370 Nr. 121

ODĖ DRAUGYSTEI

Kalėdos ateis ir praeis. Iki jų daugelis mūsų tradiciškai suksime galvas dėl dovanų ir vaišių, pamiršę, kad dar visai neseniai svajojome vien tik sėdėti prie vieno stalo su artimaisiais ar draugais, nes keliai į kitus miestus buvo užtverti užkardais, siekiant suvaldyti COVID-19 plitimą.

Ne, jokiu būdu nenorime šito košmaro jums priminti. Juo labiau svarstyti, ar tokie drastiški suvaržymai buvo reikalingi. Ir be mūsų pakankamai tų kaltųjų beieškančių ir taip politinį kapitalą besikraunančių.

Priešingai, norime pasidžiaugti, kad pasauliui bendromis jėgomis pavyko suvaldyti pandemiją, siekiame akcentuoti, kad švenčių esmė – susitikimo su šeimos nariais ir draugais džiaugsmas. Ne taip svarbu, ką rasite ar padėsite po egle, kiek ir kokių patiekalų bus patiekta ant Kūčių ar Kalėdų stalo.

Įsisukę šventinį šurmulį nepamirškime, kad visai netoli vyksta karas, kuris iš daugybės ukrainiečių vienaip ar kitaip atėmė susitikimo su brangiais žmonėmis džiaugsmą.

Pabūkime Kalėdų Seneliais (arba tiesiog draugais) po visą pasaulį karo košmaro išblaškytiems, artimųjų netekusiems Ukrainos žmonėms – nepavarkime aukoti, ištarti šilto palaikymo žodžio, galbūt pasikvieskime kartu švęsti.

Kalėdiniu laikotarpiu vyks daugybė renginių – šventinių koncertų, spektaklių, kino premjerų. Nusiveskime į juos Lietuvoje laikinai apsistojusius brolius ir seses iš Ukrainos, kad jie bent trumpam atitrauktų savo mintis nuo karo baisybių.

Susitikimų su artimaisiais ir draugais magiją puikiai suprato ir vienas garsiausių mūsų šalies menininkų Jonas Mekas, kuris per šias Kūčias būtų šventęs savo 100-mečio jubiliejų. 2019-aisiais Anapilin iškeliavęs avangardinio kino kūrėjas, kurio nuotrauka papuošėme viršelį, yra sakęs: „Aš buvau su draugais. Daug kartų buvome kartu, mano draugai, ir jautėme kažkokį bendrumą, kažką ypatingo, buvome pakylėti ir jautėmės, ak, jautėmės kaip Rojuje.“

Šiame numeryje dalijamės šypseną keliančiomis jo instrukcijomis draugams, surašytomis 1967 m. pradžioje, ir Metų pabaigos laišku draugams, kuriame jis ksavo 2002 m. gruodį vyravusias nuotaikas.

Taip pat šiame numeryje rasite interviu su 9-ojo dešimtmečio įkvėpta muzikos autore ir atlikėja Rūta Mur (tikras vardas – Rūta Murinaitė), kuri Lietuvos popmuzikos scenoje išsiskiria unikalumu ir intelektualumu.

„Mano muzika yra mano asmeninio augimo kelionė. Per ją stebiu, kaip keičiuosi. Ta Rūta, kuri rašė „Famous“, nėra ta pati, kuri rašė „Love Story Short“.

Albumai yra tarsi mano fotoalbumas – įsijungiu senas dainas ir suvokiu, kaip toli nuėjau“, – sako neseniai trečiąjį albumą „Prime Time“ išleidusi dainininkė.

Jos kolegė, muzikos kūrėja ir atlikėja Goda Sasnauskaitė-Godo Yorke sako, kad jau pakankamai laukė ir dabar nori griebti jautį už ragų. Ir išties – lietuviškos alternatyvios muzikos atstovė džiaugiasi itin aktyvia pastarojo meto muzikine veikla. Praėjusiais metais Goda visą savo širdį sudėjo puikiai kritikų ir klausytojų įvertintą debiutinį albumą „In Silence, In Sirens“, vasarą daug koncertavo, o dabar kuria antrąjį albumą. Godo Yorke balsas – spalvingai išskirtinis, kūryba – įdomiai kitokia, o mintys ir atsakymai į klausimus – atviri ir dažnai netikėti.

Kitas mūsų šio numerio herojus, šunų dresuotojas Karolis Grigaliūnas, ne tik per Kūčias, bet ir šiokiadieniais, atrodo, visai paprastai susišneka su gyvūnais, juos dresuoja ir netgi ruošia vaidinti lmuose ir serialuose.

Šiame numeryje rasite ir interviu su menininke Ara Radvile. Be tapybos, ši autorė dar kuria fotoaparatu, dėlioja skaitmeninius koliažus ir puošia spalvų išsiilgusius, žiemos nuojautos apimtus kaklus šilkinėmis skraistėmis.

Rasite knygų, muzikos albumų apžvalgų ir keturių naujų spektaklių recenzijas.

Gero skaitymo ir iki susitikimo... kitąmet! Jūsų 370

NUMERIO BENDRADARBIAI:

JONAS BRAŠKYS

KLAUSO MUZIKĄ,  KAD JUMS NEREIKĖTŲ

CIBULSKAS

STEIKŪNAITĖ

TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – menininkas Jonas Mekas (1922–2019). Audriaus Naujokaičio nuotrauka

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2022“ skyrė15 000 eurų

37O

ISSN 2029-7408

37O.diena.lt

Projekto vadovė

Jurgita Kviliūnaitė

370@kaunodiena.lt

Maketavimas

Vaida Dosinienė

Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius

Reklamos skyrius

Erika Nakutienė

8 698 20578

e.nakutiene@kaunodiena.lt

Leidėjas UAB „Sunra“

Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“

Tiražas 13 500

37O už reklamų turinį neatsako

#121, gruodis, 2022

Reklaminiai straipsniai žymimi

NERIJUS

RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

TOMAS IVANAUSKAS MENOTYRININKAS PRIE MENO

GIEDRĖ IVANOVA DEBIUTANTŲ STEBĖTOJA

GIEDRĖ

ŽMOGUS, KURIAM RŪPI VISOS PASAULIO PROBLEMOS

JONAS MEKAS: AŠ BUVAU SU DRAUGAIS

Šiais metais minime Jono Meko 100-metį –tiek jam būtų suėję kaip tik per šias Kūčias. Ta proga visame pasaulyje vyko, vyksta ir dar vyks apie 150 įvairiausių renginių. Kas gali būti geriau nei švęsti tokią sukaktį su draugais! J. Meką visada supo draugai. Ir dieną, ir naktį. Jis pats sakė: „Aš buvau su draugais. Daug kartų buvome kartu, mano draugai, ir jautėme kažkokį bendrumą, kažką ypatingo, buvome pakylėti ir jautėmės, ak, jautėmės kaip Rojuje. Visada dirbu tik su draugais, bet tai turi būti apie juos ir apie mane patį. Nes lmuoju tik labai asmeniškas akimirkas, nieko iš anksto suplanuoto, surežisuoto ar parašyto. Tai turi būti tikra ir spontaniška. Kai kurie iš jų tapo garsūs, kai kurie dar nėra garsūs, kai kurie niekada nebus garsūs. Bet jie visi yra mano draugai. Man pagauti, švęsti tikrovę, gyvenimą, draugus ir viską, kas mane supa, tą pačią akimirką, kai tai vyksta, – štai kas yra tikra, štai kas mane užvaldo.“

Ta proga publikuojame smagias J. Meko taisykles draugams ir visiems kitiems, taip pat metų pabaigos laišką, kuris puikiai atspindi paties J. Meko savijautą, santykius su draugais ir tiesiog idealiai atliepia dabartinę pasaulio jauseną, nors buvo rašytas lygiai prieš 20 metų.

DRAUGAMS IR VISIEMS KITIEMS

Per pastaruosius penkerius metus aš praktiškai praradau savo tiek asmeninį, tiek kūrybinį gyvenimą. Buvau visiškai atplėštas nuo savo kūrybinės veiklos. Mano gyvenimas buvo prarytas Požeminės Imperijos. Šiuo atveju, savo gyvenime aš matau dvi išeitis – arba aš susigrąžinu savo kūrybinį darbą, arba jūs turėsite mane paimti ir izoliuoti. Kadangi aš turiu savo supratimą apie izoliaciją, ateinantiems mėnesiams susidariau sau labai griežtą gra ką, kuris man suteiks galimybę susigrąžinti savo prarastą gyvenimą – nebent tai visiško pamišimo ženklas. Bet kokiu atveju, aš turiu jūsų paprašyti priimti mane šioje pamišimo stadijoje, ir atleiskite, jei šiuos ateinančius mėnesius su manimi bus sunku susisiekti. Žinoma, jūs galite lažintis, kiek aš ištversiu gyvendamas pagal šį gra ką.

8:00 kėlimasis

8:30 – 9:30 korespondencija

9:30 – 10:30 susitikimai (pageidautina MANO rajone)

10:30 – 12:00 darbas su savo lmais

12:00 – 1:00 „bažnyčia“, „maistas“, trumpas sustojimas kooperatyve; nusipirkti Gėlę

1:00 – 3:00 darbas su lmais

3:00 – 4:00 darbas su „Film Culture“

4:00 – 6:00 rašymas

6:00 – 8:30 susitikimai, ką nors „kitiems“, „maistas“, sinemateka

8:30 – 9:30 „bažnyčia“ (turiu omeny: nieko nedarymas, pasivaikščiojimai po miestą; netgi, skaitymas)

9:30 – 12:00 darbas su lmais

12:00 dienos pabaiga

SEKMADIENIAIS jokių taisyklių nesilaikoma

Į telefono SKAMBUČIUS bus atsiliepiama tik šiomis valandomis:

9:00 – 9:30 ryte

3:30 – 4:00 po pietų

9:00 – 9:30 vakare

SPECIALI pastaba kooperatyvui, sinematekai, centrui: Susitikimai, kuriuose aš turiu dalyvauti, gali būti organizuojami tik šiomis valandomis:

9:30 – 10:30 ryte

6:00 – 8:30 vakare

Anksčiau nurodytos geležinės taisyklės įsigalioja nuo dabar, vasario 3 d., 1967 m.

tuosius, žydus, musulmonus, afrikiečius, meksikiečius, rusus, – visi blogi blogi blogi.

Esu nekaltas, sakiau vakar vakare. Vaikystėje nuskriaudžiau tik kelis mažus gyvūnėlius. Bet jau tiek daug kartų prašiau jų atleidimo, tiek daug kartų net verkiau, prisiminęs, ką padariau mažiems varniukams, varlėms.

Manau, kad jie man atleido.

Taigi esu nekaltas, nemanau, kad per savo brandų suaugusio žmogaus gyvenimą esu padaręs ką nors tikrai blogo, tikrai taip jaučiuosi.

KITĄ DIENĄ

Antologijoje buvo daug muzikos, šokių ir vyno, o indėnai, utų tauta, atvyko ir palaimino avangardą, ko niekada nedarė Holivudui. Bear Boy mūsų garbei padainavo utų tautos dainą. Lauke vis dar krito sniegas.

DIENA PO

Espresso su Raimundu. Daugiau blogų naujienų. Robertas ką tik išsikraustė iš savo būsto Bleecker gatvėje, jam per daug skauda koją, negalima operuoti, širdis per silpna, persikraustė į kambarį su liftu, dabar žiūri Niujorką pro 20 aukšto langą, puikus vaizdas, sakė jis /galbūt/.

DoDo labai labai nusiminusi, ji taip sakė telefonu, labai nusiminusi.

„Aš žinau, kad esu, nes mane atpažįsta mano šunelis“, – sakė Gertrude Stein, tai kabo ant mano sienos.

Tiek apie visą Būties loso ją.

Peteris yra Brazilijoje. Jis nekenčia Kalėdų Vienoje, apsipirkinėjimo.

P. Adamsas vis dar negeria.

Anetė šiemet tris kartus gulėjo ligoninėje, ką tik paskambino, grįžo namo, sėdi vežimėlyje, lūžusi koja.

„Linkiu tau geresnių metų, tik vieno lūžio, vienos kelionės ligoninę kitais metais, ne trijų, – pasakiau.

„Ne, ne, ne, ne, – pasakė ji. – Nesakyk taip...“

KITĄ DIENĄ Sniegas ištirpo. Tris valandas kartu su Andy ir Robertu nuo šaligatvio valėme ledą. Sulaužiau kastuvą.

Visi puikiai praleidome laiką, o vidurnaktį išėjome gatvę, šokome ir linksmai grojome, visai nekreipdami dėmesio į šaltį.

Taip, gyvenimas tęsiasi. Pamirškite utopijas: gyvenimas yra čia ir dabar.

Staiga susimąstau: kur šiąnakt yra Harmonija, kokios beprotiškos fantazijos sukasi jos nuostabioje galvoje. Sebastianas ką tik paskambino iš Kinijos, yra kažkur netoli Birmos ir Tibeto.

„Ar jau paragavai šunų mėsos?“ – paklausiau.

METŲ PABAIGOS LAIŠKAS

DRAUGAMS

Gruodžio 23 d. 11:30 val. vakaro.

Rytoj mano gimtadienis. Stano žinutė telefonu: „Vėžys yra „nepagydomas“. Taip jie tai vadina. Jie pasidavė. Vėžys per daug išplitęs. Gydytojai neoperuoja.“

Fredo Camperio žinutė: „Stanas palūžo, neturi pinigų mokėti gydytojams, ligoninėms.“

Ėjau į Antologiją. Lengvai snigo. Atėjo Paulas Morrisey. Koja sustingusi, artritas... Šokinėjo laiptais aukštyn, žemyn, ant vienos kojos, juokingai.

Kas dar yra blogai?

Aštuoni nužudyti palestiniečiai... Mažas šriftas, šešioliktas puslapis.

Vakar išbuvome iki 1 val. nakties Antologijos kalėdiniame vakarėlyje.

Dabar jau vėlu. Diena praėjo. Pipas, Julius, Fabiano geria pas Dempsey’s, apžvelgia prabėgusius metus. Negalvodami apie baisumus, stengdamiesi būti pozityvūs. Bet aš į visa tai žiūriu labai skeptiškai, pasaulis toks blogas, turiu galvoje žmones – bal-

Net nežinau, kaip pykti ar šaukti, mane visada šokiruodavo ir iki šiol šokiruoja, kai girdžiu garsius, piktus balsus.

Ne, ne, ne, aš nieko nesuprantu, ne, nesuprantu, nesuprantu.

Bet rytoj mano gimtadienis ir aš turėčiau jaustis labiau suaugęs, ypač būdamas tokio amžiaus, turėčiau daugiau žinoti apie tikruosius šio pasaulio kelius.

Bet aš to nežinau.

Pasaulis praėjo pro mane, aš jį praleidau, girdėjau tik triukšmą, laikraščiuose mačiau kraują, o per televiziją – prekeivius, pardavinėjančius daiktus, iš kurių neturiu jokios naudos.

Turiu tik dvi poras kelnių, keletą marškinių, praėjusią savaitę baigėsi kojinės.

Bet kur aš esu? Terra anno 2002 yra visiška nesėkmė, pasak statistinių duomenų ir realaus gyvenimo autoritetų vertinimų – prieš pat mano gimtadienį, kuris yra rytoj, taip pat, kaip ir Josephas Cornellis ir Louise Bourgeois. Su gimtadieniu, Josephai ir brangioji Louise.

Mano akys tuoj užsimerks, jau labai vėlu. Bet aš atsisakau miegoti. Einu ledainę atsinešti vyno. Įdomu, įdomu, kur Agnesė ir Brigita. Ir visi trys Dominykai ir trys Danielės.

Skaitau Cendrars.

Mano protas trūkinėja. Gal man reikėtų pažiūrėti televizorių.

Gal yra kas nors su Clintu Eastwoodu ar Bruce’u Willisu – šiek tiek veiksmo, taip, šiek tiek veiksmo, to man dabar reikia.

KITĄ DIENĄ

Pokalbis su Stanu. „Aš su tuo susitaikiau, daugiau dėl to nesijaudinu. Tęsiu savo darbą, dabar braižau juostelę nagais ir spjaudau. Aš visai nesibaiminu dėl mirties. Bet vaikams sunku, nes jie žiūri, kaip aš mirštu.“

VĖLIAU

Mes grojome ir šokome iki ryto Antologijoje, visos vienišos sielos, neturinčios kur eiti Naujųjų metų naktį. Buvo išties nuostabu su visais tais muzikantais, atėjusiais iš gatvės, iš Lower East Side’o nakties – savotiška mūsų Laisvosios Muzikos Filharmonija, manėme mes.

„Ne, – atsakė jis. – Ir nesu tikras, kad paragausiu. Žinai, kaip čia, turguose, žudomi šunys? Maišuose, peiliais, jie juos subado maišuose, nesu girdėjęs baisesnio kruvino klyksmo, kaip mirštančio šuns, badomo maišuose, bejėgio, nežinau, kaip man pavyko tai ištverti“, – sakė jis.

KITĄ DIENĄ

Pipas grįžo, aplankė Staną. Visą laiką gulėjo lovoje, buvo per silpnas. „Jie man pasakė, kad turėčiau save hipnotizuoti, susidurti su vėžio ląstelėmis ir jas nužudyti. Ką aš ir padariau – juk man nieko tokio įeiti tokią būseną – taip dariau visą gyvenimą, dirbdamas prie savo lmų. Taigi susidūriau su jomis. Pamačiau jas, vėžines ląsteles. Ir pamačiau, kad jos tokios gražios, negalėjau jų nužudyti, ne...“ –pasakojo Stanas.

Vėliau iš Vienos skambina Peteris, ką tik grįžęs iš Brazilijos. Ten ir dabar aukso ieškotojai vis dar žudo indėnus. Paskui aukso ieškotojus žudo aukso prekeiviai. „Atsistatydinu iš žmonių rasės“, – sako jis. „Aš padarysiu tą patį“, – pasakiau.

Štai ir viskas.

Bet tai nereiškia, kad aš atsisakau to, kuo visi tie, kurie buvo iki manęs, iki mūsų, tie, kurie buvo kvaili kaip aš ir kai kurie iš jūsų, iš mūsų, tikėjo ir sunkiai dirbo, jog išsaugotų, kad Miesto nesunaikintų dievai, – tai yra kol yra bent vienas, kuris tiki tuo, kuo netikima, trumpai tariant, Poezija.

Sausio 3 d., 2003 m.

Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro archyvas (Biržai). Jono Meko atsiųsta Biržus oro paštu Indrai Drevinskaitei, 2017 m.

9-ojo dešimtmečio įkvėpta kūrėja ir atlikėja Rūta MUR (tikrasis vardas Rūta Murinaitė) Lietuvos popmuzikos scenoje išsiskiria unikalumu ir intelektualumu. Atlikėjos albumuose už ksuoti jos gyvenimo ir kūrybos etapai. Lapkritį Rūta išleido savo trečiąjį albumą „Prime Time“ apie tą geriausio laiko, arba gyvenimo piko, laukimą. Su muzikos autore ir atlikėja kalbėjome apie kūrybą, įkvėpimo šaltinius, skambesio pokyčius ir artimiausius planus.

RŪTA MUR: GERIAUSIO SAVO LAIKO BELAUKIANT

– Kaip dabar vertini savo pirmuosius darbus – „Famous“, mini albumą „Pasakojimai apie...“ ir albumą „Love Story Short“? Kas juose tave žavi ir kuo džiaugiesi?

– Džiaugiuosi, kad avantiūristė manyje turėjo drąsos dalytis savo muzika, nekurti stalčių ir nelaukti tos tinkamos dainos. Iki albumo „Famous“ buvau išleidusi gal dešimt singlų ir nieko nesuvokiau apie industriją. Neaugau Vilniaus bohemoje, nestudijavau akademijoje, neturėjau jokio užnugario ar patirties, todėl mano karjera klostėsi lėčiau. Ilgai laukiau savo sėkmės istorijos, kol vieną dieną pabusiu ir internetas lūš nuo mano muzikos. Vis dėlto teko padėti tapimo famous obsesiją į šalį ir dirbti su savimi. Mano muzika yra mano asmeninio augimo kelionė. Per ją stebiu, kaip keičiuosi. Ta Rūta, kuri rašė „Famous“, nėra ta pati, kuri rašė „Love Story Short“. Albumai yra tarsi mano fotoalbumas – įsijungiu senas dainas ir suvokiu, kaip toli nuėjau.

– Kaip keitėsi tavo kūryba? Ko kiekvienas albumas išmokė? – Savo kūrybą galiu vadinti viešu eksperimentu. Laikui bėgant išmokau gludinti dainas ir surasti geriausią skambesį, o anksčiau buvo taip – sukuriu ir išleidžiu. Dabar procesas trunka ilgiau. Girdžiu ir suvokiu daugiau, mažėja neapskaičiuoto impulsyvumo ir noro daryti viską greitai.

Albumas „Famous“ buvo minimalistinė elektronika – dainos be aiškios struktūros, vis dar kuklinausi atskleisti savo balsą, tekstai buvo paprastesni, juose – daugiau buities. Kurdama šį albumą buvau jauna, nepatyrusi ir naivoka.

„Pasakojimai apie…“ buvo mano pirmas lietuviškas darbas, kurį žvelgiau meta ziškai, ezoteriškai. Norėjau perleisti savo jausmus per gamtos stichijas. Tai buvo metas, kai labai ieškojau stabilumo ten, kas amžina ir nekintama.

„Love Story Short“ buvo pirmasis mano albumas ziniu formatu (išleidau 50 riboto leidimo kasečių). Šiuo albumu siekiau išsipasakoti apie savo nelaimingą meilę. Man jis iki šiol atrodo mažiausiai elektroninis darbas. Albume daug kinematogra jos ir teksto, nes jo esmė – žodžiai.

Kiekvienas albumas man yra gyvenimo etapo užbaigimas. Padėkoju toms patirtims, atsisveikinu su jomis per muziką ir einu toliau.

– Naujausias tavo darbas „Prime Time“ pasirodė spalio pabaigoje. Kada prasidėjo šio albumo kūrybos procesas? Koks jis buvo?

– Pirmosios jos dainos gimė 2019 m. Vis prisėsdavau prie kūrinių periodiškai kas kelis mėnesius, bet niekaip nepavykdavo pagauti minties, emocijos ir jų perteikti. Dusau nuo socialinių ribojimų karantino metu, todėl nusprendžiau, kad dirbtinai susikursiu emocijų šiam albumui užbaigti. Panašiai, kai jau nebemyli žmogaus, bet imi įtikinėti save, kad santykiai dar gyvi. Taip aš atkūriau susižavėjimą konkrečiu žmogumi ir leidau sau emocijų spirale važiuoti žemyn. Vien tam, kad kažką jausčiau. Galiausiai 2021 m. lapkritį išvykau savaitei Palangą ir skyriau laiko tik albumui. Kūrybos procesas tuo metu buvo stipriai įkrautas, greitas ir užtikrintas. Mano taktika „labai norėti to, ko negaliu gauti“ suveikė. Ši taktika nelabai sveika emociškai ir jos nekartočiau, bet tai buvo įdomi patirtis. Po savaitės iš kurorto grįžau namo su albumu.

– Kas tau svarbiausia kūrybos procese? Kada esi patenkinta rezultatu?

– Kūryboje man svarbiausia yra žinoti, ką ir kaip noriu papasakoti. Galvoje susikuriu mini lmą ir tada kuriu / rašau jam garso takelį.

Procesas, kai jis sklandus, yra euforiška patirtis. Būna, kad net sąmoningai darau daugiau pertraukų dirbdama prie dainos vien tam, kad pratęsčiau kūrybinį malonumą. Rezultatas man yra žinojimas, kad darbą užbaigiau ir galiu judėti toliau. Mėgstu tvarką ir discipliną, todėl mano darbo failų bibliotekoje neužbaigtų kūrinių nėra. Jei nesidėlioja garsai – trinu lauk ir bandau iš naujo. Viskas kuriant turi eiti kaip per sviestą. Negaliu nieko skubinti ar daryti per prievartą ir esu gana hedonistinių pažiūrų šiuo klausimu.

– Minėjai, kad „Prime Time“ yra apie tą geriausią gyvenimo etapą / pakilimą gyvenime, ir pristatydama albumą interviu sakei, kad daug apie tai galvoji ir užduodi sau klausimą – kada gi bus tas tavo prime time Kaip savo prime time įsivaizduoji?

– Svaigina vien galvojant apie savo prime time Tai atrodytų maždaug taip –muzika, meilė, pilnatvė. Ir tai jau pamažu tampa realybe.

– Kuo tau svarbus naujasis „Prime Time“? Minėjai, kad jis apie tavo gyvenimą ir pastaruosius trejus metus… – Šiuo albumu siekiau padėti tašką toksiškiems santykiams. Norėjau atsisveikinti su varginančia meile ir sužalotais žmonėmis.

Esu jautrios ir mylinčios prigimties, tad esu iškėlusi aukštesnę gyvenimo poreikių kartelę ir noriu pritraukti atitinkamos kokybės situacijų. Paprasčiausiai pavargau draskytis ir ieškoti patvirtinimo ar meilės ten, kur viso to ne tik nėra, bet niekada ir nebus. „Prime Time“ yra liūdesio pabaiga.

VIENATVĖ MANE SKATINA KURTI. JEIGU NIEKADA NEBŪČIAU VIENA, NIEKO TURBŪT IR NESUKURČIAU.

– Jau prabėgo truputį laiko po albumo pasirodymo platformose, įvyko ir pristatymo koncertas. Kokie pirmieji gerbėjų atsiliepimai? Ar albumas rado savo klausytoją?

– Albumas tinkamas ir pašokti, ir paliūdėti, ir pasisemti vilties. Vieniems jis kelia šiurpuliukų, kitus ramina.

Sulaukiau daug palaikymo ir iš esamų klausytojų, ir iš naujų, kurių atsirado po albumo pristatymo Vilniuje. Albumu susidomėjo vokiečiai ir estai. Manau, šis albumas turi potencialo keliauti plačiai. Su visa komanda siekiame aukšto lygio patirties, tad svajojame daug pasiekti.

– Esi sakiusi, kad tave įkvepia vienatvė. Kodėl būtent šis jausmas įkvepia tikrai daug kūrėjų?

– Vienatvė manęs neįkvepia. Vienatvė mane skatina kurti. Jeigu niekada nebūčiau viena, nieko turbūt ir nesukurčiau. Mane įkvepia tai, ką aš patiriu su žmonėmis, o vienumoje turiu progą išsilieti kurdama. Akistata su savimi reikalauja savitvardos, kantrybės ir atjautos sau.

Tai nėra paprasta. Daugelis vengia to. Aš irgi vengdavau vienatvės visais įmanomais būdais, kol galiausiai kartu su visu pasauliu nebuvau uždaryta. Tada išmokau nebebijoti tylos ir dabar be jos jau sunkiai ištveriu. Man tai tapo grįžimu į save.

– Kas dar galėtų būti tavo įkvėpimo šaltinis?

– Meilė, tarpusavio santykiai, lmą primenančios gyvenimo situacijos. Mėgstu romantizuoti kasdienybę, šitaip įprasminu savo pačios būtį ir muzikoje viskas skamba spalvingiau.

– Kaip kito tavo muzikos skambesys per šiuos metus? Kuo naujausias darbas skiriasi nuo ankstesnių?

– Naujame albume nusprendžiau liūdesį įsupti į judesį. Anksčiau nevengiau lėtos melancholijos ir baladžių, o dabar man norisi, kad pečiai ir klubai judėtų 9-ojo dešimtmečio diskotekos ritmu.

– Tavo kūrybiniame gyvenime – daug naujienų. Kurti albumą padėjo muzikos prodiuseris Jokūbas Tulaba, atsirado vadyba... Kaip sekėsi prisitaikyti prie komandos ir kitokio kūrybos proceso?

– Savo komandos laukiau labai ilgai. Ji pradėjo formuotis prieš pusantrų metų, kai atsirado vadyba. Tai, kad jie patikėjo manimi ir mato manyje potencialą, sutvirtino pasitikėjimą savimi. Jaučiuosi kur kas saugiau ir ramiau.

Iš lėto įsileidžiu žmones į savo gyvenimą, tad, pirmą kartą atėjusi pas Jokūbą į studiją, labai spyriojausi leisti jam prisiliesti prie mano kūrinių.

Tačiau kaip patirtis parodė – tie, kurie kantrūs su manimi, tie ir lieka ilgiausiai šalia, nes jų santykis su manimi neparemtas sąlygomis ar kažkuo panašiu. Greičiau nuoširdumu ir atvirumu.

– Kas toliau? Kokie artimiausi planai, tikslai ir norai?

– Gruodžio 1 d. su Jonu Narbutu iš „Kabloonak“ išleidome dainą. Vėliau vyks koncertai. 2023 m. pasirodys albumo „Prime Time“ vinilinė plokštelė. Tikiu, kad viskas, kas laukia po 2022 m., bus labai gražių įvykių virtinė. Įdirbis yra, tikėjimas didelis. Aš pasiruošusi savajam prime time

ATLIKĖJA, DAINŲ AUTORĖ GODO YORKE: JEI VISOS DAINOS BUS SUPEREKSTRAVAGANTIŠKOS, KLAUSYTOJAS PASPRINGS

– Godo Yorke – ką sudėjai, paslėpei, užkodavai šiame slapyvardyje? Kodėl sceninis pseudonimas buvo rašomas mažosiomis raidėmis?

– Neseniai pradėjau galvoti, kad reikėtų pradėti pratintis prie Godo Yorke. Jaučiuosi paaugusi. Prieš tai norėjosi mažųjų raidžių, nes jaučiau, kad tai, ką darau, yra labiau reiškinys negu atlikėjos pseudonimas. Dabar po truputį tai transformuojasi darinį, kurį galėtum vadinti ir atlikėja, nors iš tiesų darau kur kas daugiau. Godo Yorke, man atrodo, Vaiperis (Vitalijus Puzyriovas) kažkada juokais mane pavadino, nes klausau daug „Radiohead“: jų pagrindinis vokalistas ir dainų autorius yra Thomas Yorke’as. Dar man primena Björk – irgi mano labai mėgstamą atlikėją ir Niujorką – miestą, kuriame jaučiausi labiau gyva nei bet kur kitur. Godo iškart veda prie Samuelio Becketto pjesės „Belaukiant Godo“. Kai mokėmės apie egzistencialistus mokykloje, draugė mane vadindavo Godo. Pjesėje veikėjai vis laukia, kada ateis Godo. Man norisi mažiau lūkuriuoti gyvenime – daug laukiau ir taip. Tad galvojau, kodėl gi neatėjus pačiai ir nepasivadinus Godo, kurio taip laukiama. Yorke tam, kad būtų žinoma, su kokia Godo bus turima reikalų.

– Kur bus ir ką veiks Godo Yorke, tarkime, po penkerių metų?

– Toli nuo čia, įsitraukusi į naujus projektus, apie kuriuos tedrįso blausiai pasvajoti.

– Pernai pasirodė tavo puikus debiutinis albumas „In Silence, In Sirens“, vyko pristatymo koncertai, tavo muzika skambėjo vienose didžiausių ir pagrindinių Lietuvos scenų… Koks jausmas?

– Gerai, smagu, nors gal automatiškai taip sakau, nes, tiesą pasakius, dar viską sunku iki galo suvokti. Vasara buvo tokia turininga. Atrodo, kad dar tik pradedu suprasti, kas įvyko praeitais metais. Šis albumas ir visi koncertai po jo išleidimo man yra kaip laimėjimai to, ko taip sunkiai siekiau. Didžiuojuosi savimi ir savo komanda. Džiaugiuosi, kad auditorijai tampa vis aiškiau, kas ta Godo Yorke. Man norėtųsi koncertuoti dar daugiau, kad labiau prasiskirtų tie vandenys, bet šį laiką paskyriau naujam albumui kurti. Tačiau naujų koncertų troškimo kirminas mane graužia nuolatos.

– „In Silence, In Sirens“ – dvi priešybės, du ekstremumai, garsas ir tyla. Ar esi kraštutinumų žmogus?

– Paauglystėje šie kraštutinumai, kai būdavo sunku stebėti nuolatinius mano nuotaikų pasikeitimus tą pačią dieną, jautėsi labiau, bet ir dabar jaučiu didžiulę emocijų amplitudę. Nenoriu būti kraštutinumų žmogus. Stengiuosi ieškoti būdų išlikti sveiko

meto muzikine veikla. Praėjusiais metais Goda visą savo širdį sudėjo į puikiai kritikų ir klausytojų įvertintą debiutinį albumą „In Silence, In Sirens“, vasarą daug koncertavo, o dabar kuria antrąjį albumą. Godo Yorke balsas –spalvingai išskirtinis, kūryba – įdomiai kitokia, o mintys ir atsakymai į klausimus – atviri ir dažnai netikėti. Šis mūsų pokalbis tegul būna mažytis to įrodymas.

kūno ir proto, svarbiausia – būti laimingai. Pernelyg nuožmūs nuotaikų skirtumai man trukdo susikaupti ir daryti tai, ką iš tikrųjų noriu daryti, nes būnu priversta laukti, kol audra vėl praeis. Tačiau kartais tenka. Manau, ne aš viena su tuo susiduriu šiame gyvenime.

– Dabar tavo gyvenimas irgi tarsi sudarytas iš panašiai skirtingų polių: kūrybos (tylios, ramios) ir koncertų (garsių). Kuris etapas malonesnis, įdomesnis, sunkesnis? – Abu vienodai patinka, bet ne kai jie susipina vienas su kitu tuo pačiu metu. Tada negaliu iki galo susikaupti nei vienam, nei kitam. Gal studijoje sėdėti kiek maloniau, nes galiu ilgai kontempliuoti, laukti, kol išnirs naujų dainos sprendimų. Kartais magiškai gimsta tos naujos idėjos: per sapnus ar kažkur nugirstu dainą su kokiu nors ritmo motyvu ar instrumento tono spalva ir patiriu momentą eureka!, nes žinau, kad tai pritaikysiu savo kūriniui. Patinka man taip žvejoti. (Tačiau taip galima ir per daug užsisvajoti.) Visi sprendimai įgauna visiškai kitą dimensiją, kai kūrinius patikiu atlikti kartu su manimi kitiems muzikantams. Nesu tiek daug įgudusi vadovauti grupei, tačiau tai, ką jau patyriau, yra ganėtinai katarsiškas jausmas. Kai jau susigrojame, atrodo, kad sapnuoju, nes mano svajonė staiga susilieja su realybe. Dar kitas lygmuo, kai tas dainas perima auditorija: ima niūniuoti, dainuoti.

– Ateini iš gospelo, džiazo scenų, o tavo pačios kūryba priskiriama labai plačiam alternatyviosios muzikos žanrui. Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas tau joje svarbiausia?

– Na, man turbūt svarbiausia, kad tai būtų nuoširdu. Nieko nėra blogiau, negu dainuoti dainą, kuri tau nerūpi. Stengiuosi sukurti ką nors įdomaus, ką nors, kas pakeltų žmogų virš visų jo negandų ir erzulių. Kad galėtų nužvelgti pasaulį kitomis akimis, panerti ten, kur nedrįsta. Kad ji žmogų veiktų gydomai. Noriu, kad tai būtų kažkas jaudinančio. Visada laužau galvą, ką padaryti, kad neskambėtų nuobodžiai, bet jei visos dainos bus superekstravagantiškos, klausytojas pasprings. Kartais paprastumas irgi į naudą. Svarbu tik leisti dainos žinutei duoti kelią būti ištransliuotai.

– Tavo dainos „Try!!!!!!!“ pavadinime –septyni šauktukai. Septyni! Ką reiškia šis skaičius ir šiaip – kodėl jų tiek daug? – Čia toks manifestas patikėti savo sėkme ir veikti, veikti, veikti! Tiesiog dainą pavadinti „Pabandyk“ neužteko. Norėjau, kad nuskambėtų toks kupinas veržlumo „pabandyyyyk!!!!“.

– Daugiausia dainų esi parašiusi anglų kalba. Ar tam yra kokia priežastis, ar jos tiesiog taip iš kažkur pas tave ateina? – Pirmieji mano eilėraščiai ar dainos buvo lietuvių kalba. Paskui pasidarė įdomu dėlioti dainą angliškai, kaip kokį iššūkį sau išsikėlus. Kai augau, klausiau beveik vien angliškos muzikos. Net besimokant dainuoti beveik visos dainos buvo angliškos. Vis dėlto didžioji dalis eilių, kurios atėjo grynai iš mano paširdžių, dažniausiai būdavo lietuviškos. Jas įkvėpė lietuvių poetai, apie kuriuos tuo metu mokėmės mokykloje. Per daug apie tai, iš kur ir kokia kalba dainos atsiranda, negalvoju, tiesą sakant. Man visas dainas kažkas viduje pakužda. Negaliu pasirinkti, kokia kalba man ateis mintis.

– Kokios muzikos klausaisi? – Klausau visko, kas patraukia ausį. Pastaruoju metu tai ganėtinai lengva, ambientas ir panaši muzika, nes norisi rudeninės ramybės ir susitel -

kimo. Mėgstu sudaryti grojaraščius savo klausytojams ir jais pasidalyti. Naujausias grojaraštis vadinasi „Viskas praeina, bet meilė išlieka“. Daug domėjausi, ką žmonės mato trumpam išėję iš šio pasaulio – patyrę klinikinę mirtį. Beveik visi pasakojo apie didžiulį neaprėpiamos meilės antplūdį. Kartais pati jaučiu tokių palaimingų momentų, ypač po šios vasaros, jaučiuosi tikrai palaiminta ir lydima kažkokios mylinčios ir gera linkinčios energijos. Šį grojaraštį sudariau norėdama perteikti šį jausmą, kaip po visko, kad ir kas mums nutiktų, galiausiai sugrįšime į meilę.

– Be solinės karjeros, esi grupės „Golden Parazyth“ ir Konstantino Lilo pritariančioji vokalistė – vėlgi skirtingi stiliai ir kitas vaidmuo. Ką tau duoda šios patirtys?

– Stebėdama kitų grupių koncertus visada atkreipdavau dėmesį į pritariančiuosius vokalistus ir dažnai pastebėdavau, ką galėčiau padaryti geriau. Man galimybė prisidėti prie šių projektų –dar viena žaidimų aikštelė. Stengiuosi daryti tai, ko pati siekiu savo grupėje, –paįvairinti mūsų muzikos sceną, pagerinti pasirodymų kokybę ir klausytojams suteikti išskirtinės patirties.

– Su kuo ir kur norėtum pamuzikuoti kartu? Koks būtų tavo svajonių duetas ir svajonių scena?

– O jetus Būtų smagu pagroti legendinėje „Madison Square Garden“ scenoje. Arba „Red Rocks“ am teatre. Šiaip svajoju būti pirma lietuvių indie muzikos atlikėja, kuri grojo didžiuosiuose pasaulio festivaliuose, tokiuose kaip „Lollapalooza“, „Coachella“, „Glastonbury“, dalyvauti „SXSW Showcase“ ir pan. Su kuo padainuoti, turbūt daug

variantų prigalvočiau, bet dabar galvą šauna atlikėja St. Vincent. Norėčiau su ja pasidalyti scena. Dažnai ją sapnuoju, gal ne be reikalo? Arba Bat for Lashes ar tuo pačiu Thomu Yorke’u. Uch...

– Dainos „Wounded Angel“ cianotipijos technika kurtas vaizdo klipas pateko į Tarptautinį Rygos kino festivalį –didžiausi sveikinimai! Toks klipas –pirmas ir vienintelis Lietuvoje ir vos antras toks visame pasaulyje. Vaizdo klipe – per 6 tūkst. skirtingų kadrų! Ši technika be galo sudėtinga, reikalaujanti didžiulio kruopštumo, atidumo, kantrybės, laiko… Kaip kilo mintis būtent taip ir būtent šiai dainai kurti tokį klipą?

– Ačiū! Čia dėl visko kalti Vaida ir Danas. Jie mane įtikino to imtis. Vėliau prisijungė Kotryna Daraškevičiūtė. Per visą procesą Vaida ir jos šeima rūpinosi, kad būtume pavalgę ir laimingi, kad nieko netrūktų. Esu jiems labai dėkinga. Vaida išsiuntė užklausų į nemažai festivalių ir štai RIFF mus atrinko. Kai susipažinau su Danieliumi, man atrodo, pirmą kartą sutikau žmogų, kuris su tokiu užsidegimu kalbėtų apie fotograją. Aš jaučiau, kad manyje rusena toks pats poreikis kūrybiškai išsilieti, tik ne iki galo tikėjau, kad galėčiau kažką tokio padaryti. Supratau, kad su Danieliumi nepražūsiu. Tiesa, dainą iš pradžių buvau numačiusi kitą. Kadangi buvau Panevėžyje, buvo žiema, pagalvojau, kad labiau tiktų „Wounded Angel“. Joje yra žodžiai „There must be something out there waiting on me“. Taip dažnai savo mieste jaučiausi. Kad manęs kažkas kažkur laukia. Panevėžiui jaučiu daug sentimentų, daug nuoskaudų, kurių nespėjau apdainuoti. Ši daina – tarsi taikos paktas su savo pačios istorija jame.

– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?

– Dažnai pagalvoju apie viso savo gyvenimo retrospektyvą, atsitraukiu nuo visko, kas tuo metu slegia, ir pasižiūriu, kas man iš tikrųjų svarbu. Tada pamatau, kad turiu daugybę dalykų, kuriuos galėčiau branginti, daugybę minčių, kurios man svarbios ir kurių dar neapdainavau. Pasaulyje labai daug grožio ir kartu blogio. Dėl to tikiu, kad kurdama grožį, kūrinius, kuriuos įkraunu meile ir geriausiomis intencijomis, praskiedžiu viso pasaulio siaubus. Bent truputį.

– Ką tau reiškia debiutas? Tai svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?

– Man tai buvo gyvybiškai svarbu. Atrodo, visą gyvenimą trypčiojau aplink tai, kur dabar neriu vis giliau, bet tam reikėjo sukaupti tam tikrų patirčių ir laiko.

– Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?

– Norėčiau daugiau fotografuoti ir daugiau dirbti kino srityje. Mėgstu lmuoti, montuoti. Norėčiau išleisti savo pirmąją knygą. Poezijos knygelę – taip pat. Nusi lmuoti lme, kur turėčiau svarų vaidmenį, nes kol kas vaidindavau tik mažesnėse scenose.

– Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti pirmojo žingsnio?

– Sakyčiau: pagalvok, ar mirties akivaizdoje būtum patenkintas savo gyvenimo sprendimais. Jeigu ne ir esi gyvas –dar galima kažką padaryti. Jeigu nebesi su mumis, belieka tikėti reinkarnacija ir pabandyti kitame gyvenime. Aš tikiu reinkarnacija, tai per daug nesijaudinu, jeigu ko nors nespėsiu per šį gyvenimą. Dar galima pagalvoti, ką jūs patys po 20 metų dabartiniam sau patartumėte. Maniškė patirtis man dažnai sako, kad daryčiau, ką tik noriu, ir mažiau dėl to jaudinčiausi. Man patinka toks požiūris, tai dažniausiai jo paklausau.

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjusi kurti ir dalytis savo muzika, kokio ėjimo tikėjaisi

ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavai iš kito žaidėjo: klausytojų, kitų muzikantų, tėvų, draugų, o gal savęs pačios?

– Visada būnant ant scenos nori nenori sukasi milijonas minčių (nebent esi ypatingos zen būsenos), kurios dažniausiai net ne tavo, bet jas esi internalizavęs Ir tai gali būti tikrai ne patys maloniausi žodžiai. Tačiau suprasdama, kad žmonės man juos pasakė patys nesijausdami iki galo išsipildę ir norėdami man įkąsti, suvokiu, kad jie nėra apie mane. Jeigu mintyse peiksiu save per koncertą, nuo to niekam geriau nebus. Labai jaučiasi, kai atlikėjas viduje grumiasi su savimi koncertuodamas. Stengiuosi visada priartėti prie minties, kad kaip mane sukūrė, tokia ir esu tobula. Jeigu esu ant scenos, vadinasi, esu ten reikalinga. Stengiuosi dainuoti taip, tarsi Dievas manęs klauso, o tada tiems, kurie nori mane išgirsti. Laimingas, priimantis žmogus visad ras ko iš kito pasimokyti, pasisemti, pasigrožėti. Galima savo pavyzdžiu parodyti, kaip tai daryti. Jeigu niekas nepadeda, irgi nereikėtų per daug sukti galvos. Pasaulyje yra tiek žmonių, kad auditorijos tikrai nepritrūksi. Belieka tik atrasti, kur turėtum būti, kad jie surastų tave.

KODĖL GI NEATĖJUS PAČIAI IR NEPASIVADINUS GODO, KURIO TAIP LAUKIAMA.

ARBA LINKĖJIMAI NORINTIEMS, BET NEDRĮSTANTIEMS

Rašė Giedrė Ivanova

Visus šiuos metus kiekvienam žurnalo „370“ numeriui kalbinau man įdomius žmones, neseniai debiutavusius kokioje nors irgi įdomioje srityje. Jiems prigalvodavau įvairiausių skirtingų, su jų veiklomis vienaip ar kitaip sukibusių klausimų, bet užduodavau ir kelis vienodus. Vienas tų vienodų pasiteiravimų buvo net ne klausimas, o veikiau prašymas: ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti pirmojo žingsnio? Tad šiame tekste –visų kalbintų debiutantų reakcijos į minėtą mano prašymą ir jų patarimai. Tegu jie nuskamba kaip naujametiniai palinkėjimai kiekvienam, trokštančiam tapti debiutantu!

Linkiusaukartoti,kadesate tiekpatreikšmingi,kiekirvisainereikšmingi.Jeilabaisusimausite,žmonėstaipamirštaippatgreitai,kaipir jūsųsėkmes.Tadkodėl nepabandžius?

Linkiupaklaustisavęs,araštikraitainoriudaryti?Irjeiatsakymasyrataip,taiimtiir žengtivienąmažąžingsnelįtakryptimi:užpildytiparaišką,parašytielektroninį laišką,paskambinti,susitikti.Norsvienąžingsnįpirmyn.Pasauliuireikiažmonių, Daryk,kaiptaugeriausia.Jeiperbaisu–galnelaikas.Bettadair nekamuoksavęsamžinomsvajom.Ojeitoliaukamuoji–šokįugnį. Blogiausia,kasnutiks,–sudegsi.Betnesijaudink–skausmaitrukstik darkelisdešimtmečiusirbusviskas(T.B.).

KREPŠINIOTRENERIS

KarolisAbramavičius: Drąsos!Drąsoskurtiirdrąsos klaidaspriimtikaippamokas.

DaivaVisockytė:Okotubijai?Kasatsitiks?Jei irnepavyks,niekasnepastebės.Nėrakoprarasti.

AnušauskaitėsMiglės

AnušauskaitėsMiglėsasmeninio nuotr.archyvo

KOMIKSŲAUTORĖ

MiglėAnušauskaitė

Jaustibentkažkiekdžiaugsmoirneprisidarytidaugiauproble mų,negujųnatūraliaiyra.Kūrybinėveiklairtaippilnaįvai riausiųiššūkių(pavyzdžiui, nansinių),taijeiišeinaišvengti kūrybiniųkančių,siūlaupabandytijųirišvengti.Jukjeiturė jomeidėją,jimumsatrodėkažkuopatraukli,įdomi,smagi–pabandykimeišlaikytitąsmagumąirkurdami.

KristupasBubnelis:

SimonaŠoparaitė(S.Š.)irRokasBabrauskas(R.B.): Manvisadapadedaprirėmimassavęspriesienos–išgalvojimo etapopereitiįveikimą.Tiesiogtaipadaryti!(S.Š.)

Sakyčiau,reikiadrąsos(arbakvailumo)atsisakytigyvenimostandartų. Užpinigus,kuriuosišleidomejachtaiįsigyti,galėjometurėtibutą. Čiairklausimas–kotulabiaunori?Ašsiūlyčiaunebijotižengti žingsnioįšoną–jisdažnainuvedateisingukeliu(R.B.).

Sakyčiau:pagalvok,armirtiesakivaizdojebūtumpatenkintassavogyvenimo sprendimais.Jeiguneiresigyvas–dargalimakažkąpadaryti.Jeigunebesi sumumis,beliekatikėtireinkarnacijairpabandytikitamegyvenime.Aštikiu reinkarnacija,taiperdaugnesijaudinu,jeigukonorsnespėsiuperšį gyvenimą.Dargalimapagalvoti,kąjūspatysužpo20dabartiniam saupatartumėte.Maniškėpatirtismandažnaisako,kaddaryčiau, kątiknoriu,irmažiaudėltojaudinčiausi.Manpatinka

Padarytiyralengviau,neigalvoji.Padarytigerai–sunku.Padary titobulai–neįmanoma.Siektišlovės–neverta(L.V.). Pabandyti,aišku!Jeiyranoras,taijisniekadnepraeis. Galivisatidėliotiišbaimės,bettamintisvistiekkirbės galvojeirpotruputįgraušsmegenis(M.N.). Justdoit!Anddoaip!(I.B.)

DainiusVanagasDebiutuodamasnegalinieko

12 // © 37O

Šią vasarą viename Vilniaus „Paviljono“ (to, prie MO muziejaus, kadaise – prie „Lietuvos“ kino teatro) lange praeivius stebėjo panterą apsikabinusi moteris raudonu sijonu, geltona

Tą paveikslą nutapiusios Aros Radvilės šuolis – šiemet įvykusi pirmoji personalinė jos tapybos paroda, kurios dalis buvo ir ta pantera, jau iškeliavusi žėrėti ant ją įsigijusio žmogaus namų sienos. Be tapybos, autorė dar kuria fotoaparatu, dėlioja skaitmeninius koliažus ir puošia spalvų išsiilgusius, žiemos nuojautos apimtus kaklus šilkinėmis skraistėmis. Su Radvile kalbamės Naujamiesčio studijoje – naujoje jos žaidimų aikštelėje.

ŽAIDŽIAME SPALVAS

P

Didžioji dalis šios serijos darbų buvo nutapyti palėpėje Birštone, kurią šiam spalvingam tikslui užleido geri žmonės ir kurioje šunybes Šiauliuose gimusiai dailininkei vis bandė krėsti – kartais sėkmingai – vilnietis katinas. Tad visi šios kelionės dalyviai yra iš kažkur kitur – kai kitur tampa paprasčiausiai ten, kur tuo metu nesi. Žodis „volver“, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „sugrįžti“. Iš kur? kur? „Iš maisto dubens aidi būgnų garsas, simbolizuojantis alkį. Tik nesuprasi, ar tai maisto badas, ar kultūrų tiesos, – tęsia kuratorė V.Mištautaitė. – Sugrįžimas gali skambėti visaip. Prigulus, prisėdus ar užmigus kosmoso platybėse – pabuskime naujai.“

ATEIVË PALËPËJ

mano saugi vieta – toli. nežinau, kas yra žemė, dangus. <...> Aut. past.: Čia ir toliau eilės kursyvu –iš Aros Radvilės tinklaraščio araradvile.com

– Radvile, kaip atsirado naujausia tavo darbų serija VOLVER?

– Kalbant apie ją – pirmiausia panorau sakyti tiesą, kad ir kokia šlykšti ji būtų. Kartais tiesos negali įgarsinti žodžio forma, bet ji yra kažkur giliai. Ir kai labai norisi ją išreikšti, ėjimas su teptuku prie drobės tampa iškrova, nes žinai, kad prie jos atėjai išsakyti tiesos.

Tai prasideda nuo pirminio jausmo, supratimo, o pati tiesa jau prasiskverbia iš vidaus kaip stiprus smūgis ar sprogimas. Tuomet belieka nuspręsti techniškus dalykus – galvoje susidėlioti personažus, kompozicijas, spalvas.

– Kokias istorijas pasakoja tie paveikslai?

– Vienas vadinasi „Mayan Riviera“ (liet. Majų rivjera) – tai turistinė teritorija Meksikos Jukatano pusiasalyje. Ten lankydamasi patyriau stipriausią lūžį per visą kelių mėnesių trukmės kelionę, nes pamačiau labai didelį kontrastą. Mane labai sukrėtė, kad vietiniai majų vaikai toje įstabaus grožio Kari-

PER ŠIĄ KELIONĘ PAMAČIAU, KAS VYKSTA APLINK: DAUG SKAUDŽIOS NETEISYBĖS, ENGIAMAS KULTŪRAS, PRIESPAUDOJE GYVENANČIUS ŽMONES. KAI PAMAČIAU SKAUDŽIAS PASAULIO REA LYBES, MANYJE ĮVYKO PABUDIMAS.

irmoji personalinė Aros Radvilės tapybos paroda VOLVER, gimusi po kelionės į Meksiką ir šiemet vasarą pristatyta Vilniaus galerijoje „MOrka“, rudenį iškeliavo Trakų Vokės dvaro sodybą. „Ara Radvilė formuoja savo moralę iš dažų“, – apie parodą rašė jos kuratorė Viktorija Mištautaitė. Ir dar: „Drobių paviršiai yra gyvi, jie pyksta.“bų svajonėje maudosi tarp akmenų ir dumblių, nors visai šalia turtingi turistai iš JAV, pasidabinę baltais drabužiais, medituoja pasaulio skausmus. Ta mano paveikslo moteris su perdėtai daug makiažo, pavargusi, bet vis įsivaizduojanti, kad atitiks amerikietiškąją svajonę, gyvens už tos sienos su turtingaisiais... Su žmonėmis, turtingais tik pinigų, ne ko kito. Tas įsivaizdavimas, kad va ten, tarp turtingųjų, yra tikrasis gyvenimas, – buvo liūdna tai matyti.

Darbas „Washerwomen“ (liet. skalbėjos) turi dvi prasmes. Viena jų – draugės pasakojimas apie tai, kaip ji kadaise su šeima skalbti eidavo prie upės ir kaip jai džiugu, kad dabar yra skalbyklės ir jiems nebereikia to daryti. Aš jos pasakojimą supratau visai kitaip – kad šeimos ėjimas kartu, drabužių skalbimas yra gražus momentas, kai visi artimieji pagaliau pasikalba. Kita „Skalbėjų“ prasmė –tai moterys, skalbiančios šio pasaulio skausmą, ir per šį procesą, per tokią būtį jos išsiskalbia save. Tokia terapija. Gyvenimo ciklą, laiko ratą – gimimą, būtį, mirtį – simbolizuoja žvaigždė ir mėnulis.

– Tavo kūryboje moteris yra centrinė figūra. Ar ten visada esi tu?

– Techniškai visur esu aš – pozuoju pati, todėl atsikartoju. Tuomet ieškau personažų charakterių.

– Ar tau svarbu, kad žiūrėdamas į tavo kūrinius žmogus suprastų būtent tai, ką ir norėjai pasakyti, ar verčiau palieki interpretuoti savaip? Galbūt jis tavo darbuose atras kažką, ko tu į juos neįdėjai.

– Netikiu, kad menininkas nieko nesako. Juk ne veltui aš perduodu tam tikrą žinutę. Nebūtinai ji turi būti perskaityta iki galo, tačiau mano tikslas – perduoti tai, ką jaučiu, ir kad žmogus bent kruopelę to pajustų pats.

Kelionė po Meksiką mane perlaužė. Anksčiau keliaudama spręsdavau sau aktualius klausimus – ieškodavau atsakymų, ką daryti gyvenime. Viskas sukosi apie mane. Per šią kelionę pamačiau, kas vyksta aplink: daug skaudžios neteisybės, engiamas kultūras, priespaudoje gyvenančius žmones. Kai pamačiau skaudžias pasaulio realybes, manyje įvyko pabudimas.

MËLYNA

geras jausmas eiti nieko neturint. tuščiomis rankomis, laisva širdimi. <...>

– Radvile, kai su kuo nors susipažįsti, ką pirmiausia apie save papasakoji?

– Paprastai kurį laiką tiesiog tyliu, klausausi. Stengiuosi žiūrėti žmogui į akis, nes per jas ateina labai daug in -

formacijos. Jei įvyksta susikonektinimas tada jau galiu ir žodžiais pasidalyti tuo, ką tam žmogui reikia apie mane žinoti.

– Ar prisistatai kaip menininkė?

– Kartais man atrodo, kad noriu save būtent taip įžeminti – aiškia forma pasakyti tiek sau, tiek pasauliui, kas aš esu. Tačiau kai paklausia tiesiai: „Ar tu –menininkė?“, kaskart sudvejoju, ar tikrai galiu save taip vadinti.

– Ar todėl, kad žodis „menininkas“ yra tarsi statusas, dėl kurio kriterijų galima ilgai ginčytis?

– Taip, toks nežemiškas padaras. Jei save pristatai kaip menininką, dažnai tikimasi, kad kažkaip įdomiau į viską žiūrėsi.

Anksčiau tikėjau, kad menas – labai svarbus dalykas, kuris kuria, keičia, transformuoja pasaulį. Didžiausias ginklas, kažkas labai galingo. Tačiau dabar… Dabar manau, kad menas tiesiog yra darbas. Tik dar viena būties forma. Apskritai man atrodo, kad menas per daug atskiriamas ir išskiriamas iš viso kito. Juk viskas gali būti menas.

Viena kuratorė yra sakiusi, kad mano darbai yra popartas arba transcendentinė dailė, bet jame yra ir kubizmo, ir afro užuomazgų, elementų.

ŽALIA man visada žalia man visada žalia iš nemeilės dalinuosi dvi puses mango

vienoje žvaigždės pačiuliai rytais skamba kitoje – kaulas <...>

– Radvile, ar taisykles laužyti faina? – Kažkada buvo faina Dabar man atrodo, kad kartais tose taisyklėse yra prasmės ir kai jas gerai moki, tada jau jas laužai nebe vien dėl laužymo. Atsiranda svarstymų, pradeda sąveikauti galva, širdis ir kūnas – viskas kartu. Be to, gali rinktis iš didesnio spektro formų, nes nebesi uždarytas tai, kad būtinai reikia daryti priešingai, klykti. Susimąstai: čia geriau liksiu tyloje.

– Paminėjai formas: kaip kurdama pasirenki savąsias? Juk studijavai scenografiją, bet to darbo nedirbi.

– Nors scenogra ja kaip meno forma yra labai įdomi ir iš jos daug išmokau, esu turėjusi praktikos, bet man lengviau dirbti vienai, ne komandoje. Kai šalia atsiranda daugiau žmonių, man būna sunkiau surasti save. Išsisklaidau. Gal todėl, kad savo kūryboje daug ak-

centuoju ėjimą per save: tiek tapyboje, tiek fotogra joje visur esu aš.

– Tapyba yra pagrindinė tavo išraiškos forma. Kaip ji pas tave atėjo ir kaskart iš naujo ateina?

– Tapyba yra mano būdas išbūti. Dar vaikystėje supratau, kad man ypač reikia spalvų, kad turi būti ryšku. Per tapybą išmokau tvarkytis su tam tikrais savo skausmais – dėl to ir tapiau. Man tai buvo kaip iškrova. Nors anuomet to nesupratau, vėliau pamažu suvokiau, kad tai yra mano būdas išbūti šiame pasaulyje.

– Regis, skausmas tavo kūryboje vaidina didžiulį vaidmenį?

– Mano kūryboje skausmai yra tęstinis dalykas. Tai labai stipri energija, iš kurios daug kas gali gimti. Iš kur jis, tas skausmas? Man atrodo, visi jo turime, tik skirtingai su juo elgiamės. Asmeniniai skausmai manyje nuolat sąveikauja su tais, kuriuos matau išoriniame pasaulyje: juk dėl pasaulio skauda man, tad mes su pasauliu dalijamės skausmu ir per tai abu valomės. Tai neišvengiama.

VISA TAI – VISKAS – VISATAI debesis rašau liūtis braukiu į plaukus vaikiškais segtukais žydi žydi tavo mano kosmosai ir žalios saulės

dūrimas. Jį veda toji tiesa, kurioje pamatai ir save, ir kitą. Skamba tarsi kokia visatos susikūrimo istorija, bet iš tiesų tai yra magiškas momentas. Man atrodo, todėl save ir tapau: dėl to momento, tos miliakimirkos kai iš savęs persijungi kitą.

esame

visatos

– Kažkada klausinėjau sutiktų poetų, ar jiems būna, kad atsidaro kanalas ir per jį atkeliauja eilėraštis. Daugelis sakė, kad taip: jei kanalas atsidaro, eilėraštis ateina. Savo eilių nepriskirčiau prie nuolatinio ieškojimo ir atsidavimo, kaip kad tapybai, – jos labiau priklauso nuo to, ar tuo metu pas mane apsilanko dievukai, ar ne. Kai apsilanko, tampi pereinamuoju kažkuo – aš tai vadinu kanalu arba tuneliu. Kūryba – tai išbuvimas. Kartu tai yra poeto, kūrėjo raktas, bet jis veikia tik tada, kai savo kūrybą paleidi, dovanoji kitiems. Kitaip užsisklęstum ir išbūtum vienas, bet juk vis dėlto eini, rodai, dalijiesi su kitais, kad ir jie iš tavo kūrybos kažko gautų.

– Vilniuje vyksta daugybė įvairiausių kultūrinių ir meno renginių – jie tarsi rungtyniauja dėl ir taip visko persisotinusių žmonių dėmesio. Kaip jautiesi tokioje realybėje?

– Čia aš nekovoju. Nelipu per save, kad kažkam kažką įrodyčiau, – darau tiek, kiek galiu ir kiek pakelia mano kūnas. Gal dėl to manyje ir neįsirašo tai, kad neva reikia kovoti. Galutinis tikslas vis tiek yra ramiai atsisėsti ir tiesiog kurti.

– Ką patartum pradedantiems menininkams?

– Pačioje pradžioje labai svarbu brautis, ir stipriai. Provokuoti, rėkti – kad viskas iš vidaus išeitų, išsivalytų. Kartais reikia net ir akiplėšiškos drąsos, sakymo nepagalvojus… Po kurio laiko jau nueini tam tikrą zen Jonas Mekas yra labai gerai atsakęs klausimą, ką daryti menininkams, kurie dvejoja, nedrįsta kurti. Jis atsakė, kad jei nesi tikras, ar kurti nori, tada nekurk. Taip, kartais būna sunku, bet jei tikrai nori, tuomet kursi bet kokiomis sąlygomis – jei neturėsi kuo tapyti, konstruosi mozaikas iš rastų akmenukų.

Tačiau išvis svarbiausia, man atrodo, nepamesti vaiko savyje. Vaikas juk yra žaidimas, o žaidimas – visa ko esmė. Su žaidimu ateina lengvumas, ir tada jau gali žaisti net ir su skausmu. Beje, tapant taip pat reikia atrasti žaidimo schemą. Pereiti ir išrėkimą, ir pyktį – sau, kitam, susirinkti kuo didesnį spektrą detalių, kad galėtum su jomis žaisti.

– Ar žinai, Radvile, su kuo žaisi dabar?

– Taip.

– Su kuo?

– (Tyla) Dabar bus šventė!

palaidinuke ir mėlynai dažytais nagais (panteros nagai – kaip ir ji pati – buvo juodi). Tame lange jos abi tarsi laukė – gal kažko sugrįžtant, gal taikos pasaulyje, o galbūt tiesiog tinkamo laiko šuoliui.

byloja,

Vaikystėje,

iš

ilgiau neužmigti ir, priekaištingai žiūrėdama tai į šunį, tai į žiurkėną, tai vėl į šunį, atidžiai klausydavau. Nieko. Tačiau yra žmonių, kurie net ir šiokiadienį, atrodo, visai paprastai susišneka su gyvūnais, juos dresuoja ir netgi ruošia vaidinti lmuose ir serialuose. Karolis Grigaliūnas – vienas šių ypatingųjų.

ŠUNŲ

DRESUOTOJAS KAROLIS GRIGALIŪNAS: PASVAJOJU IR APIE HOLIVUDĄ

– Vaikystėje labai mėgau žiūrėti filmus ir serialus, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko gyvūnai: „Lesė grįžta“, „Bethovenas“ , „Fliperis“. Ar pats žiūrėdavai ką nors panašaus? Gal ir dabar užmeti akį į kokį „Komisarą Reksą“?

– Tikrai taip! Pamenu, kad kolių veislės šunis visi vadindavo lesėmis. Beje, mano pirmas šuo ir buvo būtent lesė, vardu Lota. Labai patiko lmas „Gražuolė ir Sebastianas“. Visiems žinoma „Hačiko“ istorija. Filmai, kuriuose vaidina šunys, man visada kelia žymiai daugiau emocijų. Be galo įdomu stebėti, kaip šunys atlieka scenarijuje nurodytas užduotis. Bandau nuspėti, kokį darbą už kadro atlieka šuns dresuotojas.

– Kaip nutiko, kad tapai šunų dresuotoju ir net įkūrei šunų dresavimo mokyklą?

galėčiau pagerinti savo rezultatus. Vieną dieną, žiūrėdamas savo trenerį, pagalvojau: koks jis laimingas, kad gali dirbti tokį darbą. Ta mintis manyje kažką įžiebė. Uždaviau sau klausimą, ar galėčiau ir aš tokį gyvenimą gyventi? Žmogus, degantis noru, gali pasiekti bet ką. Pradėjau treniruoti kaimynų šunis. Praėjus keleriems metams, atidariau savo dresūros mokyklą, kuri iki šiol sėkmingai veikia ir auga. Šiame etape mokau ne tik šunis ir jų šeimininkus, bet ir esamus ir dar būsimus šunų dresūros trenerius. Jaučiu, kad pasirinkęs šią profesiją galiu save realizuoti. Linkiu visiems drąsiai svajoti, nes svajonės pildosi. Žinoma, vien svajoti neužtenka, reikia imtis ir veiksmų.

save. Galvoju, jeigu galiu treniruoti gyvūną, galiu treniruoti ir save. Mes taip pat esame gyvūnai, turintys savo instinktų ir poreikių. Išmokau geriau ir aiškiau komunikuoti su šeimininkais.

– Kiek šiuo metu augintinių turi? Kokie jų vardai? Kodėl būtent jie gyvena drauge su tavimi?

– Šiuo metu gyvenu su trimis augintiniais. Tai rotveileris Bo ir samojedė Aiša, kuriems jau beveik vienuolika metų, ir jauna vokiečių aviganė vardu Prana, kuriai artėja penktas mėnuo. Trumpai apie kiekvieną. Bo mano sielos draugas. Galima sakyti, kad kartu su juo atsirado ir mano dresūros mokykla. Net ir dabar, kai rašau atsakymą į šį klausimą, jis skaniai snaudžia šalia manęs biure. Kiekvienas žmogus, sutikęs Bo, nustemba, kai pasakau jo amžių: šuo beveik nepražilęs ir kiekvieną rytą žygiuoja su visais kartu mišku.

Aiša – gėrio įsikūnijimas. Visada žaisminga, niekada nepykstanti. Na, jeigu pyksta, tai daugiau juoką sukelia nei kažkokią grėsmę. Tai ne mano asmeninis šuo, o laikina kambariokė, tad mielai paimu ją mūsų žygius kartu. Aiša –mano sūnaus numylėtinė.

Ir mažoji sparčiai auganti Prana. Čia mano naujas projektas. Įsigijau šią šunytę norėdamas apmokyti ir surasti jai mylinčius ir jos vertus šeimininkus.

Kol kas ji gyvena kartu su manimi ir dalyvauja mokymo programoje. Kuo daugiau laiko su ja praleidžiu, tuo labiau prisirišu. Galvoju, kad bus sunku atsisveikinti, bet kartu žinau, kad atiduosiu rankas tik tų žmonių, kurie suteiks dar geresnes gyvenimo sąlygas nei aš.

– Yra daugybė šunų veislių, o kur dar visi mišrūnai! Kaip išsirinkti tinkamiausią sau keturkojį draugą?

– Svarbiausia yra užduoti sau sąžiningą klausimą: ar, įsigijęs šunį, turėsiu sąlygas ir resursų, galinčių užtikrinti jam visavertį gyvenimą? Šunį reikia rinktis atsižvelgiant į savo gyvenimo būdą ir galimybes. Kokio tipo esate žmogus?

šunį (tarkime, basetą, mopsą, prancūzų buldogą, dogą, anglų buldogą). Įvertinkite, kokia bus šuns paskirtis: šeimos draugas ar sargas. Juk nesirinksite Labradoro retriverio teritorijai apsaugoti ar Kaukazo aviganio gyventi bute su visa šeima ir kitais gyvūnais! Būtina paminėti, kad veislė toli gražu nepasako, koks bus individas. Visi gimsta skirtingi, todėl labai svarbu pasitarti su veisėju, kokio temperamento yra šuniukas. Pradedantiems šeimininkams siūlyčiau rinktis kuo ramesnį šuniuką iš vados. Tiems, kurie nori iššūkio ir jau turi patirties, galima rinktis ir aktyvų draugužį. Rinkitės atsakingai ir sąmoningai.

– Daug metų užsiimi šia veikla ir sutikai ne tik daugybę šunų, bet ir jų šeimininkų. Ar tiesa, kad šunys ir šeimininkai supanašėja? Gal pastebėjai kokių kitų įdomių tendencijų? – Dažnai pastebiu supanašėjusių šeimininkų ir šunų. Galima pastebėti elgesio panašumų. Labai dažnai šunys atspindi žmogaus temperamentą ir charakterį.

– Kartu su kolegomis vykdai ir gyvūnų atranką – tavo atrinkti ir dresuoti šunys filmavosi didžiulio pripažinimo sulaukusiame mini seriale „Černobylis“. Kokių šunų reikėjo ieškoti, ką jie turėjo mokėti ir ar sklandžiai vyko dresavimo procesas? Kuo buvo ypatingas ir kiek truko filmavimas? – Šiam projektui paruošėme apie 30 šunų aktorių. Reikalavimas buvo – šunys mišrūnai. Atsakingai vykdėme atrankas, nes daugelyje scenų šunys turėjo būti kartu. Vadinasi, turėjome atsirinkti šunis, kurie nepanašūs į veislinius, neagresyvūs, kurie nesipeštų dėl gabalėlio ėdalo ant žemės ir išsiskyrę su šeimininku nejaustų didelio nerimo. Daugelio šunų nemotyvavo ėdalas, kai kurie netgi turėjo antsvorio. Teko tartis su šeimininkais dėl šuniukų šėrimo. Daugumai teko sumažinti dienos kalorijų skaičių, todėl vėliau šunys tapo liesesni ir žymiai labiau motyvuoti atlikti užduotis už skanėstus. Filmavimo dieną šuniukai taip pat buvo grimuojami – natūraliais riebalais ir žemėmis sutepamas kailis, kad atrodytų purvini ir pavargę. Jei gerai pamenu, pats lmavimas truko apie kelis mėnesius. Paminėsiu, kad vienoje masinėje scenoje šuo turėjo vytis autobusą, kuriuo buvo evakuojami žmonės iš miesto. Tai buvo pati sudėtingiausia ir pavojingiausia scena, kokioje esu dalyvavęs su šunimi. Be to, tai buvo mano asmeninis šuo Patu. Šuo suvaidino nepriekaištingai. Sulaukėme daug pagyrų iš režisieriaus ir visos komandos. Akimirką iš tos scenos galite pamatyti serialo anonse.

– Kitame HBO mini seriale „Jekaterina Didžioji“ vaidino ne tik jūsų atrinkti ir paruošti šunys, bet ir karvės, vištos, žąsys, avys... Kaip susikalbėjai su visais šiais gyvūnais? – Mano veide iškart atsirado šypsena – su šunimis susikalbėti mokėjau, bet kiti gyvūnai buvo visai kas kita. Pasirodo, gauti karvę gruodžio mėnesį – ne taip jau paprasta! Tam, kad susi-

siai įsiminė, patiko ar nustebino filmavimo aikštelėse? Ką davė šios patirtys? – Mano patirtis su šias pareigas atliekančiu žmogumi buvo neįkainojama. Jis buvo atvykęs iš JAV atlikti savo darbo. Susipažinome „Černobylio“ projekte. Tuo metu turėjau labai mažai praktikos lmavimo aikštelėje, tad jis viską paaiškino, parodė, netgi padėjo lmavimo metu atlikti mano paties darbą. Kitaip tariant, turėjau labai didelį užnugarį lmavimo aikštelėje. Tai žmogus, kuris pasirašo, kad gyvūnai lmavimo metu nenukentės ir su jais bus elgiamasi humaniškai ir atsakingai. Esu labai dėkingas už šią pažintį ir pagalbą. Po šio projekto per kitus lmavimus jaučiausi kaip žuvis vandenyje.

– Gal yra serialas ar filmas, kuriam svajotum ar bent labai norėtum paruošti gyvūnus?

– Turiu svajonę gauti vaidmenį lme ar seriale, kur šuo būtų pagrindinis herojus. Ir neslėpsiu – pasvajoju ir apie Holivudą.

– Greta gyvūnų modelio agentūros ir dresavimo, šunis rengi parodoms, su jais sportuoji, prižiūri, kai jų šeimininkai išvyksta. Kokia veikla su augintiniu tau yra įdomiausia ir smagiausia?

– Visos veiklos su šunimis yra savaip įdomios. Jaučiu didelį malonumą galėdamas padėti šunims įgyti pasitikėjimo savimi. Padėti jiems nurimti ir atsipalaiduoti, suteikti daugiau laisvės, pritapti visuomenėje. Pastaruoju metu smagiausia veikla yra žygiai su šunimis. Ir, žinoma, šunų sportas. Būtent apsaugos sportas, kur galiu su šunimis pasigrumti, kai jie įsikanda į apsauginę rankovę. Daugumai šunų būtent šis sportas – pats smagiausias užsiėmimas jų gyvenime. Turbūt dėl tos priežasties ir man būna smagu.

– Koks turėtų būti geras šeimininkas? Ko palinkėtum kiekvienam, turinčiam gyvūnų?

– Geras šeimininkas yra sąžiningas ir mylintis gyvūnus. Nuolatos gilinantis žinias apie juos, jų psichologiją, ins-

pasakyti. Tačiau visiškai komunikacijai to nepakanka. Reikia, kad ir šuo išmoktų suprasti, ką mes norime jam pasakyti. Kalbama, kad šuo gali atpažinti apie 200 skirtingų žmogaus žodžių! Visiškai neabejoju, kad jie supranta žymiai daugiau, nei mums atrodo.

– Tai nutiko visiškai netikėtai, kai maždaug prieš trylika metų su savo šunimi nuvykau į pirmąją mūsų dresūros treniruotę. Vos po kelių apsilankymų pamėgau darbą su šunimi ir buvimą su kitais šunų šeimininkais. Treniruotis sekėsi gerai. Pradėjome dalyvauti šunų sporto varžybose. Ėmiau tuo tiesiog gyventi ir laisvą laiką leisdavau domėdamasis naujais metodais ir būdais, kaip

– Mokai šunis, o ar šunys ko nors išmokė tave? Gal pradėjęs dirbti su gyvūnais įgijai naujų įgūdžių, savybių?

– Tikrai taip! Šunys mano gyvenimą labai papildė. Sutikau ir nuostabių žmonių. Išmokau stebėti ne tik šunų, bet ir jų šeimininkų elgesį, nes dėl pastarųjų susiformuodavo ir daugelis neigiamų šuns elgesio bruožų. Pradėjau domėtis ne tik šuns, bet ir žmogaus psichologija. Tai padarė perversmą mano paties gyvenime. Ėmiau stebėti save. Treniruoti

Mėgstate aktyvų gyvenimą ar esate linkę praleisti laiką žiūrėdami TV? Jeigu mėgstate daug vaikščioti, bėgioti ar minti dviratį, ieškokite atitinkamo šuns, kuriam taip pat patiktų tokia veikla (pavyzdžiui, belgų aviganio, vižlo, dobermano, borderkolio, Džeko Raselo terjero, veimarano). Ir priešingai – jeigu nemėgstate daug judėti, pasirinkite ramesnio temperamento

kalbėčiau su šiais gyvūnais, pasikviečiau komandą, kuri turėjo praktikos. Su visais naminiais gyvūnais taikome panašius metodus, kaip ir su šunimis: nurodytoje vietoje, kur gyvūnai turi būti matomi, paberiame ėdalo. Kol jie užkandžiauja, pavyksta nu lmuoti.

– Be galo įdomu, kad filmavimo aikštelėje yra žmonių, išskirtinai atsakingų vien tik už gyvūnus – jie prižiūri, kad šie neperkaistų, nepervargtų, būtų paėdę, nebūtų skriaudžiami (net mažiausi vabaliukai ir skruzdėliukai). Kas tau labiau-

tinktus, kūno kalbą. Turi būti atsakingas ir rūpestingas. Atsiminkite, kad gyvūnai gyvena žymiai trumpiau nei žmonės. Todėl norėčiau palinkėti praleisti daugiau kokybiško laiko su jais: stebėti juos, mėgautis jų kompanija, pažaisti su jais, pasivaikščiojimo metu būti su jais, o ne spoksoti į telefoną. Bet kartu – nesužmoginti ir nepamiršti jų tikrosios paskirties.

Rašė Giedrė Ivanova

Legendos

kad stebuklingą Kūčių naktį kalbėti ima net gyvūnai.

pamenu,

visų jėgų mėgindavau kuo

Kokia yra proto ir magijos prigimtis, ar vienas būtinai turi paneigti kitą? Galbūt svarbesnis klausimas: kuris iš jų pridengtas didesne iliuzija? 2020-aisiais, praėjus šešiolikai tylos metų po debiutinio fantastinio bestselerio „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis“, britų rašytoja Susanna Clarke išleido „Piranezį“ – knygą, kuri ne tik suintrigavo autorės gerbėjus, bet ir buvo nominuota premijai „World Fantasy Awards“ ir įvertinta garbingu apdovanojimu „Women’s Prize for Fiction“. Šiame romane S. Clarke, kurios kūryboje kai kurie kritikai įžvelgia žymios JAV fantastės Ursulos Le Guin vaizduotės radikalizmo apraiškų, ryžtasi išausti dar savitesnę ir spalvingesnę magijos drobę. Ja išklojami įmantrūs „Piranezio“ Pasaulio labirintai.

Neatsitiktinai knygos pavadinime gūruoja istorinės asmenybės, XVIII a. italų architekto, gra ko Giovanni Batisttos Piranesi vardas. Šis kūrėjas garsėjo mistiniais kalėjimų ir Romos miesto peizažų gra kos darbais, kuriems būdingas didingumas ir dramatiškumas. Romano pasakotojas ir protagonistas, save mokslininku vadinantis Piranezis gyvena neaprėpiamą, neišvaikštomą labirintą primenančiame Name – uždarame, privačiame pasaulyje, kuriame – gausybė simbolių. Kai kurios užuominos apie Namo prigimtį leidžia manyti, kad S. Clarke atsargiai mėgina kalbėti apie pačios grožinės literatūros genezę. Galime prisiminti garsųjį argentiniečių rašytoją Chorchę Luisą Borchesą,

kurio dažname kūrinyje galima aptikti labirintą – pasaulio, visatos, bet taip pat ir literatūros vaizdinį. Tyrinėdamas, aprašydamas keistą, alternatyvų Namo pasaulį, Piranezis yra apsisprendęs „per savo gyvenimą ištirti kaip įmanoma daugiau Pasaulio“ (p. 15). Veikėjas keliauja klaidžiais ir vis nustebinančiais Namo labirintais, pildo Katalogą, savo stebėjimus ir samprotavimus aprašo bloknotuose. Piranezis žino, kad nuo tos akimirkos, „kai atsirado Pasaulis, jame tikrai gyvavo penkiolika žmonių“ (p. 17). Vienas jų – dukart per savaitę Piranezį aplankantis paslaptingas vyras, pramintas Kitu.

Dauguma skaitytojų pripažino, kad „Piranezis“ tapo ta gelbėjančia knyga, kurią buvo itin malonu skaityti pandeminio nerimo laikotarpiu.

Ditlevsen KOPENHAGOS TRILOGIJA

Iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė. Tyto alba, 2022

Mergaitės negali tapti rašytojomis, sako mažajai Tovei jos tėvas, kadaise pats užgniaužęs ambiciją valdyti žodžio meną. Garsios, šiandien iš naujo atrandamos danų poetės, prozininkės Tovės Ditlevsen memuarų knyga „Kopenhagos trilogija“ yra tylios vieno žmogaus kovos istorija, įnirtingas mėginimas sukilti prieš skurdžios savimonės visuomenę ir jos primetamų absurdiškų normų mechanizmą.

„Vaikystė ilga ir siaura it karstas, pats iš jos neišlipsi“ (p. 32), tačiau kol ši makabriška traumų ir nevilties dėžė galutinai neužkalta – galimybių esama. Skaitydami T. Ditlevsen memuarus patiriame įelektrintą, zvimbiančią įtampą: esi kitoks, vidiniame pasaulyje tarpstantis egzempliorius, o vis tiek turi jausti gniuždančią tikrovės gravitaciją, galvoti apie normalumą ir prisitaikymą, saugesnio ir sotesnio gyvenimo perspektyvą. Tovė nori užaugti, bet žino, kad ilgėsis vaikystės. Nuo mažens ji trokšta tapti žinoma poete, tačiau baimė būti išjuoktai, gėda ir kuklumas dažnai kiša koją. Ironiška, kad įžengus į jaunystės tarpsnį netrunkama suvokti, kad ir ši yra „laikina, trapi, nepastovi“, todėl vėl privalu sutelkti visus įmanomus dvasinius resursus, nes ją „reikia tiesiog išgyventi, jokios kitos prasmės ji neturi“ (p. 202). „Žvelgiu visus tuos nepasikeitusius dalykus ir suprantu, kad nekenčiu pokyčių. Kai viskas aplinkui keičiasi, sunku išlikti savimi“, – rašo T. Ditlevsen, kurią dar paauglystėje aplanko literatūrinis pri-

pažinimas, bet drauge pasiveja ir buities, šeiminio gyvenimo fantomai. Žmogaus siela išvargsta, svyruojantis egzistencijos pagrindas po kojomis vis taikosi išslysti. Pasiryžusi nutraukti neplanuotą nėštumą, T. Ditlevsen visai netikėtai atveria duris erdvę, kurioje nekenčiamų pokyčių galima išvengti. Vos kartą patirtas anestetikų sukeltas svaigulys tampa skausmingos euforijos inkaru, leidžiančiu likti prisišvartavus užmaršties, nors ir laikinos, užutėkyje.

Trys T. Ditlevsen memuarų dalys yra nuostabus neornamentuoto, šiuolaikiniaistrais nepagražinto likimo tekstas, kuris nutrūksta ne šioje trilogijoje. Būdama 58-erių, po daugybės psichinių sukrėtimų ir ketvirtų skyrybų, rašytoja paskutinį tašką gyvenime padėjo savo noru.

Isaac Asimov AŠ, ROBOTAS

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kitos knygos, 2022

tas“ lietuviškai pirmąkart pasirodė dar 1966-aisiais. Ant šiemet pasirodžiusio leidimo nugarėlės rašoma, kad vertimas papildytas senajame leidime cenzūruotomis dalimis. Dar nesuspėjau išsiaiškinti, kokios tai dalys ir kaip cenzūruotas variantas skyrėsi nuo naujojo. Pats faktas atrodo gan intriguojantis.

Šiandien robotų egzistavimas yra savaime suprantamas reiškinys. Palaipsniui jie tobulėja, įgauna vis įvairesnių formų. Nors robotai pasitelkiami kaip nepamainomi žmonių pagalbininkai pramonės, technologijų ar medicinos srityse, atlieka elementarius dažnam tingiam vartotojui nebepriimtinus buities darbus, tačiau mokslas nuo pat pirmųjų robotų atsiradimo kelia gilesnių klausimų, pvz., ar jie gali turėti sąmonę, savarankiškai mąstyti. Įgyti kažko, ką galėtume pavadinti žmogiškumu. Dirbtinis intelektas (DI) išoriškai gali atrodyti tik chaotiškas laidų raizginys, tačiau jau dabar šio mechaninio, neįtikėtinais tempais besivystančio proto galimybės yra stulbinančios. Galima spėlioti, kiek laisvės ateityje mašinai suteiks žmogus.

Mokslinės fantastikos klasiko Isaaco Asimovo apsakymų knyga „Aš, robo-

„Aš, robotas“ įdomus savo struktūra. Pirmasis kūrinys pavadintas „Įžanga“, todėl tarsi tikėtumeisi, kad bus paaiškintos šios knygos atsiradimo aplinkybės, istorija, susijusi su pačiu apsakymų rinkiniu. Tačiau „Įžanga“ jau ir yra pirmasis apsakymas. Jame susipažįstame su mokslininke, „robopsichologe“ daktare Suzana Kalvin, kurią kalbina žurnalistas, rašantis „Tarpplanetinei spaudai“. Daktarės pasakojimai ima jungtis glaudų istorijų vėrinį. Apsakymų veiksmas vyksta XXI a., todėl kartais nevalingai arba juoko dėlei lyginau kūriniuose aprašomus metus su tais, kuriuos iš tikrųjų išgyvenau ir prisimenu („Dauguma pasaulio vyriausybių nuo 2003 iki 2007 m. uždraudė naudoti robotus Žemėje bet kokiems tikslams, išskyrus mokslo tyrimus“ (p. 39). Pone Asimovai, tu tikrai stipriai nustebtum, jei žinotum, kad mūsų ateitis neturėjo stabdžių…

Daktarė Kalvin samprotauja, kad robotai – „už mus švaresnė ir geresnė rūšis“ (p. 12). „Aš, robotas“ turi švelnaus naivumo, tačiau kai kurios A. Asimovo įžvalgos apie DI tikrai provokuoja.

Kaip teigia monogra jos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ autorius Rimantas Kmita, ši knyga buvo pradėta rašyti ne nuo tuščio lapo. Anot literatūros kritiko, remtasi savąja disertacija, straipsniais „apie senovės graikų pykčio sampratą ir Gedos kūrybą, apie jo santykius su kitais rašytojais ir apie neišvengiamus bandymus prisitaikyti prie sovietinės tvarkos“ (p. 14). Galima tvirtinti, kad šioje citatoje taikliai ir glaustai nusakyti kone visi monogra ją sudarantys sandai. R. Kmita, pasitelkdamas gausią archyvinę medžiagą, ne tik konstruoja pasakojimą apie kūrėjo gyventą laikotarpį ir jį supusią aplinką, bet ir koncentruoja žvilgsnį į poeto vaikystę – ypatingą laiką, kuriame, anot paties S. Gedos, ir reikėtų ieškoti „būdo pradmenų“. Įsiminė

jautri, poetiška pirmojo knygos skyriaus pradžia: „Berniukas žiūri į žuvis vandenyje. Aplinkui daug ežerų. Motina skalbia ežere. Galėtų būti kokie 1946-ieji“ (p. 25). Manau, tai puiki ir įtraukianti įžanga vieno reikšmingiausių lietuvių poetų gyvenimo istoriją-rekonstrukciją.

R. Kmita renkasi nuosaikų, kiek įmanomą neutralesnį, labiau eseistikai, o ne moksliniam darbui būdingą kalbėjimo toną, siekdamas S. Gedą ne aprašyti, o suprasti. Ši studija yra „bandymas sujungti kūrybinį pyktį ir kasdienio gyvenimo, kuris neatsiejamas nuo kūrybos, negatyvias emocijas, piktumus, nedariusius nei jo, nei jo artimųjų gyvenimo lengvesnio ar paprastesnio“ (p. 21). Svarbu pastebėti, kad pykčio aspektas yra svarbi šios knygos šaknis. Monogra jos autorius nurodo, kad remiasi pačiam S. Gedai svarbiais mokslininkų vardais – Karen Horney, Carlu Gustavu Jungu, Josephu Campbellu ir Haroldu Bloomu, kurie psichologijos matmenį įterpė plačius kultūros, mitologijos tyrimus.

Kad ir kaip sudėtinga būtų liestis prie tokios asmenybės, R. Kmita subtiliai, bet kartu drąsiai leidžiasi į savo tyrimą, rašo apie poeto genialumą, neurozes, baugius vidinius prieštaravimus ir nesantaiką su transformacijas išgyvenančiomis politinėmis santvarkomis. Tai, kas S. Gedą karštligiškai vesdavo į priekį, neretai ir stipriai išbalansuodavo („Pasaulis turi prisitaikyti prie jo, o ne atvirkščiai“ (p. 260). Nes didieji nesutverti kompromisams.

Susanna Clarke

PIRANEZIS

Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. Alma littera, 2022

Rimantas Kmita UGNIES GIESMĖS. TŪKSTANTIS SIGITO

GEDOS VEIDŲ Tyto alba, 2022

Tove

ŠOKIO PŪGA TARPUŠVENČIU

Artėjant šventėms dažnas laukiame sniego, nušviečiančio tamsųjį metų laikotarpį. Net lengva pūga, jei esame saugiai namuose su artimaisiais, nebaisi, o jauki. Ką daryti, jei oro sąlygos nedžiugina, o norisi išeiti iš namų?

Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ ketvirtus metus iš eilės tarp Kalėdų ir Naujųjų metų kviečia šokio festivalį „Pūga“, kurio metu organizuojami judesio užsiėmimai, pristatomi jaunųjų kūrėjų darbų eskizai, šokio premjeros ir rodomi jau įvertinti spektakliai. Šių metų programa dar labiau plečiasi ir turinio, ir vietos atžvilgiu. „Prieš keletą metų susimąstėme, kad tarp žiemos švenčių trūksta kokybiškų aplinkybių susitikti su draugais ir kolegomis, o kartu matėme, kad tuo metu vykstantys renginiai sulaukia didelio žiūrovų dėmesio. Pasiryžome rengti festivalį, kurio turinį iš pradžių formavome iš savo repertuaro, bet šiandien jau esame pasirengę pristatyti ir kūrėjus iš užsienio. „Pūga“ yra savotiška  kūrybiška eksperimentavimo erdvė, kurioje norime kurti tarpušvenčio festivalį Vilniui“, – dalijasi „Low Air“ įkūrėjas, choreografas ir prodiuseris Laurynas Žakevičius.

Pasinerkite į „Pūgą“ gruodžio 28–30 d. pamėgtose kultūros vietose Vilniaus širdyje.

GRUODŽIO 28 D.

18–19.30 VAL.

„Low Air“ šokio mokykloje

Festivalis šiemet prasidės šokio improvizacijos sesija, suburiančia visus, mėgstančius judėti šokio ritmu. Šokėjų bendruomenėje dažnai vartojamas terminas „improvizacija“ taps pagrindiniu šventės akcentu – sesijoje judesys bus kuriamas čia ir dabar. „Improvizacija šokėjams yra vaizduotės šventė, dar viena galimybė susitikti, pažinti, atrasti. Šventinis laikotarpis tik sustiprina norą burtis į bendraminčių ratą. Muzika sesijoje dalysis didžėjus, sujungdamas garsus vientisą muzikinį srautą, drauge kursime savitą kultūrinį judesio ir muzikos identitetą. Iš trumpalaikių judesių, energijos, kvėpavimo ir ritmų signalų mes, šokantys, įkvėpsime didžėjų, o jis – mus, taip drauge keisimės nuolatiniu informacijos srautu. Improvizuosime, švęsime spontaniškumą ir kūnų laisvę“, – sako „Low Air“ įkūrėja, choreografė, kūrybos vadovė Airida Gudaitė.

GRUODŽIO 28 D. 21–22 VAL.

Lukiškių kalėjime 2.0

GRUODŽIO 29 D. 18–19.15 VAL.

Menų spaustuvėje

Išmokti kiečiausius šokio judesius tiesiog vakarėlio metu? Misija įmanoma. Kai muziką diktuoja gyvai grojantis ir į publiką reaguojantis DJ – neįtikėtinai smagu! „Low Air“ kviečia į netradicinę šokio pamoką, kurioje jausiesi atsipalaidavęs lyg gerame vakarėlyje ir kartu galėsi išmokti įvairių judesių iš šokio profesionalų.

GRUODŽIO 29 D. 19.30–20.30 VAL.

Menų spaustuvėje

Vakaras tęsis Menų spaustuvėje, kur energingų šokių ir nuoširdžių pokalbių kvies spektaklis „me two / Savoj krūvoj“. Apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, apkeliavęs Lietuvą ir pristatytas Prancūzijos, Vokietijos ir Anglijos žiūrovams, spektaklis paskutinį kartą šiais metais bus rodomas Vilniuje.

GRUODŽIO 30 D. 19–20 VAL.

Menų spaustuvėje

Paskutinį festivalio vakarą pradės žaismingas trio – šokėjai M. Eidrigevičius, Ema Senkuvienė ir Greta Snitkutė pristatys spektaklio „Tiesa–drąsa“ eskizą. Spektaklis siekia atkreipti dėmesį į senosios kartos kolektyvinę pasąmonę, požiūrį (ne)norą keisti(s) ir pokyčių svarbą visuomenėje. „Spektaklyje žaisime gerai žinomą žaidimą „Tiesa–drąsa“ ir kviesime žaisti žiūrovus. Kas yra drąsa? Ar drąsai reikalinga tiesa?

O tiesai?“ – klausia spektaklio kūrėjai.

Vėliau šokis tęsis ekrane, kuriame bus parodytas ukrainiečių trumpametražis šokio lmas „Tell Me – Де Ти?”, pasakojantis apie lmo kūrėjų karo patirtį Ukrainoje. „Keturi šokėjai lme gilinasi sunkias emocijas ir ribines būsenas, kurias palieka karas, išreikšdami jas šokiu, poezija ir vaizdiniu pasakojimu. Svarbu tai pamatyti dabar, kai Ukrainos miestus kasdien terorizuoja Rusijos kariuomenė“, – teigia lmo režisierė Maria Koreneva ir prodiuseris Sandro Garibashvili.

GRUODŽIO 30 D.

21–23 VAL.

g. 4)

Dalis festivalio renginių nemokami, reikalinga registracija. mokamus renginius bilietus platina Bilietai.lt

Daugiau informacijos: www.lowair.lt

„Pūga“ toliau kvies buvusį Lukiškių kalėjimą, kuriame vyks choreografo Mariaus Eidrigevičiaus monospektaklio „Vyrsmas“ premjera. Spektaklis – su eruoja ir pavadinimas – judesio ir audiovizualine raiška prabils apie vyriškumo sampratą ir virsmą, remiantis asmeninėmis kūrėjo patirtimis. „2022-ieji „Vyrsmui“ buvo lėti, bet turiningi metai, –kalba M. Eidrigevičius. – Pristačiau spektaklio eskizą skirtinguose festivaliuose ir pirmąją premjerą Kauno miesto kameriniame teatre. Artėjanti premjera Vilniuje kelia smalsumą, kaip mums su komanda pavyks neįprastoje erdvėje pritaikyti visa tai, kas jau sukurta.“

Festivalį uždarys all-styles šokio kovos, kuriose skambės plojimai ir palaikymo šūksniai tiems, kurie sušoks įspūdingiausiai. „Gruodis – dovanų mėnuo. Be skirtingų žanrų gyvų pasirodymų ir vakarėlių klube „Opera Social House“, kviečiame padėti praėjusių metų tašką plevėsuojant hiphopo kultūros vėliavoms. Visada jautėme, kad kultūra, ateinanti iš gatvės, yra pati tikriausia ir moderniausia – juk kasdienos įžvalgose gimsta poezija, ritmai, judesiai, kurie taikliausiai atspindi, kaip ir kuo dabar gyvename, kaip jaučiamės“, –sako vienas klubo įkūrėjų, aktorius, režisierius Paulius Markevičius. Vakarą pratęs vakarėlis, kuris tęsis tiek ilgai, kiek norėsis.

Tekstą parengė Gabrielė Kundrotaitė

Klube „Opera Social House“ (J. Lelevelio

Lietuviškas repas... Daug žodžių apie jį prikalbėta, bet iš jų tiek pat naudos, kiek ir iš lietuviško repo, kuris taip dažnai primena statinę deguto su šaukštu medaus, nors ir tai, kad būta šaukšto, jau atrodo kaip nemažas pasiekimas. Romas Grajauskas-Jama ir yra tas šaukštas medaus, nes jei ne jis (ir dar keli jo bendražygiai), lietuviškas repas jau seniai būtų paskendęs bukume, analfabetizme ir banalybėje. Netikite? Paklausykite Roko debiutinio solo darbo ir supraskite, kad dauguma žodžių dėliotojų mūsų krašte turėtų rūkyti kamputyje ir iš jo niekada neišlįsti. „Jamoje“ aš radau viską, ko man taip trūko, – protesto, kritikos, kovingumo ir, svarbiausia, intelekto sudėlioti žodžius taip, kad ne tik Tupacas, bet ir Vytautas Mačernis spaustų ranką. Tai protingas, raiškus ir ryškus darbas, kuriame rimavimas yra rimavimas, o ne paprastas bendračių dėliojimas. Darbas, kuriame playbackas tik papildo, o ne gelbėja parašytą tekstą. Tai autorius, kurio dainų kiekvienąsyk įdėmiai klausaisi vien tam, kad nepraleistum kokio verbalinio-akrobatinio triuko. Nuoširdžiai pripažinsiu, kad lietuvišką repą jau buvau pakavojęs šešios pėdos po žeme, vis nieko neatsirasdavo, vis kažkas kartodavosi, o dar blogiau nutikdavo, kai didžiausio dėmesio sulaukdavo mažiausiai to verti. Šis albumas įrodė, kad bent jau kažkas išties yra šioje scenoje gyvas, kad vis dėlto kažkam neužtenka tik vaibuko moodo ar dar kokio nors briedo savo ribotumui pateisinti ir kol ant scenos stovės tokie intelektualūs žmonės kaip Jama, repo scenos dar nereikėtų nurašyti. Ačiū, žmogau, už gyvybės ir tikėjimo palaikymą.

(„Spotify“, „Deezer“)

MĖNESIO ALBUMAI

SHKEMA PINIGŲ VAIKIS Fucanglong Files

Pats Karolis Drėma, dar žinomas kaip Shkema, bent jau feisbuke vadina save keistu prodiuseriu ir keistu didžėjumi. Kas aš toks, kad ginčyčiausi, ypač kai mini albumas „Pinigų vaikis“ patvirtina paties Karolio žodžius. Nesakyčiau, kad jis vienintelis toks (tokių pas juos –visa sekta), tačiau keistas tikrai: su lėtesniais ritmais, neįprastesniais skimbčiojimais, trakštelėjimais ir skimbtelėjimais ir nemaža doze ironijos, kuri leidžia nežiūrėti jo kūrybą pernelyg rimtai, o vertinti ją kaip daugiau išsilavinusio ir prisiklausiusio žmogaus pakvailiojimą. „Pinigų vaikis“ skirtas šiek tiek impozantiškai kilstelėti antakį, sarkastiškai šyptelėti ir pabūti gudriai stilingam, tą pat akimirką juokiantis iš savęs. Juk net ir EP viršelis provokuoja, vaizduodamas grynuosius begimdančią damą ir ją visaip kaip veiksme palaikantį kipšą. Visas ši puokštė intriguoja ir trigerrina, tačiau, reikia pripažinti, tokioje muzikoje, rodos, kartais povyza aplenkia turinį, todėl kartkartėmis lyg ir šaunama tuščiu šoviniu. Suprasdamas taisykles, vis dėlto ilgose kompozicijose norėjau daugiau progreso, daugiau vedimo, daugiau net ir banalios satisfakcijos, kuri leistų ne tik suprasti, bet ir užsimiršti. Vis dėlto tai muzika, paremta pasikartojimu, ir jos sukelta hipnozė gali suteikti galimybę pasišypsoti. „Pinigų vaikis“ yra smagus įrašas, tačiau neaišku, ar jis liks ilgam. Jis skamba labiau kaip tarpinė stotelė, tokia work in progress fazė, lyg keli kūriniai, kurie ieškojo savo leidinio ir rado savo vietą šiame trumpame rinkinyje. Vaikis pasidžiaugė, laikas rankas atraitoti dėdei.

(„Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

KALĖDŲ DOVANŲ IDĖJOS

DOVANŲ RINKINIAI

DJ NEVYKĖLĖ

NEVYKĖLĖS DIENORAŠTIS

Self-released

DJ Nevykėlė yra vienas smagiausių šių metų lietuviškos muzikos fenomenų, kuriam paaiškinti ateityje bus rašomos knygos, losoniai traktatai ir mokykliniai vadovėliai, kuriuos pati DJ Nevykėlė vis dar varto. Gen Z ikona per 15 minučių tapusi atlikėja yra tiek tiesioginis, tiek kreivas, tiek visi kiti veidrodžiai sudėti kartu. Jos klausydamas supranti, kokia plona riba yra tarp šūdo ir grūdo, ir kaip smagu, kai pati kūrėja tai kuo puikiausiai supranta. Dešimtokės ironija ir noras pasišaipyti iš hyper pop stiliaus staiga virto milijonais peržiūrų jutube ir įdomiomis diskusijomis su bičiuliais apie tai, kad jos muzikoje gali girdėti tiek dešimtojo dešimtmečio trešą, tiek konsumerinį patogumą, tiek nu vistiek z...s.

O jai tik -iolika. „Nevykėlės dienoraštis“ iš esmės yra to, kas visus kabino vasarą, tąsa: veikiausiai iš kažkur pasisavinti saldžiai euforiški ritmai, per kelias minutes sumesti tekstai ir gera dozė ironijos, kuri suderina cheesy, relevant ir „tai štai, ką tas jaunimas klauso“. Kokia išvada? Nežinau, tačiau klausimas, ar iš viso turi būti kokia nors išvada, nes momentinis DJ Nevykėlės efektas ir yra jos žavesio dalis, lyg netyčinis pokštas, kurio potekstė padarė didesnį įspūdį, negu pokšto autorius tikėjosi, nes jokios potekstės ir neturėjo omeny. Labai smagu, kad, atrodytų, iš nieko sproginėja tokie reiškiniai, kad kūrybiniu varikliu gali būti bet kas. Kad „blogai“ ir „gerai“ gali taip susiniveliuoti, jog net guilty pleasure sąvoka neturi jokios prasmės. Banaliai tariant, faina, kad DJ Nevykėlei taip puikiai pavyko.

(„Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“)

Žmogus planuoja, o tas, kuriuo jūs tikite, nuo dėdės su balta barzda debesyje iki dėdės su balta barzda rogėse su elniais, juokiasi. Ši amžių išmintis man dar kartą parodė savo baltą barzdą, nes maniau, kad Monikazės naujo albumo vien dėl įrašų gausos nesugebėsiu išsyk apžvelgti. Galvojau, kol nepaklausiau, nes naujas, jau trečias, jos albumas taip distractino, kad teko kai kuriuos darbus nukelti. „Laws of Distraction“ yra išskirtinai įdomus albumas, paaiškinantis, kuo gali skirtis popmuzika nuo popsūchos, pastanga nuo pramogos, pasitikėjimas nuo „publikai sueis“. Sukurtas kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, šis ilgagrojis yra lyg gurmaniška vakarienė, kurioje suvožtinis virsta Kobės jautienos delikatesu, o bandelės... Nėra jokios bandelės, nes kam ja ką nors gadinti. Išradinga ir ekspresyvi Monikazės muzika, kuri vieną akimirką šnibžda tau į ausį, o kitą akimirką siekia registro aukštumų, rodos, jau virto kūrėjos vizitine kortele, tačiau net ir tai neleidžia jai nė sekundės virsti nuobodžia. Monikaze turi savo veidą, o tai yra reta vertybė, kuria norėtų pasididžiuoti daugelis, bet gali retas. Tai nėra šiaip art pop, keistumas dėl keistumo, povyza dėl povyzos, tai meno kūrinys, kurio klausydamas jautiesi protingas, išsilavinęs ir turintis skonį. Kūrinys „Www“ yra apskritai hitas, kurio klausyčiau ir klausyčiau, jei nebijočiau, kad nuklausysiu ir paskui jau tik jis iš ausų ir varvės. Sveikinimai Monikazei ir... einu paklausyti albumo dar kartą.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

Lietuviškas repas... Kažkur girdėta, ar ne? Tačiau tamsus lapkritis bent jau rimuoto žodžio atžvilgiu suteikė šiek tiek šviesos, nes ne tik Jama, bet ir „G&G Sindikatas“ ištraukė savo ginklus. Gal kiek nesuteptus, gal kiek parūdijusius, tačiau vos keli brūkštelėjimai, ir smogikai vėl pasirengę žygiuoti, jei ne su gaivališka jėga, tai su patirtimi, melancholija ir net šiokia tokia ramybe. „G&G“ chebra – kaip vynas (nors ir norėtų tikinti, kad jie – duona): yra savo lygio, pernelyg nesistumdo dėl vietos pasaulyje ir yra dėl savęs ramūs, nes vis tiek dažniausiai grįžtama prie jo. Toks yra ir šis albumas, kuriame nesivaikoma madų, nesistengiama pataikyti laikmetį ar nustebinti trendų gausa. Tai Sindikato albumas su visais pranašumais, jei mėgstate, ir visomis klišėmis, jei nemėgstate. Virtusi savo asmeninio žanro vėliavnešiais grupė kurį laiką neskambėjo labai išraiškingai, tačiau šiame darbe ilgu pavadinimu, rodos, jie atrado poziciją. Neneigdami, kad yra veteranai, jie leidosi į ironišką, nuoširdžią, sentimentalumo nebijančią kelionę, kurioje šįsyk pirmu smuiku groja Kastetas su savo gal kiek kandžia, bet atlaidžia šypsena. Pastatytas ant jaukiai pažįstamų Mamanios ir Donciavo muzikinių struktūrų darbas primena susitikimą su bičiuliais, kurie re ektuoja prabėgusį laiką, šiek tiek pakandžioja dabartinį, bet vis tiek džiaugiasi tuo, kas buvo, ir tuo, kas vyksta. Jie nėra beviltiški niurzgliai, idealizuojantys nebuvusius praėjusius laikus, ar burbekliai, reikalaujantys pagarbos. Jie žino, kas jie yra, ir, svarbiausia, kas nėra, todėl ir albumas skamba lyg būtų su niekuo nesusijęs, tik su jais. Keista sakyti, bet man Lietuvos scenoje „G&G Sindikatas“ virto stabilumo garantu. Jei jie bus, viskas bus gerai.

(„Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

Rinkinys „Subtilumas“ – Lauren Groff romanas „Matrix“ kartu su itin kokybiška „HYGGE Lietuva“ rankų darbo kvapiąja žvake – puiki dovana subtiliai, poetiškai ir drauge drąsiai, aistringai asmenybei.

Rinkinys „Šilti pokalbiai“ – Lori Gottlieb knyga „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ ir termopuodelis „CIRCULAR“ – puikiai tiks padovanoti draugui ar draugei, kuriuos metų pabaigoje pakviestumėte išgerti puodelį kavos.

Rinkinys „Nordic noir“ – užtikrinta kalėdų dovana, kurią sudaro naujausias J. Nesbø romanas „Karalystė“ ir termopuodelis „CIRCULAR“. Puikiai tiks tiems ir toms, kurie mėgsta tamsias, paslaptingas istorijas.

DOUGLAS STUART

„Šugis Beinas“ (vertė Mėta Žukaitė)

Agnesė Bein visad svajojo apie vieną dieną jai nutiksiančius didžius dalykus. Pasitempusi, išdidi, spinduliuojanti tvirtybe mylinti motina, palikta mergišiaus, savimylos vyro, vis giliau grimzta alkoholizmą. Trys vaikai kaip įmanydami stengiasi ją ištraukti, bet tik jauniausias sūnus Šugis tiki: jei iš visų jėgų pasistengs, taps toks kaip kiti berniukai ir padės jiedviem su motina išsikapstyti iš beviltiškai tamsaus gyvenimo gniaužtų.

TOSHIKAZU KAWAGUCHI

„Kol dar neatšalo kava“ (vertė Gabija Enciūtė)

Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, gyvuoja senovinė kavinukė. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku. Keturi žmonės susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę... Širdį šildantis, ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas nagrinėja seną kaip pats pasaulis klausimą: jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti?

HANNAH KENT

„Atsidavimas“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė)

Naujas bestselerio „Paskutinės apeigos“ autorės romanas.

1836-ieji, Prūsija. Su vietinėmis mergaitėmis penkiolikmetei Hanei sunku rasti bendrystę. Bet vieną dieną ji susipažįsta su Tėja. Jų šeimos išsiruošia ilgą kelionę perpildytu laivu. Jūra ir negailestinga gamta lems jųdviejų likimą, o laisvės pažadas išmėgins tvirtesnį už mirtį vienos atsidavimą kitai.

Ieškote solidžios ir prasmingos dovanos?

Subtili dovanų kortelė ar elektroninis kuponas iš baltoslankos.lt suteiks gavėjui ar gavėjai galimybę išsirinkti ne tik kokybiškų popierinių, bet ir audio- ar elektroninių knygų.

Dovanokite malonumą rinktis!

G&G SINDIKATAS DUONA KASDIENINĖ / SKELETAI SPINTOJ Muzikos Herojai / Self-released

MONIKAZE

LAWS OF DISTRACTION

Moshi Moshi Records

GEROS KNYGOS