370 Nr. 120

Kolonėlės SC-TMAX5

Vakarėliai visur, kur tik panorėsite Pajauskite ritmą Pasinerkite į garsą Keliaukite kur panorėję Tegul skamba muzika Būkite vakarėlio siela

• Belaidė garsiakalbių sistema SC-TMAX5

• Galingas ir švarus garsas

• 16 cm žemųjų dažnių garsiakalbis su dviguba pavara / „Bass Reflex“ garso anga

• Lengvai nešiojamos

• 2 pastatymo būdai / integruotos rankenos / suderinamumas su išorine baterija

• Puikiai tinka vakarėliams ir kiekvienai dienai

• „Qi“ įkroviklis / Dainų užklausa per „MAX Juke App“

Ausinės RB-HX220B

Sužadins jūsų jausmus Ypač patogios Dar daugiau garso 23 valandas besitęsiantis vakarėlis Greitas ir saugus prijungimas Sulankstomos Ypač lengvos

• Ergonomiškai priglunda

• Dar galingesni žemieji dažniai

• Iki 23 valandų trunkantis atkūrimas

• Greitas ir paprastas prijungimas

• Ypač lengvos

• Folding Design

VAGIE, KEPURĖ DEGA!

Mūsų visuomenėje vis dar įprasta vogti tai, kas ne materialu: parsisiųsti iš in terneto (tiksliau – iš interne to piratų) muzikos albumą, lmą ar knygą, panaudoti patikusią dainą ar meno kūrinį reklamoje net neinformavus apie tai autoriaus. Tai toks iš sovietinių laikų atėjęs, bet dar neišgyvendintas dalykas, susijęs su pasakymu „menas pri klauso liaudžiai“. Na, ir šiais laikais niekas nesirengia to meno iš liaudies atimti, tik autoriai paprašo susimokėti už kiekvieną kūrinio panaudojimą, kaip yra įprasta visame normaliame Vakarų pasaulyje daugybę metų ir numatyta mūsų šalies įstatymuose.

Galima ginčytis dėl to, ar tas atlygis deramas. Pa vyzdžiui, Europos autorių teisių bendrijos ieško bū dų, kaip priversti daugiau mokėti autoriams už jų kūrinių naudojimą srautinių transliacijų (angl. strea ming) platformose, tokiose kaip „Spotify“.

Europos autorių ir kompozitorių bendrijų susivieniji mo GESAC užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad daugelis muzikos gerbėjų renkasi nemokamas pas laugas (palaikomas reklamų), o mokamų paslau gų kaina (9,99 Eur, GBP arba USD) nekito nuo šios rinkos atsiradimo pradžios, tad muzikantų atly gis kasmet tik mažėja. Vis dėlto, kaip sakoma, ge riau žvirblis rankoje nei erelis danguje – vis į kiše nę, o ne iš jos.

Tai, kad liaudis vis dar galvoja, kad menas priklau so jai, o ne autoriams, kurie nori su ja savo kūry ba dalytis civilizuotais būdais, o ne paprasčiausiai prichvatizuojant, galbūt dar suvokiama – turi pa sikeisti ne viena karta, kad toks mąstymas išnyktų kaip dūmas, neblaškomas vėjo.

Liūdniau, kai kūrėjai (juos, deja, taip galima pava dinti tik santykinai) patys vagia iš kitų autorių. Suvok dami kūrybos principus ir procesus, lyg niekur nie ko „pasiskolina“ kito autoriaus idėjas, nukopijuoja ir parduoda kaip savo. Keli lietuvių dailininkai ir menotyrininkai neseniai įkurtoje laisvai prieinamo je feisbuko grupėje „Stop plagiatui“ ėmė viešinti to kius atvejus. Pasirodo, kad nemažai save meninin kais pristatančių veikėjų, turinčių daugybę sekėjų socialiniuose tinkluose, savo darbus paprasčiausiai kopijuoja nuo kitų ir sėkmingai parduoda, rengia „autorines“ parodas. Dažniausiai pasisavinami už sienio kūrėjų darbai, tačiau nespjaunama ir į tau tiečių kūrybą.

Įdomu tai, kad kopijuoja ne tik savamoksliai menininkai, bet ir dailininkų kalvės – Vilniaus dailės akademijos – absolventai. Kokio masto ši problema ir kaip su ja kovoti, matyt, artimiausiu metu aiškin

sis už tai atsakingos institucijos – LATGA, Kultūros ministerija. Faktas, kad laikas klibinti ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duris – jeigu pagarba autoriams ir jų kūrybai nebus skiepijama nuo pir mos klasės, tai niekas ir nepasikeis. Ir toliau didžio ji visuomenės dalis nesuvoks, kad negalima vog ti ne tik pinigų ar brangenybių, bet ir intelektinės nuosavybės.

Apie pagarbą intelektinei nuosavybei kalbėjomės su muzikos autore ir atlikėja Raminta Naujanyte-Bjelle, kuri prieš dvejus metus buvo išrinkta LAT GA tarybos pirmininke. Ji pasidžiaugė, kad situaci ja per 30 metų šioje srityje gerėja. „Laimei, visuo menės supratimas apie autorių teises keičiasi – kai kuriose srityse greičiau, kai kuriose – lėčiau. Vis kas keičiasi į gera, bet tikrai dar yra kur pasisteng ti“, – sako ji. Beje, Raminta studijuoja Lietuvos mu zikos ir teatro akademijos (LMTA) doktorantūroje ir dėsto kompoziciją studentams. Dar ji mums papa sakojo apie grojimą inovatyviu instrumentu „MiMU Gloves“, apie rengiamą naują albumą, norą dary ti įdomius dalykus, stebinti save ir kitus.

Debiuto skiltyje šį kartą atsidūrė naujos „LRT Opus“ laidos „Žaidžiam žmogų“ vedėjos – aktorė Elžbie ta Latėnaitė ir žurnalistė Tautė Bernotaitė.

Žurnale rasite ir interviu su islandų režisieriumi Hly nuru Pálmasonu, kuris gan gerai pažįstamas lietu vių sine lams. Beje, šio režisieriaus lmą „Prakeik ta žemė“, pasakojantį apie danų kunigą, kurio gyvenimą ir kelią pakeitė susidūrimas su atšiau ria ir visiškai nesvetinga Islandijos gamta, bus ga lima pamatyti netrukus prasidėsiančioje „Scano ramoje“. Šiame numeryje taip pat rasite knygų, muzikos albumų apžvalgų ir keturių naujų spekta klių recenzijas.

Gero skaitymo ir iki susitikimo gruodį!

freepik.com iliustracija

NUMERIO BENDRADARBIAI:

JONAS BRAŠKYS

KLAUSO MUZIKĄ,  KAD JUMS NEREIKĖTŲ

NERIJUS CIBULSKAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

GODA DAPŠYTĖ

TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

GIEDRĖ IVANOVA DEBIUTANTŲ STEBĖTOJA

JORĖ JANAVIČIŪTĖ

BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

IEVA ŠUKYTĖ PAŽENGUSI SINEFILĖ

TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – muzikos autorė ir atlikėja Raminta Naujanytė-Bjelle. Agnės Bekeraitytės nuotrauka

Jūsų „370“

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2022“ skyrė15 000 eurų

37O

ISSN 2029-7408

37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt

Maketavimas

Vaida Dosinienė

Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius  Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt

Leidėjas UAB „Sunra“

Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500

37O už reklamų turinį neatsako  #120, lapkritis, 2022 Reklaminiai straipsniai žymimi

RAMINTA NAUJANYTĖ-BJELLE IR JOS MUZIKINIAI EKSPERIMENTAI

– Jau dvejus metus esi LATGA tarybos pirmininkė. Prašau plačiau papasako ti apie šias pareigas.

– LATGA apima visas meno sritis – vi zualiuosius ir audiovizualinius menus, literatūrą, dramą ir muziką. Mano tiks lai buvo gana idealistiniai – siekdama pirmininkės posto prižadėjau būti tar pininke, kuri sujungia įvairių sričių au torius siekti bendrų tikslų, taip pat da viau žodį pasistengti, kad organizacija taptų patrauklesnė patiems autoriams. Pradžia buvo be proto sudėtinga – ne miegodavau iki paryčių, skaitydavau įstatymus, įvairius dokumentus, kas dien tardavausi su kolegomis tarybos nariais ir įvairių sričių profesionalais. Dabar jaučiu, kad dalis darbų nuveik ta, situacija pagerėjo. Jaučiu ir kitokį grįžtamąjį ryšį iš žmonių. Aišku, dar yra problemų, bet pati išmokau priim ti jas kaip teigiamą dalyką – galimybę kažką išspręsti / pasiekti. Labai džiau giuosi taryba, naująja direktore (Laura Baškevičiene – red. past.). Atnaujinome įvaizdį, be to, pavyksta išgyventi tokiu nansiškai iššūkių kupinu laikotarpiu. Kartais tenka padaryti drąsių sprendi mų, pavyzdžiui, Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu (asociacija nutraukė bendra darbiavimą su šių šalių autorių bendri jomis). Augu kartu su LATGA.

– Kaip pasikeitė tavo požiūris į tą vidi nę virtuvę – autorių teises ir visą mu zikinį verslą?

– Supratau, kad dalis autorių nesirūpi na savo teisėmis ir norėtųsi, kad ši sri tis jiems būtų bent šiek tiek aktualesnė, nes gerbti save ir rūpintis savo kūryba tikrai verta. Ir pati seniau mažai rūpi nausi savo, kaip autorės, teisėmis, bet dabar žinau, kad, kilus menkiausiam klausimui, turiu su kuo pasikonsul tuoti. Kaip ir kiekvienas autorius, ga liu kreiptis į LATGA, kurioje gaunu at sakymus ir patarimų. Aišku, būdama tarybos pirmininke, vis rečiau klausi nėju kolegų iš administracijos ir daž niau pati konsultuoju autorius (šypso si). Asociacija keičiasi, yra dar atviresnė, dar labiau komunikuojanti, su auto riais bendrauja asmeniškai ir pagarbiai.

Rašė Toma Vidugirytė

Kompozitorė ir muzikos atlikėja Raminta Naujanytė-Bjelle scenoje – jau daug metų ir muzika yra didelė jos gyvenimo dalis. Raminta taip pat yra asociacijos LATGA, kolektyviai besirūpinančios įvairių sričių autorių teisėmis, tarybos pirmininkė, studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) doktorantūroje ir dėsto kompoziciją studentams. Apie visas veiklas ir kalbėjomės su Bjelle. Ji mums plačiau papasakojo apie grojimą inovatyviu instrumentu „MiMU Gloves“, apie rengiamą naują albumą, norą daryti įdomius dalykus, stebinti save ir kitus.

Pauliaus Butkaus nuotr.

– Kokie dabartiniai iššūkiai autorių teisių sistemoje?

– Pavyzdžiui, srautinių transliacijų platformos (pvz., „Spotify“), mano nuo mone, skriaudžia autorius, nepakan kamai jiems atlygina už kuriamą turi nį. Europoje asociacijos susiduria ir su prodiuserių, kurie naudojasi teisine kū rybos puse mažiau besidominčiais au toriais, problema. Taip, čia sena proble ma, bet ją reikia spręsti.

Dažnai teisė vejasi technologijas, nau joves, nes autoriniai kūriniai kuo to liau, tuo labiau sklinda skaitmeni niu būdu. Norisi, kad viskas vyktų kuo sklandžiau ir autoriams už jų kūrybos naudojimą būtų deramai atlyginta.

Man labai rūpi siaura, bet labai jautri natų kopijavimo problema. Nežinau, kiek esi girdėjusi apie tai, kad negalima kopijuoti natų ir iš tų kopijų dainuoti ar groti. Jeigu nori kūrinį groti iš natų koncerte, jos turi būti originalios ir ser ti kuotos, o autoriai už tokį panaudoji mą turi gauti atlygį. Deja, Lietuvoje dar įsigalėjęs suvokimas, kad natas galima pasiimti iš interneto ar nusikopijuoti iš leidinio.

Taigi, visi chorai, orkestrai ar pavie niai atlikėjai, kurie neperka serti kuo tų natų leidinių ar jų legalių elektroni nių versijų, elgiasi nesąžiningai autorių atžvilgiu.

Gali būti, kad dažnai autorių teises pažeidžiame iš nežinojimo. Tačiau ne vien teisė čia svarbu, reikia iš pagrindų keisti savo vertybių sistemą. Juk nesun ku suvokti, kad negalima kažkieno kūry bos naudoti kur papuola, neatsiklausus, siųstis iš nelegalių šaltinių. Taip autorių skriaudžiame, rodome jam nepagarbą, o tai neteisinga. Beje, ir patys autoriai dar nepratę gerbti savo darbo, dažnai nusi leidžia savo kūrybos naudotojams.

Laimei, visuomenės supratimas apie autorių teises keičiasi – kai kuriose sri tyse greičiau, kai kuriose – lėčiau. Vis kas keičiasi į gera, bet tikrai dar yra kur pasistengti.

– Papasakok daugiau apie studijas – juk esi be penkių minučių mokslų daktarė. – Pradžioje įsivaizdavau save choro dirigentės amplua, studijavau Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Besi mokydama dvyliktoje klasėje turėjau savo chorą, bet supratau, kad man la biau patinka kurti muziką. Pradėjau mokytis kompozicijos, LMTA baigiau bakalaurą, magistrą, o besimokydama Islandijoje atradau sritį, kuri mane ve ža – muzikos technologijas, t. y. viskas, kas susiję su garsu ir naujomis techno logijomis, o labiausiai sudomino ges tais valdomi instrumentai. Tai įvairios interakcijos, kurių labai didelė dalis su sijusi su kompiuteriniais žaidimais, su programavimu ir inžineriniais sprendi mais. Man, kaip mėgstančiai multitas kinti ir užsiimti įvairiomis veiklomis, buvo tobula atrasti tokią tarpdisciplininę vietą, kur pasaulyje jau kažkas pa žengęs, o Lietuvoje – dar naujovė, todėl galiu klausytojus nustebinti ar supažin dinti su naujais muzikos atlikimo bū dais. Po truputį ir lėčiau, negu norėtųsi, stiprėju šioje srityje, groju „MiMU Glo ves“ pirštinėmis, žaidimų valdikliais, savo kūryboje taikau įvairias mikros chemas ir valdiklius. Dabar bandau pa daryti, kad ši mano veikla taptų patrau kli platesniam klausytojų ratui, kad tai būtų ne eksperimentinis lygmuo ir mo kymosi procesas, bet ir pagrindinė vei kla scenoje. Noriu, kad mano mėgsta mas dainų kūrybos žanras susijungtų su ieškojimais ir eksperimentais.

– Visa tai atradai būdama Islandijoje? – Islandija man padėjo atsiriboti nuo rutinos, buities ir nuolatinio bendravi mo su žmonėmis Lietuvoje. Man labai seniai reikėjo laiko pabūti su savimi. Iš skirtinė gamta ir Islandijoje gyvenantys žmonės – ramios ir stiprios asmenybės –man padėjo susigrąžinti tą penkiolika metę svajojančią Bjellę, kuri turėjo ide alistinių, naivių, bet kartu labai stiprių idėjų, užkuriančių siekti daugiau negu paprastos kasdienės veiklos.

– Ne tik studijuoji doktorantūroje, bet ir dėstai kompoziciją LMTA stu dentams.

– Pusę gyvenimo mokau kažką. Nuo darželinukų iki vyresnių už mane žmonių. Žinoma, didžiausias džiaugs mas, kai matai studentus, kurie pasii ma iš tavęs kažką naudinga. Jie ateina po metų ir sako „Atsimenu tą tavo fra zę...“ arba „Kaip gerai ten buvo...“ Man šitie dalykai reiškia daugiau negu už dirbti pinigai ar sukurta daina. Man čia yra kažkokia beprotiškai didelė, ne apčiuopiama prasmė. Vis dėlto dėstau tam, kad pati tobulėčiau ir susistemin čiau temas, kurios patinka. Atsiprašau visų savo studentų, kurie pas mane mo kosi, nes mano tikslas – ne tik perduo ti informaciją jiems, bet ir augti pačiai.

Atsižvelgiant į pasiruošti skirtą energiją ir valandas, tai yra absoliučiai nansiš kai neapsimokantis užsiėmimas. Mano galva, mokamas atlygis yra baisi nepa garba dėstytojo specialybei.

Jeigu vien tik dėstyčiau, niekaip neiš gyvenčiau Vilniuje, bet, laimei, turiu ir kitų darbų, todėl vis dar dėstau ir dės tysiu tol, kol jausiu prasmę.

– Scenoje tu jau daugiau kaip dvyli ka metų ir tame kelyje buvo tam tikrų etapų. Kas darė didžiausią įtaką šiame kelyje?

– Paauglystėje man įtaką darė daug roko grupių, ypač „Requiem“. Su „Requiem“ leisdavau daug laiko, kon certuodavau. Būdama paauglė, Ukmer gėje vieną po kitos turėjau gal keturias grupes, su draugais daug grodavome, kartu kurdavome.

Kelpšoje (Juozo Tallat-Kelpšos kon servatorija – red. past.) prasidėjo kiti etapai ir kitokia muzika. Bandžiau išpil dyti savo svajonę – išbandyti įvairiau sių žanrų muziką: nuo folkmuzikos iki operos, roko, džiazo, alternatyviosios, eksperimentinės muzikos... Vienur sie la virpa, kitur nesijausdavau savimi, bet suprasdavau tik pabandžiusi savo kai liu. Kurį laiką pasitikėdavau tam tikrais atlikėjais, asmenimis arba dėstytojais, bet supratau, kad man tai neveikia, nes galiausiai jie nuvilia arba nepateisina lūkesčių.

Dabar stengiuosi, kad įkvėpimas ir muzikos estetinis pradmuo kiltų iš ma nęs, iš mano dirgiklių, nes tada atrandu naujų dalykų ir lengviau pasiekiu no rimą rezultatą. Vienu metu buvau pa metusi savo muzikinį kompasą – kas man patinka, kas man gražu ir kaip no riu, kad tai skambėtų. Pajutau, kad pra dėjau kurti saugiai, neberizikavau. Gal tik dabar taip atrodo, bet, manau, atė jo metas, kai vėl norisi elgtis kaip paau glystėje, – eksperimentuoti, kurti drą siai. Tik dabar eksperimentai ir rizika įgauna kitokią formą.

– Daug kas džiaugiasi, kad dabar Lie tuvos muzikos scena labai auga – per pastaruosius dešimt metų atsirado daug kokybiškų muzikos grupių ar at likėjų. Kaip manai, kada pasivysime, tarkim, Jungtinę Karalystę? – Kodėl mes vejamės? Manau, kad technologijos leidžia nesunkiai pa siekti kokybės standartą ir dabar vis kas labiau sukasi apie savo identite tą, unikalumą. Pavyzdžiui, Monikos Liu atvejis. Pasakai Monika Liu vardą ir žinai skambesį. Kitas pavyzdys – vi sai nedidelė valstybė (gyventojų skai čiumi) Islandija, kuri vienu momentu taip smarkiai iššovė savo muziką į tarp tautinius vandenis. Kokybės standarto užteko, bet viskas buvo susiję su idėja, identitetu, su muzikos skambesiu, ku rį jie patys suformavo. Islandams ne trūksta pasitikėjimo savo muzika. Mū sų kita istorija. Mes ilgą laiką turėjome cenzūruotą muziką, kultūrą ir natūralu, kad ne taip greitai viskas įvyko ir trūko tam tikrų sudedamųjų dalių, kad grei tai judėtume pirmyn.

Galbūt problema slypėjo ir kituose dalykuose? Tik neseniai pajutau tokį gilų bendradarbiavimą tarp kūrėjų. Ne bėra individualizmo ir žmonės padeda vieni kitiems. Aišku, čia tik mano pa mąstymai, tikrosios priežasties nežinau.

Dabar gilinuosi į senąją, 9-ojo dešimt mečio, Lietuvos roko muziką ir estradą, kai turėjome tikrų perliukų Lietuvoje, tik gal jie liko nepastebėti arba norėjo likti alternatyva, trūko įrašų kokybės ir

viešinimo... Dabar viskas juda tik į gera, turime ne vieną tarp tautiniu lygiu pripažintą muzikos autorių iš Lietuvos.

– Daug eksperimentuoji. Koks buvo beprotiškiausias, įdo miausias ar labiausiai įsiminęs eksperimentas? – Nežinau, ar beprotiškiausias, bet įdomiausias ir mano šir džiai artimiausias yra grupė „Miško gyventojai“ ir viskas, ką mes ten darėme. Mano balsas buvo naudojamas kaip lygia vertis instrumentas, bandžiau netradicines vokalo techni kas, žaidžiau su tekstais, pavyzdžiui, dainavau tekstą atbulai. Kartą pralaimėjau lažybas. Šventojoje vyko festivalis, kuria me aš su beatmakeriais dainavau savo dainas. Per pertrau ką turėjau nueiti į Šventosios centrą, šalia restoranų, atsisto ti šalia kažkokių palapinių ir vasaros viduryje graulindama (apsimesdama, kad moku) sudainuoti kalėdinį kūrinį „Ty li naktis“. Čia buvo beprotiškiausias momentas (šypsosi) Dar prisimenu, kai Akvilė Kavaliauskaitė savo knygos pri statymui paprašė prisijungti prie jų komandos ir kartu mes sukūrėme „kalbantį pianiną“ – juo grojant, kompiuterio ekrane užsirašė knygos pristatymo tekstas.

– 2019-aisiais pasirodė tavo albumas „PLANet B“ ir ne trukus prasidėjo karantinai. Papasakok apie jo atsiradi mo istoriją.

– Albumo kūryba prasidėjo Lietuvoje, o baigėsi Islandijoje, todėl jį vadinu pereinamuoju albumu. Dalis dainų buvo ins piruotos Islandijos ir jis buvo tikrai solinis, visą sukūriau vie na pati, tik pabaigti jį padėjo Alvydas iš „Keymono“. Albumo formatas – komiksai (iliustravo Algirdas Padleckis). Albume buvo QR kodai, kuriuos nuskaitęs galėjai pasiklausyti dainų. Dabar kaupiuosi kitam albumui. Spėju ir jis bus išleistas ko kiu nors netradiciniu formatu (šypsosi).

– Koks bus naujas albumas, kurio kūrybinis etapas jau pra sidėjo?

– Šį albumą kuriu lėtai, norisi neskubėti ir rasti sprendimų, kurie nebūtinai bus populiarūs, bet kokybiški ir įdomūs man pačiai. Išgyvenimai keičiasi, keičiasi ir dainų skambesys.

Dabar jaučiuosi stipresnė kūrėja nei 2019-aisiais. Jaučiuo si dabar labiau Bjelle, labiau pasitikiu savimi, tikiu, kad ir su nauju albumu atrasiu savo klausytojų. Tačiau kalbėti apie nebaigtus darbus yra sunku (šypsosi).

– Neseniai turėjome progą išgirsti naują dainą „War Is Not A Pop Song“, kurią įrašei su Ukrainos atlikėja Ira LobanokKrapka. Kaip užsimezgė pažintis ir kaip gimė šis projektas? – Kodėl rinkomės karo temą – akivaizdu, o su Ira, arba Krap ka (toks Iros sceninis vardas – aut. past.), mes susipažinome ir susidraugavome karantino metu per nuotolinius moky mus, kai studijavome muzikos sklaidą ir dainų kūrybą. Nuo karo pradžios palaikau ryšį su visais ukrainiečiais draugais, taip pat ir su Ira. Klausinėjau apie situaciją, kviečiau ją į Lie tuvą, bet ji nesutiko, nes savanoriauja ir padeda kariams

žmonių dėmesys sumažėjo, o tai mums pasirodė absurdiška ir skaudu. Taip kal bantis gimė frazė – war is not a trend. Iš šios frazės idėja vystėsi toliau ir per die ną parašėme dainą, per antrą – įrašėme vokalus ir instrumentinę dalį, o trečią ir ketvirtą dienomis nu lmavome klipą. Specialiai sukūrėme tokią linksmą, pa prastą, vos ne vaikišką melodiją tam, kad parodytume situacijos absurdą. Nors dabar Ukrainai sekasi ir ukrainie čiai kontratakuoja, bet puikiai žinome, kad dar negreitai viskas baigsis. Net ir išvarius rusus, reikės daug laiko atstaty ti valstybę. Ten yra tiek daug nuostabių žmonių... Labai didžiuojuosi, kad mes, lietuviai, tokie stiprūs ir palaikantys.

Dainą stengėmės sukurti tokią, kad ji būtų klausoma net tų, kurie į žodžius nesigilina, bet kad suprastų ir tie, ku riems rūpi. Daina jau keliauja po pa saulį, o juk ir siekiame, kad kuo dau giau žmonių ją išgirstų.

– Neseniai pristatei ir parodei „MiMU Gloves“ ir kitus savo eksperimentus. Papasakok plačiau apie juos...

– Tai mano doktorantūros darbo tiria moji dalis. Pirmaisiais doktorantūros metais (ar netgi anksčiau) su kolega Vy teniu Gadliausku ir Mantautu Krukaus ku kūriau tokių pirštinių prototipą, nes maniau, kad „MiMU Gloves“ neturi kai kurių man reikalingų gestų valdy mo funkcijų. Prieš tai išbandžiau įvai rias kameras, valdiklius. Supratusi, kad dviračio išradinėti nebūtina, nusilei dau savo principams ir įsigijau „MiMU Gloves“. Pabandžiusi jas, supratau, kad su jomis programuoti garsą pato gu ir įmanoma įgyvendinti muzikines idėjas, todėl dėmesį sutelkiau ne į inži nerinius sprendimus, o į išskirtinį mu zikos atlikimą ir garso išgavimo būdą. Įdomiausia dalis yra sustrateguoti ir atsiminti visus savo judesius, kurie lo giškai sietųsi su pasirinktu garsu ar gar so parametru. Planuoju su šiomis pirš tinėmis groti koncertuose ir po truputį tai realizuoju.

– Kuo tave žavi technologijos ir visi to kie neįprasti dalykai? Kuo sudomino?

savo šalyje. Po kelių mėnesių ji pasakė, kad parašė dainą ir norėtų ją su mani mi įrašyti. Žinoma, aš sutikau ir sutarė me, kad įrašyti ji atvyks į Lietuvą. Daina gimė beprotiškai greitai. Ira papasakojo, kad su grupe keliauja po kitas šalis ir ji ne visose valstybėse ga li kalbėti karo tema atvirai, turi pasa koti prisitaikydama, slopinti emoci jas. Abi kalbėjome, kad praėjo Rusijos sukelto karo Ukrainoje temos banga,

– Aš visada norėjau būti kitokia nei visi (šypsosi) . Nuo pat mažens ma no draugai sakydavo, kad aš esu vis kitaip. Čia tas vaikiškas noras nuste binti save, kai kartu sudomini ir ki tus. Man niekad nebuvo įdomu pa rašyti populiariausią dainą ar tapti A lygio žvaigžde. Man įdomu kažką at rasti, sužinoti, padaryti tai, ko niekas dar nepadarė. Stebinti save ir kitus –tai mano variklis.

MAN NIEKAD NEBUVO ĮDO MU PARAŠYTI POPULIARIAU SIĄ DAINĄ AR TAPTI A LY GIO ŽVAIGŽ DE. MAN ĮDO MU KAŽKĄ ATRASTI, SU ŽINOTI, PADA RYTI TAI, KO NIEKAS DAR NEPADARĖ.

Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

Rašė Giedrė Ivanova

Nuotraukos Edvardo Blaževič / LRT

„Žaidžiam žmogų“ – pirmoji aktorės Elžbietos Latėnaitės (E.L.) ir žurnalistės Tautės Bernotaitės (T.B.) radijo laida „LRT Opus“ eteryje, visai neseniai tapusi ir pirmąja tos pačios radijo stoties tinklalaide. Dvigubas debiutas! Laida žaisminga ir smagi, gili ir provokuojanti, kviečianti mąstyti, kalbėti(s) ir klausyti(s). Jos vedėjos – itin ryškios, aktyvios, atviros, veiklios, ne bebaimės, bet itin drąsios, gyvenimą ir įvairias jo patirtis, atrodo, ryjančios saujomis. Įkvepiantis pokalbis apie suaugėlių kasdienybę ir įvairius žaidimus su Elžbieta ir Taute – draugėmis jau 20 metų.

KAIP ELŽBIETA LATĖNAITĖ IR TAUTĖ BERNOTAITĖ RADIJO LAIDOS VEDĖJAS ŽAIDĖ

– Greta gausybės jūsų darbų, premjerų ir kitų atsakomybių – dar ir radijo laida?

E.L.: Pokalbiai rūpimomis temomis man labai įdomūs, kalbėjimasis man svarbi, gydanti, išlaisvinanti ir įprasmi nanti ryšius veikla. Esu smalsi ir atvira įvairiems dalykams, mėgstu juokauti ir juoktis, turiu puikią intelektualią drau gę, su kuria turime daug bendro (įskai tant smalsumą ir humorą), tai kodėl ne sukurti kartu laidos?

T.B.: Klausimas galingas, tiesiai ego į centrą! Dažnai kibinu save, kodėl nepa sirenku vienos veiklos. Juk būtų ramiau. Mano spėjimai keli. Vienas – su vie na veikla visa neatsiskleisčiau. Kitas –jei konkrečiai apie radiją, tai sena sva jonė, esu radijo fanė ir mėgstu naudo ti savo balsą visomis prasmėmis. Galiausiai ar giliausiai: kaž kuri mano dalis turbūt tiki, kad taip pa didinu šansus susirinkti daugiau meilės iš skirtingų šaltinių. Esu bitė – matau tiek gražių žiedų, tiek gardaus nektaro.

– Susitikimas su jumis laidoje – tarsi puodelis sodrios kavos su protingomis, jautriomis ir smagiomis draugėmis: ir rimtai juokingas, ir komiškai rimtas, ir intelektualiai gilus, ir žaismingai nerū pestingas. Kas jums gelbsti ieškant vi sų šių dalykų pusiausvyros?

E.L.: Jei atvirai, manau, kad kiekvie nas labai skirtingai mato tą pusiaus vyrą. Net mes su Taute galime skirtin gai jausti, ko ir kiek daugiau ar mažiau galėtų būti laidoje. Mes skirtingai klau some ir ieškome skirtingų dalykų ki tose tinklalaidėse. Tačiau kartu turi me tikrai daug bendrų požiūrio taškų ir vertybių. Jei jau mes skirtingai ma tome, ką kalbėti apie visus klausan čius žmones. Manau, kol kažkuriems iš „Žaidžiam žmogų“ klausytojų gal būt atrodo, kad mūsų laidoje yra po lygiai rimtumo ir juoko, kiti įsitikinę, kad mums trūksta rimtumo, tretiems galbūt trūksta juoko, o temos yra per sunkios. Taigi pusiausvyrą mes su Tau

te tiesiog jaučiame ir reguliuojame sa vo intuicija, nuotaika ir bendru dueto pojūčiu, bendra lyderyste. Atsiveria me ir improvizacijoms, impulsyviems pasiūlymams. Tyrinėjame ir žiūrime, kaip mums pa čioms įdomiausia, vertingiausia. T.B.: Pusiausvyra yra beviltiškas tikslas. Šiuo metu esu nesantaikoje su šia sąvo ka. Man patiko lmo pavadinimas „Vis kas iškart ir visur“. Gerai nusako mūsų kartos tikrovę. Keli darbai, daug savire alizacijos zonų, daug kontaktų, pypsė jimų. Bandau susitaikyti, kad kažkuriuo metu dominuoja kažkas viena, kitkas turi palaukti, vėliau jie susikeičia. Čia apie veiklas, išorines realijas. Pats gy venimas vienu metu tragiškai juokin gas, kraupiai gražus – čia pat karas, čia pat gimsta kūdikis, proteste už taiką su sipyksti su artimu, mylimiausi žmonės skaudžiausiai gelia. Įsisąmoninti amži ną opozicijų įtampos normalumą man padeda psichoterapija, mano pačios vi

dinė pramotė ir artimos autorės (Eli zabeth Gilbert, Glennon Doyle, Rose merry Wahtola Trommer).

– Be ko neįsivaizduotumėte savo gy venimo žaidimo?

E.L.: Be savęs ir be kito žmogaus. Visų pirma, dukros.

T.B.: Be galimybės keistis. Be draugų. Be žodžių žaismų. Be britų komikų.

– Žaisdami, sako, būname labiausiai savimi. Daug metų esate draugės, tad žaisdamos augote ir pažinote ne tik sa ve, bet ir viena kitą. Ar pastebite ko kių nors savo ar kitų savybių, geriau siai atsiskleidžiančių būtent įvairių žaidimų metu? Kokius žaidimus la biausiai mėgote?

T.B.: Visų pirma noriu pasakyti, kad su Elžbieta esu pati žaismingiausia. Dar nepasitaikė gyvenime kito konteksto, kur jausčiausi tokia laisva išsidirbinėti ir būti priimta su itin kvailais ar nevy

– Iš kur semiatės motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?

E.L. Savirealizacijos poreikis, santykiai su ar timaisiais.

T.B. Praeities ir ateities Tautės. Jaučiuosi sko linga abiem.

– Ką jums reiškia debiutas? Svajonės išsipil dymas, įrodymas, kad galite viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?

E.L. Naujas nuotykis, iššūkiai, jaudinantis džiugesys.

T.B. Radijo laidos debiutas – pagarba de šimtmetei Tautei, kuri su kita drauge Do minika įrašinėjo ištisas kasetes radijo laidų. Apskritai debiutai – gyvybinės, seksualinės energijos cirkuliavimas, nes jai būtina ne žinomybė.

– Ar turite ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtumėte padaryti, su kurti, išmėginti pirmą kartą?

E.L. Noriu gauti didelių vaidmenų tarptau tiniame kokybiškame kine, uždirbti labai daug pinigų (kad tai nebebūtų mano nuo latinis rūpestis), pasirūpinti savimi pirmiau nei kitais, nesislėpti nuo savo problemų kei čiant pasaulį, išleisti savo muzikos įrašus į viešumą, drąsiai įgyvendinti savo autorines menines vizijas, trigubai labiau savimi pasi tikėti. Daryti tai, ką noriu.

T.B. Sušokti džiazo kompoziciją, ką nors normaliai padainuoti, išmokti vairuoti, iš leisti esė knygą, surengti energingą treni ruotę, ką nors nudažyti, pagyventi Ispani joje, pagaminti solidžią vakarienę daugiau nei keturiems.

– Ko palinkėtumėte tam, kuris nedrįsta de biutuoti ir žengti to pirmojo žingsnio? E.L. Linkiu paklausti savęs, ar aš tikrai tai no riu daryti? Jei atsakymas yra taip, tai imti ir žengti vieną mažą žingsnelį ta kryptimi: už pildyti paraišką, parašyti elektroninį laišką, paskambinti, susitikti. Nors vieną žingsnį pirmyn. Pasauliui reikia žmonių, įgyvendi nančių savo svajones.

T.B. Daryk, kaip tau geriausia. Jei per baisu –gal ne laikas. Tačiau tada ir nekamuok savęs amžinomis svajomis. Jei toliau kamuoji –šok į ugnį. Blogiausia, kas nutiks, – sudegsi. Tačiau nesijaudink – skausmai truks tik dar kelis dešimtmečius, ir bus viskas.

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachma tų) pradžia. Pradėjusios kurti radijo laidą, kokio ėjimo tikėjotės ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavote iš kito žaidėjo: klausytojų, laidos svečių, ko legų, tėvų, draugų, o gal savęs pačių ar vie na iš kitos?

E.L. Įdomiausia buvo, kai supratau, kad mūsų laidos „Žaidžiam žmogų“ taisykles kuriame ir kryptį pasirenkame tik mes pa čios su Taute. Kad tai mūsų žaidimas, apie kurį išgirdome ir galbūt išgirsime visokių įžvalgų – ir giriančių, ir kritikuojančių. Bet mes suaugusios ir rasime būdų, kaip su vi su tuo susitvarkyti. Svarbiausia žaisti tai, ką norisi, su tais, su kuriais norisi.

T.B. Ėjimas, į kurį dar mokausi reaguo ti: negaliu numatyti kitų žmonių ėji mų. Neseniai atradau paspirtukus, kelio nės tik patvirtino – žmonės vaikšto labai neprognozuojamai.

(šiuo atveju garsą) ltro. Tikiu, klausy tojai tai jaučia ir, jei mums pasisekė, įvertina.

T.B.: Normalizuojanti akimirkų ne rangumą, sužmoginanti profesiona lus, nukarūnuojanti sulaižytumą, ap žaidžianti gyvenimo kompleksiškumą, draugiška.

– Ką jums davė ši patirtis radijuje?

T.B.: Gyvas eteris priminė, kaip gera gali būti gyventi, jei išsivaduoji iš klai dų baimės priespaudos. Dar prieš porą metų nieku gyvu nebūčiau galėjusi taip atsipalaiduoti žinodama, kad, ką pasakysiu, tas ir pateks į eterį. Perfek cionistė mano dalis rinkosi lė tąją žurnalistiką – kur gali valandų va landas gludinti tekstą. Fui, koks vargas. Dar anksčiau dirbau ir kalbos redakto re. Purto net prisiminti – visas dėmesys orientuotas į klaidas. Eteryje supratau, kokį ilgą kelią nuėjau. Net nudžiugino vienas kitos kartos vyro komentaras, kad mums reikėtų daugiau drausmės. Ačiū, nebe.

– Elžbieta savo gimtadieniui skirtoje laidoje džiaugėsi, kad jai smagu amžė ti, bręsti, vis daugiau suprasti apie save ir kitus. Apskritai skatinate nesislėpti, būti savimi, nebijoti to, kas nepatogu, intymu, asmeniška.

E.L.: Aš ilgą laiką kaip didžiausią kom plimentą priimdavau, kad atrodau jau nesnė, tai girdžiu nemažą gyvenimo dalį. Net ir dabar dalis manęs tuo di džiuojasi, džiaugiasi. Prireikė laiko ir šviestis, domėtis, kad suvokčiau, kiek ta me nelogikos ir kiek milijardų industri ja investuoja, kad nekęstume savo ir ki tų (ypač moterų) amžiaus, viršijančio 30 metų. Aš absoliučiai nuoširdžiai sakau, kad niekada taip gerai ziškai, emociš kai ir dvasiškai nesijaučiau, kaip dabar. Man jau kelerius metus atrodo, kad vis kas eina tik geryn, ir tikrai nenorėčiau grįžti į tą metą, kai man buvo 25-eri, nes buvau vaikščiojantis chaosas. Mes su Taute vis gauname žinučių ir laiškų, iš kurių suprantame, kad mūsų laida yra kažkam svarbi ir reikšminga, ir tai yra pats nuostabiausias įkvėpimas nesu stoti. Tokių žinučių norėčiau gauti kuo daugiau, nes man kartais trūksta paty rimo, kas yra tie mūsų klausytojai, kas jiems rūpi, kuo jie gyvena ir kaip „Žai džiam žmogų“ dalyvauja jų gyvenimuo se, jei dalyvauja: ar padeda, ar įkvepia, ar pykdo, ar džiugina. Smalsu be galo.

kusiais juokeliais ir apverktina vaidyba. Jei tokių kontekstų yra, kviečiu juos! Kai žaidžiu, prisimenu, kokia esu paprasta, banali ir žmogiška. Kai žaidžiu, atsikra tau proto balasto. Kai matau Elžbietą žaidžiančią ar juokaujančią, galiu prie jos labiau atsipalaiduoti. Matau tą mo kykloje atrastą draugę, su kuria bėgda vome iš pamokų. Ir pliekdavome kor tomis. Durnių, Tūkstantį, Karuselę Elžbieta dar mėgo į įprastą pokalbį stai ga įmaišyti išgalvotų žodžių ir stebėda vo žmonių reakcijas – sutrikimą, apsi metimą, kad suprato. Aš raitydavausi iš nepatogumo stebėdama tas reakcijas ir norėdavau kaip nors gelbėti padėtį. Ironiška, nes dabar per jogą mokau žmones išbūti nepatogu mą. Dar žaisdavome žaidimą „Kas, kur, kada, su kuo...“, kur turi užlenkti lapelį ir pakaitomis užrašyti atsakymus. Pame nu, kaip žaidėme Juodkrantėje ir viena prie klausimo „Kas“ parašė „Donskis“, o kita tame pačiame lapelyje prie „Su

kuo“ – „Su Donskiu“. Buvo stipri loso nė naktinė akimirka. Dar degindavo me duoną ant žvakės ir valgydavome. E.L.: Manau, kad mes žaidėme labai įvairius žaidimus: santykių kūrimo, kon iktų sprendimo, pasaulio suvoki mo, savęs suvokimo. Įvairius. Žaidėme pamokomis ir bėgimu iš jų, žodžiais, kortomis, burtais, sausainiais ir arba ta kavinėje. Ir juokavimu, kvailiojimu, tyrinėjimu. Priklausomai nuo žaidimo pobūdžio ir kontekstų, išryškėja skir tingos mūsų savybės. Bet kokiu atveju man atrodo, kad abi esame aistringos, konkuruojančios, jautrios ir smalsios. Ir branginančios viena kitą ir mūsų draugystę. Vienas dalykas itin skyrė si jau mokykloje: kai klausydavomės muzikos (o muzikos mes klausydavo mės labai daug), tai Tautė visada geriau girdėdavo žodžius ir teksto prasmę, o aš – ritmą, melodiją, garselius. Ta pati daina mus gali vežti dėl skirtingų prie žasčių. Argi nenuostabu?

– Kokiam žaidimui prilygintumėte gyvą radijo eterį?

E.L.: Teatro, improvizacijos. Op, prasidėjo, ir turi suktis, kaip yra su tuo, kas yra, nebėra kelio atgal, nėra laiko pasitaisyti ir korekcijoms, plauki su srove. Tačiau nesi pasyvus, nes turi čia ir dabar, va, ko neturi, – tai praeitis ir ateitis. Labai smagus jausmas.

T.B.: Kortomis dar žaisdavome Speedą – ten dominavo adre nalinas ir greita reakcija.

– Jei dviem žodžiais reikėtų apibūdinti jūsų laidą, sakyčiau –skatinanti sąmoningumą. Kaip ją trumpai apibrėžtumėte pačios?

E.L.: Labai ačiū, kaip gera ir svarbu girdėti tokį apibūdini mą. Man ir pačiai ši laida kelia sąmoningumą. Manau, di delis pranašumas, kad laidą kuriame su Taute, nes mums abiem realiai nuoširdžiai įdomu tai, apie ką kalbamės. Ir mes nebijome kažko nežinoti ar nusišnekėti, atskleisti ir gal net suabejoti savo vidinėmis nuostatomis. Dar mes nuo pat paauglystės esame gana alergiškos apsimetimui, melui, todėl laidoje nestokojame autentikos. Dabar, kai perėjome nuo tiesioginio eterio prie tinklalaidės, galėjome kurti la biau kontroliuojamą formatą, išvalyti įrašą nuo netobulu mų, klaidų, bet sąmoningai nusprendėme to nedaryti. Dėl to, kad būtų autentiška, tikra, tarsi be iškreipiančio vaizdą

– Vesdamos radijo laidą, taip pat rūpi natės muzikine jos dalimi. Kaip ren katės, kokia daina skambės vienu ar kitu laidos metu? Ar derinate muziki nius kūrinius prie „LRT Opus“ forma to, laidos temų, pašnekovų? Gal dai nų pasirinkimą daugiausia lemia jūsų nuotaika ir aktualijos?

T.B.: Šiemet per gimtadienį draugai dalyvavo protmūšyje apie mane. Buvo klausimas, kokia meno šaka man svar biausia. Daug kas spėjo, kad šokis arba teatras. Iš tikrųjų muzika. Visada bu vo muzika. Ir kadangi ji mums abiem su Elžbieta iki kaulų rūpi, ir laidose ta po reikšmingu elementu. Apie kūrinius galvodavome ne mažiau nei apie temas ir klausimus. Norėjosi, kad kūrinys būtų lyg muzikinis temos takelis. Kartais – tiesiog susitikti su kuo nors. Muzika budina jausmus. Susitikti su kuo nors muzikoje ir panašiai pasi justi – labai intymu. Pasisekė, kad „LRT Opus“ formatas ir taip jau daug metų yra mūsų formatas. Garbė buvo papil dyti mėgstamos stoties fonoteką.

TIKĖJIMAS GAMTOS GNIAUŽTUOSE

gimtųjų namų. Jas aplankau kiekvienais metais. Renku ten uogas, grybus arba einu į žygius su savo šeima. Tad scenari jų rašiau vietai, kurią žinau. Man tai labai svarbu. Privalau rašyti pažįstamiems žmonėms ir apie pažįstamas vietas. Ki taip negaliu.

– Jeigu jau prakalbome apie Islandijos kraštovaizdį, reikė tų nepamiršti garso, kuris taip pat prisideda kuriant filmo atmosferą. Sakyčiau, netgi sunku įvardyti, koks instrumen tas ten groja. Gal galėtumėte papasakoti, kaip kūrėte gar so takelį?

– Filmo naratyvas kuriamas aplink septynias fotografijas, kurias XIX a. pabaigoje Islandijoje sukūrė danų ku nigas. Kodėl nusprendėte taip dėlioti istoriją?

– Iš tiesų man kilo problemų rašant scenarijų. Medžiaga atrodė negyva ar nuobodi. Scenarijų pradėjau rašyti dar 2013 m. Kai man kilo idėja, kad kunigas keliauja su fotoaparatu, pradėjau gal voti, kokias nuotraukas jis darė, kokie žmonės jose pavaizduoti. Pavyzdžiui, kaip jis įamžino merginą ar žmones, su kuriais keliavo, kas aplink dėjosi. Taip pradėjau įsivaiz duoti tas fotogra jas ir jos įnešė gyvy bės į visą scenarijų ir lmo naratyvą. Po šios idėjos rašyti scenarijų iškart tapo lengviau. Tačiau noriu pasakyti, kad vi sa tai išgalvota. Fotogra jos yra tai, kas gimė mano galvoje. Jos nebuvo kažkie no atrastos Islandijoje.

– Jūsų filmas taip pat paliečia kolonia lizmo temą, kai Danija valdė Islandiją. Kine ši tema apskritai retai aptarinė jama. Kodėl jums ji buvo tokia svarbi?

– Manau, tai kilo iš labai savanaudiškų paskatų. Esu islandas, bet daug metų studijavau ir

Tad abi šalis pažinojau gan gerai. Man buvo įdomu grįžti šiek tiek į praei tį, kai šalį valdė Danijos Karalystė. Islandija atgavo nepriklau somybę 1918 m., tačiau visiškai nepriklausoma tapo 1944 m. Pradėjau tyrinėti kolonijinį laikotarpį galvodamas, kaip tai sietųsi su mano kuriama istorija. Tačiau greitai kiek nuto lau ir pradėjau kurti savo naratyvą. Žinoma, jį įkvėpė mano atliktas tyrimas, perskaityti laiškai ir kelionių dienoraščiai. Kai pradėjau rašyti scenarijų, norėjau atkreipti dėmesį į šių dviejų šalių kalbų, kultūros skirtumus. Islandijos literatūroje šis laikotarpis yra minimas, tačiau kine – ne. Islandija nepri klausomybę atgavo nepraliejusi nė lašo kraujo. Mums visiš kai nereikėjo kovoti. Kai įvykiai ne tokie dramatiški, niekas apie juos nekalba. Tačiau nereiškia, kad nėra įdomios isto rijos. Mane traukia mažiau dramatiški pasa kojimai. Geriau suprantu istorijas apie gyvenimą, keliones, santykius, bendravimą.

– Atšiauri Islandijos gamta jūsų filme yra atskiras veikėjas. Gal galite išsamiau papasakoti, kaip sekėsi ją įamžinti?

– Realiai lmuoju tai, ką žinau. Šiame lme dirbau su opera tore Maria von Hausswol , kurią labai gerai pažįstu. Kartu dirbame nuo kino mokyklos laikų. Esame labai geri draugai, todėl darbas buvo lengvas. Dirbame tyliai, beveik be žodžių, nes nereikia aptarinėti paties proceso. Filmo vietas pažįstu labai gerai. Filmas lmuotas vietose, esančiose netoli mano

– Smagu, kad tai paminėjai. Norėjau, kad instrumentas skambėtų lyg vėjas. Kai pradėjau dirbti prie lmo muzikos, galvojau, kad visą garsą sudarys vėjas, lietus, gido ir merginų dainuojamos dainos. Tačiau pradėjau tyrinėti muziką. Galvojau, kokį garsą galėtume panaudoti šiam lmui. Susipažinau su muzikantu Alexu Zhang Hungtai. Jis turėjo grupę pavadinimu „Dirty Beaches“. Paskui pradė jo rašyti muziką, tad susisiekiau su juo ir susirašinėjome po rą mėnesių, apsikeisdami mintimis. Tada jis įrašė saksofono melodiją tunelyje. Aš iškart ją pajutau. Sunku buvo supras ti, koks instrumentas ten groja. Pamačiau, kaip tai siejasi su mano lmu, ir pradėjome dirbti su šiuo garsu. Alexas taip pat vėliau parašė melodiją fortepijonui, kurią panaudojau savo trumpametražiam lmui, kurį neseniai sukūriau. Man labai patiko su juo dirbti.

– Dainos jūsų filme taip pat turi savo naratyvą. Kaip nu sprendėte, kurias dainuos jūsų veikėjai?

– Manau, tai atsirado kuriant gido personažą. Norėjau išsiaiš kinti, kas jis toks. Ragnaras yra gamtos žmogus. Jis islandas, tikriausiai daug keliauja, gyvena izoliuotai. Jeigu į tai pasineri, atrandi spalvingų islandų veikėjų. Daugumą jų galime vadin ti gamtos poetais. Jie jaučia meilę kalbai, muzikai, rimui vien dėl to, kad praleidžia daug laiko vieni. Jiems reikia užmegzti bent kokį dialogą su savimi. Todėl jie kuria rimus. Dainomis norėjau išryškinti kunigo kitoniškumą. Pastorius yra visiškai kitoks. Jis labai skiriasi nuo gido. Tad norėjau šias priešingy bes palyginti. Tai buvo vienos iš priežasčių, kodėl pasirinkau

atsigręžia į kolonijinį laikotarpį, kai Islandiją valdė Danijos Karalystė. Krikščioniškos misijos vedamas kunigas visiškai nenutuokia, kaip jo gyvenimą ir kelią pakeis susidūrimas su atšiauria ir visiškai nesvetinga Islandijos gamta. Apie tai ir kitus dalykus kalbamės su juostos režisieriumi, kurio lmas rodomas šių metų Europos kino forume „Scanorama“.

gyvenau Danijoje.

Hildur

Ýr Ómarsdóttir nuotr.

Islandų režisierius Hlynuras Pálmasonas

šias dainas. Tačiau visos jos yra tikros. Islandijoje yra vieta, kur galima klausy tis įvairių įrašų, dauguma jų yra dainos, kurias atlieka ūkininkai. Šie įrašai ma ne įkvėpė kuriant Ragnaro personažą.

– Jūsų naujausiame filme pagrindinius vaidmenis atlieka aktoriai, vaidinę ankstesniuose jūsų filmuose, – Ingva ras Sigurdssonas ir Elliottas Crossetas Hove. Vaidina ir jūsų dukra Ída Mekkín Hlynsdóttir. Atrodo, jums patinka dirb ti su tais pačiais žmonėmis. Kaip kūrėte šiuos veikėjus kartu su jais?

– Manau, taip yra, nes juos labai myliu ir noriu su jais leisti laiką. Kai rašau scena rijų savo lmams, tiesiog pirmiausia apie juos pagalvoju ir laukiu mūsų darbo drau ge. Kai dirbi su žmogumi, kurį pažįsti, ge riau supranti, kaip rašyti tam tikrą sceną. Man sunku kurti visiškai nepažįstant žmogaus. Mane stimuliuoja, kai rašau pažįstamam aktoriui. Noriu, kad jam pa tiktų scenarijus. Juk ir gyvenime mums reikia žmonių, su kuriais jaučiame ryšį. Su kai kuriais sukuri itin artimą, gilų ryšį. Tad stengiuosi tokius žmones laikyti kuo arčiau savęs. Kai ku ri lmą, dažnai galvoji, kad juo palieti tik paviršių. Norisi nerti gilyn, bet pats proce sas jau užbaigtas. Todėl norisi vėl susitik ti su tais pačiais žmonėmis ir kurti toliau.

– Kunigo kelionė į Islandiją greitai virs ta dviejų skirtingų požiūrių į pasau lį konfrontacija. Kiek filme atsisklei džia jūsų paties požiūris? – Žinoma, istorijoje atsispindi mano paties matymas. Tačiau nemanau, kad

pats lmas pateikia daug atsakymų. Norėjau sukurti juos tą, kuri kviestų žmones ir būtų atvira interpretacijoms. Man labai patinka tokie lmai. Jie leidžia patiems žiūrovams pasinerti į kūrinį ir kurti savo interpretacijas. Todėl pats sten giuosi taip kurti. Manau, lmas yra daugiau dialogas nei mo nologas. Keliu daug klausimų, tačiau nepateikiu atsakymų. Galiausiai juostoje atrandame, kokia graži yra mirtis. Tai su pratau kurdamas lmą. Man patinka kurti lmus, kurie pir miausia nustebina mane. Tada, manau, tai paveikia ir žiūrovą.

– Jūsų filme ne tik žmonės, bet ir gyvūnai atlieka svarbų vaid menį. Juostos pradžioje šuo džiaugsmingai sutinka danų kunigą, tačiau pabaigoje jis vienintelis ant jo loja, tarsi pra nešdamas apie visas jo nuodėmes ir nusikaltimus. Kaip nu sprendėte įtraukti gyvūnus į filmą? Aviganiai taip pat yra

labai svarbūs Islandijoje ir dažnai vaiz duojami jūsų šalies kine.

– Taip, gyvūnai išties yra labai dide lė mano gyvenimo dalis. Ar tai būtų šuo, ar arklys, jie formuoja mūsų gyve nimus labiau, nei mes galvojame. Jie dažnai gelbėja mūsų gyvybes. Islandų arkliai yra labai svarbūs mūsų šalies is torijoje. Ir aviganiai šunys. Jie ne tik pa deda atlikti darbus, bet ir yra geri mū sų draugai. Kai pradedi studijuoti kino mokykloje, tau visada sako – nedirbk su vaikais ar gyvūnais, nes tai yra sun kiausias dalykas kine. Tačiau man kaip tik patinka dirbti su jais. Jie elgiasi la bai natūraliai, todėl iš jų lengva išgauti tikras, realias reakcijas ir emocijas. Vi suose mano lmuose yra daug vaikų ir gyvūnų. Tačiau, kai pradėjau rašyti šį kūrinį, neturėjau tam tikros idėjos, ko kį vaidmenį atliks šie gyvūnai. Jie tie siog natūraliai atsirado juostoje.

Tiesa, kai rašiau pirmąją lmo dalį, kurios metu vyksta kelionė per Islan diją, paskambinau savo tėvui ir paklau siau, ar nesiruošia greitu metu keliau ti su arkliais. Tada prisijungiau prie jo, norėdamas geriau suprasti gyvūnus ir patį kelionės procesą. Tai man labai pa dėjo. Tuomet nugaišo mano tėvo ar klys. Norėjau jį nufotografuoti ir pama tyti, kas bus toliau, patį mirties, kūno irimo procesą. Vėliau supratau, kaip tai siejasi su mano lmu, ir šią medžiagą panaudojau istorijai. Gyvūnams skirta viena iš šio lmo dalių.

– Pakalbėkime apie religiją filme. Ku nigas atstovauja krikščioniškajam pa sauliui, kuris pradeda byrėti, kai veikė jas stoja į akistatą su žiauria Islandijos gamta. Viskas pradeda keistis po ver tėjo mirties, dėl kurios iš dalies kaltas kunigo godumas ir noras kuo greičiau pabėgti nuo tokios gamtos. Žvelgiant į islandiškąją pusę, ji atrodo labiau pa goniška, arčiau gamtos.

– Taip, visiškai sutinku. Kai kunigas pra randa vertėją, jis tarsi praranda balsą. Jis nebegali daugiau komunikuoti su vietiniais. Manau, jis į šalį žiūri su tam tikra arogancija ir visišku neišmanymu. Jis tikriausiai turi romantišką savo mi sijos įsivaizdavimą. Jis visiškai nenu tuokia apie keliavimą Islandijos aukš tumomis. Ten niekas negyvena, o jis galvoja, kad keliaudamas fotografuos vietinius žmones. Gamtai visiškai ne svarbu jo dvasiniai įsitikinimai. Kai su siduria su žiauriais jos elementais, Lu kas pamažu pradeda nykti. Jis pradeda kvestionuoti savo tikėjimą.

Kurdamas lmą galvojau: kas yra religijos priešingybė? Ar tai – gamta? Žinoma, aš turiu savo įsitikinimus. Esu liuteronas pagal tikėjimą, tad pažįstu šį pasaulį. Jį suprantu, bet tai yra ma no vaikystės tikėjimas. Manau, taip kūriau ir lmą. Visiškai nesiekiu ja me pamokslauti, sakyti, kas yra gerai ar blogai. Tiesiog norėjau parodyti dvi priešingybes.

Kartais pagalvodavau: jeigu būčiau augęs laikotarpiu, apie kurį pasako ja lmas, galbūt būčiau tapęs kuni gu. Tuo metu daugiausia pinigų turėjo Bažnyčia. Dabar viskas pasikeitė. Ta čiau tada buvo daug kunigų, kurie ti kriausiai nebuvo labai tikintys, juos domino kiti dalykai. Todėl man pati ko kunigo-menininko vaidmuo. Jeigu jis būtų gimęs kitu laiku, galbūt nebū tų tapęs kunigu. Tačiau nenorėjau to per daug aiškinti. Norėjau, kad žiūro vai pamatytų ir supras tų, kad jis tikriausiai nevisiškai atsida vęs tikėjimui.

KO AŠ METU

NORIU

Tyla kartais – geriausias argumentas. Nustoti ginčytis ir įrodinėti (savo) tiesą.

Visuomet turėti iš ko rinktis. Kad būtų bent kelios galimybės, keli dėmesio verti variantai.

Turėti autentišką, savitą stilių. Palaikyti nišinius kūrėjus.

Riboti arba visai atsisakyti saldumynų.

Ilgų plaukų. Kuo ilgesnių ir natūralių. Kam gi juos dažyti? Tegul būna natūralūs. Aišku, galima pakirpti galiukus, bet labai labai mažai, kad beveik nesimatytų.

Neprisiimti jokių naujų darbų, pasiūlymų ir veiklų. Tęsti ir tobulinti pradėtus darbus, skirti daugiau laiko poilsiui.

Nekreipti dėmesio, ką kiti galvoja ir ką apie mane kalba. Visiems neįtiksi –tai neįmanoma. Žinoti savo kelią, savo trūkumus ir pranašumus, oriai gyventi savo, ir tik savo, gyvenimą.

Nelakuoti nagų. Ir kad nereikėtų reguliariai lankytis pas jokias meistres.

Turėti didelę šeimą. Bent tris ar keturis vaikus. Užsiimti jų auklėjimu, būreliais, planuoti bendras išvykas, šventes, kurti mūsų šeimos tradicijas. Visu 100 proc. įsitraukti į jų gyvenimą.

„Nu kaip tu nesupranti?

Aš tau dar kartą kartoju...“

Kad nebūtų jokių alternatyvų, jokio svarstymo, jokio galvos sukimo – viena galimybė, ir viskas.

To madingo megztuko, kur visos dabar turi. Ir batų tų.

Dar šitą vieną keksiuką, ir viskas.

Nusikirpti trumpai. Visiškai trumpai. Arba bent kirpčiukus. Ir nusidažyti visus. Raudonai kaip nors. Ryškiai, neįprastai. Gal net žaliai? Arba bent sruogelėmis, bet daug.

Lankyti keramiką, šokius, šaškių būrelį, akupunktūros įvadą, saviugdos pradžiamokslį, dar kur nors reguliariai savanoriauti.

Kad visi mane mėgtų.

Amžinai išlikti jauna. Kad oda būtų lygi ir graži, antakiai tankūs, kūnas stangrus. Kad kiekviename kolektyve būčiau jauniausia, galėčiau per daug nesukdama galvos klysti, nes dar jauna, dar nepatyrusi, dar tik pradedu.

Nuolatinių namų, idilės. Puoselėti namų interjerą, rūpintis jų išore, nuolat juos gražinti, apipilti netikėtomis detalėmis. Namų, į kuriuos kiekvieną dieną norėtųsi sugrįžti ir leisti visą laiką.

Atsiriboti nuo karo, protestų, bado, nesantaikos, kraujo, smurto, nusikaltimų, neteisybės.

Kad žmonės atvirai sakytų, ką galvoja, būtų begėdiškai tiesmuki tiek mano darbų, tiek asmenybės atžvilgiu.

Gyventi tylų gyvenimą. Dirbti savo darbus, kurti savo kūrinius be didelio aplinkos dėmesio, ramiai.

Turėti savo verslą. Investuoti visą savo laiką į originalaus prekės ženklo ir darbo vietų kūrimą. Dirbti sau ir uždirbti daug.

Greičiau pasenti. Įgyti įvairiausios patirties, žinių, mėgautis amžėjimu. Visur būti vyriausia, labiausiai patyrusi, išmintingiausia, kad manęs klausytų ir gerbtų mano nuomonę, kreiptųsi „jūs“.

Keliauti ir vis gyventi kitame žemyne, kitoje šalyje, kitame mieste. Kad namai tebūtų vieta nakvynei ir sąlyga pažinti kitas kultūras, kitus žmones.

Kiek įmanoma daugiau domėtis viskuo, kas vyksta pasaulyje, matyti ir jausti kartu su kenčiančias, visais įmanomais būdais stengiantis padėti.

Kad mane girtų ir liaupsintų. Visuomet (ar bent dažnai). Kad šlovintų mano darbus ir mane pačią. Apipiltų maloniais žodeliais ir dovanomis.

Būti žinomai visame pasaulyje ir dalytis kiekviena savo dienos smulkmena. Kad mane sektų milijonai ir lauktų ne tik naujų kūrinių, bet ir kiekvienos dienos detalių.

Lakuoti ir rankų, ir kojų nagus kas porą savaičių skirtingomis spalvomis.

Kaip nors įdomiai. Gal net prisiauginti nagus – kad visada ilgi būtų.

Neturėti jokių įsipareigojimų. Niekam.

Keliauti po pasaulį, siekti karjeros aukštumų, siekti savo svajonių, klausyti ir paklusti tik savo norams ir planams, visą laiką skirti sau.

Mesti darbą ir pildyti savo svajones – nerti stačia galva. Atsiduoti savo aistroms ir daryti viską, ką galiu, kad tos svajonės taptų realybe kuo greičiau. Nes kas jas išpildys, jei ne aš?

Dirbti kažkieno kito įmonėje, turėti aiškų darbo gra ką ir apibrėžtas atsakomybes (kuo mažiau), mėgautis laisvais vakarais, savaitgaliais, atostogomis be didelių galvos skausmų.

Rašė Giedrė Skaitė

Skirti laiko ir pinigų prabangiems restoranams. Tobulinti skonį ir pažinti skirtingas virtuves.

Sportuoti bent kelis kartus per savaitę. Pasirinkti skirtingas sporto rūšis, bet būtinai bėgioti ir plaukioti baseine. Gal dar lankyti šokius ir kokį boksą.

Eiti anksčiau gultis. Rekomenduojamu laiku įkristi į patalus ir išmiegoti kiek įmanoma daugiau.

Neapkalbinėti kitų, nesivelti į paskalas ir pasilikti savo nuomonę sau. Leisti visiems elgtis ir gyventi taip, kaip jie nori. Susilaikyti nuo prašytų ir neprašytų vertinimų, teisimo.

Gyventi dideliame name su dideliu kiemu. Atokiai, kuo toliau nuo žmonių. Kas savaitę pjauti žolę ir auginti pomidorus. Sėti gėles ir viską laistyti bent keliais skirtingais laistytuvais. Negirdėti jokių automobilių ir kaimynų. Gyventi visiškoje tyloje.

Turėti bent vieną šunį ir dar gal kokių gyvūnų. Kad visuomet būtų, kas pasitinka sugrįžus ir apipila pozityviausiomis emocijomis. Būtų kuo rūpintis, paglostyti, kartu pažaisti ar pasivaikščioti.

„Kiek? Už šitą grūdelį? Kad jo lėkštėje beveik nesimato! Čia litais gal?.. Iki kelių kebabinė dirba?“

Kiek įmanoma daugiau ilsėtis ir mažiau judėti. Be reikalo nesikelti nuo sofos ir jau tikrai nesportuoti. Mėgautis ramybe ir lėtumu. Na, gerai, galima trumpai pasivaikščioti vedžiojant šunį, bet tik tiek.

Prieš einant į lovą dar pažiūrėti naujausią lmą, apie kurį dabar visi kalba. Arba kad ir tą seną. Arba vieną to madingo serialo seriją. Ir dar vieną. Ir dar. Arba va šitas atrodo įdomiai. Dar truputį šito, kad žinočiau, apie ką.

„Ar jūs matėte, kaip ji apsirengusi? Kam čia jam tas naujas darbas dabar? Taigi nesugebės! Sakiau, kad jie greitai išsiskirs! Skaičiau aš jo knygą – nesąmo nė visiška…“

Gyventi bute – kuo arčiau miesto centro ir kuo arčiau žmonių. Kad nereikėtų rūpintis visokiais sodininkystės reikalais, kurie atima tikrai per daug laiko. Kad visos paslaugos ir pasiūlos būtų ranka pasiekiamos.

Neturėti jokių gyvūnų, kad nereikėtų nuolat jų vedžioti, maudyti, kirpti, šerti, siurbti plaukų, valyti vėmalų, mokėti už per dažnus vizitus pas veterinarą, tildyti lojantį ir gauti prastesnius, bet brangesnius butus keliaujant (nes tik tokiuose priima su augintiniais). Kad nereikėtų sukti galvos, kas jais pasirūpins, jei kur nors užtruksiu ar išvyksiu.

Atsiriboti nuo socialinių tinklų. Visiškai. Išsitrinti visas paskyras ar bent jau neturėti aplikacijų telefone.

Daiktus, drabužius įsigyti tik iš antrų rankų. Kad ir brangesnius, bet taip suteikti jiems antrą gyvenimą. Tvarumas, ekologija ir pan.

Visiškai atsisakyti mėsos. Ją pakeisti kitais būtinais mano sveikatai produktais. Daugiau domėtis ir gaminti namuose.

Būti tokia, kokia esu. Tiesiog.

Paleisti žmones, kurie jau seniai paleido mane: neskambina, nerašo, nesidomi mano gyvenimu.

„Kodėl niekas nelaikina Ką čia dar papostinus nelaikina? Ir dabar nieko? O, kiek komentarų pas tą!.. Tik tiek peržiūrų? O, kokie įdomūs nepažįstamų žmonių reelsai… Kokią tas čia nesąmonę įdėjo…“

Visus daiktus, absoliučiai visus, pirkti tik naujus ir nenaudotus. Kad visi būtų gražūs, blizgantys, tiesiai iš parduotuvės. Niekieno neapčiupinėti ir net nepaliesti. Šašlykų.

Nuolat gražiai atrodyti, pasidažyti, pasipuošti, gal numesti kokius 10 kg (pradžioje).

„Gal dar vis tiek parašyti? Gal užsiėmę buvo, gal nedrįsta... Juk yra žmonių, kuriems sunku pirmiems žengti žingsnį. Man tai visiškai nesunku! Kaip jie žinos, kad man rūpi? Gal paskambinti?“

Kad sąskaitos bankuose Lietuvoje (ir dar Šveicarijoje, pavyzdžiui) lūžtų nuo milijonų.

Taikos ir laisvės – kūne, savo šalyje, pasaulyje.

Mažiau pinigų lygu ramesnis gyvenimas, mažiau pagundų, atsakomybių ir baimių.

Taikos ir laisvės – kūne, savo šalyje, pasaulyje.

RYTIS ZEMKAUSKAS: MITĄ SUKURIA, TAČIAU AUTORIUS

Rašė Aldona Tüür

„Tikriausiai dėl to, kad kėlėme sau beprotiškus tikslus, mums pavyko tiek daug pasiekti. Mito istorija pradėjo savo kelionę po miestą, dabar jis jau gyvena savo gyvenimą ir mane tai džiugina“, – sako Rytis Zemkauskas, programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Kauno mito kūrybinės komandos vadovas. Jo iniciatyva Kaunas šiandien turi mitą ir jo personažą – Mitinį Kauno Žvėrį.

Š

iuolaikinio miesto mitas, kurį „Kaunas 2022“ komanda kuria jau trejus metus, Europos kultūros sostinės metais materializavosi įspūdinga progra ma. Koncertai, festivaliai, parodos, pasaulinio garso žvaigždžių pasiro dymai ir paskaitos – kultūros šventės raibuliai sklis dar ne vienus metus. Vis dėlto pagrindiniai programos akcentai – masiniai Kauno mito trilo gijos renginiai, kurių metu kauniečiai ir miesto svečiai susitinka kartu švęsti mies to transformacijos į šiuolaikinę kultūros sostinę.

„Mitas man pirmiausia yra egzistencinius klausimus paaiškinantis pasakojimas, be to, jis – universalus. Sizifas savo akmenį ridena mums visiems. Edipo trage dijos atšvaitų yra mumyse kiekviename, norime to ar ne. Tad Kauno mitas kalba apie miesto egzistavimo prasmę. Bet kokio miesto, ne tik Kauno“, – teigia trilo gijos idėjos autorius R.Zemkauskas.

Pasak R.Zemkausko, pagrindinis Kauno mito personažas – Žvėris – tapo toks rea lus, kad kauniečiai jį išgirsta variklių gausme, pamato architektūros ar savo aplin kos detalėse. Autoriaus manymu, mito kūrimas kauniečiams tapo savotiška pasa kojimo terapija, kuri ilgainiui išmokys džiaugtis savo miestu.

„Man regis, Kaunui reikia atsipalaiduoti ir nustoti dairytis į šalis: ar mus mėgsta, ar gerbia, ar pastebi? Tai ne taip svarbu. Klauskime kitaip: ar mums čia gera gyventi? Ir darykime, kad būtų gera“, – sako R.Zemkauskas.

Paskutinė šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis – „Sutartis“ – jau lapkričio pa baigoje. Šiuo renginiu bus uždaromi Kauno – Europos kultūros sostinės metai. Tačiau Kauno mitas, jo sumanytojo įsitikinimu, gyvuos ilgai. Apie tai ir kitus da lykus kalbėjome su R.Zemkausku.

– Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos, kurią sudaro trys svarbūs kultūros sos tinės metų renginiai, idėjos autorius esate jūs. Vis dėlto ji įgyvendinama di delės kitų kūrėjų komandos. Kaip dėl to jaučiatės?

– Jaučiuosi puikiai, nes taip mes pa brėžiame svarbiausias programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vertybes: bendrakūrystę, demo kratijos ir bendruomeniškumo prin cipus. Tai, mano požiūriu, labai euro pietiškas kelias, nes Europa gyvybinga per dialogą, ginčą, kurie nuolat vyks ta, tačiau niekas juose iki galo nelaimi.

– Atrodo, kad dialogas – su istorikais, miesto gyventojais, kūrybine koman da – buvo ir šiuolaikinio Kauno mito trilogijos kūrybos proceso pagrindas. Gal galite papasakoti išsamiau? – Beveik visas mito turinys sudary tas iš istorikų surinktos medžiagos. Vadovavausi legendų nuotrupomis apie paslaptingus Kauno požemi nius tunelius po Pilimi, nuo Nemuno iki Neries, iki Rumšiškių, net ligi pa čių Trakų, legenda apie po Pilimi po žemiuose miegančią kariuomenę su jai vadovaujančia užkeikta Karalai te. Netgi Kauno herbe dėl man nesu prantamų priežasčių atsidūręs tauras

iš esmės rado sau vietą kaip Žvėries personažo sudėtinė dalis.

Mitą kūrė ir miestiečiai – rašytoja Sandra Bernotaitė kelerius metus ren gė mito kūrimo dirbtuves, kuriose da lyvavo dešimtys norinčių.

– Kaip jums kilo mintis, kad Kaunui reikia mito? Kiek tos idėjos įgyven dinimas atitinka jūsų pradinį suma nymą?

– Mito reikėjo, nes jo nebuvo. Nebuvo net nieko panašaus į mitą. Vis dėlto, pradinė idėja iš tiesų liko svajone. No rėjau, kad pasakojimas būtų intensy viai kuriamas kolektyviniu būdu – tam suprojektavome visą interneto portalą, parengėme labai daug medžiagos, pa sitelkėme istorikus, kūrybinio rašymo trenerius.

Tačiau paaiškėjo, kad tokiam darbui reikia daug daugiau pajėgų ir nansų, negu mums atrodė iš pradžių. Kita ver tus, kėlėme sau sunkiausią įmanomą tikslą – vienu ypu sukurti ir produktą, ir auditoriją, ir aktyvų to produkto ger bėjų klubą. Net „Hario Poterio“ franši zė tokio uždavinio gal neįveiktų. Tačiau kaip tik dėl to, kad kėlėme sau tokius beprotiškus tikslus, pavyko, sakyčiau, gana daug. Mito istorija pradėjo savo kelionę po miestą, dabar jis jau gyve

Gražvydo Jovaišos nuotr.

VISADA KAS NORS

AUTORIUS BŪTINAI TURI PASIMIRŠTI

Man patinka, kad, kai miesto gat vėmis triukšmaudami lekia motoci klai, žmonės sako: va, čia Kauno Žvėris riaumoja. Žmonės man kartais siunčia nuotraukų, kur įžiūrėjo Žvėriuko kon tūrų, – tiltuose, gyvatvorėse...

– Kai kada rašytojai sako: nekontro liuoju savo personažų – jie daro, ką užsimanę. Kiek tai galioja Mitiniam Kauno Žvėriui? Kuo jis jus nustebino?

– Tai tikrai galioja šiam personažui, nes tokiam tikslui jis ir kurtas. Gal, tiksliau, net ne kurtas, o surinktas, sudėliotas iš visokių pasakojimų. Visai kaip miestas. Kai skrendi virš miesto, matai, koks jis mozaikiškas, kaip nederantys dalykai dera tarpusavyje. Norėjosi tokią keistą, miestišką dermę atspindėti.

Tiesa, Žvėris manęs kol kas labai nenustebino, bet labai to laukiu. Be to, Žvėris nėra kažkieno nuosavybė. Kiek vienas gali kurti pasakojimus apie jo nuotykius. Mes su dailininku Dariumi Petreikiu gal dar irgi kažką sukursime, nes tikrai mėgstame tą personažą.

– Šiuolaikinio miesto mitas – ar teko susidurti su tokiu atveju kitur pasaulyje?

– Nežinau, ar yra būtent mitų. Dau giausia rasime legendų apie kilmę. Žvėris, kaip miesto būtybė, yra arti mesnis pasakojimams apie Slender meną ar vandenius, vadinamiesiems urban myths (liet. – miesto legen doms). Žodžiu, Betmenas ar Žmogus Voras yra jam artimesni už visokius kaukus, laumes ar kitus iki moderny bės buvusius pavidalus.

na savo gyvenimą, ir mane tai džiugina. Kad nuo pradinės idėjos viskas pasikeis mums nežinomu būdu – toks ir buvo vienas iš tikslų.

– Kauno mitą kūrė ir miestiečiai – skamba kaip unikali ir la bai įdomi patirtis.

– Be to, kad buvo kartu kuriamas šiuolaikinio miesto mi tas, kūrybinio rašymo dirbtuvių prasmė dar gilesnė: paska tinti žmones pasakoti. Nebūtinai mito tema. Mūsų progra moje yra Istorijų festivalis, siūlantis miestiečiams pasakoti apie praeitį, atgaivinti užmirštas, kartais skaudžias, pavo jingas temas.

Pasakojimas yra ir didžiulė terapija. Mitas tokių galių taip pat turi, čia vienas jo tikslų: paaiškinti egzistencinius klausi mus ir taip suteikti komforto jausmą. Kita vertus, tai juk ir labai smagus užsiėmimas: kurti savo pasaulį, apskritai kurti. Tad, jeigu žmogus, mūsų paskatintas, parašys knygą ar apsa kymą, tai bus puikus rezultatas.

Kaip sakiau, mitas yra priemonė. Nebūtina kartoti ar plė toti jo turinį, daug svarbiau žinoti, kad kiekvienas turi teisę būti mito ar kito pasakojimo autoriumi!

– Vienas iš Kauno mito tekstų – jūsų parašyta „Kauno Žvė ries pasakų knyga“. Joje pasakojama apie antžeminį ir pože minį miestą, karalaitę, žibintą, kuris transformuoja tamsą į šviesą. Kokias reikšmes šiuose vaizdiniuose užkodavote? – Čia gal verta pasakyti, kas mitą daro mitu. Mitas man pir miausia yra egzistencinius klausimus paaiškinantis pasa kojimas. Paprastai sakant, padavimai ir legendos dažniau siai pasakoja apie kažko konkretaus kilmę, o mitas kalba apie kažko prasmę. Legenda visada bus lokali, mitas – uni versalus. Sizifas savo akmenį ridena mums visiems. Edipo

tragedijos atšvaitų yra mumyse kiekviename, norime to ar ne. Tad Kauno mitas kalba apie miesto egzistavimo pras mę. Bet kokio miesto, ne tik Kauno.

Mano mylimas Gabrielis Garcia Marquezas „Šimte metų vienatvės“ – tai, iš esmės, yra pasakojimas apie pasaulio su tvėrimą – rašo, kad prie konkrečios vietos prisirišame tik ta da, kai ten koks nors mūsiškis yra palaidojamas. Taip ben druomenė įsižemina. Ir akimirksniu susikuria požeminis pasaulis, nuo kurio mus skiria transcendentinė riba. Ima formuotis prielaidos mitui: pasakojimui apie tai, kodėl čia esame, kokia mūsų buvimo čia prasmė. Stebuklingąjį žibin tą pavyko sugalvoti kaip tokios transcendencijos priemonę. Tokios yra teorinės prielaidos, o knygoje pasakojamos isto rijos yra labai žmogiškos.

– Be to, jūsų sukurta pasakų knyga juk turi ir kitą misiją. – Taip, „Kauno Žvėries pasakų knyga“ yra Europos kultūros sostinės programa ir vertybės perteiktos per pasakas. Ją ra šant buvo nuolat konsultuojamasi su mūsų kuratoriais. Kiek vienas tekstas perteikia jų programų turinį. Tad ši knyga –tokia pat kultūros priemonė kaip mūsų sukurti festivaliai, forumai, dirbtuvės, iniciatyvos.

– Kaip į pagrindinį Kauno mito personažą – Žvėrį – reaguo ja žmonės? Ką įdomaus esate girdėjęs?

– Man atrodo, žmonės reaguoja labai teisingai – linksmai. Žvėriukas yra miesto, kaip organizmo, metafora, jis gali bū ti pagalbininkas, gali būti gynėjas, gali būti žaidimų partne ris, jam gali ir kaltę suversti, jei kas nepasiseka... Jis praplečia mūsų supratimą apie miestą. Beje, labai svarbu, kad jis nebū tų painiojamas su aliuzijomis į biblinį blogio kūrėją. Kauno Žvėris myli miestiečius ir jis visada gėrio pusėje.

– Ką jums, kaip rašytojui, kūrėjui, davė Kauno mito trilogijos kūrybos procesas?

– Gal pagaliau prisiversiu pabaigti keletą romanų, kurie vis laukia savo ei lės... Juokauju. Rašytojas mokosi iš pa saulio, tad sulaukti skaitytojų reakcijų, jų įsitraukimo yra labai vertinga.

– Ką naujo išgirdote, sužinojote apie Kauną per šiuos kelerius metus?

– Viena mano protinga draugė taip su sumavo: „Kiti žmonės tiesiog turi savo miestą, o štai kauniečiai turi neurozę.“ Man regis, Kaunui reikia atsipalaiduoti ir nustoti dairytis į šalis: ar mus mėgsta, ar gerbia, ar pastebi? Tai ne taip svarbu. Klauskime kitaip: ar mums čia gera gy venti? Ir darykime, kad būtų gera. Žvė ris, kaip pozityvi miesto energija, yra su mumis, jis mums padės.

– Norisi tikėti. Kaip manote, kokia bus jūsų sukurto mito ateitis?

– Nežinau. Būtų įdomu, žinoma, ka da nors sužinoti, tačiau vargu ar to su lauksiu. Dar vienas svarbus mito as pektas yra toks, kad jį visada sukuria konkretus autorius, tačiau tas auto rius būtinai turi pasimiršti. Tad Kauno mitas bus tikrai veiksmingas po 200 ar 300 metų. Ir tikiu, kad jis truputį padės ateities miestiečiams atsipalaiduoti ir gyventi geriau.

Andriaus Aleksandravičiaus

nuotr.

Martyno Plepio nuotr.

„Žvėries skulptūra“

„Žvėries traukinys“

Mercè Rodoreda MIRTIS IR PAVASARIS

Kosmogonija – bet kuri teorija apie Visa tos kilmę, arba tai, kaip atsirado realybė. Katalonų kalba kūrusi praėjusio amžiaus ispanų rašytoja Mercè Rodoreda šiame alegoriniame, lakiame, tarsi į dujinį dan gaus kūną panašiame romane pateikia savąjį kosmogonijos variantą. Jos kons truojamos klaustrofobiškos tikrovės make tas – nei istorinio laiko, nei konkrečios erdvės rėmų nesuveržtas miestelis, kuris levituoja neapibrėžtume, gyvuoja pagal savus dėsnius. Kaip knygos įžangoje tei gia airių rašytojas Colmas Tóibínas, „sa vo kūriniuose M.Rodoreda leidžia de talėms byloti pačioms; pasaulį ji regi bemaž naiviai, tartum stebėdama iš ša lies“ (p. 8). Būtent iš šio naivumo išdisti liuojamas skaidrus M.Rodoredos kūrinio siurrealumas, lipnus jo nejaukumas. Ra šytoja, panardindama skaitytoją į mitų, keistų papročių ir ritualų apraizgytą mies telio gyvenimą, regis, stengiasi kuo ma žiau konkretizuoti, aiškiai ką nors įvardy ti, taip sukeldama dar paveikesnį kūrinio įspūdį, kurį C.Tóibínas palygina su grės mės nuojautų kupinu ispanų tapytojo Ju ano Miró paveikslu. Taip, įdomu skaityti grožinį kūrinį, kuris neturi įprastos, atpa žįstamos realybės inkaro. Jau po keleto puslapių įsilieji į rausvai išdažyto mieste lio gyvenimą ir susitelki į jo diktuojamą ritmą, bandai įsidėmėti tarsi išskydusius bevardžių personažų veidus ir klausaisi monotoniško pasakotojo balso, kuris, net ir porindamas apie sunkiai suvokiamus, šiurpius ar antgamtiškus dalykus (žmonės

mirti eina į mišką ir užsisklendžia me džiuose, į mirusiųjų gerkles pilamas ce mentas, kad siela negalėtų ištrūkti etc.), vis dėlto po kurio laiko pradeda kiek pa bosti. M.Rodoreda kažkokiu būdu suku ria intensyvaus veiksmo efektą, bet iš ti krųjų nieko intensyvaus nevyksta. Einama, daroma, sprendžiama, svarstoma, bet vi sas veiksmas, besirutuliojantis prieš akis, stingsta į judesį sukaustantį gintarą. Todėl atrodo kiek paradoksalu, kad tokį įspūdį man sukėlė vitališka, poetiška, giliamintė M.Rodoredos vartojama kalba. Vienaip ar kitaip, įsiminė labai graži citata: „ten ka eiti gulti ir keltis, jausti gyvenimą, ne suvokiant, iš kur jis ir kada pasibaigs, ir nežinosi, kodėl jis tau dovanotas ir dėl ko atimamas“ (p. 118).

Ted HughesVARNAS: IŠ VARNO GYVENIMO IR GIESMIŲ

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Rara, 2022

Kai kurių kritikų nuomone, „Varnas“ žy mėjo rizikingą garsaus britų poeto Tedo Hugheso žingsnį. Šis stilistinis eksperimen tas įvardijamas kaip nukrypimas nuo anks tyvosios, todėl atpažįstamos ir patrauklios autoriaus poetikos. Žinoma, galbūt kai ku riems skaitytojams buvo maloniau gėrė tis, kai savo poezijoje T.Hughesas rašė apie gyvūnus, kurie netūno grėsmingose mitų ir folkloro tankmėse. „Varno“ eilėraš čiuose gausu tamsių vaizdų, smurto, per kurtų religinių, archajiškų motyvų, netikė tai prasiveržiančio aštraus, sardoniško, tačiau ra nuoto humoro. Kai kurie teks tai gali būti skaitomi kaip mitai apie pa saulio sukūrimą („Pradžioje buvo Klyksmas / Jam gimė Kraujas (…) // Gimė Var nas“ (p. 12). Eilėraščių centre stypčioja nenuorama Varnas – anarchiška, chao tiška, vaidinga, smurtaujanti gūra, sukur ta iš bjauriausių mitologijos atliekų, atke liavusi iš tamsiausių žmonijos pasąmonės paraščių. Eretikas Varnas nesibodi apgau dinėti patį Dievą, jam nepaklusti, aukštyn kojomis versti visą nuo pradžių pradžios nusistovėjusią kūriniją. Eilėraštyje „Pirmoji Varno pamoka“ Dievas mėgina išmokyti Varną kalbos, pasakyti žodį „meilė“, bet juodąjį padarą bergždžios Kūrėjo pastan gos tiktai vimdo („Varnas žiauktelėjo vėl. Dievas nespėjo jo sustabdyti“ (p. 19). Vis dėlto „Varnas suprato, kad Dievas jį my li – / Kitaip juk kristų negyvas“ (p. 38).

T.Hughesas pasitelkia Varną kaip šama ną, kaip skvarbų zondą, kuris gali leis tis į šiurpiausias psichikos tyrinėjimų kelio

Riūnosukė AkutagavaMIRAŽAS

Sudarė ir iš japonų kalbos vertė Rima Torres. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022

šių istorijų žybteli gyvo, originalaus humo ro blyksniais. Kitos praskleidžia širmą ir į autobiogra nę rašytojo aplinką, kaip kad kūrinyje „Krumpliaračiai“ (p. 160). Svar bu paminėti, kad trumpoji R.Akutagavos proza išversta tiesiogiai iš originalo kal bos ir tai rodo pagirtiną tendenciją, kad Lietuvoje pamažu atsikratoma neretai abejotinos vertimų vertimo praktikos.

Ernestas Noreika AKVANAUTAI

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022

nes. Savo kuriamo mito labirintais poetas vyksta ieškoti atsakymų į fundamentaliuo sius būties klausimus, pvz., kas yra gyve nimas ir mirtis. Yra žinoma, kad autorius domėjosi okultiniu neoplatonizmu, kaba la, alchemija. Atrodo, kad Varnas buvo sukurtas kaip savotiškas visraktis, galintis atrakinti duris į paslaptis, į tai, ką sudėtin ga paaiškinti.

Skaitant „Varną“ nesunku įsivaizduoti, ko dėl net pats T.Hughesas šį savo kūrinį va dino šedevru. Poetas, 1970 m. svečiuo damasis „BBC Radio“, įjungė poezijai būdingą misti kavimo pavarą ir teigė, kad neva niekas tiksliai nežino, kaip Var nas buvo sukurtas ir iš kur jis pasirodė. At rodo, tokia esybė galėjo gimti tiktai Die vo košmaruose.

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais ja ponų apsakymo tėvu tituluojamas Riūno sukė Akutagava kentėjo nuo haliucina cijų, negalėjo toleruoti saulės šviesos ir neįstengė užmigti be saujos migdomųjų. Netgi atsidūręs ant egzistencinės bedug nės krašto rašytojas nesiliovė kurti. Nors turbūt ir ėmė suvokti, kad mūsų pasaulio dėmenys, kuriems dažnai suteikiame per dėto reikšmingumo, „tebuvo tik spalvotas emalis, po kuriuo slypi siaubingas gyve nimas“ (p. 173), o „už sąmonės ribų yra visokiausių dalykų“, kurie tėra tik dykumo je susidarantys miražiški fantomai, „tarsi tai, kas pasimato uždegus degtuką“ (p. 207). Šiandien turime progą susipažinti net su penkiolika šio klasiko apsakymų, kurie sudaro rinktinę „Miražas“. Nepai sant niūrių autoriaus pažiūrų, kai kurios iš

Rašytojas pasakojimų siužetų gijas trau kia iš daugelį amžių skaičiuojančios ja ponų tautosakos tradicijos, neretai į ap sakymus įpindamas budizmo elementų. Tačiau, kaip teigia rinkinio sudarytoja ir vertėja Rima Torres, R.Akutagavos „kūrinių veikėjai išsiskiria sudėtingu vidiniu pasau liu, būdingu moderniosios literatūros perso nažams“ (p. 211). Edgaro Allano Poe is torijoms artimų siaubo, mistikos atspalvių turi apsakymas „Pragaro atvaizdas“, ku riame rūmų dailininkas Jošihidė, tapantis tik tai, ką regėjo savo akimis, galiausiai susiduria su tragiškais savo metodo pa dariniais. Lakoniškame apsakyme „Ateitis“ užčiuopiamas menininko laikinumo ir jo su kurto meno kūrinio amžinumo klausimas. Kai kuriuose pasakojimuose R.Akutagava pašiepia žmogiškąsias ydas, palieka gan lengvai atpažįstamų moralo užuomi nų („Batatų sriuba“, „Drakonas“, „Nosis“). Anot rašytojo, žmonių „tragedija – nebūti nai tai, kad turime kęsti pragaro kančias. Mūsų tragedija – kęsti jas ir nejausti, kad tai kančia“ (p. 107–108).

2019 m. poetas Ernestas Noreika kvie tė skaičiuoti iki savojo „Apollo“ pakilimo starto ir išnaršyti kosmoso dulkių užpus tytas patirtis, o šį rudenį jau galima lipti į modernų „Akvanautų“ batiskafą ir leis tis į kitas prieblandos zonas, kur „giliuo se vandenyse / magiškai švyti žmonės“, „vyksta cheminės reakcijos / gaminan čios šviesą“ (p. 7). Ką iš tikrųjų žmogus jaučia nerdamas į tą blausų vidinių van denų švytėjimą, kai bijoma „susitikt su sa vim“, nes „šviesa / mus apakins“ (p. 8)? Judėdamas knygos puslapiais, netrunku suprasti, kad pirmasis rinkinio eilėraš tis uždavė tą baimės, svetimumo, dvasi nio virpesio, netikrumo, gūžimosi į save ir išsivertimo iš savęs toną, kuris išskysta kaip akvarelinių dažų dėmė ir užlieja vi sus „Akvanautus“. Eilėraščio žmogus (va

dinsiu jį Naru) desperatiškai bando „pa justi ir prisiliesti prie savęs / taip stipriai nutolusio“ (p. 16), mėgina „atsidaryti sa ve / iš vidaus“ (p. 18). Visi Naro „žings niai tolyn nuo savęs“ (p. 23), jis kedena siūruojančias sielos jūržoles ir sako sau: „ištarsiu save“ (p. 36), „kiaurai permatau / save“ (p. 45), turi daryti viską, „kad nepaskęstum savo vandeny“ (p. 72). Tie sa, E.Noreika pakeitė poetinę transporto priemonę, iš kosminio erdvėlaivio jis per sėdo į povandeninį laivą. Tačiau šis, pa sirodo, yra ankštokas, nepatogus ir gal net kiek pabodęs, nudėvėtas. Tas pasikar tojantis Naro nėrimas į save kažkelinta me rinkinio skyriuje pradeda atrodyti kaip užplaukimas ant seklumos. Skaitau, lūku riuoju, kol kažkas „pagaliau prasivers / kažkas nepaaiškinama ir gražu“ (p. 87), bet mano nuostabos banglentę pasigau na tik keleto eilėraščių užbangavimai. Vienas tokių – „Gūžta“ (p. 43), kuriame E.Noreikos kalbėjimo registras ima malo niai skaidrėti, atitrūkti nuo gausių metafo rų ornamentikos.

Įpusėjęs E.Noreikos knygą, negaliu at sikratyti įspūdžio, kad keliauju gerai at pažįstamomis „Apollo“ trajektorijomis. Regis, netgi imu užčiuopti, atpažinti dau gumos kūrinių sukonstravimo modelius. Ir pats rašydamas eilėraščius, dažnai savęs klausiu: kaip ir kada mes išmokstame įsi kibti į vienokį ar kitokį kūrinio modelį. Kas tai – autentiško balso gludinimas ar pa togaus braižo praktikavimas? Klausimas lieka atviras.

Iš katalonų kalbos vertė Valdas V.Petrauskas. Rara, 2022

LIUDAS MAŽYLIS: LIETUVOS LAISVĘ SKELBIANTYS ŽODŽIAI ĮAMŽINTI PLIENE

Briuselyje, Europos Parlamento erdvėse, dabar jau randasi ir daugiau simbolių, skirtų Lietuvai. Ten eksponuojama ir plieninė Vasario 16-osios akto kopija. Taip Europai primenama mūsų istorinė patirtis ir nelengvas kelias iki šiandienos. 1918 m. Vasario 16-osios aktas buvo priimtas karo fone, karas Europoje vyksta ir dabar.

Europos Parlamente vienokių ar kitokių simbolių apie mūsų nepriklausomybę jau buvo kurį laiką, pavyz džiui, „Baltijos keliu“ pavadintas vienas iš svarbiau sių Briuselio Europos Parlamento koridorių. Tačiau aš nuo pat savo kadencijos pradžios galvojau apie svarbiausio Lietuvai dokumento, mūsų nepriklausomybės pa so – Vasario 16-osios akto – įamžinimą. Tam buvo būti na žengti keletą žingsnių. Įdomiausia dar ir tai, kad tiek 1918-aisiais, tiek ir dabar nebuvo apsieita be Vokietijos politikų paramos.

MATTHIAS ERZBERGERIS – NEÁVERTINTAS HEROJUS IR LAISVË KARO KONTEKSTE

Tekstas buvo lazeriu išgraviruotas plieno plokštėje. Tai – tech ninė sprendimo dalis. Plieninis 1918 m. vasario 16 d. Lie tuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkū rimo lietuvių ir vokiečių kalbomis Europos Parlamente buvo iškilmingai atidengtas Matthio Erzbergerio vardo auditorijos atidarymo ceremonijos metu. Kuo M.Erzbergeris yra toks svarbus iš istorinės atminties perspektyvos? Jis buvo įtakin gas Vokietijos politikas, Lietuvos nepriklausomybės rėmėjas. M.Erzbergerį vadinčiau pamirštu šimtmečio herojumi. Šis Vo kietijos politikas sunkiausiais laikais, Pirmojo pasaulinio karo metais, kiek įmanydamas siekė demokratijos. Deja, vėliau už tai jam teko paaukoti gyvybę... M.Erzbergerio svarba Lie tuvai atkuriant valstybę ir siekiant pripažinimo 1918-aisiais yra vis dar per menkai suvokta. M.Erzbergeris nuo pat 1917 m. buvo tas vedlys, kuris pažindino Lietuvos Tarybą su pai niais Vokietijos imperijos valdžios koridoriais, padėjo Lietu vai diplomatiškai išlaviruoti tarp dažnai negeranoriškai nusi teikusių kitų politinių jėgų. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybė buvo ne tik paskelbta, bet po mėnesio pa vyko išgauti ir Vokietijos pripažinimą. Abiem atvejais tuo mečio Vokietijos politiko M.Erzbergerio įtaka neginčijama. 1921 m. jis tapo politinės žmogžudystės auka. Šiandieniai vokiečių politikai siekė įamžinti iškiliojo savo tautiečio asme nybę. Lietuviams toks siekis irgi tiko.

Taip viena iš Europos Parlamento salių Briuselyje bu vo pavadinta M.Erzbergerio vardu. Joje atsirado ir mi nėtas plieninis Vasario 16-osios aktas. Lietuvos Ta rybai 1918-aisiais paviešinti Vasario 16-osios akto tekstą buvo iššūkis. Akto originalas buvo išsiųstas į Berly ną ir Reichstago deputato M.Erzbergerio pastangomis tekstas nedelsiant paskelbtas laikraščiuose. Iš pradžių –

Berlyne, paskui tekstas atsirado Briuselio, Vienos, Bratisla vos spaudoje. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas tapo dalimi didesnio projekto, kūrusio draugų ratą plačioje ge ogra nėje teritorijoje – nuo Suomijos iki Ukrainos. Tai neta po realybe 1918 m., bet dabar, praėjus 100 metų, įgauna naują prasmę. Laikas, kurį gyvename, yra toks pat neramus kaip laikas, kai gyveno M.Erzbergeris. Vis dar manau, kad M.Erzbergerio svarba Lietuvai atkuriant valstybę ir siekiant pripažinimo 1918 m. yra per menkai suvokta. Per menkai galbūt suvokiamas ir pats Vokietijos pripažinimas Lietuvos nepriklausomybės 1918 m. kovo 23 d. Ne visos Vokietijos institucijos buvo patenkintos principine Lietuvos Tarybos po zicija. M.Erzbergerio palankumas prisidėjo prie to, kad Eu ropos žemėlapyje atsirado demokratinė Lietuva.

Po nutarimo tekstu ir 20 Lietuvos Tarybos parašų metalo plokštėje išgraviruotas sakinys: „Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktas priimtas Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje ir paviešintas įžymaus Vokietijos poli tiko Matthio Erzbergerio (1875–1921) pastangomis.“ Beje, šis sakinys išgraviruotas lietuvių, vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis, o metalo plokštėje išgraviruoto Vasario 16-osios akto matmenys – identiški originalui. Istorinės atminties iš saugojimas mums leidžia pažvelgti į mūsų bendrą Europos istoriją, nebijoti to daryti. Tik įvertinę praeitį galime suvok ti dabartinę situaciją ir telktis ne sibaigiančiai kovai už demokra tiją. Vokietija čia ir vėl svarbi. Šios ekonomiškai stipriausios ir demokratiškiausios ES valstybės pozicija siekiant Ukrainos perga lės yra be galo svarbi. Kartais, rodos, laukiame dar ryžtinges nių veiksmų, dar didesnio palai kymo ir stipresnio atsako prieš karo kaltininkę ir nusikaltėlę Ru siją. Tačiau kaip kažkada Lie tuvos Taryba M.Erzbergerio di plomatinių gebėjimų padedama atrado kelią į Vokietijos pripaži nimą, taip šiandien jau susifor mavęs europinis požiūris į laisvę ir demokratiją padės išlaikyti pa ramą Ukrainai. Kontekstai ir tuo met, ir dabar – panašūs: pande

mija, karas... Dabar Lietuvos dokumento tekstas įamžintas pliene – išrašytas šiuolaikinėmis technologijomis. Jos simbo lizuoja nuolatinį poreikį permąstyti savo likimą.

PLIENINIS AKTAS BUS PRISTATYTAS IR LIETUVOJE Šiuo metu Vasario 16-osios Akto originalas, kurį man pavyko rasti 2017 m. kovo 29 d. Berlyne, yra eksponuojamas Is torinėje Prezidentūroje Kaune. Šio dokumento dingimas ilgiems dešimtmečiams mūsų tautai kėlė nusivylimą. Tačiau, kai Vasario 16-osios aktas buvo surastas, kiekvieną lietuvį aplankė tikras ir nuoširdus džiaugsmas.

Lapkričio 27 d. kauniečiai ir miesto svečiai dar turės gali mybę iš arti pamatyti autentišką modernios valstybės gimi mo dokumentą – Lietuvos Tarybos nutarimą dėl Lietuvos ne priklausomybės atkūrimo, pasirašytą 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje. Po šio pasimatymo dokumentas grįš pas saugo toją ir savininką – į Vokietijos Federacinės Respublikos už sienio reikalų ministerijos Politinį archyvą. Norintys iš manęs dar kartą išgirsti detektyvinę paieškų istoriją yra kviečiami atvykti lapkričio 27 d., sekmadienį, 11 val. – Istorinės Pre zidentūros Kaune audiencijų salėje vyks mano paskaita. Šio renginio metu kartu pristatysiu ir specialiai Lietuvai ir Kau nui skirtą plieninę Vasario 16-osios akto versiją. Dokumen to originalų dydį atitinkanti metalinė kopija visiems laikams liks Istorinėje Prezidentūroje Kaune. Dokumentai gali dingti ir vėl atsirasti, bet idėjos išlieka, o vertybės laimi.

Liudo Mažylio asmeninio archyvo nuotr.

Liepos 12 d. Europos Parlamente įamžinto Vasario 16-osios akto ceremonijos akimirkos

„FLOW“ FESTIVALIS HELSINKYJE: ATRASTI SAVE IŠ NAUJO

Galvodama apie 2019-uo sius vis pasakau netyčia „Praeitais metais“. Tuomet vykdama klausiau savęs –ar vis dar gebu jausti taip, kaip anks čiau? Šį kartą klausimas iškilo pats. Na, tiksliau, kas pasikeitė ir kaip aš jaučiuosi lankydama festivalius po be veik trejų pandemijos metų?

PENKTADIENIS

Su draugais nusileidžiame Helsinkyje ir po pusryčių miesto centre nusprendžia me tradiciškai apsilankyti šiuolaikinio meno muziejuje „Kiasma“. Jame jau dešimtą kartą vyko paroda „ARS22“, kuria siekiama parodyti naujausias šiuolaikinio meno aktualijas iš viso pa saulio. Liekame maloniai nustebinti, nes randame ir lietuvių tekstilininkės Danu tės Kvietkevičiūtės darbą.

Apžiūrėję parodą skubame pasidė ti daiktų prieš keliaudami į šių me tų festivalį.

Atrodo, kad festivalis labiau nei ankstes niais metais buvo orientuotas į suomių publiką. Programoje nemažai tarptauti nių atlikėjų, tačiau nepalyginsi su laks tymu nuo scenos iki scenos ankstesniais metais, vis darant skaudžius pasirinki mus ir nespėjant pamatyti visko, ką no rėtum. Šiemet prieš pat festivalį atšauk ta nemažai žinomų atlikėjų pasirodymų, tarp jų – ir mano labai norėtos pamatyti grupės – australų „King Gizzard & The Lizard Wizard“. Nusiteikiu atradimams.

Draugė suomė mane atsiveda į šaly je gerai žinomo naujos kartos indiefolk / tradicinės suomių popmuzikos atlikėjo ir aktoriaus Antti Autio ir gru pės koncertą pagrindinėje scenoje. At likėjo dainos skamba vien suomių kal ba ir iš pirmo žvilgsnio gali priminti mūsiškį „FC Baseball“. Tačiau net ma no silpnos suomių kalbos žinios leidžia išgirsti atlikėjo dainų lyriškumą ir nuo širdumą, susimaišiusį su suomišku užsi parinimu ir ramiu rimtumu. Ryškiausiai skamba jo daina „Kaikki hyvin“ (liet. „Viskas gerai“) apie tai, kai sakai, kad viskas gerai, net kai esi pačiose skau džiausiose situacijose.

Nusprendžiame su drauge pasivaikščio ti po festivalio teritoriją. „Flow“ vyksta buvusios Suvilahti elektrinės teritorijoje, netoli Helsinkio centro įsikūrusiame, jau nimo pamėgtame Sörnäineno rajone.

Kaip ir kiekvienais metais, festivaly je gausu scenų – be pagrindinės, yra „Red Arena by Lapin Kulta Pure“, ku rioje, kaip ir pagrindinėje, koncertuoja daugiausia publikos pritraukiantys atli kėjai. Kylantiems atlikėjams pasirodyti skirta „Black Tent“, „Balloon 360°“, įsi kūrusi po dideliu baltu balionu, – džia zui. Taip pat daugybė mažesnių scenų, skirtų daugiausia eksperimentinei muzi kai, elektronikai ir didžėjams. Aplanko me ir meno erdves.

Festivalyje gausu ir skirtingų įdomių restoranų, maisto vagonė lių. Kiekvienais metais muzikos festivalis pabrėžia save kaip tvarų, reklamuojamos įvairios iniciatyvos. Ankstesniais me tais festivalio reklamoje buvo pabrėžiama, kad visos festiva lio šiukšlės bus perdirbamos, kad procentas nuo bilieto bus skirtas Baltijos jūrai švarinti, įvairiais būdais skatinama grąžin ti depozitą. Šiemet pagrindiniu tvarumo akcentu tapo mais tas – festivalyje atsisakyta raudonos mėsos ir paukštienos.

Atsigeriame ir pamėgtų suomiškų long drinks, kurių kaina siekia beveik 9 eurus (alus – apie 8 eurus). Tam, vykstant į „Flow“, reikia nusiteikti.

Ateiname į „Black Tent“ – čia groja „New Ro“. Ji tampa vienu didžiausių šio festivalio atradimų. Tai suomių / šve dų / britų atlikėja, anksčiau žinoma kaip Ronya, ji yra pa čiame savo kūrybingumo ir profesionalumo žydėjime. Ta lentinga vokalistė, maišanti ritmenbliuzo stilių su keistu ir itin

Riikkos Vaahteros, Petri Anttilos, Konstantino Kondrukhovo, Shoot Hayley, Kirilo Kainulaineno nuotr.

atviru storytelling‘u ar net stand up ko medija, iškart paperka ir įkvepia spal vingumu, trykštančia energija ir pasi mėgavimu tuo, ką daro.

Po jos pasirodymo sugrįžtame prie pa grindinės scenos, kur jau žaismingai karaliauja jauna norvegų popmuzikos atlikėja Sigrid. Scenoje su grupe, ap sirengusi labai paprastai – mėlynais džinsiukais ir baltais marškinėliais, ji prikausto dėmesį. Skamba jos hitai „Burning Bridges“, „Head on Fire“, „Don‘t Kill My Vibe“ ir kt., kurie kartu su jos drąsa, talentu, profesionalumu, nuoširdumu ir stipriu požiūriu į mote rų poziciją muzikos industrijoje yra už tarnavę jai vardą tarptautinėje muzikos scenoje. Tikras festivalinis popmuzikinis pasirodymas. Susitinku su seniai maty tais draugais suomiais ir mes šokame. Atrodo, kad būtent dėl tokios patirties festivalyje ir atvykau.

Čia prasideda ir „Flow“ įprastas bėgiojimas nuo scenos iki scenos norint suspėti išgirsti viską. Bėgame į „Black Tent“, kur jau groja folk atlikėja Aldous Harding iš Naujosios Zelandi jos. Jos pasirodymas subtilus, itin trau kia atlikėjos charizma. Labiausiai įsime na tuo, kad ji ne tik dainuoja ir groja keisdama instrumentus, bet ir itin išraiš kingai perteikia savo emocijas.

Po trumpos vakarienės atgavę jėgas grįžtame į koncertus. „Red Arena“ sce noje pasirodo JARV IS... – britų popmu zikos legendos Jarvio Cockerio, buvu sio grupės „Pulp“ vokalisto, projektas. Savo muzikoje jis maišo indie roką, al ternatyviąją šokių muziką ir improviza ciją. Ryški Jarvio asmenybė yra svar biausia. Pasirodymo metu jis aktyviai šoka, juda scenoje ir bendrauja su pu blika, bando kalbėti suomiškai, bet tai jam nelabai sekasi. Vis dėlto pasirody mas ilgainiui tampa kiek monotoniškas, pažadina ir įtraukia tik paskutinis ga balas, dėl kurio ir išlaukiu iki koncerto pabaigos – tai ironiškasis „House Mu sic All Night Long“.

Pasibaigus šiam koncertui, keliaujame link pagrindinės scenos klausyti penk tadienio headliner‘ių. Su minia judant žemyn link pagrindinės scenos, atsi veria epinis vaizdas – galybė žmo nių, o scenoje tikrą tūsą užkūrę ir visus šokdinantys virtualiąja grupe vadinami „Gorillaz“. Jie užgroja gabalą „Strange Timez“, įrašytą kartu su „The Cure“ vo kalistu Robertu Smithu. Ekranuose pasi rodo milžiniškas jo veidas mėnulio fone, jis keičiasi su animuotais kcinių grupės narių ir jų susikurto pasaulio vaizdais. 2001-aisiais išgarsėjusi grupė tęsia savo pasirodymą grodama savo hitus, pasirodymas – itin profesionalus, vis kas – instrumentai, pagrindinis vokalas ir back‘ai, vizualizacijos – neįtikėtinai sinchroniška. (Toks profesionalus, kad gal net per profesionalus?) Čia man kažkas atsitinka. Aš daugiau nebega liu... Aš? Ištikima festivalių lankytoja. Tenka pripažinti ir palikti „Gorillaz“ pa sirodymą ir planus pamatyti maištingą ją danę MØ. Ar taip dabar bus visa da? Ar tai tik popandeminis socialinis nerimas? Ar man tik reikia trupučio ra mybės ir miego? Važiuojame namo atnaujinti energijos. Suvokiu, kad bet kokiu atveju ją teks taupyti ir ateinan čiomis dienomis arba atrasti kūrybiškų būdų jai atgauti.

ŠEŠTADIENIS

Nauja diena prasideda nuo vieno iš tokių būdų – su draugais einame į ant Baltijos jūros kranto, prie pat uosto, įsi kūrusį atvirą baseiną su pirtimis „Allas Sea Pool“. Tai kaip tik tai, ko reikėjo!

Jėgos ir meilė gyvenimui sugrįžta. Pas kui keliaujame į fusion virtuvės restora ną „LieMi“. „Shanghai Taco“, koktei lis, suomiškasis long drink‘as ir energija festivalinti toliau sugrįžta. Sprendimas į festivalį sugrįžti tik jau vakarėjant taip pat puikiai pasiteisina. Šios dienos festivalio vizitą pradeda me nuo feministinio pankroko scenos legendų – „Bikini Kill“. Ši grupė susi kūrė 1990-aisiais ir išsiskirstė 1997 m., tačiau 2019 m. vėl sugrįžo į sce ną. Ji buvo laikoma „Riot Grrrl“ judėji mo pradininke. Muzikantės tikėjo, kad jei visos merginos turėtų roko grupes, pasaulis būtų kitoks. Energijos joms ne trūksta – jos šoka, keičiasi instrumen tais, atrodo spalvingai ir išlaiko maiš tingą dvasią.

Keliaujame prie pagrindinės scenos, kurioje pasirodo reperė Princess No kia. Jos asmenybė, gyvenimas ir po žiūris tikrai įvairiaspalviai. Kai puerto rikiečių kilmės atlikėja buvo vaikas, jos mama mirė nuo AIDS, vėliau ją auginu si globėja prieš ją naudojo zinį smur tą, tad paauglė persikraustė gyventi pas savo močiutę, kur ir pradėjo kurti pirmuosius ritmus. Ji save identi kuoja kaip juodaodę indėnų kilmės (afro-in digenous), feministę, gender uid ir bi seksualią. Destiny Nicole Frasqueri kar tais vaidina kine, o kartais trenkia ar apipila karšta sriuba, jei kas nors ne gerbia moterų arba švaistosi rasistiniais komentarais. Ir, ko gero, čia tikrai ne viską išvardijau. Kokia intensyvi ir eks centriška jos biogra ja, toks ir pasiro dymas. Ji scenoje tik su didžėjumi, dėvi atvirą žalią sportinį kostiumėlį, pasiro dymo pradžioje papasakoja, kad jos lagaminas neatvyko ir jai liko tik šis drabužis: „I made it work!“. Ji nebijo provokuoti ne tik savo išvaizda, bet ir žodžiais. Bet kartu tarp dainų vis nuo širdžiai dėkoja publikai ir Dievui. Nors ji scenoje beveik viena, bet ją visiškai užpildo. She made it work!

Toliau lūkuriuojame prie pagrindinės scenos prieš muzikantus, dėl kurių čia šį kartą ir atvažiavau, – grupę „Floren ce & The Machine“.

Pasirodymas prasideda sprogimu –daina „Heaven is Here“ iš naujo šiais metais išleisto grupės albumo „Dance Fever“. Grupės širdis Florence Welch, apsirengusi balta laisva suknele su dau gybe klosčių, besiplaikstydama ilgais raudonais plaukais laksto po sceną, skamba nemažai dainų iš naujausio al bumo. Suskamba ir vienos pirmųjų dai nų „Kiss With A Fist“, kuriai stengiama si suteikti naujo rokenroliškai energingo ir maištingo skambesio, „Cosmic Love“ skamba itin didingai – minia šviečia te lefonų švieselėmis, o ji su savo sunkele vis sukasi, vis sukasi...

Koncerto metu, kažkur tarp dainų, Flo rence prisipažįsta turinti bėdų dėl neri mo ir paprašo fotografo jos nefotogra fuoti su teleobjektyvu. Prieš kitą dainą ji papasakoja apie savo psichologinių problemų malšinimą alkoholiu ir prisi pažįsta, kad anksčiau tai buvo daly kai, apie kuriuos negalėjo kalbėti. Da bar gali. Dainoje „Hunger“ ji dainuoja apie ją paauglystėje kankinusius valgy mo sutrikimus – apie alkį, apie meilės paieškas badaujant ir jaučiant tuštu mą, apie jos paieškas ant scenos, kai gali atsiduoti nepažįstamiems ir nerei kia nieko bijoti... Ji taip pat atlieka ma

no mėgstamą grupės dainą „Free“. Atlikėja koncerto metu neslėpė, kad ir ši daina yra apie nerimą. Pasirodymą bai gia ją išgarsinusiu hitu, pasakiškais mitologiniais motyvais paremta daina „Rabbit Heart (Raise It Up)“, kuris kadaise buvo mūsų „DeviantAart“ sėdinčių merginų fotogra ų him nas. Užaugome mes, užaugo ir mūsų mėgstami atlikėjai. Ir mums, ir jiems rūpi kiti dalykai. Tačiau mes vis dar bando me atpažinti save jos muzikoje. Pasirodymas tampa beveik savire ektyvus – paskutinė daina baigiasi žodžiais „This is a gift.“ (liet. „Tai dovana“). Florence dovana mums.

Pabaigusi dainą ji nubėga prie apačioje už tvorelės stovin čių žiūrovų, paima vienos merginos ištiestą gėlių vainiką, už sideda jį ant galvos ir pasišokinėdama nubėga nuo scenos.

Čia aš pradedu po truputį pagauti savo, kaip žiūrovės, po kyčius, įvykusius po pandemijos. Koncertus dabar, po pra ėjusio laiko, jaučiu paprasčiausiai kitaip. Anksčiau buvęs troškimas viską išjausti iki paskutinio lašo pasikeitė į labiau stebėjimą, subtilų jautimą ir intelektualinį pasirodymų ir reiš kinių apmąstymą.

Po Florence pasirodymo nuskubu paklausyti britų naujos post panko bangos atstovų „Fontaines D.C.“ Ir ką aš čia ką tik kalbėjau – taip šoku, kad net stebiuosi, kaip mano kojos dar atlaiko. Čia apima tas ilgai ieškotas lengvumas.

SEKMADIENIS

Tačiau už tai kitą dieną tenka susimokėti – atsikėlus kojos vos juda, o dar tas iš kažkur atsiradęs nerimas. Todėl sugrįž tu į festivalį tik vakarėjant, kai groja britų roko grupė „Black Midi“. Jų koncertas pasirodo kiek per intensyvus, tad palie ku jį. Keliauju stebėti Michaelio Kiwanukos pasirodymo. Jis lyriškas ir svajingas, tačiau pernelyg emociškai neįtraukia. Pabaigoje nuskamba serialo „Big Little Lies“ gerbėjų pamėg ta daina „Cold Little Heart“.

Trumpam užsuku paklausyti muzikos prodiuserio ir atlikė jo Fred Again. Nors šokių muzika ir nėra man artimiau sias žanras, tačiau čia pataikau labai gražiu momentu –milžiniška palapinės scena šėlsta su į tolius nunešančiu jo gabalu „Mustafa (time to move you)“. Visi užsidega mobi liųjų telefonų švieseles. Vienas didingesnių festivalio pasiro dymų. Taigi aplanko dar vienas supratimas, paaiškinantis ir mano jausmus per „Fontaines D.C.“ – vieni labiausiai pra džiuginančių atlikėjų yra man mažiau žinomi, suteikiantys naujumo ir atradimo jausmą.

Toliau laukiame vieno ir to vienintelio, kurį, neslėpsiu, man smarkiai nusišypsojo laimė, pamatyti net du kartus per tris dienas, – „Nick Cave & The Bad Seeds“. Nickas Cave‘as su Suomijos publika susipažinęs jau gana neblogai, šį atli kėją būtent šiame festivalyje teko matyti dar 2013 m., tad tarp jo ir publikos iškart įvyksta chemija. Pasirodymas sub tilus ir teatrališkas. Nickas, kaip jam ir įprasta, viso pasiro dymo metu nuolat bendrauja su publika. Viena gudresnių gerbėjų atsineša plakatą: „Nick Cave, dance with me“, jis su ja ir pašoka. Dainininkas itin jautriai atlieka dainą „I Need You“ – dideliuose ekranuose matome jo vei dą, kameros perteikia kiekvieną jo emocijos krustelėji mą. Skambančių dainų sąrašas panašus kaip Vilniuje, tačiau festivalyje pasirodymas, suprantama, trumpesnis. Įsimintiniausiai abiejuose miestuose man nuskamba „Jubi lee Street“, „City of Refuge“ ir „Vortex“. Helsinkio koncer tas – profesionalus performansas, turintis tam tikro grotes ko ir, sakyčiau, su kokybiškesnėmis projekcijomis ir garsu. Vilniuje – gryna emocija. Taip pat pasirodė, kad Vilniu je užtruko ilgiau užmegzti ryšį su publika, bet kai pavy ko, tai pavyko.

Festivalis pasibaigia, visi skirstosi, nors namo eiti dar nesino ri. Užsukame į barą netoli festivalio zonos. Prisėdę su drau gais dalijamės festivalio įspūdžiais.

Festivalyje iš viso pasirodė apie 160 atlikėjų, kaip skelbia organizatoriai, jis pagerino visus savo lankomumo rekor dus – per tris festivalio dienas apsilankė 90 tūkst. žmonių.

Pradedu suprasti „Flow“ pamokas. Suvokiu, kad pasikeičiau per pandemijos laiką, – atėjo metas mokytis taupyti energi ją. Paklausti savęs iš naujo, ko noriu ir ką galiu, mat per tą laiką pasikeitė mano jėgos ir poreikiai. Galbūt jau nebepa jausiu visko giliai ir iki galo, bet juk geriau pamatyti mylimas ar naujas grupes ir atlikėjus, kurių „Flow“ visada pasiūlys, nei jų nepamatyti. Geriau patirti nei nepatirti. Tad tikiuosi, kad atradę, kaip mėgautis koncertais iš naujo, kitais metais sugrįšime į „Flow“ su dar daugiau draugų iš Lietuvos.

TEATRAS

EQUUS

Į teatrą atėjo nauja karta. Tokia išvada peršasi peržvelgus Vilniaus teatrų reper tuarus, kuriuose dominuoja jaunųjų kū rėjų pavardės. Vienas jų – režisierius Jokūbas Brazys, praėjusį sezoną užbai gęs premjera OKT / Vilniaus miesto te atre, o šį sezoną debiutavęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Šiam debiutui režisierius pasirinko prieš penkis dešimtmečius britų dramaturgo Peterio Shafferio sukurtą pjesę „Equus“. Ši drama remiasi kadaise dramaturgo nugirsta tikra istorija apie jaunuolį, per vieną naktį šešiems ar daugiau arklių metaliniu strypu išdūrusį akis. Mėginda mas suprasti, kas galėjo pastūmėti jau nuolį taip pasielgti, dramaturgas sukūrė pasakojimą, kuriame keliami (religinio) fanatizmo, normalumo ribų, gyvenimo prasmės ir kiti fundamentalūs klausimai.

Tamsiose, lyg kartą jau degusiose ar klidėse (scenografė Guoda Jaruševi čiūtė) skleidžiasi Džiugo Grinio įkūni jamo septyniolikmečio Aleno Strengo ir jo psichiatro Martino Daisarto, sceno je kuriamo Dainiaus Gavenonio, dra mos. P.Shafferis paraleliai vysto tarp kulto ir realybės, savo ir išorinio pasau lio ribas pametusio jaunuolio ir perde gimo sindromo kamuojamo vaikų psi chiatro istorijas. J.Brazio spektaklyje, atsisakant siužetinių detalių, šios istori jos suskaidomos į turtingą vaizdų, niūrų koliažą, kuriame pasakojimas konstruo jamas iš sutrupančių pokalbių, monolo gų ir vizijų.

Dramoje apčiuopiama klasikinė kova tarp Apolono ir Dioniso spektaklyje la biausiai ataidi auksine Agamemnono kauke, bet ne požiūriu į Aleno Strengo istoriją. J.Brazys nepaprastą, gal net kerintį jaunuolio potraukį arkliams, jų sudievinimą ir susikurtą seksualizuotą kultą viena ranka gana brutaliai kreipia zoo lijos ir incesto link, kita – vis dėl to neatsispirdamas pjesės tekstui, kar tu su arklį įkūnijančiu Laurynu Jurgeliu mėgina kurti didingos, vitališkos, nenu maldomos būtybės, kurią aistros veda mas ir sutrikimo kamuojamas paauglys ir įvardija kaip Equus, paveikslą.

Jaunasis režisierius drąsiai naudoja si nacionalinės scenos suteikiamomis galimybėmis, užpildydamas ją teatra liškumu, simboliais, nuorodomis, cita

tomis ir vaizdiniais. Scenoje nuolat jus ti praėjusių dešimtmečių lietuvių teatro kūrėjų įtaka: ji tiesiog pulsuoja Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo ir Jono Vaitkaus palikimu.

Interpretavimo galimybių ir išraiškos priemonių įvairovė gramzdina spek taklio veiksmą į nesibaigiantį režisū rinį procesą, kuris, nors ir gali žavėti atskirais sprendimais, iš bendro veiks

mo išsiskiriančiais kai kuriais D.Grinio ir D.Gavenonio monologais, teatrališ komis mizanscenomis, nepasiekdamas rezultato, bent kol kas lieka savitiks lis. Scenų eklektika (nuo pabrėžtinai statiškų iki taip pat pabrėžtinai orga niškų, nuo teatrališkų metaforų kūrimo iki groteskiško humoro) trukdo išartiku liuoti dramoje užkoduotą pasakojimą, jį aktualizuoti.

Rekomenduojama freudinių interpretacijų mėgėjams. Nerekomenduojama vengiantiems teatrališkumo.

GYVULIAI

Repertuarą sekite www.mmlaboratorija.lt

Viena labiausiai teatro pamirštamų pu blikos grupių – paaugliai. Jiems retai kuria dramaturgai ir režisieriai, retai jie sudomina ir prodiuserius. Tad kone kiekvienas šiai amžiaus grupei skirtas spektaklis – džiuginanti išimtis. Ja ta po ir naujausias Vilniaus miesto teatro „Meno ir mokslo laboratorijos“ spektak lis „Gyvuliai“.

Godos Simonaitytės pjesėje, kaip ir jos pačios režisuotame spektaklyje „Gyvu liai“, tarsi čia vaizduojamos mokyklos klasėje, kompaktiškai telpa paauglystės periodui aktualiausios jaunuolių jaus mų, tarpusavio santykių, patyčių, san tykio su suaugusiaisiais ir švietimo sis tema temos ir potemės.

Nuolat atsikartojantis paauglių lygini mas su gyvuliais scenoje įkūnijamas kostiumų ir grimo dailininkės Austėjos Marijos Jaščaninaitės pastangomis de formuojant jaunųjų aktorių veidus, pa ryškinant ausis ar nosis ir taip sukuriant vizualinių sąsajų su gyvūnais. Tai ne tik kiek iliustratyvus, pažodinis dažnai ankstyvojoje jaunystėje girdimos fra zės „elgiatės kaip gyvuliai“ patvirtini mas, bet ir švelnia ironija dvelkiantis bebaigiančių formuotis smegenų vei klos ir impulsų kontrolės trūkumų pa teisinimas.

Rekomenduojama 8–12 klasių moksleiviams. Nerekomenduojama kasdienybėje nesusiduriantiems su paaugliais.

Scenoje – trys jaunuoliai, mergina ir mokytojas. Kon iktas ne tik dramaturgiš kai būtinas, bet ir neišvengiamas. Jaunų aktorių ketvertas scenoje azartiškai ku ria stilizuotų moksleivių paveikslus. Be sivystančios situacijos ir kon iktai re ek tuojami publikai skirtais Ievos Stašelytės kuriamos Beatričės monologais. Juose tiksliai nusakomi ne visada standartus ar taisykles atitinkanti paauglės savijau ta, ksuojamas ne visada patogus san

tykis su savimi ir bendraamžiais. Nors ir vaikinams suteikiama monologo teisė, tačiau būtent merginos lūpomis konsta tuojamos paauglystės išvados.

Tik mokyklos vaidmuo čia gana dirbti nai smurtinis, jaunuolius paliekantis be jėgius sistemos akivaizdoje, tad atro do artimesnis praėjusiai epochai nei šiandienai. Gal todėl ir temomis, ir jų nagrinėjimo kryptimis „Gyvuliai“ kiek

primena mokyklai skirtos lietuvių drama turgijos klasiką (galima apčiuopti Juozo Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“ ir ki tų dramų parafrazių). Įdomu pastebėti, kad ir paauglių santykis su suaugusiai siais čia taip pat lieka nepakitęs nuo aštuntojo ir devintojo dešimtmečių. Gal tik žiaurumo ir aistros jaunuolių gyveni mo siekiuose mažiau. Tad kyla klausi mas, kas nesikeičia – gyvenimas, jau nuoliai, mokykla ar požiūris į juos?

Recenzavo Goda Dapšytė

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Tomo Tereko nuotr.

TEATRAS

LIUDIJIMAI

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Ką gali teatras karo metu? Ko negali? Pavasarį apie tai teko kalbinti ukrainie čių teatro režisierių Andriy May, kuris teigė, kad teatras jam – diskusijoms ir dialogui atvira vieša erdvė, kurioje su sitikę žmonės gali geriau suprasti, kas vyksta.

Tokia aikštele mėgina tapti Lietuvos na cionalinis dramos teatras naujausia šio teatro meno vadovo, režisieriaus Os karo Koršunovo premjera „Liudijimai“. Tai pirmasis O.Koršunovo susidūrimas su dokumentiniu teatru – spektaklis su kurtas pagal septynių aktorių surinktus nuo Rusijos sukelto karo Ukrainoje bė gusių moterų pasakojimus.

Nuolatinio žinių srauto, žūčių ir nuos tolių statistikos, geopolitinių diskusijų, ekonominių svyravimų, propagandos ir melagienų fone teatras imasi misijos papasakoti autentiškas konkrečių mo terų istorijas, kurios karą paverčia la bai asmenišku. Todėl scena tuščia, o ant kėdžių priešais žiūrovus susėdusios septynios aktorės viena po kitos pasa koja atrastas ir išgirstas Ukrainos mo terų istorijas. Pasakoja apie praradi mus, karo siaubą, skausmą, ryžtą (iš) gyventi ir žmogiškąją prigimtį: taurią sias, stipriąsias ir šiurpiąsias, žvėrišką sias jos puses. Pasakoja apie tai, ko nepatyrė, bet ką išgirdo iš patyrusių jų, pasakoja siekdamos skleisti žinią apie tai, ko šiuolaikinis pasaulis vylėsi jau nepatirsiąs.

„Liudijimuose“ renkantis, kaip papa sakoti autentiškas, vis dar kraujuojan

čias istorijas, pasirinkta eiti sudėtingu ir gana slidžiu keliu: istorijos ir atpasa kojamos trečiuoju asmeniu, ir čia pat susipina su pasakojimu pirmuoju. Kas kartą aktorėms nuslystant į tą tariamąjį „aš“ ir imant kurti personažą (taip „Liu dijimuose“ nutinka beveik nuolat) nepa vyksta išvengti dramatizavimo ir dings ta tiesa. Iš pirmo žvilgsnio paprasta užduotis – papasakoti istoriją – tampa gana komplikuota. Pasirinktas vidurio kelias tampa iššūkiu ir aktorėms, ir žiū rovams, nes neleidžia nei susitapatin ti su pasakojimais, nei juos apmąstyti. „Liudijimai“ stokoja dokumentiniam tea trui paprastai būdingo atvirumo, už ža lios medžiagos slypinčio gyvo nervo, realaus dialogo su susirinkusiaisiais. Nepaisant salėje negęstančios švie sos, „Liudijimai“ vis dėlto lieka atitverti jei ne vadinamąja ketvirtąja, tai bent teatro meno, estetikos siena, o susirin kusieji salėje lieka saugiais klausytojais / stebėtojais.

Net menkiausias perėjimas į vaizda vimą, nors ir minimaliai, bet vis dėl to estetizuotoje scenoje (kompozitorius Antanas Jasenka, kostiumus parinko Karolina Fiodorovaitė, vaizdo projekci jų autorius — Artis Dzērvė) ir tiesa byra kaip smėlis tarp pirštų, o teatras tą aki mirką beviltiškai pralaimi prieš realybę, kurios brutalumas nustelbia bet kokias imitacijas. „Liudijimai“ publikai patei kiami labai tvarkingi: sklandus, sureda guotas, raiškiai pasakojamas tekstas, itin tvarkingi, išlyginti, neutralių spalvų aktorių drabužiai, pagrindinius akcen tus paskirais žodžiais pabrėžiančios, fotomontažu karo siaubą pridengian čios projekcijos. Viskas tvarkinga, pa sverta ir kardinaliai priešinga iš akto rių lūpų sklindantiems pasakojimams. Šis kontrastas kuria gluminantį efektą. Dokumentikos jėga – ne nepriekaištin gas atlikimas, o žmogiškosios prigim ties, kuri neretai stokoja tvarkos ir este tikos, užčiuopimas.

Kai pabūklai griaudžia, o mūzos tyli, mums lieka tik žmogaus balsas ir tiesa. Todėl iš teatro šiuo metu norisi prašy ti žaisti pagal dokumentinio teatro siū lomas taisykles iki galo ir nė akimirkos neapsimesti. Nepaisant to, kad karas XXI a. transliuojamas gyvai, teatras te besilaiko dar senovės graikų teatre už gimusios taisyklės nemėginti atkurti žu dymo scenoje. Tačiau ar galima atkurti kančią? Regis, apie ją dabar galima tik papasakoti, pasikalbėti ir pamėgin ti ja pasidalyti. Norisi tikėti, kad ilgai niui teatras išdrįs palikti savo estetinę komforto zoną ir sukurs atvirą ir saugią erdvę pasikalbėti apie tai, kas vyksta fronte, aplink jį, kas vyksta su pasitrau kusiais ir su mumis, stebinčiais.

Rekomenduojama ne kasdien į savo gyvenimus įsileidžiantiems karą Ukrainoje.

Nerekomenduojama nuolat sekantiems naujienas.

RADVILA DARIUS, VYTAUTO

Repertuarą sekite www.operomanija.lt

Regis, 10-asis dešimtmetis karaliauja ne tik pasauliniuose greitosios mados tin kluose, o per juos ir mūsų gatvėse, bet vis dažniau sugrįžta ir į sceną. Vieniems tai laikas, į kurį norėtųsi sugrįžti ilgintis vienybės ir tariamo tikrumo, kitiems – ra dikaliai atvirkščiai – patirtis, kurios nesi norėtų pakartoti, o tretiems – į vadovė lių puslapius jau spėjusi nugulti istorija.

Kažkur tarp šių trijų požiūrių ir formuo jasi pastarojo meto nostalgija šiam ryš kius pėdsakus palikusiam laikui.

Režisieriaus Karolio Kaupinio muzikiniai paveikslėliai iš Lietuvos televizijos archy vų „Radvila Darius, Vytauto“, į kuriuos be sirenkantieji vaišinami sumuštiniais su šla pianka ir / ar sūriu, ir skleidžiasi šioje

švelnios nostalgijos, papildytos (savi)iro nijos prieskoniais atmosferoje. Buvusio je internatinėje mokykloje, dabar virtusio je kultūros kompleksu „SODAS 2123“, „paveikslėliai“ kuriami jungiant 1989–1991 m. rodytų laidų „Veidrodis“, „Akis tata“, „Vilnius ir vilniečiai“, „Sekmadienio rytą“ fragmentus su gyva instrumentine muzika ir žiūrovų vidinėmis re eksijomis. Paskutiniuosius atgimimo ir pirmuosius nepriklausomos Lietuvos metus „Radvi la Darius, Vytauto“ ekranuose atspin dinčių archyvinių kadrų, televizijos laidų vedėjų, žiūrovų ir praeivių gat vėse pasisakymai liudija bėgantį laiką ir nesikeičiančias aktualijas: kyla kai nos, nesutariama dėl ką tik nuo Lenino išvaduotos Lukiškių aikštės paskirties ir įpaminklinimo, niekaip nekyla nacio nalinis stadionas, o moterys kelia ly gybės klausimus. Šios ir kelios kitos aną laiką su šiandiena (ar vis dėlto šiandieną su anuo laiku?) siejančios temos leidžia ne tik konstatuoti neiš sprendžiamas problemas, bet ir iden ti kuoti pokytį. Trys dešimtmečiai iš

sivadavus iš priespaudos ir smurtinio režimo leidžia mums apie tą patį kal bėti visiškai kitaip. Leidžia pasijuok ti iš savęs čia ir dabar ir tų, anuo met. Leidžia ir atjausti juos tada, ir save dabar.

Kitapus ekrano vis atsiduriantys ir vėl pro archyvinius kadrus prasismelkian tys muzikos atlikėjai Arnas Mikalkė nas, Kristupas Gikas, Kazimieras Ju šinskas, Simonas Kaupinis, gyvai kuriantys muzikinę paveikslėlių dalį, neiliustruoja veiksmo ekranuose, ne kuria muzikinio fono istorijai, o drą siai, nors ir nebyliai ją komentuoja ir kuria atstumą, neleidžiantį žiūrovams susitapatinti ir verčiantį (susi)mąstyti.

„Radvila Darius, Vytauto“ kūrėjai archy viniais pokalbiais pasakodami apie sa vo / mūsų tautą ir tai, kur (ne)nuėjome pastaruosius tris dešimtmečius, suma niai derina atjautą ir (savi)ironiją. Gal todėl jiems pavyksta apčiuopti unikalią tautinę viltį, leidusią išgyventi šimtme čius, iškęsti, atsitiesti ir gyventi toliau.

Rekomenduojama linkusiems į re eksijas.

Nerekomenduojama nemėgstantiems žvalgytis atgal.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. Martyno Aleksos nuotr.

MARIJUS ALEKSA, PAULIUS KILBAUSKAS MUSIC FOR NON EXISTENT MOVIE Self-released

Sunku kalbėti apie avangardinę muziką, kuri, rodos, nepaklūsta jokiems kriterijams, ku rios sukeltus potyrius sunku apibūdinti, kuri yra savaime konfrontaciją sukeliantis fenomenas. „Muzikai neegzistuo jančiam lmui“ minėtieji apibūdinimai irgi tinka, mažiau siai dėl to, kad vien dėl muzikos tas lmas tikrai artėtų prie arthauzinio eksperimento. Marijus Aleksa ir Paulius Kil bauskas yra žinomi net ir itin muzika nesidomintiems žmo nėms, jų talentas ir meistrystė klausimų nekelia, kaip ir jų laisvė kurti. Būtent iš tokios pozicijos klausiausi šio darbo, vertindamas, kiek albumas nutolsta nuo to, ką tūlas pilie tis vadina avangardu, ir kiek muzikantai pataiko į savo pačių suformuotus rėmus. Sakykime, kad ausis, kurios ne kiekvienąkart klauso tokios muzikos, ypač glosto paskuti niai du kūriniai (iš viso albume yra keturios kompozicijos). Būtent juose aš išgirdau soundtracką, dramaturgiją, atmos ferą ir netgi klišes, kurios leidžia lme kurti įtampą, roman tiką ir t. t. Jie, jeigu galima taip sakyti, yra žemiškiausi vi so ilgagrojo gabalai, kuriuose, rodos, drąsa improvizuoti nebuvo pats svarbiausias atributas ir todėl galima atsiri boti nuo M.Aleksos ir P.Kilbausko asmenybių. Pirmieji du kūriniai yra artimesni eksperimentinei muzikantų kūrybos pusei, kuriuos, manau, smagiau matyti atliekamus, nei tie siog klausyti. Vis dėlto „Music For Non Existent Movie“ yra išties įdomus bendradarbiavimas, leidžiantis dar kartą patirti muziką, reikalaujančią iš tavęs lankstumo ir atviru mo. Dabar tereikia sulaukti to dar neegzistuojančio lmo. („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

MĖNESIO ALBUMAI

RŪTA MUR PRIME TIME Creative Industries

Retas tautietis taip aistringai mau dosi devintojo dešimtmečio blizgu čiuose, kaip tai daro Rūta Mur. Drą sa, pasitikėjimas ir nuoširdi meilė to dešimtmečio skoniui ir beskonybei, neoniniams užrašams ir purviniems skersgat viams, idilei ir šlykštumui valdo šią atlikėją, skirtingai nei kai kuriuos mūsų muzikantus, kurie minėtą laikotarpį gai niojosi dėl mados ar dėl to, kad The Weeknd taip darė. „Prime Time“ patvirtina Rūtos nuoširdumą. Nuo pat pirmų akordų, lyg neskubanti „Testarossa“, jos muzika neria į ži bančias gatves, melancholiškas vienatves ir muzikinį to lai kotarpio gėrį, kuriame pinasi new wave, new romantic ir gotikinis rokas. Kažko daugiau? Kažkaip daugiau gal ir nereikia. Jeigu jau maudytis glitteryje, tai maudykimės iki ausų ar lyg gyvuonies, lyg pašaknų. Juk šiame žanre ne gali būti beveik, negali būti pusiau. Todėl „Prime Time“ ir nesiūlo daug kitų alternatyvų, tai savo pasirinktam keliui kaip reta ištikimas albumas, šiais post žanrų laikais nie kaip neišduodantis savojo aistringai mylimo originalo. Tai žavi ir kabina, tai nedirbtina ir nesugalvota. Vienintelis trū kumas yra tai, kad albumas šiek tiek monotoniškėja, tada visos kortos tarsi padedamos ant stalo, galiausiai darbui pritrūksta keleto kozirių, kurie iškeltų pačią Rūtą Mur virš jos mėgstamo žanro. Kartkartėmis atrodo, kad atiduoda ma pagarba riboja pačios atlikėjos kūrybiškumą, tarsi su žanru būtų elgiamasi lyg su jautriomis stiklo skulptūrėlėmis. Tai suraišioja rankas, todėl atlikėjai tenka balansuoti ant labai plonos ribos tarp grynuoliškumo ir pačios potencia lo. Vis dėlto, nepaisant šio ribotumo, „Prime Time“ žavi lyg koks nostalgiškas žaidimas, vaizdo klipas ar kūrinys, kurio melancholiškas ir idealizuotas laikų, kurių išties nebuvo, dvelksmas leidžia pabūti ten, kur niekas niekada nusikelti negalėjo. O kelionė dažniausiai svarbesnė nei jos tikslas.

(„Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

FIND ME Self-released

Žinote posakį – paprastas, bet ne prastas? Ne? Tuomet žinokite, nes šis žodžių kalambūras yra geriau sias būdas apibūdinti antrąjį žinomo vokalo perkusinin ko Žygimanto Gudelio, žinomo kaip Gon, albumą. Pa prastas, aiškus, per daug neišsikalinėjantis, tačiau kartu pagaunantis nuo pirmosios sekundės ir lengvai, maloniai susiklausantis darbas įrodo, kad tiesiog nuveikti ką nors be didelės pompastikos yra įmanoma, nors ir sunku. Gon elektroninė muzika, paremta vokaliniais Žygimanto suge bėjimais, lengvai randa kelią į klausytojo ausis, nesukda ma jam galvos. Taip, rodos, visiškai nejučiomis prabėga visos 40 minučių, kurių metu gali paspėlioti, kur ten nu skamba jau tikrai Gon balsas, kas kur ir kaip pakeista, modi kuota ir apskritai, kaip smagu, kai žmonės šitaip sugeba. Ir žinote, kas svarbiausia? Jokių kvailų tekstų, ku rie kiekvienąkart blaško savo banaliais štampais ir vis ver čia kelti klausimą, kam aušinti savo gerklę, jei tai niekam nereikalinga ir nenaudinga. Ironiška, kad Gon rado kitą unikalų būdą, kuris išskiria jį iš minios ir leidžia jam turėti unikalų... balsą. „Find Me“ – lietuviškai ausiai atpažįsta ma elektroninė muzika, šiek tiek tamsi, tačiau ne agresyvi, melancholiška ir lyriška, kuri tikrai turėtų rasti savo klausy toją, nes, na, ji atpažįstama. Prisipažinsiu, jei kas manęs klaustų, kokia ta lietuviška elektronika, Gon kūryba galėtų būti jos pavyzdys. Vis dėlto net ir nenustebinantis skambe sys nepaneigia albumo kokybės ir tiesiog maloniai praleis to laiko jį klausant. Juk kartais, kad surastum save, nerei kia verstis per galvą.

(„Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

Darbas žmogų puošia, o ko jau ko, bet darbo duetas „Artfcl“ nesibai do ir jų sustabdyti negali nei niši nė muzika, nei lūžusios galūnės. Naujuoju albumu „Vox“ muzikantai ir toliau brenda į šokių muzikos džiungles, be sistengdami suderinti tai, kas skoninga, su tuo, kas nau dinga, ir sukurdami įrašą, kurio mažų mažiausiai klausy tis bus nenuobodu. Pirmiausia, kas šauna į galvą, yra tai, kad pagaliau atsirado atsvara „Happyendless“. Nors kol kas „Artfcl“ nedideli, bet jų ambicijos ir muzikinė apim tis stiebiasi link didelio skambesio, didelio ploto ir dide lio masto. Toks įspūdis, kad, įkvėpti dar paskutiniame ano amžiaus dešimtmetyje gimusių elektroninės muzikos duetų, vaikinai plečia savo amplitudę, nevergauja vienam, gry nam žanrui, o šį kartą net prijungia vokalus, kurie skam ba, kas vis dėlto įvyksta rečiau nei dažniau, vietoje, laiku ir be banalybių. Net kūrinys, į kurį žvelgiau su didžiausia atsarga, „Odė vasarai“, nuskambėjo nuoširdžiai, su juo išsyk norėjosi identi kuotis ir pritarti linkčiojant galvą „ir aš ten buvau, alų midų gėriau, kitą dieną galvą skaudėjo“. Galima konstatuoti, kad su „Vox“ arti šialai praplėtė sa vo ribas. Seniau buvo girdimi pasikartojimai, dabar due tas šokinėja į visas puses ir kai kam tai gali atrodyti kaip chaosas, tačiau aš tuose ieškojimuose atrandu tik šviežu mą. Galų gale tai yra albumas, kurio neužtenka perklau syti tik sykį, jis turi daugiau, juk ir kūrinių – net keturiolika, ir tai parodo, kad ne laisvalaikiu chebra prie kompiuterių knibinėjasi, o pluša, aria kaip bitutės. Džiugu ir tikiuosi, kad ateities iššūkiai ir pasiekimai iš dueto nei darbštumo, nei ambicijų nepavox

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“) 84 100

ROE DEERS SALT TOWN BOY Good Skills

Jei kas paklaustų, nors niekas ne klaus, Liudo Lazausko šokių muziką pirmiausia pavadinčiau neįprasta. Nuo pat pirmų akimirkų dominuojantis tingus ir monotoniš kas kalimas išsyk paima viršų, ir tu vis mažiau imi priešintis tam, kad nevirstum tuo galva linkčiojančiu šuniuku-automo biliniu dekoratyviniu aksesuaru, kurį marozai naudoja sa vo švelniajai pusei atskleisti. Tačiau tai tik pirmas efektas, nes kuo toliau, tuo labiau panyri į neskubrią ekstazę, ku rioje tai, kas pirma tave erzino, pradeda vežti. „Salt Town Boy“ yra tiesiog karštas albumas, jis daro sprendimus, ku rie skamba šviežiai, jis bando išeitis, kurios neakivaiz džios, jis siekia būti stilingas ir klausytojui, tiesą pasakius, sunku su tuo kovoti. Ilgos kompozicijos tikslingai tave įliū liuoja į Roe Deers vaibą ir, nors jame gali rasti daugybę įtakų (ypač ausin sminga „Blue Monday“ motyvas kūriny je „Late Night Story“), jis vis tiek turi itin ryškų identitetą, dėl kurio jau su niekuo nebesupainiosi. Nors albumo pa vadinimas ir skelbia, kad berniukas yra iš druskos miesto, Liudo sąskambiai yra pagardinti rūgštimi, todėl yra kaip reta kryptingi, sukaupti ir sodrūs. Atrodo, kad niekas ja me nėra tiesiog nutikę, gimę iš atsitiktinumo, pavykę šiaip, kažkaip, belekaip. Profesionalus Roe Deers požiūris pride da darbui solidumo, todėl, nepaisant to, kad tai tikrai ne trumpas LP, jame nėra kūrinių, skirtų duobėms užmaskuo ti. Vien bangeris po bangerio, kurie gal ne itin įvairūs, bet savo lauke yra itin ryškūs. Pasakysiu paprastai: „Salt Town Boy“ yra tiesiog labai malonu klausytis. Be to, ga lima pasidžiaugti ir tuo, kad Liudas iš berniuko nuo Drus kininkų tapo tikru vyru.

(„Bandcamp“)

GON

ARTFCL VOX FSS Recordings

NAUJOS KNYGOS

Heather Morris

„VILTIES ISTORIJOS: KAIP RASTI ĮKVĖPIMĄ KASDIENIAME GYVENIME“

Savo pirmąją negrožinę knygą autorė rašė kaip tiltą, jungiantį jos romanus „Aušvico tatuiruotojas“, „Cilkos kelias“ ir tapsiantį naujausio romano „Trys seserys“, ku ris Lietuvoje pasirodys 2023-iaisiais, įžanga. Tai įkvepiantis gyvenimo vadovas, kuriame Heather pa sakoja ne tik apie žmones, kuriuos jai nusišypsojo laimė sutikti, ir nepaprastas jų istorijas, bet ir apie guodžiantį klausymosi meną, kurio galime išmokti kiekvienas. Iš anglų k. vertė Kristina Aurylaitė.

Pat Barker

„MERGELIŲ TYLA“

Kai per legendinį Trojos karą karalienės Briseidės miestą užkariauja graikai, jos gyvenimas dūžta į šipulius. Mies to karalienė tampa belaisve, laisva moteris – verge, kuri atitenka karžygiui Achilui kaip karo grobis. Ir ji toli gražu ne vienintelė. Per ilgus žiauraus karo metus galybė mote rų išvaromos iš savo namų ir paimamos priešų nelaisvėn. „Mergelių tyla“ – Homero „Iliados“ įkvėptas romanas, suteikiantis balsą Trojos karo moterims.

Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Lauren Groff

„MATRIX“

Eina 1158-ieji. Septyniolikmetė Marija moka keturias kalbas, yra sumani ir talentinga, tad paskiriama vargin gos abatijos Anglijoje vyresniąja. Marija pasiryžta pa keisti skurdų ir negandų kupiną abatijos moterų gyveni mą. Ji ima joms vadovauti ir tampa jų Matrix – motina. „Matrix“ – drąsi moterų meilės, atsidavimo, galios ir aistros vizija. Savitas ir poetiškas pasakojimas apie uto pinio moterų pasaulio kūrimą. Sykiu – laisva XII a. gy venusios pirmosios prancūzų poetės Marijos Prancūzės gyvenimo istorijos interpretacija.

Iš anglų k. vertė Akvilina Cicėnaitė.

Haruki Murakami „PIRMOJO ASMENS VIENASKAITA“

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį ple čiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasi kinis H.Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsimi nimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp to, kas įsi vaizduojama ir tikra.

Iš japonų k. vertė Gabija Enciūtė.

Ivan Sciapeconi

„40 PALTŲ IR VIENA SAGA“

1942-ųjų vasarą Italijos Nonantolos miestelio traukinių stotyje išlipa keturiasdešimt žydų paauglių ir vaikų. Pa dedami gerų žmonių, jie per visą Europą bėgo iš na cistinės Vokietijos ir kitų šalių ir stengiasi pasiekti Izrae lio Žemę. Tačiau 1943-iųjų rudenį į Nonantolą įžengia nacių pajėgos...

Tikrais faktais paremta šviesi istorija, optimizmo proper ša Holokausto siaube. Romane pasakojama apie iš gelbėtuosius ir juos gelbėjusius – kad jie niekada ne būtų užmiršti.

Iš italų k. vertė Lina Gaučytė.

Norite klausytis audioknygų?

Įsigykite audioknygų www.baltoslankos.lt ir atsisiuntę programėlę baltoslankos.lt audiobooks patogiai jų klausykitės.

Jūsų laukia daug puikių audioknygų!