370 Nr. 118

nuotr.ŠtreimikioKipro 2022 rugsėjis IŠBANGOSŠALTOSPASAULYJEIŠGYVENTIYPAČBERODIONKINEHIPERSEKSUALUMĄKAIPINSTAGRAMETAPOŠIANDIENSTRAUPAITĖ:JŪRATĖ#118POEZIJAPASKYROMISVAIZDUOTIPETROFF:IRONIJOSBŪTŲSUNKUŠIAMERUDENSGAMKOS

artvilnius.com Meno mugė Projektą finansuoja Globoja Ypatingasis partneris Pagrindinis partneris Mecenatas Informaciniai partneriai ArtVilnius 2022

Maketavimas

Šiame numeryje rasite interviu su mugėje „ArtVilnius“ dalyvausiančiu jaunosios kartos menininku Rodionu Petrovu (kūrybinis pseudonimas – Rodion Petroff), neseniai solinį albumą „Šaltos bangos“ pristačiusiu „Flying Saucer Gang“ ir „Flash Voyage“ nariu Ger manu Daškevičiumi-Gamka, kanadiečių režisieriumi Denis Côté, poete Jūrate Straupaite.

Darykime tai, ką mokame geriausiai, o dirbdami kas dien kiekvienas sau užduokime klausimą: ką dar ga liu padaryti dėl ukrainiečių? Gal galiu suorganizuoti Ukrainos menininko koncertą, parodą, teatro pasiro dymą, lmo pristatymą ar poezijos skaitymus? Gal galiu pakviesti groti į savo įrašų sesiją ar koncertą Lietuvoje apsistojusį muzikantą iš Ukrainos? Gal galiu savo radijo ar televizijos laidoje paleisti mėgstamos ukrainiečių grupės dainą? Gal galiu paimti interviu žurnalui iš ukrainiečių rašytojo, su kuriuo susipažinau internete? Ukraina už mus daug sykių didesnė, tad mes tikrai nespėjome atrasti visų jos talentų.

Rasite naujausių knygų ir muzikos albumų apžvalgų. Gero skaitymo ir iki susitikimo spalį!

Palaikymo Putino Rusijai, vasario 24-ąją niekšingai užpuolusiai Ukrainą, naratyvas dažnai paslepiamas po Lietuvos simboliais (feisbuko rėmeliai su LT vėliavo mis ir pan.), dėl visų pasaulio nelaimių kaltinama ša lies valdžia, kuriai esą lietuviai rūpi mažiau nei ukrai niečiai. Nežinia, ar tokios kalbos prisideda prie to, ar ne, bet palaikymo Ukrainai, deja, mažėja. Ir ne, tikrai ne ant visų rėkiančių „O kada sava tauta ims rūpėti mūsų valdžiai?“ galima užkabinti vatniko eti ketę. Daliai žmonių pastaruoju metu tenka susiveržti diržus, kad galėtų susimokėti už gerokai pabrangu sią elektrą. Jiems kažkodėl sunku suprasti, kad pa grindinė kainų pasiutpolkės priežastis yra kruvinos Putino ir jo parankinių, užsimaniusių atkurti Rusijos imperiją, ambicijos.

Mes nesame nei ekonomistai, nei energetikos ar ka ro specialistai, tad leisime sau grįžti į mums pažįsta mesnį kultūros lauką, kur vaizdelis geresnis. Kultūri ninkai niekada nesėmė pinigų rieškučiomis, gal todėl ir kiekvieną alkaną atjaučia. Tad čia palaikymo židi niai tikrai dar neužgesę. Kas organizuoja palaikymo renginius, kas pardavinėja savo tapytus paveikslus ir uždirbtus pinigus siunčia „Blue / Yellow“, kas patys įkuria labdaros fondus ir gabena į Ukrainą pagalbos priemones, kas kasdien verčia svarbiausias karo nau jienas ar ukrainiečių poetų eiles (ačiū poetui ir vertė jui Mariui Burokui, muzikos autoriui ir atlikėjui Doman tui Razauskui)... Ką mes kartu dar galime padaryti?

Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako  #118, rugsėjis, 2022

GIEDRĖ IVANOVA DEBIUTANTŲ STEBĖTOJA

37O ISSN 370.diena.lt2029-7408

370freepik.comiliustracija

Leidėjas UAB „Sunra“

#118

NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS SKAITYTOJASRAŠYTOJŲ

Projekto vadovė Jurgita 370@kaunodiena.ltKviliūnaitė

`Reklaminiai straipsniai žymimi

uo pat karo pradžios vis pasigirsta „nuomonių“ (kabutėmis norime pa brėžti, kad tokiomis pasikliauti ne galima), kad Lietuvoje per daug pa laikymo Ukrainai – vėliavų, kultūros renginių, akcijų, piniginių aukų, pagalbos karo pa bėgėliams priemonių ir pan. Bet ar gali būti per daug pagalbos šaliai, kuri moka aukščiausią kai ną už savo laisvę ir šventą viso pasaulio gyvento jų (visų pirma – europiečių) ramybę. Ta kaina – jos piliečių (tiek karių, tiek civilių) gyvybės, sugriauti miestai ir žmonių gyvenimai, žlunganti ekonomika.

GRETA SIRVIDAITĖ MENO DEGUSTATORĖ IR RAŠYTOJA

JONASBENDRADARBIAI:NUMERIOBRAŠKYS

Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius  Erika Nakutienė 8 698 e.nakutiene@kaunodiena.lt20578

„KultūrosProjektui ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2022“ skyrė15 000 eurų

Jūsų

N

KLAUSO MUZIKĄ,  KAD JUMS NEREIKĖTŲ

Paprasčiausiai neužmirškime, kad karas nesibaigė, nors gerų naujienų iš fronto pasigirsta vis DAUG

TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

NEBUSPAGALBOSdažniau.PER

Šio numerio „Debiuto“ rubrikos svečias Kipras Štreimikis, juostiniu fotoaparatu sukūręs plakatų galeriją iš protestų prieš karą Ukrainoje (vienu iš jo darbų papuošėme rugsėjo žurnalą), irgi kalbėjo apie sumažėjusį palaikymą, bet pasidžiaugė, kad pastebėjome jo darbus, dedikuotus Ukrainai. „Nors dauguma nesame abejingi Rusijos karo su Ukraina akivaizdoje, bet labai gaila, kad, laikui bėgant, mūsų įsitraukimas mažėja. Vis dėlto malonu, kad ši nuotraukų galerija užkliuvo už akių ir galiu ja pasida lyti, primindamas apie Rusijos grėsmę ir nesibaigiantį karą. Toks ir buvo tikslas. Stebint protestus, juose su žibėdavo labai įžvalgių ir nuoširdžių plakatų, kurie man pasirodė verti išsaugoti net ir tuomet, kai protes tai nurims. Savitas priminimas“, – sakė jis.

IEVA ŠUKYTĖ PAŽENGUSI SINEFILĖ

Vaida Dosinienė

Viršelyje – Kipro Štreimikio nuotr.

//4©37O

PASAULYJEIŠGYVENTISUNKUŠIAME

Rašė Greta Sirvidaitė Nuotraukos Ryčio Šeškaičio Jaunosios kartos menininkas Rodionas Petrovas (kūrybinis pseudonimas – Rodion Petroff) gyvena ir kuria Klaipėdoje, tačiau jo veiklos ir kūrybos geogra ja daug platesnė. Jis bendradarbiauja su įvairiomis galerijomis, pristato savo darbus prestižinėse meno mugėse, rengia parodas visoje Lietuvoje ir daugelyje Europos šalių. Naujausioje tapytojo parodoje Vilniuje žiūrovas yra kviečiamas įminti sociokultūrinių kodų mįsles. Jos konstruojamos bene ryškiausia menininko kūrybos priemone – ironija. Ji įsiskverbusi ir į patį parodos pavadinimą – „Grupinė paroda“. Įvairiapusis, drąsiai eksperimentuojantis ir kritiškas viskam, kas vyksta aplink, R.Petrovas kalba apie sėkmę, iššūkių keliančius projektus ir menininkui reikalingus socialinius įgūdžius.

– Atrodo, kad šioje proporcijoje trūks ta dar vieno dėmens – sociumo. Ge bėjimas bendradarbiauti, atvirumas, mokėjimas save pristatyti – tai labai svarbu meno srityje. Kalbant apie sė kmę, iš pradžių reikėtų išsiaiškinti, ko kį menininką laikome sėkmės lydimu. Menininko darbai gali būti puikiai par duodami, bet neturėti meninės vertės, kaip ją suvoktų menotyrininkas. Ga li būti sukurtas populiarumo įvaizdis, bet tai ne tas pats, kas pripažinimas. Menininkas gali būti vertinamas ir pa laikomas menotyrininkų, jo darbų gali įsigyti muziejai ir meno kolekcijos, ta čiau, kiek ilgai jis galės iš to pragyven ti? Visus tuos atvejus žinome, tad norė tųsi, kad tas sėkmės įvaizdis neapgautų nė vienos pusės ir žmonės su juo nesu sisietų. Man svarbu būti patenkintam savo darbu ir pasiekimais, jausti pasi tenkinimą tuo, ką darau, bet dirbda mas stengiuosi nevertinti savęs kaip sėkmės lydimo arba ne, nors supran tu, kad visuomenės nuomonės atžvil giu svarbu, ar tam tikras asmuo yra pri skirtinas prie tų, kuriems nusišypsojo sėkmė. Vis dėlto sprausti savęs į tuos rėmus visai nebūtina ir galima eiti savo keliu. Ypač menininkams – juk mūsų misija pir miausia yra skleisti savo kūrybą, žinią.

rijos ir prisiminimai yra tai, kas lieka parodai pasibaigus. Be to, tai išskirti nė galimybė pamatyti save kitų meni ninkų, galerijų, erdvių ir sociumų kon tekste. Iš tikrųjų kiekvienas įrašas yra nuoseklaus darbo ir pastangų rezulta tas – to žengto žingsnio ar žingsnelio, atvedusio prie kito etapo.

– Kaip ir įvairių profesijų atstovai, taip ir menininkai turi gyvenimo aprašymą (CV), kuriame įprastai nurodoma per sonalinių ar grupinių parodų sąrašas, apdovanojimai, mugės, rezidencijos, daug kitų pasiekimų ir veiklų. Kokiu įrašu savo CV labiausiai džiaugiesi ar didžiuojiesi? Kodėl būtent jį išskyrei?

„Ambivalentiškas paradas“, 2014 m. „Lewben Art Foundation“ kolekcija

– Sakoma, kad sėkmę sudaro 95 proc. darbo ir tik 5 proc. talento. Ar sutinki su tokiomis proporcijomis? Kaip yra meno srityje?

– Nesinori išskirti kokių nors konkrečių įvykių ar parodų, nes kiekviena jų su teikia tam tikros patirties ir naujų pa žinčių. Sutikti žmonės, bendros isto

Labai džiaugiuosi jau aštuonerius me tus trunkančia draugyste su galerija „Le ger“ Švedijoje, kuri yra žinoma ir gerą vardą turinti meno institucija, bendra

Džiaugiuosi ir dar viena ilgalaike draugyste su ilgus metus gyvuojančia ir daug patirties turinčia galerija „Baroti“ Klaipėdoje. Pastaruosius šešerius metus ji pristato mano kūrybą meno mugėje „ArtVilnius“. Šiemet meno mugėje ga lerija pristatys Dainiaus Liškevičiaus ir mano kūrybą. Man tai didžiulė garbė. Negaliu nepaminėti ir prieš kelerius metus užsimezgusios draugystės su ga lerija VCRB Belgijoje, kurioje mano pa veikslai pristatomi šių metų rugsėjį.

– Daugiausia tapai, bet kuri ir instalia cijas. Kaip manai, medijos pasirinki

RODION PETROFF: BE IRONIJOS BŪTŲYPAČ

darbiaujanti su kolekcininkais iš visos Europos. Joje teko surengti tris perso nalines parodas. Pamenu, kai dalyvavau vienoje grupinėje parodoje Paryžiuje, susipažinau su vyresnės kartos meni ninku, kuris, nors ir gyveno toli nuo Mal mės miesto, kuriame yra galerija, apie ją puikiai žinojo. Buvo malonu išgirsti ge rų atsiliepimų ir sveikinimų, kad dirbu su viena geriausių galerijų Švedijoje. Ma nau, menininkui bendradarbiauti su pa tikima galerija yra labai svarbu.

– Ar laikai save produktyviu menininku? Kas padeda to kiam išlikti ir nuolat generuoti idėjas? Ar buvo laikas, kai mūzos tylėjo?

„Karštas

„Superpozicija“vanduo“

– Tavo pastebėjimu, kuo skiriasi parodos lankytojas Lietuvo je ir užsienyje? Ar susidomėjimas menu auga?

jai, kurie mane matė pirmą kartą, negailėjo dėmesio, palai kymo, rodė didelį susidomėjimą. Žmonės buvo atviri, tryško noru pažinti, praplėsti savo pačių ribas, betarpiškai bendrau ti. Tuomet pajutau labai didelį skirtumą tarp lankytojų už sienyje ir čia, Lietuvoje. Atrodė, kad mes bijome pagirti, pa sitikėti, stebėtis, nežinoti, klausti, neįsipaišyti į kontekstą, bet džiaugiuosi, kad jaučiasi didžiulis pokytis ne tik šiuo at žvilgiu, bet ir kultūros renginių, įvykių skaičiaus, kokybės ir populiarinimo prasme. Menas tampa įdomus vis platesnei visuomenės daliai – tai svarbus pokytis. Meno kolekciona vimas, kaip ir pats suvokimas, dėl ko tai daroma, taip pat ta po prieinamesnis.

– Tarp tavo kūrybos temų – socialinės problemos, politiniai konfliktai. Ar bręsta nauji darbai, kurie siesis su esama geo politine situacija, karu Ukrainoje?

– Paminėjai kitus projektus. Kokia dar veikla užsiimi?

tauju: žmogus sukūrė tiek prietaisų, kurie turėtų jį aptarnau ti, bet galiausiai pats žmogus jiems tarnauja. Instaliacijoje „Praeities beieškant“ atsiskleidžia nostalgi jos ir praeities įtaka dabarčiai. Ši instaliacija simbolizuoja da barties suvokimą per praeities prizmę ir praeities paieškas dabartyje. Nostalgija padengia sąmonę gailesčio skraiste, o noras grįžti ten, kur grįžti neįmanoma, palieka žmogui ap maudą ir beprasmybės pojūtį.

– Kai prieš septynerius metus įvyko mano pirmoji personali nė paroda Švedijoje, buvau sužavėtas, kaip parodos lankyto

– Kaip ir bet kurioje srityje, svarbiausia daryti tai, kuo tiki, daryti tai sąžiningai ir atsakingai – ne dėl mados, medijos populiarumo ar nansų. Performan so ir NFT menas tikriausiai yra geras pavyzdys, kai žmonės, kurie tuo neti ki, nedega aistra, imasi to vaikydamie si tendencijų ir norėdami būti populia rūs. Nors esu už eksperimentus, kartais tikslas, dėl kurio tai daroma, yra aki vaizdus ir tai neskanu.

skolino vieną mano darbą iš jų kolekcijos – jis buvo nutapy tas 2014 m., tuo metu dažnai buvo kalbama apie hibridinį karą, jo sąvoka mane labai paveikė, kaip ir Krymo aneksija.

– Prieš kelerius metus broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai pakvietė prisi jungti prie jų projekto – kartu nupiešė me kūrinį „Jūs jau žiūrite į mane ilgiau, nei kažkada žiūrėjo tėvai“. Kartais vis dar esu kviečiamas kurti sienos piešinių ar dizaino projektų. Atsirenku prasmingus, man įdomius, ku rie keltų iššūkį. Šiais metais antrą kartą bendradarbiausiu su Lietuvos jūrų muziejumi, o Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos kvietimu kursiu instaliaciją bunkeryje. Šios užduotys kelia iššūkių ir pačios idėjos sukūrimo, ir techninio atlikimo prasme.

– Man nėra artima, kai kūriniuose tiesiogiai vaizduojamos globalinės, egzistencinės problemos, nors manau, kad rea guoti būtina, tik kiekvienas tai daro savais būdais. Kai pra sidėjo karas Ukrainoje, kurį laiką negalėjau dirbti, mintys sukosi vien apie tai, tad vienas darbas bus susijęs su karu Ukrainoje. Ar vis dėlto du? Šiai parodai („Grupinė paroda“ VDA „Titanike“ – aut. past.) „Lewben Art Foundation“ pa

DAŽNAI MANO DARBUO SE APTINKAMOS NUORO DOS Į MENO ISTORIJĄ, PA SAULINIUS ĮVYKIUS AR GY VENIMO DĖSNIUS SUKURIA TAM TIKRĄ KODĄ, KURĮ IŠ ŠIFRUOTI PADEDA ŽODŽIŲ IR SIMBOLIŲ ŽAISMAS.

– Parodos anotacijoje rašoma, kad kvieti žiūrovą įminti sociokultūrinių kodų mįs les. Kokios jos? Pateik keletą pavyzdžių. – Dažnai mano darbuose aptinkamos nuorodos į meno istoriją, pasaulinius įvykius ar gyvenimo dėsnius sukuria tam tikrą kodą, kurį iššifruoti pade da žodžių ir simbolių žaismas. Pavyz džiui, kūrinys „Oil on Canvas“ yra XXI a. natiurmortas, kuriame aliejus žmo nėms ir aliejus mašinoms stovi vieno je plotmėje. Atrodo, fantastika, bet grei tu metu prie šio stalo prisės kažkas, kas minta abiem. Biologinis ir mechaninis susijungs ir taps nauju kūnu. Sampro

mas gali lemti kūrybinę sėkmę, popu liarumą?

– Papasakok apie šiuo metu Vilniaus dailės akademijos (VDA) „Titanike“ vykstančią savo parodą „Grupinė paroda“. Kodėl jos toks pavadinimas? Kada ir kaip gimė parodos vizija? – Ši paroda yra tęsinys mano ankstes nės parodos „Abejonės ir ginčai“. Mano kūryba – tai dažnai abejonės, paieškos, bandymas suprasti, perprasti, perteikti, iškelti svarbių klausimų ir atkreipti vi suomenės dėmesį į juos. Išeksponavus parodą, teko atkreipti savo paties dė mesį į rezultatą ir suabejoti, nes tuomet pasirodė, kad parodoje trūksta vientisu mo, o darbus sukūrė keli skirtingi meni ninkai. Su laiku supratau, kad toks ir yra mano kūrybos braižas – esu įvairus, nau doju skirtingas medijas ir technikas, tai ir norėjau sustiprinti, dar labiau akcentuoti naujos parodos pavadinime. Man patiko tas oksimoronas, absurdas, ironija – be jos būtų sunku išgyventi šiame pasaulyje.

– Kadangi mano kūrybos kryptis eina natūraliai iš mano gyvenimo, aplinkos, re eksijos, tai ir mano būsimų kūrinių idėjos dažniausiai atsiranda natūraliai, spontaniškai. Nusi paišau eskizą, pasirašau raktažodžius ir kelis mėnesius ar netgi metus idėją brandinu. Jeigu praėjus kažkiek laiko mintis vis dar užkabina, prasideda ki tas etapas – idėjos detalizavimas, išgry ninimas, kuris trunka ilgiau. Daug laiko užima pati tapyba, nes mano darbai rei kalauja Pasiruošimaskruopštumo.parodoms visuomet yra labai intensyvus laikas, po atidarymo norisi kelias savaitės pailsėti nuo tapy bos, užsiimti kitais projektais. Man tai padeda prasiblaškyti, pailsėti, kelia ki tokių iššūkių. Gyvenime pasitaiko vis ko – ir nuovargio, ir blogos nuotaikos, ir išsiblaškymo, ir prokrastinacijos, ta čiau supranti, kad turi tikslų ir daug at sakomybių, tad tai dažnai padeda išlai kyti produktyvumą, kai jis senka.

„Oil on canvas“

– Vasaros olimpinėse žaidynėse Tokijuje buvome du Lie tuvos sportininkų fotografai: aš ir Vytautas Dranginis (@vee_dranginis_photo). Fiksavome Lietuvos sportininkų varžy bas, emocijas, lemiamas akimirkas, atidarymo ir uždarymo ce remonijas, svarbius Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui ir Lietuvos sportui momentus. Tad darbo buvo labai daug, bet pa tirtis – neįtikima. Prieš Tokiją kartu su Vytautu jau buvome aplan

Reiškia: o kas toliau? Labiausiai vertinu laiką, darbą ir kelionę iki debiu to. Tuomet pats debiutas yra neišvengiamas.

– Kai galvojau, apie ką būtų įdomu su tavimi pasikalbėti, iškart išniro dvi pa grindinės temos, du, atrodo, nuo tavęs neatsiejami dalykai: fotografija ir ke lionės. Ar teisingai man sukrito? Gal dar ką nors pridėtum?

– Buvai oficialus vasaros olimpinių žaidynių Tokijuje Lietuvos rinktinės fotografas – rimtas debiutas! Meistriškai sustabdytuose kadruose parodei įvairiausius ir įdomiausius olimpiados veidus, emocijas, istorijas. Tam tikra prasme nuo tavo nuotraukų priklau sė, kokius iš arti sportininkus pamatysime. Kokia buvo ši patirtis?

– Iš artimiausių ranka pasiekiamų pavyzdžių. Įkvėpimo toli ieškoti nereikia. Bet verta jo ieškoti kokybiško ir iš giliau. Todėl artimiausi ša limais esantys žmonės yra geriausias šaltinis.

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjęs fotografuoti, kokio ėjimo tikėjaisi ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavai iš kito žaidė jo: klientų, praeivių gatvėje, kitų fotografų, sekėjų, tėvų, draugų, o gal savęs paties? – Pradžioje viskas buvo neįtikimai paprasta. Gal dėl to, kad nesijaučiau dirban tis. Jaučiausi kaip nuotykių ieškotojas. Tad pagrindinis triuškinantis atsakas vė liau atėjo iš paties savęs. Savikritika. Gal tik vienas ėjimas įstrigo man iš fotografo Tomo Tumalovičiaus (@tomastuma lovicius), kuris pradžioje neįtikėtinai man daug padėjo. Reikėjo suvokti, kad žmonės nuotraukas mato kitaip nei mes, fotografai.

– Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum pa daryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?

– Norėčiau manyti, kad tai yra da lykai, kurie buvo ir daugelio sutapi mų virtinė, ir tiesiog labai mėgsta mos mano veiklos. Neretai fotografai pasakoja, kad fotografuoti pradėjo dar mamos pilve su sena tėčio „Lei ca“. Bet mano gyvenime fotogra ja, kaip ir kelionės, atsirado santy kinai vėlai – bandant spontaniškai numalšinti stresą ir smalsumą. Tik nežinau, ar pavyko kurį nors iš šių jausmų numalšinti: smalsumas neblėsta, o stresas iš monotoniško virto dinamišku. Kelionės pamažu tapo labai dažnu užsiėmimu tiek su darbais, tiek su draugais. Šiandien net nebereikia labai stengtis, kad kažkur išvažiuotum. Svarbu tiesiog nepramiegoti įvairių galimybių, pigių bilietų ar neapsigauti, kad turi kaž ką įdomiau veikti. Ir mano smalsu mas tuo nesibaigia – kitos discipli nos, kaip videoprodukcija, režisūra, reklamos kūryba, produktų dizainas, per pastaruosius kelerius metus tapo taip pat labai artimos.

Rašė Giedrė Ivanova

– Noriu sukurti trumpametražį lmą.

Sugauti (eilinės) akimirkos (neeilinį) grožį – regis, tokį tikslą fotografuodamas galėtų kelti Kipras Štreimikis. Sakau „fotografuodamas“, bet iš tiesų tą akimirką dažnai jis gaudo ir taikliu žodžiu. Kipras mėgaujasi gyvenimu nuolat ieškodamas iššūkių, naujų veiklų, gylio, tikrumo, kaskart rizikuodamas ir sykiu, kaip pats sako, kantriai laukdamas geros rankos arba gero kadro. Viskas tam, kad gyventi būtų įdomu. Matyt, dėl to labai įdomu ir kalbėtis su juo.

nuotr.BekeraitytėsAgnės

– Kokia ir kieno fotografija žavi tave?

//6©37O

– Daryk kažką, kad turėtum klausimų. Tada juos užduok. Kai užknisi ką nors atsakinėti, tai klausinėk ko nors kito. Ir taip, kol turėsi užtektinai atsakymų.

– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina ju dėti pirmyn?

Tokius nekaltus realybės manipuliatorius. Ir nereikia toli ieš koti, netgi labai paprasta sekti atrastus ir neatrastus Lietuvos brangakmenius, pavyzdžiui, Agnę Bekeraitytę (instagrame –@agnebeke), Eleną Krukonytę (@elenakrukonyte), Tadą Kaza kevičių (@tadas.kazakevicius) arba užsieniečius Peterį Yangą (@yopeteryang), Jasoną Kummerfeldtą (@50_shades_of_jason), Sebastieną J.Zanellą (@sebzanella) ir kt.

– Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti to pirmojo žingsnio?

– Šiandien daugeliui fotografija yra labai artima. Ryškios spalvos ir kontrastingi vaizdai – labai patrauklu. Pačiam pradėjus fotografuoti, daugelio fotografų, kuriuos stebėjau, darbai pasižymėjo būtent šiomis savybėmis. Tačiau bėgant laikui, kai fotografijos technikoje ir teorijoje staigmenų smarkiai sumažė jo, žavesys nukrypo į įžvalgius ir nuoseklius fotografus ir foto menininkus, kurie žmones ir aplinką panardina į savo pasaulį.

FOTOGRAFAS

>> DEBIUTAS

ŠTREIMIKIS:KIPRASNORĖČIAU, KIEKVIENASKAD DARBASMANO VERTASBŪTŲVIETOSANT SIENOS

– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali vis ką, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?

Kaip yra sakęs A.Sutkus, anksčiau fo tografui pavykdavo išlikti tarsi ne matomam ir ant jo, čia pat fotogra fuojančio praeivį ar žaidžiantį vaikų būrelį, niekas nepyko. Dabar žmonės dažniausiai nemėgsta būti kažkieno objektyvo centre ir save fotografuo ti kitiems draudžia, supyksta. Ar ke lionėse, protestuose, renginiuose, tie siog gatvėje esi susidūręs su panašiais dalykais?

– Be olimpinio sporto, dievinu portretus, redakcinę ir gatvės fotogra jas. Pirmosios dvi papildo istorijas arba vaizdu papasakoja apie žmogų: ne tik tai, kaip jis atrodo, bet ir leidžia įsivaiz duoti, koks jis galėtų būti. Ten sprendi galvosūkius. Gatvės fotogra ja yra vi sa ko mišinys ir dar – žaidimas. Atrodo, labai paprasta išeiti į miestą ir fotogra

– Dažniausiai keliauju, kad fotografuočiau. Net ir tuomet, kai keliauju pailsėti nuo fotogra jos, vis tiek su savimi pasigrie biu kokią nors sunkiai veikiančią juostinę arba skaitmeninę muilinę. Taip buvo, kai su draugais keliavome žygiuoti Norve gijos ordais arba apsilankėme Filipinų paplūdimiuose. Abi kelionės buvo skirtos pailsėti nuo darbų, tačiau iš čia parsi vežiau vienus mėgstamiausių savo kadrų. Tad ne, nėra buvę, kad nebūčiau išsitraukęs fotoaparato kelionėje.

– Ir galiausiai – jei negalėtum fotogra fuoti, tu…

– Sakei, kad labai norėtum surengti savo darbų pirmąją meninę parodą, bet tai dar neįvykęs pirmas kartas. Ko reikia, kad jis imtų ir įvyktų? Labai laukiame!

– Ar keliauji, kad fotografuotum, ar fotografuoji, kad keliau tum? Ar būna, kad kelionėje neišsitrauktum fotoaparato?

– Tikriausiai sėdėčiau pilnametražio filmo filmavimo aikštelėje arba su ka mera ant pečių, arba su scenarijumi rankoje. Ką gali žinoti – gal kada ten ir atsidursiu.

lietuvių fotografijos mokyklai (An tano Sutkaus, Romualdo Rakausko ir kt. kūryba), bet nuo tada praėjo nemažai laiko ir daug kas pasikeitė.

imk ir kabink ant sienos. Tai viena iš tų retų šalių, iš kurios išvykus jau nori su grįžti. Tik kitą kartą keliausiu su juosta.

– Miestas ir jo žmonės buvo viena pa grindinių temų formuojantis savitai

fuoti kelius, kelio ženklus, automobilius, bet kiekvieną kartą išėjus kas penkias minutes įvyksta kažkas neįtikimo ir nepa kartojamo. Ir tai dažniausiai užtrunka vos akimirką. Pavyz džiui, perėjoje beveik nepraleisto pėsčiojo emocija, iškritęs ir nusiritęs obuolys nuo turgaus pardavėjos prekystalio, žmo nės paviršių atspindžiuose. Tai savita terapija, panaši į gryba vimą miške. Tik grybai čia labai greit pradingsta.

– Esi buvęs beveik visuose žemynuose. Kur vaizdai, žmonės ir visa kita labiausiai prašėsi objektyvo?

– Kokie geri klausimai! Du dalykai sukasi galvoje. Pirma, kai aš kažkurio je fotogra jos srityje jaučiuosi gerai ir patogiai, atsiranda noras eksperimen tuoti ir ieškoti alternatyvos. Pasidary ti taip, kad nebebūtų jauku ir patogu, bet sunku, nauja ir įdomu. Antra, be asmeninių ar užsakomųjų fotosesijų ir renginių, laiko nufotografuoti rei kalingus kadrus dažniausiai yra labai mažai. Tuomet labai svarbu greitai orientuotis ir kontroliuoti situaciją, kurioje privalai už ksuoti sau reika lingus kadrus. Tai šių dviejų aspektų visuma gal ir būtų mano specializaci ja – operatyvi ir kokybiška adaptaci ja sudėtingoje fotogra joje. Kalbant apie modelius, tai ne visi tokie esame ir paradoksaliai dažnai patys bijome kamerų, bet norime gražių nuotrau kų arba kažkam reikia mūsų gražių nuotraukų. Tad šiuos talentus, jiems nestokojant gerų jausmų, stengiuosi ambicingai už ksuoti, net jeigu susi duriame su nejaukumu. Tada jaučiuo si geriausiai.

Tavo darbų kokybę ir rezultatą tikrina klientas, bet darydamas projektus sau gali būti nepatenkintas menkiausiais nepastebimais elementais. Tad, da rant asmeninius projektus, reikia iš mokti būti atlaidesniam sau ir nedve jojant teikti jiems pirmenybę. Dabar jaučiuosi, kad priėjau liepto galą. Iš mokau ir supratau, ką reikėjo. Užteks marinuoti laiką, tad šios parodos gali ma tikėtis netrukus.

– Palikti ateičiai. Idealiu atveju norė čiau, kad kiekvienas mano darbas būtų vertas vietos ant sienos. Žiūrėdamas į jį pamirštum laiko suvokimą. Ir nors čia toks neįmanomas uždavinys, bet tegu tai būna mano variklis judėti pirmyn.

– Užkulisiai visada įdomūs. Ypač smal siems žmonėms, kuriems reikia kažką pačiupinėti, pasukti, suprasti, išmok ti. Pats toks. Tad labai aišku buvo, kad įvykiai už kadro turėtų būti įdomūs ir kitiems tokiems pat smalsiems. Pa sakojimai atsirado labai natūraliai, o nuotraukos juos papildydavo. Jie la bai skyrėsi nuo informacijos žinių portaluose, mat juose rodydavome savo fotopozicijas, naudojamą tech niką, mūsų sėkmes ir nesėkmes, laiką tarp varžybų, aplinką, žmones, mais tą ir mūsų darbą. Norėjosi, kad žiūro vas bent šiek tiek įsitrauktų į tai, kas vyksta, pats taptų dalyviu ar fotografu ir matytų viską taip, kaip yra.

– Užsakomieji darbai labai lengvai įsuka į verpetą, iš kurio sunku išsisukti.

kę Europos ir kitas žaidynes, tad iš dalies žinojome, ko tikėtis: intensyvaus ir nuo lat kintančio tvarkaraščio, kelių valan dų miego kasnakt, nuolatinio ir neper traukiamo darbo. Prieš tai aplankytos žaidynės tapo savotiška repeticija prieš olimpines. Bet šios, organizuotos ko ronaviruso šešėlyje, buvo dar kitokios: šimtai mėgintuvėlių seilėms, nuolati niai sveikatos ar saugumo patikrinimai, karantinavimasis dėl menkiausio kon takto – viskas turėjo įsipaišyti ir į taip in tensyvią rutiną. Tik norisi šiek tiek ro mantizuoti, kad, atvykus į varžybų vietą ir pradėjus fotografuoti, visas nuovar gis ar stresas, kurį patyrei vos suspėjęs atkeliauti į trečias tos dienos varžybas, išblėsta. Tuomet akylai stebi aplinką, sprendi geometrines problemas ieško damas kampų, iš kurių sportininko už nugaryje matytųsi olimpiniai žiedai ar vėliavos. Nors taisyklės yra itin griežtos ir fotografų judėjimas labai apribotas, vis mėgini surasti spragų ar pilkų linijų dėl legendinio kadro. Tad išties ši patirtis buvo kaip labai malonus trileris.

– Labai daug. Nors dauguma nesame abejingi Rusijos karo su Ukraina aki vaizdoje, bet labai gaila, kad laikui bė gant mūsų įsitraukimas mažėja. Ma lonu, kad ši nuotraukų galerija vis dėlto užkliuvo tau už akių ir galiu ja pasidalyti, primindamas apie Rusijos grėsmę ir nesibaigiantį karą. Toks ir bu vo tikslas. Stebint protestus, juose suži bėdavo labai įžvalgių ir nuoširdžių pla katų, kurie man pasirodė verti išsaugoti net ir tuomet, kai protestai nurims. Sa vitas priminimas.

– Aktyviai dalijaisi ir pasakojimais iš olimpiados užkulisių. Ar ten patirtus įspūdžius paprasčiau ir sykiu taikliau buvo užfiksuoti fotoaparatu, ar per teikti žodžiais?

– Juostiniu fotoaparatu sukūrei plakatų galeriją iš protestų prieš karą Ukrainoje. Įspūdingos nuotraukos! Kaip kilo toks sumanymas ir ką tau pačiam jis reiškia?

– Juosta! Neseniai atradai juostinę fo tografiją. Kuo ji patraukė ir tebetrau kia tavo dėmesį?

– Neabejotinai – dabar fotografai yra labai pastebimi. Tiek dėl socialinės medijos ir joje įsitvirtinusių įvairių fo togra jos personažų, tiek dėl diskusi jų apie viešumo ribas. Manau, dėl vi so to susikūrėme visuotinę baimę, kuri fotografus slopina fotografuoti, o žmo nes skatina slėptis nuo kamerų, tik nie kas iki galo nesupranta, kodėl. Arba su pranta tai labai paviršutiniškai. Pats nepamenu, ar esu pakliuvęs į nepa togią situaciją dėl savo fotografavimo mieste, kelionėse ar kur nors. Yra buvę atvejų, kai žmonės paprašo būti nefo tografuojami ar užsidengia veidą, kai objektyvas atsiduria jų akiratyje, bet tikŽinoma,tiek. šiandien tai yra šioks toks žaidimas su ugnimi. Visada gali užkliudyti žmogų, kuriam pasirodys, kad tavo padaryta fotografija apvogė jo sielą. Bet tokių žmonių – ma žuma. Visada, užbėgant tam už akių, galima paklausti, ar galima nufotografuoti. Stebina, kad ir kokie kuklūs yra lietuviai – keturi iš penkių sutiks. Kitas variantas – nufotogra favus papasakoti, kam ir ką fotogra fuoji. Neseniai bendravau su latvių reportažų fotografu Ediju Palensu (@edijsfotolv), kuris paminėjo, kad, no rint už ksuoti įsimintinų, nesenstan čių kadrų, iš pradžių reikia fotografuo ti ir tik vėliau užduoti klausimus. Man patiko ši mintis. O ką? Mes čia tik fo tografuojame.

– Fotografuoji žmones, įvairiausius renginius, protestus, nuotraukomis perteiki kelionių įspūdžius ir pan. Su kuo dirbdamas jautiesi geriausiai? Ki taip tariant, jei tektų rinktis, kokia bū tų tavo kaip fotografo specializacija?

nuotr.ŠtreimikioKipro

– Fiksuoti akimirką tau – giliau patir ti dabartį, įamžinti praeitį ar palikti ką nors ateičiai?

– Pavyko aplankyti dar ne visus žemynus, bet niekur nesku bu. Neturiu tikslo apkrauti savo žemėlapio vėliavėlėmis tik tam, kad prabėgomis pasakyčiau, jog kažkur buvau. Aplan kyti Havajai nereiškia, kad mačiau visą Ameriką. Tačiau vie na įspūdingiausių aplankytų vietų lig šiol yra ne taip ir toli nuo mūsų – Islandija. Šalis tokia įspūdinga, kad sunku neiš siplėsti pasakojant. Tai šalis, kurioje vienu metu sutelpa visi metų laikai ir visi įmanomi orai. Įvairiapusė gamtos didybė ir išdaigos neleidžia nė akimirkos atsipalaiduoti ir nustoti šiuo kraštu stebėtis ir jį fotografuoti. Kontrastinga spalvų pa letė ir smarkiai nesistengiant leidžia už ksuoti šią šalį – nors

– Juostinė fotografija – kaip muzika iš vinilinių plokštelių arba galimybė su sikalti kavos staliuką pačiam: neprak tiška, brangu, tikriausiai ir kokybė prastesnė, bet sentimentaliai nepaly ginti vertingiau. Mano juostinės foto gra jos pradžia buvo kurioziška. Atro dytų, kad dariau viską pagal taisykles, bet neadekvačiai daug kartų klydau ir deginau kadrus. Su jais – ir pinigus. Fotografuodami skaitmeniniu būdu nebejaučiame kadrų skaičiaus limito ir naiviai iš šimtų išsirenkame vieną. Fotografuodami juostiniu fotoapara tu turime būti tikslesni ir santūresni. Susigalvojau asociaciją, kad juostinė fotogra ja yra kaip pokeris, kai labai nekrinta geros kortos. Tuomet reikia nurimti ir kantriai laukti geros rankos arba gero kadro. Kitaip liksi be juostos. Na, ir abiem atvejais – be pinigų. Tai ir patraukė – noras išmokti tausoti kame rą ir kadrus, ieškoti spontaniškų kūry binių sprendimų, suvaldyti šviesą ir ne daryti klaidų. Nes juosta negailestinga ir labai greitai baudžia už aplaidumą.

– Ką iš tiesų fotografuoji? Turiu ome nyje, ko ieškai ar labiausiai apsidžiau gi sugavęs kadre?

„Istorija nesikartoja, tačiau ji moko“, –knygos prologe rašo loso jos profeso rius, loso nių knygų leidėjas ir vertėjas Viktoras Bachmetjevas. Gra niame „The New York Times“ bestselerio „Apie tiro niją“ leidime iliustratorė Nora Krug, nau dodama savo išskirtinę piešimo techni ką, vizualizuoja 20 JAV istoriko Timothy Snyderio pamokų iš XX a. Pasaulis, per žengęs per praėjusio šimtmečio katas trofų lauką, nepasidarė atsparesnis ar išmintingesnis. Tad šiandien turime atsi gręžti į trapią demokratiją, kuri dar ne seniai buvo klupdoma fašizmo, nacizmo ir komunizmo, ir paklausti, ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad istorijos krum pliaračiai daugiau taip stipriai netraišky tų. T.Snyderis apmąsto įvairias XX a. is torines situacijas, kad pademonstruotų, kaip žmonės pasiduoda tironijai arba, priešingai, nuo jos atsispiria. Anot istori ko, bet koks išankstinis paklusnumas jau yra tragedija („Autoritaras didžiąją da lį savo valdžios gauna be pasipriešini mo“ (p. T.Snyderis8).teigia, kad piliečiai turi gin ti savo institucijas (teismą, laikraštį, įsta tymą ar profesinę sąjungą), nes būtent jos „padeda mums išsaugoti padorumą“ (p. 13). Esą žalinga „manyti, kad atėję į valdžią institucijų pagalba, valdantieji negali tų pačių institucijų pakeisti ar su naikinti“ (p. 15). Knygos „Apie tironiją“ autorius atkreipia dėmesį, kokie svarbūs yra bet kurie bet kokios valdžios rinkimai, ir pabrėžia, kad būtina remti daugiapar

Dar 1995 m. J.Perry, pasirėmęs sa vo asmenine patirtimi, parašė straipsnį, skirtą žmonėms, kuriuos vargina įprotis atidėlioti. Rašinys buvo aktualus, sulau kė dėmesio ir, remdamasis visais gautais atsiliepimais, autorius išplėtojo savąsias mintis, kurios sugulė į 2012-aisiais pasi rodžiusią knygą. Taip originali esė „Struk tūrinė prokrastinacija“ tapo pirmuoju sky riumi. Visi prokrastinatoriai atidėlioja tai, kas turi būti padaryta, bet būtent struktūri

galima rasti atsakymus, kaip įveikti astro fagų grėsmę, o žinutę apie tai pasiųsti Žemėn. Viena bėda: Railandas šioje ke lionėje bilietą turi tik į vieną pusę.

Nedidelės apimties knygoje J.Perry suge ba šviesti, pralinksminti ir nuraminti skai tytoją. Profesoriaus praktinė loso ja yra verta perskaityti ir apmąstyti, net jei jūsų laukia svarbesni reikalai.

klastodamas dokumentus, padeda Gus tavo tėvas Ėrichas, kurį patį galiausiai ištinka tragiška lemtis. Tad greitai ima aiškėti, kodėl Emilė išlaiko tam tikrą šal tą atstumą, kai Gustavas susipažįsta su bendraamžiu pianistu Antonu ir jo šei ma – pasiturinčiais žydais iš Berno. Lai ko skalei kryptelėjus, netrunkame susi pažinti su Gustavo tėvais dar prieš jo gimimą, pradedame suvokti, kaip įvykių eiga supynė vieno ar kito personažo gy venimo pasirinkimų girliandas. Galiau siai veiksmas persikelia į paskutinį XX a. dešimtmetį, Gustavo ir Antono brandos laikotarpį. Veikėjai, didžiąją dalį gyveni mo praleidę tame pačiame Maclingeno miestelyje, vis dar turi savo progų. Ar ti krai liko laiko jomis pasinaudoti?

Dvylika šviesmečių nuo Saulės sistemos. Kai Railandas Greisas erdvėlaivyje atsi peikėja po dirbtinai sukeltos komos, jis ne tik nežino, kur ir dėl kokių priežasčių atsidūrė. Buvęs mokytojas (dabar astro nautas) vargiai prisimena net savo var dą. Gretimuose gultuose – dviejų įgulos narių lavonai, o erdvėlaivis prikimštas pažangiausių technologijų, kurios šios tarpžvaigždinės kelionės metu palaikė trijų keleivių gyvybę. Greiso atmintis pa mažu grįžta, veikėjas sužino dalyvaujan tis ypatingoje misijoje, kurią turės atlikti, kad išgelbėtų Žemę ir visą žmoniją. Gim tosios Saulės ir kitų kaimyninių žvaigž džių energiją ryjančios ląstelės astrofa gai po keliolikos metų sukels katastro škų padarinių visoms gyvybės formoms. Tik įgyvendinant projektą „Sveika, Marija“

>> SKAITYKLA Rašė Nerijus Cibulskas

//8©37O

Iš anglų kalbos vertė Saulina Kochanskaitė. Baltos lankos, 2022

Šiandienės anglų rašytojos Rose Tre main romaną „Gustavo sonata“ gali ma pavadinti tobula knyga apie neto bulus gyvenimus, nes kokie nors teisingi gyvenimai paprasčiausiai neegzistuoja. Autorė, pasitelkdama skaidrią, juvelyriš kai nušlifuotą kalbą, nušviečia skirtingų temperamentų žmonių ydas, kurios, me tams bėgant ir asmenybėms bręstant, ima nevaldomai ristis tarsi sniego gniūž tės nuokalnėn, beveik visuomet sukelda mos skaudžių padarinių. Gustavą Perlę, kurio skurdi vaikystė skleidžiasi maža me Šveicarijos miestelyje vos keleri me tai po Antrojo pasaulinio karo, motina Emilė moko susivaldyti, nes būtent taip dera „elgtis šiame pasaulyje“ (p. 14). Šalyje, karo apsuptyje deklaruojančioje neutralumą, išsigelbėjimą mėgina rasti nuo sunaikinimo bėgantys žydai. Jiems,

Prisipažįstu: iki paskutinės minutės delsiau rašyti šios knygos apžvalgą. Prokrastina cija, arba atidėliojimas, kartais įsėlina į mūsų gyvenimus ir sukelia mažesnių ar di desnių uraganų. Nors ir laukia svarbios užduotys, nesutvarkyti reikalai ir raudonai blyksintys planuokliai, mes kažkaip suge bame sau įteigti, kad visa tai gali pa laukti, tad rūpesčius iškraustome į saugią ir patogią ateitį. JAV Stanfordo universite to loso jos profesoriaus emerito Johno Perry knygelės „Prokrastinacijos menas“ tekstas, anot knygos vertėjo losofo Jono Dagio, „parašytas su didele doze ironijos“ (p. 8). Ji atsispindi jau knygos anotacijoje, kurioje cituojamas rašytojas Markas Twainas („Niekada neatidėk ryt dienai to, ką gali padaryti poryt“). Kaip akcentuoja J.Dagys, apie prokrastinaciją J.Perry nerašo biheivioristiškai, todėl ir ji pati nėra (tik) atidėliojimas („Tai mūsų –ar bent kai kurių iš mūsų – bandymas tvar kytis su tuo, kas vadinama gyvenimo ruti na ar kasdienybe“ (p. 9).

John Perry

Kartais atrodo, kad R.Tremain elgiasi tar si improvizuojanti, bet vis dėlto griežtos kūrinio struktūros nepamirštanti kompozi torė. Tinkamiausiu momentu ji geba su kurti tokių įsimintinų siužeto epizodų, kai džiaugsmas ir liūdesys dramatiškai susi lieja arba vienas kitą nepastebimai pa keičia. Rašytojos mezgamas pasakojimas šiame kūrinyje vis keičia perspektyvas ir taip gan lygus, melancholiškas kalbėji mas nepraranda dinamikos. „Gustavo sonata“ – tai istorija apie neatitaisomą istorinių aplinkybių poveikį individualiems gyvenimams ir nepažįstamų žmonių tarpu savio ryšiams, kurie visados kuriami prisi traukiant, puoselėjant ir netikint, kad vie ną dieną viską reikės paleisti.

Iš anglų kalbos vertė Viktoras Bachmetjevas. Hubris, 2022

nė prokrastinacija, anot J.Perry, „yra tech nika, priverčianti šią neigiamą savybę veikti mūsų naudai“ (p. 22). Niekada ne būna taip, kad prokrastinatorius visiškai nieko neveiktų. Filoso jos profesorius tei gia, kad prokrastinatorius „yra motyvuo tas imtis sudėtingų, savalaikių ir svarbių užduočių, jei tai leidžia jam nedaryti ko nors svarbesnio“ (p. 22). Pirmasis knygos skyrius padeda suvokti faktą, kad nors ir esi prokrastinatorius, tavasis atidėliojimas yra struktūruotas, todėl padeda nuveikti „daug vertingų darbų“ (p. 31).

Sudėtinga kalbėti apie šią knygą neišduo dant smagiausių siužeto staigmenų. Spal vų kūriniui suteikia amerikietiškas A.Weiro humoras. Kartais – vykęs, kartais – plokštokas, bet neabejotinai įsimenantis.

tinę sistemą ir ginti demokratiškų rinkimų taisykles. T.Snyderis siunčia paprastą ži nutę: nė vienas negali atsiriboti nuo po litikos, kadangi jau pats gyvenimas „yra politiškas – ne todėl, kad pasauliui rūpi, kaip jautiesi, bet todėl, kad pasaulis rea guoja į tai, ką darai“ (p. 25). Bet kuri pa tirtis istorijos skalėje yra faktų rinkinys, o faktų atsižadėjimas visada reiškia laisvės atsižadėjimą. „Jei jauni žmonės nepradės kurti istorijos, amžinybės ir neišvengiamy bės politikai ją sunaikins. O norint sukur ti, teks ją šiek tiek išmanyti“, – reziumuo ja

PROKRASTINACIJOS MENAS

Regis, kalifornietis rašytojas, eksprogra muotojas A.Weiras jau turi ryškią žvaigž dę pasauliniame mokslinės fantastikos žvaigždėlapyje. Jis sukėlė milžinišką sciskaitytojų susidomėjimą debiutavęs kaip tarptautinio bestselerio „Marsietis“ autorius, vėliau išleido „Artemidę“, o vos prieš metus pasirodžiusi knyga „Projek tas „Sveika, Marija“ tapo ne tik instagra mo, bet ir „Goodreads“ ir „Amazon“ hi tu. Šis kūrinys eina „Marsiečio“ keliu ir tikrai atitinka griežtus mokslinės fantasti kos žanro standartus. A.Weiras skrupulin gai aprašo erdvėlaivyje vykdomus ekspe rimentus, tad knygoje susidursite su gan solidžiais kiekiais matematikos, zikos, chemijos ir biologijos žinių. Viena ver tus, tai gali pastūmėti praversti puslapius su sausais skaičiavimais ir teorijų gliaudy mais. Kita vertus, būtent mokslas kūriniui suteikia tikrovės, įtikinamumo. A.Weiras rodo nuoširdų atidumą moksliniams dės niams. Jei, pavyzdžiui, erdvėlaivyje rei kia sukurti gravitaciją – rašytojas jums išsamiai paaiškins apie šį procesą.

ŠisT.Snyderis.komiksas yra nedidelė provokacija. T.Snyderio pamokos organiškai susipina su N.Krug iliustracijomis ir istorija tampa regima, todėl – gyviau apmąstoma.

Timothy Snyder, Nora Krug

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kitos knygos, 2022

Andy Weir PROJEKTAS „SVEIKA, MARIJA“

Rose Tremain GUSTAVO SONATA

APIE TIRONIJĄ

Iš anglų kalbos vertė Jonas Dagys. Hubris, 2021

– Neturėjau būgnininko ir galvojau, kad suburti grupę, surinkti visus į studiją kiekvieną kartą, kai noriu sukurti dainą, užtruktų labai daug laiko, todėl viską kūriau kompiuteriu, o jame yra būgnų mašina. Norėjau gyvos muzikos, bet būgnai buvo elektroniniai – čia natūraliai viskas ėjo link to žanro ir išėjo tas cold wave. Praeitą žiemą pradėjau matyti visą aplin ką per kitokias emocijas – nebe taip jautriai žiūrėjau į daly kus, nes prieš tai buvo labai jautrus etapas. Emocijas nustū miau į šalį ir tiesiog manyje pradėjo pulsuoti toks jausmas, kurį perteikiau per muziką.

– Ilgai ši idėja brendo. Prieš karantiną jau gal metus kūriau savo muziką ir norėjau išleisti, bet... Negalvojau, kad bus taip sunku vienam viską nuspręsti. Kai už viską esi atsakin gas pats, natūraliai visada esi tokioje dviprasmėje dvikovo

ka. Kai kitokios aranžuotės ar nebūtinai turi būti priedai nis, kad daina būtų visapusiška... Aišku, reikia ir tokių dai nų. Žmonės pripratę prie standartinių formų ir per radiją vis tiek nori jas girdėti, nes tokios dainos suteikia ramybę, pa laiko stabilumo jausmą, bet man labai patinka, kai nepabi joma į albumą įtraukti ir keistesnių dainų.

– Dar mokykloje pamėgau muziką. Ko kių penkiolikos metų pradėjau groti gita ra ir per porą metų taip pamėgau muziką, kad pradėjau tolti nuo visko – nuo sporto, nuo draugų, kurie kažką kita veikia... Susi tikau su Regimantu iš „Flash Voyage“, pri sijungė Karolis ir pradėjome kartu groti. Viskas taip magiška: chebrytė, susirinkusi kažkur rūsyje gro ja, nieko nesitikėdama. Turėjome svajonę tiesiog groti scenoje... Vieną vakarą grįžau namo, o ten brolis su draugu įraši nėjo repą. Aš žinojau, kad jie nori paban dyti įrašyti kažką, bet nebuvo stipraus im pulso. Viskas labiau atsirėmė į vakarėlius: kažkas freestylina, kažkas beatboxina, bet taip ir lieka neįamžinta. Tačiau tą vakarą jie įrašinėjo ir pasakė: „Nori ir tu, Gamka, pavaryt?“. Prisijungiau ir visiškai kitokiu amplua, ant tuo metu ky lančios trapo – amerikietiško new shcool repo bangos pradėjome varyti. Man tai buvo taip pat miela širdžiai, kaip ir groti bosu, pianinu, gitara ar bet kuo. Du skir tingi projektai išėjo, nes turėjau draugų iš visiškai kitokių – repo ir roko pasaulių.

Man abu dalykai buvo tokie pat gražūs ir atrodė why not pabandyti daryti abu.

– Koks tau buvo pandeminis laikotarpis?

>> AUKSCIAU ZEMES

Rašė Toma Vidugirytė

– Šiuo metu esu šiek tiek nutolęs nuo repo, nes su „Flying Saucer Gang“ padarėme albumo demo, ir jis užsiliko kompe Brandinasi, kaip vynas bręsta (šypsosi). Remis pradėjo savo projektą daryti – hauso repą, o aš pradėjau savo cold wave Dainas kūriau tiesiog pasiėmęs akustinę gitarą ir nežinojau, į ką jos pavirs. Buvo ir folko, t.y. tokių Bobo Dilano stiliaus, ir „The Beatles“ skambesio dainų... Visokiausių, bet galiau siai labiausiai mane užkabino 9 ojo ir 10 ojo dešimtmečių „Foje“, „Kino“ muzika. Turbūt dabar labiau atsispindi ma no kūryboje tas roko elementas, bet repas vis dar širdyje ir niekur nedingo. Viską, ko išmokau kaip repe ris, labai smagu panaudoti kituose žanruose.

//10©37O

– Kai prasidėjo šita didžiulė pauzė su ka rantinais ir taip toliau, pamačiau, kokį smagų ir neįpareigojantį gyvenimą gy venau iki tol – koncertai, interviu... Kai gali tiesiog būti savimi ir daryti, ką no ri... Per šį laikotarpį pasiilgau žmonių ir kažkaip natūraliai kitomis akimis pažiū rėjau į viską. Seniau gal visa tai priėmiau labiau kaip duotybę ir nesuvokiau, kaip smarkiai turiu būti dėkingas žmonėms, kurie manęs klauso, ir kaip labai mėgs tu savo darbą.

– Ką duoda kiekvienas projektas? Juk tai ir tam tikros savęs paieškos, ir galimybė atskleisti save skirtinguose stiliuose... – Davė platų gyvenimo jausmų spektrą, suvokimą, kad yra žiauriai daug skirtingų kastų žmonių, nors iš tikrųjų mes visi vis tiek esame susiję. Visi esame jautrūs, visi norime valgyti, miegoti – visi darome tą patį. Skiriasi tik kažkokios mūsų mo ralės ribos ar socialiniai principai – kaž kas keikiasi, kažkas nesikeikia, kažkas no ri meluoti, o kažkas nori sakyti tiesą... Vis dėlto fundamentaliai mes, kaip rūšis, vi si esame tokie patys. Kai žmonės pyksta si dėl to, kuris muzikos žanras geriausias ar kuris atlikėjas geresnis, t.y. dėl tų visų meninių dalykų, man tie nesutarimai at rodo visiškai betiksliai ir paremti tik ego

– Muzika ar tekstas – į ką dažniau atkreipi dėmesį tiek kitų kūriniuose, tiek savo?

ŠALTOS RUDENS BAN

– Pats solo projektas buvo karantino idėja ar užuomazgų buvo anksčiau?

– Kodėl nuėjai iki cold wave ir tos praėjusio šimtmečio pa baigos laikmečio dvasios?

– Juk stiliai dabar jau nėra tokie svarbūs. Visi kūrėjai juos maišo...

– Taip, dingsta ribos tarp stilių ir man tai labai patinka, nes atsiranda galimybė muzikai plėstis ir dar tobulėti, o ne būti perdirbiniu to paties per tą patį pagal se nus šablonus. Žmonės, kurie nusprendžia laužyti tuos standartus, man labai patin

Jaunosios kartos muzikos autorius ir atlikėjas Germanas Daškevičius-Gamka jungia roko ir repo pasaulius. Pradėjęs groti su psichodelinio roko grupe „Flash Voyage“, Germanas labai greitai prisijungė ir prie trap repo projekto „Flying Saucer Gang“. Abi grupės tikrai pažįstamos visiems melomanams, tačiau neseniai kūrėjas pristatė ir pirmąjį savo debiutinį albumą „Šaltos bangos“ kaip atlikėjas Gamka. Su Germanu susitikome mažame Vilniaus parke ir pasikalbėjome apie roko ir repo pasaulius, solo projekto atsiradimą, naująjį albumą ir įrašus su legendinės grupės „Siela“ lyderiu Aurelijumi Sirgedu.

– Iki karantino dalyvavai dviejuose skir tinguose projektuose – „Flying Saucer Gang“ ir „Flash Voyage“. Kodėl tau tokių skirtingų projektų reikėjo?

je su savimi – kas geriau? Todėl užtruko porą metų, kol su pratau, kaip noriu save pristatyti.

– Kitų atlikėjų kūryboje dažniau atkreipiu dėmesį į muzi ką, tačiau kurdamas savo dainas pirmiausia kreipiu dėme sį į žodžius. Kartais tai mane net šiek tiek glumina ir nervi na, nes, atrodo, pagaunu kažkokį gražų jausmą, ir melodija gera, bet, na, nesurandu aš jai tinkamo teksto. Parašau kaž ką ir nebūnu tuo patenkintas, tada pradedu galvoti – ar šita melodija nenusipelno geresnių žodžių? Jeigu melodija graži ir tikra, tai, atrodo, norisi pasakyti kažką teisingo žmonėms, na, bent jau savo kažkokią tiesą, nes žodžiai turi tiek daug galios... Aš anksčiau net nesupratau – kiek daug. Kai dabar klausau savo tekstų, kai tik pradėjome groti po mokyklos,

– Vieni tave mato kaip repo, kiti – kaip roko atlikėją. Dabar dar pradėjai kurti ir kaip Gamka. Kuris įvaizdis tau artimes nis ir kur yra daugiau Germano?

Kaip vyko pagrindinės idėjos gvildenimas?

NORĖJAU RIAUKA,MANOKAIPMONIŲBEKOMPROMISŲ,BEKITŲŽMOĮSIKIŠIPARODYTI,SKAMBAMUZI-IRPADATAI. GOS IŠ GAMK OS nuotr.DaučionoBenedikto nuotr.DaučionoBenedikto nuotr.BabenskoDžiugonuotr.KrilavičiausRoko nuotr.KrilavičiausRoko

– Pats apsibrėžei, apie ką kuria Gamka?

– Taip, visus lmavo Benas Ąžuolas Šar ka. Su juo susitikome kovo mėnesį, da viau jam gabalų paklausyti ir jis sako: čia bus fainiai. Kažkaip susitarėme, kad padarysime visus tris tarsi tokią trilogi ją. Klipai bendro stiliaus, gražiai susižiū ri viskas...Nežinau, jaučiuosi įgyvendinęs tai, ką norėjau įgyvendinti. Ne sudėtinguoju būdu, bet tokiu – aiškiu, tvarkingu, gra žiu. Be problemų vyko visi lmavimai –taip atvarome, padarome, pasidžiaugia me ir – pirmyn.

– Kartu pasirodė ir naujų klipų. Kaip se kėsi juos kurti?

Tik klipe „Šaltos bangos“ buvau vienas, nes tai labai asmeniškas kūrinys. Be to, lmavome prie jūros ir grupė negalėjo važiuoti.

– Norėjau, kad ta muzika šnekėtų pati už save, o teatro elementas ateis vėliau, kai bus įdėta darbo ir gal dainos bus šiek tiek kitokios. Šiam albumui norėjosi pa prastumo ir man labai patinka tie old school klipai, kur grupės groja kokioje nors įdomioje lokacijoje, todėl tą stilių visiems trims klipams ir panaudojome.

jo A.Sirgedas iš lietuvių legendinės grupės „Siela“. Jis tą muzoną išmano puikiai, todėl man davė gerų patarimų, kaip neprisieksperimentuoti per daug. Turbūt be jo albumas būtų skambėjęs labiau kaip jauno kūrėjo ir eksperimentuojančio žmogaus, bet Aurelijus sudėjo partijas į vietas.

negaliu patikėti, kokių jų esu prirašęs. Dabar galvoju – kaip taip stumti galėjau?

Šios dainos yra mano gyvenimo refleksija. Flashuose ir „Flying Saucer Gang“ kuriami tam tikri paveikslai, o mano solinės dainos yra tai, ką išgy venu kiekvieną dieną. Negaliu sukur ti kažko, ko nesu patyręs. Dainos išei na iš manęs.

– Ar tiesa, kad visus klipus kūrė Benas Šarka?

Galiausiai sutikau vadybininką Lau rą, kuris pasakė: „Neblogai skamba. Tau reikia pas Aurelijų nuvaryti Išryškinsime ir čia bus gerai labai.“ Nuėjau pas Au relijų, apsišlifavome ir atvykau į Vilnių profesionaliai sutvarkyti tų įrašų. Nuo lapkričio iki vasario buvo seasion‘ai –atvykstu kokioms trims dienoms, ap sistoju viešbutyje, atsikeliu 11 val. ryte ir einu pas Aurelijų. Visada pavėluoda vau (šypsosi), bet dirbdavome visą dieną ir taip galiausiai pabaigėme albumėlį.

– Norėjau parodyti savo estetiką ir save –kaip aš noriu, kad atrodytų klipai, mano ap ranga ir mano kūryba. Taip švariai, aiškiai, be per didelių kažkokių užsibrėžtų tikslų. Žinau, kad buvo galima daug ką geriau padaryti ir todėl dabar esu žiauriai užsivedęs išleisti an trą albumą. Tiksliau, jau esu jį pradėjęs, tik reikia viską užbaigti.

– Kiek truko tavo debiutinio albumo „Šaltos bangos“ kūrybinis procesas?

– Solo projektas dar naujas... Kaip ma nai, jau atradai savo skambesį ar dar kažko ieškosi ir eksperimentuosi?

Norėjau be kompromisų, be kitų žmo nių įsikišimo parodyti, kaip skamba ma no muzika, ir padariau tai. Norėjosi trupu tį ant savo pečių užsimesti tokią naštą, nes čia visas partijas įrašiau pats – sintezatorių, vokalo, gitarų, boso... Man labai daug padė

– Tikrai ieškosiu ir eksperimentuosiu, nes nematau priežasties sustoti ties kažkuo ir galvoti, kad čia jau yra geriau sia, ką galiu padaryti. Aš labai smalsus, man viskas įdomu ir greitai atsibosta tas pats skambesys... Kiekvieną dieną norisi kurti naują dainą. Man tai sutei kia ramybės, nes gyvenimas labai greitas ir nenuspėjamas, o kai ku ri dainą – viskas sustoja. Daina liks, ir tas jausmas man suteikia vilties.

– Kas tau buvo svarbu kuriant savo projektą?

– Viskas prasidėjo praeitą vasarą. Nusi pirkau tokį seną juokingą sintezatorių „Casio“ ir ėmiau kurti. Metus su trupu čiu kūriau. Viskas buvo apie meilę, daž nai apie mano ankstesnius, dar ankstes nius santykius ir šiaip visus gyvenimo santykius – su šeima, draugais ir mūzo mis, vadinkime. Buvo ir daug laimės, ir daug skausmo tose dainose ir dienose.

– Noriu perduoti žinutę apie žmonių jausmų svarbą ir kaip svarbu meilė vie nas kitam, taika, šviesa ir visi tie dalykai... Tai skamba banaliai, bet visi išgyveno me blogų momentų, tokių kaip artimų jų netektys, visokios traumos arba išda vystės... Niekam nemalonu tai patirti. Noriu, kad viskas būtų malonu gyveni me, nes blogų dalykų ir taip nutinka, to dėl norisi skleisti kuo daugiau gėrio.

– Esu atidi, bet nesu labai smalsi. Jeigu,

– Todėl, kad norėjo palikti keistą intri gą. Telieka ji lig šiol, haha. Atskleisiu gal kitame interviu.

– Šiandien poezija tapo tiesiog daug paskyrų instagrame (lietuviškų ir ne).

– Vėlgi atsiribočiau netgi nuo savo įgy to aukštojo išsilavinimo. Niekada to nesureikšminau. Žinoma, tai, kad esu ne realiukė (t.y. ne tiksliųjų mokslų gerbėja), turbūt išryškėjo jau pradinėse klasėse. Pamenu, kad mano vaikiškas eiles spausdino žurnaliukai „Pepė Ilga kojinė“, „Flintas“. Ar patekau į mėgsta miausią vaikystės žurnaliuką „Nami nukas“, nepamenu. Turėjau iškarpų, bet per daugelį kraustymųsi viskas pa simetė. Tačiau kokį sekretą pavyko at rasti – tai buvo mano vaikystėje šeimo je leidžiamas žurnaliukas. Tuomet dar net nebuvo interneto, pamenu, kad vis ką apipavidalindavau su tokia progra mėle „Greetings Workshop“. Mokėjau ir skenuoti. Vienu metu žurnaliukas vadinosi „Jūratukas“, paskui – „Viršū nė“ ir dėmesio sau jame negailėda vau. Tuose žurnaliukuose apstu mano (ne)vaikiško humoro, netgi eilėraščių. Kai kurios eilės netgi lengvai absurdiš kos – kai skaičiau, pati nustebau. Na, o toliau mokykloje aš labai lengvai gliau

– Regis, kad atsi rastų eilėraštis, reikia būti labai atidžiam ir smal siam.

– Pirmiausia – esu Dievo vaikas. Antra –žmogus. Trečia – siela. Žinoma, taip neprisistatysi atėjęs į darbo pokalbį, naują kompaniją ar pan. Gyvename visuomenėje, kur, be abejonės, reika lingi pavadinimai, svarbu statusas. Pa stebėjau, kad jų (tų pavadinimų) šiuo metu atsiranda netgi labai neįprastų –regis, vos kažką pradedi veikti ir tave jau vadina to užsiėmimo pavadinimu: pavyzdžiui, idėjų įveiklintoju, guru, socialinių medijų veikėju ir t.t. Kodėl negalima tiesiog turėti patinkantį už siėmimą, bet neprisistatyti kaip to už siėmimo atstovu? Tiesą sakant, man netgi nepatinka žodis „poetė“. Tačiau kaip kitaip pakviesi žmones paskaity ti eilių? Juk nesakysi „eikš, čia trupu tėlį eilių prirašiau, paskaityk, gal pa tiks“. Kelia šypsnį, tiesa? Man irgi. Bet taip jau yra.

– Kas šiandien yra poezija?

POEZIJASTRAUPAITĖ:JŪRATĖŠIANDIENTAPOPASKYROMISINSTAGRAME KARAS NEGALI RADIMŲ.RADIMŲ,VOKIMŲ,IŠSAVOGERAI.NE,VAMEGYVENULIMABETNEVEIKTI.ŠIAIP,GASAKYTI,SAKOKOMANTENKURIUREALYBĘSAVOSUATPRA Rašė Daiva Juonytė Prieš porą metų dienos šviesą išvydusios knygos „Rūkas migloje“ autorė Jūratė Straupaitė vengia vadinti

– Kokios knygos įkvepia jus pačią? Tokios, kurių rašymo stilius – išskir tinis. Labai mėgstu Ugnę Barauskai tę, Audronę Urbonaitę, Rasą Aškinytę, Chucką Palahniuką, Babe ę Walker ir pan. Jei nėra stiliaus – knyga į šalį. save poete. Tačiau būtent apie eiles daugiausia ir kalbėjomės. „Visada žavėjausi tokiais momentais kaip džiaunami skalbiniai, kava penktą ryto, dingęs karštas vanduo... Ten tiek poezijos“, – sako Jūratė ir pasakoja, kaip vaikystėje leido žurnalą, kaip lengvai gliaudė literatūrą ir kaip ją šiandien ištinka eilėraštis.

– Koks jūsų santykis su pasauliu? Kaip jus veikia (ir ar veikia) skirtingi kon tekstai, globalios problemos, aplinka?

– Ką praranda poezijos nepažinusieji? – Praranda būties lašą buityje. Visa da žavėjausi tokiais momentais kaip džiaunami skalbiniai, kava penktą ry to, dingęs karštas vanduo... Čia tiek poezijos. Jei žmogus to nepažįsta ar neatpažįsta, jam buitis gali tapti nepa keliama.

nuotr.archyvoasmeninioStraupaitėsJūratės //12©37O

džiau literatūrą, mėgstamiausias auto rius buvo visų nemėgstamas Antanas Škėma (mėgstu jį lig šiol). Rašinius / re feratus supildavau be didelių pastan gų. Labai laukdavau lietuvių ir anglų kalbų pamokų – jų mokytojas prisime nu lig šiol.

– Kada ir kaip įvyko susitikimas su sa vo pirmuoju eilėraščiu?

Man keista, kaip žmones užkabina to kios eilės, kurias man užtruktų parašy

– Prieš porą metų išleidote debiutinę po ezijos knygą „Rūkas migloje“. Beje, taip vadinasi ir jūsų paskyra instagrame. Ko kia šio žaismingo pavadinimo istorija?

– Tada, kai nuvažiavau į Sauliaus Joku žio spaustuvę ir pasakiau: „Man reikia per kelias savaites išleisti knygą.“ Mie loji knygos kuratorė Birutė pasakė: „A, tai tu pirma sukuri renginį feisbuke, o paskui jau leidi knygą?!“. Aš atsakiau: „Aha!“. Esu labai dėkinga mielajai Bi rutei, kuri įvykdė pavasario stebuklą –vasario 27 d. knygutę jau laikiau savo rankose. Ji yra tokia, kokios norėjau. Net puslapių storis buvo parinktas de taliai padedant Birutei.

– Eilėraštis jus ištinka ar reikia jį prisi kviesti?

– Aš labai atsiribojusi. Nežiūriu žinių, neskaitau naujienų. Tačiau karas ma ne neišvengiamai išbudino iš letargo – stovėjau ir prie Rusijos ambasados su plakatu. Man atrodė, kad jie praskleis užuolaidas ir pradės šaudyti. Bėgo šiur pai. Tokie momentai nenupasakojami. Parašiau kelis skaudžius eilėraščius apie Ukrainą, skaičiau juos viename rengi nyje Klaipėdoje. Karas negali neveikti. Bet šiaip, galima sakyti, gyvenu savame kokone, man ten gerai. Kuriu savo rea lybę iš savo suvokimų, atradimų, prara dimų. Aš net knygų nelabai skaitau, bet rašau romaną. Mano geras bičiulis rašy tojas nesupranta, kaip taip įmanoma.

– Istorija gal skambės nuobodokai, gal net reklamiškai, bet, trumpai tariant, pietavome su tėčiu Klaipėdoje ir pa vadinimas pats įšoko į eterį. Tėtis no rėjo užsisakyti alaus kažkokiu man dru pavadinimu. Sakau: „Koks ten tas – „Rūkas migloje“ tau patinka?“ Pada vėja mane pataisė ir taip gimė knygos pavadinimas. Anksčiau su tėčiu tiesiog kolekcionuodavome absurdiškus pa vadinimus būsimoms mūsų roko gru pėms, kurių niekada nesukursime. Šis pavadinimas buvo toks poetiškas, kad pats padiktavo, ką daryti toliau. Tai to kia paprasta istorijėlė.

– Kada supratote, kad knyga įgaus to kią fizinę išraišką ir išvaizdą, kokia yra dabar?

– Knygos pristatyme sakoma: „Jūra tė knygoje norėjo parašyti dedikaci ją, kad knygutė skirta mąstantiems ir maištaujantiems. Tačiau to nepada rė.“ Kodėl?

priimtiniau.sumo.nuogirdųjątikaddoraiBetsąaplinką,riraiKititiesiogpertekliaus.nuotiesiogmisvenimodalijasiirsėdžiupavyzdžiui,kirpykloježmonėsaplinksavogyistorijo–manoausysatsijungiainformacijosManneįdomu.sako,kadgerašytum,tukaiptikstebėtivosnevijąsugertiįsave.galbūtniekasnepasakė,galimakurvisiškainaurealybę–neiširsmalMantaip

– Sakoma, kad paprašytas papasakoti apie save žmogus dažniausiai pradeda vardyti pareigas, profesijas ar laimėji mus – tam tikras etiketes ar pavadini mus, kuriais remdamasis konstruoja ir įprasmina save visuomenėje. Kaip jūs atsakote į šį klausimą?

– Žodis „ištinka“ čia labai dera. Netgi toks yra vartojamas mano eilėse. Nė vienas eilėraštis nėra prisikviestas, jie visi, galima sakyti, yra mane ištikę. Tai nutinka labai netikėtai, netgi stovint ei lėje ir laukiant puodelio kavos. Ar gu lint vonioje. Dažniausiai rašau į telefo ną ar kompiuterį. Turbūt, jeigu mane pasodinsite prie kompiuterio ir sakysi te „parašyk eilėraštį“, aš jį ir parašysiu, jis mane ištiks. Nelaukiu mūzų, o tie siog visas jas susikviečiu sėdėti ant pa langės, maskatuoti kojomis ir garsiai, garsiai (kaip ir aš) juoktis. Ir kitiems poetams patariu taip padaryti, nėra ko jų bijoti.

– Turite filologės išsilavinimą. Kada į jūsų gyvenimą atėjo meilė kalbai, žo džiui, rašymui?

ti porą minučių. Ten nėra nieko gilaus. Atsikartojimai. Nesipuikuoju. Bet man net Jonas Mekas skamba per skystai. Teužsipuola kas tik nori, aš sakau, ką galvoju ir jaučiu. Gal po dešimties me tų kas nors supras ir pritars. Arba ne.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

– Tokio konkretaus atsiminimo nėra, nes tai jau, kaip minėjau, įvyko vaikys tėje. Galbūt mieliau apibūdinčiau, koks jausmas yra parašius kiekvieną pasku tinį eilėraštį. Tai išlaisvinantis jausmas. Sukuri kažką, ko dar nebuvo šioje pla netoje. Tai pakylėja. Kartais netgi iki debesų.

jokio vyro. Joje matome mokslo tuštybę. Jos organizatoriai nori, kad ji tęstųsi 25 erius metus. Norėjau, kad lmo pabai goje terapeutai taptų tokiomis pačiomis sudėtingomis asmenybėmis kaip jų pacientai.

kaip kino kritikas, kanadiečių režisierius Denis Côté jau daugiau nei penkiolika metų kuria lmus, kuriems, kaip pats pripažįsta, renkasi jam visiškai nežinomas temas. Tokia yra ir jo naujausia, šių metų Berlyno kino festivalyje pristatyta juosta „Tokia ta vasara“ („Un été comme ça“, 2022), pasakojanti apie tris hiperseksualias moteris, mėnesį leidžiančias sanatorijoje. Apie lmą, tokios temos pasirinkimą ir seksą kine kalbamės su režisieriumi, kurio lmas spalio 4–9 d. bus pristatytas kino programoje „Lokys, liūtas ir šakelė“.

Denis Cōté //14©37O

– Jūs galvojote, kad žiūrovai į filmą re aguos kontroversiškiau? – Aš nenorėjau sukurti kontroversiško ar šokiruojančio lmo. Siekiau sukur ti atvirą juostą, bet žodžiais, o ne vaiz dais. Manau, kad lmų su provokuo jančiomis pornogra nėmis scenomis jau matėme 2003 ar 2005 m. Aš nesie kiu tokiomis scenomis šokiruoti bur žuazinės klasės. Filmas yra gan atvi ras savo dialogais, bet kartu subtilus ir šiltas. Tai ir buvo mano tikslas. Žmo nės tiesiog ieško, prie ko prisikabinti. Suprantu, kad gyvename laikais, ypač internete, kur žmonės negali priimti tokio lmo, nes jį režisavo vyras. Bet menininko taisyklė visada buvo do mėtis priešingybe. Vyrai, rašantys apie moteris, turėtų būti priimti, kaip ir mo terys yra visada kviečiamos kurti lmus apie vyrus. Aš pats čia nematau proble mos, bet gyvename kitais laikais.

– Žinai, turiu mažą problemą su kino kūrėjais, kurie atlieka didelius tyrimus, nes manau, kad kinas yra judėjimas tamsoje. Man patinka kurti juostas temomis, apie kurias nieko neišmanau. Tokie žmonės, sukūrę filmų, jaučiasi tos temos ekspertais. Aš neapsimetinėju, kad apklausiau daugy bę sekso priklausomybę turinčių asmenų ar kad šešis mėne sius dirbau su sekso terapeutėmis. Tačiau vis tiek kaip kino kūrėjas turiu teisę pristatyti savo viziją. Ir tada žmonės patys nusprendžia, ar nori kartu su manimi leistis į tamsą. Filmas nesiūlo jokių sprendimų ir nepateikia atsakymų. Jis tik ke lia klausimų. Filmo pabaigoje merginos neišgydomos. Joms to ir nereikėjo. Joms tiesiog reikėjo būti priimtoms. Jeigu l

Dabar, atsakant į tavo klausimą, man reikėjo sukurti tris labai skirtingas veikėjas, todėl dirbau su sekso terapeutė mis. Mąsčiau, kad Geiša turi būti jauna, gan paprasta mer gina, kuriai svarbu kiekybė. Kaip ir daugumai jaunų žmonių. Jie užsiims seksu su kiek įmanoma daugiau žmonių, many dami, kad taip išreiškia save. Taip jie tampa suaugusiaisiais. Sekso terapeutė sakė: taip, ji labai paprasta, bet tokių žmo nių mes sutinkame nuolatos. Juostoje ji nėra tokia sudėtinga kaip kitos dvi merginos, bet ji svarbi istorijai. Terapeutė sakė, kad tokių moterų, kaip Leonie, ji irgi sutinka kiekvieną die ną. Žmonių, kurie buvo incesto arba seksualinio išnaudoji mo aukos. Jie visada nori stoti į akistatą su savo kūnu, nes jo nekenčia. Seksualumas jiems prilygsta intensyvumui, skaus mui. Ji nori save skriausti. Trečią merginą terapeutės įvardi jo kaip netipinį atvejį. Jos problemos yra psichinės. Jai rei kia patvirtinimo iš žmonių. Ją valdo įkyrios mintys. Todėl terapeutė sakė, kad jos atvejis yra labai retas, bet jį galima naudoti lme. Galų gale lmas nėra apie moteris, bet apie tris skirtingus atvejus.

nuotr.ScambleLou

Rašė Ieva

– Tokia terapija realiame gyvenime ne egzistuoja ir, manau, tikrai neegzistuos. Tai gan juokinga. Man tiesiog reikėjo rėmo, kad galėčiau kalbėti apie žmo nes. Žinoma, tokioje terapijoje nebūtų

vyksta iki šiol. Atrodo, tarsi mes turime išgydyti moteris, kai kalbame apie jų geismą. Visa tai buvo parašyta knygoje ir man tai pasirodė labai įdomu. Tada pradėjau rašyti labai tra dicinę istoriją apie tris moteris. Kadangi nesu terapeutas ar koks ekspertas, pagalvojau, kad turiu sukurti kažką dvipras miško, kaip vyras priimti iššūkį ir parašyti apie moters sek sualumą. Pasirūpinau, kad aplink mane būtų tik moterys. Pakeičiau savo nuolatinį montažo režisierių, kuris buvo vy ras ir dirbdamas neištardavo nė žodžio. Jis man buvo men ka pagalba. Su manimi dirbo scenarijaus konsultantė ir dvi sekso terapeutės. Pasirūpinau, kad visos mano aktorės galė tų perskaityti visas scenarijaus versijas. Kaip vyrui scenaris tui, tai buvo labai įdomi patirtis. Nežinau, ar ko išmokau, bet bent jau klausiausi. Viena aktorė man pasakė: žinai, dabar 2019 ieji ir visai aišku, kad scenarijų parašė vyras. Aš buvau labai nustebęs. Galiausiai sukūrėme lmą ir labai norėjau pamatyti žiūrovų reakcijas: ar žmonės bus pasirengę mane

>> UŽ KADRO

– Kalbėjote apie sekso terapeutes, bet ar buvote susisiekęs su nuo sekso priklausomomis moterimis?

Režisierius

– Pradėkime galbūt nuo bendresnio klausimo. Jūsų filmas –apie seksualumą ir seksą. Ką manote apie sekso vaizdavi mą šių dienų kine?

– Juosta pasakoja apie tris hipersek sualias moteris: Leonie, Geišą ir Euge nie, vasarą leidžiančias vadinamojo je sanatorijoje. Kaip kūrėte veikėjas? Šios trys moterys turi labai skirtingų bruožų.

PradėjęsŠukytėkarjerą

KAIP VAIZDUOTI HIPERSEKSUALUMĄ

– Gyvename visiškai naujoje politiškai korektiškoje eroje. Nežinau, ar sekso šiomis dienomis ekrane yra mažiau ar daugiau, bet manau, kad žmonės šiuo klausimu tapo žymiai atsakingesni. Dabar nėra labai geras laikas žmones provo kuoti ar šokiruoti seksu. Pirminė lmo idėja kilo mąstant, kodėl pastaruosius 30–40 metų Kvebeko kine buvo vis ma žiau kalbama apie seksą ir atvirai rodomi nuogi kūnai. Gal vojau, negi tapome konservatoriškesni? Galėjome įvardy ti gal tik keturis ar penkis lmus iš šio laikotarpio. Aš savęs tiesiog klausiau įvairių klausimų. Mąsčiau, ar galiu tai daryti. Ar galiu sukurti kažką, kas būtų šiuolaikiška, subtilu, rimta, tačiau niekad nepamirštant, kad esu vyras. Esu baltasis, he teroseksualus vyras, todėl ši tema yra gan subtili ir į ją turiu žiūrėti labai atsakingai. Tuomet perskaičiau knygą apie nim fomaniją. Ji vadinasi „Nimfomanija: istorija“ (angl. „Nymp homania: A History“), kuri buvo apie patį žodį. Knygą para šė istorikė iš Niujorko. Ji teigia, kad nimfomanija nėra žodis. Jo apskritai neturėtume vartoti. Per visus šiuo metus gydyto jai ir mokslininkai žodį „nimfomanija“ vartojo blogąja pra sme. Paprastai šis žodis vartojamas kaip misogonijos sino nimas. Mes visada kontroliavome moterų seksualumą. Tai

nužudyti vien dėl kvailos priežasties, kad esu vyras. Bet kol kas patirtis bu vo labai maloni.

AŠ VAIZDAIS.DŽIAIS,TĄ,ATVIRĄKIAUFILMO.KIRUOJANČIOSIŠKOKONTROVERJAUNENORĖSUKURTIARŠOSIESUKURTIJUOSBETŽOONE nuotr.ScambleLounuotr.UECCnuotr.UECC

na dokumentiką. Atrodo, lyg jos gyven tų drauge. Istorija nėra parašyta chro nologiškai. Aš nenorėjau, kad žiūrovai žinotų, jog dabar yra pirma ar septin ta diena. Filmas yra visiškai horizonta lus. Savo užrašuose rašiau, kad nenoriu, jog kas nors rėktų, maištautų ar bandy tų nusižudyti. Niekas juostoje nesikei kia. Todėl galų gale lmas yra svajingas ir dokumentiškas. Tačiau aktoriai tikrai buvo nuostabūs.

HIPERSEKSUALUMĄ KINE

me ir yra kokia žinutė, tai ji apie tai, kad turime liautis bandyti išgydyti moters seksualumą ar geismą. Jeigu pradė siu elgtis kaip ekspertas, mano lmas bus kaip disertacija, o tai būtų katas trofa. Aš visai didžiuojuosi, kad nesuti kau nė vienos aukos. Ši juosta ne apie tai. Ji švenčia seksualumą. Tai nėra do kumentika. Aš nebandau nieko įrodyti.

– Jos buvo labai dosnios. Aš pažinojau vokiečių aktorę Anne Ratte Polle. Bu vau matęs jos ankstesnius darbus. Ji vaidino „Net ix“ seriale „Dark“. Anne gan žinoma Vokietijoje, tačiau Prancū zijoje arba Kvebeke – nelabai. Aš ją su tikau prieš kokius ketverius metus. Ir man labai patiko jos tragizmo turintis veidas. Dėl šio lmo per aštuoniolika mėnesių ji net išmoko prancūzų kalbą. Filme vaidina ir Kvebeko bei prancū zų aktoriai. Dauguma scenų yra labai subtilios, todėl privalėjome tapti drau gais. Aktorių sąjungai turėjome pateikti scenarijų ir kitus dokumentus, todėl jie buvo gerai susipažinę su visa lmo me džiaga. Aš negalėjau improvizuoti sce nų, kuriose aktorės yra nuogos. Jos pa sitikėjo manimi ir mano scenarijumi.

namai, tačiau ji nėra auka. Leonie už baigia pasakojimą sakydama, kad ji tai atliko ir vėl. Gale nebelieka viktimiza cijos. Todėl lmas gali būti įgalinantis arba galime galvoti, kad jos yra aukos. Tačiau, mano nuomone, juosta sako –palikite moteris ramybėje.

Kai lmavome scenas su nuogomis aktorėmis, galvojau, kaip tai gali bū ti toks kasdienis dalykas. Aš žinau, kad kai baigsiu lmą, jeigu norėsiu mylėtis, kur galėsiu to ieškoti. Tam mano dar bas nereikalingas. Tai mane privertė pagalvoti apie visus senuosius režisie rius, kurie kūrė erotinius lmus. Galbūt jie neužsiėmė seksu namie. Tuo metu

– Su operatoriumi turėjome vieną tai syklę. Filme negali būti nieko, kas at rodytų gundomai. Nenorėjau, kad jame būtų erotikos. Net ir namas, ku riame jos apsigyvena, negražus. Jame nėra gražių baldų. Jeigu ir matome jų kūną, tai tik kūnas, jis negali jaudinti. Todėl galiausiai lmas nieko neeroti zuoja. Pasirinkimas lmuoti 16 mm juosta mums padėjo atsikratyti voje rizmo. Sakiau operatoriui: jei lmuoji nuogą kūną ir kažkurią akimirką jau tiesi nepatogiai, prašau pasakyti man ir ką nors pakeisime.

pornogra ja nebuvo pasiekiama. To dėl jie naudojosi savo galia kino aikšte lėje, kad pajustų bent kokį jaudulį. Ma tai, kaip šiuose lmuose žmonės buvo išnaudojami. Jeigu noriu pažiūrėti por nogra jos, man užtenka vos kelių pa spaudimų. Tam man nereikia naudoti savo aktorių. Todėl, manau, dabarti niais laikais mes esame atsakingesni. Vien dėl to, kad mums, kaip režisie riams, nereikia naudoti aktorių, kad pa tenkintume savo fantazijas ar jaudulį.

– Filme veikėjos atrodo kaip realios moterys. Jos nedėvi seksualių drabužių ar nenaudoja per daug makiažo. Jos tie siog yra paprastos moterys.

– Kaip sekėsi dirbti su aktorėmis? Kar tais atrodė, lyg žiūrėčiau dokumentinį filmą. Jos jaučiasi labai natūraliai atlik damos savo vaidmenis.

– Filme vietoj priklausomybės nuo sekso ar nimfomanijos vartojate hiper seksualumo terminą. Ar jų vengėte dėl minėtos neigiamos reikšmės?

– Juostoje jūs daugiau rodote veikė jų veidus nei kūnus. Ką norėjote tuo pasakyti?

Tiesa, mes norėjome sukurti scenų, kurios atrodytų tarsi dokumentinės. Ar jos dokumentinės? Ir taip, ir ne. Kai jos eina prie ežero ar jodinėja arkliais, viskas lmuota dokumentinėje aplin koje, tačiau tai buvome suplanavę iš anksto. Džiaugiuosi, kad tau tai prime

– Man tai komplimentas. Kai pagalvo ju apie aktorių atranką, manau, jos ga lėjo būti skirtingesnės. Jos visos lieknos, jų kūnai gan panašūs. Tačiau aš norėjau dirbti būtent su šiomis akto rėmis. Tai buvo tiesiog atsitiktinumas. Bet man patiko, kai pasakei, kad jos at rodo tiesiog kaip realūs, paprasti žmo nės. Jos neobjektyvizuojamos. Todėl iš dalies didžiuojuosi mūsų darbu. Ma ža bėda yra tai, kad, kai pristatau l mą, žmonės galvoja – va, kaip jis atro do. Mano ūgis – 1,94 m, kūnas nusėtas tatuiruotėmis. Ir žmonės iškart susida ro nuomonę. Lenkijoje per klausimų ir atsakymų sesiją viena mergina sakė, kad, kai perskaitė lmo aprašymą ir pa matė mane pristatantį lmą, žiūrėjo į tai labai skeptiškai. Bet po peržiūros ji padėkojo, nes jai, kaip moteriai, lmas labai patiko.

– Taip. Sekso terapeutės patarė man vengti šio žodžio, nes jos kovoja su juo. Vien dėl to, kad moterys turi potraukį seksui ar yra hiperseksualios, nereiškia, kad jos nimfomanės. Todėl išbraukiau šį žodį iš savo lmo. Priklausomybė taip pat turi neigiamą reikšmę. Vienai terapeutei patiko, kad lme nevaizduo ju to neigiamai. Ji netgi sakė, kad jos mėgstamiausia scena yra futbolo aikš tė. Mane sudomino, kodėl. Ji pasakė: pagalvok, jeigu gyventume visuome nėje, kur moteris galėtų laisvai ateiti į futbolo aikštę ir visiems vyrams atlikti oralinį seksą, vien dėl to, kad ji to nori. Jai tai suteikia malonumą. Ir kai ji bai gia, ji jaučiasi gerai. Įsivaizduok, jeigu tai būtų priimtina visuomenės, tai būtų nuostabu, tačiau dabar tai neleistina. Ir todėl jai patiko ši scena. Arba jeigu kalbėtume apie Leonie, kai ji svetainė je pasakoja apie grupinį seksą. Pradžio je atrodo, tarsi ji būtų auka. Kuo toliau ji pasakoja, gal tai ir neskamba jaudi

rež. Susanne Regina Meures Devyni iš dešimties paauglių svajoja tapti nuomonės formuotojais. Ketu riolikmetei Leonie tai pavyko. Šiandien mergina veiklos turi tiek, kad tėvai dukros instagramą paver tė savo etatiniu darbu. Gauti nemo kamai drabužių ir sportbačių – sma gu. Tačiau susikūrusi karjerą iš savo kasdienybės Leonie atsidūrė nemalo nioje padėtyje – užuot tiesiog buvu si paaugle, ji visą laiką turi demons truoti, komentuoti, įkvėpti.

Kaip

AALTO

rež. Steffen Krones

REALYBĘ KEIČIANTYS FILMAI: DEŠIMT REKOMENDACIJŲ

MARMURO TRAVELOGAS

rež. Sean Wang Siurrealistinė ir vizuali odisėja po pasaulį, kuriame au tentiškumas ir tradicija virto marmuriniais magnetukais ant šaldytuvo Kelionė prasideda viename iš Graikijos karjerų – jame iškas ta uoliena gabenama į Kiniją. Čia vietiniai amatininkai mar murą paverčia antikinėmis skulptūromis, kurias perka turtingi pirkėjai iš viso pasaulio. Iš marmuro likučių kinų fabrikuo se gaminami suvenyriniai magnetukai, kurie keliauja atgal į Graikiją (taip, tie patys, kuriuos turite ant savo šaldytuvo). Ši vizuali odisėja kupina spalvingų personažų, absurdiškų situacijų, ironijos ir įdomių istorijų.

Fiktyvios šalies vyriausybė, sudaryta vien iš moterų, turi priimti sprendimą, kaip elgtis branduolinės grėsmės aki vaizdoje. Išgalvotų personažų ir tikrų gynybos, teisės, politikos ir psicholo gijos eksperčių diskusija vyksta „Taikos kambaryje“. Šis kambarys – Stanley Ku bricko „Daktaro Streindžlavo“ išimtinai vyriško „Karo kambario“ priešprieša.

rež. Nina Menkes

SVAIPERIAI

ŠIAURINĖ SROVĖ

PANŲ GAUJA

Organizatorių inf. //16©37O

Kinas – geismų mašina. Tik kas ir kaip ją vairuoja? Režisierė klausia: kaip kinas, kurį žiūrime, formuoja tai, kaip mąstome apie savo visuomenę? Vyras prieš moterį. Žiūrin tis prieš žiūrimą. Veikiantis prieš veikiamą. Vizualiąją kultū rą būtina nuolat re ektuoti, kitaip ne mes valdysime kame rą, o kamera – mus.

Pasiruoškite – nepatogūs lmai įkvepia keisti realybę. Ko vertėtų nepraleisti?

rež. Kathryn Ferguson „Aš nenorėjau būti popžvaigžde, aš tiesiog norėjau rėkti.“

DVI MINUTĖS VIDURNAKČIOIKI

Moteris plikai skusta galva įžengia į sceną ir sausakimšame stadione pasigirsta kurtinantis nepatenkintos minios riksmas. Stiprus atlikėjos bal sas ir dar stipresnė nuomonė – Si nead O’Connor taip pranoko savo laiką, kad pasaulis jos vis dar nepa sivijo. Jauna mergina, atsisakiusi tap ti konformiste, nuolatos buvo stumia ma į paribius.

rež. Virpi Suutari Įkvepianti pažintis su vienu svarbiau sių skandinaviško dizaino ir mo dernizmo architektūros kūrėjų Alva ru Aalto.

Spalio 8–30 d. į kino teatrus, namų ekranus ir mažųjų miestų bibliotekas sugrįžta tarptautinis dokumentinių lmų festivalis „Nepatogus kinas“. Svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose lmus rinkę festivalio kuratoriai šiemet siūlo net 50 tikrų istorijų: netikėtų, įkvepiančių, atvirų, drąsių, provokuojančių ir demaskuojančių.

Kažkas Dresdene išgėrė alaus. Išme tė skardinę. O ji atsidūrė Norvegijos saloje. Ginkluotas GPS siųstuvais, režisierius seka, kaip juda šiukšlės. Arkties vandenyne režisierius Steffenas Kronesas randa alaus butelį iš savo gimtojo miesto Dresdeno. Grąžinęs jį atgal į Vokietiją, vyras netgi atgauna taros mokestį. Kaip tai įmanoma – ko dėl tuščias butelis kerta pusę Europos? Apie tai ir dar daugiau žiūrovams pa pasakos ir pats režisierius, viešėsiantis „Nepatogaus kino“ festivalyje.

KINAS >> EITI AR NEITI

KALENDORINĖS MERGAITĖS

A.Aalto yra vienas esminių skandinaviš ko dizaino ir vienas didžiausių moder niosios architektūros kūrėjų. Šis pasako jimas atskleidžia Alvaro ir jo žmonos, bendražygės Aino, ypatingą meilės istoriją, juos jungusį begalinį tikėjimą žmogumi. Pradėję nuo baldų dizaino, jie kopė milžiniškų architektūrinių pro jektų „Aalto“link.yra

MES SUSIPAŽINOM VIRTUALIOJ REALYBĖJ

ir kasmet, „Nepatogus kinas“ vien lmais neapsiriboja ir kviečia susitikti, kalbėtis ir dalytis – žiūrovų laukia pokalbiai su kino kūrėjais, gyvai ir virtualiai vyksiančios diskusijos su lmų herojais, žmogaus tei sių aktyvistais ir ekspertais, lmų peržiūros netikėtose erdvėse.

rež. Maria Loohufvud, Love Martinsen Akis atverianti pažintis su Floridos kalendorinėmis mer gaitėmis. Nugyventi gerą gyvenimą – tai paleisti išanksti nius nusistatymus ir pasiduoti šokio ritmui. Jos – magiški elniai vakarėliuose ir bažnyčiose, rožiniai viena ragiai oro pajėgų susitikimuose, zombiai senelių namuose. Tai Floridos šokių grupė, skirta moterims virš 60-ies. Filmas keičia supratimą apie senatvę ir kviečia šokti visus – kol dar nevėlu.

Geras seksas, sielų ryšys ar drugeliai pilve: ko ieško tinderio svaiperiai? „Tinder“ gerokai palengvino galimybę susipažinti su naujais žmonėmis. Kartu iš esmės pakeitė mąstymą apie savo porą. Nebeprivalome sutiktojo priimti su visais įskilimais – jei norime, gali me nusistatyti paieškos lauką taip, kad sutiktume vien savo pačių kopijas. Tad ko ieškome?

vienas iš šešių ypatingos programos lmų, kuriuos „Nepatogus kinas“ rodys neatrastose Kauno moder nizmo erdvėse. Programos „Judančio(s) miesto vizijos“ lmus jungia istorijos apie miestą ir žmogų jame: architektū rą, bohemišką viešbučio gyvenimą ar virtualųjį pasaulį. Ir tai bus ne tik lmai –prieš pat seansus žiūrovai susipažins su pastatais, kuriuose rodomi lmai, o po jų susitiks su kino kūrėjais, architek tūros profesionalais ir istorikais. Ši pro grama yra o ciali „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.

rež. Joe Hunting Ko gero, tai yra pirmasis lmas, nu lmuotas virtualioje realybėje. Virtualios realybės pasaulyje tu gali pavirsti katinuku. Arba princese. Arba elfų kariu. Čia susirinkusiems tai visai nejuokinga – jie į antrąjį savo gyvenimą žiūri labai rimtai. Virtualybėje jie įveikia savo baimes, atranda naujų draugų ir perli pa ribas, stabdančias juos tikrovėje.

rež. Yael Bartana Kas būtų, jei lemiamus politinius sprendimus priimtų moterų vyriausy bės? Įtraukianti „Daktaro Streindžla vo“ stiliaus satyra su išgalvotomis ir tikromis herojėmis.

SEKSAS – KAMERA – GALIA

COMPARESNOTHING

rež. Pacho Velez

į NFT meno parodą, esme atviri naujovėms. Labai vertinu modernųjį meną, tapybą, gra ką, muziejuose galiu medi tuoti prie senųjų meistrų paveikslų, bet mane nepaprastai žavi ir naujos technologijos. Pasaulis įdomus, juk visada ga lime rinktis. Mūsų, mugės rengėjų, tikslas nėra atkartoti mu ziejų. Kuriame renginį, kuriame labai svarbu tinklaveika ir bendros idėjos. Džiaugiamės, kad projektų zoną šiais metais kuruos parodų kuratorius ir rašytojas Valentinas Klimašaus kas, jo požiūris mums – visiškai naujas. „ArtVilnius“ yra gy vas, nuolat besikeičiantis organizmas. Čia niekada nepama tysi to paties, ką matei pernai. ir organizatorė Diana Stomienė. Spalio 7–9 d. tryliktą kartą vyksianti meno mugė šiemet kviečia kalbėti itin aktualia šių dienų žmogui tema – apie ekologiją.

– Turbūt tokia ir yra šiuolaikinio meno misija – išjudinti smegenis, priversti daugiau mąstyti, įsigilinti?

– NFT egzistuoja virtualiojoje meno rinkoje. Kartu su „Lew ben Art Foundation“ buvome pirmieji, pakvietę lankytojus

MENASVADOVĖ„ARTVILNIUS“DIANASTOMIENĖ:ŠIUOLAIKINISIŠMUŠAIŠĮPRASTINIŲVĖŽIŲRašė Laisvė „KiekvienosRadzevičienėmugės idėją svarstyti pradedame nuo turinio“, – sako šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ vadovė, įkvėpėja

– Labai gražiai yra pasakęs menotyrininkas, meno rinkos ži novas Ernestas Parulskis: „ArtVilnius“ yra ne komercinis, o edukacinis renginys.“ Lietuvos meno rinka dar tik auga, jei norime, kad ji plėstųsi ir stiprėtų, turime žmones su menu supažindinti, juos pakviesti, išvaikyti baimes. Svarbiausia, kad neliktų barjero tarp lankytojo ir šiuolaikinio meno. Sa kyčiau, kad nuo dešimtosios meno mugės jau stebime, kaip keičiasi mūsų lankytojai.

– Visada galima pasiklausti ir menotyrininko, paprašyti, kad jis surinktų įdomią kolekciją, argi ne?

– Daugiau nei tris dešimtmečius esate meno lauke. Kaip su sidomėjote šiuolaikiniu menu?

– Pradėjau nuo modernaus meno. 30 metų dirbu meno ga lerijose ir jau prieš 25 erius metus mes eksponavome šiuo laikinio meno kūrinius. Tai buvo nauja, tikras iššūkis. Vėliau pradėjau keliauti po užsienio šiuolaikinio meno muges, lan kydavau žymiausius pasaulio muziejus. Tai, ką ten pamaty davau, buvo visiškai nauja, mane žavėjo. Patiko naujos, ori ginalios menininkų idėjos, darėsi aišku, kad ir Lietuvoje negalime likti užsikonservavę tradiciniame mene. Tos išvy kos atvėrė akis ir parodė, kiek daug kūrybos galimybių tu ri menininkai. Dabar, kai pagalvoju, būdavo kūrinių, kurie atimdavo žadą. Ilgai stovėdavau, žiūrėdavau, o paskui iš parodos, mugės ar muziejaus išeidavau pilna galva minčių.

– Svarbus meno poveikis – priversti žmogų mąstyti. Kelti klau simų, kuriuos dar ilgai nešiojiesi savyje. Geras menas, kaip ir

– Daugelis šiuolaikinių meno kūrinių sunkiai įsivaizduoja mi be technologijų. Praėjusių metų mugėje „ArtVilnius“ bu vo pristatyti NFT meno kūriniai. Ar šiais metais skaitmeni niam menui taip pat skirsite dėmesio?

– Diana, užduoti jums klausimą apie tai, kas šiandien lai koma šiuolaikiniu menu, vadinasi, parodyti savo neišma nymą. Ir vis dėlto daugybei žmonių šis klausimas neduoda ramybės. Kodėl vieni meno kūriniai vadinami šiuolaikiniu menu, o kiti priskiriami modernizmui?

ir žinia, kurią jie nori perteikti visuomenei. Šiuolaikinis me nas dažnai atspindi jai nepatogius dalykus ar reiškinius, ke lia aktualių klausimų.

– Painiavos čia esama, sutinku. Daug kam atrodo, kad šiuolaikinis menas yra visa tai, kas sukuriama dabar, šiuo metu. Tai ne visai tiesa. Būtų galima tiksliau pasakyti, kad šiuolaikinis menas (contemporary ) menininko akimis at spindi pasaulio aktualijas – nuo mus supančių technologi jų iki globalizacijos, nuo karinių konfliktų iki egzistenci nių žmogaus problemų. Šiuolaikinis menas yra tam, kad praplėstų mūsų supratimo ribas, iškeltų klausimų, o atsa kymų ieškotume patys. Menas turi mus išmušti iš įpras tinių vėžių.

nuotr.ŽičiausMariaus

//18©37O

>> EITI AR NEITI

– Be jokios abejonės, mugėje veikia ir minios efektas. Su me nu nesusipažinusiam žmogui galbūt čia ateiti drąsiau nei į nedidelę galeriją?

gera literatūra, veikia ypatingai. Šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius“ tam ir rengiame, kad žmonės tą poveikį pajustų.

– Tai, kad mūsų žiūrovas keičiasi, pastebėjo ir į mugę atvyks tančios užsienio galerijos. Jų atstovai džiaugiasi, kad lietuviai pradėjo pirkti kūrinius, domėtis, užduoti klausimų, aiškin tis kontekstus. Parodose su meno kūriniu gali likti akis į akį, ne visada jums specialistas atsakys į visus klausimus. Meno mugė tuo ir skiriasi, kad galerininkai ir menininkai atsakys į klausimus, ir tai darys mielai. Čia pradeda megztis vertin gas dialogas tarp kūrėjo ir meno vartotojo.

– Menininkas nutapė paveikslą. Ar galime sakyti, kad jo kū ryba yra šiuolaikinis menas?

– Jei jis nutapė klasikinį modernaus meno paveikslą, sun ku būtų jį priskirti šiuolaikinio meno kūriniui. Šiuolaikinis menas apima kur kas daugiau medijų, jis gali talpinti vaiz dą, garsą, judesį, naujausias technologijas, mokslą. Šiuolaiki nio meno kūrėjai mus gali nuvesti į ateitį, ne mažiau svarbi

– Vaikams ir mene reikia visiškai naujų medijų, naujų tech nologijų. Jie nori naujų žanrų ir naujų galimybių patirti me ną. Pamenu, kai pradėjome mugėje rodyti performansus, bu vo visokių atsiliepimų, taip pat ir negatyvių. Po kurio laiko performansų ir instaliacijų salė tapo viena labiausiai lanko mų, į pasirodymus žiūrovai vos telpa. Manau, kad tokie pa sirodymai – taip pat edukacija, kvietimas suprasti ir patirti meną savaip, tapti jo dalimi. Labai džiaugiamės tokia meno mugės lankytojų evoliucija. Nutiko taip, kaip visą laiką kal bėjome, – lankytojus reikės daug metų edukuoti, kad vėliau sulauktume tikrųjų meno vertintojų, kolekcininkų ir pirkėjų.

MUGĖ

– Tuomet tai bus ne tavo, o jo kolekcija. Pastaruoju metu Vilniuje ir Kaune vyko ir vyksta tiek gerų parodų. Marina Abramovič, Williamas Kentridge‘as, Yoko Onno – pasauli nio garso šiuolaikinio meno kūrėjai. Tik eik, žiūrėk, domė kis, šlifuok akį. Vienoje, modernaus meno muziejuje „Alber tina“, vasarą apžiūrėjau Ai Weiwei kolekciją. Surinkta daug įdomių, nematytų darbų. Daug valandų praleidau apžiūri nėdama, o paskui pajutau: turiu užtaisą visiems metams. Štai kas yra menas – užtaisas.

– Ar galite pasakyti, kad per trylika metų mugės lankytojai šį meno poveikį jaučia stipriau?

– Prieš dešimt metų tėvai į „ArtVilnius“ atsivedė savo dešim tmetį vaiką, o šiandien jis jau pats gali pirkti meno kūrinius ir rinkti nuosavą kolekciją!

Tačiau greitos sėkmės nebūna, dėl „ArtVilnius“ turėjo me sunkiai dirbti ilgą dešimtmetį, kad pagaliau galėtume stebėti rezultatus. Ir jie mus pasiekia. Negaliu nepasidalyti naujiena – mano vadovaujama galerija „Meno niša” inicija vo pirmąją tarptautinę Vilniaus performanso meno biena lę. Startuosime kitais metais, tai bus didžiulis performansų renginys, kuriame dalyvaus žinomiausi Lietuvos ir užsienio performansų kūrėjai, – gavome apie 300 dalyvių paraiškų iš 58 pasaulio „ArtVilnius“šalių.vyko net ir sunkiausiais laikais. Dar daugiau –kūrinių kainos per tuos metus tik augo, taigi tie, kurie pirko meno kūrinius prieš pandemiją, stipriai laimėjo. Garsusis ko lekcininkas Edmondas Kelmickas, kai jo paklausdavo, kaip išsirinkti vertingą meno kūrinį, sakydavo: „Šlifuokite akį.“ Iš tiesų akį reikia šlifuoti – vaikščioti po parodas, po muziejus, važinėti po šiuolaikinio meno muges, daug skaityti, domėtis, tik tada suprasi kūrinio vertę.

MENŲ FESTIVALIS „PLARTFORMA“

atidarys ir užbaigs projektai, susiję su vandeni mis. „Atidarymui parinkome spektaklį „Odisėjas“ – istoriją apie grįžimą na mo, užtrukusį dešimtmetį. Tačiau šis te atro ir šokio spektaklis nėra tiesioginė nuoroda į Homero kūrinį, tai kvietimas

Festivaliolabirintuose. rudenssezoną

valis pristatys puikiai kritikų įvertintą šokio spektaklį „M(other)“, o rugsėjo 18 d. – „Auksiniu scenos kryžiumi“ kategorijoje „Geriausias metų spek taklis vaikams ir jaunimui“ apdova notą „Me two / Savoj krūvoj“ (Vil niaus miesto šokio teatras „Low Air“).

Lietuvojeaktoriai.

IR BALKANIŠKA ENERGIJA

>> EITI AR NEITI

Dar du spektakliai apie namus kal bės vaikų ir paauglių lūpomis, tiks liau, judesiais. Rugsėjo 9 d. festi

Lyties kaip socialinio konstrukto, kūno kaip medicinos įkaito, kūno kaip kal bos priemonės temos – neišsemiamos, jas šiųmetėse „Sirenose“ bandysime at rakinti ir prakalbinti per akistatą su žiū rovais.

SPALIO 1, 2 D. išvysime spektaklį, kurį festivalis pasirinko pagrindiniu šių metų „Sirenų“ veidu: Avinjono publiką

Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ ištikimus gerbėjus ir naujai teatrą atrandančius žiūrovus kvies kalbėti apie kūną: įvairiapusiškai analizuos jo temas socialiniame šiandienos diskurse. Festivalis į teatro šventę pakvies rugsėjo 21–spalio 9 d.

iųmetė festivalio tema – na mai – amžina, bet šian dien skamba karo Ukraino je, pabėgėlių tragedijos ir vis apie save primenančios pandemijos kontekste, kai uždaromos ne tik šalių, bet ir miestų sienos. Tai nuoroda į nepaliaujamai keliaujan čius ar migruojančius, į neišsenkan tį vaikų ir tėvų diskursą, į sugrįžimą į save, o gal ir kelionę į ateitį, kai tai, ką dabar vadiname namais, bus tik nedidelė mikroschema dirbtinio inte lekto

AVINJONO FESTIVALIO VARDAI

SPALIO 5 D. Slovėnijos teatro atsto vai Urošas Kaurinas ir Vito Weissas antroje trilogijos „Herojai“ dalyje „He rojai 2.0“ prabils kūno, kaip kalbos ir kūrybos priemonės, temomis. „Herojai 2.0“ pasakos apie tai, kaip šiandien scenoje jaučiasi tie, kurių profesija rei kalauja nuolat būti dėmesio centre, –

TEATRAS

Š

iš spektaklio „Sulėtintai“ (LNDT) pažįstama lenkų ir prancūzų re žisierė Anna Smolar SPALIO 6 IR 7 D. atskleis mažai žinomą „Henriettos Lacks“ istoriją: sunku įsivaizduoti, kad tokiems dideliems mokslo pro veržiams kaip genų terapija, vėžio ir AIDS gydymas įtakos turėjo vienos moters kūno ląstelės. Ši moteris –Henrietta Lacks, kurios ląstelės be jos žinios buvo paimtos, perduotos į la boratoriją ir sėkmingai dauginamos daug metų iki ir po jos mirties. Jos ląstelės toliau gyvena ne tik labora torijose, bet ir daugelio mūsų kūnuo se, tapusios poliomielito vakcinos pa grindu.

SPALIO 8 D. – dar viena viešnia iš Balkanų: Slovėnijos choreografė, reži sierė, performanso menininkė Nataša Živkovič pristatys spektaklį „Sūnelis“: Al banijoje vyrauja senas paprotys, kuris leidžia moteriai tapti vyru. Skaistybės įžadą davusios moterys dėvi vyriškus drabužius, norėdamos gyventi kaip vy rai patriarchalinėje Šiaurės Albanijos visuomenėje, Kosove ir Juodkalnijoje. „Sūnelis“ – tai bandymas performaty via forma atlikti antropologinį šio reiš kinio tyrimą.

„Me two / Savoj krūvoj“ gimė iš „Low Air“ mokyklos mokinių ir tru pės choreografų noro sukurti spek taklį ir kalbėti apie paauglių pa saulį – ne suaugusiojo, o paauglių kalba. Kūrybinė komanda kviečia pabūti paauglio galvoje, o gal jo kambaryje... Tarytum jį išgirsti ar pasikalbėti. „Būtent ryšys (ne santy

Pakeitęs formatą, XVI tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ šiemet vyksta visus metus. Startavęs balandžio mėnesį su Jo Strømgreno trupės šokio spektakliu „Made in Oslo“, festivalis rugsėjo 8 d. paskelbė rudens sezono pradžią spektakliu „Odisėjas“.

//20©37O

TEATROTARPTAUTINIO „SIRENOS“FESTIVALIO KVIESPROGRAMA TARPTAUTINISKŪNĄAPIEKALBĖTI

kiekvienam iš mūsų patirti vidinę kelio nę“, – teigia festivalio vadovė Goda FestivalįGiedraitytė.lapkričio

mėnesį vainikuos spe cialiai programai „Kaunas 2022“ su kurtas projektas „Septyni vandenys“. Klaipėdiečių kūrybinė grupė – muzikinis duetas „Tykumos“ kartu su choru „Kamer tonas“ sugrįžta ne tik prie gamtos, bet ir prie muzikos ištakų. Tarpukario Kauno vandens rezervuaruose (talpyklose), pasižyminčiuose unikalia akustika, su rinkti aplinkos garsų įrašai sudarys ga limybių išgirsti laike sustojusius garsus. Projektas kalba apie emocijų, santykių, laiko, vandens, smėlio ir kitas mūsų gyvenimą raizgančias upes.

įkvėpęs, itin spalvingas ir įvairialypis prancūzų menininkės Phios Ménard darbas „Sausasis sezonas“. P.Ménard yra viena ryškiausių šiuolaikinių Pran cūzijos kūrėjų, drąsiai peržengiančių atskiro žanro ribas. P.Ménard, kuri gimė vyru, nesvetimos lyties takumo, feminizmo, moteriškumo ir vyriškumo temų studijos; jos darbai turi unikalų pasaulio matymo rakursą, kuris leidžia žiūrovui pamatyti lytiškumo temas nau jai ir iki tol nematytai.

Choreografė Raimonda Gudavičiūtė šokio spektaklyje „M(other)“ šoka su sūnumi ir kelia klausimą, kaip sude rinti šeimą ir karjerą. Rezultatas –emocingas, jaudinantis, bet kartu ir kritiškas mamos ir sūnaus duetas, ku riame stengiamasi ne tik atsakyti į es minius klausimus, bet ir atverti nuosta bų motinystės kompleksiškumą.

nuotr.archyvoOrganizatorių

KVIEČIA NAMO

„VILNIUS 700“

PROGRAMA: HUMANOIDAI, DIRBTINIS INTELEKTAS IR BEKÛNIAI KÛNAI

Sostinės gimtadieniui skirtoje progra moje „Vilnius 700“ – unikalus, pir mą kartą Lietuvoje vyksiantis paskai tų ciklas susies iš pirmo žvilgsnio itin skirtingas sritis: technologijas ir teatrą (pavyzdžiui, scenoje vaidina ne žmo gus, o robotas humanoidas), taip pat spektaklį kaip paskaitą, kuriame žais mingai, įdomiai ir netikėtai pateikia mas itin rimtas mokslinis turinys.

teatro programos, RUGSĖJO 22–25 D. vyks „Lietuviška vitrina“, kuri žiūrovus pakvies į susitikimą su aktualiausiais ir įdomiausiais pasta rojo teatro sezono darbais. Kaip ir kie kvienais metais, festivalio lankytojų lauks ne mažiau spalvinga „Sirenų klubo“ programa, kurios atidarymo šventėje RUGSĖJO 23 D. „Gallery 1986“ vyks specialus festivaliui „Sirenos“ parengtas „Solo Ansamblio“ koncertas.

Organizatorių inf.

RUGSĖJO 30 D. jaunosios kartos Lenkijos režisierė Magda Szpecht pa kvies į spektaklį-paskaitą „Cyber Elf“. Magda, prasidėjus karui Ukrainoje, nu sprendė, kad šis laikas netinkamas kū rybai. Padėjusi į šoną visus vystomus meninius projektus ir premjeras, ji tapo kibernetine elfe.

SPALIO 3 IR 4 D. šveicarų kūrėjas Simonas Sennas ir teatras „Vidy“ parodys spektaklį-paskaitą „Būti Ariele F“. Me

Spektaklio „Odisėjas“ akimirka.

SPALIO 9 D. festivalio tarptautinę programą uždarys spektaklis-paskai ta „Cerebrum“: buvęs bio zikas, ku rio specializacija – smegenų plastišku mas (aktorius Yvainas Juillardas), kvies tyrinėti mūsų smegenų veikimo vidų ir kvestionuoti tikrovės prigimties įvairia

Rugsėjo programą užbaigsiantis spek taklis rodomas rugsėjo 18 d. Hofo kie mo angare, Klaipėdoje.

kiai, o ryšys) su tėvais tampa skau džiausia ir jautriausia šio pasakoji mo apie besibaigiančią vaikystę ir prasidedančią paauglystę nata. Kad ir kokie tėvai, jie – tie, kurių labiau siai reikia, kurių labiausiai trūksta, nesvarbu, kokie savarankiški jaustų si bręstantieji“, – teigia kritikė Go da Dapšytė.

nininkas pasakoja apie tai, kaip jis internete įsigyja merginos kūno 3D nuotrauką, su kuria gali daryti, ką nori, net pats į jį įsikūnyti. Ką reiškia pagyventi svetimame kūne?

audinys tampa ir spekta klio „Inbetween“ ašimi. Kūrybinė spek taklio grupė – So ňa Ferienčíková, Mária Júdová, Alexandra Timpau, kuri dar iki pandemijos lankėsi „Plartformo je“, šiandien teigia, kad „esame susiję labiau nei bet kada anksčiau: keičia mės į masę, kuri bando rasti pusiaus vyrą. Mes traukiame ir stumiame vieni kitus...“ Spektaklio metu iš audinio su kuriamos erdvės ir tūriai yra šokėjų de rybų rezultatas, bet kartu ir jų aplinka. Jų stogas, bendras apvalkalas, drabu žis ar net oda. Ši laikina derybų er dvė atspindi ne tik šokėjų, bet ir visos visuomenės kovą ir sąveiką, savo vie tos po dangumi paiešką. „Inbetween“ vyks rugsėjo 17 d. „Kultūros fabrike“, Klaipėdoje.

RUGSĖJO 28, 29 D. tarptautinę fes tivalio programą atidarys žiūrovams jau gerai pažįstamo vokiečių koman dos „Rimini Protokoll“ kūrėjo Stefa no Kaegi ir dramaturgo Thomo Mel le‘ės spektaklis-paskaita „Nejaukos slėnis“. Dramaturgas T.Melle režisie riui leido sukurti savo robotinę kopi ją. Šis humanoidas ir vaidina spek taklyje. „Nejaukos slėnis“ klausia, ar gali teatre aktorius keisti objektai ir robotai, kokį poveikį jie daro audi torijai.

SPALIO 3 IR 4 D. – dar vienas S.Senno darbas – spektaklis-paskaita „dSi mon“. Darbas su dirbtiniu intelektu, kuris sukuria naują intelektą, suvieni jo medijų dizainerę, programuotoją Tammarą Leites ir menininką S.Senną. Tammara ieškojo savanorio, norinčio aprūpinti dirbtinį intelektą savo duo menimis. S.Simonas sutiko pasidaly ti šiais duomenimis – taip gimė dSi mon, su kuriuo galima sąveikauti per interneto svetainę.

Bepusiškumą.tarptautinės

Organizatorių inf.

Trupės „Wauhaus“ (Suomija) spekta klis „Flashdance“ buvo sukurtas dar iki pandemijos. Tai dedikacija tamsai. Šiandien spektaklio tema įgauna nau ją atspalvį, re ektuodama atskirties ir vienatvės tamsą, kurią visi patyrėme per dvejus uždaro gyvenimo metus. „Flashdance“ pažadina tai, kas pa slaptinga ir nesąmoninga, ir kviečia ne bijoti tamsos. Spektaklį galima pamaty ti rugsėjo 16, 17 d. „Žvejų rūmuose“, MilžiniškasKlaipėdoje.

Kiek daug beviltiškų grupių ir atlikė jų Lietuvoje sulaukia dėmesio. Tokia mintis man atėjo į galvą perklausius atlikėjo „Ne1 Ne1“ albumą, kurio, esu tikras, yra negirdė jusi, na, dauguma bent kiek aktyviau šalies scena besido minčių atlikėjų. Apmaudu? Taip, todėl tikiuosi, kad bent ši rekomendacija privers išjungti didžiąją dalį šlamšto ir pa klausyti Pauliaus Usavičiaus kūrybos, kuri gal nėra iki ga lo ore, tačiau tikrai drąsiai nuo žemės atplėšia. Albume „Ore“ yra surinktos minimalistinės ir gal net tyčia primity vios kompozicijos, paveiktos tiek postpanko, tiek ir šiuo laikinių šio stiliaus gaivintojų, kuriose lygiai taip pat primi tyviai pats kūrėjas sukalba žodžius, kurie labiau primena miesto mantras, negu per se tekstus, ir kurias jungia sti linga, nors ir gruboka elektronika. Sakykime, tai tokia liū dna miesto muzika, kuri galėtų apšildyti, tarkime, kokį… „Solo Ansamblį“ (dabar reikės imti procentą už PR'ą). Įdo miausia, kad, nepaisant, atrodo, patrauklios nišos, tokių atlikėjų kaip „Ne1 Ne1“ nėra labai daug, todėl džiugu matyti, kad vis kas nors randa būdų Lietuvoje kurti jei ne postpanką, tai bent būti jo įkvėptas. Pasikartojantys mo tyvai ir purvinoki akordai turi hipnotizuojančios galios ir, nepaisant, kad pabaigoje šiek tiek išradingumo pritrūks ta, iš esmės EP skamba išties gerai. Pirmiausia, jis nupu čia didžiąją dalį jaunų balsų, antra, jis jau turi savo vie tą ir yra sunkokai sulyginamas su kitais atlikėjais, trečia, nuoširdžiai tikiu, kad „Ne1 Ne1“ yra tikrai smagu klau sytis gyvai. Tai muzika, kuri leidžia pamiršti laiką, kuri liū liuoja ir nesibaimina kartotis. Kaip sakiau, dar šiek tiek –ir viskas bus ore.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

Įdomus žanras yra dub muzika, jos šaknys ir tai, kuo ji galiausiai virto. Savotiškai konservatyvi, be proble mų atpažįstama, su niekuo nesupainiojama – jos klausy damas tu esi arba in, arba out ir kitaip kartais, man at rodo, yra neįmanoma. Ji niekada nebuvo populiarumo viršūnėje, bet visada turėjo savo ištikimų kareivių būrį, ku rie buvo su dub, dėl dub ir visada dub Manau, kad būtent šie kariai ir yra pagrindiniai „Dubartis“ kompilia cijos klausytojai, kuriems bus smagu perklausyti ryškiau sių šio žanro atstovų štrichus. Dėmesį į ką atkreipti tikrai yra: pirmoji rinkinio dalis yra skirta grupės „Ministry Of Echology“ kūrinių remiksavimui, kurių, pasikliaudami dub dvasia, ėmėsi žymiausi aplink šį žanrą besisukantys var dai, pvz., IJO, Grad_U, Girių Dvasios ir kt. Ir jei tai nė ra jūsų puodelis kanapių arbatos, iš šių septynių kūrinių bent jau susidėsite žemėlapį ir atsirinksite favoritus nau joms paieškoms. Antroji rinkinio dalis, bent jau man, bu vo šiek tiek įdomesnė, nes jame šokama į hiphopo upę, kurioje pagaliau išgirsti kažką tautiškai įdomaus. Kasetos sudėlioti ritmai ar dėl smagumo, ar dėl išsilavinimo stokos vis priminė ne taip seniai pasirodžiusius Madlib rinkinius ir įrodė, kad taip, galima Lietuvoje įdomiai kurti hipho po muziką. Ne ką kolegai nusileidžia ir Genn Bo, nu sprendęs drąsiai eksperimentuoti su tempais ir pasikvies ti andergraundo legendą Direktorių, kuris savo žodinėmis konstrukcijomis nepabijojo mesti iššūkio Mesijui. Vieninte lis trūkumas, ir net ne trūkumas, o erzelis ima dėl sempluo tų rusiškų kūrinių ištraukų, kurios skamba, pripažinkime, ne laiku. Tačiau net ir su šiuo trūkumu „Dubartis“ skamba gi liai, plačiai ir yra verta pažinti. Su tokia dubartimi ir da bartis šviesesnė rodos.

VARIOUS ARTISTS SEKTA Good Skills

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“)

kefyras absentas spiritas 0° 70 100

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“) kisielius

DARIUS ŽIČKUS SIMPLER, PT. I, SIMPLER PT. II Self-released

Antroji, sakykime, liūdnesnioji, dalis atspindi tokio atsiri bojimo efektą, tačiau negramzdina į depresiją, o tiesiog liudija vienatvę. Ir nors negaliu garantuoti, kad „Simpler“ padės pasibūti paprasčiau (ypač dabar, kai niekas, kar toju, niekas nėra paprasta), galiu patikinti, kad vienam ki tam lengvesniam įkvėpimui ir iškvėpimui tikrai nepakenks.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys //22©37O

Pagaliau mano mėgstamiausia gru pė, „Various Artists“, išleido albu mą... Jei rimtai, tai sveikinu save su eiliniu žioplumu, išgirdus patį vasariškiausią darbą vasa rai jau pasibaigus. Ašaros bėga, ypač žinant, kad kita vasara – tik kitų metų viduryje. Vis dėlto summer vibes'ų elektroninė kompiliacija „Sekta“ dar gali paskleisti ir nesku briai mums padėti įvairuoti į amžinos tamsos ir slegiančios depresijos mėnesius. Nesijaudinkite, labai greitai bus ge riau, laukti liko tik metus. „Good Skills“ leiblo rinkinys, nors savaime nesektantiškas, turi draugiškos magijos, vientisos kūrybos ir šamaniškos energijos. Neperspausdami kūrėjai ėmėsi savotiškai tingios elektronikos, kuri negresia širdies permušimais ar migrenos priepuoliais, su kuria norisi ne šokti, o sėdėti kur nors po medžiu, skėčiu ar pastoge, nes tiek laipsniai lauke, tiek laipsniai stiklinėje lengvai drebi na kojas. Vilioja? Be abejo. Ypač dabar, kai vasaros ne bėra. Džiugu, kad visi atlikėjai (Shkema, Zakmina ir kiti) nenusprendė išsišokti, nepasiūlė kažko itin prieš srovę, to dėl visa kompiliacija pereina per ausis lyg ta upė, kurio je jūs vėl maudysitės tik 2023 m., na, nebent nuspręsite lįsti į ją po pirties arba, kad pasidarytumėte story ir per sišaldytumėte šlapimo pūslę (vienas su kitu yra tiesiogiai susiję). Taigi, išvada paprasta – malonus, neįpareigojan tis rinkinukas, labiau skirtas tiems, kurie žino tiek „Good Skills“ leiblo, tiek kiekvieno kūrėjo muziką. Nežinau, ar jis padės pritraukti naujų gerbėjų, bet žinant, kokie darbš tūs yra jie patys, nemanau, kad jiems egzistuoja grėsmė žlugti. Čia – ne tokia sekta.

MĖNESIOALBUMAI

Naujasis vilniečių grupės „Monkey Tank“ albumas yra vienas ilgas de ja vu, glitchas „Matricoje“ ir blast from the past kartu. Toks komplektukas praeities, kuri pa rodo, kad aš pasenau, jaunimas linkęs atrasti kažką, kas seniai atrasta, o nostalgija yra... tiesiog yra. Ar tai blo gai? Ne, tačiau velnioniškai keista, nes „Field Notes“ nuo pirmos sekundės šiek tiek pašokdina akis. Pop punk? Nu metal? Briano Molko vokalas su šiek tiek Billie Joe Arms trongo? Mes jau pamiršome devintojo dešimtmečio atgi mimą? Tačiau kur naujos grunge revival grupės? Atrodo, istorijos spiralė ne tik pasijuto, kaip sakė losofai Lukas ir Virgilijus, bet ir prasisuko, ir štai ką turime. Jei be humo ro, tai „Field Notes“ yra tikrai smagus albumas su stiprio mis melodijomis ir lengvai suvirškinamomis konstrukcijomis. Kiekvienas kūrinys turi savo raktą, yra išbaigtas ir suderin tas. Nėra nieko per daug ar per mažai. Iš esmės – tiks lus šūvis; įsivaizduoju, kaip jis taškytų visų ausis prieš 20 metų. Ir ši mintis, lyg koks kojos kryptelėjimas, išduoda darbo Achilo kulną. Jis, kad ir kaip keistai skambėtų, nė ra laike, jis nėra dabar, nėra šiandien. Gal toks yra gru pės tikslas, gal jie nenori nieko paisyti, gal man nereikėtų aiškinti, kas ir kaip, tačiau mane jis paliko truputį sutriku sį, nes lyg ir viskas gerai, lyg ir viskas vietoje, lyg ir muzi ka – tikrai maloni, tačiau priėjimas prie jos yra toks keis tas, lyg „Monkey Tank“ būtų ne dešimt, o 30 metų, lyg jie vis dar kurtų kokybišką, tačiau, na, tada juos į aukštumas iškėlusią muziką, ir spjautų į bet kokius pokyčius. Iš prin cipo, kaip tie patys „Placebo“ ar „Green Day“. Paradok salu, tačiau pasauliniai pavyzdžiui („Greta Van Fleet“) ro do, kad galima ir taip. Kodėl gi ne.

VARIOUS ARTISTS DUBARTIS Dubartis

(„Bandcamp“)

Kartais visko būna per daug, ir mu zika – jokia išimtis. Lašas po lašo, nata po natos, ir galiausiai pasi junti vientisame baltame triukšme, kuriame kartais kas nors pabumb si, paklykia, papjauna, pagieda, o tu pradedi suprasti, kad niekas tau nepatinka, ypač tai, kas pereina per tavo ausis. Tuo atveju yra rei kalinga, jei galima taip sakyti, suaugusiųjų muzika arba kažkas, kas nėra trendy, hip ir net šalia bangos. Darius Žičkus, nusimetęs Nazcaman pseudonimą, yra būtent to ji reikalingoji panacėja. Du ambientiškai intelektualūs EP „Simpler Pt. 1“ ir „Simpler Pt. 2“ absoliučiai neatspindi dabartinės muzikinės kasdienos, o kaip tik nuo šios buki nančios banalybės leidžia pabėgti. Rinkiniai, persmelkti skandinaviškai švarios, japoniškai tvarkingos atmosferos, leidžia patirti eskeipizmą, tačiau ne glušinantį, kai visas tavo jusles atakuoja tušti garsai ir vaizdai, o sustabdantį, lyg puodelis žaliosios arbatos sekmadienio rytą ar kelionė traukiniu tarp stiklo monolitų. Tai nėra kasdienė muzika, o muzika, skirta atsikvėpti nuo kasdienos. Nejudrus, tačiau vis pulsuojantis ritmas ir sentimentalumo nesibaiminantys fortepijono garsai pirmojoje dalyje sukuria keistą burbu lą, savotišką gaubtą, pro kurį gali stebėti bėgančius žmo nes, lekiančius automobilius ar dangų raižančius lėktu vus. Grubiai tariant, esi ir čia, ir kažkur atsijungęs (labai padeda išvengti nemalonių pašnekesių su praeinančiais senais pažįstamais, nes gali apsimesti jų nepastebintis).

NE1 NE1 ORE

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“) 83 100 77 100 75 100 80 100 76 100

nuotr.ŽilinskaitėsNendrės

Self-released

MONKEY TANK FIELD NOTES Self-released

Mecenatas Partneriai: Rugsėjo 16 d. Sezono atidarymo koncertasLIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistas ISTVÁN VÁRDAI (violončelė, Vengrija) Dirigentas MODESTAS PITRĖNAS SCENOJE SU LNSO – VIOLONČELININKAS ISTVÁN VÁRDAI Rugsėjo 18 d., Mažoji salė Kompaktinės plokštelės Čiurlionis arfos stygomis pristatymas JOANA DAUNYTĖ (arfa) LEGENDA APIE ČIURLIONĮ Rugsėjo 21 d. ALEXEI VOLODIN (fortepijonas) ČIURLIONIO GIMTADIENIUI Rugsėjo 24 d. LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Solistas ANDRIUS ŽLABYS (fortepijonas; Lietuva, JAV) LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS IR ANDRIUS ŽLABYS Rugsėjo 28 d. ZBIGNEVAS IBELHAUPTAS, RŪTA RIKTERĖ (fortepijoninis duetas) RIMVYDAS SAVICKAS (klarnetas) Valstybinis choras VILNIUS (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS IN MEMORIAM BRONIUI KUTAVIČIUI www.filharmonija.lt KONCERTŲSEZONAS0916→092882 SALĖJEDIDŽIOJOJEFILHARMONIJOS Rugsėjo 25 d. Taivano nacionalinio simfoninio orkesto styginių grupė Robert CHEN (smuikas) MUZIKINIAI LINKĖJIMAI IŠ TAIVANO