Iš rusams prijaučiančių, dar kitaip liaudyje vatnykais vadinamų, barikadų pusės vis dar pasigirsta nesenstantis šūkis „Nemaišykime kultūros su politika“. Turbūt toks buvo ir tenoro Vaido Vyšniausko, vykusio koncertuoti į Baltarusiją, devizas. Nors jis laidoje „LRT forumas“ pripažino, kad vykdamas pasirodyti kaimynams kaip viešas asmuo padarė „karjeros klaidą“, tačiau vis tiek rado daugybę pasiteisinimų, kodėl negalėjo nevykti.
Minėtoje laidoje buvo prisimintas gruodžio 7-ąją „The Guardian“ publikuotas Ukrainos kultūros ministro Oleksandro Tkačenkos prašymas boikotuoti rusišką kultūrą tol, kol baigsis karas Ukrainoje. Deja, bet kvietimas sustabdyti „Piotro Čaikovskio kūrinių atlikimą tol, kol Rusija nenutrauks savo kruvinos invazijos“, matyt, buvo gerokai pavėluotas. Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse kalėdinių renginių programose toliau buvo šokamas ir „Spragtukas“, ir „Gulbių ežeras“. Socialiniuose tinkluose tarpušvenčiu netrūko įrašų su akimirkomis iš „Spragtuko“ Lietuvos operos ir baleto teatre. Nuotraukomis, vaizdo įrašais dalijosi visai ne rusų propagandos užliūliuoti ir dar nepabudę piliečiai, o žmonės, atvirai reiškiantys palaikymą Ukrainai.
Gaila, kad operos teatrų vadovai neturi tiek fantazijos, kad sugalvotų, kuo pakeisti rusų klasiko kūrybą šventiniu laikotarpiu. Aišku, visada galima kaip priežastį nurodyti ir pinigų trūkumą, ypač jei tas „Spragtuko“ pastatymas yra dešimties metų senumo. Panašiai teisinasi ir verslas, vis dar negalintis nutraukti bambagyslės su agresore Rusija.
Ar tikrai be P. Čaikovskio kūrybos negalime apsieiti bent kurį laiką? Gal tai puiki proga atrasti ne mažiau šventėms tinkamų kūrinių, sukurtų ukrainiečių ar bet kurios kitos Europos ar pasaulio šalies autorių, kurie nėra savo imperines ambicijas nusprendusios pademonstruoti Rusijos minkštosios galios įrankiai?
Mes visada pasirengę atradimams, atrasti naujų talentų kviečiame ir savo skaitytojus. Neatsitiktinai sausio numerio viršelį papuošėme spektaklio „Sirenų tyla“ fotosesijos nuotrauka. Šį spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė Laura Kutkaitė – jaunosios kartos teatro režisierė, tarptautiniame Europos jaunųjų režisierių teatro festivalyje „Fast Forward“ Dresdene laimėjusi geriausio spektaklio apdovanojimą.
„Ne, mano gyvenimas nėra teatras iš tos formaliosios pusės, nes neinu kiekvieną dieną į repeticijas ir dar neturiu tiek darbo teatre, kad sakyčiau, jog tai yra mano gyvenimas. Tu ir negali užsidaryti tiktai teatre ir tik kažką kurti. Turi gyventi ir už teatro ribų, stebėti žmones, būti tarp jų, įsimylėti, mylėti, būti įskaudinta, patirti įvairiausių nusivylimų, džiaugsmų, euforijų. Man atrodo, kad kiekvienas režisierius turė-
NUMERIO BENDRADARBIAI:
JONAS BRAŠKYS
KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ
GODA DAPŠYTĖ
TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ
TOMAS IVANAUSKAS MENOTYRININKAS PRIE MENO
GIEDRĖ IVANOVA UŽDUODA TUOS PAČIUS KLAUSIMUS
TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ
Viršelyje – spektaklio „Sirenų tyla“ fotosesijos akimirka. Elenos Krukonytės nuotrauka.
freepik.com iliustracija
tų per metus pastatyti du spektaklius. Ne daugiau. Kai atsiranda kūrybinis fabrikas, spektakliai būna labai sausi“, – teigia teatro režisierės specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) įgijusi Laura.
Kita mūsų šio numerio pašnekovė – viena iš kultinės operos „Saulė ir jūra“ kūrėjų Rugilė Barzdžiukaitė – LMTA įgijo net dvi specialybes – ir teatro režisierės, ir kino operatorės. „Labai norėjau studijuoti kino režisūrą, bet tada šios galimybės neturėjau – kursą LMTA rinkdavo tik tam tikrais metais. Po dvejų operatoriaus meno studijų metų įstojau į antrą specialybę – teatro režisūrą ir tęsiau studijas lygiagrečiai“, – pasakoja ji.
Naujuosius metus pradedame pristatydami naują skiltį – „28 atsakymai“. Būtent į tiek vienodų klausimų mūsų bendraautorė Giedrė Ivanova pakvietė atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Pirmas šios skilties svečias – aktorius Eimutis Kvoščiauskas.
Taip pat šiame numeryje rasite interviu su modernaus metalo grupės „Awakening Sun“ nariais, muzikos albumų ir spektaklių apžvalgų. Gero skaitymo ir iki susitikimo vasarį.
Jūsų „370“
Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2023“ skyrė15 000 eurų
37O
ISSN 2029-7408
37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas
Vaida Dosinienė
Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“
Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500
37O už reklamų turinį neatsako #122, sausis, 2023 Reklaminiai straipsniai žymimi
Rugilė Barzdžiukaitė baigė operatoriaus meno ir teatro režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), o vėliau nusprendė gilinti kino srities žinias Londono Goldsmito universitete. Šiuolaikinių operų „Geros dienos!“ ir „Saulė ir jūra“ bendraautorė, lmo „Rūgštus miškas“ ir spektaklio „Hipokampas“ režisierė ir toliau garsina Lietuvos vardą pasaulyje. Neseniai jos darbai pristatyti Londone (Jungtinė Karalystė), Busane (Pietų Korėja), Porte (Portugalija). Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, išsiskirianti savo matymu, begaliniu noru kurti ir ryžtu išmokti vis ką nors naujo, atvirai dalijosi patirtimis ir istorijomis.
įdomu. Su juostelėmis galėjome daryti viską, patys jas ryškindavome. Kai keitėsi technologijos, mums buvo suteikta galimybių keistis kartu su jomis ir išbandyti naujas raiškas. Viską pačiupinėjome savomis rankomis, galėjome suprasti, kaip kito fotogra ja. Pati medija itin romantiška, joje atradau didžiulį kadravimo džiaugsmą, vėliau atvedusį į operatorinio meistriškumo studijas.
– Kadangi užsiminėte apie studijas, papasakokite apie jas plačiau.
vienos teatrinės kalbos link, jaučiau, kad buvo brėžiamos ribos. Kita vertus, baigiamąjį darbą lydėjo džiugesys – padariau tai, ką norėjau! Diplominis spektaklis buvo taupios raiškos, jo turinys buvo daug intensyvesnis negu forma.
Nors minėtosios studijos ir nebuvo labai spalvingos, visgi, jos man davė daug. Kartais, kai tave kas spaudžia ir apriboja, pavyksta dar geriau. Kai nėra baimės priešintis, tai gali suveikti kaip galingesnė jėga nei palaikymas.
– Jūsų spektaklis „Hipokampas“ buvo rodomas „Menų spaustuvėje“, tačiau vėliau nebetęsėte kūrybinio darbo teatre. Galbūt ši patirtis padėjo pasiekti kitą stotelę – Londono Goldsmito universitetą ir kino dokumentikos studijas? Kodėl pasukote būtent šio žanro link?
– Mano diplominiame darbe „Hipokampas“ buvo vaizduojamos Hamleto ir Ofelijos kaip šiuolaikinių personažų vidinės išpažintys baltame psichoterapeuto kabinete. Diplominėje, eskizinėje kūrinio versijoje žiūrovai pateko į kūrinį pro pomidorais kvepiantį šiltnamį, kuris vėliau buvo perkeltas į siužetą. Pirmoji kūrinio versija buvo gaivi, bet bandydama šį darbą išplėsti, o vėliau – kartoti apsinuodijau kcija. Darėsi sunku, nes spektaklio turinys tamsus, o į jį reikėjo vis sugrįžti. Aktoriams į tą pačią tikrai slogią būseną tekdavo pasinerti periodiškai. Man atrodė: na, taip, kūrinio tema svarbi, bet, ją uždarius kino lme, komandą būtų galima apsaugoti nuo kankinimosi. Be to, „Hipokampe“ buvo palikta vietos improvizacijai ir kartojant vis kažkas išeidavo ne taip. Nedaug kartų „Hipokampą“ ir rodėme.
– Lankėte Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą, viename interviu esate minėjusi, kad tapydavote net naktimis. Kokią vietą jūsų gyvenime šiuo metu užima tapyba ir kaip nutiko, kad tapote režisiere, o ne dailininke? – Tapyba kaip saviraiška nebeužsiimu, bet kaip žiūrovė dailę itin mėgstu, ir jeigu kūriniai sudomina, prie jų praleidžiu daug laiko. Kai keliauju, gastroliuoju, būtinai aplankau muziejus. Paskutinį atmintyje likusį paveikslą mačiau šių metų Venecijos bienalėje. Noah Davis darbuose už ksuota stipri emocija, jie aktyvina vaizduotę ir provokuoja kurti naratyvus. Nors potėpiai stilizuoti, tačiau jauti nutapytą vietą ir kvapą. Lankiau prie Lietuvos fotomenininkų sąjungos veikusią fotogra jos mokyklą, mokiausi Romo Juškelio kurse. Buvo labai
– Studijavau dvigubą bakalaurą, tad mokslai LMTA užsitęsė šešerius metus, tai buvo labai intensyvus laikas. Anuomet atrodė, kad yra prie ko prikibti, tačiau džiugino ir nemažai gerų dalykų. Pavyzdžiui, operatorinio meistriškumo studijose turėjome itin daug praktikos. Filmuodavome iki pasiutimo! Pamenu, kartais per vieną semestrą nu lmuodavau 7–8 trumpus darbus, iš kurių būdavo vienas kitas mano pačios, bet daugiausia bendradarbiaujant su režisūrą studijavusiais kolegomis. Jutau, kad trūksta laiko savo pačios idėjoms plėtoti. Labai norėjau studijuoti kino režisūrą, bet tada šios galimybės neturėjau – kursą LMTA rinkdavo tik tam tikrais metais. Po dvejų operatoriaus meno studijų metų įstojau į antrą specialybę – teatro režisūrą ir tęsiau studijas lygiagrečiai.
Be šių studijų, eidavau į mane dominusias loso jos, dailės istorijos, religijotyros ir kt. studijas Vilniaus universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Aktyviai lankiausi ir savanoriavau festivaliuose. Atrodė, nelikdavo nė vienos laisvos minutės.
Teatro režisūros studijose jaučiausi šiek tiek nepritampanti, tiksliau, nelabai norinti pritapti. Įsivaizdavau, kad studentams turėtų būti paliekama daug daugiau laisvės, pasigedau atvirumo ieškojimams, rezultatai buvo kreipiami
Repertuarinio teatro standartas mane kiek gąsdino, panūdau vėl atsigręžti į tikrovės kadravimą – šis noras ir atvedė į dokumentikos studijas. Beje, drauge su Vaiva Grainyte ir Lina Lapelyte dar kurdamos šiuolaikinę operą „Geros dienos!“ apie dešimt kasininkių ir neišvengiamą vartojimo ratą taip pat žiūrėjome į tikrovę, tik stilizuotai. Prie teatro sugrįžau tik dėl to, kad suintrigavo Vaivos ir Linos kvietimas bendradarbiauti.
– Pakalbėkime apie kiną. Kokie filmai jums padarė didžiausią įtaką?
– Vaikystėje labiausiai į ekraną traukė Davido Lyncho serialas ,,Tvin Pykso miestelis“ ir beveik atsitiktinai „Skalvijoje“ pamatyta Francois Tru aut retrospektyva. Jaunystėje godžiai ir ne po vieną kartą žiūrėjau visus Andrejaus Tarkovskio, Stanley Kubricko, Michelangelo Antonioni, Alfredo Hitchcocko, Johno Cassaveteso, Krzysztofo Kieslowskio, Chantalio Akermano, Roberto Bressono, Carloso Sauros, Fredericko Wisemano, ankstyvuosius Wernerio Herzogo lmus. Dar vėliau domėjausi čia ir dabar neskubiai kuriančių Abbaso Kiarostami, Michaelio Haneke’ės, Ulricho Seidlo, Joannos Hogg, Jameso Benningo, Yorgos Lanthimos, Apichatpongo Weerasethakulo, Carloso Reygadaso kūryba. Kai kurie iš jų įkvepia dėl įspūdingos kino kalbos, kiti – dėl siužetų, dar kiti – dėl konceptualaus nuoseklumo. Sąrašas galėtų būti daug ilgesnis. Buvo laikas, kai per festivalius pažiūrėdavau po penkis lmus per dieną. – Kaip galvojate, ar dokumentika turėtų fiksuoti vien nuogą realybę? Kam teikiate prioritetą kaip žiūrovė?
Andrej Vasilenko nuotr. Operos-performanso „Saulė ir jūra“– Man labai patinka F. Wisemano terminas „realybės kcijos“ (reality ctions). Nors tikrovės reiškinys veikia kaip atspirties taškas, neverta apsimetinėti, kad dokumentika – tai nuoga realybė. Gali atrodyti, kad viskas taip ir buvo, bet juk iš tikrųjų lmą lmavai ir montavai, pavyzdžiui, ketverius metus. Dokumentika, kurią kuriu, yra tikroviška tik iš dalies. Stengiuosi atskleisti reiškinį iš pašaknų, bet tai nėra bandymas objektyviai atpasakoti istoriją, man patinka ieškoti konceptualios prieigos: kieno žvilgsniu žiūrime, kieno ausimis klausome, kokiu kampu pakylame ar nusileidžiame, kieno balsus girdime. Tai daug daugiau nei vien techniniai sprendimai. Filmą „Rūgštus miškas“ rodo tiek meno institucijos, tiek hibridinio formato festivaliai, VOD platformos, kuriose dažniau pristatomi vaidybiniai lmai. Kitas mano kūrinys, manau, bus dar toliau nuo nuogos realybės. Kaip žiūrovė, dažniausiai atsižvelgiu į nagrinėjamas temas ir rekomendacijas tų žmonių, kuriais labai pasitikiu, stengiuosi pamatyti ir draugų, kolegų darbus.
– Praėjo ketveri metai, tačiau jūsų nufilmuoti kormoranai vis dar skraido pasaulio ekranuose. 2018 m. pristatytas filmas „Rūgštus miškas“ neseniai rodytas Pietų Korėjoje. Kokie įspūdžiai jus lydi?
– Busane vyksta ne tik daug mažų, bet ir vienas didžiausių pasaulyje kino festivalių, kino kultūra ir kino industrija čia labai gyvybingos. Tai pajutau iš itin smalsių žiūrovų. Pats Busano kino centras, kuriame buvo rodomas lmas, –įspūdingas statinys, jo garsusis kabantis stogas yra milžiniškas ekranas. Kai tiek investuojama į pastato, kuriame rodomas kinas, architektūrą, supranti, kad turi būti daug investuojama ir į kiną.
– Jūsų filme atsiskleidžia turistų, tiek užsieniečių, tiek lietuvių, reakcijos į apmirusį Juodkrantės mišką, kuriame įsikūrusi didžiausia Europoje kormoranų kolonija, o kaip „Rūgštų mišką“ sutiko žiūrovai?
– Filmas sumontuotas taip, kad veikėjų nuomonės keliautų ir keistų kryptis, jis skirtas daugiasluoksniam reiškiniui pamatyti. Daug žiūrovų teigia, kad isto-
rija juos stipriai paveikė arba kad daug juokėsi, nors to visai nesitikėjo. Kai kurie tvirtina, kad šis lmas – visuomenės veidrodis, daugiau kalba apie žmones negu apie paukščius. Nemažai įspūdžių sulaukėme iš tų, kurie su parodyta vieta turi asmeninį santykį, patys joje lankėsi. Džiugina tai, kad daugelis pamatę lmą pakeičia nuomonę apie kormoranus. Dabar lmas rodomas VOD platformose, tad sulaukiame nemažai ir žiūrovų laiškų, žinučių.
Žinoma, sutikome ir labai kritiškai nusiteikusių žiūrovų, ypač kai „Rūgštų mišką“ rodėme pačioje Juodkrantėje. Tokių, kurie buvo aršūs tiek kormoranų, tiek mano pačios atžvilgiu. Labai ryškiai pamenu vieną moterį, teigusią, kad darome gėdą Lietuvai, pristatydami tokius bjaurius padarus pasauliui. Pritariau jai atkreipdama dėmesį, kad šis lmas daugiau kalba apie žmones negu apie paukščius. Įdomiausias žiūrovų klausimas: „Ar kormoranus galima valgyti?“ Ką gali atsakyti...
– Su garso režisieriumi Dovydu Korba esate filmo bendrakūrėjai, tačiau ir anksčiau jau buvote surėmę pečius kituose projektuose. Ką ši bendrystė jums davė?
– Tai labai produktyvus bendradarbiavimas. Kurdami „Rūgštų mišką“ dirbome nuoširdžiai tikėdami lmo idėja, net kai ilgai užsitęsė lmo kūrimo procesas. Buvo patogu, kad komanda nedidelė ir galima išlikti lankstiems. Pavyzdžiui, nereikia dar dvejus metus ieškoti nansavimo. Į daugelį idėjos įgyvendinimo poreikių žvelgėme betarpiškai, pavyzdžiui, ne samdėme aukštalipius, bet įgijome reikiamų įgūdžių, kad pavyktų įkelti kamerą į šimtamečių pušų viršūnes, įvaldėme droną ir t. t.
Turint stiprią nuojautą, kad vizija gali suveikti, daug kas tampa įmanoma net ir turint labai mažai resursų. Iš Dovydo pusės jaučiu tikrai labai didelį palaikymą, visada sulaukiu pagalbos. Dovana turėti bendradarbį, kuris neapsiriboja limitais „ką galiu padaryti, o ko nebegaliu“. Žinoma, kuriant vyksta darbų pasiskirstymas: lmuojant jis dažniausiai būna atsakingas už garsą, techninius sprendimus, o aš – už kadravimą ir režisūrą. Organizacinėmis užduotimis taip pat dalijamės.
– Koks įsimintiniausias „Rūgštaus miško“ filmavimo momentas?
– Prasidėjo lietus, o mūsų technika nebuvo apsaugota nuo drėgmės. Smulki dulksna – nieko tokio, bet jeigu pliaupia – labai blogai. Reikia virš įrangos laikyti skėtį ar kažką panašaus. Kaip tyčia, užklupo liūtis. Dovydas sako: „Turime
DOKUMENTIKA, KURIĄ KURIU, YRA TIKROVIŠKA TIK IŠ DALIES. STENGIUOSI ATSKLEISTI REIŠKINĮ IŠ PAŠAKNŲ, BET TAI NĖRA BANDYMAS OBJEKTYVIAI ATPASAKOTI ISTORIJĄ, MAN PATINKA IEŠKOTI KONCEPTUALIOS PRIEIGOS.
susirinkti techniką.“ Aš kylu į tokį palinkusį medį, kai staiga, jau pasiekusi pusiaukelę, pamatau, kad atvažiuoja grupė turistų. Sušunku: „Dar ne! Dar palikim.“ Dovydas meta garso įrašymo aparatūrą, palieka ją aikštelėje ir išeina, o tuo metu laiptais užkopia naujieji atvykėliai. Aš vis dar medyje, apsimetu kontempliuojanti miške. Tie žmonės pasižiūri į mane, jaučiu jų nuostabą, bet tada jie nusisuka ir pradeda kalbėtis apie Gitlerio (taip, Gitlerio!) bunkerį. Tai viena iš labai svarbių ir kartu viena juokingiausių lmo scenų. Vertėjo sušlapti.
– Jūsų bendradarbiavimas su L. Lapelyte ir V. Grainyte prasidėjo nuo operos „Geros dienos!“, o vėliau tęsėsi operoje-performanse „Saulė ir jūra“. Kokia jūsų komandinio darbo dinamika?
– Muzikoje neišsiversi be kompozicijos, teatre – be režisūros, dramaturgijos. Mūsų atveju vienodai reikšmingi ir labai tarpusavyje susiję yra visi šie elementai. Atrodytų, su Vaiva ir Lina turime skirtingus atsakomybių laukus, tačiau koncepciją, vaizdo, teksto, muzikos dramaturgiją plėtojame bendrai. Visos turime panašų skonį. Nors tikrai pasitaiko ilgų diskusijų, nuomonių išsiskyrimų, tačiau labai gerbiame viena kitos vizijas. „Geros dienos!“ atveju Vaiva su Lina sumanė išbandyti operos raišką, nuo to prasidėjo mūsų bendradarbiavimas. Vaiva pasiūlė idėją, vėliau ją vystėme drauge. Panašiai nutiko su „Saule ir jūra“, ją lėmė noras pratęsti mūsų bendradarbiavimą. Mūsų trio praktikai labai padeda kiekvienos iš mūsų individuali raiška, ir atvirkščiai. Rakursą iš viršaus ir antropologinį narvą primenančią formą įkvėpė „Rūgštaus miško“ kūrimo patirtis – rakursas į žmoniją iš aukštai. Kilo mintis, kad pliažas yra įdomus visuomenės veidrodis, tartum zoologijos sodas, vieta, kurioje galima patyrinėti žmonių rūšį, ir tam vėlgi labai palankus rakursas iš aukštai, iš nežmogiškos perspektyvos.
Personažus šioms dviem operoms kūrėme skirtingai: „Geros dienos!“ aktorių atranka įvyko, kai jau turėjome sugalvojusios konkrečią koncepciją, o štai „Saulėje ir jūroje“ žmones kvietėme į visiškai atvirą atranką, žinojome tik kad norime surinkti kuo įvairesnių
žmonių. Atėjo ir tokių, kurie patys įkvėpė veikėjų portretus. Potencialiems personažams Vaiva pasiūlydavo teksto fragmentų. Lina iš karto išbandydavo tam tikras melodijas. Diskutuodavome, kuri tinka labiausiai, ką būtų galima plėtoti kita linkme, kaip plėtoti bendrą piešinį.
– Žiūrovai mato jau galutinius rezultatus, apdovanojimus ir retas kuris susimąsto apie iki jų nueinamą kelią. Ar statant minėtas operas kilo daug sunkumų?
– Abiem atvejais tai buvo sudėtingi ir ilgi procesai. „Geros dienos!“ atveju veikėme po Anos Ablamonovos vadovaujamos „Operomanijos“, NOA festivalio organizacijos stogu. Dabar tai jau puikiai žinoma, kokybę ir originalų kuratorinį mąstymą įrodžiusi organizacija, bet kuriant „Geros dienos!“ tai dar buvo tiek mūsų trio, tiek prodiuserių kompanijos aušra. Ambicingas projektas, maži resursai, reikėjo komandos narių pasitikėjimo, negalėjome sau leisti net išsimokėti algų. Vėliau, kuriant „Saulę ir jūrą“, tapo paprasčiau, nes jau keliavome po pasaulį su pirmu kūriniu, buvome šiek tiek žinomos ir Lietuvoje, tad buvo kiek lengviau prikalbinti dainininkus dalyvauti projekte, nors jo libretas dar nebuvo parašytas, muzika nebuvo sukurta. Vėliau įdėtos pastangos pasiteisino, staiga kūrinys buvo išrinktas atstovauti Lietuvai Venecijos meno bienalėje, buvo įvertintas, pradėjo gastroliuoti, keliauti po pasaulį. Tai tie pirmieji darbai, veikimas pasitikint, kad nebus blogai, visiems dalyvavusiems projekte tapo savotiška investicija. Pirmieji pasirodymai buvo sunkiausi, dabar viskas daug lengviau. Gruodį „Saulė ir jūra“ žiūrovus pakvietė į Vilniaus taksi parką – sumanymą lydėjo daug įvairių iššūkių, tačiau turėjome puikią komandą, kuri viso proceso metu leido tikėti, kad viskas pavyks.
– Kur jūsų šiuolaikinė opera banguoja toliau?
– Grįžome iš gastrolių Ispanijoje, Portugalijoje, netrukus keliausime į Australiją, Čilę, Argentiną. Vėliau galbūt pagaliau turėsime išsvajotą poros mėnesių pauzę. Šie metai irgi suplanuoti gan intensyvūs. Norėtume aplankyti ir Kauną, kur taip pat yra taksi parkas.
Gabrieliaus Jauniškio nuotr. Tizianos Tomasulo nuotr. Kadrai iš lmo „Rūgštus miškas“ Operos „Geros dienos!“ akimirka akimirka
Rašė Tomas Ivanauskas
Laura Kutkaitė – jaunosios kartos teatro režisierė. Jos naujausias spektaklis „Sirenų tyla“, pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), tarptautiniame Europos jaunųjų režisierių teatro festivalyje „Fast Forward“, Dresdene, laimėjo geriausio spektaklio apdovanojimą. Spektaklis kalba apie psichologinį ir zinį smurtą prieš moteris, #MeToo ir kitas skaudžias ir aktualias socialines šiandienos problemas. Su Laura kalbėjomės Paryžiuje, kur ji rezidavo tarptautinėje teatro kūrėjams skirtoje rezidencijoje.
– Laura, papasakok, ką veiki Paryžiuje? – Esu teatro kūrėjų rezidencijoje Airijos kultūros centre. Tai „Sirenų“ festivalio, Teatro informacijos centro, Lietuvos kultūros instituto ir Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje naujas projektas. Stengiuosi pamatyti kuo daugiau spektaklių, performansų, plečiu profesinių kontaktų ratą. Lankausi ir susitinku su teatrų ar kitų kultūrinių erdvių atstovais ne tik pagrindiniuose Paryžiaus teatruose, tokiuose kaip „Odeon“, bet ir priemiesčiuose. Pavyzdžiui, Bobinji „MC 93“ teatras yra labai įdomus, nes stengiasi į visus kūrybos procesus įtraukti vietinę to priemiesčio bendruomenę. Jei ten dirbi, privalai atsižvelgti į aplinką. Man tokios vietos labai įdomios ir priimtinos. Dėl to man labai patinka, pavyzdžiui, „Nowy Teatr“ Varšuvoje, kuris įsikūręs ne centre, bet miegamajame rajone, tarp gyvenamųjų blokinių namų, ir atvykęs į spektaklį matai, kad vaikai žaidžia tiesiog teatro kieme, teatras neatsiskyręs nuo žmonių. Grįžtant prie rezidencijos – šis laikas skirtas pažintims ir investuoti į save. Galbūt kas nors po kažkiek laiko prisimins, kad su viena tokia lietuve dirbo kartu, įdomiai kalbėjosi prie puodelio kavos, ir pakvies į bendrą projektą. Galbūt ir ne.
– Neseniai tavo režisuotą spektaklį „Sirenų tyla“, kurį dažniausiai rodote Vilniuje, buvo galima pamatyti Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje. Kaip publika spektaklį priėmė provincijoje? – Varėnoje jaunesni žmonės spektaklį priėmė gerai, atrado daugiau sąlyčio taškų nei senoji karta, kuri linkusi daug emocijų, mano manymu, kaip sakoma, sušluoti po kilimu. Mes iki šiol su aktorėmis juokaujame apie frazę, kurią išgirdome iš Varėnos teatro festivalio žiuri narių: „Spektaklis puikus, aktorės nuostabios, bet tema... – tada stoja ilga tyla. – Yra kaip yra.“ Viena vertus, tokia nuomonė parodo, kad ne veltui šnekame šia tema, bet, kita vertus... Tokiose išsakytose mintyse aš jaučiu ir skaudulį. Dabar, atrodo, vyksta nemažai diskusijų, kaip teatras ar kūryba apskritai gali kažką pakeisti. Aš tikriausiai nestatyčiau spektaklių, jei galvočiau, kad kūryba nieko negali pakeisti. Ypač kalbant apie „Sirenų tylą“ matyti, kad vyksta kismas. Tik visi žmonės, kurie mums išsako savo nuomones, daro tai privačiai. Nėra noro ar drąsos apie tai kalbėti viešai. Daugeliui vis dar atrodo pavojinga ar gėda ne tik apie tai kalbėti, bet net ir viešai pritarti tam, ką mes rodome. Net ir po spektaklio premjeros vykusiame susitikime su žiūrovais jie daugiau mus klausinėjo apie smurto temą, tačiau patys savo nuomone nesidalijo. Po premjeros kritikai rašė, kad mes lyg ir drąsios, bet veikiausiai mums pritrūko drąsos spekta-
Laimos Stasiulionytės nuotr.
klyje naudoti tikrus vardus. Tai buvo labai sąmoningas sprendimas. Kas iš to, kad mes būtume naudoję tikrus vardus? Lietuvos meno pasaulio žmonės ir taip juos žino, spektaklyje atpažįsta, o ką jie reiškia kitose šalyse? Mes norėjome sukurti atpažįstamas situacijas, o ne rodyti paskalas. Pavyzdžiui, mano mama yra mokytoja ir aš labai gerai žinau, kad tos profesijos moterys taip pat nemažai žeminamos. Galbūt tai kada nors irgi bus vieno iš mano būsimų spektaklių tema. Nemažai mamos kolegių žiūrėjo spektaklį ir sakė, kad beveik visos situacijos joms atpažįstamos.
– Man po tavo spektaklio buvo pora keistų dalykų. Teatro ir meno pasaulio žmonės žino, apie kokius konkrečius asmenis kalbama „Sirenų tyloje“. Tačiau tie asmenys ir toliau dirba, kuria spektaklius, filmus. Jie niekur nedingsta. Jie toliau dirba su tais pačiais aktoriais, kurie tavo spektaklyje apie juos kalba. Kodėl taip yra?
– Dėl to, kad iš esmės tai neįtikėtinai kompleksinė problema. Iš dalies suprantu aktorius, kurie vis vien eina dirbti su tais, kurie juos vienaip ar kitaip žemina, nes teatro žmonėms labai sudėtinga išgyventi, jie turi dirbti daug darbų, nesusijusių su kūryba, ir jei tik jie gauna progą užsiimti tuo, kuo iš tiesų trokšta, – teatru, jie tą progą ir čiumpa. Kita šios temos pusė – tam tikro lygio oportunizmas. Jis egzistuoja ne tik tarp aktorių, bet ir kūrybinės komandos, teatro administracijos ir pan. Jeigu tai yra tik tam tikra tavo dalis, tai dar žmogiška, bet jei tai tampa tavo asmenybės ašimi, tai jau problema.
– Pagarba teatrui, kad leido kurti šia tema?
– Kai į šį projektą pasikviečiau dramaturgę Teklę Kavtaradzę, ji labai atsargiai žiūrėjo į darbą tokiose institucijose. Mes ilgai su ja diskutavome, ar gerai, kad kalbėsime šia tema viename iš teatrų, kur realiai viskas ir vyksta. Tačiau mano pozicija buvo tokia: kai vyksta tam tikras protestas, revoliucija, tu eini į patį širšių lizdą, ten iškeli naują vėliavą ir paskelbi savo manifestą. Be to, tai yra pagrindinis mūsų teatras, kuris savo resursais gali suteikti galimybę, kad ši tema pasiektų kuo daugiau žmonių. Kita vertus, dabar pagalvoju, tikriausiai pasielgiau kaip tos sirenos, kurios suvilioja balsais ir grožiu, o kai priplauki arčiau –pražudo. Tai yra mano debiutinis spektaklis LNDT. Pradžioje teatrui siūliau visiškai kitą medžiagą ir jau ruošiausi ją statyti, bet viduje jaučiau, kad kažkas ne taip. Jaučiau, kad reikia kažkokio manifesto, kažko, kas man labai rūpi ir dėl ko skauda, dėl ko niežti. Tada pasiūliau šią idėją, bet labiau akcentavau Homero „Odisėją“, sirenas ir pan., o dokumentines aktorių istorijas paminėjau lyg tarp kitko. Žodžiu, tai buvo tam tikra taktika.
Be to, mums pasisekė, kad šį kūrinį teatro vadovybė savo akimis pamatė gana vėlai – gal likus savaitei iki premjeros. Tai buvo viena įdomiausių dienų mano gyvenime. Sėdėjau jiems už nugarų, kartais nueidavau pažiūrėti iš šono į jų akmeninius veidus. Tai buvo meta teatras! Po spektaklio premjeros vadovybė kalbėjo saugiai, atidžiai rinkdama žodžius. Tam tikra prasme, sukurdama šį spektaklį LNDT, padariau apgavystę. Tokia apgavyste esu labai patenkinta.
– Man labai įdomu, kas tau atrodo gera spektaklio recenzija?
– Sunkus klausimas. Kas man apskritai yra recenzija? Manęs apie tai jau klausė ir aš mažumėlę prisišnekėjau. Čia tokia kompleksinė visos Lietuvos teatro kritikos problema! Kiek daug recenzijų būna tiesiog spektaklio atpasakojimas... Arba, pavyzdžiui, pas mus beveik nieko nerašoma apie aktorius... Kas man yra recenzija? Tai kažkas, ką įdomu paskaityti, jeigu tą rytą atsikėlei gera koja iš lovos. Jeigu ne, tai būdas, kuriuo pas mus šiuo metu yra rašomos recenzijos, gali ir sužeisti. Pavyzdžiui, aš labai džiaugiuosi, kad „Sirenų tyla“ turi stiprią socialinę temą, kuria tikime, antraip neigiamos recenzijos būtų itin palaužusios, o šiuo atveju tema yra didesnė už bet kokią kritiko nuomonę. Taip, vis dėlto buvo viena recenzija, apie kurią gal du mėnesius galvojau. Pirmą kartą susidūriau su tuo, kad tai mane emociškai paveikė. Nors tai veikiau buvo ne recenzija, o socialiniuose tinkluose paskleista nuomonė. Čia, beje, dar viena tema, kuri mane domina. Pas mus visos didžiosios recenzijos ir egzistencinės diskusijos vyksta feisbukuose, po kažkieno įrašais, komentaruose, ir tai man labai nepatinka. Kartais nesuprasi, kodėl tai vyksta, ir dar iš tokios subjektyvios, kandančios pusės. Atrodo, kad tave kritikuoja ne kaip kūrėją, kas turėtų būti recenzijoje, bet kaip asmenį, nors tu net nesi su tuo žmogumi pažįstamas. Ir, aišku, kai tai skaitai po premjerų, kai pats esi pačios keisčiausios emocinės būsenos, tai išvis nieko nesupranti ir nežinai, kaip nereaguoti skaudžiai. Gal kada nors to išmoksiu. Vis dėlto, mano taisyklė – kad ir ką kas parašytų, padėkok ir eik toliau kurti. Mažiausiai reikia veltis į feisbuko diskusijas. Galų gale tai mažumėlę žema. Visa tai matydama aplink, pamenu, kad jau pirmame kurse sau daviau pažadą nesivelti į diskusijas apie kūrybą socialiniuose tinkluose.
– Tačiau niekur kitur daugiau tokių diskusijų nevyksta.
– Turėtų vykti. Čia ir įdomiausia, nes labai dažnai daug kas būna susiję ne su meno kūriniu, kurį turėtume analizuoti, o su nusitaikymu į asmenį. Įdomu, kiek tau žmogus pasakytų, jei sėdėtų šalia? O feisbuko karžygiai – tai...
– Ar tu pati žiūri kiekvieną savo spektaklį?
– Taip, kol kas tik vieną praleidau. Čia kažkokia kūrėjų liga. Suprantu, kad reikia paleisti ir pasitikėti aktoriais. Arba čia kažkoks mazochizmas ateiti ir kiekvieną kartą išgyventi iš naujo, nors iš esmės jau nieko nepakeisi. Na, taip, gali pasakyti tam tikrų pastabų, bet...
– Gal tai normalu – juk įdomu, kaip spektaklis vystosi, keičiasi, bręsta.
Elenos Krukonytės nuotr.
MANE DOMINA MOTERS IR SEKSUALUMO TEMOS, BET ŽINAU, KAD KAIP TOKIOS JOS NE BŪTINAI EGZISTUOS MANO KŪRYBOJE VIEN ANT SCENOS.
– Na, taip. Man taip nutiko su spektakliu „Fedros meilė“ Oskaro Koršunovo teatre. Turėjome greitai įvesti aktorę, kuri šiame spektaklyje vaidino tik egzamino ir pirmosios premjeros metu. Ji jau buvo nėščia ir nusprendėme, kad dėl saugumo sumetimų geriau įvesti dublerę. Dabar, kai ji, jau pagimdžiusi vaikutį, grįžo į sceną, supratau, kaip žavu yra teatras, nes tai susiję su tuo, kaip tu, kaip žmogus, gyveni už teatro ribų. Su savo patyrimais, įspūdžiais, nuotykiais, šiuo atveju – vaiko gimimu, kas išvis viską apverčia gyvenime. Aktorei labai nedaug laiko prireikė sugrįžti. Nors spektaklis buvo rodytas gana senokai, aš žiūriu ir matau, kad viskas puikiai vyksta ir galiu būti rami. Aktoriai po pertraukos atrado dar kažkokių naujų spalvų, kurios yra labai taiklios. Taigi tas ėjimas į kiekvieną savo spektaklį gali būti ir iš fear of missing out. Tai ne tik teatre, visur galioja. Spektaklis vystosi, keičiasi, bręsta tiek, kiek aktoriai vystosi, keičiasi ir bręsta.
– Daug kartų paminėjai įvairias temas, kurios tave domina. Kokios tos temos, kurios tave dabar labiausiai jaudina?
– Prieš režisūrą studijavau loso ją Vilniaus universitete ir tai buvo labai kokybiškos studijos. Atėjus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) man
buvo didžiulis šokas. Pradėjusi studijuoti loso ją, norėjau būti akademike, bet gal po poros metų supratau, kad akademizme yra labai daug intelektualinės masturbacijos ir tokio kažkokio keisto prestižo, kuris man išvis nepriimtinas. Pats akademizmas man tapo visiškai nepriimtinas, o LMTA studijų kokybė tikrai nebuvo gera, nors ir žavėjo tuo, kad būtent to akademizmo nebuvo. Nemanau, kad įgijau profesinį išsilavinimą kaip režisierė. Ačiū Dievui, kad mūsų kursas buvo kartu su aktoriais, tai čia buvo ta tikroji mokykla. Ir ačiū, kad buvo tokių dėstytojų kaip Viktorija Kuodytė ir Darius Meškauskas. Manau, kad visko išmokau būtent iš jų –stebėdama, kaip jie savo profesinę patirtį perduoda mano kursiokams aktoriams. Dar –iš keturių dienų su Olga Lapina ir įvairių dirbtuvių užsienyje. Visada stengdavausi kažkur išvažiuoti, jei tik būdavo tokia galimybė. Norisi patirti, kokie metodai egzistuoja kitur, nes pas mus apskritai apie metodus nebuvo kalbama. Mano akimis, režisieriams tai buvo tokia situacija „plauk arba skęsk“.
Taigi, dėl šios ir kitų patirčių man labai įdomi edukacijos tema. Ir režisūros lygmeniu, ir asmeniškai, nes norėčiau dirbti su studentais. Gal net nebūtinai su studentais. Tikriausiai čia yra mano mamos įtaka. Ji yra iš tų tikrųjų pedagogų – jie, atrodo, tarsi dėl šio tikslo ir atėjo į šį pasaulį. Galbūt dėl to man teatre svarbiausia yra darbas su aktoriumi, su žmogumi. Susitikimas su kitu.
Tiesą sakant, aš net nesu sau tiksliai įsivardijusi mane dominančių temų, nes labiau iš kažkokio jausmo metuosi prie naujos temos. Apibendrinant –mane domina moters ir seksualumo temos, bet žinau, kad kaip tokios jos nebūtinai egzistuos mano kūryboje vien ant scenos. Man sunku įsivardyti temas. Jei randu geros medžiagos, man nesvarbu, ar ji atitinka temą, su kuria galbūt noriu save tuo metu asocijuoti. Pvz., yra puiki medžiaga, kurią iš pradžių ir norėjau statyti LNDT. Tai Hanocho Levino pjesė „Krumas“. Ji yra apie tokią situaciją, kai vis sakai sau, kad dar ne dabar, dar ne dabar, kažkada. Tau jau daug metų, bet viskas vis dar ne dabar.
Galiausiai kūrinyje viskas baigiasi pagrindinio personažo mamos mirtimi, ir jis sako: „Aš verksiu, bet dar ne dabar.“ Kartu tai ir praeinančio laiko tema, nors kitiems galbūt juokingai skamba. Man sako: kiek tau metų? 29-eri? Tai apie kokį praeinantį laiką tu gali kalbėti? Čia kaip tas įsitikinimas, kad jaunas žmogus negali pastatyti „Hamleto“, bet yra pavyzdžių, kad gali. Teatre tu išvis gali daryti, ką nori, ir nuo tavo amžiaus tai nepriklauso. Prarasto žmogaus tema man visada bus aktuali. Tai labai susiję su aplinka, kurioje užaugau. Iki devintos klasės ėjau į vidurinę mokyklą šalia namų, o dabar matau savo klasiokus, savo amžiaus žmones ir daugumos jų dužusius likimus. Mums nuo vaikystės kartojama „siek savo svajonių“, „nepamiršk svajoti“, bet realybė nebūtinai yra tokia, kuri gali tau leisti svajoti. Nebūtinai leidžia net ir prisiliesti prie svajonės. Mes pamirštame, kad svajoti yra privilegija. Šiandien savo gyvenime esu itin privilegijuota, nes tam tikra prasme pasiekiau savo svajonę – tapau režisiere ir dabar jaučiu, kad turiu rasti naujų svajonių.
– Ar yra temų, apie kurias net teatre negalėtum kalbėti?
– Manau, kad tikrai nėra. Čia gal labiau yra noro ir nenoro klausimas. Man atrodo, kad vienintelis dalykas, kurio tikrai negalėčiau daryti, ir dėl to yra baisu dabar, – negalėčiau daryti to, kas man būtų primesta iš šalies. Turiu dėl to problemą. Ne dėl kažkokios temos. Gali pasiimti bet kokią temą, svarbiausia yra tavo kaip režisierės prieiga. Viskas yra įmanoma. Man atrodo, kad mes mažai eksperimentuojame scenoje su tuo, kas galima ir kas negalima, mus labai greitai smerkia už bet kokį pabandymą eksperimentuoti. Eksperimentai neturi būti vykę, eksperimentai turi būti eksperimentai. Dėl to man labai patinka Naubertas Jasinskas, kuris nebijo eksperimentų. Jis daro savo, ir viskas, aš tai labai gerbiu. Beje, manau, kad negalėčiau scenoje naudoti gyvūnų, per daug juos myliu. Jie tyresni už žmones.
JEI PATI IŠGIRSČIAU, KAD KAŽKAS PASAKĖ, JOG NETURI GYVENIMO UŽ TEATRO RIBŲ, MIRČIAU IŠ JUOKO. NES TAI NEĮMANOMA.
– Kaip tau kilo noras būti režisiere?
– Visai natūraliai. Nuo šešerių metų šokau, taigi santykis su kūnu scenoje, kaip tokia tema, visada egzistavo. Kai man buvo septyniolika, ruošiausi studijuoti architektūrą, tuomet staiga mirė mano tėvas ir tai tikriausiai buvo priežastis, kodėl staigiai pasukau į loso ją. Ieškojau kažkokių atsakymų, bet nuėjau ten, kur tikrai jokių atsakymų nėra ir nebus. Per ketverius metus loso jos studijų man pavyko susigyventi su tuo. Tai suvokus man pavyko rasti kažkokią ramybę, o ne išprotėti nuo to, kad ieškojau atsakymų, bet jų neradau. Kaip jau minėjau, po loso jos studijų galvojau apie akademinę veiklą, bet supratau, kad negaliu vien sėdėti prie kompiuterio ar knygų, norėjau blaškytis ziškai. Studijuodama loso ją visus rašto darbus rašiau teatro tema. Taigi, atėjo laikas, kai supratau, kad noriu judėti, judėti su kitais ir galiu apie teatrą galvoti praktiškai, ne tik raštu.
– Ar aktorystė netraukia? – Į vaidybą stojau turbūt du kartus ir abu kartus neįveikiau net pirmo turo. Dabar dėl to labai džiaugiuosi, nes kai paskui iš pirmo karto įstojau į režisūrą, vis dar turėjau galimybę pereiti į vaidybą, bet man net tokios minties nekilo.
Tai dar tikriausiai susiję ir su mano charakteriu, nes aktoriui kartais reikia mokėti pabūti nuolankiam, mokėti šį tą ir nutylėti, o aš nežinau, ar turiu tokių sugebėjimų. Nors pati dirbdama iš aktorių to nuolankumo nereikalauju. Manau, kad kaip tik daugiau reikia rodyti charakterį. Tai susiję ir su „Sirenų tyla“, ir su akademija, kur tave, kaip aktorių, ruošia būti ne svarbiausią. Tačiau kodėl? Ne! Eikite, aktoriai, ir būkite svarbiausi! Jūs esate ant scenos, jūs viską darote, esminė teatro energija gyvena jumyse! Aš visada esu aktorių pusėje, aš jų gerbėja. Kaip režisierė laisvai galiu būti antra ar trečia.
– Ne, mano gyvenimas nėra teatras iš tos formaliosios pusės, nes neinu kiekvieną dieną į repeticijas ir dar neturiu tiek darbo teatre, kad sakyčiau, jog tai yra mano gyvenimas. Tu ir negali užsidaryti tiktai teatre ir tik kažką kurti.
Turi gyventi ir už teatro ribų, stebėti žmones, būti tarp jų, įsimylėti, mylėti, būti įskaudinta, patirti įvairiausių nusivylimų, džiaugsmų, euforijų. Man atrodo, kad kiekvienas režisierius turėtų per metus pastatyti du spektaklius. Ne daugiau. Kai atsiranda kūrybinis fabrikas, spektakliai būna labai sausi. Tačiau, kaip minėjau, vien iš teatro išgyventi vargu ar įmanoma, todėl galiu suprasti ir tuos, kurie kepa spektaklius vieną po kito. Aš mieliau pakepčiau sausainius mėnesį ar du. Būtina kažkiek atsitraukti nuo teatro, bet kartu tai ir neįmanoma. Vaikščiodama, ką nors žiūrėdama, vis užsirašau idėjų, kurios galėtų tikti vienai ar kitai medžiagai. Visą laiką apie tai galvoju. Man atrodo, kad už teatro ribų esu labai nuobodus žmogus. Ir nelabai turiu ką pasiūlyti. Kai tik pajaučiu, kad, be teatro, neturiu apie ką su kitu žmogumi pasikalbėti, labai išsigąstu.
Šiaip tai labai sudėtingas klausimas. Jei pati išgirsčiau, kad kažkas pasakė, jog neturi gyvenimo už teatro ribų, mirčiau iš juoko. Nes tai neįmanoma. Tai labiau susiję su identiteto klausimu ir man atrodo, kad mano identitetas dabar yra labai susipynęs su tuo, ką darau teatre. Man gal dar per anksti atsakyti į klausimą, ar tai yra gerai, ar ne. Štai spalio mėnesį aš kalbinau keliolika jaunųjų teatro kūrėjų – dramaturgų, režisierių ir pan. Kalbėjausi su tais, kurie arba dabar lanko, arba yra lankę terapiją. Terapijos metu labai atsiveria tos dilemos, kad negalima atiduoti savęs vienai veiklai, vien tik savo profesijai, nes tada griūva psichika. Iš šių pokalbių sukūriau valandos lmą, bet tai, žinoma, nereiškia, kad sau atsakiau į savo klausimus ar išsprendžiau savas dilemas šiais aspektais. Galbūt sau ir kitiems tik sukėliau daugiau klausimų, bet tikriausiai taip ir turi būti. Nesveika save pamesti savo profesijoje, bet kartu man tai yra taip gražu... Suprantu, kad nesveika idealizuoti teatrą, bet jei neromantizuočiau savo gyvenimo, jis man būtų neįtikimai pilkas, nuobodus ir gana sunkiai pakeliamas.
– Ar turi kur pabėgti? Muzika? Šokis? Kinas? Literatūra?
– Tikrai ne kinas, nes kinas manęs niekada labai netraukė. Nelabai mėgstu žiūrėti lmus, nors tai gali atrodyti keistai -juk daug kam kinas artimesnis nei teatras. Aišku, literatūra man yra turbūt pagrindinis dalykas. Su šokiu iki dabar turiu keistą santykį – myliu ir nekenčiu.
– Minėjai, kad, atvažiavusi į Paryžių, iš karto ėjai pasišokti? – Taip, bet zinis judėjimas man yra susijęs ir su mano psichologine gerove. Beje, turiu planų kurti spektaklius ir su šokėjais, ne tik su dramos aktoriais.
– Kas tave dabar labiausiai džiugina Lietuvos teatre?
– Mane džiugina tai, kad labai sparčiai gerėja moterų kūrėjų situacija. Tai tikriausiai susiję su tuo, kad mes visai kitaip bendraujame tarpusavyje. Turiu omenyje jaunąją kartą. Visi suprantame, kad esame tame pačiame mėšle. Gal „mėšlas“ čia ir nelabai tinkamas žodis, tačiau iš gebėjimo pasidalyti sudėtingomis situacijomis atsiranda pagarba vienas kitam. Tu palaikai, kai kitam sekasi arba nesiseka, nes žinai, kad rytoj tau pačiam gali kažkas nepasisekti. Man atrodo, kad mes tikrai labai atvirai dalijamės savo patirtimis šioje profesijoje. Man toks bendruomeniškumas yra labai gražu.
– Ar žiūri kolegų pastatymus?
– Į teatrą einu epizodiškai. Arba einu labai dažnai, arba visai neinu. Kartais iš anksto bijau blogo spektaklio, todėl neinu. Žinau, prastas bruožas, bet žmogiškas. Nors, tarp kitko, labai gerai yra mokytis iš prastų spektaklių, net pravarčiau nei iš gerų. Juk jeigu spektaklis geras, tada jis tave nukelia kažkur taip toli toli, kad net ir nesupranti, kaip veikia režisūros mechanizmai. Tikrai galėčiau daugiau eiti į kolegų spektaklius ir apskritai į teatrą, bet kartu žinau savo būdą – kaip kad meškos eina žiemos miego, taip ir man kartais reikia absoliučiai nuo visų atsitraukti.
Mortos Narkauskaitės nuotr. Elenos Krukonytės nuotr.
dvejus metus gastroliavome po Europą, keitėsi grupės nariai ir galiausiai atėjo laikotarpis, kai reikėjo padaryti kūrybinę pauzę.
2018 m. skridau pas mūsų būgnininką į Nyderlandus, parodžiau jam dešimt dainų, kurias buvau parašęs, užsidarėme kelioms dienoms studijoje ir per jas pabaigėme albumo kūrybos procesą. 2019 m. pasirodęs albumas „Into the Light“ buvo pirmas žingsnis modernaus metalo link, toliau ieškant savo unikalaus skambesio. Sugrojome sėkmingus šio albumo pristatymo koncertus ir nuvykome užkariauti legendinio „Wacken Open Air“ festivalio. Viskas klostėsi puikiai – turėjome suplanuotą rudens turą, gavome daug pasiūlymų iš skirtingų šalių atvykti 2020 m. Atrodė, kad pagaliau judame pirmyn ir darome tai, ką reikia, bet tada prasidėjo kovidas.
Manto
Apie Lietuvos metalo sceną rašome retai, nors ji tikrai verta dėmesio ir turi savo deimantų. Šį kartą dėmesį patraukė modernaus metalo atstovai „Awakening Sun“, kurie šio žanro vėliavą neša jau nuo 2011-ųjų. Grupės nariai – Ernestas Skripkiūnas (vokalas, gitara), Levis Abramovas (bosinė gitara), Kevinas van den Heiligenbergas (būgnininkas iš Nyderlandų) ir Pavelas Danielsas (gitara) – 2022 m. pristatė ketvirtąjį „Awakening Sun“ studijinį albumą „Heaven Is Whatever“. Jį rekomenduojame paklausyti smalsiems melomanams, o mes, albumui grojant kiek tyliau, fone, pasikalbėjome su grupės lyderiu Ernestu ir bosistu Leviu apie muziką, metalo sceną, įkvėpimą ir artimiausius planus.
– Papasakokite apie grupės ištakas. Kas buvo tie pavyzdžiai, kuriais tada sekė grupė? Kokie šalies atlikėjai jus įkvėpdavo?
Ernestas: 2011 m. buvo vienintelis tikslas – groti. Norėjome groti kažką sunkaus, energingo. Neturėjome konkrečios idėjos ar vizijos. Noras groti sunkiąją muziką ir kuo daugiau koncertuoti buvo labai stiprus, tad per šešis mėnesius sukūrėme, įrašėme ir išleidome mūsų debiutinį albumą „Sold Out“. Grupės, kurios tuo metu patiko ir galbūt turėjo įtakos kūrybai, buvo „Amon Amarth“, „Hipocrisy“ ir tikrai dar kažkas, bet dabar nepamenu. Lietuviška metalo scena tuo metu nebuvo įdomi, tad įtakos mums neturėjo.
– Esate išleidę jau keturis studijinius albumus. Kuo ypatingas kiekvienas etapas? Kuo labiausiai jie įsiminė ir kaip augote su kiekvienu albumu?
Ernestas: Dabar, žvelgiant į praeitį, atrodo, kad visa ši kelionė buvo būtinas muzikinis brandos kelias. Visą šią kelionę galima būtų padalyti į penkias dalis.
Pirmasis albumas „Sold Out“ buvo labai paprastas, su primityviomis būgnų partijomis ir ne iki galo aiškiomis tekstų idėjomis.
Manto
Albumas „Heaven Is Whatever“ –nauja pradžia. Tai pirmas grupės „Awakening Sun“ albumas, prie kurio dirbo visi nariai. Jis buvo sukurtas ir parašytas per 2020-uosius. Kiek vėliau, kai prie grupės prisijungė mūsų naujasis gitaristas Pavelas, albumas buvo papildytas įvairiomis gitaros partijomis, ambiento garsais, elektronika ir tiesiog įgavo kitokį skambesį.
– Kokia ir kokio dydžio Lietuvos sunkiosios muzikos scenos auditorija? Kuo Lietuvos gerbėjai skiriasi nuo užsienio gerbėjų?
Levis: Įdomi ta mūsų metalo scena. Turime gana platų žanrų spektrą ir grupės nebijo eksperimentuoti. Yra labai kokybiškų ir didelį potencialą turinčių grupių. Kai kurios netgi turi sutartis su rimtomis, metalo scenoje gerai žinomomis užsienio leidybos kompanijomis. Visgi sakyčiau, kad Lietuvos metalo auditorija mėgsta greitesnį ir sunkesnį metalą, tad daugiausia turime black’o ir death’o. Atsiranda ir nemažai naujų grupių.
Ernestas: 2021-aisiais labai nudžiugino renginys „Mercury Booking Showcase“, kuris įrodė, kad sunkiosios muzikos scena Lietuvoje yra. Jeigu lietuviškos sunkiosios muzikos grupės surenka apie 500 žiūrovų į tokio tipo renginį, manau, turime kuo džiaugtis. Žinoma, žiūrint su kuo lyginsime. Užsienis – platus, bet, kaip pavyzdį imant Vokietiją arba Lenkiją, ten sunkiosios muzikos scena labai įvairi, pilnas sales renka tiek oldskūleriai, tiek modernų metalą grojančios grupės. Pas mus modernaus metalo scena kol kas dar tik auga.
– Kuo išsiskiria metalkoro / hardkoro grupės? Kokia jų situacija muzikinėje scenoje? Ar sunku joms užkariauti auditoriją savo kūryba? Daugiau dėmesio jos sulaukia iš Lietuvos ar užsienio? Ernestas: Metalkoro / hardkoro grupės išsiskiria išvaizda – jų nariai neatrodo kaip metalistai (juokiasi). Tiesiog tai kitokia muzika. Ypač hardkoras yra artimas žanras pankrokui, juos jungia ir panašios politinės pažiūros, kova už lygias teises ir t. t. Metalkoras – aš pats jau nesuprantu, kas tai yra. Man tai visada buvo žanras, kuriame visi daro pritūpimus, jame yra daug energijos ir laužytų
ritmų, bet dabar, matyt, situacija pasikeitė ir metalkoras yra kaip modernaus metalo sinonimas.
Dėl auditorijos – manau, kad bet kurią auditoriją sunku užkariauti. Reikia kurti originalią, kokybišką muziką ir tikėtis, kad pavyks. Mes visada sulaukdavome daugiau dėmesio ir susidomėjimo iš užsienio, bet, pasirodžius vėliausiam albumui, „Spotify“ statistika rodo, kad Lietuva yra tarp penkių labiausiai klausančių šalių, ir dėl to labai džiaugiamės.
– Kokie grupei buvo pastarieji pandemijos metai?
Levis: Pandemijos metus praleidome kurdami. Turėjome daugiau laisvo laiko nei paprastai, tad galėjome leisti sau daugiau pasėdėti prie dainų struktūros ir mažų detalių. Ernestas daugiau eksperimentavo su vokalu, ėjo į vokalo pamokas.
2021 m. birželį prie grupės prisijungė Pavelas, kuris įnešė naujų elementų į mūsų muziką kaip gitaristas ir prodiuseris. Tą vasarą įrašinėjome albumą pas Pavelą studijoje ir filmavome vaizdo klipus naujoms dainoms. 2022-aisiais pradėjome vie-
2021-AISIAIS LABAI NUDŽIUGINO RENGINYS „MERCURY BOOKING SHOWCASE“, KURIS ĮRODĖ, KAD SUNKIOSIOS MUZIKOS SCENA LIETUVOJE YRA.
šinti naują kūrybą ir ruošėmės pristatymo koncertams.
– Albumą pristatėte gegužės mėnesį „Lofte“ surengdami festivalį „Bundanti saulė“. Kodėl rinkotės tokią koncepciją?
Ernestas: Norėjome pakviesti daug skirtingų atlikėjų, kurie mums patinka, ir tada pagalvojome apie kitokią albumo pristatymo koncepciją. Labai tikiuosi, kad niekas nepasikeis ir jis taps kasmečiu pavasarį išlydinčiu festivaliu. Dabar jau planuojame 2023 m. festivalį.
– Kaip gimė albumas „Heaven Is Whatever“? Koks buvo ir kiek truko albumo kūrybos procesas?
Ernestas: Šis albumas gimė tamsių, industrinių Spaudos rūmų koridorių apsuptoje studijoje per pandemiją. Buvo labai keista nuotaika. Kai prasidėjo visi ribojimai ir viską uždarė, iš dalies labai džiaugiausi, nes nebereikėjo varyti per du darbus ir pagaliau viskas sustojo. Atsirado daugiau laiko muzikai, šeimai. Tačiau, iš kitos pusės, nebuvo aišku, kas bus toliau. Prisimenu, kai susitikome studijoje, atsidarėme viskio buteliuką, pritemdėme šviesas ir
džiaminome kelias valandas be sustojimo. Albumą pradėjome kurti su Leviu ir mūsų buvusiu gitaristu Vaidotu, kuris albumo kūrybos proceso metu atsiskyrė nuo grupės. Po kurio laiko, kai su Leviu sudėjome visus albumo griaučius, prie kūrybos prisijungė mūsų būgnininkas Kevinas ir galiausiai, prisijungus prie grupės gitaristui Pavelui, buvo sudėti visi paskutiniai taškai. Kaip jau minėjau, tai pirmas grupės albumas, prie kurio dirbo visi nariai, ir manau, kad tai yra svarbiausias skirtumas nuo ankstesnių darbų.
– Kas jums svarbiausia kūrybos procese? Kada jau būnate patenkinti rezultatu ir kokio jo tikitės?
Ernestas: Kūrybos procese labai svarbus nuoširdumas – tiek su savimi, tiek su grupės nariais. Taip pat – pasiruošimas. Prieš važiuodamas į studiją Ukmergėje, pas mūsų gitaristą Pavelą, aš gal tris kartus įrašiau vokalą albumui ir pusmetį ruošiausi tam, kad vokalines partijas galėčiau atlikti taip, kaip noriu, ir vėliau tai pakartoti gyvų pasirodymų metu. Rezultatu būname patenkinti tada, kai muzikoje visko užtenka. Kai nebėra jausmo, kad kažko trūksta, nes neiš-
vengiamai atsiras noras keisti tas kompozicijas ateityje.
– Kas yra jūsų įkvėpimo šaltiniai?
Ernestas: Ambicijos, liūdesys, džiaugsmas, noras būti geresniems. Noras parašyti muziką, kuri galbūt taps bilietu į pasaulines gastroles. Daug visko, sunku sukonkretinti.
– Jau prabėgo visai nemažai laiko nuo albumo pasirodymo. Kokių atsiliepimų apie jį sulaukėte?
Ernestas: Labai nudžiugino žmonių atsiliepimai jau po pirmojo singlo pasirodymo ir jautėme, kad šitas albumas gerokai praplės mūsų klausytojų ratą. Sulaukėme daug komplimentų iš žmonių, kurie anksčiau neklausė arba net nemėgo mūsų grupės. Prie mūsų gerbėjų prisijungė daug naujų klausytojų. Nustebino minia žmonių festivalyje „Devilstone“, kurie klausė mūsų pasirodymo per liūtį ir šaukė kartu negailėdami balso stygų.
– Kas toliau? Kokie artimiausi planai, tikslai ir norai?
Ernestas: Nauja muzika, nauji klipai. Jau kuriame, jau darome. Bus kietai (šypsosi).
Kad ir kokie įdomūs ar nuobodūs būtų klausimai, visuomet didesnis dėmesys skiriamas atsakymams. Atsakydamas (ir klausdamas, žinoma, bet šįkart ne apie tai) žmogus tarytum išsiduoda – jis beveik visuomet atveria savo vidų, pasako daug daugiau, negu buvo jo klausiama. Gali klausti, pavyzdžiui, kokia jo mėgstamiausia spalva, ir čia staiga išnirs perskaitytos knygos, savivertės laipsnis, savitas požiūris (į klausimą, klausiantį ir apskritai gyvenimą), tapybos žinios, dabartinė nuotaika, užgniaužtos svajonės, malonus ar nelabai praeities įvykis, humoro jausmas, net kokios nors ne visuomet akivaizdžios charakterio savybės. Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys tą patį – net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šiame numeryje – aktoriaus ir TV laidų vedėjo Eimučio Kvoščiausko atsakymai.
1. Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?
Labas. Man sekasi gerai. Visada taip sakau, net jei būna ir nelabai sėkmingas laikotarpis. Sėkmė man savotiškas adrenalinas. Nereikia jos kasdien, bet be jos turbūt negalėčiau. Tonizuoja eiti pirmyn.
2. Kas (tau) yra laimė?
Oi, apie laimę turbūt daug parašyti būtų galima: tai tokia vidinė ir kartu išorinė žmogaus būsena, kai jis spinduliuoja tokia gera energija, ir nesvarbu, ar kaip nors garsiai, ar tyliai sėdi kamputyje šypsodamasis. Turbūt tai pilnatvės jausmas. Noras būti geram visam pasauliui ir sykiu dalytis visu gėriu su aplinkiniais.
3. Jeigu reikėtų rinktis – būtum labai labai didelis ar labai labai mažas?
Norėčiau būti vidutinis. Man atrodo, toks ir esu. Vidutiniam būti yra labai gera.
4. Su kuo svajotum papietauti? Šiuo metu su Putinu. Kodėl? Todėl kad po pietų su manimi pasaulis jo daugiau...
5. Koks didžiausias melas pasaulyje, kuris, ačiū Dievui, egzistuoja? Manau, kad religijos yra šventas melas. Tačiau jos turi egzistuoti – kitaip pasaulyje būtų didžiulė netvarka.
6. Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?
Nukeliaučiau ten, kur man buvo labai sunku, pasakyti, kad viskas bus gerai.
7. Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga... Vaistų nuo visų sunkių ir mirtinų ligų.
8. Kur ir kam geriausia leisti pinigus? Kelionėms. Tai indėlis į akiračio plėtimą ir pasaulio pažinimą, kartais vertingesnį už sausą knygų ir mokslų krimtimą.
9. Kokia didžiausia žmogaus stiprybė? Meilė.
10. Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje? Laisvės.
11. Kiekvieną dieną tau būtina... Pamatyti ar išgirsti kažką gero nutikus šiame pasaulyje ar bent mažoje jo dalelytėje.
12. Sako: jei gali kurti (knygą, dainą, lmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), kurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti –nekurk. Kaip sakai tu? Daryk, ką sako tavo širdis. Jei nori kurti, tai ir kurk. Paskui, įvertinęs rezultatus, daryk išvadas.
13. Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?
Hmm. Kiekvienam skirtingai. Galiu rekomenduoti keliauti.
14. Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum? Plaukus pašalinčiau nuo tų vietų, kur jų nereikia, ir uždėčiau ten, kur reikia.
15. Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra... Volodymyras Zelenskis.
16. Patarimas sau kūrybinio kelio, karjeros pradžioje... Kantrybės ir neskubėti.
17. Koks didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas? Gyventi be kabelinės televizijos, kuri bruka dešimtis nereikalingų TV kanalų, kurių net nežiūri.
18. Jei turėtum visą mėnesį klausyti vienos tos pačios dainos, tai būtų... Amy Winehouse „Will You Still Love Me Tomorrow“.
19. Koks skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti? Ledai.
20. Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų. Nelabai mėgstu ir nemūviu jokių žiedų, nenešioju apyrankių, laikrodžių,
tad tebūnie atsakymas: gera nuotaika. Stengiuosi visada iš namų išeiti su ja.
21. Kas tau sunkiausia? Tai, kad pasaulyje yra tiek blogio ir netiesos.
22. Gražiausias žodis yra... Myliu.
23. Kokiam realiam žmogui (o gal personažui) trūksta paminklo ir kur? Stasiui Povilaičiui prie jūros. Pavyzdžiui, kur nors kopose iš Palangos pušyno žvelgiančio į jūrą.
24. Jei galėtum, kokio lmo ar serialo pabaigą pakeistum?
„Titaniko“. Kad nepaskęstų Džekas.
25. Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra... Vilniaus senamiestis.
26. Jei žmogui nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas? Sportui.
27. Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti... Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“.
28. Klaida, kurią mielai pakartotum. Jei jau tai buvo kažkokia klaida – norėtųsi ją ištaisyti.
Rašė Giedrė Ivanova
Repertuarą sekite www.atvirasratas.lt
Nekilnojamojo turto kainos, nors ir nestipriai, tebekyla, paskolų palūkanos, deja, taip pat. EURIBOR kyla, o žiniasklaida skaičiuoja, kiek spėję pasiimti paskolas mokės šiemet, ir svarsto, kokiomis sąlygomis bus suteikiamos naujos paskolos. Nerimo rinkose kontekste dar rudenį Vilniaus miesto teatras „Atviras ratas“ pristatė premjerą –Ievos Stundžytės režisuotą spektaklį „NT drama“ pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę. Ši žaisminga, tragikomedijos elementais pagardinta drama, pasakojanti apie gana rimtus šiuolaikinių suaugusiųjų iššūkius su itin netikėtais siužetiniais posūkiais, 2021 m. Heidelbergo (Vokietija) teatro festivalyje „Heidelberger Stückemarkt“ buvo įvertinta tarptautine pjesių autorių premija.
Šiuolaikiniame mieste skiriasi šiuolaikinė, ne santuokos, o nansinių įsipareigojimų saistoma pora: jis pirko butą, ji investavo palikimą – butas pagal dokumentus jo, o dokumentais nepatvirtintos skolos klausimas komplikuotas ir suteikia galimybę skirtingoms interpretacijoms. Tačiau ši drama ne apie nesantuokinių įsipareigojimų teisines peripetijas, bet apie nekilnojamąjį turtą, jo įsivaizduojamą
ir realią, nansinę, psichologinę ir emocinę vertes, apie bankų vaidmenį šiuolaikiniame gyvenime ir negailestingą jų poziciją žmogaus gyvenimo atžvilgiu.
Nedidukėje „Atviro rato“ studijos erdvėje spektaklio scenografė Laura Luišaitytė įkurdino kartoninį didmiestį, jo daugiabučius ir nedidelius, detaliai miniatiūriniais kartoniniais baldais apstatytus butus, turinčius virsti svajonių namais. Juose apgyvendinamos aktorių nešiojamos pieštinės jų personažų gūrėlės, taip 3D erdvėse įkuriant 2D gyventojus (kokius gyvenimus jie gyventų esant tokiai matavimų kombinacijai, lieka neaišku).
Labai realistine nesantuokinių skyrybų scena prasidedanti „NT drama“ po nekilnojamojo turto rinkos ir paskolų mėsmalės baigiasi fantasmagoriška kanibališka vakariene. I. Stundžytės spektaklyje yra situacijų komedijos, lėlių teatro, buitinės, psichologinės ir absurdo dramos elementų. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuriantys aktoriai Benita Vasauskaitė, Giedrius Kiela, Matas Pranskevičius ir Justina Smieliauskaitė į visas išorines aplinkybes reaguoja daugiau ar ma-
Rekomenduojama įsitraukusiems į nekilnojamojo turto ir paskolų rinką. Nerekomenduojama nemėgstantiems iracionalių siužeto posūkių.
žiau taip pat, tad žanro pokyčius stebėti gana sunku, juos užgožia buitis. Pasikeitimai spektaklyje vyksta lyg tarp kitko, juos nusineša beprotiška gyvenimo skuba, jungianti spektaklio scenas, tad netikėti pjesės siužeto posūkiai spektaklyje pribloškia vidinio lūžio ir motyvacijos stoka.
Spektaklyje žaismingai ir smagiai perteikiama bet kuriam kada nors ieškojusiam buto įsigyti ar nuomotis, lengvai atpažįstama pažinčių su netikėčiausiais būstų savininkais, agentais ir interjerais karuselė, susitikimų banke, mėginant įveikti nansinę biurokratiją, kančios. Dramaturgė realius paskolos suteikimo procesus paverčia žaismingomis scenomis su aitriu kapitalizmo kritikos prieskoniu. Deja, jau minėta skubi, sentencijomis jungiamų spektaklio scenų kaita nepalieka pakankamai erdvės ir laiko suskambėti aštresniems komentarams, perteikti šios idealią laimę žadančios ir kartu į žmogų kaip į grynai nansinę investiciją žvelgiančios, tad ir mirtį tik kaip potencialų nuostolį traktuojančios sistemos absurdiškumo. Socialinė kritika „NT dramoje“ pasislepia už utriruotų tipažų, komiškų situacijų, buities ir tarsi pradingsta.
Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt
Kaip kalbėti apie karą, kai jis visai čia pat, ranka (tiksliau, automobiliu) pasiekiamas? Naujausias ir bene daugiausia išankstinių (ikipremjerinių) diskusijų sukėlęs Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Erinijos“ pagal prancūziškai rašančio amerikiečių rašytojo Jonathano Littello 2006 m. romaną „Gero linkinčiosios“ siūlo atsigręžti į istoriją, prisiminti Antrąjį pasaulinį karą ir pasigilinti į nacistinės Vokietijos vykdytus nusikaltimus. Spektaklį sukūręs ir su juo teatro scenoje debiutuojantis pasaulyje pripažintas baltarusių kilmės ukrainiečių kino režisierius Sergejus Loznica scenoje konstruoja dokumentinių detalių pripildytą pasakojimą apie tai, kaip, pasak jo paties, „kuriamas mechanizmas, įgalinantis vieną grupę žmonių žudyti kitas“.
Šio mechanizmo (de)konstravimas ir yra pagrindinis pusšeštos valandos (su pertraukomis) trunkančio spektaklio tikslas ir veiksmas. Kita, mažiau sėkmingai artikuliuojama, todėl grandiozinio spektaklio sceniniame šurmulyje sunkiau užčiuopiama jo linija –karas bet kurį gali paversti ir žudiku, ir auka. Ar tokia spektaklio kūrėjų pozicija įtikinanti – kitas klausimas.
Spektaklis pradedamas visų, beveik 30 aktorių, įkūnijamų, vėliau priešingose pozicijose atsidursiančių personažų choru, kurį keičia pogromų vaizdai, o vėliau vis skirtinguose interjeruose vykstančios (scenografas Kirilas Šuvalovas), nesiliaujančios SS ir Vermachto kariuomenės diskusijos dėl to, kam labiau tinka žudyti, kurias keičia debatai, kaip žudyti efektyviau, paįvairinami eugenikos (toks daug gy-
venimų ir gyvybių kainavęs kvazimokslas, kuriuo rėmėsi ir naciai) postulatais ir karo prasmės dialektika. Ne veltui spektaklio a šoje – kraniometras (toks prietaisas žmogaus kaukolei matuoti), nemažai pasitarnavęs naciams rūšiuojant žmones. Kas bendro tarp spektaklio pavadinime minimų graikų keršto deivių ir šio prietaiso? Tirštasis J. Littelo romanas, kuriame gausu istorinių ir kultūrinių nuorodų ir interteksto. Tačiau sunkiau visa tai suvesti stebint „Erinijų“ spektaklio veiksmą. Spektaklio tekstas (scenarijaus autorius S. Loznica) preciziškai išvalytas, paliekant tik nacistinės Vokietijos kuriamo žudymo mechanizmo formavimosi istoriją beveik neutralaus stebėtojo Donato Želvio elegantiškai įkūnijamo SS karininko Maximilieno Aues žvilgsniu.
Nepaisant milžiniškų pastangų, gausios trupės, nuolat besikeičiančių dekoracijų ir vaizdo projekcijų, „Erinijose“ labai daug butaforijos ir labai mažai gyvybės. Jos čia, regis, sąmoningai atsisakoma: eliminuojant gyvus ryšius, reakcijas ir pokyčius, kuriama vaizdų pripildyta erdvė apmąstymams, o ne emocijoms. Tačiau nesiliaujantys elegantiškų nacių losofavimai, enciklopedinių žinių pripildyti monologai ir monotoniškos diskusijos ją užgožia ir suteikia informacijos, o ne skatina mąstyti, eksponuoja, bet ne komentuoja, nes nekuria ryšių su platesniais kontekstais, nepateikia politinės pozicijos, nekelia šiandien tokių aktualių pasirinkimo ir atsakomybės klausimų, o lieka butaforijos įrėmintose, preciziškai atrinktose aplinkybėse, kurių, remiantis spektaklio logika, pavieniai veiksmai pakeisti negali. Tad
mirtis čia butaforinė (kaip ir naujagimis, nacio išmetamas į šiukšliadėžę), ji statistinė, nes kūrėjai čia gilinasi ne į aukų, kaip dažniausiai pasitaiko, o į žudikų psichologiją ir pasakojimą. Viena vertus, teatre (ir kine) tai gana natūralu, bet, šiuo metu realiai vykstant karui scenoje minimose vietovėse, losofavimą apie karą norisi palikti taikos laikui.
„Erinijose“ susipina skirtingos teatro ir kino kalbos, be to, gerokai išsiskiria spektakliui suburtų skirtingų mokyklų aktorių sceninės egzistavimo tomis pačiomis aplinkybėmis formos, tad, vis keičiant sceninio žaidimo taisykles, režisieriui nepavyksta iki galo įgyvendinti visų išsikeltų tikslų. Stilistinė ir žanri-
nė įvairovė „Erinijose“ niekaip nevirsta vientisu sceniniu pasakojimu, galinčiu paskatinti siužetines ribas peržengiančias išvadas.
Vis klausiantiems, ar šis spektaklis antiukrainietiškas, kaip buvo nuogąstaujama žiniasklaidoje dar iki premjeros, galima atsakyti taip: ukrainiečių dalyvavimas Holokauste nėra šio spektaklio tema, tačiau visi civiliai, dalyvaujantys žudant, komentuojantys šaudomus ir niekinantys pro šalį einančius žydus, – ukrainiečiai. Tad pasakyti, kad nesvarstomas jų indėlis į žudynes, net jei iš istorijos žinome, kad nesunkiai galėtume juos pakeisti lietuviais (juk spektaklis sukurtas Lietuvoje) ar lenkais, negalima.
Rekomenduojama tiems, kuriems karas – tema intelektualiai diskusijai. Nerekomenduojama tiems, kuriuos šalia vykstantis karas skatina veikti.
Repertuarą sekite www.bekompanijos.lt
Kas yra meilė? Gal kiek keistokas, gal kiek nuvalkiotas, bet sunku paneigti, kad amžinas klausimas. Šiuolaikinės meilės istorijos kitokios nei Renesanso ar Romantizmo laikais, bet vis dar meilės, ir vis dar istorijos. Šiandien kitaip suvokiame ir save, ir kitą, kitaip įsivaizduojame ir (idealius) poros santykius. Tačiau mus vis dar veikia praėjusių kartų ir praėjusių amžių įsivaizdavimai, nusėdę mūsų pasąmonėje pasakų, dainų, vaidybinių ir animacinių lmų ir serialų nuotrupomis.
Kūrybinė „Be kompanijos“ komanda su šokėjomis ir choreografėmis Greta Grinevičiūte ir Agniete Lisičkinaite, dramaturge Sigita Ivaškaite ėmėsi šiuolaikinės romantinės meilės sąvokos tyrimo, remdamasi bendra kultūrine patirtimi ir asmeninėmis vienišos (lietuvių kalboje šis terminas turi neigiamą konotaciją, tad čia labiau tiktų „single“) ir įsipareigojusios moterų perspektyvomis. Tad šiuolaikinės moters pasirinkimai šioje meilės istorijoje įkurdinami tarp asociatyvios „swipe / slave“ opozicijos, kur galima rinktis nepriklausomybę ir atsitiktinius susitikimus per programėlę, arba priklausomybę kitam, kai turi įsipareigoti. Tačiau tarp šių dviejų visuomenėje dominuojančių pasirinkimų spektaklio kūrėjai brėžia dar dvi – meilės sau ir moterų ryšio linijas. Kertinis spektaklyje tampa iš pirmo žvilgsnio nereikšmingomis frazėmis perteikiamas savo vertės ir meilės sau būtinumo suvokimas. Šokėjų duetas scenoje ne tik atkartoja poroms būdingus judesius, cituoja kino lmus, bet ir palaiko viena kitą, tampa atsvara viena kitos istorijai ir požiūriui. Tad greta romantinės meilės būtinojo priedo – dviejų žmonių santykių – skleidžiasi ir kito santykio – draugystės, kuri, kaip ir meilė, besąlygiškai atvira skirtumams, tema.
Ilga, stačiakampė scenos aikštelė, padengta baltu linoleumu, primena podiumą (scenografė ir kostiumų dailininkė Morta Nakaitė), kuriuo lydimos Dominyko Digimo elektronikos juda, veikia, savas istorijas kūnais ir pasakojimais (de)konstruoja efemeriškais kostiumais apsivilkusios save ir viena kitą nuolat lmuojančios šokėjos. Taigi atviroje ir sterilioje, tačiau išorinės akies nuolat stebimoje erdvėje eskiziški, efemeriški, lengvai plazdantys M. Nakaitės kostiumai ne tik atliepia šiuolaikines mados tendencijas, bet ir papildo prasminį spektaklio lauką: permatomi balti marškiniai ir tokia pat perregima žalia suknelė – tarsi menamos prabangos, tobulo grožio projektas, tarsi svajonė, kurią galima pasimatuoti, kuria galima dalytis, kurią galima ir išaugti.
Šokio spektaklis „I Slave: šiuolaikinė meilės istorija“ – maksimaliai koncentruotas minimalių veiksmų ir priemonių darbas. Čia maišosi daugiakultūriai pasakojimai, pasakų, stereotipų, lmų ir lyčių vaidmenų kaitos skaidulos ir elementai. Ironiją keičia nusivylimas, sarkazmą –romantika, o lmų (ir ne tik) citatas –asmeniniai pasisakymai. Užuominos ir citatos miniatiūrinės, bet aiškios, gerai žinantiems – nesunkiai atpažįstamos, tad pats spektaklis – minčių ir suvokimų romantinės meilės dabartiniu laiku koncentratas, esencija, kurią praskiedęs sava patirtimi kiekvienas gali išsinešti kitonišką pasakojimą. Spektaklyje keliami klausimai, kuriuos ne vienas pateikia psichoterapeuto kabinete, iš kurio, kaip ir iš šio spektaklio, ne visi išeina su tenkinančiais atsakymais.
Įdomu, kad, pasak lietuvių kalbos žodyno, mūsų saulė yra vieniša žvaigždė, nes neįeina į daugianarę sistemą, bet ar jai nuo to vieniša – nenurodo.
Rekomenduojama kvestionuojantiems stereotipų, (socio)kultūrinių mitų ir išankstinių nuostatų kuriamus įvaizdžius. Nerekomenduojama praėjusio laiko romantikams.
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Socialinės apsaugos ir kitos sistemos valstybėje sureguliuotos taip, kad funkcionuotų visais gyvenimo atvejais. Visiems numatytos ne tik išmokos, bet ir įsipareigojimai. Visi žinome, kad tėvai iki pilnametystės turi išlaikyti vaikus, bet ar žinote, kad įstatymiškai numatyti ir vaikų įsipareigojimai rūpintis tėvais senatvėje? Na, tiems atvejams, jei rūpintis pritrūktų noro. Prieš metus pristatytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Sieros magnolijos“, režisuotas jaunosios kartos kūrėjos Eglės Švedkauskaitės, ir pasakoja būtent apie tokią situaciją. Estų scenaristo ir aktoriaus pjesė vaizduoja sėkmės lydimą šiuolaikinę vidutinio amžiaus porą, atsidūrusią pareigos ir sistemos spąstuose, ir to paskatintus vidinius jų virsmus. E. Švedkauskaitės spektaklyje gluminamai vienu metu žavūs ir groteskiški Jolantos Dapkūnaitės Marta ir Dainiaus Gavenonio Ralfas švenčia gyvenimą, vienas kitą ir savo laisvą, karjeros laiptais vis aukštyn kylantį, tad pakeliui ir nemažą stresą keliantį šiuolaikišką gyvenimą. Jis subyra per akimirką, kai netikėtai atsiranda Martą ir jos mamą dar vaikystėje palikęs, smurtavęs, todėl nekenčiamas, seniai užmirštas ir mintyse palaidotas tėvas. Dabar jis sunkiai serga, yra neįgalus, jam reikalinga priežiūra.
Spektaklio scenografė, skulptorė Ona Juciūtė „Sieros magnolijų“ personažus apgyvendina balto marmuro aikštelėje, kuri signalizuoja ne tik šaltą prabangą, primena įstaigų ir institucijų vestibiulius, bet ir antikinių dramų, kurios neretai taip pat buvo grindžiamos šeiminiais ryšiais ir nežinojimo paskatintais sprendimais, veiksmo aikštelę. Ją periodiškai užpildo šliaužiantys dūmai ir Deimanto Balio gyvai atliekama muzika, kurios garsai ne tik papildo, bet ir komentuoja sceninį veiksmą, suteikia erdvės J. Dapkūnaitės Martai peržvelgti savo patirtis ir išbūti transformacijas.
Scenoje kuriamas kontrastas tarp dinamiškų D. Gavenonio ir J. Dapkūnaitės įkūnijamos poros ir vienpusių Mar-
tos ir Ramučio Rimeikio kuriamo Tėvo santykių. Kaip bangos į uolas J. Dapkūnaitės Marta daužosi į nejudrų, nekalbantį senį, jo sunkų, didelį kūną. Ji lieja apmaudą, pagiežą, bando išrėkti savo neviltį, kaip įmanydama siekia įskaudinti nebylią ir nejudrią kėdėje susmukusią gūrą, tarsi tikėdamasi, kad tai suteiks bent kokį palengvėjimą jai pačiai. Nesuteikia. Spektaklyje taikliai atskleidžiama gyvenimiškų aplinkybių įkalinto žmogaus drama, kai siekių ir svajonių verčia atsisakyti ir išorinės aplinkybės, ir pareiga, tą neteisybės jausmą, kai kažkas primeta pasirinkimo laisvės ribas. Bandymai atsikratyti naštos žlunga, santykiai, planai ir karjera griūva, ir būtent tada, kai pasaulis labiausiai susitraukia, Marta patiria esminį ją išlaisvinantį lūžį. Ji atranda pasirinkimo, kaip priimti aplinkybes, suteikiamą laisvę. Iš nežinia kur staiga atsiradusį nekenčiamą tėvą ir pareigą juo rūpintis galima priimti ne tik kaip bausmę, bet ir kaip kelią į atpirkimą ir išgijimą. Taip netikėtai susijungia krikščioniška moralė ir psichologija. Ji atperka juos abu ir atranda ramybę. Tokią ramybę, kurioje jau nesvarbu, kas jis jai ir kodėl atiteko, svarbu ryšys, kuris mezgasi dabar, ir ta ateitis, kurios pasitikimas gal mažiau jaudinantis, bet nekelia streso. J. Dapkūnaitės įkūnijamos šiuolaikinės, nepriklausomos karjeros moters transformacijos, pateikiamos naudojant plačią garsų amplitudę ir spalvų paletę, kuria sukrečiamai atpažįstamą paveikslą.
E. Švedkauskaitės spektaklis suteikia galimybę mėgautis aktualia šeimos drama, skatinančia platesnius tiek politinius, tiek žmogaus psichologijos, tiek loso nius apmąstymus. Tai retas pavyzdys, kai režisūra nuosaikiai, bet užtikrintai perteikia temą ir visos priemonės (nuo aktorių vaidybos niuansų iki šviesų) koncentruotai telkiamos skirtingiems jos aspektams atskleisti. Pasirinktos išraiškos formos motyvuotos, suvaldytos, nukreiptos vieno tikslo link. Švari scena, nuosaikūs sprendimai ir saikingas humoras suteikia erdvės skleistis tikrai, vis rečiau sutinkamai dramai.
(Nowhere Else, 2022)
Busano trumpametražių lmų festivalyje Didįjį prizą gavęs režisieriaus Lee Kyeongwon vaidybinis lmas „Niekur kitur“ sulaukė daugybės palankių atsiliepimų dėl savo jautrios sunkių temų – traumos, atminties ir liūdesio – vizualizacijos. Filme pasakojama apie prieš šešerius metus po nelaimingo atsitikimo dingusią moterį, kuri vėl pasirodo Okčeone su nauju vyru. Netikėtai susiduria jos ir buvusio vyro keliai.
ai Pietų Korėjos režisieriaus Bongo Joon-ho lmas „Parazitas“ (Parasite, 2019) įėjo į kino istoriją tapęs pirmuoju lmu ne anglų kalba, laimėjusiu „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią lmą, visų akys sužiuro į Bong Joon-ho. Nors režisierius kino pasaulyje buvo žinomas jau gerokai anksčiau, Kanų kino festivalio, „Oskarų“ pagrindiniai prizai ir daugelis kitų tarptautinių įvertinimų gerokai papildė Bong Joon-ho gerbėjų gretas. Smalsiausieji netruko išsiaiškinti, kad jis, kaip ir daugelis žymių režisierių, savo karjerą pradėjo kurdamas trumpametražius lmus – 1994 m. pasirodė kino kūrėjo trumpieji lmai „White Man“, „Memories in My Frame“ ir „Incoherence“.
Pasidomėjus kitų šiuo metu ryškių Pietų Korėjos kino kūrėjų biogra jomis, išryškėja bendras vardiklis: visų garsiai nuskambėjusių lmų šaknys – trumpametražiai Korėjos lmai, išsiskiriantys savo intymiu ir stipriu požiūriu į šalies gyvenimo problemas – tautos susiskaldymą, diktatūrą, nelygybę –ir pasižymintys aštriu tonu, skvarbiu žvilgsniu, originalumu ir įvairove kuriant žanrų ribas peržengiančias juostas. Tad norintys aplenkti laiką ir sužinoti, kokia kryptimi suka Pietų Korėjos kinas, kaip jis atrodys po kelerių metų ir kokios temos domina jaunuosius šalies kūrėjus, turėtų sekti trumpametražius lmus. Dalį jų, ryškiausius pastarųjų metų darbus – „Niekur kitur“, „Svetimos“, „Sraigė“, „Seungwoo“, „Cikada“, bus galima pamatyti ir Lietuvoje – juos į mūsų šalį atveža sausio 18–24 d. vykstantis Vilniaus trumpųjų lmų festivalis. Kaip sako Vilniaus trumpųjų lmų festivalio žiuri narys, programos „Korėjos kinas: naujos perspektyvos“ kuratorius ir Busano tarptautinio trumpųjų lmų festivalio programos sudarytojas Sanghoon Lee, šie penki Busano festivalyje apdovanoti kūriniai puikiai iliustruoja naujausias trumpametražio korėjiečių kino tendencijas ir supažindina žiūrovus su šalimi ir jos gyventojais. „Keturi vaidybiniai ir vienas dokumentinis lmas išsiskiria tikroviškumu kalbant apie nykstančią šeimos instituciją, imigraciją ir nelegalų darbą, meilę ir išsiskyrimą, taip pat – produkcijos unikalumu“, – pažymi jis. Žiūrovai dar kartą turės galimybę įsitikinti, kad kitoje pasaulio pusėje sukurtų kino istorijų aktualumo mūsų auditorijai negali sumažinti jokie kilometrai.
(Snail, 2020)
Režisierius Tae-yang Kim vaidybiniame lme „Sraigė“ tyrinėja mintį, kad, netgi grįžus į pradinį tašką, niekas nebėra taip pat. Vaikinas, iš autobuso išlipęs ne toje stotelėje, eina jam pažįstama gatve. Tą patį vakarą atsidūręs toje pačioje gatvėje, jis supranta, kad kai kas pasikeitė.
2021)
Vaidybinis trumpametražis lmas „Cikada“ – baigiamasis režisieriaus Dae-weon Yoon, pernai baigusio Korėjos nacionalinio menų universiteto Kino, televizijos ir multimedijos mokyklą, darbas, pelnęs antrąją vietą Kanų kino festivalyje būsimų talentų beieškančio „Cinefondation“ programoje. Atsiimdamas prizą Dae-weon Yoon sakė, kad buvo atsargus kalbėdamas pasirinkta tema – juk translytės prostitutės, kuri sutinka klientą, atrodantį jai ir labai pažįstamą, ir kartu visiškai svetimą, istorija vis dar gali atrodyti provokuojanti.
(Alien, 2019)
Režisierius Je-gwang Yeon vaidybiniame trumpametražiame lme „Svetimos“ atkreipia dėmesį į nelegalių darbuotojų problemą. Reonghee ir jos draugė –nelegalios atėjūnės. Bėgdama nuo imigracijos biuro agentų, viena jų žūsta. Kompanijai, kurioje dirbo merginos, terūpi išvengti skandalo, todėl ji paslepia žuvusiosios kūną. Reonghee stengiasi, kad jos mirusi tautietė būtų palydėta oriai.
(Seungwoo, 2022)
Busano trumpametražių lmų festivalyje Didžiuoju prizu apdovanotas režisierės Haesol Lee dokumentinis lmas „Seungwoo“ žiūrovui dovanoja gilių emocijų pliūpsnį ir leidžia pamatyti, kad žmonės, prieš daug dešimtmečių patyrę valdžios smurtą, šiandien gyvena tarp mūsų. Berniukui Choi Seungwoo, kuris keturiolikos metų patyrė valstybės pareigūnų prievartą, dabar 54-eri. Jis stengiasi gyventi normalų gyvenimą ir užmiršti praeitį.
16-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų lmų festivalis vyks sausio 18–24 d. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino salėse ir namų kino ekranuose.
Daugiau informacijos: www. lmshorts.lt
Praėjusių metų pabaiga buvo gana intensyvi meno parodų lankytojams. Buvo dienų, kai tuo pačiu metu vykdavo du ar daugiau atidarymų. O kur dar šventinis šurmulys ir visi kiti renginiai! Todėl nenuostabu, kad laukėme ramesnio laikotarpio, kai bus galima neskubant pasivaikščioti po naujausias parodas. Ir štai tas laikas atėjo. Tikrai subjektyviai parinkau jums keletą įvairesnio žanro parodų, tačiau jų vyksta kur kas daugiau, įvairiems skoniams. Linkiu malonaus pasivaikščiojimo ir stebinančių atradimų.
Ši paroda – tai menininko Roberto Narkaus kurta Lietuvos nacionalinio paviljono 59-ojoje Venecijos meno bienalėje ekspozicija. Parodos pavadinimą tikriausiai būtų galima versti keleriopai. Jei tiesiogiai iš anglų kalbos, būtų kažkas panašaus į „instinktyvus jausmas“. Tai gali būti asocijuojama su virškinimo traktu. Jei žodį „gut“ versime iš vokiečių kalbos, bus „geras jausmas“. Iš tiesų paroda sukelia gerą jausmą, nes, visų pirma, tie, kurie nebuvo praėjusių metų Venecijos bienalėje, turi unikalią progą pamatyti mūsų šalies atstovo darbus Lietuvoje. Antra, paroda atrodo kaip visko pilnas žaidimų kambarys, todėl labai ramiai galima ją lankyti su vaikais. Tiesa, paroda žaismingai ir nerūpestingai atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Ją suvirškinti prireiks daugiau intelektualinių gebėjimų, todėl geriausia ją lankyti su ekskursija, kurią veda pats R. Narkus arba nacionalinio paviljono gidas Erikas Vojevodinas. Linkiu gero jausmo!
Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4). Paroda vyks iki gegužės 28 d.
Geresnės erdvės nei Vilniaus paveikslų galerija šiai Patricijos Jurkšaitytės parodai nesugalvosi. Ištarus P. Jurkšaitytės pavardę, prieš akis iškyla paveikslai, kuriuose dominuoja tušti kambariai ar kitos tuščios erdvės. Atrodo, kad kažkas čia ką tik buvo, bet viską gražiai sutvarkė ir išėjo. Gal ir išvis čia nieko niekada nebuvo, nė gyvos dvasios. Vilniaus paveikslų galerija – bene tankiausiai paveikslais apgyvendinta meno erdvė Vilniuje. Kiekvienas paveikslas su savo istorija, siužetu, personažais ir t. t. Čia niekada nesijauti vienišas, nes į tave žvelgia daug akių. Štai čia ir atsitinka iliuzoriumas, ironija – visko pilni paveikslai žvelgia į tuščius meno kūrinius. Sakoma, kad meno kūrinys meno kūriniu tampa tik tada, kai į jį žvelgia žiūrovas ir tarp jų užsimezga ryšys. Šiuo atveju susidaro įspūdis, kad P. Jurkšaitytės darbams žiūrovai nereikalingi. Į juos žvelgia kitų paveikslų herojai ir šio nebylaus dialogo pakanka – tarp meno kūrinių gimsta ryšys, dieviška energija, o žiūrovas reikalingas tik tam, kad ją pajaustų.
Vilniaus dailės akademijos galerija „Titanikas“ (Maironio g. 3). Paroda vyks iki sausio 31 d.
Skulptorius Mykolas Sauka kviečia apsilankyti medinių skulptūrų parodoje „Vaikų kambarys“. Tikriausiai visi esame girdėję nejuokingą juokelį apie sunkią vaikystę ir medinius žaislus. Pas vienus jie buvo prikalti prie žemės, pas kitus – prie lubų. Pas M. Sauką – visas kambarys iš medžio. Pasijunti tarsi keistenybių muziejuje ar mediniame košmare. Ant sienų – vabzdžių viešbučiai; ant medinių kolonų – mediniai barokiniai angelėliai; ant žemės – įvairiausios kirmėlės, lervos, kokonai; ant lentynų – ne iki galo išdrožtos lėlės ar kažkas į jas panašaus. Žodžiu – vaikų kambarys, pilnas medinių stebuklų, kurie sukels įvairiausių minčių ne tik vaikams, bet ir visiems, kurie kažkada buvo vaikai. Juk vaikų kambarys –mistinė vieta, kurioje pilna susigalvotų draugų, fantastinių gyvūnų, nežemiškų pasaulių ir, svarbiausia, jame saugu. Medis lietuvio dvasiai visada buvo gyvybės, namų, saugumo, globos, atgimimo simbolis ir kartu pastovios transformacijos – auga, žydi, šakojasi, stiebiasi į viršų, bręsta, meta lapus – visai kaip amžinas vaikas.
Jono Meko vizualiųjų menų centras (Malūnų g. 8). Paroda vyks iki vasario 26 d.
Jono Meko 100-osioms gimimo metinėms skirtų renginių vajus eina į pabaigą, nors 100-metis prasidėjo tik 2022 m. gruodžio 24 d. Taigi, galime dar metus minėti J. Meko vardą. Tiems, kurie nežinojo, kad toks jubiliejus išvis buvo minimas, rekomenduoju apsilankyti Jono Meko vizualiųjų menų centre vykstančioje parodoje „Albumas“. Ją kuruoja J. Meko sūnus Sebastianas, taigi galima tikėtis atidaus žvilgsnio į tėčio palikimą. Iš tiesų taip ir yra. Pats pavadinimas „Albumas“ jau sufleruoja, kad tai bus kažkas susiję su fotogra ja, o jame – nuotraukos, kuriose – paties J. Meko pirmieji portretai, šeima, draugai, reikšmingiausi gyvenimo įvykiai, kadrai iš lmų. Visa tai papildyta paties J. Meko komentarais, todėl jautiesi tarsi vartydamas gyvenimo albumą. Iš tiesų ši paroda daugiau apie J. Meko gyvenimą nei kūrybą, nors kas galėtų šiuos du dalykus atskirti? J. Mekas gyveno tam, kad kurtų, ir kūrė tam, kad gyventų.
Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4). Paroda vyks iki sausio 29 d.
Tarptautinis Baltijos šalių konkursas „Jaunojo tapytojo prizas“ vyksta jau keturioliktą kartą ir tai yra vienas iš labiausiai intriguojančių meno projektų Lietuvoje. Visada labai smalsu, kuo nustebins jaunieji Baltijos šalių tapytojai, ir tikrai visada nustebina. Kūriniuose jautriai atsispindi ne tik tokios pastarųjų metų aktualijos kaip pandemija, karas Ukrainoje, bet ir tai, kas mumyse ar tarp mūsų vyksta kiekvieną dieną – dezinformacija, amžina kova su savimi ir su aplinka, susvetimėjimas ir kt. Šių metų konkurso pagrindinio prizo laimėtojas – tapytojas Linas Kaziulionis, o specialaus „Luminor“ prizo „Jaunimo įgalinimui“ laimėtoja – Laura Slavinskaitė. Išsamiau apie konkursą interviu su viena iš projekto organizatorių Julija Dailidėnaite-Palmeirao skaitykite vasario numeryje, o šį mėnesį suskubkite aplankyti parodą.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (Vilniaus g. 41). Paroda vyks iki vasario 26 d.
Nors paroda buvo atidaryta praėjusių metų lapkričio 21 d., per Eimunto Nekrošiaus gimtadienį, neabejoju, kad dar yra daug žmonių, kurie jos nematė. O pamatyti labai verta, nes parodos pavadinimas gana tiksliai atskleidžia jos turinį. Joje rodomos E. Nekrošiaus žmonos Nadeždos Gultiajevos fotogra jos. Man tai buvo išvis nematytas E. Nekrošius. Nebuvau matęs nė vienos iš kelių dešimčių eksponuojamų fotogra jų, todėl mėgavausi kiekviena. Iš jų į mus žvelgia daugeliui nematytas E. Nekrošius – žaismingas, šmaikštus, ironiškas ir autoironiškas. Kiekviena fotogra ja – tarsi atskiras etiudas su savo charakteriu, kostiumu, rekvizitu. Koks puikus Raimondo Sližio tapytas E. Nekrošiaus portretas! Koks juo patenkintas E. Nekrošius! Aišku, toks E. Nekrošius tikriausiai buvo tik savo artimiausiame rate, o kitiems jis ir liko rūstusis, šaltasis, akmeninis Genijus. Taigi tam, kad išsisklaidytų šis mitas, būtina aplankyti parodą.
Tomo Ivanausko nuotr. Tomo Ivanausko nuotr. Tomo Ivanausko nuotr. Linas Kazilionis. „Informacijos sklaida“, drobė, akrilas, 2022 m. TEATRE METROPOLIS Self-releasedPo elektronines gelmes nardantis Viktoras Urbaitis neleidžia sau sustoti. Mano ausyse pirmąkart nuskambėjęs kaip griežtų industrinių smūgių kūrėjas, žinomas „Teatre“ slapyvardžiu, dabar, rodos, bando užgriebti visą muzikinę paletę, dar ir pats papildomai pamaišydamas keletą ne tik pilkų atspalvių. „Metropolis“ yra didelis darbas, kurio koncepcija liejasi per kraštus tiek muzikoje, tiek viršeliui parinktoje Klaudijaus Driskiaus Lazdynų nuotraukoje. Susidaro įspūdis, kad šiek tiek neįprastai ramus ir ambientiškas albumas yra lyg nužengęs iš 10-ojo dešimtmečio, kai valdė tokie vardai kaip „Future Sound Of London“ ar „The Orb“. Kaleidoskopiniai skambesiai sėkmingai nutapo truputį idealizuoto, tačiau tikrai nenupudruoto miegamojo rajono peizažą, kuriame gali sukti ir sukti ratus, kol baigsis albumas. Vienintelė bėda – šis garso takelis turi pavojaus ilgai neužstrigti atmintyje. Iš esmės norėtųsi jo išraiškingesnio ir individualesnio, nes dabar „Teatre“ vaikšto jau pramintais takais, pernelyg mėgaudamasis praėjusių laikų atmosfera. Todėl albume ima trūkti individualaus braižo, lyg kūrėjas bandytų sudėti tai, ką girdėjo, bet pamirštų pasakyti, kaip jis pats dėl to jaučiasi. Iš kitos pusės, gal dar pats „Teatre“ iki galo neapsisprendęs, koks jis yra, ir tai yra dar viena klajonė surasti save Metropolio džiunglėse. Telieka pasveikinti šį kūrėją: be to, kad įrašė valandos trukmės albumą kelių dainų EP laikais, jis vis dar savyje ir aplinkoje randa netikėtumo ir nebijo nežinoti. Džiugu.
(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“)
V. V. VISOS VĖLĖS
Self-released
Feniksai kyla iš pelenų, senas arklys vagos negadina, nauja – tai seniai pamiršta sena. Tokie išminties perlai išsigliaudo mano galvoje stebint, kas vyksta metų pabaigoje hiphopo scenoje. Senosios mokyklos atstovai, o dabar jau gryni tėvukai, nusprendė ne miegoti patogiai ant krosnies, o aštrinti savo liežuvius, ir tai jiems, po velnių, neprastai sekasi. Dabar savo ginklus rodo Vitalijus Puzyriovas, žinomas kaip Vaiperis, pastaruoju metu daugiau prodiuseris negu kūrėjas. Persmelktas ne tiek dabartinių aktualijų, kiek dabartinių jausenų, grėsmės ir netikrumo Vaiperio mini albumas „Visos vėlės“, rodos, net nedvelkia mūsų vietine rinka. Profesionalūs ir įdomūs sprendimai, paverčiantys mano paties nemėgstamą trapą vos ne eksperimentine muzika, suteikia „Visoms vėlėms“ sunkiai apibūdinamą, ties andergraundo ir meinstrymo riba balansuojančią kokybę, kurios neapkaltinsi nors ir retesniu, bet vis dar mus pagąsdinančiu provincialumu. Paprastai tariant, Vaiperis yra originalus. Tekstus pavyko sukurti tiek pat maloniai, kiek ir skaudžiai asmeniškus, nebandant puoselėti formos, bet stengiantis ištransliuoti turinį. Iš šių aspektų gimė gal ir trumpas, gal ir smūginis, tačiau tą pat akimirką labai taiklus mini albumas, savotiškas dokumentinis dabartinių jausenų paliudijimas, supinantis tiek asmeninį Vaiperio struggle’ą, tiek ir kažką gilesnio, ką mumyse pažadino (nuo to vis tiek nepabėgsi) karas. Visos vėlės, visi demonai, visos nuojautos... Keturiose dainose sutilpo daug, ir dar smagiau, kad to negana. Laukiame tęsinių.
(„Pakartot“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)
CMRK POISONING Gars Records
Kartais norisi tik smagumo. Tokios mintys apima klausantis naujojo jauno technačiaus Dovydo Čemerkos EP, kuris sienų gal ir nenuvers, bet vienas kitas įskilimas tikrai liks. „Poisoning“ yra solidus ir malonus įrašas, puikiai išnaudojantis populiarumo bangą pasikinkiusios technomuzikos stipriąsias puses. Aišku, šiek tiek taukšintis per galvą, bet kaip be to. Trys originalūs kūriniai yra gana ekspresyvūs ir puoselėjantys savo identitetą, kad patenkintų muzikos gerbėjus, o ir puristams nėra nuo ko nusisukti. Gal girdėta? Girdėta, tačiau kas šiais laikais apskritai negirdėta. Ypač smagiai ausims pajodinėja „Spit On Trends“ Y2Kati remiksas, kuriame gal ir yra šiek tiek popsiuko, bet vien pjūklais, staklėmis ir maišyklėmis gyvas nebūsi. Be to, žinant, kad CMRK yra jaunas ir jam viskas dar prieš akis, smagu išgirsti tokį savimi pasitikintį skambesį. Galite sakyti, ką norite, bet mums duota tapti labai siaurų sričių meistrais, taigi gal ir gerai, kad kažkas tikrai žino, kur nori tobulėti. Net jei jums CMRK atrodys kaip klasikų klasika, aš geriau mėgausiuosi tokia klasika nei šimtais milijonų garsų į tylą, iš kurios niekas neatskrieja. „Poisoning“ nėra kažkas radikalaus, tai papildomas puslapis lietuviškos technomuzikos knygoje, tačiau rinkdamas tokį puslapį po puslapio pamatai ir išgirsti, kokia vis dėlto gausi yra mūsų scena. Tikiuosi, kad šis mini albumas taps sėkmingu CMRK postūmiu, nes jis turi ką pasiūlyti ir tikrai neištirpsta nei tarp vietinių, nei tarp užsienio kolegų. Ir jau tikrai ausų nenuodija.
(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“)
Tarpdisciplininio menininko ir įvairiapusių veiklų, rodos, visų meninių galų meistro Arnio Aleinikovo projekto „Sinuo“ EP – tai konceptuali elektronika, kurios nevaržo žanrų taisyklės ir kuri, nors ir turėdama elitizmo apraiškų, vis dėlto maloniai glosto ausis. Todėl ir bėgti nuo jos nė kiek nesinori, nebent naudoti kaip eskapistinį exitą, kuris leis pasijusti lyg šiuolaikinio meno parodos pristatyme su taure vyno. Net nereikia kelti subinės nuo sofos. Švarus, tikslus ir skoningas – toks man pasirodė šis intelektualios elektronikos mini albumas, kuriame kūrėjo protas valdo jo aistras, kuriame įvaizdis yra puikiai suderintas su turiniu ir kuriame nieko nėra netyčia ar nereikalingo. Gal klystu, bet man „Emergency Exit“ pasirodė fantastiškai apgalvotas darbas, kuris lyg ir neturi kažkokių itin įsirėžiančių bangerių, bet kurį tu vis noromis ir tik noromis pasileidi iš naujo, lyg šešiuose kūriniuose būtų paslėpta daug daugiau, negu tau prieš tai pavyko išgirsti. Ši sumani intriga neleido šio darbo pamiršti ir vis vertė prie jo grįžti, lyg tai būtų koks kompiuterinis žaidimas, kuriame būtinai reikia surinkti visus artefaktus. Nuo to tik smagiau, o ir pats tampi atlaidesnis, kad ir labai varginančioms Slavojaus Žižeko citatoms. „Emergency Exit“ neabejotinai intriguoja: ką Sinuo pasiūlys ateityje, kokios jo paties preferencijos, ar tai tik smagūs vienkartiniai eksperimentai, ar sudėtingesnės delionės dalis. Atsakyti dar sunku, juk tai tik vienas EP, tačiau ir to užtenka paragauti ir paskui išsyk kitam suklusimui, leidžiančiam sakyti, kad taip, mes turime naują žaidėją ir jo ginklai kaip niekad pagaląsti. Paprastai nuo jo pabėgti nepavyks.
(„Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „YouTube“) 83 100
zona / Self-released
Viena iš šiuolaikinių dub/reaggae muzikos mohikanų, ministerija, kuri duoda daugiau naudos nei Kultūros, Žemės ūkio ir Aukščiausia ministerijos kartu, nors yra atsakinga iš esmės vien už aidus, komanda, kuri jau trylika metų vis aidi, grupė „Ministry of Echology“ metų pabaigoje išleido albumą daug žadančiu pavadinimu „Horizon“, kuris, atrodo, praplės muzikinius horizontus ir parodys ne tik tai, kas grupei taip patinka. Pavyko iš dalies. „Horizon“ yra lyg ne iki galo žengtas žingsnis, kuriuo bandyta nutolti nuo šaknų, tačiau ir šiek tiek prisibijota prarasti savastį. Pirmas ketvertas albumo kūrinių išties nuteikia drąsiai: nuskambantis soulas kūrinyje „That Man“, pagreitėjęs tempas „Dialoge“, tingus repavimas „Horizone“ ar retro popsas „Čiobreliuose“. Neabejotinai nauji horizontai. Tačiau kūrinys po kūrinio grupė grįžta į senąsias vėžes ir čia jau lieka jums rinktis, ar klasikinis „Ministry of Echology“ repertuaras yra jums prie širdies, ar sukelia širdies permušimų. Kažką gali sunervinti Roko Kašėtos „rrrrrr“, o kažkam tai gali būti smagumo viršūnė, kažką gali erzinti klasikinis „mm-pa-mm-pa“, kitam tai reiškia relaksą, chillą ir net „Net ixo“ nereikia. Man daug labiau patiko grupės pa irtavimai su nauju skambesiu, bėgimai nuo klasikos ir komforto zonos, drąsūs, nors gal kam ir akli, šūviai nežinomomis kryptimis. Dabar horizontai nenutolsta pernelyg toli, nors baimė juos prarasti yra absoliučiai nepagrįsta. Nauji skambesiai yra maloniai nauji, jie nerėžia ausies ir parodo, kad nebūtina laikytis įsikabinus tokių patikimų senųjų aidų. Nauji skamba ne ką blogiau. Tiesą sakant, nauji skamba labai fainai, taigi tas horizontas nėra jau toks ir baisus.
(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“)
