370 Nr 110

2022 sausis #110

MUZIEJŲ PROPAGANDA GIEDRIUS ŠIRKA: PRAEITIS – GERIAUSIA MOKYTOJA IVONOS TAU SĖKMĖS FORMULĖ: TEMA – ATMINTIS IR PRISIMINIMAI, PRIEMONĖ – DIRBTINIS INTELEKTAS, FORMA – NFT APIE RAUDONAS VĖLIAVAS IR GATVĖJE RĖKIANČIUS ŽMONES Ivonos Tau kūrinys „25 Blue Hours”

#110 NUMERIO BENDRADARBIAI:

freepik.com nuotr.

JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

MUZIEJŲ PROPAGANDA Rašė Dovydas Kiauleikis

„Iš visų meno institucijų labiausiai efektyvios propagandos stinga muziejams.

Daugumos šiuolaikinių muziejų reputacija tokia, kad jie vadinami morgais ir šventyklomis, o turėtų būti estetinio bendruomenės gyvenimo lyderiai ir mokytojai. Jie labai menkai tesusiję su gyvenimu“, – perskaičiau knygoje šią pastraipą ir pritariamai palingavau galvą.

O varge, citata tai juk iš 1928 m. išleisto leidinio, Edwardo Bernayso „Propagandos“ (iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė, „Kitos knygos“). Šiuolaikinių viešųjų ryšių tėvu vadinamas Sigmundo Freudo sūnėnas šioje knygoje aprašė komunikacijos veikimo principus su daugybe pavyzdžių. Visą skyrių dedikavo menui propaguoti.

Per 100 metų niekas nepasikeitė? Sustabdžiau save – ar tikrai? Štai, juk yra MO su savo komunikaciniu viesulu. Šiame muziejuje reklama užima tikrai ne paskutinę vietą organizuojant parodas. Kaune ne ką mažiau įsišėlusios kultūros sostinės audros, nupučiančios muziejines dulkes. Kauno bienalė net naujuosius Krepšinio namus užėmė prieš ten įsisukant oranžiniam kamuoliui.

2019 m. po ilgo laiko per vienus metus pasikeitė pagrindinių nacionalinių muziejų direktoriai. Išėjo ilgamečiai tų šventyklų vadovai, atėjo šiek tiek šviežesnio kraujo. Ir visi viešuose interviu tvirtino norintys atsikratyti morgo dvasios. Raktažodžiai jų lūpose buvo tokie: demokratiški, atviri, suvenyrų parduotuvės. Suvenyrų tikrai visur atsirado (kitas klausimas – kiek jie atitinka muziejams keliamus estetikos ir kokybės standartus), parodos aplipintos renginiais renginukais, o Nacionalinė dailės galerija pagaliau turi padorų (ir netgi veikiantį) knygyną!

Tai gal jau viskas gerai? Jei privataus muziejaus užsuktos nacionalinės įstaigos jau kruta, norisi, kad ta banga ir į mažesnius muziejus nusiristų.

Iš pradžių – kad baigtųsi tokie bajeriai kaip darbo laikas pirmadienį–penktadienį 10–17 val.

Didžiosios įstaigos galėtų žengti ir kitą žingsnį, būti ambicingesnės, ne tik apie funkciją, bet ir apie turinį pradėtų daugiau kalbėti. Aišku, daug reikalaudami, turėtume ir neįsijausti puldami – kultūros sektoriuje atlyginimai juokingi. Kai apie tai pagalvoji, supranti, kad ten dirbantys žmonės kartais iš nieko padaro tikrus stebuklus.

Kol kas daugeliui mūsų stebuklui prilygsta ir vadinamasis kriptomenas. Apie kriptomeną ir NFT (nonfungible tokens, liet. – nepakeičiami žetonai) vieni girdėjo daug, kiti – visiškai nieko. Tačiau viename iš konstruojamų ateities scenarijų yra teigiama, kad ši

technologija gali įsigalėti daugelyje gyvenimo sričių, ne tik mene. Kaip bus – pamatysime, o kol kas įdomu susipažinti su tais, kurie kuria NFT meną ir gali pasigirti įspūdingais pasiekimais. Šiame numeryje rasite interviu su menininke Ivona Tautkute-Rustecka (Ivona Tau), kuri pagal crypto.io šiuo metu yra viena iš 600 labiausiai sėkmės lydimų NFT kūrėjų pasaulyje. „Svarbiausia yra kantrybė ir motyvacija. Jeigu dalyvausi su idėja, kad nori užsidirbti, tikriausiai neužsidirbsi, bet jei motyvacija bus, kad nori lėtai, savo tempu augti, bus daug lengviau pasiekti sėkmę“, – sako ji.

Stebuklais, kurie motyvuoja kurti, tiki grupės „Golden Parazyth“ lyderis Giedrius Širka. „Džiaugiuosi, kad prieš keletą metų toli nuo Vilniaus įsigijau sodybą, kurioje išsivalau ir galiu čia atvažiavęs vėl kurti. Nuolat būdamas mieste dažnai pradedu jausti, kad atbunku nuo tam tikrų jausmų, tada imu ir atsitraukiu į kaimą. Atgal dažniausiai grįžtu tada, kai stovėdamas prie upės arba miške jaučiu, kad pradedu dainuoti ar niūniuoti. Jei tuo metu šiurpas eina, tada žinau, kad reikia grįžti į miestą, nes jau norėčiau kažką daryti studijoje“, – sako muzikos autorius ir atlikėjas.

Sako, gyvename tol, kol yra pirmų kartų. Koks įspūdingas, o kartais ir nepamirštamas būna pirmasis skrydis lėktuvu, pirmoji meilė ar niekada anksčiau neragauto egzotiško vaisiaus skonis! Vis dėlto viešai žengti pirmąjį žingsnį ir pradėti visai naują kelią – gerokai sudėtingiau. Čia reikia ir drąsos, ir valios, ir kūrybiškumo, ir sėkmės, ir… pamiršti ar bent jau nekreipti dėmesio, kad pirmas blynas gali kiek ir prisvilti. Bet ar dėl to jis būtinai mažiau skanus? Juk debiutas – tik pradžia. Taigi nedelsdami pristatome naują žurnalo rubriką, kurioje svečiuosis debiutantai. Šiame numeryje kviečiame susipažinti su Dainiumi Vanagu, distopinio pasakojimo „Oderis“ apie ateities miestą eksperimentą, garsėjantį radikaliomis socialinėmis politinėmis reformomis ir tarpusavyje susipynusius kelių jo gyventojų likimus, autoriumi. Šiame numeryje rasite interviu su alternatyviosios muzikos grupės „McLoud“ nariais, lietuviškos muzikos ir literatūros apžvalgų. Gero skaitymo ir iki susitikimo vasarį.

DOVYDAS KIAULEIKIS VISADA RIMTU VEIDU GRETA SIRVIDAITĖ MENO DEGUSTATORĖ IR RAŠYTOJA GIEDRĖ SKAITĖ RAŠYTOJA SKAITYTOJAMS DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖSTANKUVIENĖ TEATRO IR KINO HEROJŲ STEBĖTOJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – menininkės Ivonos Tautkutės-Rusteckos-Ivonos Tau (ivonatau.com) kūrinys „25 Blue Hours”.

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2022“ skyrė15 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #110, sausis, 2022 Reklaminiai straipsniai žymimi

Rašė Toma Vidugirytė

Su „Golden Parazyth“ siela, muzikantu ir dainų autoriumi Giedriumi Širka susitikome studijoje, kur gimė bemaž visa jo kūryba. Pokalbio metu aptarėme pokyčius, kurių per trejus metus buvo tikrai nemažai. Žinoma, pasikalbėjome ir apie naujausią albumą „Empatijos“ bei jo pristatymo koncertą, taip pat apie vaikystės pranašumus ir pandemijos išgrynintus santykius su kitais žmonėmis.

– Nuo albumo „Sad Human“ pasirodymo praėjo treji metai. Įvyko daug pokyčių: dirbai prie naujo albumo, pasukote skirtingais keliais su Aurimu, paskui atėjo pandemija...

Kaip sekėsi įveikti visus iššūkius?

– Pokyčių niekada nebūna be reikalo. Jie reikalingi, kad kažkas pasikeistų, nes, matyt, nusistovėjusios taisyklės jau atgyveno. Tai labai svarbu suprasti ir, manau, dažniausiai tie pokyčiai būna į gera. Su jais susitvarkiau gana gerai, bet tam reikėjo laiko. Su Aurimu išsiskyrėme 2019 m. rudenį ir netrukus užklupo karantinas...

Tikriausiai viskas natūraliai ėjo link išsiskyrimo, nes vis dažniau visur dalyvavau vienas: dalijau interviu, kūriau muziką, generavau idėjas. Aurimas mūsų duete buvo tas žmogus, kuris visada mąstė santūriau, ilgiau apgalvodavo, o aš buvau tas, kuris nori, kad viskas vyktų greitai. Matyt, jis nujautė, kad bręsta pokyčiai, nes, kai baigėsi mūsų draugystė su Aurimu, ta būsena man jau buvo pažįstama.

© 37O

Dovaldės Butėnaitės nuotr.

4 //

GIEDRIUS ŠIRKA: PRAEITIS – GERIAUSIA MOKYTOJA

– Porą metų nelabai kas ir žinojo, kad jūs su Aurimu pasukote skirtingas kūrybiniais keliais, bet kaip ženklas galėjo būti 2019 m. spalį pasirodęs tavo albumas „Late Night Tales“...

– Kažkam tai galėjo būti ženklas, bet tas, kas nuodugniai domisi muzika, manau, tikėjosi tokio posūkio. „Late Night Tales“ parodžiau kitą savo kūrybos pusę. Iš pradžių tai buvo tik mėginimai išreikšti save, bet galų gale pavyko savo kūrybą sujungti į vientisą albumą.

Man patiko šis albumas tuo, kad beveik visos dainos (kaip ir kai kurios „Golden Parazyth“) yra sukurtos vienu prisėdimu ir beveik nieko nekeitus išleistos į gyvenimą. Tai tokia nešlifuota muzika. Kaip išdėsčiau aprašyme, tai yra muzika, gimusi čia ir dabar. Panašu, kad žmonėms ji irgi patiko. Kai labai nušlifuoji muziką, ji praranda savo autentiškumą ir atitolsta nuo pradinės idėjos. Nepaisant to, kad angliški tekstai nėra iki galo taisyklingi, net iš anglakalbių sulaukiau komplimentų, kad „vau, kaip čia viskas yra gerai“. Man patinka, kai žmonės kūrybą priima labai giliai nenarpliodami niuansų.

– Dalis žmonių analizuoja techninę pusę ar atlikimą, o ne visumą ir jausmus, kuriuos sukelia muzika...

– Čia amžina diskusija. Kai ateina labai geras bosistas į tikrai geros grupės koncertą, jis sėdi ir galvoja: aš čia gročiau kitaip.

Klausosi savo instrumento, bet negirdi visumos. Ne vienas muzikantas man yra sakęs, kad išsivysto tokia profesinė liga ir jie negali nuoširdžiai mėgautis pasirodymu. Aš to neįsivaizduoju. Juk ateini pasimėgauti muzika, laisve... Atrodo, Marijonas Mikutavičius yra labai gerai pasakęs, kad koncertas yra ta vieta, į kurią susirenka žmonės ir jame nelabai galioja kokios nors visuomenei priimtinos taisyklės. Tu gali šaukti, iškelti rankas... Kitaip tariant, koncertas yra ta vieta, kur atlikėjas ir klausytojai gali pasijausti visiškai kitaip. Čia nereikia analizuoti, kas gerai sudainuota, o kas – ne.

– Neseniai pasirodė albumas lietuvių kalba „Empatijos“, kurį pristatėte koncerte „Kablyje“. Kaip sekėsi kurti albumą? Esi minėjęs, kad pirmosios jo dainos pradėtos kurti dar 2018 m.

Džiugo Babensko nuotr.

– Taip, jį klijavau po truputį. Viename interviu manęs paklausė, ar leisti albumą lietuvių kalba buvo rinkodaros sprendimas...

– Galima sakyti, kad įsivyravo nauja tendencija rašyti dainas lietuvių kalba.

– Taip, bet aš tiesiog pataikiau į tą bangą. Pamačiau, kad yra daug lietuviškų dainų, tad panorau jas sujungti. Albumas galėjo būti ir angliškas, bet man labai patinka jo vientisumas pačiame muzikiniame audinyje. Turbūt tą vientisumą nulėmė tai, kad vėl po ilgo laiko vienas prisėdau prie kūrybos, visiškai atsiribojęs nuo kitų žmonių, ir dar kartą pamėginau sau įrodyti, ką sugebu ir kiek toli galiu nueiti.

– Koks buvo šio albumo kūrybos procesas?

– Dainos gimė šioje studijoje, kur dabar sėdime. Šitos gitaros kartais nusileidžia ant žemės, atsiranda daugiau laidų, įsijungia daugiau šviesų, kolonėlių, galbūt pradeda mirksėti sintezatoriai, bet čia yra būtent ta erdvė.

Džiaugiuosi, kad prieš keletą metų toli nuo Vilniaus įsigijau sodybą, kurioje išsivalau ir galiu čia atvažiavęs vėl kurti. Nuolat būdamas mieste dažnai pradedu jausti, kad atbunku nuo tam tikrų jausmų, tada imu ir atsitraukiu į kaimą. Atgal dažniausiai grįžtu tada, kai stovėdamas prie upės arba miške jaučiu, kad pradedu dainuoti ar niūniuoti. Jei tuo metu šiurpas eina, tada žinau, kad reikia grįžti į miestą, nes jau norėčiau kažką daryti studijoje.

– Esi pasakojęs, kad albumas „Empatijos“ tau yra apie pabuvimą kito kailyje ir dialogus. Užsiminei, kad dalis dainų įkvėptos vaikystės.

– Albume galima aptikti šiokių tokių simbolių iš vaikystės. Kartais labai trūksta to, apie ką yra kalbėję didžiausi išminčiai ir gyvenimo mokytojai, t.y. tiesiog pabuvimo vaikais. Pavyzdžiui, kartą kalbėjome grupėje apie daržininkystę (turiu daržą ir pats jį prižiūriu). Toje grupėje žmonės kalbėjosi gražia lietuvių kalba, neįžeidinėdami. Pabuvęs tokioje grupėje ir paskui patekęs į kitokią, pradedi gal-

voti: gal žmonės jau iš tiesų yra pragare ar mes iš esmės pragare nuolatos? Man trūksta to dialogo tarp žmonių. Kartą mačiau, kaip žmogus ėjo ne per perėją, bet šalia jos, o vairuotojas ant jo pradėjo šaukti. Stebėdamas situaciją mąsčiau – kodėl tas žmogus nenori pagalvoti apie tai, kad galbūt tam bėgusiam per gatvę žmogui šiandien yra pati blogiausia diena gyvenime? Galbūt prarado darbą, nuo kovido mirė močiutė ar žmona paliko? Žmonėms trūksta įsijautimo į kito žmogaus emocijas. Nuo to reikėtų pradėti, kad atsirastų dialogas. Iš pradžių gal nebūtina kalbėtis, bet užtenka pagalvoti: ir man taip gali būti, ir aš būčiau liūdnas, jei man taip atsitiktų. Juk vaikai to nebijo parodyti ir veiksmais – prieiti, paimti už rankos ir paklausti: „Kodėl tu liūdnas?“ Suaugusieji to nepaklaus. To vaikiško paprastumo apraiškų kartais norisi sulaukti ir iš suaugusių žmonių.

– Tai veikiausiai tinka ir šiam pandeminiam laikotarpiui, kai visi dabar tarsi apie savo gyvenimą ir gilesnius dalykus susimąstę.

– Labiausiai pandemija atskleidė, kad daugybė žmonių gyvena su žmonėmis, kurie jų nekenčia. Mes su žmona kalbėjomės, kad tikrai liūdna, kad žmonės suprato gyvenantys su žmonėmis, kurių nė gerai nepažįsta.

– Ir per karantiną teko susipažinti artimiau...

– Teko susipažinti, bet ne visiems tai patiko (juokiasi).

– Sakei, kad naujausias albumas turi užuominų apie vaikystę. Ar pats mėgsti pasižvalgyti į praeitį?

– Praeitis yra geriausia mokytoja. Visada su didžiausiu malonumu prisimenu sunkiausius periodus, nes man tampa gera ir lengva nuo tos minties, kad dabar geriau gyvenu. Užmiršę praeitį, tuos momentus, kai mums buvo blogai, dažnai nuvertiname dabartį. Ir tai galima pritaikyti plačiąja prasme. Čia galima kalbėti ne tik apie laisvę, kurią dabar kažkas keikia. Nemėgstu kištis į politiką, bet kai tu supranti, kad tau kažkada buvo labai blogai ir tu ištrūkai iš to... Tuo praeitis man labai naudinga, nes ji tarsi pasako: „Žiūrėk, kaip tau buvo blogai.“ – Albumo viršelyje – mergaitė, valganti trešnes. Esi sakęs, kad šią nuotrauką pasirinkai būtent dėl to, kad iš pirmo žvilgsnio sunku pastebėti šią detalę.

KAI LABAI NUŠLIFUOJI MUZIKĄ, JI PRARANDA SAVO AUTENTIŠKUMĄ IR ATITOLSTA NUO PRADINĖS IDĖJOS.

Tai galbūt irgi tam tikra žinutė būti dėmesingesniems?

– Taip. Atkreipkime dėmesį vieni į kitus. Galbūt tai nėra tai, ką mes matome? Dabar esame linkę per sekundę nuspręsti, nuteisti ar kažką kita padaryti... Labai gerai pasakei, kad iš tikrųjų reikėtų truputį daugiau laiko praleisti analizuojant vienam kitą. Nespręsti iš pirmo žvilgsnio.

Iš pradžių net negalvojau, ar ten mergaitė, ar berniukas. Man patiko visuma, pats fotografės darbas. Įkėlus nuotrauką į feisbuko platformą, algoritmas ją traktavo kaip kažkokią vos ne vaikų pornografiją ir blokavo. Įsivaizduok, išleidi albumą ir tada supranti, kad negalėsi beveik niekur naudoti viršelio. Nors, pavyzdžiui, jeigu keli „Spotify“ nuorodą, tuomet viskas gerai. Mes kartais taip pat kaip mašinos (kompiuteriai) viską vertiname. Pamatome kažką, pirmas žvilgsnis, ir tiesiog blokuojame. Bet taip neturėtų būti.

– Albumo „Empatijos“ dainos liūdnos savo temomis ir tekstais, bet ritmingos ir gyvos, kai kalbame apie muziką. Kodėl?

– Labai geras klausimas. Matyt, nuo lyrikos aš niekada nepabėgsiu, bet gali būti, kad kitos dainos bus greitesnio tempo ir dar šviesesnės. Liko truputėlį senesnis „Golden Parazyth“ naratyvas tematikoje, bet jau fiziškai norėjosi ritmo, nes mes ganėtinai ilgą laiką kūrėme, sakykime, ramesnę muziką. Šį kartą tekstai liūdni, bet jie tarsi palieka krislą tikėjimo, kad gal viskas bus gerai.

– Jau praėjo šiek tiek laiko nuo albumo pasirodymo ir turbūt sulaukei pirmųjų reakcijų ir atsiliepimų. Kokie jie?

– Skaičiau kelias recenzijas. Nė vienos nebuvo blogos, tik... Man labai gera ir gražu, kai paprastas žmogus parašo privačią žinutę, kad buvo koncerte, jam labai patiko, džiaugiasi ir pan. Arba, pavyzdžiui, per vadybininką koncertą filmavusi operatorė perdavė, kad jai labai patiko koncerto estetika. Tie, kurie tai daro, supranta, kiek tai pinigų ir pastangų reikalaujantis dalykas, bet man tai atrodo tinkamiausias kelias, nes turi rengti kokybiškus koncertus. Man tos žmonių nuomonės svarbesnės. Galų gale Lietuvoje mes nelabai ir turime svarių muzikos žinovų, kurie vertintų albumus. Man svarbu, kad aš jausčiau viską padaręs. Pavyzdžiui, kai pilna salė klausytojų dainuoja, pavyzdžiui, „Eikit šviesos ieškot“. Neseniai pasirodžiusi daina, o per pristatymo koncertą ją jau dainuoja. Ir tai yra labai smagu.

Dėl gerbėjų atsiliepimų... Būna, stoviu parduotuvėje ir nežinau, kaip, bet atpažįsta. Esu su kauke, kepure, su striuke, bet jaučiu, kad eidamas pro šalį kažkas į mane labai žiūri. Ir paskui gal mano metų vyrutis praeidamas sako: „Geras albumas“ – ir vos ne bėgte nuo manęs. Man tokie nutikimai būna mieliausi. Labai patinka tas lietuvių nedrąsumas. Kažkada buvome kavinėje su vadybininku ir netoli sėdėjo dvi vyresnės moterys. Kiek jos kaupėsi, kad prieitų! Paėmė už rankos ir sako: „Ačiū už muziką. Labai patinka koncertai.“ Man tai gražiausia, nes yra labai tikra, o ne tai, kai tiesiog paprašo nusifotografuoti po koncerto, kai daug žmonių eina to paties paprašyti...

– Kas toliau? Ko dabar laukti gerbėjams?

– Neseniai įrašiau vieną dainą anglų kalba. Manau, norėsiu ir klipą šiai dainai nufilmuoti... Taigi leisiu singlus, o pavasarį veikiausiai važiuosiu į koncertinį turą. Noriu daryti taip, kad man būtų gera, grupė gerai jaustųsi ir kartu mėgautumės muzika. Didžiausias pasitenkinimas būna tada, kai po koncerto suprantu, kad padariau viską, ką galėjau. Kai džiaugiasi vadybininkas, grupė ir klausytojai, tuomet ir pats jaučiuosi pakylėtas.

>> AUTOPORTRETAS

„Cluster of Stillness“

„Blue Hour

Ivonos Tau asmeninio archyvo nuotr.

IVONOS TAU SĖKMĖS FORMULĖ: PRISIMINIMAI, PRIEMONĖ – DIRBTI

6 //

Rašė Greta Sirvidaitė

© 37O

Apie kriptomeną ir NFT (non-fungible tokens, liet. – nepakeičiami žetonai) vieni girdėjo daug, kiti – visiškai nieko. Tačiau viename iš konstruojamų ateities scenarijų yra teigiama, kad ši technologija gali įsigalėti daugelyje gyvenimo sričių, ne tik mene. Kaip bus – pamatysime, o kol kas įdomu susipažinti su tais, kurie kuria NFT meną ir gali pasigirti įspūdingais pasiekimais.

P

agal crypto.io, menininkė Ivona Tautkutė-Rustecka (Ivona Tau) šiuo metu yra viena iš 600 labiausiai sėkmės lydimų NFT kūrėjų pasaulyje. Jos projektas „VISIONS: reflected“ neseniai buvo parduotas už 22 tūkst. eurų prestižiniuose „Sotheby’s“ aukcionų namuose. Tai bene didžiausias NFT kūrėjos iš Lietuvos pasiekimas. Be to, jos darbai yra eksponuojami Niujorke, Pekine, Frankfurte, Singapūre, Johanesburge, Los Andžele, Londone ir Berlyne.

Gana naujas meno lauke NFT reiškinys kelia daug įvairių klausimų, vienas pagrindinių – kokia yra sėkmės formulė, kad NFT projektą nupirktų. Ivona sako, kad svarbiausia – neskubėti, o savo kūryba – išsiskirti. Jos darbuose susijungia fotografija su dirbtiniu intelektu. Taip sukurtos animacijos balansuoja tarp sapnų ir realybės. Ivona prognozuoja, kad NFT gali likti prisiminimu arba virsti dar tikresne realybe – viskas priklauso nuo to, ar NFT burbulas sprogs, ar ne. Apie kriptomeno ateitį ir tai, ko reikia pradedančiam NFT menininkui, patarimais ir įžvalgomis dalijasi Ivona.

– Esi dirbtinio intelekto (DI) menininkė ir tyrėja, dirbanti su fotografija ir naujomis technologijomis. Šiuo metu susidaro įspūdis, kad DI menininkų Lietuvoje nedaug, bent jau mažai apie juos girdime. Kiek toks menas yra paplitęs pasaulyje?

– Pati juo susidomėjau prieš trejus metus, vos tik atsiradus pirmiesiems DI meno kūrėjams pasaulyje. Jie buvo iš įvairių sričių. Vieni atėjo iš meno ir pradėjo dirbti su technologijomis, kiti, priešingai, iš technologijų pasaulio pasuko į menus. Treti, tokie kaip aš, atėjo iš abiejų šių sričių sankirtos. Mano atveju, tai fotografija ir dirbtinis intelektas. Seniai norėjau panaudoti algoritmus kūrybiškai, nes pati juos rašau ir kuriu DI modelius savo pagrindiniame darbe.

Mane labai džiugina, kad vis daugiau ir daugiau menininkų kuria DI meną. Tačiau daugiausia tų kūrėjų yra užsienyje – Jungtinėse Amerikos

Valstijose (JAV), Jungtinėje Karalystėje (JK). Nežinau ar Lietuvoje yra DI menininkų, tačiau kuriančių NFT jau atsiranda. Socialinių tinklų „Discord“ ir „Twitter“ grupėse mačiau keletą NFT kūrėjų, tačiau iš jų nesutikau nė vieno DI menininko.

Kiekviena nauja meno sritis, kuri yra dar ir labai techniška, neturi daug savo atstovų. Priežastis – nedaug programų, kurios leistų, neturint technologinių įgūdžių, kurti DI meną. Tai ne taip sudėtinga, tačiau specifinių žinių ir programavimo pagrindų vis dėlto reikia. Bent jau paviršutiniškai suprasti, kas yra dirbtiniai neuroniniai tinklai, kaip reikia paruošti duomenis ir t.t.

– Galbūt dar viena priežastis, kodėl DI meno atstovų nedaug, – kad tai ganėtinai vyriškas menas. Kaip manai, lyčių aspektas čia svarbus?

„VISIONS reflected“

#27“

„Metropolis is Dreaming of Purple Caribbean Sunsets“

„La Citta Post-Futurista“

TEMA – ATMINTIS IR NIS INTELEKTAS, FORMA – NFT – Iš tiesų, tiek DI, tiek NFT pasaulyje stipriai dominuoja vyrai. Manau, taip neturėtų būti, ir dėl to tikiuosi savo pavyzdžiu padėti kitoms merginoms ar moterims suprasti, kad programavimas, DI ir blockchain (liet. blokų grandinė) – ne tik vyrų reikalas.

Reikia kovoti su diskriminacija, jeigu ji atsiranda, bet dažnai taip nutinka netyčia, dėl įsitvirtinusių stereotipų. Labai nedaug merginų renkasi tiksliuosius mokslus, nes bijo, kad nesugebės, arba mano, kad tai ne joms. Tikiu, kad kuo daugiau moterų rinksis tokius mokslus, tuo situacija visiems bus geresnė.

– Pereikime prie NFT temos. Kada ir kaip tuo susidomėjai? Ar tai įvyko prieš tai, kai pernai kovo mėnesį „Christies“ aukcione amerikietis menininkas Mike‘as Winkelmannas, geriau žinomas Beeple’o pseudonimu, pardavė skaitmeninį nuotraukų koliažą beveik už 70 mln. JAV dolerių, ar vėliau?

Tavo nuomone, šis įvykis buvo esminis, kad kriptomenininkų bendruomenė ėmė sparčiai augti, o apie NFT šiandien girdime vis daugiau ir dažniau?

– Iš tiesų mano susidomėjimas NFT sutampa su šiuo pardavimu, bet netiesioginiu būdu. Na, o šis įvykis buvo gausiai skelbiamas visose medijose ir garsiai aptarinėjamas. Tai paskatino su kriptovaliutomis ar su blockchain visai nesusijusius žmones susidomėti NFT. Aš neturėjau žalio supratimo, kas yra blockchain. Aišku, buvau girdėjusi šį žodį, tačiau niekuomet neturėjau su juo nieko bendro. Ir nors esu susijusi su technologijomis, man visa tai buvo nepažįstama. Todėl, kai daugiau žmonių susidomėjo Beeple’u, skaitmeniniu

SVARBIAUSIA YRA KANTRYBĖ IR MOTYVACIJA. JEIGU DALYVAUSI SU IDĖJA, KAD NORI UŽSIDIRBTI, TIKRIAUSIAI NEUŽSIDIRBSI, BET JEI MOTYVACIJA BUS, KAD NORI LĖTAI, SAVO TEMPU AUGTI, BUS DAUG LENGVIAU PASIEKTI SĖKMĘ.

menu, pradėjo apie tai dažniau kalbėti, atsirado daugiau ir tų, kurie ėmė kurti NFT. Vis dėlto pirmą kartą apie NFT išgirdau prieš metus, sausį– vasarį, kai dėl karantino suvaržymų atsirado daugiau laisvo laiko. Atsisiunčiau programėlę „Club House“. Ten pradėjau bendrauti su menu ir technologijomis susijusiais žmonėmis. Tarp jų sutikau daug kalbančių apie NFT. Iš pradžių nežinojau, kas tai yra. Kiek pagūglinau, kiek sužinojau iš įvairių šaltinių, bet nepuoliau prie to iš karto. Tik kai vis daugiau žmonių ėmė dalytis savo pirmaisiais žingsniais NFT pasaulyje ir pasakojo apie galimybę įamžinti savo skaitmeninį meną blockchain‘e, pajutau FOMO (fear of missing out, liet. – baimė praleisti) efektą. Jis pastūmėjo ryžtis pabandyti ir sužinoti, kas tai yra.

Sukūriau pirmąjį NFT darbą tyliai, nepranešiau apie tai pasauliui. Tačiau pradėjau dar intensyviau dalyvauti įvairiose kriptomenininkų bendruomenėse. Susipažinau su daugiau menininkų, užsiimančių kriptomenu, jie sužinojo apie mane ir mano kūrybą. Ji buvo menkai kam žinoma, išskyrus mano artimą aplinką, tačiau staiga susidomėjimas ėmė augti. Susikūrė bendruomenė, į mano projektus dėmesį atkreipė kolekcininkai.

„Parallel Space“

„Disintegration of the Machine Memory“

„Melting Space“

>> AUTOPORTRETAS

– Koks pagrindinis skirtumas tarp kriptomeno ir tradicinio meno?

– Pagrindinis skirtumas – sertifikatas.

NFT suteikia galimybę autentifikuoti skaitmeninį meną, kuris internete gali turėti milijonus pavidalų, būti galybėje įvairių svetainių, o tą JPG failo paveikslėlį kiekvienas gali atsisiųsti, savintis ar kitaip disponuoti. NFT užtikrina, kad darbas yra originalus, kad būtent jis buvo sukurtas kūrėjo, kad vėliau jį kažkas nupirko, perpirko ir t.t. NFT kūrinio įsigijimo / panaudojimo istoriją galima stebėti, nes ji yra išsaugoma blockchain‘e.

Pastebiu, kad šiuo metu daug tapytojų ar iliustratorių duoda NFT kaip priedą prie savo parduodamo paveikslo arba, atvirkščiai, parduoda NFT ir prideda arba paveikslą, arba iliustraciją, arba atspausdintą foto-

Man NFT yra labiau kaip eksperimentas. Norėjau savo menu pasidalyti su platesne auditorija ir sutikti žmonių, kurie taip pat eksperimentuoja su DI ir kodavimu mene. Ir iš tiesų man tai padėjo surasti kitų menininkų, kurie taip pat dirba su technologijomis, su DI arba kurie naudoja algoritmus kurdami generatyvinį meną. Jis labai išpopuliarėjo kartu su NFT.

grafiją. Manau, kad NFT ir tradicinis menas gali gyvuoti kartu ir galbūt tai yra ateitis. Juolab kad NFT technologiją galima labai plačiai pritaikyti įvairiose srityse – nuo muzikos iki bilietų pardavimo. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kas tai bus.

– Kalbama, kad kriptomenas yra loterija ir iš tiesų daugelis tik siekia greitai praturtėti. Ar būtent tai ir vilioja menininkus, ir nebūtinai juos, pradėti kurti NFT? – Labai daug žmonių pradeda kurti kriptomeną su mintimi, kad galima greitai praturtėti. Iš tiesų, 80 proc. visų didžiausių pardavimų tenka vos 5 proc. kūrėjų. Šiame lauke vis dar yra labai sunku prasimušti, juo labiau sudėtinga tiems, kuriems svarbiausia yra finansinė motyvacija.

Paroda Kinijoje

8 // © 37O Tokijuje

– Tau, kaip kriptomenininkei, puikiai sekasi. Esi pasauliniuose geriausių NFT kūrėjų sąrašuose, o vieną savo NFT darbą neseniai pardavei už solidžią sumą. Kaip tai pavyko?

– Svarbiausia yra kantrybė ir motyvacija. Jeigu dalyvausi su idėja, kad nori užsidirbti, tikriausiai neužsidirbsi, bet jei motyvacija bus, kad nori lėtai, savo tempu augti, bus daug lengviau pasiekti sėkmę. Mano strategija buvo aktyviai dalyvauti visuose NFT renginiuose, meno parodose. Stengiausi megzti kontaktus, pažinti kuo daugiau žmonių, kurie kolekcionuoja meno kūrinius ar organizuoja parodas visame pasaulyje. Labai svarbu nebijoti pasakoti apie save ir savo kūrybą, dalytis kūrybos proceso užkulisiais. Prieš porą mėnesių buvau Niujorke, kur vyko vienas didžiausių iki šiol NFT susibūrimų. Būtent čia susipažinau su labai daug menininkų, kuratorių ir kolekcininkų, kurie man padėjo augti kaip kriptomenininkei.

Tinklaveika, rinkodara yra labai svarbios sritys NFT pasaulyje, kurioms reikia skirti itin daug laiko. Prisipažinsiu, kad kai įsitraukiau į NFT ir čia pasiekiau pirmų gerų rezultatų, nusprendžiau dalį savo darbo laiko skirti kūrybai. Šiuo metu DI programuotoja dirbu tik etato dalį, o likusį laiką skiriu NFT veiklai. Kiekvieną dieną atsakau į klausimus, konsultuoju kitus menininkus, kurie yra mažiau pasiekę arba kuriems reikia pagalbos šioje srityje. Manau, augimas ir sėkmė NFT pasaulyje labai priklauso nuo pažinčių ir įdirbio užmegzti jas. Žinoma, labiausiai sėkmė priklauso nuo pačios kūrybos. Geriausia atrasti nišą, kurioje galėtum išsiskirti iš minios. Man tai buvo fotografijos ir DI jungimas. Nors abiejose srityse atsiranda vis daugiau kūrėjų, nedaug tokių, kurie eksperimentuoja su dirbtiniais neuronų tinklais fotografijos srityje. Dėl to atsirado stimulas stengtis būti geriausiai toje srityje, kurioje dirbu.

– Papasakok apie savo NFT projektus ir apskritai kūrybą. Kokios temos tau įdomios?

– Pagrindinė tema, arba klausimai, kurie atsiranda mano kūryboje, – mūsų atmintis ir prisiminimai. Labai dažnai mūsų atmintis keičia įvairius vaizdinius arba įvyksta atvirkščiai – vaizdiniai mums sukelia asmeninių patirčių ir prisiminimų. Man juos sukelia įvairios fizinės vietos – miestai, gatvės. Būtent tai ir fotografuoju, o toliau medžiagą analizuoju su DI priemonėmis.

Kuriu universalius atsiminimus, kurie ne tik man kažką reikštų, bet ir kitiems sukeltų pažįstamų emocijų arba atkartotų jų prisiminimus. Todėl tie vaizdiniai yra šiek tiek abstraktūs, tačiau ne per daug, kad kiekvienas juos pajaustų kažkiek skirtingai. Kas nors, žiūrėdamas į juos, pagalvos, kad mato savo vaikystės gatvę, o kitas – gimtąjį miestą.

Būtent toks ir yra mano tikslas.

Mano darbai dažniausiai būna 30 sek. animacijos, nes man labai patinka, kaip vaizdiniai, konceptai netikėtai keičiasi kitais. Manau, tai padeda tiksliau iliustruoti, kaip veikia mūsų mąstysena, atmintis. Pavyzdžiui, kaip mūsų sąmonėje vieni vaizdiniai – dažniausiai nesusiję – jungiasi su kitais arba tas nepaaiškinamas momentas, kai mums atrodo, kad kažką prisimename, bet staiga pamirštame. Taip pat kuriu iliustracijas su įdomiais generuotais vaizdiniais ta pačia tema.

Be to, esu rengusi daug įvairių projektų kartu su kitais menininkais, panaudodama DI kaip analizės priemonę. Vienas įdomesnių projektų buvo su menininku iš Kinijos. Jis fotografuoja neonus, kurie dingsta iš Honkongo gatvių. Tiems neonams – apie 20–40 metų, daugelis jų nebeveikia, todėl naikinami. Iš tiesų jų vieta turėtų būti muziejuje. Kadangi taip nėra, sukūrėme generuotus neonus iš to, kas buvo dokumentuota fotografijose, turėdami tikslą parodyti, koks svarbus turtas dingsta iš gatvių.

– Ar reikia kokių nors specifinių žinių, programuotojų pagalbos, kad savo kūrinį paverstum NFT? Ką rodo tavo patirtis?

– Man šis procesas užtruko vieną dieną.

Nieko nežinojau apie kriptovaliutas – nei kaip jų nusipirkti, nei kur tai daryti. Tiesiog pasigūglinau ir radau daug informacijos internete. Buvo lengviau, nei galvojau. Tiek tapytojas, tiek ilius-

tratorius ar bet koks kitas menininkas gali rasti internete žingsnių, kaip paversti savo darbą NFT kūriniu. Tų žingsnių nedaug. Tereikia atsisiųsti programėlę, kurioje išsikeiti eurus (ar kitą valiutą) į ethereum‘ą arba tezos, tada prisijungti prie interneto platformos ir jau galima kurti pirmą darbą. Tam, kad pradėtum, tikrai nereikia daug žinių ir techninių sugebėjimų, kiekvienas, kuris moka naudotis internetu, gali tai padaryti, nes tai tokio lygio žinios.

– Kaip manai, ar kriptomeno bumui turėjo įtakos pandemija? Tai, kad gyvos patirtys persikėlė į internetą, kad parodų ekspozicijas padeda pamatyti 3D turai ir t.t.

– Aš, jei nebūtų pandemijos ir nebūčiau sėdėjusi namie, tikriausiai nebūčiau susidomėjusi NFT. Būčiau dariusi visai kitus dalykus ir net neturėjusi tam laiko. Daug mano draugų menininkų, kurie užsiima NFT, irgi yra sakę, kad tas atsiradęs papildomas laikas gyvenime kaip ir padėjo susikurti toms bendruomenėms įvairiuose socialiniuose tinkluose. Žmonės sėdėjo namie ir tiesiog norėjo žmogiško kontakto, todėl pradėjo burtis, kalbėtis ir pažinti dalykus, kas, tikiu, turėjo įtakos NFT bumui. Jei pandemijos nebūtų, tokia situacija NFT rinkoje galbūt būtų susiklosčiusi tik po kurio laiko.

Tie virtualieji muziejai man vis dar neatkartoja to realaus fizinio buvimo ir meno matymo iš arti. Kad ir kiek sakytume, kad tos technologijos mums padeda ir paverčia tiek daug dalykų realiais, realus pasaulis vis tiek bus aukščiau.

MAN ATRODO, KAD ĮMANOMI DU SCENARIJAI. VIENAS, KAD PO KURIO LAIKO PAMIRŠIME IR NEBEŽINOSIME, KAS TAS NFT. ARBA KITAS – KAD TAI BUS PRITAIKOMA NE TIK MENE, BET IR KASDIENIAME GYVENIME. PANAŠIAI, KAIP ATSITIKO SU INTERNETU AR MOBILIAISIAIS TELEFONAIS.

Niujorke

– Ar kriptovaliutų verčių svyravimai kaip nors sudrebina NFT pasaulį, ar nedaro jokio poveikio? Tave verčia jaudintis?

– Žinoma, tai yra susiję, nes be kriptovaliutų nebūtų ir tokio dalyko kaip NFT. Jeigu staiga visos kriptovaliutos nukristų iki nulio, NFT nebetektų vertės.

Aš nespekuliuoju kriptovaliutomis – jei parduodu darbą už vienokią vertę, tiek ir gaunu, tačiau galbūt po mėnesio jau galėčiau parduoti už kitokią, kur kas didesnę. Gal ir reikėtų neiškeisti kriptovaliutų į dolerius ar eurus, palaukti to geresnio momento, bet nenorėčiau spekuliuoti. Žinau, kad yra menininkų, kurie neiškeičia kriptovaliutų į realius pinigus, todėl jie būna kaip ir atsparūs tiems svyravimams.

– Daug keliauji, šiuo metu tavo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Varšuva. Nepaisant to, galbūt gali palyginti, koks yra susidomėjimas NFT Lietuvoje ir kitose šalyse. Ar daugelis žino, supranta, kas tai yra?

– Iš tikrųjų skirtumai – labai dideli. Iš visų miestų, kuriuose buvau, Niujorke daugiausia žmonių apie tai žino. Taip pat Majamyje, nes čia vyko „Art Basel“ meno mugė, kurioje buvo rodoma daug NFT ir kriptomeno kūrinių.

Europoje išskirčiau Londoną, nes čia jau yra įvykusių kriptomeno parodų (ypač vėliausios „Frieze“ mugės metu), todėl daugiau žmonių pamatė ar perskaitė laikraščiuose apie NFT ar bent jau žino, kad kažkas tokio egzistuoja.

Varšuvoje, kur šiuo metu gyvenu ir dirbu, nelabai kas kalba apie tokį meną, panašiai kaip ir Vilniuje. Lietuvoje negirdėjau, kad vyktų didelių renginių, susijusių su NFT, bet vasarą, pakviesta Liudo Andrikio, dalyvavau Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) organizuotame NFT kūrėjų susitikime. Tuo pat metu vyko ir grafikos paroda, kur viena salė buvo skirta kriptomenui. Tai, ko gero, buvo pati pirmoji Lietuvoje įvykusi kriptomeno paroda.

Taigi žmonių, kažką žinančių ar girdėjusių apie kriptomeną, atsiranda vis daugiau, tačiau nelabai nusimano, kas tai yra. Mano draugai tiek iš Vilniaus, tiek iš Varšuvos reaguoja labai panašiai.

Jie sako „wow, Ivona, super, ką tu darai,

bet gal gali paaiškinti, kas tai yra, nes aš nelabai suprantu“.

– Kaip iš meninės, estetinės perspektyvos vertini didžiausią vertę turinčius ar brangiausiai parduotus NFT kūrinius, pavyzdžiui, Beeple’o, Danielio Hirsto ir kitų?

– Iš tikrųjų mes esame gana toli nuo to, kad kūrinių vertė atspindėtų savo tikrąją vertę. Nežinau, ar Beeple’as yra pats geriausias pasaulio menininkas, drįsčiau su tuo nesutikti, bet šiuo metu kortos sukrito taip. Manau, kad kuo daugiau bus užsiimančių NFT, tuo ta vertė labiau koreliuos su tuo, kad brangiausiai parduodami kūriniai yra geriausių menininkų darbai. Kita vertus, labai sunku apie tai kalbėti, nes labai dažnai meno vertė paaiškėja tik po dešimties ar net po 100 metų. Bet vis tiek kyla įvairių klausimų, pavyzdžiui, ar Vincentas van Goghas yra daug kartų geresnis negu kitas jo laikmečio menininkas ir pan.

Vis dėlto manau, kad dar pamatysime tą vertės keitimąsi, o tie kūrėjai, kuriems pavyko geriausiai parduoti savo darbus, po kažkurio laiko gali būti prisimenami kaip NFT judesio pradininkai.

– Kodėl kai kurie NFT, atrodantys kaip paprasti piešinukai iš pikselių, išauga iki įspūdingos vertės? Kas iš tiesų už jų slypi?

– NFT ne visada yra menas. Pavyzdžiui, tai gali būti „Time“ žurnalas, kuris parduoda savo pirmąjį egzempliorių arba kažkoks tokenizuotas įvykis, kurį žmonės nusiperka. Dažnai tie paveikslėliai neturi jokios estetinės ar meninės vertės, o parduodami aukšta kaina, nes jie turi papildomų savybių arba kažką simbolizuoja, arba būna tokiu tokenu, kuris duoda vertę. Pavyzdžiui, jeigu nusipirksi šitą paveikslėlį, papulsi į koncertą arba gausi prieigą prie tik tokeno savininkams skirtos platformos.

Atsiranda labai daug įvairių pritaikymo būdų, kurie nebūtinai susiję su menu.

– Ar netapo NFT mados dalyku? Užsienio žiniasklaidoje randu, kad tai viena, tai kita pasaulinė įžymybė kaip nors panaudoja šią technologiją.

– Dabar yra pati NFT populiarumo viršūnė, todėl ir dainininkai, ir aktoriai, ir muzikos pasaulio žvaigždės bando tokenizuoti savo darbus ir būti šio reiškinio dalimi. Atsiranda ir mados namų ar prekės ženklų (pvz., „Adidas“), kurie nusprendžia, kad gali parduoti batus kartu su NFT, arba jei klientas nusiperka NFT, jis gauna batus. Technologija gali būti labai įvairiai pritaikoma.

Manau, kad jei NFT burbulas sprogs, liks tik tie darbai, kurie turėjo didžiausią vertę iš istorinės perspektyvos ir buvo įdomiausi. Gal taip ir būtų geriau, nes atsikratytume spekuliantų ir vien finansiškai motyvuotų projektų.

– Tad tavo prognozė, kad NFT burbulas netolimoje ateityje sprogs?

– Man atrodo, kad įmanomi du scenarijai. Vienas, kad po kurio laiko pamiršime ir nebežinosime, kas tas NFT. Arba kitas – kad tai bus pritaikoma ne tik mene, bet ir kasdieniame gyvenime. Panašiai, kaip atsitiko su internetu ar mobiliaisiais telefonais. Vis dėlto, kad ir kiek daug kalbėtume apie NFT, žmonių, užsiimančių kriptomenu, pasaulyje yra labai mažai. Galbūt tai yra kūrėjų ir mūsų visų ateitis. Labai sunku

Paroda Niujorke

spekuliuoti, kaip bus po kokių dešimties metų, bet tikrai labai įdomu.

– Kokie NFT projektai tau patinka? Įvardyk bent vieną.

– Jų tikrai yra ne vienas, bet iš dirbtinio intelekto ir NFT menininkų man labai patinka vokiečio Mario Klingemanno projektai. Jis savo kūryboje labai dažnai paliečia decentralizacijos temą. Pavyzdžiui, vienas jo įdomesnių projektų yra „Botto“. Tai decentralizuota autonominė organizacija (DAO), kurios dalimi gali būti kiekvienas interneto vartotojas, nusipirkęs šio projekto žetoną. Kartu su juo jis įgyja teisę balsuoti, pavyzdžiui, spręsti, kurie dirbtinio intelekto sukurti vaizdiniai yra geri, o kurie ne. Tačiau sprendimą priima ne jis vienas, o visi žetonus turintys interneto vartotojai. Šis NFT projektas man pasirodė labai įdomus dar ir tuo aspektu, kad nebelieka vieno aiškaus kūrėjo, juo tampa visa visuomenė – DAO. – Sklando nuomonė, kad geriausias laikas pradėti kurti NFT jau prabėgo. Ar iš tiesų taip yra, ar vis dėlto nuraminsi NFT naujokus ir svarstančius tuo užsiimti menininkus, kad pradėti galima bet kada?

– Prisipažinsiu, kad lygiai prieš metus, kai tik pradėjau užsiimti NFT menu, tviteryje perskaičiau, kad jau yra per vėlu užsiimti kriptomenu. Tačiau per tuos metus situacija pasikeitė taip, kaip niekas nesitikėjo. Neverta klausytis, jeigu kažkas sako, kad per vėlu. Man atrodo, kad esame dar tik pradžioje, todėl tikrai verta pabandyti. Būtent tokia ir buvo mano motyvacija nuo pirmos dienos – jeigu darbų niekas nepirks, bent jau išbandysiu technologiją ir turėsiu savo darbų, kurie man patinka ir kuriuos vertinu, NFT pavidalu.

Dabar labai džiaugiuosi, kad pabandžiau.

>> DEBIUTAS

DAINIAUS VANAGO DISTOPINIS ROMANAS „ODERIS“ Rašė Giedrė Ivanova

Sako, gyvename tol, kol yra pirmų kartų. Koks įspūdingas, o kartais ir nepamirštamas būna pirmasis skrydis lėktuvu, pirmoji meilė ar niekada anksčiau neragauto egzotinio vaisiaus skonis! Vis dėlto viešai žengti pirmąjį žingsnį ir pradėti visai naują kelią – gerokai sudėtingiau. Čia reikia ir drąsos, ir valios, ir kūrybiškumo, ir sėkmės, ir… pamiršti ar bent jau nekreipti dėmesio, kad pirmas blynas gali kiek ir prisvilti. Bet ar dėl to jis būtinai mažiau skanus?

Juk debiutas – tik pradžia.

Pirmasis Dainiaus Vanago romanas „Oderis“ – distopinis pasakojimas apie ateities miestą eksperimentą, garsėjantį radikaliomis socialinėmis politinėmis reformomis ir tarpusavyje susipynusius kelių jo gyventojų likimus. Romanas išsiskiria ne tik originaliu siužetu, bet ir neįprasta struktūra, stilių ir žanrinių elementų įvairove.

Su knygos autoriumi kalbamės apie romaną, kūrybinį procesą, apie tai, ką reiškia debiutuoti ir kas nutinka žengus tą lemtingą pirmąjį žingsnį.

10 // © 37O

– Oderis – miestas, atsitvėręs siena. Mūsų šalis taip pat tveriasi, imigrantų srautai didėja, problemos gilėja. Kai kurie valdžios pasisakymai ir veiksmai radikalėja, visuomenė skaldosi. Ar galima sakyti, kad knygos idėjos (kurias užfiksavai gerokai anksčiau) išpranašavo ateitį? Jei taip – ar tai nutiko netyčia? O galbūt šis naratyvas – ne tavo fantazijos, o studijų, aktyvaus ir gilaus domėjimosi bei įžvalgios analizės (esi baigęs kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro bei semiotikos magistro studijas, domiesi politika, aktualijomis ir pan.) nulemtas rezultatas?

– Man rodos, ateities išpranašauti negalima – ją galima nebent atspėti. Netyčia, nes jokios studijos, joks įsigilinimas ar analizė negali aprėpti tos kintamųjų gausos, kuri ir nulemia ateitį. Galų gale, rašydamas „Oderį“ aš daugiau galvojau ne apie ateitį, o apie dabartį – menama 30 metų distancija (romano veiks-

mas vyksta 2050 m.) leido išryškinti ir radikalizuoti jau šiandien matomas, bet vis dar švelnias, tik įsibėgėjančias tendencijas.

– Viename tavo interviu skaičiau, kad „Oderį“ rašei galvodamas apie tuos žmones, kurie knygų neskaito, tarsi mėgindamas pakeisti ar kitaip pateikti dalykus, kurie jiems galėtų nepatikti. Ar gali plačiau pakomentuoti, ką konkrečiai darei kitaip? Ir gal sulaukei kokio nors knygų nemėgėjo prisipažinimo, kad, nepaisant to, tavo romanas vis dėlto patiko ar bent jau buvo perskaitytas?

– Rašydamas tekstą iškart sumažinau būdvardžių ir aprašymų, detalių skaičių, pirmenybę teikiau daiktavardžio ir veiksmažodžio deriniams. Politinį naratyvą pateikiau interviu forma, kuri tradiciškai yra patogi ir lengvai skaitoma. Alano, vieno pagrindinių veikėjų, istorija fragmentuota, netgi miglota, bet vis tiek lengvai įveikiama. Kaip ir esė tekstai, kurie yra intensyvūs, grubūs ir per daug gerai atpažįstami, todėl skaitytojo taip pat labai nesunkiai sugeriami.

Norėjau, kad knyga plauktų ir turėtų nervingą, dirginantį ritmą – tik iki šiol nežinau, kiek tai pavyko, nes tikro knygų nemėgėjo, kuris būtų šią knygą perskaitęs, dar nesutikau.

– Knygų neskaitantys žmonės galbūt žiūri filmus, žaidžia kompiuterinius žaidimus, nuolat lankosi

Edvardo Blaževič / LRT nuotr.

DEBIUTANTO ANKETA

– Iš kur sėmeisi motyvacijos ir įkvėpimo rašyti? Kas labiausiai skatino? Ir kas padėjo žengti tą pirmą žingsnį, kad knyga išvystų dienos šviesą?

– Tiesiog norėjau papasakoti apie dalykus, kurie man atrodo labai svarbūs, ir pažiūrėti, ar rasiu bendraminčių.

– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali viską, tiesiog darbas / užmokestis ar dar kas nors?

– Debiutas man reiškia startą, atspirties tašką, leidžiantį judėti toliau, nes be debiuto neįmanomas antras, trečias ar ketvirtas kūrinys.

– Ar dar turi ambicijų debiutuoti kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?

– Norėčiau išmėginti jėgas režisūroje ir sukurti filmą. Taip pat – nutapyti paveikslą. Dar norėčiau išmokti keletą kokybiškų triukų, kuriuos galėčiau parodyti cirke arba namuose draugams per vakarėlį.

– Ko labiausiai reikia (ar ko palinkėtum) tam, kuris taip pat siekia ir galbūt nedrįsta debiutuoti?

– Debiutuodamas negali nieko prarasti, užtat nedebiutavęs gali prarasti visą savyje slypintį potencialą. Lengva pasverti, kuris kelias geresnis.

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Kokio ėjimo tikėjaisi ar kokį gavai geriausią ar, priešingai, triuškinantį atsaką iš kito žaidėjo (skaitytojų, kritikų, mamos, gyvenimo, o gal savęs paties)?

– Džiaugiuosi, kad šaškės ir šachmatai yra tik žaidimas, todėl visi geri ar triuškinantys ėjimai lentoje nėra fatališki, toli siekiantys. Baigiasi partija, nelieka ir padarinių. Kitaip tariant, naujas rytas išaušta iš išblunkančios vakarykštės dienos.

teatrų ar koncertų salėse. Bet bent jau man susidarė įspūdis, kad visa romano idėja puikiai žaidžia būtent su knygos medija. Jo pabaiga apskritai išduodama ne personažams, o tik pastabiam (!) skaitytojui. Galbūt čia buvo dar viena – skaitymo malonumą jo nepatyrusiam atverianti – tavo taktika? Kaip ir tik skaitytojui matomas raidžių pasikartojimas pagrindinių personažų varduose: Alanas, Ana, Trumanas ir pan.?

– Tokie literatūriniai triukai man iš tiesų buvo labai svarbūs ir leido suteikti knygai savybių, kurias sunkiau realizuoti kitose medijose, pavyzdžiui, sakyti viena, o reikšti – visai ką kita. Rašydamas „Oderį“ daug galvojau apie tai, kuo knyga skiriasi nuo kitų meno formų: kuo joms pralaimi ir kuo pranoksta. Būtent dėl to romane atsirado šią temą paliečianti esė pavadinimu „Knygos“.

– Kai kurie „Oderio“ istorijos ir struktūros elementai tarsi primena matytus gerus filmus ir serialus (pavyzdžiui, „Maniac“, „Westworld“, „Minority Report“). Galbūt turi minčių šią istoriją perkelti ir į ekraną? Pafantazuokime – kaip manai, kokie aktoriai geriausiai tiktų atlikti pagrindinius vaidmenis?

– Jei leisčiau fantazijai įsisiautėti... Norėčiau, kad Alaną vaidintų nuostabus aktorius Johnas Turturro – tiesa, jaunystės metais, kai dar vaidino fil-

me „Barton Fink“. Tą filmą labai mėgstu ir jo mistinė atmosfera gana artima Alano istorijai. O štai Oderio merą puikiai suvaidintų Gary Oldmanas.

Kalbant rimtai, pasvarstymų adaptuoti romaną scenarijui yra – jau vien iš kūrybinio smalsumo ieškant sprendimų, kaip šią istoriją reikėtų papasakoti visiškai kitokia kino kalba.

– Bene kiekvienas rašytojas savo knygose kalba skirtingais personažų balsais – tarsi jo paties sąmonė skyla į daugybę aidų, knygoje sujungiamų į vieną bendrą istoriją. Tai, labai daug neišduodant, mano galva, ypač svarbu ir sykiu įdomu „Oderyje“. Kita vertus, tavo kurtus personažus vargiai galėtume sutikti gatvėje, t.y. jie sąmoningai kuriami ir pateikiami netolygūs, abstraktūs, gal net kiek panašūs vienas į kitą. O gal vis dėlto juos įkvėpė kokie nors realūs tavo aplinkos žmonės ar konkrečios tavo paties savybės? Ir kuris, nepriklausomai nuo to, kas lėmė jo sukūrimą, labiausiai tau pačiam patinka? Su kuriuo norėtum pabendrauti akis į akį? Aš, pavyzdžiui, mielai kavos pakviesčiau Vangą.

– Jokios knygos veikėjų niekada nelaikau žmonėmis ar jų atspindžiais. Pavyzdžiui, kine, teatre, kai matau priešais save tikrus, kad ir apsimetinėjančius kūnus, šiai tikrovės manipuliacijai aš vis dėlto pasiduodu. Literatūroje, matydamas tik raides

ir žodžius, – ne. Todėl mano santykis su „Oderio“ veikėjais gana sterilus – aš nė vienam nejaučiu prielankumo, nė su vienu nenorėčiau pabendrauti, nes jie tėra įkūnytos mintys, nuoskaudos, sėkmės ir nesėkmės – mano, mano pažįstamų, nepažįstamų žmonių ar kitų kino ar literatūros veikėjų. Užtat Oderis, kaip miestas, mane labai intriguoja, šiurpina, bet kartu ir jaudina, todėl aš tiesiog pasirinkčiau išgerti kavos puodelį kokioje nors Oderio kavinėje. Vienas.

– Tavo brolis knygų mėgėjų interneto svetainėje „Goodreads“ labai taikliai, mano nuomone, parašė: „Perskaičius anotaciją knyga baugina. Perskaičius knygą baimė išnyksta. Baimė vėl atsiranda supratus, kad knyga nebaugina.“ Panašu, kad apie romaną, pagrindines idėjas, struktūrą ir juo labiau pabaigą niekam, net patiems artimiausiems, nieko nepasakojai. Ar tikrai visas rašymo procesas ir pasakojimo kūrimas vyko slaptai, vien tavo galvoje?

– Taip, iki pat knygos pasirodymo apie jos turinį, idėjas ar intrigas artimieji žinojo tik bendrais bruožais. Neturėjau didelio noro apie tai pasakoti ne dėl to, kad bandžiau išsaugoti kažkokią paslaptį – paprasčiausiai komplikuota knygos struktūra lėmė, kad daug taisiau, perrašiau ir kitaip keičiau: atrodė beprasmiška pasakoti žmonėms dalykus, jei nebuvau tikras, ar jie apskritai liks galutiniame variante.

– Minėjai, kad „Oderį“ rašei maždaug trejus metus. Ar gali trumpai pasidalyti, kaip vyko kūrybinis procesas: ar rašydavai kasdien, ar rašydavai kavinėse, ar kaip tik vengdavai triukšmo ir bet kokių aplinkos trikdžių, o gal kūrei kur nors fone ošiant jūros bangoms?

– Būdavo savaičių, mėnesių, kai neparašydavau nė žodžio ir buvau užsiėmęs kitais darbais. Bet kai jau rašydavau, tai rašydavau reguliariai, kasdien, po penkias šešias valandas ramioje bibliotekos aplinkoje, nes triukšmingoje kavinėje (bandžiau) visuomet esu linkęs klausytis triukšmo, jis visuomet įdomesnis už rašymo procesą. Susikaupti rašymui man pavyksta tik tada, kai viskas aplink mane klaikiai nuobodu.

– Nors knyga vis dar nauja, jau praėjo šiek tiek laiko nuo jos pasirodymo knygynuose. Pažvelkime į viską iš šiandienės perspektyvos. Ar daug ir kokio dėmesio sulaukei? Gal kaip nors ėmė ir pasikeitė visas gyvenimas? O gal kilo noras ar mintis kurią nors knygos vietą perrašyti, pakeisti, ištrinti, patobulinti? Kokių šiaip minčių kilo, galbūt idėjų kitai knygai?

– Kad gyvenimas pasikeitė kardinaliai – nepasakyčiau, bet teigti, kad viskas liko taip pat, irgi negaliu. „Oderis“ atvėrė man naujų galimybių ir pažinčių, suteikė tam tikro pasitikėjimo, sustiprino norą toliau tęsti literatūrinį darbą. Aišku, minčių perrašyti, pakeisti, patobulinti „Oderį“ ar jo dalį kyla visada, o skirtingomis dienomis, būnant skirtingos nuotaikos, už akies kliūva vis kiti dalykai, bet stengiuosi į juos nebekreipti dėmesio. Juk negalima teksto perrašinėti iki begalybės, kažkada jį reikia užbaigti ir pradėti kitą. Tai dabar ir darau.

– O jei dar grįžtume į pačią pradžią, ar viskas – nuo knygos idėjos atsiradimo iki jos pasirodymo, pristatymų viešojoje erdvėje, atsiliepimų ir pan. – vyko taip, kaip ir planavai? Ko tikėjaisi ir kas galbūt buvo ar yra visiškai kitaip? Pavyzdžiui, daugeliui kūrėjų koją kišo ar kaip tik labai padėjo prasidėjusi pandemija. Kaip tau?

– Niekas nuo–iki nevyksta taip, kaip planuoji, bet kažkaip vis tiek atsiduri prie finišo linijos, net jei ir ne tuo metu ir ne ten, kur tikėjaisi finišuoti. Man buvo lygiai taip pat: galvojau, kad parašysiu per metus, užtrukau trejus. Galvojau, kad istorija bus linijinė, o išėjo konstruktas iš trijų, veik keturių lygių.

Maniau, kad pirmą kartą dalyvausiu Knygų mugėje ne kaip lankytojas, o kaip autorius, tačiau mugė taip ir neįvyko. Galvojau, kad knygos pristatymas bus kokioje klasikinėje vietoje, tačiau leidykla „Baltos lankos“ labai pasistengė ir renginį suorganizavo įspūdingame Lukiškių kalėjimo kiemelyje.

Daug kas vyko ne pagal planą, bet dabar nieko nekeisčiau, nes tai mano istorija.

– „Oderis“ – distopinis romanas. O kokio žanro knygas pats labiausiai mėgsti skaityti? Gal turi keletą pačių pačiausių, kurias rekomenduotum perskaityti kiekvienam?

– Mėgstamas knygas pagal žanrą man apibrėžti labai sunku – užtat lengva išvardyti: Maxo Frischo „Tarkime, aš Gantenbainas“, Virginios Woolf „Į švyturį“, Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčiai“, Franzo Kafkos smulkioji proza, Dino Buzzati „Totorių dykuma“, Jacko Londono „Martinas Idenas“, Antoine de Saint-Exupéry „Naktinis skridimas“, Laurent Binet „HHhH“. Na, ir kad nebūtų vien užsienio kontekstas – Antano Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“. Visos šios knygos dėl vienokių ar kitokių priežasčių man yra absoliutus literatūrinis kanonas – kūriniai, kurių pavydžiu jų autoriams.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

Giedrė Skaitė

ILGAI LAUKTAS KONCER O

ooooo! Oho! Eik tu sau!

Kiek čia jūsų daug...

Geras! Kaip smagu!

Labas vakaras, mielieji mano! Labai labai labai ačiū, kad taip gausiai susirinkote mūsų paklausyti. Kaip faina!

Wow! Dėkojame visiems ir kiekvienam atskirai. Jūs – geriausia dovana, kokia tik gali būti! Bet kokia proga!.. Ačiū!

Ačiū, kad atėjote!

Sakyčiau, geras vakarėlis numatomas, ar ne, draugai? Man atrodo! Cha cha! Pasiruoškite ir atsipalaiduokite – juk šeštadienio vakaras! Kad netrūktų jums vyno ir geros nuotaikos! Romantiškiausia muzika pasirūpinsime mes, dėl to nesijaudinkite, viskas bus gerai! Net labai! Cha cha!

12 // © 37O

Žinau, kad banaliai skamba, bet be jūsų nebūtų ir manęs. Tikrai. Kas manęs klausytų, ką? Galėčiau dainuoti sau viena, kad ir visa gerkle plėšti sudėtingiausias arijas pasileidusi karštą dušo srovę... Kad ir ne duše, o Kotrynos bažnyčioje ar „Žalgirio“ arenoje stūgaučiau – kas iš to, jei ten nebūtų nė vieno klausytojo?! Šiandien čia jūsų TIEK daug... Aaaa, negaliu, kaip smagu! Sunku ir patikėti... Kažkokia fantastika. Rimtai. Ačiū, ačiū, ačiū! Bučkiai visiems!

Visada sakiau, kad tikras dainininkas neturi dainuoti kada tik paprašytas.

Nesvarbu, kokia proga būtų, – jo paties ar geriausio draugo gimtadienis, Kalėdos, Naujieji metai ar tėvų sidabrinės vestuvių sukaktuvės. Reikia dainuoti savo koncertuose! Čia panašiai kaip, įsivaizduokite, sėdint prie šventinio stalo, giminės boksininko paprašytų pademonstruoti savo darbą! Ei, sakytų, neprimesk čia, taigi tau patinka! Gaila parodyti? Taigi giminės esame! Davai tik! Vieną smūgį! Op op!

Ką nors!..

Plojate, turiu pastebėti, visai neblogai.

Kaip jūsų gerklės, ką? Kaip balsai? Ar prasidainavę? Neužkimę? Ar pasiruošę šįvakar padainuoti mažumėlę? Ar pasiruošę, a? Negirdžiu jūsų! O taip, jau kažkur pačiame salės gale girdėti kažkoks lyg murmesys, lyg šnaresys...

Bet dar labai labai tyliai... Garsiau, nagi! AR PASIRUOŠĘ ŠIANDIEN PASITŪSINTI? Cha cha, va taip va! Tokia ir turi būti mano publika! Bučkis, mielieji! Dar sykį nuoširdžiai dėkoju, kad susirinkote, ir ką – gal mažiau kalbų, o daugiau dainų. Kaip manote? Juk to ir susirinkome čia visi, ar ne taip?

Ne, žiūrėkite, būgnininkas galvą krato. Tai aišku, mes tai muzikos pasiklausyti sugužėjome, o tu – savo lėkštes ir puodus daužysi! Visus savaitės skaudulius išlieti galėsi! Ir rankomis, ir kojomis išsimosikuosi normaliai! Cha cha! Juokauju, baikite, be būgnų mažai kas būtų. Ir dar tokių gerų! Be jūsų, gerbiamoji publika, ir be būgnų – aš prapuolusi. Kad būgnininkas ne tik gerą humoro jausmą turi, bet ir pui-

kiai muša ritmą, patys netrukus įsitikinsite. Aplodismentai šio vakaro būgnų virtuozui Arnui!

Iš tikrųjų – tokie koncertai, tokie gyvi susitikimai – man didžiulis malonumas.

Aišku, kaip ir kiekviename darbe, čia irgi būna visko. Bet koncertai, mmmm!

Visiškai atperka net ir didžiausias negandas ar nesklandumus. Scenoje, žinote, viskas kitaip. Čia iš tikrųjų jautiesi apdovanotas. Palaimintas kažkoks.

Dar tas ypatingas ir magiškas ryšys su jumis... Kaip gera susitikti gyvai, ką?

Dar svarbi trumpa detalė. Noriu įspėti, kad šiandien daugiausia skambės naujos dainos. Aha, taip, taip, žinau, labai liūdna, bet aš sakau, kad daugiausia. Ne vien tik, bus ir senų. Cha, jau geriau? Nesijaudinkite, man atrodo, kad tikrai fainas bus šitas koncas.

Aš, aišku, iš repeticijų sprendžiu, bet man regis, kad bus labai neblogai. Jeigu linksmi būsite, gal ir daugiau senų šlagerių užtrauksime. Taip kad viskas šiandien čia, mielieji, nuo jūsų priklauso. Mes tai ir žodžius, ir akordus atsimename. Ar ne taip, chebra? Sugrosime ką nors ir nerepetavę, ane? Arnas vis tiek nelabai patenkintas, bet susitarsime kaip nors ir su juo, man atrodo.

Cha cha!! Ne? Tai gal be būgnų tada, akustiškai ką nors, bet sugrosime!

Taigi, bus labai smagu ir jauku mums visiems šį vakarą. Bet, žinokite, man asmeniškai nuostabių nuostabiausia

yra tai, kad daugiausia šiandien grosime naujausio albumo kūrinius. Nes jis pagaliau išėjo! Taip ilgai prie jo dirbome, daug bemiegių kūrybingų naktų praleidome studijoje, taip laukėme, tobulinome, nekantravome ir pagaliau – jis čia! Naujas, gražus ir dar, galima sakyti, neatšalęs! Galėsite įsigyti iškart po koncerto – kad jau į kitą mūsų gyvą susitikimą atėję mokėtumėte ir naujų dainų žodžius. Čia būtų išvis fantastika! Susitariame, kad bent pabandysite?

Gerai, pripliurpiau užtektinai. Iš tikrųjų viskas dėl gitaristo. Matote, kad nėra Stepo? Tai va, sutarėme vakar, kad užkalbėsiu dantį publikai, kol jis iš treniruotės atbėgs... Poryt svarbios varžybos, tai bičas negali formos prarasti.

Juokauju, aišku! Nėra grupėje pas mus Stepo. Lyg ir… O gal yra? Cha Cha! Ar tarp publikos sėdi bent vienas Stepas? Ar yra? Stepai, ar tu čia?

Aauuuuu! Gal nori albumo mano dovanų? Nėra, ane? Aišku, kad nėra...

Stepas! Turbūt vienas rečiausių vardų, ypač dabar. Čia tau ne Matas ir ne Lėja... Turite kas nors pažįstamą Stepą? Turite? A, tada gerai. Linkėjimus perduokite! Sakykite, kad jam albumą dovanų turiu. Neklausys? Kiek jam metų? Nieko, pasigarsins ir viską puikiausiai girdės!

Ak... Bet tikrai jau per daug prikalbėta. Dabar tegu kalba muzika. Juk muzikos kalbą supranta visi ir ja bendrauti galime net tylėdami. Tamsoje.

Užmerkę akis. Iš visiškai, visiškai atsipalaidavę...

Taigi, mielieji mano, pirmoji daina – nekukliai sakant, labai, net labai graži daina. Labai man artima, labai asmeniška, atvira ir labai jautri. Turbūt ga-

šiandienos koncerte skambės pirmoji.

Sakau, šį kartą labai noriu pradėti KITOKIA NEI VAKAR. Sako, čia ta lopšinė? Ar ją bent kas nors, be tavęs, apskritai girdėjo? Patiko ji kitiems? Ją groja koks radijas ar kas? Užmigdysi publiką, žmonės nesupras, kas čia vyksta; sako, pradėk nuo linksmos kokios ar bent jau linksmesnės, net nežinau, sako, geriausia būtų, jei išvis kokia sena gera melodija pradėtum...

ERTAS

freepik.com nuotr.

Tai va, dar viena drąsaus atvirumo akimirka – neklausysiu šį sykį mamos. Darysiu taip, kaip širdis sako. O širdis kužda – ką ten kužda, visa gerkle rėkia – kad mano klausytojas kaip tik supras ir įvertins, kad aš pradedu visą koncertą būtent tokia daina, būtent tokiais žodžiais, tokiomis natomis. Aišku, jeigu pasirodys, kad jau čia visiškai ne jums arba kad čia visiškai ne aš, tai nepabėkite iš karto, bus ir kitokių dainų!

Bus, tikrai! Ir linksmų, ir ritmiškų – visokių bus, pažadu!

liu pasakyti, kad šitas kūrinys jau tapo vienu mano mėgstamiausių. Aš žinau, sakysite, kad VISOS dainos apie meilę, bet šita – apie MANO meilę. Apie tai, ką aš patyriau, kaip jaučiausi įsimylėjusi, ką man reiškė ta meilė, kokia ji buvo, kokia toje meilėje buvau aš ir kokia esu dabar, jai pasibaigus...

Nežinau, kiek jūsų iš tikrųjų mėgstate mane, kiek jūsų klauso mano dainų, mano kuriamos muzikos. Kiti gal dovanų kokį kuponą gavo ar šiaip su darbo kolektyvu tiesiog ieškojo, kur nueiti, žiūrėjo, kur dar bilietų pakankamai yra...

Cha cha! Bet aš visai nepykstu, svarbiausia, kad jūs čia. Aš bent jau džiaugiuosi, kad jūs šį vakarą esate būtent čia. Drauge su manimi.

Jeigu tarp jūsų sėdi ir keletas tokių, kurie vis dėlto esate girdėję mano muziką, tai neleisite sumeluoti, kad nei pirmame, nei antrame albume nebuvo tokių išpažinčių. Kažkaip pradžioje, dar tik žengiant pirmuosius žingsnelius didžiosios scenos link, buvo nedrąsu, nesinorėjo būti iki galo atvirai. Dabar priešingai – labiau už viską trokštu būti savimi. Nieko nebeslėpti, nevaizduoti, neapsimetinėti. Kad pažintumėte mane tokią, kokia iš tiesų esu. Be jokių filtrų.

Dėl to būtent šiuo kūriniu ir norėjau pradėti šio vakaro koncertą, kad pamatytumėte ir išgirstumėte visai kitą mano pusę. Gal net gali pasirodyti, kad šita daina – absoliučiai man priešinga. Kad ne aš, o kas nors kitas ją parašė. Ji tokia rami, lyriška, gal net kiek monotoniška... Mama vakar skambino ir kaip tik paklausė, kokia daina

Tiesiog norėjau ramesnės pradžios.

Kad susikauptume, atsipalaiduotume.

Pamirštume savo darbus ir pareigas, kasdienius rūpesčius. Nebegalvotume apie kitų nuomones, patarimus ir pasiūlymus. Paskęstume savyje ir tas tris melodingas minutes pabūtume savyje, su savimi, visiškai atviri sau. Man ši daina yra būtent tokia. Atvirumas sau pačiam, nesvarbu, kas ką sako ar galvoja. Privalai SAU būti tikras. Tai yra visų svarbiausia.

Kam būti kuo nors kitu? Juk visos kitos vietos užimtos! Gi tik tokio, kaip aš, tokio, kaip tu, šiame pasaulyje nėra. Ar ne taip, mielieji? Žmonės aplink keičiasi, keičiasi visas pasaulis, niekas nestovi savo vietoje. Visa tai kiekvienas iš mūsų patiria individualiai. Daugiausia laiko praleidžiame su savimi. Tad verta branginti ir tobulinti šią draugiją. Kad ir tokia kompanija būtų jauki.

Pažiūrėsime, aišku, kaip bus... Ar patiks ši daina jums, ar ne. Labai įdomu, tikrai. Galėsime balsuoti!.. Matau mūsų bosistas prie mano mamos nuomonės jungiasi... Rimtai, Rokai, geriau kitu gabalu pradedame? Ar leidi šituo? Leidi tikrai? Tikrai tikrai? Nu ką tu, aaaačiū. Cha cha! Taip kad, mielieji, jei jau Rokas su būgnininku nusileido ir sako, kad gal visgi ir galima šituo kūriniu pradėti mūsų koncertą, vadinasi, nėra taip blogai. Ir pamatysite, pasiteisins.

Nes jei dabar prašyčiau visų pakilti iš savo vietų ir pradėti trypti į taktą pagal kokį smagų linksmą gabaliuką – kuris iš jūsų atsistotų ir šoktų? Nu, kuris? Cha cha, taip – nebent Stepas! Tai va! Mano nuomone, daug geriau yra pradėti ramiai, niekur neskubant. Paskui palengva, daina po dainos, po truputį drąsėjant, garsėjant, susipažįstant ir įsivažiuosime, taip sakant...

Ar kas nors prieštarauja? Sakykite dabar!.. Gal šiaip kokių klausimų turite?

Pastebėjimų? Pasiūlymų? Ne? Tai įsitaisykite patogiai ir važiuojame!

Mielieji, šį vakarą bus labai karšta! Ar pasiruošę???

>> AUKSCIAU ZEMES

Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Alinos Pasiuk

Gruodį grupė „McLoud“ pristatė savo tekstais ir muzika aštrų albumą „Red Flags“. Netrukus grupė surengė albumo pristatymo vakarėlį, kuriame (kaip ir žadėjo) sugrojo visus kūrinius iš ketvirto savo albumo ir pateikė nemažai staigmenų žiūrovams. Koncertas – įspūdingas.

Jame tikrai buvo visko ir reikėjo energijos tai atlaikyti. Įspūdžiams po albumo pristatymo nuslopus, pasikalbėjome su grupės frontmenu Luku Malinausku (L.M.) ir gitaristu Matu Srėbaliumi (M.S.). Apie grupę, muziką, „Red Flags“ albumą ir dar daug visko.

RAUDONOS VĖLIAVOS IR GATVĖJE RĖKIANTYS ŽMON – Kokia dabar atrodo „McLoud“ pradžia? Kokių tikslų tada turėjote ir kokį kelią nuėjote?

L.M.: „McLoud“ – labai įdomių tėvų vaikai, iš skirtingų rajonų, kuriuos velniai žino kas sumetė krūvon. Mus nei mokykla vienijo, nei kažkas kitas. Kurį laiką mokėmės būti grupe. Buvo kelyje tokių žmonių, iš kurių tikrai buvo galima pasimokyti – nuo „ba.“, Vaiperio iki Joe Duplantier („Gojira“ lyderis – aut. past.).

Mes tuo metu negalėjome įvardyti tikslų, bet akivaizdu, kad tai išsivystė į dabartinę „McLoud“ idėją.

M.S.: Būnant šešiolikos tokių tikslų – ką norėčiau pasiekti per penkerius metus ar kaip atrodysiu po penkerių metų – tikrai nebuvo. Tiesiog buvo ir yra noras.

Man atrodo, tai – svarbiausias dalykas.

– Buvote tikrai jauni, kai pradėjote groti. Ar buvo situacijų, kai gyvenimo aplinkybės, nuomonių skirtumai grasino išskirti?

M.S.: Buvo, ir daug kartų. Visą laiką yra abejonių, kad ir ką tu darai gyvenime.

Jėga, kad mes tai išgyvenome.

– Per tą laikotarpį keitėsi grupės nariai.

Ko šie pasikeitimai įnešė į „McLoud“ kūrybą?

M.S.: Manau, kad kiekvienas išėjimas ar kažkoks sunkumas, jeigu tu jį išgyveni, sutvirtina ir vis labiau viskas sukimba.

Dabar mes – kaip kumštis.

L.M.: Po nario išėjimo supranti, kad gali viską pabaigti, bet tada paklausi – ar verta? Gal verta dar pasistengti ir vėl save nustebinti? Čia yra

ekstremali muzika. Jeigu tu nesi nusivaręs prieš koncertą, jis nebus geras. „McLoud“ yra kaip žiauriai alinanti treniruotė – mes treniruojamės per visą grupės istoriją, per visas repeticijas ir koncertus.

– Ne kartą esate minėję, kad metalistams jūsų muzika – ne metalas, bet kiti ją vadina metalu. Koks jūsų santykis su sunkiuoju metalu? Kiek jo jūsų kūryboje?

L.M: Mes galėjome eiti į metalo muzikos sceną, bet mums ten būtų buvę labai nepatogu ir būtume nesuprasti.

Mes tiesiog netilpome į tuos rėmus. Bet taip, mes iš tos metalo šaknies augome ir iš to atsirado daina „Kaip gera mušti paną“. Ji sukurta siekiant, kad klausytumeisi ir būtų kraupu. Dainos ašis – kontrastas, nes supranti, kad tavo kūną judina ritmas, tau linksma, bet šoki skambant žinutei, kuri yra absoliučiai priešinga ir kraupi, – čia yra metalo šaknis. Tokį modelį mes ir išsiugdėme – nesvarbu, kokia muzika, svarbiausia, kad ji skiriasi nuo kitų žanrų, ir turi būti kraupu, bet niekas nesako, kad negali būti ir juokinga (šypsosi).

M.S.: Mes įrašėme dainas Niujorke, tikros metalo grupės – „Gojira“ – studijoje. Ši grupė nešabloniška, bet groja visišką metalą. Augome su tokia muzika ir tas metalas yra kažkur mumyse. Jis mane veža ir tai dalis manęs.

– Interviu Lukas yra sakęs, kad „McLoud“ kūryba yra apie perėjimą

nuo baimės iki bajerio, kad tas baimes įveiktum. Ar taip mato ir žiūrovai?

L.M.: Tikiuosi, kad mato. Norėčiau, kad būtų didesnė dalis tų, kurie nemato. Dabar mums jų trūksta (juokiasi).

Yra žmonių, kurie nesupranta, bet jie gali patirti tą visą kelionę – atrasti, suprasti ir užsikabinti. Mes jiems irgi kuriame ir norime pasikviesti į šitą kelionę. Tai viena iš kultūros funkcijų ir mes apsiimame ją vykdyti.

– Koncertuose matau daug maišto ir sarkazmo / ironijos. Tai ir yra tie akcentai, kuriais komunikuojate savo žinutę?

L.M.: Tai yra anturažas – kaip šauktukas sakinyje. Tu renkiesi, ar dėti jį, ar ne. Kadangi „McLoud“ personažas yra daugiau rėkiantis negu klausantis, tai jis tuos šauktukus dažnai ir naudoja. Dabar toks etapas, kai jautiesi neišgirstas ir dedi tuos šauktukus arba CAPS LOCK įjungi (juokiasi). Mes reflektuojame į rėkiantį gatvėje žmogų. Jis rėks vieną dalyką, mes perimsime jo negatyvumą ir rėksime viską priešingai.

– Ankstesniuose albumuose daugiau humoro, o naujausiame įžvelgiu daugiau ironijos...

L.M.: Bet daugiau nuoširdumo (šypsosi).

Ironija yra vienas iš nuoširdumo žanrų – būdas sakyti kažką nuoširdaus, ko įprastai nedrįstum pasakyti. Dar mes bandome prisijaukinti tokią savybę kaip subtilumas. Albume „Red Flags“ kai kur testuojame subtilumą. Pavyzdžiui, „Deal“ yra gabalas, kuris parodo,

kiek smarkiai albumas gali būti nesubtilus, ir paskui einame į subtilumo pusę.

Mes tuo kontrastu žaidėme albume.

KADANGI „MCLOUD“ PERSONAŽAS YRA DAUGIAU RĖKIANTIS NEGU KLAUSANTIS, TAI JIS TUOS ŠAUKTUKUS DAŽNAI IR NAUDOJA.

14 // © 37O

– Papasakokite apie „Red Flags“ kūrybos procesą. Kuo jis skyrėsi nuo „NYNX“? Minėjote, kad buvo nemažai trukdžių ir girdėjau, kad tai turėjo būti psichodelinis albumas...

L.M.: Pamatėme, kiek kojų gali pakišti korona. Albumą buvome suplanavę įrašyti laukuose, geodeziniame kupole, ir žaisti su laukų bei kupolo aidu.

Norėjome pasidaryti akustinę žaidimų aikštelę ir joje įrašyti koncertinį, tokį jamm stiliaus albumą su potencialu judėti į psichodelinę pusę, bet... Per vieną dieną viskas pasikeitė. Dieną prieš išvažiuojant, kai jau buvome viską susiruošę, Justas sužinojo, kad turės saviizoliuotis. Kadangi buvau pradėjęs bendrauti su Vilniaus ir Kauno reperiais, stebėjau, kaip jie įrašo albumus.

Supratau, kad mums reikia įrašyti albumą ne psichodelinio roko, o repo principu. Mes pasirinkome repo prodiuserį Vytautą Franukevičių, kuris tuo metu dirbo „Shiaure Records“, ir pradėjome įrašinėti albumą. Turėjome pradėti nuo gitarų, nors taip niekada nedaroma. Labiausiai nukentėjo Justas, nes tai, ką mes anksčiau darėme bent porą savaičių, jis turėjo padaryti per porą dienų, t.y. įrašyti visas būgnų partijas gitaroms. Turėjome galimybę įrašyti tik kelias dainas kartu. Negana to, labai daug tekstų gimė jau turint muziką, tai juos dėliojome jau kaip repo dainas. Tada iš grupės išėjo Augustinas, prasidėjo karantinas ir dar visokiausių dalykų nutiko... Šio albumo įrašymo procesas buvo visiškai priešingas Niujorko įrašų sesijai. Viską darėme atvirkščiai. Tarp kitko, Joe irgi turėjo galimybę išgirsti albumą jo įrašymo proceso metu, davė labai gerų patarimų, todėl jautėmės saugiai, lyg Niujorkas taip pat būtų prikišęs pirštą.

Taigi mes toliau mokomės, eksperimentuojame, ir tai darome visa širdimi.

M.S.: Šis naujausias albumas buvo labai eksperimentinis. Turėjome daugiau laiko, bet buvo ir daug nesukurtų dalių, prie kurių dirbome. Žiūrėjome, kaip geriau, daug atmetėme. Tikrai kitokie albumo įrašai.

L.M.: Procesas buvo labai daug filmuojamas, mes turime labai daug vaizdo medžiagos, kurią sujungsime ir pristatysime (šypsosi).

– Minėjote „Shiaure Records“ ir prodiuserį Vytautą. Kaip susikirto jūsų keliai ir ar jis būtų prodiusavęs albumą, jei būtumėte įrašę kupole?

NĖS L.M.: Paskutinėmis dienomis mes rinkomės komandą ir Vytautas būtų buvęs joje. Aš irgi labai norėjau, kad jis būtų prodiuseris, nes žavėjausi jo darbu, be to, su juo jau buvau įrašęs keletą dainų. Visų pirma, mane žavi jo ramybė. Antra – jo darbuose girdisi Londonas, nes ten jis baigė garso inžinerijos mokslus ir girdžiu tą stilių. Ankstesnis albumas skambėjo niujorkietiškai, o įrašydami naująjį vėl grįžome per didžiąją balą ir skambame londonietiškai.

Su Vytautu yra be proto smagu dirbti. Jis turi labai gerą skonį ir viziją.

M.S.: Man taip pat labai patiko. Buvo labai jauku ir visą laiką buvo įsiklausoma.

Tiesiog žiauriai geras prodiuseris. Nekilo jokių problemų įrašant.

– Savo pasirodymuose mėgstate provokuoti, „Red Flags“ pristatymo vakarėlyje buvo visko. Kaip atsiranda tokių sceninių sprendimų koncertams?

L.M.: Esu režisieriaus Oskaro Koršunovo mokinys ir turėjau galimybę dalyvauti nemažai jo pastatymų. Mokiausi, kaip jis kuria kažkokį reginį ir kokiais principais remiantis jis gimsta. Kažkuria prasme tie principai tinka ir koncertui gaminti. Mes, kaip grupė, esame gerokai praplėtę veiksmo ant scenos ribas. Esame daug žmonių nušovę, ir po kelis kartus per tą patį vakarą. Nemažai dirbtinio kraujo išlašinę ir pirotechnikos susprogdinę... Susirenkame dainas įkvėpusio laikotarpio elementus ar simbolius ir kažkokia forma juos pateikiame. Raudonos vėliavos – dalykas, kurį pastaraisiais metais matėme ir per ekranus, ir plika akimi. Tada pagalvojau, kad pasaulis, kai turi kažkokį uždegimą, paraudonuoja. Šis albumas ir yra apie šį momentą. Aš pagalvojau, ar man būtų įdomu paskaityti „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“?

Arba, pavyzdžiui, „Anos Frank dienoraštį“? Tai yra literatūra, rašyta apie laikus, kurie yra aštrūs. Nesakau, kad dabar yra lygiai tokie pat aštrūs laikai, bet jie aštriausi, kokius mačiau savo akimis ir galiu liudyti apie juos. Aš turiu galimybę rašyti grubius tekstus ir žinau, kad man reikės už juos atsakyti žmonėms, todėl norisi papasakoti kažką įdomaus ir sužadinti emociją. Per koncertą buvo akivaizdu, kad žmonės emociją pajuto. Už tai esu beprotiškai dėkingas. Tas skambutis Orlauskui – nežinau, kodėl reikėjo jam skambinti (juokiasi), bet aš toks įniršęs buvau... Ir labai džiaugiuosi, kad tauta prabilo į ragelį.

Jis visą laiką slepiasi už tautos – keliasdešimt žmonių, ir vadina tai tauta. Mes irgi turime savo tautą, kuri galvoja, kad jis turėtų eiti velniop...

– Papasakokite, kokie atsiliepimai apie albumą ir įspūdžiai po „Red Flags“ pristatymo vakarėlio?

L.M.: Buvo labai daug žmonių. Susitikus yra akivaizdu, ar žmogus buvo koncerte, ar ne. Susiformavo tarsi siena tarp tų, kurie buvo, ir tų, kurie nebuvo, nes tai vienas iš tų momentų, kai sunku papasakoti, kas ten vyko. Tie, kurie buvo, visąlaik kalba apie patirtas emocijas, tada – apie detales. Labai džiugu, kad visiems įstrigo skirtingi dalykai. Žinoma, visi pamini special guest – Adamą, matyt, tai yra neišvengiama. Aš be proto dėkingas Adamui.

Jis labai gerai valdo vokalą, be to, yra ir žiauriai emocionalus, todėl yra brangakmenis šioje puokštėje. Orlauskas taip pat nepaliko abejingų ir dainos nuskambėjo... Iš tikrųjų mes patys kažkuria prasme bijojome, nes neži-

nojome, kaip jos skambės. Mes esame koncertinė grupė ir norėjosi pažiūrėti, pavyzdžiui, ar smogia į veidą „Rose“?

Panašu, kad tikrai smogia. Ar galima paskęsti „ISAD“? Panašu, kad galima.

Tad mes nekantraujame, kada galėsime dar ir dar groti.

M.S.: Tai buvo tikrai išskirtiniausias mūsų koncertas, bent iš mano perspektyvos. Buvo žiauriai smagus chaosas. Man labai patiko. Ir žmonės rašė, kad „nesuprantu, kas čia vyksta, bet man labai patinka“ arba „čia ne koncas, o what the fuck performansas“. Koncertas tikrai nerealus. Iš jo įsiminė viskas – Adamas, užlipimas ir nulipimas nuo scenos... Buvo Luko dainų, kur repuojama ir jis ant backtracko dainuoja – atrodo kaip keli koncertai viename.

Albume man labai patinka „Rose“.

Pirmas gabalas, kurį tiek kartų per-

klausiau. Kai tik įrašėme galutinę versiją, važiuodamas automobiliu gal 200 kartų paklausiau. Žiauriai faina, kad po daug kliūčių – lokacijos keitimas, visai kitokie įrašai ir visa kita, galų gale gimsta kažkas tokio gražaus kaip „Rose“. Vien dėlto verta muzikuoti.

– Ką planuojate toliau?

LM.: Išleidome naują albumą, atributikos liniją ir planuojame daug groti. Norime daug gyvų koncertų. Labai norime pasididžiuoti, kad turime Eglę (grupės vadybininkė – aut. past.) ir šalia yra „Akli“, kuriuos siuntė kažkas iš viršaus ar apačios.

M.S.: Turime prikaupę ir prifilmavę įvairios archyvinės „McLoud“ medžiagos ir iš jos ruošiame filmą. Lukas rodė pirmus filmo draft‘us, kurie man labai patiko. Labai laukiu.

>> AUKSCIAU ZEMES

KAIP REIKĖTŲ SUPRAST Rašė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Neretai tenka nugirsti, kad šiuolaikinius dramos ar šokio spektaklius suprasti yra sunku. Šiuolaikinis teatras – platus ir įvairiakryptis, tačiau iš esmės visam šiuolaikiniam teatrui yra būdingi tie patys svarbiausi bruožai, kuriuos perpratus, spektakliai gali atrodyti visai lengvai suprantami ir gana patrauklūs.

16 // © 37O

DEKONSTRUOTI TEATRÀ J.Derrida dekonstrukcijos idėjas siūlė pritaikyti ir teatrui. Tai teatras be reprezentacijos. Filosofas teatro sceną įsivaizduoja taip: „Tai vieta, kur žiūrovas, pats virsdamas reginiu, nebus

„Vyrai ir moterys“

POSTDRAMINIAME TEATRE ATSISAKOMA AIŠKIOS FABULOS, UŽ JĄ SVARBESNĖS TAMPA BŪSENOS.

nei matomas, nei matantis, jis nutrins savyje skirtį tarp aktoriaus ir žiūrovo, reprezentuojamojo ir reprezentanto, regimo objekto ir reginčio subjekto. Kartu su šia skirtimi suirs visa priešpriešų grandinė“ (J.Derrida, Apie gramatologiją. Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 393). J.Derrida siūlo atvirą teatro modelį, kur žiūrovas būtų nebe pasyviu stebėtoju, bet aktyviu reikšmių kūrėju. Atviram kūriniui, anot Umberto Eco, būdingas daugiareikšmiškumas, nenuspėjamumas, atviras kūrinys parodo reiškinių netolygumą, apie kurį ne pasakoja, o pats yra toks, jis padeda suprasti pasaulį, siūlo būdą pamatyti tai, kur gyvename,

o pamačius – priimti, integruoti į savo supratimą (Umberto Eco, Atviras kūrinys: forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 174). Šiuolaikiniame teatre, neatsiejamame nuo dekonstrukcijos teorijos, atsisakoma iki tol vyravusio dramos teksto logocentrizmo. Anksčiau teatre vengta painiavos ir stengtasi kurti harmoniją, jungiant elementus (dramą, vaidybą, muziką, scenografiją, apšvietimą) hierarchiškai, kai svarbiausia buvo drama, o visi kiti elementai tiesiog iliustruodavo dramoje aprašytą veiksmą. Kaip teigia vokiečių teatrologas,

Dmitrijaus Matvejevo / BNS nuotr.

Š

iuolaikinis teatras dar vadinamas postdraminiu teatru, o tai reiškia, kad šių dienų teatro kūrėjams dramos tekstas nėra pats svarbiausias elementas, kaip būdavo anksčiau. Su šiuo pokyčiu yra susijęs dekonstrukcijos terminas, kurį apibrėžė prancūzų filosofas Jacquesas Derrida. Dekonstrukcijos teorija siekia sugriauti metafizinę pasaulio sampratą, pagrįstą logocentrizmu. Modernizme ir anksčiau meno kūriniuose ieškota metafizinės būties prielaidų, kurios remiasi opozicijomis (juoda ir balta, gera ir bloga bei t.t.), giliausiomis prasmėmis, formuojančiomis kūrinio vidinę ir išorinę struktūras. Opozicijos suvokiamos kaip stabilūs archetipiniai principai, tarytum sukurti dieviškų jėgų.

XX a. antrojoje pusėje siekiama dekonstruoti šį požiūrį ir teigiama, kad vientisos struktūros su nekintančiomis priešingybėmis negali būti. Dekonstruojama centro sąvoka. Taip viena reikšmė nurodo į kitą reikšmę ir t.t., šis procesas yra begalinis ir niekas negali turėti galutinės reikšmės. Tekstui (kaip suvokimo centrui) prasmė taip pat nebūdinga, ji suteikiama tik interpretuojant jį, tad reikšmių gali būti daug ir jos priklauso nuo to, kiek yra jo interpretuotojų. Dekonstruojant galima pažinti kitas reikšmes, kitas suvokimo galimybes, atskleisti kūrinio intertekstualumą. J.Derrida siūlo ieškoti prieštaravimų teksto viduje. Tekstu gali būti suvokiama viskas, taip pat ir meno kūrinys.

postdraminio teatro teoretikas Hansas-Thiesas Lehmannas, „šių dienų teatrui būdinga sapno struktūra, viename spektaklyje gali būti jungiami skirtingi žanrai; visos priemonės yra vienodai svarbios. Vaidyba, daiktai, kalba lygiagrečiai siūlo savas supratimo kryptis“ (Hans-Thies Lehmann.

Postdraminis teatras. Vilnius: Menų spaustuvė, 2010, p. 133).

Draminiam teatrui būdingas išankstinis galutinis tikslas, kuriuo remiantis vystomas spektaklio siužetas. Šiuolaikiniame teatre visa tai ardoma ir tokį dramaturginį tikslą sunku atrasti arba jo visai nėra. Neretai spektakliuose sunku surasti

I ŠIUOLAIKINĮ TEATRĄ?

„Karmen“

logišką, lengvai suprantamą naratyvą, kuris būtų kuriamas viso spektaklio metu ir visų elementų bendra sąveika. Postdraminiame teatre atsisakoma aiškios fabulos, už ją svarbesnės tampa būsenos. Būsena – estetinis teatro pavidalas, labiau akcentuojantis paveikslą, o ne istoriją, nors jame vaidina gyvi aktoriai. Tai yra esminis skirtumas, lyginant su draminiu teatru, kuriam būdingas veiksmas, įvykių išgryninimas. Kartais šių dienų teatre veiksmą keičia ištisas spektras, iš pirmo žvilgsnio, niekuo nesusijusių, bet aktorių tikslingai atliekamų veiksmų, kuriuos mes, žiūrovai, sujungdami tarpusavyje, kuriame savo tam tikro spektaklio reikšmes.

TEKSTAS NEBEDOMINUOJA Teatro scenoje svarbūs ir aktyvūs tampa daiktai, aktorių ir scenos objektų santykis, aktorių kūnas, kostiumai, vaizdo instaliacijos, muzika, apšvietimas, kuriantys papildomų reikšmių, o ne tik iliustruojantys veiksmą, paremtą dramos teksto dominavimu, kaip kad vadinamajame klasikiniame teatre. Postdraminiam teatrui būdinga sinestezija – skirtingų meno rūšių jungtis, skatinanti žiūrovą nusivilti, vėl ieškoti, jungti. Tokiame teatre keičiasi dialogo samprata – tai nebėra įtampą kuriantis, tarp personažų vykstantis verbalinis dialogas. Dialogu gali būti santykis tarp žodžio ir

Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

„Miegantys“

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr.

NERETAI SPEKTAKLIUOSE SUNKU SURASTI LOGIŠKĄ, LENGVAI SUPRANTAMĄ NARATYVĄ, KURIS BŪTŲ KURIAMAS VISO SPEKTAKLIO METU IR VISŲ ELEMENTŲ BENDRA SĄVEIKA.

vaizdo ar kitų spektaklio elementų.

Hierarchinę struktūrą paneigiančiame šiuolaikiniame teatre vaizdas ir tekstas gali būti jungiami lygiavertiškai arba supriešinami. Tačiau esminis dialogas vyksta tarp spektaklio ir žiūrovo. Žiūrovas, remdamasis tuo, ką mato scenoje, tarsi pats tampa režisieriumi, savaip režisuojančiu elementų ryšius, jų reikšmes. Šiuolaikiniame į vizualumą linkusiame teatre svarbus yra ir aktoriaus kūnas, ir balsas kaip savarankiškas prasmes kuriantys elementai. Tradiciniame teatre aktorius savo personažo tiesą išreikšdavo žodžiu. Dabartiniame teatre per-

sonažas kuriamas pasitelkiant visą aktoriaus kūną, kalba tampa kūniškumas.

Tradiciniame teatre aktoriaus kūnas buvo slepiamas vaidmenyje; šiuolaikiniame, priešingai, jis pabrėžiamas, gretinamas su kuriama personažo charakteristika. Atsiranda netradicinių kūno judesių, pozicijų, gestų, kūnų kontaktų.

Garsas taip pat tampa labai svarbiu elementu, jis tarytum atrandamas iš naujo. Garsas padeda kurti naujas erdves, atverti vaizduojamų scenoje vaizdų prieštaringumą, o ne tik iliustruoti veiksmą kaip draminiame teatre.

Svarbi tampa elektroninė muzika. Spektakliuose atskleidžiamas aktorių balso muzikalumas, jo etninės ypatybės. Tokiame teatre gimsta daugiakalbystė, elektroninė muzika, manipuliacija aktorių balsais kuria naujas erdves, dekonstruoja dramoje vaizduojamą erdvę, jos sampratą.

ARČIAU ŽIŪROVO Šiuolaikiniame teatre vis labiau siekiama priartėti prie žiūrovų, atsisakoma didelių scenų, ieškoma netradicinių, neteatrinių erdvių, siekiant trinti ribą tarp realaus ir fiktyvaus pasaulių. Postdraminiame teatre erdvė yra tik tikrovę pratęsianti pasaulio dalis – nesvarbu, kad ribota laiko ir erdvės atžvilgiu, vis dėlto tęstinė dalis ir gyvenimo tikrovės fragmentas. Scena gali būti suskirstyta į kelias dalis, kuriose vykstantys veiksmai jungiami montažo principu it kino filmuose. Kitų režisierių spektakliuose sceninė erdvė yra įrėminama, tačiau netiesiogiai, o pasitelkiant apšvietimą. Dar kituose spektakliuose erdvės kuriamos pasitelkiant garsą, muziką. Netradicinės erdvės pasirinkimas leidžia spektaklį pamatyti kitu rakursu, tačiau ne iliustruojant sceninį veiksmą, o priešinant jį su erdve. Pačią erdvę galima skaityti kaip atskirą tekstą, siužetą. Kartais tas pats spektaklis yra vaidinamas skirtingose erdvėse, akcentuojant dekonstrukcijos teorijos šalininkų mintį, kad galutinės reikšmės nėra ir ji priklauso nuo konteksto. Žiūrovas gali ne tik pats interpretuoti rodomus scenoje įvykius, tačiau ir susidaryti savąją įvykių struktūrą, atsirinkdamas jam labiausiai aktualius ir įsimintinus įvykius. Arba, kaip pažymi U.Eco, „kuo mažiau tikėtina, daugiareikšmė, nenuspėjama ar netvarkinga struktūra, tuo daugiau gauname informacijos, kuri suprantama kaip informacinė galimybė, galimų tvarkų pradžia“ (U.Eco, ten pat, p. 178).

Tad, jeigu stebint kurį spektaklį, ima pyktis ar nusivylimas, kad sunku suprasti tai, kas vaizduojama scenoje, nereikėtų pasiduoti negatyviems jausmams. Tokiu atveju patartina tiesiog stebėti tai, kas vyksta, nebandyti jėga visko susieti logiškai, o leisti padirbėti ir pasąmonei, viską palikti savieigai, pasinerti į siūlomas būsenas ir spektaklio pabaigoje viskas susilies į kažkurią reikšmę.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

MĖLYNA ATGAIVA

PLIE NEVER TOOK PLACE

Self-released

Self-released

(„Spotify“, „Deezer“, „Youtube“, „iTunes“) 77

100

MCLOUD RED FLAGS

Self-released

18 // © 37O

„Maklaudai“ naujuoju albumu skelbia, kad tai paskutinis toks drąsus jų etapas. Nėra ko ginčytis – „Red Flags“ yra tikrai drąsus darbas: eksperimentinis, išbandantis daug žanrų ir ypač chaotiškas. Būtent šis žodis šauna į galvą. Chaotiškas. Ir jei jums norisi praskrieti ant tos chaoso bangos, šokite ant jos, įsikąskite raudoną vėliavą į dantis ir… saugokite juos, nes „McLoud“ šiuo įrašu grįžta prie bespridielnų šaknų. Ar tai buvo planuota? Spėju, kad ne, nes NYNX skambėjo kaip ateinantis brandos etapas su daug atidaromų durų, daug galimybių ir daug muzikinių horizontų, tačiau įvyko tai, kas įvyko visiems: žmogus planavo, o pandemija juokėsi. Taip netyčia išėjo labai per mažai NY, ir labai per daug… Na, jūs supratote. „Red Flags“ – akivaizdus grupės išsitaškymas, kurį net klasikiniu albumu sunku pavadinti. Tai daugiau dainų rinkinys, savo tongue in cheek šuoliais tarp žanrų, tekstų ir muzikinių instrumentų net primenantis jau klasika tiek gerąja, tiek blogąja prasmėmis tapusią ŽAS „Dozę“.

Ir rinktis tikrai yra iš ko: tai jie skamba kaip „Rage Against The Machine“, tai virsta parodiniais Lil ar Yung Mcloudais, tai dar velniai žino kuo, o tuo metu energija taškosi į visas puses, maišydama prakaitą, seiles, kraują, ir tikiuosi, kad tai yra visi skysčiai. Jei taip neva skamba finalinis akordas, tai kodėl gi ne. Klausimas, ar jie šiuo darbu nukirto sau galvą, pakabino gitaras ir semplerius ant vinies, o gal netikėtai grupė prisikels lyg feniksas iš pelenų ir matysime naują reinkarnaciją. Manau, kad būtų laikas kažkokiems sprendimams, nes „live fast, die young“ šūkiui nariai jau mažumėlę per seni. Palikime maištą dar neišsilaksčiusiam jaunimėliui. „Maklaudai“, atrodo, išsilakstė į valias.

Štai ir pavyzdys, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera: kažkam visus tiek fiziškai, tiek kūrybiškai varžęs karantinas atnešė naudos. Dar prieš naujųjų laikų mikroapokalipsę grupė „Plie“ skambėjo šiek tiek akademiškai, šiek tiek tradiciškai, lyg būtų maištininkai su frakais ir aukštųjų mokyklų diplomais. Tuomet dieną pakeitė naktis, bendravimą – „Zoom“, o džiazuojančius jammintojus – lietuviški „Death Grips“. Siaubas? Taip, ir ačiū Dievui, nes „Never Took Place“ skamba kaip niekas kitas Lietuvoje. Grupė šiuo vienu įrašu sugebėjo išsikovoti vietą Lietuvos alternatyviojoje scenoje, ir ne tik išsikovoti, bet ir įrašyti vieną įdomiausių albumų, kuris, tikėsimės, dėl ne itin patogaus laiko neliks dūlėti stalčiuose ar interneto grojaraščiuose. „Plie“ klausytis ne itin patogu ar malonu, šis roko, elektronikos, džiazo ir repo mashupas investuoja į klausytoją gal net daugiau nei pats klausytojas, tačiau jei pirmas įspūdis neskatina tiesiog numesti šios muzikos į šoną ar deginti jos ant laužo, agresyvus ir ekspresyvus grupės stilius gali patikti. Pasiklydusios tarp improvizacijos ir konstrukcijos muzikinės struktūros veja vieną kitą be atvangos, lyg bandydamos gąsdinti ne tik įtaigiu vokalu, bet ir savotiškai pamėkliškomis melodijomis, nežadančiomis nieko gero, bet ir nieko nuobodaus. Dabar svarbiausia, kad „Plie“ neliktų tik įspaudu alternatyviosios muzikos scenoje, kad vaikinams tiek noras, tiek galimybės leistų šokti į ugnį dar drąsiau, kad mes jų nepamirštume ir nesakytume, kad gal tokios grupės apskritai nebuvo. Jie yra ir laukia jūsų.

MĖNESIO ALBUMAI

Laurynos Narkevičiūtės nuotr.

Internetas yra nuostabus dalykas.

Tik todėl kažkokie mokyklą bebaigią jaunuoliai iš Šakių gali tiesiog nuspręsti imtis visiškai ne haipe esančios muzikos, nesekti kažkokiomis suformuotomis muzikinėmis tendencijomis, o rasti žanrų, kurie būtų unikalūs. „Atgaiva“ išties skamba lyg atgaiva šiek tiek užsistovėjusioje indie roko scenoje, lyg albumo viršelio nenaudėlis, šokantis į patogiai tyvuliuojantį ežerą. Taip, jie – jauni, taip, jie – nelabai patyrę, taip, jie atranda muziką, kuri jau buvo šimtą kartų atrasta ir sukurta. Ir vis dėlto „Mėlynos“ kūryboje po naiviai paaugliškais skambesiais glūdi didelės galimybės augti. Vien skirtumas tarp „Intro“ ar „Nusisuk nuo manęs“ ir žymiausios jų dainos „Šaknys nebevaikšto“ rodo, kad grupė tolsta nuo standartinio svajingai jaunatviško roko link labiau subtilesnių sprendimų (nors galiu ir klysti, nes nežinau, kuris kūrinys buvo pirma parašytas). Vien faktas, kad ketvertas renkasi nardyti po postroko ir shoegaze’o vandenis, jau rodo, kad kolektyvo tikslas – ne tik smagiai pasiausti. Dažnai prie šių žanrų reikia priaugti, ir tai rodo ankstyvą „Mėlynos“ brandą. Aišku, pirmasis pogaražinis ir ponovusinis pakilimas jau nuslūgo, santykinai senas bagažas ypač skubantiems gyventi jaunuoliams gali atrodyti nelabai patogus, todėl nenustebinsiu sakydamas, kad „Mėlynai“ ateina ekstremalių išbandymų metas. Reikės atsisveikinti su saugiais ir mielais Šakiais, nerti į platesnius vandenis, pilnus naujų pažįstamų ir patirčių, ir tuomet paaiškės, ar grupė tebuvo smagi paaugliška išdaiga, ar įvyks atvirkščiai ir kolektyvas stiprės bei ners į dar gilesnius kūrybos vandenis. Tikiuosi, „Mėlyna“ nepasirinks lengvesnio kelio, kuris galbūt net žadės platesnę auditoriją, didesnę grąžą, bet ir daug konvenciškumo ir kompromiso. Dar tegul pasitaško bent jau studijų metais, dar tegul leidžia sau pabūti atgaiva ir gaivalais. Juk tapti solidiems, užtikrintiems ir rimtiems laiko visada bus.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“) 83

TWENTY FINGERS DUO DUALITAS Music Information Centre Lithuania

Apie akademinę muziką kalbėti, o ypač rašyti yra sunku. Visada jautiesi per kvailas, per bukas ir per tiesmukas, negalėdamas tiksliai apibūdinti jausenos, apimančios klausant tokio pobūdžio muzikos, o jei bandai, tai išsyk skamba pretenzingai. Bet pabandykime, nes styginio Kmieliauskų dueto darbas vertas gerų žodžių, kad ir kokie nekonkretūs jie būtų. „Dualitas“ – tai dviejų kompozitorių: Kristupo Bubnelio ir Ritos Mačiliūnaitės – opusų rinkinys, atliekamas smuikininkės Loros Kmieliauskaitės ir violončelininko Arno Kmieliausko, kuriame atskleidžiamos futuristinės kompiuterizuotos visuomenės aktualijos, kuriose skaičių ir formulių kalba susipina su pasąmoniniais pajautimais.

Natomis kurdami savo mokslinį fantastinį pasaulį kompozitoriai savo balsus ir netgi nerimą perduoda styginiams, kurie, be abejo, netapo utopinio paveikslo. „Dualitas“, nors ir jausmingas, vis dėlto šaltas kūrinys, nenudailintas nei optimistiniais akordais, nei ryškiomis spalvomis. Jame lyg balansuojama ant ribos, kai mes nebevadiname jausmų tiesiog jausmais, o jiems suteikiame individualią, tačiau tą pat akimirką ir labai nuasmeninančią skaičių išraišką. Viskas tampa lyg ir aišku, tačiau ir labai tolima, viskas suvokiama, bet ir prarandamas ryšys. Ar „Dualitas“ tapo aiškesnis po manųjų sapalionių? Spėju, kad ne, bet siūlau paklausyti šio albumo individualiai, be išorinių įtakų ar interpretacijų, kad galėtumėte pasakyti, ką šis darbas reiškia jums. O tikrai reikš, nes tokia muzika nei pakampėse, nei sapnuose nesimėto.

KLASTOTE COBALT Gars Records

Praėję metai mums pamėtėjo naujų ir daug žadančių sunkesnės elektronikos / šokių muzikos vardų, patvirtindami, kad bent jau su technomuzika, ypač Lietuvoje ir ypač dabar, yra viskas labai labai gerai. Žanras – ant bangos, bet jūra – ne iki kelių, turime ko paklausyti, turime kuo pasidžiaugti. Tokios pat emocijos apima ir paklausius Jokūbo Šemetulskio, žinomo kaip Klastote (na, nemėgsta lietuviai tos ė raidės), EP, kurį išleido techno Dankano Maklaudo – Manto T – leiblas. „Cobalt“ yra pavyzdys, kaip klasikinėse muzikinėse srovėse dar gali rasti naujų viražų.

Keistai melodingas ir jausmingas EP sugeba suteikti šaltam ir metališkam technomuzikos skambesiui nedrąsios gyvybės ir jautrumo, ir suteikia dažnai resting bitch face‘inei muzikai skirtingų emocijų paletę. Nors ir nesiversdamas per galvą, Klastote įneša naujos kokybės, ir net ne kokybės, o nuotaikos, kuri neapsiriboja vien juoda, balta, pilka ir pan. Jo muzika – tai atspalviai ant atspalvių, ir tai šimtąkart įdomiau nei kartais vien galia ir griežtumu bandanti klausytoją nugalėti technomuzika. Reikia pripažinti, kad toks priėjimas leidžia pačiam žanrui neapaugti žolėmis, neužsistovėti ir nevirsti pelke. Juk taip lengva eiti lengvesniu keliu, sekti sėkmės istorijomis ir bandyti savo muzika pataikyti ten, kur žinai, kad žmonėms patiks. Klastote yra originalesnis ir todėl jam stengtis patikti iš esmės nelabai reikia. Rizika pasiteisina, o mums dėl to tik smagiau, nes paruošti kažką naujo iš jau seniai pažįstamų ingredientų reikia talento. Belieka tikėtis, kad tvirtas „Cobalt“ netaps kūrybos viršūne ir atlikėjas augs toliau. Pasiūlyti jis akivaizdžiai turi ką.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Youtube“) 87

100

(„Bandcamp“, „Soundcloud“)

(„Spotify“, „Youtube“, „iTunes“)

84

73

0°

kisielius

100

100

70

kefyras

100

absentas

100

spiritas

SKAITYKLA >>

Rašė Nerijus Cibulskas

Olga Tokarczuk

Italo Calvino

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas, Birutė Jonuškaitė, Vyturys Jarutis.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Iš italų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Rara, 2021

JAUTRUSIS PASAKOTOJAS

Norėčiau vieną dieną atsidurti sausakimšoje auditorijoje, kurioje savo paskaitas gyvai skaitytų lenkų nobelistė, rašytoja Olga Tokarczuk.

Panašų gyvo, į aptariamą temą įdėmiai sukoncentruoto, intelektualaus ir savitai suskambančio XXI a. kūrėjos balso įspūdį galima pajusti ir keliaujant jos eseistinių tekstų rinkinio „Jautrusis pasakotojas“ puslapiais.

Dalį šios knygos, už kurios atsiradimą autorė dėkoja pandemijai, sudaro eseistika, perskaityta kaip Nobelio premijos gavimo proga parašyta kalba, paskaitų ciklas ar tekstas, skirtas kūrybinio rašymo studentams. O.Tokarczuk deklaruoja: „Esame čia tam, kad skaitytume“ (p. 95). Savo esė autorė daug dėmesio skiria skaitymo aktui (iš pirmo žvilgsnio – netgi mistiško veiksmo) nagrinėti. Skaitantis žmogus turi progą atrasti, įsitikinti, kad „mūsų pasaulis yra vienas iš daugybės galimų ir tikrai nėra duotas kartą ir visiems laikams“ (p.

77). Kažkada vienas senovės graikų dievas pasielgė kurioziškai ir žmonijai iškrėtė neįkainojamą pokštą. Tai „sumelavęs Hermis išrado literatūrą“ (p. 82), daugiaklodę, daugiakultūrę erdvę, „ku-

rioje tai, kas privatu, tampa vieša“ (p. 74).

O.Tokarczuk atvirai kalba apie mūsų (ne)gebėjimą skaityti ir veiksnius – netgi giluminius-psichinius – kurie tai nulemia.

Rašytoja svetingai atveria duris ir į savo prozos rašymo virtuvę. Tačiau pati prisipažįsta: „rašymas man – sunkus, fizinis darbas, kurio, tiesą sakant, nemėgstu“ (p. 190). Tikrai nepanašu. Aistringai kalbėdama apie spalvingus personažus, kurie „kuriami būtent vaizduotės tiglyje“ (p. 184), pasakodama jų atsiradimo, įsikūnijimo, metamorfozių istorijas, rašytoja pati tampa savotiška siautulinga daimone, savo spėlionėmis ir svarstymais mėginančia priartėti ir išaiškinti, kas gi slypi už sąmonės, už erdvės ir laiko glūdinčiame, keisčiausių būtybių apgyvendintame kraštovaizdyje – Tarpžemyje. Šioje daugiatemėje knygoje O.Tokarczuk jautriai aptaria mūsų vidinio chaoso ir sąmyšio naudą, nuo raidiškumo ir pasaulio fragmentiškumo kenčiantį žmogų, Ir nors „pasauliui kažkas yra negerai“ (p.

232), paliekama didelė vilties galimybė.

Miestai puslapiuose iškyla ir mirguliuoja tarsi dykumose regimi miražai. Jie neapčiuopiami, keisčiausios sapniškos architektūros, apgyvendinti dar keistesnių visuomenių, stulbinantys neįprasčiausiomis tradicijomis. Belaikiai ir be jokių tikslių erdvės koordinačių, bet kaskart aptinkami ir prieinami bevardžio keliautojo („Atvykęs į kiekvieną naują miestą, keliauninkas vėl randa tą dalį sa-

vo praeities, kurią nebežinojo turįs“ (p.

32). Venecijos pirklys, keliautojas, intriguojančių istorijų pasakotojas Markas Polas ir žlungančios imperijos totorių valdovas Kublai Chanas taip pat yra erdvėlaikio logikos nepaisantys personažai (nors jų istorinis susitikimas iš tikrųjų įvyko 1266 m.). Ir abu jie man šiek tiek priminė miglotus Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“ veikėjus („Gal šitas mūsų dialogas vyksta tarp dviejų driskių, pramintų Kublai Chanu ir Marku Polu“ (p. 100). „Nematomuose miestuose“ I.Calvino prisiliečia prie kultūros ir kalbos, laiko ir erdvės, atminties ir prisiminimų, egzistencijos ir jos baigties temų. Ši meditatyvi, haliucinacijų ir anachronizmų pagardų turinti knyga žaižaruoja paradoksais. Tai prozinis tekstas, bet jis suskamba poetiškai. I.Calvino atskleidžia savosios erudicijos klodus, tartum girdisi kitų veikalų atgarsiai, tačiau kūrinys pasižymi lengvumu ir savita balso tonacija. Nors po kokių dešimties miestų aprašymų ima jaustis kartojimasis, vis dėlto išlieka intriga, kuo gi baigsis apsilankymas dar viename.

MAMUTO MEDŽIOKLĖ

KLARA IR SAULĖ

Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Baltos lankos, 2021

Knygos pasakotoja Klara – aukšto intelekto, nuolat besimokanti ir pasaulį kruopščiai absorbuojanti empatiška humanoidė robotė, viena iš Dirbtinių Draugų (DD), kuriuos specialiose krautuvėse karjeros bėgtakiais lekiantys tėvai nuperka savo vienišiems vaikams. DD nėra naminiai gyvūnėliai, tarnai ar auklės. Tai būtybės, kurių misija – būti pakylėtųjų (ypatingų vaikų) kartos geriausiais draugais. Ir štai čia K.Ishiguro gudriai komplikuoja situa-

1983 m. Kolumbijos universitete vykusioje konferencijoje Italo Calvino pareiškė, kad jo „Nematomi miestai“ neturi pabaigos. Taip gali būti todėl, kad „kiekvienas žmogus mintyse turi susikūręs miestą, kurį sudaro vien skirtybės, tą miestą be apybraižų, be formos, o jį užpildo konkretūs miestai“ (p. 38). 55 fiktyvius, fantastinius miestus aprašantis trumpų fragmentų romanas gali būti skaitomas tiek įprastai, tiek remiantis originalią perskaitymo struktūrą sufleruojančiu kūrinio turiniu. Tai vizualus kelionių aprašymas apie vietas, kurios fiziškai neegzistuoja, tačiau kurių žemėlapiai nuo pat žmonių civilizacijos pradžios braižomi ir perbraižomi nepailstamai kuriančios, smalsios vaizduotės.

Aivaras Veiknys

Kazuo Ishiguro

Perskaičius aštuntąjį Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro romaną, lieka įspūdis, kad jo kuriama mokslinė fantastika – specifinė. Pirmoji iškylanti asociacija: minkšta. Čia be jokios neigiamos konotacijos. Šio rašytojo pasakojamos jautrios, gyvenimiškos istorijos karkasas apvilktas labai švelniu sci-fi kailiu. Negali sakyti, kad K.Ishiguro futuristinė vizija, dar viena „puikaus naujo pasaulio“ versija nebaugina ar nepriverčia susimąstyti. Romane „Klara ir Saulė“ ši tematinė siūlė visada prieš akis, tačiau ji įausta taip, kad dirbtinio intelekto, genetinio redagavimo ar ekologinės katastrofos nuojautų pamušalas patogiai ir neįkyriai pasiliktų antrame plane.

NEMATOMI MIESTAI

ciją, sukurdamas moralinę dilemą: taip, geriausi draugai, bet niekada nebūsiantys lygūs žmonėms („koks jausmas būtų atrasti namus ir vis tiek žinoti, kad vaikas tavęs nenori“ (p. 25). Klara apsigyvena sunkiai sergančios mergaitės Džouzės namuose, kur pamažu ima aiškėti, kokia bus šios unikalios ir geranoriškos DD misija.

Mes, žmonės, gyvename mitų ir legendų knibždančiame pasaulyje. Ką daro K.Ishiguro? Jis mėgina pavaizduoti dirbtinio intelekto atstovų susikuriamą mitologiją. Man tai buvo įdomiausias ir netikėtas knygos rakursas. Klara nuoširdžiai tiki, kad Saulė tiekia gyvybiškai būtiną maistą tiek jai, tiek žmonėms, kad ji gali būti dosni ir kerštinga. Su Saule reikia kalbėtis, prašyti jos malonės, saugoti ją nuo kenkiančios „Kūtingso“ mašinos ir Taršos. Tik Saulė gali išgelbėti sergančią Džouzę. Naivus ir beatodairiškas Klaros tikėjimas primena kažką panašaus į ankstyvąsias žmonijos religijas. Įdomu ir tai, kad šioje knygoje dirbtinis intelektas nedemonizuojamas. Atvirkščiai – į jį sutelkiami slapčiausi žmogaus lūkesčiai.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021 Amerikiečių poetas Robertas Frostas yra sakęs: kiekvienas eilėraštis yra trumpas stabtelėjimas prieš pasaulio sumaištį.

Nieko neužsiminta apie tai, kad toji sumaištis kada nors praeis ar bus bent iš dalies sutramdyta. Poezija stoja akis į akį su chaosu. Eilėraščio mechanizmas gaudo tikrovės dažnius, nužymi orientyrus nesvetingose, atšiauriose žemėse. „Nenusiminki, seki paskui mamutų bandą – / ji net per pūgą visad kelią namo suranda“ (p. 32), – ketvirtame eilėraščių rinkinyje „Mamuto medžioklė“ rašo poetas Aivaras Veiknys. Man pačiam ši knyga – ilgos ir pamažu besibaigiančios žiemos knyga, nuorodą į atlydį skelbia ir trečiasis rinkinio skyriaus pavadinimas („Žemė tuščia po žiemos“ (p. 47). Bet žiemos ne dėl to, kad apšarmoję, kartkartėmis horizonte išnyrantys, iš asmeninės poeto mitologijos atklydę mamutai tingiai traukia rinkinio puslapiais. Visas šios knygos poetinis pasaulis, jo užrašytas modelis regisi tarsi įstrigęs milžiniškame melsvai padūmavusio ledo inkliuze, sausumon išmestame ledkalnyje.

Ką poezijon nešasi medžiojantis ir medžioja-

mas A.Veiknys? Žvelgiant iš šalies – nedaug. Kartais atminčiai svarbiausi patys smulkiausi buvusio laiko reliktai. Nepamirštama: „ko pasauly negali būti, to daugiausia jame ir būna“ (p. 88). Poetinę / atminties programą poetas užrašęs pirmame rinkinio eilėraštyje. Atsiremiama į Vytauto P.Bložės petį, antrinama, nes A.Veikniui labai svarbu, kad sumaišties pasaulyje rastųsi į medžioklę lydinčių, palaikančių, suprantančių. Nebijau žodžių „literatūrinė bendruomenė“ ir tarp draugų kūrėjų jau seniai atsiradusio artumo. Nebijau pasakyti, kad esame „smėlio dėžė“ su visa savo maža ir kompleksuota literatūra. Man regis, kad A.Veiknys irgi to nebijo ir puikiausiai suvokia, kokie esame maži, susireikšminę, o dar labiau – koks mažas ir trapus yra kiekvieno kūrėjo įpoetintas gyvenimas. Be abejo, tą užrašytą gyvenimą „ir vėl sukritikuos / poeziją išmanančios mergaitės“ (p. 53), būtinai ras panašumų su vienu ar kitu taip jau kūrusiu poetu.

Medžioti, sekti mamuto ar kito toteminio žvėries pėdsakais, svaidyti ietis yra juokinga misija. Bet A.Veiknio Šiaurė perbrista, teritorija toliau plečiasi.