370 Nr. 117

nuotr.RepečkosManto2022AKIMISALGIRDOFOTOGRAFOUKRAINAKAROKITUSAPIEABRAMAVIČIUSTRENERISKOFIKSUOJANTIŠGALVOTAČIABUVOTEJŪSKIVERIS-LILAS:KONSTANTINASVISADATEISŪS–VISKASTAI,JAUNEBĖRAKAROLIS–KREPŠINĮIRMENUSNUALINTABAKOrugpjūtis#117

Net mūsų Prezidentas Gitanas Nausėda neatlaikė –vos praėjus dienai po minėto renginio paskelbė de kretą, kuriuo abu čiuožėjus išbraukė iš apdovanotųjų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laips nio ordinu sąrašo. „Gana yra gana“, – drąsiai rė žė šalies Nekorektiškivadovas.Egidijaus Dragūno-Selo ar Gyčio Paš kevičiaus pasisakymai apie karą Ukrainoje po le do šokių poros akibrokšto dabar atrodo kaip nekalti vaikiški nusikalbėjimai. Ką jau ten kalbėti apie teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo viešnagę prieštaringai vertinamame festivalyje Vengrijoje. Kitaip tariant, turime visiškai naują proputinizmo standartą. Didžiajai daliai mūsų skaitytojų minėtų ledo šokėjų pavardės veikiausiai mažai ką sako. Kai ši pora skynė pergales sporte, daugelis jūsų dar po stalu vaikščiojo. Povilo ir Margaritos organizuojamus ko mercinius pasirodymus šalies arenose galėjote pa matyti nebent atlydėję į renginius savo močiutes, ku rios neabejotinai per rusiškas TV stebėjo Lietuvos ledo šokėjų poros pasirodymus įvairiuose konkursuose. Dalis tokių močiučių su gėlėmis vietoj nuotraukos sa vo feisbuko paskyrose greičiausiai net nesuprato, kas įvyko. Kodėl politika maišoma su sportu ar pramogo mis? Ką jie blogo padarė, kad sulaukė tokios griež tos bausmės ir visuomenės pasmerkimo? Joms sun ku patikėti, kad mūsų nacionalinės vertybės vos per dieną tapo šalies išdavikais, iš kurių atimami apdo Beje,vanojimai...nepatenkintų mūsų užsienio politika močiučių desantas šiuo metu tiesiog siautėja feisbuke, ypač komentaruose po straipsniais. Karo Ukrainoje tema –jų mėgstamiausia. Tik pamėgink paprieštarauti joms –gausi tokį šūvį atgal, kad maža nepasirodys. Lai Rengiant rugpjūčio žurnalą įsiplieskė ne menkas skandalas dėl mūsų (ar rusų?) le do šokėjų Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago pasirodymo pramoginiame rengi nyje Sočyje, kurį organizavo kruviną ka rą Ukrainoje pradėjusio Rusijos diktatoriaus Vla dimiro Putino atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo žmona Tatjana Navka. mei, jos dar neišmoko naudotis instagramu, kitaip ir ten jau būtų karo zona. Specialiai tokioms močiutėms (būtinai parneškite žur nalą ir duokite paskaityti, jeigu jūsų močiutė ilgisi sovietmečio ir prijaučia Putinui) šiame numeryje ser viruojame fotografo Algirdo Bako reportažą iš ka ro alinamos Ukrainos. Ne, čia nerasite makabriškų nuotraukų, kuriose už ksuotos karo aukos nutraukto mis galūnėmis. Algirdas mums atsiuntė fotoreporta žą, kuriame įamžinta Ukrainos kasdienybė karo aki Algirdasvaizdoje.jau daugybę sykių keliavo į Ukrainą, tačiau ne tik fotografuoti. Iki viršaus prigrūstu reikalingiausių daiktų krovininiu autobusu karo nualintų miestų ir kai mų žmonėms jis veža medikamentų, maisto produk tų, higienos priemonių ir pan.

JONASBENDRADARBIAI:NUMERIOBRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREI KĖTŲ NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS GIEDRĖ IVANOVA DEBIUTANTŲ STEBĖTOJA JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKY RIAUS TYRĖJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ ISSN37O 37O.diena.lt2029-7408 Projekto vadovė Jurgita 370@kaunodiena.ltKviliūnaitė Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius  Erika Nakutienė 8 698 e.nakutiene@kaunodiena.lt20578 Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako  #117, rugpjūtis, 2022 Reklaminiai straipsniai žymimi

„KultūrosProjektui ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2022“ skyrė15 000 eurų Viršelyje – muzikos autorius ir atlikėjas Konstantinas Kiveris-Lilas, Manto Repečkos nuotr.

APIE (NE)VERTYBESNACIONALINES iliustracija123rf.com #117

Be šio įdomaus reportažo su paties fotografo sura šyta istorija, šiame numeryje dar rasite interviu su re periu Konstantinu Kiveriu-Lilu, kuris papasakojo apie naują albumą „Niekas nėra tikra“ ir solinės kūrybos Parengėmeetapą. interviu su žinomu kino operatoriumi Eitvy du Doškumi, kuris ryžosi pats kurti dokumentinį miesto simfonijos žanro lmą „Čia buvo Vilnius“.

Netikėtumu mūsų skaitytojams turėtų tapti ir debiuto rubrikoje atsidūręs pokalbis su krepšinio treneriu Ka roliu PaskutiniameAbramavičiumi.vasaros numeryje taip pat rasite naujau sių knygų ir muzikos albumų apžvalgų. Gero skaity mo ir iki susitikimo rudenį! Jūsų „370“

JŪS VISADA BUVOTE TEISŪSČIA VISKAS IŠGALVOTA

– Duetas „Lilas ir Innomine“ su gerbė jais atsisveikino tikrai ypatingu kon certu 2020-aisiais, prieš pat karanti ną. Kokios mintys aplanko prisiminus koncertus ir tokį dueto atsisveikinimą? – Galvoju, kad viskas buvo laiku ir tin kamu, nors ir kiek dramatišku būdu. Paskutinis grupės koncertas „Žalgirio“ arenoje emociškai ir energiškai buvo nepakartojamas. Sakydamas „nepa kartojamas“ nuoširdžiai manau, kad nieko panašaus pakartoti pačiam ne bepavyks, nes tokie koncertai nutinka kartą gyvenime. Jeigu pasiseka. Tad tikrai buvo verta. – Kaip dabar atrodo tas dueto kūrybos etapas? Ko iš to etapo išmokai? – Taip jau susiklostė, kad 2019 m. man buvo turiningi visose srityse – pasirodė paskutinis grupės albumas, įvyko ves tuvės, gimė sūnus. Viena pabaiga suta po su kita pradžia, tad grupės etapas vi sų pirma asocijuojasi su kitu gyvenimo ritmu. Jaunyste, draugyste, kvailumu... Ko gero, kalbu kaip senis, bet taip ir yra. Sekmadieniais važiuojame į turgų ir ga liu keliais skirtingais būdais užraugti agurkus, tad turiu visišką teisę taip kal bėti (juokiasi). Negaliu atsakyti, ko išmokau, – „Lilas ir Innomine“ nebuvo veikla ar kažkas tarp kitko gyvenime. Man tai ir buvo gyvenimas. Grubiai nuo 20 ies iki 30 ies absoliučiai viskas sukosi aplink tai. – Kokie buvo tie daugiau nei pora metų po atsisveikinimo koncerto? – Taip sutapo, kad nauja realybė gru pės tiesiogiai nepalietė. Kai mes suren gėme paskutinį koncertą, praėjus porai dienų, paskelbė karantiną, kurį sau kaž kuria prasme ir planavome, tik sutapo, kad visi kartu nuėjome nuo scenos. Visą laiką dirbau ir šalia scenos – už siėmiau muzikos vadyba (kitų atlikė jų), organizavau renginius. Ant scenos pats nelipau, bet nelipo niekas, tai tokie gan ramūs me tai buvo. Ši sceninė veikla / koncertai jau treti metai sukoncentruota į vasa rą ir visi metai gana ramūs, o vasaros – aktyvios. – O kaip solinė kūryba? Koks buvo pirminis impulsas, kad jau metas kurti kažką naujo ir grįžti į sceną? – Pats kūrybos procesas niekuomet nekėlė daug klausimų. Kurdamas jau čiuosi patogiai ir savo vietoje, tad kur

Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Manto Repečkos Konstantino Kiverio-Lilo ir Rolando Venckio-Innomine duetas „Lilas ir Innomine“ rinko tūkstantines minias ir gerbėjai tikrai atsimena jų atsisveikinimo koncertus, ypač paskutinį, kuris vyko Kauno „Žalgirio“ arenoje prieš pat pandemiją. Praėjo daugiau nei dveji metai ir birželio pradžioje išgirdome naują K.Kiverio-Lilo kūrybą. Į sceną grįžęs repo atlikėjas pristatė savo solinį albumą, o liepą surengė koncertą Lukiškių kalėjime. Su Konstantinu pasikalbėjome apie naują albumą „Niekas nėra tikra“ ir prasidėjusį solo kūrybos etapą.

//4©37O

ti niekada nebuvau sustojęs. Daugiau klausimų sau turėjau dėl kitos kūry bos pusės – scenos, dėmesio, viešu mo... Mane tai gąsdina. Reikėjo laiko įsivertinti, ar noriu ir ar reikia. Vis dar nesu tuo tikras, bet kol kas geresnės formos savo kūrybai realizuoti nepa vyko sugalvoti. – Jokios kitos veiklos neįtraukė? – Mane traukia įvairios veiklos. Ban džiau aktyviau rašyti kitiems atlikė jams, t.y. kurti dainas ir ne pats jas atlikti, bet nepavyko to įgyvendinti kokybiškai – rezultatas buvo ne toks, kokio norėčiau. Taip pat teko prisidė ti prie spektaklio „Boksas“ (režisierius Antanas Obcarskas) muzikinės dalies, tai tokių užklasi nių veiklų yra.

– Man maloniausias etapas kūryboje –pati pradžia, kai užgimsta galvoje idėja ir ją po truputį pradedi projektuoti. Tada viskas vyksta dar svajonių lygmeniu, nėra jokių trukdžių iš šalies, jokios buities ir mechanikos. Šiuo atve ju šis etapas užtruko, nes neturėjau nei grupės, nei deadline’o, tiesiog klausiau daug muzikos ir svajojau.

– Manau, kad tai rėsiogebėsiguosiiratsiranda.liniodaugiaurybažmoniųmi.darbasnuolatinissusaviKuodaugiausavokūpasieki,tuotopašatriukšmoSvarbukaiptusureaįtai–arsuatsiriboti,galvisainenotodarytiir kaifuosi nuo to buvimo visapu siškame triukš me. aguoja.individualiaiKiekvienasreManau, yra atlikėjų, kurie labai džiaugiasi dė mesiu ir su mielu noru būna dėmesio centre. Yra ir kitokių.

– Ar buvo įdomu? Galbūt bus ir dau giau panašių projektų?

– Kurti muziką teatro spektakliui bu vo gana nauja veikla, ar teko su teatru dirbti ir anksčiau? – Ne. Tai buvo nauja patirtis.

– Kurti galima ramiai, tačiau iš ėjus į sceną atsi randa priedžių.pašaliniųviešumasdėmesys,irdaugtrukArgalimajųpriprasti?

– To mano pasakymo nereikėtų supras ti tiesiogiai – kad bijau būti scenoje. Aš organizuoju savo koncertus ir dalyvau

– Koks buvo albumo kūrybinis pro cesas? – Pradžia buvo lėta, nes visą procesą reikėjo kurti nuo nulio, ieškoti būdų iš gauti norimą skambesį, buvo daug eks perimentavimų, paieškų, pasirinkimų. Pamenu, skundžiausi Rolandui, kad turiu visą viziją iki detalių ir blaškau si, nuo ko čia pradėti. Jis patarė pradė ti nuo pradžių. Velniška tiesa. Pradėjau nuo skambučio bičiuliui Kęstučiui, ku ris yra puikus gitaristas. Mes susitiko me studijoje ir po ge ro pusmečio jau buvo ir visa grupė, ir parengtas albumas. – Kas pačiam buvo įdomiausia kuriant šį albumą? – Man, visą gyvenimą rašiusiam teks tus ir muzikinius procesus faktiškai stebėjusiam nuo suolo, labai norėjosi į aikštelę. Nepavadinčiau to įdomiau sia dalimi – tai buvo tikslingas noras ei ti kažkur, kur dar neita, ieškoti, moky tis ir pažiūrėti, kas bus. Reziumė – labai mėgavausi visu procesu. – Albume – dešimt kūrinių. Visi tar si turi savo žinutę. Kuri iš jų pati svar biausia? – Sakyčiau, visos vienodai nesvarbios ir visos galėtų būti pagrindine albumo mintimi (šypsosi)... Keistokas tas mo mentas, kai reikia paaiškinti, apie ką dainos... Tai gal daugiau mano mintys, o ne kažkokios žinutės. – Albumą „Niekas nėra tikra“ pristatei birželį, o gyvai išgirdome liepos pra džioje. Jau praėjo šiek tiek laiko nuo albumo pasirodymo ir turbūt sulau kei pirmų reakcijų, interpretacijų ir atsiliepimų. Kokie jie? – Kalbant apie tai, gyvenu šiokiame tokiame vakuume. Senokai nesulaukiu praktiškai jokių reakcijų. Komentarų stengiuosi neskaityti, nes manau, kad tiek teigiami, tiek neigiami yra vieno dai neadekvatūs ir vienodai gadinan tys galvą. Žmogiška pagyras priimti kaip tiesą, o kritiką atmesti kaip ne supratimą ar įžeidinėjimus. Iš artimos aplinkos... Pavyzdžiui, mama sako, kad dainos geros, geresnės nei visų kitų, bet turiu pagrindo manyti, kad ji šiuo atve ju yra šališka (šypsosi). – Kas toliau? – Kaip tik svarstau, ar susikoncentruo ti į tokius dalykus kaip žuvų rūkymas. To dar nesu daręs, bet jau pasigūglinau keletą receptų. O gal pradėti naują al bumą? Tikiuosi artimiausiu metu turė ti sprendimą (šypsosi). rašyti nebepavyksta, ir pripažinsiu sau tai, manau, rašysiu kažką ki to. Kol kas nežinau, kas tai bus, bet kaž ką tikrai rašysiu. – Minėjai, kad, rašant kitiems atlikė jams, rezultatas buvo ne toks, kurio ti kėjaisi. Matyti, kad esi perfekcionistas ir kokybė tau labai svarbi. Kodėl likai nepatenkintas rezultatu? – Į šį klausimą nėra labai paprasta atsakyti. Galbūt supratau, kad tie tekstai, kurie man pačiam patiktų ir kuriuos aš norėčiau matyti, girdėti ir rašyti, netinkami, pavadinkime, dėti ant prekystalio. Kitaip tariant, jie netinkami kitam atlikėjui. Man galbūt ne iki galo pavyko persilaužti, nes čia turi nebelikti tavo asmenybės. Tai jau yra visai kitoks rašymas. Tam neskyriau tiek dėmesio, kad, kaip sa koma, atmuščiau tą ranką ir tai taptų tam tikra mechanika, nes supratau, kad ta mechanika manęs nedžiugins.

– Esi rašantis ir gerai žodį valdantis žmogus. Galbūt buvo minčių paban dyti rašyti ne tik dainas, bet ir noveles ar knygas? – Esu bandęs ir galvojau apie tai, bet taip pat manau, kad čia vienas iš atei ties projektų. Nežinau dar kokia forma, bet... Kai matysiu, kad muzikos ir dainų ju juose su mielu noru. Kalbėda mas apie buvimą scenoje turėjau galvoje tai plates ne prasme – tai, kad esi dėmesio centre. Ar rekla muotum savo kūrybą, ar ją pri statytum, viešin tum, platintum... Visas tas buvimo dėmesio centre rinkinys – aš tu riu santykįkomplikuotąsutuo.

– Aš labai norėčiau ir įsivaizduoju, kad ateityje gal pavyks ir daugiau kurti tea trui. Mane teatras labai traukia. Tikrai labai norėčiau padirbėti jame daugiau.

– Kaip sekėsi apsibrėžti, kuria krypti mi eisi, apie ką bus kūriniai? Tai nuti ko natūraliai ar buvo visokių svarsty mų ir dėliojimų?

TEISŪS –IŠGALVOTA

– Nustebinai paminėjęs, kad scena, dėmesys ir viešumas šiek tiek gąsdina. Kas labiausiai gąsdina?

– Ne kiekvienam atlikėjui, jo įvaiz džiui ar personažui scenoje tavo sti liaus tekstai tinka, taigi, kažkuria pra sme tektų atitolti nuo savęs. Turbūt tai ir atitraukė?

– Taip. Neskyriau tam tiek dėmesio, kad pavyktų išjungti savo braižą, jį pa daryti neutralesnį, kad galėtų tikti kaž kam daugiau.

– Pats naujausias tavo debiutas – aštuo niolikmečių rinktinės (U18) vyriausio jo trenerio pozicija Europos krepšinio čempionate Izmire, Turkijoje! Koks jausmas apėmė sulaukus tokio pasiū lymo? Išsipildė svajonė? O gal apniko abejonės?

– Debiutų buvo nemažai: pir ma treniruotė, pirmos draugiškos rungtynės, pirma stovykla su treni ruojamais vaikais, pirmas Lietuvos moksleivių krepšinio čempionatas, pirmos rungtynės treniruojant vyrų komandą ir t.t. Kas bendra viskam? Jauduliukas, atradimai, gautų pamokų džiaugsmas ir gimstantis smalsumas keliauti toliau.

Rašė Giedrė Ivanova Nėra ką slėpti ir sykiu verta pasigirti – Karolį pažįstu daug metų. Atrodo, net ir valgydamas vienoje rankoje jis laikys šaukštą, o kita suks krepšinio kamuolį. Na, jei kamuolio ir neturės, tai bent jau mintys tikrai suksis apie krepšinį. Sėdėjome viename suole, tai tikrai žinau: nei mokykloje, nei vėliau Karolio kelias nebuvo lengvas, aiškus, neatrodė ir perspektyvus. Bet ar dėl to reikėjo juo neiti? Trenerio debiutai tiek vaikų, tiek vyrų krepšinyje, laimėtas Lietuvos jaunių krepšinio čempionatas, dvejus metus pelnytas Lietuvos moksleivių krepšinio lygos Metų trenerio prizas, vaikinų iki aštuoniolikos metų (U18) rinktinės vyriausiojo trenerio pozicija ką tik įvykusiame Europos krepšinio čempionate byloja ką kita.

TRENERIS KAROLIS

Tiesiog mėgavausi veikla ir atidaviau širdį, o paskui vis kas atėjo su laiku.

– Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srity je? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą? – Šiuo metu neturiu ambicijų pradėti kažką labai dide lio, bet tikrai norėčiau ateityje išmokti groti gitara. Bent kokias dvi tris dainas. Net esu nusižiūrėjęs, kokias. Ir dar būtų puiku išmokti žvejoti museline meškere.

– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrody mas, kad gali viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors? – Tai yra pirmas žingsnis. Nesvarbu – sėkmingas jis ar ne, bet be šio žingsnio neprasideda nė viena kelionė. Debiu tas reikalauja drąsos, nes, kažką kuriant, ką nors darant pirmą kartą, klaidos (pamokos) neišvengiamos.

nuotr.MatijoškosTado //6©37O

– Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir ženg ti to pirmojo žingsnio? – Drąsos! Drąsos kurti ir drąsos klaidas priimti kaip pamokas.

– Treniruoji ir vaikus, ir suaugusiuo sius. Su kuriais dirbti lengviau, su ku riais smagiau?

– Ar prisimeni savo, kaip trenerio, de biutą? Koks jis buvo?

– Neišvengiamas klausimas, tai nuo jo ir pradėsiu – iš kur ta besąlygiška mei lė krepšiniui? – Pamąsčiau. O ar mes Lietuvo je turėjome daug kitų pasirinkimų? Kiemas, šeima, mokykla, televizo rius – visur krepšinis. Taip ta meilė ir įskiepijama. Asmeniškai man la bai didelę įtaką turėjo artimiau si draugai, gal net vienas ypa č , da bar taip pat dirbantis treneriu. Mano vaikystės krepšinio treneris (taip pat mano miesto klubo žaidėjas) –gyveno gretimame daugiabutyje. Krepšinio aikštelė – čia pat, už namo šalimais. Vasaros rytais keldavomės anksčiau, kad spėtume pažaisti, kol dar nebūdavo labai karšta. Vakarais žaisdavome tol, kol matydavome vie ni kitus. Arba – tol, kol imdavo ly ti. Daug prisiminimų iš tos pradžios. Apskritai tai buvo meilė judėjimui, žaidimui, varžymuisi ir, svarbiau sia, artimui. Tapus treneriu priside da asmeninis tobulėjimas ir vertybių skiepijimas vaikams. Praktiškai vi sa, ką išvardijau, nesvetima visiems žmonėms, o krepšinis – tik priemonė, pasitaikiusi laiku ir vietoje. – Mokyklos laikais (neretai ir vėliau) vaikų polinkis į sportą, labai pana šiai kaip ir polinkis į menus, būda vo priskiriamas pomėgiui. Su būsi momis studijomis ir ateities profesija dažniausiai siejosi matematika, lietu vių ir dar kokia kalba, fizika, biologija ar istorija. Muzikos ar kūno kultūros korepetitorių kažkaip lyg irgi niekas nesamdydavo. Pats po mokyklos pir miausia buvai įstojęs į statybų inžine riją. Kas nulėmė, kad, atmetęs išorinį spaudimą ir kitų lūkesčius, grįžai į sa vo širdies kelią? – Seniai buvusios patirtys, bet neblogai apibendrintos. Studijuojant inžineriją man tiesiog stigo savitumo jausmo, jei taip galima pasakyti. Rezultatai nebu vo blogi, tačiau nesijaučiau savo vieto je. Tos studijos manęs tiesiog nevežė. Ki ta vertus, būtent tai ir leido apsispręsti, ko iš tikrųjų ir kaip stipriai noriu. Todėl perstojau.

– Jei nori kažką padaryti tikrai gerai, lengva niekur nėra: visuomet reikia įdėti labai daug pastangų. Vienkartinio smagumo atžvilgiu – daugiau paprastų teigiamų emocijų ir džiaugsmo yra dir bant su vaikais.

–ABRAMAVIČIUSAPIEKREPŠINĮIRKITUSMENUS

– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiau siai skatina judėti pirmyn? – Judėti pirmyn mane labai motyvuoja pergalės, kai pa juntu, kad einu teisingu keliu. Po pralaimėjimų reikia lai ko susirinkti save, pare ektuoti ir vis tiek judėti toliau. Motyvuoja naujos idėjos, naujos žinios, kurias būtų įdomu pritaikyti.

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjęs dirbti krepšinio treneriu, kokio ėjimo tikėjai si ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką ga vai iš kito žaidėjo: savo komandos, kitų trenerių, teisė jų, tėvų, draugų, o gal savęs paties? – Labai daug ėjimų iš savęs ar kitų į priekį neplanavau.

>> DEBIUTAS

– Trenerio vaidmuo komandai – didžiu lis. Kaip tau atrodo (tik nesikuklink) –koks esi treneris? Ką sako kiti? Gal turi kokių pravardžių? – Galiu pajuokauti, kad esu debiutuo jantis treneris. Besimokantis per pa tirtis. Jau kurį laiką kiekvieni metai at neša kažką naujo: naujų atsakomybių, nauj ų pareig ų, komand ų, auklėtini ų, žaidėj ų . Kiekvienas toks kartas yra galimybė padaryti kažką naujo, ge resnio, kartu – ir klysti, mokytis iš pa darytų klaidų. Ką sako kiti... Priklau so, kieno klausime. Manau, kad svarbu yra atsirinkti žmones, kurių nuomo nių ar kritikos verta klausytis. Vis dėl to daugiausia girdžiu, kad esu darbš tus, kruopštus ir atsidavęs darbui. – Ką tik pirmą kartą su Kauno KM ko manda „Žalgiris“ 2004-2 tapote Lietu vos čempionais. Ar iškovota didžiu lė taurė kažkiek primena tavo, kaip trenerio, kantrybės taurės dydį? Ar į ją sutilptų visi čempionate patirti įspūdžiai? – Kantrybė ir pakantumas – savybės, kurias man reikia tobulinti. Esu karš tas ir dažnai už kartojamas klaidas baudžiu išsyk. Na, o įspūdžiai į iškovo tą taurę netilptų tikrai. Laimėtu čem pionatu labai džiaugiuosi, bet vis dėl to svarbiausia – kartu praleistas laikas, sukurtas ryšys, nudirbti darbai, į priekį žengti žingsniai.

– Krepšinyje, kaip ir bet kurioje kito je srityje, egzistuoja tam tikros mados. Kas dabar ant bangos? Ar pats krepši nis, sportas dar madinga? – Sportas tikrai sulaukia mažiau jau nimo dėmesio, nes labai daug ki tų daug greičiau įtraukiančių veiklų.

O šiaip krepšinio pasaulyje, man at rodo, dabar madinga tas pats, kaip ir visur, – gražios nuotraukos instagra me. Socialiniuose tinkluose, televizi joje – daugybė epizodų su daugiausia individualiais efektingais techniniais veiksmais. Komandinė arba ne tokia įspūdinga technika, mano manymu, dažniausiai nustumiama į paraštes ir nemadinga. Toks tam tikras vertybi nis atspindys. – Įsivaizduok, iki labai svarbių varžybų pabaigos – 2 sekundės. Kamuolys – tavo komandos rankose. Atsiliekate vienu tašku. Aišku, kad reikia laimėti. Tiesiog būtina. Dabar tavo komandos minutės pertraukėlė. Paskutinė. Visa komanda susibūrė aplink, viltingai žvelgia tiesiai tau į akis. Treneri, ką darom? – Trumpą derinį, kurio pavadinimo kultūringuose žurnaluose minėti ne galima. Va toks gal atsakymas.

Neformalus laikas kartu pade da grupėms sulipti. Ar tai tiesiog vakarienė, ar tėvų ir vaikų šventė, kelionės autobusu, stovyklos, kur šalia sporto yra tiesiog laikas kartu. Vis dėlto, kaip yra pasakęs žymus tre neris Ettore Messina, jeigu komando je yra per daug skirtingų, savanaudiškų charakterių, bendrų vakarienių skaičius neturi reikšmės – rezulta to tiesiog nebus. Manau, tai tinka ne tik vyrams, bet ir vaikams. Todėl svar bi atranka, kurią vyrų komandos da ro prieš kiekvieną sezoną, o vaikų ko mandose branduolys išsikristalizuoja per keletą metų.

– Ar su komanda turite kokių ritualų? Prieš varžybas, per jas, po pergalių ar pralaimėjimų? – Per rungtynes, jei vaikai tikrai stengia si ir jiems neblogai sekasi (nepriklauso mai nuo rezultato švieslentėje), kartais minutės pertraukėlės pabaigoje vietoj įprasto šūkio šaukiame vieno tradici nio lietuviško patiekalo pavadinimą. Čia toks vienas linksmesnis ritualas.

– Atsidavimas komandai, pasiaukoji mas dėl kito, bet kartu ir lyderystė, ini ciatyvumas ir t. t. – daugybė savybių, svarbių geram žaidėjui ir kartu – ge rai komandai. Kaip ugdyti komandos dvasią? Jau ne pirmus metus sėkmingai organizuoji individualių krepšinio įgū džių stovyklą „Discover Your Best“, tad gal žinai kokių gudrybių?

– Iš tikrųjų aplankė džiaugsmas. Nors jau buvau sulaukęs tam tikrų signalų anksčiau, vis tiek man tai buvo netikėtas ir labai džiugus įvertinimas. Supratau ir tai, kokia čia atsakomybė. Vis dėlto abejonių nebuvo jokių. – Šiais metais Kauno krepšinio mokyk loje (KM) „Žalgiris“ išleidai savo pirmąją devynerius metus treniruotą laidą. Koks jausmas užauginti komandą? Koks jausmas, kai tenka ją paleisti? – Paleisti – jausmas blogas. Daug metų kartu kryptingai dirbome, matydavo mės kasdien, keliavome, kartu švęsda vome šventes, kovojome dėl pergalių, liūdėjome po pralaimėjimų. Juoka vau, kad jei tai būtų bendrojo lavinimo mokykla – palikčiau visus antriems me tams. Bet… Negaliu. Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia tiek man, tiek vaikinams. Esu tikras, kad jiems seksis. Vienos iš paskutinių treniruočių me tu sportavome lauke ir tolumoje bu vo matyti mano namai. Visiems pa rodžiau namą, pasakiau adresą ir kad visada yra laukiami. Toks pokštas, bet viliuosi, kad ryšį palaikysime net jiems baigus krepšinio mokyklą. O dėl užau ginimo... Tiesiog tikiuosi, kad iš tikrųjų padariau viską, ką galėjau, jog vaikinai taptų geresniais žaidėjais ir žmonėmis.

– Ir koks tas patiekalas? – Tiesą pasakius, nežinau, ar verta ats kleisti. Na, tiek to: aš sakau „kuge“, o vaikai šaukia „liai“! – Žinau, kad mėgsti filmus apie sportą. Ar yra toks, kurį rekomenduotum pažiūrėti kiekvienam žaidėjui, kiekvienam treneriui? – Kas tinka vienam, nebūtinai tiks ki tiems. Bet man labai patiko „Remem ber the Titans“, „Glory Road“, „Coach Carter“. Jei gerai pamenu lmo idėją, mums visiems, kurie norime žibėti la bai asmeniškai, reikia pasižiūrėti lmą „Nuostabieji lūzeriai“.

SVARBU

– Kas šiais laikais labiausiai moty vuoja vaikus sportuoti? Pergalės, au toritetai, sparnuotos frazės treniruo čių ar minutės pertraukėlių metu (jei taip, būtinai jomis pasidalyk), gerė jantys asmeniniai rezultatai?.. – Šiais laikais visi norime greito rezultato, o sporte to nėra, todėl iš tie sų lengviau surasti tai, kas demotyvuo ja, o ne motyvuoja. Reikėtų pagalvoti, kas vis dėlto motyvuoja. Pirmiausiai –pavyzdys namuose, mokykloje, drau gai, tada – treneris, autoritetai ir tik vėliau galima žvalgytis į gerėjančius re zultatus.

nuotr.LinkevičiūtėsKamilės

–

KLAUSYTIS.TIKOSNIŲRIŲŽMONES,ATSIRINKTIYRAKUNUOMOARKRIVERTA

Iš

Andris Kalnozols VADINA KALENDORIUM Iš latvių kalbos vertė Laimantas Jonušys. Odilė, 2022 Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzi jos vyriausybė iš savo kolonijų, taip pat ir Senegalo, pašaukė apie 200 tūkst. kareivių. Neužteko savanorių, verbavi mas buvo gerokai agresyvesnio ir pla tesnio masto. Kai kurie vyrai, įbaugin ti, kad iš jų bus atimama žemė, turėjo prieš savo valią vykti į frontą ir kautis už visiškai svetimą šalį. Po daugiau nei šim tmečio prancūzų rašytojas, akademikas Davidas Diopas, augęs Senegale, pa rašė nedidelės apimties romaną „Nak tį visų kraujas juodas“ – negailestingą, aštriomis įžvalgomis pasižymintį kūrinį apie afrikiečius, kurie tarnavo, mirė ar ba kurių gyvenimai buvo suluošinti vie no kraupiausių žmonijos karų apkasuo se. 2021 m. ši „nuostabi tamsi vizija“ buvo įvertinta „International Booker Pri ze“ apdovanojimu.

KAI LIAUJAMĖS

MANE

Chiyo-Ni,

//8©37O

David Diop NAKTĮ VISŲ KRAUJAS JUODAS Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Baltos lankos, 2022 Prieš porą metų išleistame ir jau spėju siame išpopuliarėti latvių autoriaus An drio Kalnozolo romane „Mane vadina Kalendorium“ susipažįstame su Oskaro, „didžiulio žmogaus su nervais“ (p. 159) pasauliu. Personažas, visų dar vadina mas Kalendoriumi, pasižymi unikalia at mintimi, joje jis nešiojasi „visus metų var dus ir datas“ (p. 9), kuriuos išmoko iš kalendoriaus. Veikėjo protas užimtas ne tik šios visos, regis, bevertės informacijos analizavimu (nors įdomu tai, kad praktiš kai jos neretai prireikia). Taip pat stropiai Kalendorius rašo dienoraštį, kuriame ne tik dokumentuoja savo kasdienybės frag mentus, kelia teorijas, bet ir kas savai tę medituoja kokį nors vieną jam svarbų žodį. Kalendoriaus gyvenimo ritmas be veik susiliejęs su mažo gimtojo miestelio ritmu, o ir pats personažas į laiko tėkmę žiūri nereikliai, tačiau su tam tikru atsar gumu („Laikrodžio neturiu, ir klinikoje sa kė, kad man tikrai nereikia, nes dar imsiu daryti nežinia ką. Tegul mažiausias mata vimo vienetas man būna diena“ (p. 42). Apie kliniką romane užsimenama ne sykį, tačiau A.Kalnozolas išlieka itin subtilus. Neatskleidžiama, koks sutrikimas, nega lia ar trauma kamuoja savito, lėto mąsty mo Oskarą. Bet, kitus vertus, kodėl taip dažnai individualiam realybės patyrimui mes skubame priskirti tamsias reikšmes? Apie tai nuolat svarsčiau skaitydamas šį romaną. Juk galbūt net realesnė versija yra ta, kad Oskaras-Kalendorius tiesiog taip, tokiu žvilgsniu, regi pasaulį. Ir vei kėjas deda ypatingas pastangas, kad šis taptų geresne vieta būti bent jau artimos aplinkos Teigiama,žmonėms.kadliteratūros kritikai šią kny gą lygina su JAV rašytojo Winstono Groo mo kūriniu „Forestas Gampas“. Tačiau skaitydamas A.Kalnozolo romaną nie kaip neatsikračiau įspūdžio, kad jame daug kas panašu į tai, ką norvegų auto rius, naivizmo krypties atstovas Erlendas Loe aprašo nuostabioje knygoje „Naivus. Super“. Čia dvasinę krizę išgyvenęs hero jus atsiriboja nuo praeities, įprastų dalykų ir susitelkia į naują pradžią, savaip ap mąstydamas sąvokų, daiktų pasaulį ir su dėtingas laiko, erdvės universalijas. Jeigu, kaip yra sakęs Albertas Einsteinas, Dievas nežaidžia kauliukais su visata, natūraliai kyla klausimas: kas tuomet žai džia? Ar žaidėjas yra žmogus, kurio ri botumas laike ir erdvėje užprogramuoja trapią prigimtį maksimaliomis pajėgomis veržtis iš kaustančios nežinomybės, ne paisant pavojingos linijos tarp genialumo ir beprotybės? Nuo senų laikų smalsumu degantys protai, apsiginklavę mokslo ma četėmis, skverbiasi gilyn į tankias nepaži nių gamtos reiškinių džiungles, siekdami rasti atsakymą, kokia yra tikroji pasaulio sankloda, kas slypi anapus matematinių, zikinių ar cheminių struktūrų. Žmogiška sis intelektas – savisaugos instinkto nete kęs akrobatas, pavojingai balansuojantis ant peilio ašmenų. Čilės rašytojo Benjamíno Labatuto knygą, kuri žanriniu aspektu pati primena laboratorinėmis sąlygomis sukurtą chimerą, sudaro atskiros istorijos apie garsius mokslininkus ir jų kvapą gniaužiančius atradimus. Ir rezultatus, kurie šiurpumu kartais pranoko visus lūkesčius. Nepagrįstai pamirštam chemijos genijui Karlui Vilhelmui Scheelei pakako vieno šaukšto, kad nekaltas „prūsiškojo mėlio“ pigmentas pavirstu galingiausiu visų laikų nuodu. Fritzas Haberis, „suplanavęs dujų išpuolį prie Ipro“ (p. 25), Pirmajame pasauliniame kare pasėjusį siaubą, prieš tai išgavo azotą ir per naktį išsprendė viso pasaulio trąšų trūkumo problemą. Fizikas ir astronomas Karlas Schwarzschildas, tūnodamas karo apkasuose, išsprendė A.Einsteino bendrosios reliatyvumo teorijos lygtis ir pasauliui paliko paslaptingojo singuliarumo sampratą. Tai – tik kelios nuotrupos iš prikaustan čio, vaizduotę išjudinančio B.Labatuto kū rinio, kuriame turtingos mokslinės žinios ir keisčiausios teorijos įsilieja į veržlų spal vingos kcijos srautą. Paskutiniame sky riuje B.Labatutas suteikia žodį persona žui, kurį vadina naktiniu sodininku. Nuo visuomeninio gyvenimo nusišalinęs veikė jas matematikas yra tartum visų mokslinin kų provaizdis, galiausiai atkeliavęs prie pasaulio supratimo ribos ir nesugebėjęs jos peržengti. Protas paprasčiausiai ne gali susidoroti su „paradoksais ir prieš taromis“ (p. 158). Nes jo tragiškas uni kalumas – žvelgti ir nematyti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Taneda Santōka, Saitō Mokichi, Kitahara Hakushū, Miyazawa Kenji, Nakajō Fumiko 6 JAPONŲ POETAI Sudarė ir iš anglų kalbos vertė Alfonsas Andriuškevičius. Apostrofa, 2022 Labatut SUPRASTI PASAULĮ ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. Rara, 2022

D.Diopo knyga kupina pasikartojimų, jie istorijos tėkmei suteikia maginių užkalbėji mų įspūdį. Alfa pasakoja ne tik apie karo siaubą. Jis prisimena gimtąjį kaimą, savo artimuosius ir merginą, kuri turėjo jį išleis ti į karą. Temstančiame Alfos prote klajo jantys prisiminimai apie prarastą pasaulį veikia kaip paskutinė atsvara, kuri galiau siai irgi turės išnykti.

Knygoje – šešių japonų poetų kūrybos fragmentai. Pasak vertėjo, čia tėra vie nas „šimtaprocentinės klasikinės po ezijos atstovas“ (p. 11) – XVIII a. ra šiusi poetė vienuolė Chiyo-ni. Likęs penketukas žengė savitu keliu, tradicines haiku ir tankų formas modernizavo ar ba visiškai nuo jų nutolo. Tai vyko jau XX a. kontekste. A.Andriuškevičius trum pai apžvelgia ir svarbesnius kiekvieno iš poetų gyvenimo ir kūrybos niuansus. Budistinio mokymo atspindžių galima aptikti minėtosios Chiyo-ni, o alkoholizmo ir elgetavimo patirčių – Tanedos Santōkos eilėraščiuose. Saitō Mokichi savąsias tankas jungė į ciklus, Kitahara Hakushū vienas pirmųjų pradėjo modernizuoti kla sikines poezijos formas. Miyazawa Kenji rašė baltosiomis eilėmis, o Nakajō Fumi ko pristatoma kaip avangardininkė, ku rios tankos tapo ginklu prieš mirties bai mę. Šios poetės kūrybos vertimų vertimai pasirodė stipriausi.

Ši mini antologija nusipelno dėmesio jau vien dėl to, kad, nepaisant speci nių aplinkybių, rodo išties nuoširdų norą dalytis savo skaitymo patirtimi. Kaip knygos pratarmėje rašo sudarytojas, ži nomas poetas, eseistas ir dailėtyrinin kas Alfonsas Andriuškevičius, rimtas su sidomėjimas klasikine japonų poezija kilo apie 1970-uosius. Iš pratarmės ei lučių trykšta skaidrus, kone vaikiškas ver tėjo džiaugsmas ir entuziazmas atradus haiku, prozinės japonų poezijos stiliaus, grožį ir talpumą („Pamačiau, koks monu mentalus gali būti mažutis kūrinėlis!“ (p. 9). Apie 2000-uosius A.Andriuškevičių smalsumas atveda prie angliškų šios po ezijos vertimų, kurie „atrodė mažiau nu dailinti, pažodiškesni“ (p. 10). Bet jau nuo pat pradžių vertėjas susiduria su kal bos barjeru. Nėra galimybės angliškus vertimus palyginti su originalais, belieka tik intuicija. Taip, amžina grožinės litera tūros vertimo ir jo metu patiriamo neiš vengiamo prasmės nuostolio problema. Vis dėlto A.Andriuškevičius nusprendžia leistis į avantiūrą, žengti „abejotinu verti mų vertimo keliu“ (p. 11), savo pasirinki mą motyvuodamas tuo, kad tokie poezi jos variantai telkiasi kažkur „tarp vertimo iš originalo ir sekimo“ (p. 10).

Eilinio kario istoriją pirmuoju asmeniu pa sakoja Alfa Ndiajė, dvidešimtmetis vai kinas iš vieno ramaus Senegalo kaimo, kuris, regis, plyti visai kitoje dimensijoje, toli nuo Europą krečiančios katastrofos. Prancūzų armijos gretose Alfa atsidūrė drauge su bičiuliu Mademba Djopu, ku ris pačiam pasakotojui yra „daugiau ne gu brolis“ (p. 10). Šį mūšio lauke mirtinai sužeidžia priešas. Merdėdamas Madem ba maldauja vienintelio dalyko – kad Al fa nutrauktų jo kančias. Tačiau Alfa iš bai mės ir „paklusnumo pareigos balsui“ (p. 15) nesuranda vidinės stiprybės savo ran komis nutraukti draugo gyvenimą ir Ma dembai tenka mirti kančiose. Po daugiau negu brolio mirties Alfos protą ima niauk ti beprotybės migla. Personažas, karo sū kuryje susidūręs su absoliučiu nužmogini mu, patyręs sukrečiantį moralės ir vertybių lūžį, pamažu savo vidun įsileidžia pami šimą. Jo vedamas Alfa tampa siaubu ne tik priešo stovyklai, bet ir savo būrio drau gams. Naktimis vaikinas pradeda perse kioti priešų karius, kuriuos nužudęs pasii ma trofėjus – nupjautas rankas.

>> SKAITYKLA Rašė Nerijus Cibulskas Benjamín

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

9 DIENA. Mėtų arbata pas ma mą. Lyja. Susitikimas su nauja bičiu le, randame daug bendrų temų; kol musė skęsta jos tirpstančiuose leduo se, kalbame.

7 DIENA. Vežu vaiką į gimtadienį. Penkias valandas, kol jis gimtadieny je, dirbu prie rankraščio. Ieškau vizua linių poezijos sprendimų, tad išbandau gra nius eilėraščius. Skaitau ir skaitau, ir skaitau dar ir dar, ir dar sykį savo tekstus, kuriuos paprastai parašau pa gauta jausmo. Imu matyti, kad kai ku riems jų ir reikia vizualinės formos, nes ritmas yra, tik kad netradicinis tas ei lėraštis, todėl įprastos formos jį pa vaizduoti, galbūt, ne visai tinka. Kitas dalykas, pati tikrai esu apsupta vizua lumo, o kai kurie tekstai yra skirti sce nai, pavyzdžiui, slemas, tad daugiau imu suprasti apie savo tekstų kilmę. Ką matai, kuo gyveni, tas ir atsiduria kū ryboje. Įvaizdžiai, palyginimai, klausi mai, Manoproblemos.kūryboje

10 DIENA. Vilnius. Miegojau ne daug, matyt jaudinausi prieš kelionę: Tauragė, Kryžkalnis, Vilnius. LRT kny

DIENORAŠTISATOSTOGŲ Rašė Renata IŠVAKARĖS.KarvelisPo šokio spektaklio „Wreck“ susitikau su bičiule, kuri man padovanojo magnetuką iš Oksfordo. Juokaudama pasakiau, kad akademinis pasaulis prie manęs truputį priartėjo.

12 DIENA. MO muziejus – ekskursi ja „Nuo Kotrynos iki Salomėjos“, „Go do galerija“, Jono Meko vizualiųjų me nų centras, susitikimas su drauge. Ji man paaiškino, kad yra kavos aeroga minimo būdas, ir supratau, kad geriau reikėtų gerti klasikinių pupelių kavą. Iš vykimas. Vilnius, Kryžkalnis, Tauragė. Visą kelią niekur nesidairau, kad įspū džiai ir miesto vaizdai išliktų akyse.

11 DIENA. Energetikos ir techni kos muziejus – paroda „Kita energi ja“, VDA „Titanikas“ (Jaunojo dizaine rio konkursas ir baigiamieji magistrantų darbai). Lazanija, Lukiškių kalėjime –ekskursija po parodą „kovotoJOS“ man vienai.

5 DIENA. Kvietimai į gimtadienį. An takiai. Pasiimti vaiką iš stovyklos. Sma lininkai, Lidija Meškaitytė. Jurbarkas, susitikimas su drauge.

13 DIENA. Klasės susitikimas po penkiolikos metų. Tampame bran desni, baliavojančių vis mažiau, ma žamečių vis daugiau. Jaučiu, kad greitai imsiu skaityti detektyvus, ieš kodama juose jaudulio, nes gyveni me jau daug kas patirta. Kaip rašau savo viename eilėraštyje pavadinimu „Pagyvenusi feministė“: „Fizikos dės niai seniai patikrinti.“ 14 DIENA. Diena namuose. Per šią savaitę pasiilgau savo antros pusės. 15 DIENA. Sekmadienis. Dirbu prie poezijos rankraščio „mOterOs“. Pra džioje suskirsčiau skyriais, dėliojau tekstus, tada perdėliojau, tada porą skyrių išmečiau, o tekstus perdėjau į kitus, tada nusprendžiau atsisakyti ke turių tekstų, kurie mane vis dar stipriai veikia, tačiau buvo publikuoti čiabuke „Poems After Sex*“. Rašytoja Sandra Bernotaitė yra sakiu si, kad ne rašytojas turi verkti perskaitęs savo tekstus, o skaitytojas, – tada vis kas padaryta tinkamai. Dar yra vienas svarbus momentas – rašytojo negali nu galėti medžiaga rašymui. Ji dažniau siai randasi iš paties gyvenimo, tad taip išeina, kad rašytojo neturi nugalė ti gyvenimas, ta medžiaga, kuri vėliau nugula į tekstus. Tai svarbu žinoti rašan tiems, nes dar gajus XIX a. romantizmu persisunkęs poeto įvaizdis, kur neva jis genijus, kurio niekas nesupranta, kuris privalomai turi kankintis ir, matyt, kan kinti aplink save ir kitus. Štai aktorius Arūnas Sakalauskas pasakoja, kad šiais laikais jauni aktoriai gali dirbti daugiau, gali greičiau keistis ir ateina į teatrą su daug realistiškesniais lūkesčiais dėl savo karjeros. Menininkai dabar kito kie. Nukrinta mistiškas įsivaizdavimas apie genijaus kultą, jie turi prisiimti at sakomybę už savo ypatingus poreikius, jiems nebeatleidžiamos silpnybės, juo lab jei tai klasi kuojama atskirais Bau džiamojo kodekso straipsniais.

1 DIENA. Mamos gimtadienis. Vos nepamiršau, feisbukas mat nepriminė.

3 DIENA. Siuvu. Rūšiuoju poeziją į skyrius. Pasiuvau tekstilinį paveikslą pa vadinimu „Debesėlis“. Antra pusė sa ko, kad jis panašus į sėdynę su uo dega, atsakiau, kad čia debesėlio užpakalis. Šiandien smarkiai lyja. Poeziją surūšiavau į septynis skyrius. Kaskart, grįžusi prie savo kūrybos, nu stembu, kiek daug jau esu parašiusi. Rašau maždaug nuo 2013 m. Ne publikuoti tekstai kankina kaip utėlės: dauginasi ir kandžiojasi. Autoriui būti nai reikia publikuotis ir naikinti utėles, jei tokių užsiveisė.

Tada kilo tokių sentimentų tai metalo rūdžių tekstūrai. Kaip gerai, kad per „Poezijos pavasa rį“ Klaipėdoje sutikau poetę iš Vokie tijos Sa ye Can. Ji rašo gra nius eilė raščius ir net eilėraščius-koliažus. 8 DIENA. Lyja, lyja, lyja. Vakar naktį pabaigiau skaityti Umberto Eco „Rožės vard ą“. Ta knyga yra apie valdžią ir galią, kaip privilegijuoto se pozicijose esantys gera valia, sa vo noru kitiems neduos jokių teisių. Pavyzdžiui, moterims arba LGBT ben druomenei. Man netgi atrodo iš kny gos personažų argumentų, kad vidur amžiai kartais tebėra ir dabar, kai žmogus negauna pakankamai koky biško švietimo. Pvz., jei tėvai vaiką palieka likimo valiai, tiksliau, palie ka su telefonu ir kibererdvėje sklin dančiais prietarais bei dezinformaci jos erezija.

daug žemaitiškumo, feminizmo, kūniškumo, egzistencijos, rupumo, bet kai tai parašau, pagal voju apie tečiaus metalo laužą, kurį jis turėjo užsiveisęs greta garažo. Per nai Kauno paveikslų galerijoje mačiau skulptūrą, pagamintą iš senų bačkų

gos aptarimas studijoje su Juta, Una ir Matu, NDG paroda „Patalai ir purs lai“, Vytauto Kasiulio muziejus, kur šiuolaikinė Afrikos dailė ir Lietuvos me nininkai emigrantai, studentiškas hoste lis Senamiesčio centre.

Toks à la dedlaine'as, nes viskam rei kia ribų. Tiesa, 2017 m. išleistas poe zijos čiabuko „Poems After Sex*“ vie nas egzempliorius šiandien keliaus pas draugę kažkur į Angliją. Mano tečiaus gimtadienis. Jis irgi feis buko neturi.

2 DIENA. Išvežiau vaiką į stovyklą. Ragavau kesadilijos. Tai tik lietinis su mėsa ir sūriu, kam tie mandri pavadinimai, pagalvojau, kramtydama blyną.

4 DIENA. Išeinu į kavinę padirbėti prie poezijos rankraščio. Viešos vietos katalizuoja. „Caffeine“ nebuvo kruasa nų, tai pagal tauragietišką manierą su sikombinavau. Nusipirkau „Prezo“ ke pyklėlėje.

Aš kurį laiką galvojau, kad, pvz., pa čios merginos ar moterys yra kaltos, jeigu jas išnaudoja. Neva, žiūrėk su kuo ir kur eini, bet po Marilyn Man son skandalo pernai man tapo aišku: visi, net ir menininkai, turi prisiimti atsa komybę už savo veiksmus, visiems turi galioti tos pačios taisyklės gyvenime. Žinoma, mūsų startiniai duomenys yra skirtingi, rinka, kurioje veikiame, skirtin ga, netgi valstybės kuriama kultūros po litika nustato, kaip tas menininkas gali veikti, globalizacija ir išmaniųjų tech nologijų naudojimas demokratizavo kū rybos procesus, ir aš tuo džiaugiuosi. Savo magistro darbe kalbėjau su elektro ninės muzikos kūrėju, kuris nuo aštuone rių metų savarankiškai lavinosi ir miesto kultūriniame gyvenime nedalyvavo, tad net nebuvo matomas čia, kol gyveno. Įdomu, ar ne? Kad nereikia kitų norint pasiekti kitus. 16 DIENA. Dirbu prie poezijos ran kraščio. 17 DIENA. Į svečius atvyksta mama. Tvarkau poezijos rankraštį. 18 DIENA. Paskutinė atostogų die na. Esu suplanavusi užbaigti darbą prie poezijos rankraščio „mOterOs“.

nuotr.123rf.com

6 DIENA. Kruasanas, sušiai, eilė raščiai, kvietimai, sulijome, bet buvo linksma.

Rašė Jorė Janavičiūtė Eitvydas Doškus kino mėgėjams geriausiai žinomas kaip operatorius. 2016 m. Nacionaliniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ pripažintas geriausiu operatoriumi už darbą režisieriaus Šarūno Barto lme „Ramybė mūsų sapnuose“.

//10©37O

Jo darbą galima pamatyti daugybės kitų režisierių kūriniuose: Dovilės Šarutytės, Roko Eltermano, Artūro Jevdokimovo, Emilijos Škarnulytės, Giedrės Žickytės ir kt. Šių metų Vilniaus dokumentinių lmų festivalyje (VDFF) jis pristatys savo režisuotą trumpametražį dokumentinį miesto simfonijos žanro lmą „Čia buvo Vilnius“. Šis lmas atidarys festivalį, kuris rugsėjo 22–spalio 2 d. vyks Vilniuje, Kaune ir Alytuje. nuotr.ZavadskioPauliaus

– Kodėl tau buvo svarbu užfiksuoti Vilnių? – Jaučiu nostalgiją praėjusiam laikui. Vilnius –miestas, kuriame dabar gyvenu. Pastebėjau, kad viskas jame pradėjo labai greitai keistis, norėjau už ksuoti ir ateičiai palikti sau ir kitiems svarbias vietas, miesto ritualus, žmones. Miestą dažnai tenka lmuoti įvairiems lmams, o įvairias situacijas pradėjau lmuoti pro savo lan gą, kurti trumpus lmukus ir kelti į internetą. Man patiko, koks miestas gali būti skirtingas, kai šviečia saulė ir lyja, anksti ryte arba vakare, prieš temstant. Buvo neseniai pasirodžiusi restauruota Almanto Grikevičiaus lmo „Laikas eina per miestą“ versija ir „Meno Avilys“ organizavo ekskursiją po tas vie tas, kurias lmavo A.Grikevičius. Bevaikštant pasi rodė, kad daug kas lmuota aplink, kur aš gyvenu, vietose, kuriose jau esu lmavęs. Tada ir kilo mintis pabandyti sukurti lmą miesto simfoniją. Ekskursi joje sutikau prodiuserę Dagnę Vildžiūnaitę, su ku ria esame dirbę ne prie vieno projekto, papasako jau idėją, jai patiko. Nusprendėme ją vystyti toliau. – Kaip rinkaisi vietas, kurias filmuosi? – Turėjau sąrašiuką, ką noriu nu lmuoti, – kai kas pavyko, kai kam negavau leidimų. Daug kas įvykda vo tiesiog improvizuotai, atsitiktinai kažką gražaus pamačius. Stebėdavau įvykius mieste ir, jeigu many davau, kad tai gali tikti lmui, važiuodavau lmuoti.

– Kaip filme atsirado vaizdai, kuriuos matome? Ar jie tarsi savaime ateidavo, ar pamatydavai, ar tekdavo sėdėti ir galvoti, ar vaikščioti po miestą ir ieškoti? TAI, KO

>> UŽ KADRO

FIKSUOJANT

– Iš kur atsirado tas vietų, kurias nori filmuoti, są rašiukas? – Kai kurias vietas norėjau lmuoti, nes atrodė, kad greit jų nebeliks, taip ir atsitiko. Kai ką sugalvoda vau vaikščiodamas po miestą. Labai įvairiai jos at sirasdavo sąraše – ką nors perskaičius apie Vilnių ar pažiūrėjus lmą, pastebėjus įdomų įvykį.

– Su Vygintu ir Pauliumi bendradar biaujame nuo seno, todėl surasti bendrus sprendimus nebuvo sunku. Pro cesas užtruko, nes ilgai ieškodavome, kokia nuotaika tiktų tam tikrai scenai. Jie sukurdavo muzikinę temą ir prie jos derindavome vaizdą. Būdavo ir atvirkš čiai – pagal vaizdą jie kurdavo garsą.

– Kiek metų gyveni Vilniuje ir kas tau yra Vilnius? – Vilniuje su mažomis pertraukomis gyvenu šešiolika metų. Vilnius – jau kus, gražus ir labai kontrastingas mies tas. Daug skirtingų dalykų gali jame ras ti. Dabar man jis yra namai. Kadrai iš lmo „Čia buvo Vilnius“

– Minėjai, kad laukdavai, kas įdomaus nutiks. Gal gali papasakoti kokią kon krečią istoriją?

MANAU, TE MOS GAN STI PRIAI SKIRIASI TARP SKIR TINGŲ KAR TŲ, DABAR VIS KAS GREITĖ JA, FILMĄ REI KIA SUKUR TI DAUG GREI ČIAU NEGU SE NIAU, TODĖL IR DARBO PROCE SAI DABAR KI TOKIE.

– Esi gerai žinomas kino operatorius, dirbai su daug skirtingų kartų režisie rių. Kokių skirtumų matai tarp skirtin gų kartų tiek filmuose, tiek procese? – Manau, temos gan stipriai skiriasi tarp skirtingų kartų, dabar viskas grei tėja, lmą reikia sukurti daug greičiau negu seniau, todėl ir darbo procesai da bar kitokie.

– Daug galvojau apie laikinumą – tiek žmogaus, tiek pastatų, tiek miestų. Mes išeiname, miestai, pastatai lieka, ir atvirkščiai. Kai netenki artimų žmo nių ar vietų, kurios tau buvo svarbios, viskas pasirodo labai laikina. O laikas eina toliau, jam nesvarbu.

– Daug operatorių Lietuvoje ir patys režisuoja filmus. Kaip manai, kodėl taip susiklostė? Gal tai būdinga ne tik Lietuvos kinui? – Taip vyksta ne tik Lietuvoje, yra daug atvejų pasaulyje, kai operato rius pradeda režisuoti. Gal taip yra todėl, kad operatorius, daug filmuo damas su skirtingais režisieriais, su kaupia patirties ir nori ją panaudoti. Mano atveju buvo pertrauka, kai ne turėjau, ką filmuoti, tai, matyt, ir pa stūmėjo kurti šitą filmą.

– Laukdavau, bet ir lmuodavau, kas vyksta tuo metu. Dažnai lmuodavau, kur man graži šviesa; pradėjau pavasa rį, kai po mūsų apsiniaukusių žiemos dienų išlindo saulė. Galvoju, dabar rei kia lmuoti, nes vėl gali apsiniaukti il gam.

– Kodėl „Čia buvo Vilnius“? Juk jis vis dar yra. Ar čia panašiai, kaip kad „du kartus į tą pačią upę neįbrisi“: kartą nufilmavus, niekada daugiau nebebus taip pat?

– Kaip atrodė pats filmavimo procesas? Ar dirbai vienas, ar su komanda? – Didžiąją dalį lmavau vienas, man taip buvo patogiausia, nereikėjo su nie kuo tartis. Einu ir lmuoju. Kai reikėda vo pagalbos ar norėjosi kompanijos, ar lmavimai buvo sudėtingesni – pa sikviesdavau draugų, kolegų į pagalbą.

– Kalbant apie procesą – ar buvai toks vienas vaikščiotojas po miestą, ieškan tis vaizdų su kamera ar be jos? Kiek lai ko viskas truko? – Dažniausiai vaikščiodavau su kamera. Kadangi ji buvo gan sunki, o buvau dažniausiai vienas, reikėdavo iš anks to paplanuoti, kur lmuoti. Nuvykdavau į išsirinktą vietą ir kurį laiką ten bū davau – kartais kelias valandas, kartais daugiau.Pradėjau lmuoti 2018 ųjų pavasa rį, maždaug po metų prasidėjo pirmi montavimo etapai. Su Igne Narbutai te ( lmo montažo režisiere – red. past.) dar montavome Profsąjungų rūmuose, kuriuos griaunamus paskui lmavau. Ši scena yra lme. Muzikos ir garsų kūri mas prasidėjo panašiai kaip ir mon tažas, vyko etapais su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis. Montuo ti baigėme 2020 ųjų pabaigoje, paskui prasidėjo vaizdo ir garso postprodukci ja. 2021 m. gegužę rengėme testines l mo peržiūras kino teatre.

JAU NEBĖRA

– Dažnu atveju stebėdavau ir laukda vau – gal kas įdomaus nutiks. Stebė davau, kas vyksta, koks apšvietimas, kartais grįždavau į tą pačią vietą, kai gražesnė šviesa. Kartais atsidurdavau kažkuriose vietose atsitiktinai.

– Kaip sekėsi bendradarbiauti su mu zikos kūrėjais Vygintu Kisevičiumi ir Pauliumi Kilbausku?

Saulėta buvo gal dvi savaites, taip ir įsivažiavau lmuoti beveik kiekvie ną dieną, paskui lmuodavau su per traukomis. Buvo istorija, kai ryte at sikėliau ir galvojau eiti padirbti prie kompiuterio, buvo gegužės pabaiga, bet pradėjo stipriai snigti, tai pasiė miau kamerą ir važiavau lmuoti. Ne žinojau, tiksliai, ką, bet gerai, kad išva žiavau, – pasisekė nu lmuoti gražiai apsnigtą miestą. – Kodėl pasirinkai kurti nespalvotą filmą? – Man patinka nespalvota estetika, ma žiau blaškymosi tarp įvairių spalvinių triukšmų. Labiau išryškėja tekstūros, kontrastai ir formos. Sunkiau identi kuoti laiką, kada vaizdas buvo už k suotas, ir tai taip pat suteikia paslapties, šiam lmui tinkamos atmosferos.

– Ar gali daugiau papasakoti, ką maty sime per VDFF atidarymą? Kuo tai skir sis nuo to, ką liepos pabaigoje rodėte per festivalį „Midsummer Vilnius“? – „Tarsi Vilnius“, kuris buvo rodomas per „Midsummer Vilnius“ festivalį, yra atskiras, nuo lmo atsišakojantis pro jektas. Kinematogra nis koncertas, re ginys, atsiradęs todėl, kad nesinorėjo su stoti ties trumpu lmu. Norėjau ir toliau kažkaip įveiklinti surinktą medžiagą. VDFF pamatysime patį lmą, jis bus rodomas įdomesnėje miesto vietoje, greičiausiai su gyvai įgrotu lmo gar so takeliu. – Tavo filmas yra miesto simfonijos žanro. Kokius šio žanro filmus esi ma tęs ir kokie tau patiko? Ką iš jų nu sprendei perimti, o gal kažko kaip tik norėjosi atsisakyti ar permąstyti šia me žanre?

– Kaip su Igne sugalvojote sujungti vis ką į istoriją? Ar turėjote scenarijų? – Pirminę struktūrą buvau sugalvojęs, bet daug kas keitėsi jau turint nu l muotą medžiagą, jos vis daugėjo. Mon tažo procesas buvo gana ilgas ir sudė tingas. Pradžioje dėliojome atskiras scenas, paskui jungėme ir žiūrėjome, kas išeina. Medžiagos buvo daug – ma nau, apie 80 valandų.

– Gal išskirčiau Dzigos Vertovo „Žmogus su kino kamera“, Walte rio Ruttmanno „Berlynas: didmiesčio simfonija“, Jeano Vigo „Apie Nicą“ ir jau minėtą A.Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“. Man jie savo stiliumi ga na panašūs. Norėjau lmuoti panašiai. Man atrodo, kas yra panašu, galiausiai vis tiek išeina kitaip. Montažo stilius panašus. Man atrodo, šiuose lmuose taip pat mažiau tikro miesto garso – aš norėjau, kad jo būtų daugiau.

– Filme labai svarbi muzika. Kokia mu zikos vieta tavo gyvenime ir kūryboje? – Muzika ir garsas lmuose yra ypač svarbūs – gali padiktuoti ritmą, tem pą, atmosferą. Mėgstu klausytis muzi kos, eiti į koncertus; esu baigęs muzi kos mokyklą, kartais namuose pagroju akordeonu. – Ką veiki dabar, prie kokių projektų dirbi? – Su pertraukomis lmuoju kelis doku mentinius lmus. Vasaros gale važiuo ju ruoštis vaidybiniam lmui, kurį lmuosime Gvatemaloje. Kitą savaitę (su Eitvydu kalbamės pirmąją rugpjūčio savaitę – aut. past.) Tarptautiniame Je cheono muzikos ir kino festivalyje Pie tų Korėjoje vyks pasaulinė lmo prem jera. Vyksiu ten pristatyti lmo.

– Manau, kad tai, ką už ksavau, dabar jau praeitis. Vilnius yra, bet jis jau ki toks nei tada, kai jį lmavau.

– Koks buvo tavo požiūris į laiką, ku riant šį filmą? Filme yra vietų, kur tarsi pabrėžiama modernybė, naudojamos grynai šiuolaikinės vaizdo montažo, postprodukcijos technologijos, o kai kur laikas tarsi tampa neaiškus ir vaiz dai atrodo tarsi iš senovinių filmų ar belaikiai, galintys būti iš bet kurio lai kotarpio.

KARO NUALINTA UKRAINA FOTOGRAFO ALGIRDO BAKO

Nuotraukos Algirdo Bako Fotografas Algirdas Bakas jau kelis mėnesius nuolat važiuoja į Ukrainą krovininiu mikroautobusu, iki viršaus prigrūstu reikalingiausių daiktų karo nualintų miestų ir kaimų žmonėms: medikamentų, maisto produktų, higienos priemonių ir pan. Savanoriaudamas kartais išsitraukia ir fotoaparatą. Vaizdingais reportažais fotografas dalijasi savo socialiniuose tinkluose, prie nuotraukų kartais pridėdamas ir vieną kitą istoriją. Vienu iš naujausių įrašų Algirdas leido pasidalyti ir su „370“ skaitytojais. Mes, atsidėkodami už pasakojimą ir savanorystę, dalijamės A.Bako įkurto labdaros ir paramos fondo „Lašas jūroje“ sąskaitos numeriu (LT217300010171482486) ir kviečiame pervesti tiek pinigų, kiek galite. tualetą, pampersai yra auksas. Užperkame tiek, kiek buvo parduotuvėje ir vaistinėje, važiuojame krautis toliau. Armijos daliniui reikia perduoti daiktų apkasams įrengti. Plėvelė, vi nys ir su meile vietinių žmonių suruoštas maistas – krauname. Lioša prieš karą prekiavo buitine technika, dabar ją tiesiog dalija žmonėms. Kadangi Bachmute nebėra dujų, įkrauna me elektrinę viryklę: „O ko ji pas mane stovės, parduosiu ar neparduosiu, kada parduosiu? Tegul žmonės naudojasi.“ Dar įsipūčiu po 0,5 baro į padangas ir važiuojame į ke pyklą, kur laukia 1 000 batonų, kuriuos reikės nuvežti į ka ro zoną. Pasikraunu kokius 400 vnt. ir stabdau, kad ne perlūžtų busas  Pirma užduotis – nuvažiuoti 250 km iki Kramatorsko. Busas linguoja ir traška, reikia sužiūrėti visas mažiausias duobeles, nepriskubėsi. Kramatorską pasiekiu likus 10 minučių iki ko mendanto valandos, nakvynės vieta – pas Maksą. Maksimas, dviejų vaikų tėtis, dirbo zootechniku, kol nesu bombardavo gamyklos, dabar su broliu Vova (jis – dvy nukių tėtis), dirbančiu didžiausioje stambiosios pramonės gamykloje NKMZ, padeda žmonėms ir priima savanorius kaip aš. Po lauko dušo sode sėdame prie stalo. Viskas iš savo sodo – šviežios bulvytės, agurkai, pomidorai, de sertui – vynuogės ir gervuogės. Namuose tuščia, broliai savo šeimas su vaikais jau daugiau nei 160 dienų mato tik per telefono ekraną.

>> IR ŠVIESA TELYDI

 Vakarieniaujant vyksta intensyvus manęs atkalbinėjimas nuo kelionės į Bachmutą: okupantų pajėgos artėja, apšaudomas kelias, miestas be perstojo bombarduojamas. Visgi nuspren džiu nesiblaškyti ir važiuoti. Ryte aptariame planą, paskambinu Bachmuto savanorių va dei Valentinai Ivanovnai, kuri, sužinojusi, kad turiu mažą du krytę, irgi prašo nevažiuoti. Sunku nuspręsti ir apskaičiuo ti riziką per atstumą, bet tie 400 batonų ir tona maisto juk patys Pakeliuinenueis.civilių autoparko beveik nematyti, vien žaliai perda žyti visureigiai iš Europos ir sunkioji kovinė technika. Prie vie no kontrolės punkto praleidžiu koloną kombainų – žiema ar tėja, derlių nuimti reikia. Įvažiavus į Bachmutą pasitinka lėktuvas-paminklas ir dundė jimas. Gražiai medžiais apsodintos gatvės, subombarduoti A.Bako įrašas feisbuke 2022 m. rugpjūčio 7 d. (kalba šiek tiek taisyta) „Žinai, aš šiek tiek medinis ant emo cijų, bet kai reikėjo žuvusius vai kus vežti iš Kramatorsko stoties, buvo Sėdimežiauroka...“suAleksejumi (Lioša) jo auto busėlyje Dnipro gyvenamajame rajo ne vakare, pažindinamės ir planuoja me rytojų. Tai šaltinio tyrumo žmogus, kokių retai sutiksi. Lioša savanoriauja nuo tada, kai į Kramatorsko stotį atskri do (bombos – red. past.) – metė dar bus ir savo busiku evakuoja žmones iš karštųjų taškų, vežioja produktus, me dikamentus, padeda kariuomenei. Ka dangi važiuoju į Bachmutą, paprašo nuvežti keletą dalykų. Blemba, busas jau ir taip perkrautas; jis juokiasi, sako, aš į savo seną autobusėlį kartą buvau 4 t pakrovęs, tavo naujas – atlaikys!  Rytą pradedame nuo pampersų. Vai kų karo zonoje liko labai mažai, o se nukų ir invalidų – daug. Žmonėms ve žimėliuose, kuriems labai sunku nueiti į

//12©37O

BAKOUKRAINAAKIMIS namai, klombose žydi rožės. Tyla ne trunka daugiau kaip 10 minučių.

Valentina greitai apskambina gy venamųjų namų kvartaluose liku sių mini bendrijų pirmininkes, va žiuojame per kiemus, kad žmonėms tiesiai į rankas paduotume maisto. Prie buso grūdasi žmonės, pasitraukiu iš ke lio ir leidžiu Valentinai su komanda už siimti dalybomis. Stengiamės komplek tuoti, kad kiekvienam kliūtų po truputį visko: pora batonų, grikių, uspakajon cų, pupelių, sausainių, miltų, konservų, pomidorų pastos (slaptas ukrainietiškų barščių Nenorėdamasingredientas).užgauti žmonių orumo, padarau tik kelis kadrus telefonu, fotiko nė netraukiu. Kažkelintame kieme pa siūlo pažiūrėti, kaip žmonės gyvena, leidžiamės į rūsį. Pasakoja, kaip išpum pavo vandenį, susiveikė radiatoriuką ir dabar jau daugmaž galima gyventi. Lendame tolyn pro skylę blokuose, kur išdėliota eilė lovų. Taip ir nakvojame.  Maisto dalybų šurmulyje vis bandau klausti žmonių, kokios jiems pagal bos labiausiai reikia ir kodėl jie vis dar čia?! O kur mums dėtis, vaikeli, darbo nėra, pensijos 60–100 eurų, kur mes važiuosime, kas ten mūsų lau kia? Daug kas buvo išvažiavę į kitus miestus toliau nuo karo, baigėsi sutau pyti pinigai, kuriuos reikėjo mokėti už nuomą, ir grįžo. O ką daryti? Bandau aiškinti, kad Europa priims, yra gali mybės, fondai, programos. Jie tik šyp sodamiesi linkčioja galvas lyg kalbė čiau kiniškai. Mus jau tuoj tuoj apgins, sako, pergalė bus mūsų, susidėsime naujus langus ir galėsime vėl ramiai Tasgyventi.dundėjimas man ramybės nepri duoda. Sustojame prie ligoninės, kur gydomi sužeistieji, čia atvežiau kele tą dėžių lašelinių skysčio „Reosorbila ct“ ir visokių raminamųjų. Ramus kaip belgas vyr. gydytojas Dima išeina pa sitikti su puodeliu kavos ir šypsena. Jei gu jį iškirptum iš kieme sustatytų kruvi nų neštuvų ir atvežamų sužeistųjų fono, galima būtų ramiai įklijuoti į atviruką iš atostogų. Su ta pačia nuotaika trum pai pasakoja apie karo ligoninės kas dienybę. Aš buvau nelaisvėje, buvau apšaudomas, sako, tai labai motyvuo ja dirbti ir stengtis išgelbėti kuo dau giau gyvybių.  Atvežama nauja sužeistųjų partija ir mes pasišaliname, kad nesimaišytume po Vakarėja.kojomis.Šiek tiek aptyla dundėji mas, glosto ramesnė šviesa. Sustojau prie invalidų bendruomenės namų ati duoti paskutinių vaistų, kurių atsisakė Dima ir liepė nuvežti žmonėms. Prie laiptinės vyrai dėlioja domino. Reikia priimti sprendimą – pasilikti nakvoti bunkeryje ar važiuoti atgal į Krama torską, kur, palyginti su Bachmutu, –ramu. Kažkur kaimyniniame rajone atskrenda raketa, trumpa pauzė do mino mače, o aš jau visu greičiu veju tuščią busą Kramatorsko link. Tik išvažiavęs iš Bachmuto matau, kaip danguje link okupuotos zonos skrenda raketa, už savęs palikdama baltų dūmų pėdsaką. Skubu prašok ti, kol neatskrido atsakymas. Grįž tu į Kramatorską temstant, prieš pat komendanto valandą. Čia kol kas ramu.

 Pensininkė Valentina Ivanovna – mote riškė kieta, daugiau nei 30 metų va dovavo gamyklai, dabar vadovauja nevyriausybiniam pagalbos fondui –rūpinasi, kad likę čia žmonės turėtų ką valgyti, kuo apsikloti leisdami nak tis drėgnuose rūsiuose, vaistų nuo ner vų, padeda norintiems evakuotis. Ne o cialiais duomenimis, mieste dar likę apie 10 tūkst. vietinių ir pabėgėlių. Dunda tai toliau, tai visai, atrodo, čia pat, stebiu jų veidus, bandančius suvokti sprogimo distanciją ir kas per pabūklas. Judame greitai, pirma stotelė pas invali dų bendrijos pirmininkę Jeleną Vladimi rovną. Iškrauname auksinius pampersus suaugusiesiems. Graži senučiukė sėdi vežimėlyje ir šypsosi: aš jau niekur ne važiuosiu, vaikeli; aš myliu Ukrainą, mū sų kariai jau tuoj tuoj laimės, o kas be manęs pasirūpins mano neįgaliaisiais?

VisvaldoMorkevičiausnuotr.

DominykoValiaugosnuotr.

Priminkite skaitytojams „Plane tos Polar“ susikūrimo ir savo vietos Lietuvos muzikos scenoje paieškos is toriją. Per tą laiką spėjo pasikeisti ir grupės Adomas:pavadinimas... Iš pradžių buvome „Parran da Polar“, kuri gimė iš mano ir Vytauto (pirmojo grupės bosisto – aut. past.) pa tirčių Pietų Amerikoje ir Jono entuziaz mo ir meilės bliuzui. Jonui cumbia (tra dicinis muzikos žanras, kurio kilmės šalis – Kolumbija, – red past.) pasirodė panaši į bliuzą ir jis inicijavo šio trio su sibūrimą. „Parranda Polar“ grojo tipi nę Pietų Amerikos kaimų muziką, kuri 2010 aisiais stebėtinai gerai prilipo čia, Lietuvoje. Per penkerius metus grojo me daugumoje Lietuvos dvarelių, labai daug gegužinių ir festivalių papuošėme cumbia garsais ir savo nepostulatiška prezencija, kaip tikri cumbiamberai Pajutome, kad tradicinės cumbia mi siją įvykdėme ir turime judėti toliau. Taip atsirado „Planeta Polar“, kuri išsi veržė iš rėmų, pasistiprino instrumen tus ir tapo garsiškai, techniškai ir mu zikaliai daug sudėtingesnė ir įvairesnė. Norėjome tapti įdomūs ne tik tuo, kad esame cum bia grojantys lie tuviai, o tapti sa vo cumbia išradėjais. Užtrukome, bet galima sakyti, kad mums pavyko, ir šį pavasarį mūsų kūrinį pastebėjo BBC, debiutinį albumą labai teigiamai įvertino pasaulinis muzikos žurnalas „Songlines“. Tame pačiame žurnale, tik jau kitame numeryje, pora puslapių buvo skirta „Plane tai Polar“ kaip naujos anarchjiškos cumbia atlikėjams / kūrėjams iš Lietuvos pristatyti. Jonas: Pamėgau cumbia iš Ado mo siunčiamų filmukų ir muzikinių nuorodų iš Pietų Amerikos. Manau, mūsų vietos paieškos Lietuvos scenoje baigsis tuomet, kai ir mes baigsime ieškoti, tad dar negreitai (šypsosi). O anuo met, dar grodami „Parranda Polar“ var du, smagiai leidome lai ką nuo pat pirmojo koncerto. Greitai buvome pastebėti melo manų ir hipsterių, spėjome pagroti įvairiausiose vietose – nuo tranzo festivalių iki „Duokim garo“. Labai natū raliai per tą laiką keitėmės ir tapome „Planeta Polar“. – Scenoje esate nemažai metų, abu mu zikuojate ir kitose grupėse. Kuo svarbi, kuo papildo jus „Planeta Polar“ ir Pie tų Amerikos ritmai? Adomas: Taip, dabar turiu kitą muzi kinį projektą, bet daugelį metų „Pla neta Polar“ buvo pagrindinė ir vienin

//14©37O

PSICHODELIKA,ĮKVĖPTAPIETŲAMERIKOS

RašėTomaVidugirytėSpalvingas,ispaniškaidainuojantisirPietųAmerikosritmaisklausytojusšokdinantisgrupės„PlanetaPolar“trejetas–AdomasKoreniukas,JonasNarbutasirPauliusVaškas–pozityviosenergijosužtaisai.Jaunevienusmetuskuriantigrupėbalandįpristatėdebiutinįalbumą„PuroCarnaval“irintensyviaikoncertavo.Šiektiekaprimusdarbams,paskutinįvasarosmėnesį,pakalbinome„PlanetosPolar“vyrukusapiedebiutinįalbumą,PietųAmeriką,josįtakągrupeiirkeliones.

–

GabrielėsJundaitėsnuotr.

Jonas: Pats niekada į tai nežiūrėjau vien kaip į Pietų Amerikos ritmus. Cumbia man patiko dėl bliuzo aspek to, o world music mane traukė dėl pro fesinių interesų. Visada mėgau perkusi ją ir bandymas ją įtraukti į standartinį būgnų komplektą buvo ir yra links mas nuotykis. Šioje grupėje aš esu bū gnininkas ir tuo mėgaujuosi.

Adomas: Pietų Ame rikoje gyvenau porą metų. Ten išmokau ispa nų kalbą, patyriau labai daug nuotykių, formavausi kaip žmo gus. Paskui, kaip cumbia pionieriui Lietuvoje, man prilipo artimas Pietų Amerikai įvaizdis. Tačiau dabar, be veik po septynerių metų, man tai yra kaip tolimas sapnas – vis dar įkvepian tis kurti ispaniškai, ieškoti nestandarti nių ritmų, pulsacijos ir šypsenos.

Jonas: Aš į už Atlanto esančius mies tus ir kaimelius keliavau per Vytau to ir Adomo pasakojimus, o kadangi turiu lakią vaizduotę, man to pakako (šypsosi).

Jonas: Vis dėlto mūsų grojamos muzi kos nedėčiau į jokį tikslų stiliaus stal čiuką, tai greičiau muzikinė scena, ku rioje maišosi daugiau dalykų. Tikslių idealų vardų nepateiksiu, bet mane vi sada intriguoja geras, speci nis vaka rietiškos muzikinės tradicijos ir kaž kokios labai speci nės vienos ar poros šalių liaudies muzikos derinys. Gryna užsienio folkmuzika, žinoma, įdomu kaip grynuolis, tačiau smagiausi šio je muzikinėje scenoje gimstantys nau ji deriniai.

– Debiutinis grupės albumas „Puro Carnaval“ pasirodė tik šiais metais.

Adomas: Labiau siai mėgstu keliones po gamtą. Įkvėpimo šal tinis yra viskas po truputį. Kai įvardiji, kad tam tikras da lykas yra tavo įkvėpimo šaltinis, tuomet jis tarsi išsprūsta. Čia tai, ko nevalia minėti (šypsosi).

pradžių pristatėme po singlą. Tai, kad šiek tiek nusikėlė albumo pasiro dymas, lėmė ir tai, kad pradėjome ben dradarbiauti su leidybos kompanija iš Londono / Meksikos. Jonas: Išleidome per vėlai, bet neišleisti būtų buvę tas pats, kaip nuspręsti nebegroti. Norėjome užregistruoti, kas sukurta, ir judėti toliau. – Koks buvo albumo kūrybinis proce sas ir kaip sekėsi jį dėlioti? Adomas: Procesas buvo labai ilgas. Tai buvo pirmasis albumas, tad viską no rėjosi perdaryti 20 kartų, 10 kartų per galvoti ir patikrinti dar kelis kartus. Per tą procesą daug išmokau. Tikiu, kad ki tų albumų leidyba klostysis greičiau ir sklandžiau. Iš kitos pusės, einame nie kieno nepramintu keliu, iš dalies sten gėmės išrasti savitą skambesį, aran žavimo stilių ir eksperimentavome neperžengdami popstruktūros ribų. Labai smagu, kad daug žmonių, ypač tų, kurie išmano muziką, pastebi albu mo originalumą. O pats albumas „Pu ro Carnaval“ labiausiai yra apie muzi ką. Apie labai energingą, labai turtingą spalvų ir įtakų iš įvairiausių muzikinių stilių muziką. Galima sakyti, kad albu me yra ir nemažai psichodelikos, nes mane labai domina pasąmonės tema, muzikinis siurrealizmas, o kartu ir šviesa. Muzikaliai tai yra stilių ir įvai rių muzikos formų maišymo eksperi mentas. O paviršiuje, labai giliai nelen dant, – tai labai smagi muzikėlė, tiršta spalvų, kaip tropinis sodas, kur geros sąlygos viskam augti ir žaliuoti. – Kas toliau? Ką dar planuojate kaip grupė ir kaip asmenybės? Adomas: Planuojame kitą albumą. Iš leisti šį albumą labai ilgai truko ir su juo atsikąsta šiokios tokios patirties. Dabar norisi nerti truputį į laisvesnes formas, pabandyti pasivyti kažkokį šiuolaikišką muzikinį jausmą ir kartu kurti savo naują ir šviežią muzikinį pa saulį. Tikiu – kitas albumas bus mažiau intensyvus, brandesnis ir gilesnis. telė mano grupė. Į ją telpa nuostabiau sia draugystė, daugybė jaunatviškų nuotykių, pa žintys su daugybe užsienio muzikantų – nuo tikrųjų Kolum bijos cumbiamberų iki naujųjų tropi nių ritmų interpretatorių.

– Gal kelionės ir yra tas projekto įkvėpimo šaltinis? Kas jums svarbu keliaujant?

– Lietuvoje tokių grupių daugiau nė ra. Į ką lygiuojatės? Kas jums šio sti liaus Adomas:idealai? Su idealais man visada buvo sunku. Ne tik Lietuvoje, bet ir užsieny je karštligiškai ieškodavau kažkokių panašių grupių ir dažnai nieko neras davau. Man vieni iš idealų buvo grupė „The Mauskovic Dance Band“. Su jais turėjome progų susitikti. Žavėjausi jų ritmu, garsais, atlikimu ir originalumu.

– Kuo įkvepia Pietų Amerika ir ko kių prisiminimų / asociacijų kelia šio žemyno kultūra?

IevosMartusevičiūtėsnuotr. VisvaldoMorkevičiausnuotr.

Penki mediniai trikampiai, žonglierius ir būgnininkas. Stijnas Gruppingas žongliruoja mėtydamas atšokančius guminius kamuoliukus nuo vieno objekto iki kito, o muzikantas Frede rikas Meulyzeris būgnais kuria ritmą. Kartu jie sudaro muzi kines harmonijas ir įdomų linijų tinklą, kurį sukuria atšokan čių kamuoliukų judėjimas. „Man Strikes Back“ pasirodyme viskas priklauso nuo žonglieriaus tikslumo ir jėgos, nuo būg nininko greičio ir reakcijos... Kol įsimaišo mediniai trikam piai ir užima naujas pozicijas. Koncertas virsta įspūdinga choreogra ja, sujungiančia objektus, žonglierių ir muzikan tą. Trikampiai atgyja atskleisdami savo tikrąsias asmenybes, tačiau kuo gyvesni trikampiai, tuo žonglieriui sunkiau išlaikyti PEACE MIGHTY ARTS COLLECTIVE (ŠVEDIJA) Kas parodys spenelius paplūdimyje? Socialiniuose tinkluo se? Arba scenos prožektorių šviesoje? Krūtys yra per dide lės, per mažos, per daug nukarusios, per daug seksualios, per sunkios, per plokščios, per daug raumeningos. Ar jūs čia žindote?! Krūtys yra paslėptos, išnykusios ir aprauda mos. Krūtys yra tikra aukso kasykla keturioms klounėms, tu rinčioms pankišką požiūrį į šiuolaikinį cirką!

Krūtys – numylėtas riebalų, jungiamojo audinio ir liaukų mišinys! Švedijos šiuolaikinio cirko kūrėjos, įtemptai ba lansuodamos tarp keistumo ir meistriškumo, tyrinėja krū tis. „Ką krūtys sako apie žmogaus būklę? Ką jos parodo, kur, kaip?“ – visi atsakymai – rugsėjo 10 ir 11 d. „Me nų spaustuvėje“.

nuotr.Hinchlicffe'oAlexonuotr.CirsterosCosmino nuotr.Maruszak

>> EITI AR NEITI FESTIVALIS ŠIUOLAIKINIOTARPTAUTINIO CIRKO FESTIVALIO KŪNURYŠYSPASIRODYMAI:HELIUMSUSAVOIROBJEKTAIS BREAST IN

Visa festivalio HELIUM programa – menuspaustuve.lt Prie HELIUM programos įgyvendinimo prisideda: Lietuvos kultūros taryba, „Vilnius 700“ ir Vilniaus miesto savivaldybė.

„Breast in Peace“ pasirodyme trupė žaidžia su krūtų sąvo ka, siekdama nustebinti, padėti atsikratyti gėdos, sužadin ti juoką ir išplėsti požiūrį apie krūtis tiek viešoje, tiek asme ninėje, intymioje, erdvėje. Pasitelkdamos klounadą, šokį ir šiuolaikinį cirką, merginos scenoje kuria humoro ir pažei džiamumo, susižavėjimo ir pasipriešinimo, išdaigų ir ap mąstymų kupiną erdvę.

Rašė Rasa Morkūnaitė

Jau anksčiau skelbta, kad belgų šiuolaikinio cirko kūrėjai pristatys spektaklį BITBYBIT, kuriame vaidina du broliai Saimonas ir Vincen tas Bruyninckxai, o kitame belgų spektaklyje „Carrying my Father“ pasirodymą surengs šiuolaikinio cirko kūrėjai kartu su savo tėvais. Abu šie itin jautrius tarpusavio ryšius nagrinėjantys pasirodymai de dikuoti ir „Vilnius 700“ jubiliejaus programai.

„Mighty Performing Arts Collective“ veikla paremta feminis tiniu požiūriu. Švedijos šiuolaikinio cirko atlikėjos kurdamos pagrindiniu darbo ir scenos meno metodu pasitelkia klouna dą, kuri apima ir kitas kūrybines formas – cirką, teatrą, šo kį, performatyvųjį meną. Šių kūrėjų tikslas – stiprinti ir plėtoti suvokimą apie klounadą ir moteris scenos mene.

PERFORMING

Jau rugsėjo 6–11 d. įvairiose Vilniaus erdvėse vyks tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis

//16©37O

MAN STRIKES BACK | POST UIT HESSDALEN (BELGIJA) kamuoliukus ore. Reikia didžiulio grei čio ir tikslumo siekiant išmesti šokinėjan čius kamuoliukus tikslioje vietoje jiems skirtu ritmu ir tinkamai atlikti kompozi ciją. Objektai ir atlikėjai tampa vis pa našesni vieni į kitus. Jie visi reikalingi, kad šis spektaklis baigtųsi sėkmingai, tačiau jie gali jį ir sužlugdyti. „Man Strikes Back“ – futuristinis muziki nis spektaklis apie santykius su objek tais, kuris simbolizuoja mūsų visų žinių trūkumą apie robotus ir dirbtinį intelek tą. Jis HELIUM festivalio programoje bus rodomas rugsėjo 8 ir 9 d. „Me nų spaustuvėje“.

HELIUM, kurio programoje šiais metais – belgų, švedžių ir lietuvių pasirodymai. Šių metų festivalio tema – ryšiai, o pasirodymuose akcentuojami tarpusavio santykiai, ryšiai su savo kūnu ir įvairiausiais objektais.

|

Belgų kolektyvo „Post uit Hessdalen“ pasirodymas „Man Strikes Back“ – muzikinis šiuolaikinio cirko spektaklis, skir tas žmonėms ir robotams nuo šešerių metų.

TURI MARGESNIŲ IDĖJŲ? NORI IR MOKI RAŠYTI, PIEŠTI, FOTOGRAFUOTI? SAVO IDĖJAS SIŪLYK 37O@KAUNODIENA.LT IR TAPK MŪSŲ BENDRAAUTORIU! lira(AustberStubLloydja) 37O

TIESE

AWAKENING SUN HEAVEN IS WHATEVER Self-released Net ir nebūdamas gerbėjas, tu privalai gerbti „Awakening Sun“ –bene vienišiausią grupę Lietuvoje, ant kurios pečių užkrauta nešti metalcore žanrą (nors taip, ten yra ir melodijų, ir deatho, ir t.t.) ir kuri lyg Sizifas dir ba šį darbą nesiskųsdama ir neverkdama. Nesame mes šio požanrio kraštas, kolegas suskaičiuoti galima ant pirš tų (arba jie tuos pirštus labai slepia), tačiau džiugu, kad agmanai nėra vien patenkinti savo hegemonija. „Hea ven Is Whatever“ yra labai solidus ir, jei galima taip sa kyti, tvarkingas albumas, kurį su malonumu pasiūlyčiau tam, kuris nesimėgauja tokia muzika. Ir nors po 2000ųjų suvešėjęs metalcore'as nėra koks nors itin aristokratiš kas žanras, jis turi savo highlightų, kuriuo įvardyčiau ir šį albumą. Nebandydami taikyti į laikmečio madas, prabudę saulinai viską daro aukštu tiek kūrybiniu, tiek techniniu ly giu. Ar tai jums padės atsiverti tokiai muzikai? Gal ir ne, vis dėlto „Heaven is Whatever“ yra by the numbers dar bas, toks, kokį jūs galėtumėte įsivaizduoti, be nukrypimų ar išsišokimų. Tačiau tose ribose, kurias grupė sau užsibrė žia, jį klausyti malonu, jis neišmuša iš vėžių ir nedaro salto mortale. Iš kitos pusės, galbūt salto mortale ir norėtųsi, nes tai, ką siūlo „Awakening Sun“, gali pasiūlyti ir kiti užsienio kandidatai, o jų – nors rieškučiomis semk. Bijau, kad jei ne lietuviška sekli scena, užsienyje grupei tektų dar timpte lėti save už kalnieriaus ir pasiūlyti vieną kitą muzikinį eks cesą. Kol kas grupei sekasi labai gerai glostyti klausyto ją palei plauką, jį gerbti ir mylėti. Tikiuosi, ateis laikas ir jis bus paprovokuotas. („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

MĖNESIOALBUMAI

(„Bandcamp“) 95 100 78 100 78 100 75 100 80 100 nuotr.archyvoGrupės >> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys //18©37O

UMIKO KOTORI SAKE Self-released Va čia tai kūrybinis uraganas, cha osas ir bespridielas. Toks grynas for heaven's sake su visais intendintais punais ir kitokiomis lingvistinėmis blevyzgomis. Jau nuo pat pradžių Elenos Neniškytės projektas „Umiko Kotori“ atrodė ir skambėjo lyg koks nešukuotas ir nedresiruotas gyvūniu kas, kuris pilnas entuziazmo, bet stokoja kantrybės. Muzi kiniai sprendimai blaškantis tarp gitarų ir elektronikos, tarp minimalizmo ir garsų bangos – viskas buvo labai sujaukta, bet visada įdomu. „Sake“ yra iš esmės toks pat garsų taifū nas, kaip ir anksčiau. Elena nemažina apsukų ir kai kam, pripažinkime, jų gali būti per daug. Na, vis dėlto žmogus yra toks jau padaras, kad kažkokios tvarkos jam reikia. Tačiau, nepaisant visokio taškymosi į kairę ir į dešinę, šis albumas tiesiog trykšta kūrybiškumu, pvz., „Cooler“ me ta beveik porą dešimtmečių atgal į hauso erą, „You Own Nothing“ virsta sludge opusu, o „Clumsy“ apskritai tinka eksperimentiniam teatrui. Košė makalošė? Visiška, ir jeigu jums viso to bus per daug, galite pasidžiaugti, kad albu mas neilgas. Jei rimtai, šiuo darbu E.Neniškytė įrodė, kad ji vis dar yra viena labiausią underratintų kūrėjų Lietuvoje, kuri gali pasiūlyti tikrai labai daug, kuri turi idėjų vos ne kiekviename šiuolaikinės muzikos žanre ir kuriai būtų gerai turėti žmogų, kuris visas jos mintis sustruktūrintų. O kol kas ir šis nedidelis chaosėlis gali džiuginti ausį, tik nesitikėkite nieko iš anksto, nes vis tiek to negausite. Tačiau tikiu, kad gausite daugiau, nei tikėjotės. („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“) kisielius kefyras absentas spiritas 0° 70 100 ERRANT THROB Apport Būna tokių albumų, kurie, toks įspū dis, patys slepiasi nuo dėmesio. Niekas apie juos nežino, niekas apie juos negirdi ir, kol pats neištempi jų į dienos šviesą, jie jaukiai tykos kamputyje, mėgaudamiesi intravertiška pil natve. Taip man visad nutinka su „Apport“ leidiniais, to dėl, atsitiktinai pamatęs, kad pražiopsojau jau gana se nokai jų išleistą „Tiese“ darbą, net šiek tiek pyktelėjau. Vis dėlto nėra geresnio laiko negu dabar, atėjo laikas „Errant Throb“, ir throbina šis darbas gana stipriai, net jei nesi noise muzikos gerbėjas. O kaip skamba noise negerbė jui? Teisingai, kaip triukšmas. Vis dėlto Antano Dombrovs kio ir Viliaus Šiaulio duetui pavyksta po tradicine trikdžių kakofonijos siena pakišti keletą įdomių idėjų, suteikiančių šiam darbui turinio, plaukimo, progresijos, kurie išvaduo ja iš stereotipų, kurių tikėjaisi. Aišku, kad dozės industri nio šaršalo, lyg švitrinis popierius beeinančio per ausis, tikrai neatsisakyta, tačiau tai ne vienintelis būdas „Tiese“ bendrauti su publika. Nepaisant to, kad darbas pristato mas kaip vientisas 30 minučių opusas, vis besikeičian čios temos ir nuotaikos darbui suteikia daugiau vertės ir jis neskamba vien kaip drąsus eksperimentas ar vienkar tinė improvizacija. Kai kurie muzikiniai skambesiai, atro dytų, galėtų pradžiuginti vėlyvą televiziją, kiti – Davido Lyncho lmą, o kai kurie garsai, rodos, yra ištraukti iš ge rokai pakrypusio japonų siaubo lmo. Bet svarbiausia yra tai, kad „Errant Throb“ siūlo daugiau nei tik noise'ą, ir tai vertinu kaip į tam tikrą dėmesį klausytojui, bandymą plės ti ne tik jo, bet ir savo akiratį. Pagarba už tokią pagarbą. (Bandcamp) SISYPHEAN COLOURS OF FAITH Transcending Obscurity Records Galvakračiams, ta prasme, headbangeriams, šie metai nebuvo labai dosnūs. Taip, neabejoju, kad giliai rūsiuose, miškų glūdumose ar akliniausiuose akiva ruose su raganų, valstybės ar užsienio leidybos kompa nijų pagalba yra virinami nauji albumai, tačiau iš esmės metai ne itin vaisingi, todėl šis „Sisyphean“ darbas tikrai guodžia, glosto galvą, na, ir, reikia pripažinti, kartais per ją padaužo. „Colours Of Faith“ – itin šiuolaikiškas dar bas, kuriame suvedamos paskutinės juodmetalio srovės, pasrovės ir sruvenos, kurios leidžia albumui išlikti tvirtam ir tiksliam. Toks savotiškas paskutinių taisyklių rinkinys mu zikoje, kurioje praeitis vaidina itin svarbų vaidmenį, kuriai purizmas vis dar yra žodis, o senų gerų laikų atsiminimas būdingas net -iolikmečiams gerbėjams. Vis dėlto iškyla klausimas, ar „Sispyphean“ LP yra daugiau nei paskutinių naujienų puikaus išmanymo vaisius, nes kartais kūriniuo se pritrūksta kabliuko, kažkokios vizitinės kortelės, lyg jie į darbą būtų sudėję viską, kas geriausia, tačiau to, kas sava, įdėti pasikuklino. Todėl kartkartėmis albumas skam ba kaip pačių geriausių sentencijų ir akordų rinkinys, toks savotiškas šiuolaikinio juodmetalio pavyzdinis įrašas, ku rį galima būtų pasiūlyti su tokia muzika nesusipažinusiam klausytojui. Tačiau net ir tai nemažina „Colours Of Faith“ vertės; tai stiprus, energingas ir galingas smūgis, liepsnos jame dega karštai, žaibai akina kas keletą akimirkų, o pavojus, kad nekalta siela atsisuks į šėtono pusę, yra ne mažas. Visa tai susumavus, džiugu konstatuoti, kad „Si syphean“ iš esmės... nudirbo Sizifo darbą, t.y. pasiekė ausis. Gal teks vyrams keisti pavadinimą?.. („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

THE YOUNG IMMIGRANTS HEAD BORDERS CRRNT NenoriuRecordsprisišnekėti iš anksto, bet šis „The Young Immigrants“ darbas gali būti vienas svarbiausių mano šiemet išgirstų įrašų ir tikiu, kad jis būtinai turės savo vietą metų gale, kai norėsis dėti taškus ant „i“ ir apgalvoti per metus klausytą muziką (ir tai tikrai neskambės taip impo zantiškai, kaip dabar atrodo). Jau praėjusių metų kontra bosininko Aurelijaus Užameckio solinis albumas „Signals“, rodos, metė stiprų kozirį, tačiau „Head Borders“ yra su mautas full house'as (aš neišmanau kortų). Krūva muzikantų iš visokiausių šalių siūlo tokį sultingą, tokį daugiasluoksnį, tokį pilnatvišką džiazo albumą, kad išklausius norisi atsi kvėpti kaip perskaičius gerą knygą. Derindami įvairiau sias sroves, eksperimentuodami, bet nepasiduodami tie siog kūrybiniam chaosui ir rasdami save tiek neįprastuose sąskambiuose, tiek ir plačiuose garsovaizdžiuose, jaunie ji imigrantai iš esmės elgiasi kaip dievai – jie kuria naują garsų pasaulį, paimdami iš dabartinio visa, kas geriausia. Iš to gimė albumas, kurį netgi būtų sunku priskirti kokiam nors laikmečiui, jau nekalbu apie mąstymą siaurinančius 2022-uosius. Susidaro įspūdis, kad grupė tikrai stengėsi sudėti viską, ką tik savyje turi, išspausti iš savęs maksimalų kūrybiškumą, ieškoti įkvėpimo, kur tik galima: psichode likoje, avangarde, ambiente ir t.t., ir pan. Nenuostabu, kad albumas pavadintas „Head Borders“, nes paklausius jo ateina viena mintis – kažkokios sumautos sienos yra tik tavo galvoje. O mano galvoje kol kas – chaosas, po to kios perklausos jai reikia pailsėti ir pasisukioti, kad supras tų, kas ir kaip čia įvyko.