370_nr29 by Diena Media News

2012 rugsėjis #29

IŠVIRKŠČIOJI DIZAINERIO r.kaLinkino PUSĖ

IŠTRAUKTI KAIMĄ IŠ ŽMOGAUS – ĮMANOMA MISIJA?

MENAS vs KOMERCIJA n. jaaras NEĮSIVAIZDUOJA, KODĖL VIDUJE TAIP INTENSYVU

37o.diena.Lt 370_029.indd 1

2012.08.31 19:43:19

370_029.indd 2

2012.08.31 19:43:24

37O

#29 numerio benDraDarbiai: tautĖ bernotaitĖ ATsAkoMyBė RAšyTi sMAlsiAM skAiTyToJui – iR pAvoJiNgiAusiAs žARsTeklis, iR sAldžiAusiAs zeFyRAs

Domantas raZauskas

o Tu išJuNk TelevizoRiŲ... „O tu išjunk televizorių, tą televizorių“, – prieš daug metų Sigito Gedos žodžiais ragino Vytauto Kernagio „Dainos teatras“. Šiais laikais būtų galima perfrazuoti: „O tu išjunk televizorių ir feisbuką...“

Ar kada nors skaičiavote, kiek laiko praleidžiate prie televizoriaus? o feisbuke? Aš irgi neskaičiavau. Bet bent jau mano aritmetika paprasta: jeigu vakarą leidžiu namuose, televizorių įsijungiu vos įžengusi pro duris, o išjungiu tik eidama miegoti. lygiai taip pat net negalvodama spaudžiu kompiuterio mygtuką „on“. Na, ką veikiu prie kompiuterio, turbūt nereikia pasakoti: feisbukas, skaipas, įvairūs naujienų portalai... šių dviejų priklausomybių dvikovoje laimi, žinoma, jo didenybė internetas, nes televizija dažniausiai atlieka foninės muzikos vaidmenį. komercinius kanalus žiūriu ypač saikingai, nes supykina vien nuo visokių pletkų laidų anonsų, už kurių užkliūva ausis, kai per reklamines minutes bėgioju per kanalus. eugenijų ostapenką grasina nužudyti, Minedui vitalija katunskytė nesumokėjo už koncertą. WTF?! Ar tikrai be šios informacijos mes negalime gyventi? kartais atrodo, kad tokių laidų prodiuseriai gyvena paraleliniame pasaulyje, kur mėgina apgyvendinti ir tave. Tu tarsi košmare mėgini pabėgti iš jo, bet kūnas tavęs neklauso. šį reiškinį labai taikliai savo „Tv dainoje“ apibūdino Andrius Mamontovas: „Tu bandai surasti viltį informacijos sraute. / Aš norėčiau juos išjungti, nes jie užknisa mane! / Nesvarbu, kur tu pabėgsi, jie vis tiek suras tave. / Jų mintis kartos kiekvienas, ką sutiksi kelyje.“ paklausite, ką aš žiūriu? dažniausiai nacio-

MuzikAlus poeTAs ARBA poeTiškAs MuzikANTAs Rašė: Jurgita kviliūnaitė

nalinį kanalą su nesibaigiančiu „seniu“, „komisaru Reksu“, su retai besišypsančia Rita Miliūte, su išmintinguoju Algimantu Čekuoliu, su išmaniuoju Andriumi Tapinu. dar mielai pažiūrėčiau ir daugiau laidų, bet, kaip jau įprasta pas mus, įdomūs dalykai rodomi visiškai neparankiu laiku – šeštadienio, sekmadienio rytais, kuriuos mes, daugiau ar mažiau jauni miestiečiai, linkę išnaudoti kitiems tikslams. Trumpiau tariant, žiūrėdama nacionalinį kanalą bent jau nesijaučiu kvailinama. Tik šiek tiek pensininkė... Taigi, nesu iš tų kraštutinių, kurie teigia, kad televizija (ypač ta, lietuviškoji) yra absoliutus blogis, ir dievagojasi, kad jos nežiūri. Beje, ar pastebėjote, kad taip sakyti yra naujausias mados klyksmas? lygiai taip pat išskirtinai jaučiasi ir tie, kurie iki šiol neprisiregistravo feisbuke. Taip, teisingai supratote, požiūris irgi gali būti madingas arba ne. Bet ar būtina vaikytis madų? pasak vienos mūsų herojų jaunos dizainerės Birutės simokaitytės, lietuvoje gal net ir per daug dėmesio skiriama madai. Tiesa, mada daugiausia domisi jauni žmonės, iš kurių didelio verslo nepadarysi. Joms pritaria ir labiau patyręs dizaineris Robertas kalinkinas, spalį pakviesiantis į grandiozinį savo rudens-žiemos kolekcijos pristatymą „siemens“ arenoje. „viską darau savo rankomis, pagalbos neprašau, pagyrų, pripažinimo ir liaupsių taip pat“, – sako žinomas dizaineris. dokumentikos hipersuperfanė giedrė Beinoriūtė taip pat kalba tik rimtai – jau spalį įvyks jos dokumentinio filmo „pokalbiai rimtomis temomis“ premjera. Beje, filme rimtas temas gvildena ne suaugusieji, o vaikai. Turime ir vieną nelabai rimtą straipsnį. Mūsų bendraautorė Agnė dalijasi patarimais, kurie iš kaimo atvažiavusiam studentui padės greičiau prisijaukinti miestą. Turime ir porą išskirtinių interviu. vienas jų itin šviežias: su ką tik lietuvoje koncertavusiu Nicolu Jaaru mūsų Tautė kalbėjosi iš karto po koncerto „lofte“. Jai teko sutrumpinti miego valandas, kad muzikanto mintys jus pasiektų nevėluodamos. Nevėluokite niekur ir jūs, nors šaltuoju metų laiku atsikelti iš lovos reikia ypatingų pastangų. šilto rugsėjo ir iki pasimatymo (tiksliau, pasiskaitymo) kitą mėnesį!

žiŪRėk ČiA! puodas kavos kofišope? ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? kažkoks

geRiAu RiNkis „37o“ į NAMus!



dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

370_029.indd 3

GoDa DapšytĖ TAMsTA dėsTyToJA, JAuNosios kARTos TeATRo kRiTikė

aGnĖ tuskeviČiūtĖ pAReigos iR ATsAkoMyBės žiNoMos Tik RedAkciJAi

marius burokas lAisvAi sAMdoMAs RAšyToJŲ skAiTyToJAs

sanDra kliukaitĖ Alisos sTeBuklŲ leNTyNos TuRiNio ekspeRTė

aura mykolaitytĖ Ji gyveNA FilMe, iR TAi yRA koMediJA

JurGa tumasonytĖ gAudo isToRiJAs, kuRios gAli pAsiRodyTi įdoMios sMAlsieMs pRoTAMs Viršelio autoriai: Fotografas gedmantas kropis, Drabužiai ir aksesuarai Roberto kalinkino Dailininkas Robertas kalinkinas Stilius Agnės Jasiulevičiūtės – kalinkinos Grimas simonos Mužaitės Plaukų stilius valerijaus gigevič Modeliai vaida Nakrošiūtė Fotografuota studijoje „Robert kalinkin & lovely.lt“

37O

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame labdarių g. 8, vilniuje Leidėjas uAB „diena Media News“ Spaudė „lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 26 000 egz. už reklamos turinį „37o“ neatsako #29, rugsėjis, 2012

2012.08.31 19:43:26

>> žirklės

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotraukos: syrtha ir Andrej Motoritchev

Nicolas Jaaras: „Neįsivaizduoju, kodėl viduje taip intensyvu“ Ne šiaip sau 22 metų muzikos enigmos, šiuo metu pasaulyje itin aktualaus kūrėjo Nicolo Jaaro, paklausiau apie tai, kas būna taip gražu, kad net baugina. Jo paties muzika tokia. Tokia ypatinga, neapčiuopiama, jog kartais nenori, kad kas nors aptiktų tave jos klausant, nes tai per daug intymu, per daug tvinkčioja, ir nežinai, ar tu esi vertas šio muzikanto, ar tavo vidinės ausies kalibras atitinkamas. Atidaręs „Lofto“ sezoną dviejų valandų pasirodymu, trečią valandą nakties Nicolas buvo atviras ir tikras kaip muzika. Vis slopstančiu balsu kalbėjo apie vidines erdves. Pasilikite ir jūs pokalbiui laiko bei erdvės.

– Skaitant įvairius tavo interviu, susidarė įspūdis, kad kalbėti apie Muziką tau yra tarsi ir sunkiausia. Ar tai tas atvejis, kai „apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“? – Kai žmogus negali kalbėti, susikuria Erdvė, kosminis laukas (angl. – Space). Ten platu ir gausu. Ir tada lengviau žmogui veikti – nelabai daug ką kosmose pasakysi. Tai man labai padeda kuriant – kai sunku kalbėti, tam tikra prasme padaryti tampa lengviau.

4 // © 370 370_029.indd 4

– Ar tau pavyko rasti atsakymą į klausimą, kodėl būtent Muzika yra ta meno rūšis, kurią žmonės prisileidžia dažniausiai? – Turiu du atsakymus. Jei tiesa yra tai, kad viskas, kas yra, sudaryta iš tam tikrų virpesių ir dažnių, tai Muzika yra pati gryniausia forma, kuria galime tai išreikšti, kuria galime susisiekti pačiu aukščiausiu laipsniu – naudodami virpesius. (Staiga vienas po kito nukrinta du už Nicolo nugaros kabėję jo koncerto plakatai. „Virpesiai“, – sako jis.) Kitas, šiek tiek mažiau kosminis atsakymas – kad Muzikai nereikia paaiškinimo. Kai klausai to, kas tau patinka, tu neturi savo sielai ko nors paaiškinti. Jei tave muzika paliečia, tu nežinai, kodėl. Aš nežinau, kodėl „Pink Floyd“ albumas „Echoes“ yra vienas geriausių kada nors sukurtų dalykų, aš net neįsivaizduoju. Deivas (bosistas Deivas Harringtonas, su kuriuo Nicolas turi projektą „Darkside“ – aut. past.) ir aš mėgstame tuos pačius kūrinius, ir aš nežinau, ar tai todėl, kad mes abu dar esame vaikai, ar todėl, kad užaugome Niujorke, ar tai daug giliau. Galbūt, pavyzdžiui, tai dėl panašaus mūsų abiejų Stokos suvokimo – ta pati muzika mums atliepia ilgesį kažko, ko neturime.

– Dauguma tavo kūrinių yra labai geismingi, intymūs. Ar libido laikai kūrybos varomąja jėga? – Libido virsta į troškimą, kuris virsta į galią, intensyvumą, kuris pavirsta į dar ką nors. Tai šis tas didesnio, ties libido viskas nesustoja, bet atsakymas yra taip – libido yra kažko didelio pradžia. Tai nebūtinai susiję su seksu ar kūnais. Bet tai labai sunkus klausimas, nes yra vienas esmingiausių. – Ko muzikoje negali padaryti, bet tikrai labai norėtum? – Labai sunku kurti muziką, kuri atitinka mano vidų. Sunku pasiekti tą aukščiausio rango skaidrumą. Tu nori ką nors pasakyti, bet žodžių trūksta. Muzikos virpesiai tobuli, o vis tiek nežinai, kaip juos suformuoti taip, kad išsamiai nusakytum, ką jauti. Tačiau būtent tai kelia didžiausią jaudulį. – Klausydama tavo pasirodymo galvojau, iš kur, po velniais, tu gauni išteklių tokiai gražiai muzikai. Bet tada pamaniau, gal ne „po velniais“, o kur „šioj žemėj“ tu visa tai randi. Žemė ar Pragaras tave maitina? – Žemė ar Pragaras? Ačiū, labai gražus klausimas. (Pauzė – aut. past.) Kai kūrybiniai impulsai bando ateiti iš šio Pasaulio, galiausiai vis tiek ateina iš Pragaro. Nors, kita vertus, visuomenėje įsigalėjusi nuostata, kad ryškūs, gilūs, intensyvūs jausmai ateina iš Pragaro, bet taip nėra. Tai tiesiog energija. Gali ją panaudoti, kad ką nors nudobtum, arba gali sukurti „Imagine“ kaip Johnas Lennonas padarė. Kartais manome, kad tai, ką laikome pragaru, neturi nieko bendra su žemiškuoju pasauliu, nors žemės reikalų nebijome pavadinti pragariškais. Šią pynę labai sunku suvokti, bet gal tai ir yra es-

Libido virsta į troškimą, kuris virsta į galią, intensyvumą, kuris pavirsta į dar ką nors. Tai šis tas didesnio, ties libido viskas nesustoja, bet atsakymas yra taip – libido yra kažko didelio pradžia. Tai nebūtinai susiję su seksu ar kūnais.

mė. Per klaidas ir intuiciją tu galiausiai vis tiek ką nors išsiaiškini. Kai mes su Deivu kuriame muziką, visada sakome, kad pirmas dublis – geriausias dublis, nes tai, kas ateina iš tavęs pirmiausia, visada turi šį tą, ko nė vienas kitas bandymas nebeturės. Ir tai kaip susiję su Žeme, Dangumi ir Pragaru. – Tu studijavai lyginamąją literatūrą, rašai tekstus dainoms. Ar yra koks nors žodis, kuris bet kuriame kontekste iškart su tavimi surezonuoja, tave pakylėja? – Yra. Tai Neapibrėžtumas ir Stoka. („Indeterminacy“ (neapibrėžtumas) yra ir muzikos kryptis. Vienas jos atstovų Johnas Cage’as – aut. past.) – Kokia prasme paskelbei, kad „Space is Only Noise“ („Er-

dvė yra triukšmas“ – taip vadinasi pirmasis Nicolo albumas)? – (Ilga pauzė.) Keliomis prasmėmis. Kaip minėjau, teko daug skaityti apie tai, kad viskas yra virpesiai, garso dažniai, ir, kai pagalvoji, mūsų žemė, mūsų gyvenamoji erdvė yra triukšmas, ji nuolat ūžia. Tad jei jaučiame ką nors, mūsų jausmai kyla iš to pasaulio triukšmo, iš daiktų, žmonių intonacijų. Bet aš dar pridėjau, kad „Ervė yra triukšmas, jei gali tai suprasti“. Pavadinimo dalys yra atskirtos prasmingai, tai skelbimas. Šį pavadinimą aš susapnavau. Atsibudęs žinojau frazę „erdvė yra tiukšmas“. Negalėjau suprasti, ką tiksliai ji man reiškia, tik žinojau, kad tai kažkaip susiję su mano tėvu, su buvusiomis merginomis, su tuo, ką manau apie ateivius, su viskuo. – Visi tavo kūrinių pavadinimai ypatingi. Ar turėtume į juos kreipti dėmesį, ar tau svarbu žodžiai? – Taip, žodžiai man svarbūs. O, koks čia didelis pareiškimas. Jei jau visai atvirai, aš vis dar bandau suprasti, ką noriu pasakyti žodžiais. Ką noriu pasakyti   garsais, aš žinau, esu dėl to absoliučiai užtikrintas, bet dėl žodžių man dar neaišku.

2012.08.31 19:43:29

Man skaudu, kad bandymas nusakyti tuos intensyvius vidinius jausmus būna palaikomas arogancija, todėl ir nemėgstu interviu.

– Ar buvai kada atsidūręs šalia tokio galingo, gražaus dalyko, kad šalia būti buvo net nejauku, bauginama? – Deivas ir Vilas (Vilas Epsteinas, Nikolo gyvos grupės saksofonininkas –aut. past.). Ir dar vienas žmogus – J.Cage’as. Ne tik dėl muzikos, bet ir jo tekstai tiesiog perskrodžia. Ir aš niekad jau nebegalėsiu padaryti to, ką padarė jis. Mes niekad negalėsime padaryti to, ką padarė Marcelis Duchamp’as, ką padarė „The Beatles“, ir tai bauginama. Tai mane liūdina, man kelia nerimą.

is. pie žsų osų iš ritai os mą zę asau, su ma-

– Bet gal vieną dieną kas nors pasakys, kad negali padaryti to, ką padarė N.Jaaras? – Ne. Tai skiriasi. Jie buvo pradžia šio to visai naujo. Tai, ką mes dabar kuriame, jau yra nustatytame maršrute. Ir tai supratus kurti tampa labai sunku. – Kas tau yra N.Jaaras? – Tai pats skausmingiausias klausimas, kurio galiu savęs klausti. Man nelabai sveika tai daryti. Esu geresnis kaip žmogus, kaip kūrėjas, kai apie tai negalvoju (tyliu balsu – aut. past.).

nsį,

– Daug modernių atlikėjų labai skiriasi savo gyvuose pasirodymuose. Tu – ne taip. Ar sąmoningai taip darai? – Taip manai? Gerai. Pats neturiu galios spręsti. Šįvakar aš jau buvau arčiau savęs, o kartais nepavyksta ir tai skausminga.

čia ai, pa-

– Studijuojant tau teko pažinti galybę kultūrų, istoriją. Ar yra momentas praeityje, kur norėtum save aptikti? – Ne. Tik ateityje. Kad ir kaip praeitis gąsdina savo didybe, pasiekimais, kad ir kaip tavo suvokimas neaprėpia, kaip išvis kai kurie dalykai buvo įmanomi, bet įkvepia mane vis dėlto ne tai, kas jau buvo, bet tai, kas dar gali nutikti.



dėl ių

370_029.indd 5

– Tu nemažai kalbi apie blogąją klubinės kultūros, šokių muzikos pusę, sakai, kad tokie tavo kūriniai kaip „El Bandido“, „Mi Mujer“ tiesiog turėjo būti sukurti, kad kam nors pradėtum rūpėti, bet pats jų neliaupsini. Bet juk vis tiek juos sukūrei tu. Ar yra taip paprasta – tiesiog išsirenki vieną iš savo vidinių šaltinių ir sukuri kokio nori pobūdžio kūrinį? – Šie du kūriniai ir dar „Time for Us“ buvo sukurti tokiu laiku, kurio tam tikra prasme dabar sau pavydžiu. Daugelio savo gyvenimo momentų nemėgstu, bet tų laikų pavydžiu. Tai metas, kai galėjau sau pasakyti, kad gyvenimas yra juokas ir kad gyvenimas gali būti labai lengvas, kad jis gali būti... labai kvailas, bet kartu labai svarbus. Ir tokiu laiku buvo parašyti šie kūriniai, todėl džiaugiuosi, kad juos sukūriau, kad jie labiausiai klausomi „Youtube“. Bet, sakykime, „El Bandido“ aš sukūriau, kad prajuokinčiau savo mamą. Ji gamino virtuvėje, o aš vaipiausi kubietišku akcentu: „Te acordaste de mi“, kaip jį tariu dainoje, nėra mano ispanų kalbos tarimas, aš juk čilietis. Tad šis kūrinys buvo pokštas, bet pamokė mane apie laisvę kuriant. Tu negali galvoti „O, tai lėkšta“, tu tiesiog turi DARYTI.

– Ruošdamasi mūsų pokalbiui, pamačiau, kad ne per labiausiai mėgti interviu. Bet kai turi juos duoti, kokią prasmę tam priskiri? – Šiuo atveju man keblu atsakyti, ką iš tikrųjų galvoju, todėl, kad tai lengvai gali būti palaikyta pretenzingumu, arogancija. Turiu didelę ydą, nes kalbėdamas mėgstu didelius pareiškimus. Didelius ne svarbumo atžvilgiu, bet atvirumo diskusijai. Klausinėjamas noriu atsakyti tiesą, bet rašytine forma tai dažnai atrodo arogantiška. Žinoma, kuriant muziką bent šlakelis arogancijos,   narciziškumo yra būtinas, tu turi mėgti tai, ką darai, tuo didžiuotis. Turbūt tie pasakomi dalykai atrodo pretenzingi, dideli, nes jie nusako vidinę įtampą. Aš neįsivaizduoju, kodėl ji tokia didelė... Man skaudu, kad bandymas nusakyti tuos intensyvius vidinius jausmus būna palaikomas arogancija, todėl ir nemėgstu interviu. – Ar nutuoki apie savo muzikos įtaką ir poveikį – žmonėms ir muzikos pramonei? – Ne   . – Kokios erdvės tave įkvepia? – Kuo daugiau galvoju apie erdves, pastebiu, kad mano suvokime jos jau pasenusių versijų. Anksčiau galvojau apie erdves architektūrine prasme, bet palengva pradedu suprasti, kad reikia kalbėti apie erdves, kurias žmonės sukuria būdami jose. Tad mane įkvepia žmogaus pildomos erdvės. Aš klaidingai laikiau erdvę objektų sankaupa. Erdvė yra jausmai.

2012.08.31 19:43:33

>> žirklės

Rašė: Aura Mykolaitytė Nuotraukos: Margaritos Vorobjovaitės ir asmeninio archyvo

Dokumentikos hiper superfanė – Šį pavasarį tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“ buvo pristatytas jūsų trumpo metro dokumentinis filmas „Specialistė“ apie aklą merginą, studijuojančią garso režisūrą. Rudenį įvyks pilno metro filmo „Pokalbiai rimtomis temomis“ premjera. Ar jį pradėjote filmuoti iš karto po festivalio? – Pradėjau filmuoti daug anksčiau. Ilgai kūriau – trejus metus. – Filme – valanda pokalbių su vaikais ir paaugliais. Pavadinimas skamba rimtai, bet, tikiu, kad juosta bus žaisminga, kaip ir kiti jūsų filmai? – Stengiausi, kad būtų nenuobodus, bet vien žaismingu jo gal nepavadinsi. Sulipdyti pašnekesius su vaikais į vieną filmą man buvo įdomus iššūkis. Dramaturgiją bandžiau tiek matematiškai apskaičiuoti, tiek intuityviai pajusti. Žmogaus kalba yra kaip muzika – vienas kalba greitai, kitas lėtai, vienas daug gestikuliuoja, kitas – mažai. Iš pradžių šnekėjomės apie kasdienius dalykus, paskui temos gilėjo, tapo paslaptingesnės. Tiesa, reikėjo pasistengti, kad įtikinčiau Audrių Kemežį, jog verta tokį filmą filmuoti. Vienas geriausių Lietuvos operatorių, apdovanotas dviem „Sidabrinėmis gervėmis“ ir kitais prizais, iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į filmą, kuriame su kamera daug nepasireikši. – Kokiais argumentais pavyko jį įtikinti? – Važiavau susitikti su vaikais dar prieš filmavimą ir savo maža kamera užfiksavau pokalbius. Parodžiau juos operatoriui. Jis patikėjo, nes pamatė, kad žmogaus veidas daro ne mažesnį įspūdį nei specialieji efektai, dekoracijos ar sudėtingas filmavimas. Antakių judėjimas, atodūsis, tyla galvojant, ką pasakyti, – visa tai ekrane kuria įdomią istoriją. Šio filmo viena misijų ir yra atkreipti dėmesį į žmogų. – Į žmogų? Bet juk filme kalbinami vaikai ir paaugliai? – Taip, jie yra žmonės. Tie, kurie su šia mintimi nesutinka, norėčiau, kad ateitų pažiūrėti filmo.

Žiūrėdama jos filmą šypsosiuosi. Tokia mintis kyla, kai išgirstu režisierės Giedrės Beinoriūtės (35) pavardę. Jei matėte juostas „Gyveno senelis ir bobutė“, „Specialistė“ ar „Sidabrine gerve“ apdovanotą „Balkoną“, suprantate, apie ką aš: apie itin lengvą nuotaiką, tvyrančią režisierės kūriniuose. Bemaišydama cukrų kavos puodelyje vienoje senamiesčio kavinėje galvoju, su kuo dar G.Beinoriūtė man asocijuojasi. Su dokumentika. Naujausias jos filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ būtent toks ir yra. O kiek jame rimtumo, netrukus papasakoja pati pro duris įskubėjusi režisierė.

6 // © 370 370_029.indd 6

– Filmo pašnekovai – dvylika vaikų nuo 8 iki 16 metų. Įsivaizduoju, kad jie visi įdomiai šnekantys, mėtantys minčių perlus. Kur juos visus radote? – Ne visi daug šnekantys, iš kai kurių reikėjo žodį po žodžio traukti. Ieškojau per pažįstamus, kaimynus, mokyklose, būreliuose, dienos centruose – visur. Rengėme atrankas, filmavome, stebėjome, kaip jie prieš kamerą jaučiasi. Kai kuriems nereikia net užduoti klausimų – filosofija liejasi per kraštus. Bet ir tylieji yra įdomūs, jų vienas ištartas žodis paveikia stipriau nei daug šnekančio kalba. Yra tokia mergaitė, apie kurią per bandymus befilmuodama pamaniau, kad nieko nebus. Bet kai peržiūrėjau įrašą, supratau, kad ji be galo įdomi net ir tada, kai galvoja, ką pasakyti. Beje, pamatęs būtent šią mergaitę operatorius A.Kemežys ir sutiko filmuoti.

Visų vaikų, paauglių, vyrų ir moterų problemos yra vienodos – santykiai. Santykiai su tos pačios lyties žmonėmis, su kitos lyties, tėvais, mokytojais, draugais. Tai – amžina visų laikų žmonijos problema.

– Filmas vadinasi „Pokalbiai rimtomis temomis“. Kokios temos yra rimtos? – Egzistenciniai klausimai. Apie gyvenimą, laisvę, meilę, išsiskyrimą, Dievą, santykius. Filmavau tokį aštuonerių metų berniuką, ku-

2012.08.31 19:43:39

yų

os s, s,

ris sako: „Aš dažnai galvoju apie gyvenimo prasmę.“ Jo klausiu: „Kada tu tai darai?“ Sako: „Kai neturiu ką veikt namuose.“ – Jūsų asistentė kartu su informacija apie filmą man atsiuntė ir krūvą žydų kilmės lenkų rašytojo, pedagogo ir gydytojo Januszo Korczako citatų. Kaip jis susijęs su filmu? – Tiesiogiai jis nesusijęs. J.Korczako minčių prisiskaičiau besirengdama filmuoti. Jis sako, kad mums reikia ne nusileisti iki vaiko lygio bendraujant su juo, o atvirkščiai – pakilti. Vaikas turi kitus supratimo mastelius, kitokia patirtimi vadovaujasi, jo polinkiai ir jausmų žaidimai – kitokie. Mes, suaugusieji, vaikų nepažįstame. – Ar kurti filmą jus įkvėpė kuri nors J.Korczako knyga? – Mane įkvėpė Vandos Juknaitės knyga „Tarmės iš tamsos“. Joje pateikti pokalbiai su vaikais. Su šia rašytoja ir konsultavausi kurdama filmą, nes ji jau yra nuėjusi šį kelią. – Ir kituose jūsų filmuose, kaip „Balkonas“, atsispindi vaikų tema. Kodėl ji jums tokia patraukli? – Retas menininkas temas renkasi racionaliai. Kodėl vaikai mane traukia, aš nežinau. Baigusi studijas Lietuvos muzikos

– Jūs ir suaugusi rašote eilėraščius, net su aktoriumi Gediminu Storpirščiu esate kartu išleidę eilėraščių knygelę „Laiškai karaliui“. Kam jums reikia poezijos? – Tai mano terapija. Kai išgyveni svarbius jausmus, norisi juos išreikšti. Paversti juos istorija filme brangu, o sukurti eilėraštį – nieko nekainuojantis ir greitas būdas: vienas, du, trys – ir jausmai išguldyti ant popieriaus, o viduje – sutvarkyti (šypsosi). – Suaugusieji randa įvairių būdų, kaip nuraminti širdies sopulius, o vaikai? Tai, kad jie taip pat turi rimtų problemų, patyrėte dirbdama pagalbos telefonu linijoje. Dėl kokių bėdų jie kreipdavosi? – Visų vaikų, paauglių, vyrų ir moterų problemos yra vienodos – santykiai. Santykiai su tos pačios lyties žmonėmis, su kitos lyties, tėvais, mokytojais, draugais. Tai – amžina visų laikų žmonijos problema. Vaikų linija gauna ypač skaudžių laiškų iš paauglių – telefonu tiek nepasako, kiek parašo. – Patirtis pagalbos linijoje tikriausiai labai padeda kuriant filmus? – Praverčia ne tik kuriant filmus, bet ir gyvenime. – Viename interviu sakėte, kad kiekvienas kuriamas filmas

Vaikas turi kitus supratimo mastelius, kitokia patirtimi vadovaujasi, jo polinkiai ir jausmų žaidimai – kitokie. Mes, suaugusieji, vaikų nepažįstame.

ir teatro akademijoje įsidarbinau pagalbos vaikams linijoje ir ten išdirbau šešerius metus. Gal tiesiog jie man rūpi? – O kokia buvo jūsų vaikystė? – Gera vaikystė buvo. Augau pilnoje gražioje šeimoje, turiu brolį. Neatsimenu, kad dėl manęs būtų buvę problemų. Bet atsimenu keistą ir gilų vienatvės jausmą, kuris užeidavo, net kai buvau visai maža. To jausmo niekad nepamiršiu. Jis neatsirado dėl dėmesio stokos, nes užklupdavo net per bendras atostogas su šeima. Manau, to jausmo prisiminimas man dabar padeda geriau suprasti vaikus. – Pati vaikystėje mėgdavote rimtomis temomis šnekėti? – Buvau visiškai nekalbantis vaikas. Siaubingai drovi. Jei tada į mano mokyklą būtų atėjusi filmo kūrybinė grupė ir paklausinėjusi tokių egzistencinių klausimų, kokių vaikams uždaviau aš, tikriausiai nebūčiau nė pusės žodžio ištarusi. (Juokiasi.) – Bet atsakymus būtumėte sugalvojusi bent mintyse? – Manau. Rūpėjo man tie egzistenciniai dalykai. Turiu išsaugojusi eilėraštį, kurį parašiau dvylikos metų. Vadinasi jis „Jei būtų žemėje teisybė“. – Ir kas būtų, jei žemėje būtų teisybė? – „Tai nebūtų nuskriaustų, nes blogų žmonių yra gausybė ir labai mažai yra gerų.“ (Juokdamasi pacituoja savo eilėraštį.)

370_029.indd 7

jus ko nors pamoko, ugdo kaip asmenybę. Ką jums davė filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“? – Žiauriai daug, daugiausia iš visų filmų (šypsosi). Juk su tais vaikais kartu vaikščiojau į įvairias pamokas, užsiėmimų būrelius – muzikos, imtynių, lipdymo. Žaidžiau krepšinį, ėjau žvejoti. Viena mergaitė filme yra iš Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro, tad ėjau ir į gestų kalbos pamokas. Jos mane tiesiog užbūrė – tai visai kitas pasaulis. Man atrodo, kaip žmogus aš ūgtelėjau, daugiau matau nei anksčiau. – Pokalbiai su vaikais padeda šviesiau matyti pasaulį? – Arba tamsiau. Kaip rašė J.Korczekas, „naivu manyti, kad visi vaikai yra geri“. Jie yra visokie, kaip ir suaugę. Vaikai tiesiog padeda pamatyti tikrą pasaulį, tą nuogą tiesą. Pavyzdžiui, kai vaiko paklausi, ar turi būti karas, jis atsako vienareikšmiškai – ne. O suaugusieji ką sako – na taip, karas blogai, bet yra politika, mes turime kovoti, nes ana šalis mums padarė tą ar aną... Prasideda išvedžiojimai. – O jei augdami neprarastume tų vaikiškų savybių, kaip manote, koks tada būtų mūsų pasaulis? – Kažkas sakė, jei aštuonerių metų sulaukę žmonės tokie toliau ir liktų, turėtume daug daugiau išradimų bei atradimų. Metams bėgant prarandame kai kuriuos gebėjimus – išmokstame prisitaikyti, prarandame įgimtą smalsumą, nustojame domėtis aplinka. Pastebiu, kad aš pati ir mano bendraamžiai imame vis nuobodžiau gyventi.

– Sakėte, kad vaikystėje buvote drovi, jausmus išliedavote eilėraščiuose. Kaip atsitiko, kad kino kalba tapo pagrindiniu jūsų saviraiškos būdu? – Aš labiau domėjausi teatru. Maža būdama namuose pasileisdavau plokštelę su įrašyta pasaka ir liepdavau draugėms vaidinti. Vėliau prasidėjo dramos būreliai. Tapti režisiere nusprendžiau kokioje šeštoje klasėje. – Tai baigusi mokyklą tiesiu taikymu į kino režisūrą ir stojote? – Taip, nes tais metais teatro režisierių kurso akademijoje nerinko. (Šypsosi.) – Ačiū Dievui, kad nerinko ir įstojote į filmų režisūrą – juk jums puikiai sekasi. Tiesa, vieną spektaklį teatre režisavote. Tai buvo „Meilė iš paskutinio žvilgsnio“ pastatymas Keistuolių teatre. O vėliau spektaklių nekūrėte. Nebetraukia? – Perviliojo mane kinas. Iš pradžių į teatrą labiau linkau, nes nesupratau, kaip tie filmai kuriami. Atsimenu, kai akademijoje sumontavau pirmą kino pratimą, pamaniau, kad viename kadre dėžutę norėčiau patraukti į šoną. Bet negalėjau – viskas jau buvo užfiksuota. O teatre keisti galima. Tiesa, po filmų kūrimo buvo neįprasta, kad spektaklio negaliu visiškai valdyti. Aktoriai vieną dieną vaidina vienaip, kitą – kitaip. Spektaklis – tarsi gyvas organizmas ir, deja, ne visada maloniai gyvas (šypsosi). Dėl to negalėdavau žiūrėti savo spektaklių, nes erzindavo, kad ne taip, kaip sugalvojau, suvaidinta. – Filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ jau sumontuotas. Kada numatyta jo premjera? – Spalio 11 d. Visus dvylika jame kalbančių ir tylinčių vaikų pakviesiu. Tikiuosi, ateis. (Šypsosi.) – Kaip manote, ar dokumentinis filmas turi ateitį kino teatre, ar vis dėlto tai labiau per televizorių žiūrėti tinkamas žanras? – Dokumentika gali būti žiūrima didžiuosiuose ekranuose. Tai rodo užsienio šalių pavyzdžiai. Dokumentinis kinas pasaulyje keičiasi, įgauna vaidybinio filmo bruožų. Vis daugiau žmonių eina jo žiūrėti į kino teatrus. Pavyzdžiui, mano draugai suomiai sukūrė dokumentinį filmą „Pankų sindromas“ apie pankroko grupę, kurios visi nariai turi Dauno sindromą. Jo premjera vienu metu vyko 45-iuose kino teatruose visoje Suomijoje. O Lietuvoje situacija kiek kitokia. Didieji kino teatrai kūrėjams sako: niekas neina į tuos jūsų dokumentinius filmus. Bet pažiūrėkite, kada jie seansus daro – 16 val. darbo dienomis. Tai kaip galima tikėtis, kad ateis žmonių? – Kodėl dokumentiniai filmai reikalingi? – Gal ir nuvalkiota citata, bet gerai atsakys į klausimą: dokumentinis kinas yra tautos nuotraukų albumas. Jame – tikri žmonės, tikros istorijos. Per dokumentinį filmą susipažįsti su pasauliu ir ta pažintis tave taip pat keičia, padeda susimąstyti apie tam tikrus dalykus. Man atrodo, šiame fikcijų, reklamų, sumodeliuotų, fotošopintų vaizdų pasaulyje tai vis dar labai aktualu. Aš pati esu dokumentikos hyper superfanė. (Šypsosi.)

2012.08.31 19:43:47

>> blizgė

Rašė: Agnė Tuskevičiūtė Nuotrauka: „Shutterstock“

Ištraukti kaimą iš žmogaus – įmanoma misija? Patarimai atvykusiems iš kaimo Žmogų iš kaimo ištraukti galima, bet kaimo* iš žmogaus... Įmanoma, tačiau tam reikia laiko ir kantrybės. Pirmiausia, kantrybės miestiečiams, kurie rugsėjį turėtų nesinervinti matydami dar vieną automobilį, niekaip neįvažiuojantį į žiedą, arba savo mėgstamame bare išvydę kaip niekada daug nepažįstamų jaunų veidų, smalsiai (o kartais ir įžūliai) tyrinėjančių aplinką. Juk kaimiečiams reikia laiko pažinti ir prisijaukinti miestą.

Rugsėjis mieste – transporto spūsčių ir žmonių grūsčių metas. Visi baigia atostogauti, miestas prisipildo naujų gyventojų. Vasarą po miestą žioplinėja lenkų turistai, bet šie bent su žemėlapiais. Na, o ką tik į Vilnių studentauti (arba mokytis) atvykusiam kaimiečiui žemėlapis – ne unoras. Todėl jis į artimiausią knygyną nuo universiteto lėtai pėdina aplinkiniu keliu, su nuostaba akyse dairydamasis aplinkui. Manau, pagrindinėse Vilniaus gatvėse laikas įvesti Londono metro taisyklę – stovėkite, eikite, važiuokite dešine puse ir užleiskite bei nestabdykite eismo judantiems kaire eismo juosta. Taip tikri miestiečiai galės bėgti, mėgindami įtilpti į savo įtemptus grafikus, na, o kaimietukai galės be vargo apžiūrinėti didingus miesto pastatus ir nematytas vitrinas.

8 // © 370 370_029.indd 8

Gariūnams – ne! Miesto gatvė – tai aukštosios mados podiumas. Atminkite paprastą taisyklę – viskas, kas per ilga, šiame mieste draudžiama: ilgi, į save besiriečiantys marginti nagučiai, dirbtinai ilgos blakstienos, pailginti plaukai. Taip pat atsargiai derinant spalvas – ataugusios tamsios šaknys, juodos sruogos baltuose plaukuose ir raudoni plaukų galiukai taip

Pramogų sostinė yra ne Ozo gatvėje! Kuo greičiau tai suprasite, tuo greičiau tapsite bent kiek panašus į miestietį.

pat draudžiami. Nesidžiaukite ir tuo, kad atsikraustėte arčiau Gariūnų turgaus. Galbūt pasakysime naujieną, tačiau „Versačera“ nėra prekės ženklas. Geriau pasirauskite mamos ar močiutės kraičio skrynioje – gal rasite įmantraus rašto vilnones kojines ar gintarinius karolius. Ir pinigo sutaupysite, ir atrodysite originaliai. O jeigu mokate siūti, megzti ir adyti, iki dizainerio karjeros – tik vienas žingsnis. Miestas – tai beribės galimybės. Ir kalbame mes ne apie galimybes sutikti svajonių vaikiną ar merginą, filmuotis seriale (bare susipažinus su žinomu prodiuseriu) ar patekti į žurnalą. Išgaravus pirmajai tėvelių dotacijai, gyventi irgi galima. Norite nemokamai žiūrėti filmus ar spektaklius? Savanoriaukite, štai kur tikrosios miesto galimybės. Taip ne tik įgysite patirties, bet ir užmegsite kontaktų („kontaktai, kontaktai, kontaktai“ – tai ištrauka iš miestiečio maldelės) bei prisidėsite prie kultūros klestėjimo. Na, tikriausiai valydami grindis po festivalio uždarymo vakarėlio jausitės kaip išnaudojami vergai, o ne kultūros veikėjai, bet tai tik šalutinis efektas. Tačiau pranašumų daugiau – juk savanoriaujant dažnai tenka ir prie žvaigždžių prisiliesti – ne TŲ iš TV3, bet labiau TŲ iš LRT Kultūros. Pramogų sostinė yra ne Ozo gatvėje! Kuo greičiau tai suprasite, tuo greičiau tapsite bent kiek panašus į miestietį. Stenkitės neišeiti iš senamiesčio zonos, nesidomėkite, kas vyksta Karoliniškėse ar Lazdynuose, piktinkitės, kai per miesto šven-

tę ar mugę sunku pereiti gatvę, bumbėkite, kad padavėja vėl jums nenusišypsojo, apšaukite einančius dviračių taku, o gamta mėgaukitės nusėdėtame žolės lopinėlyje prie Baltojo tilto. Venkite prekybos centrų – mieste kiekvienas dalykas turi savo parduotuvėlę (mažybinis žodelis parinktas neatsitiktinai): bandelė – kepyklėlę, višta – krautuvėlę, ir pienas greitai bus perkamas boutiq‘ėlyje (skamba panašiai kaip „butelėlis“). Nežiopsok į įžymybes Pirmasis jūsų priskyrimas socialinei klasei įvyksta universitete (miestiečių daug anksčiau – jūs iš Liubertukų ar Salamos?). Tad jūsų lankytinos vietos ir net apranga turi atitikti socialinės klasės kanonus. ISM’čikai nesusitikinėja su TVM’čikėmis, bet jie visi asimiliuojasi pagal brandinius drabužius ir prabangius automobilius. Preparty vyksta „In Vino“, o kadangi toliau niekur nebepaeitų su savo raudonpadžiais, tad

2012.08.31 19:43:53

sto įst „N ka sil o šių da Ro pr

tur te dų pa lo da to su ne pi Au pr se

bėypu, ės relynis deieyje

laug air laja uorata nead

stebi šalia stovinčio dvimetrinio krepšininko. Būtent pagal žmogaus ciniškumo laipsnį galima spręsti, kiek metų šis gyvena didmiestyje. Tik ką atvažiavę labai mieli, besidžiaugiantys smulkmenomis, aikčiojantys ir nuolat viskuo besižavintys. Vėliau prie daug ko priprantama: Katedra nebeatrodo tokia didelė, o festivaliai (bene kas mėnesį vykstantys skirtingose teatrų ar koncertų erdvėse) ne tokie ir įdomūs. Norėdami greičiau prisitaikyti prie miesto, būkite sąmojingesnis už aplinkinius, niekada neparodykite savo silpnybių, maskuokite savo nuoširdumą storu pudros sluoksniu (nes nuoširdumui šiame mieste vietos nėra). Kaimą iš žmogaus ištraukti galima, tai įrodė ne vienas iškilus asmuo, nesvarbu, ar iš Prienų, Druskininkų, Radviliškio, Šiaulių, Panevėžio būtų kilęs – juk visi mes nuo tos pačios žagrės... Kantrybės mums visiems vieni su kitais. Rugsėjis nepastebimai praeis, o po jo viskas bus geriau. * Kaimas – tai ne tik gyvenamosios vietos pavadinimas, bet ir gyvenimo būdas. Kaip jogas, hipsteris, taip ir kaimietis.

Kuo kaimietis pranašesnis už miestietį Jis turi ekologiškų daržovių iš savo daržo, kurias miestietis brangiai perka Užupio turgelyje. Jis turi močiutės uogienės, už kurias miestietis permoka a la natūralių produktų krautuvėlėse. Jis reguliariai grįžta į gimtinę, kur pailsi nuo triukšmo ir užteršto oro, kitaip nei piktas ir ciniškas miestietis, kuris galų gale supranta, kad gyvenimas nuosavame lofte nėra jau toks ir fun. Jis pigiai apsiperka second hand’e savo gimtajame mieste arba moka naudotis siuvamąja. Miestietis greičiausiai pramiegojo darbų pamokas, tad dabar yra priklausomas nuo dizainerių. Jis taupo pinigus, tad vaikšto pėsčiomis, kaip įprato gyvendamas savo Kybartuose, Zarinkiškyje ar pan. Miestietis mieliau remia sporto klubus.

Miesto terminų žodynėlis (pagalba naujokams) Vintažinė – brangi pigių drabužių parduotuvė. Vyninė – tiesiog baras, kuriame net nebūtina gerti vyną. Raw maistas – tai beveik tas pats, kai iš alkio nebesulaukiate, kol išvirs makaronai, ir valgote juos pusžalius. VIP – žmonės, mokantys pozuoti fotografams su nemokamo vyno taure rankoje.

stovi eilėje prie „Absento fėjų“. Jeigu įstojote į MRU, lankysitės Panterose, „Niño“ ir Paparaciuose. Istorikai, fizikai ir būsimieji geek’ai, gali būti, nesilankys niekur. Filologės eis visur. Na, o VU žurnalistai, teisininkai, viešųjų ryšių specialistai ir visokio plauko rinkodaros specialistai rinksis the vieta: „The Room“, „Studio 9“ ir visa kita, prie ko pridėjus the gerai skamba. Norėdami greičiau tapti miestiečiais, turėsite nustot žiopsoti. Taip, šiame mieste gyvena Seimo nariai, televizijos laidų vedėjai. Pamatę iš televizijos ekrano pažįstamą veidą, nesikreipkite į jį serialo herojaus vardu. Dar atminkite, kad dainininkai nėra pageidavimų koncerto dalyviai, tad neužsakinėkite dainų, sutikę juos prie baro. Prekybos centre nežvilgčiokite į šokių projekto dalyvio pirkinių krepšelį, nes jis irgi žmogus. Aukščiausias miestiečio ciniškumo (jis privalomas šiose betoninėse džiunglėse) laipsnis – apsimesti, kad nė nepa-

370_029.indd 9

www.facebook.com/zanussikambarys Dėmesio, VIKO studentai! Galite jaustis išskirtiniai, nes viename iš jūsų barakų yra prabangiausi Lietuvoje studentiški apartamentai, vadinami ZANUSSI kambariu. Negirdėjote? Gėda! Skubiai junkitės prie Facebook.com/zanussikambarys, nes tik čia sužinosite, kaip tapti jo šeimininku. Pirmojo konkurso nugalėtojos Dovilė ir Živilė sako, kad laimėti nebuvo sunku, tereikia netingėti! Ne tokiems laimingiems studentams – ZANUSSI iškylų zona – 20 suporuotų geltonų kėdučių, įrengtų Neries krantinėje, ties senuoju Žvėryno tiltu. Čia atsivesti savo simpatiją pachillinti saulėtą rudens dieną su atsineštais užkandžiais ir gėrimais yra kur kas pigiau ir stilingiau, nei bet kokiam bare!

2012.08.31 19:44:10

>> mada

i d

Filme „Helvetica“ (tai toks išpūstas dokumentinis filmas, kurį žino visi grafikos dizaineriai) balsas sako: „Kaip gydytojas kovoja su ligomis, taip dizaineris kovoja su bjaurumu.“ Tą patį galima pasakyti ir apie mados dizainerius, tik šį kartą mums įdomiau ne mados dizainerio kova su bjaurumu, o bjaurumai, tykantys kelyje į kovą su bjaurumu.

10 // © 370 370_029.indd 10

Fotosesija: fotografavo Gedmantas Kropis,grimas Simonos Mužaitės,modeliai Rasa Jankauskaite,Milda Noreikaitė („Vilnius model management“) ir Vaida Nakrošiūtė, plaukų stilius Valerijaus Gigevič, dailininkas Robertas Kalinkinas, stilius Agnės Jasiulevičiūtės – Kalinkinos, rūbai ir aksesuarai Roberto Kalinkino, fotografuota studijoje „Robert Kalinkin & Lovely.lt“

2012.08.31 19:44:19

išvirkščioji dizainerio pusė Rašė: Sandra Kliukaitė

Su kokiais bjauriais dalykais susiduria dizaineris, kurdamas kolekciją iš 100 modelių? Kaip gimsta mados šou, kuris bus rodomas daugiau nei 12 tūkst. žiūrovų skirtoje arenoje? Kodėl rėmėjai „užknisa“?.. Sužinoję atsakymus į šiuos klausimus, pamatysime išvirkščiąją dizainerio (šiuo atveju Roberto Kalinkino) pusę, kurios paprastai niekas nepamato arba net nenori matyti.

Tik statistika

Pradėkime nuo skaičių. 100 modelių kolekciją gimdo ir augina į mados šou: 1 dizaineris; 1 dizainerio žmona; 1 dizainerio partnerė; 2 konstruktorės; 4 siuvėjos; 4 siuvinėtojos; 2 batsiuviai; 1 odininkas; 1 reklamos agentūra ir „n“ jos darbuotojų; 6 fotografai; 100 modelių; 1 plaukų stilistas ir 20 jo asistentų; 10 grimuotojų ir 10 jų asistenčių; 20 renginio asistentų; apie 130 draugų, padedančių pačiais įvairiausiais klausimais; 1 kvietimų vežiotojas. Be to, prireikia: 3 km audinių; 44 siuvimo mašinų adatų (tiek sulūžo); 5 žirklių (jos visos atšipo); 40 kg karoliukų siuvinėti; 500 l dyzelino. Neatsakyti laiškai ir kiti galvos skausmai Jei jau perskaitėte statistiką viršuje, dabar galite pradėti spėlioti, kiek visa tai kainuoja... Kadangi Lietuvoje iš dangaus nelyja nei auksiniais siūlais, nei itališko audinio ritiniais, o vergių siuvėjų iš Kambodžos, dirbančių už 5 dolerius, irgi nėra, dizaineriui tenka ieškoti rėmėjų. Tačiau dauguma potencialių rėmėjų, atvirai šnekant, užknisa, bet ne todėl, kad nenori duoti pinigų ar ko nors kito mainais už reklamą, o todėl, kad paprasčiausiai tingi atsidaryti bei perskaityti elektroninius laiškus ir į juos atsakyti. „Sunku įkalbėti žmones duoti pinigų, bet įkalbėti, kad atsakytų į emailą, yra dar sudėtingiau!“ – liūdnai šypteli Robertas. Žmogus, pasirinkęs mados dizainerio kelią, visada turi eiti tik į priekį ir jokiu būdu neiti į... užpakalį! Kad eitum į priekį, kiekvieną sezoną privalai sukurti naują pavasario-vasaros, rudens- žiemos, o jei dar lieka potencijos bei pinigų – dar ir tarpsezoninę kolekciją...

370_029.indd 11

Sunku įkalbėti žmones duoti pinigų, bet įkalbėti, kad atsakytų į emailą, yra dar sudėtingiau!

Jei tiek negali nuveikti, vadinasi, nesi tikras dizaineris. Tačiau, norėdamas įgyvendinti savo užmojus, visų pirma turi susirasti pulką padorių siuvėjų. Bet geros siuvėjos ant šaligatvių nesimėto, o net susiradus puikių, ištinka nauja krizė – visos jos turi savo asmeninį siuvimo braižą ir tokį pat drabužį pasiuva skirtingai, ir tai dizaineriui sukelia naujų galvos skausmų, nes kolekcija netenka vientisumo. Be to, pats dizaineris kiekvieną kartą privalo tinkamai pasirinkti audinius, faktūras, furnitūras, užtrauktukus, siūlus, karoliukus ir visus kitus mažmožius, be kurių būtų neįmanoma užbaigti kolekcijos. Kad tai padarytum, turi turėti labai storą piniginę arba labai gilią kredito kortelę, arba paveldėti turtą, na, arba pasiimti iš banko paskolą... Menininkas, kuris jau investavo į drabužius tiek, kad būtų galėjęs nusipirkti porą nelabai nuvažinėtų automobilių ir vieną kitą naują virtuvės komplektą, rodo savo išvirkščiąją pusę žodžių nevyniodamas į medžiagą: „Mes pateikėm „n“ šimtų pasiūlymų bendrovėms ir įmonėms dėl bendradarbiavimo, rėmimo, mainų, pagalbos įvairiais klausimais. Pradedant audiniais (juk jie brangūs, pati supranti, reikia iš kur nors jų gauti) ir baigiant pačiais smulkiausiais karoliukais, spygliu-

pranta ne visi. O juk tuomet, kai kas nors ko nors neatlieka laiku, dizaineris praranda dar vieną „gyvybę“ ir vis labiau artėja prie „game over“ ribos. Kiekvieną dieną iki milžiniškos apimties mados šou lieka viena para mažiau, o Robertas tai vadina renginio organizavimo siaubais ir kalba apie sielos pardavimą velniui... Tai reiškia, kad nebelieka nieko švento: nei savaitgalio, nei normalaus valgiaraščio pilvui, nei padoraus asmeninio gyvenimo, o kokias nors atostogas draudžiama net sapnuoti. Kai drabužiai gatavi, ateina fotosesijų laikas. Tik tie, kas su šiais dalykais susiduria, žino, kiek laiko ir pastangų kainuoja viena fotosesija. O jeigu reikia net penkių? „Tau susakiau viską tiesiai šviesiai apie išvirkščiąją arba, kitaip tariant, tamsiąją savo darbo pusę, bet nesiskundžiu niekuo, – juokiasi Robertas. – Viską darau savo rankomis, į kitų pagalbą nepretenduoju. Į pagyras, pripažinimą ar liaupses – taip pat. Lietuvoje

kais, perlais ir t. t. Bet, pasirodo, kai kurie įmonių vadovai atostogauja tris mėnesius ir visoje įmonėje nėra nė vieno kompetentingo asmens, kuris galėtų priimti sprendimą ir pasakyti TAIP arba NE...“

visi taip mėgsta paverkti, kaip čia negerai. O nuoga tiesa tokia: bus tiek gerai, kiek pats pasidarysi. Tad pašniurkščiojimų laiką aš geriau investuoju į naujų drabužių siuvimą.“ Apie tai, kas laukia kulminacijos dieną – spalio 10 d. (ji Roberto darbo knygoje pažymėta ryškiausia spalva), mes dar nedrįstame garsiai galvoti, tačiau šį tą jau matėme, ir tai bus stipru, pradedant tikrais perlais, užaugintais Kinijoje, ir baigiant gėlėmis, kryžiais, Jėzumi ir Marija ir t. t. Laukite ženklų gatvėse!

Kryžiai ir perlai Taigi, tai galima pavadinti ilgametražėmis vadovų atostogomis, o paprastą atsakymą „taip“ arba „ne“ beveik neįmanomu dalyku... Na, bet tai tik smulkmena, palyginti su tuo, kokią įtampą sukelia įmonių ir kai kurių bendradarbių nesugebėjimas laikytis gamybos terminų. Angliškas žodis „deadline“, tiesiogiai lietuviškai verčiamas kaip mirties linija, būtent tai ir reiškia, tačiau tai su-

2012.08.31 19:44:24

>> mada Rašė: Tautė Bernotaitė Herojų nuotrauka: Audriaus Solomino M.Klupšaitės kolekciją fotografavo Andrius Solominas, modelis Veronika Brazinskytė, makiažas Gintarės Pliuskutės, plaukų stilius Monikos Klupšaitės. B.Simokaitytės kolekciją fotografavo Kernius Pauliukonis, makiažas ir plaukų stilius Jelenos Liaudinienės, modeliai Kornelija ir Julija („CatWalk“)

Aštuntą ryto susitikome su „Jaunojo dizainerio prizo’12“ konkurso mados dizaino kategorijos nugalėtoja Monika Klupšaite ir papildomo prizo laimėtoja Birute Simokaityte. Pasirodo, šios jaunos kūrėjos, ką tik pabaigusios mados dizaino specialybę Vilniaus dailės akademijoje, darbo stygiaus nepatiria ir pokalbiui laiko randa sunkiai. Abi merginos yra draugės ir šiek tiek panašios – abi gaivios, veiklios ir blaiviai žvelgiančios į mados situaciją. Jų kolekcijos šiemet atstovaus Lietuvai 2012-ųjų pasaulio dizaino sostinėje Helsinkyje, stende Ateitis. Jos Suomijoje bus vienintelės mados srities atstovės iš mūsų šalies.

Simbolizuojančios ateitį – Kaip jaučiatės pabaigusios mados dizaino specialybę Lietuvoje? Monika: – Jaučiuosi labai gerai, nes negaliu skųstis dėl darbų kiekio. Jų buvo tiek paskutiniais mokslų metais, tiek dabar. Galbūt ne visiems taip sekasi, bet ne visi ir nori. Birutė: – Pradėjome dirbti jau nuo pirmo kurso pabaigos, įsitraukdavome į projektus, padėdavome renginiuose. Suprantame, kad taip plečiamas pažįstamų ratas, o Lietuvoje tai ypač svarbu. Kuo anksčiau pasistatai tuos pamatus, tuo geriau jautiesi pabaigęs mokslus, nes išeini į bendruomenę, kai kiti išeina į gatvę.

Jo mu cij ma ko ele

– Pakalbėkime apie jūsų kolekcijas. Monika, negaliu nesušukti: „Kokie batai!“ Iš kur jie ir kodėl tiek dėmesio avalynei? Monika: – Labai džiaugiuosi, kad pastebėjai batus. Jie sulaukia daug komplimentų ir dėmesio, o tai man yra didelis paglostymas. Aš, nors esu kostiumo kūrėja, vis dėlto linkstu prie aksesuarų, ypač avalynės. Antroje vietoje būtų rankinės, delninės ir taip toliau. Bet avalynė man yra kažkas tokio. Po antro kurso net vykau stažuoti į aksesuarų stovyklą Milane, nes Lietuvoje nėra kompetentingų dėstytojų aksesuarų klausimais.

– Bi lim da M ad ko su tik so tu da Bi ra di

– O kokia visa tavo kolekcijos „Paradoksas“ idėja? Monika: – Viskas prasidėjo nuo atrasto objekto – Mėbijaus juostelės. Iš pradžių susipažinau su sunkiai matematiškai grindžiamais paradoksaliais objektais, kol galiausiai priėjau prie labai elementarių, kasdienių. Kad ir toks: kodėl gavę, ko labai norėjome, to nebenorime? Arba kodėl vanduo, kuris yra gyvybiškai svarbus, yra toks pigus, o deimantai, kurie nebūtini, labai brangūs? Paradoksalių reiškinių yra labai daug, man tai buvo inspiracija. Galvodama, kaip šią temą nagrinėti ir apgyvendinti drabužiuose, pasirinkau kelis aspektus. Vienas jų, pavyzdžiui, – audiniai: nutariau vietomis sukeisti palto, suknelės ir kostiumo audinius, apatines dalis kelti į viršutines ir panašiai. Dar vienas – konstrukcija: viename modelyje iš priekio matomi marškiniai, švarkas ir kelnės, o iš nugaros tai yra vientisas kombinezonas. – Birute, tavo kolekcija vadinasi „Simbolis. PLAUKAI“. Kodėl nepakako pavadinimo „Plaukai“? Birutė: – Nes šįkart plaukas tapo simboliu, kurį naudojau dekorui, o ne medžiaga. Pasitelkdama jį kūriau lietuviško identiteto išraišką drabužiuose. Iš pradžių buvo galvota kolekciją pavadinti tiesiog „Plaukai“, bet plaukai turi labai daug asociacijų žmonėms – ir gerų, ir blogų, o šįkart aš kūriau geras asociacijas. – O kodėl tau įdomu lietuviškas identitetas? – Kažkada teko gilintis į tai studijuojant. Be to, aš esu lietuvė, gimiau čia, užaugau, ketinu ir gyventi. Tiesiog tai mano prigimtis, o, kad ir kaip būtų, geriausiai išmanome tai, kas arti. 12 // © 370 370_029.indd 12

– Jūsų abiejų baigiamojo darbo vadovė – profesorė Jolanta Talaikytė. Kokią ryškiausią jos pamoką prisimenate? Birutė: – Kad visada išliktume žmonėmis, bet kad gyvenimas yra piktas ir reikia būti drąsioms. Monika: – Taip, man ji visada sakydavo: „Eik drąsiai ir nieko nebijok.“ Nes jei bijosi, tapsi neįdomus visuomenei.

2012.08.31 19:44:27

–A las Bi ni ki gr pa tis M od ti m ap

– Bi gia to M lab di

– M kl si Bi jau

– Bi

ie-

arar.

sitaač uiš-

ea-

uparie elro ies.

us nrie bai yni, tai ypaės naio n-

deniją iao-

vė, ri.

ni-

Jolanta Talaikytė apie Birutę: „Birutė emocionali, pasižyminti džiaugsmingu jausmo natūralumu, bet kartu ji ypač darbšti ir kruopšti. Natūralumas, manau, bus leitmotyvas Birutės karjeroje. Kolekcijos simboliu plaukais ji domėjosi giliai, ir etnologiškai, ir tautosakos požiūriu. Jos emocinė pajauta matoma iš medžiagų bei pluoštų pasirinkimo, atidžiai išrinkti ir temos būseną atitikę modeliai. Birutės kolekcijos nuotrauka net tapo visos parodos „Skrydis. Nr. 7“ plakatu, nes joje atsispindėjo skrydžio elementas, mergaitiškos kasos tarsi virto angelo sparnais. Tai labai moteriška, švelni kolekcija.“

– Prisimenate savo pirmąsias kolekcijas? Birutė: – Labai juokingos – iš alaus kamštelių ir panašiai. Galima sakyti, kad man labai pasisekė, nes meno srity aš išsidūkau dar neįstojusi į Dailės akademiją. Monika: – Mokykloje labiau dalyvavau technologijų olimpiadose, tekstilės ir aksesuarų konkursuose, todėl mano pirmąja kolekcija galima pavadinti jau akademijoje su bendrakursėmis sukurtą avangardinę kolekciją „Kosmik Plantaja“. Nors ji buvo tikrai skubotai, nekokybiškai padaryta, bet labai graži, vientisos nuotaikos ir su šarmu. Kuo daugiau turi žinių apie madą, tuo sunkiau pradėti, o tada mes, nesigilindamos į taisykles, padarėme palyginti tikrai gerai. Birutė: – Dabar mes iš šios kolekcijos juokiamės, bet labai gerai, kad dalyvavome ir darėme. Reikia vis dėlto nuo pat pirmų dienų eiti, ir net kai sako „nedaryk“, sakyti „O aš noriu!“. – Ar jau teko pajusti, kad mada yra ne tik menas, bet ir verslas? Birutė: – Mada yra pats didžiausias verslas. Mes nesame menininkai, ir reikia palengva keisti požiūrį, nes Lietuvoje gal net kiek per daug dėmesio skiriama madai. Vienetiniai daiktai – gražu, bet išgyventi norintys mados pasaulio atstovai turi būti patys geriausi verslininkai, išmanyti visas komercines paslaptis. Monika: – Drabužio ant sienos nepakabinsi, tai skirta dėvėti, o dėvėjimas susijęs su kaita, vartotojiškumu, todėl negali kurti labai ilgai ir pardavinėti labai brangiai. Ypač Lietuvoje, kur mada domisi daugiausia jauni žmonės. O jie randa kaip pigiai apsisukti. – Kokia ateityje jums būtų idealiausia saviraiškos forma? Birutė: – Šiuo metu tikslas vienas – tobulėti. Suradus kuo daugiau skirtingų projektų, užduočių, užsakymų ir juos įveikus, tobulėti. Monika: – Taip, apie ateitį dar negalvojame, norisi dabar kuo labiau įlįsti į Lietuvos mados rinką ir vėliau dar kur nors pastudijuoti. Dairausi studijų užsienyje, susijusių su aksesuarais. – Turite būdų, kaip pasisemti įkvėpimo? Monika: – Viskas vyksta padrikai, mintys dažniausiai užklumpa nepasiruošus, kai rankoje nėra pieštuko. Bet stengiuosi užsirašyti visas idėjas – tai pagrindinis metodas. Birutė: – Aš retai užsirašinėju, bet turbūt blogai darau, nes, jaučiu, pasimiršta genialiausi dalykai (juokiasi). – Kurių mados kūrėjų veiklą sekate? Birutė: – Iki dabar man moters idealas madoje ir ne tik – Coco

370_029.indd 13

Jolanta Talaikytė apie Moniką: „Monika yra santūri, minimalistė, tokia, sakyčiau, Calvino Kleino ar Jil Sander mados sekėja. Ji turi didžiulę jėgą jausti ribą tarp nieko ir labai daug, išgryninti mintį ir su minimum išgauti maximum. Manau, Monika laimėjo, nes sėkmę madoje lemia visuma, kontekstas, o Monika pasižymi ypatinga mados klausa. Ji parengė laiko ir temos dvasią atitinkančias fotosesijas, tinkamai pritaikė šukuosenas, išgirdo visus patarimus dėl detalių, dėmesingai sukūrė aksesuarus, batus išvis kūrė nuo kurpalio.“

Chanel. Dabar šie mados namai pakitę, bet pati asmenybė mane žavi jau nuo mokyklos: ji parodė, kaip viena gležna moteris gali pakeisti viską. Geras pavyzdys, kaip reikia siekti savo, bet gražiomis priemonėmis. Monika: – Išskirčiau mados namus „Maison Martin Margiela“. Šio dizainerio minimalizmas, išgryninimas, švara ir eksperimentai man labai artimi.

Vienetiniai daiktai – gražu, bet išgyventi norintys mados pasaulio atstovai turi būti patys geriausi verslininkai, išmanyti visas komercines paslaptis.

– O kurios mados ikonos jums atrodo gražiai? Monika: – Jų pilnas „The Sartorialist“ puslapis. Birutė: – Už mados ikonų dažniausiai yra didžiulė komanda. Kad ir kokį asmenybė turi gerą skonį, tą skonį dažnai koreguoja komanda. – Negaliu nepaklausti, kokios tendencijos numatomos rudens-žiemos sezonui? Monika: – Kaip sakoma, į spintas grįžta tamsios spalvos (juokiasi). Nors galima pamatyti ir mano dievinamą chaki spalvą, baklažano, šaltą rožinę, pelenų. Birutė: – Nereikia sekti tendencijų. Jei žmogus mėgsta klasiką, tegul ją ir renkasi. Puikiai pakanka sužaisti detalėmis. Ypač atėjus šaltajam sezonui. Svarbiausia, kad gerai atrodytum pats sau, ir tada, kai lyja lietus, džiaugtumeisi, kad lyja lietus. – Kaip manote, ar dar gali madoje įvykti kas nors naujo? Birutė: – Madoje niekada nėra nieko naujo, visada seni dalykai pritaikomi dabarčiai. Monika: – Aš manau, kad ko nors naujo reikėtų Lietuvai – galbūt renginio, nes esame jau išsikvėpę. Birutė: – Reikia renginių, į kuriuos eitų ne tik žymūs veidai, kurie su mada nelabai turi ką bendro, bet tokie, kurie

domėtųsi jaunų dizainerių potencialu, – investuotojai, mados pirkėjai. Monika: – Gal Roberto Kalinkino pristatymas „Siemens“ arenoje sudrebins mados pasaulį? Nes, jei neklystu, net gerbiamas Juozas Statkevičius ten nėra kolekcijos pristatęs. Tai, manau, čia galima laukti didelės staigmenos. – Na ir pabaigai pafantazuokite: kaip vadintųsi jūsų mados namai? Monika: – Tai – sudėtingiausias klausimas! Aš net kolekcijoms nenoriu galvoti pavadinimų, geriau „Be pavadinimo 1“, „Be pavadinimo 2“. Birutė: – Monika, ką darysi, kai reiks vaikams vardus duoti? Vaikas 1, Vaikas 2? Monika: – Čia jau būna pasirinkimo. Mados namai, kaip juokaudavome studijų metais, bus „Salonas pas Birutę“. Kalvarijų gatvėje (abi juokiasi).

Jaunojo dizainerio prizo Mados kategorijoje papildomą prizą laimėjusiai Birutei Simokaitytei atiteko prabangus daugiafunkcis „Electrolux“ lygintuvas „5 safety“. Paklausite, kuo jis toks prabangus? 1. Jo saugumą naudoti (ypač, jei jums dažnai pasireiškia „pamiršto lygintuvo“ sindromas) užtikrina net 3 savaiminio išsijungimo režimai. 2. Dėl atnaujintos konstrukcijos jis yra daug patogesnis naudoti, ypač jei sagas ir siūles iki šiol aplenkdavote. 2. Dėl įspūdingos garų sistemos jis gali būti naudojamas tiesiog dėvėtam drabužiui atšviežinti – išnaikinsite vakarykščio baro kvapą drabužio net neskalbdami. 4. Jis tikrai gali pakeisti požiūrį į lyginimą ir jūsų ligšiolinį raukšlėtą įvaizdį!

2012.08.31 19:44:59

>> diskusija

Užrašė: Goda Dapšytė Nuotrauka: Margaritos Vorobjovaitės

Menas vs komercija

Žiniasklaidoje ir šiaip viešojoje erdvėje gausu įvairiausių menininkų, vadybininkų, politikų ir kitų kultūros veikėjų kalbų apie prastą kultūros padėtį šiandienėje Lietuvoje, kurias kiek pritildo kokios nors tikrinančios valstybinės institucijos pranešimai apie ir vėl išplautus pinigus bei pagrūmojimai raidžių junginiu VEKS. Paprastai kultūros atstovų kalbas apie meno situaciją nesunku suvesti į reziumė „trūksta pinigų, pinigų nėra“, o į tai nesunku atsakyti: „krizė“.

An ja G gia D pa aš už 10 ka ne na ne pi tų pr bi G tra se lai pa tę

........... . ................... ...........

Tad šiame bendrame sraute labai nustebino įvairias gyvenimo sritis vis dažniau žiniasklaidoje komentuojančio verslininko Daumanto Mikučionio straipsniai apie, pavadinkime, „kultūros ekonomiką“. Meno verslumas – ne nauja, bet, regis, neišsemiama tema. Kai kurie Daumanto komentarai (tokie kaip: „Menininkai paprastai nepasižymi racionalumu, bet vieną dalyką savo pačių labui reikėtų suprasti: jei nuo jaunų dienų sutinkate dirbti už dyką, pradedate savaime išsipildančią savo skurdo istoriją, kuri lydės jus visą profesinį gyvenimą. Jei jūs nevertinate savo darbo, kodėl kiti turėtų?“*), mane, ne tik rašančią apie scenos menus, bet neretai prisidedančią ir prie jų prodiusavimo, privertė susimąstyti apie verslo ir meno dialogo galimybes: ar galėtume susikalbėti? Tam ir susitikome.

14 // © 370

G.: – Ar įmanomas verslo ir meno dialogas? D.: – Būtų gerai, jei jis būtų, tačiau iš karto kyla kompromisų problema. Verslas linkęs į kompromisus, nes iš esmės yra jais paremtas. Menininkai kompromisams priešinasi, nes juos suvokia kaip pasikėsinimą į asmeninę kūrybos erdvę. G.: – Kokius kompromisus turi omenyje? D.: – Kalbu plačiąja prasme. Kaip verslininkas, žiūrėdamas į sceną, iš karto darau tam tikras prielaidas: kaip ir ką menininkai turėtų daryti, už kiek save parduoti, kada atsisakyti dirbti. Dažniausiai mano girdimi kontrargumentai: kūrėjui nesvarbi komercija, jam svarbiau, kas veiksmingiausia menui. Tačiau jei tai reiškia, kad dirbti teks nemokamai, manau, to daryti nevertėtų. Juk neįmanoma ilgai dirbti už dyką. Tačiau menininkas man paprieštarautų sakydamas, kad jam svarbiau kūrybinė savirealizacija. Štai ir klausimas: kas yra kompromisas? G.: – Mane kompromiso sąvoka šiuo atveju šiek tiek glumina. Viena yra kompromisas, kai prodiuseriai verčia atsisakyti spektaklio scenos, motyvuodami, kad žiūrovai nenorės įsigyti bilietų į vienokio ar kitokio turinio spektaklį, ir visai kitas kompromisas, kai spaudžiant biudžeto rėmams kostiumai spektakliui ne siuvami, o perkami iš antrų rankų. Todėl ir klausiu: kas yra kompromisai? Ekonominiai kompromisai scenos menuose yra gana žiaurūs ir absoliučiai kasdieniai, įskaitant ir atvejus, kai tenka aukotis ir dirbti nemokamai. Na, o jei kalbėsime apie meno kūrinio turinį, taip, sutinku, čia daugelis menininkų – nepajudinami. D.: – Tai, kas man labiausiai krenta į akis ir apie ką dažnai norisi diskutuoti, – spektaklių trukmė. Na, koks režisierius stato penkių valandų spektaklius? Komerciniu požiūriu tai – visiška nesąmonė.

G.: – Kodėl gi? D.: – Visi pasaulio komerciniai renginiai yra ne ilgesni nei dviejų valandų. Tai lengviausiai parduodamas produktas: būtent tiek laiko žmogaus sąmonė gali nepertraukiamai mėgautis viena veikla, o paskui reikia ją keisti kita. Jei finansuočiau spekta.  klio ar kito projekto kūrimą, pirma mano sąlyga būtų:   .  truks ne ilgiau nei dvi valandas. Teko žiūrėti Oskaro Koršunovo režisuotą „Išvarymą“, trunkantį beveik šešias valandas. Prisipažinsiu, ėjau nekaip nusiteikęs, galvojau, kad bus blogai. Klydau: pirmą kartą gyvenime „išvežė“ spektaklio turinys. Kitais atvejais, kiek teko matyti ilgesnius spektaklius, po dviejų valandų viskas tik blogėdavo. Taigi, mano siūlomas kompromisas tikriausiai yra žiaurus – nemanau, kad menininkai sutiktų su tokia mano sąlyga. Jei menininkui reikia penkių valandų minčiai išreikšti, spektaklis ir truks penkias valandas, ir visi, kam tai netinka, bus pasiųsti tolėliau. Įdomu, kas būtų, jei Eimuntui Nekrošiui pasiūlyčiau pusę milijono litų ir pasakyčiau, kad spektaklio trukmė turėtų būti dvi su puse valandos vietoj įprastų penkių, how about that? Tai ir yra įdomu. Meninis integralumas ir jo ribos. G.: – Manau, kad kas kartą jos apibrėžiamos iš naujo. Tačiau kodėl, kalbant apie Lietuvą, neretai atsitinka taip, kad ten, kur atsiranda komercija (ir televizijoje, ir teatre), iš karto prastėja kokybė?

D: – Ima veikti rinkos dėsniai: maža rinka – mažai žiūrovų, mažai žiūrovų – mažai reklamos pajamų, reiškia reikia mažinti gamybos išlaidas, kad būtų pasiektas pelningumas. Teatre viskas dar priklauso ir nuo žiūrovų salės dydžio. G.: – Kalbant apie žiūrovų salę, prisiminiau vieną tavo straipsnių ta tema. Rašei, kad norint sumokėti atlikėjams po 100 litų, reikia bilietų kainą 500 žiūrovų pakelti 4 litais. Surinkti tiek žiūrovų Vilniuje – pasiekimas. Turiu klausimą: kuriame teatre tu tuos 500 žiūrovų matei? D.: – Tai apskaičiavau, manydamas, kad jie telpa mano matytoje scenoje, – tą kartą tai buvo menų fabrikas „Loftas“. Na, o jei vadovaučiau Menų spaustuvei, kurios salėje telpa vos 200 žmonių, daryčiau vien aukšto meninio lygio renginius, į kuriuos bilietai kainuotų pusantro šimto litų ir kuriuose lankytųsi tie, kurie gali sau tai leisti, o visais kitais nesirūpinčiau. G: – Kalbant apie rinką, manai, su tokiomis kainomis Vilniaus miestelyje būtų įmanoma išsilaikyti? Manai, kad tikrai yra tiek mokios publikos? D.: – Taip, manau. Ėjau į „Išvarymą“ už 50 litų. Tačiau už tokio lygio spektaklį, su tokiais puikiais aktoriais ir režisūra aš būčiau pasiryžęs pakloti ir dvigubai, ir trigubai – tiek kiek reikia. Taip, su tokiomis kainomis labai pasikeistų publika, bet so what? Kita vertus, o kas pabandė? Kodėl bilietai į „Išvarymą“ ar

* D.Mikučionis rašo tinklaraštį pasaulispagaldaumanta.com

370_029.indd 14

2012.08.31 19:45:04

D tea G su lėč Ta ka D ki cij Be yr atr na ki G ve ne sie šia bo D įva

ų, nti is-

psliek re

ojei obiu-

us ek

io au ip,

Andriaus Mamontovo koncertą kainuoja pusšimtį litų? G.: – Spėju, kad bijoma nesurinkti daugiau. D.: – O aš pabandyčiau labai brangiai parduoti vieną išskirtinį spektaklį. Jei aš, kaip žiūrovas, jaučiausi sumokėjęs už bilietą per mažai, tai tikėtina, kad dar 10 proc. salės jautėsi taip pat. Žinoma, kaip minėjau, labai pasikeistų žiūrovai, nebeateitų nuolatinė publika, bet ateitų nauja. Kitas dalykas, kad menininkams nereikia publikos, kuri mokėtų didelius pinigus, jiems reikia publikos, kuri galėtų vertinti meną. Vėl grįžtame prie kompromisų ir klausimo, kas kūrėjui svarbiausia. G.: – Viena yra kūrėjas, kas kita – teatrai ir, cituojant tave, „skurdžiai“ prodiuseriai. Nuolatinis klausimas: iš ko išsilaikyti? Sutinku, galima vieną spektaklį parduoti brangiai. Bet mes šnekame apie tęstinius procesus.

D.: – O teatro kainodara priklauso nuo teatro ar nuo kūrėjų? G.: – Nuo teatro administracijos. Nesu rinkodaros specialistė ir tikrai negalėčiau vertinti mūsų teatrų kainodaros. Tad kokia ji, tavo nuomone, turėtų būti, kad teatrai išliktų verslūs? D.: – Manau, „Siemens“ arena turi puikią kainodarą. Tai komercinė organizacija, rengianti komercinius renginius. Bet kurio jų produktų meninė kokybė yra daug prastesnė nei profesionalių teatrų, tačiau vidutinė renginio bilieto kaina yra  gerokai didesnė. Tai reiškia, kad jie gerai įvaldė komerciją. G.: – Laikas pakalbėti apie valstybės ir verslo vaidmenį išlaikant kultūrą. Pats ne kartą sakei, kad kultūra – maistas sielai, kad ji padeda nenutausti ir panašiai. Tačiau kultūra, nepaisant jos svarbos, nuolat lieka elgetos pozicijoje. D.: – Nes neina į kompromisus, nėra įvaldžiusi šio įgūdžio. Tai matyti iš me-

370_029.indd 15

ko gaLėčiau tikėtis iš spektakLio už 20 Litų? aš net pasportuot dvi vaLandas už tokią sumą negaLėčiau. o čia mane kas nors Linksmins už tiek. nesitikėčiau nieko gero ir neičiau.

no santykių ir su valstybe, ir su verslu. Viskas pasiekiama derybomis. Mano manymu, bet kurio teatro vadovas turėtų būti meno žmogus savo sieloje, o kasdienybėje – aukšto lygio vadybininkas. Tai reiškia, kad savo vadovaujamai įmonei jis turėtų užtikrinti kuo didesnį fi nansavimą ir iš valstybės, ir iš verslo. O kaip tai padarys – fantazijos reikalas. G.: – O ką mes galime jums pasiūlyti? D.: – Manau, meno produktai turi būti pelningi, tuomet sulauks ir verslo paramos. Jei aš galiu prisišlieti prie tokio vardo kaip O.Koršunovas su savo atstovaujamu prekės ženklu, noriu, kad mano vardas būtų siejamas su aukštos kokybės menu. Tokiu atveju investuočiau, tačiau norėčiau žinoti, kodėl spektaklis rodomas vieną ar kitą skaičių kartų, kodėl nustatomos būtent tokios bilietų kainos. Norėčiau žinoti visų fi nansinių sprendimų argumentaciją. G.: – Tačiau sunku būtų sakyti, kad O.Koršunovo teatras yra pertekęs rėmėjų. O prekės ženklu šis teatras tapo jau seniai, ir tikrai sunku būtų įsivaizduoti, kad jie neieškojo verslo paramos. Bet pakalbėkime apie kitas paramos rūšis. Pavyzdžiui, tu perki bilietus į renginius? D.: – Kai negaunu kvietimų. Na, bet juk pas mus tokia sistema. G.: – Dalyvaudamas joje pats prisidedi prie tokios sistemos buvimo. D.: – Pagavai. G.: – Taigi, nors galėtum sau leisti pirkti bilietus, kai turi galimybę, to nedarai. Tai taip pat meno rėmimo forma. D.: – Taip, ir beje, pati geriausia. Tai gali padaryti kiekvienas. Tiesą sa-

kant, iki šiol nebuvau apie tai susimąstęs. Čia panašu į tai, kai versle draugystės išraiška suvokiama kaip nuolaidų dalinimas. Nors man atrodo, kad geras draugas yrai tas, kuris paremia pirkdamas tavo produktus už pilną kainą. Su menu tas pats. Galiu pasižadėti nuo šiol pirkti bilietus. Tai panašu į kyšininkavimo policijoje problemą: jei niekas neduotume kyšių, iš kur jie juos imtų? G.: – Taigi, viena vertus, meno sektoriui priekaištaujama dėl neverslumo, o kita vertus, yra nemokamo vartojimo įprotis. D.: – Taip, vartotojai turėtų pirkti bilietus, o prodiuseriai turėtų nedalyti kvietimų. G.: – Dabar jau aš priimu priekaištą. Tačiau vis dar mėginu suprasti, nuo ko pradėti dialogą su verslu? D.: – Daugelis meno įstaigų vadovų neturi jokio santykio su verslu ir yra įpratę „stumdyti reikalus“ su valstybe. Versle yra kitaip. Tam, kad remčiau, reikia, kad žmogus, siūlantis man projektą, būtų su manimi tame pačiame kosmose, jis turi man imponuoti. Dažnai kultūros įstaigų vadovai su verslininkais turi mažai ką bendra, tad tai pirmiausia ir trukdo dialogo pradžiai. G.: – Gal dialogas galėtų gimti iš tavo anksčiau minėtų klausimų apie pardavimą? Iš savotiškų konsultacijų. Dažnai bilietai į lietuviškus šiuolaikinio šokio ar jaunų kūrėjų spektaklius tekainuoja 20 litų, bet ir jų neišperka, tenka rengti akcijas, norint kaip nors užpildyti salę. Manai, kad parduodami bilietus už mažą kainą nusipiginame ir taip patys sau

užkertame kelius pritraukti mokią publiką? D.: – Žinoma. Ko galėčiau tikėtis iš spektaklio už 20 litų? Aš net pasportuot dvi valandas už tokią sumą negalėčiau. O čia mane kas nors linksmins už tiek. Nesitikėčiau nieko gero ir neičiau. Tačiau kaip verslininkas galiu paklausti, kam tokius spektaklius iš viso statyti? G.: – Kad pasaulis būtų geresnė vieta gyventi, banalu, bet... D.: – Va, čia konfl iktas ima aštrėti. O negali prodiusuoti projektų, kurie gražintų pasaulį, bet kartu būtų pelningi? Na, jei tada bus tik vienas per metus, tai vienas. Brangūs bilietai, pasaulinio lygio pasirodymas, du spektakliai, „sold out“ ir „ate“. Pusei metų – ramu. Taip dirba ta pati „Siemens“ arena. G.: – Kalbant apie komercinius renginius, pamenu, kad tave labai nuvylė „Cirque du Soleil“ pasirodymas Vilniuje. Bet ar skaitei aprašymus, ar domėjaisi iš anksto, kur eini?  D.: – Detaliai – ne. Man imponavo, kad tai, kaip buvo skelbta, yra geriausia cirko trupė pasaulyje. Tai vienas svarbių pardavimo kriterijų: kad ir kokia sritis būtų, jei tai, ką man siūlo, geriausia pasaulyje – būtinai eisiu, vien dėl pažinimo. Apsilankiau „Cirque du Soleil“ pasirodyme ir supratau, kad cirkas – ne man, nes geriausios pasaulyje trupės pasirodymas man pasirodė šlamštas. G.: – Tačiau ar domėjaisi spektakliu, kurį ketinai pamatyti. Juk „Saltimbanco“ buvo pirmas gastrolinis jų spektaklis, sukurtas prieš 20 metų. Ir tada, ir dabar jie buvo geriausi pasaulyje, tačiau tai, ką matėme Vilniuje, yra nutolę laike nuo to, už ką ši trupė liaupsinama šiandien. Man įdomu tai, kad mokėdamas didžiulius pinigus už bilietus, realiai nepasidomėjai produktu. D.: – Komercija suveikė pateikdama produktą kaip geriausią pasaulyje. Kitaip tariant, mus išdūrė. G.: – Tačiau nekomerciniuose menuose nesame suinteresuoti išdurti pirkėjo, nes jų reikia nuolat. D.: – Sutinku. Į cirko pasirodymus daugiau niekada neisiu. Tokia rinkodara labai trumparegiška. Tai primena „tourist trap“ pramintus restoranus, kurie už dideles kainas pardavinėja šlamštą, nes jų tikslinė auditorija – turistai, kurie užeis, išvažiuos ir niekada negrįš. Čia panašiai: jie surengė turą, pasiėmė iš manęs pinigus, o aš nurašiau visą cirko žanrą. Taip neturėtų būti. G.: – Suprantu, kad kalbėdami apie meną, kad ir kaip suktume, vis viena grįšime prie žiūrovų, t. y. vartotojų, juk be jų – neįmanoma. Tačiau didiesiems režisieriams ne taip svarbu, kokiam skaičiui žiūrovų bus įdomi juos dominanti problema, jie vis viena apie ją kalbės. D.: – Bet kurioje srityje – versle ar mene – yra žvaigždžių, kurios gali sau leisti daryti tai, ką nori. Teatre toks tikriausiai galėtų būti E.Nekrošius. Manęs kaip žiūrovo nedomina jo 6 valandas trunkantys spektakliai, bet jam dėl to nei šilta, nei šalta. G.: – Jei teisingai suprantu, nori pasakyti, kad kol menininkas nepasiekė tam tikro lygio, jis privalo eiti į kompromisus, o tapęs žvaigžde gali sau leisti, ką nori, ir tik tada gali sau leisti kūrybos laisvę? D.: – Ne, viskas daug paprasčiau: žmogus turi turėti iš ko pavalgyti, apsirengti, susimokėti mokesčius. Šiandien tai nebėra taip sunku kaip anksčiau. Kai to pasieki – gali daryti, ką nori: statyti kokius nori spektaklius ir nemąstyti, kaip juos parduoti. Taigi, žmogui tam tikra prasme reikia visai nedaug. Nuo 2000 Lt per mėnesį atsiranda tikroji kūrybinė laisvė. Skamba banaliai, bet kai turi iš ko gyventi, visa kita tampa nebe taip svarbu. Nors tik vienas iš tūkstančių tokių tampa Nekrošiumi, tie išsilaisvinę tūkstančiai ir sudaro šalies kultūros raidos potencialą.

2012.08.31 19:45:09

Rašė: Jurga Tumasonytė

KNYGOS

Vienoje lietuviškoje reklamoje klausiama žmonių, už kiek pinigų jie sutiktų atsisakyti interneto. Tada tie žmonės vardija iš daug skaičiukų susidedančias sumas – suprask, kad gyvenimas be interneto prilygtų didžiausiai jų gyvenimo negandai. Įdomu, ką žmonės atsakytų klausiami apie knygas? Žinia, pavienis tekstas vis silpniau jaudina prie vaizdų kultūros pripratusius meno vartotojus. ................................. . ........... ........... .....

Už kiek nužudytum knygą? .

Tikiuosi, jūs taip pat pastebėjote, kad ši knygelių ateitį eskaluojanti tema yra tiesiog nuskalbta. Knygas, tampančias langais į pasaulį, giria dvasingos auklėtojos. Knygų vertę jauno žmogaus gyvenime kelia atmintinai savo kalbėjimo temą pyškinantys dvyliktokai. Knygų mugėse inteligentiškai diskutuojama, ar išliks knyga, o kultūrinėje spaudoje periodiškai pasirodo pamirštų rašytojų diskusijų apie literatūros nuvertėjimą ir neįmanomybę išgyventi iš savo kūrybos. Kas iš viso to? Ogi nieko – įvykiai vis tiek plaukia savo vaga: rašytojai ir toliau uoliai rašo, o knygynų darbuotojai maloniai šypsodamiesi įdeda jūsų nusipirktą knygą į maišelį. Aplinkoje, kurioje gyvenu aš, knygų neskaitytojų yra kur kas mažiau nei skaitančių. Kai kurie mano pažįstami, visai nesusiję su menu ir kultūra, mėgsta bent per atostogas išsidrėbti ant smėlio arba hamako ir atsiversti knygą, kurią jau seniai planavo paskaityti. Prašau, tik neprunkščiokite ir nesakykite, kad pastarasis jūsų skaitytas kūrinys buvo „Lesės nuotykiai“! Esu tikra, kad jūs mielai skaitote ne tik populiariąją psichologiją ir maisto receptus, antraip nevartytumėte šito žurnalo,

16 // © 370 370_029.indd 16

lietuviškos knygos yra kaip ir neišvaizdūs lietuviški obuoliai – jos gerokai rečiau pasiekia vartotojų širdis nei pasaulinio pripažinimo sulaukę kūriniai.

Kęstutis Navakas, Akvilė Žilionytė VISI LAIŠKAI – ŽIRAFOS

Agnė Narušytė LIETUVOS FOTOGRAFIJA: 1990-2010

„Vaga“, 2012 m.

„Baltos lankos“, 2011 m.

Rožinė dviejų autorių knygelė, apie kurią jau nemažai visko prikalbėta, turėtų sulaukti dėmesio ir jau minėtame knygų festivalyje. Jeigu pavargote nuo šiurkščios leksikos ir visokių bukowskių – pirmyn, ieškokite būtent jos. Estetiški žaidimai, kultūrinės nuorodos, citatos ir žodžių chuliganystės – visa tai telpa viešuose laiškuose. Skaitant knygą plečiasi kasdienybės suvokimas, pradedama įtikėti, kad net paprasčiausias sriubos virimas gali būti nepaprastas. Tačiau, mielas svetimų laiškų mėgėjau, venki šios knygos, jeigu iš laiškų tikiesi intymumo ir realistiškumo. Tada rekomenduočiau taip pat neseniai išleistą Michailo Šiškino „Laiškų knygą“ – bus proga ir ašarą nubraukti.

Norėtųsi, kad knyga apie nepriklausomos Lietuvos fotografijos istoriją taip greitai nepradingtų tarp kitų naujų knygų, taigi primenu, kad pagaliau turime vertingą monografiją apie šiuolaikinę fotografiją. Čia nerasite straipsnių apie mėgėjų, reklamos ar mados diskursą – autorė susikoncentruoja ties meniniu žanru ir stebėtinai giliai, nors ir žvelgdama iš subjektyvios pozicijos, aprašo dvidešimties metų istoriją. Kadangi mūsų nedidelėje šalyje visi reiškiniai smarkiai vėluoja, Agnė Narušytė ir nesistengia lyginti lietuvių fotografijos su užsienio menininkų judėjimais ar įtakomis. Puiki knyga visiems, kuriems fotografijos reiškiniai įdomūs. O ir kaina nesikandžioja.

o dabar leistumėte sunkiai Anglijos fermose uždirbtus pinigus visokiuose Vakarų salūnuose. Taigi, kalbėti apie knygų krachą būtų visai nelogiška. Logiškiau – pasidžiaugti, kad šį rugsėjį vyks pirmasis Vilniaus knygų festivalis. Turėkite omenyje, kad tai ne „Litexpo“ knygų mugė, vykstanti žiemą, kai trepsite sniegu aplipusiais batais ir varvančia nosimi skubate į mėgstamo rašytojo kūrybos pristatymą. Pasak organizatorių, šiame renginyje bus siekiama populiarinti gerą literatūrą ir skaitymo kultūrą, dalyvauti gyvose diskusijose bei skaitymų vakarėliuose. Festivalis man šiek tiek primena hipišką užmojį: prognozuojama laisva, nesuvaržyta atmosfera, žmoniški, o ne piniginiai santykiai, maištas prieš sno-

Alvydas Šlepikas MANO VARDAS – MARYTĖ

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m.

Galvodama apie šį A.Šlepiko romaną, prisiminiau lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmus, vaizduojančius Antrąjį pasaulinį karą, – jo tekstas taip pat įtaigus ir vaizdingas. Mūsų kartai sunku suvokti, kad mažiau nei prieš septyniasdešimt metų galėjo būti tokių siaubą keliančių dalykų. Romane kalbama apie dar mažai nagrinėtą „vilko vaikų“ temą, autorius mėgaujasi sukeldamas stipriausias skaitytojų emocijas: vaizdingai aprašo sužvėrėjusių žmonių elgesį su moterimis ir vaikais, badą, kančią bei stiprų išlikimo instinktą. Knyga išties įtraukianti – pabaigoje tikriausiai pyktelėsite, kad išretėjusi. Paprastai po tokių kūrinių norisi džiaugtis, kad buvai tik saugiai įsitaisęs stebėtojas.

biškumą, kūrybiški skaitymai, orientavimasis į kokybišką meną. Na, bet neturiu tikslo reklamuoti šį festivalį – paskaitysite patys programėlėse. O kas toliau? Toliau, tęsiant nuskalbtąją literatūros skaitymo tendencijų temą, būtų įdomu sužinoti, kiek verstinės ir kiek vietinės literatūros atsiduria skaitytojų rankose? Nors ir nedariau sociologinio tyrimo, esu tikra, kad lietuviškos knygos yra kaip ir neišvaizdūs lietuviški obuoliai – jos gerokai rečiau pasiekia vartotojų širdis nei pasaulinio pripažinimo sulaukę kūriniai. Ir tai, be abejo, labai normalu. Juk daugeliui gimtoji literatūra sukelia tik prisiminimus apie rūsčią Žemaitės nuotrauką vadovėlyje ir nesibaigiančias interpretacijas apie tai, „ką autorius norėjo pasakyti“. Taigi, net jeigu ir nesate iš tų, kurie mieliau renkasi XX a. Europos klasiką arba tik tas knygas, apie kurias daugiausia kalbama viešumoje, tikiuosi, susigundysite ir paskaitysite (dar) vieną iš šių penkių lietuviškų knygelių. O knygų festivalis tebus priminimas, kad knygos ir jų autoriai gyvena visai šalia mūsų.

SLEMAS LIETUVOJE Sudarytojas Darius Jurevičius, „Kitos knygos, 2012 m.

Svarsčiau, ar įtraukti į sąrašą knygą, prie kurios prisidėjau ir pati. Pamaniau, kad vis tiek verta: reiškinys įdomus, o knygos egzempliorių ne tiek ir daug. Užkonservuota trumpa slemo Vilniuje istorija, savotiškas manifestas, dalyvių tekstai, vaizdo įrašai iš „suprakaitavusio“ baro bei pačių slemerių pasvarstymai apie tai, ką slemas jiems reiškia ir kur link kreipia šiandieninę senose formose užsisklendusią literatūrą. Gaila, kad slemas lig šiol neprigijo kituose miestuose ir visai suprantu, kodėl jis galėtų gauti niuksą į šoną. Ogi už tai, kad virto grupe nuolatinių slemo dalyvių, važinėjančių rodyti atliekamosios poezijos per Lietuvą. Galbūt naujas sezonas žada šviežių vėjų tarp slemininkų ir naujų talentų? Tegu tai nenuskamba kaip TV sezono atidarymo šaukinys.

Laurynas Katkus SKLEPAS IR KITOS ESĖ Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011 m.

Jeigu vis dar mėgstate eseistiką ir nušautus siužetus, nepraleiskite ir šios knygos. Kai tankai traiškė žmones, o „Bunda jau Baltija“ skambėjo dažniau nei kartą per metus, L.Katkus buvo jau sąmoningas studentas, todėl savo kailiu patyrė visuomenės mentaliteto permainas su atsivėrusio Vakarų pasaulio euforija. Čia rasite vaizdžiai pateiktų prisiminimų apie devintojo dešimtmečio plotus ir diskotekas, tekstų iš užjūrio, pasakojimų apie savo pirmąsias patirtis Vakarų Europoje. Kur slepiasi šiuolaikiniai Lietuvos rašytojai? Ogi sklepe. P.S. Kai kurias minėtas knygas jau esame pristatę ankstesniuose numeriuose. Bet sutikite, lietuviškoms knygoms reklamos nebūna per daug. Pirk prekę lietuvišką!

2012.08.31 19:46:16

meite

ijų teioir ia Ir ra vato-

a. auite vaai

ir ir momus, tuvias euktų mtiš pirKur to-

as se išna

370_029.indd 17

2012.08.31 19:46:22

Rašė: Liudvika Šaulytė Nuotraukos: Klauso Lefebvre ir Yu Wei Chen

teatras

>> išklotinė

Tabu ašmenimis vaikštantis menas Jei paprašyčiau praeivių gatvėje įvardyti tabu temas, kurių viešai geriau nenarstyti, jie neabejotinai paminėtų religiją, seksą, iškrypimus, smurtą, mirtį ir kraujomaišą. Jautresni pridėtų gyvūnų teises, feminizmą, rasinę ir tautinę diskriminaciją bei vegetarizmą. Nes mums nepatinka, kai primygtinai klausia, kodėl nevalgai mėsos ar kokia poza labiausiai patinka mylėtis. Mes nemėgstam, kai mus išspiria iš komforto zonos ir verčia ginti savo įsitikinimus ar atvirauti. Išskirtinę teisę provokuojamai, rimtai ir visai politiškai nekorektiškai kalbėti apie religiją, seksą, iškrypimus, smurtą ir vegetarizmą, atrodo, šiais laikais turi tik menininkai. Ir kai kurie jų tai daro pribloškiamai. Tuo galėsite įsitikinti jau šį rudenį per teatro festivalį „Sirenos“. Bet apie viską iš eilės.

Vieša autopsija „Paskutinis tabu“ – taip savo kūrinį pavadino lietuviai menininkai Mindaugas ir Neringa Bumbliai. Pasirėmę Philippe Ariès teiginiu, kad mirtis tapo tabu ir, nustūmusi seksą, virto didžiausiu draudžiamu dalyku, neįvardijamu reiškiniu ir kad žodžio „mirtis“ nedera tarti viešai, kaip kadaise žodžio „seksas“, savo instaliacijoje, kuri buvo pristatyta 2011 m. Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre, jie mirtį gvildeno atvirai ir be užuolankų. Kaip ir turtingiausias ir žymiausias Didžiosios Britanijos menininkas Damienas Hirstas, kurio darbuose galima išvysti formaldehido tirpaluose skęstančius zebrus, avis ir karves. Arba neseniai Lietuvoje viešėjęs Guntheris von Hagensas – plastinuoti žmonių kūnai visu grožiu jam neatrodė pakankamai įspūdingi. Dar 2002 m. Londone jis surengė seniai britams matytą pramogą – viešą autopsiją, kurioje galėjo dalyvauti atsitiktiniu būdu parinkta publika. Tą patį vakarą autopsija buvo gyvai transliuojama BBC1 ir ITV kanalais.

kad jame nutapytas J.Zuma (nuogomis genitalijomis) būtų kuo nors labai ypatingas, bet todėl, kad prieš galeriją, kurioje kabojo darbas, vyko nuolatinės demonstracijos. Jų padarinys – vienas po kito į vidų besiveržiantys vandalai, kurie paveiksle dažais užtepliodavo „neteisingas“ vietas. Šis gegužę įvykęs protestas priminė pernai Paryžiuje sugadintą Andreso Serrano darbą „Piss Christ“. Darbo materija sudaryta iš dviejų dalių: stiklinė menininko šlapimo ir plastikinis krucifiksas, panardintas jame. Apie kūrinio metafiziką spręskite patys. Turbūt kaltinti prancūzų katalikus už tai, kad neišlaikė ir įsiveržę į parodą Avinjone, „Collection Lambert“ galerijoje, sudaužė darbą, išdrįs ne kiekvienas. Juk jie viso labo gynė savo religinius įsitikinimus. Religiniai įsitikinimai – dar vienas tabu, kuris uždega menininkus. Ir ne tik todėl, kad religijoje susipina visi įdomiausi žmogišką būtį kamuojantys egzistenciniai klausimai. Bet ir todėl, kad visuomet atsiras fanatiškai tikinčių, stojančių priešingon barikados pusėn, kasančių karo kirvį. Pasitelkus religiją, lengviau išprovokuoti publiką, išvesti ją iš komforto zonos, iš pasitenkinimo savimi ir viskuo, kas aplinkui, iliuzinės pusiausvyros. Kaip sako argentinietis teatro režisierius Rodrigo García, šiemet viešėsiantis teatro festivalyje „Sirenos“, „beveik visada į teatrą einama kaip į muziejų arba panašiai kaip paspoksoti į mobiliųjų telefonų ar batų parduotuvių vitrinas. Jei salėje yra skirtingų nuomonių, jei jaučiama įtempta atmosfera, manau, kad įvykdome savo funkciją, kuri nepretenduoja į nieką daugiau kaip tik jaustis gyviems“. Ir jis daro, ką sako. Jo spektakliuose publika provokuojama naudojant gyvūnus, iš kurių gyvai gaminamas maistas, nuogus aktorius, kurie atlieka sudėtingus fizinius veiksmus, ir tokius efektus kaip daug litrų   .   .   pieno arba šimtai mėsainių. Publika kosčioja, neramiai dairosi į salės duris, jaučiasi nepatogiai, protestuoja, reaguoja, diskutuoja… Būna, kad ir pamilsta. Negražūs aktoriai Didžiojo teatro provokatoriaus iš Italijos Romeo Castellucci galima neapkęsti, galima jį mylėti, bet abejingų jis nepalieka. Kai kuriems kliūva jo pasitelkiamos pernelyg   .  realistinės priemonės ar net jo pasirinkti aktoriai, kurių kūnai neretai deformuoti, ligoti, negražūs. Dar 1992 m. jo sukurtas spektaklis „Ezopo pasakėčios“ sudrebino ligtolinę teatro realybę: spektaklyje „dalyvavo“ 300 rūšių gyvūnai. O visa kita – jau istorija. Tai, kad Paryžiuje praeitų metų pabaigoje pristatytas jo spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ sulaukė ne tik klūpančių ir kryžiais apsiginklavusių radikaliųjų Paryžiaus katalikų protesto eitynių, bet ir jų įsiveržimo į sceną per spektaklį, jau įrašyta teatro vadovėliuose. Tačiau pats R.Castellucci, atsiribodamas nuo įniršusios masės, tik atlaidžiai skėsčiojo rankomis: „Dieve, atleisk jiems, jie nežino, ką daro.“ Šį rudenį ašmenimis pasivaikščioti mėgstantis teatro festivalis „Sirenos“ kvies pamatyti ir R.Garcíos, ir R.Castellucci spektaklius. Galbūt tada bus galima ir vieša diskusija apie tai, kokių tabu dar turi lietuvių menas ir kur jis stovi, palyginti su europiečių. Ir galbūt bus nuspręsta, kad genialiems kūrėjams tabu nėra, nes, kaip sako R.García, „jeigu ko nors mano scenoje nėra, tai nutiko ne dėl autocenzūros, o dėl vaizduotės stokos“.

Tačiau tai, kas šiandien atrodo kaip didžiausias tabu, neretai gana greitai gali būti išstumta naujo. Tarkime, 1998 m. britų dailininkės Tracey Emin sukurta instaliacija „My Bed“ buvo sutikta itin audringai. Viešas diskusijas sukėlė tai, kad autorė kūrinyje panaudojo savo tikrą lovą, savo patalynę (beje, gerokai dėmėtą) ir asmeninius daiktus, tokius kaip neišgerti buteliai, nuorūkos, nešvarios kelnaitės ir kt. Tačiau praėjus keliolikai metų daugelis šį kūrinį vertina kaip ganėtinai nuosaikų ir nesupranta, kodėl taip liaupsinama šios kūrėjos drąsa ir  kūrinio intymumas. Nervina tikinčiuosius Pietų Afrikoje neseniai kilusį ažiotažą dėl dailininko Bretto Murray tapybos darbo, kuriame vaizduojamas šalies prezidentas Jacobas Zuma, taip pat verta paminėti. Ne todėl,

2012.08.31 19:46:41

kinas

Rašė: Simona Žemaitytė Nuotraukos: organizatorių archyvo

Apie keistą meilę ir 7 metus Oksfordo skvotuose

Jamesas Bluemelis, dokumentinio filmo „66 mėnesiai“ režisierius, Oksforde mane pasitiko su dviračiu. Diena buvo saulėta, miestelio gyventojai lepinosi nedažnai pasitaikančia kaitra, o mes patraukėme pasišnekučiuoti apie ne visai akims malonų jo filmą, įtrauktą į Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (šiemet rugsėjo 20–30 d.) programą. Pokalbis truko dvi valandas, arba du puodelius kavos ir du – angliškos arbatos. Pateikiame gerokai sutrumpintą pokalbio versiją. – „66 mėnesiai“ pasakoja dviejų Oksfordo alkoholikų – Nigelio ir jo globėjo Robio – tarpusavio santykių istoriją. Tai filmas apie meilę ar priklausomybę? – Tai – meilės istorija. Tačiau ta meilė, santykis, kuris atvaizduojamas, toli nuo sveiko proto. Jame daug smurto. Tai, kuo pagrindinis filmo herojus Nigelis dalijosi su partneriu Robiu, buvo tarpusavio priklausomybė.

liai su pokalbiais. Nuolat jų klausiau, apie ką jie mąsto, kas dedasi jų galvoje. Tai padėjo nukreipti pyktį, agresiją išreikšti kita forma, veikė kaip terapija.

– Jų draugystė – nuo bučinių iki kumščių. Filmavote septynerius metus. Ar nepripratote prie Nigelio ir Robio keisto bendravimo? Gal jų santykiai ėmė atrodyti normalūs? – Normalūs jie neatrodė. Žinoma, pirmą kartą tos scenos sukrečia. Bet per laiką, kai jos vis kartojasi, apsipranti. Herojai susibara, susiima, vėl vienas kitą įsimyli... Tačiau tokie momentai, kaip Nigelio nuplikymas verdančiu vandeniu, niekuomet neatrodys normalūs...

– Kodėl dokumentika? – Man patinka dirbti vienam. Patinka, kai filmuojant dalykai tiesiog nutinka, o istorija išsirutulioja savaime. Tai magiški momentai, tarsi sukurti kieno nors kito ranka.

– Ar septyneri metai Oksfordo užkulisiuose nepavertė ciniku? – Ciniku netapau, bet daug sužinojau. Kai kurios problemos praslysta pro socialinės rūpybos sietą ir nesulaukia deramo dėmesio. Bet daugiausia išmokė filmo herojai. Jie man padėjo užaugti. Vertinu ir branginu tą ryšį. Daug sužinojau apie blogį ir smurtą, nes galėjau iš arti pažvelgti į šių reiškinių ištakas, priežastis, suvokimą. – Kaip sutikote Nigelį? – Padėjo filmo prodiuseris Gordonas. Jis pats kadaise buvo benamis (dabar dirba ,,Channel 4“), kurį laiką gyveno būste virš Nigelio. Vienu metu iš apačios sklindanti smarvė pasidarė nebepakeliama, ir Gordonas nusprendė pasikalbėti su kaimynu. Rado Nigelį apsileidusį – ilgais plaukais, nežinia, kiek laiko nekarpytais nagais. Po poros mėnesių viskas staiga pasikeitė – Nigelis ėmė rodytis viešumoje pasidabinęs baltais marškiniais ir net kaklaraiščiu. Tai buvo momentas, kai jis sutiko Robą... Supratome, kad šitoje istorijoje yra šis tas įdomaus... – Filme daug agresijos. Ar ji kada buvo nukreipta prieš jus? – Ne, nes Nigelis ir Robis mane mėgo. Be to, baisiausios smurto atakos įvykdavo ne prieš kamerą. Filmavimas visuomet vyko parale-

370_029.indd 19

– Ar filmo herojai suprato, kad jūs apie juos kūrėte filmą, kurį pamatys plati auditorija? – Robis viską suprato. Nigelio atvejis sudėtingesnis. Bet sakyti, kad jis neįgalus, būtų stiprus jo protinių galimybių nuvertinimas. Ne visada jis viską geba išreikšti, bet yra išmintingas, įdomiai samprotauja.

J.Bluemelis _

Kadras iš filmo. „66 mėnesiai“.

Aštuonetas ryškiausių dokumentinių filmų iš pernai, Jacko Kerouaco 90-metį minintys „Bitnikai kelyje“, Viktoro Kosakovskio retrospektyva ir jis pats, tuzinas estų, latvių ir lietuvių filmų – 9-ajame tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, rugsėjo 20–30 d. Daugiau informacijos – www.vdff.lt.

2012.08.31 19:47:06

>> išklotinė

: s a ezon-žiema. s ų i in uduo irado ng hillo ats e c io R k . r isti? esių to ošti, o m pasipu ijų mėn tr a m 2 o li P a . . g 1 s. e l rasose. 20 e jį jum uriuose te k m a , o ia e k s u ik o r mai la ir pate karėliu ep n sisėdėji ezoną, intis va a s p m į s š , k e o je n li s, mto isim K neprale aliai ga renginiu s, festiv ščioti į iu būdu

evičiūtė yvo gnė Tusk rių arch Rašė: A s: organizato o k u Nuotra

ik šti ko jok ys, kar intis, va r im ū d lt u lū ąrašą, k s p is m Pa lk ė r a a pasid ldomas ti. Mes k nenuma o š is uminia ne su g

e irdėjom ode“, g e M b e e h c epe akom apie „D ietuvą. „Vėl“ s oje turi lbome L a į k tuv ie ra ie ja v L p o iu ė u , tad Jeigu ja d jie vėl atvaž i, kad ši grup purėmis, jei o filmus laikinio . ri o a e s iu ll š ė e ti a v m k k S is s tų da no ma gandų, i suvok abejinntis 22-a zų šokio trui užmėty kleidžia ė tik Be s s, puikia urie mus miela patys nesame cū ose rod ondicionierių s Laukiamiausia rasidėsia o n u p ij tr i ra n e s a p o n ė te k ir u k ir ! Ka lan ioja t –k kino erbėjų, ga. O Jie jau o teatrą baigoje “ labiausiai vil u dešim Vasarą ežastis ten eiti andaug g e ką nors blo ashiien į kin anorama“. Ja rumas“. sėjo pa ig d a g ra ri s H u u tv p tu a R A a k ertas, g o ie „ P k L lė m „ ir ninte ks konc jos Yo sakytu takliu stivalis iausių nė „Sc y – kad ė iz k a kič ji v fe k e a į p m o v u ie n p je š ri il s e io ja ė ir b k d ų v “ s ru šo lietu i bus viena is – ju arsas je erd .essio japon uzikai. ta k rp o S g m y u a it is O štai r d s , š k (t įv a jų te is r a k a k a tų i o .l a p e , o g p tiek ojam vėti lbti o jo š noje ns kin rą m pės „A džiugin o ilgiau išku tik oje are i paske ma dėli rieš po kuriame susilie a ne tik apža garsų u ri A a šio rude k p u manus ra li . i K o g ė ia is je š in c v ro o e k fi p v n ti , tad žad naip kas Lietu i nepra grupė ketina o ektakliu apkurtin ėjo ga rencija, iūrovus metų, k ų. Kol donešia s dimonosp ūrėjai ž plastiką, bet ir festivali – didelė konku u „37O“ gird nkyti ir k o o n “ in o atinga ro data k m T vos tačia apla ėjos met. u atvaru nors yp valių nų k P ti k ), tą o a y„ s o s š a n R k š u . fe ti s s it , e . o s o h a o ė io k k v u ių d ėnes s pač nauja . Laim rie sa genija m e to i p viškų kin o didžiausius s svečių, mus i ų ik o im lį li ta s m k in u e ž a k ty k ta rį ja ė d ama ent ik d l spek sav sitelk viena ybė liau g šiaip b is. ose nep – ir Varšuva. T rtuslepia s paga . pateiks šokio uria neų daug n m llmann, O it a o re U k tr ij a a c e iv s L te b ra , k rė d tis ko vib ų repe galvoji se šalie dų, kad norvegų akto ografiją ezu išikerojan Ivanaus u rugsėjo 22 džiosio o kai gerai pa ių koncertų sali Gyčio u chore n biau išs lmus ro. ia ja d e s ų la n i u z renginį ri u im ū n , ia is g m li y m G v rs rą a is to ga vų te a ne vo ų kaim ną ge mano uardu okio p asmet avo fi li a g š s d k ro ie s rg a E v o e š iū į š is s ž g B ū i, o iu o ta n a č ir ra n ra e m a p ro ge 6 d. Ry ūku is m vajie styti n“. T ą“ p eisti Ingma vietos tr velgsime. Na, , jau rugsėjo 1 ister“, anoram o festivalis, šia atėjo laikas k omago Salo ių kilmės urug vyks jai nušluo me jos „Tanc n S a „ T „ š ž e te S p a tė jo Pri or (gal ks Th no kin su lietuv arų nea tė. Ar p holinai (visi ma i nežino certuos „Sciss ių vų sulau iestuose nis Kau su mažai Urbiety e – je n C a o i im riežasč it k s a p g tarptauti et penkiuose m augiausia žiūro č mylimu Mad “ o k ri li u ių ą m B e d v ik iu ž i iš ty z s n d . k u u it a A je b ll m n d i re a ir b a e i s g p lė u P d lų y it og uk ai e„ ėl s dysianti ). Neabejotina iežinti b ai pedag tysime jau lab Lietuvoje lio darželio a agos klub tyti Lietuvoje d 0 metų. ą? buvusia klė“ su dys atšv “. Sutikite, pav p a ste a n io m e ie a ž m i1 a b d a m m ia p nenusto e il p s lį F o vadinim u ), a ų M ž kuri rgo „ mūgis a ma pė sp “, kuris in Fa“ mažia peche inimu. s e ą k e in ru , o e ft s rb D g ie o id g to o „ lė n te L im a ic l u „ ro to iš v ik in a a p N it e „S ės ag bale su so V iko adsas dar nes t, laimė, turim mergait ektakliu adarė p ezoną ad gal Baltijos , nka sve enu. M ingai s šokio sp bet tai, ką jie p rčia manyti, k pkaltintą ruomenė nete , mums , be d fabrikas a a Mikkels ū ip io ų i p a N n in a T Įs e g ik ? . m e in la ti , d ta v is o s n in io ty u , e te iu b č “ a rė š e s b ld te s sa ižiū ruošmie ulyje i. M aža toją, n malūnu si, bet gal pas ja mūsų as gana „Kitame pasa s Nauja esnius tikslus: kaip m im ję rų , ė a in ta d d e m ri ra ž ja u p p ma art. bod sako ų ir uziką je. Štai, lu Jaaru ai ir šįk si gand jau gerokai pa ? kelia ne ginius Lietuvo ode“ m g , u “ lo v M u u , b a a b s e a id n T s u „ n re a pa kys “, bus telar. Tie ir tolia s, ši tem rs prašviesės a stų: „Avalonas giau inmuzikos is dėlto Parov S m v s s iia iu k z s v u u u s tu a m s e u o o li le a n ą ju ti geri ą kam “ plokšte nsus ir d dinavišk jamo io vertų jus šį film augiau dėmes valio filmų ano .lt. ritį „Lofte iuolaikinę skan k uo p iz la n a a rg š ti gsta .dien odį o ė Bus ir d s“. Kauno fes O ru m 7 g rūmus e 3 ti ri o is u k Sport dali prale portale . e “ lo “ n e e v O g tų a 7 n rė 3 „A disco nW e„ ką, tu os rasit „Norde nate?) drebins “ ir o li a g it formacij e Who sava risim tokius p s „Who Made pparat r a d r o (a „A iš Danij manda punk trio tronikos (?!) ko lek gyvos e artet“. Qu n a Org

a Muzik

Kinas

Šokis

ais – Osk o etų įvyk m juaujak u s S ia . s teatre u iki n idžiau s a d io j i d m a t n s ra a ti n be bejo ing me d vasaro lyje nea s ypat ionalinia kad jau nuo u r c a s a o ti e a k N n r p te “ sa ko dra i pa ms), Teatro e šalie orėdam nebevo „Kate ėkui piarščika s n o , n lį u io č k s rš a ta o p ime. oy ro K spek džio veik lis (d matys a eišmesi, ritrauks dide luoja bilietus į jais. Bilietų be n sakop n to e ių s n ž a d e te ė dim iš s žo na p nos etoli. žiūrova pastatymo rėm repetuoti. Kas Iš daino „Žalgirio“ are Ryga n vilnieradžios s , ti p o ė širdis... ta p k ta ė li s ta ty im d e o v b ta ir a ra s L tu s nep katų e pa . Ka – Lie inės stu dar nė ant pla o madą ai Kaun ždžių koncertų Kaunas s kūryb ą?.. ektaklis ta metu, k pasirink ių diim ip k ty s ig g e ju ir ji a ta o lo o p s v Ir o ž ru ri , e n ! ch s p aiš liko pasta lietuv idžiųjų entuoti katės m denį bu multimedijos te insime, gumą d renai? Persiori į rudenį net du (sveikinaje šį ru a apie b s ė m ti v te n s š kia dau tu a u s ia n “ d u je g s e o a a n aren o lis, ju iemen al ir n nų sp lius). T “ k p S e g k s „ ta n ti i ta M o k e adik lvoje ne in li a e e k m u a p lp š p ti s „Sie ų ir netr s s suta tro“ s unk“ s . Pasa rime g u e a ą tP tu d rb b e te ž y ia P pas k io „ ia d ig id n č s Id naujien a a li o u o v v s a v rky ij ž ių e ia K a ų a d i s č in v m ri v s (bei „ it g s ta d r a s to ijos (i vą ak uose, kai su chnolo Robert pristaty sugebėjusius y g u in m te i g s lo o a ty u , in š o ir ri ri c ą ta n e u a s s to m h c ja pa au zain ding ąsty eistrišku anim rius, seniai te jamos teatro viršelio s okti įspū naują m gerai žinomi rato“ aktorių m ktaklis n o anizato n jo ri te ti u š e ra rg s e a o p m e o n tn u n e e d a u e m sav io n Juozuko i rauį teatrą rius) na mu, kaip gijas ir „Atviro Tertelis, tad sp togu). Š stebinti ir pats maestro projekto ks bandymas eikintinas. Įdo lo nia s o vienu s o e ir daug u ta s n n t s , h e u a Ju a c b d ja N o te ts , v a k s s a . s .) ž t m p is d ti e ja lį o ū u ia b ia o a p 5 š b č a ž p s u u n s ir i mu turi jų ra nų vaik nas drab pkričio jungdam scenari rbių po geek’ų rendimų ams. stabiais tymo data (la visų ga oriuose. cinių sp mia užduotimi, “ girdėjo, kad įdomus ne tik tro kritik ta bei nuo ta a ė s te ri m p y s ž d s m O o ti a n o ū 7 ie p įd ij le s b 3 i c a „ iu k nių k su šia mač kole mą. dona turėtų

as Teatr

Mada

2012.08.31 19:47:29

370_029.indd 21

2012.08.31 19:47:45

>> muzika

YEASAYER

BLOC PARTY

Secretly Canadian

Frenchkiss

Puiki grupė, kuri nemoka išlaikyti vientisumo. Arba, reikėtų sakyti, nemokėjo. „Yeasayer“ sugeba į vieną albumą įdėti keletą tikrai puikių „gabaliukų“ („2080“, „Tightrope“, „Madder Red“, „O.N.E.“) ir čia pat įvanoti ką nors tragiško... Rodos, naujajame albume „Fragrant World“ yra viskas kitaip. Jis vientisas. Tik klausimas, ar tai išėjo į naudą... Prasti kūriniai ankstesniuose brukliniečių albumuose („All Hour Cymbals“ ir „Odd Blood“) išryškindavo tikruosius perlus. O čia viskas atrodo gana vienoda ir blanku. Ne blogai, bet pilka. Tai vis dar tie patys sintezatoriniai „Yeasayer“. Jei indie-pop scena būtų lenktynių trasa, „Yeasayer“, be jokios abejonės, būtų vieni pirmaujančių. Tačiau pirmaujantiems keliami aukštesni tikslai, pirmaujantys kuria didesnius lūkesčius. Naujas albumas vis dėlto verčia ilgėtis senųjų, ne tokių vientisų „Yeasayer“. Kai garsas buvo spontaniškesnis, gaivališkesnis, kai grupė buvo kažkas tarp „TV on the Radio“ ir „Animal Collective“, kai apie ją dar sakydavo techno-hippie. Dabar stilistinis spektras gerokai siauresnis, nors harmoniškai grupė bando sudėtingesnius dalykus. Būtų galima pasakyti: stilius – siauras, geografija – plati. Bėda ta, kad „Yeasayer“ visų pirma yra jų stilius... Dabar tai tėra aukštos kokybės kūriniai jūsų grotuvo „shuffle“ režimui.

Londoniečiais „Bloc Party“ susidomėjau išgirdęs antrąjį jų albumą „A Weekend in the City“. Vėliau perklausiau pirmąjį „Silent Alarm“ ir šių dviejų albumų ilgai negalėjau išmesti iš ausinuko. Tai buvo šis tas nauja, gaivu, šviežia. Post-punk revival, alternative dance, galima vadinti kaip nori, bet už šių pavadinimų slėpėsi kai kas galinga ir gaivališka. Su trečiuoju albumu „Intimacy“ kai kas pasikeitė. Kai „Radiohead“, bėgdami nuo savo stiliaus, kurį visi ėmė kopijuoti, pasinėrė į elektroninius eksperimentus, jie atrado tokį savitą skambesį, kad tie eksperimentai netruko tapti grupės vizitine kortele. Tačiau kai dėl nežinomos priežasties į eksperimentus pasinėrė „Bloc Party“... Atsiradęs aštrus industrial prieskonis viską ėmė gadinti. Vyliausi, kad pažais ir nustos, grįš prie savo romantiškos, kiek paaugliškos rezignacijos, gitarinio skambesio. Deja. Klausantis naujo, ketvirto, albumo „Four“ (ak, koks išmoningas pavadinimas...), grupė prašosi būti palyginta su atletu, kuris kažkada viršydavo rekordus, o dabar niekaip negali susitaikyti su tuo, kad jo kūnas jį išduoda, nors puikiai tai supranta... Jis perka naujus bėgimo batelius, bando naują dopingą, bet juk ne tai bėgiko jėga. Maža to, po „Intimacy“ dar galėjai matyti kryptį, kuria eina „Bloc Party“, o „Four“ palieka tik padrikumo įspūdį. Su tolimais žavios praeities atspindžiais.

Fragrant World

Four

2012-08-20

100

BLUR

Parklive EMI, Parlophone

2012-08-20

Visus 2012 m. grupė, kurios pristatyti niekam tikrai nereikia, tąsė savo gerbėjams (tarp jų yra ir šių eilučių autorius) nervus. Iš pradžių jie paskelbė, kad Londono olimpinių žaidynių uždarymo proga Haid parke būsiantis koncertas bus paskutinis „Blur“ pasirodymas ir grupės istorija tuo baigsis amžiams. Vėliau grupės lyderis Damonas Albarnas lyg ir persigalvojo: „Ai, vieną dieną man atrodo vienaip, kitą – kitaip...“ Ir grupė išleido porą naujų singlų. Visi ėmė laukti naujo albumo. „Blur“ neneigė, kad tokį įrašinėja. Bet galiausiai pranešė, kad jokio albumo, matyt, nebus, bus tik paskiri kūriniai. Na, kaip taip galima? Didingas koncertas Londone praėjo ir vėl buvo viešai paskelbta, kad tai, ką ten išgirdo susirinkę gerbėjai, yra paskutinis „Blur“ atodūsis. Bet ar galima tuo tikėti? Jei taip, tada dvigubas albumas „Parklive“, kuriame sudėtas visas minėtas koncertas su senais hitais ir naujais kūriniais, yra paskutinis grupės diskografijoje. Jei ne, tuomet „Parklive“ galima vadinti gudriu reklamos triuku, po kurio gali būti: „Na taip, dėl jūsų mes vis dėlto persigalvojome...“ Reklamos triukas ar ne, bet albumas vertas kiekvieno, kas kažkada šokdavo pagal „Girls and Boys“ ar „Country House“, lentynos. Vertas ir tų, kurie jau girdėjo „Under the Westway“. Net jei tai ir „Blur“ galas, visada galėsime gėrėtis pasakiškai įvairia D.Albarno veikla nuo „Gorillaz“ iki „The Good, the Bad and the Queen“. 85

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

DEAD CAN DANCE

Anastasis

PIAS Recordings

2012-08-09

Tie, kurie kliedi nuo „Sigur Rós“, dažnai pamiršta, kad ši (gera, nesiginčiju) grupė tik meistriškai kartoja tai, kas jau buvo sukurta tokių legendų kaip „Cocteau twins“ ar „Dead Can Dance“ . Kai pamačiau, kad ši įstabi, fantastiška australų grupė išleido naują albumą, negalėjau patikėti. Nes pastarasis „Dead Can Dance“ albumas pasirodė... 1996-aisiais! Tada išėjo „Spiritchaser“ ir buvo paskelbta, kad vienas įstabiausių kūrėjų duetų per visą muzikos istoriją išsiskiria. Lisa Gerrard nuėjo savo keliais, Brendanas Perry – savo. Ir štai jie vėl kartu! Ir dar kaip! Sunku rašyti apie naują albumą „Anastasis“... Sunku rašyti, nes albumas užima kvapą. Visada baisu, kai grupė sugrįžta po daugelio metų tylos. Dabar galiu atsakingai pareikšti, galite man nukirsti, ką tik norite, bet tai stačiai nerealus darbas! Pilnas kūrinių, kuriuos norisi sukti vėl ir vėl, tik jiems pasibaigus. O kai jie sugula į vientisą albumą... Begalės pačių įvairiausių instrumentų (nuo afrikietiškų mušamųjų iki hang-drum, nuo galingų styginių orkestrų iki elektronikos), tačiau niekas neperkrauta, tobulai aranžuota, užpildyta ir kartu minimalu. Aišku, seni geri „Dead Can Dance“ aidai ir erdvės taip pat niekur nedingo. Klausant, susidaro įspūdis (dabar kiek perlenksiu!), kad visi kiti panašaus stiliaus kūrėjai nuo 1996 m. tik žaidė muziką, o štai išlindo tie, kurie ją visą tą laiką kūrė. 80

100

ANTONY AND THE JOHNSONS

Cut the World Secretly Canadian

2012-08-07

Žinau, kad šios grupės gerbėjų yra daug. Daug mano bičiulių vis primena, „na kodėl tau nepatinka Antanas ir Džonsonai? Juk gerai...“ Gerai. Bet mano santykis su šia grupe visada buvo rezervuotas. Ir tikrai ne dėl vokalo. Būdamas tokių grupių kaip „Yes“ gerbėjas, nesu joks -obas, ar -istas. Ir tikrai kažkas šioje grupėje (toliau ji ATATJ) yra tokio... Ir būtent tas „tokio“, kuris žavi daugumą, mane atstumia. Todėl naują tikro garso albumą klausiau stengdamasis išlaikyti distanciją. Ir išties, be gražios muzikos, melodijų, retkarčiais labiau tinkančių filmų garso takeliams (titulinis kūrinys toks ir yra), ATATJ dainuoja socialinėmis temomis, o tai kartais tiesiog žudo. Įstoja styginiai, ir staiga Anthony Hegarty (o jis ir yra ATATJ) uždainuoja apie mėnulį, menstruacijas, moteris ir „kaip čia viskas neteisingai istorijoje sudėliota“. Jis, matai, dabar atsisakys krikšto. Štai kas erzina. Ir štai kas patinka nuolatinę dievišką neteisybę mūsų apgailėtiname sociume reginčioms mažumoms, kurios jau seniai nėra mažumos. Nepaisant to, melodijos išties gražios. Ir viskas gyvai. Minimalios orkestrinės aranžuotės ir vibruojantis Anthony vokalas... Kaip visada. Beje, klausant „Cut the World“, kurio jau ir pats pavadinimas yra nuoga kraujuojanti pretenzija, nuolat neapleidžia jausmas, kad klausau Alinos Orlovos. Tik Alina, tesupranta mane bičiulė, man gerokai mielesnė. 50

100

2012.08.31 19:47:51

370_029.indd 23

2012.08.31 19:47:55

Rašė: Sandra Kliukaitė

Festivaliai baigėsi, renginių skaičius mieste normalizuojasi, o pievų vaikai grįžta ant šaligatvių. Viso gero, jūra! Ir štai rugsėjo dizaino derlius jau nuimtas – ant Alisos stebuklų lentynos vėl gula krūva naujų drabužių, aksesuarų, prašmatnus dviratis ir dar šis tas, be ko galima gyventi, tačiau su tuo gyventi yra smagiau. Beliko sulaukti bobų vasaros... ...... ..................... .. .

..... .

„OkiikO“ vėrinys Dizainerė Laura Tulaitė plačiajame pasaulyje žinoma OkiikO vardu, šią vasarą įsiveržė į Paryžiaus rinką. Rodome jos sukurtą originalų kaklo papuošalą „Crumbles de OkiikO“. Tiesa, vargu ar jį dar rasite prekyboje. Veikiausiai jis jau kybo kokiai prancūzei ant kaklo. Tačiau tik laiko klausimas, kada Laura suvers dar vieną partiją šių puikių vėrinių!

MIMI.C marškinėliai iš kolekcijos FTRB0000 LIETUVA

Ant pakabos kabo Londone gyvenančios lietuvių dizainerės Mildos Čergelytės (MIMI.C) sukurti įžūlūs futuristiniai marškinėliai iš kolekcijos FTRB0000 (fotorobot). Nes mes palaikome konceptualią madą! www.mimicfashion.co.uk

www.okiiko.eu

„Missoni“ dviratis ITALIJA

Prabangus muilas – pistoletas „Guns in Roses “ VOKIETIJA

KAINA 9,95 EURO Su tokiu muilu gali ir nusišaut, ypač skambant „Guns N‘ Roses“ muzikai. Nereikės net užtaisyti šautuvo. Rožinių „ginklų“ kolekciją „Gangstaz Paradise“ sukūrė vokietis Andreasas Kräftneris. Beje, ant jų nelieka jokių pirštų atspaudų! www. donkey-products.com

L.DAILIDĖNIENĖS KOLEKCIJA „SEPIA“ 2012–2013 M. RUDUO-ŽIEMA LIETUVA

Panaudodama origamio technika išlankstytos pelėdos motyvą pernai Laura sukūrė margą audinio raštą su šiuo paukščiu. Šią jos idėją buvo galima pamatyti ir ant „Mados infekcijos“ podiumo. Dabar pelėdos pagaliau turi ir savo lookbooką. Jo autorė – fotografė Reda Mickevičiūtė, origamio dekoracijų autorė – mados blogerė Kristina Mikalauskaitė (www.stilingamuse.lt).

KAINA 1499,99 DOLERIO (APIE 4240 LITŲ) Na, tai jau tikrai išskirtinė transporto priemonė. Turi du ratus ir daugybę zigzagų – visai kaip „Missoni“ megztiniai, kilimai, gobelenai ir t. t. Kol 2012-ųjų Londono olimpinių žaidynių kvapas dar ne visai išsisklaidė, atkrapštom faktą, kad 1948 m., taip pat Londono olimpinėse žaidynėse, pats Ottavio Missoni tapo 400 metrų bėgimo su kliūtimis finalininku. Maža to, čia jis susipažino su savo žmona Rosita, o jau po penkerių metų įkūrė ir kultinius dizaino namus „Missoni“. Iš pradžių zigzagais mezgė megztinius, o dabar ir „zigzaginius“ dviračius... www.missoni.com

www.daili.lt

Išmanusis telefonas „Nokia C7“ SUOMIJA, LIETUVA

APIE 1300 LITŲ Gal ir sunku patikėti, bet šio telefono dizainą sukūrė lietuvis – Tomas Ivaškevičius! Tavo telefonas nieko neišmano? Išbandyk šį. Jei jis bus toks pats neišmanus, kaip ir tavasis, bent jau žinosi, kad jį sukūrė tavo tautietis. Be to, ir pradinė jo kaina buvo labai protinga, nes jis buvo sukurtas žmonėms, o ne dizaineriams. www.nokia.com

370_029.indd 24

7„j-me“ kasetė – stalo papuošalas DIDŽIOJI BRITANIJA

KAINA 18 EURŲ Atgal į aštuntąjį dešimtmetį! Į laikus, kai ant visu garsu griaudėjančių magnetofonų sukosi juostinės kasetės. Deja, „j-me“ kasetėse nėra jokių muzikos įrašų, be to, jos guminės. Užtat čia galėsi susikrauti visokias mažas biuro smulkmenas, kurios amžinai kur nors pasimeta. www.j-me.co.uk

2012.08.31 19:48:27