370_nr31_web by Diena Media News

2012 lapkritis #31

aPie raŠYTOjuS ir PirMą karTą TIESIOG GIEDRĖ, KURIAI SEKASI VISKAS V.narBuTaS: „TaLenTaS nėra PaSirinkiMaS“ eSaMOjO LaikO inSTaLiacija

idėja – dar ne kŪrYBiŠkuMaS 37o.diena.lt 370_031.indd 1

2012.11.01 17:36:54

PARTNERIAI

ORGANIZATORIUS

BILIETUS PLATINA

KULTŪROS RĖMIMO FONDAS

370_031.indd 2

2012.11.02 13:11:43

37o

#31 Numerio bendradarbiai: Tautė Bernotaitė Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Domantas Razauskas

Kai dingsta kontaktas su realybe Y

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė

ra dviejų kategorijų renginių lankytojai: bilietus perkantys ir kvietimus gaunantys. Gėda prisipažinti, bet dažniausiai atstovauju antrajai kategorijai. Bet ne savo valia – kvietimų niekada nemedžioju, jie patys kokiais nors būdais atkeliauja į mano rankas.

Tie būdai nėra nelegalūs ar negražūs. Niekam ne paslaptis, kad tarp žiniasklaidos priemonių ir renginių organizatorių vyksta savotiški natūriniai mainai: mes įdedam maketuką, mums atsiunčia kvietimukų. Ir nieko bloga čia nematau. Suprantama, mes tuos kvietimus stengiamės išnaudoti tikslingai. Ne tik patys kultūrinamės, bet ir savo skaitytojus užganėdiname. Kaip sakoma, mažos dovanėlės stiprina draugystę. Bet viską reikia daryti su saiku, ar ne? Labai keista buvo skaityti dviejų Lietuvos dizainerių (vienas savo kolekciją jau pristatė „Siemens“ arenoje, kitas ten pat tą patį padarys lapkričio pradžioje) pareiškimus, esą visi pripratę gauti kvietimų ir niekas nenori pirkti bilietų. Pala, pala. O tai kas tuos kvietimus dalija? Puškinas? Juk žmonės neatsispausdina jų patys. Vadinasi, patys krūvas jų išdalijate ir paskui verkiate, kad niekas nenori pirkti bilietų. Bent jau dalykite juos tiems, kas to nusipelnė – parėmė pinigais, medžiagomis, piaru ir pan., o ne savo turtuolėms klientėms. Jos tikrai gali sau leisti nusipirkti bilietą, jei jau išgali rengtis jūsų drabužiais. Čia kaip muzikoje: juk tikras vienos ar kitos grupės fanas savo fonotekoje turi ne vieną originalų mėgstamo atlikėjo ar grupės albumą ir tikrai nepraleis progos nusipirkti bilietą į koncertą, jei tik toks bus rengiamas, o gal net nuvažiuos į kitą šalį pasiklausyti mėgstamų dainų. Vienas iš dviejų (tas garsesnis) dizainerių feisbuke netgi davė pylos bilietų nepirkėjams: maždaug, kokie jūs kvaili, kad neperkate, iš-

važiuosiu į Paryžių, tai tuo labiau neįpirksite bilietų į mano kolekcijų pristatymus. Susigraudinęs Egidijus Dragūnas aka Selas ant dizainerio sienos užrašė: „Aš jau nusipirkau bilietą“, o anas už tai širdingai padėkojo. Bet vis dėlto atsirado ir tokių, kurie išdrįso karaliui pasakyti, kad jei ne jis, tai bent jau jo karalystė nuoga. Kažkas rašė geriau jau pirksiąs bilietą į „Depeche Mode“, kitas netrukus pridėjo bilietų pardavėjų informaciją apie dizainerio šou kainas, kurios tikrai gerokai kandžiojasi. (Beje, jeigu prakalbome apie kainų didumą, bilietai į „Depeche Mode“ koncertą Vingio parke irgi yra per brangūs! Bet ką padarysi, jei organizatoriai estai nelabai žino Lietuvos realijų.) Jokiu būdu nenoriu nuvertinti nė vieno paminėto menininko, nes jie abu puikūs. Ir jų noras surengti įspūdingus šou taip pat yra sveikintinas. Bet negi taip sunku suvokti, kad Vilnius – ne Paryžius, ne Milanas ar juo labiau Niujorkas, kur gyvena šimtai tūkstančių modistų. Per visą Lietuvą gal kokį tūkstantį tokių tesurinksi ir jie visi sutilps į tokio dydžio salę kaip Ūkio banko teatro arena. Tai gal palaikykime kontaktą su realybe ir nesitikėkime pilnos „Siemens“ arenos salės per mados renginį, jei net ir patys garsiausi Lietuvos muzikantai nesiryžta rengti solinių pasirodymų didžiausiose šalies arenose? Na, išskyrus jau minėtą E.Dragūną, kurio populiarumas dabar tiesiog fenomenalus ir nesuvokiamas protu. Kur lapkritį nueiti, tikrai rasite ir be „Siemens“ arenos. Štai viena mūsų šio numerių herojų Giedrė Kilčiauskienė iš „Empti“ lapkričio 10 d. klube „Studio9“ debiutuos su savo soline programa, kurioje – per keliolika metų susikaupusios dainos, netikusios „elektroniniam“ „Empti“ repertuarui. Su džiaugsmu melomanams pristatome ir kitą svarbią premjerą – pirmiausia mūsų puslapiuose, o paskui ir scenoje debiutuos projektas „Kurak“, į kurį susibūrė bene įdomiausi lietuvių scenos atstovai: Markas Palubenka, Eglė Sirvydytė, Domas Strupinskas, Karolis Ramoška ir Vygintas Kisevičius. Ko gero, daugelis jūsų jau turi bilietus į „Katedrą“. Laukdami premjeros, pakalbinome jos scenografą Vytautą Narbutą, kuris džiaugiasi galimybe bent kiek pabūti Lietuvoje, nes jau kurį laiką gyvena ir kuria Islandijoje. Jei domitės budizmu, skubėkite į Dailininkų sąjungos galeriją, kur iki lapkričio 10 d. veiks kito mūsų herojaus – žinomo keliautojo ir fotografo Pauliaus Normanto – paroda „Keturios Budos pėdos. Keturi šventi miestai“. „Idėja – dar ne kūrybiškumas“, – sako kitas mūsų numerio pašnekovas Arūnas Matačius, kurį padiskutuoti apie kūrybiškumą prie puodelio kavos pakvietė mūsų smalsioji bendraautorė Tautė. Šiame numeryje šiltų pokalbių prie kavos (ir nebūtinai) rasite ir daugiau. Be to, kaip ir kiekvieną mėnesį klausėmės naujų albumų, žiūrėjome naujausius spektaklius, ieškojome įdomių daiktų Alisos stebuklų lentynai. Gero skaitymo, skanios arbatos ir kuo malonesnio visomis prasmėmis lapkričio!

žiūrėk čia! Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

Geriau rinkis „37O“ į namus!



Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

370_031.indd 3

Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Goda Dapšytė Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

Marius Burokas Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Sandra Kliukaitė Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

Jurga Tumasonytė Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

Martynas Petreikis Mąslaus viršelio autorius, 2012 m. Jaunojo tapytojo prizo laimėtojas

37o

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 26 000 egz. Už reklamos turinį „37O“ neatsako #31, lapkritis, 2012

2012.11.01 17:36:56

>> žirklės Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotrauka: Tomo Griškevičiaus Piešė: Giedrė Kilčiauskienė

Tiesiog Giedrė, kuriai sekasi viskas „Žinai, man labai sekasi. Daug kas. Viskas. Tikrai. Kad ir ko imčiausi – rašymo, muzikos, piešimo, mezgimo, valgio gaminimo, vaiko auginimo (skaitei mano Saulės sentencijas?) – manau, galėčiau (jei nemokėčiau dainuoti) reikštis be gėdos jausmo visose šiose srityse. Arogancija? Nea. Nors kaip kas nori, taip tegu ir vadina“, – išberia man Giedrė Kilčiauskienė iš „Empti“. Ką čia bepridursi? Kaip sako Andrius Užkalnis, duskit pavidolei.

4 // © 370 370_031.indd 4

„Labiausiai apmaudu būna, kai žmonės ar žurnalistai sako: „O, labas, kur buvai dingusi?“ Niekur nedingusi. Turiu daug ką papasakoti, parodyti, apie ką pakalbėti, išjausti ir, by the way, nesu uždara, neprieinama ar kitokia“, – tęsia ji. „Liūdna, Giedre, bet taip jau yra. Daugeliui žmonių (tiksliau, žurnalistų) įdomūs tik tie, kurie patys lipa ant bačkos ir viešai pasakoja, su kuo ir kada miegojo“, – mintyse diagnozuoju ir dar kartą pasidžiaugiu, kad galime sau leisti rašyti apie žmones, kurie įdomūs KITAIP.

Dainavo Milai Jovovich Giedrė tikrai turi ką mums papasakoti. Štai neseniai ji grįžo iš Kazachstano, kur pažįstamos lietuvaitės režisierės pakviesta dainavo džiazą uždarame, bet labai prabangiame vakarėlyje. „Man dainuojant podiumu žengė Mila Jovovich“, – nedaugžodžiauja apie egzotišką išvyką dainininkė. Tiesa, įrodymų nepateikia – nuotraukų dar niekas neatsiuntė. Netrukus Giedrės dar laukia išvyka į Europą (į Berlyną ir Briuselį), kur ji koncertuos su „Empti“ bei džiazo projektu. Tačiau dėl to nė kiek nesijaudina, nes kur kas svarbesnis įvykis dainininkei – solinės programos premjera, kuri įvyks lapkričio 10 d. sostinės klube „Studio9“. Tik neišsigąskite: „Empti“ neišsiskirsto, tiesiog Giedrė nusprendė pagaliau viešai parodyti savo kūrybą, kuri netilpo į „Empti“ rėmus. Bet tegu pasakoja ji pati. „Per keletą metų susikaupė dainų, kurios nelimpa prie „Empti“. Kodėl? Gal dėl to, kad jos per daug mergaitiškos? Žanras? Tai tiesiog elementarios konstrukcijos dainos – posmas, priedainis, posmas, priedainis. Štai kai kuriuos elektronikos kūrinius tikslingiau būtų vadinti gabalais, o ne dainomis. Skirtingai nei kituose projektuose, kur dalyvauju ar dalyvavau („Empti“, „Pieno lazeriai“), čia visiškai nėra elektronikos, tik tikri instrumentai. Tai nereiškia, kad elektronika man atsibodo. Kažkaip natūraliai viskas susiklostė. Bet iš tiesų atlikdama šias dainas jaučiuosi laisviau, nes neriboja tiksliai suskaičiuoti „kvadratai“, – kalba dainininkė.

ba, bet per solidu, netinka prie muzikos“, – sako ji. Giedrė neslepia: dabar ji yra padėties valdovė, kolektyvo vedlė, nes visuose kituose projektuose, grupėse (pradedant „Dogbones“ (tokia „Kablio“ laikų roko grupė), baigiant „Empti“) jau ateidavo ant gatavo. Tačiau be tvirtos vyriškos rankos kūrybinėse paieškose Giedrė neliko: ne tik koncertuose, bet ir įrašų studijoje jai talkina Darius Rudis (būgnai), Andrejus Polevikovas (klavišiniai), Julius Valančiauskas (bosas), Paulius Volkovas (gitara) ir Mindaugas Vadoklis (trimitas). „Jei ne šie vaikinai, būčiau tiesiog moteris, prie pianino verkšlenanti savo pseudopoeziją. Kita vertus, gal būčiau labai madinga, bet man šito nesinorėjo“, – šypsodamasi šiek tiek ironizuoja pašnekovė. Kad jau prakalbome apie senus laikus, klausiu Giedrės, ar sentimentų kamuojama bent retsykiais neišsitraukia senų įrašų? „Žinoma, išsitraukiu. Klausantis ir juokinga būna, ir prisiminimai užplūsta. Juk tai kaip senos nuotraukos, kaip savotiškas dienoraštis. Kartais nori nenori lyginu save su savo studentais. Vis dėlto nereali buvau – 16 metų jau buvau išleidusi pirmą albumą (su „Dogbones“ – aut. past.). Nesėdėjau ir nelaukiau, kol man paskambins prodiuseriai, kaip dabar daug kas daro“, – linksmai dėsto dainininkė.

Jokio verkšlenimo prie pianino „Tik nesakyk, kad pasivadinsi tiesiog Giedre – kaip tik neseniai radijai grojo taip besivadinančios TV projektų dalyvės dainą“, – ir klausiu, ir konstatuoju faktą. „Tikrai? Negirdėjau. Bet sutik, jei pradėčiau dar kokius nikneimus galvot, būtų juokinga. Juk man jau 33-eji. O vardas su pavarde irgi nekaip skamba... Ne pati pavardė blogai skam-

Niekas nepasikeitė? Lygindama anų laikų ir dabartinę lietuviškos muzikos situaciją, Giedrė didelių skirtumų neįžvelgia: „Kaip ir anais laikais, taip ir dabar yra puiki alternatyvioji scena, jaunimas gerai varo. Popmuzikoje buvo „Pop Art“ (Kaune vykdavęs popmuzikos festivalis, kurį organizavo leidybos bendrovė „Popcentras“ – aut. past.),

2012.11.01 17:37:02

dabar yra kitos formos. Taigi, niekas per daug nepasikeitė. Padaugėjo gerų festivalių, padaugėjo gyvai (ir gerai) grojančių grupių. Per įvairius televizijos projektus sužinojome, kad turime ir daug gerų balsų. Tik dėl kūrėjų padėtis ne tokia gera.“ O ar scenos senbuvei niekada nebuvo kilę minčių pamėginti jėgas užsienyje? „Pameni, mėginome su „Pieno lazeriais“. „De Phazz“ turi leidybos firmą „Phazzadelics“, kuri išleido mūsų albumą. Po jo įsivaizdavome, kad Europa mūsų labai laukia. Taip, susidomėjimas buvo, bet Vokietija didelė ir tuos pačius „De Phazz“ ne kiekvienas vokietis yra girdėjęs“, – konstatuoja pašnekovė. Dar „Dogbones“ laikais keletą dainų angliškai parašiusi dainininkė jau daug metų kuria tik lietuviškus tekstus. Priežasčių – ne viena. „Pamenu, „Kablyje“ mane pasisodino Dovydas Bluvšteinas (lietuviškos alternatyviosios scenos puoselėtojas, renginių organizatorius – aut. past.) ir pasakė: „Žinai, mergaite, reikia lietuviškus tekstus rašyti.“ Aš visa apsižliumbusi jam aiškinau: „Tu nieko nesupranti, roko negalima dainuoti lietuviškai.“ Nuo to laiko mano nuomonė pasikeitė 180 laipsnių. Man atrodo, kad lietuviškai man kur kas geriau sekasi rašyti tekstus nei angliškai. Taip, tam tikru požiūriu angliškai rašyti lengviau, nes yra daug klišių, tokių kaip „forever together“, „saturday night“, „baby, I need you“, „please hold me tight“. Gali net gugle rasti rimavimo programą, kuri parinks tinkamus žodžius. Taigi, ir tas jaunimas, kuris dainuoja angliškai, iš dalies man juokingas. Nors dar juokingiau, kai dainuojama lietuviškai, o su publika bendraujama angliškai“, – juokiasi Giedrė. Šimtas darbų Jeigu nežinojote, Giedrė, be viso to, ką išvardijau, dar dėsto džiazinį dainavimą Vilniaus kolegijoje. Ir, beje, ši veikla jai nemažiau patinka nei dainavimas. „Kartais pati sau pavydžiu: darau, ką noriu, ir dar gaunu už tai pinigų. Tik įsivaizduok: ateini į kolegiją 10 val. ryto, sakai studentei: „Na, vaikeli, išsižiok, dabar pakvėpuok, padainuok, ačiū, šaunuolė.“ Man patinka šis darbas, man negaila informacijos studentams, aš noriu, kad jie dainuotų tūkstantį kartų geriau už mane. Beje, ir pati iki šiol mokausi – juk tam galo nėra. Mokausi iš senųjų džiazo, roko, soulo dainininkių. Oi, dabar šį tą juokinga prisiminiau: mama pasakojo, kad vaikystėje mokėjau idealiai pamėgdžioti žinomų atlikėjų balsus: Alos Pugačiovos, Arinos, Džordanos Butkutės... Taigi, galima sakyti, kad ir Džordana iš dalies buvo mano mokytoja“, – kvatojasi atlikėja. „Na, gal jau užteks apie muziką. Tavo feisbuko paskyroje aptikau skyrelį „Kaleidoskopija“ su keliais tekstais (ne dainų). Gal knygą rašai?“ – klausiu. „Taip, labai norėčiau išleisti knygą. Gal net ne tiek svarbu išleisti, kiek ją parašyti, sukurti. Siužetas remiasi mano biografija, taip pat čia nemažai pasakos elementų.

vo ant i“)

rė DaVaVa-

kšmani-

ar ų? ai noėlmą an ks-

ą, ir opis, .),

370_031.indd 5

Bet tai dar tik pati pradžia, nesuspėju taip visko iš karto“, – atskleidžia Giedrė. „Ten pat radau ir tavo komiksų – kaip ir kada supratai, kad nori, gali piešti?“ – neatstoju. „Kiek save pamenu – visada ką nors piešiau. Šiaip, kaip mėgėja, be jokių mokslų. Prieš porą metų gimtadieniui gavau dovanų išsvajotąją planšetę. Piešti – mano hobis. Nieko nesuprantu apie šešėlius, kompoziciją ir spalvas, tegu nesupyksta profai (nes aš juk nepykstu ant ne profų muzikantų). Dėlioju sau zuikio Dramixo ar Ninja Fairy nuotykius, ir man smagu“, – šypsosi dainininkė.

Giedrė Kilčiauskienė

Pirmasis kaleidoskopas Strykt, op. Liuogt! Strykt! Į kairę, į dešinę, aukštyn. Nuo vieno debesėlio ant kito. Paprastai ir be jokių ten išsikalinėjimų. Aplink spalvotos snaigės lyg stikliukai iš kaleidoskopo. Taip aš šokinėjau, kol radau išėjimą. Pats seniausias prisiminimas: plaukiu šaltu paviršiumi tvenkiny, visa panirusi, tik veido ovalas likęs kvėpuoti virš vandens (na, nes kitaip būčiau numirusi) ir jau belapės šakos virš akių. Mama įbrido tyliai ir paėmusi už pėdos ištraukė mane į krantą lyg kokį mažą pripučiamą čiužinuką. Sumelavau truputį, atsimenu, kas buvo prieš pusvalandį iki vandens ir medžių rudeninių. Buvo mamos perspėjimas neįkristi bežaidžiant prie tvenkinio draugų sode. Dar buvo man kokie dveji metai. Dar vėliau mama daug kartų pasakojo draugams ir kitiems šią istoriją, kaip ji išgirdo pūškuojantį vaiką spalio mėnesį, ir kaip gerai, kad išgirdo (nes kitaip būčiau numirusi). Vėliau tuščia. Kažkur dingo viskas. Gal mane kokiems metams buvo pagrobę ateiviai, kad negaliu prisiminti, kur dingo? Greičiausiai taip, nes visus metus – nieko. Nors, lyg ir tų pačių metų žiemą į roges įkinkytas šuo tempė mane pro stiklo fabriką. Po metų laukdavau močiutės, grįžtančios iš darbo. Prie lango. Visuomet su taksi – geltona „Volga“. Laukdavau ir sukdavau prieš lempą lūpdažio dydžio ir formos baltą kaleidoskopą. Dabar tokių nebūna. Ten stikliukai viduje smailiai kampuoti būdavo. O dabar kitaip, dabar kampai nugludinti ir pačių stikliukų per daug, o ir spalvos ne taip dera. O gal čia tik aš nebemoku taip gerai sukratyti spalvų? Tuomet man kaleidoskopas tebuvo žaislas, kokį turėjo visi vaikai. Jei tik būčiau žinojusi, kad tai ne šiaip žaislas, o visas mano gyvenimas, gal nebūčiau jo taip kračiusi ir sukiojusi. Dabar žinau. Pasižvaigždinėjimai

Pasišokinėjimai

2012.11.01 17:37:10

>> žirklės

Kalbėjosi: Goda Dapšytė Nuotraukos: Miglės Narbutaitės (portretas), Tomo Ivanausko ir OKT archyvo

iuo metu V.Narbutas po ilgos pertraukos dirba Lietuvoje – kuria scenografiją Oskaro Koršunovo režisuojamai Justino Marcinkevičiaus „Katedrai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Pasinaudoję reta proga, po repeticijos prisėdome šiek tiek pasišnekėti.

– Lietuvoje lankaisi po ilgos pertraukos. – Taip, po dvejų su puse metų. Norėtųsi lankytis dažniau, bet vis kliudo tos pačios dvi problemos: laikas ir pinigai. Pastaruosius du sezonus ėmiau jaustis it koks verslininkas: vos spėjęs sugrįžti į Islandiją, po poros dienų jau skrisdavau į kitą šalį, ir taip visus metus. Su darbais taip ir keliavau po Vokietiją, Šveicariją, Graikiją, Norvegiją, o dabar atvykau į Lietuvą. – Lietuviai tave pristato kaip lietuvių kūrėją, o islandai jau savinasi kaip islandų menininką. Ar pats vis dar esi linkęs priskirti save kuriai nors šaliai? – Po keturiolikos gyvenimo Islandijoje metų jie jau turi tokią teisę. Bet kažkaip net keistai skamba: lietuvis islandų dailininkas. Tiesa, Pablo Picasso buvo ispanas, taigi ispanas prancūzų dailininkas, o Vincentas van Goghas – olandas prancūzų dailininkas, Prancūzijai priskiriamas ir Amedeo Modigliani, nors jis – Italijos žydas. Aišku, mieliau būčiau Lietuvos, o ne Islandijos lietuvis. Tačiau iš esmės tai ne taip svarbu. – Nors ir gyveni ne Lietuvoje, įvairiose šalyse nemažai dirbai su lietuvių režisieriais. – Daugiausia su Cezariu Graužiniu, prieš porą metų pradėjom bendradarbiauti ir su O.Koršunovu. Bet labai gera sugrįžti į Lietuvą dirbti, o ne vien dukrų ir draugų aplankyti.

Lietuvių dailininkas ir scenografas Vytautas Narbutas vis dažniau pristatomas kaip islandų kūrėjas, nes pastaruosius keturiolika metų jis gyvena ir kuria šioje nedidelėje Skandinavijos šalyje. Čia V.Narbutas yra vienas žymiausių bei paklausiausių scenografų ir kuria scenografiją geriausiems Islandijos teatrams, o recenzuodami naujus spektaklius, kuriems dailininkas sukūrė scenografiją, islandų kritikai V.Narbutą dažnai pavadina genijumi. Tiesa, scenografas nemažai dirba ir kitose šalyse, yra kūręs Suomijos, Danijos, Norvegijos, Vokietijos, Šveicarijos, Graikijos teatruose.

Talentas nėra pasirinkimas 6 // © 370 370_031.indd 6

Pokalbis su scenografu Vytautu Narbutu

– Esi dirbęs įvairiausių šalių teatruose. Kaip sekasi dirbti Lietuvoje? – Visuose teatruose tvarka daugmaž tokia pati, ir Šveicarijoje, ir Vokietijoje – visur. Išgirtoji vokiška tvarka teatre neveikia – ta pati netvarka kaip ir Norvegijoje ar Lietuvoje. Dirbti į teatrą visur eina „normalūs“ žmonės, čia juk ne fabrikas. Islandijoje irgi tas pats. Teatro darbo struktūra, tradicijos visur panašios: truputis bohemos, truputis netvarkos – normalu. – Tavo kuriama scenografija turtinga: scenoje neretai veriasi nauji pasauliai. Kas įkvepia jų atsiradimą? – Skaitydamas pjesę, mezgu vidinį dialogą su tuo kūriniu. Susikuria vidinis pjesės vaizdas, giluminių prasmių ir ryšių labirintai, kuriais vaikštau. Taigi scenografijos vaizdas visada iškyla iš vidaus. Niekada neiliustruoju pjesės. Mano nuomone, scenografija nėra vien dekoratyvinis vaidybinės erdvės apipavidalinimas. Tiesa, ji man niekada neprisisapnuoja, nors kartais atsiranda velniai žino iš kur: iš kokių nors haliucinogeninių būsenų, gėrimo, kančios... Būna kartais, kad jau visiškai pervargsti, o idėjų jokių, bet staiga ima ir atsiranda. Laurynui Stuokai-Gucevičiui Katedra pasivaideno su kometa. Kartais idėjų ir taip atsiranda. Esu skaitęs, kad organizmas taip apsisaugo nuo perdegimo – išmesdamas idėją. – Paminėjai Gucevičių. Iš ko tau gimė šiuo metu su O.Koršunovu kuriama „Katedra“? – Kurdamas scenografiją, visada domiuosi istorija, to meto kultūrine aplinka, simbolių ir alegorijų reikšmėmis. Juk scenografija apima visas sritis: tapybą, skulptūrą, architektūrą, dizainą, kartais ir kostiumus. Net jei kuri modernią scenografiją ir kostiumus, turi gerai išmanyti pjesėje nurodomą laiką. Nors šiuo metu kuriamoje „Katedros“ scenografijoje pačios Katedros nėra, nemažai studijavau ir patį pastatą, ir tą laikotarpį, ir Igno Jokūbo Masalskio bei L.StuokosGucevičiaus asmenybes. Visa kūrybinė grupė lankėsi labai įdomiose ir turiningose pažintinėse ekskursijose. Taigi, net jei tai tiesiogiai scenografijoje ir neatsispindi, istorinė medžiaga man labai svarbi.

2012.11.01 17:37:22

– – ap D kū ti, lia Tė at m jo ki ni da ka m Kū ir ka m gų dž pa su tu ba ir gy žia

–T dė žm kū – žm ta tec dž nu bu nė bu na įg

irorus teri-

ažir ks os Su ai-

isats ? au ievo nas, ni, iene

meBet ir

ir ka ororrgi paor-

ea-

uo ių cenera niaruis, ga aatgo

– O ką tau pačiam reiškia „Katedra“? – Man tai – galimybė permąstyti tai, apie ką dažnai galvoju. Kas yra talentas: Dievo dovana ar prakeiksmas? Kas yra kūryba, jei nesi laisvas ir turi parsiduoti, kad galėtum kurti? Šie klausimai keliami ir „Katedroje“. Kaip ir patriotizmo, Tėvynės meilės, tikėjimo problemos. Tai atitinka mano paties vidinius apmąstymus. Esu įsitikinęs, kad talentas reiškia, jog buvai pasirinktas. Kitaip tariant, renkiesi ne tu. Didžiąją gyvenimo dalį maniau priešingai, kad aš pats rinkausi būti dailininku. Dabar supratau ir tikiu tuo, kad žmonės buvo pasirinkti, kad iš esmės mes patys neturime pasirinkimo. Kūryba yra ir kryžius, kurį tenka nešti, ir teikia pasitenkinimą. Ji tampa kančia, kai dirbi po keliolika valandų per dieną, mėnesių mėnesiais be išeiginių ir atostogų. Ypač sunku kūrybinio proceso pradžioje, kai dar niekas neaišku. Tuomet paprastai porą savaičių vaikštau tarsi sunkus, didelis ir pilkas debesis. Manęs tuomet net artimieji prisibijo. Taigi, kalbant apie talentą, tai yra ir džiaugsmas, ir kančia, iš to susikuria kūryba ir pats gyvenimas. Ir savo gyvenimo, savo kryžiaus neiškeisčiau į jokį kitą. – Teatre kūrybinis procesas vienas sudėtingesnių, turint omenyje, kiek daug žmonių turi sutarti, kad gimtų bendras kūrinys – spektaklis. – Tikro, nuoširdaus bendravimo su žmonėmis neišmoksi, jis turi būti įgimtas. Man, kaip scenografui, svarbu, kad techninė komanda nesijaustų kaip baudžiauninkai ar samdiniai, svarbu juos nuteikti, kad mūsų darbas bendras. Svarbu, kad spektaklį padedantys kurti žmonės būtų kūrybiškai užsidegę. Nors yra buvę, kad šiuo mano požiūriu buvo imta naudotis, tačiau tuomet nesunku pereiti į griežtai profesinį santykį: padarei–ne-

rijų pyuus, uo Katą osnksir

370_031.indd 7

padarei. Džiugu, kad taip atsitinka retai. Paprastai po poros darbo mėnesių su dekoratoriais, šaltkalviais ir staliais išsiskiriame kaip geriausi draugai. Man labai padeda tai, kad Kaune baigiau medžio apdirbimo specialybę ir puikiai suprantu konstrukcinius bei technologinius dekoracijų gamybos procesus. Tai pradeda išspręsti techninius inžinerinius klausimus.

Mano nuomone, scenografija nėra vien dekoratyvinis vaidybinės erdvės apipavidalinimas. Tiesa, ji man niekada neprisisapnuoja, nors kartais atsiranda velniai žino iš kur: iš kokių nors haliucinogeninių būsenų, gėrimo, kančios...

– Taigi scenografija gana sudėtinga veikla. Kodėl rinkaisi ją, o ne, tarkime, tapybą? – Kiekvieną sezoną baigiu ta pačia mantra: kitą sezoną mažiau kursiu teatrui ir daugiau tapysiu. Tačiau jau dvejus su puse metų nebuvau studijoje. Visame pasaulyje teatre mokami labai maži atlyginimai, o Islandijoje, ypač po krizės, labai šoktelėjo kainos. Tad niekaip nepavyksta išsiveržti iš uždaro rato. Jei pradėčiau pardavinėti paveikslus, galbūt galėčiau iš to gyventi. Bet tam, kad juos parduočiau, reikia pirmiausia juos nutapyti. Kaip nors turiu pralaužti tą uždarą ciklą. – Per šią viešnagę Lietuvoje žiūrėjai ne vieną lietuvių spektaklį. Gal įžvelgi pokyčių mūsų scenoje? – Lietuviško teatro tradicija vis dar labai

stipri. Yra įdomių dalykų, bandymų ieškoti naujų formų. Bet visiškų naujovių neteko matyti. Jau pats laikas, kad atsirastų naujų jaunų režisierių. Nors turiu pripažinti, kad pačios jauniausios kartos, pristatančios spektaklius ne teatro erdvėse, darbų neteko pamatyti. – Dažnai kalbame apie lietuvių teatro tradiciją. Kas, tavo nuomone, ją sudaro? – Tai labai stiprus metaforinis, režisūrinis, vizualus, poetiškas ir muzikalus teatras. Lietuvių režisieriai iš tiesų naudoja labai daug muzikos, skirtingai nei skandinavai, kurių spektakliuose ji dažniausiai tik suskamba tarp scenų. Tiesa, tai susiję su protestantų religija, kurios tradicijoje svarbiausia – tekstas. Hermannas Hesse teigė: „Esu protestantas, bet labai pasiilgstu katalikų vizualumo ir teatrališkumo.“ Rimas Tuminas su islandų teatro legenda tapusia Antono Čechovo „Žuvėdra“ (spektaklis sukurtas Islandijos nacionaliniame teatre, Reikjavike, 1993 m. – aut. past.) aukštyn kojomis apvertė islandų teatro suvokimą. Jie pamatė, kad teatras gali būti metaforinis, poetinis, vizualus, kad teatre prasmės atsiskleidžia ne vien per tekstą, bet ir per mizanscenas, veiksmą. Iš tiesų, po šio spektaklio islandai pradėjo ne tik kitaip suvokti, bet ir kitaip kurti teatrą. Va ką reiškia lietuviškas teatras. Šį įvykį būtų galima vadinti teatro reforma. – Taigi, profesiniame lauke Islandijoje tau nebuvo sunku integruotis. – Tuo metu Islandijoje jau buvau sukūręs keturis spektaklius ir turėjau vardą, tad jokių problemų nekilo. – O į islandų visuomenę integravaisi? – Ne. – O norėtum? – Ne. Aš ten su niekuo nebendrauju. Gyvenu tarsi Bermudų trikampyje: teatras–studija–namai. Žinoma, dirbant teatre, bendravimas neišvengiamas. Tačiau socializuotis nesu linkęs. Žinoma, dalyvauju premjerų vakarėliuose, bet tik tiek. Galbūt visa tai dėl to, kad gyvendamas Lietuvoje buvau gana bohemiškas, prisisiautėjau, tai gal ten man ėmė norėtis ramybės? Specialiai nieko neplanavau, tai įvyko savaime. Islandijoje gyvenu savotišką atsiskyrėlio gyvenimą. – Grįžęs į Lietuvą taip pat? – Čia turėjau tiek darbo, kad net su dukromis nebuvo kada pasimatyti. Buvo parengti net keli „Katedros“ scenografijos variantai, ir užtrukome, kol su Oskaru nusprendėme, kuris tinkamiausias. Taigi per pusantro mėnesio pasivaikščioti Pilies gatve pavyko vos kartą. – Kai išvažiuosi, be dukrų, draugų bei „Katedros“, kas dar liks Lietuvoje? – Tėvynės meilė visada lieka. Nostalgija. Kartais Islandijoje pastaugiu viduje. Galėčiau gyventi bet kur, jei galėčiau daryti darbą, kurį noriu. Lietuvoje esu suleidęs šaknis, ir iki šiol tai yra mano terpė. Nei Islandijoje, nei kur kitur, jei būčiau atsidūręs, šaknų neleisčiau.

alstybinės Maskvos konservatorijos studentas dabartinį profesinį etapą vadina atokvėpiu. Tik ne nuo darbo, o nuo įprasto repertuaro. Kitaip – nuo „everestų“. Tokį vardą Lukas duoda pastaraisiais metais grotiems daugybei monumentalių dramatinių ciklų. Dabar muzikantas krypsta kamerinės muzikos link. Taip sutapo, kad ir susitikome labai kameriškai – mažame Luko seneliui priklausiusiame kambarėlyje šeimos namuose, tarp senelio

2012.11.01 17:37:42

>> diskusija

Rašė: Tautė Bernotaitė Iliustracija: Lino Justice Nuotrauka: asmeninio archyvo

Idėja – dar ne kūr Kai 2009-ieji buvo paskelbti Europos kūrybiškumo ir naujovių metais, kalbų apie kūrybiškumą, ypač jo lavinimą, buvo nemažai. Bet, atrodo, laikas šios temos nenuskandino. O gal išplaukė tik pati sąvoka? Štai į paštą gauta reklama sako: „Ateik ir kūrybingai praleisk laiką mūsų masažuose.“ Vadinasi, netrūksta manipuliacijų sąvokos turiniu. O išmanymo tema verta, nes, pasak šios srities praktikų, kūrybiškumo lavinimas gali padėti prisitaikyti prie nenumatytų aplinkybių, rasti problemų sprendimus, kai esami būdai nebetinka. Tokioms situacijoms standartinė mokykla neruošia. Nes jokia mokykla nežino, kokia bus ateitis, todėl nežino, kokių būtent žinių mums reikės.

Mokytojai – į svečius pas briedį Kūrybiškumas dėmesį telkia ne į žinių perdavimą, bet į gebėjimą žinias panaudoti. Mokykla, kurioje mūsų kūrybiškumas dažniausiai ir numalšinamas, kol kas dalija žinias. Kūrybiška mokykla ne prikrautų vaikams į priekabą nepakeliamai daug obuolių ir paleistų dardėti su jais po dvylikos metų, bet aptartų kuo didesnę aibę būdų, kaip įmanoma auginti, gabenti obuolius, kaip jų gauti. Jų vaikai galėtų būti ir išvis nematę. Žinoma, šiuolaikinė mokykla rizikuotų neduodama obuolių, nes juos reikia atsinešti parodyti į brandos egzaminus. Bet, kaip pastebi temos pašnekovas, inovacijų konsultantas Arūnas Matačius, bendrojoje mokymo programoje, tai yra oficialiame Švietimo ir mokslo ministerijos dokumente, patvirtinta, kad mokytojai patys renkasi mokymo formas. „Taip, kol yra egzaminai, kūrybiškumo diegimas – slidus reikalas. Bet, sakykime, iki dešimtos klasės, kol mokiniai egzaminams neruošiami, mokytojai gali sugalvoti, kokią tik nori mokymo formą. Gali naudoti vadovėlius, gali nenaudoti. Gali naudoti kompiuterius, gali apsieiti. Gali į pamoką kviestis svečių arba gali eiti į svečius pas briedį, jei apie jį mokoma“, – kalba A.Matačius. „Naudoju paprasčiausią kūrybiškumo apibrėžtį. Kūrybiškumas – tai žinomų faktų netikėtas sujungimas, kurio rezultatas – vertė“, – sako jis. Ir primena, kad nereikėtų to painioti su divergentiniu mąstymu, kuris irgi yra gebėjimas iš vieno atspirties taško sugeneruoti kuo daugiau variacijų. Bet jos nebūtinai turės vertę: „Idėjos nereikia painioti su kūrybiškumu. Idėja tiesiogine prasme vertės neturi. O kai ji pritaikoma praktiškai ir jos vertę galima pamatuoti, jau galime sakyti, kad turime kūrybiškumo atvejį.“ Pašnekovas nurodo kada nors chrestomatinį būsiantį pavyzdį: „Tu gali sukurti trikampes duris, bet jos neturi vertės: nepatogu atidaryti, galva visada klius, ir panašiai.“ Gyvenimas be talento Ar bet kas gali būti kūrybingas? „Kūrybiškumas nėra talentas, tai įgūdis. Ir jį reikia lavinti“, – sako A.Matačius. Kūrybinio mąstymo praktikas primena, kad, kaip ir matematika, taip ir kūrybiškumas, turi metodiką ir technikas, teoriją ir praktiką. „Aišku, jei kalbame apie genijus, tai, kaip sakė Thomas Edisonas, 99 proc. darbo ir 1 proc. talento. Michelangelo Buonarroti, Ludwigas van Beethovenas, Alexandre’as Dumas turėjo tą 1 proc., bet ir be jo galima sėkmingai gyventi. Tik turi išmokti užsiimti 99 proc. O tai – daug nuoseklaus darbo“, – dėsto „Chocolate Naive“, vienos iš 100 pasaulio įmonių, gaminančių šokoladą nuo pat kakavos pupelių, verslo partneris. Dar šviežio šokolado žymė ant jo veido paliudija esant tikrai daug nuoseklaus darbo.

8 // © 370 370_031.indd 8

Reikia lavinti dramblius Vadinasi, mokytis galima ir kūrybiškumo. Technikų jį lavinti – daug. A.Matačius pristato tris dramblius, laikančius kūrybiškumą, – tai žinios, mąstymo įgūdžiai ir vidinė motyvacija. Visus juos reikia lavinti paraleliai. Jei vienas streikuoja, sistema tampa nestabili. „Tarkime, turi daug žinių, bet neturi mąstymo įgūdžių ir vidinės motyvacijos – esi lyg vaikščiojantis žinių bankas, bet naudos jokios. O jei turi daug žinių ir mąstymo įgūdžių, bet neturi motyvacijos, nepajudėsi iš vietos“, – aiškina pašnekovas.

2012.11.01 17:37:46

vid bo pr pr sų ny ny me ba pr ma dė ge po šių – da niz de M da pu sv di je, ku

itin lis ne nė jun ga ko kry ku sv

už vu žė ję at ai su Su loj ne sv yra Re su

ūrybiškumas

tį kūja kaais ų, uti.

ma egijų roeriasi kumkyali mar–

Žinoma, labiausiai užsispyręs būna vidinės motyvacijos dramblys. Jį pažaboti padeda paprasti veiksmai. „Reikia prisiminti, kad esama daug fiziologinių procesų, kuriais žmogus turi rūpintis. Visų pirma, jis turi judėti. Judant smegenyse kuriasi neuronų jungtys ir smegenys lyg užsikuria mąstyti. Dažniausiai mes labai daug energijos išeikvojame bandydami mąstyti. Bandymas irgi yra procesas, jam skiriamą energiją galima sutaupyti. Pusvalandis betikslio judėjimo kasdien – būtina lavinant smegenų veiklą. Kitas dalykas – reguliarus poilsis. Ir jokio nuolatinio streso. Nuo šių pagrindinių dalykų galima pradėti“, – sugėdina elementarias tiesas primindamas A.Matačius. „Nejudantis organizmas yra miręs organizmas“, – prideda jis. Mąstymo įgūdžių lavinimo metodikų – dar daugiau, ir jų neišmoksi žurnalo puslapiuose. Galima tik paminėti, kad svarbiausia – stebėti aplinką, nes sprendimai dažniausiai jau padaryti gamtoje, reikia tik rasti ir ką nors sujungti su kuo nors kitu.

augusieji, jei nebūtų susukti klaidos baimės radikulito.

scenų žmonija susirenka prie paties galingiausio kompiuterio ir prašo: „Pateik mums atsakymą į patį svarbiausią gyvenimo ir visatos klausimą.“ Kompiuteris liepia atsakymo grįžti po 5 mln. metų. Žmonijai atėjus, kompiuteris sako: „Atsakymas – 42.“ Matome, kad, koks klausimas, toks ir atsakymas. Empatiškų žmonių nėra daug. Ypač darbinėse situacijoje. Tad jei užduotis konkrečiai nesuformuluojama, nėra apribojimų – tada, koks klausimas, toks ir atsakymas“, – teigia A.Matačius. Jis pastebi, kad žmonės dažnai bando įsijausti į užsakovo ir vykdytojo vaidmenis, aptarti vieno ir kito pageidavimų užkulisius, kai iš tikro veikti reiktų bendrai, kaip meilėje – žiūrėti viena kryptimi. O dabar dažniausiai vienas žiūri į kitą.

„Think inside the box“ Suaugusieji dažnai teisinasi ir apribojimais. A.Matačius sako, kad apribojimai kūrybiškumą kaip tik skatina: „Daug kas spekuliuoja frazėmis „išsilaisvinkite iš mąstymo gniaužtų“, „think outside the box“, „laužyk standartus“. O kaip? Kaip juos laužyti? Šūkių daug primėtyta, bet tai įgyvendinti reikia mokytis.“ Inovacijų kūrėjas sako: „Think inside the box. Amerikoje buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo daug reklamos agentūrų. Vienoje užduotyje buvo prašoma kūrybininkų atsakyti, koks darbe juos ištikęs didžiausias siaubas. Dažniausias atsakymas buvo: klientas sako: „Galvok plačiai“, „Think outside the box“, „Jokių biudžeto apribojimų“. Kūrybininkai teigia, kad tai pats blogiausias užsakymas, koks gali būti“, – pasakoja A.Matačius. Pašnekovo tai nestebina. „Archimedas pasakė: „Duokite man atramos

Arūnas Matačius

Kūkueira auneme rtę rytois, da

taus. maniniir an bet siėsų, slo pa-

laanviJei tumoauų, ki-

Trečias dramblys – žinios – yra irgi itin svarbi kūrybiškumo sudedamoji dalis, priešingai nei mano kūrybiškumą nerimta veikla laikantys kai kurie žmonės. „Jei neturėsi žinių, neturėsi ko sujungti. Turi turėti bent šimtą idėjų, iš jų gauti bent dešimt kombinacijų ir iš tų kombinacijų, duokdie, bus vienas nuokrypis, kuris galės pretenduoti į kūrybiškumą. Žinių apimtis iš pradžių labai svarbi“, – kalba A.Matačius. Atrodo, suaugusieji turi daugiau žinių už vaikus, bet ir vieniems, ir kitiems davus užduotį sugalvoti 200 būdų sąvaržėle sugauti karosą, vaikai pasispyrioję sukuria 200, o suaugusieji geriausiu atveju išlemena septynis. Kaip tai paaiškinti? Turbūt labiausiai tai paaiškina suaugusiųjų siaubas – slibinas Klaida. Su juo susipažįstame pirmiausia mokykloje, kur esame mokomi surasti vieną neva teisingą atsakymą. „Galėjimas svarstyti jau yra tam tikras nuosmukis“, – yra ironizavęs Charlesis Baudelaire’as. Reikia tik įsivaizduoti, kiek būdų karosui pričiupti sugalvotų žinias įvaldę su-

370_031.indd 9

tašką ir aš išjudinsiu Žemę.“ Be atramos taško – nė iš vietos! Situacijoje „Think outside the box“ atsvaros taško nėra. Jei tavęs paprašyčiau sugalvoti, kur nori nukeliauti, labai sunkiai galvotum. Pasakyčiau, sugalvok, kur nori nuvažiuoti Europoje, būtų jau lengviau. O kai sumažinsi, kur nori nuvažiuoti viename kvadratiniame centimetre, pradėsi galvoti ne tik apie plokštumą: tai galės būti ir Mėnulis, jei jis tiesiai virš tavęs. Esmė – tu pradėsi galvoti apie tūrį, pradėsi galvoti apie keturmatę, penkiamatę erdvę. Apribojimai verčia pagalvoti apie kitas mąstymo dimensijas, todėl yra būtini“, – įsitikinęs inovacijų kūrėjas. Koks svarbiausias atsakymas? Liežuvis dilgsi paklausti apie amžiną konfliktą „užsakovas vs kūrybininkas“. „Kasdien sukurti Nobelio premijos vertų sprendimų nereikia. Jei užsakovai tokių prašo, tai šiek tiek primena situaciją iš filmo „Galaktikos gidas“. Vienoje jo

Mes labai daug energijos išeikvojame bandydami mąstyti.

Naujoji norma – mąstyti inovatyviai Užsiminus apie kūrybininką, kaip idėjų srities profesionalą, vėl norisi grįžti prie pagrindinio šio straipsnio akcento – kūrybiškumo kaip visuotinai prieinamos savybės. Kūrybiškumas vis dar dažnai painiojamas su meniniais gabumais. Bet ši savybė – platesnio pobūdžio nei menininko talentas. Be to, juk iš Oscaro Wilde’o žinome, kad menas visiškai nenaudingas. „Kai kalbama apie kūrybiškumą, kalbama apie tai, kad žmonės turi ieškoti įdomesnių sprendimų. Jų visada reikėjo. Kai prasidėjo sunkmetis, buvo laukiama, kol padėtis grįš į vėžes. Bet reikia susitaikyti su tuo, kad tai, kur mes dabar gyvename, yra tiesiog naujoji norma. Gyvenimas negrįžta atgal. Jis tiesiog keičiasi, kinta žmonių tempas, mąstysena, principai. Tad norma turi tapti greitai ir inovatyviai galvoti, rasti ypatingų sprendimų“, – aiškina A.Matačius. Inovatyvumu jis vadina kūrybiškumo komercializavimą. „Paėmei varžtų, poveržlių ir skardos, kurių ir šiaip turėjai, bet sudėjai viską kitokia tvarka. Taip tu sukuri naują įrenginį, kuris atneša vertę, pavyzdžiui, pradeda pjaustyti morkas spiralėmis. Jei tų spiralių kam nors reikia, tu jau turi kūrybišką sprendimą. Jei įrenginį sėkmingai parduodi – turi inovatyvų sprendimą. Bet „inovacijų“ termino nereikia taikyti vien kalbant apie technologijas. Tai ir darbo našumo, ir vadybos, ir visi kiti sprendimai“, – kalba A.Matačius. Tai sprendimai, kurie gali padėti išgyventi tomis aplinkybėmis, kurių dar nėra.

2012.11.01 17:37:50

>> blizgė

Rašė: Vytautas Beniušis Nuotraukos: Vytauto Beniušio ir Pauliaus Normanto

„Vilnius man – ir Osvencimas, ir gražiausias pasaulio miestas“, – taip apie Lietuvos sostinę kalba žinomas keliautojas, fotografas ir poetas Paulius Normantas. Su daugiau nei trisdešimt metų po pasaulį keliaujančiu ir penkiolika budistinių valstybių aplankiusiu fotografu kalbėjomės apie vilniečius, kūrybą ir tai, ko galėtume pasimokyti iš Rytų.

P.Normantas – apie Viln poeziją ir mados tende

10 // © 370 370_031.indd 10

– Kas jums yra Vilnius? – Gražiausias pasaulio miestas. Bent jau Europos tai tikrai. Jeigu paimsime Aziją, man labai nuostabus miestas yra Katmandu – Nepalo sostinė. Bankoke mėgstu paslankioti po deimantinius karaliaus rūmus, kurie ypač nuostabūs dėl savo „viršininko“ Budos – visų jo energijų, mokymų, vaizdų, skulptūrų. Gyvenimo požiūriu Vilnius man yra kaip Osvencimas (miestas dabartinės Lenkijos teritorijoje, kuriame per Antrąjį pasaulinį karą veikė Aušvico koncentracijos stovykla – red. past.), nes į jį atvažiavus tenka dirbti 18 valandų per parą. Ir taip tęsiasi jau apie trisdešimt metų – kai 1983-iaisiais palikau Lietuvą ir persikėliau gyventi į Vengriją. Padirbėjęs dvi tris savaites Vilniuje, aš negaliu paeiti. Tada vykstu į Himalajų priekalnes – taip aš vadinu Žemaitiją. Kartais nuvažiuoju į amžinatilsį Tėvo Stanislovo valdas, į Dotnuvos vienuolyną. Ten dvyliktoje vienvietėje celėje praleidžiu keletą parų. Atsigaunu ir dvasiškai, ir fiziškai. – Ar grįžusį iš kelionių po Aziją jus pasitinka tas pats Vilnius, ar kaskart atrandate jį iš naujo?

– Kaip Osvencimas tai tas pats. O šiaip, be abejo, tuštėja. Dvasinė krizė Lietuvoje yra didžiausia problema, ne ekonominė. Jeigu nebūtų dvasinės krizės, tauta nebūtų subyrėjusi į keturis žemynus, o gal ir į penkis. Vilnius kai kuriais atžvilgiais gražėja. Pavyzdžiui, mačiau, kad užsilenkė krūva lošimo namų. Stovi užkaltais langais. Tai nuostabu. Tai tikrai puikus veiksnys ir geras rodiklis. Aišku, tik senoji miesto dalis gražesnė už Paryžių. O, sakysim, nuvažiavę žiemos pradžioje vakarop iki Žirmūnų, pamatysime tuos pačius tarybinius Žirmūnus. – Kaip galėtumėte apibūdinti vilniečius? – Vilniečiai tikrai yra ne patys blogiausi žmonės pasaulyje. Didelis procentas išsilavinusių žmonių gyvena Vilniuje. Bet žmonės Kaune arba Klaipėdoje yra daug šiltesni. Žinoma, ir ten yra konkurencijos, pavydo. Nuvažiuoju į Kauną kiekvienais metais po porą kartų – vasarą, rudenį. Iš tikrųjų ten nuotaika visai kitokia, ir žmonės mažiau nužmogėję negu Vilniuje. Ir Klaipėdoje taip pat. Apie Šiaulius, Panevėžį jau negaliu nieko pasakyti, aš juos tik kartais autobusu pravažiuoju.

2012.11.01 17:38:03

–G vy Vi go –V si“ ki Am įp ka ka Ap sa ni žia va de

– Bu –M

apie keturias svarbiausias budistų piligrimines vietas. Pradedant Budos gimimo vieta – Lumbiniu. Jis yra Nepale, už aštuonių kilometrų nuo Indijos šiaurinės sienos. Paskui – Bod Gaja, Budos nušvitimo vieta. Sarnatas būtų trečia vieta, arba, kaip aš vadinu, – pėda. Tai vieta, kur Buda skaitė pirmąjį pamokslą. Ketvirtoji vieta – Kušinagaro miestelis, kuriame Buda paliko žemę. Šios keturios vietos, kurios vadinamos šventaisiais miestais, ir yra mano fotografijose, o šalia jų – išsamus profesoriaus Audriaus Beinoriaus straipsnis. Šį knyga turėtų suteikti žmogui pirmą neblogą supratimą apie budizmą pasaulyje, ypač apie jo kilmės šalį Indiją. Manau, knygai pasirodžius Lietuvoje bus daugiau šviesos iš Rytų. Padirbėjęs dvi tris savaites Vilniuje, aš negaliu paeiti. Tada vykstu į Himalajų priekalnes – taip aš vadinu Žemaitiją.

– Kiek laiko darėte fotografijas knygai? – Fotografavau tris žiemas – 2008–2010 m. Padariau apie 5 tūkst. fotografijų. Tačiau knygoje yra tik spalvota medžiaga, todėl iš 3 tūkst. spalvotų skaidrių atrinkau 300, o vėliau, jau formuodamas knygą pagal Budos mylimą maginį skaičių, atrinkau 108 – tiek fotografijų ir sugulė į albumą. Šios fotografijos parodys, kaip vyksta šiandien gyvenimas, piligrimystė, ypač Bod Gajoje, į kurią per metus atvažiuoja 2–3 mln. budistų ir šiek tiek ne budistų pasidairyti po tą vietą, kur po Mahabodhi medžiu nušvito Buda. Kitose knygos dalyse bus po vieną kitą portretą iš kitų šventų vietų. Daugiausia knygoje istorinių objektų, šventyklų griuvėsių fotografijų. – Kokia fotografijos forma šiuo gyvenimo etapu jums artimiausia? O galbūt tokios neturite? – Nedarau labai daug peizažų, nes tam reikia dirbti su sunkiomis plačiajuostėmis kameromis. Aš dirbu su siaura juosta, kaip mes vadiname – leika. Daugiausia fotografuoju dievukus – t. y. mažus vaikus. Žinoma, fotografuoju ir pagyvenusius žmones, ir labai senus žmones. Dirbu kartais turguose, bet daugiausia laiko praleidžiu šventyklose. Pavyzdžiui, neseniai mielo žmogaus vienuolio Kęstučio Marčiulyno dėka galėjau per tris savaites Pietų Korėjoje aplankyti keturis penkis svarbiausius Pietų Korėjos vienuolynus. Gyvenau celėse šalia vienuolių, valgiau jų virtuvėse. Taigi, mano kūryboje dominuoja ne socialinė fotografija, kurią gali padaryti gatvėse ar turguje Indijoje ar Nepale, o ramus vienuolynų gyvenimas – vienuolių gyvenimo būdas, maldos momentai. Šiuos darbus aš labiausiai vertinu savo Rytų fotografijų archyve. Šiuo metu turiu apie 110 tūkst. fotografijų iš penkiolikos budistinių valstybių. – Anksčiau esate prasitaręs, kad, kai pavargstate nuo fotografijos, rašote eilėraščius. Koks poezijos stilius jums artimiausias? – Be abejo, rytietiškas stilius. Haiku gimė Rytuose, Japonijoje, ir dabar šiek tiek klesti, nors modernieji japonų haiku meistrai man nelabai priimtini. Kaip ir lietuviai, kurie rašo haiku ne pagal klasikinę formą – daro ne septyniolika skiemenų, o dešimt arba dvidešimt. Aš mėgstu tylias vibracijas. Sakysim, tai gali būti ir ne trieilyje kaip haiku, o gali būti ir kokioje mažoje miniatiūroje ar kokioje nors nedidelėje novelėje. Jas irgi rašau.

lnių, dencijas – Grįžęs į Europą apsilankote tiek Lietuvoje, tiek antrąja tėvyne jūsų vadinamoje Vengrijoje. Ar galėtumėte palyginti Vilniaus ir Budapešto gyventojų mados tendencijas, aprangos stilių? – Vidutinio amžiaus žmonės (išskyrus tuos, kurie „publikuojasi“ žurnale „Žmonės“) Lietuvoje rengiasi santūriau, šiaurietiškiau. Kitaip nei jaunimas, pasimokęs ar pagyvenęs daug metų Amerikoje ar Anglijoje. Jie mėgsta vinių, žiedų į ausis, į nugarą, į plaukus prisisegti kaip užsieniečiai. Viskas iš tų debiliškų Vakarų paimta. Jeigu tie, kurie yra įsivėrę į nosį žiedų, sužinotų, kad Nepale tik valstiečiai taip vaikščioja, galbūt juos išsiimtų. Apskritai, kalbant apie madas, Lietuvoje jaučiamas tam tikras santūrumas, ir tai man arčiau širdies, nei, tarkime, kai vidutinio amžiaus vengrės pusnuogės vaikščioja. Žmonės turi gražiai rengtis, tačiau iš mados nereikia daryti kulto. Žmogus turi vaikščioti nusiprausęs, švariai apsirengęs, bet visi tie ultramodernūs dalykai – aš nuo jų nusisuku. – Lapkritį turėtų pasirodyti naujoji jūsų knyga „Keturios Budos pėdos“. Apie ką ji? – Mano žiniomis, ši knyga neturi analogo pasaulyje. Tai knyga

370_031.indd 11

– Kiek laiko skiriate poezijai? – Aš esu fotografas ir „per brūkšnį“ poetas. Kai reikia gražiausiam mieste Vilniuje „per brūkšnį“ Osvencime per parą skirti 99 proc. savo veiklos vadybai, reikalams administruoti, tai Vilniuj ar Budapešte kokį eilėraštį parašau gal per mėnesį. Rytuose būna įvairiai. Pavyzdžiui, apsigyvenęs nedideliame Nagarkoto kaimelyje Nepale, per parą parašau po 30–40 haiku. – Ar lieka laiko knygoms? – Lieka. Bet kaip ir kiekvienos profesijos barbaras (žmogus, kuris turi kokią nors specializaciją) labai nesidomiu, kas vyksta už kilometro į kairę ar į dešinę. Per metus perskaitau gal tik keletą knygų. Romano turbūt nė vieno. Skaitau knygas apie Rytus. Pagrindiniai autoriai – Jelena Rerich, Madam Blavatskaja (Jelena Petrovan Gan – red. past.), bulgarų kilmės prancūzų mokytojas Michaelis Ivankovas. Galėčiau daug pavardžių suminėti, tačiau jaunimui norėčiau štai ką pasakyti: būdamas Vilniaus universiteto studentas, o prieš tai mokydamasis Kauno politechnikos institute praradau daug metų sekdamas Ernesto Hemingway ar Jacko Kerouaco pėdomis. Siūlyčiau jaunimui neilginti labirinto, kurio negalima išvengti. Rytietiškai kalbant, karmines skolas, o katalikiškai – likimines skolas – reikia skubėti išmokėti. Bet kam jų ieškoti papildomai? – Nemažą dalį gyvenimo skyrėte Rytų kultūrai. Ko lietuviai galėtų iš jos pasimokyti? – Jeigu lietuviai panagrinėtų savo tautos išmintį ir nors truputį jos prisilaikytų, suprastų vidurio kelio svarbą. Būtent jį Buda pasirinko po septynerių metų askezės, badavimo džiunglėse. O jis juk gimė kaip princas Gautama, buvo karaliaus sūnus, gyveno paskendęs aukse. Tuo keliu eidamas per labai neilgą laiką jis nušvito. Prisiminkim tą lietuvių liaudies patarlę, kurios beveik niekas dabar neprisilaiko, ypač ekonomikoje ar politikoje, juk ji irgi kalba apie aukso vidurį. Spalio pradžioje Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje, P.Normantas atidarė fotografijų parodą „Keturios Budos pėdos. Keturi šventi miestai“ apie keturias viso pasaulio budistams brangias vietas Indijoje ir Nepale. Paroda veiks iki lapkričio 8 d., o jau lapkričio 12 d. Vilniaus Rotušėje bus pristatytas to paties pavadinimo fotografijų albumas.

2012.11.01 17:38:07

>> scena Rašė: Tautė Bernotaitė Fotografavo: Darius Gražys Postprodukcija: Darius Siaurusevičius Grimas ir stilius: Greta Juozaponytė

a, ir tad , net e’ą. a g ė ma j mą York okia o i suv ena Th a i k n m pi su žkuo pri ly s e bals yliai. Ka t omo ą: D nkamai m o ie D a paka p a s Vygi inuojam a kai d

vifinis peci į tai, s i e s b ijaučia mbra įs us te . Labai ln e v s š . a i a k a k n n i n ti pati ainin šskir s ir i tingas d ija man a m širdu Tai talen a energ Nuo m rką: šskirtinį. kleidžia a M s apie ą daro i uojant s i g in Vy ark jo da oM brat ro. O ir a ką d

ti veng ą, iš amai m i v i a dain neišveng avo ti į s bre tai lg e ažv so tem ai p l nauj us – ba o d n g a o b m t ž uola viesus š . Ji n otoja ji labai u t n e , m o i t r e e eksp dimų. B ojant. lė – : Eg ų spren k dainu lę g ie E okalini ant, tie s ap b Vygi artinių v jai kal k d stan ma. Tie ia jauč

l ė d Ko jie r a ? b u a d kart

ka moš a R lis ilį. Karo aują ka , s a n es sk da į ų patirti upin n r t e l S as ius bo s. J evič Dom apa tas, dar s t i , e K a ų k oni duk “ ar ben intas Palu Vyg lento žm ikos pro e Attack “. r s i a ta ak uz ark siv „Kur tinto viškas m ip „Mas ė, M r t s e y u v d į b ka lės tai ietu Sirvy strus o“. Tik rupe ai bus l n .. g Eglė o s ...... ob .T sm . uja s . n u a . i a o l k n B „ us .... rista s į to Tai b ...... . inų k panašu . . a . . . m .... ..... ėjų ais ir id ncip i r p ..... iu ir l e d mo

K 12 // © 370 370_031.indd 12

ol jie rengiasi prisistatymo koncertui ir gludina tobuliausią formą, leidžiančią scenoje kartu koegzistuoti tokiam skaičiui individualybių, mes liudijame „Kurak“ susitikimą ir žiūrime, ar nepradeda trūkčioti sienos, skilti stiklai ir dubti žemė nuo charizmos sankaupos. Kadangi „Kurak“ muzika plačiajam pasauliui dar nepažįstama, bent susidėliokime kertinius akmenis, ant kurių bus statomas visas projektas. Tai Branda, Džiazas, Kokybė, Harmonija ir Intelektualumas. Bet statinio architektūra moderni, o rūsyje – ne uogienės ir užraktai, bet švelniai apšviestos atmosferinės erdvės.

Branda. Projektas gimė prodiuserio Vyginto Kisevičiaus galvoje. Tai žmogus, dirbęs su tokiomis grupėmis kaip „Pieno lazeriai“, „Magic Mushrooms“ ir „Left I Right“. Grupių „Fusedmarc“ ir „Empti“ narys jis yra iki šiol. Grupės svarios. Vyginto muzikinis indėlis į šias grupes – taip pat svarus, rimtas ir įvertintas, kaip sako vienas „Kurak“ narių. Pats Vygintas, visų vadinamas Vygiu, sako, kad savo iki šiol kurtą muziką sunkiai įsivaizduodavo atliekamą didelėse scenose. O dabar natūraliai pasibeldė kūryba, kuri prašo daugelio žmonių ausies. Todėl grupė nesibaido ir žodžių populiarioji muzika. „Tiesiog noriu, kad kuo daugiau žmonių išgirstų mano muziką. Tikslai, ambicijos ir galimybės – beribės“, – tarsi plačiai, bet kartu ir

lakoniškai projekto užmačias apibendrina jo tėvas. Vygio nenoras šiuo pradiniu etapu kalbėti apie ateities perspektyvas kelia pasitikėjimą. Ypač paklausius keleto „Kurak“ demoįrašų. Bet apie pačią muziką dar pakalbėsime. Džiazas. Vygis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2006 m. baigė džiazo saksofono specialybę, yra klasikinių bei džiazo konkursų dalyvis ir laureatas. Džiazu, neslepia, kvepės ir čia. Juk džiazo melodijos buvo pirmosios jo muzikinės auklėtojos. Džiazui būdingos nenuspėjamos improvizacijos, spalvų gausos įneš ir būrys muzikos pasaulio individualybių, kurios varinės projekto kraują – raudoną, mėlyną, o gal skaidrų. M.Palubenka, D.Strupinskas, K.Ramoška, E.Sirvydytė – tokią komandą pavyko suburti. Šios ryškios asmenybės, už nugaros jau turinčios po savo sėkmės istoriją, kurs vientisą „Kurak“ visumą lyg kintantys kaleidoskopo raštai. Pagrindinis Vygio kriterijus, galvojant apie atlikėjus, buvo balsas. „Klausydamasis muzikos net nežinau vokalistų vardų, pavyzdžiui, Thomo Yorke’o vardą tik neseniai sužinojau. Negirdžiu ir teksto, tik vėliau jį nevalingai išmokstu. Bet visada girdžiu balso tembrą, jo skleidžiamą jėgą. Vidinis kriterijus, kurį šie vokalistai turėjo atitikti, buvo stipri balso charizma, ryški jo energija, – kalba Vygis ir prideda: – Tokių atlikėjų turime nedaug.“ Bet kelis turime. Kokybė. Domas Strupinskas baigė garso inžineriją Amsterdame, dabar yra grupės „No Dog Barking“ frontmenas. Jo galioje

2012.11.01 17:38:40

nio ini gr bu du „N atv M zi 20 ko ra (a ar vie gr ap ne Ko bu fes tik „n kit po do to, Eg ma

ai as Vyalėjipie

m. zo uk iaeš kto

ią os su-

alpagiržiu voerg.“

daoje

laman dar arašyti . u r emb iškart p vairių į lso t li “ ba s, jis ga ti labai u t lė a ė lik t m m i a s p „ u ir ina įkvė ebėjimą žem e iria ei jau at lis turi g k s i s š j i ro : a s s k li a karo taniškum i. be to, : lį o t n o ar ie k rolio spo t įdainu a s ap a su Vygi tinka k jį čia p iki rock. irbęs a ir us, d right“. g bai p i tekstą nuo pop o i m a ai ž ir „left dain uziką – je. T m alvo rooms“ g stilių s u h Mus vičia kise „Magic l. nto i o , i g “ š i y iki eria io V user ieno laz ys jis yra rodi P r p „ a n ė p i “ ka gim pti „em ktas ėmis Proje is grup marc“ ir m d tokio ių „Fuse grup

– vokalas, gitara, dainų tekstai. dirbo prie projekto „dykumos“, buvo socialinio-muzikinio projekto „Snapsounds“ iniciatorius, mušamuosius „mylėjo“ grupėje „Mir Project“. dabar darbuojasi prie reklamų, filmų postprodukcijos darbų ir laukia debiutinio „no dog Barking“ albumo. atrodo atviras ir sklandus kaip jo plikė. Markas Palubenka – viešai muzikanto pareigas pradėjo eiti 2008-aisiais, kai psichodelinio roko grupėje „grim city“ grojo gitara ir dainavo, po trejų metų liūdnai (angl. grim – paniuręs, liūdnas) išardė grupę ir pradėjo viską kurti vienas. Vieno ir pakako. jį išgirdo greitai, iš alternatyviosios muzikos apdovanojimų T.ė.T.ė. Markas išsinešė „Metų debiuto“ diskinį pjūklą. koncertai Maskvoje, Sankt Peterburge, „Talino muzikos savaitėje“, festivalyje „Positivus“ Latvijoje, kritikų pagyros debiutiniam albumui „no fun in 101“, kolaboracijos su kitais muzikos kūrėjais – profesiniu požiūriu jis klesti. kalbėdamas atrodo, lyg visada mintis trauktų iš slapto, ilgai tręšto podirvio. Eglė Sirvydytė – šiuo metu siejama su elektroninės muzikos duetu

370_031.indd 13

„Mmpsuf“. duetas buvo nominuotas net trijose apdovanojimų T.ė.T.ė. kategorijose ir jau turi du albumus („expeditors“ ir „retina“), pagirtus tarp albumų. anksčiau klajojo ir projekte „dykumos“ – gal norėjo, kad smėliu būtų užpustyta. eglei kartais ir dabar paišoma iš senų laikų atsekanti bardės etiketė. Bet ji sako visada jautusi, kad eina eksperimentavimo, formos paieškos link. atrodo turinti visus priėjimus prie rakinamų kūrybos kambarių. Karolis Ramoška veda laidas radijo stotyje „LrT Opus“, vokalu ir nežabojama bei nežabotina charizma veda į priekį trijų vyrukų grupę „Proper Heat“. grupės debiutinį albumą „chapter One“ liepą išleido britų leidykla, o koncertų žemėlapis nuolat plečiamas už Lietuvos pasienio ribų. k.ramoška yra ir rokenrolo projekto „Orgen roll Band“ tekstų autorius, vokalistas. atrodo nevengiantis kontakto su protingu, talpiu žodžiu. harMonija. Tai pagrindinis žodis, kurį beveik visi „kurak“ vokalistai pasirinko apibūdindami Vygio muziką. „Vygio muzikos garsas šalia, jis jaukus. Man limpa sakyti – tai elektrobliuzas. nes klausant pirmųjų įrašų, kilo smilkstančios cigaretės vaizdas, buvo jaučiamas neskubėjimo, įsiklausymo momentas. Bet tas momentas pilnas, jame labai daug emocijų. ne vien melancholija, bet nuolatinė dinamika, virsmas. gitarų rifai yra ypač bliuzinio skonio. Be to, Vy-

gio muzika saikinga. jauti, kiek ten palikta laisvos vietos. ir ne dėl to, kad ko nors trūksta, bet todėl, kad ten yra visko tiek, kiek reikia“, – sako karolis. „Man irgi, ypač klausantis karolio šiam projektui įdainuotų dainų, šovė panaši mintis – neobliuzas. Vygio muzika dvilypė: iš vienos pusės švelni, melancholiška, plaukianti, bet instrumentai girdimi labai aiškiai, lengva suprasti instrumentaliąją žinutę. neabejoju, kad keturi skirtingi vokalistai atneš po savo spalvą. jei projekte būtų dvylika atlikėjų, turbūt būtų ir dvylika skirtingų žanrų“, – sako Markas. „nė vienas kūrėjas nenori būti spaudžiamas į rėmus, todėl ir norisi tikėti, kad žanrinės detalės skirtingos. kuriame iš savęs, todėl nenorime būti į ką nors panašūs. Bet jei reikėtų bendrais potėpiais aptarti Vygio muziką kaip apžvalgininkui, aš girdžiu ją kaip tarpinį variantą tarp „cinematic Orchestra“, „de Phazz“ ir „Burnt friedman“ su labai stipriu Vygio prieskoniu. kitaip sakant, jei rengtume koncertą, mums apšildyti imtų tikrai ne „Metallicą“, – sako domas. „Stipriausias įspūdis, paklausius pirmųjų „kurak“ įrašų, – muzikalumas ir turtingos instrumentinės aranžuotės. kadangi turiu garbės šiame projekte dainuoti, pastebiu, kad vokalinei interpretacijai paliekama daug erdvės, daug vietos kiekvieno balso istorijai ir spalvai. Manau, apskritai Vygis ieško tam tikros tobulos dermės, trijų muzikinių polių derinio: gražaus, sodraus skambesio, stiprios emocijos ir įdomios struktūros“, – sako eglė. „Mėgstu harmoniją. jos daugėja gyvenime, todėl daugėja ir muzikoje. „kurak“ muzika yra vidurys tarp elektronikos ir akustikos. gal yra šiek tiek šokių muzikos struktūros elementų, bet tekstūra gyva, skambesys gana minkštas, elektronika jungiama su gyvais instrumentais. norisi šviesos. Liūdesio norisi išvengti. Tai giedra muzika, bet nebanali. Bandžiau išgauti emociją, kuria pats dabar „kurak“ Mugyvenu“, – sako Vygis. zika yra viar šie atlikėjai atsisakys sadurys tarp vo dabartinių projektų? ne, bet elektronidžiaugsis kiekviena galimybe kos ir akusdirbti su Vygiu, kurį, atrodo, vitikos. gal si gerbia kaip reikiant. intelektualuMas. Visi sutayra šiek tiek ria, kad jo čia bus, kad jo reikia šokių Muziir kad jį irgi reikėtų suprasti kaip kos struktūkokybės ženklą. „Vienas „kurak“ ros eleMenvokalistus vienijančių bruožų – vitų, bet tekssi jie rašo tikrai brandžius ir prastūra gyva, mingus dainų tekstus“, teigia atlikėjus subūręs Vygis. Markas saskaMbesys gana Minkš- ko, kad, dirbant su Vygio kūriniu pirmą kartą, veržėsi mintys, kaip tas, elektronesugadinti reikalo. „Man panika jungia- čiam patinka intelektuali muzika, Ma su gyir ji kažkur slypėjo, todėl „kurak“ vais instrubuvo tarsi proveržis“, – sako jis. karolis pritaria, jog, atėjęs į stuMentais. diją ir girdėdamas kolegų įdainuotus kūrinius, jis tiesiog nuoširdžiai džiaugėsi, kad girdi gerą dalyką. „Man ši muzika atvėrė daug erdvės išreikšti nepažintą emocinį krūvį ir atrasti save kitaip“, – intriguoja karolis.

kaip šios asmenybės atrado save iš naujo ir kokių negirdėtų sudedamųjų dalių patys pridėjo į Vygio muziką, sužinosite „kurak“ prisistatymo koncerte gruodžio 14 d. Menų spaustuvėje.

2012.11.01 17:39:03

>> raides

kalbino: jurga Tumasonytė

aPie raŠYTOjuS ir PirMąjį karTą Jeigu paklaustumėte jaunojo literato, kas yra PK, ir jis nežinotų, duodu galvą nukirsti, kad tai būtų ne jaunasis literatas, o koks nors kitas reiškinys. Jokios abejonės, kad visi aktyvesni šio lauko žaidėjai žino tokį dalyką kaip Pirmosios knygos konkursas. Geriausių būsimų pirmųjų knygų rinkimus kasmet skelbia Rašytojų sąjungos leidykla. Taip kartą per metus literatūros erdvėje gimsta po naują Vardą ir naują prozos bei poezijos knygelę, pažymėtą PK serija.

Taigi kalbiname šviežiausius naujokus – poetą Nerijų Cibulską ir prozininką Marijų Širvinską-Gailių.

– Žinau, kad nieko banalesnio už klausimą „Apie ką tavo knyga?“ būti negali. Tačiau vis tiek malonėkite būsimus savo skaitytojus apšviesti, ko galima iš jūsų knygos tikėtis. M.: – Tai pirmas klausimas, kurio sulaukdavau iš bičiulių, sužinojusių apie mano „taikymą į rašytojus“. Tiek kartų jį išgirdęs ir pats susimąsčiau: o iš tiesų – apie ką? Pirmiausia kūriau pasakojimus apie jaunus žmones dabartinėje mūsų visuomenėje, mūsų susvetimėjimą ir daiktiškumą, meilės devalvaciją – banalūs reikalai. Tačiau mane jie nuoširdžiai jaudina, tad ir ėmiausi užduoties per savo išmanytus pasakojimus ir portretus gilintis į esamą jaunuomenės būklę – žmonių, brendusių laisvės sąlygomis, bet tebenešančių per skaudžią istorinę patirtį sužeistos lietuvių tautos ženklą. Tiesa, dar teberedaguojamos knygelės pasakojimai ne vien apie tai. N.: – Nieko sudėtingo: mano eilėraščių rinkinys „Nutrinami“ – apie laiko praeinamumą. Ši knyga yra lyg bandymas tą laiką įrašyti į poetinius tekstus, lyg pastanga užkonservuoti visas turimas atmintis ir nesipriešinti žinant, kad vieną dieną galiausiai ir jos išsitrins.

14 // © 370 370_031.indd 14

– Šiais laikais išsileisti knygą nėra pats sunkiausias dalykas netgi nepripažintiems rašytojams – tereikia turėti mažumėlę pinigų ir susitarti su tam reikalui surasta spaustuve. Kodėl pasirinkote sudėtingesnį kelią – konkursą, dėl kokių priežasčių sumanėte išsileisti savo knygą būtent PK serijoje? N.: – Jau nuo pirmo studijų kurso puoselėjau tylų norą kada nors ateityje savo

mariJus

būsimą rinkinį išleisti Rašytojų sąjungos leidykloje. Tiesa, tuo metu nei to rinkinio kažin kiek tebuvo, nei labai drąsios minties, kad tai, ką rašau, suguls į eilėraščių knygą. Turbūt buvau užsikrėtęs užsispyrimu bei įsitikinimu, kad Rašytojų sąjungos ženkliukas yra kažkas tokio. Taip manau ir iki šiol, man jis yra tartum savotiškas brendas, kokybiškai leidžiamos literatūros rodiklis. Kitaip tariant, rimtas reikalas. Antrąkart konkursui pateikęs rankraštį laimėjau PK serijoje. Galima sakyti, kad taip išpildžiau savo neapibrėžtą, bet kartu brangią svajonę. M.: – Kaži ar tikrai visuomet būtina turėti pinigų užsimanius išleisti knygą? Jeigu jau pirmu taikymu parašai bestselerį, galimas daiktas, leidykla neims paslaugos mokesčio, bet dar ir pati primokės. Nustebčiau sužinojęs, kad Kristina Sabaliauskaitė savo debiutinį romaną leido iš asmeninių lėšų. Pats pasirinkau, kaip sakai, sudėtingesnį kelią – konkursą, nes neparašiau tokio rimto kūrinio kaip minėtoji autorė. Abejojau savo gebėjimais, todėl į leidyklą savarankiškai dar nebūčiau kreipęsis, bet į konkursą rankraštį nunešiau nesibaimindamas – neturėjau ką prarasti. Pasitikrinau. Jeigu serijos komisija mano mašinraštį būtų atmetusi, tikriausiai būčiau nukišęs jį archyvą: juk kam leisti rašliavą, kuri nepereina net debiutantų atrankos, o rašančių žmonių Lietuvoje ir taip apsčiai, tik spėk sekti ir skaityti. Užtat laimėjimas dabar yra ženklas, kad galiu bandyti ir toliau .

NeriJus

– Rašytojai pagal apibrėžimą nieko kita ir neturėtų daryti, kaip tik dykinėti per dienas, kaukšėti spausdinimo mašinėle, ilgai gerti kavą kavinėje ir pūsti tabako dūmų kamuolius. Ką, be to, kad rašote, gyvenime veikiate patys? M.: – Turbūt žinai iš rašytojų interviu ir biografijų, kad jie įprastai, be žodžio darbo, turi ir kitos veiklos. Tiesa, dykinėjimas, tiksliau, aplinkos stebėjimas, man reiškia, kad kaupiu medžiagą kokiam nors tekstui ateityje. Rašytojui svarbu susikaupimas ir atidumas detalėms, todėl pats neretai iš tiesų paslampinėju, sakykime, po barus stebėdamas žmones ar tuščiai vaikštau Palangos parke ir bandau  sugauti akimirkos nuotaiką, juslėmis suartėti su aplinka, o gal sugalvoti siužetą kitai novelei. N.: – Stengiuosi tolintis nuo visų tų rašytojų apibrėžimų, bet, reikia prisipažinti, ne visuomet pavyksta. Matyt, yra įsigalėjusi tam tikra formulė, pagal kurią gyvena rašantys žmonės. Yra toks nevalingas siekis būti kitokiam. O šiaip gyvenime užsiimu proziškesne veikla – dirbu Vilniaus universiteto bibliotekoje. – Kaip manote, kada galima pradėti vadintis rašytoju? Ir kodėl visi rašantys dažniausiai taip kuklinasi ir stengiasi „nusimuilinti“ nuo tokio savęs įvardijimo? N.: – Į šitą klausimą vis dar nerandu atsakymo. Teisybė, kartais stebina kad ir vyresnių kolegų pareiškimai, neva mes nesame

2012.11.01 17:39:16

ne lin už ki bu tik pa ja ki M žm ko

– ga N dž atr m šy lab ve kl M

ti, ėus.

jie ėiu sipaiai uti al-

et, uYra mu e.

osi-

ais me

mano akimis, Anthony Burgesso „Prisukamas apelsinas“ yra primityvi smurtą propaguojanti knyga – ją išgelbėja ta distopinė nusikaltėlio gydymo idėja, todėl neprieštaraučiau, jei šis kūrinys būtų prieinamas tik suaugusiųjų skyriuose prie seksšopinių niekučių.

tucija uždraudė knygą „Vyno dieta“. Darau prielaidą, kad kūrinys, pateikiantis smulkių detalių apie narkotikų gamybą ir vartojimą ar juos propaguojantis, pasakojantis apie atvirą pedofiliją, raginantis susidoroti su kuriomis nors grupėmis, taip pat gali būti neįleistas į knygynus ar išimtas iš apyvartos. Pavyzdžiui, mano akimis, Anthony Burgesso „Prisukamas apelsinas“ yra primityvi smurtą propaguojanti knyga – ją išgelbėja ta distopinė nusikaltėlio gydymo idėja, todėl neprieštaraučiau, jei šis kūrinys būtų prieinamas tik suaugusiųjų skyriuose prie seksšopinių niekučių. Šį romaną skaičiau dar būdamas paauglys ir pasigailėjau, nes paliko slogų, sadistinį, liguistos literatūros įspūdį. Tiesa, Stanley Kubricko ekranizacija – puiki, nes subtili. Bet kuriuo atveju šis klausimas bent mums su Nerijumi, tikiuosi, neaktualus, nes draustinų knygų nerašysim. – Lietuvoje, ypač Vilniuje, vyksta nemažai literatūrinių vakarų, skaitymų netradicinėse erdvėse, rašantiems skirtų festivalių. Paradoksalu, tačiau tarp rašytojų ir nerašytojų vis dar kalbama, kad plunksnos broliai gyvena stiklo bokšte. Ką apie visa tai manote jūs? N.: – Tokių renginių tikrai gausu, ir tai jau puikiai parodo, kad rašytojai nesėdi stiklo bokštuose. Jie bendrauja, skaito, nori būti išgirsti. Šiandien kiekvienas kultūra besidomintis žmogus tarp tų renginių suras ką nors sau. Pats regiu, kad jaunųjų skaitymo kultūra tikrai aukšta. M.: – Dažnai statusas – rašytojo, muzikanto, politiko, profesoriaus, sportininko ar net Vytenio Pauliukaičio – sukuria distanciją tarp įgijusio statusą ir auditorijos. Neseniai bičiulis poetas apie save ir plunksnos draugus šitaip pasakė: „Marijau, mes tik žmonės!“ „Norėtum, – pagalvojau. – Jau nebe. Negi nematai, kaip tave pažymi skaitytojai, tarytum, autoriteto skeptrą įduoda? Kokios saldžios jų pagyros ir nebepaslepiamas susižavėjimas?“ Bet tai kompleksiškas, sudėtingas reiškinys, prie kurio galbūt kada nors grįšiu, jei mane kritikai įsvies į tą pačios paminėtą stiklo bokštą ar kalną – pats ropštis ten neketinu, o ir užkeltas būti nesitikiu. – Ką manote apie tokius edukacinius dalykėlius kaip kūrybinis rašymas ar kursai būsimiems poetams? M.: – Ir tokiuose užsiėmimuose galima šio to išmokti, bet į juos vaikščioti nebūtina. Pats lankiau Sigito Parulskio kūrybinio rašymo kursą ir neabejoju, kad jis nebuvo nenaudingas. N.: – Man visada buvo smalsu tuos dalykėlius išbandyti, deja, nebuvo galimybės. Manau, Lietuvoje vertėtų bent jau pamėginti visa tai įgyvendinti. Žinoma, galbūt nereiktų aklai kopijuoti užsienio universitetų ir jų kūrybinio rašymo dirbtuvėlių, o sumąstyti ką nors savita.

nei rašytojai, nei poetai. Tuomet kas? Man rodos, kad „nusimuilinimas“ pasireiškia tada, kai norima pabėgti nuo atsakomybės už žodį, už savo kūrinį. Pačiam dar taip neteko nešti muilo, tikiuosi, kad tokių „progų“ ir nepasitaikys. Žodis man yra svarbus. Esu minėjęs, kad pirmoji knyga reiškia tam tikrą iniciaciją, tikrojo poetinio kelio pradžią. Bet turiu įtarimą, kad žmogus, parašęs pirmą pasisekusį  tekstą, bent jau tyliai save įvardija poetu, prozininku ar dramaturgu . Ir tada tik laukia patvirtinimo iš šalies – bičiulių ar autoritetų. M.: – Nežinau, neteikiu reikšmės. Manau, rašytoju rašantį žmogų pirmiausia kas nors įvardija. Kritikai, premijų skyrimo komisijos, galbūt tiražai ir skaitytojų reakcija. – Ar šiais laikais įmanoma Lietuvoje parašyti knygą, kurią galėtų uždrausti cenzūra? Apie ką ji turėtų būti? N.: – Žvelgiant į tokias fantasmagoriškas situacijas, kai valdžia mėgina uždrausti pasaulinio garso spektaklius, o prie teatro pasitinka vos ne metalo detektoriais ginkluoti apsauginiai, manau, tokią knygą, kuri sulauktų cenzūros, mūsų šalyje parašyti tikrai įmanoma. Tai turėtų būti veikalas, kuris pakutentų labiausiai apnuogintus, įjautrintus visuomeninio Lietuvos gyvenimo nervus. O apie juos dažniausiai rašoma mūsų žiniasklaidoje, konkrečių pavyzdžių visi žino. M.: – Turbūt įmanoma. Net yra precedentų – valstybės insti-

370_031.indd 15

– Kaip atrodo jūsų skaitymo procesas: kokiu principu renkatės knygas, ar daug vienu metu knygų atsiverčiate? Kokios knygos jums padarė didžiausią įtaką? N.: – Gaila, bet dirbdamas bibliotekoje praradau turėtą skaitymo sistemą. Čia akis bado per daug geros literatūros, kurios niekada neperskaitysi, o tai varo į šiokią tokią neviltį. Anksčiau knygas rinkdavausi nuosekliau, susidarydavau jų sąrašus. Dabar esu pasiklydęs tarp autorių, knygų ir jų temų. Viliuosi, kad ši negalia atsirado tik kuriam laikui. Nors dažniausiai vienu metu skaitau po keletą knygų, kažkaip išeina persiorientuot. Skaitymo alkis man jau nuo vaikystės yra natūrali būsena. M.: – Įprastai atsiverčiu bent trejetą ir skaitau lėtai, mėgaujuosi. Dažniausiai renkuosi klasiką ir iškiliausius mūsų krašto autorius. O didelę įtaką padarė Gergejaus Mihajaus mokslinės fantastikos romanas „Penkioliktasis kosmoso dėsnis“, kuris į rankas pakliuvo ankstyvoje paauglystėje, kai entuziastingai rydavau „Eridano“ ir „Zenito“ serijų knygas. „Penkioliktasis kosmoso dėsnis“ yra vienintelė knyga, kurią perskaičiau per vieną naktį. Nėjau miegoti iki pat septintos ryto, nes tas daugiau kaip dviejų šimtų puslapių pasakojimas su ufonautu ant viršelio buvo totalus šūdas. Aš vis verčiau puslapius, vis verčiau juos ir tikėjausi, kad įvyks kas nors įdomaus ir intriguojamo. Matyt, iš to gilaus nusivylimo knyga iš manęs po truputį ir pradėjo regztis literatas.

2012.11.01 17:39:26

>> muzika

GODSPEED YOU! BLACK EMPEROR

THE PERFECT PILL

2012-10-01

2012-10-08

‚Allelujah! Don’t Bend! Ascend!

The Wake (EP)

Constellation

The Perfect Pill

Bent kiek tamsesne muzika besidomintiems kanadiečių grupės „Godspeed You! Black Emperor“ (GYBE) pristatyti nereikia. Nors tradiciškai GYBE vadinama post-rock grupe, klausant man visada norisi išvesti paralelę su krautrock muzika – „Cluster“, „Amon Düül II“, gal net „Can“. Jei negirdėjote, tai krautrock buvo vokiško eksperimentinio roko banga, apogėjų pasiekusi aštuntajame dešimtmetyje. Kodėl lyginu? Todėl, kad iš esmės nieko naujo, ko nebūtų jau darę krautrokeriai, GYBE neišranda. Tiesą pasakius, sudėjęs į vieną grojaraštį keletą klasikinių krautrock šedevrų ir naują GYBE albumą, negalėtum lengvai atskirti, kuris kada įrašytas. Nes ir tada ilgos, kartais pusę albumo užimančios kompozicijos buvo pilnos dark ambient, drone muzikos. Skirtumas tik tas, kad krautrock progresavo, leisdamasis vis į naujus eksperimentus, o GYBE mėgaujasi tuo pačiu štai jau ketvirtame albume. Gal ir gerai, nes krautrock galiausiai pasibaigė „Kraftwerk“, o tokio galo GYBE, ko gero, nenorėtų. Ir palyginimas su klasikiniu krautrock laikotarpiu šiuo atveju yra komplimentas. Nes albumas „‚Allelujah! Don‘t Bend! Ascend!“ klausomas puikiai, nusineša toli, įsuka į ritualą, o toks šios muzikos tikslas ir yra. Jei norite fono kepdami pyragą, nelieskite šio albumo. Bet jei turite laisvas 54 minutes ir ausinuką, lapkritį Lietuvoje išjausite su visu jo niūrumu, drėgme ir neišvengiamai artėjančia pasaulio pabaiga.

Tai, kas liko iš grupės IR, dabar vadinasi „The Perfect Pill“. Tai Germano Skorio ir Josho McClungo duetas. Kadangi Germanas yra mano bičiulis, be to, ir daugiau pažįstamų prikišo nagus prie šio EP, būsiu negailestingas. Pagyrimas: labai gerai, kad albumą galima atsisiųsti ir pačiam pasirinkti, kiek (ir ar nori) sumokėti. Atsisiuntęs ir atsidaręs grotuve pamačiau angliškus dainų pavadinimus, tad (tai labai svarbu pabrėžti) albumą vertinau visame angliškai dainuojančių grupių kontekste, o ne kaip lietuviškos grupės darbą. Nutiko taip, kad „The Perfect Pill“ įsijungiau po „Godspeed You! Black Emperor“ ir įsipiršo liūdna išvada: kad ir kaip norėtume, čia ir užjūryje daryto įrašo (ypač suvedimo ir vadinamojo masteringo) kokybė gerokai skiriasi. Šiuo atveju iškart užkliūva perkompresuotas (ypač mušamųjų), numuilintas garsas. Taigi, jei grupė siekia būti nelietuviška, o lygiuotis į britų ar amerikiečių grupes, tačiau kokybinių standartų, užkeltų kartelių pasiekti nepavyksta (net ir perlipti kalbinio akcento), kam vaidinti užsieniečius? Nes, be kokybiško roko, šiame EP daugiau nieko negirdėti. O tokio kokybiško roko pasaulyje nors vežimais vežk. Jokių naujų muzikinių, idėjinių, tekstinių sprendimų, jokio kitokio kampo čia nėra. Stipriausi EP kūriniai – „Emigrant‘s Song“ (nors ir su aliuzija į „Led Zeppelin“, bet labiau primena Thomo Yorke’o stilistiką) ir minimalistinis titulinis „The Wake“. Mano galva, būtent šis yra šviesos blyksnis, apšviečiantis taką, kuriuo grupė galėtų pasukti. Kitaip bus tik „dar vieni tokie“.

100

METZ

Metz

2012-10-09 Sub Pop

16 // © 370 370_031.indd 16

Vienas muzikos kritikas, rašydamas apie „Metz“, pastebėjo, kad vienas didžiausių melų apie pankroką yra tas, kad jį gali groti kiekvienas. Absoliuti tiesa! Pastebėjau, kad tarp tonų šūdo, save krikštijančio pankroku, yra vos keletas tikrai dėmesio vertų vardų. Ir verti dėmesio jie dažniausiai dėl to, kad moka groti (nors kartais pabrėžtinai vaidina nemokantys) ir žino, kaip svarbu yra savitas skambesys. Šiuo atžvilgiu absoliutus atradimas yra trio iš Toronto „Metz“ ir jų pirmas studijinis albumas tokiu pat pavadinimu. Apie šią grupę informacijos kol kas nedaug, tačiau, manau, šiam albumui paplitus, tas „kol kas“ sėkmingai ištirps. Aukščiausio lygio punk. Ir, svarbiausia, XXI a. punk, visiškai nesistengiant sekti kieno nors pėdomis. Kaip visada, geriausių grupių vienu terminu neapibūdinsi, tad tas punk yra labiau sąlyginis, tik paradigma, po kuria ir post-hardcore, ir sludge, ir dar velniai žino kas. „Metz“ pradėjo groti dar 2007 m., tačiau studijinį albumą išleido tik dabar. Kodėl tai negalėtų būti pavyzdžiu visiems, vos mėnesį parepetavusiems ir jau bėgantiems įrašyti savo „šedevrų“? Susigrojimas, pajautimas, aiškus matymas ir suvokimas to, ką darai, – štai kelias į aukščiausią kokybę. Jei reikėtų su kuo nors palyginti šios grupės stilistiką, tai būtų kas nors tarp JAV naujojo punk judėjimo lyderių „The Men“ ir kanadiečių „Fucked Up“. Rekomenduojama visiems, išsiilgusiems purvino skambesio. 85

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

TAME IMPALA

Lonerism

2012-10-05 Modular Recordings

„Lonerism“ kritikų taip išliaupsintas, gavęs tokius balus ir reitingus, kokių seniai neregėjau, tad praleisti pro akis šio albumo, į kurį dėmesį atkreipė visi stambiausi ir svarbiausi pasaulio muzikos leidiniai, negaliu. Išvada – tai pavyzdinis albumas. Šimtaprocentinis klausymosi malonumas. Ir, drįsiu spėti, tinka daugelio žanrų mėgėjams. Visų pirma, šis albumas yra tobulai padarytas: originalus, išradingas ir žavus Dave‘o Fridmanno suvedimas sukūrė tokį unikalų skambesį, kad to galima tik pavydėti, iš to mokytis. Apskritai visas albumas ypač stilingas, nuo viršelio iki skoningų instrumentuočių. Sakoma, kad apie grupę reikia spręsti iš jos antrojo albumo, o australai „Tame Impala“ su antruoju, t. y. šiuo, tiesiog driokstelėjo. Ką galima pasakyti apie muziką? Kaip visada, kuo ji geresnė, tuo mažiau yra ką pasakyti. „The Beatles“ ar bent jau Johnas Lennonas, jei būtų gyvas, įtariu, galėtų kurti ką nors panašaus sėdėdamas prie sintezatorių. Būtent jo balsą, nuotaikas šiek tiek primena „Tame Impala“ siela Kevinas Parkeris. Jis, tiesą sakant, ir yra visa grupė. Visas instrumentų, išskyrus pianiną dviejuose kūriniuose, partijas sugrojo jis pats. Jo muzika dvelkia aštuntojo dešimtmečio psichodelika, suvedimas taip pat taikytas prie tų laikų skambesio, bet kartu viskas skamba taip šviežiai, gaiviai. Visas albumas labai vientisas, nors dainos po vieną taip pat kabina. Žodžiu, nelabai net ir yra ką prikišti. „Lonerism“ – vienas geriausių metų albumų. 95 100

100

LIŪDNI SLIBINAI

Albumas be jokių Ė 2012-10-03 Liūdni slibinai

Visų pirma, tai aktorių albumas. Ir tai girdima nuo pat pradžių iki paskutinių akordų. Vieniems tai pliusas, kitiems – minusas. Jį reikėtų vertinti Keistuolių teatro tradicijos ir kitų teatrinių-muzikinių kolektyvų kontekste. Taip pat dainuojamosios poezijos kontekste, nes „Liūdni slibinai“ daugiausia dainuoja poetų tekstus. Tad jei jums svetima teatrų ir muzikuojančių teatriukų stilistika, šis albumas ne jums. Jei muzikoje ieškote ko nors daugiau nei teatrališkos ironijos, šis albumas taip pat ne jums. Turiu galvoje ne Peterio Gabrielio ar Davido Bowie, galiausiai ne „Anties“ „glamrokišką“ teatrališkumą, greičiau priešingai, ironiją, kuri yra surepetuota ir paruošta, gana dirbtinai jungiant skirtingus intertekstus: tekstinį – Donelaitį, Erlicką, Binkį, ir muzikinį – nuo funk iki liaudies muzikos. Tačiau tai ir didžiausia šio albumo bėda – noras būti juokingam, nesant net savitam, daryti tai, ko nebūtų darę keistuoliai, Dainos teatras, „viengungiai“, arba ko nedaro „Atviro rato“ aktoriai, visokie teatriukai ir pan. Todėl slibiniškai nejuokinga. Priešingai, kai kurios melodijos, aranžuotės, dauguma pajuokavimų, sąmoningų parodijų atrodo dirbtinai pritemptos. Jei esate buvę „Liūdnų slibinų“ tikro garso koncertuose ir tikitės čia išgirsti ką nors panašaus, pamirškite. Albume nėra nė lašelio improvizacijos, nėra to gyvumo ir energijos, kuria garsėja šis aktorių kolektyvas. Vis dėlto šis darbas galėtų būti puiki edukacijos priemonė jauniems klausytojams. 50

100

2012.11.01 17:39:34

Rašė: Paulius Andriuškevičius Nuotraukos: organizatorių archyvo

>> menas

JTP laureatą laimėjimas skatins tapyti toliau Šį rudenį jau ketvirtus metus iš eilės buvo rengiamas konkursas laimėti Jaunojo tapytojo prizą (JTP). Nuo 2011 m. jame kviečiami dalyvauti ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos jaunieji talentai, pabaigę ar bebaigiantys aukštojo mokslo studijas meno srityje. Negalime nepasidžiaugti, kad šiemet iš penkiolikos vertinimo komisijos atrinktų darbų net vienuolika nutapyti mūsiškių dailininkų, o pagrindinius laurus konkurse nuskynė 25-erių lietuvių menininkas Martynas Petreikis.

miesčionių butuose uždengti, kaip sakydavo kontroversiškas grafikas Eduardas Juchnevičius. Jie orientuoti į didesnes galerines erdves. Didelė drobė matyti iš toli vos įžengus į galeriją ir tuoj pat patraukia žmogaus akį. Svarbu ir tai, ką vaizduoji. Savo darbais mėgstu bent minimaliai šokiruoti žiūrovą, prie to prisideda ir kūrinio formatas, dydis sustiprina įtaigą, drauge su juo atsiranda ir ryšys tarp vaizduojamo objekto bei žiūrovo.

Kad savamoksliams tapytojėliams šiame konkurse vietos nėra, buvo galima įsitikinti apsilankius Vilniaus dailės akademijos Medijų katedros „Titanikas“ antro aukšto ekspozicijų salėje surengtoje konkurso finalininkų darbų parodoje. Atrinkti kūriniai iš tiesų išsiskiria originalumu ir menine kokybe. Tuos, kuriems JTP vis dar sako nedaug, pamėginsiu šiek tiek apšviesti. „Jaunaisiais“ konkurso organizatoriai vadina dailininkus iki 30 metų. Taigi, čia nėra vietos senukams. Puikiai visiems pažįstamas terminas „tapyba“, tradiciškai siejamas su drobėmis, teptukais, molbertais, aliejiniais dažais, šio konkurso kontekste skamba šiek tiek apgaulingai. Tie, kas turėjo progą apsilankyti parodoje „Titanike“, turbūt pritars, kad ten eksponuoti tapybos kūriniai nė iš tolo neprimena Rembrandto ar Pablo Picasso darbų. Šiuolaikiniai dailininkai (ypač jaunieji) tapybą interpretuoja gerokai kitaip, jie linkę į kitas medijas (objektų ar instaliacijų meną), todėl dažnokai kūriniai net neatrodo lyg būtų tapyti, o kartais jie iš tiesų yra sukurti naudojant ne tik dažus ir drobę, bet ir kitas priemones. Šią tendenciją šmaikščiai iliustruoja vieno konkurso finalininkų Karolio Vaivados komentaras po savo paties kūrinio, tapyto šviesą atspindinčia nitroemale, fotografija feisbuko profilyje. Paklaustas, ar tai tapyba, jaunasis dailininkas atsakė klausimu: „Negi nematai, kaip šviesą tikroviškai ištapiau?“ O štai antros vietos laimėtoja, latvių menininkė Magone Šarkovska, greta savo konkursinio kūrinio „Circulation System“ pastatė konceptualų objektą – dailų medinį suoliuką, kurį pati nudažė mėlynais ir baltais dažais. Šiemečiai JTP laurai iš tiesų solidūs: spalio gale pasibaigusio konkurso nugalėtojui įteikta 2,5 tūkst. eurų (apie 8,7 tūkst. litų) premija ir dviejų mėnesių kūrybinių atostogų kelialapis į Reikjaviką. Dabar, kai konkurso koncepciją supusi migla išsisklaidė, galima geriau įsižiūrėti į nugalėjusį paveikslą ir pasikalbėti su jo autoriumi 2012 m. JTP laimėtoju M.Petreikiu.

– Papasakok šiek tiek apie kūrybinio proceso ypatumus: kokiam apšvietimui esant tau geriausia tapyti? Ar daug sukuri eskizų prieš pradėdamas paveikslą, o gal tapai tiesiai ant drobės? Ar dažnai tapydamas pasitelki į pagalbą modelius? – Bet kuris tapytojas žino, kad geriausia tapyti esant natūraliam apšvietimui, nes dirbtinis iškraipo paletę, šiltina arba, priešingai, šaltina koloritą. Man ne kartą teko susidurti su šia problema, ypač studijų laikais, kai prieš peržiūras sėdėdavome per naktis užsidarę studijose. Ryte pamatę darbus kone viską pertapydavome iš naujo, nes darbai kolorito požiūriu atrodydavo visai ne taip, kaip norėjosi. Eskizuoju nuolat, nedidelis bloknotėlis ir pieštukas visada su manimi. Kadangi mane labiausiai domina portretai, stengiuosi gaudyti juos gatvėse, autobuse, traukinyje ar sėdėdamas draugų apsupty prie puodelio arbatos. Piešti ar

370_031.indd 17

– Nemažai dailę studijavusių menininkų, pabaigę tapybos studijas, vėliau įsitraukia į šiuolaikinio meno kontekstą – kuria instaliacijas, performansus, videomeną. Ar tvirtai laikai save tapytoju, ar turi ambicijų ateityje išmėginti ir šiuolaikinio meno šakas? – Kiekvienas renkamės sau priimtiniausias priemones, kuriomis galime vizualizuoti idėjas. Šiandien savo kūrybinę raidą matau tik kaip tapytojas. Medžiagiškumo požiūriu tapyba man dar neišieškota. Pats jos procesas – tas natūralus fizinis sąlytis su medžiaga – man teikia daug daugiau malonumo nei šiuolaikinė mass media ir su ja susijusi kūryba. Žinoma, galimybės vieną dieną pasinerti į skaitmenines medijas ar savitus technikų miksus visiškai neatmetu. – Kodėl iš visų ciklo „Veidai. Egzistencinė individo būtis postmodernioje visuomenėje“ kūrinių (veidų) konkurso komisijai pasiūlei būtent šį? – Šiame paveiksle geriausiai pavyko užfiksuoti veido mimiką ir įkūnyti nuotaiką. Jis turi stiprų emocinį poveikį.

tapyti žmogų visada įdomiau, kai jo ar jos poza nedirbtinė, kai momentinė emocinė išraiška natūrali. Tada atsiskleidžia charakteris – esminiai, individualūs bruožai. Kiek įmanoma, stengiuosi tapyti „iš“ modelių. Nors tai ne taip paprasta, dažnai sunku rasti žmogų, kuris sutiktų išsėdėti 2–3 valandas. Vis dėlto kai labai nori, viskas įmanoma. – Kodėl renkiesi tapyti didelio formato kūrinius? – Mano darbai nėra dekoratyviniai, t. y. nėra skirti tapetams

Savo darbais mėgstu bent minimaliai šokiruoti žiūrovą, prie to prisideda ir kūrinio formatas.

– Ką tau reiškia pirma vieta JTP konkurse? – Nugalėjęs pajutau, kad mano kūryba kai kam priimtina ir reikšminga, o tai kiekvienam kūrėjui yra svarbiausia. Nesijaučiu tapęs žvaigžde ir tikrai neskraidau padangėmis manydamas, kad jau viskas, man daugiau nieko nebereikia. Priimu tai kaip didžiulį paskatinimą kurti toliau. Neslėpsiu, prieš šį konkursą tikrai buvo kilusi mintis mesti tapybą ir pasinerti į gyvenimo monotoniją darbas– namai–darbas. Po šiame konkurse išgirstų gerų žodžių ir paskatinimų tikrai ką nors keisiu, bandysiu įgyvendinti naujas kūrybines idėjas. Esu labai dėkingas žmonėms, kurie rengia ir remia šį projektą.

2012.11.01 17:39:41

>> ŪSAI

Rašė: Eglė Marčiulaitytė Nuotraukos: Eglės Marčiulaitytės ir „SMART Project Space“ archyvo

Esamojo laiko instaliacija Ar jums kada nors teko iš tiesų patirti meno instaliaciją, kai tai, ką matai ir girdi, tiesiog išmuša iš vėžių? Ar kada nors vaikščiojot danguje? Ar kada nors buvot trumpam mirę ir vėl prisikėlę? Kur gyvena sąmonė ir atmintis? Ir apskritai, ar įmanoma patirti esamąjį laiką? Šie ir dar daugiau klausimų ėmė suktis mano galvoje, kai šį rudenį įžengiau į dviejų italų menininkų Giorgio Andreottos Calò ir Emanuele’io Wiltscho Barberio sukonstruotą 368 kv. metrų ir 60 decibelų stiprumo dabarties projekciją Amsterdame, šiuolaikinio meno centre „SMART Project Space“ (SPS). 2012 09 08–2012 10 21. Nuo saulėtekio iki saulėlydžio 7.15. Rytas. Praveriu dideles pilkas medines duris ir skubu į raktinę. Suradusi tinkamą raktų ryšulį, atrakinu duris, vedančias į ekspozicijų erdves. Nusiaunu batus, įjungiu prožektorių ir atsargiai einu šaltomis grindimis iki siauro koridoriaus, kuriame turiu paspausti tris mygtukus, paleidžiančius garso mechanizmą. Viens du trys – instaliacija užkurta. Išjungiu lempą ir lėtai slenku tolyn stebėdama, kaip ant grindų keičiasi brėkštančios ryto šviesos kuriami šešėliai. Vis dar baugiai tamsu, saulė ką tik patekėjo. Laukiu, kol akys pripras prie tamsos, tačiau tas nejaukumas vis vien gena lauk, noriu kuo greičiau sugrįžti į šviesią, pažįstamą aplinką. Galbūt gąsdina tamsa, pastato dydis, tuštuma ir tas tiksintis laikas, kuris, atrodo, srūva mano venomis. Saulei nusileidus, paspaudžiu tuos pačius tris mygtukus ir išjungiu instaliacijos gyvybę – be garso ir šviesos tai tik tušti tamsūs kambariai. Kiekvieną dieną duris atverdavome keliomis minutėmis vėliau, o užverdavome – anksčiau. Nuo rugsėjo 8 iki spalio 21 d., nuo saulėtekio iki saulėlydžio – tiek laiko veikė ši dabarties projekcija, kuri, kalbant ne vieno lankytojo žodžiais, paliko stiprų įspūdį ir įkvėpė daug diskusijų, pirmiausia – su pačiu savimi. SPS: apie laiką ir vietą Tris šių metų mėnesius (liepą–rugsėjį) praleidau Amsterdame, ten atlikau praktiką šiuolaikinio meno centre SPS. Jis įsikūręs šalia kanalo, dideliame raudonų plytų pastate, kuriame anksčiau veikė patologinės anatomijos laboratorija. Iš archy-

vinių nuotraukų sužinojau, kad greta taip pat stovėjo krematoriumas su trimis dideliais kaminais, tačiau vėliau jis buvo nugriautas. Pirmą praktikos mėnesį smalsiai landžiojau po pastato kertes, nes kuo giliau lendi, tuo daugiau randi. O ir kerčių pavadinimai, kalbant vietos žargonu, skamba paslaptingai, pavyzdžiui, gilusis sandėliukas (angl. – deep storage) arba koplyčia (angl. – chapel) marmurinėmis grindimis, kurioje vis dar juntamas kažkoks keistas kvapas... Joje anksčiau buvo šarvojimo salė, o dabar čia vyksta įvairūs pramoginiai renginiai. Apskritai SPS yra daugiaspalvė kultūros platforma: čia veikia kino teatras, galerijų erdvės, restoranėlis LAB111, organizuojami maži kino festivaliai, garso renginiai, dviejuose pastato aukštuose įrengtos ir menininkams nuomojamos darbo studijos. Pagrindinė SPS sąsaja su ankstesne šio pastato paskirtimi – ekperimentiškumas ir ieškojimai, tik šiuo atveju perkelti į meno lauką. Nors idėja apie šį kultūrinėms reikmėms pertvarkytą pastatą intriguoja ir pritraukia daug smalsuolių, kita vertus, ne vienas lankytojas atvirai dalijasi mintimis, kad tos sienos matė daug mirties ir dėl to pastatas turi keistą aurą. Jis tarsi mįslinga Zona iš Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“ (1979 m.), kuri viską jaučia, mato ir girdi, todėl turi būti atsargus ir jos neerzinti. G.A.Calò ir E.W.Barberio – pirmieji menininkai, pasiryžę dirbti su pačiu pastatu, jo istorija ir energija. Anot jų, tokia pastato personifikacija skatina mąstyti apie jį kaip apie gyvą, sąmoningą ir jaučiantį organizmą, kurio protas ir širdis –

tiksintis laikrodžio mechanizmas, įrengtas pastato bokšte. Techninė instaliacijos pusė, arba Kada įvyksta nušvitimas Ši ekspozicija buvo įrengta penkiose ratu išdėstytose erdvėse. Keturios iš jų tapo cameros obscuros kambariais, t. y. į visiškai baltą patalpą šviesa patenka tik pro vienintelę mažą skylutę, kurioje įstatytas atitinkamas lęšis. Taip ant grindų ar sienos projektuojamas kitoje skylutės pusėje esantis vaizdas – realybė, arba dabartis, nes būdamas viduje matai, kaip šlama medžiai, plaukia debesys, praskrenda paukštis ar lėktuvas, kas nors priešais stovinčiame name atidaro langą ir t. t. Vienintelis skirtumas, palyginti su tuo, ką matai stovėdamas lauke, – vaizdas yra atvirkščias tarsi veidrodyje ir apverstas aukštyn kojom. Galbūt čia ir slypi visa instaliacijos magija? Paskutinis kambarys buvo visiškai tamsus, o šviesa į jį pateko tik pro mažą skylutę viršuje. Atrodė, kad atsistojus po tuo silpnu šviesos srautu įvyksta nušvitimas. Ekspozicijų erdvės plotas – 368 kv. metrai. Jos dydį suvokiau tik praleidusi tris savaites viduje, kur pasipuošusi dra-

KNYGOS Tomas Rachmanas Netobulieji

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ EMILIJA FERDMANAITĖ. VILNIUS, „VAGA“, 2012 M.

18 // © 370 370_031.indd 18

Perskaitęs anotaciją, kad tai romanas apie žlungantį anglakalbį laikraštį Romoje, pamanytum, jog atsivertei dar vieną gamybinį romaną. Šįkart – aktualia popierinės spaudos mirties tema. Na, ne visai. Žinoma, laikraštis merdėja: mažėja skaitomumas, krinta tiražas, atleidžiami darbuotojai, elektroninės versijos nėra. Tas laikraštis – tikras senosios žurnalistikos epochos dinozauras: neįsileidžia bulvarinių temų, laikosi klasikinės žurnalistikos priesakų, turi korespondentų užsienyje. Žurnalistinė kasdienybė taip pat vaizduojama išmaniai, pagauliai ir tiksliai. Tačiau už šios išorinės gamybinės dramos slypi žmonių likimai, ir ne visi jie taip jau glaudžiai susiję su laikraščiu. Regis, laikraštis – tik proga autoriui papasakoti vienuolika žmonių istorijų, parašyti vienuolika novelių, kuriose jis kilsteli nežinomybės šydą ir mes pamatome trumpą vieno ar kito žmogaus

gyvenimo epizodą. Dauguma autoriaus vaizduojamų žmonių – jau nebe jauni, paaukoję laikraščiui geriausius savo metus, vieniši. Jie laikosi įsikibę savo smulkių įpročių, to paties laikraščio, jie svetimi šiame krašte, bet nuoširdžiai myli Romos miestą. Vaizduodamas juos, T.Rachmanas meistriškai pina dialogus, niūrią nuotaiką praskaidrina humoru. Pasakojimas slysta lengvai, jis neperkrautas, personažai (net, atrodytų, patys nuobodžiausi) pamažu tampa savi ir žavūs. Pasakojimai, žinoma, nevienodi, esama ir stipresnių, ir silpnesnių. Puiki ir kupina sarkazmo novelė apie užsienio korespondento nuotykius Kaire ir susidūrimą su karo korespondentu. Liūdnas ir subtilus pasakojimas apie naujienų redaktoriaus Krego Menzio žlugusią santuoką. Na, ir gana groteskiška paskutinė novelė, pasakojanti apie laikraščio uždarymą, – darbuotojų susirinkimo scena tikrai nepamirštama. Greta šių žmonių likimų pynės vis įterpiamas ir kitas pasakojimas – apie paties laikraščio atsiradimą, klestėjimą ir žlugimą.

George’as R.R.Martinas SOSTŲ ŽAIDIMAS IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ RASA TAPINIENĖ. VILNIUS, „ALMA LITTERA“, 2012 M. George’as R.R.Martinas tikrai nėra naujas Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas. Jo veikėjai ciniškesni ir žemiškesni, pasaulis – kruvinesnis ir niūresnis. Manau, kad ciklas „Ledo ir ugnies giesmė“ bei pirmoji jos dalis „Sostų žaidimai“ – aukščiausio lygio politinis trileris, įvilktas į fantasy drabužį. Tokio subtilumo ir sudėtingumo intrigų, taip meistriškai pavaizduotų užkulisio žaidimų pasaulio literatūroje dar reikėtų paieškoti. Sakoma, kad autorius pradėjo rašyti šią epopėją (kitaip nepavadinsi) įkvėptas Rožių karų – pilietinių karų, XVI a. vykusių dėl Anglijos sosto tarp Jorkų ir Lankasterių šeimų. Todėl ir jo fantasy žanrui priskiriamame romane elfų, nykštukų ir kitų netradicinių padarų nedaug: minimi tik iš Šiaurės speigų atsibastę, zombius primenantys Kiti ir keletas Rytuose per stebuklą išlikusių drakonų. Visa kita – purvini ir žiaurūs žmonės kaip istorinių nuotykinių romanų viduramžiuose. Iš tikrųjų tai ir yra istorinis nuotykių romanas, pabarstytas aitriais fantasy prieskoniais ir parašytas labai jau šiuolaikiškai: netausojant skaitytojo estetinių ir etinių jausmų, neideali-

zuojant absoliučiai nieko. Vien teigiamų ar vien neigiamų herojų čia nerasite, o kai kurie veikėjai spės iš nekenčiamų tapti mėgstami ir vice versa – tačiau kiekvieno jų elgesys, nuotaikos ar veiksmai turi aiškią ir logišką motyvaciją. Derėtų paminėti ir dar vieną, ypač sadistišką autoriaus pomėgį vis imti ir nudaigoti kokį nors svarbų personažą, kurį jau buvote spėję pamilti. O ir šiaip nuobodžiauti tikrai neteks – siužeto posūkiai tokie, kad galit nusisukti sprandą, dialogai gyvi, humoro, tiesa, savotiško, rūstoko, netrūksta. Romanas tikrai turėtų patikti ir nemėgstantiems fantastinės literatūros – jis, kaip, beje, ir J.R.R.Tolkieno kūriniai, peržengia žanro ribas ir tampa tiesiog literatūra, geromis knygomis, puikiai atitinkančiomis vieną pagrindinių savo paskirčių – perkelti skaitytoją iš mūsų pasaulio kitur, o drauge ir šio to išmokyti apie tą mūsų pasaulį.

2012.11.01 17:39:50

di izo ba su La an ėm er ke or ta va Sp dy

a ais as, ra alys kyau-

sura-

papildė tarsi iš toli atkeliaujantis tiksėjimas, o ketvirtoje – didžiausioje erdvėje – tiksėjimas buvo intensyviausias. Atidesnis klausytojas galėjo pastebėti, kad tiksėjimo greitis buvo 2 „tik“ per sekundę. Anot Emanuele’io, garsas šiame kambaryje leido pasijusti, tarsi būtum laikrodžio mechanizmo viduje, t. y. pastato širdyje, ir plaktum kartu su ja. Paskutiniame – tamsiajame – kambaryje tiksėjimas virsdavo tik tolimu aidu, išsisklaidančiu ypač žemo dažnio ūžesyje. Giorgio pridėtų: „Sapnas baigėsi, sugrįžk į realybę.“

bužiais negaila išmesti ir apsiginklavusi dažais, teptukais bei tinkavimo lopetėlėmis dirbau su Giorgio ir dar keliais pagalbininkais. Pagrindinis mūsų tikslas buvo viską nudažyti baltai ir izoliuoti erdvę nuo bet kokios šviesos. Konkrečiai mano darbas buvo dažyti uždengtų langų plokštes, tinkuoti bet kokius sujungimo plyšius ir vėl dažyti. Daug kartų, daug sluoksnių. Langai buvo aukšti ir dideli, todėl nemažai laiko praleidau ant pastolių. Darbas iš pradžių džiugino, paskui nusibodo ir ėmė varginti. Tada ir supratau, kokia didelė ta ekspozicijų erdvė ir kokia landi yra šviesa. Po darbo dienos jausdavausi keistai – išlindusi į lauką, apsvaigdavau nuo šviesos ir gryno oro. Tačiau jokios darbo sąlygos negalėjo nustelbti tų nuostabos akimirkų, kai Giorgio ėmė statyti lęšius ir aš sustingdavau išvydusi ant sienos ar grindų gyvus paveikslus. Judančius! Spalvotus! Toks cameros obscuros sukuriamas realybės atspindys buvo viena iš šios instaliacijos suvokimo galimybių, pati

paprasčiausia, kurią lengviausia paaiškinti ir suprasti. Neką mažiau reikšminga buvo tiesioginė garso transliacija iš bokšto laikrodžio mechanizmo, kurią įrengė garso menininkas Emanuele’is. Bokšto laikrodžio mechanizme buvo įstatyti du labai jautrūs mikrofonai, fiksuojantys ne tik paties mechanizmo skleidžiamą garsą, bet ir aplinkinį triukšmą. Būdamas ekspozicijų erdvėje galėjai išgirsti, kaip bokšte vaikšto ir kalbasi žmonės, kaip ant stogo nutupia paukščiai ar ūžia stiprus vėjas. Iš bokšto į ekspozicijų erdves garsas keliavo 37O metrų ilgio laidu, o patekęs į paskirstymo dėžę apačioje tam tikrais dažniais ir intensyvumu pasiekdavo lubose įstatytus stiprintuvus ir kolonėles. Kiekvienoje erdvėje garsas buvo skirtingas: įžengus į pirmąsias dvi, ausis pasiekdavo zvimbiantis ūžesys, trečiame kambaryje jį

Instaliacijos skaitymo ašys Be jau minėto cameros obscuros sukuriamų efektų patyrimo, kuris priverčia nustebti net kritiškiausią instaliacijos lankytoją, yra ir sudėtingesnių jos suvokimo galimybių. Giorgio pabrėžė, jog kiekvieno lankytojo patirtis yra vertinga instaliacijos interpretacija, todėl dirbdama registratūroje tapau savotiška patirčių kolekcioniere ir turiu pripažinti, kad buvo visko. Vieni tai suprasdavo kaip pramogą, galimybę panirti į sapną čia ir dabar, kiti viduje praleisdavo valandą ir išėję sakydavo: „Galėčiau čia būti visą dieną.“ Vieni atsiguldavo tarp medžių šešėlių ar plaukiančiame danguje, kiti ilgai klaidžiodavo tamsiajame kambaryje tarsi ieškodami išėjimo, tačiau iš tiesų išeiti visai nenorėdavo... Iš esmės šiose ekspozicijų erdvėse nėra nieko apčiuopiama – tai tušti balti kambariai, pripildyti keisto garso ir šešėlių. G.A.Calò kuriamos instaliacijos pasižymi intervencija į erdvę, gyvumu ir interakcija tol, kol jos veikia. Viena vertus, ši instaliacija yra savotiška šviesos ir tiesioginio garso sintezė, liudijanti laiko tėkmę. Pravėręs duris, tarsi patenki į kitą realybę, kuri iš tiesų yra ne kas kita kaip savotiškas pirmosios atspindys: eksponatais tampa paprasčiausi objektai už lango – medžiai, namai, debesys. Tačiau viduje jie virsta mistiškais fantazmais – priklausomai nuo šviesos intensyvumo ir paros meto kinta jų kontūrų ryškumas, o geriausiai laiko tekėjimą iliustruoja kaskart vis kitu greičiu slenkantis dangus. Kai akys priprasdavo prie tamsos ir garsas nebetrikdydavo, imdavo rodytis, kad erdvėje gyvena kokia nors nežmogiška sąmonė. Domėdamasis pastato istorija Giorgio atrado olandų mokslininko Pimo van Lommelio tyrimus, kuriais šis mėgino nustatyti, kaip ir kodėl klinikinę mirtį (angl. – neardeath experience) išgyvenę žmonės gali atsiminti tai, ką patyrė. Kas yra sąmonė – fizinė žmogaus savybė ar savotiška energija, mus gaubianti aura? Kaip veikia atmintis? Ar ji gali mirti? Tokie klausimai tapo dar viena Giorgio sukurtos instaliacijos skaitymo ašimi. Ją papildė viename koridoriuje pastatyti du stalai, ant kurių patiestos kardiogramos simbolizavo širdies plakimą, o tarp stalų paliktas tarpas – mirties būseną, kuri ištinka širdžiai nustojus plakti. Kūnui mirus, lieka tik sąmonė. Anot Giorgio, „visa tai, ką patiriame ir regime ekspozicijų erdvėje, sutelpa šiame plyšyje“. Tai, ką matai ir girdi instaliacijos viduje, kiekvieną akimirką kinta. Atėjęs antrąkart, niekada nepamatysi to paties, ką regėjai prieš tai. Tai reiškinys, kurį įmanoma dokumentuoti tik kaip savo paties patyrimo atsiminimą, tačiau tokių nuotraukų rodymas kitiems – tuščių lūkesčių burbulas. Taigi lankytojai sugrįždavo, kitą dieną ar savaitę, kitu paros metu, kitaip nusiteikę. Aš pati į ekspozicijų erdvę eidavau beveik kasdien ir viduje išbūdavau ilgai, kartais net po kelias valandas. Tai buvo galimybė kitaip pajusti esamąjį laiką, užčiuopti jį visomis savo juslėmis ir receptoriais. Prisijaukinau pasirodžiusias baimes, pastatą ir jo tuštumą, bėgančio laiko garsai tapo nauja tyla, kurioj gera būti. Kaip sapne. Kaip mirus.

Rašė: mb

Johnas Maxwellas Coetzee LĖTAS ŽMOGUS

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ IRENA DAUGIRDAITĖ. VILNIUS, „METODIKA“, 2012 M.

Iš karto prisipažinsiu – tai buvo mano pirmas perskaitytas J.M.Coetzee romanas. Todėl rašydamas galiu būti gan šališkas. Kodėl jo neskaičiau anksčiau? Na, kai kuriems autoriams turbūt turi ateiti tinkamas laikas – į juos ilgai atsimuši kaip į sieną, kol toje sienoje vieną dieną staiga atsiranda durys. Kol autorius tampa ir įdomus, ir suprantamas. Arba netampa toks niekada. J.M.Coetzee pagal nutylėjimą laikomas vienu geriausių pasaulio rašytojų (Nobelio premija taip pat šį tą reiškia), taip pat vienu mįslingiausių: jis nedalija interviu, nesirodo viešumoje ir nekomentuoja savo sukrečiančių kūrinių. „Lėtas žmogus“ – pirmasis rašytojo kūrinys po to, kai 2003 m. jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija. J.M.Coetzee paprastai rašo apie žmogų, patekusį į ribines situacijas, apie moralinio apsisprendimo svarbą ir sunkumą. „Lėtas žmogus“ – taip pat ne išimtis. Vienišą fotografą ir archyvarą Polą Reimentą, važiuojantį dviračiu, partrenkia automobilis, ir Polas netenka kojos. Tolesnis romano veiksmas – Polo bandymas susitaikyti su šia trauma. Vyras pasisamdo kroatę imigrantę, ją įsimyli ir, trokšdamas pabėg-

370_031.indd 19

ti nuo vienatvės, imasi globoti jos vaikus, įsivelia į visas tos triukšmingos šeimos problemas. Autorius lėtai ir neskubėdamas, ramiais, lygiais sakiniais vedžioja mus po vidinį Polo pasaulį ir nuosekliai parodo jo jausmų bei minčių virsmus ištikus nelaimei. Ir tai pašėlusiai įdomu. Tiesa, šią tipišką romano eigą kiek sujaukia paslaptingas personažas Elizabeta Kostelo – septintą dešimtį peržengusi rašytoja, dėl iš pradžių ne itin suvokiamų priežasčių imanti persekioti Polą. Štai tada viskas tampa trupučiuką padrika ir, nebijokime to žodžio, postmodernu. Tas postmodernumas nepatiko užkietėjusiems „tikrojo“ J.M.Coetzee gerbėjams ir jie knygą laiko ne itin pavykusia. Tačiau ji gera.

Lionel Shriver PASIKALBĖKIME APIE KEVINĄ

VERTĖ GABRIELĖ GAILIŪTĖ. VILNIUS, „ALMA LITTERA“, 2012 M.

Būna knygų, kurias atsiverti sunkia širdimi, žinodamas, kad dabar tavo, skaitytojo, nosį baksnos į visuomenės piktžaizdes ar kokį kitą nemalonų dalyką. Paprastai tokios knygos greit metamos šalin. Bet ši – išimtis. Nuo jos neįmanoma atsiplėšti. Skaitydamas L.Shriver romaną jautiesi kaip triušiukas, apšviestas pašėlusiai tavęs link skriejančio automobilio žibintais: žinai, kad šakės, bet pajudėt iš vietos negali. Daugelis esate matę filmą, bet drąsiai rekomenduočiau atsiversti ir knygą. Vien dėl kandaus Evos Kačadurian sarkazmo ir jos taiklių pastabų apie šiuolaikinę JAV visuomenę. Pasakojimas toks sodrus ir keliasluoksnis, kad ir matę filmą bei žinantys visas nemalonias autorės sugalvotas staigmenas patirs skaitymo malonumą. Taigi, susipažinkite: pasiturinti, laimingai ištekėjusi, įpusėjusi ketvirtą dešimtį Eva Kačadurian ryžtasi pastoti ir per vėlai suvokia nesanti pasiruošusi motinystei. Gimus sūnui ji iš visų jėgų stengiasi būti gera motina, tačiau mažasis Kevinas labiau panašus į Šėtono išperą, nei į mielą ir meilų baltapūkį mažąjį amerikietį. Eva, dėl motinystės atsisakiusi darbo ir ankstesnio gyvenimo, nesugeba užmegzti ryšio su sūnumi ir grimzta į melancholiją, o uždaras, niūrus ir ciniškas Kevinas

augdamas vis išradingiau ją terorizuoja. Kol galop tarp motinos ir sūnaus tvinkusi įtampa prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse. Kevinas padaro siaubingą dalyką. Taip, tai tamsi knyga, joje laužomas ir vienas paskutinių literatūroje retai laužomų tabu: vaizduojama motina nemylinti, nemėgstanti, net nekenčianti savo vaiko, savo sūnaus. Taip, skaitant dažnai norėsis tą nemylimą sūnų prismaugti pačiam, o kartu gerokai padaužyti per galvas ir kitiems šios kruvinos dramos veikėjams. Bet knygą verta skaityti: dėl puikios šeimos gyvenimo studijos, dėl satyriško JAV visuomenės vaizdavimo, dėl puikaus autorės stiliaus ir dėl to, kad tai tiesiog gera literatūra.

2012.11.01 17:40:00

kinas koncertai

Rašė: Inga Norkė Nuotraukos: organizatorių archyvo

Rašė: Mindaugas Bundza Nuotraukos: organizatorių archyvo

20 //

370_031.indd 20

>> išklotinė

SCANORAMA: Muzika – mano narkotikas! „Aš esu Kasparas Hauzeris. Muzika – mano narkotikas!“ – sako labiausiai nučiuožęs ir paslaptingiausias šių metų „Scanoramos“ herojus K.Hauzeris. Italų režisieriaus Davide’o Manuli filmą „Legenda apie Kasparą Hauserį“ sunku apibūdinti. Tai filmas be žanro, pastovios formos. Tai lyg technovesternas. Tai lyg kinematografinis chameleonas.

ientisa perauklėjimo šiuolaikiniame pasaulyje metafora. Pateikta šiuolaikiškai, estetiškai. Groja muzika. Technomohikanas Vitalic varijuoja garsais ir savaip interpretuoja disco. Paplūdimy šoka pusnuogė moteris. Šalia vyras su skrybėle juda neįtikimai mažai, bet visiškai į taktą. Ant tiltelio pasirodo moteris tinklinėmis kojinėmis ir nertiniu ant kūno. Yra kadras, kur stambiu planu rūko Vincentas Gallo. Aiškiai matyti jo barzda, kaip jis spjaudosi tabaku ir dairosi į šonus. Paskui labai norisi rūkyti. Taip režisierius D.Manuli filosofiškai žvelgia į K.Hauzerio istoriją. Pasak legendos, 1828 m. Kasparas mistiškai atsirado Vokietijos miesto Niurnbergo gatvėse. Jis sunkiai kalbėjo, nes iki tol buvo visiškai izoliuotas nuo visuomenės. Kasparo istorija labai paini – tei-

KAI KALBA N p.BRÖTZMANNAS, „VDU JAZZ JUNGTYS“ KVIEČIA KLAUSYTI

uo 2008 m. Kaune vykstantis festivalis „VDU Jazz jungtys“ – tai aktualaus džiazo platforma, kurioje pristatomos esminės šio muzikos žanro vystymosi kryptys.

gi de ku jo bu „ gy lių ko yra rė re D. B sia XX so by su Ly A da sa

– lab ka ta –V ku rio dy m

Jaunų bei iniciatyvių žmonių kuriamas ir palaikomas festivalis seka paskui žanrus, tad sceną suteikia retai Lietuvoje skambantiems free ar avant-garde stiliams, taip pat kartu ieško naujų muzikos pateikimo klausytojams formų. Dėl tokio atvirumo festivalyje „VDU Jazz jungtys“ jau pasirodė tokie muzikantai kaip Kenas Vandermarkas, Mikko Innanenas, Liudas Mockūnas, Stefanas Pasborgas ar Arkadijus Gotesmanas. Suprasdami festivalį ne tik kaip momentinį muzikinį veiksmą, „VDU Jazz jungčių“ organizatoriai pristato diskusijas ir meistriškumo kursus, rengia koncertus ir nevykstant festivaliui – taip aktualaus džiazo ritmu mėgautis siūloma kuo platesnei auditorijai. Šie metai festivaliui – ypatingi: 5 metų jubiliejų kartu minės L.Mockūnas, Dovydas Stalmokas, Arnas Mikalkėnas, „Trio Angel“ (Danija, Norvegija), Martas Soo (Estija), Howardas Riley (Didžioji Britanija), Charlesas Gayle’as (JAV), A.Gotesmanas, Tomas Razmus ir daugelis kitų. Tačiau festivalio ašimi šiais metais taps „Peter Brötzmann Chicago Tentet“. Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio Peteris Brötzmannas (g. 1941 m.) apie save sugebėdavo suburti stipriausius free džiazo muzikantus ir formuoti įspūdingus, neįprastai didelius muzikinius ansamblius. „Chicago Tentet“ – vienas naujausių P.Brötzmanno projektų, į vieną vietą surinkęs tokius improvizacinės muzikos grandus kaip Matsas Gustafssonas, K.Vandermarkas, Fredas Lonbergas-Holmas, Joe McPhee, Paalas Nilssenas-Love ir daugelį kitų, per 15 kolektyvo gyvavimo metų grojusių kartu. „Peter Brötzmann Chicago Tentet“ ir šiandien yra aukščiausio lygio muzikantų susitikimas formuojant improvizuotas garso skulptūras; scenoje susilieja įvairios kultūros (kolektyve groja muzikantai iš JAV, Vokietijos, Švedijos, Norvegijos ir t. t.), o šią dėlionę savo patirtimi ir talentu suvaldo P.Brötzmannas. Su tenteto lyderiu kalbamės apie free džiazo istoriją, priežastis ir padarinius.

2012.11.01 17:40:21

ai leai go tol meei-

tus. Kur jis buvo iki šiol? Kaip sugrįžo gyvas? Kas jis – naujasis mesijas, karalius ar niekingas apsimetėlis? K.Hauzerį reikia, tiesiog būtina perauklėti ir išmokyti būti didžėjumi. Pagrindinį herojų vaidina berniukiškų veido bruožų aktorė Silvia Calderoni. Moteris. Beveik visą filmą ji šoka iki pusės nuoga ir stovi prie didžėjaus pulto. Kino kritikai linkčioja galvą girdami filmą ir prisimena disco, motociklus, skraidančias lėkštes ir V.Gallo. Jis filme įkūnija du personažus – Šerifą ir Baudėją. Šerifas – angliškai kalbantis barzdotas taikdarys. Baudėjas – itališkai kalbantis ir baltai apsirengęs vyriškis, dulkių pilname mieste važinėjantis motociklu. Filmo recenzijose pabrėžiama, kad V.Gallo šiame filme – nerealus. Jo filosofiniai pamokymai, taiklus, neretai net ir absurdo ribas peržengiantis humoras. Ypač laisvai liejasi jo dialogai apie gyvenimo prasmę su kunigaikštie-

ne, kurią vaidina Claudia Gerini, ir kunigu (akt. Elisa Sednaoui). Po premjeros Roterdamo festivalyje nespalvotą, beveik iki tobulumo nugludintą filmo paveikslą matę žiūrovai pavadino jį „desktopiniu“. Kone kiekvieną kadrą būtų galima dėti ant kompiuterio darbalaukio. Šriftai, žodžiai, iliustracijos – viskas sulipdyta į vieną siurrealistinę visumą. Ir, žinoma, muzika, kurią prisimeni kiekvieną kartą, kai išgirsti pavadinimą „Legenda apie K.Hauzerį“. Žmogų, kuriam muzika – narkotikas. Požiūrį keičiančius filmus Europos šalių kino forumas „Scanorama“ rodys lapkričio 8–25 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Ko dūzgia šiuolaikinio šokio šokėjai?

šokis

giama, kad greičiausiai jis buvo Badeno princo sūnus, sosto paveldėtojas, kuris atsirado tik šešiolikos metų. Apie jo egzistavimą niekas nežinojo, kur jis buvo iki tol? „Kai prisilieti prie trumpo K.Hauzerio gyvenimo istorijos, taip trūksta detalių, kurios paaiškintų, kas iš tiesų įvyko, kad dažniausiai iškylantys žodžiai yra „mįslė“, „paslaptis“. Tačiau aš norėčiau pridėti dar du žodžius – „siurrealu“ ir „kliedesys“, – sakė režisierius D.Manuli. Būtent to režisierius ir pridėjo. Naujausiame filme Kasparas grįžta ne į XIX, o XXI a. salą. Paslaptingai dingęs salos sosto paveldėtojas grįžta... kitoks. Nebylus ir gležnas. Elgiasi keistai, net absurdiškai. Tarsi idiotas, tarsi šventasis. Lyg būtų iš kito pasaulio. Ausinių nenusiima net trumpam ir juda, lyg klausytųsi techno. Septyniems salos gyventojams jo mįslė jaukia pro-

Rašė: Anastasija Dichtiar Nuotraukos: Editos Grėbliūnaitės

ata muriogė da ą. nėra inrzroi.

„Tas dūzgimas kažką reiškia. Toks dūzgiantis dūzgimas be niekur nieko nedūzgia“, – parašyta Aleno Aleksandro Milne’o knygoje „Pūkuotuko pasaulis“. Tas dūzgimas šįkart reiškia ketvirtus metus organizuojamą šiuolaikinio šokio festivalį „Bičių sąskrydis‘4“. Ir jokio saldumo, jokio medaus nebus, kaip sako organizatoriai. Tik tai, kas artima ir svarbu kūrėjams, net jei ir aštru. Vadinasi, lapkričio 17 ir 18 d., vakarams jau prisimerkus, šoks ne tik lapai. Menų spaustuvėje galėsite pamatyti žinomų Lietuvoje šiuolaikinio šokio choreografų sukurtų spektaklių, jų ištraukų bei eskizų. Šiemet scenoje suksis Petro Lisausko ir Sauliaus Bareikio duetas, choreografė Jekaterina Deineko, klasikinio ir modernaus šokio kolektyvas „Polėkis“ bei kiti. Vyks ir šokio seminarai. „Bičių sąskrydis‘4“ taip pat laikosi savo pirminės idėjos vienoje scenoje leisti susitikti įvairių kartų ir krypčių šiuolaikinio šokio kūrėjams bei atlikėjams. Todėl, be jau išvardytų žinomesnių vardų, šokio kompozicijas scenoje pristatys ir jaunosios kartos kūrėjai – nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokiniai ar Kauno choreografijos mokyklos atstovai. Organizatoriai žada, kad scenoje netrūks eksperimentų ir įvairių menų sintezės. Daugiau informacijos dūzgia adresu www.biciusaskrydis.lt.

– Viena jūsų kuriamos muzikos interpretacijų teigia, kad ji labai buvo paveikta to, ką galima pavadinti vokiškuoju pokario kaltės jausmu. Ką manote apie tai, ar tokia interpretacija įmanoma? – Visų pirma, manau, tai šioks toks nesusipratimas: nežinau, iš kur tai ištraukėte. Žinoma, gimiau ir augau žiauriu karo ir pokario laikotarpiu, tad tai mane kaip žmogų formavo. Tačiau bandyti atrasti tiesioginį ryšį tarp šios patirties ir muzikos, mano manymu, būtų gana kvaila.

– Tad galima spėti, kad savo muzikos nelaikote nei politiniu, nei socialiniu pareiškimu? – Ne. Šie dalykai pernelyg paprasti, palyginti su muzika. Žinoma, muzikanto buvimas scenoje jau yra ar gali būti suvokiamas kaip pareiškimas, ypač kai grojama prieš auditoriją. Tačiau bandyti visa tai sujungti į konkretų, sakykime, politinį pareiškimą… To aš nedariau net septintajame dešimtmetyje.

– Jeigu kiekvieno muzikanto tokia skirtinga istorija ir nuomonės apie aplink vykstančius procesus, kaip įmanoma visa tai sujungti ir groti kartu? – Mus sujungia muzika ir meilė groti kartu. Pavyzdžiui, J.McPhee, kuris yra kone tokio pat amžiaus kaip aš, turi ilgą juodaodžio muzikanto istoriją ir didelę patirtį Jungtinėse Amerikos Valstijose, o aš – baltaodžio pokario Vokietijoje: žinoma, yra gana didelis skirtumas. Tačiau yra dalykų, kurie mus sujungia, – meilė muzikai, grojimui, klausymui. Jaunesni vyrukai – na, kai kuriems jau po keturiasdešimt – turi savo patirtis Švedijoje, Naujoje Anglijoje ir kt. Muzikai, ypač džiazo, nereikia net kalbos – grojant atsiranda pagarba ir vienas kito supratimas. – O kokie yra šios jungties būdai? K.Vandermarkas, pavyzdžiui, savas kompozicijas rašo įprastai – natomis. Tačiau jūs tentetui atnešate grafines partitūras... – Tentetui nebenešu jokių partitūrų – jau kurį laiką esame nusprendę groti tik improvizacinę muziką. Žinau, kad K.Vandermarkas kuria, rašo muziką, paskui tai repetuoja ir t. t. Jeigu jam to reikia – puiku, tačiau aš to nebenoriu. Artimiausią ryši jaučiu su Joe (McPhee – red. past.), nes jis perėjo iš esmės tą patį mokymosi groti procesą, kaip ir aš, mes pažįstame tuos pačius žmones; jis praleisdavo ir vis dar praleidžia daug laiko Europoje, jaunystėje klausėmės tų pačių atlikėjų – Duke’o Ellingtono, Counto Basie, ankstyvojo Johno Coltrane’o, vėlyvojo Miles’o Daviso... Taigi ta pati informacija, ta pati meilė muzikai. Tačiau yra ir kitų šaltinių bei prieigų. Pavyzdžiui, mūsų violočelininkas F.Lonbergas-Holmas turi klasikinį išsilavinimą, domisi šiuolaikine muzika, „rimtąja“ jos dalimi, bet tai nereiškia, kad su juo negalima improvizuoti. Noriu pasakyti, kad yra daug prieigos būdų, tereikia tarpusavio pagarbos ir supratimo.

370_031.indd 21

2012.11.01 17:40:41

teatras

>> išklotinė

Rašė: Aurimas Minsevičius Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo

Režisierius Artūras Areima ir šeši aktoriai rinkimų agitacijų apsuptyje užsuko savo rinkimų kampaniją – spektaklį „Julijus Cezaris“ pagal Williamą Shakespeare’ą, pristatytą Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre. Ne bet kada, o per pačią rinkimų beprotybę. A.Areimos partiją drąsiai galima pavadinti judėjimu „Bl...“, bet gal susilaikykime nuo tokio griežto kategoriškumo ir tiesiog pakalbėkime su pačiu režisieriumi.

Geriau durnyne būti Napoleonu negu eiti į politiką į Vokietiją ar dar   kur nors, tiesiog pabendrauti su pačiais savimi.

– Kodėl sumąstei „Julijų Cezarį“ skrosti būtent per politinę prizmę? – Tiesiog norisi pažvelgti į tai, kaip šiandien atrodo mūsų politinis pasaulis, ir parodyti visišką jo pseudizmą. Pusė žmonių balsuoja, pusė nebalsuoja. Nebalsuojantys kalba daugiau negu balsuojantys. Pusė balsuojančių balsuoja aklai. Užtenka kokio nors užrašo apie didesnę minimalią algą, ir tai juos sužavi. O finalas visada yra nesąmonė. Tada visi nusiviliame. Bandome diskutuoti, tačiau diskusija vyksta tik naujienų portaluose ir tik kokią savaitę. Viską pamirštame, toliau sau gyvename ir sakome: kaip viskas blogai. Bet nekeliame jokių klausimų. Svarstome tik tada, kai prasideda rinkimų akcijos. Todėl ir norėjosi imtis šios politinės abstrakcijos ir kelti klausimą žiūrovams: ar nėra ko nors panašaus mūsų politikoje ir ar mes patys neatrodome panašiai? Spektaklyje žiūrovų juk per prievartą nelaikome. Čia tik išsigalvojimas, kad negalima išeiti iš spektaklio. Jeigu žiūrovui nepatinka, jis gali atsistoti ir išeiti. Juk Brutas (aktorius Tadas Gryn) kreipiasi į žiūrovus klausdamas, ar kas nors prieštarauja. Niekas neprieštarauja. Taip viskas ir užauga iki visiško debilizmo. Todėl ir norisi parodyti, iki ko mes priėjome. – Scenoje – šeši aktoriai. Turėjai galvoje kiekvienam jų po konkretų atitik-menį Seime? – Ne, to neturėjau galvoje. Kaip žmonės turi bendrų bruožų, taip ir politikai turi tam tikrų bruožų. Visada yra toks, yra anoks, yra kitoks ir yra va toks. Tai normalu. Ne veltui yra posakis: „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa“ – juk egzistuoja toks Kaska (Daumantas Ciunis). Kas nors visada maivosi – kaip Brutas. Kas nors dedasi esąs pernelyg protingas ir mėgina visus vesti pirmyn – kaip Kasijus (Tomas Rinkūnas). Kas nors būna šalia, nes tai irgi patogu – kaip Antonijus (Tomas Kliukas). Kas nors visada yra auka, o auka tampa tas, kuris vadovauja – Cezaris (Tomas Stirna).

– Oktavijaus vaidmuo sugalvotas kaip viduriukas tarp dainuojančio politiko ir pernelyg homofobiško politiko, atvirai visur įžvelgiančio gėjų („pederastų“, kaip sako pats Oktavijus) įtaką ir kaltę? – Seime yra daugybė veikėjų, kurių  niekas nežino. Yra muzikantų, aktorių, šiaip šou žmonių. Jie be galo maži žmogeliai, turintys tą mažumo kompleksą, kuris anksčiau ar vėliau išlenda. Kai gauni kiek per daug valdžios, tuomet

– Spektaklyje vartojama nemažai necenzūrinių kreipinių. Ar gyvenime pačiam dažnai tenka ar bent norisi ką nors pasiųsti taip toli? – Ne. Man norėjosi parodyti, kad nuo tų keiksmų jau darosi šlykštu. Vemti verčia. Net man pačiam žiūrint nemalonu, bet reikia kaip nors iškelti pačią problemą. Visuomenėje juk labai plačiai paplitę tie visi keiksmažodžiai. Kartais sunku ką nors pasakyti be b, nes šitas žodis labai daug pasako. Dažnai daug daugiau nei penkiolika kitų epitetų. – Visą spektaklį turbūt galima suprasti kaip vieną didelį koncentruotą tavo bl apie susidariusią situaciją? – Galima ir taip suprasti. – Ir pabaigoje toks daugiau nei ironiškas klausimas – paties į politiką netraukia? Juk ten net statyti „Julijaus Cezario“ nereikėtų, visuomet būtum tarp pasipuošusių Cezarių, Kasijų, Antonijų. Gal netgi pavyktų jiems diriguoti ir ką nors pakeisti. – Ten ir statyčiau tik „Julijus Cezarius“. Tai amoralu. Turėtų man labai daug ką išoperuoti, kad sumąstyčiau ten eiti. Juk dar suvokiu aplinką, jaučiu šiokį tokį savikritiškumą. Užsiimti tokiais dalykais tai tas pats kaip durnyne save vadinti Napoleonu. Kol kas to tikrai nesinori. Nors gal geriau durnyne būti Napoleonu. Ten bent jau kolegos konkretūs ir aiškūs, supranta vieni kitus: vienas Čerčilis, kitas dar koks nors veikėjas. Su jais gali bandyti ieškoti bendros kalbos. Politikoje visi įsitikinę, kad ką nors keičia. Toks susireikšminimas turi dingti – aš politikas, todėl aš vadovausiu. Jie iškreipia apibrėžtį – juk jie yra valstybės tarnautojai, todėl tarnauja valstybei, o ne valdo ją. „Mes tarnautojai? Ne, mes valdytojai. Mes viską valdom. Mes valdom jus. Netgi medžius valdom, kuriuos reikia iškirsti, kurių nekirsti“, – jie kišasi netgi į gamtą. Užsiima sau Dievo poziciją. Požiūris turi keistis. Reikia pradėti galvoti, kaip visa tai įgyvendinti, o ne kaip save pademonstruoti.

Visuomenėje juk labai plačiai paplitę tie visi keiksmažodžiai. Kartais sunku ką nors pasakyti be b, nes šitas žodis labai daug pasako. Dažnai daug daugiau nei penkiolika kitų epitetų.

ir prasideda: „Aš suvokiau savo vaidmenį, todėl dabar būsiu imperatorius, o jums visiems bus piz  .“ Aišku, galime nesunkiai suprasti, ką jis atspindi ir kas pas mus visus pe vadina ar absurdiškai dalyvauja tuose paraduose. Bet tiesioginės nuorodos į tam tikrą politiką nedarau. Vienam žiūrovui gali priminti vieną veikėją, kitam kitą. Tai ir yra įdomu. – Prieš premjerą nufilmavote porą filmukų prie prezidentūros ir Vyriausybės. Čia tų rūmų poniai ir ponams adresuojate spektaklį, ar šiaip toks fonas tiesiog tiko? – Taip, adresuojame jiems. Dar turėjome filmuoti prie Seimo ir galų gale – prie ligoninės, tačiau tiesiog neužteko laiko. – Kodėl prie ligoninės? – Norėjosi nuvesti ten, kur jie ir turėtų apsilankyti.

Artūras Areima

– Į Naująją Vilnią? – Jiems reikia pasitarti. Nereikia važiuoti tartis su kanclerėm

2012.11.01 17:40:59

Recenzavo: Goda Dapšytė Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo ir teatrų archyvo

„IŠĖJIMO NĖRA“ ŽIŪRĖKITE GRUODŽIO MĖNESĮ

MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)

Jau beveik dešimtmetį programa „Atvira erdvė“ suteikia galimybę jauniesiems scenos menų kūrėjams debiutuoti ir eksperimentuoti Menų spaustuvės erdvėse. Naujausias šios programos projektas – Klaipėdoje režisūros studijas baigusio Igno Basijoko spektaklis „Išėjimo nėra“ pagal to paties pavadinimo egzistencialistinę Jeano Paulio Sartre’o pjesę. Trumpai tariant, situacija tokia: pragare, kuris tėra vienas uždaras kambarys, atsiduria Eglės Špokaitės Inesė, Monikos Alseikaitės Estelė ir Pauliaus Valaskevičiaus Garsenas (tarp jų formuojamas netradicinis tariamos meilės trikampis) ir po truputį jie supranta, kad „pragaras – tai kiti žmonės“. Išsikėlęs nemenką užduotį – interpretuoti komplikuotą filosofinę pjesę – jaunasis režisierius, deja, patrūko. Sceninis vyksmas virsta visišku absurdo teatru buitiniu, o ne aukštojo žanro požiūriu. Jį stebėti įmanoma tik E.Špokaitės dėka, kuri kartkartėmis sugeba ištempti atskiras scenas. Nesmagu pliekti tik pradedančius kūrėjus, tačiau tenka pripažinti, kad režisūriniai I.Basijoko sprendimai – primityvūs, formuluojamos išvados – tiesmukos, o provokuoti turintys spektaklio momentai kelia juoką. Rekomenduojama norintiems įsitikinti, kad „pragaras – tai kiti“ (šiuo atveju, veikiantys scenoje), ir kūrybinės grupės draugams bei artimiesiems. Nerekomenduojama vertinantiems J.P.Sartre’o kūrybą ir mėgstantiems kokybiškai leisti laiką.

„TIKSINTI BOMBA“ ŽIŪRĖKITE LAPKRIČIO 9, 27 D.

„NUOSPRENDIS – METAMORFOZĖ“ ŽIŪRĖKITE LAPKRIČIO 22, 23 D.

OKT STUDIJOJE (Ašmenos g. 8, Vilniuje)

Naujajame OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklyje, režisuotame Pauliaus Ignatavičiaus, garsusis Franzo Kafkos personažas Gregoras Zamza nevirsta vabalu, kaip kad autorius užrašė „Metamorfozėje“, o tiesiog užsidaro ilgam savo kambaryje dėl nežinomų priežasčių. P.Ignatavičiaus interpretacijos sumanymas įdomus – XX a. pradžios „Metamorfozę“ priartinti prie šių dienų realybės, kitaip tariant, pateikti Josifo Baliukečiaus kuriamo Zamzos diagnozę – depresija. Tačiau iki galo šio sumanymo įgyvendinti nepavyksta, nes spektaklyje nuo konkretaus gyvenimo vis nukrypstama į abstrakčius svarstymus. Tad galiausiai noras žmogaus metamorfozę parodyti kaip sudėtingą vidinį virsmą ir jo išprovokuojamą konfliktą su artimaisiais, vengiant Kafkos siūlomo siužeto posūkio, ima panėšėti į mėginimą nekalbėti apie vidury kambario įsitaisiusį rožinį dramblį. Dar vienas įdomus niuansas, kad atlikti Tėvo vaidmenį režisierius pakvietė savo paties tėvą – Eugenijų Ignatavičių. Sąmoningai nenušlifuota E.Ignatavičiaus vaidyba suteikia spektakliui savito žavesio, tačiau tvirtesnių režisūrinių sprendimų stoka trukdo tvirtai šio personažo dramaturginei linijai. Režisierius, regis neapsisprendžia, kuri – tėvo ar sūnaus linija – jam svarbesnė, tad jis pabrėžia tai vieną, tai kitą ir taip kiek klaidina publiką. Dėl to nukenčia ir spektaklio kuriamos prasmės. Rekomenduojama besidomintiems netikėtomis literatūros klasikos interpretacijomis, norintiems išvysti scenoje kartu vaidinant tėvą ir sūnų (Gregoro Zamzos vaidmenį kuria ir pats režisierius P.Ignatavičius). Nerekomenduojama neskaičiusiems F.Kafkos „Metamorfozės“ ir nelinkusiems vakarui teatre rinktis jaunų režisierių bandymus.

MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)

Naujausias režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Tiksinti bomba“ pagal kanadiečių dramaturgo Michaelio Lewiso MacLennano dešimtajame dešimtmetyje sukurtą pjesę nagrinėja homoseksualumo ir AIDS problemas. Tačiau spektaklis nei nepatogus, nei provokuojantis ir net kiek pavėlavęs. Taip, net ir šiandien mūsų visuomenėje vyrauja netolerancija seksualinėms mažumoms, o apie AIDS kone visai nešnekama, ypač teatre. Tad pati spektaklio tema – sveikintina. Tačiau spektaklyje pateikiama situacija pernelyg nutolusi laike ir erdvėje nuo šiandienos, kad priverstų suklusti, o didaktiniu tonu beriami faktai apie mūsų amžiaus marą bei perspėjimai dėl nesaugaus sekso pavojų kelia šypseną. G.Varno spektakliams būdinga maksimali estetizacija (scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius) ir grakšti poetinė teatro kalba. Tačiau šio spektaklio atveju simbolistiniai akcentai nepakylėja spektaklio į aukštesnį lygmenį, o atvirkščiai – bloškia jį bent dešimtmečiu atgal. Viena vertus, norėtųsi išskirti itin nuoširdžiai Eimučio Kvoščiausko kuriamą nuo AIDS kenčiančio gėjaus Adamo vaidmenį: jo dėka spektaklis kartkartėm įgyja sveikos ironijos ir humoro prieskonių. Tačiau, kita vertus, spektaklyje jis pateikiamas kaip vadovėlinis kenčiantis gėjus, o teigiant jo kitoniškumą paaukojamas bendražmogiškumas. Rekomenduojama vis dar nežinantiems, kas yra ir kaip plinta AIDS, paauglių ir vyresnio amžiaus asmenų edukacijai. Nerekomenduojama ieškantiems aktualaus teatro.

„VISU GREIČIU ATGAL!“ ŽIŪRĖKITE LAPKRIČIO 7, 21 D.

VALSTYBINIAME VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE (Gedimino pr. 22, Vilniuje)

LAPKRIČIO 7, 21 D.

„GIRSTUČIO“ SALĖJE (Kovo 11-osios g. 26, Kaune)

„Laimingi žmonės“ lekia „Visu greičiu atgal!“ ir pristato Arvydo Lebeliūno režisuotą spektaklį pagal šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Pierre’o Notte’o pjesę. Neringos Varnelytės ir Larisos Kalpokaitės čia įkūnijamos seserys, kremavusios motiną ir susipylusios ją į sausainių dėžutę, pavagia keleivinį autobusą ir leidžiasi per Prancūzijos provincijas, ieškodamos nežinia kur palaidoto tėvo kapo. Pakeliui, apdaužydamos kelias dešimtis pakeleivingų mašinų, jos kalbasi, pykstasi, gailisi, kaltina, juokiasi ir alpsta. Taip, tiesa, dar dainuoja, ir gana nemažai. Kitaip tariant, tai lengvo žanro komedija, balansuojanti tarp kabareto ir teatro vaikams. Rekomenduojama lengvų pramogų mėgėjams, scenos menui nekeliantiems aukštų reikalavimų, taip pat šių aktorių TV kūrybos gerbėjams. Nerekomenduojama melomanams, nes garso takelis gali pažeisti bent kiek pralavintą klausą (kompozitorius – Saulius Šiaučiulis) ir iš teatro besitikintiems daugiau nei iš TV ekrano.

370_031.indd 23

2012.11.01 17:41:21

Rašė: Sandra Kliukaitė

Šį kartą ant lentynos yra penki lietuviški daiktai, taip pat du Danijoje pagimdyti ir viena gražuolė iš Honkongo – atnaujinta vintažinė fotokamera „Diana“. Taip pat turime įdomių lietuviškų marškinėlių, sienų lipduką debesį (iš kurio dar ir lyja), dovaną dizaineriui, gražių batų, gražių auskarų ir kitų akis masažuojančių eksponatų. ...... ..................... .. .

.....

„Eva Solo“ gaublys dizaineriui DANIJA

KAINA 49,90 EURO (APIE 173 LITUS) Kai „Mados infekcija“ visai ant nosies, geresnės dovanos draugui dizaineriui ar siuvėjui nė nesugalvosi... Po stikliniu gaubliu eksponuojamas metras, žirklės, žalių siūlų ritė su adata ir viską atlaikantis metalinis antpirštis.

Sienų lipdukas „Cloud“ DANIJA

KAINA 44,50 EURO (APIE 158 LITUS) Lietingą lapkritį į lietų nebūtina žiūrėti liūdnai. Išsikerpi lašus, užklijuoji, kur patinka ir kaip patinka, o ant debesies rašai tai, kas patinka. Naglis Šulija ant savo kambario sienų tokį lipduką tikrai klijuotų. Geros dienos!

evasolo.com

ferm-living.com

K.Rimdžiaus kolekcija „Autumn hunter“ LIETUVA

lomography.com

decolte.com

Svajonių jaunikis iš „Laukės fabrikėlio“ LIETUVA

KAINA NUO 34 LITŲ Neirzlus, nebamba ir visuomet savo vietoje! Atrodo, svajonių jaunikaitis su dideliais ūsais ir didele širdimi kviečia ne tik pasivaikščioti, bet ir į pasimatymą... Linksmų, rankų darbo segių autorė Lina Laukė sako, kad jos darbai skirti mylintiems gyvenimą.

M.Stanevičiaus batai „boc’caro“ LIETUVA

KAINA 700 LITŲ Sukurti šiuos batus įkvėpė 4-ojo dešimtmečio aristokratai ir savimi pasitikintys dendžiai. Standi poliruota metalo spalvos oda priekyje, juoda sumoderninta klasikinė bato forma – tai novatoriškas požiūris į šių laikų daug dirbantį ir keliaujantį vyrą. Batai tinka ir prie džinsų, ir prie kostiumo. boccaro.lt

Raimundo Adžgausko nuotr.

Juostinis fotoaparatas „Diana F+ Sahara“ HONKONGAS KAINA 99 EURAI (APIE 343 LITUS) Legendinė 7-ojo dešimtmečio „Diana“ sugrįžo nauju pavidalu! Šį kartą lomokameros kūrėjus įkvėpė Sacharos dykuma. Stilinga (ir dar fotografuojanti) įvaizdžio detalė puikiai tiktų kabėti kupranugariui ant kupros, bet gražiau atrodo žmogui ant kaklo. Puikus daiktas keliaujant į Egiptą – nepadarys gėdos prieš vietinius, o Europoje visiems sufleruos, kad esate kietas.

KAINA 199–799 LITai Pirmoji Kęsto Rimdžiaus moterims kurta kolekcija „Autumn hunter“. Stilistas sukūrė itin kokybiškų audinių drabužius: lapės spalvos odinį sijoną, mažą juodą suknelę, plačias vilnos kelnes, samaninį paltą su pelerina ir kt. Kolekcija „Autumn hunter“ yra labai nedidelio tiražo ir bus nuolat pildoma naujais gaminiais. Drabužių ieškokite „Decolte boutique“, Stiklių g. 6, Vilniuje.

fabrikelis.blogspot.com

Marškinėliai „Moss t-shirt“ LIETUVA

KAINA 23 EURAI (APIE 80 LITŲ) Nauji marškinėliai iš dizaino cecho „Labàdienà“. Baltos kaip pienas spalvos, su gilia, šilkografijos būdu išmarginta kišenėle, kuri užsegama ypatinga medine sagute „à“. Tinka ne tik Kate Moss, tinka visiems. labadiena.eu

370_031.indd 24

Auskarai „Owl Eyes“ LIETUVA

KAINA 80 LITŲ Visiška naujiena studijos „Daili“ kūryboje – mistiška auskarų serija „Owl Eyes“. Šiam rudeniui ir Helovinui dizaineriai Laura ir Viktoras Dailidėnai siūlo stiklinius auskarus, kurie švyti tamsoje. Menininkai jiems sukūrė ir specialią pakuotę! daili.lt

2012.11.01 17:41:44