370 Nr. 125

KRISTIJONAS

RIBAITIS IR JO VAKARĖLIS

PO ŽEME

KNYGA KAIP VAKARĖLIS –

REIKIA PAJUSTI, KADA LAIKAS

NAMO

REŽISIERIAUS

DOMINIKO MOLLO

TIKSLAS – KELTI

NEPATOGIUS KLAUSIMUS FOTOGRAFĖ

AGNĖ BEKERAITYTĖ:

PORTRETUOSE

STENGIUOSI

ATSKLEISTI TAI,

KĄ ŽMOGUS TURI

BŪTI AR NEBŪTI MENININKU?

„Klasėj mane kalbina: būk artistas. Mokytoja kalbina: būk artistas“, – prieš keliasdešimt metų savo dainoje apie sunkius pasirinkimus, kurie mokslo metų gale užklumpa daugelį abiturientų, išsiliejo Algirdas Kaušpėdas. Mes nežinome, ar patį Algirdą kas nors kalbino tapti artistu. Tačiau jis juo tapo. Tiesa, ne aktoriumi, kaip klasės draugai ir mokytoja siūlė jo dainos lyriniam herojui, bet roko grupės lyderiu. Tačiau prieš tai jis dar įgijo kiek žemiškesnę, nors irgi menišką – architekto – profesiją.

Neabejojame, kad daugelis jaunų žmonių dažnai susiduria su suaugusiųjų (tėvų, senelių) spaudimu pasirinkti rimtą profesiją. Dar nemažai mūsų bendrapiliečių galvoja, kad atžalų geriau neskatinti būti aktoriais, muzikantais, dailininkais, dramaturgais, rašytojais, režisieriais. Jie iš dalies teisūs – būti menininku nelengva. Ne tik dėl to, kad jie nuolat kankinasi skęsdami kūrybinėse kančiose. Dažnu atveju jiems patiems tenka rūpintis ir savo kūrybos / talento įdarbinimu. Menininkai juk negauna pastovaus atlygio – jis svyruoja priklausomai nuo karjeros vingių. Vieną dieną gali būti populiarus ir mylimas, kitą dieną – apleistas mūzų ir užmirštas. Tačiau, kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Daugelis mūsų žurnalo herojų menininkų nesiskundžia dėl savo padėties. Priešingai, dažnas dėkoja likimui, kad pasirinko profesiją vadovaudamasis širdimi, o ne protu.

Technologijoms vystantis, iššūkių tik daugėja. Štai dirbtinis intelektas jau piešia iliustracijas, kuria muziką, rašo / verčia tekstus. Patys menininkai prisipažįsta besinaudojantys DI programėlėmis, kai reikia vizualizuoti ar aprašyti savo idėjas, kad galėtų parodyti jas kitiems bendraautoriams.

Tačiau dirbtinis intelektas neturi širdies, tad greičiausiai jam net gerokai patobulėjus sugebėsime atskirti, ar kūrinio autorius – žmogus, ar ne.

„Manau, kad dalis manęs lieka tose nuotraukose. Vizualiai tikriausiai tik aš galėčiau pasakyti, kiek ten manęs yra: mano braižas, tam tikra stilistika. Portretas – tai dviejų žmonių pokalbis, todėl mes

abu ten esame“, – sako fotografė Agnė Bekeraitytė, kurios svetainėje pirmiausia pamatysite ne ją, o žmones, į kuriuos menininkė žvelgė pro objektyvą. Quentinas Tarantino, Jacovskių šeima, Danielis Craigas, Marina Abramovič – žinomi vardai ir veidai greta kitų, apie kuriuos nieko negirdėjote.

Vargu, ar DI sugebės iki galo pažinti vidinį žmogaus pasaulį, jeigu ir mes patys nesugebame to padaryti. „Svarbiausia ir man įdomiausia tema, atsikartojanti visuose keturiuose apsakymuose, –žmogaus psichikos ir pasaulio apskritai paslaptingumas. (...) Kiekvienas žmogus – pats sau paslaptis. Mes tariamės pažįstą save, manome, kad suprantame savo poelgių motyvus, įsivaizduojame, kad turime aiškius tikslus, bet tai tėra saviapgaulė. Mes nepažįstame savęs, nesuprantame ir vieni kitų. Mūsų žodžiai ir veiksmai vis prasilenkia, tai, kaip regime kitus, nė iš tolo neatitinka jų tikrųjų veidų (jei apskritai tokie egzistuoja)“, – sako kita mūsų šio numerio herojė, neseniai naują knygą „Keturi“ išleidusi rašytoja Virginija Kulvinskaitė.

Šiame numeryje taip pat rasite interviu su neseniai albumą „Saturnas“ išleidusiu muzikos autoriumi ir atlikėju Kristijonu Ribaičiu, prancūzų režisieriumi Dominiku Mollu, kurio lmą „Dvyliktosios naktis“ jau greitai galėsime pamatyti šalies kino teatruose. Tradiciškai publikuojame muzikos albumų ir spektaklių recenzijas, knygų ir parodų apžvalgas. Gero skaitymo ir iki susitikimo gegužę! Jūsų „370“

NUMERIO BENDRADARBIAI:

JONAS BRAŠKYS

KLAUSO MUZIKĄ,  KAD JUMS NEREIKĖTŲ

GODA DAPŠYTĖ

TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

TOMAS IVANAUSKAS MENOTYRININKAS PRIE MENO

GIEDRĖ IVANOVA

UŽDUODA TUOS PAČIUS KLAUSIMUS

DOVYDAS KIAULEIKIS VISADA RIMTU VEIDU

IEVA ŠUKYTĖ PAŽENGUSI SINEFILĖ

TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – muzikos autorius ir atlikėjas Kristijonas Ribaitis. Manto Repečkos nuotr.

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2023“ skyrė15 000 eurų

37O ISSN 2029-7408

37O.diena.lt

Projekto vadovė

Jurgita Kviliūnaitė

370@kaunodiena.lt

Maketavimas

Vaida Dosinienė

Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius

Erika Nakutienė

8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt

Leidėjas UAB „Sunra“

Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“

Tiražas 13 500

37O už reklamų turinį neatsako  #125, balandis, 2023

Reklaminiai straipsniai žymimi

freepik.com iliustracija

KRISTIJONAS RIBAITIS IR JO

Rašė Toma Vidugirytė

Kristijono Ribaičio muzikinis pasaulis –indie, elektronika, žiupsnelis postpanko, daug eksperimentų ir ironijos nestokojantys tekstai. Atlikėjas neseniai pristatė savo trečiąjį albumą „Saturnas“, kuriuo nukelia į paskutinius šokius prieš pasaulio pabaigą. Vizualiai albumo nuotaiką perteikia ir savo režisuotuose klipuose kūriniams „Karamelinis betonas“ ir „Kine“. Apie naują albumą, kūrybą ir klausomą muziką – pokalbis su Kristijonu.

– „Laimingi“ buvo pirmasis albumas, kurio kūrinius scenoje atlieki ne vienas, o su Ignu Juzoku ir būgnininku Dovydu Stoškumi. Su jais atsirado nemažai elektronikos ir tavo muzikos skambesys paaštrėjo... Ką dar kolegos įnešė į kūrybą ir į jos procesą?

– Ignas su manimi dirbo nuo pirmojo albumo „Vakar Buvo Rytoj“ ir meilės elektronikai jis tikrai pridėjo. Jei pasiimi pirmąjį albumą, kuris buvo bardiškas, akustinis ir lygini su „Laimingi“, jaučiamas tas šuolis, bet tarp jų dar buvo trys mini albumai – EP „5“, „Preliudas“ ir „Epilogas“. Jie jau turėjo elektroninių poskonių. Juose jau buvo pakankamai elektronikos, tad natūraliai kartu su manimi augo ir mano kūryba.

„Laimingi“ buvo tas momentas, kai aš Ignui sakau, kad jis turi išeiti į priekį ir kartu su manimi atlikti tą kūrybą. Atsibodo vienam scenoje būti. (Šypsosi.) Mūsų būgnininkas Dovydas irgi prisijungė, nes jau seniai svajojau, kad scenoje būtų būgnai, elektronika ir gitaros.

Bandėme ir penkiese groti – dvi gitaros, bosas, būgnai ir sintezatorius, ir tai buvo labiau roko grupė, o ne tai, ką norėjau daryti. Jei nebūtume pabandę groti penkiese, gal šis bandas nebūtų išvydęs dienos šviesos. Manau, kad kolegos įnešė gana daug energijos ir kuriame labai fainą vakarėlį žmonėms. Išmokau atsirinkti, kaip turėtų skambėti gyvi pasirodymai.

– Lengviau dabar ant scenos būti nebe vienam?

– Oi, žymiai. Daugiau drąsos. Mes dabar jau labai pasitikime vienas kitu ir tai labai padeda, nes aš labai preciziškai žiūriu į šiuos dalykus. Koncertuose leidžiame vienas kitam improvizuoti. Tai smagu, nes net aš nežinau, kas įvyks. Lygiai taip pat leidžiu sau improvizuoti, todėl į koncertą atėjęs žmogus niekada nepatirs to paties pojūčio ar tos pačios nuotaikos du kartus iš eilės, nes vis tiek bus šiek tiek kitaip.

– Kūryba studijoje ir gyvi pasirodymai yra skirtingi dalykai. Kas tau svarbu kūryboje, o į kas – gyvuose pasirodymuose?

– Taip, man taip pat atrodo. Gyvas pasirodymas yra visai kitoks. Požiūris pasikeitė, kai mes su Ignu rengėme albumą „Laimingi“. Tada net negalvojau, kaip jo dainos gali skambėti gyvai, ir tik vėliau, kai jau atėjo laikas, kai supratome, kad mums reikės atlikti viską scenoje, susimąstėme, kaip tai atliekame.

Tas pats buvo su „Saturnu“, tik čia labiau vienas ilgai sėdėjau ir dariau dalykus, bet irgi negalvojau, kaip tai atliksime.

Su kolegomis dažnai pakalbame, kad kartais gali net labai pakenkti, jei rašysi dainas mąstydamas, kaip jas atlikti gyvai. Čia gali būti labai didelis trūkumas kai kuriems atlikėjams, bet kai kurie bandai ir įrašinėja taip, kaip groja gyvuose koncertuose.

Gyvuose pasirodymuose labai svarbus dalykas yra energija, o kuriant albumą – pati idėja, t. y. apie ką tas albumas. Man nepatinka albumai, kuriuose būna tiesiog sumestas dainų rinkinys. Man norisi, kad kūriniai turėtų bendrą idėją, bendrą koncepciją. Nebūtinai turi būti pasakojama viena istorija ir tai neturi būti koncepcinis albumas, kaip miuziklas ar pan., bet svarbu sugalvoti temą ar turėti motyvų, kurie sietų visas dainas.

Lygiai taip pat su gyvais pasirodymais – irgi yra bendri motyvai, tik jie kitokie. Šiuo atveju mums svarbiausia energija, kurią turime ir kurią norime perduoti patys ziškai. Ta energija yra pats svarbiausias dalykas koncertuose.

– Albumas „Laimingi“ pasakojo vienos nakties istoriją. Papasakok plačiau apie albumo „Saturnas“ koncepciją / temą ir paskutinius šokius...

– „Saturnas“ yra istorija apie paskutinius šokius / vakarėlį prieš pasaulio pabaigą.

Visų kūriniuose veikiančių lyrinių subjektų poreikius, norus ir elgesį diktuoja nežinomybė ir kitos skirtingos baimės. Nepaisant to, kiekvienas lyrinis subjektas ieško nirvanos, t. y. kažkokio supratimo ar pojūčio, kai jie galės paleisti visas savo baimes, išmokti susigyventi, ir tas jausmas yra toks pat tolimas kaip Saturnas.

– Kas įkvėpė apdainuoti tokį apokaliptinį vakarėlį? Karas? Postpandeminė nuotaika?

– Dar šiek tiek prieš pandemiją pradėjau šią mintį vystyti. Man labai patinka vienas memas su užrašu „Everything went to shit, since Bowie died“. Jis reiškia, kad maždaug nuo 2016-ųjų kiekvienas dalykas, kuris tau anksčiau atrodė įmanomas tik kažkokiame romane, vyksta ir, deja, mes prie jo priprantame.

Tada – pandemija... Kai prasidėjo karas, buvau jau daugiau nei pusę kūrinių parašęs.

– Koks buvo kūrybos procesas? Gana ilgas, jei pradėta dar prieš pandemiją... – Viskas truko gana ilgai, jeigu kalbėsime apie pradines idėjas. Patys įrašai ir visas kūrybos procesas truko gal pusantrų metų.

Albumą „Laimingi“ su Ignu kūrėme glaudžiau – ateidavau į studiją su pradine idėja ir mes viską pamažu išsiaiškindavome. Studijoje pilna sintezatorių, būgnų ir viso kito – pagalvodavome ir sudėliodavome. „Saturną“ aš kūriau daugiausia vienas. „Saturnas“ yra apie asmenines baimes ir vidinius dalykus, o „Laimingi“ buvo susijęs su kitų žmonių istorijomis. Natūraliai išėjo, kad albumą „Laimingi“ kūrėme dviese, o „Saturną“ – aš vienas užsidaręs kambaryje, bandydamas sau kažką įrodyti, kol galiausiai buvo išbaigtos idėjos. Ignas vė-

VAKARĖLIS PO ŽEME

– Ko tikėtis koncertuose?

– Per šiuos koncertus reikia išsitaškyti, kiek įmanoma, labiau, atiduoti visą save. Šis mano albumas palietė kiek keistesnes ir niūresnes temas, tad labai noriu žmones įtikinti ir atlikimu, o tam reikia labai daug savęs atiduoti.

– Sakei, kad nestrateguoji savo veiksmų ir leidi viskam vykti natūraliai, bet man vis tiek įdomu, kokių turi svajonių? Bendradarbiavimo, duetų ar šiaip kažkokių projektų? Gal, pavyzdžiui, svajoji sukurti muziką teatrui ar vaizdo žaidimui?

– Atsakymas būtų „taip“ viskam, nes man patinka naujos patirtys ir tikrai noriu išbandyti naujų dalykų. Kalbant apie bendradarbiavimą, norėčiau kažką nuveikti su Monikaze. Net neįsivaizduoju, kaip tai skambėtų, kas būtų, bet manau, kad būtų tikrai įdomu. Su malonumu klausausi, ką Jonas Šarkus kuria projekte „punktò“, – su juo taip pat būtų labai įdomu kažką pabandyti. Ten jis dar keistesnis, dar laisvesnis ir kitoks.

– Čia net labai realios svajonės!

– Taip. Čia tokie tikrai įmanomi ir paprasti dalykai. Esu labai įpratęs vienas viską daryti ir reikia nepamiršti, kad turiu nuostabių žmonių aplink, kurie man padeda. Ačiū Dievui, kad taip yra.

Apie muziką teatrui ar kitai sričiai... Mano atveju labiau būtų – va, imsiu ir sukursiu miuziklą (šypsosi). Net nežinau, kaip vyksta atrankos ir kaip ką daryti, bet turiu savo bucketlist’e. Netgi turiu visai gerą libreto idėją. Būtų visai smagus miuziklas, bet neįsivaizduoju, kaip jį padaryti.

Taip buvo ir su klipais – nežinau, kaip tai padaryti, bet važiuojame ir viską išsiaiškinsime pakeliui.

Man atrodo, kad visos svajonės realios. Pavyzdžiui, jeigu eičiau kada nors pasirašyti sutarties su įrašų kompanija (nebūtinai su mano solo projektu, bet gal kada nors kursiu angliškai ar pan.), tai kodėl tai negalėtų būti ir Jacko White’o „Third Man Records“? Jie ima labai įdomius ir keistus, nišinius atlikėjus ir tai nėra neįmanoma, tik kainuoja daug darbo.

– Gal norėtum dalyvauti kokiame TV projekte ar vesti radijo laidą?

liau dar pridėjo skirtingų dalykų, tam tikrų sluoksnių.

– Kokių emocijų iš albumo turėtų pasiimti klausytojas?

– Yra vienas interliudas, kurį parašiau pačioje pabaigoje. Tai jungiamieji intarpai, kurie sujungia pačias idėjas. Anksčiau niekada nesu to daręs, bet labai norėjau. Viename interliude sakau „I’m not okey ir viskas gerai. Visa tai praeis, kad ir kam meldiesi. If you are not okey, viskas gerai.“

Toks žiauriai banalus dalykas, bet tai ir yra, ką norėjau perduoti. Anksčiau stengiausi rašyti nebanalius tekstus ir vystyti idėją. Čia pats banaliausias tekstas, kurį gyvenime esu parašęs, bet, klausantis įrašo, kurį dariau vidury nakties, jis labai tiko. Man net labai patiko, kad tokia banali, superkvaila idėja, bet labai koreliavo.

Tai gal žinutė, kad, seneliuk, tu esi ne vienas šitoje situacijoje. Mes visi esame tai patyrę arba patiriame šiuo metu tuos dalykus. Kartais yra svarbu tai priminti žmonėms.

– Kas tau buvo svarbu kuriant viršelį ir albumą lydinčius vaizdo klipus?

– Su šiuo albumu kažkaip labai netyčia ir natūraliai išėjo toks „pasidaryk pats“ procesas, kur albumo vizualo ir visų niuansų idėjas / koncepciją kūriau vienas. Tačiau smagu, kad to proceso metu atsirado žmonių, kurie pati-

kėjo idėja ir kūrė kartu, bandė padaryti bendrą reiškinį ir tos vizualizacijos buvo įdomesnės, nei galėjo būti. Kai mes kalbame apie baimes, pirma asociacija – siaubiakas. Na, jeigu taip jau labai banaliai mąstant. Tačiau galų gale viskas perėjo į nepatogumo jausmą, kurį mes kartais patiriame. Dėl to viršelis turi tokių šiek tiek nepatogių mažyčių momentėlių, kuriuos labai norėjau išsaugoti, ir, tikiuosi, tokių bus daugiau.

– Ar taip visą savo kūrybinį kelią ir įsivaizdavai? Gana nuosekliai ėjai link tikslo ar pats kai kuriais savo sprendimais save nustebinai?

– Manau, kad gana nuosekliai ir natūraliai perėjimas į elektroniką vyko, bet gal man atrodo sklandus, nes nelabai apie tai galvojau. Kalbant apie albumą „Laimingi“, irgi nelabai žinojau, kur toliau eiti. Kai jau turėjau idėjų, kaip skambės „Saturnas“, dar neturėjau nei pavadinimo, nei estetikos, nei pačios bendros tematikos ir kitų dalykų.

Manau, man kaip tik padeda tai, kad aš per daug negalvoju, kad čia dabar reikia su kažkuo bendradarbiauti, o dabar reikia popgabalo ar dar kažko tokio. Galbūt ateityje bus tokių atvejų, kai reikės planuotis strategiją į priekį, bet kol kas man labai patinka, kad atrandu savo klausytoją ir mano klausytojui patinka aspektas, kad mano muzika – nevienapusė. Ji yra gana skirtingų žanrų, šiek tiek kitokių spalvų.

– Viską norėčiau išbandyti, bet jei yra kokios ribos, kurių nenoriu išbandyti, tai TV projektai.

Man teko juos pamatyti iš vidaus ir supratau, kaip ten viskas nesmagu ir man netinka.

Nors galbūt, jei kažkada turėčiau tinkamą kūrinį, gal eičiau į „Eurovizijos“ atranką, bet tai būtų ne todėl, kad dabar reikia tai padaryti, nes turėsiu daugiau gerbėjų ar pan. Eičiau tik tuo atveju, jeigu turėčiau 100 proc. tam tinkamą kūrinį.

Tas pats ir su radiju... Per radiją paleisti savo kūrinių grojaraštį – viskas labai gerai, bet tada aš gal geriau noriu sugalvoti konceptą –tik lietuvišką muziką arba leisti tik labai mažai žinomų grupių, kurios yra visiškai andergraundinės, dainas. Man svarbu, kad ne tuščiai viskas būtų daroma, ir ta loso ja man labai pasitvirtina gyvenime.

– Kaip pats klausai muzikos? Didelė dalis muzikantų klauso muzikos ne taip, kaip paprasti klausytojai...

– Dirbdamas prie „Saturno“ įrašų vienu metu per-

degiau ir buvo momentas, kai visai neklausiau muzikos, bet po pertraukėlės kažkaip vėl grįžo noras klausytis. Klausytis dėl to, kad patinka, o ne todėl, kad nori išgirsti naujų dalykų... Aišku, muzikantams automatiškai įsijungia techninis klausymas, kurį nelabai galime kontroliuoti, nes turbūt mums tai įaugę į kraują.

– Kas dabar skamba tavo ausinėse? Ko klausaisi ir ką rekomenduotum?

– Klausausi labai skirtingos muzikos. Jacko White’o albumas „Fear Of the Dawn“ buvo puikus. Dar yra labai sėkmingas treperis Lil Yachty, kuris neseniai išleido albumą „Let‘s Start Here“ ir pasakė, kad čia greičiausiai bus paskutinis jo albumas su šiuo pseudonimu. Pati idėja yra nuostabi – 2023 m., kai jis pasiekęs piką kaip treperis, sukurti psichodelinio roko albumą. Tas albumas yra absoliučiai psichodelinis Vudstoko festivalio laikų roko ir džiazo mišinys. Labai rekomenduoju.

Mano visiška meilė – Tyler, The Creator. Jis jau senokai kažką naujo pristatė, bet klausau. Anksčiau daugiau Lamar klausydavau ir jis taip pat neseniai išleido nuostabų albumą...

Dabar mano ausinėse daugiau reperių nei roko atlikėjų muzikos (šypsosi). Nežinau, kodėl taip yra, bet man labai koreliuojasi. Turbūt repo kūriniai kartais yra labiau rokiniai negu roko, nes sumetama labai daug skirtingų žanrų ir nežinai, ko tikėtis. Man topinė yra tokia muzika, kurios klausydamasis negaliu nuspėti, kas vyks toliau.

Kristijono Ribaičio asmeninio archyvo nuotr.

Manto Gudzinevičiaus nuotr.

Manto Repečkos nuotr.

KNYGA KAIP VAKARĖLIS –PAJUSTI, KADA LAIKAS NAMO

Rašė Dovydas Kiauleikis

Ilonos Baniuševič nuotraukos

Taip sako rašytoja Virginija Kulvinskaitė apie

rašymą, bet juk tą patį galima pritaikyti ir skaitymui: jauti, kad žodžių muzika nebešokdina, metaforų kokteilis nebesvaigina – užverti puslapius, ir gana. Kartais norisi pasimatymo be įsipareigojimo ar greituko – tam puikiai tinka apsakymai. Taigi kviečiu į pasimatymą su Virginija, kuriame aptariame jos ką tik pasirodžiusią naują knygą „Keturi“. Autobiogra nio romano „Kai aš buvau malalietka“ autorė keturiuose apsakymuose pasakoja apie keturių veikėjų, savotiškų marginalų, kurių gyvenimai pažymėti minuso ženklu, istorijas.

– Prieš neriant į knygos vidų, pirmiausia – apie išorę. Ką sušiai turi bendro su šia knyga?

– Pirmajame rinkinio „Keturi“ apsakyme „Pajūrio skaitytojų klubas“ jaunas madingas rašytojas Lukas atvyksta į uostamiestį dalyvauti savo knygos pristatyme, kurį organizuoja pajūrio skaitytojomis pasivadinęs moterų knygų klubas – kaip vėliau paaiškėja, rašytoją pakvietusi knygų klubo narė Eva yra su mafija siejamo Kalugino žmona (Kaluginą nužudo kito apsakymo veikėjas). Lukas tikisi, kad su juo susitikti panorusios ir gerą honorarą pažadėjusios moterys bus kvailos provincialios namų šeimininkės, tačiau paaiškėja, kad turtingos ekscentriškos moterys visai nekvailos. Jos keistos, baugios ir neaišku, ko iš Luko nori. Vienas iš rašytojui tekusių pažeminimų – vakarienė, kurios metu jis vaišinamas sušiais. Lukas nemoka naudotis valgymo lazdelėmis, nesupranta, ar svaigulį jam kelia keis-

tos, tuo pat metu patrauklios ir atstumiančios moterys, ar kelionės nuovargis, išgertas vynas, o gal nelemti sušiai. Vakarienės pabaigoje Lukas pradeda įtarti, kad pajūrio skaitytojos yra raganos, o sušiai tarsi kokioje vaikiškoje pasakoje patys sau irstosi stalu.

Juokingai skamba, bet sušiai atlieka simbolio funkciją. Tai abjektas – svetimas, baugus, bet viliojantis. Svaiginantis. Dalykas, tarsi atėjęs iš kito pasaulio. Na, tam tikra prasme taip ir yra – tai tradicinis japoniškas patiekalas.

Knygos dizainerė Lina Sasnauskaitė labai taikliai užčiuopė mano apsakymų simbolizmą, todėl viršelyje kiekvienas iš keturių sušių įdarytas objektu ar, tiksliau, abjektu, reprezentuojančiu kiekvieną iš keturių veikėjų, jo ar jos lemtį. Lukas, kalbant metaforiškai, praranda širdį, todėl vienas iš sušių viršelyje įdarytas širdimi. Kito sušio įdaras – Ingos sutiktos mergaitės aštrūs dantys. Ši mergaitė – taip ir lieka neaišku, tikra ar tik haliucinacija – gali simbolizuoti ir mirtį, ir atsinaujinimą. Mariaus simbolis – negyvas, sniege sušalęs paukštelis, o Noros – iki šleikštulio saldžiai kvepiančios alyvos.

Kitaip tariant, knygos skaitytojas gundomas keistais, baugiai juokingais sušiais, kokių gyvenime nebūna, – tokie yra ir apsakymai. Baugūs, tačiau šiek tiek juokingi, realistiški ir kartu pasakiški, nes kasdieniams personažams nutinka įprasta logika nepaaiškinamų nuotykių, transformacijų.

REIKIA NAMO

– Visų apsakymų veiksmas vyksta neegzistuojančiame pasaulyje. Kodėl reikėjo jį sukurti – su išgalvotu uostamiesčiu, su neegzistuojančiu kultūros žurnalu, leidykla?

– Manau, tavo klausime ir yra atsakymas – apsakymų veiksmas vyksta neegzistuojančiame, netikrame, sąlygiškame pasaulyje. Šis pasaulis tik primena mūsiškį. Daug kas, išgirdęs apie uostamiestį, pagalvojo, kad tai Klaipėda. Tačiau mano sukurtame mieste nėra nieko tikrai klaipėdietiško. Nors miestas ir galėtų būti Lietuvoje. Arba kokioje kitoje posovietinėje šalyje.

Bevardis miestas, kuriame vyksta visų apsakymų veiksmas, taip pat simbolis. Tai transformacijų, laikinumo, neapibrėžtumo erdvė, miestas-limbas, kur apsistoja tie, kurie dėl kažkokių priežasčių negali patekti nei į dangų, nei į pragarą ar skaistyklą. Kiekvienas personažas turi išspręsti kažkokią jį kamuojančią, nerimą keliančią dilemą, parodyti kitiems ir pats pamatyti savo tikrąjį veidą, kad galėtų pajudėti iš jį įkalinusio mirties taško. Šia prasme mano uostamiestis yra tarsi paskutinė stotelė, miestas ant ribos, už kurio prasideda tai, kas anapus ribos. Tai, kaip personažai pasielgs, kokį sprendimą galų gale priims, nulems, kur jie iš to uostamiesčio keliaus toliau.

– Kažkokioje knygoje esu aptikęs mintį, kad kiekvienas rašytojas anksčiau ar vėliau turi parašyti apie jūrą, kad visi rašytojai turi jai atiduoti duoklę. Ką manai? Uostamiestis ir yra tavo duoklė ar labiau atsitiktinumas?

– Niekada apie tai nepagalvojau. Tačiau gal tikrai taip ir yra –rašytojai renkasi jūrą, uostamiesčius dėl tirštos simbolikos. Juk tai miestai ant ribos. Miestai, persmelkti laikinumo, žadinantys vaizduotę.

– Kiekvieno veikėjo sudėtingas psichologinis pasaulis. Apie kokias psichologines temas norėjai kalbėti knygoje? Ar tau ir asmeniškai tai svarbu, ar tiesiog kaip menininkė apie tai kalbi?

– Svarbiausia ir man įdomiausia tema, atsikartojanti visuose keturiuose apsakymuose, – žmogaus psichikos ir pasaulio apskritai paslaptingumas. Visa persmelkiantis sudėtingumas, prieštaringumas, net kai pats žmogus iš pažiūros paprastas, primityvus, tarkime, apleistas vaikas (toks yra Marius) ar sentimentali, naivi moteris (Nora). Kiekvienas žmogus – pats sau paslaptis. Mes tariamės pažįstą save, manome, kad suprantame savo poelgių motyvus, įsivaizduojame, kad turime aiškių tikslų, bet tai tėra saviapgaulė. Mes nepažįstame savęs, nesuprantame ir vieni kitų. Mūsų žodžiai ir veiksmai vis prasilenkia, tai, kaip regime kitus, nė iš tolo neatitinka jų tikrųjų veidų (jei apskritai tokie egzistuoja).

– Ar tikrai apsakymai nepopuliarūs Lietuvoje?

– Palyginti su romano žanru – nepopuliarūs. Sunku rasti apsakymų knygos leidėją – visos leidyklos nori romanų. Storų romanų. Kad būtų su dramatiniais posūkiais, bet šviesūs, pozityvūs. Kad pagrindiniai personažai būtų nelaimingi, bet geri, sugebantys įveikti negandas. Kitaip tariant, kad literatūra būtų įkvepianti, nes laikai sunkūs. Įsivyrauja požiūris, kad literatūra yra laisvalaikio praleidimo būdas ir savotiška paguoda. Žmonės nori pailsėti su knyga ir dar kad ta knyga įkvėptų. Todėl reikia rašyti, kad nenuliūdintum, nesutrikdytum. Klaiku, kai taip samprotauja leidėjai, nes tai yra populiariosios literatūros apibrėžimas. Tačiau egzistuoja ir kitokios literatūros. Menas tikrai neprivalo nei guosti, nei linksminti, menas visų pirma turi kelti klausimų. Klausimai – visada problema. Nes reikia ieškoti atsakymų. Klausimai trikdo. Neduoda ramybės. Galvoti yra sunku. Skaityti gerą literatūrą yra sunku, nes ji paneigia ar bent išklibina tai, ką laikei tiesa, savaime suprantama.

Tiesa, rašyti poeziją dar labiau neapsimoka.

– Koks buvo rašymo procesas? Kuo gyvenai rašydama šią knygą?

ŽMONĖS NORI PAILSĖTI SU KNYGA IR DAR KAD TA KNYGA ĮKVĖPTŲ. TODĖL REIKIA RAŠYTI, KAD NENULIŪDINTUM, NESUTRIKDYTUM. KLAIKU, KAI TAIP SAMPROTAUJA LEIDĖJAI.

Siekiau sukurti personažus, kurie būtų tarsi aklinai užvertos dėžutės – matome paviršių ir pagal jį tariamės žinantys, kas glūdi tų dėžučių viduje. Tačiau tai tik iliuzija, kad paviršius atspindi vidų (arba vidus – išorę). Kai kartais tos dėžutės prasiveria, nustembame pamatę, ką jose randame.

Visi kiti dalykai, kurie gaubia personažus, – skurdas, vaikystės traumos, priklausomybės, kopriklausomybės, vienatvė, negebėjimas atsiverti – tėra fonas. Jis svarbus, bet nėra lemiamas veiksnys.

– Pirmame apsakyme justi šaipymosi iš autofikcijos – čia aliuzija į tavo 2019 m. išleistą romaną „Kai aš buvau malalietka“? Jo pagrindinė veikėja – jauna moteris, užaugusi ir subrendusi laukinio devintojo dešimtmečio laikais Vilniaus Naujininkuose – turėjo daug bendro su tavimi, autore.

– Iš tiesų labiau pašiepiu ne auto kciją kaip žanrą, bet jos recepciją. Po „Kai aš buvau malalietka“ pasirodymo teko dalyvauti pačiuose įvairiausiuose renginiuose ir labai dažnai sulaukdavau klausimų, kaip į knygą reagavo mano mama, vyras, draugai, ar neįsižeidė, kad atskleidžiau tiek daug asmeniškų dalykų. Kad ir kaip bandydavau aiškinti, kad auto kcija nėra mano dienoraštis, nėra išpažintis, kad Virga knygoje ir Virga gyvenime – du skirtingi žmonės, bet manimi vis netikėdavo. Su panašia dilema susiduria ir Lukas – jo romanas reklamuojamas kaip auto kcija ir jam nuolat tenka aiškintis dėl savo personažų poelgių. Kita vertus, paaiškėja, kad Luko kūrybos temos, jo siužetai iš tiesų daug pasako apie jį patį –jo baimes, troškimus. Paradoksas, kad pats Lukas šių dalykų apie save nežino, nors ir rašo apie juos.

– Apskritai juokingas tas apsakymas, jei pagalvosi, kad jį parašė puikiai literatūros pasaulį išmananti autorė (kaip Virginija Cibarauskė, rašai knygų recenzijas, esi literatūros mokslų daktarė). Kiek jame tiesos? Kodėl norėjai pasišypsoti kalbėdama apie tai?

– Tiesos daug – beveik viskas ten tiesa (juokiasi). Na, tarkime, absoliuti tiesa, kad gali būti gana populiarus autorius, šmėžuoti radijuje, televizijos laidose, tavo atvaizdas gali puošti žurnalo viršelį, bet vargiai turėsi už ką susimokėti nuomą ar nusipirkti naujus batus. Ar net pavalgyti. Daug kas tuo netiki, stebisi sužinoję, kaip tie rašytojai gyvena, kokie yra honorarai už knygas ir pan.

Arba visokie skaitytojų ir panašūs klubai, kurie kviečiasi rašytojus, kitų sričių kūrėjus kaip kokius egzotiškus padarus –pačiai teko keliuose tokiuose renginiuose dalyvauti. Buvo keista. Savaip smagu, savaip baugu.

– Apsakymą apie Ingą rašyti pradėjau praėjus metams nuo „Kai aš buvau malalietka“ pasirodymo. Šiaip rašau mažai, retai. Prieš pradėdama rašyti kurį laiką gyvenu su būsimais personažais, nešiojuosi juos galvoje, tyrinėju jų pasaulius, bandau išsiaiškinti, ar suprantu, kas jie per vieni, iš kur, ką jie nori man pasakyti. Kartais po kelių mėnesių paaiškėja, kad nieko nebus – tai ir pasilieka viskas galvoje.

Iš pradžių apsakymą apie Ingą rašiau pirmu asmeniu, bet supratau, kad šis registras čia netinka, nes kalbančiosios balsas primena Virgą, malalietką iš ankstesnio romano. Pabandžiau trečiu. Tekstą perrašinėjau daugybę kartų, o užbaigiau, kai jau buvo parašyti du kiti. Niekada negalvojau, kad vieną nedidelės apimties tekstą galima rašyti ir perrašinėti taip ilgai.

Rinkinį rašiau daugiau nei trejus metus, taigi skirtingus tekstus kūriau skirtingais gyvenimo etapais, skirtingose situacijose. Mano asmeninio gyvenimo peripetijos nelabai kažką lėmė ar įkvėpė. Tiesiog man buvo įdomi žmogaus psichikos ir paties pasaulio nepažinumo, paslaptingumo tema. Ir uostamiestis – užbaigusi antrą apsakymą, kuris buvo apie Marių, supratau, kad knygos veiksmas vyks tame pačiame mieste. Mieste prie jūros. Su kiekvienu nauju tekstu atsiverdavo naujos to pramanyto miesto erdvės, ir tai taip pat labai intrigavo, įkvėpė.

Paskutinį parašiau apsakymą apie Norą ir supratau, kad viskas, – šią temą pati sau išsėmiau. Buvo dar keli siužetai, bet žinojau, kad jie tik pakartos, ką jau pasakiau, ką atradau. Knyga panašiai kaip vakarėlis – reikia pajusti, kada laikas namo.

Dabar savotiškas atsiskyrimo, atsisveikinimo etapas – taip visada būna išleidus knygą. Personažai, situacijos dar kurį laiką lieka labai arti, vis galvoji, kas galėjo būti toliau ir pan. Paskui viskas pasimiršta, nublanksta. Praeina keleri metai, skaitai savo knygą ir negali patikėti, kad tu tai parašei. Ne dėl to, kad parašei gerai ar blogai, tiesiog, kad dabar jau taip nebeparašytum.

Danutė Kalinauskaitė „BALTIEJI PRIEŠ JUODUOSIUS“

Tyto alba, 2023

Pirmasis žodis, kurį norisi ištarti perskaičius šią knygą, –turtinga. Turtinga kalba, turtingos istorijos, turtingi personažai. Ne turtų turtingi, nors tokių irgi yra, bet išgyvenimų, likimų ir tų likimų išvagotų veidų ir sielų. Ir pati knygos istorija prasideda nuo turto – palikimo, kurį palieka nežinomas giminaitis ir kurio dėka pagrindinė veikėja iškapsto, surenka savo giminės gyvenimus ir sustato juos ant lentos. Šachmatų lentos. Baltieji prieš juoduosius – kad ir kokią gūrą paimsi, kad ir kur ją pastatysi, ten – atmintis ir užmarštis. Skaudi, liūdna, neįtikima – „atmintis painioja, juodina, balina, pamiršta“. Prikeltos istorijos – tarsi numirėliai iškreiptomis grimasomis. Tačiau nuo istorijų intensyvumo ir įtaigumo ne vieno skaitytojo veide atsiras grimasa. Svarbiausia –jos tikros. Rinktos iš archyvų, senos spaudos, svetimų fotogra jų albumų, žmonių atminties palėpių. Kaip įtaigiai aprašytas 1946 m. Nemuno ir Neries potvynis Kaune! Atrodo, kad stebėtum viską iš šono, kaip milžiniškos ledo lytys

laužė tiltus, plėšė ir „su savimi nešėsi pakrantės namus“ su nespėjusiais pabėgti žmonėmis. Tarsi žiūrėtum lmą –„net bombos iš lėktuvo į sugeležėjusį Niemaną tik tikšteldavo, – ten, aukštai, galingesnė ranka stumdė šachmatų gūras“.

Kita, nuostabiai juokinga istorija – apie šių laikų šarlatanus – kaučerius-vaučerius Joje neabejotinai atpažinsime realius šių laikų veikėjus – oro pardavėjus.

D. Kalinauskaitė knygą rašė septynerius metus ir ji labai aktuali šiandienos karo Ukrainoje kontekste. Ji mums primena, iš kokio rusiško pragaro mes ištrūkome ir kad niekada nė už ką ten negrįšime, ir kitiems padėsime ištrūkti.

„ – Ką tas ruskis mums padarė – juodi juodi laikai... – Balti balti!.. – lovoje aidu atsiliepia mama.“

„Kas, po velnių, mes visi?“ – tai tikriausiai pagrindinis šios knygos klausimas.

Iš kur mes atėjome, kas buvo mūsų kelio pradžioje ir kur ta pradžia, kiek istorijų, likimų nešamės su savimi – „ nuotraukos sugauna į savo tinklus“, „laiškų žodžiai įkalina“, „gimimo ir mirties datos pažaboja“, „vis kita –žinoma, kad pramanai“. Tai viena iš tų knygų, kurią perskaičius norisi skaityti iš naujo, nes tiesiog iš pirmo karto neįmanoma aprėpti ir pajausti visų joje parašytų istorijų. Juk tai mūsų istorija, mūsų gyvenimai, mūsų baltieji prieš mūsų pačių juoduosius.

Yuri Herrera „MEKSIKOS TRILOGIJA“ Rara, 2023

Vasario 24 d. minėjome karo Ukrainoje metines. Kaip karas paveikė mus visus ir kiekvieną atskirai – mūsų asmeninės sąžinės, sąmoningumo ir empatijos ar antipatijos reikalas. Šis karas didžiajai daliai Lietuvos žmonių (kalbėsiu tik apie Lietuvą) yra pirmas tikras karas, vykstantis visiškai šalia. Mes jį patiriame ne iš ekranų ar knygų. Nešiojamės savyje ištisą parą. Ir jis spalvotas. Nespalvoti Antrojo pasaulinio karo vaizdai atrodo kaip ne iš mūsų pasaulio. Ir šalia. Mes jį jaučiame, galime paliesti, išgirsti. Tai karas, suvienijęs visą šiuolaikinį pasaulį. Tie, kurie nesusivienijo su savo šalį ginančiais ukrainiečiais, tegu eina paskui rusų karinį laivą. Kiekviename iš mūsų šis karas atvėrė mus pačius. Kiekvienas esame jo dalyvis ir kariaujame jį taip, kaip sugebame. Naudojame tuos ginklus, kuriuos geriausiai valdome. Vieni – tiesiogiai ir labai arti, su tikrais ginklais, jausdami karą kiekviena savo kūno ląstele, kiti – per atstumą, išgyvendami per jo liudytojus.

Vieną po kitos perskaičiau dvi karui Ukrainoje skirtas knygas, kuriose – skirtingos patirtys, skirtingos priemonės, tačiau tikslas tas pats – gyventi taikiai.

„Meksikos trilogija“ – trys skirtingi pasakojimai. Pirmasis „Karalystės darbeliai“ – apie kraują. Antrasis – „Ženklai, pranašaujantys pasaulio pabaigą“ – apie kraują. Ir trečiasis – „Kūnų transmigracija“ – apie kraują. Taip, visi trys pasakojimai –apie kraują. Apie viską, kas susiję su krauju: kraujotakos sistemą, kraujo nutekėjimus, ištekėjimus, nuleidimus, kraujo ryšius, užvirusio kraujo karštį, žydinčias kraujo balas.

Bevardėje ir bevietėje karalystėje gyvena bevardžiai žmonės – Karalius, Artistas, Juvelyras, Parankinis, Menedžeris, Mergaitė, Šventasis, Žurnalistas ir kiti – tarsi autochtonų gentyse, kur kiekvienas gauna vardą pagal savo pareigas

Kumpis „UKRAINOS KARO AUDROSE. SAVANORIO IŠ LIETUVOS DIENORAŠTIS“

Briedis, 2023

Savanoris iš Lietuvos Arūnas Kumpis yra vienas iš tų, kuris karą patiria iš labai arti. Ne tik patiria, bet ir ksuoja jį savo dienoraščiuose. Tai pirmieji ir kol kas vieninteliai lietuvio kario liudijimai iš fronto. Knygoje aprašytos keturios misijos karščiausiuo-

se taškuose – Charkive, Chersone, Donbase, Bachmute. Tai tarsi kario raportas – tikslus, išsamus, leidžiantis karo baisumus pamatyti iš labai arti, pajusti ir pamėginti suvokti, ką išgyvena savo šalį ginantys ukrainiečiai. Dienoraštyje – labai vertingos ir asmeninės įžvalgos, ir kritika tiek patiems ukrainiečiams, tiek mūsų saugumo tarnyboms: „Anksčiau naiviai maniau, kad Ukrainoje mano sukaupta patirtis kažkaip padės lietuviams išvengti klaidų, kurias darė ir daro ukrainiečiai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad niekam tarnybose, atsakingose už mūsų valstybės saugumą ir gynybą, neįdomu, kaip prireikus efektyviai gintis.“ Nedrįsiu vertinti, ar kritika pagrįsta, tačiau susimąstyti verčia.

Neišvengiamos ir abejonės, ypač apmąstant karą iš saugios distancijos: „Supratau, kad mano dalyvavimas arba nedalyvavimas kare iš esmės nieko nekeičia, kad viskas sukasi tik apie mano ego ir asmeninę psichologinę būseną. Ar tikrai verta dar kartą ten vykti ir rizikuoti tapti invalidu likusiam gyvenimui, arba, dar blogiau, patekti į nelaisvę. Mirtis tokiu atveju atrodytų visai nebloga alternatyva.“

Šią knygą kiekvienas skaitytojas suvoks skirtingai. Išmanantis karybos meną, taktikas, ginklus – vienaip, tiesiog smalsautojas – kitaip. Tačiau neabejotinai tai yra gyvas, autentiškas liudijimas, papildytas unikalia medžiaga – nuotraukomis, nuorodomis į vaizdo medžiagą (kurios man kažkodėl neveikė), perimtų priešų pokalbių išklotinėmis. Man asmeniškai labiausiai įstrigusi frazė – „šis karas –kaip džiazas, vyksta nuolatinė improvizacija“. Darykime viską, ką galime, kad šis kruvinas džiazas kuo greičiau pasibaigtų.

Arūnas

ar pomėgius, teikiančius naudos visai bendruomenei – tarsi kraujo kūneliai, nešantys deguonį karalystės kraujotakos sistema, kovojantys su įvairiomis infekcijomis, virusais, vėžinėmis ląstelėmis. Karalystėje kraujas liejasi laisvai ir daugiau nuostabos sukelia tada, kai jis nebėga. Apie kraują kuriamos dainos. Karalius girdomas krauju tam, kad galėtų pratęsti savo giminę. Visai kaip actekų dievas Kecalkoatlis, kuris kraują iš žaizdos ant savo varpos panaudojo tam, kad suteiktų žmonėms gyvybę. Karalystės Karaliaus varpa dirba daug, bet rezultatų neduoda. Išlaikyti karalystei reikia daug kraujo. Kad šviestų saulė, actekų dievams nuolat reikėjo kraujo. Tik kruvinos rankos suteikia gyvybę, o galią ir stiprybę – buvimas kartu su Karaliaus krauju. Tačiau kraujas taip pat turi savo galiojimo laiką ir kiekvienam patriarchui anksčiau ar vėliau ateina ruduo.

Aš mirusi – bevardžiame Miesteliuke kartkartėmis pasirodo ženklų, pranašaujančių pasaulio pabaigą. Aš mirusi – kartais atsiveria žemė ir į požeminį pasaulį nugarma koks nelaimingasis, o neretai ir visas namas ar net fūlės aikštė. Ten tik moterys turi vardus. Girtuokliai, sėbrai, pakalikai ir visokios kitokios padugnės yra tik skaitvardžiai su revolveriais. Išrinktie-

ji ten vadinami trumpai ir aiškiai –ponas W, ponas H, ponas Q. Iš tokių Meksikos miesteliukų ir kaimų žmonės iškeliauja anapus. Anapus upės. Retas iš ten sugrįžta savo noru. Retas ir eina kitapus savo noru. Tačiau kraujo giminystės ryšys nepaiso sienų ir atstumų. Dėl jo galima laikinai palikti visus tuos žmones be ryšio. Kraujo ryšys priverčia keliauti į anapus. Pro vietą, kur susitinka kalvos. Kur jos kraujas, jos būtis pabirusi „it pro langą iškritę varžtai“. Pro vietą, kur vėjas žeidžia kaip peilis, kur plevėsuoja vėliavos. Į vietą, kuri pasiglemžia žmonių širdis. Duok man šviesos ir „sugrįžk, nieko iš tavęs nesitikim“. Tačiau retas iš ten sugrįžta savo noru. Ar yra išeitis? Jie man nudyrė odą. Aš pasiruošusi. Iš anapus niekas negrįžta savo noru.

Ir vėl kraujas, pritraukiantis ne tik kerštą, bet ir moskitus. Bevardžiame mieste siaučia epidemija ir baimė – lavonų nors vežimu vežk. Jos abi plinta krauju. Romeo ir Džuljeta jau mirė, tačiau jų kūnai dar tik ruošiami transmigracijai. Tam reikalingas Atpirkėjas. Atšalusios širdys vis dar varinėja kraują, karštį ir kerštą. Dygų kerštą...

Trys istorijos, trys mitai, negyjančios Meksikos žaizdos, karštis, kraujas ir viltis...

Palmira Galkontaitė, Lina Šlipavičiūtė

„IŠTRŪKUSIOS IŠ PRAGARO“

Alma littera, 2023

„Ištrūkusios iš pragaro“ – šešiolika skaudžių išgyvenimų kartu su išgyvenusiųjų portretais, nupieštais dailininkės Linos Šlipavičiūtės-Černiauskienės. Tai tie žmonės, kuriuos gynė A. Kumpis, ir jų skaudūs liudijimai. Čia kalba nuo karo nukentėjusios ir nuo jo baisumų pasprukusios pasakotojos. Kalba paprasta kalba, tačiau jų žodžiai – tarsi kulkos – taiklios ir žudančios. Tai tik šešiolika surinktų istorijų, kurių herojėms pavyko ištrūkti, o kiek jų liks niekada nepapasakota, –„Pikta, nežmoniškai pikta suvokti, kad kažkokie atėjūnai vienu kerzinio bato smūgiu išspiria tavo gyvenimą.“

Rašyti apie šią knygą daug nereikia –joje viskas parašyta. Tačiau ją reikia perskaityti, kad dar geriau suprastume, ko mes tikrai nenorime. Nenorime jokių santykių su taikią šalį pragaru pavertusiu kruvinuoju monstru: „Dabar visos tos karo dienos susiliejo į vieną klaikų nesibaigiantį laiką. Grėsmės ir baimės minutės ir valandos. Sunku prisiminti, ką dariau, kas kada vyko, tarsi savisaugos instinktas bando išgremžti baisybes iš atminties. Bet kur tau išgremš!“

Ši knyga susisiekia su D. Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“ – „rusiškais kvepalais pasikvepinsi – išsi-

tepsi“. Geriau veidą išsitepti mėšlu ir dvokti iš tolo, kad joks ruskis nesiartintų. Karo verpetas vėl mus įsuko, nors ir praeitojo žaizdos dar smarkiai pūliuoja. Atmintis vėl kovos su užmarštimi, baltieji prieš juoduosius; iš pragaro ištrūkę vėl į jį papuolėme.

Rašė Tomas Ivanauskas

Rašė Aldona Tüür Fotografės Agnės Bekeraitytės svetainėje pirmiausia pamatysite ne ją, o žmones, į kuriuos menininkė žvelgė pro objektyvą. Quentinas Tarantino, Jacovskių šeima, Danielis Craigas, Migloko – žinomi vardai ir veidai greta kitų, apie kuriuos nieko negirdėjote. Vienas žvilgsnis – ir aplanko jausmas, kad tuos žmones kažkiek pažįstate. „Portretas – tai pokalbis, kuris vyksta tarp manęs ir jūsų, kai jus fotografuoju“, – teigia A. Bekeraitytė.

FOTOGRAFĖ AGNĖ BEKERAITYTĖ: PORTRETU TURI ATSKLEISTI ŽMOGUS TURI, O NE KO

Jungtinėje Karalystėje baigusi mokslus, visame pasaulyje dirbanti fotografė šiandien gyvena Vilniuje. Iš čia, kai tik turėdavo laiko, A. Bekeraitytė važiuodavo į projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginius ir fotografavo juose dalyvavusius menininkus.

„Buvo daug kalbama, kas atvažiuos, ką darys, kokios vyks parodos ir renginiai. Norėjau atkreipti dėmesį į menininkus, kai kurie iš jų – pasaulinio lygio, kurie atvažiuos, skirs savo laiką Kaunui. Norėjau papasakoti apie programą „Kaunas 2022“ per žmones“, – sako fotografė.

A. Bekeraitytės daugiau kaip 50 menininkų, kūrusių Europos kultūros sostinę Kaune, portretų parodą galima pamatyti galerijoje „Pelėdų kalnas“. Vis dėlto pokalbis su fotografe – ne tik apie tai.

– Jūsų darbų rinkinys įspūdingas. Turėjau pasitikrinti – ar tikrai esate lietuvė. Ir dar tokia jauna!

– Ačiū. Esu iš Marijampolės, šiuo metu gyvenu Vilniuje. Baigusi vidurinę mokyklą, būdama devyniolikos, iš karto išvažiavau studijuoti į Angliją. Fotografuoti pradėjau dar anksčiau, todėl tikslingai ėjau į šią sritį. Norėjau iš arti susipažinti su fotogra jos industrija didelėje šalyje – tokioje kaip Didžioji Britanija ar JAV. Fotogra jos industrija ten ir Lietuvoje – visiškai skirtingos sąvokos ir skirtingos aplinkos. Būdavo, sutinku ką nors iš Lietuvos, jie klausia: „Tai ką dabar veiki?“, sakau: „Fotografuoju.“ Jie: „Aaa... O ką planuoji veikti gyvenime?“ Ką gi, praėjus dešimtmečiui, aš vis dar fotografuoju!

– Kaip nusprendėte grįžti į Lietuvą?

– Baigusi menų universitetą Kente, Anglijos pietryčiuose, septynerius metus gyvenau Londone. Daug dirbau ir daug

keliavau po pasaulį su įvairiais projektais. Todėl pagalvojau – juk jeigu vis tiek dažniausiai keliauju, kodėl negalėčiau to daryti iš Lietuvos? Grįžti namo buvo pats geriausias sprendimas.

– Tarp jūsų fotografuotų portretų – ir Holivudo žvaigždės, ir NATO kariai, ir Lietuvos kultūros pasaulio veikėjai, ir niekam nežinomi žmonės. Ar yra skirtumas, ką fotografuoji?

– Manau, jei esi profesionalas, kad ir ką fotografuotum, turi turėti vienodą požiūrį. Su kiekvienu portretu, kaip, įsivaizduoju, ir su kiekvienu interviu, kyla iššūkis – kaip tą žmogų atskleisti, kaip prakalbinti.

Žinoma, yra techninių niuansų – aplinka, apšvietimas, ribotas laikas ir pan. Vis dėlto, ar fotografuočiau pasaulinę žvaigždę, ar laukuose dirbantį ūkininką – man svarbiausia, kad ir man, ir tam žmogui tas laikas būtų smagus, kad rezultatas mums patiktų. Beje, nemanau, kad fotografuojant svarbiausia gražus portretas. Fotogra ja yra labiau procesas nei galutinis rezultatas.

– Ką turite omenyje?

– Jeigu galvosi, kad reikia padaryti kuo geresnę nuotrauką, bandysi įsprausti žmogų į kažkokius rėmus, stengsiesi nufotografuoti labai gražiai. Tačiau aš noriu, kad žmogus atsipalaiduotų ir atsiskleistų. Žinoma, norisi, kad tas galutinis rezultatas būtų gera nuotrauka, bet jei matysis, kad ji nenatūrali ir perspausta, – nieko gero.

Beje, kai kalbu apie atsivėrimą, nebūtinai turiu omenyje realų pokalbį, nors dažnai jis vyksta – kalbiesi su žmonėmis apie dalykus, kurie jiems įdomūs, kvieti atsipalaiduoti ir negalvoti, kad prieš juos stoviu aš su kamera. Būna žmonių, kurie nelabai nori kalbėtis, tuomet mes bendraujame akimis.

– Kas yra gera nuotrauka?

– Kiekvienas sprendžia pagal save. Vieniems, tikriausiai, gera nuotrauka bus tokia, kurioje viskas stebuklingai švaru

ir gražu, nesimato jokių nelygumų. Man gera nuotrauka yra tokia, kurioje matosi, kad žmogus jaučiasi gerai. Tokie dalykai matosi – ar žmogus atsipalaidavęs, ar jam šiek tiek nepatogu, ar jis iš viso nenori ten būti. Pastaruoju atveju mano užduotis yra padėti fotografuojamam žmogui jaustis gerai, kad jis galiausiai atsivertų.

Beje, mano baigiamasis darbas universitete buvo apie tai, kad portretas yra ne apie jus ir ne apie mane, bet tai yra pokalbis tarp mudviejų. Galutinis rezultatas yra ne jūsų atvaizdas ir ne mano kūrinys, o mūsų abiejų bendro darbo rezultatas.

– Kokia fotosesija labiausiai įsiminė? – Kiekvieną kartą fotografavimas yra unikalus patyrimas ir tikrai kaskart labai įdomu. Kad ir projekte „Kaunas 2022“ fotografuojant Mariną Abramovič – pasaulinio lygio žvaigždę, kuriai turėjau 10–15 minučių. Iš tiesų ji – vienas iš paprasčiausių žmonių, kuriuos fotografavau. Aš vos kažką pasiūliau, kai Marina pradėjo pati improvizuoti. Sako: „Atsiprašau, man patinka eksperimentuoti.“ Taip gali atsitikti ir su kitu žmogumi – tokiu, kuris nėra tiek daug pasiekęs ar toks įžymus.

Iš pastarųjų metų man labiausiai įsiminė žurnalui „Passport“ skirta Irenos Veisaitės fotosesija; su ja buvome ke-

Kipro Štreimikio nuotr. Fotografė Agnė Bekeraitytė

BEKERAITYTĖ: TAI, KĄ JIS NETURI

lissyk susitikusios. Net ne fotografavimas, bet pažintis su I. Veisaite, mudviejų ryšys man paliko labai gilų įspūdį. Esu dėkinga sutikusi žmogų, tiek daug davusį pasauliui ir kurio tokia nepaprasta gyvenimo istorija. Po kelių mėnesių ji išėjo...

Kartais būna toks jausmas, ypač fotografuojant kultūros elito žmones, kurie man dažnai yra autoritetai, kad į mane žiūri kaip į jauną mergaitę su fotoaparatu. Taip pasitaiko ir Lietuvoje, ir užsienyje. Būna, pradžioje jaučiu šiokį tokį įtarumą. Tačiau tada, kai užsimezga ryšys, pradedame bendrauti ir aš suprantu, kad mums pavyksta, – tada patiriu tikrą malonumą. Ne dėl to, kad norėčiau kažkam kažką įrodyti, bet man pats kontaktas tarp manęs ir fotografuojamojo, jo sutikimas paskirti 5 minutes savo laiko portretui, yra nepaprastai vertingas.

– Kiek anksčiau palyginote fotografiją su interviu. Iš tiesų tiek aš – žmogus, imantis interviu, tiek jūs – fotografė – liekame už kadro.

– Manau, kad dalis manęs lieka tose nuotraukose. Vizualiai tikriausiai tik aš galėčiau pasakyti, kiek ten manęs yra: mano braižas, tam tikra stilistika. Portretas – tai dviejų žmonių pokalbis, todėl mes abu ten esame.

– Kaip jūs ruošiatės fotosesijoms?

– Be visų techninių dalykų, jei būna žinomesnis žmogus, pasiskaitau, ką veikė gyvenime, pasidomiu giliau. Jeigu numatyta kokia nors konkreti lokacija, kartais ją patikrinu, pasižiūriu, koks apšvietimas ir pan.

Vis dėlto mano loso ja tokia, kad aš turiu būti tuo momentu su tuo žmogumi ir ta šviesa. Fotografuodama gali labai suabejoti dėl technikos, stengtis kuo geriau apšviesti ir pan., bet jei, reguliuodama techniką nežiūrėsiu į jūsų akis, prarasiu esmę – tai, kas yra portretas.

– Žmonės paprastai kritiški savo išvaizdai – sako, kad viena jų pusė gražesnė nei kita, turi tam tikrų išmoktų pozų ir pan. Ar leidžiate modeliams reikšti nuomonę apie savo nuotraukas?

– Priklauso nuo to, ką fotografuoji ir kokiu tikslu. Kai kurie žmonės nenori nei matyti tų nuotraukų, nei susidaryti kokią nors nuomonę. Visada leidžiu peržiūrėti nuotraukas, kai kada net ir fotografavimo metu mes tai darome kartu su fotografuojamaisiais.

Nėra nefotogeniškų žmonių, kaip ir nėra gražesnės ar negražesnės pusės. Jeigu taip manote, vadinasi, dar neatsirado fotografas, kuris jums tai parodytų. Yra charizmatiškų žmonių ir mažiau charizmatiškų, yra šnekių kaip aš, ir tylių kaip mano vyras. Portretu turi atskleisti tai, ką tas žmogus turi, o ne tai, ko jis neturi.

– Taigi, nėra negražių žmonių, yra tik blogi fotografai?

– Visi šiandien fotografuojame, ir tai puiku. Man atrodo, kad fotogra ja yra vienas iš geriausių kūrybos, saviraiškos būdų. Vis dėlto ne kiekvienas mygtuko paspaudimas jau yra fotogra ja. Ypač kai kalbame apie portretą.

Man geros nuotraukos pavyksta tada, kai aš neskubu, skiriu laiko kontaktui, žmogui atskleisti. Be to, nuotrau-

kas vėliau atsirenku, tvarkau. Vis dėlto tvarkyti nuotraukas stengiuosi minimaliai – man patinka, kai žmogus išlieka kuo tikresnis. Jau ir taip gyvename socialinių tinklų kuriamame pasaulio vaizde, kuris yra gerokai iškraipytas. Kadangi daug dirbu užsienyje, žinau, kad fotografas pasirenkamas pagal stilių. Kai turi savo stilių, jis išlieka net ir fotografuojant skirtingiems užsakovams. Vieniems stilius gali tikti, kitiems – ne. Tokie, kuriems aš netinku, manęs tiesiog nesamdo.

– Portretus ir reportažus fotografuojate pačiose įvairiausiose vietose. Kokios buvo įdomiausios lokacijos?

– Teko fotografuoti daug kur: lmų apdovanojimų užkulisiuose, šokolado fabrike Indijoje ir vėliau – laukuose ir šiltnamiuose, kur žmonės augina paprikas. Baigusi mokslus kurį laiką dirbau komercinio fotografo asistente, su juo apkeliavau daug pasaulio. NASA būstinėje Hjustone fotografavome inžinierius, kostiumus, šalmus, daiktus, kuriuos lietė Neilas Armstrongas... Dykumoje Čilėje fotografavome observatorijos teleskopų vidų, į mus besileidžiančius lėktuvus ir pan.

Vis dėlto man visada įdomiausi žmonės. Pavyzdžiui, esu fotografavusi Liudviką Markuntavičių, Žiežmarių sinagogos raktininką. Per karą, kai jis dar buvo vaikas, jų šeima slėpė trylika žydų. Iš pradžių fotografavome sinagogoje, o tada jis mane nusivedė į laukus parodyti griuvėsių to pastato, kuriame buvo slepiami žydai. Tai buvo nepaprasta.

Mes čia, Lietuvoje, turime tokių vietų ir tokių istorijų, kad nereikia važiuoti į Čilę ar Ameriką.

– 2022-aisiais Kaunas buvo viena iš tokių vietų. Papasakokite truputį daugiau apie savo būsimą parodą.

– Artėjant Kauno – Europos kultūros sostinės metams, pateikiau organizatoriams pasiūlymą, kad norėčiau tą neeilinį įvykį atskleisti per projekto „Kaunas 2022“ kūrėjus, menininkus.

Buvo daug kalbama, kas atvažiuos, ką darys, kokios vyks parodos ir renginiai. Norėjau atkreipti dėmesį į žmones, kurie skirs savo laiką Kaunui. Visus fotografavau tame pačiame fone, esant tokiam pačiam apšvietimui. Kiek galėjau per tuos metus, tiek atvažiuodavau ir fotografuodavau skirtingus menininkus jų parodose, atidarymuose, prieš renginį, per generalines repeticijas – kviečiau juos į užkulisius, trumpo fotogra jos pokalbio.

Menininkus fotografuoti labai įdomu, jie dažniausiai linkę improvizuoti, žaisti. Žinoma, ne visi – kai kurie nori tik stovėti ir nieko nedaryti. Kiti, pavyzdžiui, choreografai, šokėjai, nori šokti. Aš jiems visiems sakiau, kad man nesvarbu, kaip jūs būsite apsirengę ar ką norite veikti, prašau tik jūsų laiko – ką man duosite, tą aš pasiimsiu.

– Kiek parodoje bus portretų?

NĖRA NEFOTOGENIŠKŲ ŽMONIŲ, KAIP IR NĖRA GRAŽESNĖS AR NEGRAŽESNĖS PUSĖS. JEIGU TAIP MANOTE, VADINASI, DAR

NEATSIRADO FOTOGRAFAS, KURIS JUMS TAI PARODYTŲ.

– Nufotografavau daugiau nei 100 menininkų, bet tai – tik lašas jūroje visko, kas vyko Kaune. Nors dėl kitų darbų ir kelionių negalėjau susitikti su visais, manau, kad paroda bus gana išsami reprezentacija to, kas vyko 2022-aisiais Kaune. Tiesa, pamatysite tik dalį mano sutiktų žmonių. Čia buvo pasaulinio lygio žvaigždžių, buvo ir mažai dar žinomų, bet tikrai Lietuvą ateityje garsinsiančių menininkų. Noriu, kad mano paroda atspindėtų: taip, tai buvo kultūros sostinė ir ji dar yra. Ji tęsiasi, nes gyvuoja Lietuvos kultūra. Tai yra ypatingi žmonės, nuo kurių kultūra ir prasideda.

– Per praėjusius metus daug buvote Kaune, daug ir pamatėte. Kas iš projekto „Kaunas 2022“ renginių jums įstrigo labiausiai?

– Man tai buvo įspūdinga patirtis – jautėsi, kad Kaunas pulsuoja kultūra. Jau nekalbu apie tai, kokio lygio menininkų buvo pritraukta, kaip viskas iškomunikuota, kaip dirbo visa komanda. Lietuvoje nesame turėję tokios kultūros sostinės –aukščiausios prabos, europinio standarto. Pamirškime savo kompleksus, kad esame Europos provincija, juk turime tokių renginių!

Žinoma, aš viską matau dar kitaip – per susitikimus su žmonėmis. Man kultūros sostinė buvo ir tie momentai, kai aš laukiu Marinos, kuri tuo metu dalyvavo spaudos konferencijoje, ir žinau, kad ji ateis ir mes tas 10 minučių kalbėsimės ir fotografuosimės. Arba, kai aš vaikštau su Yoko Ono parodos kuratoriumi Jonu Hendricksu po „Ex It“ ir kalbuosi apie tai, kaip smagu, kad instaliacija yra veikiančiame banke. Dėl šio projekto galėjau pažvelgti į užkulisius, sužinoti tam tikrų detalių, pamatyti viską kitomis akimis. Aš tarsi atidariau papildomas dureles į projekto „Kaunas 2022“ patirtį.

Tai buvo nuostabūs metai, gaila, kad jie baigėsi.

– Jūsų paroda mums visiems juos primins.

– Tam tikru būdu taip.

Kalbino Ieva Šukytė

Režisierius Dominikas Mollas pažįstamas prancūzų kino mėgėjams. Lietuvoje buvo pristatyti jo ankstesni lmai –komedija „Naujienos iš Marso planetos“ (2016) ir kriminalinė drama „Tiktai žvėrys“ (2019). Balandžio 21 d. kino teatruose pradedamas rodyti naujausias jo darbas „Dvyliktosios naktis“ (2022), narpliojantis jaunos merginos Klaros nužudymą. Tikrais įvykiais paremtoje kriminalinėje dramoje policininkas Joanas (aktorius Bastienas Bouillonas) siekia surasti žudiką, tačiau jo beieškant Joanui kyla vis daugiau klausimų.

KELTI NEPATOGIUS KLAUSIMUS

Apie lmo atsiradimą, policijos darbą ir smurtą visuomenėje su režisieriumi D. Mollu kalbėjomės Paryžiuje.

– Jauna policininkė vienoje scenoje pasako: ar ne keista, kad daugiausia nusikaltimų padaro vyrai, tačiau vyrai dažniausiai juos ir tiria. Joanas, kalbėdamas su naujai paskirta tyrėja, ištaria, kad bet kuris įtariamasis vyras galėjo ją nužudyti ir galbūt jie nerado žudiko, nes ją nužudė... visi vyrai.

– Jeigu pažvelgsime į Prancūzijos kriminalinės policijos skyrius, juose dirba labai mažai moterų. Kituose skyriuose jų galima pamatyti kiek daugiau. Aš praleidau savaitę kartu su kriminalinės policijos skyriaus darbuotojais Grenoblyje. 30 žmonių komandoje dirbo tik viena moteris. Todėl iš tiesų žiaurius vyrų padarytus nusikaltimus tiria tie patys vyrai. Nenorėjau pasakyti, kad jie prasčiau nei moterys tyrėjos sprendžia bylas, kuriose aukos yra moterys. Nepaisant lyties, kai kurie policininkai dirba gerai, kai kurie – ne. Tiesa, tai truputį keista. Filme pasakoju, kad pagrindinis tyrėjas, praėjus trejiems metams, yra bepasiduodantis. Jis nebetiki, kad pavyks išspręsti šią bylą. Kai jis pakalba su moterimis – teisėja ir jauna policijos tyrėja, jos jam vėl suteikia vilties ir jėgų. Jis supranta, kad turi stengtis toliau, nepasiduoti. Kaip pastebėjau leisdamas laiką Grenoblyje su kriminalistų būriu, vyrai apskritai sunkiai sugeba išsakyti savo emocijas – nekalba, kokios problemos juos kamuoja ar apie tai, kad galbūt juos kankina depresija. Moterys tuo pasidalija dažniau. Manau, tai didelė problema, nes vyrai viską laiko savyje ir tai juos pradeda pamažu ėsti iš vidaus. Aišku, policijoje dirba psichologų. Tačiau tyrėjai nenori pas juos lankytis, nes bijo, kad žmonės palaikys juos silpnais. Jeigu policijoje dirbtų daugiau moterų, galbūt tai kiek pa-

gelbėtų – vyrai pasisakytų, kad jie irgi ne visada jaučiasi gerai.

Grįžtant prie lme nuskambančios frazės, kad visi tie vyrai nužudė Klarą... Nenorėjau, kad tai skambėtų kaip kaltinimas vyrams, jog jie yra galimi prievartautojai ar žudikai. Tačiau faktas, kad dažniausiai smurtą patiria moterys ir dėl to kalti yra vyrai. Tai yra problema, bet nežinau, kaip ją spręsti ir kodėl ji egzistuoja. Tačiau vyrai turėtų kelti šiuos klausimus. Tiek aš, tiek scenarijaus bendraautoris Gilles Marchandas nesiekėme šiuo lmu pateikti kažkokių atsakymų ar tvirtų pareiškimų, tik kvestionuoti tam tikrus dalykus. Norint judėti į priekį, reikia pradėti kelti klausi-

mus ir diskutuoti apie savo elgesį. Tai ir norėjome pasakyti šiuo lmu.

– Filmo pradžioje pasakote, kad nesužinosime, kas yra tikrasis nusikaltėlis. Kodėl taip nusprendėte padaryti?

– Taip nusprendžiau, nes norėjau būtų sąžiningas prieš žiūrovus. Nenorėjau, kad lmo pabaigoje jie galvotų, jog mes paspendėme jiems spąstus, lyg norėjome su jais pažaisti, – galvojote, kad sužinosite, kas įvykdė nusikaltimą? Deja, liksite nieko nepešę. Pasakyti jiems tiesą nuo pradžių buvo lyg žaidimas atviromis kortomis. Taip mes pasakome, kad pagrindinis lmo tikslas – ne išsiaiškinti, kas padarė nusikaltimą, bet at-

kreipti dėmesį į kitus dalykus – policijos darbą, kaip jis paveikia pačius tyrėjus, kaip matome ir ką galvojame apie vyrų smurtavimą prieš moteris, ir pan. Mane ši tikra istorija sudomino būtent todėl, kad byla liko neišspręsta. Kadangi neturėjome nusikaltėlio, tai mums leido kalbėti plačiau, atkreipti dėmesį į kitas temas. Jeigu gale būtume parodę nusikaltėlį, kuris kraupiai nužudė jauną moterį, tarsi sakytume, kad išsprendėme problemą. Vyras rastas, daugiau nusikaltimų nebebus. Tačiau taip nėra. Pati problema, kad vyrai smurtauja prieš moteris, toliau egzistuos. Todėl pabaigoje nenorėjome žiūrovams suteikti to palengvėjimo. Tačiau ir nesiekėme jų suerzinti, vis tiek man, kaip kino kūrėjui, svarbu, kad istorija juos įtrauktų. Sutikau nemažai žiūrovų, kurie pasakojo, kaip jie susitapatino su bylos tyrėjais, arba, išvydę vis naują įtariamąjį, ieškojo bent menkiausios detalės, padėsiančios jiems atsakyti, kas yra nusikaltėlis.

– Jau užsiminėte, kad filmas pastatytas pagal tikrą bylą. Gal galite išsamiau papasakoti, kodėl nusprendėte remtis tikra istorija?

– Filmas sukurtas pagal rašytojos Pauline’os Guéna’os knygą „18.3 – une année à la PJ“. Ji praleido metus Versalio kriminalinės policijos skyriuje. Knyga – ne romanas. Joje autorė pateikia policininkų darbo kasdienybę. Iš visų knygoje pateiktų bylų pasirinkau būtent šią ne dėl to, kad tai tikra istorija. Ją iškart mačiau kaip kciją. Nebandžiau apie ją sužinoti nieko daugiau ar susitikti su žmonėmis, dirbusiais prie tyrimo. Beje, apie šią bylą beveik niekas nebuvo girdėjęs. Tai nėra „true crime“ tipo istorija, apie kurią kalbėtų daug žmonių. Laikraštyje pasirodė gal tik vienas straipsnis.

– Tikriausiai tai yra dalis šios problemos?

– Taip. Niekam ji nebuvo įdomi. Tačiau manęs nedomino kažkoks nusikaltimas, kuris slėptų neįtikėtiną istoriją, apie kurią visi kalbėtų. Kai kurie dalykai, kuriuos perskaičiau šios bylos aprašyme, skambėjo neįtikėtinai, lyg būtų išgalvoti. Pavyzdžiui, vaikinas, kuris pasirodo prie merginos kapo ir daro keistus dalykus, iš tiesų egzistavo ir taip elgėsi. Net būtų buvę sunku tai išgalvoti. Visi knygoje pateikti įtariamųjų aprašymai padėjo pavaizduoti tam tikrą vyriškumo tipą.

– Galbūt – tipus?

– Taip. Kai kurie iš jų bailiai, kitiems patinka smurtauti ir pan. Nenorėjau pasakyti, kad viskas, kas susiję su vyrais, yra blogis. Tarkime, pagrindinio tyrėjo Joano evoliucija turi pozityvumo. Jis yra tas, kuris kvestionuoja save, savo darbą. Jis klausosi, ką moteris jam lme sako. Pati idėja, kad turime įsiklausyti į kitus, yra svarbi ir pozityvi.

– Kaip kūrėte filmo veikėjus? Pavyzdžiui, aktoriaus Bouli Lannerso suvaidintą kitą policijos tyrėją Marso, kuris pats susiduria su nemažai problemų.

– Kai kurias detales paėmėme iš knygos, kur buvo kalbama apie policininką, kuris niekada nenorėjo juo būti, todėl nesijautė gerai. Jis pats pasako, kad darbas kelia neapykantą ir jam tai nepatinka. Po kurio laiko jis tiesiog nebegali to pakelti. Viena iš didžiausių policijos darbuotojų problemų yra išmokti susidoroti su tomis aštriomis emocijomis, kurios kyla susidūrus su siaubingais nusikaltimais. Prancūzijoje policija išskiria du aukų tipus. Vienas jų – įprastinė auka. Tai vienas kitą žudantys narkotikų prekeiviai arba, paprasčiau tariant, nusikaltėliai, žudantys nusikaltėlius. Tokie atvejai nepaliečia policininkų. Klaros atvejį policija vadina tikrąja auka. Tai žmonės, kurie negyvena nusikalstamame rate ir tiesiog atsidūrė ne tuo laiku ne toje vietoje. Tokios bylos policijos darbuotojus paveikia žymiai labiau, nes jie pradeda galvoti, kad ten galėjo būti dukra, sesuo, žmona ir pan. Todėl jie yra priversti stoti į akistatą su šiomis emocijomis ir kažkaip su jomis susidoroti. Joanui padeda važiavimas dviračiu velodrome. Jis laikosi taisyklių ir nebando daryti kažko ne pagal jas. Žinoma, jis neturi šeimos, todėl visas jo dėmesys atitenka darbui.

B. Lannerso Marso veikėjui visko per daug. Jis nemoka kontroliuoti savo emocijų. Jo šeiminis gyvenimas yra gan komplikuotas. Todėl jis praranda kontrolę. Rašant scenarijų buvo įdomu dirbti su tokiais kontrastingais veikėjais.

– Jūsų filme yra nemažai veikėjų, kurie pasirodo tik kartą, gal du, tačiau užima svarbią vietą istorijoje. Kaip ieškojote aktorių šiems mažiems vaidmenims?

– Tai buvo vienas įdomiausių lmo iššūkių. Žinojome, kad lme bus daug veikėjų, kurie pasirodys ekrane tik kartą. Tačiau jų vaidmuo ir buvimas prieš kamerą turėjo būti stiprus. Praleidome daug laiko su aktorių atrankų režisieriais, atlikome daug testinių lmavimų su skirtingais aktoriais, kad atrastume mums labiausiai tinkančius. Galų gale tai yra tinkamai parinkto aktoriaus ir gerai parašytos scenos, kuri tau leidžia suprasti veikėją, derinys.

Fanny de Gouville nuotr.

Klausinėjo Giedrė Ivanova

Kad ir kokie įdomūs ar nuobodūs būtų klausimai, visuomet didesnis dėmesys skiriamas atsakymams. Atsakydamas (ir klausdamas, žinoma, bet šįkart ne apie tai) žmogus tarytum išsiduoda – jis beveik visuomet įsileidžia į savo vidų, pasako daug daugiau, negu tik atsako į tai, ko buvo paklaustas. Gali, pavyzdžiui, klausti, kokia jo ar jos mėgstamiausia spalva, ir čia staiga išners skaitytos knygos, savivertės laipsnis, savitas požiūris (į klausimą, klausiantį ir apskritai gyvenimą), tapybos žinios, dabartinė nuotaika, užgniaužtos svajonės, malonus ar nelabai praeities įvykis, humoro jausmas, net kokios nors ne visuomet tokios akivaizdžios charakterio savybės. Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys tą patį –net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti 12 įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šiame numeryje skaitykite šiuolaikinio cirko vadybininkės Giedrės Putramentaitės atsakymus.

TIE PATYS KLAUSIMAI ŠIUOLAIKINIO CIRKO VADYBININKEI GIEDREI

PUTRAMENTAITEI

1. Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi

sėkmė gyvenime?

Man sekasi gerai, jaučiu kažkokių pokyčių metą, įvairios emocijos lanko, bet šiaip gyvenimas gražus. „Sėkmė“ man šiek tiek misti kuotas žodis, nes atrodo, kad ji ne nuo tavęs priklauso, nutinka netyčia („Na, tam žmogui ir pasisekė!“). Manau, kad kartais palaikymo, postūmio iš šalies labai reikia: kai viskas kažkaip labai gerai susidėlioja ar išsisprendžia, man atrodo, kad tai lyg patvirtinimas, jog eini teisinga linkme. Dėl to visada smagu jos sulaukti, bet taip pat – viską gyvenime galima padaryti ir be tos sėkmės, o sunkiu darbu (kad ir kaip neromantiškai skamba).

2. Kas (tau) yra laimė?

Šiame gyvenimo etape laimė man yra subalansuoti emocinis, zinis ir mentalinis kūnai, o tai reiškia pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio, dėmesį savo emocinei gerovei ir saviraiškai (įdomus darbas, hobiai). Ai, dar atradimai! Didžiulė laimė atrasti kažką

naujo, susipažinti su įdomiu žmogumi, pamatyti naują šalį ir jos kultūrą. Ir kasdieniai dalykai – laimė yra šilta pavasario diena, gražūs žmonės aplink ir daug juoko.

3. Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelė ar labai labai maža? Rinkčiausi būti labai maža, kad galėčiau nepastebima visur varinėti ir stebėti žmones, aplinką (jeigu galėčiau, stebėčiau žmones visada, bet truputį creepy, kai pastebi, kad tu žiūri).

4. Su kuo svajotum papietauti? Su Iris Apfel, nes reikėtų patarimų, kaip būti super kūl būnant vyresnio amžiaus: planuoju būti gan ekscentriška senutė, todėl norėčiau, kad pasidalytų patirtimi.

5. Didžiausias melas pasauly, kuris –ačiū Dievui – egzistuoja: Kad neskaudės, kai eini pas dantų gydytoją – vis tiek visada skauda ir nekomfortas.

6. Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?

Keliaučiau į šeštus savo gyvenimo metus, kai su teatro būreliu gastroliavome Prancūzijoje ir aplankėme disneilendą – va, ten tai buvo šakės! Atsimenu tai iki šiol, nes buvo tiek emocijų, nuostabos ir džiaugsmo, kad ojej. Augdama buvau labai didelė Walto Disney’aus fanė, tai man čia buvo visiškas svajonės išsipildymas.

7. Keista, kad vis dar nėra sukurta, nors taip reikalinga... Teleportas, nes kas nori praleisti 4 valandas važiuodamas iki jūros? Ne aš.

8. Kur ir kam geriausia leisti pinigus?

Patirtims ir sveikatai! Nes be sveikatos gyvenime kaip ir nėra ko kalbėti, o patirtys ne tik mus formuoja, plečia akiratį, duoda suvokimų, bet ir suteikia daug džiaugsmo ir laimės.

9. Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?

Empatija ir emocinis intelektas. Gebėjimas kurti ryšį su kitu žmo-

gumi, gyvūnu (būtybe?) man yra vienas sunkiausių, bet kartu vienas gražiausių dalykų būnant žmogumi.

10. Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje? Kad ne vieną! Jei aš galėčiau, iš esmės pakeisčiau mokymosi sistemą ir, svarbiausia, įvesčiau pamokas apie emocijas (ir kaip su jomis dylint), saviraišką (kur vaikai nagrinėtų savo talentus ir kas jiems patinka), nansinį raštingumą ir lytinį švietimą (taip, kassavaitinę pamoką).

11. Kiekvieną mielą dieną tau yra būtina:

Pabūti su savimi bet kokia forma – pamedituoti, pasikalbėti, nuveikti kažką, kas man malonu, pajudėti ir t. t. Per savo 30 gyvenimo metų supratau, kad problemos prasideda tada, kai aš pradedu ignoruoti save, nekreipti dėmesio į savo poreikius ir daryti taip, kaip reikia ar ko iš manęs tikimasi. Man, aišku, ne visada pavyksta, bet aš labai stengiuosi!

12. Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, lmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?

Geriausias pasakymas man yra you do you – gal ir lėkštai skamba, bet man čia atsakymas į kiekvieną klausimą. Kaip tau reikia tuo momentu, taip tu ir daryk: gal viename gyvenimo etape tau atrodys, kad tu negali nekurti, o kitame – jau suprasi, kad nori daryti kitus dalykus.

13. Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?

Pasivaikščioti miške vienam, be ausinių ir telefono.

14. Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?

Kaip moteris, galėčiau čia pradėti vardyti, ką norėčiau atimti iš moteriško kūno patirties, bet tikiu, kad kūnas yra toks, koks turi būti, ir apskritai yra tiesiog neįtikėtinas išradimas – pats gydo save, prisitaiko prie įvairių sąlygų (klimato kaitos, nėštumo) ir taip toliau (crazy!).

15. Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra: Teko pagūglinti, kad atsiminčiau, kokie jie ten buvo, bet – Pierce’as Brosnanas, nes pirmą Bondą pamačiau su juo, jis man ir liks geriausias.

16. Patarimas sau kūrybinio kelio / karjeros pradžioje: Tu ne Ksena ir tau nereikia niekam nieko įrodyti.

17. Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas? Kad turiu introvertės dalį savo viduje. Visada galvojau, kad esu max ekstravertė ir kuo daugiau žmonių aplink mane, tuo geriau, bet per pastaruosius metus supratau, kad mano vidinei introvertei po intensyvios socializacijos reikia užsidaryti į olą ir pabūti visiškai vienai. Nebuvau sau to įsivardijusi niekada ir niekaip nesuprasdavau, kodėl man reikia tiek daug poilsio po kai kurių renginių / įvykių / projektų.

18. Jei turėtum visą mėnesį klausyti vienos tos pačios dainos, tai būtų: Na, čia pats sunkiausias klausimas, nes yra tiek geros yra muzikos! Šiuo momentu – Anoraak „Body Language“.

19. Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti: Grybų rizotas!

20. Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų. Negaliu išeiti iš namų be papuošalų, nes tada atrodo, kad man kažko trūksta.

21. Kas tau yra sunkiausia? Būti pažeidžiamai.

22. Gražiausias žodis yra... Niekada niekas manęs to neklausė, todėl labai ilgai galvojau ir nusprendžiau, kad „kikilis“ (nežinau, ar gražiausias, bet tikrai juokingiausias).

23. Kokiam realiam žmogui (o gal personažui) trūksta paminklo ir kur?

Na, pradėkime nuo to, kad paminklai man apskritai nelabai patinka ir nežinau, ar tikrai čia geriausia žmogaus pagerbimo išraiška (man labiau patinka, kai tuos paminklus kas paniokoja ar „papuošia“ kaip buvo su Vileišiais). Vis dėlto bandant atsakyti į klausimą – kaip nors kitaip pagerbti norėčiau Vitą Luckų, nes jis turėjo neįtikėtiną akį ir jo visos fotogra jos yra nuostabios.

24. Jei galėtum, kokio lmo ar serialo pabaigą pakeistum?

Serialo „Draugai“. Norėčiau, kad jie visi vis dar gyventų savo Niujorko butuose ir vis dar galėtume žiūrėti, kaip jie ten gyvena, kai jiems šem

25. Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra... Neringa ir jos kopos, nes ten kitas pasaulis.

26. Jei žmogui nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?

Kūrybiniams projektams, kuriems negaliu rasti laiko (kokybiško laiko), ir muzikai.

27. Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti... Patricko Süskindo „Kvepalus. Vieno žudiko istoriją“ (nežiūrėkite lmo, prašau). Labai įdomi teorija apie žmogaus kvapą, ir parašyta taip, kad, atrodo, gali justi viską, apie ką pasakoja rašytojas.

28. Klaida, kurią mielai pakartotum... Aš kažkaip vis neatsakau tiesiai į tavo klausimus – nemanau, kad yra klaidų gyvenime. Yra tik pamokos, matyt, visas ir kartočiau.

Giedrės Putramentaitės asmeninio archyvo nuotr.

RAGANOSIAI

Žiūrėkite balandžio 30 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (Gedimino pr. 4, Vilniuje) Repertuarą sekite www.teatras.lt

Su teatru nesusiję žmonės, piktindamiesi įvairiais įvykiais, pasisakymais, valdžios sprendimais ar bet kokiais jiems nesuprantamais reiškiniais, dažnai sušunka: „Absurdo teatras!“. Tai tik vienas iš daugelio kasdienybėje netiksliai vartojamų scenos menų terminų (juk sostinėje turime merą „be cirkų“ ir „be dramų“), bet šį kartą jis taikliai susieja naujausią Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjerą – režisieriaus Antano Obcarsko spektaklį „Raganosiai“ pagal vieną žinomiausių

rumunų kilmės prancūzų dramaturgo Eugène Ionesco pjesių – ir mūsų visuomenę, apie kurią jis kalba pasitelkdamas būtent absurdo kalbą.

Pagal klasikinį apibrėžimą, absurdo teatro loso nį pagrindą sudaro egzistencinė Jeane’o-Paulo Sartre’o teorija ir A. Camus tragiškas humanizmas, gailestis dėl žmonių susvetimėjimo. A. Obcarskas savo spektaklyje neapsiriboja absurdo teatro rėmais, drauge su spektaklio dramaturgu Valentinu Klimašausku pjesės tekstą priartina prie šiandienos ir visa tai įvelka į labiau kinui nei teatrui būdingą estetiką, vis dėlto gailestis dėl žmonių susvetimėjimo suskamba aiškiai ir skaudžiai.

YET ANOTHER DAY IN PARADISE

Repertuarą sekite www.bekompanijos.lt

Nors šokėjas ir choreografas Lukas Karvelis prestižinę Codarts šokio akademiją Nyderlanduose baigė vos prieš ketverius metus, jo darbai jau rodyti Nyderlanduose, Vokietijoje, Brazilijoje, Izraelyje, Turkijoje, Švedijoje. Lietuvoje jis bendradarbiauja su nepriklausoma šiuolaikinio šokio organizacija „Be kompanijos“, kuriai būdinga pristatyti nedidelės apimties spektaklius, keliančius sudėtingus klausimus. Ne išimtis ir naujausias L. Karvelio spektaklis „Yet Another Day in Paradise“ – kartu su iš Prancūzijos kilusiu studijų draugu Benoit Couchot atliekamas duetas.

„Yet Another Day in Paradise“, kaip ir dar 2019 m. pristatytas L. Karvelio monospektaklis „Tuščios dėmės“ (Blank Spots) remiasi tam tikra tapatybės dekonstrukcija. Paprastomis priemonėmis kartu su choreografu dirbusi gausi kūrybinė grupė – scenografė Luka Žiobakaitė, kompozitorė Gabrielė Dikčiūtė, dramaturgė Sigita Ivaškaitė, šviesų dailininkas Edgaras Varkulevičius, vaizdinės medžiagos autorė Aura Skulskytė – mėgina kelti nepatogius, dažnai skaudžius, bet būtinus, formuojančius klausimus.

L. Karvelis ir B. Couchot scenoje pasirodo kaip dvi drag karalienės, lydimos heliu pripildyto vienaragio. Ant nedidelės riedlentės ne itin patogiai įsitaisę šokėjai tyloje pamažu išlaisvina vienas kitą iš kostiumų. Nuolatiniai mėginimai išlaikyti pusiausvyrą, kas kartą grįžtant į paskutinę poziciją ir tęsiant / mėginant iš naujo, primena šiuolaikybei bū-

Spektaklio pasakojimas kuriamas iš gyvai vaidinamų scenų, nu lmuotų epizodų ir tiesioginės vaizdo transliacijos ekranuose (vaizdo projekcijų autoriai – Adomas Gustainis, Ričardas Žigis). Todėl iš pirmo žvilgsnio lyg ir dominuoja kinematogra škoji spektaklio pusė. Čia galima atpažinti Larso von Triero, Davido Lyncho, veiksmo lmų (ar jų parodijų?) ir net serialo „The Of ce“ (sunku pasakyti, kurios versijos) aidų, akyliau stebintys LNDT repertuarą gali įžvelgti ir šiame teatre ne kartą dirbusio lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio įtaką. Vis dėlto pagrindinė šio spektak lio varomoji jėga – aktoriai. Spektaklyje vaidmenis kuria puikūs įvairių kartų aktoriai: Martynas Nedzinskas, Kirilas Glušajevas, Arūnas Sakalauskas, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Aistė Zabotkaitė, Kęstutis Cicėnas, Gytis Ivanauskas. Dinamiški jų duetai ir ansambliškos, (tragi)komiškos scenos verčia prisiminti organiškos vaidybos, čia pat priešais žiūrovų akis gimstančios aktorinės žaismės ir parnerystės galią.

Sujungus kinematogra nį žvilgsnį ir aktorines improvizacijas, meistriškai atkuriama vietinio baro ar įprasto biuro atmosfera (scenografė – Lauryna Liepaitė, kompozitorė – Agnė Matulevičiūtė). Taip dar 1959 m. E. Ionesco sukurtos situacijos priartėja prie to, kas ir kaip vyksta šiandien, o „Raganosių“ veiksmo vieta atsiduria kažkur tarp Paryžiaus, Niujorko ir Vilniaus.

Šiame mieste vieną dieną po vieną ima pasirodyti raganosiai, kuriais, kaip paaiškėja, vienas po kito ima virsti žmonės. E. Ionesco, kurdamas pjesę, gilinosi į nacizmo ir fašizmo iškilimo Europoje priežastis, o šiandien, mąstydami apie masių psichologiją, galime kalbėti apie daugybę tendencijų. Šiuolaikinėje visuomenėje nuolat susiburiame į grupes, kurios netrukus susipriešina su kitomis, nesvarbu, ar kalbame apie antivakserius, socialinių tinklų žvaigždžių sekėjus, žmones, paveiktus priešiškos propagandos ar pernelyg įsijautusius į sveikatingumo ar gamtosaugos problemas. Mūsų visuomenėje nuolat gimsta nauji kon iktai, suskaldantys visuomenę į teisiuosius ir tuos kitus. Tad individams nuolat tenka spręsti (ne)prisijungimo prie visų klausimą. Gal todėl atrodo ne taip svarbu įvardyti, kuriai konkrečiai grupei atstovauja „Raganosiai“, juk jie nuolat keičia odą.

Spektaklyje greta pagrindinės temos suskamba ir dar kelios – žalingų priklausomybių, ilgalaikių santykių, įvaizdžio apgaulingumo ir kt. –potemės. Tačiau tenka pripažinti, kad aiškiam jų skambesiui dar trūksta darnos ir pusiausvyros pagrindinės temos atžvilgiu. Be to, spektaklio kūrėjams, ir atrenkant vaizdo medžiagą, ir brėžiant improvizacijų scenų ribas, pritrūksta to, apie ką tiek daug kalba spektaklio veikėjai, –saiko. Gal todėl spektaklio įžanga skamba įtikimiau už nalą, kuris lyg ir žada, bet taip ir nepateikia nei išvados, nei išrišimo.

dingas bergždžias pastangas atrasti pusiausvyrą tarp vidinio ir išorinio pasaulių, savo ir kito poreikių, įsipareigojimų ir laisvės ir t. t. Nuoširdžios pastangos įveikti disbalansą ir pasiekti tikslą kelia ir šypseną, ir susižavėjimą atkaklumu. Galiausiai jas vainikuoja apsikabinimas, galintis įgauti pačias įvairiausias formas ir ilgainiui tampantis tarsi atskira kalba.

Avėdami aukštakulniais, vilkėdami vaikystę primenančiomis suknelėmis, atidengdami raumeningus kūnus ar galiausiai apsirengdami treningais, L. Karvelis ir B. Couchot atveria vis naujas tapatybės puses, kurios, pereidamos viena į kitą, koegzistuoja ir prieštaraudamos, ir papildydamos viena kitą. Išoriniai elementai tampa tarsi atspirties tašku ir judesio medžiagai, ir pasakojimo posūkiams, o iš prigimties skirtingas, tačiau darnus dviejų kūnų judėjimas kuria nuolatiniu dialogu grįstą partnerių ryšį. Šis ryšys tarp dviejų žmonių, kad ir kas ir kokie jie būtų, atrodo tvirčiausia šio spektaklio grandis.

Recenzavo Goda Dapšytė

Rekomenduojama susiduriantiems su (savo) tapatybės klausimu. Nerekomenduojama absoliučiai nepakantiems kitoniškumui.

Rekomenduojama atviriems neišbaigtumui. Nerekomenduojama ieškantiems tik tikslių atsakymų.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

AR TU LOCO?

– Įkvėpimo spektakliui sėmėtės ne tik iš N. Gogolio „Pamišėlio užrašų“, bet ir paties rašytojo gyvenimo ir savo asmeninių patirčių. Beprotystės tema mene nėra retenybė. Ką jums atrodė svarbu pasakoti?

Tita ir Nataša: N. Gogolis šį kūrinį parašė būdamas 26 metų amžiaus, tačiau jame išpranašavo ne vieną svarbų savo gyvenimo įvykį. Sakykime, kad ir tai, jog pagrindinis veikėjas Popryščinas, sulaukęs 43 metų amžiaus, šaltą vasario mėnesį yra kankinamas psichiatrijos ligoninės, kurioje gydosi, personalo ir, tikėtina, ten miršta. N. Gogolį ištinka faktiškai toks pat likimas. Antra vertus, šis kūrinys įkvėpė jo autorių leistis į užburiančią kelionę į Italiją, kur jis jautėsi laimingas ir parašė geriausius savo kūrinius.

Vis dėlto ši dvasios negalios tema mus labiausiai patraukė vienu netikėtu paradoksalumu: kartais atrodo, kad tam, jog suprastum dabartinį pasaulį, reikia į jį žvelgti pamišėlio akimis. Tarsi beprotystė suteiktų mums galimybę pamatyti pasaulį iš tiesų, įžvelgti jo vidinę struktūrą –paslėptą nuo proto, nepasiduodančią loginiam mąstymui. Kuo labiau Popryščinas kraustosi iš proto, tuo labiau išsilaisvina iš mąstymo hierarchijos pančių ir pradeda matyti tikrąsias mūsų skirtumų priežastis.

– N. Gogolis buvo prieštaringa asmenybė: kilęs iš Ukrainos, jis galiausiai tapo tikru rusiškos kultūros, imperialistinio šios šalies mąstymo apologetu. Galbūt čia slypi jo, kaip menininko ir žmogaus, tragizmas. Žinau, kad spektaklio premjera įvyko 2021 m. rugsėjį, taigi prieš lemtingąją vasario 24-ąją. Ir vis dėlto, ar nejautėte vidinių prieštaravimų kurdamos spektaklį būtent pagal šią medžiagą?

Vis dėlto tuo pat metu priėmiau ir kitą sprendimą, kurio gailiuosi iki šiol, – neišmokiau savo sūnaus kalbėti rusiškai. Tai atėmė iš jo galimybę bendrauti su seneliu, skaityti Vasilijų Grosmaną ir suprasti Andrejaus Tarkovskio lmus. Šį savo radikalizmą laikau kvailu. Man atrodo, cenzūra neturėtų būti laisvės įrankiu. Palikime šį ginklą Putinui. Todėl nejaučiu vidinio kon ikto dėl to, kad sukūrėme spektaklį pagal N. Gogolį. Iš tiesų pasirinkimą lėmė ne ideologinės priežastys, o mūsų su Tita noras kurti skirtingų kultūrų žmonėms. Mums ši istorija pirmiausia yra apie žmogų, o ne apie rusų valdininką. Čilėje, Italijoje, Prancūzijoje ar Belgijoje – visur esama savų popryščinų.

Ukrainoje vykstantis karas yra didžiulis skausmas, gailestis tą išgyvenantiems ukrainiečiams, pasidygėjimas Rusijos valdžios beprotyste, neviltis dėl mano pačios bejėgiškumo viso to akivaizdoje.

Rašė Agnė Pulokaitė

Apie pasaulį bepročio akimis ir cenzūrą, kuri neturėtų tapti laisvės įrankiu.

Gegužės 2–7 d. Klaipėdoje vyks tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“, kurio programoje – net penkiolika įvairaus amžiaus publikai skirtų spektaklių, lėlių kino animacijos programos vaikams ir suaugusiesiems, edukacinės programos, atidarymo ir gatvės renginiai. Vienintelis šią teatro rūšį Lietuvoje nuosekliai pristatantis festivalis kūrėjus ir žiūrovus šiemet pakvies mąstyti gravitacijos tema: pastebėti ir analizuoti tradicinio ir šiuolaikinio lėlių teatro formų slinktis ir persidengimus, ieškoti gravitacijos centro, kuris veikia kaip traukos centras ir įvairiausias raiškos formas leidžia sutalpinti po šios nepaprastai tarpdisciplininės meno rūšies skėčiu. Nenorintiems nerti į ontologinius teatro meno kalbos klausimus, į gravitaciją bus kviečiama pažvelgti iš egzistencinės perspektyvos – dabar, kai pašonėje vyksta karas, kai dar bundame iš slogaus pandeminio sapno, kai ekologinės prognozės apgaubia nerimu, stiprėja radikalizmas, atskirtis ir apskritai darosi sunku aprėpti visa, kas vyksta aplink, – kas šiuo laiku sulaiko mus, kad nepatektume į nesvarumo būseną, neištrūktume į atvirą kosmosą be galimybės vėl įsižeminti, po kojomis pajusti tvirtą pagrindą?

Festivalį gegužės 4 d. 20 val. atidarys Rusijoje gimusios, Belgijoje seniai gyvenančios ir kuriančios Natašos Belovos ir čilietės Titos Iacobelli bendras darbas „Loco“ (išvertus iš isp. pamišęs), kuriame kalbama apie individą nuožmioje sistemoje, apie proto atsisakymą paklusti tos sistemos primestoms hierarchijoms, susikuriant savąjį iliuzijų pasaulį. Prieštaringo ukrainiečių rašytojo Nikolajaus Gogolio kūrybos ir gyvenimo motyvais paremto spektaklio premjera įvyko garsiausiame lėlių teatro festivalyje pasaulyje – Šarlevilio lėlių teatro festivalyje Prancūzijoje 2021 m. Apie bepročio lūpomis sakomą pasaulio tiesą kalbamės su spektaklio „Loco“ kūrėjomis N. Belova ir T. Iacobelli.

Nataša: Kuriant šį spektaklį teko skaityti daug N. Gogolio ir apie N. Gogolį, atradau kūrinių, apie kuriuos iki tol nieko nežinojau. Taip, N. Gogolis – ne tik sudėtinga asmenybė, bet ir labai prieštaringa. Tiesiog nesuprantama, kaip tas pats žmogus galėjo parašyti ir „Mirusias sielas“, ir „Parinktąsias vietas iš susirašinėjimo su draugais“ – moralizuojantį, konservatyvų ir išties prastą kūrinį, už kurį jį pasmerkė tiek priešai, tiek draugai. Tiesa ta, kad N. Gogolis, „šaunusis publicistas“, buvo gana vidutiniškas, o N. Gogolis, „pamišęs rašytojas“, – genialus. Gal todėl jis taip ir neužbaigė savo svarbiausio kūrinio „Mirusios sielos“, nes leido visuomenę pamokyti pasišovusiam teisuoliui užsmaugti talentingą rašytoją.

Tai, kad, didžiuodamasis ir žavėdamasis ukrainietiška muzika, pasakomis, gamta, savo draugais ukrainiečiais, jis vis dėlto kliedėjo apie Didžiąją Rusiją ir jos imperinius užmojus, tik liudija žmogiškosios prigimties, ir nebūtinai rusiškosios, absurdiškumą ir paradoksalumą. Tokie patys vidiniai prieštaravimai, keliantys ir juoką, ir baimę, būdingi ir Popryščinui. Man regis, jei N. Gogolis nebūtų gimęs Ukrainoje, jis niekada nebūtų tapęs rašytoju N. Gogoliu. Jei nebūtų išvykęs į Italiją, nebūtų parašęs „Mirusių sielų“, jei nebūtų persikėlęs į Peterburgą, nebūtų sukūręs „Pamišėlio užrašų“. Visas jo gyvenimas liudija, kaip skirtingos kultūros praturtina ir išlaisvina mintis ir kūrybą.

Dėl mano situacijos… 1995 m., kai Belgijoje gimė mano sūnus, aš nusprendžiau, kad Rusijos pilietybės jis neturės. Nenorėjau suteikti Rusijos valdžiai nė mažiausios teisės į mano sūnų. Motiniškas instinktas buvo stipresnis už bet kokius mano tapatybės klausimus.

Tita: Priespaudos forma, N. Gogolio atskleidžiama kaip sistema, kurioje lyg spąstuose jaučiasi Popryščinas, primena galios ir klasių struktūras, tokias gajas mano gimtojoje Čilėje. Europoje būna visaip, tačiau mano šalyje viskas paprasta: jei gimei su tinkama pavarde aukštą statusą turinčioje šeimoje, tau nereikės daug stengtis, kad vieną dieną taptum didelės įmonės vadovu. Atvirkščiai, gimęs vargingoje šeimoje vargu ar sugebėsi ištrūkti iš to socialinio sluoksnio, kad ir ką darytum, kiek darbo ir jėgų įdėtum. Kaip ir Popryščinui, keliai į įtakingųjų ratelius tau niekada neatsivers. Ši paprasto žmogaus, trokštančio turėti tai, kas jam uždrausta, tragedija sutinkama bet kur pasaulyje – tikrai nereikia ieškoti toli. – Ar galėtumėte trumpam grįžti į tą akimirką, kai pirmą kartą susižavėjote lėlių teatru? Kas būtent jus paskatino susieti su juo savo profesinį kelią?

Tita: Akimirka, kai iš tiesų pamačiau personažo jėgą, nutiko kažkada seniai, vieną atostogų dieną stebint, kaip broliai vaidina su žaislais. Jų suvaidintos mizanscenos tiesiog pakerėjo mane. Pagrindinis personažas dainavo, šoko, o vėliau dėl neaiškios priežasties ėmė ir numirė. Tai mane absoliučiai nuginklavo, nes atliepė giliai manyje slypinčią mirties, artimo netekties baimę.

Lėlė, jos atgaivinimo stebuklas turi nepaprastą galią susijungti su žmogaus sąmone. Anuomet visa šeima buvome pakerėti, kaip broliai atgaivino tuos žaislus ir kaip, būdami jau suaugę, išsaugojo gebėjimą žaisti ir būti rimti tuo pat metu, atsiduodami kažkam svarbesniam už juos pačius. Tik daug vėliau susiejau savo gyvenimą su teatru, tačiau tas vyresniųjų brolių, žaidžiančių lyg vaikai, vaizdas, ir tai, kaip mes, visa šeima, neatplėšdami akių sekėme jų pasakojamą istoriją, paliko manyje įspaudą ir prisidėjo prie to, kad nusprendžiau gyvenime šį žaidimą tęsti toliau.

– Lietuvoje vis dar gaji nuostata, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams. Ką galėtumėte pasakyti tuo šventai tikinčiam žiūrovui?

Nataša ir Tita: Lėlės nekaltumas padeda mums lengviau išgyventi skausmą, priimti tai, kas nepatogu, nuo ko norisi pabėgti. Tai tokia žaidimo forma, kuri siekia giliausius emocinės atminties klodus, savo archajiškumu, pirmykšte pasaulėžiūra atverianti pačias skaudžiausias patirtis. Tą stereotipą, su kuriuo susiduria visi dirbantys lėlių teatro srityje, galime išnaudoti savo naudai bandydami atrakinti jausmus, o ne protą.

Jérémy Sondeycker nuotr.

SKRYDIS PER DŽIAZO GALAKTIKAS SU FESTIVALIU „VILNIUS MAMA JAZZ“

Tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz“ šiemet vyks gegužės 25–28 d. Valstybiniame jaunimo teatre. Šių metų programoje – gausus būrys pasaulinį pripažinimą pelniusių muzikantų, o išskirtinis dėmesys skiriamas ryškioms džiazo moterims.

go“. „Ko gero, išradingiausia eitininkė per tris džiazo dešimtmečius“, –taip Nicole pristato „The New York Times“. Tuo įsitikins kiekvienas, išgirdęs šią grupę scenoje.

ORKESTRAS IŠ GERIAUSIŲJŲ

Ryškus „Vilnius Mama Jazz“ akcentas – žymios prancūzų trimitininkės, kompozitorės ir aranžuotojos Airelle Besson programa „TRY!“. Gausybe apdovanojimų įvertinta A. Besson išgarsėjo Europos džiazo scenoje savo virtuoziškumu ir galingu grojimu. Jos išsilavinimas – ir klasikinė, ir džiazo muzika, o didžiausią įtaką jai daro Johannas Sebastianas Bachas ir Keithas Jarrettas. A. Besson 2017 m. Paryžiuje vadovavo šiemet pirmąsyk Lietuvoje pasirodysiančiam Euroradijo džiazo orkestrui.

„Euroradio Jazz Orchestra“ pasirodymas festivalyje – neeilinis įvykis. Šis orkestras – tarptautinis bigbendas, kaskart buriamas vis kitoje šalyje iš geriausių muzikantų, deleguojamų visuomeninių transliuotojų. 2023 m. pirmą kartą jo būstine tampa Lietuva, o sklandžią orkestro veiklą užtikrina LRT. Į festivalio sceną žengs net aštuoniolika muzikantų iš penkiolikos šalių, o koncertas bus transliuojamas visoje Europoje. Muziką specialiai šiam orkestrui sukūrė Lietuvoje puikiai žinomas kūrėjas ir aranžuotojas Jievaras Jasinskis.

KONCERTAI

SVEČIAI IŠ VISO PASAULIO

Jau pirmąjį festivalio vakarą išgirsime menininkę, kuri muzikos pasaulyje kūrybingų moterų frontą laiko ne vieną dešimtmetį – festivaliui toną duos gaivališkas danų kompozitorės, grupių lyderės ir perkusininkės Marilyn Mazur solo.

M. Mazur – vardas, muzikos pasaulyje tariamas itin pagarbiai. Ji yra laimėjusi vieną svarbiausių džiazo pasaulio prizų „Jazzpar“, apdovanota Vokietijos džiazo prizu kaip geriausia būgnininkė, išrinkta Švedijos karališkosios menų akademijos nare, o svarbiausias pasaulio džiazo žurnalas „Downbeat“ ne sykį ją rinko geriausia perkusininke. Niujorke gimusi ir vėliau persikrausčiusi į Daniją, M. Mazur yra buvusi legendinių Mileso Daviso, Wayne’o Shorterio, Jano Garbareko grupių narė. Tačiau svarbiausia – veržli pačios Marilyn kūryba, kurią patirsime festivalio metu.

Taip pat repertuare – viena ryškiausių savo kartos Norvegijos džiazo žvaigždžių – Beady Belle ir jos suburtos grupės koncertas. Įstabioji ir nenuspėjamoji dainininkė B. Belle – įvairių žanrų ir prasmingos poezijos kokteilį maišanti menininkė, pelniusi didžiulį ne tik publikos, bet ir kolegų susidomėjimą ir pagarbą. Šios išradingos kūrėjos rankose džiazo melodijos gali virsti žavingais elektroninės muzikos piešiniais, staiga įkaisti iki diskotekų ritmų ar tapti nebanaliomis popdainomis.

Džiazo gurmanų ausis džiugins ir Danijoje gyvenančios saksofonininkės ir kompozitorės Marios Faust programa „Jazz Catastrophe: 4th mutation“. M. Faust geriausiai žinoma trečiosios srovės džiazo, šiuolaikinio bigbendo, improvizacinės muzikos ir kitų alternatyvių žanrų srityse. Drąsa ir žanrų maišymu garsėjanti menininkė yra sukėlusi nepaprastų muzikinių bangų, kurios ją ir jos grupes išsiuntė į keliones po koncertų sales ir muzikos festivalius visame pasaulyje.

Dar viena festivalio pažiba – „Tiger Trio“. Tai trys pripažintos menininkės, besimaudančios spontaniško muzikos kūrimo džiaugsme. Visos jos – ryškios laisvo ir improvizacijų kupino džiazo asmenybės. „The New York City Jazz Record“ eitininkei Nicole Mitchell skyrė šių metų kovo mėnesio viršelį, JAV žurnalas „Downbeat“ ją ne sykį rinko geriausia metų eitininke, o groti kartu kvietė patys „Art Ensemble Of Chica-

Repertuare – ne vien su džiazo vėliava kuriančios grupės. Tikras grynuolis – „Graham Costello STRATA“ koncertas. Škotų būgnininkas ir kompozitorius Grahamas Costello muzikinę karjerą pradėjo kaip savamokslis, dalyvaudamas DIY /  indie muzikos scenoje. Jis gastroliavo Jungtinėje Karalystėje ir Europoje su noise ir  electro-psych stiliaus grupėmis, o vėliau studijavo džiazą Škotijos karališkojoje konservatorijoje, kurią baigė su pagyrimu. Jo grupė „Graham Costello STRATA“ kuria hipnotizuojančią ir galingą minimalistinę muziką, kurią dienraštis „The National“ apibūdino kaip „meteoritą scenoje ir už jos ribų“, o paties Grahamo muzikos skambesys varijuoja nuo subtilaus ir meditatyvaus ambiento iki kinematogra ško postroko.

Baigiamasis festivalio akcentas –pernai „Vilnius Mama Jazz“ ambasadoriaus titulu apdovanoto ilgamečio festivalio bendražygio, legendinio Lietuvos perkusininko Vladimiro Tarasovo koncertas su talentingais scenos partneriais iš Vienos – „Vladimir Tarasov’s Austrian Circle“.

Dieninėje „Vilnius Mama Jazz“ programoje – Lietuvos ir Ukrainos grupių koncertai, kuriuos stebės ne tik lankytojai, bet ir įtakingi kviestiniai užsienio džiazo industrijos atstovai, konferencija, pokalbiai ir susitikimai su džiazo meistrais, autografų dalybos, vinilinių plokštelių ir albumų mainai, daugybė kitų veiklų.

Organizatorių inf.

Daugiau informacijos: www.vilniusmamajazz.lt

Marilyn Mazur Airelle Besson Quartet Beady Belle

Maria Faust

Vladimiras Tarasovas

Jievaras Jasinskis

„Graham Costello STRATA“

Hannos Holub nuotr.

Pero Morteno Abrahamseno nuotr.

Sylvain Gripoix nuotr.

Grahamo Costellos asmeninio archyvo nuotr.

Dainiaus Labučio nuotr.

Kroot Tarkmeel nuotr.

Rune Kongsro nuotr.

Rekomenduoja menotyrininkas Tomas Ivanauskas

„AR TU NE KANUKAS?“

„Business Stadium Gallery“ (Šeimyniškių g. 19B).

Kuratorius – Linas Liandzbergis.

Paroda veiks iki gegužės 8 d.

Vilnius šiais metais švenčia 700 metų pirmojo paminėjimo jubiliejų ir ta proga sostinėje vyksta begalės įdomiausių projektų. Vienas jų – paroda gana keistu pavadinimu, atkeliavusiu iš Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“, kaip ir pati parodos idėja. Pirmiausia, kas gi tas kanukas? Tai viskuo nepatenkintas ir dėl to visada nelaimingas žmogus. Apsidairę kiekvienas ir šiandien rasime tūkstančius tokių kanukų. Tačiau paroda ne jiems ir ne apie juos. Iš tiesų net ir sunku pasakyti, apie ką paroda, tačiau ji žavi. Pirmiausia į akis krinta parodoje ryškus seksualumas, aistra, kūrinių ir jų temų, žanrų, formatų ir medijų įvairovė. Parodoje – net devyniolika autorių, todėl sunku išlaikyti bent jau minimalią estetinę ir vizualinę tvarką. Tačiau jos ir nereikia. Ši paroda – tai šventė. Šventė laimingiems ir viskuo patenkintiems, aistringiems ir gyvenimu besimėgaujantiems žmonėms. Reikia pasidžiaugti ir nauja parodų erdve, palinkėti, kad šis naujas vardas rastų savo vietą Vilniaus meno žemėlapyje.

„LVIVAS SVEIKINA VILNIŲ. EUROPOS TAPYBOS ŠEDEVRAI IŠ LVIVO NACIONALINĖS BORYSO VOZNYCKIO DAILĖS GALERIJOS“

Valdovų rūmų muziejus (Katedros a. 4).

Paroda veiks iki gegužės 28 d.

Nors šios parodos pavadinimas skiriasi nuo prieš tai aprašytos Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos parodos LNDM, tačiau jos viena kitą puikiai papildo. Taip pat drįsčiau teigti, kad ši ekspozicija yra prieinamesnė ir patogesnė žiūrovui. LNDM darbai eksponuojami gana nepatogiai, aukštai, jų pavadinimai surašyti tik ekspozicijos pradžioje, todėl kas kartą reikia eiti pažiūrėti, apie ką yra vienas ar kitas paveikslas. Ši ekspozicija Valdovų rūmų muziejuje pateikta labai paprastai ir leidžia nepertraukiamai gėrėtis tapybos šedevrais, kurių iš viso eksponuojama 33. Tarp jų yra puikių kūrinių, tokių kaip Jano Breigelio Vyresniojo dirbtuvių nuostabi gėlių kompozicija, kurioje būrys ekskursijos dalyvių linksmai ieškojo pasislėpusių boružių. Taip pat Leonardo da Vinci, Caravaggio sekėjų darbai. Apžiūrėti šią ekspoziciją rekomenduoju su gidais, kurie labai gyvai pasakoja įvairias kūrinius papildančias istorijas.

„GYVASTINGIEJI SENOJO PASAULIO PROFILIAI. XVI–XIX

A. VAKARŲ

EUROPOS TAPYBA

IŠ LIETUVOS

NACIONALINIO DAILĖS MUZIEJAUS RINKINIŲ“ IR „NUOSTABIEJI KARO PABĖGĖLIAI. XVI–XVIII A. VAKARŲ EUROPOS TAPYBOS ŠEDEVRAI IŠ LVIVO BORYSO VOZNYCKIO NACIONALINĖS DAILĖS GALERIJOS RINKINIŲ“

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (Vilniaus g. 24).

Parodos veiks iki gruodžio 4 d.

Drįsiu teigti, kad vienas svarbiausių pastarųjų metų įvykių Vilniaus kultūriniame gyvenime buvo Radvilų rūmų pietinio architektūrinio komplekso korpuso atidarymas. Po truputį Radvilų rūmai atgauna ir įgauna ne tik savo funkcijas, bet ir formą. Viso komplekso atstatymas ir pritaikymas kultūrai užtruks dar keletą metų, tačiau jau dabar galime džiaugtis nauja kultūros erdve pačiame Vilniaus centre. Džiaugtis tikrai yra kuo. Atidarymo proga buvo pristatytos dvi naujos parodos, kurios iš tiesų susilieja į vieną. Jei ne skirtingi pavadinimai, net ir įgudusi akis jų neatskirtų. Tačiau simbolinė šių parodų reikšmė yra didžiulė – didžiąją naujojo korpuso salę papuošė nuo karo grėsmės iš Ukrainos saugiai atgabenti tapybos šedevrai. Tarp jų – nedidukas, bet gana išraiškingas Francisco Goyos darbas „Macha balkone“, atmosferinis ir paslaptingą, intriguojančią nuotaiką kuriantis Georges'o de La Touro šedevras „Mokėjimas“. Aplankę šią parodą, būtinai aplankykite ir kitą Boryso Voznyckio nacionalinės dailės galerijos rinkinio dalį Valdovų rūmuose.

„SVETIMŠALIO ŽVILGSNIS Į VILNIŲ“

Lietuvos nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22). Kuratoriai: Andrei Antonau, Kęstutis Kuizinas, Laima Laučkaitė, Valentynas Odnoviunas. Paroda veiks iki birželio 11 d.

Tai dar vienas projektas, skirtas Vilniaus 700-ajam gimtadieniui paminėti. Kaip parodos atidarymo metu sakė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, jubiliejinių parodų muziejus vengia, tačiau negalėjo nepaminėti tokios sukakties. Keturi parodos kuratoriai kuravo skirtingus laikotarpius, nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Tapyba, piešiniai, fotogra ja, vaizdo darbai – visa tai apie mūsų Vilnių, kaip jį įvairiais laikotarpiais regėjo įvairių tautybių menininkai. Žiūrovas, mylintis ir pažįstantis ar siekiantis pažinti Vilnių, parodoje tikrai turėtų praleisti keletą valandų ir išeiti gerokai nustebęs – koks vis dėlto Vilnius pasikeitęs ir kartu išlikęs toks pats. Nepaisant daugiau kaip per 100-metį įvykusių reikšmingų metamorfozių, išliko svarbiausias dalykas – Vilniaus dvasia. Ši paroda –tarsi antropologinis tyrimas apie miesto dvasią, įsikūnijusią žmonių veiduose, pastatuose ir net ypatingame miesto ore.

Nuotraukos Tomo Ivanausko

JAUTÌ DŽIAUGSMAS

Self-released

Naujasis grupės „jautì“ albumas jau su eruoja, kaip dėl jo jaučiasi patys muzikantai, ir, pirmiausia, džiugu, kad yra dalijamasi pozityvia energija. Šios grupės energijos, tradiciškai, jauti tiek, kad ji teka per ausis, nosis ir tarpdančius. Toks jausmas. Jei rimtai, tai grupė skelbia, kad šiek tiek pasunkino savo gitarų skambesį ir bent jau pirmi du kūriniai tai byloja. Tiek „Atsipūtę“, tiek „Superstaras“ skamba taip, lyg grupė juos įrašydama klausėsi daug „Idles“, tiesa vėliau „jautì“ primažina greitį, tada padidina, tada iššoka DJ Nevykėlė, o tada, o tada, o tada... Iš esmės chebrą vis dar veikia gaivalas ir kartu su „Abudu“ ir „Timid Kooky“ jie sudaro tokį chaotišką triumviratą, kuriame valdo ne protas, o polėkis, ne logika, o įkvėpimas. Iš vienos pusės, tai džiugina, nes, po velnių, kaip atsibosta tikslumas, preciziškumas ir objektyvumas; iš kitos pusės – dažnai balansuojama ant bardako ribos, ir vienas kitas tęstinumas leistų sudėti kūrybą galvoje patogiau. Visgi „Džiaugsmas“ tomis žibančiomis akimirkomis (o man tikrai žiba jų sunkesni kūriniai) neša toli, neša daug ir neša smagiai. Net ir konfrontacijos siekiantis kompanijos pozityvumas negali neužkrėsti, todėl ten kur, rodos, nepapirks akordai ar tekstai, galiausiai paperka nuoširdi energija ir iš to atsirandantis atlaidumas nereikalingai ir beprasmiškai kabinėtis. Ar tai suteikia džiaugsmo? Taip, ir ačiū dievams, nes mes ir taip esame pakankamai užsitamsinę, ir keli blyksniai pozityvumo tik praskaidrins beprasmę mūsų ir jūsų egzistenciją. Todėl džiaukitės. Kol galite.

(„Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)

MĖNESIO ALBUMAI

RUSHKEYS OUTLOOK Stereofox

Nors Domas Ruškys kukliai šį darbą vadina EP, „Outlook“ turi visas teises vadintis ilgagroju, kuris ne tik pasiūlo naujų vėjų Lietuvos elektroninės muzikos scenoje, bet ir pirmą vasaros kvėptelėjimą, kurį, rodos, jutome taip seniai, kad net pagalvoji, kad vasara yra kažkoks lietuviškas mitas. Svajingas hausas... Rodos, senokai negirdėjome tokio termino (arba jį dažnai pagadindavo absoliučiai nereikalingas, dažniausiai, vyriškas vokalas), todėl „Outlook“, nepaisant kai kurių trūkumų, jau skamba kaip ypač viliojanti atrakcija. Banaliausiai su „Bonobo“ sulyginamas skambesys išskirtinai tinka vis ilgėjančioms pavasario dienoms ir pasiruošimui šiltajam sezonui, kai Rushkeys melodingumas galės tiesiog plėšti iš bestogių automobilių kolonėlių. Kol kas tai malonus garso takelis, kuriame nors ir nėra kažko itin stebinančio, visgi galima rasti po keletą hitų, kurie sušildys jūsų krūtinę. Juk, iš vienos pusės, atlikėjas tikrai neatranda ir, mano nuomone, net nebando išradinėti dviračio (ar paspirtuko, ar riedučių, na, kas jums vasarą patogiau). Iš kitos pusės, reikia pripažinti, kad „Outlook“ skambesiai, nors ir kokybiškai atrinkti, yra šiek tiek girdėti. Visgi tai toli gražu ne priežastis Domo kūrybą nurašyti. „Outlook“ neabejotinai ras savo nišą, nes, kai galva pavargsta nuo nuolatinio daužymo, linksėjimo ir šiaip atakos ausims, smagu tiesiog pažvelgti į viską plačiau, įkvėpti giliau ir tiesiog užsimerkus pasimėgauti.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“)

KRISTIJONAS RIBAITIS SATURNAS

Self-released

ABII METANOIIA

Self-released

Prieš keletą metų, kai atrodė, kad ant bet kurio gatvės kampo gimė po gitarinę grupę, atsiradęs duetas „Abii“ pramušė sieną ir įsiveržė į sceną. Visgi proveržis truko neilgai ir jau buvau beveik tikras, kad abu muzikantai nuėjo į abi(i) puses. Klydau, nes štai 2023-ieji ir turime „Metanoiia“ su dviem „i“ ir nuojautą, kad pauzė grupei išėjo į naudą. Reikia pripažinti, kad seni „Abii“ kūriniai bent jau man nuėjo į atminties užkampius, todėl šio darbo klausiausi naujai, šviežiai ir su didžiuliu susidomėjimu. Ką galima pasakyti? 10-ojo dešimtmečio grunge, alternatyvaus roko ir matematinio roko įkvėpta komanda pasiūlė prikelti šiuos žanrus, įmesdama savo prieskonių, ir, nors albumas neturi super duper hitų, kurie įsirėžtų į ausį lyg mūro grąžtas, jis siūlo ką kita: ne vieną perklausą besistengiant perkąsti kūrinių paslaptis. Nesakyčiau, kad albume yra kažkas išskirtinai sudėtingo, tiesiog jo konstrukcijos tikrai skambės neįprastai prie trijų akordų įpratusiai ausiai. Tačiau tai labai džiugina –originalių gitaros kompozicijų platesnėje scenoje trūksta (giliai andergraunde, aišku, yra, bet tam jis ir andergraundas), todėl suvaldyti „Abii“ eksperimentai gali ne tik sužavėti klausytoją, bet ir paraginti jį iš muzikos reikalauti daugiau. Būtent šios priežastys lemia, kad „Metanoiia“ neturėtų praslysti pro jūsų ausis, ypač prieš koncertų sezoną, kai visi gros ir visi eis (nes žiema užkniso juodai). Priimkite „Abii“ iššūkį ir pasinerkite – jis gali būti ne tik melodingas, bet ir nenuspėjamas ir jaudinantis. Gal tai net prives prie kokio nors nušvitimo. („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)

Kristijonas Ribaitis goes „Solo Ansamblis“. Toks trumpas reziumė, tačiau jis neturi nė lašo ironijos ar sarkazmo, o kaip tik vien džiaugsmas, kad kūrėjas nusprendė šokti į naujus vandenis, nebijodamas nei prarasti senų gerbėjų, nei nebūti suprastas naujų. Tiesa tokia, kad tokioms baimėms pagrindo nelabai ir yra: „Saturnas“ yra kol kas geriausia ir solidžiausia, ką pavyko Kristijonui sukurti, neprarandant jaunatviško polėkio, ir šiaip jis tikrai užima savo nišą, kurioje ką nors kita įsivaizduoti sunku. Kodėl? Nes pernelyg jau unikalūs K. Ribaičio tekstai, pernelyg gerai jie sukimba su antipopsine elektronika ir pernelyg viskas tiesiog gerai skamba. Sėkmingai užkabindamas hitiniais „Vakarėlis Po Žeme“ ir „Karamelinis Betonas“ Kristijonas įveda klausytoją į savotišką hedonistinį teatrą, kuriame nuodėmingai pasiklysti, kol netyčiomis išgirsti nalinius „Sekundė (Šlovės)“ akordus ir nesupranti, kaip čia taip nutiko, kad vienu ypu išklausei viską. Todėl „Saturnas“ privalo rasti savo klausytoją, ir ne vieną, o, sakyčiau, visą jų minią, nes tai yra muzika, kuri duoda peno ir lavina. Norite būti stilingi, intelektualūs ir šiaip geresni? Prie puodelio juodos kavos ir geros knygos pasileiskite šitą kūrinį, gal kava ir atšals, o knyga liks neatversta, tačiau užmerktomis akimis pakinkuoti į ritmą bus kaip reta malonu. Jei jūsų neįtikinu, tai kam mes čia apskritai tuomet kalbame ir aušiname burnas. Rekomendacijų jums nereikia, kaip ir jūsų dėmesio vertų naujienų. („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)

KEISTA BJAURI ŽUVIS LEGS ARE FOR SWIMMING Self-released

Pirmiausia pradėkime nuo to, kad vien „Keistos Bjaurios Žuvies“ egzistavimas Lietuvos muzikinio pasaulio vandenyse yra smagus reiškinys. Labai jie jau seklūs, sunku juose plaukioti, o ir būti originaliam reikia drąsos. Tačiau šis duetas, kad ir kaip būtų keista, bet ne bjauru, nardo drąsiai ir nors nėra iki galo kuo nors labai nustebinantis, sėkmingai sugeria į save įvairiausias įtakas nuo „Battles“ ar „Sheep Got Waxed“ iki netgi energiškai panašių „Comet Is Coming“ ir suplaka į vakarėlį, kurio palikti nesinori. Aišku, labiausiai norisi į tokį vakarėlį nueiti, nes gimtieji šios žuvies vandenys yra improvizaciniai live’ai, kurios kūryba gimsta čia ir dabar ir kuriuose struktūros nebuvimas jau savaime yra struktūra. Visgi albume gyvo gaivalo šiek tiek pritrūksta – atrodo lyg šis formatas glostytų pačiai grupei prieš plauką). Gal žvyną... (Gerai, dabar jau baigiu su punais). „Legs Are For Swimming“ yra savotiškas džiazinis pankrokas, kuris gali pritraukti abejingų šiam elitiniam žanrui ir skleisti ne tik smagumo, bet ir šiokią tokią edukacinę žinią, taip supindamas tai, kas malonu, su tuo, kas naudinga. Visgi, kiek suprantu, tai tik pirmas žingsnis ir iš paties dueto norėtųsi, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, vieno hito, vieno motyvo, vieno draivovo gabalo, kuris išsyk būtų atpažįstamas ir virstų grupės vizitine kortele. Suprantu, kad tai sunku, tačiau jis tikrai pramuštų vienas kitas duris ir leistų grupei išplaukti į platesnius vandenis. Kol kas galima panardyti ir taip.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“)

Manto Repečkos nuotr.