėra panaši į vieną didelį slibiną su aštuoniais milijardais galvų? Ir apskritai gyvybė.

Operacija, trukusi daugiau nei dešimtmetį, buvo ypač sėkminga. Tai buvo viena sėkmingiausių eros operacijų, kai į tinklą pateko ir buvo išgelbėta daugybė sielų. Tekstai buvo tik priedanga, viskas buvo mano sugalvota ir suplanuota, esu senas, patyręs sielovadininkas. Gyvenimas yra meilė net ten, kur tamsiausia.

Kai numirsiu, padėkit šalia dubenėlį vandens sielai nusiprausti ir paleiskit Miley Cyrus M+ike Remix „Flowers“. Ten, kur dainuoja moteris ir drakonai.

Sidabro šviesa

„Šast šast... Bildu! Tabaluoju kojelėmis, pirštukais stukteliu į stalą, o rankomis vis maskatuoju... O ar tu pastebi mane, Viljamai? Ar ką bereiškia šis nykus, didžiulėmis sagomis, it žiogelio sagtimis, nuvargusį ir perkreiptą tavąjį kūną veriantis manasis žvilgsnis? Na, kilstelėk žilstelėjusią galvą, lai sutviska sidabrinės mėnesienos eilutės joje... Prašau tave, Viljamai, nuleisk mane ant žemės – užsiropšti sugebėjau, o liuoktelėti žemyn juk baugu...“ Rūko šnabždesiams beišsisklaidant, mėnuo ėmė rodytis, tykodamas už sidabriniu šydu linguojančio maumedžio, kurio lapijoje muistėsi tviskantis šešėlis, skabydamas mirgančių spyglių pluoštelius. Pūstažandis rūkas, skendėjęs migloje, priešais save kilstelėjo putlų pirštuką, ant kurio įsitaisęs būsimojo margasparnio kirminas pamažu kopė ir svyruodamas ropinėjo delne. Vaikutis, neatsidžiaug-

damas įstabiu reginiu, krykštaudamas ir laidydamas kartu su šypsena ištryškusius lašelius, tupdė juos ant kirmino pavieniui styrojusių šerelių, dabino smulkučiais debesų perlais lenktą jo kuprą... „Keliu tave kiek galima aukščiau – štai tu prieš mano nosytę dengiesi rūko skraiste, na, o dabar!.. Juk tu taip aukštai!.. Dairaisi pabūgęs, krimsteli manąjį pirštelį ir taip apsirinki... Į ką šitaip žvelgi?“

Keberiodamasis, knapsėdamas ir kliūdamas už išsišakojusių sidabrinio maumedžio šakų, ramstydamasis ore apčiuoptos rankos, išsliūkino vaiskus mėnuo. Jis slopiai dūsavo ir vangiai švytėjo nakties skliaute. Žengdamas viena koja, antrąją, lyg naštą, rankomis apėmęs, įkėlė į kambarį, kuriame Viljamas vis dar nebyliai stebeilijosi sau po kojomis... „Viljamai, Viljamai, pabuski!“ Mėnesiena, nieko nelaukusi, švelniai kyšte-

lėjo pirštus į Viljamo barzdos slėpinius, taip norėdama pati savomis rankomis pajusti aštrų dyglumą, tačiau, prisiartinusi prie jo rymančios figūros, nustėro... Atsitraukė atatupsta, kai Viljamo ranka, nevalingai kryptelėjusi, artėjo prie galvos. Nejučia mėnuo, tipendamas artėliau linguojančio žmogaus, aptiko rūko miklių rankyčių išnarpliotas plaukų sruogas, kurios, netekusios sodraus gymio, bolavo sidabro spalva. Mėnuo, be perstojo kalbindamas Viljamą, surinko visas išsiplaiksčiusias sruogas ir, palytėjęs vyro akis, ištarė: „Būki dėmesingas tiems paukščiams, kurie nuo kriaušio krenkšdami atsliuogs, ir nebūki abejingas sumaiščiai nelauktai... Sava valia nuspręski: ar tiems, kurie prie menko kūno priglus ir bemat virs kranksinčiu maišu, bus lemta tavas sagas nuo krūtinės atplėšti?.. Paskutinį kartą pažvelk ten, kur nusvirusi jurgino

Urtės Jasenkos grafikos kūrinys.

Gabrielė KURULYTĖ

galva byloja apie savo lemtį, nutrūksiančią tūnant aklinoje snapo tamsoje... Viljamai... Tai nutiks tik kartą, vieną vienintelį kartelį... Viljamai, tikėti man nevalia, kad visko, kas manųjų žodžių rimais suvarstyta, tu neišgirsi ir šią naktį... Viljamai, pabuski, nebylųjį žodį ištarki, man ir to pakaks... Viljamai...“

Rūkas, visą šį laiką niūniuodamas romią lopšinę ir atkartodamas kiekvieną mėnesienos garso skambesį, įsidrąsino nušokti nuo stalo atbrailos, nutipenti šalia Viljamo nusvirusio delno ir, sustojęs šiek tiek atokiau, ėmė lūkuriuoti ir linguoti tai į vieną, tai į kitą pusę... Rūkas prikišo veidelį, žvilgtelėjo iš padilbų, tarsi susikrimto, paraudo ovalūs skruostai – jie išpampo it sultinga granata –ir pakštelėjo pamėlusiomis lūpomis... Taip staiga ir taip smarkiai rūkas suraukė kaktą, ėmė giliai šnopuoti Viljamui į delną, kol pajuto masyvią ranką sau ant peties: ,,Aš čia, pilkšvų garbanėlių liūne... Aš čia...“

Šiaurės valsas

Buvo žvarbus gruodžio vakaras. Krito lengvos kaip pūkas snaigės, šokdamos Šiaurės valsą.

– Šalta! Šalta šalta! – suriko kažkas. Tai buvo maža Angeliukė baltu it pirmasis sniegas paltuku. Ji lengvai it pūkas sklendė virš bedvasių minių. Ji buvo Ta. Ta Dievo atsiųsta Angeliukė. Ji tokia į šią Bedvasių žemę atsiunčiama vienąkart per šimtą metų.

Nusileido ant šaltos žemės. Jos baltos basos kojelės pirmąkart lietė kažką šalto ir bejausmio. Niekas jos nė nepastebėjo – nė vienas bedvasis. Visi matė tik save ir tas šviečiančias plyteles. Ji sustojo. Pamatė kažką, kas buvo kitoks nei kiti – bedvasių atstumtas ir išjuoktas, jis stovėjo akmeniniu veidu ir žiūrėjo į tolį. Jis jos nematė, bet jautė. Jautė ją visa savo esybe.

„Jos rudose akyse žybtelėjo tobulo meilės jausmo atspindys...“ ***

Štai kažkas negražus gatvėm prabėgo

Ir viršelio dažus bėrė ant sniego.

Tu kirpai iš skardos rožę po rožės, Laukei, kol atkartos geležį drožlės... Plazdendama sparnais niūniavau sau panosėje, apatinį mėlstančios lūpos lanką atvėpdama, o viršutinį – papurtusį – nepailstamai maigydama. Tuo metu, į šalis konvulsyviai svaidydamasi padrikais žodžiais, priėjau betoninių laiptų virtinę, vedančią į Maškos Saldyšaknės-Šparago dvarą: atokų, kalvos viršūnėje patupdytą, pastebimai kryptelėjusį ir nuolat kosčiojantį architektūrinį antikvarą. Didingos ir statiškos, gluosnių alėjų apsuptos kyšančių sienų perspektyvos priminė kadaise įtaigių tapytojų ekspresyvias freskų glamones. Aš prisiminiau, kaip vaikštinėjau ir klūpčiojau be paliovos: užkliudžiau kiekvieną gluosnių alėjos riedulėlį, nukrypavau į visas įmanomas puses, vieną, kitą, o trečią kartą koja stumtelėjau juoduosius gulbinus, atplasnojusius į manąją kompoziciją, ir klusniai klausiausi juodasparnių gagenimo... Susklendžiau gulbinų plačiai praskleistus sparnus ir neleidau jiems pakilti. Lenkiausi ir rangiausi tarp laibų jų kaklų, it pati tokiu gulbinu visu kūnu būčiau pavirtusi. Tildžiau jų spigų gagenimą ir delnu užčiaupiau jiems snapus, be žodžių juos raminau, tildžiau. Staiga tūkstančiai ilgakaklių ėmė nepailstamai talžytis sparnais, pasigirdo paniškai pratisas jų gagenimas ir gulbinai pulkais pasileido skristi. Aš griebiau plačias jų krūtines ir, pešdama žvilgančias didžiules jų plunksnas, troškau juos sulaikyti.

– Ak! Ne! Ne! Ne!.. – slydau ir skambiai šmurkštelėjau į šalia romiai tekančią plačią, Šparago dvarą aplenkiančią Pupelės upę. Šioji, lyg tyčiomis, buvo neapsakomai šalta – jos paviršių buvo aptraukusi šarma. Mano paltuką aptraukė šerkšnas.

Kartu nešiausi glėbį iš skardos iškirptų rožių, kurios, man suklupus ir pasinėrus į Pupelę, žvangėdamos išslydo iš rankų ir skendo vilnyse. Apėmė kandžiojantis pyktis – suspigau. Karščio banga, nusvilinusi skruostus, dirgliai toliau nardė po visą sustirusį ir pagaugais nuėjusį, vėjo gairinamą kūną. Jau buvau bepanarinanti rankas traukti rožes ir tarsi norėjau kilti, stojausi... Vis dėlto tą patį mirksnį murktelėjau atgal į vandenį. Grąžydama rankas ėmiau blaškytis į šalis, spigiai mykti viduje. Vynuoginės lūpos nejuto mano impulsyvaus gnaibymo, kandžiojimo, tik jutau jas kaistant. Staiga tolumoje pamačiau lėtai judantį siluetą palenkta galva, nedrąsiai žvilgčiojantį į mano pusę.

Man suspurdo širdis. Sukilo pažįstamas, maloniai slėpiningas jausmas šiam nedalingam vyriškiui. ***

Kaip tik šią akimirką vyro figūra krustelėjo, nežymiai susvyravo į šalis – nugaroje išvydau styrančią stuburo liniją. Pamažu, užliūliuotas eglišakių lopšinės – ošiančios tyros lopšinės – ir kiaurai veriančio vėjo sąnašų vaitojimų, vyras suklupo. Sulinkę keliai, sugniaužti marmuriniai delnai, boluojantis, nebylus, žadą atimantis jo veidas sukūrė apgailėtiną paveikslą. Kiekvienas kandžiojantis šiaurinio vėjo gūsis negailestingai augino vyrui grakščią nugaros arką, gniužulą pusnies krėtė ant šilto jo sprando, lipdė garbanų rutulėlius. Vyras daugiau nebepajėgė to pakelti – atšiaurus, akmeninis jo veidas smigo į priešais kiūtojusią sniego pusnį. Snaigės be galo nudžiugo, galėdamos palytėti dilgčiojantį vyro skruostą ir virpančias lūpas: „Kokia mums laimė!.. Kokia laimė! Ak!“

Nemažai laiko prabėgo. Niekas nė nežino, kiek. O snaigės vis sukosi ir sukosi... Vis sukosi, vis sukosi, šokdamos Šiaurės valsą...

Dangaus dukra prisiartino ir atsiklaupė šalia vyriškio.

Smalsiai įsistebeilijau ir pažvelgiau į jį. Tačiau tepamačiau tik didžiulį sukniubusio, suglebusio žmogaus dydžio apsnigtą kupstą, kalnelį ar krūmelį. Iš tiesų tik mirksniu jį apžvelgiau, o... Akimirką akys apgavo. Lyg kyšo šakos, it liaunas svarainio kamienas?.. O štai ir prisirpusios šermukšnio uogos, ar net putino uogos matyti... Sumirksėjau akimis vieną, o paskui ir antrą kartą. Baltu snaigių šydu apgaubtas kupstas tebekiūtojo apsuptas lopšines šnabždančių eglaičių eilių, tačiau tai, ką pamačiau, sukėlė išgąstį ir klaikų sąmyšį. Prieš kupstą ar už jo (to negalėjau nuspėti) išsitiesęs tysojo svaiginančio trešnių vyno raudonio skaidrumu pasruvęs vyro šalikas. Kitą lengvą galvos mostą palydėjo alegorija – atrodė, tarytum šalikas virto tiršto kraujo vaga, tyliai tyliai sruvenančia kraujo vaga... Akinančiose sniego plotmėse.

Giliai į širdį įsmigusio ir ją persmelkusio sodraus raudonumo vagos reginys sulipino šerkšnu apsitraukusius mano vokus. Šiaurės valsas juos pravėrė. Kupstas suvirpėjo. Kupstas sujudėjo. Vyras budo, tarsi rąžėsi... Šį veiksmą lydėjo skambus, nešamas aido glamonių dantų kalenimas ir tylut tylutėlis ►

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

◄ dejavimas, duslus murmesys, nebylūs, akli, nesąmoningi judesiai. Vyro dantų kalenimas harmoningai susiliejo su didžiulių vandens lašų kapsėjimu. Tekšt tekšt –kapt kapt.

Tačiau nepaisant to, kaip stipriai vyras troško glūdėti tame sniego kiaukute, toje pusnynų geldelėje, jo viduje kažkas ėmė grūmoti. Šiuos grasinimus išgirdus, žmogui suvirpo širdis ir jis bematant pakilo.

„Šiaurės valsas sukosi ratu aplink tave: štai vienas grakštus žingsnelis į priekį, riesta, dailiai išlinkusi nugaros arka, susirūpinęs veidas remiasi į dešinįjį petį, o mažytis smakras virpa nuo romios, nuolankios šypsenos. Tu kartu nėrei, kartu skaičiavai šokio žingsnelius, tu matei mane ir leidaisi apimamas Šiaurės valso ritmingumo, grožio, subtilybės, įstabaus, slėpiningo jausmo...“

Ėmė snigti – pirma pamažu, tačiau įsismarkavus vyras skendo tirštame didžiulių it kąsniai snaigių rūke. Kažkur toli, o gal visai čia pat, buvo girdėti galingi Angelo sparnų mostai. ***

Mostai vis stiprėjo ir stiprėjo, o su jais kartu – ir pūga. Ledinės snaigės lipdė Angeliukės blakstienas. Ji pirmą kartą jautė kažką stingdančiai šalto, bet kartu tai leido jai nevirsti sniego pusnimi.

Praplasnojus dangaus dukrai, eglynai pamesdavo savo kankorėžius ir šie, nugulę kietą žemės krūtinę, apsitraukdavo šerkšnu. Atšiaurūs gilios žiemos vaizdai pasakiškai mainėsi su bundančios pavasario gamtos reginiais. Vyriškiui pamažu slenkant, užu jo nugaros šėlo gyvybė, sprogo žiedynai, vešėjo medeliai, skambėjo viltis ir gyvenimo gaida. Tas perteklinis vaizdas, vešinčios ateities nepaliaujamas persekiojimas gąsdino Angelą. O vyriškiui iš po kojų kilo šimtai žiedadulkių ir sklendė gėlynų veidais tirštu rūku. Ir jis ėjo... Užtikrintai tiesė rankas, kad palytėtų savo laimę.

– Nustojau bėgusi – netekau ir Angelo sparnų. Pasijutau gyvenanti kartu su tavimi. Laiminga... ***

Angeliukė buvo šalia vyriškio – jų kūnai buvo taip arti vienas kito, kad nebeturėjai valios atskirti jų akmeninių figūrų. Jie buvo tokie skirtingi, iš pažiūros nesuderinami, bet kaip In ir Jang nebeatskiriami ir amžiams tobuli, vaizduojantys tikrą harmoniją ir darnų prieštaringumą.

Ledinės snaigės vis smarkiau, su vis augančiu įsiūčiu šoko Šiaurės valsą. Jų poros

sukosi ir sukosi ratu, nuo jų nežmoniško siautulio linko eglių viršūnės, visur galėjai tematyti nuostabaus grožio, viena į kitą nepanašias ledines damas su jų stingdančiais palydovais.

Isteriškai keisdama trajektorijas, sniego patalu lėkė Angeliukė. Skubėjo tolyn nuo ją traukiančio vyriškio, nes juto, kad tai, ką liūtaširdis troško jai dovanoti, ji nebus pajėgi priimti – ji išniekins, pavilios jo meilę, išjuoks ir įsiskverbusi į krūtinę įsiveis it kenkiąs parazitas ir tik po daugelio metų pražys širdyje nekalta laukine pievos našlaite. Dangaus dukra stipriais sparnų mostais talžė suledėjusią sniego kalvą ir tarsi laibakaklis gulbinas, taškydamasis upėje, kėlė pusnynų dulkes. Nuolatos atsigręždama atgal regėjo, kaip įspaustos pėdų duobutės prisipildydavo žvilgančio vandens, kuriame skleidėsi lelijų žiedai, pakalnutės. Išsipleišėjusios Angelo sparnų plunksnos pabiro pievoje tarp dobilų tūkstančiais vabalėlių, auksasparnių vabzdžių. Angelas skubėjo prie išgulėtos jo vietos, kurioje pamažu smelkėsi tirštas, vis dar šiltas, todėl garuojantis, dejuojantis vyriškio kraujas...

Pribėgusi Dangaus dukra kraujo prisipildžiusioje lomoje panardino nuo šalčio sustirusias, pamėlynijusias rankas. Nejučia jos kaklą apsivijo serbento raudoniu srūvąs audeklas, besidriekiantis tolyn – toli, gailiai dejuojančio vyriškio link. Angeliukė, ieškodama šio garso šaltinio, pakėlė godžiai skvarbias savo kaštonines akis, tikėdamasi išvysti jį, tačiau priešakyje jai į veidą subaubojo kurtinių būrys. Patelės, skardžiai klykaudamos ir besiplaikstydamos nublukusio grožio sparnais, artinosi prie jos. Įsismaginusi gruodžio vėtra skabė Angeliukės plunksnas, kol paskutinioji jų palietė sustingusią žemės krūtį ir pradėjo naują, spartesnį Šiaurės valso taktą... ***

Angeliukės jau seniai ten nebebuvo, kaip ir to nežemiško vyriškio. Jų vietoje teliko keli ledo kristalėliai.

Valsas jau seniai liovėsi ir visur įsivyravo tyla ir ramybė.

„Aš nebuvau vertas stebėti šios sąjungos ir tai žinojau, bet kažkas norėjo, kad tai regėčiau“, – mąstė viską regėjęs žmogus su užgesusiu papirosu rankoje.

„Kvaili dūmai!“ – pagalvojo jis, gesindamas papirosą. Buvo pats žiemos vidurys; kartkartėmis papūsdavo šiaurys vėjas, kartu, nors ir retai, atsinešdavo kelias snaiges. Viena iš jų nusileido tiesiai jam ant

blakstienos ir pradėjo tirpti. Jis atmerkė savo mėlynas akis. Jose galėjai įžiūrėti lėtai sruvenančias gyvybės pilnas upes, o aplink jas įžvelgti ištisas beribes prerijas, kurios, vėjeliui papūtus, nubanguodavo kaip pats okeanas. Vyriškis vis dar buvo gyvas ir žvelgė gilyn į tamsą ir šalčiu alsuojantį miestą. Nors jame mirguliavo šimtai šviesų, jos miesto gyvesniu nepadarydavo – tik suteikdavo šiek tiek magiškumo, kaip ir ta pašvaistė, kabanti žemuose, jau tikrai pūgai pasiruošusiuose debesyse. Šis fenomenas nepaliko jo ramybėje. Juk iš tiesų, kaip šis dangiškas reiškinys galėjo atsirasti čia –šiame užkampyje? Negi kažkas, nors ir pats Dievas, pagaliau susidomėjo šia nykyne?

Žinoma, jis suprato, kad tas paslaptingas mirgėjimas – tik miesto šviesų atspindžiai švinu pasidengusiame danguje, bet juk ne viską būtina aiškinti taip niekingai paprastai. Juk visada galima į šią dykynę įnešti žiupsnelį nepaprastumo ir taip šią vietą paversti kažkuo daugiau, tik reikia žinoti, kaip; ir jis tai žinojo.

Tos dangaus šviesos atrodė jam tokios kerinčios. Jo galvoje šviesų pluoštai susipindavo vienas su kitu, šoko ir lekiojo po dangų, sudarydami dailias poras su blankiai gelsvos spalvos suknelėmis pasidabinusiomis damomis, kurių šviesūs plaukai plaikstėsi palei pat žemę. Jas lydėjo dailiais frakais pasipuošę džentelmenai.

Viskas buvo taip nuostabu ir nepaprasta –poros tiesiog šėlo dangaus skliaute. Ledo gėlių pilni damų plaukai tiesiog plakte plakė žemę; snaigių buvo pilnas dangus.

Šokio ritmas vis stiprėjo ir stiprėjo, ir džentelmenai su damomis tiesiog skraidė laužydami medžių viršūnes. Tą naktį griuvo ne vienas senolis galiūnas, neatlaikęs šio Šiaurės valso, virtusio tikra tragedija.

Vyriškis sėdėjo su jau seniai užgesusiu papirosu rankoje. Jis tik žiūrėjo ir žiūrėjo į šią beprotybę ir nieko nejuto. Jis nejuto, nei kaip ledo gėlės padabino jį visą, nei kaip džentelmenai jį talžė ir šaižė savo geliančiais frakų skvernais, maldaudami pabusti iš šio transo. Ne, jis nejuto nieko ir jo jau čia nebebuvo. Jis buvo nutolęs mintimis į tą dieną, kai pirmą kartą išvydo Angeliukę. Jis regėjo tą dangišką būtybę, nusileidžiančią iš dangaus aukštybių. Ji buvo balta balta kaip pirmas sniegas, tik jos plaukai, besiplaikstantys vėjyje, buvo kaštoniniai, kaip ir jos akys, o su ja buvo tas keistas vyriškis. Jis negalėjo nuo to reginio atitraukti akių – jam taip buvo malonu stebėti viską... Viską iš naujo?..

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.