370 Nr. 109

2021 gruodis #109

EVGENYA REDKO: KŪRYBA MAN PRILYGSTA TERAPIJAI RAPOLAS GRAŽYS: NUO KOSMINIŲ AKMENŲ IKI LAVOS LAŠŲ

UŽTAGINKIT! KĖDĖ PABAISA, KITI ŽAIDIMAI IR EILĖRAŠČIAI

Auros Skulskytės nuotr.

PAMOKOS IŠ ROMOS

#109 NUMERIO BENDRADARBIAI:

PAMOKOS IŠ ROMOS

JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

Rašė Dovydas Kiauleikis

P

asidaviau darbostogų madai ir lietuvišką lapkričio pilkumą iškeičiau į 30 dienų Amžinajame mieste. Romoje lapkritis, sako, irgi – pats prasčiausias mėnuo, nes daug lietaus, bet terasoje vieną dieną net ir pusnuogis dirbau, o mėnesiui baigiantis anksti temstančius vakarus pagražino įsižiebiančios šventinės girliandos. Pasidalysiu keliomis pastabomis iš miesto, į kurį veda visi keliai.

freepik.com iliustracija

GRETA SIRVIDAITĖ MENO DEGUSTATORĖ IR RAŠYTOJA

Apie Romą galima daug kalbėti, tad iškart einu prie išvados ir neišvengiamų palyginimų su gyvenimu mūsų platumose.

Roma yra apie senovę – šimtametė architektūra, nepajudinamos valgymo taisyklės, elegantiška, bet nuobodi gatvės mada. Taip norėjau rasti kokią hipsterišką kavinę, kur galėčiau kompiuteriu padirbėti, net Romos ekspatų grupėje paprašiau rekomendacijų, bet nieko panašaus į hurakanus ir raštines neradau. Čia valdo tratorijos.

O Vilnius ir apskritai Lietuva – apie šiuolaikybę. Instagramo įrašuose vis kas nors pakomentuodavo, esą kaip gaila, kad Lietuvoje neturime išsaugoję stilingų kavinių baldų ar dvarų. Aha, gaila. Bet čia mes turime tiek veržlumo, elektroninės pažangos, madingų žmonių, stilingų barų. Gyvenimo alkį. Roma – didinga praeitis, Vilnius – ateities nuojauta. Aišku, kad ir Vilniuje yra senovės, o Romoje – ultramodernių dalykų, bet man liko toks subjektyvus įspūdis apie visumą. Abu spektro kraštai yra nei geresni, nei blogesni. Taip tiesiog yra. Nėra ko nei mums, nei jiems liūdėti ar piktintis.

Bet yra kitas dalykas, kuris, norėčiau, kad pasikeistų. Romos didikai, popiežiai ir turčiai gražino(si) savo aplinką ne dėl užsieniečių, o dėl savęs, savo kaimynų, savo liaudies. Juk piligrimas ar su ryanairais atskridęs savaitgalio turistas atvyksta tik dienai ar dviem, o mes čia gyvename 365 dienas per metus. Jau taip pavargau girdėti (ir ypač skaityti socialiniuose tinkluose) komentarus apie tai, ką pagalvos užsieniečiai apie kokį dar vieną beveidį stiklainį ar eilinį postamentą kokiam kunigaikščiui, rašytojui ar skalikui. Pastebėjote, kad šis argumentas tapo kritikos pagrindu? Ką pagalvos užsieniečiai. Dzin tie užsieniečiai, sau juk aplinką kuriame – daugiau reikalaukime, įsitraukime, kurkime.

Roma tokia grande ir bella ne dėl to, kad Barberiniai ar Borgeziai galvojo apie gėdą prieš atvykėlius. Aišku, jie norėjo, kad pamatę jų rūmus, meno kolekcijas, fontanus ir marmurus visi aikčiotų, bet, neabejoju, pirmiausia jie tenkino savo poreikį gražiai gyventi.

Roma tokia grande, kad jų gatvių pavadinimų lentelėse krypčių nuorodos parašytos mažosiomis raidėmis. Pastebėjote? Sugalvojau, kad tai paryškina miesto grandioziškumą.

GIEDRĖ SKAITĖ RAŠYTOJA SKAITYTOJAMS DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖSTANKUVIENĖ TEATRO IR KINO HEROJŲ STEBĖTOJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Grandiozinių ateinančių metų jums. O dabar apie tai, ką jums parengėme išleisdami į platųjį pasaulį paskutinį 2021 m. numerį.

Su Evgenya Redko kalbėjomės apie kūrybą, albumus „Deivės“ ir „SOS“, feat‘us (bendrus kūrinius) su kitais atlikėjais ir artimiausius planus. „Pastebėjau, kad žmonės vis labiau vertina tikrumą ir nuoširdumą. Netgi jei muzikos pasaulyje yra daug dirbtinių žvaigždžių, didėja susidomėjimas raw atlikėjais, ir tai yra be galo gražu. Asmenybės ir muzika eina kartu“, – sako žinoma muzikos autorė ir atlikėja.

Rapolo Gražio meilė muzikai gimė vaikystėje, kai į jo rankas pateko elektrinė gitara, tačiau jis visada žinojo, kad tikrasis jo pašaukimas yra kurti funkcionalius, išskirtinai atrodančius daiktus. Taip atsirado „Lava Drops“ prekės ženklas, sujungęs dvi jo aistras – muziką ir dizainą. Šiandien Rapolas kuria unikalius muzikos instrumentus, kurie skirti nišinei rinkai, auditorijai – aukščiausio lygio muzikantams, muzikos pasaulio įžymybėms ir meno vertybių kolekcininkams.

Prieš kelis mėnesius jo sukurtas elektrinis smuikas, o dar prieš kelerius metus – elektrinė gitara laimėjo pasaulinį „Red Dot“ dizaino apdovanojimą. Tai bene aukščiausios prabos dizainerio įvertinimas.

Mūsų bendraautorė Deimantė parengė smagų straipsnį apie tai, kaip Naujieji buvo švenčiami tarpukariu. „Egzistuoja nuomonė, kad žmonės anksčiau buvo kuklesni. Tik ne tarpukariu! Prieš 100 metų mėgdavome švęsti ir šventėmis džiaugtis kur kas labiau nei šiandien. Vartant šventinius tarpukario laikraščių ir žurnalų numerius pasidaro net kiek pavydu, kaip laisvai ir žaismingai buvo organizuojami šventiniai renginiai. Žiemos švenčių proga buvo rengiami įvairūs baliai – nuo operos „Traviata“, labdaros vakarų iki teminių vakarėlių“, – rašo ji.

Paskutiniame 2021-ųjų numeryje aptarėme naujausius muzikos albumus, knygas ir spektaklius, filmus, parodas. Gero skaitymo ir iki susitikimo 2022-aisiais!

Viršelyje – muzikos autorė ir atlikėja Evgenya Redko.

Nuotrauka Auros Skulskytės Stilius Katrinos Knizikevičiūtės Plaukų stilius Dainiaus Gedgaudo Makiažas Gabijos Narušytės

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2021m. skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #109, gruodis, 2021 Reklaminiai straipsniai žymimi

Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Auros Skulskytės Stilius Katrinos Knizikevičiūtės Plaukų stilius Dainiaus Gedgaudo Makiažas Gabijos Narušytės

Po debiutinio Evgenyos Redko albumo „Deivės“ pasirodymo 2019-ųjų lapkritį gana greitai užklupo pandemija ir karantinas. Vis dėlto sėkmingai debiutuoti pandeminiai ribojimai nesutrukdė – klausytojai atrado Evgenyą ir jos su vyru Asi kuriamą muziką. „Tiesą pasakius, apie geresnį debiutą nė nebūčiau pasvajojusi“, – sako atlikėja. Su Evgenya kalbėjomės apie kūrybą, albumus „Deivės“ ir „SOS“, feat‘us (bendrus kūrinius) su kitais atlikėjais ir artimiausius planus.

– Pradėjai kurti būdama vos keturiolikos metų, tada savo muziką dėjai į „Soudcloud“. Kokios buvo tos savojo garso paieškos? Ar lengva buvo atrasti, apie ką yra ir kaip skamba E.Redko?

– Jau nuo pat pradžių mano muzikoje gy­ veno jautrumas, atvirumas, kartais – sun­ kios, bet tikros emocijos. Nuo pat pradžių kūryba mane gydė, buvo tarsi terapija. Mu­ zikoje visada galėjau būti savimi ir nežaisti pagal jokias taisykles. Muzika visada priė­ mė mane tokią, kokia esu. Tai iki šiol jau­ čiu, jaučiau ir būdama keturiolikos, kai pa­ rašiau savo pirmąją dainą. Su metais augau kaip asmenybė, o visa tai atsispindėdavo mano kūryboje.

Man artimiausi žanrai visada buvo popmuzika, ritmenbliuzas, hiphopas. Įkvėpė Whitney Houston, Beyonce, bet iš tikrųjų nuėjau ilgą kelią ir tai padariau ne viena. Prie kelionės labai prisidėjo mano vyras prodiuseris Asi Yehuda, su kuriuo iki šiol kartu kuriame. Jis prodiusuoja mano muziką. Manau, kad atradome tobulą vi­ duriuką – dvi asmenybės, įkvėptos skirtin­ gų muzikos žanrų, sulipdėme viską į vieną gražų derinį.

– Kurį laiką gyvenai ir kūrei Londone. Ką tai davė tau, kaip kūrėjai? Ko tave išmokė studijos ir kūrybos Londone etapas?

– Anglijoje supratau, kad tokių kaip aš – norinčių kurti, išsiskirti – milijonai. Suti­ kau daug talentingų žmonių tiek muzikos studijose, tiek gyvenime. Išmokau, kad jei iš tiesų kažko labai nori – turi tuo kvėpuo­ ti kiekvieną dieną ir įdėti be galo daug pa­ stangų. Kartu suvokiau, kad studijos – toli gražu ne viskas, ko reikia, kad suprastum, kaip verda muzikinis gyvenimas. Turi jame būti, nesvarbu, ar už scenos ribų, ar pačio­ je scenoje. Aš tai išgyvenau tik sugrįžusi į Lietuvą.

Gyvenant Anglijoje keitėsi mano pa­ saulėžiūra, supratimas apie žmonių san­ tykių svarbą, nes mačiau daug kultūrų. Be to, Londonas man padėjo išlikti žmogumi ir patobulėti kaip asmenybei.

4 // © 37O

EVGENYA REDKO: KŪRYBA MAN PRILYGSTA TERAPIJAI

– Ar tau svarbu apsibrėžti savo kūrybą muzikiniu stiliumi?

– Tiksliai apibrėžti nebūtina, bet turėti kryptį ir žinoti, kas tave įkvepia, tikrai pra­ verčia. Labai džiaugiuosi, kad gyvename tokiame gerame amžiuje, kur visi žanrai ir stiliai susipynę vieni su kitais ir galime sau leisti kurti be didelių ribų. Galime vi­ siškai atrasti ir išreikšti save, skolindamie­ si elementus iš įvairių žanrų, bet kartais už­ tenka suprasti, kad nereikia visko per daug komplikuoti. Kartais didžiausias grožis sly­ pi paprastume.

– Domiesi Lietuvos scenos ar pasaulinėmis muzikos tendencijomis? Kokių esi pastebėjusi?

– Pastebėjau, kad žmonės vis labiau vertina tikrumą ir nuoširdumą. Netgi jei muzikos pasaulyje yra daug dirbtinių žvaigždžių, di­ dėja susidomėjimas raw atlikėjais, ir tai yra be galo gražu. Asmenybės ir muzika eina kartu. Atlikėjai ir kūrėjai vis didesnį dėme­ sį skiria vizualiniam apipavidalinimui, at­ siranda daugiau konceptualių albumų su gilesnėmis reikšmėmis ir istorijomis.

– Kaip atlikėjui nepasiduoti tendencijoms ir nekopijuoti visko aklai?

– Siūlyčiau niekada nekopijuoti, o labiau analizuoti ir mokytis iš tų, kurie įkvepia.

Svarbu rasti savo balsą, savo vietą muzi­ koje, kurią kurdamas pats kaifuoji ir jau­ ti, kad tai tavo.

Taip pat reikia nuolatos tobulėti, moky­ tis ir neužsistovėti toje pačioje vietoje, kad neatsibostum sau pačiam ir per naujus iš­ šūkius atrastum naują, neištyrinėtą savęs

dalį. Kai pajusite, kad pradedate karto­ tis, klausykite įvairios muzikos, kalbė­ kitės, skaitykite, analizuokite, bandyki­ te eksperimentuoti ir rasti kiek kitokį priėjimą prie kūrybos.

– Debiutinis albumas „Deivės“ pasirodė 2019 m. pabaigoje. Papasakok mūsų skaitytojams apie šio albumo kūrybos procesą...

– „Deivių“ albumo procesas buvo la­ bai paprastas. Tuo metu dainų kūrimo moto buvo doing over overthinking.

Jaučiau visišką laisvę kūryboje, kadan­ gi tai buvo pirmasis bandymas kurti lietuvių kalba ir apskritai pirmą kartą išreikšti save per muziką. Galima drą­ siai sakyti, kad įrašydama „Deives“ at­ radau savo muzikinę kryptį. Albume buvo ir emocingų baladžių, ir šokiams tinkančių dainų, daug mane apibūdi­ nančių nuotaikų. Albume „Deivės“ – stiprios, savimi pasitikinčios, bet kar­ tu pažeidžiamos ir emocingos moters portretas.

– Po šio albumo pasirodymo gana greitai atėjo ir karantinas, tačiau jis nesutrukdė tavo pakilimo ir žmonės atrado tavo muziką, sulaukei tikrai daug dėmesio. Ar pavyko pristatyti albumą taip, kaip norėjai?

– Tiesą pasakius, apie geresnį debiu­ tą nė nebūčiau pasvajojusi. Tuo metu, paskatinta buvusio vadybininko Kons­ tantino (Lilo), įtikėjau, kad galima pir­ mąjį solo koncertą surengti „Lofte“. Vi­ sada ir pačiai atrodė, kad jeigu žengti žingsnį, tai didelį. Nuostabu, kad ša­ lia buvo komanda, kuri labai tikėjo ir skatino. Daug dėmesio skyrėme pasi­ ruošimui, scenografijai, garsui, šokiui... Žodžiu, pirmą kartą viską, ką įsivaizda­ vome, galėjome parodyti gyvai scenoje in full package. Žinoma, buvo kiek bai­ su dėl tokio užmojo, bet surinkome pil­ nutėlį „Loftą“. Niekada nepamiršiu to pirmojo koncerto (šypsosi).

– Šiais metais pasirodė antrasis albumas – „SOS“. Kuo šis albumas buvo kitoks?

– Iš muzikinės pusės šis albumas buvo daug daugiau įkvėptas beat’ų, ritmen­ bliuzo ir hiphopo stiliaus elementų. „SOS“ albumo kūrybos procesą sąmo­ ningai kiek pakeitėme. Buvau ir anks­ čiau pastebėjusi, kad vokalinės melo­ dijos, kurios gimsta klausant beat‘o ir instrumento, yra visiškai skirtingos.

Norėjosi laikytis tos naujos linijos kū­ ryboje ir leisti sau paeksperimentuoti su garsais, dainų struktūromis, vokalo melodijų įvairumu ir balso charakte­ ristikos ekspresyvumu, visada norėjau paeksperimentuoti su sutartinėmis.

Tai labiau techninė, kūrybinė pusė, ta­ čiau reikėtų nepamiršti emocinės, kuri buvo įdomi dėl naujų pojūčių. Tikėjau­ si to išvengti, bet po pirmojo albumo nenoromis kūrybiškai bandai pranok­ ti save, atsiranda noras peršokti karte­ lę, kurią pats sau užsikėlei pirmuoju al­ bumu ar ankstesne kūryba, nes jau turi lūkesčių sau. Visada maniau, kad ta kū­ rybinė anxiety yra mitas ir nutinka tik tam tikriems žmonėms. Praktika paro­ dė, kad tai neišvengiama, – nuolat kon­ kuruojame patys su savimi ir esame di­ džiausi savo kritikai… Kažkaip reikia išmokti pagauti tuos momentus, kai kūryba eina per tave be jokių kitų pa­ šalinių minčių, vos ne būnant kažko­ kios transo būsenos. Kai įsižiebia natū­ rali kūrybinė kibirkštis, kurios pats ne visai supranti, ir tie momentai, tie kū­ riniai – iš tiesų vienetiniai.

Esu girdėjusi labai gražų dailininko Antano Obcarsko pasakojimą, kuris sakė, kad jeigu nupiešia vieną gerą pa­ veikslą per metus, vadinasi, buvo geri ir labai sėkmingi metai, o to paveikslo kūrimo procesas buvo lyg „laikyti viena ranka Dievuliui už kojos, o kita tapyti“. Man šie žo­ džiai labai įsiminė… Pernai turėjau tokią dainą – „Laiki­ nai“. Kartais pagalvoju, kaip man pasisekė, kad per kūrybą galiu tiek išmokti apie save, aplinką ir apie gyvenimą. Kiek ji duoda, yra neaprėpiama. Man „SOS“ buvo labai įdomi, gili, pamokanti ir asmeniška kelionė, kartu – mano tuo­ metis jausmų veidrodis.

– Karantinas ir pandemija turėjo įtakos „SOS“ kūrybos procesui ir planams?

– Dar neprasidėjus pirmajam karanti­ nui jau buvau pradėjusi kurti ir po tru­ putį rinkti naujas idėjas bei dainas an­ trajam albumui. Vis dėlto, karantinui prasidėjus, visą mėnesį jaučiau kūry­ binį bloką.

Grįžus įkvėpimui pajutau, kad dainų tekstuose nugulė įvairūs jausmai ir iš­ gyvenimai, kurie lydėjo mane tuo lai­ kotarpiu, – viskas, kas tuo metu vyko pasaulyje, kokia susierzinusi, pikta, pa­ vargusi ir pasidalijusi daugeliu klausi­ mų buvo visuomenė.

GRĮŽUS ĮKVĖPIMUI PAJUTAU, KAD DAINŲ TEKSTUOSE NUGULĖ ĮVAIRŪS JAUSMAI IR IŠGYVENIMAI, KURIE LYDĖJO MANE TUO LAIKOTARPIU, – VISKAS, KAS TUO METU VYKO PASAULYJE, KOKIA SUSIERZINUSI, PIKTA, PAVARGUSI IR PASIDALIJUSI DAUGELIU KLAUSIMŲ BUVO VISUOMENĖ.

– „G&G Sindikato“ dainos perdirbinys, bendri kūriniai su „Lilu ir Innomine“ bei Giedre debiutiniame albume „Deivės“. Šiais metais pasirodžiusiame antrajame tavo albume „SOS“ skamba dainos su Wite Katt ir Tautvydu iš „Baltojo Kiro“. Kaip atsiranda tie bendri kūriniai?

– Pati daina visada padiktuoja. Daž­ niausiai jau turiu dainos demo ir na­ tūraliai pajuntu, kad ši daina prašo­ si kitos asmenybės, kito balso kartu su manimi. Dainos emocija ir žan­ ras visada parodo reikiamą kryptį ir ta kryptis visuomet teisinga, nes pas­ kui gimsta ne tik muzika, bet ir drau­ gystės.

– Kaip gimė naujausias feat‘as su Gjan?

– GJan (Gretą ir Roką – aut. past.) pažįstu jau keletą metų. Visada kir­ bėjo mintis, kad būtų įdomu kartu kurti. Man visuomet atrodė, kad pa­ naši mūsų kūrybos emocinė nuotai­ ka; nors muzikos žanrai, kuriuose sa­ ve atskleidžiame, yra gana skirtingi, bet ta nuotaika – viena iš jungiančių dalių. Dar kurdama albumą „SOS“ pradėjau rašyti dainą galvodama: „O kaip dainą parašytų GJan? Kokia tai būtų melodija?“ Įdomu tai, kad iš

karto gimė melodija, kuri man natū­ raliai nebūtų gimusi. Galiausiai turė­ jau dainos demo, kurią nusiuntėme Gretai ir Rokui, bet joje labai daug ko trūko, pradedant nuo svarbiausio da­ lyko – konkrečios temos. Po kokių tri­ jų mėnesių GJan atsiuntė visiškai per­ kurtą, o gal net labiau įkvėptą mano demo dainą „Ne“.

Man labai patinka dirbti su kitais atlikėjais, nes proceso metu išmoks­ tu ar pasisemiu vis kažko naujo, ir ne­ būtinai iš muzikinės pusės. Taip pat kaskart susikuria gražūs tarpusavio ryšiai.

– Interviu esi minėjusi, kad lietuviškai kurti sunku, tačiau vis dėlto to nevengi? Bet gal parašei kūrinių ir anglų kalba?

– Kurti lietuvių kalba visada atrodė di­ delis iššūkis, gal dėl to, kad nuo pat pa­ auglystės kūriau anglų kalba ir buvau prie jos pripratusi, – jau nuo šešiolikos metų gyvenau Anglijoje ir daugiausia muzikos klausiau anglų kalba.

Pirmą kartą lietuvių kalbą prisijau­ kinau pradėjusi dirbti su grupe „Li­ las ir Innomine“. Pamažu atsirado di­ desnis susidomėjimas ir pabandžiau.

Kurdama pirmąją dainą, kuri buvo „Ką man nori pasakyt“, suvokiau, kaip ne­ lengva parašyti protingą dainą. Daug lengviau parašyti kvailai arba kvailai besirimuojančią, bet čia įsijungia nuo­ jauta ir pajauti, kas veikia, o kas – nela­ bai. Pamenu, kad labai didžiavausi sa­ vo pirmuoju bandymu…

Pastaruosius dvejus metus man no­ rėjosi kurti tik lietuviškai, todėl nie­ ko neforsavau, bet dabar vis dažniau gimsta angliški tekstai ir melodijos, tad netolimoje ateityje galima tikėtis dainų ir anglų kalba.

– Tavo dainose tarsi ryškiausia linija – nelaiminga meilė. Kodėl? Kokios kitos temos įkvepia kurti?

– Matyt, turiu prikaupusi nelaimin­ gos meilės motyvų kūrybai, kurie at­ sispindi tose blue dainose (juokiasi).

Esu gana jautri ir mėgstu kūryboje kiek dramatizuoti, nes kur dar, ne­ kenkiant aplinkai, tai drąsiai galima daryti? Iš tiesų, labai dažnai dainose perkeltine prasme naudoju santykių temą. Manau, kad santykių tema pa­ liečia visus, ir dar daugiau, nei patys suvokiame. Patiriame įvairių santy­

kių – sveikų ir nebūtinai, tad visi vie­ naip ar kitaip galime relate‘inti.

Kartais pagalvoju, kad gyvenimas nėra laimingas. Mes tik sąmoningai galime pasirinkti jį tokį matyti, jį to­ kį kurti aplink save, susikurdami savo pasaulėlius, kuriuose – meilė, laimė, šeima, mūsų vertybės, draugai, mėgs­ tamos veiklos, kuriomis užsiimame.

Mes renkamės arba galime pasirink­ ti tą gerą ir laimingą energiją spindu­ liuoti, bet jeigu pradėtume kapstytis pasaulyje, visuomenėje ar netgi ne­ tolimoje aplinkoje, pamatysime daug š…, daug neteisybės ir pati jaučiu, kad šokinėju tarp šių dviejų realybių, o tai mane ir įkvepia kurti. Tarp mei­ lės ir pykčio, tarp laimės, nuoskaudų, nesupratimo ir neteisybės – tas nuo­ latinis bandymas ieškoti savo vietos pasaulyje.

– Kokie dabar tavo planai? Kuo dabar gyvena Evgenya?

– Šiuo metu gyvenu varoma dviejų veiksnių. Pirmasis – tai nauja kūryba.

Jaučiu, kad po trumpos pertraukos ma­ nyje vėl apsigyveno smalsumas ir nau­ jos muzikos troškimas. Sugrįžtu prie tekstų, melodijų, klausymo, grojimo, naujų ieškojimų ir įkvėpimo.

Antrasis – naujo koncerto, kuris vyks sausio 23 d. Rusų dramos teat­re, pa­ sirodymo pastatymas. Mane visa­ da labai traukė teatras, performan­ sas, įsijautimas į jausmus ir istoriją, jos transliavimas ne tik dainavimu ir muzika, bet šokiu, judesiu ir vizua­ liai. Jau seniai supratau, kad žmogaus kūnas tiek daug gali, ir net mažas ju­ desys su stipria intencija gali palies­ ti giliausias mūsų sielos erdves, todėl visada bandau įtraukti judesį į savo gyvus pasirodymus. Tačiau šis yra ki­ toks, nei prieš tai yra tekę daryti. Tai istorijos pasakojimas nuo pradžių iki galo. Nuo pirmos repeticijos visus pasirodymus statome kartu su mano prodiuseriu A.Yehuda ir choreogra­ fe Kamile Karpalovaite. Kūrybinia­ me procese ieškome garsų ir judesių kartu, eksperimentuojame, o ne dir­ bame atskirai, kaip dažniausiai bū­ na: pirma – muzika, o paskui – cho­ reografija.

Tai labai įdomus, naujas procesas.

Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę kartu su talentingų žmonių pagalba ju­ dėti tokia kryptimi.

Festivalio „Galapagai“ archyvo nuotr.

NUO KOSMINIŲ AKMENŲ I UNIKALI MUZIKOS INSTRUM Rašė Greta Sirvidaitė

Artūro Morozovo nuotr.

Rapolo Gražio meilė muzikai užgimė vaikystėje, kai į rankas pateko elektrinė gitara, tačiau visada žinojo, kad tikrasis jo pašaukimas yra kurti funkcionalius, išskirtinai atrodančius daiktus.

Taip atsirado „Lava Drops“ prekės ženklas, sujungęs dvi jo aistras – muziką ir dizainą. Šiandien Rapolas kuria unikalius muzikos instrumentus, kurie skirti nišinei rinkai, auditorijai – aukščiausio lygio muzikantams, muzikos pasaulio įžymybėms ir meno vertybių kolekcininkams. Prieš kelis mėnesius jo sukurtas elektrinis smuikas, o dar prieš kelerius metus – elektrinė gitara laimėjo pasaulinį „Red Dot“ dizaino apdovanojimą. Tai bene aukščiausios prabos dizainerio įvertinimas.

Andrius Mamontovas „Lava Drops“ gitarą gavo dovanų.

tai – priešingai, turi išliekamąją vertę.

Jeigu pasiryžai gyvenime įsigyti tokį daiktą, su juo susisaistai ilgam, gal net visam gyve­nimui, jeigu jo neatiduosi ar neparduosi.

Rapolas Gražys ir Lora Kmieliauskaitė su nauju „Lava Vio Drop“ elektriniu smuiku.

K

albėjomės su Rapolu apie vizionierišką matymą, „Lava Drops“ instrumentų sėkmingą kelionę po pasaulį ir klausėme, kuo jo kuriami muzikos instrumentai skiriasi nuo įprastų.

6 // © 37O

– Kuri styginius muzikos instrumentus ir už juos – gitarą ir smuiką – pelnei prestižinį „Red Dot“ dizaino apdovanojimą. Papasakok apie savo instrumentus, arba konkrečiai apie smuiką, – kuo jis išskirtinis ir kitoks.

– Smuiko atsiradimo istorija susiju­ si su smuikininke, kompozitore Lo­ ra Kmieliauskaite. Ji buvo pirmoji už­ sakovė, paskatinusi jį sukurti. Tiesa, ir pats seniai norėjau patobulinti stan­ dartinį smuiką, bet kol Lora to neišpro­ vokavo, atidėliodavau. Pirmiau, norint sukurti unikalų muzikos instrumentą, šiuo atveju smuiką, reikalingas nau­ jas požiūris į jį. Instrumentas yra su­ darytas iš dviejų 180 ° kampu apvers­ tų lašo formos modulių, kurie jungiami per ištisinį korpusą, suteikiant jam tiek vizua­linės išskirtinės estetikos, tiek jau­ čiamo lengvumo pojūtį. Taip pat no­ rėjau, kad smuikas būtų patogus mu­ zikantui tiek jį laikyti, tiek lengviau smičiumi pasiekti stygas. Instrumento

svorį irgi bandžiau sumažinti, todėl rinkausi lengvesnes me­ džiagas, tam tikras medienos rūšis. O smuiko galvoje esanti kiaurymė bei itin lengvi suktukai dar šiek tiek to svorio nu­ metė. Tačiau ant scenos instrumentas vizualiai neatrodo ma­ žas. Jo visas korpusas pailgintas, kad pratęstų muzikanto ran­ ką, išraišką. Būna, kad smuiką paimi į ranką ir jis atrodo kaip nedidelis dalykėlis, o šis smuikas yra kaip pareiškimas, svar­ bi muzikanto įvaizdžio detalė, tikrai ryškiai matoma sceno­ je. Yra ir daugiau patobulinimų. Pavyzdžiui, aukštu registru galima žymiai daugiau natų sugroti nei standartiniu smuiku.

Taip pat būtent šis pirmasis smuiko modelis yra penkiasty­ gis, o tai suteikia šiam instrumentui universalumo ir plates­ nį garso dažnių išgavimą.

Daug dėmesio skyriau ir išskirtiniam smuiko dizainui su­ kurti. Norėjau, kad jis atspindėtų muzikantą – jo emocijas, grojimo techniką. Užkliuvo, kad dabar turime instrumentų, kurie iš priekio atrodo lyg ir neblogai, bet iš kitos pusės yra neišvaizdūs, tiesiog dėžės, į kurias sudėta elektronika. Man buvo svarbu sukurti tokį elektrinį smuiką, kad, jį sukant iš visų pusių, būtų matyti vientisas skulptūrinio dizaino objek­ tas, ir dar grojantis aukščiausiu lygiu.

Mano tikslas – kurti instrumentus, kurie būtų nepavaldūs laikui ir kuriuos būtų galima perduoti iš kartos į kartą. Todėl jie nėra greitojo vartojimo, pigūs instrumen­

– Ar šiuo smuiku galima atlikti įvairią muziką – nuo klasikinės iki eksperimentinės? Kokiam muzikantui ar muzikos žanrui atlikti tinkamas šis instrumentas?

– Yra muzikantų, kurie klasikine gitara groja roko muziką. Yra muzikantų, kurie klasikiniu instrumentu, kaip smuikas, bando prakalbinti tam tikrus garsus.

Elektrinio smuiko savybė yra įgarsinti savo natūralų akustinį skambėjimą – taip atsiranda galimybių tuo garsu ma­ nipuliuoti ir išgauti kitus tembrus.

Vis dėlto pati grojimo technika, stilis­ tika yra paties muzikanto. Ką jis atliks šiuo smuiku ar bet kuriuo kitu instru­ mentu, ką jis moka groti arba kaip mo­ ka groti, taip ir sugros. Stengiuosi kurti universalius instrumentus, nebent yra užmojis išgauti kažkokį specifinį garsą.

Pavyzdžiui, Lora groja labai skirtingą muziką ir labai daug eksperimentuoja, todėl jai labai svarbu išgauti skirtingus garsus ir išbandyti juos. Manau, smui­ kas skirtas universaliems muzikantams arba gali būti adaptuotas pagal muzi­ kantą. Pats jis gali būti visoks, o muzi­ ka – klasikinė, džiazas, eksperimentinė, rokas ir t.t. Viskas priklauso nuo grojan­ čiojo šiuo smuiku.

– Kodėl tavo kuriami instrumentai – lašo formos?

– Norėjau jungiančio dalyko tarp mano instrumentų dizaino ir kuriamo prekės ženklo. Pirmiausia sukūriau lašo for­ mos gitarą, vėliau forma pasikartojo kuriant kitus instrumentus. Šiuo me­ tu iš viso esu sukūręs penkias skirtin­ gas lašo formos instrumentų variacijas.

Vis dėlto, nuo pat pradžių man svar­ biausia buvo ergonomika, tad ban­ džiau išlaviruoti kurdamas instru­ mentus norimos formos. „Lava Drops“ gitaros išties yra labai patogios tiek jas laikant ant kojos sėdint, tiek stovint.

Beje, netrukus startuosiu su nauju ga­ miniu – elektrine gitara. Tai bus naujas elektrinės ir bosinės gitaros modelis – ir­ gi lašo formos. Pagrindinė jo inovacija – aliuminio modulis, detalė, kuri sustip­ rina rezonavimą, natos išlaikymą, su­ teikia pusiausvyrą.

– Jau ne kartą paminėjai savo prekės ženklą „Lava Drops“. Kokią prasmę (-ių) turi šis pavadinimas ir kaip jis atsirado?

– Pavadinimas „Lava Drops“ yra įkvėp­ tas Lietuvos simbolikos. Žinoma, tokio dalyko kaip lava Lietuvoje nėra, bet tuo metu, kai 2014 m. išleidau į pasaulį sa­ vo prekės ženklą, „L“ raidė man labai patiko ir gražiai įsikomponavo į tą vi­ są momentą.

Taip pat man patinka, kad lava yra toks gamtos reiškinys, kuris nuolat keičiasi – lygiai kaip vanduo. Gali šauti iš žemės į viršų, gali sustingti ir tapti kieta medžiaga, gali vėl virsti skysčiu – ji turi daug formų. Todėl „Lava Drops“ idėja tokia, kad kiekvienas instrumen­ tas yra įkvėptas gamtos, kažkokio jos motyvo. Lavos lašai simbolizuoja in­ strumentus, nes kiekvienas jų, kaip lašas, nukritęs kažkur pasaulyje, yra unikalus ir nepakartojamas. Pava­ dinimas turi semantinę, simbolinę ir mitologinę reikšmes.

Pasaulyje tarp muzikos instrumentų gamintojų vyrauja tendencija prekės ženklą pavadinti kūrėjo vardu ar pa­ varde. Nenorėjau sekti šiuo pavyzdžiu ir būti „Gražys Guitars“. Viešinti sa­ vo vardą buvo populiaru ir vertin­ ga anksčiau, bet ne dabar. Jei pasau­ liui pristatai kažką labai unikalaus ir labiau kaip reiškinį, privalai ieškoti išskirtinesnio pavadinimo.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis muzika ir dizainas atsirado tavo gyvenime ir kaip įvyko ta jungtis tarp jų?

– Užaugau menininkų šeimoje, tačiau, priešingai nei visiems mano šeimos nariams, muzika buvo mano aistra. Ži­ noma, svarbiausia buvo dizainas. Su­ sidomėjimas juo atėjo vaikystėje, nes

Lalo Medina's nuotr.

IKI LAVOS LAŠŲ – ENTŲ KELIONĖ

Savo gamybos gitara Rapolas pradžiugino ir dainininką Jacką White'ą.

būtent tada ėmė ryškėti potraukis prie meno ir estetikos, kompozicijos pajau­ ta. Jaučiu didelį vidinį džiaugsmą kur­ damas kažkokį galutinį produktą, ku­ ris daro įtaką žmogui, jo kasdienybei ir, kuriam padedant, sprendžiamos kaž­ kokios su dizainu susijusios problemos.

Muzika taip pat anksti atsirado ma­ no gyvenime. Nuo dvylikos metų iki dabar groju gitara. Kadangi šis instru­ mentas nepaleidžia manęs jau labai il­ gai, studijuodamas produkto dizainą Vilniaus dailės akademijoje sukūriau pirmąją elektrinę gitarą. Dar vėliau sukūriau visą „Lava Drops“ muzikos instrumentų liniją. Ši sintezė tarp gar­ so ir dizaino mane labai sužavėjo.

Nenorėjau kurti įprastų, tokių pačių instrumentų, kurių pasaulyje begalė, ar kažką kopijuoti. Norėjau sukurti savo unikalų prekės ženklą, kuris diktuotų naują požiūrį į instrumentą, kuris būtų inovatyvus dėl pasirinktų medžiagų, modernių dizaino principų, išgaunamo skambesio. Dabar atlikėjams nereikia standartinių instrumentų, jie ieško kažko naujo, kad galėtų save atskleisti pasauliui, parodyti, kad kartu su instru­ mentu jie gali daugiau.

– Kokių turi kitokių veiklų ar dizaino projektų, be to, kad kuri muzikos instrumentus?

– „Lava Drops“ prekės ženklas yra pagrindinis mano rūpestis ir darbas, bet, žinoma, turiu ir kitų veiklų. Kuriu šviestuvus, inovatyvius elektronikos prietaisus, konceptualią juvelyriką, garso aparatūrą – neapsiriboju viena produktų grupe, nes kūrybos principai – tie patys. Nuolat konsultuoju įvairius startuolius. Esu privačios Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos direktorius.

– Menininkai dažnam atrodo lengvai pakilę nuo žemės. Tavo instrumentų gamyba, atrodo, prieštarauja tam, nes kalbi apie labai specifinius, inžinerinius dalykus. Nenorėjai būti tradiciniu menininku?

– Buvau toje terpėje, kur menas gimsta tiesiog iš niekur. Todėl norėjau labiau

žemiškos profesijos. Juolab kad nelai­ kau savęs 100 proc. menininku. Dizai­ nas man patinka tuo, kad tai ir kūrybi­ nis darbas, ir verslas. Iš tiesų, manau, kad ir menas yra verslas, nes meninin­ kui taip pat reikia iš kažko gyventi, kur­ ti, judėti į priekį, rodyti pasauliui, ką da­ rai. Pasirinkau dizaino specialybę, kuri man leidžia jaustis labiau užtikrintam dėl rytojaus. Ir dar ji man labai patinka tuo, kad kūrybinis procesas dažniausiai yra ilgas ir nuoseklus. Tyrinėji, testuo­ ji, atlieki įvairius bandymus, ieškai, kas tau tinka, kol galiausiai randi. Man tai tam tikra meditacija.

Ir taip, norėjau apibrėžtumo gyveni­ me, nes menininko profesija nuo senų laikų yra labai neapibrėžta. Galbūt šiais laikais atsiranda menininkų, kurie su­ kuria dalykų, kuriems nereikia įdirbio, ilgų ieškojimų, naujų technologijų, me­ džiagų ar pasirodymo galimybių, tačiau pats labiau linkau į dizainą, kur viskas vyksta etapais, ilgai ir nuosekliai einant link savo tikslo.

– Kokių specialistų pasitelkti reikia gaminant „Lava Drops“ instrumentus?

– „Lava Drops“ nėra masinės gamybos, tai rankų darbo instrumentai, gamina­ mi Lietuvoje; tik medžiagos atkeliauja iš viso pasaulio. Rūpinuosi šių instru­ mentų sukūrimu, gamyba, visais orga­ nizaciniais reikalais ir prekės ženklu.

Tačiau yra keletas žmonių iš kitų sričių, kurie padeda gaminti šiuos instrumen­ tus. Vieni dirba su mediena, metalu, ki­ ti – su dažais, lakavimu, poliravimu ar inkrustacijomis. „Lava Drops“ instru­ mentai įdomūs tuo, kad naudojamos tokios medžiagos, kurių industrijoje be­ veik niekas nenaudoja, pavyzdžiui, instrumento korpuso mo­ dulis yra iš aviacinio aliuminio. Kaip in­ krustacija ir kaip tam tikros detalės yra naudojami meteorito akmenys, juodieji gintarai, kriauklės, įvairūs akmenys. Esu sukūręs gitarą iš juodojo gintaro.

– Kaip tokių neįprastų, egzotiškų medžiagų atrandi? Kodėl būtent jas renkiesi muzikos instrumentams gaminti?

Robinas Finckas iš grupių „Guns N' Roses“ ir „Nine Inch Nails“ irgi išbandė lietuvio sukurtą gitarą.

– Svarbiausia priežastis, kad pasaulyje niekas taip nedaro.

Man pasisekė, kad turiu galimybių bendrauti su skirtingų sričių žmonėmis ir ne tik savo protą, bet ir kitų žmonių patirtį sujungti įgyvendinant įvairius projektus. Dirbu su juvelyrais, metalo apdirbėjais, kitais specialistais.

Maždaug prieš ketverius metus dalyvavau parodoje Abu Dabyje. Buvau pakviestas iš Lietuvos kaip dizaineris pristaty­ ti kažką unikalaus, kas reprezentuotų mūsų šalį. Pagalvojau apie gintarą, kuris mums yra svarbus. Vieni perka arba gamina gintarinius papuošalus, kiti – gintaro akmenukais apli­ pintus ir jau kiek įgrisusius paveikslus. Pagalvojau, kad būtų įdomu ir neįprasta sukurti gitarą iš ginta­ ro. Taip ir padariau – visas gitaros korpusas yra pagamintas iš juodojo gintaro lydinio. Tai koncertinis muzikos instru­ mentas, su kuriuo galima puikiai groti, atlikti visus kūrinius.

Tačiau dėl savo kainos ir medžiagos trapumo instrumentas tapo kolekciniu projektu. Šiuo metu gitara keliauja po visą pasaulį ir ja jau grojo tokios įžymybės kaip Steve‘as Morse‘as („Deep Purple“), Dominicas Milleris (Stingo grupė), Steve‘as Cooke‘as. Ji buvo pristatyta Holivude ir kituose renginiuose visuose žemynuose. Šia gitara Robertas Semeniukas gro­ jo Lietuvos himną išlydint į Dakarą lenktynininką Antaną Juknevičių. Instrumentas yra tarsi keliaujantis po pasaulį simbolis, liudijantis, kad viskas yra įmanoma.

O su meteoritu aš ir kolegos juvelyrai dirbame jau keletą metų. Dažnai inkrustuojame jį į instrumentą. Esu iš šio ak­ mens pagaminęs ir keletą pagrindinių detalių, kurios daro ryškų poveikį instrumento skambesiui.

– Kiek užtrunka laiko tokiems muzikos instrumentams pagaminti? Ar, instrumentams gaminti naudojant netradicines medžiagas kaip gintaras ar meteoritas, procesas pailgėja?

– Taip, naudojant tokias įvairias medžiagas, instrumento gamyba pailgėja, nes yra daug etapų, kaip tą gintarą reikia apdoroti. Dar prisideda tokie etapai kaip projektavimas, dizaino kūrimas, testavimas ir daug kitų. „Lava Drops“ instru­ mentams pagaminti reikia nuo trijų iki dešimties mėnesių, priklausomai nuo užimtumo tuo metu. Vidurkis yra trys– penki mėnesiai.

– Kas tavo sukurtų instrumentų šeimininkai? Ar tau apskritai įdomu, kas jie tokie?

– Taip, labai įdomu. Iš tikrųjų, po kažkiek laiko pamatau savo instrumentus. Esu susitikęs su keliais žmonėmis Lietuvoje ir pasaulyje, kurie turi juos. Būna tikrai džiugus momentas, nes žinai, kiek daug įdėjai darbo, skyrei laiko ir sutelkei koman­ dą, kad tą instrumentą sukurtum. Smagu, kai pa­ pasakoja, kas su juo vyko, kas grojo. Turiu vieną klientą, pas kurį ateina draugai muzikantai pagroti tuo instrumentu. Tai lyg relikvija, kurią turi tam tikromis progomis paimti, su­ rengti šou ir vėl padėti į vietą. Arba kiekvieną vakarą su juo groti, arba groti koncertuose, arenose.

Kurdamas „The Black Amber Drop“ Rapolas panaudojo juodojo gintaro lydinį.

– Įdomu, ar teko susidurti su žmonėmis, kurie nori tavo instrumentų ne todėl, kad jie puikiai groja, o dėl to, kaip jie vizualiai atrodo arba kad tai yra unikalus daiktas pasaulyje?

– „Lava Drops“ instrumentai tu­ ri papildomų savybių, patobulinimų, ir tai išskiria juos iš kitų instrumentų.

Pavyzdžiui, geriau atspindi šviesą scenoje, yra patogūs grojant, išlaiko ilgesnį rezonansą, yra skulptūriško dizaino. Šios ypatybės muzikos profe­ sionalams yra labai svarbios. Jie nori turėti tokį daiktą, nes nori būti išskirtiniai, atrodyti ant scenos kitaip.

Jie nori, kad būtų traktuojami kartu su instrumentu kaip kažkoks unikalus atvejis.

Yra ir kolekcininkų, kuriems taip pat reikia tokio instrumento, nes jis kitoks, unikalus, turi meninę vertę. Mano kole­ kcijoje yra vienetinių ir nepakartojamų instrumentų. Būtent juos ir perka žmonės, kolekcionuojantys gitaras ir kartu meno kūrinius. Juokauju, kad „Lava Drops“ jiems yra geras laimi­ kis, nes nusiperka ne tik profesionalų, aukščiausio lygio muzikos instrumentą, bet ir skulptūrinį objektą. Žinoma, jo neslepia dėžėje, o demonstruoja namuose kitiems žmonėms ir, jeigu at­ siranda proga, pagroja.

– Kodėl kuri būtent styginius muzikos instrumentus? Ar ateityje planuoji imtis kitų projektų?

– Styginiai instrumentai man yra bet kokio instrumento etalonas. Vizualiai tai labai patrauklus dalykas, kai styga įtempta, kai ji tokia vienalytė ir tęsia­ si nuo instrumento pradžios iki pat jo pabaigos.

Turbūt kokiems trimitams ar būg­ nams pritaikyti kažkokius naujus sprendimus būtų kiek sunkiau, nors ir­ gi įmanoma. Kol kas koncentruojuo­ si tik į styginius instrumentus, tikiuo­ si ateityje sukurti visą jų liniją. Niekada neatsisakau naujų iššūkių, o ir man pa­ čiam, kaip dizaineriui, patinka dirbti prie naujų projektų ir pasižiūrėti į da­ lykus šviežia akimi.

>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Mindaugas Kirka

Lina Buividavičiūtė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

DANGUS UŽSITRAUKIA LEDU Žinia apie kasmetį „Pirmosios knygos“ (PK) konkursą, kurio tradiciją puoselėja Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, šiemet turėjo rūgštų skandalėlio prieskonį. Atmesti visi (net 53) poezijos rankraščiai. Pats konkursas – pratęstas.

Komisija buvo neperkalbama: nė vienas eilėraščių pluoštas nevertas knygos. Po šio inicidento kažkas pamurmėjo socialiniuose tinkluose, kažkas – prie bokalo pasibaigus kokiam nors literatūriniam vakarui. Tačiau rudenį, po konkurso pratęsimo, PK serija turėjo dar vieną debiutantą. Nors man neapsiverčia liežuvis Mindaugą Kirką vadinti debiutantu.

Jo eilėraščiai, kuriuos šiandien randame rinkinyje „Dangus užsitraukia ledu“, kultūrinėje spaudoje šmėžavo beveik prieš dešimtmetį, buvo girdimi tuose pačiuose literatūriniuose vakaruose. Žinau ir tai, kad M.Kirkos poezijos buvo laukiama knygos pavidalu. „Visad jaučiau kad egzistuoja pusiausvyra“ (p. 12), rašo poetas. Knygoje ji svarbi ir jaučiama. Kaip ir pasvertas mylinčio žmogaus atsargumas, reikiamas nutylėjimas stipriausiu vidinės dramos momentu ar klausimas, kurį užduoti reikia tik deramą akimirką („Ar yra daugiau / Kas lauktų taip atkakliai / Kaip laukia mirtis“ (p. 48).

Pirmasis eilėraštis yra rinkinio viršelis, kurio autorė – dailininkė, grafikos dizainerė Jolanta Vareikaitė. Pats knygos pavadinimas, galintis būti bent jau haiku nuotrupa ar net savarankišku tekstu, įrėžtas žiemiško kolorito erdvėje tarp sustingusio

TAMSIEJI AMŽIAI

Mes „niekada neatsikratysime / pliko vėjo vaiduoklių“ (p. 7), pasąmonės ir atminties kertėse tūnančių, savo pasirodymo kantriai laukiančių tamsių pavidalų, kuriuos kadaise nuskandinome, kurie yra kiekvieno iš mūsų neatsiejama dalis. Rašant apie antrąją poetės Linos Buividavičiūtės eilėraščių knygą „Tamsieji amžiai“, regis, neišvengiamas žodis „tamsa“ ir visa, kas yra ją lydintys partneriai. Kita vertus, „tamsa tėra būtina šviesos sąlyga“ (p. 63). Rašant nepavyks gudrauti, kad tai lengvas, neįpareigojantis pasiskaitymas, kaip sykį teko girdėti, jog poezija gali būti tiesiog „vieno vakaro reikalas“.

dangaus ir įšalusios žemės. Šaltas peizažas tarsi tyčia sukurtas skleistis neišsemiamai lyrinio subjekto vienatvei, kuri yra viena dominuojančių rinkinio temų („tai iš kur tavęs tiek / vienatvės pilnoji“ (p.

27). Kita tema, persmelkianti M.Kirkos knygą, yra ruduo. Metų laikas, sustiprinantis, įaitrinantis kasdienes egzistencijos pajautas, laikinumo, baigties nuotaikas („Sukuosi kažkur tarp šito rudens“ (p.

71). Aiškiai suvokiama, susitaikoma, kad „pastebimai keičiasi – – / Tik metų laikai“ (p. 71). Aplink – nesibaigianti kartotė. Gyvenama, mylima, išduodama, rašomi eilėraščiai. Bet kartotė įsibrauna ir į M.Kirkos poeziją. Viena vertus, tai tarsi rodo pirmojo rinkinio išbaigtumą. Kita vertus, kartojimasis visada rizikuoja prišaukti nuobodulį.

L.Buividavičiūtės rinkinio eilėraščiai yra tamsus, geliantis vanduo, semiamas iš akmeninio, apniokoto, praamžiško šulinio. Ir tai ne vienos asmeniškos patirties sklidinas šulinys. Tai neišsemiami genties vandenys, kurie lyrinį subjektą kadaise perliejo ir tebelaisto kolektyviniu patyrimu. L.Buividavičiūtei pavyksta suimti ir universalizuoti skausmingiausius, žalojusius bei perkeitusius jaunos moters patyrimus, kurios iki maksimumo įtemptame, polifoniškame balse slepiasi Jezabelė, Lilita, Kirkė ar Triero ragana (eilėraštis „Jezabelė“, p. 15). Manau, nėra sutapimas, kad knygos viršelio iliustracijoje galima įžvelgti moters įsčias.

so šėlsmą, tiek vidinių demonų svitą, kuri lydi gyvenime. Knygos skyrius „Sindromai“ siejasi su pirmuoju L.Buividavičiūtės poezijos rinkiniu „Helsinkio sindromas“ ir sufleruoja apie pastangas toliau bandyti įžodinti specifinę, nepaleidžiančią temą. Kūno sutrikimai, dvasinių pakrikimų ir obsesijų momentai, savojo laikinumo suvokties nuostaba – L.Buividavičiūtės antrajame rinkinyje nėra jokių tabu, savąja poezija ji žengia į itin subtilias teritorijas, lietuvių literatūros tradicijoje nuodugniau dar netyrinėtas. Čia kalbu apie paskutinį rinkinio skyrių „Nemeilė“, kuris aitrina savo kraštutiniu atvirumu ir tematiniu sudėtingumu. Nors gali nuskambėti keistai, tačiau šioje tamsaus kolorito knygoje man atokvėpio ir šviesos momentu pasirodė skyrius „Miestai ir žvėrys“.

„Tamsiuosiuose amžiuose“ atsikartoja žvėries motyvas. Tai talpus, daug nepatogių briaunų turintis įvaizdis, galintis reikšti tiek ankstyvame amžiuje pažintą Ero-

Tomas Vaiseta

David Foster Wallace

Baltos lankos, 2021

Iš anglų kalbos vertė Ignas Beitsas. Rara, 2021

CH.

UŽMARŠTIS žmogus, tuo didesnį pasaulį jis nori sukurti“ (p. 145). Kuo mažesnis esi, tuo labiau apie save turi rėkti tam pasauliui, kad būtum išgirstas. Bet ar reikia būti kažkuo kitu?

8 // © 37O

Jeigu man tik leisite (esu mandagus kaip Šarlis), pradėsiu iš toliau, bet tuo pat metu paliesiu ir vieną naujojo Tomo Vaisetos romano temų. Mane vis dar nuoširdžiai glumina lietuvių literatūrinis nevisavertiškumo kompleksas. Tie atvejai, kai mūsų autorių knygos palydimos tokiomis reikšmingomis formuluotėmis kaip „lietuviškasis Bukowskis“, „lietuviškasis Camus“ ar pan. Kam tie patogūs, iliuziniai autoritetų ramentai? Ar tai yra kažkoks literatūros svarbos matas? Trikdo ir erzina literatūrologo prof. Pauliaus Vaidoto Subačiaus pritempimai, kad T.Vaisetos „Ch.“ „ingredientai“ yra Bulgakovas, Kafka ar netgi Joyce’as.

Atleiskit, bet tokie šlakeliai gėrimą ne pagardina, o pagadina. Ir tai iliustruoja mažojo žmogaus idėją, apie kurią kalbama romane „Ch.“ („kuo mažesnis

T.Vaisetos romanas yra šaunus kalbinis nuotykis, lėtai įsisiūbuojanti kalbos puota, kuo puikiausiai išsiverčiantis be kviestinės grandų chebrytės. T.Vaiseta niekad nerašys kaip vienas jų, o to ir nereikia.

Jis rašys kaip T.Vaiseta, ir plepaus, keliaaukštėmis sakinio konstrukcijomis kalbančio pasakotojo Šarlio kaukė, mano galva, yra gerokai originalesnė nei nuvalkiotas kafkiškas domino. Šarlis, o ne paslaptingasis Režisierius, yra tikrasis kalbos matematikas. „Ch.“ – labirintiškas, klaidus, įdomių idėjų ir keisčiausių teorijų prikimštas kūrinys. Lyg iš užuominų gijų audžiamas, kuriamas teatras-gamykla, kur „aktoriai nevaidina, nemoka vaidinti“ (p. 97), tačiau stropiai stengiasi gyventi savo gyvenimą iki pat mirties. Kiekvieno žmogaus, nuo gimimo iki paskutinio atodūsio įkalinto aktoriaus vaidmenyje, tikslas yra labai panašus į vienintelį meno kūriniui reikšmingą tikslą. Tai – užbaigtumas, nes „mirtis visada yra išbaigta“ (p.

132). Visi turi savąsias Pabaigas, kurios kruopščiai meistraujamos tamsiuose kambariukuose ir laukia finalinio įvažiavimo į sceną. „Ch.“ turi rafinuoto nuobodulio ir kultūringos beprotybės. Vaisetiškas kokteilis, kurio paragauti – bent šiek tiek – tikrai reikėtų.

Ant jūsų stalo – naujo prekės ženklo šokoladinis batonėlis. Pabandykite pasitelkti visą savo vaizduotę ir parašyti apie šį saldų objektą maždaug 100 puslapių tekstą. Pageidautina – grožinį. Davidui Fosteriui Wallace’ui atlikti tokį kūrybinį pratimą buvo vieni juokai. Pirmasis aštuonių apsakymų rinkinio „Užmarštis“ kūrinys „Ponas Tešlius“ – pavartosiu banalų lietuviškų portalų antraščių žodį – sprogdina.

Ir drauge sukelia neviltį, kad visa ta hiperbarokinė rinkodaros ar chemijos terminologija, kuri ir yra didžioji dalis minėto apsakymo įdaro, taip ir liks neperkandama.

Ir, tiesą pasakius, lieka. Po tokio teksto išsineši tik migloto supratimo nuotrupas, tačiau ir keisto susižavėjimo nuotaiką. Taip, D.F.Wallace’o proza iš tikrųjų primena

šiuolaikiškai modernų, pašaipų ir aikštingą makaroniką. Tai dar XIV a. pabaigoje atsiradęs literatūros teksto, kuris parašytas derinant keleto kalbų elementus, apibrėžimas. Man atrodo, kad čia ir slypi šio autoriaus prozos skaitymo azartas: skaitai, kažkuria pavyzdingai kramsnojančių smegenų dalimi nujauti, kad viskas prieš akis tėra rašytojo išmonės patiektas produktas, sluoksniuotas kvazi žodyno ir išsigalvotų apibrėžimų batonėlis, tačiau vis vien patiki literatūrinio konstrukto realumu.

Siurrealumą sukelia ne situacijos netipiškumas, įprastos tikrovės perkeitimas, bet pati kalbos vartosena. D.F.Wallace’as savo arsenale turi tikrai įspūdingo ilgio sakinių. O apsakymas „Dvasia nėra žaizdras“ – tartum parašytas visiškai kito autoriaus. D.F.Wallace’as jame nebevartoja triuškinančios, surogatinės kalbos, tačiau demonstruoja, kaip viename tekste, lyg grotelių į kvadratus padalytame mokyklos lange, sąveikauja skirtingiausi mikro- ir makronaratyvai. Dar kitokia prozinė variacija laukia vos keleto puslapių (tiesiog nesuvokiamas kontrastas „Ponui Tešliui“) kūrinyje „Nudegusių vaikų įsikūnijimai“, kuris pritrenkia lakoniškumu ir skausmo koncentratu. Šis amerikiečių rašytojas nelinkęs kartoti savęs.

D.F.Wallace’o apsakymų pabaigos gali sukelti įspūdį, kad autorius laiku nesugeba įjungti stabdžių. Bet ir tai žavu: ruošiantis padėti tašką, negalvojama, ar parašiutas išsiskleis, ar ne.

>> AUTOPORTRETAS

Rašė Greta Sirvidaitė

Dominykas Sidorovas šiemet buvo paskelbtas konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ laimėtoju.

Jis tapo kasdienius daiktus arba, kaip pats sako, daiktų portretus, išskirdamas svarbiausią jų charakterio bruožą. Tokia kūryba vieniems primena eilėraščius, kitiems – žaidimą, tik tame žaidime neretai daiktai atgyja įvairiais pavidalais ir tampa neatpažįstami. Taip nutiko ir su kėde, ir su dviratininko šalmu, ir su kitais gyvenamosios aplinkos objektais.

atrodė kaip pabaisa. Tuomet supratau, kad kartais būna toks trumpas momentas, kai aplinka mums atrodo visiškai sve­ tima, siaubinga. Pavyzdžiui, kai pabundi naktį kambaryje ir pamatai fotelį, ant kurio sumesti tavo drabužiai. Akimir­ ką atrodo, kad kažkas ant jo sėdi, bet paskui supranti, kad tai viso labo tavo drabužiai. Būtent šis momentas mane la­ bai sudomino, taip pat aplinkos svetimumas, nepažinumas.

– O ar nėra taip, kad menininkai geba kitaip matyti pasaulį ir jį supančią aplinką?

– Savo kūryboje nekalbu apie kažkokį ypatingą menininko žvilgsnį. Manau, kad kiekvieno aplinka yra ypatinga, tiesiog reikia į ją žiūrėti ypatingai, arba tiesiog kitaip. Paprasta, nuo­ bodi buitis, jeigu tik labai norėsi, gali virsti pasakišku, fan­ tastišku objektu.

– Per pandemiją daugiau laiko leidžiame namie, esame gerokai labiau įstrigę tarp daiktų ir buities. Ar dėl šios situacijos tavo kūriniai artimesni žiūrovui?

– Čia galbūt taip sutapo, kad per pandemiją mano tapy­ bos koncepcija pradėjo labiau pasiteisinti ir žmonėms ma­ no kūryba tapo artimesnė. Daiktus tapiau dar prieš pande­ miją, tačiau pastaraisiais metais susišnekėjimas su žiūrovu išties tapo tvarkingesnis, ryškesnis.

– Ar daiktų motyvas tave lydėjo nuo pat kūrybinio kelio pradžios?

– Kai studijavau, tapiau labai įvairius dalykus. Daug ekspe­ rimentavau, ieškojau, kas man įdomu, ir galų gale paskuti­ niais studijų metais išaiškėjo, kad aš per daiktą pasakoju apie žmogų, o ne, pavyzdžiui, per figūrą ar peizažą.

Ryčio Šeškaičio nuotr.

– Kodėl būtent tapyba, o ne kokia kita medija tave sudomino?

– Galėjau pasirinkti daug ką gyvenime daryti, bet pasirinkau tapyti, kurti. Tapyba nėra tik dažų tepimas ant drobės. Prieš imdamas teptuką į ranką, atlieku didelį tyrimą, aiškinuosi, kaip noriu tepti dažus. Dažnai tam, kad daiktą pamatyčiau iš skirtingų pusių ar padėčių, aš jį fotografuoju, filmuoju, lip­ dau. Tikrai nevengiu į savo kūrybos procesą įtraukti kitų me­ dijų, bet studijoje vis tiek viskas susiveda į tapybos kalbą.

10 //

KĖDĖ PABAISA, KITI ŽAIDIMAI IR EILĖRAŠČIAI

© 37O

Pastaruosiuose jo tapybos darbuose daiktai pavirto pabai­ somis arba slėptuvėmis nuo jų. Todėl su Dominyku kalbė­ jomės apie jo personalinę parodą Kaune „Pabaisa“, perga­ lę minėtame konkurse, daiktus, žmones, poeziją, malonius sutapimus ir kūrybinio kelio pradžią.

– Laimėjai reikšmingą konkursą. Ar tikėjaisi? Kuo šis pasiekimas tau svarbus?

– Nežinau, ar tikėjausi. Jei ir tikėjausi, kukliai bandžiau nu­ vyti tą mintį, kad būtų ramiau, jeigu ir nelaimėčiau. O ką tai reiškia? Man, visų pirma, tai yra motyvacija ir atsa­

komybė. Atlyginimas už gerą darbą yra dar daugiau darbo.

– Kūrinys, kuris tau atnešė pergalę konkurse, vadinasi „Kėdė! Pabaisa!“ Papasakok, kaip jis gimė ir koks jis.

– Darbas „Kėdė! Pabaisa!“ gimė tada, kai pakeičiau savo žvilgsnio režimą. Gulė­ jau kambaryje ant grindų ir iš apačios mačiau kėdę. Iš tokios perspektyvos, iš žemai, tos kėdės atloše esančios ertmės

– Anksti supratai, kad nori būti menininku, ar buvo kažkas, kas tave nuvedė už rankos į dailės mokyklą?

– Nebuvo, bet Panevėžyje, kur augau, baigiau dailės mokyk­ lą ir turėjau nuostabų mokytoją Ramūną Grikevičių. Po vi­ durinės ne iš karto stojau į Vilniaus dailės akademiją – dar truputį klaidžiojau. Nors iš tiesų man buvo aišku, kad noriu sieti gyvenimą su tapyba, noriu būti menininku, tačiau rei­ kėjo laiko, kad priimčiau šį sprendimą.

– Daug kur tavo tapybos kūriniai lyginami su eilėraščiais. Ar poezija būdinga visai tavo kūrybai?

– Menotyrininkė Monika Krikštopaitytė rašė, kad mano dar­ bai, galbūt labiau piešiniai, yra kaip eilėraščiai, turintys poe­ tinę raišką. Išties, manau, kad mano darbams būdinga tam tikra poezija. Tikiu, kad poetinis žvilgsnis į kasdienybę gali ir padėti, ir būti labai įdomus. Žiūrėti į paprastus dalykus ir matyti kažką nepaprasto tur­ būt yra tai, kas sieja mano kūrybą su poezija. Nebūtinai ji at­ siranda plėtojant sunkią ar giliai ro­ mantinę temą, labai dažnai tiesiog žaidžiu. Pavyzdžiui, to žaidimo yra paveiksle „Kėdė! Pabaisa!“, kurio ir pavadinimas turi kažkokio linksmumo.

– Ar tau įdomu, kaip tavo darbus interpretuoja kiti?

– Labai įdomu, man tai primena rebusą. Visada džiaugiuo­ si, kai žmonės parodoje prieina prie manęs ir sako, kad ma­ no paveiksluose mato tą ir tą, – tada suprantu, kad galbūt pataikiau. Smagu, kai pavyksta pavaizduoti daiktą, kuris tu­ ri daugiau nei vieną žinutę ar reikšmę. Tai kažkuo primena Rorschacho testą, kur kiekvienas mato skirtingus dalykus.

– Pakalbėkime apie tavo naujausią parodą Kaune „Pabaisa“. Įdomus sutapimas, kad ji buvo atidaryta beveik tuo pačiu metu, kai buvai paskelbtas konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ laimėtoju.

– Taip, vieną dieną Kaune atidariau persona­ linę parodą, o kitą jau skubėjau į Vilnių, į renginį MO. Norė­ jau, tačiau nespėjau apžiūrėti kitų dalyvių darbų, nes atvykau renginiui jau prasidėjus. Viskas atrodė gana kinematografiš­ kai siurrealu (juokiasi). O kad abu įvykiai ištiko panašiu metu, yra visai džiugu, nes dabar ir paroda Kaune sulaukia šiek tiek kitokio dėmesio. Tikiuosi, kad daugiau žmonių ją pamatys.

– Kaune eksponuoji darbus su įvairiais pabaisiškais daiktų motyvais. Kūrinys „Kėdė! Pabaisa!“ kaip nors pratęsia ar papildo šią parodą?

Jono Balsevičiaus nuotr.

„Šalmas. Vabalas“, 2020, aliejus, drobė, 240 x 180 cm.

– Kaip atrodo tavo kūrybos procesas?

Kaip pradedi tapyti paveikslą ir kaip jį užbaigi?

– Kartais būna, kad randu kažkokį daiktą arba objektą ir jį tiesiog parsi­ nešu į savo studiją. Tai nutinka labai natūraliai, tiesiog gyvenant, bet kada ir bet kur. Tas daiktas arba objektas, kuris mane patraukia arba kažką man sako, yra išraiškingas savo spalva arba forma.

Taip įvairūs daiktai kaupiasi pas mane studijoje ir visada yra mano regos lauke.

Paskui juos paišau, visaip dekonstruoju, deformuoju ir lieka kažkokia objekto esencija, išraiškingiausias jo ženklas.

Lygiai taip pat buvo ir su darbu „Kėdė!

Pabaisa!“ Supratau, kad atlošas su išpjo­ vomis yra pagrindinis tos kėdės charak­ terio bruožas. Tada liko jį atskleisti – ieškojau geriausio spalvinio sprendi­ mo. Kitaip tariant, tapau daikto portre­ tą, kuris kartais virsta kažkokiu persona­ žu. Beje, draugas, kuris buvo parodoje MO, klausė, ar, tapydamas kėdę, galvo­ jau apie Edvardo Muncho „Šauksmą“. Iš

„Kėdė! Pabaisa!“, 2021, aliejus, drobė, 240 x 171 cm.

tikrųjų tai negalvojau, bet paskui pamąsčiau, kad mano kėdė tikrai yra šiek tiek rėkianti. Sako: „Bū!“ (Juokiasi.)

– Kaip ruošiesi parodai ir kas tau tada svarbiausia? Kokią reikšmę turi parodos erdvė ir miestas, kuriame ji vyks?

– Man labai svarbi parodos erdvė, ekspozicija. Savo studi­ joje darbus, paveikslus, užrašus matau vienoje šviesoje, o parodos erdvėje jie gali visiškai kitaip suskambėti. Todėl stengiuosi susitarti su galerija, kad man duotų kuo dau­ giau laiko dirbti eksponuojant parodą. Sakydamas „dirbti“ turiu galvoje ne varžtų sukimą į sienas ir darbą kabinimą.

„Mokausi groti gitara, nes noriu būti žvaigždė“, 2021, aliejus, 135 x 210 cm.

ŽIŪRĖTI Į PAPRASTUS DALYKUS IR MATYTI KAŽKĄ NEPAPRASTO TURBŪT YRA TAI, KAS SIEJA MANO KŪRYBĄ SU POEZIJA. NEBŪTINAI JI ATSIRANDA PLĖTOJANT SUNKIĄ AR GILIAI ROMANTINĘ TEMĄ, LABAI DAŽNAI TIESIOG ŽAIDŽIU.

Pirmiausia aš vaikštau po erdvę, analizuoju ir bandau suprasti, kaip žiūrovas plauks per ją, kuriomis kryp­ timis, kokį darbą pamatys pirmą, kokį – paskutinį, kaip suk­ sis tame plote. Nuo to labai priklauso parodos nuotaika, jos ritmas, todėl stengiuosi viską suvaldyti ir architektūriškai iš­ analizuoti. Kitu atveju paveikslai taps spalvinėmis dėmėmis.

Pavyzdžiui, galerijos „Meno parkas“ erdvė yra labai kompli­ kuota, nes įsikūrusi paskutiniame pastato aukšte, kur lubos yra trikampio formos, su nuožulniais kraštais. Iš pradžių tai mane gąsdino, o paskui kaip tik atsirado daugiau motyvacijos suvaldyti erdvės ypatumus. Taip pat vi­ sada džiaugiuosi, jeigu atsiranda galimybė eksponuoti dar­ bus kitame mieste, nei aš kuriu. Jaučiuosi kaip ekskursijoje ar rezidencijoje.

– Ar turi savo mėgstamų menininkų, kurių kūryba tau įdomi?

– Pastebėjau, kad jie keičiasi priklausomai nuo to, ką aš gal­ būt atrandu studijoje ar kažką dirbu. Keičiuosi ir aš pats, ir su tuo pasikeitimu į mano domėjimosi lauką ateina kažko­ kių naujų tapytojų, menininkų, kurie praturtina mano da­ bartinį žvilgsnį.

„Paukštis. Gesintuvas spindi kaip žarija“, 2020, aliejus, drobė, 120 x 86 cm.

Dominyko Sidorovo asmeninio archyvo nuotr.

– Dabar galiu sakyti, kad tai yra vie­ na paroda per du miestus arba jungti­ nis ciklas (juokiasi). Iš tiesų, taip ir yra!

Pabaisas pradėjau tapyti pernai. Vienas pirmųjų darbų buvo „Šalmas. Vabalas“, kurio pagrindinis motyvas – dviratinin­ ko šalmas – atrodo kaip po drobę ro­ pojantis didelis vabalas. Paskui nuta­ piau darbą „Kėdė! Pabaisa!“, o vasarą leisdamas laiką gamtoje dar nupiešiau grėsmingai atrodančias krabo žnyples.

Tarp kūrinių taip pat atsirado saugos zonų, pavyzdžiui, kriauklė ar į olą pa­ našus motyvas, į kurį galima įlįsti ir pa­ sislėpti nuo siaubūniškos aplinkos.

Taip pamažu ėmė ryškėti Kauno ga­ lerijoje „Meno parkas“ eksponuojamų mano tapybos kūrinių „Pabaisa“ ci­ klas. Mano visa kūryba susijungė. Tie­ sa, ne visada tas jungimosi elementas yra matomas ar visiems suprantamas, bet iš tiesų kurdamas viską jungiu į ci­ klus, kažkokius skyrius ar didelius na­ ratyvus, todėl kūrinys „Kėdė! Pabaisa!“ yra mano kūrybos ciklo dalis. Labai vi­ sus kviečiu pamatyti bendrą vaizdą – nuvažiuoti iš Vilniaus į Kauną arba iš Kauno į Vilnių – ir aplankyti vieną di­ delę parodą.

„Kaip išnaikinti įtaką tų, kurie prie tavęs prisilietė?“, 2021, aliejus, drobė, 140 x 98 cm.

„Kaukė iš elnio kaktos“, 2020, aliejus, drobė, 300 x 240 cm.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

Giedrė Skaitė

UŽTAGINKIT! 2021 m. gruodžio mėn. 16 d. 17 val. 37 min.

Pusantrų metų nepriekaištingai veikęs, šiandien išsijungė mano telefonas. Tiesiog ėmė ir išsijungė. Gal paseno, gal sušalo, gal sukaito, gal sudrėko, nežinau. Telefonas išsijungė ir aš likau be ryšio. Nei feisbuko, nei instagramo, nei e.pašto, nei snapčato, nei vatsapo, nei tiktoko, nei vaiberio, nei boomerango, nei tviterio, nei pinteresto... Nei fotoaparato. Kaip aš dabar užfiksuosiu ir pasauliui parodysiu sniegą už lango, Kalėdoms papuoštus namus ir gatves? Kam eiti iki miesto eglės, jei jokio posto iš to nebus? Vis tiek neatrodys, kad buvau nuėjus. Visiškai be ryšio.

Nusprendžiau likti namie. Kad nebūtų taip liūdna, paėmiau knygą į rankas. Taigi man visuomet patiko skaityti! Bet kur tau – šį kartą pavyko tik pavartyti. Pavyko, bet nepatiko. Jau po pirmų dviejų puslapių pavargau. Pabodo sekti raides paeiliui, erzinančiai niekas nesisvaipino, nebuvo jokių paveikslėlių, jokių spalvų.

Tik nespalvoti lapai. Visiškas negatyvas.

Mečiau skaityti ir ėmiau rašyti. Rašyti pasirodė gerokai įdomiau ir patraukliau. (Regis, tai visiems šiandien gerokai įdomiau.) Pamaniau, kad galbūt kaip tik pasitaikė puiki proga pagyventi be technologijų. Na, bent be telefono. Tik aš ir vordas.

Taip džiaugiausi savimi! Tik norėjosi kam nors pasipasakoti, su kuo nors tą pačią sekundę pasidalyti šiuo absoliučiai įspūdingu faktu, pa(si)rodyti. Griebiau telefoną ir jau nutaikiau gerą kampą nuotraukai – kad matytųsi tik data kompiuterio kampe, bet tekstą būtų sunku perskaityti – ir... Po kelių desperatiškų pamaigymų prisiminiau, dėl ko rašau: kišeninis pramogų pasaulis nebeveikia.

18 val. 02 min.

18 val. 22 min.

Sėdžiu, akys bėgioja po kambarį, kažką spaudau čia ir jaučiuosi keistai. Gal išeiti pasivaikščioti? Bet labiausiai dabar norėčiau nueiti į feisbuką. Arba iki instagramo... O gal vis dėlto grynas oras padėtų? Griebiau šuns pavadėlį ir, demonstratyviai palikusi nepatenkintai burzgiantį tebeišsižiojusį kompiuterį, išbėgau pro duris.

Grįžau namo. Vėl dairausi. Atrodo, net galvą ima skaudėti nuo minties, kad viskas, absoliučiai viskas kambaryje prašyte prašosi, tiesiog maldauja nuotraukos – mano mąsli poza, atidarytas vordo dokumentas, garuojanti arbata puodelyje, į sieną atremta ukulėlė, vaikystės žaislais puošta eglutė ir po ja susiraizgęs šuo... O ypač, žinoma, išsijungęs, nebeveikiantis telefonas. Kad galėčiau dabar kaip nors jį nufotografuoti ir papostinti!

Tačiau ir lauke neišvengiau socialinių tinklų filosofijos: mano ištikimasis šuo (o dar sako – geriausias žmogaus draugas!) pradėjo iš manęs tyčiotis!

Suuodęs kito šuns paliktus geltonus ir rudus postus, maniškis atseit nekaltai ėmė juos vieną po kito laikinti. Aišku, pasitaikė ir tokių, kurie jo visiškai nedomino, tačiau pastaruosius atmestinai praskrolinęs, patikusius ženklino dar intensyviau. Galiausiai, suradęs jam labiausiai patikusį, pakomentavo.

Aš, žinoma, rūpestinga šeimininkė, tai iš to komentaro po poros minučių tik kvapas beliko, bet jau lauke nebuvo ką veikti.

18 val. 30 min.

Gana – šią savaitę gyvensiu be telefono. Ir rašysiu. Man akivaizdžiai to reikia. Labai. Tokia tegu būna mano dovana prieš Kalėdas sau. Kas žino, gal kas nors gero iš to išeis.

Nuspręsta – savaitė be telefono.

Gerai, gerai, bent dvi dienos.

12 // © 37O

2021 m. gruodžio mėn. 17 d.

2021 m. gruodžio mėn. 18 d.

Atsikėlus ryte fotkių trokštančių objektų tik padaugėjo...

Kaip išgyventi!!!

Na, va. Ištvėriau antrą dieną, bet jausmas tas pats. Nė kiek ne lengviau.

Ranka kaip nevaldomas aparatas – nykščiu kas kelias sekundes vis mėgina atidaryti nuostabaus filtrų pasaulio vartus. Draugai, kadangi prisiskambinti nepavyksta, kaip senais laikais, ėmė belstis į duris ir kviesti į lauką. Taip, atsimenu, tik per gumą pašokinėti draugės yra kvietusios.

Susimąsčiau. Kai nebuvo tokių įspūdingų telefonų, gerokai mažiau ir fotografavome. Apskritai fotografijos menu prieš kelis dešimtmečius užsiėmė ganėtinai išskirtiniai žmonės, tam dažniausiai paskyrę visą savo gyvenimą. Kitaip tariant, šį darbą atliko profesionalūs fotografai. Su dideliais ir rimtais aparatais, puikiai išmanantys savo amatą, apšvietimo niuansus, technines subtilybes ir pan. Paprastas žmogus gal ir žinojo vieno kito garsaus fotografo pavardę, gal net buvo matęs keletą darbų. Bet tikrai nebūtinai.

Bet aš net bijau pagalvoti apie išėjimą į pasaulį, kur kiekvienas paukštis,

O kai rankose atsirado fotografuojantys išmanieji, pyškinti ėmė ir paprastas žmogelis. Atsimenu: iš pradžių tas blykčiojimas vyko ramiai, atsirenkant tik įdomiausius kadrus – taip sakant, pataupant. Pagautos akimirkos dažniausiai nebuvo nei ryškių spalvų, nei taikliai sufokusuotos, nei pakreiptos tinkamu, įdomiu kampu. Gal ir į naudą išėjo, kad tada dar neturėjome feisbukų ir instagramų: būtume patvinę tamsiose, išbėgusiose nuotraukose ir neryškiuose, šnypščiančiuose vaizdo ar garso įrašuose. Aišku, gerai neįžiūrėjęs, vis tiek laikintum draugo vaizdo įrašą – jau vien iš solidarumo. Gal net pakomentuotum ką nors nenuoširdaus. Lygiai taip, kaip dabar. Komunikacijos nei blogais, nei gerais kadrais nesustabdysi.

kiekvienas medis ir pastatas, kiekvienas juokingai apsirengęs praeivis, grafitis ant namo ar tilto sienos atlieps mano nevaldomą fotografavimo troškimą. O gyvenant Šnipiškėse be filtrų neapsieisi.

Ne, šiandien dar pabūsiu namie. Parašysiu.

ŠIANDIEN MANO PASAULINIAM NUOTRAUKŲ PROJEKTUI JAU BEVEIK PUSĖ METŲ. JIS VYKSTA TAIP INTENSYVIAI, KAD ĮDOMUS TAPO NE TIK MAN, BET IR KITIEMS FEISBUKIEČIAMS IŠ VISO PASAULIO. DABAR DRAUGŲ IR SEKĖJŲ TURIU KELIOLIKA TŪKSTANČIŲ!

2021 m. gruodžio mėn. 18 d., vidurnaktis

2021 m. gruodžio mėn. 17 d., vakaras Visą dieną tik ir suku galvą apie tas prakeiktas nuotraukas ir kaip pasiilgau snapčato ausų. Buvo kaimynas iš apačios užsukęs, kažką kalbėjo, lyg skundėsi dėl mano garsaus vaikščiojimo, o aš negalėjau akių atplėšti nuo jo vešlios barzdos ir didžiulių menininko akinių. Vis galvojau – kaip nuostabu mums būtų dabar susikeisti veidais! Kaip juokingai atrodytume! Baisu ir nuspėti, kiek laikų susilaukčiau... Kam gi nepatinka faceswappintis?!

Niekada nebuvau pagalvojus – kiek iš viso esu padariusi nuotraukų? Kiek vaizdo įrašų esu susukusi? Kiek jų ištryniau, o kiek papostinau?.. Tūkstančius? Milijonus? Dar daugiau?

O kiek įvairiausių vaizdų veikėja esu pati? Bet tikrai – į kiek nuotraukų ar vaizdo įrašų esu patekusi aš?

ir rimtą fotoaparatą), atrodo, tiesiai tiesiai į mane. Kartais imdavau ir papozuodavau, bet taip lengvai nepažįstamojo susikaupimo neišvaikysi – vis vien pyškindavo!

Ne kartą esu mačiusi, kaip koks nors praeivis, pavyzdžiui, svetimos (kad ir savos) šalies turistas, fotografuojantis Šv.Onos bažnyčią, Senelį Išminčių, Druskininkų fontaną ar Martyno Gaubo galvos kopiją, laiko atsukęs telefoną (kad

Taip pat ir mano pačios nuotraukose iš įvairių kelionių, koncertų ar vietinių barų visą laiką būna į kadrą atsitiktinai pakliuvusių prašalaičių. Kur žmonės, ten ir lankyti objektai. Kur lankytini objektai, ten be sustojimo blyksi telefonai. Kiek jų pagavo mane?

freepik.com nuotr.

2021 m. gruodžio mėn. 19 d. Šiandien didžioji diena – nusipirkau naujintėlį telefoną (su sutartimi, bet užtat su beribiu internetu), prisijungiau prie visų savo puslapių, sutikrinau visus notificationsus. Nėra ko dienoraščiui meluoti – nuotaika išties puiki. Vėl pasijaučiau mėgstama, juokinga, reikalinga, o pasaulis nušvito ryškiomis larko, ginghamo, ludvigo, adeno ir kt. nuostabių filtrų spalvomis!

Tačiau trys dienos be ryšio neabejotinai įpūtė naujų vėjų. Pasaulinio lygio projektas prasidėjo – patikrinsiu, kaip gerai veikia visus žemynus užkariavęs feisbuko aparatas! Užuot

kasdieniškai įmetusi selfį (#MondayMood, #SundayFunday, #FoodPorn etc.), štai ką pasirašiau ant savo feisbuko sienos: Ei, draugai! Reikia jūsų visų pagalbos! Kreipiuosi ne tik į jus, bet ir į jūsų artimuosius, gimines, draugus ir pažįsta­ mus visose pasaulio šalyse, visuose kontinentuose! Noriu surasti kuo daugiau kitų darytų nuotraukų, kuriose esu aš.

Nesvarbu, ar matausi gerai, ar esu tik neryškiame gražios bažnyčios ar aikštės fone – padėkite surasti jų kuo dau­ giau! Lai paieškos prasideda! Hashtagas ten, kur rasite ma­ no veidą – #itsmeG

Tokius lietuviškus, angliškus, kiek aplamdytus rusiškus, ispaniškus, prancūziškus postus įmečiau į įvairias grupes ir puslapius, kai kuriems net nupirkau feisbuko reklamą. Labai norisi, kad reikalai kuo greičiau pajudėtų!

2022 m. gegužės mėn. 30 d.

Labas, dienorašti!

Seniai matėmės! Nepyk, vis kaupiausi, taupiausi – laukiau, kol turėsiu galimybę pasidalyti išties puikiomis naujienomis.

Tai štai! Šiandien mano pasauliniam nuotraukų projektui jau beveik pusė metų. Jis vyksta taip intensyviai, kad įdomus tapo ne tik man, bet ir kitiems feisbukiečiams iš viso pasaulio. Dabar draugų ir sekėjų turiu keliolika tūkstančių! Apie #itsmeG kartkartėmis užsimena ir lietuviška žiniasklaida. Daugelis žmonių (pažįstamų ir visiškai ne) po visą platųjį pasaulį kartu su manim ieško mano nuotraukų, drauge jas skaičiuoja – paklaikusiai smalsu, kiekgi iš viso jų pavyks surasti! Be to, nemažai žmonių pradėjo panašius asmeninius projektus ir, regis, jiems taip pat visai neblogai sekasi. Dėl to džiaugiuosi ir visuomet itin atidžiai peržiūriu savo darytas nuotraukas – ką gali žinoti, galbūt kurį nors jų esu ir aš netyčia nufotografavusi!

Taigi po kiek daugiau nei penkių mėnesių feisbukas surado 12 834 nuotraukas, kuriose esu aš! Ir fone, ir profiliu, ir centre, ir užsimerkusi, ir išsižiojusi, ir valganti, ir besijuokianti, ir net stovinti nugara! 12 834! Iš įvairių Lietuvos miestų, Prancūzijos, Anglijos, Rusijos, Ispanijos, Nyderlandų, Norvegijos, Belgijos, Maroko, Škotijos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Lenkijos, Kroatijos, Italijos... O jas padariusių fotografų tautybės apskritai nesuskaičiuojamos!

Panašu, kad ši pernai prieš Kalėdas įsukta avantiūra nežada greitai sustoti.

Na ir tegu – tegu būna šis projektas ne tik viso pasaulio, bet ir viso gyvenimo!

>> BLIZGĖ

Rašė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Baigiantis seniesiems metams turbūt kiekvienas pamąstome, ką norėtume sau pasižadėti ateinantiesiems. Dažnai pasiėmę baltą popieriaus lapą (kai kas tai daro ir feisbuko sienoje) susirašome, kokia tobulesne savo pačių versija būsime ir kokius tikslus žūtbūt pasieksime. Tai daryti mėgdavo ir tarpukario Kaune gyvenę lietuviai. Deja, ir anuomet išpildyti visus senųjų metų išvakarėse entuziastingai surašytus pažadus pavykdavo ne kiekvienam. Skaitant to laikmečio spaudą galima rasti šmaikščių tekstų, skatinančių tesėti sau ir kitiems duotus pažadus. „Jaunas vaikinas, tingiai praleidęs senuosius metus, pasižada daugiau nebetinginiauti ir savo darbu šviesesnę ateitį susikurti. O nematomas naujųjų metų burtininkas nusišypsojęs jo klausia: „Ar ištesėsi?..“ – rašoma dienraštyje „Lietuva“ 1924 m. gruodžio 31 d.

KAIP KITAIP TARPUKARIU PASITIKDAVOME NAUJUOSIUS METUS? ŠVENTINIŲ BALIŲ IR REKLAMŲ ŽAISMĖ Kas gi dar anuomet buvo tapę neatsiejamais Naujųjų sutiktuvių atributais? Egzistuoja nuomonė, kad žmonės anksčiau buvę kuklesni. Tik ne tarpukariu! Prieš 100 metų mėgdavome švęsti ir šventėmis džiaugtis kur kas labiau nei šiandien. Vartant šventinius tarpukario laikraščių ir žurnalų numerius pasidaro net kiek pavydu, kaip laisvai ir žaismingai buvo organizuojami šventiniai renginiai. Žiemos švenčių proga buvo rengiami įvairūs baliai – nuo operos „Traviata“, labdaros vakarų iki teminių vakarėlių. Žmonių juose lankydavosi itin gausiai. Ypač įdomūs turėjo būti baliai garsiajame restorane „Metropolis“. Pavyzdžiui, vienais metais tarpušvenčiu čia vyko Meno vakaras, kurio metu viena salė buvo „įruošta japonų stiliumi“, kita – Rytų stiliumi, o renginio organizatoriai buvo persirengę įvairiais kostiumais.

Dar viena įdomybė – daugumą renginių lydėdavo šiandien jau nebepasitaikantys akcentai – kioskai, kuriuose būdavo galima įsigyti meno kūrinių ir išbandyti laimę loterijoje.

Skelbimas laikraštyje „Lietuva“, 1922 m. gruodžio 31 d.

Reklama laikraštyje „Lietuvos žinios“, 1933 m. gruodžio 30 d.

14 // © 37O

Renginiai vykdavo ne tik švenčių dienomis, bet ir joms pasibaigus. Pirmomis sausio dienomis tradicija buvo tapęs teatralų vakarėlis – „dramos artistų balius“. Spaudoje pasirodydavo į jį kviečiančių linksmų skelbimų: „Valst.

Dramos artistai ruošia didelį tradicinį savo balių. Vyriausias to įdomaus balio programos centras bus tam tyčia p. p. B.Dauguviečio ir V.Jokubėno parašytas linksmas veikaliukas su dainomis ir muzika – operetė „Užkuriom“, vaizduojanti visų rūšių mūsų inteligentus ir neinteligentus. Be operetės bus dar ir atskirų numerių: dainų, deklamacijų ir visokių šposų“ („Lietuva“, 1924 m. gruodžio 31 d.).

Grandioziniai Naujųjų metų baliai vykdavo Karininkų ramovėje, dalyvaujant prezidentui ir aukštiems valstybės pareigūnams, karininkams, bei restora-

Reklama laikraštyje „Lietuva“, 1924 m. gruodžio 31 d.

Reklama laikraštyje „Lietuvos žinios“, 1927 m. gruodžio 31 d.

ne „Metropolis“. Tie, kurie nenorėdavo ar negalėdavo eiti į naujametinius vakarėlius restoranuose, kasmet gruodžio 31 d. 23.30 val. rinkdavosi prie Kauno karo muziejaus, kur skambėdavo varpų muzika ir buvo šaudomi fejerverkai. Spaudoje pasirodydavo ir skelbimų, kviečiančių Naujuosius sutikti privačiuose renginiuose: „Kur sutikti Naujus metus, kad būtų linksma ir jauku?! Visi eina į L.Š.S.E.D.T. (Ožeškienės 27) patalpą. Įdomi sutikimo programa! Koncertas! Šokiai iki ryto lydimi džiaz-orkestro“ („Lietuvos žinios“, 1933 m. gruodžio 30 d.).

Ir tai mus labai suartina su šiuo laikmečiu, nes niekas nepasikeitė – ir dabar šią naktį linkime vieni kitiems laimės, tikimės, kad Naujieji bus laimingesni ir mums patiems, nors sunku įvardyti, kas gi ta laimė yra. Štai paskutinę 1925 m. dieną rašoma: „Jokios gėrybės: nei turtas, nei garbė, nei kūno geidulių patenkinimas laimės žmogui neduoda. (...) Anglų filosofas Staurt Mill tikina, kad laimingas gali būti tik tas, kas laimės neieško ir negeidžia. Šv.Augustinas eina dar toliau ir sako, kad didžiausia laimė – nepasiduoti laimės geiduliui.“

Na, o likusieji namuose galėdavo čia susikurti ne ką mažiau šventinę nuotaiką, mat patrauklūs reklaminiai skelbimai viliodavo įsigyti tam tikrą tų metų must have šventinį atributą. Pavyzdžiui, šventinį apšvietimą sukuriančią „Ferrowatt“ lemputę. Arba laikrodžių, papuošalų ar net pianiną išsimokėtinai.

Kas dar nepasikeitė? Melancholiškas lietuvių būdas. Ir anuomet, ir dabar šią metų naktį sustiprėdavo nelaimingumo pojūtis. „Pas mus šiandien rasime nemaža pesimizmo, kuris dažnai neturi jokio pamato. Yra tokių, kurie pranašauja ne tik „nederlių“, bet daug blogesnių dalykų. Tas pesimistinis pranašavimas daugeliui atima viltį, energiją, pasitikėjimą savim ir veda prie apatijos. Tautos energijos fondo mažinimas yra labai kenksmingas aikvojimas, nes tauta be energijos silpnėja ir gali visai žūti“ („Lietuva“, 1925 m. gruodžio 31 d.).

Tarpukario spauda turėjo išskirtinę reikšmę. Ji ne tik informuodavo apie svarbiausius šalies ir pasaulio įvykius, bet ir vienijo nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, buvo svarbia auklėjamąja priemone. Dažnai pasirodydavo straipsnių, siekiančių įkvėpti žmones imtis tam tikrų valstybei svarbių veiklų ar atsisakyti tam tikrų blogių įpročių. Naujųjų metų išvakarėse jų pasirodydavo taip pat. Juose mėgta paraginti žmones švęsti vartojant kuo mažiau alkoholio ir nepiktnaudžiaujant morfijumi (šio narkotine medžiaga laikomo vaisto tuomet buvo nesudėtinga įsigyti vaistinėse).

MINTYS NAUJŲJŲ METŲ NAKČIAI Kasmet gruodžio paskutinėmis dienomis spaudoje pasirodydavo rubrikos „Naujų metų slenkstį peržengiant“, „Mintys Naujų metų nakčiai“ ir pan., kuriose būdavo pasiūloma temų, apie ką būtų pravartu pamąstyti išlydint senuosius metus. Nemažai juose kalbama apie laimės ir laiko sąvokų sampratą.

Na, o laiką buvo siūloma suvokti per judėjimo kategoriją ir žmogaus gyvenimą įsivaizduoti kaip kopimą į kalną: „Kalno apačioje labai daug pradedančių gyvenimo kelionę. Tačiau juo aukščiau į viršų, juo keleivių mažiau. Ir jau visai mažai palieka tokių, kurie pasiekia kalno viršūnę. Kiekvienais metais keleiviai siekia pakilti aukščiau. Tik vieni žengia stačiai į viršų, kiti ieško pašlitesnio kelio, o treti eina net aplink. Todėl ir mes, peržengdami Naujų Metų slenkstį, pasistatykime sau klausimą, kokį kelią esame nuėję per praėjusius metus ir kas mus laukia sekančiais“ („Lietuvos žinios“, 1927 m. gruodžio 31 d.).

Apie tai tinka pamąstyti ir pasitinkant 2022-uosius.

KINAS

>> EITI AR NEITI

Recenzavo Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

BĖGIKĖ Šiemet festivalis „Scanorama“ parodė ne vieną lietuvišką premjerą, kurias galima pamatyti kino teatruose ir festivaliui pasibaigus. Noriu pristatyti porą gana skirtingų, bet vienodai dėmesio vertų filmų. Pirmasis – režisieriaus Andriaus Blaževičiaus vaidybinis filmas „Bėgikė“. Jeigu matei ankstesnį režisieriaus filmą „Šventasis“, bus nesunku numanyti, ko gali tikėtis ir šiame filme. Abiem filmams scenarijus režisierius kūrė bendradarbiaudamas su Marija ir Tekle Kavtaradzėmis, turinčiomis talentą kasdienius dalykus ir realias opias mūsų visuomenės problemas pavaizduoti itin paprastai ir kartu nepatogiai giliai, sukuriant emociškai stipriai paveikią ir drauge protą įtraukiančią istoriją.

„Šventajame“ vaizduojamas kasdienis paprastų žmonių gyvenimas, kuriame veikėjai ieško to, ko ir visi: meilės, palaikymo, savirealizacijos galimybių, geresnės materialinio gyvenimo kokybės. Tokio provincijoje gyvenančio jauno vyro, vardu Vytas, pagrindinį vaidmenį filme vaidino režisieriaus mylimas aktorius Marius Repšys, savo natūralumu prikaustęs dėmesį nuo pirmų kadrų ir visą jį supančią banalią bei net šlykščiai beprasmę kasdienybę pavertęs tarsi mitologine istorija. „Kasdienybės mitologija“ juntama ir „Bėgikėje“, kurioje taip pat vaidina M.Repšys ir kuria personažą tokiu pat vardu – Vytą. Tik šįkart jis nėra pagrindinis, priešingai, aktoriaus gerbėjai ga-

li kiek nusivilti, kadangi filme jis pasirodo vos kelis kartus. Jis nėra užmiestyje gyvenantis darbininkas, kaip „Šventajame“, šįkart aktorius kuria kitokią Vyto tapatybę: jis yra universitete dirbantis, neseniai daktaro disertaciją apsigynęs mokslininkas, kamuojamas bipolinio sutrikimo. Šiam psichikos sutrikimui būdinga stipri nuotaikų kaita ir panikos priepuoliai, kurie destruktyviai paveikia Vyto gyvenimą ir santykius su artimaisiais.

Tai, kaip gyvenimas slysta iš po kojų šiai ligai paūmėjus, režisierius vaizduoja ne paties ligonio, o jo artimiausio žmogaus akimis. Tai – Vyto mylimoji Marija, kurią vaidina aktorė Žygimantė Elena Jakštaitė. Tai ji visą filmą bėga Vilniaus gatvėmis tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Vieną rytą nubudusi ji leidžiasi ieškoti mylimojo, kuris, priepuoliui užėjus, naktį išėjo iš namų ir dingo. Ji skuba jį surasti ir įkalbėti keliauti į ligoninę, kol neįvyko nelaimė.

SINEFILIJA

Tačiau tai padaryti yra kone neįmanoma misija, nes Vytas slepiasi, nenori bendrauti ir yra net agresyvus. Būtent iš Marijos vaidmens galima suprasti, kas tai per liga ir koks visuomenės požiūris į ja (ir apskritai visomis psichikos ligomis) sergančius žmones.

Mergina (kartu su ja ir žiūrovai) išgyvena daug stiprių prieštaringų emocijų, kurias taikliai perteikia operatoriaus Narvydo Naujalio kadrai. Filme kamera, regis, kone priaugusi prie aktorės.

Visa tai, kas vyko anksčiau šios poros gyvenime, kokie buvo jų abiejų asmeniniai gyvenimai, santykiai su artimaisiais ir draugais, koks galų gale šiandien Lietuvoje gyvenančio jauno žmogaus gyvenimo tempas, – galima numanyti stebint vien šią veikėją, ir dažniausiai – stambiu planu. Kartais Ž.E.Jakštaitės veikėjos būna per daug. Ne vaidybos prasme, o todėl, kad kraštutinės situacijos, kuriose ji skendi viso filmo metu,

16 // © 37O

Miestų gatvėse pasirodę Algimanto Puipos filmo „Sinefilija“ plakatai iš karto dėmesį patraukė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, tai vieno žymiausio šalyje tamsų (psichologine prasme) kiną kuriančio režisieriaus naujausias darbas. Antra, jame vaizduojamos dvynukės mergaitės kelia tiesioginę asociaciją su vienu pasaulyje žinomiausių režisierių Stanley Kubricko klasika tapusiu siaubo filmu „Švytėjimas“. Tad su dideliu nekantrumu skubėjau į kino salę išsiaiškinti, ką čia A.Puipa sumanė. Pasirodo, „Švytėjimo“ citata – tik gėlytės. Filmą sudaro daugybė atviresnių ar subtilesnių nuorodų į įvairių kitų režisierių filmus, ypač siaubo ir mistinius, o tai šį filmą paverčia visiškai nepuipišku. Tie, kurie domisi kinu, jo istorija ir seka kino naujienas, lengvai atpažins kitų užsienio režisierių kūrybinį braižą ir konkrečius filmus. Tačiau tai nėra vien kinematografinių citatų rinkinys, į visą šį fantasmagorišką ir kiek komišką kino pasaulį režisierius įtraukia ir Lietuvos kiną, charizmatiškus ir laiko įvertintus kino ir teatro aktorius, kuriuos stebėti tikrai malonu: Juozą Budraitį, Valentiną Masalskį, Jūratę Onaitytę, Vytautą Anužį, Kostą Smoriginą ir kt. Šiame filmų mišinyje veikia naujosios kartos aktorių kuriami personažai, taip sujungiantys užsienio ir Lietuvos kiną, kino klasiką ir šiuolaikinį kiną, elito kiną mėgstančius gurmanus ir paprastus žiūrovus. Iš pirmo žvilgsnio atro-

virsta neatslūgstančios įtampos kupinu veiksmo filmu. Jai ne tik nesiseka, bet, atrodo, kad jai nori pakenkti visas pasaulis – ir žmonės, ir dieviškos jėgos.

jos vidinio pasaulio ir aplinkos kontrastą filme dar labiau išryškina gamta – veiksmas vyksta gražią, šiltą, romantika ir ramybe dvelkiančią vasaros dieną.

Tai aktorės pirmas vaidmuo kine, tačiau blynas neprisvilęs. Ji parodo savo veikėją daug rakursų. Marijos portretas ir savijauta skleidžiasi per santykius su kitais personažais – tėvais, draugais, bendradarbiais, pažįstamais, gydytojais, buvusiu vaikinu ir atsitiktinai sutiktais žmonėmis. Visi jai siūlo savąją versiją, kaip ji turėtų ar neturėtų elgtis šioje sudėtingoje situacijoje, kaip turėtų žvelgti į savo mylimąjį. Jei ji jų būtų paklausiusi, iš karto būtų nutraukusi santykius su Vytu ir nebesirūpintų, kur jis ir kas jam gali nutikti. Niekas iki galo jos nesupranta ir net atstumia, tad ji lieka viena su savimi. Šį

„Bėgikė“ vienaip ar kitaip neišvengiamai paveikia. Vieni, atpažindami save, gali tapatintis su pagrindine veikėja ir kartu pabėgioti sudėtingais likimo vingiais, kiti gali pasipiktinti ir visiškai jai nepritarti. Filmas verčia pamąstyti ne viena tema. Ne vien apie požiūrį į psichikos sutrikimų turinčius žmones, bet ir apie šiuolaikinės moters, gyvenančios posovietinėje Lietuvoje, tapatybę, kurią įkyriai bando užpildyti stereotipai ir vyresnės kartos požiūris. Taip pat ir vyrų. Sakome, kad esami laisvi, tačiau kiek iš tiesų galime būti savimi ir rinktis, ką norime veikti ir mylėti?

do, kad filmas gali būti sudėtingas, sunkiau suprantamas, kad, norint iki galo jį suprasti ir juo mėgautis, reikia nuo vaikystės domėtis kinu. Vis dėlto taip nėra, nes jį galima žiūrėti ir tiesiog kaip atskirą filmą. Filmas turi savo unikalią istoriją, kurioje veikia jaunas aktorius Rolandas, patenkantis į beprotiškas, logiškai nepaaiškinamas situacijas, kurias stebėti kartais baisu, o kartais juokinga. Filmas iš tiesų nuoširdžiai prajuokina. Ne veltui pats režisierius filmo žanrą įvardija juodąja komedija. Apibendrinant filmo atmosferą galima apibūdinti kaip panašią į tą, kurią savo kūryboje kuria Franzas Kafka, ypač „Procese“. Jis tampa keistų kitų personažų poelgių liudininku, jį patį apkaltina nebūtais dalykais ir įsuka į absurdiško gyvenimo procesą.

gija, tai atsiriboti ir pažvelgti, kaip ji yra kuriama.

Rolandą vaidina vienas įdomiausių jaunosios kartos aktorių tiek teatre, tiek ir kine – Mantas Zemleckas. Kiek tenka matyti jo vaidmenis teatro scenoje, aktoriui pavyksta sukurti išskirtinį ir „sau pakankamą“ personažą, kurį be galo įdomu stebėti. Kiekvieną kartą jis būna skirtingas ir kai kuriuose spektakliuose net sunku patikėti, kad tai vaidina tas pats aktorius. Dar kitoks jis yra ir šiame filme – balansuoja tarp vaidybos ir buvimo savimi. Kaip ir visas filmas, tai verčia ir įsijausti bei patikėti kino ma-

„Sinefilija“ – savirefleksyvus žvilgsnis į tai, kas apskritai yra kinas, kaip jis gimsta ir kokią vietą užima šiuolaikinės visuomenės gyvenime. Ar jo misija – linksminti, ar padėti ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus? Ir kiek iš esmės jis gali būti tikroviškas? Juk tai fiktyvus pasaulis. O galbūt yra atvirkščiai – gal kinas tikroviškesnis už patį gyvenimą? M.Zemlecko Rolandas apsigyvena paties kino pasaulyje, kuriame viskas įmanoma ir daug kas atrodo įtikinamai tikroviška, kaip kad ir naktį šviečiantys du mėnuliai.

Tai brandus, drąsus, nustebinantis A.Puipos filmas, nenusileidžiantis žinomiems užsienio režisierių darbams. Kas jį iš tiesų privertė eiti kitokiu, netikėtu keliu nei iki šiol, ko gero, gali atsakyti tik pats režisierius. Galima tik pasvarstyti, kas dėl to kaltas. Gal S.Kubrickas, kaip kad klausia vienas filmo personažų? Kaip minėjau, filmas turėtų būti įdomus daugeliui žiūrovų, tačiau jeigu jauti, kaip tavo siela džiūsta nepamačius bent vieno vertingesnio filmo per savaitę, nedvejok svarstydamas – eiti ar ne.

Filmas leidžia patirti ne tiek kokį nors konkretų pasakojimą, kiek paties kino malonumą.

Rekomenduojama: sinefilams ir siaubo filmų mėgėjams.

Nerekomenduojama: nemėgstantiems juodojo humoro.

>> EITI AR NEITI

Rašė Raminta Kėželytė

PARODOS

ANGELIKA SHER „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“ Angelikos Sher nuotr.

Samuelio Bako muziejus (Naugarduko g. 10) Paroda veiks iki 2022 02 20 Menininkė Angelika Sher personalinėje parodoje supynė tris gijas: savo gyvenimą, aktorės Eglės Mikulionytės veidą ir namų erdvę bei pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvus. Bet ar gyvenimas pasakoje tikrai yra pasakiškas?

A.Sher gimė Vilniuje, o po Sovietų Sąjungos griūties, būdama 21-ų, išvyko gyventi į Izraelį. Čia baigė mokslus, sukūrė šeimą, atrado fotografiją. Kol vieną dieną, visai kaip Eglė pasakoje, panoro apsilankyti savo gimtinėje.

Ir nors dėl to jai neprireikė nei šilkų kuodelio suverpti, nei geležinių kurpių suavėti, visas fotografijų ciklas užfiksuotas autorės gimtajame Vilniuje.

Menininkės gyvenimo vingiai – ne vienintelė pasakos ir parodos paralelė. Papildoma gija tampa tai, kad nuotraukose užfiksuota moteris, vardu Eglė (Lietuvos teatro ir kino aktorė – E.Mikulionytė). Aktorė įsileido fotografę tiesiai į savo namus.

Nepaisant autentiškos namų aplinkos, nuotraukose matomi siužetai toli gražu neautentiški. A.Sher it scenografė sudėlioja kadre matomus objektus. Taip už lango atsiranda tyrumą vaizduojantys naktiniai baltiniai. Sovietinio tipo ant-

klodės užvalkalo rombas tampa tarsi tamsaus likimo ženklu. E.Mikulionytės pelnyta „Sidabrinė gervė“ įsitaiso šalia daktariškos dešros.

atrodo pažįstamas ir net nostalgiškas, bet dubenyje įmerktos kojos iškart išblaško, kyla stipri emocija, kad kažkas čia ne taip.

Netikėtų objektų sugretinimas leidžia pajusti pasakai būdingas metamorfozes. Kaip žaltys tapo dailiu jaunikaičiu, taip E.Mikulionytė teatre ar kine virsta kažkuo kitu, o jos šlovės spinduliai ir titulai namie – tiesiog dar vienu objektu greta kitų buities rakandų.

Parodos keliamas emocijas pakursto ir vieta, kurioje ji eksponuojama. Samuelio Bako muziejus yra įsikūręs Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, kurio kitose erdvėse pristatoma Lietuvos ir pasaulio žydų istorija. Išvykimo iš namų motyvas čia įgauna visai kitokių atspalvių.

Greta fotografijų ciklo eksponuojamas ir vienas vaizdo įrašas pavadinimu „Apie meilę“. Kūrinyje vaizduojamas dubuo su žmogaus pėdomis jame.

Tuomet į dubenį vienas po kito dedami šaltibarščių ingredientai: iš pradžių – burokėliai, tada – kefyras, o galiausiai barstomi krapai. Šaltibarščių vaizdinys

Paroda iš pirmo žvilgsnio atrodo spalvinga, nuotraukos – didelio formato, spalvos – ryškios, akcentai – žaismingi.

Bet fotografijose pavaizduoti pasakos motyvai – niūrūs, nerimastingi. Primenantys, kad dažniausiai lietuvių liaudies pasakos iš tiesų visai nepasakiškos.

O KUR ŽMONĖS? Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje) Paroda veiks iki 2022 02 06

Parodos reklama prasidėjo gerokai prieš atidarymą. Lapkričio 13-ąją atidaryta paroda savo instagramo profilį (ig: o_kur_zmones) pradėjo gegužės 13-ąją. Pusę metų projekto komanda dalijosi parodos rengimo iššūkiais ir sprendimais.

18 // © 37O

O sprendimai – jaunatviškai gaivūs.

Paroda nuo pirmų žingsnių laužo įprastą galerijos įvaizdį. Vietoj NDG būdingos balto kubo erdvės įtraukia plazdantis alyvinis labirintas. Judėjimo kryptis nenurodyta. Jau po pirmojo kūrinio galima sukti į kairę arba dešinę. Pasirinkimas siejasi su jaunyste: prieš akis atsiveria laisvė, bet kartu apima apsisprendimo nerimas: ar nesuklysiu pasukęs ne ten?

Nepriklausomai nuo pasirinktos krypties, paroda suskirstyta į kelias erdves:

„Laužyti galvą“, „Ašneaš“, „Lemtis“, „Pokyčiai“, „Aplinka ir aš“. Jose – autorių ir kūrinių įvairovė: eksponuojami 26 autorių paveikslai, piešiniai, akvarelės, grafika, nuotraukos, filmai.

Erdvių pavadinimai ir jų išdėstymas nukelia į paauglystės iššūkius: ieškoti ne tik atsakymų, bet ir klausimų.

Jaunystei būdingos ir paieškos, ir ribų tikrinimas. Tikrinti tėvų, draugų ir savo pačių ribas bei galimybes. Taip ir parodoje eksperimentuojama su eksponavimo ribomis. Tik maža dalis kūrinių kabo ant sienų. Yra tokių, kurie pakabinti palubėje, o yra ir tiesiai ant lubų projektuojamas filmas (po juo įrengtas minkštasuolis, leidžiantis kūrinį žiūrėti atsigulus).

Greta meno kūrinių vietos randa ir mintys iš literatūros bei dainų. Cituojami kūriniai iš privalomojo literatūros sąrašo, pavyzdžiui, Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ar Antano Škėmos „Baltos drobulės“, bet yra ir Friedricho Nietzsche’s citata ar eilutės iš grupės „The Hellp“ dainos. Taip susipina neišvengiama mokyklos kasdienybė ir nepriklausomos laisvalaikio domėjimosi temos.

Visos citatos užrašytos ant veidrodinių paviršių. Viena vertus, tai leidžia

ekspozicijoje rasti save pačius. Kita vertus, tai labai instagramable. Parodoje, kuri turi instagramo profilį, fotogeniškumas, ko gero, nėra atsitiktinumas.

Instagramas leidžia žvilgtelėti į kitų gyvenimus, o ši paroda suteikia galimybę į meną pažvelgti jauno žmogaus akimis. Ekspozicijoje atsiskleidžia ne tik kūriniai, bet ir jaunuolių išgyvenimai susidūrus su menu. O išgyvenimai, pasirodo, nėra tokie skirtingi. Ne tik paauglystėje jaučiamės sutrikę, todėl ir šią parodą aplankyti verta ne vien paaugliams.

Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Į klausimą, ko nori jauni žmonės, geriausiai atsakyti gali patys jauni žmonės. Mėginant sudominti jaunąją kartą, naują Nacionalinės dailės galerijos (NDG) parodą rengė 23 paaugliai.

Edukacinio projekto „Kažkoks keistas menas“ dalyviai pasirūpino viskuo: nuo auditorijos tyrimo, kūrinių atrankos iki architektūrinių sprendimų ir reklamos.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

>> EITI AR NEITI

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

MIEGANTYS Repertuarą sekite www.teatras.lt Kaip įsivaizduojate gyvenimą po 100 metų? Ar gali būti, kad ateityje, kaip ir senais gerais Antono Čechovo laikais (turima omenyje XIX–XX a. sandūra), žmonės gers arbatą, o tuo metu duš jų likimai? Dviejų nacionalinės premijos laureatų – dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir režisieriaus Oskaro Koršunovo – duetas kartu su gausia Lietuvos nacionaliniame dramos teatre suburta kūrybine komanda spektakliu „Miegantys“ iš esmės atsako, kad taip.

Jau turbūt girdėjote, kad pirmąja nacio­ naline distopija tituluojamas spektaklis nukelia į ne tokius jau tolimus 2109 m., kai pasaulis beveik visai subyrėjęs, o jį palaiko tik žmonijos susitarimas pasidalyti į dvi po dešimt metų miegančias pamainas. Kol vieni miega, kiti gyvena, o tada pamaina keičiasi. Na, ir žinoma, kaip ima aiškėti dar spektaklio pradžioje, ateities žmonės susitarimų laikosi nė kiek ne labiau nei šiandien. Ekologinių ir kitokių katastrofų sukrėstame ir pakitusiame pasaulyje žmonės gyvena gana panašiai kaip mes karantino metu – negalėdami išeiti iš namų (tam, kad miegotų dešimt metų, dar kūdikiams daugeliui įsodinamas lokio genas, tad, temperatūrai nukritus žemiau kaip –5 °C, užmiega), o visus jų veiksmus stebi internetą pakeitusi Rimantės Valiukaitės įkūnijama Orbita.

Spektaklio kūrėjai ne kartą deklaravo, kad „Miegantys“ – feministinis kūrinys. Tačiau nors scenoje dominuoja moterys, jas visapusiškai valdo vyrai (ir tam jiems šiame pasaulyje nė nebūtinas fizinis kūnas, užtenka ir prie aparatų prijungtų smegenų). Moterų emancipacija čia pateikiama per išlaisvintą hiper(homo)seksualumą ir viena kitos titulavimą kale (originaliai pjesė 2015 m. buvo parašyta rusų kalba, tad čia turima omenyje ne „bitch“, o „suka“, atverianti kiek kitokį prasmių lauką). Moterų, ar kitaip – meilės, pamaina (iš esmės paremta šiuolaikinio jaunimo trendais), pasmerkta žlugti, mat ją nugali visada slapta valdžiusi ir pasaulį kontroliavusi pirmoji totalitarinė vyrų pamaina.

Paradoksalu, tačiau apie ateitį pasakojantys „Miegantys“ kupini praeities: ar

kalbėsime apie tekste juntamas nuorodas į dramaturgijos klasikus, ar apie margaspalvius Dainiaus Bendiko kostiumus (suskamba tolimas Jeano-Paulio Gaultier kostiumų, kurtų 1997 m. filmui „Penktasis elementas“ aidas), ar Arčio Dzervės projekcijas (itin primena praėjusio amžiaus pabaigos kompiuterinius vaizdelius), ar apie demonstruojamas (tiesiogiai ir ne) praėjusių amžių vertybes. „Miegantys“ prifarširuoti kontekstų, užuominų ir nuorodų, tačiau juose itin trūksta veiksmo. Labai daug pasakojimo ir beveik nėra dramos teatrui kaip oras būtinų pasikeitimų. Tai labai apsunkina aktorių užduotis, gal todėl kiekvienas gelbėdamasis, kaip gali, ku-

20 //

CONFESSIONS

© 37O

Repertuarą sekite www.operomanija.lt Į Lietuvą ir vėl sugrįžo erdvinė opera tamsoje „Confessions“. Nors nuo sukūrimo 2015 m. ji ne tik buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, bet ir rodyta koncertų salėse, teatruose ir festivaliuose Švedijoje, Vo-

ria pavieniui tikrai puikius ir įdomius, tačiau itin skirtingų stilistikų vaidmenis, kurie niekaip nesudaro visumos. Kita vertus, galbūt tai ir yra ta naujoji teatro kalba, kurią, pasak O.Koršunovo, išprovokavo ši pjesė.

Tai, kad „Miegančių“ pasaulis pasmerktas žlugti, logiška – juk praeities reminiscencijomis ir reinkarnacijomis sunku grįsti net ir dabartį, ką jau kalbėti apie mėginimus įsivaizduoti ateitį. Tai guodžia, mat yra didelė tikimybė, kad „Miegančių“ perspėjimas, skirtas vidurinei kartai, aplenks ir nebus įgyvendintas nei tūkstantmečio, nei vėlesnių kartų, laisvę ir lygybę suvokiančių ne kaip pokalbio temą, o natūralią pasaulio tvarką.

Rekomenduojama prisiekusiems nuomonės formuotojų sekėjams.

Nerekomenduojama neapsiribojantiems paviršutiniškomis išvadomis.

Deivaro Kaleininko nuotr.

Kas gyvena šiame pasaulyje?

A.Čechovo „Trijų seserų“ reinkarnacijos, tik jos jau ne siekia sugrįžti į Maskvą, o gyvena jos centre. Kaip ir anuomet, jos kupinos naivumo ir svajų. Tik ateities seserys, kurios „Miegančiuose“

turėtų atstovauti meilės pamainai, daug apie ją kalba, bet mažai realiai susiduria. Jausmai apskritai yra tai, ko labiausiai stokoja šis ateities moterų pasaulis. Čia labai daug sekso, visuotinės meilės deklaracijų, katastrofų aprašymų ir televizijos dramos posūkių. Tačiau pagrindinis M.Ivaškevičiaus pjesės skirtumas nuo jos inspiracija tapusių, po pasaulio teatrus jau daugiau nei 100 metų keliaujančių trijų seserų – žmogiškųjų patirčių gelmė. Plastikiniame, ryškių spalvų ir stiklinių sienų pasaulyje (scenografas Gintaras Makarevičius, šviesų dailininkas Vilius Vilutis) viskas gerai matoma, nes paviršutiniška. Čia daug šnekama ir mažai veikiama, daug aiškinamasi, bet mažai paaiškėja, daug pasakojama apie meilę, bet mažai mylima.

kietijoje, Nyderlanduose, Estijoje ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau taip retai, kad kas kartą galima pristatyti kaip naujieną, kaip ir daugelį „Operomanijos“ siūlomų išskirtinių garso patirčių.

Kompozitorių Jenso Hedmano (Švedija) ir Rūtos Vitkauskaitės (Lietuva / Didžioji Britanija) bei soprano Åsos Nordgren (Švedija) sukurtas ir atliekamas kūrinys praplečia operos sąvoką netikėta linkme. Erdvine ji vadinama, nes garsai iš tiesų čia ir tiesiogine, ir perkeltine prasme keliauja po erdvę, kurdami įvairius garso vaizdus klausytojų vaizduotėje.

Būtent vaizduotėje, nes šių garsų kelionių, jų išgavimo būdų ir atlikėjų susirinkusieji patirti „Confessions“ nemato. Prie prasidedant operai, žiūrovams tenka, be jau įprastų medicininių kaukių, užsidėti ir karnavalines. Tačiau pastarosios slepia ne žiūrovų tapatybę nuo atlikėjų, o operos veiksmą nuo susirinkusiųjų – jos panardina žiūrovus į tamsą ir paverčia juos klausytojais.

Ratu aplink centrinę, raudonu apsiaustu apsigobusią figūrą susėdę klausytojai kiekviena(s) savo asmeninėje tamsoje kviečiami panirti į garsinę kelionę po septynias mirtinas nuodėmes (jei kas nežino, jos yra:

godumas, puikybė, apsirijimas, pavydas, kerštas, geismas, tinginystė).

Sunkiai aprašomi garsai, triukšmas ir muzikiniai pasažai glosto ir atakuoja, vilioja ir stebina klausą, skatindami vaizduotę kurti įvairius ir ne visada pačius maloniausius ar jaukiausius (nuodėmės juk vis dėlto) vaizdus.

Aplink sėdinčius salėje žiūrovus keliaujantys atlikėjai, atlikdami šios neįprastos operos partitūrą, skatina juos kliautis ne tik klausa, bet ir kitais pojūčiais: čia padvelkia oro banga nuo vėduoklės, šiluma ir sieros kvapu nuo degtukų, kojas užkabina atlikėjų apsiaustai. Sėdint salėje sunku suvokti ne tik tai, kiek atlikėjų kuria šią sunkiai nusakomą ir aprašomą garsinę patirtį, bet ir pajusti kitus klausytojus. Panyrant ir išnyrant tarp septynių „Confessions“ dalių, vis neapleidžia jausmas, kad tamsoje sėdi visiškai vienas, o aplink tave siaučia nepažįstamos garsų ir muzikos dvasios, atgailaujančios už klaidas ir čia pat jomis šiek tiek besimėgaujančios.

Rekomenduojama ieškantiems naujų patirčių.

Nerekomenduojama nelinkusiems aklai pasitikėti.

mas – žvilgsnio apgręžimas iš mums įprasto vyriško į moteriškąjį. Būtent ši pastanga tampa viso kūrinio ašimi ir pagrindiniu rezultatu. Aktorės filmuoja save ir viena kitą, žiūri į savo atvaizdus didžiuliuose ekranuose (vaizdo menininkė Ieva Kotryna Skirmantaitė, projekcijos – Vytauto Narbuto), šoka (choreografas Mantas Stabačinskas), dalijasi asmeninėmis istorijomis.

Recenzavo Goda Dapšytė

ŽIŪRĖDAMA VIENA Į KITĄ Repertuarą sekite www.vmt.lt ti save. Kitaip tariant, V.Šleivytės fotografijos leidžia ne tik kitaip pažvelgti į tarpukario moteris, bet ir patirti visai kitokį jų žvilgsnį į save pačias ir pasaulį. Ši kūrėja, jos biografija ir kūryba įkvėpė jauną režisierę Eglę Švedkauskaitę kartu su trijų skirtingų kartų aktorėmis: Egle Gabrėnaite, Elžbieta Latėnaite ir Justina Mykolaityte – sukurti performansu įvardijamą „Žiūrėdama viena į kitą“.

Pavadinimas puikiai įvardija šio pasirodymo dvasią, tik gal forma nusakoma netiksliai, mat bent kol kas nuo spektaklio, kaip jis jau suvokiamas XXI a., sceninis „Žiūrėdama viena į kitą“ veiksmas nenutolsta.

Veiksmas prasideda nuo gėlių dovanojimo publikai, taip tarsi apverčiant įprastinius teatro ritualus. Tai dėsninga, mat pagrindinis šio pasirodymo veiks-

Monikos Pietarytės nuotr.

Tradiciniam mūsų dramos teatrui nebūdinga distancija nuo savęs ir sceninio veiksmo, saviironija, lengvumas ir laisvos, asociatyvios jungtys, pakeitusios linijinį pasakojimą, „Žiūrėdama viena į kitą“ kūrėjoms leidžia pradėti tolti (nes dar yra erdvės atsitraukti) nuo vadinamojo vyriško žvilgsnio ir sceninį pasaulį papildyti požiūrių įvairove.

Rekomenduojama mėgstantiems pakeisti žiūros tašką.

Nerekomenduojama besitikintiems biografinio pasakojimo apie Veroniką Šleivytę.

JULIJA Repertuarą sekite www.teatras.lt

Lietuvių rašytoja Žemaitė (tikr. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) – viena įdomiausių ir paslaptingiausių lietuvių literatūros asmenybių ir talentų. Nors visi žinome standartizuotą, mokyklinę Žemaitės versiją, tačiau tai iš esmės reiškia, kad nežinome beveik nieko, mat šios iš bežemių bajorų kilusios, daugiau nei tris dešimtmečius žemės ūkiu besivertusios ir tik keturiasdešimties pradėjusios rašyti moters gyvenimas ne tik sudėtingas ir įdomus, bet ir nuolat įkvepia naujas publikacijas, studijas ir kūrėjus.

Naujausia teatrinė interpretacija – spektaklis „Julija“ praėjusiais metais papildė Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarą. Sigito Parulskio pjesėje, kurios interpretacijos ėmėsi režisierius Kirilas Glušajevas, Žemaitė gretinama su šiuolaikine nusivylusia namų šeimininke virtusia buvusia aktore Dora.

Abi vidinį vidurio amžiaus virsmą išgyvenančias moteris scenoje kūrybingai įkūnija Jolanta Dapkūnaitė.

Pjesės ir spektaklio veiksmas brėžia paraleles tarp praėjusio ir esamojo laiko, taip lyg mėginant aktualinti, priartinti prie šiandienos Žemaitės, kaip kūrėjos ir kaip moters, istoriją ir dramą.

Tačiau šaržuojant, utriruojant ir nuolat keliaujant laiku tarp skirtingų šimtmečių spektaklio veiksmas ima priminti karuselę, kurioje pasimeta ne tik pasakojimas, bet skrieja ir maišosi stiliai, akcentai, vienas su kitu (o kartais ir su vidine logika) prasilenkiantys šiaip jau puikių aktorių vaidmenys. Šokinėjantis veiksmo laikas, vietos ir aplinkybės tiek išbalansuoja spektaklio veiksmą, kad jei ne scenos gilumoje, ekranuose, pa-

Požiūris į moteris – pagrindinis pasirodymą su V.Šleivyte jungiantis elementas, atpažįstamas tiems, kas nėra išstudijavę jos biografijos (ar apskritai pirmą kartą girdite apie tokią kūrėją). „Žiūrėdama viena į kitą“ ji atpažįstama archyviniuose jubiliejaus kadruose ekrane spektaklio pradžioje ir sugrįžta improvizuota J.Mykolaitytės daina virstančiame laiške Verucei. V.Šleivytės asmenybė veikiau įkvepia aktorių buvimą scenoje, tampa pretekstu ir pagrindu pasižiūrėti į save ir viena į kitą kitaip.

Be galo įdomu čia stebėti vyriausiosios kartos atstovę – legendinę aktorę Eglę Gabrėnaitę, žvelgiančią į save ekrane ir matančią ten jau kitą, praėjusio laiko moterį, itin lakoniškai, lyg tarp kito, pasakojančią apie režisierius, partnerius, tėvą, apie tai, kaip jie ją matė, kaip tada jautėsi ji pati.

sirodančios laiko ir vietos nuorodos, jį stebėti būtų itin sunku. Panašu, kad ir aktoriams nuolat šokinėti tarp pusantro šimtmečio skiriamų personažų ne ką lengviau.

Visa tai, kas nors gal ir girdėta, bet vis dar labai įdomu tiek Žemaitės biografijoje, tiek šios kūrėjos asmenybėje, spektaklyje „Julija“ pasimeta sceninės interpretacijos verpetuose. J.Dapkūnaitė,

įkūnijanti aktorę, vaidinančią Žemaitę, gana meistriškai perjungia vaidmenų pavaras, tačiau ilgainiui stipresnioji Žemaitė ima viršų. Ir iš tiesų būtų labai įdomu išvysti tiesiog jos sukurtą Žemaitės portretą, mat iš jo eskizų „Julijoje“ matyti, kad J.Dapkūnaitė iš tiesų galėtų sukurti puikų, daugiasluoksnį rašytojos vaidmenį. Tad tenka tik apgailestauti, kad nei dramaturgas, nei režisierius galimybių jai tam nesuteikia.

Rekomenduojama nesitikėti pasakojimo apie Žemaitę.

Nerekomenduojama to besitikintiems.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Ar teko girdėti apie dailininkę Veroniką Šleivytę? O apie fotografę? Ši asmenybė, ar, tiksliau, jos palikimas, neseniai tapo tikru atradimu fotografijos ir tarpukario meno tyrinėtojoms. Kaip iš Kupiškio kilusi grafikė ir tapytoja iki šiol žinota V.Šleivytė (1906–1998) po mirties paliko fotoarchyvą, kuriame gausu jos pačios ir artimų jai moterų nuotraukų, aktų, iki šiol neįprastų siužetų. Be to, menininkė mėgo fotografuo-

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

FUSED TRIO COTTON CURD CANDY

SYNAESTHESIS FLANEUR

Self-released

Self Released

Džiugu, kad tie, kurie dar neseniai atrodė jauni, pradedantys ir daug žadantys, dabar tampa kelrodžiu dar jaunesniems, lyg tie vyresnieji broliai, kurie baigia mokyklą ir išvažiuoja į miestą mokytis. Daugmaž tokios mintys apima klausant debiutinio „Fused Trio“ albumo, ir ne paslaptis, kad jų skambesys, susidaro įspūdis, yra išties paveiktas „Sheep Got Waxed“ vyrukų. Tiek pat narių, panašūs sprendimai ir paradui vadovaujantis saksofonas.

Aišku, yra ir skirtumų, nes fusedai yra griežtesni, grubesni ir gal dar ne tiek subtilūs, kiek jų vyresni kolegos. Tačiau tokie „Fused Trio“ tikrai taps, nepaisant, kad dabar kolektyvas dar ieško savojo veido, savojo skambesio, savos formos. Duomenis vyrukai turi fantastiškus, nes melodijos – išraiškingos, technika – puiki, o ir tarpusavyje jie net labai susigroję. Vienintelis trūkumas – tas aido nuo sheepsų efektas, kur gali tikrai supainioti, kur kurie groja. Šis šalutinis dirgiklis ir kiša koją bei šaukštus deguto į iš esmės labai nuotaikingą ir išradingą albumą. Bent keletas kitokių sprendimų, ir esu tikras, kad „Cotton Curd Candy“ būtų nuskambėjęs daug šviežiau. Bet ne bėda – esu įsitikinęs, kad su laiku galų gale savastis prasisijos, įtakos nueis į šešėlį ir „Fused Trio“ nebeskambės kaip jaunėliai, nejučiomis šiek tiek pakopijuojantys savo vyresnius brolius. Šioms pamokoms pirmasis albumas ir skirtas. O dabar galima atsikvėpti ir atsidėti tam, kuo „Fused Trio“ kvėpuos toliau.

Kaip minėjau, instrumentus tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme vyručiai turi visus.

MĖNESIO ALBUMAI

Šį albumą reikėjo jaukintis ilgai. Kai jo įrašas pasirodė vasarą, niekaip nesupratau, kame čia kriukis, kuo jis ypatingas, kodėl man neskamba ir kodėl nepalieka. Vaikščiodamas vasariškai šiltomis gatvėmis, niekaip nenorėjau priimti melancholiško šešėlio, kurį jis meta, ir leistis į elegišką kelionę. Tačiau, atėjus lapkričio lietums ir vitrinoms ėmus puoštis Kalėdų atributika, „Flaneur“ staiga suskambo visiškai kitaip. Staiga ir oras, ir gatvės, ir ankstyvi šešėliai albumo patirčiai puikiai pradėjo tikti ir aš išgirdau tuos subtilius potėpius, kuriuos siūlė Dominykas Digimas ir Julius Aglinskas, tuos eksperimentinius žybčiojimus, sukurtus Ramūno Motekaičio. Visa tai įprasmino itin talentingas „Synaesthesis“ ansamblis ir viskas susijungė į vientisą patirtį, kuriai pavyko atliepti Vilniaus gatves ir skersgatvius. Aišku, tai nėra lengvas paklausymas, vis dėlto tai šiuolaikinė klasikinė muzika, reikalaujanti tiek susikaupimo, tiek pasirengimo, tačiau trys kompozitoriai nusprendė neglostyti klausytojo prieš plauką. Visi trys kūriniai paklūsta žanro taisyklėms, todėl net ir žmogus, kuriam tokia stilistika yra tolima, galės lengvai prisijaukinti iš pirmo klausymo gal ir kiek nepatogius skambesius. O jie ir nėra tokie nepatogūs. Džiugu, kad „Flaneur“ man galų gale subrendo (arba aš – jam) ir radau tinkamą laiką bei vietą atskleisti jo turtus. Jeigu jūs ieškote garso takelio tamsiems ir darganotiems vakarams, tuomet ir jums siūlau pabandyti paklausyti šio darbo. Patikinu, paprastas pasivaikščiojimas taps daug gilesnis ir prasmingesnis.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)

82

75

100

100

ERDVE SAVIGAILA

Seasons Of Mist

PHRENETIX EXUVIAE

MuzLab Studios, Self Released

22 //

O, kaip vaikai auga. Dar prieš keletą metų nedrąsiai lipo ant scenos su pirmaisiais savo įrašais, o štai dabar jau išleidžia albumą, kuris gali atidaryti duris į daugiau nei kelis klubus ir porą festivalių Lietuvoje. „Phrenetix“ užaugo ir, kas anksčiau atrodė žaviai miela, dabar skamba rimtai ir subtiliai. „Phrenetix“ išleido geriausią savo darbą, kuris drąsiai atskleidė, kad grupei tai yra tik pradžia.

Seniau jie buvo žinomi kaip jauni thrash metal revivalistai, kurie groja gal ir ne aktualią, bet visgi kiekvienam metalistui bent truputį širdį glostančią muziką. Dabar šis stilius liko tik kaip pagrindas, ant kurio, lyg ant picos, frenetiksai deda visas vaivorykštės spalvas, aišku, tamsaus atspalvio. „Exuviae“ yra labai brandus ir turtingas opusas, kuris sėkmingai balansuoja tarp ekstremumo ir populiariosios muzikos skambesio, tarp iššūkio ir melodingumo. Išsilaisvinusi iš puristinio požiūrio į metalo žanrus, grupė, rodos, įkvėpė naujo oro, savęs nebevaržė ir sustygavo viską taip, kad kiekvienas kūrinys turi ko pasiūlyti, turi kažką naujo, nėra ribojamas žanro taisyklių. Ir štai tokioje laisvėje ir atsiveria „Exuviae“ grožis, brutalumas ir įvairiapusiškumas. Įvairūs dainavimo stiliai, gitarų skambesiai ir būgnų partijos bei net kartą labai maloniai nustebinantis bosinės gitaros solo – visa tai sukuria išties gyvą muzikinį paveikslą, kiekvienąkart įdomų ir energingą. Nors, tiesą sakant, susidaro įspūdis, kad iš „Phrenetix“ kažko mažiau niekas ir nesitikėjo. Smagu, kai jaunatviškas entuziazmas virsta puikiais darbo vaisiais.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

Oi, oi, nežinau, kaip, nežinau, kodėl (nors žinau – nes žioplas), bet net ir sekdamas „Erdve“ (vis noriu rašyti Erdvės, labai jau graži man ta ė) singlus, sugebėjau pražiopsoti albumą. Kas kaltas? Senatvė ir tingumas. Ačiū Dievui, kad albumas, lyg koks pirmas snygis lapkričio pabaigoje, mane užtiko nepasiruošusį ir trinktelėjo per kelienius taip, kad teko ir paklūpėti. „Savigaila“ yra vienas svarbiausių ne tik sunkiosios muzikos, bet ir apskritai šių metų darbų, įrodančių, kad metalas dar nesurūdijo, kad šimtas milijonų jo atmainų dar neišdžiovino kūrybingumo upės, o „Erdve“, su „Vaitojimu“ iš tos upės sėkmingai sėmusis įkvėpimo, su „Savigaila“ vandenį pavertė tąsia derva, į kurią įsimurkdęs daugiau niekad nebūsi toks, koks buvai. Šis darbas yra lyg koks tamsus monolitas, obeliskas ar pajuodęs koplytstulpis, spaudžiantis savo megalitiškumu prie žemės, traiškantis savo mase ir besimėgaujantis savo galybe. Banalu sakyti, kad grupė paaugo, bet „Savigaila“ – tai užtikrintas žingsnis, akivaizdus kūrybinio progreso pavyzdys. Be to, kad muzikoje sutaria, rodos, nelabai derantys juodmetalio, sludge ir grindcore stiliai, „Erdve“ kūryboje galima išgirsti ir post metal ar nu metal akordų. Pripažinkime – monstras įspūdingas. Tačiau „Savigaila“, nepaisant iš pirmo žvilgsnio sunkiasvorės kakofonijos, išlaiko dermę, kuri leidžia lovecraftiškai kalbėti apie melodingumą ir muzikos graciją. Iš esmės smagu, kad vieną gyviausių ir vieną išraiškingiausių sunkiosios muzikos albumų šiemet įrašė lietuviai.

Kartu su „Crypts of Despair“ „Erdve“ šiemet flagmanauja, o kolektyvui linkiu ne savęs gailėtis, o savimi didžiuotis. Tikrai yra dėl ko.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 93

© 37O

90

OORCHACH INSTINKT

Apport

Pradėkime nuo to, kad tai tikrai nėra labiausiai Kalėdoms tinkantis albumas, nebent jūs esate Grinčas ar Krampusas ir norite tokiu garso takeliu suteikti aplinkinių Kalėdoms šiek tiek šarmo. Šarmo, kuris skamba lyg traukinys, vežantis į gulagą. Smagu? Važiuojamt toliau. O jei rimtai, Oorchach, žinomas kaip Povilas Vaitkevičius, pasiūlo tai, kas jo muzikinių projektų gerbėjams bus anokia staigmena, – iš pirmo klausymo nepatogų, ausis spaudžiantį, bet smegenis valantį darbą, kurio taip greitai nepamirši. Į vieną nenusakomą objektą traiškydamas industrinės muzikos, drone ir ambiento garsus, jis sukuria labai šaltą, svetimą ir grėsmingą atmosferą, toks įspūdis, persmelktą dūmų, purvo, ledo ir drėgmės. Aišku, gal ir ne pats maloniausias jausmas, bet patirtis vis dėlto išskirtinė. „Instinkt“, kaip ir daugelio Povilo darbų, negalima tiesiog klausyti kaip elementaraus kūrinių rinkinio. Iš esmės laužydamas įsisenėjusias struktūras, siūlydamas vietoj harmonijos ir melodingumo triukšmą ir grėsmę, jis įrodo, kad katarsiui reikia ne tik elementaraus eskapizmo ir jautimosi geriau. Aišku, reikia suprasti, kad tokiu atveju Oorchach daug ką atiduoda paties klausytojo ausims, apeliuoja į jo išsilavinimą, galų gale jo tikėjimą ir supratimą. Tai yra tikrai nemažai, nes mums dažniausiai reikia užsimiršimo tralialiuškų, o ne iššūkio, ir todėl, kad ir kaip būtų gaila, „Instinkt“ niekada netaps superhitu. Bet tai nedidelei grupei atvirų žmonių „Instinkt“ suteiks keisto, nejaukaus ir net skausmingo malonumo, kurio niekas iš šiandienos popstarų nei suteikti, nei žadėti, kad suteiks, negali.

100

(„Bandcamp“) 100

84

0°

kisielius

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas

KNYGŲ NAUJIENOS Claire Keegan

TOKIE SMULKŪS DALYKAI 1985-ieji, mažas Airijos miestukas. Artėjant Kalėdoms, anglių ir malkų pirklys Bilas Ferlongas anglių sandėlyje aptinka užrakintą merginą – ji prisipažįsta vienuolyne auginanti keturiolikos savaičių kūdikį. Šis atradimas priverčia Bilą stoti akistaton su tyla, gaubiančia tai, kas vienuolyne nutinka jaunoms „puolusioms“ mergaitėms.

Tai skaidrus pasakojimas apie viltį, tylų heroizmą, sudėtingus pasirinkimus, švelnumą savo artimui, susitaikymą su savo likimu ir tas kasdienes, svarbias smulkmenas, iš kurių ir susideda kiekvienas gyvenimas.

Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė.

Sandro Veronesi

TU IR ESI KOLIBRIS

Kazuo Ishiguro

KLARA IR SAULĖ 2017-ųjų Nobelio literatūros premijos laureato romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentiškumą, tikėjimą ir staigiai besikeičiantį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas: ką mums, žmonėms, reiškia mylėti?

Parduotuvės vitrinoje Klara, vaikų Dirbtinė Draugė, viliasi, kad ją pagaliau kas nors išsirinks. Bet, prieš iškeliaudama į žmonių namus, ji perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis neverta. Atsakingai vykdydama savo pareigą apsaugoti žmogų nuo vienatvės, Klara bando perprasti žmogaus esmę.

Iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė.

Marieke Lucas Rijneveld VAKARO NEJAUKA

Oftalmologas, Florencijos intelektualų sūnus Markas Karera – it kolibris, kuris, tankiai plakdamas sparnais, geba kyboti ore, skristi ne tik pirmyn, bet ir atgal, tarytum nusikelti į praeitį ir į ateitį. Marko Kareros gyvenime gausu ir lemtingų sutapimų, ir siaubingų netekčių, ir absoliučių meilių. Bet jis turi ypatingą gebėjimą – kol pasaulis aplink jį nuolat kinta, jis išlieka ramus ir su tykia narsa iriasi pirmyn, nes išgyventi nereiškia gyventi mažiau. Šis pasakojimas – išmintinga meditacija apie šeimą, žmogaus širdį, gedinčiojo skausmą ir kiekvieno troškimą gyventi geriausią įmanomą gyvenimą iš geriausiųjų.

Iš italų k. vertė Lina Gaučytė.

Dešimtmetė Jopė klaidžioja niekieno žemėje tarp vaikystės ir suaugusiųjų gyvenimo ir pasaulį patiria savitu būdu.

Kai šeimą sukrečia siaubinga netektis, kiekvienas ją išgyvena savaip. Jausdamasi kalta dėl nelaimės, Jopė įsisuka į trikdančių fantazijų ir patirčių pasaulį, savyje atranda vis gilėjančią tamsą, kuri grasinasi sunaikinti jos ir jos artimųjų pasaulį.

Tai makabriško grožio romanas, vaizduojantis nekasdienišką kaimiškosios gyvensenos pusę ir dekadansą, parašytas poetiška kalba, persmelktas sunkių klausimų apie seksualumą, tikėjimą ir egzistencijos skausmą.

Iš olandų k. vertė Aušra Gudavičiūtė.

Merlin Sheldrake

Stefan Ahnhem

Šioje knygoje dr. Merlinas Sheldrake'as leidžiasi į žavingą nuotykį ir tyrinėja fantastišką, keistą ir nuostabų grybų pasaulį: šie beveik visą gyvybę Žemėje palaikantys organizmai niekuomet nepaliauja stebinti. „Raizgus gyvenimas“ – tai suvokimą plečianti kelionė į slaptą gyvybės karaliją. Ši knyga parodo, kad be grybų nesuprastume planetos, kurioje gyvename, jie taip pat būtini norint suvokti, kaip mes mąstome, jaučiame ir elgiamės. Kuo daugiau sužinome apie grybus, tuo labiau neįmanomas be jų atrodo gyvenimas.

Iš anglų k. vertė Marius Burokas.

Kai tyrėjai Fabianas Riskas ir Dunja Hougard imasi vienų sudėtingiausių kada nors matytų bylų, jų keliams ir vėl neišvengiamai lemta susikirsti.

Helsingborgo centre iš nuskendusio automobilio narai ištraukia Peterio Brisės kūną. Paaiškėja, kad jis jau du mėnesiai kaip nužudytas ir užšaldytas. Šįsyk Fabianui Riskui tenka nemenkas galvosūkis.

Kitame sąsiaurio krante Dunja Hougard sužino apie žmogžudystę, kurią įvykdė gauja keistai besišypsančių užpuolikų.

Dunja nušalinta nuo tyrėjos pareigų, bet ji žino, ką turi daryti, – gaus tam leidimą ar ne.

Iš švedų k. vertė Eglė Voidogienė.

RAIZGUS GYVENIMAS

18 LAIPSNIŲ ŠALČIO

www.baltoslankos.lt